1. Karjeros pasirinkimą lemiantys veiksniai
Kas tai yra pasirengimas karjerai? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik tada, kai žinosime kas tai yra karjera. Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą gyvenimą.
Pasirengimas (rengimasis) karjerai yra procesas, sudarantis sąlygas informacijos apie save kaupimui, jos panaudojimui ir susipažinimui su darbinės veiklos pasauliu bei savo santykio su tuo pasauliu nustatymui. Šis procesas paprastai prasideda anksti, kai mažo vaikučio klausiama: „Kuo norėsi būti užaugęs?“. Šitoks klausimas vaikui pasako du dalykus: jis kuo nors taps ateityje ir jam reikės rinktis. Mokykla, bendruomenė, šalies įvykiai veikia vaiko pasirinkimą ir kitus jo sprendimus. Pasirengimas karjerai nesibaigia įsidarbinimu. Mes toliau augame, keičiamės kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Greitai besikeičiančio sudėtingo gyvenimo reiškiniai reikalauja naujai vertinti savo gyvenimą. Vadinasi, pasirengimo karjerai procesas tęsiasi visą gyvenimą.
Su mus supančios civilizacijos kaita kinta ir apibrėžimai, susiję su pasirengimu karjerai:
• Darbas – tai tikslinga veikla, atsakingai atliekant pareigas tam tikroje vietoje.
• Profesija – nuolatinių užsiėmimų seka, specialybė.
• Karjera – tam tikrų darbų seka, kitų funkcijų (vaidmenų) atlikimas, kuris apima žmogaus požiūrį į darbinę veiklą bei savęs tobulinimą. Šis požiūris paaiškina, kad darbas nėra izoliuotas nuo kitų gyvenimo sričių.
• Pasirengimas karjerai – tai vadovavimas daugeliui gyvenimo įvykių ir atliekamų funkcijų (vaidmenų), formuojančių mūsų gyvenimą. Kai kurias veiklos sritis mes pajėgūs reguliuoti (studijos, santykiai su kitais), o kai kurių (ekonominiai, technologiniai pokyčiai) – nepajėgūs.
Profesijos pasirinkimas yra viena aktualiausių problemų, nuo kurių tinkamo sprendimo priklauso tiek žmonių asmeninės, tiek visuomeninės gerovės augimas. Profesijos pasirinkimo problema – tai saviraiškos ir savirealizacijos, savęs įtvirtinimo tam tikroje veikloje ir dvasinės harmonijos problema. Tik pasirinkęs tokį darbą, kuris atitinka jo dvasinius ir fizinius gabumus ir palinkimus, žmogus ras darbe vidinį pasitenkinimą, mėgs savo darbą, gerins ir tobulins jį. Ir tik toks darbuotojas yra naudingas savo tautos narys. Šią problemą išspręsti pačiam jaunuoliui yra gana sunku. Dažnai jam reikia patarimo, o kartais vien pritarimo, paskatinimo siekti užsibrėžto tikslo, t.y. karjeros. Todėl konsultantas turi padėti mokiniui adekvačiai įvertinti savo profesinį tinkamumą, pasiryžimą, interesus, gebėjimus, valią ir kt., patarti kaip praktiškai patikrinti savo apsisprendimo pagrįstumą, konsultuoti visais profesinio pašaukimo atradimo aspektais.
Tautinės mokyklos koncepcijoje bendrojo lavinimo mokyklai keliamas toks pagrindinis uždavinys: atsigręžti į žmogų kaip į absoliučią vertybę. Tam būtina puoselėti fizinę ir psichinę mokinio prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, pažadinti saviauklos ir savikūros siekimą, padėti tvirtus dorovės pamatus, ugdyti pilietiškumą ir atsakomybės jausmą. Persitvarkančiai mokyklai diegiami švietimo tautiškumo, humanizmo ir demokratijos principai. Profesiniu rengimu siekiama išugdyti tokią asmenybę, kuri pati galėtų organizuoti savo profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, būtų pasiruošusi kartu su kitais spręsti visuomenės problemas.
Šiuo metu Lietuvoje keičiasi bendros jaunosios kartos ugdymo nuostatos pereinant nuo sovietinės „ tikslingo ugdymo teorijos “ prie siekimo padėti atsiskleisti geriesiems ugdytinių asmenybės pradams. Humanistinės ugdymo nuostatos turi atsispindėti ir sprendžiant profesijos pasirinkimo psichologines bei pedagogines problemas, svarbiausia vertybe laikant kiekvienos asmenybės gerovę ir tik per ją einant į visuomenės ir valstybės suklestėjimą.
Dabartinės demokratinės visuomenės ir laisvosios rinkos kūrimo Lietuvoje sąlygomis aktualu siekti optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimą ypatingą dėmesį skiriant kvalifikuotoms pačios asmenybės pastangoms šioje srityje, nes dabar, kai susidaro galimybė laisvai pasirinkti profesiją, individualios kompetencijos ir asmeninės atsakomybės reikšmė labai padidėja.

