Lietuvos kultūra XX a. – spauda, švietimas, menas ir teatras

 

Įvadas

XIX amžiuje aiškiai įvardinta, kas mes esame ir ko norime, suprasta, kad lietuviškumas yra vertybė. XX amžius audringas politinių įvykių sūkurys: Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvos valstybės atstatymas, šalies okupacija (rusų vokiečių ir vėl rusų). Šiame laikotarpyje stabilizavosi lietuviškumas, lietuvių kultūros objektas priartėjo prie lietuvos kultūros sampratos, suvokta, kad lietuviai – tai žmonės, kalbantys savąja kalba, suvokiantys savo tapatumą, jaučiantys skirtinumą, tačiau ne išskirtinumą, kitų tautų atžvilgiu, pareiškę teisę turėti savo valstybę, kultūrą – būti savimi.
XX amžius – Lietuvos dvasinio ir politinio gyvenimo lūžio metas.

Politinė situacija

Šiuo laikotarpiu politiniai įvykiai: 1904, m. rusų – japonų karas ir 1905 metų revoliucija sudrebino Rusiją. Vyriausybė buvo priversta daryti liberalias reformas – Lietuvoje panaikinamas spaudos ir lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime draudimas, suteiktos tam tikros politinės teisės. Visa tai sukūrė Nepriklausomos Lietuvos kultūros plėtotei, lietuvybės idėjai atsiskleisti. XX a pradžią galima apibūdinti kaip lietuviškumo tapsmo vertybe. Jame susiformavo savarankiškos valstybės atkūrimo etnografinėje Lietuvoje idėja.
XX amžiuje Lietuvoje nebuvo legalios spaudos, mokslo ir mokymo įstaigų. Visas lietuvių kultūrinis gyvenimas Rusijos okupuotos Lietuvos dalyje buvo nelegalus.
Rusijos valdžia nepajėgė kontroliuoti visos į Lietuvą patenkančios literatūros, kita vertus, ji tokiais veiksmais diskreditavo save pasaulio viešosios nuomonės akivaizdoje. Rusijos padėtį stipriai komplikavo ir nesėkmingai pradėtas rusų – japonų karas, dėl kurio imperijoje subrendo revoliucinė situacija. Rusijos vyriausybė buvo priversta daryti tam tikras nuolaidas. 1904 metų gegužės mėn. visoje imperijoje buvo atšauktas lietuvių spaudos ir lietuviškų organizacijų veiklos draudimas.
Po spaudos draudimo panaikinimo pradėta mokyklose mokyti ir lietuvių kalbą. Pradėjo veikti lietuviškos laikraščių ir žurnalų redakcijos.

Spauda ir literatūra

Po spaudos draudimo panaikinimo ir kultūrinės veiklos liberalizavimo Lietuvoje spontaniškai steigėsi įvairios draugijos, laikraščiai ir žurnalai, buvo legalizuoti anksčiau veikę įvairūs nelegalūs sambūriai. Vilnius vėl tapo Lietuvos kultūrinio ir politinio gyvenimo centru. Čia pradėjo eiti įvairių politinių pakraipų ir kultūriniai laikraščiai bei žurnalai.
1904 m. pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, o nuo 1909 m. – „Lietuvos žinios“ su priedu „Aušrinė“. 1905 – 1915 metais leistas „Lietuvos Ūkininkas“. Be to dar ėjo „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Viltis“, „Žarija“, „Šviesa“ ir kiti periodiniai leidiniai. Kuriuose buvo rašomos ne tik dienos aktualijos, bet ir straipsniai filosofijos, literatūrologijos, menotyros klausimais. Gausėjo religinė raštija.
Legalizavus lietuvišką spaudą, atsirado inteligentijos bei jų rengimo poreikis
(mokytojų, žurnalistų). Formuojasi kultūros židiniai, institucijos, visų pirma saviveiklinės, bet juos savo ruožtu stiprina tautinį jausmą. Lietuvių kalba tampa viešojo gyvenimo kalba.
Lietuvių literatūra brandino tautos sąmoningumą. Lietuvių rašytojų ir poetų kiekis augo geometrine progresija. Lietuviškumo ugdymas tapo svarbiausiu jų veiklos motyvu, tobulėjo meninis lygis. Tam be abejo, turėjo įtakos bendrinės literatūrinės kalbos susiformavimas. Į lietuvių kalbą verčiami ne tik lenkiškai rašiusių romantikų kūriniai apie Lietuvą, bet ir pasaulinės literatūros šedevrai.
1922 metais įsikūrė Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Vėliau ji reorganizavosi. 1932 – 1940 metais veikė Lietuvių rašytojų draugija. Jos pirmininkai: I. Šeinius, L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius. Jie leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas.
Šiame laikotarpyje susiformavo savita lietuvių literatūra, poezija, dramaturgija, tuo pat metu tapo žinomos ir įvairios Vakarų Europoje paplitusios literatūrinės srovės. Įsidėmėtinos K. Borutos, B. Brazdžionio, P. Cvirkos,, L. Dovydėno, J. Grušo, S. Giros, K. Inčiūros, K. Jakubėno, V. Krėvės-Mickevičiaus, Salomėjos Neries, J. Paukštelio, I. Simonaitytės, T, Tilvyčio, P. Vaičiūno pavardes.

Menas

Iki XX a Lietuvoje teatras buvo svetimkalbis. Jį lankydavo bajorai ir turtingi miestiečiai. Tik XIX ir XX amžių sandūroje susiformavęs saviveiklinis teatras asociavosi su tautiškumu.
Fenomenaliu Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu buvo klojimo teatras, išsirutuliojęs iš kaimo vakarėlių, gegužinių, kurių metu, neturint išankstinės režisūros, būdavo dainuojama, sekamos pasakos, minamos mįslės, pašiepiamos įvairios ydos. Juose reiškėsi kolektyvinė išmintis. Vėliau iš tokių kaimo vakarėlių šsivystęs Klojimų teatras, XX pirmaisiais dešimtmečiais išsiplėtė visose lietuvių gyvenamose vietovėse.
Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse įsikūrė lietuviškos teatrinės studijos Peterburge ir Rygoje, kurios vasaros atostogų metu gastroliuodavo Lietuvoje (jos tęsė Klojimų teatrų tradicijas). Šių studijų steigėjai buvo teatralų duonos paragavęs jaunimas, jie ir organizuodavo Lietuvos profesionalųjį teatrą. Tačiau šis teatras privalėjo tenkinti Lietuvos žiūrovo skonį. Daugelis teatro lankytojų buvo klojimo teatro žiūrovai, kurie anksčiau jokiouse teatruose nebuvo lankęsi. Prie tokių žiūrovo poreikių ir turėjo taikytis lietuvių scenos menas. Šioje terpėje ir iškilo Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vaičkus įkūrė trupę ir su ja aplankydavo įvairiausias Lietuvos vietoves. Statydavo spektaklius. Rengdavo koncertus. Daugiausia statė lietuvių autorių veikalus, tuo parodydami, kad ir lietuviai turi savo dramaturgų.
Kaune buvo atidarytas „Tautos teatras“, kuris 1919 metų pavasario sezoną pradėjo drama „Litvomalai“. Taip buvo padėti lietuviško profesionalaus teatro pamatai.
1920 m. gruodžio 31 d. Operos vaidykla pradėjo savo veiklą, pastatydama Dž. Verdžio „Traviatą“. Nuo 1923 m. Operos vaidykla gastroliavo ir kituose Lietuvos miestuose, statyti savų kompozitorių kūriniai, nuo 1926 m. operos transliuotos per radiją. 1921 m. atnaujintas M. Peprausko operos „Birutė“ pastatymas. Be to, muzikos mėgėjai išgirdo lietuviškas operas: Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (pagal A. Mickevičiaus poemą, 1932) ir „Radvilą Perkūną“ (1937), Antano Račiūno „Trys talismanai“ (1936), M. Petrausko „Eglė“ (1939). Kaune pradėti rengti ir baleto pastatymai. Iš pradžių baletmeisteriai buvo kviečiami iš užsienio. Pirmasis lietuvis baletmeisteris Bronius Kelbauskas 1936 – 1937 metais pastatė J. Štrauso „Vienos džiaugsmą“, T. Prestono „Boltąsias rožes“.
1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė sujungiami į vieną Valstybės teatrą. Tačiau visos išvardintos trupės veikė savarankiškai: jos turėjo savus repertuarus, režisierius, baletmeisterius. Teatrinė veikla ir toliau plėtėsi – 1931 metais grupė Valstybės teatro aktorių perkeliama į Šiaulius ir ten įkuriamas naujas teatras, kuriam pavedama statyti spektaklius ir Klaipėdoje. Atgavus Vilnių, 1940 metais kita Valstybės teatro grupė išvyko į
Vilnių, kur formavo lietuviškąjį teatrą.
Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Be to, mokyklose, prie daugelio Šaulių sąjungos vietos skyrių veikė chorai, tautinių šokių rateliai, pučiamieji orkestrai ir kitokie saviveikliniai kolektyvai.
Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika – tęsta aušrininkų herojinė tematika. Žavimasi didinga tautos praeitimi. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės komedijos „Pinigėliai“ (1920) ir „Vilos puošmena“ (1932),.
Nors lietuvių dailė pirmuosius žingsnius žengė dar iki Nepriklausomybės, tačiau tik po 1918 metų atsirado platesnis jos poreikis. Žymiausi Lietuvos dailininkai susibūrė Kaune.
Vilniuje buvo organizuojamos kilnojamos ir vietos dailininkų parodos. Taip 1903 m. Vilniuje įvyko „Ars“ grupės paroda, kurioje dalyvavo ir garsūs sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ dailininkai. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose.
XX amžiaus pradžioje formavosi lietuvių profesionalusis menas. Išryškėjo mūsų tapytojų M. K. Čiurlionio, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Vienožinskio, I. Šlapelio, V. Didžioko, V. Kairiūkščio skulptorių P. Rimšos, J. Zikaro, K. Sklėriaus, A. Vivulskio, grafikų A. Jaroševičiaus, A. Brako, P. Gfalaunės, ir daugelio kitų mūsų meninikų talentas. Lietuvos meninkai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Jie dalyvavo įvairiose parodose už Lietuvos ribų. užsienio šalyse pripažinimo susilaikė M. K. Čiurlionis. Jis tapo lietuvių meninikų simboliu.
1907 metais sausio 9 d. Petro Vileišio namuose Vilniuje buvo surengta pirmoji XX amžiaus lietuvių dailės paroda. Parodai buva atrinkti geriausi lietuvių meninikų darbai, išleisti katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.
1907 m. buvo įsteigta Lietuvių dailininkų draugija, kuri rūpinosi lietuvių meno reprezentavimu, meninikų buitimi, parodų rengimu. Šios draugijos tikslas buvo:
1. Plėtoti ir lavinti lietuvių dailę.
2. Vienyti ir artinti visų šakų artistus.
3. Teikti medžiagiškąją ir dorovoškąją pagalbą artistams ir dailininkams, ypač tiems, kurie nori lavintis savo speciališkumuose.
4. Lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių
5. Rinktis dailės darbus įvairiose žmonių tvėrimo apsireiškimuose (1.24P)
Įvairių krypčių meninikai nutarė įsteigti įvairių srovių menininkus jungiančią organizaciją. 1920 metų sausio mėn 29 d. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.
XX a. formuojasi nauja meno šaka – kinematografija. Nors Lietuva savo materialiniais ištekliais ir teoriniu pasiruošimu negalėjo lygiuotis prie vakarų šalių, bet pirmieji žingsniai ta kryptimi buvo žengti. 1931 m. buvo sukurtas pirmasis lietuviškas pilno metražo meninis filmas „Onytė ir Jonelis“.

