Savanorių veiklos koordinavimas

ĮVADAS

Savanorystė visame demokratiniame pasaulyje turi senas ir gilias tradicijas. Jungtinės Amerikos Valstijos gali pasigirti seniausiomis tradicijomis. Lietuvoje taip pat savanoriškos veiklos tradicijos yra senos, tačiau sovietmečio periode gyvenusių žmonių poreikiai būti reikalingiems ir naudingiems kitiems, buvo iškreipti (kaip pvz.: “savanoriškos” šeštadieninės talkos).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žmonės pajuto galintys prisidėti prie visuotinės gerovės kūrimo. Dalis žmonių pasirinkto dalyvavimą nevyriausybinėje veikloje, savanoriškais pagrindais, kaip vieną iš galimybių prisidėti prie valstybės kūrimo.
Savanoriška veikla apibrėžiama kaip pelno nesiekianti, be piniginio atlygio ir neprofesinė veikla, kurią individai vykdo kaimynų, bendruomenės ar visuomenės labui, savanoriška veikla turi daugybę formų ir aprėpia tradicinę tarpusavio pagalbą bendruomenėje krizės atveju, taip pat sprendžiant konfliktus ir mažinant skurdą. Savanoriška veikla apima vietines ir nacionalines pastangas, taip pat dvišales ar tarptautines programas, kurios vykdomos nepaisant sienų ribų.
Tačiau neužtenka vien pagrindinių kriterijų atskiriančių savanorišką veiklą nuo kitų, kad savanoriška veikla būtų visapusiškai produktyvi. Norint pasiekti maksimalių rezultatų, kai įgyvendinamas iškeltas bendras tikslas ir savanoris turi erdvės savirealizacijai ir individualių tikslų pasiekimui, visas savanorių atliekamas darbas turi būti gerai ir profesionaliai organizuotas. Be minėtų dviejų veiksnių savanoriai nebūtų pajėgę savarankiškai prisidėti prie valstybių vystimosi procesų, Jungtinių Tautų (JT) humanitarinės, techninės pagalbos, žmogaus teisių propagavimo, demokratijos ir taikos programų vykdymo. Geros savanoriškos pagalbos organizavimo ypatybės išryškėja NVO, profesinių sąjungų, pilietinių organizacijų veikloje. Daug akcijų, kampanijų tokiose srityse kaip raštingumas, aplinkos pasauga paremtos savanoriška iniciatyva ir profesionaliu savanorių organizuotumu.
Rašto darbo tikslas – trumpai aptarti savanorių veiklos koordinavimo ir vadybos principus.
Uždaviniai:
1)Pristatyti savanorystės esmę ir veiklos skirtumus;
2)Supažindinti su savanorių darbo vadybos ir koordinavimo etapais;

1.SAVANORIŠKOS VEIKLOS APIBRĖŽIMAS

Savanoriškas darbas – tai galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo rasės, lyties, amžiaus, tautybės, religinių ir politinių įsitikinimų, sveikatos, panaudoti savo sugebėjimus ir patirtį, realizuoti savo pomėgius, įgyti naujų žinių bei įgūdžių, susirasti bendraminčių, draugų, tapti reikalingu kitiems, gerai praleisti laisvalaikį, įsitraukti į darbą ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Svarbu pabrėžti, kad savanoriška veikla nelaikoma darbas, atliekamas giminaičiams, draugams ir pažįstamiems. Tokia nuostata galioja tik savanorystės pradžioje, nes vėliau savanoriai tampa pažįstamais, draugais, o kai kada ir giminaičiais. Savanorišką veiklą nuo kitų veiklų skiria trys pagrindiniai kriterijai:
1. Savanoriška veikla neužsiimama siekiant materialinės naudos. Tačiau bet kuriam savanoriškai dirbančiam žmogui turi būti atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. To užtikrinimas padeda savanoriams išvengti nuostolių, susijusių su jo veikla, ir garantuoja, kad asmenys, turintys ribotas finansines galimybes, nebus išbraukti iš norinčių vykdyti savanorišką veiklą būrio.
2. Paremta laisva valia. Laisva valia yra savanorystės pagrindas, tačiau savanoriškai dirbantys asmenys retai tai daro visiškai savanoriškai: paprastai, kad atliktų šią veiklą, jie patiria kitų spaudimą, be to, jie gali tai daryti, skatinami jausmo atlikti socialinę pareigą.
3. Duoda naudą ne tik savanoriams, bet ir trečiajai šaliai. Šis kriterijus padeda atskirti savanorišką veiklą nuo laisvalaikio užsiėmimo.

