Nematomo ugdymo funkcionavimas Lietuvoje

 

Vaikų mokymas nuo mažo žmogučio, kuris geba išreikšti žemiausio lygio motyvaciją (poreikį valgyti, miegoti – tai, kas būtina mūsų egzistavimui) ir tik pradeda reikšti aukštesnio lygio motyvaciją (savo, kaip individo, asmeninių interesų formavimasis), iki brandaus, suaugusio žmogaus, kuris pasirengęs integracijai į visuomenę ir pasiruošęs save realizuoti ne tik kaip individą, iškeliantį savąjį AŠ, bet ir kaip bendruomenės dalelę, siekiančią bendro tikslo (tai aukščiausiojo lygio motyvacija – suvokimas savęs, kaip bendruomenės dalies), turi labai didelę reikšmę. Ne veltui sakoma: vaikai – mūsų ateitis. Kad užaugęs moksleivis taptų visavertis bendruomenės narys, vienas iš svarbiausių reikalavimų – jis turi baigti mokyklą. Mokyklos mokymo programą tvirtina švietimo ministerija. Ji visose Lietuvos mokyklose yra vienoda. Tačiau be privalomos programos, vaikai mokomi paslėptojo ugdymo, kuris turi ne ką mažesnę svarbą. „Slaptojo ugdymo turinys – tai nerašytų elgesio taisyklių sąvadas ir socialinės pamokos, kurių įsisavinimas paruošia vaikus pasauliui anapus mokyklos ir šeimos, padeda atlikti jaunosios kartos socialinę, politinę ir kultūrinę integraciją“.

Užslėptasis ugdymas labai svarbus pareigos ir atsakomybės jausmo formavimuisi, hierarchijos supratimui. Šių tiesų mokymui naudojami du būdai: priverstinis ir laisva valia. Priverstinis būdas yra naudojamas didžiojoje dalyje Lietuvos mokyklų. Pagal švietimo sistemos programą išdėstomas pamokų tvarkaraštis, griežtai nustatytas pamokų laikas (pamoka 45min), kurių mokiniai privalo laikytis, nesvarbu jiems patinka ar ne. Vaikai mokosi jausti pareigą, lankyti pamokas ir mokytis. Už praleistas pamokas atitinkamai baudžiama, tai padeda ugdyti atsakomybės jausmą už savo elgesį. Visi vaikai privalo klausyti mokytojų nurodymų, atlikti jiems paskirtas užduotis. Tai svarbu hierarchijos suvokimui – mokytojas viršesnis ir jo žodis galutinis. Mokiniai mokomi paklusnumo, pagarbos jausmo vyresniesiems ir tuo pačiu vienas kitam. Laisva valia pareigos ir atsakomybės suvokimas ugdomas kiek kitaip. Šio metodo tikslas – kad pats vaikas suprastų šių savybių svarbą ir pats jas laisva valia išsiugdytų kaip visuotinai priimtinas. Teko girdėti apie pradinio ugdymo užsienio mokyklas, kur kultivuojamas šis metodas. Nedidelę klasę prižiūri grupelė mokytojų. Prasidėjus pamokai, vaikams patiems leidžiama pasirinkti, kuo jie nori užsiimti pamokos metu. Viena mokytoja su grupele vaikų mokosi skaityti, kita – rašyti, trečia – piešti. Manoma, kad tokio amžiaus vaiko negalima versti mokytis, atėjus laikui jis pats supras, kad mokytis jo pareiga ir pajaus atsakomybę. Jei vaikas visus metus tik piešia ir atsisako kitų disciplinų, manoma, kad jis dar per mažas ir paliekamas toje pačioje klasėje antrus metus. Žinoma, yra mokymo programos ir tik ją įvykdę vaikai perkeliami į aukštesniąją klasę. Lietuvoje teko girdėti apie Centro pradinės mokyklos pradinių klasių mokytojos Rasos Vilutienės vykdomą mokymo sistemą „Step by step“. Šios programos esmė, išmokyti vaiką pačiam planuoti savo laiką, suvokti savo fizines ir protines galimybes. Mokiniai, kurie mokosi pagal šią programą, nesivadovauja nustatytu laiku tarp pamokų ir pertraukų. Jie patys koordinuoja savo darbą ir poilsį. Vaikai nuo mažens mokomi suvokti, kad turi kelias alternatyvas, iš kurią gali rinktis, šiuo atveju – dirbti, ilsėtis. Pirma gali pabaigti visą darbą, o tada pailsėti arba padaryti dalį darbo ir po nedidelės pertraukos darbą pabaigti. Tačiau jie supranta, kad darbą teks vis tiek padaryti, tai jų pareiga.

Paslėpto ugdymo mokymas labai glaudžiai susijęs su mokytojo vertybėmis, prioritetais. Lengviausia išmokyti to, kuo pats nuoširdžiai tiki. Mokiniai su mokytojais elgiasi taip, kaip šie jiems leidžia. Geras mokytojas sugeba išsireikalauti drausmę, dėmesį pamokų metu, pagarbą sau ir bendraklasiams, sudominti savo dėstomu dalyku. Jis neturi leisti mokiniams „lipti ant galvos“, tačiau negerai ir kitas kraštutinumas – kai mokiniai bijo mokytojo. Tam labai svarbūs mokytojo – mokinio santykiai. Mokiniai išmoksta komunikavimo tarpusavyje, tinkamos elgsenos, geba skirti, kas priimtina ir kaip elgtis nederėtų (viskas priklauso nuo įsigaliojusių visuomenės normų). Be kompetencijos, mokytojui labai svarbu nešališkumas ir objektyvumas. Turbūt daugelis iš mūsų yra bent kartą ištarę frazę: „Mokytoja užsisėdo“. Didžioji dalis mokytojų norom ne norom savo mokinius skirsto i puikius, vidutinius ir prastus. Skirstymą dažnai atspindi neobjektyvus pažymių rašymas, kurie daro labai didelę įtaką moksleivių ateičiai (renkantis būsimąją profesiją). Ypač pastebimi geriausieji ir silpniausieji mokiniai. Pastaruosius užuot daugiau pamokę, pabandę išsiaiškinti, ko vaikai nesuprato, tik nustumia į šoną, kaip beviltiškus, nesigilindami į dedamas pastangas ir vaiko problemas. Dažna tokio elgesio priedanga: „Visiems medžiaga išaiškinta vienodai, tam skirti korepetitoriai, už viršvalandžius niekas nemoka“. Gerieji mokiniai nuolat skatinami, ne visada pelnytai, kad taptų dar geresniais, kad pasiektų aukštų rezultatų, kad garsintų mokyklos tuo pačių ir mokytojos vardą. Toks mokytojų elgesys išmoko vaikus konkurencijos, nedraugiškumo (neduoda draugams nusirašyti, neskelbia klasės draugams sužinotą naudingą informaciją) siekiant aukštesnių įvertinimų.

Užslėptasis ugdymas išmoko tolerancijos susipažįstant su kitokiais asmenim. Tuo stengiamasi išvengti lyčių, papročių, rasės, tikėjimo, socialinės ir fizinės diskriminacijos. Tačiau ne visi pedagogai tai suvokia: nuo pirmos klasės berniukus sodina su berniukais, mergaites su mergaitėm, kūno kultūros pamokos vyksta atskirai. Nederėtų vadovautis vien tik nuomone, kad berniukai pajėgesni, ištvermingesni, stipresni. Kartais kultivuojanti tam tikrą sporto šaką mergaitė yra daug pajėgesnė už savo klasės berniukus. Todėl kūno kultūros mokytojai, skirstydami tinklinio, krepšinio ar kitas komandas kūno kultūros pamokai, pirmiausia turėtų atsižvelgti į fizinį pasiruošimą, o ne diskriminuoti silpnesniąją lytį. Pamokų metu vaikai supažindinami su kitų šalių papročiais, religijomis, rasėmis, paskutiniais metais ypač skatinamas moksleivių bendravimas ir bendradarbiavimas su kitomis užsienio mokyklomis. Tuo siekiama ne tik gilinti moksleivių akiratį, plėsti žinias, bet ir išmokyti tolerancijos. Deja, nė vienoje mokykloje kol kas nepavyksta išvengti fizinės ir socialinės diskriminacijos. Iš tiesų vaikai yra labai žiaurūs, dažnas netoleruoja kitaip atrodančio asmens, kitaip nei suaugę, nesivaržydami sako visą tiesą į akis, kad ir kokia skaudi, įžeidžianti ji bebūtų, vertina vieni kitus ne pagal vidines savybes, bet pagal išvaizdą. Retas kuris galėtų pasigirti mokykloje neturėjęs pravardės. Dažnas mokytojas pastebi mokykloje diskriminacijos atvejų, skuba drausminti vaiką (dažnas lyg keršydamas dar labiau pradeda tyčiotis iš mokyklos draugo), bet ne kiekvienas yra pasirengęs pasišnekėti su abiem mokiniais ir padėti jiems viską išsiaiškinti.

Užslėptasis ugdymas ne ką mažiau svarbus už švietimo programą. Daug svarbiau, kad žmogus išaugtų doras ir teisingas, negu be moralės, bet protingas. Vaikų mokymas yra labai atsakingas darbas – prisidėjimas prie ateities kūrimo.

Asmeniniai ir profesiniai bruožai būdingi pedagogui

 

Pats žodis „ pedagogas“ išvertus iš graikų kalbos reiškia vaikų vedlys. Jau vien tai leidžia mumas suprasti, jog pedagogo darbas yra be galo atsakingas (vesti vaikus teisingu gyvenimo keliu). Šio darbo rezultatas priklauso nuo paties pedagogo, kaip žmogaus ir kaip profesionalo, savybių.
L. Jovaiša teigia, kad ugdymas yra pagalba vaikui, pasireiškianti globa, maitinimu, priežiūra, formuojanti jo santykius su aplinka (pasauliu).
Pirmiausia, pedagogas turi gerai žinoti ir išmanyti savo dalyką, mokėti nuosekliai dėstyti , sudominti savo dalyku. Jo kalba turėtų būti be priekaištų, svarbi intonacija, logika, mimika, aktorinis menas, be abejo ir subebėjimas komunikuoti. Taip pat labai svarbu vertinti savo paties psichinę ir emocinę būklę, išlaikyti jausmų pusiausyrą.
Pagrindinės ugdytojo funkcijos: 1) tirti vaiko saviraiškos turinį, aktyvumą ir galimybes; 2) padėti įveikti saviraiškos sunkumus; 3) pamokyti, parodyti, sutelkti; 4) tikrinti veiklos ir elgesio vystymą bei jo rezultatus; 5) vertinti saviraiškos kokybę; 6) pdėti suvokti reproduktyvios ir produktyviossaviraiškos klaidas, rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti ; 7) prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą, sukelti ir stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai.
Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų, grindžiamų pedagoginiu pašaukimu. Pedagoginis pašaukimas – motyvacinių potencialių ir charakterologinių amenybės bruožų derinys įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo yra neetiška savo ir kitų atžvilgiu.
Ugdytojui pridera būti turiningu žmogumi. Tokiu jis tampa, kai jo veiklos motyvacijose dominuoja vertybių poreikis. Nuolatinis dvasinių vertybių poreikio tenkinimas užtikrina ugdytojo vidinį turtingumą.
Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo vertybių poreikius, bet ir siekimu savo dvasios vertybes perduoti kitiems. Praktinės veiklos siekimas, kad žmogus būtų gražesnis iš išorės ir iš vidaus, kad įsisavintų vertybes ir jomis vadovautųsi savo gyvenime ir tuo būdu kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą, realizuoja pedagoginio pašaukimo uždavinius. Lietuvių pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Ji kartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. H.Pestalocis yra pasakęs: „ Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu.“.
Empatija pasižymi ne tik siekimu bendrauti, bet ir įsijausti į kito mintis ir jausmus, suprasti kito žmogaus minčių, jausmų prasmę ir reikšmę jam ir jo aplinkai. Be to , teisingumas ir tolerancija, pasirengimas padėti, tvirtumas – tai asmenybės bruožai, be kurių neįmanomas pedagoginis veikimas. Šiame veikime išryškėja specialūs pedagoginiai sugebėjimai. Pedagoginį sugebėjimą apibūdina įvairūs skirtingų sugebėjimų dariniai: diagnostinių, komunikacinių, organizacinių, ekspresyvinių, akademinių, kūrybinių.(Vaikų darželių auklėtojoms reikalingas ryškus komunikatyvumo sugebėjimas.) Pedagogas ne tik jaučia dvasinių vertybių ir jų perteikimo kitiems poreikį, bet ir poreikį gyventi jomis, jas realizuoti savo mąstymu ir elgesiu. Todėl pedagogo asmenybė darosi asmeniniu pavyzdžiu. Asmeninis pavyzdys – ugdomoji vertybė, nes ją betarpiškai perima ugdytiniai.
Pedagoginiame darbe realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės, politinės, papročių, religinės vertybės augančioje kartoje. Toks darbas turi būti aukštai kvalifikuotas ir atitikti visos visuomenės ir atskiro individo poreikius, galimybes. Pats darbas drausmina, reikalaudamas kokybiško rezultato. Todėl pats ugdytojas privalo būti darbštus ir drausmingas.
Pedagogo kūrybingumas pasireiškia mokymo turinio parinkimu ir planavimu, sutinkamai su mokinių savybėmis, ugdymo uždavinių konkrečiu numatymu, asmenybės vystymosi prognoze ir ugdymo strategija, kryptingumo projektavimu, kūrybingu mokymo metodų kombinavimu, novatoriškumu, gerosios patirties organizavimu ir apibendrinimu, moksliniu pedagoginiu darbu..
Labai svarbus yra bendravimo menas. Jo pagrindas – pedagoginis taktas. Taktas – saiko jausmas, gebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti santykių būdą ir jį mokamai reikiamą momentą. Tai didelė ugdytojo vertybė.
Pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas, dorovinės ir estetinės pažiūros, taurios emocijos. Dorovinis ir socialinis jautrumas padeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. Tik teigiamų padarinių numatymas, tvirtas ir teisingas jo vidinis motyvavimas, sudaro sąlygas taktiškam elgesiui.
Taktiškas elgesys visur ir visada. Reguliuojant ugdytinio elgesį, svarbus skatinimo ir bausmių taktas. Bendraujant su vaikais, pedagogų taktas pasireiškia kalbant. Kalba turi būti paprasta nuoširdi, rimta.
Pedagogo įtaigumas tai –menas sukelti intuityvius išgyvenimus, keistis. Įtaigumas – pedagogo savybių kompleksas, turintis įtaką, poveikio jėgą ugdytiniams. Juo įgyjamas aukštas dorovinis, kultūrinis statusas tarp ugdytojų ir ugdytinių. Tai taip pat ugdytinių savybė lengvai priimti poveikius. Įtaigumą galima įgyti rūpinantis savo pedagoginiu autoritetu.
Autoritetą reikia įgyti, bendraujant su kolegomis ir vaikais. Prmoji autoriteto įgyjimo sąlyga – moralinė atsakomybė už patikėtą darbą, už auklėtinių mokslinę, dorovinę ir dvasinę kūltūrą. Pedagogui tenka rūpintis suformuoti tokį autoritetą, kuris visą laiką teigiamai veiktų vaikus, o tai įgyjama pagalba silpniems, teisingumu visiems, pedagoginiu optimizmu, aktyviu visuomeniškumu, principingumu bei dvasingumu.
Pedagogo autoritetą stiprina pedagoginė kultūra; visapusiška erudicija, aukštas profesionalumas bei dalyko žinojimas. Pedagoginės kultūros požymiai yra šie: dvasingumas; pilietinis ir tautinis susipratimas; mokėjimas sudominti vaikus; sudėtingus dalykus daryti paprastais, sunkius – legvais, greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius išgyvenimus ir humaniškai į juos reaguoti; viską daryti aukščiausiu lygiu; valdyti save: savo kalbą, kalbos toną, judesius, žvilgsnį, šypseną, žodžius. Tai priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų.
Pedagoginiai sugebėjimai – individualybės sąlygos, įgalinančios lengvai, greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą.
Pastabumas – savybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybės bruožai.
Komunikatyvumas – sugebėjimas, įgalinantis lengvai užmegzti tarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo ir pasitikėjimo santykius. Juo tinkamesnė komunikacija, tuo didesnė pedagoginės sėkmės tikimybė.
Organizuotumas – savybė, įgalinanti pedagogą tinkamai planuoti savo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti.
Kūrybiniai sugebėjimai – naujumo, originalumo šaltinis. Metodinis kūrybingumas sudaro sąlygas originaliau, tikslingiau organizuoti auklėjamąjį procesą. Santykių kūrybingumas įgalina tobulinti tarpasmeninių ryšių kultūrą. Kūrybingumas auklėjimo procese padaeda tobulinti komunikatyvumą, organizuotumą.
Intelektualiniai sugebėjimai pasireiškia ne tik studijuojant, bet kasdieniniame darbe įsimenant vis naujus dalykus.
Išraiškos sugebėjimais pasižymintis pedagogas ne tik moka logiškai perteikti žinias, bet ir sugebaakcentuoti kas svarbiausia, emociškai išgyventi vertybes, įtikinti, paveikti kitus.
Pedagoginė dorovė kyla iš specifinės profesinės etikos. Būtinos dorovinės normos, kurių laikymasis prisideda prie geresnio pedagoginės veiklos uždavinių vykdymo. Norma padeda mąstyti, suprasti situaciją, pasirinkti ekgesio priemones ir būdus. Kokios jos turėtų būti, padeda nustatyti doroviniai kriterijai. Pagrindinis krikščionių dorovės kriterijus yra meilė.
Svarbiausi ugdytojai yra tėvai ir profesionalūs pedagogai. Todėl šių grandžių bendradarbiavimas gali atnešti labai gerų vaisių vaiko ugryme. Sprendžiant prieštaravimus su vaikų tėvais, reikia laikytis tokių dorovės normų: neįžeisti tėvų, taisyti nepedagogines tėvų pažiūras, įsiklausyti į tėvų pastabas, kelti tėvų autoritetą vaikų akyse ir kt.
Vaikų darželio programoje „Vėrinėlis“ skiriamas skiriamas dėmesys bendradarbiavimui su tėvais. Tinkamas auklėtojos bendradarbiavimas su tėvais padeda sukurti vaiko ugdymui palankią aplinką, išvengiama tėvų ir darželio pedagogų požiūrio į vaiką skirtingumo, vaikas mato gražaus bendradarbiavimo pavyzdį, palaikantį tėvų ir pedagogų autoritetą.
Programoje „Ikimokyklinio ugdymo gairės“ taip pat telkiamas dėmesys į tėvų ir auklėtojų bendradarbiavimą. Tėvai ir namų aplinka vaiką veikia labiau nei darželis. Šeimoje susiformuoja požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir sau jame. Namai ir šeima formuoja vaiko įpročius, nuostatas, vertybes, kurios gali būti geros ir puoselėtinos (arba koreguotinos). Pedagogai ir tėvai tutėtų tapti ugdymo proceso partneriais.

Literatūros sąrašas

1. Vaikų darželių programa „Vėrinėlis“. – V., 1993.
2. Ikimokyklinio ugdymo gairės – programa pedagogams ir tėvams. – V., 1993.
3. Jovaiša L. Asmenybė ir profesija. – K., 1981.
4. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. – V., 1994.

Lietuvos švietimo koncepcija, principai ir struktūra

 

TIKSLAI IR PRINCIPAI

Svarbiausi ugdymo tikslai:
• Padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą;
• Ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti;
• Ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti;
• Brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę;
• ugdyti žmogų demokratijai;
• Ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.

Šiems tikslams įgyvendinti Lietuvoje kuriama permanentinė, ugdymo diferencijavimu ir integravimu besiremianti švietimo sistema.
Švietimo sistema grindžiama Europos kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimties žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu.
Švietimo reforma remiasi demokratine Lietuvos ir Europos švietimo patirtimi.

Lietuvos švietimo principai:
1.Humaniškumas: nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas.
2.Demokratiškumas: mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis; švietimo demokratinių santykių kūrimas ir laikymasis; visuotinis švietimo prieinamumas; doros kaip būtino demokratijos pagrindo pripažinimas.
3.Nacionalumas: įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Lietuvos švietimas saugo ir plėtoja daugialytę, nacionalinių mažumų patirtimi praturtintą krašto kultūrą.
4.Atsinaujinimas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį.

2. ŠVIETIMO SISTEMOS STRUKTŪRA
Švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros.
Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas, mokymąsi baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. Šią švietimo dalį apibrėžia valstybinis švietimo registras, nusakantis bendrojo lavinimo standartus, specialybių ir profesijų sąrašus, bendruosius reikalavimus programoms ir moduliams (atskiroms programų dalims), taip pat kvalifikacinius reikalavimus.
Formalųjį švietimą sudaro: a) nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas (įskaitant specialiąsias), profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas; b) nenuosekliojo švietimo sistemos dalis, apimanti suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas.
Neformalusis švietimas – tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi.

BENDRASIS VAIKŲ IR JAUNIMO UGDYMAS
Bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas – tai pagrindinė nuosekliojo švietimo grandis, asmens tolesnio lavinimosi ir būsimos veiklos pamatas.
Bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymas – tai pagrindinė nuosekliojo švietimo grandis, asmens tolesnio lavinimosi ir būsimos veiklos pamatas.
Bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymo paskirtis – kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Šiame švietimo tarpsnyje teikiamas šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis bendrasis išsilavinimas ir ugdomas asmens siekis mokytis visą gyvenimą. Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus. Pedagogų ir vaikų santykiuose laikomasi abipusės pagarbos ir bendradarbiavimo nuostatų. Palaikoma ir skatinama individuali ir grupinė iniciatyva.

IKIMOKYKLINIS UGDYMAS
Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Jo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą.
Iki mokyklos ugdoma šeimoje, lopšeliuose (iki 3 metų) ir darželiuose (iki 6-7 metų).
Ikimokyklinėse įstaigose vadovaujamasi Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuotomis bendrosiomis programomis, jas individualizuojant, laisvai renkantis darbo formas bei metodus.
Lopšelių ir darželių lankymas nėra privalomas. Vaikai vestini į darželį nuo ketverių ar penkerių metų, kad rengtųsi mokyklai ir formuotųsi jų bendravimo įgūdžiai.

