Lietuvos respublikos biudžetas 2010

Įvadas

Siekiant užtikrinti sklandų šalies ekonominį, politinį bei socialinį vystymąsi svarbu tikslingai panaudoti valstybės pajamas. Valstybei svarbu subalansuoti gaunamas pajamas ir išlaidas, nes tik tada galime tikėtis šalies ekonomikos augimo ir bendros visų gyventojų gerovės. Šiam tikslui įgyvendinti pasitelkiamas valstybės biudžetas.
Lietuvoje valstybės biudžeto veikloje dalyvauja beveik visi departamentai, ministerijos, valstybės tarnybos, įstaigos, kurių reguliuojamos sferos gauną asignavimus iš valstybės biudžeto.
Biudžeto teoriją aptaria keletas autorių. Savo darbe remsiuosi K. Levišauskaitės ir G. Rūškio valstybės finansų vadovėliu. Taip pat minėsiu O. Buckiūnienės, V. Meidūno, P. Puznausko mintis apie Lietuvos finansų sistemą. Pasitelkdama V.
Naraškevičiūtės ir A. Lakštutienės knygą apatrsiu biudžeto vykdymą.
Statistikos departamentas pateikia daugelį biudžeto rodiklių, reikalingų vaizdžiai ir tiksliai analizei atlikti. Taip pat šiame darbe bus remiamasi ir kitais šaltiniais.
Šio darbo objektas yra Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas. Šiuo darbu siekiama apatarti Lietuvos valstybės biudžetą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą nustatomi tokie darbo uždaviniai:
• Aptarti Lietuvos biudžeto sandarą ir formavimo principus;
• Išnagrinėti biudžeto procesą;
• Išanalizuoti Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamų pasiskirstymą;
• Išanalizuoti Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidų pasiskirstymą;
• Aptarti Lietuvos biudžeto subalansuotumo problemą;
• Aptarti 2010 m. biudžeto projektą.
Atliekant šį darbą bus naudojamas mokslinės literatūros ir statistinių duomenų analizės metodas.

1. Lietuvos Respublikos biudžeto sandara ir formavimo principai
Valstybės biudžetas yra didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinė dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funkcijoms finansuoti. Už valstybės biudžeto sudarymą ir vykdymą yra atsakinga Vyriausybė. (www.finmin.lt)
Valstybės biudžetas – valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui (biudžetiniams metams1), patrvirtinta įstatymu.
K.Levišauskaitės ir G.Rūškio (2003) teigimu, biudžetas turi būti sudaromas laikantis svarbiausių keturių biudžeto formavimo principų:
• Biudžeto vieningumas
• Biudžeto pilnumas
• Biudžeto realumas (teisingumas)
• Biudžeto viešumas
Biudžeto vieningumo principas reiškia, kad valstybė gali turėti tik vieną nacionalinį biudžetą, apimanti visas valstybės pajamas ir išlaidas, o biudžeto vieningumas turi bųti išreiškiamas per finansinius dokumentus, vieningą pajamų ir išlaidų klasifikaciją.
Biudžeto pilnumo principas papildo biudžeto vieningumo principą: kiekviename biudžeto straipsnyje turi būti parodomos visos atitinkamo straipsnio išlaidos ar pajamos. Tai palengvina valstybės finansų kontrolės funkciją.
Biudžeto realumo principas užkerta kelią biudžeto falsifikavimui. Šis principas numato valstybės finansinių operacijų, susijusių su pajamomis ir išlaidomis, teisingą atvaizdavimą biudžete.
Biudžeto viešumo principas reikalauja viešai skelbti valstybės biudžetą.
Mūsų valstybės biudžeto sandarą reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas, priimtas 2000 m. Biudžeto sanaros įstatymo tikslas – siekiant ilgalaikės ir visapusiškos šalies piliečių gerovės, užtikrinti, kad sudarant ir vykdant valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus piniginiai ištekliai būtų panaudoti efektyviai. Jame taip pat reglamentuojamos biudžetų rengimo, tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindinės nuostatos, procedūros bei asignavimo2 valdytojų pareigos, teisės ir atsakomybė.

1biudžetiniai metai – metai, kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną.
2asignavimai- biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžeto lėšas gaunančių subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui bei strateginėms atsargoms įsigyti skirta lėšų suma.
Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą.

Biudžeto sandara (Levišauskaitė, Ruškys, 2003)
Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos gali būti tik piniginės lėšos. (www3.lrs.lt [žiūrėta 2009 spalio 27d.])
Nacionalinio biudžeto asignavimai naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Rezervinį (stabilizavimo) fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą, Garantinį fondą, savivaldybių privatizavimo fondus. (www3.lrs.lt [žiūrėta 2009 spalio 27d.])
Lietuvos Respublikos biudžetinėje sistemoje skirstoma nacionalinių pajamų dalis, kuri skiriama valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios ir valstybės valdymo įstaigoms išlaikyti, krašto apsaugai ir kitoms reikmėms. Savivaldybių biudžetų lėšos skiriamos socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikytif (Levišauskaitė, Ruškys, 2003)
Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu. Šios lėšos naudojamos tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus. (Buckiūnienė,
Meidūnas, Puzinauskas, 2003)

2. Biudžeto procesas
Biudžeto procesas – tai valstybinės ar vietinės valdžios veiksmai, susiję su vienu biudžetu (nuo biudžeto projekto parengimo iki įvykdymo apyskaitos patvirtinimo). Biudžetavimo procese svarbu ne tik planavimas, bet ir biudžeto vykdymo eiga bei jo kontrolė, kuri turi užtikrinti efektyvų biudžeto lėšų panaudojimą.
LR biudžeto sandaros įstatymas numato tokius valstybės biudžeto proceso etapus:
1. Biudžeto projekto sudarymas.
2. Biudžeto projekto svarstymas.
3. Biudžeto projekto priėmimas ir biudžeto patvirtinimas.
4. Biudžeto vykdymas ir kontrolė.
Biudžeto projekto sudarymas – viena iš svarbiausių biudžeto proceso stadijų. Jo metu numatomos pagrindinės valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo kryptys, nustatoma biudžetinių lėšų apimtis ir asignavimai. LR valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja LR Vyriausybė. Biužeto projektą rengia Finansų ministerija.
Biudžeto sandaros įstatymas apibrėžia, kad valstybės biudžeto projektas yra rengiamas trejiems biudžetiniams metams, o tvirtinamas – vieneriems biudžetiniams metams.
Biudžetas rengiamas remiantis strateginio planavimo principais, biudžeto sandaros įstatymu, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, patvirtintais preliminariais pagrindiniais nacionalinio biudžeto rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programonis ir išlaidų sąmatų projektais (Levišauskaitė, Rūškys, 2003).
Finansų ministerija parengtą biudžeto įstatymo projektą pateikia Vyriausybei, kuri, jį apsvarsčiusi, pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų pabaigos. Tada biudžeto įstatymo projektas nagrinėjamas Seime. Seimo komitetai ir nariai teikia pasiūlymus dėl biudžeto įstatymo projekto. Vyriausybei priėmus atitinkamus sprendimus dėl šių pasiūlymų, biudžeto įstatymo projektas vėl svarstomas ir tvirtinamas Seime, kuris turi patvirtinti biudžeto įstatymą ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios. (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 28d.])
Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtintas, jo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį negali viršyti praėjusių metų valstybės biudžeto I/12 išlaidų. (LR konstitucija, 1992)
LR valstybės biudžeto vykdymą organizuoja vyriausybė. Valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė.
Metams pasibaigus, asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių įstaigų disponuojamose sąskaitose esančios biudžeto lėšos, išskyrus specialioms programoms finansuoti nepanaudotos įmokos ir nepanaudotus asignavimus baigiamiems statybos objektams finansuoti, grąžinamos į atitinkamą biudžetą ne vėliau kaip iki sausio 10 dienos (Naraškevičiūtė, Lakštutienė, 2005).
Pasibaigus biudžetiniams metams šalies vyriausybė privalo paruošti ir pateigti Parlamentui ataskaitą apie biudžeto įvykdymą. Kada Seimas apsvarsto ir patvirtina praėjusių metų biudžeto įvykdymo ataskaitą, užbaigiamas eilinis biudžeto ciklas. Lietuvoje jis trunka vidutiniškai 2 metus.

3. Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos
Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų vieningą pajamų ir išlaidų klasifikaciją nustato LR Finansų ministerija. LR biudžeto pajamų grupavimo pagrindą sudaro ekonominė klasifikacija ir pagal pajamų šaltinius. LR valstybės biudžeto pajamas sudaro LR įstatymų nustatytimokesčiai ir kitos įmokos į biudžetą
Mokestinės pajamos
• Pajamų, pelno ir kapitalo mokesčiai
° Gyventojų pajamų mokestis
° Juridinių asmenų pelno mokestis
• Turto mokesčiai
° Nekilnojamojo turto mokestis
° Žemės mokestis
° Žemės nuomos mokestis
° Mokestis už gamtos išteklius
° Turto dovanojimo ir paveldėjimo mokesčiai
• Vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai
° Pridėtinės vertės mokestis
° Akcizai
• Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai
° Importo mokesčiai (muitai)
° Eksporto mokesčiai (muitai)
° Pajamos iš valiutinių operacijų
° Kiti tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai
• Kiti mokesčiai
° Žyminis mokestis
° Prekyviečių mokestis
° Mokestis už aplinkos teršimą
° Kiti mokesčiai
Nemokestinės pajamos
• Pajamos už eksplotuojamą valstybės ir savivaldybių turtą
° Lietuvos banko pelno likutis
° Pajamos iš baudų ir konfiskacijų
° Kitos nemokestinės pajamos (dividendai už akcijas, palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą)
• Pajamos už parduotą ilgalaikį turtą
• Gautos dotacijos
• Kitos nemokestinės pajamos
° Konsulinis mokestis

Nemokestinės pajamos nėra lemiamas šaltinis Lietuvos valstybės biudžete. Didžiausią dalį biudžeto pajamų sudaro mokestinės pajamos. Duomenys apie LR nacionalinio biudžeto pajamas yra pateikiami atitinkamuose statistikos rinkiniuose.
Apibūdinkime 2006 m., 2007 m., 2008 m. nacionalinių biudžeto pajamų šaltinius, pateiktus 1 lentelėje. Nacionalinio biudžeto pajamas 2006 metais sudarė: mokestinės pajamos – 93,5 proc., o nemokestinės – 6,5 proc.; atitinkamai 2007 metais: mokestinės pajamos – 93,6 proc., nemokestinės pajamos – 6,4 proc.; 2008
metais: mokestinės pajamos – 93,4 proc., o nemokestinės pajamos – 6,6 proc. Akivaizdu, jog didžioji dalis įplaukų į šalies biudžetą yra surenkamos per mokesčius. Taip pat šiais metais pastebina bendra įplaukų didėjimo tendencija dėl suaktyvėjusio vartojimo.
1 lentelė
Nacionalinių biudžetų pajamų šaltiniai
2006 m. 2007 m. 2008 m.
Mokestinės pajamos 17138,6 20 481,7 23 185,4
Nemokestinės pajamos 1 198,2 1 410,6 1 650,6
Pajamos 18336,8 21892,3 24836,0
Šaltinis: www.stat.gov.lt [žiūrėta 2009 spalio 28d.]

Siekiant geriau suprasti budžeto pajamų pasiskirstymą aptarkime 2008 ir 2009 metų pirmų ketvirčių (sausio-kovo mėn.) nacionalinio biudžeto pajamų rodiklius, pateiktus 2 lentelėje (žr. priedai). Kaip ir ankstesnių metų analizuotuose biudžetuose taip ir dabar mokestinės pajamos sudaro biudžeto pajamų pagrindą: 2008 m. I ketv. 98,8 proc. ir 2009 m. I ketv. 94,6 proc.. Mokestinių pajamų abiem laikotarpiais daugiausia buvo gauta iš vidaus prekių ir paslaugų mokesčių. Jų įplaukos sudarė 68,6 proc. 2008 m. I ketv. ir 62,8 proc. 2009 m. I ketv. visų biudžeto pajamų. Vidaus prekių ir paslaugų mokesčių didžiausią dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis (PVM), po to seka surenkami akcizai. Didelę dalį biudžeto įplaukų sudaro pajamų ir pelno mokesčiai, iš kurių didžiausios įplaukos yra iš gyventojų pajamų mokesčių: 2008 m. I ketv. 19,1 proc., 2009 m. I ketv. 19,2 proc..
Taigi darytina išvada, jog pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai yra atitinkamai šie mokesčiai: PVM, akcizai, gyventojų pajamų mokestis. valstybės vykdoma mokesčių politika turi būti orientuota į kuo didesnį mokesčių surinkimą, siekiant maksimizuoti biudžeto pajamas.
Atlikime pagrindinių mokestinių įplaukų lyginamąją analizę. Lyginamuoju laikotarpiu biudžeto įplaukoms įtakos turėjo mokesčių reforma, lėtėjantis vartojimas, mažėjančios prekių ir paslaugų kainos ir kiti veiksniai. Nuo 2009 m. sausio 1d. padidintas PVM nuo 18 proc. iki 19 proc. ir panaikintos kai kuriuos PVM lengvatos. Tokia mokesčių reforma turėjo padidinti įplaukas į biudžetą, bet atsitiko priešingai: PVM 2009 m. I ketv. surinkta 670659 tūkst. Lt mažiau lyginant su atitinkamu laikotarpiu 2008 m.
Nuo 2009 m. sausio 1 dienos didžiosios dalies gyventojų pajamos apmokestinamos vienodu 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifu plius 6 proc. privalomo sveikatos draudimo įmoka. Tad bendram GPM paketui pradėtas taikyti 21 proc. dydis. Iki šiol GPM taikytas 24 proc. tarifas. Jam sumažėjus, net ir mokant atskirą PSD įmoką, mažėjo iš darbo užmokesčio išskaitoma mokesčių dalis bei didėjo daugumos žmonių gaunamos pajamos. Dėl šios priežasties 2009 m. I ketv. gyventojų pajamų mokesčio buvo surinkta 122696 tūkst. Lt daugiau lyginant su atitinkamu laikotarpiu 2008 m. Tokį mažą GPM prieaugį, nors ir sumažinus mokesčio tarifą, lėmė lėtėjantis darbo užmokesčio augimas bei didėjantis nedarbas.
2009 m. I ketv. pajamų iš akcizų gauta mažiau lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2008 m. Šis skirtumas sudaro 22557 tūkst. Lt.. Kritusiam akcizų surinkimui įtakos turėjo kuro akcizų padidinimas (sumažėjo akcizai apmokestintų prekių vartojimas).
Valstybės vykdoma mokesčių politika turi būti orientuota į kuo didesnį mokesčių surinkimą, siekiant maksimizuoti biudžeto pajamas. Svarbu, kad nustatomi apmokestinimai šalyje neskatintų plėtotis neapskaitytai ekonomikai, kuri sąlygoja nacionaliniobiudžeto įplaukų mažėjimą, ką ir atskleidė atlikta biužeto pagrindinių pajamų šaltinių lyginamoji analizė.

4. Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidos ir biudžeto subalansuotumas
Nacionalinio biudžeto asignavimai yra biudžeto lėšos, skiriamos biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas, išlaidoms dengti, įskaitant ilgalaikio turto įsigijimą. Jie naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti (švietimui, socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai, gynybai ir kt.), įsipareigojimams vykdyti, dotacijoms teikti ir pan. Asignavimai yra skirstomi pagal funkcinę ir ekonominę klasifikacijas.
Anot K.Levišauskaitės ir G.Ruškio (2003) minėtoji biudžeto išlaidų klasifikacija pagal valstybės funkcijas yra:
Biudžeto išlaidų klasifikacija pagal valstybės funkcijas
• Bendras valstybės valdymas
• Krašto apsauga
• Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga
• Švietimas
• Sveikatos priežiūra
• Socialinė apsauga, globa ir rūpyba
• Sveikatingumas, rekreacija, kultūra
• Kuro ir energijos tiekimo paslaugos
• Žemės ūkis, miškininkystė, žemdirbystė ir veterinarija
• Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba
• Transportas ir ryšiai
• Išlaidos nepriskirtos pagrindinių išlaidų grupėms (valstybės skolos aptarnavimo išlaidos, dotacijos ir kompensacijos savivaldybėms)

Toliau analizuojant šalies nacionalinio biudžeto išlaidų pasiskirstymą naudosime išlaidų klasifikaciją pagal valstybės funkcijas.
Kaip matome iš 3 lentelėje pateiktos 2001 m. Lietuvos valstybės biudžeto išlaidų struktūros, didžiausia dalis biudžeto išlaidų buvo skirta socialinei sferai (švietimas, soacialinė apsauga, globa ir rūpyba, sveikatos apsauga, sveikatingumas, reakreacija ir kultūra) – 50,7 proc. visų išlaidų .
Kitoms valstybės funkcijoms buvo panaudota 37,5 proc. visų nacionalinio biudžeto išlaidų. Šios biudžeto išlaidos buvo skirtos finansuoti: bendrosioms valstybės paslaugoms, krašto apsaugai, viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai ir nepriskirtoms pagrindinių funkcijų grupėms.
Ekonomikos poreikiams tenkinti buvo panaudota 11,8 proc. visų nacionalinio biudžeto išlaidų. Šios biudžeto išlaidos buvo skirtos finansuoti: butų ir komunaliniam ūkiui, kuro ir energijos tiekimo paslaugoms, žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei ir veterinarijai, mineralinių išteklių gavybai, pramonei ir statybai, tansportui ir ryšiams ir kitai ekonominei veiklai.
3 lentelė
Nacionalinis biudžetas
2001 m.
Tūkst. Lt Proc. Pajamos
Išlaidos 9873554 100,0 9275641
Ekonomikai 1164005 11,8
Socialinei sferai 5006145 50,7
Kitoms valstybės funkcijoms 3703404 37,5
Šaltinis: www.stat.gov.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.]

Valstybės (kartu ir nacionalinis) biudžetas gali būti deficitinis, subalansuotas arba perteklinis. Savivaldybės biudžetas negali būti deficitinis. Biudžeto deficitas yra skirtumas tarp biudžeto pajamų ir asignavimų, kai asignavimai viršija pajamas. Biudžeto perteklius yra skirtumas tarp biudžeto pajamų ir asignavimų, kai pajamos viršija asignavimus. Subalansuotas biudžetas yra, kai pajamų ir išlaidų skirtumas yra nulis. Valstybė siekia perteklinio biudžeto arba bent subalansuoto biudžeto. Anksčiau pateiktoje 3 lentelėje pajamų ir išlaidų duomenys rodo, jog 2001 m. nacionalinis biudžetas buvo deficitinis (augo valstybės skola). Pajamų ir išlaidų skirtumas -597913 tūkst. Lt.

Pav.2. 2001-2008 valstybės išlaidų dinamika (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.])

Antrame paveiksle pateikta valstybės išlaidų dinamika. Ši diagrama iliustruoja, jog vyrauja išlaidų augimo tendencija. Anksčiau aptardami biudžeto pajamas minėjome, jog biudžeto pajamoms taip pat būdingas augimas. Tarp šių dviejų dydžių augimo nėra vienodo proporcingumo – išlaidos auga greičiau negu pajamos. Pvz.: 2008 m. nacionalinio biudžeto išlaidos išaugo 5756,8 mln. Lt lyginant su 2007 m., o tuo pačiu laikotarpiu biudžeto pajamos išaugo 2943,7 mln. Lt.. Susiformuoja deficitinis biudžetas. 2007 m. nacionalinio biudžeto išlaidos išaugo 2657,2 mln. Lt lyginant su 2006 m., o tuo pačiu laikotarpiu biudžeto pajamos išaugo 3555,5 mln. Lt.. Susiformuoja deficitinis biudžetas.
Taigi Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetasč, remiantis ilgamete statistika, yra deficitinis.

5. 2010 m. biudžeto projektas

Ministrų kabinetas pritarė 2010 metų biudžeto projektui ir teiks jį Seimui. Planuojama, kad valstybės biudžeto pajamos be Europos Sąjungos paramos sudarys 13 152 mln. litų, arba 1 245,3 mln. litų mažiau nei 2009 metais. 2010 metų biudžeto išlaidos be ES paramos lėšų bus 18 328 mln. litų, t.y. 891 mln. litų mažiau nei 2009 metais (www.lrv.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 1d.]). Taigi nacionalinis biudžetas deficitinis
Tikslu finansuoti einamąsias išlaidas ir biudžeto deficitą bei refinansuoti ankstesnes skolas, Finansų ministerija 2010 metais planuoja pasiskolinti apie 12,8 mlrd. Lt. Planuojama, kad bus skolinamasi leidžiant Vyriausybės vertybinius popierius vidaus ir užsienio rinkose bei imant paskolas iš tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip Europos investicijų bankas, Europos tarybos vystymo bankas, Šiaurės investicijų bankas. (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 1d.]).
Dabartinį skolinimosiiš esmės lemia tai, kad ekonomikos augimo laikotarpiu nebuvo sukauptas lėšų rezervas, kuriuo būtų galima bent iš dalies kompensuoti ekonomikos sunkmečio įtaką šalies gyvenimui bei tai, kad 2006-2008 metais priimtais sprendimais buvo numatytos naujos išlaidos – daugiausiai socialinės ir sveikatos apsaugos srityse (darbo užmokesčio pedagogams, socialiniams ir kultūros darbuotojams, valstybės tarnautojams didinimas, socialinių, kitų išmokų spartus augimas, kt.).
Planuojamos 2010 valstybės biudžeto pajamos iš pagrindinių pajamų šaltinių mln. Lt pateiktos 4 lentelėje.
4 lentelė
Planuojamos biudžeto pajamos
2009 m. planas 2010 m. projektas
Pridėtinės vertės mokestis 6240,6 6018,0
Akcizai 3267,2 3257,4
Gyventojų pajamų mokestis 4102,9 3308,8
Pelno mokestis 1342,5 907,7
Šaltinis: www.finmin.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 2d.]

Daugiausia pajamų į 2010 m. valstybės biudžetą numatoma gauti iš pridėtinės vertės mokesčio – 6,018 mlrd. litų arba apie 45,8 visų valstybės biudžeto pajamų. Tai yra 3,7 proc. mažiau nei planuojama gauti 2009 metais.
Akcizų į valstybės biudžetą kitąmet planuojama surinkti 3 257,4 mln. litų kas sudaro apie 24,8 proc. valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m planu, akcizų numatoma gauti 0,3 proc. mažiau.
Iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą planuojama gauti 3 308,8 mln. litų kas sudaro apie 20,3 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m. – tai bus apie 24 proc. mažiau.
Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 907,7 mln. litų, o tai sudarys 6,9 proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 metais, tai yra 47,9 proc. mažiau.
Akivaizdu, jog visi minėtos biudžeto įplaukos planuojamai mažės. Labiausiai sumažės įplaukos iš pelno mokesčio, nepaisant planuojamo tarifo mažinimo nuo 20 proc. iki 15 proc. (smulkiam verslui iki 7,5 proc.)
Taigi ženkliai mažėjančios biudžeto pajamos ir mažiau krentačios valstybės išlaidos sukuria deficitą nacionaliniame biudžete ir skatina augti valstybės skolą – tokios 2010 m. biudžeto projekto prognozės.

Išvados

Valstybės vaidmuo šalies ekonominiame gyvenime yra gana sudėtingas ir įvairiapusis. Vienas svarbiausių ir, sakyčiau, netgi prioritetinių valstybės tikslų – fiskalinės politikos įgyvendinimas, kuris tiesiogiai susijęs su biudžeto procesu.
Biudžeto procesas – labai sudėtingas procesas, reikalaujantis labai didelių teorinių žinių ir praktinių įgūdžių. Biudžete turėtų būti aiškiai suformuluoti tikslai ir konkrečios priemonės, kuriomis tie tikslai turėtų būti įgyvendinami.
Įgyvendinant biudžetą svarbu siekti subalansuotumo t.y. išlaidos neturėtų viršyti pajamų. Lietuvoje biudžetas, remiantis ilgamete statistika yra deficitinis t.y. išlaidos viršija pajamas.
Valstybės gaunamas pajamas galima klasifikuoti į nemokestines ir į mokestines. Pastarosios yra pagrindinis biudžeto įplaukų šaltinis. Siekiant surinkti kuo daugiau mokesčių yra vykdomos mokesčių reformos.
Asignavimai yra skirstomi pagal funkcinę ir ekonominę klasifikacijas. Išlaidų pasiskirstymas biudžete nėra tolygus – išlaidos socialinei sferai didžiausios. Svarbu paminėti, jog pastaruosiu metus stebima išlaidų didėjimo tendencija.
2010 m. biudžetas taip pat žada būti deficitinis. Artėjančiais metais planuojama surinkti mažiau mokesčių ir sumažinti išlaidas lyginant su 2009 m.
Taigi nacionalinis biudžetas apima pajamų ir išlaidų tikslingą paskirstymą, siekiant šalies ekonominės gerovės.

Priedai
2 lentelė
Nacionalinių biudžetų pajamos
2008 m. I ketvirtis 2009 m. I ketvirtis
Tūkst. Lt Proc. Tūkst. Lt Proc.
Pajamos 5097855 100,0 4409639 100,0
Mokestinės pajamos 5037310 98,8 4171473 94,6
Pajamų ir pelno mokesčiai 1355814 26,6 1214674 27,5
Gyventojų pajamų mokestis (GPM) 971414 19,1 848718 19,2
Pelno mokestis 379651 7,4 372625 8,5
Socialinis mokestis 4749 0,1 -6669 -0,2
Turto mokesčiai 121959 2,4 130233 3,0
Žemės mokestis 1624 0,0 1523 0,0
Paveldimo turto mokestis 1172 0,0 2038 0,0
Nekilnojamo turto mokestis 119163 2,3 126672 2,9
Prekių ir paslaugų mokesčiai 3496648 68,6 2768646 62,8
Pridėtinės vertės mokestis (PVM) 2521969 49,5 1851310 42,0
Atskaitymai nuo pajamų pagal LR miškų įstatymą 5144 0,1 7267 0,2
Akcizai 831442 16,3 808885 18,3
Cukraus sektoriaus mokesčiai 23568 0,5 2662 0,1
Loterijų ir azartinių lošimų mokesčiai 7923 0,2 6928 0,2
Transpoto priemonių mokesčiai 37871 0,7 16343 0,4
Mokesčiai už aplinkos teršimą 36122 0,7 27399 0,6
Rinkliavos 32609 0,6 47852 1,1
Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 62889 1,2 57920 1,3
Nemokestinės pajamos 60545 1,2 238166 5,4
Turto pajamos 60545 1,2 238166 5,4
Palūkanos už paskolas 16987 0,3 16555 0,4
Palūkanos už depozitus 9228 0,2 3122 0,1
Lietuvos banko likutinis pelnas 0 0,0 182042 4,1
Dividendai 28 0,0 32 0,0
Mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise 219 0,0 971 0,0
Nuomos mokestis už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius 4975 0,1 4758 0,1
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius 20598 0,4 24895 0,6
Naftos ir dujų išteklių mokestis 8510 0,3 5751 0,1
Šaltinis: www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.]

Literatūros sąrašas

• K. Levišauskaitė, G. Rūškys „Valstybės finansai“, 2003 m. Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla
• LR biudžeto sandaros įstatymas
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=280973&p_query=&p_tr2=
• Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1152
• Finansų ministerija
http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/nacionalinio_biudzeto_surinkimas/ketv/2009_3_men_LT.pdf http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/nacionalinio_biudzeto_surinkimas/ketv/2008_03_men_LT.pdf http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/naujienos/Bylos/20071016_biudzeto_pristatymas_seimui.pdf
http://www.finmin.lt/web/finmin/biudzplan
• Lietuvos respublikos vyriausybė http://www.lrv.lt/naujienos/posedziu-sprendimai/?nid=5451
• V. Naraškevičiūtė, A. Lakštutienė „Valstybės finansai“, 2005 m. Kaunas, Technologija
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992
• O. Buckiūnienė, V. Meidūnas, P. Puzinauskas „Lietuvos finansų sistema“, 2003 m. Vilnius, Teisinės informacijos centras.

Rizika.Rizikos rūšys

 

Anotacija

Rizikos – nesėkmės tikimybės ,galimų praradimų pavojus – valdymas dėl savo svarbos tapo atskira bankų veiklos sritis
Žodis „ rizika“ dažniausiai turi neigiamą reikšmę, ši sąvoka reiškia galimą pavojų, žalą ir nuostolius. Rizika suprantama kaip galimybė patirti nuostolių, prarasti pajamas arba tai, kad siekiant numatyto tikslo prireiks papildomų išteklių.
Šiame darbe apžvelgiama labai aktuali Lietuvos bankams tema – kredito (kreditinė) rizika. Darbe yra aprašyta kas yra rizika, jos rūšys, taip pat kaip kreditinę riziką įvertina NORD/LB Lietuva bankas ir pateikti pasiūlymai kaip šią riziką sumažinti.
Pirmoje darbo dalyje Jūs sužinosite kas yra rizika, susipažinsite su rizikos rūšimis. Taip pat sužinosite kaip įvertinti kredito riziką ir pagal ką bei kaip kredito riziką įvertina NORD/LB Lietuva kredito specialistai.
Antroje dalyje yra išdėstyti pasiūlymai kaip mažinti kreditinę riziką, taip pat pateikti alternatyvūs kreditavimo būdai.
Darbo pabaigoje išdėstomos išvados ir darbo priedai bei literatūros šaltiniai, kuriais naudotasi rašant darbą.

Įvadas

Temos aktualumas. Rizika yra labai nepageidaujama, tačiau banko veikloje ji yra neišvengiama. Tikriausiai nėra ne vieno banko, kuris nebūtų patyręs nuostolių dėl blogų paskolų. Blogos paskolos ir nuostoliai dėl jų šiaip sau iš niekur nieko neatsiranda, tai priklauso nuo daugelio dalykų, tokių kaip skolininko galimybės apmokėti skolą, banko aplaidumo ir pan. Todėl kiekvienas iš bankų ieško įvairiausių būdų kaip apsidrausti nuo nepageidaujamų įvykių, kurie bankui atneša nuostolius. Šie nepageidaujami įvykiai bei galimas nuostolis dar yra kitaip vadinami rizika, o jeigu tie nuostoliai yra negrąžintos paskolos, tai – kreditine rizika. Deja, rizika kaip ir su visomis verslo formomis, taip ir su banko veikla yra glaudžiai susijusi ir jos visiškai panaikinti neįmanoma, tačiau ji turi ir teigiamą pusę – rizika skatina veiklą.
Tai, kad rizikos panaikinti neįmanoma dar nereiškia, kad su ja negalima “kovoti”. Verslo žmonės nuo seno stengėsi riziką minimizuoti ir numatyti galimus savo veiklos posūkius. Aišku, visko numatyti neįmanoma, bet stengiamasi bent jau nekartoti senų klaidų. Būsimų įvykių numatymą galima dar kitaip pavadinti rizikos įvertinimu. Gerai įvertinus galimą riziką, galima ją minimizuoti, bent jau tiek kiek leidžia savo jėgos.

Darbo objektas: NORD/LB Lietuva kredito rizika.

Darbo tikslas: Aprašyti kas yra rizika, jos rūšys, taip pat kaip kreditinę riziką įvertina NORD/LB Lietuva bankas ir pateikti pasiūlymus kaip šią riziką sumažinti.

Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti kas yra rizika, susipažinti su rizikos rūšimis.
2. Atlikti esamos kredito rizikos NORD/LB Lietuva padėties analizę.
3. Išreikšti svarbiausius pasiūlymus ir pateikti alternatyvius kredito būdus.

Literatūra:
Darbe rėmiausi įvairia moksline-metodine literatūra bei internetu.

RIZIKA . RIZIKOS RŪŠYS

1. 1. Rizika

Rizika yra nuolatinė bet kokios žmogaus veiklos dalis. Galima iš anksto nuspręsti ką ir kaip darysi, bet visiškai išvengti rizikos neįmanoma. Rizika be kita ko skatina ūkinę ir finansinę veiklą.
Ir užsienio ir lietuviškuose šaltiniuose rizika apibūdinama įvairiai:
rizika – tai pavojus, nuostolių bei netekimų galimybė;
rizika – tai kintamumas, susijęs su laukiamomis pajamomis ar pelno srautu;
rizika – nepageidaujamo įvykio, nepasisekimo tikimybė, galimybė.
Websterio žodyne – rizika traktuojama kaip pavojus, nuostolio galimybė. Iš visų apibūdinimų galima suprasti, kad rizika nėra malonus dalykas ir trumpiausiai galima apibūdinti taip: rizika – tai galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui.
Žmogus negali tiksliai numatyti būsimų įvykių. Daugiau dėmesio skiriama tiems tikimiems įvykiams, su kuriais dažniau susiduriama, o likusiais domimasi mažiau. Dalis vadybininkų apie riziką yra susidarę klaidingą nuomonę ir jie samprotauja kad:
• jie gali visiškai išvengti rizikos;
• blogi rizikingų situacijų rezultatai yra blogų sprendimų pasekmė;
• kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo esamos situacijos linkęs arba rizikuoti, arba išvengti rizikos.
Visa tai yra klaidingi samprotavimai ir tai galima nuspręsti vien pagal vadybininko veiklai būdingų trijų momentų:
• ribotų valdymo galimybių;
• informacijos trūkumo;
• laiko stokos.
Taip pat ūkinių bei finansinių situacijų negalima visiškai kontroliuoti, nes jos priklauso nuo daugelio veiksnių:
1. Stichinės nelaimės (potvyniai, žemės drebėjimas, audra ir pan.);
2. Aplinkos ir politikos poveikis (karas, pilietiniai neramumai, įstatymų ir taisyklių pasikeitimas ir pan.);
3. Ekonominė ir finansinė aplinka (infliacija, veiklos produkto paklausa, valiutų kursų svyravimai, finansinių įsipareigojimų nevykdymas, tiekėjų ir klientų bei konkurentų galimybės ir kt.);
4. Veiklos strategija (nepakankamai aiškūs ir detalūs projektai, klaidos juose ir t.t.);
5. Organizaciniai veiksniai (darbuotojų kompetencija ir produktyvumas, darbo ginčai ir streikai, nekokybiškas darbas, traumos, vagystės ir pan.).
Šios ir kitos situacijos niekada nepasikartoja tiksliai. Todėl ir negalima jų įvertinti tiksliai.

1.2. Rizikos rūšys

Riziką galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
1. grynoji rizika, kai yra tikimybė gauti tik nuostolį arba nulinį rezultatą;
2. spekuliatyvi rizika – tikimybė gauti tiek teigiamą tiek neigiamą rezultatą.
Veiklos operacijų požiūriu, rizika gali būti skirstoma šitaip:
• gamybinė rizika – pavojus kompanijai, firmai neįvykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartis;
• investicinė rizika – pavojus nuvertėti investiciniam finansiniam portfeliui, sudarytam iš nuosavų ir įsigytų vertybinių popierių;
• rinkos rizika – nepalanki rinkos procentinių normų bei santykių svyravimo nacionaline ir užsienio valiuta galimybė;
• finansinė rizika – pavojus nevykdyti finansinių įsipareigojimų.
Kiti išskiria verslo, finansinę ir bendrąją rizika. Verslo rizika – firmos nesugebėjimas padengti savo veiklos sąnaudų bei išlaidų. Finansinė – nesugebėjimas padengti finansinių kaštų. Bendroji rizika – tai verslo ir finansinė rizikos kartu sudėjus.
Rizika yra labai plati sąvoka. Siekdami sumažinti praradimus ir nesėkmes, atsakingi veiklos dalyviai turėtų anksto įvertinti galimas neigiamas pasekmes, analizuoti tikėtinus rizikos veiksnius ir numatyti priemones nesėkmėms išvengti. Šiaip yra nepatartina pradėti veiklą neįvertinus rizikos. Reikia analizuoti keliais alternatyvas, įvertinti jų pavojus ir pasirinkus projektą iš anksto numatyti kaip apsisaugoti nuo būsimų finansinių nuostolių. Rizikos įvertinimui naudojami ekspertiniai rizikos vertinimo būdai, tikimybių teorija ir kt. Patogiausia bendrąją riziką įvertinti pagal 1-priedą.
Taip pat reikėtų laikytis amerikiečių eksperto B.Berlimerio principų:
• rizikos nuostoliai nepriklauso vienas nuo kito;
• vienos krypties “rizikos portfelio” nuostoliai nebūtinai didina kitų rizikos nuostolių tikimybę;
• maksimalūs galimi nuostoliai neturi viršyti veiklos dalyvio finansinių galimybių.
Žiūrint į rizikos lygį, skiriamos tokios rizikos sritys:
• sritis be rizikos. Nuostoliai šioje srityje lygūs nuliui;
• leistinos rizikos sritis. Čia firma patiria nuostolių, bet jie yra tokio lygio, kuriam esant gaunamas laukiamas pelnas ir veikla finansiniu požiūriu yra tikslinga;
• kritinės rizikos sritis. Šiuo atveju nuostoliai gali viršyti laukiamą pelną ir pajamos nepadengti kaštų;
• katastrofiška rizikos sritis, kuriai esant nuostoliai prilygsta firmos turto dydžiui arba ir viršija jį. Į šią rizikos sritį pakliuvusios firmos dažniausiai bankrutuoja, jos uždaromos.

1.3. Rizika ir pelno norma

Rizika yra susijusi su pelno norma. Ji gali būti išreikšta matematiškai kaip nuostolių atsiradimo fakto tikimybė ir gali būti apskaičiuota pakankamu tikslumu. Kad nustatyti kiekybiškai finansinės rizikos dalį, reikia žinoti tam tikrų atskirų veiksmų pasekmes ir jų tikimybę. Taikant tikimybių teorijos metodus, matematinė laukiamoji fakto reikšmė dauginama iš jo pasirodymo tikimybės
Subjektyvus metodas remiasi subjektyviais kriterijais ir nuomonėmis. Tai yra ekspertų vertinimas, finansų konsultanto nuomonė, asmens praktinė patirtis ir pan. Tokiu atveju skirtingos įmonės ar asmenys skirtingai finansiniai situacijai gali suteikti skirtingas reikšmes ir pasirinkimas gali būti visiškai priešingas.
Rizikos laipsniui įvertinti taikomi du pagrindiniai kriterijai: vidutinė laukiama reikšmė (VLR) ir galimo rezultato svyravimai. VLR yra visų galimų rezultatų vidutinė reikšmė, kai kiekvieno rezultato tikimybė yra jo pasikartojimo dažnumas. VLR parodo vidutinį rezultatą, kurio tikimasi sulaukti. Tai yra tik apibendrinta kiekybinė charakteristika ir pagal ją negalima priimti alternatyvaus sprendimo.
Tam, kad priimti sprendimą reikia nustatyti galimo rezultato svyravimo ribas (teigiamą ar neigiamą nukrypimą). Tam tikslui skaičiuojama dispersija (2) ir vidutinis kvadratinis nukrypimas ():
2=((x-¬¬¬¬x)2*n)/n
x – kiekvieno stebėjimo atvejo laukiama reikšmė.
X – vidutinė laukiama reikšmė.
n – stebėjimų skaičius (dažnumas).
=sqr(((X-X)2*n)/n)
Gilesnei analizei taikomas variacijos koeficientas, kuris išreiškiamas procentais (v=*sqrX*100).šis koeficientas yra santykinis dydis, ir jo didumui neturi įtakos tiriamo rodiklio absoliučios reikšmės. Taikant variacijos koeficientą, galima palyginti skirtingais matavimo vienetais išreikštų požymių svyravimus. Variacijos koeficiento dydžių kokybinis įvertinimas yra toks: iki 10% silpnas svyravimas; nuo 10% iki 25% – vidutinis lygis; virš 25% aukštas lygis.

1.4. Finansinė rizika

Šiame darbe bus šnekama apie finansinę riziką, o konkrečiau apie vieną jos rūšį – kreditavimo riziką. Bet, kadangi visos finansinės rizikos rūšys yra tarpusavyje susiję, tai apžvelgsime ir kitas jos rūšis.
Finansinė rizika yra priskiriama prie spekuliatyviosios rizikos grupės, nes galimas dažno sprendimo rezultatas yra pajamos arba nuostoliai.
Savo ruožtu finansinė rizika yra suskirstyta į keturias pagrindines rūšis:
1. Kreditinė rizika – pavojus neatgauti pagrindinių sumų ir procentinių pinigų;
2. Procentinė rizika – (patiria bankai ir kitos kreditinės įmonės) kai pritraukiamų lėšų procentinės normos yra didesnės už kreditų procentines normas;
3. Valiutinė rizika – pavojus netekti valiutos, keičiantis vienos valiutos kursui kitos atžvilgiu, taip pat patirti nuostolius nacionaline valiuta, atliekant užsienio prekybos, kreditines ir kitas operacijas.
4. Prarastos finansinės naudos rizika. Tai netiesioginiai finansiniai nuostoliai (pvz.: negautas papildomas pelnas) dėl laiku neįvykdytų tinkamų sprendimų. Pavyzdžiui, nepasirūpinta savalaikiu draudimu ir pan.
Dar viena svarbi bankui yra likvidumo rizika, kuri atsiranda tuomet, kai bankas negali padengti savo įsipareigojimų turimais aktyvais.

1.5. Kas yra kreditas

Kreditas – tai laikinai laisvų lėšų akumuliavimo ir paskirstymo forma, kuri paremta grąžintinumo, mokėjimo ir teminuotumo sąlygomis. Grąžintinumas – tai iš anksto numatytas pinigų grąžinimas, mokėjimas – kredito suteikimas už palūkanas, o teminuotumas – kokias terminais mokamos palūkanos bei paskola.
Paskolos yra skirstomos pagal trukmę:
• ilgalaikės;
• vidutinės trukmės;
• trumpalaikės.
Trumpalaikės paskolos yra suteikiamos iki 1 metų. Gali būti net vienai dienai arba vienam sandoriui finansuoti. Pagrindinis principas yra tas, kad paskola naudojama trumpalaikiam turtui įsigyti arba einamiesiems mokėjimams vykdyti.
Vidutinės trukmės paskolos – nuo 1 iki 3metų. Ilgalaikės virš 3 metų. Jos teikiamos įvairių inovacinių projektų finansavimui, statyboms, nekilnojamam turtui įsigyti ir pan.

1.6. Kreditinė rizika

Su paskolų teikimu susijusi didžiausia bankų rizikos dalis. Bankai prisiima tam tikrą dali šios rizikos ir nėra tokio banko, kuris nebūtų patyręs nuostolių dėl blogų paskolų. Tačiau šie nuostoliai gali būti sumažinami iki minimumo jeigu sugebama tinkamai įvertinti kredito riziką ir profesionaliai organizuoti bei valdyti banko kreditavimo funkciją.
Kredito rizika – tai rizika, kad finansinis kontraktas nebus vykdomas pagal pradinės sutarties sąlygas. Tai rizika, kad bankas gali patirti finansinių nuostolių dėl skolininko art kitos šalies negalėjimo ar nenoro padengti paskolą ar įvykdyti įsipareigojimus. Rizika turi būti įvertinta tiek paskolos išdavimo, tiek paskolos administravimo metu, siekiant išvengti nuostolių.
Paskolą gali gauti visi ūkio subjektai, užsienio įmonės bei fiziniai asmenys. Prieš suteikiant paskolą yra įvertinama kiekvieno kliento rizika. Kiekvienas klientas, norintis gauti paskolą, pateikia bankui tam tikrus dokumentus. Iš pradžių pateikiamas prašymas išduoti paskolą. Tolesnėje eigoje verslo planas. Jei paskola trumpalaikė, tai užtenka ketinimų protokolų, kontraktų, sąskaitų, kuriuos reikia apmokėti.
Verslo plane turi atsispindėti paskolos panaudojimo tikslas ir sugrąžinimo gebėjimas.
Po to yra reikalaujama pateikti paskutinių ataskaitinių laikotarpių ataskaitas, pagal kurias galima būtų nuspręsti esamą įmonės padėtį. Be to yra reikalaujamas užstatas, kuris įkeičiamas bankui kaip garantas. Užstatas yra įvertinamas turto vertintojų. Juo gali būti nekilnojamasis turtas, vertybiniai popieriai, indėliai kitas ilgalaikis turtas. Įkeistas turtas būtinai turi būti apdraustas rinkos kaina skolinio įsipareigojimo įvykdymo laikotarpiui.
Nekilnojamasis turtas turi būti užregistruojamas hipotekoje. Su įkeičiamu turtu egzistuoja rizika, kad jo vertė gali sumažėti, nes yra neaišku, kokia jo vertė bus po 10 ar daugiau metų.
Bankas taip pat žiūri ir į įmonės veiklą:
• kas yra įmonės akcininkai;
• ar įmonė turi paskolų kituose bankuose ir pan.
Visa tai sužinoti palengvina Lietuvos banke įkurto paskolų rizikos duomenų bazė. Bankai paduoda užklausimus į duomenų bazę apie klientą ir gauna norimą informaciją.
Kas tai yra duomenų bazė?
Duomenų bazėje yra centralizuotai surinkta informacija apie visas įmones kada nors ėmusias paskolas iš Lietuvos bankų. Ten yra sudarytos prielaidos paskolų gavėjo finansinei būklei įvertinti ir tai sudaro sąlygas išduoti paskolas su minimalia rizika. Duomenų bazei duomenis teikia visi Lietuvos bankai.
Bankas taip pat analizuoja rinką, kurioje įmonė veikia, kad galėtų numatyti riziką ateityje. Žiūrima į konkurencines galimybes kitų klientų atžvilgiu, kokia situacija yra toje rinkoje, ar įmanomas naujų technologijų įdiegimas, kas įmonės tiekėjai, infrastruktūra, įmonės valdymas. Išsiaiškinamos įmonės stipriosios ir silpnosios pusės.
Trumpalaikėms paskoloms visa tai išnagrinėjama per 1 – 2 savaites, ilgalaikėms – iki 1 mėnesio.
Išdavus paskolą labai svarbu jos priežiūra, kontroliavimas, administravimas. Egzistuoja įvairūs paskolų įvertinimų principai, pagal kuriuos skaičiuojami atidėjimai.
Paskolos yra suskirstomos į penkias grupes (procentus pasirenka patys bankai, čia pateikiami standartiniai):
1. standartinė 0;
2. galimos rizikos 0 – 20;
3. padidintos rizikos 20 – 40;
4. abejotina > 40;
5. nuostolinga 100.
Kiekvienai grupei bankai turi patvirtinę specialiuosius atidėjimus.
Rizikos nustatymo kriterijai:
1. Paskolos ar jos dalies grąžinimo ir palūkanų terminų laikymasis.
2. Paskolos pertvarkymo ir refinansavimo faktai.
3. Skolininko ūkinės ir finansinės veiklos būklė.
4. Ilgalaikės paskolos gavėjo investicinio projekto faktinis vykdymas.
Paskolai užtikrinti įkeistas turtas yra papildomi paskolos atgavimo šaltiniai, kurie nėra tiesiogiai susiję su paskolos grąžinimu.
1. Paskolų terminai:
jeigu terminai praleisti mažiau nei 7 dienos, tai priskiriama standartinei grupei.
Jeigu 7 – 30 dienų – II grupė;
jeigu 31 – 90 dienų – III grupė;
jeigu 91 – 180 dienų – IV grupė;
jeigu daugiau už 180 dienų – V grupė.
2. paskolų pertvarkymas – tai paskolos sutarties sąlygų pakeitimas. Tai gali būti:
1) paskolos ar palūkanų terminų pratesimai ar pakeitimai;
2) palūkanų normų pakeitimas;
3) sukauptų palūkanų kapitalizavimas, kai sukauptų palūkanų suma didinama paskolos suma.
Paskolos refinansavimas – tai vienos ar kelių anksčiau išduotų paskolų padengimas naujai išduota paskola arba naujos paskolos sutarties sudarymas nutraukus anksčiau galiojančias paskolas bankuose.
3. skolininko būklė turi būti įvertinta į objektyvius ir subjektyvius kriterijus, t.y. analizė turi būti ir kiekybinė, ir kokybinė.
Objektyvus kriterijus – finansinių rodiklių analizė. Kiekvienas bankas susikuria tokių rodiklių skaičiavimo bei analizės procedūras.
Vertinant fizinių asmenų finansinę būklę atsižvelgiama į darbo užmokesčio dydį bei stabilumą, darbovietės finansinę būklę, papildomas pajamas (dividendus, turto pardavimus ar pan.). Objektyvus kriterijus tai informacija apie ankstesnį skolininko finansinių įsipareigojimų laikimasį, apie turto areštą ir t.t.
Subjektyvūs kriterijai – tai įmonės vadovo patirtis ir kvalifikacija, prekių ir paslaugų paklausa rinkoje, konkurencinė aplinka, bendra ekonominė padėtis konkrečioje ūkio šakoje, jos didelė priklausomybė nuo keleto pirkėjų ar pardavėjų, įvairios teikiamos lengvatos.
Lietuvos bankas reikalauja, kad kiekvienas bankas turėtų vertinimo procedūras. Bankai turi atsižvelgti į šiuos kriterijus:
1. Veiklos srities perspektyva, vadovo kvalifikacija, konkurencinė produkcija, vadovavimo profesionalumas.
2. Veiklos (verslo) plano įvertinimas. Bankas turi sekti ar planas yra vykdomas.
3. Įvairių finansinių ataskaitų analizės, likvidumo, mokumo būklės, pinigų srautų bei įsipareigojimų įvertinimas.
4. Pelningumo (rentabilumo) įvertinimas.
5. Nuosavybės įvertimas.
Bankai papildomai gali nustatyti ir kitus rodiklius. Būtina atlikti visų kriterijų analizę, nes vienas kriterijus negali nuspręsti visų rezultatų. Kiekvienas kriterijus yra įvertinamas 5 balų sistemoje (1 – geriausias, 5 – blogiausias). Pagal tai suskirstoma į penkias paskolų grupes specialiųjų atidėjimų pagal patvirtintą normą skaičiavimui.
Specialiųjų atidėjimų poreikių skaičiavimas: iš paskolos likučio atimamos paskolos užtikrinimo priemonės vertė ar dalis vertės, o gautas skirtumas dauginamas iš atitinkamos grupės nustatytos normos. Gautas rezultatas – tai specialiųjų atidėjimų poreikis. Iš paskolos likučio atimama iki 100 proc. garantijos, jeigu už skolininką laiduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar centrinis bankas. Iki 100 proc. jei įkeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai; jei yra vyriausybės indėlis už paskolą, iki 80 proc. – jei laiduoja Lietuvos Respublikos centrinės valdymo įstaigos; iki 100 proc. įkeistos deponuotos lėšos laikomos tame pačiame banke, jei deponuotų lėšų savininkui neiškelta bankroto byla. Iki 50 proc. atimama jei paskola apdrausta draudimo įmonėje, taip pat iki 50 proc. įkeisto turto vertės, jei įkeistas turtas yra gyvenamasis butas ar namas priklausantis skolininkui ir yra apdraustas draudimo įmonėje, o paskola išduota ne daugiau 70 proc. įkeisto turto, įvertinto turto vertintojo, turinčio sertifikatą. Iki 70 proc. įkeisto turto vertės, jei įkeistas gamybinės paskirties turtas. Iki 30 proc. įkeistos transporto priemonės.

1.7. Rizikos, kurios įtakoja kredito riziką
1.7.1 Valiutinė rizika
Užsienio valiutos (valiutinė) rizika – tai pavojus patirti valiutinius nuostolius, kurie gali susidaryti dėl užsienio valiutos kursų pasikeitimų nacionalinės valiutos atžvilgiu. Bankai įvertina valiutinę riziką kiekvieną dieną ir siekia, kad kiekvienos dienos pabaigoje nebūtų viršytas užsienio valiutos normatyvas.
Užsienio valiutos normatyvas tai, kai maksimali vienos užsienio valiutos pozicija negali būti didesnė kaip 20 proc. banko kapitalo:
VR=(VVP/BK)*100%<= 20%.
Bendras užsienio valiutos normatyvas – tai, kai maksimali bendra atvira užsienio valiutų pozicija negali būti didesnė kaip 30 proc. banko kapitalo:
BR=(BAVP/BK)*100%<=30%.
Su kredito rizika yra susijusi tuo, kad jei bankas išduoda paskolą užsienio valiuta vienu kursu, o paskolos gražinimo metu valiutos kursas yra kitoks, tai galimi nuostoliai nacionalinės valiutos atžvilgiu.
Užsienio valiutos (valiutinės) rizikos mažinimo būdai:
1. Pasirenkant nacionalinę valiutą kaip atsiskaitymo valiutą.
2. Apsidraudžiant sutartyje.
3. Apsidraudžiant išvestiniais finansiniais instrumentais (forvardais , fiureriais ir opcionais).
4. Banko aktyvų ir pasyvų subalansavimas, t.y. nulinio balanso taktika.
1.7.2. Likvidumo rizika
Likvidumas – tai bankų negebėjimas bet kuriuo metu įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Likvidumas turi būti ne mažesnis kaip 30 proc. (pagal Lietuvos Įstatymus). Tačiau nereikia jo ir užkelti, nes aukštas likvidumas turi neigiamos įtakos pelningumui.
Likvidžios lėšos – tai grynieji pinigai, lėšos centriniame banke ir kiti aktyvai, kurios bet kurio metu galima paversti grynaisiais pinigais.
Likvidumo rodiklis  (Likvidus turtas / Einamieji įsipareigojimai)*100% >30%.
Likvidumo rizikos valdymas:
1. Aktyvus valdymas – likvidžių lėšų pritraukimas, naudojamas mažuose bankuose. Investuojama į trumpalaikius vertybinius popierius, išduodamos trumpalaikės paskolos, t.y. naudojamasi aktyvų terminais.
2. Įsipareigojimų valdymas – tai vykdo solidūs bankai, kurie laisvai gali pritraukti pinigus. Reikia išsiaiškinti, koks lėšų šaltinis yra stabiliausias, kokie šaltiniai dings atsiradus problemoms.
Likvidumui palaikyti bankams gali būti išduodamos paskolos iš Lietuvos banko.
1.7.3. Palūkanų normos rizika
Palūkanų normos rizika atsiranda dėl nenumatytų nepalankių palūkanų normų ir maržos pasikeitimų tuo atveju, kai nesutampa pritrauktų ir išduotų lėšų terminai arba kai aktyvų ir pasyvų operacijų normos nustatomos skirtingais būdais (fiksuotos vietoje kintamų ir atvirkščiai).
Pagrindiniai palūkanų normos rizikos įvertinimo metodai:
1. Terminuotų skirtumų metodas (GAP). Visi aktyvai ir įsipareigojimai suskirstomi pagal jautrumą palūkanų normoms. Jautrūs išskirstomi pagal terminus, ir pagal jų palūkanų normas, tada aktyvas padauginamas iš palūkanų normos, įsipareigojimas iš palūkanų normos, o gautas skirtumas tarp jų yra banko pelnas. Jeigu aktyvai viršys įsipareigojimus, tai pajamos padidės.
2. Trukmės (Duration) metodas. Naudojama Macaulay trukmės formulė (nuo 1970 metų):
D=(nt=1(CFt(t)/(1+i)t))/(nt=1(CFt(t)/(1+i)t)).
Čia formule skaičiuojama per kiek atsiperka įdėtos lėšos. Šioje formulėje:
D – metų svertinis vidurkis, kai bus visiškai padengta turto kaina;
CFt – pinigų srauto vertė – kupono palūkanų ar pagrindinės sumos mokėjimas t laikotarpiu;
t – laikotarpiai, kai mokama pagrindinė suma arba kupono palūkanos;
n – laikotarpių iki termino pabaigos skaičius;
i – įplaukos arba rinkos palūkanų norma.
Skaitiklis – kiekvieno pinigų srauto padauginto iš iki to srauto praėjusių laikotarpių skaičiaus dabartinė vertė.
Vardiklis – obligacijos kaina.
Palūkanų normos rizikos valdymo metodai:
1. Paskolų sutartyse numatoma periodiškai peržiūrėti palūkanų normos procentą.
2. Pagal grąžinimo terminus suderinami aktyvai ir įsipareigojimai.
3. Apsidraudimas išvestiniais finansiniais instrumentais (ateities sandoriai, opcionai).
Su kreditine rizika yra susiję tuo, kad visas pelnas kreditavimo sistemoje gaunamas iš palūkanų normos procento ir, jei palūkanų normos nėra tinkamai suderintos, tai ir jokio pelno galima nesitikėti.

