Romualdas Granauskas. Apysaka “Gyvenimas po klevu” interpretacija

 

R.Granausko apysaka “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.
Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. .
Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią Antosę. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų, gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosei patinka abu posūniai, kurie aplink ją laksto, “kaip karalienę vedžioja”.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga šeimoje. Trūksta Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senojo kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jau nebus mylinčios žmonos, švelnios motinos.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.3)

Šiame išsivysčiusiame technologijų pasaulyje ne daug kas pajama į rankas knygą. Tačiau netrūksta ir tų, kurie mielai laisvą laiką praleidžia su knyga rankose. Knygų skaitymas labiau mėgstama vyresnio amžiaus žmonių būrio. Jaunoji karta linkę knygą keisti į moderniąsias technologijas. T.y. kompiuteriai, internetas, televizija ir pan.
Vienas iš veiksnių lemiantis šiuolaikinio žmogaus nutolimą nuo literatūros yra sumaterialėjimas. Mums nebeaktualios dvasinės vertybės, mūsų nebedomina žmogiškumas – mes nebesigiliname į savo jausmus, savo vidinį pasaulį. Dabartiniam žmogui svarbesnė karjera, jos siekimas. Jis tiesiog neranda laisvo laiko, kurį galėtų išnaudoti skaitydamas knygas. Sumaterialėjęs pasaulis ir patys žmonės, išstumia knygų skaitymą, domėjimąsi literatūra, o vietoje jų nereikšmingai praleidžia savo laiką.
Dar vienas, tačiau didžiausią įtaką turintis veiksnys literatūros skaitymui yra naujos technologijos. Nors pats esu aktyvus naujų technologijų naudotojas – stengiuosi neužmiršti ir knygos. Tačiau kiti jaunuoliai teikia pirmenybę internetui, kompiuteriniams žaidimams, net nesusimąstydami, jog tai, ką jie daro, yra bevertis užsiėmimas – laiko švaistymas. Televizorius nors jau nebelaikomas labai nauja technologija taip pat turi nemažos įtakos – vaikinai ir merginos ištisas dienas sėdi priešais jį. Naujos technologijos atima didžiąją dalį laiko, kurį šiuolaikinis žmogus galėtų praleisti skaitydamas.
Knygų neskaitymas – viena iš priežasčių privertusi jauną žmogų primityvėti, lėkštėti, tapti žemos kultūros. Neskaitydami knygų pasiduodame judančių paveikslėlių įtakai, kuri nei praturtina mūsų žodyną, nei skatina domėtis savo jausmais, emocijomis. Neskaitydamas knygų žmogus savo kalboje išsiverčia vos keliomis dešimtimis žodžių, jų trūkumą bando kompensuoti kūno kalba, gestais. Neskaitydami knygų “atbukiname” savo smegenis, jos priima vien tiesioginę informaciją, žmogus nesugeba įžvelgti minčių tarp eilučių, nesugeba savęs analizuoti, kad to išvengtumėme turime skaityti knygas.
Be to, šis malonumą teikiantis užsiėmimas juk nieko nekainuoja pradedantiesiems knygų mylėtojams. Viešosiose miestų bibliotekose yra knygų, kurių pradžiai pajausti tą laisvalaikio su knyga malonumą užteks. Manau kiekvienas ten rastų, jei ieškotų, kokio nori autoriaus, žanro knygų. Žinoma perskaičius daugybę knygų ir neberandant bibliotekose autorių kūrinių tęsinių – prasideda knygų ieškojimas knygynuose. Knygynuose , kaip ir parduotuvėse viskas kainuoja, tad atsiranda šiokios tokios investicijos. Lyginant su naujųjų technologijų ir knygų skaitymo kainomis skirtumas nėra didelis. Tačiau lyginant kultūrinio pobūdžio aspektais – laisvalaikis su knyga prieš technologijas laimi šimtu penkiasdešimt procentų iš šimto galimų.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.2)

Siame ishsivysciusiame technikos amzhiuje nedaug paaugliu skaito knygas.Taciau yra ir tokiu kurie mielai praleidzhia savo laisvalaiki su knyga pashoneje.
Manau tai kad knygos skaitomos irodo didelis knygynu skaicius musu mieste ir tai jog norima populiaria knyg asunku gauti nusipirkti.
Grozhine literature labiau vertina vidutinio ir vyresnio amzhiaus zhmones.O paauglius labiau domina kompiuteriai, buvimas draugu buryje, ivairus klubai.
Manau daugiausia yra skaitomi nuotykiniai meiles romanai. Skaitydami lengvo turinio knygas zhmones atsipalaiduoja, pamirshta kasdienius rupescius. Knygos padeda pabegti nuo kasdienybes. Kuo skaitomas kurinys idomesnis tuo ilgiau skaitytojas negali nuo jo atsitraukti. Manau su knyga galima atsiriboti nuo savo bedu kad ir trumpai akimirkai. Ainoma knygos skaitomos ir pagal rekomendacijas ar del to jog parasgtos zhinomo autoriaus. Taciau pats kurinys taip pat suteikia zhmogui ideju, galbut ikvepimo jei jis menishkos sielos. Juk daugeli zhymiu rezhisieriu knygos ikvepia pastatyti filmus. Tokie kino filmai buna labai populiarus kadangi kiekvienas perskaites knyga nores pamatyti savo mylimus herojus ekrane. Yra zhmoniu kurie neisivaizduoja savo gyvenimo be knygos. Paprasciausiai be idomaus romano ar detektyvo jie jauciasi lyg rutinoje o eme skaityti paivairina savo diena ir po vieno perskaityto kurinio noris dar vieno. Knygomis tenka ir nusivilti taciau kuris nenores paimti ir perskaityti kita. Kai skitytas kurinys pasirodo labai idomus tuomet perskaityti daugiau knygu noris dar labiau.
Skaityti reishkia praturtinti save. Juk knygos lavina vaizduote, zhodyna. Skaitytojas susigyvena su knyga, su jos herojais. Kartu su savo mylimais personazhais dzhiaugiasi, liudi kartais tenka ir ashara ishspausti. Tai tobulina skaitytojo vidini pasauli.
Nedaugelis ish musu galime pasigirti jog esame perskaite aug knygu. Manau laisvalaikio praleidimas skaitant knyga yra daug turiningiau praleistas negu zhiurint televizoriu. Yra tokiu kurie man pritars taciau visad atsiras ir prieshtaraujanciu.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.1)

 

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.
Kūryba turi įtakos savęs ieškojimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami knygas, kurių herojai blaškosi kol atranda save, tarytum patys įsijaučiame į jų situacijas, gyvename kartu su jais. Tarytum, tampame Hamletu, kuris neapsisprendžia „būt ar nebūt”, arba Skirgaila, kuris renkasi tarp Lietuvos ir mylimos moters. Gyvenimo prasmės klausimas buvo svarbus jau renesanso laikais, kada Viljamas Šekspyras parašė savo garsiąją tragediją „Hamletas”. Joje pagrindinis herojus kankinasi, negalėdamas pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila” žmogaus egzistencijos, pasaulėžiūros, tragiškojo herojaus paveikslu ir draminio veiksmo įtampa taip pat yra artima Šekspyro kūrybai. Joje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą vardan Lietuvos. Abiejų veikėjų likimas yra dramatiškas ir verčiantis susimąstyti.
Skaitydami knygas, turime progą suprasti kokią didelę reikšmę žmonių gyvenime turi bendravimas. Yra daugybė knygų nagrinėjančių žmonių susvetimėjimo problemą. Apie tai prabyla Šatrijos Ragana savo novelėje „Irkos tragedija”, kurioje rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune, todėl ji priima sprendimą važiuoti jo ieškoti. Atvykusi į Kauną ji susiranda tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį. Šatrijos Ragana subtiliai pavaizdavo vaiko pasaulį, parodė koks svarbus yra vaikui ryšys su tėvais.
Skaitymas moko jautrumo, tolerancijos. Tokia yra Jono Biliūno literatūra. Jo kūriniai prabyla į sąžinę, žadina gailestį, užuojautą silpnam, skriaudžiamam, bejėgiui. Mano nuomone, tai geriausiai atspindi apsakymas „Ubagas”. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn) yra suvedamas su seneliu, kurį iš namų išvarė sūnus. Apsakyme pasakotojas jaučia „dalį amžinos vaikų kaltės” ir ragina skaitytoją taip pat ją suvokti. Savo kaltės suvokimas – būtina žmogaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama. Kitame savo apsakyme „Kliudžiau”, Biliūnas akcentuoja lemtingą šūvį, skaudžiai sugrįžusį į vaiko širdį. Iš esmės apie tą patį – apie šūvį į save, į savo žmoniškumą – Biliūnas kalba ir apsakyme „Brisiaus galas”. Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo, bėga nušovęs buvusį ištikimą namų sargą, pasenusį, niekam nereikalingą šunį. Skaitydami Jono Biliūno apsakymus, turime progą susimąstyti apie nereikalingumą.
Literatūra – tai vienas iš pažinimo būdų. Knygos, kaip paveikslai ar muzikos kūriniai, atlieka ne tik estetinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Skaitydami galime ne tik jausti malonumą ar atsipalaidavimą, bet ir puoselėti savo gerąsias savybes, rasti atsakymus į klausimus, kurie neduoda ramybės.

Kalba. Netaisyklinga kalba jaunimo tarpe

 

Kalba – musu sielos vedrodis, tokius zodzius daznai girdime per literaturos pamokas Taciau jaunimui galetumeme padaryti issimti. Dauguma jaunuoliu, kaip susitare kalba tik jiems budinga kalba. Si kalba, net literaturinio pavadinimo neturi – tai jaunimo sugalvota, gatves kalba. Mano apklaustu paaugliu teigimu ja vartoja daugumas moksleiviu ir studentu.
Jaunimas siuos isgalvotus zodzius daznai naudoja vietoje keiksmazodziu, nes juos draudzia mokytojai ir kiti intelektualus asmenys . O naudoti padriku, nieko nereiskianciu garsu niekas uzdrausti negali. Siu laiku barbarizmai daznai sudaromi prie rusisko zodzio pridejus lietuviska galune, arba po kokio nors ivikio lietuviskas zodis igauna kitokia prasme (pvz istarus zodi gaidys, retas pagalvoja apie nekalta ir miela namini pauksti ), neretai sie zodziai ir visiskai nieko nereiskia.
jaunimo naujadarai, lyg savotiska mada. Juos naudodami paaugliai jauciasi labiau verti demesio, taip issreiskia savo nepriklausomybes ir isskirtinumo troskima. Tai beje ir geras budas erzinti mokytojus, bei tevus, kurie daznai siu zodziu reiksmes nesupranta ir nevisada gali teisingai atsakyti I paauglio replika.
Savaime suprantama, jog jaunimo barbarizmu nerasime knygoje….nors pasistengus is ju galetumem sudaryti ir visa zodyna. Sios kalbos egzistavimui itakos turi radijas ir televizija, nes ten pasakyta idomesne fraze ar issireiskimas paauglio priimamas, kaip Dievo zodis tikintiesiems. Taciau daugiausia siu zodziu moksleiviai suzino vieni is kitu: kieme ar irc.
Svarbiausia tai, jog gatves kalba neapsiriboja vien gatve. Jos pilna visur kur renkasi jauni zmones : mokyloje, diskotekoje, kino teatre… Daugumai ji artimesne, nei gimtoji literaturine ar tarmiska zemaiciu kalba. Kartais net ir labia noredami negalime susilaikyti jos nevartoje. Labiausiai tai atsiskleidzia pamoku ir egzaminu metu, kai moksleiviai noredamai kalbeti literaturiskai tam turi labai susikapti, nes kitaip gali issprusti vienas kitas nepageidautinas zodis, uz kuri mokytojai baudzia mazindami pazymius .
Stai keleta paciu naujausiu ir dazniausiai vartojamu gatves kalbos pavyzdziu:
1. derktis – saipytis is kitu, bereikalo juoktis
2. stopudovai – visiskai taip, 100%
3. mentas – policijos pareigunas
4. malacius – geras perkeltine prasme
5. britas – plikai apsiskutes
Nu o tokiu kaip mobilke, telikas, tapkes, kurtke, kompas, klava, kasis net ir komentuoti nereikia juos ir taip visi zino
Kaip reguoti I tokiu zodziu vartojima tai jau vyresniuju reikalas, taciau tiketis jog jaunas zmogus ju atsisakys manau perprasmiska. O drausdami mums taip kalbeti jus tik skatinate tai daryti, nes juk uzdraustas vaisius skaniausias…

Įvadas

Gimtoji kalba sudaro neatskiriamą kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį.Mano
nuomone, kiekienas save gerbiantis žmogus privalo rūpintis savo kalba, ją
tobulinti…
Mūsų visuomenė yra mažai išprususi, vartoja daug svetimybių iš Vakarų,
žargonus, tarmybes, kurių dėka mūsų gimtoji kalba skursta ir gali net po
kelių dešimčių metų visai išnykti. O ją labiausiai skurdina jaunimas- tai
mes. Juk niekam nepaslaptis, kad jaunuoliai per amžių amžius kraipydavo
savo gimtąją kalbą.
Norėčiau visus supažindinti su savo darbu, tai ,,Netaisyklinga kalba
jaunimo tarpe“.Jame gausu palyginimų, netaisyklingai vartojamų žodžių, jų
ištaisymas ir pan.
Turbūt visiems begalo įdomu kodėl pasirinkau šią temą….Pasirinkau
šią temą, kadangi visa tai yra man artima ir nuolat sutinkama. Esu pati
studentė, mano nuomone, rašant šį darbą tai buvo vienas iš privalumų, nes
pati esu jauna ir nuolat supa jaunų žmonių būrys.
Darbo tikslas – supažindinti savo grupės draugus su netaisyklinga
kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

,,Nėra tokios menkos tautos,
nėra tokio niekingo žemės užkampio,
kur nebūtų vartojama sava kalba”.

M. Daukša

,,kalba yra didžiausias mūsų tėvų palikimas”.

J. Balčiukonis

,,Lietuviai tol Žemėje išliks gyvi, kol kalbės lietuviškai”.
Vydūnas

Kalbos kultūra mūsų gyvenime

Gyvenime vienaip ar kitaip susidūriame su kalbos kultūra: tenka apie
ją girdėti mokykloje, kolegijose, universitetuose, darbe ir net gatveje.
Daugelis net nesusimąsto kas yra ta kalbos kultūra ir kokia jos reikšmė.
Kalbos kultūra- tai kalbos taisyklingumas,o ji labai svarbi yra bendrinei
kalbai. Bendrinė kalba-tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba,
kurios gausu raštuose, leidžiamojoje periodinėje spaudoje, televizijoje. Be
šios bendrinės kalbos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitų
viešojo bendravimo įstaigų.
kalba, jos kultūra svarbi ir kiekvienai asmenybei. Ji padeda
kiekvienam kalbančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos
funkcijomis: informacine, emocine ir apeliacine.
Visi žinome, kad mūsų kalba sena, garbinga, artima savo promotei-
indoeuropiečių proklabei. Apie ją, kaip apie vieną seniausių, kalbama
didžiausiuose pasaulio universitetuose. Bet kyla klausimas, kodėl kalbos
kutūros knygose daug kalbama apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra- tai
norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos.
Pirmuosius kalbos kultūros pagrindus mums davė mūsų tėvai, darželio
auklėtojos, mokytojai,o dabar jau ir dėstytojai. Kaip sakoma: „Gyveni ir
mokaisi“, o mokytis reikia visą gyvenimą. Tačiau dažnai patys nesugebame, o
gal ir nenorime branginti savo kalbos, teršiame ją kitų kalbų žodžiais,
posakiais, kurie nedera, netinka, yra svetimi.Tai darome mes, jaunuoliai,
mūsų draugai, šeimos nariai, pažįstami…
Bendrinė lietuvių kalba turi daug nespręstinų problemų. Viena iš jų
–Vakarų kalbų naujųjų skolinių vartojimas jaunų žmonių tarpe.
Ne vienas suvokiame per didelį svetimų žodžių antplūdį ir matome, kad
kyla realus pavojus ir mūsų kultūros, mūsų kalbos savitumui. Pastebėtina,
kad ir lietuvių kalbos fonetika, tartis įgauna angliškų ypatybių, kinta jų
sintaksė, įsigali net tam tikra žodžių tvarka sakinyje. Lietuvių kalboje
Vakarų naujųjų skolinių gausa siaurina mūsų žodyną, jo plėtą, kenkia jos
žodingumui ir savitumui. Yra net realus pavojus,kad mūsų gimtoji lietuvių
kalba gali išvis išnykti.
Skolinių gausa jaunimo tarpe

