Lietuvos Seimo rinkimų pagrindiniai aspektai

 

Įvadas

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Seimas – institucija dėl kurios veiklos kalbama kasdien. Seimo rinkimai tuo pačiu labai aktuali ir problematika sfera, nes būtent nuo seimo rinkimų priklauso valstybės valdymo sistema, jos pakraipos ir t.t. Seimo veikla ir visuomenės interesai – tai labai sunkiai kontroliuojanti sąveika. Visuomenės pozicija seimo veiklos atžvilgiu atsiskleidžia per šios institucijos rinkimus. Todėl, kalbėti apie seimo rinkimus ir jų organizavimo aspektus kalbėti aktualu ir reikšminga.
Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija. Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirti¬numas.
Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkinių tei¬se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad¬ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai¬čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo na¬rys, o proporcinės – likusieji 70 parlamento nariu.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko¬misijos. Ir tai tik keli seimo rinkimų epizodai, kuriuos darbo autorius analizuos plačiau šiame darbe.
Prieš kalbant apie Seimo rinkimų organizacinius aspektus, darbo autorius šio darbo pradžioje kaip įžanginę dalį pristatys trumpą Lietuvos Seimo istorinę raidą ir aptars Seimo instituciją kaip atstovaujamąją valstybės valdžios instituciją. Tuomet darbo autorius išanalizuos pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimo organizavimo elementus.

Darbo objektas – Lietuvos Seimo rinkimų pagrindiniai rinkimų aspektai.

Darbo tikslas – išanalizuoti pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimų aspektus.

Remiantis išsikeltu darbo tikslu, darbo autorius šiame darbe užsibrėžė šiuos uždavinius:
1. Pateikti trumpą Lietuvos Seimo istorinę raidą;
2. Aptarti Seimą kaip atstovaujamąją valstybės valdžios instituciją;
3. Išanalizuoti pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimų organizavimo aspektus.

Darbo metodas – literatūros šaltinių analizė.

Šaltinių apžvalga. Darbo autorius, analizuodamas pasirinktą temą, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, nes kaip jau buvo minėta pasirinktai temai Lietuvos Respublikos Konstitucija numato visą V skyrių. Analizuojant Lietuvos Seimo istorinę raidą bei aptariant Seimą kaip atstovaujamąją valstybės valdžios institucija darbo autorius remiasi T. Birmontienės ir kitų autorių vadovėliu „Lietuvos konstitucinė teisė“. Analizuojant Seimo rinkimų organizavimo momentus remiamasi pastaruoju šaltiniu ir pagrindiniu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus reglamentuojančiu norminiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymu ir kitais šaltiniai, kurie vienaip ar kitaip pateikia informacijos apie pasirinktą temą.

Darbo struktūra:
Įvadas – 2 psl.;
Teorinė darbo dalis, sudaryta iš trijų dalių – 14 psl.;
Išvados – 1 psl.;
Naudota ir cituota literatūra – 1 psl.;
Viso darbo apimtis – 20 psl.

1. Lietuvos Seimo istorinė raida
Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš¬tystės epochos. Tai buvo valstybės valdžios institucija. Lietuvos Didžio¬joje Kunigaikštystėje Seimas rinkosi į suvažiavimus (sesijas), kurias šaukė Didysis Kunigaikštis, o per tarpuvaldį – Ponų Taryba. Lietuvos Statutas (1566 m.) išplėtė Seimo kompetenciją. Seimas tapo aukščiausiąja įstaty¬mų leidybos ir valstybės valdžios institucija, kurią sudarė Didysis Kuni¬gaikštis, Ponų Tarybos nariai bei kunigaikščiai ir apskrityse išrinkti bajo¬rų atstovai. Po Liublino unijos (1569 m.) atsiradus jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei, atskiri valstybių seimai buvo panaikinti ir sukurtas bendras Seimas. Tokia padėtis išliko iki jungtinės Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo (1795 m.).
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nepriklausomybės paskelbimo akte buvo skelbiama, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau su¬šauktas Steigiamasis Seimas. 1920 m. balandžio mėnesį Lietuvoje buvo išrinkta atstovaujamoji institucija (Steigiamasis Seimas), kuri po ilgo isto¬rinio laikotarpio turėjo visos Lietuvos tautos mandatą. Vienas svarbiau¬sių Steigiamojo Seimo priimtų teisės aktų buvo 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal šią Konstituciją Seimas buvo vienerių rūmų, ir buvo renkamas trejų metų laikotarpiui. Parlamentinė respublika – tai Lietuvos valdymo forma, kuri buvo įtvirtinta 1922 m. Konstitucijoje. Todėl Seimas to meto seimas turėjo daugiau įgaliojimų.

Pirmasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1922 m. spalio mėnesį, antrasis 1923 m. gegužės mėnesį.1926 m. gegužės mėnesį išrink¬tas trečiasis Seimas buvo paskutinysis, išrinktas vadovaujantis 1922 m. Konstitucija. 1927 m. gruodžio 17 d. prasidėję politiniai ir teisiniai pasikeitimai siaurino Seimo kaip atstovaujamosios institucijos reikšmę. Ket¬virtasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1936 m., galiojant naujai 1928 m. Konstitucijai. 1938 m. Konstitucija iš esmės nepakeitė Seimo įgaliojimų (lyginant su 1928 m. Konstitucija), paversdama jį labiau reprezentaciniu, patariamuoju.
1991 kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – atsta¬čiusi Lietuvos nepriklausomybe priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Konstitucija), pagal kurio 78 str. l d. aukščiausiuoju Lietuvos Respubli¬kos valstybės valdžios organu (sąvoka „organas” buvo vartojama Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme) buvo Lietuvos Respublikos Aukščiau¬sioji Taryba. Ši atstovaujamoji institucija turėjo plačius įgaliojimus ski¬riant ir kontroliuojant vykdomąja valdžią. Aukščiausiosios Tarybos – At¬kuriamojo Seimo – įgaliojimų apimtys, veiklos praktika suteikia galimybę tuo metu egzistavusią valdymo formą vertinti kaip artimą „susirinkimo valdymo sistemai”. Joje valstybės valdžios centras yra atstovaujamoji ins¬titucija, iš esmės nukreipianti tam tikra linkme visą valstybės struktūrų veiklą. To meto Lietuvos valdymo sistemą vadinti parlamentine respubli¬ka, kai šalies Konstitucijoje – Laikinajame Pagrindiniame įstatyme – ne¬buvo įtvirtinta visų valdžios padalijimo elementų, būtų netikslu. Pastebė¬tina, kad Lietuvos Respublikos „Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas” atsirado jau pasibaigus įgaliojimams. 1990 -1992 m. atstovauja¬moji institucija vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ta¬čiau Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs Aukščiausiosios Tarybos veiklos turinį., nusprendė, kad pavadinimas „Aukščiausioji Taryba – At¬kuriamasis Seimas” tiksliau išreiškia šios institucijos veiklos kryptis.
1992 m. spalio m. 25 d. Lietuvos Respublikos piliečiai referendume pritarė naujai valstybės Konstitucijai. Šios Konstitucijos nuostatomis remiamasi, kai renkami šių dienų Seimo atstovai.

2. Seimas kaip atstovaujamoji valstybės valdžios institucija
Kaip jau buvo minėta įvadinėje šio darbo dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucija5 numato, jog Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu  institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija.
Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirtinumas.
Tačiau Seimui priskirti įstatymų leidybos įgaliojimai nėra absoliutūs. Pirmiausia Seimas yra saistomas Konstitucijos7. Be to, šie įgaliojimai yra ribojami tokio instituto kaip referendumas. Dalį Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų galima keisti tik referendumu. Anot prof. A. Vaišvilos Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kt.. Priimdama šį teisės aktą per savo atstovus arba tiesiogiai balsuodama už pagrindines jos nuostatas, tauta siekia riboti valdžios galias pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Pažeisti Konstituciją – tai pažeisti pagrindines žmogaus teise.
Taip pat Konstituci¬nis Teismas turi galimybę pripažinti Seimo priimtą įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Respublikos Prezidentas naudojasi veto teise bei turi įgaliojimus, esant Konstitucijoje numatytoms aplinkybėms, paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Šie apribojimai pasireiškia kaip valdžių padalijimą garantuojančio „stabdžių ir atsvarų” mechanizmo dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog „Seimą sudaro Tautos atstovai…”9. Tad parlamentas, vykdydamas Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, vykdo ir Tautos atstovaujamąją funkciją. Kaip atstovaujamoji institucija Seimas tampa Tautos (visų piliečių – valios ir interesų reiškėju. Tautos atstovavimas garantuojamas demokratinės rinkimų sistemos ir principų. Tautos atstovavimo nereikėtų suprasti tiesiogiai, jog nuo išrin¬kimo momento Seimo nariai nustoja būti savo rinkėjų atstovai, o tampa Tautos atstovais. Tačiau esant prieštaravimui tarp rinkėjų ir Tautos (nacionalinių) interesų, parlamento narys prioritetu turėtu suprasti pasta¬ruosius10. Todėl tokia doktrina griežtai nereikalauja iš parlamento nario vykdyti priešrinkiminius pažadus ir nenumato deputatų atšaukimo mechanizmo.
Išrinktas Seimo narys yra laisvas balsuodamas bet kuriuo klausimu. Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam su¬teiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai, taigi visi parlamento nariai yra Tautos atstovybė. Seimo narių teisių negalima diferencijuoti, negalima jiems nustatyti nevienodų galimybių dalyvauti Seimo darbe11. Ne tuo yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institu¬cijos principas – parlamento narių lygybė – vadinasi, tokiu atveju nebūtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti jos interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies 5 skirsnio 25 str. atiti¬kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”).
3. Seimo rinkimų organizavimas

Kaip jau buvo užsiminta šio darbo įvadinėje dalyje, Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkinių tei¬se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas12 numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad¬ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai¬čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo narys, o proporcinės – likusieji 70 parlamento narių.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko¬misijos. Dvi pastarosios komisijos skiriamos tik rinkimų laikotarpiui. Įsta¬tyme yra numatytas demokratinis rinkimų komisijų sudarymo principas13.
Rinkimų apygardų sudarymas. Rinkimams organizuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, atsižvelgiant į rinkėjų skaičių rinkimų apygardoje, Lietuvos Respublikos teritorijos suskirstymą į vienmandates rinkimų apygardas per ankstesnius Seimo rinkimus ir administracinį teritorinį padalijimą. Rinkimų apygarda sudaroma iš bendrą ribą turinčių rinkimų apylinkių. Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus14. Vyriausioji rinkimų komisija, likus ne mažiau kaip 95 dienoms iki rinkimų, nustato ir, likus ne mažiau kaip 90 dienų iki rinkimų, „Valstybės žiniose“ skelbia rinkimų apygardas sudarančių rinkimų apylinkių sąrašą, jų balsavimo būstinių adresus ir telefonus, apygardos rinkėjų skaičių, apygardų rinkimų komisijų adresus ir telefonus.
Taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi turintys rinkimų teisę Lietuvos Respublikos piliečiai. Šioje apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių.
Rinkimų apylinkių sudarymas. Atsižvelgiant į patogumą rinkėjui atvykti į balsavimo patalpas ir rinkėjų skaičių, miestų, rajonų teritorijos dalijamos į rinkimų apylinkes15.
Miesto, rajono teritorijos suskirstymą, kuris yra pastovus organizuojant ir vykdant rinkimus ir referendumus, prireikus į rinkimų apylinkes mero teikimu keičia Vyriausioji rinkimų komisija. Patvirtintų rinkimų apylinkių sąrašą, jo pakeitimus Vyriausioji rinkimų komisija skelbia „Valstybės žiniose“. Rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5000 rinkėjų.
Rinkimų apylinkės ribos, balsavimo patalpos adresas keičiami prireikus, bet ne vėliau kaip likus 100 dienų iki rinkimų. Meras teikime tvirtinti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodo siūlomą apylinkės pavadinimą, rinkimų apylinkę sudarančius adresus, rinkėjų skaičių sudaromoje apylinkėje, balsavimo patalpų adresą ir telefoną. Teikime keisti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodomi siūlomi pakeitimai. Šie pakeitimai turi būti pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip likus 110 dienų iki rinkimų. Jeigu anksčiau nustatytose balsavimo patalpose negalima surengti balsavimo, Vyriausioji rinkimų komisija apygardos rinkimų komisijos teikimu gali pakeisti apylinkės rinkimų komisijos balsavimo patalpos adresą likus iki rinkimų ir trumpesniam, negu šiame straipsnyje nustatyta, terminui.
Rinkimų komisijų sudarymas. Rinkimus į Seimą organizuoja ir vykdo 3 pagrindinės institucijos. Į rinkimų komisiją gali būti siūlomas Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis turi teisę būti renkamas Seimo nariu (neatsižvelgiant į kandidatui į Seimo narius nustatytą jauniausią amžių, bet rinkimų dieną ne jaunesnis kaip 18 metų) ir nebuvo per paskutinius trejus Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimus arba referendumą atleistas iš rinkimų arba referendumo komisijos už Seimo, Respublikos Prezidento, Savivaldybių tarybų rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimą.
Vienu metu tas pats asmuo negali būti:
 rinkimų komisijos nariu ir kandidatu į Seimo narius;
 kandidatu į Seimo narius ir atstovu rinkimams;
 atstovu rinkimams ir rinkimų komisijos nariu;
 kandidatu į Seimo narius ir rinkimų stebėtoju;
 rinkimų komisijos nariu ir rinkimų stebėtoju.
Rinkimų komisijos narys, jeigu jis pageidauja būti kandidatu į Seimo narius, prieš duodamas sutikimą tapti kandidatu ar pradėdamas rinkti piliečių parašus, privalo ne vėliau kaip prieš 10 dienų raštu atsisakyti rinkimų komisijos nario pareigų. Jeigu rinkimų komisijos narys to nepadaro, jis šalinamas iš rinkimų komisijos už šio rinkimų įstatymo pažeidimą ir neregistruojamas kandidatu į Seimo narius ar iš jų išbraukiamas.
Apygardų rinkimų komisijų sudarymas
Apygardų rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 74 dienoms iki rinkimų17.
Apygardų rinkimų komisijos sudaromos iš:
 teisingumo ministro pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje;
 Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje;
 mero pasiūlyto kiekvienos savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, administracijoje dirbančio karjeros valstybės tarnautojo;
 partijų, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų.
Teisingumo ministras, Lietuvos teisininkų draugija ir meras gali siūlyti ir daugiau kandidatūrų. Jeigu rinkimų apygardos teritorija sudaryta iš kelių savivaldybių teritorijų, komisijoje turi būti visų šių savivaldybių administracijose dirbančių karjeros valstybės tarnautojų, pasiūlytų į komisiją šių savivaldybių merų.
Partijos, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal iškeltų kandidatų sąrašą (jungtinį sąrašą), nuo vieno šio daugiamandatėje rinkimų apygardoje iškeltų kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) turi teisę pasiūlyti į apygardų rinkimų komisijas po du savo atstovus. Jeigu partijų pasiūlyti atstovai atitinka šio įstatymo reikalavimus, Vyriausioji rinkimų komisija jų kandidatūrų atmesti negali. Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta, Vyriausioji rinkimų komisija vietoj jų gali papildomai skirti komisijos nariais asmenis, pasiūlytus teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos arba mero.
Visais atvejais ne mažiau kaip trys komisijos nariai turi būti asmenys, paskirti į apygardos rinkimų komisiją iš teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos ir mero pasiūlytųjų. Jeigu šių asmenų yra mažiau, komisija padidinama iš teisingumo ministro arba Lietuvos teisininkų draugijos, arba mero pasiūlytų asmenų.
Jeigu tą pačią dieną kartu vyksta arba Seimo, arba Respublikos Prezidento rinkimai, arba referendumas, sudaromos tos pačios apylinkių rinkimų ar referendumo komisijos. Vyriausioji rinkimų komisija atskiroje rinkimų, referendumo teritorijoje sudaro vieną – miesto, rajono, apygardos rinkimų arba referendumo – komisiją ir nustato jos funkcijas organizuojant ir vykdant kitus rinkimus ar referendumą.
Apygardos rinkimų komisijos pirmininką iš komisijos narių skiria Vyriausioji rinkimų komisija.
Apygardos rinkimų komisija pirmajame posėdyje išsirenka komisijos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.
Apylinkių rinkimų komisijų sudarymas
Ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų apygardos rinkimų komisija nustato kiekvienos rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių, kuris turi būti kartotinis partijų (jų koalicijų), turinčių teisę siūlyti kandidatūras į rinkimų komisijas, skaičiui. Jeigu nebuvo pasiūlyta pakankamai kandidatūrų arba komisijoje liko laisva vieta, trūkstamas kandidatūras gali pasiūlyti savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, meras.