1.8. Rizikos mažinimo būdai

Čia išvardinti rizikos mažinimo būdai yra tinkami tiek verslo, tiek finansinei rizikai, bei jų rūšimis, tik kiekvienai taikomi šiek tiek skirtingai.
Yra šeši pagrindiniai rizikos mažinimo būdai:
1. Rizikos paskirstymas tarp veiklos dalyvių. Dažniausiai tarpininkams perduodamos netiesioginės veiklos funkcijos, dėl kurių vykdymo jie prisiima riziką. Pavyzdžiui, gali būti prekybos tarpininkams perduodamos tiekimo funkcijos.
2. Draudimas. Firmai sudarius sutartį su draudimo kompanija, pastarajai perduodama ir dalis rizikos dėl galimų nuostolių, pavojų, netekimų. Taip pat ir įkeisto turto draudimas.
3. Firmose sudaromi piniginiai rezerviniai fondai, iš kurių padengiami nedideli nuostoliai.
4. Papildomos informacijos gavimas apie veiklos rezultatus ir sprendimų pasirinkimą.
5. Diversifikacija. Kai firma užsiima ne vien tik vienos pakraipos veikla ir jeigu viena veikla laikinai tampa nuostolinga , tai nuostoliai gali būti padengti kitos veiklos sąskaita.
6. Limitavimas. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į ūkininkaujančio subjekto potencialą yra nustatomos išlaidų, pelno, pajamų ir kitos kritinės ribos.
Taip pat norint sumažinti riziką reikėtų laikytis šių principų:
1. Nereikia rizikuoti dideliais pinigais dėl santykinai nedidelio jų kiekio.
2. Numatyti rizikos pasekmes ir sekti jų pakitimus. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti maksimaliai galimą nuostolio dydį bei rizikos tikimybę ir prisiimti ją, perduoti dalį rizikos kitiems arba atsisakyti per daug rizikingo projekto arba sprendimo.
3. Negalima rizikuoti labiau nei leidžia nuosavas kapitalas. Galima apskaičiuoti rizikos koeficientą:
Kriz maksimaliai galimų nuostolių suma
nuosavų finansinių išteklių apimtis, įskaitant
tiksliai žinomas gautinas lėšas
Optimalus Kriz yra 0.3. Virš 0.7 jau labai blogai.
Finansinėje veikloje taip pat taikomas limitavimas, tai yra nustatomos išlaidų, pelno, pajamų ir kitos ribinės normos. Limitai gali gerokai sumažinti rizikos laipsnį, atliekant įvairias finansines operacijas, pavyzdžiui, bankams išduodant paskolas, sudarant overdrafto sutartį ir pan.

2. NORD/LB LIETUVA KREDITINĖ RIZIKA

2.1. Trumpa banko apžvalga

NORD/LB Lietuva (buvęs LŽŪB) yra vienas iš seniausių bankų Lietuvoje. Banko istorija siejasi su Lietuvos finansinės sistemos formavimosi pradžia. NORD/LB Lietuva yra vienas iš trijų bankų, kuriuos kontroliuoja Lietuvos Vyriausybė. Centrinė banko būstinė yra Vilniuje, o Lietuvoje iš viso bankas turi 46 skyrius. Bankas vykdo visas finansines operacijas: priima įvairius indėlius, išduoda paskolas, prekiauja vertybiniais popieriais, keičia valiutą ir t.t.1997 metais bankas įsteigė savo dukterinę NORD/LB Lietuva Draudimas, o 1998 metų viduryje – antrą dukterinę uždarąją akcinę bendrovę NORD/LB Lietuva Lizingas. Šių bendrovių visos akcijos priklauso NORD/LB Lietuva bankui ir nuo 1998 metų į banko finansinės veiklos apskaitą yra įrašomi ir šių bendrovių finansiniai rezultatai.
1998 metais banko turtas buvo 1.468.486.000 lt., o grynasis pelnas – virš 13 mlj. lt. Didžiąją dalį banko turto sudarė paskolos – 832.5 mlj. lt. 1997 metais banko turtas buvo įvertintas 1.450 mljrd. lt., tame tarpe paskolos – 753 mlj. lt., o pelnas – (-33) mlj. lt. 1996 metais banko turtas buvo 1.275 mljrd. lt., paskolos – 916 mlj. lt., o pelnas siekė 30 mlj. lt. Taigi, bankui labiausiai turi rūpėti kredito rizika, kadangi jeigu bankas nekontroliuos padėties savo kreditorių tarpe, tai jis ne tik negaus jokio pelno bet ir patirs didžiulius nuostolius kaip tai atsitiko 1997 metais, kai bankas patyrė beveik 33 mlj. lt. nuostolių vien dėl blogų paskolų. Daugiau informacijos apie 1998 metų banko finansinę veiklą bei palyginimas su kitais bankais yra pateikta priede. Toliau šiame darbe pateiksiu kaip ir kuo remiantis bankas išduoda (arba neišduoda) paskolą ,t.y. pagal kokius principus jos išduodamos, į ką atsižvelgia, ko reikalauja iš kreditoriaus ir kaip vertina paskolos rizikingumą NORD/LB Lietuva kreditavimo departamentas.
2002 m. kovo mėn. užbaigtas Lietuvos žemės ūkio banko privatizavimas. Banko strateginiu investuotoju, įsigijęs 76,01 % akcijų paketą, tapo Vokietijos bankas NORD/LB. 2002 m. spalio mėn. padidinus banko kapitalą, NORD/LB valdomas LŽŪB akcijų paketas išaugo iki 93,09 %. 2003 m. gegužės mėn. LŽŪB pavadinimas pakeistas į NORD/LB Lietuva.
Bankui ,,NORD/LB Lietuva” 2004-ieji buvo spartaus augimo metai. Per metus banko turtas padidėjo 1,074 milijardo litų (42 proc.). 2004-aisiais bankas uždirbo 19,6 milijonų litų neaudituoto pelno.

2.2. Paskolų gražinimo užtikrinimo būdai

Paskolas NORD/LB Lietuva banke galima gauti su tokiais užtikrinimo būdais:
1. Paprastasis įkeitimas;
2. Hipotekinis įkeitimas
3. Užtikrinimas laidavimu;
4. Užtikrinimas garantija;
5. Užtikrinimas netesybomis.
Visi šie būdai yra aprašyti tolesnėje darbo eigoje.
Įkeitimai: paprastasis ir hipotetinis
Įkeitimas yra galimas pagal Civilinį kodeksą arba pagal Hipotekos įstatymą.
Įkeitimo teisė – tai kreditoriaus teisė panaudoti įkeistą turtą savo reikalavimo teisės įgyvendinimui, t.y. įkeistas turtas gali būti panaudotas banko reikalavimams patenkinti jį pardavus teismo arba arbitražo sprendimu. Jeigu paskolos sutartis ir ją užtikrinanti įkeitimo sutartis buvo patvirtinta notaro, tai turtas gali būti realizuotas remiantis notaro vykdomuoju užrašu. Visais kitais atvejais – viską vykdo teismo antstolis. Bankas negali savo nuožiūra perimti savo nuosavybėn ar kitaip jį panaudoti savo reikalavimams patenkinti.
Įkeitimo teisė bankui atsiranda sudarius įkeitimo sutartį. Įkeitimo teisė atsiranda po to, kai įkeitimo sutartis įforminus ją notariškai, įregistruojama atitinkamame valstybės registre. Įkeitimo dalykas gali būti bet koks kilnojamas ar nekilnojamas turtas, kuriuo įkaito davėjas disponuoja. Visas turtas turi būti apdraustas draudimo organizacijose pagal banko nurodytus draudiminius įvykius, pateikiant bankui draudimo liudijimo kopiją.
Su smulkaus verslo (kartais su vidutinio bei stambaus) įmonių savininkais arba akcininkais gali būti sudaromos papildomos asmeninio turto įkeitimo ar laidavimo sutartys, kad dar geriau būtų užtikrintas įmonės įsipareigojimų vykdymas.
Pasikeitus įkeisto turto savininkui įkeitimo teisė nenutrūksta.
Kreditorius gali savo teises perleisti trečiajam asmeniui. Asmuo, kuris įkeičia turtą turi pateikti bankui visus banko reikalaujamus dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės teisę į įkeistą turtą ir t.t.
Hipotetinio įkeitimo ypatumai
hipoteka – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas. Skolininkui, nustatytu laiku negražinus skolos, kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją, kuris skelbia įkeisto turto viešas varžytines.
Hipoteka registruojama Hipotekos įstaigoje.
Hipotekos objektas – tiek kilnojamasis tiek nekilnojamasis turtas, kuris registruojamas tos rūšies turto registre. Turto, kurio registravimui nėra įsteigtas valstybės registras, pagal Hipotekos įstatymą įkeisti negalima.
Hipotekos perleidimas ar įkeitimas. Hipoteka apsaugotą reikalavimą kreditorius gali perleisti kitiems asmenims arba įkeisti.
Užtikrinimas laidavimu
Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Prievolės neįvykdžius skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariniai skolininkai, jei ko kita nenumato laidavimo sutartis.
Kai laidavimo sutartis sudaroma su fiziniu asmeniu, esančiu santuokoje, papildomai, turi būti gautas ir kito sutuoktinio pritarimas šiai sutarčiai.
Laidavimo sutartis gali būti sudaryta paprasta rašytine forma. Laidavimo sutartyse gali būti numatyta dalinė laiduotojų atsakomybė, gali būti užfiksuota procentinė laiduotojų atsakomybės dalis arba atsakomybės ribos visai neužfiksuotos.
Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos.
Jeigu laiku negražinama laidavimu garantuota paskola ar nemokamos palūkanos, bankas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią turėjo būti grąžinta paskola arba sumokėtos palūkanos privalo pareikšti ieškinį teisme. Tačiau, jeigu laidavimo sutartyje šalys susitarė, kad laidavimas galios iki visiško paskolos grąžinimo, tai ši sąlyga neprieštarauja įstatymams ir minėta sąlyga vertintina kaip įstatymo leidžiamas kitoks šalių susitarimas.
Užtikrinimas garantija
Garantija – tai papildoma trečiojo asmens prievolė. Garantijos sutartimi garantas įsipareigoja visiškai ar iš dalies atsakyti kito asmens kreditoriui, tik tuo atveju kai asmuo, už kurį garantuojama (skolininkas) prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, o kreditorius negali iš jo išieškoti. Garantu gali būti tik finansiškai stabilus ir patikimas fizinis arba juridinis asmuo.
Garantinė sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma.
Garantas, įvykdęs asmens – skolininko prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens – skolininko savo sumokėtos sumos. Garantijos sutartyje gali būti numatyta dalinė garanto atsakomybė (konkreti suma), atsakomybės dalis užfiksuota procentualiai arba atsakomybės ribos neužfiksuotos (tokiu atveju garantas atsakys tos sumos ribose, kurios nepadengs pagrindinis skolininkas).

Užtikrinimas netesybomis
Netesybos – tai įstatymu arba sutartimi nustatyta pinigų suma, kurią paskolos gavėjas turi sumokėti bakui už paskolos sutarties pažeidimą. Netesybos – tai papildoma skolininko prievolė greta įsipareigojimo grąžinti skolą ir sumokėti palūkanas. Todėl netesybų nustatymas (taikymas) yra efektyvus, kai skolininkas yra mokus, bet vengia grąžinti skolą ir mokėti palūkanas ne dėl nemokumo, o dėl kitokių priežasčių.
Netesybos gali būti dviejų formų – bauda ar delspinigiai. Netesybos – tai teisinės atsakomybės rūšis, todėl ji taikoma vadovaujantis skolininko kaltės principu, t.y. skolininkas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodys, kad jis yra nekaltas dėl savo įsipareigojimų nevykdymo. Tačiau įstatymai numato galimybę paskolos sutartyje nustatyti sąlygą, kad į kaltę nebus atsižvelgiama taikant netesybas. Todėl banko darbuotojai šią sąlygą visais atvejais turi įtraukti į paskolos sutartį. Tuo bus sudarytos bankui skolos negrąžinimo atveju palankesnės sąlygos išieškoti iš skolininko ne tik skolą su palūkanomis, bet ir netesybas bei nuostolius, padarytus bankui.

2.3. ,,NORD/LB Lietuva” turto, skirto paskolos užtikrinimui draudimas ir vertinimas
Draudimas
Įkeičiamas nekilnojamasis turtas, pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas, transporto priemonės turi būti pilnai apdraustos banko nurodytoje draudimo įmonėje pagal banko nurodytus draudiminius įvykius, pateikiant bakui draudimo liudijimo (poliso) nuorašą. Draudimo liudijime (polise) nurodyta įkeičiamo turto draudimo suma turi atitikti turto vertintojo ar banko darbuotojo nustatytą vertę.
Nekilnojamasis turtas turi būti draudžiamas nuo gaisro, gamtinių jėgų bei trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos.
Pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas, transporto priemonės turi būti draudžiamos nuo gaisro, gamtinių jėgų bei trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos. Transporto priemonės turi būti taip pat draudžiamos nuo autoįvykių bei turi būti neapdraustas ir transporto priemonių civilinė atsakomybė.
Įkeičiamo turto draudimo sutartyje turi būti nurodyta, jog draudimo išmokos gavėjas yra bankas.
Turto vertinimas
Paskolos apdraudimo būdai, jų vertinimo požiūriu, skiriami į du tipus. Pirmajam tipui priklauso turto įkeitimas, t.y. kai yra nustatoma kilnojamo ar nekilnojamo turto vertė. Antrajam tipui priklauso laidavimas ir garantija, t.y. kai yra nustatomas trečiojo asmens finansinis pajėgumas, atsižvelgiant į tai, kad reikalui esant jam gali tekti įvykdyti prievolę už skolininką arba kartu su skolininku.
Įkeitimas yra prieinamiausias paskolos grąžinimą užtikrinantis būdas. Priklausomai nuo įkeičiamo turto rūšies, likvidumo, kontrolės laipsnio, jautrumo rinkos kainų svyravimui bei amortizacijos laikotarpio santykio su paskolos trukme, paskolos dydis negali viršyti 100 proc. įkeičiamo turto rinkos vertės. Kiekvienas bankas nusistato kiek procentų turto vertės negali viršyti paskola, jei turtas yra:
• depozitinė sąskaitos suma;
• vyriausybiniai vertybiniai popieriai
• gyvenamosios patalpos;
• prekybiniai ir administraciniai pastatai;
• gamybiniai pastatai;
• pagrindinės priemonės (amortizacinis laikotarpis ne trumpesnis kaip pvz.: 3 metai);
• likvidžios prekės, žaliavos.
Ilgalaikės paskolos grąžinimui užtikrinti yra nepriimtinas turtas, kurio nusidėvėjimo laikotarpis yra trumpesnis už paskolos trukmę. Turto rinkos vertė apskaičiavus nusiderėjimą turi būti didesnė negu negrąžintos paskolos likučio ir trijų mėnesių palūkanų suma. Turto įvertinimas turi būti nuolat koreguojamas, nes laikui bėgant turto vertė kinta.
Nustatant turto tinkamumą ir kainą paskolos grąžinimui užtikrinti turi būti atsižvelgiama į turto suvaržymus trečiųjų asmenų teisėmis. Jei įkeičiamas turtas yra naudojamas nuomos arba panaudos sutarties pagrindu ir šios sutartys baigiasi vėliau nei paskolos grąžinimas, tai turto vertė turi būti mažinama, nes tokio turto realizacija rinkos kaina bus problematiška.
Įkeičiamas nekilnojamasis turtas, pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas turi būti įvertintas turto vertintojo, turinčio sertifikatą.
Transporto priemonės įvertina kredito specialistai arba už tai atsakingi kiti banko darbuotojai. Transporto priemonės įvertinamos pagal rinkos vertę.

2.4. Banko paskolos analizė

Bankas įvertindamas ir mažindamas kredito riziką ne tik apsidraudžia įkeistu turtu ar pan., bet ir atlieka paskolos analizę. Paskolos analizė yra vienas svarbiausių kredito departamento funkcijų, padedančių prognozuoti ir nustatyti finansinę būklę, pelningumo laipsnį bei teigiamą pinigų balansą, iš kurio bus grąžinamos investicijos (ir paskolos). Ši procedūra padeda nustatyti ir įvertinti banko kreditinės rizikos laipsnį.
Bendri rinkos analizės aspektai
1. Trumpas įmonės aprašymas ir istoriniai duomenys
2. Investicinio pasiūlymo santraukos
3. Ankstesnės finansinės būklės įvertinimas
4. Rinkos analizė
5. Techninė analizė
6. Valdymo įvertinimas
7. Finansų analizė
8. Rizikos analizė
Tokius aspektus kaip įmonės aprašymas ir istoriniai duomenys, investicinio pasiūlymo santraukos, ankstesnė finansinė veikla bankas gauna iš įmonės verslo plano ir pateiktų kelerių metų finansinės apskaitos dokumentų. Techninę analizę bankas dažniausiai suteikia atlikti tos rūšies specialistui, kuris turi sertifikatą arba atsakingam banko darbuotojui. Kiekvienai verslo sferai techninė analizė atliekama atskirai ir skirtingai. Tuo tarpu tokius aspektus kaip valdymo įvertinimas, rinkos analizė, finansinė analizė bei rizikos analizė bankas atlieka pats.
Pagrindiniai principai
Visos paskolų analizės turi būti atliekamos remiantis atitinkama investavimo ar verslo plano forma.
Investicijų planavimas prasideda nuo rinkos galimybių atitinkamam produktui įvertinimo ir baigiasi būsimos finansų būklės įvertinimu. Tokiu būdu galima nustatyti, ar yra pakankamai galimybių, įgyvendinus investicijas, gauti pelną ir susigrąžinti įdėtą kapitalą. Techniniai ir marketingo duomenys turi būti išreikšti finansiniais skaičiavimais. Tokius faktorius kaip verslo savininko ar vadovo sugebėjimai, būdų bruožai bei jų galimą įtaką būsimai finansinei būklei, sunku arba beveik neįmanoma išmatuoti. Todėl kreditavimo specialistai turi turėti intuiciją, remtis savo įgūdžiais bei patyrimu, įgytais darbo praktikoje.
Paskolų gavėjo būdo bruožai
• Pirmenybė doriems ir sąžiningiems pareiškėjams, kurie jau žinomi bankui.
• Apie nežinomą pareiškėją reikia sužinoti, pasinaudojus informacija apie kitus verslus.
• Pareiškėjo požiūris į kredito panaudojimą turi būti teigiamas ir jis turi žinoti visus savo įsipareigojimus bankui.
• Pareiškėjas turi parodyti stiprų atsidavimą verslui.
Sugebėjimas vadovauti
Įvertinant pareiškėjo sugebėjimą vadovauti, galima vadovautis šiomis nuorodomis:
• vadovavimo patirties metų skaičius;
• veiklos atitinkamame sektoriuje skaičius;
• praėjusių metų gamyba, realizacija ir finansinės ataskaitos;
• geros kokybės verslo planas;
• sugebėjimas pritaikyti verslo planą;
• pakankamas dėmesys ateities rinkai ir realizacijos strategijai;
• bendra verslo vietos išvaizda, darbuotojų požiūris į darbą;
• sugebėjimas perteikti bankui finansinius poreikius.
Būtina stebėti kur išleidžiami banko pinigai.
Turto įkeitimo kaip paskolos sugrąžinimo užtikrinimo svarba
• Pirmenybė – materialiam turtui;
• reikalingas realus įkeisto turto rinkos vertės įvertinimas, tuo atveju, jeigu bus reikalingas teisminis pardavimas;
• reikia įvertinti visuomeninio pasipriešinimo teisminiam pardavimui galimybę, ypatingai kaimo vietovėse.
Skolininko būklės vertinimo (monitoringo) procedūros
• Skolininko vertinimo procedūros užtikrina nuoseklią ir pastovią banko išduotų paskolų kokybės kontrolę (monitoringą).
• Skolininko būklė yra vienas iš privalomų kriterijų taikomų atliekant paskolų rizikos įvertinimą bei grupavimą.
• Banko skolininkai skirstomi į penkias vidines grupes: A grupė – labai gera būklė, B – gera būklė, C – patenkinama, D – nepatenkinama, E – labai bloga būklė.
• Detalų kiekvieno skolininko būklės vertinimą atlieka banko skyriaus kredito specialistas, aptarnaujantis šio kliento paskolas. Skolininko būklės vertinimo kontrolę vykdo banko skyriaus kredito skyriaus viršininkas.
• Jeigu kredito specialistas nustato, kad skolininko būklė blogėja, nedelsiant apie tai informuoja kredito skyriaus viršininką ir banko skyrius turi imtis visų įmanomų priemonių, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, skolininko būklei pagerinti ir paskolos rizikai sumažinti.
Skolininko būklės vertinimo periodiškumas
• Pirmą kartą prieš paskolos išdavimą.
• Išdavus paskolą detali analizė ir vertinimas atliekami kas mėnesį, jeigu paskola yra didesnė negu 8 proc. banko kapitalo arba jeigu būklė blogėja, o šiaip kas ketvirtį.
• jeigu bankui tampa žinomi labai reikšmingi faktai apie skolininką, nulemiantys jo būklę bei paskolos rizikos laipsnį, skolininko būklės įvertinimas atliekamas nedelsiant ir koreguojama paskolos grupė.
• jeigu paskola pertvarkoma arba refinansuojama, nedelsiant iš naujo įvertinama skolininko būklė ir koreguojama paskolos grupė.

Skolininko būklės įvertinimui naudojami dokumentai
a.) Skolininko dviejų paskutinių finansinių metų ir keturių ketvirčių prieš paskolos gavimą bei visų ketvirčių paskolos naudojimo metu finansinės ataskaitos su mokesčių inspekcijos žymomis.
b.) Paraiška paskolai gauti bei verslo planas Kita banko sukaupta informacija apie skolininką: ankstesnių įsipareigojimų bankui vykdymas, verslo plano vykdymą įrodanti informacija (pirkimo ir pardavimo dokumentai), informacija apie teisminius ginčus bei juridinius faktus, susijusius su skolininko veikla.
c.) Statistinė informacija apie konkrečios ūkio šakos padėtį, situaciją rinkoje, įstatyminę aplinkos pasikeitimo įtaką ir kt.; pagrindinių pramonės šakų, kuriose sukoncentruota žymi banko paskolų portfelio dalis, analizę ir kitimo tendencijas banko skyriams pateikia kredito departamentas.
Kredito specialistas turi įsitikinti, kad paraiškoje ir kituose dokumentuose pateikiama pakankamai duomenų finansų struktūros rodiklių, grynosios vertės, likvidumo ir pelningumo įvertinimui.
Įvertinęs skolininko būklę balais pagal nurodytus kriterijus, kredito specialistas nustato skolininko būklę, pažymi vertinimo datą ir pasirašo.

2.5. Pasiūlomieji NORD/LB Lietuva rizikos mažinimo būdai
Kaip jau žinome iš pirmos dalies, didžiausią NORD/LB Lietuva banko turto dalį sudaro išduotos paskolos. Taip pat yra žinoma, kad didžiausius nuostolius arba netekimus bankas patiria dėl blogų paskolų. Todėl, kad bankas nepatirtų tokių nuostolių kaip patyrė 1997 metais, reikia siekti kuo labiau sumažinti kreditinę riziką.
Pirmas dalykas kodėl yra išduodamos blogos paskolos yra tas, kad bankas yra kontroliuojamas valstybės ir bankas privalo geresnėmis sąlygomis išduoti paskolas biudžetinėms organizacijoms bei kitokiems valstybės kontroliuojamiems ūkio subjektams, kurie tikrai nėra patys patikimiausi skolininkai, nes dažniausiai jie jau ir taip yra “įklimpę į skolas iki ausų”. Todėl, kol bankas nebus privatizuotas, tol jo darbuotojai bus suvaržyti ir negalės neišduoti paskolų nepriimtiniems skolininkams. Tokiu atveju bankas iš pradžių turi būti privatizuotas ir tik tada pradėti vykdyti pertvarkas, kurios gali duoti neblogų rezultatų mažinant banko veiklos riziką.
Šioje dalyje yra kalbama apie kreditinės rizikos mažinimą ir siūloma tai daryti taikant normavimą bei apdraudžiant paskolas draudimo kompanijose. Taip pat yra pateikiami alternatyvūs kreditavimo būdai, kurie gali būti panaudoti banko veiklos diversifikacijai atlikti, t.y. bankas turi siekti dalį savo lėšų skirtų paprastajam kreditavimui perduoti kitoms kreditinėms banko operacijoms, kad lėšos pasiskirstytų ir banko pelnas (nuostolis) nepriklausytų didžiąja dalimi nuo kreditavimo taikant užstatą. Taigi apie šių problemų sprendimų pasiūlymus ir bus kalbama šioje darbo dalyje.

2.5.1. Kredito normavimas
NORD/LB Lietuva kredito normavimas – tai turimų finansinių fondų paskirstymas tarp skolininkų, kai paskolų paklausa viršija pasiūlą esant tam tikrai palūkanų normai.
Kredito normavimas turi ir šalininkų ir kritikų, bet iš vienos pusės jis geras tuo, kad mažina banko kreditinę riziką. Šalininkai teigia, kad bankininkas, vertindamas paskolos prašymą, pernelyg vertina firmos veiklos galimybes. Kruopštus paskolos prašymo įvertinimas, nuo kurio priklauso bus suteikta paskola ar ne, skolininkui daro daugiau ar mažiau pašaliečio paslaugą. Kritikai, tuo metu, aiškina, kad normuodamas bankas teikia pranašumą didesniems indėlininkams, skriaudžiant kitus skolininkus. Be to mažesniuose miestuose bankams tai suteikia didžiulę sprendžiamąją galią, kuri gali būti panaudoti kaip spaudžiamoji priemonė, bet žiūrint iš banko pusės tai nieko bloga, gal netgi ir yra šiokia tokia nauda bankui. Taip pat, kita vertus normavimas sumažina rizikingų paskolų skaičių, kadangi pretendentai gauti paskolai yra kruopščiai atrenkami ir rizikingi klientai gauti paskolai atsisijoja. Iš kitos pusės pažvelgus, tai prie normavimo veiksnių yra priskiriami ir banko bei kliento dalykiniai santykiai, atsiranda dalykiniai ryšiai. Juk dauguma paskolų yra išduodama ankstesniems skolininkams, kurie yra gerai užsirekomendavę ir su banku palaiko ne tik kreditinius santykius, bet ir laiko indėlius, keičia valiutą, tame pačiame banke. Šie santykiai įpareigoja banką rūpintis pagrįstais kliento kredito poreikiais, dėl ko bankui gali tekti atstumti naujus potencialius klientus, kurie gali mokėti didesnes palūkanas. Bankas taip pat turi normuoti paskolas ir esamiems klientams užuot atsisakęs jų, tam, kad neprarastų pastovių kreditorių. Netgi kartais bankas yra priverstas parduoti kai kuriuos vertybinius popierius, kad galėtų išduoti paskolas arba didinti palūkanų normas. Tai gali bankui nepigiai apseiti, bet tai yra būtina norint maksimizuoti ilgo laikotarpio pelną.
Stabilūs banko ryšiai teikia labai didelę naudą bankui, tai – informacija. Kai bankas ilgus metus bendrauja su klientu, tai apie jį jis sužino labai daug. Jei verslininkas dažnai kaitaliotų bankus, tai ši informacija bankui būtų bevertė, o naujam bankui reikėtų eikvoti lėšas tam, kad šią informaciją surinkti. Be to, kai bankas turi klientą, kuris seniai naudojasi banko paslaugomis, stengiasi jį išlaikyti, nes turi informaciją apie jį ir mažiau rizikuoja išduodamas paskolą jam negu naujam klientui, apie kurį nedaug težino. Taigi kreditų normavimas yra tikslingas ir vienas iš veiksnių kaip sumažinti riziką NORD/LB Lietuva pastovių klientų turi ne tiek jau ir daug, todėl reikėtų stengtis juos išlaikyti bei pritraukti kitus nesusikompromitavusius kreditavime ar kitokioje finansinėje veikloje, klientus, kad būtų išduodama kuo mažiau rizikingų paskolų. Kartu bankas gautų ir kitos naudos, tai – pastovūs klientai ne tik kreditavimo sferoje, bet ir valiutos keitime, ir indėlių laikyme bei kitose finansinėse operacijose, taip pat ir informacija, kuri visą laiką buvo ir bus brangiausia prekė.

2.5.2. NORD/LB Lietuva kredito draudimas
Kaip žinoma, bankas neišvengia blogų paskolų, nors ir stengiasi jų neteikti. Blogos paskolos dažniausiai išduodamos dėl informacijos stygiaus, jos iškraipymo arba tiesiog banko darbuotojų aplaidumo. Tam, kad dalinai sumažinti blogos paskolos riziką, pastebėjus, kad paskolos gavėjas gali būti nepatikimas reikia ją apdrausti.
Apdrausti kreditą bankas gali pasirinktoje draudimo kompanijoje sudarydamas su ja kredito draudimo sutartį.
Kredito draudimo sutartis – tai ilgalaikė sutartis tarp draudėjo ir draudžiančiojo su tarpusavio kreditinės rizikos pasidalijimu. Draudėjas apdraus kreditą tik tuo atveju, jeigu bankas laikysis draudimo sutarties ir vykdys efektyvią paskolos kontrolę. Kai įvyks draudiminis atvejis, pavyzdžiui, kreditoriaus bankrotas draudimo kompanija nežinos ar rizika padidėjo iki paskolos gavėjo bankroto, todėl bankui nereikia tuo piktnaudžiauti ir palaikyti gerus santykius su draudėju: visgi nuostolius tokiu atveju patirs abu kontrahentai. Draudimo firma sužinojusi kredito dydį gali drausti tik dalį kredito sumos, nes visa suma viršija jos limitus. Kiekviena draudimo kompanija turi nusistačiusi kredito limitus (tam tikras sumas) kurių ji neviršija. Bet dažniausiai draudimo kompanija neprisiima apdrausti visos kredito sumos ir yra nusistačiusi procentinius draudimo limitus. Rekomenduojama draudėjams apdrausti ne daugiau kaip 75 proc. kredito sumos, o dabartiniai draudėjai draudžia netgi iki 70 proc. paskolos. Tačiau Didžiojoje Britanijoje draudimo suma anksčiau būdavo 80 -85 proc. kredito sumos, o paskutiniais metais išaugo iki 90 proc. Visa tai priklauso nuo daugelio aspektų, bet didžiąją dalį nulemia kredito gavėjo finansinė būklė bei apskritai regiono ekonominė padėtis. Lietuvoje nėra prasmės bandyti surasti kompaniją, kuri apsiimtų drausti 90 proc. kredito sumos, kadangi nuostolio tikimybė kol kas yra sąlyginai didelė. Daugelis Lietuvos įmonių, kol ekonominė padėtis nėra pastovi, negali pasakyti ar rytoj jų verslas bus pelningas ir ar jie sugebės grąžinti paskolą. Bankui reikia stengtis apdrausti bent jau pusę kredito sumos, siekiant bent dvigubai sumažinti galimus nuostolius.
Draudimo rinkoje draudėjai siūlo tris pagrindinius kredito draudimo tipus:
1. Specialus draudimas nuo numatytos rizikos (kreditoriaus nemokumo, kontrakto nevykdymo ir pan.).
2. Mišrusis draudimas nuo kelių numatytų rizikų.
3. Katastrofinis draudimas pagal pasirinktų rizikų sąrašą, bet tik su sąlyga “ nuostolio ekscedentas”(kai draudėjas prisiima visiškai apdrausti kreditą, bet su savo galimų išmokėjimų limitais).
Draudimo kompanijos draudžia tiek trumpalaikius tiek ilgalaikius kreditus, nuo to priklauso ir draudimo kaina. Draudimo kaina apskaičiuojama procentualiai nuo draudžiamos sumos ir kiekviename regione yra skirtinga.
Kredito draudimas turi ir šalininkų ir priešininkų. Priešininkai teigia, kad galima apsieti ir be jo, kad tai per brangu, o šalininkai vieną kartą pabandę apsidrausti ir patyrę nuostolius dėl blogų paskolų dalį savo lėšų atgavo, todėl mano, kad drausti kreditus yra prasminga ir apsimoka. Bankininkas turi galvoti, kad kartais gali išduoti ir nevykusią paskolą, o kadangi, yra kažkokia draudimo kompanija, kuri draudžia nuo nevykusių paskolų pagal pasirinktas rizikos grupes, tai reikia ir apsidrausti. Vis dėlto kredito draudimas sumažina banko kredito riziką ir galimus nuostolius, todėl nereikia jo šalintis vien todėl, kad tai yra papildomos išlaidos. Šitos išlaidos gali bet kuriuo metu atsipirkti, todėl drausti kreditą yra patartina.

2.5.3. Banko pasiūlomieji alternatyvus kreditavimo būdai
Kaip žinome paskolos pagal laiką yra skirstomos į ilgalaikes, vidutinės trukmės ir trumpalaikes. NORD/LB Lietuva Bankui parankiausia yra išdavinėti trumpalaikes paskolas, nes pinigai greitai sugrįžta t.y., didėja banko apyvarta ir pelningumas. Čia yra pateikiamos trumpalaikio kredito formos: kredito linijos ir vartotojų kreditai ir ilgalaikių paskolų formos: lizingas, faktoringas.
NORD/LB Lietuva kredito linijos
Kredito linija – tai trumpalaikė paskola išduodama iki 2 metų laikotarpiui skirta apyvartinių lėšų trūkumui padengti, akredityvams išleisti ar kitiems iždo produktams įsigyti.
Kredito gavėjai: neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys;
• Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys.
Kredito suma
Priklauso nuo kliento finansinių galimybių ją grąžinti, kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių rinkos kainos ir kredito rizikos.
Valiuta: litai .JAV doleriai, ES eurai.
Palūkanų norma: fiksuota, kintama.
Palūkanų skaičiavimas ir mokėjimas :
Palūkanos skaičiuojamos banko nustatyta tvarka nuo išduoto ir negrąžinto kredito likučio;
Palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį.
Kredito linijos išdavimas :
• Kredito gavėjas turi teisę laikas nuo laiko imti ir grąžinti kredito linijos lėšas laikantis kredito linijos limito grąžinimo tvarkos;
• Kredito linijos galiojimo metu grąžinęs visas ar dalį panaudotų kredito linijos lėšų, gavėjas vėl turi teisę panaudoti kredito linijos lėšas neviršijant kreditų paėmimo momentu nustatyto kredito linijos limito.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas:
• turto įkeitimas:
• piniginiai indėliai, esantys banke tokia pačia kaip ir kredito valiuta;
• LR Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie banko nustatyta tvarka yra apskaitomi banko Investicinės bankininkystės departamente, tokia pačia kaip ir kredito valiuta;
• butai, gyvenamieji namai su priklausiniais bei žemės sklypais;
• kitas nekilnojamasis turtas su žemės sklypais, išskyrus žemės ūkio paskirties žemę;
• kilnojamasis turtas (įranga, įrengimai, žemės ūkio technika, automobiliai, žaliavos, atsargos, produkcija, prekės sandėlyje ir kt.).
• garantija: banko; įmonės, įstaigos ar organizacijos.
Fizinio asmens arba įmonės, įstaigos ar organizacijos laidavimas (banko priimamas ir vertinamas kaip papildoma kredito grąžinimo bankui prievolių užtikrinimo priemonė).
NORD/LB Lietuva vartotojų kreditai
Vartotojų kreditai – tai individualiems vartotojams suteikiamos paskolos prekėms ar paslaugoms įsigyti. Šių kreditų privalumas yra tas, kad jie yra trumpalaikiai ir grąžinami dalimis, o tai reiškia, kad jų apyvarta labai greita, t.y. jie yra likvidūs. Šie kreditai teikiami ir už pastovią, ir už kintamą palūkanų normą. Vartotojas pagal šį susitarimą gauna iš karto pinigus, prekes ar paslaugas, kurias turės apmokėti vėliau. Aišku, bet kuriam vartotojui paskola nebus išduota, bankas turi atsižvelgti į vartotojo sugebėjimą apmokėti kreditą, bei palūkanų normą. Be to skolinimosi išlaidos vartotojui apima ne tik kreditą ir palūkanų normas, bet ir kitus mokesčius kaip mokestis už aptarnavimą, draudimą ir pan.
Vartotojų kreditai būna kelių rūšių ir bankui reikėtų atkreipti dėmesį į visas rūšis: pirkimas išsimokėtinai, banko paskolos ir kreditinės kortelės.
Pirkimas išsimokėtinai – tai prekių pirkimo sutartis , kai mokama dalimis. Tokiu atveju būtina sumokėti pradinį mokestį grynaisiais pinigais, o po to mokamas mokestis kas mėnesį kartu su palūkanomis, tam tikrą laiko tarpą.
Prie vartotojų kreditų reikia priskirti ir paskolos kreditus – vartotojo pasiskolinti pinigai, už kurias pirks prekes ar paslaugas. Daug vartojimo paskolų užsienyje yra suteikiama ilgo naudojimo daiktams ir prekėms įsigyti, kurios pačios gali būti užstatu už paslaugą. Pavyzdžiui automobilio pirkimas, t.y. įsigijimas netampa visiška nuosavybe, kol nebus išmokėta visa paskolos ir palūkanų suma.
NORD/LB Lietuva lizingas
Lizingas – tai kilnojamo ir nekilnojamo turto (daugiausia technikos, įrengimų) perdavimas nuomai, suteikiant galimybę nuomininkui šį turtą išsipirkti.
Lizingo objektai ir subjektai. Lizingo objektu gali būti gamybinės paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: įrengimai, kompiuterinė technika, žemės ūkio mašinos, automobiliai, laivai, lėktuvai, pastatai ir t.t. Lizingo objektas kaip ir paskolos išnuomojamas įvairiam laikotarpiui. Nuoma būna: trumpalaikė, vidutinės trukmės ir ilgalaikė. Tai priklauso nuo nuomos objekto kainos, nuomotojo galimybių, bei nuomojamo objekto gyvavimo trukmės (kiekvienais metais nuomojamo objekto rinkos kaina sparčiai mažėja). Per visą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į lizingo objektą turi lizingo davėjas.
Lizingo operacijose dalyvauja keli lizingo subjektai. Lizingui yra būdinga trišalė sutartis: lizingo davėjas – nuomotojas, lizingo gavėjas – nuomininkas ir lizingo objekto tiekėjas (gamintojas). Lizingo davėjas sudaręs su jo gavėju sutartį, nuperka lizingo objektą iš lizingo objekto tiekėjo ir, įrašęs jį į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį .
Lizingo rūšys
1. Finansinis lizingas. Kai sutartyje numatomas nuomos laikotarpis sutampa su turto visiško nusidėvėjimo laikotarpiu. Finansinis lizingas dažniausiai trunka nuo 5 iki 10 metų. Pasibaigus lizingo sutarties terminui, turto nuosavybės teisė pereina lizingo gavėjui. Tuo atveju kai nuomininko nėra sumokėta visa objekto vertė, jis turi ją pilnai sumokėti, o jeigu nuomininkas per numatytą laikotarpį sumokėjo visą sumą pilnai, tai lizingo objektas pereina nuomininkui nemokamai.
2. Operatyvinis lizingas. Jo ypatybė ta, kad lizingo sutarties terminas yra trumpesnis už nuomojamo objekto nusidėvėjimo laikotarpį. Tokiu atveju lizingo mokėjimai nepadengia pilnos objekto vertės. Nuomotojas gali nuomoti objektą daugelį kartų, bet neperleidžia nuomininkui nuosavybės teisių į nuomojamąjį turtą. Kai pasibaigia lizingo sutarties terminas, nuomininkas grąžina turtą nuomotojui arba abi šalys pratęsia lizingo sutartį. Lizingo sutartyje taip pat numatoma, kad nuomininkas gali išsipirkti turtą už likutinę vertę.
3. Grąžintinas lizingas. Jo esmė ta, kad įmonė parduoda savo turtą lizingo kompanijai ir jį išsinuomoja, t.y. toliau naudojasi tuo turtu už tam tikrą mokestį. Gaunasi taip, kad turto tiekėjas ir nuomininkas yra tas pats juridinis asmuo, o turtą pirkusi lizingo įmonė yra nuomininkas. Tokia sutartis yra dvišalė. Ji sudaroma tarp turto pardavėjo ir lizingo kompanijos. Grąžintinu lizingu dažniausiai naudojasi įmonės, patekusios į sunkią finansinę padėtį. Pardavus turtą lizingo kompanijai įmonė gauna papildomų lėšų, gerina savo finansinę būklę. Kaip kitose lizingo formose įmonė gali išsipirkti turtą už likutinę vertę pasibaigus lizingo kontrakto laikotarpiui.
4. Tiesioginis lizingas. Tai toks lizingo būdas, kai turto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats asmuo, t.y. įmonė gamintoja tiesiogiai be tarpininkų (lizingo kompanijos) išnuomoja savo gaminamus įrengimus nuomininkui. Toks būdas yra visiškai nepriimtinas bankui, nes kontraktas būna tik dvišalis (tarp nuomininko ir tiekėjo) ir jokios naudos bankui neatneša.
5. Lizingas pagal likutinę vertę. Tokiu atveju lizingo mokesčiai apskaičiuojami pagal likutinę vertę. Šis lizingo būdas yra naudingas tiek nuomotojui, tiek ir nuomininkui. Nuomotojas išnuomoja padėvėtus įrengimus, kurie galbūt kurį laiką jau stovi visiškai neuždirbdami pinigų, o įmonė, negalinti išsinuomoti jai per brangių naujų įrengimų, išsinuomoja padėvėtus, bet už ženkliai mažesnius lizingo mokesčius. Įrengimų nuomotojui lizingo mokėjimai kompensuoja galimus nuostolius dėl įrengimų prastovų.
6. Kompensacinis lizingas. Taikant tokį lizingo būdą nuomininkas nuomotojui atsiskaito savo pagamintomis prekėmis, kurios yra pagamintos išnuomotais įrengimais. Pasibaigus lizingo terminui nuomininkas gali įrengimus išsipirkti už likutinę vertę arba gauti juos nemokamai, jeigu yra sumokėjęs visą sumą. Toks būdas taip pat turėtų sudominti banką (ypač jeigu atsiskaitoma greito likvidumo prekėmis), nes įmonei atsiskaityti savomis prekėmis yra daug lengviau negu grynaisiais pinigais, o bankas turi nemažai klientų iš kitų verslo sferų ir pirkėją toms prekėms tikrai surastų.
NORD/LB Lietuva faktoringas
Faktoringo esmė yra ta, kad bankas apmoka parduotas prekes pardavėjui, o po to išieško tuos pinigus iš pirkėjo, t.y. bankas nuperka pirkėjo įsipareigojimus apmokėti įsigytas prekes ar paslaugas. Pavyzdžiui įmonė nori parduoti savo prekes pirkėjui, bet šis šiuo metu neturi tiek apyvartinių lėšų, o pardavėjui reikia kuo greičiau gauti pinigus, kad galėtų tęsti gamybą toliau. Tokiu atveju yra sudaromas faktoringo kontraktas su banku ir bankas apmoka šias prekes tiekėjui tuoj pat, o pinigus iš pirkėjo susigrąžina per tam tikrą laikotarpį. Aišku, bankas ima už tai iš pardavėjo komisinius mokesčius. Jų sąskaita padengiamos faktoringo išlaidos, įskaitant palūkanas už kreditą skiriamą faktoringo sąlygomis.
Dėka faktoringo pardavėjas pagreitina savo kapitalo apyvartumą, greičiau plečia savo gamybą ir gauna didesnį pelną. Toks apmokėjimo būdas ypač aktualus tik ką į rinką atėjusiems pardavėjams, kurie nori kuo greičiau atgauti įdėtas lėšas, ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, nes jo ne visą laiką turi informaciją apie savo pirkėjų mokėjimo galimybes ir faktoringo būdu apsidraudžia nuo pirkėjų nemokumo, o taip pat negali lengvomis sąlygomis gauti kredito.
Bankas dažniausiai turi daug daugiau informacijos apie pirkėją ir todėl, žinodamas, kad pirkėjas apmokės prekes kredituoja pirkinį. Aišku, jeigu pirkėjas yra padidintos rizikos grupėje, tai bankas neapsiims jo kredituoti, bet jeigu įmonė finansiškai laikosi stabiliai ir turi įrodymų, kad pinigų tikrai turės, tai banko rizika yra visai nedidelė ir jis prisiima pirkėjo įsipareigojimus. Be to bankas gauna iš to pelną. Komisinis mokestis dažniausiai būna 0,5 -3 proc. nuo visos pardavimų sumos. Tai priklauso nuo to kaip pardavėjas dažnai naudojasi šia banko paslauga, rizikos laipsnio ir būtino buhalterinio darbo kiekio. Rizikos laipsnis priklauso nuo pirkėjų mokumo galimybių , o buhalterinis darbas – nuo sąskaitų faktūrų kiekio.
Faktoringo operacijos būna kelių rūšių:
• vidinės, jeigu pardavėjas, pirkėjas ir bankas yra tos pačios šalies įmonės ir tarptautiniai, jeigu viena ar dvi iš šių firmų yra iš užsienio;
• paprastosios (nekonfidencialios), jeigu skolininkui yra pranešama apie jo dalyvavimą faktoringo kontrakte ir konfidencialios, kai nepranešama;
• su regresu, t.y. su atgręžtine teise atgauti lėšas iš pardavėjo ir be regreso, be teisės atgauti lėšas;
• su kreditavimo sąlygomis: apmokėti prekes iš anksto ar pagal numatytą datą.
Faktoringo sutarčių tipai. Sudarant faktoringo kontraktą, bankas prisiima riziką dėl pirkėjo nemokumo. Todėl iki kontrakto vykdymo pradžios bankas turi susipažinti su galimais prekių pirkėjais. Tam reikalui pardavėjas praneša bankui apie visus savo klientus ir jų norimas pirkimo apimtis. Bankas ištyręs kiekvieno pirkėjo finansinę būklę, praneša pardavėjui kokio dydžio kreditus jis gali skirti kiekvienam iš šių, t.y. bankas nusistato kreditavimo limitų ribas, kuriose jis mažiausiai rizikuoja.
Jeigu faktoringas yra nekonfidencialus, tai pardavėjas turi pranešti pirkėjui, kad šis dalyvauja faktoringo operacijoje ir visus atsiskaitymus turi vykdyti banko sąskaiton.
Pagal pasaulinę praktiką yra skiriama keletas faktoringo sutarčių tipų, žiūrint ko reikalauja pardavėjas iš banko.
Pilno aptarnavimo faktoringas (nekonfidencialus ir be regreso). Dažniausiai sudaromas tarp banko ir pardavėjo, kurių santykiai yra nusistovėję ir yra patikrinti praktikoje. Į pilną aptarnavimą įeina: visiškas draudimas nuo abejotinų skolų ir garantinis mokėjimo dokumentų apmokėjimas; kredito valdymas; realizacijos apskaita; išankstinis kreditavimas arba kreditavimas pagal numatytą datą. Kaip taisyklė, pilnas aptarnavimas suteikiamas tik tada, kai pardavėjas perleidžia bankui visų savo klientų skolas ir negali išsirūšiuoti – patikimi klientai sau, nepatikimi – bankui.
Pilnas aptarnavimas su regresu. Tokiu atveju bankas nedraudžia kreditinės rizikos. Bankas turi teisę pareikalauti iš pardavėjo savo pinigus atgal, jeigu pirkėjas pasirodo nemokus per numatytą laikotarpį.
Tarptautinis faktoringas. Pardavėjo rizika ypač išauga jeigu jo pirkėjas yra užsienio firma. Tokiu atveju pardavėjas sunkiai gali nuspręsti apie pirkėjo apmokėjimo galimybes, daug ilgesnis tampa prekių apyvartumas, jis susiduria su šalies importuotojos politiniu bei ekonominiu nestabilumu. Be to dar prie viso to prisideda valiutinė rizika. Bankas dirbdamas tarptautinio faktoringo sferoje sudaro sutartis su importuotojo banku ir perduoda dalį jam savo veiksmų. Tokiu būdu pardavėjo skoliniai reikalavimai tampa šalies vidaus reikalu ir tai sumažina jo riziką. Bankas tuo tarpu bendrauja su užsienio banku, kuris pažįsta importuotoją ir žino, kad šis yra mokus. Taigi eksportuotojo bankas apmoka jo prekes ir atgauna pinigus iš importuotojo banko, kuris išieško pinigus iš savo kliento (importuotojo).
Tarptautinis faktoringas kol kas nėra plačiai praktikuojamas, tačiau su laiku jis vis didina apimtis.
Bankas vykdantis faktoringo operacijas prisiima pardavėjo riziką, todėl prieš pradėdamas tai daryti jis turi ją įvertinti. Tam jis turi susirinkti informaciją apie pardavėjo gaminamų produktų kokybę, apie pardavimų apimtis bei jų augimą, informaciją apie pardavėjo klientus – būsimus savo klientus, apie klientus, kurie kažkada buvo labai įsiskolinę pardavėjui ir yra nepatikimi, apie skolinių reikalavimų kokybę, kurios bankui reikės apmokėti ir t.t. Tam, kad sudaryti faktoringo kontraktą pardavėjas turi pateikti bankui tokią informaciją kaip kiekvieno pirkėjo pavadinimas, adresas bei atsiskaitymo sąlygos su juo, visų numatytų skolinių reikalavimų sumas, kiekvieno pirkėjo apmokėjimo sumas, bei kiekvieno mokėtojo apmokėjimo reikalavimus.
Mokestis už faktoringo paslaugas sudaro dvi dalys. Iš pirmo tai komisinis aptarnavimo mokestis, į kurį įeina apskaitos vedimas, neaiškių kreditų draudimas ir kitos paslaugos. Kaip jau minėjau, tai sudaro 0,5 -3 proc. nuo visos pardavimų sumos. Ir antras mokestis už kreditą, kuris suteikiamas pirkėjui pirkiniams apmokėti. Šis mokestis ,kaip taisyklė, yra 2 – 4 proc. didesnis negu už paprastą trumpalaikį kreditą.
Faktoringo sutartis dažniausiai sudaroma tarp banko ir pardavėjo nuo 1 metams. Ši sutartis gali būti nutraukta pagal vienos iš šalių pageidavimą, prieš tam tikrą laikotarpį pranešus kitam kontrahentui apie tai, pagal abiejų šalių abipusį pageidavimą arba dėl sutarties sąlygų nevykdymo. Faktoringo procedūra pateikta 2-me priede.

NORD/LB Lietuva fortfeitingas
Fortfeitingas šiaip yra dažniausiai taikomas ten kur nepakankamai finansuojamas eksportas. Lietuva būtent ir yra tokia šalis. Fortfeitingas padeda pagreitinti eksportuotojo lėšų apyvartumą, o balanse sumažėja debitorinių įsiskolinimų suma. Fortfeitingas dažniausiai taikomas parduodant stambų objektą, kai eksportuotojas negali atidėti apmokėjimo, o importuotojas nori įsigyti prekę dabar, bet apmokėti už ją negali nei savo lėšomis, nei banko kreditu. Šią problemą ir išsprendžia fortfeitingas.
Fortfeitingas – tai nepadengtų įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas. Tokiu atveju dažniausiai parduodamas vekselis arba kitas skolos dokumentas su užrašu “aš jums skolingas”. Pirkėjas išrašo vekselių portfelį sumai , kuri lygi prekės vertei ir procentiniams pinigams už kreditą, kurį tokia forma sutinka teikti pardavėjas pirkėjui. Tokiu atveju pardavėjas vietoj apmokėjimo dabar gauna ne pinigus, o įsipareigojimą sumokėti tam tikrą sumą nurodytu laiku – vekselį ar jų komplektą. Pardavėjas parduoda vekselių portfelį bankui, be teisės jį pirkti ir gauna pirmuosius grynuosius pinigus sandorio pradžioje. Tuo tarpu bankas, įsigydamas skolinį pasižadėjimą, prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį. Diskonto dydį apsprendžia nemokėjimo pagal vekselį rizika, įsipareigojimo dydis ir jo padengimo terminas, banko palūkanų norma. Taip išeina, kad pirkėją kredituoja ne pardavėjas, o bankas.
Fortfeitingo procedūra pateikta 3-me priede. Šios procedūros penktas elementas nebūtinas, t.y. nebūtina priminti pirkėjui apie vekselio apmokėjimą, nes pastarasis, kaip dokumentas, teisiniu aspektu įpareigoja pirkėją besąlygiškai jį vykdyti.
Fortfeitingo operacijoje sujungiami tiekėjo, pirkėjo ir banko interesai. Kadangi pirkėjo įsipareigojimą apmokėti vekselį garantuoja bankas, tai integruojasi ir jo interesai.
Taigi, gaunasi taip, kad iš tiesų pirkėją kredituoja ne pirkėjas, o bankas, ir fortfeitingą sąlyginai galima priskirti prie kredito rūšių, nors bankui tai tiesiog yra įprasta vekselių pirkimo operacija, kurios efektyvumas priklauso nuo diskonto normos ir vekselių skaičiaus.

Išvados ir pasiūlymai

1. Išanalizavus kredito rizikos teorinį įvertinimą ir tai, kaip ją vertina NORD/LB Lietuva bankas, galime susidaryti nuomonę, kad banko kreditinę riziką stengiamasi kuo labiau sumažinti, tačiau pažiūrėjus į 1997 metų banko balansą, to negalima pasakyti.
2. Kadangi banko kreditinės rizikos įvertinimo sistema yra gana gera, tai bankui turėtų rūpėti, kodėl vis dėlto jis patyrė nuostolius:
• Problema gali glūdėti darbuotojų aplaidume arba neapsižiūrėjime, todėl bankas turi atkreipti dėmesį į banko personalo darbo kokybę.
• 1998 metų pradžioje banke pasikeitė dalis darbuotojų, bet kadangi bankas turi savo filialus visoje Lietuvoje, tai visų darbuotojų sukontroliuoti neįmanoma.
• Bankas turi pasirūpinti geresne personalo kontrole, nes turint neblogus kredito rizikos įvertinimus ir išduodant per daug blogų paskolų krenta banko reitingas klientų ir partnerių akyse, o geras reitingas yra ypač svarbus bankui.
• banko kredito rizika priklauso ne tik nuo skolininko galimybių, bet nuo banko darbuotojų darbo kokybės.
3. Pateikti rizikos mažinimo būdai normavimas ir kredito draudimas yra neblogi rizikos draudimo būdai, bet pasiteisina tik tam tikrais atvejais:
• kai paskolų paklausa viršija pasiūlą,
• jeigu pataikai apdrausti tas paskolas, kurios iš tikrųjų yra rizikingos.
• banko veiklos diversifikacija turėtų tikrai pasiteisinti.
4. Optimaliai paskirsčius banko lėšas tarp savo vykdomų finansinių operacijų, o taip pat ir pradedant naujas operacijas, banko bendroji rizika sumažėja, nes kaip žinoma vieno darbo rizika nepriklauso nuo kito darbo rizikos.
5. NORD/LB bankui siūloma peržvelgti savo pinigų srautus ir stengtis, kad banko pelnas nepriklausytų nuo vienos iš finansinių operacijų.
6. Kadangi bankai patiria daugybę įvairiausių rizikų, šalies bankų veiklą reglamentuoja 1994m.gruodžio 21d.priimtas Lietuvos Respublikos bankų įstatymas.Jo tikslas- reglamentuoti bankų veiklą,kad bankų sistema būtų stabili,patikima , efektyvi ir saugi.

Zusammenfassung

In vorliegender Arbeit wird ein für die Banken sehr aktuelles Problem – das Kreditrisiko – behandelt. Es wird die Information zum Begriff “Risiko” gegeben sowie die Risikoarten beschrieben. Es werden die Information, wie das Kredtitrisiko von der Litauischen NORD/LB eingeschätzt wird, und Empfehlungen zur Risikominderung gegeben.
Im ersten Teil wird das Risiko und seine Arten beschrieben. Dort wird auch die allgemeine Information zur Bewertung vom Kreditrisiko und Kriterien, wonach das Kreditrisiko in der Litauischen NORD/LB von den Spezialisten bewertet wird, angeführt.
Im zweitem Teil sind die Empfehlungen zur Minderung vom Kreditrisiko sowie Kreditierungsalternativen, die von der Litauischen NORD/LB nicht angewandt bzw. nur teilweise angewandt werden, angegeben.
Am Ende der Arbeit werden die Schlufolgerungen, Anlagen zu der vorliegenden Arbeit und die benutzten Literaturquellen angeführt.

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS

1. B. Martinkus, V. Žilinskas “Ekonomikos pagrindai”, Kaunas, Technologija, 1997
2. V. Kvedaraitė, “Įmonės finansų valdymas”, Lietuvos informacijos institutas, Vilnius, 1997
3. V. Darškuvienė “Įmonės finansų valdymas”, Kauno technologijos universitetas, Kaunas, Technologija, 1998
4. A. Garškienė, “Verslo rizika”, Lietuvos informacijos institutas, Vilnius, 1997
5. A. V. Rutkauskas, D. Brukštaitienė, V. Rutkauskas, “Finansinės skaičiuoklės”, LII, Vilnius, 1998
6. E. Buškevičiūtė “Finansų analizė”, KTU, technologija, Kaunas, 1998
7. A. V. Rutkauskas “Finansinės rinkos ir institucijos”, VGTU, Vilnius, 1999
8. V. Bagdonas “Verslo rizika”, VGTU, Vilnius
9. A. V. Rutkauskas Verslo rizikos paskaitų konspektai
10. Deloitte  Tuoche 1996, 1997, 1998 metų nepriklausomas LŽŪB auditas
11. V. Leksis “Kredit i banki”, Perspektyva, Maskva, 1993
12. A. Kilikov, V. Golosov, B. Penkov “Krediti investicii”, Maskva, 1994
13. Ju. V. Žuravliov “Kreditnoje strachovanije”, Maskva, 1992
“Kreditovanie”, Torgovo – izdatelskoe biuro BHV, , Kiev 1994
14. V.Vaškelaitis „ Pinigai ;komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas“ Lietuvos mokslas
2003.