1.1.SAVANORIO SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS

Savanoris – bet koks žmogus, skiriantis savo laiką ir žinias, patirtį, energiją darbui organizacijoje ir neimantis už tai piniginio atlygio. Savanoriu gali būti bet kuris subrendęs ir sąmoningas žmogus, atsakingas ir galintis skirti šiek tiek savo laiko bei sugebėjimų užduočiai atlikti. Dažniausiai savanoriui priskiriamos tokios savybės: atvirumas, nuoširdumas, pasišventimas, jautrumas, sugebėjimas laisva valia dirbti kitiems, tolerancija bei stipri motyvacija. Savanoris nėra vien darbštuolis, pagalbininkas, neabejingas ir visuomeniškas asmuo, bet ir mokytojas, politikas, dailininkas, inžinierius, kuris pasinaudodamas savo mokėjimu ir įgūdžiais padeda kitiems.
Išskiriami du savanorių tipai:
1) Ilgalaikis savanoris – žmogus, kuris yra atsidavęs idėjai arba organizacijai, į savo vaidmenį įdeda daug asmeninių ir psichologinių jėgų. Paprastai į veiklą įtraukiami keliais būdais: patys susiranda organizaciją, laikui bėgant vis stipriau įsitraukia į veiklą, į organizaciją ateina, nes turi artimu ryšiu su esamu savanoriu ratu;
2) Trumpalaikis savanoris – asmuo, savanoriškos veiklos nelaiko savo pagrindine gyvenimo dalimi, norintis ribotos trukmės ir tiksliai apibrėžto darbo. Motyvacija pagrįsta jo asmeninio pasiekimų, o ne statuso grupėje pripažinimu.
Žmonės dažnai atlieka savanorišką veiklą vedini asmeninių priežaščių: nori įgyti naujos patirties ir įgūdžių, susirasti naujų draugų, padėti kitiems, nori dalintis savo turimomis žiniomis, nori jausti pasidižiavimą savimi ir kt. Tuo tarpu organizacijos priimančios savanorius, taip pat turi savo priežasčių: savanoriai gali dirbti darbą, kurį sunku apibrėžti, suteikia atvirumo statusą organizacijai, jie padeda gauti lėšų veiklai vystyti, jie turi naujų idėjų ir nėra suvaržyti narystės organizacijoje ir kt.

Žmonėms reikia erdvės veikti bei realizuoti save, organizacijoms entuziastingų pagalbininkų, valstybei asmenų norinčių savanorystės principu prisidėti prie bendros gerovės, todėl siekdami bendrų trijų šalių tikslų savanoriška veikla turi būti iš anksto planuojama, profesionaliai organizuojama ir pabaigoje analizuojami rezultatai, priimami nauji sprendimai galintys pagerinti būsimos veiklos eigą, rezultatus.

2. SAVANORIŲ PROGRAMOS PLANAVIMAS

Savanorių programos vykdomos labai įvairiai, apima tiek labi struktūruotas, su daugybę savanorių, tiek nedidelių, pačių savanorių vykdomų programų. Veikimo metodai irgi labai įvairūs, nuo labai institucinių iki individualiai orientuotų. Savanorių programos vykdymo stilius turi atitikti organizacijos kultūrą.
Efektyviam savanorių įtraukimui, išlaikymui reikalingas gerai suplanuotas ir organizuotas procesas. Šis procesas apima tokius veiksmus:
Poreikių įvertinimas ir programos planavimas;
Darbo vietų parengimas, darbo numatymas;
Savanorių verbavimas;
Pokalbis ir darbų parinkimas konkrečiam savanoriui;
Priežiūra ir motyvavimas;
Orientavimas ir mokymas;
Pripažinimas ir paskatinimas;
Įvertinimas.

