Ar lietuviai myli savo Tėvynę?

 

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Kalbėjimas ir jo svarba

 

Moderniųjų technologijų amžiuje žmonės vis rečiau lankosi teatruose, koncertuose, pasimatymus pakeičia pokalbiai mIRC arba Skype. Pasaulyje vyrauja tokia nuomonė: kam eiti į koncertą, jei galėsiu jo vaizdo įrašą parsisiųsti internetu; kam eiti į lauką, jei nuėjęs į orų puslapį ir taip sužinosiu, koks lauke oras. Visa tai nulemia, kad individas vis mažiau analizuoja jį supančią aplinką, rečiau bendrauja su aplinkiniais. Žmogus įsisuka į savo kiautą („nick‘ą“) ir kuriasi naują gyvenimą (virtualų, bet savo). Taigi, toliau norėčiau apžvelgti „virtualaus gyvenimo“ įtaką kiekvieno individo gyvenimui.

1. Taigi, žmogus turintis internetą, registruojasi internetiniuose portaluose, dalyvauja diskusijose. Visa tai sveikintina, tačiau mes pamirštame, kad žmogus tampa priklausomas nuo interneto (kaip nuo alkoholio ar cigarečių). Tarsi nebūtų maža to, žmogus po savo „nick“ paslepia savo ydas, kompleksus, tai susikurdamas naują tapatybę ir gyvenimą. (Sveikata ir kompleksų maskavimas)

2. Internetinėse diskusijose vis dažniau tenka pastebėti, netaisyklingos rašybos žodžių, kurie yra be galo madingi (tju, mergytea69 ir t.t.) Kuo daugiau “j“ raidžių žodyje panaudoji, tuo gražesnis sąskambis (nors skamba taip, tarsi ką tik būtum gimęs). Skaičius “69“ prie tavo vardo parodo, kad esi “sexo“ simbolis (visuomenės nuomonė). Tačiau, kodėl vyrauja būtent tokia nuomonė? (Kalba)

3. Asmeniškai man pati svarbiausi ir skaudžiasia tema susijusi su internetu – diskusijos. Juk visiems tenka diskutuoti, tačiau išprusimo, kultūros stoka, mums neleidžia to padaryti kaip iš tikrųjų reikia. Kur dingo tikrasis diskusijų modelis: teiginiai, argumentai, pavyzdžiai? Kodėl mes nesugebame priimti kito nuomonės, nors sutikite, tikrai kartais klystame. Reikia, suprasti, kad: „Aš žinau“ , ,,Man močiutė sakė“ – nėra argumentai.
(Mokėjimas suprasti bei reikšti mintis)

Tai tik keletas neigiamų faktorių, kuriuos lemia priklausomybė internetui. (Šie faktoriai negalioja visiems)

Taigi, apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad modernios technologijos mus pagelbėja ir yra naudingas, tačiau tik tada, kai mes jas naudojama saikingai ir pagal paskirtį. Ir vis dėl to nevertėtų pamiršti, kad reikia lankytis teatruose bei dalyvauti teisingose diskusijose. Internetas – ne pats geriausias mokytojas, jei nesupranti jo reikšmės.

Kalbėjimas neturi nieko bendro su tikru žinojimu. Todėl būkime kuklūs.

Jaunimo savimonė. Problemos, su kuriomis susiduria jaunimas

Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, kuri jautriai reaguoja į įvairius aplinkos pokyčius, aplinkinių nuomones, dėl kurių ir kyla jaunimo problemų bei ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus vystymasis, vykstantis šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį, jo mąstymą apie gyvenimą ir jo prasmę, bei aplinkinius, o taip pat ir nusikalstomą elgesį. Galime sakyti, kad jaunimas yra labiausiai pažeidžiamas, todėl daugiausia dėmesio reiktų skirti į jų šeimos, draugų, ugdymo reikalus. Kodėl dažnai galima išgirsti, perskaityti apie jaunimo nusikaltimus, smurtą savižudybes, vartojamus narkotikus, tabaką bei alkoholį? Ir vis dažniau yra sakoma apie jaunimo per ankstų lytinį gyvenimą.. Ir visa tai vyksta mūsų visuomenėje, kurią mes patys tokią ir kuriame.
Visų didžiausia problema, kurios dar nepaminėjau, tai būtų nesutarimai šeimoje bei prastos reputacijos draugai. Visos kitos problemos ir prasideda nuo šių dviejų, kurios yra neatsiejamos viena nuo kitos. Jaunimo požiūris į gyvenimą prasideda nuo šeimos, kurioje jis gyvena. Vidiniai santykiai šeimoje turėtų būti pavyzdys augančio vaiko gyvenime. Tėvai geriausias ramstis, kuris gali ir turėtų padėti savo vaikams bet kokioje situacijoje. Tik retas vaikas, kuris kreipiasi i savo tėvus iškilus rimtai bėdai. Dauguma jas bando spręsti savo jėgomis, dažniau pasitelkus ir draugų pagalbą, kuri neretai būna tokia, kokios tikrai nereikėtų.
Perskaičiusi keletą straipsnių apie jaunimo, nepilnamečių nusikaltimus, susidariau tokią nuomonę, kad dauguma jų, pavadinkim juos jaunais nusikaltėliais, gyvena socialiai remtinose šeimose. Lietuvoje dažna tokia šeima turi rimtą problemą – alkoholizmą. Būtent iš tokių šeimų jaunimas patraukia kitu keliu, negu derėtų. Jie tokį pavyzdį gauna iš šeimos narių. Todėl galiu teigti,kad tokie tėvai tokius vaikus ir užaugina. Kaip sakoma obuolys nuo obels netoli rieda.
O jaunimo nusikalstomumas kaip matome žymiai auga. Sunkių kriminalinių nusikaltimų, padarytų nepilnamečių, skaičius septynių metų laikotarpyje išaugo 3 kartus. Dažniausiai vyraujantys yra turtiniai nusikaltimai (vagystės), jie bendrame išaiškintų nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiuje sudaro 67%, chuliganizmas apie 8%. Vis dažniau nepilnamečiai padaro smurtinius nusikaltimus. Taip pat yra labai svarbu pažymėti kitą veiksnį, įtakojantį nepilnamečių nusikaltimus – tai vaikų ir jaunimo neužimtumas. Nepilnamečių neužimtumo problemą šiuo metu yra bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, naktinio krepšinio turnyrus, savaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficiali statistika teigia, jog apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų. Dažnas jaunas nusikaltėlis laisvės atėmimo įstaigoje: bedarbis – bemokslis ar turintis pradinį išsimokslinimą – nesukūręs šeimos – praradęs socialinius ryšius arba net nespėjęs jų įgyti – žmogus, padaręs du, tris, keturis … nusikaltimus.
Smurtas – baisus žodis. Dar baisiau smurtą patirti.Dažniausiai manoma, kad smurtas – tai mušimas, stumdymas, seksualinė, fizinė prievarta. Tačiau smurtas gali būti ir psichologinis. Tuomet žmogus gąsdinamas, įžeidinėjamas, iš jo tyčiojamasi ir reikalaujama besąligiškai paklusti. Yra tokia smurtautojų taisyklė, kad dažniausiai smurtas nukreipiamas į silpnesnį. Tada kai jis negali ir nesugeba apsiginti, padėties šeimininkas grubiai diktuoja savo sąlygas.
Bet kodėl jaunimas smurtauja? Iš dalies į šį klausimą atsakyti labai sunku, jei nesi atsidūręs smurtautojo vietoje. Kiekvienas žmogaus poelgis (geras ar net ir blogas) turi savas priežastis. Dažniausiai jaunimas smurtauja prieš tuos, kurie patiria nepriteklių, yra ramesnio, lėtesnio būdo. Ir vis dažniau smurtas yra patiriamas mokyklose. Juk mokyklose susirenka labai įvairių vaikų, kurie taip pat labai skirtingai išauklėti. Be to, dažniausiai smurtauja tie, kurie vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Patyrę mažai meilės ir šilumos, žiaurų elgesį jie priima kaip savaime suprantamą bendravimo būdą, tad kitaip nemoka išreikšti savo jausmų.
Bene populiariausias tarp jaunimo ir paauglių – tai tabakas. Labiausiai gąsdina tai,kad priklausomybe nuo tabako suserga vis daugiau jaunų žmogų. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad net 49% 15-16 metų berniukų ir net 27% to paties amžiaus mergaičių jau rūko. Kaip manai kodėl mūsų bendraamžiai griebiasi cigaretės? Dauguma nori patirti tai, ką jau daro kiti draugai arba tiesiog pasiduoda jų įtakai. Pradedantieji rūkyti dažniausiai mano, kad jie atrodys daug „kietesni“ ir bus labiau suaugę, bet jie visiškai nepagalvoja, kad rūkymas kenkia sveikatai. Žinoma, kad dar niekas nemirė surūkęs vieną cigarėtę, tačiau viskas prasideda nuo pirmosios. Organizmas pripranta prie nikotino ir reikalauja vis didesnės dozės. Rūkydamas tu padidini riziką susirgti mirtinomis ligomis, tavo oda sensta greičiau, be to rūkaliai gyvena žymiai trumpiau.. Todėl ar verta pradėti rūkyti? Į šį klausimą kiekvienas atsakytų skirtingai, bet mano nuomone turėtume atsisakyti. Juk mes galime atsakyti NE. Mums niekas negali įsakynėti. Mes patys esam padėties šeimininkai.
Pripratęs prie tabako organizmas vis reikalauja stipresnių dozių, todėl dažniausiai yra pradedama vartoti alkoholį ar net narkotikus. Tarp moksleivių plinta labai pavojingo narkotiko heroino rūkymas. Šis narkotikas sukelia greitą priklausomybę pereinant prie intraveninio heroino vartojimo.. Tai, ar jaunimas taps priklausomais nuo narkotikų ir kada tai įvyks, priklauso nuo įvairių pačių asmenybių savybių. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad alkoholį ir tabaką vartojantys vaikai labiau linkę pradėti rūkyti marihuaną; o marihuaną vartojantys paaugliai labiau linkę pradėti vartoti kitus priklausomybę sukeliančius narkotikus, taip pat jiems lengviau perimti ir atitinkamą gyvenimo stilių, susijusį su sunkumais mokykloje, ankstyvu seksualiniu gyvenimu, neplanuotu nėštumu, problemomis su teisėsauga ir t. t.
Bet pasitaiko ir tokia jaunimo grupė, kuri savo problemas nori išpręsti pasitraukimu iš gyvenimo ar bandymu nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių. Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Besižudantis vaikas – labai nelaimingas, kenčiantis, bet nebūtinai psichiškai nesveikas, kaip daugelis mano. Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
Savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų – vaikas susiduria su problemų kalnu. Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje. Pagrindinės nepilnamečių nusižudimo priežastys: patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas, egzaminų baimė, artimo žmogaus mirtis, draugo ar kito artimo žmogaus savižudybės, tėvų skyrybos, nelaiminga meilė.. Nepalikite vaiko vieno, ypač, jei matote, kad savižudybės galimybė labai konkrečiai apsvarstyta. Kuo skubiau kreipkitės į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Nelaukite, kol viskas savaime susitvarkys. Delsimas gali per daug brangiai kainuoti.
Apibendrinus viską, suaugusiems reikėtų daugiau dėmesio skirti į nepilnamečių ir jaunimo problemas. jaunimas – juk jūsų ateitis. Ir tik jūs dabar galite kurti ateitį tokią, kokios jums tikrai reikėtų ar kokia jums tikrai patiktų. Nereikėtų gėdytis ir jaunimui savo problemų. Yra daug įvairių sričių specialistų, kurie tikrai gali suteikti gerą pagalbą ir jūs jausitės laimingi, kad gyvenate čia ir dabar. Gyvename vieną kartą.

Psichologinės asmeninės pozicijos formavimosi ypatybės

Asmeninės pozicijos formavimosi prielaidos glūdi pačioje asmenybės prigimtyje, t.y. egzistuoja nuo žmogaus gimimo. A. Adler (1935 ; 1, 5 – 8 p.) teigia, kad paveldėjimas tik apdovanoja žmogų gabumais, aplinka tik suteikia jam įspūdžių, o jų patyrimas, interpretacija ir susidariusios nuostatos determinuoja asmens santykius su išoriniu pasauliu, Asmeninės pozicijos susidarymas per nuostatas, sąlyginis pastovumas ir laipsniška kaita grindžiami nuolatime sąmonės veikla – „giluminiais aprsminias procesais, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove”, asmenybei būdingu „aktyvumu ir kryptingumu” (G. MButkienė, A. Kepalaitė, 1996, 20 p.). Giluminiai prasminiai procesai kuria asmens suvokimo ir vertybinius santykius su aplinka, sąlygoja asmeninės pozicijos turinį ir pokyčius, o jos raišką ir sąlyginį pastovumą lemia asmenybės aktyvumas ir kryptingumas.
Pažindamas realybę ir sąveikaudamas su ja, santykyje aš – objektas asmuo jau yra tam tikroje pozicijoje: objektas pažįstamas, kokybiškai įvertinamas. Individuali vertinimo patirtis ilgainiui ir sukuria tam tikrą kokybę (vertybę), kurios atžvilgiu vertinamos visos relybės apraiškos. Santykyje aš – objektas asmeniui būtina save suvokti, išskirti iš aplinkos. Tai vaikas išmoksta iki dviejų metų (R. Žukauskienė, 1996, 86 p.). Dar nesuvokdamas savęs, kūdikis vienaip ar kitaip (t.y. kokybiškai) reaguoja į aplinką: priima – atstumia, jam malonu – nemalonu ir pan. Tėvai garantuoja kūdiniui galimybę patenkinti bazinius poreikius ir saugumą. Šie du veiksniai veikia asmeninės pozicijos vystymąsi. „Bazinių poreikių patenkinimas suteikia mums daug viršūnės išgyvenimų, kurių kiekvienas yra absoliutus malonumas, tobulas savaime, ir vien jų gana, kad gyvenimas būtų vertinamas” (A. Maslow, 1959 // 344 p.). Pagal E. Erikson (1968) teoriją įpratimas, kad tėvai patenkina bazinius kūdikio poreikius, suteikia jam pasitikėjimo. „Motinos globa motyvuoja mus tyrinėti pasaulį” (S. Klein, 1982, 35 p.). Taip išsiskleidžia prigimtinis asmenybės aktyvumas. Vaikai iki dviejų metų pasižymi aktyvumu: patys organizuoja savo patirtį: adptuoja refleksus, stebi, pamėgdžioja, ieško naujų būdų savo tikslams pasiekti. Aktyvumas gali transformuotis į pasididžiavimą savimi ar gėdos jausmą (R. Žukauskienė, 1996, 152 p.). Savęs kaip veiksmų ir emocijų subjekto išgyvenimas dar neaiškus, ypatybės suvokiamos vėliau nei susiformuoja. Vaikas betarpiškai priima suaugusių vertinimą, dažna kritika gali pakenkti teigiamo požiūrio į save susiformavimui. Moralinės ir dalykinės dalinių asmens pozicijų užuomazga – elgesio su žmonėmis atskyrimas nuo elgesio su daiktais (Vygotskis, 1982).
Ankstyvosios vailystės amžiuje (2 – 6 m.) spontaniška vaiko reakcija š aplinką pamažu keičiasi į prognozuojamą. Padidėja vaiko galimybė spręsti problemas, atsiranda poelgių, susijusių su vaiko asmenybe, o ne su momentiniu noru. Susidurdamas su įvairiomis situacijomis vaikas egocentriškas, nes nesupranta tikrosios daiktų, reiškinių esmės, klaidingai, įsivaizduoja, kad pasaulis egzistuoja dėl jo. Šiuo atveju santykio au pasauliu poziciją išreiškia natūralioji vertybinė nuostata, kad pasaulis turi tenkinti asmens poreikius. Jei tėvai savo atžalai nuolaidžiauja, lepina, vaikiškas egocentrizmas gali peraugti į egoistinę asmens poziciją, subrendęs žmogus gali nesusiformuoti teorinės ir grįžti prie natūraliosios vertybinės nuostatos. Aplinkinių meilės poreikis ir egocentrizmas šiame apžiuje natūraliai sutampa su antropocentrinių vertybių internalizacijos pradžia.
Pagal E. Erikson teoriją (1968; 1980, 67 – 71 p.), 3 – 6 m. vaikas toliau formuoja savo autonomiškumą išgyvendamas iniciatyvumo – kaltės krizę: „Iš savitvardos jausmo, nepraradus savivertės, ateina patvarus autonomijos ir savigarbos pajautimas” E. Erikson, 1980, 67 p.). Priešingu atveju susiformuoja kaltės jausmas: „Kiekvieną kartą, kai vaikas supranta kritiką ar bausmę reiškinat, kad jie patys yra blogi, nesveika ar destruktyvi kaltė būna viso to išvada” (E. Erikson, 1980, 67 – 68 p.). Todėl nuo pat ankstyvo amžiaus reikia kritikuoti poelgį, o ne asmenybę, nes gležnai vaiko psichikai sunku susitvarkyti su savyje slypinčiais negatyviais suaugusių vertinimais. Šiuo atveju tenka sutikti su psichologų tvirtinimu, kad vaiko asmenybė sisuformuoja apie penktus jo gyvenimo metus. Ypač svarbus teigiamos nuostatos į save susiformavimas, kuri kertinė asmeninėje pozicijoje.
Turininga psichosocialinė patirtis ankstyvojoje vaikystėje turi įtakos asmens moralės raidai: gėrio, grožio, laisvės, dvasinės, psichologinės ir materialinės pilnatvės išgyvenimai ir teisingas vaiko auklėjimas vėliau įgalina pripažinti prigintinę teisę į šias gėrybes ir kitoems. Šią nuostatą ypač formuoja žaidimai su bendraamžiais kaip su sau lygiais ir tėvų paskatinimai būti draugišku, geranorišku žaidžiant. Kai kurie tėvai nesuvokia, kokią žalą padaro savo vaikams neleisdami dalytis žaislais, apskritai drausdami bendrauti, patardami atsikirsti kumščiais. Vaikas šiuo metu pradeda suprasti gero ir blogo elgesio požymius, pats linkęs rinktis gėrio poziciją, todėl toks suaugusių elgesys ne tik stabdo jo moralės raidą, bet ir supainioja vaiką. Jei vaikas per daug dosnus, geriau stiprinti jo dalykinę poziciją – jos vystymasis atitinka vaiko amžių: praktinis intelekto pobūdis įgalina vaiką suvokti daiktų savybes – vertę, naudą ir kt.
Religinės pozicijos formavimaosi prafžia susijusi su ankstyvosios vaikystės, kūdikystės prisiminimais. Šių prisiminijų pagrindu Dievas gali asocijuotis su meile, motina (A. Paškus, 1990, 55 p.). Vėliau, vykstant socializacijos procesui, vaikas perima tėvų savybes, o kartu ir religiją, kartu su tėvais imasi religinės praktikos. A. Paškus teigia, kad Dievo sąvoka vaikui neaiški, jis nepajėgia sudėtingiau, atitraukčiau galvoti, Dievas gali būti savokiamas kaip toimas, artimas, mylintis, baudžiantis ar pildantis slapčiausius troškimus (1990, 55 p.).
Viduriniosios vaikystės (7 – 11 m.) metu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, todėl vaikas logiškiau reaguoja į aplinkos reikalvimus, geriau suvokia įvykių priežastis. Anot J. Piaget (1959), vaikas įsimena tas praktines situacijas, kai jo sprendimai buvo neadekvatūs ir siekia ieškoti universalesnių sprendimo būdų. Taip nuo spontaniškų sprendimų jis pereina prie sąlygiškai pastovių elgesio principų kūrimo. Taip randama emocinė – loginė pusiausvyra, kurios siekia asmenybė viduriniosios vaikystės amžiuje.

Asmeninės pozicijos parametrai

 

Asmens ir socialinės aplinkos santykių išdava – dvasinėje asmenybės struktūroje susiformavusi asmeninė pozicija kaip tam tikras sąlygiškai nekintantis darinys. Socialinis asmeninės pozicijos formavimosi pobūdis inspiruoja prielaidą, kad kuo įvairesnė, daugialypiškesnė ugdytiniui prieinami socialiniai santykiai, tuo turtingesnė, gilesnė asmeninė pozicija.
Ugdymui kaip auklėjimui ir akseologijai svarbu mustatyti, koks asmeninės pozicijos susiformavimo lygmuo yra kokybiškai paknkamas, kad būtų galima konstauoti ugdytinio asmeninės pozicijos susiformvimo faktą. Norint pažinti ir apibūdinti ugdytinio asmeninę poziciją, reikia išskirti esminius jo pasireiškimo požymius (parametrus). B. Bitinas (1995, 12 p.) pateikia keturis asmenybės pozicijos funkcinius parametrus:
asmenybės kryptingumą,
asmenybės pozicijos patvarumą,
asmenybės aktyvumą,
vertybių funkcionavimo sritį.
Manome, kad šie parametrai objektyviai apibūdina asmeninės pozicijos susiformavimą ir jos sąlyginį pastovumą.
Pagrindinis asmeninės pozicijos parametras – asmenybės kryptingumas, nusakntis į kokią aukščiausiąją vertybę asmenybė yra orientuora. Vertybė, pagal L. Jovaišą (1995, 149 p.), – „asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes”. Ši aukščiausioji vertybė dalinai pasireškia visuose asmens santykiuose su aplinka. „Vertybė – vertybinė santykio su daiktu kokybė” (N. Hartman, 1926 // 189 p.), „sąmonei besireiškianti reikšmė, arba reiškinys” (S. Pocius, 1996, 256 p.).
Internalizuotos vertybės asmens sąmonėje klasifikuojamos, sisteminamos, nusistovi jų hierarchija. Asmeninėje pozicijoje vertybės pasireiškia kaip vertybinės nuostatos. S. Pocius, (1996, 257 p.) išskiria dvi vertybinių nuostatų rūšis: natūraliąją ir teorinę. „Šių dviejų nuostatų veikimas ir suteikia impulsus vienokio ar kitokio pobūdžio veiklai: natūraliosios nuostatos veikiamas žmogus grindžia savo santykius su kitais kasdieninėmis, praktiškai orientuotomis, subjektybiomis vertybėmis; teorinės nuostatos realizavimasis apima objektyviosiomis vertybėmis pagrįstą tarpusavio santykių etiką” (S. Pocius, 1996, 257 p.). Natūraliosios vertybinės nuostatos susidaro kai asmenį supati natūralioji aplinka vertinama kaip priemonė kasdieniškai naudingiems veiksmams realizuoti. Šių nuostatų sisidarymui būdingas subjektyvus vertinimas ir „vertybinių kontekstų išgyvenimas”, „subjektybių santykių su pasauliu patyrimas”, bet ne „racionalusis ir signifikacinis reiškinių suvokimas” (S.Pocius, 1996, 257 p.). Tikrovės reiškiniai šiame procese matuojami galimybės patenkinti asmens poreikius dydžiu. Natūraliąsias nuostatas inspiruoja žemesnio hierarchinio laipsnio asmens vertybių sistemoje vertybės.
Sąmoningai susilaikius nuo išankstinių subjektyvių praktiškai orientuotų prielaidų ir sprendimų, išsilaisvina dvasinė asmenybės struktūra, pasireiškianti grynosios sąmonės lauku (E. Husserl). Šis laukas yra teorinių vertybinių nuostatų, kurios inspiruoja aukščiausiosios asmens vertybės, susidarymo vieta. Teorinės vertybės nuostatos formuojasi per objektyvius, nepraktinius asmens santykius su aplinka ieškant tiesos, gėrio, grožio, vienio. Jos asmenį supančiam pasauliui suteikia vienokią ar kitokią reikšmę. Tiek natūraliosios, tiek teorinės vertybinės nuostatos įeina į asmeninės pozicijos struktūrą. Aukščiausiosios vertybės, formuojančios teorines vertybines nuostatas, kuria asmeninės pozicijos kryptingumą.
Su pirmosios žmogaus sąmonės apraiškomis vaikystėje ima reikštis asmens kaip subjekto vertinimo fenomenas. N. Hartman (1926 // 183 p.) teigia, kad vertybinės visko, apie ką sprendžiame, pobūdis glūdi pačioje žmogaus sąmonėje. Pirmasis kryptingas pamatinis sąmonės pasirinkimo aktas – gėrio ar blogio pasirinkimas. Ši dilema iškyla ir vėliau, priimant svarbiausius žmogaus gyvenimo sprendimus, vykstamt psichologinei ir dvasinei motyvų kovai. Būties teorija (ontologija) teigia, kad gėris yra natūralus būties siekimo objektas – sąmoningas ar nesąmoningas (A. Plėšnys, 1996 // 211 p.). N. Hartman (1926 // 199 p.) pažymi, kad asmens kaip vertybių turėtojo potencija dorovinės vertybėms yra žmoguje glūdinti moralinė esmė dar šiapus bet kokio konkretaus gėrio ar blogio. Kalbant apie asmenį, susiduriame su antrąja gėrio samprata – moraliniu gėriu (B. Blanshard, E. Durkheim, R. Perry). Moralinis gėris yra ir kaip vertybė, ir kaip laisvos žmogaus valios siekis.
Pagal analitinį B. Blanshard (1961 // 73 p.) aiškianimą, gėris – žmogaus prigimtinis veržimasis siekio link, atitinkantis jo tikslus, „dorovė, provokuojanti spontaniškus troškimus” (E. Diurkheim, 1925 // 140 p.). A. Maslow (1959 // 345 p.) šią žmoguje slypinčią tendenciją įvardija kaip „savęs aktualizavimą, psichinę sveikatą, subrendimą, atskirai imant, kaip augimą kiekvienu ir visais savęs aktualizavimo aspektais”. Savęs aktualizacija pasireiškia kaip spaudimas, verčiantis siekti asmenybės vientisumo, individualumo, tiesos pažinimo, kūrybiškumo, būti geru ir kt. Čia svarbios ramybės, švelnumo, drąsos, pažinimo, dorumo, meilės, nesavanaudiškumo, gerumo verybės (A. Maslow, 1959 // 345 p.). Visuomenine prasme gėris – „harmoningas interesų santykis”, asneninių interesų konfliktą paverčiantis pozityvia bendravimo harmonija (P. Perry, 1954 // 159, 169 p.). Tuomet visuomenės kultūros ir jos institucijų funkcija tampa „visuotinio savęs aktualizavimo puoselėjimas” (A. Maslow, 1959 // 348 p.). Moralinis blogis – „galybė, ardanti natūraliąją tvarką ir kreipianti būtį nuo jos prigimtojo tikslo”, kuomet laisvai būnanti būtybė apsisprendžia „būties griovimo, nuasmeninimo kryptimi” (P. Plėšnys, 1996 // 213 p.).
B. Bitinas (1996, 107 p.) teigia, kad vertybės egzistuoja tik susijungusios sisteminiais hierarchiniais ryšiais. Asmenybės vertybių sistemą išreiškia aukščiausioji vertybė. Aksiologijoje ir ugdymo filosofijoje yra daug vertybių klasifikavimo sistemų. Asmeninei pizicijai svarbus aukščiausiosios vertybės kriterijus, pagal kurį vertybių sistemos skirstomos į transcendentines, sociocentrines ir antropocentrines. Taip vertybių sistemas skirsto ir B. Bitinas (1996, 20 – 23 p.; 1995, 9 p.), glaudžiai susiedamas ugdymo filosofiją su ugdymo kaip auklėjimo procesu, kurio „tikslas – asmeninės pozicijos ugdymas” (1995, 10 p.).
Transcendentinėje vertybių sistemoje aukščiausios gėriom tiesos, grožio, vienio vertybės. Vertinamas žmogaus gyvenimo prasmingumas ir išskirtinumas, jis orientuojamas į kilnius darbus, Šia vertybių sistema remiasi ir religinė pasaulėžiūra, kuri istoriškai susiklostė pirmoji. Religinėje vertybių sistemoje sukščiausiosios vertybės turi tąsą už žmogaus gyvenimo, visuomenės ribų. Dvasiniu ugdymu siekiama, kad ugdytinis artėtų prie absoliučios vertybės – transcendentinės Esybės. Per dalines bazines tikėjimo, meilės, vilties, nemirtingumo, atgailos ir kt. vertybes pasiekiama aukščiausioji vertybė, randama gyvenimo prasmė (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Žemiškos vertybės nėra neigiamos, bet traktuojamos kaip laikinos. Bendrąją gyvenimo prasmės formuluotę religinėje pasaulėžiūroje konkretina asmens konfesinė priklausomybė.
Sociocentrinei ir antropocentrinei pasaulėžiūrai svarbus santykis aš – kiti: pirmoji teikia prioritetą visuomenei, žmonijai, antroji – aukština individualybę. Pagal J. Laužiką (1993, 228 – 229 p.), vystantis visuomeniniams santykiams, žmogus vis labiau apvaldo gamtą ir kuria kultūrą, glaudžiau siejasi bendruomeniniais saitais, bendruomenė primeta asmeniui bendrąją valią ir reikaluja atitinkamai veikti bendruomenės labui. Nustatant asmens autonomijos – bendruomeninės priklausomybės santykį, abi pusės apsibrėžia tam tikromis teisėmis ir pareigomis, suderina dalinę priklausomybę ir laisves. Žmogus „yra tiek bendruomeniškas, jog savo priklausomybės bendruomenei nelaiko pavergimu, bet iš kitos pusės, jis yra tiek savarankiškas, pajėgus ir apsispresdęs, jog nori turėti savo laisvą dvasinių reikalų pasaulį” (J. Laužikas, 1993, 228 – 229 p.). Šie reiškiniai rodo, kad grynosios antropocentrinės ar sociocentrinės pasaulėžiūros laikymasis komplikuotų asmens gyvenimą.
Visos sociocentrinės vertybių sistemos grindžiamos žmogaus ir žmonių grupių vertingumu. Sąvoka kiti implikuoja tiek šeimą, mylimus žmones, reikšmingus kitus, tiek dideles grupes – visuomenines, politines, religines bendrijas, įvairias socialines grupes, galiausiai visą žmoniją. Šiuo aspektu nagrinėjant sociocentrines vertybių sistemas, randama įvairių kokybinių ir kiekybinių variacijų: kokybinė – „Visumos interesas (t.y. moralinis) yra apimantis visus asmenis ir pranašesnis už kiekvieną dalį atskirai” (P. Perry, 1954 // 160 p.); kiekybinė – „Moralės srityje kiekvieno teiginio svoris yra proporcingas jo atstovaujamų interesų kiekiui” (P. Perry, 1954 // 160 p.). Kiekybiniu aspektu visuomenės moralė traktuojama kaip esanti aukštesnio lygmens, atskiras asmuo yra mažiau moralus, koekybiniu aspektu sociocentrinėje vertybių sistemoje aukščiausioji vertybė yra žmonija, gyvenimo prasmė – visos žmonijos gerovė. Pastarasis kriterijus per daug abstraktus, atitrauktas nuo kasdienės asmens būties, gali būti tik teorine vertybine nuostata. Iškeliant dalinės, nors ir didelės žmonių grupės vertybę (tautos, religinės ar politinės bendruomenės), galimi socialiniai konfliktai (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.). „Bazinės vertybės – lygybė, brolybė, humaniškumas, solidarumas, santarvė, taika, darbas, kūryba ir pan. Pagrindinis prieštaravimas – tarp altruizmo ir egoizmo” (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Viena iš socialiai naudingų ir neutralių vertybių sociocentrinėje vertybių sistemoje – pareigos ir atsakomybės vertybė, kuri gali būti laikoma ir aukščiausiąja.
Antropocentrinėje vertybių sistemoje „aukščiausios vertybės ieškoma ne makrokosme (dvasiniame, socialiniame ar materialiniame pasaulyje), o mikrokosme – pačiame žmoguje, jo esmėje” (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Visuomenės gerovė pasiekiama per asmens saviraišką ir savirealizaciją, gyvenimo prasmė – asmeninis tobulėjimas, savo prigimties atskleidimas ir vystymas. „Visų problemų ir idėjų centras – žmogus” (J. Laužikas, 1993, 222 p.). Bendras visų antropocentrinių sistemų bruožas – abstrakčių, konkretaus socialinių turinio nesaistomų vertybių dominavimas. Asmuo pasirenka vertybių socialinį turinį: kaip konkrečiose situacijose dera realizuoti atsakomybę, laisvę, pareigą, laimę, teisingumą, individualumą, naudą, malonumą ir kt. bazines antropocentrines vertybes (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Kaip ir sociocentrinėje vertybių sistemoje, laisvei ir atsakomybei gali būti siteikiamas aukščiausios vertybės statusas, tik šiuo atveju asmuo atsakingas pats sau, o ne visuomenei. Antropocentrizmas paprastai grindžiamas teiginiu, kad „išreiškusių ir išplėtojusių savąsias galias individų bendrija yra visuotinės žmonių gerovės prielaida” (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.).
Kitas asmeninės pozicijos parametras – vertybių fukcionavimo sritis. Pagal jį skiriamos dalinės pozicijos, kurių svarbiausios: dorovinė, santykio su savimi, su aplinka (pasauliu), religinė, dalykinė, pilietinė, estetinė. Šios dalinės pozicijos išreiškia asmens požiūrį į konkrečius jo būties santykių objektus, pasireiškia, kai žmogus susiduria su tam tikros rūšies veikla ar situacija.
Dorovinė pozicija – viena iš svarbiausių dalinių asmens pozicijų. Išrekidama esminius žmonių tarpusavio santykius, dorovinė pozicija daugiau ar mažiau įtakoja kitas dalines pozicijas – dalykinę, pilietinę, santykio su savimi, pasauliu. Galbūt todėl daug lietuvių autorių savo mintį fokuduoja būtent į dorovinį ugdymą ir dorovės pozicijos formavimą (Vydūnas, A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Vabalas – Gudaitis, B. Kuzmickas, V. Žemaitis, J. Vaitkevičius, E. Martišauskienė, V. Aromavičiūtė), neišplečiant dorovinės pozicijos iki asmens pozicijos kategorijos. Dorovinės pozicijos sąvoka daugeliu atvejų platesnė nei dalinės dorovinės asmens pozicijos bei siauresnė nei asmens pozicijos. Pedagoginėje ugdymo tradicijoje Lietuvoje pabrėžiamos kitų žmonių prigimtinės teisės ir vertingumas, mažiau dėmesio lieka asmens santykiams su pačiu savimi, su pasauliu apskritai. Dažnas teiginys: „apie asmenybės brendimą mokykloje galima kalbėti tik tuo atveju, kai ugdomas aiškią gyvenimo poziciją turintis žmogus. Todėl viso auklėjimo proceso šerfimi tampa dorovinis auklėjimas, o jo tikslu – aktyvios dorovinės pozicijos ugdymas” (V. Ambomavičiūtė, 1991, 126 p.). Čia asmens poziciją atitinkanti gyvenimo pozicija kreipiama į dorovinius žmogaus santykius su kitais.
Dalinė dorovinė pozicija išreškia vieną iš žmogaus santykio su žmogumi aspektų – požiūrį į kitą asmenį, nepriklausomai nuo šio asmens požymių: amžiaus, lyties, rasės, socialinės padėites. „Dorovinė pozicija vertinama altruizmo – egoizmo skalė” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Dažnai ją galima įvardinti kaip tam tikrą gyvenimo principo formuluotę: Gera visa, kas nekenkia kitiems, Jei rūpinsies kitais, tai ir kiti tavimi pasirūpins, Mylėk kitą kaip pats save, Pasirūpink pats savimi ir kitiems bus geriau ir pan. Tai praktinė natūralioji vertybinė nuostata pakelta į teorinės nuostatos lygmenį. Natūraliai į dorovinę poziciją įeina ir požiūris į žmonių grupes, kaip į kitus asmenis. Žmogus atskiroms asmenų grupėms – šeimai, darbo kolektyvui, bendruomenei, tautai, valstybei – suteikia skirtingus prioritetus.
Susidurdamas su socialiniu gyvenimu bei įvairiais kultūros reiškiniais, asmuo formuojasi piūrį į savo bei kitų žmonių ar jų grupių veiklą bei jos sukurtas gėrybes – mokslą, meną, mateialines vertybes. Šį požiūrį parodo asmens dalykinė pozicija, kuri neišvengiamai atsiranda per praktinį aplinkos įvertinimą tenkinant poreikius. Susidaro natūraliosios vertybinės muostatos, kurios yra didžioji dalykinės asmens pozicijos dalis. Sąveikoje su dorovine asmens pozicija žmonių veiklai ir jos gėrybėms suteikiama socialinė prasmė ir susiformuoja teorinės vertybinės nuostatOs. Teorinių dalykinės pozicijos vertybių nuostatų atsiradimui būtina ugdymo įtaka.
Dalinę religinę pozicija nusako religinė pasaulėžiūra, tapatinimasis su religine bendruomene, religinių priedermių laikymasis. Religinė pozicija apima žmogaus santykio su žmogumi ir pasauliu kaip su Dievo kūriniais ir asmeninio santykio su Dievu aspektus (krikščioniškoje pasaulėžiūroje). Aukščiausiosios vertybės čia tos pačios kaip ir transcendentinėje vertybių sistemoje. Jei asmuo tiesiogiai nesitapatina su religine bendruomene, jis kuria savo tikėjimo filosofiją ir sudaro savą transcendentinę vertybių sistemą. Ji išreiškia asmens santykio su savo būtimi poziciją.
Asmens požiūriu į save daug reikšmės turi psichologiniai asmenybės vystymosi ypatumai. Asmens santykio su pačiu savimi pagrindas – tai, kad žmogus pats sau yra vertybė. Rūpindamasis savimi, pagarba sau, siekimas save išreikšti, plėtoti savo galias – esminis šios pozicjos komponentas. Analizuodamas savo gyvenimą, ieškodamas jo prasmės žmogus susidaro ir teorines nuostatas apie save ir pasaulį (aplinką) apskritai. Pastarosios išreiškia asmens santykio su pasauliu poziciją. Pačios bendriausios teorinės nuostatos apie mus supantį pasaulį yra jo priėmimas kaip palankų, priešišką ar neutralų, kartais asmuo susiformuoja nihiristinę nuostatą, kartu užkirsdamas kelius sau tobulėti visuomenėje. E. Berne (1967) ir T. Harris (1967) apibūdina keturias egzistencines asmens pozicijas, kuriose susipina žmogaus nuostatos į save, į kitus žmones, į pasaulį:
1) Man viskas gerai – Tau viskas gerai (I’m OK – You’re OK): asmuo patenkintas savo gyvenimu, kompetetingas, laimingas, pasitiki savimi ir kitaos: gyvenimas vertingas pats savaime, žmogus jaučia atsakomybę, kitus vertina pagal pasiekimus: kiti nei geresni, nei blogesni už jį, vertinamos gerosios žmonių savybės; tai pozicija su teigiamu „aš galiu” skriptu, toks asmuo gimęs ir augąs pasiekimams, kelia sau uždavinius ir juos palaipsniui realizuoja gyvenimo eigoje;
2) Man viskas gerai – Tau viskas blogai (I’m OK – You’re not OK): žmogus jaučiasi aukštesnis už kitus, mano turįs teisę panaudoti kitus savo tikslams ar malonumams, kitiems nepripažįsta lygių teisių;
3) Man viskas blogai – Tau viskas gerai (I’m not OK – You’re OK): asmuo jaučiasi mažiau sugebančiu, žemesniu, negražiu ir nepopuliariu, dažnai būna drovus – taip save žemindamas labai kenčia; visi aplink esantys atrodo daug gudresni ir laimingesni;
4) Man viskas blogai – Tau viskas blogai (I’m not OK – You’re not OK): nuvertinami tiek kiti, tiek pats asmuo; nei savyje, nei kituose neįžvelgiama gerų savybių, vien neigiamos; pasaulis atrodo pilnas blogio ir klastos.
Žmogui, turinčiam stiprią asmeninę poziciją, pagriįstą humanistinėmis vertybėmis ir vaikystėje nepatyrusiam stiprių sukrėtimų, priimtina tik pirmoji pozicija. E. Berne (1967) teigia, kad šią poziciją galima pasiekti, nepaisant ankstyvųjų trūkumų, sąmoningau mąstymu ir apsisprendimu. Tai ilgo proceso, kuriant savo vidinį pasaulį, rezultatas.
Valstybės ir tautos išlikimui svarbi pilietinė asmens pozicija – „sistema socialinių orientaacijų ir nuostatų, apibūdinančių individą kaip savosios šalies visuomenės narį. Pilietinės pozicijos atrultūroje aulščiausios vertybės funkciją atlieka aprisimta atsakomybė už visa, kas vyksta visuomenėje; kitame vertybių skalės poliuje – atsakomybės neigimas, jos proskyrimas objektyvioms, nuo asmeninių pastangų nepriklausančioms sąlygoms” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Tauta, visuomenė, valstybė yra suinteresuotos savo išlikimu, kaip ir visi šių bendruomenių nariai linkę jas palaikyti. Augdamas vaikas susiduria su įvairiais tautinės, pilietinės sąmonės pasireiškimais ir susipažįsta su tam tikrais lūkesčiais jo paties atžvilgiu. Parėmęs šias visuomenines normas asmuo susiformuoja tam tikras nuostatas, kurios įgalina jį daugiau ar mažiau jaustis atsakingu ir priimti tam tikrus savanoriškus įsipareigojimus tautos, valstybės labui.
Grožis pasireiškia kaip viena iš esminių visuomenės vertybių, yra dvasinės kultūros komponentas, Grožiu kaip savybe pasižymi tiek gamta, tiek žmonės, tiek jų veiklos produktai. Todėl asmens požiūrį į grožį išreiškianti estetinė pozicija formuojasi lygiagrečiai su kitomis dalinėmis pozicijomis per konkrečius asmens socialinius, kultūrinius, pažinimo santykius. Ugdymui svarbus dalinės estetinės asmens pozicijos pasireiškimas žmogaus veikloje, elgesyje – gebėjimas grožį išgyventi, vertinti, tausoti.
Vystantis asmens pozicijai, ryškėja asmeninės pozicijos patvarumo bei aktyvumo parametrai. Asmeninės pozicijos patvarumo parametras nusako, „kokiu mastu asmenybė yra autonomiška, savo elgsena patvirtina turimą poziciją” (B. Bitinas, 1995, 12 p.). Asmeninės pozicjos patvarumui avarbus vertybių internalizacijos lygis ir bendroji žmogaus nuostata sudėtingose situacijose vadovautis asmeninėmis ar situacinėmis nuostatomis. Asmeninės pozicijos aktyvumo parametras parodo, „kokiu mastu asmuo rodo iniciatyvą, siekdamas vertybių sistemos racionalumo įtvirtinimo” (B. Bitinas, 1995, 12 p.).
Tiriant asmeninę poziciją, asmens vertybių tyrimas leidžia susidaryti asmens pozicijos vaizdą pagal asmenybės kryptingumo ir vertybių funkcionavimo srities parametrus. Norint tirti asmens poziciją pagal asmenybės aktyvumo ir asmeninės pozicijos aptvarumo parametrus, susiduriame su asmenybės elgesį matuojančių kriterijų problema.

