Socialinė piniginė parama, jos rūšys ir teikimo tvarka

Įvadas

Gyvename visuomenėje, materialiame pasaulyje, su tam tikromis taisyklėmis, kiekvienas turime savo teises, kurios iššaukia ir atitinkamas pareigas, atsakomybę. Todėl žmogus ne visada yra laisvas ir pajėgus save kurti, kaip asmenybę. Pirmiausia individas turi patenkinti savo žemesniuosius poreikius, fiziologinius, saugumo poreikius, kurių patenkinimas, tarsi atveria kelią į kitus, aukštesnius siekius: asmenybės vystimąsi ir tobulėjimą, siekiant saviraiškos, profesinio pripažinimo ir kt.
Čia ir yra svarbiausias socialinės politikos uždavinys: patenkinti pirminius žmogaus poreikius, jei jis pats to nepajėgia padaryti. Tai įrodo, kodėl šio darbo tema, kaip dalis socialinės paramos politikos, kurią vykdo valstybė, yra aktuali.
Valstybės socialinė politika- tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas, atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą, arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Žinoma, tai nėra vienintelė šio darbo temos aktualumo priežastis. Lietuvoje socialiniai reikalai yra gana problematiški. Nors valstybė ir stengiasi kovoti su skurdu, tačiau jo lygis yra vis dar gana aukštas, taip pat per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo benamių skaičius, aukštas bedarbystės lygis, padaugėjo invalidų skaičius. Tokia padėtis skatina kalbėti ir spręsti šias problemas. Taigi krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai nulemia socialinės paramos poreikį.
Dar viena šios temos aktualumo priežasčių yra ta, kad socialinės paramos sistemos plėtojimas ir tobulinimas nėra sustojęs. Ypač dabar, Lietuvai esant Europos Sąjungoje turi būti siekiama tobulinti šią sistemą, norint priartėti prie ES socialinės paramos standartų.
Valstybė joje kylančias socialine problemas sprendžia įvairiai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame darbe bus kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į piniginę socialinę paramą. Norint visapusiškai atsakyti į šio darbo klausimą, būtina aptarti ir kitus susijusius klausimus, kurių aiškinimasis ir atsakymas įveda į šią konkrečią socialinės paramos dalį.
Socialinė parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialinės apsaugos sistemą. Socialinė parama yra antroji sudėtinė socialinės apsaugos sistemos dalis. Jos paskirtis- užtikrinti būtiniausių poreikių patenkinimą asmenims, kurių pajamų iš darbo, socialinio draudimo ir kitų šaltinių neužtenka šiems poreikiams patenkinti (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999). Be to, ji turi teikti pagalbą tiems, kurių gebėjimas pasirūpinti savimi yra nepakankamas.
Nors lėšos, kuriomis disponuoja socialinė parama, daugiau nei dvigubai mažesnė už socialinio draudimo lėšas, tačiau jos veiklos pobūdis kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis negu socialinio draudimo. Taigi, šio darbo tikslai yra:
1.Išsiaiškinti piniginės socialinės paramos, kaip vienos iš socialinės paramos sistemos dalių, sampratą.
2.Aiškintis, kodėl atsiranda piniginės socialinės paramos poreikis.
3.Aptarti socialiai remtinų žmonių teisę į pašalpas ir kompensacijas ir įrodyti šios teisės egzistavimą per teisinę bazę konkrečiais įstatymais.
4.Apibūdinti universalių ir testuojamų išmokų ypatumus.
5.Aprašyti skiriamų ir mokamų socialinės paramos sistemos išmokų teikimo tvarką ir principus.
Veiklos sritysProfesinės kompetencijosPuslapis
Teisinis konsultavimas1.Gebėti suvokti teisinę aplinką ir mokėti konsultuoti.
2.Gebėti perteikti teisinę informaciją subjektams, kuriems reikalinga teisinė pagalba.
3.Mokėti dalykiškai bendrauti ir bendradarbiauti.4, 10;
11, 12;
4- 9, 11- 12;
Teisinis auditas1.Suvokti teisės raidos dėsningumus ir suvokti teisę kaip sistemą.
2.Mokėti naudotis teisės norminiais aktais.
3.Sugebėti įvertinti teisės aktų teisėtumą.
4.Žinoti teisės normų realizavimo formas.
5.Gebėti suvokti ir įvertinti teisinę situaciją.
6.Mokėti analizuoti, sisteminti ir vertinti esamą subjektų veiklos teisėtumo būklę.4, 26- 31;
13- 25;
26- 31, 32- 33;
13- 25;
26- 31;
32- 35;
Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra1.Žinoti privačių ir viešosios teisės subjektų veiklą reglamentuojančių dokumentų priėmimo tvarką.
2.Žinoti teisės aktų kodifikavimo ir sisteminimo principus.4, 10, 13;
2- 4;
Teisės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas1.Gebėti teisingai kvalifikuoti teisės pažeidimus.
2.Žinoti Lietuvos procesinės teisės normas ir mokėti kvalifikuoti jas taikyti praktikoje.32- 33;
4, 13- 25;
6.Išanalizuoti piniginės socialinės paramos išmokų taiklumą ir efektyvumą.
Šie iškeltieji tikslai atsispindi darbo struktūroje, kuri susideda iš 3 pagrindinių dalių (1. Piniginės socialinės paramos samprata ir poreikis. 2. Piniginės socialinės paramos rūšys, teikimo tvarka, principai. 3. Piniginės socialinės paramos efektyvumas ir trūkumai) ir atsako į minėtus klausimus. Šiame darbe yra pademonstruotos sekančios profesinės kompetencijos.
1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

Norint kurti integruotą socialinės paramos sistemą, būtinas teisinis pagrindas (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“).
Šiuo metu piniginę socialinę paramą reglamentuoja: LR piniginės socialinės paramos mažas pajamos gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas; LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas; LR išmokų vaikams įstatymas; LR invalidų socialinės integracijos įstatymas; LR įstatymas „Dėl paramos mirties atveju“; LR transporto lengvatų įstatymas; LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Šie įstatymai ir nutarimai reglamentuoja valstybinių pašalpų mokėjimą, nustato gyventojų pajamų rėmimo principus.
Kaip veikia priimti LR įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai yra apibrėžta kasmetiniuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Socialiniuose pranešimuose“, ataskaitoje „apie LR 2004- 2006m. nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano ir jo įgyvendinimo 2005- 2006m. priemonių vykdymą“, nacionaliniame pranešime „Apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėptiems strategijas 2008- 2010m.“ žiniasklaidoje ir pan.
Teikiant piniginę socialinę paramą svarbiausia ją nukreipti kuo tiksliau tokioms gyventojų grupėms, kurioms tokios paramos labiausiai reikia ir teikti ją tokiu būdu, kuris labiausiai reikalingas (paramos taiklumas). (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999m.).

1.1.Socialinės paramos vieta bendroje socialinės apsaugos sistemoje
Pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis- seni žmonės, invalidai, ligoniai- negali dalyvauti darbo rinkoje. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė- lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų bei gaunančių mažas pajamas asmenų. Socialinės apsaugos sistema- tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojam, kurie dėl įstatymų nustatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.
Organizuotas valstybinio masto socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų.
Jau 1918m. Vilniuje, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, buvo įsteigta Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentu. Vėliau, 1919m. pradžioje, vyriausybės buveinę perkėlus į laikinąją sostinę Kauną, Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija buvo pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir Socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija tegyvavusi, 1919m. spalio 29d. įstatymu (VŽ. Nr. 16) buvo likviduotas, o jos darbas pavestas Vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują Darbo ir socialinės apsaugos departamentą su trim skyriais: Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo.
Nuo 1924m. pradžios Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir socialinės apsaugos inspekciją, kuri 1937m. vėl pavadinta Darbo ir socialinės apsaugos departamentu. Apie dvidešimt metų čia buvo koncentruojamas valstybinio socialinės apsaugos darbo vykdymas ir tvarkymas. Socialine apsauga vadinta valstybės globa tų gyventojų, kurie dėl savo socialinės būklės negali savęs iki galo, kaip reikiant aprūpinti ar sudaryti tinkamas sau gyvenimo sąlygas greta kitų, šiuo požiūriu pajėgių gyventojų. Tuomet socialinė apsauga skirstyta į šias pagrindines sritis: darbo apsaugą, socialinį draudimą ir socialinę globą.
1990m. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos socialinė politika buvo vykdoma formuojant ir įgyvendinant socialinę apsaugą ir darbo politiką. Socialinės apsaugos sistemą sudarė socialinis draudimas, finansuojamas specialiomis įmokomis ir mokant išmokas, susijusias su tomis įmokomis, bei socialinė parama, teikianti šalies gyventojams piniginę ar nepiniginę paramą taip pat socialines paslaugas. Šiuolaikinėje rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje socialinės apsaugos vaidmuo yra itin svarbus. Lietuvos Respublikoje už socialinės apsaugos ir darbo politiką atsakinga LR Socialinės apsaugos ir ministerija.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro dvi posistemės: 1) socialinio draudimo posistemė- tai garantijos, kurias turi tik mokantys socialinio draudimo įnašus asmenys; 2) socialinės paramos posistemė- garantijos, kurias turi visi gyventojai priklausomai ne nuo įmokų mokėjimo, bet nuo realaus pagalbos poreikio. Lentelė Nr. 1.

Kaip nurodoma LR socialinės paramos koncepcijoje (1994),-
1.Socialinė parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialinės paramos sistemą.
2.Socialinė parama- tai socialinės ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi,
Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Socialinė parama turi būti tokia, kad asmuo (šeima) norėtų dirbti bei taupyti.
Socialinės paramos sistemą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos. Abi sistemos dalys papildo viena kitą ir turi veikti koordinuotai, nepaisant dažnai skirtingų finansavimo ir administravimo metodų (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999).
Socialinės paramos finansavimo šaltiniai yra šie:
1.Savivaldybių biudžetų lėšos;
2.Lietuvos valstybės biudžeto tikslinės lėšos;
3.Įmonių, organizacijų ir asmenų aukojamos lėšos;
4.Mokesčiai už socialines paslaugas;
5.Kitos lėšos.
Socialinės paramos organizavimo principai yra šie:
1.Parama teikiama vadovaujantis socialiniais ir ekonominiais normatyvais (standartais), užtikrinančiais kiekvieno asmens socialinę saugą;
2.Teikiama parama turi kuo tiksliau atitikti remiamo asmens poreikius nepriklausomai nuo jo politinių, religinių pažiūrų, tautybės ir socialinės padėties;
3.Remiamiems asmenims turi būti sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad jie taptų visiškai arba iš dalies savarankiški;
4.Parama gyvenamojoje vietoje pranašesnė už centralizuotą, pirmenybė teikiama šeimos globai, o ne institucijų paramai;
5.Asmeniui užtikrinama teisė pasirinkti socialinės paramos būdą atsižvelgiant į esamas galimybes (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“ valstybės žinios. 1994, Nr. 36).
Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas. Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį. Koordinuojant socialinės paramos ir draudimų sistemų sąveiką pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų į socialinės paramos sistemą. Tačiau dėl gana mažų socialinio draudimo išmokų tokio dubliavimosi visiškai išvengti negalima.
Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės. Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą. Nevalstybine parama užsiima nevyriausybinės organizacijos, kurios yra laisva piliečių valia įkurtos demokratinės organizacijos, tarnaujančios visuomenės ir jos grupių labui, nesiekiančio pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.
Nors nevalstybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, tačiau šiame darbe yra aktualu daugiau dėmesio skirti valstybinei paramai, į kurios reguliavimo sferą patenka ir pašalpų bei kompensacijų šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimas. Taip pat čia bus aptariami jos teikimo būdai, iš kurių daugiausiai kalbama apie pašalpas, pinigines išmokas ir kompensacijas.
Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga- globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo. Pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą. Kas yra mažas darbo užmokestis? Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką. Šios pajamos, žinoma, neturėtų būti mažesnės už minimalias, gyvenimui reikalingas išlaidas. Tačiau ne visada taip būna, ne visada asmens, šeimos pajamos būna pakankamos, norint patenkinti būtiniausius gyvybinius poreikius. Todėl socialinė parama ir turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti maisto, asmeninės higienos, drabužių, būsto poreikius. Remiamiems asmenims teikiama socialinė parama turėtų papildyti jų pajamas, kad jos nebūtų mažesnės už minimalias gyvenimo išlaidas.
Socialinė parama yra teikiama trimis būdais:
1.Socialinėmis paslaugomis ir socialine globa;
2.Pašalpomis ir piniginėmis išmokomis;
3.Šalpa daiktais.
Socialinės paslaugos- tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti (LR „Socialinių paslaugų įstatymas“ 2 str. 2d.)
Apibrėžiama Lietuvoje galiojančiais įstatymais, visų pirma Konstitucija ir kitais teisės aktais. Išnagrinėjus tokios teisės į socialinę paramą, atsiradimo pagrindus ir sąlygas, svarbu pereiti prie konkretaus įstatymo, kuris nustatydamas ribas, apibrėžiamas sąlygas, atveria kelią į šios teisės įgyvendinimą konkrečiais atvejais ir konkrečiomis priemonėmis, t.y., teikiant socialinę pašalpą ir kompensacijas.
Pirmiausiai, norint pradėti kalbėti apie šios teisės įgyvendinimą, teikiant socialines pašalpas ir kompensacijas, svarbi išsiaiškinti svarbiausias sąvokas ir pagrindinę sąlygą, be kurios egzistavimo, nėra įmanomas tolesnis šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisės aiškinimasis.
Šiame darbe kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę. Taigi šeima, pagal nagrinėjamą įstatymą yra- sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys asmenys (neįregistravę santuokos vyresni kaip 18 metų asmenys), taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai ir įvaikiai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys, nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimosi mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, taip pat asmenys nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1d. Į globėjų (rūpintojų) šeimų sudėtį vaikai, kuriems įstatymo tvarka yra nustatyta globa ar rūpyba, neįskaitomi.
Vienas gyvenantis asmuo- vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų nesusituokęs asmuo, taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium ir neturintis vaikų asmuo arba susituokęs turintis vaikų asmuo, su kurio sutuoktiniu teismo sprendimu yra likę gyventi jų vaikai.
Mažomis pajamomis yra laikomos pajamos, mažesnės už įstatymo nustatyta tvarka tvirtinamų valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus.
Pagrindinė sąlyga, kuriai esant šis įstatymas gali būti taikomas, ir gali atsirasti teisė į piniginę socialinę paramą, yra ta, kad šeimos nariai (vienas gyvenantis asmuo) turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (t.y., Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos- apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą , ir nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai).
Taigi esant šiai sąlygai, dėl įstatymo taikymo, galima kalbėti apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas.

1.2.Piniginės socialinės paramos samprata
Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) rūšys yra šios:
1.Socialinė pašalpa;
2.Būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei nuotėkoms ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos.
Piniginė socialinė parama daugiausia teikiama pašalpomis arba kompensuojant tam tikras išlaidas (šildymo, transporto ir kt.). Dalis piniginės socialinės paramos teikiama įvertinant pajamas, kita dalis- tam tikroms gyventojų kategorijoms be pajamų patikrinimo. Remiamų asmenų pajamų ir turto testavimas reikalingas tam, kad socialinę paramą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia.
Teisę gauti piniginę socialinę paramą turi šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis gyvenimui lėšomis. Iš besikreipiančių socialinės paramos reikalaujama, kad jie pirmiausia pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, t.y. gautų priklausančias išmokas; darbingi šeimos nariai aktyviai ieškotų darbo teritorinėse darbo biržose; auginant vaiką, nesusituokusių asmenų vaikams būtų pripažinta ar nustatyta tėvystė; šiems, taip pat išsiskyrusių tėvų vaikams būtų teismo patvirtinta sutartimi arba teismo sprendimu nustatytas išlaikymas ir pan. Piniginė socialinė parama teikiama įvertinus ne tik gaunamų pajamų, bet ir turimo turto dydį. Socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos šeimoms ar vieniems gyvenantiems asmenims, kurių turimo turto vertė neviršija jų gyvenamajai vietovei nustatyto vidutinio turto lygio.
Kai šeima ar vienas gyventis asmuo kreipiasi piniginės socialinės paramos, sumuojama visų šeimos narių turimo turto (įregistruotų gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų, sodo namelių, žemės sklypų) vertė, kuri nustatoma naudojantis VĮ Registrų centro duomenimis. Nustatant viso šeimos ar asmens turimo turto dydį neatsižvelgiama į turimą nedidelės vertės turtą, kai jis neviršija įstatyme nustatytų dydžių.
Socialinę pašalpą turi teisę gauti šeimos bei vieni gyvenantys nuolatiniai LR gyventojai, kurių pajamos vienam asmeniui yra ne didesnės už Vyriausybės nustatytą valstybės remiamų pajamų lygį. Jos lygis lygus 90 proc. skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį.
Šeimai ar vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojama už būsto, kuriame yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, šildymą. Vienam iš šeimos narių arba vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojamos 38m2 , kiekvienam kitam šeimos nariui- 12m2 būsto ploto šildymo išlaidos. Šie nustatyti būsto plotų kompensuojami dydžiai garantuoja paramą nepasiturintiems gyventojams, gyvenantiems vidutinio dydžio būstuose.
Šeima ar vienas gyvenantis asmuo už būsto šildymą moka ne daugiau kaip 20 proc. skirtumo tarp gaunamų pajamų ir valstybės remiamų pajamų šeimai (asmeniui). Likusi mokesčio už būsto šildymą dalis kompensuojama iš valstybės biudžeto lėšų. Toks kompensacijų apskaičiavimo principas apsaugo gyventojus nuo mokesčio padidėjimo augant energetinėms ir komunalinių paslaugų kainoms.
Kiekvienam nepasiturinčiam gyventojui garantuojama parama už suvartotus 1,5m3 karšto vandens ir 2m3 šalto vandens per mėnesį. Kompensuojama išlaidų už šaltą vandenį dalis, viršijanti 2 proc. ir išlaidų už karštą vandenį dalis, viršijanti 5 proc. šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų.
Savivaldybės turi teisę įsipareigojimų nevykdančioms, socialinės rizikos šeimoms ar asmenims piniginę socialinę paramą teikti nepinigine forma (perkant maisto produktus, organizuojant maitinimą, aprūpinant drabužiais ir prekėmis, kortelėmis, skirtomis pirkti maisto produktus ir kitais būdais), tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities tyrimo aktą ir jo pagrindu priimti sprendimą dėl teisės į piniginę socialinę paramą.
Be to, savivaldybės savo nustatyta tvarka iš savo biudžeto lėšų gali skirti piniginę socialinę paramą ir kitais įstatymo nenustatytais atvejais (skirti vienkartinę pašalpą, socialinę pašalpą, kompensuoti įstatyme nenurodytas būsto išlaikymo išlaidas, kompensuoti didesnio, negu šio įstatymo nustatytas normatyvas, būsto naudingojo ploto šildymo išlaidas, padengti įsiskolinimą už būstą bei paremti kitais atvejais).
Taip pat įstatyme suteikta teisė savivaldybėms jų sprendimu naudoti valstybės biudžeto lėšas, panaudojant iki 2 proc. socialinei paramai skirtų lėšų, gyventojams, esantiems sunkioje materialinėje padėtyje, paremti.
Piniginę socialinę paramą turi teisę gauti šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, jeigu viso jų turimo turto vertė neviršija tam Lietuvos miestui ir savivaldybių centrui ar rajonui, kuriame jie gyvena, apskaičiuotos normatyvinės turto vertės. Socialinės pašalpos ir kompensacijų dydį ir teikimo sąlygas reglamentuoja LR piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyventiems asmenims įstatymas (toliau- Įstatymas)// Valstybės žinios. 2006, Nr. 130- 4889.
Įstatymo tikslas- paremti asmenis tuo atveju, kai jiems parama reikalinga labiausiai.

1.3Piniginės socialinės paramos poreikis
Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo plitimas) pagrindu. Jie lemia senatvės, našlystės, invalidumo, ligos, motinystės, šeimos naštos socialinių rizikų mastus ir poreikį atitinkamų socialinės apsaugos šakų plėtrai.
Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas- kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos. Tačiau teritorinis aspektas svarbus dėl ekonominių veiksnių, nes nuo gyvenamosios vietos priklauso žmonių užimtumo pobūdis, pajamos bei gyvenimo lygis.
Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi- užimtumas ir pajamų nelygybė. Nuo jų priklauso nedarbo, socialinės atskirties bei skurdo paplitimas.
Kadangi šiame darbe kalbama, apie valstybės taikomas priemones, mažas pajamas gaunančių šeimų paramai vykdyti (jau turimo rezultato taisymui), tai nedarbo problema yra tiesioginė priežastis, dėl kurios egzistavimo, atsiranda paramos šeimoms poreikis.
Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia gan aukštą lygį. Iš kitos pusės, krašto ekonominis pajėgumas lemia socialinės apsaugos plėtros galimybes. Svarbu ne tik pasiektas ekonominės plėtros lygis, bet ir šalies ekonominis augimas, nes didėjantį BVP lengviau perskirstyti naudai tų, kurie paveikti socialinių rizikų.
Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą.

2.DARBO METODAI IR PRIEMONĖS

Šio kursinio darbo rezultatai buvo gauti panaudojus analizės, lyginimo, vertinimo, skaitymo ir studijavimo metodus:
-Lietuvos įstatyminės bazės, reglamentuojančios įvairių formų ir įvairių žinybų socialinę paramą asmenims analizė ir vertinimas;
-Lietuvos Respublikos patirties, teikiant socialinę piniginę paramą asmenims, lyginimas ir analizė;
-Literatūros socialinės paramos tema skaitymas ir studijavimas.

2.1.Universalios išmokos ir jų teikimo tvarka
Kaip nurodoma LR Socialinės paramos koncepcijoje (1994), kad socialinę paramą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia, būtina įvesti remiamų asmenų (šeimų) pajamų ir turto įvertinimą- testavimą.
Socialinė parama be testavimo gali būti teikiama tam tikriems asmenims (invalidams, seneliams, daugiavaikėms šeimoms ir pan.), taip pat tuo atveju, kai nėra sąlygų testuoti pajamų ir turto (neįvesta turto ir pajamų apskaita, deklaravimas, stinga kvalifikuotų darbuotojų).
Taigi, piniginės socialinės paramos išmokos yra 2 kategorijų: universalios išmokos- tai išmokos, kurios mokamos tam tikroms gyventojų kategorijoms, nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų; testuojamo išmokos- išmokos, kurios mokamos įvertinus asmens pajamas ir turtą.
Universalios išmokos (netikrinant pajamų).
Išmokos vaikui:
Vienkartinė išmoka gimus vaikui;
Išmoka vaikui;
Išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui;
Globos (rūpybos) išmoka;
Vienkartinė išmoka būstui įsigyti ar įsikurti;
Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai;
Šalpos išmokos:
Šalpos pensija;
Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija;
Slaugos išlaidų tikslinė kompensacija;
Šalpos našlaičių pensija;
Šalpos kompensacija;
Kompensacijos neįgaliesiems, turintiems sutrikusio judėjimo funkciją:
Transporto išlaidų kompensacija;
Specialiųjų lengvųjų automobilio įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacija.
Parama mirties atveju:
Laidojimo pašalpa.
Universalios išmokos
Išmokos vaikui.
Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo sąlygas nustato LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496. Šio įstatymo nustatytų išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatai//Valstybės žinios, 2004, Nr. 100- 3724. Išmokas moka savivaldybių administracijos vadovaudamosi LR išmokų vaikams įstatymu. Išmokos mokamos iš LR valstybės biudžeto lėšų.
Vienkartinė išmoka vaikui.
Kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 8 MGL dydžio vienkartinė išmoka (1 MGL šiuo metu yra 130 Lt.)
Vienkartinė išmoka vaikui mokama vienam iš vaiką auginančių tėvų (ar turimam vieninteliam iš tėvų), įtėvių ar vaiko globėjui.
Išmoka gimusiam vaikui neskiriama, jei vaikas gimė negyvas, arba kreipimosi metu yra išlaikomas valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje.
Įvaikintam vaikui, neatsižvelgiant į tai, kad jau buvo išmokėta išmoka gimusiam vaikui, skiriama 8 MGL dydžio vienkartinė išmoka.
Išmoka įvaikintam vaikui neskiriama sutuoktinio (sugyventinio) vaikui, kurį įvaikino kitas sutuoktinis (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Išmoka vaikui.
Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui skiriama 0,75 MGL dydžio išmoka per mėnesį nuo jo gimimo dienos, iki sukaks 3 metai.
Šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui skiriama 1,1 MGL dydžio išmoka per mėnesį nuo jo gimimo dienos, iki sukaks 3 metai.
Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 9 metų skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, jei jis mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), bet ne ilgiau kaip iki jam sukanka 24 metai, skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Baigusiam dieninę bendrojo lavinimo mokyklą vyresniam kaip 18 metų asmeniui išmoka vaikui mokama iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.
Išmoka vaikui mokama vienam iš vaiką (vaikus) auginančių tėvų (ar turimam vieninteliam iš tėvų) (įtėvių).
Išmoka vaikui neskiriama, jei jis:
1.Yra pilnametis ir turi savo vaikų;
2.Yra globojamas, išskyrus atvejus, kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatyta tėvų prašymu dėl jų laikino išvykimo iš LR;
3.Susituokia;
4.Yra emancipuotas (išskyrus tuos atvejus, kai teismas nusprendžia emancipaciją panaikinti) (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Išmokos privalomosios tarnybos kario vaikui.
Kiekvienam privalomosios tarnybos kario vaikui jo tėvo tarnybos laikotarpiu skiriama 1,5 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui mokama vaiko motinai. Jei vaiką auginanti motina nuolatinė LR gyventoja, išmoka mokama vaiko tėvui.
Vaikui, kuris nuolat, arba darbo dienomis išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje, ir globojamam vaikui ši išmoka neskiriama (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Globos (rūpybos) išmoka.
Vaikui, kuriam nustatyta globa (rūpyba), jo globos (rūpybos) laikotarpiu skiriama 4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Jei pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, jis toliau nenutrūkstamai mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje ar mokosi profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniame skyriuje ir nedirba, taip pat tuo atveju, kai mokymosi šiose mokyklose laikotarpiu miršta nedirbančio asmens abu tėvai (turėtas vienintelis iš tėvų), (įtėvių), jam, kol mokosi, bet ne ilgiau kaip iki jam sukanka 24 metai, skiriama ir mokama 4 MGL dydžio per mėnesį išmoka. Ši išmoka neskiriama ir nemokama daugiau kaip du kartus įstojusiems į tos pačios pakopos mokyklą ar įstojusiems į žemesnės pakopos mokyklą.
Kai išmokos gavėjas, gaunantis globos (rūpybos) išmoką, įstatymų nustatyta tvarka gauna našlaičių pensiją ir (arba) vaiko išlaikymui kas mėnesį mokamą periodinę išmoką, vaiko globos (rūpybos) išmokos dydis yra lygus skirtumui tarp išmokos gavėjui nustatyto vaiko globos (rūpybos) išmokos dydžio ir gaunamos našlaičių pensijos bei (arba) vaiko išlaikymui kas mėnesį mokamos periodinės išmokos dydžio.
Globojamam vaikui, kuris nuolat ar darbo dienomis išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta išmoka skiriama už laikotarpį, kai vaikas būna pas globėją (rūpintoją) ir negauna vaiko maistpinigių už tą laikotarpį. Išmokos dydis apskaičiuojamas proporcingai to mėnesio kalendorinių dienų, kurias vaikas buvo pas globėją (rūpintoją), skaičiui.
Globos išmoka neskiriama, jei asmuo nuolat ar darbo dienomis išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje mokykloje (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios.2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti.
Asmenims, kuriems buvo nustatyta vaiko globa (rūpyba), pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, skiriama vienkartinė 50 MGL dydžio išmoka būstui įsigyti arba įsikurti. Vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti neskiriama, jei asmuo yra išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje.
Vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti grynaisiais pinigais neišmokama. Ji gali būti panaudota:
1.Būstui pirkti;
2.Sumokėti daliai paskolos būstui (gyvenamajam namui, butui) statyti, pirkti;
3.Būsto nuomai;
4.Mokesčiam už nuomojamojo būsto komunalines paslaugas;
5.Būstui remontuoti arba rekonstruoti;
6.baldams ir buitinei technikai įsigyti.
Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai.
Nėščiai moteriai, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturinčiai teisės gauti motinystės pašalpos, likus 70 kalendorinių dienų iki gimdymo (suėjus 28 nėštumo savaitėms), skiriama 2 MGL dydžio vienkartinė išmoka (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).
Šalpos išmokos.
Valstybinės šalpos išmokos skiriamos ir mokamos , vadovaujantis LR valstybinių šalpos išmokų įstatymu//Valstybės žinios, 1994, Nr. 96- 1873; 2005, Nr. 71- 2556, bei Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004m. kovo 29d. nutarimu Nr. 346//Valstybės žinios, 2004, Nr. 47- 1558; 2005, Nr. 83- 3069.
Šalpos išmokos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Šalpos pensija.
Teisę gauti šalpos pensiją turi:
1.Neįgalūs vaikai (iki 18 m.);
2.Asmenys, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais iki dienos (įskaitytinai) kurią jiems sukanka 24m., taip pat asmenys, kurie dėl ligos ar traumas, atsiradusios jiems iki sukako 24m., padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais pripažinti po 24m. sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26m.;
3.Tėvai (įtėviai), globėjai ar rūpintojai, kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60% ir daugiau darbingumo, ir kurie ne mažiau kaip 15m. slaugė namuose neįgaliuosius;
4.Motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki 8m. penkis ar daugiau vaikų ir sukakusios senatvės pensijos amžių arba pripažintos nedarbingomis ar iš dalies darbingomis, netekusiomis 60% ir daugiau darbingumo;
5.Asmenys, netekę 60% ir daugiau darbingumo (iki 2005- 07- 01 pripažinti I ar II grupės invalidais) po 24 metų sukakties;
6.Asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių.
Šalpos pensijos dydis.
Išmokos dydis priklauso nuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotoje pažymoje nurodyto neįgalumo lygio ar netekto darbingumo lygio. Bazinės pensijos (BP) dydis- 360lt.
Neįgaliems vaikams (iki 18m.):
Sunkus neįgalumas- 2 BP;
Vidutinis neįgalumas- 1,5 BP;
Lengvas neįgalumas- 1 BP;
Asmenims, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais iki 24m.:
Netekusiems 75%- 100% 2 BP;
Netekusiems 60%- 70% darbingumo- 1,5 BP;
Netekusiems 45%- 55% darbingumo- 0,75 BP;
Asmenims, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais po 24m. ar sukakusiems senatvės pensijos amžių:
netekusiems 75%- 100% darbingumo- 1 BP
Sukakusiems senatvės pensijos amžių ar netekusiems 60%- 70% darbingumo- 0,9 BP
Tėvams (įtėviams), globėjams ar rūpintojams, sukakusiems senatvės pensijos amžių arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais ne mažiau kaip 15m. namuose slaugisiems neįgaliuosius:
Netekusiems 75%- 100% darbingumo- 1,5 BP
Netekusiems 60%- 70% darbingumo ar sukakusiems senatvės pensijos amžių- 1 BP
Motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms iki 8m. penkis ar daugiau vaikų, sukakusioms senatvės pensijos amžių arba pripažintoms nedarbingomis ar iš dalies darbingomis:
Netekusioms 75%- 100% darbingumo- 1,5 BP
Netekusioms 60%- 70% darbingumo ar sukakusioms senatvės pensijos amžių- 1 BP
Šalpos pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, neturintiems teisės gauti didesnių arba tokio pat dydžio pensijų ir (ar) pensijų išmokų, išskyrus asmenims, kurie turi teisę gauti valstybines socialinio draudimo našlaičių ir našlių pensijas ir (ar) valstybines našlaičių pensijas (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija
Teisę gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją turi:
Vaikas iki 18m., kuriam nustatytas vidutinis arba sunkus neįgalumo lygis;
Asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24m., netekusiam 60- 70% arba 75- 100% darbingumo, taip pat asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m. dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 60- 70% arba 75- 100% darbingumo;
Asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, jeigu šie asmenys negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, mokamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių.
Kompensacijos dydis.
1 bazinės pensijos dydžio- vaikams iki 18m., kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis; asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo ir asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m. dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo.
0,5 bazinės pensijos dydžio- vaikams iki 18m., kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis; asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24m., netekusiam 60- 70% darbingumo, asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m. dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 60- 70% darbingumo, taip pat senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims.
Vaikams, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, priežiūros (pagalbos) išlaidų kompensacija skiriama nepaisant to ar jiems nustatytas specialus poreikis ar ne (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Slaugos išlaidų tikslinė kompensacija.
Teisę gauti slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją turi:
Vaikas iki 18m., kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis;
Asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo;
Asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m. dėl ligų, atsiradusių dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo;
Asmeniui, pripažintam neįgaliu po 24m. iki senatvės pensijos amžiaus, netekusiam 75- 100% darbingumo;
Asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių.
Kompensacijos dydis
2,5 bazinės pensijos dydžio- vaikui iki 18m., kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis; asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 24 metų, netekusiam 75- 100% darbingumo ir asmeniui, pripažintam neįgaliu iki 26m., dėl ligų, atsiradusių iki 24m., netekusiam 75- 100% darbingumo, asmeniui, pripažintam neįgaliu po 24m. iki senatvės pensijos amžiaus, netekusiam 75- 100% darbingumo ir asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių.
Išmoka nemokama paguldytiems ar apgyvendintiems stacionaruose slaugos arba socialinės globos ar auklėjimo įstaigose, kurios yra visiškai finansuojamos iš valstybės ir (ar) savivaldybės biudžeto lėšų (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Šalpos našlaičių pensija.
Šalpos našlaičių pensija skiriama mirusio arba įstatymų nustatyta tvarka paskelbto mirusiam asmens vaikams (įvaikiams), kurie yra:
Nesukakę 18m.;
Sukakę 18m. ir mokosi nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bei bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, tačiau ne vyresni negu 24m.;
Sukakę 18m. ir yra pripažinti neįgaliais (iki 2005m. liepos 1d.- invalidais) iki dienos (įskaitinai), kurią jiems sukako 18m., jeigu jie visą laiką nuo 18m. sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi.
Našlaičiams, netekusiems abiejų tėvų (įtėvių), šalpos našlaičių pensijos skiriamos už kiekvieną iį mirusiųjų tėvų (įtėvių). Mirusiojo vaikams (įvaikiams), turintiems teisę gauti šalpos našlaičių pensiją, ši teisė išlieka ir juos įvaikinus.
Šalpos našlaičių pensijos dydis: po 0,5 bazinės pensijos dydžio kiekvienam vaikui. Kai teisę gauti šią pensiją turi 4 ar daugiau mirusiojo vaikų (įvaikių), 1,5 bazinės pensijos skiriama ir mokama visiems mirusiojo vaikams (įvaikiams) lygiomis dalimis (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Šalpos kompensacija.
Teisę gauti šalpos kompensaciją turi:
Tėvai (įtėviai), kurie iki 1995m. sausio 1d. ne mažiau kaip 10 metų slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18m.;
Motinos, kurios iki 1995m. sausio 1d. pagimdė penkis ar daugiau vaikų ir išaugino juos iki 8m.
Išmokos dydis: šalpos kompensacija yra 1,5 bazinės pensijos dydžio.
Šalpos kompensacijos nurodytiems asmenims skiriamos ir mokamos, kai jie sukanka amžių, penkiais metais mažesnį už senatvės pensijos amžių, arba pripažįstami nedarbingais ar iš dalies darbingais asmenimis, netekusiais 60% ir daugiau darbingumo. Šalpos kompensacijos mokamos nepaisant to, ar asmuo gauna valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją (LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71- 2556).
Kompensacijos neįgaliesiems, turintiems sutrikusio judėjimo funkciją.
Transporto išlaidų kompensacija.
Išmoka skiriama asmenims, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, kuriems yra nustatytas transporto išlaidų kompensacijos poreikis.
Kompensacijos dydis: išmoka mokama kas mėnesį ir yra 25% minimalaus gyvenimo lygio (1 MGL yra 130 Lt.) (LR transporto lengvatų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 116- 5190; 2002, Nr. 116- 5190).
Specialiųjų lengvųjų automobilio įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacija.
Išmoka skiriama asmenims, kuriems nustatytas specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis.
Kompensacijos dydis:
Išmoka skiriama kartą per 6 metus ir yra iki 32 MGL (4000 Lt.) dydžio specialiųjų lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, jeigu šie asmenys patys gali vairuoti šiuos lengvuosiuos automobilius.
Reglamentuojantys teisės aktai:
(LR transporto lengvatų įstatymas 2000- 03- 30 Nr. VIII- 1605.
Specialiųjų lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems tvarka patvirtinta socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006- 04- 25 įsakymu Nr. A1- 120//Valstybės žinios. 2006, Nr. 47- 1692).
Parama mirties atveju.
Laidojimo pašalpa skiriama mirus:
LR piliečiui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje;
Lietuvoje- užsieniečiui (užsienio valstybės pilietybę turinčiam asmeniui arba asmeniui be pilietybės), turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
Lietuvoje- asmeniui, įstatymų nustatyta tvarka LR turinčiam pabėgelio statusą;
Vaikui (kai gimsta negyvas ne mažiau kaip 22 nėštumo savaičių kūdikis) LR piliečio, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra LR, užsieniečio, turinčio leidimą nuolat gyventi LR, ir asmens, įstatymų nustatyta tvarka LR turinčio pabėgėlio statusą. Teisė gauti laidojimo pašalpą atsiranda nuo asmens mirties dienos, kurios faktą registruoja civilinės metrikacijos įstaiga arba seniūnija (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) arba LR konsulinė įstaiga.
Laidojimo pašalpa išmokama mirusiojo asmens šeimos nariui arba kitam laidojančiam asmeniui.
Laidojimo pašalpa yra vienkartinė 8 MGL dydžio išmoka.
Išmoka skiriama vadovaujantis LR įstatymu „Dėl paramos mirties atveju“ 1993- 12- 23 Nr. I- 348//Valstybės žinios. 1993, Nr. 73- 1371; 1997, Nr. 98- 2484; 1998, Nr. 115- 3241; 2000, Nr. 45- 1298; 2005, Nr. 71- 2559.

2.2.Išmokos, testuojant pajamas ir turtą, jų teikimo tvarka.
Norint formuoti efektyvią piniginės paramos sistemą, socialinė pašalpa ir kompensacijos yra skiriamos, atsižvelgiant i šeimos pajamas ir turtą. Ši teisė atsiranda tik įvertinus jų nuosavybės teise turimą turtą, kuris negali viršyti valstybėje nustatyto turto vertės normatyvo, ir, jei šeimos pajamos yra mažesnės už valstybės nustatytą, valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus,šeima, prieš kreipdamasi dėl piniginės socialinės paramos skyrimo, pirmiausia turi deklaruoti turtą, jei savivaldybė pareikalauja. Tai yra nurodyta LR „Gyventojų turto deklaravimo įstatymo“ 7 straipsnyje. O šio straipsnio ketvirta dalis sako, kad gyventojai, pageidaujantys gauti piniginę socialinę paramą, ir jų šeimos nariai turi deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už praėjusius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos, to mėnesio paskutinę dieną, kuris eina prieš mėnesį, kurį kreipiamasi dėl piniginės socialinės paramos. Taigi šeima, pirmiausia, turi atitikti ankščiau minėtas sąlygas, tačiau tai nėra vienintelės sąlygos, norint gauti socialinę pašalpą ar kompensaciją. Šeimos nariams taip pat yra taikomi tam tikri nustatymai, kurie yra išdėstyti nagrinėjamame įstatyme. Čia jie bus išvardinti, remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išleistoje knygelėje „Socialinės paramos šeimai naujovės“, rekomenduojama tvarka. Šeimos nariai turi atitikti bent vieną ir žemiau pateiktų sąlygų, norint gauti piniginę socialinę paramą.
Dirbantys asmenys.
Būtina, kad šie asmenys per 3 mėnesių laiktorpį būtų dirbę ne mažiau kaip du trečdalius Darbo kodekso 114- 146 str. nustatytos maksimalios darbo laiko trukmės (šiuose Darbo straipsniuose sakoma, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, dienos laiko trukmė negali būti ilgesnė kaip 8 valandos. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų. Yra numatomos ir išimtys, taip pat nustatomas sutrumpintas darbo laikas asmenims iki 18m., dirbantiems naktį ir kt. numatomas ne visas darbo laikas atskiroms asmenų grupėms), ir jiems apskaičiuota darbo užmokesčio ne mažiau už minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.
Taip pat jie turi dirbti ne mažiau kaip kalendorinį mėnesį nuo įsidarbinimo pradžios, ir jiems apskaičiuota darbo užmokesčio ne mažiau už minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.
Minimalus mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje yra nustatomas poįstatyminiai teisės aktai- LRV nutarimais. Šiuo metu Lietuvoje yra nustatytas 800 Lt. (nuo 2008m. sausio 3d.) minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Tą pačią dieną įsigaliojo ir 4,85 Lt. minimalusis valandinis atlygis.
Nedirbantys asmenys.
Jei šeimos nariai ar narys nedirba, tai tik dėl bent vienos iš įstatyme nustatytos priežasties. Šios priežastys yra:
1.Mokymasis dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose (kitose formaliojo švietimo įstaigose), dieniniuose skyriuose, kol sukaks 24m. Į šį laikotarpį įskaitomas ir laikas, nuo šių mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo pirmos dienos.
Šis punktas yra kartu ir netiesioginė nuoroda į švietimo darbą. Išsilavinimas, profesinis pasirengimas, apskritai, švietimo sistemos tobulinimas yra svarbus veiksnys, įveikiant skurdo problemą, taigi ir šeimos sugebėjimą savo poreikius patenkinti savarankiškai, ir būtinybės į piniginę socialinę paramą mažėjimą. Išaugo studentų, siekiančių aukštojo mokslo, skaičius. Tačiau kyla ir nemažų problemų, dažnai užkertančių kelią jauniems žmonėms save realizuoti darbo rinkoje, net ir pabaigus aukštuosius mokslus. Tai yra nepakankamas profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo prieinamumas. Profesinis parengimas nepakankamai susietas su darbo rinkos poreikiais. Pastaroji silpnybė yra susijusi su mokymo įstaigų bei darbdavių ryšių silpnumu, nepakankamu darbdavių dalyvavimu, rengiant programas ir nepakankamu investavimu į mokyklų infrastruktūrą bei įrangą ir mokymo metodų tobulinimą bei mokytojų mokymą. Kai kurie vaikai iš šeimų, gaunančių mažas pajamas apskritai negali įgyti profesinio išsilavinimo dėl lėšų stygiaus.
2.Buvimas įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus arba gavimas kitos pensijos (išskyrus III grupės invalidumo pensiją), pensijų išmokas ar šalpos išmokas.
Pagal 2004m. aktualios LR „Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo“ redakcijos pirmąjį straipsnį, senatvės pensijas gauti turi teisę tie gyventojai (nuolat Lietuvoje gyvenantys, Lietuvos piliečiai gyvenantys užsienyje, esant tam tikroms sąlygoms), kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu draudimu. Pirmoji sąlyga šiai pensijai gauti, yra įstatyme nustatyto pensijinis amžiaus turėjimas. Senatvės pensijos amžius nustatomas 60m. moterims, 62m. ir 6mėn. vyrams (18str.).
Čia taip pat yra nustatoma ir invalidumo sąvoka (25str.). Invalidumu laikomas visiškas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra pastovus arba išliekantis po ligos pašalpų mokėjimo pabaigos ir kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Invalidumo laipsnis nustatomas trimis grupėmis. Jau buvo minėta, kad piniginę socialinę paramą gali gauti tik I ir II grupės invalidai.
Kitos skiriamos pensijos, kurias gaunant atsiranda teisė ir į piniginę socialinę paramą, yra našlių ir našlaičių pensijos. Pensijų įstatyme yra nurodomi konkretus asmenys, kurie turi teisę į tokią pensiją.
Pagal LR „Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo“ 36str., teisę į pensijų išmokas įgyja pensijų fondo dalyviai, sulaukę pensijų fondo taisyklėse nurodyto pensinio amžiaus. Jis negali būti daugiau kaip 5m. mažesnis už pensinį amžių, nustatytą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti. Taip pat tokią teisę turi ir pensijų fondo dalyvis, Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos pripažintas I arba II grupės invalidu, ir į pensijų išmokas teisę įgyja nuo invalidumo pripažinimo dienos.
Šalpos išmokų įvairovę, asmenis, turinčius teisę ją gauti nustato, LR „Valstybinių šalpos išmokų įstatymas“.
3.Buvimas I, II grupės invalidu.
Aišku, kad kiekvieną problemą reikia spręsti, pradedant ne nuo jos jau sukeltų neigiamų pasekmių, bet nuo tos problemos atsiradimo priežasties, ją šalinant. Buvimas invalidu, žmogaus negali eliminuoti iš visuomeninio gyvenimo, darbo rinkos ir pan. Tačiau invalidų įdarbinimas yra gana sudėtingas. Nors I ir II grupės invalidų įdarbinimui darbdaviams yra nustatytos kvotos, tačiau ši problema vis tiek išlieka, daugiausiai dėl darbdavių nenoro įdarbinti minėtus asmenis ar nebuvimo paskatų tai daryti. Nėra ir efektyviai veikiančios tokių asmenų reabilitacijos sistemos.
4.Buvimas bedarbiu, gavimas bedarbio ar mokymosi pašalpas.
Nors pagal, LR „Bedarbių rėmimo įstatymą“ LR piliečiai turi teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti kita įstatymų nedraudžiama veikla, tačiau, žinoma, kad Lietuvoje egzistuoja nemaža darbo problema, kuri plačiau buvo aptarta šio darbo skyriuje „Nedarbo problema“.
Taigi šiuo įstatymu yra stengiamasi spręsti šią problemą, nustatant piliečių užimtumo teises ir garantijas, papildomai remiant bedarbiu ir kt. Šias teisės aktuose nustatytas paslaugas ir paramą bedarbiams bei ieškantiems darbo asmenims, taip pat darbdaviams, ieškantiems reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, teikia Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos teritorinės darbo biržos. Kai darbo birža negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, arba kai bedarbiai neturi profesinio pasirengimo, jie gali būti siunčiami mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos. Mokymosi laikotarpiu bedarbiams mokama 1,5 mokėjimo mėnesį galiojančio minimalaus gyvenimo lygio dydžio mokymo stipendija.
Pagal LR „Nedarbo socialinio draudimo įstatymą“, nuo 2005m. sausio 1d. vietoje bedarbio pašalpos yra mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka, o jos dydis priklauso nuo bedarbiu tapusio asmens buvusio darbo užmokesčio dydžio. Socialinę išmoką sudaro 135 Lt. fiksuota dalis ir 40proc. Buvusio darbo užmokestį, tai jo nedarbo socialinio draudimo išmoką sudaro 350 Lt. Nustatyta visos išmokos maksimali riba yra 1041,6 Lt. Ši išmoka bus mokama 6mėn., jei bedarbio darbo stažas- mažesnis nei 25m., ir bus didinamas mokėjimo mėnesių skaičius, didėjant stažui.
5.Dalyvavimas viešuosiuose ar Užimtumo fonde remiamuose darbuose, bei pasibaigus minėtiems laikotarpiams.
LR „Bedarbių rėmimo įstatymas“ sako, kad bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatyta tvarka užsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, organizuojami laikini viešieji darbai, kuriuos, kartu su savivaldybėmis organizuoja valstybinės darbo biržos. Dirbantiesiems viešuosius darbus, yra mokamas darbo užmokestis, ne mažesnį už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (pagal šio įstatymo 20str.). Užimtumo fondo remiami darbai organizuojami bedarbiams, nurodyta tvarka baigusiems profesinį mokymą, kuriems darbo birža negali pasiūlyti nuolatinio darbo. Užimtumo fondo remiamus darbus valstybinė darbo birža organizuoja ne daugiau kaip 6mėn., sudarydama sutartis su darbdaviais dėl bedarbių, pirmiausia pradedančių darbo veiklą, įdarbinimo, sudarydama jiems galimybę įgyti pirminių darbo įgūdžių, bei padėdama įsitvirtinti nuolatiniam darbui (šių darbų trukmė gali būti pratęsta). Darbdaviams, kai jie su darbo biržos siuntimu i Užimtumo fondo remiamus darbus įdarbina bedarbius, kas mėnesį iš Užimtumo fondo padengiamos minimalios mėnesinės algos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų dydžio išlaidos (20 (1)str.).
6.Įsiregistravimas darbo biržoje, ne mažiau kaip 6mėn.
7.Įsiregistravimas darbo biržoje ir gavimas bedarbio pašalpos, kaip iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip 2m.
8.Slaugymas šeimos nario; vaiko, kurį įstatymo nustatyta tvarka globoja šeima; artimąjį savo ar sutuoktinio giminaitį, kuriems nuolatinės slaugos būtinumas nustatytas teisės aktų tvarka.
9.Gydymasis ne trumpiau kaip vieną mėnesį sveikatos priežiūros įstaigoje;
10.Moters nėštumas (iki gimdymo likus ne daugiau kaip 70 kalendorinių dienų).
Vaiko auginimas namuose.
Tam tikros sąlygos yra nustatomos motinai arba tėvui (globėjui arba rūpintojui), kurie namuose augina vaikus, tai yra:
1.Vaiką, iki 3m., kuris nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos;
2.Vaiką, iki 8m., kuris nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos arba mokyklos, kai šeima turi 3 ir daugiau vaikų iki 14m., ir kai vaikai tinkamai prižiūrimi;
3.Vaiką iki 8m., kuris yra ikimokyklinio amžiaus, bet nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos pagal gydytojų rekomendaciją arba dėl to, kad gyvenamojoje vietoje nėra tokios įstaigos ar vietų joje. Kalbant apie vaikų nelankymą ikimokyklinių ugdymo įstaigų dėl to, kad jų nėra gyvenamojoje vietoje ar nėra vietų joje, būtina pasakyti, kad tai yra nemaža problema, ypač kaimo vietovėse. 1999- 2000 metais iš dalies dė sumažėjusio gimstamumo, iš dalies del tuo metu vykdomos politikos maždaug dvigubai sumažėjo ikimokyklinio ugdymo įstaigų skaičius ir atitinkamai jas lankančių vaikų skaičius. Kaime jų sumažėjo labiau ar net visai išnyko dėl sumažėjusio jų poreikio, tėvams netekus darbo. Kadangi ugdymo išlaidos ikimokyklinėse įstaigose yra dotuojamos valstybės, galima teigti, kad jas lankančių vaikų šeimos gauna didesnę materialinę paramą nei nelankančių.
Asmenys nuo 16- 18 metų amžiaus.
Vaikams nuo 16 iki 18m. amžiaus taip pat yra taikomos tam tikros sąlygos, pagal kurias jie:
1.Dirba, bet netaikant jiems darbo trukmės ir užmokesčio dydžių reikalavimų;
2.Mokinasi formaliojo švietimo įstaigose, įskaitant laikotarpį iki tų pačių metų rugsėjo 1d., kai jie pabaigė mokslą šiose įstaigose;
3.Yra invalidai;
4.Įsiregistravę darbo biržoje;
5.Nėščios moterys.
Šis išskirtas amžius normaliai ir daugeliu atvejų yra lavinimosi, profesijos pasirinkimo, mokymosi amžius. Tačiau išvardinti atvejai rodo, kad ne visi šio amžiaus asmenys lanko švietimo įstaigas, o tai padidina socialinės atskirties riziką, kadangi išsilavinimas ir profesijos įgijimas yra būtini, asmeniui norint pasiruošti darbo rikai ir tokiu užimtumo būdu, patenkinti savo ir savo šeimos bent pirminius poreikius. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis 2001m. balandžio mėnesį nesimokė 1,1proc. vaikų nuo 7 iki 16m. Dažniausiai mokyklos nelanko 13- 16m. paaugliai.
Netradicinės šeimos.
„20a. paskutinįjį dešimtmetį pradėjo reikštis iki tol Lietuvai nebūdingas reiškinys. Pradėjo sparčiai daugėti ne santuokoje gimusių vaikų dalis. Turimi beveik šimto metų trukmės duomenys apie nesantuokoje gimusių vaikų dalies dinamiką, rodo, kad Lietuvai iki 20a. dešimtojo dešimtmečio buvo būdinga gan konservatyvi katalikiškas normas išsaugojusi prokreacinė elgsena ir nesantuokinių vaikų visą laiką buvo nedaug. <…> Tai, kad dauguma (70proc.) šių vaikų užregistruojama pagal motinos pareiškimą, rodo, kad dažniausiai nesantuokinius vaikus gimdo vienišos motinos. Tai lemia plitimą nepilnų šeimų, kurios paprastai yra socialiai silpnos ir joms dažniausiai reikalinga parama iš šalies. <…>
Gausėjimas nesantuokinių vaikų, kurie registruojami pagal abiejų tėvų pareiškimą, rodo, kad daugėja ir santuokos neregistravusių porų.“
Daugėja ir ištuokos atvejų. Dauguma tokių išsiskyrusių šeimų augina vaikus, taigi, vis didėja ir vaikų skaičius, likusių be vieno iš tėvų.
Tokioms, vadinamoms netradicinėms šeimoms, dažniausiai yra reikalinga socialinė parama. Nagrinėjamame įstatyme jos yra taip pat išskirtos, ir norėdamos gauti piniginę socialinę pašalpą, turi atitikti žemiau išvardintus reikalavimus.
Nutraukusių santuoką arba gyvenančių skyrium sutuoktinių, auginančių iki 18m. vaikus, šeimoms pašalpa skiriama, jeigu tėvai yra sudarę teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį arba jei vaiko išlaikymą yra priteisęs teismas.
Nesusituokusių asmenų, kurie vieni augina vaikus iki 18m., šeimoms socialinė pašalpa skiriama:
1.Jeigu jų vaikui yra pripažinta ar nustatyta tėvystė ir teismas yra prieteisęs vaiko išlaikymą;
2.Jeigu nėra galimybės nustatyti vaiko tėvo (motinos) tapatybės arba teismas negali vaikui priteisti vaiko išlaikymo;
3.Tėvystės nustatymo ir (ar) išlaikymo priteisimo bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu. Nutraukusioms santuoką šeimoms nesikreipiant dėl teismo patvirtintos vaiko išlaikymo sutarties sudarymo arba dėl vaiko išlaikymo priteisimo, taip pat nesusituokusiems asmenims nesikreipiant dėl tėvystės pripažinimo arba nustatymo arba išlaikymo vaikui priteisimo, socialinė pašalpa skiriama tik vaikui.
Kompensacijos.
Teisę gauti kompensacijas turi šeima, pirmiausiai atitinkanti visas jau išvardintas sąlygas, kurios buvo priskirtos šeimoms, norinčioms gauti socialinę pašalpą. Vienintelis skirtumas yra tas, kad norintiems gauti kompensacijas, nėra reikalavimo, kad jų pajamos per mėnesį būtų mažesnės už valstybės remiamas pajamas šeimai. Taigi šeima, atitinkanti aukščiau minėtas sąlygas, gali gauti kompensacijas, taip pat jei:
1.Išlaidos už būsto naudingojo ploto, bet ne didesnio už normatyvą, šildymą, atsižvelgiant į energijos ar kuro sąnaudas, bet ne didesnes už normatyvą, viršija 25proc. skirtumo tarp šeimos gaunamų pajamų ir 90proc. valstybės remiamų pajamų šeimai dydžio;
2.Išlaidos už faktinį vandens bei nuotėkų kiekį, bet ne didesnį už normatyvą, viršija 2proc. šeimos pajamų;
3.Išlaidos už faktinį karšto vandens bei nuotėkų kiekį, bet ne didesnį už normatyvą, kai karštam vandeniui paruošti yra naudojama centralizuotai teikiama šiluma, arba išlaidos už normatyviniam karšto vandens kiekiui paruošti suvartotą kitą energiją ar kurą, viršija 5proc. šeimos pajamų.

2.3.Esminiai pokyčiai piniginės socialinės paramos sistemoje.
Įgyvendinant LR piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo nuostatas, Lietuvoje taikoma vieninga pajamų ir turto įvertinimu pagrįsta piniginės socialinės paramos teikimo sistema. Nepasiturintiems gyventojams mokama socialinė pašalpa, garantuojanti minimalias lėšas prasimaitinti, ir teikiamos būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam bei šaltam vandeniui kompensacijos (toliau vadinama kompensacijos), skirtos būsto išlaikymo išlaidoms iš dalies padengti.
Lietuvoje jau formuojasi šeimos politika. Apie paramos šeimoms didinimą liudija ir tas faktas, kad valstybės remiamos pajamos nuo 2008m. rugpjūčio buvo padidintos iki 350 Lt. Svarbu ir tai, kad Socialinės apsaugo ir darbo ministerija skiria dėmesio ir lėšas tokioms socialinės paramos reikalaujančioms sritims kaip vaikai ir jaunimas.
Siekiant kompleksiškai reformuoti valstybinių pašalpų šeimoms sistemą, bei garantuoti socialinį saugumą visoms vaikus auginančioms šeimoms, 2004m. gegužės 18d. buvo priimtas LR išmokų vaikams įstatymas, kuriuo pertvarkyta šeimos pašalpa už vaikus iki 3m., bei pašalpa šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, numatant remti kiekvieną šeimoje auginamą vaiką iki pilnametystės.
2008m. ir toliau buvo tęsiamas išmokos vaikui mokėjimas. Nuo 2004m. liepos 1d. išmoka vaikui skiriama ir mokama visiems gausių šeimų vaikams bei, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, vieną ir du vaikus auginančių šeimų kuriems šios išmokos mokėjimas įgyvendinamas LRV nustatyta tvarka ir terminais. Šeimoje, auginančioje tris ir daugiau vaikų, kiekvienam vaikui iki 3m. skiriama 1,1 MGL dydžio išmoka per mėnesį (143 Lt.), o vaikui nuo 3 iki 18m. ir vyresniems, kol jie mokosi dieninėje mokymosi įstaigoje, bet ne ilgiau kaip iki 24m.- 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį (52 Lt.). Iki šiol 52 Lt. išmoka buvo mokama kiekvienam vaikui iki 18 metų. Nuo 2009m. kovo 1d. į „vaiko pinigus“ pretenduoti gali šeimos, jei praėjusių kalendorinių metų pajamos, atskaičiavus mokesčius, neviršija trijų valstybės remiamų dydžių- 1050 Lt. vienam asmeniui. Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui iki 3m. mokama 97,5 Lt. (0,75 MGL) dydžio išmoka per mėnesį, o nuo 3 iki 7m. skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka.
Viena svarbiausių priemonių užtikrinti socialiai pažeidžiamų grupių pakankamą pragyvenimo lygį yra valstybės mokamos socialinės išmokos. Itin svarbi socialinių išmokų gavėjų grupė yra vaikai ir vaikus auginančios šeimos. 2007m. jiems buvo skirta apie 67proc. išlaidų, skirtų piniginei socialinei paramai. 2007m. išmokas vaikui gavo 350,66 tūkst. (2005m.- 323,3 tūkst.), vienkartines išmokas vaikui- 30,13 tūkst. (2005m.- 29,5 tūkst.), globos (rūpybos) išmokas- 12,47 tūkst. (2005m.- 11,3 tūkst.), kitas išmokas šeimoms- 9,74 tūkst. (2005m.- 21,12 tūkst.). Lėšos, skirtos visoms išmokoms, mokamoms šeimoms, auginančioms vaikus, 2007m., palyginti su 2005m., išaugo beveik 10proc.
Išmokos vaikui įvedimas vyresniems nei 7m. vaikams buvo vykdomas keliais etapais: nuo 2006m. rugsėjo 1d. išmokos mokėjimas pratęstas vaikams nuo 7 iki 9m., nuo 2007m. rugsėjo 1d.- vaikams nuo 9 iki 12m. Šiai nuostatai įgyvendinti 2007m. iš vastybės biudžeto buvo skirta 23,2 mln. litų, o teisę gauti šią išmoką įgijo 107,3 tūkst. vaikų.
LRS 2007m. birželio 5d. priėmė Išmokų vaikams įstatymo 22str. pakeitimą, numatantį paspartinti išmokos vaikui įvedimą ir nuo 2008m. sausio 1d. išmoką vaikui mokėti visiems vieną ar du vaikus auginančių šeimų vaikams. Tad 2008m. sausio 1d. išmoka vaikui pradėta mokėti vaikams nuo 12 iki 18m. ir vyresniems, jei jie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. 2008m. šia valstybės teikiama parama, nepriklausančia nuo tėvų pajamų, gali pasinaudoti dar 247 tūkst. vaikų. Papildomai iš valstybės biudžeto šiam išmokos mokėjimo pratęsimui skirta 154,3 mln. litų. Tačiau, nors išlaidos išmokos šeimoms, auginančioms vaikus labai didelės, pačios pašalpos yra labai mažos. Skurstančioms šeimoms tai ne itin didelė parama.
Siekiant mokiniams suteikti pilnavertį maitinimą mokyklose, garantuoti vienodą socialinę paramą visų steigėjų mokyklose, užtikrinti efektyvų socialinės paramos mokiniams organizavimą bei valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimą, nuo 2007m. sausio 1d. įsigaliojo Socialinės paramos mokiniams įstatymas, įteisinantis dvi socialinės paramos mokiniams rūšis: moknių nemokamą maitinimą ir aprūpinimą mokinio reikmenimis, prasidedant naujiesiems mokslo metams.
Įstatymas suteikė teisę gauti socialinę paramą (mokinių nemokamą maitinimą ir aprūpinimą mokinio reikmenimis) visiems mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo ar pagal bendrojo lavinimo (pradinio, pagrindinio, vidurinio ar specialiojo ugdymo) programas ne tik bendrojo lavinimo mokyklose, bet ir profesinėse mokyklose, ikimokyklinio ugdymo įstaigose ar kitose vaikams ugdyti pritaikytose vietose.
Gerinant socialinės paramos mokiniams organizavimą ir teikimą, siekiant mažinti socialinę atskirtį ir diferenciaciją tarp atskirų mokinių grupių bei užtikrinti, kad socialinę paramą gautų visi mažas pajamas gaunančių šeimų vaikai, LRS 2008m. gegužės 15d. priėmė Socialinės paramos mokiniams įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2008m. liepos 1d. Įstatymu užtikrinamas efektyvus valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimas, patikslinti socialinės paramos mokiniams dydžiai, supaprastinta socialinės paramos mokiniams skyrimo tvarka.
Išmokų vaikams įstatyme valstybinių socialinių draudimų apdraustoms moterims suteikta teisė išmoką gauti nuo vaiko gimimo dienos (anksčiau šeimos pašalpa buvo mokama pasibaigus vaiko priežiūros iki 1m. atostogoms). Nėščioms nedirbančioms moterims įvesta vienkartinė išmoka nėščiai moteriai.
Siekiant garantuoti efektyvų įgyvendinimą, nustatytas vieningas visų išmokų administravimas iš vieno šaltinio. Našlaičio stipendija, stipendija studijuojantiems našlaičiams ir nėštumo pašalpa besimokančioms moterims nuo 2005m. sausio 1d. mokama ne mokymosi įstaigose, o savivaldybių socialinės paramos skyriuose (Socialinis pranešimas 2009m. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija).
Tobulinant socialinės paramos teikimą vaikams ir vaikus auginančioms šeimoms, 2006m. birželio 1d. buvo priimtas LR išmokų vaikams įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12, 13, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. X- 641//Valstybės žinios, 2006, Nr. 68- 2496, kuriuo numatoma finansinė parama šeimoms, įvaikinusioms vaikus, pagerinamos sąlygos globojamiems vaikams, sudaromos palankesnės sąlygos užsieniečiams, kurie gyvena Lietuvoje ir globoja vaikus, LR piliečius.
2005- 07- 01 įsigaliojo naujas šalpųįstatymas, kuriame numatyta nauja šalpos pensijų gavėjų grupė- šalpos pensijos skiriamos I ir II grupės invalidams arba iš dalies darbingiems asmenims, netekusiems 60proc. ir daugiau darbingumo.
Nuo 2006m. sausio 1d. skiriamos ir mokamos priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims.
Nuo 2007- 01- 01 įgijo teisę gauti slaugos ar priežiūros išlaidų tikslines kompensacijas netekę 60proc. ir daugiau darbingumo asmenims, kuriems nustatytas slaugos ar priežiūros poreikis.
Nuo 2004m. balandžio 1d. įsigaliojus LR Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymui, sukurta vieninga piniginės socialinės paramos teikimo sistema, pagrįsta ne tik pajamų, bet ir turto įvertinimo principu. Nepakankamai lėšų pragyvenimui turinčioms šeimoms (asmenims), kurių turtas neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto pagal gyvenamosios vietovės vidutines rinkos kainas, užtikrinamos lėšos prasimaitinimui bei būtiniausioms komunalinėms paslaugoms apmokėti. Tai leido suteikti socialinę paramą jos reikalingiausioms šeimoms ir sumažinti piktnaudžiavimą socialine parama.
Teisę gauti socialinę paramą taip pat turi šeimos, ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis pragyventi lėšomis. Jiems skiriamos socialinės pašalpos ir (ar) kompensacijos už svarbiausias komunalines paslaugas. 2005m. socialinę pašalpą gavo 54,1 tūkst., o 2007m.- 36,6 tūkst. Nors gavėjų skaičius sumažėjo daugiau kaip 30proc., pašalpoms skiriamos lėšos (gerokai sumažėjusios 2006m.), 2007m. vėl pasiekė 2005m. lygį: 2005m.- 52,8 mln. lt., 2006m.- 43,8 mln. lt., 2007m.- 52,41 mln. lt. Tai rodo, kad vienam pašalpos gavėjui tenkančios lėšos padidėjo. Būsto šildymo išlaidų kompensacijai 2007m. buvo skirta 33,7 mln. lt. arba beveik 9proc. daugiau nei 2005m. Pastaraisiais metais, be to, prad4ta intensyviau teikti paramą mokiniams, kurių šeimos gauna mažas pajamas. Jų aprūpinimui mokinio reikmenimis naujiems mokslo metams pasirengti 2007m. iš valstybės biudžeto buvo skirta 8,9 mln. lt., t.y. 4,45 karto daugiau lėšų negu 2005m. Tada parama buvo suteikta 57 tūkst. mokinių (2005m.- 56 tūkst., 2006m.- 79 tūkst.). Vidutiniškai vienam mokiniui skirta apie 158 Lt., o 2005m.- vidutiniškai teko po maždaug 36 Lt.
Išlaidos piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams 2007m., palyginti su 2006m., padidėjo 15,6proc. Socialinei pašalpai ir kompensacijoms bei vienkartinėms pašalpoms iš savivaldybių biudžetų per 2007m. išleista 95,3mln. lt. Iš jų socialinei pašalpai- 52,1mln. lt., kompensacijoms- 33,7mln. lt., piniginei socialinei paramai savivaldybės sprendimu- 0,9mln. lt. vienkartinėms pašalpoms iš savivaldybių biudžetų gyventojams paremti skirta 8,6mln. lt. (Socialinis pranešimas 2008m.).
Pradėta skirti kompensacijas šeimoms, įsiskolinusioms už būsto šildymą, šaltą bei karštą vandenį, kai jos sudaro sutarti su paslaugų tiekėjais dėl dalies įsiskolinimo grąžinimo kas mėnesį. Nepasiturinčioms šeimoms tai padėjo spręsti savo būsto išlaikymo klausimą ir palaipsniui padengti susidariusį įsiskolinimą. Pradėjus įgyvendinti šį įstatymą ir paaiškėjus, kad dalis šeimų, kurios ankščiau gaudavo paramą, įsigaliojus įstatymui prarado teisę į ją dėl to, kad susidarė esminiai skirtumai tarp nekilnojamojo turto realių rinkos verčių ir nustatytų vidutinių kainų, ir kilo problemų sprendžiant tėvystės bei išlaikymo vaikams nustatymo klausimus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė šio statymo pakeitimus, kurie įsigaliojo nuo 2004m. spalio 1d.
Skirtumą tarp vidutinių nekilnojamojo turto kainų, kurios naudojamos turto vertės normatyvui nustatyti, ir vidutinių turimo turto verčių sumažino suvienodintas jų tvirtinimo periodiškumas bei tai, kad vidutinės nekilnojamojo turto kainos buvo nustatytos ne tik pagal savivaldybių centrus, bet pagal atskirus Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus. Padidintas būsto bei nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių ir pajų normatyvas. Taip pat nustatytas didesnis karšto vandens normatyvas. Karštą vandenį ruošiant necentralizuotai, atskirai numatyta kompensuoti išlaidas už nustatytą normatyvinį šalto vandens kiekį ir išlaidas už jo pašildymui reikalingą normatyvinį kuro (energijos) kiekį. Įstatymo pakeitimai nuo 2004m. spalio 1d. įgalino mažas pajamas gaunančias šeimas, kurioms nepagrįstai buvo atimta teisė gauti piniginę socialinę paramą dėl turto vertinimo problemų, naudotis šia parama.
Socialinė pašalpa pradėta skirti ir toms šeimoms, kuriose yra ilgalaikių bedarbių, įsiregistravusių darbo biržoje ne mažiau kaip 6mėn. Nutraukusiems santuoką arba gyvenantiems skyrium sutuoktiniams, auginantiems vaikus, keliami reikalavimai išspręsti vaikų išlaikymo klausimus, o asmenims, kurių vaikams nėra pripažinta arba nustatyta tėvystė- ją nustatyti bei prisiteisti išlaikymą.
Įstatymu numatyta nepalikti be paramos ir tų moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nesikreipia dėl išlaikymo vaikams priteisimo, taip pat asmenis, kurie nesikreipia dėl tėvystės vaikams nustatymo ar pripažinimo bei išlaikymo priteisimo. Socialinę paramą numatyta skirti šių šeimų vaikams. Tobulinant piniginės socialinės paramos teikimą nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, 2006m. lapkričio 21d. priimtas LR piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X- 916//Valstybės žinios, 2006, Nr. 130- 4889 (įsigaliojo nuo 2006m. gruodžio 1d.)
Būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacijos pradėtos skirti nutraukusiems santuoką arba gyvenantiems skyrium sutuoktiniams, auginantiems vaikus, kuriems nenustatyta tėvystė ir nepriteistas išlaikymas. Augant komunalinių paslaugų kainoms, padidintos kompensacijos už būsto šildymą: kompensuojamos išlaidos viršijančios net 25proc., bet 20proc. pajamų; apskaičuojant pajamas taikomas ne 90proc., bet 100proc. valstybės remiamų pajamų šeimai dydis. Teisės aktų pakeitimai nulemia socialinių išmokų gavėjų skaičiaus kitimą ir skiriamų/mokamų išmokų apimtis.
Dinamiškos ekonomikos visuomenėje iškyla poreikis dinamiškai socialinei politikai. Lietuvos socialiniai duomenys rodo, kad esant dideliems regionų skirtumams, dinamiškai keičiantis regionų ekonominėms sąlygoms, juose atitinkamai keitėsi poreikis socialinės paramos dydžiui ir rūšims.
Siekiant operatyviai reaguoti į tokius pokyčius, nuo 2005m. Lietuvoje sukurta ir pradėjo veikti socialinės paramos informacinė sistema (toliau- SPIS) vykdanti socialinės paramos apskaitą ir monitoringą. Jos centrinėje duomenų bazėje yra registruojama suteikta gyventojams socialinė parama- socialinės išmokos, socialinės paslaugos bei įvykiai apie vaikų globą, vaiko teisių pažeidimus ir priemones jų teisių apsaugai. Labai svarbus SPIS struktūros elementas- sistemoje registruojami ne tik socialinės paramos gavėjo duomenys, bet ir jo šeimos narių duomenys.
Valstybės socialinės paramos sistemą ir toliau numatoma plėsti, tobulinti teisinę bazę, didinti išmokų dydžius, siekiant, kad ši parama būtų kuo taiklesnė ir atliktų savo pagrindinę funkciją- padėtų šeimai auginti vaikus, garantuotų nepasiturintiems gyventojams tam tikras pajamas.
Numatyta didinti neapmokestinamą pajamų dydį šeimoms, auginančioms vaikus; didinti MGL ir VRP; įgyvendinti išmokos vaikui mokėjimą vaikams iki 18m.; padidinti išmokas vaikui gimus, įvesti išmokas vaiko priežiūrai; garantuoti pajamas vaikams, negaunantiems išlaikymo iš tėvų (įsteigiant Vaikų išlaikymo fondą); numatyti paramą studentams iš gausių šeimų; kompensuoti šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką, lengvųjų automobilių įsigijimo išlaidas; plėsti būsto įsigijimo galimybes jaunoms ir gausioms šeimoms, išplėsti apsirūpinimo socialiniu būstu galimybes. Taip pat užtikrinti, kad visi, kurie neturi pakankamai lėšų pragyventi ir dėl objektyvių priežasčių negali jų gauti savo pastangomis, gautų paramą minimaliems poreikiams patenkinti, tačiau parama neskatintų vengti darbo; padidinti būsto šildymo išlaidų kompensacijas; suteikti teisę gauti piniginę socialinę paramą didesniam nepasiturinčių asmenų skaičiui. Užtikrinti valstybės skiriamų išmokų socialinės rizikos šeimų vaikams panaudojimą jų poreikiams. Teisiškai reglamentuoti išmokų teikimo nepinigine forma būdus socialinės rizikos šeimoms, gaunančioms piniginę socialinę paramą. Parengti ir parvirtinti LR piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo poįstatyminio teisės aktų pakeitimus. (Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2006- 2008m.)

3.DARBO REZULATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1.Piniginės socialinės paramos taiklumas, efektyvumas ir trūkumai
Valstybės paramos šeimoms pagrindinis tikslas- kad parama būtų kuo taiklesnė ir atliktų savo pagrindinę funkciją- padėtų šeimai kompensuoti su vaiko auginimu susijusias išlaidas. Nuo 2004m. liepos 1d. kompleksiškai reformavus valstybinių pašalpų šeimoms sistemą garantuotas socialinis saugumas visoms vaikus auginančioms šeimoms. Ekonominė gimstamumo teorija teigia, kad kuo didesnės vaiko pašalpos ir motinystės išmokos, tuo didesnis vaikų poreikis, kadangi išmokos sumažina vaikų auginimo išlaidas (Stankūnienė V., Jasiulionienė A., Jančaitytė R. Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros. Vilnius, 2005m.). Kompensuojant dalį kiekvieno vaiko išlaikymo išlaidų, paramos šeimoms sistema tapo tikslingesnė. Šeimų rėmimas nepriklausomai nuo tėvų turimų pajamų neslopina tėvų paskatų ieškoti pragyvenimo šaltinių savo vaikams išlaikyti.
Socialinėms išmokoms ir kompensacijoms šiemet, t,y. 2009m. valstybė skirs 245mln. lt. arba 66mln. lt. daugiau nei 2008m. Šias išmokas gaus nepasiturintys Lietuvos gyventojai, kuriems priklauso socialinės pašalpos, taip pat kompensacijos už būsto šildymą, šalto ir karšto vandens suvartojimą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įvairioms socialinėms išmokoms, pašalpoms ir kompensacijoms šiemet išmokės rekordiškai daug lėšų. Bendra piniginės paramos suma, kurią Lietuvos gyventojams skirs valstybė, sudarys daugiau nei 1mlrd. lt. Tai 126mln. lt. daugiau nei 2008m., kai socialinei paramai išmokėti buvo skirta 927,2mln. lt. (www.infolex.lt).
Siekiant išsiaiškinti „Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo“ veikimo efektyvumą,
Socialinių tyrimų institutas atliko mokslinį tyrimą 2006m., kaip yra naudojamos šeimai skiriamos socialinės pašalpos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šeimos tikslingai naudoja joms paskirtą socialinę paramą. Pateiktos šios aktualios tyrimo išvados:
1.Didžiausią įtaką paramos gavėjų skaičiui bei paramos dydžiui turi valstybės remiamų pajamų didinimas, komunalinių paslaugų kainos bei gyventojų gaunamų pajamų kitimas;
2.Siekiant nepasiturintiems gyventojams garantuoti būtinas lėšas pragyvenimui bei skatinant juos pačius aktyviai ieškoti pragyvenimo šaltinių, didinti valstybės remiamas pajamas bei mažinti paramos normą, taikomas apskaičiuojant socialinę pašalpą.
Lietuvos 2006- 2008m. Nacionaliniame pranešime buvo įvardyta palyginti aukšto skurdo lygio problema. Statistiniai duomenys rodo, kad sumažėjo vaikų skurdo lygis po socialinių išmokų: 2005m. buvo 33,9proc., o 2006m.- 32,4proc. Skurdo rizikos lygio rodiklis gerėjo ir namų ūkiuose, turinčiuose vaikų. 2006m. palyginti su 2005m. jis sumažėjo nuo 22,6proc. iki 20,5proc.
Vis dėlto, vaikų skurdo rizikos lygis lieka aukštas, ypač nepilnose ir daugiavaikėse šeimose.
Nacionaliniame pranešime apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2008- 2010m. (2008m.) nurodoma, kad daugiausia įtakos skurstančių šeimų gyvenimo kokybės gerinimui turėjo:
1.Gerokai padidinta valstybės parama vaikus auginančioms šeimoms.
2.Didesniam asmenų skaičiui suteikta teisė gauti piniginę socialinę paramą (socialines pašalpas, kompensacijas už būsto šildymo išlaidas ir išlaidas už vandenį), supaprastinti reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmenys, norintys gauti šią paramą. Dėl šios priežasties 2007m. kompensacijų gavėjų skaičius, palyginti su 2006m., išaugo nuo 96tūkst. iki 100tūkst. asmenų. Nors socialines pašalpas gavusių asmenų skaičius sumažėjo 3,4proc. tačiau socialinės pašalpos dydis vienam asmeniui 2007m. palyginti su 2006m., išaugo nuo 96lt. iki 119,3lt.
Socialinės išmokos stipriai veikia šeimų, ypač daugiavaikių šeimų, pajamas. Daugiavaikėse šeimose socialinės išmokos sudaro 26proc. pajamų, iš jų pašalpos šeimai ir vaikams- 16proc. pajamų. (visose šeimose su vaikais- atitinkamai tik 12 ir 5proc.). Siekiant pagerinti vaikų padėtį ir paskatinti šeimas turėti daugiau vaikų, tikslinga šias išmokas padidinti ir sudaryti palankesnes sąlygas joms gauti.
Nuosekliai plėtojama socialinių išmokų sistema siekiama, kad šios išmokos prisidėtų mažinant skurdo rizikos lygį ir užtikrintų gyvenimo kokybę visiems asmenims, kuriems reikalinga parama, taip pat palaikytų galinčių dirbi asmenų motyvaciją ieškoti darbo ir jų profesinį mobilumą siekiant kokybiško užimtumo.

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Taigi, apžvelgus visą naudotą literatūrą, atsakius į šiame darbe keliamus klausimus ir tikslus, susijusius su šeimų (vieno gyvenančio asmens) teise į piniginę socialinę paramą, išsiaiškinus svarbiausias sąvokas, galime daryti tokias išvadas:
1.Socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas yra viena iš socialinės paramos vykdomų funkcijų, o socialinė parama kartu su socialiniu draudimu yra socialinės apsaugos dalis. Taigi, būdamos sistema, šios sritys yra viena su kita susijusios ir viena kitą papildo.
2.Valstybės socialinės paramos pagrindinis tikslas- paremti asmenis tuo atveju, kai jiems parama reikalinga labiausiai. Iš šeimos reikalaujama, kad jie pirmiausia gautų visas pajamas, kurias gali gauti savo pastangomis ir tik dėl objektyvių priežasčių negalintiems gauti lėšų pragyvenimui savo pastangomis teikiama socialine parama.
3.Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Ji yra valstybinė ir nevalstybinė. Valstybinė socialinė parama dažniausiai yra teikiama socialinėmis pašalpomis ir piniginėmis išmokomis, kompensacijomis.
4.Socialinės paramos poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Nedarbas yra tiesioginė priežastis, dėl kurios egzistavimo, atsiranda paramos šeimoms, gaunančioms mažas pajamas, poreikis.
5.Savo prioritetą šeimai, kaip visuomenės ir valstybės pagrindui, valstybė patvirtina rengdama šioje srityje teisinę bazę. Viena iš šios teisinės bazės grandžių yra ir LR „Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas“.
Jau buvo minėta, jog šis įstatymas yra socialinės paramos dalis, todėl pagrindinis pasiūlymas ir svarbus uždavinys (kurį įvykdo minimas įstatymas), valstybei siekiant sukurti efektyvią ir skaidrią piniginės paramos sistemą, kurios tikslas- skurdo prevencija, yra naikinti pašalpų įvairovę ir pereiti prie vienintelio formalaus kriterijaus- į paramą pretenduojančio asmens pajamų ir turto.
Kad socialinė parama būtų efektyvi turi būti tobulinamos kelios kryptys: paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; socialinės ekonominės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę palankių sąlygų šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą. Paramos efektyvumas priklauso nuo to, kaip visi šie elementai papildo vienas kitą ir yra integruojami į bendrą šeimai politikos priemonių sistemą.
Taip pat, norint spręsti skurdo problemą, kuri ir yra pagrindinė priežastis dėl socialinės paramos poreikio atsiradimo, reikia pradėti ne nuo pašalpų didinimo, kartu kuriant ir prielaidas šeimų orientacijai į išlaikytinių statusą, o nuo sąlygų sudarymo šeimoms pačioms spręsti problemas, skatinant tokių šeimų ekonominį aktyvumą, jų savarankiškumą.
Šiuo metu auga socialinės paramos gavėjų skaičius. Didėjanti bedarbystė ir plečiamas socialinės paramos spektras įvairesnėms ir didesnėms gyventojų grupėms lemia tai, kad lėšų poreikis socialinei paramai nemažėja. Skurdo mažinimas ir socialiai pažeidžiamų visuomenės narių socialinė integracija ir toliau lieka svarbūs uždaviniai.

