Istorijos testas (Nr.6) – XX amžiaus karai

 

1. Kada buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja ?
a) 1939 rugsėjo 17
b) 1939 rugsėjo 20
c) 1939 rugsėjo 18
d) 1939 rugsėjo 19

2. Norėdama pagerinti savo padėtį jūrose Vokietija 1940 m. baladžio mėn. netikėtai užpuola :
a) Daniją
b) Suomiją
c) Daniją ir Norvegiją
d) Suomiją ir Daniją

3. 1940 m. birželio Hitleris pradėjo karą su D. Britanija ir jis :
a) Šį karą laimi
b) Patiria pirmuosius pralaimėjimus
c) Sudaro taikos sutartį
d) Po kiek laiko pasiduoda

4. Kodėl 1939 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos ir D. Britanijos Vokietijai paskelbtas karas vadinamas KEISTUOJU KARU ?
a) Todėl, kad abiejų pusių armijos stovėjo viena prieš kitą ir laukė
b) Todėl, kad Hitlerio armija buvo netikėtai užpulta ir sutriuškinta
c) Todėl, kad Prancūzijos kariuomenė nedalyvavo kare
d) Todel, kad šis karas vyko labai trumpai

5. 1941 m. balandžio 6 d. vokiečių, italų ir jų sąjungininkų armijos įsiveržė į :
a) Graikiją
b) Slovakiją
c) Rumuniją
d) Jugoslaviją

6. Kilus II Pasauliniam karui, SSRS neliko pasyvi stebėtoja. Jos armija 1939 m. rugsėjo 17 d. užpuola ir užima :
a) Lenkiją
b) Blatijos šalis
c) Suomiją
d) Dalį Suomijos ir Baltijos šalis

7. Kada buvo sudaryta SSRS ir Vokietijos nepulimo sutartis ?
a) 1939 rugsėjo 28 d.
b) 1939 rugpjūčio 23 d.
c) 1939 rugsėjo 17 d.
d) 1939 birželio 14d.

8. 1939 rugsėjo 28 d. vėl susitikus SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrams buvo pasirašyta :
a) SSRS ir Vokietijos draugystės ir sienų sutaris ir slapti protokolai
b) Buvo nutraukta nepulimos sutartis
c) Buvo pasirašyti slapti protokolai
d) Lietuvos perdavimas į SSRS įtakos zoną

9. Po Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo Stalinas privertė Baltijos šalis :
a) Pasirašyti Bendradarbiavimo su SSRS paktą
b) Pasirašyti savitarpio pagalbos sutaris
c) Nutraukti savitarpio pagalbos sutartis
d) Prisijungti pire SSRS

10. Nesutikus Suomijai pasirašyti taikos sutarties su SSRS prasideda karas . Kaip jis klostosi Suomijai ?
a) Suomija šį karą liami
b) Išvarginta karo Suomijos vyriausybė daro vis didesniu nuolaidų SSRS ir to pasekoje SSRS sutinka pasirašyti taikos sutartį
c) Suomiai visiškai sutriuškinami prie Karelijos sąsmaukos
d) SSRS patirdama didelių nuostoliu kare ir bijodama, kad Suomijos nparemtų kitos valstybės pasitraukia iš karo

11. Kokia buvo SSRS politika okupuotose šalyse ?
a) Buvo vykdoma sovietizacija ir to pasekoje buvo stiprinama senoji visuomeninė santvarka
b) SSRS pagrindinis tikslas kuo daugiau žmoniu ištremti . Daug žmonių buvo sušaudyta
c) Buvo vykdoma sovietizacija, griaunama ir keičiama visuomeninė santvarka . Vyko dideli žmonių trėmimai .
d) Buvo vykdoma sovietizacija, tačiau SSRS nekeitė senosios santvarkos

12. 1939 m. rugsėjo pabaigoje, kitą dieną po sutarites su Vokitija pasirašymo, SSRS ir Lietuvai pareiškė norą sudaryti panašią sutartį. Kaip vyko pasirašymas ?
a) Lietuva atsisake pasirašyti sutarti ir taip nuo Lietuvos dar toliau atitolo sostinė – Vilnius
b) Lietuvai atsisakius pasirasyti sutartį parsidėjo karas per kurį Liertuva bvuo sutriuškinta
c) Lituvos valstybė 1939 spalio 21 d. pasirašė sutartį, tačiau Vilniaus neatgavo
d) Lituvos valstybė 1939 spalio 10 d. pasirašė sutartį atgaudama Vilnių

13. Kada Lietuvos užsienio reikalų ministrui buvo įteikta ultimatyvi nota ?
a) 1940 m. birželio 31 d.
b) 1940 m. gegužės 15 d.
c) 1940 m. rugsėjo pabaigoje
d) 1940 m. birželio 14 d.

14. Kaip Lietuvos okupacija atsiliepė Europoje ?
a) Kadangi birželio 14 d. vermachtas užėmė Paryžių, Europai Lituvos tragedija liko nuošalyje
b) Europa labai stipriai sureagavo į šį SSRS poelgį ,ir jam nepritarė
c) Birželio 14 d. vermachtas užėmęs Paryžių ir sužinojęs apie Lietuvos okupacija sustabde kovos veiksmus prieš Pracūziją ir patrauke link rytų Europos.
d) Šį Lietuvos tragedija daugiausiai atsiliepė baltijos šalims, nes joms grėse tas pats.

15. Kas pavadavo laikinai išvykusį Lieutvos prezidenta – Smetoną ?
a) E. Galvanauskas
b) A. Tamošaitis
c) A. Merkys
d) J. Urbšys

16. Lietuvos pasiuntiniai užsienio valstybėse liepos 21 – 23 dienomis Vakarų šalių vyriausybėms įteikė notas, prašydami nepripažinti Lietuvos prijungimo prie SSRS. Kaip valstybės reagavo į tai ?
a) Vakarų šalys nepripažino prijungimo ir prijungimas buvo nutrauktas
b) Vakarų šalys neprpažino prijungimo ,tačiau tai nieko nekeitė
c) Tomis dienomis jau jau niekas negalėjo padėti ,nes buvo per vėlu
d) Vakarų šalys nepriėmė notų

17. Kaip okupantams sekėsi palaužti Lietuvos gyventojus ?
a) Jiems nepavyko palaužti Lituvos gyventojų
b) Nors ir šalyje veikė propogandinės organizacijo ir netgi buvo įkurta LAF, okupantų niekas nesugebėjo palaužti
c) Okupantams tik išdalies pavyko palaužti gyventojus ,nes dauguma gyventoju išvyko į užsienį
d) Okupantams pavyko palaužti gyventojus, tačiau šalyje ir toliau veikė propogandinės organizacijos

18. Kada prasidėjo Vokietijos bei jos sąjungininkių karas su SSRS ?
a) 1941 m. birželio 15 d.
b) 1941 m. birželio 22 d.
c) 1941 m. birželio 28 d.
d) 1941 m. lipos 2 d.

19. Kaip sekese klostėsi karas SSRS ir Vokietijai ?
a) Vokietijai tragiškai nesisekė ,ji pralaimėjo visus mūšius
b) Vokietija laimėjo visus mūšius išskyrus mūšį prie Smolensko
c) Vokietijai labai gerai sekėsi tik išpradžių, tačiau vėliau prasidėjo nesekmės
d) SSRS buvo visiškai sutriuškinta Vokietijos

20. Stalingrado ir Kursko mūšiai :
a) SSRS laimėjo abu mūšius
b) Vokietija laimėjo abu mūšius
c) Vokietija laimėjo tik Kursko mūšį ,o iš Stalingrado mūšio pasitraukė
d) Vokietija pralaimėjo abu mūšius

21. Kas dalyvavo Krymo ir Potsdamo konferencijoje ?
a) Stalinas, Ruzvletas ir Čerčilis
b) Ribentropas, Ruzveltas ir Čerčilis
c) Čemberlenas, Stalinas ir Ruzvletas
d) Ruzveltas, Čemberlenas ir Čerčilis

22. Kada įvyko “šokinėjimas per salas” ?
a) 1943 m. pabaigoje
b) 1942 m. viduryje
c) 1943 – 1944 m. pirmą pusę
d) 1944 pradžioje

23. Kada uvo numestos pirmosios atominės bombos ?
a) 1944 m. pabaigoje
b) 1945 m. pradžioje
c) 1945 m. viduryje
d) 1946 m. pradžioje

24. Trečioji SSRS, JAV ir D. Britanijos vadovų konferencija vyko 1945 m. viduryje. Joje :
a) Buvo visiškai suderintos okupacinės zonos Vokietijoje ribos
b) Buvo nuspręsta prijungti Vokietiją prie Lenkijos
c) Buvo numatyta pasidalinti vokietija į 4 dalis
d) Buvo visiškai išskaidyta Vokietija į daug dalių, kurias prisijungė atskiros valstybės

25. Koks buvo svarbiausias 1943 m. lapkričio 28 d. Teherane susitikusių Stalino, Čerčilo ir Ruzvelto klausimas:
a) Nacizmo naikinimas
b) Vokietijos okupavimas
c) Okupacinių zonų suderinimas
d) Atrojo fronto veiksmų pradžia

26. Žydų likimas Antrojo pasulinio karo metu :
a) Žydai masiškai buvo vežami į koncentracines stovyklas
b) Buvo šaudomi
c) Buvo imami į kalėjimus
d) Žydai buvo vežami į Sibirą

27. Kas lėmė Italijos pralaimėjimą 1942-1943 m. ?
a) Jungtinės amerikiečių ir anglų pajėgos
b) Išsekinta Italų kariuomenė po karų su D. Britanija
c) Vokietijos pasitraukimas iš karo su D. Britanija
d) Nesutarimai su vermachto kariuomene

28. Totalinis karas tai :
a) Karas ,kai kovojama su minimalia kariuomene
b) Karas, kai kovojama su sąjungininkų pagalba
c) Karas, kai kovojama nebekreipinat dėmesio į tarptautinės karo teisės normas
d) Karas, kai kovojama sutelkus visas jėgas ir nebekreipinat dėmesio į tarptautinės karo teisės normas

29. Aneksija :
a) Svetimos valstybės notos priėmimas
b) Svetimos valstybės teritorijos prisijungimas
c) Seimo išleisti istatymai
d) Renkamojo kolegialaus organo papildymas naujais nariais to organo narių nutarimu be papildomų rinkimų

Atsakymai
1. a)
2. c)
3. b)
4. a)
5. d)
6. a)
7. b)
8. a)
9. b)
10. b)
11. c)
12. d)
13. d)
14. a)
15. c)
16. c)
17. a)
18. b)
19. c)
20. d)
21. a)
22. c)
23. c)
24. a)
25. d)
26. b)
27. a)
28. d)
29. b)

Istorijos testas (Nr.5) – Nacijų Europa ir Lietuvių tautinis sąjūdis

 

1. Kaip buvo vadinamas Otas fon Bismarkas, kuris Vokietują bandė suvienyti kalaviju?

a) “Geležinis kancleris”
b) “Geležinis kalavijas”
c) “Otas fon kalavijas”

2. Kas įkūrė organizaciją “Jaunoji Italija” ?

a) Simonas Daukantas
b) Dž. Garibaldis
c) Dž. Madzinis

3. Kieno valdymo laikotarpiu Rusijoje buvo panaikinta baudžiava?

a) Aleksandro II
b) Vladiminro Iljičiaus Uljanovo (Lenino)
c) I. Martovo

4. Kokios organizacijos propagavo žydų gryžimą į Palestiną?

a) “Siono mylėtojų”
b) “Filaretų”
c) “Angliakasių”

5. Kas buvo didžiausi Rusijos valdžios priešai?

a) Bažnyčios ir vienuolynai
b) Nelegalūs lošimo namai
c) Siono mylėtojai

6. Kokia buvo Rusijos socialinė struktūra XIX a. viduryje?

a) 1 % bajorų, 9 % miestiečių, dvasininkų, inteligentų, 90 % baudžianinkų
b) 50 % bajorų, 50 % baudžiauninkų
c) 45 % inteligentų, 5 % bajorų, 50 % baudžiauninkų

7. Kur išėjo pirmasis lietuviško laikraščio “Aušra” numeris?

a) Tilžėje
b) Ragainėje
c) Karaliaučiuje

8. Kokiu laikotarpiu buvo draudžiama spausdinti ir įvežti lietuviškas knygas lotynišku raidynu?

a) 1864 – 1904 m.
b) 1883 – 1886 m.
c) 1889 – 1804 m.

9. Kada buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas?

a) 1904 m.
b) 1918 m.
c) 1886 m.

10. Kada ėjo laikraštis “Aušra”?

a) 1883 – 1886 m.
b) 1889 – 1905 m.
c) 1864 – 1904 m.

11. Kada ėjo laikraštis “Varpas”

a) 1889 – 1905 m.
b) 1889 – 1900 m.
c) 1886 – 1898 m.

12. Kada galutinai suvienyta Italija?

a) 1870 m.
b) 1880 m.
c) 1890 m.

13. Kada įstegta Lietuvos demokratų partija?

a) 1902 m.
b) 1904 m.
c) 1903 m.

14. Kuriais metais vyko Vokietijos ir Prancūzijos karas?

a) 1870 m.
b) 1867 m.
c) 1956 m.

15. Kas ragino Vokietiją suvienyti kalaviju?

a) Otas fon Bismarkas
b) Dž. Garibaldis
c) Dž. Madzinis

16. Kas buvo italų “Risorgimento” (atgimimo) pradininkas?

a) Dž. Madzinis
b) K. Kavūras
c) K. Meternichas

17. Kas vadovavo partizanų būriams, kovojusiems prieš austrus?

a) Dž. Garibaldis
b) Juozapas I
c) F. Vilhelmas

18. Kas buvo Leninas?

a) Rusas
b) Lenkas
c) Gudas

19. Kur 1899 m. Buvo išspausdinta V. Kudirkos “Tautiška giesmė”, vėliau tapusi Lietuvos himnu?

a) “Varpe”
b) “Aušroje “
c) “Žemaičių prietėliuje”

20. Kas 1903 m. Buvo tituluojamas žydų karaliumi?

a) T. Herclis
b) L. Pinkseris
c) Muravjovas skalikas

Istorijos egazaminas 2010. Istorijos testas (Nr.4)

 

1. Kieno įkalbėti kryžininkai nusiaubė Konstantinopolį?
a) Venecijos b) Florencijos c) Genujos

2. Kokias jūras žinojo viduramžiais?
a) Baltijos ir Raudonąją b) Raudonąją c)Viduržemio d) nei vienos

3. Kokios buvo riterių pilys?
a) ginybinės b) muziejinės c) parodomosios d) gyvenamosios

4. Suvedžiokite atitinkamas savokų reikšmes:
Vasalas-                            stambus žemdirbystės ūkis
Simonija-                          nuo senjoro priklausomas feodalas
Dvaras-                             didelis užkrečiamosios ligos išplitimas
Epidemija-                       bažnytinių pareigų, privilegijų pirkimas, pardavimas

5. Kodėl XIV-XV a. sumažėjo riterių reikšmė?
a) nes jų buvo per mažai b) nes išplito šaunamieji ginklai c) jie pradėjo girtuokliauti

6. Išbraukite neteisingą žodį ir šalia parašykite teisingą.
Feodą suteikęsvaldovas vadintas imperatoriumi.
Į šventas vietas keliaujantis maldininkas vadinamas misionierium.
Riteriai karaliaus lėšomis turėjo apsirūpinti brangia ginkluote.

7. Įvykius suršykite chronologine seka
Romanika – Įkūriama šventoji Romos imperija – Vormso konkordatas – Surengtas vaikų kryžiaus žygis.

8. Kas pagerino valstiečių buitį XII-XIII a.?
a) trilaukė sėjomainos sistema b) medinė žagrė c) žemės trešimas mėšlu d) ratinis plųgas e) dvilaukė sėjomainos sistema

9. Riteris privalėjo:
a) garbingai kariauti ir pagarbiai elgtis su damomis b) žeminti skurdžius
c) ginti bažnyčią ir tarnauti Dievui d) globoti vargšus ir našlaičius
e) neklausyti bažnyčios mokymų

10. Suvedžiokite kurios savybės atitinka stilius:
akmeninės, storos sienos
nedidukai pusapvalės arkos
Romanika piliorius
langus puošia vitražai
skliautas
grakštumas
Gotika arkbutanas
vidų puošia akmenyje iškaltos skulptūros, nutapytos freskos
smailėjanti arka

11. Kaip žmonės viduramžiais įsivaizdavo pasaulį?

12. Kodėl XIV-XV a. žemvaldžiai leido išsipirkti valstiečiams laisvę?
a) yrė natūrinis ūkis, bei augo pinigų poreikis b) valstiečiai daugiau neėjo į lažą
c) baudžiauninkai daugiau nemokėjo duoklės

13. Dėl ko tarpusavy X a. kovojo imperatorius su popiežiumi?
a) investitūrų b) žemės padalijimo c) vietos rūmuose

14. Į ką būrėsi amatininkai?
a) gildijas b) cechus c) getus

15. Daugelių aukštųjų mokyklų sudarė 4 fakultetai:
a) filosofijos, teologijos, medicinos, teisės
b) filosfijos, teologijos, matematikos, teisės
c) filosofijos, teologijos, matematikos, astronomijos

16. Kokia kalba viduramžiais mokyklose buvo dėstomi mokomieji dalykai?
a) graikų b) lotynų c) ispanų

17. Kryžiaus žygių priežastys (čia surašytos ne visos):
a) viliojo rytų turtai b) norėjo daugiau vergų c) religinis fanatizmas d) stigo laisvų valdų
e) norėjo įrodyti, kad kryžininkai yra aukščiau už visus

18. Kryžininkų įkurtos valstybės:
a) Edesos grafystė, Tripolio grafystė b) Romos imperija c) Antiochijos kunigaikštystė
d) Mažosios Armėnijos karalystė, Jeruzalės karalystė e) Prancūzijos kunigaikštystė

19. Įvykius sujunkite su tinkamomis datomis
962m.- feodalizmo susiklostymas
XI a.- musulmonai užėmė paskutinę kryžininkų tvirtovę
1291m.- prasidėjo visą katalikų pasaukį apėmęs judėjimas
IX-XI a.- įkuriama šv. Romos imperija

20. Maistą sujunkite su atitinkamo luomo žmonėmis
medžioklės bei žvejybos laimikis
vynas
Turtingieji duona
alus
miško gėrybės
Vargingieji daržovės

21. Šalia teigininių jeigu teisingi parašykite „taip“, o jei neteisingi – „ne“
Viduramžiais buvo žinomos 3 jūros.
Viduramžiais moterys tekėdavo sulaukusios 18 metų.
Žmonių religingums buvo susipynęs su prietaringumu.
Po Kliuni reformos kunigai nebegalėjo vesti.

22. Suvedžiokite:
padeda vyrui tvarkytis verslo reikaluose
Turtingosios moterys parduoda prekes turguje
tvarko pilis
Amatininkų žmonos prižiūri padėjėjus
gina valdas nuo užpuolikų
Valstietės pagelbėja vyrams ūkyje

23. Kas vidamžiais sudarė pagrindinius luomus?

24. Kokio vienuolyno vardu buvo pavadintos bažnyčios reformos?
a) Sent Deni b) Kliuni c) Šliuni

25. Viduramžių miesto sluoksniuose žemiausią vitą užima:
a) samdiniai, darbininkai b) elgetos, nusikaltėliai, valkatos c) tarnautojai

Istorijos egazaminas 2010. Istorijos testas (Nr.3)

 

1. Kiek metų Napoleonas valdė Prancūziją?
a) 11 metų;
b) 13 metų;
c) 15 metų;

2. Prancūzijoje Napoleonas padarė daug administracinių reformų.
a) įkurta daug naujų partijų, išleista daug naujų įstatymų, išrinkta nauja valdžia;
b) suvienodinta teisė, centralizuota valdžia, pertvarkyta švietimo sistema;
c) nieko nepakeitė, viskas liko taip pat kaip iki jo atėjimo į valdžią;

3. 1805 m. buvo sudarytą nauja koalicija prieš Prancūziją. Kas ją sudarė?
a) Vokietija, Prūsija ir Austrija;
b) Prūsija, Didžioji Britanija ir Rusija;
c) Rusija, Austrija ir Didžioji Britanija;

4. Garsiausi XIX a. žmonės:
a) Aleksandras II, Napoleonas, Richardas Vagneris;
b) Aleksandras I, Karlas Landsteineris, Nylas Armstrongas;
c) Napoleonas, J. Gagarinas, Levas Tolstojus;

5. Kokios valstybės pilietinis karas vyko 1861 – 1865 m.?
a) Prancūzijos;
b) Didžiosios Britanijos;
c) JAV;

6. Kada prasidėjo sukilimas Lietuvoje?
a) 1863 sausio 22 d.;
b) 1863 kovo 11 d.;
c) 1863 vasario 2 d.;

7. Kelintais metais Prancūzų imperatorius Napoleonas įžengė į Lietuvą?
a) 1879 m.;
b) 1810 m.;
c) 1812 m.;

8. Koks garsus to laikotarpio laikraštis buvo leidžiamas 1883 – 1886 m.?
a) „Varpas“;
b) „Aušra“;
c) „Tėvynės sargas“;

9. Kokia pirmoji politinė partija susikūrė Lietuvoje? Kada?
a) Lietuvos socialdemokratų partija, 1896 m.;
b) Lietuvos demokratų partija, 1896 m.;
c) Lietuvos katalikų partija, 1894m.;
10. Kur buvo leidžiami lietuviški laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“?
a) Ragainėje;
b) Karaliaučiuje;
c) Tilžėje;

11. Kas įvyko 1892 metais Rietave?
a) nutiesta pirmoji telefono linija Lietuvoje;
b) pastatyta pirmoji elektrinė Lietuvoje;
c) išrasta lemputė;

12. Koks buvo svarbiausias JAV pilietinio karo mūšis?
a) Getisbergo mūšis;
b) Piketo mūšis;
c) Bul Rano mūšis;

13. Kas buvo uždrausta 1864 m.?
a) katalikų bažnyčios veikla;
b) lietuviškas raštas lotyniškomis raidėmis;
c) Vilniaus universiteto veikla;

14. Du iš šių trijų asmenų vadovavo 1863-64 m. sukilimui. Kurie?
a) Konstantinas Kalinauskas;
b) Zigmantas Sierakauskas;
c) Boleslovas Kolyška;

15. Kada buvo panaikinta baudžiava?
a) 1863 m.;
b) 1861 m.;
c) 1862 m.;

16. Kada uždarė Vilniaus universitetą?
a) 1832 m.;
b) 1841 m.;
c) 1835 m.;

17. Kokie du svarbiausi sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje tikslai?
1)

2)

18. Kas aprašė 1863 – 1864 m. sukilimą kūrinyje „Sukilėliai“?
a) V. Mykolaitis – Putinas;
b) Balys Sruoga;
c) Maironis;

19. Napoleono kodeksas – tai:
a) Napoleono I diktatūra;
b) Teisių rinkinys, įtvirtinęs respublikinį valdymą;
c) Teisių rinkinys, panaikinęs feodalinę teisę;
20. Kai buvo nugalėtas Napoleonas, prasidėjo Vienos kongresas. Jame dalyvavo daug Europos valstybių. Kiek?
a) 156;
b) 189;
c) 216;

21. Kelintais metais įvyko Rusijos – Osmanų imperijos karas?
a) 1871 m.;
b) 1877 – 1878 m.;
c) 1870 – 1871 m.;

22. Dėl kokios valstybės kovojo Pranciškus Juozapas?
a) Vokietijos;
b) Austrijos;
c) Lietuvos;
23. Kaip vadinami 1870 – 1914 m. užkariavimai istorinėje literatūroje?
a) kolonizacija;
b) liberalizmas;
c) imperializmas;

24. Kelintais metais įvyko Kražių skerdynės?
a) 1893 m.;
b) 1892 m.;
c) 1894 m.;

25. Didžiausias nuopelnas organizuojant priešinimąsi atviram rusinimui tenka:
a) Simonui Daukantui;
b) Motiejui Valančiui;
c) Antanui Baranauskui;

Istorijos egazaminas 2010. Istorijos testas (Nr.2)

 

1. Kada buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja ?
a) 1939 rugsėjo 17
b) 1939 rugsėjo 20
c) 1939 rugsėjo 18
d) 1939 rugsėjo 19

2. Norėdama pagerinti savo padėtį jūrose Vokietija 1940 m. baladžio mėn. netikėtai užpuola :
a) Daniją
b) Suomiją
c) Daniją ir Norvegiją
d) Suomiją ir Daniją

3. 1940 m. birželio Hitleris pradėjo karą su D. Britanija ir jis :
a) Šį karą laimi
b) Patiria pirmuosius pralaimėjimus
c) Sudaro taikos sutartį
d) Po kiek laiko pasiduoda

4. Kodėl 1939 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos ir D. Britanijos Vokietijai paskelbtas karas vadinamas KEISTUOJU KARU ?
a) Todėl, kad abiejų pusių armijos stovėjo viena prieš kitą ir laukė
b) Todėl, kad Hitlerio armija buvo netikėtai užpulta ir sutriuškinta
c) Todėl, kad Prancūzijos kariuomenė nedalyvavo kare
d) Todel, kad šis karas vyko labai trumpai

5. 1941 m. balandžio 6 d. vokiečių, italų ir jų sąjungininkų armijos įsiveržė į :
a) Graikiją
b) Slovakiją
c) Rumuniją
d) Jugoslaviją

6. Kilus II Pasauliniam karui, SSRS neliko pasyvi stebėtoja. Jos armija 1939 m. rugsėjo 17 d. užpuola ir užima :
a) Lenkiją
b) Blatijos šalis
c) Suomiją
d) Dalį Suomijos ir Baltijos šalis

7. Kada buvo sudaryta SSRS ir Vokietijos nepulimo sutartis ?
a) 1939 rugsėjo 28 d.
b) 1939 rugpjūčio 23 d.
c) 1939 rugsėjo 17 d.
d) 1939 birželio 14d.

8. 1939 rugsėjo 28 d. vėl susitikus SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrams buvo pasirašyta :
a) SSRS ir Vokietijos draugystės ir sienų sutaris ir slapti protokolai
b) Buvo nutraukta nepulimos sutartis
c) Buvo pasirašyti slapti protokolai
d) Lietuvos perdavimas į SSRS įtakos zoną

9. Po Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo Stalinas privertė Baltijos šalis :
a) Pasirašyti Bendradarbiavimo su SSRS paktą
b) Pasirašyti savitarpio pagalbos sutaris
c) Nutraukti savitarpio pagalbos sutartis
d) Prisijungti pire SSRS

10. Nesutikus Suomijai pasirašyti taikos sutarties su SSRS prasideda karas . Kaip jis klostosi Suomijai ?
a) Suomija šį karą liami
b) Išvarginta karo Suomijos vyriausybė daro vis didesniu nuolaidų SSRS ir to pasekoje SSRS sutinka pasirašyti taikos sutartį
c) Suomiai visiškai sutriuškinami prie Karelijos sąsmaukos
d) SSRS patirdama didelių nuostoliu kare ir bijodama, kad Suomijos nparemtų kitos valstybės pasitraukia iš karo

11. Kokia buvo SSRS politika okupuotose šalyse ?
a) Buvo vykdoma sovietizacija ir to pasekoje buvo stiprinama senoji visuomeninė santvarka
b) SSRS pagrindinis tikslas kuo daugiau žmoniu ištremti . Daug žmonių buvo sušaudyta
c) Buvo vykdoma sovietizacija, griaunama ir keičiama visuomeninė santvarka . Vyko dideli žmonių trėmimai .
d) Buvo vykdoma sovietizacija, tačiau SSRS nekeitė senosios santvarkos

12. 1939 m. rugsėjo pabaigoje, kitą dieną po sutarites su Vokitija pasirašymo, SSRS ir Lietuvai pareiškė norą sudaryti panašią sutartį. Kaip vyko pasirašymas ?
a) Lietuva atsisake pasirašyti sutarti ir taip nuo Lietuvos dar toliau atitolo sostinė – Vilnius
b) Lietuvai atsisakius pasirasyti sutartį parsidėjo karas per kurį Liertuva bvuo sutriuškinta
c) Lituvos valstybė 1939 spalio 21 d. pasirašė sutartį, tačiau Vilniaus neatgavo
d) Lituvos valstybė 1939 spalio 10 d. pasirašė sutartį atgaudama Vilnių

13. Kada Lietuvos užsienio reikalų ministrui buvo įteikta ultimatyvi nota ?
a) 1940 m. birželio 31 d.
b) 1940 m. gegužės 15 d.
c) 1940 m. rugsėjo pabaigoje
d) 1940 m. birželio 14 d.

14. Kaip Lietuvos okupacija atsiliepė Europoje ?
a) Kadangi birželio 14 d. vermachtas užėmė Paryžių, Europai Lituvos tragedija liko nuošalyje
b) Europa labai stipriai sureagavo į šį SSRS poelgį ,ir jam nepritarė
c) Birželio 14 d. vermachtas užėmęs Paryžių ir sužinojęs apie Lietuvos okupacija sustabde kovos veiksmus prieš Pracūziją ir patrauke link rytų Europos.
d) Šį Lietuvos tragedija daugiausiai atsiliepė baltijos šalims, nes joms grėse tas pats.