Asmeninės pozicijos sąvoka

 

Ugdymas vyksta žmonių, jų tarpusavio santykių bei objektyvių daiktų ir reiškinių aplinkoje. Pagal L. Jovaišą (1997, 58 p.) ši aplinka veikia ugdytinio asmenybės struktūras – biologinę, psichologinę, dvasinę. Kartu šie komponentai yra stipriai integruoti visubinėje asmenybėje, kad tarpusavyje nuolat sąveikauja, nors kiekvienas iš jų yra autonomiškas. Pedagoginiame procese ugdytojai orientuojasi į dvasinę ugdytinio asmenybės stuktūrą, kuri savo ruožtu veikia kitas. Veikimas per dvasinę asmenybės struktūrą ugdumui teikia sąmoningumo.
Žmonių bendruomenė ir objektyvi tikrovė sukuria daugybės santykių terpę, kurioje ugdytinis sąveikauja su aplinka. Kiekvienas sąveikos aktas lavina ne tik vaiko pažinimą ir sąmoningumą, bei ir įpareigoja apsispręsti, t.y. nustatyti savo santykį su čia ir dabar esančiu objektu. Toks sprendimų procesas ilgainiui sukuria ne tik egzistencijos patirtį, požiūrius, nuostatas, bet ir asmeninę poziciją.
Pedagogikoje ir psichologijoje pozicija (lot. positio – padėtis) – tai „ugdytojų ir ugdytiniių požiūrių ir nuostatų sistema, sąlygojanti veiklos bei elgesio pastovų turinį ir būdą kurio nors objekto atžvilgiu; tai psichologinis asmenybės dispozicijų komponentas (dispozicija – visuma pastovių vidinių dorinių, reguliuojančių žmogaus mąstymo ir elgesio kryptį: nuostatos, interesai, vertybinės orientacijos)” (L. Jovaiša, 1993,179p.).
B. Bitinas (1995, 12 p.) asmeninės pozicijos sąvoką atskleidžia per socialinę tikrovę, su kuria santykiauja auklėtinis, akcentuoja patirties įtaką: „asmenybės pozicija yra ankstesnės individo patirties, jo galimybių, anksčiau susidariusių poreikių ir siekių pagrindu susiformavęs požiūris į tą objektyvią padėtį, kurią jos užima jam prieinamuose socialiniuose santykiuose ir kurią jis nori užimti”. Ankstesnės patirties ir asmeninės pozicijos ryšys rodo, kad asmeninės pozicijos formavimasis – ilgas, tęstinis procesas.
V. Žemaitis (1983, 241 – 242 p.) teigia, kad „asmenybės gyvenimą ir veiklos kryptingumą” išreiškia dorovinė asmenybės pozicija, kuri „kaip integralinė savybė, laiduoja elgesio nuoseklumą bei patvarumą”. Kartu jai būdingas viso žmonaus dorovinio pasaulio vientisumas, minties ir veiklos vieningumas. Dorovinę poziciją lemia „dorovinis įsitikinimas, pažiūros, elgesio įpročiai, charakterio savybės” (242 p.). Žemaitis dorovinę poziciją apibrėžia tomis pačiomis kategorijomis kaip L. Jovaiša ir B. Bitinas asmenybės poziciją, nurodo tuos pačius asmenybės pozicijos aktyvumo, patvarumo ir kryptingumo paramentrus kaip ir mįnėti autoriai. Pažymėtina, kad V. Žemaitis (1983) dorovinię asmenybės poziciją savitai traktuoja kaip sunkiai pasiekiamą dorovinę kokybę, būdingą subrendusiam žmogui, kuri gali ir neišsivystyti: „Ją žmogus sukuria mustatęs savo santykį su visuomeniniais interesais, giliai suvokęs savo paskirtį. (…) Žmogus, neišsiugdęs dorovinės pozicijos, neįgyja patvarios, nuoseklios elgesio linijos. Tokio žmogaus elgesys situacinis, nepatvarus, nepatikimas” (241 – 242 p.) .Šiame darbe asmeninę poziciją laikysime integraliniu asmenybės veiksniu, egzistuojančiu nuo pirmųjų asmens sąmonės pasireiškimų, kuris veikia asmens elgesį ir yra sąlygiškai pastovus, Šis veiksnys kinta integruojant ankstesnius požiūrius ir nuostatas su naujai susidariusiais spręsmo procese. Taip pat laikysimės platesnio asmeninės pozicijos apibrėžimo, tuomet dorovinę poziciją traktuosime kaip dalinę asmeninę poziciją.
Taigi, asmeninė pozicija pasireiškia tuomet, kai asmuo (subjektas) yra santykyje su aplinka (objektu). Jų sąveikos metu iš naujo apsisprendžiama ir nustatomas santykis su turimu objektu (kartais su pačiu savimi). Padarytas sprendimas sustiprina turimą asmeninę poziciją arba ją keičia. Apsisprendimo pagrindas – ankstesni sprendimai, patirtis, poreikiai, siekiai, jų pasekmėje ausidarę požiūriai, nuostatos, vertybinės orientacijos. Asmeninė pozicija veikia asmens elgesį, veiklą, sąlygoja jų apstovumą, kryptingumą, sąmoningumą. Kai asmens elgesyje, veikloje pasireiškia minėtos savybės, asmeninė pozicija ypač sutvirtėja ir gali pasiekti naują kokybę – užimama asmeninė pozicija aukščiausios vertybės ir savo būties atžvilgiu. Formuojantis asmeninei pozicijai, kartu vyksta ir vertybių interiorizacija, nes asmeninė pozicija užimama objekto ir vertybės atžvilgiu.

 
Asmeninės pozicijos formavimasis

 

 

Požiūriai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Patirtis

 

Siekiai

 

Nuostatos

 

Asmeninė

 

Gyvenimo

 

 

 

 

 

 

pozicija

 

filosofijos

 

 

Vertybinės

orientacijos

 

 

 

 

 

kūrimas

 

 

 

 

 

 

Pastovus, sąmoningas, kryptingas elgesys

 

 

Šiame darbe vartojame asmeninės pozicijos sąmoką, kuri kildinama iš asmens pozicijos. Pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje kartais dar įvardijama asmens ir asmenenybės sąvokų atskyrimo problema: A. Paškus (1990, 18 – 28 p.), V. Savickytė (1996, 18 – 21 p.), G. Allport (1961, 28 p.) ir kt. Pedagogikoje asmuo turi žmogaus kaip bendruomenės, grupės nario reikšmę (L. Jovaiša, 1993, 17 p.). Giminiška semantinė reikšmė ir asmenybės apibrėžime: „Asmenybė – individo savitumas, reikšmingų, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą, kurioje nors bendrijoje” (Psichologijos žodynas, 1993, 24 p.).
Ortologijoje asmuo suvokimas kaip žmogiškosios būties pagrindas, psichologinės savybės neliečia jo kaip asmens, bet kaip asmenybę (A. Paškus, 1990, 19 p.). Pozicija pasireiškia kaip universali visų žmonių savybė. Trinarinėje asmenybės struktūroje (L. Jovaiša, 1997, 58 p.) asmeninė pozicija glūdi ne tik psichologinėje, bet ir dvasinėje plotmėje: dvasinė asmenybės struktūra dalyvauja transcendencinių vertybių interiorizacijoje, formuojantis religinei asmens pozicijai (B. Bitinas, 1996, 102 – 108, 113 p.). Asmeninės pozicijos formavimasis gali pereiti į būties problemų sprendimą, gyvenimo filosofijos kūrimą. Todėl šiame darbe nenorėta siaurinti asmeninės pozicijos pasireiškimo erdvės.

Asmenybė. Asmeninės pozicijos ugdymo aktualumas Lietuvos visuomenei

 

Pomodernistinė visuomenė, kurioje gyvename, pasižymi sparčia kaita, mažėja visuotinai priimtų tiesių bei aiškių orientacijų. Kartu ji skaidosi į atskirus visuomenės sluoksnius, kurie turi skirtingų vertybių prioritetą. „Visiškai priešingi gyvenimo būdai, žinių modeliai, vertybinės nuostatos arba konfliktuoja, arba gyvena viena greta kitos. Vis sunkiau pasiekti visuotinio susitarimo” (S. E. Fjeld, 1996). Kai tikrovė fragmentiška, žmogus nustoja mąstęs filosofiškai ir holistiškai. Pastebima tendencija priimti neapgalvotus sprendimus – juos diktuoja įsitikinimas, jog pasirinkimą lėmė tam tikra konkreti situacija ar įspūdis, kad pasielgta teisingai pagal aplinkybes. Keičiantis įprastam gyvenimo būdui, daugelis neįstengia pasirinkti veiklos srities, kuri sutaptų su asmens pasaulėžiūra ir tradicijomis.
Tokie žmonių elgesio pavyzdžiai rodo silpną faktorių, kuris sąlygoja asmenybės veiklos, elgesio turinio ir pobūdžio pastovumą – t.y. asmeninę poziciją.
Verindamas šiuolaikinę sociokultūrinę revoliuciją Lietuvoje, V. Šlapkauskas (1997, 150-151 p.) nurodo šešis sociokultūrinių procesų bruožus: visuomenės fragmentacija, sociokultūrinių procesų greitis, staigių pokyčių konkekstas, agresyvi sociokultūrinių procesų galia, nuosmukio pojūtis, skurdo kultūra. Pirma, Lietuvos piliečiai kelia vis mažiau bendrų tikslų ir juos įgyvendina, jų nesieja bendri projektai ir atsidavimas. Antram permanentinis gyvenimo tempo greitėjimas gimdo efemeriškumo pojūtį. Šis laikinumas lemia kraštutinius gyvenimo prasmės ieškojimo veiksmus: nuo pesimizmo, izoliacijos iki pilnutinio gyvenimo skonio pajautos imperatyvo Tai rodo ir Baltijos šalių tyrimai 1993 – 1995 m.: praeitis vertinama labiau už ateitį (V. Gaidys, 91-106 p.). Trečia, staigių polyčių kontekstas liečia visuomenės priimtų vertybių, o kartu ir su jomis susieto ugdymo dimensijas. Sociokultūrinis jaunimo ugdymas turi išspręsti naujo, dar nepažinto lygmens socializacijos ir adaptacijos problemas. Visomenėje dar nenusistovėję socialiniai veiklos modeliai, nėra orientyrų, kurie nurodytų šių problemų sprendimo efektyviausius kelius. Čia ir atsiremiame į asmens pozicijos ugdymo būtinybę. Ketvirta, sociokultūriniai procesai pasižymi agresyvia potencine galia. Pavyzdžiui, masinės vakarietiškos kultūros invazija tapo galinga politine, ekonomine, kontrakultūrine jėga, įtakojančia visuomenės gyvemino pokyčius. Penkta, apie 50 proc. Lietuvos vaikų gyvena žemiau skurdo ribos (Pereinamasis etapas Rytų ir Visurio Europos šalyse: „Vaikai pavojuje”, 1997), nuosmukio pojūtis įsivyrauja netgi ten, kur realiai nemažėja pajamos. Šešta, skurdo kultūroje „nesąmoningu, neplanuotu būdu ugdosi tam tikra asmenybė, besiskirianti nuo kitoms kultūroms būdingų asmenybės tipų” (V. Šlapkauskas, 1997, 150 p.).
Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio statuso atradimo bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet nusivylimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes.
Žmogaus, bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta žmogaus dvasios pokyčiai ir buriasi pilietinė visuomenė. Būtent į pilietinės visuomenės, o kartu ir ją kuriančio pilietinio ugdymo (planuojama pilietinio ugdymo disciplina) idėją orientuojasi Lietuvos pedagogų bendruomenė. Šios idėjos atgarsių yra spaudoje, daug pranešimų IV tarptautinėje konferencijoje „Švietimo reforma ir mokytojų rengimas” Vilniuje 1997 m.: R. Bakutytės, V. Dumbliausko, R. Grigo, V. Šlapkausko, I. Zaleskienės. Studijuojama Vakarų Europos ir kitų šalių poloetinio ugdymo patirtis, ypač Prancūzijos, Olandijos, JAV, Norvegijos, Australijos, kur poloetinis ugdymas suvokiamas kaip visaapimantis asmenybės ugdymo procesas. Čia lyg suteikiamas prioritetas pilietiniam ugdymui prieš kitas ugdymo sritis. Manome, kad adekvačias ugdymo realybei proporcijas tarp pilietinio, dorinio, estetinio, saviauklos ir kt. ugdymo išlaikytų integruojanti asmeninės pozicijos ugdymo idėja.
Individualistine filosofija besivadovaujantis žmogus plačioje orentacijų ir elgsenos erdvėje tikisi materialios naudos, greitai įsitvirtinti, sulaukti pripažinimo ir atlygio už savo darbą. Etnocentristinė orentacija, tautinės savimonės palaikymas nekuria žemiškų gėrybių. Beje, bendrosios kultūros vertybes reikia nuolat naujai suvokti ir pritaikyti. Bet gyvendamas socialinėje aplinkoje ir toks asmuo yra priverstas valdyti savo egocentriškas orentacijas, pripažinti ir susitaikyti su bendruomeninio gyvenimo būtinybe. Santykiai su kitais žmonėmis iš piliečio reikalauja tam tikros kokybės – vertybių ir nuostatų, t.y. asmeninės pozicijos. Reikalinga bendroji, visus piliečius vienijanti, jiems vieni kitus suprasti, priimti (per vertybes ir nuostatas), suderinti interesus ir komunikuoti leidžianti kultūra, be kurios neįsivaizduojama ir pilietinė visuomenė. Šio bendro susitarimo siekimas – sociopsichopedagoginė problema. Ją spręsti galima plėtojant pilietinį ugdymą, veikiant asmenybės moralinį vystymąsi, formuojant ugdytinio asmeninę poziciją, pagrįstą bendražmogiškomis vertybėmis.

Asmenybės problema ir asmenybės mokslas. Prielaidos apie žmogaus prigimtį

 

Žmogaus problema


Kas yra asmenybė? Pagr. kl. – kas yra žmogus? Žmogus ir pasaulis vienas kito atžvilgiu? Ar žmogus yra pasaulio dalis, vienas iš objektų? O kita prasmė: į žmogų žiūrime iš vidaus. Kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis yra skirtingas. Žmogaus vidinį pasaulį reikia suprasti.
Asmenybės mokslas
Mokslo funkcijos:
Numatymas, kontrolė, valdymas, keitimas (reikia numatyti reiškinius, paaiškinti..) Mokslo paskirtis nustatyti objektą arba tariamą tiesą remiasi objektyvumu. Turi savo teori-jas, tyrimo metodus, sąvokas, kategorijas, hipo-tezes. Psichologijos užda-viniai: paaiškinti žmogaus elgesį. Psichologiniai tyri-mo metodai: pokalbiai, testai, savianalizė. Psichologija tarnauja savęs ir kitų pažinimui
Žmogaus prigimties prielaidos
8 prielaidos apie žmogaus prigimtį.
Jos suformuotos klausi-mų pavidale. Gali būti su atsakymais. Atsakymai apsprendžia, kaip žmonės suvokia vienas kitą, kaip elgiasi vienas su kitais.
1.Laisva valia ar determi-nizmas (pats sprendžia arba yra aplinkos apspręstas)
2.Racionalumas ar iracionalumas (kokiu mastu žmogaus gyvenimą lemia instinktai)
3.Subjektyvumas ar objektyvumas (vidinės nuostatos, mintys potraukiai ar išorės įvykiai)
4.Prigimtis ir aplinka (kas nulemia žmogaus elgesį ir jo savybes)
5.Holizmas ar elementarumas (visapusiškumas – atskirų dalių suma neišreiškia žm. esmės. Elementarumas – atskiros dalys išreiškia žm. esmę).
6.Proaktyvumas ar reaktyvumas (kur žmogaus aktyvumo vieta: viduje sąmonėje ar išorinėje aplinkoje)
7.Homeostazė (lygsvara (pusiausvyros dėsnis)) ar heterostazė (nėra įtampos, stabilu ar įtampa (sistemos nestabilumas))
8.Pažinumas ar nepažinumas (ar galima pažinti asmenybę ar ne)

Asmenybė. Asmenybės vystymasis ir formavimasis

 

Asmenybės formavimasis – ilgas procesas. Jo užuomazgos pastebimos, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. Antrųjų metų pabaigoje – trečiųjų pradžioje vaikas pirmą kartą pasako: “aš pats”. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai – svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis.
Asmenybės ir savęs suvokimo vystymąsį lemia daugelis veiksnių, kurie grupuojami į endogeninius (vidinės kilmės) ir egzogeninius (išorinės kilmės) veiksnius. Yra daugelis nuomonių, kas gi lemia asmenybės formavimąsi: aplinka ir auklėjimas, ar įgimtos savybės.
Endogeniniai vystymosi veiksniai yra paveldimumas ir brendimas. Iš ankstesnių kartų paveldimos tam tikros savybės, turinčios įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichologiniam vystymuisi. Brendimą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka.
Egzogeniniai veiksniai – tai aplinkos poveikiai, į kuriuos individas reaguoja, vienus įsisavindamas, kitus atmesdamas. Išmokimas – svarbus asmenybės vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individuali patirtis, padedanti įsitvirtinti visuomenėje.
Visi šie veiksniai formuoja paauglio ar jaunuolio savęs suvokimą ir asmenybę. Kalbant apie veiksnius, formuojančius tai, negalime nepaminėti protinių sugebėjimų ir pažinimo.

Pažinimas ir protiniai sugebėjimai

Pažintinių f-jų ir intelekto vystymasis turi 2 puses – kiekybinę ir kokybinę. Kiekybiniai pakitimai rodo išsivystymo lygį, kurį yra pasiekęs paauglys, o kokybiniai pakitimai apibūdina mąstymo proceso struktūros pakitimus: svarbiausia ne tai, kokius uždavinius žmogus sprendžia, bet kaip jis tai daro. Anot žinomo psichologo Ž.Puaže, 12 – 15 metų amžiuje paauglyje formuojasi dedukcinis – hipotezinis mąstymas, sugebėjimas abstrakčiai suvokti apkinką ir analizuoti įvykius. Paauglystės pabaigoje žmogus jau sugeba atskirti logines operacijas nuo tų objektų, su kuriais jos vykdomos ir klasifikuoti teiginius ne pagal jų turinį, bet pagal jų loginį tipą.
Po problemų sprendimo ateina laikas, kai pradedami uždavinėti klausimai, o iškeliamos problemos pačios. Toliau vystomas intelektas, sugebėjimas apjungti problemas į jų grupes, paauglys jau gali nagrinėti ir blogai ar sunkiai suformuluotus klausimus. Tačiau jei ir manytumėm, kad visi paaugliai su vidutinėmis protinėmis galimybėmis turi dedukcinį – hipotezinį mąstymą, jie nevienodai naudoja šį sugebėjimą skirtingiems veiklos aspektams. Savo naujus protinius sugebėjimus paaugliai ir jaunuoliai naudoja pasirinkdami tas veiklos sritis, kurios jiems yra svarbiausios ir įdomiausios, apeidami kitas, ne tokias jiems svarbias. Todėl norint nustatyti asmenybės protinį išsivystymo lygį, reikėtų pasirinkti tą veiklos sritį, kurioje ta asmenybė pilnai pasireiškia ir atsiskleidžia.
Abstraktaus – loginio mąstymo atsiradimas reiškia ne tik naują intelekto savybę, bet ir iškelia atitinkamus reikalavimus. Jaunuoliai valandų valandas gali ginčytis apie dalykus, apie kuriuos nieko neišmano, bet kurie juos traukia. Šie svarstymai yra tokie pat svarbūs, kaip ir ikidarželinuko “kodėl?” Tai nauja intelekto vystymosi stadija, kai abstrakcija atrodo įdomiau ir svarbiau negu realybė, naujų taisyklių ir teorijų išradimas tampo mėgstamu protiniu žaidimu. Svajonėse jaunystė iškelia ir sugriauna visus įmanomus ateities variantus, kurių galimybės išsipildyti atrodo vienodos, Juk žinoma, kad norint suprasti paauglio ar jaunuolio vidinį pasaulį reikia paprašyti jį pasidalinti su jumis savo svajonėmis (…)
Abstraktus mąstymas daugiau būdingas berniukams negu mergaitėms. Nors to paties amžiaus mergaitės mokosi geriau negu berniukai, bet jie geriau sprendžia abstrakčias problemas, kas sunkiau sekasi mergaitėms.
Platus interesų ratas ankstyvoje jaunystėje susijęs su išsiblaškymu, sistemos ir metodų neturėjimu. Daugelis jaunuolių linkę perdėti savo žinių lygį ir ypač protinius sugebėjimus. Vien dėl to vyresnių klasių mokinių tarpe randame nemažai nuobodžiaujančių (…)
Intelekto vystymasis glaudžiai susijęs su meniniais gabumais padedančiais ne tik įsisavinti informaciją bet ir skatinančiais protinę iniciatyvą ir kūrybą.
Egzistuoja 3 būdai prie kūrybinių galių. Mokslininkai ištyrė, kad tam tikrų profesijų žmonės aktyviausią veiklą pradeda sulaukę tam tikro amžiaus; pvz.: matematikai – 23 m. , chemikai – 29 – 30 m. , astronomai – 40 – 44 m. ir t.t. Tai pirmasis būdas.Antrasis priėmimas yra asmeninis. Kūrybinių jaunuolių asmeninės savybės yra daug geresnės ir labiau teigiamos, nei jaunuolių, kurie neužsiiminėja jokia kūryba. Trečias būdas nustatyti kūrybinę asmenybę yra mąstymo procesų studijavimas, kurie atskiria kūrybinę mintį nuo nekūrybinės. Šie būdai papildo vienas kitą tiriant žmogaus meninius ir kūrybinius sugebėjimus. Asmenybei susiduriant su daugeliu naujų ir prieštaraujančių gyvenimiškų situacijų pereinamajame amžiuje yra stipriai stimuliuojama kūrybinė potencija. Pats svarbiausias kūrybos intelektualinis komponentas yra divergentinio mąstymo įsigijimas, kuris leidžia manyti, kad į tą patį klausimą gali būti daugelis teisingų ir neteisingų atsakymų. Tačiau kūrybinis asmenybės potencialas nesusiveda į jos intelekto kokybę.
Kūrybinis jaunuolių aktyvumas iš vienos pusės parodo sugebėjimą išsivaduoti iš nustatytų draudimų ir kasdienybės normų, o iš kitos – išvystytą savikontrolę, organizuotumą, savidiscipliną. Jaunuolis, norėdamas tapti kūrybiškai produktyvus, turi turėti daugiau intelektualinės drausmės ir susikaupimo, negu jo impulsyvūs ir išsiblaškę bendraamžiai. Jam yra daug sunkiau negu, pvz. Suaugusiam žmogui.
Protiniai vyresnių klasių mokinio sugebėjimai pasireiškia ne tiek žinių kaupime, sugebėjime keisti protines savybes, kiek individualios protinės veiklos stiliaus formavimesi. Jaunuolio mąstymo stilius priklauso nuo jo nervinės sistemos tipo. Ištyrus paaiškėjo, kad moksleiviai su inertine nervų sistema didelio apkrovimo sąlygomis mokosi blogiau, negu moksleiviai su judria nervų sistema, todėl, kad jie nespėja su greitu mokymo tempu.

Emocijos

Pereinamasis amžius – tai padidinto emocionalumo amžius, pasireiškia lengvu susijaudinimu, aistringumu, dažna nuotaikų kaita … Kai kurias pereinamojo amžiaus reakcijas galime paaiškinti harmoniniais ir fiziologiniais procesais, bet ne visas. Jos taip pat priklauso nuo socialinių faktorių ir auklėjimo. Brendimo sunkumai, vidinio “aš” prieštaravimai neretai priveda iki to, kad emocinė įtampa, būdinga paaugliui, persimeta ir į jaunystės metus. Emocinės jaunystės problemos turi įvairius šaltinius. Kai kurie ligų simptomai ir nerimas – dažnai ne tiek reakcija į paties amžiaus specifinius sunkumus, kiek ankstesnių psichinių traumų pasekmė ir baimė. Tačiau daugumai žmonių perėjimas iš paauglystės į jaunystę reiškia geresnį bendravimo sugebėjimą ir ir geresnę vidinę emocinę būseną. Emocijos, išgyvenimai yra svarbus asmenybės formavimosi veiksnys, padedantis geriau įsigilinti į save, suvokti, ko iš tiesų trokštame. Per emocijas suvokdami aplinką, jaunuoliai neretai praranda realybės suvokimą, tačiau žmogus be emocijų – ne žmogus. Pradėdami suvokti save kaip asmenybę, paaugliai ir jaunuoliai atranda nuostabų vidinį pasaulį, kuris stebina emocijų įvairove, pažinimo stoka, kurią galima užpildyti tobulinimusi ir žinių siekimu.
Savęs pažinimo vystymasis – pagrindinis psichinis pereinamojo amžiaus procesas. Paauglio padėties prieštaringumas, jo socialinio vaidmens pasikeitimas formuoja ir sureikšmina klausimus “Kas aš?”, “Kuo aš tapsiu ateityje?”, “Kokiu aš turiu ir noriu būti?”. Svarbiausias ankstyvos jaunystės atradimas – savo vidinio pasaulio atvėrimas. Vaikui vienintelė realybė išorinis pasaulis yra tik viena jo sugebėjimų realizavimo pusė. Kita – tai jis pats, jo vidinis “aš”. Atradęs sugebėjimą panirti į savąjį vidinį pasaulį, jaunuolis lyg kitomis spalvomis pažvelgia į viską, kas jį supa. Atrandami nauji kvapai, naujos spalvos, suvokiami dalykai, ankščiau buvę neprieinami. Dažnai vidinis “aš” nesutampa su išoriniu, todėl tenka labiau kontroliuoti save, iškyla daugybė klausimų, kaip elgtis tuo ar kitu atveju. Kartu su savo unikalumo, nepanašumo į kitus suvokimu, ateina vienatvės jausmas. Jaunuolio vidinis “aš” dar yra neapibrėžtas, plaukiojantis, dažnai jaučiamas kaip nerimas ar vidinis tuštumos suvokimas, kurią reikia kažkuo užpildyti. Auga bendravimo noras ir tuo pačiu metu didėja išrankumas ir noras atsidalinti nuo visų, pajusti vienatvę. Jaunuuolius netgi traukia vienatvė, vieni jie labiau įsigilina į save, suvokdami savo nepakartojamumą. Tai labai būdinga paaugliams ir jaunuoliams – manyti, kad esi vienintelis ir nepakartojamas. Su amžiumi tai praeina, bet atrandama vis daugiau skirtumų tarp savęs ir bendraamžių. Aptinkamas laiko pojūtis – kuo vyresnis esi, tuo greičiau teka laikas. Jaunuoliai įvertina savo padėtį gyvenime, visuomenėje ir pastebi, kad laikui bėgant vis greičiau ir greičiau, daugelis taip nieko ir nenuveikia. Užaštrintas laiko negrįžtamumo pojūtis neretai eina kartu su nenoru pastebėti tą laiko tekėjimą, su pojūčiu, kad laikas sustojo. “Sustojusio laiko” pojūtis – tai lyg sugrįžimas į vaikystę, kai dar neegzistavo laikas. Paauglys vienu metu gali jaustis vaiku ir labai suaugusiu.
Iškyla dar vienas – mirties – klausimas, labai gąsdinantis suaugusius. Tai problematiška tema, nes sunku suvokti, kad kažkada visi išnyksime. Tikinčių tėvų vaikai lengviau pakelia tai, nes ten tikima nemirtingumu, o netikintiems sunkiau. Paauglių mirties suvokimas yra nevienareikšmis. Vieniems tai – vaikystės baimių įsikūnijimas, kitiems – nauja problema, susijusi su laiko klausimu ir negrįžtamumu. Treti pradeda galvoti apie nemirtingumą ar kitokį savęs įprasminimą. Tikėjiimas į fizinį nemirtingumą praeina ne iš karto. Mirtinai pavojingi kai kurių paauglių poelgiai – ne tik pasirodymas ar savo drąsos išbandymas, tai žaidimas su mirtimi, likimo išbandymas, visiškai įsitikinus, kad viskas baigsis laimingai
Yra išskiriami keturi asmenybės vystymosi etapai, padedantys susiformuoti savęs suvokimui ir subręsti asmeniui:
1. Neapibrėžtasis. Jam charakteringa tai, kad asmuo dar neturi apibrėžtų įsitikinimų, neišsirinkęs profesijos ir dar nesusidūręs su vidinio “aš” prieštaravimais.
2. Priešlaikinis etapas svarbus jei asmuo įsijungė į atitinkamą santykių sistemą, bet padarė tai ne savarankiškai, remdamasis savo patirtimi, bet remdamasis svetimu pavyzdžiu ar autoritetu.
3. Moratorijaus etapui charakteringa tai, kad individas yra savęs pažinimo kryžkelėje, rinkdamasis tą vienintelį kelią, galimą laikyti savu.
4. Paskutinis etapas – subrendimo – apibūdina ieškojimų pabaigą. Asmuo atradęs save ir eina praktinio realizavimo keliu.
Visus šiuos etapus paauglys gali praeiti palaipsniui, tačiau gali ilgam laikui likti kuriame nors iš jų.
Kada gi įvyksta persilaužimas norint pilnai pažinti save ir įvertinti tą vidinį “aš”? Ar tai pastovu, ar keičiasi?
Yra ištirta, kad didžiausia krizė vyksta 12 – 14 metų. Daugeliui paauglių sustiprėja noras tirti, stebėti save, sužinoti vis ką nors naujo apie vidinį “aš”, nes tai visiškai naujas dalykas. Pereinamąjame amžiuje nemažai paauglių yra kamuojami depresijos, stiprių išgyvenimų. Baigiantis šiam amžiui ir pereinant į jaunystę padėtis pagerėja. Po 15 m. padidėja savigarba, tačiau susirūpinimas savimi išlieka toks pat. Paaugliai ir jaunuoliai ypač jautriai reaguoja į savo išvaizdos ir kūno pakitimus, vis lygindami savo vystymąsi su draugų. Jiems labai svarbu kiek jų kūnas atitinka moteriškumo ar vyriškumo stereotipus. Tuo pat metu jaunuolių grožio etalonas būna išaukštintas ir nerealus. Pereinamajame amžiuje žmonės dažniau nei bet kada tampa fizinių trūkumų baimės aukomis. Berniukus dažniausiai jaudina jų ūgis, bendras raumenų kiekis, mergaites – svoris, jų oda.
Ypatingas svarbus savęs suvokimo komponentas yra savigarba. Ji apibūdina tiek pasitenkinimą savimi, tiek teigiamą savęs vertinimą, tiek sutarimą su idealiuoju “aš”. Jaunuolis, turintis aukštą savigarbos lygį tiki savimi ir tuo , kad gali nugalėti visas kliūtis. Žemo savigarbos lygio žmonės išsivysto nepilnavertiškumo jausmą, baimę viską daryti ne taip, kaip iš jo tikimąsi. Jie jautriai reaguoja į kritiką, pašaipas, į viską, kas užgauna jo “ego”. Jaunuoliai, vertinantys save gerai yra geriau priimami žmonių, gali laisvai išsiugdyti lyderio savybes, pasitikėjimą savimi.
Tačiau neprasitenkinimas savimi ir didelė savikritika ne visada liudija apie sumažėjusią savigarbą. Realaus ir idealaus “aš” neatitikimas yra pilnai normalus, suprantamas savęs suvokimo augimo būdas ir saviaukla. Perėjime iš vaikystės į paauglystę ir toliau savikritika auga, o realaus ir idealaus “aš” neatitikimas yra ne tik amžiaus, bet ir intelekto funkcija. Aukšto intelektualinio lygio jaunuoliai turi didesnių prieštaravimų, negu tie, kurių lygis vidutinis. Tai galima taikyti ir meniškos sielos žmogui, kurio trapumas ir nepriklausomas mąstymas dažnai sutampa su nepasitenkinimu savimi, padidėjusiu jautrumu.
Savęs suvokimo procesas yra labai skirtingas mergaitėms ir berniukams 14-15 m. mergaitės daug labiau negu berniukai rūpinasi kitų nuomone apie save, daug labiau pažeidžiamos, jautrios kritikai, pajuokai. Dienoraščiai rodo, kad mintys apie save dažnai nebūna tokios pat, kokia girdi iš šalies. Aprašomi jausmai, pokalbiai su savimi ir apie save. Vaikinų dienoraščiai daugiau atspindi autorių intelektualinius potraukius, labiau konkretizuoti. Jausmai aprašomi skurdžiai ir lyg suvaržytai.
Savęs suvokimas ir vertinimas daug priklauso nuo stereotipų, kokia turibūti mergina ar vaikinas. Puiku, jei surandamas “aukso vidurys” ir tai netrukdo asmenybės vystymuisi.
Norint padėti susiformuoti pilnavertei asmenybei, suvokiančiai save, visų pirma reikia skatinti jaunuolių savarankiškumą, laužyti primityvius stereotipus ir standartus. Tik geranoriškai sutinkamas jaunuolis su nevaržoma pažiūrų laisve gali suvokti, ko jis nori iš gyvenimo, iš savęs ir tapti pilnaverčiu visuomenės nariu..

Asmenybė, kuria žaviuosi

 

ĮŽANGA

Pats žodis „interviu“ kilęs iš anglų kalbos (interview – angl. pokalbis). „Žurnalistikos enciklopedija“ pateikia dvi šio žodžio reikšmes. Pirmoji – tai vienas pagrindinių informacijos rinkimo būdų. Informacija gaunama kalbantis su kompetentingu specialistu arba pateikiant jam klausimus raštu. Antroji – žurnalistikos žanras, kuriame dialogo, pasakojimo pirmuoju asmeniu arba perpasakojimo forma pateikiamas žurnalisto pokalbis su kuo nors pasižymėjusiu asmeniu (1, p.1).
Oratorius (lot. orator – kalbėtojas, sakytojas) kaip ir charizmatinė asmenybė gali būti apibrėžiama ir kitomis sinoniminėmis sąvokomis: retorius (gr. rhetor – kalbėtojas, iškalbos mokytojas), kalbėtojas, kalbantysis, adresantas (vok. adressant – siuntėjas), informacijos siuntėjas, retorinis subjektas, retorinio diskurso autorius, viešosios kalbos autorius, kalbos kūrėjas (4, p.20).
Asmenybė… Žmogus… Kas tai? Tai sunku suvokti. O tuo labiau išskirti iš žmonių asmenybę, kuria aš žaviuosi. Charizmatinė asmenybė neprivalo būti labai įžymi ar gavusi medalį už nuopelnus. Šiame pasaulyje ne visi gauna įvertinimą. Charizmatine asmenybe gali būti kiekvienas, kuris išdrįs parodyti, atskleisti save kitiems.
Mano interviu žmogus yra vienas iš tų, kuris panoro atskleisti ir parodyti save kitiems. Tai – Nijolė Navickienė. Šiandien ji man – asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jos sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė… Ji, Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorė, sužavėjo mane kaip kukli ir kilniaširdė moteris. Žaviuosi jos užsispyrimu, proto lankstumu, įžvalgumu, žingeidumu, nuolatinio tobulėjimo siekimu, komunikabilumu, noru padėti kitiems. Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kaip mano pašnekovė, kurie neabejingi kitų nelaimėms ir galintys teigiamai išspręsti klientų problemas.
Šio interviu tikslas – pristatyti ir atskleisti Nijolę Navickienę, kaip charizmatinę asmenybę.
Uždaviniai:
1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Pasirinkti Tauragės apskrityje asmenybę, kuri man labiausiai patraukli.
3. Susitarti dėl susitikimo.
4. Sudaryti man aktualiausių klausymų sąrašą.
5. Naudojant interviu metodą atskleisti asmenybės bruožus.
6. Aprašyti tą medžiagą.
Metodai:
1. Straipsnių, tekstų skaitymas apie interviu.
2. Informacijos ieškojimas apie asmenybę spaudoje, Internete.
1. Interviu su Nijole Navickiene

Pokalbį su Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktore Nijole Navickiene, pradėjome ramioje, neblaškančioje dėmesio aplinkoje, susikūrusios malonų psichologinį klimatą. Po nedidelės įžangos, atskleidusi savo būseną ir mintis pasakiau, kas mane šiuo metu iš tikrųjų domina ir kas labiausiai jaudina. Informavau savo respondentę apie šio pokalbio tikslą, jo apimtį ir lūkesčius.
Direktorė maloniai sutiko su manimi pakalbėti ir papasakoti apie save, savo gyvenimą.

