Meilės prasmė žmogaus gyvenime

 

Įžanga

Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje.

“Meilės prasmė”

Meilė yra bene labiausiai nuvertinta, supurvinta ir paniekinta gyvenimo vertybė. Galima sakyti, kad beveik praradome meilės prasmės ir paskirties suvokimą, kai tuo tarpu meilė yra pasaulį valdanti – kurianti arba griaunanti – galia. Nuo jos apraiškų priklauso ne tik pasaulio, žmonijos veidas, bet ir mūsų ateitis. Meilė – gyvybės pagrindas, pasak T.Šardeno – pagrindinė dvasinės energijos rūšis. Bet meilė, tikriau tai, kas šiandien vadinama meile, ir žudo. Sugrąžinti pagarbą meilei jau nepakanka, būtina giliau į ją pažvelgti, galbūt kitu aspektu, atskleidžiant joje glūdinčią galią. Aukštesnė pažiūra į meilę nebus vaisinga, nes ji ir vėl leis pasireikšti toms pačioms mumyse slypinčioms griaunančioms galioms. Meilė, kaip kuriančioji galia turi tapti viso mūsų gyvenimo pagrindu.
Meilės jausmo prasmė ir vertė yra ta, kad ji priverčia mus realiai, visa savo esybe pripažinti kitam tą besąlygišką reikšmę ir vertę, kurią dėl savo egoizmo mes priskiriame tik sau patiems. Meilė svarbi ne kaip vienas iš mūsų jausmų, o kaip viso mūsų dėmesio nukreipimas nuo savęs į kitą. Tai būdinga kiekvienai meilei, bet skirtingų lyčių meilei – ypač, ji nuo kitų meilės rūšių skiriasi ir didesniu intensyvumu, ir labiau pagauna, suteikia galimybę kuo visapusiškesniam ir tobulesniam bendrumui, abipusiškumui, tik šita meilė gali du gyvenimus ištikrųjų ir neatskiriamai sulieti į vieną, tik apie ją ir Dievo žodis sako: ir du bus viena lytis, t.y. taps viena realia būtybe. Jausmai reikalauja vidinės ir galutinės pilnatvės,bet toliau kaip iki šio subjektyvaus reikalavimo ar siekio paprastai dalykas nepasistūmėja, o jei ir pasirodo esą tik laikini. Vietoj esminio ir amžino susivienijimo poezijos įvyksta tik ilgiau ar trumpiau trunkantis, bet iš tiesų laikinas, daugiau ar mažiau glaudus,bet vis dėlto išorinis ir paviršutiniškas dviejų ribotų būtybių suartėjimas, virstąs gyvenimo proza. Meilės objektas neišsaugo po teisybei tos besąlygiškos vertės,kurią jau suteikė įsimylėjėlio svajonė. Meilės galia praranda visą savo prasmę, kai jos objektas iš besąlyginių įamžintos individualybės aukštumų smunka ir tampa atsitiktine ir lengvai pakeičiama priemone naujai. Tačiau, faktų akivaizdumo įtikinti, kad idealioji meilės prasmė tikrovėje neįgyvendinta, ar mes turime teigti, kad ji neįgyvendinta apskritai? Pati žmogaus prigimtis, su protinga sąmone, dorovine laisve ir sugebėjimu tobulinti save, apdovanota neapsakomomis galimybėmis, neleidžia mums iš anksto laikyti kokios nors užduoties žmogui neįmanoma, jei nėra vidinio loginio prieštaravimo arba nedermės tarp tos užduoties ir bendro visatos tikslo, tikslingos kosminio ir istorinio vystymosi eigos. Būtų visiškai neteisinga neigti meilės realizaciją vien todėl, kad ligi šiol to visiškai dar niekada nebuvo, juk tokioj pat padėtyje kažkada buvo ir daugelis kitų dalykų, pvz:. visi mokslai, menai,piliečių visuomenė, gamtos jėgų valdymas. Meilė žmogui kol kas yra tas pats, kas protas buvo gyvūnams; jos tėra tik pradmenys, užuomazgos, čia dar ne ji pati. Meilės užduotis ir yra gyvenimui įrodyti tą meilės prasmę, kuri iš pradžių tik nujaučiama; reikalinga tokia dviejų ribotų būtybių dermė, kuri sukurtų iš jų vieną absoliučiai idealų asmenį.Ši užduotis ne tik kad neslepia savyje jokio vidinio prieštaravimo ir yra nesuderinta su pasaulio prasme, bet ją tiesiog diktuoja mūsų dvasinė prigimtis, kurio ypatumas tas, kad žmogus, likdamas pačiu savimi, savo forma, gali apimti absoliutų turinį, tapti absoliučiu asmeniu. Tačiau tikrasis žmogus su visa savo idealaus asmens pilnatve negali būti tik vyras arba tik moteris, o turi būti aukščiausia dviejų vienybė. Įgyvendinti šią vienybę arba sukurti pilnutinį žmogų kaip laisvą vyriškojo ir moteriškojo pradų vienovę, kurioje abu pradai išsaugotų savo ypatingumą, savitumą ir kartu įveiktų savo esminį skirtingumą, suskilimą, ir yra artimiausias meillės uždavinys. Apžvelgę sąlygas, reikalingas to uždavinio sprendimui, mes įsitikinsime, kad tik jų nesilaikymas žlugdo meilę ir verčia pripažinti ją esant iliuzija.

“ Meilės objektai “

Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi su meilės objektu. Jei žmogus myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egojizmas.
Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirtinį žmogų, nereiškia žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.

“ Broliška meilė ”

Fundamentaliausioji meilės rūšis, gridžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia galima įžvelgti atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime.
Broliškoji meilė – meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliškoji meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliškoji meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms.
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių, bet aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs” ; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eit savomis kojomis yra pastovus ir visiems bendras.Tai yra beveik tik valios klausimas.
Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam – broliškos meilės pradžia.

“ Motiniška meilė “

Pripažindami pakankamai didelę svarbą ir vertę kitų meilės tipų, kuriais klaidingas spiritualizmas ir moralizmas norėtų pakeisti skirtingų lyčių tarpusavio meilę,mes vis dėlto matome, kad ši pastaroji atitinka du pagrindinius reikalavimus, be kurių neįmanoma ryžtingai išsivaduoti iš egocentriškumo, visapusiškai bendraujant su kitais. Visi kiti meilės tipai stokoja arba mylinčiojo ir mylimojo asmenų giminingumo, lygybės ir tarpusavio poveikio, arba visapusiško, viena kitą papildančių savybių skirtingumo.
Tėvų meilė – ypač motiniška – ir dėl savo jausmo stiprumo, ir dėl objekto konkretumo labiausiai priartėja prie skirtingų lyčių tarpusavio meilės, bet negali turėti tokios pat reikšmės žmogaus individualybei dėl kitų priežaščių. Ji sąlygojama dauginimos, kartų kaitos dėsnio pasaulyje. Motiniška meilė žmonių gyvenime, pasiekiant kartais nepaprastą pasiaukojimo lygį, yra be abejonės būtinas gamtos dėsnių paveldas. Vis dėlto motiniškoje meilėje nerasime tokio pat abipusiškumo (atsakomojo jausmo) ir gyvenimiško bendrumo jau vien todėl, kad mylinčioji ir mylimieji priklauso skirtingoms kartoms, kad pastarųjų gyvenimas – ateityje, su naujomis savarankiškomis užduotimis ir interesais. Pakanka vien to, kad tėvai negali būti vaikų gyvenimo tikslas, kaip vaikai tėvų.
Motina visą savo sielą atiduodanti vaikams, aišku, aukojasavo egojizmą, bet kartu ji praranda savo individualybę, o vaikų individualybę motiniška meilė jei ir palaiko, tai kartu išsaugo ir net sustiprina savo vaikų egojizmą. Be to čia mylimasis įgauna besąlygišką vertę ne dėl savo tikrosios individualybės; nors gerai motinai jos vaikas brangesnis už viską, bet tik todėl, kad jis yra jos vaikas, kaip ir gyvūnų pasaulyje, t.y čia tariamasis besąlygiškas kito vertės pripažinimas iš tikrųjų apspręstas biologinio ryšio.
Dar mažiau skirtingų lyčių tarpusavio meilę gali atstoti kiti simpatiją keliantys jausmai. Tos pačios lyties asmenų draugystei trūksta visapusiško viena kitą papildančių savybių skirtingumo, ir jeigu ši draugystė pasiekia ypatingą intensyvumą, tai ji virsta priešingu prigimčiai (nenatūraliu) skirtingų lyčių tarpusavio meilės surogatu.
Motinos meilė yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Jis turi du bruožus : pirmas – rūpestis ir atsakomybė, o antrasis siekia daugiau nei globa. Ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Ir iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama negu imdama, kuri tvirtesnė savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti.Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina; jei ji gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažystamuosius, visus žmones.

“ Patriotizmas ir meilė žmonijai “

Kalbant apie patriotizmą ir meilę žmonijai, reikia pasakyti, kad šie jausmai, nors ir kokie svarbūs, patys savaime gyvenimiškai ir konkrečiai egoizmo pašalinti negali, kadangi mylintysis ir mylimasis nesugretinami, nesulyginami – nei žmonija, nei tauta negali pavieniam žmogui būti toks konkretus objektas kaip ir jis pats. Paaukoti savo gyvenimą tautai ar žmonijai, aišku, galima, bet sukurti iš savęs naują žmogų,išskleisti ir realizuoti tikrąją žmogišką individualybę šios ekstensyvios meilės pagrindu neįmanoma. Čia realus centras vis dėlto yra senasis egoistinis “aš”, o tauta ir žmonija lieka sąmonės periferijoje kaip idealūs dalykai. Tą patį galime pasakyti apie meilę menui, mokslui ir t.t..

“ Erotinė meilė “

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; Motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Tai nėra staigus “įsimylėjimas“, staigus visų barjerų, egzistavusių iki tol egzistavusių tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimas. Šis intymumo išgyvenimas savo prigimtimi yra trumpalaikis.
Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši “ vienybė “ palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą.
Erotinė meilė kyla iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo būties esmėje. O savo esme žmonės yra vienodi.
Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas visą savo gyvenimą skirti vienam žmogui.

“ Meilė sau “

Manoma, jei aš myliu save, vadinasi, nemyliu kitų , taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei. Meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau yra būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save, jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.
Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Tokie žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nėra pajėgūs mylėti ir savęs paties.

“ Meilė kaip tikėjimas “

Tikroji meilė visų pirma remiasi tikėjimu. Pagrindinę meilės prasmę sudaro tai, kad kitai būtybei pripažystama besąlygiška vertė. Vadinasi, mes galime teigti jo besąlygišką vertę vien tikėjimu, kuris žino tai, ko viliamės, atskleidžia tai, kas neregima. Tikėjimą mes turime suprasti kaip teigimą, kad jis egzistuoja Dievuje ir šia prasme yra begalinės vertės. Pripažinti kitam asmeniui besąlygišką vertę ar tikėti juo (be ko neįmanoma tikra meilė) galima tik teigiant jį esant Dievuje.
Skirtingų lyčių tarpusavio meilė, teisingai suprasta ir įgyvendinama, šiai dieviškajai esmei suteikia būdą galutinai įsikūnyti individualiame žmogaus gyvenime, patį giliausią ir kartu patį išoriškiausią būdą realiai apčiuopiamai susijungti su ja. Iš čia tos nežemiškos palaimos, nežemiško džiaugsmo akimirkos,blyksniai, kurie lydi net ir netobulą meilę ir daro ją, net netobulą, saldžiausia žmonių ir dievų palaima – HOMINOM DIVOMQUE VOLUPTAS. Iš čia didžiausios meilės kančios, nes ji bejėgė išlaikyti savo tikrąjį objektą ir vis labiau tolsta nuo jo.
Čia tampa suprantamas ir tas dievinimas, begalinis atsidavimas, kuris toks būdingas meilei, bet taip mažai prasmingas, jeigu jis susijęs tik su žemiškąja puse, atskirai nuo dangiškosios.
Meilės dvilypumo arba, tikriau pasakius, dvipusiškumo mistinis pagrindas paaiškina, kaip meilė gali pasikartoti. Dangiškasis mūsų meilės objektas yra tik vienas, visada ir visiems vienas ir tas pats – amžinasis dieviškasis Moteriškumas; bet kadangi tikrosios meilės paskirtis – ne garbinti šį aukštesnį objektą, o įkūnyti jį kitoje, žemesnėje tos pačios moteriškos formos, nežemiškos prigimties, esybėje, kuri juk tėra viena iš daugelio, tai jos reikšmingumas, išskirtinumas mylinčiąjam, žinoma, gali būti ir praeinantis, laikinas.

“ Požiūris į meilę “

Į meilę buvo ir dabar yra žiūrima tik kaip į duotybę, kaip į būseną (normalią vieniems ir liguistą kitiems), kurią žmogus išgyvena, bet kuri niekam neįpareigoja; tiesa čia prisiplaka dar dvi mintys : fiziologinis mylimo asmens užvaldymas ir paprasta gyvenimiška sąjunga su juo – pastaroji uždeda tam tikras pareigas, bet čia jau įsijungia, viena vertus, gyvūnijos pasaulio dėsniai, kita vertus, žmonių bendruomenės sugyvenimo dėsniai,o meilė nuo pradžios iki galo palikta pati sau išnyksta kaip miražas. Aišku, meilė visų pirma yra gamtos duotybė nepriklausomai nuo nuo mūsų kylantis procesas, bet tai nereiškia, kad mes negalime ar neturime sąmoningai jos priimti ir patys kreipti šio natūralaus proceso į aukštesnį tikslą.
Visems žinoma, kad mylint mylimasis ypatingai idealizuojamas, mylintysis jį regi visai kitoje šviesoje negu ta, kurioje jį mato pašaliniai žmonės. Mylintysis iš tikrųjų regi, pastebimai suvokia ne tai, ką kiti. Ir jam, beje ši meilės šviesa greitai išnyksta, bet ar tai reiškia, kad ji buvo melaginga, kad tai – tik subjektyvi iliuzija?
Meilės idealizacija, nustojusi žadinti beprotiškiems žygdarbiams, nebeįkvepia, ji tampa tik masalu, vikione, verčiančia mus trokšti fizinio ir gyvenimiško turėjimo, užvaldymo, ir išnyksta, kai kai tik šis visai neidealus tikslas būna pasiektas. Meilės šviesa niekam nebetampa spinduliu, nušviečiančiu kelią į prarastąjį rojų. Į ją žiūrima kaip į fantastišką trumpo “meilės prologo danguje” suspindėjimą, kurį gamta atėjus laikui gesina kaip nebereikalingą tolesniam žemiškam gyvenimui. Iš tikrųjų šią šviesą gesina mūsų meilės silpnumas ir nesąmoningumas, iškreipiantis tikrąją dalykų tvarką.

“ Ar meilė yra menas? “

Ar meilė – tai menas? Jei tap, tai meilei reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, “apimtas meilės”. Daugelis meilę suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema kaip būti mylimu. Šis tikslas siekiamas keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t.. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų : išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja, siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys. Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys.

Pabaiga :

Gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks , kaip tai sunku. Jis tap pat pastebės, kad visos jo mintys sukasi apie jį patį. Kai mes kaupiame žinias, užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško vystymosi pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia.
Meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui.
Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, tai bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes.
Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šis troškimas ignoruojamas, tai dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.

NAUDOTA LITERATŪRA

Solovjovas, Vladimiras.
Meilės prasmė / Iš rusų kalbos vertė N.Norkūnienė. – V.:Pozicija,
1991.-94.

Fromas, Ėrichas.
Menas mylėti. – V.:Valst. leidybos centras, 1992

Darbuotojų motyvacija

 

ĮVADAS
Motyvacija psichologijoje -jėga, skatinanti visus organizmo veiksmus , kitaip tariant, tai poreikis ar troškimas, kuris teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Motyvavimas – žmogaus aktyvumą skatinantis ir jo veiklos kryptį lemiantis procesas. Motyvai yra susiję su individo poreikių patenkinimu. Stipriausia motyvacija yra sėkmė. Malonu daryti tai, kas sekasi, o nemalonu – tai, kas nesiseka. Jei pasiseka – išauga pasitikėjimas savimi.
Darbo aktualumas
Šiuolaikiniame verslo pasaulyje vis dažniau girdima frazė „darbuotojų motyvacija”. Visos įmonės, siekiančios maksimizuoti pelną bei minimizuoti kaštus, stengiasi pasiekti maksimalų darbuotojų našumą. Vienas iš optimaliausių būdų tai padaryti yra motyvuoti savo darbuotojus.
Esama padėtis
Darbuotojų motyvacija įgauna vis didesnį pagreitį, nes dauguma šiuolaikinių įmonių suprato, kad tai geras būdas optimaliai išnaudoti žmogiškuosius resursus, išsiugdyti lojalių darbuotojų.
Darbo tikslas
Šio darbo tikslas yra supažindinti su vyraujančiomis motyvacijos teorijomis, darbuotojų motyvacijos faktoriais bei padėti suprasti kaip reikia motyvuoti personalą.
Yra keletas motyvacijos teorijų:
• Maslow poreikių hierarchija
• F. Herzbergo dviejų faktorių teorija
• V. Vrumo lūkesčių teorija Teisingumo teorija
Motyvacija yra įtakojama daugelio faktorių, kai kuriuos jų galime kontroliuoti, kai kurių negalime. Yra dvylika pagrindinių darbuotojų motyvacijos faktorių, bet tai nėra visi.
Taip pat yra labai svarbu motyvuoti personalą, nes personalas yra varomoji įmonės dalis. Personalo motyvacijos būdai yra materialūs, nematerialūs bei netradiciniai.

1. MOTYVACIJOS TEORIJOS.
1.1. A. Maslow poreikių hierarchija.
A. Maslow teigė, kad egzistuoja penki pagrindiniai poreikiai. Kiekvienas žmogus turi juos visus, tačiau vienu metu dominuoja tik vienas. Be to, visi poreikiai yra išdėlioti hierarchiškai t. y. aukštojo lygio poreikiai negali būti patenkinti kol nėra patenkintas žemesnio lygio poreikis.
Anot Maslovv šitie poreikiai yra:
1. Fiziologiniai poreikiai – susideda iš pirminių arba biologinių žmogaus poreikių. Darbo srityje tai būtų atlyginimas, atostogos, palankios darbo sąlygos.
2. Saugumo poreikis – kai tik yra patenkinti pirminiai poreikiai, žmonės pradeda siekti saugumo. Darbuotojams tai būtų profsąjungų organizavimas, kova už darbų saugą, draudimo ir išeitinės pašalpos reikalavimas.
3. Socialiniai poreikiai – tai draugystės, meilės ir priklausymo poreikiai. Žmonės linkę patenkinti šiuos poreikius ir darbe, prisijungdami prie skirtingas formalias ir neformalias grupes ir organizuodami bendrą veiklą.
4. Pagarbos poreikis – turi dvi formos – savigarba t.y. pasitenkinimas savimi, kompetencijos ir tikslo pasiekimo jausmas, bei kitų žmonių pagarba t.y. reputacija, visuomeninis įvertinimas, statusas grupėje.
Savęs realizavimo ir išreiškimo poreikiai – pats aukščiausias poreikis, kurio žmogus siekia patenkinęs visus kitus. Tai noras būti geriausiu, realizuoti savo potencialą išvystyti savo gebėjimus.
Taigi vadovas, gerai žinantis savo pavaldinio poreikius, galės pasirinkti tinkamiausią skatinimąsi faktorių ir tikėtinai motyvuos darbuotoją padaryti daugiau. Svarbi yra ir pakankamumo idėja: nė vienas žmogus niekada nejaučia pilno savo norų patenkinimo, visada norisi dar daugiau pinigų, meilės, draugų ir pagarbos, nepriklausomai nuo to kiek jau turi. Taigi žmogus judės aukštyn nuo vieno poreikio prie kito tada, kada jo poreikiai bus nepilnai, bet pakankamai patenkinti.
Maslow teorija yra populiari, nes didelį vaidmenį skiria intuicijai. Tačiau kaip konkretus vadovavimas ji turi keletas trūkumų, pavyzdžiui, ne visada galima atskirti nesvarbius kasdieninius poreikių kitimus nuo rimtesnių ir reikšmingų. Be to, kartais yra sunku įvertinti žmogaus poreikius, nes vienu metu mes galime turėti iškart keletą.
1.2. F. Herzbergo dviejų faktorių teorija
Atlikęs tyrimą Herzbergas įrodė, kad egzistuoja du visiškai skirtingi faktorių tipai, kurie gali sukelti tam tikrą pageidaujamą elgesį:
1. Higieninis arba palaikantis tipas susideda iš faktorių, be kurių žmonės negali būti patenkinti, tačiau netgi visapusiškas šitų faktorių išsipildymas sukelia tik pakankamą motivacijos lygį.
2. „Motyvatoriai” – gali būti panaudoti stimuliuojant aukštesnį motyvacijos lygį, kai higieniniai faktoriai yra pasiekti.

Prie pirmo tipo Herzbergas priskyrė darbo sąlygas, santykius su kolegomis, statusą, saugumą ir asmeninį gyvenimą. Prie antro – tikslo pasiekimą, prisipažinimą, atsakomybę ir karjerą, [domus jo tyrimo rezultatas buvo, kad pinigus daugelis darbuotojų priskyrė prie pirmo tipo. Kitaip tariant, netgi labai didelis atlyginimas negali sukelti aukštą motyvaciją. Vadovams tai reiškia, kad ignoruoti antro tipo faktorius ir skatinti darbuotojus tik pinigais, yra neteisingai.
1.3. V.Vrumo lūkesčių teorija
Anot Viktoro Vrumo pavaldiniai dirba produktyviausiai, kai jie yra įsitikinę, kad pasiteisins jų lūkesčiai 3 srityse:
1. „Darbo įdėjimas – rezultatas” – kai žmogus žinos, kad atlikęs tam tikrą darbo kiekį, jis pasieks norimo rezultato.
2. „Rezultatas – atlyginimas” – kai pavaldinys žinos, kad tikrai pasieks savo tiklsų, jam kyla klausimas ką gi jis už tai gaus. Jei vadovas aiškiai apibrėš būsimą atlyginimą, tai vėl gi motyvuos žmogų dirbti.
3. „Gauto atlyginimo vertė” – kai pavaldinys žino, kad sugebės atlikti darbą ir tikrai už tai gaus tam tikrą atlyginimą, jis bando išsiaiškinti ar šitas atlyginimas bus vertingas būtent jam.
Tam kad tiksliai apibrėžti trečią faktorių Vrumas įveda „valentingumo,, sąvoką. Valentingumas tai vieno ar kito atlyginimo vertė konkrečiam žmogui.
Taigi darbuotojo motyvacija tai lūkesčių ir valentingo atlyginimo kombinacija, kuri suteiks geriausia poreikių patenkinimą.
1.4. Teisingumo teorija
Ši teorija remiasi tuo, kad darbuotojas subjektyviai įvertina įdėto darbo ir atlyginimo santykį ir palygina jį su kitų žmonių, atliekančių tokį patį darbą, atlyginimu. Jei darbuotojas pastebi, kad gauna mažiau, jis praranda motyvaciją ir pradeda dirbti blogiau, nes jo manymu jo darbas nėra sąžiningai vertinimas. Jei darbuotojas pastebi, kad gauna daugiau, tai sukelia jam kaltės jausmą, nes jis mano kad apgaudinėja savo vadovą ir iš tikrųjų nėra nusipelnęs gaunamo atlyginimo.
Pagal šią teoriją svarbiausias vadovo tikslas yra laiku reaguoti į darbuotojų nuotaikas ir stengtis nesuvaržyti savo pavaldinius ir palaikyti teisingumą kolektyve.

2. MOTYVACIJOS FAKTORIAI
Motyvacija įtakojama daugelio faktorių, kai kuriuos jų galime kontroliuoti, kai kurių negalime. Kadangi kalbama apie darbuotojų motyvaciją, tad čia bus kalbama tik apie 12 faktorių labai trumpai, kuriuos darbdavys ar vadovaujantis asmuo galėtų motyvuoti savo pavaldinius, o jų iš tikrųjų yra daug daugiau.
1. Apdovanojimai už gerai atliktą darbą yra labai populiarus motyvacijos būdas, kuris yra paplitęs labai plačiai, nors dažniausiai atlygį įsivaizduojama materialų, tai yra pinigus.
2. Kai kuriem žmonėm labai svarbūs iššūkiai, bet reikia nepamiršti, kad kas motyvuoja vieną žmogų gali nemotyvuoti kito. Taip pat ir čia, duodamas vis sunkesnę užduotį darbuotojui duosi jam vis naują iššūkį ir jis turės tobulėti, kad ją įvykdyti, nors iššūkiai, kai kurių žmonių motyvaciją tai silpnina.
3. Dar vienas iš būdų motyvuoti pavaldinį – tai tapti jo draugu. Nebūtina susitikti ar kviesti kur nors jį po darbo laiko, bet tiesiog būk draugiškas. Taip pat kai sudarinėjama komanda užduočiai atlikti reikia nepamiršti žmonių charakterių ir pasistengti suderinti kiek galima labiau.
4. Geranoriškumas dažnai irgi motyvuoja darbuotojus elgtis taip pat ir paprašytas ką nors atlikti, nors nepriklauso pagal pareigas, ar karts nuo karto dirbti viršvalandžius.
5. Žinoma, jei darbuotojas nesijaus saugus darbo vietoje, jo motyvacija bus stipriai mažinama, tad įmonėse, kur žmonės dažnai atleidžiami ar nėra karjeros galimybių dažnai būna mažai motyvuoti. Motyvaciją galima pagerinti, pavyzdžiui, pasirašant ilgalaikį darbo kontraktą ar suteikiant įmonės akcijų.
6. Taip pat yra žmonių, kuriem labai svarbi jėga, žinoma ne tiesiogine prasme. Jei darbuotojas būtent toks, o jį norite motyvuoti – suteikite jam įgaliojimų daryti sprendimą pačiam iki kažkokios ribos.
7. Nepriklausomybė – labai panašus motyvacijos būdas į valdžios suteikimą, bet suteikiant nepriklausomybę motyvuoti gali ne kiekvieną darbuotoją. Toks pavaldinys turi būti ištikimas kompanijai ir darbdaviui/vadovui, nes dauguma darbuotojų tiesiog pradėtų nieko neveikti, bet tinkamiem pavaldiniam nepriklausomybės suteikimas įgalintų veikti visomis išgalėmis.
8. Maloni aplinka – šis faktorius turbūt galioja visiem. Vargiai ar rasi pavaldinį, kuriam nepatiktų maloni darbo aplinka. Aplinką galima sukurti spalvomis, jei darbas sėdimas – aprūpinant patogiom kėdėm, geru apšvietimu ir gerai šildomomis patalpomis. Taip pat svarbu bendradarbiai: jei jie vienas kitą palaiko – darbo kokybė visada bus geresnė.
9. Jei pavaldinys meniškas žmogus, vis kažką nori padaryti įspūdingiau ir subtiliau nei kiti, o dabartinė darbo vieta neleidžia jam išreikšti savęs, galbūt reiktų pagalvoti apie paaukštinimą ar pervedimą į kitą skyrių, kur galėtų išreikšti kūrybiškumą, taip suteikdamas daug didesnę naudą įmonei, bei savo ruožtu motyvuotų darbuotoją.
10. Būtina nepamiršti, kad kai kuriems darbo prasmė yra vienas svarbiausių dalykų. Gal būt tokius darbuotojus puikai motyvuotumėte paaiškindamas įmonės situaciją, tikslus, perspektyvas ir kas padėtų jai suklestėti. Jei įmonė didelė, būtų galima skelbti naujausią informaciją apie įmonės veiklą skelbimų lentoje, įmonės tinklapyje ar leisti leidinį su įmonės naujienomis.
11. Įdomus darbas – dauguma psichologų sutinka, kad tai vienas svarbiausių darbo motyvacijos faktorius, kartais net svarbesnis už pinigus. Bet būtina nepamiršti, kad suteikus įdomų darbą reikia vis tiek palaikyti atlyginimą, nes panaši įmonė gali pasiūlyti tokį pat darbą tik už didesnį atlyginimą.
12. Geras atlyginimas – turbūt pagrindinis faktorius pagal kurį renkamasis darbas.
13. Kitas svarbus motyvas pasirinkti darbo įstaigą yra pačios darbo įstaigos vardas. Dažnai stambios ir stabilios įmonės darbuotojui kelia didesnį pasitikėjimą. Individas gali jausti didesnį pasitenkinimą bei prestižą dirbdamas žinomoje bei geros reputacijos kompanijoje.
Visi šie faktoriai negali būti pritaikyti visiem darbuotojam, taip pat reikia nepamiršti, kad tai kas motyvavo vieną kartą, nebūtinai motyvuos ir sekantį. Ir būtina pažinti pavaldinius, tam kad galėtumėte juos motyvuoti bei galbūt net sutaupyti pinigų ar gauti dar didesnę naudą iš darbuotojo bei padidinti įmonės pelningumą.