Paprastosios palūkanos ir jų taikymas praktokoje

 

Pinigai

“Jis yra vertas savo druskos” yra posakis, kuris kilęs iš laikų, kai darbininkams būdavo mokama druskos gabalais. Pinigai yra bet kas, kuo priimta atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Vampumai, sraigių kiautai, karoliukai, akmeninės plokštelės ir kiti objektai tarnavo kaip pinigai. Vystantis ekonomikai, pinigų sistema turi keistis taip, kad atitiktų naujas reikmes. Už vampumai, kuriuos kadaise kaip pinigus naudojo indėnai, šiandien nebenusipirksite nei maisto nei drabužių.
JAV pinigai yra dažnai apibrėžiami kaip valiutos (monetų ir banknotų) suma esanti cirkuliacijoje, reikalavimų depozitai (demand deposits), (einamosios sąskaitos (checking accounts) komerciniuose bankuose), keliautojų čekiai (travelers cheques) ir kiti einamieji depozitai (checkable deposits). Ši suma kartais dar vadinama siauru pinigų tiekimu; ji yra žymima M1. Kiekvienas M1 komponentas gali būti naudojamas kaip priemonė apsikeitimui. Kai prie siauro pinigų tiekimo pridedami tam tikri kiti depozitai, gaunamas platus pinigų tiekimas žymimas M2.
Nors ir kalbama apie bepiniginę visuomenę, faktai rodo visai ką kita. 1960 metais buvo apie 160 dolerių vienam asmeniui. 1987-aisiais šis vidurkis buvo 805 doleriai. Iliustracija 1-1 rodo, kad pinigų pasiūla didėjo bėgant metams, tam kad patenkintų augančios ekonomikos reikmes. Taip pat iliiustracijoje matome, kad čekių pinigai su savo saugumu ir patogumu sudaro beveik 3/4 pinigų pasiūlos.
Pinigų pasiūla turi žymų poveikį šalies ekonominiam gyvenimui ir jos žmonių geroveiovei. Jeigu yra nepakankamai pinigų, kyla depresija kartu atsinešdama ir nedarbą bei ekonominį skurdą bedarbiams bei nuo jų priklausomiems. Pernelyg daug pinigų reiškia infliaciją su pabėgusiomis kainomis ir ekonominiu skurdu tiems, kurių pajamos nesuspėja su kainomis.
Pav 1-1 Pinigų pasiūla
Šaltinis: 1989 Economic Report of The President, lentelės B-67, B-68
JAV pagrindinis instrumentas pinigų pasiūlos reguliavimui yra federalinė rezervų sistema (Fed), kuri buvo įkurta 1913 metais. Kontroliuodama paskolas ir kitas priemones Fed aprūpina valstybę elastinga pinigų pasiūla, kuri praplečiama arba sumažinama pagal žmonių poreikius. Fed bando atitaikyti besikeičiančius žmonių poreikius pinigams taip, kad palengvinbtų ekonomikos augimą, mažą ir mažėjantį nedarbo lygį, kainų stabilumą ir dolerio apgynimą tarptautinėje prekyboje ir investicijose. Kadangi šie tikslai gali nesutapti, dažnai kyla nesutarimai dėl pinigų pasiūlos ketimo dydžio ir dažnumo. Ekonomistai ginčijasi vienas su kitu. JAV prezidentas ir federalinės rezervų sistemos tarybos pirmininkas gali nesutarti dėl monetarinės politikos. 3-iame skyriuje finansų matematika yra naudojama pinigų pasiūlos pasikeitimų analizei.
1.2 Pinigų privertimas dirbti
Pinigai jūsų kišenėje arba atsiskaitomojoje sąskaitoje yra visada paruošti mokėjimams, tačiau iš kitos pusės jie nedaug ką daro jums. Su didelėmis šiandieninėmis palūkanų normomis, pertekliniai grynieji pinigai yra pernelyg didelė prabanga.Išmintingi pinigų vadybininkai, tie kurie tvarko individualias sąskaitas ir tie, kurie turi reikalų su akcinių bendrovių lėšomis, turi bendrą tikslą: priversti neveiklius pinigus dirbti. Šitai gali būti pasiekta tampant skolintoju arba savininku. Skolintojai skiria lėšas, kad jos būtų grąžinamos su palūkanomis. Savininkai perka nuosavybę tikėdamiesi, kad akcinė bendrovė bus sėkminga ir gaus pelną. Bet kuriuo atveju dokumentai, vadinami pinigų rinkos instrumentais, būna išleidžiami tam, kad aprašytų investiciją.
Kiekvienas turėtų žinoti, kaip pinigų rinkos instrumentų nuosavybė yra perduodama. Nešėjo (bearer) instumentai yra mokami turėtojui. Jie yra mokami bet kam, kas turi šiuos popierius. Dėl padidėjusių nešėjo instrumentų vagysčių, kai kurios institucijos reikalauja nuosavybės įrodymo prieš pirkdamos nešėjo vertybinį popierių. Net jeigu vagis turi parduoti nešėjo vertybinių popierių grobį su didele nuolaida, tikrasis šių popierių savininkas patiria visišką nuostolį, todėl nešėjo vertybiniai popieriai turi būti saugomi taip pat atidžiai kaip ir grynieji pinigai.
Pav. 1-2 Ilgalaikių paskolų palūkanų normos
Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71
Kiti laisvai keičiami (negotiable) instrumentai su fraze “mokėti pagal tokio ir tokio pareikalavimą” gali būti perduodami pasirašant kitoje dokumento pusėje. Laisvai keičiamas popierius turėtų būti labai saugomas, nes jo pakeitimas nauju gali būti brangus ir užimąs daug laiko.
Yra dvi rinkos, kuriose finansiniai instrumentai yra parduodami. Naujai išleisti vertybiniai popierai pirmiausia parduodami pirminėje rinkoje (primary market). Paprastai, naujas leidimas (issue) yra pasirašomas investuojančio bankininko (investment banker), kuris perka visą leidimą ir suformuoja sindikatą, kad padėtų parduoti leidimą naujiems savininkams.
Jau parduoti vertybiniai popieriai yra perparduodami kitiems investitoriams antrinėse (secondary or trading) rinkose. Antrinės rinkos sudarytos iš organizuotų biržų tam tikrose vietose, tokiose kaip New York ir Amerikos vertybinių popierių biržos.ir prekybos per-prekystalį. Prekyba per-prekystalį nėra organizuota biržose. Ji yra dažniausiai vykdoma įvairių dilerių, kurie bendrauja tarpusavyje telefonu, teletaipu, faksu arba elektroniu būdu.
Finansiniai popieriai gali būti laisvai keičiami, tačiau neatinkanti rinkos (not marketable). Kad būtų atitinkantis rinką, vertybinis popierius turi būti greitai parduodamas su prienamais sandėrio kaštais. Neatitinkantys rinkos vertybiniai popieriai yra nelikvidūs.
1.4 Mūsų kreditais užpildyta ekonomika
Dauguma asmenų ar šeimų gali nusipirkti namą vien dėl to, kad gali naudoti kitų žmonių pinigus. Verslai priklauso nuo pasiskoolintų pinigų tiek kasdienėms operacijoms tiek ilgalaikiam plėtimuisi. Valstybė visuose lygiuose taip pat skolinasi daug. JAV per 2 savo egzistavimo šimtmečius visada buvo skolose. Pats mažiausias taškas buvo 1836 metais 38000$, mažiau nei centas vienam žmogui. 1988 federalinės vyriausybės skola buvo apie 2.6 trilijono $, arba 10 564$ vienam žmogui. Nėra abejonės, kad federalinė vyriausybė kartu su daugybe valstijų, miestų ir akcinių bendrovių visuomet bus skolose. Tačiau dėl skolos jaudintis neverta tol, kol ji yra pasiskolinusiojo resursuose ir reikmėse. Kai žmogus pasiskolina pinigų, sukuriama skola, tačiau tuo pačiu sukuriamas ir turtas.
Išmintingai naudojamas kreditas gali padėti tiek skolintojui, tiek paskolos gavėjui. Žmogus turintis perteklinių pinigų galėtų paslėpti juos čiužinyje. Pinigai visada bus prienami mokėjimams, tačiau neaugs. Kitu atveju, jei kam nors kitam būtų leista naudotis pinigais, tai skolintojas turėtų malonumą stebėti, kaip auga jo paskolinti pinigai. paskolos gavėjas, nors ir mokėdamas už pinigų naudojimą, taip pat gali gauti naudos.
1.5 Kredito kaina
Kaina mokama už pinigų naudojimą yra palūkanų norma. Jei palūkanų norma yra 10 % per metus, tai skolintojas gauna 10 centų nuo kiekvieno paskolinto dolerio per metus.
Pav. 1-3 Trumpalaikių paskolų palūkanų normos
Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71
Palūkanų normos labai skiriasi. Bet kurioje šalyje, bet kuriuo laiku yra platus palūkanų normų spektras. Mažiausios palūkanos mokamos už beveik nerizikingus valstybinius vertybinius popierius. Federalinė vyriausybė leidžia 4 tipų vertybinius popierius: lakštus (bills), skolos sertifikatus (certificates of indebtedness), notos (notes), obligacijas (bonds). Paskolos lakštai paprastai būna 3-12 mėn. trukmės, sertifikatai būna 1 metų trukmės, notos 1-7 metų, o obligacijos daugiau nei 5metų trukmės. Žemiausia komercinė palūkanų norma yra pirminė palūkanų norma (prime rate) (~8,22% 1988), kurią bankai taiko didžiausiems ir patikimiausiems verslo klientams. Pirminė palūkanų norma yra norma kuria yra paremtos visos kitos palūkanų normos. Pirminės palūkanų normos pasikeitimai duoda gerą vaizdą apie tai, kaip pasikeitė palūkanų normos ir visiems kitiems. Norintys pasiskolinti ir turintys mažas bei abejotinas pajamas turi mokėti nuo 10 iki 42% ar net daugiau palūkanų iš legalių skolintojų. Nelegaliai skolintojai kartais prašo net 500% ar daugiau už savo paskolas. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti yra lengva, visos palūkanų normos yra linkusios sumažėti. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti pasidaro sunkiau, jos kyla. Pav. 1-2 ir 1-3 iš Economic Report of the President, rodo palūkanų normų skirtumus tarp įvairių aukštos kokybės arba mažos rizikos paskolų instrumentų. Paprastai trumpalaikių paskolų trukmė būna neilgesnė nei metai, o ilgalaikės paskolos būna metų ar daugiau.
Kreditų prieinamumas ir jų kaina daro įtaką ne tik asmenims ir verslams, bet ir visai ekonomikai.Palūkanų normos turėtų būti pakankamai nedidelės, kad verslai norėtų skolintis ir investuoti šias lėšas būdais, kurie didintų darbo vietų skaičių augančiai darbo jėgai. Tačiau jei žemos palūkanų normos leidžia paklausai viršyti pasiūlą, greitai auganti skainų lygis gali reikšti žemesnį gyvenimo lygį daugeliui. Monetariniai pareigūnai stengiasi išvengti ir infliacijos ir defliacijos todėl jie keičia paskolų gavimo galimybes ir palūkanų normas. Papildomai situaciją komplikuoja tarptautinių mokėjimų balansas, kuris taip pat sąlygoja monetarinių pareigūnų pastangas pakeisti palūkanų normas. Pasirinkimas gali būti tarp palūkanų normų sumažinimo vidinės ekonomikos paskatinimui ir tarp palūkanų normų padidinimo rimto mokėjimų balanso deficito išvengimui. Dėl tarptautinio pinigų mobilumo, palūkanų normos turi nemažą įtaką pinigų srautams tarp tautų. Jei palūkanų normos yra aukštos vienoje valstybėje, tai investcijos linkusios plaukti į ten, nes investitoriai ieško didesnių pajamų. Šie tarptautiniai pinigų srautai gali paveikti įtrauktų šalių kainų struktūrą ir ekonominį augimą. Tam, kad pasaulio ekonomika vystytųsi sveikai, reikia, kad visos valstybės kreiptų dėmesį į savo palūkanų normų įtaką kitoms valstybėms taip pat kaip ir savajai. Paprastai laikoma, kad trumpalaikių paskolų palūkanų normos yra svarbesnės mokėjimo balanso reikalams, o ilgalaikių paskolų – įtakoja vidines investicijas.
Nesvarbu ar valdysite namų ūkį, ar verslą, ar valstybės ekonomiką, jums rūpės kredito kaštai. Finansų matematikos uždavinių sprendimas geriausias būdas sužinoti kaip šie kaštai nustatomi. Šiame skyriuje mes aptariame paprastąsias palūkanas, metodą, paprastai naudojamą kredito kaštų nustatymui paskoloms, kurių trukmė yra metai ar mažiau. Kitas būdas suteikti kainą trumpalaikėms paskoloms yra bankų diskontas, aprašytas 2 skyriuje.
1.6 Paprastosios palūkanos (simple interest)
Pasiskolintoji pinigų suma vadinama principalu (principal). Dolerių skaičius, kurį gauna paskolos gavėjas yra dabartinė paskolos vertė. Paprastosiose palūkanose principalas ir dabartinė vertė sutampa. Paskolos laikas yra laikotarpis, kurio metu paskolos gavėjas gali naudotis paskola ar jos dalimi. Paprastosios palūkanos yra skaičiuojamos nuo viso pradinio principalo. Sudėtinės palūkanos (3 skyrius) yra skaičiuojamos nuo principalo, kuris yra didinamas kiekvieną kartą, kai palūkanos yra gaunamos.
Paprastųjų palūkanų paskolos kaina yra išreiškiama kaip palūkanų norma ir yra fiksuota principalo dalis už jo naudojimą. Paprastųjų palūkanų normos paprastai būna išreiškiamos procentais laiko vienetui. Paprastosios palūkano apibrėžiamos kaip principalo, palūkanų normos ir laiko sandaugai. Šis apibrėžimas nurodo mums paprastųjų palūkanų formulę.
I=Prt
I – palūkanos išreikštos piniginiais vienetais.
P – principalas išreikštas piniginiais vienetais.
r – palūkanų norma procentais laiko vienetui.
t – laikas vienetais, atitinkančiais palūkanų normą.

Šiame tekste dolerį mes turime omenyje kaip piniginį vienetą.
Pastebėtina, jog r ir t turi būti išreikšti atitinkamai. Tai yra, jei palūkanų norma yra metinė, tai ir laikas turi būti išreikštas metais arba jei palūkanų norma yra mėnesinė, tai laikas turi būti išreikštas mėnesiais. Praktikoje paprastųjų palūkanų sandėriai sudaromi metiniu pagrindu. Kad išvengtume pasikartojimo, šioje knygoje palūkanų normos yra metinės, nebent uždavinys teigia kitaip.
Kai palūkanų norma yra išreikšta procentais, ji turėtų būti paversta į trupmeną paprastųjų palūkanų formulėje. Jei 6 % palūkanų norma yra naudojama formulėje (1), tai r turėtų būti pakeista 0,06. Tai galima padaryti tiesiog perkeliant kablelį per du ženklus į kairę ir pašalinant % simbolį.
Maži palūkanų normų skirtumai yra dažnai išreiškiami išeities taškais (basis points). Šimtas išeities taškų sudaro 1 %. Jei du vertybiniai popieriai yra kvotuojami 6,80 % ir 6,65 %, tai tarp jų yra 15 išeities taškų skirtumas.
1.7. Paprastųjų palūkanų pritaikymas
Daugeliui žmonių pirmasis susidūrimas su paprastosiomis palūkanomis yra terminuoti indėliai (time deposit) banke. Terminuoti indėliai yra pinigai asmens ar firmos laikomi banke iš kurių bankas gali reikalauti išankstinio atsiėmimo rašto (advance notice of withdrawal). Yra trys terminuotų indėlių tipai: taupomosios sąskaitos (saving accounts), atvirosios sąskaitos (open accounts), indėlių sertifikatai (certificates of deposit).
Taupomosios sąskaitos kartais gali būti išankstinio atsiėmimo dalyku. Tačiau praktikoje asmenys paprastai gali atsiimti pinigus pagal pareikalavimą. Taigi šios sąskaitos yra naudingos žmonėms, kurie nori pajamų nuo lėšų, kurios yra prienamos prisireikus. Apdraustos sąskaitos yra saugi vieta pinigams laikyti. Nors grąža yra nedidelė, tačiau taupomosios sąskaitos suteikia likvidumą, saugumą ir lankstumą, leisdamos įnešti ir paimti pinigus bet kada.
Atvirosios sąskaitos paprastai moka didesnes palūkanas nei taupomosios sąskaitos dėl įnašų ir išėmimų apribojimų. Šios sąskaitos labai skiriasi laiku ir palūkanų normomis. Taupomieji sertifikatai turi minimalias sumas ir nustatytas subrendimo (maturity) datas.Investitorius, norintis atsiimti lėšas anksčiau subrendimo datos, turi pateikti raštišką prašymą atsiimti pinigus. Tokiam prašymui įvykdyti gali prisireikti nustatyto laiko tarpo.
Neįprasta atviroji sąskaita yra palūkanų nemokantis Kalėdų klubas. Klubo nariai daro periodiškus įnašus ir jų sąžiningumas pripažįstamas pagal įrašus spec. knygelėje. Artėjant laikui daryti kalėdines dovanas, klubo nariai atgauna savo įnašus be palūkanų.Geri pinigų vadybininkai Kalėdoms taupo produktyvesniais būdais. Jei jums patinka kalėdų klubas, ieškokite tokio, kuris moka palūkanas.
Indėlių sertikatai (CD) yra pinigų rinkos instrumentai su fiksuotomis sumomis, palūkanų normomis ir laiko periodais. Nelaisvai keičiami (nonnegotiatable), vartotojų tipo sertifikatai būna leidžiami 500 $ , 1000 $ , 2000 $ ir kitų apvalių sumų nominalais. Palūkanų normos paprastai būna didesnės nei taupomųjų sąskaitų. Yra šioks toks likvidumo praradimas kadangi pasikolinusi institucija neturi supirkti CD prieš jų subrendimą. Kai kuriais atvejais CD gali būti išperkamas anksčiau, tačiau prarandant palūkanas.
Pasižadėjimo nota (promissary note) yra raštiškas pasižadėjimas išmokėti pinigus. Asmuo, kuris pasižada ir kuris pasirašo notą yra vadinamas steigėju (maker). Pasižadėjimo nota gai būti mokama įvardintam asmeniui arba nešėjui (bearer).
Nota parodyta pav 1-4 yra tipinė iš šiandien naudojamų komercinių formų. Notose yra naudojamos tokios frazės:

Frazė

Pavyzdys

Nominali vertė (face value) yra pinigų suma nurodyta ant notos. Ši suma paprastai nurodoma ir skaičiais ir žodžiais.

$ 600,00

Data yra data, kai nota sudaroma

birželio 1, 1994

Terminas – yra laikas nuo notos datos iki subrendimo laiko arba iki tam tikros datos.

60 dienų

Palūkanų norma yra procentai, pagal kuriuos turi būti skaičiuojamos palūkanos (laiko periodas susietas su palūkanų norma turi būti nurodytas)

5 % per metus.

Pinigų gavėjas (payee) asmuo, kuriam priklauso nota

Jonas Jonaitis

Steigėjas (maker) yra asmuo, kuri vykdo notą ir turi pinigus.

Petras Petraitis

Subrendimo data yra data, kai nota yra skolinga. Ji suskaičiuojama iš notos datos ir termino

Liepos 31, 1994

Subrendimo vertė yra nominali vertė plius palūkanos, jei tokios yra. Jei palūkanos ant notos nėra nurodytos, tai ji yra nenešanti palūkanų ir subrendimo vertė yra lygi nominalei vertei.

605,00 $

Be to, kad paprastųjų palūkanų formulė naudojama palūkanų skaičiavimui, ji turi ir kitų pritaikymų. Taupymo ir paskollų asociaicijos ir kredito unijos naudoja ją, kad nustatytų dividendus akcijų sąskaitoms savo nariams. Dabartinė paprastųjų ir priveligijuotų akcijų kaina nustatoma pakeičiant šią formulę.
Pavyzdys 1
Bankas moka 8% per metus už taupomasias sąskaitas. Asmuo atidaro sąskaitą su 300 $ įnašu sausio 1 d. Kiek palūkanų žmogus gaus balandžio 1 d.?
Sprendimas
Kadangi palūkanų norma yra metinė, tai laiką mes taip pat turime išreikšti metais. Laikas yra 3 mėn., arba 3/12 metų=0,25 metų. Taip pat turime P=300 ir r=0,08. Įstatydami šias reikšmes į formulę (1) mes gauname:
I=300 x 0,08 x 0,25=6$

Pavyzdys 2
Pora perka namą ir gauna 50 000$ paskolą. Metinė palūkanų norma yra 12%. Paskolos terminas yra 30 metų, o mėnesinis mokėjimas yra 514,31. Pirmo mėnesio pabaigoje vienas sutuoktinis sako: “Brangusis, aš einu sumokėti pirmojo naujo mūsų namo mokėjimo.” Raskite pirmojo mėnesio palūkanas ir namo kiekį nupirktą pirmuoju mokėjimu.
Sprendimas
Įstatydami P=50 000, r=0,12 ir t=1/12 formulėje (1) mes gauname:
I=50 000 x 0,12 x 1/12=500$
Nors namo nuosavybė eliminuoja rentą, renta už pasiskolintus pinigus gali būti tikri nemaža. Šiuo atveju 514,31$ mokėjimas nuperka namo tik už 514,31-500,00=14,31$.
Žinoma, galima naudoti algebrinius metodus principalui, palūkanų normai ir laikui nustatyti. Kai duoti kiti trys kintamieji, jūs galite nustatyti getvirtąjį išspręsdami lygtį.

Pavyzdys 3
Palūkanos sumokėtos už 2 mėn. 500$ paskolą buvo 12,50$. Kokia buvo palūkanų norma.
Sprendimas
Kai reikia rasti palūkanų normą, paprastai ją reikia rasti vienos šimtosios procento dalies tikslumu. Mes įstatome I=12,50; P=500 ir t=2/12=1/6 į (1) formulę.
500 x r x 1/6 = 12,50
r=(6 x 12,50)/500=0,15=15%

Pavyzdys 4
Žmogus gauna 63,75 $ kas šešis mėnesius iš investicijų, kurios moka 6% palūkanų. Kiek pinigų yra investuota.
Sprendimas
Įstatydami I=63.75, r=0.06 ir t=0.5 į (1) formulę mes gauname:
P x 0.06 x 0.5 = 63.75
P=(63.75×2)/0.06=2125.00$

Pavyzdys 5
Kiek truks, kol 5000$ uždirbs 50$ esant 6% palūkanų normai?
Sprendimas
Įstatydami I=50, P=5000, r=0.06 į (1) formulę mes turime
5000 x 0.06 x t = 50
t=50/(5000 x 0.06)=1/6 metų arba 2 mėn.

Pavyzdys 6
General motors 100$ nominalios vertės 4.5% priveligijuota akcijų paketas buvo kvotuojamas (quated at) 60.
Kvotuoti 60 reiškia, kad kiekviena akcija yra parduodama po 60$. Su šia kaina kokią naudą gaus investitorius?
Sprendimas
Šiame uždavinyje yra įtrauktos 2 palūkanų normos. Doleriais akcijos grąža bus 0,045×100=4,50$. Ši suma bus sumokėta savininkui nesvarbu už kokia kaina buvo sumokėta už akcijas. Kad rastume pelno normą gaunamą pirkėjo sumokėjusio 60$ įstatome į (1) formulę ir gauname:
60 x r x 1 = 4.50
r=4.50/60=0.075=7.5%
Nors ši investicija saugi, 60$ kaina yra mažesnė už nominalią 100$ vertę, nes rinkos palūkanų normos dabar yra daug aukštesnės nei tada, kai akcijos buvo išleistos. Fiksuotos grąžos investicijos yra pakankamai jautrios rinkos palūkanų normoms.

Pavyzdys 7
Moteris pasiskolina 2000$ iš kredito unijos. Kiekvieną mėnesį ji moka 100 $ iš principalo. Taip pat ji moka 1% per mėnesį nuo dar neapmokėtos mėnesio pradžiais sumos. Rati bendras palūkanas.
Sprendimas
Pirmo mėnesio palūkanos yra
I = 2000 x 0.01 x 1 = 20.00 $
Visas pirmo mėnesio mokėjimas yra 120 $ , o nauja nesumokėta suma yra 1900 $. Antram mėnesiui palūkanos yra
I = 1900 x 0.01 x 1 = 19 $
Kadangi nesumokėta suma kiekvieną mėnesį sumažėja 100 $, tai palūkanos kiekvieną mėn. umažėja 1 $. Po 19 mokėjimų skola sumažėja iki 100 $, o paskutinis palūkanų mokėjimas yra
I = 100 x 0.01 x 1 = 1 $
Palūkanų mokėjimai yra 20 $, 19 $, 18 $, … 2 $, 1 $ ir bendros palūkanos yra šių reikšmių suma.
Pendros palūkanos = 20 + 19 + 18 + … + 2 + 1
Reikšmės šioje sumoje sudaro aritmetinę progresiją, rinkinį skaičių kurių kiekvieną galima gauti prie ankstesniojo pridėjus tam tikrą konstantą.Šiuo atveju pridedant –1 prie ankstesnio skaičiaus. Aritmetinės progresijos suma yra išreiškiama formule

Kur n yra narių skaičius, o ir yra pirmasis ir paskutinis aritmetinės progresijos narys. Šiame uždavinyje jie yra pirmasis ir paskutinysis palūkanų mokėjimas. Įstatydami gauname:

1.8 Suma

Pradinio mokėjimo ir palūkanų suma vadinama _Suma_ ir žymima simboliu S. Šis apibrėžima veda prie formulės

S=P+I=P+Prt

Prastindami gauname
S=P(1+rt) (2)

Pavyzdys
Žmogus pasiskolina 350$ 6 mėnesiams su 15% palūkanų norma. Kokią sumą jis turi grąžinti?
Sprendimas
Pakeisdami P=350, r=0.15, t=0.5 formulėje (2) mes randame, kad
S = 350 (1 + 0.15 x 0.5) = 350 (1.075) = 376.25.
Ši užduotis galėjo būti išspręsta suskaičiavus paprastąsias palūkanas ir jas pridėjus prie pradinio mokėjimo.
I = P r t=350 x 0.15 x 0.5 = 25.25
S = P + I = 350 + 26.25 = 376.25

Dauguma uždavinių finansų matematikoje gali būti išspręsti keliais būdais. Siūlome visuomet ieškoti lengviausio būdo, sumažinant klaidų tikimybę ir sumažinant triūso kiekį. Uždavinio sprendimas keliais būdais yra pageidautinas pasitikrinimui.

Kaip matoma iš paskutinio pavyzdžio dolerio vertė ateities ar praeities pinigų sumose yra skirtinga priklausomai nuo laikotarpio ir palūkanų normos. Studentai, kurie pratę mąstyti apie pinigus tik kaip apie pinigų kiekį, dabar turės įprasti kreipti dėmesį ir kitus kintamuosius. 1000$ skola grąžintina po 1 metų su 6 proc. palūkanomis gali būti laikoma 1060$ įsipareigojimu po 1 metų. Jei laikas nėra nurodomas, mes turime omenyje dabartinę pinigų vertę. Taigi jei užduotyje nurodyta automobilio kaina 2000$, tai reiškia, jog tai yra piniginė automobilio kaina (cash price).
Jei ateities suma nurodoma be palūkanų normos, tai reiškia, jog tai yra subrendusios obligacijos vertė. Taigi 3000$ po 6 mėnesių reiškia, kad po 6 mėn skolininkas turės sumokėti 3000 dolerių. Verslo pasaulyje mažiau nei po šešių mėnesių tokios obligacijos vertė bus mažesnė nei 3000$. Skirtingi pinigų kiekiai gali turėti vienodą vertę. 100$ dabar su 5 proc. palūkanomis yra lygus 105 $ po metų. Praktikoje tai reiškia, jog besiskolinantysis nori sumokėti 105$ po metų, kad 100 $ galėtų panaudoti dabar arba tai reiškia, kad skolintojas nori paskolinti 100 $ jei po metų gaus 5$ palūkanų. Skirtingų pinigų kiekių ekvivalentiškumas duoda pagrindą sudaryti verčių lygtims visoje finansų matematikoje.
Uždaviniuose palūkanų norma paskoma iš karto, tačiau praktikoje ji yra sutariama abiejų šalių ir dažniausiai būna vidutinė to meto to tipo sandėrio toje vietovėje palūkanų norma.

1.9. Apvalinimas
Piniginiai atsakymai finansų matematikoje yra apvalinami iki reikšmių, kurios gali būti išmokėtos naudojant standartines monetas ir banknotus. Šioje knygoje atsakymai yra apvalinami iki artimiausio cento (nebent nurodyta kitaip). Gautos reikšmės besibaigiančios puse cento ar daugiau yra apvalinamos į didesnę pusę.
Žiūrėkite lentelę 1-1. Pastebėtina, kad paskutinis atvejis 0.6749 yra apvalinamas žemyn iki 0.67. Kadangi apvaliname iki artimiausio cento, būtų klaidinga pirmu žingsniu suapvalinti nuo 45.6749 iki 45.675, o antruoju suapvalinti iki 45.68. Vėliau nagrinėsime keletą apvvalinimo išimčių, tačiau dabar pateiksime porą iš jų. ipotekų ir kitų pastovių įnašų skolintojai apavalina į didesnę pusę bet kokią cento dalį. Taigi mėnesinis 85.142 $ mokėjimas bus suapvalintas iki 85.15 $. Jei cento dalis būtų nubraukiama, tai per daugelį mokėjimų susidarytų nemažas skirtuas, kuris būtų kompensuojamas didesniu paskutiniuoju mokėjimu, taip pat kai cento dalys apvalinamos į didesnę busę, tai kompensuojama mažesniu paskutiniuoju mokėjimu. Kai kurie skolintojai kartais suapvalina iki artimiausių dešimties centų. Taigi 112.125 $ bus apvalinama iki 112.20 $. Tačiau čia nėra neteisybės, nes paskutinis mokėjimas būna mažesnis.
Lentelė 1-1 Pinigų reikšmės suapvalinamos iki artimiausio cento

Suskaičiuota reikšmė

Suapvalinta reikšmė

45.789 $

45.79 $

45.789 $

45.44 $

45.375 $

45.38 $

45.4650 $

45.47 $

45.6749 $

45.67 $

Kai duomenys yra apytiksliai, apvalinimas neturėtų būti tikslesnis nei jį leidžia duomenys. Tarkime, kad akcijos vertė per metus pakilo maždaug 10 %. Su tiek daug netikrumų apimančių akcijų rinką, apavalinti iki artimiausio cento būtų kvaila. Tikslingiausia būtų suapvalinti iki artimiausio dolerio ir tada nurodyti šią reikšmę tik kaip spėjimą.
Kitas praktiškas klausimas yra, kiek skaitmenų po kablelio reiktų naudoti, kai trupmeninė dalis yra nebaigtinė. Jei mes norime rasti sumą už 1 mėnesio taikant 4 % palūkanas kai turime 4800 $ įstatydami į formulę (2) gauname

Antrasis daugiklis turi būti kažkur baigtas. Jei turite kalkiuliatorių, tai patartina naudoti 8 ar daugiau skaitmenų po kablelio, o atsakymą suapvalinti. Šitai nelabai tinka studentams, kurie neturi kalkuliatorių Taigi sprendžiant uždavinius popieriaus ir pieštuko metodu geriausia daugiklius apvalinti iki tike ženklų po kablelio, kiek skaitmenų įskaitant centus yra pinigų sumoje. Taigi 4800.00 turi šešis skaitmenis, taigi mes gauname
S = 4800.00 x 1.003333 = 4815.9984 = 4816 $
Studentas besinaudojantis kalkuliatoriumi turėtų leisti kalkuliatoriui dirbti iki jo galimybių ribos. Šiame uždavinyje pirmu žingsniu reiktų padalinti 0.04 iš 12, leidžiant kalkuliatoriui rodyti visus skaitmenis po kablelio.Tada pridėti vienetą prie rezultato ir padauginti atsakymą iš 4800 ir tada suapvalinti. Naudojantis šiuo algoritmu mes gausime tiksliausią atsakymą įmanomą su tuo kalkuliatoriumi. Naudojant kalkuliatorių tarpiniai rezultatai neturėtų būti apvalinami.
Pinigų vertės yra apvalinamos iki artimiausio cento atsakymuose ir tarpiniuose rezultatuose. Šioje knygoje procentinia atsakymai yra apvalinami iki artimiausios dešimtosios procento dalies.
Spręsdami uždavinius turėtumėte visuomet ieškoti lengviausio sprendimo būdo tam, kad išvengtumėte klaidų ir sutaupytumėte laiko. Skaičiuojant paprastųjų palūkanų sumą dažnai yra patogiau suskaičiuoti palūkanas ir tik po to jas pridėti prie principalo.

1.10. Laiko diagramos


Visi finansiniai sprendimai turi imti domėn tai, kad pinigai turi laiko vertę. 100 dolerių šiandien yra verti daugiau nei 100 dolerių po metų todėl, kad 100 dolerių šiandien gali būti investuoti, kad duotų 100 dolerių ir palūkanas po metų.
Pav. 1-5

Pavyzdys 1
Metinė dividendų norma santaupų ir paskolų asociacijoje yra 5.5 %.Dividendai yra kredituojami į asmens sąskaitą birželio 30 ir gruodžio 31 d. Pinigai padėti į banką iki 10-os mėnesio dienos uždirba dividendus už visą mėnesį. Jei pinigai yra įnešami po 10 dienos, tai palūkanas jie pradeda uždirbti tik kitą mėnesį. Asmuo atidaro sąskaitą Sausio 7 dieną su 400 $. Vasario 25 d. 300 $ yra pridedama ir birželio 10 d. 240 $ yra pridedama dar. Kokia suma yra sąskaitoje birželio 30 dieną?
Sprendimas
Šiame uždavinyje kaip ir visose praktinėse užduotyse sprendimas turi būti gautas remiantis taisyklėmis valdančiomis sandėrį. Nors santaupų ir paskolų asociacija moka dividendus, o ne palūkanas, skaičiavimai atliekami naudojantis paprastųjų palūkanų formule. Pradiniams 400 $ mes leidžiame 6 mėn. dividendus, nors tikras laikas yra šiek tiek mažesnis. 300 $ gauna 4 mėn. dividendus, nors asociacijoje jie yra keletu dienų ilgiau.
Įnašų patalpinimas laiko diagramoje (pav. 1-6) padeda mums surasti kiek laiko kiekvienas įnašas uždirba dividendus.

Naudodami formulę (1) mes suskaičiuojame dividendus kiekvienai sumai.
400 x 0.055 x 1/2 = 11.00 $
300 x 0.055 x 1/3 = 5.50 $
300 x 0.055 x 1/12 = 1.10 $
60. $
Susumuodami visus įnašus ir dividendus gauname, kad birželio pabaigoje sąskaitoje yra 957.60 $.
Pav.1-6

Pavyzdys 2
Įprastas mokestis už keliautojų čekius yra 1 $ už 100 $. Keliautojų čekių pardavėjas reklamavo neįprastą pasiūlymą tik per gegužę – “.. tiesiog dabar galite sutaupyti iki 48 $ vasaros atostogoms (žiūrėkite pateiktą schemą) dėl šio pažymėtino pasiūlymo”;
Keliautojų čekių suma Įprastas mokestis Gegužės mokestis Jūs sutaupote
$ 300 $ 3.00 $ 2.00 $ 1.00
500 5.00 2.00 3.00
1000 10.00 2.00 8.00
2500 25.00 2.00 23.00
5000 50.00 2.00 48.00
Reklamoje buvo tęsiama: “Daug išmintingų žmonių naudojasi mūsų Neįprastu Pasiūlymu ir perka … Keliautojų čekius gegužės mėnesį .. tada laiko juos iki atostogų arba iki tada, kai jiems reikia grynųjų pinigų. Kodėl nepasekus šiuo išmintingu taku?” Nors šis pasiūloymas yra išmintingas greitai išvyksiantiems žmonėms, jis nėra toks labai išmintingas tiems, kurių atostogos bus tik po kelių mėnesių.
Vietoj to, kad gegužės 1 d. pirktų 1000 $ vertų keliautojų čekių spalio mėnesio kelionei, asmuo padeda 1002 $ į santaupų ir paskolų asociaciją mokančią 5 % palūkanų ir išmokamas kas tris mėnesius (Kovo 31, Birželio 30, Rugsėjo 30 ir Gruodžio 31 d.). Spalio pirmą pinigai buvo atsiimti ir panaudoti 1000 $ vertės keliautojų čekių įsigijimui. Kiek šis asmuo išlošė?
Sprendimas
Dividendai už gegužę ir birželį lygūs

Dabar balanse yra 1010.35 $, kuris gauna dividendus rugsėjo 30 d.

Balansas spalio 1 d. = 1010.35+12.63 = 1022.98 $
Keliautojų čekių kaina = 1000 + 10.00 = 1010.00 $
Sutaupyta 12.98 $

Reklamuojamas planas yra išmintingas keliautojų čekių leidėjui, kuris turi pinigų be palūkanų tol, kol čekiai yra nenaudojami.
Pavyzdys 3
Tautinis žurnalas remia konkursą, kurio pagrindinis prizas yra 1000 $ kiekvieną mėnesį visam gyvenimui. Kiekvieną mėnesį žurnalas įneš 1000 $ į vietinį banką, pasirinktą laimėtojo. Kad šis konkursas būtų patrauklesnis, žurnalas išleidžia knygutę, kurioje rodoma kaip sąskaita auga, jei bankas moka 5 % per metus su palūkanomis išmokamomis kovo 31, birželio 30, rugsėjo 30 ir gruodžio 31. Tai reiškia, kad palūkanos kiekvieną kartą prisumuojamos prie esamos sumos kas tris mėnesius. Pirmieji 3 įrašai uš reklaminės banko knygelės yra parodyti lentelėje. Suskaičiuokite palūkanas ir sumą 1992 gruodžio 31 d. naudojant 5 % palūkanų normą.

Data

Įnašas

Palūkanos

Balansas

1992 10 01

1000.00 $

 

1000.00 $

1992 11 01

1000.00 $

 

2000.00 $

1992 12 01

1000.00 $

 

3000.00 $

Sprendimas
Pirmasis mokėjimas uždirba palūkanas už 3 mėnesius, antrasis už 2, o trečiasis už 1. Įstatydami į formulę (1) gauname

Bendros palūkanos 25.00 $

Bendra suma 1992 12 31 yra 3025.00 $. Kai mokėjimai yra vienodo dydžio ekvivalentus būdas gauti paprastąsias palūkanas yra laikyti, kad vienas 1000 $ depozitas uždirbo 6 mėnesių palūkanas:

Uždavinys 1a
1. Raskite paprastąsias palūkanas ir sumą nuo 750 $ 2 mėnesiams esant 7 % palūkanų normai.
(8.75 $, 758.75 $)
2. Raskite paprastąsias palūkanas ir sumą nuo 1225 $ 3 mėn. esant palūkanų normai 8 %
3. Konkurso knygelė iš 3 pavyzdžio rodo tokius įrašus už pirmuosius 6 mėn.

 

Data

Įnašas

Palūkanos

Balansas

1992.10.01

1000.00

 

1000.00

1992.11.01

1000.00

 

2000.00

1992.12.01

1000.00

 

3000.00

1992.12.31

 

25.00

3025.00

1993.01.01

1000.00

 

4025.00

1993.02.01

1000.00

 

5025.00

1993.03.01

1000.00

 

6025.00

1993.03.31

 

 

 

Raskite palūkanas ir balansą 1993 kovo 31 d.
(62.81 $, 6087.81 $)
4. Raskite balansą 1993 birželio 30 d. sąskaitai iš prieš tai buvusios užduoties.
5. Moteris pasiskolina 30 000 $ namui nusipirkti. Palūkanų norma yra 12 %, o mėnesinis mokėjimas 308.59 $. Kiek iš pirmojo mokėjimo sudaro principalą ir kiek palūkanas?
(palūkanos 300.00 $, principalas 8.59 $)
6. 40 000 $ namo paskola turi būti grąžinta 505.78 $ mėnesiniais mokėjimais esant palūkanų normai 15 %. Kiek pirmojo mokėjimo sudaro principalą ir kiek palūkanas?
7. Santaupų ir paskolų asociacija reklamuoja 7.5 % palūkanų normą. Įnašai iki 10 dienos neša palūkanas nuo to mėnesio pirmos dienos. Įnašai po 10 mėnesio dienos, neša palūkanas nuo sekančio mėnesio pirmos dienos. Dividendai mokami birželio 30 ir gruodžio 31 d. Asmuo birželio 30 d. sąskaitoje turėjo 2045 $. ir įnešė 1120 $ rugsėjo 7 d. Kiek pinigų sąskaitoje bus gruodžio 31 d.?
(3269.69 $)
8. Asmuo turi sąskaitą 7 uždavinyje aprašytoje santaupų ir paskolų asociaicijoje. Gruodžio 31 d. jo sąskaitoje buvo 1600 $. Vasario 8 d. jis įnešė dar 400 $ ir balandžio 25 d. dar 600 $. Raskite paskutinį įrašą knygelėje po to, kai birželio 30 d. buvo priskaičiuoti dividendai.
9. Darbininkas pasiskolino 150 $ 2 mėnesiams ir sumokėjo 9 $ palūkanų. Raskite metinę palūkanų normą.
(36 %)
10. Mechanikas pasiskolino 125 $ iš licenzijuotos paskolų firmos, o po mėnesio grąžino 128.75 $. Kokios buvo metinės palūkanos?
11. Jei asmuo investuoja 3000 $ su 10 %, kiek laiko užtruks kol jis gaus 75.00 $ palūkanų?
(3 mėn.)
12. Kiek užtruks uždirbti 24.50 $ iš 8400 esant 7.5 % palūkanų normai?
12. Kiek užtruks 625$ $ uždirbti 25 $ esant 9.6 % palūkanų normai?
(5 mėn.)
14. Kiek užtruks 9600 $ uždirbti 864 $ palūkanų esanta palūkanų normai 8 %.
15. Kokia yra suma, jei 3 600 000 $ buvo pasiskolinta mėnesiui su 9.75 % palūkanų norma
(3 629 250 $)
16. Kokia yra suma, jei 14 400 000 $ pasiskolinta 2 mėn su 8.75 % palūkanų norma?
17. Asmuo pasiskolina 95 $. Po 6 mėn. jis grąžina skolą – principalą ir palūkanas – viso 100 $. Kokia buvo palūkanų norma?
(10.53 %)
18. Asmuo paskolino 50 $ vienam mėnesiui, kad būtų gražinta 55 $. Kokia buvo metinė palūkanų norma?
19. Padavėja kuriai buvo striuka su pinigais užstatė savo laikrodį ir deimantinį žiedą už 55.00 $. Mėnesio pabaigoje ji atsiėmė juos sumokėdama 59.40 $. Kokia buvo metinė palūkanų norma?
20. Asmuo pralošė 150 $. Jis grąžino skolą po mėnesio su 15 $ palūkanomis. Raskit palūkanų normą.
21. Mokytoja pasiskolino 200 $ iš kreditų unijos, kuriai ji priklausė. 8 mn iš eilės kiekvieną mėnesį ji mokėjo po 25 $ nuo principalo ir taip pat 1 % mėnesinių palūkanų nuo mėnesio pradžioj neapmokėto balanso. Pirmasis palūkanų mokėjimas buvo 1 % nuo 200 $, antrasis – 1 % nuo 175 $ ir taip iki tol kol visa skola buvo grąžinta.Kokios buvo bendros palūkanos?
(9.00 $)
22. Asmuo pasiskolino 800 $ iš kredito unijos, kuri ima 1 % per mėnesį nuo neapmokėtos sumos. Aštuonis mėnesius iš eilės asmuo grąžino po 100 $ principalo ir palūkanas. Raskite bendras palūkanas.
1.11 Tikslios ir įprastos palūkanos
(exact and ordinary)

Kai laikas yra nurodytas dienomis, o palūkanų norma yra metinė, dienas reikia paversti į trupmeninius metu norint įstatyti į paprastųjų palūkanų formulę. Palūkanos suskaičiuotos naudojant daliklį 360 yra vadinamos įprastomis palūkanomis, o naudojant daliklį 365 arba 366 tiksliomis palūkanomis.
Duotajai palūkanų normai, daliklis 360 sąlygoja tai, kad besiskolinantis turi mokėti didesnes palūkanas nei tuo atveju, jei daliklis būtų 365 ar 366. Atskiroms paskoloms šis skirtumas gali būti nedidelis, tačiau kai daug besiskolinančių moka po truputį daugiau, bendras skirtumas gali būti pakankamai didelis. Padidintas pelnas daro 360 dienų metus populiariais tarp skolintojų.
Pavyzdys
Nustatykite įprastas ir tikslias palūkanas 60 dienų 300 $ paskolai su 15% palūkanų norma.
Sprendimas
Įstatydami P=300 ir r=0.15 į formulę (1) mes gauname

Įprastos palūkanos = 300 x 0.15 x 60/360 = 7.50$
Tikslios palūkanos = 300 x 0.15 x 60/365 = 7.40$

Pastebėtina, kad įprastosios palūkanos yra didesnės nei tikslios palūkanos ir yra lengviau skaičiuojamos kai skaičiavimai atliekami be skaičiuotuvo.

1.12 Tikslus ir apytikslis laikas

Yra du būdai nustatyti dienų skaičiui tarp dviejų datų. Labiau įprastas metodas – tikslus metodas, kuris įskaičiuoja visas dienas išskyrus pirmąją. Paprastas būdas nustatyti tikslų dienų skaičių, yra žvilgterėti į lentelę Nr. 1 knygos pabaigoje, kurioje yra surašyti metų dienų eilės numeriai. Kitas būdas yra sudėti visas mėnesių dienas per paskolos laikotarpį neįskaitant pirmosios dienos. Apytikslis metodas yra paremtas tuo, kad visi pilni mėnesiai yra sudaryti iš 30 dienų. Prie šio skaičiaus yra pridedamas tikslus dienų skaičius likęs paskolos termine.
Pavyzdys
Raskite tikslų ir apytikslį laiką tarp kovo 5 ir rugsėjo 28 d.
Sprendimas
Iš Lentelės Nr. 1 randame, kad rugsėjo 28 yra 271 metų diena, o kovo 5 yra 64 diena. Taigi tikslus laikas yra 271 – 64 = 207 dienos. Jei kalendorinių dienų lentelės po ranka nėra, mes galime nustatyti dienas taip:

Mėnesis

Dienos

kovas

26 (31-5)

balandis

30

gegužė

31

birželis

30

liepa

31

rugpjūtis

31

rugsėjis

28

Viso

207 dienos.

Kad gautume apytikslį laiką, mes suskaičiuojame mėnesių skaičių tarp kovo 5 ir rugsėjo 5. Tada mes nustatome, kad 6 x 30 = 180 dienų. Prie šio rezultato pridedame 23 dienas nuo rugsėjo 5 iki rugsėjo 28 ir gauname iš viso 203 dienas.
1.13 Komercinė praktika
Kadangi mes turime tikslias ir įprastąsias palūkanas bei tikslų ir apytikslį laiką, yra 4 būdai suskaičiuoti paprastosioms palūkanoms:
1. Įprastosios palūkanos ir tikslus laikas (bankininkų taisyklė).
2. Tikslios palūkanos ir tikslus laikas.
3. Įprastos palūkanos ir apytikslis laikas.
4. Tikslios palūkanos ir apytikslis laikas.
Skaičiuojant paprastąsias palūkanas, kaip ir visoje finansų matematikoje, abi pusės turi suprasti, kurie metodai yra naudojami. Šioje knygoje, kai laikas yra nurodytas dienomis, mes naudosime įprastas palūkanas ir tikslų laiką, nebent bus nurodyta naudoti kitą metodą. Šis metodas yra vadinamas bankininkų taisykle ir yra įprastas komercinėje praktikoje. Kai įsipareigojimas turi nustatytą laiką, reikia nustatyti mokėjimo datą. Jei laikas nurodytas dienomis, tai mokėjimo diena yra tiksliai nurodytas dienų skaičius po paskolos dienos. Jei laikas nurodytas mėnesiais, tai mokėjimo diena yra ta pati mėnesio diena, kaip ir paskolos pradžios diena, nebent paskolos pradžios data yra didesnė už paskutinę pabaigos mėnesio dieną. Kai taip nutinka, mes imame paskutinę mėnesio dieną kaip subrendimo (maturity) dieną.
Pavyzdžiui

Paskolos data

Paskolos laikotarpis

Subrendimo data

92 06 15

60 dienų

92 08 14

92 06 15

2 mėn.

92 08 15

92 12 10

4 mėn.

93 04 10

92 12 10

120 dienų

93 04 09

91 12 10

120 dienų

92 04 08 (1992 yra keliamieji metai)

92 12 28,29,30,31

2 mėn.

93 02 28

91 12 29,30,31

2mėn.

92 02 29

Pavyzdys 1
1993 lapkričio 15, moteris pasiskolino 500 $ su 15 % palūkjanų norma. Skola grąžinta 1994 vasario 20. Raskite paprastąsias palūkanas naudodami 4 metodus.
Sprendimas
Iš pradžių randame tikslų ir apytikslį laiką
Tikslus laikas
Iš lentelės Nr.1 lapkričio 15 yra 319 diena.
Vasario 20 yra 51 diena.
1993 metais yra 365 – 319 = 46 dienos
1994 metais yra 51 diena
Bendras laikas 97 dienos
Apytikslis laikas
Nuo lapkričio 15 d. iki vasario 15 d. yra 3 mėn.
3 x 30 = 90 dienų.
Nuo vasario 15 iki 20 yra 5 dienos.
Bendras laikas 95 dienos.
Įprastosios palūkanos ir tikslus laikas (bankininkų taisyklė).
I = 500 x 0.15 x 97/360 = 20.21$
Tikslios palūkanos ir tikslus laikas.
I = 500 x 0.15 x 97/365 = 19.93$
Įprastos palūkanos ir apytikslis laikas.
I = 500 x 0.15 x 95/360 = 19.79$
Tikslios palūkanos ir apytikslis laikas.
I = 500 x 0.15 x 95/365 = 19.52$
Kad paskatintų greitą prekių apmokėjimą daug prekybininkų siūlo nuolaidas už apmokėjimus anksčiau galutinės apmokėjimo dienos. Dažnai šie terminai rašomi trumpa forma: 2/10, n/30. Pirmoji dalis (2/10) reiškia, kad jei mokėjimas yra atliekamas per 10 dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos, mokėjimo suma gali būti sumažinta 2%. Antroji dalis (n/30) reiškia, kad nurodyta suma turi būti sumokėta po 10 dienos, bet ne vėliau kaip 30 dieną. Po 30 dienų papildomas paslaugų mokestis bus priskaičiuotas. Pirkėjas kuris naudojasi apmokėjimo nuolaidomis iš tikro paskolina pardavėjui pinigus ir gauna apmokėjimo nuolaidą vietoj palūkanų. Palūkanų normos gaunamos tokiu būdu yra tokios didelės, kad verslo praktikoje yra protinga naudotis apmokėjimo nuolaidomis.
Pavyzdys 2
Prekybininkas gauna 2000 $ sąskaitą su terminais 2/10, n/30. Jei prekybininkas sumoka 10-ą dieną, kokia palūkanų norma yra uždirbama.
Sprendimas
Prekybininkas 10-ą dieną sumoka 1960 $ (2000 $ – 2 %) arba 2000 $ 30-ą dieną. Taigi galima manyti, jog nuolaida mums duoda 40 $ palūkanų už 20 vėlesnių dienų nuo 1960 $ principalo.

Taip pat yra kitos praktiko, kurios veikia tikrąją palūkanų normą. Kartais bankai reikalauja, kad verslai skolindamiesi pinigus kaip kompensuojantį balansą (compensating balance) bankę laikytų pinigus. Taigi besiskolinantis 1000 $ paskolą su 20 % kompensuojančiu balansu turės banke laikyti 200 $ (20 % nuo 1000 $) reikalavimo sąskaitoje (demand account). Jei besiskolinantysis laiko mažiau nei 200 $, tai dalis skolos yra perkeliama į sąskaitą, kad kompensuotų skirtumą. Mokėdamas palūkanas nuo 1000 $, besiskolinantysis disponuos mažiau nei 1000 $. Tikroji palūkanų norma bus didesnė nei nurodyti 13 %. Šis skirtumas priklausys nuo kompensuojančio balanso ir sumos, kurią besiskolinantysis ten laikytų bet kokiu atveju.
Pavyzdys 3
Besiskolinantysis gauna 100 000 $ paskolą su 13 % palūkanų norma banke. Bankas reikalauja, kad būtų laikomas 20 % kompensuojantis balansas. Jei šis balansas yra visas dydis, kuriuo padidės reikalavimo sąskaita, negu besiskolinantysis paprastai turėtų, kokia bus tikroji palūkanų norma?
Sprendimas
Faktas, kad kompensuojantis 20 % balansas yra naudojamasreiškia, kad paskolos gavėjas gali naudoti tik 80 000 $ (atėmus 20 % iš 100 000 $). Metinės palūkanos skaičiuojamos nuo visų 100000$ yra

Tačiau besiskolinantysis kali naudoti tik 80000 $, todėl tikroji palūkanų norma yra:

Pavyzdys 4
Jei besiskolinantysis iš pavyzdžio 3 reiakalvimo įnašo balanse laiko 5000 $, kaip tai paveiks tikrąją palūkanų normą?
Sprendimas
Besiskolinantysis vis tiek moka 13000 $ palūkanų per metus, ir išima 15000 $ iš paskolos, kad gautų 20000 $ kompensuojantį balansą. Vadinasi besiskolinantysis moka 13000 $ už 85000 $ naudojimą. Per metus tikroji palūkanų norma yra
Pavyzdys 5
Namų ir komercinių pastatų statytojai dažnai gauna statybų paskolas. Statytbų paskolos nėra suteikiamos vienu ypu, tačiauyra suteikiamos palaipsniui vykstant statybai. Paskola gali būti grąžinta vienu kartu netrukus po statybos pabaigimo.
Gyvenamojo namo statytojas gavo 800000 $ paskolą su metine 15 % palūkanų norma. Pinigai buvo suteikti tokia tvarka:

1994 03 01

300000 $

1994 06 01

200000 $

1994 10 01

200000 $

1994 12 01

100000 $

Pastatas buvo pabaigtas 1995 vasarį, o skola grąžinta 1995 kovo 1 dieną. Raskite sumą naudodami įprastąsias palūkanas ir apytikslį laiką.
Sprendimas
Palūkanos kiekvienai paskolos daliai yra

Viso 83750 $
Pakolos suma = 800000 + 83750 = 883750 $
Uždavinys 1b
1. Raskite įprastas ir tiksliąsias palūkanas nuo 750 $ 100 dienų laikotarpiui su 6 %.
(12.50 $; 12.33 $)
2. Raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas nuo 6080.50 $ 60 dienų su 12.5 %.
3. Raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas 1200 $ 45 d. su 16 %.
(24.00 $; 23,67 $)
4. Jei P=9800 $ ir r = 15 %, raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas 120 d. paskolai.
5. Naudokite tikslų laiką bei raskite įprastąsias ir tikslias palūkanas nuo 300 $ su 18 % nuo gegužės 5 iki tų pačių metų rugsėjo 12.
(19.50 $; 19.23 $)
6. Naudokite tikslų laiką bei raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas nuo 500 $ periodui nuo 1990 lapkričio 30 iki 1991 kovo 15, naudodami 7.5 % palūkanų normą.
7. Išspręskite 5 uždavinį naudodami apytisklį laiką.
(19.05 $; 18.79 $)
8. Išspręskite 6 uždavinį naudodami apytisklį laiką.
9-14 uždaviniuose naudokite bankininkų taisyklę.
9. Kokia suma turi būti grąžinta 1992 lapkričio 21 jei 7000 $ pasiskolinta su 16 % 1992 lapkričio 1?
(7062,22 $)
10. Asmuo pasiskolina 7760 $ 1992 12 15 ir grąžina skolą 1993 03 03 su 15 % palūkanų norma. Raskite grąžintą sumą.
11. 500 $ skola turi būti grąžinta 1995 01 10 su 14 % palūkanų norma. Jei paskola buvo paimta 1994 06 15, kiek turi būti grąžinta?
(540,64 $)
12. 1991 05 04 asmuo pasiskolina 1850 $ ir pažada grąžinti po 120 d. su 12 % palūkanų norma. Jei paskola negrąžinama laiku, tai mokėti 10 % už nesumokėtą sumą po paskolos grąžinimo termino. Nustatytkite kiek šis žmogus turi grąžinti 1991 12 15.
13. Asmuo pasiskolina 3050 $ 1995 12 15 su 13 %. Kokia suma turi būti grąžinta 1996 04 08?
(3176.66 $)
14. Kokią suma turi būti grąžinta 1988 kovo 10, jei 5000 $ buvo pasiskolinti 1987 11 11 su 11 %.
15. Gruodžio 31 asmuo turi 3000 $ sąskaitoje santaupų ir paskolų asociacijoje. Šie pinigai uždirba dividendus su 5.5 % jei paliekami iki kitos palūkanų datos, kuri yra birželio 30. Pinigai išimti iki birželio 30 neuždirba jokių palūkanų. Gegužės 1 dieną asmeniui reikia 1000 $. Vietoj to, kad išimtų pinigus iš sąskaitos, jis paima taupomosios knygelės paskolą (passbook loan) naudodamas taupomąją knygelę kaip vertybinį popierių. Ši paskola turi būti grąžinta birželio 30 iš sąskaitos, kai gaunamos palūkanos. Jei taupomosios knygelės paskola suteikiama su 6 % palūkanomis, tai kiek šitai sutaupė pinigų asmeniui birželio 30 dienai. Santaupų ir paskolų asociacija naudoja bankininkų taisyklę palūkanų skaičiavimui.
16. Raskite 15 uždavinio sprendimą jei paskola yra 1500 $ ir paimama kovo 31 d.
17. Prekybininkas gauna 4000 $ sąskaitą su terminais 2/10, n/60. Jei mokėjimas atliekamas 10 dieną, kiek palūkanų yra uždirbama.
(14.7 %)
18. Yra 5000 $ sąskaita su terminais 3/10, n/45. Kokia palūkanų norma yra uždirbama, jei mokėjimas atliekamas 10 dieną?