Kokios keturios vertybės svarbiausios Jūsų gyvenime?
Turbūt man svarbiausias yra užsispyrimas, po to įžvalgumas, nuolatinis tobulėjimo siekimas ir nuoširdumas.
Jei galite, trumpai papasakokite apie save.
Gimiau 1958 metų vasario 22 dieną Trakininkuose, Šilutės rajone, daugiavaikėje darbininkų šeimoje. 1976 metais baigiau Pagėgių vidurinę mokyklą ir išvykau į Vilnių.
Ką veikėte Vilniuje?
1977 metais įstojau į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko universitetą, ekonomikos fakultetą.
Kodėl nusprendėte apsigyventi Tauragėje?
1982 metais baigiau universitetą ir gavau paskyrimą dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, ekonomiste. 1987 metais susipažinau su būsimu vyru, sukūrėme šeimą. Tačiau išdirbus 12 metų „skaičiukuose“ (aut. pat. taip jie vadino skaičiavimo mašinų elementų gamyklą) jie užsidarė, nes gamyklai pritrūko žaliavų.
Ką veikėte vėliau?
1994 metais pradėjau dirbti savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus socialinės pagalbos tarnybos vadove. 2001 m. liepos mėn. 16 d. buvau paskirta į Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorės pareigas (aut. pat. laimėjo konkursą). 2003 m. balandžio mėn. 30 d. Tauragės apskrities socialinių darbuotojų atestavimo komisija suteikė vyriausios socialinė darbuotojos kvalifikacinę kategoriją.
Gal esate dalyvavusi kokiame seminare?
Kadangi keitėsi darbo pobūdis, teko daug mokytis ir įgyti žinių, reikalingų tolimesniam socialiniam darbui. Dalyvavau seminare Vengrijoje, Vokietijoje, kurį organizavo „Žmogaus studijų centras“, tarptautiniame seminare Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Zelenogradsko mieste, taip pat išklausiau daug ir įvairių kursų. 1999 – 2000 m.m. lankiau Klaipėdos universiteto Kvalifikacijos kėlimo instituto Socialinių darbuotojų – praktikų mokymo kursus.
Kokios patirties įgijote lankydamasi seminaruose?
Įgijau daugiau žinių, kaip spręsti iškilusias problemas. Dalinomės bendravimo meno su žmonėmis, gebėjimo jų išklausyti ir padėti išspręsti jiems iškilusias problemas. Be to, kiekvienas seminaras ar konferencija suteikia naujų žinių, bei tobulina jau turimas.
Ar dalyvaujate kokioje nors kitoje veikloje?
Dalyvauju įvairiuose Tauragės rajono savivaldybės komisijų darbuose dėl: vienkartinių pašalpų skirstymo gyventojams, patalpinimo į stacionarias globos įstaigas, suaugusiųjų nemokamo maitinimo. 2003 metais kandidatavau į Tauragės rajono savivaldybės tarybos narius.
Ar turite kokių ypatingų laimėjimų ar pasiekimų?
Taip. 1998 – 1999 metais dalyvavau Lietuvos savivaldybių asociacijos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos komisijos darbe, kuris vyko Vilniuje. Už kūrybingą ir prasmingą darbą, už neblėstančią iniciatyvą, už ryžtą dirbti žmogui sveikatos bei socialinės apsaugos srityje, buvo įteikta padėka.
Dėkoju už pokalbį
Interviu analizė

Pirmasis motyvas paskatinęs mane pasirinkti šį žmogų yra jos pasiaukojimas ir meilė darbui. Ji sugeba atsiduoti visa širdimi, protu ir jausmais. Dirbti savo mėgstamą darbą yra didžiulė palaima. Jos darbas – vadovavimas kolektyvui – tai pagrindas sprendimų priėmimui kompetencijos ribose, darbuotojų vykdomų funkcijų kontrolė, reikalaujanti iš žmogaus tvirtos valios. Tačiau tai sunkus, reikalaujantis didelės stiprybės ir gebėjimo bendrauti, darbas. Tai dar keletas šio žmogaus bruožų, kuriais aš žaviuosi. Stiprybė! Ne kiekvienas žmogus turi tokią tvirtą valią kaip mano pasirinktoji asmenybė. Ji tarsi skleidžia ją aplink save. Šis žmogus savo gyvenime pasiekė tai, ko norėjo, nes jos valios tvirtumas yra begalinis.
Dar vienas pagirtinas jos bruožas – mokėjimas bendrauti. Ji supranta visus: jaunus ir senus. Šis žmogus niekada neatsisakys pakalbėti, paguosti, nuraminti, visuomet išklausys ir patars, kiekvienam ir bet kurioje situacijoje, atsakys į gyvenimo iškeltus klausimus, o ištikus nelaimei, noriai padės. Jos bendravime atsispindi supratingumas ir įžvalgumas, nuoširdumas, jos pastabos tikslios ir teisingos.
Baigiant pokalbį ji man pasakė G. Hėgelio aforizmą: „Veiklai labiausiai reikia tvirto charakterio; žmogus su charakteriu – tai apdairus žmogus, kuris turi konkretų tikslą ir atkakliai jo siekia“(3, p. 60).
2.1 Biografija

Nijolė Navickienė gimė 1958 metų vasario 22 dieną Trakininkuose, Šilutės rajone, darbininkų šeimoje. Ji daugiavaikėje, aštuonių vaikų, šeimoje buvo paskutinė, viena augo su septyniais broliais. Tėvams su vaikų pulku buvo gana sunku verstis, todėl mažųjų be darbo niekas nė nemanė laikyti. Vaikai dirbo visus vaiko pečiams pakeliamus darbus. Mama visuomet ragindama sakydavo: „Kas iš vaikystės žino, kad darbas yra gyvenimo dėsnis, kas iš jaunystės supranta, kad duona pelnoma tik sunkiai prakaituojant, tas pasirengęs žygdarbiui, nes reikiamą dieną ir valandą, jis ras valios ir jėgų jį įvykdyti“. Augant formavosi jos charakterio bruožai: sąžiningumas, pareigingumas, etikos taisyklių suvokimas. Mokytis ji visada norėjo. Lankė Trakininkų pradinę mokyklą, vėliau aštuonmetę Lumpėnuose, o 1976 metais baigė Pagėgių vidurinę mokyklą. Po metų įstojo į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko universitetą, ekonomikos fakultetą. Jį baigė 1982 metais ir, gavusi paskyrimą į Tauragę, pradėjo dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, ekonomiste. Dėl žaliavų trūkumo, gamykla užsidarė. Joje ji išdirbo 12 metų.

2.2 Šeima
Dirbdama Tauragėje, susipažino su būsimu vyru ir, 1987 metais sukūrė šeimą, augina dvi nuostabias dukras: Justę ir Gintarę. Abi mergaitės – moksleivės. Justė mokosi Tauragės „Versmės“ gimnazijos antroje klasėje, o Gintarė yra „Šaltinio“ vidurinės mokyklos devintos klasės mokinė. Mano pašnekovė šeimoje jaučiasi esanti labai laiminga ir mylima. Aš nepaminėjau dar vienos, bet labai svarbios jos pareigos. Ji – didžiausia atsakomybės nešėja. Ši pareiga gal net pati svarbiausia, nes būti gera mama yra sunku. Ne kiekviena mama geba auginti vaikus: dorais, sąžiningais ir atkakliai tikslą siekiančiais.
2.3 Darbinė veikla
1991 metais pradėjo dirbti savivaldybės Globos ir rūpybos skyriuje socialinės pagalbos tarnybos vadove. Kadangi keitėsi darbo pobūdis, daug teko mokytis, tobulinti įgytas žinias, reikalingas tolimesniam socialiniam darbui. 1996 metais dalyvavo 10 dienų trukmės seminare Vokietijoje, kurį organizavo „Žmogaus studijų centras“. 1998 metais Vilniuje išklausė 5 savaičių kursą „Paslaugų į namus plėtra ir tarnybų steigimas“, kurį organizavo „Socialinių darbuotojų rengimo centras“ kartu su Danijos nevyriausybine organizacija „The European House“. 1998 – 1999 metais dalyvavo Lietuvos savivaldybių asociacijos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos komisijos darbe. Už kūrybingą ir prasmingą darbą sveikatos bei socialinės apsaugos srityje buvo įteikta padėka. Nuo 2001 metų liepos 16 dienos (laimėjo konkursą) paskirta į Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorės pareigas. 2003 metų balandžio mėn. 30 dieną Tauragės apskrities socialinių darbuotojų atestavimo komisija suteikė vyriausios socialinės darbuotojos kvalifikacinę kategoriją. Taip pat daug dalyvavo įvairiuose debatuose ir seminaruose, kurie aktualūs biudžetinių įstaigų darbui tobulinti. Aktyviai ir dabar dalyvauja įvairių Tauragės rajono savivaldybės komitetų darbe dėl:
– vienkartinių pašalpų skirstymo Tauragės miesto ir rajono gyventojams;
– patalpinimo į stacionarias globos įstaigas;
– suaugusiųjų nemokamo maitinimo.
Seminaruose įgijo teorinių ir praktinių žinių įvairių susidariusių situacijų sprendimams, gebėjimo bendrauti su žmonėmis, mokėjimo išklausyti ir padėti išspręsti jiems aktualias problemas. Bet kuri teigiamai išspręsta kliento problema visuomet džiugina.

IŠVADOS

1. Išstudijavau įvairią literatūrą apie interviu, kas yra asmenybė ir kokie bruožai jai būdingi, bandžiau susieti oratoriaus asmenybę su charizmatine asmenybe.
2. Savo patraukliausią asmenybę pasirinkau Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorę. Man ji – asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jos sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė…
3. Su savo pašnekove susitariau susitikti jos darbo vietoje po svarbaus, bet labai įdomaus susirinkimo.
4. Prieš eidama į pokalbį sudariau 15 klausimų paketą. Deja, ne į visus mano klausimus pašnekovė atsakė.
5. Turbūt labiausiai asmenybės bruožus atspindi jos pasiaukojimas ir meilė darbui, užsispyrimas siekiant karjeros, proto lankstumas, įžvalgumas, paprastumas, imlumas, nuolatinio tobulėjimo siekimas, komunikabilumas, nuoširdumas, noras padėti kitiems. Taip pat respondentė mane labai sužavėjo savo atsakingumu, mandagumu.
6. Imdama interviu iš savo pašnekovės, stengiausi išgirsti ir suprasti sau įdomią ir naudingą informaciją. Kalbėdama pašnekovė jautėsi labai laisvai, veido išraiška, gestai bylojo, kad jai malonu su manimi bendrauti, jai nesunku atsakinėti į užduodamus klausimus. Dirbdama savo mėgstamą darbą, pašnekovė lyg įsilieja į žmonių, kurie kreipiasi pagalbos, gyvenimą. Jai rūpi kiekvieno žmogaus gyvenimo smulkmena ir, kaip įmanydama, stengiasi padėti. Juk kiekvienas ateina su savo rūpesčiais galvodamas, jog jo bėdos – didžiausios ir mano pašnekovė stengiasi jiems padėti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Janulevičiūtė B. (2000) Interviu. Kaunas: Technologija.
2. Vitkauskas V. (1985). Juozas Balčikonis. Kaunas: Šviesa.
3. Voroncovo V. kompozicija (1996). Išminties simfonija. Kaunas: Šviesa. 60 p.
4. Padalomoji medžiaga
5. [Žiūrėta 2004-03-28]. Prieiga per Internetą: .

Asmenybė. Asmenybės pasireiškimas konfliktų kontekste

 

ĮVADAS

Norint gerai atskleist nagrinėjamą tema, reikia pabrėžti pagrindines sąvokas, kuriomis remsimės visame darbe. Tokios sąvokos kaip: „Konfliktas“, „asmenybės esmė“ ir „Asmenybė konflikte“.

Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.
Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai. Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius. Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų.

asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.
Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:
1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių įpatumų.
2. Toks pat kaip ir kai kurie žmonės – t.y. jis turi ir grupinių ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiem labiausiai rūpi atsakyti i klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?
3. Kitoks negu visis kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais. Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks žmogus kaip aš ir niekada negyvens.

asmenybės psichologija stengiasi tirti visais šiais aspektais. asmenybės tyrėjai dažnai šį darbą pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Predėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieško universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

“Asmenybė konflikte”, šią sąvoką galima skirstyti į daugybę aspektų būdingų mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šiame darbe pasirinkau nagrinėti kelis aspektus kuriuose vienaip ar kitaip asmenybė patenka į konfliktines situacijas. “Konfliktai visuomenėje”, “Grupių konfliktai”, “Konfliktai šeimoje”, “Konfliktų sprendimo būdai” yra elementerios situacijos kylančios kasdieniniame gyvenime.

Konfliktai visuomenėje

Kažkas yra pajuokavęs, kad pasaulyje konfliktų daugiau nei smilčių pajūryje. Kita vertus, nors konfliktų iš tikrųjų gausu, jų šaltinių stebėtinai mažai. Dauguma mūsų konfliktų kyla dėl šių pamatinių priežasčių : gyvybinių poreikių, skirtingų vertybių, skirtingo suvokimo, skirtingų interesų ir psichologinių poreikių, taip pat dėl ribotų išteklių.
Kodėl konfliktų tiek daug ir tokių įvairių, o dingstys vos kelios? Pažvelkime į du konfliktus ir paieškokime jų priežasčių panašumo. Vienas konfliktas: brolis ir sesuo pešasi dėl to, kad abudu nori paimti paskutinę duonos riekę, užuot ją pasidalinę. Kitas konfliktas: dvi šalys kariauja dėl to, kad abi nori to paties žemės ploto. Kaip matome, abiejų konfliktų šaltinis labai panašus: riboti ištekliai. Šitaip galima paanalizuoti ir kitus konfliktus bei paieškoti jų pamatinių priežasčių. Žmonės analizuodami ir suvokdami konflikto priežastį, randa būdų kaip jį įveikti. Konfliktui kilus dėl skirtingų vertybių turime gerbti ir suprasti kito žmogaus pažiūras.
Aš norėčiau panagrinėti vieną sritį, kurioje žmonės bendrauja kaip verslo partneriai. Tai rinka ir jos aplinka. Rinkos konfliktai skiriasi nuo kitų konfliktų tuo, kad čia paprastai turime reikalą su svetimais žmonėmis, kurių praeitis ir gyvenimas mums nežinomi. Todėl žmonėms sąveikaujant rinkoje atsiranda “beasmeniškumo” elementas, nors iš tikrųjų toks dalykas kaip grynai beasmenis kontaktas neegzistuoja. Šį faktą aš norėčiau ir aptarti.
Tai mes paprastai bendraujame su žmonėmis, kurių nepažįstame ir kurie turi mums reikalingos informacijos, prekių arba teikia mums reikalingų paslaugų. Sąveikaujant rinkoje dauguma konfliktų kyla dėl to, kad arba kompanijos, ar bendrovės produkcija bei paslaugos yra nepatenkinamos kokybės arba klientas galutinai neatsiskaito.

Tam, kad konfliktas būtų išspręstas abi puses tenkinančiu būdu, paprastai siūlomas septynių žingsnių planas:
— išsiaškinkite patys sau, ko jūs norite. Kartais tai pakankamai paprasta, o kartais tenka gerai pagalvoti, nes norai gali būti migloti ir neapibrėžti.Kai patys gerai nežinome, ko norime, tai sunku tikėtis, kad mūsų norus supras antroji konfliktuojančioji pusė;
— išsakykite savo norus kitai pusei. Tam labai svarbu parinkti tinkamą vietą ir laiką. Jeigu žmogus pavargęs, blogos nuotaikos arba užsiėmęs, geriau luktelėti. Jeigu jūs pats suirzęs, piktas ar įsižeidęs, geriau pirma nusiraminti. Jūsų norai neturi nuskambėti kaip kaltinimai antrai pusei. Pavyzdžiui, užuot sakius: “tu niekad neleidi man naudotis savo kompiuteriu”, geriau sakyti “aš norėčiau pasinaudoti tavo kompiuteriu”;
— išklausykite kitos pusės norus. Geiausia išklausyti nepertraukiant, nekritikuojant ir nesileidžiant į per ankstyvas diskusijas;
— ieškokite galimų sprendimų. Svarbu kad sprendimus siūlytų abi pusės ir kad jų būtų kuo daugiau. Nes tuomet yra galimybė surasti geriausią sprendimo variantą. Neskubėkite vertinti galimų sprendimų – pirma įsitikinkite ar visi variantai išsakyti;
— įvertinkite galimus sprendimus ir išrinkite geriausius. Šitai taip pat padarykite drauge. Nereikia skubėti pernelyg gretai atmesti galimų variantų: galbūt atidžiau panagrinėjus kaip tik jie pasirodys esą tinkamiausi;
— įgyvendinkite pasirinktą sprendimą. Dabar pats laikas įsitikinti, ar iš tiesų jūsų pasirinktas sprendimas buvo geriausias, ir ar jis tikrai tenkina abi puses;
— toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą. Nereikia manyti, kad sprendimai, tegu ir tinkamai parinkti, yra amžini. Bėga laikas, keičiasi žmonės, kinta aplinkinės sąlygos, todėl priimtus sprendimus kartkartėmis tenka peržiūrėti. Vieni sprendmai ilgainiui tik dar labiau išryškina savo privalumus, kiti, priešingai, pasirodo neefektyvūs. Todėl nuolatos išlieka tikimybė koreguoti sprendimus.

Grupių konfliktai

Bendriausiai grupę galima apibudinti taip: tai yra bendrai veikiančių žmonių visuma. Grupę sudaro du ar daugiau individų, kurie:
1. Pažįsta vienas kitą.
2. Tiesiogiai vienas kitą veikia.
3. Žino apie priklausymą šiai grupei.
4. Supranta priklausomybės pranašumus, siekiant bendrų tikslų.
5. Yra susitarę siekti bendrų tikslų.
Grupės būna ssąlyginės bei realios. Sąlyginėmis vadinamos grupės, sudarytos loginio mastymo keliu, pagal tam tikras ypatybes (pvz.Vyrai ir moterys, amerikiečiai, anglai, lietuviai ir t.t) Į sąlyginę grupę žmonės sujungiami teoriškai, o praktine veikla jie gali būti nesusiję. Realiomis grupėmis laikomos tokios grupės, kurių nariai veikia tuo pačiu metu bendroje erdvėje ir turi vienokių ar kitokių tarpusavio santykių. Realių grupių pavyzdžiai – šeima, vienos įstaigos darbuotojai, studentai lankantys paskaitas ir t.t.
Kiekvienas individas grupėje turi atskirą elgsenos sistemą, dar vadinamą role. Yra žmonės tam tikroje grupėje visada užimantys kritiko, idėjų generatoriaus ar kitas roles. Tinkamai jas nustačius, tai galima panaudoti grupės efektyvumui didinti. Kiekviena efektyvi grupė turi tris pagrindinius veiklos bruožus:
1. Išsilaiko, nesuyra.
2. Realizuoja tikslus.
3. Tobulina ir keičia veiklos būdus, leidžiančius pasiekti didesnio veiklos efektyvumo

Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikštas kova tarp dviejų ar daugiau šalių, kurios turi prieštaraujančias nuostatas, veikimo tikslus ar priešinasi agresijai į jų vertybes. Konfliktų esmė lengviau suprantama aprašant jų pagrindines savybes:
1. Kiekvienas konfliktas susideda iš serijos epizodinių dalinių
konfliktų, kurių kiekvienam būdinga tam tikra seka ir raida. Kartu
konfliktas turi ir savo bendrą stabilumą.
2. Konfliktas gali būti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas.
3. Konfliktai yra susiję su grupės (organizacijos) stabilumu ir
pasikeitimais. Grupės viduje atsiradę konfliktai gali grėsti jos
stabilumui, o konfliktai tarp grupių stiprina grupės konsolidaciją.

Konfliktai gali būti:
1. Asmeniniai – atsiranda asmenybės viduje susiduriant su įvairiais išorės poveikiais.
2. Tarpasmeniniai – tarp dviejų ar daugiau grupės narių (pvz. konfliktas tarp vadovo ir pavaldinio).
3. asmenybės ir grupės konfliktai – atsiranda dėl grupės sprendimo individui arba individo prieš grupinės veiklos.
4. Tarpgrupiniai konfliktai – dėl daugybės prieštaravimų tarp skirtingų grupių.
5. Socialiniai konfliktai – iškyla dėl ekonominių krizių, religinės prievartos ir t.t.

Konfliktų priežastys. Konfliktai tarp grupių kyla dėl daugelio priežasčių, tarp jų galima paminėti darbo vertinimo būdus, uždavinius, sukryžminančius skirtingų grupių interesus, grupių tikslus, kurių pasiekimui viena grupė turi dirbti prieš kitą, skirtingas kolektyvo grupių požiūris į bendrų tikslų siekimą, asmeniniai skirtingų grupių narių konfliktai. Beveik bet kokia šių įvairialypių priežasčių kombinacija gali sukelti konfliktą tarp grupių Tipiškas pavyzdys – konfliktas tarp naujos produkcijos pardavimo būtinybės ir pardavimo skyriaus nenoro mokėti baudas už neplanuotą asortimento keitimą arba konfliktai tarp gamybinių brigadų, ypač jei viena iš jų naudoja produkciją ar komponentus, pagamintus kitos.
Sąlyginai konfliktų priežastys gali būti suskirstytos į 3 pagrindines grupes:
1. Priežastys sukeltos darbo proceso.
2. Priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis.
3. Priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.

Be to, dar yra konfliktų , kylančių dėl ekonominės šalies padėties. Šias priežasčių grupes dabar panagrinėsime išsamiau.
Daugeliui kolektyvų pagrindinės konfliktų priežastys yra sukeltos darbo proceso. Tokie konfliktai prasideda, visų pirma, dėl faktorių, trukdančių žmones pasiekti pagrindinių jų darbinės veiklos rezultatus – įvykdyti gamybinę užduotį, pagaminti tam tikrą produktą. Tokiais faktoriais gali būti:
a) tiesioginis technologinis darbininkų ryšys, kai vieno veiksmai neigiamai veikia kito veiksmų efektyvumą (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio);
b) problemų, kurių sprendimas turėtų eiti vertikalia valdymo struktūra, perkėlimas į horizontalų lygmenį (taip įrankių trūkumas gali sukelti ginčus tarp darbuotojų, tuo tarpu kai šią problemą turi spręsti jų vadovai);
c) funkcinių pareigų nevykdymas sistemoje “vadovas – pavaldinys” (pavyzdžiui, vadovas neužtikrina pakankamų sąlygų sėkmingam pavaldinių darbui, arba pavaldiniai nevykdo viršininko nurodymų).

Trečia, darbo veiklos metu kylantys konfliktai neretai atsiranda dėl to, kad žmogaus poelgiai neatitinka grupės kolektyve priimtų normų ir gyvenimiškų vertybių. Tarkime, žmogaus siekis daugiau uždirbti, o tam, aišku, daugiau ir intensyviau dirbti, gali būti nesuprastas tinginčių grupės narių daugumos.
Darbo proceso metu konfliktai gali kilti ir dėl tikslių pareigybių aprašymų nebuvimo. Tada neaišku kas ką turi daryti ir už ką yra atsakingas.
Dabar apie kitą konfliktų priežasčių grupę – priežastis, iššauktas psichologinių žmonių santykių ypatumų.
Atrodytų, kad palyginti nekaltas faktorius “simpatija – antipatija” gali turėti gilesnių pasekmių grupei. Juk neretai paaukštinimai tarnyboje kaip tik ir remiasi šiuo principu, aišku šiek tiek transformuotu į “savas – nesavas”. “Savam žmogui” atsiveria visos karjeros galimybės, o “svetimam” jos yra blokuojamos. Šitoks neteisingumas paaštrina tarpusavio santykius ir gali sukelti konfliktus. Giminingos šiai priežasčiai dar yra šios:
a) nepalanki psichologinė atmosfera kolektyve (ji gali būti sukelta kultūrinių skirtumų, vadovo veiksmais ir t.t.);
b) bloga psichologinė komunikacija (t.y. žmonės nesupranta, neįvertina vienas kito ketinimų, nesiskaito su kiekvieno reikmėmis ir t.t.);

Konfliktai šeimoje

Žmogus – būtybė, kurios viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnuma ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas ar jam taip tik atrodo? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojučiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.
Netrūksta priežasčių, dėl kurių gali kilti sunkumų šeimyniniame gyvenime. Viena jų- skirtingas vyro ir moters socialinių vaidmenų supratimas ir šių vaidmenų atlikimo konfliktas. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tuo labiau unikali yra dviejų žmonių sąjunga, todėl tipiškų konfliktų išskyrimas yra gana sąlygiškas. Statistika rodo, kad jaunoje šeimoje konfliktai kyla ypač dažnai ir yra sunkiai sprendžiami. Daug skyrybų įvyksta pirmaisiais šeimyninio gyvenimo metais. Galima sakyti, kad šeima kaip ir bet kuris kitas organizmas yra silpniausia gimimo metu.

Nesėkmingų vedybų motyvai būna įvairiausi : tėvų prašymas, materialiniai išskaičiavimai, noras nustebinti pažįstamus, vienišumo baimė, bandymas vieną neišsipildžiusi ketinima kompensuoti kitu ir t.t. Nerasime tik tvirto pasiryžimo susieti savo likimą su pasirinktu zogumi visam gyvenimui, noro įveikti visus šeimyninius sunkumus. Tokios šeimos kuriamos lengvabūdiškai, todėl ir skirybas galime traktuoti, kaip išsivadavimą nuo blogio, kaip gyvenimo klaidos “ištaisymą”, kuri vis vien palieka pėdsakus žmonių sielose.
Kad šeima būtų stabili, nepakanka, kad vyrą ir moterį sietų tik bendra pavardė. Stbiliai šeimai būtinos šios dvasinės sąjungos rūšys tarp vyro ir žmonos.

1.Buitinė- ekonominė sąjunga, sudaryta patenkinti vartojimo ir buitinio
aptarnavimo poreikiams;
2.Seksualinė sąjunga, garantuojanti lytinio poreikio patenkinimą;
3.Šeiminė sąjunga, sudaryta gimdyti, prižiūrėti ir auklėti vaikus;
4.Psichologinė sąjunga- moralinė ir emocinė parama vieno kitam,..
asmenybių pagarba, atidumas, laisvalaikio organizavimas ir pan…

Nesutarimai dažnai kyla, kai vienas iš sutuoktinių nori panašaus į tradicinėje šeimoje buvusį buitinių pareigų pasidalijimą, o kitas supranta šeimą kaip lygių partnerių sąjungą. Tačiau galima įžvelgti ir psichologinį pagrindą- nei vienas nenori nusileisti ir atiduoti viršų kitam.
Konfliktai, kylantys šeimoje dėl vaikų gimimo, dažniausiai priklauso nuo nemokėjimo reguliuoti nėštumus, t.y. nuo nesugebėjimo teisingai pasirinkti tėvo ir motinos vaidmenį. Be to, dalis moterų iš yrančių šeimų, priimdamos svarbų abiems sutuoktiniams sprendimą,- gimdyti ar ne,- dažnai neatsižvelgdavo į vyro nuomonę, arba net visai su juo nesitardavo. O juk daugelyje šeimų laimės “laidas” ir yra vaikas. Jeigu vaikas bus abiejų pusių trokštamas ir mylimas, tai ir atsiradus problemoms daugiau padės sutuoktiniams likti kartu.
Kita šeimyninių santykių sritis, kurioje vilčių ir realios padėties neatitikimas sukelia ypač skaudžius išgyvenimus, yra šeimos, kaip seksualinės sąjungos, pažeidimas. Nagrinėjant konfliktus dėl nepasitekinimo seksualiniais santykiais, reikia pasakyti, kad ši tarpusavio santykių sritis yra labai intymi, savita, tačiau sutuoktiniams kylančios problemos yra panašios. Dažnai skiriamasi dėl seksualinio neatitikimo. Būna lūkesčiai, siejami su intymiais santykiais šeimoje, kurie realybėje ne visada išsipildo. Nesuprantu tų, kurie vadovaujasi fraze- “tik po vestuvių”. Kam to reikia, jei po vestuvių partneriai vienas kitu nusivilia ir net griūna šeimos? Šiais laikais daugelis toleruoja ikivedybinį lytinį gyvenimą. Žinoma, proto ribose, kad paskui vien “dėl to”nereikėtų kelti vestuvių.
Išsiskyrimų istorijos beveik visada liūdnos, čia mažai kas keičiasi, nors būna ir kitokių pavyzdžių, kai buvę sutuoktiniai kartu tariasi dėl vaikų ateities, esant reikalui vienas kitam padeda. Atrodo neimanoma, bet pakviečia vienas kitą net kartu pavakarieniauti. Tokie žmonės neturi keršto ir neapykantos jausmo. Jie pabandė- jiems paprasčiausiai nepasisekė, juk neverta viens kitam nuodyti likusį gyvenimą.

Konfliktų sprendimo būdai

Konfliktai, įtampos, problemos yra neišvengiami kiekvienoje organizacijoje. Žmonės yra skirtingi: jie turi skirtingus požiūrius įvairiais klausimais, savus problemų sprendimo būdus. Tarpasmeniniai konfliktai kyla iš nesutarimų tam tikrais klausimais. Žmonės gali ir toliau nemėgti vienas kito net ir po vieningo sprendimo vien dėl neteisingo derybų būdo. Tada kyla klausimas, ar jie darys tai, ką nusprendė? Jeigu ne, tai gali sąlygoti tolesnius konfliktus.
Teoretikai susitaria, jog konstruktyvus konfliktų sprendimas priklauso mažiausiai nuo 4 faktorių:
1) konflikto suvokimo adekvatumas;
2) atvirumo ir efektyvaus bendravimo;
3) abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos sukūrimo;
konflikte esmės nustatymas.

Kas liečia konflikto suvokimo adekvatumą, tai čia turimas omenyje pakankamai tikslus, neiškreiptas asmeninių polinkių, tiek savo, tiek oponento veiksmų, ketinumų, pozicijos vertinimas. Tiesa pasakius, tokį įverinimą gauti nelengva. Reikia išvengti neigiamos nuostatos oponento atžvilgiu, o tai padaryti siaučiant emocijoms labai sunku. Čia tinka tik patarimas neskubėti vertinti oponentą.
Kadangi atvirumas – tai ne tik jausmų rodymas, tai kiekvienas iš oponentų galėtų nors dalinai pranešti kitam štai ką: ką aš norėčiau padaryti, kad išspręsti konfliktą? Kokių reakcijų laukiu iš priešininko pusės? Ką aš darysiu, jei oponentas elgsis ne taip? Kokių pasekmių aš tikiuosi, jei bus pasiektas susitarimas?
Jeigu žmonės pasiruošę dialogui, jei jie atviri vienas kitam, aišku, sukuriama tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera. Bendradarbiavimas skamba šiek tiek keistai, bet kadangi problemą (konfliktą) sprendžia mažiausiai du, tai jis yra būtinas. Ir paskutinis paminėtas anksčiau konstruktyvaus konfliktų sprendimo faktorius – konflikto esmės nustatymas. Kad tai padaryti, konflikto dalyviai turi suderinti savo pažiūras į situaciją ir rasti atitinkamą elgesio strategiją. Manoma, kad šiuos veiksmus reikia daryti žingsnis po žingsnio.
1. Nustatyti pagrindinę problemą. Šitam etape reikia aiškiai išsiaiškinti, kur problemos pagrindinė priežastis.
2. Nustatyti antrines konflikto priežastis. Šios priežastys dažnai apsunkina analizę ir iškreipia tikrąją priežastį.
3. Ieškoti galimų konflikto sprendimo kelių. Tam reikia atsakyti į klausimus: ką aš galiu padaryti išspręsti konfliktui? Ką tam gali padaryti mano partneris?
4. Bendras sprendimas apie konflikto baigimą. Šitame etape reikia išsirinkti abi puses labiausiai patenkinantį sprendimą, t.y. rasti konsensusą.
5. Numatyto konflikto sprendimo būdo realizacija. Čia labai svarbu laikytis numatytos strategijos ir jos nežlugdyti neapgalvotais veiksmais.
6. Įvertinti pastangų, skirtų konflikto sprendimui, efektyvumą. Šitame etape problema arba laikoma išspręsta, arba daroma išvada apie tolesnio darbo su ja reikalingumą, kartais kartojant visus šiuos žingsnius iš naujo.

Čia reiktų pastebėti, kad šis laipsniškas konflikto sprendimo būdas neįmanomas be tokių faktorių kaip vykstančio proceso suvokimo adekvatumas, jų santykių atvirumas ir tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos buvimas.

Išvados

Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti

1. Konfliktai, esant didelei grupių, atskirų individų tikslų įvairovei, yra neišvengiami.
2. Skiriamos 3 pagrindinės konfliktų priežasčių grupės:
a) priežastys, sukeltos darbo proceso;
b) priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis;
c) priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.
3. Konfliktai turi būti sprendžiami.
4. Pasiūlyti vieną, efektyviausią būdą įveikti konfliktus neįmanoma. Konfliktinės situacijos tokios skirtingos, jog kiekvienam sprendimo bandymui reikalinga kruopšti padėties analizė.
5. Pagrindinė konflikto sprendimo prielaida – atvirumas, tarpusavio pasitikėjimas ir pasirengimas bendradarbiauti.
6. Daug, sprendžiant konfliktus, priklauso nuo tarpininko, kuriuo dažnai būna vadovas, asmeninių savybių, vadovavimo stiliaus, patirties.
7. Kiekvienai subrendusiai grupei konfliktai gali būti naudingi ir net reikalingi. Tam, be abejo, būtina aukšta grupės narių bendravimo kultūra, kokybė.

Literatūra

1. KTU „Psichologija studentui“;
2. D. Gaigalienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „asmenybės ir bendravimo psichologija”
3. A. Jacikevičius. “Žmonių grupių (socialinė) psichologija”.

4. Shapiro ( vertė A. Sabonis ) “ Konfliktai ir bendravimas“

5. R. Želvys “ Bendravimo psichologija“
6. Intrenetas

Gyvenimo būdas, stilius, tapatybės tipai

 

ĮVADAS

Jaunimas nebepajėgus save apibrėžti ir susisieti su institucijomis ryšiumi su jų darbu, vartojimo prekės tampa vis svarbesnės vaidinant reikšmingą tapatybę socialiniame pasaulyje. Aprangos ir gyvenimo stiliaus produktai gali įkurti kultūros sostinę darbo vietoje. Jauni žmonės „socializuoti vartotojai“ yra vis jaunesnio amžiaus, padrąsinti kreditinių kortelių galimybių, ir pažeidžiami globalioje jaunimo rinkoje, kuri siūlo didelį stiliaus, kultūrų ir prekių, su kuriomis galima tapatintis, pasirinkimą.
Susiformavusi vartotojų kultūra charakterizuojama augančiu jos stilizavimusi, taip pat produktų kaita ir vartotojiškų prekių naudojimas struktūruotas suvoktais išraiškos ar simboliniais prekių aspektais. Tad ekspesyvumas svarbesnis nei instrumentinė daiktų panudojimo funkcija. (1)

VARTOJIMAS

Metai iš metų konfliktuoja teorijos, jog laimės už pinigus negali nupirkti, arba priešingai, kurie taip sako nežino kur apsipirkti. Šie posakiai konstatuoja, kokie svarbūs yra materialūs daiktai ir jų suteikiamas pasitenkinimas kaip laimės šaltinis. Modernioje kultūroje vartojimas tapo mikro kultūra. Vartojimas yra įsitikinimų ir vertybių rinkinys, taip pat gyvenimo būdas, kuris apima materialų turtą ir jo siekimo procesą(3).
Žmonėms daiktų įsigyjimas tapo laimę įtakojančiu faktoriu. Laimė ir vartojimas iš esmės yra susiję. Materialių daiktų įsigijimas yra tapęs kasdienio gyvenimo dalimi t.y., kuomet žmonės apsipirkinėja, jie suteikia sau laimės pojūtį, ir suteikia liūdesio kuomet neapsipirkinėja. Daugeliui tai apsauga nuo žiaurios realybės ir kasdienio streso.

Vartojimo samprata

Tad kas yra vartojimas? Pasak Steve Forward, tai „religinė sistema, kuri susitelkia į daiktų įsigijimą ir patirtis; daug žadantis atsakymas į gyvenimiškuosius klausimus apie prasmę, tikslus, tapatybę ir ryšį per vatojimo procesą. Bažnyčios vartotojiškoje visuomenėje – tai prekybos centrai. Keliaujantys pamokslininkai yra reklamuojantys dvasininkai, sakramentas – grynieji pinigai ir kredito kortelės, ir likusieji, kurie labiausiai atsidavę apsipirkinėjimui iki paskutinio lašo.“ (4)
Vartojimas yra reikšmingas žmonių socializacijos kodas, galintis išskirti ir suvienodinti jų skonius; daiktų, drabužių spalvomis, ženklų, mitybos produktų ir patiekalų skonių pasirinkimu žmogus gali nevaržomai išreikšti savo tapatybę, priklausomybę socialinei grupei.
Vartotojiška kultūra – tai šiuolaikinio pasaulio kultūra, kurioje svarbiausiomis vertybėmis tampa pasirinkimas, individualizmas ir rinkos santykiai. Vartotojiška kultūra pasižymi kaip prekių vartojimo sistema, kurioje prekės tampa savikūros instrumentais.
Vartojimo turinį, esmę ir bruožus galima analizuoti istorine, teorine, konkrečių tyrimų prasme.
Vartojimo raida

Ryšys tarp individų ir vartojimo tapo sociologų tyrinėjamu subjektu nuo Antrojo pasaulinio karo (Miller, P. and Rose, 1997 (5)). Šio augančio dėmesio priežastis astkleidžiama faktu, jog po karo atsiskyrė požiūriai į vartojimą ir gamybą. Visgi, gamyba ir vartojimas visada buvo ir bus žaidimas tarp pasiūlos ir paklausos. Kita svarbi priežastis augančiam dėmesiui yra ta, jog vartojimas siejamas su individualumo konstravimu.
Po Antrojo pasaulinio karo ekonominė idėja neteko savo galios dėka sociologinio požiūrio. Vartojimas daugiau nebelaikomas paprasčiausiu racionalia prieiga prie racionalių tikslų (MacRury, 1997 (5)). Atsisakyta požiūrio, jog vartotojiškas individualus elgesys buvo nepriklausomas nuo kitų elgesio. Nuo šiol, vartojimas matomas kaip socialiai dalinamas procesas. Racionalus vartotojas yra tas, kuris abstraktčiai žiūri į socialinį gyvenimą. Tyrėjai skyrė daugiau dėmesio kultūrinėms riboms populiacijoje, kultūriškai netiesioginį spaudimą vartoti ir socialinį mėgdžiojimą kaip universalų principą (Douglas ir Isherwood, 1980 (5)). Tai, ko žmonėms reikėjo, nebuvo pasgrįsta racionaliu pagrindu. Natūralus ryšys tarp produktų ir jų vartojimo tapo kultūriniu ryšiu (Firat ir Venkatesh, 1995 (5)).