Po vienodą skaičių kandidatūrų į apylinkės rinkimų komisiją turi teisę siūlyti:
 kiekviena partija ar jų koalicija, paskutinius Seimo rinkimus gavusi Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu partija Seimo narių mandatų gavo būdama koalicijoje, tai kandidatūras ji gali siūlyti kartu su koalicijoje dalyvavusiomis partijomis;
 partija ar jų koalicija, per paskutinius savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, tarybos rinkimus gavusi šios tarybos narių mandatų pagal iškeltų kandidatų sąrašą (jungtinį sąrašą). Jeigu partija tarybos narių mandatų gavo būdama koalicijoje, kandidatūras ji gali siūlyti kartu su koalicijoje dalyvavusiomis partijomis.
Jeigu partija gali siūlyti kandidatūras ir pagal Seimo, ir pagal savivaldybių rinkimų rezultatus, tai ji kandidatūras siūlo tik pagal vienų iš šių rinkimų rezultatus pasirinktinai. Jeigu viena iš partijų, dalyvavusių rinkimų koalicijoje, kandidatūrų nepasiūlo arba atsisako jas siūlyti, arba pasirenka siūlyti pagal kitų, kai buvo sudaryta koalicija, rinkimų rezultatus, kitos šioje koalicijoje dalyvavusios partijos kandidatūras turi teisę siūlyti jai nedalyvaujant.
Partija kandidatūrų į apylinkių rinkimų komisijų narius sąrašą apygardos rinkimų komisijai pateikia ne vėliau kaip likus 48 dienoms iki rinkimų.
Apylinkių rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro apygardų rinkimų komisijos ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų. Jeigu partijos siūloma kandidatūra atitinka šio įstatymo reikalavimus, apygardos rinkimų komisija negali jos atmesti.
Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta arba pasiūlytos kandidatūros neatitinka šio įstatymo reikalavimų, arba jos buvo pasiūlytos po nustatyto termino, apygardų rinkimų komisijos gali sumažinti anksčiau nustatytą rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių arba kreiptis į merą, kad šis pasiūlytų į apylinkių rinkimų komisiją trūkstamas kandidatūras. Mero siūlomos kandidatūros negali būti partijų nariais ar jais tapti iki rinkimų komisijos nario įgaliojimų pabaigos. Jeigu ne mažiau kaip trys apygardos rinkimų komisijos nariai apygardos rinkimų komisijos posėdyje, kuriame skiriamas mero pasiūlytas apylinkės rinkimų komisijos narys, prieštarauja mero siūlomos kandidatūros paskyrimui apylinkės rinkimų komisijos nariu, ši kandidatūra negali būti skiriama komisijos nariu. Apylinkės rinkimų komisijoje turi būti mažiausiai 5 nariai.
Apylinkių rinkimų komisijų pirmininkus iš komisijos narių skiria apygardų rinkimų komisijos. Apylinkės rinkimų komisija savo pirmajame posėdyje išsirenka komisijos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

Apylinkės rinkimų komisijos įgaliojimai
Apylinkės rinkimų komisija:
 iš apygardos rinkimų komisijos gauna apylinkės rinkėjų sąrašus, sudaro sąlygas su jais susipažinti rinkėjams, partijų atstovams rinkimams, įteikia ar kitaip perduoda rinkėjams rinkėjo pažymėjimus, praneša apygardos rinkimų komisijai apie apylinkės rinkėjų sąraše aptiktus netikslumus;
 nagrinėja skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų;
 Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka prižiūri, kaip rinkimų apylinkės teritorijoje vyksta balsavimas paštu, kad būtų sudarytos sąlygos balsuoti paštu visose rinkimų apylinkės teritorijoje esančiose sveikatos priežiūros įstaigose (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ir globos įstaigose, kariniuose vienetuose ir vidaus tarnybos daliniuose, areštinėse, tardymo izoliatoriuose (sulaikymo namuose) ir bausmių vykdymo įstaigose, taip pat organizuoja rinkėjų balsavimą namuose;
 kartu su savivaldybės administracijos atstovu pasirūpina, kad pagal šio įstatymo reikalavimus laiku būtų parengtos balsavimo patalpos, slapto balsavimo kabinos ir balsadėžės;
 rinkimų dieną organizuoja balsavimą rinkimų apylinkėje;
 suskaičiuoja balsus, surašo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą;
 svarsto savo apylinkės rinkėjų ir stebėtojų skundus dėl rinkimų rengimo, balsavimo organizavimo, balsų skaičiavimo, balsų skaičiavimo protokolų surašymo ir priima sprendimus;
 vykdo kitus LR Seimo rinkimų įstatymo nustatytus įgaliojimus.
Rinkimų komisijų darbo organizavimas. Rinkimų komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip 3/5 komisijos narių. Komisijų sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasidalijus po lygiai, lemia komisijos pirmininko balsas. Komisijos nariai, nesutinkantys su sprendimu, turi teisę raštu pareikšti atskirąją nuomonę, o ši pridedama prie protokolo ir yra neatsiejama jo dalis.
Pasibaigus rinkimams, apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų narių, pirmininkų įgaliojimai nutraukiami. Sprendimą nutraukti įgaliojimus priima rinkimų komisija, paskyrusi komisijos narius, kai ši komisija, jos pirmininkas yra atlikę visus pagal įstatymą jam pavestus darbus.

Rinkimų komisijos nariui ar pirmininkui, davusiam rašytinį pasižadėjimą, draudžiama bet kokia rinkimų agitacija ar kiti bandymai paveikti rinkėjų valią. Asmuo, pažeidęs šį reikalavimą, rinkimų komisijos nario rašytinį pasižadėjimą, turi būti atleistas iš komisijos ir gali būti patrauktas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.
Kiti Seimo rinkimo etapai.
Rinkėjų sąrašų sudarymas reikalingas tam, kad būtų galima kontroliuoti balsavusią rinkėjų skaičių bei išvengti apgaulių, kad tas pats asmuo negalėtų bal¬suoti keliose apygardose ar apylinkėse.
Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Įvairiose valstybėse kandidatai ke¬liami pagal nustatytas taisykles25. Paprastai kandidatus iškelia ir remia politinės par¬tijos ar kitokios politinės organizacijos, bet dažnai įstatymai leidžia ir pačiam pa¬siūlyti savo kandidatūrą. Įvairių kandidatų iškėlimo galimybės yra labai svarbi de¬mokratijos sąlyga. Jeigu kokias nors kandidatūras pasiūlyti yra trukdoma, tai tuo apribojama ir piliečių pasirinkimo galimybė.
Kita vertus, pernelyg didelis kandidatų skaičius irgi gali sunkinti pasirinkimą. Kad būtų galima reguliuoti kandidatūrų iškėlimo procesą, naudojama kandidatų registracija rinkiminėje komisijoje. Registruojami tik tie kandidatai ir lik tiems lei¬džiama dalyvauti rinkimuose (t. y. balotiruotis), kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles. Labiausiai paplitusi taisyklė – tai reikalavimas, kad kandidatas surinktų tam tikrą kiekį jį remiančių piliečių parašų. Jeigu kandidatą remia didelė partija, judėjimas ar dar kokia nors organizacija, tai ši sąlyga nėra sunki. Tas kan¬didatas, kuris nesurenka reikiamo kiekio parašų, nėra registruojamas ir jam nelei¬džiama balotiruotis, nes neįtikėtina, kad jam pavyktą laimėti26.
Visos politinės partijos ir visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujan¬tys rinkiniuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visų pakopų rinkimų komisijose. Vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose kandidatus į Seimo narius turi teisę kelti visos politinės partijos, įregist¬ruotos įstatymų numatyta tvarka. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje politinėms partijoms, visuomeniniams politiniams judėjimams bei koali¬cijoms reikia pateikti sąrašus, kuriuose turi būti įrašyta ne mažiau kaip 20 kandidatų. Tuo pačiu metu šie asmenys gali kelti savo kandidatūras vienmandatėse rinkimu apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 dienu iki rinkimų, Vyriausioji rinkimu komisija paskelbia vienmandatėse apygardose iškeltu kandidatu pavardes, taip pat rinkimuose dalyvaujančių par¬tijų, visuomeniniu politinių judėjimų bei koalicijų sąrašus.
Įstatymas numato griežtus elgesio reikalavimus partijoms ir kitoms institucijoms rin¬kimu kampanijos metu. Kadangi Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimu sistemą, tai kiekvienas rinkėjas gauna du biuletenius; vienman¬datės ir daugiamandatės. Siekiant sudaryti galimybes didesniam piliečių skaičiui realizuoti pilietine teise, Seimo rinkimų įstatymas numato galimybę balsuoti paštu28.
Priešrinkiminė kampanija – tai laiko tarpas nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtos rinkimų dienos29. Tuo metu kandidatai, juos remiantys patikėtiniai ir politinės partijos organizuoja daugybę susitikimų su rinkėjais, aiškina savo programines nuostatas, agituoja ir įtikinėja rin¬kėjus. Paprastai priešrinkiminėms kampanijoms politinės organizacijos suvartoja daug lėšų. Daugybė pinigų sumokama už patalpų nuomą, televizijos laiką, plakatų ir agitacinių lapelių spausdinimą ir platinimą. Pagaliau priešrinkimi¬nės kampanijos metu vyksta viešos kandidatų ir politinių partijų disku¬sijos ir disputai. Visos tos kampa¬nijos tikslas yra paveikti rinkėją, įtikinti j į balsuoti už reklamuojamą kandidatą30.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigė atlikti bausmės pagal teismo pa¬skirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais31.
Balsavimas vyksta iš anksto nustatytą dieną. Jo metu kiekvienas rinkėjas asmeniškai atvyksta į rinkiminę apylinkę, kur jam turi būti sudarytos sąlygos slaptai užpildyti rinkiminį biuletenį. Paprastai balsavimo dieną yra draudžiama bet kokia priešrinkiminė agitacija, kad jau apsisprendė piliečiai nebūtų trikdomi ir galėtų ramiai balsuoti už pasirinktą kandidatą.
Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas – tai baigiamoji ilgo rin¬kiminio proceso stadija. Apygardose balsavimo rezultatai yra susumuojami pagal iš anksto nustatytą balsų skaičiavimo ir laimėjusio kandidato nustatymo sistemą. Pagaliau pasiekęs pergale rinkimuose kandidatas patvirtinamas išrinktu ir gauna mandatą, t. y. įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi, pavyzdžiui: vietą miesto taryboje, parlamente ar prezidento postą.
Tačiau reikia pažymėti, kad rinkimų rezultatai gali būti sumuojami pagal skirtingas balsų skaičiavimo ir rezultatų įvertinimo sistemas. Naudojama rinkimų sistema yra labai svarbi ne tik balsavimo rezultatų susumavimui, bet iš esmės veikia visą rinkiminį procesą, politinių partijų veiklą ir net valstybės vyriausybės funkcionavimą.
Nustatant Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse apygardose, rin¬kimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 40 proc. rin¬kėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandida¬tas, gavęs daugiau nei pusę dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu vienmanda¬tėje apygardoje nė vienas iš kandidatų negavo visų rinkėjų daugumos balsų, ne vėliau kaip per dvi savaites turi būti rengiamas pakartotinis; jame dalyvauja du daugiausia balsų gavę kandidatai. Daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 25 proc. visų rinkėjų. Seimo rinkimų įstatymas numato užtveriamąjį barjerą. Tik partijos, surinkusios daugiau nei 5 proc., o koalicijos – 7 proc. rinkėjų balsų, gali dalyvauti mandatu dalybose. Užtveriamuoju barjeru siekiama darbingo parlamento eliminuojant smulkias partijas. Kvota (balsų skaičius vienam mandatui gauti) apskaičiuojama: daugiamandatėje apygardoje surinktus rinkėju balsus (už mandatų paskirstyme dalyvaujančius sąrašus) padalijus iš 70 (viso deputatu skaičiaus, renkamo daugiamandatėje apygardoje). Taikant kvotų metodą, mandatai paskirs¬tomi proporcingai partijų ar koalicijų gautų balsų skaičiui.
Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti skelbiami Seimo nutarimu, pri¬imtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Taip pat pir¬malaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir Respublikos Prezidentas Konsti¬tucijos numatytais atvejais.
Dar šis tas apie Seimo rinkimus.
Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas numato, kad kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. Kiekvienas rinkėjas turi lygią teisę pareikšti savo nuomonę dėl kandidatų, įrašytų į tą kandidatų sąrašą, už kurį jis balsuoja daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o ši nuomonė yra lygiavertė kiekvieno kito balsavusio už šį sąrašą rinkėjo nuomonei36.
Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save. Rinkėjas, kuris dėl fizinių trūkumų negali pats balsuoti, gali balsuoti padedamas kito asmens, kuriuo jis pasitiki, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 66 straipsnio 6 dalyje. Jeigu kam nors tapo žinoma kito asmens balsavimo paslaptis, draudžiama ją atskleisti.
Kontroliuoti rinkėjų valią rinkimuose draudžiama. Balsavimo metu draudžiama paveikti rinkėjo valią balsuoti arba nebalsuoti už kurį nors kandidatą ar kandidatų sąrašą. Rinkėjui turi būti sudarytos sąlygos slaptai ir netrukdomam užpildyti biuletenį. Su biuleteniu draudžiama atlikti tokius veiksmus, kurie galėtų atskleisti balsavimo paslaptį37.
Su kiekvienais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais iškyla vis naujų skandalingų faktų apie balsų pardavinėjimą. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas numato, kad Seimo rinkimų agitacijos kampanijos metu ir rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų.
Rinkėjų papirkimu nelaikomas spausdintos medžiagos (politinės partijos ar kandidato programos, biografijos ar kitokių informacinio turinio lankstinukų, kalendorių, atvirukų, lipdukų) bei ženkliukų, specialiai pagamintų rinkimų kampanijai ir skirtų politinei partijai ar kandidatui propaguoti, gaminimas arba neatlygintinas platinimas rinkėjams38.
Nustatytus rinkėjų papirkimo faktus Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, ir remiantis norminiais teisės aktais galima pritaikyti atitinkamas sankcijas

Taigi, apibendrinus galima sakyti, kad seimo rinkimai ir jų organizavimas yra ganėtinai ilgas procesas ir tinkamam jo įgyvendinimui reikia užtikrinti kiekvienos rinkimų organizavimo stadijos teisėtumą ir tikslingą įgyvendinimą, tik tuomet Seimo rinkimai bus tinkamai suorganizuoti ir bus išvengta vienokių ar kitokių nesklandumų.

Išvados

1. Seimo rinkimai – tai labai senas procesas ir tai parodo Seimo rinkimų istorinė genezė. Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš¬tystės epochos ir tęsiasi iki šių dienų. Animuojant šią sritį paaiškėjo kas ši sritis, t.y. Seimo rinkimai buvo gana permaininga sfera, nes kiekvienu laiku, jis būdavo reglamentuojamas labai skirtingai, tik jau nuo 1922 metų Seimo rinkimai įgauna pastovumo ir tik retkarčiais yra nežymių permainų.

2. Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija.
Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirti¬numas.

3. Išanalizavus teorinę medžiagą, galima pasakyti, kad Seimo rinkimai gana ilgas procesas, kuris susideda iš daugelio etapų, kuriuos galima suskirstyti tai:
 Valstybės teritorijos padalijimas į rinkimines apygardas;
 Rinkėjų sąrašų sudarymas;
 Kandidatų iškėlimas ir registravimas;
 Priešrinkiminė kampanija;
 Balsavimas;
 Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas.

Naudota ir cituota literatūra

Norminė literatūra
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992, Nr. 33 – 1014.
2. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 59-1760

Specialioji literatūra
3. A. Vaišvila, Teisės teorija“, – Vilnius: Justitia, 2004 m.
4. F. Žigaras, Politologija, – Vilnius: UAB „Gimtinė“, 2001 m.
5. G. Vitkus, Politologija, – Vilnius: Danielius, 2001 m.
6. R. Jakucevičius, Politologija, – Vilnius, 2003 m.
7. T. Birmontienė ir kt. „Lietuvos konstitucinė teisė“, – Vilnius, 2002 m.