Literatūros sąrašas

1.Lietuvos Respublikos Konstitucija//Valstybės Žinios. 1992, Nr. 33- 1014;
2.Lietuvos Respublikos „Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas“//Valstybės Žinios. 1993, Nr. 73- 3352;
3.Lietuvos Respublikos „Socialinių paslaugų įstatymas“//Valstybės Žinios. 1996, Nr. 104-2367;
4.Lietuvos Respublikos „Gyventojų turto deklaravimo įstatymas“//Valstybės Žinios. 1996, Nr. 50- 1197; 2003, Nr. 123- 5583;
5.Lietuvos Respublikos „Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas“http://www3.lrs.lt
6.Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas//Valstybės Žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496;
7.Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas//Valstybės žinios. 2005, Nr. 71-2556;
8.Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas//Valstybės Žinios. 1998, Nr. 98- 2706;
9.Lietuvos Respubikos Darbo kodeksas//Valstybės Žinios. 2003, Nr. 64- 2569; Nr. 71;
10.Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“//Valstybės Žinios. 1994, Nr. 36- 653;
11.Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“//Valstybės Žinios. 2007, Nr. 135- 5472;
12.Lietuvos Respublikos nutarimas „Dėl nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos šeimos gerovės įgyvendinimo 2008- 2010m. priemonių plano patvirtinimo“//Valstybės Žinios, 2007, Nr. 98- 3977;
13.Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1996- 2001;
14.Socialinis pranešimas 1999, 2000, 2001, 2003, 2004, 2008, Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
15.Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2008- 2010m. Vilnius, 2008m;
16.Ataskaita apie LR 2004- 2006m. nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano ir jo įgyvendinimo 2005- 2006m. priemonių vykdymą. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
17.Mokslinis tyrimas „Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo monitoringas bei įvertinimas“ 2006m. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas;
18.Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Socialinės paramos šeimai naujovės“;
19.M. Išoraitė „Socialinių paslaugų administravimas“ Vilnius, 2007;
20.Pieters D. „Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus“ Vilnius, 1998;
21.V. Pruskus „Sociologija“, Vilniaus teisės ir verslo kolegija, Vilnius, 2004;
22.L. Rupšienė „Šeimotyros įvadas“, Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda, 2001;
23.Stankūnienė V., Eidukienė V., Gruževskis B., Jančaitytė R., Mikalauskaitė A., Paluckienė J. „Paramos šeimai politika: samprata ir patyrimas“ Vilnius, 2001;
24.Stankūnienė V., Jasiulionienė A., Jančaitytė R. „Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros“ Vilnius, 2005;
25.Internetas. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija: http://www.socmin.lt :Veiklos kryptys; Socialinė statistika; istorija. Teisės portalas www.infolex.lt , aktualijos.

Turizmas ir biurokratizmo teorija

 

Maxas Weberis- vokiečių sociologas, ekonomistas, istorikas. Freiburgo, Heidelbergo, Miuncheno universiteto profesorius. Jo pažiūros susiformavo, veikiamos neokantizmo. Drauge su H.Rikertu ir V.Diltėjumi sukūrė idealių tipų koncepciją, neigiančią istorijos raidos objektyvų dėsningumą, metodologiškai grindžiančią pliuralizmą, kaip tyrimo metodą, (pvz., feodalizmą, kapitalizmą laikė tik idialios tipizacijos būdais, o ne objektyviai egzistuojančiais visuomenės santykiais). Lemiamu europietiškos kultūros bruožu laikė racionalumą, o kapitalizmą – racionaliausiu ūkininkavimo tipu. Weberis – religijos sociologijos pradininkas. Daugiausia tyrė visuomenės ūkio veiklos, įvairių socialinių grupių materialinių ir ideologinių interesų ryšį su religine sąmone. Įrodinėjo, kad europietiškojo kapitalizmo atsiradimąn įtakojusi protestantiškoji etika. Kaip istorijos mateterializmo priešpriešą sukūrė koncepciją apie klasinių skirtumų daugiamatiškumą (santykių su valdžia, socialinio statuso, prestižo skirtumus, religinį ir ideologinį susiskaldymą laikė vienodai reikšmingais kaip ir nevienodumus, sąlygojamus privačios nuosavybės). Svarbiausiu politinio gyvenimo konfliktu laikė politinių partijų kovą su biurokratiznmu; dėl biurokratijos visagališkumo ir socializmas nelaimėsiąs.
Manydamas, kad visos tikslų siekenčios organizacijos, susidedančios iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, vokiečių sociologas Maxas Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją.Joje pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir valdžios liniją, poreikį. Knygoje „Economy and Society“ jis tai nesyk tvirtina, drauge kurdamas tam tikrą teoriją apie įstaigos racionalumą ar efekyvumą. Pavyzdžiui jis teigia:

„Mūsų visuotinė patirtis praktiškai moko, kad grynai biurokratinis administravimo organizacijos tipas – kitaip tariant, monokratinis biurokratijos variantas, grynai techniniu požiūriu yra pajėgus pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį ir šia prasme esti racionaliausias žmonių valdymo būdas.“ (Weber, 1978: 223).

Weberio teiginys apie įstaigos efektyvumą grindžiamas jo garsiuoju biurokratijos modeliu, pasižyminčiu tokiomis savybėmis:

 Beasmenė valdžios struktųra.
 Valdžios institucijų hierachija apibrėžtų kompetencijos sričių subordinuotoje sistemoje.
 Laisvas darbuotojų parinkimas pagal apibrėžtas taisykles.
 Piniginis atlyginimas pagal aiškias sutartis.
 Institucijos elgsenos disciplina ir kontrolė.
(Weber, 1978: 220 – 221)

Tai bene svarbiausios ir efektyviausios funkcijos, pagal kurias organizacija gali pasiekti norimus tikslus. Tačiau jokių reikalavimų biurokratų motyvacijai nebuvimas įstaigoje gali sukelti chaosą, nes darbo našumas ir veikla priklauso nuo biurokratų veiklos tikslų bei nuo jų naudojamų priemonių.
PAVYZDŽIUI: Turizmo įmonėse, kurios aptarnauja prekybos, pramonės, žemės ūkio, amatų, maitinimo, viešbučių ir kt. sričių visumą, įsigalėtu absoliuti biurokratų veikla, tai tokios įstaigos neveiks efektyviai, nes jų darbuotojai per daug nesirūpins darbo efektyvumu ar produktyvumu. Tada turizmo vartotojai nebesinaudos tokių fimų paslaugomis ir jų verslas bankrotuos.
Tačiau įstaigų veiklos rezultatai priklausys dar nuo daugiau veiksnių nei tie, kurie išvardyti modelyje. Formalios biurokratinės struktūros pagal tą modelį padaro įstaigas tik pajėgias „pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį“. Tai ko trūksta šiame modelyje, pateikiama Weberio biurokratijos teorijoje kaip profesija:

„Įstojimas į įstaigą, įskaitant ir įstaigą privačioje ekonomikoje, laikomas apibrėžtu ištikimybės įstaigos tikslams (Amtstreue) įsipareigojimo mainais už užtikrintą egzistavimą. Lemiama moderniosios ištikimybės įstaigai sąlyga yra tai, kad savo grynuoju pavidalu ji nesukuria santykio su asmeniu, koks yra vasalo ar drausme pagrįstas atsidavimas esant feodalo ar patrimoninei valdžiai; moderni ištikimybė įstaigai – tai greičiau atsidavimas beasmeniams ir funkcininiams tikslams (Weber, 1978: 959).“

Taigi pagrindinė Weberio idėja yra ta, kad perėjimas nuo asmeninių santykių prie beasmenių sukuria įstaigos sąvoką; įstaigos tarnautojas yra labiau atsidavęs įstaigai negu kuriam nors asmeniui. Tai gali būti žingsnis į efektyvumą, tačiau tai nedaro moderniosios biurokratijos modernia absoliučia prasme.
Jei turizmo įmonės atstovai atsiribotų nuo asmeninių santykių su klientais, jų darbo efektyvumas pagerėtų, nes jie dirbtų konkrečiai tos įmonės veiklai, o ne vienam ar kitam asmeniui. Tačiau dar negalima daryti išvados, kad jie įgyvendina visuomenės interesus, nes biurokratijos struktūra, jos komandos ir projektai nesikeičia bei neskatina darbuotojų kūrybiškumo, kuris ypač būtinas turizmo versle, norint padaryti kuo geresnę reklamą ir pritraukti kuo daugiau klientų.
turizmas sisteminiu požiūriu – tai didelė ekonominė sistema su įvairiais ryšiais tarp įvairių jos elementų, tiek atskiros šalies liaudies ūkio, tiek ir jos nacionalinės ekonomikos santykio su pasauliniu ūkiu rėmuose. Taigi biurokratizmas duoda naudą tada kai yra strukturizuotas procesas organizacijoje. Tačiau jei biurokratizmas stabdo darbuotojų kūribiškumą, tai turizmo sistema nebesiplėčia ir galų gale visai sunyksta.
Apskritai galima teigti, kad Weberio modelyje nepakankamai įvertinama patirties reikšmė biurokratijų struktūroms. Haroldas Wilensky parodė, kad įstaiga negali tvarkytis be stipraus specialistų ir patirties komponento, kuris veikia kaip užkarda biurokratijų polinkiui į centralizavimą.Įstaigose dažniausiai rusena konfliktas tarp konkrečios srities specialistų ir administracinio personalo, kuris vadovauja įstaigai remdamasis jam suteikta valdžia. Kadangi naudojimasis specialiomis žiniomis įstaigai darosi vis svarbesnis, įtampa tarp administracinės galios ir ekspertų žinių gali privesti Weberio teoriją prie iškrypimų. Kadangi ekonomikos srityje turizmo industriją sudaro visuma pramonės, transporto, prekybos, apgyvendinimo, maitinimo, pramogų bei kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų, gaminančių turistines prekes ir teikiančių paslaugas. turizmas yra darbui imli ekonomikos sritis, kurioje norint gauti tas pačias pajamas, reikia įdėti daugiau darbo ir patirties nei daugumoje kitų sryčių. Taigi ši Makso Weberio modelio dalis netinka turizmo plėtrai, kuriai reikia daug darbuotojų ir nemažos darbo patirties.
Tačiau tik vienintelis Weberis teigė jog egzistuoja toks įstaigų bruožas kaip efektyvumas. Bet iškyla pagrindinis klausimas – kiek efektyvi linkusi būti arba gali būti biurokratija. Weberis naudojosi ne absoliučia, bet saligine efektyvumo savoka, jis lygina istorinius faktus apie įvairių valdžios struktūrų tipus, siekdamas surikiuoti tris tokius tipus pagal santikinį jų efektyvumą (tradicinę, charizmatinę ir teisinę valdžią).Visos šios trys savokos yra būdingos turizmui ir neatsiejamos nuo jo, bet tai yra tik dalis šio verslo, nes turizmo pagrindas yra siekimas maksimalaus efektyvumo.
Kadangi klasikinio Maxo Weberio viešojo administravimo modelio pagrindinė orentacija yra į institucijas, kurios užtikrina teisėtumą, o ne efektyvumą. Todėl jame turime:

 Griežtą darbo pasidalijimą;
 Sudėtingą valdymo hierarchiją;
 Aiškias atsakomybės taisykles;
 Aiškias taisykles neutraliam ir objektyviam veikimui.

Taigi Weberio teorija labiau tiktų valdžios institucijoms, o ne turizmo įmonėms, nes turizmas visų pirma orientuojamas į rekreaciją ir žmogaus laisvalaikio praleidimą. Kai kuriose didelėse šalyse, kur turizmas ypač klesti yra įrodyta, jog tradicinis viešasis administravimas nebetinka.Taisyklių laikytis gali administracinis personalas, o tikslus įgivendinti turi specialistai. Didelėms valstybėms, kurios gana daug gauna pajamų iš turizmo, nebūtina turėti daug administracijos darbuotojų; todėl joms reikalingos įvairaus profilio specialistų grupės, kurios vykdytų savo funkcijas vadovaudamosios profesionalia patirtimi. Jos turi žinoti, kas turi būti padaryta, o ne kaip tai turi būti atliekama, nes veiksnių logika bus grindžiama ne tarnybos nuostatais, bet profesiniais kriterijais apibrėžtomis žiniomis. Tokio, taisyklių laikymosi ir darbo patirties atskirimo Weberio modelyje nėra. Tačiau turizmo firmai norinčiai padėti žmogui gerai praleisti laisvalaikį reikia būtinai turėti tokias savybes kaip griežtą darbo pasidalijimą ir aiškias Tiekėjai
atsakomybės taisykles. Taigi Weberio teorija dalinai yra neatsiejama nuo turizmo, bet kitą vertus ji nėra orientuota į svarbiausią veiksnį – efektyvumą.
Tačiau jei Weberio teorija papildytume kitomis, naujesnėmis bei lankstesnėmis teorijomis, tada ją puikiai galėtume panaudoti turizmo versle.

PAVYZDŽIUI:

Weberio teorija Kitų teorijų metodai
Taisyklės Tikslai
Reikiamas teisinis procesas Efektyvumas
Atsakomybė Kryptingumas
Skundas: balso teisė Išėjimo teisė
Visuomenės interesai Pelnas
Vienas tiekėjas Daugelis tiekėjų
Pašaukimas Privatūs interesai
Valdymo hierarhija
Adinistracinis valdyms Patiries naudojimas

Bet jei turizmo versle taikytume nepapildytą Maxo Weberio teoriją, tai ji reikalautų kitokio organizavimo ir vadovavimo tipo – vidaus rinkų kurioms yra būdingos šios savokos:

 Vadyba;
 Privatizavimas;
 Paskatų suderinamumas;
 Dereguliavimas
 Naujoji klasikinė ekonomikos teorija

Tai pagerintų turizmo produktą. ( Turizmo produktas – tai daugelio įvairių šakų įmonių ir turizmo firmų pastangų rezultatas).

Iš šio paveikslo matyti, jog performavus Weberio hierarchinę tvarką į vidaus rinkų inklą išaugs valdytojų galios ir veiksmų laisvė. Būdami išsyk ir pirkėjai ir tiekėjai, jie galės sėsti prie abiejų derybų stalo pusių, rengti paraiškų konkursus ir kartu sudaryti trumpalaikes sutartis.
Tipinį Weberio įstaigos modelį, kai vieną tiekėją, susietą su įstaiga ilgalaikėmis sutartimis, pakeistų konkurencija tarp daugelio tiekėjų. Viešajeme sektoriuje atsisakius hierarchinės tvarkos ir pradėjus rengti paraiškų konkursus sutartims sudaryti, būtų galima atsisakyti ar apsiriboti ir viešojo administravimo praktiką.
Atsiradus konkurencijai tarp daugelio įmonių, turizmo firma galės pasirašyti trumpalaikes sutartis su tiekėjais, kurių po nustatyto neilgo termino gales galės nepratesti jei sutarties salygos netenkins įmonės interesų. Tokiu būdu būtų apribota viešojo administravimo praktika ir turizmo įmonės speecialistai daugiau dirbtų tam, kad pagerintų firmos darbo efektyvumą.
Taigi atsisakius hierachinėssistemos, atsiranda derybiniai santykiai tarp pirkėjų ir pardavėjų, kurie yra bene svarbiausias veiksnys turizmo versle.

MAXO WEBERIO VALDŽIOS IR BIUROKRATIJOS PROBLEMA
Jo manymu yra trys valdžios rūšys:
1. Tradicinė, kuri remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu. Tokios valdžio paprotysyra „senių“ valdžia, arbagerontokratija, ir patriarchatiška valdžia.
2. Charizmatinė valdžia, besirementi pavaldynių paklusnumu vadui, turinčimžam šventumo savybių arba labai hierojiškam.
3. Teisėta valdžia, paremta visų pripažystamais įstatymais. Jų duodami įrodymai yra teisėti, taigi turi būti vykdimi. Kad ir kokia būtų valdžia, turi būti administracinis aparatas ir jis tuiveikti pagal racionalias taisykles, o tai yra grynoji biurokratija. Esant tokiai tvarkai, vadovų nurodymai vykdomi geriausiai.
Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, Weberis teigė, kad reikia laikytis šių principų:
 Darbai yuri būti padalyti atskiriems specializuotiems skyriams, o skyriuje – atskiriems specializuotiems darbuotojams, kurie gali tuos darbus išmokti. (PVZ: kelionių gidas negali vairuo autobuso arba autobuso vairuotojas užimti gido pareigs).
 Darbo reikalai turi būti atskiri nuo asmeninių, kad nebūtų bičiulystės ir kitų santykių, trugdančiu racionaliai veikti.
 Darbuotojai turi būti parenkami tik pagal kvalifikaciją, o ne pagal pažintis, giminystę ar pagal kitas panašias savybes (PVZ: jei turizmo kelionių vadove būti pasiūlitme savo kaimynei, kuri visą gyvenimą buvo namų šeimininkė arba dibo visai kitoje srytije, tai tokia įmonė greitai prarastu savo kljentūrą, nes toks žogus neugebėtų atlikti savo dabo funkcijos).
 Administracijos struktūra turi būti hierarhizuota, tai yra kiekvienas turi stovėti ant savo karjiero „laiptelio“ ir gauti gauti atlyginima pagal užimama vieta bei būti atitinkamai gerbiamas.
 Kiekvienam skyriui ir darbuotojui turi būti parengtos pareiginės instrukcijos, kad kiekvienas tiksliai žinotu, ką reikia daryti.

Tačiau čia Maxas Weberi įžiurėjo gresianti pavpojų netekti asmeninės laisvės, o vėliau ir demokratijos.
Toks pavidys – buvusios Tarybų Sajungos valstybinių įstaigų ir gamybinių įminių subiurokratėjusios, nieko nesprendžiančios, o laukenčios nurodymų „iš viršaus“ administracijos. Tokios administracijos ilgainiui sukėlė ūkio stagnaciją ir krizę, atvedusią į politines permainas.
Kaip žinia Tarybų Sajungoje nebuvo jokios privatizacijos, o turizmas visiškai nrsivystė, tai galime daryti prielaidą jog visų pirma reikia atsisakyti hierarchines sistemos ir visus darbuotojus vertinti lygiai pagal vienodas teises, o ne pagal užimamas pareigas. Tada administracinė sistema nenutols nuo demokratijos .
Weberio idealaus biurokratijos tipas tiesiogiai nepretenduoja į deskriptyvinį realizmą. Tektų gerokai pasvarstyti, kaip jis siejasi su realybe. Šį modelį galima būtų naudoti esamai prktikai įvertinti dviem skiringomis prsmėmis: jį pasitelkus galima nustatyti nukrypimus nuo racionalumo ar efektyvumo reikalavimų arba jį galima panaudoti kaip etinį iššūkį, tinkama norint keisti esamą praktiką. Pats modelis tikrai nėra realistinis ir netvirtina, jog viešosios administracijos institucijos dažniausiai turi nurodytas savybes.

ETIKA WEBERIO MODELYJE:

Weberis ragino laikytis etikos neutralumo principų. Kadangi politikos krypčių analizė daug dėmesio skiria tikslams ir priemonėms, taip pat ir vertybių klausimams, svarbu laikytis atskirties tarp politikos krypčių mokslinių tyrimų ir tinkamų politikos krypčių problemų sprendimų nagrinėjimo vadovaujantis moraliniais kriterijais,- taip išvengsime bet kokių pozytivių pretenzijų, jog vienas tikslas yra prasmingesnis už kitą.
PVZ: Turizmo firma privalo sukurti tokią aplinką, kurioje visas dėmesys būtų sutelkiamas į vartotoją. Toks aplinkos kūrimas yra pradedamas nuo vadovaujančių organų; firmos vadovai turi tikėti firmos teikiamų paslaugų prioritetu ir vartotojų pasitenkinimu. Efektyvi klientų aptarnavimo filosofija nėra kažkas abstraktaus, tai ilgalaikis kasdienis procesas, nuolat skatinantis išplėsti teikiamų paslaugų apimtį, gerinti jų kokybę.
Firmos vadovai turėtų ne tik nukreipti dirbančiųjų paslaugas į klientų aptarnavimo sferą, bet ir patys būti jiems pavyzdys.Vadinasi jie pirmiausia turės vadovautis etinėmis ir moralinėmis normomis.
PAVYZDŽIUI:

Turizmo firma, kuri padeda žmonėms keliauti po pasaulį yra – priemonė, o tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų ir siekti įmonės efektyvumo. Tačiau jei tikslas susikeistų su priemone ir tikslu taptu tik firmos įkūrimas, o priemonė būtų klientų pritraukimas, tai tokia įstaiga negalėtų pasiekti maksimalaus efektyvumo.

ĮSTAIGOS IŠKRYPIMAI:

Pagal Weberio modelį buvo atlikta daugelis įstaigų ir biurokratijos tyrimų. Jis buvo pradžios taškas gausiems viešojo administravimo ir organizacines sociologijos tyrinėjimams. Nor juo naudotasi kaip teorine tyrimo struktūra, vis dėlto jis nesusilaukė visų pritarimo, nes po vieno kito tyrimo paaiškėjo, jog jame teorija ir praktika prsilenkia. Keletas mokslininkų, nekvestionuodami pagrindinio Weberio modelio mechanizmo – biurokratijos kaip neuotralio ir racionalios mašinos – atskleidė tai, kad biurokratija gali pasireikšti ir kitais nei racionalumas ir efekyvumas bruožais. Įstaigos veksmuose buvo atrasta vadinamųjų iškrypimų (disfunkcijų) rizika.
Robertas K. Mertonas teigė, kad Weberio modeliui būdingas ryškus skirtumas tarp tikslų ir priemonių veikiančioje įstaigoje turi tendensiją sunykti. Kuo senesnė biurokratija, tuo stipresnė tendensija tikslus ir priemones sukeisti vietomis. Iš pradžių įstaiga buvo priemonė siekti išorinių visuomeninių tikslų, tačiau dėl organizacinės inercijos pačios įstaigos interesai ima atsirasti vietoj siekiamų išorinių tikslų. Pati įstaiga tampa savo veiksmų tikslu.

Nacionalizmas. Samprata ir perspektyvos Lietuvoje

 

Įvadas

Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.
Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kurių keletą aktualiausių norėčiau paminėti:
1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e. J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje. Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų gali tapti labai aktuali.
2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusi sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė. To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip tai susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galės pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš Rytų valstybių.
3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės sovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom. Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.
Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje populerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais vertinimais.
Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės ir tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu negu iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.
Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės apibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenę sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).
Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo atsiradimui ir kur ištakos.
Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami žaidimai žmonijos atžvilgiu.
Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus kylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaime iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės visuomenės amžiuje?
Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų klausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.
Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:
1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.
2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992.
Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas sekančiais leidiniais:
3. Idėjų žodynas. – Alma litera.
4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.

1. Nacionalizmo samprata

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama
Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.
Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę. Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą kraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir nelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo reikėmės. Tokiai savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai suvokiamą gyvenimišką reiškinį.
Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jų tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar galėtume kalbėti
Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).
Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1 nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo lygį.
Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo ir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės, moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma, kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tos valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.

1.2. Vienijimosi priežastys
Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama priklausomybė tautai.
Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai.
Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).
Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per kilmę, o per ugdymo procesą.
Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros ištraukas.
Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).
Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t. surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine kilme.
Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg vizija namų, kuriuose esi visada laukiamas.
Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta nacionalizmą atitinka sekančią citatą.
Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia, kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos kurioje nors valstybėje – atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų ( 1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai. Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.
Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė
Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?
Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos, nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1 nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties autoriaus citata.
Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras, laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams. Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau paprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo, kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejami nuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metu lengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, noras tapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga.
Vėl gi privalome pripažinti, kad etninės kalbos ne visada yra ir valstybinės. Egzistuoja netgi dvikalbystės, o yra valstybių kur tauta bendrauja kitos valstybės kalba, bet paklaustas pasirinktinai eilinis praeivis niekada savęs nesutapatins su kaimyninės valstybės tauta. Tokių pavyzdžių galima išvardinti gana daug ir kaip ryškų dvikalbystės pavizdį galima pateikti Kanadą, svetimos kalbos Europos valstybėse kaip pavizdys Šveicarija ir daugelis kitų. O kur egzistuoja keletas panašių tarmių, giminingų supaprastinimui įvedama bendrinė kalba. Net paėmus Lietuvos atvejį kur egzistuoja keletas regioninių etninių tarmių, o valstybiniu mastu priimta bendrinė kalba. Nesuprantant šio principo pasaulyje egzistuoja nemažai pavyzdžių kai neteisingai vertinima priklausomybė tai pačiai tautai dėl kalbos vienodumo.
Antai skirtingos slavų, germanų, romanų kalbos iš tikrųjų dažnai skiriasi viena nuo kitos ne labiau negu kai kurių, konvencionaliai laikomų vieningomis, kalbų dialektai. Pavyzdžiui, slavų kalbos, ko gero, yra viena kitai artimesnės nei įvairios šnekamosios arabų kalbos formos, laikomos viena kalba ( 1 nuoroda 77 psl.).
Tačiau pasitenkinkime 8000, skaičiumi, kurį man pateikė vienas lingvistas kaip apytikrį kalbų apskaičiavimą. Pasaulio valstybių šiuo metu yra maždaug 200 ( 1 nuoroda 78 psl.). Čia norom nenorom verčiami pripažinti, kad nors egzistuoja daug etninių arba tarminių kalbų atmainų kaip potencialių nacionalizmo galimybių, bet visdėlto kitokios priežastystys verčia žmoniją pasirinkti alternatyvius tapatinimosi varijantus. Kalbos kaip ir papročiai asimiliuojasi, prisitaiko prie esamų vietos sąlygų ir atsinaujina. Vėl gi tokioms išvadoms to paties autorius suprantama ir nekelenti abejonių citata.
Priešingai, paprasti mūsų atlikti kultūrų arba potencialių nacionalizmų ir „vietų“ tikroms nacionalinėms valstybėms skaičiavimai aiškiai rodo, kad dauguma potencialių nacionalizmų arba nesugebės, arba dažniausiai atsisakys net mėginti save išreikšti politiškai ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartojant vėl paimkime Lietuvos atvejį kaip pavizdį. Nors ir egzistuoja regioninės etninės tarmės, kad labiau suartinti ir supaprastinti priimama bendrinė kalba.
Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra tautinė kultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo darbas ( 2 nuoroda 413 psl.).
Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia kuriamuosiuose objektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos turtą ( 2 nuoroda 418 psl.). Tai padeda aiškiai suvokti, kad laikui bėgant etninių grupių kultūriniai kūriniai tampa bendru tautiniu turtu. S.Šalkauskis visiškai teisus šiuo požiūriu, kadangi mes dabar neturime atskirų regionų etninių kultūrų, o visa apimančią bendrinę visiems priimtiną kultūrą.

1.4. Kur pradžia
Apsprendėme kalbos faktorius tai lyg bendravimo ir tarpusavo supratimo poreikių tenkinimo mechanizmas. Jau užsiminiau, kad liaudies kultūra ir folkloras mus daro panšesnius tarpusavyje.
Agrarinės visuomenės socialinė organizacija visai nėra palanki nacionalizmo principui, politinio ir kultūrinio vienetų susiliejimui ir vienalytei, mokyklos perteikiamai kiekvieno politinio vieneto kultūrai. Priešingai, kaip viduramžių Europoje, ji sukuria politinius vienetus, kurie yra arba mažesni, arba daug didesni, nei nurodytų kultūrinės ribos; tik labai retai atsitiktinai ji sukurdavo didesnę valstybę, kuri daugiau ar mažiau atitikdavo kalbą ir kultūra, kaip galiausiai atsitiko Atlanto vandenyno Europos pakrantėje ( 1 nuoroda 71 psl.). Ir tikrai prisimenant istorijos pamokas bei skaitant atsirinktą literatūrą suvokiau, kad tikrai nei agrarinėje visuomenėje, nei dar anksčiau nacionalistiniu pagrindu paremtų valstybių nebuvo. Galiojo visiškai kitokie valstybių susikūrimo principai: paveldimumo, užkariavimo ir t.t.
Senovėje buvo beprasmiška klausti, ar valstiečiai mylėjo savo kultūrą: jiems ji buvo savaime suprantama, kaip oras, kuriuo jie kvėpavo, jie sąmoningai nesuvokė nei vieno, nei kito ( 1 nuoroda 103 psl.).
Stabiliose savarankiškose uždarose bendruomenėse kultūra dažnai yra kone nematoma, bet kai mobilumas ir konteksto nesaistymas bendravimas tampa visuomenės gyvenimo esme, kultūra, kurioje žmogus buvo mokomas bendrauti tampa jo tapatumo šerdimi( 1 nuoroda 104 psl.). Tai tik patvirtina, kad nacionalistinis judėjimas nėra susietas su ankstesnėmis santvarkomis. Tai – vėlyvesio laikotarpio visuomenės, pramonės vystymosi padarinys. Man abejonių šiuo klausimu tikrai nekyla. Galėčiau net gi teikti, kad ir dabar paklausus paprastą žmogų tų pačių klausimų nenustebčiau tokia pat rekcija, kadangi tai yra naturali kasdieninė įprasta aplinka retam iškelenti klausimą kodėl ir t.t.
Tuo pačiu pasiremdamas perskaikyta literatūrą teigiu,kad nacionalizmas nėra kažkur viduje užslėptas besnaudžiantis jausmas, kuris tik ir laukia tinkamo momento išsiveržti į išorę. Taip pat teigtina, kad nacionalizmas negali būti kildinamas spontaniškų, gaivališkų protrūkių, prisimenant tai kas verčia vienytis ir tapatinti save su kitais. Galima teigti, kad nacionalizmas tai ilgas procesas, kurio suvokimas finale atveda tautas į savęs išreiškimo kelę. Taip tariant nacionalizmas pasiekiamas per tautos ugdymo procesą, kurio metu tauta kaip ir mažas vaikas auga, stiprėja ir bresta. Šis procesas skirtingai vyksta atskirose tautose, priklausomai nuo sąlygų ir aplinkybių bei daugėlio kitų veiksnių vienos vystosi sparčiau kitos lėčiau. Vienai gal iš svarbiausių veiksnių darantys didžiulę įtaką yra industrelizacija bei modernizacija.
Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmonės. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas. Jei nacionalizmas suklesti, o taip atsitinka ne visada gimsta tauta ( 1 nuoroda 178 psl.). Jau ankstesniuose klausymuose minėjau kiek potencialų tautinių grupių yra pasaulyje. Kaip nekeista didžioji dalis jų taip gali niekada ir nepasiekti savo nacijos lygmens dėl eilės priežasčių.
Kad tauta tptu nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kurių svarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinę individualybę, galingai pasireiškenčią ryškiomis , sau tinkančiomis lytimis: antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turinti tautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo stovėti tautinio ir kultūrinio išsivystimo aukštumoje; ketvirta, tauta turi vykdyti reikšmingą tautinį savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo; penkta, tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti antitautinių visuotinės kultūros problemų sprendime ( 2 nuoroda 424 psl.).
Prisiminkime posakį „ viena tauta viena valstybė“ tai bene ryškiausias nacionalizmo bruožas jo troškimuose. Ir kaip bebūtu gaila ne kėkviena tauta žmonijos gyvenime pasiekia nacijos laipsnį.
Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kuryba yra laimėjusi individualiai nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje ( 2 nuoroda 424 psl.). Tai nėra klaidinga iliuzija, ar nereikšminga užgaida ir tušti žodžiai. Tam patvirtinti galima paimti pasaulio istorijoje žinomus faktus. Paimkime Žydų tautą ir jų ilgą ir sunkų kelę į savo „pažadėtają žemę“. Kitas pavyzdys tauta kuri turi savo kalbą, savotišką kultūrą yra išsibarsčiusi po pasaulį gyvena savotišką klajoklinį gyvenimą Čigonai. Jų vystymasis kaip tautos reikia pripažinti vyksta gali pasiekti ir nacijos laipsnį, bet kur jų „pažadėtoji žemė“, kur namai?
Kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės, kurią galėtu pavadinti sava, yra labai prislėgta ( 1 nuoroda 209 psl.).

1.5. Politinė faktų falsifikacija
Nagrinėjant ankstesnyjį klausymą susiduriam su tendencija, kad pats nacionalizmo vystymosi procesas glaudžiai susijęs ir su politinių jėgų suaktyvėjimu. Studijuojant politikų reiškiamas mintis ir teiginius su daugėlų jų tikram nacionalistui, o kėkvienas net to nepripažystantis giliai širdyse nešiojasi šį krislelį, dalinai galima sutikti. Tačiau šiuo atveju reikia labai kritiškai vertinti politikų nuopelnus. Manyčiau geriau reiktų įvertinti pasekmes, kurios neretai neprognozuojamos. Jau anksčiau nagrinėta problema mums lyg ir nekeltų kai kurių abejonių.
Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vieniatas turi sutapti ( 1 nuoroda 13 psl.). Noras gyventi tautiškai vienalytėje valstybėje slypi pasamonės gelmėse pas daugėlį. Kiek čia yra politikų nuopelno tai įskiepyti vertinant kiltu ganėtinai daug sunku. Nagrinėjant ankstesnius klausymus ir norint išsiaiškinti kas vienyja labai išsamiai buvo apžvelgta priežastys kodėl tapatinamės su kitais bendrijos nariais.
Sekantis politinis teiginys keliantis abejonių. Nacionalizmas save supranta kaip natūralų ir visuotinį žmonijos politinio gyvenimo sutvarkymą, tik užtemdytą ilgo, atkaklaus ir paslaptingo snaudulio ( 1 nuoroda 84 psl.). Vėl gi apie gaivališką slypinčią jėgą viduje ir belaukenčią tinkamo momento buvo išnagrinėta ankstesniuose klausimuose. Tai paaiškina, kad politikai noriai prisiima „gelbėtojų“ vaidmenį ir neva tautą kelię iš snaudulio. Natūraliai kyla klausymas kokias tiesas deklaruoja politikai esą atgaivina,gina, išsugo ilgai puoselėtas tradicijas ir kultūrą.
Nacionalizmas nėra tai, kuo atrodo, ir pirmiausia nėra tai, kuo atrodo pats sau. Kultūros, kurias jis skelbiasi ginąs ir atgaivinąs dažnai yra jo paties išgalvojimai arba yra taip pakeistos, kad jų neįmanoma atpažinti (1 nuoroda 96 psl.). Čia galima prisiminti išvadas dėl kalbos standartų t.y. naudojamos bendrinės kalbos, vietinių etninių grupių kultųra asimiliuojama ir pritaikoma prie bendrųjų tendensijų. Todėl ar galima teigti ar kažkam neprimetamos svetimos tiesos, požiūriai. Kyla klausymas kokią kultūrą saugo politikai pirminę natūraliają ar apibendrintą?
Svarbiausia nacionalizmo praktikuojama apgaulė ir saviapgaulė yra ši nacionalizmas iš esmės yra visuotinis kultūros primetimas visuomenei, kurioje anksčiau žemosios kultūros užpildydavo daugumos, o kai kuriais atvejais ir visų žmonių gyvenimus ( 1 nuoroda 97 psl.). Taigi išvada peršasi pati politikai falsifikuoja tikrasias tiesas dangstosi skambiais žodžiais.
Nacionalizmas paprastai laimi tariamos tautos kultūros vardu. Jo simbolizmas kyla iš sveiko, pirmapradžio, gajaus valstiečių gyvenimo, iš tautos, arba liaudies, Volk, narod (1 nuoroda 97 psl.). Paimkime netgi Lietuvos Respublikos, kad ir nepriklausomybės atkūrimo aktus kuriuose aiškiai šie falsifikatai įžvelgiami niekur nekalbama apie tarminių kalbų saugojimą, atskirų regionų etninių kultūrų puosėlijimą, o aiškiai suvokiama bendrinės kalbos ir kultūros vertinimo pirmenybė. Todėl skaitydamas literatūrą savo nuostabai turėjau pripažinti, kad daugėlyje atvejų šios šventos tiesos apie tariamai atkuriamą liaudies kultūrą yra tik mitas. Tai geričiau senosios tvarkos ir kultūros stabų garbinimo atmetimas.
Apskritai šnekant, nacionalistinė ideologija kenčia nuo ją persmelkusios klaidingos sąmonės. Jos mitai tikrovę apverčia aukštyn kojom: ji skelbesi ginanti liaudies kultūrą, o iš tikrųjų falsifikuoja aukštąją kultūrą: skelbiasi išsauganti senąją tautinę, o iš tikrųjų padeda sukurti anonimišką masinę visuomenę ( 1 nuoroda 195 psl.). Pati kultūra juk nestovi vietoje, ji kinta, maišosi perduodama iš vienos tautos kitai pritaikant vietoje. Galime prisiminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį kaip masiškai buvo verčiami sovietinių „dievukų“ stabai, kaip išmetama iš mokyklinės programos sovietine ideologija persmelkti kūriniai. Tai buvo savita kultūra kurią sugriovėme, tačiau kas gali patvirtinti, kad mes grįžome 50 metų atgal ir stačiomis galvomis puolėme į to meto kultūrinius pasiekimus. Anaiptol suvokėm, kad pasaulinė kultūra diktuoja savo madas ir sujungėme į vieną bendrą tai ką turėjome ir priėmėmia. Reikia nepamiršti, kad ta kultūra nestovi mes irgi nesnaudžiam, o ypač jaunoji karta ko pasėkoje turime intensyvėjantį vakarietiškos kultųros skverbimasi į mūsų kasdieninį gyvenimą. Kiekviena tautos karta turi savitus bruožus, papročius, tradicijas. Jie lyg ir skiresi tačiau visada išlaiko savitumą ir tautinį charakterį tai lyg tęstinumo sąsaja. Ir tikrai politikai yra nepajėgūs kontroliuoti šio proceso ką viltingai bando įrodinėti.
Perskaitytoje literarūroje man ganėtinai įsiminė E.Gelner nors neišsamus bet vaizdingas nacionalizmo teorijų sąrašas:
1. Jis yra natūralus, savaime suprantamas ir pats save sukeliantis. Jeigu jo nėra, tai tik dėl to, kad jis nuslopintas jėga.
2. Tai dirbtinis idėjų, kurių visai nebuvo reikalo formuluoti ir kurios pasirodė dėl apgailėtino atsitiktinumo, padarinys. Net ir industrinių visuomenių politinis gyvenimas galėtų išsiversti be jo.
3. „Klaidingo adreso teorija“, mėgstama marksizmo: panašiais kaip radikalūs musulmonai šiitai mano, kad arkangelas Gabrielius padarė klaidą, įteikdamas žinią Mahometui, nors ji buvo skirta Ali, taip marksistai iš esmės yra linkę manyti, kad istorijos dvasia ar žmonijos sąmonė tiesiog pasibaisėtinai apsiriko. Prisikėlimo žinia buvo skirta KLASĖMS, tačiau dėl baisios pašto klaidos buvo įteikta TAUTOMS.Todėl dabar revoliuciniams veikėjams būtina įtikinti neteisėtą gavėją atiduoti žinią(ir aistrą, kurią ji sukelia) teisėtam gavėjui , kuriam ji ir buvo skirta. Tiek teisėto, tiek pasisavinusio gavėjo nenoras paklusti šiam reikalavimui kelia didžiulį minėtų veikėjų susierzinimą.
4. „ Tamsieji dievai“: nacionalizmas yra naujas atavistinių kraujo ar teritorinių saitų poreiškis. Toikio požiūrio dažnai laikosi ir nacionalizmo mylėtojai ir tie, kurie jo neapkenčia. Pirmieji mano, kad šios tamsios jėgos įkvepia gyvybę, antrieji laiko jas barbariškomis. O iš tikrųjų nacionalizmo amžiaus žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis negu kitų amžių žmonės. Mažai tėra liudijimų, rodančių, kad jis galėtu būti geresnis. Jo nusikaltimai prilygsta kitų amžių nusikaltimams. Jie labiau krenta į akis tik todėl, kad tapo labiau sukrečiantys, ir todėl, kad yra daromi, pasitelkus galingesnes technines priemones. Nė viena iš teorijų nė iš tolo nėra logiška ir galima apsiginti.
( 1 nuoroda 202 psl.)
1.6. Kas pavojinga?
Baigdamas ankstesnyjį klausymą ir pereidamas prie naujo norėčiau pabrėžti koks yra pavojingas ir labai galingas ginklas politikų žaismas su nacionalizmo sampratos interpretacija. Politikoje nacionalizmas gali būti suprantamas kaip ideologija, iškelianti vieną tautą ir jos žmones aukščiau už kitas tautas.Daugėlio šalių žmonės didžiuojasi savo tautybe, bet sustiprėjęs ligi kraštutinumo, nacionalizmas gali sudaryti sąlygas pavojingam rėžimui ar politiniai sistemai atsirasti.
NACIONALIZMAS, oficialus Vokietijos nacizmo pavadinimas; dar fašizmas ( 3 nuoroda 340 psl.). Iš skaudžiausios XX a. žomijos pamokos labai gerai suprantame ką reiškia kai pakreipus tautą klaidingu keliu tam reikalui pasitelkus propagandą galima sukelti nežmoniškas pasekmes. Tokia antžmogiška ideologija jau pati iš savęs akivaizdžiai kele grėsmę aplinkiniams bei sėja nesantaiką.
Išeitų, kad teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškai vienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visus ne savo tautos atstovus ( 1 nuoroda 15 psl.). Dėl šios nežabotos ideologijos pasekmes pajuto visas pasaulis vien jau atimtų gyvybių gausumu neskaičiuojant kiek buvo negrįžtamai prarasta genialų idėjų, kurios žmonijos tolimesnio vystymosi kelią gal būtu pakreipę kitokia linkme. Pridedant prie fašizmo „nuopelnų“ lygybės ženklą galim priskirti į tą pačią kategoriją sovietinio lagerio represijas. Tai lyg ir sunku būtu priskirti prie nacionalizmo, tačiau anksčiau cituotuose nacionalizmo klaidingų teorijų saraše pabrėžiama, kad klasinė nacionalizmo samprata bene dar viena skaudi klaida žmonijai dėl saujalės egoistų. Ir ši nacionalizmo sampratos karikatūrinė ideologija nei kiek ne mažiau aptemdė žmonių protus. Nepamirškime ir šiuolaikinių skausmingų pamokų tai Balkanų regiono įvykiai, artimųjų Rytų konfliktai ir galiausiai tarptautinis terorizmas. Tai bene šiuo laikotarpiu aiškiausiai juntamos pasekmės šios baisios ir galingos jėgos.
Ryškiai išsivysčiusi tautos individualybė, jei tik su ja nėra susijęs reikiamas nusistatymas patriotizmo klausymu, gali pasirodyti pragaištinga jėga tiek savo tautai, tiek kitoms tautoms su kuriomis jai tenka susidurti ( 2 nuoroda 420 psl.). Kaip matome tai nėra vien šių dienų pastebėjimai deja žmonija sunkiai mokosi pati iš savo klaidų. Blogiausia, kad šios jėgos stiprėja ir aktyvina savo veiklą. Ir dar didžiulė bėda, kad žmonija yra pasiekusi gana aukštą technologinį lygį, o šiais pasiekimais gali naudotis ne tik taikiems tikslams ir kas baisiausia jais gali naudotis ne tik supratingoji žmonijos dalis, bet ir reakcingųjų nacionalistų grupuotės. Tik tada kai žmonija pilnai įsisamonins tikrają nacionalizmo sampratos prasmę, kai suras teisingą kelę, didžioji nuosaikiosios žmonijos dalis galės lengviau atsikvėpti be baimės, kad sekanti diena gali atnešti skausmą, kančią jo artimiesiems.
Patriotizmas turėtu būti kilni nesavanaudiška tautinės savo individualybės meilė, kuri nepataikautų jokiomssavo tautos ydoms ir silpnybėms ir laikytų savo pareiga tobulinti visais atžvilgiais savo tautybę ir ją derinti su visuotiniais žmonijos idealais ( 2 nuoroda 420 psl.).
Be viso to kas jau buvo apspręsta egzistuoja dar viena gaivališka ir sunkiai suvaldoma nacionalizmo žiaurumo protrūkio kryptis. Kaip žinia didžioji pasaulio žmonijos dalis išgyvena ne pačius geriausius laikus: ekonominė suirutė, politiniai perversmai, stichinės gaivališkos nelaimės ir t.t. visa kas gena žmogų ieškoti geresnio ir saugesnio gyvenimo prieglobsčio.
Nėra kokio nors nekintamo procento, iki kurio svetimtaučiai gali būti maloniai toleruojami ir kurį viršiję jie tampa atstumentys ir jų saugumui bei gyvybei iškyla pavojus ( 1 nuoroda 16 psl.). Šie žodžiai įgalina mus rimtai susimąstyti ar reakcingos nacionalistinės jėgos nesiims represinių priemonių mūsų pačių namuose, nesinori būti piktu pranašu, bet gal net gi visai netolimoje ateityje.
1.7. Jokių nuolaidų
Apžvelgus nacionalizmo keliamus pavosus norėtusi surasti kažką guodžiančio kas taptu, lyg atsparos tašku visoms baisybėms, kurias sukelia nekontroliuojama nacionalistinė veikla. Surasti tai kas galėtu apsaugoti nuo minėtųjų iškrypimų? Abejonių nekyla pirmiausia tai protinga švietėjiška veikla suteikianti galimybę supažindinti žmones su teisingo nacionalizmo dogmomis, kas užkirstų kelią gaivališkiems reagcingiems išpuoliams. Tam patvirtinti pateikiu citatą iš perskaitytos literatūros.
Taip pat gali būti, kad pilietinis nacionalinio jausmo efektyvumas labai sumažėtų, jei nacionalistai būtų vienodai jautrūs savo pačių tautos padarytoms skriaudoms kitiems, kaip ir toms, kurios padaromos jų tautai ( 1 nuoroda 15 psl.). Didžiausia nacionalizmo nukrypimo į klaidingą kelę grėsmė kyla tais atvejais kai visur ir visada pernelyg stengiamasi afišuoti save geriasniais už kitus. Tokiai nuomonei pavyzdžių apstu ir toli ieškoti nereikia. Net S.Šalkauskis šią blogybę ižvelgė mūsų tautos charakterije.
Mes dar it maži vaikai, vadiname save ne įvardžiu, bet tikriniu vardu: štai ką reiškia lietuviškumo afišavimas mūsų vidaus gyvenime, mūsų tautinių emblemų kaišiojimas, kur reikia ir kur nereikia; mūsų pasididžiavimas tautybės apraiškomis ten, kur kitoms tautoms tautybė yra natūraliai nepastebimas dalykas, kaip kvėpuojančiam žmogui oras (2 nuoroda 423 psl.). Manau autoriaus žodžiai labai aiškiai ir lakoniškai pabrėžia mūsų blogybę, kurią mes tiesiog aukštiname manydami atvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys kur bene labiausiai klystama tai vertinant savo tautą, jos skriaudas ir pamirštant savąją neteisybę užmirštant visokiariopą savikritiką. Savikritiškumas ir netolerancija savoms ydoms yra pasakyčiau kaip rodo praktika yra svetimas jausmas. Tai yra bendražmogiškas faktorius. Šventajame rašte minima, kad „mes mieliau matome krislą svetimoje akyje nei rastą savojoje“. Taigi manyčiau, kad minėta priemonė savikritika labai ženkliai pagelbėtu suvaldant aistrų protrūkius. Ir tai patvirtinti pasitelkiu vel gi kita skaitytos literatūros iš S.Šalkauskio raštų citata.
Tiesa, tautinės savo individualybės meilė, pagrysta tautinio priklausomumo faktu, nereikalauja žiūrėti pro pirštus į savo tautos ydas ir netobulybes ( 2 nuoroda 421 psl.). Ir tikrai su tokia nuomone sunku nesutikti. Mes esame daugiau linkę kaltinti kitus dėl bet kokių nesėkmių, nelaimių pamiršdami atsigręžti patys į save. Net jeigu ir jaučiame dėl nesėkmių visame tame ir savos kaltės dalelę esame linkę tai nutylėti arba nesureikšminti. Yra liaudyje populeri patarlė: „ rodydamas pirštu į kitą ir klausdamas kas kaltas atkreipk dėmesį kiek pirštų rodo į tave patį“. Taigi žmogus iš tiesų yra labai lepus ir linkęs toleruoti daugumą savo silpnybių. Nacionalistiniai jausmai negali pasireikšti kitaip kaip esame įpratę elgtis kasdieniniame savo gyvenime nes tai irgi savotiškos savimeilės išraiškos būdas. Tačiau dabar kiltu natūralus klausymas kas liktu jaigu visur ir visada imtume save kritikuoti ir analizuoti visus savo veiksmus per padidinamąjį stiklą. Ar neatsitiks taip kad bus perdidelės savikontrolės pasekmė, kad užslopinsime jausmus. Anaiptol savikritika tik dar labiau padės įsisamoninti tai, kad privalome elgtis geriau už kitus ir patys pastebėsime kokį poveikį padarysime aplinkai bei kaip išryškinsime savo gerasiais puses.
Jei gerai suprasta savo tautos meilė neleidžia toleruoti visas jos netobulybes ir pataikauti jos silpnybėms bei ydoms, tai šita meilė kaip tik reikalauja pageidauti savo tautai visos galimos didybės ( 2 nuoroda 422 psl.). Tai yra natūralu kai neleidžiama savo ydoms išsiveržti į aplinką, užsitarnaujamas požiūris kaip sulaukusiam brandumo, pripažinimo bei pagarbos.

1.8. Nacionalizmo perspektyvos
Baigus nagrinėti visus ankstesniuosius klausymus natūraliai iškyla dar viena dilema. Kas laukia nacionalizmo, kokios jo perspektyvos į ateitį, ar jis išliks? Kultūros ateina ir išeina, atgyja ir paskesta amžių glūdumoje. Manau, po atliktos analizės daugėlis užduotu sau ėį klausimą. Ir perskaičius literarūrą bei nuodugniai ją išanalizavus ne paslaptis, kad atrodo jog nacionalizmo šlovės amžius jau praėjęs, o perspektyvos yra ne labai guodžiančios. Todėl suradęs nors menkiausią užuominą kaip skęstantis griebiuosi šiaudo ir bandau citatomis pateisinti nacionalizmo egzistavimo būtinybę.
Turėti tautybę nėra natūrali ir neatskiriama žmogaus savybė, bet dabar ji ėmė atrodyti tokia esanti ( 1 nuoroda 21 psl.).
Aukštoji (raštingoji) kultūra, kurioje jie buvo auklėjami, daugumai žmonių yra brangiausia jų investicija, jų tapatumo branduolys, jų draudimas ir jų saugumas ( 1 nuoroda 176 psl.). Šios citatos labai aiškiai leidžia suprasti skeptiškai vertinantiems nacionalizmą ir pažymi, kad tai vis dar yra ganėtinai galinga jėga. Tai jėga, kuri ir toliau vers žmoniją vienytis, tapatintis bei nuolatos jausti turint prieglobstį gimtuosius namus, tėviškę.Ir nežiūrint į tai kaip atsvarą pats autorius kitoje vietoje bando paneigti tai. Įprasta kalbėti apie nacionalizmo jėgą.
Tai svarbi klaida, nors lengvai suprantama nes, kai nacionalizmas įleisdavo šaknis, jis lengvai įveikdavo kitas modernias ideologijas ( 1 nuoroda 76.). Tam galima būtu pritarti suprantant, kad taip kaip bando save pateikti nacionalizmas šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, jam gyvuoti tikrai likę neilgai. Šiuo laikotarpiu labiau yra vertinama globalinės problemos bei įvykiai, kurie gali įtakoti tarptautinės bendruomenės ekonominę raidą. Lietuva ne išimtis jungiasi prie tarptautinių bendrijų, stengiasi parodyti save, kad dalyvauja bendrų problemų sprendine. Tokiu būdu yra parodomas tvirtas nacionalinis charakteris apsisprendime lygeteisiškai dalyvauti visuotinėje veikloje ir savo tautos brandumas tokių problemų suvokime.
Klausymo – ar nacionalizmas stiprus, ar ne – dviprasmiškumas kyla štai iš ko: nacionalizmas supranta ir pateikia savekaip kiekvienos „tautybės“ teisių gynimą , o šie tariami vieniatai įsivaizduojami taip tarsi jie būtu buvę, nelyg Everesto kalnas, nuo senų senovės, dar prieš nacionalizmo amžių ( 1 nuoroda 85 psl.). štai tokia nacionalizmo supratimo perspektyvinė ateitis yra labai miglota, o gal ir visiškai išsikvepenti. Tik viltingai galime tikėtis, kad materializmas neužgoš tikrųjų dvasinių vertybių. Praktika rodo, kad pasaulis kinta visomis prasmėmis ir labai intensyviai. Mažai kas norėtu sutikti su sekančia mano mintimi, kad emigracija labai stipriai veikia ne tik imigrantus, bet ir pačias tautas juos prisiimant. Tačiau mano manymu kai paskutiniu laikotarpiu dėl skirtingų priežasčių pastebimas padidėjęs emigrantų aktyvumas. Tai manau yra ne kas kita kaip savotiškas tautų kraustymosi procesas. Susikūrusios bendruomenės lyg ir išlaiko savo tradicijas, papročius, kalbą, tačiau po keletos kartų yra nutolstama nuo senųjų tautinių prigimtinių tiesų ir asimiliuojamasi su vietine taip pat darant įtaką ir vietiniai kultūrai inešant savotiškų naujovių. Todėl galime savęs paklausti kas tikrai laukia nacionalizmo ateityje. Galiu tkrai atsakyti, kad šio visuotinio kitimo proceso metu nacionalizmo ateitis sunkiai prognozuojama.
Vyraujanti šio laikotarpio teorinė nuojauta sakė, kad modernėjančioje visuomenėje etniniai bei kiti vadinamieji „priskirtiniai“ (susiję su kilme, rase, religija ir panašiai) ryšiai turėtu nykti, o pradmeninius identitetus palaipsniui turėtu išstumti „universalistiniai“ ( 1 nuoroda 225 psl.). su autoriumi visiškai sutinku nes poreikis bendrauti verčia žmogų universaliai elgtis aplinkoje pagal susidariusias aplinkybes.

2. Kur mūsų vieta?
Bandydamas apibendrinti visa kas buvo išnagrinėta, išanalizuota turiu pripažinti, kad poreikis burtis į bendrijas, tapatintis su aplinkiniais lydės žmoniją dar ilgus amžius. Nacionalizmo mylėtojams galiu pateikti paguodžianėių skaitytos literatūros autoriaus citatą.
Kad nacionalizmo principas bus gajus – tai galima numatyti; bet kurios konkrečios grupės taps jo įgyvendintojomis, tegali būti labai apytikriai nurodyta, nes tai priklauso nuo pernelyg didelio skaičiaus istorinių atsitiktinumų. Pačiam nacionalizmui lemta viešpatauti, – bet ne kuriam nors atskiram nacionalizmui ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartodamas ir pridurdamas savo mintį prie autoriaus citatos galiu daryti išvadą, kad yra begalo sunku prognozuoti kokios naujos bendrijos susiformuos, kokios nugrims į istorijos užmarštį keblu nuspėti kokie tikslai šias bendrijas lydės, galimas daiktas formuosis naujos kalbos, kultūros. Kaip akyvaizdų pavyzdį galme paimti JAV tai dar gana jauna besiformuojanti ir nuolatos kintanti nacija susidedanti iš daugėlio imigrantų etninių grupių ir su tendencija pasipildyti naujais imigrantų srautais. Šios nacijos bendrinė kultūra turi savitų bruožų besiskirenčių nuo bet kurios kitos nacijos iš kurios atvykę imigrantai. Taip pat paėmus bendrinę kalbą tai lyg ir Anglų kalba, tačiau jau turinti savitų bruožų, kuriuos įtakoja ekonominė raida bei vietinės populecijos gausa pagal tikrasias etnines kilmes.
Šiuo atveju žiūrint į tokį reiškinį galima pradėti mastyti apie visuotinę globalę bendriją. Mano manymu taoks požiūris būtu neteisingas nors tendencija, kad globalizacijos bei industrelizacijos dėka pasaulio bendrija vedama prei „bendrų namų slenksčio“.
Esu įsitikinęs, kad daugėlis sunkiai įsivaizduoja, jog mūsų klimatinės ir geografinės zonos tautų poreikiai kada nors sutaps pavyzdžiui su Afrikos tautų poreikiais. Turėtu įvykti pasulinis kataklizmas kad šie skirtumai išnyktu ir sąlygos susivienodintu. Taigi tai natūralios sąlygos, kurios vienaip ar kitaip įtakos mūsu gyvensenos būdą, mūsų bendravimą ir daugėlis kitų kasdieniškų poelgių. Ir nepriklausomai netgi nuo techninių galimybių suteikiainčių vis tobulesnį bendravimo laike ir erdvėje šansą mes neturėsime tų sąlygų ir aplinkybių čia ko atvirkščiai nebus ten einamuoju momentu.
Su tautos integraliteto problema galaudžiausiai susiję yra antropologiniai ūkio klausymai, nes tautos integralitetas gali būti išlaikytas tikrai atsparus tik tol, kol jos gimimų skaičius praneša jos mirtingumą ir kol rasinis tautos gaivalas yra sveikas ir gyvastingas ( 2 nuoroda 427 psl.). Ir tai tik dar labiau patvirtina mano įsitikinimus. Jokia gyva ir gyvastinga tauta negali abejingai žiūrėti, kaip jos išeiviai, šitie energingi ir pilni iniciatyvos sūnūs skęsta svetimų jūrų bangose ( 2 nuoroda 426 psl.). Autorius teisus tai sakydamas ir tai yra opiausia dabarties problema. Tačiau likusioji dalis liks ir gyvens savo namuose su savais džiaugsmais bei problemomis.
Po visų faktų nagrinėjimo natųraliai išsirutulioja mintis kur atveda nacionalistinio atgimimo judėjimas. Tautai pakylant lyg iš snaudulio, gimstant nacionaliniams judėjimams politikai, lyg mums įprastuose reiškiniuose priešrinkiminėje agitacijoje gražiausiomis spalvomis išpuošia tautos ateities vizijas, sužadina žmonėse pačius giliausius jausmus tikėjimą geresniu gyvenimu, o kas vyksta toliau pasibaigus rinkiminei kampanijai Lietuvoje dažnas pasakys.
Nėra reikalo stebėtis, kad realus nepriklausomas gyvenimas pasirodė daug prozaiškesnis, kaip kad buvo jį vaizdavęsi atgimimo romantikai; bet kad iš šių pastarųjų atsirado gerokas skaičius kurie pamynė po kojomis švenčiausią tautinio atgimimo palikimą, tai iš tikro yra liūdno nusistebėjimo vertas dalykas ( 2 nuoroda 430 psl.). Todėl tik galiu paraginti nepasiduokime spekulecijai, išmokime valdyti savo jausmus, išmokime vertinti taip gražiai pateikiamas „nenuginčijamas“ politikų tiesas. Išmokime užkirsti kelę, bet kokiai gaivališko protrūkio jėgai vedančiai į nesantaiką, smurtą ir taip pademonstruokime savo kaip tautos brandumą. Tokios priemonės leis suvokti , kad šios mūsų savybės atvers visas duris ir su derama pagarba būsime laukiami svečiai pasaulio tautų bendrijoje.
Politinis Lietuvos valstybės pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros reikalams ir tuo laiduoti nepriklausomą savo buvimą ( 2 nuoroda 434 psl.). Kaip dabarties istoriniai įvykiai rodo mes ne tik pasirinkome šį garbingą kelę, bet kartu sėkmingai realizuojame. Tiek Lietuvos taikdarių misijos Balkanų regione, Afganistane, Irake parodo mūsų tvirtą būdą ir apsisprendimą prisidėti prie pasaulio bendrijos globalių problemų sprendimo. Tiek mūsų valdžios pasiteisinusios pastangos sureguliuojant Ukrainos krizę, manau kad šis žingsnis buvo kurkas pranašesnis ir savalaikiškesnis nei paminėtosios taikdariškos misijos. Lietuva kartu su kitomis pritarenčiomis valstybėmis žengė savalaikį krizės suregulevimo žingsnį neleidžiant įsiplieksti ginkluotam pilietiniui konfliktui po ko jau tektu pasaulinei bendrijai įsikišti su taikdariška misija konflikto sureguliavimui ir pasekmių šalinimui.
Trumpai formuluojant tautinį mūsų pašaukimą, reikia pasakyti, kad geografinė mūsų padėtis Vakarų ir Rytų Europos slenkstyje ir istorinio išsivystymo aplinkybės pastatė mus prieš reikalą ieškoti dviejų pasaulų pusiausvyros ir į šią atremti mūsų gyvybės centrą ( 2 nuoroda 434 psl.). Šie žodžiai tik patvirtina tuos faktus ir isitikinimus kur pateikiau. Ir kaip ne keista laikas bėga, o praeities mintys mus lyg vestu dabarties keliu, tarsi tose mintyse vėliai ir vėliai atrasdame naujas tiesas.
Galiausiai norėdamas apibendrinti visas iškilusiais idėjas, mintis analizuojant pasirinktos temos klausimus ir apmastant kas mes esame ir kur einame pasirinkau S.Šalkauskio žodžius.
Taigi ėjimas nacijos linkui įpareigoja mus ne tik ieškoti ir kurti tobulą tautinę lytį, bet ir siekti visuotinai reikšmingos kūrybos, t.y. tokios, kuri turi reikšmės visai žmonijai, kadangi neša su savimi anttantinį laimėjimą ( 2 nuoroda 438 – 439 psl.).

Išvados
1. Visuomenėje populeri nacionalizmo suprata yra kitokia nei tikroji šio reiškinio prasmė.
2. Tautinė valstybė negali likti nesumišusi su kitomis ir išlikti etniškai vienalyte egzistuodama kitų tautų apsuptyje.
3. Žmonės vienyjasi į bendrijas ir tapatinasi su kitais saugumo sumetimais.
4. Nacionalizmo kilmė nėra snaudžianti jėga ir laukianti momento jausmų prasiveržimui, jis atsirado modernizacijos ir globalizacijos procesų eigoje.
5. Politikai savanaudiškai falsifikuoja tikrasias nacionalizmo tiesas tuo įnešdami sumaištį bei grėsmę dėl kylančių pasekmių.
6. Savikritiškas požiūris į save gali apmalšinti nacionalistines aistras ir subrandinti tautą vertą nacijos vardo.
7. Politinis Lietuvos pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros reikalams tuo laiduojame savo egzistenciją.

Siūlymai
1. Mokyklinio ugdymo programose visuomenės švietėjiškais tikslais politologijos kurse būtina įtraukti paskaitų ciklą „Nacionalizmo samprata“.
2. Visuomenės informavimo priemonių pagalba nuolatos šviesti visuomenę nacionalizmo sampratos klausimais.
3. Politinės organizacijos privalo peržiūrėti savo nuostatus bei programas ir teisingai įvertinus tinkamai informuoti visuomenę apie atstovaujamus interesus.
4. Lietuvos valstybės tarptautinė politika turi ir toliau remtis prevencinio pusiausvyros reguliavimo principu.

Literatūros sąrašas

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.
2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992.
3. Idėjų žodynas. – Alma litera.
4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.

Fizinis smurtas prieš moteris šeimoje

 

Įvadas

Lietuvos Respublikai tapus nepriklausomai valstybei iškilo daugelis socialinių, psicologinių ir ekonominių problemų, kurios palietė iš esmės kiekvieną visuomenės narį. Viešumon iškilo moterų prievartos atvejų šeimoje.
Bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgai buvo be atsako – valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvoje moterys patiria prievartą šeimoje.
Siekdami būti teisinga visuomenė, mes turėtume gerbti skirtingas šeimos formas ir suvokti, kad tradicinė šeima nėra panacėja nuo visų problemų, su kuriomis mūsų visuomenė susiduria. Šeima jau nebegali būti savaime suprantama institucija politikos formavime, bet privalo būti sąmoningai apmąstoma ir nuolat perkuriama konfigūracija, atspindinti egzistuojančią realybę ir kolektyvinę atsakomybę. Smurtas – tai bet kokie veiksmai vykstantys prieš individo valią. Tai gali būti tiek emocinio, tiek fizinio, tiek seksualinio pobūdžio veiksmai. Taip pat tai veiksmai kylantys tiek iš išorinės aplinkos, tiek iš paties individo. Smurtas yra neišvengiamas kasdieninio gyvenimo dals. Šia tema reikia kalbėti, tačiau panaikinti jos nepavyks.
Smurtas šeimoje prieš moteris yra labai paplitęs Lietuvoje, ir didžioji dauguma tokių atvejų įvyksta namuose.

Smurto apibrėžimas

Trumpai apžvelgus smurto problemą istoriniu aspektu istorijos eigoje vertėtų apibrėžti pačią smurto sąvoką ir jos sudedamasias dalis, nusakyti pirmines priežastis sukeliančias smurtą prieš moteris šeimoje, bei pačias pasekmes. Plačiąja prasme smurtas reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, žmogaus nepriežiūrą. Smurtu ir prievarta laikoma visa, kas atneša asmeniui psichologinę, fizinę, dvasinę ar seksualinę žalą ir kentėjimą, tai pat grasinimai, bandymai apriboti asmens laisvę”. Smurtas vyksta įvairiose vietose. Dažniausiai nurodomos yra visuomenė ir šeima, kur aukomis dažniausiai tampa moterys.

Smurto rūšių klasifikacija:
1) psichologinis – emocinis smurtas – tai įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gasdinimais siekimas moterį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo; 2) fizinio smurto sąvoka apima platų veiksmų diapozoną – nuo apstumdymo iki nužudymo. Stumdymas, mušimas, sužeidimas palieka matomas, realias prievartos pasekmes ir tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatai; 3) seksualinis (lytinis) smurtas – jį apibūdinti yra sunkiausia, kadangi šis smurtas suprantamas kaip priverstinis lytinio akto stebėjimas, pačios aukos glamonėjimas, ir kraštutinė seksualinio smurto išraiška yra išprievartavimas. Kalbant apie moterų smurtą šeimoje, kaip viena iš jo formų yra išskiriamas fizinis smurtas.

Fizinis smurtas

Labiausiai paplitusi smurto rūšis yra fizinis smurtas. Fizinis smurtas prieš moteris šeimoje plačiausiai ištirtas, nes jis lengviausiai atpažįstamas. Fizinio smurto sąvoka apima gana platų veiksmų diapozoną – nuo stumdymo, mušimo, sužeidimo iki nužudymo. Jis palieka matomas realias prievartos pasėkmes ir tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatas. Nors dauguma fizinio smurto atvejų yra lengva nustatyti, kai kuriuos iš jų ne taip lengva pastebėti. Tuo labiau, kad fizinio smurto apibrėžimą įtakoja skirtingų šalių kultūra ir tradicijos. Tačiau, nežiūrint skirtumų, visiems aišku, kad fizinis smurtas yra svarbi medicininė, teisinė ir psichologinė problema. Fizinio smurto formas galima suskirstyti į sekančias dalis:

1) tampymą už plaukų;
2) stumdymą;
3) smaugimą;
4) spardymą;
5) rankų sukimą;
6) kandžiojimą;
7) trypimą;
8) mušimą kokiu nors daiktu;
9) badymą;
10) deginimą;

Jei naudojant psichologinį smurtą, moteriai padaroma moralinė, psichologinė žala, tai fizinis smurtas sužaloja ne ti jų dvasinį pasaulį, bet palieka ir skausmą sukeliančią fizinę žalą moters kūnui. Galima išskirti tokias pagrindinias priežastis, dėl kurių dažniausiai mušamos moterys:
1) namuose dažniausiai auga judrūs, nepaklusnūs vaikai;
2) moterys dažnai mušamos, kai prieštarauja paliepus”daryk taip, o ne kitaip”;
3) vyrai pasižymi tam tikromis asmenybės savybėmis ( impulsyvūs, sunkiai kontroliuojantys agresyvumą );
4) įtakoja tam tikra psichinė vyro būsena (depresija, alkoholio ar kitų mežiagų poveikis);
5) ekonominės, religinės ar kultūrinės priežastys

Smurto prieš moteris samprata

Pradedant nagrinėti smurto prieš moteris sampratą, reikia paminėti, kad jis gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme. Teisinėje literatūroje nėra labai tikslaus apibrėžimo. Smurtas plačiąja prasme suprantamas kaip fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, žmogaus nepriežiūra. Fizinis smurtas – tai gali būti prievarta prieš asmenį, pasireiškianti mušimu, stumdymu, smaugimu, sužeidimu – kūno sužalojimais, nužudymais. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Grasinimai, kaip psichologinis smurtas, naudojami tam, kad nuslopinti galimą aukos pasipriešinimą.
Tyrimai rodo, kad smurto baimė riboja moterų veiksmus, laisvę, daro įtaką jų išvaizdai, apsirengimui. Šią smurto rūšį patiria daugiausiai moterų. Kita smurto rūšimi gali būti lytinis (seksualinis) smurtas, kuris gali pasireikšti labai įvairiomis formomis.
Bet koks smurtas turi būti teisiškai įvertintas – kvalifikuotas. Konstitucijoje įtvirtina visuotinai pripažinta žmogaus teisė į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Kartu Konstitucijoje numatyta, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę bei orumą. Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl juo galime remtis, gindami pažeistas teises. Todėl smurtas šeimoje nėra taip pastebimas kaip visuomeninis smurtas ir yra daug sunkiau tiriamas.
Žiaurus elgesys, grasinimas panaudoti jėgą ir jos naudojimas neturi likti nenubaustas. Ne visada būtina taikyti griežtas bausmes, gal būt kartais pakaktų visuomeninio poveikio priemonės. Svarbiausias tikslas turėtų būti ne vien nubausti kaltininką, o stengtis šalinti problemos priežastis ir atlyginti padarytą skriaudą. Smurtas buityje yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas. Kartu negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto. Tačiau nėra specialiųjų normų, kurios numatytų atsakomybę tik už smurtą prieš moteris, nors buitinio smurto aukomis dažniausia yra moterys.
Smurto prieš moteris priežastys
Analizuojant smurto prieš moteris priežastis reiktų skirti dvi priežasčių grupes: pirmoji būtų susijusi su pačia moterimi, jos fiziniais ir psichiniais ypatumais; antroji – su visuomene, joje vyraujančiais stereotipais. Detaliau pirmosios grupės priežastis būtų galima išdėstyti taip: Moters emocinis silpnumas, Moters fizinis silpnumas, Silpnesnė moters ekonominė situacija, Moters provokuojantis elgiasys (žodžiais ir veiksmais), Moters pasiaukojimas dėl vaikų, Išsilavinimo trūkumas, Informacijos trūkumas, Moters susitaikymas su visuomenėje egzistuojančiais stereotipais. Antrosios grupės priežastys: Vyraujantys stereotopai, kad moterys- silpnoji lytis (fiziškai, emociškai, ekonomiškai silpnesnės būtybės), Stereotipai, kad vyras užima aukštesnę padėtį visuomenėje, Stereotipai, kad moteris atsakinga už vaikus. Nagrinėdami seksualinę prievartą galime išskirti trečiąją priežasčių grupę: tai neteisinga priešingos lyties elgesio interpretacija. Moters apranga, kūno kalba tarsi išprovokuoja prievartinį elgiasį, tačiau tai yra neadekvataus moters veiksmų supratimo pasekmė.
Smurto problemos viešumas
Apie smurtą kalbėti viešai yra būtina. Kalbama turėtų būti ne policijos suvestinių lygmenyje, kur pateikiama faktinė medžiaga apie plėšimus, išprievartavimus ir nužudymus, tačiau tai turėtų būti iškelta, kaip problema, ir informacija turėtų būti orientuota į švietimą – stereotipų laužymą, pasitikėjimo ugdymą, savigyną, ir pan. Informuojama apie pagalbos centrus, organizuojamos diskusijos, seminarai. Tai turėtų apimti platų institucijų diapazoną (“nuo darželio iki Seimo”). Didelis dėmesys turėtų būti skiriama vaikams ir jaunimui. Mergaitė nuo mažens turėtų būti mokoma apginti save ir savo teises. Žiniasklaidos pranešimų, politikų pasisakymų apie prievartą prieš moteris žinomumas. Informuotumas apie tarptautinius ir nacionalinius dokumentus skirtus kovai su prievarta prieš moteris. Informacija žiniasklaidoje apie smurto prieš moteris aktus gali veikti netgi priešingai – stiprinti moters baimę ir palaikyti stereotipus, kad ji tikrai yra silpnoji lytis. Politikų pasisakymų apie prievartą prieš moteris respondentai yra girdėję. Buvo replikuojama, jog tai neturėtų likti tik kalbų lygmenyje, reiktų imtis konkrečių veiklos priemonių.
Smurto prieš moteris problema

Smurtas šeimoje prieš moteris yra labai paplitęs Lietuvoje, ir didžioji dauguma tokių atvejų įvyksta namuose. Pagal „Nacionalinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2002–2004 metų programą“, apytiksliai 63% suaugusių moterų Lietuvoje yra bent po vieną kartą nukentėjusios nuo psichologinio ar seksualinio vyrų smurto arba patyrusios grasinimų tokiais veiksmais, nesulaukusios net 16 metų. Apie 42% ištekėjusių moterų ir moterų, kurios gyvena oficialiai neįregistravusios santuokos, bent kartą yra patyrusios psichologinį arba seksualinį smurtą, grasinimų imtis tokių veiksmų iš savo sutuoktinio ar partnerio. Tyrimo, kuris buvo atliktas 2001–2002 metais kaip šviečiamosios kampanijos „Gyvenimas be smurto“ dalis, duomenys parodė, kad psichologinį smurtą arba prievartą patyrė 82% kalbintų vyresnių nei 16 metų amžiaus moterų, o fizinę prievartą – 35% moterų. 87% visų respondenčių patvirtino, kad egzistuoja prievarta prieš moteris šeimose. Kaip ir daugelyje kitų šalių, tokie atvejai, apie kuriuos pranešama, sudaro labai mažą procentą. Iš dalies tokia problema kyla dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, toks smurtas dar vis laikomas privačiu ir buitiniu reikalu, o ne nusikalstama prievarta – pagrindinių teisių pažeidimu. Kad problema būtų efektyviai išspręsta, šiuo atžvilgiu būtina imtis radikalių reformų.
Bendrais atvejais, teisėjai ir policija (paprastai – miesto policija) kišasi labai retai, išskyrus ekstremalius atvejus. Be to, policija neteikia nuolatinės informacijos teisėjams ir prokurorams, išskyrus pačius didžiausius smurtavimo atvejus. Ir dar – sankcijos, kurias policija gali taikyti siekdama paveikti smurtaujančius asmenis, yra ribotos. Dėl tokios situacijos atsiranda nebaudžiamumo įspūdis, ir policininkai, kurie bando įsikišti, dažnai patys tampa agresijos aukomis. Paprastai baudžiamųjų veiksmų privalo imtis būtent auka. Siekdama išspręsti šią problemą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo programą, nukreiptą prieš smurtą prieš moteris šeimoje, įskaitant fizinę prievartą. Dar vienas teigiamas žingsnis buvo žengtas įsteigiant Krizių valdymo informacijos centrą Vilniuje vyrams, kurie smurtauja namuose. Be to, Vidaus reikalų ministerijos sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė rengė pataisas, susijusias su centralizuota kriminalinės statistikos sistema. Tai leistų kaupti patikimą ir kokybišką statistikos informaciją apie nusikalstamas veikas, aukas ir įtariamuosius, taip pat ir informaciją apie asmenų lytį ir šeiminę padėtį. Specialiųjų teismų steigimas bei teisėjų specializacijos, kuri leistų efektyviai spręsti su smurtavimu šeimoje susijusias bylas, poreikis vis labiau atrodo neatidėliotinas ir būtinas.