15. Kas pavadavo laikinai išvykusį Lieutvos prezidenta – Smetoną ?
a) E. Galvanauskas
b) A. Tamošaitis
c) A. Merkys
d) J. Urbšys

16. Lietuvos pasiuntiniai užsienio valstybėse liepos 21 – 23 dienomis Vakarų šalių vyriausybėms įteikė notas, prašydami nepripažinti Lietuvos prijungimo prie SSRS. Kaip valstybės reagavo į tai ?
a) Vakarų šalys nepripažino prijungimo ir prijungimas buvo nutrauktas
b) Vakarų šalys neprpažino prijungimo ,tačiau tai nieko nekeitė
c) Tomis dienomis jau jau niekas negalėjo padėti ,nes buvo per vėlu
d) Vakarų šalys nepriėmė notų

17. Kaip okupantams sekėsi palaužti Lituvos gyventojus ?
a) Jiems nepavyko palaužti Lituvos gyventojų
b) Nors ir šalyje veikė propogandinės organizacijo ir netgi buvo įkurta LAF, okupantų niekas nesugebėjo palaužti
c) Okupantams tik išdalies pavyko palaužti gyventojus ,nes dauguma gyventoju išvyko į užsienį
d) Okupantams pavyko palaužti gyventojus, tačiau šalyje ir toliau veikė propogandinės organizacijos

18. Antro pasaulinio karo eiga :
a) 1942 – 1944 m.
b) 1940 – 1943 m.
c) 1941 – 1942 m.
d) 1941 – 1943 m.

19. Kada prasidėjo Vokietijos bei jos sąjungininkių karas su SSRS ?
a) 1941 m. birželio 15 d.
b) 1941 m. birželio 22 d.
c) 1941 m. birželio 28 d.
d) 1941 m. lipos 2 d.

20. Kaip sekese klostėsi karas SSRS ir Vokietijai ?
a) Vokietijai tragiškai nesisekė ,ji pralaimėjo visus mūšius
b) Vokietija laimėjo visus mūšius išskyrus mūšį prie Smolensko
c) Vokietijai labai gerai sekėsi tik išpradžių, tačiau vėliau prasidėjo nesekmės
d) SSRS buvo visiškai sutriuškinta Vokietijos

21. Stalingrado ir Kursko mūšiai :
a) SSRS laimėjo abu mūšius
b) Vokietija laimėjo abu mūšius
c) Vokietija laimėjo tik Kursko mūšį ,o iš Stalingrado mūšio pasitraukė
d) Vokietija pralaimėjo abu mūšius

22. Kas dalyvavo Krymo ir Potsdamo konferencijoje ?
a) Stalinas, Ruzvletas ir Čerčilis
b) Ribentropas, Ruzveltas ir Čerčilis
c) Čemberlenas, Stalinas ir Ruzvletas
d) Ruzveltas, Čemberlenas ir Čerčilis

23. Kada įvyko “šokinėjimas per salas” ?
a) 1943 m. pabaigoje
b) 1942 m. viduryje
c) 1943 – 1944 m. pirmą pusę
d) 1944 pradžioje

24. Kada uvo numestos pirmosios atominės bombos ?
a) 1944 m. pabaigoje
b) 1945 m. pradžioje
c) 1945 m. viduryje
d) 1946 m. pradžioje

25. Trečioji SSRS, JAV ir D. Britanijos vadovų konferencija vyko 1945 m. viduryje. Joje :
a) Buvo visiškai suderintos okupacinės zonos Vokietijoje ribos
b) Buvo nuspręsta prijungti Vokietiją prie Lenkijos
c) Buvo numatyta pasidalinti vokietija į 4 dalis
d) Buvo visiškai išskaidyta Vokietija į daug dalių, kurias prisijungė atskiros valstybės

26. Koks buvo svarbiausias 1943 m. lapkričio 28 d. Teherane susitikusių Stalino, Čerčilo ir Ruzvelto klausimas:
a) Nacizmo naikinimas
b) Vokietijos okupavimas
c) Okupacinių zonų suderinimas
d) Atrojo fronto veiksmų pradžia

27. Žydų likimas Antrojo pasulinio karo metu :
a) Žydai masiškai buvo vežami į koncentracines stovyklas
b) Buvo šaudomi
c) Buvo imami į kalėjimus
d) Žydai buvo vežami į Sibirą

28. Kas lėmė Italijos pralaimėjimą 1942-1943 m. ?
a) Jungtinės amerikiečių ir anglų pajėgos
b) Išsekinta Italų kariuomenė po karų su D. Britanija
c) Vokietijos pasitraukimas iš karo su D. Britanija
d) Nesutarimai su vermachto kariuomene

29. Totalinis karas tai :
a) Karas ,kai kovojama su minimalia kariuomene
b) Karas, kai kovojama su sąjungininkų pagalba
c) Karas, kai kovojama nebekreipinat dėmesio į tarptautinės karo teisės normas
d) Karas, kai kovojama sutelkus visas jėgas ir nebekreipinat dėmesio į tarptautinės karo teisės normas

30. Aneksija :
a) Svetimos valstybės notos priėmimas
b) Svetimos valstybės teritorijos prisijungimas
c) Seimo išleisti istatymai
d) Renkamojo kolegialaus organo papildymas naujais nariais to organo narių nutarimu be papildomų rinkimų

Atsakymai:

1. a)
2. c)
3. b)
4. a)
5. d)
6. a)
7. b)
8. a)
9. b)
10. b)
11. c)
12. d)
13. d)
14. a)
15. c)
16. c)
17. a)
18. d)
19. b)
20. c)
21. d)
22. a)
23. c)
24. c)
25. a)
26. d)
27. b)
28. a)
29. d)
30. b)

Istorijos egazaminas 2010. Istorijos testas (Nr.1)

 

1. 476 metais :
a) Romos imperija padalijama i Rytų ir Vakarų imperijas ;
b) Žlunga Vakarų Romos imperija ;
c) Žlunga Rytų Romos imperija .

2. Kodeksas – tai … :
a) Sistemingas teisės normų rinkinys ;
b) Religinės tematikos kūrinys ;
c) Vakarų krikščionių bažnyčios nustatymas .

3. Beneficija – tai … :
a) Arabų užimtų Ispanijos teritorijų atkovojimas VIII – XV a. ;
b) Pirmasis antikinės kultūros atgimimas Vakarų Europoje ;
c) Laikinas, be paveldėjimo teisės, atlyginimas už karinę tarnybą .

4. 1251 metais :
a) Įkuriama Aukso orda ;
b) Temudžinas buvo paskelbtas vyriausiuoju chanu – Čingischanu ;
c) Didysis chanas imperiją padalijo keturiems sūnums .

5. Išvardinti Kinijos išradimus :
1. …………………………………….
2. …………………………………….
3. …………………………………….
4. …………………………………….
5. …………………………………….
6. …………………………………….
7. …………………………………….
8. …………………………………….
9. …………………………………….

6. Susidariusi šiaurės Vokietijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga vadinama :
a) Cechų miestų sąjunga ;
b) Gildijų miestų sąjunga ;
c) Hanzos miestų sąjunga .

7. Lietuvių genties žemė Lietuva pirmą kartą buvo paminėta :
a) 1202 metais ;
b) 1009 metais ;
c) 1226 metais .

8. Saulės mūšyje kariavo :
a) Kalavijuočiai ir žemaičių gentis ;
b) Kryžiuočiai ir kalavijuočiai ;
c) Prūsai ir kryžiuočiai .

9. Lietuvių tautai priklausė :
a) Prūsai, žemaičiai, žemgaliai ;
b) Kuršiai, prūsai, latgaliai, jotvingiai ;
c) Skalviai, kuršiai, jotvingiai, žemaičiai, aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai .

10. 1644 – 1911 metais :
a) Mingų dinastija ;
b) Mandžiūrų dinastija ;
c) Delio sultonatas .

11. Indijos vaišijų grupei priklausė :
a) Tarnautojai, kareiviai, stambieji žemvaldžiai ;
b) Dvasininkai, mokslininkai ;
c) Turtingi valstiečiai, paskolų tiekėjai, pirkliai, amatininkai .

12. Mandarinas – tai … :
a) Indijos pareigūnas ;
b) Kinijos pareigūnas ;
c) Japonijos pareigūnas .

13. Indijos kšatrijų grupei priklausė :
a) Tarnautojai, kareiviai, stambieji žemvaldžiai ;
b) Turtingi valstiečiai, pirkliai, amatininkai ;
c) Tarnai, kaimo policininkai, siuvėjai, pynėjai .

14. Autokratinė valstybė buvo :
a) Japonija ;
b) Kinija ;
c) Indija .

15. 1206 metais ( klaidingus atsakymus išbraukti ) :
a) Čingischanas pradeda Azijos užkariavimus ;
b) Algirdas sumuša totorius prie Mėlynųjų Vandenų ;
c) Temudžinas buvo paskelbtas vyriausiuoju chanu – Čingischanu ;
d) Įkurta Aukso orda .

16. Išvardinti baltų gentis V – X a. :
1. ………………………… 7. …………………………
2. ………………………… 8. …………………………
3. ………………………… 9. …………………………
4. ………………………… 10. …………………………
5. ………………………… 11. …………………………
6. …………………………

17. 1096 – 1270 metais :
a) Romanika ;
b) Kryžiaus žygiai ;
c) Gotika .

18. Dogma – tai … :
a) Mokslas apie Dievą ;
b) Viduramžių filosofijos kryptis ;
c) Teiginys be įrodymų .

Teisės testas (Nr.3)

 

51. Nurodykite gerą atsakymą

Visuomenės sutarties teorija, teigianti, kad valstybės ir įstatymų
pagrindas esanti žmonių tarpusavio sutartis, susiformavo ir
išpopuliarėjo:
a) antikos laikais c) vėlyvaisiais viduramžiais
b) ankstyvaisiais viduramžiais d) naujaisiais laikais

52. Nurodykite gerus atsakymus

„Valdžios padalijimo“ principui būdinga:
a) atskiri parlamento ir prezidento rinkimai
b) bendri parlamento ir prezidento rinkimai
c) prezidento vadovavimas vykdomajai valdžiai
d) parlamento ir prezidento institucijų savarankiškumas
e) parlamento ir prezidento tarpusavio priklausomybė

53. Nurodykite gerą atsakymą

Asmuo be pilietybės vadinamas:
a) patriotu d) kosmopolitu
b) repatriantu e) kolonistu
c) apatridu

54. Nurodykite tikslius teiginius

a) Minimalioje valstybėje draudžiama viskas, išskyrus tai, ką leidžia
įstatymas
b) Minimalioje valstybėje leidžiama viskas, išskyrus tai, ką draudžia
įstatymas
c) Maksimalioje valstybėje draudžiama viskas, išskyrus tai, ką leidžia
įstatymas
d) Gynybos dilema reiškia, kad vyriausybės išlaidos gynybai, užuot
stiprinusios valstybės saugumą, jam vis labiau kenkia
e) Maksimali valstybė – totalitarinė valstybė
f) Bendrųjų ekonomikos tyrimų metodas vadinamas mikroekonomika

56. Nurodykite gerus atsakymus

Didžiausios federacinės valstybės yra šios:
a) JAV f) Japonija
b) Kanada g) Australija
c) Brazilija h) Prancūzija
d) Rusija i) Indija
e) Kinija

57. Nurodykite gerus atsakymus

Unitarinės valstybės yra šios:
a) Indija f) Vokietija
b) Prancūzija g) Turkija
c) Japonija h) Lenkija
d) Didžioji Britanija i) Olandija (Nyderlandai)
e) Izraelis j) Tanzanija

58. Nurodykite blogą atsakymą

Civilinei administracijai būdingos šios veiklos sritys:
a) socialinė apsauga f) savivalda
b) vidaus ir užsienio reikalai g) kultūra
c) valstybės saugumas h) ekologija
d) finansai i) sveikatos apsauga
e) švietimas

59. Nurodykite blogą atsakymą

Pusiau prezidentinę valdymo sistemą apibūdina šie pagrindiniai
požymiai:
a) prezidentą renka ne parlamentas, bet tauta
b) prezidentas disponuoja svarbiausias vykdomosios valdžios įgaliojimais
c) prezidentui priklauso visi vykdomosios valdžios įgaliojimai
d) ministrą pirmininką skiria prezidentas, tačiau tik parlamentui
pritarus
e) ministras pirmininkas gali vadovauti vyriausybei, jeigu turi
parlamento daugumos pasitikėjimą

60. Nurodykite blogą atsakymą

Lietuvos Respublikos Seimo nario įgaliojimai laikomi nutrūkusiais:
a) Seimo nariui mirus
b) Seimo nariui atsistatydinus
c) Seimo narį rinkėjams atstatydinus
d) Seimo narį pripažinus neveiksniu
e) Seimui panaikinus Seimo nario mandatą apkaltos proceso tvarka
f) Seimo nariui ėmusis arba neatsisakius darbo, nesuderinamo su jo
pareigomis

61. Nurodykite blogą atsakymą

Asmuo, ketinantis kelti savo kandidatūrą į Lietuvos Respublikos Seimo
narius, turi pateikti:
a) politinės partijos ar organizacijos pareiškimą dėl iškėlimo kandidatu į
Seimo narius konkrečioje rinkimų apygardoje
b) savo pareiškimą dėl iškėlimo kandidatu į Seimo narius
c) paties pasirašyta įsipareigojimą, jei būt. Išrinktas, nutraukti darbo
ar kitokią veiklą, nesuderinamą su Seimo nario statusu
d) pajamų ir turto deklaraciją
e) autobiografiją
f) dokumentą, patvirtinantį, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas

62. Nurodykite blogą atsakymą

Prezidento valdymo sistema veikia šiose valstybėse:
a) JAV c)Meksikoje
b) Didžiojoje Britanijoje d) Kosta Rikoje

63. Nurodykite blogą atsakymą

Parlamentas demokratinėje visuomenėje atlieka šias pagrindines
funkcijas:
a) atstovauja tautai d) tvirtina valstybės biudžetą
b) leidžia įstatymus e) formuoja vykdomąją valdžią
c) kontroliuoja įstatymų vykdymą f) kontroliuoja vykdomąją valdžią

64. Nurodykite gerą atsakymą

Balsavimas Didžiosios Britanijos parlamente vyksta:
a) pakeliant ranką
b) kilnojant spalvotus kamuoliukus
c) spaudant mygtukus
d) kliaujantis spikerio „klausa“

65. Nurodykite gerą atsakymą


Liberalizmą ir socializmą sieja šis teiginys:
a) visuomenės varomoji jėga – asmenybės
b) visuomenės varomoji jėga – klasės
c) žmonijos istorija – nuolatinė klasių kova
d) visi žmonės iš prigimties yra laisvi ir lygūs
e) valstybė turi remti visus gyventojus
f) valstybėje turi viešpatauti socialinė lygybė ir teisingumas

66. Nurodykite blogą atsakymą

Šios nuostatos yra priimtinos liberalams:
a) priešinimasis sustabarėjusiais, nekintamai tvarkai
b) individualizmas
c) vyriausybė atlieka „naktinio sargo“ funkciją
d) žmonės gimsta laisvi ir lygūs
e) vyriausybė – aktyvus konfliktų sprendėjas ir teisėjas

67. Nurodykite gerus atsakymus

Antikos politinės filosofijos kūrėjais laikomi:
a) Dekartas c) Seneka e) Ciceronas
b) Platonas d) Džeimsas Milis f) Aristotelis

68. Nurodykite gerą atsakymą

Atėnų demokratija suklestėjo valdant:
a) Perikliui d) Platonui
b) Aleksandrui Makedoniečiu e) Cezariu
c) Sofokliu

69. Nurodykite gerą atsakymą

Konservatizmą ir socializmą sieja:
a) požiūris į mokesčius
b) įsitikinimas, kad visuomenė susiskaidžiusi į klases ir luomus
c) pastangos vykdyti reformas
d) asmens laisvės principas
e) nuostata, jog visi yra lygūs prieš įstatymus

70. Nurodykite gerą atsakymą

Politinės jėgos, išdėstytos pagal politinį spektrą „kairė – dešinė“:
a) socialliberalai, liberalai, socialdemokratai, komunistai,
konservatoriai
b) socialdemokratai, komunistai, liberalai, socialliberalai,
konservatoriai
c) komunistai, socialdemokratai, socialliberalai, liberalai
konservatoriai
d) komunistai, socialdemokratai, liberalai, socialliberalai,
konservatoriai

71. Nurodykite gerą atsakymą

Šios politinės jėgos yra labiausiai linkusios į ekstremizmą:
a) radikalai, socialliberalai, konservatoriai, fašistai
b) komunistai, fašistai, nacionalistai, anarchistai
c) anarchistai, krikščionys demokratai, socialdemokratai, liberalai
d) komunistai, fašistai, socialdemokratai, socialliberalai
e) socialdemokratai, socialliberalai, liberalai, konservatoriai

72. Nurodykite gerą atsakymą

Šios politinės jėgos laikomos nuosaikiomis:
a) socialdemokratai, socialliberalai, liberalai, konservatoriai
b) socialdemokratai, anarchistai, liberalai
c) liberalai, konservatoriai, komunistai
d) socialliberalai, demokratai, nacionalistai

73. Nurodykite blogą atsakymą

Diktatūrai būdinga:
a) Autoritarizmas
b) Totalitarizmas
c) Asmens kultūra
d) Vyriausybės neatsakingumas savo piliečiams
e) Ribota vyriausybės valdžia
f) Reguliarių ir laisvų rinkimų stoka

74. Nurodykite gerą atsakymą

Autarkija vadinama:
a) nykstanti autoritarizmo atmaina
b) uždaro, savo poreikius tenkinančio šalies ūkio kūrimas
c) valdžios nebuvimas, bevaldystė
d) vienvaldystė
e) visas valstybės ūkis
f) „atvirų sienų“ politika

75. Nurodykite gerą atsakymą

Tarptautinis žodis „diplomas“ reiškia:
a) toli matantis
b) toli dirbantis
c) dvilinkas dokumentas
d) baltas lapas
e) pasaulio pilietis

Atsakymai:

51 – d; 52 – a, c, d; 53 – c; 54 – a; 55 – b, c, d, e; 56 – a, b,
c, d, g, i; 57 – b, c, d, e, g, h, i; 58 – c; 59 – c; 60 – c; 61 – a; 62 –
b; 63 – c; 64 – d; 65 – d; 66 – e; 67 – b, c, e, f; 68 – a; 69 – e; 70 – c;
71 – b; 72 – a; 73 – e; 74 – b; 75 – c.

Teisės testas (Nr.2)

 

26. Nurodykite gerus atsakymus

Totalitarinių valstybių pavyzdžiai:
a) Sovietų Sąjunga, valdoma Stalino
b) Pinočeto valdoma Čilė
c) Lietuva 1927–1940m. laikotarpiu
d) Čečėnija
e) Vokietija, valdoma Hitlerio
f) Izraelis
g) Franko valdoma Ispanija
h) Dabartinė Rusija

27. Nurodykite gerus atsakymus

Kitados rinkimų praktikoje buvo taikomi šie cenzai:

a) kraujo e) pažiūrų
b) amžiaus f) sėslumo
c) lyties g) kilmės
d) išsilavinimo h) turto

28. Nurodykite blogą atsakymą

Šie teiginiai atitinka Tarptautinio Teismo |Statusą (1945m.)
a) Teismo narius renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba
b) Teismą sudaro 18 narių
c) Teismo būstinė – Haga
d) Teismas posėdžiauja nuolat, išskyrus atostogas
e) Teismo nariai negali būti atstovais, įgaliotiniais ar advokatais
jokioje teismo byloje
f) Teismo nariai renkami devyneriems metams

29. Nurodykite gerą atsakymą

Nepriklausomų Valstybių Sandraugą sudaro:
a) Rusija, Ukraina, Uzbekistanas, Kazachstanas, Baltarusija,
Azerbaidžanas, Tadžikistanas, Moldova, Kirgizija, Turkmėnija,
Armėnija
b) Rusija, Ukraina, Baltarusija
c) Rusija, Ukraina, Uzbekija, Kazachija, Baltarusija, Azerbaidžanas,
Gruzija, Tadžikija, Moldavija, Kirgizija, Turkmėnija, Armėnija

30. Nurodykite blogą atsakymą

Pliuralizmo – laisvo organizavimosi ir konkuravimo atveju interesų
grupės savo tikslų siekia:
a) revoliucijomis
b) jėga ir terorizmu
c) svarbios informacijos kontrole
d) rinkiminėmis kampanijomis
e) ekonominiu spaudimu
f) žiniasklaidos kampanijomis

31. Nurodykite gerą atsakymą

Būdamas kolegialaus organo nariui neleist įsigalioti daugumos
narių priimtam sprendimui vadinamas:
a) tabu d) idee fixe
b) Liberum veto e) demagogija
d) veto

32. Nurodykite blogą atsakymą

Buvusių ir esamų diplomatinių rankų ar diplomatinių pareigų pavadinimai:
a) dragomanas f) konsulas
b) duajenas g) nuncijus
c) prefektas h) legatas
d) nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius i) reikalų
patikėtinis
e) rezidentas k) atašė

33. Nurodykite blogą atsakymą

Neasocijuotų interesų grupių pavyzdžiai:
a) „neliečiamųjų“ kastos Indijoje
b) čigonai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos
c) politinės organizacijos
d) JAV negrai XX a. 6—7-ame dešimtmetyje

34. Nurodykite blogą atsakymą

Dvipartinės sistemos trūkumai:

a) dažnos krizės
b) pernelyg didelė politinių partijų atsakomybė
c) vyriausybės stabilumo priklausomybė nuo rinkėjų siekių
d) maža galimybė iškilti trečiajai politinei partijai.

35. Nurodykite gerus atsakymus

Kalbant apie pilietybės pasirinkimą vartojami šie terminai:
a) Kvorumas d) ipso facto
b) Optacija e) natūralizacija
c) repatriantas f) jus gentium

36. Nurodykite gerą atsakymą

1949m. į NATO įstojo šios valstybės:
a) Belgija, Turkija, Šiaurės Airija, Islandija, JAV, ir dar 6
valstybės
b) Graikija, Turkija, JAV, Kanada, Prancūzija, ir dar 7 valstybės
c) Belgija, Prancūzija, Portugalija, Kanada, JAV, Olandija
(Nyderlandai) ir dar 6 valstybės

37. Nurodykite tikslius apibrėžimus

a) Departamentas – kai kurių šalių ministerija, jos padalinys, žinyba
b) Departamentas – Prancūzijos administracinis teritorinis vienetas
c) Asociacija – suderinta kelių įstaigų veikla
d) Geopolitika – doktrina apie žemės turtų įtaką politikai
e) Peticija – kolektyvinis prašymas, įteikiamas aukščiausiems valdžios
organams

38. Nurodykite gerą atsakymą

Oficiali Europos Tarybos kalba yra:
a) anglų ir prancūzų d) esperanto
b) anglų e) vokiečių, prancūzų ir ispanų
c) anglų, arabų ispanų

39. Nurodykite blogą atsakymą

Totalitarizmo Sąlygomis:
a) valdymas remiasi kairine jėga ir yra susiformavęs po karinio
perversmo, po politinės demokratijos krizės, kurios valstybė
neįveikia konstitucinėmis priemonėmis
b) vyriausybė nėra atsakinga ir atsakinga savo piliečiams
c) tauta visada gali nušalinti nuo valdžios netinkamus pareigūnus
d) nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, varžomos piliečių politinės
teisės, ribojama arba iš viso draudžiama politinių organizacijų
veikla, cenzūruojama spauda

40. Nurodykite gerą atsakymą

Lietuvos Respublikos ir JAV prezidento institucija yra bendra tai,
kad:

a) kartu su prezidentu renkamas viceprezidentas
b) prezidentas renkamas visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose
c) prezidentas renkamas penkeriems metams
d) prezidentu gali būti renkamas asmuo, kuriam iki rinkimų dienos yra
suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų
e) išrinktas prezidentas sustabdo savo veiklą politinėse partijose ir
organizacijose iki naujos prezidento rinkimų kampanijos pradžios
f) prezidentas yra ministrų kabineto vadovas
g) prezidentas naudojasi suspensyvinio veto teise
h) prezidentas Konstitucijoje numatytais atvejais gali skelbti
pirmalaikius parlamento rinkimus
i) prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę

41. Nurodykite gerus atsakymus

Viduramžiais politinės filosofijos idėjas skelbė:
a) Nikolajus Makiavelis d) Tomas Akvinietis
b) Tomas Hadsonas e) Rodžeris Bekonas
c) Džonas Lokas

42. Nurodykite blogą atsakymą

Užsienio reikalų ministerija paprastai pavedami šie reikalai:
a) teikti parlamentui ir ministrų kabinetui informacija, kuria
remdamiesi šie valdymo organai planuoja užsienio politikos
kryptimi ir uždavinius bei priima politinius sprendimus šioje
valstybės politikos sferoje
b) tarpininkauti savo šalies piliečiams įsidarbinant užsienio
šalyse
c) tiesiogiai vadovauti valstybės diplomatinėms ir konsulinėms
tarnyboms, veikiančioms užsienio kraštuose
d) atlikti tiek dvišalių, tiek daugiašalių valstybių ir vyriausybių
susirinkimų ir derybų organizavimo parengiamąjį darbą
e) koordinuoti informacijos apie šalį teikiamą užsienio valstybėms

43. Nurodykite blogą atsakymą

Pagal paskirtį tarptautinė teisė taip skirstoma:
a) diplomatinė ir konsulinė teisė
b) tarptautiniu organizacijų teisė
c) kosmoso teisė
d) žemės gelmių išteklių teisė
e) oreivystės teisė
f) jūros teisė
g) normos, nustatančios valstybių sambūvio principus
h) normos, reguliuojančios tarpvalstybinių sutarčių sudarymo
procedūrą bei sutarčių galiojimo sąlygas
i) tarptautinė humanitarinė teisė
j) normos, reguliuojančios tarptautinių ginčų sprendimą

44. Nurodykite blogą atsakymą

Socializmo politinė doktrina ilgainiui suskilo į dvi pagrindines
atšakas – komunizmą ir socialdemokratiją, kurios turi daug panašumų:
a) abi stoja už socialinę lygybę
b) abi skelbiasi reiškiančios dirbančiųjų interesus
c) abi ragina siekti valdžios tik demokratiniais rinkimais
d) abi gina socialinį teisingumą
e) abi skelbiasi esančios demokratinės
f) abi pritaria valstybiniam ekonomikos reguliavimui
g) abi skelbiasi palaikančios asmens laisvės idėją
h) abi jas jau buvo bandyta įgyvendinti

45. Nurodykite blogą atsakymą

Negalima įsivaizduoti šeimos, neturinčios darbo įrankių. Esama
dvejopų įrankių: gyvų ir negyvų. Vergas yra gyvas įrankis. Jei
kiekvienas įrankis galėtų gavęs įsakymą pats atlikti darbą, jeigu
šaudyklės austų pačios, tada šeimos galva apsieitų be vergų. Yra
viršesnių žmonių, kaip kad ir siela yra viršesnė už kūną.“
Čia cituojama:
a) T. Moro „Utopija“
b) Plato „Valstybė“
c) Ž.Ž. Ruso „Visuomenės sutartis“
d) L. Blano „Darbo organizavimas“
e) JAV „Nepriklausomybės deklaracija“
f) „Komunistų partijos manifestas“
g) Aristotelio „Politika“
h) T. Peino „sveikas protas“

46. Nurodykite blogą atsakymą

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ypatumai:
a) Konstitucinį Teismą sudaro 9 žmonės
b) Jo teisėjai skiriami devyneriems metams
c) Pirmininkas skiriamas iki gyvos galvos
d) Pirmininką skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu
e) Teisėjai negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių
organizacijų veikloje
f) Nagrinėja bylas ir išvadas priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau
kaip 2/3 visų teisėjų

47. Nurodykite blogą atsakymą

Kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus gali būti:
a) tas pats asmuo ne daugiau kaip kartą
b) tas pats asmuo ne daugiau kaip du kartus iš eilės
c) asmuo, turintis ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs
Lietuvoje
d) asmuo, kuris gali būti renkamas Seimo nariu

48. Nurodykite blogą atsakymą

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama:
a) gimus (filiacijos principu)
b) davus priesaiką ar pasižadėjimą
c) optacijos būdu
d) natūralizacijos būdu
e) įgyvendinus teisę į pilietybę

49. Nurodykite blogą atsakymą

Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui jo prašymu,
jeigu jis sutinka prisiekti Respublikai ir atitinka šias sąlygas:
a) yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą (moka lietuviškai kalbėti ir
skaityti)
b) turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje
pastaruosius dešimt metų
c) turi nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį
Lietuvos Respublikos teritorijoje
d) gavo politinį prieglobstį ir globotiniu išbuvo trejus metus
e) yra išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą

50. Nurodykite blogą atsakymą

Teisės rūšys:
a) konjunktūrinė e) konstitucinė
b) administracinė f) tarptautinė
c) baudžiamoji g) valstybinė
d) civilinė

Atsakymai:

26 – a, b, e, g; 27 – b, c, d, f, h; 28 – b; 29 – c; 30 – a; 31 – c; 32 – c; 33 – c;
34 – a; 35 – b, c, e, f; 36 – c; 37 – a, b, e; 38 – a; 39 – c; 40 – g; 41
– a, d, e; 42 – b, 43 – d; 44 – c; 45 – g; 46 – c; 47 – a; 48 – b; 49 – d;
50 – a;

