A. Škema. Jo kūrybos savitumas ir poetika

 

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelė trauma buvo, kai karo metu motina prarado protą ir neilgai trukus pasimirė.
Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados – jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į moderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba – tai drąsus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su literatūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis – kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų, pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmos kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais iliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojaus nėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”. Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yra visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principai lemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajoris savo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėma nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią nors išaiškinančią ar pamokamą tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tos prasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.
Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmos dramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimo istoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksalią grotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje jo kūryboje pasklidęs praradimų skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio beprotybė – ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas. Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą. Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiais ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų sielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tik bepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtų Škėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis “Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta tiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė išaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau pasidaro kankintojas.
Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir i veržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūrybą žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų, skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.

Žmogus Krėvės kūryboje. Žmogaus ir valdovo tragedija dramoje “Skirgaila”

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net kerðyti.
Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila. Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats. Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui.
Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.
Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypað didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.
Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”.
Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis – švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiðka siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
“Skirgailos konfliktas”
V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.
Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas. Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.
Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.
Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį. Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios.
Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Šatrijos Ragana. Novelės “Irkos tragedija” analizė

 

Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.
Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,… Viena realybė jos gyvenime – žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – “Dėl ko tavęs nėra?”
Apysaka “Sename dvare”
Pasakotojos sieloje iðsakytas praradimo jausmas.
1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina, pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios dvasios moteris.
Apsakymas “Irkos tragedija”
1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2. Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida.
IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga (82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša, nori artumo.
Kuo Šatrijos Ragana reikšminga lietuvių literatūrai?
1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius. 4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškai individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne iðorinis pasaulis.

Vaiko pasaulis Šatrijos Raganos kūryboje
Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis.
Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi. Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena vaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai – kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis. Jie nebuvo vieniši.
Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios dukrelės. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug fantazuoja. Tiki nebūtais dalykais ir Irusia, tačiau jos tėtis neleidžia jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Tačiau Irusia dar nenori tikėti, kad stebuklingasis pasakų pasaulis iš tiesų neegzistuoja. Irka į pasaulį žvelgia kitaip. Ji įsivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiškiniai, elementai yra gyvi. Ji kalbasi su žvaigždelėmis, stebi saulutės namus, kalbasi su Džim. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Irka gyvena savo pasaulėlyje, kurį sudaro ji, lėlės ir žvaigždelės, ir jokio suaugusio žmogaus, todėl Irka, būdama naivi ir vaikiška, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra vyresnė už Irką, dažnai elgiasi vaikiškiau nei septynerių metų mergytė. Irka turi suaugusiam žmogui būdingo užsispyrimo, ryžtingumo (viena ryžtasi važiuoti pas tėvelį į Kauną). Šatrijos Ragana vaizduoja, kaip iš atstumto, vienišo vaiko, turinčio kovoti su liūdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja “suaugęs vaikas”. Vaikas, negalintis rūpintis vien žaislais ir pasakomis, o turintis žvelgti kažkur daug giliau ir baugų, sudėtingą pasaulį vertinti nebe vaikiškomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais atitolsta nuo tikrovės. Štai kodėl Šatrijos Raganos sukurtame pasaulyje labai ryški artumo tema. Irusiai, gyvenančiai su abiem tėvais, vis dėlto artimesnė už tėtį yra mama. Taip yra todėl, kad vaikus labiau prižiūri, jais labiau rūpinasi ir daugiau su jais praleidžia būtent ji. Todėl ir Irusia stengiasi, kad mama būtų laiminga, rokšta, kad ji visada būtų šalia. Smalsios vaiko akys daug ką pastebi, todėl Irusia suprato, kad tėvelis mamytę skaudina, jos nesupranta. Irusiai tėtis tampa daug tolimesnis už mamytę. Bet tai dar nereiškia, kad mergaitė tėvelio nemyli. Tik jai svarbesnė yra mama, nes ji daug trapesnė, pažeidžiamesnė nei tėtis. Irkos pasaulyje artumo tema daug ryškesnė. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Ir mergaitė įsivaizduoja, kad jeigu tėvelis būtų šalia, viskas būtų kitaip. Su tėveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis į gerąją pusę, todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta: šunelis Džim, saulutė, žvaigždės. Taip yra todėl, kad mergaitė žymiai daugiau laiko praleidžia stebėdama gamtą, žaisdama su šuniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu. Ir Irka labai daug žino apie gamtą: nuolatos bėga namo, kai saulutė eina į savo namelius; stebi žvaigždes, net turi savo mylimiausią žvaigždelę. Todėl gamta Irkai yra pati artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad žlugo visos jos iliuzijos dėl tėvų susitaikymo, mergytei nuvykus į Kauną. Tada, kai Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tėveliui, ją paguodė ne kas kitas, o ištikimasis Džim Taigi Šatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelėje “Irkos tragedija” ir apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad mažam vaikui svarbiausias dalykas yra bendravimas su tėvais. Skirtingas tėvų požiūris į vaikus suformuoja skirtingus vaikų charakterius.

Šatrijos Ragana “Irkos tragedija”
Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiog nuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų…” Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus…
Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogaus, nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu atrėžia: “tamsta neturi teisės… Tamsta – ne tėvelis…” Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio, grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškai sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima netikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Be to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli…” Vienintelė paguoda – jos gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė. Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis mažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje. Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, ką padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę” ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos… o gal ir verks…” Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas…
Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų…”
Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896; “Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi, perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo stilistiką, negavusi tirðto detalių klodo ir nemaitinama socialinių kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus.
Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę, bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis tai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė” – stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė svajonė – aukotis kitiems.
Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti “absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.
Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo “Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas, kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją. Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.
Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendžiamos žmonių tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siužetą sudaro dvarininkų šeimos gyvenimas. Pagrindinis apysakos personažas – Irutės motina Marija – tauri romantikė, filantropė, gyvenanti muzikos ir literatūros pasaulyje, visur ieškanti aukštesnės prasmės, žmoniškumo, po išorine rimtimi slepianti ilgesį, nepasitenkinimą, gilią rezignaciją. Mamatė taip pat domisi lietuvių valstiečių gyvenimu, moko jų vaikus, skaito draudžiamą lietuvišką spaudą, šelpia neturtingas šeimas. Ji dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Jai svarbiausia – nesužaloti vaikų. Beveik visi kiti apysakos veikėjai priešpastatomi idealiam “mamatės” paveikslui. Jie pavaizduojami realistiškiau, kai kurie satyriški bei humoristiškai ir pasižymi tipiškais bruožais. Tokie yra Irutės tėvas Liudvikas, paskendęs ūkininkavimo reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutės dėdė Aleksandras ir jo žmona, muzikalusis Jonavičius, Kazimiero žmona bei kiti kaimo žmonės. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Šatrijos Raganos kūriniu, nes jame sprendžiamos šeimoje iškilusios problemos, aprašytos dvidešimto amžiaus pradžioje, yra labai svarbios ir aktualios ir šiais laikais.
Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana – pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių santykių produktas.

Maironis – “Trakų pilis” interpretacija

 

“Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.
Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta, valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažu eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautrią širdį.
Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas – “Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų didybę, “aukštumą”.

MAIRONIS “IŠNYKSIU KAIP DŪMAS”
Eileraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu susumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia vis naują vaizdą. Beabejo, elėraštis nenuteikia lindsmai. Perskaitęs jį nejučia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi, išnyksi… Ir anksčiau ar vėliau būsi visai užmirštas. Iš tiesų – išnyksi “kaip dūmas”…
Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus, Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo – kapai”. Tada Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo, kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla ir išnyksta… Ir taip be perstojo, be galo…
Eileraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.

Maironis
Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.
Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.
Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų. Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora. Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.
Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus:
Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų” banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.
Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos, plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis:
Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”, kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją, atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą, papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.
Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:
Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų. Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsų upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė, putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip kraujo lašus”… Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas “nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.
Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris :
Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.
Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet ir sodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniaus rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai glaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “brolių artojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainos auksinės”.
Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų, vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis” Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios audros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo, kūrybinių galių išraiška.
Idealai, aukšti siekimai išsakomi dangaus įvaizdžiu. Maironio dangus čia “rūsčiai aptemęs”, čia “nušvitęs žaibais”, čia vėl nusiblaivęs, kuriame “širdį vilioja” saulė; mėlynas, aukštas, tolimas pavasario dangus , kuriame sumirga “vakarinė žvaigždė”, “aušrinė žvaigždė”, aukštybių žvaigždė”. “žvaigždė sidabrinė”.
Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems pažįstamas, savas, susietas su tokiais išgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to atrodo, kad jis prabilo už mus visus. Kalbėdami jo žodžiais, mes jaučiamės išsaką savo pačių žinojimą ir jautimą, kokia graži ir meilės verta yra gimtoji žemė ir koks širdį pakeliantis virš jos atsivėręs dangus.

K. Donelaičio poemos “Metai” interpretacija

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.
Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Planuojate kelionę į užsienį, domitės kur geriausiu kursu išsikeisite valiutą? Jums bus įdomu:

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.
Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.
Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas. Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t
ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Išminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?
Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems” būrams.
“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti “viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.
Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:
Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. “Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba “ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo.
Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras. “Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” – bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.
Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”
Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu – galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.
Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:
Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:
Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.

K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”
K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.
Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias” apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.
Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą.
K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.
Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas.
Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.
Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat.
Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Ką vaizdavo K Donelaitis?
“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.
Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.
“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.
Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:
“ šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”
Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.
Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės. Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai pasismagindavo.
Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius? Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus gerbdavo.
Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.
Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi. Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.
K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.
“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato.
K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.
Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava – didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.
“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹ prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams.
K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.
Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, išskyrus ”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.
“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija.
Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikšmingas žmogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.
“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių: nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.
Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs.
Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.
“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.
K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.
Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio „Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.
Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia ðmėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti pievas” ir taip surinkti metų derlių.
K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai […] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę. K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko darbų.
K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie šiųmetinę ðienapjūtę.
K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”, dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”.
Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.
Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio „Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

Ar lietuviai myli savo Tėvynę?

 

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Ekspresionizmas ir jam būdingi bruožai

1. Nuojautų, neapibrėžtumo menas – laikėsi nuostatos, jog menas turi ne imituoti tikrovę, o reikšti idėją.
2. Beprasmišku laikė detalią sielos analizę.
3. Pasisakė už stiprų jausmo reiškimą. emocinį santykį su tikrove.
4. Pabrėžė veiksmą ir stiprų dvasios proveržį,
5. Tai riksmo, šaižaus ir garsaus kalbėjimo menas.
6. Mėgiamiausia išraiškos forma – groteskas.
7. Sureikšmino spalvas (ypač juodą ir raudoną).
8. Atsirado miesto tema, jis vaizduojamas kaip viliojantis, bet į miestą žvelgiama kaip į pragarą,
9. Visuomenės kritika: jos skurdas, sarkastiškai šaipomasi savimi patenkintų miesčionių, po išoriniu puošnumu slepiančių agresiją ir asmenybės nuosmukį, jiems priešino nusikaltėlius, elgetas.
10. Piktinosi susvetimėjusiais ir nuobodžiaujančiais žmonėmis, nevengė vaizduoti brutalumo.
11. Nėra polinkio į meditaciją, nepoetizuojama meilė.
12. Pabrėžiamas atotrūkis nuo gamtos (užgožia miesto kasdienybė).
13. Į gamtą žvelgiama ne romantiškai, o komiškai, net buitiškai.
14. Atkreipe demesį į kancią, skurdą ir prievartą, vaizdavo neigiamus socialinius reiškinius.
15. Ieškojo išraiškingų meninų formų: nepaisė sakinio rišlumo, mėgo kapotas frazes, patetiką.

Jurgis Savickis

1. Jurgis Savickis – prozininkas modernistas, laikomas ekspresionistu.
2. Nuo klasikinės realistinės tradicijos jo proza skiriasi pasakojimo maniera: į personažus ir įvykius žvelgiama per atstumą, nuolat kaitaliojant vaizdavimo ir vertinimo perspektyvą, dėl to sunku apčiuopti aiškią pasakotojo poziciją, vientisą vaizduojamo pasaulio interpretaciją.
3. Meninis pasaulis beveik visada daugiaprasmis.
4. Pirmas lietuvių prozoje ėmė vaizduoti miesto gyvenimą, kurio nekritikavo, bet rodė viską: ir kas gražu, ir ne.
5. Miestas ir civilizacija nevaizduojami kaip blogoji kaimo priešprieša, mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir save realizuoti.
6. Novelių veikėjai – laisvi žmonės, gyvenantys tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, valdomi nenuspėjamo likimo arba savo prigimties impulsų – aistros, instinkto.
7. Personažai dažnai vieniši, nesaugūs, apibūdinami kaip kaukės, artistai, atliekantys lemties primestus vaidmenis.
8. Nei vienam veikėjui nebūdingas ypatingas individualumas.
9. Nekuria išsamių personažų paveikslų. Apie veikiančius asmenis ir aplinkybes informuoja glaustomis lakoniškomis užuominomis.
10. Gyvenimą neretai vaizduoja kaip teatrą, žmogus jame atlieka tam tikrą vaidmenį.
11. Gausu įvairių literatūrinių ir kultūrinių nuorodų, tarptautinių ar svetimų kalbų žodžių.
12. Trapūs žmogiški ryšiai, meno, grožio idealai šiek tiek praskaidrina atšiaurią būties traktuotę (ryšys su žmogaus vertybių krize, apmąstoma modernistinės literatūros).
13. Svarbus vaizdingumas, žaidimas netikėtomis detalėmis, tolimų tikrovės reiškinių sugretinimas (moderniosios literatūros bruožas).
14. Kūriniai išsiskiria pasaulėvoka: už sąmojingo, stebinančio stilistinio paviršiaus slypi skeptiškas, pesimistiškas požiūris į žmogų
15. Vyrauja estetinis pradas, etninė, psichologinė, egzistencinė problematika. jaudinamasi dėl grožio, meilės, kitų amžinųjų
vertybių likimo sumaterialėjusiame pasaulyje.
16. Realizmui įprastiems socialiniams, politiniams klausimams neskiriama dėmesio.

Maironio kūrybos ypatumai

 

Maironis yra ne vien mūsų literatūros klasikas, bet ir mūsų naujosios poezijos pradininkas. Jo kūryba žymi ankstesnės lietuvių literatūros raidos epochos pabaigą ir naujosios pradžią. Maironis niekada nebuvo vien literatūros, meno ar kultūros reiškinys. Jo meninės individualybės ir estetinės saviraiškos laukas buvo nepalyginti platesnis ir gilesnis. maironis buvo šauklys nacionalinės sąmonės ir patriotizmo žadintojas. Maironio gyventa istorinė epocha, suformavusi jį kaip asmenybę ir menininką, seniai nuėjo į praeitį, omes ir šiandien gyvai jaučiame jo kūrybos idėjinę ir estetinę prasmę, jo poetinio žodžio žavesį. Skaidrus Maironio poezijos kristalas ir šiandien spinduoliuoja galinga prasmingo grožio šviesa. Patriotinė Maironio kūryba labiausiai veikė lietuvių tautinę sąvimonę XIX a. pab. ir XX a. pr. istorinėje situacijoje. Maironis iš tiesų išreiškė tautos laisvės siekimus, gyvybinius liaudies interesus, skyrė savo poetinį žodį pirmaujančioms epochos idėjoms. Skaitydami pirmuosius „Pavasario balsus“ (18950, poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895) ir „Jaunąją Lietuvą“(1907), daugelis pajuto, kad atėjo didelis poetas, kuris kaip carizmo pavergtos ir vėl atgyjančios tautos dainius, o aukšta ir jausminga jo poetinio žodžio galia sujudino širdis, ištroškusias ir laukiančias. Maironis niekada nebuvo abstraktus rašytojas. Jis aktyviai formavo savo asmenybę pagal aukštą romantizmo epochos moralinį imperatyvą, to mokė, to reikalavo iš kitų. Su Maironio poezija į lietuvių literatūrą „įžengė gilios, turtingos praeities žmogus su emocinio gyvenimo pilnatve ir plačiu intelektualiniu akiračiu, sąminingai įsitraukęs į savo išsivadavimo judėjimą. Tai vienas iš pagrindinių Maironio įnašų į lietuvių literatūrą“(V.Zaborskaitė).
•Maironis – sudėtingo likimo žmogus ir poetas. Yra jo kūryboje ir tokių puslapių, kuriuose atsispindi konservatyvios pažiūros, ribota klasinė idealogija. Maironis juk buvo Kauno dvasinės seminarijos ir Peterburgo imperatoriškosios katalikų akademijos auklėtinis, o paskui tos pačios akademijos profesorius, teologijos magistras, Kauno dvasinės seminarijos rektorius. Jis buvo aukštas katalikų dvasininkas – kelių kapitulų garbės kanauninkas, prelatas, protonotaras, kurį tik žingsnis skyrė nuo vyskupo mitros, kurios užsidėti jam taip ir neteko. Suderinti savyje ir poetą, ir kunigą Maironiui nebuvo lengva. Maionis pajuto konfliktą tarp poetinių savo sielos polėkių-išgyvenimų ir dvasiškojo luomo idealų bei normų. Maironį įkvėpė ir palaikė, mobilizavo jo dvasines ir fizines jėgas vardan šviesių tautos ir žmogaus idealų pirmiausia kūryba. Visa tai reikalavo iš jo tiesiog neįmanomo – dvasininko luomui uždraustos asmens laisvės, savos nuomonės ir įsitikinimų. Iš šio vidinio konflikto kilo ir skaudžios meditacijos, ir idealoginis konservatyvumas, o neretai ir kūrybos meniniai netolygumai. Patriotinis jausmas Maironio iki pat gyvenimo pabaigos. Jis nenusmilko, neužtroško po ankštais konfesinių pareigų ir konservatyvios klerikalinės ideologijos varžtais: kurstė, revoliucionizavo rašytojo meninę vaizduotę ir ideologinę mintį, išsiliedamas (visų pirma poezijoje) karšto, progresyvaus patoso žodžiais, ne vienu atveju peraugdamas kasdieniškąjį, realųjį poeto aš. Didelio ryžto ir geležinės savikontrolės pareikalavo iš Jono Mačiulio poetas, lietuvių tautos garsusis dainius Maironis. Dviejų vienos asmenybės projekcijų sandūroje mezgėsi arši kolizija. Abu to paties žmogaus poliai turėjo savą nepajudinamą logiką, reikalavo savo teisių, diktavo net priešingą individo subordinaciją.
Kūrybinio darbo apyaušriu, pasirinkdamas vienu metu Lietuvos dainiaus ir dvasininko kelią, Maironis nenumatė būsimų sunkumų. Jam iš tolo viliojamai švietė iškilnūs rašytojų ir vyskupų – A.Baranausko ir M.Valančiaus – pavyzdžiai. Širdies gilumoje tikėjo be didesnių dvasios svyravimų ir išorinių kliūčių nueisiąs jų takais. Maironis dvasininkas rūsčiai smerkė ir tardė Maironį poetą, vertė abejoti, atgailauti. Tuo atžvilgiu visa Maironio kūryba negailestingai nuskriausta. Ir vis dėlto imponuoja poeto atkaklumas, asmenybės reiklumas sau, vidinė savitvarda ir tai, kas visų nuostabiausia – po rūsčių draudimų skliautais išsiskleidęs tyras kūrėjo širdies žiedas. Skausmingoji, giliai žmogiškoji Maironio kūrybos dramatizmo versmė… Kiek joje savitų vingių, subtilių akordų, kiek į aukštą būties skrydį besiveržiančio žmogaus sielos aimanos…
Kūrybinio darbo pradžioje Maironis dar taip aštriai nejautė vidiniu prieštaravimų, konflikto tarp poeto siekimų ir dvasininko pareigos. ypač vaisingi Maironiui, kaip poetui, buvo ketveri metai, praleisti Peterburgo dvasinėje akademijoje. Tada buvo sukurti beveik visi pirmojo „Pavasario balsų“ eilėraščiai. Jie tvirtai įėjo į lietuvių poezijos lobyną.
•Kuo Maironis pelnė nemarią poeto šlovę? Kur jo poezijos jėga ir gyvybė? Visuotinumas, liaudiškumas, demokratizmas – trys pagrindiniai Maironio kūrybos bruožai. Maironis neatsiejamas nuo savo tautos, nuo jos istorinio likimo. Jis tiesiog prigludęs prie savo tėvynės krūtinės. Visa Maironio kūryba buvo be galo autentiška, net autobiografiška. Ją suvokiame kaip tautos istorinį metraštį, ir kaip poeto-didelio menininko ir didelio žmogaus-sielos, jos slapčiausių ir esmingiausių puslapių istoriją. Maironio kūryba praauga rašytoją kaip žmogų. Ji yra jo ryškiausioji, brangiausioji dalis. Visa, kas lieka už jos, tėra tiesiog gyvenimo lukštas, kuris niekada nepatenkino romantiškos poeto širdies polėkių. Sieloje Maironis visą gyvenimą buvo romantikas. O romantizmas reiškia pastangas išsiveržti iš dabarties, iš ankštos realybės į platų ir laisvą romantiško idealo, svajonės lauką. Suvienyti svajonę ir realybę, suglausti jų kontrastingus-baltą ir juodą-sparnus į vieningą žmogaus būties skrydį-toks buvo galingas tvirtos ir valingos Maironio asmenybės troškimas. Ir visos šio kūrėjo pastangos susilieja į jį.
•Kūrybos ypatumai. Maironio kūrybos centre stovi kenčiantis žmogus: individas, žmonija, tauta. Skvarbios poeto romantiko, poeto ideologo, politiko akys aštriai matė ir jautė painiausius tikrovės disonansus. Ne,-nėra pasaulyje darnos,-sakė romantiko siela. Ir kartu tvirtino: tad siek jos, veržkis į ją. Ir svajonėse (jų taku nukrypsta ir meditacinė refleksinė Maironio lyrika ir drama), ir realybėje (joje išaugo patriotinis poeto eilėraštis ir poema). Disonansai ir žudo žmogų, verčia jį kentėti,-ir gelbsti jį-per skausmą gimsta žmogus, atsiskleidžia jo esmė: „Ir nelaimingas tas žmogus, kurs veido ašara neplovė:/ Jam uždarytas bus dangus“. Ji-pagrindinis visos humanistinės literatūros ir paties Maironio kūrybos vidinis akstinas. Maironio kūryba ekstravertiška. Ji tarsi veržiasi iš poeto širdies, liedamasi į plačią žmonijos, tautos erdvę. Ji ieško žmogaus, kreipiasi į jį. Joje lyrinio aš poziciją dažnai pakeičia lemtingos kolektyvinis mes. Kūrybos vidinį impulsą sudaro išeities ieškojimas, noras išgelbėti, padėti, bent jau suprasti. Toks humaniškas polėkis į savo centrą iškėlė protingą valią-veiksmą, ryžtą-ir gilų, nuoširdų jausmą-meilę, užuojautą, troškimą. Maironio kūryba trokšta pati prisiglausti prie kitų ir drauge glaudžia prie savęs, prie savo kenčiančios krūtinės. Toks geras, meilės pasauliui kupinas poeto dvasinis judesys atsiskleidžia įvairiausių tipų ir žanrų kūryboje. Apibūdindama romantiškuosius Maironio lyrikos bruožus, V.Zaborskaitė yra pažymėjusi: „Audringas maištavimas, karštas entuziazmas, atviras jausmingumas-visas tas nevaržomas pasidavimas emocinio gyvenimo impulsams yra būdingas romantiniam menui, kuris jausmų sferoje randa esmingiausias žmogaus prigimties ypatybes. Išraiškos srityje šioms būsenoms atitinka įvaizdžių sistema, pagrįsta vaizdinių intensyvumu, kur vyrauja ne imitavimo, o ekspresijos menas“. Audringą maištą skelbė Maironio eilėraščių posmai, metę iššūkį sustingimui ir nuoboduliui, bevaisėms svajoms („Nenoriu sapnų“). Energingais mostais veržiasi, kovodama su apatija, jo posmų poetinė mintis. ji tiesiog sprogdina posmo erdvę drąsiomis tezėmis, iššūkiais, antitezėmis. Dar Vaižgantas yra pastebėjęs, kad Maironis buvęs garsus tezių ir aforizmų meistras, sukūręs neužmirštamus, plačiai vartojamus jų pavyzdžius. Ne vienas Maironio eilėraštis parašytas kaip kovos manifestas, kaip direktyva pačiam sau. Tokių kūrinių stilistika kategoriška, tekstas sudarytas iš trumpų, energingų frazių („Pasitikėjimas savimi“). Poetizuodamas pozityvų veiksmą, kovodamas su dvasią apninkančiomis abejonėmis, Maironis intensyvino meninio vaizdo spalvas. Jis mėgo hiperbolę, imlią ir taiklią metonimiją. Dviem amfibrachiais išskanduojami raginantys šūkiai, į tekstą įvedamos perifrazės. Viskas išsakoma poetiškai ir pakiliai. Kartais Maironio lyrinio subjekto jausmai įsisiūbuoja iki maksimumo-romantiškai poeto sielai norisi apimti visą pasaulį, pasiekti amžinąjį gėrį („Kas tas paslaptis suprastų“; „Ko siekiu ir alkstu“). Maironio lyrikos pasaulis nerimastingas. Jis iš tikro labai primena jūrą, jo nežabotą stichiją ir įnoringą būdą. Ji tai rami-vos juntamai vilnija ir švelniai glaudžiasi prie žemės, tai staiga įsisiūbuoja su tokia nežabota jėga, kad niekas jos negali numaldyti. Paralelė šiuo atveju gali būti ir kitokia. Ir jūra, ir Maironio lyrika išgyvena dėsningą ciklą: po didelio nerimo ateina ramybė, po ramybės vėl prasideda jausmų šėlsmas-audra. Toks psichologinių būsenų derinimas atitinka dar antikos laikais pagrįstą universalųjį kūrybos proceso ciklą. Galutinis Maironio eilėraščio tikslas-skleisti dvasios harmoniją ir nuskaidrėjimą-katarsį. Su antikos laikų poezija Maironį sieja daugelis jo kūrybos postulatų. Maironio poezija, kaip ir antikos, buvo kuriama pagal gėrio ir grožio idealą. Poetas tikėjo, kad grožis neatsiejamas nuo moralinio gėrio, kad poezija kaip grožio įsikūnijimas, gydo žmonių sielas („Poeta“, „Pavasaris“). „Pavasaris“-idealios dvasinės pusiausvyros eilėraštis, Maironio estetikos ir poetikos etalonas. Viskas jame aišku, gražu, prasminga. Į šitokią didžiosios visatos pilnatvę, į šitokią klasikinę poetinės šviesos normą atsigręžęs visas Maironio sielos ir kūrybos pasaulis. Maironis niekada nebuvo vien abstraktus svajotojas. Jis pats aktyviai formavo savo asmenybės modelį pagal aukštą romantinės poezijos imperatyvą, to mokė, to reikalavo iš kitų. Su gyvenimu, su realybe Maironį poetą labiausiai susiejo jo istorinė epocha. Tėvynė ir jos likimas buvo Maironio gyvenimo ir kūrybos kelrodė žvaigždė. Klasikinė rimtis, santūrumas, ori ir tauri asmenybės laikysena ir ją atitinkanti poetinė sistema. Šia linkme formavosi Maironio lyrika. Už klasikinę pusiausvyrą ir poetiškumą Maironis šlovino F.Šilerį, J.V.Gėtę, A.Mickevičių, J.Slovackį, M.Lermontovą, A. Puškiną. Pastarojo poemą „Poltava“ jis vertino ne tik už turinį, bet ir už poetiką: „kalba ir eilės labai lengvos, vaizdai ryškūs ir realiai petingi“. J. Slovackio lyriką mėgo ir dėl to, kad jo kūryba kalbos turtingumu ir nuoširdumu pralenkia net patį A.Mickevičių. M.Lermontovą gyrė už „individualų lyrizmą“, nepaprastai lengvas ir skambias eiles, „rimtai vyrišką“ stilių.
•Gimtinės patirtis suteikė Maironiui jėgų išsaugoti tautinį atsparumą ir demokratizmą. Visą gyvenimą poeto akys krypo ne į didikų salonus, ne į prabangą, kurią jis pats, išėjęs aukštus dvasiškus ir pasaulietiškus mokslus, užimdamas aukštą padėtį bažnyčioje ir visuomenėje, galėjo turėti, o iš dalies ir buvo pasiekęs, bet į savo vargstančią tautą. Skvarbios rašytojo-tautos tribūno, jos ideologo ir politiko-akys matė aštrius socialinius kontrastus. Tauta, už kurios interesus jis visą gyvenimą kovojo, nebuvo jam tik sentimentalios užuojautos, abstrakčių simpatijų objektas. Poetas stebėjo kylantį darbo masių judėjimą, savo kūryboje piešė sukrečiančio socialinio taiklumo XIXa. pab. skurstančio proletariato vaizdus, gailėjosi, kad nepakeliama vargdienių dalia išgena tūkstančius lietuvių už Atlanto, priverčia palikti tėvynę („Kame išganymas“). Lemtingą įtaką Maironio likimui yra turėjęs ukrainiečių tautos kovų už laisvę tribūnas T. Ševčenka, su kurio eilėraščiais poetas susipažino sprendžiamuoju, kad ir trumpalaikių, bet gyvenimo ir kūrybos linkmę nulėmusių studijų Kijevo universitetuose metu. Tada Maironis išgirdo ukrainiečių studentų deklamuojamus T.Ševčenkos poezijos posmus. Tiesioginis šio impulso priminimas-garsusis, revoliucingasis Maironio poemų „Tarp skausmų į garbę“ ir „Jaunoji Lietuva“ himnas. Įkvėptas laisvės keliu išeinančių slavų tautų vizijos, Maironis užmiršta savo gyvenimiškąjį konservatyvizmą ir, kaip pastebėta V.Mykolaičio-Putino, „išdrįsta atvirai pulti carizmą…“. Kovingai, maištingai skamba ir garsioji Maironio „Jaunimo giesmė“, vėliau poeto pavadinta „Užtrauksime naują giesmę“ ir dedikuota jaunimui-pačiai entuziastiškiausiai lietuvių tautos daliai. Visų Maironio poemų pagrindiniai herojai-jauni, ryžtingi, plačių visuomeninių siekimų, griežtos idėjinės subordinacijos, pastovių siekių ir veiksmo žmonės. Maironis visada sugebėjęs blaiviai įvertinti susidariusią politinę situaciją, nebuvo toks naivus, kad žadėtų savo tautai greitą ir lengvą pergalę prieš carizmo jungą. Priešingai-poetas, grūdindamas lietuvio nacionalinį charakterį, vaduodamas jį iš susidariusioje to meto istorinėje situacijoje itin nepageidautinos apatijos, ypač pabrėžė kovos už nacionalinę laisvę sunkumą ir galimo išsivadavimo kainą. Daugelis jo kūrinių veikėjų, nors ir vedami šviesios idėjos, yra nelaimingi. Dėl visuomeninių idealų jie išsižada asmeninės laimės-meilės, šeimos, jų kelias į tautinę savivoką nelengvas, jame pasitaiko įvairių kliūčių, nuolat verčiančių atplėšti dalį asmeninio gyvenimo ir atiduoti jį kitiems. Bet tik tokia kaina žmogus ir visuomenė tobulėja, tik taip ateina į pasaulį daina. Atskiras individas privalo aukotis kitų labui, privalo savo laimės ir net gyvybės sąskaita nešti kitiems šviesą: „Juk šviečia tik deganti žvakė“. Ši tezė iš Maironio poemos „Tarp skausmų į garbę“, suformuluota ir įsisąmoninta dar jaunystės metais.
•Ypač svarbią vietą Maironio kūryboje užima kovos su amžinuoju lietuvių tautos priešu-kryžiuočių ordinu: „Eina garsas Prūsų žemės:/ žirgą reiks balnoti;/ Daug kryžiuočių nuo Malburgo/ rengias mus terioti.“ Plačiai, iš kažkur toli atsklinda šio eilėraščio melodija (kūrinys sukurtas remiantis A.Baranausko patriotinio eilėraščio „Tu Lietuva, tu Dauguva, pasilikit sveikos“ muzikiniu leitmotyvu). Atrodo, kad eilėraštis dainuojamas kažkur senovėje, Lietuvos laukų platybėje, po atviru dangumi. Regis, kad dar gyvi tebėra už savo laisvę kovojantys Prūsai. Tas platus, Maironiui būdingas istorinės erdvės pojūtis, plati poetinio vaizdo panorama…kokios gilios jų idėjinės ir estetinės šaknys Jos siekia ir poeto tėviškę prie Raseinių, už Dubysos, jos aukštą, jausmus užbūrusią dangaus mėlynę, ir karštą jo širdies troškimą matyti tautą laimingą, taikiai žengiančią savo keliu. Maironio patriotinis eilėraštis tarsi išauga iš tos slaptos minties, iš svajonės, iš gilaus susimąstymo, ir, apglėbdamas didžiulę dvasinę erdvę, išsilieja joje.
•„Jaunoji Lietuva„. Šioje poemoje poetas apėmė plačią lietuvių nacionalinio judėjimo panoramą, rašė šį kūrinį su didele meile ir atsakomybe. Nors „Jaunoji Lietuva“ išaugo iš to paties, kaip ir „Tarp skausmų į garbę“, siužeto ir problematikos, ji žymi naują Maironio kūrybos pakopą. Nuo šiol Maironis nepuls taip stipriai į vaizduojamųjų įvykių sūkurį. Jis išliks autobiografiškas, subjektyvus, bet sykiu užims ir ramesnę-stebėtojo, liudytojo poziciją. Į kūrinio srautą įsiliejo gausi istorinė medžiaga : „Aušros“ steigimas, įvairių kultūrinių draugijų bei grupuočių veikla, kova dėl spaudos atgavimo, ideologiniai luomų ir sluoksnių ginčai. 1905 revoliucija ir porevoliucinė nacionalinio sąjūdžio situacija. pati istorijos raida pateikė naujų faktų ir prašyte prašėsi meniškai apibendrinama. Kaip ir ankstesniu atveju, į kūrinio centrą Maironis iškelia Lietuvos idėją ir visuomeniškai naudingos patriotinės veiklos problemą. Poema dar ryškiau išreiškė Maironio ideologines pažiūras, jo simpatijas ir antipatijas. Kūrinys poetizavo. apgaubdamas romantikos aureole, patriotinio sąjūdžio iniciatorius, tą grupelę ištikimų savo tėvynei širdžių, kurios atlaikė visas carinės valdžios represijas, atkakliai skynėsi kelią į šviesą. Kaip tikras tautos kankinys žūsta nuo džiovos, gautos caro kalėjime, pagrindinis poemos veikėjas Juozas Rainys, kurio apoteozė sudaro vieną svarbiausių kūrinio idėjinių momentų. Šio romantiško paveikslo fone dar labiau sutirštėja tamsios rūsties gaidos, nukreiptos į lengvu gyvenimo keliu nuėjusį lietuvių jaunimą. Šie akordai aštriai suskambėjo ir pirmose Maironio satyrose.. Poema reikšminga ir tuo, kad rašytojas pirmą kartą savo kūryboje palietė anuomet aktualią moters visuomeninės patriotinės veiklos problemą. Vaizduodamas jaunos aristokratės Jadvygos Goštautaitės likimą, jos pasišventimą tėvynei, asmeninę dramą, Maironis pradėjo reikšmingą temą, kurią pratęsė kitais savo kūriniais. ne tik Juozo Rainio, bet ir Jadvygos paveikslu autorius išreiškia mintį, kad didžios idėjos visada reikalauja pasiaukojimo ir kad jos yra to vertos, nors ir kokia didelė už jas būtų sumokėta kaina. Meilė ir pareiga visuomenei. Šios temos yra įkvėpusios lietuvių rašytojus sukurti nemaža reikšmingų kūrinių. Tolimus Maironio poemų problematikos atgarsius galime įžvelgti ir Just. Marcinkevičiaus draminiuose kūriniuose („Mindaugas“, ypač „Mažvydas“), jų sudėtingoje meilės ir pareigos sinonimikoje, ištisame psichologiniame spektre. Maironis pirmasis lietuvių literatūroje ėmėsi vaizduoti meilę visuomeniniu aspektu, palietė jos prasmingumo asmenybės formavimuisi ir lemčiai klausimą, pagrindė gilią, skausmingą meilės sampratą, vaizdavo meilę kaip nenugalimai traukiančią jėgą, kaip šviesų pradą, bet iškėlė ir jos dramatizmą. „Jaunoji Lietuva“, kaip ir kitos Maironio poemos, svarbios savo lyrizmu: išgyvenimų meditacijomis, prasmingomis sentencijomis ir turbūt labiausiai-nuostabiais gamtos vaizdais. Jie tokie poetiški ir meniški, kad atsistoja greta pačių gražiausių poeto peizažinių eilėraščių. Čia ta pati meistro akis ir ranka, bet tarsi daugiau erdvės lėtam išsipasakojimui, pasigrožėjimui, konkrečioms detalėms. Pavasario, atbundančio ryto, malonių ir puikių pakalnių Dubysos vaizdai, nuostabus lyrinis akordas sudaro Maironio žavesį, magiškai veikia ir ugdo mūsų estetinius jausmus, palenkia į save mūsų širdis, nuteikia skaidriai ir šviesiai. Atrodo, išmokytum žmogų vaikystėje tokių posmų ir neliktų vietos blogiui. „Jaunoji Lietuva“ atspindi Maironio kūrybos ir ideologinių pažiūrų pakitimus, savotišką takoskyrą, kuri išryškėjo rašytojo kūryboje maždaug po 1905m. revoliucinių įvykių, kai prasidėjo smarki tautinio sąjūdžio diferenciacija, kai buržuazija, iki tol stovėjusi prie nacionalinio judėjimo vairo, pabūgusi vargingų masių, ėmė laviruoti, taikydamasi prie valdžios politikos. Aklavietėje atsidūrė ir Maironis, taip atkakliai ir ugningai tikėjęs tautos vienybės iliuzija. Stipriai šiuo atžvilgiu poetą veikė klerikalinės pažiūros, jų konservatyvumas ir atvirai priešiška pažiūra į revoliucinį liaudies masių judėjimą. Maironis nusivylė tolesne, jo jau nepatenkinančia lietuvių visuomenės socialine raida ir, nors niekada neišdavė savo tautos, visada liko jos ištikimu dainiumi, išgyveno sunkią dvasinę krizę, užsidarė savy, pasidavė rezignacijai ir liūdesiui. Kaip pastebėjo V.Mykolaitis-Putinas, Maironis, atsidūręs dešiniausioje visuomenės grupėje, greitai atsilieka nuo lietuvių visuomenės raidos. Nuo šiol poetas nebus dvasiškai aktyvus, jėgų semsis praeityje-iš tų pačių temų ir motyvų, visuomeninį jo kūrinių patosą lydės pesimistiškos gaidos.
•Lydimas nusivylimo, Maironis gana sunkiai atgavo kūrybinę pusiausvyrą, bet nesiliovė rašęs. 1909m. išėjo nauja rašytojo knyga-„Raseinių Magdė (poematas ir smulkmenos)“. Smulkmenomis poetas pavadino eilėraščius. Nė vienas iš jų jau nebuvo atvirai patriotinis. Iš poezijos padvelkė liūdesys, susimąstymas, pasigirdo skundo balsas. Pesimistiškai skambėjo ir pačios kūrinių antraštės: „Senuko daina“, „Liūdesys“, „Rudens dienos“, „Senatvė“, „Džiovininkė“. Eilėraščio vidinis išgyvenimas iš visuomeninės tematikos erdvės paniro į skaudžiai išgyvenamą būtį, vieną po kito iškėlė kupinus melancholijos, elegiškus paveikslus. Nuo šiol rašytojo meniniame pasaulėvaizdyje vis tvirčiau įsišaknijo dvasios graužaties, kaltės ir atgailos motyvai, pradėjo pamažu sekti lyriškosios eilėraščių versmės (pradėti rašyti siužetiniai baladės pobūdžio kūriniai). Dvasinę to meto Maironio būseną adekvačiausiai išreiškė eilėraštis „Rudens dienos“. Suprantama, kad su poetą apimančiu liūdesiu ir dramatiškais išgyvenimais poezija ne tik kai ką praranda, bet ir įgyja. Taip ir Maironio lyrika, nutolusi nuo vieno poezijos kranto, atrado kitą-meditacinį eilėraštį, eilėraštį susimąstymą, išpažintį, psichologinę dramą. Visa, ko stokojo vos tik pradėjusi drąsiau, pilniau reikštis lietuvių lyrika. Maironis stovi ne tik prie visuomeninės, bet ir prie išpažintinės lietuvių poezijos ištakų, yra jos ryškiausias pradininkas, dvasios tėvas, pramynęs kelius V.Mykolaičiui-Putinui, B.Sruogai, S.Nėriai ir visai mūsų pomaironinei literatūrai. Ir apskritai, kalbėdami apie liūdnas Maironio kūrybos gaidas, turėtume konstatuoti, kad jos buvo tik sąlyginės. Poetas buvo pernelyg tvirtos prigimties žmogus, kad taip staigiai paleistų gyvenimo vairą. Maironis ir toliau negalėjo gyventi be visuomeninės ir patriotinės veiklos. Lietuva tėvynė iki pat gyvenimo pabaigos liko ryškiausia jo kūrybos kelrodė žvaigždė.
•Poema nebuvo Maironiui parankus žanras. Ji reikalavo glaudesnio sąlyčio su tikrove, detalizacijos. Tai, kas tiko eilėraščiui, čia buvo svetima. Maironio lyrinio talento užteko tik atskiriems kūrinių fragmentams, daug kuo primenantiems savarankiškus eilėraščius. Tarp Maironio poemų ir eilėraščių nusidriekė glaudžios gijos. Bet eilėraščio primatas rašytojo kūryboje akivaizdus: ne poema lyrikai, o eilėraštis poemai diktavo savo kanoną. Maironis mėgo „pasakoti“, regzti ilgą ir sudėtingą siužetą, bet jo tinklas daugeliu atveju laikosi ant lyrinės impresijos ir meditacijos ir yra įelektrintas lyrizmo. Šiandien skaitytojo kontaktas su Maironio poemomis gali būti dvejopas: jos turi (ypač jaunesnei kartai) didelę pažintinę ir auklėjamąją reikšmę ir sykiu (bent jau savo lyriniais fragmentais) yra neišsenkamo poetinio žavesio šaltinis. Literatūrologui Maironio poemos yra reikšminga rašytojo literatūrinio palikimo dalis, atskleidžianti ne vieną įdomų jo meninio pasaulėvaizdžio ir kontaktų su savo epochos visuomenine mintimi bruožą.
•Dramos. „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Vytautas Didysis-karalius“. Dramomis nutapė plačią Lietuvos istorijos drobę, nuklysdamas į XIV ir XV amžius, lietuvių kovų su kryžiuočiais ir didikų tarpusavio intrigų laikus. Sutelkdamas dėmesį į valdovus ir diduomenę, rašytojas juos vaizdavo kaip tautai įpareigotą luomą, plačiai atspindėdamas liaudies poziciją, jos neklystantį teisingumą. Ir čia rašytojas demonstravo pačius tauriausius lietuvių tautos bruožus, iš jų pirmiausia patriotizmą, pasiaukojimą tėvynei, fizinį ir moralinį grožį.
•J. V. Gėtė yra pastebėjęs, kad menininkai miršta tada, kai atlieka savo misiją. kaip tikrai didelis menininkas atliko savo misiją poetas Maironis. lemtingai sutapęs su epocha ir tauta. Jis taip ir liko niekieno neužtemdytas šviesulys. Ir šiandien rašytojo kūryboje mus žavi stipriausias, optimistiškiausias jos pradas-patriotinis turinys, veiklusis meilės aspektas, bendražmogiška humanistinė esmė. Visada brangus išliks Maironis ir savo etinėmis vertybėmis, ir aukšta poetinio žodžio kultūra. Jo pėdomis ėjo ir eina žymiausi lietuvių poetai. Jo kūrybos aidas sugrįžta, kad išgyventume magišką poezijos grožį.