Prieš pradedant savanorių veiklos planavimo ir sudarymo darbus, organizacijos ar projektinės grupės viduje turi būti identifikuotas savanorių vadovas. Tai asmuo, kuris rūpinasi sistemingu savanorių įtraukimu, planuoja ir koordinuoja visą savanorių vadybos proceso veiklą. Savanorių vadovas planuoja ir koordinuoja savanorių verbavimą, padeda atrinkti žmones, kuriems vienas ar kitas darbas būtų priimtinas ir toks norimas, kad paskatintų skirti savo laisvalaikį. Taip pat naujiems savanoriams organizuoja interviu bei atrankos procesą, padeda savanoriams susiorientuoti organizacijos veikloje, apmoko, įvertina savanorių programos sėkmingumą, kuria skatinimo programas. Savanorių vadovas yra grandis tarp organizacijos vadovybės, etatinių darbuotojų ir savanorių.

2.1. MISIJOS SUKŪRIMAS

Efektyvi savanorių programa gali daug prisidėti prie organizacijos misijos vykdymo. Apie tai pirmiausia ir turi pagalvoti savanorių programos vadovas ją planuodamas. Vienas iš efektyviausių savanorių programos požymių yra organizacijos misijos įvardinimas, pradedant nuo pačios sąvokos “misija” apibrėžimo (misija – tao teiginys, parodantis organizacijos uždavinius, tai galutinio organizacijos tikslo įvardijimas) iki konkrečios organizicijos, į kurią atėjo savanoris, misijos įvardijimo. Tačiau tai neturėtų būti tik sausa tekstinė informacija, kuri padedama į stalčių ir yra prisimenama tik reikiant užpildyti paraišką paramai gauti. Tai turi būti formuluotė, kuri įkvėptų savanorius ir personalą, kurio dėka kasdieninis darbas įgautų prasmę. Misija turi būti gyva deklaracija apie tai, ką grupė tikisi nuveikti – teiginys, pasakantis, ką grupė ketina pakeisti savo bendruomenėje, o gal ir pasaulyje.

2.2. STRATEGINIS SAVANORIŲ PRITRAUKIMAS

Po misijos sukūrimo, daromi trys pagrindiniai žingsniai į kuriuos reikia įtraukti savanorius:
1)Kliūčių misijos vykdymui įvardijimas;
2)Strategijos, kaip nugalėti kiekvieną kliūtį, sukūrimas;
3)Tikslų užsibrėžimas strategijos įgyvendinimas.
Efektyviame plane turi būti atsižvelgta į grupės aplinkoje esančius resursus, kurie galėtų padėti išspręsti kylančias problemas. Resursų, kurie nepanaudojami įveikiant kliūtis, mobilizavimas galėtų būti įvardintas kaip kitas strateginis tikslas.
Siekiant strateginių organizacijos tikslų, savanorių programa tampa lemiama ir neatskiriama sėkmingo organizacijos darbo dalis, nes vietoje to, kad su etatiniais darbuotojais būtų siekiama prioritetinių strateginių tikslų (nes dažniausiai nusisamdyti tiek etatinių darbuotojų, kiek reikia įgyvendinant visus strateginius tikslus, neužtenka lėsų nevyriausybinių organizacijų ižde) su savanorių resursais, organizacija gali pilnai siekti visų strateginių tikslų. Svarbiausia tik tinkamai paruošti ir sėkmingai adaptuoti savanorį (-ius).
2.3. SAVANORIŲ PRITRAUKIMO VIZIJOS KŪRIMAS

Vizija – tai tikslus vaizdas tokios ateities, kokią ją bando sukurti organizacija. Tai yra aiškus įsivaizdavimas, kaip atrodys organizacija, ką ji darys ir kuo ji taps ateityje. Ir joje turi būti numatytas teigiamas vaidmuo savanoriams misijai svarbioje veikloje. Savanoriai suteikia galimybes organizacijai žymiai daugiau pasiekti įgyvendinant viziją, nei galėtų ji viena. Organizacijos vizija skatina bendro tikslo suvokimą ir atsidavimą darbui.
Į savanorių programą reikia žiūrėti ne kaip į pagrindinės organizacijos veiklos priedą, bet kaip į jos vykdomos misijos sudėtinę dalį. Efektyvi savanorių programa sudaro galimybes rasti reikalingos kvalifikacijos žmonių. Savanorių programos vizija nukreipia jos dalyvių veiklą ir skatina juos kaip galima daugiau prisidėti prie vizijos įgyvendinimo.