Audito reikšmė, tikslai bei organizavimo etapai

 

Įvadas

Audito atsiradimo pradžia siekia tuos laikus, kai pirmą kartą išsiskyrė interesai tų, kas tiesiogiai valdo įmonę, ir tų kas finansuoja veiklą. Tuo pačiu metu pradėjo atsirasti akcininkų bendrovės, tad auditorius tapo “ visuomeniniu kontrolieriumi “, tikrinančiu kompanijos valdybos išorinę atskaitomybę ir atstovaujančiu interesams šalių, kurios suinteresuotos, kad buhalteriniai rodikliai būtų patikimi. Jau 19 am. susiformavo tie skiriamieji bruožai, kurie apibūdina auditorių šiandien. Tačiau kaip mokslinė praktinė sritis susiformavo tik 19 a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų beiprivačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo ekonominės informacijos sistemos realumą ir teisingumą. Tokią garantiją ir pradėjo teikti vadinamieji viešieji visuomeninai buhalteriai Tikroji audito atsiradimo data yra laikoma 1854 m., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkas statusas. Tačiau tikroji audito tėvynė yra Didžioji Britanija. Pirmosios pasaulyje apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. 19am. viduryje pradėjo kurtis įvairios akcinės bendrovėsToks buhalterio profesijos įvardijimas rodė jos reišmingumą, naują buhalterio kvalifikacinį lygį, netgi jo prviligijuotą padėtį. Lietuvoje buhalterio ir auditorio asoviacija įkurta 1990 m. rugsėjo mėn. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžio. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūrio. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarą, rezultato įforminimą ir atsakomybė.
Kaip matome auditas egzistuoja jau pakankamai ilgai. Kai XIX a. viduryje pradėjo steigtis įvairios akcinės bendrovės. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didelius pelnus ir dividendus. Tuo “pakeldami” akcijų kainą biržoje. Po to šias akcijas parduodavo už nerealią kainą. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Tai buvo vienas iš veiksnių reikalingų auditui atsirasti. Audito atsiradimas tiesiogiai surištas su interesų išsiskyrimu tų kurie tiesiogiai valdo įmonę (administracija) ir tų kurie nori investuoti savo pinigus į imonę. Investitoriai nenorėjo ir negalėjo pasitikėti ta informacija kurią pateikia administracija. Reikėjo, kad šią informaciją patvirtintu nepriklausomas ekspertas gerai nusimanantis apskaitoje. Kadangi priimant sprendimą pirkti ar parduoti vertybinius popierius, išduoti paskolą ar pratėsti komercinį kreditą, sudaryti darbo sutartį ir pan. remiasi, didžiąja dalimi, finansine informacija, kuri turi būti patikima. Šios informacijos patikimumą gali patvirtinti nepriklausomas auditorius. Auditoriaus paslaugo poreikis atsirado dėl sekančio aplinkybio:
1. Galimybė neobjektyvios informacijos iš administracijos pusės, konflikto tarp administracijos ir šios informacijos naudotojo (savininko, investuotojo, kreditorio) atveju.
2. Kompanijos operacijo gali būti labai daug ir įvairaus sudėtingumo. Informacijos apie jas patys vartotojai gauti negali, todėl jiems reikalingos auditorio, buhalterio-profesionalo, paslaugos;
3. Finansinio ataskaito vartotojo priimamo sprendimo pasekmės gali būti jiems labai svarbios, todėl informacijos pilnumas ir patikimumas, gautas per buhalterį-auditorio, jiems ypatingai reikalingas.
4. Finansinės informacijos vartotojai paprastai negali tiesiogiai prieiti prie kompanijos apskaitos įrašo, be to, jie dažniausiai neturi atitinkamos kvalifikacijos ir patirties. Todėl darbui, kurio patys vartotojai atlikti negali, būtina pasikviesti profesionalius buhalterius – auditorius;
Asmenys, priimantys sprendimus finansiniais klausimais (tiek privatūs, tiek valstybiniai), paprastai gauna apskaitinė (buhalterinė) informaciją tos kompanijos, kuriai ketina suteikti paskolą arba kurios vertybinius popierius ketina pirkti ar parduoti, ar sudaryti kitokį sandorį. Tačiau čia gali (dažniausiai taip ir būna) susikirsti informacijos tiekėjo ir vartotojo interesai, todėl atsiranda visuotinis (visuomeninis) poreikis auditoriaus paslaugoms – tarpininko, nustatančio finansinės informacijos patikimumą ir objektyvumą. Patikima informacija leidžia padidinti kapitalo rinkos efektyvuma, ir prognozuoti pasekmes įvairio ekonominio sprendimo.
Auditas – tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimo..
Auditas turi savo tikslą, logiką ir pagrįstas struktūrizuotu priėjimu prie sprendimo. Jis nėra chaotiškas ir nesuplanuotas. Jo metu gaunami ir įvertinami duomenys, įtakojantys audito išvados priėmimą.

1. Audito reikšmė ir būtinumas

Auditas – tai nepriklausomo auditoriaus vykdomas oficialus įmonės finansinės būklės patikrinimas, siekiant įvertinti jos finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktos informacijos tikrumą ir tikslumą bei atitikimą galiojantiems apskaitos norminiams aktams. Audito rezultatas – auditoriaus išvada ir įvertinimas. Firma, atliekanti auditą, turi turėti leidimą šiai veiklai.
Auditas poreikis atsirado tada, kai verslas buvo pradėtas organizuoti kaip akcinės bendrovės, t.y. ribotos atsakomybės kompanijas, kur kompanijos savininkai (akcininkai) atsako tik įnešto kapitalo dalimi. Tai pažangi verslo organizavimo forma, leidusi žymiai praplėsti galimybes, pritraukti daugiau kapitalo, reikalingo verslo plėtimui, leido vykdyti daug didesnio masto operacijas, organizuoti tarptautinį verslą. Reikalo esmė ta, kad kapitalo savininkai, finansuojantys arba galintys finansuoti įmonės veiklą, atsiskyrė nuo įmonės vadybininko (vadovoo), tiesiogiai valdančio įmonė. Todėl audito atsiradimo užuomazgos tiesiogiai siejasi su įmonio vadovo ir jo akcininko tarpusavio santykiais. Greitai paaiškėjo, kad vadovo ir akcininko (kapitalo tiekėjo) interesai gerokai skiriasi. Pirmojo pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrojo – dividendus t.y. atlyginimą už investuotą kapitalą. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurio pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi apskaitos duomenys būto tikri ir patikimi, kad pelnas, dividendai ir kiti rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Todėl vienas pagrindinio nepriklausomo audito tikslo – nuomonės pareiškimas apie finansinės atskaitomybės, kuri charakterizuoja komapnijos finansinė būklė ir veiklos rezultatus, objektyvumą ir atitikimą bendriesiems apskaitos principams.
Auditas taip pat yra būtinas siekiant patikrinti apskaitos ir atskaitomybės būklė bei norint geriau jas sutvarkyti, patobulinti, mechanizuoti ir automatizuoti; atliekant ūkinės komercinės veiklos analizė ar konkretaus biznio ekspertizė; sprendžiant finansinius klausimus bankroto atveju; jungiantis arba dalijantis įmonėms; privatizuojant turtą; siekiant efektyviau organizuoti ūkinė komercinė veiklą, tobulinti valdymo ir darbo organizavimo sistemas ir daugeliu kito atvejo.
Audito atlikimas, net tais atvejais, kai jis nėra būtinas, turi tikrai didelė reikšmė. Rinkos sąlygomis įmonės bei kiti ūkio subjektai daro turto, piniginio resurso panaudojimo sutartis vykdo komercines operacijas ir investicijas. Šio operacijo sėkmė priklauso nuo galimybės viso dalyvio gauti patikimą finansinė informaciją. Informacijos patikimumas patvirtinamas nepriklausomo eksperto auditorio.
Sąvininkai ir viso pirma smulkūs akcininkai, o taip pat kreditoriai neturi galimybės asmeniškai įsitikinti, kad daugybė įmonės operacijo atliktos pagal istatymus ir teisingai atsispindi atskaitomybėje. Todėl, kad neturi priėjimo prie pirminio dokumento, o taip pat neturi nei reikiamos kvalifikacijos nei patyrimo. Šiam darbui jie priversti samdyti profesionalus.
Nepriklausomos auditorio išvados apie įmones taip pat reikalingos ir valstybei, kad galėtu priimti sprendimus ekonomikos ir mokesčio srityse.
Auditorio patikrinimai būtini valstybiniams organams, teismams, prokurorams ir tarditojams, kad patvirtintu šinansinės informacijos teisingumą.
Viena iš svarbiausio audito problemo, kuri dažnai diskutuojama įvairiuose forumuose, yra audito būtinumo įvairaus profilio ir dydžio įmonėse problema. Vieni teigia, kad auditas būtinas visoms be išimties įmonėms, kiti – tik didelėms arba vidutinėms (o kaip nustatyti, kokia yra didelė ir kokia vidutinė?) kompanijoms, treti – toms įmonėms, kurio gaminama produkcija sudėtinga, o teikiamos paslaugos labai įvairios, dar kiti nurodo, kad labai svarbu atlikti auditą tose įmonėse, kurios turi daug debitorio ir kreditorio (kiek?), ir t.t.
Tarptautiniai audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateikto dėl audito savo nacionalinius reikalavimus.

2. Audito tikslai ir audito apibrėžimas

Auditas kaip sisteminis procesas turi savo tikslą ir logiką. Šiandien mes žinome ne tik finansinį, bet valdymo, kokybės operacinį, “žaliąjį” ir kitas audito rūšis, todėl audito apibrėžimas turi būti tikslus ir universalus. Pati sistema yra su grįžtamaisiais ryšiais,o tai rodo jos daugiavariantiškumą: keičianti tikslui, keisis procesas ir rezultatas.
Tikslai yra veiklos orientyrai. Šie formuojami pagal individualius, grupinius ir visuomeninius poreikius.Tai konfliktinis procesas, nes gyvenime egzistuoja interesų prieštaringumas, susidūrimas ir pan. Be to tikslų formavimą ženkliausiai sąlygoja visuomeniniai procesai ir jų raida. Ne išimtis ir audito tikslai. Jeigu apžvelgsime audito raidos etapus ir tendencijas, būdigas daugelio šalių, tai galima išskirti 3 pagrindinius:
1.Visuomeniniai audito tikslai
2. Pagrindinis audito tikslas
3. Konkretūs audito tikslai
Pagrindinis audito tikslas – analizuoti ir įvertinti informacijos apie kliento finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumą ir patikimumą.Greta pagrindinio audito tikslo egzistuoja daug kitų – konkrečių tikslų, kaip antai: informacijos apie prekių realizavimą bei grąžinimą, grynų pinigų įplaukas, kreditorinį įsiskolinimą realumo ir patikimumo įvertinimas. Tokių tikslų gali būti daug ir įvairių , priklausomai nuo informacijos vartotojų poreikių.
Auditinė veikla – tai procesas, kurio pagalba realizuojamas tikslas. Tam tikra procedūrų ir veiksmų visuma , pradedanti pasiekti norimą tikslą.
Audito rezultatas – tai auditoriaus išvada arba, priklausomai nuo aplinkybių, atsisakymas ją duoti. Abiem atvejais auditorius paliudija, kad patikrinta, laikantis bendųjų apskaitos principų, standartų ir kitų norminių dokumentų reikalavimų. Kyla klausymas , ar gali auditoius duoti kitokią negu tradicinė auditoriaus išvada. Atsakymas būtų – gali, jeigu informacijos vartotojas to pageidauja, pvz., kad būtų speciali ataskaitos forma.

AUDITAS -tai oficiali nepriklausoma klieto informacijos apie finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumo ir patikimumo analizė ir kitais norminiais dokumentais bei auditoriaus raštiškos nuomonės apie tai pateikimas.

3. Audito planavimo schema

Audito patikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites); dėl šio apribojimo audito firma turi gerai susiplanuoti savo darbus, įvertinti kiek reikės žmonio ir t.t. kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais, dydžio, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programos paruošimas gali būti išskaidyti į keletą etapo. Autoriai audito planavimo etapus ir jo eiliškumą išskiria įvairiai. 2 paveiksle pateikta bendra audito planavimo schema.
Pirminis audito veiklos planavimas vyksta pradinėje audito stadijoje. Pirminis audito veiklos planavimas apima tokius sprendimus, kaip sutikimas pradėti (arba tėsti) kliento auditavimą, priežasčio, dėl kurio klientas užsako auditą, nustatymą, reikiamo personalo audito atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejo pusio (auditoriaus ir užsakovo) įsipareigojimo sudarymas.

Audito planavimo schema

Bendro duomeno apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėto tinkamai ir objektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinės su kliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžioji dalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujas klientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti su kliento verslu ir pramonės šaka; apžiūrėti įmonė ir tarnybines patalpas; susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudo ryšį su finansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek įmonės viduje, tiek įmonės su išore); įvertinti kito (pašalinio) specialisto ir eksperto poreikį.
Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijo tipo, glaudžiai tarpusavyje susijė, juridiniai dokumentai ir jo archyvai:
1) kompanijos įregistravimo dokumantai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai;
2) direktorio tarybos susirinkimo ir akcininko susirinkimo protokolai;
3) sutartys ir kontraktai.
Reikšmingumo įvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikos įvertinimas. Planuojant auditą labai svarbu įvertinti klaido reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuo pirminio šio elemento įvertinimo labai priklauso audito darbo apimtis, o tuo pačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, audito kaina.
Susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizkos įvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yra labai sunku. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistema padeda apskaitos sistemai siekti savo tikslo, t.y. ar visos ūkinės operacijos atliekamos neviršijant įgaliojimo, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visos operacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas ir tuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais sulyginami apskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačius neatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką, kad galėto įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolė, jos informuotumą ir veiksmus įvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartu gauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nusprėsti, ar jas naudoti ar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne.
Bendro audito plano ir audito programos paruošimas. Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinami darbo barai, tikrinamo darbo apimtys ir atlikimo laikas, atrankinio tikrinimo sritys, apimtys ir laikas, konkrečio darbo vykdytojai (jei auditorius samdo padėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai (tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas, analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būto galima matyti, kaip auditorius vykdys sutartyje numatytus darbus.
Visi klausimai, kuriuos reikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad audito metu būto ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla, nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jo priežastys bei padariniai. Audito planas turi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybė tenka auditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimo dėl darbo apimties (ir kainos tuo pačiu) ir konkrečio kontrolės veiksmo atlikimo laiko ir būdo.
Audito programa paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijo patikrinimas; 2) analitinės procedūros ; ir 3) atskiro elemento saldo patikrinimas. Kiekvienas iš šio segmento apžvelgiamas pagal ūkinio operacijo ciklus ir atskiras sąskaitas.
Audito programa ūkinio operacijo segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtraukti pilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arbą priešingai, labiau akcentuojamas kontrolinio momento testavimas (kada vidinės kontrolės sistema laikoma efektyvia).
Kadangi analitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorio atlieka pakankamai didelį jo kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose audito atlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėto auditoriui nusprėsti, kokie įrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijo ir atskiro elemento saldo patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norima įsitikinti patikrinimo rezultato atitikimu planuotiems.
Atskiro elemento saldo testo paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas. Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesinio mąstymo.

4. Audito organizavimo etapai

Vakaro autorio literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapo skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbo, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami tai audito nuoseklumo. Įvairūs autoriai siūlo skirtingus audito organizavimo etapus ir jo nuoseklumą. A.A.Arens’o ir J.K.Leobbeck’o knygoje “Auditing- an intergrated approach” pateikta tokia audito organizavimo etapo schema.

1 Stadija. Audito planavimas ir jo programos sudarymas
Pirminis audito veiklos planavimas
Bendro duomeno apie klientą rinkimas
Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas
Reikšmingumo įvertinimas, įgimtos kontrolės ir neaptikimo rizikos įvertinimas
susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikos įvertinimas
Bendro audito plano ir audito programos paruošimas
2 Stadija. Kontrolinio momento testavimas ir ūkinio operacijo patikrinimas
Įvertinama, ar priimtinas prognozuojamas vidinės kontrolės rizikos laipsnis
Jei atsakymas “taip” – testuojami kontroliniai momentai
Jei atsakymas “ne” – ištisinis operacijo tikrinimas (testavimas)
Įvertinama klaido atsiradimo finansinėje atskaitomybėje tikimybė
3 Stadija. Balanso straipsnio patikrinimas
Nedidelė tikimybė. Analitinio procedūro vykdymas
Vidutinė tikimybė. Pagrindinio elemento testavimas
Didelė arba nežinoma tikimybė. Papildomas elemento tikrinimas
4 Stadija. Audito užbaigimas ir išvados parengimas
Įsipareigojimo patikrinimas
Po balansinio įvykio patikrinimas
Rezultato įvertinimas
Audito išvados sudarymas

1 Stadija. Pagrindinė šios stadijos užduotis – sudaryti tokius audito planą ir audito programą, kad auditorius jais remdamasis ir pagal juos atlikdamas auditą pasiekto iškeltus tikslus.
2 Stadija. Tai praktinis ūkinio operacijo patikrinimas. Uždaviniai: 1) surinkti duomenis, patvirtinančius konkrečius kontrolinius uždavinius ir procedūras, kad būto galima nustatyti priimtiną (pagal auditoriaus vertinimą) kontrolės rizikos laipsnį (t.y. to atvejo, kada jis sumažintas, o ne maksimalus); 2) gauti duomenis, kurie patvirtinto ūkinio operacijo piniginio sumo teisingumą.
3 Stadija. Užduotis – gauti pakankamą kiekį duomeno, patvirtinančio, kad sąskaito saldo atitinka pateiktą balanse ir duomenis prie finansinės atskaitomybės.
4 Stadija. Užduotis – apibendrinti gautus duomenis ir pateikti audito išvadą.

5. Audito darbo dokumentai

Visa auditoriaus dokumentacija paruošta prieš auditą ir patikrinimo metu yra laikoma darbo dokumentais ir padeda auditoriui planuoti ir vykdyti auditą, o taip pat yra auditoriaus darbo įrodymas. Auditoriaus darbo dokumentai (working papers) – tai užrašai, kuriuose auditorius fiksuoja audito atlikimo metu panaudotas procedūras, testus, gautą informaciją ir atitinkamas išvadas. Darbo dokumentuose turi būti ta informacija, kuri auditoriaus nuomone yra svarbi atliekant patikrinimus ir kuri padeda auditoriui susidaryti nuomonė (priimti sprendimą dėl audito išvados) apie finansinės atskaitomybės objektyvumą. Auditoriaus darbo dokumenuose turi būti aprašytas audito planavimas, atlikto procedūro pobūdis, apimtis, laikas, padarytos išvados. Darbo dokumentai turi būti pakankamai detalūs, kad patyrės auditorius galėto visiškai suprasti atliktą auditą.
Auditoriaus darbo dokumentus, kaip nurodyta 9-ajame tarptautiniame audito standarte, sudaro:
1) informacija, susijusi su įmonės teisine ir organizacine struktūra;
2) svarbiausio teisinio dokumento, susitarimo kopijos ar ištraukos iš jo;
3) audito planavimo proceso ir audito programos aprašymas;
4) apskaitos sistemos ir vidinės kontrolės sistemos aprašymas bei įvertinimas;
5) sąskaito ir ūkinio operacijo analizė;
6) reikšmingiausio ekonominio rodiklio analizė;
7) atlikto audito procedūro pobūdis, laikas, apimtis bei to procedūro rezultatai;
8) patvirtinimas, kad padėjėjo atliktas darbas buvo tinkamai prižiūrimas ir kontroliuojamas;
9) aprašymai, kas ir kada atliko konkrečias procedūras;
10) susirašinėjimo su kitais auditoriais, ekspertais, nesuinteresuotais asmenimis kopijos;
11) reikalo aptarimo su klientu rašto (protokolo) kopijos;
12) auditoriaus padarytos išvados svarbiausiais audito klausimais;
13) kliento pateiktos finansinės informacijos ir atitinkamos auditoriaus ataskaitos kopijos.

Literatūroje visi darbo dokumentai skirstomi į 3 grupes:
1) Nuolat tvarkomi dokumentai;
2) Audito administraciniai dokumentai;
3) Audito informacijos dokumentai.
Nuolat tvarkomi dokumentai yra tokie, kuriuose yra informacija, dominanti auditorius per visą to paties kliento auditavimo laiką. Prie tokio dokumento priskiriama kopijos arba ištraukos iš kliento įmonės statuso ar jos steigimo dokumento, įvairio sutarčio, akcininko susirinkimo, stebėtojo tarybos ir direktorio valdybos posėdžio, taip pat atitinkamo rodiklio analitinės lentelės, schemos, įmonės finansinės ataskaitos ir kt.
Audito administraciniai dokumentai – tai daugiausia dokumentai, kuriuose atvaizduotos audito planavimo pradinės stadijos. Paprastai tai būna auditorio pakvietimo laiškas, auditorio paskyrimo dokumentai, kai kuri informacija apie kliento veiklą, preliminarinio patikrinimo (diagnostikos) rezultatai, pradiniai audito rizikos ir materialumo (reikšmingumo) apskaičiavimai. Ypač svarbus šios grupės dokumentas yra audito planas ir programa.
Audito informacijos dokumentai yra tokie, kuriuose atsispindi informacija svarbiausiais atliekamo patikrinimo klausimais. Tai įrašai apie padarytas procedūras bei priimtus sprendimus audito metu. Jie parodo atlikto patikrinimo kokybė, todėl turi būti surašyti aiškiai, tiksliai ir tvarkingai.

6. AUDITO IŠVADOS

Auditorius patikrinęs finansines ataskaitas, turi pasakyti galutinę nuomonę apie jas. Kadangi auditorius savo nuomonė privalo suformuluoti raštu, tai šis raštiškas pareiškimas kartais vadinamas auditoriaus nuomone. Pažymėtina, kad auditorius neprivalo duoti absoliučios garantijos dėl finansinės ataskaitos tikslumo, tačiau jis suformuluoja savo nuomonė, kitaip tariant, atsako į klausimą, ar finansinės ataskaitos tiksliai apibūdina kompanijos finansinė būklė, veiklos rezultatus ir atitinkamo finansinio rodiklio pasikeitimus per atitinkamą laikotarpį. Vienas iš tikslesnio yra T.Burns ir H.Hendriksen: “Auditoriaus išvada – tai dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinės finansinė ataskaitą ir kuriame pateikia savo nuomonė ar sprendimą dėl jos.”
Pavyzdinė auditoriaus išvados formą, jos svarbiausius rekvizitus pateikia 13-asis tarptautinis audito standartas “Auditoriaus išvada apie finansines ataskaitas”. Jame nurodoma, kad auditoriaus išvadoje turi būti pateikiami šie rekvizitai:
1. Pavadinimas.
2. Adresas.
3. Finansinės informacijos aprašymas.
4. Naudojamo audito standarto aprašymas.
5. Nuomonės apie finansines ataskaitas suformulavimas.
6. Parašas.
7. Auditoriaus adresas.
8. Išvados data.
Pasaulinėje audito praktikoje įprasta auditoriaus išvadas klasifikuoti į tris pagrindines rūšis:
1. Neribota išvada (unqualified);
2. Apribota išvada (qualified);
3. Nepalanki, neigiama išvada (adverse).
Neapribota auditoriaus išvada – tai išvada be pastabo. Kartais ji vadinama gryna, “švaria”, kategoriška, nepriekaištinga, besąlygiška ir pan. Joje visada nurodoma, kad finansinė ataskaita sudaryta remiantis bendraisiais apskaitos principais, ji yra tikra ir teisinga.
Apribota auditoriaus išvada – tokia išvada, kurioje auditorius be apribojimo negali išdėstyti savo nuomonės apie finansinėse ataskaitose esančią informaciją. Ši išvada dažnai vadinama “su pastabomis”, apibrėžta. Joje auditorius privalo trumpai suformuluoti savo pastabas dėl apskaitos ir atskaitomybės būklės, tačiau tos pastabos neturi pakeisti bendro teigiamo įvertinimo.
Nepalankioje (neigiamoje) išvadoje auditorius turi nurodyti, kad patikrinta atskaitomybė neatspindi faktinės ūkinės-gamybinės veiklos ir jos rezultatus parodo iškraipytai, kad apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant bendraisiais apskaitos principais.

Auditoriaus išvados pavyzdys

Neapribota audito išvada
a) Didžiosios Britanijos akcinė bendrovė
b) Auditoriu išvada Firmos nariams
c) Mes atlikome finansinio ataskaito, esančio…
d) puslapiuose auditą pagal audito standartus.
e) Mūso nuomone, finansinės atskaitos parodo tikrą ir teisingą kompanijos įvikio būklė 199…m. gruodžio 31 d., taip pat jos pelną bei fondo šaltinius ir jo panaudojimą per metus, pasibaigusius minėtą dieną. Jos yra parengtos deramai, t.y. pagal 1985 m. kompanijo įstatymą.
f) Auditoriai
(vardas, pavardė, kvalifikacija, adresas)
g) ……….(data)

Pastaba. Šis pavyzdys iliustruoja Didžiosios Britanijos akcinės bendrovės neapriboto audito išvados formą ir atitinka Audito standarto reikalavimus. Raidės kairėje ataskaitos pusėje rodo įvairio ataskaitos dalio ir minėto reikalavimo ryšį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. J. Kabašinskas, I.Toliatienė “Pažintis su auditu”, 1994.-90p.
2. Ż.Ą. Ąšåķń, Č.Ź. Ėīįįåź “Ąóäčņ”, Ļåšåāīä ń ąķćėčėńźīćī, 1995.-156p.
3. “Valstybės žinios”, 1994,1995,1996 m.m.
4. I.Matickienė., “ Audito planavimas ir organizavimas ”.-Kaunas,1997.-139p
5. Principles of auditing.-Homewood, 1991.-732p
6. V.Lakis, Auditas.-Vilnius,1992.-278p.
7. J. Mackevičius ,“Audito pradmenys”, 1994.-142 p.

Audito istorija ir jo reikšmė

 

ĮVADAS

Nuo XIX a. vidurio Europoje pradėjo steigtis daug įvairių akcinių bendrovių. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didesnius pelnus ir dividendus, kartu pakeldami akcijų kainą biržoje ir jas parduodavo patikliems pirkėjams. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Taigi šaliųvyriausybinė politika buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių audito atsiradimą ir jo įteisinimą.
Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų – dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai.
Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą.
Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių:
1. Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas.
Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė.
2. Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis – orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui.
3. Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti.

AUDITO APIBRĖŽIMAS

Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu:
Auditas – įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas.
Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę:

1 lentelė

ELEMENTAI

PASIREIŠKIMO FORMA

  Įmonė

  Audito vieta

  Veikla, būklė ir informacija

  Audito subjektas

  Asmenų kompetencija

  Auditoriaus kvalifikaciaj

  Apskaitos duomenų rinkimas ir įvertinimas

  Audito būdai

  Atlikimo kriterijus

  Audito tyrimo tikslai

  Nuomonės (išvados) suformulavimas

  Audito rezultatas

1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas:
Auditas – tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius.
1) Nepriklausomumas – kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą.
2) Tyrimas – pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas – įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą.
3) Nuomonė – nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima:
a) įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi;
b) finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą.
4) Išreiškimas – raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis.
5) Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai.
Ją sudaro:
• pelno ir nuostolių ataskaita;
• piniginių srautų ataskaita;
• balansas.
6) Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti – kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas.
7) Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija.
8) Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę – komercinę bei ūkinę – finansinę veiklą.

AUDITO RŪŠYS

Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus:
1) pagal veiklos sferas ir funkcijas;
2) pagal apimtį bei atlikėjus.

Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis:
1. Finansinį arba finansų ataskaitų;
2. Valdymo ir veiklos;
3. Kompanijos politikos ir programos;
4. Socialinį auditą.
Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis:
1. Finansinių ataskaitų;
2. Valdymo;
3. Veiklos auditą.

1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas
Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse.
Finansinio audito tikslas – nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką.
Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t.

2. Valdymo ir veiklos auditas
Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas.
Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas.
Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti.

3. Kompanijos politikos ir programos auditas
Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu.
Jo pagrindinis tikslas – tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų.
Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema.

4. Socialinis auditas
Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu.

Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į:
1. Išorinį (viešąjį);
2. Vidinį;
3. Vyriausybės (valstybės).
Atitinkamai auditoriai skirstomi į:
1. Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors);
2. Vidinius (internal auditors);
3. Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą).
Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą.

Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga – atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes:
1) veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje;
2) veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų;
3) biurokratiniai veiksniai.
Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.).
Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt.
Biurokratiniai veiksniai – tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse.

Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų – padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo.
Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas – padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų.
Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti.

AUDITO BŪTINUMAS

Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios:
1. Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas.
2. Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala.
3. Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai.
4. Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę.

2 lentelė

ŠALYS

KOMPANIJOS, KURIOSE TURI BŪTI ATLIEKAMAS AUDITAS

Australija 

Visos kompanijos (su nedidelėmis išimtimis)

Kanada

Valstybinės ir didelės privačios kompanijos

Danija

Visos kompanijos

Prancūzija

Visos kompanijos, išskyrus mažas bendroves

 

Vokietija

Visos didelės ir vidutinio dydžio akcinės korporacijos bei ribotos atsakomybės kompanijos

Italija

Registruotos akcijų biržoje, valstybinės ir kitos kompanijos, numatytos specialių įstatymų

Japonija

Bendros įmonės

Korėja

Bendros įmonės

Olandija

Visos kompanijos, išskyrus dukterines ir mažas kompanijas

Naujoji Zelandija

Visos kompanijos (su nedidelėmis išimtimis)

Singapūras

Visos kompanijos

Ispanija

Visos didelės ir vidutinio dydžio kompanijos

Švedija

Visos akcinės bendrovės

Didžioji Britanija

Visos kompanijos (su nedidelėmis išimtimis)

JAV

Registruotos akcijų biržoje ir viešos kompanijos

Tarptautinio audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateiktų dėl audito savo nacionalinius reikalavimus. Europos Bendrijos direktyvoje pažymėta, kad auditą reikėtų atlikti didelėse ir vidutinėse kompanijose.

AUDITO APLINKA

Audito sėkmė labai priklauso nuo aplinkos, kurioje jis atliekamas. Labai svarbią reikšmę turi pagrindiniai audito reguliatoriai – tai įstatymai, standartai, etikos taisyklės. Kita vertus, audito kokybę lemia pats jo subjektas. Suprantama, kad auditas priklauso ir nuo asmenų bei jų grupių, norinčių turėti naudos iš audito, t. y. pirmiausia nuo akcininkų.

Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius – valdymo personalas – tarnautojai

APSKAITA AUDITO PROCESE

Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį

Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija – tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita – tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu.
Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti.
Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją.
Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu.
Neoficialūs dokumentai – tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio.
Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan.
Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis.
Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda:
a) identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose;
b) nustati veiksnius, lemiančius klaidas;
c) numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti.
Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus.

AUDITO STADIJOS

Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti.

Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių.

Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk – through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow – diagrams).
Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu.

Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas.
Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį.

Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs).

Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose.

Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas – poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje.

Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę.

3 lentelė

 

I stadija

II stadija

III stadija

IV stadija

Audito tikslai

Remiantis teoriniais principais, atskleisti veiklos pagrindus ir sistemą

Numatyti praktinę veiklos sistemą

Detaliai nušviesti sistemos silpnąsias ir stipriąsias puses

Įvertinti santykinį (relative) silpnųjų vietų efektą svarbiausiose veiklos (operational) srityse

Priemonės tikslui pasiekt

a)      apklausti vadovybę (menedžmentą);

b)      nustatyti verslo pagrindus bei pobūdį ir jo įrašus;

c)       pateikti proce-dūrų instrukcijas (manual);

d)      pateikti organi-zacijos schemas;

e)       padaryti pastabų projektą sistemai;

f)       gauti pagalbą iš draugiškų (forthcoming) anks-tesnių auditorių.

a)      savi stebėjimai;

b)      ateities apklausos (jei reikės);

c)       parinkti “įėjimo kiaurai” (walktrough) testus apie tipinius sandorius;

d)      sistemos informa-cijos srautų diagramų paruošimas.

 

a)      užpildyti visų    vidinės kontrolės an-ketų pritaikytus (applicable) skyrius;

b)      vadovauti pasitikėjimo (compliance) testams;

c)       paruošti pastabas apie silpnąsias vietas.

a)      apgalvoti silp-nųjų vietų poveikį, remiantis

·         svarba,

·         kitomis kompensuojančiomis kontrolės priemonė-mis;

b)      užbaigti vidinės  kontrolės kontrolės įvertinimo lentelę ir apsvarstyti bendrą silpnųjų vietų poveikį ją pakomentuojant;

c)       pranešti vadovy-bei apie svarbiausių silpnųjų vietų poveikį vidinei kontrolei.

 

I-II stadijos susijusios su informacijos rinkimu

III, IV, V “krypsta” vidinės kontrolės ir bendrų garantijų ir įsitikinimų (security) link.

 

V stadija

VI stadija

VII stadija

VIII stadija

Patvirtinamas įrašų (kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos) patikimumas.

Įsitikinama, ar finansi-nės atskaitomybės projektas sutampa su pagrindiniais įrašais.

Suformuojama nuomo-nė, ar sąskaitos pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų nustatytų ir kitų reikalavimų.

Audito ataskaitoje išreiškiama nuomonė ir pateikiama nariams.

a)      paruošti detalias audito programas smul-kiai apibrėžiančias:

·         savarankiškų testų esmę,

·         numatyti savarankiš-kus testus apie sandorius ir likučius;

b)      įvykdyti audito prog-ramą :

·         atranka turi užtik-rinti testų reprezen-tatyvumą;

·         apsvarstyti statisti-nių metodų naudojimą (jeigu užtikrinta viena-rūšių sandorių apimtis);

·         testų “gylis” bus deramai panaudotas atrenkant pavyzdžius.

Paruošti savas (arba patikrinti kliento) detalias lenteles pagal metų pabaigos duomenis:

a)      pelno ir nuostolių sąskaitos lenteles, susu-muojančias atskirus straipsnius su nuoroda į įrašus;

b)      balansą suderinant pagal kiekvieną straipsnį (ankstesnių ir einamųjų metų balanse), padarant nuorodas į sumavimo lenteles auditoriaus dar-bo dokumentuose.

a)      gauti reprezentacinį laišką iš vykdytojų (executive) vadovo;

b)      užbaigti turto ir įsiskolinimų sutikrinimą (verification);

c)       užbaigti balanso auditą

·         ir palyginti su anks-tesniais laikotarpiais

·          su kitomis firmomis (interfirm),

·         palyginti tendencijas ir koeficientus su tokiais pat rodikliais kitų klientų, užsiimančių tuo pačiu verslu,

·         nustatyti (consider) poveikį:

n  pasikeitimų apskaitos politikoje,

n  įvykių po balanso;

d)      naudoti patikrinimo lapą nušviesti visiems reikalingiems iššifravi-mams (disclosure);

e)       poauditinė apžvalga (audito programų ir sąskaitų), atliekama nepriklausomų partnerių.

a)      pateikti specialų patikrinimo lapą, apimantį auditoriaus ataskaitos ataskaitos techninį turinį ir galimas kanceliarines (clerical) klaidas;

b)      apžvelgti direktorių ataskaitos projekto turinį;

c)       apsvarstyti išvados formulavimo kvalifika-cines (qualification) reikšmes);

d)      pateikti kvalifika-cines sąlygas nepriklau-somiems partneriams;

e)       pateikti galutinę audito ataskaitos formu-luotę, skirtą įjungti į skelbiamą (“published”) atskaitomybę.

 

TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ

Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir
2) informacijos kokybė.
Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose.
Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita.
Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu,
b) kapitalo struktūra ir
c) skolų dydžiu bei skaičiumi.
Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų.
Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą.
Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų.

TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI

Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus.
Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai – tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai.
1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai:

1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai.
2. Audito raštas (laiškas).
3. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą.
4. Planavimas.
5. Kito auditoriaus darbo panaudojimas.
6. Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė.
7. Audito kokybės kontrolė.
8. Audito pagrindimas.
9. Dokumentavimas.
10. Vidinio auditoriaus darbo naudojimas.
11. Apgaulė ir klaida.
12. Analitinės procedūros.
13. Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų.
14. Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose.
15. Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis.
16. Audito technika naudojant kompiuterius.
17. Susieti padaliniai.
18. Eksperto darbo naudojimas.
19. Atranka atliekant auditą.
20. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą.
21. Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas.
22. Vadovybės pateikta informacija.
23. Besitęsianti veikla.
24. Audito išvados specialūs rekvizitai.
25. Klaidos reikšmingumas ir audito rizika.
26. Įvertinimų apskaitoje auditas.
27. Numatomos finansinės informacijos tyrimas.
28. Auditas pirmaisiais metais – pradiniai likučiai.

Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas.

AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA

Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 – 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.:
1. Konsultuoja klientus mokesčių klausimais.
2. Teikia valdymo informacijos paslaugas.
3. Organizuoja vidinės kontrolės sistemas.
4. Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius.
5. Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu.
6. Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t.
Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama.
Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai.

TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS”

Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young.
Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros,
2) federacinės struktūros,
3) firmų tinklo struktūros.

Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 – 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame – aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą.
Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos
XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 4 lentelė.

4 lentelė

 

Firmos pavadinimas

 

Įkūrimo metai

Personalo skaičius

Šalių, kuriose įkurti filialai, skaičius

Arthur Andersen & Co

1913

12000

40

Arthur Young

1894

10000

60

Coopers & Lybrand

1854

15000

73

Deloitte Haskins & Sells

1845

12350

42

Peat Marwick Mitchell

1866

17500

60

Price Waterhous

1848

14800

75

Touche Ross

1898

11000

40

Whinney Murray Ernst & Ernst

1848

12000

77

1992 m., 14 – ojo Pasaulio buhalterių kongreso išvakarėse, paskelbti 1986 ir 1991 m. duomenys apie 10 didžiausių pasaulio audito firmų. Pagrindinis rodiklis, pagal kurį nustatoma firmos vieta klasifikacinėje eilutėje, yra pajamų mokesčio dydis.

5 lentelė

Eil.

1986 m.

Eil.

1991 m.

Nr.

Firmos pavadinimas

Nr.

Firmos pavadinimas

1

Arthur Andersen & Co

1

KPMG

2

Coopers & Lybrand

2

Ernst & Young

3

Peat Marwick

3

Coopers & Lybrand

4

Ernst & Whinney

4

Arthur Andersen & Co

5

Price Waterhous

5

Deloitte Touch Tohmatsu

6

Deloitte Haskins & Sells

6

Price Waterhous

7

Arthur Young

7

BDO Binder

8

Touche Ross

8

Grant Thornton

9

KMG

9

Moores Rowland

10

Grant Thornton

10

Dunwoody Robson McGladrey & Pullen

TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE

Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos.
“Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose – “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” – didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas.
“Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas – tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas.
“Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse.
“KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas.
Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 – 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos.

AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE

Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios:
1. Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants),
2. Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants),
3. Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales),
4. Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland),
5. Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland),
6. Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy).
Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt.
Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas – teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo.
Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas.
DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys – užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų.
Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui.

JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas.
Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 – 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles.
Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais.
Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema.

IŠVADOS

Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus.
Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus.
Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus.
Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.

LITERATŪRA

1. Matickienė I. “Audito planavimas ir organizavimas” – Kaunas. – Technologija. -1997.
2. J. Kabašinskas, I. Tolialienė “Pažintis su auditu”, – Vilnius, – 1994
3. Kovalev V. V. “Buhalterių sertifikacijos principai JAV”, – 1992. – Nr.6. – P. 24.
4. “Practical Auditing”.- Eighteenth Edition. – Butterworths. – LONDON, Edinburgh, 1990. P. 7., P.15.
5. Lakis V., Mackevičius J., Rakštikas P. “Auditas”
6. J.Mackevičius “Audito pradmenys”
7. Bailey D., Lakis V., Aliukonis J. “Didžiosios Britanijos buhalterių asociacijos ir jų veikla” – Apskaita ir kontrolė. – 1991. – Nr. 2. – P. 14.
8. Beilis D. “Auditas Anglijoje” – Apskaita ir kontrolė. – 1991. – Nr. 12. – P. 1.

Anglijos bankai

 

Įvadas
Terminas”bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. pr.Kr.), Graikijoje (IV a. pr. Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti.
Pirmieji dabartinių bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Bankai gali teikti laisvas lėšas, teikti kreditą, tarpininkauja atliekant piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.

Anglijos bankininkystės istorijos apžvalga
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus bankas, kuris vedė komercines banko operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžiu savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti ne būtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos jie galėdavo perleisti kitiem žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. Šitaip prasidėjo bankų era.
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų baigiasi jau XIX a. Būdingas naujosios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstumimas. Toji tendencija ryškiausiai pasireiškia Anglijoje ir JAV. Pvz.: 1890m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškėsi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik 1000 skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra 50 tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai. Atsidarę užsienio bankai stengiasi padidinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančius indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (eurovaliuta). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įskaitant JAV bankų filialus, priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.
Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomos palūkanų normų aukščiausios leistinos ribos ir privalomųjų rezervų reikalavimai. Taigi bankininkystei priskiriama įstaigų, kurioms yra netaikomi vietiniai ribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėtas ir Londono bankas, kuriam netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Bankų veikla
Savo veiklą Anglijos bankas grindžia 1946 metų Anglijos banko įstatymu, kuriuo jis buvo nacionalizuotas. Pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skiria valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. Valdytojas skiriamas penkeriems, valdybos nariai ketveriems metams (galima skirti ir pakartotinai). Keturi valdybos nariai, vadinami direktoriais, gali užimti pagrindines Anglijos banko pareigas kaip vykdomieji direktoriai. Prieš kelerius metus įvestos ir jaunesniųjų direktorių pareigos. Likusieji valdybos nariai – ne vykdomieji direktoriai – atstovauja įtakingiems finansų ir pramonės sluoksniams. Valdyba posėdžiauja kas savaitę, atsakydama už visus Anglijos banko reikalus.
Anglijos banko tikslų, pareigų ir veiklos principų deklaracijoje išvardytos tokios Anglijos banko pareigos:
• atsiskaityti parlamentui už savo veiklą ir jautriai reaguoti į visuomenės poreikius;
• teikti vyriausybei ir jos institucijoms gerai pagrįstus, profesionalius patarimus, padėti įgyvendinti jų politinį kursą;
• prižiūrėti finansų institucijas ir rinkas, suprasti jų poreikius, adekvačiai į juos reaguoti;
• savo išteklius tvarkyti taip, kad tai neapsunkintų viso bankininkystės sektoriaus darbo ir kad Finansų ministerijai nekiltų abejonių dėl kapitalo naudojimo efektyvumo;
• siekti, kad vienas Anglijos banko darbuotojas mokėtų savo darbą, būtų apmokytas jį atlikti, aprūpintas viskuo, ko jam reikia, kad jam už tai būtų deramai atlyginta.

Bankų priežiūra
Vienas svarbiausių Anglijos banko uždavinių – šalyje veikiančių bankų priežiūra, kuri 1979 metais buvo juridiškai įteisinta Bankininkystės įstatymu. Bankų priežiūra vykdoma vadovaujantis minėtu įstatymu ir Europos Sąjungos įstatymais direktyvomis. Toliau pateiksime svarbiausius bankų priežiūros Anglijoje bruožus.
Svarbiausias bankų priežiūros tikslas apsaugoti bankų indėlininkus. Anglijoje niekam neleidžiama priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo. Leidimai išduodami ne lengvai: tikrinama pretendentų finansinė būklė, vadovybės sąžiningumas ir kompetencija. Leidimus gavusių bankų veiklą seka Anglijos banko Bankų priežiūros departamentas.
Priežiūros uždavinys – nustatyti, ar bankas yra finansiškai stabilus. Toks patikrinimas dažnai vadinamas “apdairia priežiūra”. Tos priežiūros metu Centrinis bankas nenagrinėja bankų santykių su jų skolininkais ir apskritai su jų klientais, nenagrinėja ir tarp jų kylančių ginčų, jei tik dėl to neatsiranda abejonių , ar tas bankas atitinka bankininkystės įstatymo reikalavimus ir nekyla pavojus jo stabilumui.
Norėdamas gauti leidimą veikti, bankas turi įrodyti Anglijos bankui, kad turi adekvačias sistemas bei kontrolę, adekvačius rezervus beviltiškoms ir abejotinoms skoloms padengti, kad sugeba kvalifikuotai ir apdairiai vykdyti finansines operacijas. Banko direktoriai, vadovai ir kontrolieriai turi būti tinkamai toms pareigoms užimti (paaiškina specialios instrukcijos).
Atliekant Anglijoje bankų priežiūrą, daugiausia dėmesio skiriama žemiau išvardytiems dalykams:
• Kapitalo reikalavimai. Pastovus kapitalas bankams reikalingas galimiems nuostoliams kompensuoti. Remiantis vadinamąja aktyvų rizikos normos (RAR) sistema, kurią rekomenduoja ir Europos Sąjungos direktyvos, jau daug metų skaičiuojama, kiek bankui reikia kapitalo. Esmė ta, kad banko aktyvai suskirstomi į kategorijas, besiskiriančias rizikos laipsniu, ir apskaičiuojama rizikingų aktyvų svertinė suma. Kapitalą dalijant iš tos sumos, nustatoma aktyvų rizikos norma (RAR), išreikšta procentais. Kiekvienam bankui nustatoma riba, žemiau kurios RAR neturi nukristi. Ji priklauso ir nuo individualių banko ypatumų. Pavyzdžiui, banko vadovybės patirties, rizikos koncentracijos, klientūros pobūdžio ir t.t. RAR absoliutus minimumas pagal tarptautinį susitarimą yra 8 procentai.
• Rizikos laipsnis. RAR rodiklis veikia patikimai, kai banko paskolų ir investicijų portfelis yra įvairus, tačiau kai bankas suteikia dideles paskolas vienam klientui, rizika smarkiai padidėja. Todėl 1987 metų Bankininkystės įstatymas reikalauja, kad bankai praneštų apie tokius didelės rizikos atvejus, o Anglijos banko nuomone, paskola vienam skolininkui neturi viršyti 10 proc. Banko kapitalo ir tik labai išimtinais atvejais ji gali viršyti 25 proc. Anglijos bankas taip pat reikalauja iš bankų, kad pastarieji praneštų apie savo paskolas atskiroms ekonomikos šakoms ir svarsto didelės koncentracijos vienoje šakoje, padidinančios riziką, atvejus.
• Likvidumo galimybė. Bankai paprastai neturi tiek lėšų, kad jų užtektų dengti visus jų įsipareigojimus vienu metu, bet privalo turėti pakankamai pinigų ar likvidumų dengti tuos įsipareigojimus, kurių terminai jau baigėsi. Tam reikia turėti ne tik grinųjų pinigų, bet ir subalansuoti jų srautą abiem kryptimis ateityje. Svarbu ir kad indėliai būtų įvairūs.
Centrinis bankas nenustato kokios nors vienodos visiems bankams likvidumų normos, tačiau svarsto šį klausimą su kiekvienu banku individualiai ir reguliariai analizuoja grynųjų pinigų srautą kiekviename banke.
• Atsargos. Bankai privalo turėti savo sąskaitose atsargas beviltiškoms ir abejotinoms skoloms dengti. Nors tų rezervų dydį nustatinėja patys bankai ir juos tikrinantys auditoriai, Centriniam bankui nesikišant, pastarasis vis dėlto turi nuspręsti, ar tų atsargų pakanka ir įvertinti kiekvieno banko paskolų sudarymo politiką.
Anglijos bankas 1987 metais išleido lentelę, palengvinančią bankams rizikos laipsnio skolinant lėšas užsienio valstybėms skaičiavimą. Lentelė kas keleri metai koreguojama.
• Sistemos ir kontrolė. Joks bankas negali patikimai veikti, neturėdamas geros operacijų registravimo sistemos. Vidaus kontrolė turi garantuoti aktyvų apsaugą ir tinkamą įsipareigojimų bei mokėjimų tvarką. Bankai turi įpareigoti buhalterius – ataskaitininkus periodiškai rengti ataskaitas apie banko sistemas bei kontroles ir patvirtinti, kad buvo laikomasi Centrinio banko direktyvų. Jie taip pat pranešinėja apie Centriniam bankui pateikiamų statistinių duomenų tikslumą ir išsamumą. Tai paprastai atlieka jų auditoriai.
Minėtieji buhalteriai – ataskaitininkai, remdamiesi Bankininkystės įstatymu, turi teisę tiesiogiai pranešti Centriniam bankui apie bet kokią susirūpinimą keliančią įvykių raidą.
Kitas kontrolės įrankis yra tikrintojų grupės, sudarytos iš Centrinio banko darbuotojų – profesionalių bankininkų ir auditorių, privalančių periodiškai nušviesti Centriniam bankui visus bankų operacijų aspektus, įskaitant sistemas ir kontrolę, paskolų knygų kokybę ir kt.
Anglijos banke yra speciali tyrimų grupė, tirianti nusikalstamos veiklos (pvz., suskaičiavimo) požymius finansinėje veikloje. Jei reikia, ji bendradarbiauja ir su kitomis tyrimo bei prievartos institucijomis.
• Bankų direktoriai, kontrolieriai, vadovai. Jie turi atlikti Centrinio banko reikalavimą – turi tikti užimamoms pareigoms. Tas tinkamumas nustatomas pagal Bankininkystės įstatymo ir kitų instrukcijų nurodymus, atsižvelgiant į sąžiningumą, kompetenciją, uolumą, nuovokumą.
Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licencijas, priežiūra, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių – ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti savarankiškų komercinių sprendimų. Priežiūros vykdytojai nebando prisiimti bankų vadovų vaidmens ir nurodinėti bankams, kokia turi būti jų strategija. Tačiau prižiūrėtojams rūpi, kad bankų rizikos laipsnis būtų įvertintas adekvačiai, o indėlininkų interesai deramai apginti. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bankų priežiūros uždavinys, ir jei tik indėlininkams iškyla grėsmė, Centrinis bankas turi teisę atimti iš banko licenciją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.
Licenciją galima atimti tik po įvertinimo, kurį vykdo specialūs komitetai, susidedantys iš bankų priežiūros skyriaus vadovų ir vyresniųjų darbuotojų. Tie komitetai nusprendžia, ar pribrendo reikalas pasinaudoti Bankininkystės įstatymo suteiktomis teisėmis. Po to komitetai rekomenduoja tam Centrinio banko direktoriui, kuris atsakingas už bankų priežiūrą, veiksmų programą, ir direktorius priima galutinį sprendimą. Centrinio banko sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja Centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar 6 nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai. Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos dalį.
Indėlų apsaugos programa. Indėlių apsaugai sudaryta indėlių apsaugos programa. Ją tvarko Bankinintystės įstatyme numatyta taryba. Į tą programą visi bankai daro įnašus, proporcingus juose laikomų indėliųsumai. Bankui bankrutavus, taryba padengia indėlininkų nuostolius – 75 proc. indėlio sumos, bet ne daugiau kaip 15000 svarų sterlingų vienam indėlininkui. Kompensuojami tik indėliai svarais sterlingų, įnešti Ddidžiojoje Britanijoje.
Kontaktai su kitomis priežiūros institucijomis. Banku priežiūra kas met tampa sudėtingesnė, bankai vis labiau įsitraukia į prekybą vertybiniais popieriais ir kitokias investicijas. Pagal 1986m. finansinių paslaugų įstatymą numatytas jų priežiųros ir reguliavimo režimas. Centrinis bankas glaudžiai bendradarbiauja su tokios priežiūros ir kontrolės įstaigomis, kad išvengtų dubliavimo.

Anglijos bankų patikimumas
Kur jau kur, bet Anglijoje bankų netrūksta. Barclays, Halifax, HSBC, Lloyds TSB, Royal bank of Scotland, Bank of scotland, Abbey National, Natwest ir turbūt galima parašyti “ir t.t.” Bent viena problema atpuola – patikimumas. Praeitais metais nė vienas iš šių bankų neuždirbo mažiau nei 7 mljrd. svarų. Todėl pasirenkant banką reikia praktiškai žiūrėti tik į tai ką jis gali pasiūlyti gero, ko negali pasiūlyti kiti. Jei nesigilinti į dideles smulkmenas visi jie yra bemaž vienodi, ir jei klausite kieno nors patarimo jis greičiausiai pasakys, kad jo bankas ir yra tas pats geriausias.
Atsidarant sąskaitą banke reikės jūsų paso ir adresą patvirtinančio dokumento. Šiuo dokumentu praktiškai gali būti tik sąskaitą už vandenį, dujas, elektrą ar telefoną. Studentams gali tikti ir mokyklos patvirtinimas, kad jų studentas gyvena štai tokiu adresu, bet su mokyklos adresu paprastai atidaroma tokia nepilnavertė sąskaita su kortele cashline.

Kortelės Cashline
Duodama nepatikimiems klientams. Su ją jūs galite tik pasiimti pinigus iš bankomato. Atsiskaityti su ją negalite niekur. Paprastai turint šią kortelę dar reikia mokėti nuo £5 iki £20 už sąskaitos tvarkymą. Jei jums nepasisekė ir gavote būtent tokią kortelę, paprašykite kad ją pakeistų į normalią. Tai darykite tada kada į jūsų sąskaitą pradės reguliariai įplaukti pinigai.
Debetinė
Kortelė skirta naudoti pinigams esantiems jūsų sąskaitoje. Su ją galite atsiskaityti visur ir visada. Jei esate patikimas klientas su banku galite susitarti dėl pinigų leidimo į minusą. T.y. jei sąskaitoje jau nulis, jūs vis vien kažkiek dar galite išleisti. Barclays ši paslauga yra mokama- 5£/mėn.
Debetinė kortele taip pat gali būti dviejų tipų. VISA ir VISA electron. Didelio skirtumo tarp jų nėra. Tik yra vietų (nedaug) kur elektronų nepriima, taip pat su elekctron negalima atsiskaityti internete.
Anglijoje nėra apmokestinti jokie veiksmai su bankomatais. Jei jūs tikrinsitės balansą ar imsite pinigus iš savo ar ne iš savo banko bankomato joks bankas užtai iš jūsų nepaims nė cento. O jei norės paimti tai prieš atliekant operaciją bankomatas jus apie tai įspės.