MOKYKLINIS UGDYMAS
Bendrasis mokyklinis ugdymas vyksta 12-metėje vidurinėje mokykloje. Jis apima tris pakopas: pradinė mokykla (I-IV klasės), pagrindinė mokykla (V-X klasės), vidurinė mokykla (XI-XII klasės). Visos trys pakopos gali sudaryti vieną organizacinį darinį arba funkcionuoti atskirai.
Vaikai su negiliais fiziniais ar psichiniais sutrikimais mokomi kartu su sveikaisiais vaikais, gaudami jiems reikalingą papildomą pagalbą.
Vidurinėje mokykloje ugdymo turinys ir formos taikomos atsižvelgiant į mokinių brandos ypatybes, jiems pereinant pradžios (I-IV kl.), adaptavimosi (V-VI kl.), žvalgymosi (VII-VIII kl.), orientavimosi (IX-X kl.) ir apsisprendimo (XI-XII kl.) tarpsnius.
Bendrojo ugdymo įstaigose, atsižvelgiant į vaiko interesus, intelektualines išgales, sveikatą, ugdymo turinys ir formos yra diferencijuojamos ir individualizuojamos, užtikrinant ugdymo turinio privalomąją ir pasirenkamąją dalis.
Visose valstybinėse mokyklose mokomasi remiantis Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuotose bendrosiose programose nustatytais reikalavimais. Mokyklos juos konkretizuoja pasirinkdamos vadovėlius, kurdamos ir pasirinkdamos individualias programas. Mokytojas kuria arba renkasi individualias programas, laisvai renkasi mokymo metodus ir formas. Atskirų dalykų programas persmelkia ir jungia universaliosios ugdymo programos. Gimtosios kalbos, dorinio, pilietinio, etnokultūrinio, ekologinio, sveikatos, darbinio, technologinio, estetinio ugdymo programos siekia suteikti atskirų dalykų studijoms vertybinę orientaciją, supažindinti su atitinkamais veiklos būdais.
Ugdymo turinio programos sudaromos remiantis spiralės bei koncentriškumo principais.
Atsižvelgiant į vaiko mąstymo ypatumus skirtingais amžiaus tarpsniais, išskiriami keli ugdymo turinio koncentrai. Kiekviename jų ugdymo turinys išdėstomas tam tikru būdu pagal šiuos principus: konkretu-abstraktu, elementaru-sudėtinga, integruota-diferencijuota.*
Ugdymo turinio programų sudarymo koncentriškumo principą papildo spiralės principas – prie temų, problemų, nagrinėjamų ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse klasėse šiems amžiaus tarpsniams pritaikytais būdais, grįžtama aukštesnėse klasėse, tik jau kitais lygmenimis.
Keturi ugdymo turinio koncentrai atitinka naująją bendrojo lavinimo mokyklos struktūrą – 4+4+2+2.
Pirmajame koncentre, kuris apima pradinės mokyklos pakopą, orientuojamasi į konkretų ir integruotą pasaulio vaizdą. Pradinėse klasėse siekiama atverti vaikui jam artimą aplinką, ugdyti dorinį jautrumą, suteikti elementarių žinių apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, suformuoti gimtosios kalbos, skaitymo, rašymo, skaičiavimo pirmuosius įgūdžius, gebėjimą reikšti savo mintis nesudėtinga sakytine ir rašytine kalba, duoti pirmuosius užsienio kalbos pradmenis, sukaupti bendravimo ir bendradarbiavimo, meninės raiškos patirtį. Mokoma, remiantis pavyzdžiu, patyrimu, veikla, tiesioginiu išgyvenimu. Pradinio mokymo turinys yra visiems vienodai privalomas. Sudaroma galimybė mokytis papildomai. Pirmojoje pakopoje pagrindinių dalykų paprastai moko vienas mokytojas. Pradinė mokykla glaudžiai bendradarbiauja su šeima. Antrajame koncentre, apimančiame pagrindinės mokyklos V-VIII klases pereinama prie dalykinės sistemos. Glaudi dalykų integracija išlieka, iškeliant skirtingus mokomuosius dalykus jungiančias bendras problemas (žmogaus ir gamtos, asmens ir kultūros, individo ir visuomenės sąveika), praktinius kasdienio gyvenimo aspektus. Šiame koncentre gilinamos gimtosios kalbos ir literatūros, matematikos, gamtos žinios, tęsiamas dorinis ugdymas ir estetinis lavinimas. Pradedama mokyti antrosios užsienio kalbos, socialinių mokomųjų dalykų. Ugdymo turinį sudaro privalomoji ir pasirenkamoji dalys. VI-VIII klasėse pradedamas profiliuotas mokymas. Trečiajame koncentre, apimančiame pagrindinės mokyklos IX-X klases, tęsiamas dalykinis mokymas, didesnį dėmesį skiriant abstraktaus mąstymo ugdymui. Apibendrinami išklausyti kursai, laiduojantys pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartą. Gilėja profiliuotas mokymas – daugėja mokomųjų dalykų pasirinkimo variantų. Pasirenkamieji dalykai turėtų padėti apsispręsti renkantis tolesnę mokymosi arba veiklos kryptį. Šiame koncentre esti ir kitas mokymo diferencijavimo aspektas – moksleivis gali kai kurių pagrindinių mokymo dalykų mokytis vienu iš dviejų lygių: pagrindiniu (B) arba sustiprintu (A). Mokymosi metu galima pereiti iš vieno lygio į kitą. Trečiojo koncentro pabaiga sutampa su pagrindinės mokyklos baigimu. Baigęs dešimtą klasę, moksleivis gauna pagrindinės mokyklos baigimo pažymėjimą, kuriame nurodomas pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartą atitinkantis mokomųjų dalykų sąrašas ir jų mokymosi įvertinimas (A) arba (B) lygiu. Pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartą sudaro valstybės reglamentuojamas mokomųjų dalykų žinių ir įgūdžių lygis. Mokomųjų dalykų sąrašą sudaro branduolys: dorinis ugdymas, gimtoji kalba ir literatūra, matematika, istorija, užsienio kalbos, kūno kultūra bei kiti dalykai, kurie pasirenkami iš kalbų, gamtos ir tiksliųjų, socialinių mokslų ir meninio ugdymo blokų. Ketvirtajame koncentre, apimančiame vidurinės mokyklos XI-XII klases, toliau mokymas profiliuojamas. Atsižvelgiant į mokinių interesus, mokyklos galimybes, konkrečią situaciją, mokykla gali siūlyti humanitarinį, gamtamokslinį, techninį, ekonominį-komercinį profilius ir kitus variantus. Nors diferenciacija visais aspektais išlieka, naujas ugdymo turinio integracijos lygis pasiekiamas orientuojantis į sisteminį mokymą, skaitant abstraktų ir probleminį mąstymą. Atsižvelgiant į aukštesnę mokinių motyvaciją, keliami didesni reikalavimai savarankiškam darbui.
Vidurinė mokykla baigiama valstybiniais brandos egzaminais. Abiturientas laiko 5-7 brandos egzaminus: privalomus – gimtosios kalbos ir literatūros, matematikos ir užsienio kalbos, pasirenkamus – po vieną iš humanitarinių, gamtos, socialinių mokslų blokų. Egzaminų metu mokinys pasirenka (A) arba (B) lygį. Išlaikęs brandos egzaminus, abiturientas gauna brandos atestatą, kuriuo suteikiamas valstybinių standartų reglamentuojamas vidurinis išsilavinimas. Bendrąjį vidurinį išsilavinimą sudaro pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartas ir nustatytų modulių, įgyjamų vidurinėje mokykloje, gimnazijoje arba profesinėje mokykloje, visuma. Gavę brandos atestatą, gali stoti į aukštąsias, aukštesniąsias ir profesines mokyklas. Egzaminų neišlaikę, gauna mokyklos baigimo pažymėjimą, suteikiantį teisę mokytis profesinėje ir kai kuriais atvejais aukštesniojoje mokykloje.
Mokyklos sudaro sąlygas atestatą gauti eksternu. Bendrąjį išsilavinimą taip pat galima įsigyti gimnazijose ir jaunimo mokyklose. Gimnazijose besimokantiems moksleiviams keliami didesni profiliuoto humanitarinio, gamtamokslinio arba techninio-komercinio bendrojo išsilavinimo reikalavimai, suteikiamos platesnės visų dalykų mokymosi galimybės. Paprastai į gimnaziją stojama baigus 8 pagrindinės mokyklos klases. Vidurinės mokyklos mokinys, išlaikęs egzaminus, gali stoti į bet kurią gimnazijos klasę. Gimnazija baigiama laikant valstybinius brandos egzaminus pagal bendrus reikalavimus. Pagrindinės ir vidurinės mokyklos moksleiviai, nepritapę bendrojo lavinimo mokykloje arba nepajėgiantys jos lankyti dėl socialinių sąlygų gali pereiti į jaunimo mokyklą. Paprastai jaunimo mokyklose mokomasi vienerius – dvejus metus. Iš jaunimo mokyklos moksleivis gali sugrįžti į bendrojo lavinimo mokyklą arba eiti į profesinę mokyklą. Ugdymo turinys ir formos jaunimo mokykloje yra diferencijuojamos ir maksimaliai individualizuojamos.
Pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo moksleivis gali siekti mokydamasis eksternu. Struktūrinė mokyklų reforma, jos juridiniai, ekonominiai bei organizaciniai aspektai aptariami švietimo reformos programoje. Bendrąjį vidurinį išsilavinimą, bei vidurinių mokyklų, gimnazijų ir jaunimo mokyklų, Lietuvos Respublikoje dar teikia: kai kurios profesinės, sanatorinio, internatinio tipo, specialaus režimo ugdymo įstaigų, kalėjimų ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokyklos.

3.3. SPECIALIOSIOS MOKYKLOS
Specialiosiose mokyklose ugdomi vaikai, kurie dėl sunkios fizinės negalios ar ypač didelio intelekto sutrikimo negali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Šiose mokyklose sudaromos tinkamos sąlygos vaikų psichinio ir fizinio vystymosi korekcijai, kompensacijai, asmenybės vystymuisi, jų pasirengimui būsimai veiklai, profesinei adaptacijai ir integracijai į visuomenę. Į specialiąją mokyklą vaikas siunčiamas tik tais atvejais, kai mokyklos psichologo, vaiką mokančio pedagogo, specialaus pedagogo korekcinė pagalba neduoda laukiamų rezultatų. Vaikai iš specialiosios mokyklos gali pereiti į bendrojo lavinimo mokyklą.

3.4. TAUTINIŲ MAŽUMŲ VAIKŲ IR JAUNIMO UGDYMAS
Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kurios ugdymo procesą organizuoja pagal bendruosius šios koncepcijos principus. Jose sudaroma galimybė vaikams ir jaunimui įsigyti savąja tautine kultūra paremtą bendrąjį išsilavinimą, dalį dalykų dėstant jų gimtąja kalba. Kartu ši mokykla padeda vaikams ir jaunimui integruotis į Lietuvos kultūrą, Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą. Šiose mokyklose vartojami Lietuvoje parengti vadovėliai bei Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuoti užsienio vadovėliai. Viena iš dėstomų šiose mokyklose kalbų yra valstybinė lietuvių kalba, kurios mokinys, baigdamas mokyklą turi būti išmokęs tiek, kad galėtų tęsti mokslą (taip pat studijuoti aukštojoje mokykloje) dėstomąja valstybine kalba.
Tautinių bendruomenių iniciatyva gali būti steigiamos šeštadieninės (sekmadieninės) mokyklos.

4. PROFESINIS JAUNIMO UGDYMAS
Profesinis jaunimo ugdymas yra integrali nuoseklaus švietimo sistemos grandis, teikianti galimybę įgyti pirminį profesinį išsilavinimą darbui įvairiose ūkinės ir kultūrinės veiklos srityse. Koncepcijoje aptariami tik bendrieji jos bruožai.
Pagrindiniai profesinio ugdymo uždaviniai yra:
sudaryti jaunimui galimybę įgyti profesinį bei bendrąjį kultūrinį išsilavinimą, atitinkantį šiuolaikinį mokslo, technikos ir kultūros lygį bei pasirinkti profesinės veiklos sričiai keliamus reikalavimus; ugdyti nusiteikimą nuolatos tobulinti profesinę kvalifikaciją, rūpintis savo kultūrine branda, siekti prasmingos ir įvairiapusės asmenybės sklaidos. Daugelis šiuolaikinių profesinės veiklos sričių reikalauja išsamių bendrojo lavinimo žinių, socialinės ir kultūrinės brandos, nuolatinio profesinės kvalifikacijos tobulinimo, atsižvelgiant į sparčią technikos ir technologinių procesų kaitą. Dėl to: a) vengiama pernelyg ankstyvo moksleivių profesinio rengimo (paprastai jo pradžią nukeliant po privalomojo mokymosi laikotarpio), b) siekiama suteikti moksleiviams gana išsamius teorinius bendrojo ir profesinio išsilavinimo pagrindus, sudarant galimybę lengviau persikvalifikuoti, lanksčiau prisitaikyti prie tolydžio kintančių gamybos ir darbo rinkos sąlygų. Profesinio rengimo sistema yra glaudžiai susijusi su kultūrine, ekonomine sfera, o jos veiklos rezultatai tiesiogiai veikia socialines gyvenimo sąlygas. Tad būtinas bendras požiūris derinant socialinių partnerių – valstybės, darbdavių, darbininkų interesus. Socialiniai partneriai dalyvauja, nustatant strateginius jaunimo profesinio ugdymo tikslus, turinį, metodus ir formas, koordinuojant ir vertinant profesinio ugdymo įstaigų veiklą, priimant sprendimus dėl jų steigimo, reorganizavimo bei likvidavimo. Siekiant laiduoti sklandžią socialinių partnerių veiklos koordinaciją, informuoti visuomenę, kuriama efektyvi informacijos sistema, kaupianti ir skleidžianti žinias apie darbo rinkos perspektyvas, profesinio rengimo, tobulinimosi ir persikvalifikavimo poreikius, profesinio ugdymo sistemos teikiamas paslaugas. Jaunimo profesinio ugdymo sistema apima profesines ir aukštesniąsias mokyklas (kolegijas). Profesinės mokyklos rengia kvalifikuotus darbininkus bei įvairių aptarnavimo, verslo, kultūros sričių darbuotojus. Aukštesniosiose mokyklose rengiami specialistai, tarnautojai su aukštesniuoju išsilavinimu įvairioms gamybos, aptarnavimo ir kultūros sritimis, taip pat būsimieji individualūs verslininkai.

4.1. PROFESINĖS MOKYKLOS
Profesinių mokyklų sistema apima įvairaus profilio ir akademinio lygio valstybines bei nevalstybines profesines mokyklas. Valstybinės mokyklos yra pavaldžios Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijai arba kitoms ministerijoms (departamentams). Šalia profesinių mokyklų, turinčių formaliojo švietimo įstaigų statusą, gali veikti įvairios neformaliojo profesinio ugdymo funkcijas atliekančios įstaigos, kurių steigėjai gali būti juridiniai ir fiziniai asmenys.
Į profesines mokyklas paprastai priimami ne jaunesni kaip 16 metų moksleiviai. Išimties tvarka į kai kurias iš jų priimama ir nuo 15 metų. Prie profesinių mokyklų gali būti steigiamos jaunimo mokyklos, priimančios jaunesnius nei 16 metų moksleivius. Profesinėse mokyklose įgyvendinamos įvairios profesijos įsigijimo programos, besiskiriančios trukme, skirtos įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunimui.
1. Pagrindinė profesijos įsigijimo programa skiriama jaunuoliams, ne jaunesniems kaip 16 metų, baigusiems pagrindinę mokyklą. Mokslas trunka 2-3 metus. Jie čia įgyja atitinkamą profesinę kvalifikaciją ir bendrąjį išsilavinimą, reikalingą įstoti į atitinkamo profilio aukštąsias mokyklas.
2. To paties amžiaus ir išsilavinimo jaunuoliams, nepageidaujantiems įsigyti bendrojo išsilavinimo, skiriama tik profesinės kvalifikacijos programa.
3. Bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą arba gimnaziją baigusiems jaunuoliams, norintiems įsigyti profesiją, skiriama iki 2 m. trukmės profesijos įsigijimo programa.
4. Nebaigusiems pagrindinės mokyklos ir ne jaunesniems kaip 15 metų jaunuoliams skiriama 2 arba 3 metų profesijos įsigijimo programa. Profesinėje mokykloje sudaroma galimybė visiems norintiems įgyti pagrindinės bendrojo lavinimo mokyklos žinių. Kitiems moksleiviams profesinės mokyklos rengia pagrindinių bendrojo lavinimo disciplinų supaprastintas programas, supažindinančias moksleivius su nebaigto bendrojo lavinimo mokyklos koncentro turiniu.
Organizaciniu požiūriu profesinės mokyklos gali įgyvendinti vieną, kelias ar visas išvardintas programas.
Idant profesinių mokyklų tinklas būtų gerai tarpusavyje suderintų mokymo įstaigų sistema, užtikrinamas mokymo perimamumas tarp atitinkamų tipų mokyklų taip pat profesinių mokyklų ryšiai su bendrojo lavinimo vidurinėmis, aukštesniosiomis bei aukštosiomis mokyklomis.
Koordinuojant profesinių mokyklų veiklą, dalyvauja trys socialiniai partneriai: valstybė, darbdaviai, dirbantieji. Valstybę atstovauja Kultūros ir švietimo ministerija bei švietimų skyriai, taip pat kitos ministerijos (departamentai), turinčios pavaldžių profesinių mokyklų; darbdavius – Pramonės ir prekybos, Žemės ūkio ir kiti Rūmai; dirbančiuosius – profesinės sąjungos. Sudaromos trišalės valdymo struktūros – Lietuvos profesinio rengimo taryba bei regioniniai profesinio rengimo komitetai. Socialiniai partneriai kartu derina profesinio mokymo finansavimą iš valstybės bei vietinio biudžeto ir fondų, nustato reikalavimus profesijoms bei įvertina kvalifikacijas. Be to, socialiniai partneriai, atsižvelgdami į darbo rinkos poreikius, reguliuoja priėmimą į mokyklas. Toks bendradarbiavimas yra profesinės mokyklos koncepcijos pamatas.
Konkrečios profesinės mokyklos profilis, tipas, struktūra, mokymo trukmė joje nustatoma atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, profesijų sudėtingumą, mokykloje teikiamą bendrojo ir profesinio išsilavinimo lygį, pedagogų kadrus, techninę bazę ir kt.
Profesinės mokyklos dirba pagal programas, kurios yra aprobuojamos dalyvaujant visų suinteresuotų socialinių partnerių atstovams. Jos yra tvirtinamos Kultūros ir švietimo ministerijos arba nustatyta tvarka derinamos su ja.
Ugdymo procesas profesinėje mokykloje apima teorinį mokymą bei praktinių profesinio darbo įgūdžių įsisavinimą. Teorinė mokymo dalis turi sudaryti galimybę moksleiviams įgyti arba plėsti: a) bendrąjį kultūrinį išsilavinimą, b) matematikos ir gamtos mokslų pagrindus, c) žinias apie darbo pasaulį (socialiniai, ekonominiai, teisiniai, psichologiniai, medicininiai aspektai), d) bendruosius profesijos bei veiklos srities teorinius pagrindus (įskaitant informatiką), e) konkrečios profesinės veiklos (specialybės) specifiką perteikiančias žinias.
Galimi keli skirtingi mokymo proceso organizavimo būdai: 1) moksleivis sudaro sutartį su įmone ir praktinį mokymąsi atlieka įmonėje; 2) po pirmųjų mokslo metų profesinėje mokykloje, mokyklai tarpininkaujant, sudaro sutartį su licenciją gavusia įmone ir joje tęsia praktinį mokymąsi; 3) praktinis mokymas vyksta praktinio mokymo centruose, kuriuose sudaromos sąlygos, panašios į darbo sąlygas įmonėse. Visais tais atvejais teorija išmokstama mokykloje. Taigi mokykla atsakinga už teorinį parengimą, o įmonė (centras) – už praktinį mokymą; 4) teorinis ir praktinis mokymas vyksta mokykloje. Šiuo atveju praktinis kvalifikacinis egzaminas laikomas tik įgijus praktinio darbo patirtį; 5) gamykla (įmonė) gali turėti savo mokyklą, kur moksleiviai įgyja ir reikalingų teorinių žinių, ir praktinių darbų įgūdžių.
Profesinėse mokyklose plačiai naudojamas modulinis mokymas, įgalinantis lanksčiai organizuoti mokymo procesą, greičiau prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikių, technikos ir technologijos pažangos. Norint gauti kvalifikacijos pažymėjimą, reikia išlaikyti teorinį ir praktinį kvalifikacinius egzaminus. Kvalifikacines komisijas sudaro socialiniai partneriai. Teorinis egzaminas laikomas mokykloje. Praktinis egzaminas laikomas įmonėse arba praktinio mokymo centruose. Kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą išduoda Pramonės ir prekybos, Žemės ūkio ir kiti Rūmai. Profesinėje mokykloje išlaikyti kai kurių bendrojo lavinimo dalykų egzaminai gali būti įskaitomi kaip baigiamieji vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos egzaminai, jeigu Kultūros ir švietimo ministerija pripažįsta, kad minėtų dalykų mokymo programos profesinėje mokykloje atitinka viduriniam išsilavinimui keliamus reikalavimus.

4.2. AUKŠTESNIOSIOS MOKYKLOS
Aukštesniųjų mokyklų (kolegijų) tikslas – suteikti jaunimui aukštesnįjį išsilavinimą, sudaryti galimybes tapti gerais specialistais, tarnautojais, pilietiškai brandžiais žmonėmis. Šie specialistai gali savarankiškai dirbti ūkio ir kultūros srityse, asistuoti specialistams, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Studijos aukštesniojoje mokykloje trunka iki 4 metų ir baigiamos valstybiniais egzaminais arba diplominio projekto gynimu.
Aukštesniosios mokyklos gali būti valstybinės ir nevalstybinės. Aukštesniųjų mokyklų struktūrą, specialybių nomenklatūrą, ugdymo turinį ir trukmę reglamentuoja švietimo registras. Registrą sudarant, dalyvauja socialiniai partneriai. Jie atsižvelgia į Lietuvos ūkio struktūrą bei jos raidos perspektyvines tendencijas, darbo rinkos poreikius ir prognozuojamus jos pokyčius, taip pat reikalavimus, keltinus atitinkamų profesijų specialistus rengiančioms mokykloms. Pagal moksleiviams teikiamo išsilavinimo lygį aukštesniosios mokyklos užima tarpinę vietą tarp vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą teikiančių mokyklų. Todėl aukštesniųjų mokyklų veikla itin glaudžiai siejama su aukštųjų, profesinių ir vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų veikla. Aukštesnioji mokykla gali būti asocijuota su atitinkama aukštąja mokykla arba turėti asocijuotą profesinę mokyklą. Užtikrinamas ugdymo turinio perimamumas tarp aukštesniųjų, profesinių, vidurinių bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų. Į aukštesniąsias mokyklas priimami asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą.
Skatintina aukštesniųjų mokyklų iniciatyva sudaryti asociacijas ir derinti savo mokymo programas su atitinkamo profilio aukštosiomis mokyklomis, panaudoti mokymo bazę bendriems aukštesniosios ir aukštosios mokyklos tikslams ir kitos bendradarbiavimo formos. Studentams gali būti sudaryta galimybė pereiti iš aukštesniosios mokyklos į aukštąją ir atvirkščiai. Perėjimo sąlygas ir tvarką nustato pačios mokymo institucijos.
Laiduojant glaudžią aukštesniųjų mokyklų sąveiką su gamybos, komercijos, aptarnavimo, aukštojo mokslo sferomis, kuriamos koordinuojančios institucijos iš aukštesniųjų bei aukštųjų mokyklų, Kultūros ir švietimo ministerijos, Pramonės ir prekybos, Žemės ūkio, Amatų rūmų, Profesinių sąjungų atstovų. Priklausomai nuo konkrečios profesijos specialistų rengimui keliamų reikalavimų mokslas aukštesniosiose mokyklose gali trukti nuo dvejų iki ketverių metų. Aukštesniosios mokyklos ugdymo turinį sudaro bendrieji kultūros, fundamentalieji, veiklos srities ir specialieji dalykai. Bendrųjų kultūros ir fundamentaliųjų dalykų turinys yra santykinai pastovus. Specialiųjų dalykų turiniui būdingas dinamiškumas, kurį sąlygoja mokslinė, techninė, technologinė pažanga, kintantys ūkio poreikiai. Aukštesniosios mokyklos, atsižvelgdamos į bendruosius asmenybės ugdymo tikslus bei specifinius profesinio rengimo uždavinius, rengia konkrečius ugdymo turinio projektus, derindamos juos su suinteresuotais socialiniais partneriais bei teikia tvirtinti (derinti) Kultūros ir švietimo ministerijai. Aukštesniosios mokyklos ugdymo procesas organizuojamas derinant studentų teorinį ir praktinį mokymą. Plačiai taikomas modulinis mokymas, įvairios studentų savarankiško darbo formos. Ugdymo procesas vyksta studijų principu. Asmenys, besimokantys aukštesniosiose mokyklose (kolegijose) turi studento statusą. Aukštesniosios mokyklos įstatymų nustatyta tvarka gali rengti studentus bakalauro akademiniam laipsniui, kurį suteikia aukštosios mokyklos. Moksleivių bendrojo ir profesinio pasirengimo lygį įvertina valstybinės baigiamųjų egzaminų komisijos, kurios sudaromos bendru visų suinteresuotų socialinių partnerių susitarimu.

VALDYMAS IR FINANSAVIMAS
Švietimo valstybinio valdymo paskirtis – laiduoti švietimo sistemai keliamų tikslų įgyvendinimą. Valstybė valdo tik formalųjį švietimą. Aukštosios mokyklos turi valstybės suteiktą autonomiją. Nevalstybinių ir neformaliųjų švietimo įstaigų veikla reguliuojama įstatymų ir Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka. Švietimo valstybinio valdymo principai:

1. Švietimo politiką reglamentuojančių valstybinių institucijų ir visuomenės iniciatyva kuriamų savivaldos institucijų veiklos derinimas. Abi pusės teikia projektus ir pasiūlymus, skatina kitas organizacijas ir privačius asmenis siūlyti projektus ir programas.
Švietimo valdymo institucijos Švietimo savivaldos institucijos
Ugdymo įstaiga Ugdymo įstaigos taryba
Savivaldybės švietimo padalinys Savivaldybės švietimo taryba
Profesinio rengimo komitetas
Ekspertų dalykinės komisijos
Gimnazijų taryba
Ugdymo turinio taryba
Inspektavimo kolegija
Vyriausybė (Kultūros ir švietimo ministerija) Darbdavių organizacijos
Profesinės sąjungos
Ugdymo įstaigų vadovų tarybos
Kultūros ir švietimo skyrių vedėjų taryba
Seimas Lietuvos profesinio rengimo taryba
Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencija
Lietuvos švietimo taryba
Lietuvos mokslo taryba

2. Centralizuotai valdomas ne ugdymo procesas, bet ugdymo rezultatas. Valstybė reglamentuoja: profesijų registrą; būtinus reikalavimus mokymo programoms ir atskiriems jų moduliams, palikdama mokyklai ir savivaldybei galimybę nustatyti dalį ugdymo turinio; kvalifikacinius reikalavimus pedagogams, kuriuos nustatydama atsižvelgia į esančius pasaulinius standartus ir visuomenės poreikius, išreiškiamus profesinių organizacijų, tėvų bei darbdavių; mokymosi sąlygas, kurių laikymąsi prižiūri įvairių lygmenų inspekcija (globa, stebėjimas, kontrolė); įgytų žinių ir įgūdžių vertinimo kontrolę.

