Įvadas

Gyvename visuomenėje, materialiame pasaulyje, su tam tikromis taisyklėmis, kiekvienas turime savo teises, kurios iššaukia ir atitinkamas pareigas, atsakomybę. Todėl žmogus ne visada yra laisvas ir pajėgus save kurti, kaip asmenybę. Pirmiausia individas turi patenkinti savo žemesniuosius poreikius, fiziologinius, saugumo poreikius, kurių patenkinimas, tarsi atveria kelią į kitus, aukštesnius siekius: asmenybės vystimąsi ir tobulėjimą, siekiant saviraiškos, profesinio pripažinimo ir kt.
Čia ir yra svarbiausias socialinės politikos uždavinys: patenkinti pirminius žmogaus poreikius, jei jis pats to nepajėgia padaryti. Tai įrodo, kodėl šio darbo tema, kaip dalis socialinės paramos politikos, kurią vykdo valstybė, yra aktuali.
Valstybės socialinė politika- tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas, atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą, arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Žinoma, tai nėra vienintelė šio darbo temos aktualumo priežastis. Lietuvoje socialiniai reikalai yra gana problematiški. Nors valstybė ir stengiasi kovoti su skurdu, tačiau jo lygis yra vis dar gana aukštas, taip pat per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo benamių skaičius, aukštas bedarbystės lygis, padaugėjo invalidų skaičius. Tokia padėtis skatina kalbėti ir spręsti šias problemas. Taigi krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai nulemia socialinės paramos poreikį.
Dar viena šios temos aktualumo priežasčių yra ta, kad socialinės paramos sistemos plėtojimas ir tobulinimas nėra sustojęs. Ypač dabar, Lietuvai esant Europos Sąjungoje turi būti siekiama tobulinti šią sistemą, norint priartėti prie ES socialinės paramos standartų.
Valstybė joje kylančias socialine problemas sprendžia įvairiai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame darbe bus kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į piniginę socialinę paramą. Norint visapusiškai atsakyti į šio darbo klausimą, būtina aptarti ir kitus susijusius klausimus, kurių aiškinimasis ir atsakymas įveda į šią konkrečią socialinės paramos dalį.
Socialinė parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialinės apsaugos sistemą. Socialinė parama yra antroji sudėtinė socialinės apsaugos sistemos dalis. Jos paskirtis- užtikrinti būtiniausių poreikių patenkinimą asmenims, kurių pajamų iš darbo, socialinio draudimo ir kitų šaltinių neužtenka šiems poreikiams patenkinti (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999). Be to, ji turi teikti pagalbą tiems, kurių gebėjimas pasirūpinti savimi yra nepakankamas.
Nors lėšos, kuriomis disponuoja socialinė parama, daugiau nei dvigubai mažesnė už socialinio draudimo lėšas, tačiau jos veiklos pobūdis kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis negu socialinio draudimo. Taigi, šio darbo tikslai yra:
1.Išsiaiškinti piniginės socialinės paramos, kaip vienos iš socialinės paramos sistemos dalių, sampratą.
2.Aiškintis, kodėl atsiranda piniginės socialinės paramos poreikis.
3.Aptarti socialiai remtinų žmonių teisę į pašalpas ir kompensacijas ir įrodyti šios teisės egzistavimą per teisinę bazę konkrečiais įstatymais.
4.Apibūdinti universalių ir testuojamų išmokų ypatumus.
5.Aprašyti skiriamų ir mokamų socialinės paramos sistemos išmokų teikimo tvarką ir principus.
Veiklos sritysProfesinės kompetencijosPuslapis
Teisinis konsultavimas1.Gebėti suvokti teisinę aplinką ir mokėti konsultuoti.
2.Gebėti perteikti teisinę informaciją subjektams, kuriems reikalinga teisinė pagalba.
3.Mokėti dalykiškai bendrauti ir bendradarbiauti.4, 10;
11, 12;
4- 9, 11- 12;
Teisinis auditas1.Suvokti teisės raidos dėsningumus ir suvokti teisę kaip sistemą.
2.Mokėti naudotis teisės norminiais aktais.
3.Sugebėti įvertinti teisės aktų teisėtumą.
4.Žinoti teisės normų realizavimo formas.
5.Gebėti suvokti ir įvertinti teisinę situaciją.
6.Mokėti analizuoti, sisteminti ir vertinti esamą subjektų veiklos teisėtumo būklę.4, 26- 31;
13- 25;
26- 31, 32- 33;
13- 25;
26- 31;
32- 35;
Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra1.Žinoti privačių ir viešosios teisės subjektų veiklą reglamentuojančių dokumentų priėmimo tvarką.
2.Žinoti teisės aktų kodifikavimo ir sisteminimo principus.4, 10, 13;
2- 4;
Teisės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas1.Gebėti teisingai kvalifikuoti teisės pažeidimus.
2.Žinoti Lietuvos procesinės teisės normas ir mokėti kvalifikuoti jas taikyti praktikoje.32- 33;
4, 13- 25;
6.Išanalizuoti piniginės socialinės paramos išmokų taiklumą ir efektyvumą.
Šie iškeltieji tikslai atsispindi darbo struktūroje, kuri susideda iš 3 pagrindinių dalių (1. Piniginės socialinės paramos samprata ir poreikis. 2. Piniginės socialinės paramos rūšys, teikimo tvarka, principai. 3. Piniginės socialinės paramos efektyvumas ir trūkumai) ir atsako į minėtus klausimus. Šiame darbe yra pademonstruotos sekančios profesinės kompetencijos.
1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

Norint kurti integruotą socialinės paramos sistemą, būtinas teisinis pagrindas (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“).
Šiuo metu piniginę socialinę paramą reglamentuoja: LR piniginės socialinės paramos mažas pajamos gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas; LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas; LR išmokų vaikams įstatymas; LR invalidų socialinės integracijos įstatymas; LR įstatymas „Dėl paramos mirties atveju“; LR transporto lengvatų įstatymas; LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Šie įstatymai ir nutarimai reglamentuoja valstybinių pašalpų mokėjimą, nustato gyventojų pajamų rėmimo principus.
Kaip veikia priimti LR įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai yra apibrėžta kasmetiniuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Socialiniuose pranešimuose“, ataskaitoje „apie LR 2004- 2006m. nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano ir jo įgyvendinimo 2005- 2006m. priemonių vykdymą“, nacionaliniame pranešime „Apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėptiems strategijas 2008- 2010m.“ žiniasklaidoje ir pan.
Teikiant piniginę socialinę paramą svarbiausia ją nukreipti kuo tiksliau tokioms gyventojų grupėms, kurioms tokios paramos labiausiai reikia ir teikti ją tokiu būdu, kuris labiausiai reikalingas (paramos taiklumas). (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999m.).

1.1.Socialinės paramos vieta bendroje socialinės apsaugos sistemoje
Pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis- seni žmonės, invalidai, ligoniai- negali dalyvauti darbo rinkoje. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė- lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų bei gaunančių mažas pajamas asmenų. Socialinės apsaugos sistema- tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojam, kurie dėl įstatymų nustatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.
Organizuotas valstybinio masto socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų.
Jau 1918m. Vilniuje, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, buvo įsteigta Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentu. Vėliau, 1919m. pradžioje, vyriausybės buveinę perkėlus į laikinąją sostinę Kauną, Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija buvo pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir Socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija tegyvavusi, 1919m. spalio 29d. įstatymu (VŽ. Nr. 16) buvo likviduotas, o jos darbas pavestas Vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują Darbo ir socialinės apsaugos departamentą su trim skyriais: Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo.
Nuo 1924m. pradžios Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir socialinės apsaugos inspekciją, kuri 1937m. vėl pavadinta Darbo ir socialinės apsaugos departamentu. Apie dvidešimt metų čia buvo koncentruojamas valstybinio socialinės apsaugos darbo vykdymas ir tvarkymas. Socialine apsauga vadinta valstybės globa tų gyventojų, kurie dėl savo socialinės būklės negali savęs iki galo, kaip reikiant aprūpinti ar sudaryti tinkamas sau gyvenimo sąlygas greta kitų, šiuo požiūriu pajėgių gyventojų. Tuomet socialinė apsauga skirstyta į šias pagrindines sritis: darbo apsaugą, socialinį draudimą ir socialinę globą.
1990m. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos socialinė politika buvo vykdoma formuojant ir įgyvendinant socialinę apsaugą ir darbo politiką. Socialinės apsaugos sistemą sudarė socialinis draudimas, finansuojamas specialiomis įmokomis ir mokant išmokas, susijusias su tomis įmokomis, bei socialinė parama, teikianti šalies gyventojams piniginę ar nepiniginę paramą taip pat socialines paslaugas. Šiuolaikinėje rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje socialinės apsaugos vaidmuo yra itin svarbus. Lietuvos Respublikoje už socialinės apsaugos ir darbo politiką atsakinga LR Socialinės apsaugos ir ministerija.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro dvi posistemės: 1) socialinio draudimo posistemė- tai garantijos, kurias turi tik mokantys socialinio draudimo įnašus asmenys; 2) socialinės paramos posistemė- garantijos, kurias turi visi gyventojai priklausomai ne nuo įmokų mokėjimo, bet nuo realaus pagalbos poreikio. Lentelė Nr. 1.