Kiti šaltiniai
8. www.litlex.lt [prisijungimo laikas 2007 05 07]
9. www.lrs.lt [prisijungimo laikas

Lietuva NATO kontekste

 

Lietuvos taikdariai – šalies sėkmė stojant į NATO

Vienas iš reikalavimų siekiant narystės NATO yra dalyvavimas tarptautinėse operacijose. Lietuvos taikdarių tarnyba karštuose pasaulio taškuose yra svarbus kriterijus, pagal kurį, kaip ir daugelį kitų, yra vertinamas šalies pasirengimas narystei. Šiais kriterijais remiantis, šalis, kaip laukiama, bus pakviesta tapti tikrąja NATO nare šį lapkritį vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Prahoje.
Lietuvos karių darbas taikos misijose yra neabejotinas šalies laimėjimas kelyje į NATO: sėkmingas dalyvavimas tarptautinėse operacijose suformavo Lietuvos kaip patikimos partnerės įvaizdį. Tokia diplomatinė pergalė yra ne mažiau svarbi nei šalies politikų bei biurokratų laimėjimai užsienio politikos arenoje. Apie šį visiškai kitokios specifikos, bet ne mažiau reikšmingą darbą, šalies visuomenė žino palyginti nedaug, nes žiniasklaidos dėmesį labiau traukia aukštų šalies pareigūnų žygiai, politinio lygmens peripetijos ir aštrūs, diskutuotini integracijos aspektai.
Nepaisant paplitusių visuomenėje diskusijų apie NATO reikalingumą, jos teikiamą žalą ar naudą, konsensuso, atsakant į iškilusius klausimus, nerandama, nes nuomonių įvairovė formuoja nesutaikomus argumentus. Tačiau tik Lietuvos kariai, dalyvavę taikos misijose, iš tikrųjų patyrė, ką praktiškai reiškia NATO. Tiesioginė jų patirtis Bosnijoje bei Kosove, galimybė iš arti pamatyti NATO veiksmų efektyvumą, lemia tai, kad jų nuomonė tik sutvirtina remiančių narystę pozicijas, o NATO skeptikus verčia dar kartą susimąstyti.
Lietuva – daugelio taikdariškų misijų dalyvė
1994 m. sausio mėnesį pareiškusi norą tapti NATO nare, Lietuva dar tais pačiais metais prisijungė prie Partnerystės taikos labui iniciatyvos (toliau PTL). PTL – tai ilgalaikė programa, kurią sudaro daugiau kaip 2000 renginių, nuo didelių karinių pratybų iki seminarų keletui žmonių. Daugiašalio bendradarbiavimo pagrindu Lietuva nuo 1994 m. dalyvavo 27 pratybose („Amber Hope ‘01″, „Baltico ‘01″ ir kt.), įvairiuose projektuose, pavyzdžiui: BALTBAT – Baltijos taikos pajėgų batalionas, dalyvavęs taikos palaikymo operacijose Balkanuose, BALTRON – Baltijos karinė jūrų eskadra, kurios tikslas – vykdyti nesprogusios amunicijos nukenksminimo operacijas Baltijos jūroje, LITPOLBAT (Lithuanian-Polish Batalion), sukurtas 1996 m. tarptautinei taikai ir saugumui atkurti bei palaikyti.
Didžiausio masto NATO vadovaujama misija Bosnijoje ir Hercegovinoje – SFOR (Stabilizavimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje). Lietuva į ją įsijungė nuo pat SFOR organizavimo pradžios 1996 m. ir dalyvauja iki šiol. SFOR yra tęsinys savo užduotį sėkmingai įvykdžiusios IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijos, kuri buvo likviduota sąjungininkų pajėgoms pavykus nutraukti kovos veiksmus ir atskirti bosnių-kroatų ir Bosnijos serbų ginkluotąsias pajėgas. Tuomet 1996 m. NATO šalių užsienio ir gynybos ministrams nusprendus, kad stabilizuoti taiką regione neįmanoma be sumažintų pajėgų dislokavimo, buvo nutarta, kad NATO turi organizuoti Stabilizavimo pajėgas.
Iš viso tarptautinėse taikos palaikymo operacijose dalyvavo beveik 1000 Lietuvos karių. Kai kurie jų – ne po vieną kartą. Lietuvos būriai misijoje dalyvauja Lenkijos arba Danijos batalionų sudėtyje. Neseniai kartu su kitų valstybių kariais į antiteroristinę operaciją Afganistane „Enduring Freedom“ („Tvirta taika”) išvyko 37 lietuvių kariai.
Lietuva – lyderės pozicijose
Likus visiškai nedaug laiko iki laukiamo pakvietimo tapti NATO nare, visuomenė bei politikai svarsto ir vertina, ar pasiruošusi ir kaip pasiruošusi Lietuva narystei NATO. Reikia pripažinti, kad per pasirengimo NATO laikotarpį buvo pasiekta nemažai didesnių ar mažesnių pergalių, itin reikšmingų Lietuvai siekiant integracijos. Viena iš jų – sėkmingas Lietuvos karių dalyvavimas taikos misijose. Patikimumas ir nepriekaištingas užduočių atlikimas, tapęs Lietuvos taikdarių vizitine kortele, įgyja didelę reikšmę politiniu lygmeniu, – Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos vadovų bei ekspertų vertinimu, Lietuva yra lyderė tarp šalių kandidačių. Lietuviai pagrįstai gali didžiuotis kelyje į NATO pasiviję ir aplenkę savo kaimynus, siekiančius to paties tikslo – narystės Aljanse.
Tokie ir panašūs teiginiai nėra laužti iš piršto. Juos galima išgirsti iš pačių aukščiausių NATO pareigūnų. Neseniai Vilniuje lankėsi Elton Gallegly, JAV Kongreso narys, Tarptautinių ryšių komiteto Europos pakomitečio pirmininkas. Jis išskyrė tris kriterijus, pagal kuriuos vertinamos šalys kandidatės: pasiryžimas vykdyti įsipareigojimus, indėlis į saugumo užtikrinimą ir vyriausybių veiklos skaidrumas. „Vertindamas Lietuvą pagal šiuos kriterijus, nematau jokių problemų ir, jei jau šiandien reiktų balsuoti dėl naujų narių priėmimo, tai, mano manymu, Lietuva būtų šio sąrašo pradžioje”, – teigė kongresmenas.
Teigiamai Lietuvos kariuomenę vertina ir šalies visuomenė, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos ar pajamų. Apklausos bei tyrimai rodo, kad nuo 1996-ųjų pasitikėjimas kariuomene nuolat didėjo. Per aštuonerius metus pasitikinčiųjų ja padaugėjo 30 nuošimčių – nuo 35 iki 65. Paskutiniai tyrimų duomenys teigia, jog Lietuvos kariuomenę teigiamai vertina 58 proc. apklaustųjų, o 6 proc. netgi labai teigiamai. Neigiamai vertinančių yra 20 proc. – taigi tris kartus mažiau nei pozityviai atsiliepusiųjų. Visuomenės pripažinimas ir pakitęs jos požiūris į Lietuvos karines pajėgas yra reikšmingas šalies valstybingumui, nes didžiavimasis sava kariuomene yra vienas iš stiprios valstybės bruožų.
Kodėl kariai sutinka vykti į pavojingas misijas?
Apie kasdieninį karių gyvenimą Bosnijoje ir jų tarnybą prisiminimais ir mintimis pasidalino pirmajam Lietuvos taikdarių būriui IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijoje vadovavęs kapitonas Darius Vaicekauskas. Pirmiausia pasidomėjome, kodėl kariai visgi ryžtasi dalyvauti tiek psichologiškai, tiek fiziškai nelengvose misijose. Kapitono manymu, pusei metų palikus Lietuvą, vykti į neramius Balkanų regionus karius skatina trys motyvai, iš kurių pats svarbiausia – noras pritaikyti įgytas teorines žinias praktikoje ir „paragauti” tikro kariško gyvenimo. Ir nors taikos misijos toli gražu nėra karas, tačiau karius vilioja galimybė išbandyti savo jėgas ekstremaliose situacijose, patirti tikrų pavojų skonį. Kita priežastis yra kur kas materialesnė: ne paslaptis, kad taikdariams yra mokamas didesnis atlyginimas, nei tarnaujant Lietuvoje, todėl yra suprantamas karių noras užsidirbti daugiau pinigų. Trečiasis kapitono nurodytas motyvas – žingeidumas. Tarnaudami užsienyje, lietuviai bendrauja su kitų tautybių žmonėmis, taip lavindami anglų kalbą ir plėsdami žinias apie kitas valstybes bei kultūras.
Atrenkant karius į misijas, naudojami įvairūs testai, skirti patikrinti karių fiziniams ir psichologiniams sugebėjimams. Vis dėl to pusę metų išbūti neįprastomis sąlygomis yra sunku net stipriausiam profesionalui. Paklaustas apie riziką, atliekant užduotis, D. Vaicekauskas atsakė: „Ten vykstama savanoriškumo principu, todėl dėl visų pasekmių galima kaltinti tik save”. Tarnaudamas taikos misijoje Bosnijoje, 1996 m. žuvo Lietuvos karys vyriausiasis leitenantas Normundas Valteris. Nelaimingai susiklosčiusias aplinkybes detaliai atpasakojęs kapitonas D. Vaicekauskas, tik paskutinę akimirką apsikeitęs užduotimis su draugu, apgailestauja dėl kai kurių lietuvių karininkų nepagarbaus ir skaudinančio nelaimingo atsitikimo interpretavimo. Kabantis plakatas kapitono kabinete įspėja saugotis minų, kurių taikdarių patruliuojamose teritorijose yra nesuskaičiuojama daugybė.
Po misijų – brandesnis požiūris į gyvenimą
Slogūs prisiminimai ir patirti išgyvenimai karius lydės visą gyvenimą. Tai yra tos pasekmės, kurios pasireiškia ne staiga ir nebūtinai akivaizdžia forma, tačiau pasąmonėje užsifiksavusi patirtis nedingsta ir atsiliepia kiekvienam skirtingai, bet neišvengiamai. Kita vertus, grižę iš taikos misijų, kariai jau kitaip vertina daugelį dalykų. D. Vaicekausko teigimu, atsiranda suvokimas, kad tai, ką dažnai nesusimąstydami sureikšminame kasdieniniame gyvenime, dažnai neturi prasmės. Smulkių rūpesčių įtraukti į užburtą rutinos ratą, žmonės pamiršta apie vertybes, kurios išryškėja tik susidūrus su realiu pavojum; jo akivaizdoje tikrosiomis vertybėmis išlieka tik gyvybė ir saugumas. Galbūt iš dalies ir dėl šio misijų ypatumo, kariai vėl grįžta į Bosniją. Tokią sunkiai apibrėžiamą trauką galima palyginti nebent su kalnų liga, kai žmonės nori kopti, net gerai žinodami apie laukiančius pavojus.
Lietuviai populiarūs
Lietuvos kariai yra tarp populiariausių taikdarių Bosnijoje. Taikos misijoje yra svarbios net, atrodytų, nereikšmingos detalės. Dažnai, pamatę lietuvius, Bosnijos serbai arba kroatai sveikinasi sakydami „Žalgiris, Sabonis!”. Ypač gelbsti tai, kad lietuviai, mokėdami kalbėti rusiškai, gali nesunkiai suprasti iš tos pačios slavų šakos kilusią serbų kalbą. Konfliktinėse situacijose, esant įtampai, reikalingos ne tik kalbos žinios, bet ir kitos, dažnai diplomatams būdingos savybės: lankstumas, nešališkumas, greita reakcija ir kt. Kapitono D.Vaicekausko papasakoti pavyzdžiai iš tiesų įrodo, kad taikos misijos yra visiškai specifinis veikimo būdas. Pagrindinis skirtumas nuo karo – tai, kad nėra tikslo pulti, sunaikinti. Taikdariams privalu įsisavinti, jog, esant tarp dviejų priešiškų pusių, nėra nei gerų, nei blogų. Tam, kad nesuardytum trapios taikos, turi apgalvotai veikti net ekstremaliausiose situacijose. Ne visada protingiausia aklai laikytis instrukcijų, nes tokia klaida gali pareikalauti net žmonių aukų.
Prieš vykdami į taikos misijas, kariai yra specialiai apmokomi Danijoje ar kurioje kitoje NATO valstybėje. Gavę atitinkamą paruošimą, lietuviai kaip ir kiti taikdariai atlieka pačias įvairiausias karinio ir nekarinio pobūdžio užduotis, pvz.: žvalgyti teritoriją, lydėti konvojų, rinkti informaciją, teikti humanitarinę pagalbą, užtikrinti saugumo zonos kontrolę ir daugelį kitų. D. Vaicekauskas tikino, kad lietuviai yra labai vertinami, nes visas patikėtas užduotis atlieka nepriekaištingai. Kapitonas tai aiškina kaip gero pasirengimo rezultatą, bet taip pat pabrėžia, kad Lietuvos kariai kaip ir kitų postsovietinių valstybių taikdariai skiriasi nuo JAV ir V. Europos karių tuo, kad yra žymiai ištvermingesni, todėl geriau prisitaiko prie sudėtingų gyvenimo taikos misijoje sąlygų.

Ar reikalinga NATO?
Paklaustas apie NATO reikalingumą, jos teikiamą naudą ir žalą, kaip ir į kitus politinio lygmens klausimus, kapitonas atsako diplomatiškai – taip, kaip ir reikalauja jo statusas. Vis dėlto jis, kaip ir kiekvienas, turi savo nuomonę, kurią nemažai nulėmė asmeninė patirtis Bosnijoje. D. Vaicekauskas, savo akimis matęs, kaip serbai, atvažiavę į nedidelį bosnių kaimelį, iššaudo visus jo gyventojus pabūklais, skirtais lėktuvams numušti, mano, kad visiškai nesvarbu, kokia tai jėga ir kaip ji vadinasi – jei ji gali sustabdyti tokio masto beprasmišką kraujo liejimą ar išgelbėti nors vieno vaiko gyvybę, tai reiškia, jog jos buvimas yra prasmingas. Galbūt ši kapitono mintis, grįsta jo paties patirtimi, kam nors palengvins apsisprendimą dėl narystės NATO, o galbūt tik sutvirtins jau turimą įsitikinimą taip, kaip tai atsitiko šio straipsnio autorei.

Demokratijos sąvoka, istorija ir pagrindiniai principai

 

Įvadas

Vargu ar rasime labiau sukompromituotą žodį negu „demokratija“ .Kas tik nevadina savęs demokratu! Tačiau šis žodis ne visada turėjo giriamąjį atspalvį. Filosofijos korifėjai Senovės Graikijoje – šalyje, palikusioje mums šį žodį, – nelabai vertino demokratiją. Sokratas laikė ją visuomenės dorovės nuosmukio ir pačios visuomenės irimo priežastimi. Dar griežčiau demokratiją – tą „minios savivalės ir smurto įsikūnijimą“ – kritikavo Platonas. Jo ciklinėje politinio vystymosi teorijoje demokratija- tai priešpaskutinė valstybės išsigimimo pakopa, po kurios eina tironija.
Demokratijos tapsmas nesibaigia valstybinio suvereniteto atkūrimu, demokratijos
institucijų ir procedūrų teisiniu įtvirtinimu. Jos stabilumą palaiko brandi visuomenės politinė sąmonė, sugebanti kūrybiškai priimti šiuolaikinės politinės minties laimėjimus, modernios civilizacijos lygį atitinkantį politinį mąstymą.
Demokratija – tai kaip darbas ir pastangos, dedamos lemtingai dienai, kada visos bendruomenės bus stiprios ir išugdytos, žmonės padės vieni kitiems, kiekvienas galės išreikšti save ir turėti įtakos; kada įvairovė, suteiktos prigimtinės teisės ir kultūra bus aukštinamos, ir kiekvienas gyvens išraiškingą ir naudingą gyvenimą; žmonės bus sveiki, švarūs ir stiprūs ekonomiškai, vadovausis atstovaujamąja demokratija ir apsisprendimo teise; didžiausi pasaulio turtai bus padalijami ir teisingumas užtikrinamas kiekvienam.
Šiandien ji laikoma geriausia santvarka iš tų, kurią galėjo išrasti žmonės. Žinoma, demokratija turi ir tam tikrų neigiamų bruožų, bet šiandien jos reikalingumą ir naudingumą įrodo tai, kad labai daug šalių renkasi būtent demokratiją – liaudies valdžią. Demokratiją siejama su laisvų rinkimų pagrindu, daugumos valdymu, konstitucionalizmo principu ir t. t.
Referate aptarsiu demokratijos sampratą, jos pagrindinius bruožus, atskleisiu jos pranašumus, pateiksiu keleto teoretikų nuomonę apie demokratiją, atskleisiu pagrindines žmogaus teises ir laisves.
Atlikus šią analizę, bus aiškiau suvokiama kas yra demokratija ir, kad tikroji demokratija gali vyrauti toli gražu ne visuose valstybėse, nes ne visos valstybės visiškai gali atitikti, kad ir tuos tris demokratijos principus –” lygybė”, “brolybė” ir “laisvė”.

Kas yra demokratija?

Demokratija- (gr. k. demos- tauta, kratus- valdymas,valdžia) valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios.
Demokratija reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose arba per savo išrinktus atstovus.
Demokratijos privalumai:
1.Demokratijos tikslas – garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą.
2. Demokratiška valstybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.
3. Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso principais, numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą ir įvairovę.
4.Demokratija garantuoja pagrindines laisves.
5. Demokratija leidžia nuolat atnaujinti visuomenės gyvenimą.
Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos “demokratija” reiškia “liaudies valdžia”. Demokratija- tai 1) piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą; 2) šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus; 3) rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai perodiški: 4) laimėjusiai partijai per rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją; 5) vyriausybės veikla turi būti vieša; 6) visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką; 7) teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią; 8) įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.
Šiek tiek kitaip bandoma apibrėžti demokratijos sąvoką šiandien:
Demokratija- tai ne šiaip liaudies daugumos valdžia, o poliarchinė valdžia.
1. Poliarchija organiškai derina daugumos gyventojų politinės valdžios principą su lygių mažumos politinių ir pilietinių teisių užtikrinimu.
2. Remiantis socialinio pliuralizmo ir žmogaus teisių neatima¬mumo principais, poliarchija yra socialiai ribota valdžia: ji veikia tik viešojoje sferoje ir nesikiša j privačiąją.
3. Demokratinėje (poliarchiriėje) valstybėje jokiam piliečiui, jokiai organizacijai ar partijai neteikiama kokios nors pirmumo teisės ar išankstinės teisės į valdžią.
. 5.Esminiai politinės valdžios poliarchijoje požymiai yra šie:
a) piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuo¬jant jos veiklą;
b)šios teisės įgyvendinimas tiesiogiai (tiesioginė demokrati¬ja) arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus de¬putatus;
c)buvimas visuomenėje ne mažiau kaip dviejų politinių parti¬jų. Nė viena iš jų neturi išankstinių prerogatyvų, o kiekviena varžosi dėl valdžios, įtikinėdama piliečius balsuoti už ją;
d)laisvi ir griežtai periodiški rinkimai į valstybinės valdžios organus;
e)galimybė partijai, laimėjusiai balsų dauguma per laisvus rinkimus, formuoti vyriausybę o pralaimėjusioms partijoms – su¬ daryti veiksmingą opoziciją renkamuose valdžios organuose;
f) teismo valdžios nepriklausomumas nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;
g) įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios suskirs¬tymas.

