Psichologinės asmeninės pozicijos formavimosi ypatybės

Asmeninės pozicijos formavimosi prielaidos glūdi pačioje asmenybės prigimtyje, t.y. egzistuoja nuo žmogaus gimimo. A. Adler (1935 ; 1, 5 – 8 p.) teigia, kad paveldėjimas tik apdovanoja žmogų gabumais, aplinka tik suteikia jam įspūdžių, o jų patyrimas, interpretacija ir susidariusios nuostatos determinuoja asmens santykius su išoriniu pasauliu, Asmeninės pozicijos susidarymas per nuostatas, sąlyginis pastovumas ir laipsniška kaita grindžiami nuolatime sąmonės veikla – „giluminiais aprsminias procesais, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove”, asmenybei būdingu „aktyvumu ir kryptingumu” (G. MButkienė, A. Kepalaitė, 1996, 20 p.). Giluminiai prasminiai procesai kuria asmens suvokimo ir vertybinius santykius su aplinka, sąlygoja asmeninės pozicijos turinį ir pokyčius, o jos raišką ir sąlyginį pastovumą lemia asmenybės aktyvumas ir kryptingumas.
Pažindamas realybę ir sąveikaudamas su ja, santykyje aš – objektas asmuo jau yra tam tikroje pozicijoje: objektas pažįstamas, kokybiškai įvertinamas. Individuali vertinimo patirtis ilgainiui ir sukuria tam tikrą kokybę (vertybę), kurios atžvilgiu vertinamos visos relybės apraiškos. Santykyje aš – objektas asmeniui būtina save suvokti, išskirti iš aplinkos. Tai vaikas išmoksta iki dviejų metų (R. Žukauskienė, 1996, 86 p.). Dar nesuvokdamas savęs, kūdikis vienaip ar kitaip (t.y. kokybiškai) reaguoja į aplinką: priima – atstumia, jam malonu – nemalonu ir pan. Tėvai garantuoja kūdiniui galimybę patenkinti bazinius poreikius ir saugumą. Šie du veiksniai veikia asmeninės pozicijos vystymąsi. „Bazinių poreikių patenkinimas suteikia mums daug viršūnės išgyvenimų, kurių kiekvienas yra absoliutus malonumas, tobulas savaime, ir vien jų gana, kad gyvenimas būtų vertinamas” (A. Maslow, 1959 // 344 p.). Pagal E. Erikson (1968) teoriją įpratimas, kad tėvai patenkina bazinius kūdikio poreikius, suteikia jam pasitikėjimo. „Motinos globa motyvuoja mus tyrinėti pasaulį” (S. Klein, 1982, 35 p.). Taip išsiskleidžia prigimtinis asmenybės aktyvumas. Vaikai iki dviejų metų pasižymi aktyvumu: patys organizuoja savo patirtį: adptuoja refleksus, stebi, pamėgdžioja, ieško naujų būdų savo tikslams pasiekti. Aktyvumas gali transformuotis į pasididžiavimą savimi ar gėdos jausmą (R. Žukauskienė, 1996, 152 p.). Savęs kaip veiksmų ir emocijų subjekto išgyvenimas dar neaiškus, ypatybės suvokiamos vėliau nei susiformuoja. Vaikas betarpiškai priima suaugusių vertinimą, dažna kritika gali pakenkti teigiamo požiūrio į save susiformavimui. Moralinės ir dalykinės dalinių asmens pozicijų užuomazga – elgesio su žmonėmis atskyrimas nuo elgesio su daiktais (Vygotskis, 1982).
Ankstyvosios vailystės amžiuje (2 – 6 m.) spontaniška vaiko reakcija š aplinką pamažu keičiasi į prognozuojamą. Padidėja vaiko galimybė spręsti problemas, atsiranda poelgių, susijusių su vaiko asmenybe, o ne su momentiniu noru. Susidurdamas su įvairiomis situacijomis vaikas egocentriškas, nes nesupranta tikrosios daiktų, reiškinių esmės, klaidingai, įsivaizduoja, kad pasaulis egzistuoja dėl jo. Šiuo atveju santykio au pasauliu poziciją išreiškia natūralioji vertybinė nuostata, kad pasaulis turi tenkinti asmens poreikius. Jei tėvai savo atžalai nuolaidžiauja, lepina, vaikiškas egocentrizmas gali peraugti į egoistinę asmens poziciją, subrendęs žmogus gali nesusiformuoti teorinės ir grįžti prie natūraliosios vertybinės nuostatos. Aplinkinių meilės poreikis ir egocentrizmas šiame apžiuje natūraliai sutampa su antropocentrinių vertybių internalizacijos pradžia.
Pagal E. Erikson teoriją (1968; 1980, 67 – 71 p.), 3 – 6 m. vaikas toliau formuoja savo autonomiškumą išgyvendamas iniciatyvumo – kaltės krizę: „Iš savitvardos jausmo, nepraradus savivertės, ateina patvarus autonomijos ir savigarbos pajautimas” E. Erikson, 1980, 67 p.). Priešingu atveju susiformuoja kaltės jausmas: „Kiekvieną kartą, kai vaikas supranta kritiką ar bausmę reiškinat, kad jie patys yra blogi, nesveika ar destruktyvi kaltė būna viso to išvada” (E. Erikson, 1980, 67 – 68 p.). Todėl nuo pat ankstyvo amžiaus reikia kritikuoti poelgį, o ne asmenybę, nes gležnai vaiko psichikai sunku susitvarkyti su savyje slypinčiais negatyviais suaugusių vertinimais. Šiuo atveju tenka sutikti su psichologų tvirtinimu, kad vaiko asmenybė sisuformuoja apie penktus jo gyvenimo metus. Ypač svarbus teigiamos nuostatos į save susiformavimas, kuri kertinė asmeninėje pozicijoje.
Turininga psichosocialinė patirtis ankstyvojoje vaikystėje turi įtakos asmens moralės raidai: gėrio, grožio, laisvės, dvasinės, psichologinės ir materialinės pilnatvės išgyvenimai ir teisingas vaiko auklėjimas vėliau įgalina pripažinti prigintinę teisę į šias gėrybes ir kitoems. Šią nuostatą ypač formuoja žaidimai su bendraamžiais kaip su sau lygiais ir tėvų paskatinimai būti draugišku, geranorišku žaidžiant. Kai kurie tėvai nesuvokia, kokią žalą padaro savo vaikams neleisdami dalytis žaislais, apskritai drausdami bendrauti, patardami atsikirsti kumščiais. Vaikas šiuo metu pradeda suprasti gero ir blogo elgesio požymius, pats linkęs rinktis gėrio poziciją, todėl toks suaugusių elgesys ne tik stabdo jo moralės raidą, bet ir supainioja vaiką. Jei vaikas per daug dosnus, geriau stiprinti jo dalykinę poziciją – jos vystymasis atitinka vaiko amžių: praktinis intelekto pobūdis įgalina vaiką suvokti daiktų savybes – vertę, naudą ir kt.
Religinės pozicijos formavimaosi prafžia susijusi su ankstyvosios vaikystės, kūdikystės prisiminimais. Šių prisiminijų pagrindu Dievas gali asocijuotis su meile, motina (A. Paškus, 1990, 55 p.). Vėliau, vykstant socializacijos procesui, vaikas perima tėvų savybes, o kartu ir religiją, kartu su tėvais imasi religinės praktikos. A. Paškus teigia, kad Dievo sąvoka vaikui neaiški, jis nepajėgia sudėtingiau, atitraukčiau galvoti, Dievas gali būti savokiamas kaip toimas, artimas, mylintis, baudžiantis ar pildantis slapčiausius troškimus (1990, 55 p.).
Viduriniosios vaikystės (7 – 11 m.) metu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, todėl vaikas logiškiau reaguoja į aplinkos reikalvimus, geriau suvokia įvykių priežastis. Anot J. Piaget (1959), vaikas įsimena tas praktines situacijas, kai jo sprendimai buvo neadekvatūs ir siekia ieškoti universalesnių sprendimo būdų. Taip nuo spontaniškų sprendimų jis pereina prie sąlygiškai pastovių elgesio principų kūrimo. Taip randama emocinė – loginė pusiausvyra, kurios siekia asmenybė viduriniosios vaikystės amžiuje.

Asmeninės pozicijos parametrai

 

Asmens ir socialinės aplinkos santykių išdava – dvasinėje asmenybės struktūroje susiformavusi asmeninė pozicija kaip tam tikras sąlygiškai nekintantis darinys. Socialinis asmeninės pozicijos formavimosi pobūdis inspiruoja prielaidą, kad kuo įvairesnė, daugialypiškesnė ugdytiniui prieinami socialiniai santykiai, tuo turtingesnė, gilesnė asmeninė pozicija.
Ugdymui kaip auklėjimui ir akseologijai svarbu mustatyti, koks asmeninės pozicijos susiformavimo lygmuo yra kokybiškai paknkamas, kad būtų galima konstauoti ugdytinio asmeninės pozicijos susiformvimo faktą. Norint pažinti ir apibūdinti ugdytinio asmeninę poziciją, reikia išskirti esminius jo pasireiškimo požymius (parametrus). B. Bitinas (1995, 12 p.) pateikia keturis asmenybės pozicijos funkcinius parametrus:
asmenybės kryptingumą,
asmenybės pozicijos patvarumą,
asmenybės aktyvumą,
vertybių funkcionavimo sritį.
Manome, kad šie parametrai objektyviai apibūdina asmeninės pozicijos susiformavimą ir jos sąlyginį pastovumą.
Pagrindinis asmeninės pozicijos parametras – asmenybės kryptingumas, nusakntis į kokią aukščiausiąją vertybę asmenybė yra orientuora. Vertybė, pagal L. Jovaišą (1995, 149 p.), – „asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes”. Ši aukščiausioji vertybė dalinai pasireškia visuose asmens santykiuose su aplinka. „Vertybė – vertybinė santykio su daiktu kokybė” (N. Hartman, 1926 // 189 p.), „sąmonei besireiškianti reikšmė, arba reiškinys” (S. Pocius, 1996, 256 p.).
Internalizuotos vertybės asmens sąmonėje klasifikuojamos, sisteminamos, nusistovi jų hierarchija. Asmeninėje pozicijoje vertybės pasireiškia kaip vertybinės nuostatos. S. Pocius, (1996, 257 p.) išskiria dvi vertybinių nuostatų rūšis: natūraliąją ir teorinę. „Šių dviejų nuostatų veikimas ir suteikia impulsus vienokio ar kitokio pobūdžio veiklai: natūraliosios nuostatos veikiamas žmogus grindžia savo santykius su kitais kasdieninėmis, praktiškai orientuotomis, subjektybiomis vertybėmis; teorinės nuostatos realizavimasis apima objektyviosiomis vertybėmis pagrįstą tarpusavio santykių etiką” (S. Pocius, 1996, 257 p.). Natūraliosios vertybinės nuostatos susidaro kai asmenį supati natūralioji aplinka vertinama kaip priemonė kasdieniškai naudingiems veiksmams realizuoti. Šių nuostatų sisidarymui būdingas subjektyvus vertinimas ir „vertybinių kontekstų išgyvenimas”, „subjektybių santykių su pasauliu patyrimas”, bet ne „racionalusis ir signifikacinis reiškinių suvokimas” (S.Pocius, 1996, 257 p.). Tikrovės reiškiniai šiame procese matuojami galimybės patenkinti asmens poreikius dydžiu. Natūraliąsias nuostatas inspiruoja žemesnio hierarchinio laipsnio asmens vertybių sistemoje vertybės.
Sąmoningai susilaikius nuo išankstinių subjektyvių praktiškai orientuotų prielaidų ir sprendimų, išsilaisvina dvasinė asmenybės struktūra, pasireiškianti grynosios sąmonės lauku (E. Husserl). Šis laukas yra teorinių vertybinių nuostatų, kurios inspiruoja aukščiausiosios asmens vertybės, susidarymo vieta. Teorinės vertybės nuostatos formuojasi per objektyvius, nepraktinius asmens santykius su aplinka ieškant tiesos, gėrio, grožio, vienio. Jos asmenį supančiam pasauliui suteikia vienokią ar kitokią reikšmę. Tiek natūraliosios, tiek teorinės vertybinės nuostatos įeina į asmeninės pozicijos struktūrą. Aukščiausiosios vertybės, formuojančios teorines vertybines nuostatas, kuria asmeninės pozicijos kryptingumą.
Su pirmosios žmogaus sąmonės apraiškomis vaikystėje ima reikštis asmens kaip subjekto vertinimo fenomenas. N. Hartman (1926 // 183 p.) teigia, kad vertybinės visko, apie ką sprendžiame, pobūdis glūdi pačioje žmogaus sąmonėje. Pirmasis kryptingas pamatinis sąmonės pasirinkimo aktas – gėrio ar blogio pasirinkimas. Ši dilema iškyla ir vėliau, priimant svarbiausius žmogaus gyvenimo sprendimus, vykstamt psichologinei ir dvasinei motyvų kovai. Būties teorija (ontologija) teigia, kad gėris yra natūralus būties siekimo objektas – sąmoningas ar nesąmoningas (A. Plėšnys, 1996 // 211 p.). N. Hartman (1926 // 199 p.) pažymi, kad asmens kaip vertybių turėtojo potencija dorovinės vertybėms yra žmoguje glūdinti moralinė esmė dar šiapus bet kokio konkretaus gėrio ar blogio. Kalbant apie asmenį, susiduriame su antrąja gėrio samprata – moraliniu gėriu (B. Blanshard, E. Durkheim, R. Perry). Moralinis gėris yra ir kaip vertybė, ir kaip laisvos žmogaus valios siekis.
Pagal analitinį B. Blanshard (1961 // 73 p.) aiškianimą, gėris – žmogaus prigimtinis veržimasis siekio link, atitinkantis jo tikslus, „dorovė, provokuojanti spontaniškus troškimus” (E. Diurkheim, 1925 // 140 p.). A. Maslow (1959 // 345 p.) šią žmoguje slypinčią tendenciją įvardija kaip „savęs aktualizavimą, psichinę sveikatą, subrendimą, atskirai imant, kaip augimą kiekvienu ir visais savęs aktualizavimo aspektais”. Savęs aktualizacija pasireiškia kaip spaudimas, verčiantis siekti asmenybės vientisumo, individualumo, tiesos pažinimo, kūrybiškumo, būti geru ir kt. Čia svarbios ramybės, švelnumo, drąsos, pažinimo, dorumo, meilės, nesavanaudiškumo, gerumo verybės (A. Maslow, 1959 // 345 p.). Visuomenine prasme gėris – „harmoningas interesų santykis”, asneninių interesų konfliktą paverčiantis pozityvia bendravimo harmonija (P. Perry, 1954 // 159, 169 p.). Tuomet visuomenės kultūros ir jos institucijų funkcija tampa „visuotinio savęs aktualizavimo puoselėjimas” (A. Maslow, 1959 // 348 p.). Moralinis blogis – „galybė, ardanti natūraliąją tvarką ir kreipianti būtį nuo jos prigimtojo tikslo”, kuomet laisvai būnanti būtybė apsisprendžia „būties griovimo, nuasmeninimo kryptimi” (P. Plėšnys, 1996 // 213 p.).
B. Bitinas (1996, 107 p.) teigia, kad vertybės egzistuoja tik susijungusios sisteminiais hierarchiniais ryšiais. Asmenybės vertybių sistemą išreiškia aukščiausioji vertybė. Aksiologijoje ir ugdymo filosofijoje yra daug vertybių klasifikavimo sistemų. Asmeninei pizicijai svarbus aukščiausiosios vertybės kriterijus, pagal kurį vertybių sistemos skirstomos į transcendentines, sociocentrines ir antropocentrines. Taip vertybių sistemas skirsto ir B. Bitinas (1996, 20 – 23 p.; 1995, 9 p.), glaudžiai susiedamas ugdymo filosofiją su ugdymo kaip auklėjimo procesu, kurio „tikslas – asmeninės pozicijos ugdymas” (1995, 10 p.).
Transcendentinėje vertybių sistemoje aukščiausios gėriom tiesos, grožio, vienio vertybės. Vertinamas žmogaus gyvenimo prasmingumas ir išskirtinumas, jis orientuojamas į kilnius darbus, Šia vertybių sistema remiasi ir religinė pasaulėžiūra, kuri istoriškai susiklostė pirmoji. Religinėje vertybių sistemoje sukščiausiosios vertybės turi tąsą už žmogaus gyvenimo, visuomenės ribų. Dvasiniu ugdymu siekiama, kad ugdytinis artėtų prie absoliučios vertybės – transcendentinės Esybės. Per dalines bazines tikėjimo, meilės, vilties, nemirtingumo, atgailos ir kt. vertybes pasiekiama aukščiausioji vertybė, randama gyvenimo prasmė (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Žemiškos vertybės nėra neigiamos, bet traktuojamos kaip laikinos. Bendrąją gyvenimo prasmės formuluotę religinėje pasaulėžiūroje konkretina asmens konfesinė priklausomybė.
Sociocentrinei ir antropocentrinei pasaulėžiūrai svarbus santykis aš – kiti: pirmoji teikia prioritetą visuomenei, žmonijai, antroji – aukština individualybę. Pagal J. Laužiką (1993, 228 – 229 p.), vystantis visuomeniniams santykiams, žmogus vis labiau apvaldo gamtą ir kuria kultūrą, glaudžiau siejasi bendruomeniniais saitais, bendruomenė primeta asmeniui bendrąją valią ir reikaluja atitinkamai veikti bendruomenės labui. Nustatant asmens autonomijos – bendruomeninės priklausomybės santykį, abi pusės apsibrėžia tam tikromis teisėmis ir pareigomis, suderina dalinę priklausomybę ir laisves. Žmogus „yra tiek bendruomeniškas, jog savo priklausomybės bendruomenei nelaiko pavergimu, bet iš kitos pusės, jis yra tiek savarankiškas, pajėgus ir apsispresdęs, jog nori turėti savo laisvą dvasinių reikalų pasaulį” (J. Laužikas, 1993, 228 – 229 p.). Šie reiškiniai rodo, kad grynosios antropocentrinės ar sociocentrinės pasaulėžiūros laikymasis komplikuotų asmens gyvenimą.
Visos sociocentrinės vertybių sistemos grindžiamos žmogaus ir žmonių grupių vertingumu. Sąvoka kiti implikuoja tiek šeimą, mylimus žmones, reikšmingus kitus, tiek dideles grupes – visuomenines, politines, religines bendrijas, įvairias socialines grupes, galiausiai visą žmoniją. Šiuo aspektu nagrinėjant sociocentrines vertybių sistemas, randama įvairių kokybinių ir kiekybinių variacijų: kokybinė – „Visumos interesas (t.y. moralinis) yra apimantis visus asmenis ir pranašesnis už kiekvieną dalį atskirai” (P. Perry, 1954 // 160 p.); kiekybinė – „Moralės srityje kiekvieno teiginio svoris yra proporcingas jo atstovaujamų interesų kiekiui” (P. Perry, 1954 // 160 p.). Kiekybiniu aspektu visuomenės moralė traktuojama kaip esanti aukštesnio lygmens, atskiras asmuo yra mažiau moralus, koekybiniu aspektu sociocentrinėje vertybių sistemoje aukščiausioji vertybė yra žmonija, gyvenimo prasmė – visos žmonijos gerovė. Pastarasis kriterijus per daug abstraktus, atitrauktas nuo kasdienės asmens būties, gali būti tik teorine vertybine nuostata. Iškeliant dalinės, nors ir didelės žmonių grupės vertybę (tautos, religinės ar politinės bendruomenės), galimi socialiniai konfliktai (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.). „Bazinės vertybės – lygybė, brolybė, humaniškumas, solidarumas, santarvė, taika, darbas, kūryba ir pan. Pagrindinis prieštaravimas – tarp altruizmo ir egoizmo” (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Viena iš socialiai naudingų ir neutralių vertybių sociocentrinėje vertybių sistemoje – pareigos ir atsakomybės vertybė, kuri gali būti laikoma ir aukščiausiąja.
Antropocentrinėje vertybių sistemoje „aukščiausios vertybės ieškoma ne makrokosme (dvasiniame, socialiniame ar materialiniame pasaulyje), o mikrokosme – pačiame žmoguje, jo esmėje” (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Visuomenės gerovė pasiekiama per asmens saviraišką ir savirealizaciją, gyvenimo prasmė – asmeninis tobulėjimas, savo prigimties atskleidimas ir vystymas. „Visų problemų ir idėjų centras – žmogus” (J. Laužikas, 1993, 222 p.). Bendras visų antropocentrinių sistemų bruožas – abstrakčių, konkretaus socialinių turinio nesaistomų vertybių dominavimas. Asmuo pasirenka vertybių socialinį turinį: kaip konkrečiose situacijose dera realizuoti atsakomybę, laisvę, pareigą, laimę, teisingumą, individualumą, naudą, malonumą ir kt. bazines antropocentrines vertybes (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Kaip ir sociocentrinėje vertybių sistemoje, laisvei ir atsakomybei gali būti siteikiamas aukščiausios vertybės statusas, tik šiuo atveju asmuo atsakingas pats sau, o ne visuomenei. Antropocentrizmas paprastai grindžiamas teiginiu, kad „išreiškusių ir išplėtojusių savąsias galias individų bendrija yra visuotinės žmonių gerovės prielaida” (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.).
Kitas asmeninės pozicijos parametras – vertybių fukcionavimo sritis. Pagal jį skiriamos dalinės pozicijos, kurių svarbiausios: dorovinė, santykio su savimi, su aplinka (pasauliu), religinė, dalykinė, pilietinė, estetinė. Šios dalinės pozicijos išreiškia asmens požiūrį į konkrečius jo būties santykių objektus, pasireiškia, kai žmogus susiduria su tam tikros rūšies veikla ar situacija.
Dorovinė pozicija – viena iš svarbiausių dalinių asmens pozicijų. Išrekidama esminius žmonių tarpusavio santykius, dorovinė pozicija daugiau ar mažiau įtakoja kitas dalines pozicijas – dalykinę, pilietinę, santykio su savimi, pasauliu. Galbūt todėl daug lietuvių autorių savo mintį fokuduoja būtent į dorovinį ugdymą ir dorovės pozicijos formavimą (Vydūnas, A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Vabalas – Gudaitis, B. Kuzmickas, V. Žemaitis, J. Vaitkevičius, E. Martišauskienė, V. Aromavičiūtė), neišplečiant dorovinės pozicijos iki asmens pozicijos kategorijos. Dorovinės pozicijos sąvoka daugeliu atvejų platesnė nei dalinės dorovinės asmens pozicijos bei siauresnė nei asmens pozicijos. Pedagoginėje ugdymo tradicijoje Lietuvoje pabrėžiamos kitų žmonių prigimtinės teisės ir vertingumas, mažiau dėmesio lieka asmens santykiams su pačiu savimi, su pasauliu apskritai. Dažnas teiginys: „apie asmenybės brendimą mokykloje galima kalbėti tik tuo atveju, kai ugdomas aiškią gyvenimo poziciją turintis žmogus. Todėl viso auklėjimo proceso šerfimi tampa dorovinis auklėjimas, o jo tikslu – aktyvios dorovinės pozicijos ugdymas” (V. Ambomavičiūtė, 1991, 126 p.). Čia asmens poziciją atitinkanti gyvenimo pozicija kreipiama į dorovinius žmogaus santykius su kitais.
Dalinė dorovinė pozicija išreškia vieną iš žmogaus santykio su žmogumi aspektų – požiūrį į kitą asmenį, nepriklausomai nuo šio asmens požymių: amžiaus, lyties, rasės, socialinės padėites. „Dorovinė pozicija vertinama altruizmo – egoizmo skalė” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Dažnai ją galima įvardinti kaip tam tikrą gyvenimo principo formuluotę: Gera visa, kas nekenkia kitiems, Jei rūpinsies kitais, tai ir kiti tavimi pasirūpins, Mylėk kitą kaip pats save, Pasirūpink pats savimi ir kitiems bus geriau ir pan. Tai praktinė natūralioji vertybinė nuostata pakelta į teorinės nuostatos lygmenį. Natūraliai į dorovinę poziciją įeina ir požiūris į žmonių grupes, kaip į kitus asmenis. Žmogus atskiroms asmenų grupėms – šeimai, darbo kolektyvui, bendruomenei, tautai, valstybei – suteikia skirtingus prioritetus.
Susidurdamas su socialiniu gyvenimu bei įvairiais kultūros reiškiniais, asmuo formuojasi piūrį į savo bei kitų žmonių ar jų grupių veiklą bei jos sukurtas gėrybes – mokslą, meną, mateialines vertybes. Šį požiūrį parodo asmens dalykinė pozicija, kuri neišvengiamai atsiranda per praktinį aplinkos įvertinimą tenkinant poreikius. Susidaro natūraliosios vertybinės muostatos, kurios yra didžioji dalykinės asmens pozicijos dalis. Sąveikoje su dorovine asmens pozicija žmonių veiklai ir jos gėrybėms suteikiama socialinė prasmė ir susiformuoja teorinės vertybinės nuostatOs. Teorinių dalykinės pozicijos vertybių nuostatų atsiradimui būtina ugdymo įtaka.
Dalinę religinę pozicija nusako religinė pasaulėžiūra, tapatinimasis su religine bendruomene, religinių priedermių laikymasis. Religinė pozicija apima žmogaus santykio su žmogumi ir pasauliu kaip su Dievo kūriniais ir asmeninio santykio su Dievu aspektus (krikščioniškoje pasaulėžiūroje). Aukščiausiosios vertybės čia tos pačios kaip ir transcendentinėje vertybių sistemoje. Jei asmuo tiesiogiai nesitapatina su religine bendruomene, jis kuria savo tikėjimo filosofiją ir sudaro savą transcendentinę vertybių sistemą. Ji išreiškia asmens santykio su savo būtimi poziciją.
Asmens požiūriu į save daug reikšmės turi psichologiniai asmenybės vystymosi ypatumai. Asmens santykio su pačiu savimi pagrindas – tai, kad žmogus pats sau yra vertybė. Rūpindamasis savimi, pagarba sau, siekimas save išreikšti, plėtoti savo galias – esminis šios pozicjos komponentas. Analizuodamas savo gyvenimą, ieškodamas jo prasmės žmogus susidaro ir teorines nuostatas apie save ir pasaulį (aplinką) apskritai. Pastarosios išreiškia asmens santykio su pasauliu poziciją. Pačios bendriausios teorinės nuostatos apie mus supantį pasaulį yra jo priėmimas kaip palankų, priešišką ar neutralų, kartais asmuo susiformuoja nihiristinę nuostatą, kartu užkirsdamas kelius sau tobulėti visuomenėje. E. Berne (1967) ir T. Harris (1967) apibūdina keturias egzistencines asmens pozicijas, kuriose susipina žmogaus nuostatos į save, į kitus žmones, į pasaulį:
1) Man viskas gerai – Tau viskas gerai (I’m OK – You’re OK): asmuo patenkintas savo gyvenimu, kompetetingas, laimingas, pasitiki savimi ir kitaos: gyvenimas vertingas pats savaime, žmogus jaučia atsakomybę, kitus vertina pagal pasiekimus: kiti nei geresni, nei blogesni už jį, vertinamos gerosios žmonių savybės; tai pozicija su teigiamu „aš galiu” skriptu, toks asmuo gimęs ir augąs pasiekimams, kelia sau uždavinius ir juos palaipsniui realizuoja gyvenimo eigoje;
2) Man viskas gerai – Tau viskas blogai (I’m OK – You’re not OK): žmogus jaučiasi aukštesnis už kitus, mano turįs teisę panaudoti kitus savo tikslams ar malonumams, kitiems nepripažįsta lygių teisių;
3) Man viskas blogai – Tau viskas gerai (I’m not OK – You’re OK): asmuo jaučiasi mažiau sugebančiu, žemesniu, negražiu ir nepopuliariu, dažnai būna drovus – taip save žemindamas labai kenčia; visi aplink esantys atrodo daug gudresni ir laimingesni;
4) Man viskas blogai – Tau viskas blogai (I’m not OK – You’re not OK): nuvertinami tiek kiti, tiek pats asmuo; nei savyje, nei kituose neįžvelgiama gerų savybių, vien neigiamos; pasaulis atrodo pilnas blogio ir klastos.
Žmogui, turinčiam stiprią asmeninę poziciją, pagriįstą humanistinėmis vertybėmis ir vaikystėje nepatyrusiam stiprių sukrėtimų, priimtina tik pirmoji pozicija. E. Berne (1967) teigia, kad šią poziciją galima pasiekti, nepaisant ankstyvųjų trūkumų, sąmoningau mąstymu ir apsisprendimu. Tai ilgo proceso, kuriant savo vidinį pasaulį, rezultatas.
Valstybės ir tautos išlikimui svarbi pilietinė asmens pozicija – „sistema socialinių orientaacijų ir nuostatų, apibūdinančių individą kaip savosios šalies visuomenės narį. Pilietinės pozicijos atrultūroje aulščiausios vertybės funkciją atlieka aprisimta atsakomybė už visa, kas vyksta visuomenėje; kitame vertybių skalės poliuje – atsakomybės neigimas, jos proskyrimas objektyvioms, nuo asmeninių pastangų nepriklausančioms sąlygoms” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Tauta, visuomenė, valstybė yra suinteresuotos savo išlikimu, kaip ir visi šių bendruomenių nariai linkę jas palaikyti. Augdamas vaikas susiduria su įvairiais tautinės, pilietinės sąmonės pasireiškimais ir susipažįsta su tam tikrais lūkesčiais jo paties atžvilgiu. Parėmęs šias visuomenines normas asmuo susiformuoja tam tikras nuostatas, kurios įgalina jį daugiau ar mažiau jaustis atsakingu ir priimti tam tikrus savanoriškus įsipareigojimus tautos, valstybės labui.
Grožis pasireiškia kaip viena iš esminių visuomenės vertybių, yra dvasinės kultūros komponentas, Grožiu kaip savybe pasižymi tiek gamta, tiek žmonės, tiek jų veiklos produktai. Todėl asmens požiūrį į grožį išreiškianti estetinė pozicija formuojasi lygiagrečiai su kitomis dalinėmis pozicijomis per konkrečius asmens socialinius, kultūrinius, pažinimo santykius. Ugdymui svarbus dalinės estetinės asmens pozicijos pasireiškimas žmogaus veikloje, elgesyje – gebėjimas grožį išgyventi, vertinti, tausoti.
Vystantis asmens pozicijai, ryškėja asmeninės pozicijos patvarumo bei aktyvumo parametrai. Asmeninės pozicijos patvarumo parametras nusako, „kokiu mastu asmenybė yra autonomiška, savo elgsena patvirtina turimą poziciją” (B. Bitinas, 1995, 12 p.). Asmeninės pozicjos patvarumui avarbus vertybių internalizacijos lygis ir bendroji žmogaus nuostata sudėtingose situacijose vadovautis asmeninėmis ar situacinėmis nuostatomis. Asmeninės pozicijos aktyvumo parametras parodo, „kokiu mastu asmuo rodo iniciatyvą, siekdamas vertybių sistemos racionalumo įtvirtinimo” (B. Bitinas, 1995, 12 p.).
Tiriant asmeninę poziciją, asmens vertybių tyrimas leidžia susidaryti asmens pozicijos vaizdą pagal asmenybės kryptingumo ir vertybių funkcionavimo srities parametrus. Norint tirti asmens poziciją pagal asmenybės aktyvumo ir asmeninės pozicijos aptvarumo parametrus, susiduriame su asmenybės elgesį matuojančių kriterijų problema.