3. KAIP MOTYVUOTI PERSONALĄ?
Personalo motyvavimas yra labai svarbus kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai. Kompanijos personalas tai daug daugiau nei darbo jėga, tai pagrindinis kompanijos resursas ir kapitalas, o motyvuota darbo jėga pasiekia geresnių rezultatų, todėl kiekviena save gerbianti kompanija turėtų turėti darbuotojų motyvavimo sistemą. Prieš pradedant kurti tokį planą reikia suvokti, kad tie patys motyvavimo metodai skirtingai veikia kiekvieną individą. Skirtingoms amžiaus grupėms, kompanijoms, pareigybėms ir būdo savybėms taikomi skirtingi motyvavimo metodai.
3.1. Materiali motyvacija
Gera bazinė alga gali būti geras motyvas dirbti kompanijoje, bet didelis uždarbis nebūtinai sąlygoja gerai atliekamą darbą. Todėl yra keli kitokie piniginiai motyvavimo būdai. Pirmas yra bazinė alga ir procentas nuo parduotų prekių. Pardavėjas kiekvieno mėnesio gale gauna fiksuotą atlyginimą ir priedą – procentą nuo sudarytų kontraktų ar parduotų prekių, paslaugų. Šiuo būdu pardavėjas skatinamas praduoti kuo daugiau produktų, todėl yra malonesnis su klientais ir atkaklesnis bandydamas juos įtikinti. Kitas būdas yra dažnai taikomas įmonių direktoriams. Tai fiksuotas atlygimas ir papildomas užmokestis, jei bus įvykdytas, pavyzdžiui, metų planas. Taip darbuotojas jaučiasi saugus, nes nesėkmės atveju vis tiek gaus fiksuotą atlyginimą, bet taip pat yra skatinamas pasiekti kuo geresnius rezultatus, kad įvykdytų planą. Yra ir kitokių piniginių motyvavimo būdų: tik procentas nuo parduotų prekių, kai atlyginimo dydis priklauso nuo dirbamų valandų skaičiaus, nuo įvykdytos užduoties, bei įvairiųjų kombinacijų.
3.2. Nemateriali motyvacija
Praktika rodo, kad teigiamas emocijas kelianti motyvacija, veikia kur kas geriau nei neigiamas. Noras būti įvertintam ir pastebėtam dažniausiai yra svarbesnis motyvas parodyti geresnius rezultatus nei baimė, pažeminimas ir pastabos. Vadovo bendravimas su pavaldiniais turi labai didelę įtaką darbo kokybei. Darbuotojas sulaukęs pagyrimo už gerai atliktą darbą jaučiasi vertinamas, todėl didesnės pastangos atliekant ir kitą užduoti yra tikėtinos ir ateityje. Net prastai dirbantį verta paskatinti, kai jis įdeda nors šiek tiek daugiau pastangų. Taip darbuotojas pajunta, kad jo pastangos yra pastebėtos ir sukelia vidinį norą kitą kartą atlikti užduotį geriau. Kitais žodžiais tariant, kai žmogus daro tam tikrą darbą, kad nebūtų nubaustas, atliekamas darbas primena neigiamas emocijas, todėl užduotis tampa nemaloni ir varginanti. O kai darbuotojas tikisi, kad didesnės pastangos bus pastebėtos ir įvertintos, atliekama užduotis kelia teigiamas emocijas ir tampa maloni. Tačiau reikia nepamiršti, kad turi būti nuoširdūs ir pagrįsti, nes tik tokiu atveju galime tikėtis teigiamų pokyčių.
Darbuotojo dalyvavimo organizacijos veikloje suvokimas turi taip pat nemažą įtaką darbo našumui. Dalyvavimas įmonės strategijų ir uždavinių planavime, problemų sprendime, itin svarbių sprendimų priėmime kelia darbuotojo pasitikėjimą savimi bei kompanija ir leidžia pajusti dalyvavimo kompanijos valdyme svarbą. Puikus šio motyvacijos metodo pavyzdys yra įmonės vadovų susirikimas. Galimybė išsakyti savo nuomonę ir išgirsti priežastis, kodėl yra priimamas tam tikras sprendimas įmonės viduje, turi teigiamos įtakos tiek priimto sprendimo kokybei, tiek kolektyvo reakcijai į pokyčius. Šitokiu būdu net darbuotojui nemalonūs sprendimai (perkėlimas į kitą skyrių, darbo užmokesčio sumažinimas, ir kt.) gali sulaukti žymiai švelnesnės reakcijos, nes darbuotojai aiškiai suvokia, koks svarbus ir neišvengiamas tai sprendimas.
Dar vienas būdas kaip motyvuoti personalą – darbuotojų informavimas. Labai daug nesusipratimų kyla dėl to, kad darbuotojai nežino kaip veikia ir už ką atsakingi kiti skyriai. Taigi, vienas iš būdų pakeisti šią situaciją yra informuoti darbuotojus apie jų bei jų kolegų pareigas. Taip pat pranešti apie pokyčius kompanijoje raštu ar susirinkimo metu. Atsiradus kompanijoje naujokui reikia jį supažindinti su įmonės veikla, kitais darbuotojais – integruoti naujoką į kolektyvą. Vienas iš paprasčiausių ir veiksmingiausių būdų tai padaryti yra paskirti naujokui kolegą kuris jį supažindintų su organizacija ir taip pat būtų žmogus į kurį naujokas galėtų kreiptis iškilus klausimui.
Dinamika darbo vietoje gali suaktyvinti darbo veiklą. Rutina ir pasikartojimas dažniausiai sąlygoja žmonių apatiškumą, susidomėjimo ir budrumo mažėjimą. Naujos patirties, naujų žinių įsigijimas tai – stipri personalo motyvacijos priemonė. Nors dažniausiai pokyčiai gąsdina ir kuria nesaugumo jausmą, jie taip pat gali būti ir teigiamas faktorius darbo našumui. Įvairūs apmokymai ir seminarai taip pat skatina darbuotojus panaudojant naujas žinias pasiekti geresnių rezultatų bei yra lojalumo priežastis. Horizontali karjera yra būdas sukurti naujos patirties ir naujų žinių galimybę. Horizontalios karjeros atveju darbuotojas turi galimybę ne tik kilti karjeros laiptais aukštyn, bet taip pat būti perkeltas į kitą skyrių įmonėje, pavyzdžiui, iš pardavimų skyriau pereiti į marketingo; taip pat į kitą filialą. Laimi visi: tiek kompanija, siekianti geresnių rezultatų ir įgyti lankstumo, tiek darbuotojai, dalindamiesi patirtimi ir įgydami naujų žinių, patirdami naujus išbandymus.
3.3. Netradiciniai motyvacijos būdai
Yra daug nestandartinių motyvacijos būdų. Dažniausiai jie susiję su veikla ne darbo metu ar kiek kitokiu požiūrių organizacijos veiklą. Nestandartinių motyvacijos būdų yra labai daug ir kiekviena kompanija turi savo tradicijas.
Vienas iš nestandartinių motyvacijos pavyzdžių yra bendra nedarbinė veikla. Kompanijų organizuojami boulingo turnyrai, įvairios išvykos ir kitokia veikla stiprina komandos dvasią bei stiprina kolegų ryšius. Glaudesnis komandos darbas ir didesnis pasitikėjimas tarp komandos narių sąlygoja greičiau ir kokybiškiau atliktą darbą bei gerą atmosferą darbo vietoje. Kitas pavyzdys -įmonių kalėdinės ir naujametinės šventės, kompanijos gimtadieniai.
Dar vienas nestandartinis, tačiau plačiai paplitęs pavyzdys yra geriausių, lojaliausių, greičiausių bei kitų pasižymėjusių darbuotojų apdovanojimas. Dažnai kompanijoje renkamas daugiausiai prekių pardavęs pardavėjas arba daugiausiai pajamų kompanijai atnešęs darbuotojas, taip skatindami darbuotojus rodyti geresnius rezultatus. Kartais įmonėse mėnesio darbuotojas gauna simbolinį kaspiną, jo nuotrauka pakabinama matomoje vietoje su prierašu „Geriausias pardavėjas”, pagiriamas tarp kolegų, gauna bilietus į koncertą ar į krepšinio rungtynes. Noras būti geriausiu bei paminėtu skatina sveiką konkurenciją, didina našumą.
Originalesnis nestandartinis motyvacijos būdas yra įmonės laikraštukas darbuotojams, kuriame rašomos naujienos, įdomūs įvykiai, įmonės darbuotojų interviu, skelbiami žaidimai, pavyzdžiu, „Kieno tai vaikystės nuotraukos?”. Toks laikraštukas supažindina su kolegų pomėgiais, informuoja apie pokyčius bei kuria draugišką atmosferą įmonės viduje.

IŠVADOS


• Taigi, nors visos motyvacijos teorijos yra skirtingų autorių, sugalvotos skirtingu laiku, tačiau visos jos turi bendrą bruožą: kad darbuotojas dirbtų produktyviai, jis turi būti motyvuojamas. Jo poreikiai turi būti patenkinti taip, kaip to tikisi būtent jis. Iš šių keturių teorijų geriausios išskirti tikrai negalima, nes jos visos gali ir turi būti pritaikomos skirtingose situacijose. Ir jeigu darbdaviui pavyksta išnaudoti visas teorijas optimaliai, jis gali tikėtis iš darbuotojų optimaliai produktyvaus darbo.
• Sužinoję dvylika faktorių, kurie yra darbuotojų „motyvatoriai” galime teigti, Visi šie faktoriai negali būti pritaikyti visiem darbuotojam, taip pat reikia nepamiršti, kad tai kas motyvavo vieną kartą, nebūtinai motyvuos ir sekantį. Vadovui neužtenka spėjimo būdu nustatyti kurį darbuotoją kaip motyvuoti. Tam reikia laiko pažinti darbuotoją, sužinoti jo poreikius. Tik tada parinkus tinkamą motyvavimo priemonę stebėti, kaip produktyviai ir su pasitenkinimu darbuotojas dirba.
• Kurį motyvacijos būdą bepasirinktų kompanija, būtina apgalvoti ar tai nesukels neigiamos reakcijos. Kartais geri norai sulaukia nelauktos reakcijos. Individualių pasiekimų skatinimas ir įvertinimas gali turėti neigiamos įtakos komandos darbui. Taip pat labai svarbu suprasti, kad tas pats dalykas gali vieną darbuotoją skatint, o kitam būti visai neveiksmingas, ir netgi vienas motyvacijos būdas gali tą patį darbuotoją paveikti skirtingai skirtingu laiku. Tačiau gerai subalansuotas motyvacijos planas leidžia kompanijai pasiekti geresnių rezultatų ir didina darbuotojų lojalumą kompaniją.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. BnxaHCKHH, O. (1998). MeHe^acMeHT. MocKBa: TapAapHKa.
2. ^Įeccjiep, T. (1997). YnpaBjieHHe nepcoHanoM. MocKBa: BHHOM.
3. Nepiniginiai personalo motyvacijos metodai -http://www.cvmarket.lt/career.php ?menu:=2&lastmenu=6Q0&text id=397&career_style=0
4. Vidutinės grandies motyvacija –
http://www.cvmarket.lt/career.php ?menu=2&lastmenu=600&text_id=607&career style=0
5. Understanding Employee Motivation – http://www.joe.Org/joe/l 998june/rb3.html
6. Motyvacija – Vikipedija – http://lt.wikipedia.org/wiki/Mot

G. W. Allport’o dispozicinė asmenybės teorija

 

Asmenybės apibrėžimas

Allportas pateikė tokį asmenybės apibrėžimą: asmenybė – tai vidinė dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų elgesį ir mąstymą. Tuo jis norėjo pasakyti, kad žmogus ne tik prisitaiko prie aplinkos, bet ir įprasmina ją bei sąveikauja su ja taip, kad aplinka yra priversta prisitaikyti prie žmogaus. Dabar paaiškinsiu porą sudėtingesnių sąvokų atskirai.
Dinaminę organizaciją reikia suprasti taip, kad asmenybė yra organizuota pagal šablonus, tačiau ta struktūra nuolat kinta, t.y. asmenybė nėra statiška, ji auga ir keičiasi.
Terminas „psichofizinės sistemos“ pabrėžia psichinių (protas) ir fizinių (kūnas) asmenybės aspektų svarbą.

Asmenybės struktūra

Bruožas – tai polinkis elgtis panašiai plačiame situacijų diapazone. Pvz., jei žmogus yra drovus, tai jis droviai elgsis daugelyje situacijų: klasėje ar kavinėje, bendraudamas su draugais. Daugybė situacijų žmogaus yra suvokiamos kaip lygiavertės ir todėl išsivysto bruožas, kuris reguliuoja elgesį tose situacijose. Bruožas lyg jungia stimulą ir reakciją.

Bruožų savybės

• Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis. Pvz., valytis dantis, tvarkyti kambarį – tai įpročiai. Jie gali būti apibendrinti bruožu – tvarkingumas.
• Žmogus ieško situacijų, kur galėtų pasireikšti jo bruožai. Pvz., komunikabilus žmogus ieškos kontaktų, kalbins žmones.
• Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai nustatant, kaip dažnai reakcija atitinka stimulą.
• Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito. Bruožai iš dalies sutampa.
• Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo asmenybėje nėra. Pvz., išvaizda ir apranga žmogaus tvarkinga, bet jo kambarys netvarkingas.
Bruožus galima suskirstyti taip:
1. Bendri visiems tam tikros kultūros asmenims bruožai. Kaip adaptacija jiems išsivysto panašūs elgesio modeliai. Pagal tas savybes vienus žmones galima palyginti su kitais. Pvz., vieni žmonės yra labiau užsispyrę nei kiti.
2. Individualūs – tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Tik šiuos bruožus tyrinėjant, galima suprasti asmenybės unikalumą ir elgesio motyvus. Pvz., drovumas kaip bendras bruožas reiškia, kad visi žmonės daugiau ar mažiau drovūs, o drovumas kaip individualus bruožas reiškia, kad kiekvieno žmogaus drovumas yra kitoks. Individualius bruožus dar galima vadinti individualiomis dispozicijomis.

Individualių dispozicijų tipai:

1. Kardinalinės dispozicijos. Tai dominuojanti žmogaus dispozicija. Ji yra užvaldžiusi asmenybę ir beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Allportas mano, kad šią dispoziciją turi tik nedaugelis. Pvz., tokie žmonės kaip Don Kichotas ar Žana d‘Ark turėjo tokias ryškias kardinalines dispozicijas, kad ilgainiui jų vardai tapo bendriniais. Dispozicija yra unikali ir būdinga tik vieninteliam žmogui – taigi tik Don Kichotas elgėsi donkichotiškai. Šios savybės tampa bendrais bruožais, jei jomis apibūdinami kiti žmonės.
2. Centrinės dispozicijos. Tai tokios elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jei jūs pagalvotumėte apie savo pažįstamą ir pamėgintumėte apibūdinti pagrindinius jo bruožus, tai ir būtų centrinės dispozicijos. Jų yra 5 – 10.
3. Antrinės dispozicijos mažiau pastebimos, apibendrintos ir stabilios. Tai pirmenybės teikimas pasirenkant maistą, drabužius ar situacijos nulemtas elgesys. Pvz., žmogus, nebūnantis paklusnus, išskyrus atvejus, kai tenka susidurti su policija.

Propriumas

Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Propriumas – tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai, apie ką kiekvienas gali pasakyti – „mano“. Tai savastis.
Nuo propriumo priklauso asmenybės unikalumas. Allportas skyrė 7 savasties aspektus (propriumo funkcijas), kurie dalyvauja vystantis nuo kūdikystės iki brandos:
1. Savo kūno suvokimas. Pirmais gyvenimo metais kūdikis pradeda suvokti jutimus, einančius iš jo kūno, kurie formuoja kūno savastį. Kūdikis pradeda atskirti save nuo kitų objektų.
2. Asmeninis identitetas. Vystantis kalbai, vaikas suvokia save kaip tam tikrą, nekintantį asmenį. Išmokęs savo vardą vaikas pradeda suprasti, kad jis lieka tuo pačiu žmogumi įvairiose kintančiose situacijose. Savęs identifikacija vystosi, kol stabilizuojasi brandžiame amžiuje.
3. Savigarba. Kai vaikui 3 m., savigarba – tai išdidumas, kad jis kažką padaro savarankiškai. Tuo metu vaikas gali priešintis bet kokiai suaugusiojo pagalbai. 4 – 5 metais savigarba įgauna rungtyniavimo atspalvį. Tampa svarbi bendraamžių nuomonė.
4. Savasties plėtra. 4 – 6 m. vaikas pradeda suprasti, kad jam priklauso ne tik jo fizinis kūnas, bet ir tam tikri aplinkos daiktai bei žmonės. Atsiranda savininkiškumas – „mano žaislas“, „mano mama“.
5. Savęs vaizdas. 5 – 6 metais pradeda vystytis savęs vaizdas. Tuo laiku vaikas pradeda suprasti, ko iš jo tikisi tėvai, giminaičiai, mokytojai ir kiti žmonės. Ima suprasti skirtumus tarp „aš blogas“ ir „aš geras“. Formuojasi supratimas, koks tu esi, būsi ar norėtum būti. Savęs vaizdą sudaro du aspektai: kaip asmuo vertina turimus sugebėjimus ir vaidmenis bei kuo jis norėtų tapti ateityje.
6. Racionalus savęs valdymas. 6 – 12 m. vaikas pradeda suprasti, kad jis gali rasti racionalų problemų sprendimą.
7. Veržimasis į savastį. Prasideda paauglystėje. Pagrindinė problema – išsirinkti karjerą ir gyvenimo tikslus. Tai gyvenimo prasmės suvokimas, ėjimas į savęs realizaciją.
Papildydamas 7 pagrindinius aspektus, sudarančius propriumą, Allportas išskyrė dar vieną, aštuntą, propriumo aspektą – tai savęs pažinimas. Jo teigimu, šis aspektas valdo visus kitus. Savęs pažinimas yra subjektyvioji „aš“ pusė, bet ji suvokia objektyvųjį „aš“.

Elgesio motyvacija

Allporto asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Kadangi Allportas iš kitų propriumo aspektų išskyrė veržimąsi į sąvastį, tai ir motyvacija yra pagrįsta savęs aktualizacija (propriumu), t.y. centrine žmogaus dispozicija. Savęs aktualizacijos motyvai yra pagrįsti įtampos didinimo poreikiu, tačiau galimi ir kiti, periferiniai motyvai, pagrįsti įtampos sumažinimo poreikiu. Brandi asmenybė ne tik ieško malonumų ar stengiasi sumažinti skausmą, bet taip pat siekia įgyti naujas motyvacines sistemas, funkciškai nepriklausančias nuo pradinių motyvų. Allportas pateikė 4 reikalavimus, kuriuos turėtų tenkinti adekvati motyvacijos teorija:
1. Motyvų egzistavimo dabartyje pripažinimas.
2. Teorija turėtų pripažinti įvairius motyvus. Allportas nesutiko su autoriais, visą žmogaus elgesį aiškinančiais vieno tipo motyvais, pvz., saviaktualizacija. Jo teigimu, suaugusių žmonių motyvai skiriasi nuo vaikų; neurotiškų žmonių nuo sveikų. Kai kurie motyvai yra įsisąmoninti, kiti ne; vieni pastovūs, kiti periodški; vieni įtampą didina, o kiti mažina.
3. Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai, t.y. planavimas ir ketinimai.
4. Adekvati asmenybės teorija sutinka su konkrečių unikalių motyvų buvimu. Abstraktus apibendrintas motyvas remiasi išankstinėmis teorinėmis prielaidomis, o ne realaus žmogaus tikra motyvacija. Pvz., žmogus nori išmokti žaisti kėgliais. Vieni teoretikai šį jo norą paaiškins paslėpta agresija, kiti – seksualiniais potraukiais ar kt. Allportas pasakytų, kad jis nori išmokti žaisti kėgliais todėl, kad nori išmokti žaisti. Tai unikalus, konkretus ir funkciškai autonomiškas motyvas.
Allportas sukūrė motyvacijos koncepciją, besiremiančią šiais kriterijais. Tai funkcinės autonomijos koncepcija.
Funkcinė autonomija. Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Vienas motyvas gali peraugti į kitą, kuris istoriškai bus susijęs su pirmuoju, bet funkciškai nepriklausomas. Pvz., jaunuolis įstoja į universitetą, nes to norėjo jo tėvai. Tačiau toliau jis mokosi ne dėl to, kad to norėjo jo tėvai, o todėl, kad tai jam pradėjo patikti. Taigi elgesys, kuris iš pradžių kažkam tarnavo, vėliau pats savaime gali tapti tikslu, t.y. autonomišku elgesiu. Jei paskata funkciškai autonomiška, ji ir yra elgesio paaiškinimas ir todėl nereikia ieškoti kažkokių paslėptų ar pirminių elgesio motyvų.

Funkcinės autonomijos tipai

1. Nuolatinė (perseverantinė). Tai nekintantys neurofiziologiniai mechanizmai, padedantys palaikyti organizmo funkcionavimą. Allportas panaudojo „uždelsto veikimo“, t.y. perseveracijos, sąvoką, kuri reiškia, jog įspūdis gali daryti įtaką vėlesniems išgyvenimams. Prie perseverantinės funkcinės autonomijos Allportas priskiria polinkį tenkinti savo poreikius jiems įprastu būdu, pvz., valgyti, eiti miegoti tuo pačiu metu. Ši funkcinė autonomija remiasi žmogaus nervų sistemos atgalinio ryšio mechanizmais.
2. Nuosava (propriumo). Tai motyvacija, palaikanti nuolatinį žmogaus siekį atitikti savo vidinį vaizdą, pasiekti aukštesnį brandumo lygį. Tai tikslų ir vertybių siekis bei pasaulio suvokimas per tuos tikslus ir vertybes, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas. Šiai motyvacijai nereikalingas nuolatinis atpildas už pastangas.
Tačiau funkcine autonomija negalima paaiškinti visų žmogaus motyvų. Allportas skiria aštuonis procesus, kurie nėra funkciškai autonomiški:
• Biologinės paskatos (valgymas, miegas).
• Tiesiogiai su biologinėmis paskatomis susiję motyvai.
• Refleksiniai veiksmai (kvėpavimas, mirksėjimas).
• Įgimtos savybės (kūno sudėjimas, intelekto savybės, temperamentas).
• Besiformuojantys įpročiai.
• Šabloniniai veiksmai, kuriems reikalingas pirminis paskatinimas.
• Neproduktyvus elgesys (fiksacija ir regresija).
• Sublimacija, kuri gali būti atsiradusi dėl vaikiškų seksualinių norų. SUBLIMACIJA – asmenybei nepriimtinų potraukių nesąmoningas transformavimas ir realizavimas visuomenės sankcionuota veikla.

Naudota literatūra

1. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas

Lyderiavimas ir vadovavimas

 

Įvadas

Yra žinoma, kad žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio, meilės bei bendravimo. Sėkmingas žmogaus savęs realizavimas ir bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Didžiąją savo gyvenimo dalį žmogus praleidžia darbe. Taigi nenuostabu, kad būtent iš darbo žmogus tikisi daug dalykų. Organizacijų pasaulyje, kuris pasižymi laiko trūkumu, siekiu didinti darbuotojų produktyvumą ir stipriai konkuruoti rinkoje, nestebėtina, kad šiuolaikinis vadovas privalo sukurti darbingai sveiką klimatą, kuriame jo darbuotojai galėtų produktyviai dirbti bei save realizuoti. Vadinasi, galima teigti, jog sėkmingą organizacijos gyvavimą, bei produktyvių darbuotojų darbą turi užtikrinti tuos organizacijos vadovas. Taip teigia ir du amerikiečių psichologai Manfred F.R. Kets De Vries ir Danny Miller, svarbi organizacijų efektyvumo sąlyga yra sveikas visos organizacijos vadovas. Jie atliko daug tyrimų organizacijose. ir pastebėjo, kad yra panašumų tarp liguistų ir neadekvačių vadovų elgesio ir organizacijų veiklos ypatumų. Vadovų uždarumas, jautrumas, įžeidumas, smulkmeniškumas, įtarumas neigiamai veikia darbuotojų santykius, organizacijos planų kūrimą ir vykdymą, organizacijos padėtį rinkoje, finansus ir t.t.
Akivaizdu, kad vadovo elgesį galima apibudinti dviem kategorijomis – užduotimis ir žmonėmis, tačiau mokslininkai ir toliau laikosi skirtingos nuomonės dėl to, ar jų orientacija yra vieno kontinuumo priešingi poliai (žmoguje gali būti aiškiai išreikšta viena arba kita orientacija, bet ne abi iš karto), ar tai yra du nepriklausomi veiksniai (žmoguje gali būti aiškiai arba menkai išreikštos abi orientacijos).
Laikas parodė, kad kai kurios savybės gali būti nuosaikūs efektyvaus vadovavimo rodikliai. Tačiau tai, kad vadovas pasižymi intelektu, ryžtu, pasitikėjimu savimi ir panašiai, jokiu būdu nereiškia, jog jo pavaldiniai dirbs produktyviai ir bus patenkinti. Iš šių savybių nelabai galima prognozuoti, kad vadovavimas bus sėkmingas.
Mes dažnai girdime – „jis geras vadovas; gerai vadovauja“, „jis puikus lyderis“, „vadovas – tikras lyderis“ ir panašiai
Ką reikštų žodžiai „lyderiavimas, lyderis“ ir „vadovavimas, vadovas“?. Šiame darbe aš ir bandysiu atskleisti šių žodžių esmę, panašumus bei skirtumus.