Kaip nurodoma LR socialinės paramos koncepcijoje (1994),-
1.Socialinė parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialinės paramos sistemą.
2.Socialinė parama- tai socialinės ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi,
Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Socialinė parama turi būti tokia, kad asmuo (šeima) norėtų dirbti bei taupyti.
Socialinės paramos sistemą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos. Abi sistemos dalys papildo viena kitą ir turi veikti koordinuotai, nepaisant dažnai skirtingų finansavimo ir administravimo metodų (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999).
Socialinės paramos finansavimo šaltiniai yra šie:
1.Savivaldybių biudžetų lėšos;
2.Lietuvos valstybės biudžeto tikslinės lėšos;
3.Įmonių, organizacijų ir asmenų aukojamos lėšos;
4.Mokesčiai už socialines paslaugas;
5.Kitos lėšos.
Socialinės paramos organizavimo principai yra šie:
1.Parama teikiama vadovaujantis socialiniais ir ekonominiais normatyvais (standartais), užtikrinančiais kiekvieno asmens socialinę saugą;
2.Teikiama parama turi kuo tiksliau atitikti remiamo asmens poreikius nepriklausomai nuo jo politinių, religinių pažiūrų, tautybės ir socialinės padėties;
3.Remiamiems asmenims turi būti sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad jie taptų visiškai arba iš dalies savarankiški;
4.Parama gyvenamojoje vietoje pranašesnė už centralizuotą, pirmenybė teikiama šeimos globai, o ne institucijų paramai;
5.Asmeniui užtikrinama teisė pasirinkti socialinės paramos būdą atsižvelgiant į esamas galimybes (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“ valstybės žinios. 1994, Nr. 36).
Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas. Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį. Koordinuojant socialinės paramos ir draudimų sistemų sąveiką pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų į socialinės paramos sistemą. Tačiau dėl gana mažų socialinio draudimo išmokų tokio dubliavimosi visiškai išvengti negalima.
Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės. Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą. Nevalstybine parama užsiima nevyriausybinės organizacijos, kurios yra laisva piliečių valia įkurtos demokratinės organizacijos, tarnaujančios visuomenės ir jos grupių labui, nesiekiančio pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.
Nors nevalstybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, tačiau šiame darbe yra aktualu daugiau dėmesio skirti valstybinei paramai, į kurios reguliavimo sferą patenka ir pašalpų bei kompensacijų šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimas. Taip pat čia bus aptariami jos teikimo būdai, iš kurių daugiausiai kalbama apie pašalpas, pinigines išmokas ir kompensacijas.
Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga- globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo. Pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą. Kas yra mažas darbo užmokestis? Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką. Šios pajamos, žinoma, neturėtų būti mažesnės už minimalias, gyvenimui reikalingas išlaidas. Tačiau ne visada taip būna, ne visada asmens, šeimos pajamos būna pakankamos, norint patenkinti būtiniausius gyvybinius poreikius. Todėl socialinė parama ir turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti maisto, asmeninės higienos, drabužių, būsto poreikius. Remiamiems asmenims teikiama socialinė parama turėtų papildyti jų pajamas, kad jos nebūtų mažesnės už minimalias gyvenimo išlaidas.
Socialinė parama yra teikiama trimis būdais:
1.Socialinėmis paslaugomis ir socialine globa;
2.Pašalpomis ir piniginėmis išmokomis;
3.Šalpa daiktais.
Socialinės paslaugos- tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti (LR „Socialinių paslaugų įstatymas“ 2 str. 2d.)
Apibrėžiama Lietuvoje galiojančiais įstatymais, visų pirma Konstitucija ir kitais teisės aktais. Išnagrinėjus tokios teisės į socialinę paramą, atsiradimo pagrindus ir sąlygas, svarbu pereiti prie konkretaus įstatymo, kuris nustatydamas ribas, apibrėžiamas sąlygas, atveria kelią į šios teisės įgyvendinimą konkrečiais atvejais ir konkrečiomis priemonėmis, t.y., teikiant socialinę pašalpą ir kompensacijas.
Pirmiausiai, norint pradėti kalbėti apie šios teisės įgyvendinimą, teikiant socialines pašalpas ir kompensacijas, svarbi išsiaiškinti svarbiausias sąvokas ir pagrindinę sąlygą, be kurios egzistavimo, nėra įmanomas tolesnis šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisės aiškinimasis.
Šiame darbe kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę. Taigi šeima, pagal nagrinėjamą įstatymą yra- sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys asmenys (neįregistravę santuokos vyresni kaip 18 metų asmenys), taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai ir įvaikiai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys, nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimosi mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, taip pat asmenys nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1d. Į globėjų (rūpintojų) šeimų sudėtį vaikai, kuriems įstatymo tvarka yra nustatyta globa ar rūpyba, neįskaitomi.
Vienas gyvenantis asmuo- vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų nesusituokęs asmuo, taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium ir neturintis vaikų asmuo arba susituokęs turintis vaikų asmuo, su kurio sutuoktiniu teismo sprendimu yra likę gyventi jų vaikai.
Mažomis pajamomis yra laikomos pajamos, mažesnės už įstatymo nustatyta tvarka tvirtinamų valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus.
Pagrindinė sąlyga, kuriai esant šis įstatymas gali būti taikomas, ir gali atsirasti teisė į piniginę socialinę paramą, yra ta, kad šeimos nariai (vienas gyvenantis asmuo) turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (t.y., Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos- apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą , ir nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai).
Taigi esant šiai sąlygai, dėl įstatymo taikymo, galima kalbėti apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas.

1.2.Piniginės socialinės paramos samprata
Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) rūšys yra šios:
1.Socialinė pašalpa;
2.Būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei nuotėkoms ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos.
Piniginė socialinė parama daugiausia teikiama pašalpomis arba kompensuojant tam tikras išlaidas (šildymo, transporto ir kt.). Dalis piniginės socialinės paramos teikiama įvertinant pajamas, kita dalis- tam tikroms gyventojų kategorijoms be pajamų patikrinimo. Remiamų asmenų pajamų ir turto testavimas reikalingas tam, kad socialinę paramą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia.
Teisę gauti piniginę socialinę paramą turi šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis gyvenimui lėšomis. Iš besikreipiančių socialinės paramos reikalaujama, kad jie pirmiausia pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, t.y. gautų priklausančias išmokas; darbingi šeimos nariai aktyviai ieškotų darbo teritorinėse darbo biržose; auginant vaiką, nesusituokusių asmenų vaikams būtų pripažinta ar nustatyta tėvystė; šiems, taip pat išsiskyrusių tėvų vaikams būtų teismo patvirtinta sutartimi arba teismo sprendimu nustatytas išlaikymas ir pan. Piniginė socialinė parama teikiama įvertinus ne tik gaunamų pajamų, bet ir turimo turto dydį. Socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos šeimoms ar vieniems gyvenantiems asmenims, kurių turimo turto vertė neviršija jų gyvenamajai vietovei nustatyto vidutinio turto lygio.
Kai šeima ar vienas gyventis asmuo kreipiasi piniginės socialinės paramos, sumuojama visų šeimos narių turimo turto (įregistruotų gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų, sodo namelių, žemės sklypų) vertė, kuri nustatoma naudojantis VĮ Registrų centro duomenimis. Nustatant viso šeimos ar asmens turimo turto dydį neatsižvelgiama į turimą nedidelės vertės turtą, kai jis neviršija įstatyme nustatytų dydžių.
Socialinę pašalpą turi teisę gauti šeimos bei vieni gyvenantys nuolatiniai LR gyventojai, kurių pajamos vienam asmeniui yra ne didesnės už Vyriausybės nustatytą valstybės remiamų pajamų lygį. Jos lygis lygus 90 proc. skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį.
Šeimai ar vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojama už būsto, kuriame yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, šildymą. Vienam iš šeimos narių arba vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojamos 38m2 , kiekvienam kitam šeimos nariui- 12m2 būsto ploto šildymo išlaidos. Šie nustatyti būsto plotų kompensuojami dydžiai garantuoja paramą nepasiturintiems gyventojams, gyvenantiems vidutinio dydžio būstuose.
Šeima ar vienas gyvenantis asmuo už būsto šildymą moka ne daugiau kaip 20 proc. skirtumo tarp gaunamų pajamų ir valstybės remiamų pajamų šeimai (asmeniui). Likusi mokesčio už būsto šildymą dalis kompensuojama iš valstybės biudžeto lėšų. Toks kompensacijų apskaičiavimo principas apsaugo gyventojus nuo mokesčio padidėjimo augant energetinėms ir komunalinių paslaugų kainoms.
Kiekvienam nepasiturinčiam gyventojui garantuojama parama už suvartotus 1,5m3 karšto vandens ir 2m3 šalto vandens per mėnesį. Kompensuojama išlaidų už šaltą vandenį dalis, viršijanti 2 proc. ir išlaidų už karštą vandenį dalis, viršijanti 5 proc. šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų.
Savivaldybės turi teisę įsipareigojimų nevykdančioms, socialinės rizikos šeimoms ar asmenims piniginę socialinę paramą teikti nepinigine forma (perkant maisto produktus, organizuojant maitinimą, aprūpinant drabužiais ir prekėmis, kortelėmis, skirtomis pirkti maisto produktus ir kitais būdais), tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities tyrimo aktą ir jo pagrindu priimti sprendimą dėl teisės į piniginę socialinę paramą.
Be to, savivaldybės savo nustatyta tvarka iš savo biudžeto lėšų gali skirti piniginę socialinę paramą ir kitais įstatymo nenustatytais atvejais (skirti vienkartinę pašalpą, socialinę pašalpą, kompensuoti įstatyme nenurodytas būsto išlaikymo išlaidas, kompensuoti didesnio, negu šio įstatymo nustatytas normatyvas, būsto naudingojo ploto šildymo išlaidas, padengti įsiskolinimą už būstą bei paremti kitais atvejais).
Taip pat įstatyme suteikta teisė savivaldybėms jų sprendimu naudoti valstybės biudžeto lėšas, panaudojant iki 2 proc. socialinei paramai skirtų lėšų, gyventojams, esantiems sunkioje materialinėje padėtyje, paremti.
Piniginę socialinę paramą turi teisę gauti šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, jeigu viso jų turimo turto vertė neviršija tam Lietuvos miestui ir savivaldybių centrui ar rajonui, kuriame jie gyvena, apskaičiuotos normatyvinės turto vertės. Socialinės pašalpos ir kompensacijų dydį ir teikimo sąlygas reglamentuoja LR piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyventiems asmenims įstatymas (toliau- Įstatymas)// Valstybės žinios. 2006, Nr. 130- 4889.
Įstatymo tikslas- paremti asmenis tuo atveju, kai jiems parama reikalinga labiausiai.

1.3Piniginės socialinės paramos poreikis
Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo plitimas) pagrindu. Jie lemia senatvės, našlystės, invalidumo, ligos, motinystės, šeimos naštos socialinių rizikų mastus ir poreikį atitinkamų socialinės apsaugos šakų plėtrai.
Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas- kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos. Tačiau teritorinis aspektas svarbus dėl ekonominių veiksnių, nes nuo gyvenamosios vietos priklauso žmonių užimtumo pobūdis, pajamos bei gyvenimo lygis.
Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi- užimtumas ir pajamų nelygybė. Nuo jų priklauso nedarbo, socialinės atskirties bei skurdo paplitimas.
Kadangi šiame darbe kalbama, apie valstybės taikomas priemones, mažas pajamas gaunančių šeimų paramai vykdyti (jau turimo rezultato taisymui), tai nedarbo problema yra tiesioginė priežastis, dėl kurios egzistavimo, atsiranda paramos šeimoms poreikis.
Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia gan aukštą lygį. Iš kitos pusės, krašto ekonominis pajėgumas lemia socialinės apsaugos plėtros galimybes. Svarbu ne tik pasiektas ekonominės plėtros lygis, bet ir šalies ekonominis augimas, nes didėjantį BVP lengviau perskirstyti naudai tų, kurie paveikti socialinių rizikų.
Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą.