Lietuvos istorijos datos

X tūkst. Pr. Kr dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikuria pirmieji nuolatiniai gyventojai
X-IX tūkst. Pr. Kr Paleolitas
VIII-IV tūkst. Pr. Kr Mezolitas
IV-II tūkst. Pr. Kr Neolitas
XVI-Va.pr.kr. Žalvario Amžius
V a. pr.kr-XII a Geležies
6-5 a. pr. Kr Susiformuoja gentys
~ 2 tūkst. Pr.kr atsikrausto indoeuropiečiai
98 m. Tacitas mini aisčius
854 kuršių karas su švedais Apuolės pilis
1009 Kvedliburgo analai ,paminėtas Lietuvos vardas
1201 Daufuvs žiotyse vokiečiai įkuriaRygos miestą
1202 įsteigiamas kalavijuočių ordinas
1219 sutartis su Haliču-Volyne
1230 įsikuria kryžiuočių arba Teutonų ordinas
1236 Saulės mūšis
1236 1265 Lietuvos valstybės susidarymas
1251 Mindaugo krikštas
1253 Mindaugo karūnavimas
1263 Mindaugo nužudimas
1260 Durbės mūšis
1260-1274 Herkaus Manto sukilimas
1283 prasidėjo nuolatiniai karo veiksmas su kryžiuočiais
1323 pirmą kartą minimas Vilnius, kaip LDK sostinė
1336 Pilėnų gynimas
1348 Strėvos mūšis Algirdas, Kęstutis ir kryž.
1362 Kauno pilies sugriovimas
1368 Žygis į Maskvą. Lietuviai ir rusai.
1370 Žygis į Maskvą. Lietuviai ir rusai.
1372 Žygis į Maskvą. Lietuviai ir rusai.
1370 Rudavos mūšis
1379 Jogailos ir Kęstučo paliaubos su ordinu
1380 Dovydiškių sutartis
1382 Dubysos sutartis
1385 Krėvos sutartis
1387 Lietuvos krikštas
1392 Asravos sutartis
1397 pirmoji mokykla
1398 Salyno sutartis
1399 Vorkslos mūšis
1401 Vilniaus-Radomo sutartis ( tarp Vytauto , Jogailos ir lenkų bajorų
1404 Ratsordžio taika
1409 Žemaičių sukilimas
1410 07 15 Žalgirio mušis
1411 Torūnės taika
1413 Horodlės unija ir Žemaičių krikštas
1415 lietuviai laimėjo bylą prieš ordiną Konstancoje, Šveicarijoje
1418 Žemaičių valstiečių sukilimas
1422 Melno taika
1429 Lucko suvažiavimas
1435 Pabaisko mūšis
1447 Kazimiero privilegija
1492 Aleksandro privilegija bajorams
1522 pirmoji spausdinta knyga Vilniuje
1529 I. Lietuvos statutas
1544 įkurtas Karaliaučiaus univeras
1547 pirmoji lietuviška knyga Mažvydo “Katekizmas”
1557 Valakų reforma
1561 Livonijos prijungimas prie Lietuvos
1468 Kazimiero teisynas
1564-1566 pradėta teismo ir administracijo reforma
1566 II Lietuvos statutas
1569 Liublino unija
1570 įsteigta Jėzuitų kolegija
1572 Gediminaičių dinastijos pabaiga (Žygimanto Augusto mirtis)
1579 Vilniaus Universiteto įkūrimas
1582 išleista M.Strijkovskio “Kronika” pirmoji spausta Lietuvos istorija
1588 III Lietuvos statutas
1595 išleista Daukšos “Katekizmas”
1600 Pirmas karas su Švedais
1600-1629 Karas su Švedais
1605 Salaspilio mūšis
1655 Kėdainių sutartis
1655-1660 Karas su Švedais
1700-1721 Šiaurės karas
1721 Ništos taikas
1772 I Lietuvis&Lenkijos padalinimas
1773 Edukacinė komisija
1788-1792 Ketverių metų seimas
1791 05 01 priimta Respublikos konstitucija
1793 II Lietuvos&Lenkijos padalinimas
1794 T.Kosciuškos sukilimas
1795 III Lietuvos&Lenkijos padalinimas
1807 Tilžės taika
1812 Napoloenos įsiveržia į Lietuvą
1830-1831 sukilimas prieš caro valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje
1832 Vilniaus universiteto uždarymas
1840 Įstatymas panaikinantis Lietuvos statuto veikimo
1861 Rusijos imperijoje panaikinta baudžiava. Politines manifestacijos Liet.&Lenk.
1863-1864 sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje
1863 įsakas dėl valstiečių prievolių panaikinimo
1864-1904 lietuviškos spaudos draudimo metai
1868 Masinės lietuvių emigracijos į JAV pradžia
1893 Kražių skerdynes
1883-1886 “Aušra”
1889-1906 “Varpas
1896-1904 “Tėvynės sargas”
1896 įkurta socialdemokratų partija
1902 įkurta Lietuvos demokratų partija
1904 05 04 Spaudos draudimo panaikinimas
1905 12 04-05 lietuvių suvažiavimas Vilniuje (Didysis Vilniaus seimas)
1905 Įkurta Tautiškoji demokratų partija; Lietuvos krikščionių demokratų
1906 Pirmoji lietuviška opera M. Petrausko “Birutė”
1906 Caro įsakas dėl valstiečių skirstymo į vienkiemius. Stolypino agrarinė reforma.
1907 Vilniuje įsteigta Lietuvos mokslo draugija
1907 Pirmoji lietuvių dailės paroda, įkurta Lietuvių dailės draugija
1915-1918 Kaizerinės Voketijos okupacijos metai
1916 Lietuvių konferencijos Berne ir Lozanoje
1917 08 18-22 Vilniuje sušaukta Lietuvių konferencija, joje isrrinkta 20 žmoniu Lietuvo Taryba
1917 12 11 Lietuvo taryba priėmė pareiškimą dėl lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos ir dėl draugystės su Voketija
1918 11 11 Sudaryta laikinoji Voldemaro vyriausybė
1918 11 23 Lietuvos Respublikos vyriausybe paskelbė įsakymą del kariuominės kūrimo
1918 12 –1919 08 Lietuvių kovos su Raudonąja armija
1918 12 31 Lietuvos Respublikos vyriausybe persikelia į Kauną
1919 -1939 Lenkai okupuoja Vilniaus kraštą
1919 04 19 –1920 11 21 lietuvių kovos su lenkų kariuomine
1919 07 26 –1919 12 15 lietuvių kovos su bermontininkais
1920 05 15 Steigiamasis Seimas pradeda darbą Kauno muzikos teatro rūmuose
1920 07 12 Sutartis su Rusija kuri pripažino Lietuvą
1921 09 22 Lietuva priimta į Tautų Sąjungą
1922 02 15 Priimtas žemės reformos įstatymas
1922 08 01 Priimta Lietuvos konstitucija
1922 08 16 Įvestas litas
1923 01 09 Klaipėdos sukilimas, dėl prijungimo prie Lietuvos
1923 02 16 Antantė nutarė atiduoti Klaipėdą Lietuvai
1923 03 15 Nustatytos siena tarp Lietuvos ir Lenkijos
1924 05 08 Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai
1926 09 28 Pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga
1926 12 17 Valstybės perversmas
1928 Sutartis su Voketija dėl sienų
1930 Kaune įkurtas Vytauto didžiojo universitetas
1933 07 15 Skrydis per Atlantą( Stepas ir Girėnas)
1935 Kaune įkurtas dailės institutes
1935 Klaipėdoje įkurtas Pedagoginis institutes
1937 Įsteigtas Tautinis Olimpinis Komitetas
1938 03 17 Lenkijos ultimatumas Lietuvai
1939 03 20 Voketijos Ultimatumas Lietuvai
1939 03 23 Hitleris apsilanko okupuotoje Klaipėdoje
1939 08 23 Molotovo – Ribentropo paktas
1939 09 28 SSRS ir Voketijos sienų nustatymų ir draugystės sutartis
1939 10 10 Savitarpio pagalbos sutartis su SSRS
1940 06 14 SSRS ultimatumas Lietuvai
1940 06 15 SSRS okupuoją Lietuvą
1940 06 17 Marionetinė Paleckio vyriausybė
1940 07 21 Liaudies seimas paskelbė Lietuvos sovietų valdžią ir priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS
1940 08 03 Lietuva oficialia priimta į SSRS
1940 08 25 Priimta stalininė konstitucija įteisinanti lietuvos okupaciją
1941 06 14-18 Pirmasis masinis trėmimas
1941 06 23 Hitlerininkų įsiveržimas
1941 06 23 Sukilimas prieš sovietinius okupantus. Sudaryta laikina vyriausybė
1941 08 05 Nutrauka laikinosios vyriausybės veikla
1977 07 13 Raudonoji armija užima Vilnių (antra sovietinė okupacija)
1945 01 30 Išvejami hitlerininkai iš lietuvos
1947-1950 Kolektyvizacija
1944-1956 Rezistencijos laikotarpis
1945-1953 Masiniai gyventojų trėmimai
1972 30 19 Pradėta leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”
1972 05 14 Kaune susidegina R. Kalanta
1975 Įteigta Helsinkio grupė
1988 06 03 Vilniuje įkurta Sąjudžio iniciatyvinė grupė
1988 08 17 Legalizuota trispalvė
1988 08 23 Mitinge Vingio parke pasmerkta Lietuvos okupacija
1988 10 22-24 Pirmasis LPS suvažiavimas
1988 11 18 Paskelbta lietuvių kalba valstybine, trispalvė vėliava, Kudirkos giesmę himnu
1989 07 23 Baltijos kelias
1989 07 19-23 LKP suvažiavimas, kuriame LKP paskelbė atsiskyrimą nuo SSKP
1990 01 11-13 Atvažiuoja Garbačiovas
1990 02 07 LTSR AT panaika deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS
1990 02 24 Laisvi rinkima į LTSR AT, juos laimėjo Sajūdis, parlamento pirmininkas Landsbergis
1990 02 07 LTSR AT paskelbė Lietuvą nepriklausoma. Vytis-herbas
1990 04 17 Blokados pradžia
1991 01 13 Kruvinieji įvykiai
1991 02 11 Islandija pripažįsta Lietuvą
1991 09 17 Lietuva priimta į JTO
1992 10 25 Referendumu priimta Konstitucija
1992 rinkimai į Seimą
1993 02 25 Brazaukas tapo prezidentu
1993 06 25 Įvestas litas
1993 08 31 Paskutinis kareivis paliko Lietuvos žemę
1993 09 06-08 Lietuvą aplankė popiedžius
1996 10 25 Rinkimai į seimą
1998 01 04 Prezidentu išrinktas Valdas Adamkus

Valdovai

1236-1263 Mindaugo valdymas
1263-1264 Treniotos valdymas.
1264-1267 Vaišelgos valdymas.
1267-1269 Švarno valdymas.
1269-1282 Traidenio valdymas.
1295-1316 Vytenio valdymo metai
1316-1341 Gedimino valdymas.
1341-1345 Jaunučio valdymo metai.
1345-1377 Algirdo valdymas.
1377-1392 Jogaila valdo LDK.
1345-1382 Kęstučio valdymas.
1386-1434 Jogaila valdo Lenkiją.
1392-1430 Vytautas
1430-1432 Švitrigailos valdymas.
1432-1440 Žygimanto Kęstutaičio valdymas.
1440-1492 Kazimiero valdymas.
1458-1484 Šv.Kazimiero
1492-1506 Aleksandras
1506-1548 Žygimanto Senojo valdymas
1548-1572 Žygimanto Augusto
1576-1586 Stepono Batoro
1587-1632 Zigmanto Vazos
1632-1648 Vladislavo Vazos
1648-1668 Jono Kazimiero
1669-1673 Mykolo Višnioveckio
1674-1696 Jono Sobieskio
1697-1706 Augusto II
1709-1733 Augusto II
1733-1763 Augusto III
1764-1795 Stanislavo Augusto Poniatovskio

Valstybingumo raida

Xtūkst. pr. kr.-XII a Pirmykštė visuominė
XIII a. Lietuvos kunigaikštystė
XIV a.-1596 Lietuvos Didžioji Kunigaištystė
1569-1795 m Lietuvos-Lenkijos Respublika(LDK- bendroje valstybėje su Lenkija)
1795-1915 m. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje
1915-1918 Lietuva kaizerinės Vokietijos valdžioje
1918-1940 m Lietuvos Respublika – demokratinė valstybė
1940-1941 m. Lietuva pirmosios sovietinės okupacijos valdžioje
1941-1944 m Lietuva hitlerinės Vokietijos valdžioje.
1944-1990 m Lietuva antrosios sovietinės okupacijos metais.
1990 m. kovo 11d. Lietuvos Respublika atkūrimas

Civilizacijų istorija – Egiptas

 

Gamta: civilizacija susikūrė Nilo pakrantėse, nes Nilas kiekvienų metų liepos – spalio mėnesiais patvindavo, o kai nuslūgdavo vanduo, likdavo pakrantėse derlingo dumblo ruožas; egiptiečiai sukūrė milžinišką irigacinę sistemą (užtvankų, kanalų, dambų tinklą), kuri paėdavo išlaikyti vandenį ilgesniam laikui ir praplėsti vandens užliejamus plotus.

Egipto politinė raida:
IV tūkst. pr. Kr. Egipte pradėjo kyrtis nomai (primityvūs vaistybiniai junginiai); manoma, kad jų buvo apie 42; palaipsniui jie vienijosi ir tūkst. pab. susidarė 2 didelės teritorijos – Žemutinis ir Aukštutinis Egiptas; pastarojo valdovas Menas baigė vienyti šalį ir tapo I dinastijos pradininku;

Senoji Karalystė (3000 m. pr. Kr.- 2250 m. pr. Kr.):

Galinga centralizuota valstybė su centru Memfyje; šiuo metu buvo sukurta Egipto valdžios sistema;buvopastatytos piramidės, susiformavo religija; buvo pasiekti didžiuliai kultūros laimėjimai. Po šio laikotarpio apie 200 m. truko Pirmoji suirutė;

Vidurinioji Karalystė (2050 – 1750 m. pr. Kr.):sostinė buvo Tebai;sustiprėjo nomarchų (tai nomų valdovai) sepraitistinės nuotaikos,centrinė valdžia nebebuvo tokia stpri (teko kurti profesoinalią kariuomenęč valdovai įtraukė į valstybės valdymą vidutinius Egipto sluoksnius), Egiptą pradėjo puldinėti karingos hiksų gentys iš Rytų.Vidinės ir išorinės priežastys atvedė Eprie Antrosios suirutės laikotarpio;

Naujoji karalystė (1580-1070 m. pr. Kr.) : XVIII-XX dinastijos valdovai smarkiai sustiprino Egipto valstybęč išplėtė užkariaujamusious žygius (Egipto teritorija išsiplė iki Nilo IV slenksčio bei Viduržemio jūros šiaurės rytų paskrantės), tačiau nuossmūkis buvo neišvengianas (atsirado daug prieštaravimų šalie viduje; disharmoniją sustiprino vergų skaičiaus padidėjimas, šventikų įtakos sustiprėjimas). Echnatono religinė reforma (XV a. pr.Kr. pab.) pagreitino civilizacijos dezinteraciją. Egiptas palaipsniui silpo, o VII a. pr. Kr. Jį naukariavo asirai.

Egipto visuomeninė-politinė sistema:

valdžios sistemos viršuje buvo faraonas (jis buvo ne žmogiška būtybė, bet Dievo, Amono Ra, sūnus, todėl atiko daugybę funkcijų: tarpininkas tarp tautos ir dieviškųjų jėgų, kūrejas, gyvenimo aprūpintojas, atpirkėjas, gydytojas, mokkytojas, arhitektas ir t.t.);

faraonas turėjo savo administracinį aparatą: viziris (vyriausias faraono valstybės tarnautojas) skirdavo patarėjus, kurie viztuodavo vietinius valdytojus-nomarchus (žiūrėdavo kaip renkami mokesčiai, tvarkoma irigacinė sistema ir pan,); nomuose, be vietinoi valdytojo, administracines funkcijos atliko faraono skiriami inspektoriai,jie kontroliavo nomarcho skiriamų valdininkų veiklą);

Egipto kariuomenę sudarė pašauktiniai (visi egiptečių vyrai vadovaujami vietinio kariuomenės viršininko tam tikrą laiką tarnaudavo faraono Karalystės laikotariais buvo kuriama profesionali kariuomenė, samdyti netgi svetimšliai; Naujosios karalystės laikais kariuomėnės pargrindą sudarė kovos veržimai.

Religija:

Egiptiečiai garbino gamtos stichijas (dangų-deivė Muta, Saulę-dievas Ra, Mėnulį-dievas Tonas ir t.t.);

Susikūrus valstybei atsirado bendri visiems nomas dievai (Ozyris, Amonas Ra, Izidė ir kt.), susiformavo jų hierarchija.

Amenchotepas IV (Echnatonas) bandė įvesti monoteizmą (vieninteliu dievu paskelbė Sulės dievo Atoną), tačiau nesėkmingai.

Amenchotepas IV (Echnatonas) bandė įvesti monoteizmą (vieninteliu dievu paselbė Saulės dievą Atoną), tačiau nesėkmongai.

Architektūra ir menas:

Egipto valstybės galybę, aukštą civilizacijostechninį lygį apibūdina monumentalioji architektūra (Senosios Karalystės piramidės, iš kurių didžiausia-Cheopso; taip pat Naujosios Karalistės Luksoro ir Karnako šventyklos; sfinksai; obeliskai);

Menas buvo susijęs su religija ir faraonų kultu; dominavo apvalioji ir relijefinė skulptūra, tapyba; spalvos-mėlyna, geltona, ruda ir žalia; menui būdingas statiškumas, griežti vaidavimo kanonai (jie nepasikeitė per visą civilizacijos laikotarpį-veidas iš profilio arba tiesiai, figūros-stovinčios arba stovinčios, galva iškelta, o žvilgsnis nukreiptas tiesiai ir t.t.).

Raštas:

Egiptiečiai sukūrė hieroglifų raštą sudarytą iš piktogramų ir skiemeninių rašmenų;

Egiptiečiai turėjo 3 rašto variantus: hierolifinį (pats seniausias ir primityviausias), hieratinį (jį naudojo žyniai, supaprastintas, palikti tik vaizduojamo daikto kontūrai) ir demotinį (labai supaprastintas, suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir t.t., lrngvai parašomas);

Rašto plėtotę paskaitino rašomosois medžiagos-papiruso-išradimas (ji buvo gaminama iš meldų, augančių Nilo pakrantėse).

Mokslas:

egiptiečiai smarkiai išvystė arimetiką, geometriją bei astronomiją (tai rodo ir pirmidžių statyba);
egiptiečiai idealiai išmanė anotomiją (tai pasatino ir balzamavimo bei mumifikavimo paprotys), o tai pasakaitino medicinos raidą (Egipto gytojai gydė galvos ir staburo traumas, atikdavo kaukolės trepanaciją); Egipte būta ir kvalifikuotų stomatologų, okulistų bei terapeutų.

IV–III tūkstantmetį pr. Kr. žmonės sukūrė pirmąsias civilizacijas prie Tigro ir Eufrato, Nilo, Indo Geltonosios upių. Seniausia iš jų Mesopotamijos, arba Tarpupio, civilizacija atsirado maždaug prieš 3500 m. pr. Kr. dabartinėje Irako teritorijoje. Mesopotamijos civilizacija apima Šumero, Akado, Babilono ir Asirijos tautų istoriją. Ankstyvą civilizacijos atsiradimą lėmė gamtinės sąlygos, žemdirbystės plėtojimas, irigacijos sistemos sukūrimas.
Šumerai pietų Mesopotamijoje tarp Tigro ir Eufrato apsigyveno apie 4000 m. pr. Kr. Jie save dar vadino „juodagalviais“. Žemė ten buvo nepaprastai derlinga, vadinama žydinčiu sodu. Tigras ir Eufratas išsiliedavo pavasarį nuo balandžio iki birželio mėnesio. Upių vanduo atslūgdavo rudenį – rugpjūtį ar rugsėjį. Irigacinė sistema visą laiką drėkindavo žemę, kad nusėdęs dumblas neišdžiūtų. Perėjimas prie nuolatinio drėkinimo ir buvo prielaida civilizacijai atsirasti. Istorija rodo, kad valstybės pirmiausia susikuria ten, kur atsiranda žemdirbystė. Šumerai dirbo žemę ne tik rankomis, kauptukais, bet ir jaučių, arklių, asilų traukiamais arklais. Darbas buvo gerai organizuotas. Šumerai augindavo javus, svogūnus, pupas, ropes, agurkus, kmynus, soduose derėjo datulės, vynuogės, figos. Dėl atsargų gausos – pertekliaus – atsirado prekyba. Apie 3500 m. pr. Kr. Šumere atsiranda miestai–valstybės: Ūras, Urukas, Lagašas, Nipūras. Urukas – pirmasis šumerų politinis centras, pirmoji sostinė. Tas miestas sujungė ir kitus Pietų Mesopotamijos miestus–valstybes. Visi gyventojai pagal turtinę padėtį ir santykius su valdžia buvo suskilę į atskiras visuomenės klases: didikus (karaliai, žyniai), turtinguosius (pirkliai), vidurinįjį sluoksnį (amatininkai, žemdirbiai, raštininkai) ir vergus (beteisiai priklausomi žmonės). Šumerai – seniausio pasaulyje rašto – piktografinio rašto autoriai. Vėliau šis raštas ištobulėjo. Jis vadinosi dantiraščiu. Šumerai rašė ant molinių lentelių. 1802 m. dantiraščio 10 ženklų iššifravo G. F. Grotefendas, o 1836 m. baigė iššifruoti prancūzas E. Biurnufas ir norvegas K. Lasenas. Ninevijoje, Asirijos karaliaus Ašurbanipalo bibliotekos griuvėsiuose, archeologas H. Rasamas atrado molines lenteles su Epu apie Gilgamešą. Tai poema apie Uruko karalių. Aprašomos karaliaus kovos su pusiau žvėrimi Enkidu, rašoma apie pasaulinį tvaną, apie Gilgamešo kelionę ieškant nemirtingumo paslapties, pasakojama apie apsilankymą pas protėvį Utnapištį. Apie 2065–2045 m. pr. Kr. buvo sukurta ir rašytinė teisė – Ūro valdovas Urnamu skelbė:
„Žynys negali ateiti į neturtingos moters sodą ir paimti medį ar vaisių“. Valdovas rašytiniais įsakais reglamentavo kasdieninio gyvenimo normas.
Kiekviename mieste šumerai statydavo šventyklą – zikuratą. Jis simbolizavo laiptus, jungiančius žemę ir dangų. Į pastato viršūnę galėdavo patekti tik žyniai. Zikuratuose būdavo garbinami dievai. Aukščiausiasis dievas – Anus, žemesnieji – jo vaikai: Enlilis – žemės valdovas, Enkis – vandens, giminaitis Mardukas – perkūno dievas. Šventyklos buvo ne vien maldos namai. Jose laikydavo grūdus, kitus maisto produktus, žemdirbystės padargus, statybines medžiagos. Čia įsikurdavo ir amatininkų dirbtuvės, gyvulių skerdykla. Kiekviename mieste būdavo mokykla, vadinama lentelių namais. Mokyklai vadovavo lentelių namų tėvas – direktorius, didysis brolis – mokytojas, lentelės sūnūs – mokiniai.
III tūkstantmečio viduryje į Šumero šiaurinę dalį, Akado kraštą, įsiveržė semitai. Akado miesto valdovas Sargonas apie 2400 m. pr. Kr. užkariavo šumerus. Sargonas sukūrė pirmąją žmonijos istorijoje imperiją. Jis ginklu privertė paklusti Ūrą, Uruką, Larsą – visą Mesopotamiją. Akado ribos nusidriekė nuo Persijos įlankos iki Viduržemio jūros. Sargono imperija gyvavo ilgiau nei šimtą metų. Vidinės kovos ir klajokliai nualino Akadą.
Apie 2100 m. pr. Kr. iškilo Akado miestas Babilonas („Dievo vartai“). Babilonas du kartus pasiekė galybės viršūnę, du kartus suvienijo Mesopotamiją. Didžiausią galybę jis pasiekė valdant Hamurabiui 1792–1750 m. pr. Kr. Žadėdamas, grasindamas ir užkariaudamas Hamurabis sujungė teritoriją nuo Persų įlankos iki Asirijos kalnų. Hamurabis pirmasis 282 įstatymus sujungė į vieną sąvadą. Hamurabio įstatymai – pirmasis rašytinis kodeksas. Jis susideda iš:
• įvado (tikslas įvesti teisingumą šalyje);
• įstatymų rinkinio (baudžiamoji teisė, teismo procesas, nuosavybės teisių pažeidimų straipsniai);
• pabaigos (vardija savo nuopelnus tautai).
Hamurabio įstatymų tekstas padeda pažinti šalies ūkį: mes sužinome apie žemdirbystę, irigacinę sistemą, gyvulininkystę, sodininkystę, amatininkystę, prekybos santykius, apie metalų, bronzos ir geležies naudojimą. Įstatymai gynė žmones ir jų nuosavybę, bet lygybės negarantavo. To paties socialinio sluoksnio žmonėms taikytas principas: „Akis už akį, dantis už dantį“ (taliono principas). Vergams taikytinos kitos teisinės normos: vergai – daiktai, o ne asmenys. Jie vadinami „nepakeliantys akių“. Bet vergai galėjo tuoktis su laisvaisiais, galėjo būti išlaisvinami, išperkami. Hamurabis gynė nuosavybę (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą).
Hamurabio įpėdiniai neišsaugojo Babilono galybės. Apie 1550 m. pr. Kr. jį užkariavo hetitai. Vėliau į kraštą veržėsi kitų gretimų tautų valdovai.
Asirai – semitų tauta, gyvenusi Šiaurės Mesopotamijoje. Jie nuo XVI a. pr. Kr. iki VII a. pr. Kr. sujungė šalis nuo Persijos įlankos rytuose iki Egipto vakaruose. IX a. pr. Kr. buvo užkariautas Babilonas. Asirai tvirtoves ir gynybines sienas įveikdavo taranais, tačiau jų žiaurumas tvarkos negarantavo: 612 m. pr. Kr. babiloniečiai ir medai sutriuškino asirus. Babilono valdovas Nabopalasaras užėmė Asirijos sostinę Nineviją ir sulygino ją su žeme. Asirija daugiau nebeatsigavo ir buvo užmiršta. Jos indėlis į kultūrą nebuvo svarus. Daugelį kultūros elementų (raštą, tikėjimą, literatūrą) asirai perėmė iš Babilono. Tai įrodo Asirijos valdovo Ašurbanipalo bibliotekos radiniai.
VII a. pr. Kr. žlugus Asirijai, antrąkart suklestėjo Babilonija. Nabuchodonosaras II užkariavo Palestiną, iš gimtųjų vietų į Mesopotaniją išvarė žydus, grobė Finikiją, Egiptą. Per keturiasdešimt trejus valdymo metus šis valdovas rūpinosi statybomis: atstatė Babelio bokštą, baigė statyti dievo Marduko šventyklą, Ištarės vartus. Babiloniečiai didžiavosi savo miestu, net praminė jį pasaulio centru.
539 m. pr. Kr. sustiprėję persai, vadovaujami valdovo Kyro, užėmė Babiloną, ir jis tapo Persijos
provincijos dalis.
Mesopotamijos civilizacijoje pirmą kartą buvo sudaryta teisės sistema, išrastas raštas, šešiasdešimtainė skaičiavimo sistema, irigacinė sistema, ratas, burlaivis.

Valstybės paprastai saugo ir propaguoja savo meno šedevrus (Nr.1)

 

Valstybės paprastai saugo ir propaguoja savo meno šedevrus, nes jie kaip veidrodžiai, atspindintys šalies kultūrą, jos bruožus bei svarbiausias vertybes.  Taip pat, tai yra puikus turistų, o tuo pačiu ir pajamų pritraukimo į šalį, būdas.

Mona Liza – žymiausias Leonardo da Vinčio paveikslas, vienas iš pačių žymiausių apskritai Vakarų kultūroje. Nutapyta aliejiniais dažais ant tuopos medienos maždaug 1503-1507 m., yra 77 × 53 cm dydžio. Dabar paveikslas priklauso Prancūzijos vyriausybei ir kabo Luvro muziejuje Paryžiuje. Paveiksle nutapyta moteris, žvelgianti į žiūrovą su paslaptinga šypsena. „Mona Liza“ apgaubta įvairiausių legendų, jai priskiriama burtų galia, ją imituodavo, pagrobdavo, kopijuodavo, naudojo įvairiose reklamose. „Mona Liza“ – Leonardo da Vinčio meno apvainikavimas. Tai milžiniško populiarumo ir garso paveikslas, todėl ne veltui Prancūzijos vyriausybė, kaip įmanydama stengėsi, kad šis meno kūrinys būtų grąžintas Prancūzijai ir eksponuojamas Paryžiuje. Todėl Prancūzija kasmet pritraukia begales turistų ne tik dėl garsiojo Eifelio bokšto, bet ir dėl neįkainojamo meno kūrinio – Mona Liza.

Mikelandželas Buonarotis – renesanso dailininkas, skulptorius, architektas ir poetas. Mikelandželas paliko aibę šedevrų, kurie žavi žiūrovus jau daugiau kaip keturis šimtmečius. Jo kūryba stipriai veikė tolimesnį Europos tapybos ir skulptūros vystimąsi. Vienas ankstyvųjų Mikelandželo darbų – beveik penkių metrų aukščio Dovydo statula, pastatyta Sinjorijos aikštėje, šalia Vekjo rūmų, kur yra vyriausybinis Florencijos centras. Ši statula turėjo ypatingą politinę reikšmę: tuo metu, pačioje XVI amžiaus pradžioje, Florencijos respublika, išvijusi savo vidinius tironus, buvo tvirtai pasiryžusi priešintis ir vidaus ir išorės priešams. Buvo norima tikėti, kad maža Florencija gali nugalėti, kaip kadaise jaunas taikus piemuo Dovydas nugalėjęs milžiną Galijotą. Čia buvo kur pasireikšti herojinei Mikelandželo talento prigimčiai.
Statula daugiau kaip tris šimtus metų puošė Sinjorijos aikštę Florencijoje, tačiau 1873 metais ji buvo perkelta į Akademijos galerijos pastatą, siekiant apsaugoti kūrinį nuo blogų oro sąlygų ir vandalų.