SWITCH ir SOLO


Jas išdavinėja bankai HSBC ir NATWEST. SWITCH yra kur kas geriau už VISA elektron. Su ja galima atsiskaityti perkant internetu ir ją priima visur. Solo kažkas panašaus į elektron. Ją gausite kai atsidarysite sąskaita, o po to galite pasikeisti į Switch.
Kreditinė
Atsiskaitydami su ją jūs leidžiate ne savo pinigus. Atsiskaityti galite visur ir visada, taip pat ir pasiimti pinigų iš bankomato. Būtų viskas gerai, tačiau kartą per mėnesį ateina sąskaita, kurią reikia pilnai arba dalinai (min 2%-5% nuo skolintos sumos) apmokėti. Likusiai skolai augs procentai.
Kiek galite išleisti pinigų su savo kortele jums nustato bankas arba kompaniją kuriai ši kortelė priklauso. Tai priklauso nuo jūsų pajamų, išgyvento laiko, kreditinės istorijos (ar visur viską susimokėjote ir pan.). Kreditas gali būti nuo 200£ iki begalybės.
Imant pinigus iš bankomato su kreditine kortele, paprastai paimamas kažkurio procento mokestis. Palūkanos, neapmokėjus sąskaitos, yra didesnės gryniems pinigams, nei pinigams išleistiems perkant prekes ar paslaugas.
VISA ir MasterCart.
Tai labiausiai populiarios kreditinės kortelės.Kas nutiks jei kas nors pasinaudos jūsų kortele ar jos duomenimis?
Anglijoje jūsų nuostoliai nesieks daugiau kaip £50, nesvarbu kiek jūsų pinigų bus išeikvota. Apie pastebėtas bėdas kuo greičiau praneškite bankui ir jis grąžins jums visus pinigus. Maksimaliai jums gali tekti sumokėti £50, arba nieko priklausomai nuo banko, kortelės ir pan.
Kuomet užsisakinėjate bet kokios rūšies kortelę jums ją siūlys apdrausti. Atminkite- NESVARBU jūsų kortelė drausta ar ne, bankas jums pinigus vis vien grąžins. Apdraudus skirtumas yra tik tas, kad tarkim piniginės su 10 kortelių pametimo atveju, jums reiks paskambinti tik vienu numeriu ir visos kortelės bus užblokuotos. Štai ir visa nauda.
Debetinė
Saugumo ir šiek tiek finansinės naudos sumetimais galima pinigus nuo einamosios sąskaitos pervesti į taupomąją. Tai galima padaryti ir automatiškai, pasakius banke, kad kas savaitę nuo vienos sąskaitos į kitą sąskaitą pervestų kažkokią sumą pinigų.
Čekių išgryninimas
Darbdavys gali atsiskaityti su jumis grynais, pavedimu į banką arba čekiu. Čekį galima išsigryninti banke kuriame turite sąskaitą (bankas kuriame neturite sąskaitos neišgrynins jums čekio), arba tam skirtose firmelėse, kurių apstu pagrindinėse gatvėse. Jų pavadinimai yra maždaug tokie “cash point, money shop,” ar kokia nors kita žodžio “cash” arba “money” variacija.
Jei jūs turite sąskaitą banke tai nebus jokių problemų. Nuėję į banką, užpildykite čekiui išgryninti skirtą lapelį kurį rasite prie laukiamojo stalo (paprastai jis būna labai ilgas ir siauras jį rasite ten kur yra eilė prie kasų) ir eikite prie kasų. Už čekio išgryninimą jūsų bankas iš jūsų nepaims nė cento. Jis tuo tik džiaugsis.
Tuo tarpu už čekio išgryninimą sumokėsite iki 10% , o kitur gal dar daugiau. Bet ten čekio išgryninimui nereiks banko sąskaitos.
Pinigų siuntimas.
Galimi keli būdai: per banką kuriame turite atsidarę sąskaitą, daryti perlaidą per pašto skyrių, naudoti Tomas Cook paslaugomis, naudotis firmelėmis, kurios būtent tuo ir užsiima, siųsti voke.
Pirmas būdas t.y. siųsti per savo banką. Galima siųsti dviem būdais: čekiu ir perlaida. Kiekvienas bankas turi savo įkainius šioms paslaugoms. Viena aišku, siųsti čekiu jums bemaž dvigubai pigiau nei perlaida, bet ir laiko užtruks dvigubai daugiau. Kalbant apytiksliai čekio padarymas kainuos jums apie 10£, perlaida – apie 20£. Kaina nepriklauso nuo siunčiamos sumos. Siunčiant abejais būdais pinigų gavėjas dar kažkiek sumokės Lietuvos bankui už pinigų pasiėmimą (tuos mokesčius galite sumokėti ir jūs). Taigi, didesnė nauda siųsti vienu metu didelę pinigų sumą, kad nereiktų siųsti antrą kartą. Jei žinote tikslius siuntimo įkainius neabejotinai pasidalinkite jais.
Kas liečia pinigų siuntimą per bankus, reikia žinoti, kad bankai esantys Lietuvoje turi sudarę sutartis su bankais Anglijoje. Tarkim Vilniaus bankas turi sutartį su Loyds banku, t.y. Loyds bankas yra Vilniaus banko korespondentas. Nauda iš to yra tokia, kad per Loyds banką bus pigiau siųsti pinigus į Vilniaus Banką nei iš bet kurio kito. Tik čia yra viena kliūtis. Jei jūs neturite Loyds banke sąskaitos, pinigų jie nepersiųs. Pinigus galite siųsti tik iš to banko, kuriame turite sąskaitą. Naudojantis banko paslaugomis, pinigai perlaidos būdu pasieks Lietuvą maždaug per 4-7 darbo dienas, čekiu – dvigubai ilgiau.
Antras būdas t.y.norint persiųsti pinigus labai greitai, puikus būdas naudotis pašto perlaida arba Tomas Cok paslaugomis. Jie ima gana nemažą procentą nuo siunčiamos sumos, bet pinigai pasiekia priėmėją per 10 min.
Firmelės užsiimančios pinigų persiuntimais daro tik gražias reklamas. O iš tiesų už pinigų perlaidas ima labai didelius procentus.

Pinigų investavimas


Yra begalė vietų kur galima investuoti savo pinigus. Kai kur investavus galima padvigubinti per du ar tris metus , o kai kur ir prarasti!
ISA (individual saving account)
Tai vienas iš paprasčiausių ir patikimiausių būdų tinkamai investuoti savo pinigus. Ši sąskaita išsiskiria aukštomis ir neapmokestintomis palūkanomis. (Bet kurioje kitoje sąskaitoje pelnas gautas iš palūkanų yra valstybės apmokestintas). Iškart reikia paminėti, kad yra kelios ISA rūšys:
Mini ISA (mini cash). Į šią sąskaitą galima padėti ne daugiau kaip 3000£ per finansinius metus.
Maxi ISA galima investuoti iki 7000£ per finansinius metus. Šis investavimo būdas geras tuomet kada pinigus žadate laikyti min 5 metus. Palūkanos nėra pastovios. Jūsų pinigai yra biržoje, jie investuojami į 100 geriausių Anglijos kompanijų ir priklausomai nuo to kaip jų akcijos kils ar kris, jūs gausite didesnes ar mažesnes palūkanas. Jei akcijų kursas nukris labai smarkiai, po kelių metų jūs galite atsiimti mažiau pinigų nei investavote. Bet tam yra maža tikimybė, nes neįtikėtina, kad visų geriausių 100 kompanijų akcijų kursas nukristų.

Išvados
Šiais laikais bankai užima bene svarbiausią vaidmenį mūsų gyvenime, nes jie saugo mūsų pinigus, be kurių mes negalėtume gyventi. Iš tiesų, bankai yra patikima pinigų saugojimo priemonė. Šiuo metu, žmonės turi didelį bankų pasirinkimą, nei anksčiau. Jie gali išsirinkti sau tinkamiausią banką, kuriame galėtų laikyti savo pinigus.
Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka“, bet ir „parduoda“ pinigus. Taigi bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos teikėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. kita vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau, negu skolinasi iš banko. Tai naudinga ir bankui ir skolintojui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali likinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą..
Bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėja ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

Literatūra
1. Ekonomikos pagrindai. KaunasTechnologija.2001.
2. L. Ališauskas. V. Vaškelaitis. Šiuolaikinės bankų sistemos. Vln.,1998.
3. Makroekonomika. KTU, 2001.
4. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. Aliber. Vln., 1995.
5. http://www.lietuvauzsienyje.com
6. Vytautas Vaškelaitis. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas

Centrinis bankas ir jo funcijos

Įvadas

Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas, už kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m.pr.Kr.), Graikijoje (IV a.Pr.Kr.), Senovės Romoje.
Centriniai bankai – tai vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimizavimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo judėjimą ir pan. Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir tapo centriniu banku. Kitaip nei Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, t.y. nustato savo veiksmus labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, galima teigti, kad jis veikia kaip visuomenės institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus.
Beveik kiekviena valstybė turi Centrinį banką. Jie tarpusavyje skiriasi. Juos galima suskirstyti pagal sau keliamus uždavinius, pagal nepriklausomumo indeksą, t.y. kiek jie yra priklausomi nuo vyriausybinių institucijų. Skiriasi yra skirtingų šalių CB valdyba ir struktūra. Šiame darbe bus analizuojama centrinio banko vaidmuo, pagrindinės jo funkcijos, aptariama CB nepriklausomybės problema. Norint geriau suprasti CB veiklą, būtina išanalizuoti ir atskirų šalių CB, todėl trumpai aprašoma JAV, Anglijos, Vengrijos CB veikla. Bus kalbama ir apie Lietuvos banko bendradarbiavimą su Europos centriniu banku Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.
1. Centrinis bankas, jo funkcijos ir veiklos organizavimas

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra Centriniai bankai.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
Bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina. Centrinio banko pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas. Skirtingose šalyse funkcionuoja skirtingi centriniai bankai. Pavyzdžiui, JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS), Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas, Vokietijoje – Bundesbankas, Japonijoje – Japonijos bankas, Lietuvoje – Lietuvos bankas. CB turi paprastai išskirtinę teisę – leisti pinigų emisijas. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės ( Panamos ir Liberijos CB neturi tokios teisės – šiose dviejose šalyse atsiskaitoma JAV doleriais).
CB, turinčių išimtinę teisę eminuoti (išleisti) pinigus, pagrindinės funkcijos yra šios:
 CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
 CB yra “bankų bankas”
 CB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
 CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas. Centrinis bankas, atliekantis pinigų emisijos funkciją dar vadinamas – emisijos banku (bank of issue).
Antra, CB aptarnauja banko sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius CB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir CB. Kaip bankų bankas, CB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių CB funkcijų dėl dviejų priežasčių:
1. CB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2. finansinių krizių metu CB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, CB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. (Banko aktyvai – tai turtas, priklausantis bankui; tai kuo bankas disponuoja) Pavyzdžiui, JAV Federalinių rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17d.
Trečia, CB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui.
Ketvirta, CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimais, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Perkant ar parduodant užsienio valiutą, CB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, CB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didelės šalys turi daugiau laisvės ir galimybę manevruoti.

2. Centrinio banko nepriklausomybės problemos


Centrinis bankas nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Tačiau esant pernelyg didelei palūkanų normai ir neigiamai visuomenės reakcijai į tai, CB nepriklausomybė gali būti apribota, kaip tai buvo 1982 m. JAV. Ekonomistai plačiai diskutuoja, ar turi būti CB nepriklausomas.
Apie nepriklausomumo laipsnį sako šie veiksniai:
 valstybės dalyvavimas formuojant CB kapitalą;
 banko vadovybių skirimas, rinkimų grafikas;
 valstybės teisė kištis į pinigų ir kredito politiką;
 valstybės išlaidų kreditavimas iš CB lėšų.
Atskirų bankų nepriklausomumo laipsnis yra skirtingas. FRS pagal savo struktūrą ir veiklos organizavimą skiriasi nuo CB Europoje ir Japonijoje.
1. FRS Tarybos nariai dirba ilgiausiai – 14 metų, ir tai jiems užtikrina aukštesnį nepriklausomybės laipsnį.
2. Europoje tik Vokietijoje yra federalinė CB struktūra. Tarybą sudaro 16 Regioninių bankų prezidentai. Vokietijoms susijungimus, įstoję Rytų Vokietijos bankai siekia didinti pinigų pasiūlą.
3. Europoje Vokietijos, Šveicarijos CB yra nepriklausomi, o Japonijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Prancūzijos bankai yra labai priklausomi.
4. Vokietijoje CB vadovas renkamas 8 metams, o kancleris 4 metams. Prancūzijoje – CB vadovas pavaldus finansų ministrui, D. Britanijoje – CB vadovą renka karalienė, Ispanijoje – karalius, vyriausybei pasiūlius, CB politiką praktiškai vykdo vyriausybė; Japonijoje – CB vadovą 5 metams skiria vyriausybė.

Daugelio analitikų nuomone, CB nepriklausomumas gerina ekonomikos veiklą, esant žemesnei infliacijos normai, nedidina gamybos ar užimtumo svyravimų. Šalyse, kur CB labiau nepriklausomi, infliacijos lygis žymiai mažesnis.
CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.

3. Lietuvos centrinis bankas – Lietuvos bankas


3.1. Lietuvos banko tikslas ir funkcijos


Lietuvos Respublikoje CB yra Lietuvos bankas (LB), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atskaitingas LR Seimui, vadovauja LR Konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos.
Bankus pagal keliamus tikslus galima suskirstyti į 3 grupea:
1. bankai, kurie deklaruoja tikslą – siekti šalies ekonomikos stabilumo;
2. bankai kurie deklaruoja monetarinius tikslus – siekia vidinio ir išorinio valiutos stabilumo. Tai Prancūzijos ir kt. Europos šalių CB tikslas. (iki 2001 m. tai buvo ir Lietuvos banko tikslas);
3. bankai, kurių tikslas – kainų stabilumas. Tai būdinga Europos Sąjungos šalims.
Lietuvos Bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – taip pat siekti kainų stabilumo.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– – vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; – formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– – nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;- valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– – atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– – renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
3.2. Lietuvos Banko valdymas ir struktūra


Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką 5 metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius 9 metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.
LB įstatinis kapitalas 50mln. litų formuojamas iš LR valstybės lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos, gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymu numatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams.
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius ir banko darbuotojų indėlius, laikomus LB; išlaidas užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba;materialinių vertybių amortizacija; bendros eksplotacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos.
3.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą


Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama Lietuvos banko interneto tinklapyje.
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
4. CB įvairiose šalyse


4.1. JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS)

JAV iki 1913 m. bankų sistema buvo decentralizuota, kiekvienas valstijų bankas leido į apyvartą banknotus, buvo labai silpna pinigų pasiūlos kontrolė. 1913 m. JAV sukurta FRS, kuri, reguliuodama pinigų pasiūlą ir kontroliuodama kreditavimą, siekė sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui. Numatyta, kad JAV FRS darys įtaką ekonomikai, derinant interesus tarp bankininkų ir verslo, valstijų ir regionų, vyriausybės ir privataus sektoriaus. 1913 m. priimtame Federalinių rezervų sistemos įstatyme numatyta jos struktūra:
 Federalinių rezervų bankai;
 Valdančiųjų taryba;
 Federalinis Atviros rinkos komitetas.
12 Federalinių rezervų bankų JAV atstovauja 12-ai sričių. Kiekvienas šis bankas valstybinis – privatus, akcininkai gauna ne daugiau kaip 6 proc. dividendus už akcijas. Direktorių taryba atstovauja bankų, verslo ir visuomenės interesams. Valdančiųjų tarybą skiria JAV prezidentas, tvirtina Senatas. Numatyta, kad prezidentas negali daryti įtakos tarybai, kuri funkcionuoja 14 metų. Valdančiųjų taryba daro įtaką monetarinei politikai veikdama pinigų pasiūlą per atviras rinkos operacijas, skolinimo diskonto normą ir reikalavimus rezervams. 12 narių Atviros rinkos komitetas duoda nurodymus rinkos operacijoms, kuriomis reguliuojamas pinigų kiekis.
JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

4.2. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai


Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 3. Paveikslą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
4.3. Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas

Anglijoje CB žinomas kaip Anglijos bankas. Dėl susiklosčiusių istorinių priežasčių jis padalytas į Pinigų leidybos skyrių ir Bankų skyrių, kurių kiekvienas turi atskirą balansą. Leidimo skyrius atsakingas už pinigų banknotų išleidimą. Siekiant, kad pinigai patektų į cirkuliaciją, Pinigų leidybos skyrius parduoda finansinius vertybinius popierius (obligacijas ar akcijas), išleistus vyriausybės komercinėms firmoms ar vietinei vyriausybei. Bankų skyrius veikia kaip bankininkas komerciniams bankams ir vyriausybei. Praktiškai Pinigų leidybos skyrius ir Bankų skyriaus veikla yra koordinuojama. Nors banko balansas panašus į komercinių bankų, yra vienas esminis skirtumas – šis bankas negali bankrutuoti.
4. 4. Vengrijos nacionalinis bankas


Vengrija iš visų Rytų Europos šalių anksčiausiai pradėjo bankų sistemos reformą. Monetarinis valdymas nuo komercinės bankininkystės atskirtas jau 1987 m. hibridinėje ekonominėje terpėje, jau kurį laiką orientuotoje į rinkos ekonomiką.
Teisiniai bankininkystės pamatai Vengrijoje buvo pradėti dar 1991 m., priėmus du pagrindinius įstatymus: Centrinio banko įstatymą ir Bankininkystės įstatymą. Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vakarietiško tipo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, apimanti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, yra pažangiausia iš visų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje. Skaitant kai kuriuos Vengrijos įstatymus susidaro įspūdis, kad jie pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų.
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau galutinė atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Valdybos svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Pamažu kuriasi pinigų politikos priemonių spektras. Komerciniai bankai aprūpinami centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių ribojimų, kadangi bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią centrinis bankas kasdien nustato toms parduodamoms lėšoms, maždaug 2 % didesnė už rizikos palūkanų normą. Kaip jau minėta, bankų likvidumui daromas poveikis ir keitimais. Be to, stengiamasi nustatyti ir piniginių išteklių ribą. Kitose srityse centrinis bankas dirba gana sėkmingai – jam pavyko sumažinti infliaciją. Smarkiai sumažėjo ir palūkanų lygis.
5. Europos centrinis bankas (ECB)


Europos centrinis bankas – naujausia Europos Sąjungos institucija, suformuota oficialiai 1998 m. birželio 1 d. Kuriant Europos Centrinių bankų sistemą (ECBS) buvo vadovaujamasi FRS, JAV ir Vokietijos Bundesbanko veikla. Tačiau tai buvo daug sudėtingiau, kadangi reikėjo sujungti skirtingas nacionalines finansines tradicijas turinčią veiklą. ECBS sudaro Europos CB (ECB) ir Europos Sąjungos (ES) šalių narių, kurios įstojo į Ekonominę ir pinigų sąjungų (ESP), CB. Valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, CB turi specialų statusą, leidžiantį jiems vykdyti nacionalinę monetarinę politiką. Tačiau jų atstovai negali dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl euro zonos. ECBS ir ECB statuse numatyta, kad pagrindinis jos tikslas (kaip antai ir Lietuvos banko) – išlaikyti kainų stabilumą. ECBS atsako už euro zonos monetarinės politikos kūrimą ir įgyvendinimą, užsienio valiutos operacijų vykdymą, bei valstybių narių oficialių atsargų laikymą ir tvarkymą. ECB ir nacionaliniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ir privačių institucijų. ECBS reglamentuoja ECB sprendimų priėmimo padaliniai:
 vykdomoji valdyba, kurią sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir dar 4 nariai (siūlomo 8 metams);
 valdytojų taryba, kuria sudaro vykdomosios valdybos nariai ir valstybių narių, priklausančių euro zonai, NCB vadovai; pagrindinė funkcija – formuluoti monetarinę bendrijos politiką, apimam\nt tarpinius tikslus, palūkanų normą ir rezervų pasiūlą sistemoje, ir sukurti būtinus jų įgyvendinimo reikalavimus;
 bendroji taryba, kuria sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų valstybių narių NCB vadovai.

6. Pasiruošimas integracijai į Europos Sąjungą


Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją dalyvauja Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (ES) procesuose, įgyvendina Europos (Asociacijos) sutartyje išdėstytus įsipareigojimus, dalyvauja derybose dėl narystės ES, vykdo Lietuvos pasirengimo narystei ES programoje numatytas priemones ir bendradarbiauja su Europos centriniu banku.
Pagrindiniai Lietuvos pasirengimo narystei ES darbai yra vykdomi pagal ES teisės struktūrą. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų ES teisės skyriais:
 „Ekonominė ir pinigų sąjunga“;
 „Laisvas kapitalo judėjimas“;
 „Laisvė teikti paslaugas“.
Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti acquis įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
Pagrindinis integracijos į ES valdymo dokumentas – Lietuvos pasirengimo narystei ES programa (LPNP), kuri yra parengta pagal Stojimo partnerystės prioritetus ir Europos Komisijos rekomendacijas bei apima teisės derinimo ir acquis įgyvendinimo priemones. LPNP atsispindi pagrindinės Lietuvos banko darbų kryptys rengiantis narystei ES – pinigų politikos priemonių tobulinimas (derinant jas su Europos centrinio banko reikalavimais), kredito įstaigų veiklą reglamentuojančios teisės suderinimas, mokėjimų balanso, bankų ir pinigų statistikos tobulinimas bei mokėjimų sistemos modernizavimas.
7. Bendradarbiavimas su Europos centriniu banku
Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais, kurti palankią aplinką nuomonių pasikeitimui vykdomos politikos klausimais, gauti betarpišką informaciją svarbiais ekonomikos ir centrinės bankininkystės klausimais. Šiame kontekste ECB kartu su euro zonos nacionaliniais bankais organizuoja metinius euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų susitikimus.
Lietuvos bankas dalyvauja ECB vykdomose priemonėse, rengiant lyginamąsias studijas apie padėtį šalyse kandidatėse bei perimant ECB taikomą praktiką ir patyrimą centrinio banko statistikos, teisės derinimo, mokėjimų sistemų, finansų sektoriaus ir kitose srityse.
2001 m. balandžio mėn. ECB išleido „Pinigų ir bankų statistikos stojančiose į ES šalyse metodologijos vadovą“. Lietuvos bankas parengė du šio vadovo skyrius apie Lietuvą, kuriuose pateikti statistinio darbo organizavimo Lietuvoje teisiniai ir instituciniai pagrindai, taikoma pinigų statistikos metodologija bei jos palyginimas su ES standartais, pinigų statistikos duomenų rinkimo ir apdorojimo procedūros.
2001 m. euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų metiniam susitikimui Lietuvos banko ekspertai parengė medžiagą apie Lietuvos finansų sektoriaus struktūrą, jo funkcionavimą bei plėtrą, Lietuvai integruojantis į ES ir kartu su kitais šalių kandidačių centriniais bankais pristatė ECB. ECB apibendrino šalių, stojančių į ES, finansinio sektoriaus plėtros tendencijas bei konvergenciją ir medžiagą pateikė metiniame vadovų susitikime Berlyne, kuriame taip pat buvo aptarta kapitalo sąskaitos liberalizavimo įtaka makroekonominei politikai, ypač valiutų kursų strategijai.
2001 m. taip pat vyko bendradarbiavimas su ECB euro banknotų ir monetų apsaugos nuo klastojimo, apskaitos, informacinių technologijų klausimais, ECB ekspertai Lietuvos banke aptarė Lietuvos rengimosi narystei ES strategiją, pinigų politiką, finansų rinkos, bankų sektoriaus plėtrą. Gegužės mėnesį Lietuvos banko iniciatyva ECB aptarta lito bazinės valiutos pakeitimo strategija bei techniniai pasirengimo aspektai.

Išvados
1. Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme; jie yra institucijos, kurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius.
2. Centriniai bankai teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas, taip pat veikia kaip vyriausybės bankai. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.
3. CB nepriklausomumo laipsnis skirtingose šalyse skiriasi. Yra tendencija, kad šalyse, kuriose, CB mažai priklausomi nuo vyriausybinių institucijų, infliacijos lygis žemesnis. Mažiausiai prikalusomis CB – JAV, Vokietijoje ir Šveicarijoje. CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.
4. Skirtingų šalių CB galima suskirstyti pagal keliamus tikslus. Iki 2001 m. Lietuvos banko tikslas buvo – vidinio ir išorinio valiutos stabilumo siekimas. Dabar kaip ir Vengrijos, Vokietijos, ECB – akinų stabilumas.
5. Pagrindinė CB funkcija – pinigų emisiją. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės.
6. Skirstant bankus pagal veiklos pobūdį, centrinis bankas priskiriamas pirmos eilės bankams.
7. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų Europos Sąjungos teisės skyriais: „Ekonominė ir pinigų sąjunga“, „Laisvas kapitalo judėjimas“, „Laisvė teikti paslaugas“.
8. Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
9. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas: kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus, pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus, operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę, visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
10. Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais.

Literatūros sąrašas

1. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber ,,Pinigai, bankai ir ekonomika” 1995m.;
2. Kauno technologijos universitetas ,,Makroekonomika” 2001m.;
3. http.finansai.tripod.com (2003 02 21);
4. www. cb.lt (2003 02 21).

Bankai

Įvadas

Finansai yra viena svarbiausių sferų nuo neatmenamų laikų. Pinigai, ar jų atitikmenys, turėjo milžinišką galią dar prieš tūkstančius metų. Netgi šiuolaikinės bankininkystės užuomazgas galima pastebėti senovės civilizacijose.
Bankininkystė, kaip veiklos sritis įsigalėjo apie XVII a. Pirmieji bankai steigėsi Italijoje, vėliau išplito po visą Europą ir likusį pasaulį.
Keičiantis tradicijoms, ir bankininkams suvokus, jog galima iš šios veiklos pragyventi bei gauti pelną, tobulėjo ir visa sistema. Kartu plėtėsi paslaugų spektras, pradėta gilintis į monetarinės politikos subtilybes.
Pirmaujančių šalių vyriausybės pradėjo rūpintis savo valiutos kūrimo (aukso standarto pakeitimo į banknotus) peripetijomis. Kadangi tai buvo pirminė kūrimo proceso stadija, šalių vyriausybės buvo priverstos nuspręsti, kokį monetarinės politikos kryptį pasirinkti. Didelę įtaką tiek centrinių bankų atsiradimui, tiek jų veiklos tikslų formavimui turėjo Anglijos vyriausybės priimtas R.Peel aktas (pavadintas premjero vardu), kuris parodė kelią, kuriuo eis visa Jungtinė Karalystė. Kadangi Anglijos pinigų sistema laikyta viena patikimiausių, šio akto poveikį pajuto ir likusi Europos dalis – juo buvo nubrėžtos monetarinės politikos gairės.
Vėliau centriniai bankai tapo ne tik rinkos reguliuotojais, bet ir komercinių bankų prižiūrėtojais. Tik nuo jų sėkmingos veiklos priklausė šalies ekonominė būsena ir gerovė.
Lietuvoje nacionalinės bankininkystės istorija skaičiuojama nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Tuomet buvo sukurta visiškai nauja Lietuvos bankų sistema, kurios pagrindu bankai veikia iki šiol. Nors ir paveiktas karų ir okupacijos, Lietuvos bankininkystės sektorius atsikūrė 1990 m.
Šiame darbe nagrinėsiu centrinių bankų atsiradimą ir tai lėmusias priežastis, jų funkcijas finansų rinkoje, komercinių bankų atsiradimo prielaidas.
Darbo objektas yra centriniai ir komerciniai bankai. Darbo tikslas – išanalizuoti centrinių bei komercinių bankų atsiradimo priežastis bei jų veiklos pasėkmes. Darbo uždaviniai – literatūros ir straipsnių analizės pagalba nustatyti centrinių bankų reikšmę ekonomikai, jų veiklos skaidrumo užtikrinimo peripetijas, nustatyti komercinių bankų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kūrimosi bei plėtros prielaidas.

Lietuvos bankas

Lietuvos banko pinigų politikos strategija. Lietuvos banko pinigų politikos strategiją nuo 1997 metų apibrėžia jo Pinigų politikos programa 1997-1999 m. (2). Joje suformuluoti aiškūs banko vykdomos politikos tikslai:

1. pabrėžia būtinybę perorientuoti lito kursą ir jo susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti euru, išsaugojant fiksuoto lito kurso režimą;
2. numato laipsnišką pinigų politikos priemonių (pirmiausia – atvirosios rinkos operacijų) plėtrą ir valiutų valdybos likvidavimą de facto;
3. sukuria prielaidas Lietuvos pinigų sistemai ir jos reguliavimo politikai atitikti ES bei EPS narystės reikalavimus.

Lietuvos bankas ėmė siekti Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo – netrukus po laikinojo piniginio vieneto talono įvedimo, t.y. 1993 m. pradžioje. Iš pradžių kainų stabilumo buvo siekiama reguliuojant pinigų kiekį. 1993 m. pabaigoje-1994 m. pradžioje tarpinis pinigų politikos tikslas buvo kas ketvirtį nustatomi pinigų atsargos orientyrai. Suprantama, kad reguliuojant pinigų kiekį neįmanoma tuo pačiu metu užtikrinti nekintamo valiutos kurso, nors faktiškai šiuo trumpu laikotarpiu lito ir JAV dolerio kursas tarpbankinėje valiutų biržoje buvo stebėtinai stabilus (tai paaiškinama palyginti ramia valiutų rinkos būkle).
1994 m. balandžio mėn. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui ir valiutų valdybos modeliui tarpinis pinigų politikos tikslas pasikeitė – juo tapo stabilus valiutos kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Pinigų politikos programoje 1997-1999 m. šis tikslas nepasikeitė, kadangi čia akcentuojama, jog Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, sieks išorinio lito stabilumo. Manyta, kad stabilus lito kursas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų importuoti iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. Tikrovė patvirtino šį argumentą, kadangi infliacija 1998 m. pabaigoje, palyginti su 1997 m. pabaiga, sudarė tik 2,4 proc.
Tiesa, iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas, kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors ilgalaikio konflikto tarp šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.
Nors teorijoje nėra galutinai atsakyta į klausimą, ar centrinis bankas turėtų siekti ne tik pinigų stabilumo, bet ir ekonomikos kilimo skatinimo, užimtumo didinimo, Europos Sąjungos centrinių bankų įstatymuose ir praktikoje tendencija aiški – kiek galima siauriau apibrėžti pagrindinį centrinio banko tikslą, siekiant išvengti kelių, vienas kitam prieštaraujančių tikslų konflikto. Jau nuo 1993 metų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Šios koncepcijos jis laikosi ir iki dabar. Tariamas aktyvizmas gali pabloginti visų minėtų tikslų įgyvendinimo galimybes. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai (6).
Fiksuoto valiutos kurso režimo egzistavimas uždeda tam tikrą antspaudą ir Lietuvos banko taikomoms pinigų politikos priemonėms. Šiuo metu Lietuvos bankas naudoja keturias pinigų politikos priemones:

1) privalomųjų atsargų reikalavimus;
2) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius;
3) indėlių aukcionus;
4) vienos nakties skolinimosi galimybes Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.

Trys pastarosios priemonės buvo įdiegtos 1997-1998 m., įgyvendinant Pinigų politikos programą ir pereinant nuo valiutų valdybos prie aktyvesnės pinigų politikos.
Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali savarankiškai nustatyti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos šalies (Lietuvos atveju – JAV) palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas. Tačiau jis yra pajėgus išlyginti palūkanų normų svyravimus pinigų rinkoje, kuriuos sukelia nefundamentalūs veiksniai. Šie svyravimai gali lemti neramumus rinkoje ir apsunkinti grįžimą į pusiausvyros būklę, ypač, kai ji tebėra nepakankamai išvystyta ir integruota tarptautiniu mastu. Kuo žymesni palūkanų svyravimai tarpbankinėje rinkoje, tuo vidutinis palūkanų lygis yra aukštesnis, kadangi rinkos dalyviai įkalkuliuoja didesnį nestabilumo rizikos priedą.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti šioms funkcijoms:

• riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamiems palūkanų lygio bei likvidumo svyravimams ir nukrypimams nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio;
• palaikyti bankų sistemos likvidumui ir atsiskaitymų stabilumui;
• padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą;
• skatinti pinigų rinkos plėtrai, suteikiančiai bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą;
• spartinti Lietuvos ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės Europos centrinių bankų sistemoje reikalavimų (6).

Kaip jau minėta, net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams). Galima daryti išvadą, jog rinkos savireguliacija negali atstoti centrinio banko pinigų politikos priemonių sistemos.
Lietuvos bankas susiduria su aktualiu makroekonominiu reiškiniu – hiperinfliacijos pasėkoje prarastų gyventojų indėlių kompensavimu, kurio mastai turi reikšmingos įtakos šalies ekonomikos būklei. Bankų sistema nėra pakankamai imli didžiuliams likvidžių lėšų srautams, kadangi neįmanoma iš karto surasti tiek pagrįstų verslo projektų, kuriuos būtų galima kredituoti, o alternatyvaus investavimo galimybės vidaus rinkoje taip pat yra ribotos. Šiomis sąlygomis gyventojų santaupų atkūrimas skatina vartojimo ir einamosios sąskaitos dengimą oficialiosiomis atsargomis, ilgalaikį Lietuvos palūkanų lygio kritimą žemiau fundamentaliais veiksniais apspręsto lygio, kuris slopina vidaus taupymą, sąlygoja nepakankamai konservatyvią bankų politiką ir tuo pačiu mažina Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Todėl Lietuvos bankas sau prieinamomis priemonėmis mėgina minimizuoti Šio socialiniais motyvais pagrįsto sprendimo makroekonominius kaštus.
Kitas veiksnys, kuris turi įtakos Lietuvos banko pinigų politikai netolimoje ateityje, yra Iždo sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Pagrindinis šio sprendimo motyvas ir privalumas yra didesnis Iždo lėšų saugumas centriniame banke. Kita vertus, jis destabilizuoja bankų korespondentinėse sąskaitose esančių pinigų likutį ir tuo pačiu pinigų bazės rodiklį, kuriam turės įtakos mokesčių ir kitų lėšų judėjimo į Vyriausybės sąskaitas ir iš jų dėsningumai. Aišku, tai objektyviai padidins anticiklinių pinigų politikos priemonių poreikį.
Bankų sistemos likvidumo palaikymas kaip pinigų politikos priemonių naudojimo funkcija yra įtvirtintas Lietuvos banko įstatyme (8 str. 11 punktas). Šis principas taikytinas bankams, kurių likvidumo būklė yra sunki, tačiau jie yra mokūs, be to, jų atsiskaitymų sutrikimai gali neigiamai paveikti pasitikėjimą visa bankų sistema.
Oficialių užsienio atsargų dydis yra vienas iš pagrindinių makroekonominių rodiklių, kurį analizuoja vietos ir užsienio investuotojai bei visuomenė, vertindami šalies finansų sistemos būklę ir perspektyvas. Todėl staigus arba nuolatinis jo mažėjimas gali sukelti krizės lūkesčius ir tapti savaiminio jų išsipildymo veiksniu. Kai kurių kylančių rinkų valstybių patirtis rodo, kad reikšmingas aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų sumažėjimas didina nacionalinės valiutos devalvavimo tikimybę.
1996 m. pradžioje finansų sistemos sunkumų metu Lietuvos bankas jau buvo susidūręs su staigiu oficialių atsargų ir likvidumo bankų sistemoje sumažėjimu. Tuo metu Lietuvos bankas, vykdydamas aktyvias operacijas pinigų rinkoje ir atsisakęs “grynosios” valiutų valdybos principų, tapo reikšmingu stabilumo veiksniu. Pripažįstant centrinio banko vaidmenį paaštrėjusių finansinių problemų laikotarpiu, negalima nuneigti ir kitos, ne mažiau svarbios jo užduoties – krizių profilaktikos.
Lietuvos bankas negali užkirsti kelio ilgalaikiam, struktūriniam oficialių atsargų mažėjimui, pvz., kai mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito nekompensuoja kapitalo sąskaitos perteklius. Tačiau Lietuvos bankas gali pristabdyti arba paskirstyti laiko atžvilgiu jo sumažėjimą dėl laikinio pobūdžio veiksnių: laikino likvidumo pertekliaus bankų sistemoje, kuris keičiamas į valiutą, žemiau fundamentalaus lygio sumažėjusių palūkanų normų, kurios skatina ‘’bėgimą” nuo nacionalinės valiutos.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, didindamos pinigų rinkos stabilumą, sudaro sąlygas Lietuvos finansų ir visų pirma pinigų rinkos plėtrai. Supažindindamas rinkos dalyvius su savo pinigų politikos strategija ir priemonių sistema bei tapdamas tarpbankinės rinkos dalyviu, kurio veikla yra skaidri ir iš anksto prognozuojama, centrinis bankas gali suteikti papildomą atsparą bankams, vykdantiems tarpbankinio skolinimo bei skolinimosi operacijas. Lietuvos bankas prisidėjo prie pinigų rinkos plėtros ir tiesiogiai, kurdamas teisinę bei atsiskaitymų infrastruktūrą naujiems finansų instrumentams (pvz., repo sandoriams).
Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Šalių patirtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.
Tačiau ECB yra didelės ekonomikos centrinis bankas, kuris, siekdamas galutinio tikslo – kainų lygio stabilumo euro zonoje, orientuojasi ne į stabilų euro kursą, bet į euro pinigų sistemos vidaus rodiklius (7), t.y. infliaciją bei pageidaujamą Eurų kiekio prieaugį, tuo tarpu Lietuvos bankas yra mažą ekonomiką atstovaujantis centrinis bankas, veikiantis fiksuoto valiutos kurso sąlygomis. Todėl Lietuvos bankas vykdo pinigų politikos harmonizavimą ne perimdamas ECB pinigų politikos strategiją, o suartindamas konkrečias pinigų politikos priemones su ECB reikalavimais. Lietuvos bankas neturėtų kopijuoti ECB priemonių, o taikyti jas, atsižvelgdamas į Lietuvos pinigų sistemos situaciją ir objektyvius jos poreikius.

Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo

Centrinių bankų atsiradimas skaičiuojamas nuo XIX a. Svarbiausia jų steigimosi priežastis – suvokta būtynybė, kad pinigų leidimas ir išėmimas iš apyvartos taptų vienintelio banko užduotimi. Taigi, centriniu banku tapdavo tas, kuris gaudavo išimtinę vyriausybės suteiktą teisę leisti į apyvartą banknotus.
Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimumo. O tai, savaime suprantama, kėlė grėsmę ekonomikos stabilumui bei neigiamai veikė visos šalies ekonomiką.
Vienose valstybėse centriniai bankai, prieš tapdami jais, jau veikė kaip valstybės iždą aptarnavę bankai, kitose jie buvo įsteigti be jokio bankinio pagrindo. Iš šiuo metu veikiančių centrinių banku, pačiu seniausiu laikomas Anglijos bankas. Daugeliu aspektu jo veikla per šimtmečius laikyta etalonu. Todėl savo darbe pasistengsiu remtis jo pavyzdžiu.
Anglijos bankas ir jo veikla plačiai aprašyti S.Šiaudinio straipsnyje „Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo“. Šis bankas, įkurtas dar 1694 m. Pagrindinis pirminis jo įkūrimo tikslas buvo kuo greičiau iš visuomenės pasiskolinti milijonus svarų karui su Prancūzija finansuoti. Taigi jau pačioje centrinių bankų užuomazgoje išryškėjo vienas jų veiklos aspektų – pagalba valstybinėms institucijoms. Šiuo metu siekiama ydingą tikslą panaikinti bei atvirkščiai – centrinio banko veiklą visiškai izoliuoti nuo vyriausybinių institucijų poveikio.
Anglijos bankas emisijos teise naudojosi daug atsargiau nei pirmieji bankinikystės atstovai, vėliau patyrę visišką krachą. Tačiau galima išvysti ir vieną problemą – Anglijos svarų emisijos neapibrėžtumas daugeliu atveju pagilindavo ar net sukeldavo ekonomines krizes. Anglijos banko, tuo pačiu ir Anglijos svaro, sustiprėjimas siejamas su R.Peel aktu.
Šis aktas, pavadintas jį priėmusio premjero Robert Pell vadovaujamos vyriausybės vardu, Anglijos bankui buvo suteikta išimtinė banknotų emisijos teisė bei nustatyti labai griežti reikalavimai jos išleidimui. Prieš priimant šį aktą, Jungtinė Karalystė buvo pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: visuomenė pasiskirstė į remiančius Tikrųjų pinigų teoriją ir besiremiančius Bankininkystės teorija.
Remiantis pirmąja teorija, Anglijos bankas savo banknotus turi ne tik laisvai keisti į auksą, bet ir leisti į apyvartą tik supirkdamas auksą, taip juos visiškai padengdamas turimomis aukso atsargomis (3, 60 p.). Jų manymu, ši sąlyga Anglijos pinigų sistemą būtų grąžinę prie savireguliacijos dėsnių. Taigi šiuo atveju kainos kiltų, o auksas atpigtų tik tuomet, kai prekių gamyba sumažėtų nemažėjant apyvartoje cirkuliuojančiam aukso kiekiui arba jei cirkuliuojančio aukso kiekio prieaugis pralenktų prekių gamybą. Tikrųjų pinigų teorija paremta prielaida, jog pinigų kiekis ir jų apyvartos greitis menkai tesusiję. Pakilusios prekių kainos skatintų importą ir aukso išvežimą. Naudojantis savireguliacijos dėsniais, vėliau viskas vyktų atvirkščiai ir pinigų sistema nenukentėtų.
Bankininkystės teorija praktiškai priešinga Tikrųjų pinigų teorijai. Jos pasekėjai nematė būtinybės visą emisiją padengti aukso atsargomis. Jų manymu neegzistuoja tiesioginis ryšys tarp pinigų kiekio ir jų vertės. Banknotai turėtų būti emituojami pagal Anglijos ūkio poreikius, o jų vertė turėjo būti palaikoma laisvai juos keičiant į auksą.
Šios dvi teorijos yra kertinis akmuo iki dabar besitęsiančioms diskusijoms tarp griežtai apribotos ir laisvesnės emisijos šalininkų.
R.Peel aktu buvo įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos. Anglijos banko balansas buvo suskaidytas į dvi atskirai balansuojamas dalis – emisijos ir bankininkystės. Šis skirstymas dėka tradicijų laikymosi išliko iki šių dienų.
Anglijos pinigų sistema XIX a. Buvo laikoma etalonu – pačia geriausia pasaulyje. Viena vertus, R.Peel aktas įtvirtino Tikrųjų pinigų teorijos šalininkų nuostatas bankininkystės sektoriuje, tačiau kita vertus, daugelis besikuriančių Europos šalių centrinių bankų pasirinko bankininkystės teorijos pagrindus. Pavyzdžiui, Prancūzijos ar Vokietijos centriniai bankai savo leidžiamus banknotus auksu dengdavo tik apie 30 – 40%. Tenka pripažinti, kad R.Peel akto padariniai buvo ypač svarbūs bankininkystės ir pinigų politikos raidai visame pasaulyje. Šis įstatymas įtvirtino nuostatą, kad laisvos konkurencijos dėsniai netinka banknotų emisijai. Ją reikia visuomet patikėti centriniam bankui. Straipsnio autoriaus nuomone, R.Peel aktas išpopuliarino ir kitą svarbią nuostatą – banknotų padengimas ir emisijos būdai neturi būti paliekami centrinio banko vadovybės nuožiūrai, o turi būti apibrėžti įstatymų. Be to griežta Anglijos banko emisijos politika pramonės ir finansų revoliucijos stimuliuojamoje ekonomikoje sukėlė nuolatinį grynųjų pinigų trūkumą (3, 62 p.).

Šiuolaikinis centrinis bankas

Šiuolaikiniame pasaulyje centrinio banko svarba lbai didelė. Paskutiniais dešimtmečiais mokslininkai pastebėjo sutapimą – šalyse, kurių centriniai bankai nepriklausomi, infliacija daug mažesnė. Kitap tariant, kuo didesnis centrinių bankų nepriklausomumas nuo vyriausybinių institucijų, tuo mažiau valstybę žaloja infliacija.
Centrinis bankas rinkos ekonomikoje vykdo monetarinę šalies politiką, nustato pinigų kiekį apyvartoje. Jis gali paveikti kainų lygį šalies ūkyje bei sukurti puikų mikroklimatą ekonominei plėtrai.
Nepriklausomumo – centrinio banko vaeiklos be vyriausybės įsikišimo – užtikrinimas yra viena svarbiausių sėkmingo darbo sąlygų. Tam užtikrinti, banko vadovai dažniausiai skiriami ilgoms kadencijoms, o šalinami gali būti tik padarius kriminalinius nusikaltimus. J.Budzeika straipsnyje „Nepriklausomas centrinis bankas“ teigia, jog ekonominė nepriklausomumo reikšmė pasireiškia per centrinio banko gebėjimą reguliuoti kredito pasiūlą rinkoje, palūkanų normų lygį, komercinių bankų rezervų kiekį, pinigų kiekį apyvartoje ir pan. (1, 22 p.).
Jau daugelį metų teoretikai bando pagrįsti teiginį, jog centriniai bankai privalo būti nepriklausomi. Visų pirma, monetarinė politika yra sudėtingas procesas, kuriam kontroliuoti reikalingi ypač aukštos kvalifikacijos specialistai. Antra, monetarinės politikos rezultato reikia laukti sąlyginai ilgą laiką, tad dažna politikų (o su jais ir centrinių bankų valdžios) keitimaisi neleistų užtikrinti sėkmingos ir sistemingos šios politikos rezultatų. Dar viena priežastis – politikai vengia griežtomis priemonėmis pažaboti infliaciją. Ketvirta, neegzistuojant nepriklausomumui, centrinio banko pinigai gali būti naudojami biudžeto deficito užtikrinimui. Galiausia galima drąsiai teigti, jog skirtingos politinės partijos atstovauja skirtingiems ekonomikos subjektų interesams.
Nors daugelyje valstybių centrinis bankas yra nepriklausomas, tačiau ataskaitingas parlamentui ar jo atitikmeniui. Kitaip tariant, parlamentas nustato monetarinės politikos gaires bei tikslus, o centrinis bankas formuoja bei įgyvendina monetarinę politiką. Jau tapo taisykle, kad pagrindinis centrinio banko tikslas – kainų stabilumo užtikrinimas.
Lietuvoje centrinio banko funkcijas atliekantis Lietuvos bankas nėra aktyvus monetarinės politikos formuotojas – greičiau jo pagrindinė rolė stebėti ir prižiūrėti valiutų valdybos sistemą. Lietuvos banko nepriklausomumo klausimas šiuo metu nėra ypač aktualus – jo svarba išryškės atsisakius valiutų valdybos modelio. Nors šis veiksmas ateityje neišvengiamas, manau skubėti nėra būtina – valiutų valdybos modelio pritaikymas Lietuvai davė nemažai naudos. Po jo įvedimo susiformavo tvirta valstybės monetarinė struktūra, buvo stipriai pristabdyta infliacija.
Nors daugelio valstybių įstatymai skelbia, jog jų centrinių bankų veikla yra nepriklausoma nuo politinių jėgų įtakos, dažnai tai tampa tik teorija. Lengvai ir įvairiausiais būdais apeinant šiuos įstatymus, dažnai centrinių bankų veikla ir jos valdymas atsiduria politikų rankose. Tai pasakytina ypač apie Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos valstybes. Siekiant išvengti šių nepageidaujamų padarinių, būtina į centrinių bankų vadovus skirti nepartinius ir su įvairiomis ekonominėmis interesų grupėmis nesusijusius žmones. Pagrindiniu reikalavimu centrinio banko vadovams turėtų tapti sąlyga nepriklausyti jokioms organizacijoms bei būti ypač kompetetingu monetarinėje veikloje. Ne mažiau svarbus ir visuomenės besąlygiškas pritarimas centrinio banko veiklai ir iškeltiems tikslams. Taigi, jei piliečiai suvoks infliacijos žalą, jie gali panaudoti spaudimą parlamentui, tuo jį priversdami išlaikyti banko nepriklausomumą kaip pagrindinį ekonominės politikos įrankį.

Komercinė bankininkystė

Bankininkystė yra labai sena veiklos sritis, išsirutuliojusi iš centralizuotų Rytų valstybių organizuotos ir turtingos tikybos institucijos – saugiausios tais laikais vietos vertybėms saugoti – atsitiktinių patarnavimų (4, 22 p.). Taigi dar 3400 m. priš Kristų Šumerų žyniai tapo pirmaisiais bankininkais, priimdavusiais saugoti daiktus, kurie buvo įvertinami molio plytomis. Taip per tūkstantmečius, pastoviai augant naujų bankinių paslaugų poreikiui, formavosi bankininkystės sistema. Jos plėtrą skatino tuomet gausūs karai ir kryžiaus žygiai. Romos imperijos žlugimas kartu nulėmė ir laikiną bankininkystės eros pabaigą. Bankams vykdyti savo veiklą labiausiai trukdė administracinė decentralizacija ir valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. XII – XIII a. Italijoje atsirado pirmieji dabrtinių bankų analogai. Galima teigti, jog šiandieninė bankininkystė išsivystė nuo indėlių priėmimo saugoti pradžios. Taigi jau tais laikais pirmieji bankinikai pirkdavo užsienio valiutą, išduodavo paskolas.
Pradžioje italų bankininkų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Taigi už indėlių saugojimą pradinėse bankininkystės vystymosi stadijose pats klientas bankininkui mokėdavo mokesčius. Šioje darbo dalyje remsiuosi profesoriaus V.Vaškelaičio straipsnių ciklu „Komercinė bankininkystė: atsiradimo bei plėtros ištakos bei prielaidos“. Kadangi centrinių bankų atsiradimą išnagrinėjau Anglijos banko pavyzdžiu, toliau pabandysiu atskleisti XIX a. bankų formavimosi peripetijas. Šiuo periodu svarbiausiu tikslu tapo bankų koncentracija bei smulkių bankų išstumimas iš rinkos. Bankų stambėjimą ir pirmųjų akcinių bankų kūrimąsi lėmė besikoncentruojanti gamyba ir kapitalas. Šiuolaikinės, t.y. valstybės konroliuojamos komercinių bankų veiklos pradžia reiktų laikyti 1929 – 1933 m. ekonominę krizę. Nuo to laiko vyriausybės ar parlamentai pradėjo daug atidžiau stebėti ir kištis į komercinę bankininkystę. Bankai finansavo valstybės išlaidas, ypatingai svarbią vietą skiriant karybai.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje prasidėjo ryškūs pokyčiai bankininkystės pasaulyje. Vienu ryškiausių paskutinių metų bankininkystės bruožų reiktų laikyti internacionalizavimą. V.Vaškelaitis teigia, jog tai yra vieningos pinigų zonos sukūrimas bei vieningos kredito įstaigų su vienodomis konkurencijos sąlygomis organizavimas (4, 24 p.). Tai reikalauja turėti ne tik vienodą teisinį reguliavimą, bet ir unifikuotą terminologiją, reikalavimų standartus ir t.t.
Šiuo metu ypatingai mažėja atotrūkis tarp komercinių bankų ir kitų finansinių institucijų. Tai teigiamas poslinkis, kurio pasekoje šiuolaikinis komercinis bankas tapo universliu kreditiniu – finansiniu kompleksu, kuris teikia daugiau nei 200 pavadinimų paslaugas. Didelę plėtra bei koncentravimąsi iš dalies nulėmė ir atsiradusios netradicinės bankų teikiamos paslaugos – forfeitingas, lizingas, faktoringas, konsultacinės paslaugos.
Kita vertus, plečiantis bei koncentruojantis komerciniams bankams, didelę įtaką daro ir technologijų pažanga, valdymo automatizavimas, naujų komunikacijų panaudojimas dirbant su klientais, naujų mokėjimo priemonių plėtra. Ypač didelę reikšmę viso pasaulio bankininkystei turėjo Internet‘o atsiradimas. Nors dar ir šiandien daugelis bankų savo internet‘o svetaines naudoja kaip reklaminę priemonę, tačiau pastebimas ryškus elektroninių atsiskaitymų padidėjimas. Kitaip tariant, komercinės bankininkystės ateitis priklauso elektroniniams atsiskaitymams.
Kita vertus internet‘o panaudojimas bankininkystėje užmena daugelį naujų klausimų. Pagrindinės iš jų – kaip tinkamai apsaugoti elektronines operacijas nuo įsilaužėlių, kaip kontroliuoti internetinę pinigų emisiją. Valstybė nuogastauja dėl galimybės šiais tinklais „plauti“ pinigus. Žinant, jog kasmet elektroninė apyvarta auga milžiniškais tempais, nusunku suvokti, jog minėtieji klausimai yra tikrai aktuali šiandieninės sparčiai besiplėtojančios bankininkystės dalis.
Nacionalinės bankininkystės pradžia galime laikyti XIX a. Pabaigą, kuomet žemės savininkai ir valstiečiai, norėdami atsikratyti gobšių palūkaninkų, supirkinėtojų, ėmė ieškoti alternatyvių skolinimosi šaltinių. Šiuo atveju didžiausia problema tapo carinės Rusijos valdžia, kuri ilgą laiką neleido kurti kredito įstaigų arba labai stipriai varžė jų veiklą. Smulkiojo kredito įstaigų veikla buvo varžoma įvairiausiais būdais, valdžiai primetant savo globą.
Nauju Lietuvos komercinės bankininkystės kūrimosi etapu galima laikyti Nepriklausomybės paskelbima. Tuo metu visą šalies komercinių bankų sistemą reikėjo kurti iš pagrindų. Krašto ekonomika ir ūkis buvo slėgiami karo pasėkmių, t.y. visiškai nualinti. Tokiomis sąlygomis ypač sunku rati išteklių, būtinų kreditinei veiklai, be to, nacionalinės valiutos nebuvimas bei didžiulė infliacija dar labiau menkino bankininkystės sektoriaus sukūrimo galimybę. Kaip bebūtų keista ir sunkiai paaiškinama, tačiau būtent šiuo metu ir pradėjo kurtis pirmieji Lietuvos komerciniai bankai.
Pirmas nacionalinis bankas įkurtas 1918 m. gruodžio 19 d. Vilniuje. Jo kapitalo sudaryme dar dalyvavo ir vyriausybė – ji sudarė pusę Prekybos ir pramonės banko kapitalo. Šio banko veikla rėmėsi spekuliacija pinigais, perlaidų darymų, smulkių paskolų išdavimu. Galima teigti, jog iki Lietuvos banko įkūrimo, jis atliko ir centrinio banko funkcijas. Dėl didelės pinigų infliacijos, santaupų nebuvimo, ne visai aiškios ir pamatuotos pinigų politikos 1926 m. šis bankas bankrutavo (5, 33 p.).
Vėliau nusirito komercinių bankų kūrimosi banga, kol galiausiai 1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas. Su jo įsteigimu siejamas viso Lietuvos bankininkystės sektoriaus kūrimosi pirmojo etapo pabaiga.
V.Vaiškelaitis pateikia tokią Nepriklausomos Lietuvos kredito institucijų sistemos grandžių klasifikaciją:

I. Lietuvos bankas, įsteigtas 1922 10 02 kaip vienintelis krašto emitentas, pinigų apyvartos ir didele dalimi kredito sąlygų tvarkytojas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kreditų tiekėjas komerciniams bankams.
II. Akciniai komerciniai bankai (kurių buvo 11) ir savitarpio kredito bendrovės (kurių buvo 15). Jie ypač tenkino trumpalaikių kreditų poreikius, nors kai kurie iš jų (ypač „Ūkio bankas“) finansavo ilgalaikius pramonės projektus.
III. Kredito unijos, veikiančios kooperatiniais pagrindais: a) kaimo smulkaus kredito unijos, remiamos jų finansinio centro Kaune: Kooperacijos banko ir iš dalies Žemės banko, kuris teikė trumpalaikes paskolas žemės ūkio reikalams; b) miesto smulkaus kredito unijos, remiamos Centrinio žydų banko Kaune, daugiausia kreditavo smulkiuosius pirklius ir pramoninkus.
IV. Žemės bankas, įkurtas 1924 m. stengėsi gana ribotais ištekliais tenkinti ilgalaikio žemės ūkio kredito reikalą ir iš dalies miestų statybos finansavimą.
V. Taupmenų valstybės kasos buvo pasidarę didžiausia taupmenų surinkimo įstaiga, kuri finansavo miesstų statybą ir paskutiniuoju laiku ypač rėmė besiplečiančią valstybės paskolos lakštų rinką (5, 34 p.).

Antrasis bankininkystės sektoriaus Lietuvoje atkūrimo etapas prasidėjo po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Teko spręsti dilemą, kaip atsikratyti centralizuotų sąjunginių bankų veiklos bei atkurti nepriklausomą bankininkystės sektorių. Tai lėmė aiškus argumentas – apie jokią Lietuvos įmonių ekonominę nepriklausomybę neįmanoma kalbėti tol, kol šalies monetarinė ir bankininkystės politika bus svetimose rankose. Taigi galima teigti, jog tik sukūrus atskirą bei nepriklausomą bankininkystės sektorių įmanoma užkirsti kelią pinigų ir kitų materialinių išteklių išvežimui iš šalies.
Lietuvos bankas, kaip šalies centrinis bankas, atkurtas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau sekęs vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos bankų“, reorganizavo visus šalyje veikusius SSRS bankus. Juo nutarta:

I. Reorganizuoti šiuos Lietuvos respublikinius bankus su jų įstaigomis ir organizacijomis, paliekant jas pavaldžias reorganizuotiems bankams:
a) SSRS agrarinio banko – į Lietuvos agropramoninį banką;
b) SSRS pramonės ir statybos banko – į Lietuvos pramonės ir statybos banką;
c) SSRS butų, komunalinio ūkio socialinio vystymosi banko – į Lietuvos socialinį banką;
d) SSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banko – į Lietuvos taupomąjį banką;
e) SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko – į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką;
f) SSRS valstybinio banko – į Lietuvos banką.
II. Suteikti išvardintiems bankams valstybinių bankų statusą (vėliau kai kurie bankai reorganizuoti arba likviduoti) (5, 35 p.).

Vėliau vyriausybės priimtas nutarimas, leidęs kurtis komerciniams bankams, padėjo galutinį tašką Lietuvos bankininkystės atkūrime. Šio laikotarpio skyriamąja Lietuvos bankinių paslaugų rinkos ypatybe galima laikyti komercinių bankų universalumą. Tai reiškia, kad Lietuvos komerciniai bankai nesistengė specializuotis tam tikroje paslaugų srityje ar orientuotis į tam tikrus klientus, bet teikė visas įmanomas paslaugas. Tiesa, tai turėjo ir didelių neigiamų pasėkmių. Nors tuo metu atvira Rytų rinka, milžiniška infliacija leido gauti stulbinančius pelnus, daugelis komercinių bankų po kelerių metų patyrė milžinišką krizę. Tai lėmė vadybos praktikos stoka, kartais noras pasipelnyti įvairiausiais būdais. Tačiau svarbiausia yra faktas, jog dėl komercinių bankų bankroto bangos dingo žmonių milijoninės santaupos, kas šalyje sukėlė didžiausią ekonominę krizę.

Išvados

1. Lietuvos bankas siekia Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo.

2. Net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams).

3. Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos šalių patirtį.

4. Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimomu.

5. Pirmojo – Anglijos banko – centrinio banko veiklos ir tikslų formavime remtasi Tikrųjų pinigų ir bankininkystės teorijomis. Šiuų teorijų sankirta išlikusi iki šių dienų.

6. Nors R.Peel aktu įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos, tačiau tai netapo viso Europos besikuriančių centrinių bankų veiklos orientyru – tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos centriniai bankai banknotus auksu dengė tik apie 30 – 40%.

7. Šiuolaikinio centrinio banko pagrindinis tikslas – gebėjimas atsiriboti nuo bet kokių politinių jėgų įtakos bei sugebėjimas užtikrinti savo veiklos skaidrumą.