Teorinės perspektyvos

Vartojimo visuomenės samprata pabrėžia aktyvų individų dalyvavimą šioje reikšmingoje veikloje; anot P. Sulkuneno, vartojimo visuomenės koncepcijos atsiradimas yra tarsi demarkacinės linijos nubrėžimas, reiškiantis šiuolaikinės epochos lūžį ir pokyčius (6:65). Industrinės modernios visuomenės koncepcijoje būdavo pabrėžiama gamyba, kaupimas, racionalumas, tuo tarpu naujoji vartojimo visuomenë išreiškia gërybių įsigijimą, jų eikvojimą, aplinkos ir žmogaus (bei grupės) nuolatinį gyvenimo stiliaus konstravimą. Čia reikšmingi tokie veiksmų rezultatai, kaip malonumas, pasitenkinimas, patrauklumas, o darbas dažnai nėra pagrindinė siekiamybė ir vertybė. Demokratinė gausos visuomenė susijusi su nuolatine pasirinkimo galimybe, orientuojamasi į išskirtinumą; viskas yra atvira pasirinkimui(6).
Šiuolaikinės visuomenės vartojimo prigimtį analizuojantys kultūros teoretikai Jeanas Baudrillard’as ir Mike Featherstone’as teigia, kad post-modernios visuomenės vartojimas didžiąja dalimi yra ženklų vartojimas: prekės perkamos tam, kad būtų panaudotos kaip ženklai. Anot J.Baudrillard‘o, post-modernioje, vis labiau eklektiškoje visuomenėje, vartojami paviršiai, o ne turinys: vartotojas yra plataus rinkinio vaizdinių, gaminamų dizaino industrijos, taikinys. Prekės, įgauna hiper-realybės požymių, jose įkorporuota ženklų sfera. Anot J.Baudrillard‘o ir Fredericko Jameson‘o, įvaizdžių įtakos vartotojiškoje visuomenėje didėjimas visumoje didina kultūros įtaką: visaapimanti įvaizdžių gamyba stumteli mus link kokybiškai naujos visuomenės, kurioje skirtumas tarp realybės ir įvaizdžio išsitrina, o kasdienis gyvenimas pradedamas estetizuoti. Tai yra simuliacinis post-modernios kultūros pasaulis (7).
Tyrinėtojo C. Campbello nuomone, egzistuoja du skirtingi požiūriai į vartojimą: 1) vartojimas suprantamas kaip būtinas, natūralus dalykas, susijęs su poreikiais, kasdiene rutina, tam tikrais sprendimais, įpročiais ir veikla; 2) tai gali būti neribotais norais ir troškimais motyvuotas gėrybių ir paslaugų, kurias įmanoma pavadinti neesminėmis, vartojimas(8: 505). Antrasis požiūris verčia įsitraukti į diskusiją apie prabangos, pirmiausia kaip neetiškos laikysenos vargingų visuomenės sluoksnių atžvilgiu, sampratą. Prabangaus vartojimo nuostata dažnai priešpastatoma tradicinėje kultūroje vyravusiam taupumo, racionalaus gërybių naudojimo požiūriui. Vartotojiškumo sąvoka išryškina vartojimo pirmenybiškumą, palyginti su kitomis gyvenimo sferomis.
Ekonomikos mokslas remiasi požiūriu, jog tai ką vartojame neišvengiamai yra išraiška to, ko mes norime t.y., objektyvi išraiška mūsų subjektyviai išskiriamoms pirmenybėms. Šiam požiūriui patvirtinti išskiriamos dvi prielaidos: „darbininko suverenumas” ir “vartotojo suverenumas”. Remiamasi idėja, kad darbininkai renkasi kiek dirbti ir kiek uždirbti, ir konkurencija garantuoja, kad tai, ko jie nori, pasiekiama darbo rinkoje; vėlesnės idėjos kalba, jog vartotojai renkasi daiktus ir paslaugas, kurie maksimizuoja jų pasitenkinimą ir konkurencija garantuoja, kad tai, ko norima, parduodama (Lebergott, 1993 (9)). Jeigu šie du suverenumai laikytųsi, vartotojai vartotų siekdami optimalaus pasitenkinimo. Bet jeigu, pavyzdžiui, darbuotojai negalėtų pakeisti vartojimo į laisvalaikį, priežastingumas suirtų. Šioje vietoje remiamasi empiriniu požymiu prieš šį darbininkų tautos pasirinkimą. Darbininkai negali pasirinkti darbo valandų, tuomet mainai tarp pajamų, išlaidų ir laisvalaikio nėra laisvi ir optimalūs. Kadangi jie negali padidinti jų laisvalaikio laiko, jie vartoja esamomis pajamomis, kurias uždirba. Idėja tokia, jog mes vartojame, nes tai yra vienintelis realus pasirinkimas. Kuomet išleidžiama daugiau pajamų, įpročių formavimasis perima ir nurodo tartum auganti vartojimo efektą (endogamija- pirmenybė-sureguliavimas). Tai yra struktūrinės priežastys, kodėl vartojimas ir vartotojiškoji visuomenė ne taip seniai tapo tokia derlinga žemė; dar didesnis efektyvumas pasiekiamas sujungus psichologines motyvacijas ir institucinę galią (9).
Dalyvavimas vartojimo procese reiškia eksperimentavimą su savimi (savo išvaizdos, kūno formų ar manierų keitimą), manipuliavimą daiktais (jų įsigijimą, pritaikymą, kūrimą ar išardymą), produktais (suvalgymą, patiekalų gaminimą). Vartojimas – tai tam tikros kasdienybės tvarkos siekimas (tai rutiniška, racionali, žmogaus interesais susaistyta veikla), be to, tai suteikia pasitenkinimo, malonumo. Įvairiose filosofinëse (etinėse) teorijose nuo seniausių laikų diskutuojama apie žmonių poreikių ribas, jų tenkinimo sąlygas. Visuomenės judėjimas link masinio vartojimo siejamas su kasdienio gyvenimo pertvarkymu, tam tikru eksperimentu(6).

TAPATYBĖ

Nors kai kurios tapatybės dimensijos yra intymios ir privačios, sėkminga tapatybės išraiška rodo aktyvų pripažinimą, tam tikrą mūsų elgesio patvirtinimą ir taisyklingumą. Išreikšdami savo tapatybę, jaučiame pasitenkinimą, jei sulaukiame pozityvios ir palaikančios grįžtamosios reakcijos. Jei individui nuolat nepavyksta pasiekti pripažinimo grupėje, jis turi rasti kitą grupę, kuriai priklausytų.

Tapatybės samprata

Kultūros teoretikams vartojimo kaip simbolinio proceso, o ne kaip atskiro, izoliuoto mainų fragmento samprata atvėrė naujus tapatybės sampratos ir aiškinimo kelius. Pierre Bourdieu ir Mary Douglas teigė, kad modernius tapatybes sudaro žmonių santykiai su simboliniu vartojimo pasauliu . Šiandien ne tik kultūros teoretikai, bet ir vartotojo elgsenos bei marketingo specialistai pripažįsta, kad vartojimas yra tiek simbolinis, tiek materialus. Jis gali išreikšti individo vietą pasaulyje, jo tapatybės branduolį. Simbolinis vartojimas formuoja tapatybę: esu tuo, kokį veiksmą atlieku tam, kad pristatyti save savo trokštamais daiktais. Patenkindamas savo lūkesčius perku arba valgau maistą, skaitau knygas, klausau muzikos, žiūriu kiną, tuo pačiu išreikšdamas savo tapatybę. Skirtingi malonumo lygiai, susiję su skirtingomis savęs pateikimo formomis, gali įtvirtinti individo preferencijas vartoti vieną rūbų modelį, prekės ženklą, o ne kitą.(7)
Vartojimas teikia naujas galimybes eksperimentuoti ir vartoti tapatybės reikšmes. Augant pajamoms, simbolinis vartojimas tampa prieinamesnis daugeliui socialinių grupių, socialinės tapatybės gradavimas tampa subtilesnis ir vis daugiau nematerialus.(2) Viena iš esminių post-modernizmo charakteristikų yra ta, kad aiškumą ir tęstinumą sparčiai išstumia dviprasmiškumas ir naujumas. Tokiu būdu simbolinio vartojimo galia paaštrina vieną iš dilemų, kurios sudaro tapatybės-vartojimo santykių esmę: per vartojimą mes išreiškiame poreikį jungtis su kitais, bet taip pat mes vartojame tam, kad išskirti save nuo kitų. Tokio paties, bet skirtingo paradoksas stimuliuoja mūsų troškimą vartoti, bet vis augantis vartojimo išradingumas reikalauja įtvirtinti balansą tarp pripažinimo ir atitikimo, poreikio būti minios dalimi ir poreikio išsiskirti.(7)
Pasak Ch. Lasch’as, šiuolaikinėje visuomenėje kinta tapatumo bruožai, nes ir asmenys, ir daiktai praranda solidumą, apibrėžtumą ir tęstinumą(6). Nuo seniausių laikų iš ilgaamžių daiktų konstruotas pasaulis virsta greit sudorojamų vienkartinių produktų pasauliu. Tokiame pasaulyje tapatybės taip pat gali būti taikomos ir greit „išmetamos“ kaip kostiumas. Patirtis (ypač įgyta vartojant) gali suteikti naujų tapatumo bruožų, išvengti ilgesnio jo fiksavimo.(6)
Postmoderniomis sąlygomis, pasak Z. Baumano, individai konstruojami daugiausiai kaip vartotojai / žaidėjai. Čia jie pasireiškia pirmiausia kaip patiriantys kūnai (siekiantys potyrių žinių ir išgyvenimų prasme), svarbu jų tinkamumas. Individai sugeba „pritraukti“ vis naujus potyrius, yra nepasisotinantys, juos supa didėjanti paskatų tėkmė; jie tampa spontaniškais aktoriais, pasižyminčiais judriu, lanksčiu elgesiu [11: 153–155] .

Teorinės perspektyvos

Šiuolaiknės sociologijos teorijos apie vartojimą savo širdyse turi refleksuojantį vartotoją (Lury and Warde, 1997 (5)). Sekant šiuo požiūriu, vartotojas matomas kaip atidžiai apipavidalinantis savo tapatybę, nuolat įsitraukiantis į refleksyvų įvertinimą(Solomon, 1983(5)). Sociologinė ir socialinė psichologinė literatūra pilna tyrinėjimų apie tapatybę ir jos socialinį konstravimą, tačiau nėra bendro sutarimo, kas yra tapatybė (Abdelal et al, 2003(5)). 1960 ir 1970 metais tyrinėtojai į tapatybę žiūrėjo kaip į atliekamą vaidmenį per profesiją, religiją ar politinę ideologiją. Vėliau buvo atsižvelgiama į tarpasmeninius ryšius, etninę grupę ir galimus konfliktus tarp šių sričių(Grotevant and Cooper, 1998(5)). Akademinis, socialinis, emocinis ir psichologinis savęs vaizdavimas buvo paremtas ego (Waugh, 2001(5)). Dabar vartojimas taip pat prisidėjo prie tapatybės ir pastarasis tapo svarbia sąvoka sociologiškai interpretuojant socialinį gyvenimą, tačiau vis dar neaišku, kas tiksliai yra tapatybė (Englis and Solomon, 1995, Lury and Warde, 1997(5)). Sutinkama, jog tapatybė yra abstraktus, neapčiuopiamas konceptas, organizuojamas hierarchiniu būdu (Deaux, 1993(5)). Grotevant and Cooper (5) teigia: “Tapatybė tradiciškai remiasi asmeniniu ryšiu nenutrūkstančiu laike; apraizgyta individualybe su istoriniu ir situaciniu kontekstu. Taigi, tapatybės konstruktas stovi individualios asmenybės, socialinių santykių ir išorinio konteksto sąveikoje.“ Abdelal ir kiti (2003) kalba apie tapatybę kaip individo savęs suvokimą, jo bruožus ir savybes kaip tam tikros kategorijos narį. Tapatybė yra kažkas, kas jungia asmenybę su jį supančia socialine aplinka. Tapatybė iš esmės yra kažkas nesuvokiamo, nes abstarkti visuma tarsi formuoja skliautą jį sudarančioms dalims. Ego suvienija tam tikras dalis į aiškią, susietą asmenybę, kuri kitų matoma kaip vienoda ir nepertraukiama(Adams, 1998(5)). Likusios dalys gali būti suspaustos į skirtingus vaidmenis, todėl individai sako turintys daugiau negu vieną asmenybę, reikia pažymėti , jog taip sakydami, nurodo į bendras ir abstrakčias visumos subdalis. Šios dalys dažnai pažymi fragmentuotą tapatybę (Blustein and Palladino, 1991, Firat and Venkatesh, 1993, Fournier, 1998(5)). Ši idėja remiasi faktu, jog žmonių tapatybė yra pirmiausia socialinė tapatybė (Craib, 1998(5)), kadanagi žmonės dalyvauja keliose sferose, turi nuspręsti, kurią tapatybę pasirinkti(Mandel, 2003(5)). Tapatybė retai matoma kaip nekintanti, bet kaip tęstinis konstruojamas projektas. Būtent tapatybės konstravimas yra dabartinė tema. Tapatybė gali būti priskiriamas arba pasirenkamas, tačiau tapatybės priskirimas būdingas ankstesnėms visuomenėms. Šiuolaikėse visuomenėse tapatybė nuolatos konstruojama. (McCracken, 1988(5)).
Aš įvaizdžio atitikimo teorija teigia, kad egzistuoja jungtis tarp individo savęs įsivaizdavimo ir jo vartotojiško sprendimo (Erickson and Sirgy, 1992 (12)). Įvaizdžio atitikimo hipotezės susieja prekės vertinimą ir interpretavimą bei prekinių ženklų vaizdingumą su Aš įvaizdžiu ir „reikšmingų kitų“(klausytojų-audience) požiūriu (lentele)(Grubb ir Grathwohl, 1967, p. 25-6(12)). To pasekoje, prekės ir ženklai naudojami kaip instrumentai pagerinti individo įvaizdį, tuomet socialiai aiškinamos prekių reikšmės perduodamos individams per vartojimą.

Kaip konstruojamos tapatybės?

Literatūros analitikas David Walker klausia, “ar gali žmogus laisvai save konstruoti vartojant prekes?” Modernios globalizacijos kontekste atsakymas yra ne. Jeigu mes formuojame savo tapatybę vartojant, tuomet esame riboti pasirinkti kuo galime būti per tai, ką galime vartoti. Pasak Allan Durning, vartotojiškumo iliuzija teigia, jog “yra prekių kiekvienai gyvenimo problemai išspręsti, iš tikrųjų šis gyvavimas teiktų pasitenkinimą ir užbaigtas, jei pirktume tinkamas prekes.“ (13)
Sekant šia iliuzija, “kasmet įsigyjant vis daugiau ir naujesnių daiktų parodoma, jog mes ne tik kažko norime, bet kažko reikia. Idėja apie dar daugiau, didėjantį turtą, tapo mūsų tapatumo ir saugumo centru ” (13)
Lindridge tvirtina, kad “jei vartotojai perka produktus dėl jų simbolinės bei socialinės reikšmės patvirtinant ir sustiprinant jų savęs tapatumą, tuomet individai suteikia reikšmę prekei užgožiant praktinį panaudojimą. „Reikšmingumo pojūčio“ ir vartotojo santykis atspindi kapitalizmo poveikį: pardavėjai įdiegė reikšmes objektams, tačiau palieka atsakomybę vartotojui, jei jis priima šias reikšmes. (13)
Remiantis Cushman, „vartotojai perka gyvenimo stilių veltui mėgindami pertvarkyti savo gyvenimus, nes jų gyvenimai yra neteikiantys pasitenkinimo ir išmušantys iš pusiausvyros.“(13) Autoriaus nuomone, tai daugiau nei poreikis vaikytis svajonių gyvenimą, kurį valdo vartojimas ir juo besiremianti tapatybė. Tai, ką mes dėvime, valgome, klausomės, vairuojame, apsupame save įvairiausiais daiktais yra tariamai kontroliuojami elementai mūsų gyvenime.
Globalizacija perėmė sprendimų priėmimo galią iš mūsų rankų, bet paliko galybę smulkių pasirinkimų, kurie įgauna didelį reikšmingumą. Kaip Fromm pažymi, „netgi žmonės, kurie yra neturtingi, turi kažką – ir jie saugo savo nuosavybę taip pat kaip ir kapitalo valdytojai.“ Žmonės, kurie turi ribotus realius pasirinkimus, puoselėja kasdienius vartotojo pratimus.(13)

Tapatybės tipai

Išskiriama keleta tapatybės tipų, kai kurie iš jų ypač susiję su vartojimo tyrinėjimu. Malhotra teigia, jog individai turi tris tapatybės tipus (Malhotra, 1981, 1988 (5)). Pirmasis tipas yra tikroji tapatybė, kurią asmuo tiki turintis. Antrasis tapatybės tipas yra parodomasis, randamas tarpasmeniniame bendravime. Tai socialinis Aš. Beje, asmuo gali turėti daug socialinių tapatybių. Ši socialinė tapatybė gali būti iš dalies kitų požiūrių apibendrinimas (Solomon, 1983). Trečiasis tapatybės tipas yra tas, kurį trokštama turėti. Ši ideali tapatybė gali būti matoma kaip tobulo “aš” vidinis paveikslas (Ogilvie, 1987(5)). Wichstrom (1998: 114(5)) pasiūlo “galimą Aš ” šalia “idealiaus Aš ”. Antrasis apibūdina kuo norima būti, pirmasis apsvarstomas, ar gali praktiškai būti pasiekiamas. Dažnai ketvirtasis tipas priskiriamas šiam klasifikavimui, tai nenorimas Aš. Ogilvie (1987(5)) net tvirtina, jog idealios tapatybės tikra kopija nėra tikrasis Aš, bet nenorimas Aš.
Išskiriamas dar ir romantiškasis Aš, kuris atstovauja romantizmui, pabrėždamas modernumo trūkumą kultūroje (14). Iki šiol romantizmas ir ‘kultūros idealas’ vartotojų kultūroje turi dvigubą ir ironišką ryšį:
• Romantinis požiūris į kultūrą yra materialios civilizacijos kritika;
• Vartotojų kultūra nuolat pažada būtent tas vertybes, kurias, anot romantizmo, sunaikino civilizacija (reklama).
Pavyzdžiui Pepsi-Cola reklama. Ji labiau apie jausmus, vaizduotę, geismą, troškimus nei apie priežastį; apie bendras vertybes, socialinį priimtinumą tiek pat kiek ir apie individualų pasirinkimą.
Pasak Colin Campbell, modernus vartojimas gali būti matomas kaip hedonizmas, beieškant malonumo. Moderniame hedonizme emocijos stimuliuojamos, kurstomos, besikeičiančios į absėdimą, naudojant vaizduotę, troškimus ir svajojimą.(14)

Tapatybė ir vartojimas

Ideali tapatybė yra pirmo reikšmingumo teorijose apie vartojimą. Perkami gaminiai daugiau atskleidžia apie trokštamą tapatybę negu tikrąjį (Schau and Gilly, 2003(5)). Individai vis dėlto turi būti apdairūs. Jie motyvuoti sustiprinti pozityvų savęs vertinimą (Berzonsky, 1994(5)), bet kai jie per daug nukrypsta nuo lūkesčių apie save, jie imasi socialinių rizikų, galinčių pakenkti Aš tapatumui. Kiekvienu save pateikiančiu poelgiu, žmonės tampa pažeidžiami (Schau and Gilly, 2003(5)), bet imdamiesi socialinių rizikų jie pasirenka tokias veiklas, kurios sukelia mažiausiai neigiamų padarinių (Mandel, 2003, Schlenker, 1975(5)). Viena iš šių veiklų yra vartojimas. Kita svarbi priešprieša dėl tapatybės yra tarp nepriklausomo ir priklausomo Aš (Mandel, 2003(5)). Nepriklausomas asmuo priima tokius pasirinkimus, kurių nori, taip pat ir vartojime. Priklausomas asmuo suvokia save kaip esantį socialinių ryšių tinkle ir save laiko ribotai galinčiu pasirinkti. Pagrindinis priklausomo asmens tikslas yra ryšių išlaikymas ir harmonija su kitais. Nepriklausomas asmuo siekia unikalumo ir išsiskirti iš tos pačios grupės narių (Mandel, 2003, Snyder, 1992(5)). Tačiau šie du tipai nėra absoliučios priešingybės. Dažnai tai priklauso nuo prioriteto suteikimo tam tikram reikalui tam tikroje sutuacijoje.

Asmeninis-suprekintas patyrimas

A. Giddens vartojimą apibendrino kaip vieną iš socialinių problemų. Pasak autoriaus, kapitalizmas suprekina įvairiais atžvilgiais. Kaip nurodė Marxas, abstrakčios prekės kūrimas galbūt yra yra fundamentaliausias kapitalizmo, kaip ištisinės gamybos sistemos, plitimo elementas. Suprekinimas daro įtaką Aš projektui ir gyvenimo stiliams (15).
Brandžios modernybės laikotarpiu kapitalistinio verslo tikslas – vis labiau formuoti vartojimą ir monopolizuoti gamybos sąlygas. Iš pradžių individualizmas skatinamas, jog pabrėžtų individualias teises ir pareigas, tačiau vėliau perkeliamas į vartojimo sritį, o individų poreikių modeliavimas tampa pamatine sistemos išlaikymo sąlyga. Rinkos valdoma individualaus pasirinkimo laisvė tampa individo saviraiškos rėmais. (15)
Reklamos paremia idėją, jog gaminiai padės pabrėžti individualumą, tačiau rinka siūlo tik tam tikro asortimento prekes. Kolektyvinio pasaulio dėka Aš projektas nukreiptas į apsipirkinėjimo galimybes. Giddens tai mato kaip tvirkinimą ir grėsmę tikrojo Aš paieškoms. Tuo pačiu pastebi , kad žmonės kūrybiškai reaguoja į produkciją – jie nepriversti tam tikrą produktą priimti konkrečiu būdu. Nepaisant to, jog refleksyvus Aš projektas “kartais būtina kova prieš suprekinimo poveikį” (15), tapatybė, kuri mums tiesiogiai „parduodama“ panaši į pastovią tradicinę tapatybę.
Reklamuotojai orientuojasi į sociologines vartotojų kategorijų klasifikacijas ir kartu ugdo specifinių „paketų“ vartojimą. Aš projektas paverčiamas trokštamų gėrybių ir besivaikomų dirbtinai suformuotų gyvenimo stilių projektu. Amžinai naujų prekių vartojimas iš dalies pakeičia tikrąjį Aš vystimąsi. (15)
Iš tiesų vartojimas, dominuojant masinėms rinkoms, greičiau iš esmės yra naujas reiškinys, kuris tiesiogiai susijęs su nuolatinio kasdienio gyvenimo sąlygų performavimo procesais.
Anot A.Giddens, rinkos sistema sukuria aibę galimybių rinktis vartojamas prekes ir paslaugas. Pasirinkimų gausa dideliu mastu lemia tie patys suprekinimo procesai. Suprekinimo nedera visiškai tapatinti ir su standartizacija. Masinių rinkų sąlygomis gamintojai suinteresuoti garantuoti didelio mąsto palyginti stabdartinių produktų vartojimą. Tačiau standartiškumą dažnai galima paversti priemone individualioms ypatybėms puoselėti. Pavyzdžiui, masiškai gaminami rūbai leidžia individams apsispręsti dėl savo aprangos stiliaus, nors ir labai smarkiai jų individualius sprendimus veiktų standartinė mada ir kitos jėgos. (15)

Narcizmas

Su įvairių gėrybių ir paslaugų vartojimo suklestėjimu, padedančiu kurti „išvaizdos valdomą visuomenę“, susijęs narcisizmo reiškinio išsiplėtojimas, t. y. estetiškumo, patrauklumo, asmeninio populiarumo siekimas. Nuolatinës asmens tapatumo paieškos, nesiliaujantis vaikymasis vis naujo „kas aš esu“, kūno kaip juslinio pasitenkinimo įrankio supratimas, narciziškas pasinėrimas į save ir nesibaigiantis rūpinimasis savimi, anot R. Sennett’o (5), yra būdingas modernaus gyvenimo bruožas. Viešosios erdvės „mirtis“ kraštutiniu atveju nukreipia žmonių dėmesį į asmeninį gyvenimą, norą ieškoti pasitenkinimo, socialiniai saitai ir įsipareigojimai vis labiau netenka reikšmės. Ch. Lasch’as narciziškumo kultūros suklestėjimą sieja su istorijos tęstinumo praradimu, individo priklausomybe nuo nuolatinio žavėjimosi ir pritarimo dozės, emocinio pasitenkinimo ir saugumo be įsipareigojimo siekimu . (5)
A.Giddens teigia, jog suprekinimas vartojimo kontekste išvaizdą paverčia svarbiausiu vertės kriterijumi, o saviugdą pirmiausia traktuoja kaip savęs pateikimą, narciziški bruožai turbūt stiprės. Tačiau patologinių aspektų turi ir individualizacija. Savęs ugdymas apskritai priklauso nuo to, kaip išmokstama tinkamai reaguoti į kitus asmenis; individas, kuris turi būti „kitoks“ negu visi kiti, neturi galimybės refleksyviai ugdyti aiškaus Aš tapatumo. Išpūstas individualumas turi bendra su didybės sampratomis. Individas nesugeba surasti pakankamai „blaivaus“ Aš tapatumo, kad savo socialinėje aplinkoje patenkintų kiyų lūkesčius.

Tyrimai

Prekių vartojimas nėra vienintelis unikalus būdas formuoti Aš. Vartojimas ir „gyvenimo stiliaus“ kūrimas susietas su kita tapatybe, formuojant prisirišimą ir nesusitapatinimą. Vartojimas ir „modernumo“ troškimas nėra pastovus, bet formuojamas socialinio konteksto. Suvaržymas, stygius ar išskyrimas yra tiek pat svarbūs kaip ir globalinis prekių sistemos pasiekiamumas (Wulff (16)).
Dannie Kjeldgaard’o tyriamasis darbas apie Danijos jaunimą iliustruoja vartojimo kaip tapatybės esminius skirtumus tarp miestų ir gyvenviečių. Jo tyrimas parodė, jog „pasirinkimo tarp įvairių gyvenimo stilių“ realiai tinka tik Kopenhagai. Danijos kaimo vietovėse pasirinkimo trūkumas ir ribotas mobilumas yra pagrindinė tema, kuri aštrina deprivacijos pojūtį Grenlandijoje. Tuo tarpu trūkumo pripažinimas Grenlandijoje liudija jaunų žmonių trauką į vartotojišką kultūrą, tai lydima kitos tapatybės, formuojamos temos dažnai sukasi apie grenlandiškają tapatybę kaip priešingą daniškajai. (16)
Kyongwon Yoon’o tyrimas apie mobiliuosius telefonus naudojantį jaunimą Seule, Šiaurės Korėjoje parodo kaip telefonas palengvina ir galbūt praplėčią vietinius ryšius, leidžia organizuotis įvairias praktines ir emocines veiklas su draugais ir tėvais, telefonai dažnai dovanojami, dalinamasi bei palaikomas ryšys artimųjų tarpe. Socialiai įtvirtintas naudojimo modelis prieštarauja bendram supratimui, jog globalinės technologijos „išlokalizuoja“ jaunimo kultūras. (16)

Tapatybės krizės

Modernybė apima gamybą, išstatymą ir sąveiką daugelio galimų gyvenimo būdų. Verčiami aplinkybių individai turi pasirinkti, konstruoti, išlaikyti, interpretuoti, atskleisti save, naudojant materialinių ir simbolinių išteklių įvairovę. Tai idealios sąlygos tapatybės masiškai krizei (14).
Tapatybės krizė susijusi su vartotojų kultūra keliais atžvilgiais:
• Moderni tapatybė geriausiai suvokiamas per vartojimo idėją ir individualų pasirinkimą. Mes renkamės savo tapatybę iš parduotuvių vitrinų.
• Tapatybė matoma kaip paklausi prekė. Mes gaminame ir ‚parduodame‘ tapatybę socialinėje rinkoje, kad įsigytume artimų snatykių, socialinę padėtį, darbus ir karjeras.
• Resursai, kurių dėka gaminame ir palaikome tapatybes, vis labiau įgauna vartotojo prekių ir veiklų formą. Vartotojiškumas išnaudoja masių tapatybės krizę siūlydamas prekes kaip tapatybės problemų sprendimus.
Vartotojų kultūros kalba, egzistuoja didelis rūpestis, nes kiekvienas pasirinkimas įvelia ir Aš, arba išreiškia/konstatuoja tapatybę. Vartotojų kultūra didina individų rizikos ir nerimo patirtį, siūlydama vis daugiau skirtingų tapatybių pasirinkimą ir idėjas, todėl klaidingi pasirinkimai augina socialinės rizikos pojūtį. (14)
Remiantis A. Giddens, modernybė yra iš esmės apie riziką ir netikrumą, pasitikėjimą ir artimumą. Individai ieško ontologinio saugumo ir autentiškumo, godūs išlikimo strategijoms atvirumo ir chaoso akivaizdoje. Nesiliauja nerimas dėl Aš tapatumo. Nevienodose tradicinėse visuomenėse, kur kultūra konstruoja pasirinkimą, auga spaudimas iš modernybės procesų sukonstruoti kažką iš savęs ir sau. Po spaudimo sukurti tapatybę, individas padrąsinamas būti refleksyviu jausmų tikrinimo ir savęs ieškojimo procese. gyvenimo planai ir gyvenimo stilius suplanuoti kartu su gyvenimo galimybėmis. Ekspertai stengiasi padėti priimti asmeninį pasirinkimą kūno ir sielos ginče. Tai platesnis pasirinkimas nei gyvenimo stilių vartojime, todėl individai turi gyvenimo sektorius, ir kad plėtotų savo karjeras ir reikšmingus biografijos etapus turi investuoti laiko ir išteklių. (17)

„Kultūra“ ir vartotojų kultūra yra giliau susijusios nei dažniausiai manoma. Jos susijusios per romantinį nerimą, kompensuojantį moderrnybės trūkumus, pervertinant emocinį, estetinį, dvasinį supratimą apie Aš.(14)

gyvenimo STILIUS

Tapatybės problemos vis labiau apibrėžiamos kaip susijusios su gyvenimo stiliaus planavimu ir gyvenimo stiliaus pasirinkimu. Kaip teigia A. Giddensas, socialiniam gyvenimui tampant atviresniu bei gausėjant veiklos kontekstų, gyvenimo stiliaus rinkimasis darosi vis reikšmingesnis formuojant asmens tapatumą ir kasdienę jo veiklą. (18).
„gyvenimo stiliaus“ sąvokos naudojama nurodyti naujam vartotojo jautrumui, kurį Hebdige (1) identifikuoja kaip modernaus vartojimo bruožą; vartotojai per gyvenimo stilių atneša daugiau stilizuoto supratimo į vartojimo procesą. Naudodamiesi šiuo vartojimo modeliu vartotojai išreiškia savo individualybę ir stiliaus suvokimą pasirinkdami tam tikras prekes, kurias suasmenina. Ši veikla matoma kaip individo gyvenimo projekto centru. Individai naudoja prekes, kurios priskiria juos tam tikrai gyvenimo stiliaus grupei,o tuo pačiu ir atskiria nuo kitų gyvenimo stiliaus samprata

Remiantis Oxfordo Žodynu, terminas pirmąkart pavartotas Alfred Adler 1929 išreikšti bazinius charakterio bruožus, suformuotus ankstyvoje vaikystėje, kurie valdo jos/jo reakcijas ir elgesį. Atliktus rinkos tyrimus USA nuo 1975 metų terminas neatsiejamai surištas su vartojimo įpročiais ir įgavo gerai žinomą forma „gyvenimo stilius“.(19)
Daug termino apibrėžimų randama literatūroje apie vartojimą, ir kaip reklaminės kapitalizmo kultūros komponentas, bendras termino apibrėžimas atėjo iš: refleksyvaus, biografinio tapatybės formavimo projekto ir savęs pristatymas, pagrįstas simboliniu prekių vartojimu, ypač kultūrinių gaminių, paslaugų ir patirties(19).
Pasak Mike Featherstone: „ Šiuo metu terminas ‘gyvenimo stilius’ yra madoje. Kol terminas turi apribotą sociologinę reikšmę, kaip nuoroda į savitą gyvenimo stilių turinčią tam tikro statuso grupes, šiuolaikinė vartotojų kultūra kartu pažymi individualumą ir stiliaus saviraiška.“ (Featherstone(10)).
Postmoderniems teoretikams ryšys tarp naujojo gyvenimo stiliaus ir vartojimo yra prasmingas formuojant asmeninę tapatybę. Featherstone įrodinėjo, jog vartotojų kultūra švenčia kasdienio gyvenimo estetizavimą – mada tapo reikšminga ir kiekvienas turti gyventi su stiliumi (17). Žiniasklaida paremia ne prekes, bet gyvenimo stilius. Vartojimas tuomet yra ne prekių vartojimas, bet ženklų.
Vartotojiškumas aiškiausias būdas, kurio dėka projektuojame ir vystome gyvenimo stilių. Tai post-tradicinės eros bruožas: nuo tada, kai socialinia vaidmenys nebeslegia visuomenės, galima rinktis-žinoma, pasirinkimas neribotas. “gyvenimo stiliaus pasirinkimai” gali skambėti kaip turtingųjų klasės pasimėgavimas, bet Giddens tvirtina, kad kiekvienas turi pasirinkti gyvenimo būdą modernioje visuomenėje, net jei skirtingos grupės turės skirtingus pasirinkimus. „gyvenimo būdas“ apima ne tik neįprastas darbas ir išskirtinis vartojimas, bet ir taikomas platiems pasirinkimams, elgesiui, nuostatoms ir įsitikinimams. (20)
Tapatybė įmontuota gyvenimo stiliuje nėra lengvai kintanti. gyvenimo būdas tai tarsi tapatybės talpykla, kiekvienas tipas ateina su tam tikrais lūkesčiais. Vis dėlto, individas gali turėti daugiau nei vieną gyvenimo stilių, skirtą atskiroms auditorijoms. Giddens vadina tai “gyvenimo būdo sektoriais” – gyvenimo būdo aspektai einantys kartu su darbu, namais ar kitais savitarpio santykiais.

Teorinės perspektyvos

Postmodernioje visuomenėje vietoj ankstesnių stichiškai besiklostančių, tradiciškai atsirandančių gyvenimo stilių pasireiškia racionaliai apmąstytos, pasirenkamos gyvensenos bei aplinkos stiliai, kurių kūrėjai bei iniciatoriai tampa savotiškais tos visuomenės herojais, padedančiais atsiskleisti žmonių individualybei. Tai yra ne tik didėjančios individualizacijos atspindys, kai atsiranda galimybë pačiam/pačiai formuoti savo gyvenimą, bet ir atsiliepimas į socialinės grupės spaudimą atitikti jos gyvensenos normas, reikalavimus(5). gyvenimo stiliaus kūrimas (kūno pateikimas, drabužiai, mitybos ir gërimų pasirinkimas, namų tvarkymas, automobilis, laisvalaikio ir atostogų būdai) yra apmąstomas, tad egzistuoja stiliaus sąmonė (vaizdiniai, nuostatos, požiūriai).
Vienų simbolių priešpastatymas kitiems pasirenkant skonius žmonėms leidžia ir varžytis dėl savo kultūrinės svarbos, ir bendradarbiauti. Vienų stilių atsisakymas, naujų įtvirtinimas yra svarbus socialinis vyksmas, kuriantis naujas tapatybes; šį procesą veikia ir materialinės sąlygos, ir kultūriniai veiksniai, ir globaliniai procesai.(5)
gyvenimo stiliaus idėja apima socialinę rutiną, kuri taip pat yra refleksyvi ir lengvai pritaikoma. Tai yra atsakymas į klausimą arba pasirinkimas kuo būti. Pasirinkimų įvairovė atspindi gyvenimiškųjų pasaulių pliuralizmą. Metodinė dvejonė yra svarbi dalis besivystančių gyvenimo būdų procese, kurie parodo tarpinės patirties poveikį. Dabar gyvenimo stiliai institucionalizuoti, kadangi daugelis žmonių plėtoja gyvenimo planus, vadinasi jų poveikis yra ‚daugiau mažiau universalus‘ (21).

gyvenimo stilių įvairovė

gyvenimo stiliaus sąvoka dabar priklauso ne tik subkultūriniam jaunimui, visa tai galime išvysti gatvėse ar televizijoje. Modernioji visuomenė suteikia idealias sąlygas norintiems išsiskirti ar susiformuoti savo stilių.
Dažnai mados ženklas įkūnija gyvenimo stilių, kuris sėkmingai išsiplėčia už originalios produkcijos kategorijos. Pavyzdžiui, Nike buvo į produktą orientuota kompanija, gaminanti bėgimo batelius. Tačiau bėgant laikui kompanija ir jos ženklas pradėtas sieti su sportininkų subkultūra. Tai paskatino Nike išsiplėsti į susijusias su sportu kategorijas, kaip kad sporto inventorius, papuošalai.

Yuppie

Žinomiausias gyvenimo stiliaus modelis priklauso „jupiui“( yuppie), gal todėl šis modelis pasirodė 1980 kaip radikali post-tradicinė profesionali tapatybė, paremta individualistiniais troškimais kaupti asmeninę gerovę. Šis gyvenimo būdas, kylantis iš tam tikrų užsiėmimų, taip pat atsiradę lengvai valdomų aksesuarų rinkiniai leido jupiams identifikuoti vienas kitą: mobilieji telefonai, plaukų gelis vyrams bei dizainerių drabužiai. (20)

Skaitmeninis gyvenimo stilius

Skaitmeniniame gyvenimo stiliuje siūloma prasminga žmogaus laiko, nuolatinio susirūpinimo dėl darbo ir laisvalaikio ar bendrųjų interesų ugdymo proporcija, kuri išplaukia vartojant skaimenines prekes, paslaugas ir patirtį. Tai gali būti kasdienis telefono, kompiuterio, kameros naudiojimas; galimybė prieiti prie interneto, el.pašto ir pan. Iš to seka, jog bet kurie du žmonės besidalindami šiais interesais arba kurie vartojo šiuos daiktus kaip neatsiejamą gyvenimo dalimį, dalinasi skatmeniniu gyvenimo stiliumi. (19)
Tad elektronika ir kompiuterija tapo neatsiejama gyvenimo stiliaus dalimi. Apple tapo gyvenimo stiliaus ženklu kuomet išsiplėtė į muzikos industriją gamindami iPod skaitmeninius muzikos grotuvus. IPod ir baltosios ausinės tapo mados aksesuaru ir gali būti laikomas kaip statuso simbolis.

IŠVADOS

Per vartojamus daiktus ir produktus, įvairius skonius atsiskleidžia individų subjektyvumas, individualumas, vertybės, nuostatos. Visuomenės nariai vartodami patiria įvairių, net egzotiškiausių kultūrū įtaką; „kitoniškumas“ tampa siektina vertybe. Vartojimo visuomenėje egzistuoja įvairių stilių gausa, jų pasirinkimo galimybė; modernėjant visuomenei ypač išsiplėtė skonių raiška ir jų patyrimas. Įvairios gėrybės, daiktai ir paslaugos kuria „išvaizdos valdomą visuomenę“; dalis visuomenės jau gyvena hedonizmo terpėje. Kadaise iš ilgaamžių daiktų konstruotas pasaulis virsta greit sudorojamų produktų pasauliu; čia ir tapatybės gali būti pritaikomos, ir greit „išmetamos“, išvengiant ilgesnio jų fiksavimo. Vartojimas yra tam tikra socialinių grupių žymė; skiriasi kartų poreikiai, gyvensenos ir stilių skirtumai.