3. Kiekvienas sistemos organizavimo lygmuo (ugdymo įstaiga – savivaldybės švietimo padalinys – ministerija) atsakingas už formaliojo švietimo sistemos funkcionavimą savo kompetencijos ribose. Ugdymo įstaiga atsako už: valstybės nustatytų švietimo standartų įgyvendinimą; optimalių mokymosi sąlygų sudarymą; nuolatinį ugdymo turinio ir metodų atnaujinimą; kultūrinių programų rengimą ir įgyvendinimą; pedagogų kūrybinės veiklos ir jų kvalifikacijos tobulinimo skatinimą. Ugdymo įstaiga laisvai disponuoja savo lėšų fondu programoms, inovacijoms ir iniciatyvoms remti.
Savivaldybės švietimo padalinys atsako už: regioninių švietimo plėtotės programų rengimą ir įgyvendinimą; inspektavimo organizavimą; sąlygų optimaliam ugdymo įstaigų darbui sudarymą; galimybių pedagogų kvalifikacijos tobulinimui sudarymą.
Vyriausybė (Kultūros ir švietimo ministerija) atsako už: valstybės švietimo politikos formavimą ir įgyvendinimą; valstybinės švietimo plėtotės programų rengimą ir įgyvendinimą; valstybinių švietimo standartų nustatymą ir jų įgyvendinimo kontrolę; švietimo finansavimo kriterijų ir metodikų nustatymą; optimalių mokymosi sąlygų tiesiogiai pavaldžiose ugdymo institucijose sudarymą; inspektavimo organizavimą; pedagoginių tyrimų skatinimą; pedagogų rengimą, kvalifikacijos tobulinimo koordinavimą, atestacijos rengimą. Seimas atsako už: Lietuvos švietimo sistemos pagrindų įteisinimą; strateginių švietimo plėtotės krypčių nustatymą; finansavimo dydžio atskiroms švietimo grandims nustatymą.
Švietimo darbuotojams deramai atlyginama už darbą, atsižvelgiant į jų kvalifikacines kategorijas, finansiškai skatinant jų kūrybiškumą. Aukštasis mokslas ir neformalusis švietimas yra valstybės finansuojami iš dalies. Valstybė neapmokestina į švietimą investuojamų lėšų.

Gatvės vaikų elgesys. Socialinės integracijos ir reabilitacijos modelis

 

Individualūs – asmenybiniai faktoriai

Psichologai tyrinėjo gatvės vaikų motyvaciją ir padarė išvadą, kad šie vaikai ne atstumtieji, o viską neigiantieji. Kai kurie vaikai patys savo iniciatyva pasirenka gatvę, skelbdami apie savo nepriklausomybę. Po pabandyto savarankiškumo vaikai vis labiau atsisikiria nuo namų. Juos taip elgtis verčia savarankiškumo ir aktyvaus įsijungimo į socialinę aplinką siekimas. Tos nuomonės šalininkai įžiūri ir teigiamą išėjimo iš namų pusę, mat kartais sveika, normali adaptacija neapsieina be pabėgimo iš namų.
A. Adlerio nuomone, jau ankstyvojoje vaikystėje kiekvienas vaikas jaučia ir skausmingai išgyvena savo pavaldžią padėtį, savo priklausomybę nuo jį supančių suaugusių, savo silpnumą. Siekimas įtvirtinti savo pranašumą prieš kitus, noras kuo greičiau tapti suaugusiu ir nusikratyti vyresniųjų globos – štai pagrindinės paauglio veiklos varomosios jėgos (40, p. 18).
Kyla klausimas, kodėl tas vaikas, o ne kitas atsiduria gatvėje? Psichologai nurodo, kad būtent dėl vaikų tam tikrų individualių savybių, kurios, sąveikoje su negatyviais vaiko formavimosi faktoriais, sukelia tokius reiškinius, kaip pabėgimas iš namų, valkatavimai, elgetavimai, įvairūs nusikaltimai. Kokios tai savybės?
Rizikos grupės vaikai dažnai pasižymi tokiomis asmenybės savybėmis kaip impulsyvumas ir nesugebėjimas atidėti pasitenkinimo, naujų įspūdžių siekimas ir t.t. Tačiau visų savybių pastovumo laipsnis nėra vienodas. Vienos asmenybės savybės ontogenezės* gali stipriai keistis, o kitos savybės išlieka santykinai pastovios. Būtent šioms santykinai pastovioms bus skiriamas dėmesys.
1. Tyrinėtojai jau seniai domėjosi ryšiais tarp asmenybės intelekto ir asocialaus elgesio. Pavyzdžiui, jeigu žemesnis vaiko IQ pasireiškia kartu su netinkamomis auklėjimo sąlygomis šeimoje, motoriniu hiperaktyvumu bei silpnu impulsų slopinimu, tai nepageidautino elgesio tikimybė labai padidėja. Kai toks vaikas pradeda lankyti mokyklą, jo padėtis yra nepalanki dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, dėl žemesnio intelekto jam sunkiau negu kitiems susidoroti su mokymosi užduotimis. Antra, dėl įvairių elgesio problemų jis nuolat konfliktuoja tiek su bendraamžiais, tiek su mokytojais. Nuolatinės nesėkmės ir neigiami išgyvenimai trukdo susiformuoti stipriems ryšiams su mokykla, dėl to vaikai gali greičiau patekti į asocialių grupių poveikio zoną.
2. Dėmesio trūkumo sutrikimas. Dėmesio trūkumo sutrikimas pasireiškia neatidumu, išsiblaškymu, impulsyvumu, kantrybės neturėjimu, padidintu jautrumu ir agresyvumu. Mokytojai tokius vaikus apibūdina kaip nesugebančius išsėdėti pamokoje, negalinčius sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesio, susidoroti su iškeltais reikalavimais ir pan. Dėmesio trūkumo sutrikimai yra siejami su minimaliais smegenų pažeidimais arba minimaliomis smegenų disfunkcijomis, tačiau neretai minėtų sutrikimų genezėje svarbų vaidmenį atlieka ir psichogeninės kilmės faktoriai.
Asocialų elgesį skatina dėmesio trūkumo sutrikimas kartu su kitais negatyviais formavimosi faktoriais, pvz., nepalankios sąlygos šeimoje, mokykloje.
3. Charakterio akcentuacijos. Charakterio akcentuacijos – tai kraštutinis normos variantas, kai atskiri charakterio bruožai yra pernelyg sustiprėję, dėl to atsiranda selektyvus* pažeidžiamumas tam tikrų poreikių atžvilgiu.
Charakterio akcentuacijos gali lemti asocialų elgesį tiesiogiai arba netiesiogiai (16). 1. Pirmuoju atveju atsiskleidžia tipiškos tam tikram charakterio akcentuacijos tipui ypatybės (pvz., agresyvumas, silpnavališkumas, demonstratyvumas ir pan.), kurios galiausiai ir paskatina asocialų elgesį. 2. Antruoju atveju charaterio akcentuacijos gali skatinti nepageidaujamą asmenybės kryptingumą, mažesnį atsparumą neigiamiems aplinkos poveikiams, konfliktą su prosocialia aplinka ir pan., dėl to padidėja asocialaus elgesio tikimybė. Kadangi charakterio akcentuacijos ryškiausios paauglystėje, todėl galima tikėtis, jog paaugliai, turintys vienas ar kitas charakterio akcentuacijas, dažnai pažeis egzistuojančias elgesio normas.
Atskiros asmenybės savybės, kokios jos bebūtų, pačios savaime negali nulemti asmenybės raidos pobūdžio, nes jos veikiamos tiek tarpusavyje, tiek įvairių socialinės aplinkos faktorių. Šeimos turėjo adaptuotis prie sparčiai kintančios socialinės ekonominės aplinkos. Tai keitė šeimų elgseną, vaikų gyvenimo sąlygas.
Visiems šiems pokyčiams jautriausi vaikai, jie dažnai nukenčia pirmi ir tam, kas jų laukia jie pasiruošę mažiau nei suaugę. Dėl nepakankamai pragyvenimui uždirbamų lėšų, tėvai negali skirti vaikams pinigų jų poreikiams tenkinti – vaikai ieško patys sprendimo kelių, išeitis gali būti ir gatvė.
Šeimų materialinis skurdas, mažos bedarbių pašalpos verčia ieškoti išeities, todėl vaikai tampa šeimos išlaikytojais – darbininkais, nes jie elgetaudami surenka per dieną 35-50 Lt.
Kaip bebūtų keista, 60 % tiriamųjų gatvėje jaučiasi saugūs, jei skriaudžiami, tai ik vyresnių vaikų ir policijos. Didžiausias autoritetas gatvės vaikams – draugai. Vaikai pasižymi uždaru būdu, nepatikimumu, tačiau jeigu suaugusiam pavyks įgyti vaiko paitikėjimą, tai jau ilgam. Daugelis vaikų nepatiklūs, daug meluoja, prikuria nebūtų legendų apie save, šeimą (savisaugos instinktas). Elgesys yra nenuspėjamas.
Kiekvienas iš mūsų vertybių sistemą perėmė iš tėvų, tačiau daugelis gatvės vaikų šeimų yra amoralios, todėl visiškai normalu, kad vaikai gali perimti tokias vertybes ir elgesio normas, kurios gali prieštarauti vyraujančiai vertybių sistemai. Todėl neretai gatvės vaikų agresyvus elgesys, žiaurumas tampa priemonėmis, kuriomis vaikai siekia įtvirtinti save. Vaikai žino, kad gatvėje išlieka stipriausi, todėl vertybinėjė sistemoje gan aukštai yra noras būti stipriems. Kasdien matydami turtingus žmones, kurie, vaikų nuomone, sau gali leisti, vaikai iškelia materialines vertybes, tačiau jiems nesvetimos ir humanistinės vertybės.
Gatvės vaikai sunkiai gali įvertinti savo protą, grožį, lengviau stiprumą ir gerumą. Įdomu tai, kad kalbant apie grožį, protą didelis procentas vaikų atsako „nežinau“ arba kad jie „protingi“, kalbant apie stiprumą, didelį procentą atsakymų sudaro „nelabai stiprūs“. Gatvėje vaikai turi išbandyti savo jėgą, juo labiau su kitais, todėl ir gali save adekvačiau įvertinti.

Socialinės integracijos ir reabilitacijos modelis


Remiantis gatvės vaikų tyrimu, užsienio patirtimi darbe su gatvės vaikais, Vilniaus miesto nevyriausybinių ir vyriausybinių organizacijų darbuotojų, dirbančių su gatvės vaikais, nuomonėmis, galima būtų pasiūlyti pagalbos gatvės vaikams sistemą. (Juo labiau, kad tokios (ar kitokios) sistemos trūksta).
Vilniaus mieste yra nemažai valstybinių ir visuomeninių iniciatyvų, kurios rūpinasi socialiai apleistais vaikais, bando atitraukti juos nuo neigiamai veikiančios aplinkos (šiuo atveju – gatvės). Dažnai vaikai keičia savo buvimo vietą ir pasirenka naujas vaikų institucijas, kurios tam tikru metu gali patenkinti jų poreikius. O tiek valstybinės, tiek nevyriausybinės organizacijos užuot daugiau bendradarbiavusios, dalinusiosi patirtimi, stengusiosi sukurti bendrą pagalbos sistemą šiems vaikams, konkuruoja tarpusavyje. Todėl Vilniaus mieste trūksta tokios institucijos, kuri stebėtų bendrą situaciją, koordinuotų įvairių iniciatyvų veiklą, kad būtų galima aiškintis, kokia „padėtis“ gatvėje, kokia vaikų dinamika, kokios realiausios pagalbos reikia vaikams, kur nukreipti vieną ar kitą vaiką ir t.t.
I. Vadinasi, Vilniaus mieste reikia koordinacinio centro.
Agentūros Visos Lietuvos vaikai prezidentė E.Kubilienė siūlo tokį koordinacinio centro modelį (remiantis dabartine situacija). Siūloma įsteigti vieną koordinacinę vietą Savivaldybėje. Čia visą darbo dieną turėtų dirbti vienas žmogus, turintis telefakso aparatą, asmeninį kompiuterį.
Šis asmuo turėtų:
– sutikti dirbti gatvėje tiesiogiai su gatvės vaiku,
– dirbti kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis,
– būti sekretoriumi,
– išreikalauti visa tai, kas svarbiausia vaikui,
– sugebėti organizuoti,
– mylėti vaikus bei juos mėgti,
– žinoti visą GV veiklos procesą nuo pradžių.
Koordinacinės vietos specifiniai darbai:
– koordinuoti savanorių veiklą,
– koordinuoti nevyriausybines ir valstybines institucijas,
– personaliai domėtis gatvės vaikų ir jų šeimų gyvenimu,
– vesti projekto dokumentaciją ir tvarkyti bylas,
– lankytis valstybinėse institucijose: policija, VTAT, mokykla, Sodra, bankas, ligoninė ir t.t.
– organizuoti seminarus,
– vykdyti visas valstybės pavestas užduotis.
Reikia surasti nuolatinių savanorių, kurie galėtų dirbti gatvėje: pažinti gatvės vaikų gyvenimą, sugebėtų motyvuoti gatvės vaikus ateiti į projekto vykdymo vietas.
Viena dalis iš šių pagalbininkų galėtų būti patys vaikai, jiems galima ir užmokėti už darbą.
Padėdami vaikams automatiškai turime padėti šeimai. Savanoriai turėtų aplankyti šeimas ir žiūrėti kaip galima padėti jiems.
Valdybos sudėtyje turėtų būti NVO ir savivaldybės atstovai. Valdyba privalo sekti, kad projektas būtų vykdomas teisinga kryptimi (19).
Kaip pagalbos sistemos pirmasis etapas šis koordinacinio centro modelis gali būti efektyvus, tačiau reikia pažymėti, kad vieno etatinio darbuotojo, kuris ir bendrautų, ir kauptų informaciją, ir lankytųsi šeimose, ir dar apmokytų savanorius – maža. Efektyviausias rezultatus galima pasiekti, jei socialiniai gatvės pedagogai dirbtų gatvėse: stengtųsi užmegzti kontaktą su vaikais, padėtų rasti jiems išeitis iš keblių situacijų, padėtų organizuoti laisvalaikį, žodžiu, būtų lyg ir vyresni draugai. Jiems galėtų padėti ir gatvės, su kuriais jau rastas kontaktas. Vaikui sutinkant, pasiūloma lankytis pagalbos centruose (II etapas). Būtent šie gatvės pedagogai (gali būti ir savanoriai) turėtų lankytis sutiktų vaikų šeimose, ieškoti realiausių vaiko integracijos kelių. Medžiaga apdorojama koordinaciniame centre.
Reikia paminėti, kad Vilniaus mieste nuo 1997 10 12 iki 1997 12 31 buvo trys etatiniai gatvės pedagogai ir 22 studentai tose vietose, kur dažniausiai sutinkami gatvės vaikai. Buvo vykdomos Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos projektas – socialiai apleistų vaikų problemos sprendimas dienos centre „Užupis“. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti ir atlikti analizę, kuriose Vilniaus miesto vietovėse lankosi elgetaujantys, valkataujantys vaikai, kontakto užmezgimas, siekiant išsiaiškinti jų padėtį, dinamiką.
Viena iš iškilusių problemų – kur galima pasikviesti vaikus, jeigu jie tenori išgerti arbatos, užsiimti jų mėgstama veikla. Šios programos gatvės pedagogai prieglobstį rado „Dūkštos“ klube, tačiau tokių vietų, jei nėra atskiro pagalbos centro, turėtų būti keletas, nes retai vaikas, uždarbiaujantis stotyje, keliaus į kitą miesto galą.
Kokie žmonės turėtų dirbti gatvėje su vaikais?
– gerbiantys šių vaikų asmenybę,
– pasižymintys kantrumu,
– komunikabilūs,
– greitai besiorientuojantys įvairiose situacijose,
– nebijantys šių vaikų nešvaros,
– empatiški
– atsparūs,
– nelaukiantys greitų rezultatų,
– gerai susipažinę su visomis įstaigomis, galinčiomis padėti vaikams.
II. Kadangi daugelis dienos centrų jau turi savo vaikų kontingentą, todėl reikia įsteigti atskirą Dienos centrą gatvės vaikams. Į šį centrą vaikai atvedami soc. pedagogų, vėliau patys ateina. Čia jie valgydami, tam tikromis valandomis gauna medicinos darbuotojo psichologo pagalbą. Yra įvairios užsiėmimų sritys, stengiamasi vaikus įtraukti į darbus ir t.t.
III. Kitas etapas – integracijos. Vaikams siūloma bandomąjį laikotarpį apsigyventi integracijos centre. Čia jau egzistuoja savos taisyklės, kurių dera laikytis. Kadangi integracija neįmanoma be mokyklos, vaikas turi lankyti mokyklą, tačiau ji turi būti sava, kadangi į paprastą mokyklą tie vaikai negrįš, daugeliui per sunku ten mokytis. Pasak E.Kubilienės, integracijos centras turi būti ypatingai patraukli vieta, kur būtų visko, ko reikia vaikui, ir net daugiau: kompiuteris, kelionės, muzika ir t.t. Visa tai gaus, jei lankys mokyklą ir mokysis.
Jeigu nepaklūsta taisyklėms, laikinai iš šio centro pašalinamas. Vaiko negalima integruoti, kol jis pats to nepanori.
Beje, centre turi būti vaikams sudarytos galimybės centrų. Neužtenka dirbti su šiais vaikais, reikia rūpintis ir vaikų šeimomis. Padėti susirasti šeimos nariams, jei neturi darbo, organizuoti kursus, paskaitas. Padėti šeimos nariams pakilti – vienas iš pagrindinių uždavinių.
Iš integracijos centro, jei vaikui nėra sąlygų grįžti į šeimą, jis nukreipiamas į kitą šeimą, globėją.
Šiuose centruose turi dirbti paruošti tam žmonės.
Vaikais domimasi ir kai jie grįžta į savo šeimas ar pas globėjus, jie gali būti centro savanoriais, įvairių renginių sumanytojais, žodžiu, centre jie ir toliau gali lankytis.
Kol nėra lėšų, vaikus susitarus galima vesti į kitus dienos centrus.
Jeigu vaikas sutinka apsigyventi uždaroje institucijoje su savomis taisyklėmis ir reikalavimais, jam pasiūloma pagal galimybes kuri nors globos institucija, jei nėra integracijos centro.
Remiantis socialnio gatvės pedagogo praktika darbe su gatvės vaikais, VLGN „Atsigręžk į vaikus“ auklėtojos patirtimi, galima būtų pateikti kelias bendravimo su vaikais gatvėse rekomendacijas.
• Gatvės vaikus lengviausia atpažinti pagal jų elgesį gatvėje.
• Jeigu vaikas nenori su jumis užmegzti kontakto, palikite jį ramybėje.
• Pradedame bendrauti paprastais klausimais: ką čia veiki? Ar dažnai čia būni, koks tavo
vardas ir t.t. gal gali mane palydėti ir t.t.
• Pasakykite jūs savo vardą.
• Paskirkite pasimatymą kitą dieną.
• Parodykite vaikui, kad jūs norite su juo bendrauti.
• Pasidomėkite, ar jis šiandien valgė, turi kur nakvoti ir t.t.
• Pasakykite, ką kitą dieną, jei susitiksite, veiksite kartu.
• Paklauskite, kokiuose dienos centruose dažniausiai lankosi.
• Pasakykite porą pavardžių žmonių, kurie rūpinasi tokiais vaikais, ir paklauskite, ar juos
žino. Tai vaikams suteikia pasitikėjimą, kad jūs ne policininkė.