Vieno iš žymiausių lietuvių dailininko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šedevrai – keturi sonatų paveikslai: „Allegro“, „Andante“, „Scherzo“ ir „Finale“ taip pat yra lietuvių tautos pasididžiavimas bei neįkainojamą vertę turintys kūriniai, pritraukiantys didelius srautus lankytojų ne tik iš Lietuvos.

Jonas Mekas – amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvis, kurio darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

Garsiausias avangardinio kino kūrėjas. Garsiausias pasaulyje avangardinio kino pradininkas, vadinamas „amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu“, didžiąją dalį gyvenimo gyvenantis Amerikoje. Jo darbas Amerikoje prasidėjo praėjus vos kelioms savaitės po imigracijos – J. Mekas pasaulį nustebino šiuolaikišku požiūriu į kiną. Jonas Mekas visada pabrėžia savo lietuvišką kilmę ir kartais grįžta į tėvynę.

Biografija
1944 m. su broliu Adolfu buvo suimti nacių ir 8-iem mėnesiam įkalinti priverstinių darbų stovykloje Vokietijoje. Po karo 1946–1948 m. studijavo filosofiją Mainz’o universitete, Vokietijoje.

1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke. Praėjus dviem savaitėm po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaiminystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. J. Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo vedančių personų, ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose.

1954 m. tapo žurnalo Film Culture redaktoriumi ir vadovu; 1958 m. pradėjo ir redagavo Movie Journal skyrių Village Voice žurnale; 1962 m. bendrai įkūrė The Film Makers’ Cooperative, o 1964 m. The Filmmakers’ Cinematheque, kuris palaipsniui išaugo į Anthology Film Archives, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.

J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí.

2007 m. spalį J. Mekui Prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę.

2008 m. balandžio 1 d. už nuopelnus meno ir mokslo srityse Austrijos Menų komiteto sprendimu įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas – Pasižymėjimo ženklas. Jį įteikė Austrijos prezidentas Heinz Fisher. Gavęs šį apdovanojimą, J. Mekas taip pat tapo Austrijos Menų komiteto nariu.

Filmografija

Guns of the Trees (1962 m.)
Film Magazine of the Arts (1963 m.)
The Brig (1964 m.)
Award Presentation to Andy Warhol (1964 m.)
Report from Millbrook (1964–65 m.)
Hare Krishna (1966 m.)
Notes on the Circus (1966 m.)
Cassis (1966 m.)
The Italian Notebook (1967 m.)
Time and Fortune Vietnam Newsreel (1968 m.)
Walden (Diaries, Notes, and Sketches) (1969 m.)
Reminiscences of a Journey to Lithuania (1971–72 m.)
Lost, Lost, Lost (1976 m.)
In Between: 1964–8 (1978 m.)
Notes for Jerome (1978 m.)
Paradise Not Yet Lost (also known as Oona’s Third Year) (1979 m.)
Street Songs (1966/1983 m.)
Cups/Saucers/Dancers/Radio (1965/1983 m.)
Erik Hawkins: Excerpts from „Here and Now with Watchers“/Lucia Dlugoszewski Performs (1983 m.)
He Stands in a Desert Counting the Seconds of His Life (1969/1985 m.)
Scenes from the Life of Andy Warhol (1990 m.)
Mob of Angels/The Baptism (1991 m.)
Dr. Carl G. Jung or Lapis Philosophorum (1991 m.)
Quartet Number One (1991 m.)
Mob of Angels at St. Ann (1992 m.)
Zefiro Torna or Scenes from the Life of George Maciunas (1992 m.)
The Education of Sebastian or Egypt Regained (1992 m.)
He Travels. In Search of… (1994 m.)
Imperfect 3-Image Films (1995 m.)
On My Way to Fujiyama I Met… (1995 m.)
Happy Birthday to John (1996 m.)
Memories of Frankenstein (1996 m.)
Birth of a Nation (1997 m.)
Scenes from Allen’s Last Three Days on Earth as a Spirit (1997 m.)
Letter from Nowhere – Laiskas is Niekur N.1 (1997 m.)
Symphony of Joy (1997 m.)
Song of Avignon (1998 m.)
Laboratorium (1999 m.)
Autobiography of a Man Who Carried his Memory in his Eyes (2000 m.)
This Side of Paradise (1999 m.)
Notes on Andy’s Factory (1999 m.)
Mysteries (1966–2001 m.)
As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty (2000 m.)
Remedy for Melancholy (2000 m.)
Ein Maerchen (2001 m.)
Williamsburg, Brooklyn (1950–2003 m.)
Mozart & Wein and Elvis (2000 m.)
Travel Songs (1967–1981 m.)
Dedication to Leger (2003 m.)
Notes on Utopia (2003 m.) 30 min,
Letter from Greenpoint (2004 m.)
Lithuania and the Collapse of the USSR (2009 m.)

Lietuvos kultūra XX a. – spauda, švietimas, menas ir teatras

 

Įvadas

XIX amžiuje aiškiai įvardinta, kas mes esame ir ko norime, suprasta, kad lietuviškumas yra vertybė. XX amžius audringas politinių įvykių sūkurys: Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvos valstybės atstatymas, šalies okupacija (rusų vokiečių ir vėl rusų). Šiame laikotarpyje stabilizavosi lietuviškumas, lietuvių kultūros objektas priartėjo prie lietuvos kultūros sampratos, suvokta, kad lietuviai – tai žmonės, kalbantys savąja kalba, suvokiantys savo tapatumą, jaučiantys skirtinumą, tačiau ne išskirtinumą, kitų tautų atžvilgiu, pareiškę teisę turėti savo valstybę, kultūrą – būti savimi.
XX amžius – Lietuvos dvasinio ir politinio gyvenimo lūžio metas.

Politinė situacija

Šiuo laikotarpiu politiniai įvykiai: 1904, m. rusų – japonų karas ir 1905 metų revoliucija sudrebino Rusiją. Vyriausybė buvo priversta daryti liberalias reformas – Lietuvoje panaikinamas spaudos ir lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime draudimas, suteiktos tam tikros politinės teisės. Visa tai sukūrė Nepriklausomos Lietuvos kultūros plėtotei, lietuvybės idėjai atsiskleisti. XX a pradžią galima apibūdinti kaip lietuviškumo tapsmo vertybe. Jame susiformavo savarankiškos valstybės atkūrimo etnografinėje Lietuvoje idėja.
XX amžiuje Lietuvoje nebuvo legalios spaudos, mokslo ir mokymo įstaigų. Visas lietuvių kultūrinis gyvenimas Rusijos okupuotos Lietuvos dalyje buvo nelegalus.
Rusijos valdžia nepajėgė kontroliuoti visos į Lietuvą patenkančios literatūros, kita vertus, ji tokiais veiksmais diskreditavo save pasaulio viešosios nuomonės akivaizdoje. Rusijos padėtį stipriai komplikavo ir nesėkmingai pradėtas rusų – japonų karas, dėl kurio imperijoje subrendo revoliucinė situacija. Rusijos vyriausybė buvo priversta daryti tam tikras nuolaidas. 1904 metų gegužės mėn. visoje imperijoje buvo atšauktas lietuvių spaudos ir lietuviškų organizacijų veiklos draudimas.
Po spaudos draudimo panaikinimo pradėta mokyklose mokyti ir lietuvių kalbą. Pradėjo veikti lietuviškos laikraščių ir žurnalų redakcijos.

Spauda ir literatūra

Po spaudos draudimo panaikinimo ir kultūrinės veiklos liberalizavimo Lietuvoje spontaniškai steigėsi įvairios draugijos, laikraščiai ir žurnalai, buvo legalizuoti anksčiau veikę įvairūs nelegalūs sambūriai. Vilnius vėl tapo Lietuvos kultūrinio ir politinio gyvenimo centru. Čia pradėjo eiti įvairių politinių pakraipų ir kultūriniai laikraščiai bei žurnalai.
1904 m. pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, o nuo 1909 m. – „Lietuvos žinios“ su priedu „Aušrinė“. 1905 – 1915 metais leistas „Lietuvos Ūkininkas“. Be to dar ėjo „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Viltis“, „Žarija“, „Šviesa“ ir kiti periodiniai leidiniai. Kuriuose buvo rašomos ne tik dienos aktualijos, bet ir straipsniai filosofijos, literatūrologijos, menotyros klausimais. Gausėjo religinė raštija.
Legalizavus lietuvišką spaudą, atsirado inteligentijos bei jų rengimo poreikis
(mokytojų, žurnalistų). Formuojasi kultūros židiniai, institucijos, visų pirma saviveiklinės, bet juos savo ruožtu stiprina tautinį jausmą. Lietuvių kalba tampa viešojo gyvenimo kalba.
Lietuvių literatūra brandino tautos sąmoningumą. Lietuvių rašytojų ir poetų kiekis augo geometrine progresija. Lietuviškumo ugdymas tapo svarbiausiu jų veiklos motyvu, tobulėjo meninis lygis. Tam be abejo, turėjo įtakos bendrinės literatūrinės kalbos susiformavimas. Į lietuvių kalbą verčiami ne tik lenkiškai rašiusių romantikų kūriniai apie Lietuvą, bet ir pasaulinės literatūros šedevrai.
1922 metais įsikūrė Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Vėliau ji reorganizavosi. 1932 – 1940 metais veikė Lietuvių rašytojų draugija. Jos pirmininkai: I. Šeinius, L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius. Jie leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas.
Šiame laikotarpyje susiformavo savita lietuvių literatūra, poezija, dramaturgija, tuo pat metu tapo žinomos ir įvairios Vakarų Europoje paplitusios literatūrinės srovės. Įsidėmėtinos K. Borutos, B. Brazdžionio, P. Cvirkos,, L. Dovydėno, J. Grušo, S. Giros, K. Inčiūros, K. Jakubėno, V. Krėvės-Mickevičiaus, Salomėjos Neries, J. Paukštelio, I. Simonaitytės, T, Tilvyčio, P. Vaičiūno pavardes.

Menas

Iki XX a Lietuvoje teatras buvo svetimkalbis. Jį lankydavo bajorai ir turtingi miestiečiai. Tik XIX ir XX amžių sandūroje susiformavęs saviveiklinis teatras asociavosi su tautiškumu.
Fenomenaliu Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu buvo klojimo teatras, išsirutuliojęs iš kaimo vakarėlių, gegužinių, kurių metu, neturint išankstinės režisūros, būdavo dainuojama, sekamos pasakos, minamos mįslės, pašiepiamos įvairios ydos. Juose reiškėsi kolektyvinė išmintis. Vėliau iš tokių kaimo vakarėlių šsivystęs Klojimų teatras, XX pirmaisiais dešimtmečiais išsiplėtė visose lietuvių gyvenamose vietovėse.
Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse įsikūrė lietuviškos teatrinės studijos Peterburge ir Rygoje, kurios vasaros atostogų metu gastroliuodavo Lietuvoje (jos tęsė Klojimų teatrų tradicijas). Šių studijų steigėjai buvo teatralų duonos paragavęs jaunimas, jie ir organizuodavo Lietuvos profesionalųjį teatrą. Tačiau šis teatras privalėjo tenkinti Lietuvos žiūrovo skonį. Daugelis teatro lankytojų buvo klojimo teatro žiūrovai, kurie anksčiau jokiouse teatruose nebuvo lankęsi. Prie tokių žiūrovo poreikių ir turėjo taikytis lietuvių scenos menas. Šioje terpėje ir iškilo Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vaičkus įkūrė trupę ir su ja aplankydavo įvairiausias Lietuvos vietoves. Statydavo spektaklius. Rengdavo koncertus. Daugiausia statė lietuvių autorių veikalus, tuo parodydami, kad ir lietuviai turi savo dramaturgų.
Kaune buvo atidarytas „Tautos teatras“, kuris 1919 metų pavasario sezoną pradėjo drama „Litvomalai“. Taip buvo padėti lietuviško profesionalaus teatro pamatai.
1920 m. gruodžio 31 d. Operos vaidykla pradėjo savo veiklą, pastatydama Dž. Verdžio „Traviatą“. Nuo 1923 m. Operos vaidykla gastroliavo ir kituose Lietuvos miestuose, statyti savų kompozitorių kūriniai, nuo 1926 m. operos transliuotos per radiją. 1921 m. atnaujintas M. Peprausko operos „Birutė“ pastatymas. Be to, muzikos mėgėjai išgirdo lietuviškas operas: Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (pagal A. Mickevičiaus poemą, 1932) ir „Radvilą Perkūną“ (1937), Antano Račiūno „Trys talismanai“ (1936), M. Petrausko „Eglė“ (1939). Kaune pradėti rengti ir baleto pastatymai. Iš pradžių baletmeisteriai buvo kviečiami iš užsienio. Pirmasis lietuvis baletmeisteris Bronius Kelbauskas 1936 – 1937 metais pastatė J. Štrauso „Vienos džiaugsmą“, T. Prestono „Boltąsias rožes“.
1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė sujungiami į vieną Valstybės teatrą. Tačiau visos išvardintos trupės veikė savarankiškai: jos turėjo savus repertuarus, režisierius, baletmeisterius. Teatrinė veikla ir toliau plėtėsi – 1931 metais grupė Valstybės teatro aktorių perkeliama į Šiaulius ir ten įkuriamas naujas teatras, kuriam pavedama statyti spektaklius ir Klaipėdoje. Atgavus Vilnių, 1940 metais kita Valstybės teatro grupė išvyko į
Vilnių, kur formavo lietuviškąjį teatrą.
Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Be to, mokyklose, prie daugelio Šaulių sąjungos vietos skyrių veikė chorai, tautinių šokių rateliai, pučiamieji orkestrai ir kitokie saviveikliniai kolektyvai.
Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika – tęsta aušrininkų herojinė tematika. Žavimasi didinga tautos praeitimi. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės komedijos „Pinigėliai“ (1920) ir „Vilos puošmena“ (1932),.
Nors lietuvių dailė pirmuosius žingsnius žengė dar iki Nepriklausomybės, tačiau tik po 1918 metų atsirado platesnis jos poreikis. Žymiausi Lietuvos dailininkai susibūrė Kaune.
Vilniuje buvo organizuojamos kilnojamos ir vietos dailininkų parodos. Taip 1903 m. Vilniuje įvyko „Ars“ grupės paroda, kurioje dalyvavo ir garsūs sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ dailininkai. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose.
XX amžiaus pradžioje formavosi lietuvių profesionalusis menas. Išryškėjo mūsų tapytojų M. K. Čiurlionio, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Vienožinskio, I. Šlapelio, V. Didžioko, V. Kairiūkščio skulptorių P. Rimšos, J. Zikaro, K. Sklėriaus, A. Vivulskio, grafikų A. Jaroševičiaus, A. Brako, P. Gfalaunės, ir daugelio kitų mūsų meninikų talentas. Lietuvos meninkai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Jie dalyvavo įvairiose parodose už Lietuvos ribų. užsienio šalyse pripažinimo susilaikė M. K. Čiurlionis. Jis tapo lietuvių meninikų simboliu.
1907 metais sausio 9 d. Petro Vileišio namuose Vilniuje buvo surengta pirmoji XX amžiaus lietuvių dailės paroda. Parodai buva atrinkti geriausi lietuvių meninikų darbai, išleisti katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.
1907 m. buvo įsteigta Lietuvių dailininkų draugija, kuri rūpinosi lietuvių meno reprezentavimu, meninikų buitimi, parodų rengimu. Šios draugijos tikslas buvo:
1. Plėtoti ir lavinti lietuvių dailę.
2. Vienyti ir artinti visų šakų artistus.
3. Teikti medžiagiškąją ir dorovoškąją pagalbą artistams ir dailininkams, ypač tiems, kurie nori lavintis savo speciališkumuose.
4. Lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių
5. Rinktis dailės darbus įvairiose žmonių tvėrimo apsireiškimuose (1.24P)
Įvairių krypčių meninikai nutarė įsteigti įvairių srovių menininkus jungiančią organizaciją. 1920 metų sausio mėn 29 d. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.
XX a. formuojasi nauja meno šaka – kinematografija. Nors Lietuva savo materialiniais ištekliais ir teoriniu pasiruošimu negalėjo lygiuotis prie vakarų šalių, bet pirmieji žingsniai ta kryptimi buvo žengti. 1931 m. buvo sukurtas pirmasis lietuviškas pilno metražo meninis filmas „Onytė ir Jonelis“.

Švietimas

Į XX- jį amžių Lietuva įžengė su labai mažu bendru pradinių mokyklų tinklu. Dėl didelių atstumų valstiečių vaikams buvo labai sudėtinga lankyti mokyklas. Nors 1904 metais ir buvo žengti pirmieji žingsniai legalizuojant pradines lietuviškas mokyklas, tačiau vietos pareigūnai visaip trukdė jų veiklai. Tėvų prašymai steigti lietuviškas mokyklas buvo atmetami be jokių argumentų.
Carinėje Rusijoje veikė sudėtinga pradinių mokyklų sistema. Vienos mokyklos buvo gubernijų mokyklų direkcijų žinioje ir jų administruojamos, kitos priklausė stačiatikių bažnyčios vyskupijų mokyklų žinybai. Lietuvoje valdžia buvo linkusi labiau palaikyti pastarąsias, o ne valstybines, administruojamas gubernijų mokyklų direkcijų.
Po 1905 metų įvykių buvo leistos steigti aukštesnio tipo bei privačias mokyklas. 1906 metais buvo galutinai panaikintas ir lietuviškų mokyklų draudimas. Jos galėjo būti pačių lietuvių finansuojamos ir administruojamos. Lietuviškas mokyklas iš esmės steigė lietuvių kultūrinės organizacijos. Jos ieškojo lėšų mokyklų išlaikymui bei neturtingų moksleivių šelpimui. Čia pagrindinis krūvis teko inteligentų būreliui. Jie rūpinosi mokymo programų sudarymu, vadovėlių parengimu ir išleidimu. Lygiagrečiai buvo steigiamos ir įvairios profesinės mokyklos (žemės ūkio, technikos) bei kursai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė Veiverių ir Panevėžio mokytojų seminarijos, Vilniaus mokytojų ir Vilniaus žydų mokytojų institutai. Tik į Veiverių mokytojų seminariją buvo priimami lietuvių valstiečių vaikai (kitur lietuvių, jei jie buvo ne stačiatikiai, nepriėmė). Nuo 1906 metų lietuviai galėjo mokytis ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, prieš tai gavę Švietimo ministerijos leidimą, bet jų negalėjo būti daugiau kaip 1/3 visų moksleivių. Tačiau ir šio santykio nesilaikyta: 1907 metais iš 132 moksleivių buvo tik 8.
XX amžiaus civilizuota valstybė negalėjo gerai funkcionuoti be kvalifikuotų ir išsilavinisių žmonių. Jų reikėjo krašto administracijai, pramonei, žemės ūkiui. Be jų neįmanoma kultūrinių institucijų plėtra. Vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės žingsnių buvo privalomo pradinio išsilavinimo įvedimas ir vieningos švietimo sistemos sukūrimas (nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų). Visoms mokykloms stigo mokytojų, profesorių. Atsidurta uždaram rate: reikėjo plėsti vidurinių mokyklų tinklą, kurios maitintų aukštąsias mokyklas; mokykloms reikėjo mokytojų, o jų nebuvo. Kita problema – nebuvo mokykloms tinkamų pastatatų. Iš pradžių jos buvo įkurdintos nepritaikytose mokymo poreikiams valstiečių sodybose, tuo pat metu rengiant tipiškų pradinių mokyklų statybos projektus. Per du nepriklausomos valstybės egzistavimo dešimtmečius daugelyje kaimų jos buvo pastatytos.
Lietuvoje kuriama švietimo sistema atrodė taip:
1. Privalomas – keturklasė pradinė mokykla, kurios buvo steigiamos beveik visuose kaimuose, gyvenvietėse.
2. Vidurinės mokyklos – 8 – ių metų gimnazijos. Jos buvo dviejų pakopų: pirmosios 4-ios klasės buvo vadinamos progimnazija, jas siekta turėti visuose valsčių centruose (progimnazijas baigusieji galėjo stoti į mokytojų ir kunigų seminarijas, technikos bei meno mokyklas), ir pilnos gimnazijos, kurios buvo išdėstytos visuose apskričių centruose, didesniuose miestuose (jas baigusieji įgydavo teises stoti į aukštąsias mokyklas). Gimnazijų mokslo lygis buvo orientuotas į Vakarų Europos standartus, kad baigusieji galėtų studijuoti ir užsienio aukštosiose mokyklose.
Pradinių mokyklų mokytojai privalėjo būti baigę mokytojų seminarijas. Kadangi tokių trūko, nemažai buvo žemesnės kvalifikacijos negu reikalavo mokyklos statusas. Gimnazijų mokytojai privalėjo turėti aukštąjį išsilavinimą.
Kadangi daugelyje mokyklų veikė lietuvių kalba, mokytojai tarpusavyje ir su vaikais bendravo lietuviškai. Žinoma, Lietuvoje veikė ir kitakalbės valstybės remiamos mokyklos (vokiečių, lenkų, žydų), bet ir jos neiškrito iš bendro mokyklų konteksto. Jose kaip atskira disciplina buvo dėstoma ir lietuvių kalba.
Visuomenė negali normaliai vystytis, nesukurdama mokslo ir mokymo įstaigų tinklo. Lietuva ir po 1905 metų revoliucijos reformų savo teritorijoje neturėjo nei vienos aukštosios mokykos. Paskelbus nepriklausomybę, vienas iš pirmųjų Lietuvos Tarybos žingsnių buvo atgaivinti Vilniaus universitetą. 1918 m. Lietuvos Taryba sudarė universiteto atkūrimo organizacinę komisiją, patvirtino jo statutą. Nors lenkų okupacija sutrukdė šį sumanymą realizuoti , tačiau pačios idėjos nebuvo atsisakyta.
1919 m buvo patvirtintas Kaune steigiamų Aukštųjų kursų statutas. Aukštieji kursai 1922 m. buvo pertvarkyti į univesitetą. Iš pradžių čia veikė Teologijos, Socialinių mokslų, Medicinos, Gamtos – matematikos ir Technikos fakultetai bei įvairūs kiti struktūriniai mokslo padaliniai. Vėliau fakultetų kiekis ir pavadinimai keitėsi Teologijos fakultetas buvo pertavarkytas į Teologijos – filosofijos, įsteigtas Humanitarinių mokslų fakultetas ir pan. 1930 m. universitetui suteikiamas Vytauto Didžiojo vardas.
Kuriama gera mokymo bazė t.y. labaratorijos, klinikos. Universitetas siekė pritraukti geriausius specialistus. Jo mokslo personalas buvo skirtomas į vyresnįjį (ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai) ir junesnįjį (lektoriai, asistentai, laborantai, prolektoriai) iš vyresniųjų buvo reikalauta, kad pretendentai turėtų mokslinius laipsnius ir būtų paskelbę mokslinių darbų. Universitetas leido įvairių sričių mokslo darbus, organizavo mokslines konferencijas, palaikė dalykinius kontaktus su įvairiomis užsienio šalių mokslinėmis institucijomis.
Ugdant darnią švietimo sistemą, reikėjo aukštos kvalifikacijos specialistų. Kadangi visų negalima buvo parengti savajame krašte, gabiems jaunuoliams siekta sudaryti sąlygas studijuoti geriausiuose užsienio šalių universitetuose. Vakarų Europos universitetuose buvo ginamos disertacijos, stažuojamasi.
Šalies ūkis kėlė vis naujus ir naujus mokslo uždavinius. Intensyvus žemės ūkis reikalavo išsamių agrotechninių ir zootechninių žinių. Dėl to Kauno universiteto padalinių bazėje susikūrė Žemės ūkio akademija (1924), Veterinarijos akademija (1936). Jos įsteigė eksperimentinius ūkius, kuriuose naujų ūkininkavimo metodų galėjo pasisemti Lietuvos ūkininkai. Taip visapusiškai plėtėsi ir įvairiausių mokymo ir mokslo įstaigų tinklas.
1933 metais Kauno muzikos mokykla buvo pertvarkyta į Kauno konservatoriją, 1934 Klaipėdoje įsteigtas Prekybos institutas, o 1935 metais – Mokytojų institutas (vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas persikėlė į Šiaulius, o Pedagoginis institutas – į Panevėžį, o vėliau iš ten į Vilnių). Taip Lietuvoje buvo sukurtas šalies poreikius atitinkantis aukštųjų mokyklų tinklas, kuriuose buvo sukoncentruotas ir mokslo tiriamasis darbas.

Kultūros istorija, bruožai ir reikšmė

 

ĮVADAS

Taip susiklostė aplinkybės, kad lietuvių profesionalusis teatras palyginti gana vėlai įsiterpė į tautos meninės kultūros panoramą.
Ikitarybiniu laikotarpiu apie teatrą rašė daugiausia literatai, žurnalistai, patys teatro veikėjai.
Didelę reikšmę teatrologų profesionalėjimui turėjo B. Sruogos teatrinė kritinė veikla, 1926 metais Kauno universitete jo įsteigtas teatro seminaras. Pasirodė ir didesnių scenos meno tyrinėjimų: B. Sruogos studijos apie V. Krėvės „Šarūno“ ir Č. Dikenso „Varpų“ pastatymus (1930) bei knyga „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930), V. Maknio „Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis“ (1936), A. Vengrio „Kastantas Glinskis“ (1937), J. Būtėno „Lietuvių teatras Vilniuje“ (1940) ir kt. 1940 m. pasirodė A. Jakševičiaus išversta knyga „Aktoriaus saviruoša“.1
Tačiau ilgą laiką nebuvo pasirodę nei vieno teatrologinio sintetinio darbo apie profesionaliojo lietuvių teatro raidą. Pastaruoju laikotarpiu vienas po kito pasirodė straipsniai, smarkiai kritikuojantys iki šių dienų pasirodžiusius lietuvių teatro istorijos leidinius. 2003 m. vasario 8 d. „Lietuvos aido“ numeryje atspausdintas Aleksandro Guobio straipsnis „Lietuvių teatro šaltiniai ir jų leidyba“. Ypatingos kritikos susilaukė vieninteliai MA Istorijos instituto išleisti istorijos tomai – „Lietuvių tarybinis teatras (1940-1956)“ bei „Lietuvių teatro istorija, Pirmoji knyga 1929-1935 m.“. A. Guobys daugelį, rašančių apie lietuvių teatro istoriją, vadina iki šiandien šia veikla užsiimančiųjų „nugrimzdusiais į sovietinio mąstymo gelmes“, iki šiol falsifikuojančiais teatro istoriją ir aukštyn kojomis apverčiančiais praeities vertybes ir tikrovę.2
Darbe panaudota literatūra

1. ALEKSAITĖ, Irena. Borisas Dauguvietis : režisūros bruožai. Vilnius : Mintis, 1966. 244 p.
2. ALEKSAITĖ, Irena. Režisierius Romualdas Juknevičius. Vilnius : Baltos lankos, 1998. 363 p. ISBN 9986-813-76-X.
3. ALEKSAITĖ, Irena. Be grimo. Vilnius : Tyto alba, 2004. 287 p. ISBN 99886-16-357-9
4. DAUGUVIETIS, Borisas. Žaldokynė. Vilnius : Vaga, 1967. 478 p.
5. Lietuvių tarybinis teatras 1940-1956. Lietuvos TSR MA istorijos institutas. Vilnius : Mintis, 1979. 385 p.
6. MASIDUNSKYTĖ, Asta. J. Miltinio teatras. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:
7. PETUCHAUSKAS, Markas. Nebevaldomų instinktų prasiveržimas. Literatūra ir menas. 2003-03-21. Nr. 2942.
8. VASINAUSKAITĖ, Rasa. Nacionalinis menotyros centras. Atsakant į nepasitenkinimą lietuvių teatro istorijos leidiniais. Septynios meno dienos. 2003-03-07. Nr. 558.
9. ZABORSKAITĖ, Vanda. Dešimtmečio reikšmė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiausiai vadovautasi 1979 metais pasirodžiusia monografija „Lietuvių tarybinis teatras 1940-195”. Šioje knygoje į 1940-1956 metų lietuvių teatrą buvo stengtasi pažvelgti apibendrinamu požiūriu kaip į vieningą kūrybos procesą, o profesionaliojo teatro raidą nušvietė į tris etapus suskirstytas aptariamasis laikotarpis (1940-1941, 1941-1944, 1944-1956).
Tačiau reikia paminėti, kad tarybiniais metais metais išleistos knygos yra itin tendencingai parašytos ir tik pro tankų sovietinės demagogijos šydą gali įžiūrėti tikrovę.
Šiame darbe trumpai nušviesti 1940-1944 lietuvių teatro metai. Laikomasi principo išskirti ir nagrinėti kiekvienos trupės kūrybą, spektaklius tiek, kiek jie turėjo reikšmės vieno arba kito teatro svarbesnių bruožų, specifinių ypatumų formavimuisi ir drauge – visam lietuvių scenos menui. Siekiama iškelti tai, kas būdinga kiekvienam teatrui, ir kartu įvertinti trupę kaip nacionalinio teatro padalinį, išryškinti jos indėlį į viso lietuvių scenos meno plėtotę. Trumpai galima paminėti, kad respublikoje veikė tik du muzikiniai teatrai, o pagrindiniai muzikinio teatro žanrai buvo opera, operetė ir baletas. Tačiau darbe apsiribota tik dramos teatrais ir juose vykusiais procesais. Taigi dėmesys skiriamas dramaturgijai, kuri yra kiekvienos tautos teatro repertuaro ir sceninės kūrybos pagrindas.