Asmeninės pozicijos sąvoka

 

Ugdymas vyksta žmonių, jų tarpusavio santykių bei objektyvių daiktų ir reiškinių aplinkoje. Pagal L. Jovaišą (1997, 58 p.) ši aplinka veikia ugdytinio asmenybės struktūras – biologinę, psichologinę, dvasinę. Kartu šie komponentai yra stipriai integruoti visubinėje asmenybėje, kad tarpusavyje nuolat sąveikauja, nors kiekvienas iš jų yra autonomiškas. Pedagoginiame procese ugdytojai orientuojasi į dvasinę ugdytinio asmenybės stuktūrą, kuri savo ruožtu veikia kitas. Veikimas per dvasinę asmenybės struktūrą ugdumui teikia sąmoningumo.
Žmonių bendruomenė ir objektyvi tikrovė sukuria daugybės santykių terpę, kurioje ugdytinis sąveikauja su aplinka. Kiekvienas sąveikos aktas lavina ne tik vaiko pažinimą ir sąmoningumą, bei ir įpareigoja apsispręsti, t.y. nustatyti savo santykį su čia ir dabar esančiu objektu. Toks sprendimų procesas ilgainiui sukuria ne tik egzistencijos patirtį, požiūrius, nuostatas, bet ir asmeninę poziciją.
Pedagogikoje ir psichologijoje pozicija (lot. positio – padėtis) – tai „ugdytojų ir ugdytiniių požiūrių ir nuostatų sistema, sąlygojanti veiklos bei elgesio pastovų turinį ir būdą kurio nors objekto atžvilgiu; tai psichologinis asmenybės dispozicijų komponentas (dispozicija – visuma pastovių vidinių dorinių, reguliuojančių žmogaus mąstymo ir elgesio kryptį: nuostatos, interesai, vertybinės orientacijos)” (L. Jovaiša, 1993,179p.).
B. Bitinas (1995, 12 p.) asmeninės pozicijos sąvoką atskleidžia per socialinę tikrovę, su kuria santykiauja auklėtinis, akcentuoja patirties įtaką: „asmenybės pozicija yra ankstesnės individo patirties, jo galimybių, anksčiau susidariusių poreikių ir siekių pagrindu susiformavęs požiūris į tą objektyvią padėtį, kurią jos užima jam prieinamuose socialiniuose santykiuose ir kurią jis nori užimti”. Ankstesnės patirties ir asmeninės pozicijos ryšys rodo, kad asmeninės pozicijos formavimasis – ilgas, tęstinis procesas.
V. Žemaitis (1983, 241 – 242 p.) teigia, kad „asmenybės gyvenimą ir veiklos kryptingumą” išreiškia dorovinė asmenybės pozicija, kuri „kaip integralinė savybė, laiduoja elgesio nuoseklumą bei patvarumą”. Kartu jai būdingas viso žmonaus dorovinio pasaulio vientisumas, minties ir veiklos vieningumas. Dorovinę poziciją lemia „dorovinis įsitikinimas, pažiūros, elgesio įpročiai, charakterio savybės” (242 p.). Žemaitis dorovinę poziciją apibrėžia tomis pačiomis kategorijomis kaip L. Jovaiša ir B. Bitinas asmenybės poziciją, nurodo tuos pačius asmenybės pozicijos aktyvumo, patvarumo ir kryptingumo paramentrus kaip ir mįnėti autoriai. Pažymėtina, kad V. Žemaitis (1983) dorovinię asmenybės poziciją savitai traktuoja kaip sunkiai pasiekiamą dorovinę kokybę, būdingą subrendusiam žmogui, kuri gali ir neišsivystyti: „Ją žmogus sukuria mustatęs savo santykį su visuomeniniais interesais, giliai suvokęs savo paskirtį. (…) Žmogus, neišsiugdęs dorovinės pozicijos, neįgyja patvarios, nuoseklios elgesio linijos. Tokio žmogaus elgesys situacinis, nepatvarus, nepatikimas” (241 – 242 p.) .Šiame darbe asmeninę poziciją laikysime integraliniu asmenybės veiksniu, egzistuojančiu nuo pirmųjų asmens sąmonės pasireiškimų, kuris veikia asmens elgesį ir yra sąlygiškai pastovus, Šis veiksnys kinta integruojant ankstesnius požiūrius ir nuostatas su naujai susidariusiais spręsmo procese. Taip pat laikysimės platesnio asmeninės pozicijos apibrėžimo, tuomet dorovinę poziciją traktuosime kaip dalinę asmeninę poziciją.
Taigi, asmeninė pozicija pasireiškia tuomet, kai asmuo (subjektas) yra santykyje su aplinka (objektu). Jų sąveikos metu iš naujo apsisprendžiama ir nustatomas santykis su turimu objektu (kartais su pačiu savimi). Padarytas sprendimas sustiprina turimą asmeninę poziciją arba ją keičia. Apsisprendimo pagrindas – ankstesni sprendimai, patirtis, poreikiai, siekiai, jų pasekmėje ausidarę požiūriai, nuostatos, vertybinės orientacijos. Asmeninė pozicija veikia asmens elgesį, veiklą, sąlygoja jų apstovumą, kryptingumą, sąmoningumą. Kai asmens elgesyje, veikloje pasireiškia minėtos savybės, asmeninė pozicija ypač sutvirtėja ir gali pasiekti naują kokybę – užimama asmeninė pozicija aukščiausios vertybės ir savo būties atžvilgiu. Formuojantis asmeninei pozicijai, kartu vyksta ir vertybių interiorizacija, nes asmeninė pozicija užimama objekto ir vertybės atžvilgiu.

 
Asmeninės pozicijos formavimasis

 

 

Požiūriai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Patirtis

 

Siekiai

 

Nuostatos

 

Asmeninė

 

Gyvenimo

 

 

 

 

 

 

pozicija

 

filosofijos

 

 

Vertybinės

orientacijos

 

 

 

 

 

kūrimas

 

 

 

 

 

 

Pastovus, sąmoningas, kryptingas elgesys

 

 

Šiame darbe vartojame asmeninės pozicijos sąmoką, kuri kildinama iš asmens pozicijos. Pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje kartais dar įvardijama asmens ir asmenenybės sąvokų atskyrimo problema: A. Paškus (1990, 18 – 28 p.), V. Savickytė (1996, 18 – 21 p.), G. Allport (1961, 28 p.) ir kt. Pedagogikoje asmuo turi žmogaus kaip bendruomenės, grupės nario reikšmę (L. Jovaiša, 1993, 17 p.). Giminiška semantinė reikšmė ir asmenybės apibrėžime: „Asmenybė – individo savitumas, reikšmingų, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą, kurioje nors bendrijoje” (Psichologijos žodynas, 1993, 24 p.).
Ortologijoje asmuo suvokimas kaip žmogiškosios būties pagrindas, psichologinės savybės neliečia jo kaip asmens, bet kaip asmenybę (A. Paškus, 1990, 19 p.). Pozicija pasireiškia kaip universali visų žmonių savybė. Trinarinėje asmenybės struktūroje (L. Jovaiša, 1997, 58 p.) asmeninė pozicija glūdi ne tik psichologinėje, bet ir dvasinėje plotmėje: dvasinė asmenybės struktūra dalyvauja transcendencinių vertybių interiorizacijoje, formuojantis religinei asmens pozicijai (B. Bitinas, 1996, 102 – 108, 113 p.). Asmeninės pozicijos formavimasis gali pereiti į būties problemų sprendimą, gyvenimo filosofijos kūrimą. Todėl šiame darbe nenorėta siaurinti asmeninės pozicijos pasireiškimo erdvės.

Asmenybė. Asmeninės pozicijos ugdymo aktualumas Lietuvos visuomenei

 

Pomodernistinė visuomenė, kurioje gyvename, pasižymi sparčia kaita, mažėja visuotinai priimtų tiesių bei aiškių orientacijų. Kartu ji skaidosi į atskirus visuomenės sluoksnius, kurie turi skirtingų vertybių prioritetą. „Visiškai priešingi gyvenimo būdai, žinių modeliai, vertybinės nuostatos arba konfliktuoja, arba gyvena viena greta kitos. Vis sunkiau pasiekti visuotinio susitarimo” (S. E. Fjeld, 1996). Kai tikrovė fragmentiška, žmogus nustoja mąstęs filosofiškai ir holistiškai. Pastebima tendencija priimti neapgalvotus sprendimus – juos diktuoja įsitikinimas, jog pasirinkimą lėmė tam tikra konkreti situacija ar įspūdis, kad pasielgta teisingai pagal aplinkybes. Keičiantis įprastam gyvenimo būdui, daugelis neįstengia pasirinkti veiklos srities, kuri sutaptų su asmens pasaulėžiūra ir tradicijomis.
Tokie žmonių elgesio pavyzdžiai rodo silpną faktorių, kuris sąlygoja asmenybės veiklos, elgesio turinio ir pobūdžio pastovumą – t.y. asmeninę poziciją.
Verindamas šiuolaikinę sociokultūrinę revoliuciją Lietuvoje, V. Šlapkauskas (1997, 150-151 p.) nurodo šešis sociokultūrinių procesų bruožus: visuomenės fragmentacija, sociokultūrinių procesų greitis, staigių pokyčių konkekstas, agresyvi sociokultūrinių procesų galia, nuosmukio pojūtis, skurdo kultūra. Pirma, Lietuvos piliečiai kelia vis mažiau bendrų tikslų ir juos įgyvendina, jų nesieja bendri projektai ir atsidavimas. Antram permanentinis gyvenimo tempo greitėjimas gimdo efemeriškumo pojūtį. Šis laikinumas lemia kraštutinius gyvenimo prasmės ieškojimo veiksmus: nuo pesimizmo, izoliacijos iki pilnutinio gyvenimo skonio pajautos imperatyvo Tai rodo ir Baltijos šalių tyrimai 1993 – 1995 m.: praeitis vertinama labiau už ateitį (V. Gaidys, 91-106 p.). Trečia, staigių polyčių kontekstas liečia visuomenės priimtų vertybių, o kartu ir su jomis susieto ugdymo dimensijas. Sociokultūrinis jaunimo ugdymas turi išspręsti naujo, dar nepažinto lygmens socializacijos ir adaptacijos problemas. Visomenėje dar nenusistovėję socialiniai veiklos modeliai, nėra orientyrų, kurie nurodytų šių problemų sprendimo efektyviausius kelius. Čia ir atsiremiame į asmens pozicijos ugdymo būtinybę. Ketvirta, sociokultūriniai procesai pasižymi agresyvia potencine galia. Pavyzdžiui, masinės vakarietiškos kultūros invazija tapo galinga politine, ekonomine, kontrakultūrine jėga, įtakojančia visuomenės gyvemino pokyčius. Penkta, apie 50 proc. Lietuvos vaikų gyvena žemiau skurdo ribos (Pereinamasis etapas Rytų ir Visurio Europos šalyse: „Vaikai pavojuje”, 1997), nuosmukio pojūtis įsivyrauja netgi ten, kur realiai nemažėja pajamos. Šešta, skurdo kultūroje „nesąmoningu, neplanuotu būdu ugdosi tam tikra asmenybė, besiskirianti nuo kitoms kultūroms būdingų asmenybės tipų” (V. Šlapkauskas, 1997, 150 p.).
Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio statuso atradimo bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet nusivylimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes.
Žmogaus, bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta žmogaus dvasios pokyčiai ir buriasi pilietinė visuomenė. Būtent į pilietinės visuomenės, o kartu ir ją kuriančio pilietinio ugdymo (planuojama pilietinio ugdymo disciplina) idėją orientuojasi Lietuvos pedagogų bendruomenė. Šios idėjos atgarsių yra spaudoje, daug pranešimų IV tarptautinėje konferencijoje „Švietimo reforma ir mokytojų rengimas” Vilniuje 1997 m.: R. Bakutytės, V. Dumbliausko, R. Grigo, V. Šlapkausko, I. Zaleskienės. Studijuojama Vakarų Europos ir kitų šalių poloetinio ugdymo patirtis, ypač Prancūzijos, Olandijos, JAV, Norvegijos, Australijos, kur poloetinis ugdymas suvokiamas kaip visaapimantis asmenybės ugdymo procesas. Čia lyg suteikiamas prioritetas pilietiniam ugdymui prieš kitas ugdymo sritis. Manome, kad adekvačias ugdymo realybei proporcijas tarp pilietinio, dorinio, estetinio, saviauklos ir kt. ugdymo išlaikytų integruojanti asmeninės pozicijos ugdymo idėja.
Individualistine filosofija besivadovaujantis žmogus plačioje orentacijų ir elgsenos erdvėje tikisi materialios naudos, greitai įsitvirtinti, sulaukti pripažinimo ir atlygio už savo darbą. Etnocentristinė orentacija, tautinės savimonės palaikymas nekuria žemiškų gėrybių. Beje, bendrosios kultūros vertybes reikia nuolat naujai suvokti ir pritaikyti. Bet gyvendamas socialinėje aplinkoje ir toks asmuo yra priverstas valdyti savo egocentriškas orentacijas, pripažinti ir susitaikyti su bendruomeninio gyvenimo būtinybe. Santykiai su kitais žmonėmis iš piliečio reikalauja tam tikros kokybės – vertybių ir nuostatų, t.y. asmeninės pozicijos. Reikalinga bendroji, visus piliečius vienijanti, jiems vieni kitus suprasti, priimti (per vertybes ir nuostatas), suderinti interesus ir komunikuoti leidžianti kultūra, be kurios neįsivaizduojama ir pilietinė visuomenė. Šio bendro susitarimo siekimas – sociopsichopedagoginė problema. Ją spręsti galima plėtojant pilietinį ugdymą, veikiant asmenybės moralinį vystymąsi, formuojant ugdytinio asmeninę poziciją, pagrįstą bendražmogiškomis vertybėmis.

Asmenybės problema ir asmenybės mokslas. Prielaidos apie žmogaus prigimtį

 

Žmogaus problema


Kas yra asmenybė? Pagr. kl. – kas yra žmogus? Žmogus ir pasaulis vienas kito atžvilgiu? Ar žmogus yra pasaulio dalis, vienas iš objektų? O kita prasmė: į žmogų žiūrime iš vidaus. Kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis yra skirtingas. Žmogaus vidinį pasaulį reikia suprasti.
Asmenybės mokslas
Mokslo funkcijos:
Numatymas, kontrolė, valdymas, keitimas (reikia numatyti reiškinius, paaiškinti..) Mokslo paskirtis nustatyti objektą arba tariamą tiesą remiasi objektyvumu. Turi savo teori-jas, tyrimo metodus, sąvokas, kategorijas, hipo-tezes. Psichologijos užda-viniai: paaiškinti žmogaus elgesį. Psichologiniai tyri-mo metodai: pokalbiai, testai, savianalizė. Psichologija tarnauja savęs ir kitų pažinimui
Žmogaus prigimties prielaidos
8 prielaidos apie žmogaus prigimtį.
Jos suformuotos klausi-mų pavidale. Gali būti su atsakymais. Atsakymai apsprendžia, kaip žmonės suvokia vienas kitą, kaip elgiasi vienas su kitais.
1.Laisva valia ar determi-nizmas (pats sprendžia arba yra aplinkos apspręstas)
2.Racionalumas ar iracionalumas (kokiu mastu žmogaus gyvenimą lemia instinktai)
3.Subjektyvumas ar objektyvumas (vidinės nuostatos, mintys potraukiai ar išorės įvykiai)
4.Prigimtis ir aplinka (kas nulemia žmogaus elgesį ir jo savybes)
5.Holizmas ar elementarumas (visapusiškumas – atskirų dalių suma neišreiškia žm. esmės. Elementarumas – atskiros dalys išreiškia žm. esmę).
6.Proaktyvumas ar reaktyvumas (kur žmogaus aktyvumo vieta: viduje sąmonėje ar išorinėje aplinkoje)
7.Homeostazė (lygsvara (pusiausvyros dėsnis)) ar heterostazė (nėra įtampos, stabilu ar įtampa (sistemos nestabilumas))
8.Pažinumas ar nepažinumas (ar galima pažinti asmenybę ar ne)

Asmenybė. Asmenybės vystymasis ir formavimasis

 

Asmenybės formavimasis – ilgas procesas. Jo užuomazgos pastebimos, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. Antrųjų metų pabaigoje – trečiųjų pradžioje vaikas pirmą kartą pasako: “aš pats”. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai – svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis.
Asmenybės ir savęs suvokimo vystymąsį lemia daugelis veiksnių, kurie grupuojami į endogeninius (vidinės kilmės) ir egzogeninius (išorinės kilmės) veiksnius. Yra daugelis nuomonių, kas gi lemia asmenybės formavimąsi: aplinka ir auklėjimas, ar įgimtos savybės.
Endogeniniai vystymosi veiksniai yra paveldimumas ir brendimas. Iš ankstesnių kartų paveldimos tam tikros savybės, turinčios įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichologiniam vystymuisi. Brendimą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka.
Egzogeniniai veiksniai – tai aplinkos poveikiai, į kuriuos individas reaguoja, vienus įsisavindamas, kitus atmesdamas. Išmokimas – svarbus asmenybės vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individuali patirtis, padedanti įsitvirtinti visuomenėje.
Visi šie veiksniai formuoja paauglio ar jaunuolio savęs suvokimą ir asmenybę. Kalbant apie veiksnius, formuojančius tai, negalime nepaminėti protinių sugebėjimų ir pažinimo.

Pažinimas ir protiniai sugebėjimai

Pažintinių f-jų ir intelekto vystymasis turi 2 puses – kiekybinę ir kokybinę. Kiekybiniai pakitimai rodo išsivystymo lygį, kurį yra pasiekęs paauglys, o kokybiniai pakitimai apibūdina mąstymo proceso struktūros pakitimus: svarbiausia ne tai, kokius uždavinius žmogus sprendžia, bet kaip jis tai daro. Anot žinomo psichologo Ž.Puaže, 12 – 15 metų amžiuje paauglyje formuojasi dedukcinis – hipotezinis mąstymas, sugebėjimas abstrakčiai suvokti apkinką ir analizuoti įvykius. Paauglystės pabaigoje žmogus jau sugeba atskirti logines operacijas nuo tų objektų, su kuriais jos vykdomos ir klasifikuoti teiginius ne pagal jų turinį, bet pagal jų loginį tipą.
Po problemų sprendimo ateina laikas, kai pradedami uždavinėti klausimai, o iškeliamos problemos pačios. Toliau vystomas intelektas, sugebėjimas apjungti problemas į jų grupes, paauglys jau gali nagrinėti ir blogai ar sunkiai suformuluotus klausimus. Tačiau jei ir manytumėm, kad visi paaugliai su vidutinėmis protinėmis galimybėmis turi dedukcinį – hipotezinį mąstymą, jie nevienodai naudoja šį sugebėjimą skirtingiems veiklos aspektams. Savo naujus protinius sugebėjimus paaugliai ir jaunuoliai naudoja pasirinkdami tas veiklos sritis, kurios jiems yra svarbiausios ir įdomiausios, apeidami kitas, ne tokias jiems svarbias. Todėl norint nustatyti asmenybės protinį išsivystymo lygį, reikėtų pasirinkti tą veiklos sritį, kurioje ta asmenybė pilnai pasireiškia ir atsiskleidžia.
Abstraktaus – loginio mąstymo atsiradimas reiškia ne tik naują intelekto savybę, bet ir iškelia atitinkamus reikalavimus. Jaunuoliai valandų valandas gali ginčytis apie dalykus, apie kuriuos nieko neišmano, bet kurie juos traukia. Šie svarstymai yra tokie pat svarbūs, kaip ir ikidarželinuko “kodėl?” Tai nauja intelekto vystymosi stadija, kai abstrakcija atrodo įdomiau ir svarbiau negu realybė, naujų taisyklių ir teorijų išradimas tampo mėgstamu protiniu žaidimu. Svajonėse jaunystė iškelia ir sugriauna visus įmanomus ateities variantus, kurių galimybės išsipildyti atrodo vienodos, Juk žinoma, kad norint suprasti paauglio ar jaunuolio vidinį pasaulį reikia paprašyti jį pasidalinti su jumis savo svajonėmis (…)
Abstraktus mąstymas daugiau būdingas berniukams negu mergaitėms. Nors to paties amžiaus mergaitės mokosi geriau negu berniukai, bet jie geriau sprendžia abstrakčias problemas, kas sunkiau sekasi mergaitėms.
Platus interesų ratas ankstyvoje jaunystėje susijęs su išsiblaškymu, sistemos ir metodų neturėjimu. Daugelis jaunuolių linkę perdėti savo žinių lygį ir ypač protinius sugebėjimus. Vien dėl to vyresnių klasių mokinių tarpe randame nemažai nuobodžiaujančių (…)
Intelekto vystymasis glaudžiai susijęs su meniniais gabumais padedančiais ne tik įsisavinti informaciją bet ir skatinančiais protinę iniciatyvą ir kūrybą.
Egzistuoja 3 būdai prie kūrybinių galių. Mokslininkai ištyrė, kad tam tikrų profesijų žmonės aktyviausią veiklą pradeda sulaukę tam tikro amžiaus; pvz.: matematikai – 23 m. , chemikai – 29 – 30 m. , astronomai – 40 – 44 m. ir t.t. Tai pirmasis būdas.Antrasis priėmimas yra asmeninis. Kūrybinių jaunuolių asmeninės savybės yra daug geresnės ir labiau teigiamos, nei jaunuolių, kurie neužsiiminėja jokia kūryba. Trečias būdas nustatyti kūrybinę asmenybę yra mąstymo procesų studijavimas, kurie atskiria kūrybinę mintį nuo nekūrybinės. Šie būdai papildo vienas kitą tiriant žmogaus meninius ir kūrybinius sugebėjimus. Asmenybei susiduriant su daugeliu naujų ir prieštaraujančių gyvenimiškų situacijų pereinamajame amžiuje yra stipriai stimuliuojama kūrybinė potencija. Pats svarbiausias kūrybos intelektualinis komponentas yra divergentinio mąstymo įsigijimas, kuris leidžia manyti, kad į tą patį klausimą gali būti daugelis teisingų ir neteisingų atsakymų. Tačiau kūrybinis asmenybės potencialas nesusiveda į jos intelekto kokybę.
Kūrybinis jaunuolių aktyvumas iš vienos pusės parodo sugebėjimą išsivaduoti iš nustatytų draudimų ir kasdienybės normų, o iš kitos – išvystytą savikontrolę, organizuotumą, savidiscipliną. Jaunuolis, norėdamas tapti kūrybiškai produktyvus, turi turėti daugiau intelektualinės drausmės ir susikaupimo, negu jo impulsyvūs ir išsiblaškę bendraamžiai. Jam yra daug sunkiau negu, pvz. Suaugusiam žmogui.
Protiniai vyresnių klasių mokinio sugebėjimai pasireiškia ne tiek žinių kaupime, sugebėjime keisti protines savybes, kiek individualios protinės veiklos stiliaus formavimesi. Jaunuolio mąstymo stilius priklauso nuo jo nervinės sistemos tipo. Ištyrus paaiškėjo, kad moksleiviai su inertine nervų sistema didelio apkrovimo sąlygomis mokosi blogiau, negu moksleiviai su judria nervų sistema, todėl, kad jie nespėja su greitu mokymo tempu.