Apie socialinius pedagogus/darbuotojus

Mokyklos socialinis darbuotojas yra svarbus pedagogų narys, kuris dirba kartu su mokyklos administracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais, auklėtojais, logopedais, kitais mokyklos darbuotojais. Jis supranta ir paaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė. Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato veiksnius, stiprinančius teigiamą mokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirba keturiais lygiais: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietine bendruomene.
Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko gerovės siekis, ansktyvoji prevencija, socialnių įgūdžių ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai.
Socialinio pedagogo paskirtis – būti vaiko advokatu visose vaikui svarbiose situacijose. Remiantis šia pagrindine teze galime pažymėti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų specialistų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti specialistus (institucijas), kurie gali padėti spręsti, jei socialinis pedagogas vienas negali išspręsti konkrečios problemos.
Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiami septyniose Lietuvos universitetinėse mokyklose.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete socialiniai darbuotojai pradėti rengti 1995 metais. Šiame universitete studijuoja studentai pagal bakalauro stacionaro, neakivaizdines, specializuotas profesines bei magistro programas.
Vilniaus pedagoginiame universitete Pedagogikos ir psichologijos fakultete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1990 metais. Nuo to laiko specialistai rengiami pagal stacionaro, vakarines, neakivaizdines bakalauro bakalauro programas, vakarines ir neakivaizdines magistro programas. Nuo 2001 metų pradėti rengti laisvalaikio pedagogai (animatoriai) pagal neakivaizdinę bakalauro studijų programą.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centre socialinio darbo kvalifikacijos specialistai pradėti rengti 1992 metais. Šiuo metu specialistai rengiami pagal bakalauro ir magistro programas.
Kauno technologijos universitete rengiami socialiniai edukatoriai pagal bakalauro ir magistro programas.
Kauno kūno kultūros institute rengiami socialiniai pedagogai pagal bakalauro programą.
Klaipėdos universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1995 metais pagal bakalauro ir magistro programas. Šiuo metu skirtingose katedrose čia rengiami socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai.
Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultete specialieji ir socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993-94 mokslo metais. 1994 metais įkurta Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra. Šiuo metu socialiniai pedagogai čia rengiami pagal stacionaro, neakivaizdines bakalauro programas.
Remdamiesi pagrindiniais socialinio pedagogo profesiniais reikalavimais, bandysime apibrėžti socialinio pedagogo veiklos bendruosius ir profesinius principus. Šie principai detalizuojami socialinio pedagogo kvalifikacijos reikalavimuose, profesijos standarte ir pareiginėse instrukcijose.
Irena Lukoševičienė (Kanada), remdamasi Jungtinių Valstijų ir Kanados mokyklos socialinio darbuotojo apibūdinimu, daug kartų apsilankiusi Lietuvos ugdymo institucijose 1990-1998 metais, pirmoji Lietuvoje apibendrino šių šalių patirtis lyginamuoju aspektu savo straisnyje „Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos mokykloje“. Šiame straipsnyje autorė įtvirtina septynis pagrindinius socialinės pagalbos principus:
• Individualumas. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus bei išgyvena sunkumus, ieško įvairiausių būdų išeiti iš susidarusios situacijos.
• Empatija. Kiekvienas žmogus, išgyvendamas sunkumus, savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasisekimus. Reikia ne tik racionaliai suprasti asmens išgyvenimus, bet pajusti realybę bei jam tai parodyti.
• Pasitikėjimas asmeniu. Išsiaiškinus ar išklausius asmenį, reikia padėti jam pasirinkti galimą išeitį iš susidarusios padėties. Aptariant jo pasirinktą kryptį, būtina ieškoti realių būdų bei galimybių situaciją pagerinti, nes žmogus sunkiai susigyvena su prieš jo valią primesta nuomone.
• Neteisimas ir nesmerkimas. Socialiniam darbuotojui svarbu kuo geriau suprasti sunkumus išgyvenantį žmogų, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinomis problemomis. Socialinio darbuotojo tikslas – suprasti ir pajusti žmogaus išgyvenimų sunkumus bei kartu su juo ieškoti galimų išeičių.
• Žmogaus tokio, koks jis yra, priėmimas. Mes nuolat susiduriame su tuo, kas mums patinka ir nepatinka, gražu ar negražu ir t.t. Socialinės pagalbos procese svarbu naudoti metodiką, padedančią pažinti ir suprasti žmogų, jo išgyvenimus, jo santykius su supančia aplinka. Tuomet galima žmogų, kuriam reikia pagalbos, priimti tokį, koks jis yra. Ir tik pritaikę šį principą, mes galime tikėtis atrasti jam tinkamą pagalbos būdą.
• Žmogaus apsiprendimo pripažinimas. Kaip jau minėta, svarbu padėti žmogui išsiaiškinti, kokie jo sunkiausi išgyvenimai ir ko jis siektų, kaip norėtų atrasti sau priimtiną išeitį.
• Profesinės paslapties išlaikymas. Tai vienas iš esminių principų, kuris padeda žmogui pasitikėti sutiktu specialistu. Šį principą reikia paaiškinti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kad jis atvirai atskleistų, kokie sunkumai, išgyvenimai jį kankina, kokios pagalbos jis tikisi. Šio principo taikymas svarbus dar dėl to, kad mūsų aplinkoje retai išlaikoma paslaptis.
Socialinis pedagogas turi būti labai geras veiklos vadybininkas. Ne paslaptis, kad socializacijos ugdymo institucijose proceso valdymas, socialinės pagalbos proceso organizavimas ir koordinavimas – ypač sunkus ir alinantis darbas, todėl nereglamentuojant ir griežtai neplanuojant savo veiklos socialiniam pedagogui labai lengva „perdegti“. Iš dalies sutikdami su I. Lukoševičiene siūlomais pagrindiniais socialinės pagalbos principais, apibendrindami išskiriame penkis pagrindinius socialinio pedagogio principus:
• individualaus priėmimo (siekti išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);
• lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienas vaikas turi turėti vienodas galimybes į įstatymuose ir JT konvencijoje garantuojamas teises);
• konfidencialumo (vienas iš svarbiausių principų, garantuojantis informacijos apsaugą, vaiko probleminių situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsaugą; pažeidusių šį principą socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima);
• vaiko apsisprendimo pripažinimo (socialiniai pedagogai turėtų užtikrinti, kad į vaiko nuomonę būtų atsižvelgiama sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas; pažindamas savo ugdytinius ir žinodamas vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus socialinis pedagogas priima kvalifikuotus sprendimus);
• Atsakomybės ir kompetencijos (socialiniai pedagogai atsako už intervenciją prevenciniais ir krizės atvejais, todėl supranta, kad būtinas nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas ir praktinių situacijų analizė);
• vaiko gerovės įtvirtinimo (bendradarbiavimas ir pasitikėjimas; vaiko palaikymas ir nesmerkimas; vaiko apsisprendimo palaikymas; tiesioginė intervencija siekiant vaiko interesų).
Kaip jau minėjome, socialinis pedagogas vaidina daugelį vaidmenų, todėl jam reikalingos įvairios kompetencijos, įtvirtintos specialybės profesiniame standarte. Socialinis pedagogas, nesvarbu, kokioje institucijoje jis dirbtų, privalo nuolatos vykdyti penkis pagrindinius profesinės veiklos uždavinius:
• sudaryti optimalias sąlygas pozityviai vaikų socializacijai (ankstyvoji prevencija, pozityviosios socializacijos programos, altruistinė ir kt. veikla bendruomenėje ir neformalus, papildomasis ugdymas);
• planuoti ir organizuoti socialinę pedagoginę pagalbą ugdytiniui, multidimencinis aspektas, krizės, socialinio atvejo analizės veiksmų plano-sutarties prevencinės programos parengimas, rizikos grupės vaikų šeimų lankymas, bendradarbiavimas su institucijose ir už jos ribų dirbančiais specialistais, taip pat tėvais, mokytojais ir kitais specialistais;
• inicijuoti ir koordinuoti socialinius projektus institucijos viduje ir bendruomenėje (siekti atviros mokyklos (kitos ugdymo institucijos), taip pat sutelkti bendruomenę ir individualias socialines iniciatyvas);
• organizuoti darbą mikrosociume ir makrosociume (aktyvus dalyvavimas visuomenės socialinėse iniciatyvose ir projektuose, sutarčių pasirašymas, institutų bendradarbiavimas, nacionaliniai, tarptautiniai projektai);
• tobulinti profesinę veiklą.
Tiek Vakarų Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje įvairūs universitetai ir tolesnės profesinės studijos profesionalams padeda specializuotis keliose profesinėse srityse. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu įtvirtintos šios socialinių pedagogų profesinės specializacijos sritys:
• socialiniai pedagogai ugdymo ir globos institucijoms (visų tipų bendrojo lavinimo, profesinėms mokykloms, kolegijoms, aukštosioms mokykloms, vaiko globos, internatinėms, jaunimo, ikimokyklinėms įstaigoms, laisvalaikio centrams, nevyriausybinėms organizacijoms);
• socialiniai pedagogai specialiosios paskirties švietimo ir globos institucijoms (darbui su vaikais, turinčiais psichinę ir fizinę negalią, elgesio sutrikimų, su asmenimis, kuriems laikinai atimta arba apribota laisvė perauklėjimo arba bausmės atlikimo vietose);
• socialiniai pedagogai, dirbantys socialinių ligų (narkotikų, psichotropinių medžiagų, alkoholio, smurto ir prievartos, prostitucijos, AIDS ir kt.) prevencijos ir reabilitacijos srityje izoliacijos institucijose, izoliuotose arba iš dalies izoliuotose auklėjimo institucijose, kalėjimuose (pedagogikos ir psichologijos centrai, narkomanijos ir kt. reabilitacijos centrai, socialinių ligų specializuotieji centrai);
• socialinės veiklos organizavimo ir vadybos socialiniai pedagogai ( darbas bendruomenėje, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savivaldybių ar regioniniuose socialinės paramos centruose ir kt.).
Socialiniai pedagogai, siekdami ugdyti vaikų socialinius ir pilietinius įgūdžius bei gebėjimus, socialinę atsakomybę ir atsparumą, socialinę savikontrolę, skatina juos aktyviai dalyvauti vaikų ir jaunimo organizacijų veikloje, inicijuoja moksleivių savivaldą, įtraukia į aktyvią pilietinę veiklą, projektų kūrimą bei realizavimą. Socialiniai pedagogai Lietuvos ugdymo institucijose darbą pradeda etapais – atsižvelgiant į socialinių problemų mastą. Pirmiausia šie specialistai pradėjo dirbti rizikingiausiose narkotikų naudojimo požiūriu bendruomenėse ir ugdymo institucijose, skurdžiausiuose rajonuose ir bendruomenėse, taip pat specialiosiose, internatinėse, jaunimo mokyklose, vaikų globos namuose, bendrojo lavinimo mokyklose, ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, vėliau socialinius pedagogus planuojama įvesti į laisvalaikio centrus, kolegijas, pedagogines ir psichologines, vaikų teisių apsaugos tarnybas, šeimos paramos, reabilitacijos ir kitus specializuotus bendruomenių dienos centrus, nevyriausybines organizacijas bei kitas ugdymo institucijas, mikrorajonus, seniūnijas. Daugelis švietimo ir ugdymo institucijų vadovų, pradėjus dirbti socialiniams pedagogams, pastebi, kad pagerėjo mokyklos ryšys su kitomis socialinėmis institucijomis regione, mokykloje atsiranda žmogus, teikiantis prioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai gerėja mokyklos ar kitų ugdymo institucijų ryšys su tėvais, vaikais, nevyriausybinėmis organizacijomis, gerėja prevencinis darbas, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudoja aktyvius projektinio darbo metodus, todėl ženklai gerėja institucijų dalyvavimas socialiniuose projektuose, socialinių problemų sprendimui pritraukiamos papildomos lėšos, siekiama telkti visos teritorinės bendruomenės žmonių išteklius nepilnamečių nusikalstamumo ir kvaišalų naudojimo prevencijai. Pagyvėja kultūrinis gyvenimas ugdymo institucijose ar teritorinėje bendruomenėje, o tai yra svarbi prevencinė strategija, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.
Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinio psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.

Neformalus vaikų bei suaugusiųjų ugdymas Lietuvoje

 

ĮVADAS

“Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą.” [1., 1 sk.].
Sparčiai formuojantis žinių ir informacinei visuomenei, išryškėja naujos ugdymo charakteristikos, kurias galima apibūdinti kaip greitėjančius pasikeitimus ir intensyvėjantį problemų sudėtingumą. Žmogui, siekiančiam tapti įdarbintinam ir konkurentabiliam darbo rinkoje, prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, reikšmingas tampa nuolatinis ne mokymasis visam gyvenimui, o mokymasis visą gyvenimą – visa mokymosi veikla, vykstanti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, siekiant tobulinti asmeninės, pilietinės, socialinės ir profesinės srities žinias, įgūdžius ir kompetencijas. Kadangi pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse reikalauja atitinkamų išsilavinimo pokyčių, švietimo sistema ir jos institucijos turi siekti naujos kokybės, kad sugebėtų paruošti asmenis gyventi, veiksmingai dirbti ir kurti besikeičiančioje visuomenėje.
Dabartiniu metu, Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas formaliam švietimui ir ugdymui, tačiau norint paruošti žmones gyventi ir veiksmingai dirbti XXI amžiuje, turi funkcionuoti neformalus ugdymas, kaip neatsiejama nenutrūkstamo ugdymo dalis, nes formalus privalomasis ugdymas vienas negali išspręsti tų uždavinių, kurie jam keliami ugdymo įstaigų koncepcijoje. Būtent: laiduoti kuo visapusiškesnę fizinių, psichinių ir dvasinių jėgų plėtotę, sudaryti sąlygas atsiskleisti žmogaus individualybei ir t.t. Asmuo turi turėti galimybę papildomai plėtoti savo gabumus ir tenkinti saviraiškos poreikius.
Kuriant šiuolaikišką ir tuo pačiu savitą švietimo sistemą, siekiant jos struktūrinių elementų dermės, turi keistis ir neformalaus ugdymo sistema, įgalinanti, įvairaus amžiaus asmenis, gyventi ir dirbti besikeičiančioje visuomenėje.
Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, kurios paskirtis yra skatinti asmenybės tobulėjimą ir aktyvų pilietiškumą bei padėti spręsti žmonių integravimosi į darbo rinką problemą. Panašūs tikslai yra keliami ir Lietuvoje – per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, gebanti tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius. Tačiau Lietuvoje neformaliam ugdymui sunku įsitvirtinti švietimo platformoje, kaip atskirai sričiai, nes iki šiol nėra sukurta įstatiminė bazė, kuri reglamentuotu neformaliojo ugdymo rezultatų įvertinimo gaires, neformalaus ugdymo pedagogų rengimą ir pan.
Kursinio darbo tikslas – aptarti esamą neformalus ugdymo administravimo situaciją Lietuvoje.

Uždaviniai:
1) Pristatyti neformalaus ugdymo reglamentavimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje;
2) Apžvelgti Lietuvos organizacijas ir institucijas, kurios teikia neformalųjį ugdymą;
3) Apibūdinti Europos Sąjungos remiamas neformalaus ugdymo programas.

1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA

Norint suprasti, kokią vietą Lietuvos švietimo sistemoje užima neformalus ugdymas, reikia susipažinti su Lietuvos švietimo sistemos sandara.
Remiantis Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo, 2 skirsniu, švietimo sistema skirstoma į:
1) Formalųjį švietimą – apribojamas mokymo laikas, mokomieji dalykai, vieta. Akcentuojamas konkretus rezultatas, žinios. Baigus formaliojo ugdymo įstaigą yra suteikiamas oficialiai pripažįstamas išsilavinimą patvirtinantis dokumentas (atestatas, diplomas ir pan.).
Šiai ugdymo formai priskiriamos tokios ugdymo pakopos:
– pradinis ugdymas, kurio paskirtis suteikti asmeniui dorinės ir socialinės brandos pradmenis, kultūros, taip pat ir etninės, pagrindus, elementarų raštingumą, padėti jam pasirengti mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą;
– pagrindinis ugdymas, kurio paskirtis suteikti asmeniui dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos pagrindus, bendrąjį raštingumą, technologinio raštingumo pradmenis, ugdyti tautinį sąmoningumą, išugdyti siekimą ir gebėjimą apsispręsti, pasirinkti ir mokytis toliau;
– vidurinis ugdymas, kurio paskirtis padėti asmeniui įgyti bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, profesinės kompetencijos pradmenis ir (ar) kvalifikaciją;
– profesinis mokymas, kurio paskirtis padėti asmeniui įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti kintančioje darbo rinkoje;
– aukštesniosios studijos, kurių paskirtis padėti asmeniui įgyti aukštesnįjį išsilavinimą bei tam tikrą kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti darbo rinkoje ir visuomeniniame šalies gyvenime;
– aukštosios studijos, kurių paskirtis padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai.
2) Neformalųjį švietimą – paprastai nevykdo formalios mokymo įstaigos. Jo tikslas nėra oficialaus dokumento ar konkrečių mokslinių žinių suteikimas. Neformalus ugdymas orientuojamas į praktinių įgūdžių lavinimą bei asmenybės tobulinimą.
Šiai ugdymo formai priskiriamos tokios ugdymo pakopos:
– ikimokyklinis ugdymas, kurio paskirtis padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius;
– priešmokyklinis ugdymas, kurio paskirtis padėti vaikui pasirengti sėkmingai mokytis pagal pradinio ugdymo programą;
– neformalusis vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais;
– neformalusis suaugusiųjų švietimas, kurio paskirtis sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kvalifikacijų.
3) Informalųjį švietimą (savišvietą) – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekos, žiniasklaida, internetas, muziejai ir kt.) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi. Tai kiekvieno asmens individualus, natūralus ugdymasis vykstantis kasdienių patyrimų metu. Jis nėra struktūruotas ir vyksta savaime.
Nors aukščiau minėtas įstatymas apibrėžia neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų švietimą, tačiau nėra išskirta, apibrėžta dar viena sąvoka – “Neformalus jaunimo ugdymas” . Neformalus jaunimo ugdymas – kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Jaunimo neformalaus ugdymo praktikoje yra svarbu ne tai, kaip pavadinami tam tikri dalykai, bet tai kas iš tikrųjų yra daroma.

2. NEFORMALAUS UGDYMO APIBRĖŽIMAS

Iki šiol neformalus ugdymas buvo tapatinamas su laisvalaikiu, papildomu ugdymu. Tačiau šiuolaikiniam žmogui vien žinių neužtenka, reikia ir tam tikrų kompetencijų. Įsivedus naują terminą „neformalus ugdymas”, apibrėžus naujus tikslus ir metodus, keičiama ir jo vieta švietimo sistemoje. Kalbėdami apie tokias kompetencijas kaip savarankiškumas, baimių nugalėjimas, darbas komandoje, bendravimas, bendradarbiavimas ir pan., pirmiausia galvojame apie jų svarbą mokykloje, darbe, papildomojo ugdymo įstaigose, pagaliau gyvenime. Dabar aiškiai suvokiama, kad žinios neišsprendžia visų problemų. Iki šiol buvo siekiama, švietimo įstaigoje, suteikti kuo daugiau žinių, bet niekas negali pasakyti, kokių ir kam jų reikia.
Neformalus ugdymas aiibrėžiamas, kaip sudėtinė švietimo sistemos dalis, egzistuojanti lygiagrečiai formaliojo švietimo, skirta tikslingam ir tęstiniam bei įvairaus amžiaus vaikams, suaugusiems prigimtinių galių, įvairių gebėjimų, polinkių atskleidimui, saviraiškos poreikių, pažintinių interesų tenkinimui, kūrybiškumo plėtojimui, kultūrinių vertybių puoselėjimui, turiningo laisvalaikio praleidimui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai skirtingose ugdymo institucijose ir jų koncentruose.
Pagrindiniai neformalaus ugdymo metodiniai principai yra:
1) Specifinės aplinkos. Neformalus ugdymas vyksta tam tikroje specifinėje aplinkoje. Jai turi būti būdinga tam tikra atskirumas, kad asmenys galėtų pakankamai saugiai eksperimentuoti be didesnės rizikos pakenkti sau ir/ar aplinkiniams. Kartu, tai turi būti aplinka, kurioje asmenys galėtų imtis pilnos atsakomybės už savo veiksmus ir net nesėkmė ar neteisingas sprendimas neturėtų neigiamų pasekmių, darančių įtaką asmens gyvenimui. Tai yra, asmenys turi turėti galimybę išbandyti save. Savęs išbandymas leidžia daugiau sukaupti autentiškos patirties, kuri įpatingai reikalinga.
2) Aktyvaus dalyvavimo ugdymo procese. Ugdymo procese dalyvaujantys asmenys ugdymo rezultatų pasiekia, visų pirma, savo aktyvumo dėka. Jų aktyvumo pasireiškimui galimybės sudaromos šiais būdais:
• skiriamas laikas savo patyrimo įvardinimui ir suvokimui; t.y. kiekvienas žmogus turi daugiau ar mažiau patirties, kuri jau yra pagrindas savęs ir aplinkos pažinimui;
• skiriamos dirbtinės situacijos; dalyvavimas užtikrinamas tuo, kad patys dalyviai daro išvadas iš dirbtinai sukurto patyrimo;
• kartais lengviau perteikti žinią ne per patyrimą, o žinią tiesiog pasakant; tokiu atveju dalyvavimas užtikrinant galimybę aktyviai padirbėti su medžiaga: aptarti ją, analizuoti, pagalvoti apie pritaikymo galimybes.
3) Visumos. Šis principas reiškia visuminį požiūrį į asmenį, ugdymo tikslus ir darbo metodus. Visumos principas išreiškia požiūrį, kad ugdymo procese neignoruojami nei jausmai, nei protas, nei fiziologija ir pan. Taip pat parodoma, kad kreipiamas dėmesys tiek į asmenį su jo norais, tikslais, savijauta, nuomone bei požiūriais, tiek į grupę – dalyvių tarpusavio santykius, bendradarbiavimo stilių, tiek į ugdymo procese įgyjamas žinias ar svarstomą temą. Atitinkamai siekiama taikyti kuo įvairiasnius metodus, kurie leistų atskleisti įvairiapusišką žmogaus prigimtį. Ugdymo procesas vyksta realiame gyvenime todėl siekiama ugdymo metu įgytą patirtį ir žinias susieti su kasdienybe.
4) Atviro ir neformalaus bendravimo. Tai autentiškas savęs pateikimas, dalinamasi savo asmeninio gyvenimo patirtimi, atveriant savo silpnąsias puses, neatsakytus klausimus.
5) Nekonkurencinės aplinkos kūrimas. Jei formaliajame ugdyme vertinami mokymosi rezultatai, neatsižvelgiant kiek pastangų įdėta, nesigilinant į detales ir aplinkybes, tai neformaliajame ugdyme būtina sukurti tokią erdvę, kurioje nebūtų lyginami vieni su kitais, o lyginti save anksčiau ir dabar. Tai naikina nesveiką konkurencingumą ir skatina aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis, savivertę.
6) Į grupės procesą orientuotas ugdymas(is). Grupė – tai priemonė, kurios dėka suintensyvėja individualus ugdymas (is) ir jį būtina išnaudoti. Grupės proceso metu nebūtinai įsisąmoninamos žinios. Tačiau žmonėms jų pačių problemos tampa aiškesnės, labiau suvokiami asmenys ir jų tarpusavio ryšiai. Refleksavimas – galimybė pažvelgti į save iš šalies, lyg į veidrodį. Ypač svarbu refleksuoti patį procesą, kai žmonės nepasiekia jiems patiems norimo rezultato.
Neformalaus ugdymo yra ne siauras specializacijos ugdymas, bet kompetencijų ir įgūdžių lavinimas. Didžiausias dėmesys skiriamos šioms kompetencijoms:
Asmeninė kompetencija. Gilesnis savęs pažinimas ir suvokimas, gebėjimas save pristatyti, savęs vertinimas, savianalizės įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, atsakomybė už savo veiksmus.
Edukacinė kompetencija. Saviraiškos mokymosi bei informacijos valdymo įgūdžiai, požiūris į mokymąsi visą gyvenimą.
Socialinė kompetencija. Bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, darbo komandoje ir dalijimosi atsakomybe įgūdžiai, verslumo įgūdžiai, konfliktų sprendimo įgūdžiai, lygių galimybių įsisąmonijimas, ekonominė savimonė, saviraiškos galimybių įsisąmonijimas ir panaudojimas.
Profesinė kompetencija. Specifinių sričių žinios bei įgūdžiai, supratimas apie šiuolaikinę darbo rinką, požiūris į verslo kokybę.
Nors neformalus ugdymas skirtingoms amžiaus grupėms (vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų) yra reglamentuojamas skirtingais valstybinio lygio dokumentais, tačiau neformalaus ugdymo principai išlieka visiems vienodi: neformalus ugdymas yra planuojamas ir savanoriškas; mokymasis vyksta įvairioje aplinkoje ir esant įvairioms situacijoms, kai mokymas ar dėstymas nėra vienintelė ar pagrindinė veikla; veiklą gali vykdyti tiek profesionalūs mokymo vadovai, tiek savanoriai; veikla nebūtinai grindžiama tradiciniais mokomaisiais dalykais ar tarpsniais; paprastai skiriama konkrečioms tikslinėms grupėms ir priklauso nuo konkrečios temos.

3. NEFORMALUS VAIKŲ ŠVIETIMAS

Socialiniai įgūdžiai dažniausiai siejami su asmens santykiais su savimi, kitais žmonėmis, veikla. Per veiklą atsiranda vis sudėtingesnių ryšių su socialine aplinka, galimybių ją pažinti, plėsti individualų gyvenimišką patyrimą, taip pat keistis pačiam ir keisti aplinką. Socialiniams įgūdžiams ugdyti galimybių teikia tiek formalusis švietimas, tiek neformalusis.
Jauniausieji Lietuvos piliečiai, iki 6 metų vaikai, pirmą kartą su neformaliu ugdymu susiduria ikimokyklinėse įstaigose. Šių įstaigų tikslas padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2007 m. ikimokyklines įstaigas lankė 54,8 procentai visų ikimokyklinio amžiaus vaikų visoje Lietuvoje [5., 31 psl.].
6-7 metų vaikai prieš pradėdami lankyti pradinę mokyklą, 1 metus mokosi priešmokyklinėse klasėse, kurios gali būti tiek ikimokyklinėse įstaigose, tiek bendrojo lavinimo mokyklose. Priešmokyklinis ugdymas yra antra pakopa vaikų neformalaus ugdymo sistemoje, kurio tikslas padėti vaikams pasiruošti pradinio ugdymo programai. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2007 m. priešmokyklinėse įstaigose mokėsi 88 procentas atitinkamo amžiaus vaikų [5., 32 psl.].
Taip pat svarbi jauno žmogaus gyvenimo sritis – popamokinė veikla (papildomas ugdymas), kuri šiuo metu įvardinama kaip neformalus vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Įvairi popamokinė veikla padeda mokinį priartinti prie gyvenimo. Ji sudaro sąlygas įsitraukti į socialinių santykių sistemas, ugdyti socialinius įgūdžius. Ši veikla tampa reikšminga paauglystės metais, nes paauglys stengiasi įsitraukti į platesnį socialinių santykių sistemą, įtvirtinti savo, kaip sistemos dalies, statusą.
3.1. Neformalaus vaikų švietimo reglamentavimas

Iki 2002 m. vaikų neformalus švietimas nebuvo aiškiai apibrėžtas. Dažniausiai jis buvo įvardijamas, kaip viena iš naujų, darbo su jaunimo, sričių (pvz.: nevyriausybinių organizacijų veikla). Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, priimtame 2003 m. iki tol buvusi “papildomo ugdymo” sąvoka buvo papildyta ir apibrėžta, kaip neformalusis vaikų švietimas.
Vaikų neformalaus ugdymo sąvokos atsiradimui Lietuvoje įtakos turėjo ir Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 25 d. rezoliucija (OL C 295, 2003 12 05), kurioje teigiama, kad neformaliojo ugdymo būdu įgyta patirtis yra didelis indėlis į asmenybės tobulėjimą ir aktyvaus pilietiškumo skatinimas. Taip pat nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa, kurią patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1270, (Žin., 2005, 139-5019). Joje numatyta plėtoti vaikų ir jaunimo neformalųjį ugdymą, skatinant švietimo institucijų bei jaunimo nevyriausybinių organizacijų partnerystę ir bendradarbiavimą.
Vienas iš Lietuvos valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų iškeltų tikslų yra sukurti lankščią ir atvirą švietimo struktūrą, kuri sujungtų formalų, neformalų mokymasi ir savišvietos formas į bendrą erdvę. Taip pat minėtame dokumente, numatyta siekti, kad neformalus ugdymas būtų prieinamas visiems vaikams, finansuojant šią veiklą mokinio krepšelio principu bei sukuriant neformalio ugdymo programų plačią pasiūlą.
Vienas iš pagrindinių, šiuo metu vaikų neformalųjį ugdymą reglamentuojančių dokumentų yra “Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija” patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-12-30 įsakymu Nr. ISAK-2695. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje apibrėžiami neformaliojo vaikų švietimo tikslai, uždaviniai, principai, ugdymo objektas, ugdomos kompetencijos, rezultatas, ugdymo proceso organizavimas, sistema, finansavimas.
Neformalųjį vaikų švietimą gali teikti neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, formaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai bei kitos organizacijos turinčios teisę užsiimti neformaliuoju vaikų švietimu. Neformaliojo švietimo mokyklos tipui priskiriamos muzikos, dailės, meno, sporto mokyklos, ugdymo centrai, moksleivių rūmai, kūrybos centrai, klubai, šeštadieninės ir sekmadieninės tautinių mažumų mokyklos ir kitos švietimo institucijos. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje neformaliojo vaikų švietimo mokyklų tinklą sudaro per 300 mokyklų, kurių nuostatuose neformalusis vaikų švietimas įteisintas kaip pagrindinė įstaigos veikla. Dauguma iš šių mokyklų atlieka vaikų meninių ir sportinių gebėjimo atskleidimo bei ugdymo funkcijas. Jų programose kasmet dalyvauja daugiau nei 122 tūkst. mokinių, tai sudaro 23 procentai visų mokinių. Tačiau egzistuoja dideli vaikų dalyvavimo neformalaus švietimo sistemoje skirtumai: skirtingose savivaldybėse neformaliojo vaikų mokyklų ugdytinių dalis svyruoja.