8. Šiuolaikinė komercinė bankininkystė ypač paremta naujų technologijų tobulėjimu. Spartus internet‘o naudojimas šiame sektoriuje lėmė milžiniškai palengvėjusias darbo sąlygas bei padidėjusią apyvartą.

9. Lietuvos komercinė bankininkystė ilgą laiką buvo paveikta karų bei okupacijų, vėliau didelės krizės. Šiuo metu ji nuosekliai artėja prie europinio lygio finasų institucijos vardo bei siekia kaip pilnateisė narė įsilieti į bendrą ES rinką.

ECB ir LB palyginimas funkciniu požiūriu

 

Europos centrinis bankas (ECB) – tai naujausia ES institucija, Ekonominės ir pinigų sąjungos pagrindas. Oficialiai suformuotas 1998 birželį. ECB kartu su šalių narių centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ECBS).
Pagrindinis ECB tikslas – išlaikyti kainų stabilumą.
Lietuvos bankas atkurtas 1990 kovą; Lietuvos banko įstatymu apibrėžtas pagrindinis jo tikslas – siekti LR pinigų stabilumo. Taigi vienas iš Lietuvos banko strateginių tikslų – išlaikant pinigų stabilumą pereiti prie kito tikslo – kainų stabilumo užtikrinimo.
Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų ir įgyvendindamas įstatymu numatytas funkcijas, vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais ir yra nepavaldus LR Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios institucijoms, bet atskaitingas LR Seimui.
Tuo tarpu ECB už savo veiklą reguliariai atsiskaitys Europos Viršūnių Tarybai ir Europos Parlamentui. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ar privačių institucijų. Šis principas išdėstytas ES (Mastrichto) sutartyje, kaip ir tai, kad ECB padalinių, priimančių sprendimus, – valdytojų tarybos ir vykdomosios valdybos – nepriklausomybę užtikrina Mastrichto sutartis, tuo pačiu apibrėžianti ir kai kuriuos apribojimus, kaip pvz. kad vykdomosios valdybos nariai gali eiti pareigas ne ilgiau nei 8 metus, privalo būti geros reputacijos ir turėti profesinės patirties finansų ir bankininkystės srityje.
Pagrindinė ECB monetarinės politikos ypatybė, skirianti ją nuo nacionalinių centrinių bankų (ir Lietuvos banko) – yra tai, kad joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoroda, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, ECB stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų stabilumo tikslą – t.y. metinis suderinto vartojimo kainų indekso augimas euro zonoje neviršijant 2 proc. ribos.

Evoliucinis centrinio banko vystymasis suformavo jam keletą pagrindinių funkcijų bei užduočių:
1. Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kontrolė. Centrinis bankas kontroliuoja pinigų masės kitimą – cirkuliuojantį pinigų kiekį tam tikru laiko tarpu – ir pasikeitimus kreditų pasiūloje.
ECB ši funkcija suformuluota kaip “formuoti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką”.
Siekiant sudaryti prielaidas, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika kuo greičiau atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus, užtikrinti, kad būtų įvykdyti ir konvergencijos kriterijų, kaip pagrindinių orientyrų įgyvendinant makroekonominę stabilizavimo politiką, įvykdymą ir laikymąsi, 1997 m. pradžioje buvo parengta ir priimta Lietuvos banko Pinigų politikos programa 1997 – 1999 m.
1998 m. vasario mėn. įsigaliojus Europos (Asociacijos) sutarčiai, Lietuva įsipareigojo suderinti savo pinigų politiką su Europos Sąjungos šalių pinigų politika bei tais monetariniais svertais, kuriuos Europos centrinių bankų sistema taiko jau nuo praėjusių metų pradžios.
1997 – 1998 m. Lietuvos bankas gerokai pasistūmėjo į priekį kurdamas europietišką, t.y. aktyvią ir lanksčią, pinigų politiką. Iki Pinigų politikos programos įgyvendinimo Lietuvoje iš esmės buvo taikomas tik vienas iš pinigų politikos svertų – privalomosios atsargos, o šiuo metu Lietuvos bankas pinigų rinkai reguliuoti naudoja visas tris (Atvirosios rinkos operacijas, skolinimo(si) galimybes bei privalomųjų atsargų reguliavimą) pagrindines pinigų politikos priemones.
Bene didžiausią vaidmenį LB pinigų politikoje atlieka ARO, pradėtos rengti 1997 m. antroje pusėje. Atpirkimo sandoriai Lietuvos banke savo pagrindiniais bruožais yra panašūs į ECB taikomą priemonę Europos ekonominėms ir pinigų sąjungos šalims, tik skiriasi savo trukme ir taikymo periodiškumu. Indėlių aukcionai ECBS nerengiami, tačiau pinigų perteklius absorbuojamas kitais būdais – kredito institucijoms sudaromos sąlygos padėti CB vienos nakties indėlį arba CB ir konkretaus komercinio banko (jų grupės) susitarimu priimami terminuotieji indėliai.
LB turi kai kurias panašias į ECBS pinigų politikos priemones ir atitinka jų procedūrų standartus, tačiau priemonių taikymas iš esmės skiriasi, kaip skiriasi mažų ir didelių ekonomikų pinigų politikos tarpiniai tikslai.

2. Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos aptarnavimą pavesti centriniam bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko čekiais. Tuomet centrinis bankas atsiduria itin nepatogioje padėtyje, kur susitinka šalies finansinė ir monetarinė politika, jis privalo užtikrinti tarsi nuolatinio overdrafto sąlygą, ir po tam tikro laiko tai gali reikšti periodišką pinigų skolinimą, nesvarbu, ar šalies metinės pajamos ir išlaidos subalansuotos, ar ne. Vyriausybės paskolų dydis ir būdas, kaip jos yra finansuojamos, įtakoja pinigų masės didėjimą. Taigi, šalių centriniai bankai susiduria su sudėtinga užduotimi: jie privalo kontroliuoti pinigų masės didėjimą bei tuo pat metu stengiasi finansuoti dideles visuomeninio sektoriaus paskolas.
Valstybės banko funkcija ECB pagrindinėse funkcijose nefigūruoja, kategoriškai buvo uždrausta privilegijuota valdžios padėtis skolinantis lėšas iš ECB, vėliau buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika..
Lietuvos banko įstatyme numatyta galimybė “aptarnauti LR valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas”, kuria Lietuvos bankas naudojasi tik iš dalies – valstybės biudžeto sąskaitos šiuo metu aptarnaujamos LTB ir LŽŪB, o Lietuvos banke yra tik keletas specialiųjų valstybės fondų sąskaitų. Planai visas valstybės biudžeto sąskaitas perkelti į LB bus įgyvendinti ne anksčiau 2001 m. vidurio.

3. Bankų priežiūra. Lietuvos bankui įstatymų nustatyta tvarka yra suteikta teisė išduoti ir atšaukti licencijas LR ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms LR bei kontroliuoti jų veiklą, tuo tikslu LB turi specialų padalinį – Kredito įstaigų priežiūros departamentą. Tuo tarpu ECB nuostatose yra numatyta tik “prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą”.

4. Bankas bankams. Centrinis bankas priima indėlius iš komercinių bankų ir skolina jiems pinigus. Ši funkcija dalinai susijusi su monetarine politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį aspektą: centrinis bankas veikia kaip ‘skolintojas paskutiniu atveju’.
Lietuvos bankas “įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje”, teikdamas įvairaus pobūdžio likvidumo paskolas. 1998 m. viduryje LB sukūrė komerciniams bankams reikalingą teisinę ir techninę infrastruktūrą vienos nakties paskoloms gauti. Ši priemonė savo esme labai panaši į ECB nustatytą nuolatinę skolinimosi centriniame banke galimybę. Ir Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyse, kredito įstaigos gali gauti tokią paskolą automatiškai, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke nepakanka lėšų mokėjimams vykdyti.

5. Valiutos emisija. Centrinis bankas dažniausiai užsiima banknotų (bei dažnai monetų) kūrimu, spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos.
Ši funkcija tiek Lietuvos banke, tiek ir ECB (žinoma, atitinkamais mastais ir valiutomis) yra numatyta ir funkcionuoja. Lietuvos bankas išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos LR pinigus, o ECB uždaviniai yra – leisti į apyvartą banknotus euro zonoje bei tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

6. Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Aukso ir valiutų atsargų vadyba.
CB užsienio atsargas laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – tenkinti trumpalaikį užsienio valiutos poreikį tarptautiniams mokėjimams ir remti nacionalinės valiutos kursą.
Vienas iš pagrindinių ECB uždavinių – laikyti ir valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos atsargas. ES šalių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos 1997 m. sudarė daugiau nei 370 mlrd. JAV dolerių ir keturis kartus viršijo JAV, bei dukart – Japonijos atsargas. Kuriantis Europos pinigų sąjungai užsienio atsargų poreikis dėl abiejų priežasčių turi mažėti.
Lietuvos bankas įstatymų nustatyta tvarka sudaro, laiko ir tvarko LR oficialiąsias tarptautines atsargas, kurios gali būti sudarytos iš aukso, konvertuojamos užsienio valiutos bei bet kokių visuotinai pripažįstamų tarptautinių atsargų (pvz. teisės įsigyti Tarptautinio valiutos fondo atsargų dalį, specialiųjų skolinimosi teisių TVF-e, vekselių konvertuojama užsienio valiuta, vertybinių popierių ir pan.). 1999 m. pabaigoje Lietuvos banko užsienio atsargos sudarė 1 242,1 mln. JAV dolerių. Per ketvirtąjį metų ketvirtį jos padidėjo 24 mln. JAV dolerių iš esmės dėl padidėjusios komercinių bankų privalomųjų atsargų normos padidėjimo, taip pat dėl teigiamo prekybos užsienio valiutomis balanso bei pajamų iš užsienio atsargų investavimo. Aukso atsargų kiekis IV ketvirtį nepakito.

Artimiausiu metu Lietuvos bankas daugiausia dėmesio skirs ypač svarbioms ECBS funkcijoms vykdyti. LB prioritetinės kryptys yra:
Atskirų atsiskaitymų realiu laiku sistemos sukūrimas;
Finansų sektoriaus ir jo priežiūros stiprinimas kartu su Vyriausybe;
Pingų ir bankų statistikos sistemos tobulinimas atsižvelgiant į Europos pinigų instituto reikalavimus ES valstybėms, dalyvaujančioms III – jame Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etape.

Lietuvos banko vykdomų funkcijų bei tikslų suderinimas su ECB funkcijomis ir tikslais yra sudėtingas uždavinys, tačiau papildoma kliūtis tam – ES standartus atitinkančios patikimos pinigų ir mokėjimų balanso statistikos sukūrimas. Kaip rodo patirtis, ES šalių statistikos suderinimas su EPS reikalavimais buvo sudėtingas, brangus procesas ir tęsėsi ilgą laiko tarpą. Tuo tarpu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tokią sistemą turi sukurti iš pagrindų. Valiutų valdybos sistemos sąlygomis 1994 – 1997 m. prislopintas akivaizdus poreikis kurti šiuolaikinio centrinio banko poreikius atitinkančią informacijos sistemą.
Pinigų sistemų integravimo procesas įmanomas tiktai turint pinigų ir mokėjimų balanso statistiką, atitinkančią EPS reikalavimus. Tam būtina ne tiktai suderinti centrinio banko statusą, kad bankui būtų sudaryta galimybė rinkti tokią statistiką iš kredito įstaigų ir ūkio subjektų bei suteikiant jam teisę imti baudas už reikalavimų neįvykdymą, bet taip pat reikia suderinti rodiklių skaičiavimo metodologiją remiantis Europos sąskaitų sistema (ESA), pakeisti kompiuterines programas, o tam reikalingos ir nemažos investicijos. Šiuo metu kartu su ES PHARE programos ekspertais LB vykdo institucinio plėtojimo, mokėjimo sistemų bei pinigų ir mokėjimų balanso programas, kurios turėtų padėti sparčiau įgyvendinti reikalingas priemones. Tačiau labai svarbu tai, kad šių priemonių įgyvendinimą paremtų ne tik kredito institucijos, bet ir LR Vyriausybė bei Seimas.

LITERATŪRA:
1. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. Tarptautinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1997;
2. Euras – integracijos procesas ir Lietuvos bankas// Pinigų studijos, 1999, Nr. 1;
3. Kelias į pinigų sąjungą, Vilnius, 1999;
4. Kropas S. Integracijos į Europą problemos Lietuvos banke// Pinigų studijos, 1997, Nr. 1;
5. LB 1999 m. ketvirto ketv. ataskaita, Vilnius, 2000;
6. LR LB įstatymas// Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos bankų veiklą, 1996, Nr. 2;

Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje

 

ĮŽANGA

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra CB.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
CB (Lietuvos bankas) pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Mūsų laikais LB paprastai turi išskirtinę teisę – leisti pinigus.
LB, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
• vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
• formuoja ir vykdo pinigų politiką;
• nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
• valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
• atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
• renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
• nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

1. LIETUVOS BANKO STRUKTŪRA

LB vadovauja banko valdyba (LB struktūra(schema) žr. 1 pav.), kurią sudaro pirmininkas, 2 pirmininko pavaduotojai ir 2 nariai. Pirmininką skiria 5 metams Seimas Prezidento teikimu, valdybą 9 metams skiria Prezidentas LB pirmininko teikimu, atnaujinant ją kas treji metai trečdaliu. Valdyba nustato LR monetarinės politikos formas, bankų ir kitų kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, priima teisės aktus ir pan.

2. LIETUVOS BANKO FUNKCIJOS IR VEIKLOS ORGANIZAVIMAS

Bankinės sistemos veiklos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina.
LB, turinčio išimtinę teisę emituoti (išleisti) pinigus, pagrindinės veiklos funkcijos yra šios:
• LB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
• LB yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;
• LB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
• LB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė, kaip taisyklė, suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas.
Emisijos bankas (bank of issue) šalies LB, atliekantis pinigų emisijos funkciją.
Antra, LB aptarnauja bankų sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius LB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir LB, pavyzdžiui čekių kliringo paslaugas ir kt. Šios sąskaitos naudingos tuo, kad LB gali išduoti komerciniams bankams grynus pinigus, jeigu jiems jų reikia. Be to, sąskaitos Lietuvos banke yra kaip bankų rezervo indėliai. Komerciniai bankai kartais turi rezervus didesnius negu reikalauja, kad galėtų išlyginti finansinių lėšų judėjimą. Tačiau nevalia užmiršti, kad tai kainuoja, nes LB nemoka palūkanų.
Kliringas (clearing) – centralizuota atsiskaitymų negrynaisiais tarp komercinių bankų sistema, pagrįsta savitarpio mokėjimo reikalavimų ir įsipareigojimų užskaitymu, kurią vykdo Lietuvos bankas.
Kaip bankų bankas, LB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių LB funkcijų dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
1) LB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2) Finansinių krizių metu LB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, LB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. Pavyzdžiui, JAV Federalinė rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17 d.
Trečia, LB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. Yra du pagrindiniai pinigų pasiūlos kontroliavimo metodai. Laikantis metalo standarto, pinigų kainą lėmė aukso arba sidabro kaina. Nė viena šalis nebeturi metalo standarto, todėl pinigų pasiūla dabar yra kontroliuojama daugybe kitų priemonių, kurių svarbiausia yra vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas.
Ketvirta, LB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimai, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, LB reikalauja pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, LB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Jeigu valiutų keitimo ribų nėra, tai keitimo sistema nustatoma rinkos jėgomis. Perkant ir parduodant užsienio valiutą, LB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, LB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.(1).

3. LIETUVOS BANKO BALANSAS IR JO NEPRIKLAUSOMYBĖS PROBLEMOS

LB numato didelės perkamosios galios pinigų pasiūlą, t.y. grynų pinigų kiekį rinkoje, taip pat komercinių bankų rezervus, saugomus LB.
Pateiksiu LB balansinę ataskaitą, t.y. jos struktūrinius elementus: aktyvą ir pasyvą.
Banko aktyvas (bank active/assets) – tai turtas, priklausantis bankui; tai, kuo bankas disponuoja, arba lėšų panaudojimo būdas. (1).
Svarbiausi LB valdomi aktyvai – tai pretenzijos užsienio institucijoms užsienio valiuta. Taip pat į aktyvus įeina aukso rezervai, pretenzijos šalies kredito įstaigoms ir kitas turtas.
Banko pasyvas (bank liabilities) – tai vertė, kurią bankas kam nors skolingas, tai skolos, įsipareigojimai arba bankų lėšų šaltiniai. (1).
Balanso pasyvo svarbiausia dalis yra LB banknotų ir monetų kiekis, esantis pas žmones. Taip pat į pasyvus įeina įsipareigojimai šalies kredito įstaigoms litais, įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms litais, įsipareigojimai užsienio institucijoms litais, įsipareigojimai šalies institucijoms užsienio valiuta, įsipareigojimai užsienio institucijoms užsienio valiuta ir kiti įsipareigojimai; gautos subsidijos, perkainojimo sąskaitos, kapitalas. Paprastai aktyvų suma turi būti lygi pasyvų sumai.

 

 

2004-12-31

2003-12-31

 

TURTAS

 

 

1. 

Auksas

206,30

214,60

2.

Pretenzijos užsienio institucijoms užsienio valiuta

8743,00

9148,84

 

2.1. Gautinos lėšos iš TVF

0,28

0,24

 

2.2. Indėliai, vertybiniai popieriai ir kitos investicijos užsienio valiuta                                                                             

 

8742,72

 

9148,60

3.

Pretenzijos šalies kredito įstaigoms užsienio valiuta

9,93 

9,92

4.

Kitas turtas

359,94

365,74

 

4.1. Ilgalaikis turtas

160,71

162,18

 

4.2. Investicijos į nuosavybės priemones

19,19

13,24

 

4.3. Sukauptos pajamos ir busimojo laikotarpio išlaidos

163,47

173,94

 

4.4. Kitas įvairus turtas

16,57

16,38

viso

9319,17

9739,10

 

ĮSIPAREIGOJIMAI

 

 

5.

Banknotai ir monetos apyvartoje

5594,57

5136,75

6.

Įsipareigojimai šalies kredito įstaigoms litais

891,51

999,04

7.

Įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms litais

108,24

93,75

 

7.1. Įsipareigojimai valstybės valdymo institucijoms

94,92

85,13

 

7.2. Įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms

13,32

8,62

8.

Įsipareigojimai užsienio institucijoms litais

6,54

2,54

9.

Įsipareigojimai šalies institucijoms užsienio valiuta

1880,41

2531,10

 

9.1. Įsipareigojimai kredito įstaigoms

504,39

397,97

 

9.2. Įsipareigojimai valstybės valdymo institucijoms

1376,02

2133,13

10.

Įsipareigojimai užsienio institucijoms užsienio valiuta

5,76

185,37

11.

Nebaigtų atsiskaitymų lėšos

1,35

19,31

12.

Kiti įsipareigojimai

7,34

9,95

 

12.1. Sukauptos išlaidos ir busimojo laikotarpio pajamos

3,78

3,97

 

12.2. Nebalansinių priemonių vertės pokytis

1,18

 

12.3. Kiti įvairūs įsipareigojimai

3,56

4,80

13.

Gautos subsidijos

29,38

29,01

14.

Perkainojimo sąskaitos

30,29

34,00

15.

Kapitalas

631,66

565,05

 

15.1. Įstatyminis kapitalas

100,00

100,00

 

15.2. Atsargos kapitalas

531,66

454,30

 

15.3. Rezervai

10,75

16.

Pelnas

132,12

133,23

viso

9319,17

9739,10

1 lentelė Lietuvos banko balansas. (3).

LB įstatyminis kapitalas 100 mln. litų formuojamas iš LR lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams. (žr. 2 lentelę).
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius, laikomus LB; išlaidos užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos, susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba; materialinių vertybių amortizacija; bendros eksploatacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos. (žr. 2 lentelę).
Taigi nesunku pastebėti, kad CB tikslas – ne pelno siekimas, bet pinigų leidimas ir jų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus.(1).

LIETUVOS BANKO PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA
Mln. Lt

 

 

2004 m.

2003 m.

 

Palūkanų pajamos

216,55

205,99

 

Palūkanų išlaidos

(41,19)

(44,47)

1.

Grynosios palūkanų pajamos

175,36

161,52

 

Grynosios realizuotos pajamos (išlaidos) iš finansinių operacijų

 

26,53

 

47,30

 

Nerealizuotas perkainojimo nuostolis

(2,86)

(4,82)

2.

Grynosios realizuotos pajamos (išlaidos) ir perkainojimo nuostolis

 

23,67

 

42,48

 

Komisinių ir kitų atlyginimų pajamos

6,63

7,89

 

Komisinių ir kitų atlyginimų išlaidos

(1,27)

(1,06)

3.

Grynosios komisinių ir kitų atlyginimų pajamos

5,36

6,83

4.

Dividendų pajamos

1,25

1,04

5.

Kitos pajamos

7,63

2,27

 

GRYNOSIOS PAJAMOS

213,27

214,64

6.

Personalo išlaikymo išlaidos

(48,62)

(44,44)

7.

Kitos administracinės išlaidos

(14,46)

(12,31)

8.

Turto nusidėvėjimo išlaidos

(13,40)

(14,84)

9.

Banknotų ir monetų gamybos ir jų apyvartos išlaidos

(5,23)

(10,39)

10.

Specialiųjų atidėjimų pokytis

0,56

0,57

 

PELNAS

132,12

133,23

2 lentelė. Lietuvos banko pelno (nuostolio) ataskaita. (3).

3.1 Lietuvos banko pagrindinis tikslas ir funkcijos

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, Lietuvos banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Pagrindinės Lietuvos banko funkcijos yra šios:
• vykdyti Lietuvos Respublikos pinigų emisiją, formuoti ir vykdyti pinigų politiką, nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbti oficialų lito kursą;
• valdyti, naudoti Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoti;
• atlikti valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoti ir atšaukti licenzijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms bei užsienio valstybių kredito įstaigų filialams ir prižiūrėti jų veiklą;
• skatinti patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
• rinkti pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegti šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaryti Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) dalimi.
Europos Komisijai, Europos centriniam bankui (ECB), Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Lietuvos bankui priėmus atitinkamus sprendimus, Lietuva nuo 2004 m. birželio 28 d. dalyvauja valiutų kurso mechanizme II. (3).

3.2 Finansinės ataskaitos sudarymo pagrindai ir pateikimas

Lietuvos banko metinė finansinė ataskaita rengiama vykdant Lietuvos banko įstatymo 49 straipsnio reikalavimus.
Lietuvos bankas finansinę apskaitą tvarko ir metinę finansinę ataskaitą sudaro vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymu, kitais Lietuvos bankui taikytinais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir Lietuvos banko nustatyta apskaitos politika, kuri atitinka ECBS dalyvaujantiems nacionaliniams centriniams bankams ECB nustatytus apskaitos ir atskaitomybės reikalavimus, tiek, kiek jie gali būti taikytini euro neįsivedusios valstybės – Europos Sąjungos narės – nacionaliniam centriniam bankui. Tarptautiniais finansinės atskaitomybės standartais vadovaujamasi tose apskaitos ir atskaitomybės srityse, kurių ECB nereglamentuoja, ir atsižvelgiant į ECB rekomendacijas dėl šių standartų taikymo.
Siekiant, kad pateikta informacija būtų nuosekli, kartu pateikiama ir atitinkama palyginamoji 2003 m. finansinė ataskaita.(žr. 1-2 lenteles, psl. 7-8). (3)

3.3 Apskaitos politika

Bendrieji principai.
Lietuvos bankas, tvarkydamas finansinę apskaitą ir sudarydamas finansines ataskaitas, vadovaujasi šiais apskaitos principais: ekonominės realybės, skaidrumo, atsargumo, reikšmingumo, veiklos tęstinumo, kaupimo, nuoseklumo ir palyginamumo.
Auksas, skolos vertybiniai popieriai ir kitas užsienio atsargų sudėtyje esantis balansinis ir (ar0 nebalansinis turtas bei įsipareigojimai užsienio valiuta (toliau finansiniai straipsniai) finansinėje ataskaitoje parodyti 2004 m. gruodžio 31 d. rinkos kainomis ir taikant Lietuvos banko skelbiamus tos dienos lito ir užsienio valiutų oficialius kursus (toliau – oficialus kursas).

Lito ir pagrindinių užsienio valiutų oficialūs kursai

Lt (LTL) už vnt.


Valiutos pavadinimas                             Kodas          2004 m. gruodžio 31 d.      2003 m. gruodžio 31 d.


Euras                                                        EUR                                     3,4528                                3,4528


JAV doleris                                              USD                                     2,5345                                2,7621


100 Japonijos jenų                                    JPY                                      2,4421                               2,5823


Specialiosios skolinimosi teisės              XDR                                     3,9260                               4,0888


   

Su finansiniais straipsniais susijusios operacijos į balansines ir nebalansines sąskaitas įrašomos sandorio verte atsiskaitymų pagal sandorius dieną.
Auksui, kiekvienai užsienio valiutai ir kiekvienai vertybinių popierių emisijai (pagal ISIN) tenkančių perkainojimo rezultatų apskaita tvarkoma atskirai. Nerealizuotas perkainojimo pagal rinkos kainą ir oficialų kursą, viršijantis į perkainojimo sąskaitas įrašyta ankstesnį su tuo pačiu finansiniu straipsniu susijusį nerealizuotą perkainojimo prieaugį, pripažįstamas einamųjų finansinių metų išlaidomis ir negali būti kompensuojamas paskesniais metais dėl rinkos kainos ar oficialaus kurso pokyčių susidariusiu to paties finansinio straipsnio perkainojimo prieaugiu ar kompensuojamas kito atskiro finansinio straipsnio perkainojimo prieaugiu.
Auksas.
Auksas perkainojamas kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną pagal jo rinkos kainą, užfiksuotą Londono lydinių biržoje. Aukso perkainojimo prieaugis arba nuostolis apskaičiuojamas remiantis 1 Trojos uncijos aukso vidutine rinkos kaina JAV doleriais, kuri perskaičiuojama į litus aukso perkainojimo dienos JAV dolerio oficialiu kursu.
Perkainojimo prieaugis ir nuostolis, susijęs su aukso, esančio užsienio atsargose, perkainojimu, įtraukiamas į aukso perkainojimo sąskaitą, atskirai neišskiriant rinkos kainos bei užsienio valiutos kurso įtakos.
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą aukso perkainojimo nuostolį, aukso vidurkinė kaina tikslinama pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos rinkos kainą.
Operacijos, susijusios su aukso apsikeitimo sandoriais, apskaitoje parodomos tokia pačia tvarka kaip ir atpirkimo (skolinimosi) sandoriai.
Užsienio valiuta.
Balansiniai ir nebalansiniai finansiniai straipsniai užsienio valiuta perkainojami kiekvieną darbo dieną tos dienos oficialiu kursu, atskiros užsienio valiutos (įskaitant SST) perkainojimo prieaugį arba nuostolį įrašant į atitinkamos valiutos perkainojimo sąskaitą.
Užsienio valiuta sukauptų palūkanų pajamų ir išlaidų perkainojimo skirtumu koreguojamos atitinkamos balansinės bei pajamų ir išlaidų sąskaitos.
Užsienio valiutos grynosios pozicijos vidurkinis kursas perskaičiuojamas, jei per dieną įvykusios operacijos atitinkama užsienio valiuta (įskaitant parodomas nebalansinėse sąskaitose) padidina šios valiutos grynosios pozicijos apimtį (turto grynosios pozicijos atveju) arba ją sumažina (įsipareigojimų grynosios pozicijos atveju).
Užsienio valiutos realizuotas rezultatas apskaičiuojamas, jei per dieną įvykusios operacijos atitinkama užsienio valiuta sumažina šios valiutos grynosios pozicijos apimtį (turto grynosios pozicijos atveju) arba ją padidina (įsipareigojimų grynosios pozicijos atveju).
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą atskiros užsienio valiutos perkainojimo nuostolį, šios užsienio valiutos grynosios pozicijos vidurkinis kursas tikslinamas pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos oficialų kursą.
Pajamos ir išlaidos užsienio valiuta apskaitoje pripažįstamos pagal jų įtraukimo į apskaitą dienos oficialų kursą.
Vertybiniai popieriai.
Skolos vertybiniai popieriai į apskaitą įtraukiami įsigijimo verte, į kurios sudėtį neįskaitoma nupirkta atkarpos išmoka. Nupirkta atkarpos išmoka apskaitoje parodoma atskirame balanso straipsnyje kaip kitas turtas.
Užsienio atsargų sudėtyje esantys vertybiniai popieriai pagal jų rinkos kainą perkainojami kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną.
Kiekvienos vertybinių popierių emisijos (pagal ISIN) perkainojimo prieaugis arba nuostolis apskaitoje registruojamas atskirai.
Vertybinių popierių įsigijimo vertės ir nominalo skirtumas – premija arba nuolaida – pripažįstamas pajamomis arba išlaidomis tolygiai per laikotarpį, likusį iki vertybinių popierių išpirkimo.
Vertybinių popierių be atkarpos premija arba nuolaida kaupiama taikant vidaus grąžos metodą, o vertybinių popierių su atkarpa – taikant tiesinį metodą.
Nerealizuotas atskiros vertybinių popierių emisijos perkainojimo nuostolis, viršijantis ankstesnį
su tais pačiais vertybiniais popieriais susijusį nerealizuotą perkainojimo prieaugį, finansinių metų pabaigoje įrašomas į išlaidų sąskaitas.
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą atskiros vertybinių popierių emisijos perkainojimo nuostolį, šių vertybinių popierių vidurkinė kaina tikslinama pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos jų rinkos kainą.
Banko reikmėms laikomos ilgalaikės investicijos į nuosavybės priemones apskaitoje parodomos įsigijimo verte.
Už kreditus perimtų skolos vertybinių popierių be atkarpos vertė tikslinama sudarant specialiuosius atidėjimus.
Atpirkimo sandoriai.
Atpirkimo (skolinimosi) sandoris apskaitoje parodomas kaip įkeitimu užtikrintas kitos sandorio šalies indėlis: balanso įsipareigojimų dalyje įrašomas įsipareigojimas grąžinti pinigus, o finansinis turtas, sutartyje nurodytas kaip įkaitas (jis pagal šią sutartį parduodamas ir atperkamas) sandorio galiojimo laikotarpiu, ir toliau rodomas balanso turto dalyje.
Atpirkimo (investavimo) sandoris apskaitoje parodomas balanso turto dalyje kaip banko suteiktas kreditas. Pagal šiuos sandorius nupirktas įkaitas sandorio galiojimo laikotarpiu banko balanse neparodomas ir neperkainojamas.
Vertės skirtumas, susidaręs tarp atpirkimo (skolinimosi bei investavimo) sandoriuose numatyto įkaito pirkimo ir atpirkimo vertės, pripažįstamas palūkanų pajamomis arba išlaidomis tolygiai per visą sandorio galiojimo laiką.
Kreditai.
Banko suteikti kreditai į apskaitą įrašomi nominaliąja verte, o jų likučiai balanse parodomi grynąja verte, t. y. atėmus specialiuosius atidėjimus. Pasikeitus specialiųjų atidėjimų poreikiui, šios išlaidos koreguojamos.
Kreditai komerciniams bankams grupuojami ir specialieji atidėjimai sudaromi kiekvieną ketvirtį. Jeigu kreditų komerciniams bankams grynoji vertė lygi nuliui ir jų būklė ilgiau kaip metus negerėja, tokie kreditai nurašomi iš balanso kartu su sukauptomis palūkanomis ir kitomis gautinomis sumomis.
Kreditų, perimtų pagal reikalavimų perleidimo sutartis ir suteiktų banko tarnautojams, vertė tikslinama pagal kiekvienų metų pabaigos būklę.
Ilgalaikis materialus ir nematerialus turtas.
Ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui priskiriami šio turto objektai, kurių įsigijimo vertė (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) ne mažesnė kaip 500 litų ir kurie tarnauja ilgiau kaip vienus metus. Ilgalaikis materialusis ir nematerialusis turtas apskaitoje pripažįstamas įsigijimo verte, šio turto naudojimo laikotarpiu mažinant jo vertę sukauptu nusidėvėjimu (amortizacija). Nusidėvėjimas (amortizacija) skaičiuojamas visą numatytą turto naudojimo laikotarpį taikant tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo metodą.

Ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normos


Turtas                                                                                                                        Metinė norma, %


Pastatai ir statiniai                                                                                                                           2,5-10


Pinigų skaičiavimo ir kompiuterių įranga                                                                                        10-50


Programinė įranga                                                                                                                         33-100


Transporto priemonės                                                                                                                          20


Baldai, kabinetų įranga ir kitas inventorius                                                                                       5-50


Kai yra požymių, kad nekilnojamojo turto rinkos vertė mažėja kur kas labiau, negu buvo tikėtasi nustatant turto naudingo tarnavimo laikotarpį, šio turto vertė finansinių metų pabaigoje tikslinama pripažinto nuostolio suma dėl turto reikšmingo nuvertėjimo.
Banknotai ir monetos apyvartoje.
Banknotai ir monetos apyvartoje parodomi balanso įsipareigojimų dalyje nominaliąja verte. Banknotų spausdinimo, monetų kaldinimo ir kitos su pinigų išleidimu į apyvartą susijusios išlaidos įrašomos į išlaidų sąskaitas, nesiejant šių išlaidų su pinigų išleidimu į apyvartą.
Nebalansinės finansinės priemonės.
Nebalansinėse sąskaitose parodoma ateityje gautina arba mokėtina užsienio valiuta pagal valiutų apsikeitimo sandorius, šios valiutos realizuotų ir nerealizuotų rezultatų apskaičiavimo tikslu įskaitoma į grynąją tos užsienio valiutos poziciją ir perkainojama kartu su balansiniais tos pačios užsienio valiutos finansiniais straipsniais.
Palūkanų normų išvestinės finansinės priemonės perkainojamos atskirai pagal kiekvieną priemonę. Kasdienis palūkanų normų ateities sandorio kintamosios maržos vertės pokytis laikomas realizuotu ir parodomas atitinkamose pajamų arba išlaidų sąskaitose.
Pajamų ir išlaidų pripažinimas.
Su finansiniu turtu ir įsipareigojimais susijusios palūkanų pajamos bei išlaidos (iš jų ir vertybinių popierių premijų bei nuolaidų) kaupiamos kiekvieną darbo dieną, o į apskaitą įtraukiamos kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną, neatsižvelgiant į tai, kada jos gaunamos arba mokamos. Kitos einamųjų metų pajamos ir išlaidos į apskaitą įtraukiamos iki finansinių metų pabaigos.
Realizuotos pajamos ir išlaidos į pajamų bei išlaidų sąskaitas įrašomos atsiskaitymų pagal sandorius dieną.
Nerealizuotas perkainojimo prieaugis nepripažįstamas pajamomis. Perkainojimo nuostolis, viršijantis su atitinkamu finansiniu straipsniu susijusį į perkainojimo sąskaitą įrašytą perkainojimo prieaugį, finansinių metų pabaigoje įtraukiamas į išlaidas.
Apskaičiuojant realizuotus ir nerealizuotus rezultatus iš aukso, vertybinių popierių bei užsienio valiutos, šių finansinių straipsnių įsigijimo vertei nustatyti taikomas vidurkinio kurso ir (arba) vidurkinės kainos metodas.
Įvykiai po balanso.
Metinėje finansinėje ataskaitoje pateikiami ataskaitinių metų duomenys tikslinami įvykiais, kurie buvo nustatyti laikotarpiu tarp šios ataskaitos sudarymo dienos(ataskaitinių finansinių metų paskutinės dienos) ir jos patvirtinimo dienos, jeigu dėl šiuos įvykius lėmusių aplinkybių ataskaitinių metų duomenys ataskaitos sudarymo dieną būtų pasikeitę. (3).

3.4 Rizika ir jos valdymas

Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai valdant riziką yra užtikrinti nenutrūkstamą rizikos stebėjimą ir vertinimą, operatyvų rizikos vertinimo informacijos teikimą atitinkamiems banko padaliniams ir valdymo grandims, nuolat vertinti, ar prisiimamas rizikos lygis yra tinkamas Lietuvos banko tikslams įgyvendinti. Keliamiems uždaviniams įgyvendinti Lietuvos banke sukurta tinkama organizacinė ir vidaus kontrolės sistema.
Svarbiausias rizikos objektas yra Lietuvos banko užsienio atsargos, kurios 2004 m. gruodžio 31 d. sudarė daugiau kaip 96 procentus viso Lietuvos banko turto.
Valdant užsienio atsargas, susiduriama su rinkos, skolinimo, likvidumo, atsiskaitymų ir operacine rizika. Šioms rizikoms valdyti taikoma plati riziką ribojančių normatyvų sistema ir kitos riziką mažinančios priemonės.
Pagrindinė rizika, su kuria susiduria Lietuvos bankas valdydamas užsienio atsargas ir kuri turi didžiausią įtaką finansiniams rezultatams, yra rinkos rizika. Rinkos riziką sudaro valiutų kurso ir palūkanų normų rizika.
Mažinant valiutų kurso riziką, praktiškai visos užsienio atsargos, nesusijusios su įsipareigojimais užsienio valiuta, investuojamos bazine valiuta. Užsienio atsargų dalis, susijusi su įsipareigojimais, investuojama įsipareigojimų valiuta (žr. 27 pastabą).
Kaip pagrindinę priemonę palūkanų normų rizikai valdyti Lietuvos bankas taiko modifikuotos finansinės trukmės (MFT) rodiklį. Siekiant apriboti palūkanų riziką, portfeliams nustatomi leistini MFT nukrypimai nuo kontrolinių indeksų MFT. Kaip papildoma rizikos valdymo priemonė taikoma vertės pokyčio rizikos (Value-at-Risk – VAR) metodika.
Skolinimo rizika valdoma keliant griežtus reikalavimus emitentų ir sandorio šalių finansiniam patikimumui. Siekiant sumažinti skolinimo riziką, nustatomi emitentų, sandorio šalių ir jų grupių įsipareigojimų Lietuvos bankui limitai.
Užsienio atsargų likvidumo rizika valdoma nustatant likvidumo normatyvus ir labai likvidžių finansinių priemonių dalį užsienio atsargose.
Atsiskaitymų rizikai valdyti taikomos įvairios korespondentinių sąskaitų valdymo priemonės, t.y. mokėjimų eiliškumo nustatymas, pinigų srautų derinimas. Šios priemonės padeda sumažinti nuostolio, sandorių šalims laiku neatsiskaičius, riziką.
Operacinė rizika valdoma aiškiai reglamentuojant darbo procedūras.(3).

IŠVADOS

Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kuris vienintelis išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, kredito įstaigų priežiūrą, valdo užsienio atsargas, atlieka kitas funkcijas.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, Lietuvos banko išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą.

LITERATŪRA

1. V. Snieška ir kt. Makroekonomika. Technologija. 2002.
2. Lietuvos bankas – www.lb.lt 2005 m. spalio 31 d.
3. Lietuvos banko metinė ataskaita- www.lb/lt/leidiniai/finatask/fa-2004-lt LB 2005.
4. B. Martinkus, V. Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Technologija. 2001.
5. V. Baršauskienė, I. Mačerinskienė. Studijų darbų parengimo tvarka. Technologija. 2004.

Centrinis bankas

ĮVADAS

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Nagrinėjama Centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės Centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.
Panagrinėsiu kaip Centrinis bankas reguliuoja pinigų pasiūlą krašto ūkyje, jo funkcijas monetarinėje sistemoje. Centrinio banko pinigų pasiūlos kontrolinės priemones yra: būtinųjų rezervų ir diskonto normų keitimas, atviros rinkos operacijos. Pinigų pasiūlos kreivė

1. CENTRINIS BANKAS

Vyriausybė apima bankų reguliavimą, norėdama apsaugoti vartotojus nuo bankų bankroto, nes indėlininkai gali prarasti gyvenimo santaupas. Šiandien bankai yra griežtai reguliuojami. Vyriausybė reguliuoja bankus, norėdama stabilizuoti ekonominės veiklos lygį. Indėlių ėmimas ir paskolų teikimas yra labai svarbus. Jei bankai žlugtų, firmos negautų lėšų investicijoms, todėl nukentėtų ekonominis ūkis. Bankų veikla veikia investicijų lygį, tai tiesiogiai susiję su ekonominės veiklos lygiu – staigus investicijų sumažėjimas gali sukelti ekonominę depresiją, staigus augimas – infliaciją.
Svarbiausia institucija, reguliuojanti bankų veiklą yra Centrinis bankas. Iš Centrinio banko gali skolintis lėšas kiti bankai. Svarbiausios centrinio banko funkcijos:

1. stabilizuoti ekonominės veiklos lygį, reguliuojant pinigų pasiūlą ir kreditavimą;
2. užtikrinti bankų sistemos tvarkingą funkcionavimą.

JAV 1913 m. buvo įkurtas Centrinis bankas, vadinamas Federaliniu rezervu. Jis padalintas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų, viską koordinuoja Federalinio rezervo taryba, sudaryta iš 7 asmenų, kuriuos skiria JAV prezidentas su Kongreso pritarimu.
Visi JAV bankai yra skirstomi į dvi grupes:
1) federalinio rezervo sistema;
2) nepriklausantys Fedederalinio rezervo sistemai.

JAV ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

1.2. Kanalai, kuriais veikia Centrinis bankas
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikinis Centrinis bankas daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1. schemą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia Centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV Centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis, keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir infliacijos mažėjimu. Antra, jei Centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei Centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Centriniai bankas įgyvendindas savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo Centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčių dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į Centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, Centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl Centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, Centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV Centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikinis centrinis bankas veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo Centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingą jos aspektų svarbą. Kai kurios jų – monetaristai ir keinsistai – teigia, kad jas sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos – pasiūlos pusės – atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą. Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o Centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę MxV=PxQ (M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę – NBNP – galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra trys monetarinės politikos priemonės: (1) centrinio banko paskolų kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą diskonto normą, (2) privalomųjų komerciniш bankų rezervų reguliavimas, lemiantis ne tik “perteklinių” rezervų kiekį, bet ir pinigų multiplikatorių, bei (3) vyriausybės vertybinių popierių pirkimas arba pardavimas. Ilguoju laikotarpiu, pasak monetaristų, įmanomas tik kainų, bet ne gamybos didėjimas, nes, esant natūraliajam nedarbui, agreguotoji pasiūla yra visiškai neelastinga. Taigi AD skatinimas kelia tik kainas.
Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas – sumažinti neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika pasiekia visišką užimtumą (AS iki to taško absoliučiai elastinga), ir pateikdami formulę AD=AS=C+I+G+E (C – vartojimo išlaidos, I – investicijos, G – vyriausybės išlaidos, E – grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių, galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų ekvilibriumą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos. Keisdama individualių vartotojų mokesčius, vyriausybė gali veikti C, įmonių mokesčius – I, ji taip pat gali keisti savo išlaidas bei subsidijuoti ekportą ar mažinti importą. Keinsistai mano, kad nuosmukio metu vyriausybės išlaidos turi viršyti pajamas. Pasiūlos pusės ekonomistai mano, kad ir AD, ir AS yra daugiau ar mažiau elastingos. Todėl AD didinimas gali arba didinti gaminamų prekių kiekį, t. y. užimtumą, ir kainas, t. y. sukelti infliaciją, arba abu kartu mažinti, t. y. didinti nedarbą. Tuo tarpu AS didinimas kartu mažina kainas ir didina užimtumą. Mokesčių sumažėjimas dažniausiai neatsilieps biudžetui, o jei ir atsilieps, tai trūkstamą investicijoms dalį padengs iš mokesčių sumažinimo sutaupyti pinigai. Taip pat, esant visiškam užimtumui, reikia skatinti taupymą, virsiantį investicijomis, ir mažinti vartojimo dalį. Vyriausybė, nors būdama didelė ir nerangi, todėl mažintina, turi dereguliuoti rinką, kad gamybos augimo nestabdytų nustatyti minimalūs užmokesčiai ir pan. Kartu būtina kontroliuoti gamintojus, kad, padidėjus AD, didintų gamybą, o ne kainas bei, mažinant struktūrinį nedarbą, siūlyti jiems reikalingos darbo jėgos.
Monetaristai ir keinsistai nesutaria dėl pinigų naudojimo dažnumo vaidmens. Monetaristai tvirtina, kad jis yra santykinai pastovus, o keinsistai mano, kad jį veikia polinkis taupyti ir kiti veiksniai. Iš čia kyla nesutarimas, kas efektyviau keis AD – pinigų masės pokytis (monetaristų) ar jų vartojimo dažnumo pokytis (keinsistų). Vertindami fiskalinę politiką, monetaristai mano, kad vyriausybės išlaidų didinimas ilguoju laikotarpiu turi būti finansuojamas iš mokesčių padidinimo (individualūs mažins vartojimą, o korporatyviniai – investicijos) arba biudžeto deficito (todėl reikės spausdinti naujus pinigus arba skolintis privačiose rinkose, kas sukurs išstumimo efektą), todėl jis apskritai nepadidins agreguotųjų išlaidų, taigi nekeis ir kainų bei realios gamybos. Užtat dėl išstumimo efekto didės nominaliosios palūkanos, o realiosios, lemiamos tik gamybos lygio, nesikeis. Keinsistai, didindami pinigų vartojimo dažnumą, fiskaline politika tikisi padidinti agreguotas išlaidas ir gamybą. Jei tai pakeis paklausą pinigams, gali keistis ir palūkanos. Vertindami monetarinę politiką, monetaristai sako, kad pinigų pasiūlos didinimas didins agreguotąsias išlaidas, todėl ir kainas. Tačiau reali gamyba tepriklauso nuo struktūrinio nedarbo, todėl ji ir nuo jos priklausančios realios palūkanos nekis. Nominaliųjų palūkanų kitimą monetaristai nuspėja, bet jo krypties nežino: pinigų masės didėjimas palūkanas pirmiau mažina, bet, pakilus kainoms, didėjanti paskolų paklausa jas kelia. Kaip tik todėl monetaristai siūlo veikti ekonomiką per pinigų masę, kuriа kontroliuoti galima, o ne per nekontroliuojamas palūkanas. Keinsistai, manydami, kad gali keistis ir pinigų naudojimo dažnis, dėl visų minėtų monetarinės politikos padarinių krypties nėra tikri, bet nuosmukio atveju siūlo ne tik didinti pinigų masę, bet ir išlaikyti žemas palūkanas.. Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla, kai AD didesnė už AS. Trumpuoju laikotarpiu ją galima sustabdyti mažinant vyriausybės išlaidas. Ilgu laikotarpiu ji neišvengiama, mažinti ją galima restrikcine monetarine politika. Pasiūlos pusės atstovai, sutikdami su monetaristais, mano, kad dar reikia ir mažinti pajamų mokestį ir taip didinti visuminę pasiūlą.
Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju laikotarpiu atrodo priklausаs nuo infliacijos, jo priežastis – nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių, konkurencijos ir pan. Pasiūlos pusės šalininkai tarp infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti, reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau. Monetarinę politikа vykdo Centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau nuspėjamas. Monetarinės politikos pavyzdys – JAV federalinės rezervo sistemos bandymai kontroliuoti pinigų masę. 8- ajame dešimtmetyje diskonto norma buvo nustatoma labai dažnai, bet tai ėmė nesutapti su ilgalaikiais tikslais. 1979 m. dėmesys perkeltas į privalomųjų rezervų dalį, o nuo 1982 m. svarbiausios tapo atviros rinkos operacijos. Keinsistinės politikos pakilimas buvo 1961-1969 m., kai JAV prezidentai Dž. F. Kenedis ir L. Džonsonas padidino vyriausybės išlaidas keliams, leido išskaityti iš mokesčių dalį, skirtą investicijoms, o vėliau dar sumažino mokesčius. Žymiausia pasiūlos pusės fiskalinės politikos išraiška buvo “reiganomika”, kai 1981 m. mokesčiai buvo sumažinti taip, kad bendrosios pajamos iš jų sumažėjo 2 proc. BNP. 1986 m. iр 14 pajamų mokesčio laiptelių palikti tik 3.

2. BANKO BALANSAS
Banko balansas susideda iš dviejų dalių: turto ir kapitalo.
Turtas- tai banko nuosavas turtas ir tai, kas yra paskolinta kitiems (suteiktos paskolos).
Kapitalas- tai banko nuosavybė ir įsiskolinimai (indėliai).
Turtą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1) neapmokėtos paskolos (suteiktos firmoms, namų ūkiams ir t.t.;)
2) valstybės obligacijos;
3) 3) rezervai sudaryti iš valiutos ir valstybės obligacijų.
Kapitalas yra skirstomas:
1) indėliai;
2) grynoji vertė- tai skirtumas tarp turto ir kapitalo vertės.

3. PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ
Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.
Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir Centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu viesuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei Centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms Centrinis bankas reikalingas kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatorius ir saugotojas. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

4.PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ STABILIZAVIMAS
Svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė yra atviros rinkos operacijos.
Atviros rinkos operacijos (open market operations) – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkoje.
Terminas „atviros rinkos operacijos“ reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuokime, kaip šie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia komercinių bankų (KB) perteklinius rezervus.
Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai didėja. Pasekime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:
a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;
b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.

Komercinių bankų balansas keičiasi kaip parodyta 2 paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė CB, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami CB aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad CB perdavė rezervus KB, todėl yra pliusuojami prie KB aktyvų. Pliusas CB pasyvuose rodo, kad KB rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja.

Bendras rezultatas yra : kai CB perka vertybinius popierius atviroje rinkoje, KB rezervai didėja. Jeigu bankai savo perteklinius rezervus skolina, pinigų pasiūla didėja. Kaip matome iš 3 paveikslo, jei CB perka 1000 Lt obligaciją, tai padidins pinigų kiekį 5000 Lt nepriklausomai nuo to, ar obligacija perkama iš KB, ar iš firmų.
Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB rezervus. Tarkime, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:
a) CB perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;
b) KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams CB, t.y. rezervams, juos sumažindami.

Kas skatina KB ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški; juos įgyvendinti nesunku.
Atskirose šalyse prekyba VVP nėra pakankama. Ši rinka menka šalyse, kur aukštas ir nenusakomas infliacijos lygis, ir šalyse, kur žmonės nepasitiki vyriausybe, kad ji sumokės skolas; ir atvirkščiai.
Kita svarbi Centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl Centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
Federalinis rezervas yra “bankų bankas”, galintis teikti paskolas komerciniams bankams. Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Federaliniam rezervui suteikus paskolą bankui, šio banko rezervinis indėlis padidėja – tai padidina bankų sistemos rezervus ir leidžia didinti pinigų pasiūlą. Centrinis bankas reguliuoja skolinamų lėšų komerciniams bankams kiekį:
1. Gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi .
2. Gali atsisakyti suteikti paskolą.
Reguliuojama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti. Komercinių bankų sukuriamų indėlių kiekis priklauso nuo jų rezervų ir būtinojo rezervo normos. Padidėjus būtinojo rezervo normai, sumažėja galimų sukurti indėlių apimtis.
Centriniam bankui pradėjus pirkti vyriausybinius vertybinius popierius, jų paklausa padidėja, todėl kyla jų kaina. Vertybinių popierių kainų ir palūkanų normų dydžiai juda priešingomis krypyimis – vertybinių popierių kainos kritimas reiškia, kad padidėja palūkanų normos dydžiai.
Pirkimai atviroje rinkoje ir palūkanų normų mažėjimas priklauso nuo bankų veiklos. Kai padidėja komercinių bankų rezervai, plečiama skolinimo veikla. Teikdami daugiau paskolų, bankai skatina palūkanų mažėjimą.
Diskonto normos ar būtinojo rezervo normos sumažėjimas mažina palūkanų normas. Centrinio banko priemonės, išplečiančios pinigų masę ir skatinančios visuminę paklausą:
• Pirkimas atviroje rinkoje;
• Diskonto normos mažinimas;
• Būtinojo rezervo normos mažinimas.
Šios priemonės suteikia galimybę bankams daugiau skolinti, didėja pinigų masė, mažėja palūkanų normos.
5. PASKUTINIS IŠTEKLIŲ ŠALTINIS


Dar viena svarbi Centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinomojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.
6. MOKĖJIMŲ MECHANIZMO PALAIKYMAS IR TOBULINIMAS


Galiausiai dar vienas Centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

Centrinio Banko indėlių palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią Centrinis Bankas moka už jame depozituojamas perteklines komercinių bankų lėšas. Lėšų perteklius susidaro, kai komercinis bankas priima daugiau indėlių, nei suteikia paskolų. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu komerciniame banke susidaręs lėšų perteklius yra automatiškai padedamas į Centrinį Banką. Paprastai Centrinio Banko indėlių palūkanų norma yra labai maža, todėl patartina surenkamas lėšas skolinti, o ne laikyti Centriniame Banke.
Centrinio Banko paskolų palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią komerciniai bankai moka Centriniam Bankui už iš jo gaunamas paskolas. Paskola iš Centrinio Banko imama, kai komerciniame banke susidaro lėšų stygius, t.y., išduodamos paskolos viršija surenkamus indėlius. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu, komerciniam bankui neturint pakankamai lėšų, kad būtų patenkinta paskolų paklausa, automatiškai yra imama paskola iš Centrinio Banko. Paprastai Centrinio Banko paskolų palūkanų norma yra labai didelė, todėl patartina stengtis surinkti daugiau indėlių, o ne skolintis iš Centrinio Banko.
Indėlių rezervų norma – parodo, kokią surinktų indėlių (įsipareigojimų) dalį (procentais) komercinis bankas turi laikyti Centriniame Banke. Šis indėlių rezervas yra reikalingas bankų likvidumui užtikrinti ir jokių pajamų komerciniams bankams neneša.

7. MONETARINĖS POLITIKOS INSTRUMENTAI

Didžioji dalis pasikeitimų bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje yra ne kažkieno padėto į banką milijardo dolerių pasekmė. Pasikeitimai nebeįtraukia kažkieno parduodamo aukso ar aukso padėjimo į banką. Vietoj to, jie yra Federalinės Rezervų tarybos veiksmų rezultatas. Fed kuria rezervus. Jis tai daro specialiai tam, kad padidinti bendrą pinigų ir kredito kiekį. Tokiu veiksmu Fed įtakoja ekonominio aktyvumo lygį. Ryšiai tarp Fed atliekamų veiksmų ir jų poveikio ekonominio aktyvumo (veiklos) lygiui yra sekančių dviejų skyrių tema. Čia mums rūpi paprasčiausiai pinigų ir kredito bendras kiekis. Pinigai ir kreditas atspindi dvi banko balanso puses: kada indėliai (pinigai) didėja, turi padidėti banko paskolos (kreditas) arba banko trumpalaikių iždo vekselių turėjimas. Dažnai būna ir viena ir kita. Nors galiausiai mus domins banko skolinimas, banko skolinimas nėra tiesiogiai kontroliuojamas Fed. Labiau tiesiogiai jos kontroliuojamas yra bendras pinigų kiekis cirkuliacijoje. Fed turi tris įrankius, su kuriais ji gali pakeisti pinigų kiekį ir kurie sudaro sekančių trijų skirsnių temą.

7.1 Rezervo reikalavimai

Paprasčiausias Fed turimas įrankis yra pakeisti rezervo reikalavimus. Fed nustato minimalų pinigų kiekį, kurį kiekvienas bankas privalo laikyti rezervuose. Nors iš principo vyriausybė galėtų reikalauti, kad bankai laikytų rezervus įvairiose formose (grynieji pinigai, vyriausybės obligacijos, auksas), Fed reikalauja, kad rezervai būtų laikomi kaip indėliai (depozitai, įmokos) Federaliniame Rezerve, dalinai dėl to, kad šis sąlygojimas palengvina rezervo reikalavimo kontroliavimą. Rezervo reikalavimų buvimas suteikia Federaliniam Rezervui galingą įrankį su kuriuo būtų galima įtakoti pinigų ir kredito kiekį ūkyje, nors šį įrankį Fed naudoja retai.
Tarkime, kad bankai pradžioje privalo palaikyti rezervus, lygius 10 procentų indėlių ir apsvarstykime kas atsitinka, jei rezervų reikalavimai yra sumažinami iki 5 procentų. Kiekvienas bankas atras, kad dabar jis turi perteklinius rezervus arba laisvus rezervus – rezervus, viršyjančius reikalaujamą sumą; tai yra, kiekvienas bankas galės skolinti daugiau. Ten kur lėšų trūkumas galėjo versti banką atmesti paskolas projektams, kuriuos jis laikė vertais, dabar jis suteiks šias paskolas. Naujos paskolos išleidžiamos, sukuriant naujus depozitus (indėlius) ir leidžiant dar naujas paskolas ir dauginimo procesas dar kartą paleidžiamas.