Antano Baranausko kūryba, kūrybos bruožai ir ypatumai

 

A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ – vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.
• Baranausko žodžiais, rašyti poemą jį paskatino vienas įvykis Varnių seminarijoje 1857-1858m. Retorikos dėstytojas ėmė aukštinti lenkų kalbos skambumą ir turtingumą, priešpastatė lietuvių kalbą, kuri, jo manymu, esanti piemenų ir tamsuolių kalba, netinkanti nei gilesnei minčiai, nei poezijai išreikšti. Savaime aišku minėtas įvykis nebuvo pagrindinė priežastis, paskatinusi parašyti „Anykščių šilelį“ Vienų iš literatūrinių akstinų, paskatinusių Baranauską parašyti kūrinį apie Lietuvos senovę, galėjo būti J.Kraševskio istoriniai raštai, kuriuose gausiai naudojama ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuviškoji mitologija bei tautosaka. Mintis parašyti kūrinį, kuriame atgytų senovės Lietuvos legendos ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudos, kuris įrodytų ne tik lietuvių kalbos turtingumą, bet ir Lietuvos krašto gamtos grožį Baranauskui buvo kilusi daug anksčiau.„Anykščių šileliui“ gimti padėjo ir gyvenimiškoji medžiaga. Baranauskas nuo pat mažens girdėjo namiškių ir kaimynų pasakojimus apie čia senovėje stūksojusias šventąsias girias ir jų likimą. Ypač mėgstama vieta buvo vadinamasis Anykščių šilelis. Tai didelis miškas, juosiamas Šventosios ir nedidelio Šlavės upelio.
• Užsimojęs parašyti stambesnį poezijos kūrinį, Baranauskas atliko didelį paruošiamąjį darbą, rinkdamas tautosaką, leksiką bei frazeologiją. Baranauskas 1858 m. vasarą parašė „Anykščių šilelio“ I dalį (176 eil.). Kitą dalį, prasidedančią žodžiais „Ai būdavo, būdavo“, poetas sukūrė 1859 m. vasarą, grįžęs atostogų iš Peterburgo.
• „Anykščių šilelis“ iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos išsiskyrė romantinio pobūdžio kūrybiniu sumanymu, temos savitumu, keliamų problemų gilumu, meninės išraiškos priemonių liaudiškumu. Užsimojęs sukurti kūrinį, kuris išaukštintų lietuvių kalbą, kuriame atsispindėtų lietuvių liaudies gyvenimo vargai ir skriaudos, liaudies poetinės kūrybos grožis, poetas pasirinko senovės Lietuvos girių temą, siužetu imdamas gimtųjų Anykščių šilelio istoriją.
• Žmogus „Anykščių šilelyje“. Tačiau „Anykščių šilelis“ – tai kūrinys, vaizduojąs ne išimtinai gamtą, o turįs plačios apibendrinančios prasmės. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema analogijomis ir asociacijomis persipina su viso krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Poetiškuose miško ir jo likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys – didelis ir rūstus liaudies žmogaus protestas prieš nežmonišką viso krašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų teisių, jos gimtosios kalbos, papročių paniekinimą, nacionalinio savarankiškumo mindžiojimą. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes. Jis praskleidė lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių kultūros pradus, slypinčius glaudžiame žmogaus sąlytyje su gamta, ir nušvietė juos istorinių, politinių, socialinių įvykių bei reiškinių šviesa. „Anykščių šilelyje“ atsispindėjo 1863 m. sukilimo išvakarėse susikaupę ekonominio išnaudojimo ir politinės priespaudos Lietuvoje reiškiniai. Nepaisant poeto subjektyvių nusiteikimų, jo idėjinio nenuoseklumo bei ribotumų, gilių vidinių prieštaravimų, poemoje iškyla liaudies gyvenimas, šviesiausių jos žmonių nerimas ir susirūpinimas krašto ateitimi.
• Carinės cenzūros sąlygomis reikšti protestą, aiškinti liaudies vargo ir skurdo priežastis poezijos kalba buvo nelengva. Todėl visai natūralu, kad nepasitenkinimas tikrove Baranauską, kaip ir daugelį romantikų, vertė nusigręžti į praeitį. Praeities tema teikė poetui pakankamai laisvės kelti aktualius socialinio gyvenimo reiškinius, žadinti liaudies nacionalinį sąmoningumą, uždegti ją šviesesnio, laisvo gyvenimo ilgesio ir kovos dvasia. Dabarties peizažams – kalnams kelmuotiems, pakalnėms nuplikusioms – poetas priešpastatė neaprėpiamus senovės girių plotus, kurie, vaizdingu S.Daukanto pasakymu, kadaise „apžėlę, apgriūti, aptemę“ traukėsi per Lietuvos žemę. Romantiškai poetizuodamas senovės Lietuvą, jos politinę galybę, tariamąjį ekonominės gerovės suklestėjimą ikifeodaliniais laikais, poetas miško išnaikinimo ir kučmeistrio epizodais kontrastingai atspindėjo gyvenamosios tikrovės vaizdus: baudžiavos nuniokoto krašto skurdą, bado išvargintų žmonių bejėgiškumą, politinio smurto tramdomą žmonių kovą dėl savo teisių. Praeities ir dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas. Taigi senovės idealizavimas „Anykščių šilelyje“ buvo ne sąmoningas poeto bėgimas nuo gyvenimo, apsiribojant praeities temomis, bet aktyvus jo protestas prieš socialines ir politines tuolaikines tikrovės formas. Cenzūros varžomas, Baranauskas praeities vaizdais reiškė kitokio gyvenimo troškimą – teisingo ir laisvo.
• „Anykščių šilelyje“ palyginti miglotai atsispindėjo poeto išsvajotas socialinis ir politinis valstybinės santvarkos idealas. Santvarkos atžvilgiu Baranausko idealizuojamoji senovės Lietuva – neapibrėžta istorinė kategorija. Tai, galbūt, dar pirmykštės beklasės bendruomenės arba ankstyvojo feodalizmo Lietuva. Baranauskas poetizavo ją kaip tariamų didelių demokratinių laisvių kraštą. Toks romantiškas idealizuotas Lietuvos paveikslas prasilenkė su istorijos tiesa.
• Žmogaus ir gamtos santykis. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta materialinėje-buitinėje plotmėje, kaip šios sąsajos veikia jo dvasinį pasaulį. Šios aplinkybės lemia žmogaus fizinę ir psichinę struktūrą, etninius nacionalinio charakterio bruožus, taip pat ir nacionalinės kultūros specifiką, istorinių bei geografinių sąlygų izoliuotą nuo pašalinių, dažnai ir labai teigiamų įtakų. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose, kur knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejautęs nei alkio, nei šalčio. Baranauskas poetizuoja žmogaus ir miško santykiuose iškylančias senovės lietuvių charakterio savybes – darbštumą, tvarkingumą, kūrybinio darbo ir laisvės meilę. Ne vien buitinė, bet ir herojinė miško ir žmogaus santykių pusė iškyla krašto pergyventų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais. Miškas žmogų gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metu. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos, kurios jį dažnai baugino ir į kurias jis žiūrėjo kaip į dvasių pasireiškimą. Istorinės-socialinės sąlygos, baudžiavinė tamsa padėjo išsilaikyti liaudies žmogaus primityviam gamtos jėgų supratimui, jo bejėgiškumui kovoje su gamtas. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino. Šventųjų girių, lieknų, medžių kultas buvo vienas iš animistinės pasaulėjautos reiškinių, gana ilgai laikęsis liaudyje. Baranauskas pirmasis atskleidė dvasinį žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Žmogus su savo jausmais iškyla ne tik tose Baranausko poemos vietose, kur poetas kalba apie žmogaus pergyvenimus gamtoje, apie akį veriančias miško spalvas, paukščių ir paukštyčių balsus. Paprastas žmogus, jo pasaulėvaizdis dar labiau ryškėja poemos potekstėje. JO paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį mišką, pavasariais žiedų varške pražystančias obelis, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime, žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime, kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojaus ir poetinio išradingumo kupinomis onomatopėjomis. Visa tai poetas išreiškė liaudies šnekamosios kalbos posakiais, vaizdais ir įvaizdžiais. Toks subtilus ir poetiškas gamtos grožio suvokimas rodo liaudies gelmėse glūdėjusius tvirtus meninės jos prigimties pradus, žmogaus asmenybės turtingumą, dvasinės jo kultūros gilumą.
• Žanras, metodas, kompozicija. Baranauskas „Anykščių šilelį“ pavadino giesme. Vėliau „Anykščių šilelis“ buvo mėginamas priskirti dainos žanrui. Ilgainiui šis kūrinys į lietuvių literatūros istoriją įėjo kaip poema. Poema-tai didesnės apimties eiliuotas pasakojamasis kūrinys, kuriam būdinga plačią gyvenimo medžiagą apimanti tematika, ypatingai stiprūs ir gilūs jausmai, pakilus pasakojimo tonas. „Anykščių šilelyje“ darniai susiliejo epo ir lyrikos pradai. Kūrinio idėjinio ir tematinio turinio ir stiliaus analizė rodo, kad jame yra daug romantinei poemai būdingų bruožų. Bendra koncepcija romantinė. Poemoje pasireiškia teigiamiausi romantizmo bruožai-liaudies ir gimtojo krašto meilė, karštas protestas prieš feodalinę santvarką, prieš bet kokius varžtus, kaustančius žmogaus asmenybę. Lyrizmas persunkia „Anykščių šilelio“ siužetą, kompoziciją, stilių ir teikia visam kūriniui nepakartojamo savitumo. „Anykščių šilelyje“ nėra įprasto siužeto. Čia tarsi siužetinės linijos pinasi gimtojo krašto gamtos, miško grožio ir likimo, taip pat su mišku susijusios ir žmogaus bei viso krašto likimo lyrinės temos. Antra poemos dalis-tai epinis pasakojimas, kurio siužetas pagrįstas chronologiniu principu. „Anykščių šilelio“ kompozicija gana savita, būdinga lyriniams kūriniams. Poemą sudaro dvi dalys skirtingos savo tema ir jos traktavimu. Pirmoji dalis-ištisai lyrinė, sklidina pakilios džiaugsmo ir žavėjimosi nuotaikos. Tai atsiminimų ir refleksijų sukeltas šilelio spalvų, kvapų ir garsų atkūrimas poeto vaizduotėje. Tačiau poemos vaizdai nėra palaidi, jie dėstomi, laikantis tam tikros simetrijos, pusiausvyros, vengiant ištęstų įspūdžių ir fragmentiškumo. Antrojoje dalyje, tapydamas šilelio paveikslą jo istorinėje raidoje, poetas komponuoja medžiagą chronologiškai. Ši dalis nebe fantazijos ir emocijų rezultatas, bet epinis, nuoseklus legendų ir padavimų, istorinių faktų, šaltinių medžiagos išdėstymas. Šilelio istorija atkuriama nuo pat žilos senovės, prisimenant žymesnius istorinius įvykius ir baigiant carinės priespaudos tikrove. „Anykščių šilelis“ kupinas jaudinančio dramatizmo, kylančio iš lyrinių poeto pergyvenimų bei nuotaikų kaitos, šviesių ir tamsių spalvų kontrastų. Jie sudaro dramatinę kūrinio įtampą, išryškina pagrindinį, gyvenimo tikrovės prieštaravimų padiktuotą konfliktą. Pagrindinės poemos kontrastų linijos-tai praeities ir dabarties antitezė. Dabarties vaizdai ir jų emocinės spalvos sudaro poemos ekspoziciją ir epilogą. Dėstyme pasakojama Anykščių šilelio istorija. Tai-praeities atkūrimas. Praeities ir dabarties kontrastas suskamba pačioje poemos pradžioje, sudarydamas emocinį ekspozicijos pagrindą. Šis praeities ir dabarties konfliktas kompozicinio paralelizmo keliu išauga į poemos turinio branduolį. Panašiai išdėstomos ir pagrindinės poemoje vyraujančios emocijos: praeities idealizavimas ir dabarties smerkimas. Praeitis poemoje atkuriama taip pat dviem kontrastingomis emocinėmis linijomis. Tai šviesūs ir tamsūs – džiaugsmo ir skausmo – emocijų tonai, psichologiškai motyvuoti poeto pergyvenimų ir simetriškai išdėstyta atskirose poemos dalyse. Kontrastingai pasiskirstę epo ir lyrizmo elementai išlaiko pusiausvyrą. Pirmoji dalis – lyrinė, antroji – epinė. Pati Baranausko asmenybė, kurioje derinosi didelės kraštutinybės – stiprios emocijos ir didžiulis intelektas – suponavo ir savo kūrinyje. loginė epiškumo jėga prasiveržia ir antrosios dalies pradžios eilutėse, kuriomis lyriškai, emocingai apibūdinama pirmoji dalis, kaip autoriaus vaizduotės ir refleksijų dalis. Poemoje vyrauja ir emocinis pradas, nudažantis poemą lyrine spalva.
• Stilius. „Anykščių šilelio“ stilius šakotas ir sudėtingas: šalia vyraujančių romantizmo požymių sutinkame ir klasicizmo liekanų bei realistinių tendencijų. Emocijos prisotinti poemos vaizdai pasiekia patetinio skambėjimo. Kūrinyje išsiliejęs patosas buvo naujas lietuvių poezijos bruožas. Jame skambėjo teigimo ir neigimo gaidos. Romantinės laisvės patosas, teigęs laisvą, šviesų, kūrybišką gyvenimą, liaudies žmogaus humanizmą, jo herojišką kovą ir pasipriešinimą engėjams ir priespaudai. Tai kartu buvo ir priespaudą bei engėjus neigiantis patosas, smerkęs griaunančias jėgas. Čia šis patosas reiškiasi pakilia vilnijančia intonacija, didžiulėmis periodų bangomis. Kūriniui būdingi 4,6,8,10 eilučių ilgumo periodai. Konstruodamas periodus, poetas pasiekia didelio intonacinio išraiškingumo. Poemos intonacinių atspalvių, lyrinės intonacijos skalės turtingumas yra tiesiog neišsenkantis, keliąs nuostabą poeto kūrybiniu išradingumu: šalia galingai skambančio patoso aidi ramus epinis pasakojimas, šalia subtilių lyrinės intonacijos eilučių žybteli šmaikštus gyvosios liaudies kalbos humoras. Šalia romantinio patoso ,lyrinės gaidos „Anykščių šilelio“ stiliui būdinga gyva realistinė, net buitinė detalė. Realistiniai vaizdo elementai, darniai jungdamiesi su pakilia romantine intonacija sodrina vaizdo nuotaikingumą, jo lyrizmą, įneša gaivumo, originalumo.
• Meninės priemonės. smulkiosios tautosakos. Poetas sumaniai naudoja tautosakines onomatopėjas, liaudies dainas, priežodžius ir patarles, kurie įneša daug dinamikos miško budimo, rytui auštant, epizode. Liaudiškomis personifikacijomis atkurtas miško gyvūnijos gyvenimas yra labai artimas liaudies gyvenimui, jos buičiai. Gamtos ir žmogaus reiškiniuose Baranauskas įžiūri daug gyvenimo analogijų bei paralelių. Suprozopopėjintuose poemos vaizduose gyte atgyja miško gyvenimo ritmas ir dinamika, kaip ir gyvų žmonių, išorinės ir vidinės savybės. Skaitant kūrinį iš pirmo žvilgsnio net nekrinta į akis įprastiniai poetinės kalbos puošmenys-epitetai, metaforos. Kūrinio žodynas, poetinės išraiškos priemones atskleidžia gilų poemos liaudiškumą. Kaimo buities kolorito kupinos, labai poetiškos ir originalios „Anykščių šilelio“ metaforos. Būdingiausia stiliaus priemonė-palyginimai. Jie nepaprastai įvairūs darybiniu, stilistiniu bei kompoziciniu požiūriais. Poema pasižymi dideliu sinonimų veiksmažodžių įvairumu. Baranausko poetinei kalbai ypač būdingi paralelėse, gradacijose, išvardijimuose sutelkiami veiksmažodžiai padeda patikslinti vaizduojamojo objekto savybes. Emocingumą stiprina ir gausūs deminutyvai. Jie nesuteikia poemai sentimentalumo, o nudažo ją tautosakinio lyrizmo atspalviu. Poemos kalbos liaudiškumas ypač iškyla jos frazeologijoje-išraiškinguose liaudies šnekamosios kalbos posakiuose. Juose atsiskleidžia liaudies šnekamosios kalbos turtingumas, emocinės skalės platumas.
• Eilėdara. Baranauskas savo poemai parinko monumentalų plačiai įsisiūbavusį intonacinių dūžių ritmą, darniai atitinkantį poemos turinį. Tai trylikaskiemenė silabinė eilutė, kuria didelis poetinis talentas išgavo „Anykščių šilelio“ spalvas ir tonus. Baranauskas poemoje griežtai išlaiko esminį silabinės eilėdaros principą-pastovų skiemenų skaičių eilutėje ir pagrindinių kirčių-prieš cezūrą ir klauzulėje-išsidėstymą. „Anykščių šilelis“ rimuojamas gretutiniais moteriškais rimais. Poemoje apstu skambių ir kūrybiškų rimų, kurie harmoningai užbaigia eilučių saskambius, bet pasitaiko ir gana blankių, vienodų, nuobodžių savo gramatinių formų kartojimusi. Tikslūs ir skambūs, kūrybiškai išieškoti ir nudailinti rimai-poeto įkvėpto ir atidaus darbo rezultatas.
• „Anykščių šilelis“ , pasirašytas Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išspausdintas 1860 m. ir 1861 m. L.Ivinskio kalendoriuose. Kūrinys tuomet turėjo 322 eilutes.
• „Anykščių šilelis“ per beveik šimtą penkiasdešimt metų neprarado savo poetinės galios. Tai ir yra didžiausias kūrinio vertės įrodymas. Poema ir šiandien alsuoja didele ir gilia poezija. A.Baranauskas su „Anykščių šileliu“ atsistoja greta Donelaičio, kaip

Aplinkosaugos samprata ir strategija ir globalinės aplinkosaugos problemos

 

Įvadas
Mes nuolat vienokiu ar kitokiu būdu veikiame gamtą bei mus supančią aplinką: teršiame orą, vandenis, dirvo¬žemį. Mokslo ir technikos pagalba- privalome saugoti gamtą, protingai ir racionaliai naudoti jos išteklius, galvodami ne tik apie dabartį, bet ir ateitį, būsimąsias kartas. Kokį palikimą mes jiems paliksime?
Kalbėdami apie tai, nepamirškime, kad viena svarbiausių mūsų gyvenimo sričių yra aplinkosau¬ga. Įsidėmėkime – negalima visiškai suvokti, įstatymiškai pagrįsti arba kitaip patikimai valdyti nė vienos veiklos srities, tarp jų ir aplinkos apsaugos, nežinant jos raidos istorijos.
Ne veltui senoliai tvirtino – istorijos nežinantys ar ją ignoruojantys visuomet vaikais lieka .
Kalbant apie aplinkosaugą Lietuvoje tenka apgailestauti, kad jos raidos istorijai skirta mažai dėmesio bei laiko. Tiek specialistai aplinkosaugininkai, tiek gamtosaugininkai neturėjo patikimų šaltinių, iš kurių būtų galėję gauti žinių apie aplinkosaugos raidą Lietuvoje.
Siaurąja prasme gamtos ir aplinkos apsauga – tai gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir aplinkosaugos teisinių, biologinių, ekonominių bei techninių priemonių kompleksas. Tos priemonės aprė¬pia visą aplinką. Jos taip pat glaudžiai susijusios su estetika, morale, švietimu, politika – tiek nacionaline, tiek tarptautine, kadangi tarp valstybių yra sudaromos tarptautinio bendradarbiavimo sutartys, pasirašomos konvencijos bei kitu būdu bendradarbiaujama aplinkos apsaugos srityje.
Aplinkosauga remiasi mokslu. Jai ypatingai svarbios yra tokios mokslo sritys: kaip biologija, miškininkystė, dirvotyra, geografija, geologija, chemija, medicina ir daugelis kitų.
Aplinkosaugos turinį sudaro vandens, oro, žemės gelmių, dirvožemio, augalijos, gyvūnijos, landšafto moksliškai pagrįstas ir protingas naudojimas bei jų apsauga. Rūpinimasis oro ir vandens švarumu, dirvožemio derlingumu, miškais, augalijos ir gyvūnijos pasauliu – tai ne kas kita, kaip rūpinimasis žmogaus sveikata, jo darbo, buities, poilsio sąlygomis bei savo ir kitų ateitimi. O tai pasiekiama taupiai naudojant žaliavas, energiją, įsisavinant atliekų neduodančias ar mažai atliekų duodančias naujas šiuolaikines technologijas.
Gamtinės aplinkos pokyčiai vyksta nuolat, o pastarąjį šimtmetį dėl globalinių procesų įtakos, nedarnaus ūkio vystymosi ir ilgą laiką ignoruotų ekologinių problemų gamta vis labiau yra niokojama. Tai pradeda jausti kiekvienas žemės gyventojas. Lietuvai taip pat tenka susidurti su šiomis problemomis, nes poveikis aplinkai ir jos atsakas – jau ne vienos valstybės, o bendras visos planetos rūpestis. Aplinkosaugos problemos tampa vienos aktualiausių šiandieninių problemų visame pasaulyje, nes nuolat auga informacijos apie aplinkos bei jos atskirų komponentų būklę, numatomą jų raidos perspektyvą poreikis.
Todėl mano darbo tikslai šie:
1. Pagrindinių aplinkosaugos problemų nustatymas;
2. Problemų sprendimo būdų suradimas;
3. Įvertinti aplinkosaugos teisinį reglamentavimą Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1. Priežasčių, sukeliančių aplinkosaugos problemas, nustatymas;
2. Kokios pagrindinės priežastys sąlygoja pagrindinių aplinkosaugos problemų atsiradimą;
3. Kokiomis priemonėmis ir būdais yra siekiama sumažinti problemų atsiradimą;
4. Ar Lietuvos vykdoma aplinkosaugos politika yra efektyvi ir funkcionali, siekiant sumažinti galimų problemų kilimo riziką.

