ĮVADAS

Ateities ekonomika bus žinių ekonomika, kurios pagrindinis veiksnys bus žmogiškasis kapitalas. Todėl Lietuvos sėkmę tarptautinėse rinkose ir jos ekonominę bei socialinę pažangą vis labiau lems neekonominiai veiksniai – švietimo, socialinės politikos, regioninės (erdvinės) politikos, mokslo tyrimų, visuomenės sveikatos, viešosios tvarkos, kultūros sektorių plėtra, jų teikiamų paslaugų kokybė.
Norint įsitvirtinti tarptautinėse rinkose, Lietuvos gaminių produktyvumo ir konkurencingumo didinimas yra pagrindinis faktorius, sąlygojantis eksporto plėtrą. Kita svarbi sąlyga – aukšto pridėtinės vertės produktų gamybos apimčių santykio su bendra gamybos apimtimi, didinimas. Aukštos pridėtinės vertės produktų gamyba šaliai yra svarbi ne tik tuo, kad ji formuoja technologinę bazę naujos kartos produktų gamybai, bet ir tuo, kad ji pati aktyviai vykdo mokslinius tyrimus, tuo pačiu gamina žinias ir jas perduoda aplinkai, didindama bendrą šalies darbo jėgos kvalifikaciją ir skatindama inovacinę veiklą.
Pridėtinė vertė, kuri tuo didesnė, kuo aukštesnis technologijos lygis, o technologija tuo aukštesnė, kuo daugiau žinių ir išmanymo į ją sudėta. Atliekant mokslinius tyrimus naujos žinios ir išmanymas (inovacijos) kuriami universitete (universitetas – kaip mokslo institucijų bendrybė). Japonijoje pramonė finansuoja 67 proc. universitetinių mokslinių tyrimų, Pietų Korėjoje – 84 proc., JAV – 59 proc., Europos Sąjungoje – 53 proc., Japonijoje ir JAV universitetų ir pramonės kooperacija tapo kasdieniu dalyku, ir tuo klausimu diskusijos seniai pasibaigė. Pastaruoju metu modernios ekonomikos valstybės, ypač ES ir JAV, ima dominuoti „trigubos spiralės“ modelis: universitetas – pramonė – vyriausybė. Taip yra todėl, kad vyriausybės linkusios skatinti universitetus kooperuotis su pramone. Tai daro ne tik švietimo ir mokslo, bet ir ekonomikos, žemės ūkio, miškų, aplinkosaugos ir net finansų ministerijos.
Lietuva neabejotinai turi geras galimybes palaipsniui tapti lygiaverte Europos partnere. B.Melnikas, V.Snitka, A.Lukoševičius, A.Piskarskas ir kiti Lietuvos mokslininkai pabrėžia, kad tai ji turi aiškiai deklaruoti ir įrodyti nuosekliu darbu ir tai turi atsispindėti valstybinėje mokslo ir technologijų praktikoje, kryptingai formuojančioje ir palaikančioje aukštą šalies technologinį lygį.
Darbo tikslas – aukštųjų technologijų plėtros galimybių įvertinimo „N“ instituto pavyzdžiu analizė.
Darbo uždaviniai:
–atskleisti aukštųjų technologijų reikšmę šalies ekonomikai;
–ištirti aukštųjų technologijų plėtros politiką Europos Sąjungoje ir Lietuvoje;
–įvertinti aukštųjų technologijų plėtros valdymo reikšmę;
–atlikti aukštųjų technologijų plėtojimo analizę „N“ instituto pavyzdžiu;
–remiantis teorine analize ir atliktu praktiniu tyrimu suformuoti išvadas ir pasiūlymus aukštųjų technologijų plėtrai.

1.AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA

Tiek kasdieniniame gyvenime, tiek mokslininkų (E.Porter, H.Haken, K.Shaver, P.Christensen, E.Vilkas, B.Melnikas, V.Snitka ir kt.) straipsniuose ir Vyriausybės nutarimuose pastaruoju metu itin daug akcentuojama technologijų (aukštųjų technologijų, naujųjų technologijų) reikšmė intensyvios ekonominės globalizacijos laikotarpiu. Prieš svarstant aukštųjų technologijų reikšmę šalies ūkiui ir valstybės politiką plėtojant aukštąsias technologijas, trumpai apsistokime prie pačios sąvokos. Žodis „technologija“ Tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiamas kaip „gamybinių procesų atlikimo būdų ir priemonių visuma“ (Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2001, p.1036). Tačiau šiandien vartojamas žodis praktiškai įgauna vis talpesnį semantinį (prasminį) turinį, nes technologijos plėtojasi labai sparčiais ir, netgi galima sakyti, eksponentiškai augančiais tempais. Šie kokybiniai pokyčiai, savo ruožtu, sąlygoja ir kokybinius pokyčius, o tai atsispindi ir „technologijos“ sąvokos raidoje.
Kas iš tiesų yra technologijos? Galima būtų pateikti keletą šiuolaikinių technologijos apibrėžimų (A.Lukoševičius, 1998, p. 31):
Technologijos yra dialektinis ir kumuliacinis procesas, vykstantis žmonijos patyrimo centre (Raymond H. Merritt).
Technologijos – tai visuma procedūrų ar būdų, kuriais vykdomi sudėtingi uždaviniai, siekiant patenkinti visuomenės materialines reikmes (Churchill Dictionary).
Technologijos – tai žinių ir visuomenės pajėgumų sąlygoti tam tikrų grupinių tikslų realizavimo būdai (S.Lem).
Technologija yra žinios, kurios sistemiškai taikomos, siekiant naudingų tikslų. Jei mokslas yra kryptingai taikomas praktiniams tikslams, jis tampa technologijos dalimi (V.Snitka).
Technologijas galima traktuoti kaip tam tikrą „produktą“, rodantį žmonių, jų grupių ar visuomenės veiklos rezultatą, pasižymintį tuo, kad jis yra sukuriamas ir įgyvendinamas kaip tam tikra veikimui skirta nauja technologija (B.Melnikas).
Atlikta literatūros analizė rodo, kad, kalbant apie aukštąsias technologijas, jų turinio prasmė suplakama į vieną sampratą su inovacijomis. Tuo tarpu reikėtų sutikti su pastaruoju metu pateikiamu apibrėžimu, kad inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimu nauju (Melnikas, Jakubavičius, Strazdas, 2000, p.6). Iš to sektų, kad, pvz. turinio prasme, inovacijos gali būti: produkto, technologinės ir pan. Taigi, darbe bus kalbama apie technologines inovacijas.
Technologijų (naujų technologijų, aukštųjų technologijų) reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje tyrinėjančių mokslininkų (B.Melnikas, A.Lukoševičius, A.Miečinskas, E.Vilkas, kt.) darbai susiję su technologine pažanga, technologijų globalizavimo procesu, leidžia teigti, kad šalies požiūriu žodžiu „technologija“ nusakoma Lietuvos intelektinio potencialo pasireiškimo forma.
Aukštosiomis vadinamos tos technologijos, kurios yra naujausios, pažangiausios duotuoju laikotarpiu. Iš to sektų, kad aukštos technologijos yra tol aukštos (naujos), kol neatsiranda dar aukštesnių (naujesnių), todėl jos, pagal apibrėžimą, turi remtis naujais tyrimų rezultatais. Kada kalbame apie šalies aukštąsias technologijas, tai pastarąsias siejame su tos šalies pasiekimais. Aišku, įmanoma naujus rezultatus pirkti užsienyje, tačiau jie yra brangūs, o dažnai ir visiškai neparduodami. Anot J.P.Beggs, J.Barney, verslas paremtas svetimais patentais ir licencijomis nėra pelningas, vadinasi, kaip toks jis negali gyvuoti ilgai. Verslo stabilumą ir augimą gali garantuoti tik savų tyrimų rezultatai, paversti produktais ir jų gamybos technologijomis.

2. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ REIKŠMĖ ŠALIES EKONOMIKAI