Fizinio smurto ir prievartos patirtis

Smurtą dažniau patiria tylesnės, ramesnės, uždaros, nuolankios moterys. Jos linkę smurto neviešinti ir jį tyliai kęsti. Tačiau tai daugiau ankstesnių laikų moteris. Šiuolaikinė moteris pasirengusi save apginti. “Pabandyk, ką nors padaryti XXI amžiaus moteriai… ne tą pasakyti, ar ne ten pažiūrėti…” Mažiau prievartą patiria aktyvi, energinga, savimi pasitikinti moteris. Ji sukuria stiprios asmenybės įvaizdį, tuo sumažindama priespaudos galimybę. Iš kitos pusės ji lengviau ir dažniau atsikerta į prievartą. Nuo seksualinės prievartos dažniau nukenčia aktyvesnės, drąsesnės moterys. Analizuojant socialinį – demografinį patiriančios prievartą moters paveikslą, matoma, jog tai žemesnio išsimokslinimo, žemesnio statuso moteris, dažniau gyvenanti rajone, kaime. Moteris su aukštuoju išsimokslinimu, turinti gerai apmokamą darbą, gyvenanti didmiestyje labiau yra veikiama šiuolaikinių emancipacijos idėjų. Ji kitaip priima ir interpretuoja prievartą. (pvz. pripažįsta emocinį spaudimą ir pan.) Tai kas žemesnio išsilavinimo, statuso moteriai atrodo natūrali ir neišvengiama gyvenimo dalis, išsilavinusiai moteriai atrodys prievarta.
Smurtas ir įstatymai

Įvairiose diskusijose pasigirsta nuomonių dėl Lietuvos įstatymų netobulumo, sprendžiant šeiminio ir, apskritai, smurto prieš moteris šeimoje problemas. Tikslaus šeiminio smurto apibrėžimo nerasime teisės aktuose. Skirtingai nuo šeiminio smurto sampratos, smurtas vykstantis visuomenėje, turbūt daugeliui aiškiau suprantamas. Smurtas visuomenėje – tai fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, kurią nukentėjusysis patiria ne šeimoje, o visuomeniniame gyvenime.Kaip mes žinome, nors LR įstatymai ir draudžia smurtą, tačiau nėra specialių teisinių normų, numatančių atsakomybę už šeiminį smurtą. Kalbėdami apie smurtą šeimoje, kurį moteris patiria įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose, turėtume prisiminti mums gerai žinomus nusikaltimus, t.y. nužudymus, kūno sužalojimus, fizinį smurtą, išžaginimus. Vis tik, manau, jog šiuo atveju kalti ne netobuli įstatymai.
Svarbus teisėsaugos ir kitų institucijų, privalančių spręsti šią problemą, pareigūnų nekvalifikuotumas ir neretai nenoras kištis į privataus gyvenimo sferą. Galima drąsiai teigti, jog šiuo metu Lietuvoje yra pakankama įstatyminė bazė, leidžianti užkirsti kelią tiek šeiminiam, tiek, apskritai, smurtui prieš moteris. Manau, kad didžioji dalis teisininkų sutiktų, jog šiuo metu galiojantis LR BK, kuriame yra straipsniai, numatantys atsakomybę už tyčinius nužudymus, tyčinius įvairaus sunkumo kūno sužalojimus, fizinį smurtą ir kankinimus, lytinius nusikaltimus yra pakankami tiksliai suformuluoti ir, kaip rodo praktika, sėkmingai gali būti taikomi ir smurtautojams prieš moteris. Aktualu akcentuoti, kad moterų patirtas smurtas šeimoje paprastas susijęs ir su pačių moterų nenoru kelti privataus kaltinimo bylas. Moterims, patyrusioms įvairių smurtautojų fizinį smurtą, dažniausiai konstatuojami lengvi kūno sužalojimai, nesukėlę arba sukėlę trumpalaikius sveikatos sutrikimus. Kaip žinia, LR įstatymai numato, jog baudžiamosios bylos pagal šiuos straipsnius keliamos tik tokiais atvejais, kai yra nukentėjusiojo (o šiuo atveju, nukentėjusiosios) skundas/pareiškimas. Praktikoje tokios bylos vadinamos privataus kaltinimo bylomis. Iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti, jog viskas labai aišku ir paprasta. Deja, šeiminio smurto atveju, susiduriame su labai rimta problema. Moterys neretai bijo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, nes šiuo atveju reikia lyg ir pačioms rodyti iniciatyvą, kad smurtautojas būtų nubaustas. Jos pačios turi nuspręsti, kaip pasielgti. Jei nukentėjusiosios kreipiasi į teisėsaugos institucijas, tai neretai po kurio laiko nusprendžia iš baimės ar kitų priežasčių atleisti smurtautojui, tikėdamos, kad tai nepasikartos. Dėl tokių atvejų daugėjimo, visuomenė ir įvairios institucijos susidarė neigiamą požiūrį į šią problemą. Įvairiose seminaruose, skirtuose nagrinėti šeiminio smurto paplitimą Lietuvoje, gan dažnai pasigirsta pačių teisėsaugos darbuotojų nuomonių, jog dabar egzistuojanti kreipimosi į teismą su privačiu kaltinimu dėl tyčinio lengvo kūno sužalojimo bei smūgių sudavimo ir žiauraus kankinimo tvarka, nėra priimtina, kai kalba eina apie šeiminį smurtą. Dažnai moteris yra smurtautojo grasinimais, šantažu ir kt. veiksmais priverčiama atsisakyti savo kaltinimų. Manoma, kad daug efektyviau būtų galima kovoti su šia problema, jei baudžiamoji byla galėtų būti keliama, paaiškėjus šeiminio smurto faktui, kaip ir yra, nustačius, kad aukai, pvz., padarytas tyčinis sunkus kūno sužalojimas. Tai leistų moterims jaustis saugesnėms, o tuo pačiu ir nors truputį tramdytų pačius smurtautojus, nes šiuo metu, jie neretai, sistemingai skriaudžia šeimos narius, nepadarydami šiems sunkesnių kūno sužalojimų.Tokiu būdu auka pati bijodama kreiptis pagalbos, nesulaukia ir jokios paramos iš teisėsaugos institucijų, nes lyg ir pats įstatymas įpareigoja auką pačią spręsti savas problemas.
Beveik visais atvejais šeiminio smurto aukomis tampa moterys ir/ arba vaikai. Nagrinėti šeiminio smurto problemas ypač svarbu ir dėl to, jog aukomis tapusios moterys dažniausiai yra nepajėgios apsaugoti nuo jo ir savo vaikus. Kaip rodo praktika, neretai nuo šeiminio smurto kartu su motina kenčia ir vaikai. Be abejo, negalima teigti, jog vyrai netampa šeiminio smurto aukomis; tačiau tai yra gan reti atvejai ir ne vien todėl, kad jie paprastai fiziškai stipresni, bet ir dėl įvairių socialinių priežasčių.
Baustinas yra smūgių sudavimas ir žiaurus kankinimas. Tyčinis smūgio sudavimas ar kitoks smūgio veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą, baudžiamas pataisos darbais iki 1 metų arba bauda, arba skiriama visuomeninio poveikio priemonė. Tyčinis smūgio sudavimas – tai mušimas, siekiant sukelti fizinį skausmą, vienkartinis ar pasikartojantis, pvz., smogiant ranka, spiriant ar suduodant kitu buku daiktu, arba spaudžiant, stumiant, tempiant, laužiant ir pan. Sistemingas (kai kaltininkas tam pačiam asmeniui suduoda ne mažiau kaip 3 smūgius per neilgą laikotarpį) arba kitokie žiaurūs smurto veiksmai baudžiami laisvės atėmimu iki 1 metų. Žiaurus kankinimas – tai ilgai trunkantis mušimas ir kiti smurto veiksmai, kuriais nukentėjusiajam sukeliamos didelės fizinės kančios. Kaltininkas (asmuo nuo 16 metų) supranta savo veiklą, numato pasekmes ir jų nori ar nenori, bet leidžia sąmoningai joms kilti. Smūgių sudavimas kvalifikuojamas tik tais atvejais, kai nesutrikdo nukentėjusiojo normalaus organų funkcionavimo ir nepalieka matomų žymių. Todėl juos nustato ne medikai, o teisėsaugos institucijos. Šios bylos keliamos tik dėl nukentėjusiojo skundo.

Pagalba smurtą patyrusioms moterims
Tradiciškai mąstančioje patriarchalinėje visuomenėje namų ūkis tvarkymas yra laikomas moters veiklos sritimi. Tačiau vyras kontroliuoja šeimos išlaidas. Pagal Statistikos departamento duomenis moterų vidutinis darbo užmokestis sudaro 82,2 proc. vidutinio vyrų darbo užmokesčio. Moterys, kai vyras nesuteikia šeimai reikiamos finansinės paramos, tampa ekonomiškai nuo vyro priklausomomis. Taip gali būti ribojama moters laisvė; ji negali palikti smurtaujančio vyro, nes viena nepajėgia ekonomiškai išlaikyti savęs ir vaikų. Lietuvoje nėra pakankamai valstybės remiamų socialinių programų, kurios padėtų išnaudojamai namuose moteriai būti ekonomiškai nepriklausoma, susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą. Vilniuje veikia Motinos ir vaiko pensionas, kuris yra išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Moterų krizių centrai, teikiantys smurtą patyrusioms moterims laikiną prieglobstį ir pagalbą, veikia Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Tai neretai yra nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos. Pagalba prievartos aukoms. Geriausiai gyventojams yra žinomi pagalbos telefonai. Žinios apie krizių centrus. Labiausiai reikalingos pagalbos moterims, patyrusioms smurtą, formos yra psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijos ir pagalbos telefonai.

Išvados

Moteris patiria smurtą šeimoje ir visuomenėje. Šeimoje moters patiriamo smurto priežastys yra alkoholis, neretai ir šeimos tradicijos, auklėjimo papročiai. Nemažą įtaką turi visuomenės stereotipinis suvokimas, kad moteris yra silpnoji visuomenės pusė. Neretai moterys tampa užpuolimų objektu, neapšviestose gatvėse yra palankios sąlygos smurtui ir pan. Prievarta prieš moteris yra socialinė problema. Tačiau negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto, nors nėra specialiųjų normų, kurios numatytų vien atsakomybę už smurtą prieš moteris.
Periodinėje spaudoje apie prievartą prieš moteris, rašoma dažnai. Daugiau šią temą spaudoje pastebi vyrai, Radijo laidose prievartos prieš moteris problematika dažnai nagrinėjama. Per radiją šią temą dažniau pastebi vidutinio/ vyresnio amžiaus, vidutinio išsimokslinimo žmonės, kaimų gyventojai. Analogiškai vertinama ir prievartos problemos dažnumas televizijos laidose. Politikų ir visuomenės veikėjų viešose kalbose žymiai mažiau girdėjusių prievartos prieš moteris problemos analizę.

Naudota literatūra:

1. LR pagrindiniai įstatymai. BK Vilnius, 1999
2. smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – Vilnius: moterų studijų centras1997
3. Moterys ir vaikai Lietuvoje 2000m. A303. statistikos departamentas. V., 2001
4. Nusikalstamumas ir teisėsaugosinstitucijų veikla. 2000m. A363. statistikos departamentas. V., 2001
5. Vilniaus 7-asis policijos komisariatas Tyrimo (focus grupės) rezultatai 2002m
6. Žmogaus teisių komisaro Alvaro Gil-Robleso ataskaita. Strasbūras, 2004 m. vasario 12 d. Vertimas iš anglų kalbos
7. Savaitraštis Šiaurės Atėnai. 2004-09-18 nr. 717

Stresas darbe. Jo poveikis darbuotojų asmeninei gerovei ir profesinei veiklai

 

Įvadas.

Šiuolaikinėje visuomenėje žmogų slegia begalė problemų ir rūpesčių, intensyvus darbo grafikas, šeimos bėdos, nemalonumai darbe, stresas, nuovargis ir kita. Ne visi žmonės sugeba su tuo susidoroti ir gyventi be nuolatinės įtampos ar streso. Apnikus stresui, žmogus nesusidoroja su streso sukeltais sunkumais, pablogėja sveikata, suprastėja darbo kokybė, prasideda nesutarimai su šeimos nariais, slegia nuolatinė buitis, nebelieka džiaugsmo. Stresas sukelia nepilnavertiškumo jausmą, taip pat baimę padaryti netinkamą veiksmą, kuris neigiamai atsilieps darbe. Jis daro neigiamą poveikį individo gyvenimui. Didėjant nedarbui Lietuvoje kasdien atleidžiama daugybė žmonių. O vis dar turintiems darbus tenka dirbti nemažus viršvalandžius ar atlikti netgi kelis darbus už tą patį atlygį, tai taip pat sukelia neigiamus padarinius darbuotojų gyvenime, kurie atsiliepia ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Šiais didelio nedarbo laikais yra kaip niekad daug žmonių, kuriuos kankina begalė rupesčių. Dažnai nebepajėgiant susidoroti su apnikusiais rupesčiais ar stresinėmis situacijomis, žmonės priversti kreiptis į specialistus, kurie padeda įveikti įvairaus psichologinio pobūdžio sutrikimus ar negalavimus.
Darbo tikslas. Išsiaiškinti darbinio streso poveikį darbuotojų asmeninei gerovei ir profesinei veiklai.
Darbo uždaviniai.
 Remiantis autorių moksliniais tyrimais, išsiaiškinti darbinio streso poveikį darbuotojų asmeninei gerovei ir profesinei veiklai.
 Pateikti darbo išvadas.

Stresas ir jo priežastys
Mes gyvename stresinių situacijų ir jų krūvių daugėjimo ir didėjimo laikais. Daugelis stresų bei įtampų rodiklių nuolat gausėja, vis daugėja jų sukeltų susirgimų. Stresas reiškia vidinį spaudimą, įtampą, pasireiškiančią kvėpavimo sunkumais, raumenų įtampomis. Kartais organizmas reaguoja į stresą smegenų aktyvumo pokyčiais. Streso paveikti žmonės lengviau pažeidžiami, kasdieniai sunkumai mažina jų darbingumą, menkina darbo kokybę. Didelio streso ištiktas, žmogus tampa išsiblaškęs arba tiesiog ,,pasiduoda” ir vengia krūvio, įtampos (bent jau mintyse). Verta žinoti, jog stresas – žmogaus (organizmo) reakcija ir kad ją galima bent iš dalies valdyti (Kasiulis, Barvydienė, 2001).
R. L. Kahn, B. N. Wolte, R. P. Quinn, J. D. Snock (1964), K. Albrecht (1979) ir kitų autorių nuomone, stresų priežastys – darbo organizavimas bei asmeninio gyvenimo įvykiai.
Viena dažniausių streso darbe priežaščių yra darbuotojų perkrovimas darbu arba, atvirkščiai, – nepakankamas krūvis. Kai darbų per daug, kyla nerimas, frustracija, beveltiškumo jausmas, materialinių nuostolių nuojauta. Gavęs darbą ne pagal klasifikaciją ir savo galimybes, žmogus lygiai taip pat patiria frustraciją, abejones dėl savo padėties socialinėje terpėje, jaučiasi esąs neįvertintas, nepripažįstamas.
Dažnai pasitaiko vaidmenų, rolių konfliktas. Jis kyla, kai darbuotojui keliami prieštaringi reikalavimai, kai pažeidžiamas vienvaldystės principas, kai nesutampa, neatitinka neformalios grupės ir organizacijos reikalavimai, jų elgesio normos.
Kai darbuotojas nėra tikras, ko iš jo laukiama, kyla vaidmens neapibrėžtumo, nekonkretumo problema, bei stresinė situacija. Žmogui būtini teisingi ir tikslūs vadovų lūkesčių vaizdiniai: ką jis turi daryti, kaip tai daryti, kaip bus vertinama.
Stresiniu faktoriumi tampa ir žmogui neįdomus darbas. Įdomus darbas mažina įtampą, net fizinius negalavimus. Stresoriais tampa ir blogos fizinės darbo sąlygos: temperamentų svyravimai, triukšmas, prastas apšvietimas, net netvarka darbo vietoje (Kasiulis, Barvydienė, 2001).
Dažną stresinę situaciją darbe kelia būtinumas apdoroti greičiau ar daugiau gaunamos informacijos. Informacinį apkrovimą sudaro per laiko vienetą priimtų sprendimų kiekis. Kol smegenys nepersitempdamos susidoroja su informaciniu apkrovimu, jų veikla nesutrinka. Optimalus streso lygis garantuoja patikimą ir produktyvų darbą. Kai informacinis apkrovimas padidėja, t.y. per tą patį laiką būtina priimti daugiau sprendimų ir imtis atsakomybės už jų vaisius, o kartu labiau juos motyvuoti, pagrįsti, susidaro informacinis perkrovimas. Didėja stresinės reakcijos, tačiau žmogus nepajėgia užtikrinti informacijos apdorojimo, o tai tik sustiprina stresą (Kasiulis, Barvydienė, 2001).

Streso požymiai
Pagrindiniai streso požymiai gali būti šie:
Emociniai: nerimas, baimė, depresija, pyktis, panika, įtampa, frustracija, irzlumas ir kita.
Fiziologiniai: prakaitavimas, greitas kvėpavimas, širdies dūžiai, galvos skausmai, silpnumas, nuovargis, pykinimas, nemiga ir kita.
Kognityviniai: nedėmesingumas, išsiblaškymas ir kiti pažintiniai sutrikimai.
Elgesio: gestikuliacija, sustingimas, drebulys, šauksmas, tyla ir kita (Kasiulis, Barvydienė, 2001) . Pastebėjus šiuos požymius reiktų imtis atitinkamų veiksmų.
Psichofizioterapija ir profesinė medicina stresą laiko psichologine ir/arba fiziologine nerimo reakcija į tam tikrą grėsmę. Ši streso sąvoka grindžiama klasikiniu H. Selje bendrosios adaptacijos sindromu (BAS). Pasak Selje, veikiant neigiamam stimului, sužadinamas kompleksas nespecifinių fiziologinių reakcijų, turinčių apsaugoti žmogų nuo žalingų pasekmių. BAS sudaro trys etapai: nerimas, priešinimasis ir išsekimas. Nors BAS pradžioje būna prisitaikantis, gali pasireikšti tokios neigiamos pasekmės kaip nuovargis, aukštas kraujospūdis, jei žmogus nepajėgia susidoroti su stresiniais stimulais ir reakcijos į stresą tęsiasi ilgesnį laiką (N. Chmiel, 2005).

Streso įveika ir poveikis
Darbas reikalauja visos žmogaus energijos, visiško pasinėrimo į jį. Jis gali išsunkti iš vadovo visą nuoširdumą, kūrybinę galią, atimti iš jo gyvenimo džiaugsmą. Vienas įstengia valdytis, nors ir sunku, o kitas neišlaiko stresų ir net suserga. Kartais vadovo dėmesį užvaldo darbo svarba. Jis tame darbe netenka sveikatos, gyvenimo džiaugsmo, visų jėgų (Kasiulis, Barvydienė, 2001) . Stresui įveikti reikia daug valios pastangų ir didelio užsidegimo tikint tuo, ką darai. Streso pasekmės gali būti labai įvairios, nuo prastos nuotaikos, iki skyrybų su antrąja puse.
Savo jėgas optimaliai panaudojantys vadovai produktyviai paskirsto jėgas, išsiaiškina ir nustato visus psichologinius barjerus, trukdančius didinti jėgų atsargas. Visa tai labai sunku, nes kiekvienas asmuo įpranta dirbti iki tam tikrų krūvių ribos (lygio) bei eikvoti kažkiek energijos. Būtina griauti netikusius įpročius ir prisiversti darbui aukoti didesnę dalį energijos. Suprantama, jog tam reikia laiko. Tačiau jei leisime sau reikšti jaudulį (jaudintis), suinteresuotumą, kitus jausmus ir jei laisvai seksime jais, daug ko pasieksime ir vėliau tiksliau identifikuosime ir įvertinsime visa tai, kas mums trukdo dirbti (Kasiulis, Barvydienė, 2001). Visiems darbuotojams, nuo vadovo, užsiimančio pelningu verslu, iki eilinio darbuotojo, reikia išmokti racionaliai paskirstyti darbus pagal savo jėgas, kad nenukentėtų asmeninis gyvenimas. Tik tuomet jausitės gyvenatys pilnavertį gyvenimą, kupiną harmonijos ir geros nuotaikos.
Dirbantiems žmonėms reiktų labai tiksliai ir aiškiai paskirstyti savo darbo dienos laiką. Pastangų, kurių reikia užduočiai atlikti pagal reikalavimus, ilgalaikis valdymas turi trumpalaikį poveikį savijautai ir ilgalaikį poveikį sveikatai bei darbo atlikimui. Reikalavimai specifiniams informacijos apdorojimo ištekliams, ko gero, yra mažiau reikšmingi nei sukeliantys įtampą platesni darbiniai ir organizaciniai reikalavimai. Didelio darbo krūvio pasekmėmis galima laikyti darbo, kurio metu žmogaus fiziologinė ir emocinė būsena veikiama ilgesnį laiką, padarinius. Šie būsenos pokyčiai gali pabloginti darbo rezultatus. Pavyzdžiui, žmonės gali jaustis vis labiau pavargę dėl nepertraukiamo darbo reikalavimų, kuriuos reikia efektyviai valdyti, todėl per ilgesnį laiką gali išsekti.
Reguliuojančio proceso vaidmuo transakcijose, vykstančiose tarp žmogaus ir darbinės aplinkos, yra svarbiausias sukurtos kognityvinės energetinės sistemos aspektas (Hockey, 1993,1997). Streso ir darbo krūvio modelis grindžiamas individualaus reagavimo į įvairius reikalavimus formomis, padės tiksliau prognozuoti būsenas ar situacijas, kuriose įgūdžiai gali dingti (N. Chmiel, 2005).

Kaip paskirstyti savo laiką? Skrupulingai, taupiai naudokite savo darbo ir viso gyvenimo laiką. Jį eikvokime taip, kaip patyręs akcininkas manipuliuoja savo akcijomis. Problemos čia panašios. Investuotojas gali vienu metu turėti visų tipų indėlių. Todėl jis taip paskirsto kapitalą, kad bendras efektas būtų didžiausias. Vadovas (vadybininkas) taip pat privalo panaudoti savo laiką taip, kad rezultatas būtų didžiausias (Kasiulis, Barvydienė, 2001) .
Apnikus problemoms, užklupus stresui reiktų nepamiršti sąmoningo emocinių būsenų reguliavimo ir psichinės savireguliacijos. Visiems žinoma, kad emocijos visuomet susijusios su tam tikra išorine žmogaus išgyvenimo – baimės, liūdesio, džiaugsmo ir kt. išraiška. Yra keletas būdų reguliuoti savo emocinę būseną: kryptinga kvėpavimo reguliacija, aktyvinantis bei raminantis masažas, pasitikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis.
Psichinė savireguliacija – tai žmogaus poveikis sau pačiam žodžiais ir juos atitinkančiais mintiniais vaizdiniais. Žodžiai drauge su mintiniais vaizdiniais gali paveikti mūsų organizmą: kuo vaizdiniai ryškesni, tuo stipriau veikia (Kasiulis, Barvydienė, 2001) .
Darbinės problemos ir stresas daro didelį poveikį šeimyniniam gyvenimui. Pavyzdžiui, viršvalandžiai ir įtemptas darbo grafikas neigiamai veikia sutuoktinių ar drauge gyvenančių žmonių gyvenimą. Dirbantis žmogus negali atsipalaiduoti ir pasinerti į savo mėgstamą laisvalaikį. Dėl šių priežasčių kyla įvairūs nesutarimai ir pykčiai. Reikia įdėti daug valios pastangų, jog darbas nepakenktų šeimyniniam gyvenimui. Norint išvengti darbinio streso asmeniniame gyvenime, reikia darbinius rūpesčius pasistengti palikti darbe, o šeimoje ir laisvalaikiu pasinerti į visai kitą gyvenimą, daugiau šypsotis, bendrauti su maloniais ir mielais žmonėmis, o svarbiausia laiku spręsti darbines problemas ir nekaupti savyje blogų minčių.

Išvados
 Darbinis stresas neigiamai veikia darbuotojų asmeninę gerovę ir profesinę veiklą.
 Darbinio streso pasekmės gali neigiamai įtakoti santykius su šeimos nariais, kolegomis ir draugais.
 Didelis darbinio streso buvimas, gali sukelti sunkias psichines ligas.

Naudotos literatūros sąrašas

JUSIENĖ, Roma, LAURINAVIČIUS, Alfredas. Psichologija. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007. ISBN 978-9955-19-069-1.
KASIULIS, Juozas, BARVYDIENĖ, Violeta. Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2001. ISBN 9955 – 09 – 078 – 2.
CHMIEL, Nik. Darbo ir organizacinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005. ISBN 9986 – 850 – 53 – 3.

Teigiamos emocijos

 

Savo pasaulio neįsivaizduojame be emocijų. Vienos emocijos būna teigiamos, kitos būna neigiamos. Savo darbe bandysime atskleisti teigiamas emocijas bei kas jas sukelia.
Laimė, jos supratimas, vertinimas ir siekimas priklauso nuo daugelio priežasčių: baimės nugalėjimo, biologinių ypatybių, materialinės gerovės, tikslų pasiekimo, patirties turėjimo ir panašiai. Laimės siekimas skatina planuoti, veikti. Egzistuoja daug įvairių nuomonių apie tai, iš kur laimė kyla ar kas skatina siekti laimės.
Prieš gilinantis į tiegiamas emocijas reikia suzipažint ir su neigiamom, kaip neryžtingumas. Išsiaiškinus jo prasmę, galėsime įveikti jį ir taip įgausime laimės, džiaugsmo, vilties ir pan.
Norint pasiekti užsibrėžtą tikslą reikia dviejų dalykų – tai optimizmo ir vilties. Optimizmas padeda nusiteikti, kad tiklsą tikrai pasieksi, o viltis padeda mąstyti apie galimus kelius tikslo link. Pasinaudojus šiom dviem savybėm galėsi žymiau lengviau įveikti kliūtis ir trikdžius kelyje link tikslo.
Nuo neatmenamų laikų visatoje buvo svarbūs tėvų ir vaikų santykiai. Tėvai – vaikų ateities pagrindas. Vaikas augdamas laukia dėmesio iš tėvų, nori mylėti ir būti mylimas. Jeigu tėvai sugeba užtikrinti vaikui „saugaus prisirišimo” jausmą, vaiko emocinė būsena pakili, vaikas nori pažinti aplinką, būti savimi pasitikintis. Kiekvienas žmogus nori turėti artimą į kurį bet kada gali atsiremti, prie kurio galėtų būti prisirišęs.

Laimė
Mitai apie laimės kilmę
Mitas, kad tik labai nedidelė dalis žmonių yra laimingi. Kai kurie filosofai bei psichologai teigia, kad itin nedidelė dalis žmonių, 10 – 20%, yra išties laimingi. Tai neigia atlikti platūs tyrimai, besirėmę žmonių apklausų rezultatais. Po apklausų, atliktų 45-iose valstybėse, paaiškėjo, kad žmonės savo laimę skalėje nuo 1 iki 10 vertina statistiškai balu 6.75, kuris rodo, kad žmonės yra gana laimingi.
Mitas, kad pinigai suteikia daug laimės. Šis mitas yra teisingas tik iš dalies. Pinigai žmogui suteikia būtinus laimingam gyvenimui dalykus: pastogę, maistą, drabužius. Tačiau valstybėse, kuriose BVP per capita viršija 8000 dolerių per metus, laimės ir pinigų ryšys ženkliai mažesnis, nei skurdesnėse valstybėse. Taigi pinigai ypač laimei svarbūs tol, kol nepatenkinami būtiniausi žmogaus poreikiai. Tačiau nuolat vykdomų studentų apklausų duomenimis, žmonės vis labiau ir labiau materialėja.
Biologinė laimės kilmė
Tyrimai dvynių, apgyvendintų skirtingose šeimose leidžia teigti, kad beveik pusę to, ką žmogus subjektyviai suvokia kaip gerą gyvenimą, yra paveldima, kitaip tariant, laimė yra perimta iš tėvų, protėvių ir t.t.
Tyrimų, kurių metu buvo tiriami laimingumu besiskiriantys žmonės, rezultatai rodo, kad laimė yra tiesiogiai proporcinga ekstravertiškumui ir atvirkščiai proporcinga jautrumui, nervingumui.
Laimė ir tikslai
Laimė turi tiesioginį ryšį su gyvenimo pilnavertiškumu, kuris susideda iš aštuonių pagrindinių tikslų pasiekimo: geros sveikatos, sėkmingos karjeros, pagalbos draugams ir giminėms, intymumo siekimas, noro patirti pasitikėjimo savimi jausmą, kuris padėtų sėkmingai veikti, noro pajausti malonų geros kokybės maisto skonį, noro būti saugūs, bei noro turėti atitinkamus resursus visiems šiems tikslams pasiekti. Tai taip pat vadinama lamės ir adaptyvinio elgesio sąryšiu.
Laimė ir baimės nugalėjimas
Baimės nugalėjimas daro didelę įtaką žmonių gyvenimo kokybei, kartu ir laimei. Pavyzdys – žmonių nugalėta ugnies baimė. Nugalėję ugnies baimę, žmonės pagerino savo gyvenimo kokybę panaudodami ugnį savo reikmėms: jie praturtino savo racioną ugnimi apdorotu maistu, galėjo lengviau sušilti, taip praplėsdami gyvenamas teritorijas į šaltus regionus, taip pat galėjo ugnimi nubaidyti plėšrūnus, kurie kėlė grėsmę jų išlikimui. Norint suprasti, kaip žmonės sugebėjo šią, bei kitas, pavyzdžiui, aukščio, baimes, reikia pažvelgti į smegenų sandarą. Smegenų dalis, atsakinga už pranešimą apie pavojus, kulie kelia grėsmę išlikimui, vadinama amigdala. Tačiau ši smegenų dalis neretai siunčia klaidingus signalus, todėl žmonių smegenyse išsivysčiusi kaktos srities smegenų žievė juos atrenka.

Sugebėjimo planuoti įtaka laimei
Planavimas ypač palengvino žmonių gyvenimą. Vietoj to, kad spręstų susidariusias problemas spontaniškai, žmonės, padedami kaktinės srities smegenų žievės, turi galimybę jas numatyti ir jų iškart išvengti, ar jas sušvelninti. Būtent tai iniciavo pirmųjų gynybinių sienų ar bokštų statymą. Taip genčių vyrai galėjo laisvai eiti medžioti iš savo gyvenviečių j tolimesnes vietoves, nesibaimindami dėl savo palikuonių ar antrų pusių saugumo. Ir būtent dėl to, kad mūsų protėviai nebeturėjo nuolatos būti kontroliuojami amigdalos keliamos baimės, jie galėjo patirti didesnį kiekį teigiamų emocijų.
Gebėjimas planuoti taip pat suteikė žmonėms savikontrolę, kuri leidžia mums pasiekti didesnius tikslus, kurių rezultatas – teigiamos emocijos.
Laimė, gaunama veiksmo (darbo) eigoje
Csikszentmihalyi atliko platų tyrimą, kurio rezultatais remiantis galima teigti, kad laimė dažniausiai gaunama dirbant ne dėl pinigų ar pripažinimo, o dėl asmeninio malonumo. Daugiausiai laimės suteikia darbai, kuriuos atliekant užsimirštama apie kitus įsipareigojimus, žmonių nuomonę ar materialų darbo rezultatą. Tokių darbų pavyzdžiais gali būti dainų rašymas, tapymas, sodininkavimas, kopinėjimas, arba bet kas, kas gali pritraukti žmogaus dėmesį taip, kad jam atrodo, jog niekas aplink neegzistuoja ar nėra svarbu. Yra kelios priežastys, dėl kurių žmogus iš tokių darbų gauna laimės: jie visiškai supranta, ką daro, jie žino, ką darys toliau, ir kad kiti jų veiksmai bus teisingi. Be to, jie iškart už tą darbą gauna savo atlygį.
Laimė ir susitvarkymas su problemomis
Myers ir Diener išskyrė keturis veiksnius, nuo kurių priklauso laimė: ekstraversija, optimizmas, savigarba ir savikontrolė. Trys iš jų – optimizmas, savigarba ir savikontrolė yra glaudžiai susieti su sugebėjimu susitvarkyti su kasdien kylančiomis problemomis. Tikslas, atsirandantis kartu su problemomis – sėkmingai jas išspręsti. Tikslo pasiekimą, o kartu ir laimę, lemia tikėjimas savimi ir realus sugebėjimas su turimomis priemonėmis spręsti problemas. Taigi, turint pakankamai pasitikėjimo savimi, atitinkamų gabumų ir savikontrolės, laimė gali būti išgaunama net iš kasdieninių problemų.

Neryžtingumas ir kaip jį įveikti
Vienas iš faktorių, apsprendžiančių mūsų santykį su aplinka, yra nepasitikėjimas savimi naujoje situacijoje. Sis nepasitikėjimas yra pagrindinis veiksnys problemų sprendime. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių mes patiriame stresą, yra tai kad mes neturime parengto sprendimo kaip elgtis tam tikroje situacijoje.
Dažnai mes nusprendžiame nedaryti to, kas galėtų suteikti mums pasitenkinimo dėl baimės ar neryžtingumo, susijusio su galimu veiksmu. Mes jaučiame baimę dėl mūsų išlikimo, todėl mums atrodo racionalu nedaryti to, ko mes bijome. Mes elgiamės neryžtingai, nes nežinome veiksmų pasekmių. Neryžtingumas yra kognityvinė (pažinimo) būsena, kurioje mes negalime ko nors pilnai suvokti ar pilnai prognozuoti tam tikro veiksmo pasekmių. Tam, kad išliktume, mes turime būti pilnai informuoti apie savo aplinką, o informacijos trūkumas sukelia nerimą ir trukdo mums veikti. Neryžtingumas yra požymis, kad neesame pilnai pasirengę veikti mus supančioje aplinkoje. Taigi galime daryti išvadą, kad neryžtingumas sukelia neveikimą.
Tai, ar mes imamės ar nesiimame tam tikrų veiksmų, ir kiek šis veikimas ar neveikimas yra susijęs su moralės normų pažeidimu, gali sukelti tokius jausmus kaip baimė arba gėda. Gilovich’ius ir Medvec’ius teigia, kad jausmas, kylantis dėl nesiimtų veiksmų, yra susijęs su mūsų lūkesčių nepateisinimu (jaučiamės kažką praradę), o jausmas, kuris mums kyla, kai mes imamės veiksmų, yra sietinas su nepasiruošimu. Šie jausmai dar bendrai vadinami gailėjimusi. Nors dėl pradėto veiksmo kylantis jausmas paveikia mus iškarto ir gali kliudyti susikaupti, dėl neveikimo kylančio jausmo poveikis pasijaučia praėjus tam tikram laiko tarpui.
Dažniausiai gailimės to, kad nesiėmėm jokių veiksmų. Pagrindinės veiksmų nesiėmimo priežastys yra nerimas ir baimė, nors įveikę savo baimes žmonės dažniausiai patiria didelį pasitenkinimą. Peržvelkim į veiksmų buvimą ar nebuvimą nulemiančius biologinius ir išmokimo/pažinimo aspektus:
Biologinis: atlikę eksperimentus su gyvūnais, mokslininkai nustatė, kad nors gyvūnai ir sugeba išmokti išvengti dirgiklio jie vis tiek jaučia stresą.
Į neprognozuojamą situaciją patekę žmonės susikuria gynybos mechanizmą, kurio dėka pasijaučia saugesniais ir laimingesniais.
Išmokimo/pažinimo: žmonės pajaučia žymiai daugiau pasitenkinimo, kai jiems pavyksta atlikti sudėtingas užduotis, negu tuomet, kai jos yra lengvos. Susidorojimas su šiomis situacijomis motyvuoja, o nesugebėjimas susitvarkyti sukelia stresą. Žmonės yra linkę padvigubinti pastangas, kai situacija tampa nebekontroliuojama. Gebėjimas po kiek laiko vėl iš naujo interpretuoti bet kurią situaciją pozityviai, nepastebėti grėsmių, padeda sukurti pozityvias emocijas. Jeigu asmenys ima vertinti situaciją iš teigiamos perspektyvos, jie paprastai patiria teigiamas emocijas.
Nors klaidų darymas sukelia skausmą, bet gailėjimasis, kad nesiėmei veiksmų išlieka daug ilgiau, negu nesėkmės suvokimas .

Motyvacija siekti ekstremalių pojūčių
Elgesys, kuomet siekiama ekstremalių pojūčių arba imamasi rizikingų veiksmų, atrodo neracionalus. Daugelis ekstremalius pojūčius sukeliančių veiksmų sužadina teigiamas emocijas dėl organizme išsiskiriančių su gera nuotaika susijusių hormonų. Vienas iš jų, taip vadinamas streso hormonas (norepinephrine) veikia tas smegenų sritis, kurios valdo dėmesį ir reakciją. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės siekia įgyti ir tobulinti tam tikrus įgūdžius , bet nepaaiškina, kodėl žmonės apskritai imasi rizikingų veiksmų. Tam, kad tai suprastume, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad rizika dėl didelio aukščio ar greičio, paprastai sukelia baimę ar nerimą, todėl dramatiškai didina emocijų intensyvumą. Pagal Schachter’io ir Singer’io emocijų teoriją, žmonės užsiiminėja ekstremalia veikla, nes ši skatina tam tikrų jausmų (ypač baimės ir jaudulio) išsiskyrimą bei skatina pasitenkinimą savimi įveikus konkrečią užduotį. Ekstremali veikla taip pat padeda mokytis kaip įveikti sunkumus. Gerai išmokus spręsti sunkumus, žmonių baimės jausmas mažėja.
nuojautas.
Asmeninio veiksmingumo įvertinimo (Self-Efficacy Theory and Dual Route to Anxiety Control) teorija ir dvejopas nerimo valdymo būdas
Mes žinome, kad vieni žmonės efektyviau kovoja su savo baimėmis ir nerimu, negu kiti., kadangi kai kurie žmonės geriau suvokia savo veiksmingumą – jie geba pasitelkti motyvaciją, pažintinius išteklius ir veiksmų , kurie jiems padeda suvaldyti tam tikrą situaciją, eigą. Gebėjimas įvertinti savo veiksmingumą apsprendžia, kokius iššūkius priims žmonės, kiek jie dės pastangų, kaip ilgai jie sieks savo tikslo ir kokį stresą bei nusivylimą jie patirs nesėkmės atveju. Svarbus yra ir žmonių suvokimas, kiek geras bus pasiektas rezultatas. Pagal asmeninio veiksmingumo įvertinimo teoriją, mūsų pasirinkimas imtis tam tikros veiklos priklauso nuo mūsų suvokimo, ar mes turime tam tikrų problemų sprendimo įgūdžių ir ar mes pajėgūs kontroliuoti savo mastymą.
Bandūra (1991) teigia, kad žmonės vengia potencialiai grėsmingų situacijų ne todėl kadjie patiria nerimą ir jaudulį, bet dėl savo baimės, kadjie nepajėgs su jomis susidoroti nei išmokimo nei pažinimo prasme. Asmeninio veiksmingumo suvokimas yra susijęs su organizmo gaminamomis medžiagomis katecholaminais (antinksčių išskiriami hormonai susiję su psichologiniu stresu ar žemu cukraus kiekiu kraujyje).
Nerimas yra sudėtingas jausmas, turintis ir pažinimo ir sužadinimo dalių. Nerimas skatina mus būti atsargiems – sustoti, pažiūrėti ir paklausyti prieš tęsiant. Tai parodo, kad norėdami kontroliuoti mūsų veiksmus, kaip ir nerimą, mes turime nugalėti neigiamas mintis, o tai padaryti galime tik išvystę sunkumų įveikimo galimybių vertinimą.
Pagal Schachter’io ir Singer’io teoriją, žmonės imasi įvairių rizikingų veiksmų, kad jų organizme prasidėtų eilė cheminių reakcijų ir išsiskirtų tam tikri hormonai . Tai yra elgesys be prisitaikymo funkcijos, tiesiog siekiant patirti teigiamų emocijų. Uždavinių iškėlimas ir jų įgyvendinimas didina asmeninio veiksmingumo suvokimą, tai taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį cheminių medžiagų išsiskyrime. Kaip biologinės būtybės, žmogaus jausmai yra susiję su jo smegenų išskiriamomis medžiagomis. Tačiau kitų psichologų – Oze ir Bandūra tyrimai taip pat patvirtina, kad žmonės gali valdyti pažintinius nerimo komponentus. Žmonės gali patirti didelį susijaudinimą, kuris dažnai kyla iš baimės ir netikrumo, bet nepatirti su šiuo susijusių neigiamų emocijų.
Optimizmas ir viltis
Žmonės trokštant pasiekti užsibrėžtą, pasiekiamą tikslą, jie yra linkę sutelkti visas pastangas tam tiklsui pasiekti, tačiau, kai žmonės mato šį tikslą nepasiekiamą, ar jam trukdytų savo bėdos ar išorinis spaudimas, žmonės sumažina savo pastangas ir galiausiai pasiduoda. Kitaip tariant, viltis pasiekti tikslą vaidina svarbią rolę, nustatant ar žmonės yra linkę tęsti ar pasiduoti.
Optimistiški ir kupini vilties žmonės turi polinkį matyti tikslą kaip pasiekiamą. Jie yra linkę užsispirti ir įdėti žymiai daugiau pastangų šiam tikslui pasiekti, kas paveikia patį tikslo siekimo metodą. Parodaksalu, bet šie žmonės dažniausiai pasiekia užsibrėžtą tikslą.
Apibrėžimai
Optimizmas – tai apibendrintas tikėjimasis, kad geri, lyginant su blogais, rezultatai galiausiai įvyks, kai bus susidurta su problemomis, trukdančiomis pasiekti rezultatą (pagal Scheier irCarver, 1985 metai).
Viltį Snyder ir jo kolegos apibrėžia terminais iš dviejų pagrindinių elementų, kurie susikuria kaip mąstymo formos (Curry, Snyder, Cook, Ruby ir Rehm, 1997). Pirma yra mąstymas apie galimus kelius (pathway thinking), tai įtraukia vieno ar daugiau galimų kelių sudarymą, norimam tikslui pasiekti. Antra būtų mąstymas apie veiksnius (agentic thinking), tai įtraukia mintis apie veiksnius priklausomus nuo pasirinkto kelio. Šis apibendrintas tikėjimas, tikėjimas apie save, gali būtu apibūdintas posakiu, „Kai yra viltis, yra ir kelias”
Optimizmas
Biologinis komponentas
Lionei Tiger siūlo evoliucinį požiūrį į optimizmą. Jis teigia, kai mūsų protėviai paliko miškus ir tapo lygumų gyventojai, jie susidūrė su rimta užduotim gauti maisto, bet priešingai nei anksčiau, jie privalėjo medžioti kitus gyvūnus. Tai, be abejonės, sukėlė daug neigiamų aplinkybių, kaip susižalojimai. Kaip žinia, žmonės turi polinkį mesti užduotį, kuri yra susijusi su mėgiamomis aplinkybėmis. Tai kas privertė mūsų protėvius tęsti medžiokles? L.Tiger teigia, kad į šį mechanizmą yra įsivėlęs endorfinas (smegenų makromolekulinis junginys). Kai žmogus susižaloja, jo kūnas išskyria endorfmą, kuris pasižymi skausmo malšinimo ir euforijos sukėlimo savybėmis. Taigi, tai buvo įgimta mūsų medžiojantiems protėviams patirti teigiamas emocijas susižalojus, kas pastiprindavo jų siekį toliau medžioti.

Išmokimo/įgyjimo komponentas
Keletas tyrėjų pradėjo suvokti mąstymo stilių kaip įprotį. Tai parodė pakankaimai stiprų būdą suvokti optimistų ir viltingų žmonių poelgį. Jei optimizmas ir viltis yra tiktai būdas kaip žmonės išmoko apie jį supantį pasaulį, o ne atspindys gilių asmenybės požymių, tai faktiškai yra paprasta pakeisti jo mąstymo stilių. Tai prielaida, kuria remiasi Seligman mąstymo programa.
Seligman nusprendė, kad optimizmas išauga iš aiškinamojo stiliaus. Optimizmas paiso kliūtis, nesėkmes ir nelaimes kaip laikinas, specifines duotai situacijai ir sukeltas pašalinių priežasčių. Taigi Seligman’o sistemoje optimizmas yra viską apimanti sąvoka.
Optimizmas ir sveikata
Daug tyrimų parodė, kad optimistai yra sveikesni žmonės nei pesimistai. Pavyzdžiui, Peterson metus stebėjo 150 studentų sveikatą. Jis pastebėjo, kad pesimistai, palyginus su optimistais, dvigubai dažniau susirgdavo infekcinėmis ligomis ar lankėsi pas gydytojus. Taip pat Seligman savo tyrimais parodė, kad optimistai, panašu, ilgiau išgyvena vėžį. Tyrime ji naudojo žiurkes, ir pusei jų skyrė bejėgiškumo programą. Beto visoms žiurk4ms implantavo mirtino vėžio ląstelių. Mėnesio pabaigoje iš abiejų grupelių mirė po 50% žiurkių ir 50% atmetė auglį. Negavus tinkamų rezultatų ji ištyrė kiek vėžio ląstelių atmetė žiurkės. 70% ląstelių atmetė paprastos žiurkės, o tik 27% – „bejėgiškosios”.
Akivaizdūs įrodymai leidžia daryt išvadą, kad optimizmas pagerina sveikatą bei imuninę sistemą.
Viltis
Snyder atsižvelgia, kad ryšys tarp veiksnių ir pasirinkto kelio tikslui pasiekti yra abipusis. Viltingi žmonės tiki, vienu atveju, kad jie gali pasiekti tikslą, o kitu, kad gali sukurti alternatyvius kelius, reikalingus pasiekti tą tikslą. Jo manymu, šie du elementai yra taprusavy susiję.
Snyder tyrimai su studentais parodė, kad asmenys su aukštu vilties lygiu žymiai lengviau pasiekia užsibrėžtą tikslą ir atrandą gerokai daugiau galimų keliu linkto to tikslo, palyginus su mažai viltingais studentais. Beto viltis gelbėja ne tik akademinėje srityje, bet ir atletinėje.

Ankstyvosios patirties vaidmuo. Prisirišimas
Ankstyvosios patirties vaidmuo
Tėvų ir vaikų sąveika vaidina svarbų vaidmenį plačioje srityje adaptyvių emocijų tokių kaip laimė, optimizmas, ir savo vertės žinojimas. Taip pat adaptyviame elgesyje, kaip pavyzdžiui gebėjimas susidoroti su įtampa ar motyvacijos reguliavimas.
Svarbiausias teorijos modelis, kuris pasirodė, kad atskleistų teigiamus ir neigiamus tėvų auklėjimo ypatumus yra prisirišimo teorija. Pagal prisirišimo teoriją, tėvų ir vaikų gebėjimas suformuoti saugų ryšį iš esmės veikia vaiko pasaulio suvokimą. Turėdamas saugų ir artimą ryšį vaikas tiria, vysto jausmus, tikėjimą ir kartu sužino kaip veikti socialiai. Tyrimai parodė, kad saugumo ryšio nauda tęsiasi paauglystėje ir pilnametystėje. Tokiu būdu prisirišimo modelio patirtis yra labai svarbi.
Biologinis komponentas
Evoliuciniai psichologai teigia, kad motina, tėvas, šeima, kartais net giminė (kartais pavadinta gentimi) yra suvokiami kaip svarbūs apsaugos vaikui šaltiniai, kuris, gimimo metu, turi nedaug gynybos priemonių. Dėl šios priežasties tyrėjai manė, kad žmogaus kūdikiai skyrė daug dėmesio į saugius ryšius su tėvais ir prižiūrėtojais. Dėmesio skyrimas, kaip pavyzdžiui rėkimas, šypsojimasis, apkabinimas, yra tai, ką Buckas vadino prosocialiniai veikiančia sistema. Toks kūdikio dėmesio skyrimas garantuoja, kad ryšys įvyksta.
Buckas teigia, kad iš prisirišimo pasirodo du fundamentalūs socialiniai motyvai: poreikis sekti ar viršyti laukimą ir poreikis būti mylimam. Abu šie motyvai yra būdingi grupėms. Grupėse didelis dėmesys kreipiamas į individo naudingumą grupei. Grupei nereikia nepriklausomo individo, kuris yra abejingas grupės poreikiams. Grupei reikalingas asmuo, kuris gali atlikti tam tikras su išlikimu susietas funkcijas: sekti ar virštyti laukimą ir atsiliepti į kitų poreikius (poreikis būti mylimam). Toks asmuo yra gerbtinas grupėje, o kuo labiau gerbtinas yra, tuo daugiau grupė ketina apsaugoti tą individą. Tokiu būdu, yra abipusis santykis tarp grupės ir individo. Buckas teigia, kad šitie du socialiniai motyvai ir yra atsakingi už lankstumą žmogaus elgesyje. Mūsų gyvenimo patyrimas įvyksta, kai mes esame laisvi nuo baimių ir susirūpinimo. Jis įvyksta, kai mes nesame susirūpinę mintimis apie išlikimą. Tokiomis mintimis, kaip poreikis įtikti kitiems ir poreikiui būti mylimam. Nėra nuostabu, kad saugiai prisirišę, vaikai tiria daugiau ir gabesni susidoroti negandomis. Žinodami, kad yra saugūs ir mylimi, vaikai koncentruojasi į kitus gyvenimo dalykus, o ne išlikimą.
Išmoktasis/kognityvinis komponentas
Prie saugaus prisirišimo daugiausiai prisideda tėvai. Tačiau kartais ne visi tėvai yra suinteresuoti/motyvuoti, kad suformuotų savo vaikui saugų prisirišimą. Dėl šios priežasties mokslininkai tyrė kelis prisirišimo tipus ar siejimo laipsnius. Žinant faktą, kad tėvai yra motyvuoti, kad jų genai išliktų ateinančiose kartose jie taip pat turėtų būti motyvuoti sukurti savo atžalai saugaus prisirišimo jausmą. Amerikiečių psichologas Roderickas Chisholmas, tai jog jog tarp tėvų ir vaikų ne visada yra saugus prisirišimas aiškino, jog mūsų protėviai dažnai neturėjo resursų, reikalingų maitinti palikuonį. Taigi jie turėjo atitinkamai padalyti savo resursus, ieškodami optimaliausio varianto, kartais net ignoruodami palikuonį, kad kaip šuniukų motina ignoruoja silpnąjį vados jauniklį. Net ir šiai dienai, esant ribotiems ištekliams, tėvai aukštąjį išsilavinimą dažniausiai suteiks tik kai kuriems savo vaikams.
Trys vaikų prisirišimo būdai
Saugus prisirišimas: Kai mama yra jautri ir kreipia dėmesį į vaiko poreikius kontaktuoti, vaikas pradeda jaustis saugiu. Kaip pasekmė vaikas tiria aplinką, bet vis grįžta periodiškai prie motinos įtvirtinti kontaktą prieš kitą žingsnį.Tokie vaikai yra charakterizuojami kaip savimi pasitikintys ir nepriklausomi.
Jautrus/Dvejopas prisirišimas: Kai mama yra nepastovi vaiko poreikiui komunikuoti, t.y. kartais jį ignoruodama, o kartais rodydama per didelį dėmesį vaikas tampa susirūpinęs ir baikštus, labiau susikoncentravęs tapti prisirišusiu nei tyrinėti aplinką. Tokie vaikai charakterizuojami kaip uždari, priklausomi ir savimi nepasitikintys.
Vengiamasis prisirišimas: Kai mama vengia arba atstumia savo vaiko norą kontaktuoti vaikas pradeda vengti ir ignoruoti motiną. Nors tokie vaikai atrodo, jog rodo normalų tiriamąjį elgesį, bet šis jų elgesys daugiau rodo norą išvengti mamos, nei norą pažinti.
Suaugusiųjų prisirišimas
Tyrėjai teigia, kad prisirišimo jausmas reikalingas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Nors neatskleistas joks mechanizmas, tačiau prisirišimas padeda žmonėms jausti pasitenkinimą aplinka. Paprastai saugiai prisirišę suaugusieji labiau domisi savo darbu, juo mėgaujasi ir nebijo įvertinimų, nejaučia įtampos, yra motyvuoti. Jautrus/dvejopas prisirišimas žmones padaro besikratančius didelio darbo, nuolatos nepatenkintus dėl darbo sąlygų. Tokie žmonės teikia pirmenybę dirbti su kitais, nei individualiai. Galiausiai, vengiamai prisirišę žmonės linkę pirmiausiai dėmesį skirti darbui, kad taip atitrūktų nuo nenorimų socialinių kontaktų.

Išvados
Nors dažnai galvojama kitaip, dauguma žmonių yra daugiau ar mažiau laimingi. Pinigų ir laimės sąryšis yra ne didesnis, nei silpnas. Pasak tyrimus atlikusių mokslininkų, 50% yra paveldima. Kita pusė gaunama pasiekiant tikslus, žinant, kad jie gali būti pasiekti. Laimę, anot mokslininkų, žmonėms padėjo pasiekti gebėjimas nugalėti labiausiai gyventi trukdžiusias baimes, pavyzdžiui, ugnies baimę. Didelę įtaką laimei turi ir sugebėjimas planuoti. Susitvarkymas su nuolat kylančiomis problemomis bei tikėjimas, kad su jomis susitvarkyti pavyks, taip pat geba sukelti žmogui teigiamas emocijas.
Ryžto ir pasitikėjimo trūkumas niegiamai veikia mūsų emocijas. Pagrindinis dalykos ko reikia imtis norint įveikti neryžtą, tai kovoti su nerimu ir baimę, nes esant baimei atsiranda neryžtas.
Optimizmas ir viltis tai glaudžai susijusios emocijos, nes jos abi yra orientuotos į tikslą ar rezultatą. Remiantis mokslinikų atliktais tyrimais optimstai ir kupini vilties žmonės yra laimingesni, sveikesni ir visada einantis ligo pat galo, kuris dažniausiai būna teigiamas.
Prisirišimo teorija- svarbiausias modelis, padedantis perprasti tėvų auklėjimo ypatumus. Vaikas, kuriuo rūpinamasi visada augs siekdamas pažinti pasaulį, jo emocinė nuotaika bus pakili. Prisirišimas yra būdingas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pastarieji, jausdami saugų prisirišimą, tampa daug produktyvesni darbe.

Literatūros sąrašas
1. Human motivation / Robert E.Franken, 2002 [Chapter 11 – Positive Emoti

Alkoholizmas ir jo įtaka žmogaus organizmui

 

Kodėl alkoholis ir kiti svaigalai plinta jaunumo tarpe?

Žodis „narkotikas“ vartojamas platesne ir siauresne prasme:
– bendrąja prasme narkotikas yra medžiaga arba substancija, kurios vartojimas sukelia reakcijas tam tikrose biologinėse medžiagose.
– Siauresne prasme narkotikais vadinamos tik psichoaktyvios substancijos, kitaip tariant, medžiagos, kurios veikia pojūčius bei elgseną. Iš čia kilusi sąvoka „psichotropinis veikimas“.
Taigi narkotiku taip pat galima vadinti alkoholį.
Dažnai girdime sakant: „Kartą pamėgini ir tu jau narkomanas“. Ne, nuo vieno karto niekas priklausomu netampa. Tačiau reikia suprasti motyvą, paskatinusį žmogų taip pasielgti. Dažnai girdžiu: „Tokia puiki šeima, o sūnus/dukra narkomanas/ė “. Pasirodo, šioje šeimoje ne taip jau viskas gerai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai tėvai, turintys pinigų (o pinigai šiaip sau neatsiranda), didesnę laiko dalį praleidžia darbe arba užsiėmę savo reikalais. Vaikui yra būtinas supratimas ir bendravimas, kurį jis randa gatvėje. Jeigu vaiko dvasinė energija silpna, gavęs antrą ar trečią dozę, jis įsitraukia į svaigalų vartojimą. Taigi, atsiranda bėda.
Apsidairykite, kiek jaunų žmonių mokosi, dirba – jų dvasinė energija užpildyta ir jiems nelieka laiko gerti. Tas pats nutinka ir vyresnio amžiaus žmonėms: dieną darbas, vakare – sodas. Jie turi kuo užsiimti, jų dvasinė energija užpildyta. Kai trūksta dvasinės energijos, pradeda veikti fizinė. Kai žmogus pradeda vartoti alkoholį, jo fermentacinis ciklas įsijungia tik dalyvaujant alkoholiui ir pagrindinė apykaita be šito nevyksta. Jei žmogus staigiai nustoja gerti, jis tikrai suserga. „Persilaužimas“ – tai būsena, kai nutrūksta fermentacinio proceso grandinė ir organizmas nustoja funkcionuoti, tai labai baisus dalykas.
Alkoholizmą gydyti sunku. Kinai siūlo tokius žmones gydyti, atkuriant fizinės (IN) ir dvasinės (JAN) energijų pusiausvyrą. Kai padidėja dvasinė energija, grįžta gyvybinė energija.

Kas yra alkoholizmas?

Alkoholizmas – tai liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas. Pasireiškia liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausia serga 20 – 40 m. vyrai, rečiau, bet sunkiau – moterys bei paaugliai. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5 – 10 m. piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tuomet ligonis geria vienas, slapčia ir bet kokį alkoholį. Dažnai prasideda lėtinis gastritas, opaligė, enterokolitas, hepatitas, kepenų cirozė, pankreatitas, impotencija, rečiau būna širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų ( pažeidžiamas širdies raumuo, sutrinka širdies ritmas, prasideda hipertonija ).
Pacituosiu vieno amerikiečių mokslinio straipsnio alkoholizmo tema pradžią, vertą dėmesio: „Alkoholizmas – paskutinė iš didžiųjų ligų, nuo kurios apsisaugoti reikia tautos paramos. Svarbiausia užduotis kovojant su alkoholizmu yra šios ligos ‘sunormalinimas‘, jos pastatymas į vieną gretą su kitomis ligomis“. Šiam teiginiui galiu tik pritarti.

Ką žinai apie alkoholį?

Alkoholis atsiranda vykstant rūgimui: mielių grybelis paverčia cukraus turinčius skysčius svaigiaisiais gėrimais. Iš vynuogių sulčių pasidaro vynuogių vynas, iš vaisių sulčių – vaisių vynas, iš grūdų salyklo – alus ir t.t.
Kadangi rūgimas natūralus procesas, kurio nereikėjo išrasti, galime manyti, kad alkoholio turintys gėrimai žinomi nuo seniausių laikų. Nustatyta, kad šumerai ir egiptiečiai gaminosi alų. Biblijoje irgi galime perskaityti, kaip Nojus buvo prisigėręs vyno (Pr 9,21: „Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje“). Graikų mitologijoje vyno dievas yra Dionisas, o romėnų – Bakchas.
Chemijoje rūgimas suprantamas kaip procesas, kai mielių grybeliai, esant tinkamai temperatūrai, suskaldo cukrų į alkoholį bei anglies dvideginį. Tikslesnis alkoholio pavadinimas – etilo alkoholis arba etanolis; cheminė formulė C2H5OH.
Vienas gramas alkoholio turi 7,07 kalorijas. Natūraliai rūgstant didžiausia alkoholio koncentracija neviršija 18 procentų, kadangi esant tokiai koncentracijai žūva mielių grybeliai. Svaigalus destiliuoti bei koncentruoti pradėta viduramžiais. Destiliuojant išgaunamas didesnis kiekis alkoholio; taip daroma degtinė.
Alkoholio kiekis įvairiuose svaigaluose skirtingas: alus turi 3–7, vynas 8–12, šampanizuoti gėrimai 12–13, degtinė 40–50 proc. alkoholio.
Priklausomai nuo to, kaip vertinsime, alkoholį galima laikyti:
• maistu (energijos šaltinis, turintis nemažo kaloringumo);
• gėrimu (vienas iš daugelio mūsų kultūroje priimtų troškulį malšinančių gėrimų);
• svaigalu;
• nuodu, kurio toksinis veikimas pasireiškia staigaus arba chroniško perdozavimo atveju.

Kaip alkoholis veikia organizmą?

Į organizmą alkoholis patenka su geriamu skysčiu ir per skrandžio gleives bei plonąjį žarnyną nukeliauja į kraują. Per kraują pasiskirsto po visą kūną.
Nedidelis alkoholio kiekis (5–10 proc.) greitai pašalinamas per plaučius, inkstus arba odą. Visą kitą kiekį apdoroja (oksiduoja) kepenys. Kepenims tai sunkus darbas. Per vieną valandą 1 kg vyro kūno svorio tenka 0,1 g sunaikinto alkoholio, moters – tik 0,085 g. Taigi moterų organizme alkoholis sunaikinamas lėčiau.
Jei kraujyje alkoholio koncentracija tampa didesnė nei 5 promilės, iškyla pavojus gyvybei (apsinuodijimas alkoholiu).
Alkoholis veikia centrinę nervų sistemą. Jis yra nervų nuodas, slopinamai veikiantis didžiąsias smegenis, silpninantis jų veiklą.
Labai svarbu suprasti, kaip apsvaigstama. Svaiginamasi norint atsipalaiduoti, gerai jaustis, pakelti nuotaiką. Tačiau alkoholis nėra ta medžiaga, kuri tiesiogiai sužadintų nervų sistemos veiklą. Priešingai, ji slopina nervų funkcijas. Jei, nepaisant to, juntamas pakilimas, smagumas, tai tik todėl, kad susilpnintos stabdančios bei kontroliuojančios funkcijos. Taigi euforija atsiranda netiesiogiai, prislopinus (apnuodijus) kontroliuojančias smegenų dalis. Dėl to visai suprantama, kodėl, išgėrus alkoholio, dingsta susivaržymas, atžvalga, abejonės. Tokiu būdu pasiekiamas norėtas palengvėjimo jausmas.
Šiam teiginiui kažkas yra pateikęs puikią iliustraciją: alkoholio veikimą reikia lyginti ne su akseleratoriaus paspaudimu, bet su neveikiančiais stabdžiais. Akseleratoriaus paspaudimas prilygtų tiesioginei sužadinamajai veiklai, o stabdžių gedimas – kontroliuojančių smegenų funkcijų slopinimui. Kelionė mašina, kurioje neveikia stabdžiai, gali būti labai įdomi…
Galvojant tik apie alkoholio lengvinantį poveikį, mielai užmirštama jo negatyvioji pusė. Dažnai alkoholis aukštinamas kaip guodėjas bei rūpesčių šalintojas, o jo skonio kokybė giriama daug rečiau. Nieko keisto, daugumai pirmiausiai svarbu alkoholio veikimas, trokštama atsikratyti rūpesčių, susivaržymo, kasdieninio nerimo, prieštaravimų.
Bet alkoholis – nervų nuodas, greta norimo, sukeliantis ir nepageidaujamą poveikį. Tai gali būti tam tikrų gebėjimų nuslopinimas. Tikimasi euforijos, o sumažėja kai kurios galimybės.
Eksperimentais buvo įrodyta, kad alkoholis sukelia įvairių sutrikimų:
• supratimo, koncentracijos, loginio mąstymo, atminties (visų pirma trumpalaikės), reakcijos (pailgėja reagavimo laikas), raumenų darbo (pusiausvyros, eisenos, stovėjimo, kalbos);
• realių gebėjimų vertinimo, savikritikos, protinių sugebėjimų įvertinimo, atsakomybės jausmo; padidėja noras rizikuoti (nerūpestingumas, abejingumas).
Visi, kurie bando pavaizduoti girtą žmogų, ima švebeldžiuoti, svirduliuoja, strapalioja. Būtent kalba, pusiausvyros išlaikymas, eisena yra tie faktoriai, kuriems reikia suvokimo bei judėjimo dermės. Šiuos kasdieninius veiksmus, kurie šiaip nesudaro jokių keblumų, alkoholis paveikia ypatingai. O atliekant sudėtingus darbus (valdant kraną, vairuojant automobilį), tampa labai pavojinga. Daugybę kartų įrodyta, kad net nedaug alkoholio (0,5 promilės) labai veikia vairavimo saugumą.
„Volkswagen“ automobilių gamyklos tyrimų centras eksperimentais paneigė prielaidą, jog kai kurių vairuotojų alkoholis beveik nepaveikia. Tokių „kietuolių“ nėra. Pakanka visai nedaug promilių, ir padidėja noras rizikuoti ir nesilaikyti taisyklių; pailgėja reakcijos laikas, sulėtėja koordinacija, per vėlai pastebimos pavojingos situacijos. Net labiausiai patyrusio motociklininko įgūdžiai greit nusmunka iki pradedančiojo. Subjektyvus sugebėjimų vertinimas prieštarauja objektyvioms galimybėms.
Pastebėta, kad žmonės, nuolat vartojantys alkoholį, laikui bėgant jo pakelia vis daugiau. Kitaip tariant, jie tampa atsparesni alkoholiui, arba jiems reikia vis daugiau, kad pasiektų tą patį rezultatą. Vėlesnėje alkoholizmo stadijoje atsparumas alkoholiui staiga mažėja.
Kalbant apie girtumą, neišvengiamas tam tikras prieštaravimas. Apgirtimu laikomas maloniai atsirandantis potyris, kuris pakylėja žmogų virš jį varžančios kasdienybės. Vertinant psichologiškai, girtumas prilygsta laikinam, toksiškai sukeltam smegenų sutrikimui. Staigi alkoholio intoksikacija pagal poveikį centrinei nervų sistemai atitinka grįžtamąjį, fiziškai pagrindžiamą asmenybės sutrikimą (trumpalaikė egzogeninė psichozė). Paprasčiau tariant, girtumas – tai trumpalaikė, išoriškai (alkoholio) sukelta psichikos liga.

Kaip lengva panirti į alkoholio svaigulį, taip sunku iš jo išnirti ir vėl tapti žmogumi. Nuo alkoholizmo gydoma narkologiniame dispanseryje, sunkiais atvejais – narkologiniuose ligonių skyriuose. Visų pirma vaistais šalinami abstinencijos sindromo reiškiniai ( nemiga, nuotaikos sutrikimai ), stiprinamas ligonio organizmas. Vėliau stengiamasi atgrasinti nuo alkoholio ( pvz., kad sukeltų pasišlykštėjimą alkoholiu, ligoniui duodama vėmimą skatinančių vaistų ir alkoholio ). Ligononėje gydoma ~ 2mėn., paskui ligonis dar gydomas namuose. Nuo alkoholizmo žmogus pasveiksta jeigu tampa visišku abstinentu. Pasitaiko, kad ligonis pasveiksta savaime. Liguistas potraukis alkoholiui gali vėl atsirasti ir po daugelio metų.

Kodėl alkoholis ypač kenkia paauglio organizmui?

Dažniau nei narkotikais jaunimas svaiginasi alkoholiu. Alkoholiniai gėrimai pigesni ir lengviau gaunami.
Suaugusiui išgėrus 300 ml degtinės, būna vidutinio girtumo laipsnis, tuo tarpu 50-100 ml 5-8 metų vaikams, 250-500 ml 12-15 metų paaugliui gali būti mirtina dozė.
Jei paauglys pradeda išgėrinėti iki 13 metų, tai tolerancija alkoholiui iš pradžių yra nedidelė, vėliau (po 1,5 – 2 metų) aktyvios alkoholizacijos gali pasiekti aukščiausią lygį.
Jaunuolio organizmas sugeba ilgiau kovoti su toksiniu alkoholio poveikiu. Intensyviai girtaujančių paauglių elgesys kinta greit. Nors paaugliai geria pasislėpę, tačiau kiek apgirtę būtinai turi pasirodyti viešumoje, pademonstruoti savo “vyriškumą”: šaukti, kvailioti, didžiausiu garsu įjungti muziką, skeryčiotis, užkabinėti praeivius, tyčiotis, mušti vaikus ar senus žmones. Euforinį alkoholinį poveikį pakeičia disforija t.y. prislėgta nuotaika su pykčiu ir agresija. Tokioje būsenoje paaugliai, jaunuoliai atlieka įvairaus psichinė priklausomybė nuo alkoholio.
Fizinė priklausomybė nuo alkoholio susiformuoja, kai alkoholis sistemingai vartojamas 3 – 6 ar daugiau mėnesių. Paauglių, jaunimo alkoholinės ligos eiga yra labai piktybiška.
Kuo anksčiau jaunas žmogus pradeda vartoti svaigalus, tuo didesnė rizika jam tapti priklausomam, tuo greičiau susiformuoja priklausomybės nuo alkoholio sindromas.

Alkoholikas, šeima, visuomenė ir valdžia

Žmogus nepaisydamas pagyrių ir kankinimosi vėl griebiasi taurelės. Pamažu tai tampa rutina ir kasdienybe. Žmogus tampa alkoholiku, degradavusia asmenybe, kurio vienintelis tikslas išgerti. Niekuo negalėdami padėti, neapsikentę šeimos nariai palieka alkoholizmo kankinamą žmogų. Dažniausiai jis tampa benamiu, kurio pastovia aplinka tampa tokie pat draugai ir nuolatinės išgertuvės. Geriant ilgą laiką, reikia kuo mažesnės dozės ir jau nusigeriama. Nuolatinis pinigų stygius verčia vogti, daryt nusikaltimus. Jie alkani, sušalę, prastai apsirengę, dažnai be pastogės, tačiau išgerti visada atsiras.

Alkoholis gaminamas ir įvežamas į Lietuvą

Alkoholiniams gėimams keliai į Lietuvą atviri. Importuoti jo nedraudžiama. Nedraudžiamas jo gėrimo kiekis. Viskas priklauso nuo žmogaus.
Kelios taisyklės bando stabdyti alkoholizmą: alkoholinių gėrimų pardavimas asmenims nuo 18 metų. Tai maža paguoda. Jie ras kaip išgert nelegaliai.
Į Lietuvą įvežami alkoholiniai gėrimai, kad būtų didesnis pasirinkimas. Bet šiaip užtektų ir gaminamų Lietuvoje.

Ką daryti, kad alkoholizmas neplistų Lietuvoje

Alkoholizmas- baisi liga, su kuria reikia kovoti. Kovoti visiems, netik nukentėjusiam, bet visai valstybei. Vienoje šeimoje nepaliaujamai verkė kūdikis, kad užmigtų mama jam davė šaukštelį degtinės. Kūdikis užmigo, bet nepabudo.
Kitos šeimos neišgirsta net savo vaiko verksmo arba jau būdamos nėščios mamos pražudo vaiką, padaro jį invalidu arba visai nepastoja. Alkoholis atima daug gyvybių, kai kurios net neišvysta dienos šviesos.
Manau, kad reiktų uždrausti ne tik tabako, kas jau padaryta, reklamą, bet ir alkoholio, kad neviliotų tiek paauglių, tiek suaugusiu žmonių. Taip pat labai geros priemonės, kurios yra vykdomos jau ir dabar, tai reklamos, palkatai, interneto svetainės, taip pat diskusijos apie tai mokykloje. Manau, kad reiktų pakelti svaigalų kainas, nes kitose šalyse tai ypač atbaido žmones nuo alkoholio. Aiškų nuostolių patirs gamyklos, bet juk žmonių gyvybės daug brangesnės! Taip pat reikėtų tiek tėvams tiek mokytojams didinti mokinių užimtumą, kad jie kuo mažiau galvotų apie svaigalus ir galėtų kitaip, sakyčiau netgi naudingai, išlieti paauglystei būdingą energijos perteklių.

Literatūra:

http://www.tianshi-bap.com/narkomanija.html
http://www.sveikata.su.lt/zalingi_iprociai/alkoholis/alkoholizmas.htm
http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=76&return_action= top_article
http://www.ne-gerk.com/index.php?id=5&name=&id2=199

Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo ekonominių veiksnių strategija

 

Įžanga

Apžvelgus pakitimus, įvykusius per nepriklausomybės dešimtmetį, galima konstatuoti, kad rinkos ekonomika Lietuvoje įsitvirtina, ir šis procesas negrįžtamas.
Stiprybė – veikianti ir turinti ateities perspektyvas rinkos ekonomika, sudaranti pagrindą žmonėms užsitikrinti pragyvenimą verslo ir darbo priemonėmis bei tinkamai finansuoti socialinės apsaugos sistemą.
1.1. Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šalies socialinę situaciją, yra šalies bendrasis vidaus produktas. Nuo jo daug priklauso gyventojų pajamų lygis, įvairių socialinių programų vykdymo galimybės. Kita vertus, pats BVP yra daro veikiamas tokių socialinių veiksnių kaip užimtumo lygis, bendra socialinė šalies padėtis.
Socialinės situacijos įvertinimui svarbus ne tik pats BVP dydis vienam gyventojui, bet ir jo palyginimas su kaimyninių šalių tokiu pat rodikliu. Norint padaryti tokį palyginimą BVP perskaičiuojamas pagal perkamosios galios standartus. Kaip matyti iš Eurostato duomenų, pateikiamų 1 lentelėje, Lietuva gerokai atsilieka nuo ES pasiekto lygio.
2000 m. vienam gyventojui Lietuvoje sukurto BVP dalis sudarė 33 proc. Europos Sąjungos vidurkio (1995 m. buvo 28 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė Latviją, Rumuniją ir Bulgariją, bet atsiliko nuo tokių šalių kaip Slovėnija, Čekija, Vengrija ir Estija.
Turint galvoje, kad 75 proc. vidutinio Europos Sąjungos BVP, tenkančio vienam gyventojui, yra tas lygis, žemiau kurio esanti šalis gali tikėtis pagalbos iš struktūrinių fondų, galima manyti, kad Lietuva bent jau iki 2010–2015 m. gali gauti šių fondų paramą.
1 lentelė. Šalių kandidačių į ES bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui

 

Eurų pagal PGS

ES–15=100 proc.

 

1996

1997

1998

1999

2000

1996

1997

1998

1999

2000

Lietuva

6000

6600

7100

7000

7500

32

34

35

33

33

Latvija

4800

5400

5700

6100

6700

26

28

28

29

30

Estija

6200

7100

7700

7800

8600

34

37

38

37

38

Lenkija

6600

7300

7800

8300

8900

36

37

38

39

39

Čekija

11 900

12 100

12 200

12 400

13 200

64

62

60

59

59

Slovakija

8500

9300

9800

10 200

10 800

46

48

48

48

48

Vengrija

8500

9200

9800

10 600

11 500

46

47

48

50

51

Slovėnija

11 800

12 800

13 500

14 500

15 600

64

66

67

68

69

Bulgarija

5400

5100

5500

5700

6300

29

26

27

27

28

Rumunija

5300

5100

5000

5000

5200

29

26

25

24

23

Kipras

15 400

16 000

17 000

18 100

19 400

83

83

84

85

86

Iš viso vidutiniškai

6400

6800

7100

7200

7600

34

35

35

34

34

ES – 15

18 500

19 400

20 300

21 300

22 500

100

100

100

100

100

Galimybė – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje leidžia tikėtis gauti ir panaudoti socialinei ekonominei plėtotei Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.
1.2 Biudžeto socialinės orientacijos mastas
Socialinės srities plėtotės požiūriu labai svarbu matyti ne tik BVP dydį, bet ir tai, kokia jo dalis tenka socialinėms programoms ir reikmėms. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių, socialinės problemos sprendžiamos daugiausia per valstybinį sektorių (valstybės, savivaldybių biudžetų bei Valstybinio socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondų lėšomis).
Konsoliduoto bendro šalies biudžeto pajamų santykis su BVP Lietuvoje 2000 m. buvo 30,2 proc. Tuo pat metu Latvijoje – 37,5, o Estijoje – 36,4 proc. Šie skaičiai aiškiai parodo, kad konsoliduoto biudžeto pajamų surinkimo lygis Lietuvoje santykiškai žemas. Tai, be abejo, riboja socialinės apsaugos galimybes, taip pat stambių užimtumo ir socialinių programų vykdymo išgales.
Dėl nepakankamo biudžeto pajamų surinkimo susidaro paradoksali situacija: mokesčių našta Lietuvoje palyginti didelė, o biudžeto dalis, palyginti su BVP, mažesnė negu kaimyninėse šalyse. Socialinės ir užimtumo plėtotės požiūriu atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių politika Lietuvoje orientuota į didelę mokesčių naštą, uždedamą darbo jėgai tiesiogiai per pajamų mokesčius ir socialinio draudimo įmokas bei netiesiogiai per pridėtinės vertės mokesčius (PVM) ir akcizus. Didelės mokesčių normos ne tik mažina iniciatyvą dirbti, bet ir skatina nelegalią ekonominę veiklą bei neoficialų užimtumą.
Vertinant išlaidas socialinei sričiai, galima konstatuoti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, vis daugiau lėšų skiriama socialinėms reikmėms . Paskutiniais metais Lietuvos išlaidos visai socialinei sričiai (įskiriant švietimą, sveikatos bei socialinę apsaugą, kultūrą ir pan.), neoficialiais ekspertų įvertinimais, sudarė 25–27 proc. BVP, iš jų socialinei apsaugai – apie 12–14 proc. BVP. Statistikos departamento skelbiami skaičiai nurodo bendras išlaidas socialinei ir sveikatos apsaugai 1999 m. – 16,6 proc. BVP, 2000 m. – 15,8 proc. BVP. Taigi Lietuva išlaidų socialinei apsaugai lygiu neprilygo daugumai Europos valstybių, o mažiausiai atsiliko nuo Airijos.
Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidų socialinei sričiai struktūroje didžiąją dalį sudaro išlaidos švietimui. Išlaidų pozicija, skirta socialinei apsaugai, pasižymi tuo, kad bendroje išlaidų socialinei sričiai struktūroje socialinės apsaugos lyginamoji dalis nuolat didėjo – nuo 19,5 proc. 1996 m. iki 23,2 proc. 2000 m. Sugretinus tai su anksčiau pateiktais duomenimis, pagal kuriuos bendrų išlaidų socialinei sričiai nacionaliniame biudžete lyginamoji dalis beveik nedidėjo, pokytis socialinės apsaugos naudai buvo daugiausia sveikatos apsaugos ir iš dalies sveikatingumo pozicijų sąskaita.
Smulkiau nagrinėjant išlaidų socialinei apsaugai struktūrą galima pastebėti tokias tendencijas: pastaruosius trejus metus didėja pensijų bei pašalpų
2 lentelė. Nacionalinio biudžeto išlaidų socialinei sričiai struktūra (proc.)