2.DARBO METODAI IR PRIEMONĖS

Šio kursinio darbo rezultatai buvo gauti panaudojus analizės, lyginimo, vertinimo, skaitymo ir studijavimo metodus:
-Lietuvos įstatyminės bazės, reglamentuojančios įvairių formų ir įvairių žinybų socialinę paramą asmenims analizė ir vertinimas;
-Lietuvos Respublikos patirties, teikiant socialinę piniginę paramą asmenims, lyginimas ir analizė;
-Literatūros socialinės paramos tema skaitymas ir studijavimas.

2.1.Universalios išmokos ir jų teikimo tvarka
Kaip nurodoma LR Socialinės paramos koncepcijoje (1994), kad socialinę paramą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia, būtina įvesti remiamų asmenų (šeimų) pajamų ir turto įvertinimą- testavimą.
Socialinė parama be testavimo gali būti teikiama tam tikriems asmenims (invalidams, seneliams, daugiavaikėms šeimoms ir pan.), taip pat tuo atveju, kai nėra sąlygų testuoti pajamų ir turto (neįvesta turto ir pajamų apskaita, deklaravimas, stinga kvalifikuotų darbuotojų).
Taigi, piniginės socialinės paramos išmokos yra 2 kategorijų: universalios išmokos- tai išmokos, kurios mokamos tam tikroms gyventojų kategorijoms, nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų; testuojamo išmokos- išmokos, kurios mokamos įvertinus asmens pajamas ir turtą.
Universalios išmokos (netikrinant pajamų).
Išmokos vaikui:
Vienkartinė išmoka gimus vaikui;
Išmoka vaikui;
Išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui;
Globos (rūpybos) išmoka;
Vienkartinė išmoka būstui įsigyti ar įsikurti;
Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai;
Šalpos išmokos:
Šalpos pensija;
Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija;
Slaugos išlaidų tikslinė kompensacija;
Šalpos našlaičių pensija;
Šalpos kompensacija;
Kompensacijos neįgaliesiems, turintiems sutrikusio judėjimo funkciją:
Transporto išlaidų kompensacija;
Specialiųjų lengvųjų automobilio įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacija.
Parama mirties atveju:
Laidojimo pašalpa.
Universalios išmokos
Išmokos vaikui.
Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo sąlygas nustato LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496. Šio įstatymo nustatytų išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatai//Valstybės žinios, 2004, Nr. 100- 3724. Išmokas moka savivaldybių administracijos vadovaudamosi LR išmokų vaikams įstatymu. Išmokos mokamos iš LR valstybės biudžeto lėšų.
Vienkartinė išmoka vaikui.
Kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 8 MGL dydžio vienkartinė išmoka (1 MGL šiuo metu yra 130 Lt.)
Vienkartinė išmoka vaikui mokama vienam iš vaiką auginančių tėvų (ar turimam vieninteliam iš tėvų), įtėvių ar vaiko globėjui.
Išmoka gimusiam vaikui neskiriama, jei vaikas gimė negyvas, arba kreipimosi metu yra išlaikomas valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje.
Įvaikintam vaikui, neatsižvelgiant į tai, kad jau buvo išmokėta išmoka gimusiam vaikui, skiriama 8 MGL dydžio vienkartinė išmoka.
Išmoka įvaikintam vaikui neskiriama sutuoktinio (sugyventinio) vaikui, kurį įvaikino kitas sutuoktinis (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Išmoka vaikui.
Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui skiriama 0,75 MGL dydžio išmoka per mėnesį nuo jo gimimo dienos, iki sukaks 3 metai.
Šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui skiriama 1,1 MGL dydžio išmoka per mėnesį nuo jo gimimo dienos, iki sukaks 3 metai.
Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 9 metų skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, jei jis mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), bet ne ilgiau kaip iki jam sukanka 24 metai, skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Baigusiam dieninę bendrojo lavinimo mokyklą vyresniam kaip 18 metų asmeniui išmoka vaikui mokama iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.
Išmoka vaikui mokama vienam iš vaiką (vaikus) auginančių tėvų (ar turimam vieninteliam iš tėvų) (įtėvių).
Išmoka vaikui neskiriama, jei jis:
1.Yra pilnametis ir turi savo vaikų;
2.Yra globojamas, išskyrus atvejus, kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatyta tėvų prašymu dėl jų laikino išvykimo iš LR;
3.Susituokia;
4.Yra emancipuotas (išskyrus tuos atvejus, kai teismas nusprendžia emancipaciją panaikinti) (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Išmokos privalomosios tarnybos kario vaikui.
Kiekvienam privalomosios tarnybos kario vaikui jo tėvo tarnybos laikotarpiu skiriama 1,5 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui mokama vaiko motinai. Jei vaiką auginanti motina nuolatinė LR gyventoja, išmoka mokama vaiko tėvui.
Vaikui, kuris nuolat, arba darbo dienomis išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje, ir globojamam vaikui ši išmoka neskiriama (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Globos (rūpybos) išmoka.
Vaikui, kuriam nustatyta globa (rūpyba), jo globos (rūpybos) laikotarpiu skiriama 4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Jei pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, jis toliau nenutrūkstamai mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje ar mokosi profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniame skyriuje ir nedirba, taip pat tuo atveju, kai mokymosi šiose mokyklose laikotarpiu miršta nedirbančio asmens abu tėvai (turėtas vienintelis iš tėvų), (įtėvių), jam, kol mokosi, bet ne ilgiau kaip iki jam sukanka 24 metai, skiriama ir mokama 4 MGL dydžio per mėnesį išmoka. Ši išmoka neskiriama ir nemokama daugiau kaip du kartus įstojusiems į tos pačios pakopos mokyklą ar įstojusiems į žemesnės pakopos mokyklą.
Kai išmokos gavėjas, gaunantis globos (rūpybos) išmoką, įstatymų nustatyta tvarka gauna našlaičių pensiją ir (arba) vaiko išlaikymui kas mėnesį mokamą periodinę išmoką, vaiko globos (rūpybos) išmokos dydis yra lygus skirtumui tarp išmokos gavėjui nustatyto vaiko globos (rūpybos) išmokos dydžio ir gaunamos našlaičių pensijos bei (arba) vaiko išlaikymui kas mėnesį mokamos periodinės išmokos dydžio.
Globojamam vaikui, kuris nuolat ar darbo dienomis išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta išmoka skiriama už laikotarpį, kai vaikas būna pas globėją (rūpintoją) ir negauna vaiko maistpinigių už tą laikotarpį. Išmokos dydis apskaičiuojamas proporcingai to mėnesio kalendorinių dienų, kurias vaikas buvo pas globėją (rūpintoją), skaičiui.
Globos išmoka neskiriama, jei asmuo nuolat ar darbo dienomis išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje mokykloje (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios.2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti.
Asmenims, kuriems buvo nustatyta vaiko globa (rūpyba), pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, skiriama vienkartinė 50 MGL dydžio išmoka būstui įsigyti arba įsikurti. Vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti neskiriama, jei asmuo yra išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje.
Vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti grynaisiais pinigais neišmokama. Ji gali būti panaudota:
1.Būstui pirkti;
2.Sumokėti daliai paskolos būstui (gyvenamajam namui, butui) statyti, pirkti;
3.Būsto nuomai;
4.Mokesčiam už nuomojamojo būsto komunalines paslaugas;
5.Būstui remontuoti arba rekonstruoti;
6.baldams ir buitinei technikai įsigyti.
Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai.
Nėščiai moteriai, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturinčiai teisės gauti motinystės pašalpos, likus 70 kalendorinių dienų iki gimdymo (suėjus 28 nėštumo savaitėms), skiriama 2 MGL dydžio vienkartinė išmoka (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Šalpos išmokos.
Valstybinės šalpos išmokos skiriamos ir mokamos , vadovaujantis LR valstybinių šalpos išmokų įstatymu//Valstybės žinios, 1994, Nr. 96- 1873; 2005, Nr. 71- 2556, bei Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004m. kovo 29d. nutarimu Nr. 346//Valstybės žinios, 2004, Nr. 47- 1558; 2005, Nr. 83- 3069.
Šalpos išmokos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Šalpos pensija.
Teisę gauti šalpos pensiją turi:
1.Neįgalūs vaikai (iki 18 m.);
2.Asmenys, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais iki dienos (įskaitytinai) kurią jiems sukanka 24m., taip pat asmenys, kurie dėl ligos ar traumas, atsiradusios jiems iki sukako 24m., padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais pripažinti po 24m. sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26m.;
3.Tėvai (įtėviai), globėjai ar rūpintojai, kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60% ir daugiau darbingumo, ir kurie ne mažiau kaip 15m. slaugė namuose neįgaliuosius;
4.Motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki 8m. penkis ar daugiau vaikų ir sukakusios senatvės pensijos amžių arba pripažintos nedarbingomis ar iš dalies darbingomis, netekusiomis 60% ir daugiau darbingumo;
5.Asmenys, netekę 60% ir daugiau darbingumo (iki 2005- 07- 01 pripažinti I ar II grupės invalidais) po 24 metų sukakties;
6.Asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių.
Šalpos pensijos dydis.
Išmokos dydis priklauso nuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotoje pažymoje nurodyto neįgalumo lygio ar netekto darbingumo lygio. Bazinės pensijos (BP) dydis- 360lt.
Neįgaliems vaikams (iki 18m.):
Sunkus neįgalumas- 2 BP;
Vidutinis neįgalumas- 1,5 BP;
Lengvas neįgalumas- 1 BP;
Asmenims, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais iki 24m.:
Netekusiems 75%- 100% 2 BP;
Netekusiems 60%- 70% darbingumo- 1,5 BP;
Netekusiems 45%- 55% darbingumo- 0,75 BP;
Asmenims, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais po 24m. ar sukakusiems senatvės pensijos amžių:
netekusiems 75%- 100% darbingumo- 1 BP
Sukakusiems senatvės pensijos amžių ar netekusiems 60%- 70% darbingumo- 0,9 BP
Tėvams (įtėviams), globėjams ar rūpintojams, sukakusiems senatvės pensijos amžių arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais ne mažiau kaip 15m. namuose slaugisiems neįgaliuosius:
Netekusiems 75%- 100% darbingumo- 1,5 BP
Netekusiems 60%- 70% darbingumo ar sukakusiems senatvės pensijos amžių- 1 BP
Motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms iki 8m. penkis ar daugiau vaikų, sukakusioms senatvės pensijos amžių arba pripažintoms nedarbingomis ar iš dalies darbingomis:
Netekusioms 75%- 100% darbingumo- 1,5 BP
Netekusioms 60%- 70% darbingumo ar sukakusioms senatvės pensijos amžių- 1 BP
Šalpos pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, neturintiems teisės gauti didesnių arba tokio pat dydžio pensijų ir (ar) pensijų išmokų, išskyrus asmenims, kurie turi teisę gauti valstybines socialinio draudimo našlaičių ir našlių pensijas ir (ar) valstybines našlaičių pensijas (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija
Teisę gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją turi:
Vaikas iki 18m., kuriam nustatytas vidutinis arba sunkus neįgalumo lygis;
Asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24m., netekusiam 60- 70% arba 75- 100% darbingumo, taip pat asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m. dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 60- 70% arba 75- 100% darbingumo;
Asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, jeigu šie asmenys negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, mokamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių.
Kompensacijos dydis.
1 bazinės pensijos dydžio- vaikams iki 18m., kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis; asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo ir asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m. dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo.
0,5 bazinės pensijos dydžio- vaikams iki 18m., kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis; asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24m., netekusiam 60- 70% darbingumo, asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m. dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 60- 70% darbingumo, taip pat senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims.
Vaikams, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, priežiūros (pagalbos) išlaidų kompensacija skiriama nepaisant to ar jiems nustatytas specialus poreikis ar ne (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Slaugos išlaidų tikslinė kompensacija.
Teisę gauti slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją turi:
Vaikas iki 18m., kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis;
Asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo;
Asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m. dėl ligų, atsiradusių dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo;
Asmeniui, pripažintam neįgaliu po 24m. iki senatvės pensijos amžiaus, netekusiam 75- 100% darbingumo;
Asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių.
Kompensacijos dydis
2,5 bazinės pensijos dydžio- vaikui iki 18m., kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis; asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24 metų, netekusiam 75- 100% darbingumo ir asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m., dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo, asmeniui, pripažintam neįgaliu po 24m. iki senatvės pensijos amžiaus, netekusiam 75- 100% darbingumo ir asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių.
Išmoka nemokama paguldytiems ar apgyvendintiems stacionaruose slaugos arba socialinės globos ar auklėjimo įstaigose, kurios yra visiškai finansuojamos iš valstybės ir (ar) savivaldybės biudžeto lėšų (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Šalpos našlaičių pensija.
Šalpos našlaičių pensija skiriama mirusio arba įstatymų nustatyta tvarka paskelbto mirusiam asmens vaikams (įvaikiams), kurie yra:
Nesukakę 18m.;
Sukakę 18m. ir mokosi nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bei bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, tačiau ne vyresni negu 24m.;
Sukakę 18m. ir yra pripažinti neįgaliais (iki 2005m. liepos 1d.- invalidais) iki dienos (įskaitinai), kurią jiems sukako 18m., jeigu jie visą laiką nuo 18m. sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi.
Našlaičiams, netekusiems abiejų tėvų (įtėvių), šalpos našlaičių pensijos skiriamos už kiekvieną iį mirusiųjų tėvų (įtėvių). Mirusiojo vaikams (įvaikiams), turintiems teisę gauti šalpos našlaičių pensiją, ši teisė išlieka ir juos įvaikinus.
Šalpos našlaičių pensijos dydis: po 0,5 bazinės pensijos dydžio kiekvienam vaikui. Kai teisę gauti šią pensiją turi 4 ar daugiau mirusiojo vaikų (įvaikių), 1,5 bazinės pensijos skiriama ir mokama visiems mirusiojo vaikams (įvaikiams) lygiomis dalimis (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Šalpos kompensacija.
Teisę gauti šalpos kompensaciją turi:
Tėvai (įtėviai), kurie iki 1995m. sausio 1d. ne mažiau kaip 10 metų slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18m.;
Motinos, kurios iki 1995m. sausio 1d. pagimdė penkis ar daugiau vaikų ir išaugino juos iki 8m.
Išmokos dydis: šalpos kompensacija yra 1,5 bazinės pensijos dydžio.
Šalpos kompensacijos nurodytiems asmenims skiriamos ir mokamos, kai jie sukanka amžių, penkiais metais mažesnį už senatvės pensijos amžių, arba pripažįstami nedarbingais ar iš dalies darbingais asmenimis, netekusiais 60% ir daugiau darbingumo. Šalpos kompensacijos mokamos nepaisant to, ar asmuo gauna valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Kompensacijos neįgaliesiems, turintiems sutrikusio judėjimo funkciją.
Transporto išlaidų kompensacija.
Išmoka skiriama asmenims, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, kuriems yra nustatytas transporto išlaidų kompensacijos poreikis.
Kompensacijos dydis: išmoka mokama kas mėnesį ir yra 25% minimalaus gyvenimo lygio (1 MGL yra 130 Lt.) (LR transporto lengvatų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 116- 5190; 2002, Nr. 116- 5190).
Specialiųjų lengvųjų automobilio įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacija.
Išmoka skiriama asmenims, kuriems nustatytas specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis.
Kompensacijos dydis:
Išmoka skiriama kartą per 6 metus ir yra iki 32 MGL (4000 Lt.) dydžio specialiųjų lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, jeigu šie asmenys patys gali vairuoti šiuos lengvuosiuos automobilius.
Reglamentuojantys teisės aktai:
(LR transporto lengvatų įstatymas 2000- 03- 30 Nr. VIII- 1605.
Specialiųjų lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems tvarka patvirtinta socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006- 04- 25 įsakymu Nr. A1- 120//Valstybės žinios. 2006, Nr. 47- 1692).
Parama mirties atveju.
Laidojimo pašalpa skiriama mirus:
LR piliečiui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje;
Lietuvoje- užsieniečiui (užsienio valstybės pilietybę turinčiam asmeniui arba asmeniui be pilietybės), turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
Lietuvoje- asmeniui, įstatymų nustatyta tvarka LR turinčiam pabėgelio statusą;
Vaikui (kai gimsta negyvas ne mažiau kaip 22 nėštumo savaičių kūdikis) LR piliečio, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra LR, užsieniečio, turinčio leidimą nuolat gyventi LR, ir asmens, įstatymų nustatyta tvarka LR turinčio pabėgėlio statusą. Teisė gauti laidojimo pašalpą atsiranda nuo asmens mirties dienos, kurios faktą registruoja civilinės metrikacijos įstaiga arba seniūnija (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) arba LR konsulinė įstaiga.
Laidojimo pašalpa išmokama mirusiojo asmens šeimos nariui arba kitam laidojančiam asmeniui.
Laidojimo pašalpa yra vienkartinė 8 MGL dydžio išmoka.
Išmoka skiriama vadovaujantis LR įstatymu „Dėl paramos mirties atveju“ 1993- 12- 23 Nr. I- 348//Valstybės žinios. 1993, Nr. 73- 1371; 1997, Nr. 98- 2484; 1998, Nr. 115- 3241; 2000, Nr. 45- 1298; 2005, Nr. 71- 2559.