1.1. Karjeros modeliai

Dabartinės postmodernios epochos žmogaus veikloje pastebimi du karjeros sampratos modeliai:
1. Biurokratinės karjeros modelis.
2. Šiuolaikinės karjeros modelis.

Šiuo metu vis labiau įsigali šiuolaikinės karjeros sampratos modelis, kurį matome 1 lentelėje.

1 lentelė

Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai

Karjeros sampratos kriterijai	Biurokratinė karjera	Šiuolaikinė karjera
Karjeros modelis	Vientisa hierarchinė struktūra, įtvirtinta organizacijoje; karjeros laiptai.	Lanksti vientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.
Karjeros sėkmės ratas	Individualūs pasiekimai (statusas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais.	Savirealizacijos, asmens laisvės, individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.
Karjeros ateities planavimas	Numatoma, aiški, susijusi su organizacija.	Sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.
Socialinis (materialinis) saugumas	Stabilus aiškios ateities progresijos kontekste.	Reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalių ir socialinių veiksnių.
Žmogui keliami reikalavimai	Paklusnus, gerai atlieka įprastą užduotį; būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai.	Novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėžtoje darbo aplinkoje. Būtinas karjeros „portfelis“ (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Biurokratinės karjeros sėkmė buvo tapatinama su kilimu karjeros laiptais, užmokesčio kilimu. Tokia karjeros samprata skatina individualizmą ir konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių žmonių. Šiuolaikinės karjeros sėkmė netapatinama su „karjeros laiptais“, nes šis karjeros modelis nėra hierarchinis. Jos sėkmės matas yra ne tik darbo užmokestis, statusas, bet ir asmeninė savirealizacija, savo gyvenimo tikslų siekimas, asmeninis tobulėjimas. karjeros sėkmė gali būti suprantama labai individualiai.

1.2. Profesijos pasirinkimą sąlygojantys veiksniai

Jaunuolio pašaukimas yra lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas. Pašaukimas – tai asmenybės veiklos motyvacinių, potencinių, charakterologinių bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo prasmę. Jei gerai mokosi, jaunuoliui nekyla problemų. Bet tokių mažuma. Daugumai profesijos pasirinkimas – egzistencijos klausimas. Todėl suprantama, kad jis neišvengiamas. Šnekamojoje kalboje žodis „pašaukimas“ suprantamas keleriopai:
• kaip žmogaus lemtis dirbti tam tikrą darbą („jis gimęs būti artistu“),
• kaip žmonių grupės paskirtis atlikti pilietiškai svarbią veiklą ( „karių pašaukimas ginti Tėvynę“ ),
• kaip tikslas, kuriam žmogus paskyrė savo gyvenimą ( „gydytoja iš pašaukimo“, kunigystė ).
Vadinasi, žmogų ar žmonių grupę tam tikrai veiklai „šaukia“ arba prigimtis, arba socialinės tikrovės reikalavimai, ar subjektyvūs gyvenimo tikslai. Jei pabandytume psichologiškai panagrinėti šiuos tris pašaukimo atvejus, pastebėtume, kad, pirmuoju turima galvoje įgimti gabumai tam tikrai veiklai ir motyvai ( poreikis kažkuo būti ), antruoju – supratimai visuomeniškai svarbios pareigos, kuriai skiriama veikla, ir trečiuoju – nuoseklus profesinių tikslų, idealų siekimas, uždavinių vykdymas. Šiaip ar taip, visi šie atvejai apibūdina vieną asmenybės gyvenimo reiškinį – pašaukimą.
Kas yra pašaukimas – mažai nagrinėtas klausimas. Pašaukimu galima laikyti „įgimtus gabumus ir linkimus“, galimybę „pasiekti maksimalų darbo našumą“ ir „rasti pasitenkinimą“.
Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystimąsi. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai:
1. Socialiniai – ekonominiai;
2. Ugdymo;
3. Psichologiniai;
4. Sveikatos.