Išlaidos

1996

1997

1998

1999

2000

Iš viso

100

100

100

100

100

Švietimas

44,8

54,7

56,2

58,5

56,2

Sveikatos apsauga

28,1

16,3

13,5

11,8

12,6

Socialinė apsauga, globa ir rūpyba

19,5

19,6

20,3

21,5

23,2

Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra

7,6

9,4

10,0

8,2

8,0

ir mažėja institucinių paslaugų lyginamosios dalys. Pensijų ir pašalpų struktūroje didesnių struktūrinių pokyčių nėra, išskyrus paramos šeimai valstybinių pašalpų dalies didėjimą. Akivaizdžiai suteikiamas prioritetas spartesniam paramos šeimai valstybinių pašalpų didėjimui, palyginti su kitomis socialinės apsaugos išmokomis.
Tačiau vien nacionalinio biudžeto išlaidų analizė mažai ką parodo, kadangi nacionalinis biudžetas finansuoja tik apie penktadalį visų socialinės apsaugos išlaidų. Likusi dalis tenka Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o jei prijungsime ir sveikatos apsaugą – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Konsolidavus biudžetus, paaiškėja, kad Lietuvoje išlaidos pensijoms per penkerius metus padidėjo daugiau negu dvigubai, o palyginti su BVP, nuo 6,5 proc. 1995 m. iki 8,4 proc. 1999 m., taigi sudaro apie du trečdalius socialinės apsaugos išlaidų.
1.3. Gyventojų pajamų lygis
Kitas svarbus aspektas vertinant socialinę šalies situaciją yra gyventojų pajamos. Svarbiausia šių pajamų rūšis, be abejo, yra darbo užmokestis.
Pagal Jungtinių Tautų pripažintą nuostatą valandinis darbo užmokestis, mažesnis kaip 3 JAV doleriai, yra neleistinas, nes jis išstumia dirbantįjį už jo gyvenimiškos veiklos ribos, už kurios pradeda degraduoti šalies darbo potencialas, išnyksta motyvacija našiai dirbti. Lietuvoje valandinis darbo užmokestis yra 6,2 Lt, arba 1,5 JAV dolerio, t.y. du kartus mažesnis, negu nustatyta minėtoje JT nuostatoje, o kainų lygis šalyje yra labai artimas pasauliniam. Tarp kaimyninių valstybių Lietuvoje darbo apmokėjimui tenka mažiausia lyginamoji dalis, o socialinio draudimo įmokos irgi yra santykiškai mažesnės (skaičiuojant BVP pajamų metodu).
Grėsmė – darbo jėgos, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, emigracija.
Darbo užmokesčio didinimo galimybes riboja sunki bendra ekonomikos situacija šalyje. Vienas iš galimų vertinimų, kaip darbo užmokestis atitinka ekonomines galimybes, gali būti vidutinio uždarbio ir sukurto BVP santykio, skaičiuojant vienam dirbančiajam nacionalinėje ekonomikoje apimties faktinėmis kainomis, analizė. Palyginimas su kitų šalių – pretendenčių į ES analogišku santykiu (1 pav.) rodo, kad Lietuvoje darbo apmokėjimui skiriama santykiškai nemaža naujai sukurto produkto dalis.
Taigi nors Lietuvoje darbo užmokestis sudaro palyginti nemažą BVP, tenkančio vienam gyventojui, dalį, jis yra nepakankamas. Tai dar kartą įrodo, kad darbo užmokesčio didinimo galimybes riboja ekonomikos plėtotės bendros galimybės.
Darbo užmokestis sudaro tik dalį gyventojų pajamų. Norėdami matyti visas gyventojų pajamas, turime nagrinėti namų ūkių tyrimo duomenis. Vienas iš pagrindinių rodiklių, apibūdinančių namų ūkių gyvenimo lygį, yra disponuojamos pajamos. 2000 m. namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, buvo 415 Lt per mėnesį, iš jų piniginės pajamos sudarė 349 Lt, t.y. 84 proc. visų disponuojamų pajamų. Miestiečių disponuojamos pajamos 2000 m. buvo 465 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kaimiečių – 311 Lt, t.y. 33 proc. mažesnės.
Disponuojamos pajamos. Palyginti su 1996 m., visos disponuojamos pajamos išaugo 27 proc. Miestiečių disponuojamos pajamos augo greičiau negu kaimiečių (atitinkamai 32 proc. ir 16 proc.), todėl ir toliau didėjo atotrūkis tarp jų pajamų. 1996 m. Vidutinės disponuojamos pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui, mieste buvo 31 proc. didesnės negu kaime, o 2000 m. – jau 49 proc. Dveji paskutiniai metai buvo nepalankūs gyventojų gerovės kilimui. Sumažėjus disponuojamoms pajamoms ir šiek tiek didėjant prekių ir paslaugų kainoms, realiosios disponuojamos pajamos 2000 m., palyginti su 1996 m., mieste padidėjo 13 proc., o kaime sumažėjo 1 proc.
Grėsmė – kaimo ir miesto raidos netolygumas gresia tolesniu užimtumo ir socialinės srities plėtotės lygio diferenciacija, marginalinių regionų susidarymu.
Pajamų šaltiniai. Namų ūkio disponuojamų pajamų lygis ir jo kitimas priklauso ne tik nuo namų ūkio gyvenamosios vietos, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių: dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus namų ūkyje, nuo namų ūkio narių pajamų šaltinių. Kaip parodė namų ūkių biudžeto tyrimo duomenys, 2000 m. daugiausia asmenų (33 proc.) buvo gyvenančių iš samdomojo darbo pajamų (mieste 39 proc., kaime 19 proc.). Be to, ir didžiausią tiriamųjų grupę (53 proc.) sudarė namų ūkiai, kurių galvos pagrindinis pajamų šaltinis buvo samdomasis darbas (mieste – net 63 proc. visų namų ūkių, kaime – tik 31 proc.).
Daugiau kaip penktadalis visų respondentų nurodė, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis yra pensijos (mieste 20 proc., kaime 27 proc.). Taip pat ir trečdalio šalies namų ūkių galvos pagrindinis pajamų šaltinis buvo pensijos (mieste tokių namų ūkių buvo 28 proc., o kaime 45 proc.).
19 proc. kaimo gyventojų vertėsi iš pajamų, gautų iš asmeninio žemės ūkio, įskiriant ir pačių suvartotą produkciją. Išlaikytinių, t.y. asmenų, neturinčių jokio pajamų šaltinio, dalis mieste ir kaime skyrėsi nedaug (atitinkamai 32 proc. ir 30 proc.). Didžioji dalis visų išlaikytinių – vaikai iki 18 metų.
Palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo namų ūkių, gyvenančių iš samdomojo darbo pajamų, padidėjo pensininkų, šiek tiek – darbdavių, dirbančių sau, o kaime – ir žemdirbių namų ūkių dalis.
Pajamų ir vartojimo išlaidų diferenciacija bei kitimas. Didžiausias pajamas turėjo savarankiškai dirbančių, darbdavių namų ūkiai – 473 Lt vienam nariui per mėnesį, mažiausias – žemdirbių namų ūkiai – 239 Lt vienam nariui, t.y. 42 proc. mažiau už vidutines pajamas (žr. 2 pav.). Dar didesni skirtumai matyti lyginant pinigines pajamas. Žemdirbių namų ūkiuose, kur beveik pusę visų disponuojamų pajamų sudarė natūrinės įplaukos, piniginės pajamos buvo 125 Lt vienam asmeniui per mėnesį, t.y. 36 proc. vidutinio piniginių pajamų lygio. O dirbančių sau, darbdavių namų ūkiuose piniginės pajamos sudarė 89 proc. visų disponuojamų pajamų ir buvo 21 proc. didesnės nei vidutinės piniginės pajamos.
Didžiausios disponuojamos pajamos buvo tų namų ūkių, kurie neturėjo išlaikytinių, t. y. vienišų asmenų ir sutuoktinių porų, neturinčių vaikų. Sunkiausia materialinė padėtis buvo namų ūkių, kuriuos sudarė vienas iš tėvų, turintis vaikų iki 18 metų, ir kiti namų ūkiai, kuriuose buvo vaikų iki 18 metų. .
Palyginti su 1996 m., labiausiai padidėjo namų ūkių, kuriuos sudaro vienas iš tėvų su nepilnamečiais vaikais (46 proc.) ir vienišų asmenų disponuojamos pajamos (37 proc.). Mažiausiai per šį laikotarpį išaugo sutuoktinių porų su vaikais disponuojamos pajamos – 19 proc.
Per ketverius metus labiausiai išaugo visų pensininkų disponuojamos pajamos – net 38 proc. (realios pajamos – 19 proc.). Tai susiję su padidėjusia senatvės pensija. Vidutinė senatvės pensija (nedirbančio pensininko) per ketverius metus padidėjo 62,4 proc. Tuo tarpu žemdirbių namų ūkių disponuojamos pajamos sumažėjo 4 proc., o išaugus vartojimo prekių ir paslaugų kainoms, žemdirbių pajamos realiai sumažėjo 17 proc.
Vartojimo išlaidų diferenciacija pagal kraštutinius decilius šiek tiek mažėja. 1996 m. X decilio namų ūkiai vienam nariui išleisdavo 8,7 karto daugiau pinigų negu I decilio namų ūkiai, o 2000 m. šis rodiklis siekė 7,9.
Vartojimo išlaidų lygis labiausiai priklauso nuo pajamų lygio, be to, jų lygiui ir struktūrai turi įtakos ir namų ūkio sudėtis, ypač vaikų skaičius. Išlaidų maistui lygis vaikų neturinčiuose namų ūkiuose yra gerokai didesnis nei ūkiuose su vaikais, be to, jis mažėja didėjant asmenų skaičiui namų ūkyje. Todėl nepaisant to, kad namų ūkiuose, kuriuose nebuvo vaikų, vartojimo išlaidos buvo didžiausios, išlaidos maistui jose sudarė santykiškai didelę dalį.
Išlaidos būstui ir komunalinėms paslaugoms, skaičiuojant vienam asmeniui, didžiausios buvo vienišų asmenų namų ūkiuose, didžiausia buvo ir jų lyginamoji dalis šios namų ūkių grupės vartojimo išlaidose. Išlaidos būstui ir jo išlaikymui bei jų lyginamoji dalis vartojimo išlaidose taip pat mažėja, didėjant asmenų skaičiui namų ūkyje. Atitinkamai mažėja ir būsto plotas, tenkantis vienam asmeniui.
Silpnybė – mažos gyventojų pajamos lemia nepakankamai progresyvią vartojimo struktūrą.
Pajamų sudėtis. Pagrindinis pajamų šaltinis yra darbo pajamos, t.y. darbo užmokestis ir nesamdomo darbo pajamos. Darbo pajamos sudarė 267 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį (64 proc. visų disponuojamų pajamų). Per paskutinius ketverius metus darbo pajamos išaugo 21 proc., tačiau, palyginti su 1998 m., sumažėjo 6 proc. (sumažėjo asmenų, gaunančių samdomojo darbo pajamas, dalis). Darbo pajamų dalis visose disponuojamose pajamose sumažėjo beveik 4 procentiniais punktais.
Antra pagal svarbą pajamų sudedamoji dalis – pensijos ir pašalpos (įskiriant kompensacijas). Palyginti su 1996 m., šios rūšies pajamos padidėjo 81 proc. (pagal namų ūkių tyrimo duomenis), o jų dalis disponuojamose pajamose išaugo nuo 17 iki 24 proc. Pensijos ir pašalpos 2000 m. miesto namų ūkių pajamose sudarė 21 proc., kaime gyvenančių – 34 proc.
Vadinamųjų kitų namų ūkių pajamose vyrauja kitokios pajamos (52 proc.), t.y. iš tėvų, giminių ar draugų gauti pinigai, alimentai, pinigais įvertinti nemokamai gauti maisto produktai, ne maisto prekės ir paslaugos, pinigai, gauti pardavus daiktus ir pan.
Grėsmė – pajamų struktūra keičiasi bloga linkme: mažėja darbo pajamų dalis, bet didėja socialinės apsaugos išmokų dalis.
1.4. Socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema
Bendra charakteristika. Per dešimtmetį Lietuvoje buvo sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo sistema. Jos dalys specializuotos pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes, gana kvalifikuotai administruojamos ir todėl apskritai užtikrina socialinės apsaugos bei darbo rinkos politikos priemonių prieinamumą.
Teisiniai pagrindai. Pagrindines teises į socialinę apsaugą ir darbą numato 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 52 straipsnyje pasakyta, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymųnumatytais atvejais.“ 48 straipsnis nustato, kad „[…] kiekvienas žmogus turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą, […] turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, […] turi teisę gauti […] socialinę apsaugą nedarbo atveju“. 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.“ Konstitucijos nuostatos realizuojamos įstatymais, kuriuos priima Lietuvos Respublikos Seimas. Dauguma įstatymų įgalioja Vyriausybę išleisti nuostatus ir taisykles, detalizuojančias įstatymuose nustatytas normas bei jų vykdymą. Socialinės apsaugos ir darbo politiką vykdančios institucijos savo kompetencijos ribose leidžia įsakymus, reguliuojančius operatyvią socialinės apsaugos veiklą.
Socialinės apsaugos sistemos struktūra. Socialinės apsaugos sistemą sudaro skirtingais finansavimo bei apsaugos teikimo principais besiremiančios dalys: socialinis draudimas ir socialinė parama.
Finansavimas. Socialinis draudimas Lietuvoje finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų įmokomis. Jos patenka į savarankišką, atskirtą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondą. Darbo rinkos politikos priemonės, iš jų darbo rinkos profesinis mokymas, yra finansuojamos iš Užimtumo fondo, kuris yra formuojamas iš socialinio draudimo fondo lėšų. Socialinė parama finansuojama iš valstybės ir savivaldybių lėšų, surenkamų iš bendrųjų mokesčių.

Socialinė apsauga

Specialios socialinės išmokos

socialinis draudimas

socialinė parama

piniginė socialinė parama

socialinės paslaugos

specialiosios

bendrosios

Pensijų draudimas

Šalpos pensija
Slaugos pašalpa

Dienos globos įstaigos

Informavimas ir konsultavimas

Prezidento pensija

Ligos ir motinystės draudimas

Šeimos pašalpos

Laikino gyvenimo įstaigos

Pagalba namuose

I ir II laipsnio valstybinės pensijos

Sveikatos draudimas

Laidojimo pašalpa

Stacionarios globos ir slaugos įstaigos

Slauga namuose

Nukentėjusių asmenų pensijos

Nedarbo draudimas

Socialinė pašalpa

Mišrių socialinių paslaugų įstaigos

Globos pinigai

Karių ir pareigūnų pensijos

Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

Šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos

Kitų sričių įstaigos

 

Mokslininkų pensijos
Artistų renta

Administravimas. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo administracinės sistemos pagrindinės institucijos yra šios:
 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
 Valstybinio socialinio draudimo fondo Taryba bei valdyba ir jos teritoriniai skyriai.
 Lietuvos darbo birža ir jos teritoriniai skyriai.
 Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija.
 Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba.
 Užimtumo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
 Trišalės komisijos prie Respublikinės ir teritorinių darbo biržų.
 Vaikų teisių apsaugos tarnybos.
 Savivaldybių socialinės paramos padaliniai.
 Apskričių administracija.
 Kitos valstybinės institucijos.
 Nevyriausybinės socialinės apsaugos institucijos.
Stiprybė – per dešimtmetį sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo sistema, diversifikuota pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes ir besiremianti šiuolaikine teisine baze, institucine sandara ir gana kvalifikuota, praktinę patirtį įgijusia administracija.
Galimybė – esama institucinė darbo ir socialinės politikos sistema pajėgi tobulėti ir adaptuoti socialinę ir darbo sistemą prie kintančių realijų.
1.5. Užimtumas ir darbo rinkos politika
Užimtumas. Turimi duomenys leidžia manyti, kad Lietuvoje gana aukštas abiejų lyčių dirbančiųjų vidutinis išsilavinimo lygis. 2000 m. darbo jėgos tyrimai rodo, kad 40,7 proc. turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą , 38 proc. turi vidurinį išsilavinimą, o 21 proc. – pagrindinį išsilavinimą .
Stiprybė – gana išsilavinusi darbo jėga, labiau nei anksčiau psichologiškai prisitaikiusi prie rinkos ekonomikos reikalavimų, padidėjęs asmeninės atsakomybės už save supratimas, apskritai pozityvi nuostata rinkos ekonomikos atžvilgiu.
Galimybė – modernių ir pirmiausia informacinių bei komunikacinių technologijų plėtotė gali atverti didžiausias galimybes: leisti efektyviai naudoti dabar turimą darbo jėgos potencialą ir, pirmiausia investuojant į kvalifikuotam darbui imlias šakas, sukurti konkurencingas gerai apmokamas darbo vietas bei padidinti darbo rinkos lankstumą.
Viena iš svarbiausių užimtumo didinimo sąlygų – kvalifikuota, gebanti prisitaikyti prie rinkos pokyčių darbo jėga. Tam būtina efektyvi ir veiksminga profesinio rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistema. Nemažų pasiekimų yra profesinio mokymo politikos formavimo lygmenyje: veikia trišaliu principu sudarytos tarybos ir nacionaliniame, ir regioniniame lygmenyse, ūkio šakų ekspertų grupės dalyvauja kuriant profesinio rengimo standartus, profesinio rengimo institucijos įtraukia darbdavių atstovus į darbo grupes, rengiančias mokymo programas. Tačiau įgyvendinimo lygmenyje, kuris reikalauja didesnių investicijų, bendradarbiavimas yra silpnas: labai ribotai organizuojamas mokymas pameistrystės principu, tik eksperimentiniame lygmenyje įgyvendintas nepriklausomas baigiamasis mokymosi metu įgytos kvalifikacijos įvertinimas, mokykloms gana sunku nukreipti mokinius į gamybinę praktiką ir pan.
Suaugusiųjų tęstinis profesinis mokymas šalyje nėra pakankamai išplėtotas. Tyrimų duomenimis, tik 5–10 proc. suaugusiųjų Lietuvos gyventojų dalyvauja suaugusiųjų mokymo ir švietimo programose, tuo tarpu labiau pažengusiose ES šalyse šis rodiklis viršija 40 proc. Apie 60 proc. dabartinės darbo jėgos buvo mokomi profesijos pagal sovietines programas, kurios buvo orientuotos į siauras ir buvusiai ūkio sistemai specifines veiklos sritis, nebuvo ugdomi bendrieji gebėjimai, tokie kaip iniciatyva, verslumas, kompiuterinis raštingumas, bendravimas ir t.t. Tuo tarpu rinkos ekonomikos sąlygomis ir ypač šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje švietimo sistemoje įgytas išsilavinimas bei profesija yra būtina, bet nepakankama sąlyga užsitikrinti užimtumą dar maždaug 40 aktyvios veiklos metų. Tik nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas, o jei reikia, ir perkvalifikavimas gali užtikrinti mobilumą darbo rinkoje. Nemaža dalis jaunų žmonių šiuo metu neturi jokios kvalifikacijos, nes 1990–1995 m. buvo labai sumažėjęs poreikis siekti išsilavinimo bei įgyti profesiją.
Silpnybė – nepakankamai plėtojami žmogiškieji ištekliai bei mokymosi visą gyvenimą galimybės.
Pagrindinės priežastys, lemiančios nepakankamą darbo rinkos (suaugusiųjų tęstinio) profesinio mokymo plėtotę – finansavimo bei prioritetų stoka. Tai sąlygoja nepakankamos fizinių ir juridinių asmenų finansinės galimybės, skatinimo mechanizmų nebuvimas ir tai, kad šis mokymas finansuojamas iš einamųjų lėšų. Dirbančiųjų mokymui taip nėra nei jų pačių, nei darbdavių skatinimo mechanizmų.
Grėsmė – gali atsirasti ryškūs išsilavinimo skirtumai, taigi darbo jėgos kvalifikacijos, motyvavimo dirbti skirtumai, tolesnis atskirties didėjimas.
Naujų informacinių technologijų diegimas, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtojimasis kelia didesnius reikalavimus lanksčioms darbo organizavimo formoms, kurių tobulinimas skatintų užimtumo ir kartu ekonomikos plėtotę. Užimtumą didinti padėtų lankstesnės darbo organizavimo formos: darbo vietos skaidymas įvedus ne visą darbo dieną ir atsisakius viršvalandžių, lankstesnis pamainų organizavimas, terminuotas, namudinis, agentūrinis, distancinis darbas, savarankiškas užimtumas, paslaugos, sezoniniai darbai, darbo vietų rotacija ir pan.
Silpnybė – nepakankama darbo vietų kokybė: daugelis jų mažai apmokamos, prastai paisoma darbo įstatymų ir saugos bei sveikatos darbe reikalavimų, neišplėtoti kolektyviniai darbo santykiai.
Kita vertus, darbo rinkai būdingas menkas teritorinis ir profesinis mobilumas. Gyventojų užimtumo didinimą varžo nelanksti darbo apmokėjimą ir darbo santykius reguliuojanti teisinė bazė, nepakankamas lanksčių darbo organizavimo formų reglamentavimas ir taikymas. Pvz., darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. apytikriai tik 10 proc. dirbančiųjų dirbo ne visą darbo laiką, tai yra daug mažiau nei ES, kur tokių darbuotojų yra 18 proc. Skirtumas ypač didelis Lietuvos moterų atžvilgiu: tik 11 proc. iš jų dirba ne visu etatu, tuo tarpu ES šalyse – 34 proc. Būtų ypač pageidautinas moterų, auginančių vaikus, dalies bedarbių, mažas pajamas gaunančių asmenų ir besimokančio jaunimo lankstus darbo organizavimas.
Silpnybės – nepakankamas darbo jėgos teritorinis ir profesinis mobilumas: pernelyg sunkiai prisitaikoma prie struktūrinių pokyčių – naujų profesijų, naujų veiklų, nėra reikiamų galimybių darbo jėgai migruoti šalies viduje bei užsienyje;
nepakankamas darbo rinkos lankstumas, nėra plėtojamos lanksčios darbo organizavimo ir apmokėjimo bei netradicinės užimtumo formos, nepakankamos galimybės prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių.
Grėsmė – nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas ūkio restruktūrizavimo procese gali kelti didelio nedarbo pavojų, taip pat trukdyti inovacijoms, modernių technologijų plėtotei.
Darbo sutarties įstatymu numatyta, jog visi darbai įmonėse turi būti įforminami darbdavio ir darbuotojo darbo sutartimi, išskyrus darbus, atliekamus pagal autorines sutartis ir savivaldybių išduotus patentus. Nepakankamai įvairios darbo sutarties formos, galutinai nereglamentuotas savanoriškų, paslaugų ir talkos darbų įforminimas. Kolektyvinės sutartys ir susitarimai menkai reglamentuoja darbo apmokėjimą. Įmonės vangiai taiko darbų įvertinimo sistemą.
Iki 1990 m. Lietuvoje didelės dalies darbo jėgos gyvenamoji vieta buvo kitoje vietovėje nei darbo vieta, nes mažos transporto išlaidos sudarė galimybę kasdien atvažiuoti į darbą. Todėl, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, regionuose, kurių ekonomikos struktūroje vyravo žemės ūkis ar viena pramonės šaka, iškilo rimtų problemų. Labai dideli gyvenamųjų patalpų kainų skirtumai ir, palyginti su darbuotojų pajamomis, smarkiai išaugusios transporto išlaidos kliudo teritoriniam darbo jėgos mobilumui ir prisideda prie darbo rinkos segmentacijos.
Pereinamojo laikotarpio poveikis įvairiems Lietuvos regionams buvo skirtingas ir priklausė nuo jų ekonomikos struktūros laikotarpio pradžioje ir nuo geografinės padėties. Be to, susilpnėjus valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek sprendimų dėl investicijų požiūriu), tiesioginės laisvųjų rinkų investicijos dažniausiai buvo nukreiptos į labiausiai pažengusius regionus. Todėl regionuose atsirado reikšmingų užimtumo skirtumų, ypač – miesto ir kaimo vietovių užimtumo struktūroje.
Grėsmė – regionų raidos netolygumas gresia tolesniu užimtumo ir socialinės srities plėtotės lygio diferenciacija, marginalinių regionų susidarymu.
Susiformavo trys teritorijų pagal užimtumo situaciją grupės. Didžiausias užimtumas – turinčių išplėtotą pramonę, paslaugų sektorių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, vidutinis – vyraujančią pramonės infrastruktūrą Alytaus, Plungės, Utenos ir kt., mažiausias – vyraujančią žemės ūkio struktūrą Lazdijų, Šalčininkų, Skuodo ir kt.
Egzistuoja dideli regionų ir ypač teritorijų nedarbo lygio skirtumai. Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. nedarbo lygis svyravo nuo 7 proc. Kretingos rajone (Klaipėdos apskritis) iki beveik 21 proc. Akmenės rajone (Šiaulių apskritis). Didelis nedarbas yra vietovėse, kurių infrastruktūra – vienašališka, tai buvę pramonės ar žemės ūkio rajonai, nedaug gyventojų turinčios kaimo gyvenvietės.
Silpnybė – didelis regionų netolygumas: regionai ryškiai skiriasi pagal užimtumo galimybes, nedarbo lygį, socialinės infrastruktūros plėtotę.
Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu vyko spartūs ekonomikos struktūros pokyčiai, kurie savo ruožtu veikė užimtumo tendencijas. Tačiau bendrojo užimtumo lygio sumažėjimas nebuvo toks didelis kaip BVP sumažėjimas. Dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje dirbančių gyventojų sumažėjo 200 tūkst. (šiek tiek daugiau nei 11 proc.), o BVP sumažėjo 40 proc. Iš darbingo amžiaus asmenų užimtumo sumažėjimas labiausiai palietė jaunimą bei asmenis, prieš tai dirbusius pramonėje ir žemės ūkyje. Dešimtmečio viduryje padidėjęs, užimtumas vėl sumažėjo iki 1 504 900, ir tai yra žemiausias rodiklis per visą laikotarpį nuo reformų pradžios. Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. gegužės mėn. bendrasis užimtumo lygis Lietuvoje siekė apytikriai 60 proc. Vyrų užimtumo lygis buvo 61,8 proc., o moterų – 58,5 proc. Pirminiai 2001 m. gegužės mėn. darbo jėgos tyrimų duomenys rodo, kad užimtumo lygis ir toliau greitai mažėjo 2001 metais.
Silpnybės – nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo bei didelio nedarbo regionuose;
žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas: daug jaunų ir ilgai negaunančių darbi bedarbių, nepalankios galimybės įsidarbinti įvairioms rizikos grupėms.
Grėsmė – darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, gali būti kliūtis plėtotis ekonomikai.
Yra du oficialūs nedarbo duomenų šaltiniai. Pirmasis – tai valstybinėje darbo biržoje užregistruotų bedarbių skaičius, antrasis – darbo jėgos tyrimai, kurie atliekami remiantis Tarptautinės darbo organizacijos nustatytu nedarbo apibrėžimu, duomenys. Toliau pateiktas nedarbo tendencijų aprašymas grindžiamas darbo jėgos tyrimų duomenimis .
Nedarbas. Nedarbas, kurio lygis 10 dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo labai žemas, smarkiai padidėjo 1995 metais, kai, darbo jėgos tyrimų duomenimis, buvo apie 350 000 bedarbių (17,1 proc.). Vėliau nedarbo lygis laipsniškai krito iki 13,3 proc. 1998 metais, kai darbo neturėjo 245 000 žmonių. 1998 m. pabaigoje prasidėjęs ekonomikos nuosmukis šią mažėjimo tendenciją pakeitė atvirkštine ir 2000 m. Vidutinis nedarbo lygis padidėjo iki 15,9 proc. (285 000 žmonių). Darbo jėgos tyrimų preliminarūs duomenys rodo, kad absoliutus bedarbių skaičius ir 2001 m. išliko panašus. Nedarbo lygis yra beveik du kartus didesnis nei ES. Pastaruoju metu nedarbo lygis pakilo, nepaisant tolesnio darbo jėgos dalyvavimo sumažėjimo (nors jis jau buvo mažesnis nei ES).
Labiausiai nedarbas palietė žemės ūkio rajonus tiek dėl užimtumo mažėjimo žemės ūkio sektoriuje, tiek dėl lėto smulkaus verslo sektoriaus plėtojimosi kaimiškose vietovėse. Tarp kaimo bedarbių daugiau yra jaunimo, žemesnis jų išsilavinimo lygis.
Formuojant užimtumo politiką labai svarbu atsižvelgti į nedarbo struktūrą. Vyrų nedarbo lygis, darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. siekė 17,5 proc., o moterų – 13,5 proc. Vyrų nedarbas pastaraisiais metais nuolat didėjo pradedant nuo 14,2 proc. 1997 m. Moterų nedarbas iš pradžių (1998 m.) sumažėjo ir, netgi padidėjęs 1999 ir 2000 m., lieka mažesnis už 1997 m. lygį – 13,9 proc.
Kaip ir kitose šalyse, jaunimo nedarbo lygis yra aukštesnis nei vyresnio amžiaus darbuotojų. 2000 m. Lietuvoje 15–24 metų asmenų nedarbo lygis siekė 29 proc., palyginti su 15 proc. 25–54 metų grupėje. Šis atotrūkis tarp jaunimo ir suaugusiųjų panašus kaip ir ES. Nors 1997–1999 m. Bendrasis jaunimo nedarbo lygis buvo palyginti stabilus, paauglių nedarbo lygis mažėjo, o vyresnio jaunimo – didėjo. Pastarųjų (20–24 metų asmenų) nedarbo lygis, viršijantis 26 proc., yra ypač didelis pagal tarptautinius standartus. Nors vyresniojo amžiaus grupės (55–64 metų) asmenų nedarbo lygis lieka žemesnis nei bendrojo šalies nedarbo, pastaraisiais metais jis gana greitai didėjo.
Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. 52 proc. bedarbių (arba 8 proc. visos darbo jėgos) neturėjo darbo ilgiau nei metus, t.y. 2000 m. tokių bedarbių skaičius buvo apie 144 000. Didžiausias ilgalaikis nedarbas yra užfiksuotas tarp asmenų, vyresnių nei 50 metų, kurie nustoja būti darbo jėgos nariai dėl sveikatos problemų ar dėl negalėjimo surasti darbo vietą. Kasmet ilginant išėjimo į senatvės pensiją amžių, teritorinėse darbo biržose gausėja bedarbių, turinčių reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti. Potencialūs ilgai nedirbantys bedarbiai yra ir jauni asmenys, neturintys kvalifikacijos: 25 proc. nekvalifikuotų asmenų bedarbystė trunka ilgiau kaip 12 mėnesių. Ilgalaikį nedarbą sąlygoja bendra šalies ekonomikos būklė, sumažėjusi darbo jėgos, ypač žemos kvalifikacijos arba nekvalifikuotos, paklausa; menka bedarbių kvalifikacija; negatyvus darbdavių požiūris į praradusius darbinius įgūdžius ar specialius gebėjimus vyresnio amžiaus bedarbius; paskatų ieškoti darbo ar tobulintis praradimas.
Atsiradus daug užimtumo galimybių, kurias sukūrė nauji besiformuojantys sektoriai, reikia aukštesnio kvalifikacijos lygio ir techninių įgūdžių. Ilgesnės trukmės laikotarpiu darbo jėgos kvalifikacijos lygis bus pagrindinis ekonomikos plėtotės veiksnys. Tai sąlygoja spartus ūkio pertvarkymas, smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus greitas augimas, rinkos globalizacija ir su ja susijęs tarptautinių ryšių plėtojimas, taip pat informacinių technologijų skverbimasis į visus ūkio sektorius. Be to, Lietuvoje yra nemažai vietovių, kuriose iš esmės restruktūrizuojama ūkinė veikla arba tai bus atliekama. Toks pavyzdys gali būti Visagino miestas, kuriame, uždarius atominę elektrinę, gyventojų užimtumo pobūdis turės iš esmės pakisti.
Pastaraisiais metais reiškiasi žemos kvalifikacijos darbo jėgos paklausos mažėjimo ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos didėjimo tendencija. Per 2001 m., Lietuvos darbo biržoje užregistruotos laisvos darbo vietos daugiausia buvo skirtos darbuotojams, turintiems aukštąjį, aukštesnįjį arba profesinį pasirengimą – 74 proc. Tik 26 proc. darbo vietų buvo skirta nekvalifikuotiems darbuotojams. Didžiausia darbo vietų paklausa – paslaugų sektoriaus bei pramonės įmonėse: šių sektorių įmonių pateikti darbo pasiūlymai sudarė 83 proc. darbo biržoje registruotų darbo vietų. Statybos sektoriuje užregistruota 12 proc., žemės ūkio – vos 5 proc. Visų darbo vietų.
Galimybė – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje gali teigiamai paveikti užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtotę, atverti galimybių racionaliai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.
Neoficialus užimtumas. Be pagrindinių darbo rinkos segmentų (oficialus užimtumas ir registruotas nedarbas), kurie ypač ryškūs Vakarų Europos šalyse, mūsų šalies ūkyje susiformavo dar ir neoficialus užimtumas. Lietuvos darbo rinkoje galima išskirti kelis segmentus, nors ribos tarp kai kurių iš jų labai neryškios. Registruojamas nedarbas ir oficialus užimtumas priskiriami prie kontroliuojamų darbo rinkos segmentų, o neoficialus užimtumas – prie nekontroliuojamų. Neoficialus užimtumas rinkos ekonomikos šalyse siekia nuo 5 iki 15 proc. ir menkai teveikia kontroliuojamų segmentų elgseną. Lietuvoje jis gali būti dar didesnis, nors tikslių įvertinimų nėra.
Tarptautinės darbo organizacijos ekspertai teigia, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse neoficialus užimtumas siekia 10–12 proc., tačiau daugelyje Vakarų Europos šalių jis apima tik 2–5 proc. darbo rinkos. Neoficialaus užimtumo įvertinimų pagrindu gali būti natūralaus nedarbo lygio koncepcija, kurioje vadovaujamasi ekonominio gyventojų aktyvumo nekintamumo prielaida. Įvertinant neoficialaus užimtumo ir šešėlinės ekonomikos mastą nacionalinių statistikų agentūroms rekomenduojama kompiliuoti (surinkti) duomenis iš įvairių alternatyvių duomenų šaltinių bei atlikti skirtingų rezultatų lyginamąją analizę.
Silpnybė – didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija.
Užimtumo politika. Lietuvoje yra užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo sistema, kuri remiasi atitinkama teisine baze bei institucine sandara. Sukurta ir tobulinama teisinė bazė, reglamentuojanti darbo santykius, profesinę saugą ir sveikatą darbe, darbo apmokėjimą, socialinių garantijų bei aktyvių darbo rinkos politikos priemonių teikimą asmenims, netekusiems darbo, profesinį švietimą ir mokymą.
Tačiau formuojant ir įgyvendinant užimtumo politiką Lietuvoje nepakankamai bendradarbiauja ministerijos (taip pat ir jų žinioje esantys regioninių institucijų padaliniai). Svarbiausiosios valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, kurių veikla daro vienokią ar kitokią įtaką gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, mažai derina savo veiklą, o tai trukdo įvairiuose valstybės valdymo lygiuose laiku priimti reikiamus, gerai apgalvotus su užimtumu susijusius sprendimus.
Silpnybė – nepakankamai koordinuota, nevientisa ir fragmentiška užimtumo politika: įvairių žinybų savo srities veiksmai per mažai derinami su kitų ir per mažai atsižvelgiama į bendrą situaciją; socialiniai partneriai nepakankamai prisideda prie užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo.
Užimtumo politika yra sudedamoji ekonomikos politikos dalis. Daugelis sektorinių politikos sričių – pramonės, mokesčių, agrarinė, švietimo ir kitos – turi tiesioginę įtaką gyventojų užimtumui. Tačiau aišku, kad nė viena ministerija, taip pat ir Socialinės apsaugos ir darbo, negali vien tik savo kompetencijos ribose vykdomomis politikos priemonėmis įgyvendinti užimtumo politikos ir pasiekti užimtumo didinimo tikslų, nes gyventojų užimtumas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Silpnybė – nepakankama užimtumo politikos ir socialinės paramos sanglauda: socialinės apsaugos sistema ne visada skatina imtis darbo, neretai padeda atsirasti bei įsitvirtinti išlaikytinių nuostatoms.
Sėkmingam rezultatui svarbi prielaida yra aukštas politikos integravimo ir koordinavimo lygis ir tai, kad planuojant įvairią politiką atsižvelgiama į jos poveikį užimtumui.
Integruota užimtumo politika arba „užimtumui draugiškos“ politikos formavimas yra viena aktualiausių problemų Europos Sąjungoje. Nuo 1997 m. ES šalys sutarė koordinuoti savo užimtumo politiką. Kiekvienais metais Europos Komisija tvirtina „Užimtumo kryptis“, o ES šalys, rengdamos nacionalinius veiksmų planus, transformuoja šias strategines kryptis į konkrečias priemones.
Taigi politikos integravimo užimtumo srityje įgyvendinimas Lietuvoje yra susijęs ne tik su vidaus politika, bet ir su integracijos į ES procesu.
Kita vertus, dar palyginti daug sprendimų, darančių įtaką užimtumui, priima aukščiausiosios valstybės valdymo institucijos. Neapibrėžtos apskričių viršininkų funkcijos, susijusios su regioninės užimtumo politikos formavimu ir įgyvendinimo organizavimu. Prie užimtumo klausimų sprendimo vietos bendruomenėje daugiau galėtų prisidėti vietos savivaldos institucijos. Užimtumo ir darbo rinkos problemas spręsti labiau turėtų padėti socialiniai partneriai, vyriausybinės organizacijos. Veikiančios trišalės institucijos šiuo metu nėra pakankamai veiksmingos.
Darbo rinkos institucijų išlaikymas bei darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Užimtumo fondo – Valstybinio socialinio draudimo fondo dalies. Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinant Valstybinio socialinio draudimo fondo metinį biudžetą, atsižvelgus į nuo padėtį darbo rinkoje, nustatomi atskaitymai į Užimtumo fondą (procentais) – apie 1,5 proc. patvirtinto draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo.
1995–2000 m. darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirtos lėšos padidėjo nuo 0,29 iki 0,36 proc. bendrojo vidaus produkto. Užimtumo fondo struktūroje didžiausia dalis tenka pasyviai priemonei (bedarbio pašalpoms) – apie 40–50 proc. (2000 m. – 50,7 proc.), aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skiriama 30–37 proc. šių lėšų (2000 m. – 24,6 proc.) bei 23–28 proc. – darbo rinkos institucijoms išlaikyti (2000 m. – 22,8 proc.).
Darbo rinkos politika per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybės menkiau finansuoja viešuosius darbus.
Silpnybė – nepakankamas aktyvios darbo rinkos politikos finansavimas, menkas valstybės ir savivaldybių biudžetų dalyvavimas užimtumo politikos finansavime.
1.6. Socialinis draudimas
Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: samdomieji darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka socialinio draudimo įmokas, o atsitikus draudiminiam įvykiui gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas – garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, senatvės, motinystės ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Valstybinio socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu: socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus, iš karto naudojamos socialinio draudimo išmokoms mokėti.
Valstybinis socialinis draudimas buvo kuriamas kaip savarankiška sistema. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto bei projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms nenaudojant jų kitiems, su socialiniu draudimu nesusijusiems tikslams.
Nors paskutinį dešimtmetį buvo plečiamas apdraustųjų kontingentas, bendras apdraustųjų skaičius per 1991–2000 m. laikotarpį sumažėjo 464,7 tūkst., arba 26,3 proc., žmonių, nors darbingo amžiaus gyventojų skaičius kito nežymiai (1991 m. – 2127,6 tūkst., 2000 m. – 2163,8 tūkst.). Tam įtakos turėjo tai, kad daliai gyventojų iš valstybinės veiklos srities teko pereiti į privatųjį sektorių. Tai lėmė, kad ne visi gyventojai, susiradę naujas darbo vietas, mokėjo socialinio draudimo įmokas.
Daug problemų vis dar kyla ir dėl kaimo žmonių socialinio draudimo. Žemas gyvenimo lygis kaimuose – viena iš priežasčių, dėl kurių socialinio draudimo įmokos nemokamos iš viso arba mokamos nenuolat. Kaimo ūkis yra specifinis, jis priklauso nuo produkcijos supirkėjų, kurių skola žemdirbiams 1998 m. siekė daugiau nei 250 mln. litų. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, Lietuvoje yra apie 79 tūkst. ūkininkų, iš kurių beveik 55 tūkst. atleisti nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Eliminavus mokančiuosius, lieka apie 22 tūkst. įmokų nemokančių ūkininkų. Jei ūkininkai, dabar nemokantys socialinio draudimo įmokų, sulaukę pensinio amžiaus ar tapę invalidais, neturės minimalaus draudimo stažo, jiems nepriklausys nei bazinė senatvės, nei invalidumo pensijos, jų mirties atveju šeimos nariams – našlių ir našlaičių pensijos. Šalpos pensija garantuojama irgi ne visais atvejais. Taigi lieka socialinė pašalpa, kuri gali būti mokama tik 6 mėnesius, taip pat šių pašalpų gavėjai turi atitikti tam tikras pašalpų gavimo sąlygas. Daugelyje Europos šalių kaimo žmonių draudimą dotuoja valstybė. Tačiau valstybės socialinio draudimo įmokos už ekonomiškai silpnus ūkininkus nepajėgs radikaliai išspręsti problemos.
Silpnybė – valstybinis socialinis draudimas pernelyg orientuotas į samdomus dirbančiuosius ir sunkiai aprėpia kitokio ekonominio aktyvumo asmenis.
Grėsmė – nepakankama valstybinio socialinio draudimo aprėptis (neaprėpiami arba beveik neaprėpiami šešėlinėje ekonomikoje dirbantys, taip pat smulkūs ūkininkai, kaimo gyventojai, dirbantys žemę, menininkai, kūrybiniai darbuotojai) gresia didelių socialinių grupių, be socialinio draudimo teisių ir tik gausiančių minimalią socialinę paramą, atsiradimu.
Pensijų didinimo galimybes ribojo ir teberiboja bendra ekonomikos situacija šalyje. Vertinant pensijų ir ekonominių galimybių atitikimą, vienas iš galimų rodiklių gali būti vidutinės pensijos santykis su nacionalinėje ekonomikoje sukurtu BVP vienam gyventojui (faktinėmis kainomis). Palyginimas su kitų šalių – pretendenčių į ES analogišku santykiu (žr. 2 pav.) parodo, kad Lietuvoje pensijų dydis, palyginti su naujai sukurto produkto dalimi, yra mažesnis negu Latvijoje, o ypač palyginti su Lenkija ir Slovėnija. Tačiau kitose šalyse (Estijoje, Vengrijoje) jis dar mažesnis negu Lietuvoje.
Lietuvoje valstybinės socialinio draudimo pensijos yra mažos, nors įmokų tarifas vidutinis. Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2000 m. buvo 312 litų (apie 40 proc. vidutinio atlyginimo, atskaičius mokesčius, šalyje) ir, palyginti su 1999 m., ji padidėjo 1 proc. Vidutinė dirbančio pensininko pensija 2000 m. buvo 309 litai, nedirbančio – 312 litų. Daugiau nei pusė senatvės pensijos gavėjų (apie 70 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją. Esant palyginti mažoms senatvės pensijoms, kas šeštas senatvės pensininkas dirba (15,6 proc.). Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2000 m. Buvo 280 litų ir, palyginti su 1999 m., padidėjo tik 0,4 proc. Daugiau nei pusė invalidumo pensininkų (apie 62 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją. Vidutinis našlių ir našlaičių pensijos dydis 2000 m. buvo 60 litų.
Silpnybė – valstybinio socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos ir negarantuoja reikiamo pajamų lygio senatvėje.
Pensijų finansavimas priklauso ne tik nuo surenkamų įmokų dydžio, bet ir nuo dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykio – kuo daugiau vienam dirbančiajam atsiranda pensinio amžiaus žmonių, tuo didesnė mokesčių našta tenka dirbantiesiems. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, dirbančiųjų pagal darbo sutartis asmenų skaičius per 1991–2000 m. laikotarpį sumažėjo 36 procentais. Tuo tarpu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamų pensijų skaičius nuo 838 tūkst. 1991 m. padidėjo iki 1 mln. 54 tūkst. 2000 metais. Pasaulio bankas prognozuoja, kad Lietuvoje 2000–2050 m. 12,4 proc. padaugės pensinio amžiaus žmonių, o darbingo amžiaus žmonių sumažės 24,3 proc.
Tačiau, netgi radikaliai pagerinus įmokų surinkimą, ateityje iškils visuomenės senėjimo problema, ypač išeinant į pensiją pokario metais gimusiems žmonėms.
Grėsmė – prognozuojamas tolesnis visuomenės senėjimas gali padidinti socialinės apsaugos išlaidų poreikį ir priversti santykiškai mažinti socialines išmokas.
1.7. Socialinė parama
Socialinės paramos tikslas – padėti tenkinti būtiniausius poreikius toms šeimoms (asmenims), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra nepakankamos, kad jos galėtų pasirūpinti savimi. Pagrindinė socialinės paramos sistemos nuostata yra tokia, kad socialinė parama negali užtikrinti žmogui ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo – ji tik padeda jam išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Siekiant užtikrinti kartų kaitą, pagal valstybės biudžeto galimybes nepriklausomai nuo pajamų vaikus auginančioms šeimoms mokamos valstybinės pašalpos. Pagrindinėmis paramos šeimai bei vaikams kryptimis laikytinos piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, sistemos tobulinimas bei vaiko teisių apsaugos ir vaikų globos sistemų gerinimas.
Nors nustatyta pajamų įvertinimo principu teikiamos paramos tvarka siekiama valstybės paramą sutelkti mažiausias pajamas turinčioms šeimoms, neišvengiama atvejų, kai parama gali pasinaudoti šeimos, kurioms tokia parama neturėtų priklausyti, – susiduriama su turto ir nelegalių pajamų įvertinimo problema. Neretai asmenys, užsiimantys nelegaliu verslu, taip pat įsiregistravę darbo biržoje, bet turintys darbą, nuslepia tikrąsias savo pajamas.
Kita vertus, Skurdo mažinimo strategijoje pažymėta, kad žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 16 proc. gyventojų. Tačiau socialinę pašalpą (kuri mokama pasitelkus šeimos pajamų vertinimo kriterijus) gauna tik apie 3 proc. gyventojų.
Silpnybė – socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų: daugiau dirbama prie formalaus pašalpų skyrimo negu su paramos reikalingais asmenimis, socialinės paramos sistema nepakankamai pajėgi aprėpti marginalines socialinės atskirties grupes.
Kalbant apie ateities perspektyvas reikia formuoti tokią socialinę politiką, kad gerėjant ekonomikos būklei, derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos elementus būtų sprendžiamos skurdo ir socialinės atskirties problemos. Turint omenyje į turtingesnių šalių patirtį sunku tikėtis, kad socialinė atskirtis ir skurdas visiškai išnyks, tačiau jų mastai gerokai turėtų sumažėti. Bendromis įvairių socialinės politikos ir kitų sektorių priemonėmis būtinai reikia panaikinti kraštutinį skurdą. Gerėjant ekonomikos būklei taip pat turėtų padidėti ir valstybinio socialinio draudimo, finansuojamo einamųjų įmokų principu, išmokos. Be to, ilgainiui įvedus privalomąjį kaupiamąjį draudimą, išmokos iš pensijų fondų turėtų palyginti svarbią reikšmę būsimų pensininkų pajamoms.
Galimybė – laukiama ekonomikos plėtotė, derinama su teisingai orientuota, asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteikia galimybę gerokai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas.
Paramoje šeimoms vyrauja orientacija į finansinę paramą, dažnai pamirštant paslaugas šeimai. Rinkos ekonomikos sąlygos išryškino žmonių grupes, kurioms socialinės paslaugos pasidarė itin svarbios (neįgalieji žmonės, vaikai, pagyvenę bei socialinės rizikos grupių asmenys). Bendruomenės socialinių paslaugų poreikis ypač augo, o socialinių paslaugų pasiūla buvo nepakankama. Todėl reikėjo greitai kurti socialinių paslaugų tinklą. Socialinių paslaugų sistema buvo plėtojama labiau kiekybiškai negu kokybiškai.
Stiprybė – per pastarąjį dešimtmetį sukurta socialinių paslaugų sistema, greitai išaugusi socialinių paslaugų įvairovė bendruomenėse, padidėjęs savivaldybės, kaip pagrindinės socialinių paslaugų organizatorės, bei socialinių darbuotojų vaidmuo organizuojant ir teikiant socialines paslaugas.
Socialinių paslaugų poreikis vis didėja. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar reikia plėtoti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti efektyvesnių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.
Nors pastarąjį dešimtmetį socialinių paslaugų tinklas greitai išsiplėtė, bet asmenų, gaunančių socialines paslaugas, skaičius kasmet didėja, todėl didelių galimybių pasirinkti socialines paslaugas paslaugų gavėjai dar neturi, o tarp socialinių paslaugų teikėjų nėra konkurencijos. Todėl reikėtų sukurti sąlygas, kad į socialinių paslaugų teikimą būtų įtrauktas nevyriausybinis ir privatus sektorius. Gana išplėtotas ir stiprus nevyriausybinių institucijų tinklas gali būti sėkmingai įtraukiamas įgyvendinant socialinei paramai keliamus tikslus. Svarbu, kad socialinės paramos teikimas ir organizavimas nebūtų vien tik aukščiausių valdžios institucijų atsakomybė, tuo turėtų ir galėtų pasirūpinti ir vietos bendruomenės, ir nevyriausybinės organizacijos.
Galimybė – stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti sėkmingai panaudotas socialinių paslaugų kokybės gerinimui užtikrinti.
Silpnybė – trūksta informacijos: socialinių paslaugų, kaip ir kitų socialinės apsaugos išmokų gavėjai nepakankamai informuojami apie jų teises ir galimybes, o socialinės paramos teikėjai per mažai žino apie realius poreikius.
Nepakankamas socialinės integracijos modelio išplėtojimas ir didėjantis neįgaliųjų skaičius iškėlė su invalidumu susijusių pensijų, lengvatų, užimtumo, socialinės paramos sistemų reformų būtinybę. Prioritetai turėtų būti nukreipti į socialiai teisingos ir neįgaliojo asmens orumo nežeminančios socialinės politikos vykdymą, siekimą pašalinti socialinių garantijų srities skirtumus bei mažinti neįgaliųjų žmonių diskriminaciją.
Dabartinėje piniginės socialinės paramos sistemoje trūksta paskatų aktyviai ieškoti darbo ar sutikti dirbti mažai apmokamą darbą. Mokant sąlygiškai dosnias socialinės paramos ir nedarbo pašalpas jas galima palyginti su pajamomis, kurias asmuo gautų dirbdamas. Mažas pajamas gaunantys asmenys, nesitikėdami gauti daugiau pajamų dirbdami, nebus suinteresuoti konkuruoti darbo rinkoje ir daugiau dirbti, taip pat nebus linkę investuoti į mokslą ir savo kvalifikacijos kėlimą. Todėl dabar galiojančios paramos formos turėtų būti transformuojamos, pertvarkomos taip, kad asmuo būtų suinteresuotas dirbti net ir mažai apmokamą darbą nei likti pasyvus pašalpos gavėjas. Efektyvi socialinės paramos sistema turėtų skatinti užimtumą, o ne kurti priklausomybę nuo įvairių paramos formų. Dabartinė Lietuvos socialinės paramos sistema, kurioje pašalpų dydis ženkliai sumažėja tuomet, kai pasiekiamas tam tikras šeimos pajamų lygis, kuria remiamų asmenų priklausomybę nuo įvairių pašalpų, o to efektyvioje sistemoje neturėtų būti. Suinteresuotumas dirbti turėtų būti skatinamas koordinuojant įvairių piniginių pašalpų mokėjimą su tam tikromis užimtumo programomis.
Silpnybė – nepakankamai išplėtota teisinė socialinės paramos bazė, nėra aiškios socialinės apsaugos sprendimų apskundimo tvarkos.
Vertinant šalies socialinę apsaugą dažniausiai analizuojami vidutiniai socialinės apsaugos rodikliai. Tačiau socialinės apsaugos išmokos ir paslaugos labai skiriasi atskiruose Lietuvos rajonuose. Socialinės apsaugos skirtumus tiesiogiai lemia ekonominės priežastys. Gamybos pertvarkymo, plėtotės ir privatizavimo lygis, socialinė ir ekonominė padėtis atskiruose Lietuvos rajonuose yra labai nevienodi. Visos šios priežastys lemia skirtingą socialinės apsaugos išmokų ir paslaugų teikimo lygį. Apie padidėjusią socialinę diferenciaciją galima spręsti ir iš teritorinių socialinės paramos teikimo skirtumų. Didžiausia pašalpų suma, tenkanti vienam rajono gyventojui, 1999 m. buvo mokama Šilalės (182 litai), Skuodo (164 litai), Joniškio (147 litai) ir Šilutės (143 litai) rajonuose. Mažiausiai pašalpų vienam gyventojui per metus išmokama didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose. Visagine 1999 m. išmokėta vidutiniškai 56 litai vienam miesto gyventojui, Klaipėdoje – 57 litai, Vilniuje – 62 litai. Taigi pašalpų, mokamų vidutiniškai vienam gyventojui kai kuriuose miestuose ir rajonuose, dydis skyrėsi net tris kartus. Vidutiniškai kiekvienam Lietuvos gyventojui 1999 m. teko apie 97 litus įvairių pašalpų.
Silpnybė – padidėjusi socialinė diferenciacija, dar paryškinama ir regioninės diferenciacijos: dalis žmonių išstumiami iš darbo rinkos, praranda kvalifikaciją, galimybę į ją sugrįžti ar niekada neįgyja reikiamos kvalifikacijos, susidaro skurdo ir socialinės atskirties grupės.
Grėsmė – jei nepavyks vykdyti sėkmingos užimtumo ir socialinės politikos, gali nemažėti skurstančiųjų dalis, didėti socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija, kelianti pavojų demokratijos ir visuomenės stabilumui.
Svarbų vaidmenį teikiant socialinę paramą ir aktyvinant bendruomenę vaidina socialinis darbuotojas. Nuo socialinio darbuotojo profesionalumo priklauso socialinio darbo kokybė, todėl pastaruoju metu ypač didelis dėmesys skiriamas socialinių darbuotojų mokymui ir jų vertinimui.
Kad profesinė veikla tobulėtų, reikia nuolat tobulinti socialinių darbuotojų praktikų kvalifikaciją, plėsti teorines žinias bei lavinti praktinius įgūdžius. Nors socialiniai darbuotojai rengiami 16 mokymo įstaigų, didžioji dalis socialinį darbą dirbančiųjų kol kas neturi profesinio išsilavinimo. Siekiant suteikti būtinų socialinio darbo žinių socialiniams darbuotojams praktikams, neturintiems socialinio darbo išsilavinimo, turėtų ir toliau būti organizuojami mokymo kursai, kuriuose būtų supažindinama su socialinių paslaugų veiklos organizavimu, paslaugų teikimo principais, individualiu socialiniu darbu, bendravimo ir socialine psichologija, asmenybės teorijų atskirų komponentų naudojimo specifika atskleidžiant asmenybės ypatumus, tarpusavio suvokimo dėsniais, šeimų konsultavimu, pagalba joms. Didėjantis socialinių darbuotojų profesionalų būrys, kylanti socialinių darbuotojų profesinė kvalifikacija diktuoja būtinybę nustatyti, kad socialinį darbą dirbtų tik socialiniai darbuotojai, turintys tinkamą išsilavinimą. Visiems socialiniams darbuotojams praktikams turėtų būti sudaromos galimybės nuolat tobulinti kvalifikaciją dirbant su įvairiausiomis socialinėmis grupėmis, rizikos grupių asmenimis, senais žmonėmis, vaikais ir probleminėmis šeimomis, neįgaliaisiais, dirbant sveikatos priežiūros ir įkalinimo įstaigose.
Praėjusiu laikotarpiu organizuotą socialinių darbuotojų atestavimą ir mokymo kursus numatoma pratęsti. Tikimasi, kad šios socialinių darbuotojų atestavimo programos įgyvendinimas padės numatyti socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulėjimo poreikius ir sukurti mokymo – lavinimo strategiją bei formuoti socialinių darbuotojų korpusą, gebantį kvalifikuotai spręsti asmens, žmonių grupės bei bendruomenės socialines problemas.
Silpnybė – socialinių darbuotojų praktikų skaičius, tenkantis visos šalies socialinių paslaugų gavėjams, nėra pakankamas, o šį darbą dirbantys socialiniai darbuotojai dažnai neturi reikiamos kvalifikacijos, ypač darbui su vaikais, šeimomis, socialinės atskirties grupėmis.
Plintant kompiuterinėms technologijoms, bus modernizuojama socialinio draudimo bei socialinės paramos apskaita ir administravimas, sukaupta informacinė duomenų bazė leis taikliau nukreipti socialinę paramą tiems, kuriems tikrai jos reikia.
Galimybė – informacinių technologijų sklaida gali leisti įgyvendinti efektyvią bei operatyvią socialinio draudimo įmokų mokėjimo apskaitą ir socialinės paramos poreikio kontrolę, dėl to bus galima kur kas taikliau pagal realius poreikius orientuoti socialinę paramą ir geriau vykdyti socialinį draudimą.
1.8. Apsirūpinimas būstu
Apsirūpinimas būstu yra vieno iš būtiniausių poreikių patenkinimas, darantis įtaką ne tik gyvenimo lygiui valstybėje, bet taip pat lemiantis ekonomines, socialines ir demografines pasekmes, susijęs su žmogaus teisių garantijomis bei žmogiškųjų išteklių išsaugojimu bei ugdymu. Tačiau reformą išgyvenančiose šalyse, iš jų ir Lietuvoje, šis procesas nėra sklandus, nes būsto įsigijimo kreditavimo sistema dar tik formuojasi, o daugelis šeimų neturi pakankamai lėšų nuosavam būstui įsigyti. Atsižvelgiant į šios problemos reikšmę valstybės parama būsto sektoriuje tampa ypač svarbi, paramos sistema turi būti pagrįsta ekonominių bei socialinių šalies ypatumų vertinimu ir pažangiausios kitų šalių patirties perėmimu.
Rinkos santykius atitinkanti paramos būsto sektoriuje sistema Lietuvoje buvo pradėta kurti jau nuo 1992 metų, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino valstybinę programą „Būstas“. Tačiau paramos priemonės buvo pasirinktos be pakankamo strateginio pagrindimo ir neįvertinus pereinamojo laikotarpio šalims būdingos specifikos, o tai sąlygojo neefektyvią paramą. Blogus paramos sistemos funkcionavimo rezultatus lėmė ir tyrimų šioje srityje trūkumas.
Valstybės paramos sistema, teikianti namų ūkiams galimybę įsigyti būstą nuosavybėn, Lietuvoje funkcionuoja nepakankamai dėl to, kad daugelis namų ūkių nėra pajėgūs įvykdyti komercinių bankų paskolos suteikimui keliamų reikalavimų, o taikomos paramos priemonės neamortizuoja problemų, kylančių namų ūkiams, grąžinantiems paskolą: didesnių įmokų paskolos grąžinimo pradžioje bei pradinio įnašo problemos (ypač aktualios jaunoms šeimoms).
Vienas iš kriterijų, rodančių valstybės gebėjimą vykdyti įsipareigojimus būsto sektoriuje, yra namų ūkių, turinčių teisę į valstybės paramą, ir namų ūkių, realiai galinčių ja pasinaudoti, skaičiaus dinamika. 1999 m. Lietuvoje buvo 14,3 tūkst. namų ūkių, laukiančių galimybės pasinaudoti teise išsinuomoti būstą iš savivaldybės. Per 1993–1999 m. laikotarpį šis skaičius išaugo 13 proc. Valstybinės paramos apsirūpinant gyvenamuoju plotu struktūroje minėtu laikotarpiu šios šeimos sudarė gan stabilią dalį – nuo 13,7 iki 15,3 proc.
Vertinant valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu sistemą Lietuvoje minimalių garantijų apsirūpinimo būstu suteikimo aspektu, galima daryti išvadą, jog valstybė nėra pajėgi įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Valstybės įsipareigojimai garantuoti būsto sąlygas išnuomojant savivaldybių būsto fondą orientuoti į vidutinį apsirūpinimo būstu lygį. Tačiau valstybė savo įsipareigojimų nepagrindžia finansiniais ištekliais, todėl paramos reikia laukti daugelį metų. Be to, teisė išsinuomoti lengvatinėmis sąlygomis būstą iš savivaldybės yra suteikiama vadovaujantis apsirūpinimo būstu lygio kriterijumi, o ne pajamų kriterijumi. Dėl šios priežasties į remiamų subjektų tarpą patenka ir pasiturinčios šeimos.
Analizuojant paramą, teikiamą gyventojams išnuomojant savivaldybių būsto fondą, visų pirma reikia konstatuoti, kad Lietuvoje ši paramos priemonė nėra taikoma tik kaip nepasiturinčių namų ūkių rėmimo priemonė. Pagrindinis remiamų subjektų atrankos kriterijus – nepakankamas apsirūpinimo gyvenamuoju plotu lygis. Paramą gali gauti namų ūkiai, kurių vienam namų ūkio nariui tenka mažiau nei 10 kv. metrų sąlyginio gyvenamojo ploto (nustatant sąlyginį gyvenamąjį plotą kiekybinis rodiklis yra perskaičiuojamas įvertinant kokybinius parametrus). Taigi šia paramos priemone gali pasinaudoti ne tik mažas pajamas turintys namų ūkiai. Valstybei neįstengiant užtikrinti deklaruojamų įsipareigojimų, greta pagrindinio kriterijaus – būsto poreikio patenkinimo lygio – apibrėžiant paramos subjektą taikomi papildomi kriterijai (darbingumo lygis; sutuoktinių amžius, turimų vaikų skaičius, šeimyninė padėtis, gyvenamojo ploto naudojimo juridinis pagrindas, tremtinio statusas), nustatantys remiamiems subjektams prioritetus, sudarant tris paramos laukiančių subjektų grupes. Tai reiškia, jog paramos lėšos yra dalijamos į kelias dalis ir gyventojai, patenkantys į privilegijuotas eiles, gali gauti paramą per trumpesnį laikotarpį.
Paramos sistema Lietuvoje neišnaudoja būsto poreikio substitucijos savybės: valstybė remia tik vieną apsirūpinimo būstu rinkoje formą – būsto įsigijimą nuosavybėn, būsto nuomą rinkos sąlygomis traktuodama kaip kokybiškai blogesnį apsirūpinimo gyvenamuoju plotu būdą, ir tokius namų ūkius traukia į remiamų subjektų grupę. Kitų šalių patirtis rodo, kad poreikio būstui patenkinimas ilgalaikės nuomos būdu rinkos sąlygomis yra labai plačiai paplitęs ir taip būstu apsirūpina tie namų ūkiai, kurie nėra pajėgūs paimti paskolą. Lietuvoje dabartiniame etape valstybės paramos sistema numato ilgalaikės nuomos būsto fondą sukurti daugiausia iš valstybės investicijų, nors valstybės įsipareigojimas patenkinti nuomojamo būsto poreikį valstybinėmis investicijomis yra nepagrįstas finansinėmis galimybėmis.
Silpnybė – nors egzistuoja visuomenės dalis, kuri susiklosčiusiomis aplinkybėmis neįstengia apsirūpinti būstu be valstybės paramos, teikiama parama apsirūpinti būstu nepakankama.
Valstybės paramos sistemos, kuria padedama gyventojams apsirūpinti būstu, pagrindiniai trūkumai:
 teikiant paramą norintiems įsigyti būstą orientuojamasi į vidutinį apsirūpinimo būstu šalyje lygį. Dėl to valstybė nepajėgi suteikti paramą visiems, turintiems į ją teisę: galimybės pasinaudoti parama kai kurie namų ūkiai laukia jau 15 ir daugiau metų;
 siūlomu lengvatinių paskolų subsidijavimo būdu gali pasinaudoti tik labai nedidelė paramos laukiančių namų ūkių dalis. Taip yra dėl to, kad pasirinkus subsidijavimo būdą neįvertinta, kaip namų ūkių mokumą veikia paskolos grąžinimo mechanizmas. Parama teikiama tik įsigyjant būstą nuosavybėn, nors pasaulyje yra įprasta, kad būstą nuosavybėn įsigyja tik pasiturinčios šeimos. Atsižvelgiant į namų ūkių mokumą, paramos dydį ir būsto kainą, kai kuriuose regionuose namų ūkiai, net ir pasinaudoję valstybės parama būstui įsigyti, poreikį būstui patenkina tik minimaliu lygiu;
 nepakankama parama teikiama mažas pajamas turinčioms šeimoms, pageidaujančioms nuomoti būstus savivaldybių reguliuojamomis nuomos kainomis. Savivaldybių nuomojamų būstų fondas sudaro apie 3 proc. bendro šalies fondo ir šiuo metu nėra pakankamas, o didelė dalis mažas pajamas turinčių šeimų pageidautų išsinuomoti iš savivaldybių būstą lengvatinėmis kainomis;
 veikianti sistema neįvertina tos aplinkybės, jog pasauliniame kontekste Lietuva atsilieka nuo išsivysčiusių šalių ir apsirūpinimo būstu lygiu, ir kokybinėmis būsto poreikio charakteristikomis. Artėjimo prie pasaulinių būsto standartų tendencijos, pasireiškiančios visų pirma naujų medžiagų ir technologijų atėjimu į šalį ir galimybėmis tarptautinių ryšių dėka susipažinti su kitų šalių kultūra, lemia Lietuvos gyventojų reikalavimų būstui didėjimą, kurio negali patenkinti dabartinės investicijų į gyvenamųjų namų statybą apimtis. Valstybė, reformos pradžioje atsikračiusi investuotojo į gyvenamųjų namų statybą vaidmens, nesukūrė mechanizmo, kuris amortizuotų valstybinių investicijų apimties mažėjimą. Be to, valstybės paramos gyventojams sistema, skirta apsirūpinti būstu, Lietuvoje ignoruoja kitose šalyse dabartiniame visuomenės raidos etape keliamą uždavinį – skatinti privačias investicijas ir inovacijas būsto sektoriuje kaip svarbią ekonominio šalies gyvenimo suaktyvinimo priemonę.
Rinkos ekonomikoje būsto sektorius veikia kaip daugialypė, su kitais ekonomikos sektoriais – finansų, statybos pramonės, žemės, namų ūkių ir kt. – susijusi ekonominė sistema. Šiam sektoriui įtakos turi ne tik jo vartotojai, bet ir daugelis kitų rinkos dalyvių (verslo subjektai, finansinės institucijos), taip pat valstybėje veikianti mokesčių ir institucinė sistemos. Viena, tai leidžia panaudoti daug daugiau paramos priemonių ir būdų nei planinėje ekonomikoje ir sudaro prielaidas lanksčiai ir efektyviai valstybės intervencijai, reguliuojant problemiškiausius būsto sektoriaus funkcionavimo aspektus. Antra, būsto sektoriaus integralumas su kitais ekonomikos sektoriais reikalauja, kad projektuojant valstybės paramos modelį būtų įvertintas paramos poveikis ne tik gyventojų apsirūpinimo būstu lygio pakitimui, bet ir kitiems ekonominiams rodikliams, nes dirbtinėmis priemonėmis skatinamas pagerėjimas būsto sektoriuje gali sutrikdyti rinkos pusiausvyrą ir sukelti pablogėjimą kitame sektoriuje.
Dėl šių priežasčių valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu modelio projektavimas tampa daug sudėtingesnis ir reikalauja, kad siūlomos paramos priemonės ir jų mastas būtų derinamos tarpusavyje įvairiausiais pjūviais. Sisteminio principo taikymas tampa ypač svarbus, kai siekiama sureguliuoti būsto sektoriaus funkcionavimą ekonomikos reformos metu.

2. Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo sektoriaus vizija

Šalies ūkio struktūra garantuoja palyginti aukštą užimtumo lygį. Nedarbas neviršija racionalaus lygio. Efektyviai įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, pasiektas darbo rinkos lankstumas, užtikrinant prisitaikymą prie rinkos pokyčių efektyviai funkcionuoja mokymosi visą gyvenimą sistema, sumažinti regionų skirtumai. Darbo jėga gana mobili ir konkurencinga Europos Sąjungoje, kartu labiau orientuota ieškotis darbo savo šalyje. Pasiekta artima Europos Sąjungos lygiui darbo vietų kokybė: atlyginimai, darbo santykiai, sauga darbe ir pan. Nuosekliai laikomasi lygių vyrų ir moterų galimybių principo.
Veikia gerai koordinuotos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos, aprėpiančios visus gyventojus ir mažinančios visas socialines rizikas. Pajamos senatvėje garantuojamos einamojo finansavimo ir kaupimo mechanizmų derinimu. Einamojo finansavimo pensijų perkamoji galia didėja maždaug tokiu pat tempu kaip ir vidutinio darbo užmokesčio perkamoji galia.
Socialinė parama orientuota į tuos asmenis, kuriems tos paramos tikrai reikia; jos prioritetas yra padėti darbingiems remiamiems asmenims sugrįžti į ekonomiškai aktyvią veiklą. Didesnis dėmesys skiriamas invalidumo, skurdo, socialinės atskirties prevencijai. Pašalintas kraštutinis skurdas. Socialinė parama vykdoma koordinuojant valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių institucijų pastangas.
Nuolatinis gyventojų pajamų didėjimas leidžia siekti visuotinai pripažintos pažangios vartojimo struktūros.
Sudarytos sąlygos visoms šeimoms apsirūpinti būstu, išplėtojus tam tikslui atitinkamas teisines, ekonomines ir administracines priemones.

3. Valstybės misija socialinės apsaugos ir užimtumo politikos srityje

Valstybės misija užimtumo ir socialinės politikos srityje – sudaryti sąlygas kiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, savo darbu užsitikrinti tinkamą pragyvenimo lygį. Nuosekliai įgyvendinti aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų išteklių plėtojimo politiką, kuri užtikrintų darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir lankstumą bei sudarytų prielaidas stabiliam užimtumui. Išplėtoti ir palaikyti nuolatinio mokymosi sistemą.
Formuoti ir įgyvendinti socialinę politiką, kuri užtikrintų visų šalies gyventojų aprėptį, taikliai orientuotą apsaugą nuo svarbiausių socialinės rizikos veiksnių ir skatintų ekonominio aktyvumo motyvaciją. Formuojant politiką remtis socialinio teisingumo, subsidiarumo ir solidarumo principais, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais.

4. Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo politikos tikslai

Įveikti neigiamas struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui. Siekti priartinti užimtumo lygį iki 70 proc. , sumažinti ir išlaikyti nedarbą stabiliai neaukštame, ne daugiau 6–7 proc. lygyje. Sumažinti ir kontroliuoti šešėlinį užimtumą.
Pasiekti didesnio darbo rinkos lankstumo ir mobilumo.
Pagerinti darbo vietų kokybę užtikrinant būtinų darbo santykių, darbo apmokėjimo, saugos ir sveikatos darbe ir kt. reikalavimų įgyvendinimą.
Įveikti regionų išsivystymo netolygumą darbo rinkos, užimtumo, socialinės srities plėtotės aspektais.
Užtikrinti visuotinę gyventojų aprėptį socialine apsauga, derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos priemones. Padidinti socialinio draudimo išmokomis, pirmiausia pensijomis, garantuojamą pajamų pakeitimo normą. Garantuoti socialinės paramos priemonių taiklumą ir dydį, leidžiantį pagrįstai ją gaunantiems žmonėms turėti žmogaus orumo nežeminančias pajamas.
Sumažinti skurdą bei socialinę atskirtį, įveikti kraštutinį skurdą.
Įgyvendinti teisines, ekonomines ir administracines priemones, būtinas aprūpinimo būstu sistemai išplėtoti tokiu mastu, kad kiekviena šeima turėtų būstą.