Technologijų reikšmė šiandieniniame pasaulyje vis didėja, todėl auga jų panaudojimo mastai, arba, kaip įprasta sakyti, plėtra. Technologinė plėtra – veikla, nukreipta į taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymą ūkinėje veikloje, siekiant komercinio rezultato (Valstybės žinios. 2004, Nr.49-1601).
Nacionalinės inovacinės sistemos struktūra įvairiose šalyse bendrais bruožais panaši. Nagrinėjant nacionalinių inovacijų politikos metodologinius klausimus, visada pabrėžiamas sisteminis požiūris ir išskirtinis valstybės vaidmuo inovacijų srityje. Valstybei tenka inovacijų paramos politika, kurios pagrindas – koordinavimas, kontrolė ir skatinimas (1 pav.).
Regioninės politikos suformavimas ir įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių priemonių tolygiai visos šalies ekonominei-socialinei plėtrai užtikrinti, skirtumams tarp atskirų teritorijų sumažinti, valstybės biudžeto, Europos Sąjungos fondų ir kitų kapitalo investicijų lėšoms Lietuvoje tinkamai paskirstyti. B.Melnikas koncentruotai akcentuoja kertinį viešojo administravimo politikos uždavinį, sakydamas, kad Lietuvoje vykdoma valstybės politika turi būti orientuota į įvairialypių socialinių, ekonominių, ekologinių, technologinių ir kitų regionams būdingų problemų sprendimą. Nors Regioninės plėtros įstatymas numato rengti regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvas, faktiškai tik įvairios nacionalinės arba ūkio šakų, konkrečiomis lėšomis paremtos strategijos, tame tarpe ir aukštųjų technologijų gamybos ir diegimo strategijos ir planai gali turėti įtakos realiam regioninės politikos formatui. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 4-77 „Dėl valstybės pagalbos schemos „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“ patvirtinimo“ akcentuojama, kad technologine plėtra suprantamas taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymas tiesiogiai naudoti juos naujiems produktams, paslaugoms ar technologijoms, skirtiems pardavimui arba panaudojimui, kurti ar esamiems pakeisti arba tobulinti, įskaitant pradinio prototipo, kuris negali būti panaudotas komerciniais tikslais, sukūrimą. Ši veikla gali apimti ir „konceptualų produktų, paslaugų ir technologijų kūrimą, dizainą ir pradinę jų demonstraciją arba bandomuosius projektus, kurie negali būti paversti ar naudojami pramoniniam pritaikomumui arba komerciniam naudojimui (t.y. iki masinės gamybos). Ši veikla neapima pastovių ar periodinių produktų, gamybos linijų, gamybos procesų, esamų paslaugų ar kitų atliekamų operacijų pakeitimų, netgi jei tokie pakeitimai lemia atitinkamus patobulinimus“ (Valstybės žinios, 2004, Nr.49-1601). Didžiąją dalį Lietuvos eksporto užtikrinanti apdirbamoji pramonė šalies BVP struktūroje turi panašų lyginamąjį svorį kaip ir ES, tačiau aukštųjų technologijų dalis pagal dirbančiųjų skaičių yra daug mažesnė, o artimiausiais metais ji gali dar labiau sumenkti.
Aukštosios technologijos nulemia šalių ekonominį ir finansinį lygį, realųjį jų potencialą, todėl technologijų frontuose vyksta aštriausios konkurencinės kovos. Jokia šalis, neturinti didelių gamtos turtų, negali pasiekti tikrai gyvenimo lygio be aukštų technologijų gamybos, nes tik ji sukuria aukščiausią pridėtinę vertę. Todėl aukštosios technologijos vaidina lemiamą vaidmenį didinant nacionalinės ekonomikos efektyvumą ir jos konkurencines galimybes.
Literatūros analizė rodo, kad mokslininkai ekonomistai nesutaria dėl „konkurencingumo“ sąvokos, kalbant apie visą šalies ūkį. Šį terminą įprasta vartoti verslo sektoriuje, kuris yra vienas pagrindinių nacionalinį konkurencingumą didinančių veiksnių. Ilgą laiką šalies konkurencingumas buvo tapatinamas su „santykinio pranašumo“ teorija, kai šalies konkurencinio pranašumo šaltiniu buvo laikomi žemi resursų kaštai bei pigi darbo jėga. Tačiau ištekliai šių dienų ekonomikoje jau nebelaikomi konkurenciniu pranašumu, kadangi yra laisvai prieinami visiems rinkos dalyviams. Konkuruoti imama išteklių panaudojimo efektyvumu ir produktyvumu.
Šalies konkurencingumo problema itin aštriai iškyla globalizacijos, kaip naujos, nuolat besikeičiančios aplinkos, sąlygomis.
Globalizacija – tai visą pasaulį apimančios rinkos skverbimasis į šalių gyvenimą, sukeltas stiprėjančios tarptautinės finansų rinkos, didėjančios pasaulinės prekybos, daugianacionalinių verslovių kūrimosi, telekomunikacijos naujovių (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, p. 364). Mokslininkų nuomone, ekonomikos globalizavimo procesą skatino ir dabar lemia trys pagrindiniai veiksniai (Global Economic Integration, 2000, p.9):
1.naujų technologijų diegimas transporto ir komunikacijų srityse, leidęs labai pagreitinti prekių ir paslaugų transportavimą bei, įsisavinant naujas technologijas, naudotis didžiulėmis galimybėmis, kurias teikia „informacijos revoliucija“.
2.labai sumažėjusios transportavimo bei komunikacijos paslaugų kainos, leidžiančios piliečiams ir bendruomenėms plačiai, nors ir ne visuotinai, naudotis didėjančio ekonominio integravimosi galimybėmis;
3.viešoji politika, turinti įtaką ekonominės integracijos pobūdžiui bei tempui, net jei ne visada orientuojamasi į didėjančią ekonominę integraciją.
M.Porter (1998) nuomone, nacionalinį konkurencingumą sąlygoja vienintelis veiksnys – šalies ūkio produktyvumas. M.Porter ir P.Krugman darbuose nacionalinis konkurencingumas įvardijamas kaip platesnė sąvoka, apimanti ne tik žemiau resursų kaštus, bet ir vyriausybinio valdymo kokybę, geografinę padėtį bei kultūrinių veiksnių svarbą.
Mokslininkai išskiria, kad Lietuvoje aukštųjų technologijų gamybos šakos, kurias galima pradėti plėtoti jau dabar ir kurios perspektyvios ilgam laikotarpiui: biotechnologija (vaistai, hormonai, genų inžinerijos priemonės ir kt. biosintezės produktai), optoelektronika (lazeriai, medicininiai ir kt. prietaisai, matavimo instrumentai, ryšių priemonės), mechatronika (mechanika + elektronika plius naujos medžiagos), programinė įranga, aukšto lygio paslaugos (medicininės, architektūros ir pan.). Be abejo, šalia šių laikomų perspektyviomis šakų gali atsirasti ir kitų šakų arba bent pavienių produktų jose.
Taigi, aukštųjų technologijų plėtojimas – aktualus klausimas kiekvienai valstybei. Lietuva, būdama beveik vien tradicinių pramonės šakų produkcijos eksportuotoja, akivaizdžiai rizikuoja, nes tampa pernelyg priklausoma nuo žaliavų ir energetinių išteklių tiekimo. Todėl inovacijomis pagrįstas konkurencingumas gali suteikti Lietuvai galimybę patekti į turtingųjų šalių grupę.

3. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTOJIMAS IR PROBLEMOS

3.1. Aukštųjų technologijų plėtros politika Europos Sąjungoje

ES šalių vadovai 2000 m. kovo mėn. Barselonoje įvykusiuose ES viršūnių susitikimuose sutarė dėl ambicingo tikslo – per dešimtmetį pasiekti, kad ES taptų konkurencingiausia, žiniomis grįsta pasaulio ekonomika.
Suprasdama inovacijų vaidmenį ekonomikos plėtrai, Europos Sąjunga ne tik reformuoja savo požiūrį į aktyvią ir savarankišką valstybių narių poziciją inovacijų atžvilgiu, bet ir įgyvendina atitinkamus sąjunginius mechanizmus, orientuotus į:
•inovacijų kultūros kėlimą,
•inovacijoms palankios aplinkos sukūrimą,
•mokslo orientavimą į inovacijas pramonėje ir paslaugų sferoje.
Diskutuojant apie ekonomikos ir regionų plėtrą Europos Sąjungoje, pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama žinioms ir informacijai. Visuotinai pripažįstama, kad inovacijos ir sėkmingas jų įgyvendinimas yra varomoji jėga, lemianti nuolatinį ekonomikos augimą. Vienas iš žinių ir inovacijų skleidimo būdų yra pastaruoju metu užsienio šalyse vis populiaresniais tampančių technologinių parkų kūrimas.
ES šalyse nėra bendros pozicijos dėl pramonės strategijos paskirties, pobūdžio ir vyriausybės vaidmens, bet visur pagrindinė gairė yra konkurencingumo didinimas. Europos Komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. pranešime „Pramonės politika išsiplėtojusioje Europoje“ pažymima, jog pramonės politika ir toliau turėtų palaikyti veiksnius, lemiančius konkurencingumą ir augimą. Be tradicinių išteklių (pvz., stabili makroekonominė aplinka), didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas naujovėms, žinioms, antra partnerystei ir nuosekliai plėtrai (Europos komisijos …, 2002-12-11).
Europos Sąjungos iniciatyva remiamas Regioninių inovacijų strategijų bei Regioninių ir technologijų perdavimo strategijų (RIS/RITTS) kūrimas ir įgyvendinimas. Tai padėjo keliasdešimčiai atsiliekančių Europos regionų efektyviai pasinaudoti sąjunginiais struktūriniais fondais, ypač Europos regionų plėtros fondu.
Atskirai pažymėtina Penktoji bendra mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programa. Jos tikslas – maksimaliai padėti naujausioms sukurtoms žinioms per trumpą laiką atsidurti įmonėse inovacijų pavidalu. Šios programos rėmuose tarptautiniam technologijų skatinimui skirtas Europos inovacijų perdavimo centrų (Innovation Relay Centre) tinklas, kuriame dalyvauja ir Vidurio bei Rytų Europos šalys, įskaitant ir Lietuvą.
Inovacijų perdavimo centrų (IPC) misija – tarptautinės technologinės kooperacijos plėtojimas Europoje, teikiant specializuotas inovacijų paramos paslaugas. Kitaip tariant, tarptautinių technologinių partnerių paieška.
Pirmieji inovacijų perdavimo centrai buvo įkurti 1995 m., finansiškai remiant Europos Komisijai. Tai buvo širmieji žingsniai kuriant bendrą sistemą, skatinančią tarptautinį technologijų perdavimą ir teikiančios inovacijų paramos paslaugas SVV įmonėms ir mokslo institucijoms Europoje.
Šiuo metu veikia 68 inovacijų perdavimo centrai 30-yje valstybių – visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, naujose asocijuotose valstybėse (Bulgarijoje, Kipre, Čekijoje, Estijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje) bei Islandijoje, Izraelyje, Norvegijoje ir Šveicarijoje.
Kiekvieną inovacijų perdavimo centrą sudaro kelių organizacijų (universitetų, prekybos rūmų, inovacijų ir technologijų centrų ir pan.) konsorciumas. Bendras įvairių organizacijų skaičius, įtrauktas į inovacijų perdavimo centrų tinklą, viršija 250.
Inovacijų perdavimo centrai (IPC) funkcionuoja kaip bendras informacinis, konsultacinis ir technologijų brokerių tinklas Europoje. IPC suteikia tarpininkavimo techninę pagalbą įmonėms bei mokslinėms laboratorijoms veikti Europos technologijų rinkoje, padeda užmegzti technologijų partnerystės ryšius, vykdyti technologijų eksportą ir importą.
Jų teikiamos inovacijų paramos paslaugos – tai dar vienas technologinės partnerystės užmezgimo būdas tarp Europos įmonių.
Europos IPC veikla rodo, kad šis tarptautinės partnerystės tarp įmonių užmezgimo būdas yra pakankamai efektyvus. Per paskutiniuosius penketą metų inovacijų perdavimo centrai, veikdami glaudžioje kooperacijoje, pasiekė gerų rezultatų, padėjo per 65000 įmonių ir mokslo institucijų patenkinti technologinius poreikius bei skleidžiant sukurtas technologijas; padedant inovacijų perdavimo centrams, pasirašyta per 5000 technologijų perdavimo tarptautinių susitarimų.
Aktyvios veiklos dėka ES sukurta viena didžiausių pasaulyje technologinių pasiūlymų ir užklausų duomenų bazė. Ši bazė – tai virtuali ir nuolat atnaujinama technologinės informacijos duomenų bazė, kurioje yra daugiau kaip 1500 įvairių technologinių pasiūlymų ir užklausų (žr. 2 pav.). Pagal savo poreikius įmonės ir mokslinės organizacijos, ieškodamos tarptautinių partnerių, gali naudotis bazėje esančia bei patalpinti norimą technologinę informaciją.
Inovacijų perdavimo centrų paslaugos, žinoma, nepakeičia tradicinių partnerių paieškos metodų (parodos, mugės ir pan.), tačiau juos papildo, sudarydamos papildomas galimybes užmegzti technologinę partnerystę bei didinti konkurencingumą.
Ypatingą reikšmę įgyja tokios veiklos formos kaip kooperacija bei globalizacija. Paradoksas tas, jog šalia šių procesų intensyvėja ir konkurencija. Tai būtinybė, leidžianti išsilaikyti rinkoje. Šioje situacijoje svarbią reikšmę įgyja intelektinės nuosavybės teisinė apsauga ne tik savo šalyje, bet ir kitur. Pagrindiniu svertu, ginančiu intelektinę nuosavybę, tampa tarptautiniai patentai, licencijos, gamybinė patirtis (know-how). Kartu didėja reikšmė tarpinių organizacijų, atsakingų už intelektinės nuosavybės apsaugą.
Sparti inovacijų plėtra leido įvairių šalių mokslininkams burtis bendram darbui, todėl mokslo internacionalizacija tapo gana veiksminga priemone, kuri atneša ženklius pasiekimus naujų technologijų, ypač geriausių srityse. Išaugo mokslinio personalo mobilumas, kvalifikacija. Prireikė tarptautinės įdiegtų ir neįdiegtų technologijų transakcijos apskaitos ir analizės.
Jau 1996-1997 m. tarptautinėse konferencijose inovacijų klausimais ėmė ryškėti esminės inovacijų problemos ir jų sprendimo būdai Europoje. Didžiausias dėmesys skiriamas dviem kryptimis: inovacijų infrastruktūros plėtojimui bei nacionalinės inovacinės politikos metodologijos harmonizavimui. Inovacijų infrastruktūrą sudaro daug komponentų: palanki įstatymų bazė, visuomenės švietimas, novatorių kvalifikacijos kėlimas, aptarnaujančių inovacijas tarpinių struktūrų kūrimas.
Inovacijų infrastruktūra Europoje gerai išvystyta ir labai dinamiška. Nuolat ieškoma naujų formų inovacijoms plėtoti. Galingų technologijų parkų kūrimas (pvz., Anglijoje, Vokietijoje), verslo inkubatorių kūrimas ir globa – seniai susiformavusi infrastruktūros dalis. Paskutiniais metais ypač sparčiai plinta naujovės įdiegiančios (spin-off) įmonės, kurias sudaro universitetų vedantieji specialistai, o jų žinios padeda plėtoti vidutinį verslą. Taigi žinios šiuo atveju tampa preke. Įvairiais tyrimais įrodyta, jog inovacijų plėtra smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) įmonėse gana dinamiška ir ryški. Turėdamos nemažą indėlį į inovacijų spartinimą SVV, inovacijos ir jų plėtra suteikia nemažai naujų darbo vietų, ypač kuriant pažangias technologijas.
Europos įmonėms aktuali, kaip ir Lietuvai, inovacijų finansavimo problema, todėl Europos Komisija aktyviai kuria infrastruktūrą, kuri suteiktų informaciją apie įvairias inovacijų finansavimo formas. Šiuo metu Europoje sukurta nemažai informacinių tinklų, kurie padeda rasti informaciją apie konkrečias finansavimo galimybes. Europoje gerai išvystyti rizikos kapitalo fondų tinklai, kurie teikia informaciją apie galimybes pasinaudoti šių fondų teikiamomis paslaugomis.
1990 m. Europos Komisijos sukūrė tinklą „Eurotech Capital“, kuris apima 15 rizikos kapitalo įmonių, užsiimančių stambiais tarptautiniais projektais.
Europos Sąjungos šalių valstybinės politikos priemonės siekiant įveikti trukdžius plėtoti inovacijas gerai žinomos. Kompaktiška jų apžvalga pateikiama A.Arundel straipsnyje, kur visos priemonės sugrupuotos į tris kryptis (Arundel, 1997, p.35):
1.kaip ugdyti sugebėjimą įsisavinti naują technologiją;
2.kaip valstybės investicijas į R&D paversti inovacijomis;
3.kaip finansuoti inovacijas.
Pirmoji kryptis, suprantama, apima švietimą ir mokymąsi, taip pat pagalbą perimant technologiją. Tai ypač aktualu, kai technologija perimama iš šalies, bet neturės tiek daug reikšmės, kai aukštų technologijų gamybą plėtosime savo rezultatų pagrindu. Tačiau ir tuo atveju tikėtina, kad papildomos „šalutinės“ technologijos bus skolintos. Pirmosios krypties priemonių sąrašas yra toks:
–demonstraciniai centrai,
–pagalba gerinti įmonės menedžmentą,
–pažangios patirties perėmimas,
–įmonės technologinis auditas,
–technologijos realizavimo tyrimas (feasibility),
–mokslininkų subsidijavimas ir inžinierių algų subsidijavimas,
–technologijos perdavimo infrastruktūra,
–bendradarbiavimo programos,
–subsidijos technologijai perimti.
Šios priemonės įvairiose šalyse realizuojamos skirtingomis formomis, be to, ne visos visur naudojamos.
Antroji kryptis apima priemones, skatinančias mokslininkus siekti praktikai vertingų rezultatų, kurios taikytinos pirmiausiai valstybiniams tyrimo institutams. Tai:
–subsidijos tyrimams užsakyti,
–tikslinis finansavimas,
–sąlygos bendradarbiauti akademiniams ir gamybiniams sluoksniams,
–antreprenerinė pagalba mokslininkams,
–taikomųjų fundamentinių tyrimų institutai,
–virtualūs tyrimo institutai.
Trečioji kryptis aiškiausia, bet, mano nuomone, Lietuvos sąlygomis lieka gana problematiška: su menkomis investicijomis didelės politikos nepadarysi. Tačiau tų investicijų atsiras vis daugiau tiek iš Lietuvos biudžeto, tiek iš ES fondų, ir programoje jos vaidins tikrai svarbų vaidmenį. Turima galvoje:
–tiesioginiai garantai įmonėms,
–minkštos paskolos (soft loans),
–mokesčių lengvatos,
–valstybės investicijos į akcijas,
–subsidijos (lengvatos) rizikos kapitalo įmonėms.
Nacionalinių inovacijų politikos patirtis išsivysčiusiose Europos šalyse bei pereinamojo laikotarpio Centrinės Europos šalyse rodo, jog yra bendros tendencijos: inovacijų infrastruktūros plėtojimas, mokslo orientavimas į inovacijas, inovacinės kultūros ir švietimo skatinimas bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonių orientavimas į inovacijas. Daug dėmesio skiriama priemonėms, kuriomis valstybė gali skatinti inovacijas savo šalyse: sistemingai kurti palankią įstatymų, ekonominę, finansinę ir informacinę bazę.