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE 1940-1941 METAIS

Dėl istorinės raidos ypatumų lietuvių profesionalusis teatras ėmė formuotis vėliau, negu kitos nacionalinio meno šakos (literatūra, dailė, muzika). Platus mėgėjų teatro sąjūdis, prasidėjęs po 1905 metų revoliucijos, paruošė dirvą profesionaliajam lietuvių teatrui. Režisieriaus Juozo Vaičkaus 1916 metais suorganizuota Peterburge privati teatro studija – pirmoji lietuvių profesionalių aktorių mokykla, – kūrybiškai sutvirtėjusi ir pasivadinusi Skrajojamuoju teatru, 1918 metų vasarą atvyko į Vilnių. 1918 m. rugpjūčio 3 d. lenkų teatro „Liutnia“ patalpose įvykusi pirmoji šio teatro premjera – B. Vargšo-Laucevičiaus pjesės „Žmonės“ pastatymas – tapo reikšmingu įvykiu Vilniaus kultūriniame gyvenime.3
Praslinkus dviems dešimtmečiams, 1940 metais lietuvių profesionalusis teatras jau buvo nuėjęs reikšmingą meninės raidos kelią, sukaupęs meninę patirtį, pasiekęs kūrybinių laimėjimų. Teatrinis gyvenimas 1940-1941 metais – trumpas, bet pilnas įvykių scenos meno laikotarpis.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje nevalstybiniai teatrai dažniausiai negalėdavo išsilaikyti ilgesnį laiką ir todėl arba nustodavo egzistavę, arba veikė kaip mėgėjiškos ir pusiau mėgėjiškos trupės. Be tokių trumpesnį laiką gyvavusių dramos kolektyvų, veikė vienas valstybės išlaikomas ir todėl stabilus lietuvių profesionalusis teatras – Valstybės teatras Kaune. Tik 1931 metais pavyko įsteigti jo Šiaulių filialą, kuris vėliau tapo savarankišku dramos teatru (nuo 1935 m. jis veikė Klaipėdoje, o 1939 m. hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, grįžo į Šiaulius).4
1940-1941 metais Tarybų Sąjungos statytinių Lietuvoje vyriausybės iniciatyva buvo įkurti nauji valstybiniai dramos teatrai, taip pat stabilūs operetės ir vaikų teatrai: S. Romanovo pjesės „Žolelės nuotykiai“ premjera Kaune buvo atidarytas Vaikų teatras (vėliau Jaunojo žiūrovo teatras), o B. Aleksandrovo operetės „Vestuvės Malinovkoje“ premjera (1941-05-01) Kaune pradėjo darbą pirmasis profesionalusis lietuvių Muzikinės komedijos teatras. Baigiantis 1940-1941 metų sezonui, atidarytas Marijampolės dramos teatras, kuris paruošė savo pirmąją premjerą – K. Binkio „Atžalyną“ (1941-04-20).
Per visą 1940-1941 metų sezoną intensyviai formavosi nauji teatrų kolektyvai. Kai kurios naujos trupės buvo sudaromos ne vien iš profesionalų (jų nebeužteko), bet ir iš mėgėjų. Tai būdingas „tarybinio“ teatro pradinio formavimosi bruožas.
Išryškėjo du pagrindiniai naujų teatrų formavimosi atvejai: vienur trupę sudarydavo persikėlę kitų teatrų aktoriai, kitur ji buvo formuojama iš neprofesionalų. Antruoju atveju teatro kūrybos pradžia sutapo su studijiniu laikotarpiu. Tipiškas pirmojo atvejo pavyzdys – Lietuvos TSR Valstybinis akademinis dramos teatras, antrojo – Panevėžio dramos teatras.
1940 m. spalio 6 d. atidaryto Vilniaus Valstybinio teatro branduolį sudarė Kauno Valstybės teatro trupės dalis. Teatro direktoriumi ir meno vadovu buvo paskirtas R. Juknevičius.
Kitaip formavosi Panevėžio dramos teatro trupė. Panevėžyje teatras buvo atidarytas tik 1940 metais. Jo branduolį sudarė J. Miltinio dramos studijos auklėtiniai, žengiantys pirmuosius nedrąsius žingsnius profesionaliojoje scenoje (J. Alekna, B. Babkauskas, V. Blėsis, K. Vitkus ir kt.).5
1940-1941 metų repertuare išryškėjo dvi pagrindinės kryptys: anksčiau statytų kai kurių autorių veikalų atnaujinimai ir „tarybinių“ dramaturgų pjesių pastatymai. Iš pastarųjų minėtini sezono pabaigos spektakliai – V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ ir B. Lavreniovo „Lūžis“.
Tuo laikotarpiu teatrai koregavo kai kurių pjesių tekstus, neatitikusius naujosios ideologijos, kaip rašoma „tarybinėje“ spaudoje, – „paliestus buržuazinės cenzūros žirklių“. Taigi, kad ir kaip buvo tada „atnaujinami“ spektakliai, „tarybinis teatras“ Lietuvoje susiformavo ne tuščioje vietoje, o ant praeities lietuvių scenos meno pamatų.6
Kauno Valstybės teatro dramos trupės padalijimas į dvi – Vilniaus ir Kauno – turėjo didelę įtaką atnaujinimams. Pirma, tokiuose Vilniaus ir Kauno spektakliuose vaidindavo nauji aktoriai, neretai netgi pagrindinius vaidmenis. Antra, spektaklius dažnai atnaujindavo kiti režisieriai. Taigi, nors ir sunku atsirinkti, kiek „tarybinėje“ spaudoje yra tiesos, tačiau ir toks pasakymas, kad „atnaujinimams idėjinę kryptį davė istoriniai įvykiai ir besiformuojančios naujos scenos menininkų pažiūros“, atspindi tuometinę situaciją.
Iš ankstesnių Kauno Valstybės teatro lietuviškų pjesių, kurios buvo „atgaivintos“ Vilniaus teatre, pažymėtinos K. Binkio „Atžalynas“ (B. Dauguviečio režisuotas 1938 m., K. Jurašūno atnaujintas 1940 m.) ir J. Petrulio „Strazdelis“ („Prieš srovę“, B. Dauguviečio režisuotas 1936 m., J. Monkevičiaus atnaujintas 1941 m.).
Nuo Vilniaus teatro atidarymo jo direktorius ir meno vadovas buvo R. Juknevičius. Iš R. Juknevičiaus Kauno teatre režisuotų ir vėliau Vilniaus teatre „atgaivintų“ spektaklių minėtini M. Panjolio „Topazas“ ir G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“. Buvęs Jaunųjų teatro aktorius, režisierius B. Lukošius atnaujino H. Bičer Stou „Dėdės Tomo Lūšnelę“.7
Vilniaus Valstybinis teatras buvo atidarytas H. Hejermanso „Viltimi“. Šį spektaklį režisavo R. Juknevičius. „Viltyje“ vėjo išpūstos H. Hejermanso žvejų laivo burės, subaltavusios ant uždangos, tapo naujojo teatro emblema.
Vilniuje atnaujintas „Vilties“ spektaklis išsaugojo esminius R. Juknevičiaus 1936 metų pastatymo bruožus. Režisūrinį sumanymą atitiko V. Palaimos dekoracijos. Jauno žvejo Gerto paveikslą sukūrė, – anot I. Aleksaitės – Scenos Riteris – S. Jukna.8
„Vilties“ spektaklis ir 1941 metų Lietuvoje jaudino žiūrovus savo dramatizmu. „Vilties“ atgimimas savotiškai deklaravo naujosios Vilniaus trupės meninę programą.
Po Vilniaus grąžinimo Lietuvai jame taip pat buvo reorganizuotas nuo 1936 metų gyvavęs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatras, kuris pervadintas į Skrajojamąjį Vaidilos teatrą (direktorius J. Kanopa, nuo 1940 metų pradžios režisierius A. Jakševičius). Iki 1940 metų pabaigos, kol Vilniuje buvo steigiamas valstybinis profesionalus nacionalinis teatras, Vaidila (buvusi senamiestyje, Arklių gatvėje) atliko ypač didelį kultūrinį meninį darbą Lenkijos okupuotame krašte. Šio teatro nedidukė salė visada būdavo pilna.9
1940 metais Lietuvoje šalia įsteigtojo Vilniaus Valstybinio teatro aktyviai dirbo kitas, seniausias iš gyvuojančių scenos meno židinių – Valstybės teatras Kaune. Dramos trupė tarybinį teatro sezoną pradėjo M. Gorkio pjese „Miesčionys“ (rež. B. Dauguvietis). Šis spektaklis pasirodė dar prieš oficialiai Lietuvai nepriklausius Tarybų Sąjungai – 1940 metų kovo mėnesį.
Pirmaisiais tarybinės santvarkos gyvenimo mėnesiais Kauno teatro sceną išvysta tokie veikalai, kaip „Pelninga vieta“, „Vyšnių sodas“, V. Krėvės „Žentas“, J. Petrulio „Prieš srovę“, R. Blaumanio „Indranai“. Tuometinis Valstybės teatro dramos trupės meno vadovas J. Grybauskas sakė, kad „tekstai tikrinami ir taisomi, dabar kai kurios pjesės perdirbamos iš naujo…“.10
Kaip R. Juknevičius Vilniuje, taip B. Dauguvietis Kauno teatre nubrėžė dramos trupės kūrybos gaires. Baigęs Peterburgo Imperatoriškąją teatro mokyklą (1909), kur jo mokytojai buvo žymūs aktoriai V. Davydovas ir S. Jakovlevas, Borisas Dauguvietis (1885-1949) nuo 1923 metų pabaigos iki fašistinės Vokietijos užpuolimo (su nedidele pertrauka, kai dirbo Šiaulių teatre) buvo Kauno dramos teatro režisierius. Šiam žmogui priklauso žymus lietuvių dramaturgijos, scenos meno formavimo ir ugdymo vaidmuo. Režisierius iki 1940 metų buvo pastatęs absoliučią daugumą visų lietuvių dramaturgijos veikalų. Jis įvedė į lietuvių teatrą Maironį, V. Krėvę, ir P. Vaičiūną, taip pat V. Šekspyrą, A. Puškiną, A. Ostrovskį, A. Čechovą ir M. Gorkį. B. Dauguviečio spektakliuose išaugo ištisa lietuvių aktorių karta. Jis buvo vienas nacionalinės vaidybos mokyklos ugdymo iniciatorių.
Pirmaisiais tarybiniais metais daug nuveikė ir tuometinis Valstybės teatro direktorius bei dramos trupės meno vadovas Kaune, lietuvių teatro veikėjas Juozas Grybauskas (1906-1964).11
Ikitarybinio laikotarpio meno pradmenys buvo gera dirva tarybiniam teatrui tarpti, o gausus šių tradicijų puoselėtojų būrys tapo naujojo teatro kūrėjais.
Per labai trumpą laiką (nuo 1940 m. liepos mėn. iki hitlerinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą) nespėta (išskyrus vieną kitą išimtį) sukurti naujų literatūros, dailės, muzikos stambių formų kūrinių. Tuo tarpu teatras sukūrė spektaklių revoliucine tematika.
Pirmósios tarybinės pjesės – J. Gemano „Liaudies sūnaus“ – premjera įvyko Kauno dramos teatre 1940 m. spalio 10 d. Po to buvo statoma A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“ Šiaulių scenoje ir A. Arbuzovo „Tania“ Vilniaus teatre. Vėliau rampos šviesą išvydo M. Gorkio „Paskutinieji“ ir L. Rachmanovo „Nerami senatvė“ (Šiaulių teatras), Š. Gergelio ir S. Litovskio „Motina“ bei B. Lavreniovo „Lūžis“ (Kauno teatras), N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (Panevėžio teatras), V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ (Vilniaus teatras).12
1940-1941 metų sezone stokojant naujų lietuviškų pjesių, B. Dauguvietis Kauno scenoje pastatė vienintelį sezone lietuvių literatūros veikalą (neskaitant atnaujinimų) „Dauboje“ („Prieblandoje“). Režisieriui glaudžiai bendradarbiaujant su autoriumi A. Vienuoliu, gimė įdomus spektaklis (premjera 1941-03-20).13
Kur kas įspūdingesni scenoje buvo personažai, glaudžiai susiję su dramaturgijos tradicija vaizduoti senąjį lietuvišką kaimą. Režisierius B. Dauguvietis bei vyresniosios kartos aktoriai buvo sukaupę patyrimą, kurdami scenoje kaimo žmonių buitį, jų charakterius. Visa tai atsispindėjo „Dauboje“.14
Pirmoji tarybinė pjesė, pastatyta Vilniaus teatre, – A. Arbuzovo „Tania“ (1940-12-29). Lietuvių teatras iš pradžių ėmėsi pjesių „Liaudies sūnus“, „Motina“, „Tania“, „Platonas Krečetas“, „Nerami senatvė“. 1941 metų pavasarį sostinės žiūrovai pamatė spektaklį „Tania“, kuriuo debiutavo jaunas režisierius J. Monkevičius. Tuo metu buvusi teatro kritika teigė, kad „režisieriui teko ypač daug sugalvoti fizinių uždavinių“, t.y. išoriškai „suveiksminti“ spektaklį, „gelbstint“ A. Arbuzovo pjesę, o toks „suveiksminimas“ neišėjo spektakliui į gera.15
Tarybinėje literatūroje rašoma, kad „naujai suvokto socialistinio humanizmo, tarybinio patriotizmo gaidos nuskambėjo ir pirmajame jauno Panevėžio dramos teatro spektaklyje“. Čia kalbama apie pirmąją premjerą – N. Pogodino „Sidabrinį slėnį“. Ją teatras parodė 1941 metų kovo mėnesį. Naujosios trupės meno vadovas J. Miltinis tuomet pabrėžė, jog komplikuota 1941 metų tarptautinė padėtis „nukreipė žvilgsnį į tokią pjesę, kurioje būtų iškeliamas pasiryžimas kovoti dėl savo tėvynės“. Šiame spektaklyje didelis dėmesys buvo skiriamas žmogaus individualybei.16
Pirmajame sezone teatras paruošė dar vieną veikalą – J. Miltinio režisuotą įžymaus Renesanso epochos anglų rašytojo B. Džonsono „Sukčiaus testamentą“ („Volponę“). Po šio spektaklio tokie jo bruožai, kaip teatrinės formos grakštumas, komedinis žaismingumas ir ironija, laikui bėgant, vis labiau ryškės Panevėžio teatro kūryboje.
1940-1941 metais teatrų spektakliuose neapsieita be dirbtinio patoso, pompastikos elementų aktorių vaidyboje, ypač kuriant “naujojo“ herojaus sceninį paveikslą. Natūralistiniai kraštutinumai reiškėsi ir per daug detalizuota vaidyba. Dauguma teatro darbuotojų taip pat buvo priversti įsijungti ne tik į „aktyvų“ kūrybinį darbą, bet ir į politinį visuomeninį respublikos gyvenimą, dalyvauti demonstracijose ir mitinguose, Raudonosios Armijos daliniams rengiamuose koncertuose, dirbti visuomeninėse organizacijose, rengti agitacinius koncertus.17
Teatras tapo prieinamas paprastiems žmonėms. 1940-1941 metais Lietuvos teatre atsirado sceninės agitacijos formų, primenančių tas, kurios buvo paplitusios Rusijoje ir kitose tarybinėse respublikose 1920-1930 metais (agitbrigados, „gyvieji“ laikraščiai ir pan.). 1940-1941 metais agitacinio teatro elementų atsirado ir profesionalų ruošiamose teatralizacijose. Organizuojamos specialios agitbrigadų tipo koncertinės grupės, kurių sudėtyje teatrų darbuotojai dalyvavo rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą kampanijoje.18
Tarybinio laikotarpio literatūroje rašoma: „Visuomeninė ir kūrybinė veikla, kuri aktyviai plėtojosi tuo metu lietuvių teatruose, buvo nukreipta ta pačia bendra vaga. Repertuaro ir sceninės kūrybos naujovės pirmojoje sezono pusėje parengė dirvą brandžiausiems 1940-1941 metų spektakliams.“19
1940-1941 metų sezono antrojoje pusėje Vilniaus ir Kauno teatrai ėmėsi R. Juknevičiaus režisuoto V. Ivanovo „Šarvuočio 14-69“ (Vilniaus teatras, 1941-04-05) ir B. Dauguviečio pastatyto B. Lavreniovo „Lūžio“ (Kauno teatras, 1941-05-01) premjeros. Liaudies kaip pagrindinio spektaklio herojaus traktavimas lietuvių teatre buvo naujovė. „Šarvuotyje“ pagrindinis spektaklio akcentas buvo nuo cerkvės stogo valstiečių mitingui vadovaujantis Veršininkas (Mečys Chadaravičius), o „Lūžyje“ – pilkšvais šarvais apkaustytas galingas kreiserio korpusas, iškylantis aukštai virš scenos aikštelės (Goduno vaidmenį atliko Petras Kubertavičius). Taigi „Šarvuot“ ir „Lūžis“ tiksliau atspindėjo 1941 metų Lietuvą, geriau pajuto audringų to meto įvykių pulsą, negu kiti sezono spektakliai“.20
Greta vilniečių Veršinino įsimenantys ir kitų spektaklių herojai. Šiaulių teatre aktorius J. Rudzinskas sukūrė įspūdingą Platono Krečeto paveikslą (A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“, rež. K. Jurčys), o aktorius K. Simaška sėkmingai suvaidino profesorių Poležajevą (L. Rachmanovo „Nerami senatvė“, rež. A. Radzevičius).21
„Šarvuočio 14-69“ ir „Lūžio“ pastatymai, galima sakyti, apibendrino sezono rezultatus, parodė visa, ką lietuvių teatras padarė pirmaisiais tarybiniais metais, pradėjus formuotis socialistinio meno bruožams. Nors ir kokią tiesą buvo pasakęs A. Sniečkus, bet vis dėlto tai buvo tiesa, kad „Komunistinio partiškumo pozicijos, į kurias atėjo mūsų teatras, keitė visą jo idėjinę ir kūrybinę veiklą. Jis tapo liaudies masių teatru, socializmo idėjų skleidėju“.
Naujo repertuaro sudarymas, bandymai kurti tarybinio žmogaus paveikslą ir su tuo susiję režisūros bei vaidybos poslinkiai, pirmieji naujo lietuvių dramaturgijos traktavimo žingsniai (A. Vienuolio „Dauboje“), liaudies, kaip istorijos kūrėjos, vaizdavimas, paverčiant masines scenas liaudies revoliucinėmis scenomis, herojinių revoliucinių spektaklių sukūrimas, nauja tuometinė samprata ir nauji scenos meno santykiai su žiūrovais – visa tai buvo pirmieji kitokio teatro meno požymiai.22