1. APLINKOSAUGOS SAMPRATA IR STRATEGIJA

Antrajame tūkstantmetyje atsiskleidė žmogaus proto didybė, jo mąstymo trumparegiškumas, dvasios poreikis, žmogaus sukurtos technikos nau¬da bei jo išradimų žalingas poveikis, taip pat žmogaus stiprybė bei jo visiškas silpnumas. Klausimas – „Kur eini, Žmogau?” tapo mūsų amžiaus šaukiniu, išreiškiančiu tą didįjį nerimą dėl pačio žmogaus, dėl jo vienintelio prieglobsčio – Žemės – likimo.
Tik pavydėti galima anų laikų žmonėms, nesąmoningai suvokusiems ir įvertinusiems tai, ką mes dabar pripažįstame tik kaip mokslo atrandamas ir įrodomas tiesas. Deja, bet žmonijos kelias į suvoktą ir moksliškai pagrįstą žmogaus ir aplinkos santykių tiesumo nustatymą buvo ilgas ir nelygus. Pagrindinė sritis, kurioje sprendėsi svarbiausieji visuomenės ir gamtos sąveikos prieštaravimai, formavosi tautų gyvenamoji aplinka ir konkrečioje erdvėje realizavosi valstybių socialinė, ekonomi¬nė ir ekologinė politika, buvo krašto tvarkymas, arba tiesiog kraštotvarka. Kraštotvarka yra žmonių veiklos teritorinis pagrindas ir aplinkos tvarkymas, įgyvendinantis šalies socialinės, ekonominės ir ekologinės plėtros nuostatas bei kultūrinio kraštovaizdžio formavimą. Tai labai sudėtingas žmonių veiklos kompleksas, kurio pagrindimas susieja daugybę mokslinių ir meninių disciplinų. Neatsie¬jama jo dalimi yra ir aplinkos apsaugos planavimas bei vykdymas.
Kaip bebūtų keista, tačiau tam tikrų vartosenos ir sampratos sunkumų kelia iš pirmo žvilgsnio labai paprastas „aplinkos” terminas, pastaruoju metu nepagrįstai iš daugelio sričių išstūmęs „gamtos” sąvoką. Logiškiausias būtų toks apibrėžimas: aplinka yra žmogų supanti ir abipusiais ry-šiais su juo susijusi negyvosios ir gyvosios gamtos bei antropogeninių teritorijos elementų visuma.
Sąvokos „aplinka” ir „gamta” savo prasmėmis nėra lygiavertės. „Aplinkos” terminas tapo populiarus dėl po nepriklausomybės atkūrimo besireiškiančios visuotinės Vakarų mėgdžiojimo tendencijos, kaip angliškojo termino „environment” pakaitalas .
Apskritai „aplinkos” terminas savo prigimtimi yra grynai ekologinis, savo prasme išreiškiantis
supančios terpės arba namų sąvokas ir nurodantis privalomą kokio nors su ja sąveikaujančio objekto
arba šeimininko buvimą. Čia glūdi ir ekosistemos kaip objekto (subjekto) ir jo aplinkos funkcinės sistemos supratimas. Tokia bendra ekosistemos samprata yra daug platesnė už tradicinę biologijos mokslo suformuotą jos sampratą ir atspindi ekologinį požiūrį, kaip vieną iš universalių šiuo¬laikinio tikrovės pažinimo metodų. Ypatingą vietą jame užima antropoekosistemos sąvoka, žyminti ekologinę sistemą, kurios pagrindinis elementas („šeimininkas”) yra žmogus, o kiti su juo susiję gamtiniai ar antropogeniniai dariniai sudaro jo gyvenamąją aplinką („namus”). Būtent bendros žmonijos antropoekosistemos sudėtyje korektišku tampa ir apibendrintas žemiškosios aplinkos bei globalinis ar regioninis aplinkos apsaugos (aplinkosaugos) sąvokų vartojimas.
Vienas iš pagrindinių teiginių, kurio pagrindu yra suprantama aplinkosauga, yra jos vietos bendroje krašto tvarkymo struktū¬roje išsiaiškinimas. Kraštotvarkos vidinėje sistemoje galima išskirti du organizacinius pagrindus – pagal sprendimų pobūdį ir pagal veiklos kryptį. Pirmasis jų jungia socialines-ekonomines prognozes, gamto¬s naudos, žmonių veiklos, teritorinės santvarkos ir kraštovaizdžio formavimo sprendimo blokus, antra¬sis – aplinkos (teritorijos) naudojimo ir aplinkos apsaugos kryptis (l pav.). Taigi, aplinkosauga yra antroji kraštotvarkos pusė, apribojanti aplinkos naudojimo sprendimų vengimą. Ją taip pat galima apibrėžti kaip aplinkos kokybės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės saugojimą, įsisavinant terito¬riją bei racionaliai naudojant jos išteklius.
Aplinkos planavimo, organizavimo ir vykdymo galimybės visada priklauso nuo visuomenėje priimtų ir naudojamų krašto tvarkymo principinių nuostatų visumos, t.y. realiai įgyvendinamos kraštotvarkos sistema. Pastaroji yra istorinis ir net regioninis reiškinys, todėl galima kalbėti tik apie tam tikrą laikmetį bei tam tikrą regioninę kultūrą atitinkančią žmogaus ir aplinkos santykių sistemą.Net toje pačioje šalyje įvairūs mokslo bei projektavimo centrai bei valstybinės institucijos kartais laikosi pakankamai skirtingų principų tiek kraštotvarkoje, tiek aplinkosaugoje.

l pav. Aplinkosaugos vieta bendroje kraštotvarkos sudėtyje

  

KRAŠTOTVARKA

SOCIALINĖ-EKONOMINĖ PROGNOZĖ

GAMTONAUDA

VEIKLOS TERITORINĖ SANTVARKA

KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMAS

APLINKOS NAUDOJIMAS

Socialiniai poreikiai

Išteklių fondas

Apgyvendinimo sistema

Tvarkymo zonos  

Ekonominiai prioritetai

Naudojimo kryptys

Funkcijų lokalizavimas

Tvarkymo priemonės

APLINKOS APSAUGA

Poveikio aplinkai tendencijos

Ekologiniai limitai

Dislokacijos ekologinis reguliavimas

Struktūros ekologinis optimizavimas

Suderinta kraštotvarkos ir aplinkosaugos sistema gali formuotis tik jungiant ir derinant pagrįstus gamtos bei visuomenės sąveikos sprendimo būdus: gamtinį ir socialinį-ekonominį determinizmus. Abu jie, veikdami atskirai, neišvengiamai veda į kraštutinumus – bejėgiškumą arba valyvą nesiskaitymą, naivumą arba tiesiog bukumą ir pan. Vienas iš suderintų būdų krašto tvarkymo nuostatoms formuoti yra minėtų pagrįstų principų racionaliosios esmės, reiš¬kiamos žmonių veiklos ekologizavimo ir humanizavimo poreikiais, atskleidimas ir įvertinimas. Tą galima efektyviai pasiekti taikant kraštotvarkoje integruotą žmogaus aplinkos požiūrį ir jį atitinkančią sistemą. Antropoekologinis integravimas remiasi visais žmogaus, kaip biologinio, psichologinio ir socialinio sub¬jekto, požymiais bei poreikiais ir aprėpia visus žemiškosios aplinkos formavimo ir apsaugos klausimus.
Apskritai skirtini yra gana skirtingi kokybiškai žmogaus aplinkos kraštotvarkos kriterijai, kurių laikymasis ir santykis vienu ar kitu metu, vienose ar kitose šalyse programuoja vienokią ar kitokių aplinkosaugos terpę, vykdymo galimybes bei pobūdį. Kriterijų grupės yra šios:
1) bionominiai, reikalaujantys išsaugoti gyvosios gamtos, kurios dalimi yra žmogus, įvairovę ir aplinkos biologinį sveikumą;
2) psichonominiai, reikalaujantys formuoti optimalų aplinkos informacinės apkrovos ir emocinio poveikio potencialą;
3) socionominiai, reikalaujantys formuoti stabilias socialines teritorines bendrijas ir užtikrinti aplinkos socialinę kokybę;
4) ergonominiai, reikalaujantys sudaryti žmogaus veiklai tinkamas fizines sąlygas jos technologijos ir teritorinių ryšių atžvilgiu;
5) ekonominiai, reikalaujantys didinti teritorinių naudmenų našumą ir jų naudojimo efektyvumą.
Aplinkosaugos raidoje lemiamą vaidmenį vaidina kompleksinis arba integruotas šios srities nacionalinių strategijų rengimas ir įgyvendinimas. Neapgalvota ūkinė veikla ir jos trum¬paregiška plėtra, ypač pasireiškusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, atvedė pasaulį į neišvengiamą ekologinę krizę ir privertė rimtai susimąstyti visas industrializavimo bei urbanizavimo keliu žengiančias valstybes. Dėl šios priežasties XX a. viduryje išsivysčiusių šalių kraštotvarkoje prasidėjo naujas etapas – jų ekonominės plėtros ir teritorinio planavimo ekologizavimas, valstybės mastu planuojamos ir reguliuojamos aplinkosaugos politikos formavimas. Ekologinės katastrofos baimė vertė peržiūrėti ankstesnį laukinio kapitalizmo bei totalitarinio socializmo santykį su gamtine aplinka ir priimti iki tol nevertintus ekologinius ūkio plėtros kriterijus. Objektyvus tokio proceso rezultatas – specializuoto valstybinio aplinkosauginio planavimo atsiradimas, pasireiškęs tiek šakinio programinio, tiek teritorinio projektinio planavimo formomis.
Ši tendencija aktyviai reiškiasi tiek Vakarų, tiek Rytų pasaulyje, tam tikrais periodais jiems keičiantis metodologinio lyderio vaidmenimis. Būtina pažymėti, kad Rytų pasaulio ekonominį ir technologinį atsilikimą dažnai kompensuodavo aplinkosaugos politikai formuoti ypač reikalingas stiprus valstybinis reguliavimas, kryptingas mokslinio potencialo naudojimas. Jau 7 – 8 dešimtmečiuose pasirodo pirmieji specializuoti teritorinio planavimo dokumentai, vadinamieji kraštovaizdžio (Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija ir kt.) arba biologiniai (Čekija, Slovakija, Prancūzija, Lenkija ir kt.) planai, dažn¬iausiai skirti atskirų šalies dalių arba jos regionų gamtos naudai ir gamtosaugai optimizuoti . Stiprų postūmį bendram vystymo ekologizavimui suteikė Romos klubo veikla ir jo garsieji 8-ojo dešimtmečio darbai, pradėję globalinio ekologinio planavimo etapą ir stambių makroregionų kompleksinio vystymo modeliavimą. Jų įtakoje pradedamos rengti specialios nacionalinės bei regioninės aplinkosaugos organizavimo programos. Gana įdomu, kad 9-ajame dešimtmetyje šioje srityje į priekį įsiveržė Rytų Europos šalys, viena iš pirmųjų buvo Sovietų Sąjunga. 1972-1978 metais buvo pradėtas aktyvus naujo valstybinių dokumentų – teritorinių kompleksinių gamtosaugos schemų – statuso įteisinimas, pagrindimas ir praktinis rengimas. Tai buvo iki tol Europoje ir pasaulyje analogo neturėjusi teritorinio ekologinio planavimo kryptis.

2. GLOBALINĖS APLINKOSAUGOS PROBLEMOS

Aplinkos būklė Lietuvoje
Atmosfera
Pagrindiniai teršalų į atmosferą šaltiniai Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra mobilūs taršos šaltiniai, t.y. pramonė ir energetika. Transporto srautų skaičiavimai atlikti remiantis sunaudotu kuru, o teršalų kiekiai iš stacionarių šaltinių apskaičiuoti remiantis pramonės įmonių ir energetikos objektų valstybinių ataskaitų duomenimis.
Didžiausias teršalų kiekio į atmosferą šaltinis Lietuvoje yra mobilūs taršos šaltiniai, t.y. autotransportas, žemės ūkio ar statybos mašinos, geležinkelis, civilinė aviacija, jūrų ir upių laivynas. Bendrame taršos balanse mobilių taršos šaltinių kiekis sudaro daugiau kaip 70%.
1979 m. Ženevoje buvo priimta “Tolimųjų tarpvalstybinių užteršto oro masių pernašų konvencija” , vėliau 1985 – 1991 m. buvo pasirašyti protokolai dėl sieros dioksido, azoto oksidų ir lakių organinių junginių (LOJ) kiekio į orą mažinimo. Lietuvos Respublika prisijungė prie konvencijos 1993 m. spalio mėnesį. Remiantis šia konvencija, SO2 kiekis į atmosferą iki 1993 m. buvo numatyta sumažinti 30% (lyginant su 1980 m. buvo 228 tūkst. t). N0 kiekis į atmosferą 1994 metais neturėjo viršyti 1987 m. lygio (buvo 78 tūkst. t), o iki 1999 m. LOJ kiekį numatyta sumažinti 30%, lyginant su 1988 m.
Mūsų šalyje pastebimas šių konvencijoje minimų teršalų emisijos mažėjimas. Palyginti su 1980 m., sieros dioksido emisija sumažėjo daugiau kaip 60%, azoto oksidų emisija nuo 1987 metų sumažėjo daugiau kaip 25%, o lakiųjų organinių junginių emisija per pastaruosius 5 metus sumažėjo 63,6% (t.y. nuo 19,5 tūkst. tonų iki 7,1 tūkst. tonų).
1992 m. birželio mėn. Rio de Žaneiro konferencijoje 155 šalys pasirašė Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją. Tarp šių šalių buvo ir Lietuva. 1995 metais šią konvenciją ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Svarbiausios šiltnamio efektą sukeliančios dujos – anglies dvideginis. Jis išsiskiria vykstant visiems degimo procesams. Kadangi atmosferoje CO2 išsilaiko vidutiniškai 50-200 metų, tai šių dienų efektas bus jaučiamas ir vėlesniais šimtmečiais. Energetika kartu su transportu yra vienas didžiausių šiltnamio dujų kiekio šaltinių Lietuvoje.
Per paskutiniuosius penkerius metus į atmosferą išmetamų teršalų kiekis Lietuvoje labai padidėjo. Pagrindinė priežastis yra šalies ekonomikos pakilimas. Todėl oro užterštumas kai kuriais teršalais daugelyje šalies miestų padidėjo, taip pat gerokai padidėjo autotransporto priemonių skaičius, o tai reiškia, kad į aplinką yra daugiau išskiriama anglies monoksido arba dioksido.

Radiacija
Atmosferos radioaktyvumo tyrimai atliekami siekiant gauti informaciją, papildančią gama monitoringo duomenis, atpažinti anomalius radionuklidus bei nustatyti jų šaltinį. Po 1986 m. (Černobylio katastrofos įtaka) atmosferos radioaktyvumas palaipsniui mažėja. Atmosferos krituliai nuolat renkamos penkiose meteorologijos srityse: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Utenos, Dūkšto.
Žinoma, aukščiausias radioaktyvumas yra Dūkšte. Čia didelė Ignalinos atominės elektrinės įtaka. Be atmosferos ištirtų radioaktyvumo tyrimų, mūsų šalyje taip pat nuolat atliekami ir natūralaus radioaktyvumo, dirbtinio radioaktyvumo, dirvožemio užterštumo bei upių, Kuršių marių, Baltijos jūros užterštumo radionuklidais tyrimai. Be to, Ignalinos AE, kaip didžiausiame potencialiame radioaktyvios taršos šaltinyje, atliekama ištakų ir nuotekų radioaktyvumo kontrolė.

Vanduo
Paviršinio vandens būklė nuolat stebima 48-iose Lietuvos upėse (101 poste). Vandens pavyzdžiai imami prie miestų, teršalų santykinai nepaveiktoje vietoje, ir už paskutinio miesto nuotekų išmetimo, taip pat žiotyse bei šalies sieną kertančiose upėse. Atliekami ir santykinai švarių upių ir upelių tyrimai. Šiuo metu nustatomi 54 vandens kokybės rodikliai: fiziniai parametrai, pagrindiniai jonai, specifinės organinės medžiagos, sunkieji metalai, pesticidai, fenoliai. Be to, atliekami radiologiniai, mikrobiologiniai ir hidrobiologiniai tyrimai.
Galima konstatuoti, kad Lietuvos upės labiausiai užterštos organinėmis medžiagomis (pagal biocheminį deguonies sunaudojimą – BDS5) ir biogeninėmis medžiagomis (amoniaku, nitratais, nitritais, fosfatais).
Pagal taikomus vandens kokybės kriterijus 1993 m. 43% tirtų upių vietų vanduo buvo švarus, 48% – vidutiniškai užterštas, 9% – smarkiai užterštas. Pastarųjų metų tyrimų duomenis lyginant su 1994 m. Lietuvos upėse vandens užterštumas organinėmis medžiagomis ir fosfatais sumažėjo, o azotinėmis medžiagomis truputį padidėjo. Pagal hidrobiologinius rodiklius (fitoplanktoną, zooplanktoną, zoobentosą) upių vandens kokybė, palyginti su praėjusiais metais, nepasikeitė.

Dirvožemis
Dirvožemis – itin sudėtingas ir pastoviai besikeičiantis aplinkos komponentas. Jo danga dabartinės Lietuvos teritorijoje pradėjo formuotis maždaug prieš 9-10 tūkstančių metų ir tik pietrytinėje dalyje aptinkami daug senesni, paskutiniojo apledėjimo nepaveikti dirvožemiai. Labiausiai dirvą veikia klimatas, augalija, gyvūnija ir žmogaus ūkinė veikla.
Lietuvoje tiriamos dirvožemio agrocheminės savybės (nustatomi fosforo ir kalio kiekiai, rūgštingumas), randami pesticidų, sunkiųjų metalų kiekiai.
Sunkiųjų metalų kiekių pokyčius tose pačiose tyrimų aikštelėse numatyta vertinti kas 5 metus. Pirmą kartą šie kiekiai nustatyti 1995 m. Atkreiptinas dėmesys, kad sunkiųjų metalų kiekiai įvairių Lietuvos rajonų tirtuose dirvožemiuose neviršija didžiausių leistinų koncentracijų (DLK), nors įvairių vietų gruntuose jų kiekiai, nors retai,tačiau labai skiriasi. Mažesni sunkiųjų metalų kiekiai dažniausiai pasitaiko lengvesnės sudėties dirvožemiuose. Vidurio Lietuvoje sunkiųjų metalų kiekiai dirvožemyje vos ne du kartus mažesni, negu Vakarų bei Rytų Lietuvoje. Čia gali turėti įtakos dirvožemių kilmė, tipas ir sudėtis.

Atliekos
Jau ne pirmi metai renkama informacija apie daugiau kaip pusantro tūkstančio Lietuvos pramonės įmonių atliekas. Paskutiniais metais pavojingų atliekų kiekis šiek tiek padidėjo. Pavojingos atliekos pagal numatomą tvarkymo sistemą suskirstytos į tris grupes: degintinas, deponuotinas bei fiziniais ir cheminiais metodais tvarkytinas atliekas. Šis suskirstymas gali keistis taikant vienus ar kitus pavojingų atliekų kenksmingumo šalinimo metodus. Vandens valymo įrenginių dumblas nėra įtrauktas į pavojingų atliekų grupes dėl jo specifinio tvarkymo. Daugiausia pavojingų atliekų susidaro Šiaulių (dėl AB “Mažeikių nafta”), Klaipėdos ir Kauno regionuose.
Didžiąją nepavojingų atliekų dalį sudaro buitinės ir organinės atliekos. Toks staigus susidarančių atliekų sumažėjimas po 1992 m. paaiškinamas tuo, kad seniau į apskaitą buvo įtraukti kolūkiai su dideliais gyvulininkystės kompleksais, o vėliau, išskaidyti į smulkias žemės ūkio bendroves, šie objektai į apskaitą nebebuvo įtraukti.
Nepavojingos atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buitines, antrines, statybinių medžiagų, gatvių ir kelių, kitas nepavojingas atliekas bei fosfogipsą.
Į sąvartynus išvežama daug atliekų, kurios galėtų ten ir nepatekti, jeigu būtų kompostuojamos: mėšlas, laukininkystės, daržininkystės ir maisto atliekos.
Statybinių medžiagų ir mineralinių žaliavų atliekos, reikiamai paruoštos, galėtų būti naudojamos statyboje, tiesiant kelius ir pan. Didesnę antrinių žaliavų dalį galima būtų vėl panaudoti gamyboje. Ir dabar kasmet apie 13 – 14% medienos atliekų išvežama į buitinių atliekų sąvartynus užuot sunaudojus kurui. Apie 7% stiklo, 16% popieriaus, 2% gumos, 65% plastmasių ir polimerų atliekų taip pat atsiduria sąvartynuose. Šalies mastu tai sudaro dešimtis tūkstančių tonų.

3. KIETOS ATLIEKOS BEI JŲ TVARKYMAS

3.1. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita

Atliekos apibrėžiamos kaip netinkamos naudoti medžiagos, kurioms buvo pakenkta gamybos procese arba po jo. Plačiąją prasme – tai įvairioje žmogaus veikloje panaudotų medžiagų likučiai, kurių negalima vartoti anksčiau numatytiems tikslams. Daug atliekų susidaro chemijos, metalurgijos, maisto, miško ir medžio apdirbimo bei kitose pramonės įmonėse, žemės ūkyje, buityje. Jos būna skysto, kieto ir dujinio pavidalo.
Atliekų apskaita. Įvairioje gamybinėje veikloje per tam tikrą laikotarpį susidariusį atliekų kiekį galima nustatyti tik griežtai jas apskaičiuojant. Be to, žinant atliekų kiekius, lengviau jas tvarkyti ir įvertinti pavojingųjų atliekų gausą. Iki šiol Lietuvoje nebuvo vieningos atliekų (išskyrus buitinių ir vienkartines pavojingųjų atliekų) apskaitos sistemos. 1991 m. Aplinkos apsaugos departamentas pradėjo vesti apskaitą pagal vieningą formą ir klasifikatorių, parengtus remiantis Bazelio konvencija dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų kontrolės ir Tarptautiniais atliekų identifikavimo kodais. Šiuo metu duomenis apie Lietuvos pramonės įmonėse bei kitose organizacijose susidarančias įvairiausias atliekas renka ir tvarko Aplinkos apsaugos ministerija.
Visas atliekas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: nepavojingąsias ir pavojingąsias at-liekas. Nustatyta, kad 1992 m. Lietuvoje susidarė 17,7 mln., 1993 m. – 5,418 mln. nepavojingųjų atliekų. 1994 m. duomenys parodyti 2 paveiksle. Šiuo metu nepavojingų atliekų kiekis yra padidėjęs dėl ekonominio pakilimo. Savo ruožtu nepavojingosios atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buities, statybinių medžiagų ir kitas nepavojingas atliekas, antrines žaliavas, fotogipsą, gatvių bei kelių sąšlavas.
Per metus Lietuvoje susidaro apie 40-50 tūkst. tonų degintinų pavojingųjų atliekų. Kadangi daugelyje naftos atliekų ir emulsijų yra dideli kiekiai vandens, kurį galima atskirti nesudėtingais ir nebrangiais metodais, tai degintinų atliekų tuomet būtų apie 30 tūkst. tonų per metus. Atliekų, kurias reikia apdoroti fiziniais ir cheminiais būdais, per metus susidaro apie 1200 t. Daugelyje pramonės įmonių įrengti vietiniai galvaniniai nuotekų valymo įrenginiai, kuriuose susidaręs šlamas, turintis sunkiųjų metalų, privalo būti deponuotas. Nemažai pavojingųjų atliekų, jas perdirbus ar regeneravus, galima naudoti gamyboje kaip žaliavą.
Nepavojingosios atliekos. Tai yra buitinės atliekos. Daugelis buitinėje žmonių veikloje susidariusių atliekų yra tiesiog išmetamos į šiukšlių surinkimo talpyklas, iš kur išvežamos į sąvartynus. Vakarų šalių gyventojai buitines atliekas paskirsto po konteinerius: atskirai kaupiamas popierius, spalvotasis ir bespalvis stiklas, spalvotieji ir juodieji metalai, plastmasės gaminiai ir pan. Perdirbus šias atliekas, gaunamos naujos žaliavos, gerokai sumažėja atliekų kiekis aplinkoje. Daugelyje rytų bloko šalių, tarp jų ir Lietuvoje, buitinės atliekos nerūšiuojamos, todėl nemažai naudingų medžiagų iškeliauja į sąvartynus. Be to, į buitinius sąvartynus išvežama ir dalis pavojingųjų atliekų, nors formaliai Lietuvoje tai daryti griežtai draudžiama.
Iš viso Lietuvoje per metus į sąvartynus išvežama apie 1800 tūkst. tonų buitinių atliekų, jų vienam gyventojui tenka apie 160 kg (pasaulyje – apie 200-250 kg).
Pastaruoju metu buitinių atliekų sudėtis yra pasikeitus — gausėja plastmasės, popieriaus ir kartono atliekų, nes vartotojams daug pateikiama supakuotų maisto produktų. Jeigu veiktų antrinių žaliavų surinkimo sistema, didžioji dalis šių atliekų turėtų patekti ne į sąvartynus, bet į antrinių žaliavų perdirbimo punktus. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kaune, jau bandoma sukurti atliekų (popieriaus, stiklo, plastmasių bei metalo) rūšiavimo sistemą, gyventojai raginami jas mesti į skirtingus konteinerius. Reikia tikėtis, kad šitokia antrinių žaliavų rinkimo sistema prigys visoje šalyje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 800 miesto ir kaimo tipo buitinių atliekų sąvartynu. Daugelis jų ir geologiniu, ir geografiniu požiūriu prastai įrengti, tačiau šie sąvartynai yra modernizuojami: yra arti gyvenviečių, atliekų nuoplovos dėl netinkamo grunto patenka į gruntinius vandenis.
Pramonės atliekos (antrinės žaliavos). Tai įvairiuose gamybos procesuose naudotų medžiagų: metalo, stiklo, plastmasių, medienos ir pan. liekanos, Lietuvoje daugiausia susidaro medžio atliekų – 42%; iš jų 34% smulkios medienos atliekos (pjuvenos, drožlės), 31% maišytos atliekos, 28% gabalinės atliekos (atraižos, plokštės, faneros), 7% žievės. Šios atliekos deginamos, naudojamos dirvai tręšti (pjuvenos), išvežamos į buitinius sąvartynus ir pan.
21% juodųjų metalų atliekų sudaro anglinis plienas, 2% ketus, 77% kiti juodieji metalai. Stiklo atliekų didžiausią dalį – 78% sudaro lakštinio stiklo atliekos, kita dalis: 9% spalvoto stiklo, 7% bespalvio, 5% maišyto ir 1% medicininio, elektrovakuuminio, neutralaus stiklo ir stiklino atliekos. Gumos atliekos — 70% padangų, 7% gumos bei tekstilės atliekos, 1% padangų drožlių ir 22% kitų gumos atliekų. Plastmasinių ir polimerinių dirbinių atliekose termoplastų (polietileno, polivinilo chlorido ir polisdrolo) yra 56%, termoreakcinių dervų — 12%, dirbtinės odos — 8%, linoleumo — 2% ir maišytų plastmasinių atliekų — 22%.
Lietuvoje kol kas nesukurta sistema, leidžianti saugiai perdirbti ir palaidoti pavojingąsias atliekas, antrinių žaliavų utilizavimas labai silpnai organizuotas, todėl šiuo metu nemažai įmonių nelegaliai veža savo atliekas į buitinius sąvartynus, nors pramonės atliekoms kaupti jau įrengti specialūs pramoniniai sąvartynai.
Pavojingosios atliekos. Kasmet Lietuvoje susidaro apie 200 tūkst. t pavojingųjų atliekų. Pavojingosios atliekos pagal numatomus jų tvarkymo būdus skirstomos į tris grupes: degintinas, tvarkytinas fiziniais ir cheminiais būdais bei deponuotinas.
80% degintinų pavojingųjų atliekų sudaro naftos ir vandens emulsijų atliekos, 11% – odų ir kailių išdirbimo dumblas su chromu, likusią dalį — dervos, klijai, latekso ir kt. atliekos (5.5 pav.). Tik 2% naftos ir vandens emulsijų atliekų yra sudeginama – didžioji dalis naudojama kaip antrinė žaliava.
54% deponuotinų pavojingųjų atliekų sudaro užterštas gruntas, 29% – šlakai ir pelenai (5.7 pav.). 44% užteršto grunto išvežama } buitinių atliekų sąvartynus, 29% sutvarkoma įmonėse, o 27% išvežama į Palemono keramikos gamyklą perdirbti.