Literatūra:
1. Lury C., (1996) Consumer Culture. United Kingdom:Polity Press. P. 80
2. Černevičiūtė J., (2006) Vartojimas, tapatybė ir gyvenimo stilius Filosofija. Sociologija. Nr. 3. P. 20–24
3. Sussman, C. (2004). Consumerism in World History: The Global Transformation of Desire. The Historian, 66(1), 211+.
4. Forward S. Consumerism and Youth Ministry http://www.tear.org.au/resources/incite/43/page.php?pagenum=1
5. http://www.sifo.no/files/Van_Gorp.pdf?PHPSESSID=03128b79bee3cfc85ab6e027bd9f6f80
6. http://images.katalogas.lt/maleidykla/fil33/F-41.pdf
7. Černevičiūtė J., (2006) Vartojimas, populiarioji kultūra ir reklama
8. Campbell C., (1994) Consuming goods and the good of consuming. Critical review. 1994. Vol. 8. P. 503-520
9. www.lse.ac.uk/collections/geographyAndEnvironment/whosWho/profiles/storper/pdf/LivedEffects.pdf
10. Journal of Consumer Culture (2001) Interview with Ulrich Beck, in Journal of Consumer Culture, Vol 1, 2: 261 – 277. http://www.arasite.org/kcbeckivw.html
11. Bauman Z. Life in fragments. Essays in postmodern morality. Blackwell, 1997.
12. Fashion marketing : contemporary issues / edited by Tony Hines and Margaret Bruce, Oxford etc : Butterworth-Heinemann, 2001,190-200psl
13. http://www.myshelegoldberg.com/writings/political/losing_our_place.htm
14. http://uk.geocities.com/balihar_sanghera/conself.html
15. Giddens A., (2000) Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai., 252-257psl
16. Pilkington H., “Global” youth culture? “Peripheral” youth http://bulletin.region.ulsu.ru/science_about_youth/global_youth/
17. Bramham P., (1997) Change, Postmodernism and Postmodernity – reviewing sociology Volume 10 Number 1 http://www.reading.ac.uk/RevSoc/archive/volume10/number1/10-1a.htm
18. Giddens A., (2005) Sociologija .: Poligrafija ir informatika, Kaunas, 14-15psl
19. Maycroft Neil (2004) Cultural consumption and the myth of lifestyle http://www.findarticles.com/p/articles/mi_qa3780/is_200401/ai_n9366297
20. Gauntlett D. (2000) Media, gender and identity, London, P. 100-102
21. http://www.arasite.org/giddmody.htm

Gyvenimo būdas, aplinka ir inercija

 

Aš norėčiau aptarti inerciją gyvenimo būdo ir aplinkos kontekste. Tai svarbi tema, viliojanti daugeliu atveju identifikuoti kliūtis, apribojimus ir ribas pritaikant permainas; taigi, tai nešališka pesimistiška perspektyva, sumanyta slopinti bet kokį optimizmą apie greitas aplinkos pokyčių perspektyvas gyvenimo būde.
Teisingiausias būdas, priartinantis rezultatą – bent jau mano patyrimu – būtų panaudoti socialinių ir ekonominių analizių visumą ir istorinius stebėjimus, mėginant dominuojančio gyvenimo būdo permainoms pristatyti prielaidų išvaizdą, ir tuo būdu pavaizduoti inteligentiškos socialinės inžinerijos laisvės ir perspektyvos sėkmę pagal apibrėžtą gyvenimo stilių. Tai neabejotinai vertingas dalykas, nes viskas tęstųsi ir po mano ekspertizių.
Todėl aš sumaniau inerciją apibrėžti abstraktesniu būdu, paliečiant dalį jos poveikio aplinkos problemų sprendimui. Aš gvildensiu tris temas. Visų prima kai kuriuos problematiškus padarinius iškeliant gyvenimo būdą į debatų centrą, apie aplinką tam tikra prasme inerciją, kuri siejasi su šiuo terminu. Antra, aš aptarsiu būdus, ką sunku pakeisti ir ką lengviau pakeisti, kas lemia aplinkos veiksnius. Galiausiai aš nagrinėsiu tam tikrą inercijos formą, kuri jokiu būdu nepriklauso nuo tvirtų struktūrų ir dogmatinio mąstymo, priešingai ji priklauso nuo nepastovios struktūros ir lankstaus mąstymo bei netikrumo. Šių trijų temų bendri bruožai yra aplinkos poreikis išmatuoti inerciją ir problemų apibrėžimus, atskirti perspektyvas ir jų nagrinėjimą.

Gyvenimo stilius

Teigiama, kad aplinkos problemų ir gyvenimo būdo problemų nagrinėjimas yra natūralus dalykas. Ši straipsnių kolekcija nėra vienintelis pavyzdys. 1991 metų Pasaulio Apžvalgos metų knygoje buvo parašyta, kad tik radikalus gyvenimo būdo pakeitimas, kuris mums asocijuojasi su fraze “industrinė revoliucija”, gali apsaugoti mus nuo globalinės aplinkos katastrofos. Negeranoriškas reiškinys, kad žodis gyvenimo stilius yra madingas terminologijos naudojimo pavyzdys, su kuriuo diskusijos apie socialias problemas yra kažkas iracionaliai prakeikta (“paradigma”, “be pasitikėjimo”, “sociali statyba”). Žodis gyvenimo stilius yra labai madingas ir aukščiau išreikštas kitų terminų naudojimu, dabar atrodo naujas ir labai dominantis, nes mes jį vadiname gyvenimo stiliumi vietoj būdo, elgesio, gyvenimo būdo, produkcijos metodų, socialinių taisyklių, sunaudojimo būdo ir t.t. Pavyzdžiui, kai kurie kartais domisi ar yra skirtumas tarp gyvenimo būdo ir būdo elgesio. Pasaulinio žodžio gyvenimo stilius vertė taip pat sukelia dviprasmiškumo, kai žmonės naująjį žodį nori priklijuoti savo seniems mokymo dalykams.
Kaip ten bebūtų, aš tikiu, kad šitos temos “gyvenimo stilius ir aplinka” pasirinkimas yra labiau gerbtinas nei paprastas atitikmuo su vėliausiomis terminologijos naujovėmis. Tai atspindi svarbiausią idėją, jog socialinių sistemų inercija turi būti siekiama ne specialiose praktikose, žinomose žalingose aplinkai technologijose arba neadekvačiose vietinėse organizacijose bei nuosprendžius priimančiose struktūrose, bet modernioje pramoninėje visuomenėje kaip visur sklindantis dominuojantis gyvenimo stilius. Struktūra, iš kurios atsiranda aplinkos degradacija, nėra kažkas paviršutiniško, vietinio ir tikslaus, tai kažkas gilaus, žmoniško ir greit sklindančio.
Toks vertinimas priskiriamas prie aplinkos problemų, kurios atspindi egzistuojančios žemės traukos jėgų padidėjimą. Tai taip pat gali būti pastebima atitinkamų reprezentacijų akcentavime skirtinguose apsaugos politikos tikslų aspektuose, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų ir plieno pramonėje. Taip pat kiti gali kalbėti apie su aplinkos problemų kilimo priežastimi susijusius pasikeitimus, akcentuojant ne kokybinių, o kiekybinių analizių apibūdinimus. Pavyzdžiui, tai nėra kvalifikuotas cheminis reiškinys, kurį naudoja visuomenė, ir kuris yra strategiškai problematiškas, nes yra nepastovus, patiriamas didelis nuostolis dėl freonų, dioksinų ir radioaktyvių medžiagų sklidimo. Tai yra ryškus naudojimo apimčių didėjimas, kuris pasiekiamas dėl natūralaus oro, vėjo ir vandens cirkuliacijos. Aš tikiu, kad susidomėjimas diskusija apie gyvenimo stiliaus jungimąsi su aplinkos problemomis yra apsunkinamas dėl reikalavimų tiksliai apibūdinti aplinkos problemų priežastis.
gyvenimo stiliaus sąvoka taip pat atspindi norą įtraukti psichologinių matmenų. Paprastai gyvenimo stiliai nėra matomi pirmiausia kaip neapgalvoti socialaus aprūpinimo punktai, techninės sąlygos, organizacijos tipai ir kitokios dirbtinės struktūros. Tiesa, gyvenimo stilius egzistuoja simbiozėje su daugybe išorinių žmonijos aplinkos ir iš anksto numatyto žmonių aplinkos darbo produktų egzistavimo bruožų. Šiuo metu, gyvenimo stilius yra “nuleistas” socialinėje aplinkoje ir gali būti matomas kaip gelbėjimosi rato metimas žmonijos aplinkai. Bet jis taip pat yra pastebėtas kaip giliai įsisenėjęs į asmenybę, į vertybes, į pasaulėžiūrą bei reikalų struktūrą. Mūsų gyvenimo stilius lydi mus, kai mes judame aplink socialinį kraštovaizdį ir, kai mes atkeliaujam į aplinką, kur mums sunku gyventi; taip yra dėl išorinių sąlygų, kurių mūsų gyvenimo stilius reikalauja. Dėl šios priežasties, gyvenimo stilius nėra tik socialinės aplinkos produktas. Ši aplinka yra sukurta kaip mūsų asmeninių norų išraiška. Šiuo atveju, gyvenimo stiliai yra fiziškai įrengti moderniuose gyvenamųjų plotų rajonuose.
Jeigu kištukinis lizdas su 10 TV kanalų mosteli į sieną, garažas mosteli jo mašimas, mašinos mosteli jų vairuotojams, telefonų kištukiniai lizdai jų telefonams, vonia savo karštą vandenį, skalbimo mašinos savo skalbinius, naftos židinio katilas savo naftą, požeminių traukinių stotys savo keleivius, kampo parduotuvė savo pirkėjus, kino teatrai savo žiūrovus, dviračių takeliai savo dviračius, žaidimų aikštelė savo vaikus ir t.t., tai nėra paprasta įgyvendinti bet kokį gyvenimo stilių, net ir potencialiai pražūtingą natūraliai aplinkai, kuris jau yra įvestas apylinkėse. Jie yra ten ir, žinoma, lieka, nes jie psichologine prasme atitinka žmonių gyvenimo stilių bei pateikia socialinių struktūrų išorinius ir vidinius gyvenimo stiliaus akivaizdžius pavyzdžius. Inertiškumas sutapatintas su atsiliepimu į gyvenimo stilių yra taipogi abipusiškai ekssorbuotas inertiškumo kartu su socialine struktūra ir asmenybe.
Vienas nepatogumas yra tai, jog teisinga kalbėti apie gyvenimo stilių kaip apie spąstus, kuriuos žmonės gali pakeisti kaip keičia savo plaukų stilių ar virtuvės spalvų gamą. Tai nėra nusistovėjęs klausimas tarp socialinių struktūrų ir asmenybės, priešingai, tai yra kažkokio modernaus žmogaus pasirinkimai pagal jo polinkius ir skonį. Ploviklių gamintojai, viščiukai, šildymo prietaisai, mašinos ir kitos prekės atskleidžia draugiškas aplinkos gyvenimo stiliaus idėjas naudojant naftą, nefosfatinius ploviklius ir vaisius bei daržoves be pesticidų.
Aš nepavadinčiau tokius pasikeitimus gyvenimo stiliaus pasikeitimais, ir problemos su kuriomis susiduriame gali būti išspręstos pasikeitimais į dar draugiškesnes aplinkos versijas iš tų pačių elgesio pavyzdžių, ir nėra reikalo manyti, kad aplinkos degradacija yra gyvenimo stiliaus problema. Pozicija yra panaši į daugelio pažiūrų pasikeitimą, kurį mokslininkai vadina “postmaterialine verte”.
Aš esu tos nuomonės, kad neverta gilintis į aplinkos perspektyvias permainas. Tai didžia dalimi yra idealų keitimosi klausimas ir beveik neturi būdingos elgesio formos. Pavyzdžiui, mes seniai žinom, jog stipriausiai išreiškiami antimaterialiniai, antivartotojiški vertinimai paprastai ateina iš aukštesniųjų sluoksnių.
Jei į aplinkos problemas žiūrima kaip į gyvenimo stiliaus įsišaknijusį neveiklumą, tai iš dalies apsunkina padėtį, kaip lyginant su blogų technologijų įdiegimu, kenksmingos jėgos režimu, apgailėtinos politikos arba įsižiūrėjimo į problemas stoka. Mes žinome, kaip tokie dalykai galėtų būti pakeisti, bent jau teoriškai. Kita vertus nėra tradicijos aptarinėti gyvenimo stilių nuoširdžiai, taikant apgalvotas kontroles ar manipuliacijas, bent jau ne tada, kai tai ateina į pramoninės visuomenės gyvenimo būdą. Be to, atpažįstant gyvenimo stilių, kaip tų negalavimų pagrindinę priežastį, mes turim, kad ir kaip nenorim, bet tai tiesa, palikti kelią atvirą veriančiam, visuomeniniam revoliuciniam tonui, kur niekas kitas, tik mūsų šiuolaikinės bendrovės radikalus psichinės ir visuomeninės struktūros apsivertimas išsaugos aplinką. Jei tai tiesa, tai gera priežastis pesimizmui.
Tačiau, jei gyvenimo būdas atrodo kaip kažkas lankstaus, kas gali būti laisvai prieinamai pasirinkta ir žiniasklaidos lengvai įteigta. Jei sudėtingas politinis kreipimasis yra priimtas diskutuojant apie gyvenimo būdą kaip apie aplinkos problemų priežastį, intelektuali padėtis yra visai nesudėtinga tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Gerąja prasme ir tikrosios kvalifikacijos dalyke, tai atsiranda protingai varžantis, ir viskas yra bendrai kultūrinę ir psichologinę struktūrą išlaikantis tikslas, atskleistas pramoninės visuomenės, kuri yra aplinkos griuvėsių šaknys. Taip atsiranda nesuprantama , bet įtikėtina nuomonė, kuri bet kokiu atveju yra suprantamas aplinkos politikos objekto pagrindas.
Taip pat galime suprasti ir blogąją pusę. Lengva palysti ties sena keblia padėtimi, kur viskas jaudina ir yra priklausoma. To vaistas yra sveika priemonė – žinojimas pagrįstas praktiškumu, t. y. mes negalim reikalauti kokių nors žinių apie priežastis, kol mūsų teorijos tiekia pagrindą efektyviai kontrolei reiškiniams, kurie yra apibūdinti šiomis mūsų teorijomis. Tai pareikalaus sulaužyti įvairios psichologinės ir kultūrinės sudėties gyvenimo stiliaus sampratą ir tikiu, kad mes dar kartą grįšim prie tradicinių problemų vaizdų, sukoncentruotų į technologijų pasirinkimą, organizacinių formų, valdžios struktūrų ir oficialiai reguliuojančią sistemą.
Vienas argumentas prieš mano įtikinėjimus, jog inercija ir holistinė gyvenimo būdo sąvoka yra problematiškas būdas aplinkos politikoje yra tai, jog iš esmės tai taip pat tinka kitų sąvokų apibūdinimui, vienaip ar kitaip, dideli socialinės ir psicho-socialinės struktūros gabalai turi būti pakeisti į saujelę susiduriant su aplinkos grasinimais. Tai, ką mes sutinkame, yra vienas tų bendrų netikusių teisingumo pavyzdžių tarp aplinkos problemų ir tradicinių politinių problemų sprendimo institucijų. Pavyzdžiui, netikęs teisingumas tarp globalinio poveikio problemų ir vietiniu politiniu mechanizmu, kuris jas sprendžia. Arba netikęs teisingumas tarp ilgalaikių reikalavimų aplinkos politikai ir trumpalaikių normalių politinių problemų sprendimų. Arba faktas, kad normalus politinis apskaičiavimas kelia dabartinę kainą ryšium su ateities prieaugiu, o tuo tarpu aplinkos politika didina dabartines kainas toliau, ir dar labiau jas didins ateityje. Šiame kontekste nestebina, jog kažkas tarpusavyje nesutampa, pirma, dėl aplinkos politikos susitelkimo ties idėja, kad vyraujantys gyvenimo būdai yra blogio šaknys, antra, to darymas per politinės-demokratinės valdžios konstrukcijas , kurios leidžia efektyviai įrodyti gyvenimo stiliaus dominavimą ir naudą.

Inertiškumas

Dabar pakalbėkime antrąja tema. Kai bandome būti ilgalaikės politikos priežastimi yra aišku, kad politinė ir ideologinė aplinkos problemų mobilizacija yra sutelkta į socialinę inertiškumo prielaidą – negalėjimas visiškai prisitaikyti prie visuomenės ugdymo, gyvenimo stiliaus ir vertybių dėl jų ilgalaikės aplinkos sąlygų ir išvadų. Politinėje arenoje pastangos nugalėti inertiškumą ir skatinti permainas yra įvertintos.
Antra vertus, akivaizdu, kad aplinkos politikos mobilizacija paprastai yra laikoma teisingu inertiškumo įvertinimu mūsų visuomenės ugdyme. Ši inercija neturi būti tokia menka, jog nebereikėtų motyvuoti pakitimą, bet ir ne tokia didelė, jog įvykdytume neįmanomą mobilizaciją. Kaip ir visos politikos, aplinkos politika yra galimybių menas. Jos sugebėjimas išspręsti problemas yra viena jos privalumų; kita – suvokimas, kad problemos pačios neišsispręs.
Taip pat akivaizdu, jog nepaisant inertiškų socialinių procesų smūgių aplinkai yra suvokiama, kaip sudėtingai jie keičiasi, globalinės aplinkos problemos yra sąlyginai pavojingai žemo inertiškumo lygio veikiant natūralius procesus. Jeigu vieni manytų, jog makroskopinė procesų ir jėgos pusiausvyra biologinėje sferoje yra tokia reikšminga, kad tik jie gali būti ribotai, vietiniu mastu ir laikinai paveikti žmonių veiklos, tada nebūtų jokių globalinių aplinkos problemų.
Taigi, problematiška inercija visuomenėje turi būti sujungta su problematiškos inercijos stoka gamtoje, kad būtų galima mobilizuoti aplinkos teisę pasirinkti. Tai yra viena priežastis, kodėl oro klausimas arba nepareikštos globalinės aplinkos tendencijos nukritimas už normalios, natūralios svyravimo ribos vaidina tokį svarbų vaidmenį apibrėžiant aplinkos problemų išplėtime.
Jei, dėl kažkokių priežasčių, vieni pageidauja būti blogio gynėjais įsakyme užblokuoti bandymus mobilizuoti aplinkos politiką, tai yra vienas iš bet kurių dviejų prielaidų, jog kvietimas turi būti tiesioginis: gali būti užginčyta, kad inercija mūsų socialinėje sistemoje yra tiesiog puiki, jog efektyvūs politiniai pakitimai yra neįmanomi. Taip pat galima užginčyti, jog socialinė inercija yra prasimanymas, ir kad bet kokie reikalingi pakitimai mūsų socialinėje politikoje dėl aplinkos interesų vyksta automatiškai ir taip bus toliau.
Šie du požiūriai taip pat gali būti sujungti, kad suformuotų tai, ką galime pavadinti “skaudžiai optimistiška prieiga”: inercija demografinėje, technologinėje, ekonominėje ir politinėje struktūrose apsaugos visuomenę nuo prisitaikymo prie gamtos reikmių racionalių globalinių aplinkos nelaimių pranašavimų būdu; pakitimas įvyksta tada ir tik tada, kai tokios nelaimės bus pakankamai didelės ir pašalins šias struktūras, nepaisant politikos.
Tuo būdu, šiuose trijuose variantuose blogio gynėjas priima, jog aplinkos inercija yra žema ir, kad tai gali būti efektyviai sužlugdyta žmonių veiklos. Žinoma, jis taip pat gali norėti atmesti šią prielaidą ir pasiginčyti, jog gamtos sugebėjimas absorbuoti “industrinį šoką” labai nuramina, ir dėlto yra dėkingas biosferos inercijai, arba dėl jos plastiškumo.
Disputas dėl aplinkos politikos bus apie tai, ką galima ir ko negalima pakeisti sąveikaujančioje sistemoje tarp visuomenės ir natūralios aplinkos. Įvairūs problemos suvokimo būdai taip pat atspindi idėjas dėl bendrų inercijos savybių sistemoje. Šios idėjos gali būti pailiustruotos šia diagrama, paimta iš antropologo M. Thomson idėjos.

Šios 1 ir 2 pozicijos aplinkos problemas priima ramiai. 1 pozicijoje natūralioje žmogiškoje sistemoje nėra fiksuoto pusiausvyros taško – nėra save koreguojančios jėgos. Bet iš kitos pusės, yra neapibrėžtas skaičius sąveikaujančių sistemų, padedančių sistemai pakęsti viską, ką žmogus daro. Kaip ten bebūtų, gamtos paveikslas ir paveikslas to, kas problematiško vyksta santykiuose su biosfera, nuolatos kinta.
2 pozicija atspindi ilgalaikę stabilią pusiausvyrą. Galinga natūralios ir kultūrinės jėgos pataisa pagaliau sužlugdys bet kokius bandymus išmušti sistemą iš pusiausvyros. Jos devizo palaikymas, kuris yra “įkainoti aplinką”, akivaizdžiai turi pusiausvyros (t.y. kainos) instaliavimo mechanizmo idėją – nubausti gamtos pereksploatavimą ir išeksploatavimą.
3 ir 4 pozicijos parodo nesaugią sistemą, t. y. ji gali sugriūti. 3 pozicija yra labiausiai gąsdinanti. Šios sistemos pusiausvyra egzistuoja tik kaip smulkutė potencialių kultūrinių-natūralių pasikeitimų sfera. Net mažiausi žingsniai link aplinkos degradacijos būtų sistemos sužlugimo priežastimi. Šis požiūris užkerta abu aplinkos politikos mobilizavimosi kelius. Iš vienos pusės, tai patalpina aplinkos politiką ir įsipareigojimą tiesiai į darbotvarkės viršų; iš kitos pusės, tai teikia mažų vilčių dėl ateities sprendimų ir todėl mažą motyvaciją praktiniams veiksmams. 3 pozicija yra labiausiai ardanti ir absoliučiai ardo žmogiškos aplinkos sistemos apibrėžimą.
Kaip diagrama rodo, 4 pozicija yra nukreipta į 2 ir 3 pozicijos sistemą, kuriančią pusiausvyrą. Ji turi sąlyginę inerciją, kuri išliks tol, kol sistemų sąveika neviršys duotų ribų. Sistema žlugs, kai tai atsitiks. 4 pozicija yra apgaulinga sistema, nes duomenys ją sukuria, kai mes patikim, jog ji yra save reguliuojanti sistema kaip ir 2 pozicija, kai tuo tarpu ji labai greitai gali metamorfoziuoti į 3 pozicijos sistemą. 4pozicija yra dominuojanti ir aiški santykyje su aplinkos politika. Ji nubrėžia politikai aiškų tikslą – užtikrinti, jog ribos yra sustiprintos ir stebimos. Taip pat ji apibrėžia ją kaip rimtą problemą (neišvengiamas žlugimas), bet ne kaip beviltišką, kuri yra reikalinga, kad politika būtų efektyvi. Kai kurie gali sakyti, kad pozicija yra pažangesnė teisingos inercijos apimties išraiška, kuri, kaip jau minėjau, yra būdinga aplinkos problemai.
Modelis yra galingas instrumentas pažymint pozicijas aplinkos ginčuose ir manau, kad jūs galėsite patalpinti save, savo draugus ir priešus į skirtingas dėžutes. Reikia pažaboti šią tendenciją iki tam tikro lygio, ir norėčiau pabrėžti, kad laiko skalė nėra apibrėžta. Jeigu mes pakankamai pakeisim laiko skalę, mes aiškiai pamatysim, kad kiekviena iš šių keturių pozicijų gali būti kiekvienos iš likusių trijų pozicijų segmentu. Bet tai yra dešimtmečių, šimtmečių, tūkstantmečių ir milijonmečių klausimas, kuris daro visus skirtumus pasaulyje. Tai mums primena, kad viena iš strateginių išeičių susijusių su aplinkos problemomis yra iš tikrųjų politiškai efektyvios laiko skalės nustatymas, įskaitant aplinkos degradaciją. Pavyzdžiui, ilgalaikėje perspektyvoje būti, kaip aš vadinu, “žiauriu optimistu” yra paprastas ir įmanomas.

Aplinkos problema

Norėčiau pakomentuoti laiko perspektyvą, per kurią sistemoms sąveikaujant įvyksta ir gali įvykti žlugimas. Tai yra sunkumai, susiję su aplinkos gąsdinančiomis sąlygomis, negali būti siekiami tik inertiškose struktūrose kaip gyvenimo stilius, kurį užtaria aplinkos politika; jie taip pat randami politinėj situacijoj, kuri sukelia netikrumą ir nepritarimą formuluojant aplinkos problemą. Vienas teigiamas gyvenimo stiliaus traktavimo aspektas, bent jau iš intelektualinės pusės, yra tas, jog idėja dėl aplinkos problemų svarbos, švarios aplinkos vertės ir būtinybės imtis radikalių priemonių situacijos pagerinimui yra arba gali būti pasiekta susitarimu. Žinia, jog mes negalime nugalėti aplinkos problemas visiškai nesirūpinant ir užgriozdinant vyraujančias reikšmes ir vertes išryškėjusias dominuojančiuose gyvenimo stiliuose. Ši argumentacija gali būti suprasta kaip mano ankstesnio pagrindimo dėl sunkaus gyvenimo stiliaus valdymo variantas.
Aš norėčiau patalpinti šią sąlygų peržiūrą į aplinkos politiką, kuri operuoja labiau teoretiniame kontekste. Pateikiu labai paprastą problemų tipų modelį, kurį aš pasiskolinau iš Mary Douglas ir Aaron Wildavsky.

Aukštas vertės lygio suderinimas

Aš manau, kad modelis nereikalauja platesnio paaiškinimo. Jis išreiškia paprastą idėją, jog racionali problemos sprendimo strategija yra parenkama pagal išmanymo lygį ir vertės struktūrą. Tuo aš norėjau pasakyti, kad sąvokos, kurias naudojam apibrėžti aplinkos problemoms, taip pat apibrėžia priemonių būdų strategijos galimybę. Jei mes tai apibūdinsim gyvenimo stiliaus terminais, tada mes visiškai suprasime santykius tarp įvairių gyvenimo stilių ir jų aplinkos supratimų, bei atrasime save pagrindinėje strategijos tipe, pavadintoje “derybų būdu priimtas sprendimas”. Mes negalime naudoti mokslinius tyrimus, norint išspręsti problemas, taip pat tai nėra klausimas, liečiantis technologijos galimybes sprendžiant jas.
Šitaip traktuojant problemą rizikinga yra tai, jog tai tampa neįmanomu pagrindu įgyjant reikalingų žinių. Turbūt įvairios žmonių grupės neigia požiūrį, jog jų gyvenimo stilius yra žalingas aplinkai. Anot modelio, “šlykščiai problemai” nėra jokio realaus sprendimo.
Bendrai priimti požiūriai dėl aplinkos problemų, tipiškai pabrėžia bendrą vertės suderinimą ir todėl bendrai priimtas susitarimas dėl aplinkos grasinimo išvengimo moksliniais tyrimais ir technologija. Suderinimo pabrėžimas gali būti suprastas kaip priešinimasis faktui, jog daugelis aplinkos problemų suderinti sprendimai yra išardyti dėl to, jog politinės institucijos nepajėgia susidoroti su tokiom derybom. Faktas, jog bendrai priimtas požiūris dėl problemų pabrėžia specifinių technologijų naikinančius veiksmus ir specifinių techninių metodų išsivystyme mato sprendimą mažinant plitimą, tokiu būdu atspindint ne tik tam tikrą realybės suvokimą, bet ir pritarimą mažiausiai varginantiems būdams sprendžiant problemas.
Leiskit man pailiustruoti klausimą, parodant kitą diagramą, panašią į tą, kuri atspindėjo santykius tarp problemos nustatymo būdų ir jų sprendimo perspektyvas. Aš ją paėmiau iš knygos “Tidsandans krumbukter” (“Zeitgeist’o Antika”). Ji apibūdina netikrumo fundamentalias formas.

Verčių netikrumas

Netikrumas pagal apibrėžimą apima visas problemas, ypač aplinkos degradacijos problemos reikšmę bei kitokias šios problemos formas. Viltis sėkmingai išspręsti problemą labai priklauso nuo tikslaus netikrumo mišinio specifinei problemai. Žinant politinių problemų sprendimo susidomėjimą, labai lengva pastebėti, jog bendrai politinės sistemos ir demokratinės politinės sistemos ypatingai gerai dirba, kai problemos “netikrumo formos” dominuojantis elementas yra techninis. Mažiausiai efektyvūs jie yra , kai egzistencinis netikrumas iškelia galvą greitų kultūrinių pasikeitimų bei krizių socialiniuose sluoksniuose metu. Bendrame plane matyti,jog sėkmė priiminėjant sprendimus ir problemų sprendimų procesuose priklauso nuo sugebėjimo visus netikrumus palaipsniškai pakeisti į techninius netikrumus ir tik tada juos “apsorbuoti” technologijos pasirinkimu. Atvirkščiai, problemos sprendimas gali būti užverstas arba atidėtas keičiant padėtis, jei vienam iš kitų trijų netikrumo tipų leidžiama plisti. Obstrukcijos padėtis priklauso nuo to, kiek efektyvūs ir patikimi mechanizmai ir institucijos, susiduriančios su kitais netikrumo tipais, yra.
Sėkmingas aplinkos problemų sprendimas yra išjuoktas fakto, jog jis įtraukia neįprastas, skirtingas netikrumo formas. Tokiu atveju, jis išskiria ne tik vertės centrinių konfliktų serijas: jis taip pat įtraukia daug apimančias netikrumo vertes, kurios savo ruožtu atspindi faktą, jog jis nėra pritaikytas kolektyvinėms problemoms spręsti institucijose sukurtais metodais. Pavyzdžiui, jis vis dar nėra iš esmės ideologiškai prijaukintas ta prasme, jog nei viena iš trijų svarbesnių politinių tradicijų (krikščionybė, liberalizmas, socializmas), kurios padarė lemiamą įtaką kuriant modernų pasaulį, nieko nepasiūlė vadovavimo metu. Priešingai aplinkos išeitis krypsta į sistematišką mėtymąsi per visas institucijų ir ideologijų rūšis, kurios susijusios su visuomenės modernizacija. Šitai sustiprina jo galimybes būti priežastimi, ką diagrama mini kaip “egzistencinį netikrumą”, t.y. visur sklindantis nepasitikėjimas modernia visuomene. Aplinkos išeitis taip pat vaidina svarbų vaidmenį ryšyje tarp dviejų “materialinių” netikrumo formų. Tai mes galime pamatyti pavyzdžiui “nuomonių kare”, kuris dėl šiltadaržio veikimo siautėjo keletą metų, nes nepastovumas politikoje trukdė imtis priemonių dėl plėtimosi kontrolės. Techninis netikrumas visada išlieka aukštame lygyje, daugiausia dėl greito mūsų žinių kitimo. Pavyzdžiui, išmanymo pasikeitimai dėl ežerų kalkinimo veiksmų arba dėl radioaktyvių atliekų kaupimo po žeme apsunkina techninės strategijos pasiekimą. Man atrodo, kad, jeigu aplinkos problema yra apibūdinta gyvenimo stiliaus terminais, tai tai iššaukia padidėjimą egzistenciniame netikrume, kuria taip pat modernioje institucijoje yra laikomas tokiu netikrumo tipu, kurį labai sunku sumažinti.
Apibendrinant, problema, žinoma, yra tame, kad mes turėtume pasirinkti ar peržiūrėti problemas atsižvelgiant į jų tikrumą ar į sprendimų pasiekiamumą. Pavyzdžiui, ar mes privalome priimti skeptišką požiūrį į gyvenimo stilių dėl aplinkos problemų, kuris nesiūlo jokių sprendimų? Kaip mokslininkas, aš galiu iškart nutraukti šio klausimo nagrinėjimą, pasiremiant mokslo organizacinėmis normomis ir svarbiausiomis tiesomis. Kaip pilietis, tai nėra taip paprasta ir aš matau daug politinių priežasčių palaikyti labai tuščias teoretines vertės suderinimo idėjas ir labai tuščias nuomones, kad aplinkos problema iš esmės yra technologinė problema, visiškai nepriklausanti nuo gyvenimo stiliaus ir socialinės sistemos, kuri dėl tos priežasties neiššaukia modernaus gyvenimo būdo kitur, tik ribotoje sąmonėje.

Globalizacija Lietuvoje ir aš

Per pasaulį ritasi globalizacijos bangos, kurios byloja apie besivienijančią mūsų modernią visuomenę. Tai nesustabdoma jėga, kuri pamažu pasiglemš kiekvieną žemės lopinėlį. Pasaulis tampa lyg didelis ir galingas mechanizmas, kuris sudarytas iš daugybės dalių. Viena jų- Lietuva. Nors ji tiktai mažytis elementas, tačiau vistiek labai svarbus, padedantis veikti visai sistemai. Manau, kad globalizacija- tai naujas simbolis, naujas laikmečio ženklas, mūsų valstybės ėjimo kryptis. Lietuva turi žengti drauge su visu pasauliu, kurti demokratišką ir saugią visuomenę.

Išsilavinęs jaunimas- šviesios Lietuvos ateities garantas. Švietimas yra viena aktualiausių temų man, moksleivei. Patys svarbiausi prioritetai- tai modernus, kokybiškas ir visiems prieinamas išsilavinimas, lygios galimybės, sąlygos tobulėti. Norint visa tai pasiekti, reikalingos veiksmingos permainos. Švietimo raidai ir pokyčiams Lietuvoje didelę įtaką turi globalizacija. Šis procesas sudaro palankias sąlygas sparčiai perimti informaciją, pasaulinę patirtį ir pritaikyti ją savo šalies reikmėms. Aš bei daygybė žmonių aplinkui mane naudojasi globalizacijos suteikiamomis galimybėmis. Esu ištiesų patenkinta, nes interneto dėka galiu mokytis, skaityti periodinius leidinius, įvairius dabus ir literatūrą iš užsienio bibliotekų ir žiniasklaidos, sužinoti visas naujienas. Išsilavinęs ir kompetentingas jaunimas yra brangiausias šalies turtas, svarbiausia jos sėkmingos plėtotės ir konkurencingumo sąlyga. Būtina rūpintis visuotiniu švietimo prieinamumu, jo tobulėjimu, suteikiamo išsilavinimo kokybe. Būtina pasinaudoti visais globalizacijos suteikiamais privalumais.

Visas pasaulis susijęs tampriais ryšiais, jame vyksta įvairių tautų integravimasis, o kiekvienas reikšmingesnis įvykis viename Žemės rutulio gale kaip mat atsiliepia likusioms dalims. Jokia šalis šiandien negali normaliai funkcionuoti skyrium, o turi veikti drauge su visu pasauliu. Esu įsitikinusi, kad Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą yra neišvengiamas ir netgi būtinas. Tam tikro Europos istorijos tarpsnio neįmanoma įsivaizduoti be Lietuvos, tačiau šiandieninė Lietuva nesuvokiama be Europos konteksto. ES užtikrintų saugumą ir demokratiją, mūsų tautos tęstinumą, stabilumą ekonomikoje ir atvertų daug galimybių. Tačiau svarbiausia tai, kad didžiosios mūsų laikų probelmos bei klausimai savo apimtimi yra visuotiniai, peržengiantys atskirų šalių, žemynų ribas ir nekontroliuojami veikiant pavieniui. Privalome vienytis su Europa tam, kad galėtumėme spręsti globalias problemas: skurdą, imigraciją, aplinkosaugą, kovą prieš terorizmą, narkomaniją, ligas. Mano nuomone, Lietuvai ypatingai svarbu nepražūti moderniame ir besivienijančiame pasaulyje, priimti pagalbą ir tapti Europos centru, o ne varganu užkampiu.

globalizacija- tai galimybė matyti ir girdėti visą pasaulį, nuvykti į bet kurį žemės kampelį, tai pat ir prieinamumas prie visų tautų kultūros lobių. Kyla klausimas, ar šis visuotinis procesas nekelia grėsmės Lietuvos kultūrai ir kalbai. Esu linkusi vadovautis filosofo Džordžo Sanayanos idėja- „Žmogaus kojos turi remti savo krašto žemes, bet jo akys turi apžvelgti pasaulį“. Mums suteikiama galimybė išvysti pasaulį, mokytis kalbų, susipažinti su kitokiu gyvenimu, įvairių kultūrų papročiais, bendrauti su užsienio šalių gyventojais ir turime šią galimybę išnaudoti. Pažinę pasaulį, mes tobulėsime ir Lietuvai galėsime duoti daug daugiau. Manau neverta nerimauti, verta su dideliu ryžtu žengti pirmyn, pažinti aplink supantį pasaulį ir su didele meile pristatyti Lietuvą kitiems.
Aš esu tik vienas žmogutis didelioje minioje, o Lietuva- tai tik maža dalelė viso pasaulio. Bet visgi aš esu asmenybė, turinti savo požiūrį, tikslus ir norus, o Lietuva- tai kraštas, kuriuo verta didžiuotis, kraštas, į kurį kreipiamas vis didesnis dėmesys. Moderniame pasaulyje vis labiau įsibėgėjanti globalizacija neaplenkia Lietuvos, ji skatina pokyčius švietimo sistemoje, senojo žemyno jungimąsi į vieną stiprią jėgą, galinčią nugalėti kylančias problemas. Globalizija taip pat suteikia galimybę patirti pažinimo jausmą, sužinoti naujų paslapčių, didinti Lietuvos gerovę. Šis istorinis pasaulinis procesas yra galingas ir labai svarbus- tai lyg srauni upė, kuri energingai trykšta į priekį, lyg saulė, kuri šviečia visiems, lyg vėjas, kurio tu nematai, bet visuomet pajunti.

Patriotizmas – tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai (Nr.2)

AR LIETUVIAI MYLI SAVO TĖVYNĘ?