Emocijos

Pereinamasis amžius – tai padidinto emocionalumo amžius, pasireiškia lengvu susijaudinimu, aistringumu, dažna nuotaikų kaita … Kai kurias pereinamojo amžiaus reakcijas galime paaiškinti harmoniniais ir fiziologiniais procesais, bet ne visas. Jos taip pat priklauso nuo socialinių faktorių ir auklėjimo. Brendimo sunkumai, vidinio “aš” prieštaravimai neretai priveda iki to, kad emocinė įtampa, būdinga paaugliui, persimeta ir į jaunystės metus. Emocinės jaunystės problemos turi įvairius šaltinius. Kai kurie ligų simptomai ir nerimas – dažnai ne tiek reakcija į paties amžiaus specifinius sunkumus, kiek ankstesnių psichinių traumų pasekmė ir baimė. Tačiau daugumai žmonių perėjimas iš paauglystės į jaunystę reiškia geresnį bendravimo sugebėjimą ir ir geresnę vidinę emocinę būseną. Emocijos, išgyvenimai yra svarbus asmenybės formavimosi veiksnys, padedantis geriau įsigilinti į save, suvokti, ko iš tiesų trokštame. Per emocijas suvokdami aplinką, jaunuoliai neretai praranda realybės suvokimą, tačiau žmogus be emocijų – ne žmogus. Pradėdami suvokti save kaip asmenybę, paaugliai ir jaunuoliai atranda nuostabų vidinį pasaulį, kuris stebina emocijų įvairove, pažinimo stoka, kurią galima užpildyti tobulinimusi ir žinių siekimu.
Savęs pažinimo vystymasis – pagrindinis psichinis pereinamojo amžiaus procesas. Paauglio padėties prieštaringumas, jo socialinio vaidmens pasikeitimas formuoja ir sureikšmina klausimus “Kas aš?”, “Kuo aš tapsiu ateityje?”, “Kokiu aš turiu ir noriu būti?”. Svarbiausias ankstyvos jaunystės atradimas – savo vidinio pasaulio atvėrimas. Vaikui vienintelė realybė išorinis pasaulis yra tik viena jo sugebėjimų realizavimo pusė. Kita – tai jis pats, jo vidinis “aš”. Atradęs sugebėjimą panirti į savąjį vidinį pasaulį, jaunuolis lyg kitomis spalvomis pažvelgia į viską, kas jį supa. Atrandami nauji kvapai, naujos spalvos, suvokiami dalykai, ankščiau buvę neprieinami. Dažnai vidinis “aš” nesutampa su išoriniu, todėl tenka labiau kontroliuoti save, iškyla daugybė klausimų, kaip elgtis tuo ar kitu atveju. Kartu su savo unikalumo, nepanašumo į kitus suvokimu, ateina vienatvės jausmas. Jaunuolio vidinis “aš” dar yra neapibrėžtas, plaukiojantis, dažnai jaučiamas kaip nerimas ar vidinis tuštumos suvokimas, kurią reikia kažkuo užpildyti. Auga bendravimo noras ir tuo pačiu metu didėja išrankumas ir noras atsidalinti nuo visų, pajusti vienatvę. Jaunuuolius netgi traukia vienatvė, vieni jie labiau įsigilina į save, suvokdami savo nepakartojamumą. Tai labai būdinga paaugliams ir jaunuoliams – manyti, kad esi vienintelis ir nepakartojamas. Su amžiumi tai praeina, bet atrandama vis daugiau skirtumų tarp savęs ir bendraamžių. Aptinkamas laiko pojūtis – kuo vyresnis esi, tuo greičiau teka laikas. Jaunuoliai įvertina savo padėtį gyvenime, visuomenėje ir pastebi, kad laikui bėgant vis greičiau ir greičiau, daugelis taip nieko ir nenuveikia. Užaštrintas laiko negrįžtamumo pojūtis neretai eina kartu su nenoru pastebėti tą laiko tekėjimą, su pojūčiu, kad laikas sustojo. “Sustojusio laiko” pojūtis – tai lyg sugrįžimas į vaikystę, kai dar neegzistavo laikas. Paauglys vienu metu gali jaustis vaiku ir labai suaugusiu.
Iškyla dar vienas – mirties – klausimas, labai gąsdinantis suaugusius. Tai problematiška tema, nes sunku suvokti, kad kažkada visi išnyksime. Tikinčių tėvų vaikai lengviau pakelia tai, nes ten tikima nemirtingumu, o netikintiems sunkiau. Paauglių mirties suvokimas yra nevienareikšmis. Vieniems tai – vaikystės baimių įsikūnijimas, kitiems – nauja problema, susijusi su laiko klausimu ir negrįžtamumu. Treti pradeda galvoti apie nemirtingumą ar kitokį savęs įprasminimą. Tikėjiimas į fizinį nemirtingumą praeina ne iš karto. Mirtinai pavojingi kai kurių paauglių poelgiai – ne tik pasirodymas ar savo drąsos išbandymas, tai žaidimas su mirtimi, likimo išbandymas, visiškai įsitikinus, kad viskas baigsis laimingai
Yra išskiriami keturi asmenybės vystymosi etapai, padedantys susiformuoti savęs suvokimui ir subręsti asmeniui:
1. Neapibrėžtasis. Jam charakteringa tai, kad asmuo dar neturi apibrėžtų įsitikinimų, neišsirinkęs profesijos ir dar nesusidūręs su vidinio “aš” prieštaravimais.
2. Priešlaikinis etapas svarbus jei asmuo įsijungė į atitinkamą santykių sistemą, bet padarė tai ne savarankiškai, remdamasis savo patirtimi, bet remdamasis svetimu pavyzdžiu ar autoritetu.
3. Moratorijaus etapui charakteringa tai, kad individas yra savęs pažinimo kryžkelėje, rinkdamasis tą vienintelį kelią, galimą laikyti savu.
4. Paskutinis etapas – subrendimo – apibūdina ieškojimų pabaigą. Asmuo atradęs save ir eina praktinio realizavimo keliu.
Visus šiuos etapus paauglys gali praeiti palaipsniui, tačiau gali ilgam laikui likti kuriame nors iš jų.
Kada gi įvyksta persilaužimas norint pilnai pažinti save ir įvertinti tą vidinį “aš”? Ar tai pastovu, ar keičiasi?
Yra ištirta, kad didžiausia krizė vyksta 12 – 14 metų. Daugeliui paauglių sustiprėja noras tirti, stebėti save, sužinoti vis ką nors naujo apie vidinį “aš”, nes tai visiškai naujas dalykas. Pereinamąjame amžiuje nemažai paauglių yra kamuojami depresijos, stiprių išgyvenimų. Baigiantis šiam amžiui ir pereinant į jaunystę padėtis pagerėja. Po 15 m. padidėja savigarba, tačiau susirūpinimas savimi išlieka toks pat. Paaugliai ir jaunuoliai ypač jautriai reaguoja į savo išvaizdos ir kūno pakitimus, vis lygindami savo vystymąsi su draugų. Jiems labai svarbu kiek jų kūnas atitinka moteriškumo ar vyriškumo stereotipus. Tuo pat metu jaunuolių grožio etalonas būna išaukštintas ir nerealus. Pereinamajame amžiuje žmonės dažniau nei bet kada tampa fizinių trūkumų baimės aukomis. Berniukus dažniausiai jaudina jų ūgis, bendras raumenų kiekis, mergaites – svoris, jų oda.
Ypatingas svarbus savęs suvokimo komponentas yra savigarba. Ji apibūdina tiek pasitenkinimą savimi, tiek teigiamą savęs vertinimą, tiek sutarimą su idealiuoju “aš”. Jaunuolis, turintis aukštą savigarbos lygį tiki savimi ir tuo , kad gali nugalėti visas kliūtis. Žemo savigarbos lygio žmonės išsivysto nepilnavertiškumo jausmą, baimę viską daryti ne taip, kaip iš jo tikimąsi. Jie jautriai reaguoja į kritiką, pašaipas, į viską, kas užgauna jo “ego”. Jaunuoliai, vertinantys save gerai yra geriau priimami žmonių, gali laisvai išsiugdyti lyderio savybes, pasitikėjimą savimi.
Tačiau neprasitenkinimas savimi ir didelė savikritika ne visada liudija apie sumažėjusią savigarbą. Realaus ir idealaus “aš” neatitikimas yra pilnai normalus, suprantamas savęs suvokimo augimo būdas ir saviaukla. Perėjime iš vaikystės į paauglystę ir toliau savikritika auga, o realaus ir idealaus “aš” neatitikimas yra ne tik amžiaus, bet ir intelekto funkcija. Aukšto intelektualinio lygio jaunuoliai turi didesnių prieštaravimų, negu tie, kurių lygis vidutinis. Tai galima taikyti ir meniškos sielos žmogui, kurio trapumas ir nepriklausomas mąstymas dažnai sutampa su nepasitenkinimu savimi, padidėjusiu jautrumu.
Savęs suvokimo procesas yra labai skirtingas mergaitėms ir berniukams 14-15 m. mergaitės daug labiau negu berniukai rūpinasi kitų nuomone apie save, daug labiau pažeidžiamos, jautrios kritikai, pajuokai. Dienoraščiai rodo, kad mintys apie save dažnai nebūna tokios pat, kokia girdi iš šalies. Aprašomi jausmai, pokalbiai su savimi ir apie save. Vaikinų dienoraščiai daugiau atspindi autorių intelektualinius potraukius, labiau konkretizuoti. Jausmai aprašomi skurdžiai ir lyg suvaržytai.
Savęs suvokimas ir vertinimas daug priklauso nuo stereotipų, kokia turibūti mergina ar vaikinas. Puiku, jei surandamas “aukso vidurys” ir tai netrukdo asmenybės vystymuisi.
Norint padėti susiformuoti pilnavertei asmenybei, suvokiančiai save, visų pirma reikia skatinti jaunuolių savarankiškumą, laužyti primityvius stereotipus ir standartus. Tik geranoriškai sutinkamas jaunuolis su nevaržoma pažiūrų laisve gali suvokti, ko jis nori iš gyvenimo, iš savęs ir tapti pilnaverčiu visuomenės nariu..

Asmenybė, kuria žaviuosi

 

ĮŽANGA

Pats žodis „interviu“ kilęs iš anglų kalbos (interview – angl. pokalbis). „Žurnalistikos enciklopedija“ pateikia dvi šio žodžio reikšmes. Pirmoji – tai vienas pagrindinių informacijos rinkimo būdų. Informacija gaunama kalbantis su kompetentingu specialistu arba pateikiant jam klausimus raštu. Antroji – žurnalistikos žanras, kuriame dialogo, pasakojimo pirmuoju asmeniu arba perpasakojimo forma pateikiamas žurnalisto pokalbis su kuo nors pasižymėjusiu asmeniu (1, p.1).
Oratorius (lot. orator – kalbėtojas, sakytojas) kaip ir charizmatinė asmenybė gali būti apibrėžiama ir kitomis sinoniminėmis sąvokomis: retorius (gr. rhetor – kalbėtojas, iškalbos mokytojas), kalbėtojas, kalbantysis, adresantas (vok. adressant – siuntėjas), informacijos siuntėjas, retorinis subjektas, retorinio diskurso autorius, viešosios kalbos autorius, kalbos kūrėjas (4, p.20).
Asmenybė… Žmogus… Kas tai? Tai sunku suvokti. O tuo labiau išskirti iš žmonių asmenybę, kuria aš žaviuosi. Charizmatinė asmenybė neprivalo būti labai įžymi ar gavusi medalį už nuopelnus. Šiame pasaulyje ne visi gauna įvertinimą. Charizmatine asmenybe gali būti kiekvienas, kuris išdrįs parodyti, atskleisti save kitiems.
Mano interviu žmogus yra vienas iš tų, kuris panoro atskleisti ir parodyti save kitiems. Tai – Nijolė Navickienė. Šiandien ji man – asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jos sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė… Ji, Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorė, sužavėjo mane kaip kukli ir kilniaširdė moteris. Žaviuosi jos užsispyrimu, proto lankstumu, įžvalgumu, žingeidumu, nuolatinio tobulėjimo siekimu, komunikabilumu, noru padėti kitiems. Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kaip mano pašnekovė, kurie neabejingi kitų nelaimėms ir galintys teigiamai išspręsti klientų problemas.
Šio interviu tikslas – pristatyti ir atskleisti Nijolę Navickienę, kaip charizmatinę asmenybę.
Uždaviniai:
1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Pasirinkti Tauragės apskrityje asmenybę, kuri man labiausiai patraukli.
3. Susitarti dėl susitikimo.
4. Sudaryti man aktualiausių klausymų sąrašą.
5. Naudojant interviu metodą atskleisti asmenybės bruožus.
6. Aprašyti tą medžiagą.
Metodai:
1. Straipsnių, tekstų skaitymas apie interviu.
2. Informacijos ieškojimas apie asmenybę spaudoje, Internete.
1. Interviu su Nijole Navickiene

Pokalbį su Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktore Nijole Navickiene, pradėjome ramioje, neblaškančioje dėmesio aplinkoje, susikūrusios malonų psichologinį klimatą. Po nedidelės įžangos, atskleidusi savo būseną ir mintis pasakiau, kas mane šiuo metu iš tikrųjų domina ir kas labiausiai jaudina. Informavau savo respondentę apie šio pokalbio tikslą, jo apimtį ir lūkesčius.
Direktorė maloniai sutiko su manimi pakalbėti ir papasakoti apie save, savo gyvenimą.

Kokios keturios vertybės svarbiausios Jūsų gyvenime?
Turbūt man svarbiausias yra užsispyrimas, po to įžvalgumas, nuolatinis tobulėjimo siekimas ir nuoširdumas.
Jei galite, trumpai papasakokite apie save.
Gimiau 1958 metų vasario 22 dieną Trakininkuose, Šilutės rajone, daugiavaikėje darbininkų šeimoje. 1976 metais baigiau Pagėgių vidurinę mokyklą ir išvykau į Vilnių.
Ką veikėte Vilniuje?
1977 metais įstojau į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko universitetą, ekonomikos fakultetą.
Kodėl nusprendėte apsigyventi Tauragėje?
1982 metais baigiau universitetą ir gavau paskyrimą dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, ekonomiste. 1987 metais susipažinau su būsimu vyru, sukūrėme šeimą. Tačiau išdirbus 12 metų „skaičiukuose“ (aut. pat. taip jie vadino skaičiavimo mašinų elementų gamyklą) jie užsidarė, nes gamyklai pritrūko žaliavų.
Ką veikėte vėliau?
1994 metais pradėjau dirbti savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus socialinės pagalbos tarnybos vadove. 2001 m. liepos mėn. 16 d. buvau paskirta į Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorės pareigas (aut. pat. laimėjo konkursą). 2003 m. balandžio mėn. 30 d. Tauragės apskrities socialinių darbuotojų atestavimo komisija suteikė vyriausios socialinė darbuotojos kvalifikacinę kategoriją.
Gal esate dalyvavusi kokiame seminare?
Kadangi keitėsi darbo pobūdis, teko daug mokytis ir įgyti žinių, reikalingų tolimesniam socialiniam darbui. Dalyvavau seminare Vengrijoje, Vokietijoje, kurį organizavo „Žmogaus studijų centras“, tarptautiniame seminare Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Zelenogradsko mieste, taip pat išklausiau daug ir įvairių kursų. 1999 – 2000 m.m. lankiau Klaipėdos universiteto Kvalifikacijos kėlimo instituto Socialinių darbuotojų – praktikų mokymo kursus.
Kokios patirties įgijote lankydamasi seminaruose?
Įgijau daugiau žinių, kaip spręsti iškilusias problemas. Dalinomės bendravimo meno su žmonėmis, gebėjimo jų išklausyti ir padėti išspręsti jiems iškilusias problemas. Be to, kiekvienas seminaras ar konferencija suteikia naujų žinių, bei tobulina jau turimas.
Ar dalyvaujate kokioje nors kitoje veikloje?
Dalyvauju įvairiuose Tauragės rajono savivaldybės komisijų darbuose dėl: vienkartinių pašalpų skirstymo gyventojams, patalpinimo į stacionarias globos įstaigas, suaugusiųjų nemokamo maitinimo. 2003 metais kandidatavau į Tauragės rajono savivaldybės tarybos narius.
Ar turite kokių ypatingų laimėjimų ar pasiekimų?
Taip. 1998 – 1999 metais dalyvavau Lietuvos savivaldybių asociacijos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos komisijos darbe, kuris vyko Vilniuje. Už kūrybingą ir prasmingą darbą, už neblėstančią iniciatyvą, už ryžtą dirbti žmogui sveikatos bei socialinės apsaugos srityje, buvo įteikta padėka.
Dėkoju už pokalbį
Interviu analizė

Pirmasis motyvas paskatinęs mane pasirinkti šį žmogų yra jos pasiaukojimas ir meilė darbui. Ji sugeba atsiduoti visa širdimi, protu ir jausmais. Dirbti savo mėgstamą darbą yra didžiulė palaima. Jos darbas – vadovavimas kolektyvui – tai pagrindas sprendimų priėmimui kompetencijos ribose, darbuotojų vykdomų funkcijų kontrolė, reikalaujanti iš žmogaus tvirtos valios. Tačiau tai sunkus, reikalaujantis didelės stiprybės ir gebėjimo bendrauti, darbas. Tai dar keletas šio žmogaus bruožų, kuriais aš žaviuosi. Stiprybė! Ne kiekvienas žmogus turi tokią tvirtą valią kaip mano pasirinktoji asmenybė. Ji tarsi skleidžia ją aplink save. Šis žmogus savo gyvenime pasiekė tai, ko norėjo, nes jos valios tvirtumas yra begalinis.
Dar vienas pagirtinas jos bruožas – mokėjimas bendrauti. Ji supranta visus: jaunus ir senus. Šis žmogus niekada neatsisakys pakalbėti, paguosti, nuraminti, visuomet išklausys ir patars, kiekvienam ir bet kurioje situacijoje, atsakys į gyvenimo iškeltus klausimus, o ištikus nelaimei, noriai padės. Jos bendravime atsispindi supratingumas ir įžvalgumas, nuoširdumas, jos pastabos tikslios ir teisingos.
Baigiant pokalbį ji man pasakė G. Hėgelio aforizmą: „Veiklai labiausiai reikia tvirto charakterio; žmogus su charakteriu – tai apdairus žmogus, kuris turi konkretų tikslą ir atkakliai jo siekia“(3, p. 60).
2.1 Biografija

Nijolė Navickienė gimė 1958 metų vasario 22 dieną Trakininkuose, Šilutės rajone, darbininkų šeimoje. Ji daugiavaikėje, aštuonių vaikų, šeimoje buvo paskutinė, viena augo su septyniais broliais. Tėvams su vaikų pulku buvo gana sunku verstis, todėl mažųjų be darbo niekas nė nemanė laikyti. Vaikai dirbo visus vaiko pečiams pakeliamus darbus. Mama visuomet ragindama sakydavo: „Kas iš vaikystės žino, kad darbas yra gyvenimo dėsnis, kas iš jaunystės supranta, kad duona pelnoma tik sunkiai prakaituojant, tas pasirengęs žygdarbiui, nes reikiamą dieną ir valandą, jis ras valios ir jėgų jį įvykdyti“. Augant formavosi jos charakterio bruožai: sąžiningumas, pareigingumas, etikos taisyklių suvokimas. Mokytis ji visada norėjo. Lankė Trakininkų pradinę mokyklą, vėliau aštuonmetę Lumpėnuose, o 1976 metais baigė Pagėgių vidurinę mokyklą. Po metų įstojo į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko universitetą, ekonomikos fakultetą. Jį baigė 1982 metais ir, gavusi paskyrimą į Tauragę, pradėjo dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, ekonomiste. Dėl žaliavų trūkumo, gamykla užsidarė. Joje ji išdirbo 12 metų.

2.2 Šeima
Dirbdama Tauragėje, susipažino su būsimu vyru ir, 1987 metais sukūrė šeimą, augina dvi nuostabias dukras: Justę ir Gintarę. Abi mergaitės – moksleivės. Justė mokosi Tauragės „Versmės“ gimnazijos antroje klasėje, o Gintarė yra „Šaltinio“ vidurinės mokyklos devintos klasės mokinė. Mano pašnekovė šeimoje jaučiasi esanti labai laiminga ir mylima. Aš nepaminėjau dar vienos, bet labai svarbios jos pareigos. Ji – didžiausia atsakomybės nešėja. Ši pareiga gal net pati svarbiausia, nes būti gera mama yra sunku. Ne kiekviena mama geba auginti vaikus: dorais, sąžiningais ir atkakliai tikslą siekiančiais.
2.3 Darbinė veikla
1991 metais pradėjo dirbti savivaldybės Globos ir rūpybos skyriuje socialinės pagalbos tarnybos vadove. Kadangi keitėsi darbo pobūdis, daug teko mokytis, tobulinti įgytas žinias, reikalingas tolimesniam socialiniam darbui. 1996 metais dalyvavo 10 dienų trukmės seminare Vokietijoje, kurį organizavo „Žmogaus studijų centras“. 1998 metais Vilniuje išklausė 5 savaičių kursą „Paslaugų į namus plėtra ir tarnybų steigimas“, kurį organizavo „Socialinių darbuotojų rengimo centras“ kartu su Danijos nevyriausybine organizacija „The European House“. 1998 – 1999 metais dalyvavo Lietuvos savivaldybių asociacijos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos komisijos darbe. Už kūrybingą ir prasmingą darbą sveikatos bei socialinės apsaugos srityje buvo įteikta padėka. Nuo 2001 metų liepos 16 dienos (laimėjo konkursą) paskirta į Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorės pareigas. 2003 metų balandžio mėn. 30 dieną Tauragės apskrities socialinių darbuotojų atestavimo komisija suteikė vyriausios socialinės darbuotojos kvalifikacinę kategoriją. Taip pat daug dalyvavo įvairiuose debatuose ir seminaruose, kurie aktualūs biudžetinių įstaigų darbui tobulinti. Aktyviai ir dabar dalyvauja įvairių Tauragės rajono savivaldybės komitetų darbe dėl:
– vienkartinių pašalpų skirstymo Tauragės miesto ir rajono gyventojams;
– patalpinimo į stacionarias globos įstaigas;
– suaugusiųjų nemokamo maitinimo.
Seminaruose įgijo teorinių ir praktinių žinių įvairių susidariusių situacijų sprendimams, gebėjimo bendrauti su žmonėmis, mokėjimo išklausyti ir padėti išspręsti jiems aktualias problemas. Bet kuri teigiamai išspręsta kliento problema visuomet džiugina.

IŠVADOS

1. Išstudijavau įvairią literatūrą apie interviu, kas yra asmenybė ir kokie bruožai jai būdingi, bandžiau susieti oratoriaus asmenybę su charizmatine asmenybe.
2. Savo patraukliausią asmenybę pasirinkau Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorę. Man ji – asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jos sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė…
3. Su savo pašnekove susitariau susitikti jos darbo vietoje po svarbaus, bet labai įdomaus susirinkimo.
4. Prieš eidama į pokalbį sudariau 15 klausimų paketą. Deja, ne į visus mano klausimus pašnekovė atsakė.
5. Turbūt labiausiai asmenybės bruožus atspindi jos pasiaukojimas ir meilė darbui, užsispyrimas siekiant karjeros, proto lankstumas, įžvalgumas, paprastumas, imlumas, nuolatinio tobulėjimo siekimas, komunikabilumas, nuoširdumas, noras padėti kitiems. Taip pat respondentė mane labai sužavėjo savo atsakingumu, mandagumu.
6. Imdama interviu iš savo pašnekovės, stengiausi išgirsti ir suprasti sau įdomią ir naudingą informaciją. Kalbėdama pašnekovė jautėsi labai laisvai, veido išraiška, gestai bylojo, kad jai malonu su manimi bendrauti, jai nesunku atsakinėti į užduodamus klausimus. Dirbdama savo mėgstamą darbą, pašnekovė lyg įsilieja į žmonių, kurie kreipiasi pagalbos, gyvenimą. Jai rūpi kiekvieno žmogaus gyvenimo smulkmena ir, kaip įmanydama, stengiasi padėti. Juk kiekvienas ateina su savo rūpesčiais galvodamas, jog jo bėdos – didžiausios ir mano pašnekovė stengiasi jiems padėti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Janulevičiūtė B. (2000) Interviu. Kaunas: Technologija.
2. Vitkauskas V. (1985). Juozas Balčikonis. Kaunas: Šviesa.
3. Voroncovo V. kompozicija (1996). Išminties simfonija. Kaunas: Šviesa. 60 p.
4. Padalomoji medžiaga
5. [Žiūrėta 2004-03-28]. Prieiga per Internetą: .

Asmenybė. Asmenybės pasireiškimas konfliktų kontekste

 

ĮVADAS

Norint gerai atskleist nagrinėjamą tema, reikia pabrėžti pagrindines sąvokas, kuriomis remsimės visame darbe. Tokios sąvokos kaip: „Konfliktas“, „asmenybės esmė“ ir „Asmenybė konflikte“.

Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.
Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai. Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius. Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų.

asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.
Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:
1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių įpatumų.
2. Toks pat kaip ir kai kurie žmonės – t.y. jis turi ir grupinių ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiem labiausiai rūpi atsakyti i klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?
3. Kitoks negu visis kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais. Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks žmogus kaip aš ir niekada negyvens.

asmenybės psichologija stengiasi tirti visais šiais aspektais. asmenybės tyrėjai dažnai šį darbą pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Predėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieško universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

“Asmenybė konflikte”, šią sąvoką galima skirstyti į daugybę aspektų būdingų mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šiame darbe pasirinkau nagrinėti kelis aspektus kuriuose vienaip ar kitaip asmenybė patenka į konfliktines situacijas. “Konfliktai visuomenėje”, “Grupių konfliktai”, “Konfliktai šeimoje”, “Konfliktų sprendimo būdai” yra elementerios situacijos kylančios kasdieniniame gyvenime.

Konfliktai visuomenėje

Kažkas yra pajuokavęs, kad pasaulyje konfliktų daugiau nei smilčių pajūryje. Kita vertus, nors konfliktų iš tikrųjų gausu, jų šaltinių stebėtinai mažai. Dauguma mūsų konfliktų kyla dėl šių pamatinių priežasčių : gyvybinių poreikių, skirtingų vertybių, skirtingo suvokimo, skirtingų interesų ir psichologinių poreikių, taip pat dėl ribotų išteklių.
Kodėl konfliktų tiek daug ir tokių įvairių, o dingstys vos kelios? Pažvelkime į du konfliktus ir paieškokime jų priežasčių panašumo. Vienas konfliktas: brolis ir sesuo pešasi dėl to, kad abudu nori paimti paskutinę duonos riekę, užuot ją pasidalinę. Kitas konfliktas: dvi šalys kariauja dėl to, kad abi nori to paties žemės ploto. Kaip matome, abiejų konfliktų šaltinis labai panašus: riboti ištekliai. Šitaip galima paanalizuoti ir kitus konfliktus bei paieškoti jų pamatinių priežasčių. Žmonės analizuodami ir suvokdami konflikto priežastį, randa būdų kaip jį įveikti. Konfliktui kilus dėl skirtingų vertybių turime gerbti ir suprasti kito žmogaus pažiūras.
Aš norėčiau panagrinėti vieną sritį, kurioje žmonės bendrauja kaip verslo partneriai. Tai rinka ir jos aplinka. Rinkos konfliktai skiriasi nuo kitų konfliktų tuo, kad čia paprastai turime reikalą su svetimais žmonėmis, kurių praeitis ir gyvenimas mums nežinomi. Todėl žmonėms sąveikaujant rinkoje atsiranda “beasmeniškumo” elementas, nors iš tikrųjų toks dalykas kaip grynai beasmenis kontaktas neegzistuoja. Šį faktą aš norėčiau ir aptarti.
Tai mes paprastai bendraujame su žmonėmis, kurių nepažįstame ir kurie turi mums reikalingos informacijos, prekių arba teikia mums reikalingų paslaugų. Sąveikaujant rinkoje dauguma konfliktų kyla dėl to, kad arba kompanijos, ar bendrovės produkcija bei paslaugos yra nepatenkinamos kokybės arba klientas galutinai neatsiskaito.