Socialiniai – ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga. Šeima – tai pagrindinis kanalas, per kurį veikia praktiškai visi socialiniai veiksniai. Būtent šeimoje pradeda formuotis požiūris į visuomenę, kurioje gyveni, vertinant tiek jos teikiamas galimybes, tiek būdus, kaip įgyvendinti savo tikslus. Ypač didelę reikšmę jaunuoliams turi tėvo ir motinos profesijos. Profesinės dinastijos padeda iš kartos į kartą perduoti specialybės paslaptis, dešimtmečiais kauptą patyrimą, nuo mažens kryptingai ugdyti įgūdžius ir atskleisti gabumus. Poveikis yra ypač didelis, kai abu tėvai yra tos pačios profesijos. Imamasi konkrečių priemonių, norint, kad jų vaikai eitų tuo pačiu keliu. Jie nukreipia savo atžalas į specialias sustiprinto mokymo klases ar mokyklas, nuolat su jais dirba, kaupia profesinės literatūros bibliotekas ir pan. Bet yra ir tokių tėvų, kurie kategoriškai draudžia: „jokiu būdu“. Nereti atvejai, kai nugali tėvų nuomonė, o vėliau įsitikinus savo netinkamumu tam darbui, profesija keičiama. Taigi tėvų nuomonė yra svarbi, bet galutinį sprendimą turi priimti pats vaikas. Jaunuoliui renkantis profesiją svarbios ne tik tėvų profesijos, bet ir kitų šeimos narių – senelių, brolių, seserų, kitų artimų giminaičių užsiėmimai.
Profesijos pasirinkimą lemia ir lytis. Yra nustatyta, jog VII-IX klasėse pradeda ryškiai skirtis mergaičių ir berniukų rūpinimasis profesine ateitimi. Mergaitės daug labiau rūpinasi savo asmenine-socialine raida ir savo mokymosi bei profesinės ateities planavimu, dažniau dėl to kreipiasi patarimų į profesinio orientavimo specialistus, negu berniukai. Dėl ko taip yra? Taip yra dėl to, kad tradiciškai mergaitėms būdinga didesnė priklausomybė nuo suaugusiųjų ir ilgesnis vaikiško nuoširdumo ir atvirumo su mokytojais laikotarpis. Tuo tarpu iš berniukų tikimasi didesnio autonomiškumo ir „vyriškumo“, sprendžiant savo problemas. Antra, kadangi berniukai pasiekia paauglystę vidutiniškai dvejais metais vėliau nei mergaitės ( atitinkamai 15 ir 13 metų ), tai ir šiam amžiui būdingą krizę patiria vėliau bei silpniau negu mergaitės. Nustatyta, 15 metų mergaičių, turinčių aiškius profesinius ketinimus, yra daug daugiau nei šio amžiaus berniukų. Daroma išvada, jog šiuo laikotarpiu mergaitės jau turėtų gauti pirmąją profesinio orientavimo „porciją“ .
Šiuo metu stereotipai apie lyčių, profesijos ir karjeros skirtumus, taigi ir apie moters pareigas visuomenei bei šeimai nebėra tokie įtakingi. JAV profesinio orientavimo specialistai stengiasi padėti jaunimui įsisąmoninti stereotipų vaidmenį renkantis profesiją, išmokyti merginas ir vaikinus rinktis laisvai ir su išmanymu. Kuriami netradicinių vaidmenų atlikimo modeliai – moterys, dirbančios vyriškus darbus, ir vyrai, užsiimantys „moteriška“ profesine veikla. Tėvai ir mokytojai skatinami atpažinti profesinius stereotipus mokymo programose, mokomuosiuose tekstuose, vaizdinėje medžiagoje, atkreipti į tai mokinių dėmesį.
Lietuvos jaunimo diferenciacija renkantis profesiją pagal lytį gana ryški. Tyrimai parodė būdingą berniukų orientaciją į techninio profilio profesijas (statyba, radiotechnika, mašinų ir prietaisų gamyba, ryšiai, žemės ir miškų ūkis, transportas ir kt.); mergaitės labiau linkusios į humanitarinius ir gamtos mokslus, meną, pedagogiką, sveikatos apsaugą, aptarnavimo sferą. Nustatyti ir merginų bei vaikinų profesinio apsisprendimo motyvacijos, vertybinių orientacijų ir kt. skirtumai, tačiau kol kas nesirūpinama diferencijuoti profesinį orientavimą pagal lytį.
Ugdymo veiksniai.
Vienas svarbiausių visuomenės socialinių institutų ne tik rengiant jaunimą savarankiškam gyvenimui, bet ir užtikrinant visuomenės vystimosi perspektyvą, yra mokykla. Bendrojo lavinimo mokyklos profesinio orientavimo uždaviniai yra plėtoti moksleivių profesinę patirtį, ugdyti profesinį kryptingumą, formuoti tinkamus profesijos rinkimosi motyvus ir padėti įsitvirtinti pasirinktoje praktinės veiklos srityje. Mokykla perduoda naujajai kartai žmonijos sukauptą kultūrinį palikimą – žinias, normas ir vertybes, teikia profesinį parengimą, formuoja asmenybę. Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Pastebėta, kad mokiniai tų mokyklų, kur gerai tvarkomas profesinis orientavimas, greičiau profesiškai subręsta, tinkamiau apsisprendžia, ką veikti, baigus vidurinę mokyklą. Tyrimai rodo, kad mokytojų individuali įtaka mokiniui renkantis profesiją, yra gana silpna.
