Įvadas.

Šiuolaikinėje visuomenėje žmogų slegia begalė problemų ir rūpesčių, intensyvus darbo grafikas, šeimos bėdos, nemalonumai darbe, stresas, nuovargis ir kita. Ne visi žmonės sugeba su tuo susidoroti ir gyventi be nuolatinės įtampos ar streso. Apnikus stresui, žmogus nesusidoroja su streso sukeltais sunkumais, pablogėja sveikata, suprastėja darbo kokybė, prasideda nesutarimai su šeimos nariais, slegia nuolatinė buitis, nebelieka džiaugsmo. Stresas sukelia nepilnavertiškumo jausmą, taip pat baimę padaryti netinkamą veiksmą, kuris neigiamai atsilieps darbe. Jis daro neigiamą poveikį individo gyvenimui. Didėjant nedarbui Lietuvoje kasdien atleidžiama daugybė žmonių. O vis dar turintiems darbus tenka dirbti nemažus viršvalandžius ar atlikti netgi kelis darbus už tą patį atlygį, tai taip pat sukelia neigiamus padarinius darbuotojų gyvenime, kurie atsiliepia ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Šiais didelio nedarbo laikais yra kaip niekad daug žmonių, kuriuos kankina begalė rupesčių. Dažnai nebepajėgiant susidoroti su apnikusiais rupesčiais ar stresinėmis situacijomis, žmonės priversti kreiptis į specialistus, kurie padeda įveikti įvairaus psichologinio pobūdžio sutrikimus ar negalavimus.
Darbo tikslas. Išsiaiškinti darbinio streso poveikį darbuotojų asmeninei gerovei ir profesinei veiklai.
Darbo uždaviniai.
 Remiantis autorių moksliniais tyrimais, išsiaiškinti darbinio streso poveikį darbuotojų asmeninei gerovei ir profesinei veiklai.
 Pateikti darbo išvadas.

Stresas ir jo priežastys
Mes gyvename stresinių situacijų ir jų krūvių daugėjimo ir didėjimo laikais. Daugelis stresų bei įtampų rodiklių nuolat gausėja, vis daugėja jų sukeltų susirgimų. Stresas reiškia vidinį spaudimą, įtampą, pasireiškiančią kvėpavimo sunkumais, raumenų įtampomis. Kartais organizmas reaguoja į stresą smegenų aktyvumo pokyčiais. Streso paveikti žmonės lengviau pažeidžiami, kasdieniai sunkumai mažina jų darbingumą, menkina darbo kokybę. Didelio streso ištiktas, žmogus tampa išsiblaškęs arba tiesiog ,,pasiduoda” ir vengia krūvio, įtampos (bent jau mintyse). Verta žinoti, jog stresas – žmogaus (organizmo) reakcija ir kad ją galima bent iš dalies valdyti (Kasiulis, Barvydienė, 2001).
R. L. Kahn, B. N. Wolte, R. P. Quinn, J. D. Snock (1964), K. Albrecht (1979) ir kitų autorių nuomone, stresų priežastys – darbo organizavimas bei asmeninio gyvenimo įvykiai.
Viena dažniausių streso darbe priežaščių yra darbuotojų perkrovimas darbu arba, atvirkščiai, – nepakankamas krūvis. Kai darbų per daug, kyla nerimas, frustracija, beveltiškumo jausmas, materialinių nuostolių nuojauta. Gavęs darbą ne pagal klasifikaciją ir savo galimybes, žmogus lygiai taip pat patiria frustraciją, abejones dėl savo padėties socialinėje terpėje, jaučiasi esąs neįvertintas, nepripažįstamas.
Dažnai pasitaiko vaidmenų, rolių konfliktas. Jis kyla, kai darbuotojui keliami prieštaringi reikalavimai, kai pažeidžiamas vienvaldystės principas, kai nesutampa, neatitinka neformalios grupės ir organizacijos reikalavimai, jų elgesio normos.
Kai darbuotojas nėra tikras, ko iš jo laukiama, kyla vaidmens neapibrėžtumo, nekonkretumo problema, bei stresinė situacija. Žmogui būtini teisingi ir tikslūs vadovų lūkesčių vaizdiniai: ką jis turi daryti, kaip tai daryti, kaip bus vertinama.
Stresiniu faktoriumi tampa ir žmogui neįdomus darbas. Įdomus darbas mažina įtampą, net fizinius negalavimus. Stresoriais tampa ir blogos fizinės darbo sąlygos: temperamentų svyravimai, triukšmas, prastas apšvietimas, net netvarka darbo vietoje (Kasiulis, Barvydienė, 2001).
Dažną stresinę situaciją darbe kelia būtinumas apdoroti greičiau ar daugiau gaunamos informacijos. Informacinį apkrovimą sudaro per laiko vienetą priimtų sprendimų kiekis. Kol smegenys nepersitempdamos susidoroja su informaciniu apkrovimu, jų veikla nesutrinka. Optimalus streso lygis garantuoja patikimą ir produktyvų darbą. Kai informacinis apkrovimas padidėja, t.y. per tą patį laiką būtina priimti daugiau sprendimų ir imtis atsakomybės už jų vaisius, o kartu labiau juos motyvuoti, pagrįsti, susidaro informacinis perkrovimas. Didėja stresinės reakcijos, tačiau žmogus nepajėgia užtikrinti informacijos apdorojimo, o tai tik sustiprina stresą (Kasiulis, Barvydienė, 2001).