2.2.Išmokos, testuojant pajamas ir turtą, jų teikimo tvarka.
Norint formuoti efektyvią piniginės paramos sistemą, socialinė pašalpa ir kompensacijos yra skiriamos, atsižvelgiant i šeimos pajamas ir turtą. Ši teisė atsiranda tik įvertinus jų nuosavybės teise turimą turtą, kuris negali viršyti valstybėje nustatyto turto vertės normatyvo, ir, jei šeimos pajamos yra mažesnės už valstybės nustatytą, valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus,šeima, prieš kreipdamasi dėl piniginės socialinės paramos skyrimo, pirmiausia turi deklaruoti turtą, jei savivaldybė pareikalauja. Tai yra nurodyta LR „Gyventojų turto deklaravimo įstatymo“ 7 straipsnyje. O šio straipsnio ketvirta dalis sako, kad gyventojai, pageidaujantys gauti piniginę socialinę paramą, ir jų šeimos nariai turi deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už praėjusius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos, to mėnesio paskutinę dieną, kuris eina prieš mėnesį, kurį kreipiamasi dėl piniginės socialinės paramos. Taigi šeima, pirmiausia, turi atitikti ankščiau minėtas sąlygas, tačiau tai nėra vienintelės sąlygos, norint gauti socialinę pašalpą ar kompensaciją. Šeimos nariams taip pat yra taikomi tam tikri nustatymai, kurie yra išdėstyti nagrinėjamame įstatyme. Čia jie bus išvardinti, remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išleistoje knygelėje „Socialinės paramos šeimai naujovės“, rekomenduojama tvarka. Šeimos nariai turi atitikti bent vieną ir žemiau pateiktų sąlygų, norint gauti piniginę socialinę paramą.
Dirbantys asmenys.
Būtina, kad šie asmenys per 3 mėnesių laiktorpį būtų dirbę ne mažiau kaip du trečdalius Darbo kodekso 114- 146 str. nustatytos maksimalios darbo laiko trukmės (šiuose Darbo straipsniuose sakoma, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, dienos laiko trukmė negali būti ilgesnė kaip 8 valandos. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų. Yra numatomos ir išimtys, taip pat nustatomas sutrumpintas darbo laikas asmenims iki 18m., dirbantiems naktį ir kt. numatomas ne visas darbo laikas atskiroms asmenų grupėms), ir jiems apskaičiuota darbo užmokesčio ne mažiau už minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.
Taip pat jie turi dirbti ne mažiau kaip kalendorinį mėnesį nuo įsidarbinimo pradžios, ir jiems apskaičiuota darbo užmokesčio ne mažiau už minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.
Minimalus mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje yra nustatomas poįstatyminiai teisės aktai- LRV nutarimais. Šiuo metu Lietuvoje yra nustatytas 800 Lt. (nuo 2008m. sausio 3d.) minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Tą pačią dieną įsigaliojo ir 4,85 Lt. minimalusis valandinis atlygis.
Nedirbantys asmenys.
Jei šeimos nariai ar narys nedirba, tai tik dėl bent vienos iš įstatyme nustatytos priežasties. Šios priežastys yra:
1.Mokymasis dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose (kitose formaliojo švietimo įstaigose), dieniniuose skyriuose, kol sukaks 24m. Į šį laikotarpį įskaitomas ir laikas, nuo šių mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo pirmos dienos.
Šis punktas yra kartu ir netiesioginė nuoroda į švietimo darbą. Išsilavinimas, profesinis pasirengimas, apskritai, švietimo sistemos tobulinimas yra svarbus veiksnys, įveikiant skurdo problemą, taigi ir šeimos sugebėjimą savo poreikius patenkinti savarankiškai, ir būtinybės į piniginę socialinę paramą mažėjimą. Išaugo studentų, siekiančių aukštojo mokslo, skaičius. Tačiau kyla ir nemažų problemų, dažnai užkertančių kelią jauniems žmonėms save realizuoti darbo rinkoje, net ir pabaigus aukštuosius mokslus. Tai yra nepakankamas profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo prieinamumas. Profesinis parengimas nepakankamai susietas su darbo rinkos poreikiais. Pastaroji silpnybė yra susijusi su mokymo įstaigų bei darbdavių ryšių silpnumu, nepakankamu darbdavių dalyvavimu, rengiant programas ir nepakankamu investavimu į mokyklų infrastruktūrą bei įrangą ir mokymo metodų tobulinimą bei mokytojų mokymą. Kai kurie vaikai iš šeimų, gaunančių mažas pajamas apskritai negali įgyti profesinio išsilavinimo dėl lėšų stygiaus.
2.Buvimas įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus arba gavimas kitos pensijos (išskyrus III grupės invalidumo pensiją), pensijų išmokas ar šalpos išmokas.
Pagal 2004m. aktualios LR „Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo“ redakcijos pirmąjį straipsnį, senatvės pensijas gauti turi teisę tie gyventojai (nuolat Lietuvoje gyvenantys, Lietuvos piliečiai gyvenantys užsienyje, esant tam tikroms sąlygoms), kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu draudimu. Pirmoji sąlyga šiai pensijai gauti, yra įstatyme nustatyto pensijinis amžiaus turėjimas. Senatvės pensijos amžius nustatomas 60m. moterims, 62m. ir 6mėn. vyrams (18str.).
Čia taip pat yra nustatoma ir invalidumo sąvoka (25str.). Invalidumu laikomas visiškas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra pastovus arba išliekantis po ligos pašalpų mokėjimo pabaigos ir kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Invalidumo laipsnis nustatomas trimis grupėmis. Jau buvo minėta, kad piniginę socialinę paramą gali gauti tik I ir II grupės invalidai.
Kitos skiriamos pensijos, kurias gaunant atsiranda teisė ir į piniginę socialinę paramą, yra našlių ir našlaičių pensijos. Pensijų įstatyme yra nurodomi konkretus asmenys, kurie turi teisę į tokią pensiją.
Pagal LR „Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo“ 36str., teisę į pensijų išmokas įgyja pensijų fondo dalyviai, sulaukę pensijų fondo taisyklėse nurodyto pensinio amžiaus. Jis negali būti daugiau kaip 5m. mažesnis už pensinį amžių, nustatytą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti. Taip pat tokią teisę turi ir pensijų fondo dalyvis, Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos pripažintas I arba II grupės invalidu, ir į pensijų išmokas teisę įgyja nuo invalidumo pripažinimo dienos.
Šalpos išmokų įvairovę, asmenis, turinčius teisę ją gauti nustato, LR „Valstybinių šalpos išmokų įstatymas“.
3.Buvimas I, II grupės invalidu.
Aišku, kad kiekvieną problemą reikia spręsti, pradedant ne nuo jos jau sukeltų neigiamų pasekmių, bet nuo tos problemos atsiradimo priežasties, ją šalinant. Buvimas invalidu, žmogaus negali eliminuoti iš visuomeninio gyvenimo, darbo rinkos ir pan. Tačiau invalidų įdarbinimas yra gana sudėtingas. Nors I ir II grupės invalidų įdarbinimui darbdaviams yra nustatytos kvotos, tačiau ši problema vis tiek išlieka, daugiausiai dėl darbdavių nenoro įdarbinti minėtus asmenis ar nebuvimo paskatų tai daryti. Nėra ir efektyviai veikiančios tokių asmenų reabilitacijos sistemos.
4.Buvimas bedarbiu, gavimas bedarbio ar mokymosi pašalpas.
Nors pagal, LR „Bedarbių rėmimo įstatymą“ LR piliečiai turi teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti kita įstatymų nedraudžiama veikla, tačiau, žinoma, kad Lietuvoje egzistuoja nemaža darbo problema, kuri plačiau buvo aptarta šio darbo skyriuje „Nedarbo problema“.
Taigi šiuo įstatymu yra stengiamasi spręsti šią problemą, nustatant piliečių užimtumo teises ir garantijas, papildomai remiant bedarbiu ir kt. Šias teisės aktuose nustatytas paslaugas ir paramą bedarbiams bei ieškantiems darbo asmenims, taip pat darbdaviams, ieškantiems reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, teikia Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos teritorinės darbo biržos. Kai darbo birža negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, arba kai bedarbiai neturi profesinio pasirengimo, jie gali būti siunčiami mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos. Mokymosi laikotarpiu bedarbiams mokama 1,5 mokėjimo mėnesį galiojančio minimalaus gyvenimo lygio dydžio mokymo stipendija.
Pagal LR „Nedarbo socialinio draudimo įstatymą“, nuo 2005m. sausio 1d. vietoje bedarbio pašalpos yra mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka, o jos dydis priklauso nuo bedarbiu tapusio asmens buvusio darbo užmokesčio dydžio. Socialinę išmoką sudaro 135 Lt. fiksuota dalis ir 40proc. Buvusio darbo užmokestį, tai jo nedarbo socialinio draudimo išmoką sudaro 350 Lt. Nustatyta visos išmokos maksimali riba yra 1041,6 Lt. Ši išmoka bus mokama 6mėn., jei bedarbio darbo stažas- mažesnis nei 25m., ir bus didinamas mokėjimo mėnesių skaičius, didėjant stažui.
5.Dalyvavimas viešuosiuose ar Užimtumo fonde remiamuose darbuose, bei pasibaigus minėtiems laikotarpiams.
LR „Bedarbių rėmimo įstatymas“ sako, kad bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatyta tvarka užsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, organizuojami laikini viešieji darbai, kuriuos, kartu su savivaldybėmis organizuoja valstybinės darbo biržos. Dirbantiesiems viešuosius darbus, yra mokamas darbo užmokestis, ne mažesnį už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (pagal šio įstatymo 20str.). Užimtumo fondo remiami darbai organizuojami bedarbiams, nurodyta tvarka baigusiems profesinį mokymą, kuriems darbo birža negali pasiūlyti nuolatinio darbo. Užimtumo fondo remiamus darbus valstybinė darbo birža organizuoja ne daugiau kaip 6mėn., sudarydama sutartis su darbdaviais dėl bedarbių, pirmiausia pradedančių darbo veiklą, įdarbinimo, sudarydama jiems galimybę įgyti pirminių darbo įgūdžių, bei padėdama įsitvirtinti nuolatiniam darbui (šių darbų trukmė gali būti pratęsta). Darbdaviams, kai jie su darbo biržos siuntimu i Užimtumo fondo remiamus darbus įdarbina bedarbius, kas mėnesį iš Užimtumo fondo padengiamos minimalios mėnesinės algos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų dydžio išlaidos (20 (1)str.).
6.Įsiregistravimas darbo biržoje, ne mažiau kaip 6mėn.
7.Įsiregistravimas darbo biržoje ir gavimas bedarbio pašalpos, kaip iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip 2m.
8.Slaugymas šeimos nario; vaiko, kurį įstatymo nustatyta tvarka globoja šeima; artimąjį savo ar sutuoktinio giminaitį, kuriems nuolatinės slaugos būtinumas nustatytas teisės aktų tvarka.
9.Gydymasis ne trumpiau kaip vieną mėnesį sveikatos priežiūros įstaigoje;
10.Moters nėštumas (iki gimdymo likus ne daugiau kaip 70 kalendorinių dienų).
Vaiko auginimas namuose.
Tam tikros sąlygos yra nustatomos motinai arba tėvui (globėjui arba rūpintojui), kurie namuose augina vaikus, tai yra:
1.Vaiką, iki 3m., kuris nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos;
2.Vaiką, iki 8m., kuris nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos arba mokyklos, kai šeima turi 3 ir daugiau vaikų iki 14m., ir kai vaikai tinkamai prižiūrimi;
3.Vaiką iki 8m., kuris yra ikimokyklinio amžiaus, bet nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos pagal gydytojų rekomendaciją arba dėl to, kad gyvenamojoje vietoje nėra tokios įstaigos ar vietų joje. Kalbant apie vaikų nelankymą ikimokyklinių ugdymo įstaigų dėl to, kad jų nėra gyvenamojoje vietoje ar nėra vietų joje, būtina pasakyti, kad tai yra nemaža problema, ypač kaimo vietovėse. 1999- 2000 metais iš dalies dė sumažėjusio gimstamumo, iš dalies del tuo metu vykdomos politikos maždaug dvigubai sumažėjo ikimokyklinio ugdymo įstaigų skaičius ir atitinkamai jas lankančių vaikų skaičius. Kaime jų sumažėjo labiau ar net visai išnyko dėl sumažėjusio jų poreikio, tėvams netekus darbo. Kadangi ugdymo išlaidos ikimokyklinėse įstaigose yra dotuojamos valstybės, galima teigti, kad jas lankančių vaikų šeimos gauna didesnę materialinę paramą nei nelankančių.
Asmenys nuo 16- 18 metų amžiaus.
Vaikams nuo 16 iki 18m. amžiaus taip pat yra taikomos tam tikros sąlygos, pagal kurias jie:
1.Dirba, bet netaikant jiems darbo trukmės ir užmokesčio dydžių reikalavimų;
2.Mokinasi formaliojo švietimo įstaigose, įskaitant laikotarpį iki tų pačių metų rugsėjo 1d., kai jie pabaigė mokslą šiose įstaigose;
3.Yra invalidai;
4.Įsiregistravę darbo biržoje;
5.Nėščios moterys.
Šis išskirtas amžius normaliai ir daugeliu atvejų yra lavinimosi, profesijos pasirinkimo, mokymosi amžius. Tačiau išvardinti atvejai rodo, kad ne visi šio amžiaus asmenys lanko švietimo įstaigas, o tai padidina socialinės atskirties riziką, kadangi išsilavinimas ir profesijos įgijimas yra būtini, asmeniui norint pasiruošti darbo rikai ir tokiu užimtumo būdu, patenkinti savo ir savo šeimos bent pirminius poreikius. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis 2001m. balandžio mėnesį nesimokė 1,1proc. vaikų nuo 7 iki 16m. Dažniausiai mokyklos nelanko 13- 16m. paaugliai.
Netradicinės šeimos.
„20a. paskutinįjį dešimtmetį pradėjo reikštis iki tol Lietuvai nebūdingas reiškinys. Pradėjo sparčiai daugėti ne santuokoje gimusių vaikų dalis. Turimi beveik šimto metų trukmės duomenys apie nesantuokoje gimusių vaikų dalies dinamiką, rodo, kad Lietuvai iki 20a. dešimtojo dešimtmečio buvo būdinga gan konservatyvi katalikiškas normas išsaugojusi prokreacinė elgsena ir nesantuokinių vaikų visą laiką buvo nedaug. <…> Tai, kad dauguma (70proc.) šių vaikų užregistruojama pagal motinos pareiškimą, rodo, kad dažniausiai nesantuokinius vaikus gimdo vienišos motinos. Tai lemia plitimą nepilnų šeimų, kurios paprastai yra socialiai silpnos ir joms dažniausiai reikalinga parama iš šalies. <…>
Gausėjimas nesantuokinių vaikų, kurie registruojami pagal abiejų tėvų pareiškimą, rodo, kad daugėja ir santuokos neregistravusių porų.“
Daugėja ir ištuokos atvejų. Dauguma tokių išsiskyrusių šeimų augina vaikus, taigi, vis didėja ir vaikų skaičius, likusių be vieno iš tėvų.
Tokioms, vadinamoms netradicinėms šeimoms, dažniausiai yra reikalinga socialinė parama. Nagrinėjamame įstatyme jos yra taip pat išskirtos, ir norėdamos gauti piniginę socialinę pašalpą, turi atitikti žemiau išvardintus reikalavimus.
Nutraukusių santuoką arba gyvenančių skyrium sutuoktinių, auginančių iki 18m. vaikus, šeimoms pašalpa skiriama, jeigu tėvai yra sudarę teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį arba jei vaiko išlaikymą yra priteisęs teismas.
Nesusituokusių asmenų, kurie vieni augina vaikus iki 18m., šeimoms socialinė pašalpa skiriama:
1.Jeigu jų vaikui yra pripažinta ar nustatyta tėvystė ir teismas yra prieteisęs vaiko išlaikymą;
2.Jeigu nėra galimybės nustatyti vaiko tėvo (motinos) tapatybės arba teismas negali vaikui priteisti vaiko išlaikymo;
3.Tėvystės nustatymo ir (ar) išlaikymo priteisimo bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu. Nutraukusioms santuoką šeimoms nesikreipiant dėl teismo patvirtintos vaiko išlaikymo sutarties sudarymo arba dėl vaiko išlaikymo priteisimo, taip pat nesusituokusiems asmenims nesikreipiant dėl tėvystės pripažinimo arba nustatymo arba išlaikymo vaikui priteisimo, socialinė pašalpa skiriama tik vaikui.
Kompensacijos.
Teisę gauti kompensacijas turi šeima, pirmiausiai atitinkanti visas jau išvardintas sąlygas, kurios buvo priskirtos šeimoms, norinčioms gauti socialinę pašalpą. Vienintelis skirtumas yra tas, kad norintiems gauti kompensacijas, nėra reikalavimo, kad jų pajamos per mėnesį būtų mažesnės už valstybės remiamas pajamas šeimai. Taigi šeima, atitinkanti aukščiau minėtas sąlygas, gali gauti kompensacijas, taip pat jei:
1.Išlaidos už būsto naudingojo ploto, bet ne didesnio už normatyvą, šildymą, atsižvelgiant į energijos ar kuro sąnaudas, bet ne didesnes už normatyvą, viršija 25proc. skirtumo tarp šeimos gaunamų pajamų ir 90proc. valstybės remiamų pajamų šeimai dydžio;
2.Išlaidos už faktinį vandens bei nuotėkų kiekį, bet ne didesnį už normatyvą, viršija 2proc. šeimos pajamų;
3.Išlaidos už faktinį karšto vandens bei nuotėkų kiekį, bet ne didesnį už normatyvą, kai karštam vandeniui paruošti yra naudojama centralizuotai teikiama šiluma, arba išlaidos už normatyviniam karšto vandens kiekiui paruošti suvartotą kitą energiją ar kurą, viršija 5proc. šeimos pajamų.