Psichologiniai veiksniai:
1) Profesinis subrendimas.
2) Intelektas ir specialieji gabumai.
3) Poreikiai.
4) Interesai.
5) Vertybės.
6) Charakteris.
Profesinis subrendimas. Rinktis profesiją – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją yra patirtis ( žinios, mokėjimai, įgūdžiai), įgyta teoriniame ypač praktiniame darbe. Savęs, kaip darbo ir santykių su aplinka subjekto, pažinimas formuoja savimonę, kitaip tariant, padeda save įvertinti, sąveikoje su socialine aplinka ir darbu save galima įvertinti realiau, suformuoja labiau tikrovę atitinkantis ( objektyvus ) asmeninis statusas.
Intelektas – tai įgimtas mąstymo gabumas, protas; tai gabumas spręsti uždavinius, numanyti (intuicija); tai sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo ir veiklos reikalavimų; kūrybinis gabumas, išmokimo gabumas ir t.t. šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje intelektas siejamas ir su organizavimo prisitaikymo galimybėmis, t.y. su adaptacija. Tačiau atskirose veiklos srityse intelektas pasireiškia skirtingai, todėl kalbama apie teorinį, socialinį, praktinį, profesinį intelektą.
Teorinis intelektas – gabumas išmokti, spręsti problemas, kurti nauja. Jis ne vienalytis, vienoks matematikų, kitoks biologų ir pan.
Socialinis intelektas – pirmiausia organizaciniais, drausmingumo, dorovingumo bei paprasčiausio mandagumo sugebėjimais pasireiškiantis emocinis adaptyvumas tarpasmeniniuose, kolektyviniuose santykiuose. Teorinis intelektas operuoja daugiau sąvokomis, ženklais bei simboliais, o socialinis – dorovinėmis normomis, taisyklėmis, įstatymais.
Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. juos laiku pastebėjus ir praktiškai patikrinus, dažniausiai pasirenkama tinkama profesija.
Poreikis – tai pirmasis orientacinis profesijos pasirinkimo šaltinis. Tačiau poreikį patenkinus, noras praeina, todėl vien poreikiu remtis neatsargu. Renkantis profesiją, dar reikia žinoti ir kokius motyvacijos veiksnius: interesus, vertybes, idealus, į kuriuos įsigilinti lengviau, suvokus poreikius.
Interesas – pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys. Genetiškai interesą galėtume paaiškinti kaip realiatyviai pastovų poreikį sužinoti, tirti. Interesą iš vidaus stimuliuoja tie patys veiksniai kaip ir poreikius. Profesinis interesas suprantamas dvejopai:
1) kaip poreikis susipažinti su profesiją ir ją tirti;
2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant.
Kai atsiranda profesinis interesas, spręsti kokia veiklos sritis asmenybę domina, bet tai dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis. Į šiuos klausymus galima atsakyti nustačius asmenybės galimybes ( intelektą, specialiuosius gabumus ) ir atitinkamą motyvaciją.
Vertybė – yra tai, ko žmogus ypač ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams pateisinti. Ji dar gilesnis ir patvaresnis psichinis darinys negu interesai. Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas. Tačiau jos nepadeda konkretizuoti pasirenkamos profesijos, nes vieną ir tą pačią vertybę gali atitikti daugelis profesijų.
Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Bet, antra vertus, daugelį profesijų gali rinktis žmonės įvairių temperamentų, nes nuo šių priklauso ne tiek veiklos kokybė, kiek stilius.
Sveikatos veiksnys turi nemažai įtakos profesijos pasirinkimui. Įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, oligofrenija, psichinės reabilitacijos galimumai.
Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl nuo to, ką „davė gamta“, ką sugadino ir ką išugdė socialinė aplinka, priklauso kiekvieno ateitis. Turima galvoje tiek fizinė, tiek dvasinę sveikatą. Nors liga riboja vaikino ar merginos rinkimosi galimybes, jaunimo profesinės orientacijos, nuostatos, valia ir pasiryžimas gali nugalėti likimą.