3.2. Atliekų surinkimo sistema

Atliekų rinkimas. Pavojingųjų atliekų tvarkymas prasideda nuo jų susidarymo ir rinkimo. Surinktosios atliekos surūšiuojamos pagal jų kenksmingumą ir talpinamos į specialius konteinerius. Kiekvienam konteineriui užpildoma deklaracija, kurioje nurodomos konteinerių turinys bei transporto priemonės, galinčios jas vežti. Europos šalyse remiamasi atliekų surinkimo, transportavimo ir žymėjimo (ADR) taisyklėmis, kurios leidžia supaprastinti tarptautinių atliekų pervežimo kontrolę bei tiksliai apibrėžti atliekų transportavimo ir tvarkymo kompanijų atsakomybę. Lietuvoje kol kas tokia atliekų tvarkymo sistema, apimanti atliekų surinkimą, perkrovą bei transportavimą į pavojingųjų atliekų perdirbimo įmones, dar nėra sukurta.
Pavojingosios atliekos iš smulkių ir vidutinio dydžio įmonių bei gyventojų turėtų būti surenkamos tam tikruose savivaldybės įrengtuose surinkimo punktuose. Įrengti pavojingųjų atliekų surinkimo punktą yra gana paprasta. Tai aptverta teritorija, kurioje yra atliekų, laikomų specialioje taroje, sandėliavimo vieta, konteineriai nesupakuotoms atliekoms kaupti, patalpa personalui. Dirbantieji turi mokėti elgtis su pavojingosiomis atliekomis: jas priimti, rūšiuoti ir pristatyti į perkrovos stotis. Be to, punktuose dirbantys žmonės turi teikti informaciją gyventojams apie pavojingąsias atliekas, jų susidarymą buityje bei rekomendacijas, kaip jas rinkti.
Atliekų perkrovos stotys. Jų naudojimo tikslas — atpiginti pavojingųjų atliekų pervežimą iš toliau esančių surinkimo punktų, pramonės bei žemės ūkio įmonių į atliekų perdirbimo įmones. Iš šių stočių atliekos vežamos perdirbti tik tuomet, kai jų susikaupia pakankamas kiekis. Perkrovos stotyse turi būti įrengta: stovėjimo aikštelė autocisternoms ir krovininiams automobiliams; autocisternų iškrovimo ir pakrovimo vietos; rezervuarai skystoms atliekoms laikinai laikyti; atliekų taroje laikino sandėliavimo vietos; vandeningų naftos emulsijų nusistovėjimo rezervuaras; betoninis bunkeris autocisternų nuosėdoms kaupti, automobilių plovimo aikštelė; vieta tuštiems konteineriams; pastatas dirbantiesiems, laboratorijai bei saugos įrangai. Dirbantieji privalo kontroliuoti priimamas atliekas ir teikti informaciją apie jas perdirbimo įmonei. Atliekos gabenamos į perdirbimo įmonę tik tuomet, kai ji gali jas perdirbti. Išvežamoms medžiagoms užpildomos deklaracijos.
Atliekų transportavimas. Tai – vienas iš sudėtingiausių atliekų surinkimo etapų, nes kelia didžiausią pavojų aplinkai. Jeigu ši grandis nėra reikiamai sutvarkyta ir organizuota, avarijų metu atliekos patenka į aplinką ir ją užteršia. Kiekvienai atliekų rūšiai gabenti turi būti parinkta tinkama tara ir taikoma specifinė pervežimo tvarka. Skystos atliekos vežamos autocisternomis, kietosios ir supakuotos — specialiai pritaikytomis bortinėmis mašinomis. Rekomenduojama atliekas iš surinkimo punktų j perkrovimo stotis bei iš perkrovimo stočių į perdirbimo įmones vežti skirtingomis transporto priemonėmis. Tolimesniems pervežimams ekonomiškiausias ir patikimiausias transportas yra geležinkelis.

3.3. Atliekų perdirbimas ir deponavimas

Atliekų perdirbimas. Perdirbimo įmonėje pavojingosios atliekos padaromos nekenksmingomis arba deponuojamos. Lietuvai užtektų vienos centrinės pavojingųjų atliekų perdirbimo įmonės. Todėl, šiuo metu ir buitinės, ir pavojingosios pramoninės atliekos deginamos 1100-1200°C temperatūroje. Šiuolaikiniuose deginimo įrenginiuose suardoma iki 99,99% pavojingųjų atliekų. Atliekų deginimo būdas, nors ir labai paplitęs, bet yra gana brangus: daug kainuoja deginimo produktų valymo sistemos, išmetamų į atmosferą kontrolės priemonės, aplinkos monitoringas.
Degimo procesas turi būti griežtai kontroliuojamas. Mat ne visos medžiagos gali sudegti iki galo, o nevisiškai sudegę produktai taip pat gali būti pavojingi aplinkai. Kad atliekos būtų sėkmingai ir visiškai sunaikintos, būtina: degimo kameroje nuolat palaikyti reikalingą temperatūrą; atliekas deginti nustatytą laiką; deginant palaikyti turbulentinį deguonies ir atliekų maišymosi procesą. Pavojingosios atliekos dažniausiai deginamos aukštos temperatūros rotacinėse krosnyse su antrinio deginimo kamera. Jos yra patvarios, universalios ir saugios eksploatuoti. Tokiose krosnyse galima deginti ir kietas, ir skystas, ir supakuotas, ir nesupakuotas atliekas.
Šioje krosnyje degimo temperatūra siekia apie 1200°C, todėl joje sudega visos organinės medžiagos, net ir tokios, kurių sudėtyje yra polichlororganiniai junginiai. Kad degančios medžiagos visiškai oksiduotųsi, po rotacine krosnimi įrengta antrinio deginimo kamera, į kurią papildomai pučiamas oras.
Degimo metu susidariusios karštos dujos naudojamos šildymui arba elektros energijai gauti. Išmetamos į atmosferą dujos turi būti išvalytos, nes deginant atliekas susidaro keli itin kenksmingi junginiai: druskos rūgštis, sieros dioksidas ir azoto oksidai.
Fiziniai ir cheminiai atliekų apdorojimo būdai. Jais siekiama taip apdoroti medžiagas, kad sumažėtų jų tūris ir būtų gauti nepavojingi arba mažai pavojingi aplinkai produktai, kuriuos būtų galima palaidoti pavojingųjų atliekų poligone. Šiais būdais apdorojamos ir organinės, ir neorganinės, ir skystos, ir kietos atliekos.
Konkretus būdas parenkamas atsižvelgiant į pavojingųjų atliekų sudėtį. Organinės ir neorganinės medžiagos apdorojamos atskirai. Apdorojant organines atliekas, būtinos šitokios operacijos: chromatų redukcija, cianidų oksidacija, sunkiųjų metalų nusodinimas ir flokuliacija. Naftos atliekos paprastai apdorojamos terminiu būdu. Šitaip gaunama 5% vandens ir 95% naftos produktų, kuriuos galima panaudoti kaip antrinę žaliavą (pvz., kurui).
Atliekų deponavimas. Atliekų deponavimas – tai atliekų laikymas kontroliuojamame sąvartyne su specialiomis paviršinio ir požeminio drenažo sistemomis, dviguba membrana, stebimų gręžinių tinklu ir kitais inžineriniais įrenginiais, kurių paskirtis — kuo daugiau sumažinti teršalų prasiskverbimo į aplinką pavojų. Lietuvoje nebuvo ir nėra nė vieno tinkamai įrengto buitinio ar pramoninio sąvartyno, todėl jie yra potencialūs aplinkos taršos šaltiniai. Pavyzdžiui, jau nebeveikiantis Vilniaus sąvartynas yra visai arti, apie 0,5 km nuo Fabijoniškių mikrorajono. Nustatyta, kad žalinga sąvartyno įtaka pradedama jausti po daugelio, kartais po 20—30 metų.
Atliekų deponavimo vieta — sudėtingas inžinerinis įrenginys, suskirstytas į sekcijas, turinčias atskiras drenažo sistemas. Sekcijas skiria specialios dangos, smėlio ir molio sluoksniai. Tarp šių sluoksnių atsiradusį užteršta sunka patenka į drenažo sistemą ir iš jos nuleidžiama į valymo įrenginius. Kad į atliekas nepatektų lietaus vanduo, jos uždengiamos. Gruntinį vandenį nuo galimos taršos galima apsaugoti dviem būdais: 1) deponijos dugne įrengti dvigubą membraną ir drenažo sistemą; 2) įrengiant deponijos dugną žemiau gruntinių vandenų lygio; tuomet gruntinis vanduo filtruotųsi iš aplinkos į deponiją ir iš jos būtų pašalinamas per drenažo sistemą. šitokiame inžineriniame įrenginyje galima atliekas saugiai kaupti ilgą laiką. Tik labai svarbu, kad dirbantieji griežtai laikytųsi atliekų laidojimo taisyklių, laiku ir kvalifikuotai likviduotų avarijas bei nelaimingus atsitikimus. Kad būtų galima fiksuoti gruntinio ir paviršinio vandens bei dirvožemio pokyčius, prognozuoti aplinkos kitimą ateityje, atliekų perdirbimo ir deponavimo vietų apylinkėse būtina vykdyti monitoringo darbus.

3.4. Technologijų be atliekų kūrimas
Plėtojantis ir tobulėjant gamybai, vis labiau mažėjant žaliavų resursams aplinkoje, pradėta kurti technologijas be atliekų ir iš žaliavų, panaudotų pagrindinei gamybai, likučių imta gaminti kitą produkciją. Šitaip mažinamas atliekų kiekis gamtoje, iš vienos ar kelių rūšių žaliavų pagaminama daug įvairių produktų, ekonomiškai sunaudojamos visos medžiagos. Tai gana paprasta, kai gaunamos atliekos nėra kenksmingos. Kur kas sunkiau plėtoti technologiją be atliekų tose gamybos srityse, kuriose atliekomis yra pavojingosios medžiagos. Tokiu atveju taikomi anksčiau aptarti atliekų apdorojimo būdai. Be abejo, ne kiekviename gamybos procese apsieinama be atliekų, kurios dar gali būti panaudotos.
3.4 Mechaninis nutekamųjų vandenų valymas
Valant vandenis mechaniniu būdu, atskiriamos neištirpusios mineralinės ir organinės priemaišos. Paprastai tai yra pirmasis nutekamųjų vandenų valymo etapas, nes toliau teršalai gali būti šalinami biologiniais arba fizikiniais cheminiais valymo metodais. Šiuo būdu iš nutekamųjų vandenų pašalinama apie 90% neištirpusių mineralinių ir apie 20% neištirpusių organinių priemaišų.
Sodintuvai. Sodintuvais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos didesnės kaip 0,25 mm mineralinės dalelės, kai valymo įrenginių pajėgumas > 100 m3/parą, ir organinės dalelės, kurių nusėdimo greitis lygus smėlio nusėdimo greičiui. Sodintuvuose dalelės, veikiamos gravitacijos jėgos, nusėda ant sodintuvo dugno arba išplaukia į paviršių.
Pagal pagrindinio vandens tekėjimo kryptį sodintuvai skirstomi į vertikaliuosius ir horizontaliuosius. Iš horizontaliųjų sodintuvų dažniausiai naudojami radialiniai sodintuvai, kuriuose vandens srautas sukasi ratu. Pagrindinė priemaišų masė (40— 60%) sodintuvuose nusėda per 1,5 val. Atsižvelgiant į šį laiką, paprastai apskaičiuojama sodintuvų talpa.
Hidrociklonai. Hidrociklonai naudojami skirtingos masės priemaišoms atskirti. Veikimo principas pagrįstas kietųjų dalelių separavimu besisukančiame vandens sraute. Dalelių atskyrimo greitis, veikiant išcentrinėms jėgoms, gali kelias-dešimt kartų viršyti tokių pačių dalelių nusėdimo greitį. Be to, hidrociklonai yra labai našūs, palyginti ekonomiški, juos galima sujungti į vieną automatizuotą sistemą, išcentrinės jėgos sukuriamos be papildomų mechanizmų. Dažniausiai naudojami atvirieji ir slėginiai hidrociklonai.
Atviraisiais hidrociklonais atskiriamos ir nusėdančios, ir išplaukiančios į paviršių dalelės, kurių nusėdimo (išplaukimo) greitis didesnis kaip 0,2 mm/s. Jie būna šių tipų:
— be vidinių įtaisų dalelėms atskirti;
— su kūgine perdanga ir vidiniu cilindru;
— daugiaaukščiai.
Atvirųjų hidrociklonų veiksmingumas labai priklauso nuo fizinių dalelių savybių (matmenų, formos, svorio ir pan.), pačių hidrociklonų geometrinių matmenų ir jų darbo hidraulinio režimo. Pagrindinis hidrociklonų parametras yra hidraulinė apkrova.
Filtrai. Po mechaninio, cheminio ir biologinio valymo nutekamiesiems vandenims papildomai valyti naudojami įvairūs filtrai. Į filtrus vandens srautas gali tekėti iš viršaus žemyn ir atvirkščiai – iš apačios aukštyn. Užpildai būna vienasluoksniai ir daugiasluoksniai. Naudojamos medžiagos: smėlis, žvyras, skalda, marmuro trupiniai, antracitas, šlakas, keramzitas ir kt.
Pagrindiniai reikalavimai: 1) pirmiausia turi būti filtruojama per stambesnes, vėliau – per smulkesnes užpildo daleles.

3.5. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas
Įvairūs cheminiai junginiai — rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant vandenis cheminiu būdu, teršalai paprastai neutralizuojami arba oksiduojami. Neutralizuojama :
1) sumaišant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizavimo reakcijos;
2) naudojant įvairius reagentus – kalkes (CaO), rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą (Na2CO3), natrio šarmą (NaOH), amoniako vandenį (NH^OH);
3) 3) filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais (užpildas — kalkės, dolomitas, magneutas, kreida ir kt.).
Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo režimą, naudojamus reagentus, vietines sąlygas ir pan.

3.6. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas
Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokių pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų.
Biologinio valymo galimybę lemia šie veiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi būti artima neutraliai (pH = 6,5—8,2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali būti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų.
Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų absorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Pirmoji stadija trunka tik 15—30 min., antroji — kelias valandas arba paras.
Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis (biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtinėmis sąlygomis (biofiltruose bei aerotankuose).

3.7. Oro valymas bei taršos mažinimas

Siekiant sumažinti oro taršą iš mobilių šaltinių būtina toliau spręsti kuro kokybės gerinimo klausimą ir laipsniškai pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES standartus, įgyvendinti optimalų eismo valdymą ir įdiegti kitas priemones atmosferos taršai sumažinti. Siekiant laikytis ES aplinkos apsaugos reikalavimų energetikos ir pramonės sektoriuose, būtina pagreitinti ir užbaigti integruotos taršos prevencijos kontrolės sistemos įdiegimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti švaresnio kuro panaudojimą ir pažangių gamybos ir taršos kontrolės technologijų įdiegimą.
Viena iš prioritetinių priemonių transporto skleidžiamai taršai mažinti yra visuomeninio transporto parko atnaujinimas, visų pirma įsigyjant naujas transporto priemones. Tik maža parko dalis turi šiuolaikinius variklius, kurie atitinka EURO 2 ir EURO 3 standartus.

4. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos Respublikoje veikia vieninga aplinkos apsaugos valstybės valdymo sistema.
Aplinkos apsaugą Lietuvos Respublikoje valdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aplinkos apsaugos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos.
1994 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo” Nr. I – 486 buvo įsteigta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija.
Lietuvoje aplinkos apsaugos problemoms spręsti yra suformuota vieninga Aplinkos apsaugos ministerijos struktūrinių padalinių sistema. Dalį minėtų problemų nagrinėja ir sprendžia Aplinkos apsaugos ministerijos centrinis aparatas, kurį sudaro Bendrosios strategijos, Aplinkos kokybės, Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamentai ir jiems pavaldūs skyriai. Be to, prie ministerijos veikia specializuotos tarnybos: Jungtinis tyrimų centras, Žuvų išteklių departamentas ir jiems pavaldūs struktūriniai padaliniai.
Taip pat įsteigti keturi Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldūs valstybiniai rezervatai, kurie vykdo ministerijos jiems pavestas funkcijas saugomose teritorijose.
Kitą dalį Aplinkos apsaugos ministerijos funkcijų vykdo regionų aplinkos apsaugos departamentai bei jiems pavaldžios rajonų ir miestų aplinkos apsaugos agentūros (inspekcijos).
Aplinkos kokybės būklė Lietuvoje nuolat kinta. Šiems pasikeitimams turi įtakos bendros gamybos apimtys, naudojamų žaliavų ir kuro charakteristikų pokyčiai, pramonės ir žemės ūkio restruktūrizacija bei kiti faktoriai, į kurių veikimo pasekmes negalima neatsižvelgti realizuojant aplinkos apsaugos priemones. Nors aplinkos būklė lyginant su ankstesnių metų rezultatais pagerėjo, neteigtina, jog aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės srityje jau viskas padaryta. Dar reikia išspręsti daugybę klausimų, įgyvendinti valstybės aplinkos apsaugos strategiją.
Aplinkos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios institucijos, atlikdamos Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės pavestus uždavinius, realizuoja pagrindines funkcijas: įgyvendina aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo valstybės strategiją; rengia valstybines ilgalaikes ir tikslines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programas; organizuoja ir koordinuoja valstybinės svarbos aplinkos apsaugos schemų bei kitų priemonių parengimą; rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių klausimais projektus; organizuoja valstybinės svarbos specialiųjų teritorinio planavimo dokumentų rengimą; derina ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, vietos savivaldos institucijų teisės aktų projektus bei teritorinio planavimo dokumentus; rengia gamtos išteklių naudojimo normas, normatyvus, standartus bei taisykles; nustato gamtos išteklių naudojimo limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką, reglamentuoja ir kontroliuoja gamtos išteklių apskaitą, organizuoja valstybinių kadastrų bei registrų, priskirtų ministerijos kompetencijai, sudarymą bei tvarkymą; teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybinių rezervatų, draustinių, valstybinių parkų, gamtos paminklų, kitų saugomų teritorijų steigimo projektus; reglamentuoja ir kontroliuoja saugomų teritorijų veiklą, organizuoja valstybinių rezervatų ir kitų ministerijos kompetencijoje esančių saugomų teritorijų valdymą; sudaro ir tikslina Raudonąją knygą, organizuoja ir atlieka darbus susijusius su retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų išsaugojimu bei gausinimu reglamentuoja augalų, gyvūnų, trofėjų įvežimo, išvežimo, taip pat gyvūnų laikymo nelaisvėje tvarką, nustato ir kontroliuoja teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisijos į aplinką normas bei apskaitos tvarką, nustato leidimų atlikti teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisiją, išdavimo tvarką, nustato pavojingų cheminių medžiagų ir pavojingų atliekų gabenimo, tranzito, naudojimo, saugojimo, laidojimo ar nukenksminimo ir apskaitos tvarką bei kartu su Sveikatos apsaugos ministerija nustato radioaktyviųjų medžiagų ir mikroorganizmų bei kitų biologinės taršos šaltinių įvežimo, gabenimo, tranzito, naudojimo, saugojimo, laidojimo ar nukenksminimo ir apskaitos tvarką, radiacinio saugumo normatyvus, nustato ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir projektų derinimo tvarką, taip pat tvarką, pagal kurią įvertinama, ar produkcija atitinka aplinkos apsaugos reikalavimus, organizuoja šį darbą, organizuoja ir koordinuoja kompleksinį aplinkos monitoringą, mokslo tyrimus gamtos apsaugos išteklių naudojimo bei aplinkos apsaugos srityje. Taip pat palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, informuoja visuomenę apie aplinkos būklę ir koordinuoja ekologinį švietimą, rūpinasi aplinkos apsaugos specialistų rengimu bei tobulinimusi, atlieka atestavimo ir licencijavimo darbą, kontroliuoja gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos apsaugą, nustato valstybės gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo tvarką, teikia siūlymus dėl aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo ekonominės sistemos formavimo, dalyvauja formuojant muitų už įvežamus ir išvežamus gamtos išteklius politiką, reiškia pretenzijas ir ieškinius dėl žalos atlyginimo fiziniams ir juridiniams asmenims, teršiantiems aplinką ir neracionaliai naudojantiems gamtos išteklius, neteisėtai naudojantiems, žalojantiems ar naikinantiems augaliją ir gyvūniją.
Vykdydama savo funkcijas Aplinkos apsaugos ministerija ypatingą dėmesį skiria valstybės aplinkos apsaugos kontrolei. Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo valstybės kontrolės organai (pareigūnai) – valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai veikia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Aplinkos apsaugos ir kitais įstatymais, Aplinkos apsaugos ministerijos nuostatais, Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės nuostatais ir kitais teisės aktais. Šį darbą atlieka atitinkami ministerijos padaliniai, regionų departamentai bei rajonų agentūros (inspekcijos).
Valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai kontroliuoja žemės, žemės gelmių, paviršinių ir požeminių vandenų, jūros, atmosferos oro, kraštovaizdžio, augalijos, gyvūnijos apsaugą ir naudojimą bei gamtos išteklių atkūrimą, kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo reikalavimų bei limitų, standartų, taisyklių ir kitų sąlygų, kontroliuoja gamtos išteklių ir jų naudojimo, emisijų į aplinką, gamybos ir buitinių atliekų apskaitą, operatyviai informuoja Aplinkos apsaugos ministeriją, regionų departamentus, miestų, rajonų agentūras, reikiamas tarnybas ir visuomenę apie pavojingus aplinkos užteršimo atvejus, prižiūri, kad aplinkai apsaugoti būtų naudojamos reikiamos priemonės, teikia siūlymus, kaip sumažinti ar išvengti žalingo poveikio aplinkai, kai yra planuojama ir vykdoma ūkinė ar kita veikla, organizuoja ir kontroliuoja neetatiniu aplinkos apsaugos inspektorių veiklą.
Visi Aplinkos apsaugos ministerijos struktūriniai poskyriai ir pavaldžios institucijos susiję tarpusavyje, kadangi jų veikla vienija bendras uždavinys – išsaugoti aplinką.
4.1 Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba

Pastaraisiais metais Lietuvos Respublikoje aplinkos apsaugos teisiniam reguliavimui imta skirti ypatingai didelį dėmesį.
Lyginant su kitomis reguliavimo sritimis aplinkos apsauga yra prioritetinės svarbos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Aplinka tiesiogiai veikia žmogų, o žmogus daro poveikį aplinkai, todėl šis procesas labai sudėtingas: reikia daug ką numatyti iš anksto, įstatymiškai sureguliuoti svarbiausius aplinkos apsaugos klausimus. Nuo to priklausys, kokia ateityje bus mus ir mūsų vaikus supanti aplinka, ar ji nedarys mums neigiamo poveikio, kokią darys įtaką kaimyninėms šalims ir t.t.
Žmogus yra priklausomas nuo jį supančios aplinkos. Dažnai jis daugiau paima, negu sugeba duoti, todėl aplinkos kokybės atkūrimo procesas sudėtingas, reikalaujantis didelių pastangų ir lėšų, taip pat žinių apie aplinką kaip vientisą sistemą.
Pasitaiko atvejų, kai pasikeitimai aplinkoje tampa negrįžtami, ir bet kokios pastangos grąžinti ją į ankstesnę būklę būna neveiksmingos. To negalima pamiršti, todėl būtina stebėti aplinką bei jos pokyčius.
Aplinkos apsaugą mūsų šalyje reguliuoja valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės nuostatos aplinkos apsaugos reguliavimo srityje.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija yra vykdomosios valdžios institucija, vykdanti valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą ir aplinkos apsaugos valdymą (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatai, l p. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 9 d. nutarimas Nr. 842) .
Aplinkos apsaugos ministerija taip pat vykdo valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolę, nustato valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo tvarką, organizuoja aplinkos apsaugos organų (pareigūnų) – valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių bei neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių darbą.
Mus visus supanti aplinka – ne tik tai, ką mes matome kasdien išėję į gatvę, į mišką ar su kuo susiduriame ūkinėje ar kitokioje veikloje. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kuri yra tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma. Tos sistemos elementus jungia natūraliosios ir antropogeninės sistemos.
Aplinkos būklė, kraštovaizdis ir biologinė įvairovė turi didelės įtakos ekonominei ir socialinei visuomenės bei valstybės pažangai.
Pastaruoju metu priimta nemažai svarbių įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugos klausimus. Tai Lietuvos Respublikos miškų, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų, Lietuvos Respublikos žemės gelmių, Lietuvos Respublikos augalų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymai; įstatymas “Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių Nerijoje”. Patvirtintos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir daugelis kitų teisės aktų.
Neseniai Lietuvos Respublikos Seime priimta dar keletas aplinkosaugos įstatymų: Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimai ir papildymai, Lietuvos Respublikos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. LR Seimui pateikti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos gyvūnijos apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių bei bendrijų įstatymas. Šiuos ir kitus įstatymus numatyta priimti artimiausiu metu. Taip pat rengiami Lietuvos Respublikos atmosferos, Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų, Lietuvos Respublikos dirvožemio apsaugos ir kitų įstatymų bei teisės aktų projektai.
Vieningos teisinės sistemos, reglamentuojančio aplinkos apsaugą, šiuo metu nėra. Svarbu pažymėti, kad rengiant įstatymus, kitus teisės aktus daug dėmesio skiriama jų suderinimui su kitais įstatymais bei teisės aktais, galiojančiais Lietuvos Respublikoje ir reglamentuojančiais kitas sritis, siekiant išvengti prieštaravimų (kolizijos) ir užtikrinti jų atitikimą Europos Sąjungos Direktyvų nuostatų reikalavimams.
Kiekvienu atveju priimant naują teisės aktą, reglamentuojantį aplinkos apsaugą, svarbu atsižvelgti į tai, kaip jis veiks vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis, koks jo santykis su kitais galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, kokie bus jo veikimo rezultatai bei realios taikymo galimybės. Taikant Europos Sąjungos Direktyvų nuostatas svarbu atsižvelgti į tai, ar realu juos taikyti mūsų Respublikos sąlygomis. Būtina įžiūrėti racionalų būdą ir įspėti patį perspektyviausią vienos ar kitos Europos Sąjungos direktyvos nuostatos taikymo rezultatą.
Per paskutinius ketverius metus įvyko daug pasikeitimų aplinkos apsaugos valdyme. Aplinkos apsauga tapo prioritetine sritimi, todėl ankstesnės nuostatos jau neatitinka šiandienos reikalavimų. Būtina keisti Aplinkos apsaugos įstatymą, kitus įstatymus bei teisės aktus. Svarbu, kad pakeitimai ir papildymai būtų kuo skubiau priimti, kadangi per pastaruosius metus, be minėtų pasikeitimų, įgyta nemaža praktinės patirties, kuri šiandien jau leidžia daryti argumentuotas išvadas, kaip turėtų būti reguliuojami specifiniai ir bendrieji aplinkos apsaugos klausimai, kaip jie turėtų būti realizuojami ir kontroliuojami. Neseniai baigta ruošti ir Valstybinė aplinkos apsaugos strategija.