3. SAVANORIŲ PROGRAMOS SUDARYMAS

Savanorių programos kūrimo procese svarbiausia įtraukti visą organizacijos personalą. Jei savanoris turės dirbti kartu su etatiniais darbuotojais yra būtina, kad personalas susitartų dėl savanoriško darbo ir visos savanorių programos tikslo ir vertės. Jei personalas nenori bendradarbiauti, igonoruoja savanorius arba žiūri į juos kaip į antros eilės darbuotojus, rodo kad savanoris nėra jiems pagalba, o kliūtis, savanoriai greitai nusivils, praras motyvaciją ir greitai ras kitą organizaciją, į kurią pereis, galbūt visai nebedirbs savanoriu. Savanorių programa bus efektyvesnė, jei ją rems ir organizacijos vadovybė, tačiau šiuo atveju vadovybė turi turėti aiškią viziją, kaip savanorių programa prisidės prie organizacijos vykdomos misijos. Reikia nepamiršti, kad parama neturi būti priverstinė, vadovybė negali priversti personalo įdarbinti savanorio.
Savanorių programos valdymui reikia įvesti ir keletą taisyklių bei procedūrų. Po to, kai įvardijama, kodėl turi būti įdarbinami savanoriai, organizacija turi nustatyti savo principus ir procedūras, kuriomis vadovaujantis bus įtraukiami savanoriai. Tiek principai, tiek procedūros, kuriomis ji bus įgyvendinama turi būti kuriama kartu su personalu, ypač, jeigu organizacija tikisi panaudoti savanorius daugybėje skirtingų projektų ar veiklos rūšių.
Savanorių programoje turi būti įvesta ir tam tikra darbuotojų duomenų sistema, kuri naudojama, kaip ir bet kur kitur, dirbant su žmonėmis:
■ priėmimo į darbą pareiškimai,
■ darbo aprašymai,
■ savanoriško darbo sutartys,
■ įvertinimo priemonės.

Turi būti vedama kiekvieno savanorio individuali byla, kurioje būtų:
● biografijos duomenys ir kontaktai,
● darbo vietos ir mokymo įrašai,
● išdirbtos valandos ir atliktos užduotys.
Savanorių programos plane turi būti paminėta ir tai, kaip bus vertinamas savanorių indėlis. Programos struktūroje turi būti darbo informacijos sistemos, kurios personalui, vadovybei, savanoriams ir savanorių programos vadovui duotų galimybę matyti, kaip vyksta darbas ir ar galima darbo eigoje ką nors patobulinti. Įvertinimo tikslas – atskleisti problemas ir skatinti už pasiekimus.