Švietimas

Į XX- jį amžių Lietuva įžengė su labai mažu bendru pradinių mokyklų tinklu. Dėl didelių atstumų valstiečių vaikams buvo labai sudėtinga lankyti mokyklas. Nors 1904 metais ir buvo žengti pirmieji žingsniai legalizuojant pradines lietuviškas mokyklas, tačiau vietos pareigūnai visaip trukdė jų veiklai. Tėvų prašymai steigti lietuviškas mokyklas buvo atmetami be jokių argumentų.
Carinėje Rusijoje veikė sudėtinga pradinių mokyklų sistema. Vienos mokyklos buvo gubernijų mokyklų direkcijų žinioje ir jų administruojamos, kitos priklausė stačiatikių bažnyčios vyskupijų mokyklų žinybai. Lietuvoje valdžia buvo linkusi labiau palaikyti pastarąsias, o ne valstybines, administruojamas gubernijų mokyklų direkcijų.
Po 1905 metų įvykių buvo leistos steigti aukštesnio tipo bei privačias mokyklas. 1906 metais buvo galutinai panaikintas ir lietuviškų mokyklų draudimas. Jos galėjo būti pačių lietuvių finansuojamos ir administruojamos. Lietuviškas mokyklas iš esmės steigė lietuvių kultūrinės organizacijos. Jos ieškojo lėšų mokyklų išlaikymui bei neturtingų moksleivių šelpimui. Čia pagrindinis krūvis teko inteligentų būreliui. Jie rūpinosi mokymo programų sudarymu, vadovėlių parengimu ir išleidimu. Lygiagrečiai buvo steigiamos ir įvairios profesinės mokyklos (žemės ūkio, technikos) bei kursai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė Veiverių ir Panevėžio mokytojų seminarijos, Vilniaus mokytojų ir Vilniaus žydų mokytojų institutai. Tik į Veiverių mokytojų seminariją buvo priimami lietuvių valstiečių vaikai (kitur lietuvių, jei jie buvo ne stačiatikiai, nepriėmė). Nuo 1906 metų lietuviai galėjo mokytis ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, prieš tai gavę Švietimo ministerijos leidimą, bet jų negalėjo būti daugiau kaip 1/3 visų moksleivių. Tačiau ir šio santykio nesilaikyta: 1907 metais iš 132 moksleivių buvo tik 8.
XX amžiaus civilizuota valstybė negalėjo gerai funkcionuoti be kvalifikuotų ir išsilavinisių žmonių. Jų reikėjo krašto administracijai, pramonei, žemės ūkiui. Be jų neįmanoma kultūrinių institucijų plėtra. Vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės žingsnių buvo privalomo pradinio išsilavinimo įvedimas ir vieningos švietimo sistemos sukūrimas (nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų). Visoms mokykloms stigo mokytojų, profesorių. Atsidurta uždaram rate: reikėjo plėsti vidurinių mokyklų tinklą, kurios maitintų aukštąsias mokyklas; mokykloms reikėjo mokytojų, o jų nebuvo. Kita problema – nebuvo mokykloms tinkamų pastatatų. Iš pradžių jos buvo įkurdintos nepritaikytose mokymo poreikiams valstiečių sodybose, tuo pat metu rengiant tipiškų pradinių mokyklų statybos projektus. Per du nepriklausomos valstybės egzistavimo dešimtmečius daugelyje kaimų jos buvo pastatytos.
Lietuvoje kuriama švietimo sistema atrodė taip:
1. Privalomas – keturklasė pradinė mokykla, kurios buvo steigiamos beveik visuose kaimuose, gyvenvietėse.
2. Vidurinės mokyklos – 8 – ių metų gimnazijos. Jos buvo dviejų pakopų: pirmosios 4-ios klasės buvo vadinamos progimnazija, jas siekta turėti visuose valsčių centruose (progimnazijas baigusieji galėjo stoti į mokytojų ir kunigų seminarijas, technikos bei meno mokyklas), ir pilnos gimnazijos, kurios buvo išdėstytos visuose apskričių centruose, didesniuose miestuose (jas baigusieji įgydavo teises stoti į aukštąsias mokyklas). Gimnazijų mokslo lygis buvo orientuotas į Vakarų Europos standartus, kad baigusieji galėtų studijuoti ir užsienio aukštosiose mokyklose.
Pradinių mokyklų mokytojai privalėjo būti baigę mokytojų seminarijas. Kadangi tokių trūko, nemažai buvo žemesnės kvalifikacijos negu reikalavo mokyklos statusas. Gimnazijų mokytojai privalėjo turėti aukštąjį išsilavinimą.
Kadangi daugelyje mokyklų veikė lietuvių kalba, mokytojai tarpusavyje ir su vaikais bendravo lietuviškai. Žinoma, Lietuvoje veikė ir kitakalbės valstybės remiamos mokyklos (vokiečių, lenkų, žydų), bet ir jos neiškrito iš bendro mokyklų konteksto. Jose kaip atskira disciplina buvo dėstoma ir lietuvių kalba.
Visuomenė negali normaliai vystytis, nesukurdama mokslo ir mokymo įstaigų tinklo. Lietuva ir po 1905 metų revoliucijos reformų savo teritorijoje neturėjo nei vienos aukštosios mokykos. Paskelbus nepriklausomybę, vienas iš pirmųjų Lietuvos Tarybos žingsnių buvo atgaivinti Vilniaus universitetą. 1918 m. Lietuvos Taryba sudarė universiteto atkūrimo organizacinę komisiją, patvirtino jo statutą. Nors lenkų okupacija sutrukdė šį sumanymą realizuoti , tačiau pačios idėjos nebuvo atsisakyta.
1919 m buvo patvirtintas Kaune steigiamų Aukštųjų kursų statutas. Aukštieji kursai 1922 m. buvo pertvarkyti į univesitetą. Iš pradžių čia veikė Teologijos, Socialinių mokslų, Medicinos, Gamtos – matematikos ir Technikos fakultetai bei įvairūs kiti struktūriniai mokslo padaliniai. Vėliau fakultetų kiekis ir pavadinimai keitėsi Teologijos fakultetas buvo pertavarkytas į Teologijos – filosofijos, įsteigtas Humanitarinių mokslų fakultetas ir pan. 1930 m. universitetui suteikiamas Vytauto Didžiojo vardas.
Kuriama gera mokymo bazė t.y. labaratorijos, klinikos. Universitetas siekė pritraukti geriausius specialistus. Jo mokslo personalas buvo skirtomas į vyresnįjį (ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai) ir junesnįjį (lektoriai, asistentai, laborantai, prolektoriai) iš vyresniųjų buvo reikalauta, kad pretendentai turėtų mokslinius laipsnius ir būtų paskelbę mokslinių darbų. Universitetas leido įvairių sričių mokslo darbus, organizavo mokslines konferencijas, palaikė dalykinius kontaktus su įvairiomis užsienio šalių mokslinėmis institucijomis.
Ugdant darnią švietimo sistemą, reikėjo aukštos kvalifikacijos specialistų. Kadangi visų negalima buvo parengti savajame krašte, gabiems jaunuoliams siekta sudaryti sąlygas studijuoti geriausiuose užsienio šalių universitetuose. Vakarų Europos universitetuose buvo ginamos disertacijos, stažuojamasi.
Šalies ūkis kėlė vis naujus ir naujus mokslo uždavinius. Intensyvus žemės ūkis reikalavo išsamių agrotechninių ir zootechninių žinių. Dėl to Kauno universiteto padalinių bazėje susikūrė Žemės ūkio akademija (1924), Veterinarijos akademija (1936). Jos įsteigė eksperimentinius ūkius, kuriuose naujų ūkininkavimo metodų galėjo pasisemti Lietuvos ūkininkai. Taip visapusiškai plėtėsi ir įvairiausių mokymo ir mokslo įstaigų tinklas.
1933 metais Kauno muzikos mokykla buvo pertvarkyta į Kauno konservatoriją, 1934 Klaipėdoje įsteigtas Prekybos institutas, o 1935 metais – Mokytojų institutas (vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas persikėlė į Šiaulius, o Pedagoginis institutas – į Panevėžį, o vėliau iš ten į Vilnių). Taip Lietuvoje buvo sukurtas šalies poreikius atitinkantis aukštųjų mokyklų tinklas, kuriuose buvo sukoncentruotas ir mokslo tiriamasis darbas.