2.3.Esminiai pokyčiai piniginės socialinės paramos sistemoje.
Įgyvendinant LR piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo nuostatas, Lietuvoje taikoma vieninga pajamų ir turto įvertinimu pagrįsta piniginės socialinės paramos teikimo sistema. Nepasiturintiems gyventojams mokama socialinė pašalpa, garantuojanti minimalias lėšas prasimaitinti, ir teikiamos būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam bei šaltam vandeniui kompensacijos (toliau vadinama kompensacijos), skirtos būsto išlaikymo išlaidoms iš dalies padengti.
Lietuvoje jau formuojasi šeimos politika. Apie paramos šeimoms didinimą liudija ir tas faktas, kad valstybės remiamos pajamos nuo 2008m. rugpjūčio buvo padidintos iki 350 Lt. Svarbu ir tai, kad Socialinės apsaugo ir darbo ministerija skiria dėmesio ir lėšas tokioms socialinės paramos reikalaujančioms sritims kaip vaikai ir jaunimas.
Siekiant kompleksiškai reformuoti valstybinių pašalpų šeimoms sistemą, bei garantuoti socialinį saugumą visoms vaikus auginančioms šeimoms, 2004m. gegužės 18d. buvo priimtas LR išmokų vaikams įstatymas, kuriuo pertvarkyta šeimos pašalpa už vaikus iki 3m., bei pašalpa šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, numatant remti kiekvieną šeimoje auginamą vaiką iki pilnametystės.
2008m. ir toliau buvo tęsiamas išmokos vaikui mokėjimas. Nuo 2004m. liepos 1d. išmoka vaikui skiriama ir mokama visiems gausių šeimų vaikams bei, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, vieną ir du vaikus auginančių šeimų kuriems šios išmokos mokėjimas įgyvendinamas LRV nustatyta tvarka ir terminais. Šeimoje, auginančioje tris ir daugiau vaikų, kiekvienam vaikui iki 3m. skiriama 1,1 MGL dydžio išmoka per mėnesį (143 Lt.), o vaikui nuo 3 iki 18m. ir vyresniems, kol jie mokosi dieninėje mokymosi įstaigoje, bet ne ilgiau kaip iki 24m.- 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį (52 Lt.). Iki šiol 52 Lt. išmoka buvo mokama kiekvienam vaikui iki 18 metų. Nuo 2009m. kovo 1d. į „vaiko pinigus“ pretenduoti gali šeimos, jei praėjusių kalendorinių metų pajamos, atskaičiavus mokesčius, neviršija trijų valstybės remiamų dydžių- 1050 Lt. vienam asmeniui. Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui iki 3m. mokama 97,5 Lt. (0,75 MGL) dydžio išmoka per mėnesį, o nuo 3 iki 7m. skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka.
Viena svarbiausių priemonių užtikrinti socialiai pažeidžiamų grupių pakankamą pragyvenimo lygį yra valstybės mokamos socialinės išmokos. Itin svarbi socialinių išmokų gavėjų grupė yra vaikai ir vaikus auginančios šeimos. 2007m. jiems buvo skirta apie 67proc. išlaidų, skirtų piniginei socialinei paramai. 2007m. išmokas vaikui gavo 350,66 tūkst. (2005m.- 323,3 tūkst.), vienkartines išmokas vaikui- 30,13 tūkst. (2005m.- 29,5 tūkst.), globos (rūpybos) išmokas- 12,47 tūkst. (2005m.- 11,3 tūkst.), kitas išmokas šeimoms- 9,74 tūkst. (2005m.- 21,12 tūkst.). Lėšos, skirtos visoms išmokoms, mokamoms šeimoms, auginančioms vaikus, 2007m., palyginti su 2005m., išaugo beveik 10proc.
Išmokos vaikui įvedimas vyresniems nei 7m. vaikams buvo vykdomas keliais etapais: nuo 2006m. rugsėjo 1d. išmokos mokėjimas pratęstas vaikams nuo 7 iki 9m., nuo 2007m. rugsėjo 1d.- vaikams nuo 9 iki 12m. Šiai nuostatai įgyvendinti 2007m. iš vastybės biudžeto buvo skirta 23,2 mln. litų, o teisę gauti šią išmoką įgijo 107,3 tūkst. vaikų.
LRS 2007m. birželio 5d. priėmė Išmokų vaikams įstatymo 22str. pakeitimą, numatantį paspartinti išmokos vaikui įvedimą ir nuo 2008m. sausio 1d. išmoką vaikui mokėti visiems vieną ar du vaikus auginančių šeimų vaikams. Tad 2008m. sausio 1d. išmoka vaikui pradėta mokėti vaikams nuo 12 iki 18m. ir vyresniems, jei jie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. 2008m. šia valstybės teikiama parama, nepriklausančia nuo tėvų pajamų, gali pasinaudoti dar 247 tūkst. vaikų. Papildomai iš valstybės biudžeto šiam išmokos mokėjimo pratęsimui skirta 154,3 mln. litų. Tačiau, nors išlaidos išmokos šeimoms, auginančioms vaikus labai didelės, pačios pašalpos yra labai mažos. Skurstančioms šeimoms tai ne itin didelė parama.
Siekiant mokiniams suteikti pilnavertį maitinimą mokyklose, garantuoti vienodą socialinę paramą visų steigėjų mokyklose, užtikrinti efektyvų socialinės paramos mokiniams organizavimą bei valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimą, nuo 2007m. sausio 1d. įsigaliojo Socialinės paramos mokiniams įstatymas, įteisinantis dvi socialinės paramos mokiniams rūšis: moknių nemokamą maitinimą ir aprūpinimą mokinio reikmenimis, prasidedant naujiesiems mokslo metams.
Įstatymas suteikė teisę gauti socialinę paramą (mokinių nemokamą maitinimą ir aprūpinimą mokinio reikmenimis) visiems mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo ar pagal bendrojo lavinimo (pradinio, pagrindinio, vidurinio ar specialiojo ugdymo) programas ne tik bendrojo lavinimo mokyklose, bet ir profesinėse mokyklose, ikimokyklinio ugdymo įstaigose ar kitose vaikams ugdyti pritaikytose vietose.
Gerinant socialinės paramos mokiniams organizavimą ir teikimą, siekiant mažinti socialinę atskirtį ir diferenciaciją tarp atskirų mokinių grupių bei užtikrinti, kad socialinę paramą gautų visi mažas pajamas gaunančių šeimų vaikai, LRS 2008m. gegužės 15d. priėmė Socialinės paramos mokiniams įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2008m. liepos 1d. Įstatymu užtikrinamas efektyvus valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimas, patikslinti socialinės paramos mokiniams dydžiai, supaprastinta socialinės paramos mokiniams skyrimo tvarka.
Išmokų vaikams įstatyme valstybinių socialinių draudimų apdraustoms moterims suteikta teisė išmoką gauti nuo vaiko gimimo dienos (anksčiau šeimos pašalpa buvo mokama pasibaigus vaiko priežiūros iki 1m. atostogoms). Nėščioms nedirbančioms moterims įvesta vienkartinė išmoka nėščiai moteriai.
Siekiant garantuoti efektyvų įgyvendinimą, nustatytas vieningas visų išmokų administravimas iš vieno šaltinio. Našlaičio stipendija, stipendija studijuojantiems našlaičiams ir nėštumo pašalpa besimokančioms moterims nuo 2005m. sausio 1d. mokama ne mokymosi įstaigose, o savivaldybių socialinės paramos skyriuose (Socialinis pranešimas 2009m. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija).
Tobulinant socialinės paramos teikimą vaikams ir vaikus auginančioms šeimoms, 2006m. birželio 1d. buvo priimtas LR išmokų vaikams įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12, 13, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. X- 641//Valstybės žinios, 2006, Nr. 68- 2496, kuriuo numatoma finansinė parama šeimoms, įvaikinusioms vaikus, pagerinamos sąlygos globojamiems vaikams, sudaromos palankesnės sąlygos užsieniečiams, kurie gyvena Lietuvoje ir globoja vaikus, LR piliečius.
2005- 07- 01 įsigaliojo naujas šalpųįstatymas, kuriame numatyta nauja šalpos pensijų gavėjų grupė- šalpos pensijos skiriamos I ir II grupės invalidams arba iš dalies darbingiems asmenims, netekusiems 60proc. ir daugiau darbingumo.
Nuo 2006m. sausio 1d. skiriamos ir mokamos priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims.
Nuo 2007- 01- 01 įgijo teisę gauti slaugos ar priežiūros išlaidų tikslines kompensacijas netekę 60proc. ir daugiau darbingumo asmenims, kuriems nustatytas slaugos ar priežiūros poreikis.
Nuo 2004m. balandžio 1d. įsigaliojus LR Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymui, sukurta vieninga piniginės socialinės paramos teikimo sistema, pagrįsta ne tik pajamų, bet ir turto įvertinimo principu. Nepakankamai lėšų pragyvenimui turinčioms šeimoms (asmenims), kurių turtas neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto pagal gyvenamosios vietovės vidutines rinkos kainas, užtikrinamos lėšos prasimaitinimui bei būtiniausioms komunalinėms paslaugoms apmokėti. Tai leido suteikti socialinę paramą jos reikalingiausioms šeimoms ir sumažinti piktnaudžiavimą socialine parama.
Teisę gauti socialinę paramą taip pat turi šeimos, ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis pragyventi lėšomis. Jiems skiriamos socialinės pašalpos ir (ar) kompensacijos už svarbiausias komunalines paslaugas. 2005m. socialinę pašalpą gavo 54,1 tūkst., o 2007m.- 36,6 tūkst. Nors gavėjų skaičius sumažėjo daugiau kaip 30proc., pašalpoms skiriamos lėšos (gerokai sumažėjusios 2006m.), 2007m. vėl pasiekė 2005m. lygį: 2005m.- 52,8 mln. lt., 2006m.- 43,8 mln. lt., 2007m.- 52,41 mln. lt. Tai rodo, kad vienam pašalpos gavėjui tenkančios lėšos padidėjo. Būsto šildymo išlaidų kompensacijai 2007m. buvo skirta 33,7 mln. lt. arba beveik 9proc. daugiau nei 2005m. Pastaraisiais metais, be to, prad4ta intensyviau teikti paramą mokiniams, kurių šeimos gauna mažas pajamas. Jų aprūpinimui mokinio reikmenimis naujiems mokslo metams pasirengti 2007m. iš valstybės biudžeto buvo skirta 8,9 mln. lt., t.y. 4,45 karto daugiau lėšų negu 2005m. Tada parama buvo suteikta 57 tūkst. mokinių (2005m.- 56 tūkst., 2006m.- 79 tūkst.). Vidutiniškai vienam mokiniui skirta apie 158 Lt., o 2005m.- vidutiniškai teko po maždaug 36 Lt.
Išlaidos piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams 2007m., palyginti su 2006m., padidėjo 15,6proc. Socialinei pašalpai ir kompensacijoms bei vienkartinėms pašalpoms iš savivaldybių biudžetų per 2007m. išleista 95,3mln. lt. Iš jų socialinei pašalpai- 52,1mln. lt., kompensacijoms- 33,7mln. lt., piniginei socialinei paramai savivaldybės sprendimu- 0,9mln. lt. vienkartinėms pašalpoms iš savivaldybių biudžetų gyventojams paremti skirta 8,6mln. lt. (Socialinis pranešimas 2008m.).
Pradėta skirti kompensacijas šeimoms, įsiskolinusioms už būsto šildymą, šaltą bei karštą vandenį, kai jos sudaro sutarti su paslaugų tiekėjais dėl dalies įsiskolinimo grąžinimo kas mėnesį. Nepasiturinčioms šeimoms tai padėjo spręsti savo būsto išlaikymo klausimą ir palaipsniui padengti susidariusį įsiskolinimą. Pradėjus įgyvendinti šį įstatymą ir paaiškėjus, kad dalis šeimų, kurios ankščiau gaudavo paramą, įsigaliojus įstatymui prarado teisę į ją dėl to, kad susidarė esminiai skirtumai tarp nekilnojamojo turto realių rinkos verčių ir nustatytų vidutinių kainų, ir kilo problemų sprendžiant tėvystės bei išlaikymo vaikams nustatymo klausimus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė šio statymo pakeitimus, kurie įsigaliojo nuo 2004m. spalio 1d.
Skirtumą tarp vidutinių nekilnojamojo turto kainų, kurios naudojamos turto vertės normatyvui nustatyti, ir vidutinių turimo turto verčių sumažino suvienodintas jų tvirtinimo periodiškumas bei tai, kad vidutinės nekilnojamojo turto kainos buvo nustatytos ne tik pagal savivaldybių centrus, bet pagal atskirus Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus. Padidintas būsto bei nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių ir pajų normatyvas. Taip pat nustatytas didesnis karšto vandens normatyvas. Karštą vandenį ruošiant necentralizuotai, atskirai numatyta kompensuoti išlaidas už nustatytą normatyvinį šalto vandens kiekį ir išlaidas už jo pašildymui reikalingą normatyvinį kuro (energijos) kiekį. Įstatymo pakeitimai nuo 2004m. spalio 1d. įgalino mažas pajamas gaunančias šeimas, kurioms nepagrįstai buvo atimta teisė gauti piniginę socialinę paramą dėl turto vertinimo problemų, naudotis šia parama.
Socialinė pašalpa pradėta skirti ir toms šeimoms, kuriose yra ilgalaikių bedarbių, įsiregistravusių darbo biržoje ne mažiau kaip 6mėn. Nutraukusiems santuoką arba gyvenantiems skyrium sutuoktiniams, auginantiems vaikus, keliami reikalavimai išspręsti vaikų išlaikymo klausimus, o asmenims, kurių vaikams nėra pripažinta arba nustatyta tėvystė- ją nustatyti bei prisiteisti išlaikymą.
Įstatymu numatyta nepalikti be paramos ir tų moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nesikreipia dėl išlaikymo vaikams priteisimo, taip pat asmenis, kurie nesikreipia dėl tėvystės vaikams nustatymo ar pripažinimo bei išlaikymo priteisimo. Socialinę paramą numatyta skirti šių šeimų vaikams. Tobulinant piniginės socialinės paramos teikimą nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, 2006m. lapkričio 21d. priimtas LR piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X- 916//Valstybės žinios, 2006, Nr. 130- 4889 (įsigaliojo nuo 2006m. gruodžio 1d.)
Būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacijos pradėtos skirti nutraukusiems santuoką arba gyvenantiems skyrium sutuoktiniams, auginantiems vaikus, kuriems nenustatyta tėvystė ir nepriteistas išlaikymas. Augant komunalinių paslaugų kainoms, padidintos kompensacijos už būsto šildymą: kompensuojamos išlaidos viršijančios net 25proc., bet 20proc. pajamų; apskaičuojant pajamas taikomas ne 90proc., bet 100proc. valstybės remiamų pajamų šeimai dydis. Teisės aktų pakeitimai nulemia socialinių išmokų gavėjų skaičiaus kitimą ir skiriamų/mokamų išmokų apimtis.
Dinamiškos ekonomikos visuomenėje iškyla poreikis dinamiškai socialinei politikai. Lietuvos socialiniai duomenys rodo, kad esant dideliems regionų skirtumams, dinamiškai keičiantis regionų ekonominėms sąlygoms, juose atitinkamai keitėsi poreikis socialinės paramos dydžiui ir rūšims.
Siekiant operatyviai reaguoti į tokius pokyčius, nuo 2005m. Lietuvoje sukurta ir pradėjo veikti socialinės paramos informacinė sistema (toliau- SPIS) vykdanti socialinės paramos apskaitą ir monitoringą. Jos centrinėje duomenų bazėje yra registruojama suteikta gyventojams socialinė parama- socialinės išmokos, socialinės paslaugos bei įvykiai apie vaikų globą, vaiko teisių pažeidimus ir priemones jų teisių apsaugai. Labai svarbus SPIS struktūros elementas- sistemoje registruojami ne tik socialinės paramos gavėjo duomenys, bet ir jo šeimos narių duomenys.
Valstybės socialinės paramos sistemą ir toliau numatoma plėsti, tobulinti teisinę bazę, didinti išmokų dydžius, siekiant, kad ši parama būtų kuo taiklesnė ir atliktų savo pagrindinę funkciją- padėtų šeimai auginti vaikus, garantuotų nepasiturintiems gyventojams tam tikras pajamas.
Numatyta didinti neapmokestinamą pajamų dydį šeimoms, auginančioms vaikus; didinti MGL ir VRP; įgyvendinti išmokos vaikui mokėjimą vaikams iki 18m.; padidinti išmokas vaikui gimus, įvesti išmokas vaiko priežiūrai; garantuoti pajamas vaikams, negaunantiems išlaikymo iš tėvų (įsteigiant Vaikų išlaikymo fondą); numatyti paramą studentams iš gausių šeimų; kompensuoti šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką, lengvųjų automobilių įsigijimo išlaidas; plėsti būsto įsigijimo galimybes jaunoms ir gausioms šeimoms, išplėsti apsirūpinimo socialiniu būstu galimybes. Taip pat užtikrinti, kad visi, kurie neturi pakankamai lėšų pragyventi ir dėl objektyvių priežasčių negali jų gauti savo pastangomis, gautų paramą minimaliems poreikiams patenkinti, tačiau parama neskatintų vengti darbo; padidinti būsto šildymo išlaidų kompensacijas; suteikti teisę gauti piniginę socialinę paramą didesniam nepasiturinčių asmenų skaičiui. Užtikrinti valstybės skiriamų išmokų socialinės rizikos šeimų vaikams panaudojimą jų poreikiams. Teisiškai reglamentuoti išmokų teikimo nepinigine forma būdus socialinės rizikos šeimoms, gaunančioms piniginę socialinę paramą. Parengti ir parvirtinti LR piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo poįstatyminio teisės aktų pakeitimus. (Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2006- 2008m.)