„XVIII amžiaus demokratijos filosofiją galima išreikšti apibrėžimu: demokratija- tai toks institucinis politinių sprendimų priėmimo metodas, kuris tarnauja bendram labui leisdamas pačiai tautai spręsti problemas per rinktus asmenis; šių susirinkimas įgyvendina jos valią“.(J.A.Schumpeter,Kapitalizmas,Socializmas ir Demokratija,1998,p.276)

Demokratijos istorija

Nuomonė, kad eiliniai piliečiai turi turėti balso teisę, kai priimami aktualūs jiems sprendimai, atsirado skirtingais istorijos periodais. V ir VI a. prieš mūsų erą ši svajonė klasikiniu buvo įgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr. m. e. pradžios visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose, administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos principą, naudojosi valdymo teise.Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų įkvėpimo šaltiniu. Faktas, jog tai sutapo su ekonominės ir jūrinės Atėnų galybės laikotarpiu, taip pat su nebūtu menų ir filosofijos suklestėjimu, paneigta demokratijos priešininkų tvirtinimą, kad, jeigu leistume eiliniams žmonėms įsitraukti į valstybės valdymą, tai privestų prie beveidės visuomenės arba neatsakingos valdžios susiformavimo.
Atėnų demokratija buvo kartu ir daugiau, ir mažiau demokratiška nei sistemos, kurias mes žinome dabar. Didžiausias jos demokratiškumas buvo piliečių galimybė patiems spręsti daugumą klausimų („tiesioginė demokratija“), o šiandienos atstovaujamosios demokratijos yra daugiausiai netiesioginio pobūdžio, nes piliečiai mažiausiai viena pakopa yra atskirti nuo valstybės reikalų tvarkymo vyriausybės ar parlamento lygiu. Tiesioginė demokratija galima ten, kur egzistuoja palyginti nedaug piliečių, kur jie gali susirinkti vienoje vietoje ir, kuriam laikui atidėję savo tiesiogines pareigas, tvarkyti svarbius politinius reikalus. Nė viena iš šiandienos visuomenių neatitinka tiesioginės demokratijos reikalavimų, nors ir egzistuoja galimybė per nacionalinius rinkimus ir referendumus tiesiogiai įsitraukti į bendrus sprendimus arba turėti nuolatinius įgaliojimus tvarkyti vietinius reikalus.
Palyginus su šiandienos demokratiškomis visuomenėmis, Atėnų valstybė buvo mažiau demokratiška, nes pilietybė buvo suteikiama tik vyrams, gimusiems laisviems, ir nebuvo suteikiama moterims, vergams ir gyvenantiems svetimšaliams. Ne piliečiai dirbdavo darbus tam, kad piliečiai (vyrai) galėtų užsiimti politika. Kitaip tariant, tiesioginės demokratijos institucijos panaudojimas buvo galimas tik apribojant pilietybės suteikimą. Demokratija egzistavo, tik išrinktiesiems.
Tačiau Atėnų demokratija pradėjo smukti. Tą lėmė nesugebėjimas konkuruoti su profesionaliomis armijomis ir nekompetetingas valdymas. O valdymo neefektyvumas buvo nesugebėjimo suderinti aistrą demokratijai su visuotinai priimtais valdymo reikalavimais pasekmė.
Nuolatinis demokratijos trūkumų studijavimas neleido Atėnų teoretikams pagalvoti apie alternatyvas, kai pagaliau Atėnų užkariavimas visiškai nutraukė demokratijos teorijos vystymą. Energingiausias demokratijos priešininkas buvo Platonas, o Aristotelis, nors ir be entuziazmo, ją gynė. Platonas “Valstybėje” valdymą skirstė pagal valdančiosios klasės dydį ir siekius. Vieno žmogaus valdymas buvo arba monarchija (gera) arba tironija (bloga), mažumos valdymas buvo arba aristokratija (gera) arba oligarchija (bloga); daugumos valdymas buvo politėja (gera) arba demokratija (bloga). Demokratija jam buvo iškreipta valdymo forma.
Atėnų demokratija neišlaikiusi didelio spaudimo ir nesugebėjusi išspręsti didelių problemų ir apribojimų žlugo.
Verta prisiminti, kad analogiški apribojimai egzistavo daugelyje vakarietiškų parlamentinių sistemų iki pat XX amžiaus antros pusės.Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu sukurtas principas, jog „visa politinė valdžia ateina iš liaudies“, nebuvo taikomas visai liaudžiai.Tik šiame dešimtmetyje moterims ir asmenims, neturintiems nuosavybės, buvo suteikta teisė dalyvauti rinkimuose.Netgi šiandien dėl mažo indėlio į ekonomiką kai kuriose valstybėse ne visi piliečiai turi teisę dalyvauti rinkimuose.

Demokratijos principai

Penkios priežastys kodėl demokratija yra branginta:
1.Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą.“ Kiekvienas žmogus yra vertas pats savęs, ir ne daugiau “ , – rašė anglų teisininkas teoretikas Džeremis Benetemas, kritikuodamas aristokratijos pažiūras, pagal kurias, vienų žmonių gyvybė yra vertesnė už kitų.Lygiateisiškumo principas teigia, kad ne tik žmonių interesų, bet ir žmonių nuomonių vienodai turi būti paisoma vyriausybės politikos srityje.
2.Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius.Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.
3.Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso principais.Visi turi teisę išreikšti savo požiūrį.Demokratija numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą ir įvairovę.Tuomet, kai atskiros nuomonės yra įtakingos, įsijungia demokratiško prieštaravimų išsprendimo mechanizmas, kuris veikia per aptarimus, įtikinimą ir kompromisus.Prievartinis kokio nors požiūrio įdiegimas yra netinkamas.Patį faktą, kad žmonės turi galimybę viešai pasakyti savo nuomonę, reikėtų laikyti demokratijos pranašumu, o ne trūkumu, nes jie leidžia prieš ką nors nusprendžiant įvertinti skirtingas nuomones.
4.Demokratija garantuoja pagrindines laisves.Atvira diskusija, kaip visuomeninių prieštaravimų nagrinėjimo būdas, negali egzistuoti be laisvių, kurios yra įtvirtintos pilietinių ir politinių teisių deklaracijomis: žodžio laisvė (teisė pasakyti savo nuomonę), susibūrimų laisvė, judėjimo laisvė ir asmenybės teisės į saugumą.Demokratijos sąlygomis šios teisės turi būti ginamos- jos yra demokratijos egzistavimo pagrindas ir sudaro būtinas sąlygas asmenybei tobulėti ir bendriems uždaviniams spręsti.
5.Demokratija leidžia nuolat atnaujinti visuomenės gyvenimą.Garantuodamos reguliarius ir taikius politinio kurso pakeitimus, demokratinės sistemos sugeba laiduoti visuomenės atnaujinimą be visuotinių neramumų arba valdymo sistemos sugriovimo, kas nedemokratinėse valstybėse lydi pagrindinių figūrų pašalinimą.

a) Laisvė, lygybė ir demokratija
Būtina atsižvelgti į tai, kad laisvė ir lygybė sąveikauja ne tik kaip demokratijos principai, bet ir kaip socialiniai bei politiniai idealai, pasižymintys savarankiška raidos logika.
Vienas pirmųjų laisvės ir lygybės įtampą demokratijoje įžvelgė prancūzų mąstytojas Aleksis de Tocqueville. Knygoje APIE DEMOKRATIJĄ AMERIKOJE, sutapatinęs demokratijos raidą su objektyviu, universaliu lygybės tendencijos įsigalėjimu, jis suformulavo demokratijos teorijai iki šiol aktualią problemą: “kokia turėtų būti laisva valdžia šalyje, kur viešpatauja lygybė?„ Laisvė ir lygybė A.de Tocqueville‘o koncepcijoje iškyla kaip tarpusavyje susipynusių vertybių kompleksas, nes „neįmanoma išsaugoti laisvės institucijos, nesivadovaujant lygybe kaip esminiu principu ir lozungu“ , o lygybės sukeltas blogybes veiksmingiausiai galima įveikti tik suteikiant politinę laisvę.
Laisvės ir demokratijos santykį, lygybės sampratų įvairovę 1921 m.išleistoje knygoje MODERN DEMOCRACIES išsamiai aptarė amerikiečių tyrinėtojas James Bryce.Išskyręs demokratinės tradicijos evoliucijoje keturias laisvės rūšis ( pilietinę, religinę, politinę ir individualiąją ), jis pagrindinį dėmesį skyrė individualiajai laisvei.Pastaroji demokratija yra tarsi deguonis ore, gyvybę suteikianti dvasia.Jos atsisakius, politinė laisvė virstų ant šakos nuvytusiu vaisiu.Pasak J.Bryce‘o lygybė buvo pirminis veiksnys kuriant demokratijos teoriją, o dėl jos klaidingo supratimo kilo daugiausia nesklandumų demokratinėje praktikoje.Mąstytojas kritikavo tarpukariu paplitusią ekonominės lygybės idėją, kuri neturinti nieko bendra su demokratija it tėra tikrovėje nerealizuojama vizija.
Aptardamas laisvės ir demokratijos ryšį, žinomas politologas Giovanni Sartori knygoje THE THEORY OF DEMOCRACY REVISITED pažymi: “Demokratijos deontologijos principus labiau apibūdina lygybė, izokratija ir savivalda, o ne laisvės idėja“.Tačiau lygybė ir demokratija nėra tapačios; jos sutampa tokiu laipsniu, kokiu egalitarinis idealas tampa demokratinės idėjos simboliu.Specifinį demokratijos įnašą į lygybės sampratą sudaro trys reikalavimai: 1) lygi, visuotinė rinkimų teisė; 2) socialinė lygybė, t.y. statusų lygybė; 3)galimybių lygybė (beje, skirtingos šio reikalavimo interpretacijos inspiravo liberalų ir demokratų diskusiją liberaliosios demokratijos viduje).Kalbėdamas apie teisinės ir politinės lygybės formalumą, filosofas teigia, kad tai visai nereiškia jos neveiksmingumo, nes “formalus yra metodas, o ne rezultatai“.
Politinės laisvės problema, G.Sartori įsitikinimu, turėtų būti atskirta nuo filosofinių samprotavimų apie “tikrąją laisvę“. Be to, politinį laisvės problemos aspektą išreiškia ne vidinės ar dvasinės laisvės siekis, o išorinė individo veiklos laisvės problema.Politine laisve G.Sartori įvardija instrumentinę ir santykinę “negatyviąją laisvę“ (freedom from), kurios paskirtis- sudaryti palankias sąlygas realizuotis kitoms “pozityviosios laisvės“ (freedom for) rūšims (intelektualinei, socialiniai, ekonominiai).Politinė laisvė yra pirminė, nes ji yra būtina sąlyga kitoms laisvėms.
Kitas žinomas demokratijos teoretikas Robert A. Dahl knygoje DEMOKRATIJA IR JOS KRITIKAI įsitikinęs: tarp lygybės ir laisvės galima įtampa, tačiau demokratijoje lygybė nėra priešiška laisvei.Piliečių politinė lygybė laikoma lemtinga demokratijos moralinės perspektyvos aksioma.Politinė lygybė nėra tikslas, pasiekiamas aukojant laisvę ir savibrandą: “veikiau ji yra esminė priemonė, įgalinanti teisingą laisvės paskirstymą ir bešališkais savibrandos galimybes“.

b)Demokratinės minties prieštaringumai
Krikščioniškosios srovės atstovų darbuose laisvės ir lygybės idealų ir jų sąveikos su demokratija aiškinimus lėmė kritiškas požiūris į liberaliąją demokratiją ir metodologinė nuostata krikščionybės pagrindu sukurti normatyvinį demokratijos modelį.Krikščioniškosios demokratijos ideologai siekė naujai subalansuoti lygybės ir laisvės principus.Tikėtasi suteikti demokratijai kitokį, neliberalų, jų supratimu, brandesnį ir turtingesnį pavidalą.Lygybę jie derino su visuomenės hierarchiškumu, o vietoj individualistinės ir negatyvios liberalios laisvės kėlė sąmoningo pilietiškumo teisinių ir moralinių institucijų.
3-iojo dešimtmečio pradžios krikščioniškosios demokratijos samprata išdėstyta A.Maliauskio knygelėje DEMOKRATIJA (1921m.).Autorius,laikydamas laisvę, lygybę ir liaudies suverenumą esminiais demokratijos principais, vis dėlto teikė pirmenybę laisvei ir didesnį pavojų demokratijai matė lygybėje bei liaudies suverenume.Laisvė-pirmasis demokratijos principas-suprantamas kaip galėjimas veikti tai, kas patinka, įstatymų ribose.Lygybė tegali būti santykinė, nes tai esąs tik idealas, prie kurio einama.Iš lygybės principo kyla skaičiaus dominavimas, o perdėto lygybės principo padarinys- gabiausiųjų išstūmimas iš valdžios.Atsargumą lygybės atžvilgiu greičiausiai lėmė nerimas dėl galimo demokratijos radikalizavimosi revoliucinėje 2-ojo dešimtmečio pabaigos – 3-iojo dešimtmečio pradžios atmosferoje, kuri tebebuvo jaučiama ir Lietuvoje.
Tradicinį krikščioniškosios demokratijos požiūrį į lygybės ir laisvės problemas tarpukario Lietuvoje daugiausia plėtojo filosofas S.Šalkauskis.Jis nuosekliai laikėsi dar studijų metais Fribūre parengtoje paskaitoje užfiksuotos išvados: laisvė ir lygybė neįmanoma be piliečių aktyvaus dalyvavimo sudarant valstybinę valdžią.“Šiam tikslui pasiekti istorija iš lengvo pagamino konstitucinių bei parlamentinių garantijų sistemą“.1925 m. jis rašė: “Tie, kurie paneigia demokratizmo principą, niekuomet nieko geresnio nepajėgia jo vietoje pastatyti, nes demokratizmo principas yra teisėta žmonių, kaipo vienos rūšies individų, lygybės išraiška, skelbianti lygias moralines visų žmonių teises“.
Pagrindiniais demokratinės tvarkos principais S.Šalkauskis vadino piliečių lygybę, laisvę ir solidarumą teisėtumo ribose.Tikslindamas šių principų prasmę, jis konkretino jų taikymo sferas: “Demokratinėje respublikoje vyriausybė privalo prisilaikyti tos teisėtos tvarkos, kuri laiduotų piliečiams aktualiose visuomeninio gyvenimo aplinkybėse maksimalų laisvės savarankiškam pasireiškimui, lygybės- galimybių išnaudojimui ir solidarumo- įvairių reikalų sutaikymui“.Kaip krikščioniškosios demokratijos ideologas, S.Šalkauskis pabrėždavo metafiziško šių principų pagrindimo būtinumą.Priešingu atveju, jie suprantami klaidingai ir netinkamai realizuojami.Iškreiptas lygybės supratimas lėmė ir visos demokratijos sutrikimus.Tobulinant žmonių lygybės supratimą, filosofo įsitikinimu, būtina atsižvelgti, kad žmonės yra lygūs savo rūšimi ir nelygūs savo individualybe.Žmonių rūšies lygybė esanti jų dorovinių,politinių ir kitokių teisių šaltinis.Bet tai nepaneigia iš individualių nelygybių kylančių individualių teisių.

c)Demokratinės minties atradimai ir praradimai
Tautininkų srovė primetė savo oponentams ideologizuotą tautiškumo ir demokratijos sąveikos interpretavimą.Kairioji demokratinė mintis dar iki 1918 m. vykusiose diskusijose dėl valstybingumo iškovojimo būdų ir jo formų dešiniųjų skelbiamai etnografinės tautos sampratai priešpriešinio pilietiniu apsisprendimu besiremiančios politinės tautos modelį.Išlaikydami ideologines sąsajas su XX a. pradžios demokratine tradicija, tarpukario kairioji demokratinė mintis orientavosi į sociologizuotą demokratijos modelį, kuriame demokratijos idealai ir institucinė sandara privalanti tarnauti tautos daugumos- darbo žmonių, liaudies interesams.Kairiųjų liaudininkų ideologas J.Mantvila siūlė Valstiečių Liaudininkų Sąjungos programinį šūkį formuluoti taip, kad jame atsiskleistų skirtingi (bet nebūtinai vienas kitą neigiantys) tautos ir liaudies tikslai: “Tautai- valstybė,liaudžiai- demokratija“.
Demokratijos šalininkai pirmiausia siekė apginti demokratinius idealus ir institucijas nuo jų siejimo su antipatriotizmu.K.Pakšto teigimu, “gražiausias, kilniausias plačių masių patriotizmas, apimąs visus sluoksnius, įsigali tose šalyse, kurios teikia maksimum dvasinio komforto visiems savo piliečiams“.Autoritarinio režimo skelbiamą tautos vienybę kairioji demokratinė mintis vadino “įsakyta vienybe“.Demokratiškai nusiteikę darbo žmonės bus tvirčiausiais nepriklausomybės gynėjais, jei tik bus įsitikinę, kad kovoja “už tikrai laisvą nuo svetimų ir savų okupantų Lietuvą“ , – rašyta MINTYJE.
Filosofas S.Šalkauskis tautos, valstybės ir kultūros problemas gvildeno glaudžiai susijęs su demokratijos idėja.Tautinio atgimimo ir demokratizacijos procesų sąsajas, tikrojo patriotizmo ir nacionalizmo distinkciją filosofas plėtojo veikaluose, kuriuose siekė teoriškai ir istoriškai pagrįsti lietuvių kultūros sintezės projektą.Tautinio atgimimo sėkmę, anot S.Šalkausko, lėmė jo ir demokratizacijos proceso tendencijų atitikimu.Iš Vakarų Europos į Lietuvą persimetusi demokratizacija padėjo įveikti neigiamus aristokratijos valdymo padarinius ir kartu palengvino sąlygas sąmonėti tautai.Demokratizacijos idėjos ir procesas sudarė prielaidas tautiniame atgimime tinkamai išspręsti šviesuomenės ir liaudies bendradarbiavimą.Filosofas pabrėžė realizuojant tautinius ir demokratinius idealus pasiektos sintezės išsaugojimo svarbą Lietuvos valstybės raidai.