Jau geras dešimtmetis kai pastebimas gausesnis svetimybių, hibridų,
naujadarų, žargoninių žodžių vartojimo polinkis.Žinoma, nėra nė vienos
visiškai grynos klabos, kuri nevartotų svetimų kalbų žodžių, bet taip pat
yra gerai žinoma, kad pernelyg didelis susižavėjimas kitų kalbų žodžiais ir
labai intensyvus jų vartojimas žeidžia kalbos sistemą,o taip kalba praranda
savo savitumą. Tai rodo nykstantį tautinį tapatumą, tautų niveliaciją. Visi
naujieji skoliniai užima gana svarbią vietą daugelyje dabartinių kalbų,
taip pat ir mūsų kalboje. Skoliniai rodo istorinę kalbų sąveiką, santykius
su kaimynais ir kartais yra vienas iš kalbos leksikos papildymo būdų.
Taigi, tautų ir kalbų ryšiai skatina ir skolinių vartojimą. Kiekvienos
tautos išeities taškas- išsaugoti etninę kultūrą. Mano nuomone, mes
pasauliui esam įdomūs tiek, kiek esame saviti.
Vakarų kalbų skolinius vartoja įvairių profesinių žmonės:
verslininkai, bankininkai, ekonomistai, politikai. Šiuo metu kaip tik ir
plūstelėjo didžiausia jų banga (akcizas, investicija, dividentai,
subsidija,…).Dalis terminų buvo vartojami jau prieškario Lietuvoje, o dabar
grįžta iš pasyvios vartosenos į aktyviąją.Be daugelio iš jų būtų sunku
išsiversti, nes neturime tikslių lietuviškų atitikmenų. Tiesiog jau tapo
mada angliškai pavadinti muzikos grupę ar firmą.Šie naujadarai ypač
linksmai atrodo šiuolaikiniui jaunimui- tai mums.Šiems visiems kalbos
pokyčiams ypač ir esame imlūs. Kodėl dažnai, kalbant apie skolinius,
pabrėžiama, kad jaunimo kalboje gausu skolinių? Galima išskirti keletą
priežasčių. Visų pirma, daug lengviau prisitaikantys ir imlesni pokyčiams
yra jauni žmonės; kintantis kiekvienos kartos požiūris į tradicines
vertybes, rodo pakitusį požiūrį ir į kalbą, tautinio tapatumo suvokimą.
Tapatumas – savotiškas savivokos aktas, žmogus pats kuria savo tapatybę.
Prisitaikydama prie istorinės visuomeninės situacijos jaunoji karta taikosi
prie kintančio pasaulio. Intensyvesnis visuomenės kultūrinis, politinis,
ekonominis gyvenimas, bendravimas su kitomis valstybėmis, kultūromis, kalbų
sąveikos, natūralus naujų reiškinių ir daiktų įvardijimo poreikis, lemia
gausesnį skolinių vartojimą. Antra, jaunimas visais laikais siekia
išsiskirti: elgesiu, išvaizda, kalba. Tam ir susikuria įvairių socialinių
grupių žargonai . Jis ypatingai prisideda prie kalbos išpėtimo, įterpdami
tarptautinius žodžius į savo kalbą. Tačiau jaunimas daug neigiamos įtakos
kalbai daro vartodamas žargoninius žodžius, svetimybes. Ypač šiuo metu
jaunimo kalba kenčia nuo įkalinimo įstaigose naudojamo žargono, kuris labai
plinta tarp mokyklinio jaunimo. Jaunimui taisyklingai trukdo kalbėti tai,
kad jaunimas mažai skaito grožinę literatūrą, liaudies pasakas, mažai
dainuoja dainų. Jo žodyno turtingumui neužtenka televizijos filmų, laidų ar
internetinės kalbos. Jeigu televizijos ir radijos kalbų taisyklingumas yra
kontroliujamas, tai internete jaunimas gauna netaisyklingos kalbos
pavyzdžių, kad jaunimo tėvams ir mokytojams, dėstytojams norisi jaunimą
izoliuoti nuo šios kalbos,bet…
jaunimo kalbos sritys, kuriose daugiausia pasitaiko skolinių, yra
pramogos, laisvalaikis, muzika, kompiuteriniai žaidimai. Patyrinėjus
jaunimui skirtų leidinių(ypačžurnalų „Panelė‘, „Cosmopolitan“) kalbą
matyti, kad didelę skolinių dalį sudaro įvairios sąvokos, įvardijančios
bendruosius dalykus (tokie kaip ,,barbecue”, ,,boys`as”, ,,bon ton” duty
free parduotuvės, ekstremalas, ,,gents” (džentelmenas) hapeningas, joy
savaitgalis ,,junk-food”, ,,kinderis” orror (siaubas), ,,pampersai”,
,,vivacoloras” ir pan.). Labai gausi skolinių vartojimo sritis yra muzikos
stilių ir su muzika susijusių reiškinių pavadinimai (pvz.: acid house`as,
acid jazz, ,,ambient trance”, ambientas, black metalas, blackmetal,
britpopas, dance, dark wave, death metalas, disco, drum`n`bass, dub,
eurobytas, eurodisko, fank-soul, folk, funk, funky, gangsta repas,
glamrokas, grunge, hardkoras, hardrockas, heavy metal, hip-hopas, house,
jungle, kantri (country), pankrokas, progressive house, raprock, ruspop,
soul, soulas, techno, trance, triphopas, ,,underground`as”; ,,bestas”,
bestselerinis, ,,clubmix” ,,didžėjus”, diskžokėjas, eurobeat`inis, fanas,
fanatas, fanklubas, grandas, hitas, klipas, koveris, megahitas, miksas,
miksuotojas, pankas, remiksas, semplas, singlas, topas, ,,unplugged”). Kaip
matyti iš pavyzdžių, skolintais žodžiais (dažniausiai originalo kalba,
kartais gavę lietuvišką galūnę) pavadinami ne tik vėliau atėję muzikos
stiliai, bet ir lietuvių kalboje jau turintys nusistovėjusią formą (blues –
bliuzas, jazz – džiazas, rock – rokas). Skoliniai dažni bendraujant,
ekspresyviai išsakant savo vertinimą (pvz.: again, cool crazy, fainas,
hello, help, seksova/s, sexy, sorry, topinis ir pan.). Ypač mėgstama
dainuoti anglų kalba, nors nuo seno žinoma, kad daina visais laikais buvo
ir yra tautiškumo saugotoja. Dabar nueita taip toli, kad kai kurie
lietuviai dainininkai kuria tekstus tik anglų kalba ( „Amberlife“,
„Skamp“). Taigi svetimus žodžius girdime nuolat koncertuose, jaunimo
renginiuose, per televizija bei radijo laidas.
Drąsiai galima teigti, kad didelė dalis moksleivių ir studentų nemaža
laisvalaikio dalį praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Tai
atsispindi ir jų kalboje. Visų pirma, žaisdami kompiuteriu, kurio terminija
dar nėra iki galo nusistovėjusi, jie perima visus kompiuterinės technikos
skolinius, antra, sukaupia ir platina skolinius, funkcionuojančius
kompiuterinių žaidimų srityje (pvz.: akountas, bagas, boxas, decoderis,
deface, displejus, downloadinti, draivas, fagas, failas, geimas, geimeris,
geiminti, geimpadas, geimplėjus, hakeris, hardas hardvaras, hostingas
hotkeys, instalinti, interfeisas, kartridžas, kileris, lameris logas,
loudinti, notepadas, offline online, overklokeris, pakas, pasvordas
peidžeris, portas postingas, reverberis, roketdžampas, root, rulezas,
saitas, seivinti, užfleiminti, užsiloginti ir pan.) .

Kalbos kultūra- sudėtingas mokslas

Mano nuomone, kalbos kultūra – gana nuobodus ir sudėtingas mokslas.
Kalbos klaidų įvairovė tikrai didelė. Jų pasitaiko ne tik leksikoje, bet
taip pat morfologijoje, žodžių daryboje, sintaksėje, fonetikoje,
kirčiavime.
Lietuvių kalbai visą laiką grėsė svetimybės, kažkada ypač rašytinei,
dabar visų pirma sakytinei. Kaip žinote, rašytinė lietuvių kalba pradėjo
formuotis tik XVI amžiuje, o XVIII amžiuje ji religiniuose raštuose jau
buvusi taip užteršta, kad mažai kas buvo likę lietuviško (sakykim, “Broma
atverta ing viečnastį”). Jau tada atsirado kalbininkų (Ostermejeris,
Milkus), kurie polemizavo su tokių raštų autoriais, stengėsi religinių
knygų kalbą priartinti prie liaudies šnekamosios kalbos.
Į lietuvių kalbą su kultūros, mokslo, technikos plėtra visą laiką
veržėsi svetima terminija. Su šiuo reiškiniu kovojo kurdamas savus
naujadarus jau Širvydas, vėliau Daukantas, o ypatingu purizmu šioje srityje
pasižymėjo XIX a. pabaigos -XX pradžios atgimimo veikėjai. Dėl kalbos
likimo sielojosi J. Jablonskis: “Mūsų tauta nuo senų senovės kentė visokias
svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą”. Buvo stengtasi
visiems svetimos kilmės žodžiams surasti lietuviškus atitikmenis. Daugelis
tada sukurtų žodžių praturtino mūsų kalbą, pvz.: vietoj disciplinos įvestas
naujas žodis drausmė, vietoj akcentuoti – pabrėžti, egoistas – savimyla,
embrionas – gemalas, flora – augmenija ir daugelis kitų. Buvo tuomet
sukurti ir tokie žodžiai, kurie kalboje neprigijo, nesugebėjo išstumti
tarptautinio žodžio ir dabar skamba gana juokingai, pvz.: vypsonė
(teatras), oramieris (barometras), orovė (klimatas), mokysta (metodika).
Šiuo metu prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Kalbos komisija ir
Terminijos institutas intensyviai ieško atitikmenų labai sparčiai
plintantiems visų pirma angliškiems žodžiams. Surastas žodis ne visada
sėkmingai prigyja, ypač buitinėje kalboje. Jeigu naujadaras sunkiai
ištariamas, negražiai fonetiškai skamba, pernelyg ilgas ar nevisiškai
atskleidžia tikrąją žodžio reikšmę, jis niekaip neišstumia iš mūsų kalbos
svetimybės. Nauji taiklūs žodžiai, kuriais Kalbos komisija džiaugiasi kaip
greitai prigijusiais, tai: sauskelnės vietoj pampersų (neprigijo siūlomi
vystukai), traškučiai vietoj čipsų, savaitgalis vietoj vykendo, javainiai
vietoj miuslių, dešrainis vietoj hotdogo, elektrinis paštas vietoj e-mailo.

Labai nenoriai traukiasi iš vartosenos tokie žodžiai, kaip
antai: parkingas, ofisas, popkornai, imidžas, nors turi neblogus
lietuviškus atitikmenis, jau nekalbant apie kompiuterinę techniką. Terminai
dar tik kuriami. Ne visus spėjama sukurti laiku, kol dar neįsigalėjęs
svetimas žodis.
Lietuvių kalbos kultūros klaidų priežastys

Nuolat girdėdama begalo daug netaisyklingų žodžių, frazių, sakinių
pabandžiau išskirti tam tikras kalbos kultūros klaidų priežastis:
1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai pavojingas, nes dėl kitų kalbų
poveikio atsiradusios klaidos yra didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia
leksiką: atsiranda be reikalo pasiskolintų žodžių – barbarizmų, pavyzdžiui,
iš lenkų kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos skladas (= sandėlis), iš
vokiečių – biškį, biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų imidžas (=
įvaizdis); dažnai lietuviškas žodis pavartojamas ne sava reikšme: žino (=
moka) kalbą; nusiimk (= nusivilk) paltą; medžiagos sąstatas (= sudėtis).
Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti sintaksės dalykai:
Skambina ant pianino (= pianinu); savaitės laikotarpyje (= per savaitę);
sausros rezultate (= dėl sausros).
2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio pasitaikančios klaidos
paprastai nelaikytinos didelėmis. Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai
neteiktini dalykai, o laisvuosiuose kalbos stiliuose beveik visada įmanomi.
Vengiama tik siaurai paplitusių tarmybių, ypač leksikos. Juk retai
vartojamų žodžių arba jų reikšmių daugelis gali nesuprasti. Vartodami
tarmiškus žodžius vargiai susikalbėtume. Ne kiekvienas susigaudys, kad
pietų aukštaičių žodis klupstis – tai „kelis”, vakarų aukštaičių dulpšti –
„pamažu dirbti”, žemaičių kūlis – „akmuo”, kelplustu – „greitai, skubomis”.
Oficialiuosiuose kalbos stiliuose vengiama rytų aukštaičių kelintinių
skaitvardžių su baigmeniu -likis: vienuolikis, dvylikis… (bendrinėje
kalboje yra vienuoliktas, dvyliktas…), tarminių (paprastai su
menkinamuoju atspalviu) mažybinių priesagų – žemaičių kalnalis „kalnelis”,
dalies žemaičių paršuitis „paršelis”, pietų aukštaičių paukštynas
„paukštelis”. Tam tikrų savitumų esama tarmių morfologijoje. Vengiama pietų
aukštaičių tariamosios nuosakos formų būtau, turėtau; būtai, turėtai, nors
Salomėja Nėris intymumo įspūdžiui sustiprinti rašo: Kad pavirstau pilku
lauko smėliu… Be reikalo miestuose plinta sintaksės žemaitybė šėrė iš
rankos, spyrė iš kojos (bendrinėje kalboje čia įprastas priemonės
įnagininkas šėrė ranka, spyrė koja).
Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų gyventojų kalba, nes
tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių tarmių ir bendrinės kalbos mišinys
be aiškesnių dėsnių ir sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono
elementais.
3. Žargonas ir slengas. Kai kas šį reiškinį vadina apskritai žargonu,
bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie
dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.
Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant
gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba.
Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra
nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas
ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas”, stipkė „stipendija”, studis
„studentas”, univerka „universitetas”, konserva „konservatorija”, matieka
„matematika”, kompas „kompiuteris”, trolis ar trolikas „troleibusas”,
svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis”,
vidiakas „vaizdo magnetofonas”, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma”,
auklioškė (arba klyfa) „auklėtoja”. Gana daug leksinių žargonybių, ir
beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir
iš anglų: blatnas „itin apsukrus” ir blatniakas „apsukruolis”, chebra „sava
šutvė” ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė”, naglas „įžūlus”, krūtas „kietas”
(apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti.
„Policininkas” buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai” buvo
frankai, dabar – babkės, kartais – faniera. Jau nebemadinga senosios kartos
žargonybė fainas „puikus”, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų
kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis”, iš anglų –
kreizas „pusprotis, pakvaišęs”. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos
reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas
„šiuolaikinės muzikos kūrinys”, barakas „bendrabutis”, supakuoti „suimti”.
Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai,
vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam
tikrų profesijų (jūrininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių
žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis
(be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose
jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai
nusišėrei (t.y. iškvaišai), kliedėt (t.y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal
prisiliuobei „prisigėrei”? – vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos
labai nepagadins ir savas „mados žodis” varom, pavartojamas reikšmė „einam,
vykstam, važiuojam” – baisiau būtų rusiškieji pošli, pojechali.
Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį
visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau daugelis
išauga, kaip išaugama iš trumpų kelnaičių. Nebent galima priminti, kad,
tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai
šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame svetimybę, tai nors rinkimės
variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė…
4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Taisytinų (labiau stiliaus
požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno stiliaus terminus, žodžius, posakius
neapgalvotai keliame į kitą, pavyzdžiui, mokslinio stiliaus pasakymą regos
organai vartojame laisvuosiuose stiliuose, kur tinka tik akys, o štai kiek
tarmiškas buities kalbos posakis sopa galva netinka moksliniame stiliuje,
kur įprasta skauda galvą. Standartinis administracinės kalbos posakis
naudotis autobusų paslaugomis keistai skambėtų buitinėje kalboje, kur
sakome ne Dažnai naudojuosi autobusų paslaugomis, o dažnai važiuoju
autobusais.

Interneto kalba

Šiais laikais labai svarbią jaunimo gyvenimo vietą užima kompiuteris
ir internetas. Nuo pat šių išradimų sukūrimo, jie buvo tobulinami,o jų
pritaikymo galimybės buvo plečiamos. Pradžioje internetas buvo naudojamas
tik duomenų perdavimui,o vėliau buvo kuriamos virtualios svetainės, kur
žmonės galėjo susipažinti su siūloma produkcija,dar vėliau buvo kuriamos
svetainės, kuriose lankytojai galėjo už tam tikrą mokestį bendrauti su
kitais, susipažinti su naujais žmonėmis ir t.t. O tai ypač viliojo jaunus
žmones!
Kuo toliau, tuo vis labiau pigo internetas, kurio kainos pasiradė
peieinamos kiekvienam eiliniam piliečiui.
Viso to pasekoje, šiuo metu, norint susiekti su kitose šalyse
gyvenančiais draugais, giminėmis, mes neprivalome siųsti paprastų laiškų ar
jiems skambinti. Užtenka turėti prie tarptautinio tinklo prijungtą
kompiuterį.Gi tai išties patogu!? Taigi paklausa kompiuterių ir interneto
auga ir mes dabar laisvai galime bendrauti su žmonėmis neišeidami iš namų,o
to pasekoje atsirado virtualūs pokalbių kambariai, nelietuviškai vadinami
„Chat‘ais“. Juose renkasi žmones, norintys pabendrauti. Atrodytų viskas
puiku, jaunimas bendraus dar labiau, bet …
Rašydama šį darbą pasidomėjau interneto svetainėmis …Visų blogiausia
yra tai, jog taupant laiką, yra naudojami begalės trumpinių, kurie kartais
yra net nelietuviški. Vartojamos užsienio kalbų, dažniausiai anglų
abecėlėje esančios raidės, tokios kaip „w“, „q“, ar „x“, o skirybos ženklai
naudojami emocijomis reikšti , pvz: „:)“, „:/: ir t.t.Deja, yra nevengiama
vartoti ir giliai į mūsų gimtąją kalbą įsišaknyjusių rusiškų keiksmažodžių,
kurie taip pat yra rašomi sutrumpintai.

Dažniausiai sutinkami posakiai virtualiose svetainėse:

• Nusipirkit naują printerį(= spausdintuvą), nes šitas sugedęs.
• Kai grįšiu namo, parašysiu tau gražų e-mailą( =elektroninį
laišką),ok(= gerai)?
• Kodėl davei man suėjusį( = netinkamą naudojimui) kompaktą?

Vardų ir pavardžių trumpinimai

kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

• Rezultatai buvo įvertinti pilnai (=įvertinti visi).
• Reikia sudėti vieningą (=bendrą) paveikslą.
• Įmonė vieningai (=bendrai) sprendžia problemas.
• Matomai (=matyt, galbūt, turbūt) ji padėjo tą daiktą kitur.
• Jis įmetė 50 taškų ir tuo pačiu (=taip) tapo nugalėtoju.
• Mes turime pasirašę eilę (=daug) autorinių sutarčių.
• Po to nusikaltimo sekė dar visa eilė (=įvyko dar nemaža) kitų.
• Projektų vertinimo komisijoje turėtų būti įvairių sričių
specialistų, ypatingai (=ypač) finansų ir aplinkosaugos.
• Ataskaitos, ypatingai (=ypač) projektų turinio, nėra
analizuojamos.
• Mums reikia dar daug ko mokytis iš užsieniečių, ypatingai (=ypač)
taupumo.
• Naujos specialybės, ypatingai (=ypač) Viešbučių vadyba, labai
paklausios.
• Vakarais pasportuoti čia susirenka daug mėgėjų, ypatingai
(=ypač) moterų.
• Savo darbui jis visai abuojas (= abejingas).
• Nusikaltėlį padėjo surasti specialiai apmokyti (= (iš)mokyti)
šunys.
• Į mano skundą seniūnija neatreagavo (= ne(su)reagavo).
• Gali taip gautis (= išeiti, atsitikti), kad šiemet
nebesusitiksime.
• Kas čia gavosi (= pasidarė, išėjo)?
• Lyginant su 1997 m., gautųsi (= išeitų, būtų) visai kitas
vaizdas.
• Reikėtų daugiau rūpintis žmonių gerbūviu (= gerove).
• Turi būti sukurta savistovios (= savarankiškos) ekonominės
politikos programa.
• Savistovi (= Nepriklausoma) valstybė pati tvarko savo užsienio
politiką.
• Matome, ant kiek (= kaip, kiek) išaugo mūsų institutas.

Kauno kolegijoje išgirsti posakiai

• Tai gaunasi (=susidaro) tūkstančio litų skola.
• Ar Jūs skaitote (=manote), kad tai sąžininga?
• Skaičiau, kad tas darbas vedamas (=vykdomas, vyksta).
• Žinoti gimtąją (=mokėti) kalbą reikia kiekvienam.
• Pasirinkime teisingą (=tinkamą) kintamąjį.
• Neteisingai (=netaisyklingai) parašei tą žodį.
• Kas link muzikos, (= Muzikai; O muzikai; Jei kalbėsim apie muziką,
tai jai) mano vaikas visai negabus.
• Kas link mokslų, (= Mokslais) mano pusbrolis visai nesidomi – tik
kas link pinigų (= pinigais).
• Kas link vestuvių, tai apie jas dar negalvoju (= O apie vestuves tai
dar negalvoju).
• Senosios tradicijos pamažu atmiršta (= miršta, nyksta).
• Šiemet atsiekėme (= pasiekėme) neblogų rezultatų.
• Studentai kai kuriuos dėstomuosius dalykus gali pasirinkti
laisvanoriškai (= savo noru).