3.1. SAVANORIŲ DARBO VIETOS KŪRIMAS

Kuriant savanorių darbo vietas, savanorių programos vadovas turi tartis su personalu, konsultuoti juos, padėdamas savanoriams surasti tokius darbus, kurie tiktų savanorių programai ir kuriuos norėtų dirbti savanoriai. Visų sėkmingų savanorių programų kertinis akmuo – surasti tokius darbus, kuriuos žmonės norėtų daryti. Etatiniai darbuotojai darys ir ne tokius malonius darbus, kadangi jie už tai gauna algą – tuo tarpu savanoriai tokius darbus dirbs neilgai. Išskiriami keturi faktoriai padedantys sukurti gerą darbo vieta savanoriui:
1) nuosavybė – savanoris turi pajausti, kad yra kažkas ką jis gali įvardinti “tai mano”, tai gali būti konkretus produktas, renginys už kurį jis atsakingas ir t.t.
2) galimybė mąstyti – savanorių komandoje esantys žmonės gali vertinti vienas kitą, dalintis darbais ir pan. tai suteikia galimybę mąstyti.
3) atsakomybė už rezultatus – savanoris turi jausti, kad yra atsakingas už konkrečių rezultatų siekimą, o ne tiesiog už veiksmų sekos ar darbo pareigų atlikimą.
4) vertinimas – organizacija turi turėti aiškų sprendimą, kaip bus “pamatuotas” savanorio pasiektas rezultatas ir kaip jis bus paskatintas už atliktą darbą.
Svarbus darbo kūrimo elementas yra savanorio darbo aprašymas, kuris rengiamas su savanorių programos ir personalo vadovais. Toks aprašymas pateiks atliktino darbo apibendrinimą ir atliks instrumento funkciją, padedančią stebėti ir įvertinti savanorio darbą. Kartais geras darbo aprašymas labiau reikalingas savanoriui, nes jam lengviau suprasti kokios jo pareigos, už ką yra atsakingas ir pan.
Svarbiausi elementai, kurie turi būti darbo aprašyme: pareigos (kaip vadinamas darbas), tikslas (rezultatas, kurio bus siekiama šiame darbe), rezultatai (kas prisidės prie bendrojo tikslo), rekomenduojama veikla (suteikiama laisvė pačiam sugalvoti, ką papildomai savanoris galėtų veikti), įvertinimas (kokiais būdais bus išaisiakinama ar pasiekta norimų rezultatų), kvalifikacija (kokie įgūdžiai pageidautini), darbo laikas (apytikslis valandų skaičius, numatomas darbo laikas ir t.t.), vieta (darbo vieta), priežiūra (ryšiai su darbuotojais ir kitais savanoriais), gaunama nauda (mokymas, draudimas ir pan.). Į darbo aprašymą gali įeiti ir papildomas punktas – organizacijos vertybės ir filosofija, kurios laikymosi tikimasi iš savanorio.

4. SUPAŽINDINIMAS IR MOKYMAS

Savanoriai turi būti supažindinami su organizacija, kurioje dirbs. Šis procesas susideda iš dviejų dalių:
1)Supažindinimo – savanorio parengimas aiškiems santykiams su organizacijos procesais;
2)Mokymo – savanorio atlikti darbus organizacijoje.
Supažindinimas nuo mokym skiriasi tuo, kad savo prigimtimi jis yra bendresnio pobūdžio ir pateikiama informacija, kurią kiekvienas savanoris turėtų žinoti. Mokymas yra skirtas suteikti savanoriams įgūdžius ir žinias, reikalingas jų specifinių funkcijų vykdymui.

Savanorio supažindinimo procese turi būti paliestos trys sritys:
 Priežastis – ši sritis apima savanorių supažindinimą su organizacijos tikslais (organizacijos tikslų ir vertybių apibūdinimas, ateities planų pristatymas ir kt.).
 Supažindinimas su sistema – šiame etape savanoriai supažindinami su savanorių valdymo sistema organizacijoje (patalptų ir įrangos parodymas, savanorių įtraukio į organizaciją sistema: politika ir procedūros ir t.t.).
 Socialinis supažindinimas – šioje dalyje savanoriai supažindinami su socialine aplinka, į kurią jie ketina įsilieti (organizacijos etiketo ir kultūros pristatymas, supažindinimas su organizacijos vadovybe ir pan.).
Supažindinimas įtvirtina savanorio ir organizacijos susitarimą ir sukuria intelektualinius, praktinius bei emocinius santykius. Dažnai savanorio intereso praradimas yra susijęs su blogu supažindinimu.