5. Veiksmai ir nacionalinės programos

5.1. Pagrindinės veiksmų kryptys (strateginiai blokai)
Pagrindiniai sektoriaus veiksmai turės koncentruotis prie šių pagrindinių strateginių krypčių.
Užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo ir darbo vietų kokybės tobulinimo. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metais programa, rengiama Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa, rengiama Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa.
Socialinio draudimo sistemos plėtotės. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti pensijų sistemos reforma, apimanti socialinio draudimo bei valstybinių pensijų reformą, taip pat draudimo nuo nedarbo reforma ir priemonės socialinio draudimo aprėpčiai bei finansiniam sistemos stabilumui padidinti.
Socialinės paramos plėtimo ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimo. Šiai krypčiai priklauso vykdoma Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija ir rengiama jos įgyvendinimo programa, Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų programa, Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001–2004 metų programa, Nacionalinė programa prieš vaikų seksualinę prievartą ir komercinį seksualinį išnaudojimą, rengiama Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2003–2012 metų programa, taip pat rengiamos piniginės socialinės paramos reforma, socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma, socialinių paslaugų teikimo reforma.
5.2. Užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo ir darbo vietų kokybės tobulinimo krypties pagrindiniai veiksmai
Pagrindiniai šios krypties veiksmai turėtų būti tokie:
 užimtumo gebėjimų didinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, darbo rinkos institucijų veiklos tobulinimas, profesinio rengimo tobulinimas bei nuolatinio mokymosi sistemos plėtojimas);
 darbo vietų kūrimo skatinimas (palankių sąlygų sudarymas naujoms darbo vietoms kurtis, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);
 gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);
 lygių vyrų ir moterų galimybių politikos stiprinimas;
 užimtumo politikos integravimo didinimas;
 saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija.
Darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas.
Europos Sąjungoje esminiai žingsniai sprendžiant užimtumo ir nedarbo problemas buvo padaryti 1997 m. Amsterdame ES šalių vadovų konferencijoje. Europos Bendrijos sutartis buvo papildyta atskiru Užimtumo skyriumi, kuriame numatytas bendros užimtumo strategijos formavimas ir įgyvendinimas. Vienas iš reikšmingiausių Amsterdamo sutarties rezultatų yra tai, kad pirmą kartą ES lygmenyje ekonominė ir užimtumo politika buvo glaudžiai susieta ir siekiant darbo vietų kūrimo bei užimtumo didinimo tikslų. Amsterdamo sutarties 3 straipsnyje numatyta, kad formuojant ir įgyvendinant Bendrijos politiką turi būti atsižvelgiama į aukšto užimtumo lygio tikslą. Užimtumo problema yra traktuojama kaip bendrų ES šalių interesų sritis. Nors kiekviena ES šalis narė pati yra atsakinga už savo vykdomą politiką, bet ta politika turi atitikti bendrą Europos strategiją ir turi būti koordinuojama.
Lietuvos, siekiančios narystės ES, stojimo partnerystėje kaip vienas iš pagrindinių užimtumo ir socialinės politikos prioritetų yra numatytas pasirengimas dalyvauti Europos Sąjungos užimtumo politikos koordinavimo procese. Tai reiškia, kad jau dabar Lietuvos užimtumo politikos strategija turi būti derinama su ES užimtumo politikos kryptimis. „Socialinės politikos ir užimtumo“ derybinio skyriaus pozicijoje teigiama, kad užimtumo didinimas yra prioritetinis Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikos tikslas ir Lietuva nemato esminių kliūčių prisijungti prie Europos Tarybos 1997 m. Amsterdamo susitarimu numatyto vientiso Europos užimtumo strategijos koordinavimo.
Šios užimtumo politikos strateginės kryptys parengtos atsižvelgus į minėtas ES bendros užimtumo politikos strategijos kryptis bei ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Numatomos strateginės kryptys bus realizuojamos įgyvendinant Valstybinę užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą, kuri bus kasmet peržiūrima ir atnaujinama.
Tapusi ES nare, Lietuva turės įsitraukti į Europos užimtumo politikos koordinavimo procesą ir pagal Europos Tarybos pateiktas gaires bei, atsižvelgusi į nustatytas procedūras, kasmet rengti Nacionalinius užimtumo veiksmų planus ir atlikti planų realizavimo vertinimą. Tokie planai ir dalyvavimas koordinavimo procese, kaip rodo ES ketverių metų patirtis, veiksminga tiek politinės įtakos, tiek nedarbo mažinimo ir užimtumo didinimo požiūriu.
5.2.1. Užimtumo gebėjimų didinimas
Viena iš svarbiausių didelio užimtumo ir nedarbo mažinimo tikslų siekimo ir ekonomikos augimą užtikrinimo prielaidų – kvalifikuota, prie rinkos pokyčių gebanti prisitaikyti darbo jėga. Tam reikia atitinkamos žmogiškųjų išteklių plėtotės sistemos, apimančios ir profesinio švietimo bei mokymo sistemos tobulinimą, ir užtikrinančios nuolatinio mokymosi galimybes visiems norintiems, aktyvios ir tikslingos darbo rinkos politikos bei efektyvios darbo rinkos institucijų veiklos, socialinių partnerių dalyvavimo.
Žmogiškųjų išteklių plėtotė. Žmogiškųjų išteklių plėtotės poreikį sąlygoja ūkio pertvarkymas, spartus smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriaus augimas, rinkos globalizacija ir su ja susijęs tarptautinių ryšių plėtojimas, taip pat informacinių technologijų plėtotė.
Efektyviai funkcionuojančios ir atitinkančios darbo rinkos poreikius švietimo ir profesinio rengimo sistemos yra esminė prielaida plėtoti žmogiškuosius išteklius plėtotei ir kelti užimtumo lygį. Šios sistemos būtinos užtikrinant nuolatinio mokymosi galimybes, kurios sudaro sąlygas darbo jėgai įsigyti bei tobulinti pagrindinius ir specifinius gebėjimus ir žinias, įgalina žmones prisitaikyti prie rinkos ir technologijų pokyčių.
Visų pirma profesinio rengimo sistema turi laiduoti gerą profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio mokymo prieinamumą, teikiamų kvalifikacijų atitikimą darbo rinkos poreikiams. Tam reikia optimizuoti profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio mokymo institucijų tinklą, atsižvelgus į regionų darbo rinkos poreikius, tad reikės mažiau lėšų infrastruktūrai išlaikyti, bus glaudžiau tarpusavyje susiję integruotas pirminis ir tęstinis profesinis mokymas.
Siekiant pagerinti mokymo kokybę reikia visoje profesinio rengimo sistemoje vykdyti pedagogų personalo ir vadovų mokymą, plėtoti socialinį dialogą, įvairias praktinio mokymo formas.
Turi būti remiamas profesijos mokytojų mokymas, siekiant suteikti jiems kompetenciją vertinti tarptautiniu lygmeniu pripažįstamas kvalifikacijas, profesijos mokytojų mokymas mokymo procese naudotis informacinėmis technologijomis, rengti atitinkamą mokymo/mokymosi medžiagą.
Reikia tobulinti profesijos mokytojų kompetenciją vertinti mokinių žinias bei gebėjimus. Be to, yra didžiulis poreikis tobulinti mokymo institucijų techninį aprūpinimą. Pastarieji veiksniai padėtų optimaliau naudoti švietimo ir mokymo tinklus, o svarbiausia – padaryti juos prieinamesnius naudotojams.
Turi būti ypač rūpinamasi informacinio (ICT) raštingumo ugdymu bei profesinio mokymo paslaugomis, skatinančiomis smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriaus plėtotę, suteikiant dirbantiesiems reikiamą profesinę kompetenciją.
Reikia nekvalifikuotų ir menkai kvalifikuotų suaugusiųjų mokymo priemonių, nes nekvalifikuoto darbo poreikis greitai nyksta, ir tokie žmonės yra potencialūs ilgalaikiai bedarbiai. Šiai gyventojų grupei taip pat reikėtų priskirti ir dalį vyresnio amžiaus žmonių, kurių prieš daugelį metų įgytas išsilavinimas ir/arba kvalifikacija nebeatitinka šiuolaikinės darbo rinkos poreikių. Ši problema sušvelnės sukūrus efektyvią profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemą ir palengvinus mokiniams susirasti vietas įmonėse.
Taip pat turi būti rūpinamasi ir socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių (neįgalieji, kaliniai bei iš įkalinimo įstaigų grįžę žmonės ir pan.) integravimu į ūkinę veiklą. Profesinį rengimą reikia padaryti prieinamą visoms socialiai pažeidžiamoms grupėms ir visais lygiais. Be to, šiuo atveju ypač svarbu kartu spręsti profesinio rengimo ir įdarbinimo klausimus. Gali būti remiama tokia veikla kaip antrojo šanso mokymosi programų rėmimas, neįgaliųjų profesinis mokymas ir jų užimtumo skatinimas, kalinių profesinis mokymas. Tam tikslui numatoma rengti ir vykdyti tikslines darbo rinkos profesinio mokymo programas specifinėms asmenų grupėms (jaunimui, ilgai darbo neturintiems bedarbiams, tautinėms mažumoms ir kitiems).
Nuolatinio mokymosi sistemos plėtojimas itin svarbus norint padėti žmonėms įgyti ir tobulinti žinias bei gebėjimus, kurie būtini prisitaikyti prie pokyčių visos darbo karjeros metu. Už nuolatinio mokymosi plėtojimą atsakomybę ir finansinius įsipareigojimus turi prisiimti ne tik valstybė, bet ir socialiniai partneriai, įmonės, individai. Valstybė atsakinga už bazinį švietimą, už lygių profesinio rengimo galimybių užtikrinimą, už sąlygų nuolat mokytis sudarymą socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms. Įmonės ir socialiniai partneriai turi prisiimti dalį atsakomybės už dirbančiųjų kvalifikacijos kėlimą ir tam reikiamos finansinės naštos ir kartu rūpintis įmonių konkurencingumo didinimu. Nuolatinio mokymosi prieinamumas ypač svarbus moterims, kurios dažniau nei vyrai palieka darbo vietą ir vėl integruojasi į darbo rinką.
Nuolatinio mokymosi plėtojimo kontekste svarbi vieta teks numatomai sukurti neformaliai įgytų žinių bei gebėjimų formalizavimo sistemai ir neformaliojo mokymo sistemoje įgytų žinių ir įgūdžių valstybės pripažinimo mechanizmui. Taip pat numatoma parengti ir realizuoti valstybinę distancinio švietimo plėtotės programą, kurios įgyvendinimas sudarys galimybių įgyti norimą kvalifikaciją ir ją tobulinti patogiu laiku, patogiausioje vietoje ir pageidaujama sparta.
Darbo rinkos politikos aktyvinimas. Darbo rinkos politikos paskirtis – veikti darbo pasiūlą ir paklausą, siekti jos subalansavimo ir efektyvesnio darbo rinkos funkcionavimo. Todėl tinkama darbo rinkos politika ir veiksmingos ją įgyvendinančios institucijos yra sąlyga didinti praradusių darbą asmenų socialinį saugumą, skatinti jų užimtumą, derinti darbuotojų ir darbdavių bei valstybės interesus.
Darbo rinkos politika pirmiausia turi būti skirta darbo pasiūlos ir paklausos subalansavimui, darbo jėgos ir kvalifikacijų trūkumų identifikavimui bei šių trūkumų šalinimui ir tuo būdu struktūrinio nedarbo mažinimui.
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės turi prisidėti prie praradusių darbą asmenų profesinių įgūdžių atgavimo ir jų tobulinimo, prie nedarbo prevencijos aktyvinimo.
Specialus dėmesys ir ekonominio skatinimo priemonės turi būti skiriama atskiroms asmenų grupėms: jaunimui, ilgai neturintiems darbo bedarbiams, specialius poreikius turinčioms asmenų grupėms, kurioms reikia tikslinės paramos siekiant užtikrinti jų dalyvavimą darbo rinkoje. Tam būtinos specialios skatinimo priemonės, darančios įtaką darbo paklausai.
Būtinos teisinės ir finansinės priemonės, skatinančios dirbančiųjų ir bedarbių teritorinį ir profesinį mobilumą ir tuo būdu regionų raidos skirtumų išlyginimą.
Veiksminga darbo rinkos politika neįmanoma be efektyvios darbo rinkos institucijų ir pirmiausia valstybinės užimtumo tarnybos (darbo biržos) veiklos. Sėkmingas situacijos darbo rinkoje valdymas, ieškančių darbo ir darbdavių poreikių tenkinimas, aktyvių priemonių – informavimo, profesinio orientavimo ir konsultavimo, įdarbinimo tarpininkavimo, mokymo ir permokymo įgyvendinimas yra labai svarbios sąlygos didinti užimtumą ir mažinti nedarbą, ypač ilgalaikį. Valstybinės užimtumo tarnybos veiklai būtini atitinkami finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, modernių technologijų taikymas tobulinant informacijos valdymą ir panaudojimą, darbo organizavimo ir darbo metodų modernizavimas, naujų paslaugų taikymas.
Valstybinė užimtumo tarnyba turi įstengti prisidėti prie bendro ES užimtumo strategijos koordinavimo proceso, bendradarbiauti su ES valstybių valstybinėmis užimtumo tarnybomis – keistis su jomis informacija per EURES tinklą apie įsidarbinimo galimybes, pasidalyti gerąja veiklos ir bendrų interesų įgyvendinimo patirtimi.
Atsižvelgus į šias nuostatas, turi būti toliau tobulinamas nacionalinis darbo rinkos valdymo modelis, racionalizuojamas ir decentralizuojamas darbo rinkos institucijų valdymas, didinamas jų veiklos lankstumas ir atvirumas. Reikia ieškoti pusiausvyros tarp centralizuotai nustatytų uždavinių vykdymo ir pakankamo savarankiškumo išsaugojimo įgyvendinant vietos užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones.
Turi būti padidintas visų lygių darbo rinkos institucijų vaidmuo ir koordinaciniai gebėjimai telkiant darbo rinkos partnerius užimtumo ir darbo rinkos politikos klausimams spręsti. Reikia gerinti sąveiką su privačiomis įsidarbinimo tarpininkavimo ir profesinio mokymo institucijomis.
Siekiant didinti veiklos efektyvumą reikia diegti tobulesnes teritorinių darbo biržų organizacines formas, naujus darbo su klientais veiklos organizacinius principus, naujausias informacijos ir ryšių technologijas.
Tikslinga taip pat tobulinti darbuotojų veiklos planavimo ir vertinimo sistemą, skatinti visų lygių darbuotojų iniciatyvą, gerinti darbo kokybę ir didinti atsakomybę už nustatytų užduočių vykdymą.
Valstybinių darbo rinkos institucijų veiklos efektyvumo didinimas turi būti siejamas su ES valstybėse vykdomu šių institucijų modernizavimu – decentralizavimu ir orientavimusi į vartotoją. Jos turėtų tapti svarbiausiu įrankiu nacionalinei ir bendrai ES užimtumo strategijai įgyvendinti.
Rinkos sąlygomis įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugos (darbo ir darbuotojų paieška, profesinis konsultavimas ir orientavimas, kitos gyventojų įsidarbinimo paslaugos) neturi būti valstybės monopolizuotos ir draudžiamos kitiems ūkio subjektams, todėl valstybinių darbo biržų veiklą gali ir turi papildyti privačios įdarbinimo tarpininkavimo įmonės. Ieškantys darbo asmenys turi turėti galimybę pasirinkti įsidarbinimo tarpininkavimo, o darbdaviai – ieškančią reikiamų darbuotojų nevalstybinę instituciją. Didėjant privatizacijos mastui privačios įsidarbinimo tarpininkavimo įmonės gali perimti dalį valstybinių darbo biržų – paslaugas gyventojams teikiančių organizacijų funkcijų, bet turi būti užtikrinta atitinkama valstybės priežiūra.
Siekiant įgyvendinti šias nuostatas tikslinga pirmiausia skatinti veiklą tų privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, kurios teikia naujas, nebūdingas valstybinėms darbo biržoms paslaugas – ieško laikino darbo ar kvalifikuoto personalo, nuomoja personalą ir panašiai.
Reikia skatinti ir valstybinių darbo biržų ir privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių bendradarbiavimą – keitimąsi darbo patirtimi, informacija apie laisvas darbo vietas, bendrą naujų projektų įgyvendinimą, kvalifikuotų darbuotojų rengimą.
5.2.2. Darbo vietų kūrimo skatinimas
Darbo vietų gausėjimą turi užtikrinti spartėjanti ekonomikos plėtotė. Daugelio parengtų ir įgyvendinamų ūkio šakų plėtotės programų (strategijų) tikslas – stabilus ekonomikos augimas, teigiamai veikiantis darbo vietų sistemą.
Parama pradedant ir plėtojant verslą. Naujų įmonių plėtojimas ir ypač smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių skaičiaus didinimas yra esminės sąlygos kurti naujas darbo vietas. Tam reikia tinkamos verslo aplinkos, skatinančios įmonių kūrimąsi ir augimą. Šis procesas turi būti skatinamas aktyvesniu verslininkystės žinių skleidimu visuomenėje, nustatant aiškų, stabilų ir prognozuojamą teisinį ir administracinį reguliavimą bei tobulinant sąlygas plėsti rizikingas kapitalui rinkas. Taip pat reikia mažinti ir supaprastinti administravimo bei mokesčių naštą smulkioms bei vidutinėms įmonėms. Tai turėtų mažinti ir šešėlinį užimtumą.
Palankių smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės sąlygų kūrimas turi prasidėti nuo veiksnių, skatinančių ir stabdančių plėtotę, analizės. Tai gali būti tos politikos sritys, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotei: fiskalinė ir monetarinė politika, prekybos režimas, švietimas ir mokymas, socialinė apsauga, lyčių lygybė, profesinė sveikata ir sauga darbe. Būtina atsižvelgti į tokius stabdančius veiksnius, kaip ribotos galimybės gauti kreditų, menkai išplėtota transporto ir komunikacijų infrastruktūra, žemas techninių ir vadybos žinių lygis, siauros realizacijos rinkos, sudėtinga registracija, licencijavimas ir kiti administraciniai reikalavimai. Smulkiojo ir vidutinio verslo galimybė gauti paramą finansais ir kreditu turėtų būti įgyvendinama komerciniais pagrindais, o ne Vyriausybės subsidijų ar donorų programų forma.
Reguliuojant įmonių veiklą reikia siekti mažinti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių įkūrimo ir jų veiklos išlaidas: supaprastinta įregistravimo procedūra, mažinami mokesčiai. Būtina mažinti pridėtines išlaidas ir administravimo naštą smulkioms bei vidutinėms įmonėms ir ypač jų kūrimosi laikotarpiu, taip pat toms įmonėms, kurios samdo papildomą skaičių darbuotojų.
Skatinant savarankišką užimtumą, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotę, reikia mažinti visas esamas kliūtis, susijusias su mokesčių ir socialinio draudimo tvarka, taip pat užtikrinti mokymo paslaugų teikimą pradedantiems verslininkams bei tikslinių paramos paslaugų teikimą. Apskritai švietimas ir mokymas yra labai svarbūs verslininkystės plėtotei, ypač derinant profesinį mokymą su verslo ir vadybos mokymu, taip pat ugdant verslininkystės kultūrą ir tradicijas.
Reikia suformuoti verslo paramos infrastruktūrą, ypač tokiose srityse kaip parama pradedantiems savo verslą, parama ugdant techninius ir vadybos įgūdžius, verslo informavimas, konsultavimas. Turi būti skatinamas ir remiamas moterų verslas užtikrinant joms mokymosi galimybes ir kitokią tikslinę paramą.
Mokesčių sistema turi būti palanki užimtumo didinimui. Formuojant mokesčių politiką reikia atsižvelgti į būtinumą investuoti į žmogiškuosius išteklius, t.y. Būtina skatinti ir šalinti mokestinius barjerus tokioms investicijoms. Atsižvelgiant į esamą lygį reikia laipsniškai mažinti bendrą mokesčių naštą ir, kur tai tikslinga, laipsniškai mažinti finansinį spaudimą darbui ir darbo išlaidas, ypač nekvalifikuotam ir mažai apmokamam darbui.
Kad naujų darbo vietų kūrimo skatinimo sistema veiktų sklandžiau, tikslinga sukurti ekonominio ir finansinio skatinimo sistemą, numatyti organizacines priemones, skatinančias naujų darbo vietų, atitinkančių profesinės sveikatos ir saugos reikalavimus, kūrimą, savarankišką užimtumą, darbo vietų plėtotės regionuose skirtumų mažinimą.
Siekiant mažinti regionų skirtumus, kiekviename iš jų turi būti įgyvendinamos skirtingos darbo vietų kūrimo skatinimo priemonės, o regionai suskirstyti į tipines zonas pagal socialinės srities bei ekonomikos raidos lygį, kurį apibūdina šie išvestiniai rodikliai: grynoji produkcija vienam dirbančiam asmeniui, rentabilumas ir užsienio kapitalo dalis.
Vadovaujantis pagal šiuos rodiklius nustatytais požymiais išskirtinos šios tipinės zonos:
 pirmoji – pagrindiniai Lietuvos miestai – pramonės ir kultūros centrai;
 antroji – vietovės, kuriose veikia stambios įmonės, sukuriančios pagrindinę regiono nacionalinio produkto dalį, ir regiono socialinės srities bei ekonomikos raidos rezultatai priklauso nuo šių ūkio subjektų veiklos;
 trečioji – kurortinės vietovės, kuriose dideli ekonominės veiklos sezoniniai svyravimai;
 ketvirtoji – toli nuo pagrindinių pramonės ir kultūros centrų esančios gyvenamosios vietovės, kuriose neplėtojamas stambus verslas.
Tikslinga nustatyti bendrąsias, visiems regionams taikomas valstybinio lygio verslo skatinimo politikos priemones ir specifines priemones, taikomas atskiroms tipinėms zonoms.
Bendroji visose tipinėse zonose vykdoma verslo skatinimo politika turėtų atitikti ES reikalavimus. Svarbu kiekvienam regionui sudaryti galimybę kuo geriau pasinaudoti ES struktūrinių ir regioninių fondų teikiama parama, todėl tikslinga atsižvelgti į tai, kad pagal ES nuostatas skatinamos ir remiamos:
 tiesioginės investicijos į gamybą ir paslaugas siekiant sukurti perspektyvias nuolatines darbo vietas;
 infrastruktūros, kurios reikia ekonomikos plėtotei, kūrimas, įskiriant transeuropinius ryšius bei aplinkos apsaugos gerinimą;
 įvairios paslaugos smulkioms įmonėms (techninė pagalba ir finansinė parama verslui pradėti ir kt.), kad būtų stiprinamas vietos ir regiono ekonomikos potencialas;
 naujos technologijos ir tyrimai;
 investicijos į švietimo ir sveikatos infrastruktūrą;
 profesinis mokymas, tobulinimasis ir perkvalifikavimas, įskiriant dėstytojų ir administratorių tobulinimąsi;
 parama užimtumui didinti;
 įvairios kaimo vietovių plėtotės priemonės (prisitaikymo prie žemės ūkio struktūrinių pokyčių, alternatyvios veiklos, kaimo paveldo išsaugojimo plėtojimo, produktų ir paslaugų kokybės gerinimo ir kt.).
Naujų galimybių panaudojimas. Siekiant didelio užimtumo turi būti išnaudotos visos naujų darbo vietų kūrimo galimybės: naujų technologijų, iš jų ir informacinių, plėtotė, remiamos inovacinės įmonės, galinčios prisidėti prie darbo vietų kūrimo žiniomis grįstoje visuomenėje. Darbo vietų gausėjimo ir jų kokybės gerėjimo ženklių galimybių esama paslaugų sektoriuje. Kita sritis – aplinkosauga, kuri teikia galimybių ir žemos kvalifikacijos asmenims integruotis į darbinę veiklą, kartu taikant modernias aplinkosaugos technologijas, tobulinti jų darbo įgūdžius.
Todėl būtina mažinti kliūtis paslaugų teikimo srityje ir sudaryti sąlygas panaudoti visą užimtumo šiame sektoriuje potencialą.
Reikia panaudoti ir vietines užimtumo didinimo bei partnerystės stiprinimo galimybes. Tai ypač aktualu vietovėse, kurios turi mažiau galimybių pritraukti investicijas. Tam būtina teisinė ir ekonominė aplinka, tinkama plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo mechanizmas: steigiamos organizacinės struktūros, formuojami finansinės paramos fondai, gerinamos jos teikimo sąlygos ir lengvinamos procedūros.
Skatinant vietines užimtumo iniciatyvas siekiama:
 pagausinti vietines užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones, tai sudarytų sąlygas kurti naujas darbo vietas ir mažinti nedarbą, taip pat parengti vietinių užimtumo iniciatyvų plėtojimo strategiją, sukurti ir įdiegti jos įgyvendinimo mechanizmą;
 skatinti vietos partnerių bendradarbiavimą ir vietos ūkio plėtotę, kartu didinti gyventojų užimtumą ir spręsti nedarbo, skurdo, kitas socialiai pažeidžiamų gyventojų problemas;
 didesnės socialinės ir ekonominės sanglaudos vadovaujantis partnerių įvairovės, novatoriškumo, socialinių tikslų, tarpusavio naudos, didesnio efekto siekimo ir kitais principais;
 didinti regionų, rajonų bei atskirų vietovių ūkio plėtotės galimybes sujungus esamus vietos socialinių partnerių išteklius;
 parengti vietos bendruomenę naudotis ES struktūriniais fondais.
2001 m. didžiausio nedarbo rajonuose jau buvo pradėti realizuoti bandomieji vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo projektai, kurių tikslas suteikti valstybės paramą darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas. Valstybės subsidijoms gauti atrinkta 15 projektų, kuriuos įgyvendinant bus sukurta 146 darbo vietos. Iš valstybės biudžeto numatytų lėšų Nedarbo mažinimo programai šiems projektams realizuoti konkurso tvarka paskirstyta 1200 tūkst. litų.
Šiuo metu rengiama vietinių užimtumo iniciatyvų projektų plėtojimo koncepcija, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių yra stiprinti gebėjimus rengti tokius projektus ir padidinti jiems skiriamų valstybės biudžeto lėšų efektyvumą. Be to, rengiant koncepciją bus siekiama, kad projektai padėtų pritraukti ES įvairių paramos programų lėšas jiems finansuoti bei pasiruošti rengti projektus, atitinkančius Europos Sąjungos struktūrinių fondų reikalavimus.
Sėkmingos vietinės užimtumo iniciatyvos turėtų padėti atskiroms vietovėms spręsti socialines bei ekonomines problemas, prisidėtų prie jų plėtojimo, leistų gyventojams dalyvauti ūkinėje veikloje. Tai leistų sumažinti regionų ir teritorijų užimtumo ir nedarbo lygio skirtumus.
5.2.3. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas
Struktūrų reforma, privatizacija, naujų technologijų plėtojimas, konkurencijos sąlygų, inovacijų ir kiti rinkos aplinkos pokyčiai skatina įmones ir jų darbuotojus deramai į tuos pokyčius reaguoti. Struktūrinės reformos ir rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės ir jų darbuotojai turi būti pasirengę ir gebėti prisitaikyti prie pokyčių, nes tokiu būdu galima palaikyti ir didinti užimtumą.
Darbo organizavimo modernizavimas. Darbo organizavimo modernizavimas apima lanksčių darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo formų plėtojimą, užimtumo didinimą ir darbo vietų kokybės gerinimą, socialinių partnerių vaidmens didinimą visuose lygiuose.
Reikia sudaryti tinkamas teisines ir organizacines sąlygas kuo plačiau taikyti lanksčias darbo organizavimo formas, labiau jas pritaikant atskiroms darbuotojų grupėms (besimokančiam jaunimui, moterims, auginančioms vaikus, invalidams ir kitiems). Kartu reikia siekti, kad jas taikant būtų užtikrinama pakankama darbuotojų socialinė ir darbo apsauga.
Darbo apmokėjimas turėtų būti lanksčiau reguliuojamas kolektyvinėmis sutartimis ir susitarimais. Nustatant minimalią mėnesio algą turi būti atsižvelgiama į socialinių partnerių nuomonę ir poveikį darbo rinkai.
Socialiniai partneriai turi aktyviai dalyvauti ir visuose lygiuose derėtis dėl susitarimų, kaip modernizuoti darbo organizavimą, įskiriant lankstų darbo organizavimą, siekiant užtikrinti produktyvumą ir konkurencingumą, pasiekti reikiamą lankstumo ir saugumo pusiausvyrą bei užtikrinti darbo vietos kokybės gerėjimą. Tokie susitarimai galėtų būti sudaryti, pvz., dėl bendro metinio darbo laiko, darbo valandų bei viršvalandžių mažinimo, dalinio darbo laiko diegimo, tęstinio mokymosi.
Plėtojant lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas būtina:
 peržiūrėti esamus darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir juos tobulinti, juose numatyti lankstesnes darbo organizavimo formas, kartu užtikrinti pakankamą darbuotojų socialinių ir darbo teisių apsaugą, visokeriopai skatinti šių formų plėtojimą;
 analizuoti galimybes teisiškai reglamentuoti bei taikyti lankstesnes darbo sutarčių formas kartu užtikrinant socialinį saugumą, darbdavių bei darbuotojų poreikių patenkinimą;
 efektyviau įgyvendinti saugos ir sveikatos darbe reikalavimus, padėti įmonėms, ypač SVV, taikyti teisės aktų reikalavimus darbo santykių ir darbo saugos srityje organizuojant atitinkamus mokymus, taikant įvairias skatinimo priemones darbdaviams;
 skatinti sudaryti kolektyvines sutartis ir šakinius tarifinius susitarimus, geresnį atstovavimą darbuotojams, jų konsultavimą ir informavimą.
Darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas kaip dalis nuolatinio mokymosi sistemos. Inovacijos, tobulesnės technologijos tampa viena iš pagrindinių sąlygų didinti įmonių konkurencingumą, prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.
Labai svarbu ugdyti darbuotojų gebėjimus greitai ir lengvai prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Nuolatinis tęstinis profesinis mokymasis tampa pagrindine sąlyga konkuruoti darbo rinkoje, keisti joje darbo vietą. Tai aktualu ir industrinei visuomenei greitai virstant informacine visuomene, darbuotojams pereinant iš vienos ekonominės veiklos srities į kitą, plečiantis naujiems ūkio sektoriams, ypač paslaugų sektoriui. Nuolatinis darbuotojų profesinis mokymas – darbdavių sėkmingos veiklos ir valstybės konkurencingumo pasaulio rinkoje laidas.
Svarbią vietą turėtų užimti nuotolinis (distancinis) mokymas, kuris labiau atitinka dalyvių poreikius, turimą patirtį ir taupo laiką. Plačiau turi būti taikomos neformaliojo profesinio mokymo programos, nes jomis pagrįsta kvalifikacijos tobulinimo sistema daug lankstesnė ir parankesnė jos organizatoriams ir dalyviams.
Kad darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo sistema veiktų geriau, reikėtų:
 didinti darbdavių suinteresuotumą investuoti į darbuotojų profesinį mokymą – sudaryti darbuotojams sąlygas tobulintis, teikti jiems lengvatas, skatinti darbdavius ir kitus socialinius partnerius tuo rūpintis;
 organizuoti darbuotojų profesinį mokymą pagal modelines mokymo programas, sudarančias galimybę įgyti aukštesnę profesinę kvalifikaciją;
 plėtoti konkursinę darbuotojų perkvalifikavimo sistemą.
Struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas. Restruktūrizacija ir privatizacija, įmonių bankrotų rizikos didėjimas sąlygoja reikalą imtis atitinkamų priemonių, kurios padėtų išsaugoti darbo vietas ir sukurti naujas, švelnintų socialinius šių procesų padarinius.
Šiuo metu darbuotojų perėjimą iš vieno ūkio sektoriaus į kitą pirmiausia sąlygoja šalyje vykstantis ūkio sektorių restruktūrizavimas ir įmonių privatizavimas. Tai būtina sąlyga didinti darbo našumą, formuotis racionalesnei gyventojų užimtumo struktūrai.
Tačiau vis dar vykstanti kai kurių ūkio sektorių – žemės ūkio, energetikos, transporto ir kitų – pertvarka sąlygoja neišvengiamas socialines sąnaudas, teritorinę nedarbo diferenciaciją.
Siekiant sušvelninti struktūrinių pokyčių socialinius padarinius, būtina:
 kuo anksčiau pradėti rengti priemones numatomiems atleisti asmenims įdarbinti, tobulinti išankstinio perspėjimo mechanizmą, šiuo tikslu įtraukti į atleidimo ir jo socialinių padarinių švelninimo procedūras visas suinteresuotas puses – darbdavius, profesines sąjungas, vietos savivaldos ir darbo rinkos institucijas, tobulinti numatomų atleisti darbuotojų konsultavimą įmonėse;
 nuolat analizuoti grupės darbuotojų atleidimo įtaką vietos darbo rinkai ir gyventojų užimtumui, rengti vietos ir regionų socialinės srities bei ekonomikos plėtotės, užimtumo didinimo programas ir tikslines priemones neigiamiems atleidimo padariniams švelninti;
 kai pertvarkant (privatizuojant ir modernizuojant) įmones būtinai reikia atleisti darbuotojus, numatyti lėšų naujoms darbo vietoms kurti, perkvalifikavimui ir kitoms užimtumą didinančioms priemonėms finansuoti;
 siekti, kad privatizacija ir restruktūrizacija skatintų užimtumą;
 plėtoti verslo infrastruktūrą kaime, skatinti gyventojų verslumą, šiuo tikslu sudaryti palankesnes sąlygas imtis verslo;
 siekiant didinti užimtumą ir prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių, panaudoti PHARE socialinės ekonominės sanglaudos programos (ateityje – ES struktūrinių fondų) finansinę paramą;
 rengti socialiniams partneriams seminarus grupės darbuotojų atleidimo procedūriniais ir atleidimo reguliavimo kolektyvinėmis sutartimis, prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių klausimais, siekiant užtikrinti darbdavių ir darbuotojų informuotumą, sąveikos su darbo birža gerinimą.
5.2.4. Vyrų ir moterų lygių galimybių politikos aktyvinimas
Lygių galimybių principo įgyvendinimas darbo rinkoje – svarbi užimtumo ir darbo rinkos politikos plėtotės kryptis. Reikia sudaryti teisines, socialines ir ekonomines sąlygas lygioms vyrų ir moterų galimybėms įgyvendinti. Lyčių lygybės politika turi atsispindėti ir būti horizontaliai įgyvendinama visose politikos srityse.
Moterys vis dar susiduria su ypatingomis problemomis integruodamosi į darbo rinką, darydamos karjerą, pajamų srityje, derindamos profesinį ir šeimyninį gyvenimą. Todėl yra svarbu:
 užtikrinti, kad aktyvios darbo rinkos politikos priemonės būtų prieinamos moterims atsižvelgiant į jų dalį tarp bedarbių;
 ypač domėtis aplinkybėmis, kurios trukdo moterims, norinčioms pradėti verslą ar tapti savarankiškai užimtoms.
 siekti, kad moterys ir vyrai vienodai dalyvautų visoje ekonominėje veikloje; turi būti užtikrintas vienodo darbo apmokėjimo už vienodą darbą ar tos pačios vertės darbą principas;
 sudaryti sąlygas, kad moterys savanoriškai galėtų naudotis lanksčiomis darbo organizavimo formomis ir kartu nenukentėtų jų užimtumo kokybė;
 užtikrinti palankias sąlygas tobulinti kvalifikaciją, dalyvauti profesinio rengimo programose, naudotis nuolatinio mokymosi sistemos teikiamomis galimybėmis, didinti gebėjimus informacinių technologijų, vadybos, kalbų bei kitų pagrindinių žinių ir gebėjimų srityje.
Ypač svarbi sritis yra darbinės veiklos ir šeimos pareigų derinimas. Priemonės, susijusios su profesinės karjeros pertraukomis, motinystės atostogomis ir daliniu darbo laiku, lanksčiu darbo grafiku, būdamos naudingos ir dirbantiesiems, ir darbdaviams, yra itin svarbios moterims ir vyrams ir turi būti plėtojamos. Taip pat turi būti skatinamas ir koordinuojamas ir socialinių partnerių susitarimų įgyvendinimas šioje srityje. Turi būti užtikrinta vaikų ir kitų priklausomų šeimos narių priežiūros sistemos kokybė, kad būtų remiamas vyrų ir moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Vyrams ir moterims turi būti sudaromos sąlygos sėkmingai reintegruotis į darbo rinką po ilgesnės pertraukos. Tam būtina įgyvendinti ir skatinti šeimai palankią politiką, įskiriant pajėgias, prieinamas ir aukštos kokybės priežiūros paslaugas vaikams ir kitiems išlaikytiniams, globojamiems asmenims, taip pat motinystės (vaikų priežiūros) bei kitokių atostogų schemas.
Šioms veiksmų kryptims įgyvendinti rengiama Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa. Programoje numatomos priemonės skirtos įgyvendinti lyčių lygių galimybių politikos nuostatas visose veiklos srityse. Programos tikslas – sudaryti vienodas galimybes vyrams ir moterims dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse, t.y. padidinti moterų ir vyrų atstovavimą tose srityse, kurioje jie atstovaujami mažiau, pasiekti, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai kuo vienodžiau pasiektų abiejų lyčių atstovus, iškelti ir siekti spręsti specifines moterų ir vyrų problemas. Priemonės apims reikiamų teisės aktų, atitinkamų sričių tikslinių programų rengimą, bendrus įvairių sričių projektus, mokymą ir informavimą siekiant skatinti visuomenės lyčių lygybės suvokimą, tyrimus ir analizę.
Programos struktūroje bus išskirtos tokios kritinės sritys kaip ekonominė padėtis, sveikata, kova su smurtu ir prekyba moterimis, švietimas ir mokslas, socialinė apsauga ir pateiktos jos įgyvendinimo priemonės bei finansavimas.
Programos priemonės orientuojamos į skirtingą kaimo ir miesto moterų situaciją bei moterų poreikius įvairiais gyvenimo tarpsniais: mergaitės, jaunos moterys, pagyvenusio amžiaus moterys. Jų problemas bus bandoma spręsti programoje numatytomis priemonėmis.
5.2.5. Užimtumo politikos integravimo didinimas
Užimtumo politika yra sudedamoji ekonominės politikos dalis. Daugelis sektoriuose taikomos politikos sričių – pramonės, mokesčių, agrarinė, švietimo ir kitos – turi tiesioginę įtaką gyventojų užimtumui. Tačiau akivaizdu, kad nė viena ministerija, iš jų ir Socialinės apsaugos ir darbo, negali vien tik savo kompetencijos ribose vykdomomis politikos priemonėmis įgyvendinti užimtumo politikos ir pasiekti užimtumo didinimo tikslų, nes gyventojų užimtumas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Sėkmingam užimtumo politikos integravimo didinimui svarbi prielaida yra aukštas politikos integravimo ir koordinavimo lygis ir tai, kad planuojant daugelį politinių veiksmų būtų atsižvelgiama į jų poveikį užimtumui.
Integruota užimtumo politika arba „užimtumui draugiškų“ politikų formavimas yra viena iš aktualiausių problemų Europos Sąjungoje. Nuo 1997 m. ES šalys sutarė koordinuoti savo užimtumo politikas. Kiekvienais metais Europos Komisija tvirtina „Užimtumo kryptis“, o ES šalys, rengdamos nacionalinius veiksmų planus, transformuoja šias strategines kryptis į konkrečias priemones.
Taigi politikos integravimo užimtumo srityje įgyvendinimas Lietuvoje yra susijęs ne tik su vidaus politika, bet ir su naryste ES.
Gyventojų užimtumas gali būti didinamas tik derinant ekonominę, fiskalinę, regioninę, žemės ūkio, darbo rinkos švietimo bei kitokią politiką. Sprendimai šiose srityse būtų priimami atsižvelgus į jų poveikį užimtumui. Todėl svarbiausieji sprendimai dėl tolesnės ūkio pertvarkos turi atitikti gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslus bei uždavinius. Prireikus turi būti tikslinamos priimtos tikslinės nacionalinės bei valstybinės ekonominės ir socialinės programos, kurių įgyvendinimas daro įtaką gyventojų užimtumui.
Tinkamo užimtumo problemų sprendimo laidas – nuolatinė, aktyvi, integrali veikla, į kurią turi būti įtraukta kuo daugiau įvairaus lygmens valstybės, savivaldos ir socialinių partnerių. Turi būti žinoma, kokį poveikį užimtumui darys įvairių socialinės srities bei ekonomikos plėtotės sričių politiniai sprendimai. Čia reikalinga nuolatinė kuo tikslesnė užimtumo ir darbo rinkos stebėsena (monitoringas), pasiektų rezultatų analizė.
5.2.6. Saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija
Saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo priemonės turėtų būti įgyvendinamos 2 etapais. Pirmame etape būtinai reikia įgyvendinti pirmutines priemones, susijusias su Lietuvos stojimu į ES ir kartu skatinančias darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimą įmonėse. Siekiant šio tikslo, pirmame etape būtina įgyvendinti šias priemones:
 tobulinti darbuotojų saugos ir sveikatos teisinę bazę, visų pirma, parengiant teisės aktus, reglamentuojančius profesinės rizikos vertinimą, ir įgyvendinti profesinės rizikos vertinimo priemones, atitinkančias darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus, suderintus su ES teisės aktais;
 įvertinus profesinę riziką įmonėse, atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos darbe būklės tyrimus atskirų ekonominės veiklos sričių įmonėse, parengti darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemones;
 įgyvendinti potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros tobulinimo priemones;
 įgyvendinti naujojo požiūrio direktyvas;
 siekiant gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo efektyvumą ir įmonių verslo sąlygas, pertvarkyti darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo sistemą reglamentuojančius teisės aktus;
 įgyvendinti naujus teisės aktus, susijusius su socialinių partnerių bendradarbiavimu darbuotojų saugos ir sveikatos srityje;
 įgyvendinti priemones darbuotojų saugos ir sveikatos valdymui tobulinti ir Valstybinei darbo inspekcijai plėtoti ir jos veiklos efektyvumui gerinti;
 įvertinant ES šalių patirtį parengti darbuotojų saugos ir sveikatos šiuolaikinių vadybos sistemų įdiegimo įmonėse priemonių planą.
Antrame etape po 2003 metų turėtų būti:
 parengta ir įgyvendinta ekonomines ir socialines sąlygas atitinkanti darbuotojų saugos ir sveikatos valdymo sistema, įgyvendintos darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos įmonėse priemonės;
 numatytos ir įgyvendintos pažangios informavimo bei mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos srityje priemonės, iš jų nuotolinio mokymo priemonės;
 numatytos ir įgyvendintos streso poveikio darbe mažinimo priemonės;
 numatytos priemonės darbuotojų, dirbančių nepriimtinos profesinės rizikos sąlygomis, darbo sąlygoms gerinti;
 numatytos kitos priemonės, kurių būtinumą sąlygos darbuotojų saugos ir sveikatos būklė įmonėse.
Atlikus darbuotojų saugos ir sveikatos būklės analizę ir norint įgyvendinti antrojo etapo priemones tikslinga parengti atskirą programą.
5.2.7. Darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas
Pagrindinis šalies forumas, skirtas socialiniam dialogui, yra Lietuvos Respublikos trišalė taryba, įsteigta 1995 m. Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimu. Taryba įsteigta siekiant spręsti socialines, ekonomines ir užimtumo problemas tarpusavio susitarimo pagrindu. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigta Užimtumo taryba, atsakinga už užimtumo problemų ir jų veiksnių tyrimus bei pasiūlymų dėl darbo rinkos politikos priemonių bei jų įgyvendinimo ir finansavimo teikimą. Socialiniai partneriai taip pat įtraukti į rengimosi stoti į ES procesą. Įsteigta Nacionalinė profesinių sąjungų integravimo komisija, kuri kartu su valstybinių įstaigų atstovais analizuoja pagrindinius klausimus, susijusius su stojimu į ES.
Socialiniai partneriai dalyvauja ir įgyvendinant užimtumo politiką įvairiais lygmenimis per įvairias trišales patariamąsias struktūras. Lietuvos darbo birža, atsakinga už darbo rinkos politikos įgyvendinimą, turi trišalius patariamuosius organus tiek nacionaliniu, tiek rajonų lygmeniu. Strateginiams profesinio mokymo politikos klausimams nagrinėti yra sukurta Profesinio mokymo taryba – trišalė patariamoji institucija. Trišalė ekspertų taryba teikia paramą Lietuvos darbo rinkos mokymo agentūrai rengiant darbo rinkos profesinio švietimo, mokymo ir konsultavimo sistemą ir gerinant ryšius su darbo rinkos partneriais.
Tačiau socialinių partnerių dalyvavimas prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių procese yra nepakankamas. Neįteisintos alternatyvios profesinėms sąjungoms dirbančiųjų atstovavimo formos. Todėl sprendžiant įmonėse darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo, darbo organizavimo ir modernizavimo, darbo apmokėjimo bei kitus socialinius klausimus, darbuotojų interesams nėra pakankamai atstovaujama. Nepakankamas yra profesinių sąjungų narių ir kitų dirbančiųjų informavimas apie įmonėje vykstančias permainas, jų tikslus ir laukiamus rezultatus. Kai kurių naujai susiformavusių įmonių administracijoje vyrauja neigiama nuostata dėl profesinių sąjungų ir dirbančiųjų atstovų dalyvavimo tikslingumo sprendžiant gamybinius ir darbo klausimus. Vienašališkai priimti sprendimai, menkas darbuotojų informuotumas apie jų tikslus ir laukiamus rezultatus, neretai tai tampa socialinių konfliktų priežastimi.
Socialinio dialogo ir kolektyvinių susitarimų reikšmė ypač didėja vykstant sparčioms ūkio permainoms, keičiantis užimtumo formoms, modernizuojant gamybą ir darbo organizavimą. Socialiniai partneriai turi aktyviai dalyvauti ir visuose lygmenyse derėtis dėl susitarimų, kaip modernizuoti darbo organizavimą, įskiriant lankstų darbo organizavimą, siekiant užtikrinti produktyvumą ir konkurencingumą, pasiekti reikiamą pusiausvyrą tarp lankstumo ir saugumo bei užtikrinti darbo vietos kokybės gerėjimą. Tokie susitarimai galėtų būti sudaryti, pvz., dėl bendro metinio darbo laiko, darbo valandų bei viršvalandžių mažinimo, dalinio darbo laiko diegimo, tęstinio mokymosi.
Tobulinant socialinę partnerystę būtina:
 toliau stiprinti bei efektyvinti esamas socialinio dialogo struktūras (tiek šakų, tiek įmonių lygmenyje). Turi būti stiprinama ir remiama socialinių partnerių motyvacija dalyvauti socialiniame dialoge, siekiant, kad šio dialogo tikslai ir nauda būtų visoms pusėms suvokiama ir priimtina. Turi būti mažinami ir šalinami barjerai bei kliūtys socialiniam dialogui įmonių lygmenyje;
 gerinti kolektyvinių susitarimų sudarymo sąlygas. Kolektyvinės sutartys ir susitarimai turi lemiamą reikšmę ne tik šalies, bet ir pačios įmonės klestėjimui, jos darbuotojų ir darbdavio gerovei. Kai susitariančios šalys siekia bendro tikslo, tai jos yra suinteresuotos sukurti ir palaikyti harmoningus tarpusavio santykius. Vykdydamos susitarimus ir sutartis, šalys kasdieniniuose santykiuose privalo rodyti abipusį pasitikėjimą, savitarpio supratimą. Iškilę konfliktai tarp šalių turi būti sprendžiami derybų būdu;
 stiprinti trišalio bendradarbiavimo mechanizmą ir socialinių partnerių konsultavimą pagrindiniais ekonominės ir socialinės politikos klausimais, ypač susijusiais su integracija į Europos Sąjungą ir su tokiomis sritimis kaip užimtumo ir socialinės politikos plėtotė. Lietuvai tapus ES šalimi nare, socialiniai partneriai turės būti pasirengę aktyviai dalyvauti ir priimant naujus ES teisės aktus, ir juos įgyvendinant.
5.3. Socialinio draudimo sistemos plėtotės krypties pagrindiniai veiksmai
 Papildomo kaupimo principu paremto pensijų draudimo sukūrimas (pensijų reforma). Valstybinio socialinio draudimo sistemos suderinimas su kaupiamąja sistema.
 Nedarbo draudimo reforma, įgyvendinanti stabilią ir patikimą draudimo nuo nedarbo sistemą, kuri užtikrintų apdraustiems šia nedarbo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją.
 Socialinio draudimo aprėpties padidinimas, geresnis ūkininkų, savarankiškai dirbančių ir kitų asmenų įtraukimas į socialinį draudimą;
 Priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiam bei rezultatyviam lėšų panaudojimui įvykdymas.
 Vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas.
5.3.1. Papildomo kaupiamojo pensijų draudimo sukūrimas
Pagrindinės dabartinės Lietuvos pensijų sistemos problemos yra nedidelės valstybinės socialinio draudimo pensijos, didelis perskirstymas, menkos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo finansiniai sunkumai bei vis stiprėjanti visuomenės senėjimo tendencija.
Darbuotojai, mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nemato tiesioginio ryšio tarp savo įmokų ir būsimos pensijos. Vidutinė asmens pajamų pakeitimo pensijomis dalis yra apie 40 proc. Didesnes pajamas gaunantiems asmenims tenka dar mažesnė pajamų pakeitimo pensijomis dalis. Tokia situacija menkina paskatas dalyvauti pensijų sistemoje, dėl to mokėti įmokas dažnai vengiama.
Todėl siekiant, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, kuri užtikrintų paskatas joje dalyvauti bei didesnes išmokas, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima modifikavus jos finansavimo būdą. Esamą sistemą pertvarkyti į trijų pakopų pensijų sistemą, kurioje šalia valstybinio socialinio draudimo sistemos veiktų ir privatūs kaupiamieji fondai, pagrįsti privalomojo ir savanoriško dalyvavimo principu. Turi būti sudaromos palankios sąlygas jiems steigtis.
Pensijų kaupimą reikia įvesti nemažinant dabartinių valstybinio socialinio draudimo pensijų dydžio, kitaip tariant, užtikrinti socialines garantijas išsaugojant savarankišką valstybinio socialinio draudimo sistemą, taigi derinant perskirstomąją ir kaupiamąją pensijų sistemas.
Jei būtų nustatomos papildomos įmokos į privalomojo kaupimo pensijų pakopą, tai reikštų įmokų naštos dirbantiesiems ar jų darbdaviams padidinimą. Dėl to laukiamo reformos efekto nebūtų pasiekta. Pasirinkus tokį reformos variantą, padidėtų darbo jėgos kaina arba sumažėtų uždarbiai, kiltų visuomenės dalies, privalančios mokėti papildomas įmokas į pensijų fondus, pasipriešinimas, be to, tikėtina, kad įmokų mokėjimo vengimas dar padidėtų.
Privalomojo kaupimo pensijų pakopa grindžiama investiciniu principu, todėl kiekvieno asmens išmoka visiškai priklausys nuo įmokos dydžio, kaupimo laikotarpio ir investicijų palūkanų. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skaičiuojamas dydis bus mažinamas proporcingai į pensijų fondą sumokėtos įmokos dydžiui tik už tuos metus, kai asmuo bus tapęs pensijų fondų dalyviu.
Tikslinga nustatyti, kad įmokos į pensijų fondus, turinčius teisę verstis privalomuoju pensijų kaupimu, būtų pradėtos mokėti nuo 2004 m. sausio 1 d., o jų dydis neviršytų 4–5 procentinių punktų iš valstybinėms socialinio draudimo pensijoms skirto valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo (25 proc.). Jaunesniems kaip 30 metų asmenims dalyvavimas kaupiamojoje sistemoje būtų privalomas be išlygų, nes jų įgytas socialinio draudimo stažas yra santykiškai nedidelis, jie turi santykiškai ilgą kaupimo laikotarpį, todėl jiems yra galimybių pensijų fonduose sukaupti nemažą pensiją. Kartu šiems asmenims bus sumažinami valstybinės perskirstomosios sistemos (pirmosios pensijų sistemos pakopos) įsipareigojimai. Apdraustiesiems tarp 30 ir 50 metų amžiaus leisti pasirinkti, ar dalyvauti privalomojo kaupimo pensijų pakopoje, ar ne. Jie patys turėtų apsispręsti, kuri pakopa jiems palankesnė, nes tai kiekvienu atveju priklausytų nuo dalyvio amžiaus, jo gaunamų pajamų ir kitų veiksnių.
Siekiant užtikrinti Lietuvos gyventojų suinteresuotumą kaupti savanoriškoje pensijų pakopoje, tikslinga nustatyti mokestines bei socialinio draudimo paskatas asmenims, dalyvaujantiems savanoriškame pensijų kaupime bei ilgalaikiame (virš 10 metų) gyvybės draudime.
Valstybinio socialinio draudimo fondo deficitą, susidarantį dėl to, kad netenkama dalies įmokų, patenkančių į privalomojo kaupimo pensijų fondus, numatoma finansuoti keliais būdais – panaudojant iš privatizavimo gaunamas lėšas, skolinantis bei imant trūkstamas lėšas iš valstybės biudžeto.
Kad planuojama pensijų sistemos reforma būtų sklandi, reikia iki jos pradžios įgyvendinti šias priemones:
 parengti teisinės reformos bazės;
 sukurti pensijų fondų priežiūros sistemą;
 parengti naujos pensijų sistemos administravimą;
 suplanuoti visuomenės švietimo kampaniją ir ją vykdyti.
5.3.2. Nedarbo draudimo reforma
Pagrindinis nedarbo draudimo pertvarkymo tikslas – suformuoti finansiškai stabilią ir patikimą nedarbo draudimo sistemą, kuri užtikrintų apdraustiems šia draudimo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimo pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją.
Nedarbo atveju taikomos priemonės skirstomos į aktyvias ir pasyvias darbo rinkos politikos priemonės. Pirmosios skirtos padėti darbo netekusiam žmogui grįžti į darbo rinką, antrosios – laikinai kompensuoti dėl nedarbo prarastas pajamas, kol bus surastas darbas ar įgyta naujam darbui būtina profesija ar kvalifikacija.
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, be abejo, yra kur kas reikšmingesnės už pasyvias. Tačiau dėl susiklosčiusio darbo rinkos politikos priemonių finansavimo būdo kaip tik aktyvios priemonės ne tokios svarbios. Taip yra todėl, kad aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, skirtų nedarbo draudimui. Nuolat trūkstant socialinio draudimo lėšų pirmiausia prioritetiškai finansuojamos pensijos, mažinant finansavimą kitoms draudimo rūšims, taip pat ir nedarbo draudimui. Sumažintų nedarbo draudimo lėšų pakanka įstatymu nustatytoms bedarbių pašalpoms išmokėti, o aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms ir darbo rinkos institucijų išlaikymui numatytų lėšų pritrūksta.
Kita vertus, aktyvių darbo rinko politikos priemonių finansavimas iš tikrųjų neturėtų būti susietas su nedarbo draudimo lėšomis. Nedarbo draudimas, kaip ir bet kuri socialinio draudimo rūšis, draudžia nuo pajamų praradimo, kitaip tariant, turi kompensuoti prarastas dėl nedarbo pajamas. Apmokėti aktyvias darbo rinkos politikos priemones – ne jo, o valstybinės užimtumo politikos funkcija. Be to, aktyvios priemonės turėtų būti kuo prieinamesnės visiems ieškantiems darbo, o ne tik apdraustiesiems.
Todėl siūloma pakeisti galiojantį aktyvių darbo rinkos politikos priemonių finansavimo modelį ir perkelti šių priemonių finansavimą į valstybės biudžetą, o iš socialinio nedarbo draudimo lėšų finansuoti tik bedarbio draudos pašalpas.
Priėmus šį pasiūlymą, valstybės biudžete aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms reikėtų numatyti reikiamas lėšas (įskiriant ir darbo rinkos institucijų išlaikymą); nedarbo draudimo įmokų tarifas galėtų būti atitinkamai sumažintas (įskiriant ir planuojamą bedarbio pašalpų dydžio padidinimą).
Prie pasyvių darbo rinkos priemonių priskirtinos ir socialinės paramos išmokos bedarbiams, neįgijusiems teisių gauti nedarbo draudimo išmokas arba tiems, kuriems bedarbio pašalpos mokėjimo laikas pasibaigęs. Šios socialinės paramos išmokos turėtų būti suderintos su visa socialinės paramos sistema ir mokamos bedarbių, kaip ir kitų asmenų, turinčių mažesnes už remiamas pajamas, šeimoms visiems bendrais principais. Todėl kartu su nedarbo draudimo pertvarkymu lygiagrečiai turi būti vykdoma piniginės socialinės paramos reforma, kuri numato piniginę paramą ilgai nedirbantiems ar (ir) neturintiems nedarbo socialinio draudimo teisių bedarbiams.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti nedarbo draudimo reformą būtina:
 aiškiai apibrėžti draudžiamų nedarbo draudimu asmenų grupę;
 sutrumpinti (nuo 24 iki 18 mėnesių per paskutinius trejus metus iki netenkant darbo) būtiną bedarbio pašalpai gauti draudimo laikotarpį. Nemokėti bedarbio pašalpos nedraustiems nedarbo draudimu asmenims, nukreipiant juos į socialinės paramos sistemą ir pagal galimybes suteikiant jiems teisę naudotis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis;
 padidinti nedarbo draudimo (bedarbio) pašalpas, įtraukiant į jų skaičiavimą komponentę, susietą su buvusiu bedarbio uždarbiu (draudžiamosiomis pajamomis) per trejus paskutinius metus iki netenkant darbo. Tuo būtų sustiprintas draudiminis bedarbio pašalpos pobūdis susiejant mokėtas įmokas su išmokos dydžiu ir sustiprinant pašalpos kaip prarasto dėl nedarbo uždarbio kompensacijos pobūdį;
 pratęsti bedarbio pašalpos mokėjimą bedarbiams, kuriems iki įstatymų nustatyto senatvės pensijos amžiaus liko dveji ar mažiau metų. Esant reikalui tokiems bedarbiams mokėti pašalpą iki jiems sukaks senatvės pensijos amžius. Maksimali bedarbio pašalpos mokėjimo trukmė tokiems bedarbiams sudarytų 2 metus ir 8 mėnesius;
 bedarbio pašalpos mokėjimą labiau susieti su aktyvios darbo rinkos politikos priemonių vykdymu. Įgalioti kompetentingas institucijas sumažinti ar nutraukti pašalpos mokėjimą, jei bedarbis be pagrįstos priežasties atsisako imtis siūlomo darbo arba vykdyti aktyvios darbo rinkos politikos priemones;
 aiškiai apibrėžti nedarbo draudimui skiriamų lėšų dydį, jų surinkimą, naudojimą tik nedarbo draudimo išmokoms (bedarbio pašalpoms) ir administravimą. Bedarbio statusą toliau pripažintų tik darbo birža, o bedarbio pašalpų mokėjimą perimtų Socialinio draudimo fondo valdyba.
5.3.3. Socialinio draudimo aprėpties padidinimas
Socialinis draudimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, orientuotas į samdomų dirbančiųjų solidarumą. Toks jo pobūdis istoriškai klostėsi kontinentinėje Europoje ir dar gerokai yra išlikęs iki šiol. Tačiau daugiau kaip per šimtmetį nuo socialinio draudimo atsiradimo, o ypač pastaruoju metu, pakito ekonominio aktyvumo ir užimtumo pobūdis: vis daugiau žmonių dirba kitokį nei samdomą darbą, naudojasi netradicinėmis užimtumo galimybėmis ir pan. Šis procesas ateityje dar plėsis. Tačiau dėl darbo pobūdžio pakitimo šie žmonės iškrenta iš tradicinio socialinio solidarumo srities. Dėl to atsiranda problema ir jiems patiems (nes jie praranda teisę gauti socialinio draudimo išmokas), ir pensininkams bei kitiems socialinio draudimo išmokų gavėjams (nes nebeužtenka įmokų išmokoms finansuoti). Todėl būtinai reikia rasti būdų ir priemonių, kaip išeiti už tradicinės socialinio draudimo sistemos ribų ir įtraukti į ją visus ekonomiškai aktyvius asmenis.
5.3.4. Priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiai bei rezultatyviai lėšoms naudoti vykdymas
Kadangi socialinio draudimo sistema Lietuvoje buvo sukurta kaip autonomiška, disponuojanti savarankišku biudžetu, tai ir socialinio draudimo įmokų surinkimas buvo nustatytas kaip autonomiškas. Lemiamas argumentas, dėl kurio tenka atsisakyti nepriklausomo įmokų surinkimo yra toks, kad įmokos turės būti renkamos ne tik iš samdomų dirbančiųjų (ką toliau sėkmingai galėtų daryti socialinio draudimo valdyba), bet ir iš kitų ekonomiškai aktyvių asmenų. Pastarųjų įmokoms apibrėžti ir patikrinti reikia turėti jų pajamų deklaracijas, tvarkyti tų deklaracijų apskaitą ir t.t. Tai svetima socialinio draudimo vykdytojui funkcija, todėl ją turės vykdyti Mokesčių inspekcija. Tad įmokų ir mokesčių administravimo sujungimas artimiausioje ateityje neišvengiamas ir turi būti kruopščiai parengtas bei sėkmingai įvykdytas.
5.3.5. Vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas
Kad Lietuvoje būtų efektyviau naudojami turimi finansų ir darbo ištekliai, turi būti sudaromos vidutinės trukmės ir ilgalaikės Valstybinio socialinio draudimo ir konsoliduoto socialinės apsaugos biudžeto prognozės. Tokios prognozės leis geriau subalansuoti socialinio draudimo sistemą bei sudaryti sąlygas reformuoti pensijų sistemą.
5.4. Socialinės paramos plėtojimo ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimo krypties pagrindiniai veiksmai
 Įvykdyti piniginę socialinės paramos reformą, kuria siekiama sukurti vientisą pajamų ir turto įvertinimo principu teikiamos piniginės socialinės paramos sistemą. Ši sistema mažintų skurdo plitimą ir derintų paramos tikslingumą su paskatomis remiamoms šeimoms sugrįžti į darbo rinką ir plėsti ekonominį aktyvumą.
 Įvykdyti socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformą, kuria siekiama tikslingiau derinti specialių pagalbos priemonių ir piniginių išmokų teikimą neįgaliesiems sudarant jiems palankesnes sąlygas sugrįžti į darbo rinką, o pinigines išmokas teikti pagal netekto darbingumo laipsnį.
 Įvykdyti socialinių paslaugų teikimo reformą, kuri apibrėžtų efektyvesnius socialinių paslaugų organizavimo būdus, skatintų pačius paslaugų gavėjus ieškoti būdų, kaip sau padėti, pertvarkytų paslaugų finansavimą (įgyvendinant paslaugų pirkimo modelį), sukurtų vientisą socialinių paslaugų standartų, kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmą.
 Teikti prevencines ir reabilitacines socialines paslaugas socialinės atskirties grupėms, prievartą ir išnaudojimą patyrusiems, sergantiems priklausomybės ligomis, grįžusiems iš įkalinimo vietų ir kitiems asmenims.
 Plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą.
 Geriau naudoti nevyriausybinių organizacijų išteklius ir gebėjimus siekiant tobulinti socialinę paramą; užtikrinti efektyvų šių nevalstybinių socialinės paramos sistemų funkcionavimą.
5.4.1. Piniginės socialinės paramos reforma
Gerovės valstybių patyrimas plėtojant paramą šeimai rodo, kad didžiausias efektas sprendžiant šeimų gyvenimo problemas yra jų savarankiško funkcionavimo sąlygų kūrimas. Viena iš svarbiausių savarankiško gyvenimo sąlygų yra užimtumo didinimas, lanksčių užimtumo formų plėtojimas, galimybių derinti profesinę veiklą ir šeimynines funkcijas sudarymas. Todėl socialinė parama turi būti organizuojama taip, kad remiamiems asmenims būtų sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad remiami asmenys taptų visiškai arba iš dalies savarankiški. Socialinė parama turi papildyti asmens pajamas tuomet, kai asmens (šeimos) pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas. Dabar galiojanti pašalpų mokėjimo tvarka ne visai atlieka savo funkcijas – socialinė parama neturėtų būti ilgalaikė priemonė kovojant su skurdu ar esant mažoms šeimos pajamoms. Tad dabartinė socialinės paramos sistema nėra efektyvi siekiant pagrindinio paramos tikslo – šeimos socialinės integracijos ir savarankiškumo atkūrimo.
Socialinės paramos sistema turėtų būti tobulinama šiomis kryptimis:
 transformuoti paramos formas, plėtoti socialinę paramą paslaugomis (kuri šiuo metu menkai išplėtota);
 siekti kuo efektyviau panaudoti lėšas (šiuo metu daug šeimų, gaunančių pašalpas, priklausančias nuo pajamų, yra ilgalaikės socialinės paramos gavėjos, to efektyvioje paramos sistemoje neturėtų būti);
 plėsti aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą (dalyvavimas viešuose darbuose ir mokymo programose, kurias baigus padidėtų galimybė rasti darbą);
 suteikti daugiau teisių vietinėms valdžios institucijoms – savivaldybėms ir seniūnijoms – teikiant paramą.
Prašantys socialinės paramos asmenys privalės deklaruoti savo turtą ir pajamas. Teisę gauti valstybės paramą įgys tos šeimos (asmenys), kurių turtas ir pajamos neviršys Vyriausybės nustatyto turto ir pajamų lygio. To dėka socialinę pašalpą bei išlaidų būstui kompensacijas gaus daug didesnis nepasiturinčių žmonių skaičius, o piniginės socialinės paramos skyrimas bus socialiai teisingesnis.
5.4.2. Socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma
Nepakankamas socialinės integracijos modelio tobulinimas ir didėjantis neįgaliųjų skaičius iškėlė su invalidumu susijusių pensijų, lengvatų, užimtumo, socialinės paramos sistemų reformų būtinybę. Praeitą dešimtmetį didėję invalidumo rodikliai pasiekė kritinę ribą. Gerokai padaugėjo valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijų gavėjų ir pirmą kartą pripažintų invalidais asmenų. Šiam reiškiniui įtakos turėjo valstybės vykdoma lengvatų politika ir didėjanti bedarbystė. Nereformuota invalidumo nustatymo tvarka stabdo neįgalių asmenų integracijos galimybių plėtimą, jų socialinės apsaugos tobulinimą, efektyvesnį socialinės apsaugos priemonių naudojimą.
Prioritetai šioje srityje turėtų būti nukreipti į sąlygų, kuriomis vykdoma socialiai teisinga ir neįgaliojo orumo nežeminanti socialinė politika, sudarymą, siekimą pašalinti socialinių garantijų skirtumus bei mažinti neįgalių žmonių diskriminaciją. Siekiant veiksmingiau taikyti medicinos, profesinės reabilitacijos priemones bei tobulinti socialinės paramos teikimą parengta ir patvirtinta Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepcija. Šios koncepcijos tikslas – pakeisti invalidumo nustatymo tvarką sudarant prielaidas teisingiau ir efektyviau teikti socialinės apsaugos priemones neįgaliesiems. Teisingiau – kad tas priemones gautų būtent tie neįgalieji, kuriems jos priklauso. Efektyviau – kad jas pritaikius būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos asmeniui normaliai gyventi.
Siekiant neįgaliuosius integruoti ne tik į visuomenę, bet ir į darbo rinką, reikia plėtoti įvairias užimtumo formas: įdarbinimą, darbo terapiją, bendrąjį užimtumą. Planuojama sukurti neįgalių asmenų darbo vietų rėmimo ir išsaugojimo mechanizmą, atsižvelgus į specifinę jų padėtį sudaryti jiems lygias teises ir galimybes dirbti kartu su kitais asmenimis bendrose darbo vietose.
5.4.3. Socialinių paslaugų teikimo reforma
Socialinių paslaugų poreikis vis didėja ir šiuo metu nėra patenkinamas. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar reikia plėtoti. Bet kadangi didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamai rūpinamasi socialinių paslaugų kokybe, iškyla būtinybė ieškoti efektyvesnių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.
Atsižvelgus į tai, Socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcijos projekte, kuris apibrėžia pagrindinius reformos uždavinius ir įgyvendinimo priemones, numatoma:
 spręsti funkcijų ir finansinės atsakomybės tarp atskirų valdymo lygmenų pasidalijimo klausimus socialinių paslaugų organizavimo srityje;
 sukurti prielaidas savivaldybėms ir apskritims sudaryti socialinių paslaugų teikimo planus, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti paslaugų poreikį, paslaugų gavimo kriterijus ir kurie leistų organizuoti socialinių paslaugų teikimą atsižvelgus į nuo bendruomenės poreikius ir turimas lėšas;
 sukurti asmens socialinių paslaugų poreikio vertinimo sistemą bei įteisinti atsakomybės už socialinių paslaugų poreikio įvertinimą ir priimtus sprendimus dėl vienos ar kitos paslaugos rūšies priskyrimo asmeniui;
 skatinti konkurenciją tarp socialinių paslaugų teikėjų: keisti socialinių paslaugų finansavimo tvarką pereinant prie socialinių paslaugų, o ne globos įstaigų finansavimo ir išlaikyti bendrą principą – paslaugų poreikio įvertinimo ir paslaugų lygio, ribojamo išlaidų, nustatymą; įdiegti socialinių paslaugų pirkimo modelį;
 keisti apmokėjimo už socialines paslaugas tvarką įdiegiant socialinio teisingumo principą – iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų apmokamos socialinės paslaugos tik tiems, kuriems tos socialinės paslaugos yra būtinos ir kurie neturi pakankamai pajamų ir turto, kad susimokėtų už jas;
 sukurti vientisą socialinių paslaugų kokybės vertinimo ir kontrolės sistemą įtraukiant į šį procesą socialinių paslaugų gavėjus;
 skatinti apskritis, savivaldybes ir socialinių paslaugų teikėjus informuoti visuomenę apie teikiamas paslaugas.
Įgyvendinant socialinių paslaugų teikimo reformą 2002–2004 m. (1-asis etapas) numatoma peržiūrėti galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius apskričių ir savivaldybių funkcijas socialinių paslaugų teikimo srityje; parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo projektą; parengti minimalius reikalavimus įvairių tipų socialinių paslaugų įstaigoms ir laikinąją socialinių paslaugų įstaigų licencijavimo tvarką; parengti asmens socialinių paslaugų poreikio įvertinimo metodiką; parengti socialinių paslaugų krepšelių sudarymo ir įkainojimo metodiką bei peržiūrėti galiojančius teisės aktus, papildyti bei parengti projektus teisės aktų, keičiančių socialinių paslaugų finansavimo ir apmokėjimo už jas tvarką; parengti socialinių paslaugų teikimo planavimo apskritims ir savivaldybėms rekomendacijas; parengti socialinių paslaugų standartus. Baigus 1-ąjį etapą, 2002–2004 m. įvykdytos priemonės bus peržiūrimos ir jų pagrindu 2005–2010 m. (2-asis etapas) rengiamos tolesnės, reformos įgyvendinimą užtikrinančios priemonės.
5.4.4. Prevencinių ir reabilitacinių socialinių paslaugų socialinės atskirties grupėms teikimas
Atsižvelgus į visus valstybės vidaus ir tarptautinius įsipareigojimus, vienu iš svarbesnių uždavinių tampa Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo užtikrinimas. Tad reikia kuo greičiau parengti ir patvirtinti Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo programą, kurioje būtų numatyti tikslai bei uždaviniai, konkrečios šių tikslų bei uždavinių įgyvendinimo priemonės, finansiniai ištekliai ir atsakingos institucijos.
Skurdo mažinimo įgyvendinimo programoje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Skurdo mažinimo strategijoje tarp labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių yra išskiriami vaikai, bedarbiai ir jų šeimos, smulkūs žemdirbiai, senatvės ir invalidumo pensininkai, nepakankamas pajamas gaunantys asmenys ir vadinamieji „paribio“ žmonės.
Rengiant programą ir ją įgyvendinant reikia sujungti valstybės institucijų ir savivaldybių, socialinių partnerių, labdaros bei kitų nevyriausybinių organizacijų ir piliečių bendras pastangas ir veiklą. Į šią veiklą reikia įtraukti žiniasklaidą, kuri galėtų ne tik informuoti visuomenę apie susidariusią padėtį, bet ir pakviesti ją į pagalbos vargstantiesiems akcijas, skatinti paramos skurstantiesiems teikimą, skleisti tokios paramos ir pačių skurstančiųjų pagalbos sau patirtį.
5.4.5. Savivaldybių socialinio būsto fondo plėtojimas
Minimalių garantijų būsto sektoriuje suteikimas Lietuvoje yra įgyvendinamas tiesioginėmis paramos priemonėmis dviem būdais:
 parama teikiama išnuomojant lengvatinėmis sąlygomis savivaldybėms priklausantį būstą;
 mažas pajamas turintiems būsto savininkams ar savivaldybės būsto nuomininkams yra teikiama kompensacija apmokėti daliai būsto eksploatavimo išlaidų.
Abu paramos būdai turėtų būti tobulinami ateityje šeimų rėmimą derinant su jų pajamomis, o būsto nuoma turėtų būti laikomas vienas iš apsirūpinimo gyvenamuoju plotu būdų.
Paramos subjektų parinkimas teikiant minimalias garantijas. Teikiant minimalias garantijas apsirūpinant būstu paramos subjektai turėtų būti nepasiturintys namų ūkiai, kurių gaunamų pajamų neužtenka apsirūpinti būstu rinkos sąlygomis. Pagrindiniu atrankos kriterijumi suteikiant paramą turėtų būti namų ūkio pajamos. Apibrėžiant tokius subjektus turėtų būti vadovaujamasi valstybės reguliuojamais arba statistiškai fiksuojamais gyvenimo lygio rodikliais: minimaliu gyvenimo lygiu (MGL), minimaliu darbo užmokesčiu, vidutinėmis ir pagal decilius nustatytomis namų ūkio nariui per mėnesį tenkančiomis pajamomis, vidutinėmis ir pagal decilius nustatytomis namų ūkių išlaidomis būstui ir šių išlaidų palyginimu su visomis būtinomis išlaidomis.
Paramos apsirūpinant būstu principai. Remiantis teorinėmis gyventojų apsirūpinimo būstu valstybinio reguliavimo prielaidomis ir Lietuvos bei kitų šalių gyventojų aprūpinimo būstu problemų sprendimo patirtimi, siūloma, kad paramos sistema būtų konstruojama laikantis šių principų:
I principas. Paramos sistemos tikslai turi spręsti apsirūpinimo būstu gerinimo problemą šiuose lygmenyse: individo, socialinių grupių, visos valstybės.
II principas. Kiekvieno iš tikslų įgyvendinimui turi būti pasirinkti paramos subjektai ir objektai aiškiai apibrėžiant jų ribas, patikrinant šių paramos sistemos parametrų tarpusavio suderinamumą.
III principas. Paramos sistemos parametrai (tikslas, subjektas ir objektas) ir jų dydis turi būti suderinti su valstybės finansinėmis galimybėmis.
IV principas. Paramos sistemos parametrai turi būti pastovūs tam tikrą valstybės aiškiai apibrėžtą ir viešai deklaruotą laikotarpį.
Remiantis I principu nustatoma paramos sistemos struktūra, nes paramos sistema, atsižvelgiant į šalies socialinę ekonominę situaciją, gali apimti keletą tikslų. Šis principas įpareigoja, nustatant paramos sistemos tikslus, užtikrinti jų tarpusavio ryšį.
Remiantis II principu valstybės paramos sistemos parametrai konstruojami subjektyvaus–subjektinio–objektinio metodo pagrindu, svarbiausiems sistemos tikslams kiekviename lygmenyje parenkama remiamų subjektų grupės ir paramos objektai.
Remiantis III principu nustatoma sistemos parametrų ir paramai galimų skirti išteklių tarpusavio priklausomybė. Trūkstant lėšų užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui, taikomas parametrų derinimo su turimais ištekliais mechanizmas.
Remiantis IV principu valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu tikslai, paramos subjektas ir objektas turi būti įtvirtinami kaip politinę valdžią turinčios jėgos vertybinių nuostatų atspindys, todėl paramos programos turėtų būti sudaromos tam pačiam laikotarpiui, kuriam renkama valstybės valdžia.
Įvertinus Lietuvos būsto sektoriaus funkcionavimo problemas, įvairių socialinių grupių būsto poreikio patenkinimo lygį, apsirūpinimo būstu tendencijas Lietuvoje ir užsienio šalyse bei atsižvelgus į valstybės paramos sistemų rinkos ekonomikos šalyse evoliucijos dėsningumus, tikslinga valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu sistemą Lietuvoje projektuoti trijų tarpusavyje susijusių tikslų, sudarančių hierarchinę sistemą, principu:
 garantuoti minimalių būsto poreikių patenkinimą;
 išplėsti mokų poreikį būsto rinkoje;
 skatinti privačias investicijas į būsto sektorių ir susieti jas su bendru ekonomikos aktyvumu paremiant inovacinius ir renovacinius procesus.
5.4.6. Geresnis nevyriausybinių organizacijų išteklių ir gebėjimų socialinės paramos tobulinimui panaudojimas
Patirtis rodo, kad geriausiai bedarbių ar kitų skurstančių šeimų užimtumo problemų sprendimu gali rūpintis vietinės bendruomenės (savivaldybės, seniūnijos), arčiausiai kurių tokios šeimos gyvena. Bendruomenėse, pasitelkus darbo biržas, gali būti organizuojami viešieji darbai arba kita veikla. Į juos turėtų būti įtraukiami skurdžiai gyvenančių šeimų nariai. Bet kokioje veikloje turi būti laipsniškai didinamas pasyvių asmenų aktyvumas, kad jie labiau norėtų įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, o kartu ir į darbą. Didelę paramą tokioje veikloje galėtų suteikti bažnyčių bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Svarbu, kad tokių šeimų „gelbėjimo“ darbų organizavimas nebūtų vien tik aukščiausių valdžios institucijų atsakomybė, bet tuo turėtų rūpintis ir vietos gyventojai, tarp kurių gyvena tos šeimos.

6. Administracinių gebėjimų stiprinimas

Socialinės apsaugos specialistų rengimas ir perkvalifikavimas laikytinas svarbiu sėkmingai sektoriaus plėtotei uždaviniu. Pagrindinės kryptys, kuriomis turėtų būti rengiami specialistai, yra šios:
 teisininkų – darbo ir socialinės teisės specialistų rengimas ir perkvalifikavimas;
 ekonomistų bei finansininkų, specializuotų socialinės apsaugos ekonomikos, socialinio draudimo problemoms, rengimas;
 socialinių darbuotojų, vykdančių socialinių paslaugų bei visos socialinės paramos teikimo darbą, rengimas ir perkvalifikavimas.
Šioms profesijoms reikia rengti ir ateinantį į darbo rinką jaunimą, ir mokyti jau dirbančius specialistus bei tobulinti jų kvalifikaciją..

Komunikavimas

 

Galbūt dažniausiai cituojama konflikto tarp žmonių priežastis – nevykęs komunikavimas.1 Kadangi beveik 70 procentų savo laiko, kai nemiegame, praleidžia-me komunikuodami – skaitydami, rašydami, kalbėdami, klausydami, – atrodytų, jog logiška daryti išvadą, kad viena iš didžiausių kliūčių sėkmingai grupės veik-lai – efektyvaus komunikavimo trūkumas.
Nė viena grupė negali egzistuoti be komunikavimo – prasmės mainų tarp grupės narių. Idėjas galima perteikti tik tada, kai vienas žmogus perduoda pras-mę kitam. Tačiau komunikavimas yra daugiau negu vien prasmės perdavimas. Pras-mę taip pat būtina suprasti. Pavyzdžiui, dokumentiškai užfiksuota, kad daugelio skaudžiausių per visą aviacijos istoriją katastrofų tiesioginė priežastis buvo ta, jog pilotai neteisingai suprato oro erdvės dispečerių nurodymus.2 Tad atminkite, kad komunikavimą turi sudaryti ir prasmės perdavimas, ir jos suvokimas.
Kad ir kokia būtų puiki idėja, ji bevertė tol, kol neperduodama kitiems ir kol kiti jos nesupranta. Jei būtų toks dalykas kaip tobulas komunikavimas, tai jis egzistuotų tada, kai mintis arba idėja būtų perduodama taip, kad gavėjo mintyse suvokiamas vaizdas būtų tiksliai toks pats, kokį jį įsivaizdavo siuntėjas. Nors te-oriškai idealus komunikavimas yra labai paprastas, dėl priežasčių, kurias išsamiai paaiškinsime vėliau, praktiškai jo niekada nepavyksta pasiekti. Prieš pateikdami per daug apibendrinimų apie komunikavimą ir efektyvaus komunikavimo proble-mas, privalome trumpai apžvelgti komunikavimo funkcijas ir aprašyti komunika-vimo procesą.
KOMUNIKAVIMO FUNKCIJOS
Grupėje ar organizacijoje komunikavimas atlieka kelias funkcijas: kontrolės, mo-tyvavimo, emocinės išraiškos ir informavimo. Komunikavimas keliais būdais kon-troliuoja grupės narių elgesį. Organizacijoje yra valdžios hierarchija ir formalios rekomendacijos, kurių darbuotojai privalo laikytis. Pavyzdžiui, kai reikalaujama, kad darbuotojai apie bet kokius su darbu susijusius nusiskundimus pirmiausia iš-sakytų savo tiesioginiam vadovui, laikytųsi darbo aprašymo ar kompanijos poli-tikos, komunikavimas atlieka kontrolės funkciją. Tačiau neformalus komunikavi-mas taip pat kontroliuoja elgesį. Kai grupės nariai šaiposi iš savo kolegos, kuris per daug pagamina (ir dėl to grupės nariai atrodo blogesni), arba prie jo prieka-biauja, jie neformaliai su juo komunikuoja, kontroliuodami jo elgesį.
Komunikavimas skatina motyvaciją, aiškindamas darbuotojams, ką reikia padaryti, kaip sekasi vykdyti savo užduotis ir kaip galima pagerinti darbą, jei jis blogesnis nei kolegų. 4 skyriuje apžvelgdami tikslų iškėlimo ir paramos teorijas, paminėjome šį komunikavimo aspektą. Formuluojant konkrečius tikslus, užtikri-nant grįžtamąjį ryšį bei įtvirtinant pageidaujamas elgesio normas, skatinama mo-tyvacija, todėl čia negalima išsiversti be komunikavimo.
Daugeliui darbuotojų darbo grupė yra pirminis socialinio bendravimo šal-tinis. Grupės vidinis komunikavimas yra fundamentali priemonė, kuria grupės nariai parodo savo nusivylimą ir pasitenkinimą. Taigi komunikavimas suteikia būdą išreikšti jausmus ir patenkinti socialinius poreikius.
Ir paskutinė komunikavimo funkcija yra susijusi su sprendimų priėmimu. Jis suteikia informaciją, kurios reikia pavieniams žmonėms ir grupėms priimti sprendimams, perduodamiems duomenims, padedantiems identifikuoti ir įvertin-ti rinktis.
Nė vienos iš šių funkcijų nereikėtų laikyti svarbesne už kitas. Kad grupės galėtų efektyviai veikti, jos tam tikru būdu privalo kontroliuoti savo narius, ska-tinti juos siekti geresnių rezultatų, teikti galimybę išreikšti emocijas ir pasirinkti. Kaip matote, beveik visada, kai grupėje ar organizacijoje komunikuojama, atlie-kama viena ar daugiau iš šių keturių funkcijų.

KOMUNIKAVIMO PROCESAS
Kad vyktų komunikavimas, reikia tikslo, išreikšto kaip pranešimas, kurį būtina per-duoti. Jis pereina iš šaltinio (siuntėjo) pas gavėją. Pranešimas užkoduojamas (pa-verčiamas simboliais) ir kokiu nors būdu (kanalu) perduodamas gavėjui, kuris de-koduoja siuntėjo sukurtą pranešimą. Šitaip vienas žmogus perduoda prasmę kitam.
Komunikavimo procesą sudaro sep-tynios dalys: (1) komunikavimo šaltinis, (2) kodavimas, (3) pranešimas, (4) ka-nalas, (5) dekodavimas, (6) gavėjas ir (7) grįžtamasis ryšys.
Šaltinis sukuria pranešimą užkoduodamas mintį. Pranešimas yra tikrasis ma-terialus kodavimo rezultatas. Kai kalbame, mūsų kalba yra pranešimas. Kai rašo-me, tai, kas parašyta, yra pranešimas. Kai gestikuliuojame, mūsų rankų judesiai ir veido išraiška yra pranešimas. Kanalas – tai terpė, kuria keliauja pranešimas. Jį pasirenka šaltinis, kuris privalo nuspręsti, ar naudoti formalų, ar neformalų kanalą. Formalius kanalus įsteigia organizacija, jais perduodami pranešimai, susiję su pro-fesionalia organizacijos narių veikla. Paprastai šie kanalai atkartoja organizacijos valdžios grandinę. Kiti pranešimai, pavyzdžiui, asmeniniai arba visuomeniniai, ke-liauja neformaliais organizacijos kanalais. Gavėjas yra asmuo, kuriam skirtas pra-nešimas. Tačiau, kad pranešimas būtų priimtas, jis privalo būti pasiųstas supran-tama gavėjui forma. Šis etapas – pranešimo dekodavimas. Ir paskutinė komunika-vimo proceso grandis – grįžtamasis ryšys. Grįžtamasis ryšys – tai patikrinimas, ar mums pavyko perduoti savo pranešimus taip, kaip buvome sumanę iš pradžių. Grįžtamasis ryšys pasako, ar pavyko pasiekti, kad pranešimas būtų suprastas.

KOMUNIKAVIMO KRYPTIS
Komunikavimo kryptis gali būti vertikali arba horizontali. Vertikali kryptis dar gali būti aukštyn arba žemyn.
Žemyn
Komunikavimas, sklindantis iš vienos grupės ar organizacijos lygio į žemesnį ly-gį, yra komunikavimas žemyn. Kai galvojame apie vadovus, komunikuojančius su savo pavaldiniais, paprastai tai suprantame kaip komunikavimą žemyn. Jį nau-doja grupių lyderiai ir padalinių vadovai, paskirdami užduotis, pateikdami darbo instrukcijas, informuodami darbuotojus apie kompanijos politiką ir procedūras, nurodydami problemas, į kurias reikia atkreipti dėmesį, ir išsakydami nuomonę apie pavaldinių darbą. Tačiau komunikavimas žemyn – tai nebūtinai žodinis ar akivaizdus kontaktavimas. Siųsdama į darbuotojų namus laiškus, kuriuose prane-šama apie naują nedarbo dienų dėl ligos politiką, vadovybė naudoja komunikavi-mą žemyn. Komunikavimas žemyn taip pat yra ir komandos vadovo išsiųstas elek-troninis laiškas, kuriame primenama apie artėjantį užduoties įvykdymo terminą.
Aukštyn
Komunikavimas aukštyn eina į aukštesnį grupės ar organizacijos lygį. Jis naudo-jamas grįžtamajam ryšiui su esančiais aukščiau valdžios piramidėje supažindinant juos su užduočių vykdymo eiga ir pranešant apie iškilusias problemas. Dėl ko-munikavimo aukštyn vadovai žino, ką jų darbuotojai mano apie savo darbą, ben-dradarbius ir organizaciją apskritai. Komunikavimas aukštyn taip pat padeda va-dovams pasisemti minčių, kaip pagerinti reikalus.
Komunikavimo aukštyn organizacijoje pavyzdžiai yra darbo ataskaitos, kurias rengia žemesniosios grandies vadovai, o tvirtina vidurinės ir aukštesniosios grandies vadovai, laiškų dėžutės pasiūlymams, darbuotojų nuomonė, vadovų ir jų pavaldi-nių susitikimai ir neformalios „niurzgėjimo” sesijos, kurių metu darbuotojai turi galimybę savo tiesioginiam vadovui ar aukštesnės vadovybės atstovams išsakyti problemas ir jas aptarti. Pavyzdžiui, „FedEx” kompanija didžiuojasi savo kom-piuterizuota komunikavimo aukštyn programa. Kasmet visi kompanijos darbuo-tojai užpildo anketas apie darbo klimatą ir įvertina savo vadovus. Nacionalinės Malcolmo Baldrige’o kokybės premijos ekspertai, skirdami „FedEx” šią premiją, pažymėjo, kad tokia programa yra svarbiausias personalo tarnybos privalumas.
Horizontalus
Kai komunikuojama tarp tos pačios darbo grupės narių, tarp to paties lygio darbo grupių, tarp to paties lygio vadovų ar tarp horizontaliai lygiaverčių darbuotojų, šį ryšį vadiname horizontaliu.
Kodėl turėtų kilti horizontalaus komunikavimo poreikis, jei grupės ar orga-nizacijos vertikalus komunikavimas yra pakankamai efektyvus? Horizontalaus ko-munikavimo dažnai reikia siekiant taupyti laiką ir užtikrinti veiksmų koordinavi-mą. Kai kuriais atvejais horizontalus komunikavimas formaliai sankcionuojamas. Vis dėlto dažniau jis sukuriamas neformaliai, kad būtų galima aplenkti vertikalią hierarchiją ir paspartinti veiksmus. Tad, vadovybės požiūriu, horizontalus komuni-kavimas gali būti ir sveikintinas, ir nepageidautinas. Jeigu visais komunikavimo atvejais griežtai laikomasi formalios vertikalios struktūros, informacijos perdavi-mas gali tapti neefektyvus ir netikslus, tada itin praverčia horizontalus komunika-vimas. Tada jis vyksta vadovybei žinant ir remiant. Tačiau horizontalus komunika-vimas gali sukelti žalingus konfliktus, kai nesilaikoma formalių vertikalių kanalų, kai organizacijos nariai, norėdami ką nors pasiekti, stengiasi apeiti savo vadovus, arba kai vadovai sužino, kad be jų žinios buvo kas nors padaryta ar nuspręsta.
TARPASMENINIS KOMUNIKAVIMAS
Kaip grupės nariai perduoda prasmę vienas kitam? Yra trys pagrindiniai meto-dai. Žmonės iš esmės naudojasi žodiniu, rašytiniu arba nežodiniu komunikavimu.
Komunikavimas žodžiu
Pagrindinis būdas perduoti pranešimus – komunikavimas žodžiu. Kalbos, forma-lūs akis į akį ir grupiniai susitikimai bei neformalūs gandai ar paskalos yra popu-liarios komunikavimo žodžiu formos.
Komunikavimo žodžiu privalumai – greitis ir grįžtamasis ryšys. Per labai trumpą laiką galima žodžiu pateikti pranešimą ir gauti atsakymą. Jei gavėjas nėra įsitikinęs, kad teisingai suprato pranešimą, siuntėjas, naudodamas greitą grįžta-mąjį ryšį, tuojau pat apie tai sužino, todėl pranešimą gali pakoreguoti pačioje ko-munikavimo pradžioje.
Pagrindinis žodinio komunikavimo trūkumas išaiškėja organizacijoje ar bet kurioje situacijoje, kai pranešimas turi pereiti per daugelį žmonių. Kuo daugiau žmonių perduoda pranešimą, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus iškraipytas. Jei jums kada nors per pobūvį teko žaisti „telefono” žaidimą, suprantate, apie ką kalbame. Kiekvienas žmogus savaip interpretuoja pranešimą. Dažnai pranešimo turinys, pa-siekęs galutinį adresatą, labai skiriasi nuo originalo. Yra didelė tikimybė, kad pra-nešimai bus iškraipyti tokioje organizacijoje, kur jie žodžiu perduodami aukštyn ir žemyn hierarchijos laiptais.
Komunikavimas raštu
Komunikavimas raštu – tai pastabos, laiškai, elektroniniai laiškai, fakso pranešimai, organizacijos periodiniai leidiniai, skelbimai skelbimų lentoje ar bet kurios kitos priemonės, perduodančios informaciją, parašytą žodžiais ar simboliais.
Kodėl siuntėjas turėtų pasirinkti komunikavimą raštu? Todėl, kad šitaip pa-teikta informacija yra apčiuopiama ir ją galima patikrinti. Paprastai ir siuntėjas, ir gavėjas registruoja informaciją. Pranešimą galima saugoti neribotą laiką. Jei dėl pranešimo turinio kyla klausimų, pranešimą galima susirasti ir pasitikrinti. Ši savybė yra ypač svarbi, kai pranešimai būna sudėtingi ir ilgi. Naujo produkto mar-ketingo plane paprastai būna daug užduočių, išdėstytų per kelis mėnesius. Jį su-rašę, plano autoriai gali ką reikia pasitikslinti per visą plano galiojimo laiką. Ir paskutinis komunikavimo raštu privalumas kyla iš paties proceso. Paprastai su pa-rašytu žodžiu elgiamės rūpestingiau nei su pasakytu. Esame priversti nuodugniau apmąstyti, ką norime išreikšti parašytu pranešimu. Tad rašytinis pranešimas pa-prastai būna gerai apgalvotas, logiškas ir aiškus.
Žinoma, rašytiniai pranešimai turi ir trūkumų. Jiems parengti reikia laiko. Savo koledžo dėstytojui per vienos valandos egzaminą žodžiu jūs galite išsakyti daugiau informacijos nei per vienos valandos egzaminą raštu. Tiesą pasakius, jūs tikriausiai galite per dešimt-penkiolika minučių pasakyti tai, kam aprašyti sugaiš-tumėte valandą. Taigi, nors rašymas gal yra ir tikslesnis, jam reikia daug laiko.
Kitas didelis trūkumas – grįžtamasis ryšys arba tai, kad jo visiškai nėra. Komu-nikuojant žodžiu, gavėjas gali greitai reaguoti į tai, ką galvoja ar girdi. Tuo tarpu rašytiniuose pranešimuose nėra grįžtamojo ryšio mechanizmo. Todėl išsiuntę tar-nybinį pranešimą negalite būti tikri, kad jis buvo gautas, ir, jei buvo gautas, nėra garantijų, kad gavėjas jį interpretuos taip, kaip buvote sumaną. Pastarasis argu-mentas galioja ir žodiniams pranešimams, tik čia tokiais atvejais lengva papras-čiausiai paprašyti informacijos gavėją apibendrinti tai, ką jūs pasakėte. Tiksli san-trauka – tai įrodymas per grįžtamąjį ryšį, kad pranešimas gautas ir suprastas.
Nežodinis komunikavimas
Kiekvieną kartą kam nors žodžiu išsakydami pranešimą, mes į jį įterpiame ir ne-žodinį pranešimą. Kai kuriais atvejais nežodinis komponentas yra savarankiškas. Pavyzdžiui, vienišų žmonių bare žvilgsnis, šypsnys, antakių suraukimas ar pro-vokuojantis kūno judesys gali išreikšti prasmę. Todėl diskusija apie komunikavi-mą būtų nebaigta, neaptarus nežodinio komunikavimo, kurį sudaro kūno judesiai, intonacija ir pabrėžiami žodžiai, veido išraiška bei fizinis atstumas tarp siuntėjo ir gavėjo.
Mokslinis kūno judesių tyrimas vadinamas kinezija. Ji tiria gestus, veido išraišką ir kitus kūno judesius. Tačiau tai palyginti jauna mokslo sritis, todėl čia kur kas daugiau spėliojimų ir populiarizavimo nei moksliškai patvirtintų faktų. Tad nors mes ir pripažįstame, kad kūno judesiai yra svarbus komunikavimo ir el-gesio tyrimų segmentas, turėtume atsargiai vertinti šios mokslo srities išvadas. At-sižvelgdami į šią išlygą, trumpai aptarkime, kaip kūno judesiai gali perteikti prasmę.
Galima įrodinėti, kad kiekvienas kūno judesys turi prasmę ir joks judesys nėra atsitiktinis. Pavyzdžiui, kūno judesiais mes sakome: „Padėkite man, aš esu vienišas”; „Pasiimkite mane, aš esu laisvas”; „Palikite mane ramybėje, aš esu pri-slėgtas”. Ir retai kada šiuos savo signalus mes siunčiame sąmoningai. Savo būse-ną mes išreiškiame nežodine kūno judesių kalba. Nustebę pakeliame antakį. Su-trikę triname nosį. Suneriame rankas, norėdami save izoliuoti ar apsaugoti. Truk-telime pečiais, išreikšdami abejingumą, mirktelime akį, išreikšdami intymumą, bar-bename pirštais, būdami nekantrūs, plekštelime sau per kaktą ką nors pamiršę.
Galime nesutikti su konkrečia ką tik aprašytų kūno judesių prasme, tačiau negalime neigti, kad kūno judesiai papildo, o dažnai ir komplikuoja žodinį ko-munikavimą. Kūno padėtis ar judesiai nebūtinai turi tikslią ir universalią prasmę, tačiau sujungę juos su ištartais žodžiais gauname išsamesnę siunčiamo praneši-mo prasmę.
Skaitydami pažodinį posėdžio protokolą, nepajusite pasakytų žodžių povei-kio, kokį būtumėte pajutę, tiesiogiai dalyvaudami posėdyje ar žiūrėdami jį nufil-muotą vaizdajuostėje. Kodėl? Protokole neužfiksuotas nežodinis komunikavimas. Čia nepajusime, kokie žodžiai ar frazės buvo pabrėžiamos. Norėdami pailiustruoti, kaip intonacija gali pakeisti pranešimo prasmę, paimkime pavyzdį, kai studentas auditorijoje užduoda dėstytojui klausimą. Dėstytojas atsako: „Ką tuo norite pasakyti?” Studento reakcija skirsis priklausomai nuo dėstytojo atsakymo tono. Švelnus, malonus tonas suteiks skirtingą prasmę nei kandi intonacija pabrėžiant žodį „tuo”.
Dėstytojo veido išraiška čia taip pat turi prasmę. Niūrus veidas sako kažką kita nei besišypsantis. Veido išraiška kartu su intonacija gali rodyti aroganciją, agresiją, baimę, drovumą ir kitas savybes, kurių niekaip neįmanoma perduoti ran-kraštyje.
Kokį fizinį atstumą išlaiko žmonės, taip pat turi prasmę. Tinkamo atstumo suvokimas labai priklauso nuo kultūros normų. Pavyzdžiui, tai, kas daugelyje Eu-ropos šalių laikoma dalykiniu atstumu, daugumoje Šiaurės Amerikos sričių būtų palaikyta intymumu. Jei kas nors stovi arčiau jūsų nei priimtina, tai gali byloti apie agresiją ar seksualų susidomėjimą; jei tas žmogus stovi toliau nei įprasta, tai gali reikšti abejingumą ar nepasitenkinimą tuo, kas sakoma.
Svarbu, kad gavėjas atidžiai stebėtų šiuos nežodinius komunikavimo aspek-tus. Reikėtų ir ieškoti nežodinių užuominų, ir klausytis tiesioginės siuntėjo žo-džių prasmės. Verta atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimų prieštaravimus. Pavyz-džiui, jūsų vadovas gali sakyti, jog turi laiko pasikalbėti su jumis dėl neatidėlio-tino biudžeto klausimo, tačiau jūs pastebite nežodinius signalus, bylojančius prie-šingai. Kad ir ką sakytų jūsų pašnekovas, jei jis dažnai žvilgčioja į laikrodį, ši-taip besielgdamas siunčia signalą, jog norėtų baigti pokalbį. Mes klaidiname ki-tus, kokį nors signalą, pavyzdžiui, pasitikėjimą, išreikšdami žodžiais, o nežodžiais siųsdami priešingą signalą: „Aš jumis nepasitikiu”. Tokie prieštaravimai dažnai leidžia daryti išvadą, kad „veiksmai kalba garsiau (ir tiksliau) nei žodžiai”.