3.2. Aukštųjų technologijų plėtojimo politika Lietuvoje

Verslo aktyvinimo, inovacijų skleidimo ir technologinės pažangos spartinimo procesai yra labai sudėtingi. Šie procesai pasižymi ir didžiule įvairove, ir juose dalyvaujančių subjektų gausa. Kaip akcentuoja B.Melnikas, tai reiškia, kad šiems procesams skatinti ir tikslingai juose dalyvaujančių subjektų veiklai valdyti reikia kompleksinio požiūrio. Būtina suvokti, kad šių procesų dalyviai bendros socialinės ekonominės raidos kontekste atlieka labai skirtingas funkcijas, o šių dalyvių poveikis aktyvinti verslą, skleisti inovacijas bei technologinę pažangą pasižymi tiek formų įvairove, tiek skirtingu reikšmingumu.
Vyriausybės nutarimų ir kitų dokumentų analizė akivaizdžiai rodo, kad daugumos valstybinių iniciatyvų aukštųjų technologijų plėtros srityje galutinis tikslas yra ekonominis poveikis. Tą veiklos sritį reglamentuojančių įstatymų leidyba mažiau akcentuojama ir todėl atsiranda kai kurių problemų. Pavyzdžiui, dauguma mokslinių organizacijų turi didelių sunkumų apsaugodamos patentuotą informaciją, sukurtą remiantis bendradarbiavimo sutartimis; nemažai problemų kyla realizuojant programinę įrangą ir t.t.
Aukštųjų technologijų gamybos plėtra regioniniu lygiu vykdoma naudojant įvairius valdžios, pramonės, universitetų bendradarbiavimu.
Lietuva žengia pačius pirmuosius žingsnius inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų. Tačiau nuo šios veiklos tempų ir rezultatų iš esmės priklausys subjektų konkurencingumas – svarbiausia ekonominio išlikimo veiksnys globalizacijos akivaizdoje (Baltoji knyga, 2001, p.66).
Naujų technologijų kūrimo situacijai Lietuvoje įtakos turi tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Prie pagrindinių išorinių veiksnių priskirtini ekonomikos globalizacija, ES plėtra ir Lietuvos integracija į ES bei į jos bendrą rinką, auganti konkurencija.
Pastaruoju metu mokslininkų ir gamybininkų pasisakymai, gamybiniai duomenys leidžia teigti, kad Lietuvos pramonė atsigauna. Tačiau, nors pramonė pamažu ir atsigauna, tačiau tuo džiaugtis dar labai negalime. Dauguma pramonės gaminių yra sąlyginai paprasti ar net primityvūs, didžioji dalis technologinių procesų vis dar neautomatizuoti. O juk Lietuva turi visas galimybes įsitvirtinti pasaulyje kaip aukštų technologijų šalis, jei tokio tikslo sieks. Menki gamtiniai resursai, geras išsimokslinimo lygis, mokslinės ir techninės minties tradicijos, galiausiai egzistuojantys aukštų technologijų židiniai – visa tai yra palankios prielaidos aukštų technologijų gamybai plėtoti Lietuvoje. Tai itin aktualu, nes ekonomikos augimą ateityje gali užtikrinti tik aukštųjų technologijų gamybos, t.t. mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatams imlios gamybos dalies didėjimas bendrajame vidaus produkte. Šiuo metu Lietuvoje ši dalis – mažiau nei 5 procentai, – daugiau nei perpus mažesnė už ES vidurkį.
Lietuvos integracija į ES rinką atvėrė dideles galimybes šalies ūkio plėtrai, suteikė Lietuvai realias galimybes įveikti ekonomikos atsilikimą nuo ES šalių. Kadangi vyksta integracija sąlygiškai žemo (Lietuva) ir aukšto (ES) ekonomikos išsivystymo lygio šalių, įstojimas į ES taip pat iškėlė ir tam tikras grėsmes Lietuvos šalies ūkiui. Lietuvos verslo įmonėms bendroje ES rinkoje teks atlaikyti didelį konkurencinį spaudimą, tuo tarpu nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas gali padidinti nedarbą ir tapti modernių technologijų spartaus diegimo kliūtimi. Todėl Lietuvai siekiant tapti lygiaverte išsivysčiusių valstybių partnere, svarbiausia tobulinti valstybės politiką plėtojant konkurencingumo lygį. Tuo labiau, kad tapus ES nare, Lietuvai atsirado galimybė pasinaudoti ir ES struktūriniais fondais.
Paanalizuokime, kaip formavosi Vyriausybės požiūris į technologijų plėtros problemą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programoje mokslo ir technologijų plėtros sąvokos nėra. Mokslas ir technologijos nelaikomos ekonominės plėtros ir šalies konkurencingumo varikliu. Tuo šiandieninė Lietuva skiriasi nuo Suomijos, Airijos ir kitų dinamiškai besivystančių šalių, kurių ekonominis augimas prasidėjo kaip tik nuo mokslo ir technologijų plėtros.
Minėtoje Vyriausybės programoje, kurios tekstas užima 32 puslapius, mokslo plėtrai skyriuje „Mokslas ir studijos“ randame tik šias eilutes:
•Mokslui ir studijoms finansuoti skiriamų lėšų dydis turi pasiekti 1,5 procento BVP, dalį lėšų skirti studijų kreditavimo fondui.
•Siekti, kad aukštojo mokslo dėstytojų atlyginimas nebūtų mažesnis už kitų valstybės tarnautojų atlyginimo vidurkį.
•Parengti ilgalaikes valstybės investicijų į mokslą programas.
•Pertvarkyti mokslinio tyrimo sektoriaus finansavimą. Siekti, kad finansavimas būtų tikslinis ir vykdomas konkurso būdu.
•Parengti inovacinės politikos gaires ir strategiją pagal Europos Sąjungos rekomendacijas.
•Sukurti nacionalinę inovacinio proceso plėtotės programą, paremtą sisteminiu požiūriu bei mokslo ir verslo integracija.
Lietuvos įmonės, norėdamos atlaikyti konkurencinį spaudimą, kurį naujos technologijos sukuria gamybos, organizacinėje ir kitose sferose, turi laiku reaguoti į tuos pokyčius, kuriuos naujos technologijos sukelia, ir prognozuoti numatomus pokyčius. Jos turi ruošti ekonominės plėtros strategiją, priešingu atveju jos bus ne tik nekonkurencingos, bet ir neišgyvens. Taip formuojama verslo strategija, tačiau bendra valstybės strategija turėtų būti formuojama valstybės mastu.
Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijoje vienas iš siūlomų strateginių tikslų – pasiekti, jos iki 2015 metų galimai daugiau Lietuvoje veikiančių įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų artimos ES šalyse esantiems rodikliams (LR ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikė strategija, 2002, p.42). Tačiau, atliekant literatūros analizę, išryškėjo daugelio autorių pabrėžiama neigiama tendencija, kad Lietuvoje inovacijų, tame tarpe ir aukštųjų technologijų srityje, tiek nustatant prioritetus, tiek apskritai vystant atskiras technologines kryptis, lemia ne valstybės, o tam tikrų grupių interesai. Ir tai dažniausiai nulemia ir tai, kas virs valstybės strategija.
Vyriausybės ir privataus verslo bendradarbiavimas turi remtis įvairiais mechanizmais, kurie visi kartu sudaro palankią ekonomikos plėtrai aplinką, užtikrina spartų naujų technologijų įsisavinimą, kurios yra būtinos siekiant valstybės konkurencingumo augimo. Tačiau, savo ruožtu, įmonės turi įrodyti, kad jos ne tik nori gauti biudžeto lėšas, bet ir kad jų produktas yra strateginis produktas. Vyriausybė turi suvokti, kad naujų technologijų komercializavimas – ilgas procesas. Labai svarbu skleisti žinias ir steigti bei plėsti tinklą, kuris padėtų komercializuoti naujas technologijas. Tai inovacinių centrų, technologinių parkų ir t.t. funkcijos. Tačiau tam, kad tokie centrai atliktų savo funkciją ekonominėje sistemoje, o būtent, naujų įmonių kūrimosi ir augimo stimuliavimą, nepakanka juos įkurti valstybės skirtame pastate ir leisti administracijai nuomoti patalpas jau veikiančioms rinkoje įmonėms, kas, deja, šiandien Lietuvoje vyksta. Tam būtini atitinkamo lygio specialistai, galintys suteikti reikalingo lygio paslaugas naujoms įmonėms, aiškūs veiklos tikslai ir būtinos jiems įgyvendinti priemonės, palanki mokslinių tyrimų ir verslo aplinka, užtikrinanti rezultatyvų tokių darinių funkcionavimą.
Vertinant Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, ilgalaikes perspektyvas, vis didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas tiems statistiniams rodikliams, kurie nusako inovacijų ir modernių technologijų plėtros galimybes. Tačiau, atliekant darbą, būtent tokios statistikos pasigęsta.
Nors aukštųjų technologijų gamybos Lietuvoje ne tiek daug, iki šiol ji neinventorizuota. Ne ką geriau susisteminti ir perspektyvių sričių mokslinis potencialas bei jo pasiekti technologiniai rezultatai, kuriais remiantis jau dabar galima kurti ir gaminti aukštų technologijų gaminius.
Visų Lietuvos valstybės institucijų svarbiausias uždavinys – užtikrinti sąlygas Lietuvai užsiimti ekonominę bei politinę nišą pasaulio bendrijoje. Todėl svarbu, kaip plačiai naudojami ir aukštųjų technologijų pasiekimai pramonėje. Šiam tikslui tarnauja ir eilė parengtų įstatymų. Mokslo technologijų parko įstatymas (Valstybės žinios, 2003, Nr.70-3189), verslo inkubatorių įstatymo projektas, Aukštųjų technologijų plėtros programa (Valstybės žinios, 2003, Nr.121-5488), Ilgalaikė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija (Valstybės žinios, 2003, Nr.121-5489), Mokslinių tyrimų projektų prioritetinėse mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptyse finansavimo tvarka (Valstybės žinios, 2003, Nr.39-1794) ir kt.
Galima teigti, kad globalizacijos poveikyje, sparčiai keičiantis situacijai, reikia išsiugdyti labai svarbų gebėjimą – gebėjimą keistis. Todėl šį gebėjimą reikia suprasti ne kaip paprastą adaptaciją, prisitaikymą prie situacijos, kaip neišvengiamybės, bet kryptingą kaitą siekiant strateginių aukštųjų technologijų plėtros tikslų. Tuo požiūriu pagrindiniais ištekliais laikytini intelektas, žinios, technologijos, inovacijos ir išlavinto, motyvuoto, kūrybingo jaunimo potencialas. Vienas svarbiausių valstybinių uždavinių yra ilgalaikės strateginės investicijos į tų išteklių plėtrą. Reikalingos sutelktos vyriausybės, mokslo ir studijų institucijų, savivaldos organų, pramonės ir verslo pajėgos, nuolatinis dialogas, grįstas vienodu perspektyvinių tikslų supratimu.