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS

Lietuvos teatro gyvenimas hitlerinės okupacijos metais nedaug tebuvo teatrologų nagrinėjamas ir apibendrinamas. Vienas kitas publicistinis straipsnis dažniausiai konstatuodavo atskirus reiškinius ar faktus iš vokiečių veiklos teatrų srityje. Tačiau trumpai galima būtų apžvelgti vokiečių fašistinės okupacijos laikotarpio teatro gyvenimą.
Okupacinės valdžios potvarkiai dėl teatrų veiklos bei pramogų yra pateikti dokumentinėje, mokslinėje ir memuarinėje literatūroje. Remiantis reicho komisaro 1941 m. gruodžio 19 d. potvarkiu ir 1942 m. gegužės 18 d. patvarkymais, buvo nustatyta, kad scenos veikalo (opera, drama, baletas, cirkas ir kt.) vaidinimui reikėjo išankstinio raštiško generalinio komisaro arba jo įgaliotos įstaigos leidimo.23
Tarybinė spauda pateikia grupę „nacionalistiškai nusiteikusių literatų, bendradarbiavusių su okupantais, puolusių tarybinę santvarką ir komunizmo idėjas“. Tai buvo A. Ambrazevičius, M. Biržiška, B. Brazdžionis, S. Būdavas, L. Dovydėnas, J. Švaistas ir kt.24
Lietuvių „tarybinių pažiūrų“ teatro plėtotė karo metais dėl hitlerinio okupacinio režimo sąlygų nutrūko. Visi 1941 metais veikę teatrai buvo valstybiniai. Fašistinės okupacijos metais lietuvių teatrai oficialiai buvo Švietimo vadybos meno departamento, miestų savivaldybių žinioje. Todėl jų veiklai turėjo įtakos vokiečių bei vietinių jų pagalbininkų politiniai ir propagandiniai siekimai.25 T.y. pirmosiomis Antrojo Pasaulinio karo dienomis hitlerinei kariuomenei okupavus Lietuvą, okupantų valdžia įvedė fašistinį režimą.
Tarp kultūros darbuotojų, likusių okupuotoje teritorijoje, vyko diferenciacija. Galima paminėti, kad 1943 metais, kai fašistai ėmė patirti fronte lemiamus pralaimėjimus, buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Teatrai iškart nebuvo uždaryti, nors kai kurias trupes – Kauno dramos, teatrą – nuolat buvo mėginta likviduoti.26
Iš Kauno Valstybės teatro pasitraukė buvęs 1940-1941 metais teatro direktorius ir Dramos meno vadovas J. Grybauskas. B. Dauguvietis taip pat buvo priverstas pasitraukti iš teatro. Buvo nužudytas Kauno dramos trupės režisierius A. Martenas. Kauno dramos kolektyve neliko nė vieno režisieriaus profesionalo, tad šio darbo teko imtis aktoriams P. Kubertavičiui, A. Kupstui, V. Dineikai, pradedančiam režisieriui J. Monkevičiui. Okupacijos pradžioje seniausio lietuvių teatro būklė pasidarė daug sunkesnė, negu, sakysime, Vilniaus ar Panevėžio kolektyvų, kurių vadovais liko R. Juknevičius ir J. Miltinis.
Vilniaus teatro direktoriaus kėdę užėmė V. Alantas, tautininkas, vienas LAF steigėjų Berlyne. Kauno Valstybės teatro direktoriumi tapo tarpukario Lietuvoje „Geležinio vilko“, o vokiečių okupacijos pradžioje LNP (Lietuvių nacionalistų partijos) aktyvus veikėjas P.V. Ivanauskas (po karo jie pasitraukė iš Lietuvos).
Socialistinės pasaulėžiūros formavimasis Lietuvoje 1940-1941 metais buvo tik prasidėjęs. Vos pradėjus 1941-1942 metų teatrinį sezoną, iš repertuaro buvo išbraukti visi tarybinių autorių veikalai. Buvo uždrausta vaidinti ir XIX amžiaus rusų klasiką. Iš teatrų repertuarų buvo išbraukti ir J. Petrulio pjesė „Prieš srovę“ („Strazdelis“), H. Hejermanso „Viltis“, M. Panjolio komedija „Topazas“, „Dėdės Tomo lūšnelė“ ir kt. Vietoje jų repertuare paliekamos arba statomos naujos pjesės, piešiančios tautos vienybės idėjas. Pvz., Vilniaus Miesto teatre, kuris taip buvo vadinamas vokiečių okupacijos metais, buvo pastatytas prieškarinių istorinių romanų autoriaus F. Neveravičiaus veikalas „Priešai“, pasakojantis apie knygnešių laikus. Šiame spektaklyje buvo užimti tokie pajėgūs aktoriai kaip J. Rudzinskas, J. Siparis, T. Vaičiūnienė, V. Derkintis, P. Zulonas ir kt.
Vienas labiausiai propaguojamų lietuvių dramaturgų vokiečių okupacijos metais tampa buvęs tarpukario Lietuvos tautininkų oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius V. Alantas. A. Smetonos valdymo laikotarpiu buvo pastatyti tik du jo veikalai – „Užtvanka“ (1932 m. Šiauliuose ir Kaune) ir pjesė „Gaisras Lietuvoje“ (1937). 1942-1943 metų sezone „Užtvankos“ premjeros įvyko Marijampolės, o vėliau – ir Vilniaus Vaidilos teatre. 1942 metų pavasarį Vilniaus Miesto teatras pastatė V. Alanto pjesę „Gyvenimas iš naujo“, o kitą sezoną – komediją „Buhalterijos klaida“.27
Vokiečių okupacijos metais buvo parašyta nedaug lietuvių dramaturgijos veikalų. 1939-1940 metais parašyta brandi K. Binkio pjesė „Generalinė repeticija“. V. Mykolaitis-Putinas parašė herojinę draminę poemą „Skalvių mergelė“. B. Sruoga, būdamas Štuthofo koncentracijos stovykloje, sukūrė komedijas „Uošvė“, „Dobilėlis penkialapis“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“, dramą „Pavasario giesmė“. Tarp naujų lietuviškų veikalų, kurie pasirodė teatruose, buvo S. Santvaro (baigiantis karui jis pasitraukė į Vakarus) „Kaimynai“.28
1941-1944 metų spauda akcentavo „giedrą nuotaiką“ teatrų scenose, o tarybiniais laikais buvo sakoma, kad tokia nuotaika buvo palanki vokiečių okupantams.
Vienos to laikmečio pjesės tetruose buvo statomos prieškariniais laikais, todėl jas tereikėjo atnaujinti, kitas vaidino pirmą kartą. Minėtinos R. Flerso ir G.A. Kajavės, M. Henekeno ir B. Kolijaus, L. Fordo, M. Drejerio pjesės bei ištaigingi pastatymai su operetės elementais ir baleto divertismentais, pvz., vokiečių kompozitoriaus E. Niko muzikinė komedija „Mažasis rūmų koncertas“ Kauno dramos trupėje.
Sostinės teatras pastatė C. Vinterio pjesės „Marieta“ premjerą, vėliau tam pasiryžo ir kitos dvi Lietuvos teatrų trupės – Šiaulių ir Marijampolės. Šis spektaklis buvo pastatytas, pasikvietus tą patį režisierių.
Lietuvių režisieriai vengė statyti fašistinių rašytojų veikalus ir mieliau imdavosi klasikos. Pvz., R. Juknevičius vietoje vieno brukamo veikalo pasirinko vokiečių klasiko H. Kleisto „Sukultą ąsotį“, vietoje G. Turnerio „Vanduo Kanitogai“ pastatė M. Drejerio „Septyniolikmečiai“.29
„Septyniolikmečiai“ išvydo rampos šviesą taip pat Šiaulių dramos teatre (rež. K. Juršys), o J. Huto komedija „Keturios draugės“ (parašyta 1936 m.) – Vilniaus teatro scenoje (rež. J. Gustaitis). Teatruose buvo vaidinamos vengrų dramaturgų L. Fiodoro, O. Indigo ir S. Bekefio, italo D. Nikodemio, ispano M. de Sieros ir kitų panašaus lygio rašytojų pjesės, daugiausia pramoginės komedijos ir melodramos.30
Viena po kitos scenoje pasirodo taip pat jau seniau laiko patikrintos verstinės saloninės komedijos: M. Henekeno ir B. Kolijaus „Pirmas skambutis“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas 1939 m. Kauno Valstybės teatre), Vilniaus Vaidilos ir Žemaičių teatruose D. Nikodemio komedija „Gatvės vaikas“ (B. Dauguviečio pirmąkart pastatyta 1936 m. Valstybės teatre „Neūžaugos“ pavadinimu), R. Flerso ir G.A. Kajavės „Buridano asilas“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas Valstybės teatre dar 1922 m.) ir kt. Pastatytos prieš daugelį metų, grakščiai vaidinant tokiems komedijos meistrams, kaip K. Glinskis, O. Žymaitė, A. Vaičiūnaitė, O. Kurmytė, E. Žalinkevičaitė. Pastarosios pasižymėjo neblogu sceniniu skoniu.
Kartais gana vidutinės komedijos atnaujinimas tapdavo kūrybiškumo akstinu. Tokia buvo Ch. Benaventės komedija „Išvirkščias gyvenimas“. Nesudėtinga istorija apie tai, kaip du jaunuoliai, be skatiko kišenėje atvykę į nepažįstamą miestą, vikriai apmulkina smuikininką, o paskui ir dauglį gerbiamų miestelėnų. 1944 metais atnaujindamas komediją (pirmąkart Kauno scenoje pastatytą 1931 m., rež. A. Sutkus), Aleksandras Kupstas paskirstė vaidmenis tuometiniam teatro jaunimui (S.Gopaitei, J. Kavaliauskui, P. Likšai, S. Radzevičiui, I. Žemaitytei ir kt.). A. Kupsto režisuota komedija, turėjusi neblogą pasisekimą, išliko ir pokario repertuare.31
J. Huto komedija „Keturios draugės“ buvo pastatyta 1943 metais Vilniaus Miesto teatre. Pagrindiniai veikėjai – keturios jaunos merginos dailininkės. Jos nori būti savarankiškos, nepriklausomos nuo vyrų ir susitaria įsteigti savo firmą, kuri gamintų plakatus.
Vokiečių okupacijos meto spauda ragino išguiti iš teatrų komunizmo idėjas ir jų nešėjus, bet taip pat dar ir bandė nuvertinti visą prieškarinio profesionaliojo lietuvių teatro raidos dvidešimtmetį. Smerkdama lietuvių ir rusų teatrinius ryšius, nacionalistinė spauda ragino atsigęžti į „naujosios Europos teatro centrus“, visų pirma į fašistinės Vokietijos ir Italijos teatrus. Viename straipsnyje apgailestaujama, kad daugiau kaip per dvidešimt metų prieš karą mažai statyta vokiečių autorių veikalų.32
Tuo metu vis dažniau pasigirsdavo mintis (ją spaudoje dažnai kartoja teatrų vadovai): ,,kad tik galėtume ramiai dirbti savo darbą.” Švietimo vadyba stengėsi nuraminti visuomenę, o spaudoje pasirodė pareiškimų, kad „nepakeičiamiems menininkams dirbti savo darbą nebus kliudoma“. 33[
Teatrų repertuare vis daugiau vietos užima žinomų lietuvių rašytojų kūryba. Statomos arba atnaujinamos P. Vaičiūno pjesės „Prisikėlimas“ (Panevėžio, Šiaulių teatrai), „Nuodėmingas angelas“ (Panevėžio teatras), „Sudrumsta ramybė“ (Marijampolės, Vaidilos teatrai), „Tėviškės pastogėj“ (Vilnius, Šiauliai), „Tikruoju keliu“ (Šiauliai), „Naujieji žmonės“ (Vaidilos, Kauno, Marijampolės, Žemaičių teatrai); plačiai lietuvių scenoje buvo vaidinamas K. Binkio „Atžalynas“ (Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Jaunojo žiūrovo, Šiaulių, Žemaičių teatrai); statomi S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“ (Panevėžys), „Didžioji mugė“ (Kaunas), „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (Šiauliai, Marijampolė), J. Grušo „Tėvas“ (Kauno teatras). Atnaujinami A. Vienuolio „Prieblandoje“ (1941 m. rodyta pavadinimu „Dauboje“), J. Petrulio „Strazdelis“, arba „Prieš srovę“ (Kauno teatras), vaidinami V. Krėvės „Žentas“ (Kauno teatras), A. Domanto-Sakalausko komedija „Pūkio pinigai“ (Vilniaus, Šiaulių teatrai) ir t.t.
Pagaliau į lietuvių sceną įsiveržė Petro Vaičiūno veikalai, vaičiūniškas optimizmas, tikėjimas žmogaus orumu, asmenybės vertingumu, gėrio pergale prieš blogį („Prisikėlimas“, „Nuodėmingas angelas“, „Sudrumsta ramybė“, „Tikruoju keliu“, „Tuščios pastangos“, „Patriotai“).34
Vokiečių okupacinės valdžios požiūrį į P. Vaičiūno veikalus tam tikru mastu atspindėjo vienas incidentas, įvykęs repetuojant „Aukso gromatą“ Kauno Valstybės teatre. Į vieną repeticiją atėjo okupacinės valdžios atstovas ir, pamatęs, kaip baudžiauninkas scenoje lupa urėdą, pareiškė: „Ne laikas dabar tokius veikalus rodyti“. Veikalo repeticijos buvo nutrauktos. Panašiai savo dienoraštyje rašė ir aktorė A. Vaičiūnaitė: …“Ir „Aukso gromatos“ dėl vaizduojamos ten klasių kovos neleido statyti.“
Meniniu lygiu Šiaulių scenoje išsiskyrė K. Juršio režisuotas „Prisikėlimas“. Panevėžio teatras parodė K. Binkio „Atžalyną“ (1941), P. Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“ (1942) ir „Prisikėlimą“ (1942). J. Miltinio spektakliuose „Atžalynas“, „Prisikėlimas“, „Nuodėmingas angelas“ ėmė ryškėti daugelio aktorių – J. Aleknos, B. Babkausko, V. Blėdžio, S. Kosmausko, S. Paskos ir kitų – meninės individualybės, režisieriaus teatrinės pedagogikos, scenos apšvietimo, garso, muzikinės išraiškos ieškojimai. 35
Labai entuziastingai vertinta „Atžalyno“ premjera Žemaičių teatre, daug komplimentų pažerta aktoriams ir ypač spektaklio režisieriui bei Juzės vaidmens atlikėjui N. Bernotui.
Vilniaus scenoje, vokiečių okupacijai prasidėjus, išliko (kiek pakitęs) K. Binkio „Atžalynas“, pastatytas 1938 metais Kauno Valstybės teatre (B. Dauguviečio spektaklį perkėlė 1940 m. rudenį į Vilniaus sceną režisierius K. Jarašiūnas).
Dėmesio vertas Panevėžio teatro „Atžalynas“, išreiškęs ir aktorių atžalyno pirmuosius ieškojimus, ir besiformuojančius jo kūrybos bruožus. Šiuo pradiniu savo veiklos laikotarpiu teatras, režisierius J. Miltinis „Atžalyne“, kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose siekė vaidybos paprastumo. J. Miltinis labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo. Buvo vengiama perdėto šaržo, sentimentalaus avaringumo. Santūrumas, saiko jausmas aktorių kolektyvui buvo skiepijamas iš pat pradžių.
Iš naujų pastatytų lietuviškų veikalų ypač išsiskiria S. Čiurlionienės „Didžioji mugė“. Tai buvo pirmasis šio veikalo sceninis įkūnijimas (pjesė, parašyta 1939 m., ligi tol nebuvo pastatyta). Premjera (1944-04-16) įvyko Kaune. Tačiau spauda piktokai puolė premjerą, ypač svarbiausią jos kaltininkę S. Čiurlionienę, už prieškarinio gyvenimo juodinimą. 36[
1944 metų pavasarį Kauno Valstybės teatras atnaujino J. Petrulio pjesę „Prieš srovę“. Tačiau valdininkai nusprendė, kad pjesės pavadinimas eretiškas ir jis buvo pakeistas į „Kunigas Strazdelis“.
Kazio Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“ vokiečių okupacijos metais buvo pastatyta Vilniaus (1942), Šiaulių (1944) teatruose. Šie spektakliai priverstinio fašizavimo, vokietinimo aplinkybėmis stiprino žiūrovų nacionalinės savigarbos, ryšių su tautos istorija jausmus.
A. Vienuolio pjesę „Prieblandoje“ (pavadintas „Dauboje“, veikalas debiutavo 1941 metais Kauno teatre (rež. B. Dauguvietis) Kauno teatrui pavyko su kai kuriais pakeitimais atgaivinti 1943 metais. Atnaujino ją P. Kubertavičius.
Atnaujinęs tokius kauniečių spektaklius, kaip N. Gogolio „Revizorius“, A. Vienuolio „Prieblandoje“, P. Kubertavičius 1944 metų pradžioje pastatė pirmąją Juozo Grušo dramą „Tėvas“. Pagrindinis konfliktas tarp turtingo ūkininko Budrio ir jo sūnaus Karolio plėtoja iš seno rašytoją jaudinusią žmogiškos vertės išsaugojimo problemą.37
Taigi lietuvių teatrams pavyko išsaugoti, atgaivinti arba pastatyti daugelį lietuvių rašytojų veikalų. Teatras tampa viena iš nedaugelio vokiečių okupacijoje išlikusių meno salelių, kur kas vakarą įsižiebdavo savosios kultūros žiburys. Kauno Jaunimo teatro svečių knygoje šią nuotaiką tiksliai išreiškė vienas lankytojas, užrašęs: „Džiaukis, jaunime, turėdamas nors vieną lietuvišką kampelį“.39 Tai viena priežasčių, paaiškinančių, kodėl okupacijos metu teatrų salės nebuvo tuščios, daugelis spektaklių gausiai lankomi.
Spektaklių meniniam lygiui išsaugoti, visuomenei sudominti scenos menu svarbią reikšmę turėjo užsienio klasikos kūriniai. Vieni veikalai buvo pastatyti anksčiau ir išsaugoti okupacijos meto repertuare (pvz., R. Juknevičiaus režisuota G. Hauptmano pjesė „Prieš saulėlydį“) arba atnaujinti (Ž.B. Moljero „Tartiufas“, F. Šilerio „Klasika ir meilė“, „Marija Stiuart“, K. Goldonio „Viešbučio šeimininkė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“), kiti buvo statomi pirmąkart (H. Ibseno „Nora“, „Laukinė antis“, H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, G. Hauptmano „Roza Bernd“, „Dorotėja Angerman“ ir kt.).
XIX amžiaus rusų klasikos veikalai buvo uždrausti. Vienintelė išimtis – N. Gogolio „Revizorius“, kurį kadaise Kauno Valstybės teatre režisavo M. Čechovas. Anot rež. P. Kubertavičiaus reikėjo įtikinti Europos „kultūrtrėgerių“ atstovą, kad N. Gogolis ne rusų, o ukrainiečių autorius, tik rašęs rusų kalba. Taip pavyko gauti leidimą ir „Revizorius“ vėl atgimė Kauno scenoje.
Iš verstinės klasikos veikalų, naujai pastatytų vokiečių okupacijos metais, žymiausią vietą užėmė vokiečių dramaturgija. Vengdami hitlerinių autorių rašinių, teatrai ėmėsi statyti vokiečių klasiką. Bene dažniausiai statomu dramaturgu tampa tuomet dar gyvas G. Hauptmanas.
Šalia pastatytos prieš karą dramos „Prieš saulėlydį“ (vaidintos Kaune, nuo 1940 m. – Vilniaus teatre) į repertuarą buvo įtraukti „Kolega Kramptonas“ (Vaidila), „Roza Bernd“ (Kauno teatras) ir „Dorotėja Angerman“ (Šiaulių teatras). Buvo taip pat vaidinami H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, H. Ibseno „Nora“ (Vilniaus teatras) ir „Laukinė antis“ (Kauno teatras), H. Zudermano „Drugelių kova“ (Vaidila) ir „Tėviškė“ (Žemaičių teatras), L. Pirandelo „Henrikas IV“ (Panevėžys), R. Blaumanio „Indranai“ (Vaidila) ir „Sūnus palaidūnas“ (Šialiai), F. Šilerio „Klasta ir meilė“ (Žemaičių teatras) ir kt. Iš anksčiau statytų spektaklių buvo toliau rodomi B. Džonsono „Sukčiaus testamentas“ (Panevėžys), F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ (Šiauliai). užsienio klasikos beveik nepastatė tik Žemaičių, Marijampolės ir Kauno Jaunojo žiūrovo teatrai. Svarbiausia priežastis, matyt, buvo ta, kad šių trupių režisieriai ir aktoriai tuo metu buvo bene silpniausi; pirmieji du teatrai dar tik formavosi kaip profesionalūs kolektyvai, daugiausia iš saviveiklinių dramos ratelių dalyvių.
Kiek drąsiau ėmėsi klasikos jaunas, iš mėgėjų susiformavęs Vaidilos teatras Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais jis buvo bene vienintelis plačiau gastroliuojantis teatras, turėjęs galimybę lietuvišku žodžiu prabilti iš scenos į provincijos gyventojus. Karo metais Vaidilos režisieriais dirbo Vilniaus teatro aktoriai A. Kernagis (1941-1942) ir B. Lukošius (1943-1944). Pastarasis liko dirbti teatro meno vadovu ir po karo. Vieną kitą spektaklį režisavo ir kiti vilniečiai aktoriai (J. Gustaitis, J. Stanulis). Spektaklius apipavidalindavo dailininkai J. Vilutis, M. Bulaka, A. Gudaitis, V. Kosciuška. Greta lengvesnio repertuaro pjesių su pramoginiais elementais (H. Anšpacho „Vidurnakčio vaiduokliai“, L. Fiodoro „Brandos atestatas“ ir kt.), kurias statė, vadovaudamasis tiek trupės kūrybinėmis galimybėmis, tiek savo nuolatinių žiūrovų skoniu, teatras karo metais vis daugiau dėmesio skyrė savajai ir verstinei klasikai. Reikia pažymėti tokius trupės meninį augimą rodžiusius pastatymus, kaip A. Kernagio režisuoti R. Blaumanio „Indranai“, G. Hauptmano „Kolega Kramptonas“ ir H. Zudermano „Drugelių kova“. Su poetiniu polėkiu buvo pastatyti A. de Miusė „Marianos kaprizai“.40
Vaidila domėjosi P. Vaičiūno dramaturgija („Sudrumsta ramybė“, „Naujieji žmonės“), teatre net išaugo savas dramaturgas – V. Adomėnas. Jo veikalą „Svetimos plunksnos“ pastatė J. Gustaitis, o „Baltą obelėlę“ – B. Lukošius. Vilniečių trupės vadovas R. Juknevičius taip pat aktyviai padėdavo Vaidilos režisieriams – savojo teatro aktoriams, ypač konsultuodamas juos spektaklių baigiamųjų repeticijų metu.
Daug dėmesio klasikai skyrė Vilniaus, Kauno ir Šiaulių teatrai. Plačiai nuskambėjo „Nora“ ir „Sukultas ąsotis“ Vilniaus, „Laukinė antis“ ir „Roza Bernd“ Kauno, „Dorotėja Angerman“ Šiaulių teatruose.
„Nora“ (premjera 1942-10-31) tapo vienu labiausiai lankomų ir dažniausiai rodomų Vilniaus teatro spektaklių. Dailininkas V. Palaima kūrė dekoracijas, pasinaudodamas flamandų tapybos mokyklos ryškiu ir sultingu koloritu. Spektaklis tryško sąmoju, grakštumu, žaismingumu, žavėjo aktorių vaidyba. J. Rudzinskas sukūrė sodrų, kone falstafišką teisėjo Adomo paveikslą.
Dėmesį klasikai skyrė ir Kauno Valstybės teatras, ypač jo naujasis režisierius: iš Vilniaus į Kauno teatrą 1941 metų rudenį persikėlė Juozas Monkevičius (Monkus), tapęs dramos teatro vadovu. R. Juknevičius, 1943 metų rudenį tragiškai žuvus J. Monkevičiui (grįžtant iš teatro namo jis buvo nužudytas), yra pasakęs, kad neteko savo dešiniosios rankos. [4, P. 55]
Nelengva situacija susiklostė Šiaulių dramos teatre. Ketvirtajame dešimtmetyje trupė buvo laikoma „gastrolių teatru“. Tokiomis sąlygomis jam buvo sudėtinga formuoti savitą kūrybinį veidą, originalesnį repertuarą, nors trupėje dirbo ir pajėgių aktorių. Iš pradžių meno vadovu ir direktoriumi dirbo Juozas Stanulis, vienas aktyvių Šiaulių teatro kūrėjų. Vėliau jis persikėlė į Vilnių. Direktoriumi buvo paskirtas poetas Faustas Kirša, meno vadovu – Ipolitas Tvirbutas. Teatre buvo sudaryta repertuaro komisija, į kurią įėjo ir nemaža reakcingų visuomenės veikėjų, žurnalistų ir kt. 1942-1943 metais gana ilgai trukęs vadovybės keitimasis neigiamai atsiliepė repertuarui ir sceninei kūrybai. Daug pajėgių aktorių persikėlė į Vilnių (J. Rudzinskas, G. Jackevičiūtė, S. Jukna, A. Radzevičius ir kt.). Visos šios aplinkybės vertė teatrą griebtis atnaujinimų, tarp jų ir klasikos (F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ ir kt.), pramoginių veikalų, kaip I. Filipso „Gydytojo paslaptis“, S. Bekefio „Kosmetika“, C. Vinterio „Marieta“ ir pan. Iš naujų pastatymų aktorių vaidyba, režisūros brandumu išsiskyrė G. Hauptmano „Dorotėja Angerman“. 41

IŠVADOS

Traktuojant verstinės klasikos veikalus, vienaip ar kitaip iškildavo klausimas: kuriuo keliu žengs toliau lietuvių teatras? 1941-1944 metų laikotarpyje buvo būdinga tai, kad išryškėję spektakliuose psichologinio realizmo bruožai sukeldavo piktas recenzentų reakcijas. Tuo laiku slaviška vaidybos maniera taip pat buvo nelabai pageidautina. Kita vertus, vokiečių okupantų spaudžiami, lietuvių teatrai stengdavosi laviruoti tarp fašistinio teatrų repertuaro „koregavimo“ bei savo troškimo kurti lietuvių tautinę dvasią atspindinčius spektaklius. Suprantama, kad tiek rusų, tiek vokiečių okupacija Lietuvai nebuvo labai priimtina, tačiau istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad 1949 metų pabaigoje lietuvių tauta pajuto naujo okupanto jungą. Prasidėjo „socialistinio scenos meno formavimosi procesas“, kuris apėmė teatrų kolektyvus, pradedant meno vadovybe, režisūra, scenografais ir baigiant kiekvienu aktoriumi, atliekančiu nors ir epizodinį vaidmenį.
Apžvelgtas Lietuvos teatrinio gyvenimo laikotarpis yra neilgas, nors ir intensyvus, tačiau jame nėra ypatingų akibrokštų. Egzistuojant tik profesionaliam teatrui, jį finansuoja, o kartu ir kontroliuoja esančios vienos ar kitos santvarkos atstovai, remdamiesi sava ideologija. Todėl spektaklių, kūrybinių vakarų ar koncertų charakteris gana vienodas, o tai šiek tiek palengvina tiek kritikų darbą, tiek ir pačių aktorių bei režisierių. Būtų ypatingai sunku iš istorinės perspektyvos įvertinti to laikmečio teatrinio meno vertę, jos įtaką žmonėms, jei 1940-1941 metais būtų buvę, taip kaip dabar, daug įvairių teatriukų, festivalių, kitų teatrinių projektų.

Kultūra ir biokultūra – kas tai?

 

Kultūra – tai informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą, pavyzdžiui, per mėgdžiojimą ar mokymą. Kultūros raida vadinama egzosomatinė evoliucija (evoliucija už kūno ribų).
Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą.
Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų – noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines – empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas.
Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį.
Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai.
Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais.
Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija).
Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes – magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų.
Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus:
a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”;
b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis;
c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos;
d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus;
e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.
Kultūra pasiekia naują lygį.

Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį

Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi.
Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės – keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių.
Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda.
Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus.
Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną.
Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys – kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės – užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai.
Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai.

Aukštesniųjų centrų atjungimas

Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum – smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius – gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros.
Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu – naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex – žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę.

Įgimtas elgesys virsta išmoktu

Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.
Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis.
Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė.

Mokymasis ir mėgdžiojimas

Ankstyvas būdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų – senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga.
Mokėti mėgdžioti – sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.
Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui – vienoks maistas joms yra košeris, kitoks – nekošeris (hebr. kašer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi.

Aukštesni kultūros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus:
1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą;
2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra – įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų.
Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti.
Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti.
Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos.
Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra – tai sistema.
Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip.
1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai.
2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės.
Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename.
Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis.
Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis.
Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas – žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija.
Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė – ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė – karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.

Naudota literatūra: Martynas Yčas “Apie biologiją”

Mindaugas Vilkas

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos (Nr.1)

 

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną.

Pasaulio paveldo bei nematerialaus bei žodinio paveldo sąraše yra įrašyti šeši Lietuvos objektai:
1. Istorinis Vilniaus senamiestis;
2. Kuršių Nerija;
3. Kernavės archeologinė vietovė;
4. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai;
5. Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
6. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje.

Pasivaikščiodami po Vilniaus senamiestį ar stebėdami amatininkų mugę Kernavėje, dažnai net nesusimąstome, kad šie objektai puikuojasi UNESCO Pasaulio paveldo sąraše kartu su Egipto piramidėmis, Pizos bokštu ir t. t.
Pasaulio sąraše esančias vertybes valstybės įsipareigoja saugoti ir globoti savo ir viso pasaulio piliečiams, šiandienos ir ateities kartoms. Todėl mes privalome mokyti jaunąją kartą apie šimtmečius kurtą žmonijos ir žemės turtų svarbą, ugdyti teisingą supratimą, pagarbą ir norą tai išsaugoti.

VILNIAUS SENAMIESTIS

„Nuo XIII a. iki XVIII a. būdamas politiniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centru, Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nežiūrint užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką” – toks buvo nurodytas pagrindinis motyvas Vilniaus istorinį centrą 1994 m. įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vilnius, kaip Lietuvos sostinės vardas, pirmą sykį paminėtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške, kviečiančiame čia atvykti ir kurtis Europos pirklius ir amatininkus, žadant jiems visokeriopą pagalbą. Nuo to laiko Vilnius žinomas kaip tolerantiškas miestas skirtingų tautų bei religijų žmonėms. Apie daugialypę miesto gyventojų sudėtį byloja senamiesčio gatvelių vardai (Vokiečių, Žydų, Totorių, Rusų), net devynių religijų šventovės. Nepaisant istorijos negandų, Vilniuje išliko senoji architektūra, statyta viduramžių klestėjimo laikais. Vilniaus bažnyčių ir rūmų ansambliuose atsispindi visi architektūros stiliai – nuo vėlyvosios gotikos ligi klasicizmo, o barokas užbaigė savito miesto stiliaus formavimą. Tai vienas didžiausių (apie 360 ha, daugiau nei 1500 pastatų) ir gražiausių senamiesčių Vidurio ir Rytų Europoje ir šiauriausia sostinė, perėmusi senosios Pietų ir Vakarų Europos architektūros stilius. XIV – XVII a. Laikotarpio Lietuvos sostinė ir ypač 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas – toliausiai Europos Rytus siekiantis ryškus vakarietiškos kultūros ir švietimo centras, kuris Vakarų kultūrą toliau skleidė į Rytų šalis.
Vilniaus simbolis yra ant kalno stūksanti Gedimino pilis ir jos papėdėje keliskart perstatyta Arkikatedra, kurios požemiuose ilsisi senieji šalies valdovai. Katedros aikštėje – paminklas Vilniaus įkūrėju laikomam Gediminui. Šv. Onos bažnyčia – ažūrinis vėlyvosios, „liepsnojančios“ gotikos šedevras – vienas gražiausių tokios paskirties statinių pasaulyje. Baroko šedevrai yra Šv. Petro ir Povilo ir Šv. Jonų bažnyčios. Lietuvos sostinė įsikūrusi Neries ir Vilnios upių santakoje yra viena iš „žaliausių“ pasaulio sostinių. Mieste gausu kultūrinių ir miško parkų, skverų, žalių kampelių. Istorinį miesto centrą supančios kalvos – tai puikios apžvalgos aikštelės ar laisvalaikio praleidimo vietos, iš kurių atsiveria žavingos Vilniaus senamiesčio panoramos. Sostinės senamiestis – miesto didybės ir grožio apogėjaus laikotarpio atspindys bei sparčiai augantis Vilnius – Baltijos šalių sostinių plėtros lyderis – priklauso gražiausių pasaulio miestų, kuriuos būtina aplankyti, dvidešimtukui.
KURŠIŲ NERIJA
Kuršių nerija – išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas 2000 m. Tai 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio ištįsęs pusiasalis dviejų valstybių – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) teritorijoje.Lietuvai priklauso 50 km šiaurinės pusiasalio dalies ir čia bus kalbama apie ją. XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Tačiau juos negailestingai iškirtus, pakilo vėjo pustomas smėlis. Jis slinko skersai pusiasalio, Kuršių marių link, užpildamas net keletą pamario žvejų kaimų. Prieš porą šimtmečių Nerijos gyventojams reikėjo išradingumo ir didelės kantrybės smėlio stichijai sustabdyti. Pirmasis 1825 m. apželdinti kopas Kuršių nerijoje pradėjo Georgas Dovydas Kuvertas, tuometinis pašto stoties viršininkas. Kelios žmonių kartos suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, o jų sodintas miškas sutramdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Trapių nerijos kopų ir gamtos apsaugos procesas tęsiasi ir šiandien. Įspūdingiausi Kuršių nerijos vaizdai yra prie Nidos – visą lietuviškąją Kuršių neriją apimančio Neringos miesto centro: čia mišku apsodintos kopos susiduria su keliaujančio smėlio dykyne. Baltos keliaujančio smėlio kopos, iš vienos pusės skalaujamos Baltijosjūros, o iš kitos – Kuršmarių, paryškintos pušynų žalumos, atrodo tobulas gamtos paveikslas. Didingos plačių erdvių panoramos,permaininga vėjų ir jūros muzika sukuria ypatingą Kuršių nerijos aurą. Niūriu grožiu keri tarp Nidos ir Juodkrantės dunksančios Pilkosios (Mirusios) kopos. Žavi yra visų keturių Neringos gyvenviečių – Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės architektūra – mėlynlangės etnografinės žvejų sodybos; jų stilių perėmę šiuolaikiniai kotedžai, medžio „nėriniais“ pasipuošusios senosios vilos Juodkrantėje. Prie gamtos didybės darniai dera ir naujoji architektūra – pušynų prieglobstyje įsikūrę viešbučiai ir poilsio namai. Pagal senuosius kuršių žvejų receptus rūkyta žuvis – tikras gurmanų delikatesas. Neringa – puiki vieta ir mėgstantiems ramybę, ir judrų poilsį. Dviračių takai jungia visas gyvenvietes, o Nida – buriuotojų, burlentininkų, jėgos aitvarų ir parasparnių mėgėjų rojus. Kuršių nerijos nacionalinis parkas savita gamtos stichijų ir spalvų darna žavi bet kuriuo metų laiku. Kuršių Nerija – vienas gražiausių ir unikaliausių Europos kraštovaizdžių. Ypatinga šio krašto dovana – rasti audringos Baltijos į krantą pažertą gintarą.
LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ IR KRYŽIŲ SIMBOLIKA
Kryždirbystė – ši unikali lietuvių liaudies meno šaka į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 m. Tradiciniai lietuviški kryžiai – tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus. Kryžiuose dažnai yra akivaizdūs iš archainių laikų atėję augaliniai ornamentai, „saulutės“ ar „paukščio“ – Gyvybės medžio motyvai, atitinkantys sakralinės erdvės traktavimą. Kryžiai statomi kaip paminklai mirusiems, kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas dėkojant.Kryžiai Lietuvoje buvo atkakliai statomi ir tais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusi Rusijos imperija (XIX a. II pusė) ir Sovietų sąjunga (XX a. V-VIII dešimtmečiai). Dėl šios priežasties jau XIX a. pabaigoje šie įvairių formų paminklai buvo viena iš tautinės tapatybės išraiškos formų ir greta religinės bei paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą. Ypač daug kryžių buvo prie Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos kelių ir sodybų. Vieni kryžiai būdavo liekni, grakštūs, juos puošiantys drožiniai atrodydavo kaip medžio nėriniai; kiti – storo kamieno, kuriame susipynę daugybė figūrų, – daugiau panašūs į skulptūras. Dar kitokie yra pamario gyvenviečių arba Mažosios Lietuvos kryžiai. Savituose mediniuose senųjų kuršių kryžiuose – krikštuose ryškus gamtos motyvas – paukščiai, augalai. To krašto evangelikų kapinėse pastatyti kryžiai pasižymi turtinga metalo ornamentika. Labai gražių ir tradicinius metalo kalinių motyvus išlaikiusių pavyzdžių yra Kalvystės muziejuje Klaipėdoje. Iškiliausias lietuvių kryždirbystės menininkas yra Vincas Svirskis, kūręs XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Jo kryžiai, apipinti šventųjų figūrų gausa, greičiau primena skulptūrines lietuviškojo baroko kompozicijas. Kai kurie V.Svirskio kryžiai yra ypatingai saviti, nes figūros yra ne vien fasadinėje pusėje, o supa visą kryžiaus kamieną, lipa į kryžiaus skersinį bei viršūnę. Tai jau tikra monumentaliosios skulptūrinės plastikos medinė architektūra. Įdomu tai, kad kryžius jis darė iš vientiso medžio storgalio šaknimis į viršų. Lietuvos muziejuose saugoma apie 50 šio talentingiausio kryždirbio kūrinių; iš jų 14 – Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Kryžių kalnas prie Šiaulių, kuriame nuo XIX a. su pertraukomis statomi kryžiai prašant malonių ar dėkojant už jas, bene vienintelė tokia istorinė vietovė pasaulyje. Dabartiniu metu joje priskaičiuojama per 20 000 kryžių – ir ypatingai meniškų liaudies meistrų kūrinių, ir kuklių medinių kryžių. Jame stovi ir popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 1993 m. metu pastatytas lietuvio dievdirbio sukurtas kryžius. Kryždirbystė ir ankstesniais laikais, ir dabar yra tik žodžiu ir gyvu pavyzdžiu perduodama liaudies meno tradicija, kurios niekada ir niekur nebuvo mokoma. Kryžius ir šventųjų skulptūrėles visąlaik kūrė tik savamoksliai liaudies meistrai, kuriems tas užsiėmimas dažniausiai būdavo antraeilis. XVIII a. antros pusės – XIX a. medžio meistrai ypač mažesnių miestelių bažnyčiose yra sukūrę meniškų šventųjų skulptūrų, vingriais ornamentais išpuošę sakyklas ar bažnyčios suolus. Tokių šventųjų kolekcijas galima pamatyti Utenos kraštotyros, Telšių „Alkos“ ir kai kuriuose kituose muziejuose.
DAINŲ ŠVENČIŲ TRADICIJA IR SIMBOLIKA ESTIJOJE, LATVIJOJE IR LIETUVOJE
2003 m. Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta šedevru, vertu įrašyti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Kai XVIII a. pabaigoje Baltijos valstybes ištiko panašus istorinis likimas – visas jas aneksavo Rusijos imperija, jau XIX a. etninė kultūra, ypač liaudies dainos tapo reikšminga tautinio identiteto išraiška, skatinusia mintis atsiskirti nuo Rusijos ir kurti savarankiškas valstybes. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. dažnai vadinamas “dainuojančia revoliucija”. Dainų švenčių tradicija į Baltijos šalis iš Vakarų Europos atėjo per Skandinaviją, – pirmiausia į Estiją ir Latviją, kiek vėliau – ir į Lietuvą. Dainų šventės šiose šalyse rado labai tinkamą terpę – puoselėjamas liaudies dainų ir kitas liaudies kultūros tradicijas. Šios tradicijos ir žmonių nacionalinė savimonė padėjo šiam unikaliam, neturinčiam atitikmenų visame pasaulyje, ir itin vertingam kultūriniam reiškiniui prigyti ir įsitvirtinti Baltijos kraštuose. Pirmąkart lietuviai iš visos šalies į Dainų dieną susirinko 1924 metais. Tarpukariu respublikinės Dainų šventės buvo rengiamos kas dveji metai, o rajonuose ir gyvenvietėse vykdavo kasmet. Dainų šventės vyko net ir sovietmečiu, į jų repertuarą įjungiant ir liaudies bei patriotines dainas. Vos patvirtinus būsimos dainų šventės repertuarą, prasideda pasirengimas rajonuose – ten vyksta vietinės dainų šventės. Į Dainų šventę sostinėje patenka tik atrinkti geriausi kolektyvai ir ansambliai. Lietuvoje vyksta dvejos dainų šventės – suaugusiųjų, kuriose dalyvauja ir jaunimo kolektyvai, atliekantys suaugusiųjų repertuarą, bei moksleivių dainų šventės. Pasirengimas moksleivių dainų šventėms – tai lyg mokykla, auklėjanti jaunimą mylėti ir mokėti dainuoti liaudies dainas. Moksleivių dainų šventės – tai labai jaunatviškas, bet kiek sumažintas Dainų šventės modelis. Daug metų mini dainų šventes įvairiose šalyse – JAV, Kanadoje, Australijoje rengia lietuvių emigrantai bei lietuvybę saugantys jų palikuonys. Dabartinės dainų šventės susideda iš trijų dalių – Šokių diena, Ansamblių (etnografinių ir folklorinių) vakaras ir didingiausia – Dainų diena. Į Dainų šventes, kurios vyksta kas ketveri metai arba kartais derinamos prie valstybei ypatingai svarbių datų, susirenka per 30 000 atlikėjų; vien chorų būna per 400. Paskutinioji – šešioliktoji – dainų šventė vyko 2003 m., šeštoji moksleivių dainų šventė – 2005 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, išsiplėtė Dainų švenčių dalyvių geografija – į jas dalyvauti atvyksta tautiečiai iš 10 – 15 kitų šalių, tad ir šventė pradėta vadinti Pasaulio lietuvių dainų švente.
KERNAVĖ
Kernavė – išskirtinė vietovė, liudijanti unikalią išnykusią kultūrinę tradiciją ir civilizaciją, svarbius žmonijos istorijos etapus – į UNESCO Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2004 m. Kernavė – vienintelis Baltijos šalyse penkių piliakalnių kompleksas, buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. Tik šioje vietovėje geriausiai galima pajusti baltų priešistorę ir Lietuvos valstybės ištakas. Kernavėje randami unikalūs kultūrų pėdsakai nuo X tūkstantmečio prieš mūsų erą iki ankstyvųjų viduramžių. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, kurių gynybai buvo naudojami piliakalniai. Piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, Lietuvoje funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. Šalies teritorijoje jų priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau visame Baltijos jūros regione nerasime kito tokio penkių piliakalnių komplekso. Piliakalniai – išraiškingiausias Kernavės kultūrinio rezervato elementas. Tai istorinių-gamtinių procesų (pasitraukusių ledynų) ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas. Kernavė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – Hermano Vartbergės bei eiliuotoje Livonijos kronikoje paminėta 1279 m. XIII a. Kernavė – feodalinis Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių išsidėstęs miestas. Tuo metu Kernavė buvo pirmoji Lietuvos sostinė – svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras. Tai Kernavės klestėjimo amžius. 1390 m., kryžiuočių antpuolio metu, Kernavė buvo visiškai sudeginta. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis, puikiai užkonservavęs visą organiką, o tuo pačiu ir miestelėnų – lietuviškosios Trojos gyventojų – gyvenimo pėdsakus. Skirtingai negu Vilniuje, Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išliko visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai, kurie puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją. Šioje vietovėje, kuri turi Valstybinio Kernavės rezervato statusą, jau beveik 30 metų vyksta sistemingi archeologiniai tyrinėjimai, o Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje sukaupti gausūs unikalių radinių rinkiniai. Liepos pradžioje, minint Valstybės dieną, Kernavėje vyksta įspūdingos „Gyvosios archeologijos dienos“, kuriose demonstruojami senieji amatai, koncertuota senosios muzikos ansambliai, kovų meną demonstruoja įvairių šalių karybos klubai. Joninės – dar viena ypatingai gausi ir pagal senąsias tradicijas bei apeigas Pajautos slėnyje švenčiama šventė. Kita efektinga šventė – kasmet rugpjūčio pabaigoje vykstantis Baltijos ir Šiaurės šalių neofolko festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Nuo 2005 m. norintiejituriningai praleisti laisvalaikį galės dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose.
PLANAI
Kaziuko mugę, kuri nuo 17 a. pradžios iki šių dienų vyksta Vilniuje, bei Vilniaus krašto verbas planuojama įtraukti į UNESCO globojamų objektų sąrašą. Įrašymo procesas trunka porą metų – siūlymus įvertina nepriklausomi ekspertai, jie atvažiuoja ir viskąsutikrina, bendrauja su žmonėmis ir tik tuomet pasiekia galutinį sprendimą.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ištakos, susiformavimas ir veiklos raida