Lyderiavimas

Ralphas M.Stogdilis, apžvelgęs lyderiavimo teorijas ir tyrimus, pažymėjo, kad “yra beveik tiek pat skirtingų lyderiavimo termino apibrėžimų, kiek ir žmonių, bandžiusių jį apibūdinti”.
Vienas iš lyderiavimo termino apibrėžimų pabrėžia, kad lyderiavimas yra grupės narių veiklos, reikalingos užduočiai atlikti, nukreipimas ir lyderio poveikio jiems procesas.
Iš šio apibrėžimo seka keturios svarbios išvados:
1. Lyderiavimas įtraukia kitus – darbuotojus ir pasekėjus. Savo pasiryžimu ir noru
paklusti lyderio nurodymams grupės nariai padeda įtvirtinti ir apibrėžti lyderio
statusą ir sudaro sąlygas lyderiavimui; be žmonių, kuriems reikia vadovauti, visos
vadovo, kaip lyderio savybės yra niekam nereikalingos.
2. Lyderiavimas reiškia nevienodą galios (jėgos) paskirstymą tarp lyderio ir grupės
narių. Grupės nariai turi šiokią tokią galią: jie gali formuoti ir iš tikro formuoja
grupės veiklą. Tačiau lyderis paprastai turi daugiau galios. Kuo daugiau galios
šaltinių gali disponuoti vadovas, tuo didesnis jo efektingo lyderiavimo potencialas.
Tačiau organizacijų veikloje vis dažniau pastebimas faktas, kad to paties lygio
vadovai, turintys tą pačią formalią galią, vienas nuo kito skiriasi sugebėjimais
panaudoti atsilyginimo, baudimo, patrauklumo ar ekspertinę galias.
3. Gebėjimas panaudoti skirtingas galios formas, įvairiais būdais darant įtaką savo
pasekėjų elgesiui.
4. Lyderiavimas susijęs su vertybėmis. Moralus lyderiavimas reikalauja atsižvelgti į
vertybes ir suteikti pasekėjams pakankamai žinių apie alternatyvas, kad jie patys
galėtų sąmoningai rinktis, kai ateina laikas nuspręsti, eiti paskui lyderį ar ne.
Psichologas R.Želvys pagrindiniu lyderio ar vadovo atributu laiko įtaką – vadovauja tas grupės narys, kuris turi daugiausiai įtakos kitų grupės narių veiklai. Galimybė kontroliuoti kitus ir daryti jiems įtaką yra vienas svarbiausių žmonių tarpusavio santykių aspektų. Lyderis skatina veikti, duoti nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima sprendimus. Jis reiškia pritarimą ar nepritarimą grupės veiksmams, įkvepia, padrąsina žodžiu, yra bet kurios grupės veiklos priešakyje. Lyderį jis apibrėžia kaip grupės narį, kuriam kiti grupės nariai pripažįsta teisę daryti sprendimus, susijusius su grupės veikla.
Taigi, galima išskirti tris elementus, kaip bendrus visiems lyderiavimo apibrėžimams: įtaką, grupė, tikslas. Lyderiavimas parodomas kaip procesas, kurio metu lyderis įtakoja kitus, stimuliuodamas šiuos elgtis tam tikru būdu. Grupės nariai yra pavaldūs lyderiui, tačiau šis jaučia atsakomybę nariams. Ir, galiausiai, lyderis įtakoja grupės narių veiksmus, nukreiptus tikslams pasiekti, su kuriais grupė susiduria tiesiogiai
Svarbu pastebėti, kad nors lyderiavimas artimai susijęs su valdymu ir yra jam svarbus, tačiau lyderiavimas ir valdymas nėra ta pati sąvoka. Kad pabrėžtų skirtumą, lyderiavimo teoretikas W.Bennisas pasakė, jog daugelyje organizacijų per daug valdoma ir per mažai vadovaujama. Iš tiesų, žmogus gali būti efektingas vadovas: geras planuotojas ir puikus administratorius, bet jam gali trūkti lyderiui būtinų sugebėjimų. Kiti gali būti efektingi lyderiai: jie sugeba įžiebti kitų žmonių entuziazmą ir pasišventimą, tačiau jiems gali trūkti vadovo įgūdžių sužadintą kitų energiją nukreipti norima linkme.
Lyderiavimas yra vidinis tam tikros grupės procesas, priklausantis nuo grupės narių iniciatyvos. Vadovavimas sieja grupės veiklą su kitų grupių ir visos visuomenės, kurios dalis yra ši grupė, veiklos tikslais. Lyderiavimas remiasi neformaliais tarpasmeninės simpatijos, pripažinimo, solidarumo, opozicijos ir kitais santykiais. Vadovavimo pagrindą sudaro oficialūs dalykinės priklausomybės santykiai tarp vadovo ir pavaldinių, tarp vadovo ir aukštesnėse pakopose esančių vadovų. Vadovavimo ir lyderiavimo skirtumai nepanaikina šių dviejų grupės reiškinių panašumų ir glaudžių ryšių. Daugybė įvairių grupių veiklos tyrimų rodo, kad vadovavimo funkcijas geriausiai atlieka tie asmenys, kurie yra autoritetingi, mėgstami kaip geri žmonės, gerbiami kaip specialistai, pagal neformalių santykių struktūrą. Efektyviausiai grupė valdoma tais atvejais, kai vadovavimo ir lyderiavimo rolės joje susipina, kai oficialus vadovas kartu yra ir neformalus lyderis. Žinoma, nebūtina, kad šių grupių vadovas būtų visapusiškas lyderis.

Vadovavimas

Vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Lietuviškoje literatūroje ši sąvoka dažnai tapatinama su lyderiavimu. Lietuvių kalboje šios sąvokos turi skirtingą prasmę: vadovavimas remiasi formalios jėgos pozicija, turinčia įtakos žmonėms, o lyderiavimas kyla iš socialinės įtakos proceso.
Vadinasi, asmuo gali būti vadovas, lyderis arba ir vadovas, ir lyderis. Lyderis taip pat gali būti formalus – paskirtas vadovauti grupei, arba neformalus – iškilęs iš grupių narių vertinimo ir pripažinimo. Lyderiavimas gali būti apibrėžtas kaip procesas ir kaip savybė.
 Kaip procesas lyderiavimas yra nepriverstinės įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės narių veiklą, kad būtų pasiektas tikslas.
 Lyderiavimas kaip savybė – tai charakteristikų, kurios yra priskiriamos kam nors, kas suvokia galįs panaudoti tokią įtaką sėkmingai, rinkinys.
Taigi, vadovas gali būti arba nebūti lyderiu, jei kreipdamas pavaldinių elgseną remsis prievarta. Vadovavimas bus neefektyvus, jei jis nesirems lyderiavimu, pasireiškiančiu vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingam realizavimui.
Vadovo veiklai būdinga:
 dinamiškumas
 įvairumas
 sudėtingumas
 kūrybingumas
 chaotiškumas
 fragmentiškumas
 laiko spaudimas
 rizika
Taigi, vadovavimas yra viena iš labai sudėtingos vadovo veiklos funkcijų:
1. tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minią paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe (P.Drucker, 1995);
2 tai ne kas kita, kaip žmonių nuteikimas darbui, ir vienintelis būdas tai padaryti – bendrauti su jais (L.Jacocca, 1988);
3 tai menas suteikti žmonėms tai, ko jiems reikia ir ko jie nori. Kartu tai yra gavimas to, ko Jums (vadovui) reikia ir ko Jūs norite (D.H.Kuck).

Komandos subūrimas

Būtų idealu, jei vadovas galėtų atsirinkti žmones, su kuriais jis norėtų dirbti. Tačiau tai – dažniau svajonė, o ne realybė, nes vadovai perima jau sukurtą grupę. Jei jam pavyksta ir perimta grupė dirba kaip komanda, tai keisti nieko nedera; būtina palikti viską, kaip buvę, nedemonstruoti savo galios ar organizacinių sugebėjimų.
Dažniau būtina formuoti komandą, o tai reiškia:
• pažinti kiekvieną komandos narį – jo privalumus ir trūkumus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai padės nustatyti, ką jis geba, kokias jo savybes būtina ugdyti;
• įsitikinti, kiek kiekvienas supranta ir sutinka su keliamais tikslais ir užduotimis;
• organizuoti veiklos tikslų aptarimą taip, kad komandos žmonės turėtų galimybę patys prisiimti atsakomybę už jų įgyvendinimą;
• skatinti žmones dalyvauti aptariant veiklos tikslus ir taikinius. Brukamos užduotys neskatina žmogaus veikti ir mažai tikėtina, jog jie prisiims atsakomybę už jų atlikimą;
• pasakyti kiekvienam komandos nariui, kokių darbo rezultatų ir atlikimo standartų iš jo tikimasi;
• grupuoti tarpusavyje susijusias užduotis taip, kad komandos žmonės žinotų, jog jie gali pasilengvinti darbą, bendraudami su kitais;
• jei įmanoma, duoti žmonėms galimybę keistis darbu. Tai įgalins juos pasijusti komandos nariais, o ne tik savo įprastų užduočių atlikėjais;
• įsitikinti, ar komandos nariai laisvai keičiasi informacija;
• skatinti neoficialius susitikimus, skirtus darbo problemoms spręsti;
• kovoti prieš frakcijų ar grupuočių atsiradimą komandoje, nes jos blogai veikia komandos darbą;
• vadovų veiksmai privalo rodyti, jog jie yra komandos nariai, jos dalis.
Komandos formavimas yra lėtas, kantrybės ir atkaklumo reikalaujantis procesas. Vadovavimas – svarbiausias komandos rezultatų faktorius. Nesugebantis ar nenorintis taikyti kolektyvinio vadovavimo metodų vadovas numarina kiekvieną komandos kūrimo iniciatyvą. Vykęs vadovas skiria reikiamą dėmesį, rodo asmeninį pavyzdį, kad išspręstų visus klausimus.
Sėkmę lemia tokios vadovo savybės:
• vadovas yra tolerantiškas kitų žmonių įsitikinimų atžvilgiu. Šie taip pat laiko jį padoriu ir garbingu;
• įgaliojimų delegavimą jis panaudoja kaip tikslo pasiekimo ir žmonių ugdymo priemonę;
• vadovas turi aiškius veiklos tikslus ir jos vertinimo kriterijus;
• jis nori ir sugeba suteikti ir gauti pasitikėjimą bei ištikimybę;
• vadovas turi pakankamai jėgų, kad išlaikytų komandos vienybę, statusą ir autoritetą;
• sugeba suvokti savo darbuotojų viltis, būgštavimus ir reikmes;
• jis gerbia jų orumą;
• vadovas tiesiai ir garbingai priima faktus;
• jis skatina apskritai kiekvienos grupės tobulėjimą;
• nustato ir palaiko efektyvius darbo būdus;
• vadovas stengiasi padaryti viską, kad darbas taptų pasitenkinimo, įkvėpimo, atpildo šaltiniu.
Komandos subūrimas – galingas valdymo svertas. Jis sukuria efektyvią, atsakingą žmonių grupę, kuri pasižymi galingu potencialu. Geras kolektyvas – dažniausiai kasdienių ilgalaikių vadovo pastangų rezultatas. Tik tvirtais vadovavimo įgūdžiais pasižymintis vadovas gali sukurti puikią komandą.
Grupėje neišvengiamai nusistovi tam tikra statusų hierarchija. Aukščiausio statuso žmogus grupėje yra lyderis. Jis nebūtinai yra pats populiariausias žmogus grupėje. Jis imasi dominuojančio vaidmens. Lyderio ir tų, kuriems vadovaujama, sąveika pagrįsta socialiniais mainais. Jis padeda įveikti sunkumus, sudaro galimybes spręsti problemas ir padeda jas spręsti. Už tai jis įgyja pritarimą ir tampa įtakingas. Kadangi lyderiui tenka veikti ir grupės viduje, kištis į ten vykstančius procesus, jo indėlis į komunikaciją labai didelis. Jis taip pat inicijuoja naujus santykius, palaikydamas jau esamus. Be to, lyderiams labiau leidžiama pažeidinėti grupės normas, lyderis daugiau pastiprinamas ir jam reikia mažiau nuveikti, kad būtų pastiprintas. Vienas kito nepažįstančių žmonių grupėje lyderiu gali būti palaikytas kiekvienas, kurio verbalinis aktyvumas didesnis negu kitų. Taip pat iš naujausių tyrimų aiškėja, kad sprendžiant apie gebėjimą lyderiauti dalyvavimo diskusija kiekybė yra kur kas svarbesnė už kokybę. Daug šnekantis žmogus sudaro įspūdį, kad jis yra kompetentingas. Rezultatai rodo, kad mažai, tačiau protingai ir dalykiškai kalbėjusių žmonių tinkamumas būti lyderiu buvo įvertintas blogiausiai. Taip pat įrodyta, kad fizinis patrauklumas turi įtakos asmens populiarumui.
Taigi lyderiavimo grupėje efektyvumą lemia ne vien asmenybės bruožai ar aplinkos veiksniai, bet ir optimalus situacijos ir asmenybės bruožų derinys: asmeniniai lyderio ryšiai, užduočių struktūra ir grupės organizacija.

Vadovo asmenybė

Organizacijos sėkmę labai lemia sveika vadovo asmenybė. Todėl šio skyriaus tikslas – apibūdinti, kas ji yra ir kaip ja tapti.
Paprastai analizuojant asmenybės struktūrą, tikslinga atsakyti į tris klausimus:
 ką asmenybė vertina, ko ji siekia?
 ką ji sugeba?
 kokia ji yra?
Vadovo poreikiai, savybės ir kompetencija yra sudėtingi, bet įvardijami. Jie gali skirtis savo laipsniu, bet ne pasireiškimo esme.
Asmenybės nuostatos yra pagrįstos vertybių sistema, kuri nusako, ko žmogus siekia. Ji tartum propaguoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausią elgesio kryptį. Kiekvienas vadovas pasirenka, kaip ir ką daryti. Tai, kas vadovui atrodo svarbu ir teisinga, turi didelės įtakos ir jo, ir pavaldinių gyvenimo kokybei. Vertybių išsiaiškinimo sau pačiam procesas yra ilgalaikis ir sudėtingas, tačiau būtinas, kad taptum atsakingas už jų gyvavimą. Tai ypač svarbu vadovams, kurie priima strateginius sprendimus, sprendžia principines problemas, yra atsakingi už savo pavaldinių tobulėjimą. Vadovai, kuriems neaiškūs prioritetai, veiklos prasmė bei vertybės, neturi tvirto savo veiksmų pagrindo, linkę priimti spontaniškus, vienadienius sprendimus, taip užprogramuodami nesėkmingą veiklą. Laikui bėgant, dėl naujo patyrimo bei senų vertybių neadekvatumo situacijai dabarties reikalavimams, vertybės keičiasi. Tačiau visada lieka svarbus jų įvardijimo, išsiaiškinimo bei įgyvendinimo procesas. Asmenybės vertybės pasireiškia būtent nuostatomis. Nesigilindami į nuostatų formavimosi mechanizmą, darbe norėtume akcentuoti vadovo nuostatų į kitus ir į save esmę bei jų įtaką vadovo priimamiems sprendimams.

Vienas iš svarbiausių vadovo nuostatų sistemos reikalavimų yra jų pozityvumas:
• mąstymo pozityvumas,
• egzistencinės pozicijos pozityvumas,
• požiūrio į save pozityvumas,
• požiūrio į situaciją pozityvumas.
1. Mintis yra pirmas veiklos žingsnis, antras – žodis. Jie turi būti pozityvūs. Neigiamos mintys kuria neigiamą energiją. „Mes esame tai, apie ką galvojame visą dieną“ (R.Emerson).
Dažnai keisdami, sukeisdami žodžius, mes sukeičiame jausmus, o tai keičia mūsų veiksmus. Jei galvojame apie kliūtis, sunkumus – pasąmonė atsako tuo pačiu ir blokuoja norų išsipildymą.
Pasąmonė sukuria veiksmų schemą, o sąmonė kontroliuoja pačius veiksmus. Pozityvus mąstymas – tai įsitikinimas tuo, kad sąmonė sako „Taip“ žmogaus gyvenimui, veiklai, tikslui.

2. Mes negalime pakeisti žmonių, tačiau galime pakeisti požiūrį į juos. E. Berne skiria 4 pagrindines požiūrio į save ir kitus pozicijas: (žr. 1 lentelę).
1 lentelė
Egzistencinė pozicija Tokio požiūrio vadovams būdinga:
Aš jaučiuosi gerai
Tu jautiesi gerai Pasitikėjimas savimi
Geranoriškumas
Geri santykiai su aplinkiniais
Atvirumas, kūrybiškumas, emocinis stabilumas
Aš jaučiuosi gerai
Tu nesijauti gerai Per didelis pasitikėjimas savimi
Sunkus bendravimas
Spaudžia kitus
Sureikšmina savo vaidmenį darbe
Aš nesijaučiu gerai
Tu jautiesi gerai Nepakankamai pasitiki savimi
Linkę atsitraukti
Nėra pakankamai įsitikinę
Nepakankamai iniciatyvūs
Nepakankamai vertina savi vaidmenį darbe
Linkę į stresus
Aš nesijaučiu gerai
Tu nesijauti gerai Nepakankamai energingi
Linkę į pesimizmą
Neryžtingi
Nepakankamai kūrybingi
Sukelia neigiamus tarpusavio santykius
Šaltinis: ,,Vadovavimo psichologija“ p.151

3. Pasitikėjimas savimi yra adekvatus ir pozityvus. Jis remiasi tikrais pasiekimais, siekiant realių tikslų, ir pojūčiu, kad esi priimamas kitų toks, koks esi. „Jei jūs pasitikėsite savo jėgomis, jūsų jėgos pasitikės jumis“ (Lao Czi).
Vertinant save, būtina teigiamai galvoti apie savo sugebėjimus bei galimybes. „Savęs realizavimas vyksta pozityviai, kai asmuo yra atviras visoms savo išgyvenimo sferoms – tiek pojūčių, tiek jausmo, tiek proto. Jos visos padeda siekti subrendimo, jei žmogus jomis pasitiki“ (C.Rogers).
Kuo labiau vadovas vertins save, tuo daugiau galės duoti kitiems ir tuo daugiau jam duos kiti.

4. Visos situacijos turi išeitį, tik kartais sunku ją numatyti. Visada įmanoma kažką padaryti, kad padėtis pagerėtų.
Iš netinkamos vadovavimo pozicijos kyla neigiamas vadovo elgesys (žr. 2 lentelę).

2 lentelė
Teigiamas vadovas Neigiamas vadovas
Veikia
Prisiima atsakomybę
Yra objektyvus
Klauso ir reaguoja
Siūlo sprendimus
Įpareigoja
Įžvelgia galimybes
Plataus akiračio
Iškelia problemas
Stengiasi įveikti problemų priežastis
Yra įžvalgus
Mokosi Yra auka
Kaltina kitus
Yra subjektyvus
Atmeta siūlymus
Kritikuoja
Nesugeba įsipareigoti
Įžvelgia grėsmę
Paniręs į smulkmenas
Dangsto problemas
Kalba apie problemų priežastis
Nenumato
Yra išmokęs
Šaltinis: ,,Vadovavimo psichologija“ p.152

Negatyvaus elgesio vadovus M.F.R. Kets de Vries ir D. Miller suskirstė į 5 tipus:
• rizikuojantys,
• pasyvieji,
• įtarieji,
• pedantai,
• atsiskyrėliai (žr. 3 lentelę).
3 lentelė
Negatyvaus elgesio vadovų tipai
Rizikuojantys Pasyvūs Įtarieji Pedantiški Atsiskyrėliai
Charak-teris Drąsūs, rizikuojantys, impulsyvūs, linkę į kraštuti-numus, – arba blogai arba gerai, pervertina arba neįvertina žmonių, perdėtas dėmesys sau, veiklūs, nuolat blaškosi nuo vienos veiklos prie kitos, emocionalūs, despotai Kaltės, menka-vertiškumo, beviltiškumo jausmai. Jau-čiasi esą priklausomi nuo įvykių, nesu-geba blaiviai ir realistiškai galvoti. Būdingas motyvacijos ir interesų praradimas. Nesu-geba patirti malonumo. Įtarūs ir ne-pasitikintys kitais, išorinį pasaulį suvokia kaip grės-mingą ir yra nuolat pasiruošę priešintis tai grėsmei. Nuolat įsitempę, šalti, racionalūs, neemocionalūs. Perfekcionistai, susirūpinę ne-reikšmingomis detalėmis, atkaklūs, santykius tarp žmonių suvokia kaip dominavimą ir paklusimą. Dogmatiški, užsispyrę, smulkmeniški, nesugebantys atsipalaiduoti, nespontaniški. Užsidarę, atitolę nuo aplinkinių žmonių ir išorinio pasaulio, abejingi, neentuziastingi, nejautrūs kriti-kai ar pagyrimui, nesidomi dabartimi ar ateitimi, gyvena savo svajonių pasaulyje, šalta neemocionali išvaizda.
Fantazi-jos Aš trokštu dėmesio sau iš žmonių, kurie man svarbūs. Aš noriu pasijusti reikšmingas, darantis įspūdį. Aš esu niekam tikęs. Aš negaliu pakeisti to, kas vyksta mano gyvenime. Aš niekuo negaliu pasitikėti. Išorinis grės-mingas. Man geriau būti budriam, atsargiam ir nuolat pasiruošusiam sutikti pavojus Aš privalau valdyti ir kontroliuoti visus mane veikiančius veiksnius. Aš nenoriu, kad būčiau valdomas įvykių. Realybė neteikia pasitenkinimo, bendrauti su kitais nepavyks, todėl saugiau būti nuošaly, vienam.
Pavojai Paviršutiniški, įtaigūs, perdėtai pasitikintys savo nuojauta, be saiko rizikuojantys, jautriai reaguojantys į menk-niekius, gali nesusimąstydami įžeisti kitą žmogų. Pesimistinė nuotaika, sunkumas susi-kaupti ir dirbti, neryžtingumas, neveiklu-mas. Dėl įtarumo nesugeba realiai įvertinti esamos situ-acijos, praranda sugebėjimą spontaniškai dirbti. Perdėtai susirūpinę savo organizacijos vidiniais dalykais; neryžtingi, nes bijo padaryti klaidų, nesu-geba nukrypti nuo planų; per daug pasikliauja taisyklėmis ir nurodymais. Emocinė izoliacija lemia priklausomybę nuo kitų žmonių poreikių, gali sukelti agresyvumą, sumišimą, abejingumą.
Šaltinis: ,,Vadovavimo psichologija“ p. 152-153

Formalųjį autoritetą vadovas įgyja kartu su valdžios įgaliojimais, tuo tarpu asmeninį autoritetą reikia užsitarnauti. Jis įgyjamas asmeninių savybių, žinių dėka.

Kaip tapti geru vadovu

Vadovavimas ir lyderiavimas reiškia vidinių jėgų sutelkimą, ryžtingumą ir veržlumą, kurie visuomet prasideda nuo vadovo kūno kalbos, kurią dažniausiai žmonės supranta nevalingai.
Taigi pateikiame keletą patarimų kaip išugdyti vadovui būdingas savybes.
 Tik būdamas atviras aplinkiniam pasauliui vadovas sugebės „užkrėsti“ žmones savo entuziazmu. Toks atvirumas perteikiamas per rankas. Gamta sukūrė plaštaką taip, kad ją laisvai laikant nykštys būtų pasisukęs į priekį. Taigi nykščius kreipiant labiau į išorę ir tokiu būdu atveriant delnus tarsi sakoma, jog asmuo pasiryžęs priimti jam siūlomas idėjas, jautriai reaguoti į aplinką, įsiklausyti į pasiūlymus, o tuo pačiu ir perteikti savo mintis, įsitikinumus ir nurodymus, t.y. atviras savo paties galimybėmis ir objektyviai vertinti kitų žmonių galimybes.
 Rankų gestikuliacija. Ramūs, sakomus žodžius pabrėžiantys išraiškingi rankų judesiai parodo, kad vadovas žino, ką kalba, yra pasitikintis savimi. Geriausia yra tada, kai rankos nejuda nuolatos, o yra pasitelkiamos pabrėžti svarbų kalbos akcentą ar naują temą. Jei kalbama gestikuliuojant rankomis, pasibaigus kalbai jos yra nuleidžiamos. Tai trunka akimirką, bet žmogaus akys užfiksuoja kaip jos yra nuleidžiamos. Jei rankos nukrenta bejėgiškai, žmogaus pasąmonė tai traktuoja kaip nerimo ir nepatvarumo ženklą, besiklausantys asmenys pradeda abejoti vadovo autoritetu. Jei norime atlikti judesį taisyklingai, baigę kalbą ar ištarę frazę 2-3 sekundes rankas turime palikti toje pačioje padėtyje.
 Vadovas turi teisę, o kartais net privalo apginti ir priversti kitus įgyvendinti tiksliai apgalvotus savo planus. Tada yra pasitelkiami vyraujantys rankų judesiai (žmonėms tokiais atrodo visi judesiai atliekami iš viršaus į apačią). „Kapojantys“ rankų judesiai tarsi skelbia: “Štai detalus planas, kurio būtina laikytis.“ Jei rankomis padaromas tunelis ( delnai atitolę šiek tiek nuo vienas kito), tai skelbia, jog viskas turi būti daroma pagal vadovo nubrėžtas ribas. Tai tikslūs ir ryžtingi judesiai, kai vyksta ne derybos, o užduoties pateikimas, nurodant veikimo kryptį. Tačiau yra patartina vengti dažnai naudoti tokius judesius, nes taip yra užblokuojamas pavaldinių aktyvumas, kūrybingumas ir noras sugalvoti kitokias išeitis iš situacijų.
 Laikysena. Žmogaus plaučiai gauna deguonies, kurio reikia, kad gamintųsi energija, skirta veikti ir mąstyti. Todėl įdubusi krūtinė atrodo silpnumo požymis, prie to dar prisideda ir atpalaiduoti, į priekį palinkę pečiai, sulinkusi nugara bei bejėgiškos ir pasyvios rankos. Taip save nusisilpninęs žmogus tarsi laukia, kad kažkas padarytų svarbų darbą už jį, parodoma, kad žmogų slegia sunki atsakomybės našta. Tad tokia poza visiškai netinka vadovui. Tiesumas gali būti neblogas dalykas, bet kyla pavojus sustingti viena poza, kas kitiems žmonėms atrodo kaip žmogaus ar asmenybės nelankstumas. Jei krūtinę vadovas laikys normalioje padėtyje, t.y. nei pernelyg įdubusią, nei per daug išpūstą, tokia pozicija įgalins jį greitai reaguoti ir judėti įvairiomis kryptimis. Būtent tai yra skiriamasis vadovo, kuris sugeba reaguoti, požymis.
 Balsas. Pasitikėjimas ir tolerancija padarys vadovo balsą truputį žemesnį, o spaudimas paaukštins balsą, kuris klausytojo ausiai nėra malonus. Pavaldinys ar derybininkas susidarys įspūdį, jog jis yra spaudžiamas ar verčiamas priimti sprendimą, atlikti darbą, tai nevalingai paskatins jį priešintis. Tad žemesnis, ramus balsas yra būtent viena iš vadovo ar lyderio savybių. Dar lyderiui labai svarbu mokėti aiškiai kalbėti ir reikšti savo mintis.
 Eisena ir stovėsena. Svarbus yra tvirtas sąlytis su žeme, kūno svorio perdavimas žemei. Toks žmogus- tikras vadovas, nebijantis įpareigoti pavaldinį atlikti užduotį. Eisena turėtų būti rami, sklandi, nei šokčiojanti nei neryžtinga. Pernelyg platūs žingsniai rodo, kad vadovas gali nepastebėti reikšmingų smulkmenų, o maži žingsneliai praneša, kad žmogus per daug atsargus ir stoviniuojantis vietoje. Vadovo žingsniai turėtų būti platoki, net šiek tiek platesni nei vidutiniai. Tokia eisena turėtų rodyti, kad vadovas pasiryžęs rizikuoti ir žengti tvirčiau ir toliau nei kiti.