Pilietinių, politinių teisių ir demokratijos sąryšis
Pilietinės ir politinės piliečio teisės, demokratijos sąlygomis, atlieka dvejopą vaidmenį.Pirma, šios teisės yra būtinos, kad piliečiai galėtų kontroliuoti vyriausybės veiklą.Be jų neįmanoma įgyvendinti politinės lygybės principo priimant kolektyvinius sprendimus.Antra, šios teisės apriboja kolektyvinių sprendimų galimybes, kadangi nustato asmeninės laisvės ir pasirinkimo sferą, kurioje daugumos sprendimai negalioja.Šį dvejopą vaidmenį geriausiai parodo demokratinės sistemos ir kai kurių pilietinių bei politinių žmogaus teisių aprašymas.
• Laisvė ir asmens saugumas.Neapsaugotas nuo savavališko arešto, suėmimo, teisių apribojimo arba ištrėmimo pilietis negali laisvai įsitraukti į politinius veiksmus ir diskusijas.Geriausiai tai iliustruoja parlamentarų imuniteto įstatymas: kol atlieka savo funkcijas, jiems negali būti taikomas areštas.Bet, esant demokratijai, teisė būti laisvam galioja visiems.Demokratinė visuomenė netgi prieš daugumos valią gina nepopuliarios asmenybės laisvę ir fizinį saugumą.
• Procedūrinė įstatymų leidyba.Analogiški argumentai gali būti taikomi ir kalbant apie būtinybę apsaugoti piliečius nuo neteisingų kaltinimų, žiauraus elgesio, kankinimų ir šališko teisminio proceso.Neigiančiose demokratiją šalyse dažnai persekiojami politiniai priešininkai.Demokratinė visuomenė numato įstatymais pagrįstų ir politiniam bei ideologiniam spaudimui nepavaldžių, nepriklausomų teisminės ir penitenciarinės sistemų egzistavimą.
• Minties ir sąžinės laisvė.Manoma, kad demokratinėje visuomenėje kiekvienas pilietis gali laisvai mąstyti bei laikytis savo įsitikinimų ir bendrų gyvenimiškų nuostatų.Demokratinėje visuomenėje visi piliečiai gali išpažinti ir praktikuoti kurią nors religiją, taip pat reikšti ir ginti savo įsitikinimus, jeigu jie nevaržo kitų žmonių teisių.Minties laisvė, kaip asmens teisė, turi būti patikimai apginta, jeigu kitokios religinės arba pasaulietinės pažiūros būtų daugumos pozicija.Mažumoms, kurios laikosi kitokių religinių ar kitų pažiūrų, turi būti garantuotos tokios pačios teisės kaip ir daugumai.
• Žodžio ir spaudos laisvė.Kadangi demokratijos esmė, pagal mūsų apibrėžimą, yra visų piliečių teisė būti išgirstiems, žodžio laisvė yra svarbiausias žmogus teisė.Tarptautiniai žodžio laisvės standartai skelbia ne tik pasisakymo teisę, bet ir teisę gauti bet kokią informaciją, naudojantis bet kokiomis visuomenės informavimo priemonėmis- kam jos bepriklausytų.Šiuolaikinėje visuomenėje tai reiškia, kad visuomenės informavimo priemonės turi būti nepriklausomos, turi veikti pagal aiškius įstatymus, sukurtus žmonių reputacijai ir asmeniniam gyvenimui ginti, turi turėti galimybę informuoti piliečius, kritikuoti vyriausybę, taip pat rengti viešą politinių alternatyvų aptarimą.
• Demokratijos sąlygomis informacijos laisvė prisideda prie vyriausybės atvirumo, jeigu vyriausybės informacija ir dokumentai, išskyrus retus atvejus, kai jie yra slapti, prieinami visuomenei.
• Susirinkimų ir asociacijų laisvė.Šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija negali egzistuoti be susirinkimų visuomeniniams reikalams aptarti organizavimo, profesinių sąjungų ir kitų asociacijų, ginančių savus interesus, jei juos pažeidžia vyriausybė, taip pat politinių partijų kūrimo bei veiklos laisvių.Į jas įeina ir galimybė rengti demonstracijas ir įteikti peticijas.

Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. Pagrindiniai demokratinio valdymo požymiai yra:
1. Žmonių suverenumas;
2. Vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant;
3. Daugumos valdžia; pagrindinių žmogaus teisių garantija;
4. Laisvi ir nešališki rinkimai; visa lygybė prieš įstatymą;
5. Tesiminis asmens teisių užtikrinimas;
6. Konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas;
7. Visuomeninis, ekonominis ir politinis pliuralizmas;
8. Tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas.

Pagrindinės idėjos – principai, kuriais remiasi demokratija

1. Laisvės principas. Demokratija siekia aukščiausio laisvės laipsnio visiems žmonėms. Nėra ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir neprieštarauja jo teisėms. Demokratija galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galių ribas ir asmens teisių sritis. Tačiau to dar nepakanka. Laisvės apsaugai būtina, kad pati valstybė laikytųsi nustatytų įstatymų, kitaip sakant, demokratijai būtina teisinė valstybė.
2. Lygybės principas. Naujųjų laikų politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centru iškelia žmogų, kaip didžiausią vertybę. Žmogaus gyvenimas yra didžiausias visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yra kiekvienos demokratinės politkos atskaitos taškas, tai ir jokių skirtumų tarp žmonių negali būti tokioje politikoje. Žmonių lygybės dėsnis – pagrindinis demokratijoje. Juo remiantis nustatomos demokratijos programos politikos, ekonomikos, kultūros, socialinėje srityse.
3. Solidarumo principas. Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses: visuomeninę-socialinę ir moralinę. Šitas principas – lietuviškai broliškumo arba brolybės principas – kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pamatą. Humanizmas yra demokratijos filosofijos prasmė ir turinys.

Išvados

Taigi visi suprantame žodžio demokratija reikšmę – liaudies valdžia. Ši valdymo forma susiformavo jau senovės Graikijoje. Šiuolaikinės demokratijos pradžia – Didžioji Prancūzijos revoliucija. Sąvoką demokratija sudaro du pagrindiniai dalykai: laisvė ir lygybė.
Kalbant plačiau apie demokratija šiandien tinkamiausia yra atstovaujamoji demokratija – valstybės tauta įgyvendina savo suverenitetą ir valdo valstybę ne tiesiogiai, bet per savo išrinktus ir įgaliotus atstovus.
Didžiausias demokratijos privalumas yra piliečiams suteikta laisvė. Būtent jos dėka, kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti politiniuose procesuose, naudotis jam įstatymais suteiktomis teisėmis. Kiekvienas pilietis gali jaustis svarbus priimant vienokį ar kitokį savo šaliai svarbų sprendimą. Žinoma visi žinome, kad kur yra teisės, yra ir pareigos. Ne išimtis ir demokratija. Piliečiai, turėdami daug teisių, turi ir politinių pareigų: eiti į rinkimus ir dalyvauti partinėje veikloje. Asmeniškai aš manau, kad tas pilietis, kuris aktyviai nesidomi savo šalies politika ir neatlieka politinių pareigų, negali skųstis blogu gyvenimu, nes būtent jį tokį tas pilietis ir susikūrė.
Šiandieninė Vakarų demokratija tapo puikiu įrankiu, tiek siekiant gerai juo naudotis, tiek piktnaudžiauti. Demokratija negali išspręsti visų mūsų problemų — tik palengvinti jų sprendimo būdą.
Taigi, galime teigti, kad demokratijos dar laukia ilgas ir sudėtingas kelias. Bet jis niekaip nebus geras, jei nevyks esminiai mąstymo, vertybių pasikeitimai, kurie ir sudaro demokratijos pagrindą.

Naudota literatūra

1. Saulius Šiliauskas “Demokratijos refleksija Lietuvos politinėje mintyje” , 2002 m., Klaipėda
2. Joseph A.Shumpeter – “Kapitalizmas, socializmas ir demokratija” , 1998 m., Vilnius
3. Gediminas Vitkus – “Studijuojantiems politologiją” , 1990 m., Kaunas
4. Deividas Bytamas, Kevinas Boilas – “Demokratija: klausimai ir atsakymai” , 1997 m., Klaipėda

Europos komisija. Charakteristika, funkcijos ir veikla

 

ĮVADAS

Dėl įvairiausių priežaščių pavieniai žmonės, žmonių grupės, institucijos, valstybės vienijasi į mažesnias ar didesnes sąjungas. Pati didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija yra Europos Sąjunga (ES), kurią vienija 27 valstybės ir gyvena 496 mln. gyventojų. Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Pagrindinis šios sąjungos tikslas yra sukurti kuo “glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio” (Europos Sąjungos sutartis).
Kiti ES tikslai:
• skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;
• ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;
• stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;
• plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;
• pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų.

ES narės siekdamos efektyviai įgyvendinti savo iškeltus tikslus įsteigė penkias pagrindines institucijas: Europos Sąjungos Tarybą (Taryba), Europos Komisiją (Komisija), Europos Parlamentą (EP), Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus. Pirmosios trys institucijos nustato politikos kryptis ir leidžia teisės aktus, kurie taikomi visoje ES, likusios dvi įtvirtina ES teisės nustatytą tvarką (Teisingumo Teismas), o Audito Rūmai tikrina Sąjungos veiklos finansavimą. Šalia jų veikia ir kitos specializuotos institucijos: Europos viršūnių taryba, Europos centrinis bankas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas, Ombudsmenas. Be to, yra įsteigtos specializuotosios agentūros tam tikriems techniniams, moksliniams arba valdymo uždaviniams spręsti.
ES institucijų galios ir įgaliojimai nustatyti sutartyse, kurios yra viso, ką ES daro, pagrindas. Jose taip pat nurodytos taisyklės ir procedūros, kurių ES institucijos turi laikytis. Dėl sutarčių susitarė visų ES valstybių prezidentai bei (arba) ministrai pirmininkai ir ratifikavo parlamentai.

EUROPOS KOMISIJOS CHARAKTERISTIKA IR FUNKCIJOS

Komisija yra ES vykdomosios valdžios institucija, ji atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą. Tai reiškia, kad ji tvarko ES einamuosius reikalus: įgyvendina ES politiką, vykdo programas ir leidžia lėšas. Komisija yra nepriklausoma nuo nacionalinių vyriausybių. Jos darbas – atstovauti visos ES interesams ir juos palaikyti. Ji rengia naujų Europos teisės aktų pasiūlymus, kuriuos teikia Europos Parlamentui ir Tarybai.
Dabartinės Europos Komisijos prototipas buvo Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) vyriausioji valdyba. Nuo 1967 m., kai įsigaliojo sutartis, kurioje numatyta sujungti vykdomosios valdžios institucijas, visos trys bendrijos (EAPB, Euratomas ir EB) turi vieną ir tą pačią Komisiją.

Europos Komisija vykdo tokias svarbiausias funkcijas:
 siūlo naujus teisės aktus Parlamentui ir Tarybai;
 įgyvendina ES teisę kartu su Teisingumo teismu;
 administruoja ir vykdo ES politiką bei biudžetą;
 atstovauja ES tarptautinėje arenoje.
Naujų teisės aktų siūlymas
Komisija turi iniciatyvos teisę. Komisija yra atsakinga už naujų ES teisės aktų pasiūlymų, kuriuos ji teikia Parlamentui ir Tarybai, rengimą. Šiais pasiūlymais turi būti siekiama ginti Sąjungos ir jos piliečių, o ne konkrečių valstybių narių ar pramonės šakų interesus.
Kad galėtų teikti pasiūlymus, Komisija turi gerai suvokti naują Europoje susiklosčiusią padėtį bei naujas problemas ir apsvarstyti, ar ES teisės aktai geriausiai tinka esant tokiai padėčiai ir tokioms problemoms spręsti. Todėl Komisija palaiko nuolatinius ryšius su labai įvairių interesų grupėmis ir su dviem patariamosiomis institucijomis: Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu ir Regionų komitetu. Ji taip pat stengiasi susipažinti su valstybių narių parlamentų ir vyriausybių nuomonėmis.
Komisija siūlo imtis veiksmų ES lygmeniu, kai mano, kad problemos negalima veiksmingiau išspręsti valstybių narių, regionų ar vietos lygmeniu. Šis principas tvarkyti reikalus kuo žemesniu lygmeniu yra vadinamas subsidiarumo principu.
Jei Komisija padaro išvadą, kad ES teisės aktas yra reikalingas, ji siūlo projektą, kuris, jos manymu, padės veiksmingai išspręsti problemą ir patenkins kuo įvairesnius interesus. Konkrečiais siaurų sričių klausimais Komisija konsultuojasi su ekspertais per įvairius savo komitetus ir darbo grupes.

ES teisės įgyvendinimas
Komisija veikia kaip „sutarčių sergėtoja“. Tai reiškia, kad kartu su Teisingumo Teismu Komisija atsakinga už tinkamo ES teisės taikymo visose valstybėse narėse užtikrinimą.
Nustačiusi, kad ES valstybė narė netaiko kurio nors ES teisės akto ir dėl to nesilaiko teisinių įsipareigojimų, Komisija imasi priemonių padėčiai ištaisyti.
Pirmiausia ji pradeda procesą, vadinamą pažeidimų procedūra. Pagal šią procedūrą Komisija vyriausybei siunčia oficialų laišką, kuriame išdėsto, kodėl ji mano, kad ši valstybė narė pažeidė ES teisę, ir nustato, per kiek laiko ji turi atsiųsti Komisijai išsamų atsakymą.
Jei ši procedūra padėties ištaisyti nepadeda, Komisija tą klausimą turi perduoti svarstyti Teisingumo Teismui, kuris turi įgaliojimus skirti baudas. Teismo sprendimai valstybėms narėms ir ES institucijoms yra privalomi.
ES politikos ir biudžeto vykdymas
Kaip Europos Sąjungos vykdomosios valdžios institucija, Komisija atsakinga už ES biudžeto valdymą ir vykdymą. Didžioji faktinių išlaidų dalis tenka valstybių narių ir vietos valdžios institucijoms, bet Komisija atsakinga už išlaidų priežiūrą, kurią ji atlieka akylai stebima Audito Rūmų. Abi institucijos siekia užtikrinti gerą finansų valdymą. Tik jeigu Europos Parlamentą tenkina metinė Audito Rūmų ataskaita, jis patvirtina, kad Komisija įvykdė biudžetą.
Komisija taip pat turi prižiūrėti Parlamento ir Tarybos priimtą politiką, pavyzdžiui, bendrąją žemės ūkio politiką. Kitas pavyzdys – konkurencijos politika, kai Komisija gali bendrovėms duoti leidimą arba drausti susijungti. Komisija taip pat turi užtikrinti, kad ES valstybės neskirtų savo šalies pramonės įmonėms subsidijų ir taip neiškreiptų konkurencijos.
Komisija administruoja įvairiausias ES programas kaip pvz.: studentų mainams Europoje skirtos „Erasmus“ programos ir kt.
Atstovavimas ES tarptautinėje arenoje
Tarptautinėje arenoje Europos Komisija vaidina svarbų vaidmenį kaip ES interesų atstovė. Ji valstybėms narėms suteikia galimybę tarptautiniuose forumuose, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijos forumuose, reikšti vieningą nuomonę.
Komisija taip pat atsakinga už derybas ES vardu dėl tarptautinių susitarimų (pvz., derybose dėl išorės susitarimų ES vardu, Pasaulio prekybos organizacijos derybose).

KOMISIJOS FORMAVIMAS

Komisijos nariai parenkami kompetencijos principu, jų nepriklausomybė turi nekelti abejonių. Visi Komisijos nariai ir vadovai jų atstovaujamose valstybėse narėse yra ėję ministrų lygio politines pareigas, bet kaip Komisijos nariai jie yra įsipareigoję veikti visos Sąjungos interesų labui ir neklauso valstybių narių vyriausybių nurodymų. Paskirti Komisijos nariai neoficialiai vadinami komisarais.
Komisija skiriama penkerių metų kadencijai per šešis mėnesius po Europos Parlamento rinkimų. Taip naujai išrinktam Parlamentui paliekama laiko patvirtinti valstybių narių siūlomo Komisijos pirmininko kandidatūrą iki paskirtasis pirmininkas, bendradarbiaudamas su valstybių narių vyriausybėmis, suformuos savo būsimąją komandą. Vėliau Parlamentas tvirtina ir komisijos narius. Parlamento patvirtintos sudėties Komisija oficialiai pradeda dirbti ateinantį sausį. Dabartinės Komisijos kadencija baigsis 2009 m. spalio 31 d.