Kultūros istorija, bruožai ir reikšmė

 

ĮVADAS

Taip susiklostė aplinkybės, kad lietuvių profesionalusis teatras palyginti gana vėlai įsiterpė į tautos meninės kultūros panoramą.
Ikitarybiniu laikotarpiu apie teatrą rašė daugiausia literatai, žurnalistai, patys teatro veikėjai.
Didelę reikšmę teatrologų profesionalėjimui turėjo B. Sruogos teatrinė kritinė veikla, 1926 metais Kauno universitete jo įsteigtas teatro seminaras. Pasirodė ir didesnių scenos meno tyrinėjimų: B. Sruogos studijos apie V. Krėvės „Šarūno“ ir Č. Dikenso „Varpų“ pastatymus (1930) bei knyga „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930), V. Maknio „Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis“ (1936), A. Vengrio „Kastantas Glinskis“ (1937), J. Būtėno „Lietuvių teatras Vilniuje“ (1940) ir kt. 1940 m. pasirodė A. Jakševičiaus išversta knyga „Aktoriaus saviruoša“.1
Tačiau ilgą laiką nebuvo pasirodę nei vieno teatrologinio sintetinio darbo apie profesionaliojo lietuvių teatro raidą. Pastaruoju laikotarpiu vienas po kito pasirodė straipsniai, smarkiai kritikuojantys iki šių dienų pasirodžiusius lietuvių teatro istorijos leidinius. 2003 m. vasario 8 d. „Lietuvos aido“ numeryje atspausdintas Aleksandro Guobio straipsnis „Lietuvių teatro šaltiniai ir jų leidyba“. Ypatingos kritikos susilaukė vieninteliai MA Istorijos instituto išleisti istorijos tomai – „Lietuvių tarybinis teatras (1940-1956)“ bei „Lietuvių teatro istorija, Pirmoji knyga 1929-1935 m.“. A. Guobys daugelį, rašančių apie lietuvių teatro istoriją, vadina iki šiandien šia veikla užsiimančiųjų „nugrimzdusiais į sovietinio mąstymo gelmes“, iki šiol falsifikuojančiais teatro istoriją ir aukštyn kojomis apverčiančiais praeities vertybes ir tikrovę.2
Darbe panaudota literatūra

1. ALEKSAITĖ, Irena. Borisas Dauguvietis : režisūros bruožai. Vilnius : Mintis, 1966. 244 p.
2. ALEKSAITĖ, Irena. Režisierius Romualdas Juknevičius. Vilnius : Baltos lankos, 1998. 363 p. ISBN 9986-813-76-X.
3. ALEKSAITĖ, Irena. Be grimo. Vilnius : Tyto alba, 2004. 287 p. ISBN 99886-16-357-9
4. DAUGUVIETIS, Borisas. Žaldokynė. Vilnius : Vaga, 1967. 478 p.
5. Lietuvių tarybinis teatras 1940-1956. Lietuvos TSR MA istorijos institutas. Vilnius : Mintis, 1979. 385 p.
6. MASIDUNSKYTĖ, Asta. J. Miltinio teatras. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:
7. PETUCHAUSKAS, Markas. Nebevaldomų instinktų prasiveržimas. Literatūra ir menas. 2003-03-21. Nr. 2942.
8. VASINAUSKAITĖ, Rasa. Nacionalinis menotyros centras. Atsakant į nepasitenkinimą lietuvių teatro istorijos leidiniais. Septynios meno dienos. 2003-03-07. Nr. 558.
9. ZABORSKAITĖ, Vanda. Dešimtmečio reikšmė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiausiai vadovautasi 1979 metais pasirodžiusia monografija „Lietuvių tarybinis teatras 1940-195”. Šioje knygoje į 1940-1956 metų lietuvių teatrą buvo stengtasi pažvelgti apibendrinamu požiūriu kaip į vieningą kūrybos procesą, o profesionaliojo teatro raidą nušvietė į tris etapus suskirstytas aptariamasis laikotarpis (1940-1941, 1941-1944, 1944-1956).
Tačiau reikia paminėti, kad tarybiniais metais metais išleistos knygos yra itin tendencingai parašytos ir tik pro tankų sovietinės demagogijos šydą gali įžiūrėti tikrovę.
Šiame darbe trumpai nušviesti 1940-1944 lietuvių teatro metai. Laikomasi principo išskirti ir nagrinėti kiekvienos trupės kūrybą, spektaklius tiek, kiek jie turėjo reikšmės vieno arba kito teatro svarbesnių bruožų, specifinių ypatumų formavimuisi ir drauge – visam lietuvių scenos menui. Siekiama iškelti tai, kas būdinga kiekvienam teatrui, ir kartu įvertinti trupę kaip nacionalinio teatro padalinį, išryškinti jos indėlį į viso lietuvių scenos meno plėtotę. Trumpai galima paminėti, kad respublikoje veikė tik du muzikiniai teatrai, o pagrindiniai muzikinio teatro žanrai buvo opera, operetė ir baletas. Tačiau darbe apsiribota tik dramos teatrais ir juose vykusiais procesais. Taigi dėmesys skiriamas dramaturgijai, kuri yra kiekvienos tautos teatro repertuaro ir sceninės kūrybos pagrindas.