Pagrindinės grupės veiksnių, turinčių didesnės ar mažesnės įtakos galutiniam mokinių profesiniam apsisprendimui:
1) Asmens fiziologinės ir sveikatos galimybės;
2) Asmenybės kryptingumas;
3) Informacijos kiekis apie profesiją;
4) Emocinis santykis su profesija;
5) Socialiniai skatuliai.

1.3. Pagrindiniai pasirengimo karjerai principai

Kanados žmogaus resursų tyrimo skyrius nustatė penkis pasirengimo karjerai principus, kurie nepaprastai efektingi dirbant su jaunais žmonėmis. Jaunimas, užuot akcentavęs dėmesį DIDŽIAJAM SPRENDIMUI, noriau gilinasi į DIDĮJĮ SAVO GYVENIMO ATEITIES PAVEIKSLĄ.
Pateikiami tokie karjeros principai:
1. Viskas nuolat keičiasi. Užtenka vieną vakarą pasiklausyti pasaulio žinių, kad įsitikintume, jog mūsų pasaulis keičiasi kaip niekada greitai. Todėl žmonių karjeros planavime reikalingas lankstumas. Turime suvokti, kad mes negalime daryti VIENO DIDELIO SPRENDIMO, nes sprendimų priėmimas yra tęstinis reiškinys. Labai įvairiai priimame sprendimus: nepagalvodami apie juos, pasverdami už ar prieš, pagal tai, ar jie mums tinka.
Turėtume suvokti, kad pasikeitus aplinkybėms, keičiame savo sprendimus. Tuo metu, kai nusprendžiame, atrodo, kad tai pats geriausias sprendimas. Kaip besirinktumėme, visada yra teigiamos ir neigiamos pusės. Kartais mes pražiopsome kai kurias galimybes, bet tuo pačiu metu įgyjame patyrimo.
2. Mokymasis yra tęstinis. Kai pripažįstame, kad pasaulis visada keičiasi ir kad daugybė darbų XXI amžiuje dar tik atsiras, akivaizdu, jog pasirengimas karjerai turi būti tęstinis, visą gyvenimą trunkąs procesas. Vienodos reikšmės įgyja „mokymasis mokytis“ ir mokytis kokio nors specifinio dalyko. Tęstinis mokymasis pagrįstas formaliose studijose įgytų įgūdžių formavimu bei kitokiais kūrybiniais metodais.
3. Klausykitės savo širdies balso. Svarbu yra ištirti ir sužinoti, kurioje vietoje ta mūsų „širdis“ ir vertybės. Tradiciniai nurodymai „teisingai nuspręsk“, „būk realistas“, „nerizikuok“ dažnai nuvilia žmones ir sutrukdo tirti bei saugoti svajones.
Pirmiausia reikia išmokti patikėti savimi. Baimė suklysti apsaugo mus nuo klaidų, bet taip pat neleidžia iš jų pasimokyti. Pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, kuriame lankstumas ir prisitaikymas tampa svarbiausiomis savybėmis, derėtų žmones skatinti ne tik protingai rizikuoti, bet ir to mokytis.
4. Dėmesys procesui. Mums asmeniškai svarbi yra pati kelionė, procesas, o ne kelionės tikslas. Suvokdami besikeičiančio pasaulio prigimtį, išsirinkdami profesinės veiklos kelią ir atkakliai siekdami savojo tikslo, galime sukaupti ribotą ir bereikšmį patyrimą. Kol pasieksime tikslą, jo jau gali nebebūti, jo vietoje gal jau bus atsiradę kiti nauji tikslai. Todėl svarbu nusibrėžti pačią ateities viziją, nusistatyti pagrindinę kryptį, o ne siaurą specifinį tikslą. Dažnai pati gyvenimo situacija padiktuoja, kur sukoncentruoti visą energiją. Kartais turime sutvarkyti neatidėliotinus reikalus – laikyti egzaminus, užmokėti už automobilį ir pan. Kartais susiduriame su ilgalaikiais poreikiais – stipria draugyste, darbu, kurį vertiname ir pan. Tenkindami nenutrūkstantį pasirengimo karjerai poreikį, siekiame patenkinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius.
5. Prisileiskite bendraminčius. Apie mūsų vertę neretai sprendžiama iš to, kiek mes esame stiprūs ir nepriklausomi. Be abejo, tai puikios savybės, tačiau pasitaiko, kad ne viską galime padaryti vieni. Kiekviename gyvenimo ir karjeros etape reikalinga pagalba ir parama žmonių, kuriais mes pasitikime. Tie žmonės yra mūsų bendraminčiai ir sąjungininkai. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, kolegos, viršininkai; gali būti įvairaus amžiaus; gali atstovauti įvairiems sluoksniams. Su jais galime pasidalinti savo slapčiausiais lūkesčiais. Jie taip pat gali padėti apsispręsti arba supažindinti su žmonėmis, galinčiais mums padėti.
2. Jaunimo įsijungimas į visuomenės socialinę struktūrą