1 pav.
Aukščiau minėti skirtumai atsiranda dėl kelių priežaščių:
 vaiko gyvenamoji vieta – renkamasi neformalaus ugdymo mokykla esanti arčiau namų;
 šeimos materialinė padėtis – ne visi tėvai išgali mokėti už neformalaus ugdymo mokyklos paslaugas, todėl pagal finansines išgales renakasi tinkamiausią ugdymo instituciją, programą;
 į neformalaus ugdymo mokyklas patenka ne visi norintys – tai sąlygoje mokyklų išsidėstymą savivaldybėse, pačių mokyklų galimybes (patalpų stoka, turimos laisvos vietos ir pan.);
 skirtingas veiklos finansavimas – skirtingose savivaldybėse neformalaus ugdymo programoms skiriamos skirtingos sumos, kas sudaro prielaidas nelygias prieinamumo sąlygas.
3.2. Neformalaus vaikų švietimo finansavimas

Remiantis šiuo metu galiojančiais teisiniais dokumentais, neformaliojo vaikų švietimo programų vykdymą finansuoja mokyklos steigėjai, mokiniai (jų atstovai) bei rėmėjai. Vaikų muzikos, dailės, meno ir sporto mokyklos, nevalstybinės mokyklos, neformaliojo vaikų švietimo programos yra remiamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
Savivaldybės skirtingai finansuoja neformalųjį vaikų švietimą, tačiau pagrindiniai kriterijai formuojant biudžetą dažniausiai laikomi vaikų skaičius lankantis neformalaus ugdymo mokyklą ar programą, pedagogų kvalifikacija ir etatų skaičius, ekonominės savaivaldybės galimybės ir susiformavusi švietimo politika, mokinių poreikiai ir parengtos ugdymo programos, ankstesnių metų biudžetas. Skiriamos išlaidos svyruoja, anot “Neformalio vaikų švietimo sąnaudos ir prieinamumas” nuo 1103 Lt iki 4027 Lt vienam neformaliojo vaikų švietimo mokyklos ugdytiniui ir nuo 96 Lt iki 1698 Lt lėšų vienam bendrojo lavinimo mokyklos mokiniui. O piniginiai tėvų įnašai sudaro vidutiniškai 8 procentus lyginant su savivaldybių skiriama pinigų suma. Tik meno krypties (dailės, muzikos ir kt.) mokyklas lankančių vaikų tėvų įnašai gerokai didesni [7. 31 psl.].

2 pav.
Nors didžiausias valdžios dėmesys yra skiriamas vaikų neformalaus švietimo klausimui, tačiau priimami sprendimai ir vykdomi žingsniai dar neišsprendė visų esančių problemų neformalaus vaikų ugdymo kontekste:
– neformaliojo vaikų švietimo ir formaliojo švietimo mokytojų atestacijos tvarka ir pedagogų kvalifikacijos vertinimo rodikliai yra bendri, nors veiklos formos ir tikslai skiriasi;
– Lietuvos aukštosios mokyklos rengia atskirų sričių arba dalykų mokytojus, turinčius teisę dirbti tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo mokyklose. Neformaliojo patirties mokytojai įgyja kursuose Lietuvoje ir užsienyje, tačiau šiuo metu jų praktiniai gebėjimai nėra formalizuojami;
– nėra neformaliojo švietimo būdu įgytų kompetencijų pripažinimo mechanizmo;
– nėra neformaliojo vaikų švietimo mokyklos veiklos įvertinimo (įsivertinimo) metodikos, todėl šiuo metu vertinimui naudojami daugiau kiekybiniai rodikliai;
– bendrojo lavinimo mokyklose iš mokinio krepšelio yra finansuojamos neformaliajam vaikų švietimui (papildomajam ugdymui) skirtos valandos, tačiau šiose mokyklose nesudaromos sąlygos arba neturima pakankamai galimybių užtikrinti neformaliojo švietimo veiklos pasirinkimo (pvz.: neturi papildomų patalpų ir pan.). Be to, lėšos dažnai naudojamos ne pagal paskirtį. Neformaliojo vaikų švietimo mokykloms, kitoms neformalųjį švietimą vykdančioms organizacijoms šių lėšų gauti nėra galimybių;
– statistinė informacija apie vaikus lankančius neformaliojo ugdymo užsiėmimus ir institucijas, neatitinka tikrovės.

4. NEFORMALUS JAUNIMO UGDYMAS

2006 m. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, duomenimis jaunimas sudarė 22,2 procento visų Lietuvos gyventojų. Ši dalis palaipsniui mažėja dėl mažėjančio gimstatumo ir didėjančios emigracijos. Todėl svarbu sudaryti palankias sąlygas Lietuvos jaunimui, pasiūlyti įvairiapusišką veiklą, įtraukti į aktualių jaunimui, sprendimų priėmimo procesą ir kt.
2007 m. Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlikto jaunimo situacijos sociologinį tyrimą, kurio duomenimis, apie 74 procentai jaunimo teigia, kad nėra dalyvavę ir nedalyvauja jokioje visuomeninėje veikloje. Šis atliktas tyrimas patvirtina, kad formalių ir neformalių jaunimo grupių veikloje dalyvauja 13,7 procentai jaunų žmonių, 12 procentų yra dalyvavę, o 31,6 procentų nedalyvauja, tačiau norėtų įsitraukti į tokią veiklą. Be to, 91,3 procento jaunimo nurodo, kad jiems dalyvavimas jaunimo veikloje buvo labai naudingas arba greičiau naudingas nei nenaudingas, nes susirado draugų, įgijo žinių ir profesinės patirties, naujų įspūdžių ir kt. tai iliustruoja diagrama [9.]:
Kuo šis dalyvavimas formalių ar neformalių grupių veikloje Jums būtų/ yra (ar buvo) naudingas? (Proc.)

Respondentai galėjo nurodyti kelis atsakymo variantus. Atsakymų suma viršija 100%

3 pav. Jaunimo situacijos sociologinio tyrimo diagrama
Visi minėti duomenys rodo, kad jaunimo organizacijų plėtros potencialas Lietuvoje yra didelis. Tačiau visuomenė nepakankamai žino apie šių organizacijų veiklą ir atliekamą neformalaus ugdymo funkciją.
Jaunimo neformalus ugdymas yra viena iš galimybių jaunimui pasireikšti, realizuoti savo poreikius ir pan. Yra daug jaunimo neformalaus ugdymo apibrėžimų, tačiau išskirti vieną teisingą nėra lengva. Nėra vieno absoliučiai teisingo ir neginčijamo apibrėžimo. Štai kaip jis apibūdinamas Lietuvos Respublikos jaunimo politikos įstatyme (Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas 2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871 (Žin., 2003, Nr. 119-5406)), 4 skirsnis:
1. Jaunimo neformaliojo ugdymo paskirtis – ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti jauno žmogaus socialines kompetencijas.
Jaunimo neformalus ugdymas padeda jaunam žmogui išlaisvėti:
u Iš nepagrįstų išorinių apribojimų. Jaunas asmuo jaučiasi galintis imtis atsakomybės, bet kai kuriose situacijose pervertina savo pasirengimą gyvenimui, o suaugusieji kartais linkę nepasitikėti ir nepagrįstai riboti jauno asmens galimybes. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų išorinių apribojimų reiškia pastangas sušvelninti šį galimą konfliktą. Jaunimo neformalaus ugdymo veikloje asmeniui suteikiama saugi erdvė pajusti ir išbandyti savo realias galimybes, o jį supančiai aplinkai atvirai priimti besikeičiantį, stiprėjantį jauną žmogų.
u Iš nepagrįstų vidinių apribojimų. Jaunas žmogus, stokodamas asmeninės patirties remiasi tėvų, autoritetų, tradicijų suformuotomis vertybėmis. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų vidinių apribojimų, (nesuvoktų vertybių, baimių, kompleksų) reiškia jauno žmogaus vertybių formavimąsi asmeninės patirties pagrindu.
u Link atsakomybės už savo gyvenimą. Tai reiškia jaunimo sąmoningą apsisprendimą dėl savo norų bei tikslų ir savarankiškas pastangas siekiant jų įgyvendinimo.
u Link prasmingo savęs realizavimo. Tai reiškia jauno asmens galimybių realizavimą derinant asmeninius ir bendruomeninius tikslus.
Kadangi jaunimo neformalus ugdymas yra dalis jaunimo politikos, todėl jo veikloje siekiama įgyvendinti bendruosius jaunimo politikai galiojančius principus:
Pariteto – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos yra atstovaujamos po lygiai;
Subsidiarumo – sprendimai, susiję su jaunimu, turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi;
Tarpžinybinio koordinavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, spręsdamos su jaunimu susijusius klausimus, bendrauja ir bendradarbiauja tarpusavyje;
Dalyvavimo – su jaunimu susiję klausimai sprendžiami jaunimui dalyvaujant ir derinant su jaunimu ar jaunimo organizacijų atstovais;
Informavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos informuoja jaunimą jam aktualiais klausimais priimtina ir prieinama forma;
Bendravimo ir bendradarbiavimo – Lietuvos jaunimo organizacijos bendrauja ir bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio jaunimo organizacijomis, valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis.
Jaunimo neformalus ugdymo veikla yra neatsiejama nuo jaunimo veiklos, todėl dirbant su jaunimu kiek įmanoma yra siekiam išpildyti ir jaunimo veiklos principus.
 Savarankiškumo – jaunimas pats renkasi veiklos sritį, formuoja jos tikslus, aktyviai joje dalyvauja ir atsako už tikslų įvykdymą;
 Savanoriškumo – jaunimas dalyvauja pasirinktoje jaunimo veiklos srityje savo noru ir nieko neverčiamas;
 Savivaldos – jaunimas savo veikloje nustato šios veiklos tikslų įgyvendinimo būdus, formą, atsakomybę ir įvertinimą.

4.1. Neformalaus jaunimo ugdymo reglamentavimas

Jaunimo politika Lietuvoje yra nauja ir lanksti veiklos sritis, pradėta plėtoti tik nuo 1990 metų, kai pradėjo aktyviai kurtis jaunimo organizacijos. Lietuvos Respublikos Seimas 1996 metais patvirtino Valstybinę jaunimo politikos koncepciją (Žin., 1996, Nr. 65-1537), kuri teisiškai įtvirtino jaunimo veiklą. Didelės įtakos jaunimo politikos vystymuisi Lietuvoje turėjo ir sėkmingas kitų šalių gerosios patirties perėmimas bei pritaikymas.
2003 metais Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Jaunimo politikos pagrindų įstatymą, kuriame yra įtvirtintos pagrindinės Lietuvos jaunimo politikos įgyvendinimo sritys, nustatomi šios politikos įgyvendinimo principai, atitinkantys Europos Sąjungos prioritetus.
Nors Lietuvoje sukurta pažangi jaunimo politikos informavimo ir įgyvendinimo sistema yra reglamentuota teisės aktuose, tačiau dar nepakankamos galimybės neformaliam jaunimo ugdymui, nepakankamos neformalaus ugdymo tradicijos, neformalus ugdymas nėra pripažįstamas visuomenės kaip viena iš efektyviausių ugdymosi priemonių, stokojama paslaugų jaunimui ir darbo su jaunimu vertinimo ir reglamentavimo. Teigiama yra tai, kad priimant sprendimus įtraukiamos jaunimo organizacijos. Gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje, sėkminga integracija į darbo rinką bei visų lygių visuomenės gyvenimą reikalauja naujų bendrųjų gebėjimų, kuriuos kiekvienas privalo turėti. Jie yra apibrėžti Lisabonos strategijoje – tai informacinės technologijos, užsienio kalbos, technologinė kultūra, verslininkystė ir socialiniai gebėjimai. Siekiant priimti naujus iššūkius, svarbūs ir nauji švietimo bei ugdymo metodai. Vienas tokių – neformalusis ugdymas.

4.2. Neformalaus jaunimo ugdymo finansavimas

Iki šiol Lietuvos Respublikoje nėra apskaičiuota kiek valstybės, savivaldybių biudžeto, nebiudžetinių fondų lėšų kasmet įsisavina Jaunimo nevyriausybinės organizacijos (toliau NVO). Nėra bendros jaunimo iniciatyvų, jaunimo politikos finansavimo sistemos. Savo iniciatyvas įgyvendinti jaunimo NVO gali gauti lėšų iš Valstybinės jaunimo reikalų tarybos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kultūros ministerijos, Narkotikų kontrolės ir prevencijos departamento ir t.t. Penkiasdešimt trys savivaldybės turi atskiras biudžeto „eilutes“ jaunimo projektams finansuoti.
2005 metų kovo 24 d. patvirtintame LR Vyriausybės 2004 – 2008 metų programos priemonių plane pirmą kartą atskira skiltimi išskirta Jaunimo politika (11. LR Vyriausybės programos dalis). Šioje LR Vyriausybės programos dalyje viename iš punktų įtvirtinta nuostata „11.4. Didinti jaunimo organizacijų teikiamų projektų finansavimą.“
Galimi du būdai finansuoti jaunimo nevyriausybinių organizacijų veiklą: projektinės veiklos finansavimas ir programinės veiklos finansavimas. Programa apibūdinama kaip ilgalaikis darbas, vienos ar kelių institucijų, organizacijų veiksmų visuma, jungianti nuo kelių iki keliolikos atskirų projektų. Projektas apibrėžiamas kaip tikslinė jaunų žmonių grupės ar jaunimo organizacijos veikla, kuri yra apibrėžta pasirengimo ir įgyvendinimo terminais, tikslais, finansavimo šaltiniais, vykdytojais ir dalyviais.
Lietuvoje vyrauja projektinis jaunimo organizacijų veiklos finansavimas tiek nacionaliniame, tiek savivaldybės lygmenyse. Savivaldybės lygmenyje daugiausia dėmesio skiriama organizacijų atstovų informavimui apie įvairių fondų skelbiamus projektų finansavimo konkursus, skatinama, juose dalyvauti. Savivaldybių biudžetuose numatyta suma jaunimo projektų finansavimui yra pernelyg maža, dažnai organizacijų projektus savivaldybė remia tik dalinai (papildomas finansavimas), ir dažniausiai yra kompensuojamos tik veiklos išlaidos. Atlyginimams ir patalpoms išlaikyti lėšos yra neskiriamos arba skiriama labai mažai. Pastebėtina, kad projektinio finansavimo tikslas yra finansuoti jaunimo projektus, kurie turi aiškią pradžią ir pabaigą; yra orientuoti į konkrečios problemos sprendimą ir vykdoma veikla turi užtikrinti greitą ir aiškų poveikį, kadangi tokios veiklos tęstinumas nebūtinai turi būti užtikrinamas.
Valstybinė jaunimo reikalų taryba įgyvendina tris paprogrames, kuriomis yra užtikrinamas programinis arba taip vadinamas institucinis jaunimo organizacijų finansavimas. Teikiant šią institucinę paramą siekiama, kad jaunimo organizacijos instituciškai taptų stipresnės, jų veikla būtų kokybiškesnė, skaidresnė, kad programų dalyviams būtų sudarytos sąlygos įgyti naudingos socialinės kompetencijos, siekiant aktyviai įgyvendinti Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme numatytas jaunimo organizacijų funkcijas. Taip pat yra siekiama, kad jos glaudžiai bendradarbiautų su kitais viešaisiais juridiniais asmenimis, dirbančiais su jaunimu. Institucinio finansavimo tikslas – finansuoti ilgalaikes organizacijų programas, kurios orientuotos į konkrečios problemos sprendimą, tačiau vienkartinis veiksmas aiškaus poveikio negali padaryti, todėl būtina užtikrinti vykdomos veiklos tęstinumą pagal patvirtintą programą.

4.3. Neformalaus jaunimo ugdymo vykdytojai

Jaunimo politikos pagrindų įstatyme įtvirtintos jaunimo politiką įgyvendinančios institucijos nacionaliniame ir savivaldybių lygmenyje. Jaunimo politiką pagal kompetenciją formuoja ir įgyvendina: Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – JRD) ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.
Svarbus vaidmuo formuojant ir įgyvendinant jaunimo politiką tenka Jaunimo reikalų tarybai, veikiančiai prie JRD. Minėta taryba veikia visuomeniniais pagrindais ir sudaroma iš valstybės institucijų, įstaigų ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos deleguotų atstovų bei veikia visuomeniniais pagrindais. Ji nagrinėja svarbiausius jaunimo politikos klausimus ir teikia pasiūlymus JRD dėl jaunimo ir jaunimo organizacijų reikmes atitinkančios jaunimo politikos įgyvendinimo.
JRD kasmet įgyvendina nemažai programų. Joms įgyvendinti iš valstybės lėšų finansuojama jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų veikla (arba iš šių organizacijų perkamos ugdymo paslaugos), atitinkanti nustatytus prioritetus (laisvalaikio užimtumo, ugdymo sportu, žinių visuomenės plėtros, jaunimo veiklos kokybės gerinimo, organizacijų potencialo plėtojimo ir kt.). JRD įgyvendinamos programos leidžia plėtoti jaunimo organizuotą veiklą, gerina jaunimo užimtumą, laisvalaikiu ir sportuojant remia bendruomenei naudingas jaunimo iniciatyvas, skatina tarptautinius mainus ir savanorystę užsienyje.
Jaunimo politika plėtojama ir savivaldybių lygmeniu. Jaunimo politikos pagrindų įstatyme nustatyta, kad savivaldybės institucijos formuoja ir įgyvendina savivaldybės jaunimo politiką, o joms atlikti šią funkciją padeda savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius. Daugelyje savivaldybių veikia sprendimų priėmimo ir patariamąją funkciją atliekančios regioninės jaunimo reikalų tarybos – “Apskritieji stalai”, į kurias pariteto principu įtraukiami valdžios ir jaunimo organizacijų atstovai.
Formuojant valstybinę jaunimo politiką labai svarbi jaunimo įtaka, kuri iš esmės priklauso nuo jaunimo organizacijų veiklos aktyvumo. Svarbiausią vaidmenį šioje srityje vaidina asociacija Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (toliau – LiJOT). Tai organizacija, vienijanti 55 jaunimo organizacijas ir atstovaujanti jaunimo interesams. Svarbus vaidmuo jaunimui aktyvinti, palankioms sąlygoms įvairiai jaunimo veiklai sudaryti tenka nacionalinei bei vietinei jaunimo organizacijai, regioninei jaunimo organizacijų tarybai, veikiančiai daugelyje savivaldybių. Lietuvoje nevyriausybinės jaunimo organizacijos veikia palyginus neseniai – tik šiek tiek daugiau kaip 15 metų, todėl nevyriausybinės veiklos tradicijos, jaunimo įgūdžiai dalyvauti visuomeninėje bei pilietinėje veikloje Lietuvoje nėra išplėtoti. Tačiau šios organizacijos atlieka jaunimo neformalaus ugdymo funkciją, taip pat daro įtaką jaunimo politiką, todėl labai prisideda prie jaunimo pilietiškumo ugdymo. Tačiau jaunimo organizacijų veikla, ypač regionuose, yra netolygi dėl žmogiškųjų, finansinių ir materialinių išteklių stokos, dėl finansavimo nepastovumo.
Svarbus šiuolaikinės visuomenės, ypač jaunimo, bruožas – susiskirstymas ir priklausymas įvairioms socialinėms grupėms. Aktyvėja įvairių grupių, kurias vienija tam tikros vertybės, veikla. Šios grupės pačios imasi spręsti problemas ir dalyvauti viešajame gyvenime, dėl to ypač didėja nevyriausybinių jaunimo organizacijų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje.

5. NEFORMALUS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS

“Pasiekti, kad Lietuvos gyventojai, turėtų realias galimybes mokytis visą gyvenimą, nuolat atnaujinti ir plėtoti savo sugebėjimus.” [14.]
Lietuvoje šiuo metu vyksta esminiai socialinės ir kultūrinės raidos procesai, o pasaulio pažangoje visuomenės dalis plėtoja nuolatinio mokymosi idėją. Nuolatinis žmonių mokymasis yra neišvengiamas šių laikų kasdienybėje. Žinių ir įgūdžių, kurios įgyjamos vaikystėje ir jaunystėje šeimoje, mokykloje, kolegijoje ar universitete neužtenka visam gyvenimui. Asmeniui šiandien nepakanka kartą įgytos profesinės kvalifikacijos. Dabarties žmogui būtini gebėjimai prisitaikyti prie sparčios kaitos, jam reikalingi imlumo ir žinių atnaujinimo įgūdžiai.
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, kintantys aplinkos reikalavimai, konkurencija, darbe kylančios problemos, kurias būtina spręsti darbo rinkoje – tai veiksniai, kurie skatina žmones nuolat mokytis. Neformalus suaugusiųjų švietimas apima asmens bendrosios kultūros ugdymą, profesiniai veiklai reikalingų žinių įgijimą ir gebėjimų lavinimą bei tobulinimą. Žmonės siekia kelti savo profesinę kvalifikaciją, įgyti daugiau žinių ir patirties. Tai sudaro palankesnes sąlygas individų socialinio statuso kitimui ir jo kilimui. Todėl ypač svarbu išryškinti nuolatinio mokymosi vaidmenį dinamiškoje šiandienos visuomenėje.
Nuolatinis mokymasis – visą gyvenimą trunkantis mokymasis, skatinamas atitinkamos aplinkos (kintančių darbo sąlygų ir pan.) ir vidinio individo poreikio mokytis. Nuolatinį mokymąsį sąlygoja keli pagrindiniai veiksniai: išorinė aplinka, technika ir technologija, vidinė organizacijos aplinka bei žmonių individualūs charakteriai. Nuoltatinio mokymosi uždavinys – kaupti profesinę patirtį, įgyti ir tobulinti savo kvalifikaciją, kad būtų galima greičiau prisitaikyti prie nuolatos kintančios veiklos pasaulyje. Galima išskirti kelias pagrindines nuolatinio mokymosi sistemas:
1) Profesinio rengimo sistema. Jos uždavinys – ugdyti asmenybę, formuojant supratimą apie pasaulį ir suteikiant profesiniam mokymui reikalingų bazinių žinių. Jo tikslas – padėti žmogui įgyti naują kvalifikaciją, atitinkančia europinį lygį, ir skatinti norą nuolat mokytis. Šioje sistemoje formuojama nuostata, kad būtina nuolat mokytis siekiant išlaikyti kompetenciją, kuri leidžia prisitaikyti prie kintančių visuomenės gyvenimo sąlygų (ekonominių, socialinių ir t.t.).
2) Praktinio mokymo sistema. Praktinis mokymas – žinių perteikimas, kaip reikėtų veikti, ką daryti norint išspręsti kilusias problemas. Ši mokymo sistema suteikia žinių apie tam tikrus principus, kuriuos galima pritaikyti praktikoje. Praktinio mokymosi forma vadinama seminaru, o jo pagrindinis objektas yra žmogus. Seminaruose taikomi metodai: elgsenos modeliavimas, žaidimas, vaidmenų atlikimas ir kt.
3) Konsultavimas ir projektų įgyvendinimas. Konsultavimas – įsigilinimas į konkrečią problemą (situaciją) ir tos problemos sprendimo būdas. Konsultavimas padeda suvokti konkrečios organizacijos problemas ir jas išspręsti.
Mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas naudingas ir individui, ir organizacijai. Individui naudingas dėl to, kad padeda rasti įvairių problemų sprendimas; padidina darbinės veiklos vertę ir darbo našųmą; sustiprina darbuotojo pasitikėjimo savo jėgomis; sukuria platesnes perspektyvas karjerai; formuoja geresnį organizacijos klimatą. Darbuotojų mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas organizacijai naudingas, nes skatina motyvacijos augimą ir didina lankstumą; garantuoja organizacijos narių kvalifikacijos lygio palaikymą.
Statistikos departamento duomenimis, 2006 metais neformaliojo mokymosi veikloje dalyvavo 500 tūkstančių 25–64 metų amžiaus asmenų. Mokymosi paslaugas jiems gali teikti apie 3 tūkstančiai skirtingos žinybinės priklausomybės institucijų, turinčių skirtingą nuosavybės formą, taip pat ir įstaigos, kurių tiesioginės funkcijos nėra švietimas.

5.1. Neformalaus suaugusiųjų švietimo reglamentavimas

Lietuvoje jau yra padėti modernios suaugusiųjų švietimo pamatai. Formalusis suaugusiųjų švietimas regamentuojamas Švietimo, Profesinio mokymo ir Aukštojo mokslo įstatymais. Sukurtos ir įteisintos modulinės suaugusiųjų bendrojo lavinimo programos, įteisintas neakivaizdinis suaugusiųjų bendrasis lavinimas. Aukštojo moksto įstatyme įteisintos neakivaisdinės studijos. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas atveria naujas paramos formas švietimui kelius, įteisina neakivaizdinį švietimą. 1998 ir 1999 m. priimti papildantys teisės aktai, įsteigiantys įstatymu numatytą Neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybą, nustatantys teisės į suaugusiųjų neformalųjį švietimą įgijimą, valstybės užsakomų neformaliojo suaugusiųjų programų ir tikslinių projektų finansavimo ir konkursų organizavimo tvarką. Rengiami teisės aktai, kuriantys neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemos įgytų žinių ir įgūdžių valstybinio pripažinimo mechanizmą ir nustatantys informavimo apie suaugusiesiems teikiamas neformaliojo švietimo programas tvarką.
Buvo išleisti 7 nacionalinio lygmesn dokumentai, reglamentuojantys neformalųjį suaugusiųjų švietimą.
1) Lietuvos švietimo koncepcija (1992 m.);
2) Lietuvos suaugusiųjų švietimo sistemos koncepcija (1993 m.);
3) LR Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (1998 m.);
4) Švietimo gairės (Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003-2012 metai. Projektas.);
5) LR švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m.);
6) Valstybės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatos;
7) Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija (2004 m.).