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE 1940-1941 METAIS

Dėl istorinės raidos ypatumų lietuvių profesionalusis teatras ėmė formuotis vėliau, negu kitos nacionalinio meno šakos (literatūra, dailė, muzika). Platus mėgėjų teatro sąjūdis, prasidėjęs po 1905 metų revoliucijos, paruošė dirvą profesionaliajam lietuvių teatrui. Režisieriaus Juozo Vaičkaus 1916 metais suorganizuota Peterburge privati teatro studija – pirmoji lietuvių profesionalių aktorių mokykla, – kūrybiškai sutvirtėjusi ir pasivadinusi Skrajojamuoju teatru, 1918 metų vasarą atvyko į Vilnių. 1918 m. rugpjūčio 3 d. lenkų teatro „Liutnia“ patalpose įvykusi pirmoji šio teatro premjera – B. Vargšo-Laucevičiaus pjesės „Žmonės“ pastatymas – tapo reikšmingu įvykiu Vilniaus kultūriniame gyvenime.3
Praslinkus dviems dešimtmečiams, 1940 metais lietuvių profesionalusis teatras jau buvo nuėjęs reikšmingą meninės raidos kelią, sukaupęs meninę patirtį, pasiekęs kūrybinių laimėjimų. Teatrinis gyvenimas 1940-1941 metais – trumpas, bet pilnas įvykių scenos meno laikotarpis.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje nevalstybiniai teatrai dažniausiai negalėdavo išsilaikyti ilgesnį laiką ir todėl arba nustodavo egzistavę, arba veikė kaip mėgėjiškos ir pusiau mėgėjiškos trupės. Be tokių trumpesnį laiką gyvavusių dramos kolektyvų, veikė vienas valstybės išlaikomas ir todėl stabilus lietuvių profesionalusis teatras – Valstybės teatras Kaune. Tik 1931 metais pavyko įsteigti jo Šiaulių filialą, kuris vėliau tapo savarankišku dramos teatru (nuo 1935 m. jis veikė Klaipėdoje, o 1939 m. hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, grįžo į Šiaulius).4
1940-1941 metais Tarybų Sąjungos statytinių Lietuvoje vyriausybės iniciatyva buvo įkurti nauji valstybiniai dramos teatrai, taip pat stabilūs operetės ir vaikų teatrai: S. Romanovo pjesės „Žolelės nuotykiai“ premjera Kaune buvo atidarytas Vaikų teatras (vėliau Jaunojo žiūrovo teatras), o B. Aleksandrovo operetės „Vestuvės Malinovkoje“ premjera (1941-05-01) Kaune pradėjo darbą pirmasis profesionalusis lietuvių Muzikinės komedijos teatras. Baigiantis 1940-1941 metų sezonui, atidarytas Marijampolės dramos teatras, kuris paruošė savo pirmąją premjerą – K. Binkio „Atžalyną“ (1941-04-20).
Per visą 1940-1941 metų sezoną intensyviai formavosi nauji teatrų kolektyvai. Kai kurios naujos trupės buvo sudaromos ne vien iš profesionalų (jų nebeužteko), bet ir iš mėgėjų. Tai būdingas „tarybinio“ teatro pradinio formavimosi bruožas.
Išryškėjo du pagrindiniai naujų teatrų formavimosi atvejai: vienur trupę sudarydavo persikėlę kitų teatrų aktoriai, kitur ji buvo formuojama iš neprofesionalų. Antruoju atveju teatro kūrybos pradžia sutapo su studijiniu laikotarpiu. Tipiškas pirmojo atvejo pavyzdys – Lietuvos TSR Valstybinis akademinis dramos teatras, antrojo – Panevėžio dramos teatras.
1940 m. spalio 6 d. atidaryto Vilniaus Valstybinio teatro branduolį sudarė Kauno Valstybės teatro trupės dalis. Teatro direktoriumi ir meno vadovu buvo paskirtas R. Juknevičius.
Kitaip formavosi Panevėžio dramos teatro trupė. Panevėžyje teatras buvo atidarytas tik 1940 metais. Jo branduolį sudarė J. Miltinio dramos studijos auklėtiniai, žengiantys pirmuosius nedrąsius žingsnius profesionaliojoje scenoje (J. Alekna, B. Babkauskas, V. Blėsis, K. Vitkus ir kt.).5
1940-1941 metų repertuare išryškėjo dvi pagrindinės kryptys: anksčiau statytų kai kurių autorių veikalų atnaujinimai ir „tarybinių“ dramaturgų pjesių pastatymai. Iš pastarųjų minėtini sezono pabaigos spektakliai – V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ ir B. Lavreniovo „Lūžis“.
Tuo laikotarpiu teatrai koregavo kai kurių pjesių tekstus, neatitikusius naujosios ideologijos, kaip rašoma „tarybinėje“ spaudoje, – „paliestus buržuazinės cenzūros žirklių“. Taigi, kad ir kaip buvo tada „atnaujinami“ spektakliai, „tarybinis teatras“ Lietuvoje susiformavo ne tuščioje vietoje, o ant praeities lietuvių scenos meno pamatų.6
Kauno Valstybės teatro dramos trupės padalijimas į dvi – Vilniaus ir Kauno – turėjo didelę įtaką atnaujinimams. Pirma, tokiuose Vilniaus ir Kauno spektakliuose vaidindavo nauji aktoriai, neretai netgi pagrindinius vaidmenis. Antra, spektaklius dažnai atnaujindavo kiti režisieriai. Taigi, nors ir sunku atsirinkti, kiek „tarybinėje“ spaudoje yra tiesos, tačiau ir toks pasakymas, kad „atnaujinimams idėjinę kryptį davė istoriniai įvykiai ir besiformuojančios naujos scenos menininkų pažiūros“, atspindi tuometinę situaciją.
Iš ankstesnių Kauno Valstybės teatro lietuviškų pjesių, kurios buvo „atgaivintos“ Vilniaus teatre, pažymėtinos K. Binkio „Atžalynas“ (B. Dauguviečio režisuotas 1938 m., K. Jurašūno atnaujintas 1940 m.) ir J. Petrulio „Strazdelis“ („Prieš srovę“, B. Dauguviečio režisuotas 1936 m., J. Monkevičiaus atnaujintas 1941 m.).
Nuo Vilniaus teatro atidarymo jo direktorius ir meno vadovas buvo R. Juknevičius. Iš R. Juknevičiaus Kauno teatre režisuotų ir vėliau Vilniaus teatre „atgaivintų“ spektaklių minėtini M. Panjolio „Topazas“ ir G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“. Buvęs Jaunųjų teatro aktorius, režisierius B. Lukošius atnaujino H. Bičer Stou „Dėdės Tomo Lūšnelę“.7
Vilniaus Valstybinis teatras buvo atidarytas H. Hejermanso „Viltimi“. Šį spektaklį režisavo R. Juknevičius. „Viltyje“ vėjo išpūstos H. Hejermanso žvejų laivo burės, subaltavusios ant uždangos, tapo naujojo teatro emblema.
Vilniuje atnaujintas „Vilties“ spektaklis išsaugojo esminius R. Juknevičiaus 1936 metų pastatymo bruožus. Režisūrinį sumanymą atitiko V. Palaimos dekoracijos. Jauno žvejo Gerto paveikslą sukūrė, – anot I. Aleksaitės – Scenos Riteris – S. Jukna.8
„Vilties“ spektaklis ir 1941 metų Lietuvoje jaudino žiūrovus savo dramatizmu. „Vilties“ atgimimas savotiškai deklaravo naujosios Vilniaus trupės meninę programą.
Po Vilniaus grąžinimo Lietuvai jame taip pat buvo reorganizuotas nuo 1936 metų gyvavęs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatras, kuris pervadintas į Skrajojamąjį Vaidilos teatrą (direktorius J. Kanopa, nuo 1940 metų pradžios režisierius A. Jakševičius). Iki 1940 metų pabaigos, kol Vilniuje buvo steigiamas valstybinis profesionalus nacionalinis teatras, Vaidila (buvusi senamiestyje, Arklių gatvėje) atliko ypač didelį kultūrinį meninį darbą Lenkijos okupuotame krašte. Šio teatro nedidukė salė visada būdavo pilna.9
1940 metais Lietuvoje šalia įsteigtojo Vilniaus Valstybinio teatro aktyviai dirbo kitas, seniausias iš gyvuojančių scenos meno židinių – Valstybės teatras Kaune. Dramos trupė tarybinį teatro sezoną pradėjo M. Gorkio pjese „Miesčionys“ (rež. B. Dauguvietis). Šis spektaklis pasirodė dar prieš oficialiai Lietuvai nepriklausius Tarybų Sąjungai – 1940 metų kovo mėnesį.
Pirmaisiais tarybinės santvarkos gyvenimo mėnesiais Kauno teatro sceną išvysta tokie veikalai, kaip „Pelninga vieta“, „Vyšnių sodas“, V. Krėvės „Žentas“, J. Petrulio „Prieš srovę“, R. Blaumanio „Indranai“. Tuometinis Valstybės teatro dramos trupės meno vadovas J. Grybauskas sakė, kad „tekstai tikrinami ir taisomi, dabar kai kurios pjesės perdirbamos iš naujo…“.10