3.3. Aukštųjų technologijų plėtros valdymas

Norint sėkmingai veikti, bet kurioje srityje neabejotinai reikia kokybiškai atlikti valdymo funkcijas. N.Wieneris (1894-1964) 1948 m. parašė knygą „Kibernetika arba valdymas ir gyvūnų bei mašinų vidiniai ryšiai“, kurioje pateikė bendrąją valdymo sampratą: valdymas yra bet koks objekto arba proceso keitimas siekiant numatyto tikslo. Paprasčiau tariant, valdymas – tai vieno arba kelių sprendimų įgyvendinimas, tuo tarpu vadyba suprantama kaip tinkamos organizacijos struktūros sukūrimas, jos misijos uždavinių ir funkcijų nustatymas, pareigų ir atsakomybės paskirstymas, vadovavimo stiliaus pasirinkimas, sprendimų priėmimo procedūros apibūdinimas ir t.t.
Valstybės dėmesys, kuriant šalyje žiniomis grįstą ekonomiką bei formuojant žinių visuomenę, turėtų būti akcentuojamas į tokių sektorių kaip – mokslo ir technologijų, pramonės ir verslo, o taip pat švietimo – bendradarbiavimą. Naujos augimo galimybės gali būti pasiektos tik vadovaujantis strategija, kurioje būtų numatytas visų priemonių rinkinys, be abejonės pritaikytas kiekvienos šalies situacijai ar atskirai aplinkybei.
Aukštųjų technologijų plėtros programoje (Valstybės žinios, 2003, Nr.121-5488) akcentuojama, kad šiandieną pasaulis įžengė į poindustrinę plėtros stadiją ir Europos Sąjunga užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per 10 metų, kad technologiniu ir ekonominiu požiūriais vėl galėtų pirmauti pasaulyje. Siekis sukurti žinių visuomenę ir taip spartinti pažangą visose gyvenimo srityse tampa ir Lietuvos prioritetu. Šiuo atveju, pavyzdžiu galėtų būti tos neturtingosios ES narės, kurios ES paramą naudojo technologinei pažangai spartinti, o ne atsilikusiai ūkio struktūrai palaikyti.
Valstybine politika technologinių inovacijų atžvilgiu idealiu atveju siekiama užtikrinti, kad naujos žinios būtų kuriamos, pasiekiamos bei naudojamos sistemiškai bei ilgu laikotarpiu visuose veiklos sektoriuose. Pagrindiniai būdai, kuriais tokia būsena gali būti sukurta, yra skaidri prekybos ir investicijų politika bei tam tikrų inovacinių veiklų vykdymas (realios intelektualios nuosavybės apsaugos užtikrinimas valstybės teritorijoje; inovacijų tyrimų vykdymas, siekiant identifikuoti novatoriškus ekonominės veiklos sektorius ir kliūtis inovacijoms; prioritetas mokymui ir įgūdžių įgijimui naudotis informacinėmis technologijomis ir pan.
Iki šiol išlieka aktualūs klausimai, kasbūti atsakingas už žinių ir inovacijų kūrimo, skleidimo ir panaudojimo sistemos formavimą bei priežiūrą ir koks turi būti valstybės, regionų ir vietos valdžių bei privačių struktūrų vaidmuo tame procese. Dauguma mokslininkų (I.Alexander, B.Baker, D.Canning, P.Pedroni ir kt.) pritaria nuomonei, kad valstybės vaidmuo regioninės ekonomikos plėtros politikoje mažėja, tačiau egzistuoja ir priešingas požiūris, kurį patvirtina ir empiriniai faktai. Todėl valstybės ir regionų valdymo institucijų vaidmens inovacijų sklaidos procese kaita yra ne tik praktinė, bet ir mokslinė problema.
Praktikoje nėra lengva skatinti ir plėtoti bendradarbiavimą, kuris būtų naudingas abiem pusėms, tačiau, vykdant nuoseklią ilgalaikę politiką, nukreiptą tokias priežastis panaikinti, turėtų būti kuriama mokslo ir kitų gyvenimo ir veiklos sričių partnerystė, lemianti šalies ūkio efektyvumą. Aukštųjų technologijų kūrėjų nuomone, mokslinio, technologinio ir gamybinio potencialo sąveikai trūksta tikslingumo, gilesnių ilgalaikių strateginių tikslų formavimo, suvokimo, derinimo, netgi tam tikro papildymo. Lietuvos ūkio perspektyvą apibrėžiančiuose programiniuose dokumentuose (Lietuvos ūkio integracijos į Europos Sąjungą vidutinės trukmės (iki 2005 m.) strategijoje ir Lietuvos ūkio plėtojimo ilgalaikėje strategijoje (iki 2015 m.)) ūkio plėtojimo strateginis tikslas sudaryti žmonėms sąlygas kelti savo gerovę, kryptingai skatinant ekonomikos augimą.
Inovacinė veikla įvairiose šalyse plėtojama skirtingai ir priklauso nuo konkrečios šalies ūkio ir mokslo plėtros strategijų. Pripažįstama, jog žinių ekonomikos (knowledge based economy) augimas priklauso nuo technologijų, žmogiškojo kapitalo ir fizinės įrangos kaupimo tempų. Siekiant per 15 metų Lietuvoje sukurti europinį lygį atitinkančią žinių ekonomiką, švietimo, mokslo ir studijų keliamų reikalavimų.
Lietuva priversta konkuruoti pasaulinėje mokslo ir studijų erdvėje, kurioje, pavyzdžiui, JAV vien iš biudžeto 2004 m. skyrė 1,1 proc. savo milžiniško BVP arba 5,4 proc. federalinio biudžeto išlaidų, o moksliniam tyrimams ir aukštajam mokslui iš biudžeto skiria apie 2,2 proc. BVP arba 800 JAV dolerių/gyventojui, Lietuva – 1,1 proc. BVP arba 160 Lt/gyventojui. Iš visų šaltinių mokslui ir studijoms JAV naudojama apie 5,4 proc. BVP, t.y. apie 2000 JAV dolerių/gyventojui, Lietuvoje apie 1,5 proc. BVP, arba 200 Lt/gyventojui.
Įgyvendinant aukštųjų technologijų plėtrą (prioritetų atranka, finansavimo formų parinkimas, priežiūra, kontrolė, statistika ir kt.) svarbų vaidmenį atlieka viešojo administravimo institucijos. Tačiau, anot. A.Snitkos, vyriausybinės struktūroms tampa neįdomu, ką jos finansuoja, jos nedalyvauja finansinių resursų panaudojimo visai ūkio sistemai vertinime, tampa sunku suprasti apskritai, kas vyksta sistemoje, kuri finansuojama. Tokia padėtis šiandien susiklostė todėl, kad silpna mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų valdymo sistema, joje trūksta aukštai kvalifikuotų techninių administracinių. Dėl akivaizdaus neatitikimo tarp projektuose keliamų tikslų ir jiems pasiekti skiriamų finansinių resursų, nei vyriausybės institucijos nei patys projektų vykdytojai su pilna atsakomybe nežiūri į patį projektų vykdymą. Lietuvos aukštųjų technologijų valdymų sistemoje ne tik nesusiformavo aktyvus, orientuotas į siekiamus tikslus vadybos stilius, bet net akademinėje visuomenėje vis labiau įsitvirtina nuomonė, Vyriausybinių institucijų veikla žalinga mokslinių tyrimų sistemos ir universitetų vystymuisi. Todėl, siekiant efektyvaus bendravimo tarp MTTP institucijų ir viešojo administravimo institucijų turint tikslą realizuoti aukštųjų technologijų plėtrai keliamus uždavinius, būtina atlikti tyrimus mokslinių tyrimų centruose ir institucijose.
Sparčiau didinti šalies konkurencingumą galima aktyvinant inovacinę veiklą, tame tarpe ypač naujų technologijų srityje. Pagrindiniai šio proceso dalyviai yra pasaulinės ar regioninių rinkų pokyčiai, verslo įmonės, įmonės ar verslo institucijos – technologijų šaltinis, rizikos kapitalas ir inovacijų paramos paslaugas teikiančios organizacijos, kurių ekonominis vaidmuo yra mažinti riziką, susijusią su inovacijų plėtojimu rinkos sąlygomis.
Siekiant objektyviai įvertinti konkurencingumo didinimo problemas inovacijų ir inovacinės veiklos aktyvinimo kontekste, reikėtų įvertinti inovacijų padėtį visais lygiais: valstybės, organizacijų ir įmonių. Kol kas technologinės inovacijos kuriamos daugiausia pačių organizacijų jėgomis, tai parodo 3 paveikslėlyje pateikta schema. Mokslinių publikacijų analizė rodo, kad ir šiandien situacija analogiška pateiktai 3 pav.

Šaltinis: Lietuvos mokslo ir technologijų Baltoji knyga, 2001, p.66
3 pav. Pagrindiniai technologinių inovacijų kūrimo būdai Lietuvoje

Užsienio specialistais ir pirktomis licencijomis organizacijos remiasi gerokai daugiau negu Lietuvos mokslo institucijų produkcija.
Daugiau negu pusė inovacijų technologinių procesų inovacijas diegė savo įmonės jėgomis. Kartu su kitomis įmonėmis ir institucijomis sukurta 19,9 proc. technologinių procesų inovacijų (4 pav.). Kitos įmonės ar institucijos sukūrė 17,9 proc. technologinių procesų inovacijų.
Dauguma tyrime dalyvavusių įmonių inovacinę veiklą vykdė bendradarbiaudamos su įvairiais šalies ir užsienio partneriais. Pagrindiniai inovacinės veiklos partneriai buvo įrengimų, medžiagų, komponentų ar programinės įrangos tiekėjai (63,9 proc.). Nemažą įtaką produktų ir technologijų kūrimui (diegimui) turėjo klientai ir užsakovai (55 proc.). Įmonės, vykdydamos inovacinę veiklą, glaudžiai bendradarbiavo su konsultantais (42,8 proc.) ir kitomis įmonėmis (36,5 proc.). Iš tyrimo rezultatų matyti, kad įmonės mažai bendradarbiauja su valstybiniais mokslo institutais, ne pelno organizacijomis, universitetais ir aukštosiomis mokyklomis.

Šaltinis: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės
4 pav. Įmonių technologinės inovacinės veiklos partneriai

Vienoje iš paskutiniųjų Europos Sąjungos direktyvų akcentuojama, kad bendros išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai iki 2010 metų turi pasiekti 3 proc. nuo BVP, tačiau Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje (2002) niekur neminima, kokiu būdu tai numatoma įgyvendinti būtent Lietuvoje.
Remiantis oficialia statistika, Lietuvos įmonės moksliniams tyrimams, technologijų ir produktų kūrimui skiria 0,07 proc. nuo Bendro vidaus produkto. Tai žemiausias rodiklis tarp Europos Sąjungos šalių (ES vidurkis 1,24 proc). Tai rodo, kad Lietuvos įmonės beveik nekuria inovacinių produktų arba pateikia neteisingus duomenis Statistikos departamentui.
Aukštų technologijų gamybos plėtojimo instrumentai yra valstybės priemonės, sukuriančios terpę atitinkamoms įmonėms augti ir stiprėti, naujoms atsirasti ir įsitvirtinti pasaulinėje rinkoje. Įsitvirtinusi rinkoje įmonė toliau iš esmės pati bus pajėgi plėtoti tyrimus, tarptautinę kooperaciją, produktų tobulinimą ir rinkos paieškas.
Aukštų technologijų gamybai palankią aplinką suformuoja:
–visuomenės nusistatymas siekti technologinės pažangos,
–atitinkama mokslinė ir technologinė specialistų kompetencija, išbaigti technologiniai tyrimai ir galimybės juos pratęsti,
–vadybiniai vadovų sugebėjimai organizuoti aukštų technologijų verslą,
–nedideli kūrimosi kaštai, įskaitant laiko sąnaudas formalumams atlikti,
–prieinama investicinio kapitalo kaina ir apdrausta rizika.
Galima būtų daryti apibendrinančią išvadą, kad aukštųjų technologijų vystymo strategija turi būti tokia, kuri atspindėtų šiuolaikinius visuomenės poreikius ir savo veikloje pasirinkta strategija turėtų palaikyti tinkamą balansą tarp įvairių interesų grupių.

4. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTROS VEIKLOS ANALIZĖ
4.1. „N“ instituto veiklos charakteristika

Tyrimui pasirinktas „N“ institutas, atliekantis mokslinius tyrimus, biomedicinos mokslų srityje agrarinių ir gamtos mokslų grupėje.
Institute suburtas selekcininkų, biotechnologų, genetikų, fiziologų, imunologų, agrotechnikų, augalų apsaugos, vaisių ir daržovių laikymo bei perdirbimo specialistų kolektyvas, sukurta šiuolaikinė mokslinė bazė. Mokslinis darbas organizuojamas trijuose moksliniuose skyriuose ir trijose laboratorijose. Institutas turi 396 ha ploto eksperimentinę bazę, kurią sudaro eksperimentiniai sodai ir daržai, bandyminiai šiltnamiai, medelynai.
Mokslinį darbą vykdo 39 mokslo darbuotojai, iš kurių 2 habilituoti daktarai profesoriai, 27 daktarai, 10 doktorantų. Kvalifikuotas techninis personalas – 46, kitas aptarnaujantis personalas – 87 darbuotojai. Didžiausią lyginamąją dalį sudaro mokslininkai, kurių amžius 45 – 54 metai (5 pav.)

5 pav. Mokslininkų, dalyvaujančių tyrimuose ir eksperimentinėje veikloje pasiskirstymas pagal amžių, %

Instituto pagrindinės veiklos kryptys:
1.Augalų biologijos ir biotechnologijos pagrindų plėtojimas, sodo ir daržo augalų veislių išvedimas, jų genofondo tyrimas, saugojimas ir turtinimas;
2.Sodo ir daržo augalų agrobiologiniai ir ekologiniai tyrimai, dauginimo ir auginimo technologijų kūrimas;
3.Vaisių, uogų ir daržovių kokybės tyrimai, jų laikymo ir perdirbimo būdų optimizavimas, biologiškai vertingų produktų kūrimas, panaudojant sodo ir daržo augalų bioįvairovę.
Tiriamajame institute 2002 m. dirbo 27 moksliniai darbuotojai. 2003 m. institute dirbo 42 mokslo darbuotojai, jiems talkino 40 bandymų technikų. 2006 m. institute dirbo 43 mokslo darbuotojai, jiems talkino 37 bandymų technikai.
2003 m. naujai patvirtintas Instituto statusas, perrinkta Instituto taryba, Instituto direktorius, vyko mokslo darbuotojų atestacija. Paruoštas Darbuotojo elgesio kodeksas, Vidaus darbo tvarkos taisyklės, padalinių nuostatai bei kiti dokumentai. Naujai išrinkta Statuto priežiūros ir etikos komisija, patvirtinti jos nuostatai. Patvirtinta Instituto struktūra. Paruošti nauji Doktorantūros nuostatai, Institutui dar penkeriems metams pratęsta doktorantūros teisė. Paruošti dokumentai kartu su LŽŪU habilitacijos teisei.

1lentelė

Metai
2005 2006
Parašyta mokslinių publikacijų118132
Iš jų:
– Lietuvos recenzuojamuose leidiniuose4752
– Lietuvos prestižiniuose leidiniuose4764
– ISI sąrašo leidiniuose33
– Užsienio recenzuojamuose leidiniuose2113

Matome, kad auga publikuojamų mokslinių straipsnių skaičius, iš jų padaugėjo metų laikotarpy straipsnių, publikuotų Lietuvos prestižiniuose leidiniuose, tačiau, neigiama tendencija, kad sumažėjo publikuojamų straipsnių užsienio leidiniuose.
2006 m. 3 mokslo darbuotojai skaitė pranešimus užsienio konferencijose, taip pat 2006 m. instituto darbuotojai organizavo 3 mokslines – gamybines konferencijas, kuriose skaitė 14 institute parengtų pranešimų. Mokslinėse komandiruotėse 2006 m. dalyvavo 25 mokslo darbuotojai.
Institutas yra tarptautinių ISHS (Tarptautinė sodininkystės ir daržininkystės mokslo organizacija), UEFRIN (Europos institucijų vaisių tyrimo tinklas) organizacijų narys.
Instituto mokslinis darbas vykdomas 6-se programose, kuriose užimtas atitinkamas mokslo darbuotojų skaičius.
2 lentelė
Mokslinio darbo vykdymas
ProgramaTemų skaičiusProjektų skaičiusMokslo darbuotojų skaičius
Ištirto sodo augalų požymių ir savybių genetinę prigimtį, optimizuoti selekcijos procesą ir sukurti intensyvios sodininkystės reikalavimus atitinkančias veisles54217
Tirti sodo augalų biologiją, kurti ir tobulinti moksliškai pagrįstas sodų bei uogynų veisimo ir priežiūros technologijas, užtikrinančias aukštos kokybės derlių vidaus rinkai ir eksportui62318
Augalų augimas, raida, metamorfozė. Žydėjimo iniciacijos teorijos plėtojimas31514
Daržo augalų požymių bei savybių genetinės prigimties tyrimai, selekcijos procesų optimizavimas, siekiant sukurti rinkos reikalavimus atitinkančias veisles bei hibridus.82414
Plėtoti daržininkystės mokslo pagrindus, kruti ir tobulinti integruoto daržovių augimo technologijas102123
Tirti ir tobulinti vaisių, uogų, daržovių ir prieskoninių augalų paruošimo, laikymo bei perdirbimo technologinius procesus51414

Instituto finansavimo struktūra matyti 6 pav.

6 pav. „N“ instituto biudžeto finansavimo struktūra, 2006 m.

Kaip matyti iš 6 pav. didžiausią lyginamąją dalį finansavime sudaro paties instituto uždirbtos lėšos (43 proc.) bei asignavimai iš biudžeto (39 proc.).
Institute įdiegta internetinio ryšio sistema, yra elektroninis ir telefoninis ryšiai.

4.2. Aukštųjų technologijų plėtojimo rezultatų efektyvumo tyrimas

Kad daryti išvadas, kokie veiksniai padeda, kokie stabo aukštųjų technologijų plėtrą sudaryta anketa darbuotojų apklausai.
Apklausai atlikti pasirinktame „N“ institute atrinkti kaip respondentai tie moksliniai darbuotojai, kurie tiesiogiai dalyvauja aukštųjų technologijų kūrimo ir realizavimo procesuose.
Atlikus apklausą matyti, kad respondentai akcentuoja kaip vieną trūkumų mokslinei veiklai vykdyti tai, kad nemaža darbo laiko dalis sugaištama administracinei – organizacinei veiklai. Tai pabrėžia per 70 proc. respondentų. Tai – ataskaitų, tame tarpe ir įvairių tarpinių, rašymas, įvairių organizacinių klausimų sprendimas, kurių atlikimas nereikalauja aukštos kvalifikacijos, tačiau trūksta pagalbinio personalo dėl finansavimo trūkumo. Dėl finansavimo trūkumo iškyla problemų ir sugaištama nemažai laiko dokumentų kopijavimui, nes trūksta kopijavimo aparatūros bei netenkina esamos kokybė. Taigi, mokslinis potencialas nepilnai išnaudojamas mokslinei – kūrybinei veiklai.

7 pav. Dalyvaujančių moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje plėtroje motyvavimas

Iš 7 pav. pateiktų rezultatų matyti, kad mokslinių darbuotojų nuomone jų veikla nepakankamai motyvuojama (69 proc. atsakiusiųjų nuomone). Tam, kad mokslininkas taptų svarbiausia mokslo ir studijų dalimi, būtina atitinkamai motyvuoti jų veiklą ir skatinti iniciatyvą. Jei bus remiamos ne tik mokslo institucijos, bet ir individuali mokslininkų ir jų organizacijų iniciatyva, bus sudarytos sąlygos atsiskleisti kūrybiniam potencialui ir konkuruoti kūrybinėje veikloje. Atitinkamai motyvuojant, bei sudarant sąlygas daugiau laiko skirti mokslinei – kūrybinei veiklai, mažinant laiką, sugaištamą organizacinėms problemoms bus produktyviau dirbama.

8 pav. Atliktų tyrimo darbų diegimo rezultatai

Institute iš atliktų mokslinių tiriamųjų darbų 54 proc. yra įdiegti (8 pav.). Vienas iš darbų įdiegtas užsienyje.
Mokslo rezultatų panaudojimo kelias ilgas ir reikalauja daug pastangų. Vienas mechanizmų suaktyvinti mokslo pasiekimų diegimą – savalaikės ir kokybiškos verslo įmonių konsultacijos.
„N“ instituto darbuotojai gana aktyviai dalyvauja ne tik aukštųjų technologijų kūrime, bet ir sklaidoje. 69 proc. respondentų konsultuoja verslo įmones (9 pav.), aprūpina reikiama informacine medžiaga, veda seminarus, rengia konferencijas.

9 pav. Mokslinių darbuotojų teikiama parama verslo įmonėms

Pagrindinės paramos verslo organizacijoms priemonės – metodikų sudarymas, informacinės mokomosios medžiagos rengimas, seminarų pageidaujamomis temomis pačiose verslo struktūrose rengimas bei kitos priemonės (10 pav.).

10 pav. Paramos verslo organizacijoms priemonės

Kaip matyti iš apklausos rezultatų respondentai daugiausia dėmesio skiria informacinei mokomajai medžiagai (54 proc.) bei seminarų rengimui (54 proc.).
Instituto darbuotojai bendradarbiauja su savo srities mokslo specialistais, dirbančiais kitose organizacijose, nors, respondentų teigimu, bendradarbiavimas galėtų būti ir aktyvesnis. Bendradarbiavimas įgalina sparčiau vykdyti kompleksinius darbus, nes, visų pirma, skirtingas bazinis aprūpinimas ir tuo tikslinga naudotis, nes išauga tyrimų kokybė. Tačiau, vis dėlto bendradarbiavimas su mokslininkais dirbančiais toje pat srityje kitose organizacijose nėra pakankamas. Dėl didelių atstumų, lėšų bei laiko stokos tokias bendradarbiavimo galimybes tik 3 balais vertino net 39 proc. respondentų ir 46 proc. respondentų vertino 4 balais. 15 proc. – 5 balais. Vidutiniškai tokios galimybės vertintos 3,5 balais. (11 pav.).