KOMUNIKAVIMAS ORGANIZACIJOJE
Šiame skirsnyje nuo tarpasmeninio komunikavimo pereisime prie komunikavimo organizacijoje. Čia dėmesį sutelksime į formalius grupių tinklus, gandus ir kompiuterizuotus būdus, kuriais organizacijos komunikuoja.
Formalūs mažų grupių tinklai
Formalūs organizacijos tinklai gali būti labai sudėtingi. Pavyzdžiui, jie gali jung-ti šimtus žmonių ir pustuzinį ar daugiau hierarchijos lygių. Kad mūsų diskusija būtų paprastesnė, šiuos tinklus suskirstėme į tris plačiai paplitusias penkių žmo-nių mažas grupes (Žr. 9.2 pavyzdį). Šie trys tinklai yra: grandinė, ratas ir daugia-kanalis tinklas. Nors visi jie labai supaprastinti, tačiau mums leidžia aprašyti kiek-vieno unikalias savybes.
Grandinė griežtai atkartoja valdymo grandinę. Šis tinklas panašus į komu-nikavimo kanalus, kuriuos galite rasti griežtoje trijų lygių organizacijoje. Ratas remiasi centrine figūra, kuri yra visos grupės komunikavimo perdavimo kanalas. Jis stimuliuoja komunikavimo tinklą, kurį galite rasti stiprų lyderį turinčioje komandoje. Daugiakanalis tinklas leidžia visiems grupės nariams aktyviai bendrauti vienas su kitu. Daugiakanalį tinklą praktikoje dažniausiai taiko savivaldžios ko-mandos, kurių visi grupės nariai gali nevaržomi prisidėti prie grupės veiklos ir nė vienas jos narys nesiima vadovo vaidmens.
Kiekvieno tinklo efektyvumas priklauso nuo jus dominančių kriterijų. Pavyzdžiui, rato struktūra padeda atsirasti lyderiui, dau-giakanalis tinklas geriausiai tinka tada, kai jums rūpi didelis grupės narių pasi-tenkinimas darbu, o grandinė itin tinka tada, kai svarbiausia yra tikslumas. 9.3 pavyzdys leidžia mums padaryti išvadą, kad nėra kokio nors vieno tinklo, geriau-siai tinkančio visiems atvejams.
Gandai
Grupėje ar organizacijoje formali sistema nėra vienintelis komunikavimo tinklas. Čia taip pat veikia ir neformalus – gandai. Nors gandai yra neformalūs, tai ne-reiškia, jog jie nėra svarbus informacijos šaltinis. Pavyzdžiui, neseniai atlikto ty-rimo metu paaiškėjo, kad 75 procentai darbuotojų naujienas apie organizacijos reikalus pirmiausia išgirsta per gandus.3
Gandai turi tris pagrindinius bruožus. Pirma, jų nekontroliuoja vadovybė. Antra, dauguma darbuotojų jais pasitiki labiau nei oficialiais aukščiausios vado-vybės pranešimais. Ir trečia, gandai daugiausia tarnauja organizacijoje esančių žmo-nių interesams.

Vieno iš garsiausių gandų tyrimo metu buvo tiriami 67 vadovaujančių ma-žos gamybinės firmos darbuotojų komunikavimo būdai.4 Čia siekta iš kiekvieno informacijos gavėjo sužinoti, kaip jis iš pat pradžių gavo informaciją, o paskui atsekti šią informaciją iki jos šaltinio. Pastebėta, kad nors gandai buvo svarbus informacijos šaltinis, tik 10 procentų vadovų atliko tarpininko vaidmenį, tai yra perduodavo informaciją daugiau nei vienam asmeniui. Pavyzdžiui, kai vienas iš aukščiausiųjų vadovų nusprendė palikti firmą ir užsiimti draudimo verslu, 81 pro-centas aukščiausiųjų vadovų tai žinojo, tačiau tik 11 procentų perdavė šią infor-maciją kitiems.
Taip pat verta paminėti dvi kitas šio tyrimo išvadas. Informacija apie visus organizacijos narius dominančius įvykius dažniausiai sklinda tarp pagrindinių funk-cinių grupių (gamybos, realizavimo), o ne jų viduje. Taip pat nebuvo gauta įro-dymų, kad kuri nors grupė visą laiką atliktų ryšininkės vaidmenį, priešingai – skir-tingo pobūdžio informacija patekdavo per skirtingus tarpininkus.
Bandant pakartoti šį tyrimą su nedidelės valstijos vyriausybinės agentūros darbuotojais, taip pat paaiškėjo, kad tik 10 procentų iš jų atliko tarpininko vaid-menį.5 Šie faktai yra įdomūs, nes kartojant tyrimą buvo pasirinktas įvairesnis dar-buotojų spektras – įtraukti vykdantys ir vadovaujantys darbuotojai. Tačiau infor-macijos sklidimas vyriausybinėje agentūroje vyko funkcinių grupių viduje, o ne tarp jų. Buvo aiškinama, kad šis neatitikimas galėjo atsirasti dėl to, jog čia buvo lyginami ne vien tik vadovaujantys, bet ir vykdantys darbuotojai. Pavyzdžiui, va-dovai gali jausti didesnį informacijos poreikį, todėl gali palaikyti ryšivis ir su ne-sančiais jų funkcinėje grupėje darbuotojais. Priešingai nei buvo pastebėta origi-nalaus tyrimo metu, jį pakartojus paaiškėjo, kad pastovioje žmonių grupėje buvo tarpininkai, perduodantys informaciją vyriausybinėje agentūroje.
Ar gandais skleidžiama informacija yra tiksli? Yra įrodymų, kad apie 75 procentai gandais skleidžiamos informacijos yra tiksli.6 Taigi kokios sąlygos ak-tyvina gandų skleidimą? Kas užsuka paskalų malūną?
Dažnai manoma, jog gandai pradeda sklisti todėl, kad apkalbėti yra malo-nu. Taip iš tiesų retai būna. Gandai kyla reaguojant į situacijas, kurios mums yra svarbios, kai kyla neaiškumų, be to, esant sąlygoms, keliančioms susirūpinimą. Tai, kad darbo situacijose dažnai būna šie visi trys elementai, paaiškina, kodėl organizacijose klesti gandai. Didelės organizacijos, paprastai itin mėgstančios slap-tumą ir konkurenciją – dėl tokių klausimų, kaip kas bus paskirtas nauju viršinin-ku, kaip bus perskirstyti kabinetai, kas buvo nuspręsta dėl darbuotojų mažinimo ir kaip bus perskirstytos darbo užduotys – sukuria sąlygas sklisti gandams. Gan-dai sklis tol, kol bus patenkinti norai ir viltys, sukuriančios netikrumą, dėl kurio kilo gandai, arba kol sumažės susirūpinimas.
Kokias iš šios diskusijos galime padaryti išvadas? Be abejo, gandai yra svarbi bet kurios grupės ar organizacijos komunikavimo tinklo dalis, todėl pravartu juos suprasti. Jie padeda vadovams išsiaiškinti painius klausimus, kurie darbuotojams yra svarbūs ir kelia susirūpinimą. Tad gandai yra ir filtras, ir grįžtamojo ryšio me-chanizmas, išryškinantis darbuotojams aktualius klausimus. Darbuotojams gan-dai yra ypač vertingi, nes jie formalius pranešimus išverčia į grupėje vartojamą žargoną. Žiūrint iš vadovybės perspektyvos, galbūt dar svarbiau yra tai, kad gan-dais skleidžiamą informaciją galima analizuoti ir nuspėti jos tėkmę, įvertinant tai, kad tik nedidelė žmonių grupė (apie 10 procentų) aktyviai perduoda informaciją daugiau nei vienam asmeniui. Atspėję, kurie tarpininkai konkrečią informaciją pa-laikys aktualia, galime geriau paaiškinti ir prognozuoti gandus.
Komunikavimas per kompiuterius
Šiuolaikinėse organizacijose komunikavimą praplėtė ir praturtino kompiuterinė technologija. Tai elektroninis paštas, intraneto bei ekstraneto ryšys ir videokon-ferencijos. Pavyzdžiui, elektroninis paštas labai stipriai sumažino tarnybinių raš-telių, laiškų ir telefono skambučių skaičių, ką darbuotojai istoriškai naudojo ben-draudami tarpusavyje ir su tiekėjais, klientais ar kitais svarbiais asmenimis už or-ganizacijos ribų.
Elektroninis paštas naudoja internetą, kad būtų galima perduoti ir priimti kom-piuteriu sukurtus tekstus bei dokumentus. Jo plėtra buvo įspūdinga. Dauguma ne-dirbančių fizinio darbo darbuotojų dabar reguliariai naudojasi elektroniniu paštu. Neseniai atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad vidutinis JAV darbuotojas per dieną gauna 31 elektroninį laišką.7 Organizacijos pripažįsta elektroninio pašto visiems darbuotojams teikiamą naudą. Pavyzdžiui, „Ford Motor Co.” kompanija daugiau nei 300 000 savo darbuotojų, esančių visame pasaulyje, už 5 dolerių mėnesinį mo-kestį leidžia naudotis kompanijos kompiviteriais, modemais, spausdintuvais ir elek-troniniu paštu.8
Elektroninis paštas, kaip komunikavimo priemonė, turi daugybę privalumų. Elektroninio pašto pranešimus galima greitai parašyti, redaguoti ir išsaugoti. Vieno pelės klavišo spragtelėjimu juos galima išsiųsti vienam ar tūkstančiams žmonių. Gavėjas juos gali perskaityti patogiu sau laiku. O pasiųsti formalius elektroni-nius pranešimus darbuotojams kainuoja tik dalelę to, ką turėtų išleisti spausdin-dami, daugindami ir išsiuntinėdami panašų laišką ar brošiūrą.
Suprantama, kad elektroninis paštas turi ir trūkumų. Svarbiausias iš jų -informacijos perteklius. Kartais darbuotojai gauna net šimtą ar daugiau elektro-ninių laiškų per dieną! Darbuotojas gali tiesiogine prasme sugaišti visą dieną, skai-tydamas bei priimdamas tokį informacijos srautą ir į jį atsakinėdamas. Iš esmės tai, kad elektroniniu paštu yra lengva naudotis, tapo jo didžiausiu trūkumu. Dar-buotojai vis sunkiau atskiria, kurie elektroniniai laiškai yra svarbūs, o kurie tie-siog šlamštas ar neaktualūs. Kitas elektroninių laiškų trūkumas yra tas, kad jie neperteikia emocinio turinio. Nežodiniai signalai, siunčiami tiesioginio susitiki-mo akis į akį metu, ar balso tonas kalbant telefonu perduoda svarbią informaciją, kurios nėra elektroniniuose laiškuose. Ir galiausiai elektroniniai laiškai dažniau-siai būna šalti ir beasmeniai. Todėl jie nėra idealus būdas perduoti tokią informa-ciją kaip pranešimai apie atleidimą iš darbo, gamyklos uždarymą ar pan., galin-tys sukelti emocinę reakciją, todėl čia reikalinga empatiją arba socialinė parama.
llitranetO ir ekstraneto ryšiai. Intranetai – tai privatūs, visą organizaciją ap-imantys informacijos tinklai, veikiantys panašiai kai internetas, tačiau juos gali pasiekti tik organizacijoje dirbantys žmonės. Intranetas sparčiai virsta populia-riausia darbuotojų komunikavimo vienas su kitu priemone. Be to, organizacijos kuria ekstraneto ryšius, jungiančius jų darbuotojus su pasirinktasis tiekėjais, klien-tais ir strateginiais partneriais. Pavyzdžiui, ekstranetas leidžia „GM”korporacijos darbuotojams siųsti elektroninius pranešimus ir dokumentus plieno ir gumos tie-kėjams bei bendrauti su prekybos atstovais. „Wal-Mart” kompanijos tiekėjai yra prisijungę prie jos ekstraneto sistemos, tad „Wal-Mart” darbuotojai gali bendrauti su kompanijos tiekėjais, o pastarieji stebėti, kokie yra jų prekių likučiai „Wal-Mart” parduotuvėse.
VideokonferencijOS. Videokonferencijos – tai intranete ir ekstraneto sistemų tą-sa. Naudodami videokonferencijas, organizacijos darbuotojai gali rengti bendrus posėdžius su kitose vietovėse esančiais žmonėmis. Tiesiogiai girdėdami ir maty-dami vienas kitą, posėdžio dalyviai gali tarpusavyje bendrauti. Videokonferenci-jos leidžia darbuotojams, esantiems skirtingose geografinėse vietovėse, vesti tie-sioginį dialogą.
Dvidešimtojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje videokonferenci-jos vykdavo specialiose kompanijų patalpose, kuriose buvo įrengtos televizijos kameros. Dabar kameros ir mikrofonai yra prijungti prie asmeninių kompiuterių, dėl to žmonės gali dalyvauti videokonferencijose, nepasitraukdami nuo savo ra-šomojo stalo. Kadangi šios technologijos kaštai mažėja, videokonferencijos tik-riausiai bus vis dažniau naudojamos kaip alternatyva brangioms ir daug laiko at-imančioms kelionėms.
Reziumė. Kompiuterinės technologijos keičia mūsų komunikavimo organizaci-jose būdus. Kalbant konkrečiai, darbuotojai jau neprivalo būti prie darbastalio ar rašomojo stalo, kad „būtų vietoje”. Naudojant pranešimų gaviklius, mobilius te-lefonus ir asmenines komunikavimo priemones, darbuotojus galima pasiekti, kai jie sėdi posėdyje, pietauja, lankosi pas klientus ar šeštadienio rytą žaidžia golfą. Riba, skirianti darbuotojo gyvenimą darbe ir ne darbe, tapo nebe tokia aiški. Elek-tronikos amžiuje visi darbuotojai teoriškai gali „budėti” 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Dėl kompiuterinių komunikacijų organizacijų ribos pasidarė nebeaktualios. Kompiuteriniai tinklai leidžia darbuotojams „peršokti” į aukštesnius organizaci-jos lygius, dirbti namuose ar kitoje vietoje ir nuolatos bendrauti su kitų organiza-cijų žmonėmis. Norintis aptarti su marketingo viceprezidentu (kuris yra trimis hie-rarchijos lygiais aukščiau) kokį nors klausimą rinkos analitikas gali apeiti tarpi-nių lygių žmones ir pasiųsti elektroninį laišką tiesiai viceprezidentui. Šitaip el-giantis iš esmės paneigiamas tradicinis hierarchijos statusas, kurį daugiausia le-mia lygis ir galimybė kreiptis. Arba tas pats rinkos analitikas gali panorti gyventi Kaimano salose ir dirbti savo namuose, o ne kompanijos biure Čikagoje. Kai darbuotojo kompiuteris sujungtas su tiekėjų ir klientų kompiuteriais, organizacijų ribos bemaž visai išnyksta. Kaip pavyzdį galime pateikti „Levi Strauss” ir „Wal-Mart” kompanijas, kurių kompiuteriai sujungti į vieną tinklą, todėl „Levi” gali stebėti savo džinsų atsargas „Wal-Mart” parduotuvėse ir, kai reikia, pakeisti prekes, šitaip sumažindama skirtumą tarp „Levi” ir „Wal-Mart” darbuotojų.
EFEKTYVAUS KOMUNIKAVIMO KLIŪTYS
Daugelis kliūčių gali sulėtinti arba iškreipti komunikavimą. Šiame skirsnyje ap-tarsime svarbiausias.
Filtravimas
Filtravimas reiškia, jog siuntėjas sąmoningai manipuliuoja informacija, kad ga-vėjas palankiau ją priimtų. Pavyzdžiui, kai vadybininkas sako savo viršininkui tai, ką, jo nuomone, pastarasis norėtų girdėti, jis filtruoja informaciją.
Pagrindinis filtravimo veiksnys – organizacijos struktūros lygių skaičius. Juo daugiau organizacijos hierarchijoje yra vertikalių lygių, juo daugiau atsiran-da galimybių filtruoti. Tačiau galima laukti vienokio ar kitokio filtravimo visur, kur yra statuso skirtumai. Tokie veiksniai kaip baimė pranešti blogą žinią ar troš-kimas įsiteikti savo viršininkui dažnai skatina darbuotojus sakyti tiesioginiams vadovams tai, ką, darbuotojų nuomone, pastarieji norėtų išgirsti, ir šitaip iškreip-ti aukštyn nukreiptą komunikaciją.
Selektyvus suvokimas


Šioje knygoje mes jau kalbėjome apie selektyvų suvokimą. Šis klausimas ir vėl iškyla, nes komunikavimo procese gavėjas mato ir girdi selektyviai, t.y. priklau-somai nuo jo poreikių, interesų, patirties, išsilavinimo ir kitų asmeninių savybių. Dekoduodamas pranešimus, gavėjas taip pat perkelia įjuos savo interesus bei lū-kesčius. Įdarbinimo interviu vedėjas, kuris mano, kad kandidatė moteris visada šeimą kels aukščiau nei darbo karjerą, tikriausiai įžvelgs šį prioritetą visose kan-didatėse, net jei jos iš tiesų šitaip nemano. Kaip esame sakę 2 skyriuje, mes ne-matome tikrovės; mes interpretuojame tai, ką matome, ir vadiname tai tikrove.
Informacijos perteklius
Žmonės turi ribotas galimybes apdoroti duomenis. Kaip jau minėjome, kalbėda-mi apie elektroninį paštą, kai informacija, su kuria privalome dirbti, viršija mūsų gebėjimą ją apdoroti, atsiranda informacijos perteklius. Gausėjant elektroninių laiškų, telefono skambučių, faksogramų, posėdžių ir stiprėjant poreikiui neatsi-likti savo srityje, vis daugiau vadovų ir specialistų skundžiasi, kad juos slegia infor-macijos perteklius.
Kas atsitinka, kai žmonės gauna daugiau informacijos, nei gali išrūšiuoti ir panaudoti? Tada jie kai kurią informaciją atmeta, ignoruoja, praleidžia ar pamiršta. Arba atideda informacijos apdorojimą vėlesniam laikui, kai pasibaigs informaci-jos perteklius. Kad ir kaip būtų, dėl to informacija prarandama, ir komunikavi-mas tampa ne toks efektyvus.
Lyčių stiliai


Moterys ir vyrai komunikavimą žodžiu naudoja dėl skirtingų priežasčių. Lytis tampa efektyvaus komunikavimo kliūtimi, kai bendrauja skirtingų lyčių atstovai.
Yra mokslinių įrodymų, kad vyrai vartoja kalbą, kad pabrėžtų savo statusą, tuo tarpu moterys ją vartoia tam, kad užmegztų ryšį.1′ Tai yra vyrai kalba ir girdi statuso bei nepriklausomybės kalbą, o moterys kalba ir girdi ryšio ir intymumo kalbą. Tad daugeliui vyrų pokalbiai visų pirma yra priemonė išsaugoti nepriklau-somybę ir savo statusą socialinės hierarchijos piramidėje. Daugeliui moterų po-kalbiai yra derybos dėl artumo, kuriomis jos siekia patvirtinimo ir paramos. Pa-vyzdžiui, vyrai dažnai skundžiasi, kad moterys be paliovos kalba apie savo sun-kumus. Moterys kritikuoja vyrus už tai, kad jie nesiklauso. O iš tiesų išgirdę pro-blemą vyrai nori įtvirtinti savo nepriklausomybės bei situacijos valdymo troški-mą pateikdami sprendimus. Antra vertus, moterys, pasakodamos apie savo sun-kumus, tikisi sutvirtinti intymumą. Moterys pasakoja apie problemą, kad sulauk-tų paramos ir ryšio, o ne kad gautų vyrų patarimus.
Emocijos


Kaip gavėjas jausis gaudamas pranešimą, taip ir interpretuos šį pranešimą. Bū-dami pikti ar-susirūpinę, tą patį pranešimą dažniausiai interpretuosite kitaip, nei gavę jį būdami laimingi. Tokios kraštutinės emocijos kaip triumfavimas ar dep-resija dažniausiai kliudo efektyviai komunikuoti. Tokiais atvejais esame labiau-siai linkę nekreipti dėmesio į racionalų bei objektyvų mąstymą ir jį pakeičiame emociniais sprendimais.
Kalba


Skirtingiems žmonėms žodžiai reiškia skirtingus dalykus; amžius, išsilavinimas ir kultūrinė aplinka – tai trys iš akivaizdesnių veiksnių, darančių įtaką žmogaus vartojamai kalbai ir apibrėžimams, kuriuos jis suteikia žodžiams.
Paprastai į organizaciją darbuotojai patenka iš skirtingos aplinkos. Be to, grupuojant darbuotojus į padalinius, atsiranda specialistai, kurie susikuria savo žargoną ar profesinę kalbą. Didelių organizacijų nariai dažnai būna plačiai geog-rafiškai pasiskirstę – tada skirtingose geografinėse vietose esantys žmonės vartoja tik tai vietovei būdingus posakius ir frazes. Vertikalių lygių egzistavimas taip pat gali kelti kalbinių sunkumų. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad skirtinguose valdymo lygiuose žodžiams „stimulai” ir „kvotos” teikiama skirtinga prasmė. Aukščiausieji vadovai dažnai kalba apie stimulus ir kvotas, tačiau šiuose terminuose slypi manipuliavimo potekstė, todėl daugelis žemesnio lygio vadovų jais piktinasi. Esmė yra ta, kad nors jūs ir aš tikriausiai kalbame ta pačia – anglų – kalba, mes toli gražu ne tapačiai ją vartojame. Jei žinotume, kiek kiekvienas iš mūsų modifikavo kalbą, būtų mažiau komunikavimo sunkumų. Problema ta, kad orga-nizacijos nariai paprastai nežino, kaip žmonės, su kuriais jie bendrauja, modifi-kavo savo kalbą. Siuntėjai yra linkę manyti, kad jų vartojami terminai ir žodžiai gavėjams reiškia tą patį kaip ir jiems. Dažnai ši prielaida būna neteisinga.
KULTŪRŲ KOMUNIKAVIMAS
Net ir pačiomis geriausiomis sąlygomis sunku efektyviai komunikuoti. Skirtingų kultūrų veiksniai akivaizdžiai kelia didesnių komunikavimo sunkumų tikimybę. Pranešimų kodavimo į simbolius ir dekodavimo procesas grindžiamas žmogaus kultūriniu fonu, todėl jis nėra vienodas visiems žmonėms. Juo didesnis siuntėjo ir gavėjo kultūrinio fono skirtumas, juo bus didesnis skirtumas tarp konkretiems žodžiams ar poelgiams suteiktos prasmės. Kilę iš skirtingų kultūrų žmonės skir-tingai mato, interpretuoja ir vertina dalykus, todėl įjuos skirtingai ir reaguoja.
Kultūrinis kontekstas
Geriau suprasti kultūrinius barjerus ir jų pasekmes skirtingų kultūrų komunika-vimui galima, išnagrinėjus kontekstui didelę reikšmę ir mažą reikšmę teikiančių kultūrų koncepcijas.10
Kultūros skiriasi pagal konteksto daromą įtaką prasmei, kurią žmonės įžvelgia tame, kas buvo pasakyta ar parašyta, priklausomai nuo ištartų ar parašytų žodžių autoriaus. Tokios šalys kaip Kinija, Vietnamas ir Saudo Arabija yra didelę reikšmę kontekstui teikiančios kultūros. Čia komunikuojant su kitais žmonėmis labai di-delis dėmesys skiriamas nežodiniams arba subtiliems su situacija susijusiems sig-nalams. Tai, kas nepasalcyta, gali būti svarbiau už tai, kas pasakyta. Šiose kultū-rose komunikuojant didelę reikšmę turi žmogaus oficialus statusas, jo visuome-ninė padėtis ir reputacija. Ir priešingai, Europos ir Šiaurės Amerikos žmonės yra mažą reikšmę kontekstui teikiančių kultūrų atstovai. Jiems pirmiausia žodžiai perteikia prasmę. Kūno judesiai ar oficialūs titulai yra antraeiliai, palyginti su iš-tartais ar parašytais žodžiais (Žr. 9.4 pavyzdį).
Ką šie konteksto skirtumai reiškia komunikavimo prasme? Tiesą pasakius, labai daug! Kultūros, kurios kontekstui teikia didelę reikšmę, komunikuodamos kur kas daugiau pasitiki viena kita. Tai, kas pašalimam žmogui gali atrodyti atsi-tiktinis ir nereikšmingas pokalbis, iš tiesų yra svarbu, nes šis pokalbis atspindi troškimą užmegzti ryšius ir sukurti pasitikėjimą. Didelę reikšmę kontekstui tei-kiančios kultūros žodinius susitarimus laiko rimtais įsipareigojimais. O tai, kas jūs esate -jūsų amžius, stažas, rangas organizacijoje,- labai vertinama ir itin veikia
pasitikėjimą jumis. Tačiau mažą reikšmę kontekstui teikiančios kultūros kontr-aktus, kuriuos privalu vykdyti, dažniausiai sudaro raštu,- žodžiai juose rūpestin-gai parinkti, čia būna daug teisinių įmantrybių. Kultūros, kurios kontekstui teikia nedidelę reikšmę, vertina tiesumą. Čia iš vadovų tikimasi, kad jie aiškiai ir tiks-liai išsakys savo mintį. Visai kitaip elgiasi didelę reikšmę kontekstui teikiančioms kultūroms atstovaujantys vadovai, kurie labiau linkę „patarti”, o ne įsakinėti.
Keturios taisyklės
Ką galite padaryti, kad bendraudami su kitos kultūros atstovais išvengtumėte klai-dingų aiškinimų, vertinimų ir tvirtinimų? Šios keturios taisyklės gali jums padėti”:
1. Vadovaukitės tuo, kad egzistuoja skirtumai, kol nebus įrodyta, jog yra panašumu. Daugelis iš mūsų daro prielaidą, kad kiti žmonės yra pana šesni į mus, negu yra iš tiesų. Tačiau kitų šalių žmonės dažnai labai ski riasi nuo mūsų. Tad bus kur kas mažesnė tikimybė suklysti, jei darysite prielaidą, kad kiti žmonės skiriasi nuo jūsų, o ne galvosite, jog jie yra panašūs tol, kol bus įrodyta, kad skiriasi.
2. Pabrėžkite apibūdinimą, o ne interpretavimą ar vertinimą. To, ką kaž kas pasakė ar padarė, interpretavimas ar vertinimas, priešingai nei api būdinimas, daugiau grindžiamas stebėtojo kultūra, išsilavinimu bei patirtimi, o ne esama situacija. Todėl nevertinkite tol, kol turėsite pakan-kamai laiko stebėti situaciją ir ją interpretuoti iš visų susijusių su šia situacija kultūrų perspektyvų.
3. Būkite empatiški. Prieš siųsdami pranešimą, įsivaizduokite save gavėjo vietoje. Kokios yra jo vertybės, patirtis, kuo jis vadovaujasi? Ką žinote apie jo išsilavinimą, auklėjimą ir patirtį? Pasistenkite įžvelgti, koks tas kitas žmogus yra iš tiesų.
4. Savo interpretaciją laikykite darbine hipoteze. Sukūrę naujos situacijos paaiškinimą ar manydami, kad supratote užsienio kultūros atstovą, savo interpretaciją laikykite hipoteze, kurią toliau tikrinkite, o ne laikykite abe jonių nekeliančiu faktu. Atidžiai įvertinkite pranešimo gavėjų komenta rus, tikrindami, ar jie patvirtina jūsų hipotezę. Kai sprendimas ar prane šimas yra svarbus, galite pasitikrinti su kitais kolegomis užsienyje arba savo šalyje, ar jūsų interpretacija nenukrypsta nuo tikrovės.

KOMUNIKAVIMO ETIKA: AR NEGERAI YRA MELUOTI?
Kai buvome vaikai, tėvai mums sakydavo: „Meluoti yra negerai”. Tačiau visi esame pamelavę. Jei dauguma mūsų sutinka, kad meluoti yra negerai, tai kodėl pateisi-name savo melą? Atsakymas į šį klausimą štai toks: dauguma mūsų skiriame „tikrąjį melą” nuo „mažo nekalto melo”, kuris yra priimtina, netgi privaloma socialinio bendravimo dalis. Kadangi melas yra glaudžiai susipynęs su komunikavimu, pa-nagrinėkime klausimą, su kuriuo susiduria daugelis vadovų: ar svarbus tikslas pa-teisina sąmoningą informacijos iškraipymą? Pažvelkime štai į tokią situaciją.
Jūsų pavaldinė klausia, ar teisingi yra gandai, kad skyrius su visais jo dar-buotojais bus iš Niujorko perkeltas į Dalasą. Jūs žinote, kad šie gandai yra tei-singi, tačiau dar nenorite, jog informacija „nutekėtų”. Jūs baiminatės, kad tai gali pakenkti skyriaus dvasinei būklei ir paskatinti darbuotojus per anksti palikti kom-paniją. Ką pasakysite savo pavaldinei? Pameluosite, išsisuksite nuo atsakymo, iš-kraipysite atsakymą ar pasakysite tiesą?
Ką gali padaryti vadovai, kad sumažintų problemas ir pamėgintų įveikti ko-munikavimo kliūtis?
Čia pateikiami patarimai gali padėti komunikavimą pa-daryti efektyvesnį.
Naudokite įvairius kanalus
Naudodami įvairius kanalus perduoti pranešimui, jūs padidinate tikimybę, kad jis bus aiškesnis dėl dviejų priežasčių. Pirma, sužadinate daugiau gavėjo pojūčių. Pavyzdžiui, elektroninis laiškas ir telefono skambutis teikia ir vaizdą, ir garsą. Pakartodami pranešimą skirtingais kanalais, jį įtvirtinate ir suma-žinate iškraipymo tikimybę. Antra, žmonių gebėjimas priimti informaciją skiriasi. Vieni geriausiai supranta pranešimą, kai jis parašytas. Tačiau kiti teikia pirmenybę komunikavimui žodžiu. Pastarieji daugiau dėmesio skiria nežodiniams signalams, kurie paaiškina daugiau nei vien tik žodžiai.
Naudokite grįžtamąjį ryšį
Daugelis komunikavimo problemų tiesiogiai atsiranda dėl neteisingo supra-timo ir netikslumų. Bus mažesnė tikimybė, jog šitaip įvyks, jei vadovas pa-sirūpins, kad komunikavimo procese būtų grįžtamojo ryšio grandis. Šis grįžtamasis ryšys gali būti žodinis, rašytinis ar nežodinis.
Kaip pagerinti darbo rezultatus įvertinančią kritiką
Čia pateikiami konkretūs patarimai gali padėti vadovams efektyviau išsakyti darbo rezultatus įvertinančią kritiką:
1. Sutelkite dėmesį j konkrečius poelgius. Kritika turi būti konkreti, o ne sudaryta iš bendrų frazių. Pavyzdžiui, užuot pasakęs: „Tavo požiūris į darbą yra netikęs”, va dovas galėtų pasakyti: „Bobai, man kelia nerimą tavo požiūris į darbą. Vakar tu pusvalandį pavėlavai į personalo posėdį, o atėjęs pasakei, kad neperskaitei pradi nės ataskaitos, kurią aptarinėjome. Šiandien tu man sakai, jog išeisi iš darbo tri mis valandomis anksčiau, nes privalai nuvykti pas stomatologą”. Šitaip Bobas su pras, kodėl jis kritikuojamas.
2. Stenkitės, kad kritikoje nebūtų asmeniškumų. Kritika turi būti susijusi tik su darbu. Niekada nekritikuokite žmogaus asmeniškai už netinkamus veiksmus. Sakydami žmonėms, kad jie yra „kvaili”, „nekompetentingi” ar panašiai, beveik visada su lauksite priešingo rezultato.
3. Stenkitės, kad kritika būtų nukreipta į tikslą. Jei vadovas privalo pasakyti kažką nei giama, jis turi pasistengti kritiką nukreipti į adresato tikslus. Vadovas privalo sa vęs paklausti, kaip ši kritika turėtų padėti. Jei atsakymas yra maždaug toks: „No riu tiesiog išsilieti”, tada vadovui neverta kalbėti.
4. Pasistenkite, kad kritika nevėluotų. Kritika adresatui prasmingiausia tada, kai tarp įvykdyto poelgio ir jo įvertinimo prabėga labai nedaug laiko.
5. Pasistenkite, kad kritika būtų suprasta. Ar kritika yra ir glausta, ir pakankamai išsa mi, kad adresatas aiškiai ir visiškai suprastų, kas jam norima pasakyti? Vadovai turėtų pagalvoti, ar neverta paprašyti kritikuojamąjį atpasakoti kritikos turinį, kad pasitikrintų, ar buvo teisingai suprastas.
6. Kritikuokite poelgį, kurį adresatas gali kontroliuoti. Nėra tikslo priminti žmogui trū kumą, kurio jis negali kontroliuoti. Tad kritikuokite poelgį, kuriam adresatas gali turėti įtakos.

Jei vadovas klausia gavėjo: „Ar supratote ką aš pasakiau?”, gavėjo atsakymas ir yra grįžtamasis ryšys. Tačiau čia, be abejonės, nepakanka at-sakymų „taip” arba „ne”. Vadovas gali pateikti kelis su pranešimu susiju-sius klausimus, kad sužinotų, ar pranešimas buvo priimtas neiškraipytas. O dar geriau, jei vadovas paprašo gavėją pakartoti pranešimą savais žodžiais. Jei vadovas išgirsta tai, ką norėjo pasakyti, vadinasi, jo pranešimas buvo tiksliai suprastas. Grįžtamasis ryšys taip pat gali būti subtilesnis nei tiesiog klausimai jo gavėjui ar prašymas apibendrinti. Išgirdęs bendrojo pobūdžio komentarus, vadovas gali pajusti, kaip gavėjas reaguoja į pranešimą. Be to, darbo įvertinimas, atlyginimo peržiūrėjimas, sprendimai paaukštinti parei-gose – tai svarbios, tačiau subtilesnės grįžtamojo ryšio formos.
Suprantama, jog grįžtamasis ryšys nebūtinai turi būti pateiktas žodžiais. Veiksmai kalba garsiau nei žodžiai. Pavyzdžiui, pardavimo vadybininkė iš-siuntinėja savo pavaldiniams direktyvą, kurioje pateikia naują mėnesinę ata-skaitą, kurią visi pardavimo tarnybos darbuotojai privalo užpildyti. Jei ku-ris nors iš darbuotojų nepristatė naujos ataskaitos, – tai jau yra tam tikras grįžtamasis ryšys. Šis grįžtamasis ryšys turėtų pasakyti vadybininkei, kad ji privalo dar kartą išsamiau paaiškinti savo pradinę direktyvą. Arba jei sakote kalbą grupei žmonių, tai iš jų akių judesių ir kitų nežodinių signalų galite suprasti, ar šios grupės nariai supranta, apie ką jūs kalbate. Grįžtamojo ry-šio reikšmę rodo faktas; kad televizijos situacijų komedijų aktoriai yra linkę įrašinėti savo programas prieš auditoriją. Ūmus juokas ir aplodismentai arba jų nebuvimas pasako atlikėjams, ar pavyko perteikti savo mintį.
Supaprastinkite kalbą
Kadangi kalba gali tapti kliūtimi, vadovas turėtų stengtis taip suformuluoti savo pranešimus, kad jie būtų aiškūs ir suprantami. Jis privalo supaprastin-ti savo kalbą ir atsižvelgti į auditoriją, kuriai ji skirta, kad ją suprastų klau-sytojai. Atminkite, jog efektyvus komunikavimas pasiekiamas tada, kai ga-vėjas pranešimą ir priima, ir supranta. Supras lengviau, jei kalba bus su-paprastinta, pritaikyta auditorijai, kuriai ji skirta. Sakykime, ligoninės ad-ministratorius visada turėtų stengtis kalbėti aiškiais ir lengvai suprantamais žodžiais, tačiau bendraudamas su operacinės personalu privalo kalbėti ki-taip negu su priėmimo skyriaus darbuotojais. Jei vartojate profesinį žargo-ną, jus lengviau supras žinantieji šį žargoną, tačiau jis gali sukelti daugybę sunkumų, jei jį vartosite už grupės ribų.
Aktyviai klausykitės
Mes girdime, kai kažkas kalba. Tačiau labai dažnai nesiklausome. Klausy-tis – tai aktyviai ieškoti prasmės, o girdėti yra pasyvus elgesys. Klausydamiesi du žmonės – gavėjas ir siuntėjas – mąsto.

Čia pateikiami konkretūs patarimai, galintys padėti vadovams tapti tikrai aktyviais klausytojais:
1. Užmegzkite kontaktą akimis. Klausome ausimis, tačiau žmonės, žiūrėdami į jūsų akis, spren džia, ką išgirdote. Užmegzdami kontaktą akimis su kalbančiuoju, sutelkiate savo dėme sį, sumažinate galimybę mintims nuklysti į šalį ir padrąsinate kalbėtoją.
2. Pritariančiai linksėkite galva ir visa veido išraiška rodykite pritarimą. Geras klausytojas susi domėjimą tuo, kas sakoma, išreiškia nežodiniais signalais. Pritariantys galvos linktelėjimai ir atitinkama veido išraiška bei geras akių kontaktas byloja kalbėtojui, kad jo klausomasi.
3. Venkite blaškančių dėmesį veiksmų ar gestų. Dar vienas būdas parodyti susidomėjimą – tai vengti veiksmų, išduodančių, kad jūsų mintys yra kažkur kitur. Tokie veiksmai kaip žvilg čiojimas j laikrodj, popierių dėliojimas ar žaidimas su pieštuku verčia kalbėtoją galvoti, kad klausytojui nuobodu arba pašnekesys jo nedomina.
4. Duokite klausimus. Kritiškas klausytojas analizuoja tai, ką girdi, ir užduoda klausimus. Klau simai teikia aiškumo, padeda suprasti ir įtikina kalbėtoją, kad jo klausomasi.
5. Perfrazuokite. Geras klausytojas vartoja tokias frazes, kaip: „Jūs sakote, kad…” arba „Ar norite pasakyti, kad…” Perfrazavimas – tai puikus instrumentas patikrinti, ar atidžiai klau somasi. Jis taip pat yra tikslumo rodiklis.
6. Stenkitės nepertraukinėti kalbėtojo. Tegul kalbėtojas baigia savo mintį, paskui jūs galėsi te reaguoti. Nesistenkite atspėti, kur krypsta mintys.
7. Nekalbėkite per daug. Daugelis iš mūsų esame labiau linkę išsakyti savo mintis nei iš klausyti, ką sako kiti. Dažnai klausomės tik todėl, kad tai yra kaina, kurią privalome su mokėti, jog ir mums leistų kalbėti. Kalbėti gali būti smagu, o tylėti nejauku, tačiau vienu metu ir kalbėti, ir klausyti neįmanoma. Geras klausytojas tai žino ir per daug nekalba.
Daugelis iš mūsų yra prasti klausytojai. Kodėl? Todėl, kad tai sun-ku, ir todėl, kad kalbėti yra kur kas maloniau. Iš tiesų klausydamiesi daž-nai labiau pavargstame nei kalbėdami. Klausymasis reikalauja intelekto pa-stangų. Čia reikia sutelkti dėmesį. Vidutinis žmogus pasako apie 150 žo-džių per minutę, o mes gebame išklausyti 1000 žodžių per minutę. Dėl šio skirtumo neapkrautos smegenys sudaro galimybę mintims klaidžioti.
Aktyvusis klausymasis pagerėja, kai gavėjas sukuria empatiją siun-tėjui, tai yra kai gavėjas stengiasi save įsivaizduoti siuntėjo vietoje. Kadangi siuntėjo požiūriai, interesai, poreikiai ir lūkesčiai skiriasi, empatiją padeda geriau suprasti tikrąjį pranešimo turinį. Empatiškas klausytojas nepuola ver-tinti pranešimo turinio ir atidžiai klausosi, kas sakoma. Taigi tikslas – ge-riau suprasti visą pranešimo prasmę neiškraipant jos per anksti daromais vertinimais ar interpretacijomis.

Sutramdykite emocijas


Būtų naivu galvoti, kad vadovas visada komunikuoja racionaliai. Tačiau taip pat žinome, kad emocijos gali labai smarkiai iškraipyti prasmę. Kai koks nors klausimas mus emociškai slegia, būname linkę neteisingai interpretuoti gaunamus pranešimus, todėl galime nepajėgti aiškiai ir tiksliai reikšti savo minčių. Ką čia gali padaryti vadovas? Geriausia atidėti komunikavimą vė-lesniam laikui, kai vėl atgausite dvasinę pusiausvyrą.
Nevenkite gandų
Gandų neįmanoma išvengti. Taigi vadovai turėtų gandus panaudoti taip, kad jie duotų naudos. Vadovai gali pasitelkti gandus, kad greitai paskleistų in-formaciją, kita vertus, patikrintų, kokia darbuotojų reakcija į įvairius spren-dimus, prieš galutinai juos priimdami. Be to, gandai gali tapti puikiu grįž-tamuoju ryšiu, jei jie pasiekia pačius vadovus. Suprantama, gandai gali skleisti pavojingas paskalas, menkinančias formalaus komunikavimo efektyvumą. Norėdami sumažinti šią potencialiai destruktyvią jėgą, vadovai turėtų in-tensyviai naudotis formaliais kanalais, užtikrindami, kad jais reguliariai būtų skleidžiama aktuali ir tiksli informacija, kurios pageidauja darbuotojai.

Profesijos pasirinkimas

 

Įvadas

Kas tai yra pasirengimas karjerai? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik tada, kai žinosime kas tai yra karjera. Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą gyvenimą.

Pasirengimas (rengimasis) karjerai yra procesas, sudarantis sąlygas informacijos apie save kaupimui, jos panaudojimui ir susipažinimui su darbinės veiklos pasauliu bei savo santykio su tuo pasauliu nustatymui. Šis procesas paprastai prasideda anksti, kai mažo vaikučio klausiama: „Kuo norėsi būti užaugęs?“. Šitoks klausimas vaikui pasako du dalykus: jis kuo nors taps ateityje ir jam reikės rinktis. Mokykla, bendruomenė, šalies įvykiai veikia vaiko pasirinkimą ir kitus jo sprendimus. Pasirengimas karjerai nesibaigia įsidarbinimu. Mes toliau augame, keičiamės kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Greitai besikeičiančio sudėtingo gyvenimo reiškiniai reikalauja naujai vertinti savo gyvenimą. Vadinasi, pasirengimo karjerai procesas tęsiasi visą gyvenimą (Perry, Vanzandt, 1998).

Su mus supančios civilizacijos kaita kinta ir apibrėžimai, susiję su pasirengimu karjerai:

• Darbas – tai tikslinga veikla, atsakingai atliekant pareigas tam tikroje vietoje.

• Profesija – nuolatinių užsiėmimų seka, specialybė.

• Karjera – tam tikrų darbų seka, kitų funkcijų (vaidmenų) atlikimas, kuris apima žmogaus požiūrį į darbinę veiklą bei savęs tobulinimą. Šis požiūris paaiškina, kad darbas nėra izoliuotas nuo kitų gyvenimo sričių.

• Pasirengimas karjerai – tai vadovavimas daugeliui gyvenimo įvykių ir atliekamų funkcijų (vaidmenų), formuojančių mūsų gyvenimą. Kai kurias veiklos sritis mes pajėgūs reguliuoti (studijos, santykiai su kitais), o kai kurių (ekonominiai, technologiniai pokyčiai) – nepajėgūs (Perry, Vanzandt, 1998).

Profesijos pasirinkimas yra viena aktualiausių problemų, nuo kurių tinkamo sprendimo priklauso tiek žmonių asmeninės, tiek visuomeninės gerovės augimas. Profesijos pasirinkimo problema – tai saviraiškos ir savirealizacijos, savęs įtvirtinimo tam tikroje veikloje ir dvasinės harmonijos problema. Tik pasirinkęs tokį darbą, „kuris atitinka jo dvasinius ir fizinius gabumus ir palinkimus, žmogus ras darbe vidinį pasitenkinimą, mėgs savo darbą, gerins ir tobulins jį. Ir tik toks darbuotojas yra naudingas savo tautos narys“ ( Petkevičiūtė, 1935 ). Šią problemą pačiam jaunuoliui yra gana sunku. Dažnai jam reikia patarimo, o kartais vien pritarimo, paskatinimo siekti užsibrėžto tikslo, t.y. karjeros. Todėl konsultantas turi padėti mokiniui adekvačiai įvertinti savo profesinį tinkamumą, pasiryžimą, interesus, gebėjimus, valią ir kt., patarti kaip praktiškai patikrinti savo apsisprendimo pagrįstumą, konsultuoti visais profesinio pašaukimo atradimo aspektais ( Beresnevičienė, 1990 ).

Tautinės mokyklos koncepcijoje bendrojo lavinimo mokyklai keliamas toks pagrindinis uždavinys: atsigręžti į žmogų kaip į absoliučią vertybę. Tam būtina puoselėti fizinę ir psichinę mokinio prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, pažadinti saviauklos ir savikūros siekimą, padėti tvirtus dorovės pamatus, ugdyti pilietiškumą ir atsakomybės jausmą. Persitvarkančiai mokyklai diegiami švietimo tautiškumo, humanizmo ir demokratijos principai. Profesiniu rengimu siekiama išugdyti tokią asmenybę, kuri pati galėtų organizuoti savo profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, būtų pasiruošusi kartu su kitais spręsti visuomenės problemas ( Beresnevičienė, 1990 )..

Šiuo metu Lietuvoje keičiasi bendros jaunosios kartos ugdymo nuostatos pereinant nuo sovietinės „ tikslingo ugdymo teorijos “ prie siekimo padėti atsiskleisti geriesiems ugdytinių asmenybės pradams. Humanistinės ugdymo nuostatos turi atsispindėti ir sprendžiant profesijos pasirinkimo psichologinės bei pedagoginės problemas, svarbiausia vertybe laikant kiekvienos asmenybės gerovę ir tik per ją einant į visuomenės ir valstybės suklestėjimą.

Dabartinės demokratinės visuomenės ir laisvosios rinkos kūrimo Lietuvoje sąlygomis aktualu siekti optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimą ypatingą dėmesį skiriant kvalifikuotoms pačios asmenybės pastangoms šioje srityje, nes dabar, kai susidaro galimybė laisvai pasirinkti profesiją, individualios kompetencijos ir asmeninės atsakomybės reikšmė labai padidėja. ( Petrauskaitė, 1996 )

Taigi mano bakalauro darbo tyrimo objektas yra karjeros pasirinkimo procesas. Manau, kad kol kas mokyklose per mažai pateikiama teorinės medžiagos apie karjeros pasirinkimo galimybes, suteikiama mokiniui per mažai pagalbos apsisprendimo metu, todėl mano darbo tikslas: ištirti pasirengimo karjerai ypatumus mokyklose.

Uždaviniai:

1. Nustatyti, koks mokinių pasirengimo būsimai karjerai lygis.

2. Išsiaiškinti, kokį vaidmenį pasirenkant profesiją vaidina savęs pažinimas.

3. Nustatyti, kas įtakoja mokinių apsisprendimą pasirenkant profesiją ir kokie yra su tuo susiję sunkumai.

Bandžiau atrinkti medžiagą tik tą, kuri aktuali šiandieninei visuomenei, nepamiršdamas supažindinti ir istorija, t.y. profesinio pasirinkimo tyrinėjimo pradininkais, tais, kurie įvedė terminus, sistemino ir pan.

Bakalauro darbą sudaro 2 skyriai :

1. Profesijos ir karjeros pasirinkimas istorijos raidoje.

2. Tyrimas apie mokinių rengimąsi karjerai.

Pirmame skyriuje rašoma apie profesijos pasirinkimo tyrimus Lietuvoje ir užsienyje, metodų teorines problemas, profesijos pasirinkimą sąlygojančius veiksnius ir principus, jaunimo įsijungimą į visuomenę ir kodėl tai svarbu. Antrame skyriuje atlieku tyrimą , panaudodamas anketos metodą, nagrinėju jo rezultatus, ir viso tyrimo metu išryškėjusius ypatumus bei problemas apibendrinu suformuluodamas bakalauro darbo išvadas.

Prieduose pateikiu tyrimo anketą (1 priedas) ir anketas, kurių pagalba galima išsitirti savo temperamentą (3 priedas) ir ar pasitikima savimi (2 priedas). Taip pat pateikiu informacijos, kaip parengti savo kompetencijos portfelį (4 priedas).

1. Profesijos ir karjeros pasirinkimas istorinėje raidoje

1.1. Profesijos pasirinkimo tyrimai užsienio šalyse ir Lietuvoje

1.1.1. Profesijos pasirinkimo tyrimų ypatumai užsienio šalyse.

Pirmaisiais bandymais racionalizuoti ( lot. rationalis – protingas, pagrįstas, apgalvotas, tikslingas; aiškiai suvokiamas ) profesijos pasirinkimą galėtume laikyti žymaus antikos filosofo Platono veikale „Valstybė“ išdėstytus samprotavimus apie tai, kad pagrindinė visuomenės ( valstybės ) klestėjimo sąlyga yra gerai organizuotas visuomenės narių pasiskirstymas pagal profesinius vaidmenis. Platonas yra tos nuomonės, kad profesinis pašaukimas žmonėms įgimtas, duotas iš aukščiau. Įvairių socialinių sluoksnių atstovams yra paskirtos atitinkamos profesijos : kiekvienam žmogui reikia dirbti „ tik vieną darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka“, kuriam turi „ atitinkamų įgimtų savybių“. Kak būtų geriau parenkami žmonės tam tikroms profesijoms, Platonas siūlo patikrinimų ( išbandymų ) metodą, „ užkraunant“ kandidatams darbų, sunkumų, varžybų, gundymų ir vilionių ir stebint, kaip tie išmėginimai bus išlaikomi. Tokie išmėginimai turėtų vykti keletą kartų, ir tą, kuris „visais amžiaus tarpsniais – vaikystėje, jaunystėje ir brandos laikotarpiu – pasirodys kaip vientisas žmogus, ir reikia padaryti valstybės valdovu ar sargybiniu“. Geriausia, Platono manymu, jau vaikystėje pradėti ieškoti tinkamų atskiroms veiklos rūšims vaikų. Siūloma tai daryti stebint vaikus, jų žaidimus, sudarant jiems sąlygas „pasižiūrėti iš arčiau“ į savo tėvų ( pvz.: amatininkų, karių ir kt. ) darbą, o paskui išskirti į atskirą grupę ir sistemingai rengti tuos, kurie pasirodys „darbuose, moksluose ir pavojuose išradingiau“ ( Petrauskaitė, 1996 ).

Nors tiesiogiai nepasakoma, tačiau galima suprasti, kad visų su profesinės veiklos pasiskirstymu susijusių klausimų sprendimą Platonas patiki filosofams ( mokslininkams ), kurie laikomi geriausiai suprantančiais valstybės klestėjimo svarbą ir būdus jam pasiekti.

Kaip teigia Petrauskaitė (1996), jau V a. pr. Kr. Platonas iškėlė profesinės atrankos, profesiografijos, profesinio informavimo ir konsultavimo problemas ir pasiūlė kai kuriuos jų sprendimo būdus. Juos vėliau mėgino analizuoti J.A.Komenskis, Ž.Ž.Ruso ir kiti, tačiau sistemingai ir moksliškai tyrinėti pradėta tik po daugelio dešimtmečių.

Buvo laikotarpis ( ypač XVII-XVIII a. ), kai žmonių ateitį ( ir profesinę ) bandyta spėti chiromantijos, frenologijos, astrologijos išvaizdos analizės ir kt. pseudomokslų metodais.

Profesijos pasirinkimo racionalumo klausimai tapo itin aktualūs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai sparčiai vystantis pramonei ir formuojantis laisvai darbo rinkai Vakarų Europoje ir JAV iškilo darbo našumo problema. Buvo pradėti pirmieji žmonių tinkamumo darbui ir profesinės atrankos tyrimai ( F.Teiloras, S.Tompsonas, G.Miunsterbergas ir kt. ). Jie parodė, kiek daug reikalaujama iš atitinkamos profesijos ir specialybės darbuotojų, kokie ryškūs sugebėjimų, temperamento ir charakterio bruožų skirtumai, kaip svarbu, kad atitiktų žmogaus ir specialybės ypatybės. To laikotarpio JAV ir Vakarų Europos šalyse imama pabrėžti, kaip svarbu padėti jaunimui renkantis profesiją, pradeda kurtis profesinio vadovavimo, konsultavimo tarnybos.

Kaip teigia Petrauskaitė (1996), rengimo karjerai teorijoje išskirtinos dvi pagrindinės – struktūrinės ir ugdymo ar vystymosi (evoliucinė) kryptys.

1. Teorijos, akcentuojančios individo bruožų atitikimą darbinei veiklai, susijusiai su individo interesais ir jo tinkamumu tai veiklai, vadinamos struktūrinėmis teorijomis.

• Tokios teorijos pavyzdys yra F. Parsono Savybių ir faktorių teorija. F.Parsonas, daugelio mokslininkų laikomas profesinio orientavimo teorijos ir praktikos pradininku, 1903 m. pasirodžiusioje knygoje „Profesijos pasirinkimas“ išdėstė profesijos pasirinkimo koncepciją. Jis išskiria 3 veiksnius siekiant profesinio apsisprendimo : 1) geras savęs pažinimas, 2) profesijų ypatumų žinojimas, 3) teisingas šių dviejų veiksnių atitikimo suvokimas. Norint geriau suvokti savęs ir profesijos atitikimą, F.Parsonas siūlo naudoti įvairius testus, profesijų aprašymus, stebėti jų profesijų atstovų darbą ir t.t.

Kaip teigia E.L.Heras ir S.H.Krameris (1984), iš F.Parsono koncepcijos išplaukė trys gausių tyrinėjimų kryptys : 1) psichometriniai tyrimai, siekiant kuo tiksliau nustatyti individualius žmonių skirtumus ir apibrėžti jų santykį su profesine sėkme ir pasitenkinimu profesija; 2) informacijos apie profesijas rinkimas ir naudojimas; 3) sprendimų ir apsisprendimo tyrimai. Atskiro dėmesio sulaukė profesinio orientavimo darbuotojų galimybių, darbo formų ir būdų, siekiant padėti moksleiviams pasirengti profesijos pasirinkimui, tyrimai.

Tačiau F.Parsono koncepcija buvo kritikuojama dėl statiškumo, t.y. susikoncentravimo į vieno asmens vienos profesijos rinkimąsi vienu tam tikru laikotarpiu.

• Holland‘o profesinei veiklai orientuotos asmenybės ir darbinės aplinkos sąveikos teorija yra kitas struktūrinės teorijos pavyzdys. Holland tiki, kad žmogaus užsiėmimas, darbinė veikla yra jo asmenybės išraiška; žmonės, dirbantys ta patį darbą, turi panašių asmenybės bruožų; žmonės pagal jų darbinės aplinkos pobūdį gali būti klasifikuojami į šešias profesinei veiklai orientuotos asmenybės ir darbinės aplinkos kategorijas.

Holland‘as išskiria tokius asmenybės tipus:

1. Realistai. Mieliau dirba su daiktais, įrankiais, gyvuliais, negu su informacija ar žmonėmis. Šiai grupei priklausytų ūkininkai, kvalifikuoti darbininkai ir inžinieriai.2. Tyrinėtojai. Noriau naudojasi protu ir abstrakčiu mąstymu, tikslingai ieško informacijos, nuosekliai renka faktus, juos analizuoja, negu dirba su žmonėmis ir daiktais. Tai mokslininkai, aukštos kvalifikacijos technikai ir matematikai.

3. Menininkai – labai kūrybingi žmonės, išsiskiriantys originalumu, saviraiška ir intuicija. Įrankiais sukuria originalius darbus, o dirbdami su žmonėmis, naudoja išraiškos priemones. Tai rašytojai, liaudies menininkai, scenos meistrai.

4. Bendrautojai. Mieliau dirbantys su žmonėmis, negu su daiktais ar informacija tai patarėjai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, žmonės, priimantys svečius.

5. Energingi iniciatoriai. Norintys ir mielai vadovaujantys žmonės, kurie, siekdami tam tikrų organizacijų, politinių, finansinių tikslų, sugeba įtikinti kitus. Tai pardavėjai, vadovai, administratoriai, politikai.

6. Vykdytojai. Noriau dirbantys su informacija, negu su žmonėmis ar daiktais. Šiai grupei priklauso buhalteriai, finansininkai, klerkai.

Holland‘as mano, kad nėra žmonių, kurie nepriklausyti kuriam nors vienam asmenybės tipui. Daugeliui žmonių būdingos bent trijų minėtų asmenybės tipų kombinacijos. Pavyzdžiui, ūkininkas gali būti realistas (R), vykdytojas (V) ir tyrinėtojas (T). šiuo atveju Holland‘o kodo išraiška būtų RVT.

2. Kita rengimo karjerai teorijų grupė pagrįsta prielaida, jog individai, ugdydamiesi visą gyvenimą, pereina tam tikras vystymosi pakopas, kurios veikia jų darbinės veiklos pasirinkimą. Šios teorijos žinomos vystymosi ( evoliucinio ) požiūrio į profesijos rinkimąsi ir pasirengimą jam pavadinimu.

Pasak Petrauskaitės (1996) ypatingo dėmesio sulaukė šios teorijos atstovų E.Ginzburgo, S.Akselrodo, D.Hermos, ir ypač – D.Siuperio darbai.

• Būtent D.Siuperis įvedė karjeros terminą, kuris, jo nuomone, platesnis už profesiją ir apima žmogaus atliekamų profesinių vaidmenų, darboviečių ir jose užimamų postų seką, prasidedančią daug anksčiau už profesinę veiklą ir pasibaigiančią išėjus į pensiją ar mirus. Be to jis įvedė profesinės brandos sąvoką, reiškiančią mokėjimą savarankiškai spręsti problemas, susijusias su karjeros ir profesijos pasirinkimu. Atlikęs IX ir XII klasių moksleivių tyrimus, mokslininkas pastebėjo ryškius moksleivių profesinės brandos skirtumus: nevienodas informuotumas apie pasirenkamos karjeros ypatybes ir pasirengimą jai, savo polinkių, gabumų, interesų ir jų ryšio su karjera ir profesija supratimo trūkumai ir kt. Akcentuodamas profesijos pasirinkimą kaip ilgalaikį procesą, kaip seriją sprendimų, D.Siuperis akcentuoja ugdymo karjerai būtinumą.nuo siekimo sumažinti ir panaikinti pasirinkimo metu išryškėjusius trūkumus, juos skubiai „išgydyti“ siūloma pereiti prie išankstinio ilgalaikio rengimosi šiam ir daugeliui kitų pasirinkimų, padedant jaunajai kartai įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių, ir įsisavinti elgseną, kuri padėtų tinkamai apsispręsti , išvengti skuboto ir neracionalaus apsisprendimo ir jo pasekmių.

• Krumboltz‘o socialinio patyrimo teorija pabrėžia tris mokymosi patirties formas: pastiprinimą, modeliavimą ir klasikinį prisitaikymą. Pastiprinimas pagrįstas tam tikru „apdovanojimu“ už tam tikrą elgesį. Žmogaus elgesį veikia teigiami (pagyrimas, pinigai) ir neigiami (gąsdinimas, bausmė) pastiprinimai. Žmonės, modeliuodami savo elgesį, taip pat mokosi, sakykime, tiesiogiai ar netiesiogiai stebėdami kitus (televizija, skaitymas). Klasikinio prisitaikymo pavyzdys yra mokymasis siejant kasdieninius ir socialinius kultūrinius įvykius su ankstesne patirtimi. Krumboltz‘as mano. Kad sprendimų priėmimai ir interesų formavimai yra išmokstami dalykai. Todėl koordinuojant pasirengimo karjerai programą individui, reikia sukurti tokias sąlygas, kad individas galėtų kuo daugiau rinktis. Tokiu būdu būtų mokomasi sprendimų priėmimo. Galima teigti, kad taip individas išmoksta daryti sprendimus rinkdamasis profesiją, o tai yra panašu į sprendimų priėmimą ir kitose srityse. Vadinasi, žmogui yra labai svarbu mokytis sprendimo priėmimo įgūdžių ir juos panaudoti visose gyvenimo srityse. Modeliavimas yra potencialiai efektyvi mokymo forma, todėl pasirengimo karjerai konsultantai turėtų sudaryti tiesiogines ir netiesiogines galimybes modeliavimui daugelyje pasirengimo karjerai sričių.

1.1.2. Profesijos pasirinkimo tyrimai Lietuvoje

Lietuvos profesinio orientavimo ištakos ( 1918 – 1939 ).1918 m. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo daug valstybės sutvarkymo problemų. Ypač aktualus jaunai valstybei buvo savų kadrų įvairioms ūkio sritims rengimas, susijęs su profesinio tinkamumo, profesinės atrankos, profesinio orientavimo ir pan. klausimais. Netrukus Lietuvos mokslininkai, susipažinę su užsienio šalių šios srities patyrimu, ėmėsi psichotechnikos tyrimų. J. Vabalas – Gudaitis pradeda profesiniai atrankai ir profesiniam orientavimui taikyti testus ( Binė, Binė – Simono – Termano ir kt. ), kuriais stengėsi atskleisti bendruosius tiriamųjų sugebėjimus ir pažinti įvairias psichines savybes. J. Vabalas – Gudaitis ir pats kūrė mokinių darbingumo, žodingumo bei kitus testus, mokė, kaip reikia testuoti ( Martynaitis, 1972 ). 1928 m. įkurtas Psichotechnikos kabinetas ir 1931 m. susibūrusi Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija tapo to laiko profesijos pasirinkimo problemų tyrimus organizuojančiais ir koordinuojančiais centrais, sutelkusiais žymiausių mokslininkų ( J. V. Gudaitis, J. Blažys, J. Laužikas, V. Lazersonas, J. Šimkus, A. Gučas ir kt. ) bei pedagogų ir švietėjų ( E. Petkevičiūtė, M. Krasauskas, K. Paltarokas, M. Reinys, J. Gobis, J. Martynaitis ir kt.) pastangas.

 

Vienas pagrindinių 1931 – 1937 m. veikusios Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos tikslų buvo „padėti jaunimui surasti pašaukimą ir eiti keliais “,daryti tinkamų kandidatų įvairioms profesijoms ir mokykloms atranką; norintys pasirinkti profesiją, galėjo susipažinti su darbo tinka, įvairių profesijų perspektyvomis ir profesiniais reikalavimais ( Beresnevičienė, 1989 ). Taigi draugija dirbo ir profesinio informavimo bei konsultavimo darbą, vykdė psichografijos ir profesiografijos tyrimus.

To laikotarpio periodinėje spaudoje jau keltas teisingo profesijos pasirinkimo klausimas, rekomenduota mokytojams ir gydytojams aiškinti moksleivių tėvams, kokios savybės reikalingos įvairių profesijų darbuotojams. Vienu iš pagrindinių mokyklos tikslų iškeltas tinkamas mokinių rengimas „pašaukimo pasirinkimui “ ( Gučas, 1937 ), siūlyta vaikams įvesti amatų kursus, kuriuose vakarais ar per atostogas jie galėtų išbandyti savo jėgas, kad geriau galėtų orientuotis rinkdamiesi profesiją. Teigiama, kad bendrojo lavinimo mokykla turi suteikti savo auklėtiniams tam tikrų žinių apie profesijas ir jų pasirinkimą, turi padėti moksleiviams įvertinti savo tinkamumą pasirinktoms profesijoms.

Šie Lietuvos mokslininkų darbai padėjo pagrindą moksliniam racionalaus profesijos pasirinkimo problemų tyrimui ir praktinei veiklai profesinės atrankos, profesinio informavimo ir konsultavimo, profesinio ugdymo srityse. Sovietinės okupacijos metais šie darbai buvo įvertinti neigiamai ( vadovaujantis 1936 m.VKP(b) CK nutarimais „ Dėl pedagogų nukrypimų Švietimo liaudies komisariato sistemoje “ ) ir tapo mūsų mokslininkams neprieinami. Dėl to šios srities mokslinė pažanga Lietuvoje sulėtėjo ( Petrauskaitė, 1996 ).

Profesijos pasirinkimo tyrimai Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu.

Pirmiausia čia reikėtų paminėti L. Jovaišos pradėtus tyrimus, apibendrintus gausiose jo publikacijose, iš kurių žymiausiomis reikėtų laikyti mokymo priemonę „Profesinio orientavimo pedagogika“ ( Jovaiša, 1978 ) ir monografiją „ Asmenybė ir profesija “ ( Jovaiša, 1981 ).

L.Jovaišos tyrimai padėjo moksliškai spręsti profesijų pasirinkimo problemas Sovietų Sąjungoje. Įtvirtindamas mokslinius profesijos pasirinkimo metodus, L. Jovaiša patikslino konceptualinį profesijos tyrimų aparatą:pateikė pagrindinių sąvokų apibrėžimus ( darbas, specialybė, pašaukimas, profesija ir kt. ), išaiškino tuometinę profesijų rinkimosi mokyklose padėtį, kūrė metodikas profesiogramoms sudarinėti ir profesijoms pažinti, atkreipti dėmesį į moksleivių profesinio tinkamumo problemas ir kt.

Tarp gausybės problemų pagrindiniu L. Jovaišos tyrimų objektu tapo profesinis orientavimas, apibrėžtas kaip „< … > specialiai organizuota auklėjamojo darbo sistema, skirta ugdyti mokinių profesiniam kryptingumui, sugebėjimui sąmoningai rinktis profesiją ir padėti mokiniams apsispręsti rinkimosi momentais“ ( Jovaiša, 1978 ).

Labai vertinami L. Jovaišos, kaip erudito, gerai pažįstančio ne tik Rusijos, bet ir Vakarų Europos bei JAV mokslininkų darbus profesijų pasirinkimo srityje, turime pripažinti, kad tuometiniai mokslo partiškumo varžtai vertė taikyti savo tyrimus prie specifinių reikalavimų: teoriniai teiginiai buvo imami iš marksistinių filosofinių ir pedagoginių klaidamokslių; socialistinė tikrovė pripažįstama tinkamiausia profesijoms rinktis; nors aprašoma bei vertinama asmenybė ir jos savęs pažinimas, tačiau visur vyrauja „ visuomenės“ ( iš tikrųjų – partinio ir vyriausybinio elito ) poreikių supratimas ir tenkinimas; atsiribojama nuo kitų „ nesocialistinės“ orientacijos mokslininkų atliktų tyrimų. Reikia pripažinti kai kurią kenksmingą šių nuostatų įtaką objektyviai profesijų pasirinkimo mokslo vertei ir profesijų pasirinkimo praktikai. Švietimo sistemos darbuotojai kiek sugebėdami stengėsi „orientuoti“ mūsų jaunimą į profesines technikos mokyklas, mažai teatsižvelgdami į moksleivių ir jų tėvų pageidavimus įsigyti vertingą darbą, siekti asmeninė laimės. Žalojančios šio „profesinio orientavimo“ pasekmės jaučiamos: tai viena iš šių dienų jaunimo socialinio degradavimo priežasčių.

Tačiau svarbu, kad L. Jovaišos atlikti darbai išpopuliarino mokslinius profesijų pasirinkimo problemų sprendimo metodus ir tapo pagrindiniu, atmetus sovietinius klaidžiojimus, toliau plėtoti tuos tyrimus nepriklausomoje Lietuvoje.

Kitas Lietuvos mokslininkas, daug dėmesio skyręs profesijos pasirinkimo procesų tyrimams bei praktinių profesinio orientavimo centrų ir konsultacinių punktų organizavimui, buvo S. Kregždė su grupe savo bendradarbių ( O. Kregždienė, A. Anelauskienė, A. Neniškis, Ž. Žebrauskas, D.Beresnevičienė, V. Rimkevičius ir kt. ). L. Jovaišos darbuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas profesinio orientavimo pedagogikos kūrimui ir konsultavimui praktikos organizavimui, o S. Kregždė ėmėsi profesinio orientavimo psichologinio pagrindinio paieškų. Jo nuomone, pagrindinis profesinio orientavimo tikslas „ < … > orientuojantis į liaudies ūkio poreikius kadrams, atsižvelgiant į jaunuolių sveikatą, sugebėjimo prielaidas, suformuoti jų interesus ir polinkius atlikti tokią konkrečią profesinę veiklą, kuri būtina harmoningam mūsų šalies liaudies ūkio kultūros vystymuisi“ ( Kregždė, 1988 ). Iš šios formuluotės galima suprasti, jog autorius, skirtingai nuo L. Jovaišos, susiaurino profesinio orientavimo tikslus. Čia jau aiškiai kaip svarbiausi nurodomi liaudės ūkio poreikiai; asmenybės sąmoningumo, laisvės, vertybių sistemos, laimingo gyvenimo siekiai visai neminimi ( pažymima tik asmenybės sveikatos ir sugebėjimų „ prielaidų “ reikšmė ). Suprantama, kad tokios autoriaus nuostatos atvedė jį prie profesinio kryptingumo ir profesinių interesų formavimo bei jų profesinių interesų valdymo jų formavimosi procese. Nors S. Kregždės tyrimai buvo gausiai publikuoti, tačiau psichologijos požiūriu jų teorinis pagrindimas, atrodo, turėjo gana rimtų trūkumų. Į pirmą vietą profesinio asmenybės kryptingumo struktūroje autorius iškėlė profesinius interesus, kurių formavimesi pasireiškiąs „ < … > tarybinėje psichikos vystymosi teorijoje subtiliai išanalizuotas biologiško ir socialinio vienovės dėsnis“ ( S. Kregždė, 1988 ). Interesus atskyrus nuo šiuolaikiniame moksle vartojamų nuostatų ( attitude ), vertybinių orientacijų ir kitų sąvokų, mūsų manymu, buvo neįmanoma tinkamai atskleisti jų struktūrą.

Mūsų nagrinėjamos problemos požiūriu reikšmingi yra H. Galkytės atlikti moksleivių profesijos pasirinkimo tyrimai. Ištyrus 400 bendrojo lavinimo mokyklos abiturientų, ji nustatė, jog apie 60 proc. Apklaustųjų lygis savianalizės, profesinio kryptingumo ir profesijos pasirinkimo klausymais yra labai žemas ( Galgytė, 1974 ). Mokslininkės tyrimai rodo, kad moksleivių nusimanymas apie savo profesinį tinkamumą dažnai būna labai ribotas, nepajėgiama savo individualių savybių bei polinkių susieti su pasirenkama profesija, analizuoti savo galimybių; informacija apie profesijas, pateikiama per mokyklose organizuojamus renginius, būna labai netiksli. Todėl siūloma daugiau dėmesio skirti moksleivių rengimui tinkamai pasirinkti profesiją, skatinti moksleivio savarankiškumą priimant sprendimus ir bendrą asmenybės aktyvumą. Reikėtų mokyti moksleivius objektyviai vertinti savo savybes, individualias galimybes ir galimas ateities perspektyvas, atskleisti moksleiviams savęs pažinimo ir vertinimo būtinybę bei kriterijus, atsižvelgiant į pasirenkamos profesijos ypatybes ( Galkytė, 1977 ). Kaip teigia H. Galkytė, laikantis pagrindinio laisvo profesijos pasirinkimo principo, teigiančio, kad kiekvienas žmogus savo vietą gyvenime turi rasti pats, labai svarbu mokinius išmokyti savarankiškai analizuoti, lyginti daugelį profesijų ( Galkytė, 1977 ). O tinkamas savo galimybių, sugebėjimų bei veiklos rezultatų įvertinimas yra būtina harmoningo asmenybės tobulėjimo, sąmoningo profesijos pasirinkimo sąlyga ( Galkytė, 1977 ). Mokslininkės teigimu, VΙΙΙ klasės moksleiviai dar nėra pajėgūs laisvai ir sąmoningai pasirinkti profesiją, nesugeba motyvuoti profesijos pasirinkimo, tuo tarpu 17 – 18 m. jaunimo sprendimai jau realesni. Tatai nemažai priklauso nuo mokytojo ir ypač nuo klasės vadovo. Pastarasis turi gerai pažinti savo auklėtinius ir kvalifikuotai patarti jiems renkantis profesiją ir šitai išaiškinti jų tėvams ( Galkytė, 1972 ). H. Galkytės nuomone, Lietuvos profesinio orientavimo teorijoje ir praktikoje per mažai dėmesio skirta aktyviai moksleivių savianalizei, per mažai pateikiama jų savarankišką darbą ir sprendimų apmąstymą skatinančių užduočių ( Galkytė, 1977 ).

Panašiai mano ir V.Jatautaitė (1991), teigianti, kad sovieto laikotarpio profesinio orientavimo darbui trūko moksleivių aktyvinimo, dažnai tenkintasi agitacinėmis priemonėmis.

B. Jatautaitės atlikti vyresniųjų klasių moksleivių tyrimai parodė, kad didesnė jų dalis nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų. 76 proc. Neturi supratimo apie psichologinius reikalavimus jų pasirinktai profesijai ( Jatautaitė, 1993 ). A, Jacikevičiaus (1983) duomenimis dalis jo apklaustų moksleivių, neįstojusių į aukštąją mokyklą, turėjo labai neaiškų savo gabumų ir kitų savybių pakankamumo pasirinktai profesijai vaizdą.

Taigi labai svarbu tobulinti kandidatų atrankos sistemą, tačiau taip pat svarbu ir pradėti rengti jaunimą sąmoningam ir optimaliam profesijos pasirinkimui. Tas pasirinkimas turi būti ne primestas, bet savanoriškai priimtas. Kad žmogus mokėtų atsakingai priimti sprendimus, jis turi būti auklėjimas kaip laisva, savarankiška asmenybė, o vienas iš svarbiausių profesinio orientavimo darbų mokykloje ar profesinio orientavimo centruose – padėti vaikui suvokti save ir remiantis tuo sąmoningu savęs pažinimu padėti apsispręsti, kuria kryptimi palankiausia lavinti gabumus, sudaryti sąlygas jaunimo aktyvumo ir savarankiškumo raidai, individualiam tobulėjimui ( Jovaiša, 1981). Atrodo, kad tai yra įmanoma ir būtina siekiant tolesnės Lietuvos jaunimo ir visos visuomenės gerovės.

Sociologiniai ir psichologiniai tyrimai rodo, kad tokių darbininkų ir specialistų, kurie dirba nemėgstamą darbą, dar labai daug. Tiesa, jų profesinę veiklą stengiamasi stimuliuoti atlyginimo sistema, geriau organizuojant patį darbo procesą ir pan. Tačiau tie patys ir analogiški tyrimai rodo, kad jų profesinės veiklos rezultatai daugeliu parametrų yra prastesni. ( Kregždė, 1988 )

1.2. Profesijos pasirinkimo metodų teorinės problemos

Profesijos rinkimasis yra labai sudėtingos struktūros reiškinys, keliantis daugybę problemų, kurių mokslinis sprendimas įmanomas tik imant atskirus tos struktūros elementus. Istorinėje apžvalgoje mes matėme, kad jau antikinėje literatūroje ( ypač Platono veikaluose ) buvo keliami klausimai: kokių veiksmų reikia imtis, norint tinkamiausiai atlikti vieną ar kitą vaidmenį ( kario, amatininko ir kt. ) ir kokias savybes privalo turėti tų vaidmenų atlikėjai ( pvz. karys turi būti narsus, kad nebijotų priešų, greitas ir stiprus, kad galėtų juos įveikti arba nuo jų pabėgti, pakankamai protingas, kad galėtų atskirti savus nuo svetimų, draugus nuo priešų ir pan.). Per prabėgusius šimtmečius susiformavo mokslinės sistemos, kuriose, be asmenybės ir profesijų savybių pažinimo, iškilo problemų grupės, liečiančios savęs pažinimą ir savianalizę, profesinio kryptingumo ugdymą, profesinį orientavimą, profesinį konsultavimą, profesijų pasirinkimo katamnezės tyrimus ir kt.