Daugelis pedagogų ir psichologų, nagrinėja jaunimo profesijos pasirinkimą, pagrindinį dėmesį skiria ugdymo klausimams. Gvildenami profesinių interesų ugdymo, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos kūrimo, profesinės atrankos ir tinkamumo problemas, jie jaunimą laiko ugdymo objektu. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra ne tik ugdymo objektas, bet ir savarankiškas veikėjas. Žinoma, jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių ( ką mes ir nagrinėsime ), tačiau jų siekiai, besiremiantys motyvais, dažniausiai ir lemia pasirinkimą. Taigi galime teigti, kad jaunimas pats profesiją pasirenka. Be to, palyginti per trumpą laiką sprendžia ne tik profesijos, bet ir socialinės padėties, gyvenamosios bei darbo vietos pasirinkimo, šeimos sukūrimo, kitus gyvenimo klausimus. Visa tai tarpusavyje yra susiję, vienas kitą lemia. Todėl apriboto ugdymo problemomis negalima, o pedagogams ir psichologams turi padėti sociologai, kurie socialinį ir profesinį pasirinkimą vertina plačiau nagrinėdami jaunimo įsijungimą į visuomenės socialinę struktūrą, į visuomeninius klausimus. Sociologai nagrinėja pasirinkimą lemiančius veiksnius: poveikį įvairių socialinių institutų – šeimos, mokyklos, draugų, spaudos, darbo kolektyvo ir panašiai; pačius pasirinkimo objektus – profesiją, specialybę, socialinę padėtį, darbo, gyvenamąją vietą ir panašiai; jaunimo poreikius, interesus, vertybines orientacijas, t.y. pasirinkimo motyvus; jaunimo gyvenimo kelią, šio proceso efektyvumą – mokymosi ar darbo rezultatus, specialybės, darbo, gyvenamosios vietos keitimą ir panašiai. Taigi, sociologai stengiasi aprėpti visą jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesą, nes tik tokiu būdu galima nustatyti tiek bendrus visam jaunimui dėsningumus, tiek skirtingų jo grupių ypatumus. Tiesa, sociologai kviečia bendradarbiauti psichologus ir pedagogus, nes kaip tik jie turi padėti konkrečioje pasirinkimo situacijoje ( sociologų tyrimo objektas yra visuomenė, socialinė grupė, o pedagogo ir psichologo – atskiras žmogus ).
Svarbu, kad jau pradžios mokykloje vaikai sužinotų apie ateityje galimą profesijos pasirinkimą, jo numatymo ir planavimo būdus bei ryšį su asmeninėmis savybėmis. Praleisti šeimoje ir mokykloje vaikystės metai sąlygoja vaiko savęs suvokimą (žmogaus savęs, kaip individo, suvokimas, savo objektyvios ar subjektyvios būties pažinimas yra vadinamas savimone, nuo kurios priklauso asmenybės santykiai su kitais žmonėmis, grupėmis, visuomene, savo psichinių procesų ir savybių, veiklos ir jos rezultatų pažinimas, taip pat aspiracijų lygį, siekimų motyvaciją ir pozityvų profesinį identitetą ir, atvirkščiai, nusikalstamumą, ankstyvą mokyklos palikimą, bedarbystę. Mokytojams ir profesinio orientavimo specialistams patartina rūpintis vaikų savęs pažinimu, savo asmenybės savybių kitimų supratimu, mokykloje įgyjamo patyrimo susiejimu su ateities planais jau pradžios mokykloje.
Taigi kuo anksčiau asmenybei pavyksta įgyti savianalizės ir savęs pažinimo įgūdžių, tuo lengviau jai adaptuotis gyvenime ir spręsti kasdien iškylančias dilemas. Tačiau vienodai gerai pažinti absoliučiai visas savo savybes yra gana nelengva. Mokslininkai bando išskirti, ką būtinai reikia žinoti apie save besirenkančiam profesiją. Jie teigia, jog reikia žinoti du pagrindinius dalykus: ko nori ir kam esi gabus. Jei tai žinai ir pasitiki savimi ( netikėjimas savo jėgomis gali taip smukdyti, kad sužlugs bet kokie planai ), pasisekimas garantuotas. Siūloma kiekvienam užrašyti 10 savo didžiausių norų ir pagalvoti, kaip jų siekiate dabar ir ką būtina padaryti ateityje. Reikėtų susidaryti konkrečius planus, nes kitaip tie norai gali amžinai likti tik svajonėmis. Praverstų ir savo gabumų bei talentų sąrašas su apsvarstymais, kuriuos iš jų ir kaip reikėtų ugdyti. J.P.Gilfordas pasitikėjimą savimi laiko pirmąja iš jo išskiriamų penkių svarbiausių asmenybei bei jos profesinei sėkmei savybių ( kitos: komunikabilumas, sugebėjimas įsitvirtinti, santūrumas, objektyvumas ) .
E. L. Heras ir S. H. Krameris (1984) išskyrė 10 vadinamųjų „išgyvenimo “ įgūdžių, be kurių nė vienas žmogus negali sėkmingai veikti šiuolaikinėje visuomenėje ir kurių formavimui ir tobulinimui ir jaunoji karta, ir tėvai bei pedagogai turėtų skirti ypatingą dėmesį:
1) savo privalumų ir trūkumų žinojimas, pagrindinės vertybės ir prioritetai bei jų derinimas su mokymosi ir profesiniais tikslais, gebėjimais realiai save vertinti;
2) gebėjimas naudotis informaciją ( literatūra, garso ir vaizdo įrašų priemonėmis, švietimo sistemos teikiamomis galimybėmis, laikinas įsidarbinimas ir kt. savo asmeninėms savybėms ir pasirinkimui patikrinti );
3) savo mokymusi, profesinių, socialinių, gyvenimo tikslų žinojimas ir gebėjimas juos susieti tarpusavyje;
4)gebėjimas tikslingai ir racionaliai apsispręsti ką nors renkantis;
5) bendravimo sugebėjimai;
6) įsidarbinimo ir darbo ieškojimo įgūdžiai;
7) socialinių vaidmenų ( darbuotojas, klientas, vadybininkas ir kt. ) supratimas;
8) švietimo ir profesinių struktūrų abipusės priklausomybės supratimas (atskirų mokamųjų dalykų ryšiai su profesinėmis, techninėmis sritimis );
9) savo laiko ir energijos organizavimo gebėjimas;
10) gebėjimas matyti save iš šalies, savo asmeninės vertės ir savigarbos pojūtis.