Tam, kad konfliktas būtų išspręstas abi puses tenkinančiu būdu, paprastai siūlomas septynių žingsnių planas:
— išsiaškinkite patys sau, ko jūs norite. Kartais tai pakankamai paprasta, o kartais tenka gerai pagalvoti, nes norai gali būti migloti ir neapibrėžti.Kai patys gerai nežinome, ko norime, tai sunku tikėtis, kad mūsų norus supras antroji konfliktuojančioji pusė;
— išsakykite savo norus kitai pusei. Tam labai svarbu parinkti tinkamą vietą ir laiką. Jeigu žmogus pavargęs, blogos nuotaikos arba užsiėmęs, geriau luktelėti. Jeigu jūs pats suirzęs, piktas ar įsižeidęs, geriau pirma nusiraminti. Jūsų norai neturi nuskambėti kaip kaltinimai antrai pusei. Pavyzdžiui, užuot sakius: “tu niekad neleidi man naudotis savo kompiuteriu”, geriau sakyti “aš norėčiau pasinaudoti tavo kompiuteriu”;
— išklausykite kitos pusės norus. Geiausia išklausyti nepertraukiant, nekritikuojant ir nesileidžiant į per ankstyvas diskusijas;
— ieškokite galimų sprendimų. Svarbu kad sprendimus siūlytų abi pusės ir kad jų būtų kuo daugiau. Nes tuomet yra galimybė surasti geriausią sprendimo variantą. Neskubėkite vertinti galimų sprendimų – pirma įsitikinkite ar visi variantai išsakyti;
— įvertinkite galimus sprendimus ir išrinkite geriausius. Šitai taip pat padarykite drauge. Nereikia skubėti pernelyg gretai atmesti galimų variantų: galbūt atidžiau panagrinėjus kaip tik jie pasirodys esą tinkamiausi;
— įgyvendinkite pasirinktą sprendimą. Dabar pats laikas įsitikinti, ar iš tiesų jūsų pasirinktas sprendimas buvo geriausias, ir ar jis tikrai tenkina abi puses;
— toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą. Nereikia manyti, kad sprendimai, tegu ir tinkamai parinkti, yra amžini. Bėga laikas, keičiasi žmonės, kinta aplinkinės sąlygos, todėl priimtus sprendimus kartkartėmis tenka peržiūrėti. Vieni sprendmai ilgainiui tik dar labiau išryškina savo privalumus, kiti, priešingai, pasirodo neefektyvūs. Todėl nuolatos išlieka tikimybė koreguoti sprendimus.

Grupių konfliktai

Bendriausiai grupę galima apibudinti taip: tai yra bendrai veikiančių žmonių visuma. Grupę sudaro du ar daugiau individų, kurie:
1. Pažįsta vienas kitą.
2. Tiesiogiai vienas kitą veikia.
3. Žino apie priklausymą šiai grupei.
4. Supranta priklausomybės pranašumus, siekiant bendrų tikslų.
5. Yra susitarę siekti bendrų tikslų.
Grupės būna ssąlyginės bei realios. Sąlyginėmis vadinamos grupės, sudarytos loginio mastymo keliu, pagal tam tikras ypatybes (pvz.Vyrai ir moterys, amerikiečiai, anglai, lietuviai ir t.t) Į sąlyginę grupę žmonės sujungiami teoriškai, o praktine veikla jie gali būti nesusiję. Realiomis grupėmis laikomos tokios grupės, kurių nariai veikia tuo pačiu metu bendroje erdvėje ir turi vienokių ar kitokių tarpusavio santykių. Realių grupių pavyzdžiai – šeima, vienos įstaigos darbuotojai, studentai lankantys paskaitas ir t.t.
Kiekvienas individas grupėje turi atskirą elgsenos sistemą, dar vadinamą role. Yra žmonės tam tikroje grupėje visada užimantys kritiko, idėjų generatoriaus ar kitas roles. Tinkamai jas nustačius, tai galima panaudoti grupės efektyvumui didinti. Kiekviena efektyvi grupė turi tris pagrindinius veiklos bruožus:
1. Išsilaiko, nesuyra.
2. Realizuoja tikslus.
3. Tobulina ir keičia veiklos būdus, leidžiančius pasiekti didesnio veiklos efektyvumo

Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikštas kova tarp dviejų ar daugiau šalių, kurios turi prieštaraujančias nuostatas, veikimo tikslus ar priešinasi agresijai į jų vertybes. Konfliktų esmė lengviau suprantama aprašant jų pagrindines savybes:
1. Kiekvienas konfliktas susideda iš serijos epizodinių dalinių
konfliktų, kurių kiekvienam būdinga tam tikra seka ir raida. Kartu
konfliktas turi ir savo bendrą stabilumą.
2. Konfliktas gali būti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas.
3. Konfliktai yra susiję su grupės (organizacijos) stabilumu ir
pasikeitimais. Grupės viduje atsiradę konfliktai gali grėsti jos
stabilumui, o konfliktai tarp grupių stiprina grupės konsolidaciją.

Konfliktai gali būti:
1. Asmeniniai – atsiranda asmenybės viduje susiduriant su įvairiais išorės poveikiais.
2. Tarpasmeniniai – tarp dviejų ar daugiau grupės narių (pvz. konfliktas tarp vadovo ir pavaldinio).
3. asmenybės ir grupės konfliktai – atsiranda dėl grupės sprendimo individui arba individo prieš grupinės veiklos.
4. Tarpgrupiniai konfliktai – dėl daugybės prieštaravimų tarp skirtingų grupių.
5. Socialiniai konfliktai – iškyla dėl ekonominių krizių, religinės prievartos ir t.t.

Konfliktų priežastys. Konfliktai tarp grupių kyla dėl daugelio priežasčių, tarp jų galima paminėti darbo vertinimo būdus, uždavinius, sukryžminančius skirtingų grupių interesus, grupių tikslus, kurių pasiekimui viena grupė turi dirbti prieš kitą, skirtingas kolektyvo grupių požiūris į bendrų tikslų siekimą, asmeniniai skirtingų grupių narių konfliktai. Beveik bet kokia šių įvairialypių priežasčių kombinacija gali sukelti konfliktą tarp grupių Tipiškas pavyzdys – konfliktas tarp naujos produkcijos pardavimo būtinybės ir pardavimo skyriaus nenoro mokėti baudas už neplanuotą asortimento keitimą arba konfliktai tarp gamybinių brigadų, ypač jei viena iš jų naudoja produkciją ar komponentus, pagamintus kitos.
Sąlyginai konfliktų priežastys gali būti suskirstytos į 3 pagrindines grupes:
1. Priežastys sukeltos darbo proceso.
2. Priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis.
3. Priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.

Be to, dar yra konfliktų , kylančių dėl ekonominės šalies padėties. Šias priežasčių grupes dabar panagrinėsime išsamiau.
Daugeliui kolektyvų pagrindinės konfliktų priežastys yra sukeltos darbo proceso. Tokie konfliktai prasideda, visų pirma, dėl faktorių, trukdančių žmones pasiekti pagrindinių jų darbinės veiklos rezultatus – įvykdyti gamybinę užduotį, pagaminti tam tikrą produktą. Tokiais faktoriais gali būti:
a) tiesioginis technologinis darbininkų ryšys, kai vieno veiksmai neigiamai veikia kito veiksmų efektyvumą (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio);
b) problemų, kurių sprendimas turėtų eiti vertikalia valdymo struktūra, perkėlimas į horizontalų lygmenį (taip įrankių trūkumas gali sukelti ginčus tarp darbuotojų, tuo tarpu kai šią problemą turi spręsti jų vadovai);
c) funkcinių pareigų nevykdymas sistemoje “vadovas – pavaldinys” (pavyzdžiui, vadovas neužtikrina pakankamų sąlygų sėkmingam pavaldinių darbui, arba pavaldiniai nevykdo viršininko nurodymų).

Trečia, darbo veiklos metu kylantys konfliktai neretai atsiranda dėl to, kad žmogaus poelgiai neatitinka grupės kolektyve priimtų normų ir gyvenimiškų vertybių. Tarkime, žmogaus siekis daugiau uždirbti, o tam, aišku, daugiau ir intensyviau dirbti, gali būti nesuprastas tinginčių grupės narių daugumos.
Darbo proceso metu konfliktai gali kilti ir dėl tikslių pareigybių aprašymų nebuvimo. Tada neaišku kas ką turi daryti ir už ką yra atsakingas.
Dabar apie kitą konfliktų priežasčių grupę – priežastis, iššauktas psichologinių žmonių santykių ypatumų.
Atrodytų, kad palyginti nekaltas faktorius “simpatija – antipatija” gali turėti gilesnių pasekmių grupei. Juk neretai paaukštinimai tarnyboje kaip tik ir remiasi šiuo principu, aišku šiek tiek transformuotu į “savas – nesavas”. “Savam žmogui” atsiveria visos karjeros galimybės, o “svetimam” jos yra blokuojamos. Šitoks neteisingumas paaštrina tarpusavio santykius ir gali sukelti konfliktus. Giminingos šiai priežasčiai dar yra šios:
a) nepalanki psichologinė atmosfera kolektyve (ji gali būti sukelta kultūrinių skirtumų, vadovo veiksmais ir t.t.);
b) bloga psichologinė komunikacija (t.y. žmonės nesupranta, neįvertina vienas kito ketinimų, nesiskaito su kiekvieno reikmėmis ir t.t.);

Konfliktai šeimoje

Žmogus – būtybė, kurios viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnuma ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas ar jam taip tik atrodo? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojučiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.
Netrūksta priežasčių, dėl kurių gali kilti sunkumų šeimyniniame gyvenime. Viena jų- skirtingas vyro ir moters socialinių vaidmenų supratimas ir šių vaidmenų atlikimo konfliktas. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tuo labiau unikali yra dviejų žmonių sąjunga, todėl tipiškų konfliktų išskyrimas yra gana sąlygiškas. Statistika rodo, kad jaunoje šeimoje konfliktai kyla ypač dažnai ir yra sunkiai sprendžiami. Daug skyrybų įvyksta pirmaisiais šeimyninio gyvenimo metais. Galima sakyti, kad šeima kaip ir bet kuris kitas organizmas yra silpniausia gimimo metu.

Nesėkmingų vedybų motyvai būna įvairiausi : tėvų prašymas, materialiniai išskaičiavimai, noras nustebinti pažįstamus, vienišumo baimė, bandymas vieną neišsipildžiusi ketinima kompensuoti kitu ir t.t. Nerasime tik tvirto pasiryžimo susieti savo likimą su pasirinktu zogumi visam gyvenimui, noro įveikti visus šeimyninius sunkumus. Tokios šeimos kuriamos lengvabūdiškai, todėl ir skirybas galime traktuoti, kaip išsivadavimą nuo blogio, kaip gyvenimo klaidos “ištaisymą”, kuri vis vien palieka pėdsakus žmonių sielose.
Kad šeima būtų stabili, nepakanka, kad vyrą ir moterį sietų tik bendra pavardė. Stbiliai šeimai būtinos šios dvasinės sąjungos rūšys tarp vyro ir žmonos.

1.Buitinė- ekonominė sąjunga, sudaryta patenkinti vartojimo ir buitinio
aptarnavimo poreikiams;
2.Seksualinė sąjunga, garantuojanti lytinio poreikio patenkinimą;
3.Šeiminė sąjunga, sudaryta gimdyti, prižiūrėti ir auklėti vaikus;
4.Psichologinė sąjunga- moralinė ir emocinė parama vieno kitam,..
asmenybių pagarba, atidumas, laisvalaikio organizavimas ir pan…

Nesutarimai dažnai kyla, kai vienas iš sutuoktinių nori panašaus į tradicinėje šeimoje buvusį buitinių pareigų pasidalijimą, o kitas supranta šeimą kaip lygių partnerių sąjungą. Tačiau galima įžvelgti ir psichologinį pagrindą- nei vienas nenori nusileisti ir atiduoti viršų kitam.
Konfliktai, kylantys šeimoje dėl vaikų gimimo, dažniausiai priklauso nuo nemokėjimo reguliuoti nėštumus, t.y. nuo nesugebėjimo teisingai pasirinkti tėvo ir motinos vaidmenį. Be to, dalis moterų iš yrančių šeimų, priimdamos svarbų abiems sutuoktiniams sprendimą,- gimdyti ar ne,- dažnai neatsižvelgdavo į vyro nuomonę, arba net visai su juo nesitardavo. O juk daugelyje šeimų laimės “laidas” ir yra vaikas. Jeigu vaikas bus abiejų pusių trokštamas ir mylimas, tai ir atsiradus problemoms daugiau padės sutuoktiniams likti kartu.
Kita šeimyninių santykių sritis, kurioje vilčių ir realios padėties neatitikimas sukelia ypač skaudžius išgyvenimus, yra šeimos, kaip seksualinės sąjungos, pažeidimas. Nagrinėjant konfliktus dėl nepasitekinimo seksualiniais santykiais, reikia pasakyti, kad ši tarpusavio santykių sritis yra labai intymi, savita, tačiau sutuoktiniams kylančios problemos yra panašios. Dažnai skiriamasi dėl seksualinio neatitikimo. Būna lūkesčiai, siejami su intymiais santykiais šeimoje, kurie realybėje ne visada išsipildo. Nesuprantu tų, kurie vadovaujasi fraze- “tik po vestuvių”. Kam to reikia, jei po vestuvių partneriai vienas kitu nusivilia ir net griūna šeimos? Šiais laikais daugelis toleruoja ikivedybinį lytinį gyvenimą. Žinoma, proto ribose, kad paskui vien “dėl to”nereikėtų kelti vestuvių.
Išsiskyrimų istorijos beveik visada liūdnos, čia mažai kas keičiasi, nors būna ir kitokių pavyzdžių, kai buvę sutuoktiniai kartu tariasi dėl vaikų ateities, esant reikalui vienas kitam padeda. Atrodo neimanoma, bet pakviečia vienas kitą net kartu pavakarieniauti. Tokie žmonės neturi keršto ir neapykantos jausmo. Jie pabandė- jiems paprasčiausiai nepasisekė, juk neverta viens kitam nuodyti likusį gyvenimą.

Konfliktų sprendimo būdai

Konfliktai, įtampos, problemos yra neišvengiami kiekvienoje organizacijoje. Žmonės yra skirtingi: jie turi skirtingus požiūrius įvairiais klausimais, savus problemų sprendimo būdus. Tarpasmeniniai konfliktai kyla iš nesutarimų tam tikrais klausimais. Žmonės gali ir toliau nemėgti vienas kito net ir po vieningo sprendimo vien dėl neteisingo derybų būdo. Tada kyla klausimas, ar jie darys tai, ką nusprendė? Jeigu ne, tai gali sąlygoti tolesnius konfliktus.
Teoretikai susitaria, jog konstruktyvus konfliktų sprendimas priklauso mažiausiai nuo 4 faktorių:
1) konflikto suvokimo adekvatumas;
2) atvirumo ir efektyvaus bendravimo;
3) abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos sukūrimo;
konflikte esmės nustatymas.

Kas liečia konflikto suvokimo adekvatumą, tai čia turimas omenyje pakankamai tikslus, neiškreiptas asmeninių polinkių, tiek savo, tiek oponento veiksmų, ketinumų, pozicijos vertinimas. Tiesa pasakius, tokį įverinimą gauti nelengva. Reikia išvengti neigiamos nuostatos oponento atžvilgiu, o tai padaryti siaučiant emocijoms labai sunku. Čia tinka tik patarimas neskubėti vertinti oponentą.
Kadangi atvirumas – tai ne tik jausmų rodymas, tai kiekvienas iš oponentų galėtų nors dalinai pranešti kitam štai ką: ką aš norėčiau padaryti, kad išspręsti konfliktą? Kokių reakcijų laukiu iš priešininko pusės? Ką aš darysiu, jei oponentas elgsis ne taip? Kokių pasekmių aš tikiuosi, jei bus pasiektas susitarimas?
Jeigu žmonės pasiruošę dialogui, jei jie atviri vienas kitam, aišku, sukuriama tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera. Bendradarbiavimas skamba šiek tiek keistai, bet kadangi problemą (konfliktą) sprendžia mažiausiai du, tai jis yra būtinas. Ir paskutinis paminėtas anksčiau konstruktyvaus konfliktų sprendimo faktorius – konflikto esmės nustatymas. Kad tai padaryti, konflikto dalyviai turi suderinti savo pažiūras į situaciją ir rasti atitinkamą elgesio strategiją. Manoma, kad šiuos veiksmus reikia daryti žingsnis po žingsnio.
1. Nustatyti pagrindinę problemą. Šitam etape reikia aiškiai išsiaiškinti, kur problemos pagrindinė priežastis.
2. Nustatyti antrines konflikto priežastis. Šios priežastys dažnai apsunkina analizę ir iškreipia tikrąją priežastį.
3. Ieškoti galimų konflikto sprendimo kelių. Tam reikia atsakyti į klausimus: ką aš galiu padaryti išspręsti konfliktui? Ką tam gali padaryti mano partneris?
4. Bendras sprendimas apie konflikto baigimą. Šitame etape reikia išsirinkti abi puses labiausiai patenkinantį sprendimą, t.y. rasti konsensusą.
5. Numatyto konflikto sprendimo būdo realizacija. Čia labai svarbu laikytis numatytos strategijos ir jos nežlugdyti neapgalvotais veiksmais.
6. Įvertinti pastangų, skirtų konflikto sprendimui, efektyvumą. Šitame etape problema arba laikoma išspręsta, arba daroma išvada apie tolesnio darbo su ja reikalingumą, kartais kartojant visus šiuos žingsnius iš naujo.

Čia reiktų pastebėti, kad šis laipsniškas konflikto sprendimo būdas neįmanomas be tokių faktorių kaip vykstančio proceso suvokimo adekvatumas, jų santykių atvirumas ir tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos buvimas.

Išvados

Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti

1. Konfliktai, esant didelei grupių, atskirų individų tikslų įvairovei, yra neišvengiami.
2. Skiriamos 3 pagrindinės konfliktų priežasčių grupės:
a) priežastys, sukeltos darbo proceso;
b) priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis;
c) priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.
3. Konfliktai turi būti sprendžiami.
4. Pasiūlyti vieną, efektyviausią būdą įveikti konfliktus neįmanoma. Konfliktinės situacijos tokios skirtingos, jog kiekvienam sprendimo bandymui reikalinga kruopšti padėties analizė.
5. Pagrindinė konflikto sprendimo prielaida – atvirumas, tarpusavio pasitikėjimas ir pasirengimas bendradarbiauti.
6. Daug, sprendžiant konfliktus, priklauso nuo tarpininko, kuriuo dažnai būna vadovas, asmeninių savybių, vadovavimo stiliaus, patirties.
7. Kiekvienai subrendusiai grupei konfliktai gali būti naudingi ir net reikalingi. Tam, be abejo, būtina aukšta grupės narių bendravimo kultūra, kokybė.

Literatūra

1. KTU „Psichologija studentui“;
2. D. Gaigalienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „asmenybės ir bendravimo psichologija”
3. A. Jacikevičius. “Žmonių grupių (socialinė) psichologija”.

4. Shapiro ( vertė A. Sabonis ) “ Konfliktai ir bendravimas“

5. R. Želvys “ Bendravimo psichologija“
6. Intrenetas

Lietuvos kultūra XX a. – spauda, švietimas, menas ir teatras

 

Įvadas

XIX amžiuje aiškiai įvardinta, kas mes esame ir ko norime, suprasta, kad lietuviškumas yra vertybė. XX amžius audringas politinių įvykių sūkurys: Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvos valstybės atstatymas, šalies okupacija (rusų vokiečių ir vėl rusų). Šiame laikotarpyje stabilizavosi lietuviškumas, lietuvių kultūros objektas priartėjo prie lietuvos kultūros sampratos, suvokta, kad lietuviai – tai žmonės, kalbantys savąja kalba, suvokiantys savo tapatumą, jaučiantys skirtinumą, tačiau ne išskirtinumą, kitų tautų atžvilgiu, pareiškę teisę turėti savo valstybę, kultūrą – būti savimi.
XX amžius – Lietuvos dvasinio ir politinio gyvenimo lūžio metas.

Politinė situacija

Šiuo laikotarpiu politiniai įvykiai: 1904, m. rusų – japonų karas ir 1905 metų revoliucija sudrebino Rusiją. Vyriausybė buvo priversta daryti liberalias reformas – Lietuvoje panaikinamas spaudos ir lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime draudimas, suteiktos tam tikros politinės teisės. Visa tai sukūrė Nepriklausomos Lietuvos kultūros plėtotei, lietuvybės idėjai atsiskleisti. XX a pradžią galima apibūdinti kaip lietuviškumo tapsmo vertybe. Jame susiformavo savarankiškos valstybės atkūrimo etnografinėje Lietuvoje idėja.
XX amžiuje Lietuvoje nebuvo legalios spaudos, mokslo ir mokymo įstaigų. Visas lietuvių kultūrinis gyvenimas Rusijos okupuotos Lietuvos dalyje buvo nelegalus.
Rusijos valdžia nepajėgė kontroliuoti visos į Lietuvą patenkančios literatūros, kita vertus, ji tokiais veiksmais diskreditavo save pasaulio viešosios nuomonės akivaizdoje. Rusijos padėtį stipriai komplikavo ir nesėkmingai pradėtas rusų – japonų karas, dėl kurio imperijoje subrendo revoliucinė situacija. Rusijos vyriausybė buvo priversta daryti tam tikras nuolaidas. 1904 metų gegužės mėn. visoje imperijoje buvo atšauktas lietuvių spaudos ir lietuviškų organizacijų veiklos draudimas.
Po spaudos draudimo panaikinimo pradėta mokyklose mokyti ir lietuvių kalbą. Pradėjo veikti lietuviškos laikraščių ir žurnalų redakcijos.

Spauda ir literatūra

Po spaudos draudimo panaikinimo ir kultūrinės veiklos liberalizavimo Lietuvoje spontaniškai steigėsi įvairios draugijos, laikraščiai ir žurnalai, buvo legalizuoti anksčiau veikę įvairūs nelegalūs sambūriai. Vilnius vėl tapo Lietuvos kultūrinio ir politinio gyvenimo centru. Čia pradėjo eiti įvairių politinių pakraipų ir kultūriniai laikraščiai bei žurnalai.
1904 m. pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, o nuo 1909 m. – „Lietuvos žinios“ su priedu „Aušrinė“. 1905 – 1915 metais leistas „Lietuvos Ūkininkas“. Be to dar ėjo „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Viltis“, „Žarija“, „Šviesa“ ir kiti periodiniai leidiniai. Kuriuose buvo rašomos ne tik dienos aktualijos, bet ir straipsniai filosofijos, literatūrologijos, menotyros klausimais. Gausėjo religinė raštija.
Legalizavus lietuvišką spaudą, atsirado inteligentijos bei jų rengimo poreikis
(mokytojų, žurnalistų). Formuojasi kultūros židiniai, institucijos, visų pirma saviveiklinės, bet juos savo ruožtu stiprina tautinį jausmą. Lietuvių kalba tampa viešojo gyvenimo kalba.
Lietuvių literatūra brandino tautos sąmoningumą. Lietuvių rašytojų ir poetų kiekis augo geometrine progresija. Lietuviškumo ugdymas tapo svarbiausiu jų veiklos motyvu, tobulėjo meninis lygis. Tam be abejo, turėjo įtakos bendrinės literatūrinės kalbos susiformavimas. Į lietuvių kalbą verčiami ne tik lenkiškai rašiusių romantikų kūriniai apie Lietuvą, bet ir pasaulinės literatūros šedevrai.
1922 metais įsikūrė Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Vėliau ji reorganizavosi. 1932 – 1940 metais veikė Lietuvių rašytojų draugija. Jos pirmininkai: I. Šeinius, L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius. Jie leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas.
Šiame laikotarpyje susiformavo savita lietuvių literatūra, poezija, dramaturgija, tuo pat metu tapo žinomos ir įvairios Vakarų Europoje paplitusios literatūrinės srovės. Įsidėmėtinos K. Borutos, B. Brazdžionio, P. Cvirkos,, L. Dovydėno, J. Grušo, S. Giros, K. Inčiūros, K. Jakubėno, V. Krėvės-Mickevičiaus, Salomėjos Neries, J. Paukštelio, I. Simonaitytės, T, Tilvyčio, P. Vaičiūno pavardes.

Menas

Iki XX a Lietuvoje teatras buvo svetimkalbis. Jį lankydavo bajorai ir turtingi miestiečiai. Tik XIX ir XX amžių sandūroje susiformavęs saviveiklinis teatras asociavosi su tautiškumu.
Fenomenaliu Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu buvo klojimo teatras, išsirutuliojęs iš kaimo vakarėlių, gegužinių, kurių metu, neturint išankstinės režisūros, būdavo dainuojama, sekamos pasakos, minamos mįslės, pašiepiamos įvairios ydos. Juose reiškėsi kolektyvinė išmintis. Vėliau iš tokių kaimo vakarėlių šsivystęs Klojimų teatras, XX pirmaisiais dešimtmečiais išsiplėtė visose lietuvių gyvenamose vietovėse.
Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse įsikūrė lietuviškos teatrinės studijos Peterburge ir Rygoje, kurios vasaros atostogų metu gastroliuodavo Lietuvoje (jos tęsė Klojimų teatrų tradicijas). Šių studijų steigėjai buvo teatralų duonos paragavęs jaunimas, jie ir organizuodavo Lietuvos profesionalųjį teatrą. Tačiau šis teatras privalėjo tenkinti Lietuvos žiūrovo skonį. Daugelis teatro lankytojų buvo klojimo teatro žiūrovai, kurie anksčiau jokiouse teatruose nebuvo lankęsi. Prie tokių žiūrovo poreikių ir turėjo taikytis lietuvių scenos menas. Šioje terpėje ir iškilo Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vaičkus įkūrė trupę ir su ja aplankydavo įvairiausias Lietuvos vietoves. Statydavo spektaklius. Rengdavo koncertus. Daugiausia statė lietuvių autorių veikalus, tuo parodydami, kad ir lietuviai turi savo dramaturgų.
Kaune buvo atidarytas „Tautos teatras“, kuris 1919 metų pavasario sezoną pradėjo drama „Litvomalai“. Taip buvo padėti lietuviško profesionalaus teatro pamatai.
1920 m. gruodžio 31 d. Operos vaidykla pradėjo savo veiklą, pastatydama Dž. Verdžio „Traviatą“. Nuo 1923 m. Operos vaidykla gastroliavo ir kituose Lietuvos miestuose, statyti savų kompozitorių kūriniai, nuo 1926 m. operos transliuotos per radiją. 1921 m. atnaujintas M. Peprausko operos „Birutė“ pastatymas. Be to, muzikos mėgėjai išgirdo lietuviškas operas: Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (pagal A. Mickevičiaus poemą, 1932) ir „Radvilą Perkūną“ (1937), Antano Račiūno „Trys talismanai“ (1936), M. Petrausko „Eglė“ (1939). Kaune pradėti rengti ir baleto pastatymai. Iš pradžių baletmeisteriai buvo kviečiami iš užsienio. Pirmasis lietuvis baletmeisteris Bronius Kelbauskas 1936 – 1937 metais pastatė J. Štrauso „Vienos džiaugsmą“, T. Prestono „Boltąsias rožes“.
1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė sujungiami į vieną Valstybės teatrą. Tačiau visos išvardintos trupės veikė savarankiškai: jos turėjo savus repertuarus, režisierius, baletmeisterius. Teatrinė veikla ir toliau plėtėsi – 1931 metais grupė Valstybės teatro aktorių perkeliama į Šiaulius ir ten įkuriamas naujas teatras, kuriam pavedama statyti spektaklius ir Klaipėdoje. Atgavus Vilnių, 1940 metais kita Valstybės teatro grupė išvyko į
Vilnių, kur formavo lietuviškąjį teatrą.
Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Be to, mokyklose, prie daugelio Šaulių sąjungos vietos skyrių veikė chorai, tautinių šokių rateliai, pučiamieji orkestrai ir kitokie saviveikliniai kolektyvai.
Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika – tęsta aušrininkų herojinė tematika. Žavimasi didinga tautos praeitimi. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės komedijos „Pinigėliai“ (1920) ir „Vilos puošmena“ (1932),.
Nors lietuvių dailė pirmuosius žingsnius žengė dar iki Nepriklausomybės, tačiau tik po 1918 metų atsirado platesnis jos poreikis. Žymiausi Lietuvos dailininkai susibūrė Kaune.
Vilniuje buvo organizuojamos kilnojamos ir vietos dailininkų parodos. Taip 1903 m. Vilniuje įvyko „Ars“ grupės paroda, kurioje dalyvavo ir garsūs sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ dailininkai. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose.
XX amžiaus pradžioje formavosi lietuvių profesionalusis menas. Išryškėjo mūsų tapytojų M. K. Čiurlionio, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Vienožinskio, I. Šlapelio, V. Didžioko, V. Kairiūkščio skulptorių P. Rimšos, J. Zikaro, K. Sklėriaus, A. Vivulskio, grafikų A. Jaroševičiaus, A. Brako, P. Gfalaunės, ir daugelio kitų mūsų meninikų talentas. Lietuvos meninkai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Jie dalyvavo įvairiose parodose už Lietuvos ribų. užsienio šalyse pripažinimo susilaikė M. K. Čiurlionis. Jis tapo lietuvių meninikų simboliu.
1907 metais sausio 9 d. Petro Vileišio namuose Vilniuje buvo surengta pirmoji XX amžiaus lietuvių dailės paroda. Parodai buva atrinkti geriausi lietuvių meninikų darbai, išleisti katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.
1907 m. buvo įsteigta Lietuvių dailininkų draugija, kuri rūpinosi lietuvių meno reprezentavimu, meninikų buitimi, parodų rengimu. Šios draugijos tikslas buvo:
1. Plėtoti ir lavinti lietuvių dailę.
2. Vienyti ir artinti visų šakų artistus.
3. Teikti medžiagiškąją ir dorovoškąją pagalbą artistams ir dailininkams, ypač tiems, kurie nori lavintis savo speciališkumuose.
4. Lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių
5. Rinktis dailės darbus įvairiose žmonių tvėrimo apsireiškimuose (1.24P)
Įvairių krypčių meninikai nutarė įsteigti įvairių srovių menininkus jungiančią organizaciją. 1920 metų sausio mėn 29 d. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.
XX a. formuojasi nauja meno šaka – kinematografija. Nors Lietuva savo materialiniais ištekliais ir teoriniu pasiruošimu negalėjo lygiuotis prie vakarų šalių, bet pirmieji žingsniai ta kryptimi buvo žengti. 1931 m. buvo sukurtas pirmasis lietuviškas pilno metražo meninis filmas „Onytė ir Jonelis“.