Streso požymiai
Pagrindiniai streso požymiai gali būti šie:
Emociniai: nerimas, baimė, depresija, pyktis, panika, įtampa, frustracija, irzlumas ir kita.
Fiziologiniai: prakaitavimas, greitas kvėpavimas, širdies dūžiai, galvos skausmai, silpnumas, nuovargis, pykinimas, nemiga ir kita.
Kognityviniai: nedėmesingumas, išsiblaškymas ir kiti pažintiniai sutrikimai.
Elgesio: gestikuliacija, sustingimas, drebulys, šauksmas, tyla ir kita (Kasiulis, Barvydienė, 2001) . Pastebėjus šiuos požymius reiktų imtis atitinkamų veiksmų.
Psichofizioterapija ir profesinė medicina stresą laiko psichologine ir/arba fiziologine nerimo reakcija į tam tikrą grėsmę. Ši streso sąvoka grindžiama klasikiniu H. Selje bendrosios adaptacijos sindromu (BAS). Pasak Selje, veikiant neigiamam stimului, sužadinamas kompleksas nespecifinių fiziologinių reakcijų, turinčių apsaugoti žmogų nuo žalingų pasekmių. BAS sudaro trys etapai: nerimas, priešinimasis ir išsekimas. Nors BAS pradžioje būna prisitaikantis, gali pasireikšti tokios neigiamos pasekmės kaip nuovargis, aukštas kraujospūdis, jei žmogus nepajėgia susidoroti su stresiniais stimulais ir reakcijos į stresą tęsiasi ilgesnį laiką (N. Chmiel, 2005).

Streso įveika ir poveikis
Darbas reikalauja visos žmogaus energijos, visiško pasinėrimo į jį. Jis gali išsunkti iš vadovo visą nuoširdumą, kūrybinę galią, atimti iš jo gyvenimo džiaugsmą. Vienas įstengia valdytis, nors ir sunku, o kitas neišlaiko stresų ir net suserga. Kartais vadovo dėmesį užvaldo darbo svarba. Jis tame darbe netenka sveikatos, gyvenimo džiaugsmo, visų jėgų (Kasiulis, Barvydienė, 2001) . Stresui įveikti reikia daug valios pastangų ir didelio užsidegimo tikint tuo, ką darai. Streso pasekmės gali būti labai įvairios, nuo prastos nuotaikos, iki skyrybų su antrąja puse.
Savo jėgas optimaliai panaudojantys vadovai produktyviai paskirsto jėgas, išsiaiškina ir nustato visus psichologinius barjerus, trukdančius didinti jėgų atsargas. Visa tai labai sunku, nes kiekvienas asmuo įpranta dirbti iki tam tikrų krūvių ribos (lygio) bei eikvoti kažkiek energijos. Būtina griauti netikusius įpročius ir prisiversti darbui aukoti didesnę dalį energijos. Suprantama, jog tam reikia laiko. Tačiau jei leisime sau reikšti jaudulį (jaudintis), suinteresuotumą, kitus jausmus ir jei laisvai seksime jais, daug ko pasieksime ir vėliau tiksliau identifikuosime ir įvertinsime visa tai, kas mums trukdo dirbti (Kasiulis, Barvydienė, 2001). Visiems darbuotojams, nuo vadovo, užsiimančio pelningu verslu, iki eilinio darbuotojo, reikia išmokti racionaliai paskirstyti darbus pagal savo jėgas, kad nenukentėtų asmeninis gyvenimas. Tik tuomet jausitės gyvenatys pilnavertį gyvenimą, kupiną harmonijos ir geros nuotaikos.
Dirbantiems žmonėms reiktų labai tiksliai ir aiškiai paskirstyti savo darbo dienos laiką. Pastangų, kurių reikia užduočiai atlikti pagal reikalavimus, ilgalaikis valdymas turi trumpalaikį poveikį savijautai ir ilgalaikį poveikį sveikatai bei darbo atlikimui. Reikalavimai specifiniams informacijos apdorojimo ištekliams, ko gero, yra mažiau reikšmingi nei sukeliantys įtampą platesni darbiniai ir organizaciniai reikalavimai. Didelio darbo krūvio pasekmėmis galima laikyti darbo, kurio metu žmogaus fiziologinė ir emocinė būsena veikiama ilgesnį laiką, padarinius. Šie būsenos pokyčiai gali pabloginti darbo rezultatus. Pavyzdžiui, žmonės gali jaustis vis labiau pavargę dėl nepertraukiamo darbo reikalavimų, kuriuos reikia efektyviai valdyti, todėl per ilgesnį laiką gali išsekti.
Reguliuojančio proceso vaidmuo transakcijose, vykstančiose tarp žmogaus ir darbinės aplinkos, yra svarbiausias sukurtos kognityvinės energetinės sistemos aspektas (Hockey, 1993,1997). Streso ir darbo krūvio modelis grindžiamas individualaus reagavimo į įvairius reikalavimus formomis, padės tiksliau prognozuoti būsenas ar situacijas, kuriose įgūdžiai gali dingti (N. Chmiel, 2005).