Tvarka yra tokia:
 Valstybių narių vyriausybės kartu sutaria, ką skirti naujuoju Komisijos pirmininku.
 Paskirtąjį Komisijos pirmininką tvirtina Parlamentas.
 Tada paskirtasis Komisijos pirmininkas, tardamasis su valstybių narių vyriausybėmis, parenka kitus Komisijos narius.
 Taryba kvalifikuota balsų dauguma patvirtina kandidatų sąrašą ir jį pateikia Europos Parlamentui.
 Parlamentas apklausia kiekvieną kandidatą ir balsuoja dėl visos grupės patvirtinimo.
 Parlamentui balsavimu patvirtinus naująją Komisiją, kvalifikuota balsų dauguma ją oficialiai skiria Taryba.
Politiniu atžvilgiu Komisija tebėra atskaitinga Parlamentui, kuris, pareiškęs nepasitikėjimą, turi galią ją atstatydinti. Pavieniai Komisijos nariai privalo atsistatydinti, jeigu to jų prašo pirmininkas, su sąlyga, kad tam pritaria kiti komisarai.
Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi paaiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsakinėja į Parlamento narių raštu ir žodžiu teikiamus paklausimus.
Einamuosius Komisijos reikalus tvarko administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai ir sekretoriai. Tokių Europos Komisijoje dirbančių ES tarnautojų yra apie 25 000 tūkst.
Europos Komisija yra įsikūrusi Briuselyje, bet ji turi įstaigų ir Liuksemburge. Visose ES valstybėse narėse Komisija yra įkūrusi atstovybes, o daugelio kitų pasaulio šalių sostinėse veikia jos delegacijos.

KOMISIJOS PIRMININKAS

Komisijos pirmininką renka ES valstybių narių vyriausybės, o jį patvirtina Europos Parlamentas. Dabartinės Komisijos pirmininkas yra Žozė Manuelis Barozas (José Manuel Barroso) iš Portugalijos (buvęs šalies premjeras), kuris yra išrinktas 2004 – 2009 m. kadencijai. Iki šiol yra išrinkti 11 Komisijos Pirmininkai, tarp kurių trims kadencijoms išrinktas buvo Žakas Deloras (Jacques Delors) iš Prancūzijos.

Komisijos pirmininko įgaliojimai:
– Turi teisę vetuoti valstybių – narių vyriausybių siūlomas komisarų kandidatūras;
– Politiškai vadovauja komisijai;
– Turi teisę perskirstyti komisarų pareigas;
– Dalyvauja Europos viršūnių tarybos susitikimuose, o kaip Europos Sąjungos atstovas- galingiausių pasaulio valstybių kasmetiniuose ekonominiuose susitikimuose;
– Atsakingas už svarbiausių Komisijos tarnybų darbą;
– Patvirtina Komisijos posėdžių darbotvarkę ir pirmininkauja jiems;
– Dalyvauja privalomuose, nuolatiniuose posėdžiuose.

EUROPOS KOMISIJOS NARIAI
Komisiją sudaro po vieną narį (pilietį) iš kiekvienos valstybės narės (šiuo metu – 27). Bet po 27-osios valstybės narės įstojimo formuojant kitą Europos Komisiją (2009 m. lapkričio mėn.), jos narių turėtų būti mažiau. Dėl galutinio skaičiaus Taryba dar turi priimti sprendimą. Komisijos nariai bus skiriami rotacijos tvarka siekiant, kad šalims būtų atstovaujama teisingai. Bus siekiama aiškiai atspindėti visų valstybių narių demografinį ir geografinį mastą.
Kiekvienas komisaras atsako už vieną ar kelias Komisijos veiklos sritis. Komisijos personalas dirba 36 generaliniuose direktoratuose (GB) (departamentuose) ir specifinėse pagalbinėse tarnybose (pvz.: Vertimo). Generaliniai direktoratai yra atsakingi už skirtingas politikos sritis ir rengia atitinkamų teisės aktų pasiūlymų, vėliau priimamų Komisijos, projektus. Jų vadovai atsiskaito vienam iš Komisijos narių.

Svarbų darbą Komisijoje atlieka Komisijos narių kabinetų darbuotojai. Jie nepriklauso Komisijos tarnyboms ir yra tiesiogiai pavaldūs bei atsakingi juos į darbą priėmusiam Komisijos nariui. Nors formaliai į darbą Komisijos narių kabinetų personalą skiria Komisijos pirmininkas, bet pasirenka juos patys Komisijos nariai. Komisijos narių kabinetų personalas vykdo savo kabineto vadovo pavedimus. Kai Komisijos narys baigia kadenciją, jo kabineto darbuotojai automatiškai yra atleidžiami iš darbo.
Pagal naujas kabinetų tarnybų formavimo taisykles, yra numatyta, kad Komisijos pirmininko kabinete dirbs 9 aukščiausio rango grupės valdininkai. Be jų, Komisijos pirmininko kabinete yra numatyta ir 15 pagalbinio personalo narių, iš kurių ne daugiau 3 gali būti žemesnio rango grupės valdininkai. Visiems kitiems Komisijos nariams yra numatyta po 6 aukščiausio rango grupės kabineto darbuotojus ir po 10 pagalbinio personalo.
Komisijos narių įstaigos darbuotojų funkcijas galima rasti Komisijos narių elgesio kodekse, kurį patvirtino R.Prodi Komisija. Jame yra numatytos tokios Komisijos narių kabineto darbuotojų funkcijos:
– įgyvendinti kolektyvinės atsakomybės principą, informuojant Komisijos narį apie veiklos aktualijas, kurios nėra susijusios su specifine jo veiklos sfera;
– padėti Komisijos nariui sudaryti jo kuruojamos politikos prioritetinių veiksmų planą;
– esant reikalui atstovauti Komisijos nariui Komisijos generaliniuose direktoratuose, neįtakojant vidinės departamentų veiklos;
– atlikti su Komisijos nario veikla susijusias reprezentacines, administracines ir politinių kontaktų funkcijas;
– parengti ir atspausdinti Komisijos kolegijoje numatomų svarstyti temų santraukas savo komisarui.

KOMISIJOS POSĖDŽIŲ RENGIMAS

Visų komisarų grupė (dar vadinama “kolegija”) kartą per savaitę, įprastai trečiadieniais, renkasi Briuselyje posėdžiauti. Tačiau jei vyksta Parlamento plenarinės sesijos, Komisija posėdžiauja Strasbūre. Kiekvieną darbotvarkės klausimą pateikia komisaras, atsakingas už atitinkamą veiklos sritį, o kolegija dėl jo priima kolektyvinį sprendimą. Komisijos vidaus veiklos taisyklės numato, kad visi Komisijos nariai privalo dalyvauti posėdžiuose.
Generaliniai direktoratai iš tikrųjų sumano ir parengia Komisijos teikiamų teisės aktų projektų pasiūlymus, o šie pasiūlymai tampa oficialiais, kai jiems savo savaitiniame posėdyje pritaria kolegija.
Jau visiškai parengto pasiūlymo svarstymą generalinis sekretorius įtraukia į būsimojo Komisijos posėdžio darbotvarkę. Posėdyje atitinkamas komisaras savo kolegoms paaiškina, kodėl šis teisės aktas yra siūlomas, ir jie jį kartu aptaria. Sutarus kolegija pritaria pasiūlymui, ir šis dokumentas siunčiamas svarstyti Tarybai ir Europos Parlamentui.
Jei komisarai nesutaria, pirmininkas paprašo juos balsuoti dėl to pasiūlymo. Jei pasiūlymui pritaria 51% visų Komisijos narių, jis priimamas. Paskui jį besąlygiškai remia visi Komisijos nariai.
Posėdžių darbotvarkę ir dokumentus paruošia generalinis sekretorius ir jo tarnybos darbuotojai.
Sprendimų priėmimo procedūrą reglamentuojančios taisyklės išdėstytos sutartyse ir apima visas Europos Sąjungos veiklos sritis. Šiuo atveju kalbama tik apie įstatymų leidimo procedūrą, o ne biudžeto tvirtinimo ar tarptautinių sutarčių sudarymo procedūras. Nors yra keletas sričių, pavyzdžiui, ekonominė ir pinigų sąjunga, kur taikomos specifinės taisyklės.

IŠVADOS

Europos Komisija, bene puikiausias ES administracinė institucija. Komisija išsiskiria iš kitų administracijų naujoviškomis užduotimis, darbo metodais ir sandara. Tai pagrindinė ES institucija atliekanti vykdomosios valdžios funkcijas ir atsakinga už ES politikos įgyvendinimą.
Komisija įdėjo didžiulį indėlį kuriant vieningą ekonomikos ir valiutų sąjungą bei pradėdama derybas dėl didžiausio ES išplėtimo į rytus. Per visą jos darbo laiką buvo tobulinamas Komisarų elgesio kodeksas, kuris, reglamentuodamas Komisarų ir Komisijos tarnybų santykius, leido jiems efektyviau dirbti. Įkurta daug naujų pareigybių, leidžiančių labiau susikoncentruoti ties viena darbo sritimi.

Literatūros sąrašas:

1) Europos Komisijos oficialus tinklalapis
http://ec.europa.eu/index_lt.htm

2) Internetinė enciklopedija Vikipedija
http://lt.wikipedia.org/wiki/Europos_Komisija

3) Projektinis tinklalapis apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje http://www.euro.lt/lt/apie-lietuvos-naryste-europos-sajungoje/europos-sajunga/europos-sajungos-institucijos/europos-komisija/

4) V. Paulikas „Europos Sąjungos institucijos“, Vilnius, 2004m.

Jungtinių tautų organizacija ir pagrindiniai jos organai

 

Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO, Organizacija arba Jungtinės Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui. Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi miražas tautų nesantarvės fone – stabilizuoti tarptautinius santykius bei sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus ir Jungtinės Tautos tapo ne tik nepaprastų globalinių pokyčių liudininkėmis, bet ir šių pokyčių skatintojomis bei daugelio taikių idėjų įkvėpėjomis ir vykdytojomis. Ir nors metų metais pasaulinė taika buvo ir, deja, vis dar išlieka be galo trapia ateities vizija, temdoma ką tik pasibaigusių dviejų ideologinių blokų tarpusavio varžybų, branduolinio karo grėsmės, nesibaigiančių regioninių konfliktų, Jungtinės Tautos vaidino ir tebevaidina be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo, pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams, socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo.
Kaip atsirado šis vardas? Terminą “Jungtinės Tautos” sugalvojo JAV prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (1882-1945). Pirmą kartą oficialiai šis terminas buvo pavartotas 1942 m. sausio 1 d. dokumente “Jungtinių Tautų Deklaracija”, kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš Ašies valstybes – Vokietiją, Italiją ir Japoniją.
1945 m. spalio 24 d. 51 valstybė įsteigė Jungtinių Tautų Organizaciją, kurių pagrindinis tikslas – taikos išsaugojimas ir kolektyvinis saugumas bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną į šios tarptautinės organizacijos veiklą įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės – 185 šalys.
Jungtinės Tautos – pavyzdžio žmonijos istorijoje neturinti pasaulinio tarptautinio bendradarbiavimo sistema, įsipareigojusi kovoti prieš karus, puoselėti ir stiprinti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą ir draugiškus santykius tarp tautų. Jungtinių Tautų Organizacija yra centras, padedantis šalims derinti savo veiksmus šių tikslų įgyvendinimui.
JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS CHARTIJA
Pagrindinis JTO dokumentas – Chartija – buvo parengta ir pasirašyta 50 vyriausybių atstovų, paskutinėmis II Pasaulinio karo dienomis susirinkusių į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Vėliau Chartiją pasirašė konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė – Lenkija. Pagrindines Chartijos veiklos kryptis pateikė penkių valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos – atstovai, aptarę jas dar 1944 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate, netoli Vašingtono.
JTO Chartija apibrėžia keturis pagrindinius organizacijos tikslus: išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką; vystyti draugiškus ryšius / santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui.
Iki šiol buvo pataisyti tik keturi Chartijos straipsniai, vienas iš jų – du kartus. Visos pataisos buvo susiję su narių skaičiumi įvairiuose specialiuose JTO tarybose. Chartija buvo numačiusi, kad yra 5 oficialios Jungtinių Tautų kalbos – anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba.
Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos Jungtinių Tautų narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, turi tik vieną balsą. Jungtinės Tautos nėra pasaulį valdanti organizacija, ji taip pat neleidžia įstatymų. Tačiau būtent JTO vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant tarptautinius konfliktus, formuoja tarptautinės politikos prioritetus, taigi, visas pasaulis tam tikra prasme yra veikiamas šios organizacijos.