Išvados

Vadovavimas – tai gebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus. Šio poveikio ištakos gali būti formalios, pavyzdžiui, vadovo pareigos organizacijoje. Kadangi vadovų pareigos yra susijusios su tam tikra formaliai suteikta valdžia, asmuo, užėmęs tam tikras pareigas organizacijoje, gali imtis vadovaujančio vaidmens. Tačiau ne visi lyderiai yra vadovaujantys darbuotojai, ir ne visi vadovaujantys darbuotojai yra lyderiai. Vien tik tai, kad organizacija suteikia vadovams tam tikras teisias, dar nereiškia, kad jei efektyviai vadovaus. Nesankcionuotas vadovavimas – tai yra gebėjimas daryti įtaką, kylantis iš neformaliuos organizacijos struktūros, – yra toks pat svarbus, o gal net ir svarbesnis nei formali įtaka. Kitaip tariant, lyderiai grupėje gali patys savaime atsirasti arba būti paskirti.
Vadovavimas labiau atspindi vadovo formalaus statuso nusakomą funkciją, o lyderiavimas išreiškia grupėje pripažinto žmogaus – lyderio – veiklą, sutelkiant žmones užsibrėžtam bendram veiklos tikslui pasiekti. Sunkumas, kuris iškila nagrinėjant vadovavimą ir lyderiavimą tame, jog vienodas supratimas lyderiavimo ir to, kaip su lyderiavimu yra susijęs vadovavimas. Mes jau išsiaiškinome, kad lyderiavimas bei vadovavimas yra glaudžiai susiję. Vadovavimas parodo, kaip veiksmingai ir efektyviai būtų galima vykdyti procesus visais sistemos lygmenimis. Tuo tarpu lyderiavimas yra susijęs su pokyčiais, kurie būtini siekiant aukštesnių, tobulesnių standartų visuose sistemos procesuose.
Vadovavimas, kaip pagrindinė vadovo funkcija, yra neatsiejamas nuo planavimo ir organizavimo. Tačiau vadovavimas bus neefektyvus, jeigu jis nesirems lyderiavimu, vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingam tikslų realizavimui. Nors lyderiavimas yra labai svarbus vadovavimo komponentas, tačiau gali būti ir taip, kad silpnas lyderis bus geras vadovas (sugebantis planuoti ir organizuoti), tačiau tik tokioje žmonių grupėje, kurių nereikia papildomai motyvuoti, nes ir taip žmonės yra labai susitelkę.
Taigi, asmuo gali būti vadovas, lyderis arba ir vadovas, ir lyderis. Lyderis taip pat gali būti formalus – paskirtas vadovauti grupėj, arba neformalus – iškilęs iš grupės narių vertinimo bei pripažinimo. Vadinasi lyderiavimas apibrėžtinas kaip procesas ir kaip savybė. Kaip procesas lyderiavimas yra nepriverstinis įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės narių veiklą, kad būtų pasiektas tikslas. Lyderiavimas kaip savybė – tai rinkinys charakteristikų, priskiriamų tam, kuris suvokia galįs tokią įtaką sėkmingai panaudoti.
Vadovavimo psichologijai pavyko atskleisti daug dėsningumų, kurie sėkmingai taikomi renkant ir rengiant vadovus. Nustatyti pagrindiniai reikalavimai asmenybės bei intelektinėms savybėms. Vadovų elgesio bei jo atitikimo esamai vadovavimo situacijai tyrimai pabrėžia vadovų lankstumo, pasirenkant vadovavimo stilių, svarbą. Mūsų Šalyje vyraujanti vadovavimo tradicija pervertina direktyvas ir kontroliuojančio elgesio galimybes. Todėl lyderiavimo savybių ir sugebėjimo kurti gerus santykius su pavaldiniais vystymas turėtų būti prioritetinė mūsų vadovų rengimo kryptis.
Vadovu negimstama, vadovu tampama, o koks yra vadovas parodo sėkmingas įmonės gyvavimas ir klestėjimas.

Literatūros sąrašas

1. Kasiulis J., Barvydienė V. „Vadovavimo psichologija“. Kaunas 2003.
2. Stoner J.A.F., Freeman R.E. „Vadyba“. Vilnius, 2001.
3. Vijeikis B., Vijeikis J. „Komandinio darbo pagrindai“ 2000.
4. http://www.straipsniai.lt/psicholog

Paauglio psichosocialinė raida

 

Įžanga

Paauglystė- tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis paauglystė yra pereinamasis amžius. Anksčiau Vakarų šalių visuomenė paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus.
Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė. Pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį. Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigrąžinti paauglystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias. L. Tolstojus apibūdina paauglystę taip: paauglystė- tai gyvybingas laikas tarp dar be suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas.

1. Ankstyvoji jaunystė arba vėlyvoji paauglystė

Fizinis vystymasis Ankstyvoji jaunystė- tai žmogaus fizinio brendimo pabaiga, kuomet susiformuoja jaunuolio kūnas, baigiama augti, kūno svoris taip pat nebe taip sparčiai kinta. Palyginti su ankstyvąja paauglyste, šiuo laikotarpiu kūno augimas sulėtėja. Visą savo ūgį jaunuolės pasiekia vidutiniškai tarp 16 ir 17 metų (nukrypimai plius minus 13 mėnesių), jaunuoliai – tarp 17 ir 18 metų(plius minus 10 mėnesių). Būtina pastebėti, jog vėlyvosios paauglystės laikotarpiu, peržengę 13-14 gyvenimo metus, berniukai savo ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Šiuo gyvenimo periodu kinta ne tik ūgis, bet ir svoris bei kūno proporcijos. Kai paaugliui sueina 14-16 metų, po truputį išnyksta figūros neproporcingumas ir negrabumas. Berniukų raumenys sutvirtėja, o kampuoti bei nekoordinuoti judesiai tampa grakštūs. Labai greitai didėja raumenų jėga: 16 metų jaunuolis tampa beveik dvigubai stipresniu už dvylikametį. Lyginant su merginomis, vaikinai, iki tol atsilikę svoriu, dabar jas pasiveja ir pralenkia. Be to, dabar pastebima akceleracija – tai šiuolaikinių vaikų spartesnis fizinis brendimas. Daugmaž 15-aisiais metais berniukai ypač pralenkia judrumu mergaites. Jie mėgsta įvairius judriuosius žaidimus (važinėja dviračiu, riedlente ir t.t.), daugiau sportuoja. Žinoma, technikos laimėjimai dabartinius paauglius prikausto prie televizoriaus ekrano, kompiuterio ir tai mažina paauglių judrumą. Nors šiais laikais daug kalbama apie lytinį brendimą, vis dėlto lytinis vystymasis labai svarbus paauglio gyvenime. Dėl kūno pakitimų jaudinasi visi paaugliai, kadangi patiria nemalonių išgyvenimų (mergaitės sirgdamos mėnesinėmis, berniukai kalbėdami balso mutacijos metu). Lytinio brendimo požymiai prasideda dar vėlyvosios vaikystės laikotarpiu. Intensyviausias brendimas esti 13-14 metais. Vėlyvojoje paauglystėje brendimas vyksta toliau ir trunka maždaug iki 17 metų. Maždaug 14 metų 9 mėnesių berniukams atsiranda poliucijos, o 13-15 metų mergaitėms – mėnesinės. Iki 16 metų pilnėja krūtys ir klubai. 16-17 metų vaikinams ima želti barzda. Nereikia pamiršti, jog vieni paaugliai bręsta anksčiau, kiti – vėliau, todėl anksčiau bręsti pradėjusios mergaitės gali blogai jaustis dėl didesnio berniukų dėmesio, o vėliau bręstantys berniukai gali sulaukti patyčių iš savo bendraamžių. Socialinė vystymosi situacija Jaunuolis užima tarpinę patirtį tarp vaiko ir suaugusiojo. Kartais paauglys dar laikomas vaiku, o kartais – suaugusiuoju. Ankstyvosios jaunystės laikotarpiu paauglys tampa savarankiškesnis, iš jo reikalaujama daugiau atsakomybės. Praktiškai nuo 14 metų paauglys pats turi atsakyti už savo poelgius, 16 metų jis gauna pasą, o nuo aštuoniolikos turi galimybę tuoktis bei aktyvią rinkimų teisę, gali vairuoti automobilį, pirkti alkoholinius gėrimus, cigaretes. Taigi peržengęs 18 metus paauglys pereina į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau suaugusiuoju netampama per vieną dieną. Neretai tėvai, mokytojai, ar kiti vyresnieji paaugliui primena, jog jis turi atsakyti už savo poelgius. Daugelis paauglių vyresnėse klasėse pradeda dirbti, galvoja apie profesijos pasirinkimą ir pan. Tačiau su suaugusiojo statusu, paauglys vis dar neatsikrato priklausomybės nuo tėvų ar mokytojų, todėl jo padėtis panaši į vaiko. Dažnas vyresniųjų klasių moksleivis yra išlaikomas tėvų. Nors jaunuoliui nuolat primenama, jog jis suaugęs, tačiau nuolat reikalaujama paklusnumo. Šis padėties neapibrėžtumas (kartais jis laikomas suaugusiuoju, o kartais – ne) ir keliami reikalavimai atsispindi jaunuolio psichikoje. Protinės veiklos ypatybės Protiniai sugebėjimai paprastai susiformuoja 15-16 metų. Toliau šie sugebėjimai nebeauga taip sparčiai, kaip vaikystėje, o tobulėja. Paauglių protinė veikla tampa veiksmingesnė ir pastovesnė, panaši į suaugusiųjų. 16-18-aisiais gyvenimo metais jaunas žmogus susidaro savo vertybių sistemą, gali užmegzti draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas, pradeda kontroliuoti sprendimus ir elgesį, jaučia atsakomybę už savo veiksmus. Paauglystei būdingas nervingumas, jautrumas, nuotaikų kaita, neramumas. Ryškesnes formas įgyja seksualiniai potraukiai. Paaugliui svarbu, kad kiti matytų, koks jis suaugęs. Šiuo laikotarpiu jaunuolis nori išlaikyti savo individualybę. Tam padeda savarankiškas dorovinių, politinių, estetinių pažiūrų vertinimas, gyvenimo prasmės ieškojimas. Jauna asmenybė būtinai turi išsiaiškinti esamas vertybes ir susidaryti savo vertybių sistemą. Laikas, per kurį identiškumas susiformuoja, priklauso nuo kultūros, ekonominių sąlygų, ankstesniųjų paauglio išgyvenimų. Daugelis suaugusiųjų pamiršta buvusias problemas paauglystėje. Dažnas nesusimąsto, jog penkiolikmečio vidinis pasaulis, nepaisant atrodančio nerūpestingumo, gana sudėtingas ir trapus. O psichinės sveikatos normos kitokios negu suaugusiųjų. Jaunuoliai daug nerimastingesni nei jaunesniame amžiuje. Kartais išsiskyrimas su vaikyste išgyvenamas kaip kažko netekimas, vienatvės jausmas. Tačiau visi jaunuolio amžiaus sunkumai sėkmingai įveikiami, o kiti to iš viso nepatiria.

2. Visuomenės įtaka paaugliui

Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia du būdus: pateikdama vertybes, kurios ilgą laiką išlaikė išbandymus ir vis dar atlieka savo funkcijas, taip pat socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina pereiti nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių. Ar tie veiksniai padeda, ar, priešingai, sunkina perėjimą, pirmiausiai priklauso nuo to, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu ir kokių socialinių pasikeitimų liudininkas yra tas individas. Ten, kur beveik visuomenės nariai laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ir seksualinių pažiūrų ir socialiniai pasikeitimai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengvai. Jaunas žmogus tiesiog turi perimti tuos vienintelius vaidmenis, kuriuos jis žino. Tačiau tokios sąlygos retos, nes šiuolaikinės komunikacijos ir transporto priemonės teikia jaunam žmogui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių, ir dėl šiuolaikinės technologijos bei mokslo įtakos kiekvienai kartai tenka susidurti su vis didesniais socialiniais pasikeitimais.
Bendruomenėje iš vaikystės į suaugusio žmogaus amžių pereinama taikiai ir laipsniškai: paauglė mergaitė nuo savo dar nepasiekusios paauglystės amžiaus sesers skiriasi tik fiziškai, o nuo vyresnių mergaičių nesiskiria visiškai. Nesiskiria visų šių trijų amžiaus grupių mergaičių atliekami vaidmenys. Paauglystė lengva todėl, kad ryšiai tarp šeimos narių nėra stiprūs, todėl tarp paauglių ir jų tėvų nėra stiprių saitų, kuriuos reikėtų nutraukti. Be to šioje bendruomenėje dažnai sutariama pagrindinių vertybių atžvilgiu, taip pat ir sekso klausimais (seksas tiek santuokoje, tiek nesantuokoje yra natūralus, malonus dalykas).
Mūsų visuomenėje yra daug nuosaikių papročių, kurie pažymi naują vaiko padėtį ir padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Kai kurie papročiai yra susiformavę religiniu pagrindu (pavyzdžiui, katalikų konfirmacija), kiti daugiau socialinio pobūdžio arba pagrįsti teisiniais aktais (balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir kt.); kiti ritualai būdingi gatvių gaujoms ir kt. Kitas būdas, kuriuo mūsų visuomenė padeda paaugliui pasiekti tapatumą, yra įvairių institucijų sukuriamas moratoriumas galutiniam apsisprendimui priimti. Ryškiausias to pavyzdys – kai kurios aukštosios mokyklos, kuriose studentas gali laisvai pasirinkti daugelį dėstomų dalykų, kol galutinai nusprendžia, kokią konkrečią specialybę įsigis. Panašias funkcijas atlieka ir tarnyba armijoje.
Lietuvoje paauglių tapatumo raidos tyrimų atlikta labai nedaug ir nėra apibendrintų duomenų. Tačiau, atsižvelgiant į tuos didžiulius pastarųjų metų socialinius pasikeitimus, galima prognozuoti, jog paaugliams įveikti tapatumo krizę bus nelengva, nes labai keitėsi visuomenėje priimtinos vertybės, pažiūros, nuostatos. Šis klausimas reikalauja papildomų tyrimų.

3. Bendraamžių įtaka

Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais, turi su jais artimai draugauti. Didėjantį norą būti artimas su kitais paauglys išreiškia įvairiai: ilgai kalbėdamas telefonu, iškylaudamas su draugais ar tiesiog kurdamas detalius planus. Labai dažnai paauglių poros ar grupės nori ką nors veikti kartu, bet negali nuspręsti ką. Pavyzdžiui kasdien vykstama į stotį, palydimi traukiniai, vis svarstant, kad būtų labai gera kur nors visiems kartu išvažiuoti, nors dažniausiai tai taip ir lieka neišsipildžiusia svajone.
Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdingą atskirą visuomenę, savitą kultūrą, nors ne visi su tuo sutinka. Be to, kiti autoriai teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai.

4. Šeimos vaidmuo paauglio raidoje

Šeima taip pat yra svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Bandūra ir kiti socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji, gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. tačiau modeliavimas gali veikti ir priešinga kryptimi, t. y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis.

4.1 Tėvų elgesio stiliai

Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes.
Tėvų orientaciją į paauglius galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1) Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.
2) Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomone, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.
3) Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.
4) Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.
5) Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.
6) Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.
7) Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

5. Tolesnė paauglio moralės raida

Asmens tapatumą iš dalies sudaro moralinė filosofija, arba moralinis požiūris. Paauglio moralinis samprotavimas labai kinta. Kaip teigė Kohlbergas, yra trys moralinio samprotavimo lygmenys (prekonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis) ir kiekvienas jų turi po dvi stadijas. Nors yra aiškus ryšys tarp moralinio samprotavimo ir elgesio, svarbu pažymėti, kad jis tik vidutinio stiprumo.
Longitudiniai paauglių moralinės sampratos tyrimai rodo, kad kartais pasireiškia tam tikra agresija (judėjimas atgal) į ankstesnius moralinio samprotavimo lygius. Kaip nurodo Kohlbergas, maždaug 20 % taip tirtų paauglių būdingas toks grįžimas atgal.
Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Be to, nėra vienos nuomonės, nuo kada pradeda formuotis tapatumas.
Kai sugebama abstrakčiai mąstyti apie hipotetines situacijas, galima svarstyti apie naujas problemas ir įsitikinimų sistemas. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.

Išvados

Paauglystė – nelengvas vaiko gyvenimo laikotarpis. Tuo laikotarpiu vaikai bręsta tiek fiziškai, tiek psichiškai. Dėl šių pokyčių jie tampa nepatenkinti savimi, drovūs. Dažnai įsivelia į konfliktus namuose ir mokykloje. Protestuoja prieš tėvų įvestas taisykles, siekia įgyti kuo daugiau teisių, stengiasi visur ir visada pabrėžti savo asmenybę.

Naudota literatūra

1. R. Žukauskienė Raidos psichologija, 2001 Vilnius
2. Žurnalai „Psichologija tau“

Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje

 

1. Įvadas

Šiandiena pasaulio mokslininkų dėmesys nukreiptas į žmonijos gamtinių sąlygų išsaugojimą. Ši problema vis dažniau siejama su asmenybės dorovine raida, todėl yra labai aktuali ir susijusi su ugdymo fenomenu.
Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias. Ugdymo dėka keičiasi subjekto santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio ugdymą. Žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis elgesio formomis, kurias vadiname veikla. Skirtingai nuo gyvulio elgesio, žmogaus veiklą lemia ne poreikis pats savaime, o tikslas – veiklos rezultato vaizdinys, suformavęs žmogų sąmonėje. Tuo žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Keisdamas aplinką, žmogus keičia patį save, tobulėja kaip asmenybė. Kuria kryptimi asmenybė veikia, t.y. kokių veiklos rezultatų siekia, tokia ji ir formuojasi. Pedagogas ir siekia, kad norint išugdyti vaiką naudingą visuomenei, reikia sudaryti sąlygas, kad jis dalyvautų visuomeninėje veikloje. Tai ypač pažymėjo B. Bitinas, L.Jovaiša, V. Armanavičiūtė.
Kai kurie autoriai (B. Bitinas, L. Jovaiša) išskiria tokias pagrindines veiklas kaip mokymąsis, darbas, visuomeninė veikla kolektyve, meninė veikla, kūno kultūra ir sportas, žaidimai. Jacikevičius A. prie visų išvardintų veiklų dar priskiria ekologinę veiklą. Ji vyksta lauke ar patalpoje. Gamta, butas, darbovietė- mūsų būstas. Šio būsto švarą, tvarką, higieną bei sveikatą tyrinėja ekologija, teikia žinių apie kenksmingus pačiai gamtai ir žmogui.
Moksleivių ekologinis ugdymas skirtingais vaikų amžiaus tarpsniais yra ne vienodas. Į pirmąją klasę vaikas ateina turėdamas gležną dvasinį ryšį su jį supančiu pasauliu. Pradinėje mokykloje itin svarbu gimtosios kalbos, dailės, gamtos pažinimo pamokos, nes per jas mokinys stiprina savo dvasinį ryšį su pasauliu, gamta, žmonėmis.
Drauge būtina vaikus mokyti konstruktyvios ekologinės veiklos, kad jie žinotų:
1. koks veiklos tikslas ir uždaviniai,
2. kokios priemonės reikalingos įgyvendinant tikslą ir uždavinius,
3. kokio rezultato tikimasi,
4. ar veiklos padariniai nepavojingi žmogui ir gyvajai gamtai?
Aktualių ekologijos problemų svarstymas, žmogaus elgesio ir jo padarinių vertinimas ekologiniu požiūriu, praktinių gamtosaugos įgūdžių formavimas turi būti šiandienos pedagogo dėmesio akiratyje. Į tai ypač dėmesį atkreipia V. Lamanauskas, F. Ivanauskienė, L. Mondeikienė, D. Augienė, V. Savickytė, R. Makarskaitė, V. Lekavičienė. Šie autoriai siūlo įvairius variantus, organizuojant ekologinę veiklą mokykloje.

Šio darbo tikslas – apibūdinti ugdymo ir įvairių veiklų, ypač ekologinės veiklos, sampratą, ištirti mokytojų požiūrį į ekologinę veiklą bei jos organizavimą mokykloje.

Uždaviniai:
– aptarti asmenybės ugdymo pagrindinius aspektus;
– išskirti pagrindines veiklos rūšis;
– apibūdinti ekologinės veiklos sąvoką;
– panagrinėti ekologinės veiklos pritaikymo būdus bei galimybes;
– ištirti pedagogų požiūrį į ekologines veiklas pradinėje mokykloje;
– ištirti mokinių dalyvavimą įvairiose ekologinėse veiklose.

Objektas: 1- 4 klasių mokiniai;

Metodai:
– literatūros apžvalga;
– anketa mokytojams;
– anketa mokiniams (mokytojai atlieka ekspertų vaidmenį tiriant klasės mokinius);
– statistinė duomenų analizė.

2. Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje

2.1 Teoriniai klausimo nagrinėjimo aspektai:

a) Veiklos apibūdinimas

1. Veikla (filosofiniu atžvilgiu) – specifinis žmogaus santykis su aplinkiniu pasauliu- tam tikras jo biologinių ir socialinių poreikių bei tikslų realizavimo būdas. Metodologiniu požiūriu skiriama:
a) materialioji;
b) daiktinė arba praktinė;
c) idealioji (mintinė) arba teorinė.
Praktinės ir teorinės veiklos darna ir vienovė suteikia galimybes visokeriopai ugdyti asmenybę, didinti žmogaus kūrybinį aktyvumą.
2. Veikla (psichologiniu atžvilgiu) – pagrindinių, aukštesniųjų gyvybės formų aktyvumo apraiška- individo poreikius, atitinkančius santykių su aplinka, siekimas (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1984).

b) Ugdymo samprata

Žodis ,,ugdyti’’ pasak B.Bitino (1990) lietuvių kalboje vartojamas norint nusakyti biologinių ar psichologinių savybių vidinės raidos skatinimą, palankių šios raidos sąlygų sudarymą.Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias. Ugdymo dėka keičiasi subjekto santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio ugdymą.
Ugdymas- kiekvieno asmens, individo ir demokratinės visuomenės nario, gebėjimų plėtotės skatinimas; ugdymas neatsiejamas nuo socialinės evoliucijos, yra viena iš jėgų, sąlygojančių šią evoliuciją, todėl jo tikslai, turinys ir metodai turi būti dinamiški.
Filosofine prasme- ugdymo tikslas- kaip mąstymu suformuluotas idealas, kurio siekdami žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, organizuoja savo ar kitų žmonių veiklą.
Pedagoginėje veikloje itin svarbu tinkamai siekti galutinio ir dalinio ugdymo tikslų. Ugdymo tikslai socialiniu požiūriu yra visuomenės patirtis, objektyvios tikrovės reikalavimai, kuriuos pedagogas turi paversti vidiniu pasauliu. Mokiniui perduodama visuomenės patirtis įgyja psichologinę formą.

c) Veiklų rūšys ir jų apibūdinimas

1. Veikla- pagrindinė ugdymo priemonė

B. Bitinas (1990) teigė, kad žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis elgesio formomis, kurias vadiname veikla. Skirtingai nuo gyvulio elgesio, žmogaus veiklą lemia ne poreikis pats savaime, o tikslas- veiklos rezultato vaizdinys, suformavęs žmogų sąmonėje. Tuo žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Keisdamas aplinką, žmogus keičia patį save, tobulėja kaip asmenybė. Kuria kryptimi asmenybė veikia, t.y. kokių veiklos rezultatų siekia, tokia ji ir formuojasi. Tai ypač būdinga vaikams. Įsijungęs į visuomenei naudingą veiklą, vaikas nė nepastebi kaip jis susiformuoja norą būti naudingu kitiems. Dėl atsitiktinių aplinkybių pradėjęs bendrauti su socialiai žalingais asmenimis, jis priima ir pradeda laikyti normalia jų nusikalstamą veiklą- chuliganiškus poelgius, vagystes ir pan. Taigi pedagogas ir siekia, kad norint išugdyti vaiką naudingą visuomenei, reikia sudaryti sąlygas, kad jis dalyvautų visuomeninėje veikloje. Tokioje kaip:
a) Mokymąsis;
b) Darbas;
c) Visuomeninė veikla kolektyve;
d) Meninė veikla;
e) Kūno kultūra ir sportas;
f) Žaidimai.
Mokymasis- pagrindinė mokyklinio amžiaus vaiko, paauglio ir daugumos jaunuolių veikla. Ji ugdo visuomenės narį protiškai, formuoja pažinimo poreikius ir interesus, rengia praktinei veiklai. Mokydamasis protinės veiklos būdų, moksleivis formuoja savo kūrybines galias, mokosi savarankiškai pažinti aplinką. Mokymasis turi didelę įtaką ir auklėtinio politinių, dorovinių idealų formavimuisi, ugdo moksleivių valią.
Darbas. Poriekis dirbti susiformuoja tik dirbant. Žmogus darbu išreiškia savo požiūrį į visuomenę, savo pilietinę atsakomybę. Darbe formuojasi asmenybės siekimas būti naudingam kitiems žmonėms, visai visuomenei.
Visuomeninė veikla ir moksleivių kolektyve, ir už jos ribų yra reikšminga ugdymo priemonė. Ji ugdo auklėtinio kūrybiškumą, norą veikti tautos, Tėvynės labui, organizatoriaus gebėjimus, moko bendrauti su kitais žmonėmis. Visuomeninėje veikloje mokiniai gali keisti ne tik aplinką, bet ir save. Šioje veikloje susiklosto tarpusavio priklausomybės, atsakingumo, jautrumo ir kitokie santykiai.
Meninė veikla- pagrindinė meninių gebėjimų, estetinių požiūrių ir skonio ugdymo priemonė. Ne mažesnę reikšmę turi mokinių kūrybiškumui, jų moralinių savybių ugdymui.
Kūno kultūra ir sportas ugdo ne tik moksleivių fizines galias, bet ir kolektyviškumą, pareigingumą, drąsą, ryžtingumą bei kitas savybes. Moksleiviai noriai joje dalyvauja ir todėl per sportinę veiklą galima sėkmingai formuoti asmenybę.
Žaidimai- esminė ikimokyklinio amžiaus veiklos sritis, svarbi ir mokykliniame amžiuje. Žaidimai padeda vaikams įsijausti į suaugusiojo vaidmenį ir patirti realiame gyvenime neprieinamus išgyvenimus. Pagal savo skirtybes žaidimai grupuojami taip:
a) Vaidmeniniai (tobulinami darbo įgūdžiai, kūrybinės galios ir kt).
b) Kolektyviniai (lavinamas kolektyviškumas, drausmė, įveikiami sunkumai).
c) Intelektiniai (lavinama mąstysena, kūrybiškumas, atkaklumas).
d) Judrieji (lavinama fizinė jėga, vikrumas, valia).
A. Jacikevičius (1994) teigė, kad žmogaus pasaulis yra jo pasaulis, nes jį sukuria pagal save savo mąstymu ir rankų sugebėjimais. Veikla įprasmina jo paties ir su juo susietų žmonių būtį, nes sukuriama materialioji ir dvasinė kultūra, galinti tenkinti laimės siekius. Veikla, santykiai, bendravimas ir yra buvimas pasaulyje. Auklėjimas veiklai pasaulyje rūpinasi auklėtinių likimu, laime.
Jau Aristotelis skyrė šias veiklos sritis: teoriją, praktiką, pojektiką. Teorinė veikla- tai tikrovės pažinimas, siekiantis tiesos, praktinė veikla- savaime vertingas veikimas, doras elgesys, o pojetika (gr. poiesis- gaminimas, kūrimas) esti veikla, kai kas nors daroma (pvz., techninis darbas) ar kuriama (pvz., meninė kūryba). Imanuelis Kantas praktinę veiklą laikė laisvės sritimi, kurią turi reguliuoti dorovė. Tai aristoteliškoji pažiūra. Kai kurie šiuolaikiniai autoriai pažinimą, bendravimą ir veiklą laiko skirtingomis žmogaus egzistencijos formomis. Veikla skirstoma taip: žaidimas, mokymasis, darbas ((taip skyrė ir B. Bitinas (1990), ir L. Jovaiša (2003)).