Kaip R. Juknevičius Vilniuje, taip B. Dauguvietis Kauno teatre nubrėžė dramos trupės kūrybos gaires. Baigęs Peterburgo Imperatoriškąją teatro mokyklą (1909), kur jo mokytojai buvo žymūs aktoriai V. Davydovas ir S. Jakovlevas, Borisas Dauguvietis (1885-1949) nuo 1923 metų pabaigos iki fašistinės Vokietijos užpuolimo (su nedidele pertrauka, kai dirbo Šiaulių teatre) buvo Kauno dramos teatro režisierius. Šiam žmogui priklauso žymus lietuvių dramaturgijos, scenos meno formavimo ir ugdymo vaidmuo. Režisierius iki 1940 metų buvo pastatęs absoliučią daugumą visų lietuvių dramaturgijos veikalų. Jis įvedė į lietuvių teatrą Maironį, V. Krėvę, ir P. Vaičiūną, taip pat V. Šekspyrą, A. Puškiną, A. Ostrovskį, A. Čechovą ir M. Gorkį. B. Dauguviečio spektakliuose išaugo ištisa lietuvių aktorių karta. Jis buvo vienas nacionalinės vaidybos mokyklos ugdymo iniciatorių.
Pirmaisiais tarybiniais metais daug nuveikė ir tuometinis Valstybės teatro direktorius bei dramos trupės meno vadovas Kaune, lietuvių teatro veikėjas Juozas Grybauskas (1906-1964).11
Ikitarybinio laikotarpio meno pradmenys buvo gera dirva tarybiniam teatrui tarpti, o gausus šių tradicijų puoselėtojų būrys tapo naujojo teatro kūrėjais.
Per labai trumpą laiką (nuo 1940 m. liepos mėn. iki hitlerinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą) nespėta (išskyrus vieną kitą išimtį) sukurti naujų literatūros, dailės, muzikos stambių formų kūrinių. Tuo tarpu teatras sukūrė spektaklių revoliucine tematika.
Pirmósios tarybinės pjesės – J. Gemano „Liaudies sūnaus“ – premjera įvyko Kauno dramos teatre 1940 m. spalio 10 d. Po to buvo statoma A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“ Šiaulių scenoje ir A. Arbuzovo „Tania“ Vilniaus teatre. Vėliau rampos šviesą išvydo M. Gorkio „Paskutinieji“ ir L. Rachmanovo „Nerami senatvė“ (Šiaulių teatras), Š. Gergelio ir S. Litovskio „Motina“ bei B. Lavreniovo „Lūžis“ (Kauno teatras), N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (Panevėžio teatras), V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ (Vilniaus teatras).12
1940-1941 metų sezone stokojant naujų lietuviškų pjesių, B. Dauguvietis Kauno scenoje pastatė vienintelį sezone lietuvių literatūros veikalą (neskaitant atnaujinimų) „Dauboje“ („Prieblandoje“). Režisieriui glaudžiai bendradarbiaujant su autoriumi A. Vienuoliu, gimė įdomus spektaklis (premjera 1941-03-20).13
Kur kas įspūdingesni scenoje buvo personažai, glaudžiai susiję su dramaturgijos tradicija vaizduoti senąjį lietuvišką kaimą. Režisierius B. Dauguvietis bei vyresniosios kartos aktoriai buvo sukaupę patyrimą, kurdami scenoje kaimo žmonių buitį, jų charakterius. Visa tai atsispindėjo „Dauboje“.14
Pirmoji tarybinė pjesė, pastatyta Vilniaus teatre, – A. Arbuzovo „Tania“ (1940-12-29). Lietuvių teatras iš pradžių ėmėsi pjesių „Liaudies sūnus“, „Motina“, „Tania“, „Platonas Krečetas“, „Nerami senatvė“. 1941 metų pavasarį sostinės žiūrovai pamatė spektaklį „Tania“, kuriuo debiutavo jaunas režisierius J. Monkevičius. Tuo metu buvusi teatro kritika teigė, kad „režisieriui teko ypač daug sugalvoti fizinių uždavinių“, t.y. išoriškai „suveiksminti“ spektaklį, „gelbstint“ A. Arbuzovo pjesę, o toks „suveiksminimas“ neišėjo spektakliui į gera.15
Tarybinėje literatūroje rašoma, kad „naujai suvokto socialistinio humanizmo, tarybinio patriotizmo gaidos nuskambėjo ir pirmajame jauno Panevėžio dramos teatro spektaklyje“. Čia kalbama apie pirmąją premjerą – N. Pogodino „Sidabrinį slėnį“. Ją teatras parodė 1941 metų kovo mėnesį. Naujosios trupės meno vadovas J. Miltinis tuomet pabrėžė, jog komplikuota 1941 metų tarptautinė padėtis „nukreipė žvilgsnį į tokią pjesę, kurioje būtų iškeliamas pasiryžimas kovoti dėl savo tėvynės“. Šiame spektaklyje didelis dėmesys buvo skiriamas žmogaus individualybei.16
Pirmajame sezone teatras paruošė dar vieną veikalą – J. Miltinio režisuotą įžymaus Renesanso epochos anglų rašytojo B. Džonsono „Sukčiaus testamentą“ („Volponę“). Po šio spektaklio tokie jo bruožai, kaip teatrinės formos grakštumas, komedinis žaismingumas ir ironija, laikui bėgant, vis labiau ryškės Panevėžio teatro kūryboje.
1940-1941 metais teatrų spektakliuose neapsieita be dirbtinio patoso, pompastikos elementų aktorių vaidyboje, ypač kuriant “naujojo“ herojaus sceninį paveikslą. Natūralistiniai kraštutinumai reiškėsi ir per daug detalizuota vaidyba. Dauguma teatro darbuotojų taip pat buvo priversti įsijungti ne tik į „aktyvų“ kūrybinį darbą, bet ir į politinį visuomeninį respublikos gyvenimą, dalyvauti demonstracijose ir mitinguose, Raudonosios Armijos daliniams rengiamuose koncertuose, dirbti visuomeninėse organizacijose, rengti agitacinius koncertus.17
Teatras tapo prieinamas paprastiems žmonėms. 1940-1941 metais Lietuvos teatre atsirado sceninės agitacijos formų, primenančių tas, kurios buvo paplitusios Rusijoje ir kitose tarybinėse respublikose 1920-1930 metais (agitbrigados, „gyvieji“ laikraščiai ir pan.). 1940-1941 metais agitacinio teatro elementų atsirado ir profesionalų ruošiamose teatralizacijose. Organizuojamos specialios agitbrigadų tipo koncertinės grupės, kurių sudėtyje teatrų darbuotojai dalyvavo rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą kampanijoje.18
Tarybinio laikotarpio literatūroje rašoma: „Visuomeninė ir kūrybinė veikla, kuri aktyviai plėtojosi tuo metu lietuvių teatruose, buvo nukreipta ta pačia bendra vaga. Repertuaro ir sceninės kūrybos naujovės pirmojoje sezono pusėje parengė dirvą brandžiausiems 1940-1941 metų spektakliams.“19
1940-1941 metų sezono antrojoje pusėje Vilniaus ir Kauno teatrai ėmėsi R. Juknevičiaus režisuoto V. Ivanovo „Šarvuočio 14-69“ (Vilniaus teatras, 1941-04-05) ir B. Dauguviečio pastatyto B. Lavreniovo „Lūžio“ (Kauno teatras, 1941-05-01) premjeros. Liaudies kaip pagrindinio spektaklio herojaus traktavimas lietuvių teatre buvo naujovė. „Šarvuotyje“ pagrindinis spektaklio akcentas buvo nuo cerkvės stogo valstiečių mitingui vadovaujantis Veršininkas (Mečys Chadaravičius), o „Lūžyje“ – pilkšvais šarvais apkaustytas galingas kreiserio korpusas, iškylantis aukštai virš scenos aikštelės (Goduno vaidmenį atliko Petras Kubertavičius). Taigi „Šarvuot“ ir „Lūžis“ tiksliau atspindėjo 1941 metų Lietuvą, geriau pajuto audringų to meto įvykių pulsą, negu kiti sezono spektakliai“.20
Greta vilniečių Veršinino įsimenantys ir kitų spektaklių herojai. Šiaulių teatre aktorius J. Rudzinskas sukūrė įspūdingą Platono Krečeto paveikslą (A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“, rež. K. Jurčys), o aktorius K. Simaška sėkmingai suvaidino profesorių Poležajevą (L. Rachmanovo „Nerami senatvė“, rež. A. Radzevičius).21
„Šarvuočio 14-69“ ir „Lūžio“ pastatymai, galima sakyti, apibendrino sezono rezultatus, parodė visa, ką lietuvių teatras padarė pirmaisiais tarybiniais metais, pradėjus formuotis socialistinio meno bruožams. Nors ir kokią tiesą buvo pasakęs A. Sniečkus, bet vis dėlto tai buvo tiesa, kad „Komunistinio partiškumo pozicijos, į kurias atėjo mūsų teatras, keitė visą jo idėjinę ir kūrybinę veiklą. Jis tapo liaudies masių teatru, socializmo idėjų skleidėju“.
Naujo repertuaro sudarymas, bandymai kurti tarybinio žmogaus paveikslą ir su tuo susiję režisūros bei vaidybos poslinkiai, pirmieji naujo lietuvių dramaturgijos traktavimo žingsniai (A. Vienuolio „Dauboje“), liaudies, kaip istorijos kūrėjos, vaizdavimas, paverčiant masines scenas liaudies revoliucinėmis scenomis, herojinių revoliucinių spektaklių sukūrimas, nauja tuometinė samprata ir nauji scenos meno santykiai su žiūrovais – visa tai buvo pirmieji kitokio teatro meno požymiai.22