PAGRINDINIAI JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS ORGANAI
JTO valdo šeši pagrindiniai valdymo organai. Penki iš jų – Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba ir Sekretoriatas – yra įsikūrę pagrindinėje JT būstinėje Niujorke. Šeštasis – Tarptautinis Teismas – Olandijos mieste Hagoje.
Generalinė Asamblėja
Generalinė Asamblėja yra pagrindinis svarstymo organas. Kaip jau buvo minėta, visos JTO narės yra atstovaujamos Generalinėje Asamblėjoje ir turi po vieną balsą. Norint priimti nutarimus pačiais svarbiausiais klausimais – sprendžiant tarptautinius konfliktus, priimant naujus narius, tvirtinant JT biudžetą bei taikos palaikymo pajėgų biudžetą – reikalinga dviejų trečdalių balsų dauguma. Esant ypatingiems atvejams sprendimai gali būti priimami konsensuso būdu atsisakant formalaus balsavimo.
Remiantis JTO Chartija, pagrindiniai Generalinės Asamblėjos funkcijos ir įgaliojimai yra šie: (1) svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimą ir tarptautinę taiką bei saugumą palaikančius principus, taip pat nusiginklavimo bei ginkluotės sumažinimo klausimus; (2) skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas remiant tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą, pagrindinių žmogaus teisių garantavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir sveikatos srityse; (3) teikti pasiūlymus kaip spręsti kiekvieną, nepriklausomai nuo ją sukėlusių priežasčių, problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų. Pavyzdžiui, sesijoje, kurioje buvo apžvelgta 1998 – 1999 metų veikla, Generalinė Asamblėja nagrinėjo 166 skirtingo pobūdžio klausimus, įskaitant taikos ir saugumo, nusiginklavimo, vystymo, JTO vidaus reformų, aplinkos pasaugos, 2000 metų kompiuterines problemas ir pan. Ir nors Generalinė Asamblėja negali tiesiogiai įtakoti atskirų valstybių sprendimų, JTO pareikšta nuomonė yra labai svarbi tarptautiniu lygiu ir šalys, ignoruojančios Jungtinių Tautų nutarimus gali sulaukti neigiamos pasaulio reakcijos.
Paprastai metiniai Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta rugsėjo – gruodžio mėnesiais. Tačiau Generalinės Asamblėjos sesija gali būti šaukiama atsiradus ypatingiems reikalavimams net ir dėl vieno klausimo. Sesijai prasidedant, Asamblėja išsirenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Kad būtų užtikrintas teisingas geografinis atstovavimas, Asamblėjai kasmet pakaitomis pirmininkauja penkios valstybių grupės: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos ir Vakarų Europos bei kitų valstybių atstovai. Pagrindiniai šeši komitetai yra šie: (1) Pirmasis komitetas (nusiginklavimas ir su tuo susiję tarptautinio saugumo klausimai), (2) Antrasis komitetas (ekonomikos ir finansų klausimai), (3) Trečiasis komitetas (visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai), (4) Ketvirtasis komitetas (specialusis politinis ir dekolonizacijos komitetas), (5) Penktasis komitetas (administravimo ir biudžeto klausimai) ir (6) Šeštasis komitetas (teisės klausimai). Taip pat yra Generalinis komitetas, kurį sudaro Generalinės Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas ir šešių pagrindinių komitetų pirmininkai, ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas.
Jungtinių Tautų darbą visus metus daugiausiai lemia Generalinės Asamblėjos sprendimai, t.y. daugumos narių valia, išreikšta rezoliucijose. Tuo metu, kai nevyksta Generalinės Asamblėjos sesija, darbą vykdo šeši pagrindiniai komitetai ir kiti organai, skirti nagrinėti specifines problemas, bei JTO Sekretoriatas – Generalinis sekretorius ir jo tarptautinių pareigūnų personalas.
Saugumo Taryba
Vadovaujantis JTO Chartija, pirminis Saugumo Tarybos uždavinys yra tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tuo būdu Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo.
Saugumo Tarybą sudaro 15 narių. Penkios valstybės – Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – yra nuolatinės Tarybos narės. Kiti 10 narių yra Generalinės Asamblėjos renkami dviejų metų kadencijai. Pastaruoju metu yra diskutuojama apie narystės Saugumo Taryboje pakeitimus siekiant, kad narystės kriterijai labiau atitiktų šiandieninę pasaulio politinę ir ekonominę realybę. Tam, kad būtų priimtas sprendimas, balsuojant reikalingas mažiausiai 9 narių sutikimas. Priimant sprendimus esminiais klausimais, rezoliucija patvirtinama tik tuomet, kai nei viena valstybė, nuolatinė ST narė, nepasinaudoja veto teise. Vadovaujantis Chartijos nuostatomis, Saugumo Tarybos sprendimai yra privalomi visoms Jungtinių Tautų narėms.
Jungtinių Tautų Chartijoje yra numatytos pagrindinės Saugumo Tarybos funkcijos ir nustatyti įgaliojimai: (1) palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų principais ir tikslais; (2) nagrinėti kiekvieną iškilusį ginčą ar susidariusią konfliktinę situaciją; (3) rekomenduoti būdus kaip tokius ginčus reikia sureguliuoti ir nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; (4) kurti ginkluotės kontrolės planus; (5) raginti Jungtinių Tautų nares imtis ekonominių priemonių ar kitokių sankcijų, išskyrus jėgos panaudojimą, agresijos sustabdymui; (6) esant būtinybei, imtis karinių veiksmų; (7) vykdyti Jungtinių Tautų globos funkcijas.
Reikia pastebėti, kad svarstant taikos išlaikymo problemas, visų pirma konfliktą yra stengiamasi sureguliuoti taikiais metodais. Paprastai tokiais atvejais yra siunčiami taikos palaikymo būriai, kurių tikslas būna išskirti konfliktuojančias puses ir padėti susėsti joms prie derybų stalo. Saugumo Taryba gali naudoti ir kitus būdus, jeigu konfliktuojančios šalys neatsižvelgia į jos reikalavimus. Dažniausiai tai yra įvairios ekonominės sankcijos arba embargas karinei amunicijai. Labai išskirtinais atvejais Saugumo Taryba turi teisę kreiptis į specialiai tokiems atvejams numatytas valstybes, JTO nares, prašydama dalyvauti militaristinėse akcijose.
Taip pat, Saugumo Taryba ruošia rekomendacijas Generalinei Asamblėjai renkant naują Generalinį sekretorių bei į JTO priimant naujas nares.
Ekonominė ir Socialinė Taryba
Ši Taryba buvo įsteigta kaip pagrindinis Jungtinių Tautų organas, skirtas koordinuoti ekonominę ir socialinę veiklą Jungtinių Tautų šeimoje. Pagrindinis Tarybos uždavinys – skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių pilietinės visuomenės.
Ekonominę ir socialinę tarybą sudaro 54 nariai, Generalinės Asamblėjos metu renkami trijų metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus, 18 narių yra perrenkami. Tarybos sesijos vyksta dukart metuose po vieną mėnesį. Viena sesija vyksta Niujorke, kita – Ženevoje. Taip pat būna šaukiami ministrų lygio susirinkimai, kuriuose būna svarstomi globaliniai ekonominiai bei socialiniai klausimai. Nuo 1998 m. Taryba diskutuoja ir humanitariniais klausimais.
Pagrindinės Ekonominės ir socialinės tarybos funkcijos ir įgaliojimai yra šie: (1) būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai. Jame formuojamos politinės rekomendacijos šiais klausimais, kurias būtų galima pateikti Jungtinių Tautų narėms ir visais sistemai; (2) vykdyti ir inicijuoti tyrimus bei pranešimus ir teikti rekomendacijas tarptautiniais ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo, sveikatos ir su šiomis sritimis susijusiais klausimais; (3) ugdyti pagarbą visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir skatinti jų laikytis.
Ne sesijos metu Tarybos darbą atlieka pagalbiniai organai – komitetai ir komisijos, kurie apie savo kuruojamų sričių darbo rezultatus reguliariai informuoja Tarybos narius. Pagalbinį Tarybos mechanizmą sudaro devynios funkcinės komisijos (Statistikos, Demografinė ir plėtros, Socialinės plėtros, Žmogaus teisių, Moterų padėties, Narkotinių medžiagų, Nusikaltimų prevencijos ir baudžiamosios teisės, Mokslo ir technikos panaudojimo plėtrai bei Ilgalaikės plėtros komisija), penkios regioninės komisijos (Ekonominė Afrikos, Ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno, Ekonominė Europos, Ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino bei Ekonominė ir socialinė Vakarų Azijos komisija), keturi nuolatiniai komitetai (Programos ir koordinavimo, Nevyriausybinių organizacijų, Žmogaus būsto bei Tarpvyriausybinė tarptautinių ataskaitų ir pranešimų standartų ekspertų darbo grupė), taip pat daug nuolatinių ekspertų organų, nagrinėjančių tokius klausimus kaip nusikaltimų prevencija ir kontrolė, plėtros planavimas, tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių klausimais ir pavojingų prekių transportavimas.
Kaip jau buvo minėta, remdamasi JTO Chartija, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis su tomis pačiomis problemomis. Dažnai nevyriausybinės organizacijos turi specialios patirties ar techninių žinių, kurios yra ypač vertingos. Pastaruoju metu Taryba konsultuojasi su daugiau kaip 1500 nevyriausybinių organizacijų, kurios yra skirstytinos į tris kategorijas. Nevyriausybinės organizacijos, kurioms suteiktas patariamasis statusas, gali siųsti stebėtojus į viešus Tarybos ir jos patariamųjų organų posėdžius, teikti pareiškimus ir pan.
Globos Taryba
Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11 teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185-ąja valstybe, Jungtinų Tautų nare.
Kadangi šiuo metu Tarybos darbas iš esmės yra baigtas, Taryba tesudaro 5 nuolatinės narės, kurios renkasi iškilus būtinybei.
Tarptautinis Teismas
Tarptautinis Teismas, taip pat žinomas Pasaulio Teismo vardu – yra pagrindinis teisminis Jungtinių Tautų organas. Jo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Susidedantis iš 15 teisėjų, nepriklausomai viena nuo kitos renkamų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos, Teismas sprendžia teisminius šalių ginčus. Negali būti dviejų teisėjų – tos pačios valstybės piliečių. Teisėjų kadencija yra devyneri metai, po kurių jie gali būti perrinkti. Šalies dalyvavimas Teisme yra savanoriškas, tačiau netgi jeigu šalis ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, ji privalo vykdyti Teismo sprendimą. Taip pat, esant reikalui, Tarptautinis Teismas konsultuoja Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą. Teismas posėdžiauja Hagoje, Nyderlandų Karalystėje.
Teismo jurisdikcijai priklauso visi numatyti Chartijoje arba galiojančiose sutartyse ar konvencijose. klausimai, kuriuos jam pateikia valstybės. Teismas, spręsdamas jam perduotus nagrinėti ginčus, taiko: (1) tarptautines konvencijas, nustatančias normas, kurias pripažįsta valstybės, ginčo dalyvės, (2) tarptautinį paprotį kaip įrodymą, kad tam tikra visuotinė praktika pripažįstama įstatymu, (3) visuotinius valstybių pripažįstamus teisės principus, (4) įvairių valstybių labiausiai kvalifikuotų tarptautinės teisės specialistų tesimo sprendimus ir doktrinas kaip pagalbines priemones nustatant teisės normas.
Tarptautinio Teismo veiklą galima iliustruoti Jungtinių Tautų prokurorų darbu tiriant karo nusikaltimus Kosove, kur yra ekshumuoti 2 108 palaikai, tačiau, pasak JT vyriausiosios prokurorės Carlos del Ponte, “tikras etninių albanų aukų skaičius gali būti daug didesnis”. Kalboje JTO Saugumo Tarybai C. del Ponte sakė gavusi pranešimus apie 529 kapavietes. Teismo medicinos ekspertai kol kas ištyrė maždaug trečdalį šių vietovių.
Sekretoriatas
Sekretoriatas atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet kuris kitas Jungtinių Tautų Organizacijos valdymo organas. Sekretoriatą sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėse ir vietose. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700 žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Pagrindinės įstaigos yra įsikūrę Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Sekretoriatui visose darbo kryptyse vadovauja Generalinis sekretorius, penkeriems metams skiriamas Generalinės Asamblėjos Saugumo Tarybos siūlymu.
Generalinis sekretorius
Jungtinių Tautų Chartijoje šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas kaip “svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas”. Generalinis sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas, t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams.
Jungtinių Tautų Chartija Generalinį sekretorių įgalioja atkreipti dėmesį į kiekvieną faktą, kuris, jo nuomone, kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Kasmet Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu. Suprantama, kiekvienas Generalinis sekretorius savo veiklą organizuoja atsižvelgdamas į konkretų laikmečio kontekstą. Pavyzdžiui, šeštasis Generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali 1992 m., atsižvelgdamas į Saugumo Tarybos pasiūlymus, paskelbė “Taikos darbotvarkę” – toli siekiančius pasiūlymus, kaip veiksmingai palaikyti ir stiprinti taiką pasaulyje po šaltojo karo. Dabartinis Generalinis sekretorius Kofi A.Annan dar 1997 m. liepą yra paskelbęs “Jungtinių Tautų atnaujinimo”, t.y. reformų, kuriomis siekiama JTO šeimos veiklą dar labiau priartinti prie realių tarptautinių problemų sprendimo, programą. 1998 m. balandžio mėnesį, kalbėdamas Saugumo Tarybos posėdyje, Generalinis sekretorius kalbėjo apie ypatingo dėmesio poreikį Afrikos kontinento tautoms, draskomoms etninių konfliktų ir kenčiančioms nuo skurdo ir ekonominių nepriteklių.
TARPVYRIAUSYBINĖS JUNGTINIŲ TAUTŲ AGENTŪROS
Bendradarbiavimo sutartis Jungtinių Tautų Organizacija yra pasirašiusi su įvairiomis tarpvyriausybinėmis agentūromis. Šios agentūros yra atskiros, autonomiškos organizacijos, kurios per jų veiklą koordinuojančią Ekonominę ir socialinę tarybą bendradarbiauja tarpusavyje bei su Jungtinėmis Tautomis. Jos kasmet turi atsiskaityti šiai Tarybai.
Chartijoje yra numatytas bendradarbiavimas su šiomis septyniolika specializuotų agentūrų: Tarptautine Darbo Organizacija (angl. ILO), Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO), Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO), Pasauline Sveikatos Organizacija (angl. WHO), Pasaulio banku (kurį sudaro Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, angl. IBRD, Tarptautinė plėtros asociacija, angl. IDA, Tarptautinė finansų korporacija, angl. IFC, Daugiašalio investicijų garantavimo agentūra, angl. MIGA), Tarptautiniu Valiutos fondu (angl. IMF), Tarptautine Civilinės Aviacijos Organizacija (angl. ICAO), Visuotinė pašto sąjunga (angl. UPU), Tarptautine telekomunikacijos sąjunga (angl. ITU), Pasauline meteorologijos organizacija (angl. WMO), Tarptautine jūreivystės organizacija (angl. IMO), Pasauline intelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO), Tarptautiniu žemės ūkio plėtros fondu (angl. IFAD) ir Jungtinių Tautų Pramonės plėtros organizacija (angl. UNIDO). Be to, 1957 m. buvo įkurta Tarptautinė atominės energetikos agentūra (angl. TATENA), o 1995 m. – Pasaulinė prekybos organizacija (angl. WTO). Jungtinės Tautos taip pat bendradarbiauja su BSMP (Bendroji sutartis dėl muitų ir prekybos, angl. GATT), nors BSMP yra daugiašalis susitarimas, nustatantis tarptautines prekybos normas ir neturi formalaus specializuotos agentūros statuso.
Neesant galimybių išsamiai pristatyti kiekvieną tarpvyriausybinę agentūrą, šiame darbe bus trumpai apžvelgti keleto pagrindinių tarpvyriausybinių agentūrų tikslai ir veikla.
Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labor Organization). Šios, dar 1919 m. įkurtos organizacijos tikslas – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Ji formuoja tarptautinę politiką ir programas, siekdama padėti gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio bendradarbiavimo politiką, dalyvauja mokymo, švietimo ir tyrimo veikloje. Organizacija yra unikali tarp pasaulinių organizacijų tuo aspektu, kad, formuojant jos politiką, darbininkų ir darbdavių atstovai dalyvauja lygiomis teisėmis su vyriausybių atstovais.
Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) tikslai yra gerinti mitybą ir kelti gyvenimo lygį, tobulinti fermose, miškuose ir žvejybos plotuose išgaunamų maisto ir žemės ūkio produktų gavybą, apdirbimą, marketingą ir paskirstymą, skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas, o taip pat, naudojant šias priemones, padėti bado ištiktiems žmonėms.
Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO – United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) savo veiklą pradėjo 1946 m. pabaigoje. Svarbiausias UNESCO tikslas yra prisidėti prie taikos ir saugumo pasaulyje tarptautinio bendradarbiavimo švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse pagalba. Švietimas – svarbiausia UNESCO veiklos sritis. Taip pat yra vykdomos programos gamtos mokslų, socialinių ir humanitarinių mokslų, komunikacijų srityse. Didelis dėmesys yra skiriamas kultūrinei veiklai rūpinantis kultūros paveldo apsauga, kultūriniais plėtros aspektais, kūrybos ir kūrybingumo skatinimu, kultūrinio tapatumo ir žodinių tradicijų išsaugojimu, taip pat knygų platinimu ir skaitymo skatinimu.
Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (angl. WHO-World Health Organizaation) įsikūrimo diena – (1948 m.) balandžio 7-oji kasmet yra minima kaip Pasaulinė sveikatos diena. WHO siekia, kad visi žmonės taptų kiek įmanoma sveikesni. 1977 m. buvo paskelbta “visų žmonių sveikatingumo programa iki 2000 metų”. Ši strategija yra grindžiama visų pirma profilaktika, kurią sudaro švietimas apie pagrindines sveikatos problemas, pakankamas maitinimasis ir tinkamas maistas, švarus vanduo ir sanitarija, motinos ir vaiko sveikata, šeimos planavimas, skiepijimas nuo pagrindinių užkrečiamų ligų, vietinių ligų prevencija ir kontrolė, tinkamas paplitusių ligų ir sužeidimų gydymas, svarbiausių vaistų teikimas.
TARPTAUTINĖ TAIKA IR SAUGUMAS