Kaip rodo tyrimai, individualios galimybės įgyti šiuos „išgyvenimo“ įgūdžius, juos pažinti ir vertinti yra gana skirtingos. O‘Hara nustatė tiesioginę koreliaciją tarp moksleivių savęs pažinimo, profesijos pasirinkimo ir pažangumo mokykloje. Geriau besimokantys vaikai, palyginti su silpnesniaisiais, geriau save pažįsta, jų pasirinkimai racionalesni. Ypač ta priklausomybė padidėja 9-12 klasėse. Geresnių mokymosi rezultatų pasiekę vyresniųjų klasių moksleiviai pasižymi tam tikrais asmeniniais bruožais. Tai pirmiausia savęs supratimas, atsakomybės prisiėmimas, atkaklumas, sugebėjimas planuoti, pasitikėjimas savimi, polinkis konkuruoti ir turėti siekių. Žemesnio pažangumo mokiniams paprastai sunkiau save pažinti ir apsispręsti, ir kai yra įvairių pasirinkimo galimybių, jiems ypač reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, psichologų ir pedagogų pagalba.
Vyresniųjų klasių moksleivių apsisprendimo sunkumus ir trūkumus lemia tai, kad didžioji dalis devintokų nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų, nes neturi pakankamai psichologinių žinių. Dvyliktokų savianalizė irgi prasta. Tai yra viena iš kliūčių, dėl kurios mokiniai savarankiškai nesirengia profesijos rinktis arba nesugeba jos rinktis.
Galima visiškai sutikti, kad geras savęs pažinimas yra pirmas žingsnis į tinkamą profesijos pasirinkimą, tačiau didelei daliai jaunimo jis labai sunkus ir vieniems neįveikiamas.