Taip kalba studentai, draugai, šeimos nariai, pažįstami

• Tinimą nuima (=pašalina, sumažina) vonelės su kaštonais.
• Iš nusikaltėlių buvo išimti (=paimti, atimti) šautuvai.
• Priėmusi vonią (=išsimaudžiusi) Marta išgeria arbatos.
• Jelena visada užsidėdavo (=užsimaudavo) šiltas kojines.
• Čia telpa daugiau šimto (= daugiau kaip šimtas, daugiau negu (nei)
šimtas, per šimtą, šimtas su viršum) žmonių.
• Parašyk ne mažiau penkių puslapių (= ne mažiau kaip penkis, ne mažiau
negu (nei) penkis puslapius).
• Mokytoja nuolat diegia savo mokiniuose (= mokiniams) grožio supratimą
ir ugdo juose (= jų) gėrio pradus.
• Ko jame daugiau – humoristo ar žurnalisto (= Kas jisDarbas:

humoristas ar žurnalistas)?
• Dar vaikystėje būsimajame sportininke susiformavo (= susiformavo
būsimojo sportininko) tvirtas charakteris (būsimasis sportininkas
išsiugdė tvirtą charakterį).
• Sportininkas šiandien ne formoje (= prastos, blogos formos).
• Serga tymais lengvoje formoje (= lengva forma; lengva tymų forma).
• Kokioj formoj (= Kokia forma; Kaip) atsiskaitysime?
• Nusipirkau kumpio formoje (= forminio kumpio).
• Kelinto (= Kelinta) šiandien? – Spalio antro (= antra, antroji).

Posakiai iš žurnalų, laikraščių, muzikantų lūpų, gatvės komentarų ir kitur

• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.
• Pensijas mokės lapkričio devinto (= devintą).
• Atostogausiu nuo liepos penkiolikto (= penkioliktos).
• Atremontavo (= Suremontavo) namą ir garažą.
• Ligonė ant tiek (= taip, tiek) nusilpusi, kad be lazdos nepaeina.
• Susirgimai(= Susirgimų) gripu padaugėjo (pagausėjo).
• Mieste atsirado valkataujantys šunys (= valkataujančių šunų).
• Kolektyve vėl atsirado nesutarimai (= nesutarimų).
• Nuo šviežių braškių kartais atsiranda odos išbėrimai (= išbėrimų;
kartais išberia odą).
• Išsinuomoja (= Išnuomojamas) vieno kambario butas
• Kada jūs pradėsite ant savęs (= savarankiškai) gyventi?
• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.

Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai, kurie nuolat skamba Kauno kolegijoje

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|bulkelė, bulkutė |= bandẽlė, bandùtė |
|fara |= žibiñtas |
|grafkė, grapkė, grafkutė |= žiogẽlis; segtùkas |
|grimeris, -ė, grimierius, -ė |= grimúotojas, -a |
|kaldra |= añtklodė |
|kalnierius |= apýkaklė |
|knopkė, knopka |= 1. mygtùkas; 2. spraustùkas; 3. |
| |smeigtùkas |
|kūdas, -a |= líesas, -à |
|(su)kūsti |= (su)lýsti, (su)liesė́ti, (su)blõgti |
|tapkės |= šlepẽtės, šliùrės |
|ženyti(s) |= tuõkti(s); vèsti; tekė́ti |

Nevartotinos naujosios svetimybės, kurie nuolat skamba jaunimo tarpe

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|hamburgeris |= mėsaĩnis, mėsõs suvožtìnis |
|čipsai |= (bùlvių) traškùčiai |
|e-mailas, imeilas |= elektròninis pãštas |
|hotdogas |= dešraĩnis |
|hotelis |= viẽšbutis |
|imidžas |= į́vaizdis; perk. r. var̃das, véidas |
| |(kartais ìšvaizda) |
|ofisas |= į́staiga (kartais bū́stinė, biùras, |
| |kontorà, rãštinė) |
|sponsorius, -ė |= 1. rėmė́jas, -a; 2. mecenãtas, -ė |
|sponsorystė |= 1. paramà, rėmìmas; 2. mecenãvimas |
|steikas |= (amerikiẽtiškas) kepsnỹs, dìdkepsnis|
|popkornai |= (kukurū̃zų) spragė̃siai |

Neteiktini vertiniai, kurie dažniausiai girdimi iš jaunuolių lūpų

Klaidos: Galimi klaidų taisymai:

|neužilgo |= netrùkus, tuõj(aũ), greĩtai, véikiai: |
| |Neužilgo (= Netrukus; Tuojau; Greitai; |
| |Veikiai) prasidės sėja. |
|savistoviai |= savarañkiškai, nepriklaũsomai: Ne kiekvienas|
| |įpratęs savistoviai (= savarankiškai) |
| |tvarkytis. Sūnusjausavistoviai (= |
| |savarankiškai, nepriklausomai) gyvena. |
|ant tiek |= taĩp, tíek: Ligonė ant tiek (= taip, tiek) |
| |nusilpusi, kad be lazdos nepaeina |
|kaip taisyklė |= paprastaĩ, dažniáusiai: Kaip taisyklė, (= |
| |Paprastai) pirmiausia brangsta naftos |
| |produktai. |
|kas liečia |= (o) dė̃l: Kas liečia kredito grąžinimo |
| |sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo |
| |sąlygų) susitarsime. |
|kaž)kaip tai |= 1. kažkaĩp, kažin kaĩp: Per tuos metus jis |
| |(kaž)kaip tai |
| |(= kažkaip) sulinko, suseno; 2. kaĩp nórs: |
| |Reikės (kaž)kaip tai (= kaip nors) suktis iš |
| |šios padėties. |
|prie ko |= kuo dė́tas, -à: Prie ko čia mes (= Kuo mes |
| |čia dėti)? Banko vadovybė čia ne prie ko (= |
| |niekuo dėta). |
|ant sveikatos |= į sveikãtą: Toks sunkus darbas jam neišeis |
| |ant sveikatos |
| |(= į sveikatą). Ant sveikatos (= Į sveikatą)! |
| |[linkėjimas] |

Žodžių ir junginių reikšmės klaidos, kuriuos nuolat vartoja jaunuoliai
Klaidos : Galimų klaisų taisymai:

|apsivesti |= vesti (kalbant apie vyrą); (iš)tekėti |
| |(kalbant apie merginą); susituokti. |
|bendrai |nevart. išvadiniu (apibendrinamuoju) žodžiu: |
| |Bendrai |
| |(= Apskritai) jis neblogas žmogus. |
|davinys |nevart. r. „duomuo“: Pastarųjų apklausų |
| |daviniai |
| |(= duomenys) teikia vilčių. |
|gyvybingas, -a |nevart. r. „nepasenęs, -usi, tinkamas, -a |
| |vartoti“: gyvybingas(= nepasenęs, tinkamas |
| |vartoti) glaistas, skiedinys, gyvybingi (= |
| |nepasenę, tinkamivartoti) dažai, vaistai ir |
| |pan. |
|įpakavimas |nevart. r. „pakuotė“: Žaislai atsiųsti |
| |popieriniame įpakavime (= popierinėje |
| |pakuotėje). |
| | |
|matomai (regimai) |nevart. įterptiniu žodžiu nuomonei reikšti: |
| |Matomai |
| |(Regimai) (= Matyt), mums reikėtų dar kartą |
| |pasitarti. |
|nu(si)imti sagę, |nevart. r. „nu(si)segti sagę, laikrodį, |
|auskarus, laikrodį, |išsisegti auskarus, nusimauti žiedą ir pan.“ ;|
|žiedą ir pan. | |
|nu(si)imti suknelę, |nevart. r. „nu(si)vilkti suknelę, apsiaustą, |
|apsiaustą, švarką, |švarką, paltą ir pan.“ |
|paltą ir pan. | |
|pervesti |nevart. r. „perkelti“: pervesti (= perkelti) į|
| |kitą grupę, klasę, kursą, skyrių, į kitas |
| |pareigas ir pan. |
|prabalsuoti |nevart. r. „balsuoti, pabalsuoti, nubalsuoti, |
| |subalsuoti, baigti balsuoti“: Mes jau |
| |prabalsavome (= balsavome, pabalsavome, buvome|
| |balsuoti). |
|praklausyti |nevart. r. „perklausyti, išklausyti“: |
| |praklausyti |
| |(= perklausyti) įrašą,praklausyti (= |
| |išklausyti)paskaitą ir pan. |
|prakomentuoti |nevart. r. „(pa)komentuoti“: Šis įvykis buvo |
| |išsamiai prakomentuotas (= (pa)komentuotas) |
| |per televiziją. |
|prakonsultuoti |nevart. r. „(pa)konsultuoti“: Mūsų grupę |
| |dėstytojas jau prakonsultavo (= |
| |(pa)konsultavo). |
|prakontroliuoti |nevart. r. „(pa)kontroliuoti“: |
| |Prakontroliuokite |
| |(= Pakontroliuokite), kad ataskaitos būtų |
| |pateiktos laiku. |
|pravažiuojantis, |= nuolatinis, mėnesinis bilietas. |
|pravažiuojamas bilietas| |
|statyti grafiką, planą,|= (su)daryti grafiką, planą, tvarkaraštį; |
|tvarkaraštį | |
|statyti radiatorių, |nevart. r. „įrengti, įtaisyti, pritaisyti, |
|variklį, skaitiklį ir |(į)dėti radiatorių, variklį, skaitiklį ir |
|pan. |pan.“; |
|statyti telefoną |nevart. r. „(į)vesti telefoną“. |
|ligonio, pastato stovis|= ligonio, pastato būklė; |
|dvasinis, moralinis |= dvasinė, moralinė būsena. |
|stovis | |
|už(si)pilti benzino, |= į(si)pilti, pri(si)pilti benzino, kitų |
|kitų degalų (į |degalų. |
|automobilį) | |
|vedantis, -i, |= vadovaujantis, -i, vadovaujantysis, -čioji |
|vedantysis, -čioji |specialistas, -ė; |
|specialistas, -ė | |
|žinoti |nevart. r.: 1. „mokėti“: Prastai žinau (= |
| |moku) anglų kalbą; 2. „išmanyti“: Jis nežino |
| |(= neišmano) technikos; 3. „pažinti“: Vadovai |
| |turi žinoti (= pažinti) savo pavaldinius. |

Taigi , regis, apie kalbos kultūra mažai kas ką žino, o ką jau čia
kalbėti apie jos vartojimą. Negi niekam neįdomu sava, nuostabi, gimtoji
kalba? O gal tiesiog niekas nenori apie ją gidėti?Bet juk be tos
taisyklingos kalbos pamažu nyks ir tauta…Kad taip nenutiktų, prašau visų
didelių ir mažų bentvieną minutę per dieną skirti savo taisyklingajai
kalbai, juk per savaitę jau bus 7 minutės, o per metus 365 minutės..

Suprask:
be kalbos nėra tautos,
be kalbos nėra žmogaus,
be kalbos nėra minties.
Išvados

Nagrinėtoji medžiaga rodo, kad sekimas svetimomis kalbomis, žargonais
skurdina mūsų gimtąją kalbą. Akivaizdu, kad naujieji skoliniai bendrinėje
lietuvių kalboje vartojami nesilaikant pagrindinių lietuvių klabos
principų: taisyklingumo, pastovumo, savitumo.
kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Ji tartum pagrindinė
žmogiškumo ypatybė eina drauge su žmogumi nuo pat jo atsiradimo. Žodis
aptarnauja žmogų visose jo gyvenimo srityse: kultūros, meno, literatūros,
technikos, buities. Todėl lietuviškas žodis turi būti ne tik gerbiamas ir
branginamas, bet juo reikia mokėti naudotis, ypač dirbant atsakingą
švietėjo ir agitatoriaus darbą.
Skolinių, žargonų atsirado ir atsiras kalboje. Jų vartoseną reikės
nuolat stebėti ir tvarkyti, nes mūsų kalbos, galingųjų kaimynų godžiamos
negalime palikti savieigai.Bet svarbiausia yra tai , kad visuomenė norėtų
vartoti savo- lietuvių kalbos žodžius,o ne svetimus. Taigi būtina ugdyti
bendrą visuomenės, ypač mūsų- jaunimo, nepakantumą plūstantiems į mūsų
kalbą skoliniams, žargonams, tarmėms, tada greičiau bus pastebimi mums
nepriimtini žodžiai ir geriau bus ieškoma jiems pakaitų.
Taigi, ar išlaikys lietuvių kalba savo savitumą ? Juk tai priklauso
tik nuo mūsų pačių. Juk pati visuomenė turi suprasti, kokia vertybė yra
kalba, o juk ją mums niekas negali atstoti…
Todėl aš labai prašau savo bendraamžių – jaunesnių ir vyresnių –
gerbti ir tausoti savo senelių ir prosenelių išsaugotą lietuvių kalbą ir
kalbėti savo kalba taisyklingai be žargono.

Jeigu kalba išliks,
Gyva išliks Lietuva.
Kalbai sunykus,
Nebus Lietuvos,
Nebus lietuvninkų.
J. Basanavičius

Atmink:
Mirusi kalba – mirusi tauta,
Paliegusi kalba – paliegusi tauta.

J. Basanavičius
Literatūra:

1. Paulauskienė A. ,,Lietuvių kalbos kultūra”,K., 2001.
2. Šukys J. ,,Lietuvių kalbos kultūra visiems”, K., 2003.
3. Kniūkšta P. ,,Kalbos vartosena ir tvarkyba”, Lietuvių kalbos
institutas, 2001.
4. Gaivenis K. ,,Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys”,
Lietuvių kalbos institutas, 2002.
5. ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas‘‘, V., 2000 arba kompiuteriniai
variantai;
6. Jakaitienė E. ,,Lietuvių kalbos leksikologija“,V: Mokslas, 1980.
7. Piročkinas A. ,,Administracinės kalbos kultūra“,V: Mintis, 1990.
8. Pudaitienė V., Vitkauskas V. ,,Vakarų kalbų naujieji skoliniai“,V:
Enciklopedija, 1998.
9. Peleckienė A. ,,Kalbos kultūra“, V.,1998.
10. www.kaunodiena.lt .
11. www.lietuvosrytas.lt .
12. www.panele.lt .
13. www.emokykla.lt.
14. www.cosmopolitan.lt . Darbas:

Lietuvos kultūrinis gyvenimas

 

Kultūra –apima žinias , tikėjimus , menus , moralę , papročius ir kitus gebėjimus, kurios žmogus įgyja , kaip visuomenes narys . Lietuviams kultūra buvo svarbi jau nuo seniausių laikų, tai matome iš sukauptų rašytojų turtų – knygų(J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ , „Viršvalandžiai“ ir kt; A.Mickevičius, K.Donelaitis ir t.t) bei režisierių sukurtų vertingų filmų ( G. Dauguvietytė ). Reiktų pasidžiaugti, kad nėra visiškai išnykusios taip lietuviams svarbios tradicijos. Dainų ir šokių šventė jau nuo seniausių laikų tebetęsiama vertybė, kuri kiekvienam žmogui palieka neišblėstančius prisiminimus, ši šventė sulaukia ypatingo dėmėsio. Tai aukštas kultūrinis renginys , kur parodomi nuostabią cheorografiją tūrintis šokiai bei galima išgirsti gražų skambesį dainose.
Taip pat 2009 metaisVilnius gavo Europos kultūros sostinės vardą, tuometu vyko didelę meninę vertę tūrintys renginiai. 2009m. Vykę „ Sidabrinės gervės „ apdovanojimai parodė,kad jaunimas visgi nėra nusivylęs lietuvių kultūra ir geriausiu studentų darbu tapo filmas „Savižudis“ (rež. Mindaugas Sruogius).
Lietuviams kultūrinis gyvenimas tampa vis svarbesnis, tai galima pastebėti iš skiriamų lėšų šiai sričiai.
Gaila , kad klasikinė kultūra lieka užmarštyje, o popkultūra domisi vis daugiau žmonių, ji vis labiau skverbiasi į žmonių sąmonę, domina juos kuriamais naujais projektais : chorų karais, šok su manimi , bevertėmis humoro laidomis ir kt. Lietuvoje ypač šiuo metu yra labai populiaru parašyti autobiografinę knygą, tariamos žvaigždės tuo pelnosi ir mano, kad tai yra prestižas, pvz ( Džordana Butkutė, Valinskas) bet tai taip pat popkultūros požymis. Bulvarinė spauda siūlo žmonėms tai, kas lengvai suprantama straipsnius apie žvaigždžių gyvenimus. Dar vienas aspektas „Muilo operos“, jos taip pat neduoda jokių dvasinių vertybių, prikiša į žmonių galvas dar didesnio šlamšto.Jų vis daugėja, nes žmonės gėrisi jomis ir tai režisieriams yra gana geras pasipelnimo šaltinis. Prisižiūrėję „muilo operų“ žmonės gyvena jomis. Pvz: „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“ ir t.t. Išėjęs į viešumą vien girdi diskusijas apie šias kultūros šiukšles pvz: Ar matei kaip Donatą nušovė? Ar matei, kad Asta prarado savo dukterį . Ach kaip norėčiau tūrėti tokią šukuoseną kaip Gretės ir t.t.
Popkultūra labiausiai apeliuoja jauno žmogaus mąstymą .ypač greit Lietuvos jaunimas susižavi blizgančiais popierėliais . Jaunimas priima tai , kas lengva ir labai greit suprantama .Gaila , kad daugelis jaunų žmonių nesidomi nei spektakliais , nei filmais, nei parodomis , nei knygomis, kurios praturtina žmogaus dvasią. Jaunimas skaitydamas knygas galėtų praplėsti savo akiratį, daugiau sužinoti Lietuvoje įsigalėjusi popkultūra neplečia akiračio, jį vis labiau skurdina. Mano nuomone žinantis žmogus, mąstantis žmogus yra daug įdomesnis ir protingesnis už tą, kuris visiškai niekuo nesidomi.
Popkultūra yra tapusi mažai savarankiškai mąstančios jaunuomenės dalies pagrindiniu vertybių šaltiniu. Vejami popkultūros jauni žmonės negalvodami stveriasi vakarų subkultūros šiaudo, pametėto iš už Atlanto. Toks hiperbolizuotas bandymas pasivyti ir perimti Vakarų popkultūrą gali neigiamai atsiliepti mūsų visuomenės pasaulėžiūrai.
Taigi kultūra – socialinis paveldas, perduotas iš kartos į kartą. Kokią kultūra mes patys tūrėsime tokią ir perduosime savo vaikams. Reikia, kad kultūra ne smuktų žemyn, o kiltų. Ji turi būti tokia, kokią sukūrė mūsų protėviai ir tik jaunimas gali ją išsaugoti ir daryti geresnę.

Globalizacija ir jos pasekmės žmogui

 

Zygmunt Bauman – vienas žymiausių dabarties socialinių mąstytojų. Savo knygoje “globalizacija: pasekmės žmogui” siekia apčiuopti globalizacijos procesų esmę, ir išryškina prieštaringą jų poveikį žmogui, bei jo gyvenamąjai aplinkai ir pasauliui.

Knygos ketvirtąjame skyriuje, pavadinimu “Turistai ir bastūnai” pasakojama, kaip šiuolaikiniame pasaulyje globalizacija veikia žmogų laiko ir erdvės kontekste. Kritiškai apžvelgiamos globalizacijos įtakojamų visuomenės ir kultūros pokyčių pasekmės.