4.1. SAVANORIO MOKYMAS

Siekiant nustatyti, kokio mokymo savanoriams reikia pirmiausia organizacija turi atsakyti į tris pagrindinius klausimus: kokios informacijos reikia savanoriui, kad jis galėtų sėkmingai atlikti darbą; kokių gebėjimų reikia savanoriui, kad jis galėtų sėkmingai atlikti darbą; koks turi būti savanorio požiūris, kad jis atliktų sėkmingai atliktų darbą. Ši informacija, gebėjimai bei požiūris gali būti pristatomas trimis būdais: formaliomis mokymo sesijomis, praktinėmis sesijomis ir patariamosiomis sesijomis.
Formalus mokymas padės parengti savanorius tam tikram darbui. Kartais toks procesas trunka ilgai, ypač tada, kai atrenkami savanoriai, kurie neturi specifinių gebėjimų atlikti jiems pavestą darbą. Mokymas gali vykti paskaitų forma, skaitymo, diskusijų, pažintinių kelionių, video, analizės ar kitomis formomis ir būdais.
Yra dvi pagrindinės sritys, kurios turi būti aptartos savanorių mokymų metu nepriklausomai nuo darbo:
1) Savanoriško darbo funkcijų pristatymas savanoriui t.y. ką savanoris privalo daryti savo darbe, ko savanoris neprivalo daryti, ką savanoris turėtų daryti, jeigu susidurtų su tam tikra situacija.
Mokymų turinys paprastai susideda iš ankščiau dirbusių savanorių sukauptos teigiamos ar neigiamos patirties. Mokymų turinys turi būti sudaromas kartu su personalu ir savanoriais, kurie toje srityje turi žinių ir patirties ir sesijos gali būti vedamos tų pačių savanorių ar personalo.
2) Vaidmenų ir atsakomybės pristatymas – savanoris supažindinamas su ryšiais ir aplinka, kurioje jis dirbs: su kuo dirbs savanoris ir koks bus jo vaidmuo atliekant darbą; savanorio vaidmuo ir kaip tas vaidmuo atitinka užduotį.
Šiame mokymo etape savanoriui pristatomas supervizorius bei kiti personalo nariai bei savanoriai, su kuriais savanoris turės dirbti.

Pratybos yra tam tikrų gebėjimų lavinimas. Pratybos tai procesas, kurio metu mokoma arba lavinami įgūdžiai, taip pat gali būti naudojama formalaus mokymo metu. Pratybas paprastai veda savanorių supervizorius arba labiau patyręs bendradarbis. Efektyvios pratybos susideda iš trijų pakopų proceso:
 įgūdžio, kurio mokomasi arba lavinamas, pademonstravimas;
 savanorio, kuris išbando naujus įgūdžius, stebėjimas;
 grįžtamoji reakcija ir analizė.

Patariamųjų sesijų tikslas – padėti savanoriui išspręsti problemas, leidžiant jiems pripažinti sunkumus ir prisiimti atsakomybę tobulėti, sugrąžinti savanoriui kontrolės jausmą. Patariant yra tikslinga teikti pasiūlymus, kurių esmė – suteikti papildomą informaciją ar patarimus dėl įvykių eigos, kurių savanoriai gali ir nepastebėti. Savanorių programos vadovas neturi nurodyti savanoriui ką jam reikia daryti konkrečioje situacijoje, tačiau patarti ir leisti pačiam savanoriui nuspręsti koks veiksmas turėtų sekti.
Nepaisant to, kokį metodą taiko organizacijos apmokydamos savanorius – formalų, lavinimą ar patariamąjį, svarbiausias dalykas, kurio reikia siekti, kad savanoriai mokytusi iš savo patirties. Mokymas gali būti sudarytos iš programų, kurias sukūrė pačios organizacijos arba savanoriui suteikti galimybę lankyti įvairius seminarus ar konferencijas. Kai kuriems savanoriams mokymas gali turėti svarbią naudą, yapč atėjusiems įgyti patirties būsimai karjerai, kaip žingsnis mokamo darbo link, gali būti pasiūlytos savanoriškos veiklos paskaitos apie reziumė rašymą ar karjeros planavimą. Reikia nepamiršti, kad bet kokiems mokymams pirmiausia turi pritarti pats savanoris. Kadangi savanoriška veikla nėra apmokestinama, organizacijų teikiamas mokymas ar parama savanoriui lankyti kursus yra geras atlygis už savanorišką indėlį.