2.1. Mokinių rengimosi karjerai svarba

Darbo vietos nepastovumas
Be jokios abejonės visame pasaulyje keičiasi darbo vietos pobūdis. Šalyse, kuriose pereinama nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, tie pokyčiai dar dramatiškesni. Net rinkos ekonomikos šalyse atsirado naujos taisyklės. Technologija suformavo naują darbo vietos ir darbo jėgos sampratą. Prekių gamyba užleidžia vietą paslaugų teikimui. Bet kokia pasikartojanti veikla ar veiksmas yra atliekami mašinomis, o mašinos neatostogauja, neima ligos biuletenio ir gali dirbti 24 valandas per parą. Aukšto lygio transportas ir technologijos sutrumpino bendravimo su visu pasauliu trukmę iki kelių sekundžių. Atsirado galimybė gaminti prekes bet kurioje šalyje, pervežti jas į bet kurią šalį. Dėl šios priežasties konkurencija tapo globaliniu reiškiniu.

Darbo jėgos nepastovumas
Dabartiniai moksleiviai konkuruos dėl darbo vietų ne tik su kitais miestelėnais. Jie konkuruos su įvairių pasaulio kraštų gyventojais. Kompanijos, siekdamos konkuruoti pasaulyje, perkvalifikuoja inžinierius ir taip sumažina išlaidas, sutaupo pinigų bei padidina darbo efektyvumą. Darbdaviai tiesiog prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, kuriose keičiasi tradiciniai darbuotojo ir darbdavio santykiai. Sudaromi kontraktai su darbuotoju kokiam nors darbui ar paslaugai atlikti, už tai darbdavys užmoka, bet pastovus atlyginimas nėra mokamas. Daugelis įdarbina darbuotojus nepilnai darbo savaitei. Kai kurie žmonės dalijasi tuo pačiu darbu su kitais, dar kiti dirba namuose naudodamiesi telekomunikaciniais ryšiais. Dažnai darbuotojai parduoda paslaugą, kuri yra žmogaus žinios ir įgūdžiai. Net žvelgiant į tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, yra tikėtina, kad pati darbo vieta gerokai keičiasi. Sudėtingų darbų atlikimui darbuotojams keliami tokie reikalavimai:
• Atsakomybė už savo veiksmus
• Stipri motyvacija
• Prisitaikymas
• Orientavimasis į paslaugų teikimą
• Sugebėjimas bendrauti
• Bendro ir specializuoto pobūdžio įgūdžiai ir puikus informatyvumas

Šiandieninis pasaulis reikalauja lankstumo ir prisitaikymo. Savo gyvenimo ir karjeros kelyje galima sėkmingai prisitaikyti, jeigu sugebama valdyti besikeičiančią situaciją, suvokiama, ką mėgstama dirbti, įgyjama kompetencijos, reikalingos atlikti darbus, bei pasitikima savimi.

Naudota literatūra

1. Bartinikienė Z. ir Paurienė L. Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. – Kaunas: Šviesa, 1989.
2. Beresnevičienė D. Diferencijuotas profesinis orientavimas mokykloje. – Vilnius: Viltis, 1990.
3. Jovaiša L.. Profesinio orientavimo pedagogika. – Kaunas: Šviesa, 1978.
4. Kregždė, S. Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. – Kaunas: Šviesa, 1988.
5. Matulionis A., Mikšys A. Jaunimo socialinė- profesinė orientacija. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1992.
6. Perry N., Vanzandt Z. Mano pasirinkimo galimybės. Atviros Lietuvos fondas. – Kaunas: Aušra, 1998.
7. Perry N., Vanzandt Z. Žvilgsnis į ateitį. Atviros Lietuvos fondas. – Kaunas: Aušra, 1998.
8. Petrauskaitė R. Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. – Vilnius: Žodynas, 1996.