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS

Lietuvos teatro gyvenimas hitlerinės okupacijos metais nedaug tebuvo teatrologų nagrinėjamas ir apibendrinamas. Vienas kitas publicistinis straipsnis dažniausiai konstatuodavo atskirus reiškinius ar faktus iš vokiečių veiklos teatrų srityje. Tačiau trumpai galima būtų apžvelgti vokiečių fašistinės okupacijos laikotarpio teatro gyvenimą.
Okupacinės valdžios potvarkiai dėl teatrų veiklos bei pramogų yra pateikti dokumentinėje, mokslinėje ir memuarinėje literatūroje. Remiantis reicho komisaro 1941 m. gruodžio 19 d. potvarkiu ir 1942 m. gegužės 18 d. patvarkymais, buvo nustatyta, kad scenos veikalo (opera, drama, baletas, cirkas ir kt.) vaidinimui reikėjo išankstinio raštiško generalinio komisaro arba jo įgaliotos įstaigos leidimo.23
Tarybinė spauda pateikia grupę „nacionalistiškai nusiteikusių literatų, bendradarbiavusių su okupantais, puolusių tarybinę santvarką ir komunizmo idėjas“. Tai buvo A. Ambrazevičius, M. Biržiška, B. Brazdžionis, S. Būdavas, L. Dovydėnas, J. Švaistas ir kt.24
Lietuvių „tarybinių pažiūrų“ teatro plėtotė karo metais dėl hitlerinio okupacinio režimo sąlygų nutrūko. Visi 1941 metais veikę teatrai buvo valstybiniai. Fašistinės okupacijos metais lietuvių teatrai oficialiai buvo Švietimo vadybos meno departamento, miestų savivaldybių žinioje. Todėl jų veiklai turėjo įtakos vokiečių bei vietinių jų pagalbininkų politiniai ir propagandiniai siekimai.25 T.y. pirmosiomis Antrojo Pasaulinio karo dienomis hitlerinei kariuomenei okupavus Lietuvą, okupantų valdžia įvedė fašistinį režimą.
Tarp kultūros darbuotojų, likusių okupuotoje teritorijoje, vyko diferenciacija. Galima paminėti, kad 1943 metais, kai fašistai ėmė patirti fronte lemiamus pralaimėjimus, buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Teatrai iškart nebuvo uždaryti, nors kai kurias trupes – Kauno dramos, teatrą – nuolat buvo mėginta likviduoti.26
Iš Kauno Valstybės teatro pasitraukė buvęs 1940-1941 metais teatro direktorius ir Dramos meno vadovas J. Grybauskas. B. Dauguvietis taip pat buvo priverstas pasitraukti iš teatro. Buvo nužudytas Kauno dramos trupės režisierius A. Martenas. Kauno dramos kolektyve neliko nė vieno režisieriaus profesionalo, tad šio darbo teko imtis aktoriams P. Kubertavičiui, A. Kupstui, V. Dineikai, pradedančiam režisieriui J. Monkevičiui. Okupacijos pradžioje seniausio lietuvių teatro būklė pasidarė daug sunkesnė, negu, sakysime, Vilniaus ar Panevėžio kolektyvų, kurių vadovais liko R. Juknevičius ir J. Miltinis.
Vilniaus teatro direktoriaus kėdę užėmė V. Alantas, tautininkas, vienas LAF steigėjų Berlyne. Kauno Valstybės teatro direktoriumi tapo tarpukario Lietuvoje „Geležinio vilko“, o vokiečių okupacijos pradžioje LNP (Lietuvių nacionalistų partijos) aktyvus veikėjas P.V. Ivanauskas (po karo jie pasitraukė iš Lietuvos).
Socialistinės pasaulėžiūros formavimasis Lietuvoje 1940-1941 metais buvo tik prasidėjęs. Vos pradėjus 1941-1942 metų teatrinį sezoną, iš repertuaro buvo išbraukti visi tarybinių autorių veikalai. Buvo uždrausta vaidinti ir XIX amžiaus rusų klasiką. Iš teatrų repertuarų buvo išbraukti ir J. Petrulio pjesė „Prieš srovę“ („Strazdelis“), H. Hejermanso „Viltis“, M. Panjolio komedija „Topazas“, „Dėdės Tomo lūšnelė“ ir kt. Vietoje jų repertuare paliekamos arba statomos naujos pjesės, piešiančios tautos vienybės idėjas. Pvz., Vilniaus Miesto teatre, kuris taip buvo vadinamas vokiečių okupacijos metais, buvo pastatytas prieškarinių istorinių romanų autoriaus F. Neveravičiaus veikalas „Priešai“, pasakojantis apie knygnešių laikus. Šiame spektaklyje buvo užimti tokie pajėgūs aktoriai kaip J. Rudzinskas, J. Siparis, T. Vaičiūnienė, V. Derkintis, P. Zulonas ir kt.
Vienas labiausiai propaguojamų lietuvių dramaturgų vokiečių okupacijos metais tampa buvęs tarpukario Lietuvos tautininkų oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius V. Alantas. A. Smetonos valdymo laikotarpiu buvo pastatyti tik du jo veikalai – „Užtvanka“ (1932 m. Šiauliuose ir Kaune) ir pjesė „Gaisras Lietuvoje“ (1937). 1942-1943 metų sezone „Užtvankos“ premjeros įvyko Marijampolės, o vėliau – ir Vilniaus Vaidilos teatre. 1942 metų pavasarį Vilniaus Miesto teatras pastatė V. Alanto pjesę „Gyvenimas iš naujo“, o kitą sezoną – komediją „Buhalterijos klaida“.27
Vokiečių okupacijos metais buvo parašyta nedaug lietuvių dramaturgijos veikalų. 1939-1940 metais parašyta brandi K. Binkio pjesė „Generalinė repeticija“. V. Mykolaitis-Putinas parašė herojinę draminę poemą „Skalvių mergelė“. B. Sruoga, būdamas Štuthofo koncentracijos stovykloje, sukūrė komedijas „Uošvė“, „Dobilėlis penkialapis“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“, dramą „Pavasario giesmė“. Tarp naujų lietuviškų veikalų, kurie pasirodė teatruose, buvo S. Santvaro (baigiantis karui jis pasitraukė į Vakarus) „Kaimynai“.28
1941-1944 metų spauda akcentavo „giedrą nuotaiką“ teatrų scenose, o tarybiniais laikais buvo sakoma, kad tokia nuotaika buvo palanki vokiečių okupantams.
Vienos to laikmečio pjesės tetruose buvo statomos prieškariniais laikais, todėl jas tereikėjo atnaujinti, kitas vaidino pirmą kartą. Minėtinos R. Flerso ir G.A. Kajavės, M. Henekeno ir B. Kolijaus, L. Fordo, M. Drejerio pjesės bei ištaigingi pastatymai su operetės elementais ir baleto divertismentais, pvz., vokiečių kompozitoriaus E. Niko muzikinė komedija „Mažasis rūmų koncertas“ Kauno dramos trupėje.
Sostinės teatras pastatė C. Vinterio pjesės „Marieta“ premjerą, vėliau tam pasiryžo ir kitos dvi Lietuvos teatrų trupės – Šiaulių ir Marijampolės. Šis spektaklis buvo pastatytas, pasikvietus tą patį režisierių.
Lietuvių režisieriai vengė statyti fašistinių rašytojų veikalus ir mieliau imdavosi klasikos. Pvz., R. Juknevičius vietoje vieno brukamo veikalo pasirinko vokiečių klasiko H. Kleisto „Sukultą ąsotį“, vietoje G. Turnerio „Vanduo Kanitogai“ pastatė M. Drejerio „Septyniolikmečiai“.29
„Septyniolikmečiai“ išvydo rampos šviesą taip pat Šiaulių dramos teatre (rež. K. Juršys), o J. Huto komedija „Keturios draugės“ (parašyta 1936 m.) – Vilniaus teatro scenoje (rež. J. Gustaitis). Teatruose buvo vaidinamos vengrų dramaturgų L. Fiodoro, O. Indigo ir S. Bekefio, italo D. Nikodemio, ispano M. de Sieros ir kitų panašaus lygio rašytojų pjesės, daugiausia pramoginės komedijos ir melodramos.30
Viena po kitos scenoje pasirodo taip pat jau seniau laiko patikrintos verstinės saloninės komedijos: M. Henekeno ir B. Kolijaus „Pirmas skambutis“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas 1939 m. Kauno Valstybės teatre), Vilniaus Vaidilos ir Žemaičių teatruose D. Nikodemio komedija „Gatvės vaikas“ (B. Dauguviečio pirmąkart pastatyta 1936 m. Valstybės teatre „Neūžaugos“ pavadinimu), R. Flerso ir G.A. Kajavės „Buridano asilas“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas Valstybės teatre dar 1922 m.) ir kt. Pastatytos prieš daugelį metų, grakščiai vaidinant tokiems komedijos meistrams, kaip K. Glinskis, O. Žymaitė, A. Vaičiūnaitė, O. Kurmytė, E. Žalinkevičaitė. Pastarosios pasižymėjo neblogu sceniniu skoniu.
Kartais gana vidutinės komedijos atnaujinimas tapdavo kūrybiškumo akstinu. Tokia buvo Ch. Benaventės komedija „Išvirkščias gyvenimas“. Nesudėtinga istorija apie tai, kaip du jaunuoliai, be skatiko kišenėje atvykę į nepažįstamą miestą, vikriai apmulkina smuikininką, o paskui ir dauglį gerbiamų miestelėnų. 1944 metais atnaujindamas komediją (pirmąkart Kauno scenoje pastatytą 1931 m., rež. A. Sutkus), Aleksandras Kupstas paskirstė vaidmenis tuometiniam teatro jaunimui (S.Gopaitei, J. Kavaliauskui, P. Likšai, S. Radzevičiui, I. Žemaitytei ir kt.). A. Kupsto režisuota komedija, turėjusi neblogą pasisekimą, išliko ir pokario repertuare.31
J. Huto komedija „Keturios draugės“ buvo pastatyta 1943 metais Vilniaus Miesto teatre. Pagrindiniai veikėjai – keturios jaunos merginos dailininkės. Jos nori būti savarankiškos, nepriklausomos nuo vyrų ir susitaria įsteigti savo firmą, kuri gamintų plakatus.
Vokiečių okupacijos meto spauda ragino išguiti iš teatrų komunizmo idėjas ir jų nešėjus, bet taip pat dar ir bandė nuvertinti visą prieškarinio profesionaliojo lietuvių teatro raidos dvidešimtmetį. Smerkdama lietuvių ir rusų teatrinius ryšius, nacionalistinė spauda ragino atsigęžti į „naujosios Europos teatro centrus“, visų pirma į fašistinės Vokietijos ir Italijos teatrus. Viename straipsnyje apgailestaujama, kad daugiau kaip per dvidešimt metų prieš karą mažai statyta vokiečių autorių veikalų.32
Tuo metu vis dažniau pasigirsdavo mintis (ją spaudoje dažnai kartoja teatrų vadovai): ,,kad tik galėtume ramiai dirbti savo darbą.” Švietimo vadyba stengėsi nuraminti visuomenę, o spaudoje pasirodė pareiškimų, kad „nepakeičiamiems menininkams dirbti savo darbą nebus kliudoma“. 33[
Teatrų repertuare vis daugiau vietos užima žinomų lietuvių rašytojų kūryba. Statomos arba atnaujinamos P. Vaičiūno pjesės „Prisikėlimas“ (Panevėžio, Šiaulių teatrai), „Nuodėmingas angelas“ (Panevėžio teatras), „Sudrumsta ramybė“ (Marijampolės, Vaidilos teatrai), „Tėviškės pastogėj“ (Vilnius, Šiauliai), „Tikruoju keliu“ (Šiauliai), „Naujieji žmonės“ (Vaidilos, Kauno, Marijampolės, Žemaičių teatrai); plačiai lietuvių scenoje buvo vaidinamas K. Binkio „Atžalynas“ (Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Jaunojo žiūrovo, Šiaulių, Žemaičių teatrai); statomi S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“ (Panevėžys), „Didžioji mugė“ (Kaunas), „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (Šiauliai, Marijampolė), J. Grušo „Tėvas“ (Kauno teatras). Atnaujinami A. Vienuolio „Prieblandoje“ (1941 m. rodyta pavadinimu „Dauboje“), J. Petrulio „Strazdelis“, arba „Prieš srovę“ (Kauno teatras), vaidinami V. Krėvės „Žentas“ (Kauno teatras), A. Domanto-Sakalausko komedija „Pūkio pinigai“ (Vilniaus, Šiaulių teatrai) ir t.t.
Pagaliau į lietuvių sceną įsiveržė Petro Vaičiūno veikalai, vaičiūniškas optimizmas, tikėjimas žmogaus orumu, asmenybės vertingumu, gėrio pergale prieš blogį („Prisikėlimas“, „Nuodėmingas angelas“, „Sudrumsta ramybė“, „Tikruoju keliu“, „Tuščios pastangos“, „Patriotai“).34