Švietimas

Į XX- jį amžių Lietuva įžengė su labai mažu bendru pradinių mokyklų tinklu. Dėl didelių atstumų valstiečių vaikams buvo labai sudėtinga lankyti mokyklas. Nors 1904 metais ir buvo žengti pirmieji žingsniai legalizuojant pradines lietuviškas mokyklas, tačiau vietos pareigūnai visaip trukdė jų veiklai. Tėvų prašymai steigti lietuviškas mokyklas buvo atmetami be jokių argumentų.
Carinėje Rusijoje veikė sudėtinga pradinių mokyklų sistema. Vienos mokyklos buvo gubernijų mokyklų direkcijų žinioje ir jų administruojamos, kitos priklausė stačiatikių bažnyčios vyskupijų mokyklų žinybai. Lietuvoje valdžia buvo linkusi labiau palaikyti pastarąsias, o ne valstybines, administruojamas gubernijų mokyklų direkcijų.
Po 1905 metų įvykių buvo leistos steigti aukštesnio tipo bei privačias mokyklas. 1906 metais buvo galutinai panaikintas ir lietuviškų mokyklų draudimas. Jos galėjo būti pačių lietuvių finansuojamos ir administruojamos. Lietuviškas mokyklas iš esmės steigė lietuvių kultūrinės organizacijos. Jos ieškojo lėšų mokyklų išlaikymui bei neturtingų moksleivių šelpimui. Čia pagrindinis krūvis teko inteligentų būreliui. Jie rūpinosi mokymo programų sudarymu, vadovėlių parengimu ir išleidimu. Lygiagrečiai buvo steigiamos ir įvairios profesinės mokyklos (žemės ūkio, technikos) bei kursai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė Veiverių ir Panevėžio mokytojų seminarijos, Vilniaus mokytojų ir Vilniaus žydų mokytojų institutai. Tik į Veiverių mokytojų seminariją buvo priimami lietuvių valstiečių vaikai (kitur lietuvių, jei jie buvo ne stačiatikiai, nepriėmė). Nuo 1906 metų lietuviai galėjo mokytis ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, prieš tai gavę Švietimo ministerijos leidimą, bet jų negalėjo būti daugiau kaip 1/3 visų moksleivių. Tačiau ir šio santykio nesilaikyta: 1907 metais iš 132 moksleivių buvo tik 8.
XX amžiaus civilizuota valstybė negalėjo gerai funkcionuoti be kvalifikuotų ir išsilavinisių žmonių. Jų reikėjo krašto administracijai, pramonei, žemės ūkiui. Be jų neįmanoma kultūrinių institucijų plėtra. Vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės žingsnių buvo privalomo pradinio išsilavinimo įvedimas ir vieningos švietimo sistemos sukūrimas (nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų). Visoms mokykloms stigo mokytojų, profesorių. Atsidurta uždaram rate: reikėjo plėsti vidurinių mokyklų tinklą, kurios maitintų aukštąsias mokyklas; mokykloms reikėjo mokytojų, o jų nebuvo. Kita problema – nebuvo mokykloms tinkamų pastatatų. Iš pradžių jos buvo įkurdintos nepritaikytose mokymo poreikiams valstiečių sodybose, tuo pat metu rengiant tipiškų pradinių mokyklų statybos projektus. Per du nepriklausomos valstybės egzistavimo dešimtmečius daugelyje kaimų jos buvo pastatytos.
Lietuvoje kuriama švietimo sistema atrodė taip:
1. Privalomas – keturklasė pradinė mokykla, kurios buvo steigiamos beveik visuose kaimuose, gyvenvietėse.
2. Vidurinės mokyklos – 8 – ių metų gimnazijos. Jos buvo dviejų pakopų: pirmosios 4-ios klasės buvo vadinamos progimnazija, jas siekta turėti visuose valsčių centruose (progimnazijas baigusieji galėjo stoti į mokytojų ir kunigų seminarijas, technikos bei meno mokyklas), ir pilnos gimnazijos, kurios buvo išdėstytos visuose apskričių centruose, didesniuose miestuose (jas baigusieji įgydavo teises stoti į aukštąsias mokyklas). Gimnazijų mokslo lygis buvo orientuotas į Vakarų Europos standartus, kad baigusieji galėtų studijuoti ir užsienio aukštosiose mokyklose.
Pradinių mokyklų mokytojai privalėjo būti baigę mokytojų seminarijas. Kadangi tokių trūko, nemažai buvo žemesnės kvalifikacijos negu reikalavo mokyklos statusas. Gimnazijų mokytojai privalėjo turėti aukštąjį išsilavinimą.
Kadangi daugelyje mokyklų veikė lietuvių kalba, mokytojai tarpusavyje ir su vaikais bendravo lietuviškai. Žinoma, Lietuvoje veikė ir kitakalbės valstybės remiamos mokyklos (vokiečių, lenkų, žydų), bet ir jos neiškrito iš bendro mokyklų konteksto. Jose kaip atskira disciplina buvo dėstoma ir lietuvių kalba.
Visuomenė negali normaliai vystytis, nesukurdama mokslo ir mokymo įstaigų tinklo. Lietuva ir po 1905 metų revoliucijos reformų savo teritorijoje neturėjo nei vienos aukštosios mokykos. Paskelbus nepriklausomybę, vienas iš pirmųjų Lietuvos Tarybos žingsnių buvo atgaivinti Vilniaus universitetą. 1918 m. Lietuvos Taryba sudarė universiteto atkūrimo organizacinę komisiją, patvirtino jo statutą. Nors lenkų okupacija sutrukdė šį sumanymą realizuoti , tačiau pačios idėjos nebuvo atsisakyta.
1919 m buvo patvirtintas Kaune steigiamų Aukštųjų kursų statutas. Aukštieji kursai 1922 m. buvo pertvarkyti į univesitetą. Iš pradžių čia veikė Teologijos, Socialinių mokslų, Medicinos, Gamtos – matematikos ir Technikos fakultetai bei įvairūs kiti struktūriniai mokslo padaliniai. Vėliau fakultetų kiekis ir pavadinimai keitėsi Teologijos fakultetas buvo pertavarkytas į Teologijos – filosofijos, įsteigtas Humanitarinių mokslų fakultetas ir pan. 1930 m. universitetui suteikiamas Vytauto Didžiojo vardas.
Kuriama gera mokymo bazė t.y. labaratorijos, klinikos. Universitetas siekė pritraukti geriausius specialistus. Jo mokslo personalas buvo skirtomas į vyresnįjį (ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai) ir junesnįjį (lektoriai, asistentai, laborantai, prolektoriai) iš vyresniųjų buvo reikalauta, kad pretendentai turėtų mokslinius laipsnius ir būtų paskelbę mokslinių darbų. Universitetas leido įvairių sričių mokslo darbus, organizavo mokslines konferencijas, palaikė dalykinius kontaktus su įvairiomis užsienio šalių mokslinėmis institucijomis.
Ugdant darnią švietimo sistemą, reikėjo aukštos kvalifikacijos specialistų. Kadangi visų negalima buvo parengti savajame krašte, gabiems jaunuoliams siekta sudaryti sąlygas studijuoti geriausiuose užsienio šalių universitetuose. Vakarų Europos universitetuose buvo ginamos disertacijos, stažuojamasi.
Šalies ūkis kėlė vis naujus ir naujus mokslo uždavinius. Intensyvus žemės ūkis reikalavo išsamių agrotechninių ir zootechninių žinių. Dėl to Kauno universiteto padalinių bazėje susikūrė Žemės ūkio akademija (1924), Veterinarijos akademija (1936). Jos įsteigė eksperimentinius ūkius, kuriuose naujų ūkininkavimo metodų galėjo pasisemti Lietuvos ūkininkai. Taip visapusiškai plėtėsi ir įvairiausių mokymo ir mokslo įstaigų tinklas.
1933 metais Kauno muzikos mokykla buvo pertvarkyta į Kauno konservatoriją, 1934 Klaipėdoje įsteigtas Prekybos institutas, o 1935 metais – Mokytojų institutas (vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas persikėlė į Šiaulius, o Pedagoginis institutas – į Panevėžį, o vėliau iš ten į Vilnių). Taip Lietuvoje buvo sukurtas šalies poreikius atitinkantis aukštųjų mokyklų tinklas, kuriuose buvo sukoncentruotas ir mokslo tiriamasis darbas.

Kultūros istorija, bruožai ir reikšmė

 

ĮVADAS

Taip susiklostė aplinkybės, kad lietuvių profesionalusis teatras palyginti gana vėlai įsiterpė į tautos meninės kultūros panoramą.
Ikitarybiniu laikotarpiu apie teatrą rašė daugiausia literatai, žurnalistai, patys teatro veikėjai.
Didelę reikšmę teatrologų profesionalėjimui turėjo B. Sruogos teatrinė kritinė veikla, 1926 metais Kauno universitete jo įsteigtas teatro seminaras. Pasirodė ir didesnių scenos meno tyrinėjimų: B. Sruogos studijos apie V. Krėvės „Šarūno“ ir Č. Dikenso „Varpų“ pastatymus (1930) bei knyga „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930), V. Maknio „Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis“ (1936), A. Vengrio „Kastantas Glinskis“ (1937), J. Būtėno „Lietuvių teatras Vilniuje“ (1940) ir kt. 1940 m. pasirodė A. Jakševičiaus išversta knyga „Aktoriaus saviruoša“.1
Tačiau ilgą laiką nebuvo pasirodę nei vieno teatrologinio sintetinio darbo apie profesionaliojo lietuvių teatro raidą. Pastaruoju laikotarpiu vienas po kito pasirodė straipsniai, smarkiai kritikuojantys iki šių dienų pasirodžiusius lietuvių teatro istorijos leidinius. 2003 m. vasario 8 d. „Lietuvos aido“ numeryje atspausdintas Aleksandro Guobio straipsnis „Lietuvių teatro šaltiniai ir jų leidyba“. Ypatingos kritikos susilaukė vieninteliai MA Istorijos instituto išleisti istorijos tomai – „Lietuvių tarybinis teatras (1940-1956)“ bei „Lietuvių teatro istorija, Pirmoji knyga 1929-1935 m.“. A. Guobys daugelį, rašančių apie lietuvių teatro istoriją, vadina iki šiandien šia veikla užsiimančiųjų „nugrimzdusiais į sovietinio mąstymo gelmes“, iki šiol falsifikuojančiais teatro istoriją ir aukštyn kojomis apverčiančiais praeities vertybes ir tikrovę.2
Darbe panaudota literatūra

1. ALEKSAITĖ, Irena. Borisas Dauguvietis : režisūros bruožai. Vilnius : Mintis, 1966. 244 p.
2. ALEKSAITĖ, Irena. Režisierius Romualdas Juknevičius. Vilnius : Baltos lankos, 1998. 363 p. ISBN 9986-813-76-X.
3. ALEKSAITĖ, Irena. Be grimo. Vilnius : Tyto alba, 2004. 287 p. ISBN 99886-16-357-9
4. DAUGUVIETIS, Borisas. Žaldokynė. Vilnius : Vaga, 1967. 478 p.
5. Lietuvių tarybinis teatras 1940-1956. Lietuvos TSR MA istorijos institutas. Vilnius : Mintis, 1979. 385 p.
6. MASIDUNSKYTĖ, Asta. J. Miltinio teatras. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:
7. PETUCHAUSKAS, Markas. Nebevaldomų instinktų prasiveržimas. Literatūra ir menas. 2003-03-21. Nr. 2942.
8. VASINAUSKAITĖ, Rasa. Nacionalinis menotyros centras. Atsakant į nepasitenkinimą lietuvių teatro istorijos leidiniais. Septynios meno dienos. 2003-03-07. Nr. 558.
9. ZABORSKAITĖ, Vanda. Dešimtmečio reikšmė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiausiai vadovautasi 1979 metais pasirodžiusia monografija „Lietuvių tarybinis teatras 1940-195”. Šioje knygoje į 1940-1956 metų lietuvių teatrą buvo stengtasi pažvelgti apibendrinamu požiūriu kaip į vieningą kūrybos procesą, o profesionaliojo teatro raidą nušvietė į tris etapus suskirstytas aptariamasis laikotarpis (1940-1941, 1941-1944, 1944-1956).
Tačiau reikia paminėti, kad tarybiniais metais metais išleistos knygos yra itin tendencingai parašytos ir tik pro tankų sovietinės demagogijos šydą gali įžiūrėti tikrovę.
Šiame darbe trumpai nušviesti 1940-1944 lietuvių teatro metai. Laikomasi principo išskirti ir nagrinėti kiekvienos trupės kūrybą, spektaklius tiek, kiek jie turėjo reikšmės vieno arba kito teatro svarbesnių bruožų, specifinių ypatumų formavimuisi ir drauge – visam lietuvių scenos menui. Siekiama iškelti tai, kas būdinga kiekvienam teatrui, ir kartu įvertinti trupę kaip nacionalinio teatro padalinį, išryškinti jos indėlį į viso lietuvių scenos meno plėtotę. Trumpai galima paminėti, kad respublikoje veikė tik du muzikiniai teatrai, o pagrindiniai muzikinio teatro žanrai buvo opera, operetė ir baletas. Tačiau darbe apsiribota tik dramos teatrais ir juose vykusiais procesais. Taigi dėmesys skiriamas dramaturgijai, kuri yra kiekvienos tautos teatro repertuaro ir sceninės kūrybos pagrindas.

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE 1940-1941 METAIS

Dėl istorinės raidos ypatumų lietuvių profesionalusis teatras ėmė formuotis vėliau, negu kitos nacionalinio meno šakos (literatūra, dailė, muzika). Platus mėgėjų teatro sąjūdis, prasidėjęs po 1905 metų revoliucijos, paruošė dirvą profesionaliajam lietuvių teatrui. Režisieriaus Juozo Vaičkaus 1916 metais suorganizuota Peterburge privati teatro studija – pirmoji lietuvių profesionalių aktorių mokykla, – kūrybiškai sutvirtėjusi ir pasivadinusi Skrajojamuoju teatru, 1918 metų vasarą atvyko į Vilnių. 1918 m. rugpjūčio 3 d. lenkų teatro „Liutnia“ patalpose įvykusi pirmoji šio teatro premjera – B. Vargšo-Laucevičiaus pjesės „Žmonės“ pastatymas – tapo reikšmingu įvykiu Vilniaus kultūriniame gyvenime.3
Praslinkus dviems dešimtmečiams, 1940 metais lietuvių profesionalusis teatras jau buvo nuėjęs reikšmingą meninės raidos kelią, sukaupęs meninę patirtį, pasiekęs kūrybinių laimėjimų. Teatrinis gyvenimas 1940-1941 metais – trumpas, bet pilnas įvykių scenos meno laikotarpis.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje nevalstybiniai teatrai dažniausiai negalėdavo išsilaikyti ilgesnį laiką ir todėl arba nustodavo egzistavę, arba veikė kaip mėgėjiškos ir pusiau mėgėjiškos trupės. Be tokių trumpesnį laiką gyvavusių dramos kolektyvų, veikė vienas valstybės išlaikomas ir todėl stabilus lietuvių profesionalusis teatras – Valstybės teatras Kaune. Tik 1931 metais pavyko įsteigti jo Šiaulių filialą, kuris vėliau tapo savarankišku dramos teatru (nuo 1935 m. jis veikė Klaipėdoje, o 1939 m. hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, grįžo į Šiaulius).4
1940-1941 metais Tarybų Sąjungos statytinių Lietuvoje vyriausybės iniciatyva buvo įkurti nauji valstybiniai dramos teatrai, taip pat stabilūs operetės ir vaikų teatrai: S. Romanovo pjesės „Žolelės nuotykiai“ premjera Kaune buvo atidarytas Vaikų teatras (vėliau Jaunojo žiūrovo teatras), o B. Aleksandrovo operetės „Vestuvės Malinovkoje“ premjera (1941-05-01) Kaune pradėjo darbą pirmasis profesionalusis lietuvių Muzikinės komedijos teatras. Baigiantis 1940-1941 metų sezonui, atidarytas Marijampolės dramos teatras, kuris paruošė savo pirmąją premjerą – K. Binkio „Atžalyną“ (1941-04-20).
Per visą 1940-1941 metų sezoną intensyviai formavosi nauji teatrų kolektyvai. Kai kurios naujos trupės buvo sudaromos ne vien iš profesionalų (jų nebeužteko), bet ir iš mėgėjų. Tai būdingas „tarybinio“ teatro pradinio formavimosi bruožas.
Išryškėjo du pagrindiniai naujų teatrų formavimosi atvejai: vienur trupę sudarydavo persikėlę kitų teatrų aktoriai, kitur ji buvo formuojama iš neprofesionalų. Antruoju atveju teatro kūrybos pradžia sutapo su studijiniu laikotarpiu. Tipiškas pirmojo atvejo pavyzdys – Lietuvos TSR Valstybinis akademinis dramos teatras, antrojo – Panevėžio dramos teatras.
1940 m. spalio 6 d. atidaryto Vilniaus Valstybinio teatro branduolį sudarė Kauno Valstybės teatro trupės dalis. Teatro direktoriumi ir meno vadovu buvo paskirtas R. Juknevičius.
Kitaip formavosi Panevėžio dramos teatro trupė. Panevėžyje teatras buvo atidarytas tik 1940 metais. Jo branduolį sudarė J. Miltinio dramos studijos auklėtiniai, žengiantys pirmuosius nedrąsius žingsnius profesionaliojoje scenoje (J. Alekna, B. Babkauskas, V. Blėsis, K. Vitkus ir kt.).5
1940-1941 metų repertuare išryškėjo dvi pagrindinės kryptys: anksčiau statytų kai kurių autorių veikalų atnaujinimai ir „tarybinių“ dramaturgų pjesių pastatymai. Iš pastarųjų minėtini sezono pabaigos spektakliai – V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ ir B. Lavreniovo „Lūžis“.
Tuo laikotarpiu teatrai koregavo kai kurių pjesių tekstus, neatitikusius naujosios ideologijos, kaip rašoma „tarybinėje“ spaudoje, – „paliestus buržuazinės cenzūros žirklių“. Taigi, kad ir kaip buvo tada „atnaujinami“ spektakliai, „tarybinis teatras“ Lietuvoje susiformavo ne tuščioje vietoje, o ant praeities lietuvių scenos meno pamatų.6
Kauno Valstybės teatro dramos trupės padalijimas į dvi – Vilniaus ir Kauno – turėjo didelę įtaką atnaujinimams. Pirma, tokiuose Vilniaus ir Kauno spektakliuose vaidindavo nauji aktoriai, neretai netgi pagrindinius vaidmenis. Antra, spektaklius dažnai atnaujindavo kiti režisieriai. Taigi, nors ir sunku atsirinkti, kiek „tarybinėje“ spaudoje yra tiesos, tačiau ir toks pasakymas, kad „atnaujinimams idėjinę kryptį davė istoriniai įvykiai ir besiformuojančios naujos scenos menininkų pažiūros“, atspindi tuometinę situaciją.
Iš ankstesnių Kauno Valstybės teatro lietuviškų pjesių, kurios buvo „atgaivintos“ Vilniaus teatre, pažymėtinos K. Binkio „Atžalynas“ (B. Dauguviečio režisuotas 1938 m., K. Jurašūno atnaujintas 1940 m.) ir J. Petrulio „Strazdelis“ („Prieš srovę“, B. Dauguviečio režisuotas 1936 m., J. Monkevičiaus atnaujintas 1941 m.).
Nuo Vilniaus teatro atidarymo jo direktorius ir meno vadovas buvo R. Juknevičius. Iš R. Juknevičiaus Kauno teatre režisuotų ir vėliau Vilniaus teatre „atgaivintų“ spektaklių minėtini M. Panjolio „Topazas“ ir G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“. Buvęs Jaunųjų teatro aktorius, režisierius B. Lukošius atnaujino H. Bičer Stou „Dėdės Tomo Lūšnelę“.7
Vilniaus Valstybinis teatras buvo atidarytas H. Hejermanso „Viltimi“. Šį spektaklį režisavo R. Juknevičius. „Viltyje“ vėjo išpūstos H. Hejermanso žvejų laivo burės, subaltavusios ant uždangos, tapo naujojo teatro emblema.
Vilniuje atnaujintas „Vilties“ spektaklis išsaugojo esminius R. Juknevičiaus 1936 metų pastatymo bruožus. Režisūrinį sumanymą atitiko V. Palaimos dekoracijos. Jauno žvejo Gerto paveikslą sukūrė, – anot I. Aleksaitės – Scenos Riteris – S. Jukna.8
„Vilties“ spektaklis ir 1941 metų Lietuvoje jaudino žiūrovus savo dramatizmu. „Vilties“ atgimimas savotiškai deklaravo naujosios Vilniaus trupės meninę programą.
Po Vilniaus grąžinimo Lietuvai jame taip pat buvo reorganizuotas nuo 1936 metų gyvavęs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatras, kuris pervadintas į Skrajojamąjį Vaidilos teatrą (direktorius J. Kanopa, nuo 1940 metų pradžios režisierius A. Jakševičius). Iki 1940 metų pabaigos, kol Vilniuje buvo steigiamas valstybinis profesionalus nacionalinis teatras, Vaidila (buvusi senamiestyje, Arklių gatvėje) atliko ypač didelį kultūrinį meninį darbą Lenkijos okupuotame krašte. Šio teatro nedidukė salė visada būdavo pilna.9
1940 metais Lietuvoje šalia įsteigtojo Vilniaus Valstybinio teatro aktyviai dirbo kitas, seniausias iš gyvuojančių scenos meno židinių – Valstybės teatras Kaune. Dramos trupė tarybinį teatro sezoną pradėjo M. Gorkio pjese „Miesčionys“ (rež. B. Dauguvietis). Šis spektaklis pasirodė dar prieš oficialiai Lietuvai nepriklausius Tarybų Sąjungai – 1940 metų kovo mėnesį.
Pirmaisiais tarybinės santvarkos gyvenimo mėnesiais Kauno teatro sceną išvysta tokie veikalai, kaip „Pelninga vieta“, „Vyšnių sodas“, V. Krėvės „Žentas“, J. Petrulio „Prieš srovę“, R. Blaumanio „Indranai“. Tuometinis Valstybės teatro dramos trupės meno vadovas J. Grybauskas sakė, kad „tekstai tikrinami ir taisomi, dabar kai kurios pjesės perdirbamos iš naujo…“.10
Kaip R. Juknevičius Vilniuje, taip B. Dauguvietis Kauno teatre nubrėžė dramos trupės kūrybos gaires. Baigęs Peterburgo Imperatoriškąją teatro mokyklą (1909), kur jo mokytojai buvo žymūs aktoriai V. Davydovas ir S. Jakovlevas, Borisas Dauguvietis (1885-1949) nuo 1923 metų pabaigos iki fašistinės Vokietijos užpuolimo (su nedidele pertrauka, kai dirbo Šiaulių teatre) buvo Kauno dramos teatro režisierius. Šiam žmogui priklauso žymus lietuvių dramaturgijos, scenos meno formavimo ir ugdymo vaidmuo. Režisierius iki 1940 metų buvo pastatęs absoliučią daugumą visų lietuvių dramaturgijos veikalų. Jis įvedė į lietuvių teatrą Maironį, V. Krėvę, ir P. Vaičiūną, taip pat V. Šekspyrą, A. Puškiną, A. Ostrovskį, A. Čechovą ir M. Gorkį. B. Dauguviečio spektakliuose išaugo ištisa lietuvių aktorių karta. Jis buvo vienas nacionalinės vaidybos mokyklos ugdymo iniciatorių.
Pirmaisiais tarybiniais metais daug nuveikė ir tuometinis Valstybės teatro direktorius bei dramos trupės meno vadovas Kaune, lietuvių teatro veikėjas Juozas Grybauskas (1906-1964).11
Ikitarybinio laikotarpio meno pradmenys buvo gera dirva tarybiniam teatrui tarpti, o gausus šių tradicijų puoselėtojų būrys tapo naujojo teatro kūrėjais.
Per labai trumpą laiką (nuo 1940 m. liepos mėn. iki hitlerinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą) nespėta (išskyrus vieną kitą išimtį) sukurti naujų literatūros, dailės, muzikos stambių formų kūrinių. Tuo tarpu teatras sukūrė spektaklių revoliucine tematika.
Pirmósios tarybinės pjesės – J. Gemano „Liaudies sūnaus“ – premjera įvyko Kauno dramos teatre 1940 m. spalio 10 d. Po to buvo statoma A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“ Šiaulių scenoje ir A. Arbuzovo „Tania“ Vilniaus teatre. Vėliau rampos šviesą išvydo M. Gorkio „Paskutinieji“ ir L. Rachmanovo „Nerami senatvė“ (Šiaulių teatras), Š. Gergelio ir S. Litovskio „Motina“ bei B. Lavreniovo „Lūžis“ (Kauno teatras), N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (Panevėžio teatras), V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ (Vilniaus teatras).12
1940-1941 metų sezone stokojant naujų lietuviškų pjesių, B. Dauguvietis Kauno scenoje pastatė vienintelį sezone lietuvių literatūros veikalą (neskaitant atnaujinimų) „Dauboje“ („Prieblandoje“). Režisieriui glaudžiai bendradarbiaujant su autoriumi A. Vienuoliu, gimė įdomus spektaklis (premjera 1941-03-20).13
Kur kas įspūdingesni scenoje buvo personažai, glaudžiai susiję su dramaturgijos tradicija vaizduoti senąjį lietuvišką kaimą. Režisierius B. Dauguvietis bei vyresniosios kartos aktoriai buvo sukaupę patyrimą, kurdami scenoje kaimo žmonių buitį, jų charakterius. Visa tai atsispindėjo „Dauboje“.14
Pirmoji tarybinė pjesė, pastatyta Vilniaus teatre, – A. Arbuzovo „Tania“ (1940-12-29). Lietuvių teatras iš pradžių ėmėsi pjesių „Liaudies sūnus“, „Motina“, „Tania“, „Platonas Krečetas“, „Nerami senatvė“. 1941 metų pavasarį sostinės žiūrovai pamatė spektaklį „Tania“, kuriuo debiutavo jaunas režisierius J. Monkevičius. Tuo metu buvusi teatro kritika teigė, kad „režisieriui teko ypač daug sugalvoti fizinių uždavinių“, t.y. išoriškai „suveiksminti“ spektaklį, „gelbstint“ A. Arbuzovo pjesę, o toks „suveiksminimas“ neišėjo spektakliui į gera.15
Tarybinėje literatūroje rašoma, kad „naujai suvokto socialistinio humanizmo, tarybinio patriotizmo gaidos nuskambėjo ir pirmajame jauno Panevėžio dramos teatro spektaklyje“. Čia kalbama apie pirmąją premjerą – N. Pogodino „Sidabrinį slėnį“. Ją teatras parodė 1941 metų kovo mėnesį. Naujosios trupės meno vadovas J. Miltinis tuomet pabrėžė, jog komplikuota 1941 metų tarptautinė padėtis „nukreipė žvilgsnį į tokią pjesę, kurioje būtų iškeliamas pasiryžimas kovoti dėl savo tėvynės“. Šiame spektaklyje didelis dėmesys buvo skiriamas žmogaus individualybei.16
Pirmajame sezone teatras paruošė dar vieną veikalą – J. Miltinio režisuotą įžymaus Renesanso epochos anglų rašytojo B. Džonsono „Sukčiaus testamentą“ („Volponę“). Po šio spektaklio tokie jo bruožai, kaip teatrinės formos grakštumas, komedinis žaismingumas ir ironija, laikui bėgant, vis labiau ryškės Panevėžio teatro kūryboje.
1940-1941 metais teatrų spektakliuose neapsieita be dirbtinio patoso, pompastikos elementų aktorių vaidyboje, ypač kuriant “naujojo“ herojaus sceninį paveikslą. Natūralistiniai kraštutinumai reiškėsi ir per daug detalizuota vaidyba. Dauguma teatro darbuotojų taip pat buvo priversti įsijungti ne tik į „aktyvų“ kūrybinį darbą, bet ir į politinį visuomeninį respublikos gyvenimą, dalyvauti demonstracijose ir mitinguose, Raudonosios Armijos daliniams rengiamuose koncertuose, dirbti visuomeninėse organizacijose, rengti agitacinius koncertus.17
Teatras tapo prieinamas paprastiems žmonėms. 1940-1941 metais Lietuvos teatre atsirado sceninės agitacijos formų, primenančių tas, kurios buvo paplitusios Rusijoje ir kitose tarybinėse respublikose 1920-1930 metais (agitbrigados, „gyvieji“ laikraščiai ir pan.). 1940-1941 metais agitacinio teatro elementų atsirado ir profesionalų ruošiamose teatralizacijose. Organizuojamos specialios agitbrigadų tipo koncertinės grupės, kurių sudėtyje teatrų darbuotojai dalyvavo rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą kampanijoje.18
Tarybinio laikotarpio literatūroje rašoma: „Visuomeninė ir kūrybinė veikla, kuri aktyviai plėtojosi tuo metu lietuvių teatruose, buvo nukreipta ta pačia bendra vaga. Repertuaro ir sceninės kūrybos naujovės pirmojoje sezono pusėje parengė dirvą brandžiausiems 1940-1941 metų spektakliams.“19
1940-1941 metų sezono antrojoje pusėje Vilniaus ir Kauno teatrai ėmėsi R. Juknevičiaus režisuoto V. Ivanovo „Šarvuočio 14-69“ (Vilniaus teatras, 1941-04-05) ir B. Dauguviečio pastatyto B. Lavreniovo „Lūžio“ (Kauno teatras, 1941-05-01) premjeros. Liaudies kaip pagrindinio spektaklio herojaus traktavimas lietuvių teatre buvo naujovė. „Šarvuotyje“ pagrindinis spektaklio akcentas buvo nuo cerkvės stogo valstiečių mitingui vadovaujantis Veršininkas (Mečys Chadaravičius), o „Lūžyje“ – pilkšvais šarvais apkaustytas galingas kreiserio korpusas, iškylantis aukštai virš scenos aikštelės (Goduno vaidmenį atliko Petras Kubertavičius). Taigi „Šarvuot“ ir „Lūžis“ tiksliau atspindėjo 1941 metų Lietuvą, geriau pajuto audringų to meto įvykių pulsą, negu kiti sezono spektakliai“.20
Greta vilniečių Veršinino įsimenantys ir kitų spektaklių herojai. Šiaulių teatre aktorius J. Rudzinskas sukūrė įspūdingą Platono Krečeto paveikslą (A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“, rež. K. Jurčys), o aktorius K. Simaška sėkmingai suvaidino profesorių Poležajevą (L. Rachmanovo „Nerami senatvė“, rež. A. Radzevičius).21
„Šarvuočio 14-69“ ir „Lūžio“ pastatymai, galima sakyti, apibendrino sezono rezultatus, parodė visa, ką lietuvių teatras padarė pirmaisiais tarybiniais metais, pradėjus formuotis socialistinio meno bruožams. Nors ir kokią tiesą buvo pasakęs A. Sniečkus, bet vis dėlto tai buvo tiesa, kad „Komunistinio partiškumo pozicijos, į kurias atėjo mūsų teatras, keitė visą jo idėjinę ir kūrybinę veiklą. Jis tapo liaudies masių teatru, socializmo idėjų skleidėju“.
Naujo repertuaro sudarymas, bandymai kurti tarybinio žmogaus paveikslą ir su tuo susiję režisūros bei vaidybos poslinkiai, pirmieji naujo lietuvių dramaturgijos traktavimo žingsniai (A. Vienuolio „Dauboje“), liaudies, kaip istorijos kūrėjos, vaizdavimas, paverčiant masines scenas liaudies revoliucinėmis scenomis, herojinių revoliucinių spektaklių sukūrimas, nauja tuometinė samprata ir nauji scenos meno santykiai su žiūrovais – visa tai buvo pirmieji kitokio teatro meno požymiai.22