Skyriuje “Turistai ir bastūnai” galime išskirti keletą pagrindinių temų. Pirmiausia, tai žmogaus mobilumo klausimas šiuolaikinėje visuomenėje. Z. Bauman teigia, jog šiuolaikiniame pasaulyje žmogus nuolatos juda., ir tai nepriklauso nuo to ar jis fiziškai juda ar ne. Šiuolaikiniame pasaulyje nuotolis nebėra problema, jį galima lengvai ir greitai įveikti lėktuvu, automobiliu ar greitaeigiu traukiniu. Bet žmogui norint ką nors aplankyti, sužinoti, ar pabendrauti – netgi nėra būtina palikti savo gyvenamosios vietos, nes TV, internetas, leidžia pabūti bet kuriame pasaulio kampelyje. Atrodytu viskas puiku, juk atsiveria žmogui šitiek galimybių, bet šis procesas turi ir neigiamą pusę. Kai kurie žmonės iš ties tampa “globaliais žmonėmis” , kiti gi tampa sukaustomi jų pačių “lokalumo”, t.y visuomenės erdvės darosi nepasiekiamos lokalizuotiesiems ir vietinės bendrijos praranda sugebėjimą derėtis ir konkuruoti visuomenėje, todėl tampa vis labiau priklausomos nuo “globaliųjų”. Na, o būti lokaliu šiuolaikiniame pasaulyje, kur “globalieji “ duota toną ir kuria gyvenimo taisykles yra tiesiog nepakenčiama, nes tai – nuosmukio ženklas.

Aš sutinku su autoriaus išreikštomis mintimis. Šiuolaikinis pasaulis judrus, be galo greitas, konkurencingas, kuriam būdingas pinigų, ir naujovių (ypač technikos srityje) vaikimąsis. Dabartinio urbanizuoto pasaulio miestai atrodo niekad nemiega, nes žmonės nuolat vaikosi pinigų arba tenkina savo malonumo ir naujų įspūdžių poreikį, taip kraudami pinigus milžiniškom beasmenėns korporacijoms, kurios apraizgiusios visą pasaulį.

Šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai žmogaus vertę geriausiai nurodo tai, kiek jis turi pinigų, ir kokia jo perkamoji galia. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau gerbtinas, mat jis skirtingai nei neturtingieji naudingas ekonomiškai. Ne visi žmonės sugeba suspėti su vis tobulėjančiomis technologijomis, ypač senesni ar neturintys galimybiu ir materialinių išteklių, toms technologijoms įvaldyti. Tokiems žmonėms sunku prisitaikyti modernėjančioje visuomenėje ir susirasti geresnį darbą, todėl jiems tenka tenkintis pastai apmokamu fiziniu darbu ir užimama žema padėtimi visuomenėje.

Įvairių technologijų atsiradimas, įgalino žmones atlikti daug darbų, užsidirbti pinigų, vadovauti verslui beveik neįšeinant iš namų. Žmonės, o ypač vaikai ir paaugliai tiesiog apsigyvena virtuliame pasaulyje jie rečiau kur nors išeina, turi mažiau draugų, blogesnė jų socializacija. Tad ar beverta stebėtis, kad žmonės net nepažįsta savo kaimynų? Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės susvetimėję, nepastovūs, nervingi, nelinkę užmegzti artimų santykių ir įsipareigoti. Dėl to atsirado kohabilitacija , ėmė masiškai dydėti skyrybų skaičius, sumažėjo gimstamumas. Žmonės taip greitai besikeičiančiame pasaulyje nesijaučia saugūs ir užtikrinti dėl savo ateities.

Kita autoriaus nagrinėjama tema – “Šiuolaikinė visuomenė – vartotojų visuomenė”. Autorius teigia jog šiuolaikinis žmogus gyvena tam, kad vartotų. Šiuolaikinėje visuomenėje jau mažai reikalingas masinis industrinis darbas, vietoj to jai reikia telkti savo narius kaip vartotojus. Žmogus – vartotojas nemėgsta įsipareigoti, jam svarbiausias yra jis pat ir jo poreikiai. Vartotoją vilioja viskas, kas naują ir dar neišmėgintą. Kai vartotojas gauna trokštamą daiktą ar potyrį, jo jam užtenka tik trumpam laikui. Vartotojai greitai susižavi, bet lengvai ir nustoja domėtis. Vartotojai nuolat verčiami ko nors trokšti, jie gyvena nuo vienos pagundos iki kitos, o pardavėjai puikiai žino kaip to pasiekti: svarbiausia vatotojui sukelti tokį troškimą, kokio jis nė nesapnavo, jis turi tikėt ,jog tai šis tas ko jis dar nepatyrė. “Šiuolaikinis vartotojas pirmiausia kaupia įspūdžius, o daiktų kolekcionavimas jam antrinis dalykas.” Kiekvienas naujas jaukas turi būt labiau vyliojantis nei ankstesnis, ir kas svarbiausia vartotojas turi nesuprasti, jog jis užkibo ant kabliuko. Žmonės apgaulingai savęs nelaiko vartotojais, jie mano, jog patys nusprendžia kokį daiktą įsigyti – tai jų sprendimas, kurį jie supranta kaip savo laisvos valios ženklą.

Iš tiesų mūsų visuomenė perdiem vartotojiška. Prekių reklamos nuolat sukasi visuomenės informavimo priemonėse, o kur dar įvairios apgaulingos akcijos, kurios kaip muses voras vilioja žmones į savo tinklus. Žmonės nuolat seka madą,įsigyja daugiau drabužių , nei kad sunešioja. Televizija propaguoja vartotojišką būdą. Žmonės išauga visuomenėje kurioje jo padėti nusako tai, ar jis gali ir ar turi tam tikrą daiktą. Parduotuvės nusėtos begalę prekių, kurių spalvotas, akį traukiantis įpakavimas tiesiog neleidžia praeitį pro šalį ko nors nenusipirkus. Retai kada žmogus sugeba išeit iš parduotuvės nenusipirkęs ko nors, ko visai neplanavo pirkti.

Aš negaliu visiškai pritarti autoriaus teiginiui, jog daiktų kolekcionavimas žmogui antrinis dalykas. Žmones traukia daiktai, jie reprezentuoja žmogaus socialinį ir materialinį statusą. Jei žmogus turtingas, jis turi savo turtą parodyti. Pavyzdžiui verslininkas, jei jis rimtas verslininkas jis turi rinktis viską kas geriausią ir brangiausia, turi turėt tam tikrai jo užimamai socialinei padėčiai būdingus atributus t.y. brangų sportinį automobilį, vilą, aukoti labdarai, solidžiai atrodyti, kitaip į jį nebus žiūrima rimtai ir jis nekels pasitikėjimo. Ir tiktai turtingiausi iš turtingiausių iš tiesų gali elgtis kaip tinkami.

Tikriausiai pati svarbiausia Z. Bauman aptariama tema yra šio laikmečio socialinė, kultūrinė ir psichologinė poliarizacija. Pasak autoriaus dabar žmonės pasiskirstę labiau nei kada nors ankščiau ir tai vis labiau tampa pastebima. Praraja tarp vadinamųjų “aukštesniųjų” ir “Žemesniųjų” vis labiau gylėja, bei tampa gyvensenos norma. Vartotojų visuomenėje žmonės skirtomi pagal jų mobilumo lygį – pagal laisvę rinktis. “Parodaksalu, bet informacijos perdavimo ir akimirksninės komunikacijos amžius sykiu yra, beveik visiško komunikacijos tarp išsimokslinusio elito ir liaudies žlugimo metas. Pirmieji neturi ko pasakyti antriesiems, kas atsilieptų jų mintyse, kaip jų pačių gyvenimo patyrimo ir gyvenimo perspektyvų aidas”Aukštesnieji visada tam turi geresnes sąlygas. Jie patenkinti ir gali judėti kur tik nori, atsižvelgdami tik į tai kokio malonumo trokšta.”Žemesnieji” negali rinktis, dažniausiai jie neturi galimybės palikti savo kad ir labai nemėgiamos aplinkos, o jei ir iškeliauja tai tikrai ne malonumų vaikydamiesi, o todėl, kad neturėjo kitos išeities. “Aukštesniesiems” globaliame pasaulyje erdvė nėra suvaržymas, jie ją gali raižyti tiek realiai, tiek virtualiai.”Žemesnieji” – įvietintieji, jie neturi galimybės judėti ir turi pakelti visus jų gyvenamąja vietovę galinčius ištikti pokyčius.

Mano manymu autorius visiškai teisus.”Žemesnieji” išties pririšti prie savo gyvemanosios vietos, jie tiesiog neturi resursų persikelti kitur, o dar dažniau net trumpų atostogų sau negali leisti. Neturtingieji visuomet nukenčia labiausiai. Pavyzdžiui, kai vyksta karas, neturtingieji bega tik tada, kai karo veiksmai prasideda visai šalia jų. Ir bėga jie pasiėme tik truputėli mantos, benamiai, be pinigų. Turtingieji, dažniausiai, karo pradžios kaltininkai, lengvai gali pasitraukti į kitą šalį, kur gyvenama taikiai ir toliau gyventi kaip gyvenus, o neturteliams lieka sugriauti namai, sužlugusi ekonomika, skurdas ir bedarbystė.

“Aukštesniesiems” pasaulio gyventojams valstybių sienos sulygimamos su žeme, jie gali keliauti kur nori ir kada nori. ”Žemesnieji” susiduria su didesne imigracijos kontrole, apgyvendinimo įstatymais, “švarių gatvių” ir “nulinės tolerancijos politika”

Tikra tiesa, jog “aukštesnieji” visur yra privilegijuotoji klasė, visose šalyse juos mielai pasitinka, nes jie yra vartotojai, kurie gali palikti daug pinigu, tai ekonomiškai naudinga, Tuo tarpu “žemesnieji”, kurie trokšta prieglobščio atsitrenkia į biurokratijos ir netolerancijos sieną. Valstybės nenori įsileisti tokių gyventojų į savo šalį, nes ekonomiškai, tai dažniausiai jau nebenaudingą. Biurokratai baiminasi, jog valstybei jie bus našta , kuria jai teks išlaikyti. Todėl žemesnieji dažnai nelegaliais būdais patenka į ekonomiškai stiprias šalis ir kad ten patektų, jiems dažniausiai tenka sumokėti daug daugiau, nei lengvai šalin patekusiems “aukštesniesiems’

“Aukštesnieji” pasaulio gyventojai gyvena amžinoje dabartyje, jų gyvenimas -virtinė epizodų, kurie atskirti nuo praeities ir ateities. Jiems nuolat trūksta laiko. Tuo tarpu žemesnieji turi daugybę nepanaudoto laiko.

“Aukštesnieji” ir “žemesnieji” labai skirtingi. Juos skiria materialinė baze, buitis, galimybės, gyvenamoji aplinka, išsilavinimas ir t.t. Dėl šios priežasties jų požiūris, sau keliami tikslai, ir gyvensena tampa nesuprantama, o kartais netgi atstumianti visko pertekusiam elitui.”Aukštesnieji“ ir „žemesnieji“ gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose, nors, atstumo prasmejuos skiria vos keletaskilometrų. Turtingieji gyvena prabangių vilų , ar bent jau respektabiliai atrodančių namų rajonuose, o neturtigiesiems nelieka nieko kito, kaip apsigyventi miesto getuose. Tiek vieni, tiek kiti neperžiegia juos skiriančių rajonų liniju, todėl turtingieji nelabai ir numano kokiomis sąlygomis auga neturtingieji. O jų aukojama labdara dažniausiai tera jų socialinės klasės atribiutas arba galimybė nurašyti mokesčius.

Zigmunt Bauman šiuolaikinius žmones išskirto į turistus ir bastūnus. Turistai nuolatos keliauja, nes tai jiems teikia didžiausią malonumą ir laisvės pojūtį, kuris jiems asocijuojasi su nuolatiniu judėjimu. Jie turi namus dažnai netgi kelis, bet namai jiems tik užtikrina turisto, o ne bastūno statusą ir padeda išvengti benamystės keliamų nepatogumų. „Ne visi klajūnai keliauja todėl, kad keliauti mėgsta labiau, neipasilikti vietoje <…> Jie keliauja todėl, kad „būti namie“ pasaulyje surestame pagal turisto matą yra pažeminimas ar katorga <…> Jie keliauja, nes buvo pastumėti – pirmiausiai dvasiškai išrauti iš jokios vilties nebeteikiančios vietos <…> jų kebli padėtis, jiems neatrodo esanti laisvės apraiška“ Štai tokių klajūnų jau negaline vadinti turistais, tai jau bastūnai , kurie laikomi turistinėms paslaugoms atsidavusio pasaulio atliekomis.

Tiek turistai, tiek bastūnai yra vartotojai. Tik skirtingai nei turistai, bastūnai laikomi ydingais vartotojais. Pasak autoriaus taip yra todėl, kad bastūnų vartotojiškos galimybės yra gan ribotos, dėl turimų išteklių, todėl jie laikomi ekonomiškai nenaudingais, taigi nepageidaujamais. Turistai bastūnus niekina ir baisisi beveik dėl tokių pačių priežašcių, dėl kurių bastūnai žvelgia į turistus kaip į savo stabus: keliautojų visuomenėje turizmas ir bastymasis yra dvi tos pačios medalio pusės, nes bastūnas yra turisto alter ego. Juos skiria, ne visada aiškiai apibrėžta linija. Bastūnas yra turisto košmaras, jo žvilgsnis verčia turistą sudrebėti, ne dėl to kas yra bastūnas, o bėl to kuo gali tapti turistas. Turisto kelias nėra rožėmis klotas, tad kuo nepatrauklesnė yra bastūno lemtis, juo pikantiškesni ir geresni atrodo turisto bastymaisi. Juo blogesnė bastūnų padėtis, juo geriau jaučiasi turistas.

Mano manymu autorius tik išdalies teisus toli gražu ne visi žmonės yra turistai arba bastūnai. Juk lokalieji niekur nesibasto ir neturistauja. Na, o su mintimi kad bastūnai yra turistų alter ego aš visiškai sutinku. Turistai bando išvalyti gatves nuos benamių ir elgetų, nes mato bastūnuose patys save, kas jiems galėtu nutikti jei jie prarastų savo socialinę padėtį ir turtą. Bastūnai priverčia nusiimt savo rožinius akinius ir pamatyti savo padėtį ne kaip laisvės, bet kaip šiuolaikinės vergystės ženklą.

Mano manymu autorius rašo gana sudėtingai, neišdėsto teorinės medžiagos ir pilnai neišaiškina globalizacijos temos. Tik tas skaitytojas, kuris bent šiek tiek susipažinęs su teorine medžiaga, gali tinkamai suprasti tekstą. Autoriaus išsakytos mintys verčia susimąstyti ir iškelia dar daugiau klausimų. Autorius pateikia galybę savo minčių, kurios atrodo įžvalgios ir teisingos, bet galėtu būti pateikta daugiau argumentacijos ir pavyzdžių, kurie pagelbėtų lengviau suprasti kas slepiasi už begalės sudėtingų žodžių ir autoriaus įžvalgų. Autorius ganėtinai išsamiai išaiškina užkabintas temas ir nesistengia atkartoti begalės kitų autorių , o ieško savo priėjimo prie pasirinktos temos ir pateikia daug naujos ir dar man nežinomos informacijos. Norėtusi, kad autorius dar šiek tiek išsamiau paaiškintų poliarizacijos savoką, nes ji tiesiog patikta patiems susiprasti ką jį reiškia, o juk tai viena svarbiausių autoriaus nagrinejamų globalizacijos pasekmių.. Tiesa, pagrindinis knygos pliusas, – tai, kad ji lengvai skaitosi, ir nors kai kur nevisiškai supranti ką autorius parašė, bet skaityti netampa nenuobodu, knyga įtraukia ir nepaleidžia, kol neperskaitai jos iki pat galo.

Sigitas Geda – eilėraščio “Baltojo šermukšnio rauda” interpretacija

Baltojo šermukšnio rauda (Geda S. Varnėnas po mėnuliu. v., 1984. P. 198)

begalinės
žemės
rododendras, –
aš kalbėsiu
vasaros nakty:

viešpatie,
nuimk man šitą kaukę,
per šviesi man
tavo valanda.

mano kaulai
vėjy išpustyti,
per aukšta man
jūra ir naktis,

kai išmuš
bebalsės žemės laikas,
leisk užmigt man
vasaros snieguos…

Eilėraštyje imituojamas prasmingos kalbos srautas, suskirstytas skyrybos ženklais. Bet šitame gramatiškai lyg ir taisyklingame kalbos sraute žodis jungiamas su tokiais žodžiais, kurių įprastinėje kalboje jis prisijungti negali („per aukšta man / jūra…“) – ir sukuriama tik poezijos pasaulyje įmanoma prasme.
Eilėraštį sudaro du aiškūs sakiniai. Abiejuose kalbama „aš“ vardu, yra nusakyti kalbančiojo veiksmai, objektų apibūdinimai. Gramatiškai tie sakiniai yra taisyklingi, tačiau „aš“ savybės I ir II sakinyje skiriasi: pirmame „aš“ turi lyg ir augalo pavidalą („rododendras – aš“), o antrame – lyg ir gyvos esybės („mano kaulai“)
Išskiriame du ateities laikus: tą, kada „aš“ kalbės Viešpačiu, ir tą, kuris ateis po šito kreipimosi („kai išmuš…“). Matome ir du dabarties laikus: šios akimirkos dabartį (lyrinis subjektas kalba tai, ką kada nors pasakys Viešpačiui) ir to sakymo būsimą dabartį,- čia ji yra ateities vizija, pateikiama kaip dabartyje. Nuoseklios laiko slinkties iš dabarties į ateitį neparodyta – kalbantysis laikus sujungia į visumą ir savaip išdėsto.

Vaikystės “išdidinimas”, arba pirmoji knyga. 1966 metais, arba
23-aisiais gyvenimo metais S. Geda išleido pirmąją eilėraščių knygą “Pėdos”,
kuri buvo įvykis. Ir giriama, ir barama. Nenumatyta knyga, pilna pašėlusio džiaugsmo, gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos laisvės, nesilaikančios jokių ribų ar sutarčių:

Buvau i Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo
Didžiulis – rudas – vieversys,

Ilgi sparnai ir upės plakės,
Ir visos moterys – plaštakės.
Žole apaugo mano akys,

Ir iš pačios gelmės žolėj
Raudoni vertės gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,
Ar molio sapną sapnavau

Pavasario ritmas, atgijimo stichija valdo šį eilėraštį. Vėjas, kuriame plakasi
paukščių sparnai, upės, plaštakės. Žolės spartus augimas, gyvulių pasirodymas. Spalvos žaismas: rudas, žalias, raudonas. Suabejojimas visagale realybe – “buvau ar nebuvau”. Sapno suvedimas su moliu – gličia, laikančia realybe. Veiksmažodžio “vėjiška” ekspresija: ėjo, plazdėjo, plakės, vertės… Šitokią žodžio laisvę turi tautosaka, ypač pasaka, ir vaikas…
“Čia, gimtuosiuos laukuos, prie ežerų ir miškų, esu pergyvenęs ir kitas žmogaus ir gamtos metamorfozes: kartais man pasirodydavo, kad yra kažkas bendra tarp vieversio sparnų, motinos ir upių vandens siūbavimo, kad karvės mūkimas siejasi su atgimstančiu dangumi ir permatomu pavasario vandeniu…”
Poezija iš tikrųjų yra ryšių ieškojimas ir ryšių matymas ar jautimas. Tas, kuris yra poetas iš prigimties, įžvelgia daug sąsajų, atitikmenų, lyginimo galimybių. Ir čia atsiranda metaforos. “Žole apaugo mano akys” – metafora, suglaudžianti į vieną nepaprastai greitą žolės augimą pavasarį ii įtemptą žiūrėjimą į visa, kas vyksta.?
Jau pirmuoju rinkiniu S. Geda atvėrė naują poetinį pasaulėvaizdį. Žemė, žmogus, visata nėra vienas nuo kito atskirti, viskas tarsi “sumaišyta”: “Vartosi prie žemės lygūs – / žmonės – paukščiai – gyvuliai”. Nebėra ir vienos laiko linijos, tiesiamos iš praeities į dabartį, o iš jos į ateitį. Laikai tarsi “užslenka” vienas ant kito. Savitas pasaulio supratimas reikalauja ir savitos poetikos. “Geda susikūrė savitą poetiką, paremtą šiurkštoku žodžio stačiokiškumu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita” (V. Kubilius). S. Gedos poetinio talento lemiamoji jėga – vaizduotė. Tai labai stipri vaizduotė, sugrąžinanti į ledynmečius, į neįspėjamą Lietuvos senovę ar į Žalgirio mūšį, leidžianti vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis kartu ir žmogumi, ir gyvūnu, ir žole. Viską sieja ypatinga vienybė, lyg koks visatiškasis ritmas. Štai eilėraščio “Lietuvos atsiradimas” pradžia:

Ištiško geltona Raudonas ir žalias,
Šviesa danguje, Kuprotas kaip krabas
Ir plaukia giedodamos Pašoka i viršų
Žuvys i ją. Lietuviškas kraštas.