5. ĮVERTINIMAS IR GRĮŽTAMASIS RYŠYS

Savanorių programos vadovai dažnai nelabai entuziastingai galvoja apie savanorių darbo vertinimo organizavimo perspektyvą. Darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su savanoriais dar dažniau nerodo entuziazmo šiuo klausimu. Jeigu savanoriams nepateikiama jų veiklos įvertinimo, tai jie manys, kad organizacijos personalui yra neįdomi atlikto darbo kokybė ir jį atliekantis savanoris. Jeigu nebus organizuotas savanorio darbo įvertinimas, savanoris gali tolimesnėje veikoje mažiau stengtis ar dirbti neatsakingai. Yra dvi pagridninės priežastys, dėl kurių reikia atlikti savanorių darbo įvertinimą
-padėti savanoriams darbe panaudoti kuo daugiau turimo potencialo;
-padėti organizacijai geriau įtraukti savanorius.

Yra daugybė būdų, kaip sukurti įvertinimo sistemą, tačiau kiekvienoje turėtų būti tokie elementai:
 įvertinimo ir apžvelgimo taisyklės;
 pradinis bandomasis laikotarpis savanoriams prieš juos oficialiai priimant dirbti;
 sistema, pagal kurią parengiami ir palaikomi tikslūs kiekvieno savanorio darbo aprašymai;
 reguliarūs savanorių susitikimai su supervizoriais, kurių metu aptariami darbo rezultatai ir pasitenkinimas arba nepasitenkinimas;
 metodas, padedantis apžvelgti įsipareigojimų pakeitimus, padarytus vertinamojo susirinkimo metu.
Lengviausias būdas organizuoti įvertinimo sesiją yra laikytis AAP metodo:
-Apžvelgti praeitį
-Analizuoti dabartį
-Planuoti ateitį
Vertinimo sesija gali turėti ir diagnostinę prasmę, organizacijos personalas turi galimybę suprasti, kaip savanoriai jaučiasi savo darbe ir ką jie galvoja. Vertinimo sesija suteikia programos vadovui galimybę išsiaiškinti, ar geras savanoris nepradeda perdegti, ar jam nenusibodo darbas, ar galbūt jį reikia perkelti į kitokį darbą. Taip pat galima pastebėti, jog savanoriui, galbūt reikia suteikti daugiau atsakomybės ir pan.

IŠVADOS:

1) Savanoriška veikla apibrėžiama kaip pelno nesiekianti, be piniginio atlygio ir neprofesinė veikla, kurią individai vykdo kaimynų, bendruomenės ar visuomenės labui, savanoriška veikla turi daugybę formų ir aprėpia tradicinę tarpusavio pagalbą bendruomenėje krizės atveju, taip pat sprendžiant konfliktus ir mažinant skurdą. Savanoriška veikla apima vietines ir nacionalines pastangas, taip pat dvišales ar tarptautines programas, kurios vykdomos nepaisant sienų ribų.

2) Nors už savanoriavimą žmonės piniginio atlygio negauna, tačiau toks darbas turi būti taip pat gerai organizuotas, kaip ir apmokamas darbas. Dažniausiai savanorių veiklos koordinavimas ir vadyba būna daug sudėtingesnė negu paprasto darbo, nes savanoriai yra žmonės, pasiryžę savo laisvalaikį skirti kitiems, padėti vietos bendruomenės veikloje ir pan. todėl jie turi būti nuolat motyvuojami, jiems skiriamas didesnis dėmesys.

LITERATŪRA:

1)Informacinis biuletenis “Trečiasis sektorius” Nr. 2 (26) [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.nisc.lt/downloadfile.php?id=3 >

2)Tony Geudens, “International volunatry service T-kit(No 5)”, 2004 m. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.youth-partnership.net/youth-partnership/publications/T-kits/5/Tkit_5_EN >

3) VŠĮ “Savanorių centras”. Prieiga per internetą: < www.savanoris.lt >

4)Pawelas Jordanas, Malgorzata Ochman “Savanorių vadybos nevyriausybinėse organizacijose pagrindai”, 1998 m. Vilnius, ISBN 9986-9274-0-4

5) Steve McCaurley, Rick Lynch “Savanorių vadyba”, 2001 m. Vilnius, ISBN 9986-