3.DARBO REZULATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1.Piniginės socialinės paramos taiklumas, efektyvumas ir trūkumai
Valstybės paramos šeimoms pagrindinis tikslas- kad parama būtų kuo taiklesnė ir atliktų savo pagrindinę funkciją- padėtų šeimai kompensuoti su vaiko auginimu susijusias išlaidas. Nuo 2004m. liepos 1d. kompleksiškai reformavus valstybinių pašalpų šeimoms sistemą garantuotas socialinis saugumas visoms vaikus auginančioms šeimoms. Ekonominė gimstamumo teorija teigia, kad kuo didesnės vaiko pašalpos ir motinystės išmokos, tuo didesnis vaikų poreikis, kadangi išmokos sumažina vaikų auginimo išlaidas (Stankūnienė V., Jasiulionienė A., Jančaitytė R. Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros. Vilnius, 2005m.). Kompensuojant dalį kiekvieno vaiko išlaikymo išlaidų, paramos šeimoms sistema tapo tikslingesnė. Šeimų rėmimas nepriklausomai nuo tėvų turimų pajamų neslopina tėvų paskatų ieškoti pragyvenimo šaltinių savo vaikams išlaikyti.
Socialinėms išmokoms ir kompensacijoms šiemet, t,y. 2009m. valstybė skirs 245mln. lt. arba 66mln. lt. daugiau nei 2008m. Šias išmokas gaus nepasiturintys Lietuvos gyventojai, kuriems priklauso socialinės pašalpos, taip pat kompensacijos už būsto šildymą, šalto ir karšto vandens suvartojimą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įvairioms socialinėms išmokoms, pašalpoms ir kompensacijoms šiemet išmokės rekordiškai daug lėšų. Bendra piniginės paramos suma, kurią Lietuvos gyventojams skirs valstybė, sudarys daugiau nei 1mlrd. lt. Tai 126mln. lt. daugiau nei 2008m., kai socialinei paramai išmokėti buvo skirta 927,2mln. lt. (www.infolex.lt).
Siekiant išsiaiškinti „Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo“ veikimo efektyvumą,
Socialinių tyrimų institutas atliko mokslinį tyrimą 2006m., kaip yra naudojamos šeimai skiriamos socialinės pašalpos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šeimos tikslingai naudoja joms paskirtą socialinę paramą. Pateiktos šios aktualios tyrimo išvados:
1.Didžiausią įtaką paramos gavėjų skaičiui bei paramos dydžiui turi valstybės remiamų pajamų didinimas, komunalinių paslaugų kainos bei gyventojų gaunamų pajamų kitimas;
2.Siekiant nepasiturintiems gyventojams garantuoti būtinas lėšas pragyvenimui bei skatinant juos pačius aktyviai ieškoti pragyvenimo šaltinių, didinti valstybės remiamas pajamas bei mažinti paramos normą, taikomas apskaičiuojant socialinę pašalpą.
Lietuvos 2006- 2008m. Nacionaliniame pranešime buvo įvardyta palyginti aukšto skurdo lygio problema. Statistiniai duomenys rodo, kad sumažėjo vaikų skurdo lygis po socialinių išmokų: 2005m. buvo 33,9proc., o 2006m.- 32,4proc. Skurdo rizikos lygio rodiklis gerėjo ir namų ūkiuose, turinčiuose vaikų. 2006m. palyginti su 2005m. jis sumažėjo nuo 22,6proc. iki 20,5proc.
Vis dėlto, vaikų skurdo rizikos lygis lieka aukštas, ypač nepilnose ir daugiavaikėse šeimose.
Nacionaliniame pranešime apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2008- 2010m. (2008m.) nurodoma, kad daugiausia įtakos skurstančių šeimų gyvenimo kokybės gerinimui turėjo:
1.Gerokai padidinta valstybės parama vaikus auginančioms šeimoms.
2.Didesniam asmenų skaičiui suteikta teisė gauti piniginę socialinę paramą (socialines pašalpas, kompensacijas už būsto šildymo išlaidas ir išlaidas už vandenį), supaprastinti reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmenys, norintys gauti šią paramą. Dėl šios priežasties 2007m. kompensacijų gavėjų skaičius, palyginti su 2006m., išaugo nuo 96tūkst. iki 100tūkst. asmenų. Nors socialines pašalpas gavusių asmenų skaičius sumažėjo 3,4proc. tačiau socialinės pašalpos dydis vienam asmeniui 2007m. palyginti su 2006m., išaugo nuo 96lt. iki 119,3lt.
Socialinės išmokos stipriai veikia šeimų, ypač daugiavaikių šeimų, pajamas. Daugiavaikėse šeimose socialinės išmokos sudaro 26proc. pajamų, iš jų pašalpos šeimai ir vaikams- 16proc. pajamų. (visose šeimose su vaikais- atitinkamai tik 12 ir 5proc.). Siekiant pagerinti vaikų padėtį ir paskatinti šeimas turėti daugiau vaikų, tikslinga šias išmokas padidinti ir sudaryti palankesnes sąlygas joms gauti.
Nuosekliai plėtojama socialinių išmokų sistema siekiama, kad šios išmokos prisidėtų mažinant skurdo rizikos lygį ir užtikrintų gyvenimo kokybę visiems asmenims, kuriems reikalinga parama, taip pat palaikytų galinčių dirbi asmenų motyvaciją ieškoti darbo ir jų profesinį mobilumą siekiant kokybiško užimtumo.