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS

Lietuvos teatro gyvenimas hitlerinės okupacijos metais nedaug tebuvo teatrologų nagrinėjamas ir apibendrinamas. Vienas kitas publicistinis straipsnis dažniausiai konstatuodavo atskirus reiškinius ar faktus iš vokiečių veiklos teatrų srityje. Tačiau trumpai galima būtų apžvelgti vokiečių fašistinės okupacijos laikotarpio teatro gyvenimą.
Okupacinės valdžios potvarkiai dėl teatrų veiklos bei pramogų yra pateikti dokumentinėje, mokslinėje ir memuarinėje literatūroje. Remiantis reicho komisaro 1941 m. gruodžio 19 d. potvarkiu ir 1942 m. gegužės 18 d. patvarkymais, buvo nustatyta, kad scenos veikalo (opera, drama, baletas, cirkas ir kt.) vaidinimui reikėjo išankstinio raštiško generalinio komisaro arba jo įgaliotos įstaigos leidimo.23
Tarybinė spauda pateikia grupę „nacionalistiškai nusiteikusių literatų, bendradarbiavusių su okupantais, puolusių tarybinę santvarką ir komunizmo idėjas“. Tai buvo A. Ambrazevičius, M. Biržiška, B. Brazdžionis, S. Būdavas, L. Dovydėnas, J. Švaistas ir kt.24
Lietuvių „tarybinių pažiūrų“ teatro plėtotė karo metais dėl hitlerinio okupacinio režimo sąlygų nutrūko. Visi 1941 metais veikę teatrai buvo valstybiniai. Fašistinės okupacijos metais lietuvių teatrai oficialiai buvo Švietimo vadybos meno departamento, miestų savivaldybių žinioje. Todėl jų veiklai turėjo įtakos vokiečių bei vietinių jų pagalbininkų politiniai ir propagandiniai siekimai.25 T.y. pirmosiomis Antrojo Pasaulinio karo dienomis hitlerinei kariuomenei okupavus Lietuvą, okupantų valdžia įvedė fašistinį režimą.
Tarp kultūros darbuotojų, likusių okupuotoje teritorijoje, vyko diferenciacija. Galima paminėti, kad 1943 metais, kai fašistai ėmė patirti fronte lemiamus pralaimėjimus, buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Teatrai iškart nebuvo uždaryti, nors kai kurias trupes – Kauno dramos, teatrą – nuolat buvo mėginta likviduoti.26
Iš Kauno Valstybės teatro pasitraukė buvęs 1940-1941 metais teatro direktorius ir Dramos meno vadovas J. Grybauskas. B. Dauguvietis taip pat buvo priverstas pasitraukti iš teatro. Buvo nužudytas Kauno dramos trupės režisierius A. Martenas. Kauno dramos kolektyve neliko nė vieno režisieriaus profesionalo, tad šio darbo teko imtis aktoriams P. Kubertavičiui, A. Kupstui, V. Dineikai, pradedančiam režisieriui J. Monkevičiui. Okupacijos pradžioje seniausio lietuvių teatro būklė pasidarė daug sunkesnė, negu, sakysime, Vilniaus ar Panevėžio kolektyvų, kurių vadovais liko R. Juknevičius ir J. Miltinis.
Vilniaus teatro direktoriaus kėdę užėmė V. Alantas, tautininkas, vienas LAF steigėjų Berlyne. Kauno Valstybės teatro direktoriumi tapo tarpukario Lietuvoje „Geležinio vilko“, o vokiečių okupacijos pradžioje LNP (Lietuvių nacionalistų partijos) aktyvus veikėjas P.V. Ivanauskas (po karo jie pasitraukė iš Lietuvos).
Socialistinės pasaulėžiūros formavimasis Lietuvoje 1940-1941 metais buvo tik prasidėjęs. Vos pradėjus 1941-1942 metų teatrinį sezoną, iš repertuaro buvo išbraukti visi tarybinių autorių veikalai. Buvo uždrausta vaidinti ir XIX amžiaus rusų klasiką. Iš teatrų repertuarų buvo išbraukti ir J. Petrulio pjesė „Prieš srovę“ („Strazdelis“), H. Hejermanso „Viltis“, M. Panjolio komedija „Topazas“, „Dėdės Tomo lūšnelė“ ir kt. Vietoje jų repertuare paliekamos arba statomos naujos pjesės, piešiančios tautos vienybės idėjas. Pvz., Vilniaus Miesto teatre, kuris taip buvo vadinamas vokiečių okupacijos metais, buvo pastatytas prieškarinių istorinių romanų autoriaus F. Neveravičiaus veikalas „Priešai“, pasakojantis apie knygnešių laikus. Šiame spektaklyje buvo užimti tokie pajėgūs aktoriai kaip J. Rudzinskas, J. Siparis, T. Vaičiūnienė, V. Derkintis, P. Zulonas ir kt.
Vienas labiausiai propaguojamų lietuvių dramaturgų vokiečių okupacijos metais tampa buvęs tarpukario Lietuvos tautininkų oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius V. Alantas. A. Smetonos valdymo laikotarpiu buvo pastatyti tik du jo veikalai – „Užtvanka“ (1932 m. Šiauliuose ir Kaune) ir pjesė „Gaisras Lietuvoje“ (1937). 1942-1943 metų sezone „Užtvankos“ premjeros įvyko Marijampolės, o vėliau – ir Vilniaus Vaidilos teatre. 1942 metų pavasarį Vilniaus Miesto teatras pastatė V. Alanto pjesę „Gyvenimas iš naujo“, o kitą sezoną – komediją „Buhalterijos klaida“.27
Vokiečių okupacijos metais buvo parašyta nedaug lietuvių dramaturgijos veikalų. 1939-1940 metais parašyta brandi K. Binkio pjesė „Generalinė repeticija“. V. Mykolaitis-Putinas parašė herojinę draminę poemą „Skalvių mergelė“. B. Sruoga, būdamas Štuthofo koncentracijos stovykloje, sukūrė komedijas „Uošvė“, „Dobilėlis penkialapis“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“, dramą „Pavasario giesmė“. Tarp naujų lietuviškų veikalų, kurie pasirodė teatruose, buvo S. Santvaro (baigiantis karui jis pasitraukė į Vakarus) „Kaimynai“.28
1941-1944 metų spauda akcentavo „giedrą nuotaiką“ teatrų scenose, o tarybiniais laikais buvo sakoma, kad tokia nuotaika buvo palanki vokiečių okupantams.
Vienos to laikmečio pjesės tetruose buvo statomos prieškariniais laikais, todėl jas tereikėjo atnaujinti, kitas vaidino pirmą kartą. Minėtinos R. Flerso ir G.A. Kajavės, M. Henekeno ir B. Kolijaus, L. Fordo, M. Drejerio pjesės bei ištaigingi pastatymai su operetės elementais ir baleto divertismentais, pvz., vokiečių kompozitoriaus E. Niko muzikinė komedija „Mažasis rūmų koncertas“ Kauno dramos trupėje.
Sostinės teatras pastatė C. Vinterio pjesės „Marieta“ premjerą, vėliau tam pasiryžo ir kitos dvi Lietuvos teatrų trupės – Šiaulių ir Marijampolės. Šis spektaklis buvo pastatytas, pasikvietus tą patį režisierių.
Lietuvių režisieriai vengė statyti fašistinių rašytojų veikalus ir mieliau imdavosi klasikos. Pvz., R. Juknevičius vietoje vieno brukamo veikalo pasirinko vokiečių klasiko H. Kleisto „Sukultą ąsotį“, vietoje G. Turnerio „Vanduo Kanitogai“ pastatė M. Drejerio „Septyniolikmečiai“.29
„Septyniolikmečiai“ išvydo rampos šviesą taip pat Šiaulių dramos teatre (rež. K. Juršys), o J. Huto komedija „Keturios draugės“ (parašyta 1936 m.) – Vilniaus teatro scenoje (rež. J. Gustaitis). Teatruose buvo vaidinamos vengrų dramaturgų L. Fiodoro, O. Indigo ir S. Bekefio, italo D. Nikodemio, ispano M. de Sieros ir kitų panašaus lygio rašytojų pjesės, daugiausia pramoginės komedijos ir melodramos.30
Viena po kitos scenoje pasirodo taip pat jau seniau laiko patikrintos verstinės saloninės komedijos: M. Henekeno ir B. Kolijaus „Pirmas skambutis“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas 1939 m. Kauno Valstybės teatre), Vilniaus Vaidilos ir Žemaičių teatruose D. Nikodemio komedija „Gatvės vaikas“ (B. Dauguviečio pirmąkart pastatyta 1936 m. Valstybės teatre „Neūžaugos“ pavadinimu), R. Flerso ir G.A. Kajavės „Buridano asilas“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas Valstybės teatre dar 1922 m.) ir kt. Pastatytos prieš daugelį metų, grakščiai vaidinant tokiems komedijos meistrams, kaip K. Glinskis, O. Žymaitė, A. Vaičiūnaitė, O. Kurmytė, E. Žalinkevičaitė. Pastarosios pasižymėjo neblogu sceniniu skoniu.
Kartais gana vidutinės komedijos atnaujinimas tapdavo kūrybiškumo akstinu. Tokia buvo Ch. Benaventės komedija „Išvirkščias gyvenimas“. Nesudėtinga istorija apie tai, kaip du jaunuoliai, be skatiko kišenėje atvykę į nepažįstamą miestą, vikriai apmulkina smuikininką, o paskui ir dauglį gerbiamų miestelėnų. 1944 metais atnaujindamas komediją (pirmąkart Kauno scenoje pastatytą 1931 m., rež. A. Sutkus), Aleksandras Kupstas paskirstė vaidmenis tuometiniam teatro jaunimui (S.Gopaitei, J. Kavaliauskui, P. Likšai, S. Radzevičiui, I. Žemaitytei ir kt.). A. Kupsto režisuota komedija, turėjusi neblogą pasisekimą, išliko ir pokario repertuare.31
J. Huto komedija „Keturios draugės“ buvo pastatyta 1943 metais Vilniaus Miesto teatre. Pagrindiniai veikėjai – keturios jaunos merginos dailininkės. Jos nori būti savarankiškos, nepriklausomos nuo vyrų ir susitaria įsteigti savo firmą, kuri gamintų plakatus.
Vokiečių okupacijos meto spauda ragino išguiti iš teatrų komunizmo idėjas ir jų nešėjus, bet taip pat dar ir bandė nuvertinti visą prieškarinio profesionaliojo lietuvių teatro raidos dvidešimtmetį. Smerkdama lietuvių ir rusų teatrinius ryšius, nacionalistinė spauda ragino atsigęžti į „naujosios Europos teatro centrus“, visų pirma į fašistinės Vokietijos ir Italijos teatrus. Viename straipsnyje apgailestaujama, kad daugiau kaip per dvidešimt metų prieš karą mažai statyta vokiečių autorių veikalų.32
Tuo metu vis dažniau pasigirsdavo mintis (ją spaudoje dažnai kartoja teatrų vadovai): ,,kad tik galėtume ramiai dirbti savo darbą.” Švietimo vadyba stengėsi nuraminti visuomenę, o spaudoje pasirodė pareiškimų, kad „nepakeičiamiems menininkams dirbti savo darbą nebus kliudoma“. 33[
Teatrų repertuare vis daugiau vietos užima žinomų lietuvių rašytojų kūryba. Statomos arba atnaujinamos P. Vaičiūno pjesės „Prisikėlimas“ (Panevėžio, Šiaulių teatrai), „Nuodėmingas angelas“ (Panevėžio teatras), „Sudrumsta ramybė“ (Marijampolės, Vaidilos teatrai), „Tėviškės pastogėj“ (Vilnius, Šiauliai), „Tikruoju keliu“ (Šiauliai), „Naujieji žmonės“ (Vaidilos, Kauno, Marijampolės, Žemaičių teatrai); plačiai lietuvių scenoje buvo vaidinamas K. Binkio „Atžalynas“ (Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Jaunojo žiūrovo, Šiaulių, Žemaičių teatrai); statomi S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“ (Panevėžys), „Didžioji mugė“ (Kaunas), „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (Šiauliai, Marijampolė), J. Grušo „Tėvas“ (Kauno teatras). Atnaujinami A. Vienuolio „Prieblandoje“ (1941 m. rodyta pavadinimu „Dauboje“), J. Petrulio „Strazdelis“, arba „Prieš srovę“ (Kauno teatras), vaidinami V. Krėvės „Žentas“ (Kauno teatras), A. Domanto-Sakalausko komedija „Pūkio pinigai“ (Vilniaus, Šiaulių teatrai) ir t.t.
Pagaliau į lietuvių sceną įsiveržė Petro Vaičiūno veikalai, vaičiūniškas optimizmas, tikėjimas žmogaus orumu, asmenybės vertingumu, gėrio pergale prieš blogį („Prisikėlimas“, „Nuodėmingas angelas“, „Sudrumsta ramybė“, „Tikruoju keliu“, „Tuščios pastangos“, „Patriotai“).34
Vokiečių okupacinės valdžios požiūrį į P. Vaičiūno veikalus tam tikru mastu atspindėjo vienas incidentas, įvykęs repetuojant „Aukso gromatą“ Kauno Valstybės teatre. Į vieną repeticiją atėjo okupacinės valdžios atstovas ir, pamatęs, kaip baudžiauninkas scenoje lupa urėdą, pareiškė: „Ne laikas dabar tokius veikalus rodyti“. Veikalo repeticijos buvo nutrauktos. Panašiai savo dienoraštyje rašė ir aktorė A. Vaičiūnaitė: …“Ir „Aukso gromatos“ dėl vaizduojamos ten klasių kovos neleido statyti.“
Meniniu lygiu Šiaulių scenoje išsiskyrė K. Juršio režisuotas „Prisikėlimas“. Panevėžio teatras parodė K. Binkio „Atžalyną“ (1941), P. Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“ (1942) ir „Prisikėlimą“ (1942). J. Miltinio spektakliuose „Atžalynas“, „Prisikėlimas“, „Nuodėmingas angelas“ ėmė ryškėti daugelio aktorių – J. Aleknos, B. Babkausko, V. Blėdžio, S. Kosmausko, S. Paskos ir kitų – meninės individualybės, režisieriaus teatrinės pedagogikos, scenos apšvietimo, garso, muzikinės išraiškos ieškojimai. 35
Labai entuziastingai vertinta „Atžalyno“ premjera Žemaičių teatre, daug komplimentų pažerta aktoriams ir ypač spektaklio režisieriui bei Juzės vaidmens atlikėjui N. Bernotui.
Vilniaus scenoje, vokiečių okupacijai prasidėjus, išliko (kiek pakitęs) K. Binkio „Atžalynas“, pastatytas 1938 metais Kauno Valstybės teatre (B. Dauguviečio spektaklį perkėlė 1940 m. rudenį į Vilniaus sceną režisierius K. Jarašiūnas).
Dėmesio vertas Panevėžio teatro „Atžalynas“, išreiškęs ir aktorių atžalyno pirmuosius ieškojimus, ir besiformuojančius jo kūrybos bruožus. Šiuo pradiniu savo veiklos laikotarpiu teatras, režisierius J. Miltinis „Atžalyne“, kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose siekė vaidybos paprastumo. J. Miltinis labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo. Buvo vengiama perdėto šaržo, sentimentalaus avaringumo. Santūrumas, saiko jausmas aktorių kolektyvui buvo skiepijamas iš pat pradžių.
Iš naujų pastatytų lietuviškų veikalų ypač išsiskiria S. Čiurlionienės „Didžioji mugė“. Tai buvo pirmasis šio veikalo sceninis įkūnijimas (pjesė, parašyta 1939 m., ligi tol nebuvo pastatyta). Premjera (1944-04-16) įvyko Kaune. Tačiau spauda piktokai puolė premjerą, ypač svarbiausią jos kaltininkę S. Čiurlionienę, už prieškarinio gyvenimo juodinimą. 36[
1944 metų pavasarį Kauno Valstybės teatras atnaujino J. Petrulio pjesę „Prieš srovę“. Tačiau valdininkai nusprendė, kad pjesės pavadinimas eretiškas ir jis buvo pakeistas į „Kunigas Strazdelis“.
Kazio Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“ vokiečių okupacijos metais buvo pastatyta Vilniaus (1942), Šiaulių (1944) teatruose. Šie spektakliai priverstinio fašizavimo, vokietinimo aplinkybėmis stiprino žiūrovų nacionalinės savigarbos, ryšių su tautos istorija jausmus.
A. Vienuolio pjesę „Prieblandoje“ (pavadintas „Dauboje“, veikalas debiutavo 1941 metais Kauno teatre (rež. B. Dauguvietis) Kauno teatrui pavyko su kai kuriais pakeitimais atgaivinti 1943 metais. Atnaujino ją P. Kubertavičius.
Atnaujinęs tokius kauniečių spektaklius, kaip N. Gogolio „Revizorius“, A. Vienuolio „Prieblandoje“, P. Kubertavičius 1944 metų pradžioje pastatė pirmąją Juozo Grušo dramą „Tėvas“. Pagrindinis konfliktas tarp turtingo ūkininko Budrio ir jo sūnaus Karolio plėtoja iš seno rašytoją jaudinusią žmogiškos vertės išsaugojimo problemą.37
Taigi lietuvių teatrams pavyko išsaugoti, atgaivinti arba pastatyti daugelį lietuvių rašytojų veikalų. Teatras tampa viena iš nedaugelio vokiečių okupacijoje išlikusių meno salelių, kur kas vakarą įsižiebdavo savosios kultūros žiburys. Kauno Jaunimo teatro svečių knygoje šią nuotaiką tiksliai išreiškė vienas lankytojas, užrašęs: „Džiaukis, jaunime, turėdamas nors vieną lietuvišką kampelį“.39 Tai viena priežasčių, paaiškinančių, kodėl okupacijos metu teatrų salės nebuvo tuščios, daugelis spektaklių gausiai lankomi.
Spektaklių meniniam lygiui išsaugoti, visuomenei sudominti scenos menu svarbią reikšmę turėjo užsienio klasikos kūriniai. Vieni veikalai buvo pastatyti anksčiau ir išsaugoti okupacijos meto repertuare (pvz., R. Juknevičiaus režisuota G. Hauptmano pjesė „Prieš saulėlydį“) arba atnaujinti (Ž.B. Moljero „Tartiufas“, F. Šilerio „Klasika ir meilė“, „Marija Stiuart“, K. Goldonio „Viešbučio šeimininkė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“), kiti buvo statomi pirmąkart (H. Ibseno „Nora“, „Laukinė antis“, H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, G. Hauptmano „Roza Bernd“, „Dorotėja Angerman“ ir kt.).
XIX amžiaus rusų klasikos veikalai buvo uždrausti. Vienintelė išimtis – N. Gogolio „Revizorius“, kurį kadaise Kauno Valstybės teatre režisavo M. Čechovas. Anot rež. P. Kubertavičiaus reikėjo įtikinti Europos „kultūrtrėgerių“ atstovą, kad N. Gogolis ne rusų, o ukrainiečių autorius, tik rašęs rusų kalba. Taip pavyko gauti leidimą ir „Revizorius“ vėl atgimė Kauno scenoje.
Iš verstinės klasikos veikalų, naujai pastatytų vokiečių okupacijos metais, žymiausią vietą užėmė vokiečių dramaturgija. Vengdami hitlerinių autorių rašinių, teatrai ėmėsi statyti vokiečių klasiką. Bene dažniausiai statomu dramaturgu tampa tuomet dar gyvas G. Hauptmanas.
Šalia pastatytos prieš karą dramos „Prieš saulėlydį“ (vaidintos Kaune, nuo 1940 m. – Vilniaus teatre) į repertuarą buvo įtraukti „Kolega Kramptonas“ (Vaidila), „Roza Bernd“ (Kauno teatras) ir „Dorotėja Angerman“ (Šiaulių teatras). Buvo taip pat vaidinami H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, H. Ibseno „Nora“ (Vilniaus teatras) ir „Laukinė antis“ (Kauno teatras), H. Zudermano „Drugelių kova“ (Vaidila) ir „Tėviškė“ (Žemaičių teatras), L. Pirandelo „Henrikas IV“ (Panevėžys), R. Blaumanio „Indranai“ (Vaidila) ir „Sūnus palaidūnas“ (Šialiai), F. Šilerio „Klasta ir meilė“ (Žemaičių teatras) ir kt. Iš anksčiau statytų spektaklių buvo toliau rodomi B. Džonsono „Sukčiaus testamentas“ (Panevėžys), F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ (Šiauliai). užsienio klasikos beveik nepastatė tik Žemaičių, Marijampolės ir Kauno Jaunojo žiūrovo teatrai. Svarbiausia priežastis, matyt, buvo ta, kad šių trupių režisieriai ir aktoriai tuo metu buvo bene silpniausi; pirmieji du teatrai dar tik formavosi kaip profesionalūs kolektyvai, daugiausia iš saviveiklinių dramos ratelių dalyvių.
Kiek drąsiau ėmėsi klasikos jaunas, iš mėgėjų susiformavęs Vaidilos teatras Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais jis buvo bene vienintelis plačiau gastroliuojantis teatras, turėjęs galimybę lietuvišku žodžiu prabilti iš scenos į provincijos gyventojus. Karo metais Vaidilos režisieriais dirbo Vilniaus teatro aktoriai A. Kernagis (1941-1942) ir B. Lukošius (1943-1944). Pastarasis liko dirbti teatro meno vadovu ir po karo. Vieną kitą spektaklį režisavo ir kiti vilniečiai aktoriai (J. Gustaitis, J. Stanulis). Spektaklius apipavidalindavo dailininkai J. Vilutis, M. Bulaka, A. Gudaitis, V. Kosciuška. Greta lengvesnio repertuaro pjesių su pramoginiais elementais (H. Anšpacho „Vidurnakčio vaiduokliai“, L. Fiodoro „Brandos atestatas“ ir kt.), kurias statė, vadovaudamasis tiek trupės kūrybinėmis galimybėmis, tiek savo nuolatinių žiūrovų skoniu, teatras karo metais vis daugiau dėmesio skyrė savajai ir verstinei klasikai. Reikia pažymėti tokius trupės meninį augimą rodžiusius pastatymus, kaip A. Kernagio režisuoti R. Blaumanio „Indranai“, G. Hauptmano „Kolega Kramptonas“ ir H. Zudermano „Drugelių kova“. Su poetiniu polėkiu buvo pastatyti A. de Miusė „Marianos kaprizai“.40
Vaidila domėjosi P. Vaičiūno dramaturgija („Sudrumsta ramybė“, „Naujieji žmonės“), teatre net išaugo savas dramaturgas – V. Adomėnas. Jo veikalą „Svetimos plunksnos“ pastatė J. Gustaitis, o „Baltą obelėlę“ – B. Lukošius. Vilniečių trupės vadovas R. Juknevičius taip pat aktyviai padėdavo Vaidilos režisieriams – savojo teatro aktoriams, ypač konsultuodamas juos spektaklių baigiamųjų repeticijų metu.
Daug dėmesio klasikai skyrė Vilniaus, Kauno ir Šiaulių teatrai. Plačiai nuskambėjo „Nora“ ir „Sukultas ąsotis“ Vilniaus, „Laukinė antis“ ir „Roza Bernd“ Kauno, „Dorotėja Angerman“ Šiaulių teatruose.
„Nora“ (premjera 1942-10-31) tapo vienu labiausiai lankomų ir dažniausiai rodomų Vilniaus teatro spektaklių. Dailininkas V. Palaima kūrė dekoracijas, pasinaudodamas flamandų tapybos mokyklos ryškiu ir sultingu koloritu. Spektaklis tryško sąmoju, grakštumu, žaismingumu, žavėjo aktorių vaidyba. J. Rudzinskas sukūrė sodrų, kone falstafišką teisėjo Adomo paveikslą.
Dėmesį klasikai skyrė ir Kauno Valstybės teatras, ypač jo naujasis režisierius: iš Vilniaus į Kauno teatrą 1941 metų rudenį persikėlė Juozas Monkevičius (Monkus), tapęs dramos teatro vadovu. R. Juknevičius, 1943 metų rudenį tragiškai žuvus J. Monkevičiui (grįžtant iš teatro namo jis buvo nužudytas), yra pasakęs, kad neteko savo dešiniosios rankos. [4, P. 55]
Nelengva situacija susiklostė Šiaulių dramos teatre. Ketvirtajame dešimtmetyje trupė buvo laikoma „gastrolių teatru“. Tokiomis sąlygomis jam buvo sudėtinga formuoti savitą kūrybinį veidą, originalesnį repertuarą, nors trupėje dirbo ir pajėgių aktorių. Iš pradžių meno vadovu ir direktoriumi dirbo Juozas Stanulis, vienas aktyvių Šiaulių teatro kūrėjų. Vėliau jis persikėlė į Vilnių. Direktoriumi buvo paskirtas poetas Faustas Kirša, meno vadovu – Ipolitas Tvirbutas. Teatre buvo sudaryta repertuaro komisija, į kurią įėjo ir nemaža reakcingų visuomenės veikėjų, žurnalistų ir kt. 1942-1943 metais gana ilgai trukęs vadovybės keitimasis neigiamai atsiliepė repertuarui ir sceninei kūrybai. Daug pajėgių aktorių persikėlė į Vilnių (J. Rudzinskas, G. Jackevičiūtė, S. Jukna, A. Radzevičius ir kt.). Visos šios aplinkybės vertė teatrą griebtis atnaujinimų, tarp jų ir klasikos (F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ ir kt.), pramoginių veikalų, kaip I. Filipso „Gydytojo paslaptis“, S. Bekefio „Kosmetika“, C. Vinterio „Marieta“ ir pan. Iš naujų pastatymų aktorių vaidyba, režisūros brandumu išsiskyrė G. Hauptmano „Dorotėja Angerman“. 41