1.2 Auklėjimas tikrovės pažinimui

Tikrovė- pažinimo objektas. Juo plačiau ir giliau ji pažįstama, juo labiau ji darosi mums artimesnė ir lengviau pasiduoda mūsų įtakai bei valdymui.
Skirtinga objektyvioji ir subjektyvioji tikrovė. Objektyvioji- tai gamta ir kultūros kūriniai, subjektyvioji- dvasinis žmogaus gyvenimas. Išauklėtas žmogus ne tik geba artintis prie šių tikrovės sričių, bet jas pažinti, jas veikti. Pažinti tikrovę verčia įgimtasis ,,tyrimo instinktas”, dar vadinamas ,,žvalgymo instinktu”. Žmoguje šis instinktas išryškėja kaip smalsumas. Jis verčia plačiau pažinti tikrovę. Neturintys ryškesnio smalsumo žmonės yra neapsišvietę, nekultūringi, todėl auklėtojas pirmiausia turi susidomėti auklėtinio smalsumo būkle.

1.3 Auklėjimo tikrovės pažinimui turinys

Asmenybės auklėjimo tikrovei pažinti tikslas- formuoti auklėtinių dvasinės kultūros tobulumo motyvus, kad pasauliui augtų šviesūs žmonės. Šis tikslas nelengvai pasiekiamas. Didelė mokinių dalis jau pirmosiose klasėse nebenori mokytis. Rastos tokios nenoro mokytis priežastys:
1) per ilgas mokymo per pamokas laikas,
2) neįdomūs vadovėliai,
3) nekaitaliojami mokymo būdai per pamoką, t.y. per ilgai vykdomos tos pačios užduotys,
4) pratybų monotoniškumas,
5) per griežtas tvarkos režimas pirmose dviejose klasėse,
6) maža erdvė mokinių savarankiškumui,
7) netinkami pedagogų santykiai su mokiniais,
8) per sunkios ar per lengvos užduotys,
9) neskatinama siekti gerų mokymosi rezultatų,
10) skatinimo sistemos trūkumai: nejaučiama sėkmės poreikio, mokinys dažniau peikiamas negu giriamas.
Šias priežastis pašalinus, galima tikėtis, jog noras mokytis bus aktyvesnis.
Mokymasis yra tikrovės pažinimo būdas. Tikrovė pažįstama tiesioginiu stebėjimu ir tarpiškai- iš knygų, paveikslų. Jau 9 metų vaikai nori mokytis ne iš pasakų, bet iš gyvenimo tikrovės. Tokias sąlygas jiems reikia sudaryti. Gamtos, jos atšakų, kino, filmų, vaizdo įrašų stebėjimas, technikos ir jos modelių tyrinėjimas keltų smalsumą, norą daugiau žinoti.
Žinojimo poreikis stiprinamas tada, kai sudaromos sąlygos pajusti žinių trūkumą kuriam nors veiksmui atlikti. Poreikio išgyvenimas verčia skverbtis į žiniją, glūdinčią enciklopedijose, žinynuose, vadovėliuose ir kitur. Kadangi poreikiai yra cikliški, jie praeina, kai juos patenkini, tad reikia nuolat sukelti žinių trūkumo išgyvenimą.
Žingeidumas formuojamas iš poreikio sužinoti nauja. Žingeidumas tampa pastovia charakterio savybe, motyvuojančia daugiau sužinoti, negu reikia kokiam nors veiksmui atlikti. Palaikomas nuolatinis smalsumas žinioms. Jis kreipia auklėtinių dėmesį daugiau į knygas negu į gamtą. Tai jau rodiklis, kad auklėjimas pasiekė patvarią asmenybės savybę, laiduojančią pastovų mokymąsi iš natūros ir kultūros vertybių.
Sėkmės išgyvenimas daugeliui mokinių yra stiprus motyvas mokytis dirbti. Todėl pedagogui reikia kaip galima dažniau palaikyti mažiausią laimėjimą, nesėkmės atvejais žadinti pasitikėjimą savo jėgomis, aspiracijas, viltį, parodyti mokymosi perspektyvą, padėti įveikti sunkumus.
Interesų ugdymas atveria platesnę perspektyvą tikrovės pažinimui, nes interesas yra intelekto kryptingumas į kai kurias žinijos sritis. Jis turi didelę motyvacinę galią, nes yra susietas su emocijomis. Kai veiklai vadovauja interesas, ji lengvai atliekama, nekelia nuovargio, todėl ilgai palaikomas sąmonės aktyvumas.Tai sudaro sąlygas nuodugniai gilintis į šaltinius, iš kurių pažįstamas objektyvusis pasaulis.
Polinkiai skiriasi nuo interesų tuo, kad jie kreipia asmenį į praktinę veiklą. Jei interesas yra daugiau intelektualinis veiklumo motyvas, tai polinkis verčia imtis ne tiek teorinio, kiek praktinio darbo. Jie susiję, bet reiškiasi skirtingai. Jei interesas skatina pažinti tikrovę, tai polinkis- ją valdyti, keisti.
Vertybė- tai kažkas patvaresnio auklėtinio sieloje. Vertybė- asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes. Kai ji išjudina ta kryptimi jo veiklą, kalbama apie vertybinę orientaciją. Šioji taip pat yra tikrovės pažinimo motyvas. Tad reikia formuoti ir pažinti vertybines orientacijas.
Netiesioginiai pažįstamosios veiklos motyvai turi ne mažesnę reikšmę tikrovės pažinimo studijoms. Ypatingą reikšmę turi siekimas pažinti tikrovę, jos tikslų objektyvaus vertingumo suvokimas, valios pastangos siekti pažinimo tikslų dėl jų pačių prasmės tautos ir visuomenės gerovei. Taip auklėjamas žmogus pajunta savo visuomeninę, tautinę atsakomybę ir asmeninį vaidmenį kultūros pažangai.

2. Bendravimo veikloje tobulinimas


2.1.Sugyvenimas- partnerystės raiška

Gyvenimas drauge remiasi bendravimu. Bendravimas yra biologinis visų gyvūnų įgimis. Keitimasis informacija, t.y. – globalinis gamtos vyksmas. Ne tik gyvūnai, bet ir žvaigždės, planetos bendrauja. Mėnulio siunčiama informacija sukelia net jūrų potvynius ir atoslūgius. Žmogaus siunčiama žodinė ir ne žodinė informacija keičia ne tik tarpusavio santykius, bet ir pasaulį. Kaip matyti, esama įvairių bendravimo rūšių. Skirtingai bendrauja tėvai ir vaikai, mokiniai ir mokytojai, darbdaviai ir darbininkai, valdininkai ir pavaldiniai, vienmečiai, bičiuliai, partneriai,draugai, konkurentai, įsimylėjėliai, jaunavedžiai, vyrai su žmonomis. Šis pavyzdys padeda skirti bent tris bendravimo rūšis: 1) asmeninį, 2) reikalinį, 3) darbinį bendravimą.
Mus sieja įvairiausi bendri reikalai. Dažnai prašoma pagalbos varge, paslaugos negalėjimo veikti, negalavimų atvejais, patarimo.Ko nors trūkstant, negalint įsigyti, reikalingas aprūpinimas. Partneriai yra kokios nors veiklos dalininkai, rūpinasi kokia nors bendro veikimo dalimi, santara, o bendrininkai- rūpinasi visa veikla, taip pat gera santara. Šeima puikus reikalinio pasaulio pavyzdys.
Vertinga bendravimo išmokimo institucija yra mokyklinė bendruomenė. Čia išmokstama santaros, dirbti visuomeninį darbą, tarnauti bendruomenės interesams. Tam mokyklose veikia savivalda, ugdanti jaunimą socialiniam santaros gyvenimui.
Gyvenimas yra nuolatinis siekis realizuoti save veikloje ir santykiuose su aplinka taip, kad būtų patenkinti egzistenciniai poreikiai.
Sugyvenimas- tai darni veikla, geri santykiai sprendžiant bendrus buities, darbo, socialinius, kultūrinius, politinius klausimus.
Partneriškumas yra įgimta žmogaus individo elgesio savybė, nes individas gimsta bejėgis, ne tik silpnas, ir jam išlikti reikalingas gyvasties dalininkas- partneris. Be kito pagalbos jis žūtų. Partneriškumas- įgimta savybė. Jo pobūdis keičiasi veikiant santykių kultūrai, kurią lemia tautos papročiai, auklėjimo kryptis. Išugdytas partneriškumas tampa socialine vertybe- partneryste. Ji darosi gera, patenkinama arba net bloga, žalinga, kol pagaliau nutrūksta. Tad nuo individų sąveikos kokybės priklauso partnerystės vertingumas.
Lytinė trauka ryškiai reiškiasi skirtingų lyčių asmenims partneriaujant. Partnerystės pagrindu gali kurtis šeima, bet ji dažniausiai nėra tradicinė meilės pagrindu sukurta šeima. Tokią šeimą sieja socialiniai, biologiniai, ūkiniai reikalai.
Lytinis auklėjimas mokykloje dažnai virsta lyčių santykių biologizacija, žmogiškumo pradai neranda tinkamos vietos skirtingų lyčių moksleivių ir suaugusiųjų bendravime. Tai neigiamai atsiliepia jaunimo rengimui šeimos gyvenimui.
Šeima kuriama dviejų žmonių bendravimu, abipuse meile. Tos kūrybos rezultatas yra vyro ir moters santuoka. Santuokiniai dar nėra šeima. Kai jie augina vaiką, tampa šeima.
Šeima- tai švelnių emocijų palaikoma abipusė tarnystė, pasiaukojimas geresnei jos narių ateičiai. Švelnumas kuria ir palaiko meilę kaip begalinį rūpinimąsi kitu. Vaikams privalu kasdien laikytis higienos reikalavimų, išmokti teigiamai priimti tėvų įpareigojimus, veikti pagal tiesos, gėrio ir grožio vertybes, atkakliai mokytis ir lavintis, įgyti specialybę, kultūringai elgtis, dalyvauti tautos ir valstybės veikloje, laikytis įstatymų. Tėvams reikia mąstyti, kaip sudaryti sąlygas, kad vaikas pats savanoriškai veiktų ir elgtųsi pagal etikos reikalavimus.

2.2.Auginimas bendraujant- ugdymo išvada

Auginimas veikdamas augimą, turi dar šias ugdymo funkcijas: slaugą, lavinimą, auklėjimą. Jos realizuojamos tėvams ir vaikams, mokytojams ir mokiniams bendraujant bent iki 18 metų. Jo rezultatas- vaikų parengtis studijoms, savarankiškam gyvenimui. Šnekamojoje kalboje auginimo sąvoka reiškia ne tik fizinį asmens brandinimą, bet ir jo rengimą gyvenimui. ,,Jie išaugino gerą žmogų”,-sakoma apie išlavintą, išauklėtą kurios nors šeimos vaiką. Auginimas šeimos gyvenime yra ne kas kita, kaip vaiko visapusiškas ugdymas. Visi nori išauginti gerą žmogų.
Slauga pradedamas vaiko augimas. Jis slaugomas nuo gimimo iki tol, kol geba save aptarnauti: pats pavalgyti, praustis, apsirengti, apsiauti ir tvarkyti kitus buities reikalus.
Slauga susijusi su priežiūra. Vaikų veikla ir elgesys, įvairiausi jų gyvenimo įvykiai teikia puikia progą juos prižiūrėti. Tėvų, auklėtojų, mokytojų vykdoma vaikų priežiūra turi keletą funkcijų: 1) individo įgymių pažinimą, 2) elgesio diagnostiką, 3) elgesio korekciją, 4) saugumą, 5) gelbėjimą.
Veikloje atsiskleidžia ne tik motoriniai įgymiai (judrumas, greitumas, šoklumas, jėga, pusiausvyra, koordinacija), bet ir dėmesio, suvokimo, atminties, orientacijos, mąstymo, jausmų, valios, charakterio užuomazgų ypatumai. Dar lengviau diagnozuoti elgesį. Nesunku pastebėti darbštumą ir tingumą, švelnumą ir agresyvumą, aplaidumą ir punktualumą, pagarbą ir aroganciją. Slauga normaliai negali tęstis visą gyvenimą, nes slaugymas individą laipsniškai išmoko patį tvarkyti savo reikalus, apsitarnauti, išlavina jėgas savarankiškai veikti.
Lavinimas yra ugdymo funkcija, miklinanti fizines ir psichines jėgas kvalifikuotai veikti gyvenime. Tad galima skirti teorinį ir praktinį mokslinį, meninį, techninį ir technologinį, ekonominį, fizkultūrinį lavinimą.
Intelektas vystosi įgyjant kalbinės ir jutiminės patirties ilgą laiką, kol sugebama naudotis visais jo struktūros elementais- suvokimu, supratimu, atmintimi, vaizduote, mąstymu. Tiems elementams lavinti esama specialių priemonių ir metodų. Pedagogai juos perima.
Auklėjimas yra ugdymo funkcija, teikianti sąlygas išsiskleisti dvasinei individo prigimčiai. Auklėjimo tikslas- išauginti dorą šeimos, viešojo gyvenimo, tautos, valstybės, žmonijos narį, per jį keisti žmonių aplinką aukščiausiu dvasinių vertybių pagrindu. Jeigu toks auklėjimo tikslas, tai jo turinį galima užpildyti veikiant šiuose auklėjimo ruožuose: pasaulėžiūrinio, religinio, drausminio, dorovinio, estetinio, darbinio, tautiško, tautinio, nacionalinio, valstybinio, tarptautinio, kosmopolitinio, globalinio.
Kad būtų išvengta auklėjimo klaidų, būtina žinoti, kad pažįstamas auklėtinis, kokio auklėjimo turinio jam reikia, kad norėtų keistis; įgyti dvasios aristokrato savybes, kokie jam reikalingi auklėjimo ir saviauklos metodai, kaip organizuoti auklėjimo vyksmą. Atsakyti į šiuos klausimus padeda hodegetika- auklėjimo mokslas. Tiktai įgytos auklėjimo kvalifikacijos padės laipsniškai brandinti darnią asmenybę.

2.3. Bendravimo veikloje ugdymo formos ir metodai

Šeimoje, mokykloje, įstaigoje, kariuomenėje svarbiausias bendravimo mokymo metodas yra elegantiško pavyzdys. Ne visada pavyksta laikytis elegancijos, doro elgesio. Vienintelis metodas išpuoliams slopinti yra savitvarda, o konfliktams spręsti- darnos siekiantis dialogas. Jis padeda normalizuoti santykius, bendravimą.
Bendravimui tobulinti svarbus bendradarbiavimo (kooperacijos) mokymas šeimoje, mokykloje, įstaigoje. Jei bendradarbiaujant konkuruojama, tai turi būti garbinga, dora. Nėra abejonės, kad dorą bendravimą ugdo spauda, televizija. Nekontroliuojamos jos daro nepataisomą žalą, ypač blogai auklėja vaikus, jaunuolius.

3. Šeiminis auklėjimas veiklai

Šeima yra giminystė ryšiais susieta mažiausia žmonijos bendruomenė, regeneruojanti tautą, autonomiškai tvarkanti savo ūkį ir ugdanti jaunąją kartą pasauliui. Vienas svarbiausių jos tikslų- sudaryti normalias sąlygas vaikams įgyti veiklos pasaulyje patirtį, kad galėtų savarankiškai dirbti ir laimingai gyventi.
Sudarant tokias sąlygas, pirmiausia svarbu užtikrinti šeimos ekonominę gerovę, higieną. Švara, grynas oras, šiluma, pakankama šviesa, asmeninės higienos reikmenys, patogūs baldai ir tinkamas jų išdėstymas, moderni apranga- šiuolaikinės buities atributai, atitinkantys žmogaus poreikius. Abu sutuoktiniai turi rūpintis, kad buto aplinka, psichologinis klimatas, veiklos organizacija, mityba užtikrintų poilsį, atstatantį darbingumą, gerą nuotaiką. Šeimoje įdomiai, kultūringai ir prasmingai tvarkomas laisvalaikis (telelaidų žiūrėjimas, išvykos, iškylos ir kt.) stiprina pasirengimą veiklai. Labai svarbus veiklos ugdymo veiksnys- įvairios priemonės, tenkinančios jos narių biologinius, materialinius, kultūrinius, socialinius ir dvasinius poreikius.

3.1. Auklėjimo veiklai turinys

Didelę reikšmę vaikų veiklai ugdyti turi šeimos ūkis. Taupumas- svarbi ekonomikos priemonė. Jis prasideda nuo turto saugojimo ir priežiūros.
Veiklai pasaulyje reikia fizinės brandos. Todėl svarbus fizinis auklėjimas. Juo siekiama, kad vaikas būtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas. Grynas oras, vandens procedūros, vaikščiojimas, mankšta ir kitokia fizinė kultūra tam reikalui yra nepakeičiamos priemonės šeimoje. Mokykliniame amžiuje reikia įtraukti vaikus į sportą. Rankinis, tinklinis, krepšinis, stalo ir lauko tenisas, lengvoji atletika, futbolas, slidinėjimas, čiuožimas, plaukymas- vertingos sporto šakos jaunimo fiziniam lavinimui gerinti.
Protinis auklėjimas pradedamas kūdikystėje turtinant sąmonę įspūdžiais ir žodžiais, plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą. Tėvai rūpinasi, kad vyresnio amžiaus vaikai gerai išmoktų visa, kas numatyta mokymo įstaigų programose. Tam reikia ugdyti vaikų savikontrolės įprotį, kad jie sugebėtų patikrinti mokymo rezultatus ir nustatyti, kokiu lygiu įvykdyti jiems skiriami uždaviniai.
Dorinis auklėjimas neatsiejamas nuo humanizmo principo įgyvendinimo šeimos santykiuose. Vaikų meilę tėvams, broliukams ir sesytėms, draugiškumą, pagarbą vyresniesiems, jautrumą, parengtį padėti, tausoti kitų sveikatą, jėgas visada reikia stiprinti.
Elgesio kontrolė ir korekcija, pratinimas veikti pagal dorovės reikalavimus ugdo dorovinius įpročius, tačiau nei kontrolė, nei pratinimas neturės reikšmės, jeigu vaikas nebus mokomas savikontrolės ir saviauklos.
Darbinis auklėjimas- dorinio auklėjimo sudėtinė dalis, nes juo siekiama suformuoti teigiamą požiūrį į darbą ir jo rezultatus. Svarbiausia darbinio auklėjimo priemonė- darbas, darbo mokymas.
Darbinis auklėjimas- pradinis etapas rengiant jaunimą profesijai. Jau VII- VIII klasėje kai kurie vaikai gyvai susidomi profesija. Tėvai turi pažinti jų polinkius ir galimybes, padėti rinktis profesinio mokymo įstaigą ir specialybę.

3.2. Šeiminio auklėjimo veiklai metodai ir formos

Pamokymas- trumpas veiklos ar elgesio nurodymas, numatant galimus padarinius, nurodant, kodėl taip ir ne kitaip darytina.
Auklėjamieji pokalbiai įgyja didelę reikšmę, kai prabunda vaiko savimonė ir jie pajėgūs dalyvauti pokalbyje. Ne anksčiau kaip ketvirtais gyvenimo metais tokie pokalbiai darosi efektyvūs.
Pasakų sekimas ir garsinis skaitymas- nepakeičiamas pažiūrų ir dorovinių veiklos vertinimų formavimo metodas. Jau devintais gyvenimo metais vaikas nebetiki pasakomis ir nori mokytis iš gyvenimo. Tylusis knygų skaitymas darosi poreikis. Todėl svarbu parinkti tinkamą lektūrą, o perskaitytas knygas aptarti.
Eilėraščių mokymasis atmintinai ugdo žodžio kultūrą, estetinius jausmus ir santykius su tikrove.
Veikdinamaisiais metodais vaikai įtraukiami į praktinę, dorovinę veiklą. Nepakeičiama priemonė- žaislai ir žaidimai. Pritaikyti vaikų amžiui žaislai, grupiniai, siužetiniai žaidimai plėtoja intelektines ir dorovines emocijas, moko dirbti, rengia gyvenimui. Įvairių pasakų ir apsakymų inscenizacijos, dramatizavimas formuoja dorovinį elgesį ir parengtį veiklai.
Paauglystės ir jaunystės metais tam ypač tinka dienoraštis. Jis sudaro sąlygas stebėti save, planuoti savo veiklą, vertinti jos rezultatus, lavinti rašomąją kalbą, mąstymą.

4. Auklėjimas darbui

Auklėjimas darbui pradedamas auklėjimu veiklai apskritai, siekiant išugdyti būtiną asmenybės aktyvumą. Vaikai ir dirbantieji paprastai yra aktyvūs. Aktyvumas, kaip organizmo gebėjimas veikti, tam tikras veikimo intensyvumas, pats savaime problemos nekelia. Įvairių problemų kyla, kai aktyvumas mažėja, nepatenkina organizmo ar asmens vystymosi poreikių, darbinės, socialinės, kultūrinės aplinkos reikalavimų.

4.1. Veikla- profesionalumo pamatas

Kaip žinoma, įgytasis žmogaus aktyvumas reiškiasi nesąmoningu judesiu, sąmoningu veiksmu, sudėtinga fizine ar protine veikla, bendravimu ir elgesiu. Veikla savo ruožtu būna arba žaidimas, arba darbas. Veikimas bet kuriose veiklos rūšyse vienaip ar kitaip jį specializuoja, o specializacija rengia veikėją gyventi šių dienų sąlygomis. Veikloje išryškėja bendravimas su aplinka. Tiriant veiklos rūšių (žaidimų, mokymosi, darbo) įtaką prfesionalumui, reikia gilintis į jų specifiką, rasti veiksnius, specializuojančius veiklą, reikalingą asmeniniam ir socialiniam gyvenimui.
Žaidimas- paprasčiausia prigimtinė, bet svarbi žmogaus egzistencijai veiklos rūšis. Todėl žaidiminė veikla tęsiasi per visą gyvenimą, nors keičiasi jos pobūdis, žaislai, žaidimų rūšys. Tyrimais nustatyta, kad žaidimo elementų įvedimas į mokymo procesą aktyvina intelektą: suvokimą, atmintį, vaizduotę, mąstymą.
Pagal darbo rūšis skiriami intelektiniai, statybiniai, techniniai, tarp jų populiarūs įvairūs transportiniai, kompiuteriniai žaidimai. Jie visi pritaikyti vaikų, jaunimo, suaugusiųjų amžiaus ir individualybės skirtybėms.
Žaidimai ugdo valią, charakterį, atsakingą asmenį. Tokios sąlygos turi būti šeimoje, ypač visų tipų ir lygių mokyklose. Tam tikslui čia organizuojamas pedagogiškai grindžiamas laisvalaikis (turistų, kraštotyrininkų, gamtininkų, sportininkų klubai), sudaromos žaidimų grupės (šaškių, šachmatų, kvadrato, rankinio, tinklinio, krepšinio).
Mokymasis yra intelekto galia suvokti, vertinti, perdirbti ir išsaugoti vidaus ir aplinkos poveikius. Ugdant intelekto galią kaip tik privalu visaip plėtoti suvokimo, tikrovės reiškinių supratimo apimtį, juos lyginti, vertinti, kurti nauja remiantis patikrintais kriterijais, mintimis ir intuicija, perdirbti suvokinius, vertybes pagal savo patirtį, juos interiorizuoti, išsaugoti atmintyje. Didaktikos (mokymo mokslo) paskirtis ir yra intelekto galių plėtojimas, asmenybės inteligencijos ugdymas. Inteligencija- aukštas intelektinio subrendimo lygis, galėjimas viską protingai suprasti, paaiškinti, veikti, kurti. To siekiama mokant visų mokyklinių dalykų: kalbų, literatūros, biologijos, geografijos, fizikos ir kt. Taip lavėja atskirų dalykų intelektas ir inteligencija, mąstymas darosi imlesnis, aštresnis, atmintis stiprėja.
Darbas- pagrindinė žmonijos gyvavimo ir pažangos veikla. Ja kuriamos materialinės ir dvasinės vertybės. Jas gali kurti sveikas, darbingas žmogus, o ypač profesionalas, įgijęs reikiamas kvalifikacijas specializuotose mokyklose.

4.2. Auklėjimo darbui turinys

Pagrindinė auklėjimo darbui priemonė yra darbų, buities kultūros mokymas. Šiam auklėjimui mokykla panaudoja ruošą ir kitokį naudingą darbą.
Ruošos darbai mokykloje atliekami palaikant švarą ir tvarką. Valymas, plovimas, mokymo priemonių priežiūra ir remontas, savitvarka drabužinėje, budėjimas klasėje ir kitose patalpose- nuolatiniai mokyklinės buities darbai.
Mokinių naudingas darbas- gyvenvietės tvarkymas, vaistažolių rinkimas, medelių sodinimas, pagalba seneliams ir kt. Vasaros atostogų metu organizuojamos talkos mieste ir kaime, miesto mokinių darbas kaime auklėja ne tik savanaudišką požiūrį į darbą, bet ir turi gamybinės reikšmės. Įvairios mokinių talkos mieste ir kaime- gera priemonė grūdinti fiziškai, ugdyti valią ir charakterį.
Darbinis auklėjimas glaudžiai susijęs su kitais ugdymo uždaviniais, nes darbas yra ne vien tam tikrų operacijų atlikimas, bet ir visuomeninė, asmeninė vertybė. Jis- svarbiausia ir pagrindinė asmens saviraiškos priemonė, jos dorovinio subrendimo apraiška. Jeigu dirbama kolektyve, susidaro sąlygos tarpasmeniniams ir kooperaciniams santykiams formuoti. Kolektyvinis darbo pobūdis reikalauja iš darbuotojo derinti savo veiksmus su kitais, siekti bendrų darbo uždavinių geresnio įvykdymo.