Taikos išsaugojimas yra pats svarbiausias JTO uždavinys ir šios organizacijos veiklos prasmė. JTO Chartijoje yra nubrėžtas tikslas, kurio privalo laikytis visos valstybės- JTO narės: visus konfliktus spręsti taikiu būdu ir atsisakyti bet kokio vienos šalies jėgos panaudojimo prieš kitą šalį. Kita vertus, šiandien taika ir saugumas nėra tik karinės konfrontacijos ir ginkluoto konflikto nebuvimas. Vis dažniau socialinės ir ekonominės realijos – skurdas ir badas tampa tautinių, regioninių ir netgi tarpvalstybinių įtampų židiniais. Todėl, norint įtvirtinti taiką, reikia visam laikui panaikinti skurdą ir garantuoti geresnį gyvenimą visiems pasaulio gyventojams.
Vis dėlto, visa ko pradžia yra taikių tarpvalsybinių santykių užtikrinimas. Reikia pripažinti, kad per visą savo istoriją Jungtinių Tautų pastangos daug kartų užkirto kelią pavojingoms situacijoms, galėjusioms sukelti karinius konfliktus, privertė konfliktuojančias šalis susėsti prie derybų stalo. 1945 m. Jungtinės Tautos inicijavo arba kitais būdais dalyvavo sprendžiant tarptautines krizes. Tai nulėmė 172 regioninių konfliktų pabaigą. Pavyzdžiui, buvo nuslopintos tarptautinės krizės, kilusios Berlyne 1948-1949 m., Kuboje 1962 m., Artimuosiuose Rytuose 1973 m. 1988 m. Jungtinių Tautų pastangos lėmė ilgamečio Irano -Irako karo baigtį, o sekančiais metais – derybų būdu buvo susitarta dėl Sovietų kariuomenės išvedimo iš Afganistano. 1990 m. JTO suvaidino svarbų vaidmenį atstatant Kuveito nepriklausomybę, užbaigiant pilietinius karus Kambodžoje, Salvadore, Gvatemaloje ir Mozambike, įtvirtinant demokratiškai išrinktas Haičio ir Siera Leonės vyriausybes, sprendžiant eilę konfliktų kitose šalyse. Šiuo metu pasaulyje vyksta 16 taikos palaikymo operacijų.
Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų – pasiekti visuotinį nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų uždraudimą. Po ilgų derybų, konferencijų, sutarčių 1968 m. buvo pasirašyta Atominio Ginklo Neplatinimo sutartis, 1996 m. – Lyginamoji Atominio-Testavimo-Uždraudimo sutartis, kitomis sutartimis buvo įsteigtos specialios sritys, kuriose yra visiškai uždraustas atominio ginklo naudojimas. Nors Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis įsigaliojo 1970 m., ši problema vis dar labai aktuali. Visų pirma todėl, kad sutarties iki šiol vis dar nepasirašė Indija, Pakistanas, Kuba ir Izraelis. Kitos valstybės vis dar neatsisako planų tobulinti savo ginklų arsenalus. Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus K. Annan’o nuomone “branduolinio karo grėsmė vis dar yra labai reali, o priešraketinės gynybos sistemų tobulinimas panaikintų jau pasiektą pažangą, ratifikuojant nusiginklavimo sutartis” (4, 2000 04 26).
Kitos sutartys, kurių paruošimą ir pasirašymą inicijavo ir skatino Jungtinės Tautos, apima bet kokią cheminio ginklo (1992 m.), bakteriologinio ginklo (1972 m.), atominio ginklo, naudojamo jūrose ir vandenynuose (1971 m.), išorėje naudojamų ginklų (1967 m.) ir bet kokios kitos rūšies ginklų gamybą, gamybos vystymą, kaupimą ir pardavimą. 1997 m. daugiau kaip 100 valstybių pasirašė Otavos Konvenciją, kuria draudžiama naudoti sausumos minas. Ši sutartis ypač aktuali Afganistano, Angolos, Kambodžos, Salvadoro, Mozambiko, Ruandos, Somalio, Bosnijos ir Hercogovinos žmonėms, kurių tūkstančiai žūsta dėl žemėse paliktų sausumos minų.
Taika gali būti pasiekta konfliktus sprendžiant diplomatiniais metodais. Užkertant kelią konfliktams arba jų sprendimui taikomi įvairūs metodai. Kai kuriais atvejais siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar tikrintojų, geros valios misijos, tarpininkai arba specialūs atstovai. Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama per vadinamuosius tyliuosius diplomatijos kanalus. Kartais šiuo tikslu yra organizuojamos konfliktuojančių kreipiamasis į Tarptautinį Teismą ir pan. Kritiškais atvejais Jungtinės Tautos į konflikto regioną siunčia taikos palaikymo pajėgas su tikslu sustabdyti konflikto gilėjimą ir įmanomą jo sprendimo būdą. Tokios operacijos gali tęstis keletą mėnesių arba metų metus. Pavyzdžiui, ugnies nutraukimo linija tarp Indijos ir Pakistano Kašmyro ginčytinoje teritorijoje buvo įsteigta dar 1949 m., Kipro saloje JT kariai yra dislokuoti nuo 1964 m. konflikto tarp Kipro graikų daugumos ir Kipro turkų mažumos. Kita vertus, mėnesio užteko išspręsti Libijos ir Čado konfliktą dėl Aouzou teritorijos.
Taikos palaikymo operacijos gali būti karinės stebėjimo misijos, kurias sudaro neginkluoti kariniai pareigūnai, taikos palaikymo pajėgos arba jų abiejų derinys. Taikos palaikymo pajėgas sudaro dalinių kontingentai, kuriuos siunčia valstybės, JTO narės, ir finansuoja tarptautinė bendrija,. Kariai yra ginkluoti lengvaisiais ginklais, bet gali juos naudoti tik savigynai. Nuo 1948 m., kai Jungtinės Tautos pirmąkart panaudojo savo karius taikos palaikymo tikslui, 118 šalių į šias pajėgas savanoriškai atsiuntė daugiau kaip 750 tūkstančių karių ir civilinį personalą. Šios taikos palaikymo pajėgos, kartu su tūkstančiais civilių žmonių dalyvavo 49 taikos palaikymo misijose. Šiuo metu maždaug 12 500 karių ir policijos atstovų dalyvauja 16 taikos palaikymo operacijų. Ypatingas dėmesys šiomis dienomis tenka Artimųjų Rytų taikos palaikymo procesui. Ginkluotas konfliktas tarp Izraelio ir Arabų valstybių tęsiasi nuo 1948 m., Izraelio armijai okupavus dalį Palestinos teritorijos. Keletą kartų konfliktas buvo persiritęs į karinius santykius 1956 m., 1967 m. ir 1973 m. Nuo to laiko Jungtinių Tautų kariai patruliuoja buferinėje zonoje Sinajaus kanuose tarp Izraelio ir Egipto. 1974 m. mažesnės Jungtinių Tautų karių pajėgos patruliuoja Golano aukštumose, dėl kurių konfliktuoja Izraelis ir Sirija. Didelės Jungtinių Tautų pajėgos po Izraelio invazijos 1978 m. buvo pasiųstos į Libaną.
ŽMOGAUS TEISĖS IR HUMANITARINĖ PAGALBA
Taikos atstatymas reikalauja daugiau laiko ir didesnių pastangų, kadangi konfliktas jau būna palietęs daug didesnę teritoriją. Tokiais atvejais Jungtinės Tautos, kartu su kitomis tarptautinėmis nevalstybinėmis organizacijomis, valstybėmis-donorais įvairiais būdais remia demokratiškas vyriausybes, konsultuoja įstatimdavystės klausimais, organizuoja rinkimus, stebi žmogaus teisų padėtį. Be to, didelis dėmesys yra skiriamas administracijos darbo atstatymui, sveikatos, švietimo bei kitiems klausimams, kurie yra esminiai šalies gyvenime. 1960 m. buvusi Belgijos kolonija Kongas atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau iškart po nepriklausomybės paskelbimo šalyje kilo valdžios anarchija, chaosas ir riaušės. Ir tik įsikišus 20 tūkstančių Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų karių buvo atstatyta taika ir tvarka. Iš viso, daugiau kaip 45 valstybių piliečiai, įskaitant Kambodžą, Namibiją, Salvadorą, Eritrėją, Mozambiką, Nikaragvą, Pietų Afriką, , Jungtinių Tautų pastangų dėka, dalyvavo laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.
Vienas iš pirmųjų didelių Jungtinių Tautų laimėjimų žmogaus teisų srityje buvo tai, kad 1948 m. gruodžio 10 d. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Šios deklaracijos 1 ir 2 straipsniai skelbia, kad “visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis” ir gali naudotis visomis Deklaracijoje skelbiamomis teisėmis “be tokių skirtumų, kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, gimimo ar kokia nors kitokia jų padėtis”. Priėmus šią Deklaraciją buvo pradėta dirbti kuriant du tarptautinius paketus dėl žmogaus teisių: vieną – dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių, ir kitą – dėl pilietinių ir politinių teisių. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. JTO Generalinės Asamblėjos metu. Šie Paktai kartu su pačia Deklaracija ir antruoju Fakultatyviniu protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą Tarptautinę Žmogaus teisių chartiją. Be to, valstybės – pakto dalyvės, įsteigė 18 narių Žmogaus teisių komitetą. Patys iškiliausi Jungtinių Tautų, o konkrečiai, Žmogaus teisių komiteto darbai šioje srityje – rasinės diskriminacijos ir ja grįsto apartheido Pietų Afrikoje panaikinimas, kova prieš kankinimus. Žmogaus teisių komitetas ir Jungtinių Tautų organizacija apskritai nagrinėja skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, analizuoja ir imasi atitinkamų priemonių prieš ypač aktualius moterų teisių bei kitus žmogaus teisių (pvz.: apsisprendimo, vaikų, ekonomines, socialines ir kultūrines, vystymosi teisių) pažeidimus, religinį nepakantumą, rūpinasi migruojančių darbininkų, čiabuvių gyventojų, pilietybės neturinčių asmenų apsauga, mažumų teisėmis ir pan. Ypač svarbus yra apartheido -valstybės primestos institucionalizuotos rasinės diskriminacijos ir segregacijos sistemos kaip oficialios valstybinės politikos, Pietų Afrikoje egzistavusios nuo 1948 m., panaikinimas. 1994 m. balandį įvykę pirmieji demokratiniai rinkimai šioje šalyje galų gale panaikino šį “ilgalaikį nusikaltimą prieš žmoniją”.
Paskutiniaisiais metais ypač drastiškai padidėjo pabėgėlių skaičius. Šią problemą yra įpareigotas spręsti Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (angl. UNHCR). Šios agentūros rūpesčiu pabėgėliai yra maitinami, aprengiami, jiems suteikiamas prieglobstis, padedama grįžti į namus arba ieškomi nauji namai ir pan. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro įstaigą Generalinė Asamblėja įsteigė 1951 m. ir nuo to laiko ši įstaiga parėmė daugiau kaip 30 milijonų pabėgėlių. Šiuo metu apie 19 milijonų pabėgėlių, kurių tarpe yra daugiausia moterų ir vaikų, pastoviai gauna karšto maisto, prieglobstį, medicininę pagalbą, švietimą, ieškoma galimybių sugrąžinti juos į namus. Nuo 1950 m. speciali Jungtinių Tautų Paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA) jau keturių kartų 2.9 milijonams pabėgėlių iš Palestinos padėjo įgyti išsilavinimą, rūpinosi jų sveikata, pastoge ir teikė kitą svarbiausią socialinę pagalbą. Iš mums artimiausių pavyzdžių galima paminėti 1999 m. lapkričio mėnesį Jungtinių Tautų paskelbtą lėšų rinkimą pagalbai perkeltiems asmenims iš Čečėnijos. Oficialiame kreipimesi į šalis-donores prašoma surinkti 16,2 mln. dolerių humanitarinei pagalbai asmenims, kurie buvo priversti palikti savo namus Čečėnijoje ir Dagestane bei susijusių su šių žmonių teisine apsauga klausimų sprendimui.
Dar viena veiklos sritis, kurioje darbuojasi 1992 m. įkurtas Humanitarinių reikalų departamentas (angl. DHA), yra Jungtinių Tautų veiksmingumo koordinuojant nepaprastosios humanitarinės pagalbos teikimą didinimas. Šios agentūros įstaigos yra Niujorke ir Ženevoje, o pagrindinės funkcijos yra patarinėti Generaliniam sekretoriui ypatingų situacijų atvejais ir rekomenduoti kokių veiksmų dera imtis bei sukurti sistemą, leidžiančią tarptautinei bendruomenei bendromis pastangomis reaguoti į nepaprastąsias situacijas. Tomis situacijomis gali būti netikėtos stichinės nelaimės arba sunkios ypatingos situacijos, egzistuojančios, pavyzdžiui, Afrikos Kyšulio šalyse, Pietų Afrikoje (sausra), Liberijoje, Irake ar Afganistane. Tarp daugelio kliūčių, stabdančių tolygią ekonominę Afrikos Sudano-Sahelio regiono plėtrą, yra sausros ir dykumos plitimo padariniai. Šiuo tikslu 1973 m. buvo netgi įkurta Jungtinių Tautų Sudano-Sahelio agentūra (angl. UNSO), kuria buvo siekiama gaivinti nuo sausros nukentėjusias Vakarų Afrikos šalis.
Svarbiausią vaidmenį, sprendžiant žmogaus teisių problemas vaidina jau minėtas Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje įsikūręs Žmogaus teisių centras. Jis vadovauja žmogaus teisių tyrinėjimams ir studijoms, koordinuoja ryšius su nevyriausybinėmis institucijomis, renka ir skleidžia informaciją, rengia leidinius apie žmogaus teises. Iš esmės, yra seniai pripažinta, kad pagrindiniai įrankiai, kuriais galima sukurti visuomenę, gerbiančią žmogaus teises ir pagrindines laisves, yra sąmoningumas, informacija ir švietimas. Todėl galutinis Jungtinių Tautų, kartu su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, tikslas yra sukurti universalią žmogaus teisių kultūrą – kad be jokių išimčių ar skirtumų būtų aiškiai pripažįstamos kiekvieno žmogaus asmens teisės ir pagrindinės laisvės.
EKONOMINĖ IR SOCIALINĖ PLĖTRA
Kaip jau buvo minėta, visuotinės taikos išlaikymui yra būtina garantuoti pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimą, šalinti socialines nelygybes, skatinti ekonomiką ir socialinę pažangą besivystančiose šalyse, kuriose skurdo, bado, neraštingumo ir ligų kamuojami gyvena du trečdaliai pasaulio žmonių. Jungtinės Tautos, vykdydamos savo Chartijos įpareigojimus skatinti aukštesnį gyvenimo lygį, visišką užimtumą ir ekonominės bei socialinės pažangos ir plėtros sąlygų sukūrimą, nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų rėmė skurdesnių šalių pastangas siekti pažangos. Tuo tikslu visa Jungtinių Tautų šeima yra sutelkusi visuotines pastangas ekonominei ir socialinei besivystančių šalių plėtrai remti. Įvairių programų dėka vyksta techninis bendradarbiavimas, inspektavimas, tyrinėjimai, tarptautinių konferencijų sušaukimai, planuojama visapusiška plėtra arba specializuotos sritys kaip pavyzdžiui, prekyba, pramonė, žemės ūkis ir pan. Ekonominei ir socialinei gerovei pakelti yra atliktas milžiniškas darbas, kurio pabaiga dar toli gražu nesimato.
Kasmet besivystančioms šalims Jungtinės Tautos skiria daugiau kaip 10 bilijonų JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa (angl .UNDP) kartu su daugiau kaip 170 valstybių bei 30 tarptautinių ir regioninių organizacijų, kitomis Jungtinių Tautų agentūromis paruošia, remia ir įgyvendina daugiau kaip 5 tūkstančių įvairių žemės ūkio, pramonės, švietimo ir mokslo, aplinkos apsaugos projektų, kainuojančių 1,3 bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa – tai didžiausias pasaulyje daugiašalis subsidijavimo šaltinis, skirtas finansuoti bendradarbiavimą plėtros srityje. Visose besivystančiose šalyse Jungtinių Tautų vystymo programa vaidina pagrindinį vaidmenį koordinuojant vykdomą plėtros veiklą, kurios imasi visa Jungtinių Tautų sistema.Taip pat, Pasaulio bankas nuo 1946 m. įvairiems vystymo projektas įgyvendinti yra paskolinęs 333 bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) kasmet skiria daugiau kaip 800 milijonų JAV dolerių besivystančių šalių vaikų skiepijimui, sveikatos apsaugai, maistui bei pradiniam išsilavinimui įsigyti.
Daugiau kaip 550 nepaprastai plataus spektro projektų 100 šalių pastaraisiais metais buvo skirti moterims. Šią veiklą koordinuoja Jungtinių Tautų Plėtros fondas moterims (angl. UNIFEM) bei Tarptautinis tyrimų ir mokymo institutas moterims skatinti (angl. INSTRAW).
JTO tarptautinis įvertinimas
Iki įsisteigiant Jungtinių Tautų organizacijai, 1945 m. Nobelio Taikos premija buvo įteikta buvusiam JAV sekretoriui Cordell Hull, vienam iš šios organizacijos steigimo iniciatorių. Nuo 1949 m. net penki asmenys buvo paskelbti Nobelio Taikos premijos laureatais. Tai gydytojas baronas John Boyd Orr iš Brechin, Didžiosios Britanijos (laureatu tapęs 1949 m.) už nuopelnus steigiant ir vadovaujant Jungtinių Tautų maisto produktų ir žemės ūkio organizacijai (angl. FAO), Ralph Bunhe iš JAV (laureatu tapęs 1950 m.) už tarpininkavimą tarp Jungtinių Tautų ir Palestinos 1948 m. taip pat už vadovavimą 1949 m. pasirašant nusiginklavimo sutartis tarp Izraelio, Egipto, Jordanijos, Libijos ir Sirijos. 1957 m. Nobelio premijos laureatu tapo buvęs Kanados valstybės sekretorius bei 7-osios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos prezidentas Lester Pearson už darbą taikos labui ir Sueco kanalo krizės sprendimą. 1961 m. – kaip jau buvo minėta, Nobelio Taikos premija buvo skirta lėktuvo katastrofoje tragiškai žuvusiam Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui Dag Hammarskjold už jo indėlį sprendžiant Kongo krizę. 1974 m. vienu iš Taikos premijos laureatų tapo Jungtinių Tautų komisaras Namibijoje Sein MacBride iš Airijos už pastangas padėti Europos tautų pabėgėliams. Dar trijų asmenų, tapusių Nobelio Taikos premijų laureatais veikla buvo galudžiai susijusi su Jungtinėmis Tautomis. Tai laureatu 1951 m. tapęs prancūzas Leon Jouhaux, buvęs Tarptautinės darbo organizacijos nariu bei, 1953 m. laureatu paskelbtas generolas George Catlett Marshall iš JAV ir 1982 m. laureatė buvusi Švedijos ministrė, diplomatė Alva Myrdal, kurie kaip pat yra buvę Jungtinių Tautų Generalinių Asamblėjų delegatais.
Be to, penkis kartus Nobelio taikos premijos laureatais tapo Jungtinių Tautų organizacija arba savarankiškos jos šeimos agentūros. 1954 m. – Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už pagalbą pabėgėliams. 1965 m. – Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) už pasaulio vaikų gelbėjimą. 1969 m. – Tarptautinė darbo organizacijos(angl. ILO) skyrius Ženevoje už darbininkų teisių atstovavimą ir jų apsaugą. 1981 m. – antrą kartą Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už pagalbą Azijos tautų pabėgėliams. 1988 m. – Jungtinių Tautų Taikos palaikymo pajėgos už taikos palaikymo operacijas.
Niekada anksčiau Jungtinės Tautos neturėjo tokių gerų sąlygų savo tikslas įgyvendinti – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, garantuoti teisingumą ir žmogaus teises bei puoselėti socialinę pažangą ir geresnį gyvenimo lygį didesnės laisvės sąlygomis – negu dabar. Tačiau milijonai žmonių visame pasaulyje vis dar kenčia nuo karo, tironijos, religinio ir kitokio fanatizmo bei ekonominio neteisingumo. Didėja grėsmė išplisti masinio naikinimo ginklams, kenksmingos priemonės niokoja gležną Žemės aplinką. Todėl Jungtinių Tautų Organizacijos kartu su mumis visais laukia milžiniškų užmojų darbai visapusiškos pagarbos pagrindais vykdant pasaulinę plėtrą visų – socialinio, politinių, ekonominių, žmogiškųjų ir aplinkos apsaugos – matmenų prasmė