Vokiečių okupacinės valdžios požiūrį į P. Vaičiūno veikalus tam tikru mastu atspindėjo vienas incidentas, įvykęs repetuojant „Aukso gromatą“ Kauno Valstybės teatre. Į vieną repeticiją atėjo okupacinės valdžios atstovas ir, pamatęs, kaip baudžiauninkas scenoje lupa urėdą, pareiškė: „Ne laikas dabar tokius veikalus rodyti“. Veikalo repeticijos buvo nutrauktos. Panašiai savo dienoraštyje rašė ir aktorė A. Vaičiūnaitė: …“Ir „Aukso gromatos“ dėl vaizduojamos ten klasių kovos neleido statyti.“
Meniniu lygiu Šiaulių scenoje išsiskyrė K. Juršio režisuotas „Prisikėlimas“. Panevėžio teatras parodė K. Binkio „Atžalyną“ (1941), P. Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“ (1942) ir „Prisikėlimą“ (1942). J. Miltinio spektakliuose „Atžalynas“, „Prisikėlimas“, „Nuodėmingas angelas“ ėmė ryškėti daugelio aktorių – J. Aleknos, B. Babkausko, V. Blėdžio, S. Kosmausko, S. Paskos ir kitų – meninės individualybės, režisieriaus teatrinės pedagogikos, scenos apšvietimo, garso, muzikinės išraiškos ieškojimai. 35
Labai entuziastingai vertinta „Atžalyno“ premjera Žemaičių teatre, daug komplimentų pažerta aktoriams ir ypač spektaklio režisieriui bei Juzės vaidmens atlikėjui N. Bernotui.
Vilniaus scenoje, vokiečių okupacijai prasidėjus, išliko (kiek pakitęs) K. Binkio „Atžalynas“, pastatytas 1938 metais Kauno Valstybės teatre (B. Dauguviečio spektaklį perkėlė 1940 m. rudenį į Vilniaus sceną režisierius K. Jarašiūnas).
Dėmesio vertas Panevėžio teatro „Atžalynas“, išreiškęs ir aktorių atžalyno pirmuosius ieškojimus, ir besiformuojančius jo kūrybos bruožus. Šiuo pradiniu savo veiklos laikotarpiu teatras, režisierius J. Miltinis „Atžalyne“, kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose siekė vaidybos paprastumo. J. Miltinis labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo. Buvo vengiama perdėto šaržo, sentimentalaus avaringumo. Santūrumas, saiko jausmas aktorių kolektyvui buvo skiepijamas iš pat pradžių.
Iš naujų pastatytų lietuviškų veikalų ypač išsiskiria S. Čiurlionienės „Didžioji mugė“. Tai buvo pirmasis šio veikalo sceninis įkūnijimas (pjesė, parašyta 1939 m., ligi tol nebuvo pastatyta). Premjera (1944-04-16) įvyko Kaune. Tačiau spauda piktokai puolė premjerą, ypač svarbiausią jos kaltininkę S. Čiurlionienę, už prieškarinio gyvenimo juodinimą. 36[
1944 metų pavasarį Kauno Valstybės teatras atnaujino J. Petrulio pjesę „Prieš srovę“. Tačiau valdininkai nusprendė, kad pjesės pavadinimas eretiškas ir jis buvo pakeistas į „Kunigas Strazdelis“.
Kazio Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“ vokiečių okupacijos metais buvo pastatyta Vilniaus (1942), Šiaulių (1944) teatruose. Šie spektakliai priverstinio fašizavimo, vokietinimo aplinkybėmis stiprino žiūrovų nacionalinės savigarbos, ryšių su tautos istorija jausmus.
A. Vienuolio pjesę „Prieblandoje“ (pavadintas „Dauboje“, veikalas debiutavo 1941 metais Kauno teatre (rež. B. Dauguvietis) Kauno teatrui pavyko su kai kuriais pakeitimais atgaivinti 1943 metais. Atnaujino ją P. Kubertavičius.
Atnaujinęs tokius kauniečių spektaklius, kaip N. Gogolio „Revizorius“, A. Vienuolio „Prieblandoje“, P. Kubertavičius 1944 metų pradžioje pastatė pirmąją Juozo Grušo dramą „Tėvas“. Pagrindinis konfliktas tarp turtingo ūkininko Budrio ir jo sūnaus Karolio plėtoja iš seno rašytoją jaudinusią žmogiškos vertės išsaugojimo problemą.37
Taigi lietuvių teatrams pavyko išsaugoti, atgaivinti arba pastatyti daugelį lietuvių rašytojų veikalų. Teatras tampa viena iš nedaugelio vokiečių okupacijoje išlikusių meno salelių, kur kas vakarą įsižiebdavo savosios kultūros žiburys. Kauno Jaunimo teatro svečių knygoje šią nuotaiką tiksliai išreiškė vienas lankytojas, užrašęs: „Džiaukis, jaunime, turėdamas nors vieną lietuvišką kampelį“.39 Tai viena priežasčių, paaiškinančių, kodėl okupacijos metu teatrų salės nebuvo tuščios, daugelis spektaklių gausiai lankomi.
Spektaklių meniniam lygiui išsaugoti, visuomenei sudominti scenos menu svarbią reikšmę turėjo užsienio klasikos kūriniai. Vieni veikalai buvo pastatyti anksčiau ir išsaugoti okupacijos meto repertuare (pvz., R. Juknevičiaus režisuota G. Hauptmano pjesė „Prieš saulėlydį“) arba atnaujinti (Ž.B. Moljero „Tartiufas“, F. Šilerio „Klasika ir meilė“, „Marija Stiuart“, K. Goldonio „Viešbučio šeimininkė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“), kiti buvo statomi pirmąkart (H. Ibseno „Nora“, „Laukinė antis“, H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, G. Hauptmano „Roza Bernd“, „Dorotėja Angerman“ ir kt.).
XIX amžiaus rusų klasikos veikalai buvo uždrausti. Vienintelė išimtis – N. Gogolio „Revizorius“, kurį kadaise Kauno Valstybės teatre režisavo M. Čechovas. Anot rež. P. Kubertavičiaus reikėjo įtikinti Europos „kultūrtrėgerių“ atstovą, kad N. Gogolis ne rusų, o ukrainiečių autorius, tik rašęs rusų kalba. Taip pavyko gauti leidimą ir „Revizorius“ vėl atgimė Kauno scenoje.
Iš verstinės klasikos veikalų, naujai pastatytų vokiečių okupacijos metais, žymiausią vietą užėmė vokiečių dramaturgija. Vengdami hitlerinių autorių rašinių, teatrai ėmėsi statyti vokiečių klasiką. Bene dažniausiai statomu dramaturgu tampa tuomet dar gyvas G. Hauptmanas.
Šalia pastatytos prieš karą dramos „Prieš saulėlydį“ (vaidintos Kaune, nuo 1940 m. – Vilniaus teatre) į repertuarą buvo įtraukti „Kolega Kramptonas“ (Vaidila), „Roza Bernd“ (Kauno teatras) ir „Dorotėja Angerman“ (Šiaulių teatras). Buvo taip pat vaidinami H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, H. Ibseno „Nora“ (Vilniaus teatras) ir „Laukinė antis“ (Kauno teatras), H. Zudermano „Drugelių kova“ (Vaidila) ir „Tėviškė“ (Žemaičių teatras), L. Pirandelo „Henrikas IV“ (Panevėžys), R. Blaumanio „Indranai“ (Vaidila) ir „Sūnus palaidūnas“ (Šialiai), F. Šilerio „Klasta ir meilė“ (Žemaičių teatras) ir kt. Iš anksčiau statytų spektaklių buvo toliau rodomi B. Džonsono „Sukčiaus testamentas“ (Panevėžys), F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ (Šiauliai). užsienio klasikos beveik nepastatė tik Žemaičių, Marijampolės ir Kauno Jaunojo žiūrovo teatrai. Svarbiausia priežastis, matyt, buvo ta, kad šių trupių režisieriai ir aktoriai tuo metu buvo bene silpniausi; pirmieji du teatrai dar tik formavosi kaip profesionalūs kolektyvai, daugiausia iš saviveiklinių dramos ratelių dalyvių.
Kiek drąsiau ėmėsi klasikos jaunas, iš mėgėjų susiformavęs Vaidilos teatras Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais jis buvo bene vienintelis plačiau gastroliuojantis teatras, turėjęs galimybę lietuvišku žodžiu prabilti iš scenos į provincijos gyventojus. Karo metais Vaidilos režisieriais dirbo Vilniaus teatro aktoriai A. Kernagis (1941-1942) ir B. Lukošius (1943-1944). Pastarasis liko dirbti teatro meno vadovu ir po karo. Vieną kitą spektaklį režisavo ir kiti vilniečiai aktoriai (J. Gustaitis, J. Stanulis). Spektaklius apipavidalindavo dailininkai J. Vilutis, M. Bulaka, A. Gudaitis, V. Kosciuška. Greta lengvesnio repertuaro pjesių su pramoginiais elementais (H. Anšpacho „Vidurnakčio vaiduokliai“, L. Fiodoro „Brandos atestatas“ ir kt.), kurias statė, vadovaudamasis tiek trupės kūrybinėmis galimybėmis, tiek savo nuolatinių žiūrovų skoniu, teatras karo metais vis daugiau dėmesio skyrė savajai ir verstinei klasikai. Reikia pažymėti tokius trupės meninį augimą rodžiusius pastatymus, kaip A. Kernagio režisuoti R. Blaumanio „Indranai“, G. Hauptmano „Kolega Kramptonas“ ir H. Zudermano „Drugelių kova“. Su poetiniu polėkiu buvo pastatyti A. de Miusė „Marianos kaprizai“.40
Vaidila domėjosi P. Vaičiūno dramaturgija („Sudrumsta ramybė“, „Naujieji žmonės“), teatre net išaugo savas dramaturgas – V. Adomėnas. Jo veikalą „Svetimos plunksnos“ pastatė J. Gustaitis, o „Baltą obelėlę“ – B. Lukošius. Vilniečių trupės vadovas R. Juknevičius taip pat aktyviai padėdavo Vaidilos režisieriams – savojo teatro aktoriams, ypač konsultuodamas juos spektaklių baigiamųjų repeticijų metu.
Daug dėmesio klasikai skyrė Vilniaus, Kauno ir Šiaulių teatrai. Plačiai nuskambėjo „Nora“ ir „Sukultas ąsotis“ Vilniaus, „Laukinė antis“ ir „Roza Bernd“ Kauno, „Dorotėja Angerman“ Šiaulių teatruose.
„Nora“ (premjera 1942-10-31) tapo vienu labiausiai lankomų ir dažniausiai rodomų Vilniaus teatro spektaklių. Dailininkas V. Palaima kūrė dekoracijas, pasinaudodamas flamandų tapybos mokyklos ryškiu ir sultingu koloritu. Spektaklis tryško sąmoju, grakštumu, žaismingumu, žavėjo aktorių vaidyba. J. Rudzinskas sukūrė sodrų, kone falstafišką teisėjo Adomo paveikslą.
Dėmesį klasikai skyrė ir Kauno Valstybės teatras, ypač jo naujasis režisierius: iš Vilniaus į Kauno teatrą 1941 metų rudenį persikėlė Juozas Monkevičius (Monkus), tapęs dramos teatro vadovu. R. Juknevičius, 1943 metų rudenį tragiškai žuvus J. Monkevičiui (grįžtant iš teatro namo jis buvo nužudytas), yra pasakęs, kad neteko savo dešiniosios rankos. [4, P. 55]
Nelengva situacija susiklostė Šiaulių dramos teatre. Ketvirtajame dešimtmetyje trupė buvo laikoma „gastrolių teatru“. Tokiomis sąlygomis jam buvo sudėtinga formuoti savitą kūrybinį veidą, originalesnį repertuarą, nors trupėje dirbo ir pajėgių aktorių. Iš pradžių meno vadovu ir direktoriumi dirbo Juozas Stanulis, vienas aktyvių Šiaulių teatro kūrėjų. Vėliau jis persikėlė į Vilnių. Direktoriumi buvo paskirtas poetas Faustas Kirša, meno vadovu – Ipolitas Tvirbutas. Teatre buvo sudaryta repertuaro komisija, į kurią įėjo ir nemaža reakcingų visuomenės veikėjų, žurnalistų ir kt. 1942-1943 metais gana ilgai trukęs vadovybės keitimasis neigiamai atsiliepė repertuarui ir sceninei kūrybai. Daug pajėgių aktorių persikėlė į Vilnių (J. Rudzinskas, G. Jackevičiūtė, S. Jukna, A. Radzevičius ir kt.). Visos šios aplinkybės vertė teatrą griebtis atnaujinimų, tarp jų ir klasikos (F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ ir kt.), pramoginių veikalų, kaip I. Filipso „Gydytojo paslaptis“, S. Bekefio „Kosmetika“, C. Vinterio „Marieta“ ir pan. Iš naujų pastatymų aktorių vaidyba, režisūros brandumu išsiskyrė G. Hauptmano „Dorotėja Angerman“. 41