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Patriotizmas – tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai (Nr.1)

 

Patriotizmas kaip ir daugelis kitų vertybių šiais laikais nyksta dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, globalizacijos proceso, kitoje aplinkoje augusio jaunimo bei jo požiūrio į tokį dalyką.
Vienas pasaulis, vienas kaimas – globalizacija – dabar nesvarbu, kur tu gyveni, kur mokaisi: per kelias valandas gali nuskristi į kitą pasaulio kraštą, todėl gimtinės vertinimas bei meilė jai slopsta. Šiais laikais tu jau gyveni ne Lietuvoje, o visame pasaulyje. Žmonės nebejaučia skirtumo, kur būna, tuolabiau, kad dabar sienos atviros -gali keliauti, mokytis, dirbti bet kurioje šalyje. O ir žmonėms dažniausiai svarbūs materialiniai dalykai – kur geriau, gauni daugiau pinigų ten ir apsistoji. Neretai dvasiniai dalykai su materialiniais tarpusavyje nesusiejami – emgraintų meilė tėvynei, jeigu iš vis ji tokia dar buvo, galų gale pammirštama gerai ir patogiai įsitaisius kitoje visuomenėje, valstybėje. Kitos kultūros dėl tos pačios globalizacijos taip pat stipriai supanašėjusios, net sunku suprasti kuriai tu jauti tą meilę. Juk ir dabar praktiškai visame pasaulyje kalbame viena anglų kalba, mūsų virtuvė ne tokia populiari kaip kitų, pavyzdžiui, kinų, italų, ispanų ir t.t., viešai kalbama apie savo senų papročių, tautos savitumo praradimą. Būtent dėl šių problemų žmogus, gyvenantis viename dideliama kaime, nuvertina šalį, kurioje gimė ir nebejaučia tokio didelio prieraušumo, kaip dar visai neseniai gyvenę priespaudos ir okupacijos metais.
Dabartinis jaunimas užaugo ir auga laisvoje Lietuvoje, kurioje nejaučiama priespauda, nėra cenzūros ir Ezopinės kalbos – dalykų, kurie vienijo tautą, kėlė meilę jai. Daugelis tokių jaunuolių tikriausiai net nesupranta patriotizmo sąvokos, ką visa tai reiškia iš tikrųjų. Šiuo atveju nepadeda kalbos ar pasakojimai apie senus laikus, kai buvo knygnešiai, uždraustas lietuviškas raštas, o sovietinė armija naikino viso to likučius bei pačią visuomenę. Kodėl būtent tais laikais buvo keliamos didžiausios „Dainų dainelės“ šventės, kodėl tuomet žmonės džiaugėsi savo šalimi, gyventojais, tautiniais rūbais? Galbūt dėl to, kad viso to nepatyręs ir nepajutęs negali suvokti patriotizmo prasmės, o jaunimui pasakojimai, istorijos neturi realios prasmės, nes jie jau užaugo laisvoje Lietuvoje.
Šiuo metu dėl vyraujančios „pop“ kultūros ir kitokio jaunimo požiūrio būti patriotu nemadinga, jei toks būsi, tave visi laikys keistuoliu bukagalviu ar dar kuo. Dabartiniam žmogui labiau naudinga domėtis apgailėtinomis laidomis televizoriaus ekranuose, turėti gerą automobilį ir namą, kurio bokštai matosi už kelių kilometrų. Patriotizmas laikomas atgyvenusiu dalyku, nes dabar tokių grėsmių nebėra, taip pat saugumo jausmą suteikia narystė įvairiose sąjungose, organizacijose, pavyzdžiui, NATO, Europos Sąjunga, kurie kaip Džordžas Bushas teigė atskubės mums į pagalbą. Domėjimasis ir buvimas patriotu laikomas keistu dalyku šiuolaikinėje visuomenėje ypač tarp jaunimo.

Fizinis smurtas prieš moteris šeimoje

 

Įvadas

Lietuvos Respublikai tapus nepriklausomai valstybei iškilo daugelis socialinių, psicologinių ir ekonominių problemų, kurios palietė iš esmės kiekvieną visuomenės narį. Viešumon iškilo moterų prievartos atvejų šeimoje.
Bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgai buvo be atsako – valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvoje moterys patiria prievartą šeimoje.
Siekdami būti teisinga visuomenė, mes turėtume gerbti skirtingas šeimos formas ir suvokti, kad tradicinė šeima nėra panacėja nuo visų problemų, su kuriomis mūsų visuomenė susiduria. Šeima jau nebegali būti savaime suprantama institucija politikos formavime, bet privalo būti sąmoningai apmąstoma ir nuolat perkuriama konfigūracija, atspindinti egzistuojančią realybę ir kolektyvinę atsakomybę. Smurtas – tai bet kokie veiksmai vykstantys prieš individo valią. Tai gali būti tiek emocinio, tiek fizinio, tiek seksualinio pobūdžio veiksmai. Taip pat tai veiksmai kylantys tiek iš išorinės aplinkos, tiek iš paties individo. Smurtas yra neišvengiamas kasdieninio gyvenimo dals. Šia tema reikia kalbėti, tačiau panaikinti jos nepavyks.
Smurtas šeimoje prieš moteris yra labai paplitęs Lietuvoje, ir didžioji dauguma tokių atvejų įvyksta namuose.

Smurto apibrėžimas

Trumpai apžvelgus smurto problemą istoriniu aspektu istorijos eigoje vertėtų apibrėžti pačią smurto sąvoką ir jos sudedamasias dalis, nusakyti pirmines priežastis sukeliančias smurtą prieš moteris šeimoje, bei pačias pasekmes. Plačiąja prasme smurtas reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, žmogaus nepriežiūrą. Smurtu ir prievarta laikoma visa, kas atneša asmeniui psichologinę, fizinę, dvasinę ar seksualinę žalą ir kentėjimą, tai pat grasinimai, bandymai apriboti asmens laisvę”. Smurtas vyksta įvairiose vietose. Dažniausiai nurodomos yra visuomenė ir šeima, kur aukomis dažniausiai tampa moterys.

Smurto rūšių klasifikacija:
1) psichologinis – emocinis smurtas – tai įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gasdinimais siekimas moterį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo; 2) fizinio smurto sąvoka apima platų veiksmų diapozoną – nuo apstumdymo iki nužudymo. Stumdymas, mušimas, sužeidimas palieka matomas, realias prievartos pasekmes ir tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatai; 3) seksualinis (lytinis) smurtas – jį apibūdinti yra sunkiausia, kadangi šis smurtas suprantamas kaip priverstinis lytinio akto stebėjimas, pačios aukos glamonėjimas, ir kraštutinė seksualinio smurto išraiška yra išprievartavimas. Kalbant apie moterų smurtą šeimoje, kaip viena iš jo formų yra išskiriamas fizinis smurtas.

Fizinis smurtas

Labiausiai paplitusi smurto rūšis yra fizinis smurtas. Fizinis smurtas prieš moteris šeimoje plačiausiai ištirtas, nes jis lengviausiai atpažįstamas. Fizinio smurto sąvoka apima gana platų veiksmų diapozoną – nuo stumdymo, mušimo, sužeidimo iki nužudymo. Jis palieka matomas realias prievartos pasėkmes ir tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatas. Nors dauguma fizinio smurto atvejų yra lengva nustatyti, kai kuriuos iš jų ne taip lengva pastebėti. Tuo labiau, kad fizinio smurto apibrėžimą įtakoja skirtingų šalių kultūra ir tradicijos. Tačiau, nežiūrint skirtumų, visiems aišku, kad fizinis smurtas yra svarbi medicininė, teisinė ir psichologinė problema. Fizinio smurto formas galima suskirstyti į sekančias dalis:

1) tampymą už plaukų;
2) stumdymą;
3) smaugimą;
4) spardymą;
5) rankų sukimą;
6) kandžiojimą;
7) trypimą;
8) mušimą kokiu nors daiktu;
9) badymą;
10) deginimą;

Jei naudojant psichologinį smurtą, moteriai padaroma moralinė, psichologinė žala, tai fizinis smurtas sužaloja ne ti jų dvasinį pasaulį, bet palieka ir skausmą sukeliančią fizinę žalą moters kūnui. Galima išskirti tokias pagrindinias priežastis, dėl kurių dažniausiai mušamos moterys:
1) namuose dažniausiai auga judrūs, nepaklusnūs vaikai;
2) moterys dažnai mušamos, kai prieštarauja paliepus”daryk taip, o ne kitaip”;
3) vyrai pasižymi tam tikromis asmenybės savybėmis ( impulsyvūs, sunkiai kontroliuojantys agresyvumą );
4) įtakoja tam tikra psichinė vyro būsena (depresija, alkoholio ar kitų mežiagų poveikis);
5) ekonominės, religinės ar kultūrinės priežastys

Smurto prieš moteris samprata

Pradedant nagrinėti smurto prieš moteris sampratą, reikia paminėti, kad jis gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme. Teisinėje literatūroje nėra labai tikslaus apibrėžimo. Smurtas plačiąja prasme suprantamas kaip fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, žmogaus nepriežiūra. Fizinis smurtas – tai gali būti prievarta prieš asmenį, pasireiškianti mušimu, stumdymu, smaugimu, sužeidimu – kūno sužalojimais, nužudymais. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Grasinimai, kaip psichologinis smurtas, naudojami tam, kad nuslopinti galimą aukos pasipriešinimą.
Tyrimai rodo, kad smurto baimė riboja moterų veiksmus, laisvę, daro įtaką jų išvaizdai, apsirengimui. Šią smurto rūšį patiria daugiausiai moterų. Kita smurto rūšimi gali būti lytinis (seksualinis) smurtas, kuris gali pasireikšti labai įvairiomis formomis.
Bet koks smurtas turi būti teisiškai įvertintas – kvalifikuotas. Konstitucijoje įtvirtina visuotinai pripažinta žmogaus teisė į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Kartu Konstitucijoje numatyta, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę bei orumą. Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl juo galime remtis, gindami pažeistas teises. Todėl smurtas šeimoje nėra taip pastebimas kaip visuomeninis smurtas ir yra daug sunkiau tiriamas.
Žiaurus elgesys, grasinimas panaudoti jėgą ir jos naudojimas neturi likti nenubaustas. Ne visada būtina taikyti griežtas bausmes, gal būt kartais pakaktų visuomeninio poveikio priemonės. Svarbiausias tikslas turėtų būti ne vien nubausti kaltininką, o stengtis šalinti problemos priežastis ir atlyginti padarytą skriaudą. Smurtas buityje yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas. Kartu negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto. Tačiau nėra specialiųjų normų, kurios numatytų atsakomybę tik už smurtą prieš moteris, nors buitinio smurto aukomis dažniausia yra moterys.
Smurto prieš moteris priežastys
Analizuojant smurto prieš moteris priežastis reiktų skirti dvi priežasčių grupes: pirmoji būtų susijusi su pačia moterimi, jos fiziniais ir psichiniais ypatumais; antroji – su visuomene, joje vyraujančiais stereotipais. Detaliau pirmosios grupės priežastis būtų galima išdėstyti taip: Moters emocinis silpnumas, Moters fizinis silpnumas, Silpnesnė moters ekonominė situacija, Moters provokuojantis elgiasys (žodžiais ir veiksmais), Moters pasiaukojimas dėl vaikų, Išsilavinimo trūkumas, Informacijos trūkumas, Moters susitaikymas su visuomenėje egzistuojančiais stereotipais. Antrosios grupės priežastys: Vyraujantys stereotopai, kad moterys- silpnoji lytis (fiziškai, emociškai, ekonomiškai silpnesnės būtybės), Stereotipai, kad vyras užima aukštesnę padėtį visuomenėje, Stereotipai, kad moteris atsakinga už vaikus. Nagrinėdami seksualinę prievartą galime išskirti trečiąją priežasčių grupę: tai neteisinga priešingos lyties elgesio interpretacija. Moters apranga, kūno kalba tarsi išprovokuoja prievartinį elgiasį, tačiau tai yra neadekvataus moters veiksmų supratimo pasekmė.
Smurto problemos viešumas
Apie smurtą kalbėti viešai yra būtina. Kalbama turėtų būti ne policijos suvestinių lygmenyje, kur pateikiama faktinė medžiaga apie plėšimus, išprievartavimus ir nužudymus, tačiau tai turėtų būti iškelta, kaip problema, ir informacija turėtų būti orientuota į švietimą – stereotipų laužymą, pasitikėjimo ugdymą, savigyną, ir pan. Informuojama apie pagalbos centrus, organizuojamos diskusijos, seminarai. Tai turėtų apimti platų institucijų diapazoną (“nuo darželio iki Seimo”). Didelis dėmesys turėtų būti skiriama vaikams ir jaunimui. Mergaitė nuo mažens turėtų būti mokoma apginti save ir savo teises. Žiniasklaidos pranešimų, politikų pasisakymų apie prievartą prieš moteris žinomumas. Informuotumas apie tarptautinius ir nacionalinius dokumentus skirtus kovai su prievarta prieš moteris. Informacija žiniasklaidoje apie smurto prieš moteris aktus gali veikti netgi priešingai – stiprinti moters baimę ir palaikyti stereotipus, kad ji tikrai yra silpnoji lytis. Politikų pasisakymų apie prievartą prieš moteris respondentai yra girdėję. Buvo replikuojama, jog tai neturėtų likti tik kalbų lygmenyje, reiktų imtis konkrečių veiklos priemonių.
Smurto prieš moteris problema

Smurtas šeimoje prieš moteris yra labai paplitęs Lietuvoje, ir didžioji dauguma tokių atvejų įvyksta namuose. Pagal „Nacionalinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2002–2004 metų programą“, apytiksliai 63% suaugusių moterų Lietuvoje yra bent po vieną kartą nukentėjusios nuo psichologinio ar seksualinio vyrų smurto arba patyrusios grasinimų tokiais veiksmais, nesulaukusios net 16 metų. Apie 42% ištekėjusių moterų ir moterų, kurios gyvena oficialiai neįregistravusios santuokos, bent kartą yra patyrusios psichologinį arba seksualinį smurtą, grasinimų imtis tokių veiksmų iš savo sutuoktinio ar partnerio. Tyrimo, kuris buvo atliktas 2001–2002 metais kaip šviečiamosios kampanijos „Gyvenimas be smurto“ dalis, duomenys parodė, kad psichologinį smurtą arba prievartą patyrė 82% kalbintų vyresnių nei 16 metų amžiaus moterų, o fizinę prievartą – 35% moterų. 87% visų respondenčių patvirtino, kad egzistuoja prievarta prieš moteris šeimose. Kaip ir daugelyje kitų šalių, tokie atvejai, apie kuriuos pranešama, sudaro labai mažą procentą. Iš dalies tokia problema kyla dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, toks smurtas dar vis laikomas privačiu ir buitiniu reikalu, o ne nusikalstama prievarta – pagrindinių teisių pažeidimu. Kad problema būtų efektyviai išspręsta, šiuo atžvilgiu būtina imtis radikalių reformų.
Bendrais atvejais, teisėjai ir policija (paprastai – miesto policija) kišasi labai retai, išskyrus ekstremalius atvejus. Be to, policija neteikia nuolatinės informacijos teisėjams ir prokurorams, išskyrus pačius didžiausius smurtavimo atvejus. Ir dar – sankcijos, kurias policija gali taikyti siekdama paveikti smurtaujančius asmenis, yra ribotos. Dėl tokios situacijos atsiranda nebaudžiamumo įspūdis, ir policininkai, kurie bando įsikišti, dažnai patys tampa agresijos aukomis. Paprastai baudžiamųjų veiksmų privalo imtis būtent auka. Siekdama išspręsti šią problemą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo programą, nukreiptą prieš smurtą prieš moteris šeimoje, įskaitant fizinę prievartą. Dar vienas teigiamas žingsnis buvo žengtas įsteigiant Krizių valdymo informacijos centrą Vilniuje vyrams, kurie smurtauja namuose. Be to, Vidaus reikalų ministerijos sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė rengė pataisas, susijusias su centralizuota kriminalinės statistikos sistema. Tai leistų kaupti patikimą ir kokybišką statistikos informaciją apie nusikalstamas veikas, aukas ir įtariamuosius, taip pat ir informaciją apie asmenų lytį ir šeiminę padėtį. Specialiųjų teismų steigimas bei teisėjų specializacijos, kuri leistų efektyviai spręsti su smurtavimu šeimoje susijusias bylas, poreikis vis labiau atrodo neatidėliotinas ir būtinas.

Fizinio smurto ir prievartos patirtis

Smurtą dažniau patiria tylesnės, ramesnės, uždaros, nuolankios moterys. Jos linkę smurto neviešinti ir jį tyliai kęsti. Tačiau tai daugiau ankstesnių laikų moteris. Šiuolaikinė moteris pasirengusi save apginti. “Pabandyk, ką nors padaryti XXI amžiaus moteriai… ne tą pasakyti, ar ne ten pažiūrėti…” Mažiau prievartą patiria aktyvi, energinga, savimi pasitikinti moteris. Ji sukuria stiprios asmenybės įvaizdį, tuo sumažindama priespaudos galimybę. Iš kitos pusės ji lengviau ir dažniau atsikerta į prievartą. Nuo seksualinės prievartos dažniau nukenčia aktyvesnės, drąsesnės moterys. Analizuojant socialinį – demografinį patiriančios prievartą moters paveikslą, matoma, jog tai žemesnio išsimokslinimo, žemesnio statuso moteris, dažniau gyvenanti rajone, kaime. Moteris su aukštuoju išsimokslinimu, turinti gerai apmokamą darbą, gyvenanti didmiestyje labiau yra veikiama šiuolaikinių emancipacijos idėjų. Ji kitaip priima ir interpretuoja prievartą. (pvz. pripažįsta emocinį spaudimą ir pan.) Tai kas žemesnio išsilavinimo, statuso moteriai atrodo natūrali ir neišvengiama gyvenimo dalis, išsilavinusiai moteriai atrodys prievarta.
Smurtas ir įstatymai

Įvairiose diskusijose pasigirsta nuomonių dėl Lietuvos įstatymų netobulumo, sprendžiant šeiminio ir, apskritai, smurto prieš moteris šeimoje problemas. Tikslaus šeiminio smurto apibrėžimo nerasime teisės aktuose. Skirtingai nuo šeiminio smurto sampratos, smurtas vykstantis visuomenėje, turbūt daugeliui aiškiau suprantamas. Smurtas visuomenėje – tai fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, kurią nukentėjusysis patiria ne šeimoje, o visuomeniniame gyvenime.Kaip mes žinome, nors LR įstatymai ir draudžia smurtą, tačiau nėra specialių teisinių normų, numatančių atsakomybę už šeiminį smurtą. Kalbėdami apie smurtą šeimoje, kurį moteris patiria įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose, turėtume prisiminti mums gerai žinomus nusikaltimus, t.y. nužudymus, kūno sužalojimus, fizinį smurtą, išžaginimus. Vis tik, manau, jog šiuo atveju kalti ne netobuli įstatymai.
Svarbus teisėsaugos ir kitų institucijų, privalančių spręsti šią problemą, pareigūnų nekvalifikuotumas ir neretai nenoras kištis į privataus gyvenimo sferą. Galima drąsiai teigti, jog šiuo metu Lietuvoje yra pakankama įstatyminė bazė, leidžianti užkirsti kelią tiek šeiminiam, tiek, apskritai, smurtui prieš moteris. Manau, kad didžioji dalis teisininkų sutiktų, jog šiuo metu galiojantis LR BK, kuriame yra straipsniai, numatantys atsakomybę už tyčinius nužudymus, tyčinius įvairaus sunkumo kūno sužalojimus, fizinį smurtą ir kankinimus, lytinius nusikaltimus yra pakankami tiksliai suformuluoti ir, kaip rodo praktika, sėkmingai gali būti taikomi ir smurtautojams prieš moteris. Aktualu akcentuoti, kad moterų patirtas smurtas šeimoje paprastas susijęs ir su pačių moterų nenoru kelti privataus kaltinimo bylas. Moterims, patyrusioms įvairių smurtautojų fizinį smurtą, dažniausiai konstatuojami lengvi kūno sužalojimai, nesukėlę arba sukėlę trumpalaikius sveikatos sutrikimus. Kaip žinia, LR įstatymai numato, jog baudžiamosios bylos pagal šiuos straipsnius keliamos tik tokiais atvejais, kai yra nukentėjusiojo (o šiuo atveju, nukentėjusiosios) skundas/pareiškimas. Praktikoje tokios bylos vadinamos privataus kaltinimo bylomis. Iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti, jog viskas labai aišku ir paprasta. Deja, šeiminio smurto atveju, susiduriame su labai rimta problema. Moterys neretai bijo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, nes šiuo atveju reikia lyg ir pačioms rodyti iniciatyvą, kad smurtautojas būtų nubaustas. Jos pačios turi nuspręsti, kaip pasielgti. Jei nukentėjusiosios kreipiasi į teisėsaugos institucijas, tai neretai po kurio laiko nusprendžia iš baimės ar kitų priežasčių atleisti smurtautojui, tikėdamos, kad tai nepasikartos. Dėl tokių atvejų daugėjimo, visuomenė ir įvairios institucijos susidarė neigiamą požiūrį į šią problemą. Įvairiose seminaruose, skirtuose nagrinėti šeiminio smurto paplitimą Lietuvoje, gan dažnai pasigirsta pačių teisėsaugos darbuotojų nuomonių, jog dabar egzistuojanti kreipimosi į teismą su privačiu kaltinimu dėl tyčinio lengvo kūno sužalojimo bei smūgių sudavimo ir žiauraus kankinimo tvarka, nėra priimtina, kai kalba eina apie šeiminį smurtą. Dažnai moteris yra smurtautojo grasinimais, šantažu ir kt. veiksmais priverčiama atsisakyti savo kaltinimų. Manoma, kad daug efektyviau būtų galima kovoti su šia problema, jei baudžiamoji byla galėtų būti keliama, paaiškėjus šeiminio smurto faktui, kaip ir yra, nustačius, kad aukai, pvz., padarytas tyčinis sunkus kūno sužalojimas. Tai leistų moterims jaustis saugesnėms, o tuo pačiu ir nors truputį tramdytų pačius smurtautojus, nes šiuo metu, jie neretai, sistemingai skriaudžia šeimos narius, nepadarydami šiems sunkesnių kūno sužalojimų.Tokiu būdu auka pati bijodama kreiptis pagalbos, nesulaukia ir jokios paramos iš teisėsaugos institucijų, nes lyg ir pats įstatymas įpareigoja auką pačią spręsti savas problemas.
Beveik visais atvejais šeiminio smurto aukomis tampa moterys ir/ arba vaikai. Nagrinėti šeiminio smurto problemas ypač svarbu ir dėl to, jog aukomis tapusios moterys dažniausiai yra nepajėgios apsaugoti nuo jo ir savo vaikus. Kaip rodo praktika, neretai nuo šeiminio smurto kartu su motina kenčia ir vaikai. Be abejo, negalima teigti, jog vyrai netampa šeiminio smurto aukomis; tačiau tai yra gan reti atvejai ir ne vien todėl, kad jie paprastai fiziškai stipresni, bet ir dėl įvairių socialinių priežasčių.
Baustinas yra smūgių sudavimas ir žiaurus kankinimas. Tyčinis smūgio sudavimas ar kitoks smūgio veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą, baudžiamas pataisos darbais iki 1 metų arba bauda, arba skiriama visuomeninio poveikio priemonė. Tyčinis smūgio sudavimas – tai mušimas, siekiant sukelti fizinį skausmą, vienkartinis ar pasikartojantis, pvz., smogiant ranka, spiriant ar suduodant kitu buku daiktu, arba spaudžiant, stumiant, tempiant, laužiant ir pan. Sistemingas (kai kaltininkas tam pačiam asmeniui suduoda ne mažiau kaip 3 smūgius per neilgą laikotarpį) arba kitokie žiaurūs smurto veiksmai baudžiami laisvės atėmimu iki 1 metų. Žiaurus kankinimas – tai ilgai trunkantis mušimas ir kiti smurto veiksmai, kuriais nukentėjusiajam sukeliamos didelės fizinės kančios. Kaltininkas (asmuo nuo 16 metų) supranta savo veiklą, numato pasekmes ir jų nori ar nenori, bet leidžia sąmoningai joms kilti. Smūgių sudavimas kvalifikuojamas tik tais atvejais, kai nesutrikdo nukentėjusiojo normalaus organų funkcionavimo ir nepalieka matomų žymių. Todėl juos nustato ne medikai, o teisėsaugos institucijos. Šios bylos keliamos tik dėl nukentėjusiojo skundo.

Pagalba smurtą patyrusioms moterims
Tradiciškai mąstančioje patriarchalinėje visuomenėje namų ūkis tvarkymas yra laikomas moters veiklos sritimi. Tačiau vyras kontroliuoja šeimos išlaidas. Pagal Statistikos departamento duomenis moterų vidutinis darbo užmokestis sudaro 82,2 proc. vidutinio vyrų darbo užmokesčio. Moterys, kai vyras nesuteikia šeimai reikiamos finansinės paramos, tampa ekonomiškai nuo vyro priklausomomis. Taip gali būti ribojama moters laisvė; ji negali palikti smurtaujančio vyro, nes viena nepajėgia ekonomiškai išlaikyti savęs ir vaikų. Lietuvoje nėra pakankamai valstybės remiamų socialinių programų, kurios padėtų išnaudojamai namuose moteriai būti ekonomiškai nepriklausoma, susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą. Vilniuje veikia Motinos ir vaiko pensionas, kuris yra išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Moterų krizių centrai, teikiantys smurtą patyrusioms moterims laikiną prieglobstį ir pagalbą, veikia Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Tai neretai yra nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos. Pagalba prievartos aukoms. Geriausiai gyventojams yra žinomi pagalbos telefonai. Žinios apie krizių centrus. Labiausiai reikalingos pagalbos moterims, patyrusioms smurtą, formos yra psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijos ir pagalbos telefonai.

Išvados

Moteris patiria smurtą šeimoje ir visuomenėje. Šeimoje moters patiriamo smurto priežastys yra alkoholis, neretai ir šeimos tradicijos, auklėjimo papročiai. Nemažą įtaką turi visuomenės stereotipinis suvokimas, kad moteris yra silpnoji visuomenės pusė. Neretai moterys tampa užpuolimų objektu, neapšviestose gatvėse yra palankios sąlygos smurtui ir pan. Prievarta prieš moteris yra socialinė problema. Tačiau negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto, nors nėra specialiųjų normų, kurios numatytų vien atsakomybę už smurtą prieš moteris.
Periodinėje spaudoje apie prievartą prieš moteris, rašoma dažnai. Daugiau šią temą spaudoje pastebi vyrai, Radijo laidose prievartos prieš moteris problematika dažnai nagrinėjama. Per radiją šią temą dažniau pastebi vidutinio/ vyresnio amžiaus, vidutinio išsimokslinimo žmonės, kaimų gyventojai. Analogiškai vertinama ir prievartos problemos dažnumas televizijos laidose. Politikų ir visuomenės veikėjų viešose kalbose žymiai mažiau girdėjusių prievartos prieš moteris problemos analizę.

Naudota literatūra:

1. LR pagrindiniai įstatymai. BK Vilnius, 1999
2. smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – Vilnius: moterų studijų centras1997
3. Moterys ir vaikai Lietuvoje 2000m. A303. statistikos departamentas. V., 2001
4. Nusikalstamumas ir teisėsaugosinstitucijų veikla. 2000m. A363. statistikos departamentas. V., 2001
5. Vilniaus 7-asis policijos komisariatas Tyrimo (focus grupės) rezultatai 2002m
6. Žmogaus teisių komisaro Alvaro Gil-Robleso ataskaita. Strasbūras, 2004 m. vasario 12 d. Vertimas iš anglų kalbos
7. Savaitraštis Šiaurės Atėnai. 2004-09-18 nr. 717

Stresas darbe. Jo poveikis darbuotojų asmeninei gerovei ir profesinei veiklai

 

Įvadas.

Šiuolaikinėje visuomenėje žmogų slegia begalė problemų ir rūpesčių, intensyvus darbo grafikas, šeimos bėdos, nemalonumai darbe, stresas, nuovargis ir kita. Ne visi žmonės sugeba su tuo susidoroti ir gyventi be nuolatinės įtampos ar streso. Apnikus stresui, žmogus nesusidoroja su streso sukeltais sunkumais, pablogėja sveikata, suprastėja darbo kokybė, prasideda nesutarimai su šeimos nariais, slegia nuolatinė buitis, nebelieka džiaugsmo. Stresas sukelia nepilnavertiškumo jausmą, taip pat baimę padaryti netinkamą veiksmą, kuris neigiamai atsilieps darbe. Jis daro neigiamą poveikį individo gyvenimui. Didėjant nedarbui Lietuvoje kasdien atleidžiama daugybė žmonių. O vis dar turintiems darbus tenka dirbti nemažus viršvalandžius ar atlikti netgi kelis darbus už tą patį atlygį, tai taip pat sukelia neigiamus padarinius darbuotojų gyvenime, kurie atsiliepia ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Šiais didelio nedarbo laikais yra kaip niekad daug žmonių, kuriuos kankina begalė rupesčių. Dažnai nebepajėgiant susidoroti su apnikusiais rupesčiais ar stresinėmis situacijomis, žmonės priversti kreiptis į specialistus, kurie padeda įveikti įvairaus psichologinio pobūdžio sutrikimus ar negalavimus.
Darbo tikslas. Išsiaiškinti darbinio streso poveikį darbuotojų asmeninei gerovei ir profesinei veiklai.
Darbo uždaviniai.
 Remiantis autorių moksliniais tyrimais, išsiaiškinti darbinio streso poveikį darbuotojų asmeninei gerovei ir profesinei veiklai.
 Pateikti darbo išvadas.

Stresas ir jo priežastys
Mes gyvename stresinių situacijų ir jų krūvių daugėjimo ir didėjimo laikais. Daugelis stresų bei įtampų rodiklių nuolat gausėja, vis daugėja jų sukeltų susirgimų. Stresas reiškia vidinį spaudimą, įtampą, pasireiškiančią kvėpavimo sunkumais, raumenų įtampomis. Kartais organizmas reaguoja į stresą smegenų aktyvumo pokyčiais. Streso paveikti žmonės lengviau pažeidžiami, kasdieniai sunkumai mažina jų darbingumą, menkina darbo kokybę. Didelio streso ištiktas, žmogus tampa išsiblaškęs arba tiesiog ,,pasiduoda” ir vengia krūvio, įtampos (bent jau mintyse). Verta žinoti, jog stresas – žmogaus (organizmo) reakcija ir kad ją galima bent iš dalies valdyti (Kasiulis, Barvydienė, 2001).
R. L. Kahn, B. N. Wolte, R. P. Quinn, J. D. Snock (1964), K. Albrecht (1979) ir kitų autorių nuomone, stresų priežastys – darbo organizavimas bei asmeninio gyvenimo įvykiai.
Viena dažniausių streso darbe priežaščių yra darbuotojų perkrovimas darbu arba, atvirkščiai, – nepakankamas krūvis. Kai darbų per daug, kyla nerimas, frustracija, beveltiškumo jausmas, materialinių nuostolių nuojauta. Gavęs darbą ne pagal klasifikaciją ir savo galimybes, žmogus lygiai taip pat patiria frustraciją, abejones dėl savo padėties socialinėje terpėje, jaučiasi esąs neįvertintas, nepripažįstamas.
Dažnai pasitaiko vaidmenų, rolių konfliktas. Jis kyla, kai darbuotojui keliami prieštaringi reikalavimai, kai pažeidžiamas vienvaldystės principas, kai nesutampa, neatitinka neformalios grupės ir organizacijos reikalavimai, jų elgesio normos.
Kai darbuotojas nėra tikras, ko iš jo laukiama, kyla vaidmens neapibrėžtumo, nekonkretumo problema, bei stresinė situacija. Žmogui būtini teisingi ir tikslūs vadovų lūkesčių vaizdiniai: ką jis turi daryti, kaip tai daryti, kaip bus vertinama.
Stresiniu faktoriumi tampa ir žmogui neįdomus darbas. Įdomus darbas mažina įtampą, net fizinius negalavimus. Stresoriais tampa ir blogos fizinės darbo sąlygos: temperamentų svyravimai, triukšmas, prastas apšvietimas, net netvarka darbo vietoje (Kasiulis, Barvydienė, 2001).
Dažną stresinę situaciją darbe kelia būtinumas apdoroti greičiau ar daugiau gaunamos informacijos. Informacinį apkrovimą sudaro per laiko vienetą priimtų sprendimų kiekis. Kol smegenys nepersitempdamos susidoroja su informaciniu apkrovimu, jų veikla nesutrinka. Optimalus streso lygis garantuoja patikimą ir produktyvų darbą. Kai informacinis apkrovimas padidėja, t.y. per tą patį laiką būtina priimti daugiau sprendimų ir imtis atsakomybės už jų vaisius, o kartu labiau juos motyvuoti, pagrįsti, susidaro informacinis perkrovimas. Didėja stresinės reakcijos, tačiau žmogus nepajėgia užtikrinti informacijos apdorojimo, o tai tik sustiprina stresą (Kasiulis, Barvydienė, 2001).

Streso požymiai
Pagrindiniai streso požymiai gali būti šie:
Emociniai: nerimas, baimė, depresija, pyktis, panika, įtampa, frustracija, irzlumas ir kita.
Fiziologiniai: prakaitavimas, greitas kvėpavimas, širdies dūžiai, galvos skausmai, silpnumas, nuovargis, pykinimas, nemiga ir kita.
Kognityviniai: nedėmesingumas, išsiblaškymas ir kiti pažintiniai sutrikimai.
Elgesio: gestikuliacija, sustingimas, drebulys, šauksmas, tyla ir kita (Kasiulis, Barvydienė, 2001) . Pastebėjus šiuos požymius reiktų imtis atitinkamų veiksmų.
Psichofizioterapija ir profesinė medicina stresą laiko psichologine ir/arba fiziologine nerimo reakcija į tam tikrą grėsmę. Ši streso sąvoka grindžiama klasikiniu H. Selje bendrosios adaptacijos sindromu (BAS). Pasak Selje, veikiant neigiamam stimului, sužadinamas kompleksas nespecifinių fiziologinių reakcijų, turinčių apsaugoti žmogų nuo žalingų pasekmių. BAS sudaro trys etapai: nerimas, priešinimasis ir išsekimas. Nors BAS pradžioje būna prisitaikantis, gali pasireikšti tokios neigiamos pasekmės kaip nuovargis, aukštas kraujospūdis, jei žmogus nepajėgia susidoroti su stresiniais stimulais ir reakcijos į stresą tęsiasi ilgesnį laiką (N. Chmiel, 2005).

Streso įveika ir poveikis
Darbas reikalauja visos žmogaus energijos, visiško pasinėrimo į jį. Jis gali išsunkti iš vadovo visą nuoširdumą, kūrybinę galią, atimti iš jo gyvenimo džiaugsmą. Vienas įstengia valdytis, nors ir sunku, o kitas neišlaiko stresų ir net suserga. Kartais vadovo dėmesį užvaldo darbo svarba. Jis tame darbe netenka sveikatos, gyvenimo džiaugsmo, visų jėgų (Kasiulis, Barvydienė, 2001) . Stresui įveikti reikia daug valios pastangų ir didelio užsidegimo tikint tuo, ką darai. Streso pasekmės gali būti labai įvairios, nuo prastos nuotaikos, iki skyrybų su antrąja puse.
Savo jėgas optimaliai panaudojantys vadovai produktyviai paskirsto jėgas, išsiaiškina ir nustato visus psichologinius barjerus, trukdančius didinti jėgų atsargas. Visa tai labai sunku, nes kiekvienas asmuo įpranta dirbti iki tam tikrų krūvių ribos (lygio) bei eikvoti kažkiek energijos. Būtina griauti netikusius įpročius ir prisiversti darbui aukoti didesnę dalį energijos. Suprantama, jog tam reikia laiko. Tačiau jei leisime sau reikšti jaudulį (jaudintis), suinteresuotumą, kitus jausmus ir jei laisvai seksime jais, daug ko pasieksime ir vėliau tiksliau identifikuosime ir įvertinsime visa tai, kas mums trukdo dirbti (Kasiulis, Barvydienė, 2001). Visiems darbuotojams, nuo vadovo, užsiimančio pelningu verslu, iki eilinio darbuotojo, reikia išmokti racionaliai paskirstyti darbus pagal savo jėgas, kad nenukentėtų asmeninis gyvenimas. Tik tuomet jausitės gyvenatys pilnavertį gyvenimą, kupiną harmonijos ir geros nuotaikos.
Dirbantiems žmonėms reiktų labai tiksliai ir aiškiai paskirstyti savo darbo dienos laiką. Pastangų, kurių reikia užduočiai atlikti pagal reikalavimus, ilgalaikis valdymas turi trumpalaikį poveikį savijautai ir ilgalaikį poveikį sveikatai bei darbo atlikimui. Reikalavimai specifiniams informacijos apdorojimo ištekliams, ko gero, yra mažiau reikšmingi nei sukeliantys įtampą platesni darbiniai ir organizaciniai reikalavimai. Didelio darbo krūvio pasekmėmis galima laikyti darbo, kurio metu žmogaus fiziologinė ir emocinė būsena veikiama ilgesnį laiką, padarinius. Šie būsenos pokyčiai gali pabloginti darbo rezultatus. Pavyzdžiui, žmonės gali jaustis vis labiau pavargę dėl nepertraukiamo darbo reikalavimų, kuriuos reikia efektyviai valdyti, todėl per ilgesnį laiką gali išsekti.
Reguliuojančio proceso vaidmuo transakcijose, vykstančiose tarp žmogaus ir darbinės aplinkos, yra svarbiausias sukurtos kognityvinės energetinės sistemos aspektas (Hockey, 1993,1997). Streso ir darbo krūvio modelis grindžiamas individualaus reagavimo į įvairius reikalavimus formomis, padės tiksliau prognozuoti būsenas ar situacijas, kuriose įgūdžiai gali dingti (N. Chmiel, 2005).

Kaip paskirstyti savo laiką? Skrupulingai, taupiai naudokite savo darbo ir viso gyvenimo laiką. Jį eikvokime taip, kaip patyręs akcininkas manipuliuoja savo akcijomis. Problemos čia panašios. Investuotojas gali vienu metu turėti visų tipų indėlių. Todėl jis taip paskirsto kapitalą, kad bendras efektas būtų didžiausias. Vadovas (vadybininkas) taip pat privalo panaudoti savo laiką taip, kad rezultatas būtų didžiausias (Kasiulis, Barvydienė, 2001) .
Apnikus problemoms, užklupus stresui reiktų nepamiršti sąmoningo emocinių būsenų reguliavimo ir psichinės savireguliacijos. Visiems žinoma, kad emocijos visuomet susijusios su tam tikra išorine žmogaus išgyvenimo – baimės, liūdesio, džiaugsmo ir kt. išraiška. Yra keletas būdų reguliuoti savo emocinę būseną: kryptinga kvėpavimo reguliacija, aktyvinantis bei raminantis masažas, pasitikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis.
Psichinė savireguliacija – tai žmogaus poveikis sau pačiam žodžiais ir juos atitinkančiais mintiniais vaizdiniais. Žodžiai drauge su mintiniais vaizdiniais gali paveikti mūsų organizmą: kuo vaizdiniai ryškesni, tuo stipriau veikia (Kasiulis, Barvydienė, 2001) .
Darbinės problemos ir stresas daro didelį poveikį šeimyniniam gyvenimui. Pavyzdžiui, viršvalandžiai ir įtemptas darbo grafikas neigiamai veikia sutuoktinių ar drauge gyvenančių žmonių gyvenimą. Dirbantis žmogus negali atsipalaiduoti ir pasinerti į savo mėgstamą laisvalaikį. Dėl šių priežasčių kyla įvairūs nesutarimai ir pykčiai. Reikia įdėti daug valios pastangų, jog darbas nepakenktų šeimyniniam gyvenimui. Norint išvengti darbinio streso asmeniniame gyvenime, reikia darbinius rūpesčius pasistengti palikti darbe, o šeimoje ir laisvalaikiu pasinerti į visai kitą gyvenimą, daugiau šypsotis, bendrauti su maloniais ir mielais žmonėmis, o svarbiausia laiku spręsti darbines problemas ir nekaupti savyje blogų minčių.

Išvados
 Darbinis stresas neigiamai veikia darbuotojų asmeninę gerovę ir profesinę veiklą.
 Darbinio streso pasekmės gali neigiamai įtakoti santykius su šeimos nariais, kolegomis ir draugais.
 Didelis darbinio streso buvimas, gali sukelti sunkias psichines ligas.

Naudotos literatūros sąrašas

JUSIENĖ, Roma, LAURINAVIČIUS, Alfredas. Psichologija. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007. ISBN 978-9955-19-069-1.
KASIULIS, Juozas, BARVYDIENĖ, Violeta. Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2001. ISBN 9955 – 09 – 078 – 2.
CHMIEL, Nik. Darbo ir organizacinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005. ISBN 9986 – 850 – 53 – 3.