Sukluskime prie savitos metaforos: “giedodamos žuvys”, prie lietuviško krašto palyginimo su krabu. Vaizdas ekspresyvus, jis turi vidinės energijos, kurią gerai išreiškia 3 veiksmažodžiai: ištiško, pašoka į viršų… Jaučiame didžiulį to atsirandančio pasaulio vieningumą.
Pirmąja knyga S. Geda atsiskleidė ir kaip poetas, jaučiantis savo tautos žaizdas. Įsižiūrėkime, koks talpus eilėraščio “Neužmiršiu erdvių, plotų…” pabaigos vaizdas: “Kaip ilgi balti laiškai / Švietė – Sibiro miškai”. Perkeltine prasme čia kalbama apie į Sibirą išvežtuosius lietuvius.
Įsiklausykime į eilėraštį „Jotvingių žemė“:

Parvažiavau namo gegužės mėnesį,
Ir aiškiai buvo galima matyti
Boružės, gulinčios po akmenėliais,
0 prie upelių landžiojo karvytės.

Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės
Sodino bulves. Lyg kokia dvasia
Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai
Pleveno prie pat žemės, vagose.

Ten buvo vandenys, Mėnulio pusė.
Koplytstulpiai ir peršviestas genys.
Žalių šakų erdvėj paskleidę pušys.
Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

Ir visos šito krašto dienos –
Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.
Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,
Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

Subėgę mano, seserys ir broliai
Dar pasakyt norėjo man kažką.
Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.
Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.

Eilėraštyje jungiasi dvi realybės: įprasta, kasdieniška, perteikta neskubiu pasakojimo ritmu (“Parvažiavau namo <…>”, “Sodino bulves <…>”) ir kita, sudvasinta, pridengta paslapties – “Lyg kokia dvasia <…>”. Nėra tarp jų ribos, viena persišviečia per kitą (peršviestas genys, šviečianti ranka), tikrovė regima kaip fantazija: “Raudonas kaimas. Baltas gyvulys”. “Jau ūžė žalias ąžuolo altorius” – tai ne tik metafora, ji kalba apie gamtos ir žmogaus šventovę, apie pavasarinę atgijimo misteriją. S. Gedos poezijoje pilna įvairiausių gyvių: ir šiame eilėraštyje – boružės, karvytės, arkliai, kovarniai, ,genys, baltas gyvulys. Net technikos atributą – traktorių – vaizduotė bando sujungti su arkliais ir kovarniais. Poeto pasaulis apskritai kupinas gyvybės, dažnai siejamos su vandeniu, – ir čia jis svarbus akcentas: “Ten buvo vandenys”. Dažnos intensyvios, spalvos (geltona, raudona, žalia), kaip liaudies menininkų darbuose (tapyboje, audiniuose), kaip mūsų tautos simbolikoje.
Daug reikšmingesnis už saulę poeto pasaulėvaizdyje yra mėnulis (vienas eilėraščių rinkinys pavadintas “Mėnulio žiedai”), Ir lietuvių mitologijoje mėnuliui tenka svarbesnis vaidmuo. Ir cituotame eilėraštyje įvardytas mėnulis, į žemę atsisukusi mėnulio pusė. Ne tik tautosaka ar mitologija, S. Gedai svarbi ir istorija: ir reali, ir legendinė. “Jotvingių žemė”, taip pavadintas eilėraštis, ir kalbama čia apie išnykusią, pražuvusią baltų gentį, lietuvių brolius. Gyva tebėra jungtis tarp gyvųjų ir pražuvusiųjų – į senąją jotvingių žemę, kaip į savo namus, parvažiuoja šio eilėraščio veikėjas. .
S. Gedai itin artimas liaudiškas pasaulėvaizdis, stambios, ryškios ir kartu fantastiškos vaizduojamojo liaudies meno formos – koplytstulpiai, drožiniai, skulptūros.

Biografija

Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir…piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. Debiutavo eilėraščių knyga “Pėdos”. Šiuo metu dirba kultūros savaitraščio “Šiaurės Atėnai” redaktoriumi.

Kūrybos bruožai

1. Savo poezijoje poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską), Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją ir senųjų kultūrų (pagoniškąją lietuvių, Egipto, šumerų, babiloniečių, japonų ir kt.) mitologijas, – taigi tarsi ieško universalios mitinės atminties.

2. S. Geda daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis; poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius realybės dėsnius. Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: jis gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti paties autoriaus kaukę ir būti vadinamas jo pavarde, gali kalbėti koto žmogaus (pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Francua Vijono) vardu, gali būti poetinio pasakojimo veikėjas ar pasakotojas. Poetas mėgsta maišyti aukštąjį ir žemąjį stilių: su šventumu susiję teiginiai susipina su buitine kalba, net piktžodžiavimu.

3. viena svarbiausių S. gedos kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivalingumas, nuolatinis atsinaujinimas ir nuostaba tokio pasaulio akivaizdoje. Dažnai eilėraštis tampa pradžios, ištakų (viso pasaulio, tautos, kalbos ar kokio nors daikto), netikėtų tarpusavio ryšių ieškojimu. S. gedai apskritai svarbu etimologija, kilmė, jis mėgina rasti arba mistifikuoti (sukurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimo kelią. Neretai tarsi siekiama atkurti pirmykštį kalbos gausmą, žaidžiama kalbos garsais, derinamas žodis ir vaizdas.

4. Poetas išmėgina įvairias eilėraščio formas – ir griežtas (klasikiniu ketureiliu rašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai asociatyvinių ryšių jungiamas eiles; rašo ir eilėraščių ciklus, ir trumpučius rytietiško stiliaus eilėraščius.

Naudota literatūra:

1. “Lietuvių literatūros konspektas abiturientui 2004“
2. Viktorija Daujotytė ir Elena Bikelienė „ Lietuvių literatūra

Sigitas Geda – eilėraštis “Stačios akys mediniu dievuku”

 

Sigitas Geda yra garsus lietuvių dramaturgas, poetas, kritikas bei vertėjas. sigitas Geda yra pasakęs: ,,Mus užaugino senoji baltų mitologija. Tik per mitologiją poezija grįžo į savas tradicijas. Visi geriausi pasaulio poetai yra mitologiški. Jeigu jie nesiremia tautos mitologija, jie remiasi graikų, romėnų kultūra arba savo vaikystės įspūdžiais.” Šie poeto žodžiai atskleidžia jo kūrybos principus. Tai rodo, kad jis kurdamas remiasi tautos mitologija ir koduoja įvairias simbolines reikšmes. S. Gedos kūriniai kupini drąsių minčių, stilizuotų liaudiškų bruožų. Jo eilėraščių stilius gan šiurkštokas, galbūt net primena keturvėjininkų kūrybą, kuriai būdingas grotestiškumas. Daugumoji poeto eilėraščių užšifruota įvairių simbolių, o taip pat labai jaučiama laiko bei erdvės kaita.
Poeto S. Gedos eilėraštis ,,Stačios akys medinių dievukų” taip pat kupinas įvairių simbolių, jaučiamas laiko ,,šokinėjimas”, o stilius ironiškas ir šiek tiek šiurkštokas. Pagrindinė šio eilėraščio mintis yra ta, kad dabartis neatsiejama nuo praeities, kad protėviai yra labai arti mūsų. Ir visa tai, ką mes turime šiandien, tai – protėvių nuopelnai. Na, o problema, galbūt yra ta, kad šiuolaikinis žmogus privalo išsaugoti ir išlaikyti protėvių palikimą tam, kad ateities kartos nepamirštų tikrųjų vertybių.
Juk viskas, ką davė protėviai, tai: dirbo žemės ūkyje, statė trobas, užsiiminėjo gyvūlininkyste, nepasikeitė iki šių dienų. Ir dabar kaime gyvenantys žmonės dirba tuos pačius darbus bei gyvena protėvių namuose. O paskutiniai du sakiniai ,,Gerkit. Melskitės.”, tai tarsi įsakymas žmonėms, kad jie melstųsi ir dėkotų protėviams už viską, ką jie mums suteikė, kad melstųsi ir neprarastų savo tikrųjų vertybių. Tos vertybės – tai palikta pagoniškoji religija, įvairiausios pagoniškos apeigos bei visa mitologija.
,,Stačios akys medinių dievukų –
Ar ne mano
Ne tavo akys?”
Tas žvelgimas i dangų simbolizuoja mūsų bei medinių dievukų pakeltas akis į danguje esančius protėvius, bei pagoniškuosius dievus. Dangaus platybės – tai dabartiniai protėvių bei pagoniškųjų dievų namai. Stačios akys į dangų – tai savotiškas padėka protėviams, tai ženklas, kad jų nepamirštame. Šiais laikais žmogus žvelgdamas į dangų mato didžiulę beribę erdvę. Ir tikrai ne kiekvienas susimąsto, kad dangus, tai ne tik beribė žydrynė, bet ir dievų bei visų šventųjų buveinė.
,,Pėdos, pėdos, pėdos ir pėdos,- žmonės ir jų dievai sustojo?”.Mūsų manymu, tos pėdos reiškia ėjimą, gyvenimą, darbą žemėje. Jie ėjo, ėjo ir sustojo, o tas sustojimas, tai pastovumas – apsigyvenimas danguje. Tai savotiškas perėjimas į kitą erdvę.
Visas eilėraščio laikas tarsi perėjimas iš dabarties į praeitį ir iš praeities į dabartį. Visame eilėraštyje jaučiamas cikliškumas, kuris tarsi sugretina praeitį ir dabartį. Eilėraštis – tai tarsi savotiška kelionė laike. ,,Iš kelinto šimtmečio pėdus drasko vėjas nuo stogo?”, ,,Tokios varnos, varnėnai juk buvo ir penktam ir dvyliktam amžiuj”.
Taip pat S. Gedos poezijai būdingas minčių ,,šokinėjimas”. Penktame posmelyje paskutinės dvi eilutės visai nesusiję su praeitimi, protėviais ir jų dievais. Tačiau gal kalbėdamas apie senį ir jo šunį rudį, veikėjas norėjo pabrėžti du kontrastus:
Kokios vertybės buvo tada ir kokios dabar. Dabar žmogui svarbus yra šuo. Juk jis geriausias šiuolaikinio žmogaus draugas. O kas yra šuo? Tai tik padaras, saugantis savo šeimininką. Tai rodo šiuolaikinio žmogaus tikrųjų vertybių netekimą. Šiais laikais šuo tarsi prilygsta dievams. Juk praeityje žmonių saugotojai buvo dievai, o dabar žmogus praradęs vertybes tarsi ,,garbina” šunį, kuriam sukala budą, duoda valgyt ir myli kaip tikrą savo šeimos narį. O protėviai taip pat elgėsi su savo dievais.: aukojo jiems žemės suteiktas gėrybes, statė šventyklas, meldėsi jiems.
Eilėraščio žmogus – besiblaškantis, ironizuojantis visą situaciją veikėjas. Jis atviras, išsakantis savo nuomonę, taip pat objektyvus, protingas, tikintis, gerbiantis protėvius ir tradicijas.
Visas eilėraštis – tai monologas, ir tame monologe vyksta erdvės kaita. Čia kaip ir laikas. Erdvė kaskart kinta. Ji atvira. Šis eilėraštis tai savotiška pagarba mirusiesiems. O įvykių lėmėjas – pastovus laikas, pastovi erdvė, kitaip sakant, pastovumas.
,,Stačios akys medinių dievukų” – tai eilėraštis, kuriame yra nemažai meninių priemonių. Deminutyvai – dievukai, pasikartojimai – ,,Kaip arti jūs protėviai mano! Kaip arti jūs protėviai mano!”. Taip pat daugybė simbolių, kurie padeda analizuojant eilėraštį. Simboliai yra tokie: akys, pėdai, pėdos, varnos, karvės, arkliai, vaikai. Kiekvienas simbolis tai tarsi mįslė, kurią įminus galima suprasti, tai ką norėjo mums pasakyti autorius.
Taigi šis eilėraštis padeda mums suprasti S. Gedos mintis, jo pasaulėžiūrą į dabartinį ir protėvių gyvenimą. Tai eilėraštis, tarsi pamokslas, kad nereikia užmiršti savo tikrųjų protėvių bei jų gyvenimų. Tik jų dėka mes galime suprasti: kas yra gyvenimas, ko jame siekiame, ka atrasime, patirsime…Mūsų manymu, protėvių išgrįstas kelias nuves mus į tolimą ateitį, kurioje dar, dar ir dar karteli grįšime i praeitį, prisimindami juos taip, kaip sigitas Geda priminė mums.

Sigitas Geda ir jo kūrybos bruožai

 

Sigitas Geda – savitas dabarties poetas. Jau pirmasis eilėraščių rinkinys „Pėdos“ (1966m.) buvo didelis įvykis lietuvių literatūroje ir parodė, kad poetas žengs savitu, nauju kūrybos keliu. Jo kūryboje susipina tradicijos ir modernumas. Itin stipriai jaučiamas būties pirmapradiškumas. Jo kūrinių gamtovaizdžiai siejami su mitu, su Baltų mitologija, kitų civilizacijų mitais. Sigitos Centre pasaulėvaizdžio centre – žemė, žmogus, visata. Jie nėra atskirti vienas nuo kito, o susimaišę tarpusavy. Nėra ir vienos laiko linijos, nukreiptos iš praeities į ateitį. Laiko klodai tarsi „užslenka“ vienas ant kito, iš dabarties grįžtama į praeitį, į pirmapradę būtį ir pan.
Sigito Gedos poetinį pasaulį kuria labai stipri vaizduotė, leidžianti sugrįžti į ledynmetį, į Lietuvos senovę, ar vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis žmogum, kartu gyvūnu, žole. Apibrėžtos minties atsisakoma. Dažnai eilėraštyje jungiasi 2 realybės: įprasta, kasdieniška ir sudvasinta, pridengta paslapties.
Sigitui Gedai labai artimas liaudiškasis pasaulėvaizdis, fantastiškos primityvistų meno formos. Tai ryškiausiai atsispindi poemoje „Strazdas“ (1967m.). Tai kūrinys apie poetą Antaną Strazdą. Poemoje remiamasi paukštiška pavarde ir sukuriama žmogaus – paukščio jungtis, artima seniems miestams. Žmogui – paukščiui reikia laisvės. Jos reikia ir Lietuvai.
Sigitai Gedai reikšmingas ir istorinis pasaulio matmuo. Sudėtingos vaizdų ir įvykių jungtys, metaforos leidžia sukurti panoraminį Lietuvos vaizdą. Ryškiausias pavyzdys „Eilėraštis apie Dionizą Pošką“. Be minėtųjų kūrinių yra išleidęs ne vieną eilėraščių rinkinį. „Žalio gintaro vėriniai“ itin laisvos ir modernios poezijos rinkinys. Sigito Gedos poezija yra besikeičianti.

Patriotizmas – tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai (Nr.1)

 

Patriotizmas kaip ir daugelis kitų vertybių šiais laikais nyksta dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, globalizacijos proceso, kitoje aplinkoje augusio jaunimo bei jo požiūrio į tokį dalyką.
Vienas pasaulis, vienas kaimas – globalizacija – dabar nesvarbu, kur tu gyveni, kur mokaisi: per kelias valandas gali nuskristi į kitą pasaulio kraštą, todėl gimtinės vertinimas bei meilė jai slopsta. Šiais laikais tu jau gyveni ne Lietuvoje, o visame pasaulyje. Žmonės nebejaučia skirtumo, kur būna, tuolabiau, kad dabar sienos atviros -gali keliauti, mokytis, dirbti bet kurioje šalyje. O ir žmonėms dažniausiai svarbūs materialiniai dalykai – kur geriau, gauni daugiau pinigų ten ir apsistoji. Neretai dvasiniai dalykai su materialiniais tarpusavyje nesusiejami – emgraintų meilė tėvynei, jeigu iš vis ji tokia dar buvo, galų gale pammirštama gerai ir patogiai įsitaisius kitoje visuomenėje, valstybėje. Kitos kultūros dėl tos pačios globalizacijos taip pat stipriai supanašėjusios, net sunku suprasti kuriai tu jauti tą meilę. Juk ir dabar praktiškai visame pasaulyje kalbame viena anglų kalba, mūsų virtuvė ne tokia populiari kaip kitų, pavyzdžiui, kinų, italų, ispanų ir t.t., viešai kalbama apie savo senų papročių, tautos savitumo praradimą. Būtent dėl šių problemų žmogus, gyvenantis viename dideliama kaime, nuvertina šalį, kurioje gimė ir nebejaučia tokio didelio prieraušumo, kaip dar visai neseniai gyvenę priespaudos ir okupacijos metais.
Dabartinis jaunimas užaugo ir auga laisvoje Lietuvoje, kurioje nejaučiama priespauda, nėra cenzūros ir Ezopinės kalbos – dalykų, kurie vienijo tautą, kėlė meilę jai. Daugelis tokių jaunuolių tikriausiai net nesupranta patriotizmo sąvokos, ką visa tai reiškia iš tikrųjų. Šiuo atveju nepadeda kalbos ar pasakojimai apie senus laikus, kai buvo knygnešiai, uždraustas lietuviškas raštas, o sovietinė armija naikino viso to likučius bei pačią visuomenę. Kodėl būtent tais laikais buvo keliamos didžiausios „Dainų dainelės“ šventės, kodėl tuomet žmonės džiaugėsi savo šalimi, gyventojais, tautiniais rūbais? Galbūt dėl to, kad viso to nepatyręs ir nepajutęs negali suvokti patriotizmo prasmės, o jaunimui pasakojimai, istorijos neturi realios prasmės, nes jie jau užaugo laisvoje Lietuvoje.
Šiuo metu dėl vyraujančios „pop“ kultūros ir kitokio jaunimo požiūrio būti patriotu nemadinga, jei toks būsi, tave visi laikys keistuoliu bukagalviu ar dar kuo. Dabartiniam žmogui labiau naudinga domėtis apgailėtinomis laidomis televizoriaus ekranuose, turėti gerą automobilį ir namą, kurio bokštai matosi už kelių kilometrų. Patriotizmas laikomas atgyvenusiu dalyku, nes dabar tokių grėsmių nebėra, taip pat saugumo jausmą suteikia narystė įvairiose sąjungose, organizacijose, pavyzdžiui, NATO, Europos Sąjunga, kurie kaip Džordžas Bushas teigė atskubės mums į pagalbą. Domėjimasis ir buvimas patriotu laikomas keistu dalyku šiuolaikinėje visuomenėje ypač tarp jaunimo.