5.2. Neformalaus suaugusiųjų švietimo finansavimas

Neformaus suaugusiųjų švietimo įstatyme, 17 str. yra numatyta suaugusiųjų neformalus švietimo finansavimo principai ir formos. Finansinės paramos požiūriu daugiausia dėmesio skiriama į darbo rinkos poreikius orientuotą suaugusiųjų mokymą. Neformalus neprofesinis suaugusiųjų švietimas yra finansuojamas tiek valstybinių, tike kitų institucijų: šalies ir Europos Sąjungos programų (pvz.: Griundvig), fondų, nevyriausybinių organizacijų ir pan. Kaip vienas didžiausias mokymosi visą gyvenimą paslaugų finansavimo šaltinių išlieka ES struktūrinių fondų investicijos.
Valstybės paramos suaugusiųjų švietimui kryptys:
– tiesioginis švietimo įstaigų finansavimas, atskirų valstybinių ar savivaldybių, asmenų ar grupių teikiamų švietimo projektų, programų finansavimas;
– valstybinių patalpų nuomos ir mokesčių lengvatų teikimas, labdaros ir švietimo rėmimo skatinimas per mokesčių sistemą;
– dalinis arba visiškai socialiai remtinų asmenų švietimo finansavimas, suaugusiųjų švietimo dalyvių rėmimas stipendijomis;
– nemokamas besimokanąiųjų aprūpinimas informacija bei spaudiniais valstybinėse bibliotekose.
Valstybės institucijos neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas dažniausiai finansuoja arba tikslinių dotacijų forma arba projektų atrankos konkurso būdu. Tačiau šių tiesioginių neformaliojo švietimo finansavimų priemonių taikymas tik nežymiai skatina neformaliojo švietimo plėtrą šalyje.

5.3. Neformalaus suaugusiųjų švietimo vykdytojai

Lietuvoje mokymosi visą gyvenimą politikos formavimo, vykdymo, koordinavimo funkcijas atlieka Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) bei joms pavaldžios institucijos, taip pat kitos ministerijos, savivaldybių ir apskričių viršininkų administracijos.
ŠMM rengia neformalųjį suaugusiųjų švietimą reglamentuojančius teisės aktus; koordinuoja valstybinių ir savivaldybių neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigų veiklą, nustato jų prioritetines kryptis, derindama jas su regioninės plėtros programomis; rengia neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigų sistemos plėtojimo ir jų finansavimo tobulinimo projektus; užsako ir finansuoja neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, tikslinius projektus ir mokslinius tyrimus; organizuoja suaugusiųjų švietėjų kvalifikacijos tobulinimą, informuoja ir konsultuoja suaugusiųjų švietimu besidominčius juridinius ir fizinius asmenis.
Prie ŠMM veikia kitos institucijos:
 Lietuvos suaugusiųjų švietimo informacijos centras (LSŠIC) įgyvendina suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymo nacionalines programas ir projektus, kaupia duomenis apie suaugusiųjų švietimo galimybes, šias paslaugas teikiančias institucijas ir programas, informuoja visuomenę, vykdo suaugusiųjų švietimo būklės ir poreikių šalyje tyrimus, projektus, susijusius su suaugusiųjų švietimo galimybių plėtra.
 Pedagogų profesinės raidos centras (PPRC) rengia ir įgyvendina tikslines suaugusiųjų mokymo programas – pabėgėlių, tremtinių, socialinę atskirtį patiriančių asmenų mokymo, kitakalbių valstybinės kalbos mokymo ir kitas, apie tai informuoja visuomenę, rengia ir įgyvendina programas, skirtas suaugusiųjų mokytojų kvalifikacijos tobulinimui bei metodinės veiklos sklaidai.
 Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) tęstiniam suaugusiųjų mokymui reikšmingas savo vykdomais uždaviniais vertinti studijų programas įregistravimo arba akreditavimo tikslu bei skleisti informaciją apie mokslo ir studijų veiklos kokybę ir jos užtikrinimo patirtį. Šios įstaigos veikla padeda kurti laisvo asmenų judėjimo sąlygas – ketinantys studijuoti suaugusieji gali tinkamai pasirinkti studijų programas, o asmenys, įgiję kvalifikacijas užsienyje, – gauti jų pripažinimą Lietuvoje ir susirasti kvalifikacijai tinkamą darbo vietą.
 Mokytojų kompetencijos centras (MKC) prisideda prie pedagogų, švietimo institucijų vadovų kvalifikacijos tobulinimo, teikia pasiūlymus dėl švietimo darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programų kokybės, sudaro sąlygas švietimo darbuotojams įgyti kompetencijų, būtinų darbui su suaugusiaisiais.
 Švietimo mainų paramos fondas (ŠMPF) kurio tikslas – padėti institucijoms pasinaudoti tarptautinio bendradarbiavimo teikiamomis galimybėmis, administruoti programas ir skleisti jų veiklos rezultatus.
 Profesinio mokymo metodikos centras (PMMC) vykdo nacionalinius profesinio mokymo sistemos tobulinimo projektus, atlieka profesinio mokymo kokybės vertinimo organizavimą.
SADM plėtoja suaugusiųjų švietimo sistemos veiklą, susijusią su bedarbių ir įspėtų apie atleidimą darbuotojų, neformaliuoju profesiniu mokymu ir tobulinimusi; užsako ir remia padedančio prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, tikslinius projektus ir mokslinius tyrimus.
SADM pavaldžios institucijos:
 Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT) – organizacija, plėtojanti suaugusių žmonių profesinį rengimą, orientavimą ir konsultavimą kaip aktyvias darbo rinkos politikos priemones, kuriomis siekiama didinti bedarbių ir asmenų, priklausančių rizikos grupėms, užimtumą ir ugdyti dirbančių asmenų gebėjimus konkuruoti darbo rinkoje.
 Lietuvos darbo birža (LDB), turinti 46 teritorinius skyrius visoje Lietuvoje, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje padeda ieškantiems darbo žmonėms įsidarbinti, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, įtraukia registruotus darbo biržoje asmenis į gyventojų užimtumo programas, moka bedarbiams nedarbo draudimo išmokas.
Suaugusiųjų švietimo organizavimo kontekste svarbus nevyriausybinių organizacijų ir asociacijų vaidmuo. Siekdama įtraukti daugiau socialinių partnerių į mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo politikos įgyvendinimo procesą, ŠMM su Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija (LSŠA) ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacija (LSMCVA) yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis.
LSŠA siekia telkti suaugusiųjų švietėjus ir suaugusiųjų švietimo srityje dirbančias institucijas bendrai veiklai; ugdyti suaugusiųjų visuomenės narių gebėjimą aktyviai dalyvauti savo profesinėje veikloje ir bendruomenės gyvenime, ugdyti nuolatinio ugdymosi poreikį tarp suaugusiųjų.
LSMCVA dalyvauja formuojant šalies suaugusiųjų švietimo politiką, skatina bendradarbiavimą tarp formaliojo ir neformaliojo švietimo institucijų, organizuoja kvalifikacijos tobulinimo renginius suaugusiųjų mokymo centrų darbuotojams.
Siekiant koordinuoti suaugusiųjų švietimo srityje veikiančių institucijų veiklą, 2007 metais įkurta Suaugusiųjų švietimo ekspertų komisija, svarstanti suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymo strategijos ir taktikos, suaugusiųjų mokymo proceso organizavimo, ugdymo turinio ir kitus klausimus, susijusius su suaugusiųjų švietimu.

6. NEFORMALUS UGDYMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Europos Sąjunga (ES) yra 27 valstybių ekonominė ir politinė bendrija, kurioje gyvena 496 mln. gyventojų. Europos Bendrijų statistikos tarnybos (Eurostat) duomenimis 2007 m. visoje ES gyveno 15, 8 procentai 0-14 amžiaus vaikų, 12,6 procentai 15 – 24 amžiaus žmonių, 36,3 procentai 25 – 49 amžiaus, o 18, 3 procentai 50-64 amžiaus piliečių [16.]. Tačiau kiekvienoje ES valstybėje išsilavinimo lygis skiriasi, skiriasi ir priimti teisės aktai susiję tiek su formaliu, tiek su neformaliu ugdymu. Todėl siekiant maksimalių rezultatų kiekvienoje valstybėje ir kartu visoje ES yra kuriami bendri ES dokumentai, programos, finansavimo galimybės kuriais vadovaujantis, kiekviena valstybė individualiai arba bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis galėtų pasiekti kartu užbrėžtų tikslų.
Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, skatinanti aktyvų pilietiškumą ir asmenybės tobulėjimą, padedanti spręsti žmonių integravimosi į darbo rinką problemas, verslumą, skatina mokymosi motyvaciją, ieškoti alternatyvaus, kūrybinio ugdymosi galimybių.
Skirtingoms amžiaus grupėms ES yra priimti skirtingi teisės aktai, tačiau kiekviename iš jų pabrėžiama neformalaus ugdymo svarba šiuolaikiniame pasaulyje ir nauda ne tik individui, bet ir visuomenei.
Galima trumpai apžvelgti svarbiausius ES teisininius dokumentus susijusius su tiesioginiu ir netiesioginiu neformaliuoju ugdymu, kurie suteikė pagrindus atskirų valstybių nacionalinio lygio dokumentų įtvirtinimui.

 Europos Tarybos 2000 m. kovo mėn. patvirtinta Lisabonos strategija.
Pagrindinis dokumento strateginis tikslas, paversti ES ekonomiką dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje, kurioje būtų suderinta darni ekonominė plėtra su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu bei tvirtesne socialine sanglauda.

 Europos Komisijos 2000 m. spalio 30 d. paskelbė “Mokymosi visą gyvenimą memorandumą”.
Jame suformulavo mokymosi visą gyvenimą sistemos plėtros strategiją ir pareikė diskusijai 6 svarbiausias tezes, apibūdinančias mokymosi visą gyvenimą sistemos plėtros gaires.
 Europos Komisijos 2001 m. lapkričio 21 d. Baltoji knyga “Naujas impulsas Europos jaunimui”.
Joje pripažįstama, kad nustatomi nauji tikslai susije su glaudžiu jaunimo susijusių įvairių politikos sričių, kaip švietimas, užimtumas, socialinė integracija, informavimas ir pilietinė visuomenė.
 Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 25d. rezoliucija (OL C 295, 2003 12 05).
Šioje rezoliucijoje apibrėžta neformalaus ugdymo svarba asmens tobulėjimui ir valstybės narių pilietiškumo skatinimo pagrindai.
 Europos Komisijos 2006 m. spalio 23 d. pavirtintas komunikatas „Suaugusiųjų švietimas: mokytis niekada nevėlu“ (Briuselis, 23.10.2006 KOM (2006)614).
Dokumente pagrindinis dėmesys skiriamas suaugusiųjų švietimo poltikos pletotei. Siūloma šiai sričiai skirti daugiau lėšų, didinti joje dirbančių skaičių ir t.t. Suaugusiųjų mokymasis apibrėžiamas kaip visi mokymosi būdai, kuriuos naudoja suaugusieji, įgyje pirminį išsilavinimą.
Nors reglamentuojančių neformalų ugdymą dokumentų yra daug daugiau, tačiau svarbiausia yra siekti minėtuose dokumentuose užbrėžtų tikslų,pasiekti rezultatų, o ne tik deklaruoti esą problema yra sprendžiama.

6.1. Europos Sąjungos programos skatinančios neformalų ugdymą

Europos Sąjunga administruoja nemažai programų, kurios yra orientuotos į skirtingas tikslines grupes, formuluojamos skirtingos priemonės, tačiau visoms jos būdingi keli pagrindiniai tikslai: skatinti neformalų ugdymą visose amžiaus grupėse; padėti surasti partnerių tolimesniems bendradarbiavimams, dalinantis patirtimis, kuriant naujas idėjas; skatinti įtraukti mažiau socialinių galimybių turinčius žmones; finansiškai paremti projektus/programas, kurios atitinka programai keliamus tikslus.
Pagrindinės ES administruojamos neformalaus ugdymo programos:
 Comenius programa skirta mokykliniam ugdymui. Jos tikslas yra pagerinti mokyklinio ugdymo kokybę ir sustiprinti europinę dimensiją, remiant tarptautinį mokyklų bendradarbiavimą ir mobilumą.
 Erasmus programa skirta aukštojo mokslo kokybės užtikrinimui studentų, dėstytojų ir kito personalo mobilumo skatinimui, daugiašaliam aukštojo mokslo institucijų bendradarbiavimui tarpusavyje ir su verslo įmonėmis bei laipsnių tarp aukštojo mokslo ir profesinio mokymo užtikrinimui. Programoje gali dalyvauti tik institucijos, turinčios Erasmus Universiteto Chartiją (EUC). Šiuo metu Europoje yra ~2500 EUC turėtojų. Paraiškas Europos Komisijai gali teikti nacionaliniu lygmeniu pripažintos aukštojo mokslo institucijos ir mokslinių tyrimų įstaigos, turinčios teisę kartu su universitetais organizuoti doktorantūros studijas.
 Grundtvig programa skirta suaugusiųjų švietimui ir tęstiniam mokymuisi. Programos tikslas – gerinti suaugusiųjų švietimo kokybę bei prieinamumą, remiant tarptautinį suaugusiųjų švietimo institucijų bendradarbiavimą bei mobilumą.
 Leonardo da Vinci programa skirta ES šalių bendradarbiavimui remti ir skatinti tobulinant profesinį rengimą. Pagrindinis programos tikslas – suvienyti įvairių Europos šalių institucijas, įskaitant visų lygių profesinio mokymo įstaigas, vietos valdymo institucijas, darbdavių organizacijas, kitas visuomenines organizacijas kuriant ateities profesinio rengimo politiką.
 Veiklus jaunimas programa – teikia jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Tai mokymosi ir švietimo programa, skirta bendrai Europos šalių jaunimo veiklai, pagrįstai neformalaus mokymosi ir ugdymo principais, bei jaunimo tarpkultūriniam pažinimui ir bendradarbiavimui. Minėta programa siekiama skatinti jaunimą dalyvauti Europos integracijoje, plėtoti įvairių kultūrų tarpusavio supratimą, stiprinti toleranciją, ugdyti solidarumo jausmą, skatinti jaunimo iniciatyvą ir kūrybiškumą. Programa remia savarankišką darbą užsienyje, jaunimo tarptautinius mainus ir vietos jaunimo grupių iniciatyvas, veiklą, prisidedančią prie pačios programos plėtros.

IŠVADOS:

1) Globalizacija, žinių visuomenė, ekonomika ir socialinių procesų raidos tendencijos remiasi svarbiausiu ekonomikos ištekliu – žmogiskuoju kapitalu. Todėl svarbiausiomis tampa žmogaus įgytos laisvės vertę, turinčių doros pagrindus, gebančių konstruktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės kūrime. Formalus ugdymas suteikia žmonėms akredituotą kompetencijų paketą, kuris reikalingas tolimesnei karjerai, o neformalus ugdymas dėl savo socialinio ir patyriminio pobūdžio suteikia kompetencijas, kurios leidžia žmonėms įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, padeda suprasti darnaus bendro gyvenimo principus ir taisykles, plėtoti asmeninius gebėjimus atsakingai apsispręsti ir veikti sudėtingame šiandienos pasaulyje, ugdyti pagarbą tradicinėms gimtojo krašto ir pasaulio kultūros vertybėms. Neformalaus ugdymo įgytos kompetencijos padeda sėkmingiau įsitvirtinti darbo rinkoje.
2) Įgyvendinant Lietuvos ir Europos Sąjungos neformalųjį ugdymą reglamentuojančių dokumentu nuostatas, kurios numato kurti lankščią ir atvirą švietimo struktūrą, apimančią formalias, neformalias ir savišvietos formas, svarbu moksliškai pagrįsti neformaliojo ugdymo sistemos kaitos būtinybę ir parengti optimalų neformaliojo ugdymo sistemos modeliavimo planą, kurį įgyvendinus ši sistema būtų ne tik prieinama kiekvienam žmogui, bet atlieptų ir kitus strateginius švietimo tikslus.
3) Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, skatinanti aktyvų pilietiškumą ir asmenybės tobulėjimą, mokymosi motivaciją ir kt. Šiai sričiai skiriamas nemažas dėmesys, yra kuriamos finansavimo programos, rengiamos bendradarbiavimo, mokymosi programos ir t.t. Lietuvoje neformalus ugdymas yra kol kas tik “antrinė” sritis, kurios tiesioginis finansavimas yra skurdus, esminias egzistuojančias neformalaus ugdymo problemas stengiamasi spręsti trumpalaikėmis strategijomis, programomis, trūksta sisteminio požiūrio į neformalųjį ugdymą.

SUMMARY

Non-formal education is a education according to a variety of programs geared to satisfy individual education needs, to provide in-service education and to provide for acquisition of an additional competence.
The purpose of non-formal children’s education is to satisfy the learners’ cognition, development and self-expression needs, and to help them become active members of society. The purpose of non-formal adult education is to provide an individual with conditions for life-long learning, meeting the needs of cognition, upgrading qualification and acquiring additional qualifications. The non-formal youth education is a part of the youth policy which means purposeful activity intended to resolve youth problems and to seek to create favourable conditions for the formation of the personality of a young person and his integration into public life, as well as activity which has the purpose of achieving understanding and tolerance towards young people.
This work main aim is to describe the non-formal education situation in Lithuania. To take a look to the children’s, youth and adults non-formal education regulation in national, local and European Union levels.

LITERATŪRA:

1) Lietuvos Respublikos Seimas. Švietimo įstatymas. 2007-06-26, Nr. I-1489 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=296030 >

2) Laisvoji enciklopedija Vikipedija. Sąvokos apibrėžimas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://lt.wikipedia.org/wiki/Jaunimo_neformalus_ugdymas >

3) VAITKEVIČIUS, Paulius. Kvalifikacijos kėlimo programa neformaliojo ugdymo specialistams programos anotacija (aktualumas, reikalingumas) ir metodologiniai principai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.naujosjungtys.lt/projektas/dokumentai/anotacijos/NU%20anotacija.doc >

4) Lietuvos Jaunimo Neformalaus Ugdymo Asociacija [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.jnu.lt/?id=14 >

5) Lietuvos vaikai 2006 (2007 m. katalogas) [interaktyvus].Vilnius: Statistikos Departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2007. Tekstas liet., angl. ISSN 1648-5203. Prieiga per internetą:
< http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/pages_list/?id=1878 >

6) Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Neformalaus vaikų švietimo koncepcija. 2005-12-30, Ministro įsakymas Nr. ISAK-2695 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/isakymai/2005-12-30-ISAK-2695(1).doc >

7) Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Neformaliojo vaikų švietimo sąnaudos ir prieinamumas. Tyrimo ataskaita [interaktyvus]. Vilnius 2006 09. Prieiga per internetą:

8) Lietuvos Respublikos Seimas. Jaunimo politikos pagrindų įstatymas. 2003-12-04, Nr. IX-1871[interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=223790 >

9) Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jaunimo situacijos sociologinis tyrimas [interaktyvus]. 2007 03. Prieiga per internetą:
< http://www.jrd.lt/index.php?1608143337>

10) Lietuvos jaunimo organizacijų taryba [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< www.lijot.lt >

11) Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūra [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< www.jtba.lt >

12) Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 m. nuostatų. Nutarimas. 2003-07-04, Nr. IX-1700 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

13) Lietuvos Respublikos Seimas. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. 1998-06-30. Nr. VIII-822 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

14) Švietimo ir mokslo ministerija. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. 2004-03-26 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

15) Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.lssa.smm.lt/lang-1/page-4.asp >

16) Statistical Office of the European Communities (Eurostat). People by age classes [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

17) European Union. Summaries of legislation [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://europa.eu/scadplus/leg/en/s19004.htm >

18) Švietimo mainų paramos fondas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.smpf.lt/index.php?id=20 >

19) Mokymosi visą gyvenima memorandumas [interaktyvus]. Prieiga per interneta:
< http://www.lssa.smm.lt/docs/Memorandumas_2001.doc >

Didaktiniai žaidimai – struktūra, rūšys ir reikšmė

 

1. ŽAIDIMŲ KILMĖ IR RAIDA

 Žaidimas – tai yra veikla arba aktyvumo forma. Tai nėra pagrindinė, dominuojanti forma ir matyt dėl tos priežasties yra mažiau pažinta negu kitos veiklos rūšys. Žaidimas buvo žinomas ir pripažintas , bet mažai tyrinėjamas, nes turi svarbią išskirtį – žaidžiant nesukuriamas joks produktas.
Pirmieji dėmesį į žaidimus atkreipė antropologai. Ypač tyrinėdami žmonių kūrybiškumą. Vien tik žaidimui paskirtų darbų iki 19 amžiaus nebuvo. Pirmieji 19 amžiuje pradeda kalbėti Šileris ir Spenseris. Jie analizuodami meną susiduria su žaidimu. Nurodo skirtumus, panašumus. Tiek žaidiminė, tiek meninė veikla duoda tam tikro pasitenkinimo. Spenserio manymu, žaidime yra patenkinami paprastesni, ne biologinės kilmės poreikiai, be to žaidime reiškiasi tam tikri specifiniai, nesudėtingi sugebėjimai, o meninėje veikloje patenkinami aukštesni poreikiai.
Rusų mokslininkas Elkononas sukūrė savo žaidimo kilmės teoriją . Jis sukauptais duomenimis nurodo, kad ankstyvuose žmonijos vystymosi perioduose tokios veiklos, kaip žaidimas , nebuvo. Jis pritaria ir prieštarauja Šilerio idėjoms. Menas atsirado anksčiau už žaidimą. Kita vertus parodo sąsajas tarp meno ir žaidimo.
Pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje žaidimo dar nebuvo. Elkoninas sako, kad žmogaus vaikai pilnai sugebėjo dalyvauti suaugusiųjų veikloje, nes darbas buvo labai primityvus. Žmogus jau buvo kūrėjas, tačiau įrankiai buvo labai paprasti. Tobulėjant įrankiams ir darbui apskritai, vaikai išstumiami iš suaugusiųjų veiklos.
Jiems nebelieka kuom užsiimti. Tada ir atsiranda žaidimas. Poreikis grynai socialinis. Žmonių vaikai žaidžia specifinius žaidimus, kurie savo turiniu skiriasi nuo gyvūnų jauniklių žaidimų. Šie žaidimai išnyksta kartu su vaikyste.
Paties žaidimo kilmę bene įdomiausiai dvidešimtame amžiuje apibrėžė antropologas olandas Haizinga. Jis žaidimo kilmę tapatina su kultūros kilme. Jis sako, kad žmogus pradėjo kurti kultūrą žaisdamas. Žaidimas ir kultūra turi bendrą prigimtį. Jo pastebėjimai patys naujausi, populiariausi, bet tai nėra galutinis atsakymas į žaidimų prigimtIstorijoje buvo daug bandymų apibrėžti žaidimo sąvoką ir biologinę žaidimo funkciją. Sąvoka žaidimas kiekvienoje kultūroje buvo suprantamas ne vienodai. Indoeuropiečių žodž. ghem – džiaugsmingai šokinėti, šokti. Senovės graikams žaidimas paizen elgesys būdingas vaikams. Pėdija- vaikiškas žaidimas, atiro – žaidimas, pramoga. Agon- varžybos lenktyniavimas. Romėniškai ludus- žaidimas, mokykla. Lotynų k. žaidimas-padid(auklėjimas). „Tarybiniame enciklopedijos žodyne“ žodis igra reiškia neproduktyvios veiklos rūšis, kurios motyvas pats procesas.

Žaisdami vaikai sujungia tai ką žino su savo gebėjimais esančiais ir neatrastais, mokosi bendrauti, reikšti savo mintis, norus, emocijas. Žaidžiant greičiau lavėja kalba, pasitikėjimas savimi.

2. ŽAIDIMŲ KLASIFIKAVIMAS

Kūdikystės ir ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimai

1)sensoriniai tiriamieji;

2)funkciniai

3)judesių lavinamieji;

4)judrieji

5)siužetiniai vaidmeniniai;

6)ugdomieji

Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų žaidimai

1) kūrybiniai

vaidmeniniai; draminiai; režisieriniai; konstrukciniai

2) didaktiniai

judrieji; tradiciniai; imitaciniai, modeliuojantys; kompiuteriniai; intelektualiniai.

3. PAGRINDINĖS VAIKYSTĖS ŽAIDIMŲ RŪŠYS

Sensoriniai tiriamieji žaid. Tai žaislų tyrinėjimas. Kūdikis stebi, tyrinėja akimis, ausimis, stumdo žaislus rankomis.

Funkciniai žaidimai. Tai kūdikio mokymas atlikti įvairius veiksmus su daiktais, žaislais (sviedinuką sukti, barškutį tuksenti).su kai kuriomis žaislo ar daikto savybėmis vaikas susipažįsta atsitiktinai, kai kurias savybes parodo suaugusysis, rodydamas veiksmą kelis kartus. Tik išmokęs specifinių veiksmų vaikas galės savarankiškai žaisti funkcinius žaidimus.

Judesius lavinamieji žaidimai tai įvairūs judesių mokymo ir lavinimo pratimai (bėgimas, ėjimas, pusiausviros išlaikymas, šliaužimas). Galima imituoti gyvūnų judesius, arba naudoti atributiką (karūną, lazdą, kepures).