Išvados

Kiekvienas iš mūsų yra šios žemės gyventojas, mus supa gamta, kuri yra mūsų būstas, mūsų prieglobstis bei mūsų maitintoja. Tačiau žmogus per daug skuba ir pamiršta, kas yra aplink jį t.y. aplinką. Naikindami ir niokodami viską, kas supa mus t.y. gamtą, mes naikiname save. Taip pat ir paliekame vis skurdesnę aplinką ateities kartoms.
Pagrindinės šiuo metu esančios aplinkosaugos problemos yra tai, kad žmogus netausoja jį supančios aplinkos, tiek kiekvienas iš mūsų, tiek ir pati valstybė. Kiekvienoje šalyje yra sukurta aplinkosaugos sistema, kuria siekiama kuo mažiau niokoti ir teršti mus supančią aplinką. Taip pat kiekvienoje valstybėje yra kovojama su asmenimis, kurie nesilaiko įstatymų ir toliau teršia aplinką.
Aplinkosaugos problemos kiekvienoje valstybėje yra skirtingos, tai lemia: klimatas, įvairios gamtinės sąlygos, šalies ekonominis išsivystimo lygis, šalyje vykdomos pramonės šakos, žmonių kultūra ir t.t. Lietuvoje siekiant pagerinti aplinkos būklę, reikėtų pasirūpinti paprasčiausiais dalykais, tokiais kaip: šiuolaikinių sąvartynų, atitinkančių ES standartus, atidarymas, kenksmingų medžiagų sąvartyno bei kenksmingų medžiagų perdirbimo įmonės, kurios užtektų mūsų valstybei bent vienos, įsteigimas, pagerinti paviršiaus bei gruntinių vandenų kokybę, bandyti išsaugoti žemės plaučius-miškus ir t.t.
Nors Lietuvoje aplinkosaugos sistema yra pakankamai gerai išvystyta, tačiau ją dar reikia tobulinti. Lietuvai įstojus į ES atsirado tam tikrų naujovių, kurias bandoma įdiegti ir Lietuvoje. Tačiau tai yra pakankamai sunku, nes tam reikia papildomų lėšų bei žmonių pastangų neteršti juos supančios aplinkos.
Lietuvai glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis šalimis ir įgyjant tarptautinės patirties gerinant aplinkos būklę, turėtų būti kur kas lengviau.
Tačiau, kad ir kaip aplinkosaugos sistema būtų gerai išvystyta, kiekvienas iš mūsų turėtų pradėti saugoti gamtą nuo savęs, juk mes esame pagrindiniai aplinkos vartotojai.
Todėl mūsų planetos ateitis priklauso tik nuo mūsų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Č.Kalenda. Ekologinė etika: Vilnius, 2007.
2. Heinrich D., Hergt M. Ekologijos atlasas: Vilnius, 2000.
3. K.Jankevičius, J.Stasinas. Aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000.
4. K.Šešelgis. Aplinkos apsauga. Vilnius,1991.
5. http://neris.mii.lt/aa/at96/1da.html.
6. http://www.am.lt/VI/rubic.php.3?rubic–id 110
7. http://www.zalieji.lt/apie-id110
8. http://www.eudel.lt/lt/paramosprogramos/ispa.html
9. http://ec.europa.eu/environment/climat
10. http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/klimatas/klimato_prognozes
11. http://www.delfi.lt
12. http://www.vsv.lt/gyvensena/sveikas/2198.html
13. www.mip.lt/temp/w200501210054_ekologijos_problemos.doc
14. www.am.lt/
15. vrd.am.lt/
16. aplinka.vilnius.lt/
17. europa.eu/pol/env/index_lt.htm
18. aplinka.kaunas.lt/
19. www.aplinkosauga.lt/
20. www.smm.lt/
21. ekoblogas.wordpress.com/
22. www.finasta.lt/
23. www.zalieji.lt/
24. www.point.lt/
25. www.euro.lt/
26. www.ekoi.lt
27. www.zpasaulis.lt/index
28. 193.219.133.6/aaa/pranesimai/aplinkos_bukle/
29. www.aplinkosauga.lt
30. www.delfi.lt

K. Donelaičio “Metai” analizė

 

Maždaug dešimtmetį (1765-1775 m.) K.Donelaitis rašė savo pagrindinį kūrinį “Metai”, susidedantį iš keturių giesmių, atitinkančių metų laikus. “Metams” įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai “Metus” sieja su literatūros tradicija.
Pradėjus skaityti poemą, pirmiausia į akis krinta tikroviškas gamtos ir su ja susijusios buities traktavimas. Gamtinė tematika nepaprastai plati ir įvairi, rodanti, kad autorius rėmėsi savo patirtimi. K.Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. Antai “Pavasario linksmybės” pradedamos ryškiu gamtos atbudimo paveikslu: “Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir šaltos žiemos triūsus pargriaudama juokės…”. “Vasaros darbuose” poetas neduoda gamtinės įžangos, tačiau ir čia nestinga vasaros gamtos bruožų. Su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime. Vaizdinga ir “Žiemos rūpesčių” gamtinė preliudija. Ypač svarbų vaidmenį atlieka saulė. Ji – gyvybės žemėje palaikyloja, pavasarį pažadina ir atgaivina gamtą, vasarą vargina būrus, bet brandina javus, džiovina pašalius. Poemoje saulė galinga gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija.
Gamtos kaita kartu simbolizuoja žmogaus amžių, greitai praslenkančius gyvenimo tarpsnius. Gamtos ir žmogaus paralelė atskleidžia poeto gilų susimąstymą dėl gyvenimo trapumo. Tačiau “Metuose” poetas teigia gyvybę, augimą, atkaklumą. Poeto talento galia skatina žmogų įsiklausyti į gamtą, atsiduoti jos ritmui. Gamta yra būrų darbo ir veiklos fonas, glaudžiai sulydoma su būrų gyvenimu. Ji vaizduojama objektyviai. per ilgaamžę būrų patirtį. Poemoje vaizduojami būrai iš Vyžlaukio valsčiaus. Jų yra apie 40 vyrų ir 15 moterų. Būrai skirstomi į teigiamus (“viežlybus”) ir neigiamus (“nenaudėlius”), teigiamų grupei priklauso Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas; neigiamų – Dočys, Slunkius, Pelėda, Enskys, Plaučiūnas. “Viežlybieji” būrai – švaros, tvarkingumo, drausmingumo pavyzdys, jų gyvenimu, jų lūpomis autorius moko, kaip reikia dirbti, gyventi. “Nenaudėliai” yra girtuokliai ir triukšmadariai, jie tinginiai ir dėl to nuskurdėliai. Moterys veikia kaip kolektyvas darbo, papročių aprašymuose. Ryškesnių jų paveikslų autorius nerodo. Visi būrai vaizduojami sudėtingomis baudžiavinių darbų ir santykių sąlygomis. Būrų gyvenimas parodomas tarsi katorga, jų vaikai nepatiria vaikystės nerūpestingumo. Alkani, nuskurdę būrai per dienas triūsia dvaro laukuose, kenčia žiaurią prievartą ir smurtą. Matome, kaip per visus keturis metų laikus būrai sunkiai dirba pono laukuose ar dvare. Būrų būtis pasibaisėtinai skurdi: skurdūs trobesiai, prastas aprėdas ir valgis. Ypač nuskurdę “nenaudėliai” būrai. Nusigyvenę būrai mėgina pateisinti save, savo tingėjimą (Slunkiaus monologas).
Daugiausia poemoje vaizduojamas ponų ir būrų tarpininkas šaltyšius Pričkus. Tai personažas, veikiąs visose keturiose poemos dalyse. Pričkus – paklusnus dvaro tarnas, bet, bendraudamas su būrais, jis nuoširdus, paprastas. Pričkus rūpinasi būrų buitimi, jų gyvenimu, pamoko naudingų dalykų. lš “Viežlybųjų” veikėjų išsiskiria Krizas. Tai linksmas, optimistiškas būras, nagingas, darbštus žmogus.
Daugelis “Metų” būrų turi moralinių jėgų pakelti gyvenima sunkumus, vaizduojamas poemoje ir būrų sąmonėjimas. Jie pradeda suvokti, kas kaltas dėl jų nelaimių, pradeda ieškoti išeities. Poemoje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos santykius, vaizdai alsuoja meile gamtai, žmagui, darbui.

J. Biliūno kūrinio „Kliudžiau“ analizė

 

Jonas Biliūnas – garsus XX a. pradžios rašytojas, parašęs daug kūrinių, daugiausia novelių. Pagrindiniai autoriaus kūrybos bruožai – pasakojimas pirmuoju asmeniu ir autobiografiškumas. Nagrinėjamas kūrinys yra novelė „Kliudžiau“, kurioje irgi gausu šių rašytojo kūrybos bruožų. Novelė yra apie įvykį, kuris nutiko berniukui ir sukrėtė jį visam gyvenimui.
Kūrinyje yra vaizduojamas glaustas pasakojimas, kuriame pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas – maža katytė. Mintis yra dėstoma nuosekliai, o pabaigoje nėra siūloma vienintelė išvada – skaitytojas pats gali nuspręsti, kaip toliau rutuliojasi veikėjo gyvenimas.
Novelėje, kaip jau minėta, kalbama pirmuoju asmeniu. Tai kūriniui suteikia trapumo, nuoširdumo ir jautrumo, nes visas veiksmas yra matomas jauno berniuko akimis. Jis, dar būdamas jaunas, nušovė nedidelę baltą katytę, kuria, jo nuomone, buvo palikę žmonės patvory. Tačiau vaikas buvo per daug jautrus ir, pamatęs besikankinantį nuo skausmo gyvūnėlį, nesugebėjo to iškęsti, ir tai paveikė jį visiems laikams.
Novelėje „Kliudžiau“ didžiausias dėmesys yra skiriamas ne įvykių tąsai, kaip būdinga prozai, o vidiniam pasakotojo pasauliui. Yra aprašomi veikėjo jausmai taip smulkiai, kad kiekvienas skaitytojas, beskaitydamas šį kūrinį, gali pajusti, ką jautė tas mažas berniukas, nužudęs katytę. Šiuo poelgiu vaikas norėjo sau ir visam pasauliui įrodyti, kad jis gali, kad jis jau yra suaugęs, tačiau, kaip paaiškėja iš kūrinio, toks jis nėra. Šis kūrinys yra lyg vyriškumo testas, kurio vaikas nepraeina.
Kūrinio erdvė yra apibrėžta – tai laukas kaime. Visas veiksmas vyksta patvory. Tokia glausta kūrinio erdvė leidžia skaitytojui lengviau suprasti ir įsivaizduoti veiksmo vietą. Kūrinio laikas nėra nurodomas, tačiau iš epitetų galima suprasti, jog tai buvo šalta diena („suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės“).
Jonas Biliūnas puikiai pavaizdavo sumišusio vaiko pasaulį, iš pradžių jo didvyriškumą, o vėliau vaikiškumą ir jautrumą esamai situacijai. Autorius sugebėjo smulkiomis detalėmis nupiešti tokį kūrinio pasaulį, jog kiekvienas iš mūsų galėjo pabūti tos jaunos asmenybės pasaulyje ir pajusti tą baimę bei sutrikimą. Rašytojas parodė, koks iš tikrųjų trapus ir gležnas yra jauno žmogaus pasaulis.

Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (III dalis)