Savižudybės. Prevencija bei problemos Lietuvoje

 

Įvadinė dalis:

Kursinio darbo esmė –aprašyti savižudybės problemą Lietuvoje .Pasitelkdama kelis šaltinius nagrinėsiu priežastis ir pasekmes, kurias sukelia suicidiniai bandymai. Remsiuosi žinomų specialistų , tokių kaip Gailienė D., Durkheim E. ir kt. patirtimi nagrinėjant šią problemą. Savižudybių gausumas lemia šios problemos aktualumą. Prevencijos stoka skatina mane pasiūlyti keletą idėjų .
Šiame rašto darbe aprašysiu savižudybių priežastis, paplitimą, rizikos grupes, visuomenės požiūrį ir prevencijos priemones.
Rašto darbo objektas- individas, kuris atsiduria krizinėje situacijoje ir ieško išeities. Atskleisiu kodėl žmogus atsiduria ant savižudybės slenksčio ir kodėl jį peržengia. Kaip sustabdyti šį procesą? Ar įmanoma užkirsti kelią suicidiniams bandymams. Kokias pasekmes sukelia savižudybės?
Šis aprašas gali būti įdomus visiems besidomintiems savižudybių problema Lietuvoje ir naujausių sociologinių tyrimų išvadomis. Pateiksiu mano atliktos apklausos rezultatus.
Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje. Šie duomenys kelia didelį susirūpinimą pasaulio bendruomenei, tai- viena iš svarbiausių ir daug dėmesio reikalaujanti problema.

SAVIŽUDYBĖS SĄVOKA
Suicidologija ( lot. suicidium- savižudybė )- mokslinė disciplina, susiformavusi Vakaruose praeito šimtmečio viduryje. Ji yra interdisciplininė, jungianti psichiatrijos, psichologijos, sociologijos, o taip pat ir kitų sričių- filosofijos, teologijos, teisės mokslų- žinias, nes savižudiškas elgesys yra labai sudėtingas ir nelemtas daugelio įvairių veiksnių.
Savižudybė apibūdinama kaip nusižudymas. Platesne prasme tai yra mirtis, kuri ištinka žmogų ,, kaip tiesioginis ar netiesioginis jo paties pozityvaus ar negatyvaus veiksmo padarinys jam pačiam žinant, kad būtent toks bus to veiksmo rezultatas ‘‘ (2,8 p ). Savižudybė yra tada, kai žmogus atlikdamas veiksmą, kuris nutraukia jo gyvenimą, tikrai žino, koks bus natūralus tokio veiksmo rezultatas Sveikos psichikos suaugusieji tikrai žino apie pasekmes, bet to negalima pasakyti apie vaikus. Vaikai iki dvylikos metų amžiaus mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį. Suaugusieji linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį.. Šie savižudybės sąvokos apibūdinimai prieštarauja vienam faktui ir teigia, kad vaikai nesižudo? Realybė yra kitokia. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie septyni 10-14 metų amžiaus vaikai ir iki keturiasdešimties 15-19 metų amžiaus jaunuolių.
Savižudybė yra procesas, kurio metu žmogus patiria didėjantį emocinį skausmą, augantį stresą, jausmų ir minčių sumaištį ir silpstančias jėgas įveikti krizę. Šį procesą sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę, ketinimas nusižudyti, bandymas nusižudyti ( veiksmas).Pirmame etape žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori pabėgti nuo problemų, užsimiršti. Daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokios mintys. Tačiau nusižudymas neplanuojamas. Ketinimo stadijoje individas trokšta mirti ir siekia jos. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus ir grėsmė čia jau daug didesnė. Minčių ir ketinimų stadijos gali tęstis nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Paskutinis savižudybės etapas yra veiksmas. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis , tai geriausia išeitis. Šiame etape pastebimi atsisveikinimui būdingi reiškiniai. Konkretus savižudybės veiksmas įvykdomas jau greitai ir paprastai įvyksta per 48 valandas.
,, Siekiant paaiškinti savižudybės procesą, būtina atsižvelgti į dviejų lygių priežasčių konsteliaciją- socialinio lygmens ir individo lygmens. Kiekvienoje savižudybėje abi šios grupės veiksnių yra neatsiejamai tarpusavyje susijusios. Savižudybė priklauso nuo struktūros, integracijos ir bendrųjų nuostatų savižudybės atžvilgiu visuomenės, kurioje individas gyveno, ir tuo pat metu savižudybė yra maksimaliai individualus poelgis‘‘ (4,23p.).
Pagal savižudybių skaičių Lietuva yra viena iš pirmųjų tiek Europoje, tiek pasaulyje. Tai yra išskirtinė, tačiau džiaugsmo nekelianti vieta. Mūsu šalyje 100 000 gyventojų tenka 44 nusižudę asmenys, tuo tarpu Latvijoje- 34/100 000, Estijoje-33/100 000, Rusijoje 39/100 000. 2001m. Lietuvoje nusižudė 1535 žmonės.
Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad mėginimų nusižudyti būna nuo 10 iki 20 kartų daugiau nei nusižudymų.
Savižudybių paplitimas visuomenėje liudija ne tik apie bendrą socioekonominę ir politinę situaciją, žmonių atsparumą stresui ir psichosomatinę sveikatą, bet ir apie sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą bei reabilitacinį pajėgumą.
Durkheimas aprašė keturis savižudybių tipus: egoistinės, altruistinės, atomines ir fatalistines.
Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijos susilpnėjimo, dėl irstančių ryšių visuomenėje. Žmogus nesunkiai ryžtasi savižudybei, kai yra atitrūkęs nuo visuomenės. Durkheimas rašo, kad,, šis savižudybės tipas pateisina mūsų jam duotą pavadinimą. Egoizmas čia nėra šiaip sau antraeilis veiksnys; jis yra tikroji savižudybės priežastis. Šiuo atveju ryšys, siejantis žmogų su gyvenimu, susilpnėja, nes susilpnėja ryšys, siejantis jį su visuomene. Asmeninio gyvenimo nesklandumai, kurie , atrodo, tiesiogiai pastūmėja į savižudybę ir dėl to laikomi ją nulėmusia priežastimi, iš tikrųjų tėra tik atsitiktinės priežastys. Individas palūžta nuo menkiausio aplinkybių smūgio, nes visuomenės būsena jį padarė savižudybei tinkama auka“ ( 2,194p.).Lietuvoje populiarios egoistinės savižudybės, kurios įvyksta dėl resocializacijos . Kai žmogus neturi galimybės ieškoti saugumo bendruomenėje, gali kilti savižudybės grėsmė. Svarbiausios bendruomenės yra trys: religinė bendruomenė, šeima ir politinė visuomenė. Lietuviai dažnai save vadina katalikišku kraštu, tačiau tvirtų religinių bendruomenių yra nedaug. Apie minėtas bendruomenes rašysiu siūlant prevencijos uždavinius rašysiu siūlant prevencijos uždavinius.
Altruistinės savižudybės gali kilti dėl per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės papročiams, normoms, taisyklėms. Blogumas atsiranda, kai viršijamas saikas ir peržengiamos ribos. Altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui.
Kitas tipas yra apibūdinamas kaip anominės savižudybės. Jas lemia susilpnėjusi visuomenės gyvenimą reguliuojančių, reglamentuojančių normų visuma. Durkheimas sociologiniame etiude samprotauja: ,, kad gyva esybė galėtų jaustis laiminga ir apskritai galėtų gyventi, svarbu, kad jos reikmės nesikirstų su galimybėmis jas patenkinti. Jeigu reikmės bus didesnės ar tiesiog kitokios nei tos, kurias įmanoma patenkinti, jos visą laiką gyvą būtybę žeis ar nuolat skaudins. Tačiau kai pastangos neišvengiamai sukelia skausmą, jos pamažu blėsta. Troškimai, kurių neįmanoma patenkinti, atrofuojasi, o kadangi gyvenimo geismas yra visų kitų troškimų atstojamoji, jis negali nenusilpti aniems atbukus“ (2,228 p.). Gyvenimo geismui nusilpus kyla savižudybės grėsme.
Ekonominės krizės sukelia anomines savižudybes, nes moralinės priežastys sumažina socialinę integraciją.
Fatalistinės savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus gyvenimas per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus nebeturi jokios pasirinkimo laisvės.

PRIEŽASTYS

Savižudybių priežasčių visada daugiau nei viena. Daug nežinomųjų kelia tai, kad nusižudžiusio žmogaus nebeįmanoma paklausti, kodėl jis taip pasielgė, o artimieji taip pat gali tik spėlioti apie priežastis. Pateiksiu atvejį su kuriuo susidūriau asmeniškai: vidutinio amžiaus moteris nusinuodijo nepalikusi atsisveikinimo laiško. Jos gyvenimas man ir kitiems artimiesiems atrodė puikus. Ji turėjo dukrą paauglę, mylimą vyrą. Dirbo valstybės tarnyboje. Iš šalies atrodė, kad ji laiminga. Niekas negalėjo suprasti, kodėl ji pasirinko tokią gyvenimo pabaigą. Praėjo daugiau kaip metai po šio įvykio ir nusižudžiusios moters vyras vedė jos geriausią draugę. Tik tada iškilo į viešumą jos vyro ilgai trukę meilės ryšiai. Supratome, kad tai galėjo būti savižudybės priežastis, tačiau tai tik spėjimas.
Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys yra šios:
– patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje),
– egzaminų baimė,
– artimo žmogaus mirtis,
– draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė,
– tėvų skyrybos,
– nelaiminga meilė
– neviltis išspręsti problemą; vaikas negali pats jos išspręsti, susiklosčiusi situacija apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas (11,16p.).
Paauglių tarpe alkoholizmas ir narkotikai yra tik netinkamos pastangos įveikti kilusias problemas, ir tos pačios problemos dažnai pastūmėja savižudybės link.
,, Paaugliai bando rasti savo vietą visuomenėje, bet aukštas nedarbo lygis ir mažėjanti socialinė pagalba visada įrodo jiems, kad jauniems žmonėms visuomenės sanklodoje tos vietos beveik nėra. Kad rastų sau nišą, paauglys turi gerai apgalvoti situaciją, įtikinti save, kad jis turi ką duoti žmonėms, dažnai sau tai priminti, parodyti daug kūrybingumo ir atkaklumo ir visą laiką gyventi nesaugiame atsitiktinių darbų ir trumpalaikių sutarčių pasaulyje“ ( 12,83p.).Lietuvoje ši problema labai aktuali, nes nedarbas šalia alkoholizmo , nusikalstamumo ir skurdo yra vienas iš aktualiausių socialinių problemų.
Vaikų asocialus elgesys- nusikalstamumas, bėgimas iš mokyklos ir namų, narkotinių medžiagų vartojimas, savižudybė – yra skirtingi tos pačios krizinės situacijos, kurioje atsidūrė vaikas, sprendimo būdai . Pirminė priežastis – individo prapultis socialinėje struktūroje. Kitos ištakos yra vaikų orientacija į sėkmę ir prestižą, bei vertingų emocinių ryšių stoka.
Socialiai neprisitaikiusiems, nepopuliariems ir prastais santykiais su bendraamžiais pasižymintiems jaunuoliams būdinga nesocializuota agresija.
Aptariant bendras priežastis, vedančias žmogų į nusižudymą, galima būtų išskirti šias:
– vienatvė,
– nesaugumo jausmas,
– prarastas tikėjimas ateitimi,
– depresija,
– senatvė, negalia, liga,
– finansinės ekonominės problemos,
– įtampa, nemalonumai darbe,
– noras išbandyti savižudžio išgyvenimus,
– savęs aukojimas vardan idealių tikslų,
– alkoholizmas, narkomanija,
– nedarbas,
– skurdas, benamystė,
– prostitucija.
Žmogus bręsta visuomenėje, bendraujant su kitais žmonėmis. Poreikiai ir jų nepatenkinimas lemia individo savijautą. A. Maslou nuomone, kiekvienas žmogus gimsta, turėdamas penkių rūšių poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys aukščiau. Kai fiziologiniai poreikiai patenkinti, kyla poreikis jaustis saugiau. Kai jaučiasi saugus, nori mylėti ir būti mylimas, priklausyti bendrijai- šeimai, giminei. Siekdamas aukštesnių tikslų, žmogus nori jaustis įvertintas, pripažintas visuomenėje, darbe, šeimoje, žmogus nori gerbti save už tam tikrus pasiekimus ir būti gerbiamas kitų. Žmogaus poreikių piramidės viršuje yra savęs aktualizavimo poreikis ( savo potencialo galimybių atskleidimas). Tai pastangos atskleisti, aktualizuoti ir efektyviai panaudoti savo sugebėjimus.
Žmogus nepatenkinęs žemesniųjų poreikių negali siekti aukštesniųjų. Poreikiai ir žmogaus gyvenimo kokybė turi glaudų ryši. Jei žmogus nepatenkina fiziologinių poreikių, susilpnėja gyvenimo geismas. Jei siekia nerealių aukščiausiųjų poreikių, nepatenkinęs fiziologinių, atsiduria chaoso b8senoje yra draskomas vidinių prieštaravimų ir jei nesugeba susitvarkyti šioje situacijoje, atsiduria prie savižudybės slenksčio.
Lietuvoje šiuo metu aktualiausios problemos yra nedarbas, skurdas, alkoholizmas ir nusikalstamumas. Visa tai priveda žmogų prie savižudybės ir jis nebemato kelio atgal. Asmuo nepatenkinęs fiziologinių poreikių negali gerai jaustis, negali spręsti jam iškilusių sunkumų. Jis atsiduria užburtame rate. Žmogus neturi lėšų ieškoti profesionalios pagalbos, jei artimųjų tarpe nėra paguodos ,išklausymo ir pagalbos.
Alkoholizmo pasekoje Lietuvoje nusižudo daug žmonių .Pirmiausia reikia parašyti apie tai, kas būdinga nuo alkoholio priklausomų žmonių asmenybei. Psichologai išskiria šiuos bruožus: asocialumas, neprisitaikymas, impulsyvumas, agresija.
Amerikiečių psichologas D. Janovsky su kolegomis bandė nustatyti, koks yra ryšys tarp asmens savybių, temperamento, bendravimo su žmonėmis ir alkoholizmo? Norėdami surasti atsakymą, jie ištyrė 90 žmonių, priklausomų nuo alkoholio, Myers- Briigs asmenybės tyrimo metodika. Priklausomi nuo alkoholio žmonės buvo suskirstyti į dvi grupes: turintys nuotaikos sutrikimų ( dažnai besiskundžiantys depresija) ir neturintys tokių sutrikimų.
Visi tiriamieji arba nedirbo, arba uždirbo mažai. Kai kurie alkoholikai vartojo ir kitus preparatus – kokainą, marihuaną ar kitus narkotikus. Tačiau nebuvo nei vieno, kuriam nebuvo nustatyta priklausomybė nuo alkoholio.
Skirtumas tarp alkoholikų, turinčių nuotaikos sutrikimų ir jų neturinčių, yra reikšmingas. Žmonės, priklausomi nuo alkoholio ir pasižymintys nuotaikos svyravimais, pasirodė esą intravertiškesni: linkę gilintis į savo vidinį pasaulį, o ne išorinį, labiau mėgstantys bendrauti siaurame žmonių rate. Jie nejaukiai jausdavosi dideliuose žmonių susibūrimuose, nebuvo aktyvūs ar energingi. Daugelis tyrimo dalyvių, mėgino ar ketino žudytis.
Paprastai linkę žudytis žmonės sąmoningai ar nesąmoningai duos įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti – paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.
Tipiškais pavojaus ženklais, demonstruojamais žudytis besiruošiančių žmonių, gali būti:
• Atitolimas nuo draugų ir šeimos.
• Depresija plačiąja prasme; nebūtinai diagnozuojama psichinė liga kaip klinikinė depresija, bet pastebima pagal tokius požymius:
o Polinkio įprastiniams pomėgiams praradimas.
o Liūdnumo, beviltiškumo, irzlumo ženklų rodymas.
o Apetito, svorio, elgesio, aktyvumo, miego sutrikimai.
o Energijos praradimas.
o Neigiami atsiliepimai apie save.
o Pasikartojančios savižudybės mintys ar fantazijos.
o Staigūs pasikeitimai iš didelės depresijos į būseną ‘taika’ (gali rodyti, kad sugalvota savižudybė).
• Kalbėjimas, rašymas arba užuominos apie savižudybę.
• Ankstesni bandymai.
• Beviltiškumo jausmas ir pagalbos nesitikėjimas.
• Asmeninių reikalų nukreipimas tokia linkme:
o Asmeninių daiktų išdalinimas.
o Staigus stiprus susidomėjimas testamentais ir gyvybės draudimais.
o Situacijų apie senesnius asmeninius incidentus išsiaiškinimas.
Tai nėra tikslus sąrašas: kai kurie žmonės gali nerodyti tokių ženklų ir visgi galvoti apie nusižudymą, kiti gali rodyti daug tokių ženklų bet normaliai susidoroti su situacija; vienintelis būdas sužinoti tiksliai – paklausti.
Jei žmogus labai sunerimęs, sugalvojo potencialiai mirtiną planą kaip save nužudyti ir turi priemonių kaip tai padaryti greitai, tai laikoma, kad jis tikrai gali bandyti nusižudyti.
Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus.

Depresija – viena iš daugelio savižudybės priežasčių. Depresija labai dažna įvairiausių gyvenimo sunkumų sudėtinė dalis. Dažniausiai susiduriama su vadinamosiomis reaktyviosiomis depresijomis, kurios paprastai kyla reaguojant į traumuojančius gyvenimo įvykius (psichikos ar vidaus organų ligą, psichinė traumą, išsekimą, senatvinius organizmo pakitimus, asmenines problemas ). Depresinių nuotaikų kiekvienas iš mūsų esame patyrę. Svarbiausia, kaip mes sugebėjome kovoti su depresijos simptomais. Dažniau depresija apima jautrios psichikos žmogų, ypač dėl protinio pervargimo arba per klimaksą, sergant neuroze, lėtiniu alkoholizmu .Depresijos apimtas žmogus tampa liūdnas ir paniuręs, keičiasi nuotaika. Apninka mintys apie savo gyvenimą, Jaučiamas kaltės jausmas, nebesidomima dalykais, kurie anksčiau traukė, sulėtėja elgesys ir mąstymas. Ilgainiui žmogus tampa abejingas viskam. Ryškiausias bruožas- savęs nuvertinimas. Ligonis prisimena tik liūdnus įvykius, pergalvoja savo klaidas, jį ypač slegia sunkus kaltės jausmas, apima nerimas ir baimė, kad už visą tai teks atsakyti ne tik jam, bet jo artimiesiems .Sunkios depresijos apimtas žmogus jaučia ne tik dvasinį, bet ir fizinį skausmą: jam gelia širdį, spaudžia krūtinę, jis jaučiasi kaip sumuštas. Sergantį depresija kamuoja nemiga, pablogėja jo apetitas, ima skaudėti galvą, skrandį, jaučiamas bendras nuovargis. Apie dešimt procentų visų ligonių, kurie kreipiasi į gydytojus, yra apimti depresijos. Nerasdamas išeities, žmogus bando nusižudyti. Labai retai nusižudoma nesant depresijos
Norint padėti depresijos apimtam žmogui, reikia mokėti atpažinti depresiją nuo blogos nuotaikos, fizinius negalavimus susieti su galima depresija . Apie tai plačiau samprotausiu prevencijos fone.

MITAI APIE SAVIŽUDYBES

Lietuvoje į savižudybių plitimą žmonės žiūri ne abejingai, o bejėgiškai. Vyrauja nuostata, kad tai neišvengiamas blogis, sudedamoji gyvenimo dalis. Tarp žmonių yra paplitusios neteisingos nuostatos, mitai ir šablonai apie savižudybes. Klaidinga yra nusistovėjusi pažiūra, kad tas, kas kalba apie savižudybę, paprastai nesižudo. Tačiau mąstantys apie savižudybę dažniausiai apie tai pasisako tiems, kuriais pasitiki. ,, Apie 60 proc. nusižudžiusių suaugusiųjų išreiškė tokį ketinimą artimiems žmonėms. Daugiau nei 80 proc. paauglių, galvojančių apie savižudybę, tokiomis mintimis pasidalija su artimiausiais draugais“( 12,82p.).Vidutiniškai iš dešimties nusižudžiusių aštuoni parodo aiškius ženklus apie savo ketinimus. Kita neteisinga nuostata yra ta, kad savižudžiai tikrai trokšta mirti. Dauguma savižudžių tikrai nėra apsisprendę, jie tik nori, kad liautųsi skausmas. Taip pat tai yra lyg pagalbos šauksmas, kad atkreipti į save dėmesį. Kita paplitusi pažiūra ta, kad jei žmogus linkęs žudytis, tai jis toks ir liks. Tai irgi absoliučiai neteisinga. Žmogus ketina nusižudyti tik tam tikru laiko tarpu, vaikams, kurie ketina nusižudyti galima padėti. Išvardinsiu dar keletą neteisingų savižudybės įsivaizdavimų: žudosi tik psichiškai nesveiki žmonės, savižudybė yra paveldėta, savižudybės dažnesnės tarp neturtingųjų arba , atvirkščiai, tarp turtingųjų, klausinėjant žmogaus apie savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti, pagerėjimas po bandymo nusižudyti rodo, kad savižudybės rizika praėjo. Visi šie klaidingi įsitikinimai trukdo realiai pažvelgti į savižudybės problemą ir ją tinkamai spręsti.
Rašant apie savižudybę reikia aptarti vieną labai svarbų aspektą- savižudybė yra ,, užkrečiama‘‘. Jauni žmonės dažnai nesuvokia, kad bandydami žudytis jie pasirenka mirtį. Tokį gyvenimo problemų sprendimo būdą gali paskatinti ir aplinka. Jeigu žmogų supančioje aplinkoje nusižudo daug žmonių, jam gali atrodyti, kad savižudybė- priimtinas problemų sprendimo būdas. Tokį įsitikinimą sustiprina ir aplinkinių žmonių reakcijos į savižudžius, jei gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip romantiškas ir herojiškas poelgis. Jauni žmonės į savižudybes žiūri kaip į priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, nes vis daugėja savižudybių ir tai veda prie dar didesnio savižudybių skaičiaus. Kai žmogus supras, kad savižudybė nėra heroizmas ir graži gyvenimo pabaiga, tai atras savyje jėgų gyventi ir spręsti problemas.
,, Užkrėtimas‘‘ nulemia savižudybės metodo pasirinkimą . D. Gailienė rašo, kad ,, užkrėtimas‘‘ veikia trimis būdais:1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t. y. pamėgdžiojamas metodas; 2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t. y. perduodama motyvacija nusižudyti; 3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas, t. y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.
Savižudybės ,, užkrato‘‘ poveikiui nusakyti vartojama analogija su infekcinėmis ligomis. Žmogus suserga, kai virusas užpuola žmogų. Savižudybių atveju, jei žmogų stipriai paveikia kieno nors savižudybė, jis pats gali pasekti tuo pavyzdžiu. ,, Žmonės nevienodai imlūs infekcijoms, pervargę, silpnos sveikatos, susilpnėjusio imuniteto suserga daug Savižudybės ,, užkrėtimas‘‘ labai priklauso nuo vyraujančios nuostatos savižudybių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuo visuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei nuo atskirų individų pažeidžiamumo‘‘(3,109p.).
Pateiksiu vieną pavyzdį iš Lietuvos gyvenimo. 1996 m. pavasarį Lietuvos Respublikos Seimo deputatas K. Uoka pareiškė, kad jis viešai susidegins nurodytą dieną ir nurodytoje vietoje, jai nebus įvykdytas jo politinis reikalavimas paskelbti priešlaikinius Seimo rinkimus.
Tomis dienomis visi daug kalbėjo savižudybės tema, apie tai rašė ir diskutavo žiniasklaidos priemonės. Seimo deputatas nesusidegino. Kokią reikšmę turėjo ši istorija? Ar K. Uokos mintis netapo ,, užkratu,, silpnesnės psichikos žmonėms? Nes deputato akcija labai padidino susidomėjimą savižudybėmis, dienraščiuose pradėta daug dažniau rašyti apie tai.
Praėjus pusantrų metų po įvykio K. Uoka televizijos laidoje tvirtino, kad jo pavyzdžiu yra pasekę kelios dešimtys žmonių. Visa tai rodo, kad tai buvo ,, užkrečiama‘‘ savižudybė.

SAVIŽUDYBĖ IR ŽINIASKLAIDA
Lietuvoje per visą sovietinę okupaciją apie savižudybes viešai nebuvo kalbama ar rašoma. Duomenys apie savižudybes buvo griežtai įslaptinti. Kasdieniame gyvenime vyravo nuostata, kad nusižudo tik visai psichiškai nesveiki žmonės.
Panaikinus draudimus ir pradėjus viešai kalbėti bei rašyti apie visas visuomenės problemas, taip pat ir apie savižudybes, pirmiausiai apie jas buvo prabilta romantiškomis gaidomis ir su tendencija vertinti savižudybę moralinėmis kategorijomis, o ne traktuoti ją kaip psichologinės krizės, psichinės sveikatos problemą.
Žiniasklaida turi didelį poveikį žmonių gyvenimui. Žiniasklaidos priemonės ne tik informuoja visuomenę, bet ir formuoja nuostatas bei vertybes, įtakojančias žmonių elgesį. Žiniasklaidoje pateikti pavyzdžiai gali suvaidinti svarbų socialinį kultūrinį vaidmenį perduodant savižudybes, jie yra šalies savižudiškų nuostatų dalis.
Grožinei literatūrai šiais laikais dažnai nebelieka laiko, o laikraštį ar žurnalą būtinai pavartome ir paskaitome prie kavos puodelio. Televizorius dažnuose namuose būna įjungtas beveik ištisą parą kaip ,, fonas‘‘.
Labai svarbu, kaip savižudybės atvejai pateikiami mūsų šalies žiniasklaidoje, kokią žalą tai daro žmonėms, o ypač jaunimui, ir tuo, kad yra žmonių smarkiai nukentėjusių dėl neatsakingų savižudybės pateikimų.
Suicidologijos tyrimais yra nustatyta, kad savižudiškas elgesys gali būti perduodamas modeliavimo būdu (kitaip vadinama imitacijos fenomenu). Iš visų visuomenės informavimo priemonių tokius modelius labai dažnai pateikia spauda.
Savižudybių pristatymo spaudoje tyrimai prasidėjo 1994 metais. Taip pat buvo analizuojama 1996-ų ir 2000-ų metų spauda. Tyrimų tikslas – įvertinti ir išanalizuoti savižudybių pateikimo Lietuvos spaudoje tendencijas bei daromų akcijų poveikį. Akcijos – tai žurnalistų informavimas apie savižudybės imitacijos fenomeną ir jo skatinamojo efekto sumažinimo galimybes (konkrečių pasiūlymų pavidalu). Deja, vienkartinės žurnalistų informavimo akcijos nedavė jokių pastebimų rezultatų.
Straipsniais apie savižudybe dažnai siekiama sensacijos, jie dažnai pateikiami 1-ame laikraščio puslapyje, juose gausu asmeninių nuotraukų bei nuotraukų iš savižudybės įvykio vietos. Tiksliai aprašomas savižudybės metodas, daugeliu atvejų, tai labai išsamus, detalus savižudybės atlikimo aprašymas (aukštos suicidinės rizikos žmonėms toks metodas tampa labai realus, o savižudybė – prieinama). Dažnai nurodomi nusižudžiusio asmens duomenys, kas padidina skaitytojo (o ypač jauno žmogaus) susitapatinimo su savižudybės auka tikimybę. Daugelio atvejų savižudybė pernelyg dramatizuojama, juose gausų dviprasmiškų užuominų, moralizuojama bei savižudybė pateikiama kaip tragedija. Dažnai tiesiogiai arba netiesiogiai aprašomos teigiamos savižudybės pasekmes ir nekalbama apie neigiamas pasekmes, pagalbos bei prevencijos būdus.
Tokio pobūdžio straipsnis pasirodė didžiausiame Lietuvoje dienraštyje ,,Lietuvos rytas’’ 2003 m. gruodžio 27 d. priedo ,,Gyvenimo būdas’’ pirmame puslapyje. Straipsnyje smulkiai pasakojama apie mergaitės gyvenimą , jos nuotykius ir vėliau pasirinktą nusižudymo būdą- ji nušoko nuo viaduko. Remiantis šia istorija švedų režisierius sukūrė kino filmą ( Švedijoje tokių atvejų tikriasiai mažai?).Pasakojimo turinys yra gana išplėstas, kalbinami mergaitės giminės, gausu nuotraukų.Aprašymo stiliu yra šiek tiek romantiškas, poelgis vertinams kaip tragedija, kuri ,,nusirito per pasaulį’’.
Paėjus savaitei ,, Lietuvos rytas’’ vėl smulkiai aprašo 21 m. Kaunietės nisožudymą- ji paleido sau į galvą šūvį iš pisoleto,, Bereta’’, kurį jos gyvenimo draugas buvo įsigijęs saviginai. Artimieji negalėjo pasakyti dėl kokių priežasčių ji pasitraukė iš gyvenimo. Bet priežastys juk buvo! Tik niekas jų nepastebėjo…
Savižudybių paplitimui svarbią įtaką daro visuomenėje vyraujančios nuostatos savižudybės atžvilgiu ir neretai pasireiškiantis (ypač jaunimo) imitacijos fenomenas – jauni žmonės linkę pamėgdžioti savižudiško elgesio pavyzdžius. Lietuvos žiniasklaida savižudybės daug dažniau pateikia kaip romantiškus, herojiškus poelgius, juos pozityviai vertina. Beveik ketvirtadalis (24%) Lietuvoje apklaustų studentų nurodo, jog savižudiško elgesio pavyzdžiai žiniasklaidoje juos smarkiai paveikė (ar sukrėtė) ir skatino mintis apie imitaciją. Tačiau itin stipriai šie pavyzdžiai veikia paauglius – didelę įtaką nurodė 42% penkiolikmečių, 41% trylikamečių ir 37% vienuolikmečių. Įspūdingi skaičiai!
Aukas galima suskirstyti į tokias grupes:
Viena grupė – žmonės nukentėję dėl privatumo pažeidimo, asmeninių gyvenimo faktų atskleidimo ir neteisingos informacijos paskleidimo (tai liečia tiek nusižudžiusįjį asmenį, tiek jo artimuosius). Moksliškai yra nustatyta, kad po įvykusios savižudybės kenčia mažiausiai 5-6 žmonės, jie yra likę gyventi su šia tragedija ir savo skausmu. Nemaža jų dalis yra nepilnamečiai – broliai / seserys, vaikai, anūkai, draugai ar šiaip pažįstami. Taigi pasinaudojimas šių žmonių tragedijomis (kaip iki šiol daro žiniasklaida siekdama pritraukti žmonių dėmesį sensacingais pranešimais) smarkiai žaloja žmonių psichinę sveikatą: dar labiau pagilina šių žmonių išgyvenamą krizę, sustipriną jų skausmą.
Antra grupė – tai aukštos savižudybės rizikos žmonės: dėl vienokių ar kitokių priežasčių kenčiantys dėl nepakeliamo psichologinio skausmo, apimti nevilties ir kitų skausmingų jausmų – kaltės, baimės, gėdos, žlugimo, sielvarto, vienišumo, pykčio, priešiškumo. Neatsakingi savižudybės pristatymai žiniasklaidoje gali paskatinti juos pasirinkti ar net įvykdyti žiaurų savidestrukcijos aktą. Moksliškai įrodyta, kad po vaizdingai, plačiai, sensacingai spaudoje aprašytų atvejų dažnai padaugėja ir savižudybių. Taigi, žurnalistai, kurie pastoviai informuojami apie tokių pristatymų žalingą poveikį visuomenei ir konkretaus žmogaus psichinei būsenai, matyt, sąmoningai prisiima atsakomybę už kiekvieną kitą savižudybę.
Užsienio valstybėse po įžymių žmonių savižudybių iš karto imamasi įvairių prevencijos priemonių, siekiant sumažinti savižudiško elgesio imitacinio efekto tikimybę ir apsaugoti žmones nuo žalingo poveikio.
Trečia grupė – žmonės, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai / dabartyje ar ateityje nukenčia dėl jiems diegiamos teigiamos nuostatos savižudybės atžvilgiu. Čia norėčiau pabrėžti vaikams ir paaugliams daroma poveikį. Vaikai ir paaugliai pagal savo amžių yra ypatingai imlūs, pažeidžiami ir priklausomi. Klausimas, kokiom nuostatom ir vertybėm vadovausis (ir vadovaujasi) jie savo gyvenime, jei mes, atsakingi už juos suaugę, iki šiol linkę nuvertinti šios problemos rimtumą?
Savižudybių rodikliai mūsų šalyje ypatingai aukšti. Tačiau svarbu paminėti, kad publikacijos apie savižudybes mūsų šalies laikraščiuose neatspindi realios Lietuvos suicidogeninės situacijos. Kyla klausimas, ar mūsų šalyje žmogus laikomas vertybe,jai galime pasinaudoti jo asmenine tragedija, pažeisti jo teises, garbę, orumą, ir net pastūmėti į savęs sunaikinimą?
Nebūtina skelbti apie visus savižudybės atvejus. Tačiau visi turi žinoti, kad rašymas ir kalbėjimas apie savižudybes gali jas sukelti.
Jei vis tik pasirinkta pateikti informaciją apie savižudybę, ji turi būti pristatoma santūriai, trumpai ir objektyviai. Jokia asmeninė informacija apie nusižudžiusįjį negali būti atskleidžiama be jo šeimos narių sutikimo. Savižudybė yra sudėtingas procesas, ji įvyksta susidėjus daugeliui priežasčių, todėl žiniasklaidoje nepatariama nurodyti vienos priežasties.
Žiniasklaidoje patariama vengti sensacingo savižudybės pateikimo, taip pat stengtis nepateikti smulkaus metodo aprašymo ir nekalbėti apie savižudžio žavesį.
Visuomenėje turi būti skleidžiama žinia, kad savižudybė yra psichinės sveikatos problema ir todėl daugelio savižudybių galima išvengti. Žiniasklaidoje reikia nenutylėti psichinės sveikatos surikimų, jei nusižudžiusysis jų turėjo. Visais galimais kanalais turi būti pateiktos žinios apie savižudybę, savižudybės rizikos veiksnius, prevencijos bei pagalbos būdus.

PREVENCIJOS UŽDAVINIAI

Savižudybių prevencija sukelia didžiulę problemą Lietuvoje. Galima išskirti tris kryptis spendžiant šį uždavinį. Tai yra prevencija, kurios metu gerinama psichinė žmonių sveikata, mokoma konstruktyvių problemų sprendimo būdų ir pan. Kita kryptis yra intervencija, kai suteikiama pagalba išgyvenantiems suicidines krizes. Trečias uždavinys yra postvencija- pagalba suteikiama nusižudžiusiojo ar mėginusio žudytis žmogaus artimiesiems, padedant jiems susitvarkyti su traumuojančio įvykio padariniais, atstatyti dvasinę pusiausvyrą ir užbėgti už akių galimiems suicidams.
Stengdamiesi padėti turime įsigilinti į nelaimės priežastis, kurios atvedė prie savižudybės slenksčio. Paprasčiausia prevencija būtų- panaikinti savižudybę sukėlusias priežastis.
Svarbią vietą užima viena iš daugelio problemų priežasčių-nesugebėjimas socializuotis. T. y. negebėjimas prisitaikyti prie supančios aplinkos ir savęs atskleidimo, saviraiškos stoka. ,, Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai- socialinė integracija t. y. žmonių įsitraukimas į visuomenę, ir socialinė reguliacija, t. y. visuomenės gyvenimą reguliuojančių, reglamentuojančių normų visuma. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra , sustiprėja suicidogeninės tendencijos visuomenėje, padaugėja savižudybių‘‘ (3,34p.). Resocializacija veda žmogų prie suicidinių bandymų. Šią problemą norėčiau plačiau aptarti.
Vaikystėje vyksta intensyvi socializacija auklejimo ir mokymo dėka. Vaiko kontaktas su suaugusiais prasideda per tuos asmenis, kurie kūdikiu rūpinasi, jį maitina, globoja. Lytėjimo ar girdėjimo pojūčiai, kuriais kūdikiai bendrauja su suaugusiais, sudaro dalį jo išgyvenimų. Pirminė socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu didele dalimi vyksta šeimoje. Ikimokyklinėse mokymo ir ugdymo įstaigose tęsiasi socializacijos procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais visuomenės nariais, perima kultūrą ir tradicijas, bei atskleidžia save. Vaikui, pradejus lankyti darželį, jo vystymuisi turi įtakos papildoma socializaciją veikianti jėga. Prie šeimos, televizijos, bendraamžių prisideda lopšelis- darželis. Kiekviena jėga turi savo vertybes, normas, taisykles. Kartais jos viena kitai prieštarauja. Kai socializaciją veikiančios jėgos supažindina vaikus su viena kitai prieštaraujančiomis idėjomis ir vertybėmis, jos vadinamos besivaržančiomis socializaciją veikiančiomis jėgomis. Be individualių žmogaus patiriamų traumų, prie noro nusižudyti skatinančios būsenos gali prisidėti ir tam tikri socialiniai faktoriai.J aunimas išgyvena daugybę socialinių pokyčių, irstančią vertybių sistemą, individualizmo įsigalėjimą. Vaikas atsiduria tarp šių besivaržančių jėgų ir suaugusiųjų pareiga vaikui padėti atrasti tikrąsias vertybes.Didžiulę reikšmę čia turi šeima, kurioje perduodamos vertybės ir tradicijos.
Socialinio elgesio normos vaikystėje dažniausiai įsisavinamos per vaidmenis, kurių privalo laikytis šeimoje, vėliau įvairiose ugdymo įstaigose. Atsitiktinai išstumtas iš žmonių apsupties, vaikas neišsivystytų tiek, kiek leidžia žmogaus galimybės.,, Tik socialinės aplinkos poveikis ir specialus mokymas iš vaiko formuoja asmenybę, sugebančią jausti ir mąstyti, kaip žmogus “(1,32p. ).Jaučiantis ir mąstantis individas galbūt mokės susidoroti su gyvenimo krizėmis ir ieškos išeičių, aplenkdamas nusižudymo galimybę.
Kyla klausimas, ar vaikas nelankantis darželio jau paaugęs turi problemų socializuojantis? Ar vaikai lankę darželį nuo mažų dienų lengviau prisitaiko mokykloje? Vienareikšmio atsakymo nėra. Lietuvoje nėra tikslių sociologinių duomenų apie tai. Labai daug priklauso nuo pačio vaiko, jį supančios aplinkos. Vaikui reikia erdvės, kad jis galėtų bėgioti, šūkauti, reikia priemonių fiziškai lavintis, kaladėlių, kad išmoktų statyti, lėlių, traukinių ir kitų žaislų. Socializacijai ugdyti reikia specialių žinių, žaidimų, knygų, kurių namuose kartais stokojama. Aš manau, kad namuose augantys vaikai ne visada turi puikias sąlygas bendravimui ne tik su tėvais, bet ir su bendraamžiais, o mamos apkrautos buities rūpesčiais ne visada kokybiškai bendrauja su vaikais. Nepaisant to šeima išlieka esminiu ateinančios kartos socializacijos sėkmę lemiančiu veiksniu, nes darželyje vaikas praleidžia tik trečdalį paros. Didelę problemą čia kelia asocialios šeimos , kurių vaikai nelanko nei darželių, nei mokyklų. Šią problemą reikia spęsti nedelsiant, suteikiant galimybę ir finansuojant vaikų maitinimą ir mokymosi priemones valstybės lėšomis.
Kitas klausimas, kurį norėčiau paminėti yra apie tai, kur baigiasi socializacija? Aš manau, kad prasideda žmogaus atėjimu į šį pasalį ir tęsiasi visą gyvenimą. Kad nustatyti ar žmogaus asmenybė socializuota būtina norma, taisyklė ar kriterijus, leidžiantis tai nustatyti. Socializacijos norma yra atitinkamoje visuomenėje priimtas individo asmenybės vystymosi orientyras, o normą apsprendžia asmenybės modelis, grindžiamas atitinkama filosofine sistema. Visuomenėje vyrauja normų pagrindžiamumo problema, nes kiekvienas turi savo vertybių sistemą ir pasaulio mastu nėra visuotinai pripažintų normų. Mes, suaugusieji, privalome kurti naujas taisykles, žinias, principus ir veiklos metodus, kurie leistų vaikui išvengti prieštaravimo tarp senų tradicijų, visuotinai priimtų normų ir inovacijų, kurios neišvengiamai ateina į mūsų gyvenimą besiplėtojant technikai ir kultūros pažangai.
Socializacija vyksta, kai kultūros vaidmuo, vertybės, patirtis, žinios ir normos perduodamos atskiriems visuomenės nariams.Tai procesas, padedantis asmenybei įsitraukti į naujas objektyvias jo visuomenės pasaulio sritis.
Socializacijos skirstymas pagal krypį ir platumą apima totalią socializaciją, kuri apima visą bendruomenę ir formuoja savivoką Mes. Tokia socializacija vyksta mokymo įstaigose, bendruomenėse ir ji reikšminga pilietinei ir politinei socializacijai, ja grindžiamas patriotizmas.Patriotizmo sąvoka suprantama kaip meilė tėvynei, kuri pasireiškia pagarba ir įsipareigojimu Lietuvai, geru istorijos ir kultūros pažinimu, įkvepia pasitikėjimo savo ir kitų jėgomis, skatina konstruktyviai, pilietiškai spręsti iškilusias problemas. Labai svarbi patriotiškumo sudėtinė dalis yra tikras ir nuoširdus asmens emocinis ryšys su savo šalimi, jos gamta, žmonėmis ir kultūra.
Žmonių gyvenime, spręsdami bet kokias problemas , turime nustatyti priežastį, dėl kurių jos atsirado. Tai padaryti kaaisti labai sunku. Medicinoje diagnozės nustatymas yra svarbiausias uždavinys. Studentai mokosi daugiau nei dešimt metų, kad sugebėtų nustatyti diagnozę. Gydymą sikrti labai paprasta-belieka atsiversti ligų knygą.
Mūsų visuomenėje, kur saviž\udybės yra didelė problema, svarbiausia atpažinti žmogų su suicidiniais ketinimais ir suteikti pagalbą. Galbūt nereikia psichologijos studijų, kad atpažintume savo vaiko elgesio , pasisakymų, emocinės būsenos pasikeitimus.
• Staigūs ir ryškūs elgesio pasikeitimai, pvz., judrus vaikas staiga pasidaro tylus, užsidaręs. Dažnai nutrūksta draugystė su bendraamžiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas. Vaikas gali pradėti rukyti, išgerinėti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus:gražina skolintus daiktus, gautas dovanas.
• Pasisakymuose galime išgirsti užuominas apie beviltiškumą, vienišumą, nenorą gyventi.
• Emocinėje būsenoje pasireiškia: liūdnumas, nerimas, prislėgtumas, pyktis, bejėgiškumas.
• Sutrikęs miegas ir apetitas.
Pastebėję vaiko, paauglio elgesio pasikeitimus, nedelsiant turime imtis priemonių. Tai gali būti paprastas, nuoširdus pokalbis, parama,atjaučiantis išklausymas. Turime žinoti, kad savižudybės aptarimas su vaiku nepaskatins jo nusižudyti. Svarbu, kad žmogus norėtų priimti šią pagalbą,reikia paskatinti jį padėti sau pačiam. Labai sunku padėti žmogui, kai jis pats nenori keisti savo gyvenimo, nenori spręsti situacijos. Tada padėti mažai kuo galime.
Statistiniai duomenys rodo, kad kaimuose savižudybių lygis yra daug aukštesnis nei miestuose( atitinkamai 62,8 /100 000 ir 34,8/100 000), pagalbą gauti regionuose yra daug sudėtingiau vien dėl tos priežasties, jog nėra vaikų ir paauglių psichiatro ( pvz; Ignalinos, Kelmės, Klaipėdos, Pasvalio, Plungės, Šilalės rajonų psichikos sveikatos centruose nėra nė vieno vaikų psichiatrijos specialisto).