IŠVADOS

Traktuojant verstinės klasikos veikalus, vienaip ar kitaip iškildavo klausimas: kuriuo keliu žengs toliau lietuvių teatras? 1941-1944 metų laikotarpyje buvo būdinga tai, kad išryškėję spektakliuose psichologinio realizmo bruožai sukeldavo piktas recenzentų reakcijas. Tuo laiku slaviška vaidybos maniera taip pat buvo nelabai pageidautina. Kita vertus, vokiečių okupantų spaudžiami, lietuvių teatrai stengdavosi laviruoti tarp fašistinio teatrų repertuaro „koregavimo“ bei savo troškimo kurti lietuvių tautinę dvasią atspindinčius spektaklius. Suprantama, kad tiek rusų, tiek vokiečių okupacija Lietuvai nebuvo labai priimtina, tačiau istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad 1949 metų pabaigoje lietuvių tauta pajuto naujo okupanto jungą. Prasidėjo „socialistinio scenos meno formavimosi procesas“, kuris apėmė teatrų kolektyvus, pradedant meno vadovybe, režisūra, scenografais ir baigiant kiekvienu aktoriumi, atliekančiu nors ir epizodinį vaidmenį.
Apžvelgtas Lietuvos teatrinio gyvenimo laikotarpis yra neilgas, nors ir intensyvus, tačiau jame nėra ypatingų akibrokštų. Egzistuojant tik profesionaliam teatrui, jį finansuoja, o kartu ir kontroliuoja esančios vienos ar kitos santvarkos atstovai, remdamiesi sava ideologija. Todėl spektaklių, kūrybinių vakarų ar koncertų charakteris gana vienodas, o tai šiek tiek palengvina tiek kritikų darbą, tiek ir pačių aktorių bei režisierių. Būtų ypatingai sunku iš istorinės perspektyvos įvertinti to laikmečio teatrinio meno vertę, jos įtaką žmonėms, jei 1940-1941 metais būtų buvę, taip kaip dabar, daug įvairių teatriukų, festivalių, kitų teatrinių projektų.

Kalba. Netaisyklinga kalba jaunimo tarpe

 

Kalba – musu sielos vedrodis, tokius zodzius daznai girdime per literaturos pamokas Taciau jaunimui galetumeme padaryti issimti. Dauguma jaunuoliu, kaip susitare kalba tik jiems budinga kalba. Si kalba, net literaturinio pavadinimo neturi – tai jaunimo sugalvota, gatves kalba. Mano apklaustu paaugliu teigimu ja vartoja daugumas moksleiviu ir studentu.
Jaunimas siuos isgalvotus zodzius daznai naudoja vietoje keiksmazodziu, nes juos draudzia mokytojai ir kiti intelektualus asmenys . O naudoti padriku, nieko nereiskianciu garsu niekas uzdrausti negali. Siu laiku barbarizmai daznai sudaromi prie rusisko zodzio pridejus lietuviska galune, arba po kokio nors ivikio lietuviskas zodis igauna kitokia prasme (pvz istarus zodi gaidys, retas pagalvoja apie nekalta ir miela namini pauksti ), neretai sie zodziai ir visiskai nieko nereiskia.
jaunimo naujadarai, lyg savotiska mada. Juos naudodami paaugliai jauciasi labiau verti demesio, taip issreiskia savo nepriklausomybes ir isskirtinumo troskima. Tai beje ir geras budas erzinti mokytojus, bei tevus, kurie daznai siu zodziu reiksmes nesupranta ir nevisada gali teisingai atsakyti I paauglio replika.
Savaime suprantama, jog jaunimo barbarizmu nerasime knygoje….nors pasistengus is ju galetumem sudaryti ir visa zodyna. Sios kalbos egzistavimui itakos turi radijas ir televizija, nes ten pasakyta idomesne fraze ar issireiskimas paauglio priimamas, kaip Dievo zodis tikintiesiems. Taciau daugiausia siu zodziu moksleiviai suzino vieni is kitu: kieme ar irc.
Svarbiausia tai, jog gatves kalba neapsiriboja vien gatve. Jos pilna visur kur renkasi jauni zmones : mokyloje, diskotekoje, kino teatre… Daugumai ji artimesne, nei gimtoji literaturine ar tarmiska zemaiciu kalba. Kartais net ir labia noredami negalime susilaikyti jos nevartoje. Labiausiai tai atsiskleidzia pamoku ir egzaminu metu, kai moksleiviai noredamai kalbeti literaturiskai tam turi labai susikapti, nes kitaip gali issprusti vienas kitas nepageidautinas zodis, uz kuri mokytojai baudzia mazindami pazymius .
Stai keleta paciu naujausiu ir dazniausiai vartojamu gatves kalbos pavyzdziu:
1. derktis – saipytis is kitu, bereikalo juoktis
2. stopudovai – visiskai taip, 100%
3. mentas – policijos pareigunas
4. malacius – geras perkeltine prasme
5. britas – plikai apsiskutes
Nu o tokiu kaip mobilke, telikas, tapkes, kurtke, kompas, klava, kasis net ir komentuoti nereikia juos ir taip visi zino
Kaip reguoti I tokiu zodziu vartojima tai jau vyresniuju reikalas, taciau tiketis jog jaunas zmogus ju atsisakys manau perprasmiska. O drausdami mums taip kalbeti jus tik skatinate tai daryti, nes juk uzdraustas vaisius skaniausias…

Įvadas

Gimtoji kalba sudaro neatskiriamą kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį.Mano
nuomone, kiekienas save gerbiantis žmogus privalo rūpintis savo kalba, ją
tobulinti…
Mūsų visuomenė yra mažai išprususi, vartoja daug svetimybių iš Vakarų,
žargonus, tarmybes, kurių dėka mūsų gimtoji kalba skursta ir gali net po
kelių dešimčių metų visai išnykti. O ją labiausiai skurdina jaunimas- tai
mes. Juk niekam nepaslaptis, kad jaunuoliai per amžių amžius kraipydavo
savo gimtąją kalbą.
Norėčiau visus supažindinti su savo darbu, tai ,,Netaisyklinga kalba
jaunimo tarpe“.Jame gausu palyginimų, netaisyklingai vartojamų žodžių, jų
ištaisymas ir pan.
Turbūt visiems begalo įdomu kodėl pasirinkau šią temą….Pasirinkau
šią temą, kadangi visa tai yra man artima ir nuolat sutinkama. Esu pati
studentė, mano nuomone, rašant šį darbą tai buvo vienas iš privalumų, nes
pati esu jauna ir nuolat supa jaunų žmonių būrys.
Darbo tikslas – supažindinti savo grupės draugus su netaisyklinga
kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

,,Nėra tokios menkos tautos,
nėra tokio niekingo žemės užkampio,
kur nebūtų vartojama sava kalba”.

M. Daukša

,,kalba yra didžiausias mūsų tėvų palikimas”.

J. Balčiukonis

,,Lietuviai tol Žemėje išliks gyvi, kol kalbės lietuviškai”.
Vydūnas

Kalbos kultūra mūsų gyvenime

Gyvenime vienaip ar kitaip susidūriame su kalbos kultūra: tenka apie
ją girdėti mokykloje, kolegijose, universitetuose, darbe ir net gatveje.
Daugelis net nesusimąsto kas yra ta kalbos kultūra ir kokia jos reikšmė.
Kalbos kultūra- tai kalbos taisyklingumas,o ji labai svarbi yra bendrinei
kalbai. Bendrinė kalba-tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba,
kurios gausu raštuose, leidžiamojoje periodinėje spaudoje, televizijoje. Be
šios bendrinės kalbos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitų
viešojo bendravimo įstaigų.
kalba, jos kultūra svarbi ir kiekvienai asmenybei. Ji padeda
kiekvienam kalbančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos
funkcijomis: informacine, emocine ir apeliacine.
Visi žinome, kad mūsų kalba sena, garbinga, artima savo promotei-
indoeuropiečių proklabei. Apie ją, kaip apie vieną seniausių, kalbama
didžiausiuose pasaulio universitetuose. Bet kyla klausimas, kodėl kalbos
kutūros knygose daug kalbama apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra- tai
norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos.
Pirmuosius kalbos kultūros pagrindus mums davė mūsų tėvai, darželio
auklėtojos, mokytojai,o dabar jau ir dėstytojai. Kaip sakoma: „Gyveni ir
mokaisi“, o mokytis reikia visą gyvenimą. Tačiau dažnai patys nesugebame, o
gal ir nenorime branginti savo kalbos, teršiame ją kitų kalbų žodžiais,
posakiais, kurie nedera, netinka, yra svetimi.Tai darome mes, jaunuoliai,
mūsų draugai, šeimos nariai, pažįstami…
Bendrinė lietuvių kalba turi daug nespręstinų problemų. Viena iš jų
–Vakarų kalbų naujųjų skolinių vartojimas jaunų žmonių tarpe.
Ne vienas suvokiame per didelį svetimų žodžių antplūdį ir matome, kad
kyla realus pavojus ir mūsų kultūros, mūsų kalbos savitumui. Pastebėtina,
kad ir lietuvių kalbos fonetika, tartis įgauna angliškų ypatybių, kinta jų
sintaksė, įsigali net tam tikra žodžių tvarka sakinyje. Lietuvių kalboje
Vakarų naujųjų skolinių gausa siaurina mūsų žodyną, jo plėtą, kenkia jos
žodingumui ir savitumui. Yra net realus pavojus,kad mūsų gimtoji lietuvių
kalba gali išvis išnykti.
Skolinių gausa jaunimo tarpe

Jau geras dešimtmetis kai pastebimas gausesnis svetimybių, hibridų,
naujadarų, žargoninių žodžių vartojimo polinkis.Žinoma, nėra nė vienos
visiškai grynos klabos, kuri nevartotų svetimų kalbų žodžių, bet taip pat
yra gerai žinoma, kad pernelyg didelis susižavėjimas kitų kalbų žodžiais ir
labai intensyvus jų vartojimas žeidžia kalbos sistemą,o taip kalba praranda
savo savitumą. Tai rodo nykstantį tautinį tapatumą, tautų niveliaciją. Visi
naujieji skoliniai užima gana svarbią vietą daugelyje dabartinių kalbų,
taip pat ir mūsų kalboje. Skoliniai rodo istorinę kalbų sąveiką, santykius
su kaimynais ir kartais yra vienas iš kalbos leksikos papildymo būdų.
Taigi, tautų ir kalbų ryšiai skatina ir skolinių vartojimą. Kiekvienos
tautos išeities taškas- išsaugoti etninę kultūrą. Mano nuomone, mes
pasauliui esam įdomūs tiek, kiek esame saviti.
Vakarų kalbų skolinius vartoja įvairių profesinių žmonės:
verslininkai, bankininkai, ekonomistai, politikai. Šiuo metu kaip tik ir
plūstelėjo didžiausia jų banga (akcizas, investicija, dividentai,
subsidija,…).Dalis terminų buvo vartojami jau prieškario Lietuvoje, o dabar
grįžta iš pasyvios vartosenos į aktyviąją.Be daugelio iš jų būtų sunku
išsiversti, nes neturime tikslių lietuviškų atitikmenų. Tiesiog jau tapo
mada angliškai pavadinti muzikos grupę ar firmą.Šie naujadarai ypač
linksmai atrodo šiuolaikiniui jaunimui- tai mums.Šiems visiems kalbos
pokyčiams ypač ir esame imlūs. Kodėl dažnai, kalbant apie skolinius,
pabrėžiama, kad jaunimo kalboje gausu skolinių? Galima išskirti keletą
priežasčių. Visų pirma, daug lengviau prisitaikantys ir imlesni pokyčiams
yra jauni žmonės; kintantis kiekvienos kartos požiūris į tradicines
vertybes, rodo pakitusį požiūrį ir į kalbą, tautinio tapatumo suvokimą.
Tapatumas – savotiškas savivokos aktas, žmogus pats kuria savo tapatybę.
Prisitaikydama prie istorinės visuomeninės situacijos jaunoji karta taikosi
prie kintančio pasaulio. Intensyvesnis visuomenės kultūrinis, politinis,
ekonominis gyvenimas, bendravimas su kitomis valstybėmis, kultūromis, kalbų
sąveikos, natūralus naujų reiškinių ir daiktų įvardijimo poreikis, lemia
gausesnį skolinių vartojimą. Antra, jaunimas visais laikais siekia
išsiskirti: elgesiu, išvaizda, kalba. Tam ir susikuria įvairių socialinių
grupių žargonai . Jis ypatingai prisideda prie kalbos išpėtimo, įterpdami
tarptautinius žodžius į savo kalbą. Tačiau jaunimas daug neigiamos įtakos
kalbai daro vartodamas žargoninius žodžius, svetimybes. Ypač šiuo metu
jaunimo kalba kenčia nuo įkalinimo įstaigose naudojamo žargono, kuris labai
plinta tarp mokyklinio jaunimo. Jaunimui taisyklingai trukdo kalbėti tai,
kad jaunimas mažai skaito grožinę literatūrą, liaudies pasakas, mažai
dainuoja dainų. Jo žodyno turtingumui neužtenka televizijos filmų, laidų ar
internetinės kalbos. Jeigu televizijos ir radijos kalbų taisyklingumas yra
kontroliujamas, tai internete jaunimas gauna netaisyklingos kalbos
pavyzdžių, kad jaunimo tėvams ir mokytojams, dėstytojams norisi jaunimą
izoliuoti nuo šios kalbos,bet…
jaunimo kalbos sritys, kuriose daugiausia pasitaiko skolinių, yra
pramogos, laisvalaikis, muzika, kompiuteriniai žaidimai. Patyrinėjus
jaunimui skirtų leidinių(ypačžurnalų „Panelė‘, „Cosmopolitan“) kalbą
matyti, kad didelę skolinių dalį sudaro įvairios sąvokos, įvardijančios
bendruosius dalykus (tokie kaip ,,barbecue”, ,,boys`as”, ,,bon ton” duty
free parduotuvės, ekstremalas, ,,gents” (džentelmenas) hapeningas, joy
savaitgalis ,,junk-food”, ,,kinderis” orror (siaubas), ,,pampersai”,
,,vivacoloras” ir pan.). Labai gausi skolinių vartojimo sritis yra muzikos
stilių ir su muzika susijusių reiškinių pavadinimai (pvz.: acid house`as,
acid jazz, ,,ambient trance”, ambientas, black metalas, blackmetal,
britpopas, dance, dark wave, death metalas, disco, drum`n`bass, dub,
eurobytas, eurodisko, fank-soul, folk, funk, funky, gangsta repas,
glamrokas, grunge, hardkoras, hardrockas, heavy metal, hip-hopas, house,
jungle, kantri (country), pankrokas, progressive house, raprock, ruspop,
soul, soulas, techno, trance, triphopas, ,,underground`as”; ,,bestas”,
bestselerinis, ,,clubmix” ,,didžėjus”, diskžokėjas, eurobeat`inis, fanas,
fanatas, fanklubas, grandas, hitas, klipas, koveris, megahitas, miksas,
miksuotojas, pankas, remiksas, semplas, singlas, topas, ,,unplugged”). Kaip
matyti iš pavyzdžių, skolintais žodžiais (dažniausiai originalo kalba,
kartais gavę lietuvišką galūnę) pavadinami ne tik vėliau atėję muzikos
stiliai, bet ir lietuvių kalboje jau turintys nusistovėjusią formą (blues –
bliuzas, jazz – džiazas, rock – rokas). Skoliniai dažni bendraujant,
ekspresyviai išsakant savo vertinimą (pvz.: again, cool crazy, fainas,
hello, help, seksova/s, sexy, sorry, topinis ir pan.). Ypač mėgstama
dainuoti anglų kalba, nors nuo seno žinoma, kad daina visais laikais buvo
ir yra tautiškumo saugotoja. Dabar nueita taip toli, kad kai kurie
lietuviai dainininkai kuria tekstus tik anglų kalba ( „Amberlife“,
„Skamp“). Taigi svetimus žodžius girdime nuolat koncertuose, jaunimo
renginiuose, per televizija bei radijo laidas.
Drąsiai galima teigti, kad didelė dalis moksleivių ir studentų nemaža
laisvalaikio dalį praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Tai
atsispindi ir jų kalboje. Visų pirma, žaisdami kompiuteriu, kurio terminija
dar nėra iki galo nusistovėjusi, jie perima visus kompiuterinės technikos
skolinius, antra, sukaupia ir platina skolinius, funkcionuojančius
kompiuterinių žaidimų srityje (pvz.: akountas, bagas, boxas, decoderis,
deface, displejus, downloadinti, draivas, fagas, failas, geimas, geimeris,
geiminti, geimpadas, geimplėjus, hakeris, hardas hardvaras, hostingas
hotkeys, instalinti, interfeisas, kartridžas, kileris, lameris logas,
loudinti, notepadas, offline online, overklokeris, pakas, pasvordas
peidžeris, portas postingas, reverberis, roketdžampas, root, rulezas,
saitas, seivinti, užfleiminti, užsiloginti ir pan.) .

Kalbos kultūra- sudėtingas mokslas

Mano nuomone, kalbos kultūra – gana nuobodus ir sudėtingas mokslas.
Kalbos klaidų įvairovė tikrai didelė. Jų pasitaiko ne tik leksikoje, bet
taip pat morfologijoje, žodžių daryboje, sintaksėje, fonetikoje,
kirčiavime.
Lietuvių kalbai visą laiką grėsė svetimybės, kažkada ypač rašytinei,
dabar visų pirma sakytinei. Kaip žinote, rašytinė lietuvių kalba pradėjo
formuotis tik XVI amžiuje, o XVIII amžiuje ji religiniuose raštuose jau
buvusi taip užteršta, kad mažai kas buvo likę lietuviško (sakykim, “Broma
atverta ing viečnastį”). Jau tada atsirado kalbininkų (Ostermejeris,
Milkus), kurie polemizavo su tokių raštų autoriais, stengėsi religinių
knygų kalbą priartinti prie liaudies šnekamosios kalbos.
Į lietuvių kalbą su kultūros, mokslo, technikos plėtra visą laiką
veržėsi svetima terminija. Su šiuo reiškiniu kovojo kurdamas savus
naujadarus jau Širvydas, vėliau Daukantas, o ypatingu purizmu šioje srityje
pasižymėjo XIX a. pabaigos -XX pradžios atgimimo veikėjai. Dėl kalbos
likimo sielojosi J. Jablonskis: “Mūsų tauta nuo senų senovės kentė visokias
svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą”. Buvo stengtasi
visiems svetimos kilmės žodžiams surasti lietuviškus atitikmenis. Daugelis
tada sukurtų žodžių praturtino mūsų kalbą, pvz.: vietoj disciplinos įvestas
naujas žodis drausmė, vietoj akcentuoti – pabrėžti, egoistas – savimyla,
embrionas – gemalas, flora – augmenija ir daugelis kitų. Buvo tuomet
sukurti ir tokie žodžiai, kurie kalboje neprigijo, nesugebėjo išstumti
tarptautinio žodžio ir dabar skamba gana juokingai, pvz.: vypsonė
(teatras), oramieris (barometras), orovė (klimatas), mokysta (metodika).
Šiuo metu prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Kalbos komisija ir
Terminijos institutas intensyviai ieško atitikmenų labai sparčiai
plintantiems visų pirma angliškiems žodžiams. Surastas žodis ne visada
sėkmingai prigyja, ypač buitinėje kalboje. Jeigu naujadaras sunkiai
ištariamas, negražiai fonetiškai skamba, pernelyg ilgas ar nevisiškai
atskleidžia tikrąją žodžio reikšmę, jis niekaip neišstumia iš mūsų kalbos
svetimybės. Nauji taiklūs žodžiai, kuriais Kalbos komisija džiaugiasi kaip
greitai prigijusiais, tai: sauskelnės vietoj pampersų (neprigijo siūlomi
vystukai), traškučiai vietoj čipsų, savaitgalis vietoj vykendo, javainiai
vietoj miuslių, dešrainis vietoj hotdogo, elektrinis paštas vietoj e-mailo.

Labai nenoriai traukiasi iš vartosenos tokie žodžiai, kaip
antai: parkingas, ofisas, popkornai, imidžas, nors turi neblogus
lietuviškus atitikmenis, jau nekalbant apie kompiuterinę techniką. Terminai
dar tik kuriami. Ne visus spėjama sukurti laiku, kol dar neįsigalėjęs
svetimas žodis.
Lietuvių kalbos kultūros klaidų priežastys

Nuolat girdėdama begalo daug netaisyklingų žodžių, frazių, sakinių
pabandžiau išskirti tam tikras kalbos kultūros klaidų priežastis:
1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai pavojingas, nes dėl kitų kalbų
poveikio atsiradusios klaidos yra didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia
leksiką: atsiranda be reikalo pasiskolintų žodžių – barbarizmų, pavyzdžiui,
iš lenkų kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos skladas (= sandėlis), iš
vokiečių – biškį, biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų imidžas (=
įvaizdis); dažnai lietuviškas žodis pavartojamas ne sava reikšme: žino (=
moka) kalbą; nusiimk (= nusivilk) paltą; medžiagos sąstatas (= sudėtis).
Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti sintaksės dalykai:
Skambina ant pianino (= pianinu); savaitės laikotarpyje (= per savaitę);
sausros rezultate (= dėl sausros).
2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio pasitaikančios klaidos
paprastai nelaikytinos didelėmis. Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai
neteiktini dalykai, o laisvuosiuose kalbos stiliuose beveik visada įmanomi.
Vengiama tik siaurai paplitusių tarmybių, ypač leksikos. Juk retai
vartojamų žodžių arba jų reikšmių daugelis gali nesuprasti. Vartodami
tarmiškus žodžius vargiai susikalbėtume. Ne kiekvienas susigaudys, kad
pietų aukštaičių žodis klupstis – tai „kelis”, vakarų aukštaičių dulpšti –
„pamažu dirbti”, žemaičių kūlis – „akmuo”, kelplustu – „greitai, skubomis”.
Oficialiuosiuose kalbos stiliuose vengiama rytų aukštaičių kelintinių
skaitvardžių su baigmeniu -likis: vienuolikis, dvylikis… (bendrinėje
kalboje yra vienuoliktas, dvyliktas…), tarminių (paprastai su
menkinamuoju atspalviu) mažybinių priesagų – žemaičių kalnalis „kalnelis”,
dalies žemaičių paršuitis „paršelis”, pietų aukštaičių paukštynas
„paukštelis”. Tam tikrų savitumų esama tarmių morfologijoje. Vengiama pietų
aukštaičių tariamosios nuosakos formų būtau, turėtau; būtai, turėtai, nors
Salomėja Nėris intymumo įspūdžiui sustiprinti rašo: Kad pavirstau pilku
lauko smėliu… Be reikalo miestuose plinta sintaksės žemaitybė šėrė iš
rankos, spyrė iš kojos (bendrinėje kalboje čia įprastas priemonės
įnagininkas šėrė ranka, spyrė koja).
Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų gyventojų kalba, nes
tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių tarmių ir bendrinės kalbos mišinys
be aiškesnių dėsnių ir sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono
elementais.
3. Žargonas ir slengas. Kai kas šį reiškinį vadina apskritai žargonu,
bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie
dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.
Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant
gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba.
Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra
nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas
ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas”, stipkė „stipendija”, studis
„studentas”, univerka „universitetas”, konserva „konservatorija”, matieka
„matematika”, kompas „kompiuteris”, trolis ar trolikas „troleibusas”,
svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis”,
vidiakas „vaizdo magnetofonas”, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma”,
auklioškė (arba klyfa) „auklėtoja”. Gana daug leksinių žargonybių, ir
beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir
iš anglų: blatnas „itin apsukrus” ir blatniakas „apsukruolis”, chebra „sava
šutvė” ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė”, naglas „įžūlus”, krūtas „kietas”
(apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti.
„Policininkas” buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai” buvo
frankai, dabar – babkės, kartais – faniera. Jau nebemadinga senosios kartos
žargonybė fainas „puikus”, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų
kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis”, iš anglų –
kreizas „pusprotis, pakvaišęs”. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos
reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas
„šiuolaikinės muzikos kūrinys”, barakas „bendrabutis”, supakuoti „suimti”.
Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai,
vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam
tikrų profesijų (jūrininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių
žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis
(be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose
jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai
nusišėrei (t.y. iškvaišai), kliedėt (t.y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal
prisiliuobei „prisigėrei”? – vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos
labai nepagadins ir savas „mados žodis” varom, pavartojamas reikšmė „einam,
vykstam, važiuojam” – baisiau būtų rusiškieji pošli, pojechali.
Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį
visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau daugelis
išauga, kaip išaugama iš trumpų kelnaičių. Nebent galima priminti, kad,
tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai
šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame svetimybę, tai nors rinkimės
variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė…
4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Taisytinų (labiau stiliaus
požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno stiliaus terminus, žodžius, posakius
neapgalvotai keliame į kitą, pavyzdžiui, mokslinio stiliaus pasakymą regos
organai vartojame laisvuosiuose stiliuose, kur tinka tik akys, o štai kiek
tarmiškas buities kalbos posakis sopa galva netinka moksliniame stiliuje,
kur įprasta skauda galvą. Standartinis administracinės kalbos posakis
naudotis autobusų paslaugomis keistai skambėtų buitinėje kalboje, kur
sakome ne Dažnai naudojuosi autobusų paslaugomis, o dažnai važiuoju
autobusais.