3 dalis. I skyrius. Praėjus 10 metų po nuo karo pradžios, kai Liuda Vasaris išvažiavo iš Lietuvos, štai jis ir vėl grįžta, tačiau visai supasaulėjęs, apsirengęs poniškai.. Nors kraštas buvo tuščias ir girdima svetimkalbių, Liudas pažino gimtinę. Išvykęs ir baigęs dvasinę akademiją, kurioje dar labiau nutolo nuo dvasinio gyvenimo, Liudas aplankė daugelį šalių, kas ir davė akstiną supasaulėti. Todėl jam grįžus jis nenorėjo būti atpažintas esant kunigas. Pirmas pažįstamas sutiktas pirmoje už sienos stotelėje buvo studijų draugas geras apžįstamas kun Antanas Meškėnas, kuris po studijų grįžęs į Lietuvą ir profesoriaująs. Meškėnas trumpai nupasakojo pokarinę nepriklausomos Lietuvos padėtį ir kunigų padėtį valstybės valdyme… Klausydamas Vasaris suprato, kad jis vis dar tebėra kunigas, nors Meškėno kalba iš buvo jam juoką kelenti. Prašneko apie Stripaitį, Varnėną, advokatą Indrulį, Liudo gimnazijos bedraklasį. Kaunas Liudui atrodė labai skurdus po Paryžiaus, ir nuliūdo, nes tokiam “paryžiečiui” čia nelabai tinkama vieta. Liudas žino, kad čia atsivežė dvasios negalavimą ir pirmoji naktis, kai jis sapnavo laikomas mišias ir per jas save kaltindamas, dar labiau kankino save. II skyrius. Apsilanko pas prof. Meškėną, kur sutinka ir Stripaitį, kuris papasakojo apie sunkų visuomeninį darbą agituojant ir sėdint Seime. Dar ginčyjosi ten buvęs Indrulis, kuriam Liudas simpatijos nejautė, bet abu buvo draugiški. Po vidurkančio kun. Meškėnas parašė Liudą už jį atlaikyti mišias, nes šis po vidurnakčio išgėręs, o Liudas ne, bet Vasaris visomis išgalėmis stengėsi atsiginti pareigos, nes jau seniai buvo belaikęs jas ir tuo nuliūdino profesorių. Kartu išėjo ir Indrulis ir pokalbio metu pasiūlė Liudui apsistoti pas save ir pasigyrė, kad tu susižadėjęs su turtinga, gražia, meniška, protinga, išsilavinusia, inteligentiška, nepasipūtusia amerikiete, o Liudas pašiepęs jo susižavėjimą ne tiek ja pačia, bet jos namu, pasakė, kad rašąs ir gan rizikingai. III skyrius. Pabudo džiaudgamąsis, kad nereikia laikyti mišių ir klausė savęs kodėl jam tai būtų buvę sunku.. Prisiminė akademiją kur jau niekas taip nesaugojo kaip seminarijoj, todėl neretai laužydavo taisykles eidamas į teatrą… Kaip mokėsi akademijoj ir dar labiau konfliktavo tarp poetoir kunigo… Ir pagaliau pavyko ištrūkti į užsienį, išsivaduoti, bet jam nebuvo aišku nuo ko… Po kelių valstybių apsistojęs Prancūzijoj ir gavęs apmokamą darbą atsovybėj, jis mišių nebelaikė. Nors darydavo tai, kas kunigams buvo draudžiama, jis save išnagrinėjęs atrėsi sunkių nuodėmių nedarąs. Ten jis jau atsikratė išviršinio panašumo į kunigą ir tuo džiaugėsi, kol pažįstami nepasakydavo jam juo esant, bet jis dar nebuvo apsisprendęs visiškai mesti kunigystę, nors kartais atšaudavo, jog kai įtikės savo talentu mes kunigavęs. Todėl grįžo Lietuvon dar neapsispredęs ir džiaugėsi kiekviena akimirka, kad niekas nežino, jog jis kunigas, bet tėvynės vaizdas pažadino jo kunigo kerteles. Po sapno jis nenorėjo savęs liūdinti, todėl nusiramino, kad galėtų pasidžiaugti paskutinėmis atostogų dienomis, kadangi jis čia atvyko direktoriauti katalikiškai gimnazijai, bet staiga atėjo pranciškonų vienuolis tėvas Severinas su prašymu, kad sergąs vienas brolis ir reikalaująs ne vietinio konfesarijaus išpažinčiai, bet Vasaris vėl atsisakė nuliūdinęs, bet anaiptol į beviltišką padėtį nepastatęs, vienuolį. IV skyrius. Išvažiavo Liudas į gimtinę, bet stotį atvažiavęs pasitikti tėvas jo nepažino. Pakeliui namo pasakojo kas ką žinojo: Liudas apie svetimas vietas, tėvas – apie karo nelaimes ir naujienas Lietuvoj, taip pat paklaustas papasakojo ir apie Liuce, kuri jau trejetas metų ištekėjusi už kito, nes daktaras Brazgys kare miręs. Ta naujiena, kad Liucė vėl ištekėjo, Liudui buvo labai skaudi ir jam reiškianti, kad nutrūko jų draugystės saitai. Taip galvodamas jis negirdėjo tėvo pasakojimų, kol po tylos tėvas neklausė, kad dabar jam tinkamiausia klebonaut. Ir kai tėvas išgirdo, jog Liudas eis direktoriaut, susikrimto iš apmaudo, nes sudužo jo puoselėtos svajonės matyti sūnų klebonu ir sakė, jog direktoriaus vieta ne kunigui, nes jau buvo matęs, kokie tie kunigai gavę valdžią, bet atvirai to sakyti neišdrįso. Skundėsi tėvas dabartiniais vargais ir norėjo pasakyti ši savo kalbos, jog jis nesupranta jaunimo ir yra nusivylęs valdžia bie kunigais, kurie tarnauja ne Bažnyčiai, o Lietuvai. Ir Liudas tai suprasdamas jautėsi kaltas, bet paguosti tėvui jam būtų reikėję visiškai pasinerti į kunigavimą. Bet jis kunigu būti jau negalėjo, nes tai buvo su juo nebesuderinama. Pirmas Aušrakalnio vaizdas ir tiesa, jog ten apkasai Liudą labai liūdino, be to, vokiečių buvo nupjauti visi gražiausi medžiai, kurie puošė jų vienkiemį. Dabar jau niekas jo napasitiko šuksniais, kaip anksčiau, ir Vasaris giliai susimąstė, kas jis toks esąs. V skyrius. Motina, pamačiusi, jog Liudas neparsivežė nė vienos sutanos, nusprendė išvalyti jo kadaise paliktą seną. Motina galvojo, jog Liudas pamiršo, bet jam prisipažinus, jog iki šventadienio neliks ir jam jos nereiks, motina persigando, nes jau buvo sukvietę svečius į egzekvijas, kurias jis turės laikyti, ir po motinos ašarų jis atsisakyti negalėjo. Bet Liudas jau treju metus net nebuvo išpažinties, o tai yra sunki nuodėmė, bet pradėjęs nagrinėti teologiją, jis nusprendė, kad sunkių nuodėmių visgi nebuvo jo gyvenime ir jis mišias laikyti gali… Kai po tokių pamąstymų apsivilko sutaną, pastebėjo, kad jo įžūdžiai vaikščioti su ja dar neišnyko, o pamatę kunigą džiaugėsi tėvai ir dar persimetė pora žodžių apie kunigus be sutanos… Net po nokturnų, besiruošiant mišioms Liudas nesugebėjo pažadinti savy gailesčio už nuodėmes ir tik sakant žodžius mea maxima culpa, jis persigando, kad šios mišios ir yra jo didžiausia kaltė, bet toliau viskas ėjo sklandžiai. Po mišių seniai Liudui pasakojo apie dabartinę valdžią, kuri neva juos apgaudinėja, o esant vokiečiant buvo viesai kitaip… Vasaris pajautė, kad jis ne kaimui skirtas, kad jis niekada nesuprato ir nesupras kaimo žmonių… Jis dar labiau jautė savo dvilypiškumą ir giliai sąžinėj jautėsi neteisus, bet save visaip teisino ir nusprendė, kad tegu žmonės jį laiko tokį, koks jis yra, nors ir kokia būtų bloga ta nuomonė (bijojo, kad kaimiečiai niekada nesupras, kodėl jis taip egliasi). VI skyrius. Atsikrausto pas Indrulį, eina klausyti sumos, bet ne jos laikyti ir jam buvo keista, kad jis tik klauso ir džiaugėsi, kad jis vis dar tikįs žmogus. Po sumos susitko Petrą Varnėną, kurį jau seniai norėjo susirasti ir Liudas paprašė, kad geriau jo kunigu nevadintų… Varnėnas taip pat jam prikišo, jog reikėtų jau apsispręsti, kuriuo keliu jis ketina eiti; ir dar ilgai jie apie tai kalbėjo, kad Vasariui reikia apsispręsti, o šis, kad daug kliūčių tam yra… po to prakalbo apie Indrulį ir tą neva jo sužadėtinę amerikietę Gražulytę ir namaža jis iš Varnėno apie ją ištraukė… Užėję pas Vasarį, Varėnas iškart pamatė ant stalo Liudo rankraščius ir šis pasiūlė surengti poezijos ir muzikos, kadangi Gražulytė grojo ir Vasaris norėjo su ja susipažinti, vakarą. Liudas turėjo darbo paredaguoti, patasisyti savo kūrinius ir tuo pačiu metu vaizduotėje piešė amerikietės paveikslą. Iš Meškėno gavo žinią, kad su juo nori pasikalbėti vyskupas, kad padėtų Liudui grįžti į senas vėžias. Vasaris bijojo, kad jam neprikišinėtų jo padaryti dalykų ir ruošėsi gintis. Iš pradžių Liudas primelavo apie savo kelionėse laikomas mišias, bet paskui vyskupas įspėjo viską, dėl ko Liudas buvo sumanęs gintis ir nusiramino, neva jį supranta ir net neduodamas jam kalbėti, bet kartu Liudas nurimo, nes nejautė dėl nieko baimės, kadangi vyskupas jau viską žinojo… VII skyrius. Šeštadienio vakaras pas doc. Varnėną, kur susirinko apie 15 žmonių, ir Liudas tą dieną nerimavo, kaip pasirodys tarp tų žmonių. Susirinkę ginčijosi apie poezijos reikšmę ir ką reikia rašyti (Liudas tylėjo). Ir štai pasirodė Indrulis su ponia Genuliene ir nepažįstamąją (amerikiete). Ji buvo kitokia nei Liudas įsivaizdavo, ji buvo tobula Aurelija Auksė Gražulytė. Iš pradžių labai gražiai pagrojo Auksė, o po to Liudas pradėjo pasakoti apie savo dramą, kurios jis dar nebaigė, apie karalių vedusį vaidilutę, taip užsitraukę nemalonę ir įmesti į kalėjimą laukė, nes juos teisti galėjo tik sosto įpėdinis, jų sūnus. Liudas pasakojo turinį, kartais paskaitydamas kelias scenas. Po kiekvieno veiksmo įsiterbdavo klausytojai pasakyti savo nuomonę ir pabaigus skaityti prasidėjo ginčas apie pabaigą ir ilgai tylėjusi prabilo Auksė. Ji pasakė, ką mananti apie kūrinį ir kokia jo prasmė, bet ginčai nesiliovė, kalbėjo apie rašymo būdą.. Auksė tą dramą net susiejo su šiuo pasauliu, kas daugumai buvo keista, bet įtikinama… Liudas džiaugėsi, kad šitaip visi diskutuoja dėl jo kūrinio, o labiausiai jam patiko Auksės žodžiai. Vasaris džiaugėsi, kad Auksė priėmė jį kaip kunigą ir susiejo jo dramą su tuo ir norėjo apie tai su ja pasikalbėti. Prie stalo Liudas su Aukse buvo kaimynai, bet kalbos suregzti nepavyko, varžėsi,o Auksė pasirodė labai šiurkšti Liudui ir jis palaikė ją pasipūtėle. Abu jautė, kad negerai išėjo, o ypač Auksė liūdo, nes ji niekada su niekuo dar nėra taip pasielgusi, o ypač su tuo, kuriam jau tė nemaža simpatijos. “Taip kartais neprietelingumas suriša žmones stipriau negu meilus žodis.” VIII skyrius. Vasarį paskiria į gimnazijos direktorius ir viešai pristato, kad jis kunigas. Tebegalvojo apie pokalbį su Aukse.. Pasiįvairinti kasdieninį gyvenimą Liudas nusprendė apsilankyti operoje, sezono atidarymo proga. Šalia jo atsisėda puošni pora, kuri kaip paskui pasirodė buvo Liucija ir Povilas Glaudžiai. Liucija buvo kitokia nei Liudas paskutinį kartą ją matė..ne tokia stora, elegantiška ir apie ją daug mąstė Liudas… Kai turėdavo laisvo laiko savaitgaliais Liudas ilgai mąstydavo apie savo pasirinkimą ir kodėl jis grįžo neapsisprendęs, nes vis giliau klimpo į kunigavimą ir savo dvilypumą. Apsilankė pas jį Stripaitis, pajuokavo apie mergas, bet Liudui nepatiko, taip pat apie jų ryšį su kunigyste ir abu pasirodė neiną išpažinties ir Stripaitis drąsino mėgautis gyvenimu… Buvo susipykę su Indruliu apie kunigų darbą valdžioje, jų patikimumą, taip pat prakalbo apie tariamą Indrulio sužadėtinę, ir jiems susipykus, Liudas pajuto, kad kuo greičiau jam reikia išsikraustyti. Prof. Meškėnas nuo pat pirmos Liudo praleistos dienos Lietuvoj susirūpino jo likimu, tas atsisakymas laikyti mišias, atsakymas tėvui Severinui, su kurio Meškėnas kalbėjo ir giliai buvo susipūpinęs ir galvojo kaip Vasariui padėti… IX skyrius. Kadangi Auksė buvo perpratusi Indrulio ketinimus ją vesti tik iš ambicijos, į jį nekreipė dėmesio, o šis tai matydamas buvo labai pavydus ir įtarinėjantis. Jis įtarinėjo Vasarį, nes Auksei labai patiko jo drama ir ji neva gali persimesti į autorių, todėl aiškiai norėjo išsiaiškinti jos ketinimus tiesiai to paklausęs, ir nors Indrulis sakė , kad jis kunigas ir jo mylėti nedera, ji iš pyktumo atšovė, kad ir juos galima mylėti. Indrulis dar labiau pyko ant savo draugo, o Auksei tas pokalbis davė susimąstyti ir ji dar labiau pyko ant savęs dėl to šiurkštaus savo elgiasio. Pasakoja apie Auksės gyvenimą, jos praeitį, polinkius, kilmę… Ji nuo pat mažens mylėjo Lietuvą kaip savo gimtinę, nors jos ir nemačiusi ligi 23 metų, bet nusivylus Kaunu po paryžiaus ji patriotizmo neprarado. Auksė vis labiau domėjosi Lido kūriniais ir galiausiai paklausė Indrulio, kodėl jis niekada neatsiveda su savim Vasario. Advokatas kaip įmanydamas melavo ir šmeižė Liudą, bet Auksės entuziazmas neišnyko. Jis krimtosi dėl kai kurių savo žodžių, kai vos neprivertė jos pasakyti, ką ji mano apie jį, bet pabėgęs jis visai nekentė Vasario. Auksė susimąstė, kad čia kažkas keista ir ji jautė, jog kažkas artinasi ir ji laukė. X skyrius. Pagaliau sulaukęs Kalędų Liudas nusprendė aplankyti Liucija Glaudžiuvienę, bet dar prieš tai visgi buvo pakviestas kartu su Indruliu aplankyti Auksę. Pakalbėjo apie save, savo keliones, dabartį ir Glaudžius pasirodė be galo didelis idiotas. Po to atėjo Vytukas, su kuriuo patėvis kalbėjo labai šiukščiai, taip pat gavo pasiūlymą rytoj palydėti ponią į operą, nes vėras negalės ir jis sutiko. Atėjęs prieš operą, pavakarieniavo, pakalbėjo su Vytuku apie jo žuvusį tėvą ir kodėl jis patėvio nevadina tėvo tik ponu, o tai buvo dėl to, kad jis nelaikė jo savo tėvu ir nemylėjo kaip ir Glaudžius jo. Bet Liucė paklausta dėl tėvo vadinimo, atsakė, kad tėvo vardo neverta teršti, nes jųsantykių negalima vadinti tėviškais… Pakeliui kalbėjo apie pažįstamus, praeitį ir kad Liucija pagarsėjus išgalvotais romanais gali nekaip atsiliepti Liudui, bet jam buvo nė motais. Grįžę kalbėjo apie Glaudžių, jos nelaimingą santuoką su juo ir Vasario nesupratimą, kodėl ji ištekėjusi dar kartą, kas jam buvo net skaudu… Prakalbo ir apie Vytuką ir kad Glaudžius jo nemėgsta, nes nori savo sūnaus. Liudas džiaugėsi atnaujinęs seną draugystę. XI skyrius. Praėjus metams po sutuoktuvių Glaudžius pasirodė toks beviltiškas ir nemylįs, nors Liucei nieko nešykštėjo ir nebuvo pavydus, kas leido Liucei flirtuoti su daugeliu vyrų, ko pavydėjo kitos ponios ir skleidė paskalas… Truputį apie Liucijos gyvenimą, jos džiaugsmą susitikus Vasarį… Liudas spėliodavo kaip būtų jei jis nebūtų buvęs kunigas ir vedęs Liucę, bet dabar jis nejautė nieko savo širdį. Dabar jo širdį žadino tik Auksė Gražulytė… Kartą užsuko pas jį Varnėnas, su kuriuo kalbėjo apie poeziją ir gyvenimą, kuri labai liečia Vasario gyvenimą, prisimindami tą vakarą, kai Liudas skaitė savo dramą, o Auksė taip įmantriai ją interpretavo… Pabaigoj Liudas paprašė, kad dar kartą jį suvestų su Aukse ir nusprendė Varnėnas suorganizuoti dar vieną poezijos ir muzikos vakarą. XII skyrius. Paskambinęs pakviesti Auksę į jo rengiamą Naujųjų metų pobūvį ir taip išėjo, kad tą vakarą surengti pasisiūlė Auksė savo namuose, nes pas labai erdvu. Tą vakarą buvo irgi apie 15 žmonių, o Auksės senyvas tėvas pasikvietęs kelis draugus į jaunimo tarpą nesimaišė. Atsisėdęs prie salo, kur jam buvo paskirta vieta, Liudas nudžiudo, kad jis vėl sėdi greta Auksės, kuri atsiprašė dėl savo storžieviškumo aną kartą. Jiedu buvo labai draugiški vienas kitam. Prasidėjus šokiam Liudas pasisakė, kad jam nelinksma, nes nėra artimo žmogaus, su kuriuo galėtų tą džiaugsmą dalintis, o Auksė jį interpretavo iš kalbos ir raštų… Vasaris nenoriai atsakinėjo į Auksės klausimus išsisukinėdamas net eilėmis, kurias sugalvojo ekspromtu. Visą vakarą jie buvo drauge ir laimingi. Prieš pat vidurnaktį netikėtai įsiveržė nekviestas Indrulis su draugu. Indrulis visą laiką kreivai žiūrėjo į Liudą ir norėjo jį pašiepti, nes matė jo susidraugavimą su Aukse bei keistai žiūrėjo į jos tostą, kuris jam apsirodė perfrazuoti Vasario žodžiai. Naujųjų Metų rytą Liudas aplankė Liuciją, pakalbėjo apie Naujųjų išvakares, Auksę… Pasikalbėjo su Vytuku ir Liucės paprašytas sutiko padėti jam padėti moksle. Pavakare netikėtai Liudą aplankė prof. Meškėnas su tėvu Severinu. Severinas klausinėjo apie Liudo gyvenimą ir pasirinktą kelią ir šiam atšovus gana griežtai prieš kunigystę, Meškėnas stegdavosi tai sušvelninti, kad neįsižeistų Severinas, bet Liudas laikėsi savo nuomonės ir buvo gana šaltas. Atsisveikinę su Liudu jie dar kalbėjo, ar tik nebus per vėlu jau Liudą gelbėt, nes Meškėnas norėjo dar palaukti, kad Vasaris dar apsiprastų. Jiedu buvo labai susirūpinę. XIII skyrius. Pirmas Liudo pasirodymas visuomenėje su moterimi – Aukse. Eidami namo jiedu kalbėjo apie Liudo patirį su moterimis, jis viską prisipažino, net nežinodamas kodėl yra toks atviras su ja ir abu suprato, kad jųdviejų keliai gali susilieti… Vasariui mokyti Vytuką labai patiko ir iš jo naiviškumo daug sužinodavo apie Liuciją. Kartą netikėtai atėjęs, nes buvo mamos paprašytas išeit, pasakė, kad atėjo kapitonas Raibys, su kuriuo ji turėjo romaną, bet Liudas neišdrįso daugiau paklausinėti ir išpešti žinių. Vasaris vis dar galvojo apie praeitus laikus, jo nepatirtą bučinį, kurio jis dabar labai užsigeidė, nes Liucę mtydavo labai dažnai. Dabar jis daug galvodavo, lygindavo savo sutiktas moteris, svajodavo, nagrinėdavo savo pasikeitimus… Pamilo Auksę, bet Liucei ir jai apie vieną kitą nieko Liudas nesakė. Kalbėdami Liudas su Aukse jie dar nedrįsdavo savo santykių vadinti meile, nes ir ji jautė kažką, kadagi Liudo visai nebesivaržė. Prakalbo ir apie Liudo poeziją, kuri Auksei pasirodė labai nenetūrali, per daug perkeltinių reikšmių, bet Vasaris nesiginydavo, nors ir manydavo kitaip… ir kaip jis jai paskaitė paprastais žodžiais parašytą eilėraštį, ji labai nudžiugo, nes kaip ji manė, šį eilėraštį galės suprasti ir visai nieko nenusimanantis apie poeziją. Liudas džiaugės, kad dabar jis nebėra vienas, kad yra žmogus, kuris bando jį įspėti, suprasti, kad nėra atsiskyrėlis ir jam gyvenimas palinko į kitą kryptį. XIV skyrius. Sekmines Liucija Liudui pasiūlė praleisti su ja ir keletu kitų jos pažįstamų plaukiant valtimi Nemunu ir Liudas sutiko, o kai tą dieną praleisti kartu pasiūlė Auksė, jis jai pamelavo, kad važiuos pas tėvus. Vienintelis pažįstamaskateryje buvo Indrulis, kuris vis dar nekentė Liudo ir jį įžeidinėjo ir Vasaris niekur negalėjo pritapti. Vasaris manė, kad dabar Liucė tikrai viską sužinos. Sustoję miške, Liudas su Liucija kalbėjo apie praeitį ir Liudas ja pradėjo žavėtis dar labiau, bet sau pasakė, kad senosios Liucės nebėr ir kas buvo nebegrįš… Grįžtant Vasaris gėrėjosi gamta ir primygtinai jam teko lydėti Liucę namo galvojant apie Auksę. Pas Liucę kalbėjo apie tai kas būtų, jei jis nebūtų buvęs kunigas ir po kiek laik jis ją karštai pabučiavo. Grįžęs namo dar ilgai mąstė apie tą pokalbį, Liucės žodžius, jo keistą potraukį… XV skyrius. Liudas laukė žinios iš Auksės, kai sužinos visą tiesą iš Indrulio ar iš kitų lūpų. Bet baigiantis savaitei, pas jį įsiveržė Auksė su alyvom ir jie prisipažino mylį viens kitą, bet dar turi palaukti, ar kas pribręs… ir šiuo palankiausiu momentu Liudas neišdrįso prisipažinti melavęs ir dar labiau melavo… Nuėjęs pas Vytuką patikrinti uždavinių, jis neįstengė būti tvirtas tik darbui, nes pati Liucija jį pabučiavo ir sakė lauksianti jo baigus jam darbą. Trumpai šnektelėjo, paprašė Liudas jo nebevadinti Pavasarėliu, ir netikėtai pasirodė pora svečių: Indrulis ir dabita iš katerio, kurio pavardės Liudas nežinojo. Indrulis buvo labai įtarus ir įžvalgus… pastebėjo, kad Liudo peties moters plauką ir pudros, bet per vėlai apsižiūrėjęs Liudas buvo pajuoktas ne tik Indrulio, bet ir dabitos Aleksandro. Dabar Liudas jau neabejojo, kad paskalos pasieks Auksę. Pirmas pas Liudą atbėgo Stripaitis ir kalbėjo apie moteris ir paskalas, kurios ėjo iš Meškėno. Tokį patį įspėjimą gavo ir iš Varnėno, kad neverta teptis dėl tos Glaudžiuvienės, prastos reputacijos ir pan. Dėl tų preikaištų Liudas supyko ir prieštaravo, jog visotinės normos jo nedomina… Po poros dienų Liudui paskambino Auksė ir paprašė neatidėliotinai ateiti pasikalbėti, ir jis suprato, kad ji jau viską žino. Vasaris išvadavo Auskę nuo kančios pasakyti viską ką žino ir jis prisipažino. Liudas nesigynė, bet bandė paaiškinti kodėl taip pasielgė, melavo, buvo su kita, bet svarbiausias klausimas buvo ar jis bučiavo Liuciją ir jam tai prisipažinus Auksė labai nuliūdo, ir nors Liudas sakė, jog santykius su Liuce nutrauks, ji tuo netikėjo ir nusprendė vasarai išvažiuoti atostogų ir grįžus pažiūrėti kaip viskas bus, nes dėl visko kaltas buvo tik Liudas ir jis pasižadėjo atlaikyti jos išbandymą ir jų išsiskyrimas buvo toks, tarsi jie daugiau niekada nebesusitiks. XVI skyrius. Liudas pasiryžęs savo tikslą pasiekti – išsiskirti su Liucija, bet kaskart nuėjęs pas ją Vytuko darbų tikrinti jis negalėdavo su ja nepabūti. Pamąstymai ką reiškia meilė… Prisimina Auksę ir išsiąiškina, kad ryšys tarp jo ir Liucijos anksčiau ar vėliau vistiek būtų nutrūkęs, nes ji nublanko prieš jo akis. Sklandžiai pasibaigus Vytuko egzaminams, ko Liudas labai laukė, pagaliau nusprendė jų ryšius galutinai nutraukti ir nuėjęs pas ją viską išdėstė, vienas kitam kai ką prisipažino, padiskutavo ir abu supratę, jog kitos išeities nėra kaip suaugę ir geri draugai atsisveikino. Išėjo Liudas neatsigręždamas iš Liucijos namų, bet pasuko ne namo, o link Aleksoto… ėjo pakrante, po to užlipo į šlaitą, apžvelgė Kauną, Nemuną, kažką sugalvojo apie didmiestiškos civilizacijos demoą, kuris jau aprėpė Kauną, Liuciją ir kėsinasi į jį, ir nužingsniavo namo. XVII skyrius. Visą vasarą Liudas svarstė apie savo pasirinkimą, nagrinėjo savo vidų, santykius su Aukse, suprato, kad jei norėtų tai dabar būtų pats metas grįžti prie kunigystės, nes jau įprato tai daryti, ir atostogas nusprendė praleisti Nidoje, kur joks pažįstamas netrukdys svarstyti svarbių klausimų. Liudas nors ir labai norėdamas, žinių apie Auksę neišgirdo. Prieš išvyką į Nidą nusprendė Liudas aplankyti savo tėvus ir šįkart jau įsidėjo savo sutana, nes žinojo, kad reiks laikyti egzekvijas, kurios ir vėl buvo išgirtos, ir dirbo kitus kunigiškus darbus, o tėvas apgailestavo, kad Liudas nežada nė šįmet grįžti į parapiją. Nors ir visi Liudo darbai buvo tikros šventvagystės, veidmainiavimas, bet jis buvo vienintelė tėvų atspirtis, be kurios jie netektų prasmės gyventi. Ir kartais jis jau norėdavo būti paskirtas į kurią nors parapiją, nes kaip peilis rėžė jam širdį tėvų kalbos, kas būtų jam nesant kunigu ir jis pyko, kad tarp jo ir tėvų atsirado kažkokia nesusipratimo skraistė. Nuvažiavęs į Nidą jis džiaugėsi ramybe, laisve, visa aplinka… bet galvoti jam nepavykdavo, nes atsigulęs ant smėlio jis tiesiog žiūrėdavo į debesis ir nieko negalvojo. Kai būdavo apsiniaukę, jis rašinėdavo, turėdamas naujų minčių ir paskatų. Vieną naktį jis ėjo pasivaikščioti žinodamas, kad pasivaikščiojimas bus ilgas ir netikėtai prie vienos kalvos jis netikėtai susitiko Auksę, kuri būtų pro praėjsu kaip nepažįstamoji, bet buvo atpažinta Vasario. Būdami Nidoj jie kartu vaikštinėjo, kalbėjosi kas abiem glūdi ant širdies, Liudas išpasakojo viską ką jaučia, kas jam neramu, o Auksė jį visiškai suprato ir padėjo dar geriau susivokti ir net liepė baigti save analizuoti, nes iš to tik nelaimės, graužatis ir kančia… Liudas po to įgavo naujų jėgų, vilties, pasiryžimo. XVIII skyrius. Prasidedant naujiems mokslo metams, Liudas buvo griežtai užsispyręs mišių nelaikyti ir jokie kapeliono ir primininko įkalbinėjimai ir nepasitenkinimai nepadėjo, nes Vasaris norėjo, kad visi suprastų, kad jo kunigystė yra klaida. Jis prisiminė Auksės žodžius apie meilę, pats žiūrėjo į savo vidų, norus ir į šeimą, kurios jis nenorėjo, nes jam užteko tik meilės, nes prisiminė, kaip kartą girdėjo iškoneveikiant ekskunigą. Ir kartą Auksė tiesiogiai iškėlė vedybų klausimą, kuris sukėlė didelį nesusipratimą, nes abu buvo rimtai užsiėmę pozicijas… bet literatūriniai laimėjimai Liudui kėlė daug vilčių ir stiprino jo apsiryžimą eiti keliu į išsivadavimą, grįžęs iš atostogų jie atidavė teatrui savo dramą, kurią suvaidino prie Kalėdų šventes. Visi buvo sužavėti premjera, per antrą pertrauką jį atėjo pasveikinti net pats Indrulis, kuris vėl ėmė kibti prie Auksės savo meilikavimu.. po trečio veiksmo Liudas buvo išprašytas užlipti ant scenos, kur gavo daug gėlių ir aplodismentų. Kritikai dramą įvertino palankiai, net katalikų kritikai palankiau į ją žiūrėjo, nes autorius savas žmogus, tačiau buvo ir nepalankių minčių iš katalikų, apie kurias jam ir papasakojo Meškėnas, apsilankęs po poros savaičių, kada susidomėjimas drama dar nebuvo atslūgęs. Profesorius pasakė, kad “budėjimo taryba” rado erezijų, nepadorumo, ir kad nepadorūs šokiai, kurių jis nerašė, priskaičiuojami jam, bet Liudas net supyko ir prašė tai tarybai perduoti, kad kaip jie prašė, savo veikalų į cenzūrą neduos, neklausys jų draudimų eiti į teatrą ir tausodamas savo ir vyskupo nervus, pas jį aiškintis neis. Išėjo Meškėnas susirūpinęs ir išsigandęs, kad Liudas taip nukrypo nuo padoraus kunigom ir nuėjo apsisųsti tevui Severinui, kuris laikė savo pareiga padėti Liudui, bet profesoriaus nuomone, dabar dar nepalankus tam metas. Netrukus Liudas davė išspausdinti visus savo raštus, dramą, poezijos rinkinį ir viskas buvo greitai išspausdinta ir neužilgo pasirodė knygynų vitrinose. Knygos buvo skaitomos, kaip savas širdies kelias, aprašytas kažkieno kito. XIX skyrius. Liudas jau nesigėdino rodytis su Auske kartu, nes jų santykiai sustiprėjo, ir tuo piktinosi davatkėlės bei kitos moterys kurdamos nebūtus dalykus ir skleidamos pletkus. Apie tai kartą jiedu ir šnekėjo, kad jau įgriso visos tos kalbos, bet kvailių skaičius begalinis… Liudas atitolo nuo savo draugų, nes jų net nematė ir kartą netikėtai pas jį pasirodė Severinas su savo pareiga, bet nieko nepašė, nes Liudas, kuo toliau, tuo labiau, laikėsi savo nuomonės mesti kunigystę ir tėvas niekaip, net per poeziją, nusegebėjo palaužti Liudo įsitikinimų… XX skyrius. Vasaris nusprendė nelaukdamas kol jį išmes, pats atsistatydinti iš direktoriaus pareigų, nes tos vietos nebrangino dėl per daug sunkaus darbo, nors iš to gaudavo tie lėšų, kad net nereikėjo apie pragyvenimą galvoti, bet užtikrino save, kad išsivers ir be to. atsistatydinimo valdyba nepriėmė, prašydama likti savo pareigose iki mokslo metų pabaigos. Laikai buvo neramūs dėl artėjančių rinkimų, todėl liudas atsikvėpė sulaukęs Velykų atostogų ir iškart Vytuko buvo pakviestas į svečius. Ir pas Gražulius jis netikėtai susitiko Stripaitį, kuris pasiūlė kartu aplankyti Kalnynus ir paagituoti už krikščionis demokratus, bet Vasaris atsiskė agituoti, bet sutiko aplankyti parapiją. Po vaišių Striapaitis su Liudu ėjo pažiūrėti kaip ten jų agitaciniai plakatai, pas jauną dailininką Degutį, kuris kurdamas plakatus uždarbiavo pragyvenimui ir dėl savo talento gaudavo daug užsakymų iš visų partijų. Nuėję apžiūrėjo jiem skritus plakatus, užsakė atspausdinti kelias dešimtis, bet prieš išeinant Stripaičiui užkliuvo kiti plakatai ir nusprendė pažiūrėti, o ten buvo opozicijai piešti plakatai ir dėl to Stripaitis įsiuto, nors Degutis ir teisinosi, kad atsisakyti užsakymų negalįs ir piešiąs ne jokios politikos, o prijaučiąs krikdemams, bet Stripaitis prigrasė, kad daugiau užsąkymų jis nebegaus. Dar prieš išvykimą, Vasaris bandė Stripaitį įspėt apie galima katastrofa, bet jo neklausė. Kalnynų parapijai vadovavo naujas klebonas, nes Platūnas baigiantis karui mirė. Mitingas prasidėjo anksčiau negu Stripaitis tikėjosi, nes jį pradėjo opozicininkas, visaip koneveikdamas krikdemus, bet atėjęs Stripaitis buvo aštresniu liežuviu ir po poros frazių, užlipo ant vežimo, tuo pačiu metu nuo jo nuversdamas kitą agitatorių, bet per minią persirito minia, jog tai buvęs vikaras ir nemaža jo ir jo partijos priešininkų pradėjo triukšmauti ir po kiek laiko parvertė vežimą su Stripaičiu, kurį išgelbėjo kun. vikaras, zakristijonas ir keletas ištikimesnių ūkininkų, o visą šitą įvykį nuo akmenų stebėjo Vasaris su klebonu, nes į minią eiti nedrįso. Vasaris nedaug tesužinojo apie baronus, o dvaro ir sodo vaizdas tiesiog buvo kraupus: viskas išdarkyta, iškasinėta, medžiai iškirsti. Prisiminė jis baronienę ir galvojo kaip ji dabar elgtųsi, ar vis dar rastų savyje stiprybės gyventi sugriautuose namuose. Palypėjęs į kalvą jis pamatė, kokie Kalnynai dabar pasikeitę, jog dabar bažnytkaimis laikosi tik dėl naujakūrių mažų namelių, kurie tarsi atstatinėja, kas buvo sugriauta. Stripaitis buvo nusivylęs nepasisekimu, bet guodėsi, kad kažkiek padės išdalinta literatūra ir kar galėjo būti ir blogiau, nes kartą teko net revolveriu atsišaudyti. XXI skyrius. Liudas jau krypsta prie galutinio savo apsisprendimo, dar kelia klausimus kaikuriose gyevnimo srityse, bet vistiek laiko save krikščioniu, tačiau su kitokiais nuostatais, tarsi kuria naują religiją. Vakare atsigulus Liudui prieš akis prabėgo nemaža senų atsiminimų iš vikariavimo Kalnynuose… Visi apmąstymai galėjo jį vėl palaužti, bet jausdamas šalia savęs moterį jis išliko stiprus… Auksė jau gerai pažinojo Liudą ir jo charakterį ir suprato jį, bet dar niekaip negalėjo jiedu susitarti dėl bendros ateities, nes pradėjus kalbėti ta tema, susiginčydavo ir nieko nenusręsdavo. Atėjus Sekminėm, per kurias pernai Liudas Auksei pamelavo, jis nusprendė ją pakviesti pasivaikščioti ir užlipę ant Napoleono kalno, jie ir vėl prašneko apie šeimą, moteris, ar Liudui nepakenks vedybos kaip poetui…ir pagaliau Liudas sutiko, jog vestuvės reikalingos, bet ne dabar. Grįžus namo Auksė vis dar galvojo apie pokalbį ir tai, jog ištekėjusi ji užsitrauks didelę neapykantą, nors ir vestuvės bus teisėtos, nes jos motina ne katalikė (kas tokia?). Be to suprato, kad kažkuris iš jųdviejų turi būti stiprus ir nepalaužiamas jų įsitikinimuose ir tą pareigą apsiėmė Auksė. Pagaliau ji ryžosi pasakyti tėvui, kad myli Liudą, tvritai nežinodama, kaip tėvas reaguos, bet jis buvo supratingas ir linkintis dukrai ko geriausio… Netrukus po to pas Auksę atėjo Indrulis sužinoti ar dar turi vilties, kad ji jį pamils, ir nors meilikavosi teisinosi, Auksė, kaip ir turėjo, nepaliko jam nė mažiausio šanso. Bet Indrulis nepyko, o jautė palengvėjimą, kad viskas baigta, nes jau buvo nusižiūrėjęs kitą turtingą paną. XXII skyrius. Tais metais Liudas be galo laukė atostogų, nes turėjo baigti direktoriauti ir galutinai pradėti gyventi iš literatūros, nes drama buvo pasisekusi, knygos perkamos ir Vasaris buvo ramus dėl savo ateities, bet kartą netikėtai paskambino Liucija ir pranešė, kad Vytukas labai serga ir jį kviečia. Vaikas buvo apsigavęs plaučių uždegimą nuo peršalimo. Liuciaj buvo labai pasikeitus, nerimo perkreiptu veidu, bet Liudas ją ramino, kad čia nieko baisaus, kas vaikas jaunas ir greit pagis, bet rytojaus dieną vaiaks toliau klajojo ir kliedėjo ir Liudui motiną nuraminti buvo dar sunkiau, nes dabar dievagojosi, kad visk mestų ir būtų tik jo motina. Dar kitą dieną Liudas jau negalėjo ateiti, bet telefonu sužinojo, kad Vytukui jau geriau ir Liucija jam labai dėkojo už pagalbą. Ketvirtą dieną pažadinęs Liudą skambutis buvo Glaudžiaus žinia, kad vaikas mirė. Glaudžius visas tas dienas buvo tam reikalui šaltas, o Liudui skambino, kad tas pasišnekėtų su Liucija, nes ji nieko neprisileidžia. Liucija nenorėjo pripažinti, kad jis mirė tik dėl ligos, ji ieškojo gilesnių priežasčių, kad ji dėl to kalta, ir Liudo įtikinėjimai nepadėjo, ji sakėsi nekenčianti vyro, nes jis džiaugiasi dėl jo mirties. Po to Glaudžiui padėjo parašyti pranešimą apie Vytuko mirtį į laikraštį. Kitą dieną vyko laidotuvės, mišias laikė pats kanauninkas Kimša, bet Liucė nenubraukė nė vienos ašaros ir bobos ją laikė baširde, bet buvo anaiptol. Kitą dieną Liucė buvo užsidariusi kambaryje ir neprisileido nei vieno iš pažįstamų ir Kimša paprašė ją pasaugoti, nes yra įsikalusi kažkokių nesamonių… XXIII skyrius. Po laidotuvių Liucija puolė į apatiją viskam, sėdėjo, valgė tik savo kambaryje ir su niekuo nekalbėjo. Liudas prieš išvažiuojant atostogauti dar bandė ją prakalbinti, prajudinti, bet ji buvo apatiška, tik klausė ką apie ką kalbėjo Kimša (*matyt jau žinojo, kad jis jos tėvas*). Auksė Liudui pasakė, kad Liucija gali ir nusižudyti ir ne tik dėl vaiko, o dėl daugelio priežasčių. Prieš išvykstant į Palangą jis nuvažiavo pas tėvus, kurie buvo nepatenkinti, kad jis nelaikys egzekvijų, o Kimša buvo pernelyg susidomėjęs Auksę (*nes buvo pasakęs, esąs tėvas ir nerimavo kaip ji reaguos*), jis buvo dabar palūžęsir ne toks tvirtas kaip per laidotuves. Grįžęs į Kauną dar kartą aplankė Liuciją, kuri jau buvo ne tokia skausmo iškankinta, bet šalta ir kalbėjo apie jos bevertį gyvenimą, kad niekas pasaulyje nepasikeitė mirus Vytukui ir Liudas jautė ir bijojo, kad ji pasiryžus yra viskam. Susitikęs Stripaitį sužinojo, kad jis ketinąs važiuoti į Ameriką., nes pralaimėjo rinkimus ir pinigų bus stoka… O susitikęs su Aukse jie vėl šnekėjo, kad Liucija Liudo širdį užima dar didelę vietą, bet Auksė nepyko ir Lliudas džiaugėsi bei abu komentavo saulėlydžio vaizdus. XXIV skyrius. Beigiantis rugpjūčiui Vasaris grįžo Kaunan, o jo atsistatydinimo prašymas buvo priimtas ir Liudas dėl džiaugėsi, nes jam nebereikės rūpintis tuo, kas jam nepatinka ir galės gyenti iš to, kas jam įdomu, nes neabejojo antros dramos pasisekimu ir net juokaudamas užjautė prof. Varnėną dėl profesūros. Aplankęs Liuciją sužinojo, kad ji jau savaitė kaip išvažiavus po ginčo su Glaudžium. Po mėnesio Liucija Liudą pavietė į pobūvį, kaip jo pagalbą jai, nes buvo tai pasižadėjęs. Susirinko nemažai svečių ir dauguma buvo visai nepažįstami net Liucijai, nes juos sukvietė kapitonas Raibys, kaip patikimus ir padorius asmenis. Liucija buvo kaip nesava, negyva ir net tostą pakėlė už beprotybę, kas dar labiau įaudrino svečius. Po to Lliudas su ja kalbėjo lyg tai darytų paskutinį kartą, ji klausė ar tikrai jis myli Aukse, paprašė pameluoti Kimšai apie šį vakarą, neva jis buvo kitoks ir net prasitarė, o jei ji nusižudytų ir kaip šmėkla stotų tarp jo ir Auksės, apie ką Liudas jau seniai galvojo. Liudas buvo įkalbėtas išeiti paskutinis ir laukė tarsi kokio skandalo ar išsišokimo, bet visi išsiskirstė ramiai, o atsisveikinant pabučiavo Liudą, dabar jau šaltom savo lūpom. XXV skyrius. Kitą rytą tik Vasariui pramerkus akis, pasibeldė tarnaitė Adelė ir pranšė apie Liucijos mirtį. Daktaras sakė, kad tai širdis, neva per didelis krūvis, nuovargis, išgyvenimai… bet Liudas abojojo, kad tai natūrali mirtis, net daktaras dievagojosi, esant ne kitaip. Išklausęs nuodugnaus Adels pasakojimo, Liudas jau beveik neabejojo, kad tai savižudybė – nusinuodijimas ir po telegrafavimo Kimšai, jis suprato vakarykščio vakaro prasmę. Dabar net Auksei jis buvo šaltas ir ji nežinojo ką daryti ir stipriai nusigando, kad Liudas visai nepalūžtų, po jį mylėjusios moters mirties. Vakare laiškanešys Liudui atnešė pačios Liucijos laišką, kuriame ji prisipažįsta nusižudžiusi, pasko priežastis, nusižudymo planą ir tai, kad Kimša jos tikras tėvas(*tai turbūt yra ta kanauninko vaikystės nuodėmė, apie kurią lyg ir buvo užsiminęs*) ir kad mylėjusi Liudą. Dabar Kimša jau nelaikė mišių ir tik vienas Liudas suprato, kodėl senelis neapsivilkęs kamžos. Po laidotuvių pasivijęs Kimšą Liudas pareiškė gailestį ir kad nelaiminga Brazgių šeima, bet Kimša kaltino save dėl Liucijos mirties, kad taip jį teisia. XXVI skyrius. Liudas dabar daug ką suprato po Liucijos mirties ir jos laiško, ko nesuprato jai esant gyvai ir bijojo, kad mirusi neišardytų jo santykių su Aukse. Liudas neprisileido Auksės, neleido jai suprasti jo skausmą ir laukė, kaip pakryps Vasario mintys. Praėjus keliems mėnesiams ir prasidėjus sukilimui, Vasaris laukė, kada prasidės naujas jo gyvenimo etapas, kai rašys iš realaus gyvenimo. Ir Liudas vėl atgijo, pradžiugo ir Auksė, kad nebėra jau to šalčio, kuris sklido iš Liudo. Ir pagaliau Liuda sulaukė dekreto, jam liepiančio apsigyventi prie bažnyčios, daryti kas pridera kunigui, neiti į teatrą, duoti raštus redaguoti cenzoriams. Liudas kalbėjo, kad kunigais tegu pasilieka, kuriems nereikia iš gyvenimo nieko, kad kurie nori, tie galėtų pasitraukti iš kunigų luomo, kad jo kančios nebuvo beprasmės, kad jis pasiryžęs dėl savo apsisprendimo net pasekti Liucijos pėdom. Bet Auksė buvo pasiryžus ir džiaugsme, ir varge viskuo dalintis su Liudu ir jam tai užtikrino, nes ji turinti pakankamai lėšų jį išlaikyti. Aplankęs Liucijos kapą, Liudas gryžo namo ir nuo pat pirmų atsiminimų iš vaikystės pradėjo prisiminti visą savo gyvenimą ir, pasiteisęs prieš save lotynišką dekretą, stambiom raidėm ima rašyti: “NN vyskupystės kurijai Liudo Vasario (*ENTER*) P A R E I Š K I M A S”.

Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (II dalis)