4.3. Ekonominis auklėjimas

Ekonominis auklėjimas mokykloje neatskiriamas nuo darbinio auklėjimo. Jo tikslas- formuoti tinkamą nuostatą į materialines vertybes, vartojimą, mokyti racionaliai organizuoti darbą, didinti darbo produktyvumą ir gerinti jo kokybę.
Ekonominis auklėjimas pradedamas šeimoje, mokykla jį išplečia ir pritaiko verslo ir komercijos poreikiams. Mokykloje ugdomas moksliškai pagrįstas požiūris į laiko, darbo ir vartojimo ekonomiją, įgūdis atitinkamai veikti bei elgtis, išmokstama ekonomikos pagrindų. Vienas svarbiausių darbo ekonomikos klausimų- darbo organizavimas. Mokykla turi išmokyti savarankiškai mokytis, t.y. patiems organizuoti mokymąsi. Pirmiausia reikia išmokti higieniškai tvarkyti darbo aplinką (patalpą, apšvietimą, ventiliaciją ir kt.), laikytis protinio darbo higienos, ekonomiškai naudotis mokymosi reikmenimis, įsisavinti mokymosi metodiką ir jos griežtai laikytis.
Mokykla formuoja tausų požiūrį į turtą, moko, kaip elgtis su mokymo reikmenimis, saugoti patalpas, įrengimus, taupyti vandenį, elektrą ir t.t.
Darbinis ekonominis auklėjimas ir mokymas yra rengimo profesijai pagrindas (Jacikevičius, 1995).

c) Ekologinė veikla- viena iš mokinių veiklos rūšių.

Ugdymo praktikai svarbios ir dalinės pozicijos apraiškos, kurias lemia daliniai tikslai. Tai dorinė, pilietinė, estetinė ir kt. Asmenybės pozicijos. Akivaizdu, kad šiandieną, daug dėmesio skiriant ekologiniam ugdymui, būtina išskirti ir ekologinę asmens poziciją. Aramavičiūtė V. (2000) pažymėjo, jog formuluoti ekologinę poziciją ir yra svarbiausias ekologinio ugdymo tikslas, bei nurodė, kad čia svarbus konstruktyvios ekologinės veiklos mokymas.
Jacikevičius A. (1995) teigia, kad ekologinė veikla vyksta lauke ar patalpoje (gr. oikos- būstas). Gamta, butas, darbovietė- mūsų būstas. Šio būsto švarą, tvarką, higieną bei sveikatą tyrinėja ekologija, teikia žinių apie kenksmingus pačiai gamtai ir žmogui.
Jau iš mažens vaikai auklėjami, kaip elgtis su augalais, gyvūnais, vandeniu, atmatomis. Rengiant mokyklinio amžiaus jaunimą darbui, neapsieinama be ekologinių žinių. Dėstant biologiją, chemiją, agrokultūrą, mokantis techninio darbo dirbtuvėse, kitokiose patalpose, talkininkaujant ūkininkams, kooperatyvams, mokoma praktinio ekologinio darbo, kaip apsaugoti žmogų ir gamtą nuo pavojų, užteršimo, užnuodijimo, ligų. Tam reikia specialios kvalifikacijos. Dirbantieji turi ja vadovautis.
Kalenda Č. (1992) taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog norint, kad įpročiai ir ekologinės žinios taptų individo įsitikinimais ir elgesio orientyrais, jos turi būti įtrauktos į konkrečią žmogaus veiklą, jis privalo tapti asmenybės vertybine, dorovine norma. Gamtos apsaugos moralė kaip tik formuluojasi veikloje, kurios tikslas- saugoti natūralią aplinką, garantuoti ekosistemų išlikimą. Ši veikla neatsiejama nuo įsisąmoninimo, kad gamta naudinga, vertinga ir priklauso visiems žmonėms, nuo suvokimo, kokią didžiulę reikšmę ji turi dabartinės kartos ir būsimųjų kartų gerovei.

3. Ekologinės veiklos organizavimas ir galimybės mokykloje

Pagrindinis ekologinio ugdymo uždavinys- puoselėti moksleivių kultūrą. To siekiama integraciniu būdu per visų dalykų pamokas bei popamokinę veiklą, įgyvendinant šiuos uždavinius:
1. Emocinio ir vertybinio santykio su gamta ugdymą.
2. Ekologinių ir elgesio motyvų ir stereotipų formavimą praktinėje veikloje.
3. Ekologijos žinių sistemos perėmimą.
4. Ekologinio mąstymo ugdymą mokymo procese ir praktinėje veikloje.
Moksleivių ekologinis ugdymas skirtingais vaikų amžiaus tarpsniais yra ne vienodas. Į pirmąją klasę vaikas ateina turėdamas gležną dvasinį ryšį su jį supančiu pasauliu. Pradinėje mokykloje itin svarbu gimtosios kalbos, dailės, gamtos pažinimo pamokos, nes per jas mokinys stiprina savo dvasinį ryšį su pasauliu, gamta, žmonėmis. Tuo metu suformuotas teigiamas emocinis vertybinis santykis su pasauliu (gamta) yra labai svarbus tolesniam ekologinės kultūros ugdymui. Būtina daugiau skaityti ir aptarti mūsų klasikų, ypač S. Daukanto, A. Baranausko, J. Biliūno, J. Tumo- Vaižganto, V. Krėvės bei tautosakos kūrinius, kuriuose ryškios tautos tradicijos. Kūrinių herojų elgesys ir samprotavimai atskleidžia stiprų dvasinį ryšį su gamta. Herojai jaučia vidinį artumą gamtai (medžiams, gyvuliams, išskirtinėms gamtos vietoms, miškui), taurią gamtos ir žmogaus vienybę, išreiškia jai savo prieraišumą ir užuojautą.
Toks moksleivių ekologinis ugdymas tęsiamas ir vyresnėse klasėse, bet į ugdymo procesą vis labiau turėtų įsilieti ekologijos žinios. Drauge būtina vaikus mokyti konstruktyvios ekologinės veiklos, kad jie žinotų:
1. koks veiklos tikslas ir uždaviniai,
2. kokios priemonės reikalingos įgyvendinant tikslą ir uždavinius,
3. kokio rezultato tikimasi,
4. ar veiklos padariniai nepavojingi žmogui ir gyvajai gamtai?
Aktualių ekologijos problemų svarstymas, žmogaus elgesio ir jo padarinių vertinimas ekologiniu požiūriu, praktinių gamtosaugos įgūdžių formavimas turi būti šiandienos pedagogo dėmesio akiratyje (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994).
Lamanauskas V. (2000) teigia, kad asmenybės vertybių sistema- teorinės asmenybės žinios- praktiniai asmens įgūdžiai- tai glaudžiai sąryšinga sistema, kuri darniai funkcionuoja tik per konkrečią asmenybės veiklą. Pati visuomenė , tauta turi būti suinteresuota, kad jau mokykloje ypatingas dėmesys būtų skiriamas pasaulėžiūros formavimui, ypač ekologiniu aspektu, nes šiandien ne tik gajus, bet ir toliau tebeformuojamas technokratinis, stereotipinis ir griaunantis mąstymas. Analizuodamas bendrųjų programų projektus autorius pasigenda problemos aktualizavimo ir siūlo tokią pasaulėžiūros ekologizavimo proceso seką:
1) ekologinių procesų atskleidimas;
2) ekologinių problemų sprendimui reikalingos žinios;
3) tam tikrų elgesio stereotipų formavimas;
4) aktyvios asmenybės pozicijos formavimas sprendžiant ekologines problemas;
5) nuolatinis bendražmogiškosios moralės principų aktualizavimas;
6) ekologinės sąžinės formavimas.
Galimi tokie pagrindiniai pasaulėžiūros ekologizavimo būdai:
1) ekologinės krizės priežasčių ir pasekmių aiškinimas, komentavimas, analizavimas ir vertinimas (įvairi literatūra, masinės informavimo priemonės ir kt.);
2) epochos ekologinės kultūros įsisavinimas per ugdymo procesą;
3) asmenybės įtrukimas į konkrečią veiklą (pvz., aplinkos apsauga ir kt.).
Ivanauskienė F. (2000) teigia, kad palankios sąlygos vaikų doroviniam- ekologiniam ugdymui susidaro tokioje veikloje, kuri jiems yra aktuali ir mėgstama: žaidimai, bendravimas su suaugusiais, bendraamžiais, gamta, mokymasis ir dalyvavimas kūrybinėje- meninėje veikloje. Padarytoje III- IV klasių apklausoje kas antras respondentas renkasi kūrybinę- meninę veiklą. Didelė galimybės ją plėtoti susidaro dailės ir darbelių pamokose. Plėtojant vaiko santykį su gamta per dailės ir darbelių pamokas Saviščevienė S., Rapšienė V. (2000) siūlo medžiagą darbams rinkti įvairiais metų laikais. To pasekoje vaikai kuo daugiau bus gamtoje, gilins savo žinias apie gamtą įvairiais metų laikais, dirbs įvarius darbelius iš gamtinės medžiagos.
Mondeikienė L. (2000) siūlo ekologinį ugdymą vaikui skiepyti per žaidimus. Ji teigia, kad jaunasis pedagogas skatinamas ne tik parodyti savo žinias iš ikimokyklinės pedagogikos dalyko, bet ir pagalvoti, kaip ir kur šiandien jis galėtų su vaikais pabūti arčiau gamtos ir kaip galėtų padėti ją ,,pajusti”.(Pvz., ,,Atradimo” pamokos- tai savaitės ar mėnesio išvyka į gamtą. Ten vaikai būtų mokomi įsiklausyti į gamtos muziką, atrasti naujos vietos paslaptis, atkreipti dėmesį į mažųjų smarkiųjų darbininkių skruzdėlyčių gyvenimą ir kt.).
Augienė D. (2000) teigia, kad žmogaus gyvenime esti daug svarbių ir sudėtingų laikotarpių. Vienas tokių- vaiko atėjimas į mokyklą. Mokyklinėje bendruomenėje jis mokosi, atskleidžia savo gebėjimus, patirtį, tenkina savo poreikius, susiranda draugų, mokosi bendrauti, t.y. jis bręsta kaip asmenybė. Todėl nėra abejonės, kad mokykla turi labai didelės įtakos vaiko fizinei ir psichinei sveikatai, dvasinei harmonijai.
Mokykloje mokinys turi jaustis dvasiškai laisvas, kupinas teigiamų emocijų, noro veikti ir siekti gerų rezultatų. Tam sąlygas sudaro, pirma- teigiamas psichologinis klimatas ugdymo procese (geri santykiai ir savitarpio supratimas, bendradarbiavimas ir pagalba, pagarba ir tolerancija), antra- vaiko gera savijauta klasės bendruomenėje (pasitenkinimas savo veikla ir rezultatais, saugumo ir meilės poreikio patenkinimas, vidinė ramybė, tikėjimas savo jėgomis ir savo asmenybės vertingumu). Visa tai sudaro sąlygas vaiko emociniam komfortui, kuris yra pagrindinė asmenybės vystymosi sąlyga. Vaiko savijautą ir psichologinį klimatą klasėje lemia mokytojo ir mokinių, ir tarp mokinių vykstantis bendravimas, susiklostę tarpusavio santykiai. Taigi mokykla, jos aplinka privalo saugoti vaiko vystymąsi, sudaryti sąlygas asmenybės tapsmui, paruošti sugyvenimui su Gamta, su aplinkiniais žmonėmis ir pačiu savimi.
Savickytė V. (2000) teigia, kad norėdamas praplėsti , apibendrinti, bei įvertinti per pamokas įgytas žinias, mokytojas sėkmingai gali panaudoti ekologiniam mokinių ugdymui tokias veiklos formas, kaip gamtininkų būrelius, ekskursijas, išvykas, konkursus, parodas, rytmečius, popietes, valandėles, viktorinas ir kt.(Pvz., Miško šventės, ,, Daktaro Aiskaudos ligoninė”, ,, Medžių stotis”, ,, Saldus medis” ir kt.).
Makarskaitė R. (2000) teigia, kad reformuojant mokyklą, būtina labiau pasirūpinti ir papildomu ugdymu, kuris žmogaus asmenybės ir sielos augimui labai svarbus. Moksleivių papildoma veikla sudaro puikias galimybes ekologiniam švietimui, kurių negauna formalioje veikloje. Papildomos veiklos metu yra palankiausios sąlygos integruoti visų mokomųjų dalykų žinias, gautas mokykloje. Autorė siūlo efektyviausių rezultatų siekti vykdant praktinę aplinkotyros ir gamtosaugos veiklą. Tai ekologiniai žygiai, stovyklos, akcijos, ekologinės programos ir projektai, neakivaizdinės mokyklos, kur vaikai stebi aplinką, florą, fauną ir ekologinius procesus. Gamtos stebėjimai visada baigiami apibendrinimais, o tai skatina mąstyti, diskutuoti, analizuoti, vertinti. Atsiranda poreikis bendrauti ir bendradarbiauti.
Lukavičienė V. (2000) pabrėžė, jog praktinė veikla ugdymo procese reikšminga ir tuo, kad jos metu formuojamos esminės žmogaus ir gamtos vienovė bei žmogaus atsakomybės už savo veiklos rezultatus gamtoje nuostatos, susidaro ekologinės dorovinės normos, paremtos bendražmogiškosiomis vertybėmis. Autorė pažymėjo ir tai, kad ekologinio ugdymo idėjos įgyvendinamos remiantis veiklos principu, panaudojant vaikų patirtį, apimant įvairias veiklos sritis.
Apibendrinant galima būtų išskirti tokius ekologinei veiklai būdingus požymius:
• Asmeninis ir visuomeninis ekologinės veiklos reikšmingumas. Būtent asmeninės atsakomybės suvokimas yra vienas iš svarbiausių ekologinio ugdymo uždavinių. Dalyvaudami ekologinėje veikloje mokiniai turėtų suvokti aplinkosaugos veiksmų tiek mokykloje, tiek už jos ribų svarbą.
• Iniciatyvą saugant, globojant bei puoselėjant aplinką. Šito pasiekiama įtraukiant mokinius į prasmingą ir jiems prieinamą veiklą. Mokiniai turėtų jausti veiklos laisvę, reikšti savo iniciatyvą, ugdytis savarankiškos ir kūrybiškos veiklos gebėjimus.
• Veiklos aktyvumas. Jis susijęs su pačia ekologinės veiklos prigimtimi ir skatinti spręsti aplinkos apsaugos problemas.

3.1. Tyrimo tikslas, metodai ir organizavimas

Tyrimo tikslas – ištirti mokytojų požiūrį į ekologinę veiklą bei jos organizavimą pradinėje mokykloje.

Tyrimo bazė. Tyrimas atliktas Kelmės rajono vidurinėse, pagrindinėse ir pradinėse mokyklose. Tyrime dalyvavo 20 pradinių klasių mokytojų, kurie atliko ekspertų vaidmenį, įvertindami anketoje pateiktą ekologinę mokinių veiklą.

Tyrimo metodai ir organizavimas
Ekologinė veikla įvertinta taikant ekspertų metodą. Buvo parengtos anketos mokytojams, kuriose nurodyta 29 veiklos rūšys, susijusios su gamtos tyrinėjimais ir stebėjimais, gyvųjų gamtos objektų priežiūra bei veikla, orientuota į aplinkos apsaugą. Kiekvienas respondentas turėjo įvertinti veiklą trimis lygmenimis: (,,labai svarbi“, ,,nelabai svarbi“, ,,nesvarbu“), bei nurodyti, kokioje veikloje dalyvavo jo klasės mokiniai.
Sisteminant žinias apie ekologinę veiklą remtasi pradinio ugdymo turiniu (vadovėliais), ekologinio ugdymo programa, pedagogų praktikų patirtimi.

3.2. Mokytojų ir mokinių apklausa bei rezultatai

Ekologinės veiklos įvertinimas
Tyrimo metu buvo siekta įvertinti ekologinę veiklą ir jos organizavimą šiuolaikinėje pradinėje mokykloje. Vertinimas bei ekologinės veiklos rūšių rangavimas buvo atliktas ištyrus pradinių klasių mokytojų anketinės apklausos rezultatus.
Ekologinės mokinių veiklos vertinimo duomenys pateikti 1 lentelėje. Joje pateiktas bendras ekologinės veiklos rūšių pasiskirstymas pagal reikšmingumą ir svarbą.
Tyrimo duomenys parodė, kokios ekologinės veiklos rūšys vyrauja pradinėse mokyklose: visi respondentai (100 proc.) teigė, kad labai svarbi ekologinė veikla yra žmonių daromos žalos aplinkai tyrimas. Didelė dalis t.y. 90 proc. mokytojų manė, jog labai svarbi ekologinė veikla yra mokyklos aplinkos būklės tyrimas bei gražios ir sveikos aplinkos kūrimas, 85 proc.- mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymas ir gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimas, 80 proc.- pavojingų atliekų poveikio žmogui ir gamtai tyrimas, dalyvavimas gamtosauginiuose renginiuose, vandens augalų ir gyvūnų tyrimas, gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygų tyrimas. Dauguma pradinių klasių mokytojų (75 proc.) labai svarbia ekologine veikla laikė gamtos paminklų saugojimas, vandens taršos šaltinių nustatymas, miško augmenijos tyrimas, žvėrelių globa žiemą, oro būklės tyrimas, mokyklos ekologinių problemų aptarimas, 65 proc.- dirvožemio taršos šaltinių tyrimas, namų aplinkos būklės tyrimas, 60 proc.- kambarinių augalų priežiūra, vandens taupymo būdų tyrimas, augalų augimo stebėjimas. Nepopuliariausia veikla buvo ūkininko veiklos tyrimas (40 proc.), sodo ekosistemos tyrimas (45 proc.).

Daugiausia respondentų (60 proc.) ,,nelabai svarbia“ ekologine veikla laikė ūkininko veiklos tyrimas, (55 proc.) sodo ekosistemos tyrimas. Prie nelabai svarbios veiklos (45 proc. respondentų) priskyrė atliekų rūšiavimas, artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas, parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas, 40 proc.- laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas, 35 proc.- namų aplinkos būklės tyrimas, augalų augimo stebėjimas, elektros taupymo problemos analizė.
Kai kurie respondentai (10 proc.) nesvarbiomis ekologinėmis veiklomis laikė kambarinių augalų priežiūra, atliekų rūšiavimas, vandens taupymo būdų tyrimas, elektros taupymo problemos analizė. (5 proc.) pažymėjo, kad nesvarbios yra gamtos paminklų saugojimas, dalyvavimas gamtosauginiuose renginiuose, gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimas, dirvožemio taršos šaltinių tyrimas, laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas, mokyklos aplinkos būklės tyrimas, artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas, augalų augimo stebėjimas, mokyklos ekologinių problemų aptarimas.
Atliekant įvairių rūšių ekologinės veiklos analizę kokybiškai jas vertinant paaiškėjo kad mokytojai nepakankamai reikšmingomis laikė kai kurias ekologinės veiklos rūšis.

Atliekant tyrimą buvo keliamas uždavinys apibūdinti ekologinių veiklų paplitimą pradinėse klasėse, mokinių dalyvavimą jose. Ryšys tarp labai svarbios ekologinės veiklos ir veiklos, kuriose dalyvavo respondentų mokiniai, pavaizduotas 1 paveikslėlyje.
Palyginus ekologines veiklas paaiškėjo, kad respondentų (100 proc.) nurodytoje žmonių daromos žalos aplinkai tyrimo veikloje dalyvavo tik 50 proc. mokinių. Įdomu pastebėti ir tai, kad iš 55 proc. veikloje elektros taupymo problemos analizė nedalyvavo nei vienas mokinys. Panašiai buvo įvertinti ir: vandens augalų ir gyvūnų tyrimas (80 proc./ 55 proc.), miško augmenijos tyrimas (75 proc./ 55 proc.), mokyklos aplinkos būklės tyrimas (90 proc./ 55 proc.), gražios ir sveikos aplinkos kūrimas (90 proc./ 85 proc.), gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygų tyrimas (80 proc./ 75 proc.).
Kai kurias veiklas mokytojai laikė nelabai reikšmingomis, bet visgi mokiniai juose aktyviai dalyvavo. Pvz.: medelių sodinimas (80 proc./ 90 proc.), kambarinių augalų priežiūra (60 proc./ 85 proc.),mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymas (85 proc./ 90 proc.), gamtos pokyčių įvairiais metų laikais tyrimas (85 proc./ 90 proc.), augalų augimo stebėjimas (60 proc./ 85 proc.), žvėrelių globa žiemą (75 proc./ 95 proc.), parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas (55 proc./ 60 proc.).
Apklausoje dalyvavusių mokytojų mokiniai mažai dalyvavo tokiose veiklose: gamtos paminklų saugojimas (25 proc.), atliekų rūšiavimas (20 proc.), pavojingų atliekų poveikio gamtai ir žmogui tyrimas (15 proc.), ūkininko veiklos tyrimas (10 proc.), dirvožemio taršos šaltinių tyrimas ( 5 proc.), sodo ekosistemos tyrimas (5 proc.), vandens taršos šaltinių nustatymas (20 proc.), laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas (30 proc.), namų aplinkos būklės tyrimas (35 proc.), artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas (30 proc.), oro būklės tyrimas (20 proc.).

4. Išvados

1. Ekologinės veiklos rūšių įvairovė šiuolaikinėje pradinėje mokykloje padeda formuoti ekologinę kultūrą-asmens požiūrį į gamtą, siekiant saugoti, globoti gamtą, racionaliai naudoti jos išteklius, dalyvauti sprendžiant ekologines problemas.
2. Ekologinis požiūris tiesiogiai susijęs su aktyvia veikla pažįstant ir saugant bei puoselėjant gamtą.
3. Ekologinė veikla – viena iš veiklos rūšių, kurioje dalyvauja įvairių amžiaus tarpsnių žmogus ir kuriai būdingas reikšmingumas, iniciatyva bei aktyvumas.
4. Pradinių klasių ugdymo turinyje bei Ekologinio ugdymo programoje numatyta pakankamai ekologinės veiklos rūšių pradinėse klasėse.
5. Atlikta pradinių klasių mokytojų apklausa parodė, kad mokytojai įvairiai vertina ekologinę prdinių klasių ekologinę veiklą.
6. Reikšmingiausia ekologine veikla pradinių klasių mokytojai laiko: žmonių daromos žalos aplinkai tyrimą, medelių globą ir apsaugą, mokyklos aplinkos būklės tyrimą, gražios ir sveikos aplinkos būklės tyrimą, mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymą, gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimą.
7. Nesvarbia ekologine veikla mokytojai laiko: ūkininko veiklos tyrimą, atliekų rūšiavimą, sodo ekosistemos tyrimą, artimiausios aplinkos tyrimą ir aprašymą.
8. Palyginus ekologinės veiklos rūšis paaiškėjo, kad ekologinės veiklos reikšmingumas pedagogų požiūriu klasių mokinių požiūriu yra skirtingas. Todėl mokytojų organizuojama įvairi veikla gamtoje, aplinkosaugos veikla prižiūrint ir globojant gamtą, veikla, siekiant ištirti aplinką yra reikšminga formuojant ekologinę mokinio kultūrą, siekiant suformuoti deramą jo požiūrį į gamtą, saugant bei globojant gamtą.

1 pav. Ryšys tarp labai svarbios ekologinės veiklos ir veiklos, kurioje dalyvavo respondentų mokiniai.

1. Medelių globa ir apsauga. 2. Medelių sodinimas. 3. Gamtos paminklų saugojimas. 4. Kambarinių augalų priežiūra. 5. Mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymas. 6. Atliekų rūšiavimas. 7. Pavojingų atliekų poveikio žmogui ir gamtai tyrimas. 8. Vandens taupymo būdų tyrimas. 9. Dalyvavimas gamtosauginiuose renginiuose. 10. Gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimas. 11. Ūkininko veiklos tyrimas. 12. Dirvožemio taršos šaltinių tyrimas. 13. Sodo ekosistemos tyrimas. 14. Vandens augalų ir gyvūnų tyrimas. 15. Miško augmenijos tyrimas.16. Vandens taršos šaltinių nustatymas.17. Laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas. 18. Mokyklos aplinkos būklės tyrimas. 19. Gražios ir sveikos aplinkos kūrimas. 20. Žmonių daromos žalos aplinkai tyrimas. 21. Namų aplinkos būklės tyrimas. 22. Artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas. 23. Augalų augimo stebėjimas. 24. Gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygų tyrimas. 25. Žvėrelių globa žiemą. 26. Parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas. 27. Elektros taupymo problemos analizė. 28. Oro būklės tyrimas. 29. Mokyklos ekologinių problemų aptarimas.

Literatūra

1. Armanavičiūtė V. (1998). Ugdymo samprata. Vilnius.
2. Bitinas B. (1990). Bendrosios pedagogikos pagrindai. Vilnius.
3. Ekologinis ugdymas / Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. (1994). Vilnius.
4. Jacikevičius A. (1994). Siela, mokslas ir gyvensena. Vilnius.
5. Jovaiša L. (2003). Hodegetika. Vilnius.
6. Jurevičiūtė G., Lekevičius E., Galkutė L. (1997). Nojaus laivas. Ekologinis ugdymas mokykloje. Vilnius.
7. Kalenda Č. (1992). Ekologinė krizė ir dorovė. Vilnius.
8. Lekavičienė V. Praktinės veiklos aspektas ekologinio ugdymo procese // Ekologija kaip socialinis procesas. (1996). Šiauliai.
9. Lietuvos aplinkosaugos raida. (2000). Vilnius.
10. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. (1986). Vilnius.
11. Šakinienė Z., Bakasėnaitė J., Poškutė J. (2000). Projektinės veiklos organizavimas // Gamtamokslinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje. Šiauliai. P. 4-9, 33- 38, 44- 47, 59- 61, 62- 64, 67- 70, 71- 72.