Knygnešiai – kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis

 

Knygnešiai… Tai vargiai į kitas kalbas išverčiamas žodis. Kitataučiams, nepatyrusiems, kas yra gimtosios kalbos, spaudos švietimo, kultūros draudimas, suprantamas tik tiesiogiai.Tačiau mums, lietuviams, knygnešio vardas – tai didvyriškumas, tai kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis.
Knygnešiai ėjo per Lietuvą, pavergėjų vadinamą šiaurės vakarų kraštu, platindami lietuvišką spaudą, knygas, žinodami, kad už tai laukia bausmės: kalėjimas, katorga ar tremtis.
XIX a. XX a. pradžioje per lietuviškas žemes ėjo dviejų valstybių siena, Didžiąją Lietuvą atkirsdama Rusijos imperijai, Mažąją Lietuvą palikdama Prūsijos pusėje. Lietuviškos spaudos gabenimui svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria rūpinosi Rusijos policija ir žandarai. Tam tikrose nustatytose vietose sieną legaliai buvo leidžiama pereiti su užsienio pasu bei legitimaciniu bilietu ar tarnybiniu pasu. Lietuvos valstiečiams svarbiausi buvo legitimaciniai bilietai, kuriuos galėdavo gauti pasienio gyventojai trijų dienų terminui iš ispravniko. Kartais užtekdavo ir muitinės valdininko ar praėjimo punkto viršininko žodinio leidimo. Smulkiausi knygnešiai bei kiti inteligentai spaudai gabenti pasinaudodavo legaliu sienos perėjimo būdu. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nusipirkę reikalingos spaudos ir ją suslėpę drabužiuose, vežimuose (slaptose kiaurymėse, dvigubame dugne), persiveždavo ar persinešdavo per praėjimo punktus, muitines.
Knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje. Ten buvo galima lietuvišką spaudą ar knygą įsigyti pačiose spaustuvėse ar knygynuose. Didžiausios ir populiariausios spaustuvės buvo Tilžėje. Spaustuvėse ir knygynuose pasirinkę reikiamų knygų ar spaudos leidinių, knygnešiai traukė atgal. Mažojoje Lietuvoje prie vieškelių pasienyje buvo pristatyta karčemų ir viešbučių. Spaustuvininkai ir knygynų savininkai čia siųsdavo knygnešių Tilžėje ir Ragainėje nusipirktą spaudą, prieš tai ją tvirtai įpakavę į vyniojamą popierių arba apsiuvę audeklu ir surišę virvėmis arba vielomis. Ryšuliai būdavo dideli, iki 2 pūdų (32 kg) ir daugiau svorio, bet stiprūs vyrai nesunkiai juos galėdavo panešti. Kartais knygnešiai eidami į mažąją Lietuvą, apsistodavo pas kokius nors žmones ir ten susirasdavo jiems padėjėjų per sieną pernešti krovinį.
Su laiku Lietuvoje kūrėsi spaudos gabentųjų, platintojų ir skaitytojų organizacijos.Policijos bei žandarų budrumas, persekiojant lietuvių spaudą, labai padidėjo, kai tarp paprastų religinių leidinių pasirodė pasaulietinio turinio knygelių, anticarinės krypties brošiūrų, kurių autorius buvo M. Valančius. Didelį Valančiaus vaidmenį, pradedant reguliariai leist nelegaliąją lietuvių spaudą, pripažįsta visa šios srities istoriobiografija, nes jisai pirmasis parodė kelią į Prūsus. Valančius dėl savo kaip vyskupo padėties, suprantama, negalėjo nei savo vardu leisti knygų, nei turėti tiesioginių ryšių su spaustuvininkais. Visam šiam sunkiam darbui atlikti reikėjo gana daug patikimų žmonių, todėl M. Valančius, per 1867 -1870 m. buvo sudaryta knygnešių organizacija.
Valančiaus organizacijos veiklą valdžios pareigūnai pastebėjo gana anksti, o lemiamas smūgis buvo suduotas 1870 m. vasarą, kai Rusijos žandarams Prūsijos pareigūnai išdavė lietuvių spaudos rėmėjus:
A. Brundzą, S. Kulekauską ir S. Petraitį. Visi suimtieji buvo kaltinami lietuviškos spaudos rėmimu bei platinimu. Jie buvo patalpinti į Vilniuje esantį citadelės pastatą. Kaltinamieji buvo laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis.
M. Valančiaus organizacijos veikla ribojosi tik Kauno gubernija arba Telšių (Žemaičių) vyskupija ir visiškai nesiekė Suvalkijos. Tačiau atskirų knygnešių ir čia jau buvo, o nuo 1873 m. spaudą imta organizuotai remti bei platinti. Svarbiausio vaidmens ėmėsi Martynas Sederavičius, Sudargo klebonas, kilęs iš Plėgų k., netoli Lukšių. Literatūriniam darbui M. Sederavičius pasitelkė vertėjų, kalbos žinovų, perrašinėtųjų.M. Sederavičius knygų leidimą ir jų platinimą laikė vieno darbo dviem dalimis. Jis pats tapo knygnešiu, subūrė daug padėjėjų, neretai per sieną važinėdavo savo vežimu dvigubu dugnu. Su pasienio sargybos ir muitinės viršininkais bei policija stengdavosi ”gyventi geruoju”, savo namuose kelias dienas juos vaišindamas svaiginančiais gėrimais. Matyt dėl to bei dėl savo atsargumo M. Sederavičius nebuvo nė karto įkliuvęs.
Plėtojantis tautiniam judėjimui, 1883- 1886 m. ėjo mėnraštis “Aušra”. Iš pradžių jis buvo spausdinamas Tilžėje. Jis buvo grynai pasaulietinio pobūdžio. Aušra turėjo uždavinį budinti tautinę savimonę, telkti inteligentiją ir ugdyti Lietuvos tautiškumą. Tačiau ne visi jai pritarė, pvz. M Sederavičius savo įtakoje buvusiems knygnešiams neleido platinti.
Suvalkų gubernijoje kūrėsi daug didesnės draugijos, kurios rodė išaugusi tautinį sąmoningumą. Ji buvo įsikūrusi Marijampolės apskrityje 1894 m. ir jai vadovavo valstietis Vinčas Šlekys. ”Sietyno” draugija turėjo tikslą ”šelpti Lietuvytę”. Tikslo siekti buvo numatyta šiomis priemonėmis: gauti lietuviškos spaudos, steigti knygyną draugijos nariams šviestis, draugijos lėšas skirti naudingiems patriotiniams tikslams remti.
Įkliuvusių slaptųjų draugijų narių, knygnešių ir draudžiamos lietuviškos spaudos skaitytojų laukė įvairios, kartais sunkios bausmės. 1871 . Caro valdžia įsakė sekti, kad policija griežtai vykdytų aplinkraštį, draudžiantį išnešiojamą prekybą knygomis be leidimo. Nuo 1898 m. kovo 1 d. buvo leista šaudyti asmenis nelegaliai einančius per sieną, t.y. knygnešius.
Visas negandas knygnešiams pakelti padėjo, juos moraliai rėmė liaudies pagarba ir parama. Antai platintojas Jonas Boba (žydas priėmęs katalikų tikėjimą), 1898 m. įkliuvęs Plateliuose su 11 knygų ir laikraščių, sakė, kad jis žinojo kas už tokius leidinius laukė, ” bet dalijo juos vietos valstiečiams, kurie šias knygas su dideliu pasitenkinimu skaitė patys arba visai susirinkusiai miniai, paskui jam dėkodavo, vaišindavo jį ir apnakvindavo”.

Naudota literatūra:

Žurnalas ”Knygnešys” 1990 Nr. 3.
Vytautas Merkys ”Knygnešių laikai”.
A. Šapoka ”Lietuvos istorija”.
Tarybų Lietuvos enciklopedija.

Antano Škėmos kūryba

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų (“Živilė”, “Vieną vakarą”, “Pabudimas”, “Šventoji Inga”, “Vienas ir kiti”, “Žvakidė”) yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu “Balta drobulė”, apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių XXa. vidurio veikalų. A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės – baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama – tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.
A.Škėmos dramatiškasis subjektas – XXa. smurtą, netikrumą, apgaules, išdavystes patyręs, save praradęs ir savęs ieškantias žmogus. Vienur jis viską iškenčiantis, stoiškas, kitur krentantis į juodą nevilties bedugnę, kerštaujantis likimui ar maldaujantis dangaus malonės. Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis- svarbiausi A.Škėmos draminiai pradmenys. Jo herojai privalo stoti į vieną arba į kitą pusę žūtbūtiniame pasaulio lūžyje, jų pasirinkimą valdo amžinieji gėrio ir blogio principai, kuriems turi paklusti individuali būtis skaudžiai trupėdama, vyksmas grindžiamas “mirties momentu”, kuris yra reikšmingiausia tikrovė.
“Pabudime”(1949-1950) nostalgiškas žmogiškumo susidūrimas su pasaulio beprotybe nepalyginamai realus ir psichologiškai motyvuotas. Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūsiuose, tardymų bei kankinimų patalpose pirmaisiais stalinistinių represijų Lietuvoj metais. Šioje dramoje NKVD tardymų kamera tampa ta ervde, kurioje žmogus išbandomas mirtimi ir meile. Laisvės kovotojų konfrontacija su nuožmiais smurto vykdytojais yra beatodairiška ir užsibaigia kruvinu finalu. Įtampą sustiprina meilės trikampis-komplikuotas dviejų skirtingų moksladraugių varžybos dėl moters. “Pabudimo” uždangai pakilus pirmiausia matome baimę ir maldą. Kun.Antanas neramiai miega, jo gyvenimą supa baisūs sapnai . Su kiekvienu “Tėve mūsų” kunigo širdy, smegenyse, visam kūne aidi žingsniai pas jį ateinančios mirties. Šiam Dievo pateptajam mirtis ateina kaip baimė gal todėl, kad jis, nors ir kunigas, vis dėlto yra kartu ir silpnas žmogus. Kazys tvirtas, ironiškas, bet irgi gyvena mirties šešėlyje, jis irgi suklumpa ir sako:”Aš bijau, kunige. Aš labai bijau, kunige._ Jis irgi dar neišmoko būti žmogumi, jo valanda dar ateis. Jo meilė Elenai susideda iš “La Camprasita”, iš pabučiavimų ir iš jos nustūmimo nuo tikrai svarbių, bet ir pavojingų gyvenimo aspektų nežiūrint to, kad Elena yra jo žmona. Meilė yra laimėjimas, o jos nebuvimas- pralaimėjimas ir dvasios pražūtis. Tikroji meilė glaudžiai susijusi su mirtim, nes jei Kazys nori kad Elena tikrai būtų jo žmona, jis turi išdrysti pasmerkti tam pačiam pavojui, kuris jam jo darbe gresia. “Pabudime” mirtis ir meilė vaikščioja prisidengę keliais pavidalais: laimėjimas ir žmogiškumas, nusikaltimas ir išpirkimas. O savo aukščiausią prasmę įgyja jie tik paskutinę gyvenimo minutę ir tada pasidaro labai panašūs, lyg ir susilieja į vieną. Kartą A.Škėma yra pasakęs : “Mirties momentas yra pati reikšmingiausia tikrovė”. “Pabudimo” personažai peržengia empiriškosios realybės ribą, eina į individualybės esmę. Svarbiausia šios pjesės personažų nuostata yra etinio vientisumo ir tapatumo ieškojimas.
“Pabudimas” pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama į moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems laikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijaus prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo aistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savo susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo galios. “Pabudime” beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtį patiria dvasinio prisikėlimo palaimą.
Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionalią įtampą. Visos A.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kurioje duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa bei variacija . Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos, vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į kitą.
A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė, ją užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie “vaidintų”, dalyvautų ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę. Pvz.”Pabudime tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar “buržuaziniais laikais”, kvepiantį praeitimi”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito “saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petro kaltinimas, kad Pijus yra tik “literatūrinis svajotojas”, kad jam toli iki besielio “visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti. Erdvė už sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į amžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis. “Pabudime” “La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės “tema” su skaudžia ironija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringu himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando melstis. “Pabuvime” kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei, vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai “būk mano žmona”, onegalėjo nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingą konkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.
A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų, tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos – lyg “tardytų mylėdamas”. “Pabudime” žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis. Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į “meilės trikampį”, Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošęs lipti per kitų galvas.
Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę. Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip komunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. “Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną (“Aš nenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse.
“Pabudime” žmonių simboliškumas atskleidžiamas dialogo tonu ir veiksmų galutinėmis implikacijomis.
A.Škėmos dramose daiktai yra ne daiktai, žmonės ne žmonės, prasmė-beprasmybė ir konfliktai -intymus bendravimas. Ir mirtis, ir meilė jo kūryboj turi daug veidų.
Kazys, NKVD tardomas pasibaisėtinu būdu, rėkia , kad jis norįs būti žmogum, bet tuo pačiu momentu jo veidas “nusiraukšlėja, iš akių ištrykšta ašaros iš gerklės išsprūsta kriokiantys garsai_. Tai yra priešmirtinis kriokimas žvėrie, pagauto spąstuose.
Kaip pats A.Škėma sako apie “Pabudimą”, kad pagrindinid veikalo principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju. Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir “banalus” momentas: vyro ir moters meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo įrodymu. “Pabudimas_ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.
“Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs “Pabudimo” herojų ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Tai palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis žingsnis.”

NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Antanas Škėma “Rinktiniai raštai 2 ” (1994);
2. Algimantas Bučys “Įžanga į Škėmos pasaulį” (1994);
3. Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990″;
4. Rimvydas Šilbajoris “Antanas Škėma” (1992);
5. “Gimtasis žodis” (1997 nr.11);
6. “Netekties ženklai” (1992 nr.11)

NEŽINOMI ŽODŽIAI:
EGZALTACIJA-susijaudinimo , pakilumo, susižavėjimo būsena;
NKVD- vidaus reikalų liaudies komisariatas;
DISPONUOTI- turėti savo žinioje, valdyti, tvarkyti savo nuožiūra;
FORMALIZMAS-literatūros pakraipa, kuriai būdinga meno kūrinųi reikšmės perdėtas vertinimas, teigimas, jog pažntines etines vertybes nulemia forma;
INTRAVERTAS- asmenybės tipas, kuris pasireiškia ypatingu dėmesiu sau, abejingumu aplinkai ir praktinei veiklai;
NIHILIZMAS-neigiamas visuomeninio gyvenimo reiškinių vertinimas, neturint konkrečios pozityvios programos;
TOTALITARINIS- pagrįstas visiška visuomenės gyvenimo kontrole;
SOMNABULIZMAS- liguista būsena, kuriai būdingi automatiški veiksmai;
SCENIŠKAS- tinkamas scenai, vaidybai;
SIURREALISTIŠKAS- priklausantis meno krypčiai, kuriai būdingi pasąmonės impulsai, daiktų savybių iškraipymas;
STOIŠKAS- ištvermingas, langvai pakeliantis sunkumus ir nelaimes;
KONFRONTACIJA- akistata;
EMPIRIŠKAS- paremtas jasumais, patyrimu;
APOLOGIJA-užtarimas, gynimas;
DESTRUKTYVUS-objekto struktūros suirimas;
IRACIONALUS- protu nesuvokiamas;
REINKARNACIJA-persikūnijimas;
IMPLIKACIJA- veiksmas reiškiamas jungtimi jei…,tai;

Dvasinio išsivadavimo kelias V.Mykolaičio Putino romane “Altorių šešėly”

 

V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis žmogaus vidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” – tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirti kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos bei kūrybinės laisvės problemą.
Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus, užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir, stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir nežino Vasaris svarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškia turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos studentas stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis gyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to nenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato išspausdintas savo eiles. To, aišku, niekas neturi žinoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yra nepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš kiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko artimo ir nuostabiai brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvės ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus, kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti. Bet Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo. jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių dienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis, neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazys aiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu. Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati buvo jo vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis likimas”.
Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis dažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimą skatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris susipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista ir nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas, o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu. Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasario pasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus. Aišku viena: Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas, nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje, į Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose.
Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių su Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas.
Liudas supranta, kad tik kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą. Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas. tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų. Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji prigimtis, graudus poetinis sielos šauksmas.
Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystės kurijai…
Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas protestas prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

Gyvenimo prasmė. Ar verta jos ieškoti?

 

Vieną kartą visiems ateina diena, kai savęs paklausi.Kokia mano gyvenimo šitame pasaulyje prasmė?“Paklausiame visi, tik ar visi ryžtamės ieškoti atsakymo? Ar surastas atsakymas nenuvils, neišgąsdins, neužgaus ? Ar atsakytas klausimas kažką padės pakeisti, pasikeisti, pamatyti?

Aš manau, kad neverta. Kad sugebėtum pažvelgti į akis prasmei turi būt tam pasiruošęs, ne kiekvienas gali tą padaryti savęs neįskaudinęs, neužgavęs. Tai įrodo ir daugelio literatūros klasikų kūriniai. Tragiški herojų likimai dažnai ten perpinti ieškojimo, bandymo suprasti, pateisinti, atverti, pačiam būti atviram. Kiekvienas iš jų ieškojime bandė atrasti save, savo vietą, deja…. Atsakymai dažnai nebūna vienareikšmiai, suprantami, juose lengva pasiklysti, pasimesti. Tikrojo kelio ieškojimas dažnai būna kelias į niekur. Toli gražu ne kiekvienas gali tai priimti. Aišku, ieškančiųjų gyvenimas turi savo žavesio, drąsos, siektinumo pavyzdžio, bet kiek jame kančios, neatsakytų klausimų, daugtaškių ir nebaigtumo.

Gyvenimo prasmė? Ar galima to iš viso klausti? Juk žmogaus gimimas jau pats savaime suteikia kažkam prasmę, mažos kūdikio rankytės suteikia prasmę mamos gyvenimui, kada atsiranda jausmas, kad viską gali atiduoti dėl tų mažyčių į tave ištiestų rankučių. Meilė? Ji taip pat suteikia prasmę, supratimą apie pasiaukojimą, atleidimą, laimę. Mirtis? ….padeda suprasti laikinumą, įvertinti dabartį. Darbas? Poilsis? Gamta? Juk kiekvienas dalykas, kiekvienas atėjęs pavasaris, išaušusi nauja diena, kiekvienas sutiktas žmogus, pastebėta šypsena, pastebėtas šimtus kartų matytas medis, gėlė, suoliukas parke, visi jie atsineša naują patirtį, visi jie šiek tiek pasuka tave ten, kur tu ir turėtum būti.

Kai kuriose filosofijos kryptyse akcentuojamas būtent sugebėjimas nesipriešinti gyvenimo tėkmei, nespartinti įvykių, mokėti plaukti gyvenimo upe ramiai, budriai ir užtikrintai. Nes gyvenimo keliai dažnai veda mus ten, kur ir turime būti ir jei mums kažkas yra skirta, mus būtinai ten ir nuves, jei bus skirta kažką sužinoti, gyvenimas padarys tai tokiu laiku, kada ir turi tai įvykti.Todėl tiek amžių pasaulyje egzistuoja religijos, kurios stengiasi žmonėms palengvinti ieškojimus, suteikti tikrumo, pasitikėjimo, tikėjimo, paramos. Todėl egzistuoja įstatymai, filosofija, menas, visa tai kažkuriuo momentu gali tapti atsakymu. Labai netikėtu, nelauktu, o gal kartais išlauktu, išnešiotu, užaugintu kažkur širdyje.