11 pav. Dalyvavimas tarptautinėse programose

Instituto darbuotojai aktyviai dalyvauja ir tarptautiniuose tyrimuose. Iš apklaustų respondentų 69 proc. teigia dalyvaujantys tarptautinėse programose.

12 pav. Dalyvavimo tarptautinėse programose problemos

Dalyvavimo tarptautinėse programose galimybes ir pačio dalyvavimo kokybę įtakoja eilė veiksnių. tai ir darbuotojų kompetencijos trūkumas (8 proc.) bei patirties trūkumas (31 proc.), užsienio kalbos nežinojimas (31 proc.). Instituto atveju pasitvirtinta bendra visoms Lietuvos mokslo organizacijoms tendencija – lėšų trūkumas reikiamai įrangai įsigyti, o tai labai menkina galimybes dalyvauti tarptautinėse programose (54 proc. atsakiusiųjų teigimu).

13 pav. Bendrų projektų partneriai

Aukštųjų technologijų kūrimo ir diegimo procesus didele dalimi įtakoja mokslo institucijų kooperaciniai ryšiai. Tiriamo instituto atveju jo mokslinių darbuotojų bendrų projektų partneriai daugiausia yra kitų organizacijų mokslo darbuotojai Lietuvoje (67 proc.), verslo įmonės (22 proc.) bei mokslo darbuotojai užsienyje (13 pav.). Prie bendrų projektų partnerių paminėtini Kauno Technologijos Universiteto maisto institutas, AB „Actas“, Nacionalinė Veterinarijos laboratorija, Biochemijos institutas, Universita di Firenze (Italija), Universita degli Studi Di Roma „For Vergeta“ (Italija), SeiTech Link HB (Švedija), Lundo universitetas (Švedija).
Respondentai ne tik siekia gauti naujų rezultatų ir žinių, bet ir perduoti tai studentams. Tai didina studijų kokybę, sudaro prielaidas jauniems mokslininkams rengti. Tačiau, iš kitos pusės, nepakankamas mokslo ir studijų finansavimas, savo ruožtu, įtakoja tai, kad studentai neparuošiami praktinei veiklai kintančiomis aplinkos sąlygomis. Trūksta naujausios laboratorinės įrangos, sumažėjo gamybinių – mokomųjų praktikų.

14 pav. Aktyvaus dalyvavimo studijų procese kliūtys

Įtraukiant studentus į mokslinius tyrimus susiduriama su finansinėmis ir organizacinėmis priemonėmis (14 pav.). Dažniausiai praktiškai iškylantys klausimai susiję su instituto veiklos specifika, nes įvairūs tyrimai, bandymai atliekami įvairiose vietovėse. Iškyla klausimai: „Kur apgyvendinti?“, „Kas finansuos išlaidas?“, „Kaip suderinti su studijų programa?“ Todėl net 92 proc. respondentų mano, kad mokslo tyrimams finansuoti turėtų būti skiriama dalis verslo įmonių apyvartos.
Kalbantis su respondentais išryškėjo, kad jų nuomone atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vienai tyrėjo (laiko ekvivalentu) vietai Lietuvoje skiriamas vidutiniškai apie 19 kartų mažesnis finansavimas negu vidutiniškai ES 15 šalių (ES statistika „Key Figures 2003-2004“). Tiriamojo instituto moksliniai darbuotojai be to pabrėžia vertinimo metodikos netobulumą. Nėra suformuota valstybinė strategija orientuota į aukštosiomis technologijomis pagrįstus tyrimus, jų nuomone, vargu ar valdančios mokslą ir gamybą struktūros žino, kiek naujų produktų ir naujų technologijų sukurta, įdiegta, apginta patentais, parduota licenzijų. Respondentai taip pat mini teisinės bazės tobulinimo poreikį, siūlo kurti mokslo institucijų tinklus atskiroms problemoms spręsti, organizuoti valstybės užsakomuosius tyrimus.
Nepasitikėjimą lėšų skirstymu kelia, pasak respondentų, neskaidrumas projektų konkursuose. Moksliniai tyrimai, kurių eiga vyksta sėkmingai, turėtų būti pratęsiami. Mokslininkų grupės pasigenda savarankiškumo, viešojo administravimo institucijos pernelyg dažnai (ir nevisuomet kompetentingai) imasi reguliavimo ten, kur verslas savaime išspręstų problemas (pvz., kur turėtų investuoti į kabelius ar pastatus). Taip būtų gerinama privati iniciatyva diegiant aukštąsias technologijas.

5. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTROS GALIMYBIŲ KRYPTYS

Globalizacijos bei integracijos procesai bei besiformuojanti informacinė visuomenė, kaip pažymi tiek užsienio, tiek mūsų mokslininkai (P.Christensen, J.Hansen, B.Melnikas, A.Jakubavičius, R.Strazdas ir kt.) iškelia poreikį ne tik mokslo bei technologijų plėtrai, bet ir žmogiškųjų išteklių ugdymui. Todėl viena iš esminių viešojo administravimo tobulinimo priemonių – universitetinio mokslo raidos strategija. Jos tikslas būtų – mokslinių tyrimų bei studijų esminiu modernizavimu sudaryti prielaidas, kad Lietuvos visuomenės intelektinis lygis, darbo vietų kvalifikacinė struktūra bei darbo kokybė ir efektyvumas, o kartu ir darbo apmokėjimas ir visuomenės gerovė artėtų prie standartų ir modelių, kurie yra susiformavę aukščiausią socialinės, ekonominės ir technologinės pažangos lygį pasiekusiose Vakarų Europos šalyse, JAV bei kituose pirmaujančiuose pasaulio kraštuose.
Anot S.Hundington, M.Porter, universitetinio mokslo raida – esminė bendrosios mokslo ir technologijų plėtros grandis, turinti svarbiausias funkcijas:
–taikant mokslinių tyrimų ir studijų integracijos ir sintezės metodus, formuoti kūrybingumu, inovatyvumu, informuotumu, įsisavintų žinių naujumo ir kompleksiškumo lygiu pasižymintį visuomenės intelektinį branduolį, o kartu sudaryti valstybei papildomas konkurencingumo galimybes;
–fundamentinių ir taikomųjų tyrimų rezultatais aprūpinti naujų technologijų kūrimo, įgyvendinimo bei paskleidimo procesus, taip pat tiesiogiai dalyvauti modernizuojant verslo bei viešojo sektoriaus struktūras ir tuo prisidėti, didinant darbo našumą, kokybę ir efektyvumą.
Todėl Lietuvai žmogiškųjų išteklių ugdymas – vienas iš aukštųjų technologijų plėtros įgyvendinimo uždavinių. Universitetinio mokslo raida – esminė bendrosios mokslo ir technologijų plėtros grandis, nes universitetinio mokslo ir studijų potencialas turi būti vertinamas kaip svarbus nacionalinio turto elementas.
Produktyviosios žinios reiškiasi technologijų forma. Žinių ekonomikoje didžiausią pridedamąją vertę sukuria inovacinės technologijos, kurios yra patentavimo objektai. Vienas rodiklių, atspindinčių pasaulio mokslo darbuotojų ir inžinierių veiklos efektyvumą, yra gauti patentai. JAV patentas yra autoritetingiausias ir geriausiai gina autorines teises planetoje. Per paskutinius dešimt metų JAV Lietuvos specialistai užpatentavo 33 išradimus, Izraelis gavo 1158 JAV patentus, Indija 354, Kinija 366, Rusija 268, Pietų Korėja 3962, o Taivanis net 5300.
Dar galima būtų atkreipti dėmesį, kad Vakarų šalyse vis didinamos investicijos į naujos ekonomikos sukūrimą, o Lietuvoje daugiausia dėmesio vis dar skiriama tradicinės ekonomikos plėtrai.
Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Z.R.Rudzikas taip pat akcentuoja, kad Lietuvos pramonės struktūra yra tokia, jog turime menką aukštųjų technologijų pramonę (Rudzikas, 2004, p.7). Todėl bus sunku pasiekti tuos 2 proc. BVP, kurie mokslui, technologinei plėtrai turi ateiti iš privataus sektoriaus. Z.R.Rudziko nuomone, galima būtų pažymėti vieną galimybę, kuria turėtume pasinaudoti – sudaryti sąlygas Lietuvos pramonei, verslui dalyvauti konkursuose, vykdyti ES šalių mokslo institucijų užsakymus, Lietuvos mokslininkams sudaryti galimybę dalyvauti eksperimentuose, darbuose, kuriuos vykdo didžiuliai tarptautiniai mokslo centrai, pavyzdžiui, prie Ženevos yra Europos jungtinių branduolinių tyrimų centras CERN, Vokietijoje, Hamburge ir Darmštate esantieji unikalūs dalelių greitintuvai ir t.t. Su CERNU inicijuota tarpvalstybinė sutartis, pagal kurią Lietuva nebus formali CERNo narė, bet Lietuvos mokslininkai galės dalyvauti vykdant kai kuriuos eksperimentus. Pramoninkai, gamybininkai galės dalyvauti CERNo aparatūros modernizavimo, plėtros užsakymų konkursuose. Panašios derybos vedamos ir su Hamburge esančiu Sinchrotroninio spinduliavimo centru, kitomis institucijomis.
2007 m. pradėta ES 7-oji bendroji programa. Ten numatyta mokslui skiriamą finansavimą padvigubinti. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas fundamentiniam mokslui, kuriama net nauja institucija – Europos mokslo taryba, kuri organizuos fundamentinius tyrimus ir juos finansuos. Lietuvos mokslininkams atsivers puikios galimybės dalyvauti tuose projektuose. Atsiranda ir naujų galimybių mūsų aukštųjų technologijų atstovams.
Tuo būdu Lietuvos taikomajam mokslui atsiveria papildomas pajamų šaltinis, kuris gali prisidėti prie tų 2 proc. BVP papildymo, nes vien iš nacionalinės pramonės kol kas maža tikimybė tokias lėšas surinkti. Reikia pasitelkti ne vien tik ES, bet JAV ir kitų šalių panašias programas. Taip į Lietuvą mokslui ir technologinei plėtrai ateitų papildomos lėšos. Čia reikia tik vieno – sugebėjimo konkuruoti tarptautiniu mastu. Šiuose projektuose galėtų dalyvauti Lietuvos lazerių, kitų aukštųjų technologijų specialistai, UAB, kurios gali atlikti aukšto lygio mechanikos, optikos, elektronikos ir kitus darbus.
Lietuvoje MTEP skiriama labai maža BVP dalis. Tačiau vyrauja nuomonė, kad šią problemą galima išspręsti be papildomų valstybės investicijų į šią sritį, tiesiog skatinant mokslo ir verslo sąveiką ir taip didinant verslo investicijas į MTEP.
Tačiau verslo sektoriaus išlaidų dalis MTEP sudaro 2/3 tik šalyse, kuriose MTEP skiriamas didelis BVP procentas – 2-3 proc. BVP ir daugiau. O šalyse, kur MTEP finansavimas sudaro mažiau kaip 1 proc. BVP, didesnė dalis tenka valstybiniam finansavimui. Portugalijoje 61,2 proc., Italijoje – 50,8 proc., o Bulgarijoje – net 69,2 proc. JAV 1960-1965 m. biudžetinis MTEP finansavimas sudarė apie 2/3, o privataus sektoriaus tik apie 1/3. Apie 1980 m. jie susilygino, nes nuo 1964 m. JAV sparčiai didėja privataus sektoriaus indėlis į MTEP, valstybiniam finansavimui išliekant apytiksliai pastoviam (Gontis, Kaulakys, 2004, p.6).
Egzistuojanti Vyriausybės mokslinių tyrimų sistema ir instrumentai nestimuliuoja verslo sektoriaus investicijas į mokslinius tyrimus.
Iš kitos pusės, atlikta analizė leidžia teigti, kad Lietuvos mokslo institucijose vykdomi tyrimai savo orientacija yra taikomieji tyrimai, tačiau beveik 100 proc. finansuojami iš valstybės biudžeto. Kadangi pramonė savo lėšų į tokius tyrimus Lietuvoje beveik neinvestuoja, o tai rodo, kad tokių tyrimų poreikis Lietuvos įmonėse yra labai menkas. Tokiu būdu Lietuvos biudžeto lėšos yra naudojamos turimų veiklai, negaunant ekonominės naudos valstybei.
Konkurencingumo didinimas bei naujų technologijų sprendimų kūrimas ir pritaikymas rinkoje yra sunkiai įmanomas be palankios valstybės reguliavimo ir skatinimo bei rėmimo sistemos.
Tuo būdu, suvokimas, jog aukštųjų technologijų potencialas yra viena iš svarbių pagrindų, užtikrinančių valstybės ūkio plėtrą ir konkurencingumo palaikymą ir stiprinimą, be abejonės turi būti realizuojamas konkrečiomis valstybinės politikos priemonėmis, stiprinant pačias institucijas. Tik stiprios, materialiai aprūpintos ir šiuolaikinės mokslinių tyrimų technologijas įdiegę institucijos gali garantuoti stipraus potencialo formavimą turi būti tikslingos pastangos siekiant valdyti šiuos procesus.