Konfliktinės situacijos analizė

 

ĮVADAS

Žmogus gyvena visuomenėje ir visą savo gyvenimą dalyvauja įvairiausiuose tarpasmeniniuose santykiuose (šeimyniniuose, asmeniniuose, darbiniuose, dalykiniuose ir t. t.). Atitinkamai organizuota ir specialisto vedama grupė tampa mažu visuomenės modeliu, kuriame atsikartoja žmogaus kasdieniniai santykiai. Grupėje yra galimybė akivaizdžiau juos analizuoti, aptarti, sužinoti kitų grupės dalyvių jausmus, mintis apie savo elgesį (atgalinio ryšio galimybė).
Konfliktas – tai yra vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, t.y. nesuderinamų motyvų, interesų, nuominių susidūrimas. Tai priešprieša tarp bent dviejų priklausomų pusių (žmonių,organizacijų,valstybių), skirtingai suvokiančių tikslus ir jų sprendimo būdus. Tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. Konfliktas neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo. Kiekvienas žmogus ne kartą yra patekęs į konfliktišką situaciją , tapęs konfliktiškos situacijos ir dalyviu, ir iniciatorium. Į konfliktus dažniausiai įsivelia užsispyrę žmonės, turintys tik savo nuomonę ir neleidžiantys jos pakeisti.
Pagal formą konfliktai skirstomi:
 Asmenybės konfliktai. Konfliktai vykstantys konkretaus žmogaus viduje, atsidūrusio pasirinkimo situacijoje, ar susidūrus su informacija apie save, prieštaraujančia pačio nuomonei. Dažnai žmogus šitą informaciją sprendžia nesąmoningame lygmenyje – gynybiniai mechanizmai (Froidas). Žmogus gali jausti depresiją, kuri veda į savižudybę.
 Tarpasmeniniai konfliktai. Nesutarimai tarp dviejų asmenų. Tarpasmeniniai konfliktai dažniausiai kyla dėl nesugebėjimo į situaciją pažvelgti lanksčiai.
Kaip jau minėjau anksčiau, konfliktai yra neišvengiamas dalykas. Konfliktiška situacija yra savotiškas intelegentiškumo testas. Iš to kaip žmogus elgiais, galima spręsti apie žmogaus vidinę kultūrą. Pavyzdžiui, anglai savo sugebėjimo valdyti emocijas dėka visada garbingai išsisuka iš konfliktinės situacijos. O ar mes galime sutramdyti apėmusį pyktį, tegu ir turintį pagrindo?
Labiausiai paplitę – tarpasmeniniai konfliktai. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Jų pagrindinis tikslas – bet kokia kaina išsikovoti aplinkinių pripažinimą. Visų rūšių konfliktų pagrindinės priežastys yra riboti ištekliai ir jų paskirstymas, tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kt. Konfliktų daugėja, didėjant specializacijai. Konfliktai kyla dėl skirtingai suvokiamų vertybių. Visur yra žmonių, kurie sukuria aplinką konfliktams, mėgsta ginčytis, elgiasi agresyviai, priešinasi dėl menkniekio ir pan. Dažniausiai tokia situacija susidaro aptarnavimo sferose, tarp pardavėjų ir pirkėjų. Pirkėjai visada įrodinėja savo tiesas, bando įteigti savo nuomonę ir norus, viskas turi būti padaryta pagal juos nors jie nesupranta, kad tai yra paprasčiausiai neįmanoma. Konfliktus sukelia neteisinga informacija, nelaiku pateikta informacija ir kt. Funkcinio konflikto padariniai gali būti įvairūs:
1. problemą galima išspręsti visiems priimtinu būdu.
2. suaktyvėja bendradarbiavimas tarp pusių.
3. konflikto metu gali būti aptartos ir išspręstos problemos.
Konfliktas taip pat turi savitą dinamiką, kurią svarbu žinoti. Nuo to, kurioje fazėje yra konfliktas, priklauso galimybė jį sėkmingai išspręsti. Daugelis mano , jog tinkamiausias būdas išspręsti konfliktus – kompromisas, kai kiekviena pusė paaukoja dalį savo interesų, tačiau dažniausiai kompromiso siekiama iki galo neišsiaiškinus situacijos.
Geriausias konflikto sprendimo būdas – išvengti konflikto, pakeisti savo požiūrį į situaciją ir savo elegsį situacijoje.

KONFLIKTINĖS SITUACIJOS ANALIZĖ

Konfliktinės situacijos aprašymas

Konfliktai aptarnavimo sferoje ne naujiena, tai tampa kasdienybe. Tokie gyvenimo sferos bei poreikių konfliktai vyksta kiekvienoje parduotuvėje. Pagrindinės priežastys yra riboti ištekliai ir jų paskirstymas, tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kt.
Kartą teko būti tarpasmeninio konflikto stebėtoja. Konfliktas kilo tarp verslo prekių parduotuvės pardavėjos ir apie 40 metų solidžiai atrodančio vyro ( pirkėjo ) dėl jo poreikių. Konfliktas vyko apie 20 minučių, bet tokio trumpo laiko pakako pamatyti pirkėjo elgesį su pardavėja, laiko užteko ir vyrui išsakyti tai ką jis mano, kas jam netinka ir nepatinka. Konfliktas įsiliepsnojo tuomet, kai solidžiai atrodantis vyras užėjo į verslo prekių parduotuvę pirkti darbui reikalingos prekės. Apažiūrėjęs prekę vyras paklausė:
– Norėčiau sužinoti kokią nuolaidą taikote šiai darbo rankinei?
– Nuolaidų netaikome jokiai mūsų parduotuvėje parduodamai prekei.
– Kaip tai netaikote? Jūs privalote tai daryti!
– Ne, neprivalome, nes dabar nei švenčių metas, nei išpardavimas. Mums vadovybės
yra pasakyta, jog nuolaidų žmonėms suteikti negalime. Tačiau mes galime padovanoti jums dovaną iš dovanų sąrašo, – atsakė pardavėja.
– Nereikia man tos jūsų dovanos, man reikia piniginės nuolaidos, dovaną galite
pasiimti sau, – susinervinęsišrėkė vyras. Jo susierzinimo nebuvo galima nepastebėti.
– Atsiprašau, bet to tikrai negaliu padaryti, – ramiu tonu atsakė pardavėja, tikėdama
kad pirkėjas supras, ir tada pagalvos pirkt ar ne.
Bet taip neatsitiko. Vyro balso tonas dar labiau pasikeitė, jis tiesiog nesitvardydamas pradėjo rėkti:
– Kokia čia jūsų parduotuvė? Visose parduotuvėse suteikiama mažiausia 5% nuolaida visiems pirkėjams, tai daryti privaloma, o kuo jūs kitokie nei kiti?
Pardavėja neiškentusi vyro antpuolių pasiūlė jam pasiskambinti į jų firmos biurą ir pačiam įsitikinti jog ji jam sako tai, kas jai yra pasakyta.
Vyras paėmęs numerį išėjo už durų skambinti. Kadangi stovėjau visai netoliese teko girdėti vyriškio pokalbį, nes neišgirsti buvo tiesiog neįmanoma, jis rėkė kaip „ išprotėjęs “, atrodė kad nuo to ar bus jam suteikta nuolaida priklauso jo gyvenimas. Pakalbėjęs vyras sugrįžo į parduotuvę.
– Jau kur kitur nuvažiuosiu nusipirkti tai ko man reikia, kitur man suteiks nuolaidą, o pas jus daugiau niekada nebegrįšiu ir pasakysiu visiems pažįstamiems kad neitų pirkti pas jus. Ir jūs pamatysit aš būsiu toks ne pirmas ir ne paskutinis, kuris nebesugrįš pas jus. Aš jums prižadu. O jūs panele, jūs visą gyvenimą ir liksit tik paprasčiausia pardavėja, nepasieksite nieko ir jūsų vieta bus tik mažame parduotuvės skyrelyje. Jūs taip ir neišmoksit atsižvelgti į klientų pageidavimus ir norus.
Pardavėja netekusi kantrybės atšovė jam:
– Ne jums, pone, spręsti kur aš dirbsiu ir kuo aš būsiu. Savo nuomonę galite pasilaikyti sau, nes ji niekam neįdomi, nebent tik jums.
Po paskutiniųjų pardavėjos žodžių pirkėjas apsisuko ir išėjo. O pardavėja liko stovėti apstulbusi po to ką ji išgirdo iš vyriškio.

KONFLIKTINĖS SITUACIJOS ANALIZĖS PROTOKOLAS

Objektyvus turinys
Dalyviai A pusė B pusė
Pirkėjas (iniciatorius) Pardavėja
Objektas Konflikto objektu galima laikyti iniciatoriaus (pirkėjo) materialinę vertybę. Konfliktas kilo dėl nesuteiktos nuolaidos.
Aplinka Konfliktas vyko mikroaplinkoje
Psichologinis turinys
A pusė B pusė
Motyvai Pirkėjas siekė patenkinti savo poreikius, pasiekti tikslą – gauti nuolaidą. Įrodyti konflikto iniciatoriui (pirkėjui), jog tai ką ji sako – tiesa, nenusileisti jam. Nepasiduoti jo užgauliojimams.
Elgesys Iniciatoriaus elgesį galima apibūdinti rungtyniavimu, pasirenkant rungtyniavimo strategiją. Pardavėja konflikto metu stengėsi laikytis vengimo strategijos.
Konflikto tipas
Pagal gyvenimo sferą Darbo konfliktas
Pagal poreikius Principo konfliktas
Pagal pavaldumą Horizontalaus tipo konfliktas
Pagal trukmę Trumpalaikis konfliktas
Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį Destruktyvaus tipo konfliktas
Pagal intensyvumą Aukšto intensyvumo konfliktas
Pagal konflikto kontrolę Kontroliuojamas konfliktas
Fazės ir etapai
A pusės elgesys B pusės elgesys
Pradžia: konfliktinės situacijos atsiradimas ir suvokimas Iniciatoriaus (pirkėjo), konflikto metu, pasikeitė nuotaika, jis pasidarė agresyvus (žodžiais) . Pardavėjos nuotaika subjuro, ji pradėjo riboti kontaktus su pirkėju.
Kilimas: atviros konfliktinės sąveikos pradžia Konflikto iniciatorius imasi grasinimų, įspėjimų jos atžvilgiu. Oponentė imasi pareiškimų, įspėjimų. Ji paprašo viską išsiaiškinti su parduotuvės vadovybe.
Pikas: atviro konflikto plėtra Iniciatorius išreiškia savo kaip pirkėjo teises, jis vis tik nekeičia nuomonės dėl nuolaidų suteikimo ir toliau „puola“ pardavėją. Pardavėja jam išsako savo teises ir liepia kreiptis į vadovybę, dėl nuolaidų.
Kritimas Konfliktas išsprendžiamas iniciatoriui išėjus iš verslo prekių parduotuvės nieko „nepešus“ ir nepateisinus agresijos, nesusivaldymo priepuolių. Pardavėja „laimi“, ji įrodo jog ji buvo teisi, tačiau lieka labai įžeista.
Sprendimo strategijos
Naudojo A pusė Naudojo B pusė
Rungtyniavimas Iniciatorius stengėsi patenkinti savo interesus, jis siekė gauti nuolaidą nors tai buvo draudžiama. Nenaudojo
Prisitaikymas Nenaudojo Nenaudojo
Vengimas Nenaudojo Pardavėja vengė kontaktuoti su pirkėju tikėdamasi jog jis išeis iš parduotuvės.
Kompromisas Nenaudojo Nenaudojo
Bendradarbiavimas Nenaudojo Nenaudojo
Sprendimas tarpininkaujant
Į konflikto sprendimą nesikišau, nebrukau nei vienam nei kitam savo nuomonės, nes žinau jog negalima žmonėms patarinėti ką jiems daryt, negalėjau palaikyti nei konflikto iniciatoriaus (pirkėjo) nei pardavėjos. Tai buvo tik jų sprendimas, jie privalėjo viską išsiaiškinti tarpusavy.
Netiesioginiai sprendimo būdai
Šioje konfliktinėje situacijoje aiškiai matomas jausmų išliejimo principas, kai pirkėjas išlieja savo nepasitenkinimą ant niekuo nekaltos pardavėjos.

IŠVADOS

1. Konfliktinė situacija subręsta laipsniškai.
2. Jei oponentas yra iš tikrųjų neteisus, dažnai nereikia jam to įrodinėti.
3. Konflikto lygį veikia mūsų psichikos būsena.
4. Reikia išmokti įvertinti savo būseną ir laiku save sustabdyti.
5. Niekada nereikia reikalauti iš aplinkinių neįmanomo: to ko jie nesugeba, to ko jie
negali padaryti, to ko jie visiškai nenori.
6. Nereikia spręsti problemų, jei matome, jog mūsų bendravimo partneris sudirgęs,
pavargęs, agresyviai nusiteikęs.
7. Neigiamos emocijos greičiau išseks, jei leisime išsikalbėti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. www.jppc.lt/straipsniai/psichoterapija/pradines.php
2. www.manager.lt/karjera/index.php?st=11
3. www.takas.lt/moteru/straipsnis.php?msg_id=135&do=show
4. www.straipsniai.lt/print.php?id=2774
5. Bendravimo psichologija, KTU, Kaunas, 2005

Išmokimo teorijos apie asocialaus elgesio formavimąsi

 

Išmokimo teorijos apie asocialaus elgesio formavimąsi
Pirmoje XXa. pusėje psichologijoje vyravo bihevioristinė teorija. Šią teoriją plėtojo ir pritaikė agresyvaus elgesio supratimui Arnoldas Bussas ir Albertas Bandura.
A. Busso teorija buvo tarpinė pereinamoji, joje daugiausia dėmesio skiriama socialiniams vaidmenims ir asmenybei kaip kintamiesiems, darantiems įtaką agresyviam elgesiui.
B. A.Bandura socialinio išmokimo teorija tapo labai įtakinga aiškinant, kaip žmonės išmoksta agresyviai elgtis stebėdami kitus.

Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo ir pastiprinimo reikšmę. Agresija yra išmoktas elgesys. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas (kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip yra pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Išmokimo teorijos stengiasi paaiškinti elgesio pasikeitimus, atsirandančius laikui bėgant, siedamos aplinkos veiksnius, tokius kaip paskatų sąsajos ir paskatinimai, su tais procesais, kurie vyksta individo sąmonėje, tokie kaip potraukiai ir lūkesčiai.
Trys klasikinės agresyvaus elgesio išmokimo teorijos yra:
• klasikinis sąlygojimas,
• instrumentinio išmokimo teorija
• kognityvinė išmokimo teorija.
Dauguma dabartinių teorijų grindžiamos šiomis.
Klasikinis sąlygojimas, pagrindinius dėsnius suformavo I.Pavlovas XXa. pradžioje refleksai ir gerai išmoktas elgesys gali būti susieti su nauja aplinka. Pvz. tyrimai su šunimis. Garsas siejamas su maistu. Tai klasikinio sąlygojimo pavyzdys. Klasikinio sąlygojimo teorija iš esmės yra teorija apie paskatinimų pakeitimą (paskatinimus-pakaitalus) sukeliant tam tikrą reakciją.
Instrumentinio išmokimo teorija, daugiau dėmesio skiria elgesio pasikeitimams. E. Thorndike‘as domėjosi kaip organizmas išmoksta sudaryti naujas reakcijas į naujas aplinkos paskatas. Paskatinimas sustiprina ryšio ir paskatų asociacijas, o bausmės tuos ryšius silpnina. Šių efektų dėsningumai tampa išmokimą pagrindžiančiais principais.
Bausmės ir agresija
Instrumentinio išmokimo teorijose bausmė vertinama kaip tam tikras paskatinimas. Manoma, kad bausmė yra nemaloni paskata t.y. organizmas priima jį kaip nemalonų. Jeigu pateikiamos bausmės už tokį elgesį, kuris iki tol buvo skatinimas, tas elgesys pasireiškia mažiau.
Remiantis A. Busso apibrėžimu agresija reiškia žalingų, kenksmingų paskatų kitam gyvam organizmui teikimą. Agresyvaus elgesio slopinimas yra tiesiogiai susijęs su nemalonaus paskatinimo intensyvumu. Kitaip tariant, bausmės efektas agresyviam elgesiui yra toks pat, kaip ir baudžiant už bet kokį kitą elgesį. G. C. Waltersas ir J.E. Grusecas (1977) pabrėžė, kad baudžiantys paskatinimai tokie kaip elektros šokas, kartais paskatina arba sustiprina nepageidaujamą elgesį, užuot jį nuslopinęs. Jie priskyrė šį sužadinantį efektą, sukeliamą šoko, antrinių paskatų susiformavimo mechanizmui. Vadinasi, organizmai išmoksta susieti nemalonius paskatinimus su vėlesniu teigiamu skatinimu. Pvz. vaikas gali išmokti, kad tėvai skiria dėmesio ir apkabina, pabučiuoja po to kai jis primušamas, todėl siekdamas dėmesio ir šilumos vaikas gali elgtis taip kad butu nubaustas.

A.H. Busso instrumentinės agresijos išmokimo teorija. Arnoldas Bussas pritaikė E. Thorndike‘o B.F. Skinnerio instrumentinio išmokimo teorijas agresyviam elgesiui paaiškinti. Jis teigė, kad organizmas neturi įgimtų mechanizmų, kuriems reikėtų agresyvios išraiškos arba kurie skatintų žalą, skriaudą kieno nors atžvilgiu sukeliantį elgesį. Bussas priešingai nei Freudas neigė įgimtų agresijos potraukiu egzistavimą. A.Busso nuomone agresyvus elgesys, kaip ir bet kuris kitas instrumentinis elgesys yra išmoktas per paskatinimus ir bausmes. A.Bussas agresija laikė elgesį kai „vienas individas žalingai, kenksmingai skatina kitą individą“ skyrė agresijos rūšis:
• Pykčio agresija – paskatinama skausmingomis paskatomis
• Instrumentinė agresija – skirta kitiems tikslams pasiekti.
Instrumentinė dar yra skirstoma į fizinę ir verbalinę, aktyvią ir pasyvią, tiesioginę ir netiesioginę.
Bussas teigė, kad tam tikros agresyvios reakcijos stiprumas yra keturių veiksnių funkcija. Pirma ilgalaikis agresyvaus elgesio skatinimas gali susilpninti agresyvios reakcijos stiprumą. Antrą patirtis įgyta praeityje gali paveikti individą taip, kad suintensyvina agresyvias reakcijas į vėlesnius įvykius.
Trečia, socialinis agresyvaus elgesio skatinimas (palengvinimas) gali pasireikšti, jeigu socialinės normos palaiko priešiškumo, žiaurumo reiškimąsi toje grupėje. Be to galiausiai temperamentas arba asmenybės bruožai gali tiesiogiai paveikti ir sustiprinti agresyvaus elgesio pasireiškimą. Impulsyvumas ir sugebėjimas toleruoti frustraciją turi įtakos tam, kiek agresyvus elgesys yra tikėtinas ir koks bus jo intensyvumas.
Pastiprinimai ir instrumentinė agresija – teorijoje teigiama kad paskatinimų ir bausmių dažnumas ir diduma stiprina arba silpnina agresyvų elgesį ir taip paveikia ir agresyvaus elgesio pasireiškimo galimybę ir jo intensyvumą. Tyrimais įrodyta, kad agresyvaus elgesio skatinimas sustiprina jo dažnumą ir tam tikromis sąlygomis paskatimai taip pat pasireiškia agresyvaus elgesio atveju. Taigi tyrimai įrodo kad agresija yra instrumentinis elgesys.
Ankstesnė patirtis- individas kuris ir anksčiau patirdavo užpuolimus nemalonumus, gali būti agresyvesnis nei asmuo niekada tokios patirties neturėjęs. Bussas pritarė, kad frustracija gali kartais vesti prie agresijos, bet taip pat teigė kad individas gali išmokti labai įvairiai reaguoti. Dabar dar nėra tiksliai žinoma kokiomis sąlygomis patirti nemalonumai sukelia agresiją.
Socialinis pritarimas – Bussas teigia, kad grupėse vyraujančios tendencijos ir nuostatos dėl agresijos paveikia tos grupės individų agresyvumą. Vaikai mėgdžioja asmenis, esančius šalia jų. Jeigu tie modeliai demonstruoja agresyvų elgesį vaikai juos mėgdžioja.
Asmenybė ir temperamentas. Temperamentas apima bruožus susijusius su elgesiu kurie lieka santykinai nepakitę visą gyvenimą. Su agresyvumu Bussas sieja tokius temperamento aspektus: impulsyvumas, reakcijų intensyvumas, aktyvumo lygis ir nepriklausomybė. Yra galimybė jog emociškai jautrūs ir dirglūs asmenys interpretuoja savo patirtį skirtingai nei kiti žmonės, ir būtent interpretacija, o ne tam tikras temperamento tipas yra agresyvaus elgesio tarpininkas. Kitaip tariant temperamentas gali būti susijęs su agresyviu elgesiu netiesiogiai.
Teorijos įvertinimas ši teorija praturtino pagrindinę instrumentinio išmokimo teoriją, nes buvo papildyta agresijos studijom. Bussas atkreipė dėmesį į individo ankstesnę patirtį, atskleidė nepalankių sąlygų, sėkmės su kuriuo nors agresyviai susidūrus, socialinio kitų pritarimo ir individo asmenybės įtaką agresijai. Analizuodamas agresijos kilmę Bussas bandė susieti tarpusavyje išmokimo teorijos socialinės ir asmenybinės psichologijos aspektus. Ankstesnę individo patirtį vertino kaip pirminę tam tikro elgesio priežastį, jis manė, kad asmenybę veikia ankstesnė patirtis, nulemianti, kaip asmuo elgiasi tam tikru būdu, ir priklauso nuo aplinkos sąlygų, atkuriančių ankstesnius ryšius. Dabartiniu metu išmokimo teorijose pabrėžiamas numatomų padarinių poveikis tam tikro elgesio pasireiškimui, o ne ankstesnių paskatinimų arba bausmių įtaka. Manoma, kad organizmas priima sprendimus, pasirenka vieną iš galimų alternatyvų remdamasis padarinių vertingumu ir jų pasiekimo galimybe, o paskui veikia įvertinęs tas alternatyvas. A.Banduros socialinio išmokimo teorija yra tokio požiūrio pavyzdžių.
A. Bandros socialinio išmokimo agresijos teorija (1973 – 1983) pagrįsta kognityvinėmis žiniomis, pagal kurią agresija nepriklauso nuo vidinių potraukių. Pagrindinė agresijos priežastis yra numatytų pozityvių padarinių poveikis. Žmonės įvertina rezultatus, tikėtinus pasielgus agresyviai, ir lygina su tais padariniais kurių susilauks už agresyvų elgesį. Agresija pasireiškia tada , kai numatyti padariniai, pasielgus agresyviai nusveria kitokio įmanomo elgesio padarinius. Bandūra mano kad būtent numanomi padariniai o ne automatinės reakcijos sukelia agresyvų elgesį. Nemalonios nepalankios sąlygos gali palengiti tam tikros reakcijos raišką, tačiau tai nėra agresyvaus elgesio priežastis. Agresyviai pasielgiama tik tuo atveju jeigu individas anksčiau išmoko taip reaguoti į nepalankias sąlygas. Frustracija negatyvus poveikis arba pyktis gali sukelti bet kokio pobūdžio reakciją tai priklauso nuo to kokia mokymosi istorija ir dabartinės individą supančios aplinkybės. A. Bandūra teigė kad labai agresyvūs veiksmai – dvikova su peiliais arba špagomis, kerštinga pajuoka – reikalauja sudėtingų įgūdžių, kurie pasiekiami intensyviai mokantis. Šis mokymosi procesas neturi būti painiojamas su tam tikro elgesio pasireiškimu. Socialinio išmokimo teorija aiškiai skiriasi tam tikro elgesio modelio išmokimą nuo sąlygų, tuos įgūdžius, kad jie būtų išmokti.
Agresyvaus elgesio įgijimas.
Bandūros manymu nors kartais žmonės išmoksta agresyviai elgtis bandydami ir darydami klaidas, sudėtingesni įgūdžiai įgyjami stebint kitus. Šeimos nariai pažįstami tos bendruomenės žmonės ir simboliniai modeliai visuomenės informavimo priemonėse prisideda prie individo mokymosi.
Mokymasis stebint vyksta keturiais etapais:
Pirmiausia individas turi pastebėti arba atkreipti dėmesį į užuominas, dirgiklius elgesį ir modeliuojamo įvykio padarinius.
Antra stebėjimai turi būti užkoduoti į vaizdavimo formas atmintyje.
Trečia kognityviniai procesai transformuojami į imitacines reagavimo formas kurie iki pirmojo etapo pradžios buvo nauji individui.
Ketvirta tinkamai paskatinus taikomas išmoktas elgesio modelis.
Bandūros teigmu modelio savybės yra mokantis suvaidintos agresijos. Jis teigia kad modeliai tarpusavyje skiriasi pagal tai, kiek yra tikėtina jos elgesys turės norimus padarinius. Žmonės dažniausiai paskatinami tada kai seka kopijuoja tuos modelius. Skatinami protingi reikšmingi įtakingi asmenys dėl savo sumanumo sugebėjimų užimantys aukštą poziciją įvairių statusų hierarchijos.
Tyrimai parodė kad modelių savybės daro įtaką tam kaip vaikai mėgdžioja agresyvų modelių elgesį J E Grusecas ir W Michelis nustatė kad vaikų mokytojai kurių statusas mokykloje yra aukštas, mėgdžiojami dažniau, negu žemu statusu pasižymintys pavaduojantys mokytojai. Paskatinantys mokytojai taip pat dažniau mėgdžiojami.
Agresyvų elgesį provokuojančios sąlygos:
Stebėjimas – gali padėti gauti informacijos apie tai kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas kuriomis tinka taikyti išmoktą elgesį.

Agresyvų elgesį provokuojančios sąlygos
Kai tam tikro elgesio būdas yra išmoktas, jis gali būti panaudotas kaip manipuliavimo su aplinka būdas, kad būtų sulaukta trokštamų padarinių. Socialinio išmokimo teorijos šalininkai nustatė keletą provokuojančių sąlygų, taip pat paskatinimus, modeliavimą, instrukcijas ir klaidas (Bandūra, 1983).
Stebėjimas – gali padėti gauti individui informacijos apie tai kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas kuriomis tinka taikyti tokį elgesį.
Agresyvus elgesys gali pasikartoti jeigu jis padėjo pasiekti norimą tikslą. Teigiama, kad ne potraukis pastūmėja žmogų elgti tam tikru būdu, o kognityvinės asociacijos leidžia asmeniui numatyti ateitį ir skatina jį elgtis vienaip arba kitaip.
A.Bandura teigia kad bausmės efektyvumą lemia bausmės tikėtinumas ir dydis, laikas ir trukmė, taip pat gėrybės, gaunamos agresyviai pasielgus, žinios apie alternatyvius būdus norint pasiekti tikslą. Bausmės gali būti neefektyvus būdas slopinti agresyvų elgesį, nes yra galimybė kad jis tik sustiprės ir pasireikš kontrataka. Bausdamas pats asmuo tampa modeliu ir stebėtojas gali išmokti kad bausmėmis galima pasiekti tikslą. Taigi natūralu kad tie vaikai kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis, daugiau pešasi kovoja su kitais vaikais. Šis dėsningumas gali būti aiškinamas ir kitaip – tie vaikai kurie daugiau pešasi ir dėl to dažniau baudžiami tėvų. Bandūra teigia kad dažniausiai pasireiškia abipusė priklausomybė: blogai besielgiantys vaikai yra tėvų baudžiami, vaikai pamėgdžioja tėvų elgesį, ir sulaukia naujos bausmės. Šis ciklas linkęs kartotis.
A.Bandura teigė kad dėl agresyvaus susidūrimo aukos patiriamas skausmas yra stipri sulaikanti paskata, skatinanti sumažinti arba visai nutraukti agresyvų elgesį. Skausmo paskata skatina bausmės baimę ir savitą cenzūrą, kurios prisideda prie kitam asmeniui kenksmingo elgesio silpnėjimo. Aiškų stiprios paskatos veikti agresyviai gali nulemtinai, kad nekreipiama dėmesio į slopinantį skausmo paskatų efektą, bet vis dėlto skausmas neskatina individo elgtis agresyviai.
Socialinio išmokimo teorijos įvertinimas
Pagrindinis socialinio išmokimo teorijos principas – vaikai dažnai išmoksta elgtis stebėdami kito asmens sėkmę; elgesys provokuojamas ir palaikomas per aplinkoje pateikiamus modelius. Bet socialinio elgesio teorija neatsižvelgia į reikšmingas emocijas. Daugiausia dėmesio skiriama individo elgesiui ignoruojant tai, kad žmonės abipusiškai įsitraukia į socialinę sąveiką.
Nepaisant visos kritikos ir lyginant su kitomis agresijos išmokimo teorijomis, A.Banduros teorija lieka moderniausia. Tik nedaugelis mokslininkų abejoja modeliavimo svarba ir tuo, kad ateities padarinių numatymas keičia žmogaus elgesį.