Tad aš teigčiau, kad nereikia ieškoti, klausti, blaškytis. Reikia tiesiog nepamiršti gyventi, nepamiršti pamatyti krintančių lapų, sprogstančių medžių, augančių vaikų, mylimo žmogaus akių, reikia mokėti surasti laiko sustoti, apkabinti, priglausti, paklausti, pastebėti. Reikia nepamiršti gyventi, ne dėl pinigų, ne dėl kažko, o tiesiog mokėti priimti gyvenimą su visais jo veidais, gražų, besišypsantį, liūdną ar piktą. Ir gal tuomet, visai netikėtai, einant rudenėjančiu parku, kartu su klevo lapu nukris ir atsakymas … Galbūt jis mus privers nusisypsoti…Juk tai taip paprasta.

Vytauto Mačernio „Rudens sonetai“ interpretacija

Vytautas Mačernis – XX a. pirmosios pusės lietuvių poetas, priskiriamas žemininkų kartai. Nors žuvo jaunas, bet paliko nemažai savo kūrybos, kurios svarbiausią dalį sudaro vizijos ir sonetai. Jei eilėraščių cikle „Vizijos“ bandoma suvokti žmogaus buvimo žemėje prasmė, apmąstomas žmogaus ir gimtųjų namų ryšys, tai „Metų“ sonetų cikle kalbama apie būties vienatvę, stengiamasi atskleisti sielos paslaptis.

Analizuojamas „Rudens sonetas“ prasideda lyrinio „aš“ būsenos įvardijimu: „Mano siela šiandien sunkiai serga“. Tai parodo gilinimąsi į vidinį pasaulį. Antroje strofos eilutėje nurodoma ir ligos priežastis – siela serga, nes ją degina vienatvės liūdesio karštis. Taigi lyrinis subjektas suvokia, kas dedasi jo viduje, tačiau yra bejėgis ką nors pakeisti, nes negali suprasti, „ką ji kliedi“. Vadinasi, žmogaus galimybės yra ribotos.

Norėdamas padėti savo sielai išsivaduoti iš kančių lyrinis „aš“ bando su ja elgtis lyg su mažu vaiku („Aš sekiau jai pasakas gražiausias) ar paaugliu („Sugalvojau malonumų daug naujų“). Bet ir tai nepadeda, nes akys – sielos veidrodis – klausia to, ko lyrinis subjektas suprasti negali. Akyse esantis liūdesys toks didžiulis, kad net atrodo baugus. Lyrinis „aš“ ima bijoti tokio žvilgsnio, vadinasi, jis ima bijoti paties savęs, dar tiksliau, to, kas vyksta jo viduje.

Žinodamas, kad iš begalinės vienatvės galima pamišti, ir suvokdamas, jog žmogus sudarytas iš fizinio kūno ir sielos, lyrinis subjektas nenustoja ieškoti galimybių, kurios padėtų sielai nusiraminti, nes dabar ji gali jį patį suplėšyti į skutelius. Vienatvės karštis itin stiprus, todėl deginama jo siela prašo atsigerti. Lyrinis „aš“ iš nevilties, kad negali pažinti savo vidaus, negali suprasti, kas jame vyksta, ir iš baimės, jog vidinė kančia gali sunaikinti jį visą, pasiryžta savo sielą nužudyti. Gal tada bus paprasčiau gyventi? Gal nebeliks amžinų klausimų apie būtį, apie gyvenimo prasmę? Deja, ir nuodų taurė nepadeda. Siela lyrinio subjekto paduotą taurę išgeria iki dugno ir net išsiurbia paskutinį lašą, tačiau tai jos neįveikia. Vienatvės liūdesio karščiu degantis žmogaus vidus reikalauja stipresnių nuodų. Siela nemari. Ji atspari bet kokiems gyvenimo nuodams, bet kokiems sunkumams. Sielos nenužudysi, vienintelis kelias yra ją pažinti, su ja susitaikyti. Kūnas be sielos yra tik fiziologinis „padaras“- šaltas ir bejausmis.

Vytauto Mačernio „Rudens sonetas“ parodo žmogaus norą pažinti savo sielą, atskleidžia skaudžią vienatvės temą. Lyrinis „aš“ ieško galimybių, kurios padėtų suvokti save, nuraminti savo vidų, bet jos yra ribotos. Ir nors sonete nėra keliami klausimai, bet galima teigti, kad jis visas yra vienas klausimas apie žmogaus būtį.

Interpretacija – eilėraštis ,,Lietuvai”, Salomėja Nėries

 

Salomėja Nėris – viena ryškiausių Lietuvos neoromantizmo autorių. Ryškų pėdsaką jos kūryboje paliko karo metai ir jų sąlygotas autorės pasitraukimas į Rusiją. Eilėraštis „Lietuvai“ yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“, jame ypač jaučiamas autorės tėvynės ilgesys bei noras į ją sugrįžti. Tai yra ir paskutinis S. Nėries parašytas rinkinys, taigi eilėraščiuose ryškus nerimas dėl artėjančios mirties.
Kalbėdami apie eilėraštį „Lietuvai“ mes jaučiame labai ryškų karo motyvą. Jį galime atpažinti iš audrų, įkaitusio nuo žarų dangaus ir ašarų vaizdų. Konkretizuojama vakarų pusė („Iš negandingų vakarų,/ Audrų, perkūnijų prikrauti,/ Lingavo debesų laivai.), kuri turėtų simbolizuoti priešą, atėjusį iš vakarų. Kaip žinome, Lietuvos, o tuo pačiu ir Rusijos priešas, buvo Vokietija, esanti į vakarus nuo minėtų šalių. Autorė dar nesuprato, koks didelis jos tėvynės priešas yra ją priglaudusi Rusija.
Eilėraščio lyrinis „aš“ nuolat kalba su tėvyne. Lyrinis kalbėtojas – tai žmogus, norintis tą tėvynę apginti, besigailintis numylėtos tėvynės ašarų. Kaip matome, lyrinis „aš“ nesigaili materialinių praradimų, sielvartauja tik dėl savo numylėto krašto:

Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila, –
Man gaila tik tavęs vienos,
Įsigalvojusios, liūdnos –
Akim tyliųjų ežerų…
Tavęs man begaliniai gaila <…>

Tėvynė nuo pačios eilėraščio pradžios yra personifikuojama. Kuriamas jos išorinis vaizdas, lyg ji būtų mergelė, paminimos jos akys („Akim tyliųjų ežerų…“), kaspinai („Upelių kaspinais žydraisiais.“). Tačiau vien tuo neapsiribojama, nepamirštama ir jos dvasinė būsena, iš pradžių ji tik nustebusi, o vėliau darosi susimąsčiusi, liūdna, net ima verkti. Tuo parodoma, kad situacija darosi vis sudėtingesnė, kol paskutinės strofos gale lyrinis subjektas pasako norintis ją išlaisvinti („Tau dovanų parnešiu laisvę.“). Šis sakinys mums ir parodo, kad tas kūrinyje plėtotas paveikslas yra tėvynės, tėvynės, kurią reikia vaduoti.
Kūrinyje pastebime nemažai tautosakos motyvų. Tai jau ir minėta Lietuva-mergelė, taip pat minimi lineliai, kuriuos ji rengiasi rauti, tačiau ryškiausias iš jų visų yra juodbėrių žirgelių motyvas. Matome ir vieškelį, ypatingai pasikartojantį motyva šiame S. Nėries eilėraščių rinkinyje. Vieškelis – tarsi gyvenimo kelias, kuriuo taip sunku eiti. Šiame eilėraštyje jis „vėjuotas“, dulkėtas ir dar labiau pasunkina ir taip jau nelengvą lemtį.
Lyrinis subjektas labai artimas tėvynei. Visas negandas išgyvena drauge, jaučia jai gailestį. Lyrinio subjekto artimą santykį su tėvyne rodo ir jo familiarus kreipimasis į ją:

Neverk daugiau ir neliūdėk!

Taip pat ir prašymas palydėti kovon. Šioje vietoje matime ryškiausiai išsakytą artimumą tėvynei. Tačiau jis smarkiai skiriasi nuo pirmojo švelnaus prašymo. Jaučiamas staigus intonacijos ir nuotaikos pokytis. Pradžioje lyrinis subjektas liūdi kartu su tėvyne, nori ją apsaugoti nuo skausmo ir kančių. Tačiau paskutinės eilėraščio strofos antroje pusėje lyrinį subjektą užplūsta ryžtas ir noras išlaisvinti ją.
Visame eilėraštyje vyrauja lyrinio subjekto nerimas dėl tėvynės, jos likimas, taip pat noras padėti. Kalbama apie buvusį tėvynės grožį, lyg ji jau būtų tą grožį praradusi, karų ir negandų nuniokota:

Tada graži graži buvai.

Eilėraštis „Lietuvai“ gana dramatiškas, jame jaučiamas ryžtas išgelbėti tėvynę, sugrąžinti jos laisvę ir buvusį grožį. Tuo pačiu nepamirštamas ir autorei taip būdingas romantizmas bei lyrika. Meilė tėvynei ir karo baisumai – visą šį eilėraštį apimanti tema. Tai būdinga ir pačiai S. Nėriai, buvusiai kažkur toli ir norėjusiai kuo daugiau padėti savo gimtajai šaliai.
Salomėjos Nėries eilėraščio „Lietuvai“ interpretacija

Salomėja Nėris – viena ryškiausių Lietuvos neoromantizmo autorių. Ryškų pėdsaką jos kūryboje paliko karo metai ir jų sąlygotas autorės pasitraukimas į Rusiją. Eilėraštis „Lietuvai“ yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“, jame ypač jaučiamas autorės tėvynės ilgesys bei noras į ją sugrįžti. Tai yra ir paskutinis S. Nėries parašytas rinkinys, taigi eilėraščiuose ryškus nerimas dėl artėjančios mirties.
Kalbėdami apie eilėraštį „Lietuvai“ mes jaučiame labai ryškų karo motyvą. Jį galime atpažinti iš audrų, įkaitusio nuo žarų dangaus ir ašarų vaizdų. Konkretizuojama vakarų pusė („Iš negandingų vakarų,/ Audrų, perkūnijų prikrauti,/ Lingavo debesų laivai.), kuri turėtų simbolizuoti priešą, atėjusį iš vakarų. Kaip žinome, Lietuvos, o tuo pačiu ir Rusijos priešas, buvo Vokietija, esanti į vakarus nuo minėtų šalių. Autorė dar nesuprato, koks didelis jos tėvynės priešas yra ją priglaudusi Rusija.
Eilėraščio lyrinis „aš“ nuolat kalba su tėvyne. Lyrinis kalbėtojas – tai žmogus, norintis tą tėvynę apginti, besigailintis numylėtos tėvynės ašarų. Kaip matome, lyrinis „aš“ nesigaili materialinių praradimų, sielvartauja tik dėl savo numylėto krašto:

Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila, –
Man gaila tik tavęs vienos,
Įsigalvojusios, liūdnos –
Akim tyliųjų ežerų…
Tavęs man begaliniai gaila <…>

Tėvynė nuo pačios eilėraščio pradžios yra personifikuojama. Kuriamas jos išorinis vaizdas, lyg ji būtų mergelė, paminimos jos akys („Akim tyliųjų ežerų…“), kaspinai („Upelių kaspinais žydraisiais.“). Tačiau vien tuo neapsiribojama, nepamirštama ir jos dvasinė būsena, iš pradžių ji tik nustebusi, o vėliau darosi susimąsčiusi, liūdna, net ima verkti. Tuo parodoma, kad situacija darosi vis sudėtingesnė, kol paskutinės strofos gale lyrinis subjektas pasako norintis ją išlaisvinti („Tau dovanų parnešiu laisvę.“). Šis sakinys mums ir parodo, kad tas kūrinyje plėtotas paveikslas yra tėvynės, tėvynės, kurią reikia vaduoti.
Kūrinyje pastebime nemažai tautosakos motyvų. Tai jau ir minėta Lietuva-mergelė, taip pat minimi lineliai, kuriuos ji rengiasi rauti, tačiau ryškiausias iš jų visų yra juodbėrių žirgelių motyvas. Matome ir vieškelį, ypatingai pasikartojantį motyva šiame S. Nėries eilėraščių rinkinyje. Vieškelis – tarsi gyvenimo kelias, kuriuo taip sunku eiti. Šiame eilėraštyje jis „vėjuotas“, dulkėtas ir dar labiau pasunkina ir taip jau nelengvą lemtį.

Kalbos stilių sąveika

 

Stilių sąveika

Tos pačios kalbos stiliai nėra uždari ir veikia vienas kitą. Uždariausia, griežčiausia sistema – kanceliarinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Ataskaita gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti – tokios būna administracinės ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – ataskaitinių pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, kanceliarinis ar mokslinis stilius – su publicistiniu. Tai pereinamas, tarpinis žanras. Stilių sąveika yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus stilius į visumą – bendrinę kalbą.
Mokslinio stiliaus teksto laisvė didesnė, bet čia irgi paprastai vengiama kitų stilių (publicistinio, šnekamojo) priemaišų. Tik tada, kai mokslinis pranešimas skaitomas žodžiu, sakytine forma, dažniau pasirodo ir gyvesnių, vaizdingesnių žodžių – mat pranešimo funkcija nebetenka grynumo, gyvi klausytojai prieš akis žadina ir bendravimo bei poveikio funkcijas.
Mokslinį stilių su publicistiniu sieja mokslinė publicistika. Būdingi jos pavyzdžiai yra visuomenei skirtos grožinių kūrinių, spektaklių, kino filmų recenzijos. Tarpinę padėtį tarp mokslo ir publicistikos užima populiarinamoji literatūra,
Ypatingas yra šnekamasis stilius, Jis veikia kitus stilius, daugiausia meninį, taip pat publicistinį, mokslinio stiliaus sakytinę formą, o savo ruožtu – pats patiria stiprų dalykinių (knyginių) stilių poveikį. Dalykinėje kalboje, publicistiniame rašinyje šnekamosios kalbos žodžio ar pasakymo pasigriebiama tada, kai norima prabilti neoficialiai, gyviau, vaizdingiau. Pvz.: Dabartiniai kalbininkai į tokią vartoseną taip pat kreivai žiūri. Visi įsiskolinimai turi būti išlaikyti iki vasario 25 d., tačiau pageidautina apsivalyti šią savaitę, t.y. iki vasario 18 d.
Būdingas ir priešingas stiliaus reiškinys – į buitinius pokalbius veržiasi dalykinių stilių raiškos priemonės.
– Felicija, jūs dirbate kambuze ir jums nevalia liesti šitų paukščių. Jie platina parazitus, nekalbant apie ornitozes, smulkiau jums nedėstysiu, bet patikėkite, tai žalinga.
Jeigu šitoks polinkis imtų gožti visus kitus, šnekamasis mūsų kalbos stilius ilgainiui netektų gyvumo, sumedėtų. Kad taip neatsitiktų, reikia neprarasti ryšio su dar gyvomis tarmėmis, su tautosaka, klasikine literatūra.
Minėtini keli skirtingų stilių vartojimo tame pačiame tekste atvejai.
1. Vieno stiliaus tekste cituojami arba atpasakojami kito stiliaus pasakymai. Pvz.:
– Klausyk, pirmininke. Kaip manai, ar žmona pasveiks? Daktaras sakė, kad komplikacijos kažkokios. Ką tai reiškia? Nesuprasi…
2. Perėjimą nuo vieno stiliaus prie kito lemia kalbos turinio ar situacijos, santykio su adresatu pasikeitimas. Antai statybų viršininkas interviu žurnalistui pasakoja: Tai iš tiesų opios mūsų darbo problemos, ir jas ryžtingai stengsimės šalinti. O toliau: Šeimoje jau auginome dvi dukreles, o dabar reikia ir trečiajai skirti dalį šviesių rūpestėlių.
3. Stiliai sumaišomi tyčia, tuo siekiama komiško efekto. Pvz.: Išgąsdintos žąsys suskato pakrūmėse greitomis dėti nekokybiškus kiaušinius.
4. Autorius nejaučia verčiąs į krūvą skirtingų stilių raiškos priemones, nesuvokia nemotyvuotai pereinąs nuo vieno stiliaus prie kito. Tai stiliaus klaidos. Pvz.: Kai gimė Palmutė, Jonas Puodžiūnas priėjo išvadą, kad nieko baisaus, nes jo sūnus turės vesti brolio dukrą, ir turtai liks neiššvaistyti.

BENDROJI STILIAUS KULTŪRA
Ištakos ir prielaidos

Gero stiliaus sakinys turi atitikti tris paprasčiausius reikalavimus – 1) būtų taisyklingas, 2) grynas, 3) logiškas.
Pirmieji 2 reikalavimai dažniausiai eina kartu: kas netaisyklinga – tai ir negryna, kas negryna – ir netaisyklinga.
Rugsėjo dvylikto rytą mes jau buvome su ragažėmis prie bulvių lauko ir, susėdę ant soželkos kranto, dairėmės, iš kur pasirodys brigadierius, kad paskirstyti mus į darbus. Ir neužilgo jis, pasistatęs kalnierių nuo žvarboko vėjo, pribuvo…
Pirmiausia pasakotojas sakinius užteršia žodžiais, griaunančiais bendrinės kalbos normas: ragažė vietoj pintinės, soželka vietoj tvenkinio, kalnierius vietoj apykaklės. Bet ne tik šiais. Ir brigadieriumi, kuriam prideda neįteisintą priesagą
–ierius (turi būti brigadininkas), ir laiką nurodydamas skaitvardžio kilmininku ) dvylikto (turi būti dvylika), ir netaisyklingai sudarytu prieveiksmiu neužilgo (sakytina netrukus), ir galop netinkama sintaksine konstrukcija kad paskirstyti (tikslo aplinkybės šalutinis sakinys reiškiamas jungtuku kad ir tariamąja nuosaka: kad pasiskirstytų, arba tiesiog paskirstyti mus į darbą). Veiksmažodis pribuvo vietoj atėjo, atvažiavo, atbirbė, atvyko. Tokius žodžius, kaip ragažė, kalnierius, soželka, vadiname barbarizmais, o dvylikto, neužilgo, pribuvo – vertalais.
Čia neturime galvoje tų leksinės ar gramatinės svetimybės vartojimo atvejų, kada jomis stilizuojama: tipizuojama grožiniame kūrinyje veikėjo kalbėsena, kuriamas laiko, vietos koloritas.
Mąstymo kultūra – žmogaus asmenybės kultūros pamatas. Ji – ir kalbos kultūros pamatas. Kas gerai mąsto, tas gerai reiškia savo mintis, savo jausmus tiek žodžiu, tiek raštu.
Be stilingos mąstysenos nebus ir stilingos kalbėsenos.
Tai būtina pakopa, iš kurios kilsime į gero stiliaus aukštumas. Pirmiausia – į aiškumu, tikslumo, gebėjimo pasakyti glaustai, be žodžių pertekliaus. Tai patys elementarieji stilingumo reikalavimai.