7.2 Diskonto dydis (minimalus skolinimo procentas)

Antrasis monetarinės politikos įrankis yra diskonto dydis. Federaliniai rezervų bankai yra vadinami bankų banku, nes jie skolina pinigus bankams ir laiko jų depozitus (indėlius). Palūkanų dydis, kurį bankai turi mokėti, kada jie skolinasi iš Federalinių Rezervų bankų yra vadinamas diskonto dydžiu (minimaliu skolinimo procentu). Kada diskonto dydis yra aukštas, palūkanų normos, taikomos bankų, yra linkusios būti aukštomis ir bankai paverčia paskolas mažiau prieinamomis.
Pagalvokime apie agresyvų banką, kuris visuomet palaiko tik minimalų rezervų dydį. Jis skolina visas lėšas, kurios nėra laikomos rezervuose. Jei didelis depozitorius staiga panori atsiimti lėšas, bankas yra priverstas skolintis lėšas, iš kitų bankų arba iš Federalinių Rezervų bankų. Kada Diskonto norma padidėja, palūkanų norma, kurią bankas turi sumokėti už skolinimąsi iš kitų bankų, didėja kartu. Diskonto norma veikia šį banką kaip tiesioginė verslo vykdymo kaina. Jei jis turi mokėti Fed daugiau, kad pačiam pasiskolinti, jis turi imti iš savo paties klientų daugiau.
Jei bankas vykdo mažiau agresyvią politiką ir laiko daugiau lėšų Trumpalaikių iždo vekselių formoje ar kituose likvidžiuose aktyvuose, didelio depozito atsiėmimas sukelia tik nedidelį koregavimą: bankas paprasčiausiai parduoda šiek tiek savo likvidžių aktyvų. Diskonto normos pakėlimas paverčia kreipimąsi į Fed lėšų trūkumo atveju brangesniu ir tai paskatina bankus laikyti daugiau likvidžių aktyvų, kas savo ruožtu reiškia jog bankas skolins mažiau.
Fed ne tik naudoja aukštesnę diskonto normą, kad atimti bankams norą skolinti, jis taip pat normuoja priėjimą prie diskonto „lango“. Tai yra, jis gali nesutikti paskolinti bankui, netgi skelbiama diskonto norma; šis veiksmas priverčia banką imtis daugiau kainuojančių taisomųjų veiksmų, kad patenkinti Fed nustatytus rezervo reikalavimus.
Diskonto norma yra vienintelė palūkanų norma, kurią Fed nustato tiesiogiai. Visos kitos palūkanų normos yra nustatomos rinkoje paklausos ir pasiūlos jėgų. Bet kai Fed įtakoja bankų pasiryžimą skolinti, jis gali tuo pat metu įtakoti jų taikomas palūkanų normas, kurias jie moka depozitoriams. Palūkanų normos, kurias vyriausybė moka tiek trumpalaikiam skolinimuisi (trumpalaikiai iždo vekseliai), tiek ilgalaikiam skolinimuisi, taip pat yra nustatomos rinkoje. Fed veiksmai įtakoja šias palūkanų normas tik netiesiogiai.
Fed dažnai naudoja diskonto normą ne tiek dėl jos tiesioginių padarinių, bet kaip savo ketinimų signalą. Kada Fed sumažina diskonto normą, rinka žino jog Fed rimtai nusiteikęs paversti kreditus labiau prieinamais ekonomikoje (ūkyje) ir priešingai kada jis padidina diskonto normą. Iš kitos pusės, dažnai diskonto norma yra keičiama, kad atspindėti pasikeitimus palūkanų normose, kurie jau įvyko. Jei rinkos palūkanų normos pakilo, bet Fed sykiu nepadidina diskonto normos, skirtumas tarp diskonto normos, kurią bankai turi mokėti lėšoms iš Fed gauti ir normos, kurią jie gali gauti iš paskolų gali būti didelis; tai sudarys bankams pagundą mėginti besaikiai (perdėtai) skolintis iš Fed. Tokiu būdu, nors pasikeitimai diskonto normoje kartais signalizuoja pasikeitimą politikoje, kitais atvejais šie pasikeitimai tik atspindi Fed rinkos vijimąsi.

7.3 Tinkamo instrumento pasirinkimas

Iš trijų instrumentų, Federalinis Rezervas naudoja atviros rinkos operacijas dažniausiai. Pasikeitimai diskonto normose ir rezervų reikalavimuose yra laikomi bukais įrankiais lyginant su smulkiu koregavimu, kurį paverčia įmanomu atviros rinkos operacijos. Tokiu būdu, pasikeitimai rezervų reikalavimuose ir diskonto normose yra naudojami paskelbti dideliems pokyčiams monetarinėje politikoje, bet ne reguliariu pagrindu. Tokie pasikeitimai signalizuoja labiau suspaustą kreditą (tai yra pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie sukelia aukštesnias palūkanų normas ir sumažėjusį kreditų prieinamumą) arba laisvesnį kreditą (tai yra, pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie turi atvirkštinį poveikį). Jie gali būti ganėtinai veiksmingi: pavyzdžiui bankai, numatydami kredito suspaudimą, gali sumažinti savo skolinimą ir firmos gali padėti investicijų planus ant lentynos.

8. JAV BANKININKYSTĖS SISTEMOS STABILUMAS

Nežymaus rezervo sistema paaiškina kaip bankai sukuria pinigus ir ji taip pat paaiškina kaip, be Fed, bankai gali pakliūti į bėdą. Gerai valdomi bankai netgi iki Fed ir jo rezervų reikalavimų pasirodymo laikė rezervus, lygius tam tikrai vidutinei kasdieninių reikmių tikimybei. Bankas galėtų pakliūti į bėdą greitai, jei vienos dienos poreikiai viršytų jo rezervus.
Jei (dėl gerų ar blogų priežasčių) daugelis depozitorių praras pasitikėjimą banku tuo pat metu, jie mėgins atsiimti savo lėšas visi iš karto. Bankas paprasčiausiai neturės pinigų, nes didžioji dalis pinigų bus buvusi paskolinta paskolomis, kurios negali būti iš karto pareikalautos grąžinti. Ši situacija yra vadinama banko antplūdžiu. Bankų antplūdžiai buvo įprasti devyniolikto amžiaus Amerikoje kaip jie parodyti senuose Vesternuose, kur klientai mažame miestelyje išsirikiuodavo prie banko kol jis išmokėdavo tai, kokius rezervus jis turėjo, kas pirmesnis, tas gudresnis pagrindu. Žmonės kurie ateidavo ir prašydavo savo pinigų, gaudavo juos kol nieko nebelikdavo. Net jei bankas buvo ganėtinai stiprus, toks antplūdis galėjo greitai jį išmesti iš verslo. Galų gale, jei pasklistų gandas, kad bankas yra bėdoje ir keli klientai nubėgtų į banką ištuštinti savo sąskaitų, tada kiti investitoriai manytų, kad yra kvaili sėdėti ir laukti. Tik patys bėgdami į banką jie galėtų apsaugoti savo indėlius. Gandai galėtų greitai virsti į paniką ir kiti bankai taip pat būtų įtraukti į antplūdį. To pasekoje vienas piktas gandas galėtų privesti prie stipraus banko užsidarymo, tokiu būdu destabilizuojant bankininkystės sistemą ir vietinę ekonomiką.

8.1 Bankų antplūdžio grėsmės sumažinimas

Bankų antplūdžiai ir panikos periodiškai kamavo Amerikos bankininkystės sistemą. Iš tiesų, viena priežastis kodėl 1913 m. buvo įsteigtas Fed, tai paversti juos mažiau tikėtinais. Tame jam didžia dalimi sekėsi; paskutinė didelė panika kilo Didžiosios Depresijos viduryje, 1933 m. kad sustabdyti ją, Prezidentas Ruzveltas paskelbė bankų atostogas ir uždarė visus bankus. Bet nuo tada moderni bankininkystės sistema išvystė apsaugų įvairovę, kurios užbaigė arba bent sumažino bankų antplūdžio grėsmę daugumai bankų. Yra trys apsaugos lygmenys.
Pirmiausia, Fed nustato rezervo reikalavimus ir tarnauja kaip bankininkų bankas, kaip jau matėme. Netgi tie banko administratoriai, kurie gal norėtų gyventi neapgalvotai, išsiversdami su mažyčiai rezervais, negali šito daryti. Be to, jei vienintelė problema, su kuria susiduria bankas, yra trumpalaikio likvidumo – turėti grynųjų pinigų po ranka depozitorių reikalavimams išpildyti – dabar jis gali pasiskolinti iš Fed. Todėl Fed yra vadinamas „paskutinės išeities skolintoju“. Bet problema su buvimu paskutinės išeities skolintoju yra kaip atskirti bankus, kurie susiduria tik su likvidumo problema ir tuos kurie iš tiesų yra nemokūs, kurie turi būti uždaryti, nes jų paskolos tapo blogomis ir jie yra skolingi depozitoriams daugiau nei jų aktyvų vertė. Didžiosios Depresijos metu Fed atsisakė skolinti daugeliui bankų ir jie buvo priversti užsidaryti.
Antrasis apsaugos lygmuo yra suteikiamas banko savininkų. Dauguma bankų yra įkuriami investitorių, kurie finansuoja tam tikrą pinigų sumą už nuosavybės dalį. Firmos grynoji vertė – skirtumas tarp banko aktyvų ir jo prievolių – yra pradinė investicija, padidėjusi arba sumažėjusi laikui bėgant banko pelnu arba nuostoliais. Jei bankas padaro blogus investicijų sprendimus, tada šie akcininkai gali būti priversti prisiimti kainą, o ne depozitoriai. Akcininkų teikiama pagalvė ne tik apsaugo depozitorius, ji taip pat skatina banką būti apdairesniu savo paskolose. Jei bankas prisidaro blogų paskolų, savininkai rizikuoja savo visa investicija. Jei savininkų grynoji vertė banke yra pernelyg maža, savininkai gali išvysti save situacijoje „Herbas aš laimiu, pinigas tu pralaimi“: jei rizikingos investicijos baigiasi gerai, papildomas pelnas atitenka bankui; jei jos baigiasi blogai, bankas subankrutuoja, bet kadangi savininkai buvo pastatę ant kortos nedaug, jie mažai ką turi prarasti. Tokiu būdu vyriausybė uždėjo bankams kapitalo reikalavimus: bankai privalo palaikyti tam tikrą santykį grynos vertės į depozitus. Kapitalo reikalavimai apsaugo nuo nemokumo; jie reiškia, kad jei bankas blogai investuoja ir daugelis jo paskolų negrąžinamos, bankas vis tik bus pajėgus grąžinti pinigus depozitoriams. (Priešingai, rezervai ir galimybė skolintis iš Fed apsaugo nuo nelikvidumo; jie užtikrina, kad jei depozitoriai nori grynųjų pinigų, jie gali juos gauti.) Kartais – dažniau paskutiniais metai bankas prisidaro tiek blogų paskolų, kad jis neišpildo kapitalo reikalavimų.
Kaip trečią ir paskutinį apsaugojimą vyriausybė įvedė Federalinę Indėlių Draudimo Korporaciją (FDIC) 1933 m. Federaliniai bankai ir santaupos ir paskolos turi pirkti draudimą, kuris užtikrina, kad indėlininkai (depozitoriai) galės atgauti visus savo pinigus, iki $100,000 vienai sąskaitai. Kadangi depozitai (indėliai) yra garantuojami (laiduojami) federalinės vyriausybės, indėlininkams, bijantiems banko griūties, nereikia bėgti į banką. Jie gali verčiau eiti į banką nei bėgti. Indėlio draudimas tokiu būdu ne tik apsaugo indėlininkus, jis turi didžiulę įtaką bankininkystės sistemos stabilumo didinimui. Indėlio draudimo esmė slypi tame fakte, kad dėl to jog jis yra, grėsmė, nuo kurios jis apdraudžia yra daug mažiau tikėtina. Tai lyg gyvybės draudimas kažkokiu būdu stulbinančiai prailgintų gyvenimą.
Indėlio draudimo kritikai baksnoja į atsveriantį trūkumą: indėlininkai nebeturi paskatos kontroliuoti (stebėti, tikrinti) bankus, kad užtikrinti jog jie investuoja lėšas saugiai. Nepaisant to ką bankas bedarytų su jų lėšomis, jie yra apsaugoti. Nors daugelis ekonomistų nėra įtikinti, kad indėlininkai patys galėtų veiksmingai kontroliuoti bankus, indėlių draudimo sistema sukuria tam tikras savitas paskatas. Indėlininkai turi paskatą padėti savo pinigus į bet kokį banką, kuris siūlo didžiausias įplaukas. Kad uždirbti didesnias įplaukas, bankas priverstas imtis didesnės rizikos. Bet didesnės rizikos padaro labiau tikėtiną tai, kad bankui nepasiseks ir jis turės kreiptis į savo federalines garantijas. Tas faktas, kad depozitoriai yra apsaugoti nuo rizikos kad bankas taps nemokiu, paverčia bankroto tikimybę didesne.
Kadangi indėlininkai neturi paskatos kontroliuoti bankus – ir gali nepadaryti labai veiksmingo darbo net jei jų paskatos nebūtų buvę panaikintos indėlininko draudimo – bankų kontroliavimo našta gula ant Fed ir kitų vyriausybinių įstaigų. Šis reguliavimas apima daugiau nei tik rezervų ir kapitalo reikalavimus: jis apriboja investicijų, kurias bankai gali padaryti, pobūdžius. Dalis kaltės dėl S & L griūties slypi šių apribojimų sušvelninime; kai kurie S&L pasinaudojo savo didesne laisve daryti didelės rizikos investicijas ir paskolas.
Depozito draudimas taip pat kaltinamas dėl pavojingos būklės, kurioje šiuo metu randasi JAV bankininkystės sistema. 3-iojo praeito šimtmečio dešimtmečio metu, prieš sukuriant FDIC, bankai žlugo vidutiniu 600-ų per metus tempu, o Depresijos metu nuo 1930 iki 1933 neįtikėtinu 2000 per metus tempu. Reguliacinė struktūra, įkurta FDIC, pradžioje atrodė veikianti. Nuo 1960 iki 1974 buvo vidutiniškai tik 6 bankų žlugimai per metus, tuo tarpu nuo 1975 iki 1981 buvo vidutiniškai tik 11 per metus. Ir dauguma įvykusių žlugimų buvo maži ir nereikšmingi bankai. Bankų žlugimai smarkiai šoktelėjo ir vis dar didelis skaičius bankų yra pavojingoje finansinėje padėtyje.
JAV bankų susilpnėjusi finansinė padėtis buvo manoma prisidėjusi prie ekonominio nuosmukio, kuris prasidėjo 1991. Bankai nesugebėjo ar nenorėjo skolinti ir kredito apribojimas vedė prie sumažėjusio investavimo.

IŠVADOS

1. Pinigai yra bet kas, kas yra bendrai priimta duotoje visuomenėje kaip keitimosi terpė, vertės saugojimas ir atsiskaitymo vienetas.
2. Yra daug būdų išmatuoti bendrą cirkuliuojančių pinigų kiekį, su tokiais pavadinimais kaip M1, M2 ir M3. Visi įtraukia tiek valiutą, tiek čekių sąskaitas. Jie skiriasi tuo, ką jie įtraukia kaip aktyvus, kurie yra artimi pakaitalai valiutai ir čekių sąskaitoms.
3. Pirkėjui nereikia pinigų pirkti prekei, bent ne iš karto, jei pardavėjas ar finansinė institucija yra pasiruošusi pratęsti kreditą.
4. Finansiniai tarpininkai, kurie įtraukia bankus, santaupas ir paskolas, abipuses draudimo kompanijas ir kitas, visi turi bendrą tai, kad jie sudaro jungtį tarp klientų, kurie turi papildomų lėšų ir besiskolinančiųjų, kurie nori papildomų lėšų.
5. Vyriausybė yra įsitraukusi į bankininkystės industriją dėl dviejų priežasčių. Pirma, reguliuodama veiklą, kurios bankas gali imtis ir suteikdama indėlių draudimą vyriausybė siekia apsaugoti indėlininkus ir užtikrinti finansinės sistemos stabilumą. Antra, įtakodama bankų pasiryžimą suteikti paskolas, vyriausybė bando įtakoti investicijų lygį ir bendrą ekonominį aktyvumą.
6. Suteikdami paskolas bankai gali sukurti padidėjimą bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje, kuris yra pradinio padidėjimo bankų indėliuose kartotinis. Jei kiekvienas bankas skolins visus pinigus, kuriuos gali ir kiekvienas paskolintas doleris yra išleidžiamas prekėms pirkti, perkamoms iš kitų firmų, kurios padeda čekį į savo sąskaitą, pinigų daugiklis yra 1/ Fed uždėto rezervų reikalavimo. Praktikoje pinigų daugiklis yra žymiai mažesnis.
7. Federalinė Rezervų taryba gali įtakoti bendrą pinigų kiekį pakeisdama rezervų reikalavimą, pakeisdama diskonto normą arba atviros rinkos operacijomis.
8. Rezervų reikalavimai, kapitalo reikalavimai Fed veikimas kaip paskutinės išeities skolintojo, bei indėlio draudimas pavertė bankų antplūdžius retais. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje S & L nemokumas padidėjo dramatiškai ir daugelis bankų pasirodė esantys pavojingoje finansinėje padėtyje.

TEMŲ PALYGINIMAS

Stiglitz`o knygoje didelis dėmesys skiriamas Centriniam bankui (JAV Fedralinis rezervas (Fed)). Taip pat išaiškinama kaip Fed`as reguliuoja pinigų pasiūlą, kokios jo užduotys ir tikslai. Aprašomos monetarinės politikos priemonės. Rašoma apie pinigų kilmę, reikšmingumą ir funkcijas. Wonnacott`ų knygoje nagrinėjamos problemos yra išaiškinamos smulkiau, čia rašoma apie bankininkystės atsiradimą. Tačiau E.Stiglitz daugiau dėmesio atkreipia į pinigų pasiūlą ir į Centrinį banką. Bet, žinoma, pagrindiniai dalykai dėstomi panašiai.

LITERATŪRA
1. J. Stiglitz (1993). Economics.- USA
2. P.Wonnacott , R.Wonnacott (1994). Makroekonomika.- K: Littera uniwersity

Europos centrinio banko funkcijos

 

ĮVADAS
Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai kartu formuoja ir įgyvendina vadinamąją “Euro sistemą” (Eurosystem) – centrinę euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis “Euro sistemos” uždavinys – išlaikyti kainų stabilumą, bei saugoti euro vertę.
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas – euras, bei naujas bankas – Europos centrinis bankas (ECB).
Europos centrinis bankas ir eurą įsivedusių valstybių narių centriniai bankai sudaro naują subjektą, vadinamą „Euro sistema”. Kadangi kai kurios ES valstybės narės euro dar nėra įsivedusios, svarbu aiškiai atskirti dvylikos valstybių narių „Euro sistemą” nuo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), apimančios penkiolika valstybių narių.
1998 m. birželio 1 d. įsteigtas Europos centrinis bankas pakeitė savo pirmtaką – Europos pinigų institutą (EPI), atlikusį pagrindinį vaidmenį rengiantis 1999 m. sausio 1 d. numatytam euro įvedimui.
Europos centrinis bankas (ECB) įsikūręs Frankfurte prie Maino (Vokietijoje). Jame dirba visų ES valstybių narių atstovai.
ECB savo funkcijas atlieka visiškai savarankiškai. Nei ECB, nei „Euro sistemai” priklausantys nacionaliniai centriniai bankai, nei jų sprendimo galią turinčių struktūrų nariai negali prašyti ar vykdyti kokios nors kitos institucijos nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir negali siekti kaip nors veikti Europos centrinį banką ar nacionalinius centrinius bankus.
Rengdamos ir įgyvendindamos sprendimo galią turinčių institucijų, t.y. valdytojų tarybos, vykdomosios valdybos ir generalinės tarybos, sprendimus, ECB artimai bendradarbiauja su nacionaliniais centriniais bankais. ECB pirmininką ir dar penkis vykdomosios valdybos narius aštuonerių metų neatnaujinamai kadencijai skiria valstybės narės.
Europos centrinis bankas yra „Euro sistemos” šerdis. ECB garantuoja, jog jam patikėtas užduotis atliks pats arba per nacionalinius centrinius bankus. Siekdamas pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, ECB atlieka šias toliau vardijamas misijas:
• formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką;
• atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas;
• euro zonoje leidžia banknotus;
• rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai.
Europos centrinio banko veikla vykdoma per sprendimo galią turinčias institucijas(Valdytojų taryba, Vykdomoji valdyba, Generalinė taryba), kurių posėdžiai paprastai vyksta ECB.

1. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

1.1. POKYČIAI CENTRINĖJE BANKININKYSTĖJE
Kaip rodo pasaulinės centrinės ban¬kininkystės raidos tyrimai , centriniai bankai yra istorijos „produktas”. Jų vaid¬muo istorijos tarpsniuose kinta. Kad būtų galima žengti istorinį žingsnį – įvesti ben¬drąją euro valiutą ir laikytis bendros pini¬gų politikos – būtinai reikėjo sukurti struk¬tūrą, užtikrinančią, kad Europos sutartyje numatyti tikslai bus įgyvendinti. Todėl bu¬vo sukurta nauja, unikalios struktūros ir atliekanti ypatingas funkcijas Europos cen¬trinių bankų sistema, į kurią panašios pa¬saulyje nėra. Tokia institucija negalėjo at¬sirasti kaip visai nauja, labai svarbu buvo kuo daugiau pasinaudoti turimu ES šalių centrinių bankų potencialu ir patirtimi. ES sutartis ir Europos centrinių bankų siste¬mos bei Europos centrinio banko statutas, kuris kaip protokolas yra sutarties priedas ir turi tokią pačią juridinę galią, api¬brėžia šios sistemos veikimą. Tai pirmas demokratinių valstybių istorijos atvejis, kai centrinio banko veikla taip detaliai apibrėžiama aukščiausią galią turinčiu ju¬ridiniu aktu. Taigi nesudaroma prielaidų laikyti abejotinomis tam tikrų ECBS orga¬nizavimo nuostatų, o priimamoms į ES ša¬lims šios nuostatos turi būti viršesnės už nacionalines.
Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir šalių narių nacionaliniai bankai. ECBS, skirtingai nuo savo narių, neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo orga¬nai yra kompetentingi spręsti, kaip to tiks¬lo bus siekiama: tiesiogiai ar per naciona¬linius centrinius bankus. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą ir „Eurosistema”, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagrindinius tikslus. Eurosistemą sudaro Eu¬ropos centrinis bankas ir vienuolikos šalių, įsivedusių eurą, centriniai bankai. Tai ša¬lys, kurios 1999 m. sausio 1 d. Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.

1.2. TIKSLAS IR PAREIGOS
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam tikslui, įpareigota remti Bendrijos ben¬drosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir suba¬lansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siek¬ti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukštas aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir so¬cialinės sanglaudos bei solidarumo. Siekda¬ma šių tikslų ECBS vadovaujasi atvirosios rin¬kos ekonomikos bei laisvosios konkurencijos principu, kuris skatina efektyviai skirstyti iš¬teklius. Susidūrus su kitais numatytais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas tu¬rinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.
1.3. PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėji¬mų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

Be šių uždavinių Eurosistema turi:
• prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
• rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
• atstovauti tarptautinio bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarptautinė¬se pinigų institucijose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susi¬jusio su ECB kompetencija. ES Sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetenci¬ja pinigų politikos, kurso politikos, mokėji¬mų sistemų ir finansų sistemų stabilumo sri¬tyse.
Reikia pažymėti, kad šiandieninėje la¬bai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultaci¬jų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.

2. EUROPOS CENTRINIS BANKAS

2.1. VAIDMUO
Pasaulio centrinių bankų raida aki¬vaizdžiai įrodo, kad monetarinės politikos sprendimai, priimti veikiant stipriai politi¬nei įtakai, gali daryti teigiamą poveikį tik trumpą laiką, tačiau vėliau, ilgesniu lai¬kotarpiu, tai sukels neigiamų pasekmių už-imtumui, pajamų augimui ir sudarys sąly¬gas didesnei infliacijai. Daugybė ekono-minių tyrimų įrodo, kad įstatymo nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankiš-ką pinigų politiką yra būtina prielaida no¬rint išlaikyti nedidelę infliaciją .
Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje demokratiškai išrinkta vyriausy¬bė tradiciškai laikosi tokios politikos, ku¬ri jai garantuotų galimybę būti perrinktai. Siekimas dalyvauti periodiškai vykstan¬čiuose rinkimuose verčia vyriausybę maksimizuoti naudą trumpuoju laikotarpiu, ta¬čiau tokia pinigų politika tikrai nepalanki sukurti gerovei. Todėl vienintelis teisingas sprendimas – perduoti atsakomybę už mo¬netarinę politiką centriniam bankui.
Nemažą vaidmenį formuojantis to¬kiai nuostatai turėjo ir ilgametė Vokieti¬jos Bundesbanko funkcionavimo patirtis, kuria remiantis buvo konstruojami ECB pa-grindai. Mastrichto sutartyje numatyta, kad ECB yra nepriklausomas, o tam reikia aiš-kaus mandato.
Pagrindinis pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja svarbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ekonominę politiką. Iš¬laikant stabilias kainas, infliacijos lūkes¬čiai ir palūkanų normos gali būti palaiko¬mos žemesniame lygyje. Tai sukuria ap¬linką, orientuotą į stabilumą, tokioje ap¬linkoje skatinama subalansuotos ir sude¬rintos ekonominės veiklos plėtra, garan¬tuojamas aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės au¬gimas ES.
Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos dau¬giau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai veiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normų lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro neigiamą įtaką gamy¬bos veiksnių rinkai. Rezultatas – netin¬kamas išteklių paskirstymas visose rinko¬se ir praktiškai sustojusi ekonomikos plėt¬ra: prekių rinkoje, kadangi nepavyksta pa¬siūlos padaryti priklausomos nuo paklau¬sos; kapitalo rinkoje, kadangi santaupos jau neskolinamos investuotojams, kurių projektuose numatomos didžiausios paja¬mos; darbo rinkoje, kadangi darbuotojai jau nesieja veiklos su didžiausia darbo paklausa.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų sta¬bilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam su¬artėjimui, už kurį atsakingos valstybės na¬rės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas ne vien tik investicijų, bet ir socialinių nuostatų, sveikatos apsaugos ir pensijų at¬žvilgiu. Nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Inflia¬cija turi būti prižiūrima, o kai reikia – ir mažinama. Iždo politika, suderinta su eko¬nomine plėtra, yra visos sistemos kertinis akmuo.
Taigi ECBS kainų stabilumo palai¬kymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomi¬ne ir socialine politika. Tačiau už šią po¬litiką atsakingos įvairių šalių valdžios ins¬titucijos, kurios turi kreipti dėmesį į ne¬vienodas nacionalines situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priemonės, kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.
Nepriklausomam centriniam bankui reikia ne tik aiškaus mandato. Jis taip pat turi būti atvira ir skaidri institucija, mažiausiai dėl trijų priežasčių:
1) Pirmiausia, skaidrumas padidina monetarinės politikos efektyvumą, taip daliai ekonomikos dalyvių sukuriami korektiški lūkesčiai. Prognozuojama pinigų politika padeda siekti kainų stabilumo, kuris pasiekiamas iš esmės nekeičiant pinigų skolinimosi kaštų ir esant žemiausiai palūkanų normai;
2) Antroji priežastis susijusi su tuo, kad demokratinėje visuomenėje centrinis bankas privalo atsiskaityti už savo vykdomą politiką.
3) Galiausiai atvirumas išorinio pasaulio atžvilgiu taip pat gali struktūrizuoti ir disciplinuoti vidinius debatus, vykstančius pačiame centriniame banke.
Atsiranda atsakingumo įgyvendini¬mo problema. Akivaizdu, kad instituci¬joms, turinčioms ilgą istoriją, pvz., Vokie¬tijos Bundesbankui, nereikia tokios oficia¬lios atskaitomybės, tačiau ji realizuoja¬ma įprastinėmis kalbomis ir pasisakymais, kurių metu perduodami tam tikri signalai apie pinigų politikos pasikeitimą.
Tačiau abejotina, ar tokia sistema galėtų būti perkelta iš Vokietijos j visos Europos kontekstą, kadangi tai yra ilga¬laikės veiklos suformuotas pasitikėjimo dalykas.
Taigi nepriklausomybės principų įgyvendinimas laiduojamas teisiškai, o at-skaitomybės įgyvendinimas daugiau pri¬klauso nuo paties ECB sprendimų ir pastan¬gų, diegiant visuomenei stabilumo kultū¬rą.
ECB kaip tarptautinės teisės subjek¬tas turi teisę sudaryti sutartis, dalyvauti tarptautinių organizacijų, tokių kaip TVF, TAB, EBPO veikloje.
ECB yra Eurosistemos piramidės vir¬šūnė. Teisė nustatyti, kaip bus vykdomi keliami uždaviniai – per ECB ar decen¬tralizuotai – suteikta ECB. Priimant šiuos sprendimus buvo vadovautasi decentralizuotu principu. Taip siekiama geriau panau-doti VCB išteklius. Reikėtų pabrėžti, kad decentralizuotu principu remiamasi tik vyk¬dant operacijas, o nutarimai ir juridinio reguliavimo funkcijos lieka griežtai cen-tralizuoti. Įgyvendindami decentralizavimo koncepciją VCB turi griežtai laikytis ECB nurodymų ir instrukcijų. Šių nuostatų vykdymui užtikrinti ECB įgaliotas imtis rei¬kalingų veiksmų, kreiptis į Europos Teisin¬gumo teismą.
ECB turi teisę ne tik sudaryti sutar¬tis su institucijomis, bet ir teisę leisti tei¬sinius aktus, kurių reikia Eurosistemos tiks¬lams. Skiriamos 2 ECB juridinių aktų rū¬šys:
• aktai, skirti kitoms institucijoms: reglamentai, sprendimai, rekomendaci¬jos ir nuomonės;
• juridiniai aktai, skirti Eurosistemos valdymui, numatantys griežtą VCB subordinaciją ECB; tai instrukcijos, nutarimai, veiklos kryptys.

Tik Europos Teisingumo Teismas gali vertinti ir interpretuoti ECB aktus. Euro-pos Teisingumo Teismo jurisdikcija kontro¬liuojant, kaip vykdomi ECB sprendimai nacionaliniuose bankuose, atspindi speci¬finį euro pinigų konstitucijos „saugotojo” ECBS pobūdį. Jeigu ECB nusprendžia, kad šalies centrinis bankas nevykdė įpareigo-jimų, jis gali nustatyta tvarka kreiptis į Eu¬ropos Teisingumo Teismą.

2.2. NEPRIKLAUSOMYBĖ
Europos sutartyje ECB ir ECBS ne¬priklausomybė turi konstitucinės garanti¬jos statusą . Šiuo požiūriu ECB nepri¬klausomybė teisiškai yra labiau garantuo¬ta, negu Vokietijos Bundesbanko autono¬mija, kurią nustatyto įstatymas. Taigi ECB teisiškai turi tvirtesnius nepriklausomybės teisinius pagrindus. Centrinių bankų nepriklausomybės sąvoka įvairiais aspektais yra nagrinėta ir Lietuvoje.
Nacionalinių centrinių bankų nepri¬klausomybės lygiui įvertinti reikėjo api¬brėžtų kriterijų, kuriuos suformulavo EPI .
Nepriklausomybės koncepciją vė¬liau EPI detalizavo savo parengtoje Kon-vergencijos ataskaitoje (1998 kovas), ku¬ri kartu su kiekvienos šalies CB statuto įvertinimu buvo pristatyta EVT.
Skiriama institucinė, finansinė, as¬meninė ir funkcinė centrinio banko nepri-klausomybė.
Institucinė nepriklausomybė
Institucinė nepriklausomybė reiš¬kia, kad ECBS, rūpindamasi savo teisė¬mis, vykdydama įsipareigojimus ir spęs¬dama uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos ar¬ba šalių narių institucijų. ES institucijos ir šalių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti CB autonomijos principą ir nesi¬stengti daryti įtakos sprendimus priiman¬čių ECB organų nariams ir nacionaliniams centriniams bankams.
ECBS turi remti ne tik pirminį pi¬nigų stabilumą, bet ir bendrą ekonomi¬nę politiką su sąlyga, kad tai nesikerta su svarbiausiu tikslu – kainų stabilumu. Visų pirma, ECBS įpareigotas skatinti su¬derintą ir subalansuotą ekonominį plė¬tojimą, tolygią plėtrą be infliacijos, siek¬ti aukšto aprūpinimo darbu lygio ir iš¬laikyti pinigų stabilumą. Toks įpareigo¬jimas remti bendrą ekonominę politiką gali pakirsti emisijos banko nepriklau¬somybę ir pakenkti jo pinigų politikos tikėtinumui. Šitaip galėtų būti labai lengva atsikratyti atsakomybės, ir pirmi¬nio tikslo nesilaikymas galėtų būti pa¬teisintas remiantis antrinio tikslo sieki¬mo motyvais. Dėl šios priežasties ECB neturi prisiėmęs griežto įsipareigojimo apibrėžti bendrąją ekonominę politiką rėmais, jis siekia svarbiausio tikslo – kai¬nų lygio stabilumo be papildomų susais¬tymų ir sąlygų.
Šiuo atveju ES organams nereikia imtis jokios demokratiškos ECB kontrolės. Įstatymuose numatoma, kad ECB nepri¬klauso parlamentinei atsakomybei ir ne¬turi būti vadovaujamasi taisykle, pagal kurią kiekviena valstybinė veikla turi pri¬klausyti nuo vyriausybės įtakos. Tokiu sa¬vanorišku apsiribojimu pinigų politika at¬skiriama nuo kasdieninių politikų ginčų. Be to, JAV patirtis rodo, kad pastangos demokratiškai kontroliuoti centrinį ban¬ką nepadidina pinigų stabilumo.
ECBS nepriklausomybė dar nereiš¬kia, kad sistema išvengia bet kokios at-sakomybės ir nėra politiškai kontroliuo¬jama. Pirma, ECBS sukurta sutartimi, ji vykdo įstatymo pavestas užduotis. Antra, organų narius skyrė demokratiškai įteisin¬tos institucijos. Be to, yra numatyta, kad sistema gali išdėstyti ir viešinti savo vyk¬domą politiką Europos Parlamentui ir jo komitetams.

Finansinė nepriklausomybė


Siekiant garantuoti ir finansinę ECBS nepriklausomybę, antrojo EPS kū¬rimo etapo pradžioje buvo kategoriškai uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams ban¬kams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems Europos Sąjun¬gos institucijų organams – centrinėms vy¬riausybėms, regioninėms ir vietinėms są¬jungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išim¬tys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir priva¬čioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudo¬tis pirmenybe gaunant kreditus iš finan¬sinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų po-litikoje, kadangi centriniai bankai nuo¬lat ir visose valstybėse perimdavo „vals-tybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriau¬sybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotar¬pio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršyda¬vo net 10 proc. BVP. Tokia praktika pa¬žeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su pati¬kimos pinigų politikos vykdymo princi¬pais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sis¬temoje tokia praktika pripažinta kaip ne¬priimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straips¬niai ir atitinkamus reikalavimus įgyven¬dinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centri¬nio banko ir visas viešojo sektoriaus pri¬vilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždrau¬dimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir lai¬kyto savaime suprantamu tiesioginio vals¬tybės finansavimo instrumento. Taip su¬daromos vienodos sąlygos visiems finan¬sų rinkos dalyviams ir pašalinama su pi¬nigų rinkos poreikiais nesusijusios papil¬domos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema ga¬li būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais po¬pieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas po¬litinis spaudimas mažinti palūkanų nor¬mas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip vals¬tybės vertybinių popierių kiekis augtų.
Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmo-nių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antri¬nėje rinkoje.

Asmeninė nepriklausomybė
Vien institucinės ir finansinės ne¬priklausomybės neužtenka, kad galima būtų vykdyti nepriklausomą, į pinigų sta¬bilumo tikslą orientuotą pinigų politiką. Būtinos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalai¬kius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą iš vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.
ECB vykdomosios valdybos narių at¬žvilgiu šie reikalavimai gali būti laikomi įvyk¬dytais, kadangi jų tarnybos laikas siekia 8 me¬tus, perrinkimo negalima atlikti pliuralistiniu būdu, renkami tik pripažinti profesinės patir¬ties turintys asmenys. Nariai perrenkami abi¬pusiu susitarimu valstybės arba vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus ET ir išklausius Europos Parlamento bei ECB tarybos nuomo¬nės. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančio¬sios tarybos arba vykdomosios valdybos pra¬šymu tik tada, jeigu jie nebevykdo savo tar¬nybai priklausančių atlikti pareigų arba pa¬daro didelių nusižengimų, susijusių susprendimais dėl pinigų politikos.
Vykdomosios valdybos narių tar¬nybos laiko ribojimas 8 metais be gali¬mybės būti perrinktais vis dėlto verti¬namas prieštaringai. Viena vertus, tai teigiamas bruožas pinigų stabilumo už¬tikrinimo požiūriu, kadangi valdybos nariai negali siekti perrinkimo ir todėl gali laikytis nepriklausomos politikos, o ne tokios, kuri patiktų nacionalinei vyriausybei. Kita vertus, nustatytas lai¬kotarpis be galimybės būti perrinktais, kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip pa¬pildoma priemonė prieš politinę priklausomybę nuo EVT, skiriančios vykdo¬mąją valdybą, politinio stabilumo po¬žiūriu tai yra problemiškas dalykas, ka¬dangi valdybos nariai, priimdami spren¬dimus dėl pinigų politikos valdančiojo¬je taryboje, dėl asmeninės karjeros ga¬li atsižvelgti į savo funkcijas naciona¬liniame lygmenyje.
Be to, baigiantis valdybos narių ka¬dencijai lieka rizika dėl įvairiapusės as-meninės priklausomybės ir interesų.
ECB valdančioji taryba sudaro val¬dyba ir EPS dalyvaujančių centrinių ban¬kų prezidentai. Šalims, dar nedalyvaujan¬čioms trečiajame EPS etape, vadinamo¬sioms „šalims narėms, kurioms galioja iš¬imtinės teisės” (pagal ES Sutarties 109k straipsnį), nebus atstovaujama ECB tary¬boje. Formuojasi savotiška problema dėl galimo interesų konflikto, kadangi šalių, nedalyvaujančių EPS, centriniai bankai, kaip neatskiriama ECBS dalis, privalo vykdyti kai kuriuos ECB sprendimus, o jų valdytojai yra tik ECB bendrosios tarybos, patariamojo pobūdžio organo, nariai.
Sprendimai dėl pinigų politikos pa¬prastai priimami paprasta balsų dauguma, o kiekvienas narys ECB taryboje turi tik vieną balsą. Galioja toks principas: vie¬na šalis, vienas balsas. Taigi nepriklau¬somai nuo šalių ekonominės reikšmės, vi¬sų nacionalinių centrinių bankų preziden¬tams suteikiamos tokios pačios galimy¬bės daryti įtaką. Šiuo požiūriu suteikiant vienodas balso teises stiprinama asmeni¬nė ECB tarybos narių nepriklausomybė, ne kaip atstovaujančių savo (didelei ar mažai) šaliai, o kaip tarybos narių, besi-remiančių ta pačia filosofija ir turinčių tą patį bendrą pagrindinį tikslą.
Asmeninės nepriklausomybės mas¬tas, kuris leistų nepriklausomai nuo as-meninių, dalykinių arba regioninių pre¬ferencijų bei galimo politinio spaudimo nuosekliai laikytis pinigų politikos, orien¬tuotos į kainų stabilumo tikslą, priklauso nuo EPS šalių sudėties, nacionalinių sta¬bilumo preferencijų ir asmeninės ECB ta¬rybos sudėties.

Funkcinė nepriklausomybė
Funkcinė nepriklausomybė reiškia tai, kad centrinis bankas yra nepriklauso-mas nustatydamas tarpinius pinigų politi¬kos tikslus ir įgyvendindamas pinigų poli-tikos principus.

2.3. ATSAKINGUMAS
Europos Parlamentas siekia padi¬dinti ECB atskaitomybę, kad būtų užtik-rintas ECB veiklos aiškumas ir atsakin¬gumas. Taigi ECB turi būti nepriklauso-mas, bet atsakingas. Atsakingumas reiš¬kia, kad informacija apie centrinio ban¬ko tikslus ir instrumentus yra viešai pri¬einama. Kartu turi būti viešai prieinama ir naujausia informacija apie tai, kaip sie¬kiama tikslų.
Mastrichto sutarties protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 27 straipsnyje numa¬tyta, kad ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas turi tikrinti nepriklauso¬mi auditoriai, kurie skiriami Valdančio¬sios tarybos teikimu, pritarus Tarybai.
Be to, yra numatyta, kad ECB ren¬gia savaitines konsoliduotas, ketvirtines ir metines ataskaitas. ECB ketvirtines fi¬nansines ataskaitas tvirtina Vykdomoji valdyba. Metinė finansinė ataskaita turi būti tikrinama atliekant nepriklausomą auditą. Po to ši ataskaita kartu su audito¬riaus išvada pateikiama Valdančiajai ta¬rybai, kuri turi patvirtinti ataskaitą per pir¬mą kitų metų ketvirtį.
ECB atsakingumas įgauna specifi¬nes formas, kurios reiškiasi visų pirma sie-kiant tikslų ir pateikiant visuomenei sa¬vo politikos vykdymo rezultatus.

2.4. TIKSLŲ SIEKIMAS


ECBS tikslas — vidinis kainų stabilumas. Pagal tai, kaip siekiama šio tikslo, gali būti matuojamas sistemos ir sprendimus priiman¬čių organų narių darbo veiksmingumas. To¬dėl nuspręsta, kad tikslas bus kiekybiškai identifikuojamas ir viešai skelbiamas vi¬suomenei.
Faktinių rodiklių ir iškelto tikslo pa¬lyginimas išreiškia ECB atskaitomybę, at-skleidžiama, kaip ir kokiu lygiu siekiama tikslų.
ECB negalėjo kopijuoti Bundesbanko monetarinės politikos. Ekonomika euro zonoje nėra tokia pati kaip Vokietijo¬je, o euras nėra tokia pati valiuta kaip Vo¬kietijos markė.
ECB politika skyrėsi nuo pat pra¬džių. Joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoro¬da, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, bankas remiasi numanoma ir nepublikuo¬jama infliacijos prognoze, kuri gaunama iš indikatorių grupės, tokių kaip produkci¬jos nuokrypiai, augimo prognozės ir įvai¬rios kainų kitimo tendencijos.
Skirtingai nuo Bundesbanko, ECBS stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų sta-bilumo tikslą. Kainų stabilumas reiškia metinį suderinto vartojimo kainų indekso augimą euro zonoje neviršijant 2 proc. ri¬bos.
Kainų stabilumo apibrėžimas apima ir infliacijos tikslo apibrėžimą. Kritikai įver-tino tai kaip ženklą, kad ECB galėtų rodyti daugiau tolerancijos defliacijai, o ne inflia-cijai. Tačiau ECB prezidento nuomone, de¬fliacija būtų nepageidaujama esamoje ap-linkoje, be to, kainų kritimo situacija ne¬atitiktų kainų stabilumo. Tikslas apima ir numatomą žemutinę ribą ties nuliu, taip nenumatoma „negatyvaus didėjimo” gali¬mybė, kuri atrodė įmanoma pagal pirminį originalų apibrėžimą. Tai reiškia, kad ECBS infliacijos tikslas yra metinis kainų indekso augimas 0-2 proc. ribose. Be to, ECBS Val¬dančioji taryba aiškiai apibrėžė, kad kainų stabilumas turi būti išlaikomas vidutiniame laikotarpyje. ECBS negali būti laikoma at¬skaitinga už trumpalaikius nuokrypius nuo kainų stabilumo, pavyzdžiui, dėl staigaus importo kainų pokyčio arba specifinių fis¬kalinių priemonių.
Euro zonoje naudodamas suderintą vartojimo kainų indeksą, ECB grindžia sa¬vo sprendimus monetarine, ekonomine ir
fiskaline euro zonos kaip visumos plėtra. Bendrojoje monetarinėje politikoje turi bū¬ti atsižvelgiama į plačias euro zonos per¬spektyvas: ji nereaguos į specifinę regio¬ninę arba nacionalinę plėtrą.
Taigi ECBS atskaitomybė išreiškia¬ma kiekybiniu rodikliu. Tačiau toks tikslo apibrėžimas jau buvo kritikuotas ir kelia tam tikrų problemų.
Tikslas, nustatomas iki 2 proc., ver¬tinamas kaip gana griežtas matas, juo la¬biau nežinant, kiek tas indeksas tiks in¬fliacijai matuoti. Be to, skirtingi naciona¬liniai indikatoriai, įskaitant Vokietijos kai¬nų indeksą, linkę pervertinti realią inflia¬cijos normą. Remiantis paskutinėmis Bun¬desbanko studijomis, Vokietijos infliacija yra padidinta 0,75 proc. punktais .
“Eurostatas”, Europos sąjungos sta¬tistikos biuras, argumentuoja, kad suderin¬tas vartojimo kainų indeksas yra toks kai¬nų indeksas, kuriame atsižvelgiama į nau¬jausius ekonomikos tyrinėjimus zonoje. Ta¬čiau neatmetama galimybė, kad tam tik¬ru laikotarpiu gali būti neįmanoma jos tiks¬liai įvertinti.

2.5. VIEŠUMAS


ECBS turi būti atsakingas ne tik už tai, kad būtų pasiekti jo tikslai, bet ir paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką atitinka¬moms valdžios institucijoms ir visuomenei.
ECBS atskaitomybės pagrindai išdės¬tyti ECBS Statuto 15 straipsnyje , pagal kurį ECB privalo:
• mažiausiai keturis kartus per metus
parengti ir pateikti pranešimus apie
ECBS veiklą;
• kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;
• papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų pinigų politikos ataskaitą Europos Parlamentui, EK, ET. ECB prezidentas privalo pateikti šią ataskaitą ET ir Europos Parlamentui, kuris gali surengti pateiktos ataskaitos svarstymą.

Taigi ECB nuolatos pateikia mone¬tarinės, ekonominės ir finansinės situaci¬jos euro zonos įvertinimą ir suteikia in¬formaciją apie kiekvieną specifinį mone¬tarinės politikos sprendimą, koks jis be¬būtų – palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra.
Tai atliekama darant spaudos pra¬nešimus, rengiant spaudos konferencijas, leidžiant leidinius ir organizuojant susi¬tikimus. Spaudos pranešimai parengiami nedelsiant po Valdančiosios tarybos susi¬tikimų, tokiuose pranešimuose visada pateikiamas tikslus priimtų sprendimų są¬rašas kartu su pirmine esmine informaci¬ja.
Spaudos konferencijos rengiamos kas mėnesį. Jos pradedamos detalizuotu įžanginiu pareiškimu, ir tokie įžanginiai pareiškimai taip pat publikuojami nedel¬siant. Pareiškime prezidentas ir preziden¬to pavaduotojas pateikia Valdančiosios tarybos požiūrį į ekonominę situaciją bei pirminius argumentus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai dėl pinigų politi¬kos, po to būna klausimų ir atsakymų se¬sija.
Iš visų leidinių reikšmingiausi yra ECB biuletenis, leidžiamas kiekvieną mė¬nesį, ir metinė ataskaita. Nuo 1999 m. kas mėnesį leidžiamame biuletenyje pa¬teikiama detali ekonominės situacijos eu¬ro zonoje analizė. ECB biuletenyje pa¬teikiami teminiai išsamios analizės straipsniai, susiję su monetarine ECBS po¬litika ir euro zonos ekonomika.
Be to, kaip reikalaujama ECBS Sta¬tute, ECB kas savaitę publikuoja konso-liduotą balansinę ataskaitą.
Vykdomoji valdyba rengia prane¬šimus, kuriuose nagrinėjamos dalykinės problemos, iškylančios vadovaujant mo¬netarinei politikai.
Iki šiol ECB kritikuojamas dėl to, kad atsisakydavo publikuoti infliacijos prognozavimo detales, kurios yra svar¬biausia jo monetarinės politikos strategi¬jos atrama. Bankas taip pat griežtai atsi¬sako publikuoti kiekvieną monetarinės politikos pasitarimų smulkmeną ir tarybos na¬rių balsavimo protokolus, sprendimus, ku¬rie sukelia plačius debatus dėl banko at¬skaitomybės. ECB motyvuoja tokį elgesį tuo, kad balsavimo protokolų publikavi¬mas sukeltų tokį reiškinį, kai tarybos na¬riai patirtų politinį spaudimą iš naciona¬linių vyriausybių .
ECB pareigūnai taip pat argumentuo¬ja, kad infliacijos prognozių publikavimas galėtų sukelti priešingą dalyką. Jeigu ECB paskelbtų prognozę apie kylančią infliaci¬ją, tai pati prognozė galėtų sukelti šį proce¬są. Pvz., profesinės sąjungos galėtų traktuoti kylančios infliacijos prognozę kaip pretekstą reikalauti aukšto darbo užmokesčio.
Manoma, kad ECB populiarumas yra problemiškas dalykas dėl didelio po¬litinio aparato. Skeptikai mano, kad ECB nebus toks populiarus EPS zonoje, koks yra Bundesbankas Vokietijoje dėl to, kad tai bus kur kas įvairesnis politinis apara¬tas, sudarytas iš įvairių ES institucijų EK, ET, Europos Parlamento ir grupės E-11 finansų ministrų, vienuolikos pirmosios bangos EPS dalyvių. Patyrusių Vokietijos centrinio banko atstovų požiūriu tokioje aplinkoje ECB turėtų elgtis atsargiai, netgi tada, kai iš jo reikalaujama drastiškų veiksmų.

2.6. VALDYMAS
1998m. birželio 1 d. įkurtas ECB perėmė funkcijas iš Europos Pinigų Instituto, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukurti, bendrajai pinigų politikai įgyvendinti ir bendrajai valiutai įvesti trečiame EPS etape.
1999m. sausio 1 d. atskaitomybė už pinigų politiką euro zonos šalyse perėjo Europos Centriniam Bankui. Jo valdymo organai yra:
1) Valdančioji taryba;
2) Vykdomoji valdyba;
3) Bendroji taryba.

Valdančiąją tarybą sudaro vykdančio¬sios valdybos skiriami nariai, ECB preziden¬tas, ECB viceprezidentas ir keturi skirti vyk¬dančiosios valdybos nariai, taip pat vienuo¬likos EPS šalių centrinių bankų valdytojai.
Pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:
1) EPS pinigų politikos krypties, įskaitant ir pinigų politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos Europos Centrinių Bankų Sistemoje nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;
2) teisės aktų bei prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai
patikėtų uždavinių vykdymą, parengi¬mas bei patvirtinimas.

Valdančiosios tarybos susirinkimuo¬se gali dalyvauti ES Tarybos pirmininkas ir ES Komisijos narys, o taip pat ir kiti Valdančiosios tarybos pakviesti asmenys. Kiekvienas nacionalinio centrinio banko valdytojas gali pasikviesti po vieną pa¬dėjėją, išskyrus tuos susirinkimus, kai yra svarstoma pinigų politika. Tuo atveju, kai nacionalinio banko valdytojas negali da¬lyvauti susirinkime, jis raštiškai gali įga¬lioti (be išankstinio įspėjimo) kitą asme¬nį dalyvauti susirinkime.
Sprendimai priimami paprasta bal¬sų dauguma. Balsams pasiskirsčius toly¬giai lemia prezidento balsas. Kai kurie sprendimai finansiniais klausimais, susi¬jusiais su ECB kaip akcininkų teisėmis, priimami pagal šalių narių įnešto kapitalo dalį j ECB, tokiu atveju vykdančiosios valdybos narių balsai turi „nulinį svorį”.
Vykdomąją valdybą sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• Keturi kiti skiriami tarybos nariai.

Yra nustatytos tokios pagrindinės Vykdomosios valdybos funkcijos:
• įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą pinigų politiką, bei teikti
reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;
• vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;
• tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.

ECB prezidentas siūlo datas, kada turi būti šaukiami Vykdomosios valdybos susirinkimai, kuriuose sprendimai priima¬mi 2/3 narių balsų. Jeigu nėra kvorumo, prezidento iniciatyva gali būti sušauk¬tas neeilinis susirinkimas ir sprendimas priimtas be kvorumo.
Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Taigi narių kadencijos pasibaigs ne vienu metu ir taip bus išvengta tokio reiškinio, kai ateis visiškai nauja koman¬da, turėsianti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktų ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas – 8 me¬tai.
Bendrosios tarybos sudėtis dar plates¬nė. Ją sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• euro zonos vienuolikos nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir nacionali¬nių centrinių bankų, nepriklausančių euro zonai, valdytojai.

Svarbu paminėti, kad kiti keturi Vykdomosios valdybos nariai gali daly-vauti Bendrosios tarybos susirinkimuose, tačiau jie neturi balso teisės.
Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:
• veikia kaip ECBS patarėjas;
• renka statistinę informaciją;
• parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;
• rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;
• nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.

Valdymo organų tarpusavio santykiai
Bendroji taryba turi teisę teikti Valdančiajai tarybai pastabas, kai ši priima sprendimus dėl ECB statistikos, ECB metinės ataskaitos, apskaitos standartizacijos taisyk¬lių bei operacijų atskaitomybės, personalo įdarbinimo sąlygų. Be to, Bendroji taryba pa-teikia pastabas Vykdomajai valdybai tada, kai ši:
• pradeda vykdyti Valdančiosios tarybos patvirtintus teisės aktus, dėl kurių Ben¬droji taryba teikė pastabas;
• remdamasi Valdančiosios tarybos suteikta
teise priima teisės aktus.

Valdančioji taryba gali perduoti da¬lį įgaliojimų Vykdomajai valdybai, tačiau apie tai turi būti pranešta suinteresuotoms šalims arba paskelbta viešai, jeigu juridiš¬kai tai yra susiję su trečiąja šalimi. Val¬dančiajai tarybai turi būti pranešta apie Vykdomosios valdybos pagal įgaliojimą priimtus teisės aktus.

Komitetai
ECBS komitetus pagal specifines veiklos kryptis sudaro ECB atstovai ir kiekvienos šalies narės nacionalinio cen¬trinio banko atstovai. Valdančioji taryba nariams suteikia mandatus ir skiria pir¬mininką, kuriuo gali būti tik ECB atsto¬vas.
Šalies, kuri nepriklauso EPS, na¬cionalinio centrinio banko atstovas ga¬li dalyvauti ECBS komitetų posėdžiuo¬se, kuriuose nagrinėjami Bendrosios ta¬rybos kompetencijai priskirti klausimai. Europos Sąjungos komisijos atstovai taip pat gali būti kviečiami į komitetų po¬sėdžius.
ECBS komitetai ruošia siūlymus dėl atskirų veiklos sričių strategijos atlieka ki¬tas Valdančiosios tarybos nustatytas už¬duotis ir yra atsakingi Valdančiajai tary¬bai ir Vykdomajai valdybai.

ECB kapitalas
ECH kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų kapitalo įnašai, atsižvel-giant j atskiros šalies demografinį ir eko¬nominį lyginamąjį svorį. Pagrindinis kri¬terijus – Šalies gyventojų skaičius ir ben¬drojo vidinio produkto dydis (jo dalis ben¬droje sistemoje). Nacionalinių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos su tam tikrais apribojimais yra laikomi ECB. ECBS pajamos paskirstomos nacionali¬niams centriniams bankams atsižvelgiant i anksčiau minėtą kriterijų.

Valstybių centriniai bankai
EPS valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laiky¬damiesi tam tikrų ECB nurodymų.
Padėdami šiai institucijai įgyven¬dinti bendrąją pinigų politiką euro zo¬nos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subor¬dinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavi¬mų. Europos Sąjungos šalių, nedalyvau¬jančių EPS dėl to, kad neatitinka kon¬vergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centriniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.

Institucijų bendravimas
ECB Valdančiosios tarybos susirin¬kimuose gali dalyvauti Ekonomikos ir Fi¬nansų Tarybos (ją sudaro ekonomikos ir finansų ministrai) prezidentas bei Komisi¬jos nariai, tačiau jie neturi balso teisės. Savo ruožtu, ECB prezidentas gali dalyvauti Ekonomikos ir Finansų tarybos susi¬rinkimuose, kuriuose nagrinėjami ECB svarbūs klausimai.
1997 m. gruodžio 12-13 d. Liuksem¬burge EVT buvo priimtas nutarimas dėl ET ir ECB bendradarbiavimo. Čia buvo pa¬brėžta, kad siekiant suderinto Bendrijos plėtojimo trečiajame EPS etape, labai svarbus yra ECB ir tarybos nenutrūkstamas ir efektyvus bendradarbiavimas, įtraukiant į jį ir EK, ir nepažeidžiant ECBS nepriklau¬somybės principo.