IŠVADOS

1. Ekonomikos augimą ateityje gali užtikrinti tik aukštųjų technologijų gamybos, t.y. mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) rezultatams imlios gamybos dalies didėjimas bendrame vidaus produkte.
2. Statistinėje apskaitoje neatsispindi kaip panaudojamos BVP lėšos, skiriamos mokslui, kadangi nėra aiškiai atskirtos mokslo paslaugos nuo kitų paslaugų rūšių. Todėl negalima nustatyti, kiek efektyviai šios lėšos panaudojamos MTEP bei aukštųjų technologijų plėtojimui.3. Dėl lėšų trūkumų mokslo darbuotojai priversti nemažai laiko skirti organizaciniams – administraciniams darbams, todėl nepakankamai panaudojamas jų kūrybinis potencialas.
4. Nepakankamas mokslo darbuotojų materialinis skatinimas. Mokslo darbuotojų darbo užmokestis labai atsilieka ne tik nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio, bet ir nuo Lietuvos atitinkamos kvalifikacijos kitų sektorių darbuotojų darbo užmokesčio.
5. Siekiant sužadinti darbuotojų kūrybinį aktyvumą reikia, kad valstybės valdymo organai skirtų pakankamą dėmesį mokslui. Skirstant lėšas negalima spręsti kitų ūkio šakų problemų mokslo ir studijų, tai yra Lietuvos ateities sąskaita. Kiekvienos šalies stiprumas, turtingumas pasireiškia ne tik per materialines vertybes, bet ir per sukauptą „proto potencialą“.
6. Nėra koordinuojančios institucijos, kurios veiklos tikslu būtų aukštųjų technologijų reguliavimas bei mokslo ir verslo integracijos vykdymas, sujungiant visus sektorius, esančius aukštojo mokslo, mokslo bei verslo srityse.

LITERATŪRA

1.Arundel A. Overwiewof European policies for innovation: technology absorption, translating public investment in research into innovations, and innovation financing. Merit, 1997
2.Allison G. Public and Private Management // Current Issues in Public Administration. New York: St.Martin‘s Press, 1982
3.Bukauskaitė B. Europos Sąjungos mokslo politikos gairės // Mokslas ir technika. 2004, Nr. 7-8
4.Daujotis V. Valstybės biudžeto lėšos Lietuvos mokslui – pašalpa ar atlyginimas už darbą // Žinių visuomenė, 2001 m. sausio 30 d.
5.Economic Growth Factor// http://www.bized.ac.uk/virtual/economy/policy/outcomes/gdp/ growth3.htm= prisijungimo laikas 2007-04-08
6.Global Economic Integration: Opportunities and Challengers. A. Symposium Sponsored by the Federal Reserve Bank of Kansas City on August 24-26, 2000. Federal Reserve Bank of Kansas City, 2000. p.9
7.Gontis V., Kaulakys B. Lietuvos mokslo ir technologijų plėtros galimybės // Mokslas ir technika. 2004, Nr.6
8.Inovacijų perdavimo centro (IPC) Lietuvoje seminarų medžiaga // http://www.lic.lt/projek/ire= prisijungimo laikas 2007-04-10
9.Krikščiukaitienė G. Inovacijos, mokslas ir verslas // Mokslas ir technika. 2004, Nr.1
10.Krokus A. Europiečiai, mokslas ir technologijos // Mokslas ir technika. 2005, Nr.7-8
11.Lengvatos investicijoms ir tyrimams/ /Verslo žinios. 2007 sausio 9, p.14
12.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr.1645 „Dėl aukštųjų technologijų plėtros programos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003, Nr. 121-5488.
13.Lietuvos Respublikos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 2002.
14.Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga. – Vilnius: Mokslo ir studijų departamentas prie švietimo ir mokslo ministerijos, 2001.
15.Lukoševičius A. Naujų technologijų reikšmė Lietuvai, atsiveriant Europos erdvei // Lietuvos mokslas ir pramonė: Europos erdvės kontekstas. – Kaunas: KTU, 1998.
16.Lukoševičius A. Mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo aspektai // Lietuvos mokslas ir pramonė: Europos erdvės kontekstas. – Kaunas: KTU, 1998
17.Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr.430 „Dėl aukštųjų technologijų plėtros programos“ // Valstybės žinios. 2003, Nr. 39-1792.
18.Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. 4-77 „Dėl valstybės pagalbos schemos „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“ patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 49-1601.
19.Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 902 „Dėl mokslo ir technologijų parkų“ // Valstybės žinios, 2003, Nr. 70-3189.
20.Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos bei Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo patvirtinimo“, 2003 m. gruodžio 22 d. Nr.1646 // Valstybės žinios. 2003, Nr. 121-5489.
21.Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl mokslinių tyrimų projektų prioritetinėse mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptyse finansavimo tvarkos“, 2003 m. balandžio 3 d. Nr.431 // Valstybės žinios. 2003, Nr. 39-1794.
22.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 10 d. nutarimas Nr. 984 „Dėl Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginio plano patvirtinimo // Valstybės žinios. 2001. Nr. 71-2534
23.Melnikas B. Transformacijos. – Vilnius: Vaga, 2002.
24.Maskoliūnas R. Inovacijos ir jų skatinimo politika ir gerovė // Žinių visuomenė, 2003 m. spalio 25 d.
25.Mannik K. Technology Transfer into Transition Countries // Ekonomika ir vadyba-2000. Kaunas: Technologija, 2003
26.Melnikas B. Transformacijų procesai ir regionų socialinė ekonominė raida: inovacijos ir „oazių” politika // Tiltai, priedas, 2003, Nr.13
27.Mokslas ir technologijos // http://www.std.lt/web/main.php?parent=357; prisijungimo laikas 2007-04-01
28.Melnikas B., Jakubavičius A., Strazdas R. Inovacijų vadyba. – Vilnius: Technika, 2000
29.Porter M.E. The Competetive Advantage of Nations. – London, 1998.
30.Rudzikas Z.R. Koks turėtų būti Lietuvos mokslo kelias // Mokslas ir technika. 2004, Nr. 7-8
31.Snitka V. Mokslinių tyrimų, technologijų, inovacijų politika ir žinių ekonomikos plėtra. – Kaunas: Naujasis lankas, 2002.
32.Šiuolaikinis verslas: tobulinimo prioritetai. – Vilnius: Technika, 2005.
33.Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Alma litera, 2001.
34.Vasiliauskas A., Vilkas E. Lietuvos ekonomikos plėtros ilgalaikė strategija: metodologiniai principai ir strateginiai sprendimai // Pinigų studijos. 2002.4.
35.Vengris S. Lietuvos mokslo ir ūkio plėtros politikos perspektyvos // Mokslas ir technika. 2004, Nr.2.
36.Vilkas E. Dar kartą apie inovacijas// Veidas. 2007/01/25, p.10
37.Zanevičius D. Naujos technologijos pakeitė mūsų gyvenimą // Mokslas ir technika. 2005, Nr.4
38.Žurauskaitė D. Mokslo ir inovacijų statistika Lietuvoje // Mokslas ir technika. 2001 Nr.7-8, Nr.9.