IŠVADOS

Traktuojant verstinės klasikos veikalus, vienaip ar kitaip iškildavo klausimas: kuriuo keliu žengs toliau lietuvių teatras? 1941-1944 metų laikotarpyje buvo būdinga tai, kad išryškėję spektakliuose psichologinio realizmo bruožai sukeldavo piktas recenzentų reakcijas. Tuo laiku slaviška vaidybos maniera taip pat buvo nelabai pageidautina. Kita vertus, vokiečių okupantų spaudžiami, lietuvių teatrai stengdavosi laviruoti tarp fašistinio teatrų repertuaro „koregavimo“ bei savo troškimo kurti lietuvių tautinę dvasią atspindinčius spektaklius. Suprantama, kad tiek rusų, tiek vokiečių okupacija Lietuvai nebuvo labai priimtina, tačiau istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad 1949 metų pabaigoje lietuvių tauta pajuto naujo okupanto jungą. Prasidėjo „socialistinio scenos meno formavimosi procesas“, kuris apėmė teatrų kolektyvus, pradedant meno vadovybe, režisūra, scenografais ir baigiant kiekvienu aktoriumi, atliekančiu nors ir epizodinį vaidmenį.
Apžvelgtas Lietuvos teatrinio gyvenimo laikotarpis yra neilgas, nors ir intensyvus, tačiau jame nėra ypatingų akibrokštų. Egzistuojant tik profesionaliam teatrui, jį finansuoja, o kartu ir kontroliuoja esančios vienos ar kitos santvarkos atstovai, remdamiesi sava ideologija. Todėl spektaklių, kūrybinių vakarų ar koncertų charakteris gana vienodas, o tai šiek tiek palengvina tiek kritikų darbą, tiek ir pačių aktorių bei režisierių. Būtų ypatingai sunku iš istorinės perspektyvos įvertinti to laikmečio teatrinio meno vertę, jos įtaką žmonėms, jei 1940-1941 metais būtų buvę, taip kaip dabar, daug įvairių teatriukų, festivalių, kitų teatrinių projektų.

Lietuvos kultūrinis gyvenimas

 

Kultūra –apima žinias , tikėjimus , menus , moralę , papročius ir kitus gebėjimus, kurios žmogus įgyja , kaip visuomenes narys . Lietuviams kultūra buvo svarbi jau nuo seniausių laikų, tai matome iš sukauptų rašytojų turtų – knygų(J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ , „Viršvalandžiai“ ir kt; A.Mickevičius, K.Donelaitis ir t.t) bei režisierių sukurtų vertingų filmų ( G. Dauguvietytė ). Reiktų pasidžiaugti, kad nėra visiškai išnykusios taip lietuviams svarbios tradicijos. Dainų ir šokių šventė jau nuo seniausių laikų tebetęsiama vertybė, kuri kiekvienam žmogui palieka neišblėstančius prisiminimus, ši šventė sulaukia ypatingo dėmėsio. Tai aukštas kultūrinis renginys , kur parodomi nuostabią cheorografiją tūrintis šokiai bei galima išgirsti gražų skambesį dainose.
Taip pat 2009 metaisVilnius gavo Europos kultūros sostinės vardą, tuometu vyko didelę meninę vertę tūrintys renginiai. 2009m. Vykę „ Sidabrinės gervės „ apdovanojimai parodė,kad jaunimas visgi nėra nusivylęs lietuvių kultūra ir geriausiu studentų darbu tapo filmas „Savižudis“ (rež. Mindaugas Sruogius).
Lietuviams kultūrinis gyvenimas tampa vis svarbesnis, tai galima pastebėti iš skiriamų lėšų šiai sričiai.
Gaila , kad klasikinė kultūra lieka užmarštyje, o popkultūra domisi vis daugiau žmonių, ji vis labiau skverbiasi į žmonių sąmonę, domina juos kuriamais naujais projektais : chorų karais, šok su manimi , bevertėmis humoro laidomis ir kt. Lietuvoje ypač šiuo metu yra labai populiaru parašyti autobiografinę knygą, tariamos žvaigždės tuo pelnosi ir mano, kad tai yra prestižas, pvz ( Džordana Butkutė, Valinskas) bet tai taip pat popkultūros požymis. Bulvarinė spauda siūlo žmonėms tai, kas lengvai suprantama straipsnius apie žvaigždžių gyvenimus. Dar vienas aspektas „Muilo operos“, jos taip pat neduoda jokių dvasinių vertybių, prikiša į žmonių galvas dar didesnio šlamšto.Jų vis daugėja, nes žmonės gėrisi jomis ir tai režisieriams yra gana geras pasipelnimo šaltinis. Prisižiūrėję „muilo operų“ žmonės gyvena jomis. Pvz: „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“ ir t.t. Išėjęs į viešumą vien girdi diskusijas apie šias kultūros šiukšles pvz: Ar matei kaip Donatą nušovė? Ar matei, kad Asta prarado savo dukterį . Ach kaip norėčiau tūrėti tokią šukuoseną kaip Gretės ir t.t.
Popkultūra labiausiai apeliuoja jauno žmogaus mąstymą .ypač greit Lietuvos jaunimas susižavi blizgančiais popierėliais . Jaunimas priima tai , kas lengva ir labai greit suprantama .Gaila , kad daugelis jaunų žmonių nesidomi nei spektakliais , nei filmais, nei parodomis , nei knygomis, kurios praturtina žmogaus dvasią. Jaunimas skaitydamas knygas galėtų praplėsti savo akiratį, daugiau sužinoti Lietuvoje įsigalėjusi popkultūra neplečia akiračio, jį vis labiau skurdina. Mano nuomone žinantis žmogus, mąstantis žmogus yra daug įdomesnis ir protingesnis už tą, kuris visiškai niekuo nesidomi.
Popkultūra yra tapusi mažai savarankiškai mąstančios jaunuomenės dalies pagrindiniu vertybių šaltiniu. Vejami popkultūros jauni žmonės negalvodami stveriasi vakarų subkultūros šiaudo, pametėto iš už Atlanto. Toks hiperbolizuotas bandymas pasivyti ir perimti Vakarų popkultūrą gali neigiamai atsiliepti mūsų visuomenės pasaulėžiūrai.
Taigi kultūra – socialinis paveldas, perduotas iš kartos į kartą. Kokią kultūra mes patys tūrėsime tokią ir perduosime savo vaikams. Reikia, kad kultūra ne smuktų žemyn, o kiltų. Ji turi būti tokia, kokią sukūrė mūsų protėviai ir tik jaunimas gali ją išsaugoti ir daryti geresnę.

Kultūra ir biokultūra – kas tai?

 

Kultūra – tai informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą, pavyzdžiui, per mėgdžiojimą ar mokymą. Kultūros raida vadinama egzosomatinė evoliucija (evoliucija už kūno ribų).
Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą.
Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų – noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines – empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas.
Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį.
Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai.
Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais.
Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija).
Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes – magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų.
Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus:
a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”;
b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis;
c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos;
d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus;
e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.
Kultūra pasiekia naują lygį.

Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį

Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi.
Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės – keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių.
Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda.
Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus.
Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną.
Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys – kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės – užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai.
Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai.

Aukštesniųjų centrų atjungimas

Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum – smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius – gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros.
Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu – naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex – žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę.

Įgimtas elgesys virsta išmoktu

Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.
Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis.
Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė.

Mokymasis ir mėgdžiojimas

Ankstyvas būdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų – senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga.
Mokėti mėgdžioti – sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.
Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui – vienoks maistas joms yra košeris, kitoks – nekošeris (hebr. kašer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi.

Aukštesni kultūros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus:
1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą;
2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra – įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų.
Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti.
Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti.
Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos.
Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra – tai sistema.
Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip.
1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai.
2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės.
Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename.
Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis.
Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis.
Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas – žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija.
Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė – ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė – karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.

Naudota literatūra: Martynas Yčas “Apie biologiją”

Mindaugas Vilkas