Kaip paskirstyti savo laiką? Skrupulingai, taupiai naudokite savo darbo ir viso gyvenimo laiką. Jį eikvokime taip, kaip patyręs akcininkas manipuliuoja savo akcijomis. Problemos čia panašios. Investuotojas gali vienu metu turėti visų tipų indėlių. Todėl jis taip paskirsto kapitalą, kad bendras efektas būtų didžiausias. Vadovas (vadybininkas) taip pat privalo panaudoti savo laiką taip, kad rezultatas būtų didžiausias (Kasiulis, Barvydienė, 2001) .
Apnikus problemoms, užklupus stresui reiktų nepamiršti sąmoningo emocinių būsenų reguliavimo ir psichinės savireguliacijos. Visiems žinoma, kad emocijos visuomet susijusios su tam tikra išorine žmogaus išgyvenimo – baimės, liūdesio, džiaugsmo ir kt. išraiška. Yra keletas būdų reguliuoti savo emocinę būseną: kryptinga kvėpavimo reguliacija, aktyvinantis bei raminantis masažas, pasitikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis.
Psichinė savireguliacija – tai žmogaus poveikis sau pačiam žodžiais ir juos atitinkančiais mintiniais vaizdiniais. Žodžiai drauge su mintiniais vaizdiniais gali paveikti mūsų organizmą: kuo vaizdiniai ryškesni, tuo stipriau veikia (Kasiulis, Barvydienė, 2001) .
Darbinės problemos ir stresas daro didelį poveikį šeimyniniam gyvenimui. Pavyzdžiui, viršvalandžiai ir įtemptas darbo grafikas neigiamai veikia sutuoktinių ar drauge gyvenančių žmonių gyvenimą. Dirbantis žmogus negali atsipalaiduoti ir pasinerti į savo mėgstamą laisvalaikį. Dėl šių priežasčių kyla įvairūs nesutarimai ir pykčiai. Reikia įdėti daug valios pastangų, jog darbas nepakenktų šeimyniniam gyvenimui. Norint išvengti darbinio streso asmeniniame gyvenime, reikia darbinius rūpesčius pasistengti palikti darbe, o šeimoje ir laisvalaikiu pasinerti į visai kitą gyvenimą, daugiau šypsotis, bendrauti su maloniais ir mielais žmonėmis, o svarbiausia laiku spręsti darbines problemas ir nekaupti savyje blogų minčių.

Išvados
 Darbinis stresas neigiamai veikia darbuotojų asmeninę gerovę ir profesinę veiklą.
 Darbinio streso pasekmės gali neigiamai įtakoti santykius su šeimos nariais, kolegomis ir draugais.
 Didelis darbinio streso buvimas, gali sukelti sunkias psichines ligas.

Naudotos literatūros sąrašas

JUSIENĖ, Roma, LAURINAVIČIUS, Alfredas. Psichologija. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007. ISBN 978-9955-19-069-1.
KASIULIS, Juozas, BARVYDIENĖ, Violeta. Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2001. ISBN 9955 – 09 – 078 – 2.
CHMIEL, Nik. Darbo ir organizacinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005. ISBN 9986 – 850 – 53 – 3.