Be to, profesijų pasirinkimas yra biodrominio pobūdžio – jis trunka visą žmogaus gyvenimą. Prasidėjęs nuo pirmųjų susižavėjimų vienos ar kitos profesijos atstovais ikimokykliniame amžiuje, profesijos pasirinkimas nesibaigia pagrindiniu apsisprendimu jaunystėje. Dėl kintančių politinių ir ekonominių sąlygų, asmenybės pasikeitimų veikiant amžiui ir sveikatai ir pan. Gali tekti ieškoti kitos vietos gyvenime, persikvalifikuoti.

Profesijos pasirinkimas priklauso nuo visuomenės vertybių, esamų politinių ir ekonominių aplinkybių. Šiuo metu visuotiniai pripažįsta, kad geriausiai atskleisti savo kūrybinius sugebėjimus, veikti visu pajėgumu ir pasiekti gerų rezultatų galima tik tada, kai žmogus gali laisvai pasirinkti patraukliausią darbą, susilaukti teigiamo savo pasiekimų įvertinimo. Tačiau renkantis profesiją visada iškyla laisvės ir būtinumo problemų santykis.

Šiuo metu Lietuvoje įsitvirtinta humanistiniais pagrindais kuriam demokratiškai besitvarkanti visuomenė. Šios humanistinės ir demokratinės nuostatos liečia visas praktines veiklos sritis, taigi ir profesijos pasirinkimą.

Profesijos pasirinkimas susideda iš gana įvairių reiškinių, kurių kiekvieną reikia tirti skirtingais metodais. Pagrindinius metodus išryškinsime apžvelgdami darbus Lietuvos tyrinėtojų, nagrinėjančių profesijos pasirinkdami psichologines ir pedagogines problemas.

Organizacines ir edukologines profesijos pasirinkimo problemas sprendė L.Jovaiša, kurdamas, kaip jau buvo minėta, savą profesinio orientavimo pedagogiką. Pagrindine figūra, įvedant mokinius į šiuolaikinį darbo pasaulį, į žmonių santykius darbe laikomas mokytojas. Pripažįstant autoriaus pateiktą metodinę profesinio orientavimo strategiją, priimtiną ir šiuolaikinėje mūsų mokykloje, reikia pasakyti, kad čia nėra numanyta tobulinti moksleivių savianalizę, savęs pažinimą ir savo ypatybių atitikimo profesijos reikalavimams vertinimą. Iškėlus mokytoją kaip centrinę figūrą pasirenkant profesiją, neišskiriamas moksleivių asmenybės autonomijos, jos norų ir pageidavimų savaiminė vertė ( Jovaiša, 1978).

Petrauskaitės (1996) teigimu, susipažinus su profesijos pasirinkimo padėtimi Lietuvoje prieškario ir sovietinės okupacijos metais, įsitikiname, kad, reformuojant politinę, ekonominę ir švietimo sistemas, būtina optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimo teoriją ir praktiką. Pirmiausia reikalinga tikslesnė informacija apie tai, kiek moksleiviai sugeba racionaliai apsispręsti rinkdamiesi profesiją. po buvusių teorinių ir praktinių darbų, dažnai besiremiančių valstybiniu administravimu, jaunimui reikalingas naujas sąlygas atitinkanti pagalba renkantis profesiją. reikėjo sukurti metodus, kuriais galima būtų tiksliau patikrinti moksleivių sugebėjimus ir mokėjimą racionaliai rinktis profesiją, ir kartu – pagrindinę metodinę schemą ar metodų sistemą, kuria būtų galima tą pasirinkimą racionalizuoti.

Tokių metodų paieškos mus atvedė prie Japonijoje ir kai kuriose kitose išsivysčiusiose šalyse plačiai taikomos S. Fukujamos sukurtos metodinės sistemos ir diagnostinių pasirinkimo racionalumo testų ( „F-test for appraising the ability to choose methodically among occupations“). 1988 metais S. Fukujamos knyga „ Teoriniai profesinės orientacijos pagrindai “ buvo išversta į rusų kalbą. S. Fukujamos metodika aprašyta kaip galinti būti labai naudinga pertvarkant Rusijoje profesinį orientavimą ir dabartinį mokumą (Fukuyama, 1988 ).

S. Fukujama (1988), po Antrojo pasaulinio karo kurdamas savo metodiką, rėmėsi Japonijoje plačiai paplitusia nuostata, kad žmogus tik tada gali kokybiškai dirbti, kai jis jaučia malonumą. Savo knygos įžangoje jis rašo, jog „ < … > individas negali visiškai realizuoti savo galimybių ir jaustis laimingas, jeigu jis dirbdamas nejaučia pasitenkinimo “( Fukuyama, 1988 ). O pasitenkinimas labiausiai priklauso nuo žmogaus sugebėjimo pasirinkti tokį darbą, kuris atitinka asmenybės poreikius ir interesus, jo siekius ir fizines galimybes, atsiskleidžiančias darbo pasaulyje.

S. Fukujamos profesijos pasirinkimo metodika grindžiama senovės Graikijos filosofų ( Platono ir kt. ) teiginiais apie profesijų pasirinkimą bei senovės Kinijos ir Japonijos mokslininkų pažiūromis į etines profesijos pasirinkimo problemas, taip pat šiuolaikiniais profesinio mokymo, profesinių ligų, gamybos valdymo, žmonių individualių skirtumų testavimų ir kitų tyrimų rezultatais. S. Fukujama teigia, jog JAV labiau ištyrinėtos profesijų pasirinkimo teorinės problemos ir profesijų ypatybės ( profesiogramos ir kt. ); Europoje geriau parengtos testų metodikos žmonių individualiems skirtumams diagnozuoti ir rekomendacijos žmonėms įdarbinti pagal jų sugebėjimus. Manoma, jog Japonijoje užmegzti glaudesni proforientavimo ryšiai su švietimo sistema.

Autorius daro tokį apibendrinimą: „ Proforientacijos atsiradimas susijęs su dviejų išoriškai prieštaringų fenomenų – švietimo ir ekonomikos – ypatinga ir unikalia sinteze. Tai tyrimų sritis , kurios loginė struktūra susideda iš dviejų dalių: vieną sudaro gebėjimai pasirinkti užsiėmimą per savianalizę, profesijų analizę ir profesinės veiklos bandymus, antra numato profesijos pasirinkimo rezultatų įvertinimą pagal realų darbą gamykloje ( arba mokymo sferoje) “. dar yra ir trečio ji sritis – sugebėjimo rinktis profesiją formavimas ir pasirinkimo rezultatų įvertinimas.

S. Fukujama (1988) mokėjimą pasirinkti profesiją tapatina su mokėjimu sąmoningai ( racionaliai ) pasirinkti profesiją, išskiriant savianalizę, profesijų pažinimą ir profesinius bandymus kaip svarbiausius tokio pasirinkimo komponentus.

Profesijos pasirinkimas šioje metodikoje suskaidytas į keletą atskirų dalių. Tiriama: 1) kiek moksleivis pažįsta ir kaip vertina savo asmenines savybes; 2) kiek pažįsta pasirenkamos profesijos ypatybes; 3) kaip vertina savo asmenybės savybių atitikimą profesijos reikalavimams; 4) kokį turi praktinį pasirenkamos profesijos patyrimą. Pagal gautus kiekybinius duomenis galima įvertinti, ar racionalus yra moksleivio profesijos pasirinkimas, ir nustatyti, kokios yra silpnosios to pasirinkimo proceso grandys, kurioms koreguoti reikalinga psichologinė ir pedagoginė pagalba.

1.3. Jaunimo įsijungimas į visuomenės socialinę struktūrą

Daugelis pedagogų ir psichologų, nagrinėja jaunimo profesijos pasirinkimą, pagrindinį dėmesį skiria ugdymo klausimams. Gvildenami profesinių interesų ugdymo, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos kūrimo, profesinės atrankos ir tinkamumo problemas, jie jaunimą laiko ugdymo objektu. Lietuvoje plačiai žinomi profesorių L. Jovaišos, S. Kregždės, V. Rajecko, V. Vaitkevičiaus ir kitų darbai. Tai natūralu, nes pedagogika bei psichologija kaip tik ir skirtos ugdymo klausimams nagrinėti. Tačiau to nepakanka. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra ne tik ugdymo objektas, bet ir savarankiškas veikėjas. Žinoma, jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių ( ką mes ir nagrinėsime ), tačiau jų siekiai, besiremiantys motyvais, dažniausiai ir lemia pasirinkimą. Taigi galime teigti, kad jaunimas pats profesiją pasirenka. Be to, palyginti per trumpą laiką sprendžia ne tik profesijos, bet ir socialinės padėties, gyvenamosios bei darbo vietos pasirinkimo, šeimos sukūrimo, kitus gyvenimo klausimus. Visa tai tarpusavyje yra susiję, vienas kitą lemia. Todėl apriboto ugdymo problemomis negalima, o pedagogams ir psichologams turi padėti sociologai, kurie socialinį ir profesinį pasirinkimą vertina plačiau nagrinėdami jaunimo įsijungimą į visuomenės socialinę struktūrą, į visuomeninius klausimus. Sociologai nagrinėja pasirinkimą lemiančius veiksnius : poveikį įvairių socialinių institutų – šeimos, mokyklos, draugų, spaudos, darbo kolektyvo ir panašiai; pačius pasirinkimo objektus – profesiją, specialybę, socialinę padėtį, darbo, gyvenamąją vietą ir panašiai; jaunimo poreikius, interesus, vertybines orientacijas, t.y. pasirinkimo motyvus; jaunimo gyvenimo kelią, šio proceso efektyvumą – mokymosi ar darbo rezultatus, specialybės, darbo, gyvenamosios vietos keitimą ir panašiai. Taigi, sociologai stengiasi aprėpti visą jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesą, nes tik tokiu būdu galima nustatyti tiek bendrus visam jaunimui dėsningumus, tiek skirtingų jo grupių ypatumus. Tiesa, sociologai kviečia bendradarbiauti psichologus ir pedagogus, nes kaip tik jie turi padėti konkrečioje pasirinkimo situacijoje ( sociologų tyrimo objektas yra visuomenė, socialinė grupė, o pedagogo ir psichologo – atskiras žmogus ).( Matulionis, Mikšys, 1992 )

Svarbu, kad jau pradžios mokykloje vaikai sužinotų apie ateityje galimą profesijos pasirinkimą, jo numatymo ir planavimo būdus bei ryšį su asmeninėmis savybėmis. Praleisti šeimoje ir mokykloje vaikystės metai sąlygoja vaiko savęs suvokimą („žmogaus savęs, kaip individo, suvokimas, savo objektyvios ar subjektyvios būties pažinimas yra vadinamas savimone, nuo kurios priklauso asmenybės santykiai su kitais žmonėmis, grupėmis, visuomene, savo psichinių procesų ir savybių, veiklos ir jos rezultatų pažinimas“ ( Wörterbuch der Psychologie, 1976 ), taip pat aspiracijų lygį, siekimų motyvaciją ir pozityvų profesinį identitetą ir, atvirkščiai, nusikalstamumą, ankstyvą mokyklos palikimą, bedarbystę. Mokytojams ir profesinio orientavimo specialistams patartina rūpintis vaikų savęs pažinimu, savo asmenybės savybių kitimų supratimu, mokykloje įgyjamo patyrimo susiejimu su ateities planais jau pradžios mokykloje. ( Heras, Krameris, 1984 )

Ankstyvosios savianalizės ir adekvataus savęs pažinimo bei vertinimo sugebėjimų svarbą profesijos pasirinkimui ir karjerai galėtų iliustruoti A.Jacikevičiaus surinkta įdomi medžiaga apie Lietuvos kuriančias asmenybes, jų profesijos pasirinkimo istoriją. Beveik pusė apklaustųjų Lietuvos mokslininkų, menininkų bei visuomenės veikėjų ( E. Balčytis, J. Juzeliūnas, V. Landsbergis, V. Sirtautas, B. Balčytis, G. Merkys, V. Trušys, V. Bložė ir kt. ) gana ankstyvame amžiuje pasijuto turį tam tikrų polinkių bei gabumų ir pasižymėjo veikloje, kuri vėliau tapo jų profesija.

Taigi kuo anksčiau asmenybei pavyksta įgyti savianalizės ir savęs pažinimo įgūdžių, tuo lengviau jai adaptuotis gyvenime ir spręsti kasdien iškylančias dilemas. Tačiau vienodai gerai pažinti absoliučiai visas savo savybes yra gana nelengva. Mokslininkai bando išskirti, ką būtinai reikia žinoti apie save besirenkančiam profesiją. Antai B. Švalbė ir H. Švalbė ( 1993 ) teigia, jog reikia žinoti du pagrindinius dalykus: ko nori ir kam esi gabus. Jei tai žinai ir pasitiki savimi ( netikėjimas savo jėgomis gali taip smukdyti, kad sužlugs bet kokie planai ), pasisekimas garantuotas. Siūloma kiekvienam užrašyti 10 savo didžiausių norų ir pagalvoti, kaip jų siekiate dabar ir ką būtina padaryti ateityje. Reikėtų susidaryti konkrečius planus, nes kitaip tie norai gali amžinai likti tik svajonėmis. Praverstų ir savo gabumų bei talentų sąrašas su apsvarstymais, kuriuos iš jų ir kaip reikėtų ugdyti. J.P.Gilfordas pasitikėjimą savimi laiko pirmąja iš jo išskiriamų penkių svarbiausių asmenybei bei jos profesinei sėkmei savybių ( kitos: komunikabilumas, sugebėjimas įsitvirtinti, santūrumas, objektyvumas ) .

E. L. Heras ir S. H. Krameris (1984) išskyrė 10 vadinamųjų „išgyvenimo “ įgūdžių, be kurių nė vienas žmogus negali sėkmingai veikti šiuolaikinėje visuomenėje ir kurių formavimui ir tobulinimui ir jaunoji karta, ir tėvai bei pedagogai turėtų skirti ypatingą dėmesį:

1) savo privalumų ir trūkumų žinojimas, pagrindinės vertybės ir prioritetai bei jų derinimas su mokymosi ir profesiniais tikslais, gebėjimais realiai save vertinti;

2) gebėjimas naudotis informaciją ( literatūra, garso ir vaizdo įrašų priemonėmis, švietimo sistemos teikiamomis galimybėmis, laikinas įsidarbinimas ir kt. savo asmeninėms savybėms ir pasirinkimui patikrinti );

3) savo mokymusi, profesinių, socialinių, gyvenimo tikslų žinojimas ir gebėjimas juos susieti tarpusavyje;

4)gebėjimas tikslingai ir racionaliai apsispręsti ką nors renkantis;

5) bendravimo sugebėjimai;

6) įsidarbinimo ir darbo ieškojimo įgūdžiai;

7) socialinių vaidmenų ( darbuotojas, klientas, vadybininkas ir kt. ) supratimas;

8) švietimo ir profesinių struktūrų abipusės priklausomybės supratimas (atskirų mokamųjų dalykų ryšiai su profesinėmis, techninėmis sritimis );

9) savo laiko ir energijos organizavimo gebėjimas;

10) gebėjimas matyti save iš šalies, savo asmeninės vertės ir savigarbos pojūtis ( Heras, Krameris, 1984 ).

Kaip rodo tyrimai, individualios galimybės įgyti šiuos „išgyvenimo“ įgūdžius, juos pažinti ir vertinti yra gana skirtingos. O‘Hara nustatė tiesioginę koreliaciją tarp moksleivių savęs pažinimo, profesijos pasirinkimo ir pažangumo mokykloje. Geriau besimokantys vaikai, palyginti su silpnesniaisiais, geriau save pažįsta, jų pasirinkimai racionalesni. Ypač ta priklausomybė padidėja 9-12 klasėse. J.A.Ouklendo duomenimis, geresnių mokymosi rezultatų pasiekę vyresniųjų klasių moksleiviai pasižymi tam tikrais asmeniniais bruožais. Tai pirmiausia savęs supratimas, atsakomybės prisiėmimas, atkaklumas, sugebėjimas planuoti, pasitikėjimas savimi, polinkis konkuruoti ir turėti siekių.žemesnio pažangumo mokiniams paprastai sunkiau save pažinti ir apsispręsti, ir kai yra įvairių pasirinkimo galimybių, jiems ypač reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, psichologų ir pedagogų pagalba (Petrauskaitė, 1996 ).

Vyresniųjų klasių moksleivių apsisprendimo sunkumus ir trūkumus neseniai tyrinėjusi B.Jatautaitė teigia, kad didžioji dalis jos apklaustų devintokų nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų, nes neturi pakankamai psichologinių žinių. Dvyliktokų savianalizė irgi prasta. Mokslininkės manymu, tai yra viena iš kliūčių, dėl kurios mokiniai savarankiškai nesirengia profesijos rinktis arba nesugeba jos rinktis (Jovaiša, 1981 ).

Galima visiškai sutikti su B.Jatautaitės teigimu, kad geras savęs pažinimas yra pirmas žingsnis į tinkamą profesijos pasirinkimą, tačiau dideliai daliai jaunimo jis labai sunkus ie vieniems neįveikiamas. (Petrauskaitė, 1996 ).

1.4. Karjeros modeliai

Dabartinės postmodernios epochos žmogaus veikloje pastebimi du karjeros sampratos modeliai:

1. Biurokratinės karjeros modelis.

2. Šiuolaikinės karjeros modelis.

Šiuo metu vis labiau įsigali šiuolaikinės karjeros sampratos modelis. Šių abiejų karjeros sampratos modelių skirtumus apibendrino V. Stanišauskienė ir N. Večkienė (1999) ir juos pateikė sudarytoje lentelėje:

Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai

Karjeros sampratos

kriterijai

Biurokratinė

karjera

Šiuolaikinė

karjera

Karjeros modelis

Vientisa hierarchinė struktūra, įtvirtinta organizacijoje; karjeros laiptai.

Lanksti vientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.

Karjeros sėkmės ratas

Individualūs pasiekimai (statuasas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais.

Savirealizacijos, asmens laisvės, individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.

Karjeros ateities planavimas

Numatoma, aiški, susijusi su organizacija.

Sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.

Socialinis (materialinis) saugumas

Stabilus aiškios ateities progresijos kontekste.

Reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalių ir socialinių veiksnių.

Žmogui keliami reikalavimai

Paklusnus, gerai atlieka įprastą užduotį; būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai.

Novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėžtoje darbo aplinkoje. Būtinas karjeros „portfelis“ (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Autorių teigimu, biurokratinės karjeros sėkmė buvo tapatinama su kilimu karjeros laiptais, užmokesčio kilimu. tokia karjeros samprata skatina individualizmą ir konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių žmonių. Šiuolaikinės karjeros sėkmė netapatinama su „karjeros laiptais“, nes šis karjeros modelis nėra hierarchinis. Jos sėkmės matas yra ne tik darbo užmokestis, statusas, bet ir asmeninė savirealizacija, savo gyvenimo tikslų siekimas, asmeninis tobulėjimas. karjeros sėkmė gali būti suprantama labai individualiai.

1.5. Profesijos pasirinkimą sąlygojantys veiksniai

L. Jovaišos manymu, jaunuolio pašaukimas yra lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas. Pašaukimas – tai asmenybės veiklos motyvacinių, potencinių, charakterologinių bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo prasmę. Jei gerai mokosi, jaunuoliui nekyla problemų. Bet tokių mažuma. Daugumai profesijos pasirinkimas – egzistencijos klausimas. Todėl suprantama, kad jis neišvengiamas. Šnekamojoje kalboje žodis „pašaukimas“ suprantamas keleriopai: kaip žmogaus lemtis dirbti tam tikrą darbą („jis gimęs būti artistu“), kaip žmonių grupės paskirtis atlikti pilietiškai svarbią veiklą ( „karių pašaukimas ginti Tėvynę“ ), kaip tikslas, kuriam žmogus paskyrė savo gyvenimą ( „gydytoja iš pašaukimo“, kunigystė ).vadinasi, žmogų ar žmonių grupę tam tikrai veiklai „šaukia“arba prigimtis, arba socialinės tikrovės reikalavimai, ar subjektyvūs gyvenimo tikslai. Jei pabandytume psichologiškai panagrinėti šiuos tris pašaukimo atvejus, pastebėtume, kad, pirmuoju turima galvoje įgimti gabumai tam tikrai veiklai ir motyvai ( poreikis kažkuo būti ), antruoju – supratimai visuomeniškai svarbios pareigos, kuriai skiriama veikla, ir trečiuoju – nuoseklus profesinių tikslų, idealų siekimas, uždavinių vykdymas. Šiaip ar taip, visi šie atvejai apibūdina vieną asmenybės gyvenimo reiškinį – pašaukimą ( Jovaiša, 1981 ).

Kas yra pašaukimas – mažai nagrinėtas klausimas. J.Vabalas-Gudaitis (1983) ir A.Gučas (1937) pašaukimu laiko „įgimtus gabumus ir linkimus“, galimybę „pasiekti maksimalų darbo našumą“ ir „rasti pasitenkinimą“.

Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystymąsi. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai:

1. Socialiniai – ekonominiai;

2. Ugdymo;

3. Psichologiniai;

4. Sveikatos.

Socialiniai – ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga (Jovaiša, 1981). Šeima – tai pagrindinis kanalas, per kurį veikia praktiškai visi socialiniai veiksniai. Būtent šeimoje pradeda formuotis požiūris į visuomenę, kurioje gyveni, vertinant tiek jos teikiamas galimybes, tiek būdus, kaip įgyvendinti savo tikslus. Ypač didelę reikšmę jaunuoliams turi tėvo ir motinos profesijos. Profesinės dinastijos padeda iš kartos į kartą perduoti specialybės paslaptis, dešimtmečiais kauptą patyrimą, nuo mažens kryptingai ugdyti įgūdžius ir atskleisti gabumus. Poveikis yra ypač didelis, kai abu tėvai yra tos pačios profesijos. Imamasi konkrečių priemonių, norint, kad jų vaikai eitų tuo pačiu keliu. Jie nukreipia savo atžalas į specialias sustiprinto mokymo klases ar mokyklas, nuolat su jais dirba, kaupia profesinės literatūros bibliotekas ir pan. Bet yra ir tokių tėvų, kurie kategoriškai draudžia: „jokiu būdu“. Nereti atvejai, kai nugali tėvų nuomonė, o vėliau įsitikinus savo netinkamumu tam darbui, profesija keičiama. Taigi tėvų nuomonė yra svarbi, bet galutinį sprendimą turi priimti pats vaikas. Jaunuoliui renkantis profesiją svarbios ne tik tėvų profesijos, bet ir kitų šeimos narių – senelių, brolių, seserų, kitų artimų giminaičių užsiėmimai (Matulionis, Mikšys, 1992).

Profesijos pasirinkimą lemia ir lytis. Yra nustatyta, jog VII-IX klasėse pradeda ryškiai skirtis mergaičių ir berniukų rūpinimasis profesine ateitimi. Antai J.R.Brauto duomenimis mergaitės daug labiau rūpinasi savo asmenine-socialine raida ir savo mokymosi bei profesinės ateities planavimu, dažniau dėl to kreipiasi patarimų į profesinio orientavimo specialistus, negu berniukai. Dėl ko taip yra? J.R.Brautas mano, kad tradiciškai mergaitėms būdinga didesnė priklausomybė nuo suaugusiųjų ir ilgesnis vaikiško nuoširdumo ir arvirumo su mokytojais laikotarpis. Tuo tarpu iš berniukų tikimasi didesnio autonomiškumo ir „vyriškumo“, sprendžiant savo problemas. Antra, kadangi berniukai pasiekia paauglystę vidutiniškai dvejais metais vėliau nei mergaitės ( atitinkamai 15 ir 13 metų ), tai ir šiam amžiui būdingą krizę patiria vėliau bei silpniau negu mergaitės. Nustatyta, 15 metų mergaičių, turinčių aiškius profesinius ketinimus, yra daug daugiau nei šio amžiaus berniukų. Daroma išvada, jog šiuo laikotarpiu mergaitės jau turėtų gauti pirmąją profesinio orientavimo „porciją“ ( Heras, Krameris, 1984 ).

Šiuo metu stereotipai apie lyčių, profesijos ir karjeros skirtumus, taigi ir apie moters pareigas visuomenei bei šeimai nebėra tokie įtakingi. JAV profesinio orientavimo specialistai stengiasi padėti jaunimui įsisąmoninti stereotipų vaidmenį renkantis profesiją, išmokyti merginas ir vaikinus rinktis laisvai ir su išmanymu. Kuriami netradicinių vaidmenų atlikimo modeliai – moterys, dirbančios vyriškus darbus, ir vyrai, užsiimantys „moteriška“ profesine veikla. Tėvai ir mokytojai skatinami atpažinti profesinius stereotipus mokymo programose, mokomuosiuose tekstuose, vaizdinėje medžiagoje, atkreipti į tai mokinių dėmesį ( Heras, Krameris, 1984 ).

Lietuvos jaunimo diferenciacija renkantis profesiją pagal lytį gana ryški. S.Kregždės tyrimai parodė būdingą berniukų orientaciją į techninio profilio profesijas (statyba, radiotechnika, mašinų ir prietaisų gamyba, ryšiai, žemės ir miškų ūkis, transportas ir kt.); mergaitės labiau linkusios į humanitarinius ir gamtos mokslus, meną, pedagogiką, sveikatos apsaugą, aptarnavimo sferą. Nustatyti ir merginų bei vaikinų profesinio apsisprendimo motyvacijos, vertybinių orientacijų ir kt. skirtumai ( Kregždė, 1988 ), tačiau kol kas nesirūpinama diferencijuoti profesinį orientavimą pagal lytį ( Petrauskaitė, 1996 ).

Ugymo veiksniai.

Vienas svarbiausių visuomenės socialinių institutų ne tik rengiant jaunimą savarankiškam gyvenimui, bet ir užtikrinant visuomenės vystymosi perspektyvą, yra mokykla. L.Jovaiša teigia, jog „ bendrojo lavinimo mokyklos profesinio orientavimo uždaviniai yra plėtoti moksleivių profesinę patirtį, ugdyti profesinį kryptingumą, formuoti tinkamus profesijos rinkimosi motyvus ir padėti įsitvirtinti pasirinktoje praktinės veiklos srityje“ ( 1970 ). Mokykla perduoda naujajai kartai žmonijos sukauptą kultūrinį palikimą – žinias, normas ir vertybes, teikia profesinį parengimą, formuoja asmenybę ( Matulionis, Mikšys, 1992 ). Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Pastebėta, kad mokiniai tų mokyklų, kur gerai tvarkomas profesinis orientavimas, greičiau profesiškai subręsta, tinkamiau apsisprendžia, ką veikti, baigus vidurinę mokyklą. Tyrimai rodo, kad mokytojų individuali įtaka, mokiniui renkantis profesiją, yra gana silpna (Jovaiša, 1981).

Psichologiniai veiksniai:

1) Profesinis subrendimas

2) Intelektas ir specialieji gabumai

3) Poreikiai

4) Interesai

5) Vertybės

6) Charakteris

Profesinis subrendimas. Rinktis profesiją – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją yra patirtis ( žinios, mokėjimai, įgūdžiai ), įgyta teoriniame ypač praktiniame darbe. Savęs, kaip darbo ir santykių su aplinka subjekto, pažinimas formuoja savimonę, kitaip tariant, padeda save įvertinti, sąveikoje su socialine aplinka ir darbu save galima įvertinti realiau, suformuoja labiau tikrovę atitinkantis ( objektyvus ) asmeninis statusas.

Intelektas – tai įgimtas mąstymo gabumas, protas; tai gabumas spręsti uždavinius, numanyti ( intuicija ); tai sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo ir veiklos reikalavimų; kūrybinis gabumas, išmokimo gabumas ir t.t. šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje intelektas siejamas ir su organizavimo prisitaikymo galimybėmis, t.y. su adaptacija. Tačiau atskirose veiklos srityse intelektas pasireiškia skirtingai, todėl kalbama apie teorinį, socialinį, praktinį, profesinį intelektą.

Teorinis intelektas – gabumas išmokti, spręsti problemas, kurti nauja. Jis ne vienalytis, vienoks matematikų, kitoks biologų ir pan.

Socialinis intelektas – pirmiausia organizaciniais, drausmingumo, dorovingumo bei paprasčiausio mandagumo sugebėjimais pasireiškiantis emocinis adaptyvumas tarpasmeniniuose, kolektyviniuose santykiuose. Teorinis intelektas operuoja daugiau sąvokomis, ženklais bei simboliais, o socialinis – dorovinėmis normomis, taisyklėmis, įstatymais.

Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. juos laiku pastebėjus ir praktiškai patikrinus, dažniausiai pasirenkama tinkama profesija.

Poreikis – tai pirmasis orientacinis profesijos pasirinkimo šaltinis. Tačiau poreikį patenkinus, noras praeina, todėl vien poreikiu remtis neatsargu. Renkantis profesiją, dar reikia žinoti ir kokius motyvacijos veiksnius: interesus, vertybes, idealus, į kuriuos įsigilinti lengviau, suvokus poreikius.

Interesas – pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys. Genetiškai interesą galėtume paaiškinti kaip realiatyviai pastovų poreikį sužinoti, tirti. Interesą iš vidaus stimuliuoja tie patys veiksniai kaip ir poreikius. Profesinis interesas suprantamas dvejopai: 1) kaip poreikis susipažinti su profesiją ir ją tirti ir 2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant. Kai atsiranda profesinis interesas, spręsti kokia veiklos sritis asmenybę domina, bet tai dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis. Į šiuos klausymus galima atsakyti nustačius asmenybės galimybes ( intelektą, specialiuosius gabumus ) ir atitinkamą motyvaciją ( Jovaiša, 1981 ).

S.Kregždė (1981) profesinius interesus nagrinėja kaip faktorių, stimuliuojantį žmogaus veiklą, susijusią su ketinama rinktis ar pasirinktąja profesija ir pasireiškiantį emociniu, pažintiniu ir valios aktyvumu susiduriant su įvairiais aplinkos objektais ir reiškiniais (Beresnevičienė, 1990).

Vertybė – yra tai, ko žmogus ypač ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams pateisinti. Ji dar gilesnis ir patvaresnis psichinis darinys negu interesai. Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas. Tačiau jos nepadeda konkretizuoti pasirenkamos profesijos, nes vieną ir tą pačią vertybę gali atitikti daugelis profesijų.

Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Bet, antra vertus, daugelį profesijų gali rinktis žmonės įvairių temperamentų, nes nuo šių priklauso ne tiek veiklos kokybė, kiek stilius.

Sveikatos veiksnys turi nemažai įtakos profesijos pasirinkimui. Įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, oligofrenija, psichinės reabilitacijos galimumai ( Jovaiša, 1981).

Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl nuo to, ką „davė gamta“, ką sugadino ir ką išugdė socialinė aplinka, priklauso kiekvieno ateitis. Turima galvoje tiek fizinė, tiek dvasinę sveikatą. Nors liga riboja vaikino ar merginos rinkimosi galimybes, jaunimo profesinės orientacijos, nuostatos, valia ir pasiryžimas gali nugalėti likimą (Matulionis, Mikšys, 1992 ).

Z.Bartinikienė ir L.Paurienė (1989) išskiria šias pagrindines grupes veiksnių, turinčių didesnės ar mažesnės įtakos galutiniam mokinių profesiniam apsisprendimui:

1) Asmens fiziologinės ir sveikatos galimybės;

2) Asmenybės kryptingumas;

3) Informacijos kiekis apie profesiją;

4) Emocinis santykis su profesija;

5) Socialiniai skatuliai.

1.6. Pagrindiniai pasirengimo karjerai principai

Kanados žmogaus resursų tyrimo skyrius nustatė penkis pasirengimo karjerai principus, kurie nepaprastai efektingi dirbant su jaunais žmonėmis. Jaunimas, užuot akcentavęs dėmesį DIDŽIAJAM SPRENDIMUI, noriau gilinasi į DIDĮJĮ SAVO GYVENIMO ATEITIES PAVEIKSLĄ.

N. Perry ir Z. Vanzandt (1998) pateikia tokius karjeros principus:

1. Viskas nuolat keičiasi. Užtenka vieną vakarą pasiklausyti pasaulio žinių, kad įsitikintume, jog mūsų pasaulis keičiasi kaip niekada greitai. Todėl žmonių karjeros planavime reikalingas lankstumas. Turime suvokti, kad mes negalime daryti VIENO DIDELIO SPRENDIMO, nes sprendimų priėmimas yra tęstinis reiškinys. Labai įvairiai priimame sprendimus: nepagalvodami apie juos, pasverdami už ar prieš, pagal tai, ar jie mums tinka.

Turėtume suvokti, kad pasikeitus aplinkybėms, keičiame savo sprendimus. Tuo metu, kai nusprendžiame, atrodo, kad tai pats geriausias sprendimas. Kaip besirinktumėme, visada yra teigiamos ir neigiamos pusės. Kartais mes pražiopsome kai kurias galimybes, bet tuo pačiu metu įgyjame patyrimo.

2. Mokymasis yra tęstinis. Kai pripažįstame, kad pasaulis visada keičiasi ir kad daugybė darbų XXI amžiuje dar tik atsiras, akivaizdu, jog pasirengimas karjerai turi būti tęstinis, visą gyvenimą trunkąs procesas. Vienodos reikšmės įgyja „mokymasis mokytis“ ir mokytis kokio nors specifinio dalyko. Tęstinis mokymasis pagrįstas formaliose studijose įgytų įgūdžių formavimu bei kitokiais kūrybiniais metodais.

3. Klausykitės savo širdies balso. Svarbu yra ištirti ir sužinoti, kurioje vietoje ta mūsų „širdis“ ir vertybės. Tradiciniai nurodymai „teisingai nuspręsk“, „būk realistas“, „nerizikuok“ dažnai nuvilia žmones ir sutrukdo tirti bei saugoti svajones.

Pirmiausia reikia išmokti patikėti savimi. Baimė suklysti apsaugo mus nuo klaidų, bet taip pat neleidžia iš jų pasimokyti. Pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, kuriame lankstumas ir prisitaikymas tampa svarbiausiomis savybėmis, derėtų žmones skatinti ne tik protingai rizikuoti, bet ir to mokytis.

4. Dėmesys procesui. Mums asmeniškai svarbi yra pati kelionė, procesas, o ne kelionės tikslas. Suvokdami besikeičiančio pasaulio prigimtį, išsirinkdami profesinės veiklos kelią ir atkakliai siekdami savojo tikslo, galime sukaupti ribotą ir bereikšmį patyrimą. Kol pasieksime tikslą, jo jau gali nebebūti, jo vietoje gal jau bus atsiradę kiti nauji tikslai. Todėl svarbu nusibrėžti pačią ateities viziją, nusistatyti pagrindinę kryptį, o ne siaurą specifinį tikslą. Dažnai pati gyvenimo situacija padiktuoja, kur sukoncentruoti visą energiją. Kartais turime sutvarkyti neatidėliotinus reikalus – laikyti egzaminus, užmokėti už automobilį ir pan. Kartais susiduriame su ilgalaikiais poreikiais – stipria draugyste, darbu, kurį vertiname ir pan.tenkindami nenutrūkstantį pasirengimo karjerai poreikį, siekiame patenkinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius.

5. Prisileiskite bendraminčius. Apie mūsų vertę neretai sprendžiama iš to, kiek mes esame stiprūs ir nepriklausomi. Be abejo, tai puikios savybės, tačiau pasitaiko, kad ne viską galime padaryti vieni. Kiekviename gyvenimo ir karjeros etape reikalinga pagalba ir parama žmonių, kuriais mes pasitikime. Tie žmonės yra mūsų bendraminčiai ir sąjungininkai. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, kolegos, viršininkai; gali būti įvairaus amžiaus; gali atstovauti įvairiems sluoksniams. Su jais galime pasidalinti savo slapčiausiais lūkesčiais. Jie taip pat gali padėti apsispręsti arba supažindinti su žmonėmis, galinčiais mums padėti

1.7. Mokinių rengimosi karjerai svarba

Darbo vietos nepastovumas

Be jokios abejonės visame pasaulyje keičiasi darbo vietos pobūdis. Šalyse, kuriose pereinama nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, tie pokyčiai dar dramatiškesni. Net rinkos ekonomikos šalyse atsirado naujos taisyklės. Technologija suformavo naują darbo vietos ir darbo jėgos sampratą. Prekių gamyba užleidžia vietą paslaugų teikimui. Bet kokia pasikartojanti veikla ar veiksmas yra atliekami mašinomis, o mašinos neatostogauja, neima ligos biuletenio ir gali dirbti 24 valandas per parą. Aukšto lygio transportas ir technologijos sutrumpino bendravimo su visu pasauliu trukmę iki kelių sekundžių. Atsirado galimybė gaminti prekes bet kurioje šalyje, pervežti jas į bet kurią šalį. Dėl šios priežasties konkurencija tapo globaliniu reiškiniu.

Darbo jėgos nepastovumas

Dabartiniai moksleiviai konkuruos dėl darbo vietų ne tik su kitais miestelėnais. Jie konkuruos su įvairių pasaulio kraštų gyventojais. Kompanijos, siekdamos konkuruoti pasaulyje, perkvalifikuoja inžinierius ir taip sumažina išlaidas, sutaupo pinigų bei padidina darbo efektyvumą. Darbdaviai tiesiog prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, kuriose keičiasi tradiciniai darbuotojo ir darbdavio santykiai. Sudaromi kontraktai su darbuotoju kokiam nors darbui ar paslaugai atlikti, už tai darbdavys užmoka, bet pastovus atlyginimas nėra mokamas. Daugelis įdarbina darbuotojus nepilnai darbo savaitei. Kai kurie žmonės dalijasi tuo pačiu darbu su kitais, dar kiti dirba namuose naudodamiesi telekomunikaciniais ryšiais. Dažnai darbuotojai parduoda paslaugą, kuri yra žmogaus žinios ir įgūdžiai. Net žvelgiant į tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, yra tikėtina, kad pati darbo vieta gerokai keičiasi. Sudėtingų darbų atlikimui darbuotojams keliami tokie reikalavimai:

• Atsakomybė už savo veiksmus

• Stipri motyvacija

• Prisitaikymas

• Orientavimasis į paslaugų teikimą

• Sugebėjimas bendrauti

• Bendro ir specializuoto pobūdžio įgūdžiai ir puikus informatyvumas

• Antreprenerystė ( Antrepreneris – asmuo, kuris pradeda arba organizuoja kompanijoje savo verslą, dažnai susijusį su tam tikra rizika. Anglų kalbos mokomasis žodynas, 1997).

Šiandieninis pasaulis reikalauja lankstumo ir prisitaikymo. Savo gyvenimo ir karjeros kelyje galima sėkmingai prisitaikyti, jeigu sugebama valdyti besikeičiančią situaciją, suvokiama, ką mėgstama dirbti, įgyjama kompetencijos, reikalingos atlikti darbus, bei pasitikima savimi (Perry, Vanzandt, 1998).

2. Tyrimas apie mokinių rengimąsi karjerai

2.1. Tyrimo metodika

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, ar mokiniai tinkamai rengiami būsimai karjerai.

2. Kiek progresyviai mokiniai mąsto apie šiuolaikinius karjeros siekimo būdus.

3. Koks mokinių manymu yra savianalizės ryšys su karjera.

Tyrimas atliktas įvairiose Panevėžio miesto mokyklų dešimtose klasėse 2004 metų kovo ir vasario mėnesiais. Kodėl dešimtose klasėse? Todėl, kad, mano manymu, būtent šio amžiaus mokiniams yra optimaliausias metas apsispręsti kuo būti. Aišku, kad po dešimtos klasės dalis mokinių tęs mokslus profesinėse mokyklose ir jiems, ko gero, apsispręsti jau per vėlu, bet aš orientavausi į perspektyvųjį jaunimą, kuris tęs mokslus vidurinėse ar gimnazijose, o jas baigę – universitetuose, kolegijose ir pan. Tokiems mokiniams tikrai dar ne per vėlu apsispręsti, tuo labiau, kaip parodė tyrimas, kad daugiau nei pusė jau yra apsisprendę.

Iš viso apklausoje dalyvavo 145 mokiniai. Tyrimui atlikikti panaudojau anketinį metodą. Atsakyti į anketoje „Pasirengimas karjerai“ (žr. 1. Priedas) pateiktus teiginius mokiniams buvo skirta pamoka, tačiau daugelis atsakė greičiau.

Teiginiai anketoje suformuluoti taip, kad mokiniams reikėtų tik atsakyti atsakymais „taip“, „ne“ arba „nežinau“. Atsakymas „nežinau“ buvo patalpintas prie galimų atsakymo variantų daugiau dėl to, kad išsiaiškinti pačių mokinių savišvietą, nes logiškai mąstantys šio amžiaus mokiniai turėjo arba sutikti, arba nesutikti, bet jokiu būdu ne nežinoti ką atsakyti.

2.2. Tyrimo rezultatai

Tyrimo rezultatus ne tik susumavau, bet ir apskaičiavau išreiškęs juos procentais. Manau, taip geriau atsispindėjo vienu ar kitu klausimu mokinių pareikšta nuomonė. Pvz.: su teiginiu, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“ sutiko, t.y. atsakė „taip“ 89 mokiniai, o tai sudarė 61% visų tyrime dalyvavusių mokinių, „ne“ atsakė 35 mokiniai (24%), o „nežinau“ – 21 arba 15% visų mokinių.

Lygiai taip pat apdorojau ir visą kitą tyrimo medžiagą.

Kaip jau minėjau anksčiau, kad į kai kuriuos teiginius net daugiau nei dešimt mokinių nežinojo atsakymo, t.y., pažymėjo „varnelę“ grafoje „nežinau“.

Į pirmą anketoje pateiktą klausimą „Kaip tu supranti karjerą“ daugelis tyrime dalyvavusių mokinių iš esmės atsakė teisingai. Vieni mokiniai karjerą labiau siejo su pašaukimu, kiti su noru dirbti ir uždirbti, dar kiti manė, kad karjera, tai „ siekis kilti aukštyn profesine prasme“ ar „tobulėjimas profesijoje“. Gal tie atsakymai ir mokinių mintys bei žinios apie profesiją išreikšti kitais žodžiais, bet turinys yra teisingas.

Su teiginiais apie karjerą mokiniai daugeliu atvejų sutiko. Mažiausiai sutiko su teiginiu, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“. Bet ir šį teiginį palaikė 61 % mokinių. Nieko stebėtino, kad su šiuo teiginiu sutiko mažiausiai mokinių, nes pašaukimas vaidina vis mažesnį vaidmenį. Dabar žmonės yra pragmatiškesni ir labiau žiūri į tai, kaip pasirinkta profesija bus apmokama. Tai įrodo dauguma (net 84 %) sutikusiųjų mokinių su teiginiu, kad „Karjera, tai siekis uždirbti kuo daugiau pinigų“. Šiuolaikiniame moderniame kapitalizme tai visai nestebintinas reiškinys. 83 % tyrime dalyvavusių mokinių sutiko su teiginiu, jog „Karjera, tai lipimas laiptais“. Mano manymu, prieš 15 metų toks rezultatas būtų daugiau nei geras, bet gyvenant demokratiškoje visuomenėje ir laisvos rinkos sąlygomis, toks požiūris į karjerą yra senamadiškas ir atgyvenęs. Bet tuo pačiu ¾ arba 75 % mokinių pritarė, kad „Karjera, tai galimybės savirealizacijai“ ir 78 % sutiko, kad „Karjera, tai asmens laisvė siekti užsibrėžto tikslo“, o pritarimas šiems teiginiams apie karjerą rodo mokinių šiuolaikinį požiūrį į ateitį.

Du trečdaliai dešimtos klasės mokinių yra apsisprendę ir pasirinkę savo būsimą karjerą, t.y. jie jau žino, kurioje šakoje bandys savo jėgas. Manau, labai pagirtinas reiškinys, nes kuo anksčiau apsisprendi kuo nori būti, tuo tau daugiau lieka laiko iki vidurinės mokyklos baigimo pasiruošti būsimai profesijai, galima skirti daugiau dėmesio tiems mokomiesiems dalykams, kurie įtakos stojimo į kitas mokymo įstaigas rezultatus.

o tų mokinių, kurie dar neapsisprendę ir nepasirinkę, teiravausi, kodėl dar to nepadarė ir kokios yra to priežastys .

Mokinių, jau žinančių kokią profesiją rinksis, klausiau, kas įtakojo ir ar iš viso įtakojo jų apsisprendimą. Kaip matome iš diagramos, daugiausia įtakos savo vaikų apsisprendimui turi tėvai (83%) bei pačių vaikų mokymosi rezultatai (84%). O tokių mokinių, kurių pasirinkimo niekas neįtakojo, yra tik 16 % arba 22 iš 145. Stebėtinas rezultatų nesutapimas, susijęs su pašaukimo įtaka pasirenkant karjerą. Tam pritarė tik 35 % mokinių. Būtų nestebinantis rezultatas, jei ne pieš tai jau aptarti rezultatai apie karjeros sampratą, kur net 61 % mokinių pritarė teiginiui, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“. Gal tą didelį rezultatų neatitikimą dar pakoreguos ir kiek suvienodins tie 33 % mokinių, kurie dar apskritai nėra apsisprendę, kokios karjeros sieks.

Mokinių, kurie dar neapsisprendę ir nepasirinkę, teiravausi, kodėl dar to nepadarė ir kokios yra to priežastys

Iš šių mokinių tarpo 74 % teigia, kad jų apsisprendimą nulems egzaminų rezultatai, todėl nėra kuo stebėtis, kad net 48 % tos pačios grupės mokinių mano, jog dar neverta skubėti apsispręsti. Jie visas savo jėgas skiria mokslams ir tik jiems, o apsispres kokios karjeros sieks tada, kai savo rankose turės vidurinės mokyklos baigimo atestatą.

Taip pat iš nežinančių kokią karjerą pasirinkti mokinių tarpo teigia, kad neapsisprendė todėl, kad „Tikisi daugiau pagalbos iš mokyklos“ (49 %) ir „Nes tėvai nepataria“ (52 %), o 35 % mokinių teigia vis dar neapsisprendę, „Nes tėvai siekia ,kad eičiau jų pėdomis“. Tai prieštaravimas savo gimdytojams, būdingas paauglystės laikotarpiui ir, galų gale, tai yra būdinga gana savarankiškai asmenybei, kuri, aišku, turi visą teisę priimti sprendimus pati ir visą atsakomybę už sprendimą prisiimti sau.

Net kiek daugiau nei pusė (53 %) dešimtos klasės neapsisprendusiųjų dėl savo karjeros mokinių teigė, kad neapsisprendė, „Nes nežino kur galėtų pilnai save realizuoti“. Ko gero, tai sąlygoja demokratiškumas ir pasirinkimo laisvė, nes šiais laikais tiek daug galimybių ir toks didelis profesijų pasirinkimas, kad nieko stebėtino, jog kartais taip žmogus taip susipainioja, kad net nebežino nei ko nori, nei kurioje srityje jo pastangas gali būti geriausiai įvertintos.

Nors ir gyvename XXI amžiuje, keitėsi santvarka, kurioje mes gyvename, tapo prieinamesnė įvairi informacija, tame tarpe ir apie karjerą, bet kaip buvo, taip ir liko mokykla pagrindiniu mokinių pasirengimo karjerai etapu. Mokykloje vaikas praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl mokyklai ir privalo būti pagrindiniu pasirengimo karjerai etapu. Jei taip nebūtų, tai būtų galima teigti, kad apskritai neverta jos lankyti. Juk mokykla, tai ne tik mokslai, bet ir popamokinė veikla (susitikimai, renginiai, įvairūs būreliai), naujos pažintys, draugai, naujos technologijos ir pan.

Kaip rodo rezultatai, 3/5 mokinių mano, kad informacijos apie profesinį pasirinkimą yra daug, bet tik pusė iš 145 mokinių teigia, kad tos medžiagos ir užtenka. Manau ta pusė mokinių, kurie atsakė, kad medžiagos nepakanka, yra ypač perspektyvūs, nes jie puikiai suvokia, kad žinių niekada nebus ir negali būti per daug. Kritiškas ir savikritiškas požiūris dar niekam nepakenkė.

Du trečdaliai mokinių sieja savo laisvalaikį ir hobį su būsima karjera. Kiek stebintinas rezultatas, kad tiek daug mokinių net ir poilsio nuo mokslų metu jau galvoja apie ateitį. Bet geriau pagalvojus, juk mokiniai lanko būrelius, užsiėmimus ar treniruotes tų dalykų, kurie jiems patinka, o jei patinka, tai esant galimybėms tuo jie norėtų užsiiminėti ir suaugus profesionaliai, pvz.: jei mokinys lanko kažkokios sporto šakos treniruotes, tai didelė tikimybė, kad jis su šia sporto šaka arba bent jau sportu sies ir savo ateitį; jei mokinys lanko dailės, muzikos, dramos, fotografijos, keramikos ar dar kokius kitokius su menu susijusius užsiėmimus, tai ko gero jis bandys savo ateitį sieti su menu.

Net 83 % mokinių ši švietimo sistema padeda geriau pasiruošti būsimai karjerai ir profiliuoto ugdymo įtaka karjeros planavime yra didelė. Mokinys gali sutelkti didesnį dėmesį tiems dalykams, kurie jam bus svarbus stojant į aukštąsias mokyklas, gali daugiau mokytis tų dalykų, kurie jam geriau sekasi, galų gale, gali skirti daugiau dėmesio toms disciplinoms, kurios jam geriau sekasi. Pvz.: kam mokiniui sustiprintai mokytis biologijos, jei jis jau yra tiksliai apsisprendęs, kad savo ateitį sies su profesija ir karjera, kuriai bus svarbesni tikslieji mokslai, o tuo pačiu tam mokiniui ir geriau sekasi šie mokslai. Šiais laikais galimybės turi atitikti poreikius ir atvirkščiai, mokykla turi visas galimybes tuos mokinių poreikius tenkinti.

Tyrime pateikiau klausimų, susijusių teorinėmis ir pažintinėmis mokinių žiniomis apie karjerą ir su tuo susijusiai dalykais.

Paradoksalu, bet 36 % mokinių neskiria terminų „darbas“, „profesija“, „karjera“. Keista, kad tiek daug mokinių nežino elementariausių dalykų, vadinasi, šie mokiniai nežino pačio pagrindo. To priežastys gali būti dvi: prastas mokyklos jai priklausančių funkcijų atlikimas bei mokinių neišprūsimas, skiriamas mažas dėmesys savišvietai.

11 pav. Mokinių supratimas apie kompetencijos portfelį.

Šiek tiek daugiau nei pusė mokinių nežino, kas yra kompetencijos portfelis. Tai gana naujas dalykas ir labai stebėtis neverta, nes labiau yra akcentuojama, jog ieškant darbo būtinas gyvenimo aprašymas (CV), o kad pats gyvenimo aprašymas yra tik sudedamoji kompetencijos portfelio dalis, nėra pabrėžiama.

Tyrime pateikiau klausimą, susijusį su lyčių lygybe. Klausiau ar „Karjeros pasirinkimas nepriklauso nuo lyties“. Rezultatai patvirtino, kad šiuolaikinis jaunimas jau „išgijo“ nuo stagnacijos laikais suformuotos nuomonės, kad vieni darbai skirti moterims, o kiti – vyrams. Net 79 % dešimtokų jau suvokia, kad darbo kokybė jokiu būdu nepriklauso nuo asmens lyties – demokratinės visuomenės labai demokratiškas požiūris į lyčių lygybę. Lyčių lygybė dabar yra labai propoguojama tiek per masinės informacijos priemones, tiek pačiose mokyklose ir kitokius rezultatus būtų sunku net įsivaizduoti. Be to lyčių lygybę reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos konstitucija.

Net 84 % mokinių mano, jog ieškant darbo, labai svarbios yra pažintys. Tai, ko gero, tėvų vaikams įskiepitas požiūris į darbo paiešką, Manau, pažinčių reikia tik menkai išsilavinusiems, o gerą išsilavinimą turintiems atsiveria plačios galimybės gauti gerą darbą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Ir pažintys lems palaipsniui vis mažiau. Šis klausimas buvo tyrime panaudotas tam, kad nustatyti, ar mokiniai pasitiki ir ar pasitikės ieškodami darbo savo jėgomis bei savo žinių bagažu. Rezultatai rodo, kad pasitikėjimo savo jėgomis trūksta, o trūkstant pasitikėjimo savimi, ieškoma pagalbos iš aplinkos.

Tik kiek daugiau nei pusė mokinių rinkdamiesi profesiją atkreipė ar atkreips dėmesį į savo temperamento ir charakterio tipą, būdo savybes. Visi kiti teigia, kad jiems tai yra nesvarbu. Manau į savęs pažinimą turėtų būti daugiau kreipiama dėmesio ir mokiniai ugdytojų turi būti skatinami pažinti save. Juk ne visų temperamentų žmonės vienodai gerai galės jaustis vadovo kėdėje. Ne visi žmonės gali dirbi dideliame kolektyve ir atvirkščiai. Kaip ne kiekvienam skirta būti geru muzikantu, dailininku ar kokios kitos meno šakos atstovu, taip tikrai ne visi gali būti geri darbininkai, tarnautojai, vadovai. Aišku, galima laimėti konkursą į darbo vietą, bet ar ilgai dirbsi ten, jei nesijausi toje darbo vietoje konfortabiliai. Reikia kiekvienam žinoti savo galimybes, savo poreikius. Todėl mokykloje reikia skatinti mokinių savęs pažinimą, reikia pateikti anketų, testų ir šiaip klausimynų, kurių pagalba būtų galima padėti mokiniams geriau pažinti save. Prieduose pateikiu dvi anketas, kurių pagalba mokiniai gali nustatyti savo temperamentą ir pasitikėjimo savimi lygį.

Iš grupės klausimų apie savęs pažinimą daugiausiai pritarimo sulaukė klausimas apie komunikabilumą. 78 % mokinių pritaria tam, kad komunikabilumas padeda siekti užsibrėžtų tikslų ir kilti karjeros laiptais. Komunikabilumas reikalingas visur: nuo pokalbio dėl priėmimo į darbą iki bendravimo su kolektyvu darbe ar už jo ribų. Mokiniai sakyčiau labai pragmatiškai suvokia komunikabilumo įtaką karjerai.

Pasirodo tik 59 % mokinių pasitiki savo jėgomis. Kaip jau minėjau aptardamas 13 pav. rezultatus, pasitikėjimo stoka gali įtakoti apsisprendimą kokios karjeros siekti. Pasitikėjimas savimi beveik visada padeda įgyvendinti siekiamus tikslus.

Kur gali slypėti pasitikėjimo ar nepasitikėjimo savimi paslaptis sunku vienareikšmiškai atsakyti. Ji gali slypėti ir ugdyme , ir mokymosi kokybėje, ir gyvenimo sąlygose. Labiausiai nepasitikėjimas pasireiškia brendimo laikotarpiu, kuriame paaugliui reikia didesnės tiek mokyklos, tiek savo šeimos paramos ir pagalbos.

Dauguma mokinių suvokia, kad mokslas mokykloje yra pagrindinis kriterijus renkantis profesiją. Nuo išmokimo lygio didžiąja dalimi priklausis kokią karjerą turėsi galimybę rinktis. Mokiniai suvokia, kad tik labai geri mokymosi rezultatai atvers duris į bet kokią norimą karjerą, o jei mokslai sekėsi prasčiau, tai mokinys profesiją rinksis pagal tai, ar su turimais mokslo įvertinimais turi galimybių įstoti į vieną ar kitą aukštąją mokyklą.

Šioje lentelėje pateikiu rezultatus, kokią mokiniai pareiškė nuomonę į tyrimo klausimus:

Karjeros samprata

lipimas laiptais

121 (83%)

14 (10%)

10 ( 7%)

asmens laisvė siekti užsibrėžto tikslo

114 (78%)

15 (10%)

16 (12%)

galimybės savirealizacijai

109 (75%)

27 (19%)

9 ( 6%)

individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas

91 (63%)

41 (28%)

13 ( 9%)

siekis uždirbti kuo daugiau pinigų

123 (84%)

22 (16%)

pašaukimo realizacija

89 (61%)

35 (24%)

21 (15%)

gebėjimas prisitaikyti darbo rinkoje

97 (67%)

33 (23%)

15 (10%)

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Ar šiuo metu jau esi apsisprendęs kokią karjerą pasirinksi?

 

Taip   97 (67%)

Kas įtakojo tavo sprendimą siekti pasirinktos karjeros?

 

Šeima

97 (67%)

Tėvai

121 (83%)

Draugai

92 (63%)

Mokykla ir mokytojai

89 (61%)

Mokymosi rezultatai

123 (84%)

Šeimos finansinė padėtis

97 (67%)

Pašaukimas

51 (35%)

Niekas neįtakojo

22 (16%)

 

 

 

 

Ne  48 (33%)

Kodėl dar neapsisprendei kokios sieksi karjeros?

 

Nes apsisprendimą lems egzaminų rezultatai

107 (74%)

Nes tikiuosi daugiau pagalbos iš mokyklos

71 (49%)

Nes tėvai nepataria

76 (52%)

Nes tėvai siekia, kad eičiau jų pėdomis

51 (35%)

Nes nežinau kur galėčiau pilnai save realizuoti

77 (53%)

Nes nėra kur skubėti

69 (48%)

 

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Pagrindinis pasirengimo karjerai etapas yra mokykla. Ar sutinki?

Taip

105 (72%)

Ne

40 (28%)

Nežinau

Klausimai ir teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Apsisprendimas dėl karjeros kelio yra niekuo nesusijęs su dalykų mokymusi mokykloje

27 (19%)

95 (65%)

23 (16%)

Mokymasis mokykloje turės įtakos karjeros sėkmei

109 (75%)

31 (21%)

5 (4%)

Vidurinės mokyklos baigimas nesusijęs su galimu uždarbiu

79 (54%)

66 (46%)

Mokykloje pateikiama daug medžiagos apie profesinį pasirinkimą

87 (60%)

58 (40%)

Man užtenka tiek medžiagos apie karjerą ir jos pasirinkimo galimybes, kiek jos pateikiama mano mokykloje

71 (49%)

74 (51%)

Aš jau esu pasirinkęs, kuo noriu būti, ir bet kokiomis priemonėmis šį savo norą stengsiuosi įgyvendinti

98 (66%)

41 (29%)

6 (5%)

Laisvalaikis ir hobi gali būti susiję su karjeros siekimo interesais

100 (67%)

40 (29%)

5 (4%)

Ar didelė profiliuoto ugdymo įtaka karjeros planavimui

121 (83%)

24 (17%)

 
 
 

Tau užteks ar užteko teorinių žinių pasirenkant profesiją?

Taip

79 (54%)

Ne

56 (39%)

Nežinau

10 ( 7%)

Klausimai ar teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Terminai “darbas”, “profesija”, “karjera” reiškia tą patį

19 (13%)

93 (64%)

33 (23%)

Profesija ir nuolatinis darbas yra skirtingi dalykai

83 (57%)

44 (36%)

18 (13%)

Siekiat karjeros yra labai svarbi žmogaus kompetencija

101 (70%)

36 (25%)

8(5%)

Ar žinai kas tai yra kompetencijos portfelis

65 (45%)

80 (55%)

Technologijų pažanga kartais sukuria naujų darbo vietų, o kartais sumažina jų skaičių

99 (58%)

28 (19%)

18 (13%)

Netekus darbo ir norint gauti naują, gali tekti persikvalifikuoti

110 (76%)

21 (15%)

14 (9%)

Nesvarbu kokią profesiją pasirinksiu, visą gyvenimą būsiu jai ištikimas

79 (54%)

42 29%)

24 (17%)

Apsispręsdami dėl karjeros kelio, žmonės turi pagalvoti, kuo jie dar gali tapti, jeigu netaps darbininkais

89 (60%)

46 (32%)

Jau šiandien reikia pradėti galvoti apie savo darbą

94 (65%)

41 (28%)

10 (7%)

Karjeros pasirinkimas nepriklauso nuo lyties

115 (79%)

16 (12%)

14 (9%)

 Ieškant darbo, pažįstamas žmogus yra tiek pat svarbus, kaip ir pati informacija apie galimą darbą

122 (84%)

16 (12%)

7 (4%)

Karjeros planavimas yra labai sudėtingas procesas

105 (72%)

29 (20%)

11 (8%)

Galiu gauti daug naudos mokydamasis iš klaidų ir pasisekimų žmonių, jau pasirinkusių karjeros kelią

99 (68%)

46 (32%)

Ar savęs pažinimas lemia karjeros kelio pasirinkimą?

Taip

78 (55%)

Ne

60 (41%)

Nežinau

7 ( 4%)

Klausimai ir teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Savęs suvokimas nėra susijęs su žmogaus sugebėjimais daryti gerus sprendimus

43 (30%)

88 (61%)

14 ( 9%)

Mano asmenybės bruožai neturi nieko bendro su sėkme ar nesėkme karjeros kelyje

51 (36%)

80 (55%)

14 ( 9%)

Charakteris, temperamentas, asmenybės tipas ir kitos būdo savybės lems pasirenkant būsimą karjerą

78 (54%)

51 (35%)

16 (11%)

Ar žinai koks tavo charakterio, temperamento, asmenybės tipas

88 (61%)

57 (39%)

Komunikabilumas labai  padeda siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų, bei kilti karjeros laiptais

113 (78%)

11 ( 8%)

21 (14%)

Esu pakankamai stiprus ir galiu valdyti visus gyvenime vykstančius pokyčius

91 (63%)

42 (29%)

12 ( 8%)

Aš visada pasitikiu savimi

85 (59%)

48 (33%)

12 ( 8%)

Išvados

Svarbiausia, ką išsiaiškinau dar net nepradėjęs rašyti šio bakalauro darbo, yra tai, jog literatūros, prieinamos plačiajai visuomenei, yra gana mažai. Viešosiose bibliotekose apie karjerą kažko naujesnio nei 1996 metų leidimo nepavyko rasti. Senesnio leidimo literatūros buvo vienetiniai egzemplioriai, išskyrus L. Jovaišos i S. Kregždės dar sovietinių laikų palikimą. Taigi, moksleivis ir norėdamas savišvietai pasiskaityti ką nors apie karjerą, profesijos pasirinkimą, praktiškai neturėtų iš ko. Lieka jam tik tie „trupiniai“, kuriuos pateikia kaip ugdomąją medžiagą mokytojai pamokų metu.

Antra išvada tokia, kad ir tos naudingos medžiagos pamokų metu mokiniai gauna tikrai nedaug, ką jau kalbėti apie jos pakankamumą renkantis karjeros kelią. Tokią mano išvadą sąlygojo tai, kad vos pusė tyrime dalyvavusių mokinių teigė, jog jiems užtenka pateikiamos informacijos apie karjerą (6 ir 7 pav. 31 psl.). Bet vis dėlto pagrindiniu pasirengimo karjerai etapu mokiniai laiko mokyklą (5 pav. 31 psl.).

Ko gero iš antros išvados išsirutuliojo ir trečioji, jog, kad ir kaip keista būtų šiuolaikinėje demokratiškoje visuomenėje, tėvai (3 pav, 29 psl.) turi dar labai didelę įtaką profesijos pasirinkimui. Dėl to kalta, turbūt, ir mokykla: jei mokinys neturi pakankamai žinių apie karjerą ir mokykla jo poreikių nepatenkina ir jei dar to mokinio savianalizė silpnai išvystyta, tai į ką daugiau tas jaunas pilietis kreipsis jei ne į savo artimiausius žmones – šeimą.

Kita išvada tokia: profesijos pasirinkimui labai svarbios savišvieta ir savianalizė, kurios, mano manymu, kaip tos dvi sesutės, viena be kitos negali. Jei žmogus apsišvietęs, tai jis sugeba analizuoti savo elgesio, būdo, charakterio, temperamento bruožus ir priimti teisingiausią sprendimą, ir atvirkščiai, jei žmogus savišvietai neskiria laiko arba tam žmogui viskas nepatinka, tai jis, paprastai, apie save manys labai gerai, jam rodysis, kad visi keliai atviri, kad, kur tik jis pasuktų, visur jo laukia išskėstos rankos ir pasisekimas, todėl vėliau tokių žmonių kelyje pasitaiko daugybė blogų sprendimų, nusivylimų, dažnai besibaigiančių tiesiog tragiškai.

Penkta ir paskutinė išvada: mokinių mąstymas apie karjerą ir pasirengimas jai yra gana vidutinio lygio. Šią išvadą sąlygojo tai, jog gana daug mokinių neskiria pagrindinių terminų, susijusių su karjera (10 pav.), pusė mokinių nieko negirdėję apie kompetencijos portfelį (11 pav.). Bet mokiniai suvokia, kad norėdami susikurti dar mokykloje geras pozicijas starte į karjerą, jie pirmiausia turi gerai mokytis (17 pav.). Be to, turi skirti nemažai dėmesio savęs pažinimui bei savišvietai.

Literatūra

1. Anglų kalbos mokomasis žodynas (1997). Vilnius: Alma littera.

2. Bartinikienė, Z. ir Paurienė, L. (1989). Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. Kaunas: Šviesa.

3. Beresnevičienė, D. (1990). Diferencijuotas profesinis orientavimas mokykloje. Vilnius: Viltis.

4. Beresnevičienė, D. (1989, kovas). Profesinis orientavimas ir atranka Lietuvoje 1922-1937 m. Tarybinė mokykla, 3. 37-38.

5. Fukuyama, Sh. (1988). A philosophical foundation of vocational guidance. Ashiya, Hyogo, Japan: Ashiya univ. Press.

6. Galkytė, H. (1972). Klasės vadovo darbas, ruošiant mokinius pasirinkti profesiją. Vilnius:

7. Galkytė, H. (1974). XI klasės mokinių sugebėjimo analizuoti savo tinkamumą pasirinktai profesijai tyrimas. Asmenybė ar profesinis orientavimas: respublikinės konferencijos medžiaga ( p. 55-57 ). Vilnius:

8. Galkytė, H. ( 1977). Mokinių sugebėjimo analizuoti savo galimybes, renkantis profesiją, ugdymas. Vilnius:

9. Gumuliauskienė, A., Augienė, D., Bobrova, L., Macaitienė, R., Eitutytė, D. (2002). Karjera šiandien ir rytoj. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

10. Gučas, A. (1937). Pašaukimas ir darbas. Kaunas: Šviesa.

11. Herr, E. L., Cramer, S.H. (1984). Career guidance and counseling through the life Span. Boston, Toronto: Little, Brown and company.

12. Jacikevičius, A. Apie tuos, kurie nepateko į konservatoriją. (1983, kovo 17), Tarybinė Klaipėda, p. 5.

13. Jatautaitė, B. (1991). Profesinio orientavimo ir reorientavimo problema. Acta Paedagogica Vilnensia. p. 159-164. VU.

14. Jatautaitė, B. (1993). Vyresniųjų moksleivių darbinio apsisprendimo sunkumai ir trūkumai. Acta Paedagogica Vilnensia. p. 160-174.

15. Jovaiša, L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas: Šviesa.

16. Jovaiša, L. (1978). Profesinio orientavimo pedagogika. Kaunas: Šviesa.

17. Kregždė, S. (1988). Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. Kaunas: Šviesa.

18. Matulionis, A., Mikšys, A. (1992). Jaunimo socialinė- profesinė orientacija. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas.

19. Martynaitis, J. (1972). Testų teorija ir praktika buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Psichodiagnostikos problemos. Vilnius:

20. Petkevičiūtė, E. (1935, Nr. 17 ). Pašaukimo pasirinkimas ir mokykla. Tarybinė mokykla.

21. Perry, N., Vanzandt, Z. (1998). Mano pasirinkimo galimybės. Atviros Lietuvos fondas. Kaunas: Aušra.

22. Perry, N., Vanzandt, Z. (1998). Žvilgsnis į ateitį. Atviros Lietuvos fondas. Kaunas: Aušra.

23. Petkevičiūtė, E. (1935, Nr. 17 ). Pašaukimo pasirinkimas ir mokykla. Tarybinė mokykla.

24. Petrauskaitė, R. (1996). Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. Vilnius: Žodynas.

25. Stanišauskienė V., Večkienė N. Karjeros samprata: mokslinio požiūrio kaita ir refleksijos Lietuvoje problema// Socialiniai mokslai. Nr. 2(19).P. 23-29.

26. Worterbuch der Psychologie (1976). Leipzig.

27. Крягжде, С.П. (1981). Психология формирования профессиональных интересов. Вильнюс

28. Швалбе, Б. Швалбе, Х. (1993). Личность, карьера, успех. Масква: Прогрес-Интер.

Individualios karjeros planavimas ir realizavimas

 

1. ORGANIZACINIAI KARJEROS ASPEKTAI
Kiekviena įmonė, norėdama organizuoti sistemingą karjeros planavimą, turi sukurti atitinkamą individualios karjeros planavimo ir realizavimo sistemą. Jos viena nuo kitos skiriasi:
• Karjeros planus sudarančių darbuotojų skaičiumi;
• Vadovybės, darbuotojų įtraukimo į karjeros planavimą ir realizavimą lygiu;
• Karjeros planavimo / realizavimo reglamentavimo lygiu;
Įgyvendinant trečiąjį punktą iškyla sistemos dokumentinio ir metodinio aprūpinimo klausimas. Standartinė dokumentacija, tipinės jos pildymo metodikos labai palengvina šį darbą. Problemų čia gana daug, todėl pirmoje lentelėje nurodyti pagrindiniai darbai bei jiems atlikti naudojama dokumentacija, o smulkiau išnagrinėti tik tokie dokumentai, kurie mūsų personalo ugdymo praktikoje beveik netaikomi.
1 lentelė
Karjeros planavimo / įgyvendinimo etapai, priemonės ir dokumentacija

Karjeros planavimo/ realizavimo etapas

Priemonės pavadinimas

Naudojama dokumentacija

1. Karjeros formavimo koncepcijos suformulavimas 

1.1 Iniciatyvinės grupės sudarymas

1.2 Koncepcijos projekto rengimas

1.3 Projekto aprobavimas

1.1.1 Vadovybės įsakymas

 

1.2.1 Koncepcijos projektas

 

1.3.1 Vadovybės nutarimas arba įsakymas

2. Karjeros formavimo koncepcijos propagavimas

2.1 Formalaus eigos reglamento rengimas

2.2 Propagandinių renginių organizavimas: seminarai, grupinės konsultacijos ir pan.

2.1.1 Koncepcijos įgyvendinimo reglamentas

2.2.1 Atsakingo vykdytojo paruoštas renginio scenarijus

3. Perspektyvinių įmonės karjeros įgyvendinimo galimybių nustatymas

3.1 Perspektyvinio personalo poreikio planavimas

3.1.1 Pavadavimo planas

4. Personalo įvertinimas

4.1 Masinio įvertinimo priemonės

 

 

4.2 Savęs vertinimo priemonės

 

4.3 Konsultantų, aplinkinių įtraukimas į įvertinimą

4.1.1 Įvertinimo rezultatai

4.1.2 Individualus pokalbis, kurio metu supažindinama su rezultatais

4.2.1 Savęs vertinimo anketos ir eigos reglamentas

4.3.1 Pagalbos reglamentas

4.3.2 Vertinimo iš viršaus /iš apačios metodikos

5. Karjeros tikslų suformulavimas

5.1 Individualių tikslų suformulavimas

5.2 Įmonės karjeros tikslų suformulavimas

5.3 Abipusis tikslų sudarymas

 

5.1.1 Individualios karjeros blankas

5.2.1 Tipiniai įmonės karjeros planai

5.3.1 Galutinis individualios karjeros plano variantas (1 dalis)

6. Karjeros įgyvendinimo priemonių numatymas

6.1 Karjeros įgyvendinimo priemonių aptarimas

6.1.1 Galutinis individualios karjeros plano variantas (1, 2 dalis)

7. Karjeros įgyvendinimo priemonių realizavimo mechanizmo numatymas

7.1 Individualios įgyvendinimo priemonės

 

7.2 Priemonės, kurioms reikia vadovybės paramos 

7.1.1 Individualaus įgyvendinimo priemonių išskyrimas

7.2.1 Individualus pagalbos reikalaujančių priemonių apimties ir terminų suderinimas

8. Karjeros įgyvendinimo priemonių realizavimas (paprastai tai kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo priemonės)

8.1 Saviauklos, individualaus mokymosi planavimas

8.2 Įmonės priemonių komplekso planavimas

8.1.1 Individualaus darbo laiko panaudojimo planai

8.2.1 Priemonių įgyvendinimo planai

8.2.2 priemonių vykdytojų siūlomos įgyvendinimo metodikos

9. Karjeros priemonių įgyvendinimo sėkmės įvertinimas

9.1 Individualus sėkmės įvertinimas

 

 

 

9.2 Vadovybės vertinama sėkmė

9.1.1 Subjektyvios ir objektyvios nuomonės apie karjeros plano realizavimo sėkmę formavimas (gali būti be formalaus dokumento)

9.2.1 Periodiško sėkmės vertinimo dokumentacija

9.2.2 Karjeros pokalbio rezultatai

10. Realus karjeros judėjimas

10.1 Formalios karjeros – aukštyn realizavimas

10.2 Neformalūs karjeros realizavimo variantai

10.1.1 Paaukštinimo įsakymas

 

10.2.1 Pervedimo įsakymas, potvarkis

10.2.2 Darbo reglamentas

10.2.3 Neformalus judėjimas

Kaip matyti, galima skirti tris pagrindinius karjeros planavimo / įgyvendinimo proceso etapus.
1. Karjeros planavimo / realizavimo proceso paruošiamasis etapas (1,2 punktai). Priimamas sprendimas dėl tokios sistemos būtinumo. Čia lemiamas vadovybės – savininko vaidmuo. Daugelyje nedidelių įmonių visi darbuotojai lengvai apžvelgiami, pasikeitimai taip pat palyginti lengvai numatomi, vadovas – savininkas tvirtai įsitikinęs (dažnai ne be pagrindo), kad jo priimami sprendimai yra ,,objektyvūs “. Tokioje situacijoje kalbėti apie karjeros diegimo sistemą būtų nerealu. Didelėse įmonėse tokios sistemos sukūrimas labai padėtų didinti efektyvumą. Reikia pasiekti, kad šią sistemą vienodai suprastų vadovybė ir atskiri bendradarbiai. Priešingu atveju prasidės ,,saviveikla” ir tokio darbo rezultatai bus nevienodai interpretuojami. Labai svarbu nugalėti baimę, kad šioje sistemoje bus laimėtojų ir pralaimėjusių (kuriuos reikės atleisti), ir įtikinti, kad laimės visi. Ši nuostata karjeros planavimo ir įgyvendinimo sistemoje turi būti aiški, be jos dauguma patirs didelį vidinį pasipriešinimą. Tokiai sistemai realizuoti reikia labai daug išlaidų (kuriant elitinę vadovybę arba jos dalį ir stimuliuojant konkurenciją dideliais atlyginimais), tačiau dar didesnio pasitikėjimo. Labai svarbu parengti pagrindinius procesus reglamentuojančią dokumentaciją, kad ši padėtų vienodai išspręsti tą ar kitą problemą. Problema ta, kad ši reglamentuojanti dokumentacija (pavyzdžiui, koncepcijos reglamentas) yra kol kas nestandartizuota ir įmonės turi įdėti daug darbo ir iniciatyvos.
Kita svarbi šio etapo darbų grupė – pati propaganda ir informavimas. Priemonės labai įvairios, tačiau galima drąsiai teigti, kad:
 Negalima pasitenkinti bendra informacija kolektyvo ar atskirų padalinių susirinkime, nes ši informacija bus per daug bendra;
 Negalima šio darbo pavesti tiesioginiams padalinių vadovams; dažnai jie patys mažai informuoti, be to, jų nuostata gali būti priešinga.
Pagrindinė supažindinimo forma – tai grupiniai renginiai, apimantys įvairaus lygio darbuotojus, vedami šią koncepciją ruošusių specialistų ar patyrusių konsultantų iš šalies. Užsienyje tai įvairiais pavadinimais seminarai (treningas, Workshops ar kiti), vedami aktyviais mokymo metodais.
2. Individualios karjeros planavimo etape (3 – 7 punktai):
 Nustatomi šios srities įmonės interesai, sudaromi perspektyviniai pavadavimo planai;
 Remiantis įmonėje taikoma vertinimo sistema, savęs vertinimu, aplinkinių nuomone, nustatomi individo interesai, gabumai ir siekiai, mėginama suderinti individo ir aplinkinių nuomones;
 Sudaromas karjeros planas, įvertinantis individo ir įmonės siekius, numatomos įgyvendinimo priemonės ir vadovybės pagalba joms įgyvendinti.
Šiame etape yra daugiausia neišspręstų arba, tiksliau, mūsų praktikoje neaprobuotų sprendimų. Pavadavimo plano sudarymas, formalios įvertinimo sistemos gana gerai žinomos, o veiksniai, susiję su individo įtraukimu į savo karjeros planavimą, turėtų būti papildomai nagrinėjami.
3. Individualios karjeros priemonių realizavimo, įvertinimo ir karjeros realizavimo etapas (8 – 10 punktai). Karjeros priemonių realizavimo sėkmės įvertinimo klausimai kiek panašūs į pakartotinį personalo įvertinimą, o karjeros priemones ir karjeros realizavimą reikia tirti papildomai.
Už individualios karjeros realizavimo priemones pirmiausia atsakingas pats darbuotojas, tai iš esmės keičia pas mus vyraujančią realizavimo schemą. Pagal senas tradicijas kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas yra ne paties darbuotojo, bet valstybės, įmonės reikalas. Tuo tarpu nauja koncepcija remiasi sena patarle: kol gyveni, tol (pats) mokaisi ir pats esi atsakingas. Žinoma, tai nereiškia, kad įmonė, valstybė nusišalina nuo šių priemonių: jos turi sudaryti jų finansinius išteklius atitinkančias sąlygas, bet iniciatyvos, noro mokytis, tobulėti reikalaujama iš darbuotojo. Taigi galima formuluoti du naujus reikalavimus:
 Įsisąmoninti, kad pats esi atsakingas už savo kvalifikaciją, jos lygį;
 Būtina planuoti savo laiką, ieškoti ir remtis pažangiais mokymosi metodais;
Taigi įmonė vėl turi imtis atsakomybės už švietėjišką (konsultacinį) darbą. Be šito darbuotojas neturės pradinio impulso, o pasikliauti tuo, kad pats ,,kietas” gyvenimas rinkos sąlygomis jį privers, daugeliui būtų per sunku, nes nematant iki šiol tokio įprasto įmonės suinteresuotumo susiklosto klaidinga darbuotojo nuomonė, kad įmonei jo kvalifikacija visiškai nesvarbi.
Trumpai aptarsiu realius individualios karjeros įgyvendinimo variantus. Neretai karjera suprantama kaip vertikalus darbuotojo perėjimas į aukštesnes pareigas. Tačiau tai labai supaprastinta nuomonė, dažnai neatitinkanti darbuotojų (ypač aukštos kvalifikacijos) vertybių sistemos. Kauno technologijos universitete (KTU) atlikti tyrimai rodo, kad net šiais sunkiais ekonominiu požiūriu laikais vadovaujančiam personalui įdomus darbas yra vienas iš svarbiausių stimulų. Žinoma, dažniausiai einant aukštesnes pareigas dirbti įdomiau, tačiau toli gražu ne visada, todėl dažnai vertikaliosios karjeros pagrindinis stimulas – ne įdomus darbas, bet materialinis atlyginimas, įtakos padidėjimas. Prie vertikaliosios karjeros perdėto vertinimo prisideda ir tai, kad pas mus dar gana stiprus vadovo kultas ir su tuo susijęs geresnis darbo užmokestis, dažnai ne žemutiniame vadovo lygyje. Todėl neretai aukštos kvalifikacijos specialistai tik dėl didesnio atlyginimo pereina į aukštos kvalifikacijos nereikalaujančias, bet vadovaujančias pareigas. Tai šalutinis trūkumas ir mūsų darbo užmokesčio sistemoje, kai mokama už pareigybės pavadinimą, o ne už atliekamą darbą.
Karjeros sąvoka yra platesnė ir sietina su tokiais darbo keitimo būdais:
 Išplečiant, humanizuojant darbuotojų darbo turinį horizontaliai, kai tame pačiame lygyje išmokstama papildomų darbų (job enlargement );
 Išplečiant, humanizuojant darbo vietos turinį, kai išplečiama darbo vietoje atliekamų uždavinių grupė (job enrichment) (stambinant operacijas, išplečiant sprendimo priėmimo ribas ir pan. ); tokios galimybės realiai atsiranda kompiuterizuojant darbo vietas, nes padidėja sprendžiamų uždavinių kompleksiškumas ir į žemesnį lygį perduodama sprendimo teisė;
 Išplečiant, humanizuojant darbo vietų turinį, nuolatos keičiant darbo vietas (job rotation);
 taikant dalinio darbo laiko sistemas arba atliekant dalį bendro darbų komplekso – grupinio darbo atvejis (job scharing) ir kt.
Darbuotojų ir jų motyvų daug, kiekvienas karjerą supranta savaip. Pavyzdžiui, galimybė nuolat kelti kvalifikaciją, dirbti prestižinėje įmonėje, dirbti tame, o ne kitame kolektyve. Žinoma, tai ne karjera siaurąja prasme, bet kai kuriais aspektais ją galima sutapatinti su karjera plačiąja prasme, kai darbuotojui leidžiama daryti įmonėje tai, ko jis iš tikrųjų nori. Visi šie variantai turi būti apsvarstyti, ieškotina realių karjeros realizavimo variantų, nes vertikalaus pareigybinio judėjimo galimybės įmonėje yra ribotos. Ypač tai svarbu, jei keliamas reikalavimas, kad karjeros planavimas apimtų visus darbuotojus.