 

ĮVADAS
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tai Lietuvos politinis-visuomeninis judėjimas, kuris siekė pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, reiškė Lietuvos valstybingumo siekius. Sąjudžio tema mūsų laikų visuomenėje dažnai užmirštama ir deramai neįvertinta, praradusi aktualumą, nors labia smulkios ir padrikos informacijos informacijos gana daug. Todėl šiame darbe bandysiu apibendrintai ir sistemingai apžvelgti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimosi raidą nuo pačių pirmųjų jo užuomazgų iki plačiai išaugusios organizacijos, kuri turėjo didžiulę, turbūt lemiamą, įtaką Lietuvos valstybės atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos ir visiškai nepriklausomos valstybės susikūrimui, pagrindinų dabartinių politikų susiformavimui. Paminėsiu pagrindines šio sąjūdžio susikūrimo aplinkybes, ideologines politines nuostatas, bei organizacinę politinę raidą, kuri apima daugiausia 1988−1989 m. Taip pat bandysiu išskirti pagrindinius sąjūdžio bruožus, kurie leidžia šią organizaciją priskirti megapoliniai t.y. viską apimančiai organizacijai, kuri Lietuvoje tuo metu turėjo pagrindinę reikšmę ir apjungė t.y. konglomeravo daugelį skirtingų organizacijų ir draugijų, kurių siekis buvo vienas – Lietuvos valstybės suverenitetas. Rašydama šį darbą rėmiausi įvairiais šaltiniais, dalis informacijos paimta iš periodinių leidinių straipsnių,dalis– remiantis knygomis, enciklopedijomis, žodynais, internetine medžiaga ir svarbiausia šio proceso liūdininkų citatomis, prisiminimais.

I. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO IŠTAKOS
Didžiulę ir turbūt pagrindinę įtaka Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui padarė labai svarbus, tiksliau svarbiausias, įvykis. Žinoma, anksčiau ar vėliau Lietuva būtų pribrendusi šiems persitvarkymo pokyčiams, nes ir anksčiau buvo puoselėjamos šios idėjos, tačiau aplinkybės susiklostė labia palankiai kuomet 1985 m. Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinio biuro generaliniu sekretoriumi ir realiuoju valstybės vadovu tapo M.Gorbačiovas. Siekdamas išjudinti sustabarėjusią, neefektyvią TSRS ekonomiką, jis pradėjo garsiąją „perestroiką“ – persitvarkymą. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl ideologijos, kuri neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės, pradėjo plisti nuomonių įvairovė. Rusijoje organizavosi neformalūs judėjimai, suaktyvėjo disidentų veikla įvairiuose klubuose, o vėliau ir viešuose renginiuose bei gatvėse, girdėjosi arši stalininio teroro ir komunistinio totalitarizmo kritika, tačiau šių judėjimų organizatorių ir dalyvių jau niekas nesuiminėjo, visagalė KGB tylėjo,niekaip negalėjo riboti šių judėjimų. Baimė pamažu traukėsi iš žmonių sąmonės. Tačiau Lietuvoje tuo metu tebebuvo brežnevinis „sąstingis“ . Lietuvos komunistų partijai, o per ją ir visam kraštui vadovavo P.Griškevičius, gero gyvenimo mėgėjas, „tipiškas lietuviškas L.Brežnevo atitikmuo“ , nuolat laukiantis, ką pasakys Maskva. Tačiau „perestroikos“ vėjai jau pasiekė ir Lietuvą. Apie nepriklausomybės atkūrimą dar niekas garsiai nekalbėjo, bet ir Lietuvoje pradėjo organizuotis neformalūs sambūriai, savotiški diskusijų klubai.
1987 m. ypač išryškėjo rūpestis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija, kurios pirmininku išrinktas filosofas R.Ozolas. Vilniuje akademinis jaunimas, paminklosaugos entuziastai 1987 m. kovo mėnesį įkūrė klubą „Talka“, gegužės mėnesį – ekohumanistinė draugija, besirūpinanti gamtos apsauga – „Santarvė“, vėliau pasivadinusi „Žemynos“ klubu. Aktyviai reiškėsi anksčiau Lietuvoje negirdėtas žaliųjų judėjimas. Teoriškai tai nebuvo politinė organizacija. Žalieji reikalavo gamtos išsaugojimo, nors tarp „eilučių“ buvo suprantama, kad tai galima pasiekti tik nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos gamtos apsaugą ypač suaktualino rašytojo V.Petkevičiaus, akademiko V.Statulevičiaus viešai reikšti protestai prieš naftos gręžimo platformos statybą Baltijos jūroje netoli Kuršių Nerijos. „Žinijos“ draugijoje įsikūrė Vilniaus universiteto prof. B.Genzelio vadovaujamas klubas „Istorija ir kultūra“. Prie žurnalo „Kultūros barai“ veikė filosofo K.Stoškaus vadovaujamas klubas, rinkdavęsis Menininkų rūmuose. Susirinkusieji gvildeno bendrosios kultūros, kūrėjo atsakomybės problemas, čia pasigirsdavo ir labai aštrios kritikos esamam režimui, bei minčių apie būtinumą šį režimą keisti. Prie Mokslų Akademijos žinomi ekonomistai K.Antanavičius, A.Buračas, K.Prunskienė ir E.Vilkas įsteigė ratelį, kuriame diskutuojant apie krašto ekonominę padėtį buvo svarstomos Lietuvos ekonomikos savarankiškumo galimybės ir pasekmės . Panašūs procesai vystėsi ir kituose miestuose. Taip ryškėjo neformalūs lyderiai, vėliau tapę Sąjūdžio kūrėjais ir veikėjais. Vilniuje ėmė veikti ir daugelis intelektualų diskusijų klubų. Lietuvių inteligentijos siekis kurti platesnio pobūdžio organizaciją išryškėjo taip pat 1987 m.
1987 m. gegužės mėnesį Česlovo Kudabos ir kitų pastangomis buvo įkurta organizacija, pavadinta Lietuvos kultūros fondu. Jo tiesioginis uždavinys buvo kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Neoficialūs organizacijos tikslai buvo daug platesni, bet šiai organizacijai nebuvo lemta tapti plačia visuomenine organizacija dėl valdžios suvaržymų. Neleista steigti fondo teritorinių skyrių provincijoje, fondo veikla buvo atidžiai sekama ir kontroliuojama. Šios draugijos, rateliai, bei organizacijos viešai nedeklaravo nepriklausomybės siekio todėl jas vertinti rimtai gana sunku.
Tačiau didžiausias lūžis įvyko 1988 m. gegužės mėnesį po A.Juozaičio lankymosi pas Estijos liaudies fronto vadovus, kuris jau sėkmingai veikė kurį laiką ir siekė Estijos nepriklausomybės. Filosofo R.Ozolo bute susitikę A.Juozaitis ir B.Genzelis nusprendė, „kad panašiam judėjimui jau subrendo sąlygos ir Lietuvoje ir kad negalima palikti estų vienišų“ . Jie tarėsi su įvairių judėjimų ir klubų lyderiais apie bendrą, visus judėjimus jungsiančią organizaciją – konglomeratą. Taigi netrukus Vilniuje, prof. K.Prunskienės tuo metu vadovaujamame Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute, svečiavosi Estijos mokslininkai. Profesorė organizavo visuomenės susitikimą su šiais mokslininkais. Susitikime estai papasakojo apie jų šalyje įsikūrusį Liaudies frontą, jo įsikūrimo aplinkybes ir tikslus. Pradėta kalbėti, ar nereikėtų ką nors tokio kurti ir mūsuose. Po diskusijos buvo pasiūlyta pasilikti salėje tiems, kurie šiam siūlymui pritaria. Pasilikusieji pavedė jauniems mokslininkams S.Lapieniui, A.Medalinskui ir Z.Vaišvilai susitarti dėl salės susirinkimui, kuriame būtų galima įkurti į Estijos liaudies frontą panašią organizaciją. Jaunieji mokslininkai kreipėsi į Mokslų Akademijos prezidiumo vyriausiąjį mokslinį sekretorių akad. E.Vilką. Jam nepavykus įtikinti akademiką pasekti estų pavyzdžiu, buvo pasiūlyta Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje birželio 3 d. surengti diskusiją dėl rengiamų LTSR Konstitucijos pataisų. Akademikas, nors ir nenoriai, jaunųjų mokslininkų prašymui neprieštaravo. Jie ėmėsi organizuoti, kad į tokį renginį ateitų daugiau progresyviai mąstančių ir veikiančių žmonių.
Prie kuriamo judėjimo ištakų buvęs prof. B.Genzelis rašė, kad įvairiuose pasitarimuose „buvo numatyta sudaryti naujojo judėjimo Iniciatyvinę grupę iš 25 asmenų. Pasiskirstyta, kas ką siūlys (bet koks iš anksto pateikiamas rinktinų asmenų sąrašas salės galėjo būti sutiktas nepalankiai), prieš tai susitarus su siūlomaisiais, kad šie būtų susirinkime ir neatsisakytų dalyvauti naujos visuomeninės politinės organizacijos vadovybėje. Man buvo pavesta susitarti su Just. Marcinkevičium ir J.Juzeliūnu, nes jų, kaip autoritetingų menininkų, dalyvavimas suteiktų svorio judėjimui. Nė vieno nereikėjo įkalbinėti“ .
II. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO SUFORMAVIMAS
Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Mokslų Akademijos prezidiume birželio 3-ąją, penktadienį, iki pietų vyko akademiko E.Vilko vadovaujamos komisijos posėdis, rengęs LTSR Konstitucijos pataisas, turėsiančias atspindėti gorbačiovinės „perestroikos“ dvasią. Vakare Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje buvo numatyta diskusija apie LTSR socialinę bei ekonominę plėtotę. Į ją susirinko apie 500 žmonių –pilnutėlė salė. Diskusijai vėl pirmininkavo E.Vilkas. Greta jo sėdėjo mokslininkai kiti mokslininkai.
Vos prasidėjusi diskusija apie ekonomiką pradėjo krypti politine linkme. Pirmininkaujantis E.Vilkas “nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine ”,– prisimena susirinkime dalyvavusi prof. K.Prunskienė. “Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa” . Kalbėtojų netrūko, vieni jų bandė nagrinėti 1941 m. Lietuvos padėtį, kiti teikė pasiūlymus Respublikos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.
Nuo didžiulio skaičiaus žmonių pasisakyti, pirminkaujantis pradėjo nebesuvaldyti auditorijos ir pasiūlė visiems skirstytis, tačiau susirinkusieji akademiko siūlymo nepaklausė. Tada iniciatyvą į savo rankas perėmė jaunimas, jie susirinkusius kvietė atsikratyti baimės. Jaunas mokslininkas fizikas Z.Vaišvila pasiūlė susirinkusiems įsteigti visuomeninį organą konstitucinėms teisėms ginti. „Reikia sukurti iniciatyvinę grupę, kuri vienytų jėgas, nes nebėra ko laukti (…) Todėl prašau siūlyti kandidatūras“ . A.Medalinskas pradėjo registruoti siūlomus kandidatus. „Auditorija siūlė žmones, kuriuos pažįsta kaip tikrus persitvarkymo šalininkus“ . Per salę buvo pasiūstas lapas popieriaus, kuriame dalyviai buvo kviečiami užsirašyti norinčius būti steigiamos organizacijos nariais. Į iniciatyvinę grupę susirinkusieji siūlė žinomus mokslininkus, rašytojus ir menininkus, kūrybinių organizacijų atstovus ir vadovus, jau veikiančių judėjimų lyderius, kitus aktyvius, jau pasižymėjusius savo veikla ir pažiūromis žmones.
Po diskusijų buvo išrinkti šie 35 Iniciatyvinės grupės nariai: R.Adomaitis, J. Bulavas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, V.Daunoras, S.Geda, B.Genzelis, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, B.Leonavičius, M.Lukšienė, A.Maldonis, Just. Marcinkevičius, A.Medalinskas, J.Minkevičius, A.Nasvytis, R.Ozolas, R.Pakalnis, S.Pečiulis, V.Petkevičius, K.Prunskienė, V.Radžvilas, R.Rajeckas, A.Skučas, G.Songaila, A.Šaltenis, V.Tomkus, Z.Vaišvila ir A.Žebriūnas.
Naujai sudarytos Iniciatyvinės grupės nariai iš karto susirinko pasitarti į mažesnę salę. Nutarta bent kartą per savaitę rengti pasitarimus. Siekiant maksimalios demokratijos, kad atsakomybė už Sąjūdžio veiklą nebūtų užkrauta ant kieno nors vieno pečių ir apsisaugoti poveikio per vieną, nutarta jokio grupės pirmininko nerinkti.
Taip 1988 m. birželio 3-ąją buvo realizuotos daugelio žmonių, bendraminčių grupių pastangos.
III. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO INICIATYVINĖS GRUPĖS NARIAI
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje nebuvo nė vieno buvusio politinio kalinio ar disidento. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 priklausė komunistų partijai.
Regimantas Adomaitis – vienas iš “kultinių” Lietuvos teatro bei kino aktorių. Teatruose suvaidino nemažai svarbių ir įsimintinų vaidmenų. Kino žiūrovams žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Aktorius, gavęs ne vieną apdovanojimą, patvirtinantį jo talentą.
Vytautas Bubnys – prozininkas, baigė Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojavo, redagavo “Moksleivį”, dirbo Rašytojų sąjungoje, buvo LR Seimo narys.
Juozas Bulavas – seimo narys, baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto teisės skyrių ir ekonomikos skyrių. Valstybės ir teisės istorijos mokslų daktaras.
Antanas Buračas – politekonomijos, tarptautinių finansų ir investicijų specialistas. Habilituotas daktaras (ekonomikos mokslų daktaras 1971 m.), LMA akademikas (1976 m.), Pasaulio inovacijų fondo narys (išrinktas 2001 m.).
Algimantas Čekuolis – žurnalistas, keliautojas. Aktyviai dalyvavo Sajūdžio veikloje, išrinktas Seimo nariu.
Virgilijus Čepaitis – vertėjas, redaktorius, scenaristas.
Vaclovas Daunoras – dainininkas, visuomenės veikėjas.
Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas. 1966 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Bronius Genzelis – filosofas, profesorius, politinis veikėjas.
Arvydas Juozaitis – prozininkas, dramaturgas.
Julius Juzeliūnas – kompozitorius, vargonininkas, chorvedys, pedagogas, mokslininkas – humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras.)
Algirdas Kaušpėdas – architektas, grupės “Antis” lyderis ir dainininkas. Lietuvos atgimimo laikotarpiu – vienas Sąjūdžio lyderių.
Česlovas Kudaba –Lietuvos gamtos mokslų tyrinėtojas, profesorius.
Bronius Kuzmickas – filosofas ir politikas. Mykolo Römerio universiteto profesorius, filosofijos katedros vedėjas. 1988-1990 m. – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1990-1992 metais – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas. Buvo TSKP narys. Nuo 1994 m. liepos 4 d. – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys. Kovo 11-osios akto signataras.
Vytautas Landsbergis – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas. 1988 m. birželio 3 d. profesorius buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, vykusiame spalio 22-23 d., – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. Vytautas Lansbergis buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas
Bronius Leonavičius – dainininkas, visuomenės veikėjas.
Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos
Alfonsas Maldonis – poetas, vertėjas. Baigė VU istorijos – filologijos fakultetą.
Justinas Marcinkevičius – poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys. Nusipelnęs meno veikėjas. 1954 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybę).
Alvydas Medalinskas – politologas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.
Jokūbas Minkevičius – habilituotas humanitarinų mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos akademikas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras.
Algimantas Nasvytis – statybos ir urbanistikos specialistas.
Romualdas Ozolas – studijavo Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultete, įgijo filologo kvalifikaciją. „Atgimimo“ laikraščio steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.
Romas Pakalnis – VPU profesorius, gamtos mokslų daktaras.
Saulius Pečiulis – žurnalo “Gyvoji Etika” vyr. redaktorius, socialinių mokslų daktaras
Vytautas Petkevičius – Lietuvos ir Trakų rajono ūkio, politinis bei visuomenės veikėjas.
Kazimiera Prunskienė – politikė, pirmoji ministrė pirmininkė po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d.), Lietuvos moterų asociacijos bei Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė.
Vytautas Radžvilas – filosofas, politologas, vertėjas. Vienas Lietuvos Liberalų partijos steigėjų. Humanitarinių mokslų daktaras.
Raimundas Rajeckas – habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, vadovavo Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos katedrai, buvo Mokslų akademijos sekretorius.
Artūras Skučas – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvo pagrindinis Sąjūdžio Žinių redaktorius, organizatorius.
Gintaras Songaila – psichiatrijos ir narkologijos specialistas.
Arvydas Šaltenis – dailininkas,Vilniaus dailės akademijos rektorius.
Vitas Tomkus – lietuvių žurnalistas, leidėjas, verslininkas.
Zigmas Vaišvila – fizikas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
Arūnas Žebriūnas – režisierius ir kino kritikas.
IV. LPS ORGANIZACINĖS VEIKLOS RAIDA
Nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę rinko beveik tik vilniečiai, jos autoritetą pripažino visa Lietuva. Sąjūdžio rėmimo grupės pradėjo kurtis ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų darbo kolektyvuose, švietimo, mokslo ir kultūros įstaigose. Miestuose ir miesteliuose prasidėjo mitingai, į kuriuos buvo kviečiami respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Informacija apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimą pasirodė spaudoje.
Vilniuje birželio 7 d. „Talkos“ klube (niekas daugiau nedrįso įsileisti) įvyko pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis. Jame suformuluoti bendrieji veiklos principai, numatyta artimiausia veikla, sudaryta komisija LPS laikinajai programai parengti. Grupės nariai pasiskirstė veiklos sritimis, buvo tariamasi apie Sąjūdžio rėmimo grupių konferencijos sušaukimą. Birželio 13 d. pasirodė dauginimo aparatu platintas nelegalus leidinys „Sąjūdžio žinios“. Leidinys, platintas per Sąjūdžio struktūras, buvo labai populiarus. Jame buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio idėjos ir siekiai, kurie tapo prieinami eiliniam žmogui.
Prasidėjo nesustabdomi procesai laisvės atgavimo link. Tuometinė LKP vadovybė „nesuprato, kas vyksta. O kai kas ėmėsi „spręsti“ problemas draudimu manydami, kad taip galima viską grąžinti į ankstesnę padėtį. Tačiau laisvės džinas iš butelio jau buvo paleistas“. Birželio 21 d. įsikūrė Latvijos tautos frontas, kurio tikslai buvo tokie patys kaip ir lietuviškojo. Tą pačią dieną prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos įvyko pirmoji Sąjūdžio organizuota, nesankcionuota demonstracija, protestavusi dėl informacijos apie Sąjūdį blokavimo žiniasklaidoje, paskelbusi apie organizuojamą mitingą Gedimino aikštėje. Sunerimusi LKP vadovybė nusprendė asmeniškai susitikti su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Susitikime R.Ozolas išdėstė Sąjūdžio susikūrimo aplinkybes ir jo tikslus LKP atstovams. Buvo reikalaujama Sąjūdžio pripažinimo ir įteisinimo.
Mitingas Gedimino aikštėje, kurioje prisirinko pilna aikštė, apie 20 tūkstančių žmonių. Tai buvo pirmas masinis Sąjūdžio organizuotas renginys. Virš minios matėsi V.Lenino, M.Gorbačiovo portretai, Sąjūdžio simbolis – Gediminaičių stulpai, o netrukus suplazdeno ir Lietuvos tautinės vėliavos… Mitinge dalyvavo tik šeši delegatai, dauguma jų dalyvauti tokiame renginyje neišdrįso. Šiame mitinge kalbėjo iniciatyvinės grupės narys prof. V.Landsbergis. Jis piktinosi tuom, jog į valstybės valdymo aparatą LKP atstovai patys išsirinko narius nedemokratiniu būdu. “Esame čia susirinkę labai svarbią dieną labai svarbiu reikalu. Išlydime delegatus ir visi žinome problemą, kurią sudarė pernelyg lėtas persitvarkymas Lietuvoje. Šiandien yra klausimas, jis kyla, natūraliai kyla spaudoje, susirinkimuose, jis ir šiandien čia, be abejo, yra iškilęs: delegatai, tie, kurie čia yra, ir tie, kurių čia, deja, nėra, kam jie atstovauja? Kokie buvo tie rinkimai? Manau, kad ir Respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi, ir tam tikrą gėdą, ir galbūt tai yra garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje” . Jis pabrėžė, kad konferencijos delegatai nėra “čia esančių ir visų kitų mus remiančių delegatai. Bet jie gali tapti mūsų delegatais” . V.Landsbergis aiškino Sąjūdžio tikslus. Mitinge pasisakė ir kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Prof. K.Prunskienė kalbėjo apie ekonominio suvereniteto klausimus, rašytojas V.Petkevičius pasisakė prieš LKP CK, reikalavo paleisti iš tremties žurnalistą G.Iešmantą. Iš konferencijos delegatų kalbėjo LKP CK sekretorius A.Brazauskas ir Lietuvos komunistinio sąjungos CK pirmasis sekretorius A.Macaitis.