Stiliaus kultūra – minties kultūra

Kalba – betarpiška minties tikrovė. Ji neatskiriama nuo mąstysenos. Kalba – žmogaus sąmonė, jo protas. Sakinys- tai mintis. “Be kalbos nėra minties”,- sako prof. J. Balčikonis. Bet šį teiginį galima ir perversti: be minties nėra kalbos. Ir tada pasakyti: be taisyklingos, aiškios, tikslios ir t.t. minties nėra ir taisyklingos, geros kalbos.
Kuo gi pirmiausia remiamės sudarydami sakinį? Žodžius jungiame į prasmingą visumą, žiūrėdami logikos dėsnių. O pačių sakinių vieno sąsaja su kitu – irgi loginė, prasminė. Štai kodėl kalbėti bet kaip – nevalyvai, nenuosekliai, šleivai, kreivai – tai mąstyti bet kaip. Štai kodėl sakome: žodžio kultūra – tai minties kultūra. Tai, kaip ir taisyklingumas, visų gerų kalbos ypatybių pradžių pradžia, jų pamatų pamatas, pirmoji prielaida. Patarlė moko: “Kokia galva, tokia kalba”. Nevalyva mintis – nevalyvas ir sakinys, sujauktas, klišas, reikalingas paramsčių.
Jau žinome, kas yra kalbos klaidos: netaisyklingi žodžiai, formos, sintaksinės konstrukcijos. O kas yra loginės kalbos klaidos? Jų esama įvairių: nesuvokiame arba nepaisome loginio skirstymo reikalavimų, darome nepagrįstą minties šuolį, sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi, sukeičiame veikėją su tuo, į ką kreipiamas veiksmas, ir t.t. Sakinyje Tas karys – ir lakūnas, ir kovotoja moteris, ir tankistas, bet dažniausiai eilinis kareivis žmonės skirstomi ne vienu pagrindu: tai pagal specialybę (lakūnas), pagal lytį (moteris), vėl pagal specialybę (tankistas), pagal rangą (eilinis kareivis). Juk į eilinio kareivio sąvoką gali įeiti ir lakūnas, ir moteris, o ši moteris savo rėžtu gali būti ir lakūnė, ir tankistė.
1. Nors knyga skiriama miesto gyventojams, bet ja galės naudotis visos moterys. 2. Būdamas Lietuvoje, jis kalbėjosi su vietos gyventojais, rašytojais, mokslininkais ir kt. Miesto gyventojai ir moterys, vietos gyventojai, rašytojai, mokslininkai – ar tai nuoseklu? Šitaip skirstyti pagal gyvenamąją vietą ir lytį, pagal gyvenamąją vietą ir profesiją?
Dažną sykį sakinyje dar būna ir kitos logikos negerovė – pernelyg ūmai šokame nuo vieno dalyko prie kito, pvz.: Rašytojas Jonas Biliūnas savo vaikystę prisimena “Kūdikystės sapnuose” ir “Pirmuosiuose įspūdžiuose”, ir jis yra parašęs “Liūdną pasaką” ir apsakymus “Stebuklingas žiburys” ir “Brisiaus galas”. Visa tai tiesa. Bet “Pirmieji įspūdžiai” yra “Kūdikystės sapnų” dalis. O kad Biliūnas yra parašęs kitus apsakymus,– tai nauja informacija, kuriai reikia ir naujo sakinio: Rašytojas Jonas Biliūnas savo vaikystę prisimena “Kūdikystės sapnų” vaizdeliuose – “Pirmuosiuose įspūdžiuose”, “Senutėje Baltruvienėje” ir kt. Jis yra parašęs “Liūdną pasaką”…
Dar keli pavyzdžiai: 1. Petras Cvirka parašė romanus “Žemė maitintoja”, “Frank Kruk”, “Meisteris ir sūnūs”, kelis apsakymų rinkinius ir mirė 1947 m. 2. Laisvalaikiu studentai nagrinėja įvairias mokslines problemas, konstruoja naujus prietaisus, palaiko artimus ryšius su Lipecko traktorių gamykla. 3. Valgykloje mažas valgių asortimentas, valgiai gaminami neskaniai, trūksta švaros, daržovių. 4. Mes visada turime būti dėkingi mokytojams, išmokiusiems pažinti pirmąją raidę, pasaulį. 5. Netrukus tolumoje pasirodė netvarkingai besitraukianti lenkų kariuomenė ir prašė praleidimo per sieną.
Teiginį, kad P. Cvirka mirė 1947 m., turėtume reikšti atskiru sakiniu – nederėtų jo suplakti su kita informacija. Nešokime tame pačiame sakinyje nuo naujų prietaisų konstravimo prie ryšių palaikymo su gamykla, nuo švaros prie daržovių, nuo raidės prie pasaulio. Kad galėtų prašyti praleidžiami per sieną, kariuomenei pirma dar reikėjo priartėti prie jos.
Painiojame dalį su visuma arba rūšį su gimine: 1. Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedą. 2. Visi mokiniai ir aštuntokai talkino savo ūkiui derliaus nuėmimo darbuose. 3. Su šiais eismo reikalavimais reikia supažindinti visus pėsčiuosius ir vaikus.
Vienur imame veidą, atseit dalį žmogaus, o kitus – jį visą. Aštuntokai įeina į mokinių, vaikai – į pėsčiųjų sąvoką.
Kaipgi čia turime sakyti? 1. Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedo. 2. Visi mokiniai, net ir (o ir) aštuntokai (neišskiriant aštuntokų), talkino savo ūkiui. 3. Su šiais eismo reikalavimais reikia supažindinti visus pėsčiuosius, ypač vaikus.
Sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi: 1. Labai patrauklus romano “Žemė maitintoja” bruožas yra Juro slaugymas sergančios Monikos. 2. Realizmas ir modernizmas yra vieni iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų. Slaugymas nėra bruožas, be to, jis priklauso ne romanui, o veikėjui; klausimas yra ne realizmas ir modernizmas,– klausimas, ką iš tų dviejų meno srovių rinktis. Sakykime: 1. Romane “Žemė maitintoja” gražiai parodyta, kaip Juras slaugo sergančią Moniką. 2. Realizmas ar modernizmas – štai vienas iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.
Esti, kad išvada prieštarauja prielaidai, pvz.: 1. Visi mokiniai ateidavo švarūs ir tvarkingi, bet atsirasdavo ir tokių, kurių būdavo nelygintos kelnės ir nevalyti batai. 2. Algis šaltai viską apgalvojo, o jo rankos drebėjo iš susijaudinimo. Jei būdavo tokių, tai švarūs it tvarkingi ateidavo ne visi, o tik daugumas; jei rankos drebėjo, tai jis negalėjo galvoti šaltai, gal tik šitaip galvoti stengėsi.
Išvada neina iš prielaidos, pvz.: Nors Katrė buvo veikli, gyvybinga, tačiau troško meilės. Tartum autorius manytų taip: jei žmogus esi veiklus, gyvybingas, tai jis neturėtų trokšti meilės.
Kartais darome dalinę logikos klaidą – sakinyje iškeliamas loginis pamatas esti nepakankamas, pvz.: Žemaitės kūriniai plačiai atveria tuometinio valstiečių gyvenimo pasaulį, o kadangi jie parašyti liaudies kalba, tai yra liaudiški. Kalba tėra vienas Žemaitės liaudiškumo požymių, bet šią rašytojos kūrinių ypatybę nulemia ne vien ji.
Ne be logikos priekaištų esti mūsų vartojamos specialios raiškos priemonės, pvz.: 1. Tačiau mūsų tarpe yra dar tokių, kurie į visa tai, kas nauja, žiūri pro akinius, kitaip sakant, nenori matyti. 2. Negraudino jos brička, stačiagalviais rūdijusi beržo pašonėje. 3. Tai rėkė malūnininkas Trinka, paknopstom kėblindamas prie sunkvežimio. 4. Tačiau arabų pasaulis žino: jie yra nepasotinami rykliai, tiesią savo nagus į Artimųjų Rytų naftą. 5. Pelno kelias, nors ir duobėtas, pamažu tiesinamas. 6. Ramų ir taikų gyvenimą vėl sudrumstė karo dūmai.
Kodėl, teigiant, kad nenori matyti, sakoma: žiūri pro akinius? Juk juos dedamės dėl to, kad norime geriau matyti. Stačiagalviais tegalima atlikti kryptį turintį veiksmą – šokti, verstis, smegti, o rūdyti šitaip neįmanoma. Rykliai nagų neturi, tad negali jų tiesti. Kas gi tiesina duobėtą kelią? Jį reikia lyginti. Dūmai gali ką temdyti, bet ne drumsti.
Tūlame sakinyje būna ne vienas, o du ar keli loginiai netikslumai. Pvz.: 1. Surastas ir sutvarkytas vienintelis žinomas 1863 m. sukilėlio kapas, kuriame palaidotas J. Zdanavičius. Jeigu žinomas, tai kam dar reikėjo surasti? Kaip santykiauja 1863 m. sukilėlis su J. Zdanavičiumi? Kaip reikėtų suprasti? Kad tai skirtingi asmenys? Kadangi turimas galvoje vienintelis žinomas tos apylinkės 1863 m. sukilėlis, sakinį galėtume taisyti taip: Surastas ir sutvarkytas vienintelio žinomo 1863 m. sukilėlio J. Zdanavičiaus kapas (arba: Surastas ir sutvarkytas kapas, kuriame palaidotas vienintelis žinomas 1863 m. sukilėlis J. Zdanavičius). 2. Jis, apmėtęs priešo apkasą granatomis, peiliu nudūrė fašistą, atėmė iš jo pistoletą ir į štabą parvežė “liežuvį”. Apmėčius apkasą granatomis, dar reikėjo į jį įsiveržti, kad galėtų būti nudurtas fašistas. Tad sakinyje esama minties šuolio ir dar nelogiškai vartojamas žodis atėmė: iš negyvo ginklas ne atimamas, o paimamas.
Dažnokai mintį pasakome tautologiškai, pvz.: 1. K. Donelaitis – pirmasis Lietuvoje grožinės literatūros pradininkas. 2. Kol egzistuoja šios klasės, egzistuoja ir nesutaikomas antagonizmas tarp jų. Pradininkas negali būti ne pirmasis, antagonizmas negali būti sutaikomas. Šių daiktavardžių pažyminiai brauktini. Tautologiškai skamba pažyminio šalutinis sakinys: Dėl Topylio blogo elgesio su Zose yra kaltinamas dvaras, kuris yra kaltas, kadangi, jis yra morališkai jį sugadinęs. Yra kaltinamas ir yra kaltas – juk čia tas pats. Todėl taisome: Kad Topylis taip (blogai) elgiasi su Zose, dėl to (tuo) kaltas dvaras, kuris yra moraliai sugadinęs šį žmogų.
Tautologijos klaidos yra ir: liaudies folkloras, tėvynės patriotizmas, komercinė prekyba, produkcinė gamyba, memorialinis paminklas, pramoninė industrija, savavališkas grobstymas. Antrasis junginio žodis čia apima ir pirmojo turinį (folkloras – liaudies, patriotizmas – tėvynės; komercija – tai prekyba, produkcija – tai gamyba).
Šit sakinys, kuriame esama “duobės” – trūksta žodžių: O juk šiai svajonei įgyvendinti reikia darbo, daug darbo ir jėgų, jokio gailesčio sau! Nėra būtinos prasminės grandies – reikia neturėti jokio gailesčio sau, būti sau negailestingam, be gailesčio!

[stiliaus aiškumas]: geras stilistas yra tas, kuris prabyla paprastu žodžiu, sakiniu ir pasako nepaprastai – svariai, reikšmingai, įspūdingai. Ir prastas tas, kuris daro atvirkščiai: pasirenka kuo “mandresnį” žodį, o tepasako kas visai paprasta.
Iš kalbos dalių pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į asmeninį įvardį. Karta kiškelis bėgo per girią ir pamatė genį, ir jis jį paklausė. Kas ko paklausė? Ši kalbos dalis daikto ar asmens neįvardija – jį tik nurodo. Dažnai reikia asmeninį įvardį pakeisti parodomuoju: <..> ir šis jį paklausė <..>, jį galima keisti santykiniu įvardžiu, kuriuo jungsime šalutinį sakinį prie pagrindinio: <..> pamatė genį, kuris paklausė <..>. taip pat galėjome pakartoti daiktavardį.
Pažodinis kartojimas, jeigu tai ne retorinė priemonė, rodys mūsų stiliaus neišradingumą. Šiuo atveju reikia kartoti sinonimiškai. Steponas apkabino julių ir iš jo akių pabiro ašaros. Iš kieno akių (bičiulio, draugo).
Kitur asmeninį įvardį keičiame savybiniu arba išbraukiame. Šis tremtinys aprašo sibiro kančias ir dalią jo atsiminimų knygoje. Ne jo, o savo ar tik knygoje. Taip pat nerūpestingai vartojamas įvardis tai.
Akylai vartokime daugiareikšmius žodžius, jų formas. Žiūrėkime ar sakinys atskleidžia jų reikšmę, kurią turime mintyje. Traukdamiesi hitlerininkai iš bejėgiško pykčio šlavė miesto gatves. Tiesioginė ar perkeltine prasme vartojama “šlavė”? gali klaidinti ir ne vieną reikšmę turinčių žodžių formos.
Yra blogai, kai randasi vienas nuo kito priklausančių kilmininkų sangrūda. Šios momyklos mokinių apsodinimo pakelių medeliais pavyzdžiu turėtų pasekti kiti. Kartais neaiškumą kelia neveikiamoji rūšis. Priėjome vietą, kur buvo žmonių nelankomo miško žvėrių buveinių gausybė. Reikia pakeisti bent vieną iš tų linksnių ir perkelti į kitą sakinio vietą: priėjome tą vietą, kur žmonių nelankomame miške buvo gausybė žvėrelių buveinių.
Lygiai taip pat reikėtų vengti nenutrūkstama grandine einančios sintaksinės konstrukcijos, kurių pirmąją aiškina antroji, tą – trečioji, etc. apsakyme parodytas šeimininkas, kuris nusprendė atsikratyti brisiumi, kuris buvo labai senas ir nepažino žmogaus, kuris pro jį praeidavo. Šalutinį sakinį reikia keisti sintaksiniu sinonimu – išplėstiniu, paprastu pažyminiu, kitu atitikmeniu (vietoj kuris buvo senas – nes buvo senas).
Dažnai būna neaišku, nes žodis buna vartojamas ne toje sakinio vietoje; ne taip kaip dera jungiamas šalutinis sakinys prie pagrindinio. Kelias ėjo mišku, kuriuo žygiavo dalinys. Keliu ar mišku? Reikia šalutinį sakinį atkelti prie to žodžio, kurį jis paaiškina: kelias, kuriuo žygiavo dalinys… taip pat reikia atsiminti, kad sakiniui neturi trūkti žodžių ir neturi jų būti per daug.

[tikslumas]: reikia klausti savęs: ar tas žodis? Ar ta forma? Ar toji sintaksinė konstrukcija? Ar jie perteikia tą turinį, kurį turime galvoje? Skaudi išraiška nubėgo senutės veidu. Ne skaudi, o skausminga.
Yra žodžių, turinčių artimą reikšmę (sinonimai). Bet jų negalima vartoti be skirtumo: nada ir pelnas, bėda ir vargas, galvoti ir manyti ir mąstyti, greitas ir spartus ir skubus. Carzimui nepavyko numalšinti sukilimo. Reikia sakyti – nuslopinti, užgniaužti.
Tixlumas tixlumui nelygus. Ten kur kalba atlieka ir estetinę paskirtį (grožinėje literatūroje), savrbu,kad žodis būtų ne tik dalykiškai tixlus, bet ir kad visi jo niuansai, atspalviai atitiktų temą.
Labai reikia paisyti skirtumų tarp tolimesnės reikšmės žodžių: miškų specialistams teko daug vargti kol atstatė mišką. Reikia – ataugino, atželdino.
Mintį dažnai klaidina panašių žodžių skambėjimas. Aibė ir eibė, buitis ir būtis. Dirbtinis – nenatūralus, dirbtinas – tas, kurį reikia dirbti.
Pro sodybą aplėkdamos gulbės išmetė abi dvi plunksnas. Jeigu metė žemėn, tai reikia – numetė, jeigu iš viso plunknų buvo dvi – tai abi gulbės numetė po vieną plunksną.
Sakinys esti netixlus ir dėl netaisyklingos gramatinės formos – skaičiaus, linksnio, išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių.

[Gyvumas]: Ne visuomet ir visur įvairios kalbos ypatybės vienodai lauktinos. Kalbos gyvuma lemia žodžio vartojimo sritis, to vartojimo paskirtis, tema, adresatas, situocija, tikslas. Kalbos gyvumo galime pasimokyti iš tautosakos – pasakų, patarliu, priezodziu, misliu, dainu. Netgi J.Jablonskis mokesi is Zemaites. Rasydama “Marchia” ji parinko žodį kuo konkretesni, apčiuopiama: šnerkšti, pliaukšti; ideomas, frazeologizmus: nė gyvos dvasios; vartojo zodzius perkeltine prasme. J.Baltušis taippat savo rastuose daznai vartojo šnekamaja sodziaus pasakotoju kalba. Taigi nori pasakyti gyviau, sek ne knygines, o snekamosios kalbos pavyzdziu.
Gyvos kalbos siela yra veixmazodis. Ypač vengtini veix. daikt. junginiai. (atlikome apsodinima – apsodinome). Tixlo aplinkybe liet. k. gyvai reiskiame veix. bendratimi: (boba grazi paziureti; meili pakalbeti). Veix. veikiamoji rusis gyvesne uz neveik.(gavei boba, duok ir babkiu, o ne : jei davei boba, tai ir…). Vengiant neveik. rusies, vartojami neapibreztiniai asmen. sakiniai (kaune sprogdino masiodas, o ne : kaune buvo sprogdinamos masiodos). Praeityje vykusi veixma gyviname perteikiant esam. laiku. Kalba gyvima gebejimas laikus kaitalioti. Mokekime sinonimiskai vartoti veix. asmens, nuosakos formas (tokiu niekad nepatikesi. O dabar dar kiekviena aprenk, papenek). Norint pasakyti gyviau viena kokia sak. dali vartokime elipse (kai tik baigsiu, tuoj pro duris ir namo). Stiliui pravercia ir jaustukas ir istiktukas. Kuo zodis konkretesnis, tuo vaizdingesnis ir gyvesnis. Vartojame per daug kanceliariska, šobloniska zodi ar posaki (sveikatos bukle, uzvalde siaubas, intensyviai). Neuzmirskit, vaikai vanagai, ir metaforos svarbos stiliui :). Noredami, kad kalba butu gyvesne, ziurekime, kad musu raiskos priemones – lexines ir gramatines – nesikartotu, kistu. Na va, ir viskas… 🙂

[Vaizdingumas]: Daznai su geru stiliumi siejama kalbos ypatybe – vaizdingumas. Zodis kuo konkretesnis, tuo vaizd. Taciau ju vaizdinys gana bendras. Kas kita sakyti ne eiti, o kûprinti, styrinti, sliûkinti. Tai vaizdingi zodziai. Vaizdingumas glaudziai susijes su gyvumu.
Itin vaiz, yra veiksmazodis. Perdem vaiz. kalbos dalis: istiktukas, nes jie vaizdingi patys savaime. K.Donelaicio Metuose veixmazodziai: atkopti, budinti, pargriauti vaiz. del to, kad vartojami perkeltine reiksme. Zodis vaiz. del to, kad jis yra tropas. Tai labai svarbi vaizdu kurimo priemone.