2. TIPINIAI DARBUOTOJŲ KARJEROS PLANAI

Prieš sudarant individualių, bet kartu ir realų karjeros planą, reikia žinoti realius jo realizavimo variantus. Šiuo metu tai ne taip paprasta padaryti įmonėje, neturinčioje reglamentuoto pareigybių sąrašo, kurioje taip pat pavadintas pareigybes einantys darbuotojai dirba skirtingą darbą. Reikia tipinio dokumento, kuris padėtų išsiaiškinti judėjimo galimybes savo darbovietėje.
Sudarant tipinius įmonės karjeros planus, šiandien negalime formaliai remtis užsienio šalių patyrimu pirmiausia todėl, kad jų organizacinės struktūros iš esmės skiriasi nuo mūsų. Reikia sudaryti tipinį karjeros planą savo įmonėms. Darbo eiga gali būti tokia.
1. Numatomos pagrindinės funkcijos. Galima pasinaudoti tiek bendromis (planavimas, analizavimas, apskaita, kontrolė, vadovavimas), tiek konkrečiomis funkcijomis (aprūpinimas, gamyba, pardavimai) arba jas sujungti mėginant sukomponuoti aiškiai apžvelgiamą sistemą. Labai sunku, tačiau būtina sudaryti vienos dimensijos funkcijų klasifikatorių. Pavyzdžiui, išskiriama gamyba (jos viduje gali būti išskiriamas objektinis požiūris), aprūpinimas (medžiagomis, remontu, energetika), aptarnavimas (techninis, apskaita, planavimas, mokėjimo už darbą organizavimas ir pan. ), rinkotyra (reklama, rinkos tyrimai, pardavimai).
2. Visos pareigybės / darbo vietos suskirstomos į lygius pagal darbo sudėtingumą. Galimas ir supaprastintas variantas – nustatyti darbo vietos rangą pagal gaunamą darbo užmokestį, tačiau tik suprantant, kad darbo užmokestis ne visada atspindi darbo turinį ir kad toks skirstymas yra laikinas.
3. Atliekama tarpgrupinio faktiško judėjimo analizė. Nustatomas tarpfunkcinis ir judėjimas tarp skirtingų lygių, uždaros, giminingos funkcijos.
4. Suformuluojamas siūlomas tipinis karjeros (pareigybinio / tarp darbo vietų judėjimo) planas. Čia nepakanka įvertinti susiklosčiusių tendencijų – reikia įvertinti ir pareigybių reikalavimus (atskiroms žinioms, išsilavinimui, patyrimui). Papildomai gali būti nurodytos atskirų variantų realizavimo tikimybės. Tipinis karjeros planas gali būti sudaromas kiekvienai funkcijai ar giminingų funkcijų grupei atskirai, papildomai nurodant ryšius su kitomis funkcijomis. Tai supaprastina vaizdavimą.

Tipiniame karjeros plane pateikti reikalavimai, keliami norinčiam eiti pareigas darbuotojui; papildomai gali būti nurodomas reikalingas darbo stažas, tačiau geriausia apsiriboti tik minimaliais pareigybės reikalavimais, kurių nepatenkinantis darbuotojas negali į ją pretenduoti. Nekvalifikuotas darbininkas, norėdamas tapti kvalifikuotu, būtinai turi baigti amatų mokyklą (žinoma, įmonė gali numatyti ir kitą variantą), meistru galima tapti keliais būdais: aukštos kvalifikacijos darbuotojui pakanka baigti meistrų kursus, aukštosios, aukštesniosios mokyklos absolventas juo gali tapti iš karto (arba reikalaujama darbininko profesijos stažo). Vyresniuoju meistru gali tapti tik darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu ir t. t. Tipiniai karjeros planai gali būti sudaromi lentelių forma, gali būti naudojami grafikai, taikomas tekstinis aprašymas. Šie planai neatstoja kvalifikacinių reikalavimų, kuriuos kelia pareigybė tam tikroms žinioms, charakterio savybėms. Tačiau jų privalumas – vaizdumas:kiekvienas, kam įdomu, gali suvokti, kokiomis kryptimis jis gali plėtoti savo karjerą, atsirinkti jam patraukliausius variantus ir tik tada išsamiai išnagrinėti, ko dar reikia jai realizuoti.

3. KARJERĄ PLANUOJANČIO DARBUOTOJO SAVĘS ĮVERTINIMAS
Darbuotojo, planuojančio savo karjerą, tikslas – objektyviai įvertinti savo poreikius, motyvus, gabumus, padėtį, asmeninio gyvenimo ir darbo siekius.
Savianalizę ir savęs vertinimą dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo darbinės biografijos rašymo. Jose turi atsispindėti:
 išsilavinimo lygis, baigto mokslo institucija, įgyta specialybė;
 firma, einamos pareigos, sprendžiami uždaviniai, darbo sąlygos, socialinis statusas, pasiektas našumo lygis;
 kitų gyvenimo sričių (šeiminio gyvenimo, laisvalaikio) charakteristika.
Šių duomenų dinamika pateikiama lentelėje.
Kitame etape atliekama to, kas pasiekta, analizė, išskiriant teigiamus ir neigiamus rezultatus, stengiamasi objektyviai atskleisti laimėjimų ir nepasisekimų priežastis. Toliau nustatomos konkrečiam darbui reikalingos savybės.
Savęs vertinimui būdingas subjektyvumas, todėl individualią nuomonę būtina derinti su kolektyvine nuomone: vadovų, bendradarbių, draugų. Tai gali būti atliekama tiek autonomiškai, tiek kolektyviai. Pastaruoju atveju kiekvienu vertinančiuoju turi pasitikėti ir kiti vertinimo dalyviai, ir vertinamasis, antraip patiriama nuoskauda arba nuomonė atvirai neišsakoma. Vertinant autonomiškai, vadovas išreiškia savo įmonės požiūrį, pavaldiniai – savo požiūrį į vadovą, vėliau šias nuomones reikia suderinti.

4. INDIVIDUALI KARJERA IR JOS REALIZAVIMO PLANAVIMAS

Išsiaiškinus savo galimybes ir pageidavimus, galima pereiti prie individualios karjeros plano sudarymo. Rekomenduojama organizuoti karjeros sudarymo seminarą (Workshop), kuriame moderatoriai, taikydami grupinio darbo metodus, moko sudaryti individualius karjeros planus.
Rekomenduojama karjeros plano forma yra pateikta 2 paveiksle. Tai principinė karjeros plano schema, ji gali būti išplėsta, pavyzdžiui, pridedama nukrypimų koregavimo, atestacijos rezultatų įvertinimo skiltis ir pan.

INDIVIDUALUS KARJEROS PLANAS

Vardas

Gimimo data

Pavardė

 

Tabelio Nr.

Skyrius

Išsilavinimas

Pareigybė

Darbo pradžia įmonėje

Išplėstinis kvalifikacijos apibūdinimas

Turima kvalifikacija, savybės

Reikalinga kvalifikacija, savybės

 

 

 

 

 

Karjeros tikslai

Pasiekimo laikas

Diegtinos priemonės

A Ilgalaikiai tikslai

 

 

 

 

 

B Trumpalaikiai tikslai

 

 

 

 

 

 

Pokalbis apie karjerą

Karjeros seminaras

 

 

 

Tiesioginis vadovas

(vardas, pavardė, parašas, data)

Bendradarbis

(vardas, pavardė, parašas, data)

Karjeros planui sudaryti gali būti taikomi ir specialūs metodai, pavyzdžiui, scenarijų metodas, padedantis išspręsti visas sprendimo metu iškilusias problemas (trikdžius, aplinkos poveikį ir pan. ).
Labai svarbu numatyti tinkamas priemones. Kiekviena užimama darbo vieta traktuojam ne tik kaip ūkinės veiklos, bet ir kaip mokymosi laukas. Todėl labai svarbu darbo vietą naudoti ir kaip mokymosi poligoną, t. y. prioritetą teikti ne išorinėms, bet vidinėms organizacijoje realizuojamoms priemonėms. Būsimojoje pareigybėje reikia numatyti stažavimosi, keitimosi patyrimu, pavadavimo galimybes ir pan. Priemonės, kurioms reikia bendrų su įmone pastangų, turi būti aptartos pokalbyje apie karjerą, kai galutinai suderinamos tikslo siekimo priemonės, priskiriami joms realizuoti reikalingi ištekliai.
Karjeros realizavimo sėkmė labai priklauso nuo vadovybės domėjimosi karjeros rezultatais. Tam reikia kurti sekimo (gerąja prasme) sistemą. Turi būti užtikrinama nuolatinė, tačiau neįkyri kontrolė, kurią darbuotojas traktuotų kaip pagalbą. Kontrolė užtikrinama nuolatos vertinant karjeros eigą ir organizuojant pokalbius apie karjerą. Jie turi būti reguliarūs, vykti ne rečiau kaip kartą per metus.

Individualios karjeros planas

“INDIVIDUALIOS KARJEROS PLANAS”

Individualaus darbo užduotis: Sudaryti savo individualios karjeros planą dviem variantais – optimistiniu ir pesimistiniu – ir numatyti jų įgyvendinimo priemonių planą.

Dabartinės situacijos pristatymas

Esu Šarūnė Motužytė šiuo metu mokausi Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, antram kurse. 2001 metais baigiau Kartenos vid. mokyklair iškarto nusprendziau stotį į šį universitėtą. Šį specelybė man pasirodė pakankamai perspektyvi. Dar vienas motyvas pastumėjas mane stoi i šį universitėta, buvo noras pakeisti apalinka,.

Savęs įvertinimas ir galimybių numatymas
1 lentelė

Savęs įvertinimas

Išsilavinimas

Mokykla- Kartenos vid. mokykla

Dalykai,

kurie patiko

Dalykai,

kurie nepatiko

Stipriosios

pusės

Silpnosios

pusės

Užklasinė veikla

 

FIzika

Rusų kalba

Dailė

Kūno kultūra

 

Istorija

Lietuviu

Matematika

Chemija

Fizinis pasirengimas

Kalbos

 

Tikslieji mokslai,

Kalbos kultūra

Šokiai ( Labai įvairios sporto šakos)

Universitetas – VŠĮ kauno paslaugų profesinio rengimo centras

Rusų kalba Anglų kalba

Ekonomika

Kūno kultūra

 

Vukiečių kalba

 

Kūno kultūra

Socialiniai mokslai

 

Tikslieji mokslai,

 

Sportas (krepšinis)

Rengunių organizavimas

Sugebėjimai

1. Mokejimas išsisukti iš įvairių sytuacių

2. Komunikabilumas

3. Sugebejimas suburti kolektyva bendram darbui ir tikslo pasiekimui.

Darbo patirtis

Vienintėlė darbo patirtis,padavėjos darbas

Pagrindiniai poreikiai, kuriuos noriu patenkinti savo karjeroje

1. Labai geras  materialinis apsirūpinimas

2. Kolegu ir bendradarbiu pripažinimas ir palaikymas

3. Darbo sąlygos turetu buti tokios kad is darbo  nesinoretų eiti namo.

Šie poreikiai gali būti patenkinti šiose srityse

1. Vadyba

2. Įvairiu rengyniu organizavimas

 

Mano darbe turėtų vyrauti šios vertybės

1. Atsakomybe ir sažiningas darbo atlikimas

2. Tolerantiškumas

3. Tikslumas ir punktualumas

Man svarbūs šie veiksniai

1. Maloni  darbo aplinka, draugiškumas ir palaikymas tarp  bendradarbių

2. Geras ir regulerus atlyginimas už atliktą darbą

3. Galimybe tobuleti

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Galimos nesėkmės:
Baigus studijas, galiu negauti iš karto tokio darbo kokio tikiuosi ir tai gali mane sutrykdyti, galiu pradeti abejoti savo sugebėjimais ir karjeros galimybe ateitije.
Galimybių numatymas:
Baigęs studijas, stosiu į kitokios specilizacijos magistrantūrą, kad būčiau universalesnė. Tai ateityje man turetų garantuoti daugiau galimybių ir platesnį darbų, kuriuos as išmanyčiau ir galėčiau dirbti, spektrą.

Tikslo formulavimas

Tikslo aprašimui naudosiu K-M-A-V-E metodą.

“K”-konkretus, pamatuojamas, užfiksuotas raštu
Kas: AŠ Šarūnė Motužytė
Ką: pasieksiu šį konkretų ir pamatuojamą tikslą – Ikursiu savo firma Maitinimo sritije ir busiu jos viena iš savininkų.
Kada: vėliausiai iki 2012 metų
Kaip: tam aš esu pasiruošusi padaryti:
a) bendrai: Įgyti reikiama išsilavinimą, kaupti patirti ir plėsti savo pažystamu ratą.
b) konkrečiai, tiksliai: bakalauro diplomas, magistratūra, surinkti tinkama kolektyva firmos kurimui.
Su kuo: Su kolegom ir pažystamais(esamais ir gal but būsimais).

“M”- motyvuojantis ir pasiekiamas
a) Šis tikslas man yra optimistiškai realiai pasiekiamas, nes esame jauni ir ambicingi. Tikslo sieksime visomis išgalėmis.
b) Mane motyvuoja tokia mintis: Dar tik nesenei istojome į Europos sajungą ir greitai turetų atsiverti didelės galimybės.

“A”- visuomet prieš akis
Kaip aš išlaikau visą laiką savo tikslą prieš akis: Domiuosi naujausiomis susikurusiomis firmomis, analizuoju jų klaidas pasiekimus.

“V”- vaizdingas
Šis vaizdas man padeda siekiant tikslo: Iškilusias problemas sprendziame kartu su draugais (kolegomis). Atlygynimas užtikrinantis mano ir mano šeimos gerove.

“E”- etiškas ir prasmingas
Kodėl aš noriu pasiekti šį tikslą? Esu pati sau virsininkė, niekam nepavaldi.
Mano tikslas yra etiškas, nes siekdama savo tikslo stenksiuos visiems būti sažiningą Ir niekam nepakenkti. Tuo pačiu ir sukursiu naujų darbo vietų.

Aplinkos veiksnių analizė

Kokie aplinkos veiksniai veikia?
Veikia Lietuvos ir Europos ekonominis lygis; Konkurėncingumas; Vyriausybes parama stambiam ir smulkiam verslui; Paklausa; Studento socialinė ir šeimos padetis; Gyvenamoji vieta.

Pasyvūs veiksniai:
Studento socialinė ir šeimos padetis, gyvenamoji vieta. Manau kad šie veiksniai yra pasyvūs, nes jie tik karjieros pradžioje nežymei įtakoja studento ar jaunuolio ateitį..

Aktyvūs veiksniai:
• Paklausa
• konkurencingumas
• Vyriausybes parama stambiam ir smulkiam verslui.
• Lietuvos ir Europos ekonominis lygis

Šiuos keturis aktyvius veiksnius sudėjau pagal svarbą (mažėjimo tvarka). Manau, kad be paklausos firma tiesiog negali egzistuoti, juk kam reikia gaminti ar bandyti realizuoti produkciją, kuri niekam nereikalinga ir kurios niekas nepirks.
Bet kurią firmą labai įtakoja konkurencija. Konkurenciją išlaiko ir nežlunga tik pačios stipriausios firmos. Kita vertus šis veiksnys skatina tobulėti ir judėti į priekį.
Be abejo svarbus veiksnys yra Vyriausybės parama stambiam ir smulkiam verslui. Tai ypač aktualu jaunom ir pradedančiom besikurti firmom. Tačiau kuo firma tampa ‘stipresnė’ tuo mažiau šis veiksnys įtakoja jos veiklą ir finansus.
Lietuvos ir Europos ekonominis lygis daugiausiai veikia ne firmos biudžetą ,o visos Lietuvos ar Europos biudžetą.

Aplinkos veiksnių pokyčių projektavimas 5 metams pesimistiniu variantu:
Paklausa maitiimo įstaigoja nepaliaujamai didėja, savo ruožtu didėja ir pasiūla. Vienas iš pesimestiškiausių varijantų būtų, kad pasiūla pasidarys didesne už paklausą, tai sukeltų nežmoniška konkurenciją. Ir viena iš tų firmų kuri neatlaikys šios konkurencijos, bus musu firma. Tada pasirodytų, kad išvaiščiau labai daug laiko veltui, ir reiktų ieškotis darbo ne pagal specialybę, nes šioje srytije aš jau būsių atsilikusi. Patyrus tokias nesėkmes būtų labai sunku vėl atsistoti ant kojų, juolab vėl pradėti viską iš naujo būtų per daug sudėtinga. Be liktų susirasti darbą kitoje firmoje ir bandyti tenai lipti karjeros laiptais.

Aplinkos veiksnių pokyčių projektavimas 5 metams optimistiniu variantu:
Užsitikrinus gerą vyriausybės paramą ir pridejus šiek tiek sėkmės, galima didinti firmos veilkos sritis. Galima būtų išsiplėsti ir užsiimti kitomis sritimis (pvz. Apgyvendinimo ir pan). Išsiplėtųsi firma yra žymei stipresne ekonominiu ir finansiniu požiuriu, o tobulėti visada yra kur.

Alternatyvių scenarijų formulavimas ir įvertinimas

Optimistinis karjeros planas:
Optimistinis karjeros planas remesi tuom, kad issipildo visi mano lūkesčiai. Viskas einasi be didesnių sutrikimų ir trugdžių.
Studijuodama eškausi darbo pagal specialybę. Gavusi vadybos bakalauro diplomą, tais pačiais metais stoju į vadybos magistrantūrą. Po metų bandau persikvalifikuoti ir tęsdama studijas vadybos magistranturoje ieškausi šią specialybę atitinkančio darbo. 2009 metais sėkmingai baigiu magistro studijas. Tęsdama renginių organizatorės darbą pradedu formuoti savo atskirą komandą, būsimos firmos įkūrimui. Komandą sudaro buve grupiokai, bendradarbei is pirmojo ir dabartinio, ęsamo, darbo. Surinkusi tokią universalią komandą pradedame sėkmingai steigti firmą. Apie 2011 metus tai nežinoma, dar tik pradedanti savo veikla firma, bet iki 2013 metų, daug investavusi į reklamą ir gavusi Europos sąjungos paramą, ji išauga į didelę ir vieną svarbiausių firmų savo srityje. Ateityje firma plečia savo paslaugų diapazoną ir tampa vis pelningesnė.

Optimistinio scenarijaus pasekmė:
Tapau pasiturinti ,galinti užtikrinti savo šeimos gerovę. Draugiški santikiai su bendradarbeis, ir pasitenkinimas savo dirbamu darbu.

Pesimistinis karjeros planas:
Pesimistinis karjieros planas remesi tuom, kad gali nepavykti vieno ar kelių iš mano numatytų etapų įgyvendinimas, siekent įkūrti firmą. Šių etapų įgyvendinimo trūkumas gali sutrukdyti įkūrti pačią firmą.
Baigusi bakalauro studijas vadybos srityje, dirbu vienoje iš maitinimo firmų eiliniu darbuotoju. Stoju i vadybos magistratūrą. Studijuodama vadybo magistrą bandau ieškotis darbo šioje srytyje. Naujo darbo paieškos yra bevaisės ir tenka pasilikti sename darbe. Verčuosi gana sunkiai, nes man moka tik nedidelį atlyginimą, o dar reikia mokėti už magistro studijas, kurias baigiu labai sunkiai, nes darbas atima labai daug jėgų. Norėdamas ištrūkti iš tokios situacijos, per skubejimą darau klaidų. Mano surinktas kolektyvas nera pakankamai kvalifikuotas firmos kūrimui ir valdymui, nes jame daugumą sudaro vadybos specialistai. Apie 2012 metus mes galu gale sukūrėme pakankamai gerai gyvuojančią ir pelno (nors ir nedidelį) nešančią firmą. Tačiau po keletos metų, pasekoje to, kad firmoje nebuvo gerų vadybos specialistų, firma bankrotuoja neatlaikiusi konkurencijos. Kolektyvas išsiskirsto. Aš bandau ieškotis darbo kitose įmonėse, gaunu nedidelės atsakomybės reikalaujantį darbą, tačiau turiu galimybę daryti čia karjerą.

Pesimistinio scenarijaus pasekmė:
Esu bakalauro ir magistro issilavinimą turinti darbininkė, dirbanti ne pagal specialybę. Studijų metai nuėjo veltui. Materialinis apsirūpinimas yra geras, bet jis nėra pakankamas.

Karjeros plano realizavimo priemonių planas

Galutinis pasirinkimas iš dviejų scenarijų, jo pagrindimas:
Arčiau širdies be abejo yra optimistinis scenarijus. Tai yra mano tikslas ir aš jį sieksiu įgyvendinti. Suprantu ,kad tai nebus lengva. Tik įdėdamas daug pastangų ir atsidavimo galiu tikėtis, kad jau bent iš dalies įgyvendinsiu savo svajonę. Be abejo reikes ir trupučio sėkmės.

Realizavimo planas:
• Penktame kurse susirasti darba vadybos srytyje. Kad darbą susirasti ne per vėlai, jau reikia pradėti ieškoti ketvirto kurso pabaigoje. Penktame kurse turiu būti jau finansiškai nepriklausomas nuo tėvų.
• Įgyti bakalauro diplomą. Kad diplomo įvertinimas būtų geras, tam tikslui turiu daug mokytis, ir nepraleisti progos įsisavinti kuo daugiau žinių.
• Įgyti magistro diplomą vadybos srytyje. Nebus lengva persikvalifikuoti, bet tai turi būti padaryta.
• Dar studijuojant magistrantūroje susirasti darbą, atitinkanti šias studijas. Tokį darbą nėra lengva susirasti, bet to galima pasiekti aktyviai dalyvaujant pokalbiuose, stebint ir analizuojant visus naujus pasiūlymus. Neatmestina ir darbo per pažįstamus galimybė.
• Surinkti gerą ir universalų kolektyvą, pajėgų įsteigti firmą ir garantuoti jos sėkmingą tolimesnę veiklą.
• Sukurti firmą dirbančią maitinimo srytyje ir garantuoti sekminga jos tolimesnę veiklą.

Karjeros pasirinkimas

 

1. Karjeros pasirinkimą lemiantys veiksniai
Kas tai yra pasirengimas karjerai? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik tada, kai žinosime kas tai yra karjera. Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą gyvenimą.
Pasirengimas (rengimasis) karjerai yra procesas, sudarantis sąlygas informacijos apie save kaupimui, jos panaudojimui ir susipažinimui su darbinės veiklos pasauliu bei savo santykio su tuo pasauliu nustatymui. Šis procesas paprastai prasideda anksti, kai mažo vaikučio klausiama: „Kuo norėsi būti užaugęs?“. Šitoks klausimas vaikui pasako du dalykus: jis kuo nors taps ateityje ir jam reikės rinktis. Mokykla, bendruomenė, šalies įvykiai veikia vaiko pasirinkimą ir kitus jo sprendimus. Pasirengimas karjerai nesibaigia įsidarbinimu. Mes toliau augame, keičiamės kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Greitai besikeičiančio sudėtingo gyvenimo reiškiniai reikalauja naujai vertinti savo gyvenimą. Vadinasi, pasirengimo karjerai procesas tęsiasi visą gyvenimą.
Su mus supančios civilizacijos kaita kinta ir apibrėžimai, susiję su pasirengimu karjerai:
• Darbas – tai tikslinga veikla, atsakingai atliekant pareigas tam tikroje vietoje.
• Profesija – nuolatinių užsiėmimų seka, specialybė.
• Karjera – tam tikrų darbų seka, kitų funkcijų (vaidmenų) atlikimas, kuris apima žmogaus požiūrį į darbinę veiklą bei savęs tobulinimą. Šis požiūris paaiškina, kad darbas nėra izoliuotas nuo kitų gyvenimo sričių.
• Pasirengimas karjerai – tai vadovavimas daugeliui gyvenimo įvykių ir atliekamų funkcijų (vaidmenų), formuojančių mūsų gyvenimą. Kai kurias veiklos sritis mes pajėgūs reguliuoti (studijos, santykiai su kitais), o kai kurių (ekonominiai, technologiniai pokyčiai) – nepajėgūs.
Profesijos pasirinkimas yra viena aktualiausių problemų, nuo kurių tinkamo sprendimo priklauso tiek žmonių asmeninės, tiek visuomeninės gerovės augimas. Profesijos pasirinkimo problema – tai saviraiškos ir savirealizacijos, savęs įtvirtinimo tam tikroje veikloje ir dvasinės harmonijos problema. Tik pasirinkęs tokį darbą, kuris atitinka jo dvasinius ir fizinius gabumus ir palinkimus, žmogus ras darbe vidinį pasitenkinimą, mėgs savo darbą, gerins ir tobulins jį. Ir tik toks darbuotojas yra naudingas savo tautos narys. Šią problemą išspręsti pačiam jaunuoliui yra gana sunku. Dažnai jam reikia patarimo, o kartais vien pritarimo, paskatinimo siekti užsibrėžto tikslo, t.y. karjeros. Todėl konsultantas turi padėti mokiniui adekvačiai įvertinti savo profesinį tinkamumą, pasiryžimą, interesus, gebėjimus, valią ir kt., patarti kaip praktiškai patikrinti savo apsisprendimo pagrįstumą, konsultuoti visais profesinio pašaukimo atradimo aspektais.
Tautinės mokyklos koncepcijoje bendrojo lavinimo mokyklai keliamas toks pagrindinis uždavinys: atsigręžti į žmogų kaip į absoliučią vertybę. Tam būtina puoselėti fizinę ir psichinę mokinio prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, pažadinti saviauklos ir savikūros siekimą, padėti tvirtus dorovės pamatus, ugdyti pilietiškumą ir atsakomybės jausmą. Persitvarkančiai mokyklai diegiami švietimo tautiškumo, humanizmo ir demokratijos principai. Profesiniu rengimu siekiama išugdyti tokią asmenybę, kuri pati galėtų organizuoti savo profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, būtų pasiruošusi kartu su kitais spręsti visuomenės problemas.
Šiuo metu Lietuvoje keičiasi bendros jaunosios kartos ugdymo nuostatos pereinant nuo sovietinės „ tikslingo ugdymo teorijos “ prie siekimo padėti atsiskleisti geriesiems ugdytinių asmenybės pradams. Humanistinės ugdymo nuostatos turi atsispindėti ir sprendžiant profesijos pasirinkimo psichologines bei pedagogines problemas, svarbiausia vertybe laikant kiekvienos asmenybės gerovę ir tik per ją einant į visuomenės ir valstybės suklestėjimą.
Dabartinės demokratinės visuomenės ir laisvosios rinkos kūrimo Lietuvoje sąlygomis aktualu siekti optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimą ypatingą dėmesį skiriant kvalifikuotoms pačios asmenybės pastangoms šioje srityje, nes dabar, kai susidaro galimybė laisvai pasirinkti profesiją, individualios kompetencijos ir asmeninės atsakomybės reikšmė labai padidėja.

1.1. Karjeros modeliai

Dabartinės postmodernios epochos žmogaus veikloje pastebimi du karjeros sampratos modeliai:
1. Biurokratinės karjeros modelis.
2. Šiuolaikinės karjeros modelis.

Šiuo metu vis labiau įsigali šiuolaikinės karjeros sampratos modelis, kurį matome 1 lentelėje.

1 lentelė

Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai

Karjeros sampratos

kriterijai

Biurokratinė

karjera

Šiuolaikinė

karjera

Karjeros modelis

Vientisa hierarchinė struktūra, įtvirtinta organizacijoje; karjeros laiptai.

Lanksti vientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.

Karjeros sėkmės ratas

Individualūs pasiekimai (statusas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais.

Savirealizacijos, asmens laisvės, individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.

Karjeros ateities planavimas

Numatoma, aiški, susijusi su organizacija.

Sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.

Socialinis (materialinis) saugumas

Stabilus aiškios ateities progresijos kontekste.

Reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalių ir socialinių veiksnių.

Žmogui keliami reikalavimai

Paklusnus, gerai atlieka įprastą užduotį; būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai.

Novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėžtoje darbo aplinkoje. Būtinas karjeros „portfelis“ (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Biurokratinės karjeros sėkmė buvo tapatinama su kilimu karjeros laiptais, užmokesčio kilimu. Tokia karjeros samprata skatina individualizmą ir konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių žmonių. Šiuolaikinės karjeros sėkmė netapatinama su „karjeros laiptais“, nes šis karjeros modelis nėra hierarchinis. Jos sėkmės matas yra ne tik darbo užmokestis, statusas, bet ir asmeninė savirealizacija, savo gyvenimo tikslų siekimas, asmeninis tobulėjimas. karjeros sėkmė gali būti suprantama labai individualiai.

1.2. Profesijos pasirinkimą sąlygojantys veiksniai

Jaunuolio pašaukimas yra lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas. Pašaukimas – tai asmenybės veiklos motyvacinių, potencinių, charakterologinių bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo prasmę. Jei gerai mokosi, jaunuoliui nekyla problemų. Bet tokių mažuma. Daugumai profesijos pasirinkimas – egzistencijos klausimas. Todėl suprantama, kad jis neišvengiamas. Šnekamojoje kalboje žodis „pašaukimas“ suprantamas keleriopai:
• kaip žmogaus lemtis dirbti tam tikrą darbą („jis gimęs būti artistu“),
• kaip žmonių grupės paskirtis atlikti pilietiškai svarbią veiklą ( „karių pašaukimas ginti Tėvynę“ ),
• kaip tikslas, kuriam žmogus paskyrė savo gyvenimą ( „gydytoja iš pašaukimo“, kunigystė ).
Vadinasi, žmogų ar žmonių grupę tam tikrai veiklai „šaukia“ arba prigimtis, arba socialinės tikrovės reikalavimai, ar subjektyvūs gyvenimo tikslai. Jei pabandytume psichologiškai panagrinėti šiuos tris pašaukimo atvejus, pastebėtume, kad, pirmuoju turima galvoje įgimti gabumai tam tikrai veiklai ir motyvai ( poreikis kažkuo būti ), antruoju – supratimai visuomeniškai svarbios pareigos, kuriai skiriama veikla, ir trečiuoju – nuoseklus profesinių tikslų, idealų siekimas, uždavinių vykdymas. Šiaip ar taip, visi šie atvejai apibūdina vieną asmenybės gyvenimo reiškinį – pašaukimą.
Kas yra pašaukimas – mažai nagrinėtas klausimas. Pašaukimu galima laikyti „įgimtus gabumus ir linkimus“, galimybę „pasiekti maksimalų darbo našumą“ ir „rasti pasitenkinimą“.
Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystimąsi. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai:
1. Socialiniai – ekonominiai;
2. Ugdymo;
3. Psichologiniai;
4. Sveikatos.

Socialiniai – ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga. Šeima – tai pagrindinis kanalas, per kurį veikia praktiškai visi socialiniai veiksniai. Būtent šeimoje pradeda formuotis požiūris į visuomenę, kurioje gyveni, vertinant tiek jos teikiamas galimybes, tiek būdus, kaip įgyvendinti savo tikslus. Ypač didelę reikšmę jaunuoliams turi tėvo ir motinos profesijos. Profesinės dinastijos padeda iš kartos į kartą perduoti specialybės paslaptis, dešimtmečiais kauptą patyrimą, nuo mažens kryptingai ugdyti įgūdžius ir atskleisti gabumus. Poveikis yra ypač didelis, kai abu tėvai yra tos pačios profesijos. Imamasi konkrečių priemonių, norint, kad jų vaikai eitų tuo pačiu keliu. Jie nukreipia savo atžalas į specialias sustiprinto mokymo klases ar mokyklas, nuolat su jais dirba, kaupia profesinės literatūros bibliotekas ir pan. Bet yra ir tokių tėvų, kurie kategoriškai draudžia: „jokiu būdu“. Nereti atvejai, kai nugali tėvų nuomonė, o vėliau įsitikinus savo netinkamumu tam darbui, profesija keičiama. Taigi tėvų nuomonė yra svarbi, bet galutinį sprendimą turi priimti pats vaikas. Jaunuoliui renkantis profesiją svarbios ne tik tėvų profesijos, bet ir kitų šeimos narių – senelių, brolių, seserų, kitų artimų giminaičių užsiėmimai.
Profesijos pasirinkimą lemia ir lytis. Yra nustatyta, jog VII-IX klasėse pradeda ryškiai skirtis mergaičių ir berniukų rūpinimasis profesine ateitimi. Mergaitės daug labiau rūpinasi savo asmenine-socialine raida ir savo mokymosi bei profesinės ateities planavimu, dažniau dėl to kreipiasi patarimų į profesinio orientavimo specialistus, negu berniukai. Dėl ko taip yra? Taip yra dėl to, kad tradiciškai mergaitėms būdinga didesnė priklausomybė nuo suaugusiųjų ir ilgesnis vaikiško nuoširdumo ir atvirumo su mokytojais laikotarpis. Tuo tarpu iš berniukų tikimasi didesnio autonomiškumo ir „vyriškumo“, sprendžiant savo problemas. Antra, kadangi berniukai pasiekia paauglystę vidutiniškai dvejais metais vėliau nei mergaitės ( atitinkamai 15 ir 13 metų ), tai ir šiam amžiui būdingą krizę patiria vėliau bei silpniau negu mergaitės. Nustatyta, 15 metų mergaičių, turinčių aiškius profesinius ketinimus, yra daug daugiau nei šio amžiaus berniukų. Daroma išvada, jog šiuo laikotarpiu mergaitės jau turėtų gauti pirmąją profesinio orientavimo „porciją“ .
Šiuo metu stereotipai apie lyčių, profesijos ir karjeros skirtumus, taigi ir apie moters pareigas visuomenei bei šeimai nebėra tokie įtakingi. JAV profesinio orientavimo specialistai stengiasi padėti jaunimui įsisąmoninti stereotipų vaidmenį renkantis profesiją, išmokyti merginas ir vaikinus rinktis laisvai ir su išmanymu. Kuriami netradicinių vaidmenų atlikimo modeliai – moterys, dirbančios vyriškus darbus, ir vyrai, užsiimantys „moteriška“ profesine veikla. Tėvai ir mokytojai skatinami atpažinti profesinius stereotipus mokymo programose, mokomuosiuose tekstuose, vaizdinėje medžiagoje, atkreipti į tai mokinių dėmesį.
Lietuvos jaunimo diferenciacija renkantis profesiją pagal lytį gana ryški. Tyrimai parodė būdingą berniukų orientaciją į techninio profilio profesijas (statyba, radiotechnika, mašinų ir prietaisų gamyba, ryšiai, žemės ir miškų ūkis, transportas ir kt.); mergaitės labiau linkusios į humanitarinius ir gamtos mokslus, meną, pedagogiką, sveikatos apsaugą, aptarnavimo sferą. Nustatyti ir merginų bei vaikinų profesinio apsisprendimo motyvacijos, vertybinių orientacijų ir kt. skirtumai, tačiau kol kas nesirūpinama diferencijuoti profesinį orientavimą pagal lytį.
Ugdymo veiksniai.
Vienas svarbiausių visuomenės socialinių institutų ne tik rengiant jaunimą savarankiškam gyvenimui, bet ir užtikrinant visuomenės vystimosi perspektyvą, yra mokykla. Bendrojo lavinimo mokyklos profesinio orientavimo uždaviniai yra plėtoti moksleivių profesinę patirtį, ugdyti profesinį kryptingumą, formuoti tinkamus profesijos rinkimosi motyvus ir padėti įsitvirtinti pasirinktoje praktinės veiklos srityje. Mokykla perduoda naujajai kartai žmonijos sukauptą kultūrinį palikimą – žinias, normas ir vertybes, teikia profesinį parengimą, formuoja asmenybę. Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Pastebėta, kad mokiniai tų mokyklų, kur gerai tvarkomas profesinis orientavimas, greičiau profesiškai subręsta, tinkamiau apsisprendžia, ką veikti, baigus vidurinę mokyklą. Tyrimai rodo, kad mokytojų individuali įtaka mokiniui renkantis profesiją, yra gana silpna.
Psichologiniai veiksniai:
1) Profesinis subrendimas.
2) Intelektas ir specialieji gabumai.
3) Poreikiai.
4) Interesai.
5) Vertybės.
6) Charakteris.
Profesinis subrendimas. Rinktis profesiją – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją yra patirtis ( žinios, mokėjimai, įgūdžiai), įgyta teoriniame ypač praktiniame darbe. Savęs, kaip darbo ir santykių su aplinka subjekto, pažinimas formuoja savimonę, kitaip tariant, padeda save įvertinti, sąveikoje su socialine aplinka ir darbu save galima įvertinti realiau, suformuoja labiau tikrovę atitinkantis ( objektyvus ) asmeninis statusas.
Intelektas – tai įgimtas mąstymo gabumas, protas; tai gabumas spręsti uždavinius, numanyti (intuicija); tai sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo ir veiklos reikalavimų; kūrybinis gabumas, išmokimo gabumas ir t.t. šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje intelektas siejamas ir su organizavimo prisitaikymo galimybėmis, t.y. su adaptacija. Tačiau atskirose veiklos srityse intelektas pasireiškia skirtingai, todėl kalbama apie teorinį, socialinį, praktinį, profesinį intelektą.
Teorinis intelektas – gabumas išmokti, spręsti problemas, kurti nauja. Jis ne vienalytis, vienoks matematikų, kitoks biologų ir pan.
Socialinis intelektas – pirmiausia organizaciniais, drausmingumo, dorovingumo bei paprasčiausio mandagumo sugebėjimais pasireiškiantis emocinis adaptyvumas tarpasmeniniuose, kolektyviniuose santykiuose. Teorinis intelektas operuoja daugiau sąvokomis, ženklais bei simboliais, o socialinis – dorovinėmis normomis, taisyklėmis, įstatymais.
Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. juos laiku pastebėjus ir praktiškai patikrinus, dažniausiai pasirenkama tinkama profesija.
Poreikis – tai pirmasis orientacinis profesijos pasirinkimo šaltinis. Tačiau poreikį patenkinus, noras praeina, todėl vien poreikiu remtis neatsargu. Renkantis profesiją, dar reikia žinoti ir kokius motyvacijos veiksnius: interesus, vertybes, idealus, į kuriuos įsigilinti lengviau, suvokus poreikius.
Interesas – pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys. Genetiškai interesą galėtume paaiškinti kaip realiatyviai pastovų poreikį sužinoti, tirti. Interesą iš vidaus stimuliuoja tie patys veiksniai kaip ir poreikius. Profesinis interesas suprantamas dvejopai:
1) kaip poreikis susipažinti su profesiją ir ją tirti;
2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant.
Kai atsiranda profesinis interesas, spręsti kokia veiklos sritis asmenybę domina, bet tai dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis. Į šiuos klausymus galima atsakyti nustačius asmenybės galimybes ( intelektą, specialiuosius gabumus ) ir atitinkamą motyvaciją.
Vertybė – yra tai, ko žmogus ypač ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams pateisinti. Ji dar gilesnis ir patvaresnis psichinis darinys negu interesai. Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas. Tačiau jos nepadeda konkretizuoti pasirenkamos profesijos, nes vieną ir tą pačią vertybę gali atitikti daugelis profesijų.
Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Bet, antra vertus, daugelį profesijų gali rinktis žmonės įvairių temperamentų, nes nuo šių priklauso ne tiek veiklos kokybė, kiek stilius.
Sveikatos veiksnys turi nemažai įtakos profesijos pasirinkimui. Įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, oligofrenija, psichinės reabilitacijos galimumai.
Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl nuo to, ką „davė gamta“, ką sugadino ir ką išugdė socialinė aplinka, priklauso kiekvieno ateitis. Turima galvoje tiek fizinė, tiek dvasinę sveikatą. Nors liga riboja vaikino ar merginos rinkimosi galimybes, jaunimo profesinės orientacijos, nuostatos, valia ir pasiryžimas gali nugalėti likimą.

Pagrindinės grupės veiksnių, turinčių didesnės ar mažesnės įtakos galutiniam mokinių profesiniam apsisprendimui:
1) Asmens fiziologinės ir sveikatos galimybės;
2) Asmenybės kryptingumas;
3) Informacijos kiekis apie profesiją;
4) Emocinis santykis su profesija;
5) Socialiniai skatuliai.

1.3. Pagrindiniai pasirengimo karjerai principai

Kanados žmogaus resursų tyrimo skyrius nustatė penkis pasirengimo karjerai principus, kurie nepaprastai efektingi dirbant su jaunais žmonėmis. Jaunimas, užuot akcentavęs dėmesį DIDŽIAJAM SPRENDIMUI, noriau gilinasi į DIDĮJĮ SAVO GYVENIMO ATEITIES PAVEIKSLĄ.
Pateikiami tokie karjeros principai:
1. Viskas nuolat keičiasi. Užtenka vieną vakarą pasiklausyti pasaulio žinių, kad įsitikintume, jog mūsų pasaulis keičiasi kaip niekada greitai. Todėl žmonių karjeros planavime reikalingas lankstumas. Turime suvokti, kad mes negalime daryti VIENO DIDELIO SPRENDIMO, nes sprendimų priėmimas yra tęstinis reiškinys. Labai įvairiai priimame sprendimus: nepagalvodami apie juos, pasverdami už ar prieš, pagal tai, ar jie mums tinka.
Turėtume suvokti, kad pasikeitus aplinkybėms, keičiame savo sprendimus. Tuo metu, kai nusprendžiame, atrodo, kad tai pats geriausias sprendimas. Kaip besirinktumėme, visada yra teigiamos ir neigiamos pusės. Kartais mes pražiopsome kai kurias galimybes, bet tuo pačiu metu įgyjame patyrimo.
2. Mokymasis yra tęstinis. Kai pripažįstame, kad pasaulis visada keičiasi ir kad daugybė darbų XXI amžiuje dar tik atsiras, akivaizdu, jog pasirengimas karjerai turi būti tęstinis, visą gyvenimą trunkąs procesas. Vienodos reikšmės įgyja „mokymasis mokytis“ ir mokytis kokio nors specifinio dalyko. Tęstinis mokymasis pagrįstas formaliose studijose įgytų įgūdžių formavimu bei kitokiais kūrybiniais metodais.
3. Klausykitės savo širdies balso. Svarbu yra ištirti ir sužinoti, kurioje vietoje ta mūsų „širdis“ ir vertybės. Tradiciniai nurodymai „teisingai nuspręsk“, „būk realistas“, „nerizikuok“ dažnai nuvilia žmones ir sutrukdo tirti bei saugoti svajones.
Pirmiausia reikia išmokti patikėti savimi. Baimė suklysti apsaugo mus nuo klaidų, bet taip pat neleidžia iš jų pasimokyti. Pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, kuriame lankstumas ir prisitaikymas tampa svarbiausiomis savybėmis, derėtų žmones skatinti ne tik protingai rizikuoti, bet ir to mokytis.
4. Dėmesys procesui. Mums asmeniškai svarbi yra pati kelionė, procesas, o ne kelionės tikslas. Suvokdami besikeičiančio pasaulio prigimtį, išsirinkdami profesinės veiklos kelią ir atkakliai siekdami savojo tikslo, galime sukaupti ribotą ir bereikšmį patyrimą. Kol pasieksime tikslą, jo jau gali nebebūti, jo vietoje gal jau bus atsiradę kiti nauji tikslai. Todėl svarbu nusibrėžti pačią ateities viziją, nusistatyti pagrindinę kryptį, o ne siaurą specifinį tikslą. Dažnai pati gyvenimo situacija padiktuoja, kur sukoncentruoti visą energiją. Kartais turime sutvarkyti neatidėliotinus reikalus – laikyti egzaminus, užmokėti už automobilį ir pan. Kartais susiduriame su ilgalaikiais poreikiais – stipria draugyste, darbu, kurį vertiname ir pan. Tenkindami nenutrūkstantį pasirengimo karjerai poreikį, siekiame patenkinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius.
5. Prisileiskite bendraminčius. Apie mūsų vertę neretai sprendžiama iš to, kiek mes esame stiprūs ir nepriklausomi. Be abejo, tai puikios savybės, tačiau pasitaiko, kad ne viską galime padaryti vieni. Kiekviename gyvenimo ir karjeros etape reikalinga pagalba ir parama žmonių, kuriais mes pasitikime. Tie žmonės yra mūsų bendraminčiai ir sąjungininkai. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, kolegos, viršininkai; gali būti įvairaus amžiaus; gali atstovauti įvairiems sluoksniams. Su jais galime pasidalinti savo slapčiausiais lūkesčiais. Jie taip pat gali padėti apsispręsti arba supažindinti su žmonėmis, galinčiais mums padėti.
2. Jaunimo įsijungimas į visuomenės socialinę struktūrą

Daugelis pedagogų ir psichologų, nagrinėja jaunimo profesijos pasirinkimą, pagrindinį dėmesį skiria ugdymo klausimams. Gvildenami profesinių interesų ugdymo, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos kūrimo, profesinės atrankos ir tinkamumo problemas, jie jaunimą laiko ugdymo objektu. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra ne tik ugdymo objektas, bet ir savarankiškas veikėjas. Žinoma, jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių ( ką mes ir nagrinėsime ), tačiau jų siekiai, besiremiantys motyvais, dažniausiai ir lemia pasirinkimą. Taigi galime teigti, kad jaunimas pats profesiją pasirenka. Be to, palyginti per trumpą laiką sprendžia ne tik profesijos, bet ir socialinės padėties, gyvenamosios bei darbo vietos pasirinkimo, šeimos sukūrimo, kitus gyvenimo klausimus. Visa tai tarpusavyje yra susiję, vienas kitą lemia. Todėl apriboto ugdymo problemomis negalima, o pedagogams ir psichologams turi padėti sociologai, kurie socialinį ir profesinį pasirinkimą vertina plačiau nagrinėdami jaunimo įsijungimą į visuomenės socialinę struktūrą, į visuomeninius klausimus. Sociologai nagrinėja pasirinkimą lemiančius veiksnius: poveikį įvairių socialinių institutų – šeimos, mokyklos, draugų, spaudos, darbo kolektyvo ir panašiai; pačius pasirinkimo objektus – profesiją, specialybę, socialinę padėtį, darbo, gyvenamąją vietą ir panašiai; jaunimo poreikius, interesus, vertybines orientacijas, t.y. pasirinkimo motyvus; jaunimo gyvenimo kelią, šio proceso efektyvumą – mokymosi ar darbo rezultatus, specialybės, darbo, gyvenamosios vietos keitimą ir panašiai. Taigi, sociologai stengiasi aprėpti visą jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesą, nes tik tokiu būdu galima nustatyti tiek bendrus visam jaunimui dėsningumus, tiek skirtingų jo grupių ypatumus. Tiesa, sociologai kviečia bendradarbiauti psichologus ir pedagogus, nes kaip tik jie turi padėti konkrečioje pasirinkimo situacijoje ( sociologų tyrimo objektas yra visuomenė, socialinė grupė, o pedagogo ir psichologo – atskiras žmogus ).
Svarbu, kad jau pradžios mokykloje vaikai sužinotų apie ateityje galimą profesijos pasirinkimą, jo numatymo ir planavimo būdus bei ryšį su asmeninėmis savybėmis. Praleisti šeimoje ir mokykloje vaikystės metai sąlygoja vaiko savęs suvokimą (žmogaus savęs, kaip individo, suvokimas, savo objektyvios ar subjektyvios būties pažinimas yra vadinamas savimone, nuo kurios priklauso asmenybės santykiai su kitais žmonėmis, grupėmis, visuomene, savo psichinių procesų ir savybių, veiklos ir jos rezultatų pažinimas, taip pat aspiracijų lygį, siekimų motyvaciją ir pozityvų profesinį identitetą ir, atvirkščiai, nusikalstamumą, ankstyvą mokyklos palikimą, bedarbystę. Mokytojams ir profesinio orientavimo specialistams patartina rūpintis vaikų savęs pažinimu, savo asmenybės savybių kitimų supratimu, mokykloje įgyjamo patyrimo susiejimu su ateities planais jau pradžios mokykloje.
Taigi kuo anksčiau asmenybei pavyksta įgyti savianalizės ir savęs pažinimo įgūdžių, tuo lengviau jai adaptuotis gyvenime ir spręsti kasdien iškylančias dilemas. Tačiau vienodai gerai pažinti absoliučiai visas savo savybes yra gana nelengva. Mokslininkai bando išskirti, ką būtinai reikia žinoti apie save besirenkančiam profesiją. Jie teigia, jog reikia žinoti du pagrindinius dalykus: ko nori ir kam esi gabus. Jei tai žinai ir pasitiki savimi ( netikėjimas savo jėgomis gali taip smukdyti, kad sužlugs bet kokie planai ), pasisekimas garantuotas. Siūloma kiekvienam užrašyti 10 savo didžiausių norų ir pagalvoti, kaip jų siekiate dabar ir ką būtina padaryti ateityje. Reikėtų susidaryti konkrečius planus, nes kitaip tie norai gali amžinai likti tik svajonėmis. Praverstų ir savo gabumų bei talentų sąrašas su apsvarstymais, kuriuos iš jų ir kaip reikėtų ugdyti. J.P.Gilfordas pasitikėjimą savimi laiko pirmąja iš jo išskiriamų penkių svarbiausių asmenybei bei jos profesinei sėkmei savybių ( kitos: komunikabilumas, sugebėjimas įsitvirtinti, santūrumas, objektyvumas ) .
E. L. Heras ir S. H. Krameris (1984) išskyrė 10 vadinamųjų „išgyvenimo “ įgūdžių, be kurių nė vienas žmogus negali sėkmingai veikti šiuolaikinėje visuomenėje ir kurių formavimui ir tobulinimui ir jaunoji karta, ir tėvai bei pedagogai turėtų skirti ypatingą dėmesį:
1) savo privalumų ir trūkumų žinojimas, pagrindinės vertybės ir prioritetai bei jų derinimas su mokymosi ir profesiniais tikslais, gebėjimais realiai save vertinti;
2) gebėjimas naudotis informaciją ( literatūra, garso ir vaizdo įrašų priemonėmis, švietimo sistemos teikiamomis galimybėmis, laikinas įsidarbinimas ir kt. savo asmeninėms savybėms ir pasirinkimui patikrinti );
3) savo mokymusi, profesinių, socialinių, gyvenimo tikslų žinojimas ir gebėjimas juos susieti tarpusavyje;
4)gebėjimas tikslingai ir racionaliai apsispręsti ką nors renkantis;
5) bendravimo sugebėjimai;
6) įsidarbinimo ir darbo ieškojimo įgūdžiai;
7) socialinių vaidmenų ( darbuotojas, klientas, vadybininkas ir kt. ) supratimas;
8) švietimo ir profesinių struktūrų abipusės priklausomybės supratimas (atskirų mokamųjų dalykų ryšiai su profesinėmis, techninėmis sritimis );
9) savo laiko ir energijos organizavimo gebėjimas;
10) gebėjimas matyti save iš šalies, savo asmeninės vertės ir savigarbos pojūtis.

Kaip rodo tyrimai, individualios galimybės įgyti šiuos „išgyvenimo“ įgūdžius, juos pažinti ir vertinti yra gana skirtingos. O‘Hara nustatė tiesioginę koreliaciją tarp moksleivių savęs pažinimo, profesijos pasirinkimo ir pažangumo mokykloje. Geriau besimokantys vaikai, palyginti su silpnesniaisiais, geriau save pažįsta, jų pasirinkimai racionalesni. Ypač ta priklausomybė padidėja 9-12 klasėse. Geresnių mokymosi rezultatų pasiekę vyresniųjų klasių moksleiviai pasižymi tam tikrais asmeniniais bruožais. Tai pirmiausia savęs supratimas, atsakomybės prisiėmimas, atkaklumas, sugebėjimas planuoti, pasitikėjimas savimi, polinkis konkuruoti ir turėti siekių. Žemesnio pažangumo mokiniams paprastai sunkiau save pažinti ir apsispręsti, ir kai yra įvairių pasirinkimo galimybių, jiems ypač reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, psichologų ir pedagogų pagalba.
Vyresniųjų klasių moksleivių apsisprendimo sunkumus ir trūkumus lemia tai, kad didžioji dalis devintokų nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų, nes neturi pakankamai psichologinių žinių. Dvyliktokų savianalizė irgi prasta. Tai yra viena iš kliūčių, dėl kurios mokiniai savarankiškai nesirengia profesijos rinktis arba nesugeba jos rinktis.
Galima visiškai sutikti, kad geras savęs pažinimas yra pirmas žingsnis į tinkamą profesijos pasirinkimą, tačiau didelei daliai jaunimo jis labai sunkus ir vieniems neįveikiamas.

2.1. Mokinių rengimosi karjerai svarba

Darbo vietos nepastovumas
Be jokios abejonės visame pasaulyje keičiasi darbo vietos pobūdis. Šalyse, kuriose pereinama nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, tie pokyčiai dar dramatiškesni. Net rinkos ekonomikos šalyse atsirado naujos taisyklės. Technologija suformavo naują darbo vietos ir darbo jėgos sampratą. Prekių gamyba užleidžia vietą paslaugų teikimui. Bet kokia pasikartojanti veikla ar veiksmas yra atliekami mašinomis, o mašinos neatostogauja, neima ligos biuletenio ir gali dirbti 24 valandas per parą. Aukšto lygio transportas ir technologijos sutrumpino bendravimo su visu pasauliu trukmę iki kelių sekundžių. Atsirado galimybė gaminti prekes bet kurioje šalyje, pervežti jas į bet kurią šalį. Dėl šios priežasties konkurencija tapo globaliniu reiškiniu.

Darbo jėgos nepastovumas
Dabartiniai moksleiviai konkuruos dėl darbo vietų ne tik su kitais miestelėnais. Jie konkuruos su įvairių pasaulio kraštų gyventojais. Kompanijos, siekdamos konkuruoti pasaulyje, perkvalifikuoja inžinierius ir taip sumažina išlaidas, sutaupo pinigų bei padidina darbo efektyvumą. Darbdaviai tiesiog prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, kuriose keičiasi tradiciniai darbuotojo ir darbdavio santykiai. Sudaromi kontraktai su darbuotoju kokiam nors darbui ar paslaugai atlikti, už tai darbdavys užmoka, bet pastovus atlyginimas nėra mokamas. Daugelis įdarbina darbuotojus nepilnai darbo savaitei. Kai kurie žmonės dalijasi tuo pačiu darbu su kitais, dar kiti dirba namuose naudodamiesi telekomunikaciniais ryšiais. Dažnai darbuotojai parduoda paslaugą, kuri yra žmogaus žinios ir įgūdžiai. Net žvelgiant į tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, yra tikėtina, kad pati darbo vieta gerokai keičiasi. Sudėtingų darbų atlikimui darbuotojams keliami tokie reikalavimai:
• Atsakomybė už savo veiksmus
• Stipri motyvacija
• Prisitaikymas
• Orientavimasis į paslaugų teikimą
• Sugebėjimas bendrauti
• Bendro ir specializuoto pobūdžio įgūdžiai ir puikus informatyvumas

Šiandieninis pasaulis reikalauja lankstumo ir prisitaikymo. Savo gyvenimo ir karjeros kelyje galima sėkmingai prisitaikyti, jeigu sugebama valdyti besikeičiančią situaciją, suvokiama, ką mėgstama dirbti, įgyjama kompetencijos, reikalingos atlikti darbus, bei pasitikima savimi.

Naudota literatūra

1. Bartinikienė Z. ir Paurienė L. Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. – Kaunas: Šviesa, 1989.
2. Beresnevičienė D. Diferencijuotas profesinis orientavimas mokykloje. – Vilnius: Viltis, 1990.
3. Jovaiša L.. Profesinio orientavimo pedagogika. – Kaunas: Šviesa, 1978.
4. Kregždė, S. Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. – Kaunas: Šviesa, 1988.
5. Matulionis A., Mikšys A. Jaunimo socialinė- profesinė orientacija. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1992.
6. Perry N., Vanzandt Z. Mano pasirinkimo galimybės. Atviros Lietuvos fondas. – Kaunas: Aušra, 1998.
7. Perry N., Vanzandt Z. Žvilgsnis į ateitį. Atviros Lietuvos fondas. – Kaunas: Aušra, 1998.
8. Petrauskaitė R. Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. – Vilnius: Žodynas, 1996.

Žmogiškųjų išteklių valdymas

ĮVADAS

Pradedamas profesinę veiklą, dažnas individas bando įsivaizduoti po tam tikro laiko save kaip einantį aukštesnio lygio pareigas arba dirbantį įdomesnį, atsakingesnį darbą, t.y. darantį tai, ko iš tikrųjų nori. Tai rodo, kad tas individas turi konkrečius profesinio brandumo siekius, kuriuos įgyvendindamas nori kuo geriau panaudoti savo gabumus, profesinį potencialą. Dėl savo lūkesčių įgyvendinimo jis pasiryžęs mokytis, tobulėti, ugdyti save ir būti nuolat naudingas organizacijai, kuri taip pat keičiasi ir vystosi.
Ką tai reiškia? Paprasčiausia, kad individas nori planuoti savo karjerą.
Karjera – tai individo užimamų pareigybių ar darbo vietų raida organizacijoje.
Be abejo, tokie motyvuoti, žinantys, ko siekia, darbuotojai yra labai vertingi, nes jie padeda:
 užtikrinti nuolatinį savo kvalifikacijos tobulinimą;
 patenkinti pačių iškeltus potencialo stiprinimo ir profesinio brandumo siekius;
 efektyviai išnaudoti savo galimybes;
 suformuoti vidinį papildomo darbuotojų poreikio patenkinimo šaltinį;
 jausti atsakomybę už savo profesinę veiklą ir jos ateitį;
 didinti pasitikėjimą savo jėgomis;
 formuoti pagarbius organizacijos vadovybės ir bendradarbių santykius.
Teisūs yra žmonės, tvirtinantys, kad „tiems, kurie neturi savo tikslų, visą gyvenimą lemta dirbti tiems, kurie tikius tikslus turi“.
Pastebėta, kad atskirų individų požiūris į karjerą yra nevienodas, nes jų lūkesčiai profesinės veiklos atžvilgiu skirtingi. Pasirodo, kad ir organizacijos įvairiai vertina darbuotojų karjerą. Organizacijos požiūris į darbuotojų karjerą yra dvejopas: tradicinis, pagrįstas orientacija į ekonominius organizacijos tikslus, ir modernusis, pagrįstas pirmenybės suteikimu ne organizacijos tikslams, bet pastangoms juos pasiekti geriau patenkinant bendradarbių poreikius, sudarant galimybes išnaudoti ir ugdyti jų gabumus.
Pirmuoju atveju planuojama tik aukščiausiojo lygio vadovų karjera, nas vadovaujamasi nuostata, kad adrbuotojų vartingumą organizacijoje lemia jų indėlis sudarant karjeros planus, jie atlieka tik vykdytojų vaidmenį.

1. PAGRINDINIAI KARJEROS VALDYMO ASPEKTAI

1.1 KARJEROS SAMPRATA

Karjeros samprata mokslinëje literatūroje pateikiama šiomis prasmėmis: karjera kaip laimėjimai, taidaugiausiai taikoma darbo aplinkoje; karjera kaip profesija, kuri gali būti daugiau ar mažiau prestižinė; karjera kaip nuolatinio darbo nuosekli tąsa, kiekvienas dirbantis žmogus turi savo darbo istoriją, karjerą; karjera kaip viso gyvenimo įvairių vaidmenų patirties seka. Toks traktavimas leidžia pastebėti, kad karjeros kaip elementų sekos supratimas reiškia, jog yra karjeros proceso planavimo ir valdymo galimybė; tas pats supratimas leidžia numatyti sėkmės ir nesėkmės tikimybę bei galimybę išvengti realių pavojų; kad karjera apima ilgą periodą. Plačiąja prasme karjeros samprata aiškinama kaip darbo proceso ir darbo turinio tikslingas atitikimas vykdant asmeniui darbines užduotis, atliekant tam tikras funkcijas. Profesinės karjeros siaurąja prasme samprata aiškina asmens profesijos pasirinkimą ir karjeros planavimo strategijas: individo gebėjimus, vertybes, interesus. Darbo vertybės atspindi asmenines vertybes. Planuojant profesinę karjerą, konstruojama darbo vertybių sistema, kuri padeda pasirinkti darbą, padaro jį prasmingesnį, tikslingesnį. Šių sampratų analizë leidžia daryti išvadas, jog darbai, kurie organizavimo požiūriu sudaro sąlygas darbuotojui pajusti tris psichologines būsenas (pirmiausia tai atliekamo darbo svarbos ir vertingumo suvokimas; antra – atsakomybė už darbo rezultatus; trečia – rezultatų žinojimas), sudaro galimybes profesiniam tobulėjimui pasirinktoje srityje. Darbinė elgsena nukreipiama į asmeninius ir grupinius žmonių interesus, praverčia tenkinant jų poreikius. Laipsniškai žmogus įauga į profesinę ir socialinią aplinką. Susidaro galimybės siekti profesinės karjeros.

Tokie profesinės karjeros sąvokos aiškinimai rodo, kad galimi skirtingi karjeros supratimai: vienas susijęs su konkrečia veikla, kitas – su gyvenimo kelio planavimu ir šio kelio įgyvendinimu. Išsamiausiai karjeros samprata nagrinėjama žmogiškųjų išteklių vadyboje, integruojančioje naujausias socialinių mokslų žinias. Kaip pažymi Stanišauskienë, Večkienë, žmogiškųjų išteklių vadyboje vartojama platesnė karjeros samprata:

• Karjera yra per gyvenimą besitęsianti darbų seka, susijusi su asmenybės pažiūromis ir motyvais, kai jis ar ji veikia tuose darbuose.
• Karjera yra nuostatų ir elgsenų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą žmogaus gyvenimą.

Karjera yra daugiau nei visuma darbų, asmens turëtų per jo gyvenimą: tai ir mokymasis veikti individualiai, ir tikslų pasiekimas bei ambicijų patenkinimas, atliekant įvairius socialinius vaidmenis. Karjera yra ir nemokamas darbas, pavyzdžiui, namų ruoša ar savanoriška veikla bendruomenėje.
Geriausia terpė karjeros plėtotei yra organizacija. Organizacija veikia ir karjeros sampratos pokytį. Išskiriami du karjeros sampratos modeliai: biurokratinis ir šiuolaikinis. Esminiai skirtumai tarp šių sampratos modelių yra stabilumas (įsitvirtinimas organizacijoje), sėkmės matas, karjeros proceso planavimo ir valdymo galimybė, socialinis saugumas, darbuotojui keliami reikalavimai.

1.2 KARJEROS FORMAVIMO KONCEPCIJOS.

Pastaruoju metu pasikeitė išorinės, vidinės sąlygos, turinčios įtakos darbuotojų karjeros formavimui. Šiandien pirmuma stengiamasi pasiekti geriau tenkinant darbuotojų poreikius, sudarant galimybes plėtotis jų gabumams. Karjeros planavimas apima visus darbuotojus nepriklausomai nuo jų pasiekto lygių. Visa tai įgyvendinama, vadovaujantis šiais principiniais teiginiais:
– įtraukiami visi darbuotojai;
– personalo ugdymas yra ilgalaikio darbo su personalu sudedamoji dalis;
– orientuojamasi į individualių poreikių struktūrą, į ekonominius tikslus;
– prieštaringi tikslai sprendžiami derinant skirtingus grupių ir individų interesus;
– darbuotojai tiesiogiai įtraukiami į planavimo, organizavimo procesą. Nes tik taip galima įvertinti individualius poreikius;
– personalo ugdymo planas yra integruotas į organizacijos plėtros planą;
– bazinis mokymas ir kvalifikacijos kėlimas derinamas su karjeros planu;
– už plano vykdymą atsakingas pats darbuotojas;
– daugiau reikšmės teikiama ilgalaikiams tikslams;
– planai turi būti konkretūs, nes tada juos galima tinkamai realizuoti: parinkti atitinkamus metodus, vieta.
Visi šie principai įgyvendinami nevienodu mastu, ir taip suformuo¬jama darbo su personalu ir konkreti personalo karjeros planavimo įmones koncepcija.

Tradiciniams karjeros planavimo metodams, prie kurių reikia priskirti ir Sovietų Sąjungoje naudotus metodus, būdinga tai, kad:
– paprastai apimami tik valdymo kadrai, dažnai tik aukščiausio lygio;
– bendradarbiai yra įvertinami tiek, kiek jie prisideda prie šių tikslų realizavimo;
– darbuotojai planų sudarymo procese nedalyvauja, jiems paliekamas vykdytojo vaidmuo.
Moderniais karjeros planavimo metodais mėginama įgyvendinti 10 minėtųjų principų, t.y. į pirma vietą iškeliami individų reikalavimai ir mėginama juos suderinti su organizacijos interesais taip, kad būtų gautas didžiausias ekonominis efektas. Yra kelios artimos, bet turinčios tam tikrų skirtumų modernios karjeros planavimo koncepcijos.
Humanistinės vadybos mokyklos koncepcijoje daugiausia dėmesio skiriama vadovams, kitoms personalo kategorijoms dėmesys kur kas mažesnis. Labai motyvuotas vadovas gali daug nuveikti, tačiau jo veiklos efektyvumas sumažėja, kai tuo nesuinteresuoti kiti personalo grupių darbuotojai. Čia sudaromi karjeros planai, jie suderinami su mokymo ir kvalifikacijos kėlimo priemonėmis. Labai rūpinamasi vadovo asmenybės ugdymu.
Paties darbuotojo valdomoje karjeros koncepcijoje išskiriamas paties karjeros subjekto vaidmuo. Darbuotojas pats geriausiai žino, kokių tikslų jis siekia, kokios jo galimybės, ir todėl gali objektyviausiai planuoti savo karjerą. Jo ir organi¬zacijos tikslai suderinami individualiu pokalbiu su vadovais metu.
Šioje koncepcijoje karjerą planuojančiam darbuotojui suformuluo¬jamos tam tikros elgsenos taisyklės:
– jis turi parašyti “autobiografiją”, kurioje apibūdina jau pasiektą lygį ir kiek šis atitinka jo siekius;
– ar darbuotojas realiai save vertina, nustatoma pasitelkus ekspertus, bendradarbius, vadovus, konsultantus, gimines, draugus;
– palyginami jo ir bendradarbių gabumai, laimėjimai ir įvertinami tikslo realizavimo šansai;
– darbuotojo savybės, gabumai;
– darbo vietos keliami reikalavimai;
– darbo vielų reikalavimų ir darbuotojų savybių nesutapimai;
– numatomos darbuotojo ugdymo priemonės.

Kalifornijoje sukurtą karjeros planavimo koncepciją įgyvendina trys subjektai:
– skyriaus vadovas,
– darbuotojas,
– personalo skyriaus darbuotojas, atsakingas už personalo ugdymą.
Čia kur kas daugiau dėmesio darbuotojo karjerai skiria organizacija, kuri ne tik dalyvauja sudarant karjeros raidos planus, bet ir sukuria:
– karjeros stebėjimo sistemą;
– paskiria darbuotojui patarėją – konsultantą.
Benson’o ir Thornton’o karjeros planavimo koncepcijoje taip pat pabrė¬žiamas organizacijos vaidmuo. Atsižvelgiant į karjeros subjektų ir darbuo¬tojų lygį, galimos įvairios karjeros organizavimo formos.
Gali būti sudaromi individualūs karjeros realizavimo planai, už kurių realizavimą didžiausią atsakomybė tenka pačiam darbuotojui. Šis variantas taikomas atsakingiems, sąmoningiems darbuotojams, kurie sugeba savaran¬kiškai dirbti, yra pakankamai aukštos kvalifikacijos.
Darbuotojams gali būti skiriami ir konsultantai, kurie moko, kaip geriausia planuoti, realizuoti savo karjeros tikslus. Čia suteikiama pagalba, užtikrinama tam tikra kontrolė.
Esama ir specializuotų koncepcijų. Mokymo ir kvalifika¬cijos kėlimo, plėtojant inovacinę kvalifikaciją, koncepcija taikoma lik specifinei grupei žmonių, kurie užsiima techninėmis, organizacinėmis inovacijomis. Šiems darbuotojams reikia išmokti specialių kūrybinių, grupi¬nio darbo metodų. Todėl formuojant jų augimo galimybes, ypač rūpinamasi šių specialių metodų perteikimu ir tokių asmeninių savybių, kaip aktyvumas, sisteminis mąstymas ir pan., ugdymu.
Netiesiogiai prilygintina karjeros koncepcijai, bet turinti jai didelę įtaką yra individualizuotos organizacijos koncepcija. Ji remiasi teiginiu, kad kiekvienas darbuotojas yra individualybė, kuri nemėgsta reglamentuotos organizacijos. Todėl, atsižvelgiant į individų ypatumus, jiems reikia sudaryti realias galimybes keisti organizacines sąlygas ir susidaryti palankiausias darbo sąlygas. Tai taip pat susiję su karjera, nes kiekviena individualybė supranta karjerą savaip ir su tuo reikia skaitytis, žinoma, atsižvelgiant į įmonės galimybes.
Atliktoji karjeros formavimo koncepcijų analizė leidžia teigti, kad organizacijos tikslai humanistinėse karjeros organizavimo koncepcijose įgyvendinami maksimaliai tenkinant darbuotojų siekius, sudarant galimybes realizuoti jų gabumus. Tik tokios koncepcijos leidžia maksimaliai suderinti darbuotojų, atskirų grupių ir organizacijos interesus.

1.3 KARJEROS PAKOPOS, RYŠYS SU GYVENIMO CIKLU
Karjeros planavimas personalo valdymo požiūriu yra labai svarbus procesas. Tik žinodamas galimas savo perspektyvas organi¬zacijoje, individas atskleisdamas savo sugebė¬jimus ir patirtį, gali siekti organizacijos tikslų. Efektyviai dirbdamas individas siekia patenkinti ir savo poreikius.
Būtina turėti informaciją apie karjeros pakopas, jas sąlygojančius veiksnius bei individo ir organizacijos poreikius. Karjeros pakopos sąvoka yra karjeros valdymo pagrindas. Planuojant, organizuojant ir valdant individų karjerą, reikia atlikti detalią kiekvienos pakopos analizę.
Galima išskirti tris pagrindinius žmogaus gyveninio etapus, kuriuose susiformuoja skirtingas požiūris i karjerą:
Pirmasis etapas – tai fantazijos etapas. .Jį išgyvena 6-11 metų vaikai. Šiam etapui būdingi nerealus, fantastiniai sprendimai. Pavyzdžiui: norima tapti burtininku, kosmonautu.
11-16 metų jaunuoliai išgyvena eksperimentinį etapą. Siame etape individai pirmą kartą suvokia, jog jie privalo priimti sprendimus dėl savo ateities.
Trečiajame – realistiniame etape individai apmąsto karjeros, profesijos pasirinkimą. Įvertinus realias galimybes ir savo norimus pasiekti tikslus. Realistinis etapas gali tęstis ne vienerius metus – kartais jis trunka dešimtis ir daugiau metu.
Nagrinėjant personalo karjeros klausimus, mus domina realistinis etapas. Skiriamos keturios jos pakopos: ankstyvoji, vidurinė, vėlyvoji ir išėjimas į pensiją.
Priklausomai nuo to, kaip individai pereina šias pakopas, kinta jų užduočių poreikiai bei socialiniai-emociniai poreikiai. 6 paveiksle parodytas ryšys tarp karjeros pakopų ir poreikiu. Individo vaidmuo organizacijoje taip pat priklauso nuo to, kuriame etape yra jo karjera.
Pradedančiam savo karjerą individui vadovauja kiti, jis padeda tiesioginiam vadovui, mokosi iš jo. Pagrindinis psichologinis kriterijus šiame karjeros etape yra priklausomybė. Nepriklausomu organizacijos bendradarbiu tampama vidurinės karjeros metu. Individas tampa vadovu, jo funkcijos – patarimas, užduočių paskirstymas, stebėjimas, mokymas. Vėliau individo vaidmuo ir funkcijos vėl keičiasi. Jo pagrindine veikla tampa patvarkių, nurodymų formulavimas, vadovavimas organizacini.

Kalbant apie karjeros planavimą, organizavimą ir valdymą, reikia aptarti kiekvieną pakopą. Pradėdami savo karjerą, jauni specialistai turi specialių žinių, tačiau jie nepakankamai supranta organizacijos tikslus, poreikius ir lūkesčius. Todėl ankstyvosios karjeros pakopoje individai būna neryžtingi, jaučia nepasitikėjimą savo kompetencija. Norint sėkmingai pereiti šią pakopą, tenka pripažinti psichologinį priklausomumą. Tai gali sukelti jaunų specialistų nepasitenkinimą. Naujokams reikia patarimų, pamokymų, kad jie galėtų išsiugdyti atitinkamus darbo įgūdžius. Ankstyvoji karjera yra labai svarbi. Ji turi esminę įtaką tolesnei individo karjerai.
D.Hall’as ir F. Hall’as pateikė karjeros ugdymo modelį, iš kurio galima spręsti apie ankstyvosios karjeros svarbą (žr. 7 pav.).
Kaip matome, karjeros pradžią sąlygoja darbinės veiklos tikslai. Kuo konkrečiau suformuluojami darbo tikslai ir kuo didesnė suteikiama parama, tuo didesnės pastangas daro individas, todėl galima tikėtis, kad užduotis bus įvykdyta geriau. Jei individas gerai dirba ir per grįžtamąjį ryšį gauna teigiamus įvertinimus, jis patiria pasididžiavimo ir pasitenkinimo savimi jausmą. Tai leidžia numatyti ateities tikslus ir tolesnę karjerą.
Šį teiginį patvirtina ir J.Rosenbaum’o atlikti tyrimai. Jis teigia, kad nesėkmė, pvz., nepaaukštinimas ankstyvojoje karjeroje neleidžia individui sėkmingai konkuruoti su kitais darbuotojais, kuriems pareigos buvo paaukštintos. Organizaeija kylančius darbuotojus traktuoja kaip turinčius potencijų ir suteikia jiems didesnes galimybes ir ateityje. Patyrusiems nesėkmę atitenka antraeiliai, nereikšmingi vaidmenys. Vengdami nesėkmių, jie praranda drąsą rizikuoti ir pasirenka saugesnę, konformistinę strategiją.
Ankstyvosios karjeros metu tik pradėję dirbti individai išgyvena daug jaudinančių, susirūpinimą keliančių akimirkų. Pasirinkdami darbą, individai įvertina organizacijos keliamus reikalavimus, tikėdamiesi, kad juos įvykdžius bus patenkinami jų atitinkami poreikiai. Jau pirmajame etape patiriama ir nusivylimų. Dažniausiai pasitaikančios nusivylimo priežastys yra netinkamai suformuluoti darbo reikalavimai, darbo ir poreikių neatitikimas, neteisingas jų darbo vertinimas ir pan.
Labai dažnai karjerą pradedančią individą realiai atliekamas darbas neatitinka ją vilčių. Jauni specialistai tikisi gauti atsakingas pareigas ir sudėtingus uždavinius. Tačiau jiems patikimas nuobodus darbas. Labai dažnai atsiranda prieštaravimas tarp naujų idėjų, teorijų, kurios yra propaguojamos mokymosi metu, ir praktikos. Todėl jauni darbuotojai dažnai negali parodyti savo galimybių. Tai ypač stipriai veikia, jei organizacija ir darbas yra idealizuojami, tada individai tampa “tikrovės šoko” aukomis. Jauni darbuotojai gali to išvengti, jei jie darbą atlieka geriau, nei iš jų tikimasi, sugeba įrodyti, kad jie sugeba dirbti geriau, gali atlikti sudėtingesnius darbus. Taip jie įtikina vadovus, kad sugeba daugiau, kad jiems tikslinga suteikti daugiau įgaliojimų, veikimo laisvės. Tačiau nereta ir atvejų, kai darbuotojas pamato, kad jo iniciatyva ir pastangos yra vadovybės nepageidaujamos.
Labai svarbu darbuotoją teisingai vertinti. Naujas darbuotojas dar nesusipažinęs nei su įmone, nei su darbu. Jis dažnai daro klaidų. Labai svarbu, kad vadovas suprastų pradedančio darbuotojo problemas ir butų griežtu vertintoju, mokytoju, auklėtoju. Todėl vadovas, siekdamas išlaikyti naujus darbuotojus, turi panaudoti ankstyvosios karjeros problemų neutralizavimo priemones: aiškiai apibūdinti darbą, aiškiai suformuluoti darbo užduotis, priskirti globėją, didinti atliekamo darbo turiningumą ir pan.

Realus darbo apibūdinimas leidžia išvengti nerealių planų sudarymo. Jau įdarbinimo metu darbuotojui pateikiama reali informacija apie būsimą darbą. Naujas darbuotojas sužino gerąsias ir blogąsias darbo puses, supažindinamas su galimais sunkumais, pagrindiniais reikalavimais. Labai svarbu aiškiai suformuluoti užduotis. Jei užduotis yra aiški, numatyti realūs darbai, atitinkantys jauno darbuotojo sugebėjimus, juos įvykdyti žymiai lengviau. Jei užduotys darosi vis sudėtingesnės, tai darbuotojas skatinamas efeklyviau dirbti ir geriau panaudoti savo potencialą. Didinant darbo turiningumą, siekiama, kad darbuotojas suvoktų atliekamo darbo svarbą, atsakomybė už veiklos rezultalus, jam sudaroma galimybė kelti kvalifikaciją.
Reiklūs globėjai – tai ne autokratiniai globejai. Jų pareiga – išaiškinti naujam darbuotojui, kad iš jo tikimasi iniciatyvos, pastebėti ją ir tinkamai įvertinti. Jie turi būti pagalbininkais, konsultantais, ypač atliekant sudėtingas užduotis.
Pradedamas vidurinį karįeros etapą individas tampa visiškai nepriklausomu, nuolatiniu darbuotoju. Jis jai jau gerai orientuojasi organizacijos veikloje ir yra suinteresuotas kilimu tarnyboje. Todėl būtina pateikti kuo daugiauau naujų idėjų pasirinktoje veiklos stityje. Tai svarbu tolesnei karjerai. Jei specialistui nepavyksta sėkmingai pereiti šios pakopos, jis neįgyja pasitikėjimo savimi.
Viduriniame karjeros etape dažnai susiduriama su karjeros ribos problema. Karjeros riba – tai tam tikra situacija karjeroje, kai sunku tikėtis paaukštinimo. Iš principo visi individai anksčiau ar vėliau susiduria su šia problema. Vieni iš jų pasiekia karjeros ribą dėl to, kad netrokšta kilti į aukštesnes pareigas. Jie patenkinti turimomis pareigomis, stengiasi jas gerai vykdyti ir nenori prisiimti papildomos atsakomybės. Kiti negali kilti tarnyboje dėl potencijos stokos. Labai dažnai karjerą riboja vakansinių pareigų nebuvimas, kadangi organizacijos valdymo struktūra yra piramidinė ir kuo aukštesnis valdymo lygis, tuo mažiau pareigų pav. Pateikti 4 individų tipai pagal jų tinkumą karjerai.
Mokiniai – tai individai su perspektyva kilti, didele potencija, tačiau dar neturintys reikiamo profesionalumo lygio.
Žvaigždės – tai asmenys atliekantys svarbius darbus, turintys dideles perspektyvas augti. Tokie individai yra karjeros “greitkelyje.”
Patikimi darbuotojai – tai individai, gerai atliekantys savo pareigas, bet turintys menką potenciją tolesnei karjerai. Tokie darbuotojai daugelyje organizacijų sudaro daugumą.
Balastas – tai neveiksmingi darbuotojai. Jų atliekamų darini lygis yra žemas, o galimybės augti mažo

 

1 lentelė. Darbuotojų klasifikavimo matrica

Atliekamo darbo kokybė

Aukšta

Patikimi, veiksmingi darbuotojai

Žvaiųždcv

Žema

Balastas, neveiksmingi darbuotojai

Mokiniai, nauji darbuotojai

 

Maža

Didelė

Kilimo tarnyboje                   tikimybė

Suprantama, kad tiek patikimi dar