Judrieji žaidimai Tai judrūs siužetiniai, be siužeto ir imitaciniai žaidimai, Judrieji žaidimai judesių koordinacijai teikia mažyliams daug džiaugsmo. (bėga pelytė, sleptis nuo vilko)

Siužetiniai žaidimai tai veiksmų sujungimas, siužeto vaizdavimas. Vaiko veiklos objektas – daikto paskirtis ir jo funkcija. siužetinius žaidimus vaikai labiau žaidžia jei suaugusysis sugrupuoja žaislus, padeda. Siužetinio žaidimo turinį lemia vaiko patirtis.

Siužetiniai vaidmeniniai žaidimai kai vaikas prisiėmęs kokį nors vaidmenį, atlieka tam vaidmeniui būdingus veiksmus. Žaidimo objektas -santykis tarp žmonių. Tikslas atsiranda pradėus žaisti.

Ugdomieji žaidimai tai suaugusiųjų specialiai organizuoti didaktiniai, judrieji, tradiciniai, muzikiniai, konstrukciniai žaidimai. Suaugusysis rodo pvz., išplėstus žaidimo epizodus. Taip vaikas tiksliau ir daugiau sužino apie aplinką, iš gaunamos informacijos išskiria taikas svarbiausia. Ugdomuose žaidimuose vaikas turi būti ne stebėtoju, o aktyviu dalyviu.

Kūrybiniai žaidimai Vaikas parodo savo išmonę, savarankiškumą, aktyvumą, iniciatyvą. Sugalvoti žaidimo būdą, kad vaikas galėtų pasireikšti

4. POPULIARIAUSI JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ŽAIDIMAI.

Tokiame amžiuje vaikas darosi savarnkiškesnis, smalsesnis, sumanesnis, nereikalauja suaugusiojo dėmesio ir nuolatinės priežiūros, todėl vaikai dažniausiai žaidžia buitinės ir artimiausios visuomeninės, socialinės tematikos žaidimus(šeima, statybininkai, vairuotojai, gelbetojai, gydytojai).Žaidimo temą dažniausiai lemia turimi žaislai, daiktai.Tai pakartojamas suaugusio žmogaus(daktaro, tėčio, policininko) veiksmus.Taip vaikai mokosi socialinių naujovių. Dažniai vaikai žaidžia individuoaliai šiuos žaidimus.

5. KŪRYBINIAI VAIDMENINIAI ŽAIDIMAI

Vyresnio amžiaus vaikų žaidimo trukmė ima ilgėti. Jie žaidžia vienos tematikos žaidimą ilgesnį laiką. Atlikdami žaidimo veiksmus darosi savarankiškesni, stiprėja išgyvenimai ir emocijos žaidžiant. Lavėja vaikų vaizduotė(gali susikurti situaciją, sceną, įvykį žaidimui), todėl vaikas pats gali sugalvoti įvairiausius žaidimus, pasijungti loginį mąstymą ir pritaikyti daiktus žaidimui. Šiame amžiuje atsiranda tvirtesni savo vertės pajutimo jausmas, pasitikėjimas, laimės jausmas. Tinkamiausias amžius ugdyti draugiškumo, kolektyviškumo jausmus, o geriausia priemonė kųrybinis žaidimas. Kūrybiniame žaidime bendravimas būna : žaidybinis ir organizacinis).Tai vaidmeniniai, draminiai, režisūriniai, konstrukciniai. Žaisdami vaikai atkuria pažįstamas situacijas, imituoja šeimos narių elgesį, renkasi įvairių savo bendruomenės narių vaidmenis. Vaidmeniniuose žaidimuose vaikai vaizduoja jų sąmonėje atsispindintį pasaulį, kuris juos domina, o kartais gąsdina ar trikdo.

Įsivaizduojamame pasaulyje jie bando spręsti gyvenimiškas problemas. Vaikai kartoja, pervaidina, sugyvena savo potyrius. Taigi, vaidmeniniai žaidimai padeda vaikui iš savanaudiškos būtybės tapti visuomenišku žmogumi.

6. ILGALAIKIS IR INDIVIDUALUS KŪRYBINIS VAIDMENINIS ŽAIDIMAS

Individualius žaidimus mėgsta jautrūs, nuo draugų pavargstantys vaikai. Individualiems žaidimams vaikai pasirenka ramesnę, atokesnę vietą. Jie nepavyksta apriboti savo individualumą vaikams pratrūksta pyktis. Kadangi kiti nenori tokio vaiko priimti į bendrus žaidimus, vienišius savo agresiją išlieja individualiuose žaidimuose(Statybininkas, vairuotojas, elektrikas)

7. KŪRYBINIAI ŽAIDIMAI

Vaiko kūrybingumas žaidime pasireiškia įsirengiant aplinka konkrečiam žaidimui,pasirenkant žaidimo priemones,sugalvojant žaidimo siužetą,ieškant būdų žaidimo sumanymui įgyvendinti,pasiskirstant vaidmenimis,įsijaučiant į literatūrinių kūrinių ,personažų vaidmenis ir tt.Vaidmeniniai žaidimai -juose vaikai prisiima sau tam tikrą vaidmenį ir įsijaučia į vaizduotės sukurtą situaciją ,šiuose žaidimuose jie vaizduoja žmones,jų santykius,gyvūnus,darbą,transportą Labai svarbi pedagoginė sąlyga žaidimams – vaikų žinių ir socialinės patirties turtinimas įvairioje veikloje (stebėjimas, ekskursijos, grožinės literatūros kūriniai. Kino ir animacijos filmai, iliustracijos, paveikslėliai, konstravimas, rankų darbai, didaktiniai žaidimai).
Žaidimų sumanymų įvairumas ir jų įdomaus realizavimo galimybė priklauso nuo ryškių vaikų įspūdžių apie aplinkinę tikrovę. Todėl reikia praplėsti mažylių akiratį, pavyzdžiui, organizuojant ekskursijas. Stebėdamas aplinką, žmonių darbą, jų santykius vaikas patiria neišdildomą įspūdį. Juo vyresnis vaikas, juo įvairesni įvykiai, reiškiniai jį domina. Deja, ne visus juos galima betarpiškai stebėti. Tada vaikai informacijos gauna iš suaugusiųjų pasakojimų, žiūrėdami televizorių, skaitydami grožinę literatūrą. Tai, ką sužinojo, vaikas netiesiogiai perkelia į žaidimą, t. y. nekopijuoja to, ką matė, sužinojo, bet derina, savaip perdaro, pritaiko įvairiuose žaidimuose.

8. ŽAISLAI

Žaislas – vaikų veiklos realizavimo priemonė. Jis padeda vaikams pradėti veiklą, įsijausti į vaidmenį, įgyvendinti sumanymą. Žaislas vaiko veiksmus padaro realius. Mergaitė su lėle jaučiasi esanti tikra mama, berniukas su mašinėle – vairuotojas. Žaisliniai gyvūnėliai leidžia vaikui pasijusti cirko artistu, zoologijos sodo darbuotoju. Žaidime vaikas jaučiasi ir veikia kaip suaugusysis, bet ne su tikrais daiktais ar darbo įrankiais, o su jų prototipais – žaislais. Taigi žaislas padeda susipažinti su aplinkos daiktais, ugdo domėjimąsi darbu, technika, skatina smalsumą, norą eksperimentuoti. Vertingiausi yra tie žaislai, kurie atlieka daug funkcijų: juos galima išardyti, keisti ir panaudoti įvairiuose žaidimuose. Kai kurie žaislai, pavyzdžiui, statybinė medžiaga, įvairūs “konstruktoriai” suvienija vaikus bendriems veiksmams, skatina norą bendrauti. Žaislai žaidimui suteikia tam tikrą formą, vaizdą, nulemia jo pobūdį, turinį, paskatina prisiimti sau atitinkamą vaidmenį, atlikti savitus veiksmus, sukelia įvairus išgyvenimus, skatina vienokius ar kitokius interesus, kurie aktyvina vaiką, plečia jo akiratį, lavina kūrybinę vaizduotę. Taigi žaislas daro poveikį ne tik žaidimui, bet ir vaiko asmenybės raidai.Motorikos lav:pieštukai,kreideles,piešimo popier.dažai,žirklės,klijai,karoliukai vėrimui.Medžiaginiai žaislai skirti inscenizacijoms,dramos leles,įv.gyvūnai.Mašineles kaladėlės skirtos kūrybiniam darbui.Konstravimo priemonės;įv. Konstruktoriai skirti statybai,įv. Varžtai,metalinės dalys.Dėliones;mozaikos,geometrines dėlionės,medž.skirtos įv. Dizaino kūrimui.Stalo žaidimai;spėliojimo ir atminties stiprinimo žaid.žodžių ir raidžių skaitymo,skaičių žaid(loto,domino.

10. ŽAIDIMAI PAGAL TAISYKLES

Didaktiniai žaidimai.

Ugdo ikimokyklinukų gebėjimus, pojūčius, suvokimą, formuoja vaizdinius, teikia žinių.

Judrieji žaidimai.

Turi aiškų sumanymą, taisykles, veikėjus. Lavina vaikų judesius, ugdo valią, nuovoką, kelia teikgiamas emocijas, teikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Imitaciniai- modeliuojamieji žaidimai.

Tai realių ar hipotetinių situacijų, aplinkybių, santykių moduliacijos, kurią lydi tariami sunkumai, kliūtys. Šiems žaidimamas būdingas lenktyniavimas.

Kompiuteriniai

Reali ar hipotetinė žaidimų situacija sumodeliuota elektoninėje mašinoje. Žaidimai reikšmingi vaiko protinių gebėjimų ir asmeninių savybių raidai.

Intelektiniai žaidimai.

Skirti vaikų protiniam lavinimui. Tai galvosūkiai, kryžiažodžia, rebusai, šaškės, šachmatai.

11.DIDAKTINIAI ŽAIDIMAI

Didaktinių žaidimų paskirtis – lavinti vaiko protą, plėsti akiratį, mokyti bei įtvirtinti tai, kas buvo išmokta anksčiau. „didaktinis žaidimas – tai suaugusiųjų sukurti mokomieji, lavinamieji žaidimai; jais siekiama lavinti vaikų pažinimo gebėjimus (suvokimą, mąstymą, atmintį), ugdyti kalbą, valingą dėmesį, asmenybės savybes ir kt. Didaktiniai žaidimai priskiriami žaidimų pagal taisykles klasifikaciniai grupei.“
Didaktinio žaidimo struktūroje skiriami šie komponentai: mokomasis (lavinamasis, didaktinis) tikslas (jis vaikams neatskleidžiamas), žaidybinė užduotis, taisyklė, veiksmai.
„Didaktiniai žaidimai – savita ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymo, auklėjimo priemonė, atitinkanti šio amžiaus vaikų ypatybes. Tai patraukli vaikų veiklos forma, organiškai jungianti mokimo ir žaidimo elementus.

Pradžių pradžia – motinų sukurti žaidimai mažyliams. Tai vaizdingi, nedidelės apimtes kūrinėliai, tautosakokoje vadinami žaidinimais (kius kius i sakius). Žaidžiant mažyliai mokomi kreipti dmesį į aplinkos daiktus, reiškinius, įvardyti juos.

Šių žaid.taisyklėse nustatytos veiksmo normos, nurodyta, ką reikia daryti, kalbėti, kaip veikti kiekvienam ir visiems žaidžiantiems. Didaktinių žaidimų tikslas – suteikti vaikams tam tikrų žinių, sudaryti įgudžius, lavinti protnius gebėjimus ir teigiamus charakterio bruožus.

Did.žaid.turinys siejasi su kokio nors mąstymo užduoties sprendimu (surask daiktą -žaidimas, iš ko padarytas šis daiktas,kas kam priklauso-rusiuoti).

12.DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ REIKŠMĖ

Šie žaid.savita mažų vaikų mokymo ir auklėjimo priemonė. Didaktiniuose žaidimuose galima pritaikyti, ko vaikai išmoko, sužinojo, jie lavina mąstymą ir formuoja protinio darbo įgūdžius. Didaktiniaižaidimai gali tobulinti: klausą, kalbines f-jas, rasti ir nustatyti priežastnius ršius tarp daiktų, aktyvina ir turtina žodyną. Visi lavina vaizduotę, mąstymą, atmintį, ugdo valią. Didaktinė žaidimų panaudojimo vaikų ugdymui kryptis atspindinti pedagoginėse filantropų (J. Bazedovas, H. Zalomanas į kt.) sistemose. Žaidimai plačiai taikomi mokimo procese, stengiantis sudominti vaikus, pasiekti reikiamą žinių įsisavinimą.
Vokiečių pedagogas F. Fredelis, teoretikas ir praktikas, žaidimus plačiai taikė mokymo procese. Žinomi jo žaislai – dovanos, tinkamai vaikų sensoriniam lavinimui, savita žaidimų sistema. Tačiau jis per daug vertina žaislo reikšmę, teikdamas, kad vaikas pažįsta pasaulį ne aktyviai jį stebėdamas, o žaisdamas su „dovanomis“, t.y. žaislais: sviediniu, kubu ir kt.
Didaktinę medžiagą bei žaidimus kūrė ir M. Montesori, O. Dekroli. Italų gydytojos, pedagogės M. Montesori didaktiniai žaidimai – pratybos įjungiami į vaikų jutiminės patirties organizavimo sistemą. Šios medžiagos privalumą sudaro tai, kad, vydamas su ja, vaikas turi galimybę ir įpranta kontroliuoti savo veiksmus. M. Montesori iškelia:
1. didesnįjį vaikų jautrumą;
2. tikslesnįjį vaikų pastabumą, smulkmenų įsiminimą;
3. reakcijas į švelnius įspūdžius.
Jos metodą pasaulyje išgarsino atradimas, jog vaikas pats yra savos individualios asmenybės kūrėjas, tiesioginis jos ugdytojas. Šiame labai sudėtingame asmenybės kūrėjas, tiesioginis jos ugdytojas. Šiame labai sudėtingame asmenybės

13. DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ STRUKTŪRA

DIDAKTINĖ UŽDUOTIS Didaktinio žaidimo savitumą sudaro tai, kad jame glaudžiai siejasi du pradmenys: pažintinis, lavinamasis ir žaidiminis, įdomusis. Jie turi tam tikrą struktūrą, kurią sudaro didaktinė (mokomoji) užduotis, žaidimo veiksmai, taisyklės.
Didaktinė (mokomoji) užduotis – pedagogo tikslas, įgyvendinantis programos reikalavimus, skatinantis vaikų protinių gabumų lavėjimą. Didaktinių užduočių turinį sudaro: supažindinimas su aplinka, gamta, elementarių matematinių vaizdinių, kultūrinių – higieninių įgūdžių formavimas, kalbos, mąstymo, dėmesio ir kt. psichinių procesų ugdymas. Žaidimų rinkiniuose didaktinės užduotys paprastai nurodomos prie kiekvieno žaidimo aprašymo.
turi būti nustatyta užduotis, kuri lavintų vaiko protą, žadintų interesą, praturtintų naujomis žiniomis. Didaktinių žaidimų turinį sudaro supažindinimas su aplinka, gamta, žmonių darbu, socialinių įgūdžių sudarymas, kalbos, dėmesio, atminties procesų ugdymu).

ŽAIDYBINIAI VEIKSMAI Žaidimo veiksmai – aktyvi vaikų veikla žaidžiant: daiktų, žaislų slėpimas, atradimas, ridenimas ar kiti veiksmai su jais, vaidmenų, aktyvių judesių atlikimas, lenktyniavimas, fantų išpirkimas. Veiksmų gali būti keletas. Tokiu atveju vaikai ilgesnį laiką sukaupia dėmesį ir patys to nepastebėdami geriau įsisavina didaktines užduotis. Galima sakyti, kad veiksmas yra pagrindinis didaktinio žaidimo elementas.

veiksmas vienintelis užduoties atlikimo būdas žaidime. Tai vaiko aktyvumo išraiškos būdai. Vaikams rezultatas nesvarbus, jiems įdomu pats procesas- žaidimas)

ŽAIDIMO TAISYKLĖS
Taisyklės nusako, ką ir kaip turi veikti kiekvienas žaidimo dalyvis. Būna greito sprendimo, apribojančių žaidimo veiksmus, nurodančių laipsnišką žaidimo turinio vystymąsi, taisykles.
gali būti:1) greito sprendimo 2) apribojančios žaidimo veiksmus 3) nurodančios laipsnišką žaidimo turinio plėtotę.

REZULTATS ŽAIDIMO PABAIGA Kiekvienas didaktinis žaidimas turi tam tikrą pabaigą. Žaidimas baigtas, kai pasiekiamas laukiamas rezultatas – sėkmingai atliktos užduotys.

14. DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS 

Didaktiniai žaidimai sąlygiškai pagal didaktinės medžiagos specifiką, klasifikuojami taip:
1) žaidimai su žaislais, daiktais;
2) spausdintiniai stalo;
3) žodiniai;
4) muzikiniai.
Tiksliau žaidimus galime suskirstyti pagal turinį (supažindinimo su aplinka, su gamta, kalbos ugdymo ir kt.). pagal šį principą sudaryti daugelis didaktinių žaidimų rinkinių. Iki mokyklinio auklėjimo teorijoje ir praktikoje visi didaktiniai žaidimai pagal didaktinę užduotį ir jos sprendimo pobūdį klasifikuojami į žaidimus – pratybas ir tikruosius didaktinius žaidimus. Žaidimai – pratybos skiriami tam tikrų siaurų vaiko protinio lavinimo uždavinių sprendimui. Juos organizuoja suaugusieji vienam vaikui, pogrupiui ar grupei. Be suaugusiojo aktyvaus dalyvavimo vaikai patys nesugeba žaisti. Tikrieji didaktiniai žaidimai (autoriniai ar liaudies) yra skirti spręsti įvairiems lavinamiesiems – auklėjamiesiems uždaviniams, pasižymi žaidimo veiksmų įvairove, nesudėtinga organizacija, todėl juos gali savarankiškai žaisti vieni vaikai.

15. DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ ORGANIZAVIMAS
Parinkti žaidimus reikia pagal tam tikrą sistemą, atitinkančią programos reikalavimus. Žaidimai, organizuojami laisvalaikiu, privalo turėti glaudų ryšį su pamokėlių programa. Jie padeda patikslinti, įtvirtinti žinias, auklėja, formuoja kolektyvą. Kalendoriniuose planuose prie kiekvieno žaidimo būtinai reikia nurodyti didaktines užduotis, bendruosius ir individualiuosius vaikų auklėjimo tikslus.
Didaktiniai žaidimai atskiriems vaikams padeda įveikti protinės veiklos sunkumus. Todėl jie periodiškai organizuojami individualiai ir nedidelei vaikų grupelei. Tai irgi turėtų atsispindėti planuose. Pageidautina nurodyti ir kitus didaktinio žaidimo komponentus: žaidimo veiksmus, taisykles bei priemones.
Vadovavimo metodiką, didaktiniams žaidimams, sudaro keletas vienas su kitu susijusių etapų: parengiamieji darbai, įvadinė dalis, žaidimo eiga, baigiamoji dalis arba rezultatų aptarimas. Į juos taip pat atsižvelgiama rašant didaktinio žaidimo konspektą ar išplėstinį planą.
1. Parengiamieji darbai. Šiam žaidimo organizavimo momentui visada reikia skirti rimtą dėmesį, kad žaidimui lemtų sėkmę. Pasirinkus žaidimą, būtina:
1) gerai išanalizuoti jos struktūrą ir numatyti didaktines užduotis, žaidimo veiksmus, taisykles;
2) atkreipti dėmesį, kokius bendruosius bei individualiuosius vaikų auklėjimo tikslus realizuoja šis žaidimas;
3) apgalvoti, kur žaidimas bus organizuojamas: grupės kambaryje ar aikštelėje, kokios ir kaip bus išdėstomos priemonės;
4) numatyti jų trukmę.
Taip pat svarbu atsižvelgti į žaidimo vietą dienos rėžime. Ypač gerai turi būti apgalvotas dalyvių skaičius tada, kai:
1) parinktam žaidimui nėra pakankamai priemonių;
2) neįvairūs žaidimo veiksmai;
3) užduotis turės atlikti ne visi vaikai iškarto, o kiekvienas paeiliui ir teks ilgai laukti Įvadinė dalis. Ji gali trukti nuo 1 iki 3 min. Tai priklauso nuo amžiaus grupės. Įvadinės dalies tikslas:
1) Emocinis vaikų nuteikimas. Pradedant mokyti žaidimą, pirmiausia vaikai juo sudominami, sukeliamas noras žaisti. Labai svarbu pedagogo džiugi nuotaika, intonacija.
2) Pagrindinė mokomoji medžiaga aptariama labai trumpai ir retkarčiais žaidžiant pažintinio turinio žaidimus, nes žaidimo eigoje vaikai nori žaisti, o ne mokytis.
3) Žaidimo turinio aiškinimas turi būti glaustas. Vaikams būtina tiksliai nurodyti užduotį, kurią reikės atlikti. Reikia vengti plačių, smulkmeniškų aiškinimų, nes jie išblaško vaikų dėmesį, sumažėja noras žaisti.
4) Supažindinimas su taisyklėmis – labai svarbi žaidimo dalis. Jos ne tik reguliuoja vaikų santykius žaidime, bet ugdo drausmingumą, moko kontroliuoti savo elgesį ir kitoje veikloje. Kartais vaikai nusižengia taisyklėmis dėl netinkamai pasirinkto žaidimo (per sunkios ar per lengvos užduotys) arba nepakankamai tiksliai jos išaiškinimo. Kai kurie vaikai nesilaiko taisyklių, norėdami išreikšti save – užimti vadovaujantį vaidmenį, bet kuria kaina laimėti, „pasirodyti“ prieš kitus.

16. JUDRIEJI ŽAIDIMAI

Pagrindinės judriojo žaidimo žymės yra šios:
1. Laisvas, savarankiškas vaikų veikimas
2. Aktyvus, kūrybinis žaismingumas.
3. Žaisminio veikimo kilninantis smagumas.
4. Griežtas taisyklių laikymasis.
Šios žymės yra būtinos, kad žaidėjai eitų sveikyn, užsigrūdintų ir stprėtų, kad jie tobulintų išmoktų judesių koordinaciją kintamomis žaidimo sąlygomis, kad jie įsigytų įgūdžių – automatizuotų judesių, kurie savo atlikimo forma atitiktų uždavinį, kad jie pagaliau lavintų psichofizines ypatybes: stiprumą, vikrumą, greitumą, bei ugdytų moralines ypatybes.
Vadinasi judriuoju žaidimu būtų galima vadinti savarankišką, kūrybinį, smagų veikimą kintamomis lenktyniavimo sąlygomis pagal priimtas žaidėjų santykiavimo taisykles, kurių griežtai laikomasi, kai praturtinami įgūdžiai bei ypatybės ir pasireiškia asmenybės santykis su jį supančia aplinka.
Siužetiniam žaidimui pagal taisykles – būtinas įdomus veiksmas, susijęs su kliūčių nugalėjimu, su įdomaus uždavinio sprendimu. Žodžiai ir daina žaidime turi padėti vaikams įsijausti į kuriamą vaizdą. Rateliai ir suktinėliai priklauso siužetiniams žaidimams. ( „ Arkliukai“, „ Bobut, dangus griūva“).
Judrieji žaidimai, neturintys siužeto – paremti tam tikro uždavinio, kuris reikalauja vikrumo, sumanumo, , įvykdymu ( pvz. gaudynės).
17. JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ REIKŠMĖ
Judrieji žaidimai , kaip ir didaktiniai, priklauso žaidimų su taisyklėmis grupei. Jie yra kildinami iš liaudies žaidimų. Netgi klasifikuojami panašiai. Judrieji žaidimai labai vertingi bendram vaiko vystymuisi. Visų pirma jie tenkina vaiko biologinį poreikį judėti, skatina normalų fizinį vystymąsi: pagyvina fiziologines funkcijas organizme, vysto raumenis, fizines savybes ( vikrumą, greitumą ir t.t.), ugdo pagrindinių judesių ( bėgimo, šuolio, mėtymo ir kt.) įgūdžius, grūdina organizmą.
Judrieji žaidimai turi įtakos vaikų protiniam lavinimui ir kitoms pažinimo sritims. Suaugęs, supažindindamas vaikus su nauju judriu žaidimu , moko suprasti naujus žodžius, išsireiškimus, žaidimo turinį, taisykles. Eilėraštukai ir dainelės žaidimuose turtina vaikų kalbą, lavina vaizduotę. Žaidimais plečiamas vaikų akiratis apie supančią aplinką, gyvenimo tikrovę, lavinamas dėmesys, atmintis, kūrybiniai sugebėjimai.
Žaisdami judriuosius žaidimus, vaikai pratinami savarankiškai spręsti, rasti išeitį įvairiose žaidybinėse situacijose. Žaidžiant judriuosius žaidimus galima savarankiškai, konkrečiai taikyti savo žinias ir mokėjimus, kūrybiškai pritaikyti jau turimus vieno ar kito judesio įgūdžius.
Judriųjų žaidimų judesių ritmingumas, plastiškumas, pačių vaikų sugalvotų figūrų grožis, šmaikštūs, eiliuoti žaidimų tekstai, skaičiuotės, dainelės, muzikinis pritarimas teikia vaikams džiaugsmą, malonumą, estetinį pasitenkinimą.
Itin svarbus judriųjų žaidimų vaidmuo doroviniam auklėjimui. Dažnai vaikai dorovines normas supranta elementariai, nors žino kaip elgtis, bet tų normų ne visada laikosi žaisdami. Jiems sunku laikytis žaidimo taisyklių, deramai elgtis draugų tarpe , planuoti ir derinti savo bei bendraamžių veiksmus, nepajuokti, o geranoriškai padėti draugui nugalėti sunkumus. Daugumą judriųjų žaidimų žaidžia vaikų grupės, todėl neišvengiamai jiems tenka išmokti savo veiksmus derinti su draugo veiksmais, savo asmeninius interesus pajungti visų žaidžiančiųjų interesams. Taip ugdoma savitarpio pagalba, valia, drausmė, santūrumas, sąžiningumas ir kiti pagrindiniai charakterio bruožai. Geri tarpusavio santykiai kaip atrama ir parama vienas kitam, ypač reikalingi, atliekant įtampos reikalaujančias užduotis.
18. JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ STRUKTŪRA 

1.Žaidimo užduotis – organizuojant judriuosius žaidimus pagal taisykles reikia pasirinkti užduotis visai grupei ir atskirai kiekvienam vaikui. Užduotys pasirenkamos atsižvelgus į žaidimo tikslą, žaidėjų sudėtį, vaikų fizinį pasirengimą, metų laiką irkt. po įtempto protinio darbo parenkamos nesudėtingos žaidimo užduotys, kad vaikai atsipalaiduotų ir pailsėtų.