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Taigi, apžvelgus visą naudotą literatūrą, atsakius į šiame darbe keliamus klausimus ir tikslus, susijusius su šeimų (vieno gyvenančio asmens) teise į piniginę socialinę paramą, išsiaiškinus svarbiausias sąvokas, galime daryti tokias išvadas:
1.Socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas yra viena iš socialinės paramos vykdomų funkcijų, o socialinė parama kartu su socialiniu draudimu yra socialinės apsaugos dalis. Taigi, būdamos sistema, šios sritys yra viena su kita susijusios ir viena kitą papildo.
2.Valstybės socialinės paramos pagrindinis tikslas- paremti asmenis tuo atveju, kai jiems parama reikalinga labiausiai. Iš šeimos reikalaujama, kad jie pirmiausia gautų visas pajamas, kurias gali gauti savo pastangomis ir tik dėl objektyvių priežasčių negalintiems gauti lėšų pragyvenimui savo pastangomis teikiama socialine parama.
3.Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Ji yra valstybinė ir nevalstybinė. Valstybinė socialinė parama dažniausiai yra teikiama socialinėmis pašalpomis ir piniginėmis išmokomis, kompensacijomis.
4.Socialinės paramos poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Nedarbas yra tiesioginė priežastis, dėl kurios egzistavimo, atsiranda paramos šeimoms, gaunančioms mažas pajamas, poreikis.
5.Savo prioritetą šeimai, kaip visuomenės ir valstybės pagrindui, valstybė patvirtina rengdama šioje srityje teisinę bazę. Viena iš šios teisinės bazės grandžių yra ir LR „Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas“.
Jau buvo minėta, jog šis įstatymas yra socialinės paramos dalis, todėl pagrindinis pasiūlymas ir svarbus uždavinys (kurį įvykdo minimas įstatymas), valstybei siekiant sukurti efektyvią ir skaidrią piniginės paramos sistemą, kurios tikslas- skurdo prevencija, yra naikinti pašalpų įvairovę ir pereiti prie vienintelio formalaus kriterijaus- į paramą pretenduojančio asmens pajamų ir turto.
Kad socialinė parama būtų efektyvi turi būti tobulinamos kelios kryptys: paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; socialinės ekonominės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę palankių sąlygų šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą. Paramos efektyvumas priklauso nuo to, kaip visi šie elementai papildo vienas kitą ir yra integruojami į bendrą šeimai politikos priemonių sistemą.
Taip pat, norint spręsti skurdo problemą, kuri ir yra pagrindinė priežastis dėl socialinės paramos poreikio atsiradimo, reikia pradėti ne nuo pašalpų didinimo, kartu kuriant ir prielaidas šeimų orientacijai į išlaikytinių statusą, o nuo sąlygų sudarymo šeimoms pačioms spręsti problemas, skatinant tokių šeimų ekonominį aktyvumą, jų savarankiškumą.
Šiuo metu auga socialinės paramos gavėjų skaičius. Didėjanti bedarbystė ir plečiamas socialinės paramos spektras įvairesnėms ir didesnėms gyventojų grupėms lemia tai, kad lėšų poreikis socialinei paramai nemažėja. Skurdo mažinimas ir socialiai pažeidžiamų visuomenės narių socialinė integracija ir toliau lieka svarbūs uždaviniai.