Jutimai ir suvokimas

 

ĮVADAS

JUTIMAI IR SUVOKIMAS

SUVOKIMAS-tai aplinkos, pasaulio, bei savęs pažinimas jutimo organais. Tai yra tiesioginis pažinimas.

JUTIMAI – kai gimstame mūsų jutimai jau būna susiformavę. Tačiau kai augame, jutimai formuoja mus pačius. Jutimai yra mūsų antenos, suvokimas, mūsų instinktai, tai nuo jų priklauso, kaip mes pažįstame pasaulį ir kaip pasaulis pažįsta mus.

POJŪČIAI– daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai mumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.

OBJEKTŲ JUDĖJIMAS
Suvokiame objektų judėjimą, nes jų atvaizdai tinklainėje juda. Tačiau sugebame suvokti objektų judėjimą ir kai jų atvaizdai tinklainėje nejuda, tai – stroboskopinis judėjimas.
SPALVŲ SUVOKIMAS
Spalva – subjektyvus šviesos sukeltas pojūtis, kurį apibūdiname šviesos ryškumu, sodrumu, skaistumu, spalviniu tonu.
Spalva padeda atpažinti ir klasifikuoti objektus

SENSORIKA– iracionali komponentė, orientuota į tikėtinus įvykius ir dominuojančius poreikius

TIKSLAS – formuoti analitinius mikro ir makro aplinkos gebėjimus tarpdisciplininiame vartotojų elgsenos ir vartojimo teorijų diskurse. Uždavinys : įgyti teorinias žinias apie vartotojų ir organizacijų elgseną, jų sprendimo priėmimo modelius. Susipažinti su galimais vartotojų elgesio tyrimo metodais ir modeliais.

TEORINĖ APŽVALGA

XIX a. vid. atsirado psichologijos šaka, kurioje buvo siekiama išmatuoti jutimus, santykį tarp stimulo ir jutimo. Atstovai: Frechner ir Weber.

Freechner – vokiečių mokslininkas, nustatęs, kad pojūtis stiprėja proporcingai stimulo intensyvumo logaritmui. Tarp stimulo intensyvumo ir pojūčio nėra tiesinės priklausomybės.

Weber – nustatė, kad kuo stipresnis stimulas, tuo daugiau jo stiprumo turi pasireikšti, kad pokytis būtų pastebėtas.

Buvo suformuluotas Frecner-Weber dėsnis, kuris laikomas pagrindiniu psichologijos dėsniu: stimulas turi judėti su tam tikra proporcija, kad sukeltų tiesinį atsako padidėjimą.
Jaučiame ne visus išorės dirgiklius, mūsų jutimo organai jautrūs tik tam tikro intensyvumo dirgikliams.

Suvokimas
Tai juntamosios informacijos tvarkymas ir interpretavimas, leidžiantis atpažinti prasmingus objektus ar įvykius.

Jutimai – žinių apie pasaulį šaltinis. Jais gauname informaciją apie daiktų savybes.
Aristotelis aprašė penkis pagrindinius jutimus:
– Lytėjimą.
– Regą.
– Klausą.
– Uoslę.
– Skonį.

Suvokimas atsako į klausimus:
– Kas tai yra? (Koks yra objektas, kurį aš matau?)
– Kur tai yra?

Atsakydami į pirmąjį klausimą atpažįstame objektą, o į antrąjį – nustatome jo lokaciją.

Dėl suvokimo mes matome konkrečius objektus (ne tai, kas suprojektuota tiklainėje). Informacija gauta iš išorės analizuojama.

Objektų judėjimas
Suvokiame objektų judėjimą, nes jų atvaizdai tinklainėje juda. Tačiau sugebame suvokti objektų judėjimą ir kai jų atvaizdai tinklainėje nejuda, tai – stroboskopinis judėjimas.

T. Wertheimer tai pademonstravo (eksperimentas su dviem švieselėm – abi nejudėjo, bet stebėtojui atrodė kitaip).

Sukeltas judėjimas – kai didesnis objektas, kurį supa mažesni, juda, atrodo, kad ir maži juda.
Tyrė K. Duncker – buvo stebimas nedidelis šviečiantis ratas, kuris buvo kvadrato viduje. Kai kvadratas judėjo į kairę, atrodė, kad apskritimas juda į dešinę ir atvirkščiai.

Realus judėjimas – atvaizdas tinklainėje juda.
Geriausiai suvokiame objekto judėjimą, kai galime palyginti jo judėjimą su kitais objektais (santykinis judėjimas fone, matomas judėjimams).

Spalvų suvokimas
Spalva – subjektyvus šviesos sukeltas pojūtis, kurį apibūdiname šviesos ryškumu, sodrumu, skaistumu, spalviniu tonu.
Spalva padeda atpažinti ir klasifikuoti objektus

Suvokimas
a) bendrasis apibūdinimas – suvokimas- daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas yra procesas, suvokinys – rezultatas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažeidimui. Reikšmingą suvokimo dalį sudaro vadinamieji percipciniai judesiai (akių judesiai, suvokiant regimus daiktus ir kita).
b) jutimo ir suvokimo skirtumas
Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu, kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu – jutimu. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis (pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties santykiais, gaunamos melodijos suvokimas).
c) pagrindiniai suvokimų ypatumai (pastabumas, adaptacija)
Suvokimai yra įsisąmoninti jutiminiai vaizdai.
Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko raupus atspindėjimą. Jutimo organai nepadeda suvokti nei labai lėto, nei labai greito judėjimo. Priklausomai nuo asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygio yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto (valingo) suvokimo rūšys. Iš anksto numatytas, planingas suvokimas vadinamas stebėjimu.
Gebėjimas daugiau ir greičiau surasti ieškomų objektų yra vadinamas pastabumu.
b) suvokimo rūšys (formos, gylio, laiko, erdvės).
Suvokimai į rūšis skirstomi pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami, pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygius.
Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės susidomėjimas darbu, interesai. Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti, judėti. Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir atstumą tarp jų. Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis. (abiem akim) regėjimas.
Formų ir atstumų suvokimui reikšminga yra lytėjimo ir judėjimo patirtis.
e) suvokimo iliuzijos
Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėl fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Dėl fiziologinių priežasčių atsiranda kontrasto, vertikalių linijų pervertinimo, lyginant su horizontaliomis ir kitomis iliuzijos.

Ketvirtosios funkcijos sensorika

Sensorika – iracionali komponentė, orientuota į tikėtinus įvykius ir dominuojančius poreikius. Komponentės iracionalumas ir suges¬tyvus ketvirtosios funkcijos pobūdis lemia tai, kad suvokti šio turinio praktiškai neįmanoma. Ko trūksta iki visiškos ramybės? Kas vyksta organizme? – atsakyti į šiuos klausimus gali tik aplinkiniai. Nepatenkinti dominuojantys poreikiai, susiję su vidine organizmo būkle arba ypatingu jėgų poreikiu, gali sąlygoti rimtas problemas.

Objektinė sensorika (Balzakas, Jeseninas)

Šių IM tipų žmonėms būtina tokia teritorija, tokia vieta, kurioje „Balzakas“ ir „Jeseninas“ galėtų intuityviai įsitikinti, kad čia jie viską gali, nes visiškai atitinka šios aplinkos reikalavimus: išorė (įvaizdis), jėga, gebėjimai, finansinės galimybės ir t.t.
Miglotas nerimas, pasimetimas ir blaškymasis, įtampa, kartais net persitempimas – nelaimės signalai. Suinteresuoti žmonės turi arba ne¬delsdami įtikinti „Balzaką“ ir „Jeseniną“, kad jie visiškai atitinka situaciją, arba autoritetingai priminti, kad išorė, įvaizdį galima pakeisti, kad galima nesiplėšyti iki visiško jėgų netekimo, o pasitreniruoti ir dar kartą pabandyti padaryti tai, kas nepavyko, kad trūkstamą pinigų sumą galima pasiskolinti nerizikuojant, kad jų negrąžinsite, kad noras „atitikti“ negali kelti pavojaus gyvybei ir t.t.
Ketvirtosios funkcijos turinio ryšys su dominuojančiais poreikiais ir ekstravagantiška intuityvi samprata apie kokybinį situacijos ati¬ti¬kimą reikalauja didesnės dėmesio koncentracijos ir didžiulės įtai¬gos iš šalies, kad pradėtų formuotis bent menkiausi įprastų reakcijų pokyčiai.
„Balzakui” ir „Jeseninui” idealus variantas – bet kokios situacijos ati¬tiktis pagal „gimimo teisė“, tai reiškia, kad tik gimtajame socialiniame-psichologiniame pasaulyje galimas ramybės, „namų“ jausmas, priešingu atveju reikia ropštis į socialinės piramidės viršūnė, kad būtų galima pasiekti atitiktį pagal valdžios teisė. Arba pagal buvimo „prie valdžios vairo“ teisė.
Ideali vieta – tai aplinkos ir migloto savo galimybių suvokimo atitikties vieta.

Subjektinė sensorika (Don Kichotas, Hekslis)

Pagrindinė problema – nėra galimybės suvokti neigiamos savijautos priežastis. „Don Kichotas“ ir „Hekslis“ gali pamiršti laiku pavalgyti, nekreipti dėmesio į netinkamą temperatūros režimą ir kitus būtinus (kiekvienam žmogui skirtingus) aplinkos parametrus, užtikrinančius normalų organizmo funkcionavimą. Be to, nei „Don Kichotas“, nei „Hekslis“ patys tų parametrų gerai nežino. Todėl jiems „idealios vie¬tos“ vaizdinys – sensorinių pojūčių patenkinimas „liukso“ kla¬sės lygiu, ką materialiu požiūriu pasiekti gali ne kiekvienas.
Negalėdami rasti arba sukurti tokios aplinkos, šie žmonės kitų akyse atrodo kaip kaprizingi išlepėliai, panikos kėlėjai, nežinantys, ko patys nori. Tačiau jie iš tikrųjų nežino, ko netrukus gali užsinorėti! Jei to, ko nori, nėra, žmogus blogai jaučiasi, pasidaro irzlus, pradeda abe¬joti savo sveikata ir pan.
Tik mylintys ir rūpestingi draugai gali prisiimti nešti tokią „Don Ki¬choto“ ir „Hekslio“ „kaprizų“ tenkinimo „naštą“. Priešingu atveju galime sulaukti daugybės „man blogai!“: bado priepuoliai (užmiršo laiku pavalgyti), nudegimai saulėje ir saulės „smūgiai“ (pamiršo pavojų perkaisti), ligos priepuoliai (pamiršo laiku išgerti vaistų) ir t.t.

Adaptacija ir pripratimas
Nors mūsų pojūčių organai ir yra riboti signalų įvairovės atžvilgiu, vis vien juos nuolat veikia įvairūs dirgikliai. Smegenims gresia perkrovimas informacija. Taip ir atsitiktų, jei nebūtų reguliacinių mechanizmų, palaikančių informacinių srautų reikiamą intensyvumą. Vienas iš tų reguliacinių mechanizmų yra pačiuose receptoriuose. Tai sensorinė adaptacija, pasireiškianti sensorinių organų receptorinėse ląstelėse. Sensorinės adaptacijos metu sumažėja ląstelių dirglumas pasikartojantiems ar ilgalaikiams stimulams. Iliustracija – išėjus iš kino salės į lauką, ryški šviesą kurį laiką trukdo mums įžiūrėti aplinkos detales. Bet po kurio laiko akys adaptuojasi šiam šviesos kiekiui. Lygiai taip pat darbuotojo, atėjusio į gamyklą ausys po trumpo laiko pradeda “negirdėti” mašinų keliamo triukšmo. Taip pat yra ir su kvapais aplinkoje, o oda greitai pripranta prie rūbų kontakto, akinių ant nosies ar žiedo ant piršto.
Taigi, esant pastoviam dirgikliui, receptoriai nustoja į jį reaguoti: kuo silpnesnis stimulas, tuo greičiau atsiranda adaptacija ir atvirkščiai. Labai stipri šviesa, šaltis ar karštis, bjaurus kvapas ar triukšmas prailgina atitinkamų receptorių sudirginimo laiką ir organizmas turi imtis kokių nors priemonių.
Kitas reguliacinis mechanizmas yra retikuliniame darinyje. Jis įsijungia sudėtingos stimuliacijos metu, kai stimulą receptoriai pajunta, bet tai organizmo išgyvenamumui nėra svarbu. Tai pripratimas – stimulams tapus įprastiems ir nesvarbiems, retikulinė formacija juos blokuoja, tuo užkirsdama smegenų perkrovimo galimybę. Pavyzdys: pavasarį prasikalę lapai atrodo tokie gaiviai žali ir įdomūs, bet po kurio laiko jų žaluma tarsi nublanksta. Panaši situacija stebima ir pas žmones, gyvenančius prie kelių ar oro uostų. Triukšmo jie negirdi. Taip ir su miestiečiais, kurie nejaučia chloro savo geriamame vandenyje, užteršto oro ir negirdi automobilių triukšmo.
ŠEŠTASIS POJŪTIS
Mūsų pasaulyje mes viską galime paragauti (patirti), pajausti savo penkiomis juslėmis. Per jas mes gauname informaciją. Akys – rega, ausys – klausa, nosis – uoslė, pirštai – lytėjimas, liežuvis – skonis. Ir tai viskas.
Taip mes jaučiame pasaulį. Tačiau yra dar vienas jutimo organas, vadinamas kli (indas) arba siela. Ji jaučia taip pat, kaip ir mūsų penki įgimti jutimo organai.
Mūsų juslės tokios, kad jų vidinių virpesių dažniai sutampa su išorinių virpesių dažniais ir todėl jos jaučia išorę. Pavyzdžiui, reaguojama į tam tikro dažnio regimąsias, girdimąsias bangas, uoslės, lytėjimo, skonio receptoriai reaguoja į tam tikrą dažnį.

Šie dažniai ir mano juslės sutvarkyti taip, kad būtų galima suderinti vidinį pojūtį, t.y. vidinį dažnį, savo vidinę savybę su išoriniais parametrais.

Tas pats ir sieloje: jeigu ji savo savybes, savo vidinį dažnį sulygina su išorės dažniu, tai pajaučia, kas vyksta išorėje, ir tai perduodama į žmogaus „projektorių“, kuris jam nupiešia tam tikrą vaizdą.

Visiškai tas pats ir dvasiniuose pasauliuose: aš nepajusiu jokios kitos pasaulėdaros dalies, o tik tą, prie kurios galėsiu priderinti savo šeštąjį jutimo organą.

Gamta sukūrė mane su penkiais jutimo organais. Ji man juos davė, kad galėčiau egzistuoti šiandien. O šeštasis jutimo organas manyje yra „užuomazgos“ būsenos, kad gyvendamas jį išvystyčiau ir teisingai panaudočiau.

Gamta ar Kūrėjas (o tai vienas ir tas pats) verčia mus maksimaliai išvystyti šį jutimo organą. Ir tai yra žmogaus užduotis. Kai mes jį maksimaliai išvystysime – tai vadinasi „galutiniu ištaisymu“ (gmar tikun) – galėsime apčiuopti išorinę erdvę, kuri vadinasi Kūrėju.

Jutimai
Jutimo samprata. Dirgikliai – aplinkoje ar organizme vykstantys reiškiniai, sukeliantys jutimą. Jutimo rezultatas – pojūtis. Analizatorius – jutimų nervinis aparatas. Pagrindiniai jutimų dėsningumai: jutimo slenksčiai, jutimo organų adaptacija, sensibilizacija ir sinestezija.
Pojūčių rūšys: išoriniai (regos, girdos, lytos, uoslės, skonio), vidiniai (organiniai, pusiausvyros, kinesteziniai). Individualūs pojūčių skirtumai ir parodymų ypatumai.

Jutimo adaptacija – prisitaikymas prie įvairių jutimo pokyčių (tamsa, blogas kvapas). Adaptaciją reikia skirti nuo nuovargio ir pripratimo.
Nuovargis – jutimo sumažėjimas.

Pripratimas – išmokimas nereaguoti į biologiškai nereikšmingus stimulus (pvz. nereaguojama į triukšmą).

1. Pažinimo procesas kaip psichikos reiškinių rūšis.
Pažinimo procesai vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmogus gauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save.
2. Sensorinis ir loginis pažinimas.
Jutiminiu (sensoriniu) pažinimu laikomas tiesioginis daiktų bei reiškinių savybių (spalvų, garsų ir kt.) tų daiktų bei reiškinių kaip visumos (medžio, žmogaus ir kt.) pažinimas, kai tie daiktai, reiškiniai veikia jutimo organais.
Loginis pažinimas vyksta jutimais gautą informaciją pertvarkant ( skaidant, jungiant, lyginant ir t.t.). Tai aukštesnė pažinimo pakopa, kuria nustatomi tikrovės jutimams neprieinami objektai (atomo sandoras, dangaus kūnų judėjimo tvarka, žmogaus psichikos reiškinių dėsningumai ir t.t.)
I.Pojūčių sistema:
• samprata:
Pojūčiai – daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai mumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.
• pojūčių susidarymo mechanizmas:
Pojūčių susidarymo anatominis – fiziologinis mechanizmas yra labai sudėtingas. Pagrindiniai jo skyriai: a)RECEPTORIAI – tai periferinis nervo galas, skirtas priimti padirginimus. b)PERDAVIMO SKYRIUS, kurį sudaro receptorių su smegenų centru jungiamieji įcentriniai (aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Jei perduoda jaudinimo energiją į centrinę nervų sistemos dalį ir iš jos į periferiją. c)CENTRAS SMEGENYSE, atliekantis jaudinimo impulsų įvertinimo operacijas, kurio dėka ir atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kt. pojūčiai.
• pojūčių rūšys:
Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą yra a)kontaktiniai – skonio, lietimo, skausmo ir kt. pojūčiai, b)distanciniai – regėjimo, girdėjimo, vibracijos ir kt. pojūčiai. Pagal receptorių išdėstymą: 1)išoriniai, kurių receptoriai yra organizmo paviršiuje ar netoli jo (eksteroreceptoriai) – regėjimo, girdėjimo irk kt. 2)vidiniais laikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje (interoreceptoriai) – alkio, troškulio.
REGA – užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Regėjimo receptorius yra akys. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Galima sakyti, kad regos pojūčiai yra spalvų pojūčiai. Transdukcija – procesas, kai jutimo sistema dirgiklio energiją paverčia nerviniais pranešimais. Akis gauna šviesos energiją ir paverčia ją elektrocheminiais nervų sistemos procesais. Žmonės linkę matyti – raudoną, geltoną, žalią, mėlyną, violetinę spalvas. Lygiagretusis apdorojimas – smegenys apdoroja atskirus dėmenis iš karto (spalvą, gylį, judėjimą…). Aklasis regėjimas – gebėjimas reaguoti į kažką sąmoningai nesuvokiamo. Haringo oponentinių procesų teorija – yra du papildomi spalvų, regos procesai: vienas atsakingas už raudonos ir žalios, kitas – geltonos ir mėlynos spalvų suvokimą.
KLAUSA – girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai. Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinės paskirties yra oro virpesių priėmimas ir jų nukreipimas į vidinę ausį. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurias garsai sklinda. Garso aukštis priklauso nuo garso bangų ilgio ir dažnio.
LYTA – tai toks odos ir judėjimo pojūčių derinys, gaunamas apčiuopiant įvairius daiktus. Lietimo taškai yra nevienodai pasiskirstę odos paviršiuje. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžia pažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimo judesiais. Yra spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo jutimai.
SKONIO pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose, skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Skonis yra cheminis jutimas. Jutimo sąvokas – tai dėsnis, kai vienas pojūtis gali veikti kitą.
UODIMO pojūčio dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios į nosies ertmę. Tai – cheminis pojūtis. Gali sukelti prisiminimus ir jausmus.
KINESTEZIJA (judėjimo pojūčiai) – jų receptoriai yra raumenyse, sausgyslėse ir sąnarių raiščiuose. Jie dirginami judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje. Nuolatinis kinestezinių jutimų palydovas – pusiausvyros pojūtis.

Esant kokiems nors atskirų organų sutrikimams, atsiranda neigiamų emocinių būsenų.
• Bendrieji pojūčių dėsningumai:
Sugebėjimas pajusti dirginimus yra vadinamas jautrumu: a)absoliutiniu jautrumu laikomas sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius, b)skyrimo jautrumas – sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus.
Sensibilizacija (įjautrinimas) – jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos (pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą). Sinestezija – pasireikia tuo, vienos rūšies pojūčiai gali sukelti ne tos rūšies pojūčių (garsai gali sukelti spalvas, temperatūras, skonio ir kitus pojūčius).
• Jutimo slenksčiai, adaptacija
Jutimas (procesas) – tai ilgiau ar trumpiau trunkąs procesas, objekto atskiros savybės vaizdo (pojūčio) formavimas.
Jutimas – pojūtis (rezultatas) – daiktų ar reiškinių savybių bei organizmo vidinių būvių tiesiogiai veikiančių jutimo organus atspindys – vaizdas.
Jautrumas – tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos (intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus.
Absoliutinio jautrumo slenkstis – (absoliutus žemutinis pojūčio slenkstis) yra minimalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį (šviesa, garsas, kvapas, skonis).
Skyrimo slenkstis yra minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčių pasikeitimą.
Dirgikliai, kurių dydis yra žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokia nervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinami iki slenkstiniais.
Adaptacija – jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Stipri adaptacija pastebima regėjimo, uodimo, lietimo ir temperatūros pojūčiuose. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose (pvz.: šaltas vanduo po kiek laiko tampa puikius). Adaptacijos rezultatas yra pačių pojūčių susilpnėjimas ar sustiprėjimas.

Kaip mes pažįstame gamtos ir visuomenės reiškinius

Kaip jau žinome, dar žiloje senovėje žmogus pradėjo domėtis (stebėdamas) savo aplinka, stengėsi suprasti jos reiškinių kilmę ir prasmę, norėjo pažinti aplinkinį pasaulį. Be abejo, pažinti pasaulį galime ne tik stebėdami. Yra ir kitų objektyviosios realybės pažinimo būdų, kuriuos galima būtų suskirstyti į tris grupes. Visų pirma daiktus ar reiškinius pažinti galime remdamiesi savo pačių ir kitų sukaupta patirtimi. Antra, logiškai mąstydami, t. y. išprotavimo būdu, ir trečia, tyrimo būdu.
Pavyzdžiui, visi gerai žinome, jog tam, kad gyventume, turime kvėpuoti, jog po nakties ateis diena ir t. t. Daug nemąstę galime atsakyti, jog tai visiems aiškūs dalykai, apie kuriuos kalba ir kiti, arba apie tai galime pasiskaityti. Taigi daugelis mūsų žinių perimta per gana patikimą patyrimą. Tik labai maža dalis mūsų žinių paremta mūsų pačių patirtimi. Iš kitų žmonių perimta patirtis vadinama autoritetine, arba autoritetų patirtimi.
Kitas būdas pažinti daiktus – per asmeninį patyrimą, stebėjimą.
Taigi vienas pažinimas – tai produktas to, ką mums sako kiti žmonės, o kitas – mūsų pačių patyrimo produktas. Nors šie abu pažinimai yra realūs, tačiau, kalbant apie tuos pačius daiktus ar reiškinius, jie gali būti nevienareikšmiai.
Taigi, iškilus problemai, mes ją sprendžiame naudodamiesi informacija, įgyta ir savo, ir autoritetų skelbiama patirtimi. T. y. darydami sprendimus, esame priklausomi nuo šių dviejų patirties būdų.
Kitas būdas, kuo remiantis galime pažinti objektyvią tikrovę, – tai tiesos ieškojimas per mąstymą, t. y proto pastangomis bei remiantis logikos dėsniais išprotaujant kokias nors sąvokas. Yra trys išprotavimo rūšys:
1. Dedukciniai samprotavimai;
2. Indukciniai samprotavimai

3. Indukciniai – dedukciniai samprotavimai.
Dedukcija yra išvadų gavimas iš prielaidų, remiantis logikos dėsniais. Pavyzdžiui, visos planetos sukasi apie Saulę. Žemė yra planeta. Todėl ir Žemė sukasi apie Saulę. Tačiau pagrindinis trūkumas yra tas, kad jis tinka tik tam tikroms teiginių rūšims.
Indukcinio samprotavimo būdo esmė ta, kad nuo atskirų faktų, pavienių įvykių einama prie visumos supratimo, apibendrinimų. Pavyzdžiui, metame į vandenį skirtingus daiktus, Vieni jų plūduriuoja, kiti skęsta. Bandome šiuos daiktus ir procesus aprašyti ir suklasifikuoti. Pasirodo, mediniai daiktai plaukia, o geležiniai – skęsta.
Trečias loginio mąstymo būdas – kai organiškai jungiami dedukciniai ir indukciniai samprotavimai. Iš ankstesnio pavyzdžio, jeigu visi kūnai, kurių tankis mažesnis už vandens tankį, vandenyje plaukia, o visi mediniai daiktai yra kūnai, kurių tankis yra mažesnis už vandens, tai visi mediniai daiktai vandenyje plaukia.

Suvokti reiškinius ir procesus padeda mokslo ir technikos raida (pažanga). Ji leidžia laipsniškai apčiuopti tokius aplinkos dalykus, kurie žmogaus jutimo organams buvo ir lieka neprieinami, yra tik protu suvokiami. Didžiausias ekonominis mokslo ir technikos pažangos laimėjimas – žmogaus gebėjimas susikurti gerovę. Mokslo plėtra padeda pagrįsti visuomenės santykius, kreipti juos tam tikra linkme.

IŠVADOS

Daugiau sužinojau apie jutimus ir jausmus. Taip pat apie suvokimą ir mąstymą.
Žmogus jaučia : alkį, troškulį, sotumą, šleikštulį. Jutimai : judėjimo, pusiausvyros, regos, klausos, lytėjimo, temperatūros, skausmo, skonio, meilės. Susipažinau su mokslininkų teorijomis apie jutimus ir suvokimą.
Suvokimas yra esminė pažinimo proceso dalis, susijusi su mąstymu, atmintimi, dėmesiu, be to suvokimą veikia pažinimomotyvai, emocijos, jam įtakos turi suvokėjo tikslai, todėl suvokimo procesai yra intencionalūs (kryptingi), jais išskiriamas informacinis.situacijos turinys

JUTIMO IR SUVOKIMO SKIRTUMAS

Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu, kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu – jutimu. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis (pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties santykiais, gaunamos melodijos suvokimas)

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vaitkevičius P.H Pojūčiai ir suvokimas . V. 2002.
2. Maslow A. Asmenybė ir motyvacija. V. 2006.
3. Psichologija studentui. Kaunas. 2000.