2 dalis. I skyrius. Intenyviai remontuojamas vikariatas, į kurį turės atsikraustyti Liudas Vasaris – jaunasis kunigas. Remontą prižiūrėjo klebonijos tarnaitė Julė – apie 35 metų dar nebjauri merga, tačiau Kalnynų parapijos klebonas Liudo paskyrimu į jo parapiją buvo labai nepatenkintas, nes, kaip jam atrodė, kartu su savo pirmuoju vikaru kunigu Jonu Stripaičiu čia tvarkėsi gerai. Klebonas kunigas Platūnas prižiūrėjo savo ūkį, laukus, o vikaras užsiiminėjo visuomeniniais darbais, prižiūrėjo parduotuvę…ir jiedu ramiai tvarkėsi vienas į kito reikalus nesikišdami ir sutarė gerai, todėl trečias asmuo jiems atrodė nereikalingas ir dėl to piktinosi. Kai gavo nuo Liudo laišką, kun. Stripaitis jau žinojo, kad jis poetas, bet klebonas dėl to tik dar labiau siuto, nors vikaras ir sakė, jog parapija išgarsės. Jų kasdieniai darbai…kunigavimas tebuvo antraeilis darbas po savų reikalų, nes sukdavosi kiek galėdami greičiau bažnyčioje… Be to, Vasario jiems nereikėjo, nes bijojo, jog jam viskas, ką jie daro gali pasirodyti neriimtina ir gali papiktinti, nors jiems tai visai atrodo natūralu. II skyrius. Atvyksta Liudas su savo tėvu ir broliu dviem vežimais. Ir iškart juos pasitinka klebonas su žinia, jog Liudui čia darbo nėra ir jis čia nereikalingas, kas Liudą labai nuliūdino. Išsikrauna daiktus, pasišneka su tėvu ir Liudą pakviečia pietų, bet nors ir jo tėvas turėjo neabejotiną teisę sėstis kartu prie stalo, bet dar tik atvažiavus klebonas įsakė pietų ruošti trim, o kun. Stripaitis buvo namie. Bet tėvas atsakė nepykstąs, nes dar patys su Liudo broliu turi ką užkąsti. Prie pietų stalo aptarę savo dienos reikalus, prispirti bėdos ir laiko neturėjimo Liudui iškart priskyrė rytoj pamokslauti ir laikyti laidotuves. Išlydėjęs namo tėvą su broliu ruošėsi mokytis laidotuvių ceremonijos, reikėjo sugalvoti pamokslą ir tam reikėjo žvakių ir su reiklau nuėjo į kun. Stripaičio parduotuvę, kur buvo pristatytas prie pagalbos ir užtikrintas, kad jam bus surastas trumpas pamoksliukas. Tuo metu atėjo Žodelis, su kuriuo kun. Stripaitis visąlaik tik ir pykosi, kalbėjo apie reikalus, kuriuos prižiūrėjo vikaras. Liudas buvo apšviestas barnio prigimtimi. O vakare dar mokėsi ceremonijų ir pamokslo rytdienai, o apie pamokslus buvo pamokytas, kad iš metų jis juos išmoks perskaitęs porą kartų, nes taip daro jie su klebonu. III skyrius. Prisimenamos jo primosios mišios, jo klaidos ir jam pasakyti per jas pamokslai. Trumpai patirtis su pirmomis išpažintimis. Jis pirmą kartą pamato savo parapijos apdulkėjusią, paleistą bažnyčia, kuri dar labiau sustiprina jo baimę eiti laikyti laidotuves. Zakristijoj vaizdas buvo dar baisesnis, nes rakandai jau seniai buvo nevalomi prigleivėję, spintoj pamatė apdulkėjusius ir susidėvėjusius iškilmių rūbus, kuriems jau savas pavadinimas netiko ir rengiantis juos neįmanoma buvo sakyti tam skirtų maldelių. Tokią apleistą bažnyčią ir zakristiją jis mato pirmą kartą, nors jų jau matė nemažai. Paklausta zakristijonas apie nevalyvumą atsakė, kad tvarkytis visai nėra laiko, nes klebonas varo prie ūkio ir jiedu su Jule tik kelias akimirkas turi dulkes perbraukti. Kol dar nabašninko nebuvo Liudas nusprendė išklausyti išpažinčių ir po kelių iš jų atėjo eilė vienam bernui, kuris buvo priverstas motinos ateiti išpažinties, todėl nieko doro nesakė, kas Liudą varė į keblią padėtį, nes nabašninką jau atnešė, todėl jis dėl kai kurių taisyklių nusprendė išrišimo jam neduoti ir nors prisakė Komunijos neiti, jis atėjo ir Liudas privalėjo ją duoti, nes kitaip būtų atsakleistas išpažinties konfidencialumas. Pamokslas Vasariui išėjo nekaip, jis varžėsi ir baigė jį šabloniška formule, bet norėjo gražiai bent sugiedoti, tačiau vargonininkas matyt buvo įpratęs skubėti ir nutraukinėdamas Vasarį bei suveblendamas savo žodžius jis baigė bažnytines apeigas, o po to Liudas atlydėjo, užbėrė žemių ir džiaugėsi baigtu darbu. Po nejaukių pietų su klebonu, iš jo gavo pirmąjį užmokestį už mišias 3 rublius, iš kurių turėjo sumokėti vargonininkui ir zakristijonui. Jis vėl daug mąstė apie nevykusį savo darbą ir pamatytus vaizdus. IV skyrius. Iš Naujapolio grįžta ten su reikalais vykęs Stripaitis ir nuramina kleboną dėl kviečių kainų ir pasako, jog pralotas yra Liudo pusėj. Jule papletkino apie Liudo laidotuves ir Piktupio Andriaus – rudžio išpažintį. Per pietus Stripaitis Liudui kaip lauktuves parnešė žinią, jog buvo susitikęs su Brazgiene. Taip pat sužinojo, kad reiks kažkam miestan važiuoti į šventą Pranciškų ir tam reikalui paskyrė Liudą. Po pietų Stripaitis pakvietė pas save pasišnekėti. Išgėrė truputį, pamokė Liudą pamokslus sakyti, ir pasiūlė prisidėti prie krautuvės reikalų ir “Žagrės”, bet Liudas atsisakė, nes buvo primokytas ekonominus reikalus nesikišti. V skyrius. Išeina Liudas ant kalnelio į apylinkes apsižvalgyt. Pasakojama šalia bažnyčios esančio dvaro savininko bajoro fon Reinekei nekataliko, lietuvių pramintam Rainakiu, istorija, taip pat apie jo jauną žmoną katalikę. Liudui labai knietėjo baronus pamatyti… Vėl kunigavimo pašaukimo nagrinėjimas. Užlipęs ir apžvelgęs teritorijas pamatė raitelius, kurių vienas peršoko gan diddelį griovį. Kai prasilenkė persimetė keliais žodžiais ir nors dėl vyriškų rūbų iš toli nesimatė, bet tas prešokęs griovį reitelis buvo baronienė, o kiti du tai baronas ir jų tarnaitė Sokolina. Ir ta pažintis Liudui buvo tarsi vaikiškos pasakos išsipildymas. Paėėjęs toliau pasirinko vietą iš kur gerai matyti kaimas ir pasinėrė į fantazijas, nes tokiose vietose jis nebesijaučia kunigas ir niekas jo neįtikintų, kad jis įšventintas. Ir vėl seminarijos prisiminimai ir mokymai, savęs nagrinėjimas, atsiminimų peržiūrėjimas. VI skyrius. Sumanė Vasaris apvalyti bažnyčia, ir nors stačiai piktindamasis tuo jis sutiko, kad Liudui tvarką padaryti padėtų keletas davatkų. Pamatęs švarą ir nepritapimą prie jos klebonas dar labiau siuto. Visi pamatė permainas ir mišios buvo kilmingesnės bei linksmesnės… Po mišių Liudą pasivijo Žodelis su Borvikiu ir ėmė jį kamantinėti ir patys pasakoti apie parduotuvės reikalus, kad šis pakalbėtų su Stripaičiu. Bjaurios mintys apie Julę ir Stripaitį… Po to pastarasis atėjo pas Liudą išklausti ko iš jo norėjo tiedu ir taip įsikarščiavo vikaras išpasakojęs ką apie tai mano ir kaip viskas yra, kad nusprendė užklupti aludėj esančius vyrus, dalininkus prieš jį agituojančius. Didelės rietynės… sudaužyti stiklai ir į akmenį atsitrenkęs Piktupio Andrius nuo Stripaičio pastumimo, o taip pat buvo pagrasinta parašyti skundą ant Stripaičio. Vasaris nežinojo ko imtis, nes bijojo, bet Stripaitis eidamas namo buvo visai ramus. VII skryius. Iki šv. Prancikaus atlaidų likus nemaža laiko Liudas visgi nuprendė važiuoti Naujpolin ir aplankyti pažįstamą pralotą Girvydą, kuris labai norėjo sužinoti apie Kalnynų kleboniją, bet Vasaris laikėsi nebūti atviram su vyresnybe. Kalbama apie kunigo nusidėjimus ir svarbiausias dalykas, kuris pralotą piktino, tai ekskunigai, bet jam prieštaravo kunigas Laibys, Naujapolio gimnazijos kapelionas. Gauna karčios apie apie kunigų daugelio dalykų nežiūrėjimą… Paskui Liudą išėjo ir Laibys, kuris kartu su juo nuėjo pas Brazgienę, kuri papasakojo apie jų “keistą” draugystę, o kapelionas Laibys į tai nusišypsojo ir po dar kelių sakinių pamokė vasarį nuo moterų nebėgti, nes kadangi jis esąs poetas turi prisileisti moteris, nes kitaip pražus. Išėjus kapelionui jiedu vienas kitam atvėrė anksčiau jaustus jausmus ir ką Liudas jaučia būdamas vienas, ką jis galvoja apie savo pašaukimą… VIII skyrius. Grįžęs iš miesto Liudas panoro vėl imtis plunksnos, bet niekas man nesigavo, nei viena tema netilpo į eilėraštį. Postringavimai apie jo kūrybos gelmes, kodėl jis negalys rašyti ir kas jis per poetas bei žmogus… Ir kai vistiek nesigavo jam rašyti, jis naktį išėjo pasivaikščioti, bet tik po kiek laiko suprato, jog einąs ten kur buvo sutikęs baronienę; prieš tai aplankė klebono pastačiusio šią bažnyčią kapą ir praėjo pro barono rūmus, kur dar nemiegojo baronienė. Grįžęs jis nematė savo kambarių nejaukumo, nes buvo tik stalas, lova ir pora kėdžių, bet buvo nuramintas Stripaičio, kad ilgainiui apsistatys, be to jis grįžęs nebūtų matęs nė ištaigingų rūmų, kadangi buvo be galo užsisvajojęs. XIX skyrius. Netrukus visus tris kunigus pakvietė apsilankyti pas baronienę. Vasarį įžeidinėjo ir supykęs išėjo laukti sutartos valandos eiti pas baronus. Nors ir kaip vieni pykosi, bet Stripaitis pakvietė Liudą eiti kartu, nes žmonės neturi pamatyti, kai tarp kunigų yra nesutarimų. Pirmas kunigus prakalbino baronas visomis kalbomis kurias mokėjo. Ir jam pasirodė, kad pavardė Vasaris yra itališka. Kai Vasaris pasakė, jog supranta tik lietuviškai, baronas ėmė girtis, kaip ir visada, jog moka kalbėti lietuviškai. Dabar baronienė buvo visiškai kitokia nei pirmo susitikimo akimirką, ir dabar Liudas sunkiai ją pažino. Baronas su klebonu apie reikalus, Stripaitis su Sokolina apie celibatą, o Vasaris su baronienę apie šį bei prašneko prie arbatos puodelio. Taip pat ji įsiūlė Liudui pirmą kartą papiroso ir kalbėjo apie kunigus ir moteris…apėmus juos tyla pasiūlė pasiklausyti vikaro ir Sokolinos ginčo. Pobūvis baigėsi barono kabinete, kur Liudo akis patraukė knygos ir baronienė pasiūlė atėjus kokią popietę jų pasiskolinti, nors ir negražinti. Stripaitis prikaištavo, kad Liudas būdamas tylus tik tarp moterų ima burkuoti. X skyrius. Vėl už ir prieš Stripaičio elgesį aludėje… Sunerimo ir klebonas, nes žinia jau pasklido po visą Lietuvą. Sunerimęs vikaras vėl pasiūlė Liudui eiti į krautuvės valdybą, bet Vasaris nesutiko, tik prižadėjo ateiti į susirinkimą. Stripaičiui vėl prireikė Liudo pagalbos, kai atvažiavo Piktupys prašyti savo sūnui paskutinio patepimo, o kadangi buvo Stripaičio eilė jis neturėjo kur dingti. Vasarį pasitiko daugybė žmonių ir rado Piktupių Andrių leisgivį ir miegantį. Pažadintas jis vistiek nieko nesakė ir kamantinėjamas išpažinti nuodėmes kartojo nemirsiąs. Liudas pasimetė ir visi jo išmokti šablonai jam čia atrodė beverčiai. Vaikis vableno nedovanosiąs ir Liudui puolus raminti vėl pasirodė, kad jo kalbos bergždžios. Po to bernas atsisėdo ir stėrė Liudą, nes apsirodė jam Stripaitis. Vasaris persigando ir šaukėsi pagalbos. Motina maldavo duoti sakramentą ir po ilgų dvejonių Liudas sutiko duoti išrišimą lygitnai. Važiuodamas namo buvo liūdnas dėl savo darbo, galvojo apie duotą išrišimą… o grįžęs vėl pasinėrė į apmastymus apie savo kunigystės ateitį, kaip jojo pašaukimas?.. Jis jautėsi toks nevykėlis ir niekuo nesiskiriantis nuo kitų į žemės gėrybes puolusių kunigų. XI skyrius. Pažadėjęs baronienei ateiti pžiūrėti jos bibliotekos Liudas persigal vojo, bet gavęs asmenišką jos pakvietimą visgi apsilankė. Baronienė buvo apsirengusi rytmetine negliže, kuri buvo labai plona, po ja buvo tik raudona palaidinė ir tai Vasarį sunepatogino. Pokalbis susijęs su kunigyste…paklausė meilės eilių, jos patarimų, kad gyventi reikia linksmai, pasiėmė keletą romanų ir išėjo. O ponia tarnaitei prasitarė, kad ji bene žaidžia su juo. XII skyrius. Pagaliau Stripaitis sušaukė susirinkimą ir visiems parodęs skaičius, kad jis nemelavo ir nevogė iš jų, jis atsistatydino ir išėjo, ko pasekoje teko išformuoti kooperatyvą. Po kelių dienų buvo gautas raštas, kad vietoj kun. Stripaičio atkeliamas kun. Ramutis ir klebonas kaip ir atkeliant Vasarį buvo nepatenkintas antro vikaro paskyrimu. Prie išvykstant Stripaičiui, jo atsiprašyti ir pasisiūlyti pavežėti atėjo Žodelis su Borvikiu ir norom nenorom kunigo širdis atlyžo… Vakare dar pšvietė Vasarį ir net pasiūlė bėgti iš parapijos, nes jam čia greit nusibos, kaip kad jam nusibodo, todėl ir ėmėsi visuomeninio darbo. Liudui pasitaikė proga palankyti Šlavantų tėvelį, kuris savo parapijukėj sukosi vienas, buvo pastatęs bažnyčią, kuri jo prižiūrima spinduliavo šviesa… IšŠlavantų klebono išgirsta kitą nuomonę apie visuomeninius reikalus, nes jis manė, kad svarbiausia žmones šviesti, o jau tada viskas priklausys nuo jų pačių… Važiuodamas namo vėl mąstė kaip jam elgtis ir kas bus su jo poeto dvasia, bet viršų ėmė kunigystė. XIII skyrius. Susiformavo Liudas savo kunigo idealą, kurio ketina siekti ir perskaitytos baronienės knygos jį neramino, nes spinduliavo nuodėmėmis. Jei jis būtų ėmęs viską ką jam davė pasaulis jis gal būtų tapęs kanauninku ar pralotu, bet jo idelas jį tarsi smaugė… Dar vienas susitikimas su baroniene, jų pasivaikščiojimas po sodą bei Liudo baimė nebūti pagautam firtuojant su ja, bet buvo nuramintas…kalbėjo apie grožį, kitą dieną apie rašytojus kunigus. Ir panagrinėjęs lietuvių kunigų rašybą nusprendė, kad bus labai geras kunigas, bet kaip poetas jis bus tik žmogus, ką jame įrodinėjo matanti baronienė, bet, kaip ji sakė, kad jo eisena grynai kunigiška ir bijant, kad veidas toks nepasidarytų… XIV skyrius. Nusprendė baronienė su Liudu žaisti tiek kiek leis jo atsparumas. Vienas bandymas buvo, kai Liudui nežinant į dvarą atvyko iš Lenkijos tolima giminaitė Kozinskienė su dukra ir sūnum, kuris kibo prie baronienės visais įmanomais būdais, visur padėdamas, greičiau už Liudą ką paduodamas baronienei ir tai Vasarį labai erzino. Jis supyko ant Rainakienės, nes ją palaikė ištvirkėle, kadangi leidosi flirtuoti su bet kuo atvykusiu…Liudas pasijautė vėl vienišas ir nereikalingas. Artimiausią sekmadienį Liudas vėl pamatė juodu kartu vaikštinėjančius ir nebuvo kitos išeities kaip susitikti, nes ėjo tuo pačiu keliu, nors ir nežiūrėjo ton pusėn, bet baronienė iš tolo jį pašaukė ir po pasisveikinimo pasiūlė ateiti į išleistuvių balių, nes kitą savaitę baronai išvykstą iš Kalnynų. Liudas įtikintas sutiko ateiti, tačiau klebonas pasakė, kad neverta taip jau meilintis su baronais, nes užtenka atlankyti vieni kitus po kokį kartą ir gana. Atvyksta kun. Petras Ramutis, jau pagyvenęs ir beveik kandidatas į klebonus, su patirtim atitaisyti Stripaičio padarytas blogybes. Ramutis buvo tipiškas kunigas ir visas kunigiškas pareigas atlikinėdavo su ugnele, kurios Vasaris jau seniai buvo netekęs, bet Liudui Ramutis pasirodė naptikimas, nors ir artimesnis už kitus kunigus. Jis pamatė, kad visoje jo atsiveštoje bibliotekoje nebuvo nė vienos su kunigo darbu nesusijusios knygos, kas Liudui kėlė nerimą ir Ramučio ėmė šalintis, bet jis ir neatrodė toks jau rūstus kaip jo knygos. Užsiminė apie balių ir Ramutis atšovė, kad jo vieta ne ten. XV skyrius. Į balių atvažiavo ir kapelionas kun. Laibys, su kuriuo Vasaris mielai šnekučiavosi pas Brazgienę. Liudą dabar ne tik neramino išsišokėlis Kozinskis su savo patarnavimais, bet ir tai, kad jis niekur negalė pritapti. Prasidėjus šokiams Liudui pavyko pašnekėti su Laibiuu, kuris Liudą apšvietė apie moteris ir patarėbūti atsargesniam, kadangi dauguma iš jų tik žaidžia su vyrais, ypač jaunais kunigais. Pamačiusi Vasario abejigumą jai esant su Kozinskiu, suprato, kas nėra jau toks bejausmis ir jai patiko jį kankinti. Išgėrę vyno kartu vėl prišoko Kozinskis, kuriam kaip ir prieš tai Liudui ji nusišypsojo taip pat ir vėl atgaivinusi jam širdį vėl pervėrė. Baroniene žavėjosi ir inžinierius Gruberis, kuris atsiradus progai, suradęs sagtelę nuo baronienės bato ir visi pasijuokę iš Kozinskio nesėkmės, po kurios jis dingo, Gruberis tapo baronienės vakaro riteris. Vėl Laibys Vasarį apšvietė, kad ir jis gali būti tuo riteriu, tik reikia… Atėjus su Gruberiu atsigerti, savo žvilgsniu baronienė Liudui davė suprasti, kad eitų paskui ją į biblioteką ir pasivaržęs nusprendė, kad tai bus atsisveikinimas ir nieko blogo tame nebus. Biblioteloj prisipažino, kad jam čia buvo labai nemalonu, bet to nesigaili ir buvo ištrauktas netiesioginis prisipažinimas pavydėjus Kozinskiui… Išbėgdama ji du kartus pabučiavp Liuda ir pasakė ateiti ketvirtadienį atsisiveikinti. XVI skyrius. Ginčas tarp baronienės ir Sokolinos apie vyrus, o ypač Vasario vedžiojimo. Kai atėjo Liudas, jie kalbėjo apie praeitą kartą ir ateitį, kai jos nebus. Kai Liudas pasakė, kad jam lemta pasiimti savo laimės dalį, ji nusprendė, kad jis suras savo talentą ir savo kelią. Vėl ji pamokė, jog kūryba gimsta iš pasaulio pažinimo, ko Vasariui ir trūko. Ir vėl prieš atsisveikinant ji pabučiavo Liudą. Ir vyrui po to pasakojo, koks Liudas svajoklis… Per vakarienę klebonas vėl užgauliojo Liudą, kad per daug susibičiuliavo su baronais, o moterys žada tik bėdos ir kai pasakė, kad kunigai turi laikytis išvien, Liudas visai pasiuto ir išdėstė, kaip klebonas su juo elgiasi. Vasaris pergalvojo savo elgiasį per pastarąsias dienas ir nuprendė, kad bučiniai tėra tik lengvos nuodėmės ir jų saviems nepasakos, nes išduos baronienę. Per mišias paskutinį kartą Liudas pamatė baronienę, kuri buvo rimta ir susikaupusi, kas ramino Liudo širdį, nes tokioj vietoj neturi būti jokių pažinčių ir atsiminimų. Vasaris pamatė tik provėžas, kurios buvo baronienės išvykimo ženkas, bet dėl prasto kelio jis eiti tuo keliu negalėvo, todėl grįžo atgal. XVII skyrius. Svajojo apie praeitą laiką… pradėjo rašyti apžvelgęs ankstesnių kunigų kūrybą ir nusprendė rašyti tai kas jam šauna į galvą ir nesirūpinti ką apie jį pamanys kiti. Paskaitęs Vasario poeziją sunerimo Ramutis, o apie jo tokias mintis, pastatyti Vasarį į gerą kelią, buvo jau galima spręsti iš anksčiau. Ramutis Liudą mokė, tengėsi atvesti į gerą kelią, bet Liudas to nenorėjo ir darė net priešingai nei jam patarė daryti Ramutis, nors iš pradžių sutiko pasistengti. XVIII skyrius. Išvykus baronienei, Vasaris vėl rpisiminė Brazgienė ir artimaisiu laiku pas apsilankė, bet prieš tai užsuko pas pralotą Girvydą, kuris vėl Liudui priešingai įrodinėjo nei Ramutis. Liudas iš pirmo įspūdžio nusivylė Liucija, nes ji buvo kitokia, papilnėjus, bet to priežastimi buvo nėštumas ir Vasarį įsiūlė į krikštatėvius bei pasakė, jog kūma busianti graži ir jį įsimylėjusi iš jo eilių. Po to aplankė kun. Laibį, kuris jam vėl prišnekėjo, jog kunigai turi pasaulėti, nes konkuruoja su valstybe… Po šio vizito Naujapolį, Liudas tirinėjo buvusią ir dabartinę Liuce ir parašė ciklą eilėraščių, nebodamas, ką apie juos pagalvos klebonas ar Ramutis. XIX skyrius. Vėl užsimenama kaip sunku Vasariui dirbti kunigo darbus, nes jie jam nedavė jokios atgaivos ir kai prireikė pavaduoti Ramutis pakoslui sakyti, šiam sunegalavus, per valandą laiko Liudas pasirašęs planelį, bet jam iškritus ant žmonių galvų, jis nieko nesugebėjo pasakyti… ir tai jam priekaištavo klebonas, vietoj kurio Vasariui neu-ilgo teko vykti kalėdoti į Paliepių kaimą, kuriame gyveno Žodelis. Pirmieji pasitaikė nepasiturintys, bet Liudui pasakė, jog jie tiesiog šykštuoliai, po to ėjosi sklandžiau. Išgirdęs, kad atvažiavo kalėdoti ne klebonas, o Vasaris, turtingiausias kaimo žmogus Žodelis nusprendė pietumis pavaišinti pas save, nors jie buvo numatyti pas kaimyną, o pas kuriuos kalėdautojai pietaudavo buvo žinomi ir gerbiami… Įkalbintas Liudas pasiliko pas Žodelį pietų, kurių metu nekviestas atėjo mokytojas, kurio nekentė klebonas ir pasigyrė skaitęs Vasario eilėraščius, bet dėl pietų supyko Žodelio kaimynas Brostvininkas ir jų neguodė nė vakarienė pas juos. Važiuodamas namo Liudas džiaugėsi, jog pagaliau viskas baigta ir gėrėjosi vaizdais. XX skyrius. Apsvarstė kalėdojimą ir jo nereikšmingą esmę bei suprato, jog visur jo peotas konfliktuos su kunigu, įsigijo priešų ir už tai buvo sudraustas klebono. Julė pavydėjo, kad Liudas visada būdavo su baroniene ir kad jis į ją nekreipia jokio dėmesio ir ji pradėjo sekti Liudą, o jis dėl to jos dar labiau neapkęsti, nes ji net per išpažintį prisigalvodavo niekų. Vienintelis malonus dalykas Liudui buvo – giesmės, kuris giedodavo iš visos širdies ir prašė vargoninko jas giedant neskubėti, kaip kad šis buvo įpratęs. Išpažintys ir per jas girdimas vaitojimas bažnyčioje, Liudui pasidarė nebepakeliamas ir baigęs darbą bėgdavo lauk iš jos, kad nebegirdėtų tų vaitojančių balsų. Po Velykų, kurių metu ir buvo visa šita, jis perkratė save ir sunerimo, kodėl prieš atvykstant Ramučiui jis mielai viską darydavo ir manė, jog tada buvo jis prieš kleboną su Stripaičiu, o dabar jis priešinasi Ramučiui. XXI skyrius. Visi trys kunigai pavasarį laikėsi atskirai…Ramučio darbas – katekizacija – jam atrodė labai svarbus ir tą darydavo su užsidegimu, bet Vasariui tas nepavykdavo, nes nemokėjo kalbėti sklandžiai ir įgauti vaikų pasitikėjimo. Pamados, kurias mėgo ir Vasaris ir kartu su Ramučiu jas laikė. Laisvu metu Vasaris gėrėjosi gamta, rašinėjo gamtos motyvais.pamatė subruzdimą dvare, bet neiryžo klausti, kada grįš baronai, nes taip bus paslaptingiau ir maloniau laukti. Liudas gavo pakvietimą į krikštynas. Brazgienė vėl atrodė grakšti. Kūma pasirodė ne graži, o stora, kas nuliūdino Vasarį. Krikštas buvo namuose ir pasirodė daug iškilmingesnė nei bažnyčioj. Viskas vyko sklandžiai, kol neparagavęs “išminties druskos” mažylis Vytautas Kazimieras nesuklyko dėl kitokio skonio. Prie pietų visi kalbėjo ir pralotas Girvydas pranešė, jog Europoi pakvipo paraku (pirmas pasaulinis), į tai vieni prieštaravo, o kiti iš vis dėmsio nekreipė, kadangi jiem tai buvo visai nesuprantama, ypač Vasariui, nes jam nesuvokiama kaip čia Lietuvoj gali kilti karas, kur vieni laukai ir žmogus prie žmogaus. XXII skyrius. Parvyko baronienė ir Julė pranešė klebonui, šiam sudraudus nekišti nosies verkšlendama dingo. Nedrįsdamas eiti pas Rainakiekę, Liudas laukė pirmo žingsnio iš jos, nes manė, kad jau bus užmirštas. Laiškas atėjo, bet Julė jį paslėpė. Dėl to nerimo baronienė ir Liudas; ji, nes gavęs kavietimą neateina,o jis, kad nieko negirdi iš jos. Iš štai vėl pro šalį joja baronienė su Sokolina ir Vasaris iš tolo nusiėmęs laukė susitikimo, bet buvo tiesiog ignoruotas. Jis kamavo save kodėl ji taip pasielgė, ką jis padarė?.. Ir štai atėjo išpažinties pas Liuda pati baronienė, prisipažino vyro nemylinti ir turėjus romaną, pasisakė apie bučinius su kunigu ir kad ji jį mylinti, Liudas išpažinties metu prakaitavo, bet elgėsi formaliai. Baronienė pasigyrė išsigandusiai Sokolinai dėl jos dingimo apie išpažintį. Vėl galvojo Liudas apie baronienę, kai atsirado papildomų faktų jos gyvenime… Pagaliau nusprendė aplankyti baronienę ir tai darė atsargiai, nes žinojo busiąs sekamas. Susitikę išsiaiškino nesusitikimo problemas, ji pasakojo apie aplankytas vietas, pasiklausinėjo ar vienas kito nepamiršę ir Liudas vėl patyrė begalę jausmų… XXIII skyrius. Ištardė Julę dėl jam adresuoto laiško ir pasirodė, kad jis jau pas kleboną, kuris uošė skundą pas jį ir tas laiškas bus kaip įrodymas. Liudas vis galvojo kokią jam skirs bausmę, nagrinėjo savo kaltę, nebedrįso eiti į dvarą, bet baronienė pati apsilankė. Papasakojo apie būsimus neramumus ir Rainakienė pasiūlė pamiršti būsimą bausmę, kurios gali nė nebūti ir džiaugtis tuo ką turi dabar, jų pokalbio klausėsi Julė ir papasakojo klebonui, kuris vėl prikaišiojo Liudui ir tai buvo dar vienas jo kaltės įrodymas. Pasinaudojęs baronienės pasiūlymu paimtui viską iš Kalnynų kitą dieną išėjo žaisti kriketo į dvaro sodą. Liudo veiksmus is dar sekė Ramutis ir buvo susirūpinęs juo. Kalbėjo Liudas su baronienę apie jo keistą supratimą ir savęs graužimą ir pasiūlė neišsižadėti pasaulio. Jiedu jau “mylėjo” vienas kitą ir buvo labai geri draugai vienas be ktio negalį. Ir Liudas nagrinėjo tą savo meilę, kurioje erotika nebuvo reikalinga. XXIV skyrius. Liudas gavo nuo praloto Girvydo laišką, kad kuo greičiau jis apsilankytų. Vasaris suprato vizito prasmę, kad tai dėl jo “nusikaltimų”, bet ramino save, jog pralotas plačių pažiūrų žmogus ir jam prijaučiąs. Liudas papasakojo kaip viskas iš tiesų, jog ten nieko baisaus nebuvo tik parasta draugystė su baroniene ir pralotas pralinksmėjo, kad klebonas Platūnas iš adatos vežimą priskaldė. Bet Girvydas vėl sunerimo ir pasakė, kad Europoj kvepia švinu, nes jau visi Balkanai neramūs ir į tai įsitrauks Rusija su Vokietija ir pasiūlė Liudui pagalbą šiam vykti į Peterburgo akademiją. Po to nuvyko pas Brazgius, kur daktaras rimtai buvo sunerimęs gresiama mobilizacija, bet Liucijai nieko nesakė. Pamatęs linksmą Vasarį, klebonas buvo nepatenkintas, o išgirdusios naujienas apie gresiantį karą dvaro gyventojos tik juokėsi. “Atėjo Panelės Švenčiausios Škaplierinės atlaidai – didžiausi Kalnynų parapijoj.” Į juos atvyko net seni Liudo draugai Petryla ir Kasaitis. Petryla buvo aptukęs ir tikras vikaras bei labai patenkintas, o Kasatis priešingai – prislėgtas. Po pietų visi trys susirinko pas Vasarį kambarį, bet bendros kalbos nerado. Buvo atvykęs ir Šlavantų tėvelis, kurį, matyt, painformavo Ramutis, kad šis pasišnekėtų su Liudu apie jo nuklydimą. Per atlaidus Liudas visai paniuro, kad kunigystė jį stūmė ir erzino bei kad neturėjo jis nė vieno draugo kunigo, su kuriuo sietų dvasiški reikalai. Per apsilankymą pas baronienę, ji gavo telegramą, kad grįžtąs jos vyras, kuris jau pasveikęs buvo pasveikęs ndėl skrandžio po atostogų, nors jis dar neplanavo to daryti. Ir dabar iš priminto karo niekas nesijuokė. Taip ir buvo, karas paskelbtas ir klebonas pasirodė nuoširdus su Liudu šiam pasakojam kaip, kas ir kur dedasi, buvo paskelbta mobilizacija ir baronienė Liudui siūlė kuo greičiau vykti dokumentų pas pralotą. XXV skyrius. Baronienė bandė juokauti apie karą, baronas nagrinėjo žemėlapius. Atsisveikino baronienė su Liudu. Į dvarą atsikėlė kariškiai, išvagojo klebono lauką nepalaukę kol nuims derlių, buvo pasakyta, jog teks nugriauti bažnyčios bokštą, nes Kalnynai gali būti frontas ir vokiečiai iš jo gerai šaudys iš jo. Ramiausiai elgėsi Ramutis, kurio dvasiniems reikalams tas nekenkė, o klebonas su Vasariu jau primiršo savo darbą. XXVI skyrius. Apsilankė pas pralotą dėl dokumentų, susitiko Stripaitį. Brazgys jau buvo paimtasį frontą, o liucė su vaiku buvo pas kanauninką Kimšą. Laibys jį padrasino važiuoti į Paterburgą, nors mokytis ten jam atrodė nėra ką. Po kelių dienų iš kurijos gavo sunkų voką su visais reikiamais dokumentais irprieš išvykstant nutarė aplankyti tėvus, kurie nuliūdo, kad jis nepasilieka, palankė iš Kleviškį, kur buvo Brazgienė. Surengė išleistuves, bet visi jautė karo šmėklą, o užlipę į Aušrakalnį Liucija su Liudu jau nebepaistė apie praeitį, nes jie jau kitoki, ji turi vaiką, jis jau seniai kunigas. Iš Kalnynų Liudą išlydėjo kaip draugą, giminę. Išvažiavęs iš kaimo, panoro paskutinį kartą pažvelgti į jį ir su liūdesiu palydėjo bažnyčios bokšto griūtį. “Ilgai jis negalėjo atitraukti akių nuo dūmais ir dulkėmis pasruvusio Kalnynų bažnytkaimio. (*ENTER*) Pagaliau įsisuko į apsiaustą ir nuvažiavo tolyn.”

Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (I dalis)

Tai trijų dalių romanas: “Bandymų dienos; Introibo ad altare Dei – mišių pradžios žodžiai”, Eina gyvenimas; Quia peccavi nimis”, “Išsivadavimas; Mea maxima culpa – mano didžiausia kaltė”.

“Romano tema – vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto. Kritikuodamas katalikų dvasininkijos ir buržuazinės visuomenės ydas, atskleisdamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kelią į išsivadavimą, rašytojas pasmerkė klerikalizmą, jo romanas tarnavo pažangos interesams, padėjo ir padeda ugdyti harmoningą žmogaus asmenybę.”