Mitingas Katedros aikšėje
Vėliau įvyko TSKP XIX sąjunginė konferencija, kuri svarstė “perestroikos”, viešumo, ūkio, tarpnacionalines problemas, tačiau ji, “nieko Lietuvai nedavė – nei permainų, nei ko nors kito. Neįvyko jokių pokyčių nei partijos veikloje, nei ūkiniame gyvenime, nei santykiuose tarp respublikų ir Maskvos” .
Taigi po keletos dienų Vilniaus Vingio parke įvyko mitingas. Jį pradėjo A. Juozaitis, pakvietęs pirmininkauti V.Petkevičių. Iniciatyvinės grupės nariai kalbėjo apie Sąjūdžio tikslus ir veiklos būdus, apie valdžios biurokratizmą, žmonių beteisiškumą, apie tai, kas labiausiai rūpėjo čia susirinkusiai šimtatūkstantinei miniai ir visai Lietuvai. “Įvyko tai, ko daugelis nebesitikėjo išvysti. Įvyko STEBUKLAS. Prieš porą savaičių Gedimino aikštėje susirinko 20 000. Čia, Vingio parke, – 100 000. Kur kitąkart rinksimės? Lietuvoj! Nes nebėra tokios aikštės, kuri daugiau sutalpintų. Mitingas parodė, kad niekaip negalima ignoruoti Sąjūdžio, už kurio nugaros jau buvo tūkstantinės minios. Tačiau visi suprato, jog įvyko lūžis ir Lietuvos nepriklausomybė – tik laiko klausimas.“
Viešai skelbiamos Lietuvos tautiškumo ir savarankiškumo idėjos, tautiniai simboliai vilniečiams jau tapo įprastu dalyku. Tuo tarpu provincijos partinius funkcionierius kalbos apie stalinines represijas, viešai keliama tautinė trispalvė dar vis šiurpino. “Žemynos” ekologijos klubas liepos 20 d. pradėjo masinį dviratininkų žygį per Lietuvą, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į ekologijos problemas, propaguoti Sąjūdį ir jo idėjas. Dviratininkai važiavo iškėlę lietuviškas trispalves, pasipuošę tautiniais simboliais. Miestuose ir miesteliuose, per kuriuos jie keliavo, organizavo mitingus, juose dalyvavo ir Sąjūdžio respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Čia skambėjo aistringos kalbos, plevėsavo vėliavos, už kurias dar taip neseniai, prieš kelis mėnesius – vasario 16-ąją buvo galima žmogų suimti ir teisti. Vietinė valdžia buvo sutrikusi, nežinojo kaip elgtis. Beveik visur, kur vyko mitingai, kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės. Kaune iniciatyvinė grupė susikūrė greitai po vilniškės – birželio 10 d. Liepos 19 d. Sąjūdžio grupė įsikūrė Šiauliuose, liepos 22 – Alytuje, liepos 25 – Jonavoje ir t.t. Liepos 30 d. Kaune įsikūrė “Tremtinio” klubas, pirmininku išrinkęs gydytoją A.Butkevičių. Liepos pabaigoje prasidėjo Sąjūdį propaguojantis A.Kaušpėdo vadovaujamas Roko maršas per Lietuvą.
Vilniuje rugsėjo 17 d. pasirodė savaitraštis “Atgimimas” (redaktorius R.Ozolas) – pirmas valdžios necenzūruojamas spaudos leidinys, greitai pasiekęs 100 000 egz. tiražą. Rugsėjo 19 d. įvyko pirmoji televizijos laida su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Ypač populiaria tapo Sąjūdžio aktyvistų vedama tiesioginė televizijos laida “Atgimimo banga”.
Spalio 7 d., skambant V.Kudirkos “Tautiškai giesmei”, tautinė vėliava iškilmingai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Spalio 10 d. vėliava iškelta Karo muziejaus varpinės bokšte Kaune. Taip į Lietuvą vienas po kito grįžo jos valstybingumo simboliai. Spalio 8 d. spaudoje paskelbta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programa.
Spalio 20d. pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas. Po šių permainų padidėjo visuomenės pasitikėjimas Lietuvos komunistų partija, pradėta nebijoti žmogaus, turinčio šios organizacijos nario bilietą. Dalis komunistų partijos narių tam tikra prasme privilegijuotą savo padėtį neretai panaudojo Lietuvos labui.
V. TOLIMESNIS LPS FORMAVIMASIS IR POLITINIAI SIEKIAI
Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d. Į LPS steigiamąjį suvažiavimą buvo išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų LTSR rajonų. Suvažiavime užsiregistravo 1021 delegatas, 167 kandidatai į Sąjūdžio seimo narius ir apie 4 tūkstančiai svečių. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių.
“Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui” , – tokiais žodžiais suvažiavimą pradėjo poetas Just. Marcinkevičius. Po architekto V.Landsbergio– Žemkalnio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų sveikinimų, komunistų partijos ir vyriausybės vardu suvažiavimą pasveikino LKP CK pirmasis sekretorius A.Brazauskas. Jis pastebėjo: “Vertindamas Sąjūdį, padarė klaidų ir Lietuvos komunistų partijos CK” . Pasak kalbėtojo, tautos vėliava Gedimino pilies bokšte ženklina naują visuomeninės raidos etapą. Štai tuomet A.Brazauskas paskelbė, kad Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems.
Tai buvo masinė Laisvės Pamoka. Daugelio žmonių sąmonėje įvyko ESMINIS LŪŽIS. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja užvaldė daugumą Lietuvos žmonių. Vakare suvažiavimo dalyviai su degančiomis žvakėmis ir deglais nuo Sporto rūmų patraukė į Gedimino aikštę, kur prasidėjo mitingas ir Tautinis vakaras.
Antroji suvažiavimo diena prasidėjo šv. Mišiomis prie tikintiesiems sugrąžintos Katedros. Kardinolas V.Sladkevičius pamoksle tikintiesiems sakė: “Mes džiaugiamės permainomis, bet kartu ir primename: mokėkime laukti, nebūkime skubūs. Jos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė” .
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, sukurti valdymo organai. Vakare, suvažiavimui išrinkus 220 asmenų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimą, Iniciatyvinė grupė paskelbė nutraukianti savo veiklą. Naktį Sąjūdžio seimas išrinko 35 asmenų Tarybą, į kurią įėjo dauguma buvusios Iniciatyvinės grupės narių. Į Tarybą išrinkti kun. V.Aliulis, V.Antanaitis, K.Antanavičius, O.Balakauskas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, S.Geda, B.Genzelis, R.Gudaitis, G.Jefremovas, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, M.Laurinkus, Just. Marcinkevičius, M.Martinaitis, A.Medalinskas, J.Minkevičius, K.Motieka, A.Nasvytis, R.Ozolas, V.Petkevičius, K.Prunskienė,V.Radžvilas, R.Rajeckas, V.Tomkus, K.Uoka, Z.Vaišvila, E.Zingeris ir A.Žebriūnas. Apie pusė Tarybos narių priklausė komunistų partijai, tačiau visi jie, visi Tarybos nariai buvo Lietuvos patriotai, nors kelią į nepriklausomybės atkūrimą matė nevienodai. Rinkimuose į LPS Seimo tarybą daugiausia balsų gavo Romualdas Ozolas (193 iš 212).
Apie pusę penkių ryto suvažiavimas „Tautine giesme“ užbaigė savo darbą. Suvažiavimo reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje neįkainojama. Nuo jo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo estafetę tvirtai savo rankose laikė Sąjūdis. Lapkričio 1 d. iš kalėjimų ir tremties paleisti žinomi politiniai kaliniai G.Iešmantas, V.Petkus ir kun. S.Tamkevičius, kiek vėliau – B.Gajauskas. Lapkričio 1-ąją Lietuvoje pirmą kartą po karo legaliai buvo švenčiama Visų Šventųjų diena. Tačiau Lietuvos demokratėjimas vis daugiau rūpesčių kėlė Maskvai. Lapkričio 11 d. į Lietuvą susipažinti su padėtimi vietoje atvyko net trys N.Sliunkovo vadovaujami TSKP CK politinio biuro nariai.
Kaip organizacija oficialiai įregistruotas 1989 kovo 16 d. Leido „Samizdat“ laikraštį „Sąjūdžio žinios“, bei legalų savaitraštį „Atgimimas“. Sąjūdžio laikraščiu pradžioje skelbėsi ir „Respublika“. Iš pradžių LPS deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su Lietuvos Komunistų partija (LKP).

Lietuvoje formavosi dvi pagrindinės politinės srovės – realią valdžią turėjusi Lietuvos komunistų partija ir didelį žmonių pasitikėjimą, bet be realios valdžios –Sąjūdis. Palaipsniui tarp šių politinių jėgų formavosi takoskyra, nors apie trečdalis Sąjūdžio seimo ir apie pusė Tarybos narių buvo komunistų partijos nariai. Komunistų partijoje tuomet irgi buvo daug „reformatorių“, siekusių demokratinių permainų. Bet buvo ir „fundamentalistų“, ypač tarp kitataučių, kurie piktinosi demokratijos apraiškomis visuomenėje ir partijoje, rėmėsi totalitarine TSKP politika, jos parama. LKP CK pirmajam sekretoriui A.Brazauskui, siekusiam išvengti Maskvos represijų prieš Lietuvos nepriklausomybininkus, teko laviruoti tarp šių jėgų. Nebuvo vieningos nuomonės dėl kelio į nepriklausomybę ir Sąjūdyje. Iš vienos pusės radikaliųjų disidentų (ypač LLL) jis buvo kritikuojamas dėl nepakankamo ryžtingumo siekiant nepriklausomybės atkūrimo, iš kitos pusės komunistų partijos – už per didelį skubėjimą. Karštuose ginčuose Sąjūdis sugebėjo rasti aukso vidurį ir nusipelnė visuotinį tautos pritarimą. Be šių politinių jėgų, paminėtini radikaliai nusiteikę disidentai, reikalavę greito, besąlygiško okupacinės armijos išvedimo bei nepriklausomybės atkūrimo deklaravimo, ir nepriklausomybės priešininkai, TSRS vienybės šalininkai, atmetantys bet kokias mintis apie Lietuvos nepriklausomybę. Nuo 1988 m. lapkričio mėnesio LPS užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau diferencijavosi nuo LKP.
Lapkričio 18 d. Vilniuje vyko LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija. Jos metu priimtos LTSR įstatymų pataisos, suteikusios lietuvių kalbai, tautinei trispalvei ir V.Kudirkos „Tautiškai giesmei“ – Lietuvos himnui valstybinį statusą. Šie Tarybos nutarimai palankiai sutikti visoje Lietuvoje. Tačiau šioje sesijoje Sąjūdžio seimo nariai reikalavo pateikti ir priimti LTSR Konstitucijos pataisas, estų pavyzdžiu užtikrinančias LTSR priimamų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkusi žmonių minia laukė realaus, teisinio žingsnio į Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau Aukščiausioji Taryba šio įstatymo netikėtai nepriėmė. Toks jos elgesys sukėlė prie rūmų buvusių žmonių ir Sąjūdžio pasipiktinimą, nepasitenkinimo banga nuvilnijo per visą Lietuvą.
1989 m. sausio mėnesį vyko rinkimai į laisvas LTSR Aukščiausiosios Tarybos vietas. Rinkimus laimėjo ir Aukščiausiosios Tarybos deputatais tapo Sąjūdžio seimo tarybos nariai – K.Motieka ir Z.Vaišvila, vėliau – R.Ozolas. Tai buvo pirmoji demokratijos pergalė, nes rinkimuose dalyvavo po kelis kandidatus. Pradėta ruoštis TSRS liaudies deputatų rinkimams. Kandidatus į TSRS liaudies deputatus visose apygardose kėlė ir Sąjūdis.
1989 m. vasario 16 d. LPS viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas. Tai pirmą kartą po karštų diskusijų viešai išreikštas Sąjūdžio tikslas – siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Vasario 16-ąją Kaune, dalyvaujant tūkstančiams žmonių, atidengtas pokario metais nuverstas Laisvės paminklas. Prie jo Sąjūdžio seimo nariai pasižadėjo siekti Lietuvos nepriklausomybės: „Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva! Mūsų likimas – Lietuva!“ . Nepriklausomybės dienos minėjimas vyko ir kitose Lietuvos vietose. Vilniuje prie namo, kur buvo pasirašytas 1918 m. Nepriklausomybės aktas, atidengta memorialinė lenta.
Vasario 28 d. spaudoje buvo paskelbtas grupės Aukščiausiosios Tarybos deputatų parengtas LTSR konstitucijos pataisų projektas.
TSRS valdžios šalininkai susibūrė į Sąjūdžiui alternatyvią organizaciją „Vienybė-Jedinstvo-Jednosc“, kurios šalininkų didžioji dalis buvo ne lietuvių tautybės žmonės. „Jedinstvo“ pradėjo organizuoti mitingus, nukreiptus prieš Sąjūdį ir pažangųjį LKP sparną. Netrukus pranešta apie nežinomos sudėties „Tarybų valdžios gelbėjimo Lietuvoje komitetą“. Tai buvo politinė jėga, pasisakanti prieš Lietuvos nepriklausomybę, siekianti su TSRS pagalba išlaikyti ją sąjungos sudėtyje.
Artėjo Ribentropo-Molotovo pakto 50-osios metinės. Lietuvos Sąjūdis, Estijos Liaudies ir Latvijos Tautos frontai nutarė šią datą paminėti bendru renginiu, pavadintu „Baltijos keliu“. Daugelyje Lietuvos miestų įvyko šiai datai skirti mitingai, o rugpjūčio 23 d. 18 val. nuo Vilniaus Katedros iki Talino Tompea pilies bokšto, vien Lietuvoje apie milijonas žmonių, susikibę rankomis, sustojo kelyje, parodydami savo ryžtą siekti nepriklausomybės atkūrimo. „Baltijos kelias – tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias“ .
1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 metų vasario 24 d. (pakartotiniai balsavimai kovo 4 –10 d.) rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sajūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą
VI. ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA
LPS steigiamajame suvažiavime buvo sukurti centriniai LPS koordinaciniai organai: LPS Seimas (220 narių) ir LPS Seimo taryba (35 nariai). Atsiribojimas nuo LKP vertė stiprinti LPS organizacinę struktūrą. Iki tol tiek Iniciatyvinė grupė, tiek LPS Seimo taryba buvo kolegialus organas, kur visi nariai turėjo vienodas teises. 1989 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje buvo išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, buvo įkurtas profesionaliai dirbantis Sąjūdžio sekretoriatas. Didžioji dalis vietinių LPS rėmimo grupių susikūrė iki LPS steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio vietos organizacija aiškiai dubliavo LKP (vadinamosios pirminės partinės LKP organizacijos) modelį. Todėl rėmimo grupės buvo tiek teritorinės, tiek institucinės. Ten, kur egzistavo LKP pirminė organizacija, kūrėsi ir Sąjūdžio rėmimo grupė, taip tapdama opozicine jėga iki tol monopolistinei LKP. Šalia LPS Seimo tarybos gana įtakingos buvo LPS Vilniaus koordinacinė taryba ir LPS Kauno taryba. Beje, LPS politinės programos evoliucijai visąlaik darė įtaką varžybos tarp dviejų Sąjūdžio grupuočių, vadintų tiesiog vilniečiais ir kauniečiais. Kauniečių grupė buvo politiškai radikalesnė ir nuolat spaudė užimti bekompromisinę išėjimo iš TSRS, nepriklausomybinę poziciją. Taigi tokia struktūra vyravo ilgainiui ir nesikeitė.

IŠVADOS
Istorija lėmė, jog laimėjo žodis, dvasinis, kultūrinis, švietėjiškas pasipriešinimas lydėjo Lietuvos kelią į nepriklausomybę. Laisvė – taai didžiulis Sąjūdžio nuopelnas. Nors LPS formavimąsis buvo gana ilgas ir sudėtingas, pradedant nuo, atrodytų, ne kažin kiek reikšmingų gamtosaugos, bei paminklosaugos organizacijų – pirmųjų laisvės skleidėjų užuomazgų, ir baigiant jau pakankamai organizuota ir realias galias turinčia LPS organizacija, kuri galų gale 1990 metais kovo 11 d. paskelbia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Per šiuos, beveik trejus metus, susiformavo Sąjūdžio programos, struktūra, siekiai, bei gausus šalininkų būrys, todėl LPS ilgainiui tapo megapoline organizacija Lietuvoje. Nors šiame kelyje į nepriklausomybę susidurta ir su įvairiomis kliūtimis, t.y. Tarybų Sąjungos nepritarimu, LKP atstovais, maištais ir k.t., tačiau tikslas vis tiek buvo pasiektas. Sąjūdis ne tik buvo puikus organizuotumo pavyzdys, bet ir lėmė naujos žiniasklaidos atsiradimą, kuri tapo nepaprastai stipria jėga (tokia jėga liko ir iki šiol), lėmė daugumos politinių partijų susiformavimą ir įtakingų politikų ats, kurių dauiradimą, kurių dauguma ir šiandien laikosi politiniame gyvenime. Šiandien sunku būtų pervertinti Sąjūdžio nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei. Ir ne vien nepriklausomybei.

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Brazauskas A. Lietuviškos skyrybos. Vilnius: Vaga, 1992.
2. Genzelis B. Sąjūdis.Vilnius.1999
3. A. E. Senn. Bundanti Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
4. Petkevičius V. Durnių laivas. Vilnius: Politika, 2003.
5. Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005
6. http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_Persitvarkymo_Sajudis
7. http://www.lrt.lt/sites/static.php?strid=215510&
8. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4411&p_d=25394&p_k=1
9. http://www.patriotas.lt/2003gruodis1-5.htm
10. Nuotraukos iš Utenos miesto ELTOS archyvo.

Lietuvos istorija – Tarptautinis pripažinimas

1990m. kovo 11d. parlamentas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau vien akto neužtenka tam, kad valstybė taptų suvereni. Ją turi pripažinti kitos valstybės. Teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas – tai pirmiausia valstybių – tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios tiek tvarkydama vidaus, tiek ir užsienio reikalus.
Lietuvos padėtis Sovietinės imperijos žlugimo išvakarėse buvo nepaprastai komplikuota. Pasiskelbusi savo nepriklkausomybę prieš Kremliaus valią, Lietuva netapo nei suverenia, nei nepriklausoma. Tačiau Lietuvos vyriausybė iš pat pradžių siekė perimti visišką šalies valdymą. Vakarų valstybės, nors ir tvirtai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, tačiau kartu jos skaitėsi ir su ta realija, kad nuo 1940m. Lietuvą valdė SSRS valdžia. Pastaroji iki paskutinių SSRS dienų siekė išlaikyti respublikas savo pavaldume. Nors Lietuva aktyviai siekė visiško atsiskyrimo nuo SSRS ir pripažinimo jos nepriklausoma valstybe, tačiau beveik visos užsienio valstybės, nenorėdamos konfliktuoti su SSRS, aiškiai vengė tai daryti. Vienintelės mažos Islandijos drąsus žingsnis šia linkme didelės politinės reikšmės neturėjo. Jos pasekėjų Lietuva ilgai nesulaukė. Nestokojo tik iš užsienio gaunamų pranešimų apie įvairių šalių vyriausybių ketinimus, linkėjimų sėkmės nepriklausomybės siekiuose. Būta ir pranešimų, kad toms valstybėms, kurios nepripažįsta Baltijos šalių aneksijos, tebegalioja ankstesni Lietuvos pripažinimo aktai. Tačiau šios valstybės neparėmė savo žodinių pripažinimų konkrečiais veiksmais: nesteigė Vilniuje savo diplomatinių atstovybių, neakreditavo Lietuvoje ambasadorių. O kai kurių valstybių atstovai atvirai reiškė savo nenorą oficialiai pripažinti Baltijos šalis tol, kol nebus diplomatiniams ryšiams užmegzti reikiamų sąlygų. Pavyzdžiui, Danijos UR ministras pareiškė: “Galėtume su Baltijos valstybėmis pasikeisti ambasadoriais, bet šiuo metu SSRS vis dar dislokavusi savo karines pajėgas, ir tai būtų tik tuščiaviduris demonstratyvus aktas: tarkime, Maskva neleidžia atvykti ambasadoriui…” JAV sakė: “Mes negalime pripažinti Lietuvos, nes jos teritoriją vis dar kontroliuoja SSRS armija ir milicija.”
Kardinolas V.Sladkevičius kreipėsi į Šventąjį Tėvą, prašydamas Vatikano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo. Bet, deja, šis prašymas liko tik šauksmu tyruose.
Taigi Lietuvos padėtis vis labiau komplikavosi. Užsienio valstybės aiškiai rodė savo nenorą spręsti Lietuvos pripažinimo tol, kol nebus Maskvos pritarimo. Tuo tarpu SSRS valdžia ir toliau demonstravo savo galią – terorizavo bei žudė Lietuvos gyventojus, neteisėtai užiminėjo įvairios paskirties pastatus, grobstė turtą, gaudė ir prievarta siuntė kareivius tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Iki Rugpjūčio pučo Lietuvą buvo pripažinę 4 valstybės:
1) Islandija 91-02-11
2) Moldova 91-05-31 (pati dar nebuvo pripažinta)
3) Rusijos federacija 91-07-29 (bet ne visa SSRS!)
4) Kroatija 91-08-03 (pati dar nebuvo pripažinta)
Rugpjūčio 19-21d. pučo Maskvoje žlugimas iš esmės pakeitė politinę padėtį Sovietų Sąjungoje, Europoje ir net visame pasaulyje. Pučistų kėslai ir susidariusios naujos aplinkybės privertė pernelyg atsargius ir pragmatiškus Vakarų politikus skubiai keisti ankstesnias nuostatas.
Demokratinių jėgų pergalė atvėrė visoms trims Baltijos šalims naujas perspektyvas kelyje į nepriklausomybę. SSRS valdžia neteko savo galios. Ji perėjo į B.Jelcino vadovaujamos vyriausybės rankas. O šis savo sutartimis, sudarytomis dar iki pučo, pripažino ir įsipareigojo gerbti Baltijos šalių suverenitetą. Taigi palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka visos trys Baltijos šalys tapo realiai suvereniomis valstybėmis. Šio fakto tarptautinio konstatavimo eiga jau priklausė ne nuo kieno nors gerų norų, o nuo gyvenimo tikrovės. Taigi pasaulio valstybių bendrijai neliko nieko kito, kaip pripažinti Lietuvą. Moralinė priedermė vertė jas padaryti tai neatidėliojant. Todėl pasipylė pripažinimo aktai su pageidavimais greičiau užmegzti diplomatinius santykius. Per dieną kartais ateidavo iki 10 pripažinimų. Faktiškai per mėnesį Lietuvą pripažino 88 valstybės, tame tarpe Latvija, Danija, Norvegija, Vengrija, Prancūzija, Argentina, Kanada, Austrija, Bulgarija, Lenkija, JAV, SSRS ir daug kitų.
Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija buvo pripažinta kelių tarptautinių organizacijų: Europos Ekonominės bendrijos, Šiaurės Tarybos, JTO, UNESCO ir kitų.
1991m. rugsėjo 17d. Lietuva buvo priimta į JTO.
Su Lietuva buvo užmegzti diplomatiniai satykiai, pradėtos steigti ambasados. Pirmosios diplomatinius santykius užmezgė šios valstybės: Islandija, VFR, Norvegija, Švedija, Suomija, Italija, Airija, Vengrija, Jungtinė Karalystė.

Egipto civilizacija

 

Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma

Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.
Pirmoji sostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas…

Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai yra politeistai – turi daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turi savo dievą. Vėliau iškyla svarbiausių gyvenviečių dievai: Horas, Totas, Hatora, Anubis, Setas ir kiti. Jų atvaizdų randama ant visų šventyklų ir laidojimo paminklų sienų – turi ir žmonių, ir gyvulių, ir gamtos reiškinių bruožų. Keletas dievų yra ypač garbinami: pirmiausia dievas saulė Ra, kuris susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra; arba Ozyris, legendinis karalius, kuriam pavydėjo ir kurį nužudė jo brolis Setas. Ozyrio žmona Izidė surenka išmėtytas jo kūno dalis ir padaro pirmąją mumiją. Savo meilės jėga ji grąžina gyvybę Ozyriui, simbolizuojančiam prisikėlimą ir tapusiam mirusiųjų karalystės valdovu. Iš Izidės ir Ozyrio sąjungos gimė dievas Horas.Štai ką dievai reiškia:

Anubis – Tėbų mirusiųjų miesto balzamuotojų dievas. Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Žmonės dažnai matydavo šakalus kapinėse, todėl tikėjo, jog Anubis prižiūri mirusiuosius. Per mumifikavimo ceremonijas žyniai dažnai būdavo su Anubio kaukėmis.
Anubis – dievo Seto sūnus.

Hatora – menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais. Taip pat meilės ir linksmybių deivė.
Hatora buvo Horo žmona ir žmonės manydavo ją esant faraono motina. Horas – Izidės ir Ozyrio sūnus. Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva. Faraonas buvo laikomas dievo sakalo Horo įsikūnijimu – taip susiformuoja saulės dievo kaip dangiškojo karaliaus idėja. Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Horas laikomas aukštutinio ir žemutinio Egipto suvienytoju.

Mūšyje Horas neteko vienos akies. Bet ta akis jam buvo sugrąžinta ir nuo to laiko Horo akis tapo senovės egiptiečių apsaugos simboliu. Po šio mūšio Horas tapo gyvųjų pasaulio valdovu.

Izidė – ištikima žmona ir atsidavusi motina. Jos vyrą Ozyrį nužudė Setas, bet Izidė surenka išmėtytas savo vyro kūno dalis ir iš jų padaro pirmąją mumiją. Savo begalinės meilės jėga grąžina gyvybę Ozyriui. Izidė – dievo Horo motina.
Nuo tada, kai faraonai tapo laikomi Horo įsikūnijimu, Izidės garbinimas ypač padidėjo.
Izidė dažnai vaizduojama laikanti sūnų Horą ant kelių. Ši deivė asocijuojasi su sostu, nes jos keliai buvo pirmasis “sostas” Horui.
Filėje Izidės garbei pastatyta šventykla, išlikusi iki šių dienų.
Ozyris – žymiausias Egipto dievas. Izidės vyras. Buvo savo brolio Seto nužudytas, bet Izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga grąžino jam gyvybę. Ozyrio prisikėlimas – nemirtingumo įrodymas.
Ozyris – mirties ir požeminio pasaulio valdovas. Taip pat jis buvo atsinaujinimo ir derlingumo dievas.

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad Ozyris davė žmonėms dovaną – miežius (vieną iš svarbiausių javų egiptiečiams.

Ra – dievas saulė, dar vadinamas Atumu. Pats svarbiausias senovės egiptiečių dievas.
Egiptiečiai tikėjo, kad kiekvieną naktį Ra yra praryjamas deivės Nut, o ryte vėl atgimsta.
Ra – pomirtinio gyvenimo globėjas. Žmonės tikėjo, jog Ra naktį keliaudavo per pomirtinį pasaulį. Ten jis pasirodydavo kaip žmogus su avino galva.
Vėliau dievas Ra, susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra.

Sekhmet – tai karo deivė, vaizduojama moterimi su liūtės galva.

Setas – chaoso dievas, vaizduojamas šlykštaus žvėries (netpažintas) pavidalu. Jis atstovavo viskam, kas kėlė grėsmę Egipto harmonijai.
Setas buvo Ozyrio brolis. Jis nužudė savo brolį, o po to kovojo su Horu dėl teisės valdyti žmonių gyvenimą.

Totas – tai dievas teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį ir užrašinėjantis duomenis. Jis – mėnulio dievas ibio galva, rašto, meno ir mokslų išradėjas.
Egiptiečiai tikėjo, kad Totas jiems padovanojo hieroglifų raštą

Egiptiečiai labai anksti patikęjo gyvenimu po mirties, kitu gyvenimu, dievišku ir laimingu, pažadėtu dar Senosios karalystės laikais faraonui, paskui visiems turtuoliams, galintiems pasistatydinti kapą ir po mirties balzamuotiems. Šitas perėjimas į kitą pomirtinį gyvenimą įmanomas tik tada, kai gyvybinė energija Ka neatsiskiria nuo kūno. Todėl būtina ją išlaikyti kūną mumifikuojant. Numirėlis balzamuojamas ir apvyniojamas juostomis; galva uždengiama nudažyta ar paauksuota pomirtine kauke. Mumijos paruošimas gali trukti iki 70 dienų. Paskui ji paguldoma į sarkofagą – paprastą, dvigubą ar trigubą, nelygu, koks šeimos turtas.

Dažnai balzamuojamos net katės ir beždžionės, naminiai ir šventi gyvuliai, kurie turi lydėti mirusįjį į jo kapą. Tūkstančiai rastų mumijų priklauso privilegijuotųjų klasei. Liaudies žmonių kūnai ilsisi paprastoje duobėje, iškastoje smėlyje, arba laidojami bendrame kape.

Kaip egiptiečiai sugebėjo organizuoti darbą, kaip buvo atgabenti milžiniški akmens luitai vis dar yra diskutuojami klausimai. Piramidžių statymui naudodavo rampas, kurios būdavo statomos aplink piramidę. Tomis rampomis tempdavo roges su akmens luitais į viršų. Vėliau, baigus statyti piramidę, rampos išardomos. Manoma, kad dižioji darbininkų dalis galėjo būti paprasti ūkininkai, kurie Nilo potvynio metu būdavo laisvi, nes visos jų žemės būdavo po vandeniu. Šis, Nilo potvynio, metas kaip tik ir galėjo būti tinkamiausias piramidžių statybai, o tiksliau, akmens atgabenimui į reikiamą vietą. Kadangi Nilas užliedavo didelius sausumos plotus, tai laivai, gabenantys akmens luitus, galėdavo priplaukti arčiau piramidės.

Iš septynių pasaulio stebuklų išliko tik didžioji Cheopso piramidė. Jos pagrindas, kurio kraštinė – 230 metrų, dengia 5 hektarus. Iš pradžių jos aukštis buvo 146 metrai. Vieno kubinio metro tūrio akmens luitai sudėlioti 201 eile; pirmoji, pagrindo eilė – pusantro metro aukščio, kitos tolydžiai mažėja ir prie viršūnės pasiekia pusė metro. Apskaičiavus iš viso išeina 2,6 milijonai luitų, sveriančių 7 milijonus tonų. Visi jie buvo iškelti gretimose akmens skaldyklose, atgabenti iki piramidės papėdės ir užkelti į piramidės viršų. Šiandien jiems atgabenti reikėtų 7000 traukinių, kurių kiekvienas veža po 1000 tonų, arba 700 000 dešimttonių sunkvežimių! Napoleonas paskaičiavo kitaip: visų trijų piramidžių akmens luitais būtų galima apjuosti Prancūziją 3 metrų aukščio ir 30 cm pločio mūru!
Iš pradžių Didžioji piramidė turėjo viršuje “piramidioną”, iškaltą iš vientiso granito ar bazalto luito. Spėjama, kad šis “piramidionas” buvo padengtas plonu aukso arba aukso ir sidarbo mišinio sluoksniu. Ant pagrindo luitų keliautojai ir turistai išraižo savo vardus. Nors kopti į piramidę labai pavojinga, tam ryžtasi daugelis. 1581 metais J. Palerme rašo: “vienas smalsuolis, užkopęs į viršūnę, taip apsvaigo, kad nukrito ir ištiško. Nebebuvo galima atpažinti jokios jo kūno dalies.

Toks pat paslaptingas kaip ir piramidės, Gizos sfinksas kelia ne mažesnį piligrimų ir keliautojų susidomėjmą. Maillet 1735 metais įžvelgė jame “moters galvą, pridurtą prie liūto kūno” ir kėlė klausimą, ar tik čia nėra “draugėn sujungti Mergelės ir Liūto zodiako ženklai”. Visi senovės piešiniai, vaizduojantys tą sfinksą, pateikia tik milžinišką iš smėlio išnirusią jo galvą. Tik 1886 metais Maspero ir Brugschas visiškai išlaisvina sfinksą iš smėlio, ir jo pavidalas išryškėja – gulintis liūtas, saugantis faraono Chefreno kapą.

Hieroglifų raštas Egipte buvo vartojamas nuo 3100 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr., tai yra apie 3500 metų. Egiptiečių rašmenis “hieroglifais” pavadino senovės graikai. Tai reiškia “šventi paveikslėliai”. Šių rašmenų senajame Egipte randama iš tiesų visur: tokiais įrašais išmargintos šventyklų sienos, kapai, statulos, laidojimo reikmenys. Taigi visa, kas “šventa”, Egipte yra “su paaiškinimais”. Hieroglifų raštą 1822 m. iššifravo Šampoljonas (Champollion), jaunas prancūzų mokslininkas, kurį Napoleonas buvo pasiuntęs i Egiptą.