Norėdami atpažinti suaugusį žmogų, atsidūrusį krizinėje situacijoje, turime susirūpinti, kai:
• žmogaus kalboje ima kartotis frazės apie neviltį;
• kalbama apie mirtį;
• rodomi atsisveikinimo ženklai;
• kamuoja nemiga;
• atsiranda depresijos požymiai;
• pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus;
• kuriami savižudybės planai.
Savižudybės rizikos grupės yra išskiriamos šios:
1.Depresyvus, vienišas, išsiskyręs arba neturintis artimų draugų vyriškis, vyresnis kaip 40 metų.
2. Vieni gyvenantys asmenys.
3. Alkoholikai.
4.Asmenys po didelės netekties.
5. Sergantys somatinėmis ligomis vyresnio amžiaus žmonės.
Žinodami šias rizikos grupes lengviau galime atpažinti artėjančią nelaimę.
D. Gailienė išskiria tokius suicidinio elgesio ypatumus:
1.Polinkis į savižudišką elgesį dažniausiai yra laikina būsena. Labai aukštos suicidinės rizikos periodas, kai žmogus gali nusižudyti, santykinai yra gana trumpas- paprastai jis trunka keletą valandų ar dienų, bet ne mėnesių ar metų. Nors metų metais žmogus gali gyventi su nuolatine aukšta savidestrukcijos rizika, tačiau pats protrūkis ar emocijų iškrova įvyksta gana greitai.
2. Savižudybė beveik visada yra procesas, jam būdingos akumuliacinės tendencijos. Laikui bėgant kaupiasi įvairios priežastys, stumiančios žmogų į savižudybę. Paskutiniu postūmiu gali būti išgyvenamas didelis stresas arba sunki krizinė situacija. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais ir išoriniais veiksniais.
3. Visų savižudybių ypatumas- ambivalencija, kai vienu metu jaučiami prieštaringi jausmai ir nuostatos tam pačiam žmogui arba introjektuotam objektui. Kuriami planai kaip nusižudyti, o tuo pat metu žmogus turi fantazijų apie išsigelbėjimą ir intervenciją.
Šiuos tris punktus privalome žinoti vykdant savižudybių prevenciją ir sprendžiant jų problemą.
Alkoholio priklausomybę turintiems žmonėms naudingi yra psichoterapijos užsiėmimai. Su jais labiau tinka dirbti mažose grupelės arba tiesiogiai su specialistu. Didelėse grupėse šiems žmonėms sunkiau atsiskleisti, todėl gali kilti papildomų problemų ir gydymosi efektas bus menkas.
Sergantiems alkoholizmu labai naudinga lankytis savitarpio pagalbos grupėse, tokiose kaip Anoniminių alkoholikų grupė. Tačiau sunkiausia, kai žmogus nenori keisti savo gyvenimo būdo, nenori gydyti depresijos, tada jam niekas negali per prievartą padėti.
Kaip atpažinti depresiją nuo blogos nuotaikos, fizinius negalavimus susieti su galima depresija ?
Didelis dėmesys vykdant prevenciją turi būti skiriamas bendruomenių kūrimui. Svarbu įtraukti pačius gyventojus į bendruomenės veiklą. Bendruomenės pagalba jos nariai įsijungia į problemų sprendimą. Šios veiklos tikslas- bendri interesai. Bendruomenės vystymas gali būti pradedamas nuo mažų interesų grupelių, savipagalbos ar kaimynystės grupių ir pereinama prie atskirų bendruomenių ar visos visuomenės problemų, kurias gali padėti išspręsti grupinis socialinis darbas, dirbamas bendruomenės ar visos visuomenės mastu. Dideli įgaliojimai čia suteikiami socialiniams darbuotojams , kurie iki šiol kaimeliuose ir mažuose miesteliuose atlieka kitokią funkciją ( lanko ligonius ir neįgaliuosius, perka jiems maisto, tvarko jų buitį ir pan.). Reikėtų miestelių seniūnijose ir savivaldybėse įvesti naujų socialinių etatų, kad galima būtų organizuoti darbą bendruomenėse.
D. Gailienė , rašydama apie savižudybių prevencijos modelį, išskiria dvi grupes priemonių- netiesioginę prevenciją ir tiesioginę.
Netiesioginės tikslas- veikti prieš socialinę dezintegraciją, visoje visuomenėje ir atskirose socialinėse grupėse, o taip pat veikti prieš pozityvių nuostatų savižudybės atžvilgiu, kaip suicidinio proceso katalizatoriaus, plitimą.
Netiesioginės prevencijos priemonės:
• visuomenės atmosferos gerinimas;
• kaimo bendruomenių stiprinimas;
• streso įveikimo ir problemų sprendimo įgūdžių formavimas;
• bažnyčios vaidmens stiprinimas;
• alkoholio ir narkotikų kontrolė ir vartojimo profilaktika;
• formavimas nuostatos, kad savižudybė nėra priimtinas problemų sprendimo būdas;
• žiniasklaidoje- mažinimas prosuicidinės nuostato ir savižudybės imitaciją skatinančių veiksnių;
• požiūrio į savižudybių prevenciją keitimas;
• mokymas ir informavimas apie savižudybės riziką, pavojaus signalus ir pagalbos galimybes.
Tiesioginės prevencijos tikslas- padidėjusios suicidinės rizikos grupių ir individų išaiškinimas ir efektyvi pagalba. Priemonės tikslui pasiekti:
• įdiegti psichosocialinį pagalbos modelį;
• krizių įveikimo centrų steigimas;
• efektyvesnis depresijų diagnozavimas ir gydymas;
• alkoholizmo ir kitų priklausomybių gydymo gerinimas;
• tinkama pagalba mėginusiems nusižudyti žmonėms;
• savižudybių skaičiaus mažinimas įvairiose institucijose- kariuomenėje, kalėjimuose, ligoninių stacionaruose, numatant reguliarų darbuotojų mokymą;
• savižudybių prevencija specifinėse rizikos grupėse- patyrusių netektis, artimųjų savižudybes, smurtą ir pan.,
• savižudybių prevencija mokyklose, įtraukiant visas tris grandis- prevenciją siaurąja prasme, intervenciją ir postvenciją;
• efektyvi visų pagalbą teikiančių institucijų ir žinybų veiklos koordinacija;
• išsamūs ir reguliarūs suicidiniai tyrimai.
1998 m. liepos 2d.Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą Nr.VIII- 833 ,, Dėl Lietuvos sveikatos programos patvirtinimo“. Šioje programoje numatomas tikslas iki 2010 m. sumažinti savižudybių kiekį iki vidutinių Europos šalių rodiklių, tai yra iki 25 iš 100 000 gyventojų. Toks sprendimas buvo priimtas 1998m., kai savižudybių skaičius siekė 43,8 /100 000. Tačiau per pastaruosius ketverius metus savižudybių skaičius ne tik nesumažėjo, bet net augo: 1999m.- 44,0/100 000, 2000m.- 46,6/ 100 000, 2001m.-44,1/100 000.
Rašant apie savižudybes Lietuvoje reikia paminėti konferenciją, kuri įvyko Lietuvos Respublikos Seime 2003. balandžio 2 d. nacionalinės konferencijos tema ,, Savižudybių aktualijos Lietuvoje‘‘. Konferencijos rezoliucijoje konstatuojama, kad savižudybių skaičius šalyje yra visuomenės psichikos sveikatos rodiklis . Vyriausybė patvirtino Savižudybių prevencijos 2003-2005 metų programą. Šios programos koordinavimas ir įgyvendinimas pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Programos įgyvendinimo priemonės bus finansuojamos iš valstybės biudžeto ir valstybės investicijų programoje numatytų lėšų.
Svarbiausios valstybės politikos kryptys, kuriomis siekiama sumažinti savižudybių skaičių,- tai informacijos teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas, pagalba savižudybės rizikos grupėms ir asmenims bei moksliniai tyrimai ir analizė. Įgyvendinimo programoje numatytomis priemonėmis tikimasi iki 2010 m. sumažinti savižudybių skaičių Lietuvoje iki vidutinio Europos šalių rodiklio.
Programos vykdytojai- Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų, Teisingumo, Krašto apsaugos ministerijos, Vilniaus universitetas, Vaikų ir jaunimo psichologinis centras, Lietuvos Teisės universitetas, psichikos sveikatos centrai, Lietuvos suicidologų asociacija, Žiegždrių psichiatrijos ligoninė, Kauno medicinos universitetas, Lietuvos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybų asociacija ir kitos organizacijos.
Mes galėtume toli pažengti mažinant savižudybių skaičių, priimdami žmones tokius, kokie jie yra, panaikindami socialinį tabu kalboms apie mintis nusižudyti, sakydami žmonėms, kad tai nėra smerktina jaustis taip blogai, kad net galvoti apie savižudybę. Žmogus vien šnekėdamas apie tai, kad jis jaučiasi puikiai, sumažina savo kančias, jis pradeda matyti kitas galimybes ir tokiu atveju žymiai sumažėja tikimybė, kad jis bandys nusižudyti.

Savižudybių prevencija Lietuvoje yra didelė problema. Viena iš nedaugelio konkrečių pagalbų yra psichologinė anoniminė nemokama pagalba telefonu 8-800 288 88. Pagalba teikiama darbo dienomis nuo 16 val. iki 7 val. ryto. Savaitgaliais visą parą.Paprastai galima paskambinti ir kalbėti su patarėju apie bet kokias problemas .Žmogus yra nei kiek neverčiamas ir nespaudžiamas į kampą, kas yra lengviau nei pokalbis akis į akį. Pokalbis apie situaciją su rūpestingu, nepriklausomu žmogum gali labai padėti, nesvarbu ar krizė jam pačiam, ar jis jaudinasi dėl kažko kito. Nereikia laukti krizės viršūnės arba kol iškils gyvybei gresianti problema, galima kreiptis iš karto.
Manau, kad tai vienintelė pagalba vienišiems žmonėms atsidūrusiems krizinėje situacijoje. Psichologų mokamos paslaugos yra sunkiai prieinamos vidutines pajamas gaunantiems žmonėms. Be to visuomenėje vyrauja nuostata, kad kreiptis į psichologą patarimo, reiškia prisipažinti, kad esi silpnas, kad nesugebi pats išspręsti savo problemų. Dažnai žmogus nenori net sau pripažinti, kad turi problemų. Tada dažniausiai į ,pagalbą‘‘ pasikviečiamas alkoholis. Tačiau, kaip žinome, tada problemos dar paaštrėja.
Kokias pasekmes sukelia savižudybės? Pagal statistiką kiekviena savižudybė labai stipriai emociškai paveikia mažiausiai šešis su nusižudžiusiuoju susijusius žmones. Net ir tuo atveju, kai žmogus gyvena vienas ir neturi giminių, tai paveikia šalia gyvenančius kaimynus ir pažįstamus. Savižudybė kelia daug jaudulio nerimo ir klausimų.
Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.

Esu kelis kartus susidūrusi su situacija, kai savižudybė buvo slepiama, o teigiama, kad žmogus staiga valgydamas užspringo ir mirė. Tik patys artimiausi giminės žinojo tiesą. Kodėl taip yra? Ar negarbinga nusižudyti? O gal jaučiamės kalti, kad ne viską padarėme, laiku nepastebėjome artėjančios tragedijos?
Gyvenimas nėra nei vienam lengvas, Iš kiekvieno jis pareikalauja kantrybės, jėgų, žinių, stiprybės. Nesėkmės ir praradimai būtini, nes jie sustiprina ir užgrūdina žmogų. Natūrali atranka vyksta gyvūnų, ne žmonių pasaulyje . Nedrįskime teigti, kad nusižudo patys silpniausi ir niekam nereikalingi. Žmogus yra unikalus, jis sugeba keistis, klupti ir vėl keltis, ristis į bedugnę ir lipti į aukštybes. Tikėkime žmogumi ir leiskime dar kartą pakilti…
Išvados ir siūlymai:

Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.
BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS IR PRIEDAI:

1. Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija. Vilnius: Mokslas,1978.
2. Durkheim E. Savižudybė . Vilnius: Pradai ,2002.
3. Gailienė D. Jie neturėjo mirti/ Savižudybės Lietuvoje. Vilnius: Tyto alba, 1998.
4. Gailienė D. Savižudybės Lietuvoje: socialiniai- psichologiniai paplitimo aspektai ir prevencijos modelis. Kaunas:Vytauto Didžiojo universitetas,2000.
5. Gailienė D., Trofimova J. (1999). Savižudybių pateikimas pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose 1994 ir 1996 m. // Psichologija. Mokslo darbai. 19, p. 56-70.
6. Gailienė D., Trofimova J., Žemaitienė N., Miliukaitė A. (1999). Žiniasklaidoje pateikiamų savyžudybės pavyzdžių poveikis paaugliams ir jaunuoliams // Psichologija. Mokslo darbai. 19, p. 71-77.
7. Jermakovienė I. Žmonių priklausančių nuo alkoholio, asmenybės bruožai. Psichologija Tau 03‘5 rugsėjis/ spalis.

8. Juodaitytė A. Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius:Petro ofsetas,2002.

9. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas.Vilnius: Vaga, 1995.

10. Kučinskas V., Kučinskienė R.Socialinis darbas švietimo sistemoje.Klaipėda:Klaipėdos universiteto leidykla,2000.
11. Kurienė A., Pivorienė V. Būkime atidūs- vaiką ištiko bėda.Vilnius: SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, 2000.
12. Lamintagne Y. Būti tėvais pamišusiame pasaulyje.Vilnius: Tyto alba ,1999.
13. Psichologija studentui ats. red. Matulienė G.Kaunas: Technologija,2002.
14. Sajevičienė J. Savižudybių aktualijos Lietuvoje. Psichiatrijos žinios. 2003 m. kovas- balandis, Nr. 2 (22).

15. http://www.lrs.lt/
16. http://www.google.lt/
17. www.sociumas.lt.

Tarybinis patriotizmas ir jo poveikis Žmogaus psichologijai

 

Etika tiria visas moralės reiškimosi formas. Didelį vaidmenį tiriant etiką vaidina jos sąveika su kitais mokslais, pirmiausia su asmenybės psichologija, socialine psichologija, sociologija. TSRS etikos tyrimų centrų suformuoti etikos principai darė nemenką poveikį paprasto žmogaus psichologijai, tų principų įtaka jaučiama ir šiomis dienomis.
Moralės principai apibendrintai išreiškia pagrindinius vienos ar kitos moralės sistemos reikalavimus. Jie yra pagrindas, kriterijus sudaryti konkrečias, specialias normas ir nurodo žmogui bendrą veikimo kryptį. Kaip tik moralės principai sudaro vieno ar kito moralinio kodekso branduolį, reikšdami tai, kas yra esmingiausia toje moralės sistemoje.
Komunistinė moralė, būdama aukščiausio dorovinio žmonijos vystymosi pakopa, savo pagrindinį turinį taip pat reiškia per moralės principų sistemą. Pagrindiniai moralės principai savo turiniu apima visas žmogaus veiklos sritis ir jais remiantis formuojami konkretūs reikalavimai, kaip žmogus turi elgtis įvairiomis situacijomis, savo reguliuojamuoju poveikiu jie nukreipia žmogaus poelgius įtvirtinti visuomeninėje praktikoje socialistinės ir komunistinės visuomenės dorovines vertybes.
Taigi komunizmo kūrėjo moralinio kodekso pagrindiniai principai yra šie: meilė socialistinei Tėvynei, ištikimybė komunizmui, kolektyvizmas, socialistinės nuosavybės gynimas nuo pasikėsinimų, humaniški žmonių santykiai.
Tarybinis patriotizmas ir socialistinis internacionalizmas – tai ne vien sąmoningumas ir jausmas, bet ir pirmiausiai atitinkantys juos veiksmai ir poelgiai, tam tikros viso žmogaus gyvenimo stiliaus, jo elgsenos pusės.
Susikūrus pasaulinei socializmo sistemai, patriotizmo jausmas praturtėja nauju bruožu – meile kitoms socialistinėms šalims. Šis naujas socialistinio patriotizmo bruožas atsirado dėl socialinio vystymosi poreikio stiprinti laisvų, suverenių tautų, kuriančių socializmą ir komunizmą, socialinę, ekonominę ir politinę sandraugą. Prie to prisideda valstybinės santvarkos vienodo tipo ekonominiai pagrindai, socialistinių šalių tautų vienoda ideologija, bendras galutinis tikslas – komunizmo sukūrimas. Patriotizmą praturtina internacionalizmas.
Socialistinis internacionalizmas – tai pagarbos kitoms tautoms suvokimas ir jutimas, solidarumas su visų šalių darbo žmonėmis kovojant dėl socialinės pažangos, ryžtas padėti kovoti dėl revoliucinio visuomenės pertvarkymo. Kaip dorovės principas socialistinis internacionalizmas apima keletą žmogaus elgesio reikalavimų. Jo pradinis teiginys yra visų tautų lygybės ir laisvės nepriklausomai nuo jų socialinio ir kultūrinio išsivystymo principas. Remdamasis šiuo principu ir apimdamas bendrosios žmogiškosios moralės reikalavimus, internacionalizmo principas reikalauja gerbti kitų tautų atstovus, stiprinti tautų draugystę ir tarpusavio supratimą.
Tarybinis patriotizmas ir liaudies masių socialistinis internacionalizmas yra veiklaus pobūdžio. Kasdieniniu darbu Tėvynės labui, dideliu domėjimusi visų šalių ir tautų humanistine kultūra, praktiniu įvairių tautybių žmonių bendravimu taikos ir karo dienomis įsikūnija dorovinis socialistinio patriotizmo ir internacionalizmo principas.
Tarybiniam patriotui internacionalistui keliami tokie reikalavimai: jis turi aktyviai ir sąmoningai darbuotis savo daugiatautės Tėvynės labui, didžiuotis savo šalies laimėjimais visose materialinio ir dvasinio gyvenimo srityse, didžiai branginti savo Tėvynės galią, stiprinti TSRS tautų draugystę, socialistinę sandraugos šalių tautų susitelkimą ir visos žemės darbo žmonių solidarumą, aktyviai kovoti su visomis nacionalizmo, šovinizmo, kosmopolitizmo apraiškomis. Tarybiniam socialistiniam patriotizmui būdinga tai, kad meilė Tėvynei organiškai susiliejusi su ištikimybe komunizmo idėjoms.
Tarybinis patriotizmas, didžiavimasis Tarybų šalimi, savo Tėvyne, pasiryžimas ginti socializmo iškovojimus yra svarbiausias komunistinės moralės bruožas – ištikimybė komunizmo idėjoms. Visus principus asmenybės dorovinė sąmonė turi suvokti kaip besąlygiškus dorovinius reikalavimus, kurių laikytis būtina visose gyvenimo situacijose. “Komunizmas – socialinis dorovinis idealas, aukščiausiasis kriterijus, kuriuo dera matuoti realius žygius ir žmonių santykius, todėl kova už komunistinių pradų įtvirtinimą gyvenime, siekimas pačiam tobulėti kaip komunistinei asmenybei turi tapti visuomenės moralinio vystymosi, kiekvieno individo dorovinių siekių centru ir branduoliu”. Ištikimybė komunizmo idėjoms – principas, išreiškiantis ir komunistinės moralės revoliucinį turinį, ir pagrindinį turinį dorovinių reikalavimų, keliamų sąmoningam kovotojui už komunizmą.
Ištikimybė komunizmui reiškiasi įvairiomis formomis. Tai ir gilus vidinis įsitikinimas komunizmo pergalės būtinumu, šios santvarkos tobulumu bei teisingumu, ir vidinis dorovinis poreikis aktyviai, kūrybiškai dalyvauti, kuriant komunistinę visuomenę, ir principingas nesitaikstymas su komunizmo priešais, dorovinė pareiga kovoti prieš jų užmačias. Komunizmo priešais buvo laikomi veltėdžiai ir spekuliantai, apgavikai ir liaudies turto grobstytojai, karjeristai ir biurokratai, kyšininkai ir kritikos užgniaužėjai. Vieni šių priešų daro žalą komunizmui, kėsindamiesi į visuomeninę nuosavybę, kiti demoralizuoja aplinkinius savo veltėdžiavimu, treti savo biurokratizmu pakerta tarybinių visuomeninių organizacijų autoritetą, slopina darbo žmonių kūrybinį entuziazmą.
Ištikimybė komunizmo idėjoms yra pagrindinis, esmingiausias moralės principas. Tas principas numato, pirma, formuoti aktyvią asmenybės gyvenimo poziciją ir, antra, konkrečias, praktines jos elgesio formas, kurias lemia vertybinių orientacijų sistema ir visa žmogaus pasaulėžiūra.
Ištikimybė komunizmo idėjoms kaip svarbiausias marksistinės –lenininės etikos principas buvo pagrįstas ne viename marksizmo-leninizmo klasikų kūrinyje. Ištikimybė komunizmo idėjoms – aukščiausias komunistinės dorovės principas.
Idėjiškumas socialistinėje visuomenėje buvo matuojamas kovos už komunizmo pergalę intensyvumu, nuoseklumu ir ryžtingumu. Ištikimybė komunizmui buvo pradinis, pats plačiausias ir pats imliausias principas. Galima sakyti, kad kiti komunistinės etikos principai – komunistinis humanizmas ir kolektyvizmas, komunistinė pažiūra į darbą ir visuomenės turtą, socialinis patriotizmas ir internacionalizmas – atitinkamais aspektais konkretizuoja ištikimybės komunizmui principą.

Kolektyvizmas – savitas socialistinės visuomenės bruožas, būdinga tarybinės gyvensenos ypatybė. Kolektyvisto moralę – mokėjimą derinti savo poelgius su visuomenės interesais – tarybiniam žmogui ugdė išsivysčiusio socializmo praktika. Socialinis kolektyvizmas – tai žmogaus supratimas, ir įsitikinimas, kad jo pagrindiniai interesai bendri su kolektyvo interesais, ir moralinis poreikis tarnauti savo kolektyvo interesams.
Taigi kolektyvizmas, kaip komunistinės moralės principas, – “ne abstrakti užuojauta, paguodos ir kitų žmogiškosios prigimties visuomeninių pradų apraiška, o visiškai konkretus bendrasis proletarinis, bendrasis socialistinis, bendrasis komunistinis milijonų, šimtų milijonų valių susiliejimas į vieningą valią”. Tai reiškia, jog žmogus supranta, kad jo interesai bendri su kolektyvo interesais ir kad jis atsakingas kolektyvui, tarnauja jo interesams ir yra jam atsidavęs.
Kolektyvistas – ne vien visuomenei parankus žmogus, kurio poelgiai teisingi, reikalingi visuomenei. Marksistinė-lenininė etika moko, kad jei žmogus nori būti laimingas, jis būtinai turi turėti tvirtą kolektyvizmo jausmą. Kolektyvizmas yra svarbus komunistinės moralės principas. Didžiausia vertybe jis laiko bendro žygio interesus – sukurti beklasę komunistinę visuomenę. Tačiau tik tas kolektyvas turės didžiausias mūsų visuomenės vertybes, kuris bus tinkamai orientuotas ir susitelkęs.
Socialistinis kolektyvizmas – individualybės vystymosi forma ir sąlyga. Kolektyviškumas ir individualumas – reiškiniai, nuo kurių sąveikos priklauso realus socialistinio kolektyvizmo turinys, jo poveikis asmenybei. Savo ruožtu asmenybės suklestėjimas padeda gilinti socialistinį kolektyvizmą – tarybinio gyvenimo būdo normą.
Taigi kolektyvizmo visuomeninis principas – veiksmingai plėtoti ir gilinti darbo žmonių draugystę, savitarpio pagalbą, abipusį reiklumą, ugdyti jų principingumą, sąžiningumą, nuoširdumą, pasitikėjimą žmonėmis.
Žvelgiant į beveik penkiasdešimties metų sovietinės sistemos laikotarpį Lietuvoje, galima pastebėti, kad sovietinė valstybė buvo persmelkta specifinės ir slaptos neviešo partinio valdymo sistemos, kuri veikė kaip pastovi aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo ir kontrolės organizacinė struktūra ir buvo vadinama nomenklatūra. Toji sistema iš esmės nepakitusi egzistavo kelis dešimtmečius ir sukūrė nuolat jai priklausiusių bei jai vadovavusių aukštų totalitarinės valstybės biurokratų grupuotę. Šis sistemos suformuotas visuomenės sluoksnis netruko tapti valdančiuoju valstybės elitu.
Priešingai nei teigė oficialioji ideologija, sovietinė visuomenė nebuvo nei beklasė, nei lygias galimybes visiems suteikianti bendrija. Visuomenės ir valstybės priešakyje atsidūrė gana siauras, socialiai nemobilus žmonių sluoksnis, kuris su niekuo nesidalijo valdžia, o santykius su kitomis visuomenės klasėmis grindė visuotine kontrole ir teroru. Tačiau skirtingais istoriniais laikotarpiais jų mastai bei pobūdis skyrėsi. Lietuvoje nomenklatūrinė sistema įdiegta po 1940 metų okupacijos ir išliko iki Lietuvos Respublikos atkūrimo 1990 m. Nomenklatūros sistema buvo tiesiogiai susijusi su politine bei visuomenine LTSR raida.
Pirmasis nomenklatūros sistemos veikimo teoretikas buvo jos kūrėjas J.Stalinas, kuris pabrėžė, kad būtina kadrus vertinti, juos gerai pažinti, iš anksto rengti ir kelti į naujas pareigas, kol bus surastas idealiai žmogaus galimybes atitinkantis postas. Lietuvoje skiriant darbuotojus buvo laikomasi “stalininio kadrų parinkimo principo”- svarbiausia buvo neleisti, kad į postus patektų priešiškų klasių ir politiškai nepatikimų asmenų. Vėliau pagrindiniai deklaruoti kriterijai atrenkant nomenklatūriniam darbui tinkantį asmenį buvo “ištikimybė” sovietinės šalies interesams, aukštas idėjinis-politinis ir dorovinis lygis, potencialios profesinio vystymosi galimybės, išsilavinimas ir “tinkantys organizaciniai sugebėjimai”
Nomenklatūrinės sistemos veikimo principų niekas labai ir neslėpė. Buvo atvirai teigiama, kad KP (Komunistų partija) “per savo narius politiškai vadovauja visoms įstaigoms”, taip pat “parenka tarybinius ir ūkinius kadrus, juos auklėja ir kontroliuoja jų veiklą”.
Bet kokia biurokratinė sistema, būdama natūrali racionalizmo sąjungininkė, yra linkusi iš anksto tobulinti savo veiklos technines galias, moderniais laikais įgyjamas aukštojo arba specialiojo mokslo įstaigose. Ne išimtis ir sovietinei valdininkijai, tačiau okupacijos pradžioje nebuvo tam labai palankių sąlygų. Žemutinės grandies valdininkų padėtis buvo prasta – 1945 metai tik 14,4proc. kaimo vietovių atsakingų darbuotojų turėjo vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą. Išsilavinimo lygiui nomenklatūroje pakelti buvo skubiai organizuojami specialūs kvalifikacijos kėlimo kursai. Tačiau net ir taip smarkiai stokodama išsilavinusių žmonių, partinė kontrolė rengė tikrus “valymus” aukštosiose mokyklose, kad tik aukštojo išsilavinimo negautų nepatikimi asmenys. Ir 1964 metais tik 61proc. LTSR vadovaujančių asmenų turėjo aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Padėtis pasikeitė 8-ajame dešimtmetyje: 1987m. 85proc. įmonių direktorių ir 80proc. kolūkių pirmininkų turėjo jų pareigoms būtiną išsilavinimą.
Laikui bėgant išsilavinimo būtinybė tapo ne vien deklaruojamu pageidavimu. LKP CK priėmus atitinkamus nutarimus, 1967 metais rajonų administracijoje neturintys atitinkamo išsilavinimo darbuotojai buvo tiesiogiai atleidžiami net iš vidurinės grandies pareigų. Norėdami to išvengti, aukšti pareigūnai bent jau formaliai pasirūpino savo išsilavinimu. Geras tokio “švietimosi” pavyzdys buvo neakivaizdžiai teisę studijavęs LTSR teisingumo ministras A.Randakevičius, įskaitas pasirašyti kvietęs dėstytojus į savo darbo kabinetą.
Aukštojo mokslo diplomas tapo sėkmingos karjeros sąlyga, todėl kyšininkavimas virto kone oficialiai įformintu.
Pagal M.Weberio teoriją, visuomenėje ir valstybėje veikia ne vien tik klasės ir socialinės grupės, susikūrusios tam tikrais ekonominiais ar socialiniais pagrindais. Lygiai taip pat svarbi yra ir kultūros įtaka.
Net ir sovietinė sociologija pripažino, kad socialinis asmens statusas per ilgą laiką suformuoja tam tikrą asmenybės tipą, mažai priklausantį nuo asmens socialinės kilmės ir ankstesnės kultūrinės aplinkos. Sovietinės valstybės suformuotas nomenklatūrininko asmenybės tipas buvo fenomenalus vakarietiškų ir patriarchališkai rusiškų dvasinių savybių mišinys. Paprastai komunizmas apibūdinamas kaip racionalus ir itin pozityvistinis mokymas. Vis dėlto partinių funkcionierių psichologinis tipas buvo savotiškai unikalus formalaus asketizmo ir naujųjų laikų buržujaus verslininko mišinys, simboliškai įkūnijantis prievartinės modernizacijos siekimą. Greta to hierarchizuota totalitarinė sistema ir griežta socialinės piramidės vietų užėmimo tvarka sukūrė susvetimėjusią, vienišą ir priešišką sovietinę asmenybę. Formavosi agresyvumu ir įtarumu pagrįstas autoritarinis mentalitetas. Todėl sovietinio tipo vadovams, visomis valstybės aparato galiomis veikusiems savo padalinius, tikras ir įsivaizduojamas pavojus, reikalaujanti nuolatinės kovos su išgalvotu ar tikru priešu, niekada neišnyko, o tai kėlė prevencinės agresijos poreikį ir skatino valstybinės jėgos kulto vystymąsi, glaudžiai susijusį su elgsenos modelių autoritariškumu.
Viena iš ryškiausiai sovietinių vadovų asmenybės dvasinių požymių buvo visuotinai paplitęs autoritariškumas, turėjęs gilias tradicinės kultūros šaknis. Rusijoje visais moderniaisiais laikais dominavo autoritarinio valdymo tipas ir ilgainiui tapo visuomenės kultūros ir visuomenės mentaliteto dalimi. Tradiciškai Rytų Europoje stiprų autoritarizmą skatino nomenklatūrinė sistema, nes, formuojant pareigūnų organizacinę struktūrą, aukščiau esantis nomenklatūros postų skirstytojas greitai iš savo pavaldinių suburdavo sau paklusnių ir už viską tik jam dėkingų asmenų grupę.
Galima sakyti, kad perdėtas nomenklatūrininkų pasitikėjimas savo žiniomis ir sugebėjimais artėjo prie savotiškos didybės ir egoizmo manijos mišinio. Dėl perdėto savęs sureikšminimo savotišku nomenklatūros kultūros požymiu tapo stiliaus vulgarumas ir blyškumas. Tai galima paaiškinti ir išskirtiniu nomenklatūros kultūros materializmu, nomenklatūros lyderių kilme iš skirtingų, bet mažiau nei vidutiniškai kultūringų visuomenės sluoksnių.
Kasdieninėje elgsenoje reikia pabrėžti, kad kokių nors ypatingų savybių totalitarinėje valstybėje nebuvo, tačiau vieną bruožą galima paminėti: alkoholis TSRS buvo beveik vienintelė pigi ir visiems socialiniams sluoksniams prieinama psichologinio atsipalaidavimo priemonė. J.Stalino laikais valdančiojo elito girtavimas buvo virtęs kasdienybe ir net, N.Chruščiovo liudijimu, oficialiu valdymo viršūnių bendravimo būdu. Greta girtavimo klestėjo ir dovanų, savotiškos duoklės, gabenimas vadovams. Partinio aparato darbuotojams girtavimas virto kultūriniu reiškiniu ir gyvenimo būdu.
Vienintelė etikos teorija, leista TSRS, buvo visuomeninės bazės ir antstato principais pagrįsta marksistinė-lenininė teorija, kuri moralę vertina kaip išvestinį ekonominių santykių fenomeną. Todėl bet kokio veiksmo moralinė vertė prilyginta pasekmėms, o pati moralė tapo įrankiu visuomenei paveikti.
Moralės taisyklės aktyviai neformuluotos, kiekvienu atskiru atveju paliekant apie jas spręsti partinei vadovybei, kuri dažniausiai rėmėsi kažkokių degradavusių religinių elgsenos normų rinkiniu. Tik 7-ajame dešimtmetyje kai kurios moralinės maksimos buvo surašytos “Moraliniame komunizmo kūrėjo kodekse”. “Kodekse” keliama valdančiųjų autoritetų visažinybė, reikalaujama individo ištikimybės, ekonominio vertingumo visuomenei, nuolatinio priešinimosi priešams, beveik puritoniško darbo etikos laikymosi ir buitinio asketizmo bei patriarchališkos tradicijos saugojimo asmeniniame gyvenime. Šie fiksuoti moraliniai principai sietini su nomenklatūra ne vien todėl, kad buvo jos atstovų sukurti ir aprobuoti, bet ir todėl, kad išoriškai griežtai šių taisyklių pirmiausia privalėjo laikytis nomenklatūrininkai.
Praėjus keturiolikai nepriklausomybės metų, 53,5% Lietuvos gyventojų vis dar įsitikinę, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau.Tokius duomenis paskelbė visuomenės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus”, vasario pabaigoje atlikęs gyventojų apklausą.
Po Rusijos sparneliu gyventi buvo saugu. Ir ne tik dėl to, kad Tarybų Sąjunga turėjo daugiau nei kelis tankus. Nereikėjo rūpintis dėl darbo, firmos pelno, vaikų išsilavinimo, net stogas virš galvos – ir tas buvo garantuotas.
Buvome bendruomenė, o staiga tapome individualistais. Buvome tikri dėl savo ateities (nes viskuo – nuo mokslo iki įsidarbinimo – pasirūpindavo didžioji valstybė), o staiga tapome palikti likimo valiai (“išlieka stipriausieji”). Buvome pasyvūs, nes viską nuspręsdavo valdžia, ir staiga valstybės iždo raktai atsidūrė mūsų pačių rankose (politikoje tai vadinama demokratijos principo įgyvendinimu, psichologijoje – atsakomybe). Staiga tapome laisvi.
Žinoma, persiorientuoti nėra lengva. Vertybės, nuostatos, požiūriai, gyvenimo būdas augte įauga į kelių kartų kraują.

LITERATŪRA

1. K.Antanaitis. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra – Kaunas: VDU leidykla, 1998 m.
2. Ramunė Žaržojutė. Sovietmečio nostalgija.-Psichologija TAU, 2004 nr.5 (rugsėjis/spalis)

The very first thing that you should do before you write

For that reason, top writing service it’s imperative that you simply outline the specific arrangement of your paper beforehand.

is find a copy of the whole thing.