Po egzaminų galvojate važiuoti į užsienį pailsėti, o gal dirbti? Reikės užsienio valiutos? Jums tai bus naudinga

Pagrindinis herojus klierikas Liudas Vasaris, kuris tik įšventintas į kunigas pagaliau suvokia, kad pašaukimas ne jam ir visaip stengiasi atsikratyti tos naštos… Visos trys dalys yra iš 26 skyrių.
1 dalis. I skyrius. Bando prisitaikyti prie seminarijos rutinos. II skyrius. Smulkiai aprašomos kasdieninės apeigos, Liudo pamąstymai, pasakotojo nuomonė. III skyrius. Vasaris nagrinėja save, pasakoja gyvenimo gimnazijoje ypatybes, patirtus spūdžius. IV skyrius. Variokas pasikviečia Liudą pasivaikščioti ir išdėsto savo nuomonę apie visas seminarijos apeigas, kokios jos “komedijos”, taip Vasariui papasakojo, jog tokių kaip jis yra daug ir tik retas tikrai turi tą įkvėpimą; Variokas nusprendė išstoti, nes vienintelis noras buvo – užaugti kunigu tik egoistiniams tikslams; parodė Liudui laikraščių seriją, kuriose jis pamatė uždraustą vaisių – moteris, kurias gimnazijos vadovybė iš tų laikraščių iškarpydavo arba išskusdavo. V skyrius. Pirmą kartą į seminariją atvažiavo Liudo tėvai ir pirmą kartą jį pamatė su sutana ir iškart pradėjo vadinti jį kunigėliu; kai jis parodė tėvams į Varioką ir apie jį papasakojo, tėvai piktai pažiūrėjo ir iškart moralą atskaitė; Vasario pokalbis su knygininku Jonelaičiu apie gyvenimą seminarijoje, kuris pakėlė puolusią Liudo dvasią; kartu su Juozu Petryla, Kaziu Balseliu ir Petru Kasaičiu Liudui teko pasidalinti jam tėvų paliktą lauktuvių dėžę, jie sėdėjo “žiurkininke” palėpėje, kurioje buvo galima pasislėpti nuo prižiūrėtojo Mazurkovskio; išgirdęs prižiūrėtojo žingsnius ir kosėjimus apie tai puotaujančius įspėjo vienas klierikas (“visgi yra tokių geradarių…”); draugams pranykus “žiurkininke” Vasaris vis dar stovėjo sustingęs prie savo atvertos dėžės, kol pagaliau durų neatvėrė prižiūrėtojas, kuris po to atskaitė moralą. VI skyrius. Baigėsi pirmieji mokslo metai. Prieš išvykstant dvasios tėvas pamokė kaip reikia elgtis. Važiuodamas namo Liudas negalėjo atsigėrėti gamta, kurios jau seniai nematė. Laukė nesulaukė gimtojo kaimo. Žmonės nusiimdavo kepures prieš jį. Džiaugėsi, kad niekas jo nebežadins. Susitiko savo parapijos klebonas, kuris, ne kaip tikėjosi, buvo mielas ir geras. Su klebonu nuvažiavo į kitą parapiją, kurioje gyveno Petryla. Ten klebonas, su turtingu stalu, turėjo augintinę Liucę, ištvirkusią mergą, kuriai baisiai patiko kunigai. Liudas pamatė, kad klebonai ne tokie šventi ir kad Variokas buvo sakęs tiesą. Vasaris pamatė, kaip klebonas susiginčijo su abstinentu Šilučių vikaru, dėl grafino alkoholio. Susitiko Liucę ir iškart apdegino jai ranką, dėl ko jis ilgai save graužė ir tuo metu nieko negalėjo jai pasakyti. VII skyrius. Ilgai galvojo apie scena su Liuce ir kūrė, kaip pasitaisyti. Paskutinę atostogų dieną Liudas nusprendė praleisti pas Petryla, kad tik pasimatytų su Liuce. Vasaris karščiai diskutuoja su studentu apie kunigijos naudą ir esmę. Liucė prieina prie Liudo ir uždengusi jam akis prašo spėti, bet ne spėja, o “prašo leisti”, atsakymas Liucei nepatiko “Fi”, nes buvo per daug jau nuolanku, bet Liudas toks jau buvo. Jis vėl milijoną kartų įsivaizdavo šią sceną ir vėl save graužė, kad galėjo prieš ją pasirodyti ir geriau. VIII skyrius. Nauji mokslo metai. Gyvenimas jau nebe “labirinte” po keliolika žmonių, o kambariuose po keturis. Į kambarį Liudas grįždavo tik nakvoti, o taip eidavo į aulę ir ten skaitydavo bei daug galvodavo. Galvojo jis apie nuotykius su Liuce iš išvis apie moteris, kokios jos iš kelio vedančios ir ar turi jos ką gero. Per dvi savaites Vasaris vėl apsiprato, bet jam buvo liepta grįžti į “labirintą” ir jo menki bandymai ką pakeisti buvo nieko verti. Jis buvo per daug nuolaidus ir nuolankus. IX skyrius. “artinosi dideli Panos Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai”, labai iškilminga šventė.. daug ruoštis. Vėl apgalvoja savo veiksmus jei susitiktų Liucę. Nupasakoja visą ceremoniją, kurios metu giedodamas pamatė moterį su baltu gaubtuvu ir ji jam įstrigo giliai atminty. Ta Nepažįstamoji buvo jo įsivaizduojamas idealas. Toji moteris Liudui uždegė širdį ir jis visą vakarą buvo kaip ne savas. Petryla praneša, jog žada atvažiuoti Liucė prieš Kalėdas ir paerzina, kad dėl Liudo ji čia ruošiasi. Nors ir suintrigavo ši naujiena Vasarį, bet daug stipresnis buvo Nepažįstamosios paveikslas. Giedoti Liudas pasirinko tą pačią vietą, kad pamatytų JĄ. Ji stovėjo ten pat kaip ir dieną prieš tai. Po to Liudas galvojo ir svajojo, kaip praeidamas jis pamatys jos veidą, kurio niekad nepamirš, ar bent prisilies prie jos. X skyrius. Poilsio diena – Liudui apgalvoti savo įspūdžius. Parašo pirmą savo eilėraštį, kurį skaito daug kartų ir bando analizuoti, lyg tai būtų ne jo. Prasidėjo nauji mokslai: filosofija, logika. Liudas bibliotekoje bandė susirasti įdomių knygų, bet tokios buvo uždraustos, bet Jonelaitis jam pasiūlė pavartyti slaptą lietuvišką laikraštį, kurį gražindamas atnešė, kaip buvo prašomas, savo parašyas eiles, kurias visgi išspausdino. Vėl Liudas bandė įsigilinti į savo eiles. Kitą dieną Jonelaitis Vasarį supažindino su kitais rašančiais į laikraštį gimnazistais Petru Varnėnu ir Matu Sereika ir jie visi priėmė Liudą į savo slaptą draugiją. Varnėnas pamokė, jog reikia rašyti iš sielos, o ne iš reikalo. Xi skyrius. Atvažiavo Petrylos klebonas su Liuce, kuri Liudą praminė Pavasarėliu, kas jo širdį dar labiau pradžiugino. Petrylos, Liucės ir Liudo pokalbis. Liudas bando nagrinėti ir įspėti Liucės praeitį. Ji padovanoja jam pirštines, kurios kaskart jas užsimovus primins jam ją. Petryla toliau prikaišioja Liudui apie Liucę. Bet vėl išvydus Nepažįstamąją, jį vėl pagavo nesuprantamas jausmas. XII skyrius. Artėja Kalėdų karnavalas ir “Šviesos” nariai, su Liudu, svarstė jo programą. Varnėnas sumanė padeklamuoti Maironio “Skausmo balsą”, visi tam priešinosi, bet veltui. Deklamuojant jį, visa salė suščiuvo, o po koncerto Varnėnas gavo daug pylos, ir tai aptarinėjo su draugais. Visi bijojo, nes buvo pasakyta: “Turi puikybės”, o šie žodžiai beveik liepia eiti iš gimnazijos. Šie įvykiai dar padrąsino Liudą, jis sekė visą lietuvišką spaudą ir iš jos mokėsi, nes net lenkiškos literatūros paragavo labai nedaug. Liudas daugiau skaitė nei mokėsi. Mokslo metų pabaigoje, Varnėnui buvo patarta nebegrįžti į gimnaziją ir tai aptemdė skaidrią Liudo nuotaiką. Bet išgirdęs perpasakotą moralą, jame rado daug tiesos, apie klieriko pažeidžiamumą…ir kad kunigas nesuderinamas su literatu. XIII skyrius. Po paskutinio metų įvykio pusę atostogų Liudas neatsigavo ir prieglobsčio ieškojo savo Aušrakalnyje, nuo kurio atsiskleisdavo dideli ir gražūs plotai ir toliai, įkvėpdavę Liudą rašyti. Vėl nusprendė aplankyti Petrylą, o labiau Liucę, bet nusivylė, nes tiek apgalvojęs susitikimo variantu buvo tiesiog ignoruojamas, nes ji užsiėmė su studentu, kuriam, kaip Liudui rodės, Liucė buvo papasakojus apie jį ir jo nesėkmes su ja. Grįžęs vėl liko į savo kalną apmąstyti naujus įspūdžius, nors ir nekokius. Po kelių dienų atvažiavo pas jį Liucė, bet tik dėl kriaušių, kurias augino jo tėvas, kuris buvo pamalonintas, kad jo kriaušės kam nors rūpi ir kad Liucė tiek daug apie jas nusimano. Kai senis Vasaris panoro pakalbėti apie bites, Liucė pašiurpo, nes jų nekentė, bet apie bites daug žinojo ją atlydėjęs vargonininkas, todėl primygtinai įsisiuliusi ji su Liudu užlipo į jo Aušrakalnį, kur ji pasiteisino dėl savo elgesio, kur jie prisiminė ir pasijuokė iš Liudo nuolankumo su ja. Liucei patiko Liudo kalnelis ir prisiskynusi gėlių, kurias vešis namo, paprašė ją dažniau lankyti ir neužmiršti, kas Liudą vėl išmušė iš vėžių. XIV skyrius. Aprašo nesutarimus su lenkais gyvenančiais tame pačiame kambaryje. Mokosi duoti išrišimus, suprasti nuodėmės sunkumą, pasakoja apie naują mokslą. XV skyrius. Vasario dienynas, kurio neskaičiau. XVI skyrius. Išmetamas penkto-paskutinio kurso studentas Radastinas prieš pat įšventinimą už netinkamą elgesį ir po kiek laiko perskaito jo laišką adresuotą vienam iš gimnazistų, nežinia kuriam, o rašo kaip gerai būti laisvam… gauna laišką nuo jau anksčiau išmesto Varnėno, kuris rašo savo nuomonę apie Liudo eiles, truputį moko. Vasaris ryžtasi užmiršti Liucę, bet nieku gyvu nepamirš Nepažįstamosios, kurią mato bažnyčioje per apeigas. XVII skyrius. Prieš pat trečiųjų mokslo metų pabaigą, bibliotekininkas Jonelaitis pasiūlo Liudui vasarą aplankyti Kauną, Vilnių, Trakus, kad pasisemti naujų minčių kūrybai. Kartu važiuoja Kasaitis ir jie trise šnekasi apie lietuvių nutautinimą. Liudas džiaugiasi šią vasarą nesusitikęs Liucės, nes taip geriau jo kunigo karjerai, tačiau tik tris savaites tebuvo namie. XVIII skyrius. Prasidėjus kevirtiesiems jo klerikavimo metams jis susimąstė apie savo pašaukimą, kadangi visuose dvasiškuose pašaukimuose jis nerado jokios atgaivos, jam tai buvo tik darbas. Tų metų pirmą pusmetį jis kas vakarą prie š miego metą sėdėdavo tuščioje, tamsioje koplyčioje ir laukė naujų jėgų antplūdžio, bet tas koplyčios jaukumas ir ramybė atbuko ir jam vėl buvo negera. Jis labai uoliai studijavo visus mokslus ir tikėjosi juose kažką rasti, bet veltui. Atbuko net jausmai Nepažįstamajai, jo pasikeitimą pastebėjo ir draugai ir sakė, kad jis ilgai taip neištvers. Bet atėjus pavasariui jis atgijo, nes išgirdęs pirmą vyturio giesmę jis prisiminė vaikystę, mamą…ir nuo to laiko ji jau nebegalėjo tūnoti tamsioje koplyčioje, nes jis pradėjo atgyti, atgijo jo jausmai pamačius Nepažįstamąją. Ir iš to uolaus kažko ieškojimo ir laukimo jis vyresnybės akyse tapo patikimas ir jo jau nebesaugojo akyla jų akis. Vasaris dar labiau užsidarė savyje ir nepametė ryžto tapti geru kunigu, pasitikėdamas tik savo jėgomis. XIX skyrius. Į seminariją atėjo naujas profesorius Vingelevičius, kuris piktindavo visus savo anekdotais, juokeliais… Vėl intensyviai Liudas save nagrinėja. Skaitydamas savo mėgstamiausią eilėraštį “Silentium” jame rašomus žodžius priskiria sau ir rašo dienoraštį. Be to pradėjo intensyviai mokytis. XX skyrius. Liudas pakviečiamas į Kleviškio klebono Kimšos 50 metų ir 25 metų kunigavimo sukaktuves, nuo dabar klebonas kanauninkas. Tą kartą jis Liucę sutiko visai kitokia nei visada, ji buvo nuliūdusi, kenčianti, baikšti, kokios Vasaris atstumti negalėjo, o taip norėjo. Vėliau vėl pokalbis su Liuce apie jį patį. Liucė stengiasi jam įskiepyti truputį jausmo, bet jis nesileidžia, bet iškelti išleistuves Liudas pasižada, nes kitais metais jis jau gal būt bus subdiakonas, o ji jau ištekėjusi, ko Liudas labai norėjo, nors kai kas kitas jam tai pasakydavo jam suspausdavo širdį. XXI skyrius. Liudas save graužė, kad po tokio užsispyrimo pamiršti ir numarinti draugystę su Liuce jis ne tik ją atgaivino, bet ir nužengė toliau nei buvo. Jis vėl pervaizduodavo to vizito vaizdus, kalbas… Jis pradėjo nebe taip uoliai atlikinėti klieriko pareigas, nes nebegalęjo susikaupti. Per atostogas kai Vasaris važinėjo po Vilnių, Liucė kiekvieną šventadienį jo laukė su nerimu, bet veltui, o daktaras Brazgys kaip įmanydamas siekė jos rankos, tačiau ji nesileido, nors ir klebono buvo įkalbinėjama. Liudas atvyko pakviesti Liucės į išleistuves. Jiedviem vėl teko jausmingai pasišnekėti ir prisiminti visas kartu praleistas akimirkas, kas Liudo širdį plėšė neapsakomai. Taip pat jam atsivėrė akys ir jis kleboną Kimšą pamatė kitose spalvose… Važiuodamas namo jis galvojo apie ateitį, kokia ji bus jam esant kunigui, o jai ištekėjus. Jis prisiminė kaip sunku būti kunigu ir likti padoriu. Bet jis save apgaudinėjo, nes kuo pavojingesni vingiai su Liuce jam pasitaikydavo, tuo jam atrodė tai taip nekalta. XXII skyrius. Atėjo išleistuvių metas. Liudas buvo be galo laimingas, nes su Jonelaičiu kartu atvyko ir seniai matytas Varnėnas, kuris mokėsi užsienyje. Iš pradžių visi buvo nedrąsūs, nes vieni kitų nepažinojo, bet reikalai po truputį taisėsi ir Liucei prasižiojus visi nuskubėjo į Liudo Aušrakalnį, pakeliui dainavo giesmes; lipimas į kalnelį visiems buvo be galo smagus, o užlipę niekas nenuobodžiavo: kalbėjo, dainavo, o galiausiai šoko ir niekam nebuvo svarbu, kad žaidimuose dalyvavo ir klierikai lygiomis teisėmis, nes tai buvo teisėta kaip kunigams. Vakarienė, visi prie stalo, kanauninkas moko, pasakoja. Kai visi pradėjo skirstytis, Liucė su Liudu susitiko tarpduryje ir ji paprašė ją lapydėti iki pakalnės, nes paliko ten savo skarą. Ten nuėję jie jautėsi labai drovūs, bet Liucė buvo ryžtingesnė ir visaip bandė vilioti Liudą, kuris iš visų jėgų tam priešinosi, ir kai buvo momentas pasibučiuoti jis nusisuko ir pasiūlė eiti namo. Dėl to, kad nepabučiavo jis ilgai gailėjosi, nes tai būtų buvęs pirmas ir paskutinis jo bučinys. XXIII skyrius. Prasidėjus penktiesiems seminarijos mokslo metams jis vėl kratė savo galvoje išleistuves ir tą įvykį pakalnėje. Kaip ir visi klierikai susirūpino mokslais, nes svarbiausias buvo rusų kalbos egzaminas, bet prieš juos visą valdžią nugirdydavo ir nusirašydavo, nes vargu ar kitaip išlaikytų. Stengėsi atlikinėti visas klierikiškas pareigas, kad užmirštų prieštaravimus savyje ir todėl apie jį valdžia buvo geros nuomonės, ko pasekoje jam pranešė, kad bus šventinamas į subdiakonus. Dėl to Petryla labai pavydėjo. Keletas pamokslų iš dvasios tėvo per pasirengimo išventinimui dienas, per kurias Vasaris dar labiau plėšėsi. Jis vėl prisiminė Varioko žodžius, jog visos apeigos tėra komedijos bei prieš akis atsistojo nuogos vergės kūnas, kurį matė Varioko rodytuose žurnaluose ir tas vaizdas nuo jo nesitraukė ir pabėgti nuo jo negalėjo. Ir kai papasakojo apie tai dvasios tėvui, jam pasakė, kad jis yra pervargęs ir dažnam taip pasitaiko. Jis tikėjosi per išpažintį gauti didelę bausmę, bet dvasios tėvas visai ant jo nepyko už nuodėmes. XXIV skyrius. Nekantriai laukiama įšventinimo apeigų. Visi klausinėja, kabinėjasi prie Liudo ir neiškentęs Petrylai atsako, jog mielai pasikeistų vietomis, bet tai ne jo valia. Įšventinimo apeigos. Po savaitės dingo jo Nepažįstamoji. Vasaris visur eidavo vienas ir nieko prie savęs neprisileisdavo, nes turėjo argumentą – brevijorių, kurį nešiodavosi ir nagrinėdavo, o tuo tarpu Balselis dėl jo kamavosi, nes niekaip negalėdavo gerai kalbėti brevijorių kaip reikalaujama. Vėl savęs nagrinėjimas ir taisyklių nusistatymas dėl rašymo ir Liucės. XXV skyrius. Liucė nusprendžia ištekėti, bet iš širdies Vasario neišmeta, nes Brazgio paklausus kada vestuvės ir šiam labai nustebus ir neįsitikinus ji pasako, kad nemyli, bet tekės. Liucė atvažiuoja pakviesti Liudą į jos vestuves per Žolines ir jie vėl kalbasi akis į akį ir ji vėl nori, kad Liudas adidarytų savo širdį jausmams, bet jis priešinasi. Ji patarė jam būti jausmingesniam, bet tai, kaip Liudui atrodė, buvo jau per vėlu. Liucės vestuvės, kurių norėjo kuklių, bet klebonas sukvietė nemaža žmonių ir padarė iškilmes, bet Liucė nepyko. Per vestuves ji buvo apsirengusi juodai ir neišrideno nė vienos ašaros, kas visus labai stebino ir piktino. Vasaris po vestuvių savęs nebesuprato ir nenorėjo suprasti, todėl laukė paskutinių atostogų pabaigos. XXVI skyrius. Šeštame kurse prieš Velykas buvo įšventintas į diakonus ir gyveno ramų, užsidariusio savyje kunigo gyvenimą. Jis jau nebesigilino į save, nes bijojo ir nenorėjo; kaip pats sakė, jis laukia galo, kad kuo greičiau prisiirtų prie kunigo ir išplauktų į pasaulį. Jis visą laiką mokėsi, nes jau reikėjo mokytis laikyti mišias, o jis dar daug kur klysdavo. “Sekminių oktavoj” Vasarį ir jo draugus turėjo įšvęsti į kunigus, bet Liudui buvo sunku suvokti, kad jis jau visateisis kunigas, kad jis klausys išpažinčių, laikys mišias ir darys visus kunigui pavestus darbus. Pirmas savo mišias paskyrė “per šventą Mariją Magdaleną”, nes buvo tinkamiausias visiems metas – po šieno nuėmimo ir prieš rugiapjūtę. Daugumai rašė raštu pakvietimus, bet pas ponią Brazgienę Liuciją nuvažiavo pats ją žodžiu pakviesti. Susitikus vėl apėmė prisiminimai ir vėl jis su reikalais, o ji iš jo nori jausmų (bet jau ne meilės). Mišioms buvo intensyviai ruoštąsi, nes iškilmės turėjo būto didelės ir dar savimi nebuvo užtikrintas kun. Vasaris. Atėjo mišių metui liudas labai jaudinosi, bet turėjo užnugarį, nes archidiakonu rengėsi pats kanauninkas Kimša. Šį kartą atvykus Liucė vietoj skrybėlės, kaip jai buvo įprasta, buvo su šaliu ir ji visa priminė Vasariui jo Nepažįstamąką. Rengdamasis Liudas neuskalbėjo tam reikalui skritų maldelių, nes buvo susijaudinęs ir bijojo per mišias suklysti. “Nuleidęs aksi, jis priėjo prie altoriaus laiptų, giliai nusilenkė ir pradėjo savo pirmąsias mišias: – INTROIBO AD ALTARE DEI.”

Kalbėjimas ir jo svarba

 

Moderniųjų technologijų amžiuje žmonės vis rečiau lankosi teatruose, koncertuose, pasimatymus pakeičia pokalbiai mIRC arba Skype. Pasaulyje vyrauja tokia nuomonė: kam eiti į koncertą, jei galėsiu jo vaizdo įrašą parsisiųsti internetu; kam eiti į lauką, jei nuėjęs į orų puslapį ir taip sužinosiu, koks lauke oras. Visa tai nulemia, kad individas vis mažiau analizuoja jį supančią aplinką, rečiau bendrauja su aplinkiniais. Žmogus įsisuka į savo kiautą („nick‘ą“) ir kuriasi naują gyvenimą (virtualų, bet savo). Taigi, toliau norėčiau apžvelgti „virtualaus gyvenimo“ įtaką kiekvieno individo gyvenimui.

1. Taigi, žmogus turintis internetą, registruojasi internetiniuose portaluose, dalyvauja diskusijose. Visa tai sveikintina, tačiau mes pamirštame, kad žmogus tampa priklausomas nuo interneto (kaip nuo alkoholio ar cigarečių). Tarsi nebūtų maža to, žmogus po savo „nick“ paslepia savo ydas, kompleksus, tai susikurdamas naują tapatybę ir gyvenimą. (Sveikata ir kompleksų maskavimas)

2. Internetinėse diskusijose vis dažniau tenka pastebėti, netaisyklingos rašybos žodžių, kurie yra be galo madingi (tju, mergytea69 ir t.t.) Kuo daugiau “j“ raidžių žodyje panaudoji, tuo gražesnis sąskambis (nors skamba taip, tarsi ką tik būtum gimęs). Skaičius “69“ prie tavo vardo parodo, kad esi “sexo“ simbolis (visuomenės nuomonė). Tačiau, kodėl vyrauja būtent tokia nuomonė? (Kalba)

3. Asmeniškai man pati svarbiausi ir skaudžiasia tema susijusi su internetu – diskusijos. Juk visiems tenka diskutuoti, tačiau išprusimo, kultūros stoka, mums neleidžia to padaryti kaip iš tikrųjų reikia. Kur dingo tikrasis diskusijų modelis: teiginiai, argumentai, pavyzdžiai? Kodėl mes nesugebame priimti kito nuomonės, nors sutikite, tikrai kartais klystame. Reikia, suprasti, kad: „Aš žinau“ , ,,Man močiutė sakė“ – nėra argumentai.
(Mokėjimas suprasti bei reikšti mintis)

Tai tik keletas neigiamų faktorių, kuriuos lemia priklausomybė internetui. (Šie faktoriai negalioja visiems)

Taigi, apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad modernios technologijos mus pagelbėja ir yra naudingas, tačiau tik tada, kai mes jas naudojama saikingai ir pagal paskirtį. Ir vis dėl to nevertėtų pamiršti, kad reikia lankytis teatruose bei dalyvauti teisingose diskusijose. Internetas – ne pats geriausias mokytojas, jei nesupranti jo reikšmės.

Kalbėjimas neturi nieko bendro su tikru žinojimu. Todėl būkime kuklūs.

Lietuvių partizanų dainos

 

Sunkiais pokario kovų metais partizanų dainas dainavo ne tik rezistentai, bet ir kiti lietuviai. Jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, klajojo rankraštiniais nuorašais. Daugiausiai tai buvo anonimiški kūriniai, tik kai kurie pasirašyti slapyvardžiais. Juos kūrė ypatinga jaunimo dalis – idealistai. Jų posmai gimė ne patogiame kambaryje, ant rašomųjų stalų, o siaučiant darganoms, pasidėjus lapelį ant šautuvo buožės, slepiantis žeminėje, klausantis mirties alsavimo.
Ne visi jie buvo poetai, bet kūrė dainas, kad lengviau būtų ištverti. Todėl šie kūrinėliai dideliu meniškumu nepasižymi. Jie primena liaudies dainas tiek savo tematika, tiek savo menine išraiška. Kaip pavyzdys galėtų būti “Sušaudytos dainos”. Jose išdainuojama meilė Tėvynei, artimiesiems, atsisveikinimo graudulys, namų bei mylimųjų žmonių ilgesys, mirties nuojauta. Šiose dainose greta eina ir skausmas, ir viltys:
Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti,
Ir kada sugrįši tu su žirgeliu,
Atnešiu vandens tau moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.
Ypač dažnas dainose grįžimo motyvas. Lyrinis “aš” lygina save su paukščiais. Bet jie yra laimingesni: išlėks ir vėl sugrįš. O apie save sako:
Nežinau tik aš, motule,
Ar pabelsiu į duris.
O jeigu ir grįš, nebebus kam durų atidaryti, niekas nelauks prie vartelių, veltui vardą šauktų, nes motinėlė toli, Urale, o tėtis šaltuos kapuos. Retoriniais klausimais išsakomas skundas ir skausmas (“Kas nuvargusį paguos? Kas dainelę padainuos?”). Kaip ir liaudies dainose, šiuose kūriniuose gausu deminutyvų, epitetų. Dažni įvaizdžiai rūtos, žirgelio, paukščių… Visa tai dainoms suteikia nuoširdumo, paprastumo, sukelia graudulį, kad prabėgs gražios jaunystės dienos, o širdį pasiliks tik skriauda.

Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”

P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” – tai linksma knyga apie kaimo amatininkus, du gerus draugus meisterį Deveiką ir siuvėją Krizą. Jiems būdingos geriausios liaudies savybės: šviesus, optimistiškas požiūris į gyvenimą, linksmumas, kūrybiškumas, nagingumas, kova už laisvę, neapykanta prispaudėjams.
Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visą sielą įdeda droždamas kryžius, margąsias skrynias, lazdas ir kitką. Nuo kitų amatininkų skiriasi kūrybiškumu, gebėjimu daryti gražius daiktus. Deveikai darbas – tai kūryba, dažnai ir pinigų neima, svarbiausia jam, kad kūriniai teiktų žmonėms džiaugsmo. Be to, meistras daro ne tik buičiai reikalingus daiktus, bet ir tokius, kurių sumanymas kyla iš svajonių, fantazijos (pvz., pagamina paukštį). Moka prakalbinti medį, įkvėpti jam gyvybės: “Nepajunti – iš po drūžlių, iš medžio šerdies kalasi nosis, ranka, koja. Tada dar smarkiau juda pirštai”. Taip gimsta dievukų, kareivių, žvejų figūros. Stovi apylinkėje jo darbo kryžiai ir džiugina žmones. Tai tikras kūrėjas. “Jo net širdis sudreba, kai paima beržo ar liepos gabalą. Jis ilgai šildo medį rankose, o jo pirštai taip ir niežti ką nors išdrožti”. Laimingiausias Deveika, kai jam pasiseka darbas. Ypač pavyko lazdas išdrožti! Rangosi gyvatės, raguotasis šėtonišką snukį rodo, įvairūs paukščiai tarytum gyvi. Ant lazdų sutupdė pusę rojaus ir pusę pragaro gyventojų. Kūryba – prasmingiausia gyvenimo dalis.
Tačiau Deveika negali kurti užsakytas. Kūriniai gimsta tik tada, kai jo krūtinę kažkas “kelia”. Kai meisterį apima įkvėpimas, jo niekas nemato daugelį dienų. Kartais net namus palieka, norėdamas pabėgti nuo alinančios kasdienybės, kur jo nesupranta, tačiau pareiga uždirbti duoną grąžina atgal. Taigi kūrėjas patiria nemažai prieštaravimų tarp menininko polėkių ir šiurkščios realybės.
Meisteris labai mėgsta pabuvoti gamtoje, ypač sekmadieniais. Jos grožis skatina kurti. Galvoje jam kyla įvairiausių minčių, ir diskutuoja su krizu apie gyvenimą, laimę. Meisteris žmogaus laimę lygina su paukščiais: “Mat jie be vargo sukinėjasi. Jeigu žmogus kada nors bus toks – vot tai bus laisvas”. Paukštis – vienas jo kūrybos simbolių.
Deveika mėgsta bendrauti. Praeidamas pro žmones kiekvieną užkalbins: vieną paglostys, kitą ugnies pypkei prisidegti paprašys, mergaites paerzins. Jis visada linksmas. Jautrus ir geraširdis: slaugo sumuštą draugą Krizą, labai liūdi jam mirus, “net saulė darosi tamsi”.
Deveika – tai vienas poetiškiausių P.Cvirkos herojų. Jo paveikslu rašytojas atskleidė žmogaus dvasinį tvirtumą, atsparumą, kūrybingumą ir mokėjimą juoktis.

A.Škėmos novelės “Žilvinėli” interpretacija

 

Postmodernizmas naujai įprasmina žinomą mitą ir įtraukia į mūsų epochos dvasinį kontekstą.
Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a., katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje. Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis virsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Septintoje dalyje krikščioniškasis Dievas susipykźs su Rytų religijos vaizdiniais. Miesto sumaištis atgrasi. Čia žmonės lyg ūžianti srovė nuteka į požeminę skylę… Vadinasi, esi tik lašas! Devintoji dalis poetiška. Čia meldžiamasi už du: “Duokite mudviem”. Tačiau grįžimas į Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta, sprogsta bombos…”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje.
Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti Kristūs”…

J.Baltrušaitis eilėraščio “Būties psalmė” interpretacija

 

Eilėraštis gimęs iš gilaus poeto susimąstymo apie egzistenciją, gyvenimo prasmę. J.Baltrušaičio lyrinis “aš” tarsi apžvelgia gyvenimą vienu mirksniu: “Todėl neliūdėk ramunėle, / Kad tu sužydėjus nuvytai”. Kaip viskas šioje žemėje laikina, nepastovu. Šiai minčiai pagrįsti poetas pasirinko gėlės žiedo mirtį – tai žemiška realu.
Mintis plėtojama mąstant filosofiškiau, vaizdas gilėja: “Neslūgsta būtis ir nesenka…”. Poetas pasirinko kontrastingą komponavimą: gyvenai – nuvytai, grįžimas į būtį – grimzdimas į ją… Kūrėjo žmogus kalba apie greitą mirtį to, “kas menka”. Jūros vilnys visada pagauna silpnesnį.
Gyvenimo laikinumą pabrėžia pasirinktas žodžių pasikartojimas: jis patvirtina suvokimą ( “truks amžius…”, “truks mirksnį…”).
Trečiasis posmas – eilėraščio kulminacija. Poeto žmogus mąsto apie Dievą, žmogaus ir žemės vienybę. Išplėtotas meninis vaizdas siejasi su Biblijos motyvais: “ji liepsną ir dūmus suvienys…”. Taigi žemė gyvybinga, jos galia – žmogus. Puošnia metafora poetas tai išsako: “ įsakymą ruošęs,/ ne bergždžias želmuo vienadienis…”. Žemė – tai sakrali šventa vieta, todėl “jo žiedu jos aukuras puošias…”. Bet žemėje žmogus kenčia. Nuo to neapsaugotas nė vienas, todėl mes “pasvirę, nuvytę, nualę”. Trys pasikartojančios dalyvinės konstrukcijos, neigimo reikšmę turintys priešdėliai pagilina anksčiau išsakytą mintį. Paskutinės eilutės nuteikia pesimistiškai: mes grįžtame ten, iš kur atėjome (o gal grįžimas į mirtį yra savotiškas mūsų laimėjimas?).
Autorius palieka mintį nebaigtą (daugtaškis). Atsakymo nėra: kiekvienam duota pačiam pamąstyti laikinumą, nepastovumą, laikinybę.