Interneto kalba

Šiais laikais labai svarbią jaunimo gyvenimo vietą užima kompiuteris
ir internetas. Nuo pat šių išradimų sukūrimo, jie buvo tobulinami,o jų
pritaikymo galimybės buvo plečiamos. Pradžioje internetas buvo naudojamas
tik duomenų perdavimui,o vėliau buvo kuriamos virtualios svetainės, kur
žmonės galėjo susipažinti su siūloma produkcija,dar vėliau buvo kuriamos
svetainės, kuriose lankytojai galėjo už tam tikrą mokestį bendrauti su
kitais, susipažinti su naujais žmonėmis ir t.t. O tai ypač viliojo jaunus
žmones!
Kuo toliau, tuo vis labiau pigo internetas, kurio kainos pasiradė
peieinamos kiekvienam eiliniam piliečiui.
Viso to pasekoje, šiuo metu, norint susiekti su kitose šalyse
gyvenančiais draugais, giminėmis, mes neprivalome siųsti paprastų laiškų ar
jiems skambinti. Užtenka turėti prie tarptautinio tinklo prijungtą
kompiuterį.Gi tai išties patogu!? Taigi paklausa kompiuterių ir interneto
auga ir mes dabar laisvai galime bendrauti su žmonėmis neišeidami iš namų,o
to pasekoje atsirado virtualūs pokalbių kambariai, nelietuviškai vadinami
„Chat‘ais“. Juose renkasi žmones, norintys pabendrauti. Atrodytų viskas
puiku, jaunimas bendraus dar labiau, bet …
Rašydama šį darbą pasidomėjau interneto svetainėmis …Visų blogiausia
yra tai, jog taupant laiką, yra naudojami begalės trumpinių, kurie kartais
yra net nelietuviški. Vartojamos užsienio kalbų, dažniausiai anglų
abecėlėje esančios raidės, tokios kaip „w“, „q“, ar „x“, o skirybos ženklai
naudojami emocijomis reikšti , pvz: „:)“, „:/: ir t.t.Deja, yra nevengiama
vartoti ir giliai į mūsų gimtąją kalbą įsišaknyjusių rusiškų keiksmažodžių,
kurie taip pat yra rašomi sutrumpintai.

Dažniausiai sutinkami posakiai virtualiose svetainėse:

• Nusipirkit naują printerį(= spausdintuvą), nes šitas sugedęs.
• Kai grįšiu namo, parašysiu tau gražų e-mailą( =elektroninį
laišką),ok(= gerai)?
• Kodėl davei man suėjusį( = netinkamą naudojimui) kompaktą?

Vardų ir pavardžių trumpinimai

kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

• Rezultatai buvo įvertinti pilnai (=įvertinti visi).
• Reikia sudėti vieningą (=bendrą) paveikslą.
• Įmonė vieningai (=bendrai) sprendžia problemas.
• Matomai (=matyt, galbūt, turbūt) ji padėjo tą daiktą kitur.
• Jis įmetė 50 taškų ir tuo pačiu (=taip) tapo nugalėtoju.
• Mes turime pasirašę eilę (=daug) autorinių sutarčių.
• Po to nusikaltimo sekė dar visa eilė (=įvyko dar nemaža) kitų.
• Projektų vertinimo komisijoje turėtų būti įvairių sričių
specialistų, ypatingai (=ypač) finansų ir aplinkosaugos.
• Ataskaitos, ypatingai (=ypač) projektų turinio, nėra
analizuojamos.
• Mums reikia dar daug ko mokytis iš užsieniečių, ypatingai (=ypač)
taupumo.
• Naujos specialybės, ypatingai (=ypač) Viešbučių vadyba, labai
paklausios.
• Vakarais pasportuoti čia susirenka daug mėgėjų, ypatingai
(=ypač) moterų.
• Savo darbui jis visai abuojas (= abejingas).
• Nusikaltėlį padėjo surasti specialiai apmokyti (= (iš)mokyti)
šunys.
• Į mano skundą seniūnija neatreagavo (= ne(su)reagavo).
• Gali taip gautis (= išeiti, atsitikti), kad šiemet
nebesusitiksime.
• Kas čia gavosi (= pasidarė, išėjo)?
• Lyginant su 1997 m., gautųsi (= išeitų, būtų) visai kitas
vaizdas.
• Reikėtų daugiau rūpintis žmonių gerbūviu (= gerove).
• Turi būti sukurta savistovios (= savarankiškos) ekonominės
politikos programa.
• Savistovi (= Nepriklausoma) valstybė pati tvarko savo užsienio
politiką.
• Matome, ant kiek (= kaip, kiek) išaugo mūsų institutas.

Kauno kolegijoje išgirsti posakiai

• Tai gaunasi (=susidaro) tūkstančio litų skola.
• Ar Jūs skaitote (=manote), kad tai sąžininga?
• Skaičiau, kad tas darbas vedamas (=vykdomas, vyksta).
• Žinoti gimtąją (=mokėti) kalbą reikia kiekvienam.
• Pasirinkime teisingą (=tinkamą) kintamąjį.
• Neteisingai (=netaisyklingai) parašei tą žodį.
• Kas link muzikos, (= Muzikai; O muzikai; Jei kalbėsim apie muziką,
tai jai) mano vaikas visai negabus.
• Kas link mokslų, (= Mokslais) mano pusbrolis visai nesidomi – tik
kas link pinigų (= pinigais).
• Kas link vestuvių, tai apie jas dar negalvoju (= O apie vestuves tai
dar negalvoju).
• Senosios tradicijos pamažu atmiršta (= miršta, nyksta).
• Šiemet atsiekėme (= pasiekėme) neblogų rezultatų.
• Studentai kai kuriuos dėstomuosius dalykus gali pasirinkti
laisvanoriškai (= savo noru).

Taip kalba studentai, draugai, šeimos nariai, pažįstami

• Tinimą nuima (=pašalina, sumažina) vonelės su kaštonais.
• Iš nusikaltėlių buvo išimti (=paimti, atimti) šautuvai.
• Priėmusi vonią (=išsimaudžiusi) Marta išgeria arbatos.
• Jelena visada užsidėdavo (=užsimaudavo) šiltas kojines.
• Čia telpa daugiau šimto (= daugiau kaip šimtas, daugiau negu (nei)
šimtas, per šimtą, šimtas su viršum) žmonių.
• Parašyk ne mažiau penkių puslapių (= ne mažiau kaip penkis, ne mažiau
negu (nei) penkis puslapius).
• Mokytoja nuolat diegia savo mokiniuose (= mokiniams) grožio supratimą
ir ugdo juose (= jų) gėrio pradus.
• Ko jame daugiau – humoristo ar žurnalisto (= Kas jisDarbas:

humoristas ar žurnalistas)?
• Dar vaikystėje būsimajame sportininke susiformavo (= susiformavo
būsimojo sportininko) tvirtas charakteris (būsimasis sportininkas
išsiugdė tvirtą charakterį).
• Sportininkas šiandien ne formoje (= prastos, blogos formos).
• Serga tymais lengvoje formoje (= lengva forma; lengva tymų forma).
• Kokioj formoj (= Kokia forma; Kaip) atsiskaitysime?
• Nusipirkau kumpio formoje (= forminio kumpio).
• Kelinto (= Kelinta) šiandien? – Spalio antro (= antra, antroji).

Posakiai iš žurnalų, laikraščių, muzikantų lūpų, gatvės komentarų ir kitur

• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.
• Pensijas mokės lapkričio devinto (= devintą).
• Atostogausiu nuo liepos penkiolikto (= penkioliktos).
• Atremontavo (= Suremontavo) namą ir garažą.
• Ligonė ant tiek (= taip, tiek) nusilpusi, kad be lazdos nepaeina.
• Susirgimai(= Susirgimų) gripu padaugėjo (pagausėjo).
• Mieste atsirado valkataujantys šunys (= valkataujančių šunų).
• Kolektyve vėl atsirado nesutarimai (= nesutarimų).
• Nuo šviežių braškių kartais atsiranda odos išbėrimai (= išbėrimų;
kartais išberia odą).
• Išsinuomoja (= Išnuomojamas) vieno kambario butas
• Kada jūs pradėsite ant savęs (= savarankiškai) gyventi?
• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.

Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai, kurie nuolat skamba Kauno kolegijoje

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|bulkelė, bulkutė |= bandẽlė, bandùtė |
|fara |= žibiñtas |
|grafkė, grapkė, grafkutė |= žiogẽlis; segtùkas |
|grimeris, -ė, grimierius, -ė |= grimúotojas, -a |
|kaldra |= añtklodė |
|kalnierius |= apýkaklė |
|knopkė, knopka |= 1. mygtùkas; 2. spraustùkas; 3. |
| |smeigtùkas |
|kūdas, -a |= líesas, -à |
|(su)kūsti |= (su)lýsti, (su)liesė́ti, (su)blõgti |
|tapkės |= šlepẽtės, šliùrės |
|ženyti(s) |= tuõkti(s); vèsti; tekė́ti |

Nevartotinos naujosios svetimybės, kurie nuolat skamba jaunimo tarpe

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|hamburgeris |= mėsaĩnis, mėsõs suvožtìnis |
|čipsai |= (bùlvių) traškùčiai |
|e-mailas, imeilas |= elektròninis pãštas |
|hotdogas |= dešraĩnis |
|hotelis |= viẽšbutis |
|imidžas |= į́vaizdis; perk. r. var̃das, véidas |
| |(kartais ìšvaizda) |
|ofisas |= į́staiga (kartais bū́stinė, biùras, |
| |kontorà, rãštinė) |
|sponsorius, -ė |= 1. rėmė́jas, -a; 2. mecenãtas, -ė |
|sponsorystė |= 1. paramà, rėmìmas; 2. mecenãvimas |
|steikas |= (amerikiẽtiškas) kepsnỹs, dìdkepsnis|
|popkornai |= (kukurū̃zų) spragė̃siai |

Neteiktini vertiniai, kurie dažniausiai girdimi iš jaunuolių lūpų

Klaidos: Galimi klaidų taisymai:

|neužilgo |= netrùkus, tuõj(aũ), greĩtai, véikiai: |
| |Neužilgo (= Netrukus; Tuojau; Greitai; |
| |Veikiai) prasidės sėja. |
|savistoviai |= savarañkiškai, nepriklaũsomai: Ne kiekvienas|
| |įpratęs savistoviai (= savarankiškai) |
| |tvarkytis. Sūnusjausavistoviai (= |
| |savarankiškai, nepriklausomai) gyvena. |
|ant tiek |= taĩp, tíek: Ligonė ant tiek (= taip, tiek) |
| |nusilpusi, kad be lazdos nepaeina |
|kaip taisyklė |= paprastaĩ, dažniáusiai: Kaip taisyklė, (= |
| |Paprastai) pirmiausia brangsta naftos |
| |produktai. |
|kas liečia |= (o) dė̃l: Kas liečia kredito grąžinimo |
| |sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo |
| |sąlygų) susitarsime. |
|kaž)kaip tai |= 1. kažkaĩp, kažin kaĩp: Per tuos metus jis |
| |(kaž)kaip tai |
| |(= kažkaip) sulinko, suseno; 2. kaĩp nórs: |
| |Reikės (kaž)kaip tai (= kaip nors) suktis iš |
| |šios padėties. |
|prie ko |= kuo dė́tas, -à: Prie ko čia mes (= Kuo mes |
| |čia dėti)? Banko vadovybė čia ne prie ko (= |
| |niekuo dėta). |
|ant sveikatos |= į sveikãtą: Toks sunkus darbas jam neišeis |
| |ant sveikatos |
| |(= į sveikatą). Ant sveikatos (= Į sveikatą)! |
| |[linkėjimas] |

Žodžių ir junginių reikšmės klaidos, kuriuos nuolat vartoja jaunuoliai
Klaidos : Galimų klaisų taisymai:

|apsivesti |= vesti (kalbant apie vyrą); (iš)tekėti |
| |(kalbant apie merginą); susituokti. |
|bendrai |nevart. išvadiniu (apibendrinamuoju) žodžiu: |
| |Bendrai |
| |(= Apskritai) jis neblogas žmogus. |
|davinys |nevart. r. „duomuo“: Pastarųjų apklausų |
| |daviniai |
| |(= duomenys) teikia vilčių. |
|gyvybingas, -a |nevart. r. „nepasenęs, -usi, tinkamas, -a |
| |vartoti“: gyvybingas(= nepasenęs, tinkamas |
| |vartoti) glaistas, skiedinys, gyvybingi (= |
| |nepasenę, tinkamivartoti) dažai, vaistai ir |
| |pan. |
|įpakavimas |nevart. r. „pakuotė“: Žaislai atsiųsti |
| |popieriniame įpakavime (= popierinėje |
| |pakuotėje). |
| | |
|matomai (regimai) |nevart. įterptiniu žodžiu nuomonei reikšti: |
| |Matomai |
| |(Regimai) (= Matyt), mums reikėtų dar kartą |
| |pasitarti. |
|nu(si)imti sagę, |nevart. r. „nu(si)segti sagę, laikrodį, |
|auskarus, laikrodį, |išsisegti auskarus, nusimauti žiedą ir pan.“ ;|
|žiedą ir pan. | |
|nu(si)imti suknelę, |nevart. r. „nu(si)vilkti suknelę, apsiaustą, |
|apsiaustą, švarką, |švarką, paltą ir pan.“ |
|paltą ir pan. | |
|pervesti |nevart. r. „perkelti“: pervesti (= perkelti) į|
| |kitą grupę, klasę, kursą, skyrių, į kitas |
| |pareigas ir pan. |
|prabalsuoti |nevart. r. „balsuoti, pabalsuoti, nubalsuoti, |
| |subalsuoti, baigti balsuoti“: Mes jau |
| |prabalsavome (= balsavome, pabalsavome, buvome|
| |balsuoti). |
|praklausyti |nevart. r. „perklausyti, išklausyti“: |
| |praklausyti |
| |(= perklausyti) įrašą,praklausyti (= |
| |išklausyti)paskaitą ir pan. |
|prakomentuoti |nevart. r. „(pa)komentuoti“: Šis įvykis buvo |
| |išsamiai prakomentuotas (= (pa)komentuotas) |
| |per televiziją. |
|prakonsultuoti |nevart. r. „(pa)konsultuoti“: Mūsų grupę |
| |dėstytojas jau prakonsultavo (= |
| |(pa)konsultavo). |
|prakontroliuoti |nevart. r. „(pa)kontroliuoti“: |
| |Prakontroliuokite |
| |(= Pakontroliuokite), kad ataskaitos būtų |
| |pateiktos laiku. |
|pravažiuojantis, |= nuolatinis, mėnesinis bilietas. |
|pravažiuojamas bilietas| |
|statyti grafiką, planą,|= (su)daryti grafiką, planą, tvarkaraštį; |
|tvarkaraštį | |
|statyti radiatorių, |nevart. r. „įrengti, įtaisyti, pritaisyti, |
|variklį, skaitiklį ir |(į)dėti radiatorių, variklį, skaitiklį ir |
|pan. |pan.“; |
|statyti telefoną |nevart. r. „(į)vesti telefoną“. |
|ligonio, pastato stovis|= ligonio, pastato būklė; |
|dvasinis, moralinis |= dvasinė, moralinė būsena. |
|stovis | |
|už(si)pilti benzino, |= į(si)pilti, pri(si)pilti benzino, kitų |
|kitų degalų (į |degalų. |
|automobilį) | |
|vedantis, -i, |= vadovaujantis, -i, vadovaujantysis, -čioji |
|vedantysis, -čioji |specialistas, -ė; |
|specialistas, -ė | |
|žinoti |nevart. r.: 1. „mokėti“: Prastai žinau (= |
| |moku) anglų kalbą; 2. „išmanyti“: Jis nežino |
| |(= neišmano) technikos; 3. „pažinti“: Vadovai |
| |turi žinoti (= pažinti) savo pavaldinius. |

Taigi , regis, apie kalbos kultūra mažai kas ką žino, o ką jau čia
kalbėti apie jos vartojimą. Negi niekam neįdomu sava, nuostabi, gimtoji
kalba? O gal tiesiog niekas nenori apie ją gidėti?Bet juk be tos
taisyklingos kalbos pamažu nyks ir tauta…Kad taip nenutiktų, prašau visų
didelių ir mažų bentvieną minutę per dieną skirti savo taisyklingajai
kalbai, juk per savaitę jau bus 7 minutės, o per metus 365 minutės..

Suprask:
be kalbos nėra tautos,
be kalbos nėra žmogaus,
be kalbos nėra minties.
Išvados

Nagrinėtoji medžiaga rodo, kad sekimas svetimomis kalbomis, žargonais
skurdina mūsų gimtąją kalbą. Akivaizdu, kad naujieji skoliniai bendrinėje
lietuvių kalboje vartojami nesilaikant pagrindinių lietuvių klabos
principų: taisyklingumo, pastovumo, savitumo.
kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Ji tartum pagrindinė
žmogiškumo ypatybė eina drauge su žmogumi nuo pat jo atsiradimo. Žodis
aptarnauja žmogų visose jo gyvenimo srityse: kultūros, meno, literatūros,
technikos, buities. Todėl lietuviškas žodis turi būti ne tik gerbiamas ir
branginamas, bet juo reikia mokėti naudotis, ypač dirbant atsakingą
švietėjo ir agitatoriaus darbą.
Skolinių, žargonų atsirado ir atsiras kalboje. Jų vartoseną reikės
nuolat stebėti ir tvarkyti, nes mūsų kalbos, galingųjų kaimynų godžiamos
negalime palikti savieigai.Bet svarbiausia yra tai , kad visuomenė norėtų
vartoti savo- lietuvių kalbos žodžius,o ne svetimus. Taigi būtina ugdyti
bendrą visuomenės, ypač mūsų- jaunimo, nepakantumą plūstantiems į mūsų
kalbą skoliniams, žargonams, tarmėms, tada greičiau bus pastebimi mums
nepriimtini žodžiai ir geriau bus ieškoma jiems pakaitų.
Taigi, ar išlaikys lietuvių kalba savo savitumą ? Juk tai priklauso
tik nuo mūsų pačių. Juk pati visuomenė turi suprasti, kokia vertybė yra
kalba, o juk ją mums niekas negali atstoti…
Todėl aš labai prašau savo bendraamžių – jaunesnių ir vyresnių –
gerbti ir tausoti savo senelių ir prosenelių išsaugotą lietuvių kalbą ir
kalbėti savo kalba taisyklingai be žargono.

Jeigu kalba išliks,
Gyva išliks Lietuva.
Kalbai sunykus,
Nebus Lietuvos,
Nebus lietuvninkų.
J. Basanavičius

Atmink:
Mirusi kalba – mirusi tauta,
Paliegusi kalba – paliegusi tauta.

J. Basanavičius
Literatūra:

1. Paulauskienė A. ,,Lietuvių kalbos kultūra”,K., 2001.
2. Šukys J. ,,Lietuvių kalbos kultūra visiems”, K., 2003.
3. Kniūkšta P. ,,Kalbos vartosena ir tvarkyba”, Lietuvių kalbos
institutas, 2001.
4. Gaivenis K. ,,Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys”,
Lietuvių kalbos institutas, 2002.
5. ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas‘‘, V., 2000 arba kompiuteriniai
variantai;
6. Jakaitienė E. ,,Lietuvių kalbos leksikologija“,V: Mokslas, 1980.
7. Piročkinas A. ,,Administracinės kalbos kultūra“,V: Mintis, 1990.
8. Pudaitienė V., Vitkauskas V. ,,Vakarų kalbų naujieji skoliniai“,V:
Enciklopedija, 1998.
9. Peleckienė A. ,,Kalbos kultūra“, V.,1998.
10. www.kaunodiena.lt .
11. www.lietuvosrytas.lt .
12. www.panele.lt .
13. www.emokykla.lt.
14. www.cosmopolitan.lt . Darbas:

Lietuvos kultūrinis gyvenimas

 

Kultūra –apima žinias , tikėjimus , menus , moralę , papročius ir kitus gebėjimus, kurios žmogus įgyja , kaip visuomenes narys . Lietuviams kultūra buvo svarbi jau nuo seniausių laikų, tai matome iš sukauptų rašytojų turtų – knygų(J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ , „Viršvalandžiai“ ir kt; A.Mickevičius, K.Donelaitis ir t.t) bei režisierių sukurtų vertingų filmų ( G. Dauguvietytė ). Reiktų pasidžiaugti, kad nėra visiškai išnykusios taip lietuviams svarbios tradicijos. Dainų ir šokių šventė jau nuo seniausių laikų tebetęsiama vertybė, kuri kiekvienam žmogui palieka neišblėstančius prisiminimus, ši šventė sulaukia ypatingo dėmėsio. Tai aukštas kultūrinis renginys , kur parodomi nuostabią cheorografiją tūrintis šokiai bei galima išgirsti gražų skambesį dainose.
Taip pat 2009 metaisVilnius gavo Europos kultūros sostinės vardą, tuometu vyko didelę meninę vertę tūrintys renginiai. 2009m. Vykę „ Sidabrinės gervės „ apdovanojimai parodė,kad jaunimas visgi nėra nusivylęs lietuvių kultūra ir geriausiu studentų darbu tapo filmas „Savižudis“ (rež. Mindaugas Sruogius).
Lietuviams kultūrinis gyvenimas tampa vis svarbesnis, tai galima pastebėti iš skiriamų lėšų šiai sričiai.
Gaila , kad klasikinė kultūra lieka užmarštyje, o popkultūra domisi vis daugiau žmonių, ji vis labiau skverbiasi į žmonių sąmonę, domina juos kuriamais naujais projektais : chorų karais, šok su manimi , bevertėmis humoro laidomis ir kt. Lietuvoje ypač šiuo metu yra labai populiaru parašyti autobiografinę knygą, tariamos žvaigždės tuo pelnosi ir mano, kad tai yra prestižas, pvz ( Džordana Butkutė, Valinskas) bet tai taip pat popkultūros požymis. Bulvarinė spauda siūlo žmonėms tai, kas lengvai suprantama straipsnius apie žvaigždžių gyvenimus. Dar vienas aspektas „Muilo operos“, jos taip pat neduoda jokių dvasinių vertybių, prikiša į žmonių galvas dar didesnio šlamšto.Jų vis daugėja, nes žmonės gėrisi jomis ir tai režisieriams yra gana geras pasipelnimo šaltinis. Prisižiūrėję „muilo operų“ žmonės gyvena jomis. Pvz: „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“ ir t.t. Išėjęs į viešumą vien girdi diskusijas apie šias kultūros šiukšles pvz: Ar matei kaip Donatą nušovė? Ar matei, kad Asta prarado savo dukterį . Ach kaip norėčiau tūrėti tokią šukuoseną kaip Gretės ir t.t.
Popkultūra labiausiai apeliuoja jauno žmogaus mąstymą .ypač greit Lietuvos jaunimas susižavi blizgančiais popierėliais . Jaunimas priima tai , kas lengva ir labai greit suprantama .Gaila , kad daugelis jaunų žmonių nesidomi nei spektakliais , nei filmais, nei parodomis , nei knygomis, kurios praturtina žmogaus dvasią. Jaunimas skaitydamas knygas galėtų praplėsti savo akiratį, daugiau sužinoti Lietuvoje įsigalėjusi popkultūra neplečia akiračio, jį vis labiau skurdina. Mano nuomone žinantis žmogus, mąstantis žmogus yra daug įdomesnis ir protingesnis už tą, kuris visiškai niekuo nesidomi.
Popkultūra yra tapusi mažai savarankiškai mąstančios jaunuomenės dalies pagrindiniu vertybių šaltiniu. Vejami popkultūros jauni žmonės negalvodami stveriasi vakarų subkultūros šiaudo, pametėto iš už Atlanto. Toks hiperbolizuotas bandymas pasivyti ir perimti Vakarų popkultūrą gali neigiamai atsiliepti mūsų visuomenės pasaulėžiūrai.
Taigi kultūra – socialinis paveldas, perduotas iš kartos į kartą. Kokią kultūra mes patys tūrėsime tokią ir perduosime savo vaikams. Reikia, kad kultūra ne smuktų žemyn, o kiltų. Ji turi būti tokia, kokią sukūrė mūsų protėviai ir tik jaunimas gali ją išsaugoti ir daryti geresnę.

Kultūra ir biokultūra – kas tai?

 

Kultūra – tai informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą, pavyzdžiui, per mėgdžiojimą ar mokymą. Kultūros raida vadinama egzosomatinė evoliucija (evoliucija už kūno ribų).
Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą.
Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų – noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines – empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas.
Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį.
Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai.
Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais.
Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija).
Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes – magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų.
Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus:
a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”;
b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis;
c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos;
d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus;
e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.
Kultūra pasiekia naują lygį.

Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį

Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi.
Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės – keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių.
Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda.
Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus.
Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną.
Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys – kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės – užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai.
Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai.

Aukštesniųjų centrų atjungimas

Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum – smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius – gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros.
Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu – naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex – žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę.

Įgimtas elgesys virsta išmoktu

Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.
Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis.
Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė.

Mokymasis ir mėgdžiojimas

Ankstyvas būdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų – senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga.
Mokėti mėgdžioti – sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.
Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui – vienoks maistas joms yra košeris, kitoks – nekošeris (hebr. kašer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi.

Aukštesni kultūros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus:
1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą;
2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra – įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų.
Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti.
Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti.
Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos.
Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra – tai sistema.
Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip.
1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai.
2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės.
Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename.
Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis.
Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis.
Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas – žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija.
Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė – ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė – karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.

Naudota literatūra: Martynas Yčas “Apie biologiją”

Mindaugas Vilkas