2.Žaidimo veiksmai – kuo įvairesni ir turtingesni veiksmai, tuo įdomesnis žaidimas ir lengviau susidorojama su užduotimi. Žaidimo veiksmų vaikus reikia mokyti. Tai geriau daryti per kūno kultūros valandėles, o ne per žaidimą, nes blaškomas vaiko dėmesys, o žaidimas netenka žaismingumo.

3 Žaidimo taisyklės – žaidimo taisyklės ne tik reguliuoja žaidimo veiksmus, bet ir vaikų veiklą, ugdo valią, drasmę. Taisyklės svarbios auklėjamuoju požiūriu, jos nusako kaip ir ką reikia daryti. Laikydamiesi taisyklių pamažu įpranta valdyti savo judesius bei norus, gerbti partnerius, padėti vienas kitam.

19. JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ  RŪŠYS

Galima skirstyti į dvi pagrindines rušis:

Elementarūs judrieji žaidimai,

Sportinia pratimai ir žaidimai.

Elementarūs judrieji žaidimai:

Žaidimai be grieštų taisyklių,

Žaidimai pagal taisykles: siužetiniai; nesiužetiniai; žaidimai, kuriuose yra lenktyninių elementų; nesudėtingi žaidimai – estafetės; pramoginiai.

Imitaciniai.

20. JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ  ORGANIZAVIMAS

Judriųjų žaidimų organizavimas apima šešis etapus:

Žaidimo parinkimas – atsižvelgiant į vaikų amžių, interesus, norus, nuotaikas, metų laiką, fizinį pasirengimą ir tt.

Žaidimo vietos parinkimas ir jos parengimas – žaidimo sėkmė priklauso nuo to kokia vieta parengta. Ji pasirenkama atsižvelgus į žaidimo pobūdį, metų laiką.

Vaikų nuteikimas žaidimui – vaikus sudominti judriuoju žaidimu nėra lengva, ypač jei jie yra kuom nors užsiėmę. Todėl suaugusiajam reikia būti sumaniam ir išradingam. Kartais vaikus patraukia įdomi istorija, siurprizas.

Žaidimo aiškinimas – žaidimo taisyklės ir eiga turi būti apaiškinami ir suprantamai, įdomiai. Ilgas aiškinimas vargina vaikus, slopina jų norą žaisti. Žaidimo paaiškinimas yra atsižvelgiamas į vaikų amžių.

Pasiskirstymas vaidmenimis – reikalingas žaidžiant siužetinius judriuosius žaidimus, todėl prieš žaidimo pradžią nustatome kas kokius vaidmenis atliks. Tai gali nustatyti pati auklėtoja arba tiesiog išskaičiuojant.

Žaidimo eiga – čia svarbu suaugusiojo vaidmuo, jis turi skatinti sėkmingai atlikti judesius, pasufleruoti geriausią veiksmų būdą, padėti asmeniniu pavyzdžių.

Žaidimo baigimas – baigus žaisti analizuojami ir apibendrinami žaidimo rezultatai..

21. TRADICINIAI ŽAIDIMAI

Tradiciniai žaidimai (kitaip tautiniai) – tai populiarūs lietuvių žaidimai, istorijos šimtmečių tėkmėje susiję su tautos tradicijomis, papročiais, apeigomis, kalendorinėmis šventėmis ir kt. žaidimas lydėjo vaiką nuo pat lopšio. Suaugusieji, norėdami palaikyti džiugą jo nuotaiką, žadinti emocijas, susipažinti su artimiausia aplinka, kųrė trumpus, vaizdingus, judesių lydimus kūrinėlius – vaiko žaidimus. Populiariausi žaidimai vaiko pirščiukais, delnukais, rankutėmis, mažylio supimas, šokdinimas ant kelių, pėdos ir pan.žaidindami vaiką suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: mažylį glaudžia, myluoja, sūpuoja, kutena, kilnoja, mėto ir pan. taip vaikas ne tik nuraminamas, prajuokinamas, praskaidrinama jo nuotaika, bet ir lavinamas jo dėmesys, jis grūdinamas fiziškai, supažindinamas su daiktais ir reiškiniais

22. TRADICINIŲ ŽAIDIMŲ RAIDA LIETUVOJE

Istoriografine medžiaga apie tradicinius žaidimus iki šiol tebėra išbarstyta įvairiuose etnografiniuose rinkiniuose bei pavienių autorių darbuose.

Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (maždaug 887-901 m.e.m) pirmasis paminėjo lietuvių žaidimus, šokius ir žirgų lenktynes per šermenis, kurios trukdavo net po keletą mėnesių. Per pavasario ir rudens puotas, keliamas dievų garbei, buvo aukojami gyvuliai, grojama, dainuojama ir žaidžiama.

Apie XIII- XV a. lietuvių žaidimus, ratelius šiek tiek žinių galima rasti Livonijos ir kitose kronikose. Jose minimas lietuvių karių fizinis pasirengimas, drąsa, ištvermė bei greitis. Iš to galima spręsti, kad nemaža dėmesio buvo skiriama jojimui, bėgimui, plaukimui ir kitokiems akrobatikos, sportiniams bei specialiems kovos žaidimams.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios žymus lietuvių etnografas, literatas, švietėjas Mikalojus Katkus (1852-1944), knygoje „Balanos gadynė“ aprašydamas lietuvių apeigas, tradicijas, pamini ir aprašo kai kuriuos savo vaikystės piemenavimo žaidimus, taip pat vestuvių pramogas ir žaidimus. Populiariausi to meto piemenukų žaidimai „Varyti kiaulę“, „Dalyti rakštį“, „Zuikeliu eiti“.

Rimčiausi, geriausiai žinomi XX a. pradžios darbai apie lietuvių žaidimus yra pedagogo, rašytojo Mato Grigonio veikalai. Tai didžiausią išliekamąją vertę turinti knygelė „200 žaidimų“, „Vaikų žaidimai

23. TRADICINIŲ ŽAIDIMŲ PEDAGOGIKOS REIKŠMĖ

Nuo seno smulkiosios tautosakos kūriniai, pasakos, dainos, žaidimai buvo svarbūs auklėjamuoju požiūriu: formavo vaikų dvasinį pasaulį, lavino psichinius, fizinius ir meninius sugebėjimus. Žaidindami vaiką suaugusieji per tam tikrus judesius – glaudžia, myluoja, sūpuoja, kutena, kilnoja, mėto, ploja jo delniukais, lanksto pirštukus – nuramina, praskaidrina vaiko nuotaiką, prajuokina. Kartu lavinamas vaiko dėmesys, grūdinamos fizinės galios, supažindinama su daiktais ir reiškiniais. Augant vaikui, keičiasi jo socialinė padėtis, ir žaidimuose atsispindi kiti gyvenimo reiškiniai. Tradiciniai žaidimai yra svarbūs vaiko protinių (mąstymo, teksto suvokimo, žinių, žodyno, judesių pobūdžio, eigos įsiminimo), fizinių (lavinami raumenys), dorovinių (veiksmų, poelgių), estetinių (muzikos, eiliuoto teksto), darbinių, socialinių savybių ugdymui. Žaidžiant pasireiškia organizaciniai sugebėjimai, mokomasi vadovauti, o kur reikia – paklusti, gerbti vyresnius. Anot A.Gučo, žaidimai lavina jusles, vaizduotę, jausmus, dėmesio koncentraciją, ugdo kalbą, skatina savarankiškumą. J.Laužikas publikacijoje “Žaislai kaip auklėjimo ir savišvietos priemonė” (1934) atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiausia išryškėjančios vaiko funkcijos yra motorinės, todėl žaislai skatina vaiką veikti, dėlioti, nešioti, mesti, bėgtiTradiciniai žaidimai geriausiai atskleidžia tautinę savimonę, įtvirtina humaniškus santykius ir bendravimą per emocijas ir veiklą, ypač lavina pastabumą, akylumą, moko išklausyti, skaityti veido išraiškas. Žaidžiant “Pušį gaudyti” lavinamas vikrumas, gebėjimas judėti tyliai, reagavimas į garsinį signalą. Žaidimas “Spalvos” lavina vikrumą, greitį, kalbą, sumanumą.

Žaisdami žodinius žaidimus vaikai išmoksta najų žodžių, jų mažybinių formų, pajunta gimtos kalbos skambumą, melodingumą, mokosi ją puoselėti

24. TRADICINIŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS

Tradiciniai žaidimai priskiriami žaidimų su taisyklėmis grupei. Pagal turinį ir priemonių savitumą jie skirstomi taip: Žaidinimai; Žaidimai su priemonėmis (patalpoje ir lauke); Žaidimai be priemonių (patalpoje ir lauke); Žaidimai užrištomis (užmerktomis) akimis Vaidybiniai (draminiai) žaidimai Žodiniai žaidimai Rateliai; Sportiniai.

Dar žaidimus galima skirstyti pagal turinį, priemones, judesius, metų laiką, amžių, užduotis .

Žaidinimai – tai trumpi, nesudėtingų judesių lydimi vaizdingi kūrinėliai, prasmingi ir beprasmiai ketureiliai. Čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų. Žaidinimas nuramina verkiantį vaiką, prajuokina, palaiko džiugią nuotaiką, suteikia elementarių žunių apie aplinką.

Žaidimai su priemonėmis (patalpoje ir lauke) – tai grupiniai judrūs žaidimai su sviediniais, virvutėmis, lazdomis, peiliais, rankšluosčiais, skarelėmis, vėliavėlėmis, akmenukais, pagaliukais ir kt. Žaidimų vieta pasirenkama priklausomai nuo turinio, priemonių ir dalyvių skaičiaus, bet dažniausiai žaidžiami lauke, nes jie yra judrūs.

Žaidimai be priemonių (patalpoje ir lauke) – tai judrūs ar ramūs žaidimai, su siužetu, kuriame vaikai atvaizduoja aplinką, žmonių santykius, gyvūnų elgseną. Šie žaidimai skatina draugystę, ugdo meilę gamtai, lavina motoriką, koordinaciją. Vaikai prisiima konkretų personažo vaidmenį, įsijaučia į jį, atlieka tam personažui būdingus veiksmus. Iš ramių žaidimų yra šie : “Tykos karalius”, “Atspėk iš balso”, “Kas pasikeitė”. Būna ir žaidimų be siužeto, su bėgimo, lipimo, šokinėjimo, pasislėpimo elementais, lenktynėmis.

Žaidimai užrištomis (užmerktomis) akimis – tai siužetinai žaidimai su gerai žinomais pasakų herojais, gyvųnais ir kt. Juos žaidžiant reikalinga greita orientacija, aktyvūs judesiai. Pvz., “aklai višai” reikia nustatyti garso šaltinį eerdvėje, “aklasis” turi sugauti kitus. Žaidimai “Bružę mušti”, “Tuk tuk tuk”, “Nunešk dovaną”, “Lazdelės mušimas”, “Asilas nešiotojas”, “Gandras” – be siužeto.

Šie žaidimai lavina klausos, lytėjimo analizatorius, erdvės suvokimą, ugdo dorovines ir valios savybes, lavina viazduotę, teikia gerų emocijų.

Vaidybiniai (draminiai) žaidimai – tai pažintinio tipo žaidimai su poetiniu ar improvizuotu tekstu, jiems būdingas siužetas, primenantis pasakas, paz., “Avelės”, “Ganau, ganau aveles” ir kt. Vyrauja veikėjų kalbinis bendravimas ir vaidmenų atlikimas (vilko, piemens, avelės). Žaidimai “Petrui raikia drabužių”, “Spalvos”, “Žuvelės gaudymas” nesudėtingi, bet neįprasti vaidmenys suteikia jiems vaizdumo. Per vaidybinius žaidimus vaikai geriau susipažįsta su aplinka, miestais, gamta, išmoksta pavadinti daiktus, juos klasifikuoti.

Žaidimai-dialogai – tai trumpi, vaizdingi dialogai tarp pagrindinių veikėjų (vilko ir žąsino, katės ir pelės, pirkėjo ir šeimininko, pardavėjo ir velnio), atvaizduojami epizodai iš gyvūnų gyvenimo (“Pelenė ir katinėlis”, “Vilkas ir žąsys”,”Žąsų tiltas”). Pirmoje dalyje vyksta dialogas, o antroje – veiksmai: lenktyniavimas, bėgimas. Šie žaidimai turtina vaiko žodyną, moko rišlios kalbos, taip pat moko susikaupti, greitai orientuotis.

Žodiniai žaidimai – tai dviejų dalių, su vaidmenimis ir judesiais, pažintinio pobūdžio varžybos. Pirmoje dalyje atliekami veiksmai, o antroje – “fantų išpirkimas”, padedantis atsipalaiduoti po įtemptos veiklos. Tai “Sugedęs telefonas”, “Valgoma – nevalgoma”, “Vaisius – daržovė”, “Mano tėvas pjovė kiaulę”, “Taip – ne”, “Gyvas – negyvas”, “Galima – negalima” ir kt. Svarbiausia žaidžiant – atidumas, susikaupimas, žaibiška reakcija į žodinį signalą. Žaidimai, primenantys pratybas: “Nosis – sviedinys”, “Javai”, “Rigu ragu”, “Rodyk tai, ką girdi”, “Galima – negalima”. Vaikai mokomi turimas žinias taikyti vardydami, klasifikuodami.

Rateliai – ramūs žaidimai, einant rateliu, dainuojant ir atliekant imitacinius judesius šokant. “Jurgeli, meistreli”, “Lėkė žvirblis per ulyčią”, “Pasėjau žilvitį”, “Aguonėlė”, “Noriu miego”, “Skrido uodas”, Katinėlis”, “Kiškelis”. Tokie žaidimai skatina įgimą gracingumą, plastiškumą, pratina vaikus pajusti bendrą veiklą ir darnų ritmą pagal melodiją.

Stalo žaidimai – ramūs žaidimai su priemonėmis ir be jų (“Atsakyk į klausimus”, “Nežiopsok”, “Akmenukai”, “Laivų šaudymas”, “Pono kūdra”). Stalo žaidimai lavina vaikų pastabumą, greitą orientaciją, pažintinius interesus, moko draugiškumo, gero elgesio.

Sportinai – tai varžytinė kelių komandų veikla, kai žaidėjai stengiasi parodyti savo pranašumą tomis pačiomis priemonėmis: rogutėmis, pačiūžomis, sviediniais, ritmušomis, lazdomis. Tai veiksminga fizinių pratimų su sporto elementais rūšis ir aktyvaus poilsio priemonė. Kiekvienas dalyvis gali kūrybiškai save išreikšti, parodyti ir ugdyti fizinius gebėjimus: vikrumą, greitį, orientaciją, laiko ir erdvės suvokimą. Žaidžiant tokius žaidimus būtinas žaidėjų tarpusavio supratimas, “susižaidimas” komandos viduje, kai individualūs veiksmai lemia komandos sėkmę.. Kiekvienas dalyvis turi būti objektyvus ir geranoriškas varžovui

25. TRADICINIŲ ŽAIDIMŲ ORGANIZAVIMAS

Tai yra iš kartos įkartą einantis paprotys linksminti, sudominti, žadinti vaiką, suprasti jo reikmes, ugdyti fizines ir dvasines galias. Nesudėtingas, įvairus ir žaismingas žaidimų turinys, nusistovėjusi tvarka, stabilios elgsenos schemos patraukia vaikus, gerai nuteikia. Žodžių pakartojimai, skaičiuotės, veiksmų išskaičiavimai, klausimai-atsakymai, pozos, grimasos – visos šios paprastos meninės išraiškos priemonės vaikų lengvai įsimenamos ir pakartojamos, pritaikomos aplinkybėms. Galimybė savitai pasirodyti, pagudrauti, kitus prajuokinti ir pačiam pralinksmėti, save išmėginti pažadina vaiką kūrybai ir gyvenimo džiaugsmui.

Vaikams reikia leisti žaisti didesniais ar mažesniais būreliais, po vieną arba po du.

Žaisdami vadovus, specialistus ar mokinius vaikai pradeda bendrai spręsti problemas ir pamato, kad tai naudinga . Suaugusieji, norėdami palaikyti džiugią jo nuotaiką, žadinti emocijas, supažindinti su artimiausia aplinka, kūrė trumpus, vaizdingus, judesių lydimus kūrinėlius – vaiko žaidimus Populiariausi žaidinimai vaiko pirščiukais, delnukais, rankutėmis, mažylio supimas, šokdinimas ant kelių, pėdos ir pan. Žaidindami vaiką suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: mažylį glaudžia, myluoja, sūpuoja, kutena, kilnoja, mėto ir pan. Taip vaikas ne tik nuraminamas, prajuokinamas, praskaidrinama jo nuotaika, bet ir lavinamas jo dėmesys, jis grūdinamas fiziškai, supažindinamas su daiktais ir reiškiniais.

Augančio vaiko padėtis šeimoje keičiasi, plečiasi jo gyvenimo patirtis, interesai, todėl keičiasi ir tradiciniai žaidimai. Tai rateliai, ramieji ir judrieji, vaidybiniai, vaizduojamieji, dialoginiai, imitaciniai ir kitokie žaidimai. Šie žaidimai formuoja vaiko asmenybę, yra svarbūs jo protinių (mąstymo, teksto suvokimo, žinių, žodyno, judesių pobūdžio, eigos įsiminimo), fizinių (lavinamos visos raumenų grupės, judesiai).Žaidimu organizavimas; Improvizuokite, leiskite vaikui vadovauti jūsų bendravimui ir žaidimui;

Derinti motorikos, sensorikos, jutiminės integracijos, vizualumo-erdvės ir suvokimo motorikos pratimus – žaidimų laiką daryti kuo įvairesnį;

Prisitaikykite prie vaiko išsivystymo lygmens ir domėkitės jo natūraliais interesais. Savo jausmais ir veiksmais paskatinkite vaiką draugauti su jumis.

Atverkite bendravimo ciklus ir juos užverkite (t.y. domėkitės vaiką dominčiais dalykais, o paskui įkvėpkite jį domėtis tuo, ką jūs veikiate ar darote).

Sukurkite palankią aplinką žaidimams su žaislais ir interjeru.

Plėskite bendravimo ciklų ratą: bendrauti draugiškai, bet, jei reikia, sudarykite ir kliūčių.

Plėskite vaiko bendravimo patirtį, didindami bendravimo temų ir klausimų įvairovę.

Žaidimų organizavimui labai svarbi yra pati žaidimų aplinka. Jos tinkamas pritaikymas yra vienas iš svarbiausių žaidimo efektyvumo veiksnių. Mokyklose ir vaikų darželiuose turi būti specialiai pritaikytos patalpos arba lauko aikštelės vaikų žaidimams. Žaidimų aikštelėse turi būti daug natūralių ir dirbtinių priemonių: smėlio ar žvyro, įvairių konstrukcijų laipioti ar pasikarstyti, statybos priemonių, papildomų, įvairios paskirties detalių vaidmeniniams žaidimams, kamuolių grupiniams žaidimams. Daržo augalai ir naminiai gyvūnai skatina vaikus mokytis prižiūrėti aplinką ir kuo nors rūpintis. Gerai suplanuotoje ir įrengtoje žaidimų aikštelėje vaikai gali saugiai nuotykiauti, net šiek tiek rizikuoti ir jaustis laisvi. Darželyje vaikai taip pat daugiausia laiko žaidžia. Auklėtojos, kurios pačios planuoja žaidimus, labiau vertina aplinkos, tenkinančios daugiau ir įvairesnių galimybių, svarbą. Vaiko žaidimo zona ir priemonės turi atitikti jo ūgį, būti mobilios ir lanksčios pagal reikmę įvairiems vaikams, teikti plačias galimybes kūrybinei veiklai, eksperimentavimui su medžiaga, lavinti vaiką fiziškai.

26.Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų žaidimai pradines mokyklos pamokoje veikloje

Augantis vaikas keičiasi, plečiasi jo gyvenimo patirtis, interesai, todėl keičiasi ir tradiciniai žaidimai. Tai rateliai, ramieji ir judrieji, vaidybiniai, vaizduojamieji, dialoginiai, imitaciniai ir kitokie žaidimai. Šie žaidimai formuoja vaiko asmenybę, yra svarbūs jo protinių (mąstymo, teksto suvokimo, žinių, žodyno, judesių pobūdžio, eigos įsiminimo), fizinių (lavinamos visos raumenų grupės, judesiai), dorovinių (veiksmų, poelgių), estetinių. Labiausiai taikytini žaidimai mokant skaitymo yra inscenizacijos, žodžių kortelės, dėlionės, loto, kūrybiniai žaidimai, paslėptos raidės spėjimas, žaidimai su smulkiosios tautosakos elementais. Mokant skaitymo, daug dėmesio teikiama žaidimams su smulkiosios tautosakos elementais. Mokytojai teigia, kad vaikai noriai žaidžia šiuos žaidimus, jų metu atsiskleidžia kūrybiškumas, tam tikri charakterio bruožai. žaidimų dėka vaikai patiria daugiau emocijų, jie ima labiau pasitikėti savimi, gali atskleisti savo mokėjimus ir įgūdžius, išreikšti save ir, žinoma, jų dėka mokytojai gali patikrinti turimas mokinių žinias. Žaidimai užkerta kelią nuoboduliui ir nuovargiui, skatina bendravimą ir bendradarbiavimą, žaizdami vaikai mokosi atsakomybės už savo veiksmus, yra skatinami pasitikėti savo jėgomis formuojasi savarankiškas mąstymas.1. Naudojant žaidimų metodą pamoka tampa įdomesnė patrauklesnė, lengviau įsisavinama mokomoji medž 2. Žaidimas turi ypatingą reikšmę vaikui ir jo vystymuisi, todėl žaidimas – labai svarbi veikla pamokoje 3. Žaidimas – svarbi didaktinė priemonė pamokoje 4. Žaidimų panaudojimas pamokoje priklauso nuo pedagogo pasirengimo, kūrybiškumo.

27. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų laisvalaikio žaidimai

Žaisdamas vaikas patenkina svarbiausiu savo poreikius.(bendravimo, pažinimo, judėjimo,

Žaidimas laisvai pasirenkanti veikla teikianti malonumą. Vaikų žaidimai įvairūs (dėliojamieji,

konstruojamieji,statybiniai,sportiniai(bėginėjimo,šokinėjimo,mėtimo,kamuolio žaidimai,

Kompiuteriniai žaidimai,mokomieji žaidimai ir t.t. žaidimai yra žaidžiami tam kad vaikai

Atsipalaiduotų,nuo protines veiklos .Mokiniai žaidimo metu pailsi ir po jo geriau mąsto,atlieka

Užduotys.

28. KOMPIUTERINIAI ŽAIDIMAI

Kompiuterinis žaidimas -žaidimas žaidžiamas naudojant kompiuteri. Šiuo metu kompiuteriniu žaidimu laikomas tas žaidimas, kuris žaidžiamas asmeniniu kompiuteriu Taip pat kompiuteriniais žaidimais vadinami ir video žaidimai. Skirtumas tarp jų tas, kad video žaidimai žaidžiami kompiuteriu, kurio pagrindinė paskirtis – žaidimai. Šis kompiuteris vadinamas žaidimų konsole.

Kompiuteriniu zaidimu klasifikacija: imitaciniai zaidimai, koviniai skraidančios technikos imitatoriai, koviniai antžeminiai technikos imitatoriai, koviniai vandens technikos imitatoriai, auto ir moto technikos imitatoriai, kitos technikos imitatoriai įvairios veiklos, sportiniai zaidimai.