Literatūros sąrašas

1.Lietuvos Respublikos Konstitucija//Valstybės Žinios. 1992, Nr. 33- 1014;
2.Lietuvos Respublikos „Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas“//Valstybės Žinios. 1993, Nr. 73- 3352;
3.Lietuvos Respublikos „Socialinių paslaugų įstatymas“//Valstybės Žinios. 1996, Nr. 104-2367;
4.Lietuvos Respublikos „Gyventojų turto deklaravimo įstatymas“//Valstybės Žinios. 1996, Nr. 50- 1197; 2003, Nr. 123- 5583;
5.Lietuvos Respublikos „Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas“http://www3.lrs.lt
6.Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas//Valstybės Žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496;
7.Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71-2556;
8.Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas//Valstybės Žinios. 1998, Nr. 98- 2706;
9.Lietuvos Respubikos Darbo kodeksas//Valstybės Žinios. 2003, Nr. 64- 2569; Nr. 71;
10.Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“//Valstybės Žinios. 1994, Nr. 36- 653;
11.Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“//Valstybės Žinios. 2007, Nr. 135- 5472;
12.Lietuvos Respublikos nutarimas „Dėl nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos šeimos gerovės įgyvendinimo 2008- 2010m. priemonių plano patvirtinimo“//Valstybės Žinios, 2007, Nr. 98- 3977;
13.Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1996- 2001;
14.Socialinis pranešimas 1999, 2000, 2001, 2003, 2004, 2008, Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
15.Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2008- 2010m. Vilnius, 2008m;
16.Ataskaita apie LR 2004- 2006m. nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano ir jo įgyvendinimo 2005- 2006m. priemonių vykdymą. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
17.Mokslinis tyrimas „Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo monitoringas bei įvertinimas“ 2006m. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas;
18.Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Socialinės paramos šeimai naujovės“;
19.M. Išoraitė „Socialinių paslaugų administravimas“ Vilnius, 2007;
20.Pieters D. „Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus“ Vilnius, 1998;
21.V. Pruskus „Sociologija“, Vilniaus teisės ir verslo kolegija, Vilnius, 2004;
22.L. Rupšienė „Šeimotyros įvadas“, Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda, 2001;
23.Stankūnienė V., Eidukienė V., Gruževskis B., Jančaitytė R., Mikalauskaitė A., Paluckienė J. „Paramos šeimai politika: samprata ir patyrimas“ Vilnius, 2001;
24.Stankūnienė V., Jasiulionienė A., Jančaitytė R. „Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros“ Vilnius, 2005;
25.Internetas. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija: http://www.socmin.lt :Veiklos kryptys; Socialinė statistika; istorija. Teisės portalas www.infolex.lt , aktualijos.