3. EUROPOS CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS

Apžvelgsiu funkcijų pasiskirstymą tarp ES Centrinio Banko ir nacionalinių centrinių bankų per dabartiniu metu būdingiausių CB-ams funkcijų prizmę.
Kaip žinome, dabartiniu metu CB-ams būdingiausios šios pagrindinės funkcijos:
1. Pinigų emisijos
2. Bankų banko
3. Valstybės banko
4. Ekonomikos reguliavimo
5. Valiutų vadybos.
Kartais šalia jų nurodomos dar trys:
1. Vyriausybių ir Parlamentų ekonominio patarėjo
2. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros
3. Pinigų spausdinimo

3.1. Pinigų emisijos funkcija. Valdytojų taryba turi išskirtinę teisę leisti banknotus Bendrijos viduje. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali išleisti tokias notas. Banknotai, išleisti ECB ir nacionalinių centrinių bankų turi būti vienintelės tokios notos, turinčios teisinį pagrindą jas siūlant Bendrijos viduje. (5)

3.2. Bankų banko funkcija. Visoje euro zonoje galioja bendra privalomųjų atsargų sistema. Kiekviena kredito institucija turi laikyti privalomąsias atsargas savo šalies nacionaliniame banke. Privalomąsias atsargas laiko visos euro zonos kredito įstaigos, taip pat ne euro zonos šalių kredito įstaigų filialai, kurie yra euro zonoje. Į šią privalomųjų atsargų sistemą neįeina euro zonos kredito įstaigų skyriai (filialai), kurie yra ne euro zonoje.
ECB gali atleisti nuo įsipareigojimo laikyti privalomąsias atsargas tas kredito įstaigas, kurios yra sanuojamos, kad privalomosios atsargos joms nebūtų per didelė našta.
Remdamasi ES Tarybos ir ECB nutarimais dėl privalomųjų atsargų laikymo, ECB gali kai kurias įstaigas atleisti nuo šio įsipareigojimo, jeigu jos atitinka nors vieną iš žemiau pateikiamų kriterijų:
• tai yra specifinė įstaiga;
• kredito įstaiga neatlieka jokių bankinių operacijų, nekonkuruoja su kitomis kredito įstaigomis;
• visi kredito įstaigos įsipareigojimai susiję su pagalba regioninei arba tarptautinei plėtrai.
Paprastumo sumetimais privalomųjų atsargų bazė apskaičiuojama ne kaip vidurkis, o kaip įsipareigojimai paskutinę kalendorinio mėnesio dieną pagal kredito įstaigų balanso įsipareigojimų elementus, pateikiamus nacionalinių centrinių bankų pinigų ir bankų statistikos departamentams iki privalomųjų atsargų laikotarpio pradžios (kito mėnesio 24 d.).
Į privalomąsias atsargas įtraukiami tokie įsipareigojimai: einamieji indėliai, terminuotieji indėliai, kurių trukmė iki 2 metų; indėliai iki pareikalavimo, iki 2 metų trukmės; skolos sertifikatai, kurių trukmė iki 2 metų; pinigų rinkos popieriai. Privalomųjų atsargų reikalavimas netaikomas įsipareigojimams, priimtiems siekiant pritraukti lėšas ilgesniam negu 2 metų laikotarpiui. Neįtraukiami ir įsipareigojimai kredito įstaigoms, kurios priklauso ECB privalomųjų atsargų sistemai, įsipareigojimai ECB ir nacionaliniams centriniams bankams.
Privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis yra vienas mėnuo, kuris prasideda vieno mėnesio 24 kalendorinę dieną ir baigiasi kito mėnesio 23 kalendorinę dieną. Privalomųjų atsargų pradžia ir pabaiga parinkta pagal tai, kad tai – lėšų atžvilgiu – ramiausios dienos EPS valstybių kredito įstaigų sistemoje.
Kadangi pasaulyje yra įsigalėjusi tendencija mažinti privalomųjų atsargų normą, tai ir ECB nustatė “darbinę” normą – 2 %. ECB pasilieka teisę keisti privalomųjų atsargų normą. Už privalomąsias atsargas mokamos palūkanos, kurių norma nustatoma atsižvelgiant į pagrindinę refinansavimo operacijų palūkanų normą. Su šia pinigų politikos priemone atliekamos tokios funkcijos:
1) stabilizuojama pinigų rinkos palūkanų norma, taip kredito įstaigos skatinamos išlyginti laikinus likvidumo svyravimus;
2) bankų sistemoje sudaromas struktūrinio likvidumo trūkumas, taip ECB gali efektyviai veikti kaip likvidumo tiekėjas;
3) kontroliuojama pinigų emisija, pirmiausia didinant pinigų paklausos palūkanų normos lankstumą.
Atlikdama savo funkcijas privalomųjų atsargų sistema užtikrina gana stabilią ECB pinigų paklausą, palaikydama pinigų politiką veiksmingą ir ECB, kaip “paskutinio skolintojo” funkciją.

3.3. Valstybės banko funkcija. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams – centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išimtys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir privačioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudotis pirmenybe gaunant kreditus iš finansinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų politikoje, kadangi centriniai bankai nuolat ir visose valstybėse perimdavo “valstybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriausybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotarpio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršydavo net 10 % BVP. Tokia praktika pažeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su patikimos pinigų politikos vykdymo principais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sistemoje tokia praktika pripažinta kaip nepriimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straipsniai ir atitinkamus reikalavimus įgyvendinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centrinio banko ir visas viešojo sektoriaus privilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema gali būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais popieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas politinis spaudimas mažinti palūkanų normas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip valstybės vertybinių popierių kiekis augtų. Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmonių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antrinėje rinkoje.(2, 60)
Kitų funkcijų – biudžeto kasinio aptarnavimo atlikimas, valstybės skolos aptarnavimas ir kt. – vykdymas paliekamos spręsti nacionaliniame lygyje. Jas gali atlikti tiek nacionaliniai centriniai bankai, tiek privačios struktūros.

3.4.Ekonomikos reguliavimo funkcija. Ekonomikos reguliavimui yra panaudojama pinigų ir kredito politika arba monetarinė politika.
Monetarinė politika – tai visuma priemonių pinigų kiekiui apyvartoje reguliuoti.
Monetarinės politikos sprendimai ES teritorijoje yra įgyvendinami ECB Valdytojų Tarybos (Governing Council) nuo 1999 m. sausio 1 d. Prisiimdamas atsakomybę už monetarinę politiką ECB turi sudaryti parengiamuosius darbus. Tai reiškia ekonominių duomenų panaudojimą tam, kad imantis veiksmų turėti pasirinkimą ir sudaryti rekomendacijas. Ekonominiai duomenys, būtini šiems sprendimams, vis dar turi būti surinkti nacionalinių centrinių bankų iš atitinkamų bankų ir verslo įmonių. Varginanti užduotis, bet ji pasilieka. Po to statistika yra sudaroma ECB. Operatyvinės užduotys, kurioms tenka liūto dalies našta, pasiliks nacionalinių centrinių bankų žinioje. Tai turi įtakos ECB monetarinės politikos sprendimams tokiems, kaip bankų refinansavimo operacijos, privalomųjų rezervų naudojimas, apmokėjimo negrynais pinigais atlikimas ir pinigų išleidimas. Pinigų išleidimas ir nacionalinių pinigų išėmimas turėtų pasirodyti ypatingai intensyvus darbas.(4)
Skirtingai nei nacionaliniai CB, ECB atitinkamas pinigų politikos priemones gali taikyti tam tikrai situacijai, susidariusiai visoje teritorijoje, kurioje naudojama bendroji valiuta.(3, 68)

3.5. Valiutų vadybos funkcija. Nacionaliniai centriniai bankai suteikia ECB užsienio rezervo aktyvus (išskyrus valstybių narių valiutas, eurą, TVF rezervų saldo ir TVF atsiskaitymų valiutą), kurių maksimali suma – 50 000 mln. eurų. Kiekvieno NCB indėlis yra nustatomas atsižvelgiant į jo santykinę dalį ECB kapitale; už tai ECB kiekvienam NCB suteikia teisę, prilygstančią jo indėliui. Kiekvienas nacionalinis centrinis bankas gali būti kredituojamas ECB su pretenzija lygiaverčių jų įnašui. Valdytojų Taryba turi nustatyti ir patenkinti tokius reikalavimus. ECB turi teisę laikyti ir valdyti jam pervedamus užsienio rezervus ir juos naudoti ECBS įstatuose nurodytais tikslais. ECBS įstatuose pateikiamos specifinės šių sumų apskaičiavimo taisyklės, kuriomis remiantis yra nustatoma ECB akcininkams tenkanti pelno dalis.
Nacionaliniams centriniams bankams leista vykdyti sandorius pagal savo įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms.
Visos kitos užsienio rezervų aktyvų operacijos lieka nacionaliniams centriniams bankams po jų aukščiau nurodytų perdavimų ECB.(5)

3.6.Patarėjo funkcijos

1. ECB turi (gali?) konsultuoti:
Bet kokiu Bendrijos pasiūlytu aktu, kuris yra jo kompetencijoje;
Nacionalinius valdžios organus dėl bet kokio įstatymų projekto parengimo jo kompetencijos ribose;
2. ECB gali pateikti nuomonę dėl Bendrijos institucijų ar organų asignavimo ar nacionalinės valdžios reikalų savo kompetencijos ribose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susijusio su ECB kompetencija. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse. Reikia pažymėti, kad šiandieninėje labai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultacijų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.(2, 57)

3.7. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros funkcija. Papildomai prie šių užduočių ESCB ribose, nacionaliniai centriniai bankai turi kitas pareigas, suteiktas jiems nacionalinės įstatyminės valdžios. Bankinė priežiūra, ir susijusių ginčytinų rinkos ir vertybinių popierių klausimų priežiūra tampa vis sudėtingesnė ryšium su globalizacijos procesu. Tarptautinės finansinės ir likvidumo krizės šviesoje, šie uždaviniai tampa vis svarbesni. Kadangi bankinė priežiūra toliau tebėra kiekvienos atskiros Europos šalies atsakomybėje, todėl iškyla intensyvios Europos ir tarptautinės koordinacijos poreikis.
Kaip turi būti organizuoti centriniai bankai ir kokių užduočių jie turi imtis pagrinde priklauso nuo ribų, nustatytų centrinio banko įstatymų leidime, kurias gali pakeisti tik parlamentai.

3.8. Pinigų spausdinimo funkcija. Kiekviena šalis esanti euro zonoje, pati spausdinasi eurus, pavyzdžiui, Prancūzijoje – Bordeaux. (ES Informacijos centro Lietuvoje pateikta informacija meilu).
ECB sudaro metodologiją ir vadovauja šiam darbui, o nacionalinių CB pinigų spaustuvės ir kalyklos atlieka grynai techninį darbą. (Kropo žodinė konsultacija).

Be to, yra tokie pagrindiniai ECBS uždaviniai:
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

4. IŠVADOS

Pasirašyti ir turėti ECB kapitalą gali tik Europos Sąjungos šalių nacionaliniai centriniai bankai.
ECB kapitalas, kurį sudaro nacionalinių centrinių bankų dalys, nustatomos pagal vadinamąjį ECB kapitalo pasirašymo raktą, kuris bendriausia forma suprantamas kaip nacionaliniams centriniams bankams tenkančių ECB kapitalo dalių visuma, įskaitant jų apskaičiavimo metodą.
Nacionalinių centrinių bankų dalys yra nustatomos pagal atitinkamos valstybės narės gyventojų ir bendrojo vidaus produkto dalį ES. Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad nacionaliniams centriniams bankams skiriamos dalys turi būti kas penkeri metai koreguojamos, kadangi tiek gyventojų, tiek BVP dalys per 5 metus gali būti pakitusios. Pirmasis ECB kapitalo koregavimas atliktas šių metų sausio 1 d.
Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad, vienai ar daugiau šalių tapus valstybėmis narėmis ir jų nacionaliniams centriniams bankams tapus ECBS dalimi, automatiškai padidėja pasirašytas ECB kapitalas. ECB kapitalo padidėjimas, kuris nustatomas analogiškai kaip ir nacionaliniams centriniams bankams skiriamos kapitalo dalys, yra proporcingas Bendrijos gyventojų ir bendrojo vidaus produkto padidėjimui.
Šiuo metu ECB kapitalas yra 5 milijardai eurų.

LITERATŪRA

1) http://www.ecb.int

2) S. Kropas “Kelias į pinigų sąjungą”, LBDFI, 1999m.

3) Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas, Vilnius, Gironda, 1999

Vertybinių popierių emisijos Lietuvoje

Įvadas

Akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos, besiplečiančios vertybinių popierių rinkos kontekste, tampa viena svarbiausių verslo finansavimo priemonių Lietuvoje. Emisinė bendrovių veikla, turinti gilias tradicijas išsivysčiusiose užsienio šalyse, užtikrina optimalų kapitalo srautų pasiskirstymą šalies ekonomikoje. Nors Lietuvoje jau yra sukurta teisinė vertybinių popierių rinkos bazė, veikia reguliuojančios bei tarpininkaujančios institucijos, tačiau ne visada Lietuvos emitentų vykdomos vertybinių popierių emisijos organizuojamos efektyviai. Vertybinių popierių emisijos poveikis bendrovės finansų būklei, valdymui priklauso nuo pasirinktų emisijos parametrų, platinimo metodų, prisiimamos neišplatinimo rizikos bei nuo emitento nepriklausančių sąlygų kapitalo rinkoje. Todėl ruošiantis vertybinių popierių emisijai svarbu ne tik parinkti emisijos parametrus, bet ir siekti jų atitikimo esamai kapitalo rinkos būklei. Emisinio proceso bei jį įtakojančių veiksnių svarba tiek vienos įmonės, tiek visos šalies mastu, bei faktas, jog ekonominėje literatūroje lietuvių kalba ši tema beveik nenagrinėjama, ir paskatino pasirinkti tokią magistro darbo temą.
Magistro darbo tikslas – atskleisti vertybinių popierių emisijos organizavimo praktinius aspektus, apibendrinti vertybinių popierių platinimo metodus, išryškinti emisinio proceso metu kylančias problemas bei pateikti atitinkamus pasiūlymus.
Magistro darbe dėmesys koncentruojamas ties nuosavybės vertybinių popierių emisijomis, dėl galimos pernelyg didelės darbo apimties, apie skolos vertybinių popierių emisijas užsimenama tik fragmentiškai. Apibendrinama užsienio šalių emitentų patirtis, kuri lyginama su situacija Lietuvos kapitalo rinkoje. Nagrinėjama pirminė Lietuvos vertybinių popierių rinka, antrinei skiriant tiek dėmesio, kiek tai būtina atskleisti jos poveikį vertybinių popierių emisijos procesui. Magistro darbe nagrinėjami Lietuvos ir JAV duomenys.
Magistro darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje trumpai nagrinėjamas pirminės vertybinių popierių rinkos teisinis reglamentavimas bei jos struktūra. Išskiriami pagrindiniai rinkos dalyviai bei institucijos. Antrojoje dalyje nagrinėjamas emisijos organizavimo procesas. Dėmesys koncentruojamas ties problemomis, kylančiomis formuojant emisiją, apibendrinami vertybinių popierių platinimo metodai, jų privalumai ir trūkumai. Trečioje dalyje apibūdinamos jau įvykusios išvestinių vertybinių popierių bei tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisijos, jų išleidimo mechanizmas, reikšmė bei taikymo perspektyvos. Taip pat šioje dalyje apžvelgiamos tolimesnės pirminės vertybinių popierių rinkos perspektyvos, pagrindiniai veiksniai, įtakojantys jos vystymąsi. Magistro darbo pabaigoje pateikiamos išvados, reziumė anglų kalba bei literatūros sąrašas.
Rašydamas magistro darbą dažniausiai naudojausi teisiniais aktais, esančiais Teisingumo ministerijos duomenų bazėje, taip pat Vertybinių popierių komisijos ataskaitomis, Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo interneto puslapiuose esančia informacija bei kitais literatūros sąraše nurodytais šaltiniais.

1. PIRMINĖS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS STRUKTŪRA IR REGLAMENTAVIMAS

1.1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS SUKŪRIMAS IR ĮSTATYMINĖ BAZĖ

Lietuvos vertybinių popierių rinkos formavimąsi įtakojo keli pagrindiniai veiksniai: valstybinio turto privatizavimas bei įstatyminės bazės, reglamentuojančios vertybinių popierių rinką, sukūrimas ir raida.
Pagrindas kurtis Lietuvos vertybinių popierių rinkai buvo padėtas 1991 metais, kai vasario mėnesį buvo priimtas “Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas”, kuriuo prasidėjo pirmasis privatizavimo etapas, trukęs 1991-1996 metais. Masinės valstybinio turto privatizavimo programos metu akcininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos piliečių, taip pat susiformavo daug atviro tipo akcinių bendrovių [13,15]. Atsiradę santykiai tarp naujai įsteigtų atviro tipo akcinių bendrovių ir investuotojų (akcininkų) bei tarp pačių akcininkų, sąlygojo pirminės ir antrinės vertybinių popierių rinkų užuomazgų atsiradimą. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimosi vienas iš pagrindinių ypatumų buvo tas, kad reikėjo realiai veikiančią nereguliuojamą rinką transformuoti į teisiškai reguliuojamą.
Kurį laiką vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionavo be įstatyminio pagrindo ir buvo reglamentuojama Vyriausybės nutarimais ir 1990 metais priimtu LR Akcinių bendrovių įstatymu. 1992 m. rugsėjo 3 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr.646 “Dėl Vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo”, vertybinių popierių rinkos reglamentavimo ir kontrolės funkcijas perėmė Vertybinių popierių komisiją.
1996 metų Sausio 16 d. priimtas LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. Šis įstatymas tapo pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu Lietuvos vertybinių popierių rinką ir su LR Akcinių bendrovių bei Investicinių bendrovių įstatymais sudaro nuosavybės vertybinių popierių rinkos įstatyminį pagrindą. LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme susistemintos bei atnaujintos teisinės vertybinių popierių reglamentavimo normos anksčiau pasirodžiusios Vyriausybės bei Vertybinių popierių komisijos nutarimuose bei taisyklėse.
LR Viešosios apyvartos įstatymas reglamentuoja:
• Informacijos atskleidimo reikalavimus vertybinius popierius išleidžiant į apyvartą;
• Nuolatinio informacijos atskleidimo reikalavimus emitentams, kurių vertybiniai popieriai yra viešoje apyvartoje;
• Pirminę ir antrinę viešąją apyvartą;
• Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų veiklą;
• Vertybinių popierių biržų veiklą;
• Vertybinių popierių apskaitos principus;
• Vertybinių popierių rinkos priežiūrą.
Šio įstatymo paskirtis – sudaryti teisinį pagrindą saugiai, atvirai ir efektyviai funkcionuoti vertybinių popierių rinkai, kad būtų maksimaliai apsaugoti visų investitorių interesai bei užtikrinta konkurencija tarp šios rinkos dalyvių.
1994 metų Liepos 5 d. priimta nauja LR Akcinių bendrovių įstatymo redakcija. Šis įstatymas reglamentuoja akcinės bendrovės steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrovės bei akcininkų teises ir pareigas, valdymą, taip pat su bendrovės kapitalu bei su finansais ir pelno skirstymu susijusius klausimus.
Investicinių bendrovių įstatymas, priimtas 1995 metais, reglamentuoja investicinių bendrovių steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo, valdymo ir veiklos ypatumus, investicinių bendrovių veiklos valstybinę priežiūrą, akcininkų teises bei pareigas ir teisių apsaugos priemones.

1.2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RŪŠYS LIETUVOJE

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus vertybiniai popieriai yra skirstomi į nuosavybės ir skolos vertybinius popierius. Geriausiai vertybinius popierius apibūdina jų suteikiamos teisės. Akcijos jų savininkams suteikia nuosavybės teisę į įmonės turtą ir pajamas, liekančius atsiskaičius su kreditoriais [21,5]. Akcijų suteikiamos teisės gali būti skirstomos į turtines ir neturtines teises. Neturtinės teisės susijusios su akcininko teise dalyvauti akcinės bendrovės valdyme. Todėl kiekvienas akcijos savininkas visuotiniame akcininkų susirinkime balsuodamas už vieną ar kitą kokio nors klausimo sprendimo variantą realizuoja savo teisę dalyvauti įmonės valdyme. Akcininkas, įsigijęs kontrolinį akcijų paketą, gali būti išrinktas į bendrovės stebėtojų tarybą arba valdybą – taip ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo metu gali realizuoti savo teises dalyvauti įmonės valdyme.
Akcijų suteikiamos turtinės teisės apima: teisę į bendrovės turto dalį, kuri reiškia, kad kiekvienas akcininkas įgyja teisę į bendrovės turto dalį proporcingai jo turimų akcijų skaičiui; teisę į bendrovės pelno dalį. Pastaroji akcininko teisė realizuojama mokant dividendus. Dividendai paprastai apibrėžiami kaip įmonės pelno dalis, paskirstoma akcininkams proporcingai jų turimam akcijų skaičiui.
LR Akcinių bendrovių įstatyme akcijos yra skirstomos į dvi pagrindines klases:
1. Paprastosios akcijos užtikrina akcininkui nuolatinę teisę dalyvauti bendrovės valdyme ir teisę į bendrovės turto dalį. Tačiau teisė į bendrovės pelno dalį priklauso nuo bendrovės veiklos rezultatų. Tai yra, dividendai gali būti nemokami, jeigu bendrovės gautas pelnas yra per mažas arba jei pelną nuspręsta panaudoti kitiems tikslams. Paprastųjų akcijų savininkai turi “galutinę” teisę į įmonės pajamas ir turtą (žinoma, turi būti išmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams, sumokėtos palūkanos ir padengti kiti įsipareigojimai), todėl jų akcijų vertė gali padidėti ir žymiai viršyti kitų savininkų, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų turėtojų, akcijų vertę. Anot Michael T.Reddy, ši privilegija “padengia” rinkos riziką, susijusią su paprastųjų akcijų turėjimu [21,10].
2. Privilegijuotųjų akcijų turėtojai turi pirmumo teisę (lyginant su paprastųjų akcijų turėtojais) į įmonės turtą ir pajamas. Daugeliu atvejų privilegijuotosios akcijos nesuteikia jos turėtojui balsavimo teisės, tai yra teisės dalyvauti įmonės valdyme. Tokių akcijų savininkams užtikrinami nustatyto dydžio dividendai. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju dividendu. Tai reiškia, jog jei kuriais nors metais įmonė nesugeba išmokėti dividendų, šie dividendai kaupiami ir perkeliami į kitus metus. Žinoma, nėra garantijos, kad tie dividendai išvis kada nors bus sumokėti. Vienas iš privilegijuotųjų akcijų porūšių yra konvertuojamosios privilegijuotosios akcijos. Šios akcijos po nustatyto laikotarpio konvertuojamos į paprastąsias.
Antrajai vertybinių popierių grupei priklauso vertybiniai popieriai, kurie nedalyvauja emitento įstatiniame kapitale, tačiau patvirtina teises, kylančias iš kreditinių santykių. Tai – skolos vertybiniai popieriai arba obligacijos. Jos išleidžiamos norint suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Obligacijos savininkas tampa emitento kreditoriumi. Pati obligacija suteikia teisę gauti atlyginimą už paskolą – palūkanas.
Skirtingai nuo akcijų, obligacijų emitentu gali būti ir valstybė. Akcinė bendrovė gali išleisti tiek akcijas, tiek obligacijas.
Populiariausios Lietuvoje obligacijos yra trumpalaikės Vyriausybės obligacijos (Vyriausybės vertybiniai popieriai). Šiuo metu investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius sumažėjo. Akcinių bendrovių obligacijos kol kas nėra labai populiarus būdas pritraukti lėšas. Šiuo metu tik AB “Mažeikių nafta” ir AB “Lietuvos energija”, keletas mažesnių bendrovių yra išleidusios obligacijas. Pirmoji įmonė – už 40 mln. JAV dolerių, antroji – už 75 mln. JAV dolerių. Šios emisijos išplatintos užsienyje, uždaruoju būdu. Nei viena Lietuvos įmonė nėra išleidusi obligacijų viešam platinimui.

1.3. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJA IR EMITENTAI

Viešosios apyvartos įstatyme emisija apibrėžta kaip vertybinių popierių, suteikiančių jų savininkams vienodas turtines ir neturtines teises, serijos išleidimas. Pagal vertybinių popierių išleidimo periodiškumą skiriamos pirminė ir pakartotinė (sezoninė) emisijos. Pirminė emisija atliekama steigiantis arba reorganizuojantis iš kitos nuosavybės formos atviro tipo akcinei bendrovei. Tokia emisija dažnai vadinama ir neišbandyta emisija, nes ją leidžia bendrovė, nežinoma vertybinių popierių rinkoje, jos metu formuojamas akcinės bendrovės nuosavas kapitalas. Pakartotinės vertybinių popierių emisijos – periodiškai išleidžiamos vertybinių popierių serijos didinant nuosavą kapitalą.
Vertybinių popierių emisijos gali būti atliekamos didinant bendrovės įstatinį kapitalą iš papildomų įnašų – pritraukiant lėšas iš išorinių finansavimo šaltinių: parduodant naujus vertybinius popierius investuotojams ir akcininkams arba didinant įstatinį kapitalą iš nuosavų lėšų: akcionuojant bendrovės nepaskirstytąjį pelną, akcijų priedus, perkainojimo ir kitus paskirstytinus kapitalo rezervus, išdalinant naujas akcijas seniesiems akcininkams.
Emisiją galima traktuoti kaip serija išleistų vertybinių popierių visumą, arba kaip procesą, kurio metu emitentas, arba kitaip fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu siūlantis leisti ar leidžiantis vertybinius popierius, kapitalo rinkai pateikia savo investicinę prekę. Rinkai pateiktų vertybinių popierių kokybę lemia emitento statusas, ekonominės – finansinės veiklos rezultatai bei sugebėjimas tenkinti skirtingų kategorijų investuotojų poreikius, kuriuose skirtingu eiliškumu atsispindi likvidumo, saugumo ir pelningumo reikalavimai.

1 Lentelė. Didžiausios emisijos Lietuvoje 1997-1998 metais [17]

Akcinės bendrovės pavadinimas

Pritraukta lėšų mln. Lt

Vilniaus bankas

 220.80

Lietuvos taupomasis bankas

 114.75

Bankas Snoras

 110.12

Klaipėdos nafta

 102.00

Hermis

 69.00

Litimpeks bankas

 60.00

Lietuvos dujos

 49.83

Lietuvos taupomais bankas

 44.66

Lietuvos žemes ūkio b.

 42.88

Klaipėdos nafta

 40.00

Nuosavybės vertybinių popierių pirminėje rinkoje dominuoja atviro tipo akcinės bendrovės, kurios dažniausiai mobilizuoja kapitalą leisdamos pakartotines vertybinių popierių emisijas. Vertinant emitentų, leidžiančių vertybinių popierių emisijas, sudėtį matoma, kad aktyviausiai Lietuvos pirminėje vertybinių popierių kapitalo rinkoje veikia bankai (žr. 1 lentelę). 1997-1998 net 41% procentą nuo visų vertybinių popierių emisijų, didinant įstatinį kapitalą papildomais įnašais, vertės sudarė bankų akcijų emisijos [17]. Taip pat nemažą svorį turi energetikos sektoriaus bei transporto bendrovių emisijos.
Emitento veikla vertybinių popierių rinkoje nesibaigia vien tik išplatinus vertybinius popierius. Emitentas pastoviai susietas su kapitalo rinka informaciniais saitais – vertybinių popierių išplatinimas įpareigoja emitentą pateikti informaciją apie savo būklę kapitalo rinkai. Be to, galvojantis apie ateitį emitentas veikdamas vertybinių popierių rinkoje ruošia dirvą pakartotinėms emisijoms – operuoja savo vertybiniais popieriais palaikydamas kursą.
1.4. FINANSINIO TARPININKAVIMO INSTITUCIJOS PASAULYJE IR LIETUVOJE


Finansiniai tarpininkai sudaro kapitalo rinkos grandį, kuri skatina efektyvų pasiūlos ir paklausos subalansavimą rinkoje (plačiau apie tarpininkų funkcijas 2.3 skyriuje). Kas gi sudaro šią kapitalo rinkos grandį? Pavyzdinėje, labiausiai išvystytoje JAV rinkoje, tai keletas tūkstančių investicinių bankų, taip pat vertybinių popierių dilerių namai bei brokerių kontoros. Komerciniai bankai nuo tokios veiklos yra atriboti 1933 metų Glass-Steagall aktu, siekiant sumažinti komercinių bankų prisiimamą riziką. Tuo tarpu kontinentinėje Europoje tai dažniausiai komercinių bankų investicinės bankininkystės padaliniai ar dukterinės įmonės. Beje, įdomu ir tai, kad JAV komerciniai bankai, kuriems jau minėtu aktu uždrausta užsiimti investicine bankininkyste tėvynėje, aktyviai veikia už JAV ribų tarpininkaudami skolos ir nuosavybės vertybinių popierių platinime.

2 Lentelė. Stambiausios finansinio tarpininkavimo institucijos [21,411]

Pavadinimas

Šalis kurioje registruota

Stambiausi projektai Lietuvoje

Goldman Sachs

JAV

S.G. Warburg Group

Vokietija

Credit Suise / CSFB Group

Šveicarija

Lehman Brothers

JAV

Merrill Lynch

JAV

Euroobligacijų emisijos organizavimas

Solomon Brothers

JAV

Morgan Stanley

JAV

Nomura International Group

Japonija

Euroobligacijų emisijos organizavimas, TDS emisijos

Paribas

Prancūzija

Vyriausybės konsultavimas privatizuojant AB Mažeikų nafta

Daiwa Securities

Japonija

Tačiau stambių emisijų organizavimo rinkoje dominuoja investicinės bankininkystės gigantai. Šios aukštos reputacijos įstaigos disponuodamos didžiule sukaupta patirtimi bei finansiniais ištekliais išaugo į tarptautinio masto tarpininkus. 2 lentelėje nurodomos 10 didžiausių investicinių bankų.
Šiame dešimtuke daugiausia stambių JAV vadinamųjų investicinių bankų, išsivysčiusių iš smulkių Volstrito maklerių įmonių, taip pat didžiausių Europos bankų padaliniai, juos vejasi sparčiai besiplečiančios Japonijos finansinio tarpininkavimo įmonės.
Dauguma šių įstaigų diversifikuoja savo veiklą, siekdamos išnaudoti besivystančių rinkų potencialą. Todėl kuriami specializuoti padaliniai, orientuoti į Rytų ir Vidurio Europos, Lotynų Amerikos, Pietryčių Azijos besivystančias kapitalo rinkas. Čia jos pirmiausia orientuojasi į valstybinio sektoriaus įmonių privatizavimą, tarptautinių skolos vertybinių popierių organizavimą.
Lietuvos vyriausybės leistoms euroobligacijų emisijoms vartus į tarptautinę rinką atvėrė taip pat stambiausios tarpininkavimo institucijos. 1993 metais platinant euroobligacijų emisijas prisidėjo “Merrill Lynch”, 1996 “Nomura”. Taip pat tarptautinės finansinio tarpininkavimo įstaigos organizavo stambiausių lietuviškų emitentų AB “Mažeikių nafta” bei AB “Lietuvos energija” skolos vertybinių popierių emisijas. Prancūzų bankas “Paribas” aktyviai dalyvavo kaip tarpininkas AB “Lietuvos telekomas” ir AB “Mažeikių nafta” privatizavimo konkursuose, “Nomura” dalyvauja LŽŪB privatizavimo konsorciume. Taip pat šių įstaigų padaliniai vis dažniau dalyvauja privataus kapitalo Lietuvos bendrovių rengiamuose vertybinių popierių emisijų projektuose. Paprastai jos padeda rengti Tarptautinių sertifikatų emisijas, ieško strateginių partnerių lietuviškoms bendrovėms užsienyje.
Pagal Viešosios apyvartos įstatymą Lietuvoje šias paslaugas teikia viešosios apyvartos tarpininkai – tai Lietuvos ar užsienio kapitalo finansų maklerių bendrovės, specializuoti bankų finansų maklerio departamentai bei konsultuojančios bendrovės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotas licencijas. Tarpininkavimo, platinant vertybinius popierius būdai, kuriuos naudoja Lietuvos tarpininkai, plačiau nagrinėjami 2.3.2 skyriuje.
1.5. INVESTUOTOJŲ SAMPRATA IR REIKŠMĖ


Investuotojai yra viena svarbiausių vertybinių popierių rinkos dalyvių grandžių. Bet kurios bendrovės vertybinių popierių rinkos egzistavimą ir plėtrą lemia investuotojų suinteresuotumas šių vertybinių popierių įsigijimu. Paklausa, kurią vertybinių popierių rinkoje formuoja investuotojų turimos laisvos lėšos, lemia tiek atskiro emitento galimybes išplatinti savo vertybinius popierius, tiek visos kapitalo rinkos plėtrą. Dėl šių priežasčių viena svarbiausių emitento užduočių siekiant sėkmingai išplatinti vertybinius popierius – žinoti investuotojų, jų grupių interesus bei pateikti geriausiai jų poreikius atspindinčius vertybinius popierius.
LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme suformuluotas toks investuotojo apibrėžimas: “investitorius – fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu nuosavybės teise įsigijęs arba turintis vertybinių popierių” [9]. Vertinant pagal siekiamus tikslus bei investicijoms skiriamų lėšų apimtis Lietuvoje būtų galima skirti tokias 3 investuotojų grupes:
• strateginiai investuotojai;
• “portfeliniai” investuotojai;
• smulkūs investuotojai.
Strateginiai investuotojai – tai dažniausiai Lietuvos ir užsienio bendrovės siekiančios nuosavybės teise įsigyti stambius emitento vertybinių popierių paketus, leidžiančius įtakoti emitento valdymą. Perėmęs bendrovės kontrolę, strateginis investuotojas tikisi gauti didesnių pajamų nei tos, kurios būtų gautos tik turint bendrovės vertybinius popierius, neįtakojant valdymo. Pastebimas aktyvus užsienio strateginių investuotojų dalyvavimas Lietuvos kapitalo rinkoje. Užsienio bendrovės norėdamos plėsti savo veiklą regione dažnai perka jau veikiančias Lietuvos įmones, jas pertvarko ir įjungia į savo gamybos ir platinimo tinklus. Pavyzdžiui, skandinavų alaus daryklų koncernas “BBH” įsigijo AB “Kalnapilis” ir AB “Utenos gėrimai” kontrolinius paketus. Strateginiai investuotojai taip pat aktyviai dalyvauja valstybinių įmonių privatizavimo procese.
“Portfeliniai” investuotojai, skirtingai negu strateginiai, nesiekia dalyvauti bendrovių valdyme. “Portfelinių” investuotojų siekis – gauti pajamų vien tik iš disponavimo vertybiniais popieriais, neįtakojant bendrovės valdymo. “Portfeliniais” investuotojais paprastai yra bankai, draudimo įstaigos, investiciniai ir pensijiniai fondai – vadinamieji instituciniai investuotojai, o taip pat juridiniai asmenys, įsigyjantys vertybinių portfelių paketus pirminėje ar antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Pasaulyje tai didžiausia investuotojų grandis, o Lietuvoje ši investuotojų grandis nėra pakankamai išvystyta ir tai yra rimta problema, stabdanti tolimesnį rinkos vystymąsi. Lietuvos kapitalo rinkoje dominuoja užsienio “portfeliniai” investuotojai, besiorientuojantys į besivystančias rinkas, o vietos “portfelinių” investuotojų gretas sudaro keletas bendrovių, turinčių laisvų lėšų finansinėms investicijoms, bankai ir merdinčios investicinės bendrovės. Nėra pensijinių ar efektyviai veikiančių investicinių fondų.
Smulkūs investuotojai – tai Lietuvos ir užsienio fiziniai asmenys investuojantys Lietuvos vertybinių popierių rinkoje. Skirtingose šalyse jų reikšmė pirminėje kapitalo rinkoje nevienoda. Tose šalyse, kur didžioji kapitalo dalis koncentruota institucinių investuotojų rankose, smulkiųjų investuotojų įtaka nedidelė: didelė dalis smulkiųjų investuotojų kapitalo akumuliuota investiciniuose ir pensijiniuose fonduose. Tuo tarpu šalyse su nepakankamai išvystyta institucinių investuotojų baze, leidžiant vertybinių popierių emisijas, svarbu orientuotis ir į smulkius investuotojus – naudotini kitokie rinkodaros metodai, keičiasi vertybinių popierių emisijų parametrai. Smulkiau apie kiekvienos investuotojų grupės įtaką Lietuvos kapitalo rinkai kalbama 3.3 skyrelyje.
1.6. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS KONTROLĖS INSTITUCIJOS.


Šių institucijų pagrindinis tikslas kontroliuoti, kad rinkos dalyvių veikla atitiktų galiojančius šalies įstatymus. Taip pat tokios institucijos gina visų rinkos dalyvių teises.
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija yra vertybinių popierių rinkos priežiūros institucija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. 1996 m. sausio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas, pakeitęs Vertybinių popierių komisijos statusą ir jos narių skyrimo tvarką. 1996 m. birželio 18 d. Komisija iš Vyriausybės įstaigos prie Finansų ministerijos buvo reorganizuota į Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingą instituciją ir perėmė iki tol veikusios Vertybinių popierių komisijos teises bei pareigas.
Vertybinių popierių komisija susideda iš pirmininko ir keturių narių. Vertybinių popierių komisijos pirmininką ir narius penkeriems metams skiria Seimas, Respublikos Prezidento teikimu.
Vertybinių popierių komisija atlieka šiuos uždavinius:
• prižiūri, ar laikomasi sąžiningos prekybos ir konkurencijos taisyklių viešojoje vertybinių popierių apyvartoje;
• imasi priemonių, garantuojančių efektyvų vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir investuotojų apsaugą;
• bendradarbiaudama su ministerijomis, kitomis Vyriausybės įstaigomis, Lietuvos banku, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais ir dalyviais, formuoja vertybinių popierių rinkos plėtrą skatinančią valstybės ekonominę politiką;
• skleidžia informaciją apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principus.
Vykdydama LR Viešosios apyvartos įstatyme numatytus uždavinius, Vertybinių popierių komisija vykdo šias funkcijas [9]:
• rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių biržų bei viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir veiklą, vertybinių popierių emisiją ir viešąją apyvartą;
• rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis prospektų, metų bei periodinių ataskaitų formas vertybinių popierių emitentams, taip pat nustato šių dokumentų pateikimo ir paskelbimo tvarką;
• teikia oficialius išaiškinimus ir rekomendacijas vertybinių popierių viešosios apyvartos klausimais;
• vertybinių popierių biržoms, finansų maklerio įmonėms, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms, makleriams bei kitiems vertybinių popierių rinkos dalyviams, kurių licencijavimas numatytas kituose įstatymuose, išduoda ir panaikina leidimus bei licencijas ar sustabdo jų galiojimą;
• stebi, analizuoja, tikrina bei kitaip prižiūri vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, jų asociacijos, vertybinių popierių biržų, Centrinio depozitoriumo bei jo narių veiklą;
• taiko šiame bei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas sankcijas asmenims, pažeidusiems šį įstatymą, taip pat Vertybinių popierių komisijos, Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų asociacijos bei vertybinių popierių biržų patvirtintas taisykles ar instrukcijas;
• registruoja vertybinių popierių emisiją;
• turi teisę kreiptis į teismą dėl investitorių pažeistų teisių gynimo, jeigu emitentų, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, kitų ūkio subjektų ar maklerių veiksmais buvo pažeisti daugelio investitorių interesai;
• organizuoja kursus, publikuoja ar dalyvauja publikuojant bendro pobūdžio ir specialius leidinius apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir reguliavimą;
• rengia egzaminus ir atestacijas finansų maklerių žinioms ir kompetencijai įvertinti.
Lietuvos bankas ir Draudimo įmonių priežiūros tarnyba šalia Vertybinių popierių komisijos netiesiogiai reguliuoja bankų ir atitinkamai draudimo įmonių veiklą pirminėje vertybinių popierių rinkoje, nors oficialiai jos ir nėra vertybinių popierių viešosios apyvartos kontrolės ir reguliavimo institucijos. Be Lietuvos banko ar Lietuvos draudimo priežiūros tarnybos leidimo, Vertybinių popierių komisija neregistruoja vertybinių popierių emisijų, šios institucijos priima sprendimus dėl bankų arba atitinkamai draudimo įmonių susijungimų, įsigijimų.

1.7. APTARNAUJANČIOS INSTITUCIJOS

Bendras aptarnaujančių institucijų tikslas yra tas, kad vertybiniai popieriai greitai, saugiai ir iš anksto nustatytomis sąlygomis patektų iš emitento į investuotojo rankas, o vėliau iš vieno investuotojo į kito investuotojo rankas. Lietuvoje galima skirti šias pagrindines vertybinių popierių rinką aptarnaujančias institucijas:
• Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD);
• Kliringo bankas (Lietuvos banko atsiskaitymo centras);
• Nacionalinė vertybinių popierių birža.
Vertinant iš emitento, leidžiančio į apyvartą savo vertybinius popierius, pozicijų svarbiausia institucija, su kuria susiduriama investicinio proceso metu yra Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas. Jame yra registruojama išplatinta vertybinių popierių emisija. Tuo tarpu vertybinių popierių emisija per biržos mechanizmą Lietuvoje dar atliekama nebuvo, o kliringo mechanizmas paprastai tiesioginiai nenaudojamas pritraukiant lėšas už naujai išleidžiamus vertybinius popierius.
1993 metų gegužės 20 d. LR Vyriausybė nutarimu Nr. 352 pavedė Nacionalinei vertybinių popierių biržai, Finansų ministerijai ir Lietuvos bankui įsteigti Lietuvos centrinį vertybinių popierių depozitoriumą. Nuo 1993 metų rugpjūčio mėnesio depozitoriumas ėmė funkcionuoti kaip biržos struktūra, kuri vėliau buvo įregistruota kaip savarankiška ne pelno įmonė. Depozitoriumo akcijų paketas priklauso Lietuvos bankui (60 proc.), Finansų ministerijai (32 proc.) ir Vertybinių popierių biržai (8 proc.). Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme yra reikalavimas, jog Lietuvos banko ir Finansų ministerijos akcijos turi suteikti ne mažiau kaip 51 proc. balsavimo teisių Centrinio depozitoriumo akcininkų susirinkime. 1998 metai Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę.
Centrinis depozitoriumas – pagrindinė vertybinių popierių saugykla, kurioje saugomi visi Lietuvoje išleisti vertybiniai popieriai. Depozitoriumo tikslas – vykdyti bendrąją vertybinių popierių apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų tvarkytojams, jas aptarnauti ir prižiūrėti.
Depozitoriumas atlieka šias funkcijas [9]:
• Rengia ir tvirtina vertybinių popierių apskaitos instrukcijas;
• Atidaro VP sąskaitas depozitoriumo dalyviams;
• Organizuoja ir užtikrina VP perregistravimą tarp sąskaitų;
• Kuria, diegia ir užtikrina VP apskaitos procedūrų bei apskaitos sistemos vientisumą, kontrolę ir saugumą.
Centriniam depozitoriumui, kaip vienai iš vertybinių popierių rinkos kontrolės institucijų yra suteikti nemaži įgaliojimai. Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme teigiama, kad Centrinio depozitoriumo instrukcijos bei nurodymai vertybinių popierių apskaitos klausimais yra privalomi visiems sąskaitų tvarkytojams.

2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJOS ORGANIZAVIMAS

2.1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJOS RUOŠIMAS IR PARAMETRŲ NUSTATYMAS

Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 42 straipsnį, sprendimą dėl vertybinių popierių emisijos išleidimo, didinant įstatinį kapitalą ar reorganizuojant įmonę priima aukščiausias bendrovės valdymo organas – visuotinis akcininkų susirinkimas kvalifikuota (2/3) balsų dauguma. Sprendimo projektą dėl vertybinių popierių emisijos parengia ir pateikia visuotiniam akcininkų susirinkimui bendrovės valdyba remdamasi:
• nuodugnia ūkio šakos, kurioje veikia emitentas, analize;
• bendrovės veiklos ir perspektyvų toje šakoje tyrimais;
• bendrovės finansinės būklės analize.
Jei visuotinis akcininkų susirinkimas patvirtina sprendimo projektą dėl naujos vertybinių popierių emisijos, bendrovės valdyba, toliau naudodamasi aukščiau minėtais tyrimais, rengia detalų vertybinių popierių išleidimo planą. Pirminėje vertybinių popierių emisijos stadijoje svarbu nustatyti jos pagrindinius parametrus:
• Apibrėžti emisijos tikslą;
• Nustatyti emisijos apimtis ir leidžiamų vertybinių popierių tipą;
• Įvertinti galimą emisijos riziką ir apsisaugojimo nuo jos priemones;
• Numatyti platinimo būdą;
• Apskaičiuoti galimus emisijos kaštus;
• Nustatyti naujos emisijos vertybinių popierių kainą.
2.1.1. Vertybinių popierių emisijos tikslai
Vertybinių popierių emisiją galima apibūdinti kaip vieną iš priemonių siekiant patenkinti įmonės, o plačiąja prasme ir jos savininkų – akcininkų, turtinius ir neturtinius poreikius. Priklausomai nuo emitento poreikių galima skirti keletą pagrindinių tikslų, kurių siekiama leidžiant į apyvartą vertybinius popierius.
Atviro tipo akcinės bendrovės steigiamos platinant pirminę vertybinių popierių emisiją. Dauguma įmonių pradeda veiklą pasitelkusios pradinį kapitalą iš keleto investuotojų, steigėjų, veikdamos kaip personalinės įmonės, ūkinės bendrijos ar uždaro tipo akcinės bendrovės. Sėkmingai vystantis šioms įmonėms auga nuosavo kapitalo poreikis, kurio patenkinti negali siauras investuotojų, akcininkų ratas. Iš kitos pusės nėra šių bendrovių vertybinių popierių antrinės rinkos – tai tik atviro tipo bendrovių atributas. Taip pat akcininkai ar atitinkamai investuotojai, steigėjai, norėdami parduoti turimas akcijas ar pajus, susiduria su likvidumo trūkumu veikdami siaurame potencialių investuotojų rate. Todėl siekdama pritraukti papildomų lėšų, o tuo pačiu ir suformuoti savo akcijoms antrinę rinką, bendrovė atlieka vadinamąją viešą pirminę vertybinių popierių emisiją, sukurdama atviro tipo akcinę bendrovę. Bendru atveju šio tikslo siekiama naujai kuriant atviro tipo akcinę bendrovę, steigiant ją arba anksčiau veikusios įmonės kitokios nuosavybės formos (personalinės, ūkinės bendrijos ar uždaro tipo akcinės bendrovės) kapitalą paverčiant akciniu.
Kapitalo pritraukimas – tradiciškai pagrindinis vertybinių popierių emisijos tikslas. Šiuo atveju emitentas naudojasi visais klasikiniais kapitalo pritraukimo finansų rinkoje privalumais: lengvu priėjimu prie didelio kapitalo rinkos potencialo, įgalinančio finansuoti net labai stambius projektus santykinai pigia kapitalo forma bei neribotais finansavimo terminais. Šiais privalumais gali pasinaudoti tik vertybinių popierių rinkoje žinomi emitentai, vykdantys jiems keliamus viešumo reikalavimus, turintys likvidžią antrinę savo vertybinių popierių rinką.
Akcinės nuosavybės rekonstravimas glaudžiai susijęs su įmonės valdymo perleidimu. Vertybiniai popieriai leidžiami privatizuojant valstybinį turtą, perduodant valdymą strateginiam investuotojui, jungiantis bendrovėms, akcionuojant bendrovės skolas.
Galų gale leidžiant naujus vertybinius popierius pagerinamas bendrovių finansinis planavimas bei piniginių srautų valdymas. Vykdomos darbuotojų skatinimo programos platinant darbuotojų akcijas. Emituojant pasirašymo teises apsaugomi akcininkų interesai. Akcijomis gali būti išmokami dividendai. Vertybinių popierių emisija TDP pavidalu gali būti siekiama padidinti bendrovės vertybinių popierių likvidumą antrinėje rinkoje.
Minėti vertybinių popierių emisijos tikslai nebūtinai vienas kitam prieštarauja, net dažniau tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, siekiant pagrindinio tikslo – atviro tipo bendrovės sukūrimo ar bendrovių susijungimo, tuo pačiu pritraukiamas kapitalas. Taip pat strateginis investuotojas pirkdamas naują vertybinių popierių emisiją ne tik įsigyja perkamos įmonės valdymui reikalingą balsų skaičių, bet ir atlieka finansinę injekciją perkamai įmonei.
2.1.2. Vertybinių popierių emisijos rizika ir jos minimizavimas


Rizikos rūšys tarpusavyje persipina ir pasireiškia konkrečiuose emitento veiksmuose. Galima išskirti pagrindinius emitento platinančio vertybinius popierius, rizikos, kuri bendru atveju vadinama neišplatinimo rizika, elementus:
• Likvidumo;
• Laiko;
• Techninius ;
• Operacinius.
Likvidumo elementai susiję su galimais nuostoliais realizuojant vertybinius popierius. Ši rizika atsiranda tada, kai krinta numatoma akcijų kaina antrinėje rinkoje arba padidėja akcijų pardavimo komisiniai. Neišplatinimo rizikos likvidumo elementas kyla iš pirminės ir antrinės vertybinių popierių rinkų sąryšio. Bendru atveju investuotojas, norėdamas investuoti į emitento akcijas gali rinktis iš kelių alternatyvų – pirkti jau cirkuliuojančias antrinėje rinkoje akcijas arba įsigyti naujai leidžiamų vertybinių popierių pirminėje rinkoje. Kritus vertybinių popierių kainai antrinėje rinkoje, investuotojas veikdamas racionaliai pirks akcijas biržoje pigiau, negu galėtų tai padaryti pirkdamas tiesiogiai iš emitento naujos emisijos akcijas santykinai brangiau. Taigi, kuo mažesnė galimybė realizuoti vertybinius popierius – tuo didesnė likvidumo rizika. Akivaizdu, kad šis rizikos elementas glaudžiai susijęs su padėties pasikeitimu antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Likvidumo riziką emitentas gali minimizuoti platindamas vertybinius popierius tvirto įsipareigojimo būdu per viešosios apyvartos tarpininką.
Laiko elementas – tai rizika išleisti vertybinius popierius neoptimaliu laiku, tuo padidinant naujos emisijos sąnaudas ar net neišplatinti emisijos. Akivaizdu, kad krizės finansų rinkose metu, nukritus akcijų kainoms, vertybinių popierių emisijos efektyvumas pastebimai sumažėja. Būtent dėl šios priežasties nemažai Lietuvos bendrovių atsisakė planų pritraukti kapitalo išleisdamas naujas vertybinių popierių emisijas. Pavyzdžiui, smukus akcijų kainoms, NVPB “Vilniaus bankas” ir keletas kitų stambių emitentų atsisakė planuotų vertybinių popierių emisijų jas pakeisdami alternatyviais finansavimo šaltiniais, tokiais kaip sindikuotos paskolos, obligacijų emisijos. Laiko riziką taip pat padidina ir ilgesnis emisijos platinimo laikotarpis – kuo jis ilgesnis, tuo didesnė rizika, kad pasikeitus rinkos sąlygoms emisija liks neišplatinta. Emitentas turėtų savo jėgomis ar profesionalių tarpininkų pagalba atlikti vertybinių popierių rinkos tyrimus bei bandyti prognozuoti padėtį finansų rinkoje per artimiausius 6 – 12 mėnesių, turėdamas tikslą emisiją išleisti optimaliu laiku bei sumažinti galimą sąnaudų padidėjimą užsitęsus emisijos platinimui.
Techninė rizika šiuo atveju susijusi su vertybinių popierių emisijos aptarnavimu. Emitentui – tai nemokėjimo už išplatintus vertybinius popierius rizika. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą, akcijos pasirašomos įnešus pradinį ¼ akcijų vertės įnašą, siekdamas išvengti ar sumažinti galimą žalą dėl techninės rizikos, emitentas turėtų numatyti tvirtus apmokėjimo terminus ir sąlygas.
Operacinė rizika susijusi su vertybinių popierių emisija aptarnaujančių darbuotojų neprofesionalumu, o taip pat su tuo susijusiais reglamentuojančių įstatymų pažeidimais, dėl kurių emisija gali būti neįregistruota arba panaikinta. Tuo atveju, jei emisija platinama tarpininkų pagalba, šis rizikos elementas ne toks didelis, nes manoma, kad tarpininkai turi daugiau patirties platinant vertybinius popierius nei emitento darbuotojai, o taip pat gali būti numatomos tarpininko atsakomybės sutartys, jei dėl jo kaltės emisija neįregistruojama.
2.1.3. Vertybinių popierių emisijų platinimo metodai
Vertybinių popierių platinimas skirstomas į viešą ir neviešą, priklausomai nuo įstatymais numatytų kriterijų, apibrėžiančių, kokiam investuotojų ratui skiriama emisija. Įvairiose šalyse šie “viešumo” kriterijai kiek skiriasi vieni nuo kitų, tačiau visi jie atlieka tą pačią funkciją – įvertina emitento – investuotojų santykių viešumą leidžiant vertybinius popierius į apyvartą. Lietuvoje šis skirstymas įtvirtintas Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymu. “Vertybinių popierių viešoji apyvarta – vertybinių popierių siūlymas, platinimas, perleidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kaip kitaip viešai kreipiantis į visuomenę, ir (arba) kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų” [9]. JAV įstatymai numato, kad vieša apyvarta yra tada, kai šis skaičius yra mažesnis – 35. Tuo tarpu vertybinių popierių platinimas, netenkinantis šių sąlygų, laikomas neviešu, literatūroje dar vadinamas privačiu vertybinių popierių platinimu.
Toks skirstymas pirmiausia reiškia skirtingus reikalavimus tiek apyvartos objektui – vertybiniams popieriams, tiek subjektams – vertybinių popierių emitentams, tarpininkams, tiek patiems investuotojams. Viešojoje vertybinių popierių apyvartoje akcentuojama informacijos svarba, nes joje dalyvauja didelis skaičius tarpininkų bei emitentų. Būtent todėl ypatingai svarbus vienodų investavimo sąlygų bei viešumo principų įgyvendinimas šioje sferoje. Be to, vertybinių popierių rinka turi didelį poveikį šalies ekonominei sistemai, čia vyksta didelės dalies kapitalo persiliejimas tarp ūkio šakų, todėl jos dalyvių santykiai yra labiau reglamentuoti ir kontroliuojami. Čia numatomas ir vertybinių popierių registravimas, tarpininkų licencijavimas, aukštesni reikalavimai emitentams, norintiems viešai platinti savo vertybinius popierius. Veikia patikimos biržinės, kliringo ir depozitoriumų sistemos.
Neviešas vertybinių popierių platinimas – tai platinimas uždarame investuotojų rate, todėl remiamasi principu, kad dėl privataus pobūdžio šios sferos reglamentavimas neturi būti toks griežtas.
3 Lentelė. Vertybinių popierių platinimo metodai taikomi Lietuvoje

Metodas

Rūšis

Apibūdinimas

Viešas platinimas

 

 

Emitento pastangomis

Privilegijuotas

Vertybinių popierių emisija platinama išskirtinai akcininkams.

Su pirmumo teise akcininkams

Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą akcininkams suteikiama pirmumo teisė įsigyti naujos vertybinių popierių emisijos akcijų.

Neprivilegijuotas

Akcininkų surinkimas priimant sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, gali atsisakyti pirmumo teisės realizavimo leidžiant emisiją.

Įstatinio kapitalo didinimas iš nuosavų lėšų

Leidžiant naują akcijų emisiją, jos nemokamai perduodamos bendrovės akcininkams

Skolos akcionavimas

LR Akcinių bendrovių įstatymas leidžia emitento skolas kreditoriams konvertuoti į nuosavybės vertybinius popierius

Naudojanti tarpininkų paslaugomis

Tvirto įsipareigojimo

Tarpininkas pasirašo visą vertybinių popierių emisiją, tuo garantuodamas emisijos išplatinimą

Geriausių pastangų

Tarpininkas deda visas pastangas tam, kad išplatintų vertybinių popierių emisiją iš anksto numatyta kaina. Šiuo atveju nėra išplatinimo garantijos emitentui.

Netradiciniai

Platinimas su teisių emisija

Kartu su akcijų emisija išleidžiami terminuoti vertybiniai popieriai – pasirašymo teisės, palengvinančios akcininkų pirmumo teisės realizavimą ir subalansuojančios emisijos ir rinkos kainas.

 

TDS programos

Tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisija – vietinių akcijų perkėlimo į tarptautines kapitalo rinkas mechanizmas.

Neviešas

Tiesioginis pardavimas

Emisija parduodama uždarame investuotojų rate (iki 50). Paprastai tokiu būdu valdymas perduodamas strateginiam investuotojui, valstybei (akcionuojant skolą)

2.1.4. Emisijos sąnaudų problema


Emitentas leisdamas į apyvartą nuosavybės vertybinius popierius susiduria su nemažomis išlaidomis, susijusiomis su naujų vertybinių popierių emisijos formavimu, registravimu ir platinimu. Šios išlaidos, kurios dažniausiai vadinamos emisijos sąnaudomis, įgyja tiek tiesioginę, tiek netiesioginę formą, o jų dydis paprastai priklauso nuo pasirinktų vertybinių popierių emisijos parametrų ir platinimo metodų. Emisijos sąnaudos gali būti skirstomos į kelias grupes pagal patiriamų išlaidų susidarymo pobūdį:
• Tiesioginės;
• Netiesioginės;
• Susijusios su antrinės rinkos reakcija į emisijos kainą;
• Kitos sąnaudos.
Tiesioginių sąnaudų didžiausią dalį sudaro išlaidos tarpininkavimui. Taip pat prie šios sąnaudų grupės priskiriamos tokios administracinės emisijos sąnaudos kaip žyminis mokestis, depozitoriumo paslaugų apmokėjimas. Tiesioginių sąnaudų dydis svyruoja priklausomai nuo emisijos neišplatinimo riziką lemiančių veiksnių. Žinomų, aukštus reitingus turinčių, tarpininkavimo įstaigų paslaugos paprastai yra brangesnės, nei finansinių tarpininkų turinčių, mažesnius kapitalo išteklius, kuklesnes darbo tradicijas pirminėje kapitalo rinkoje. Dar didesnę įtaką tiesioginių emisijos išlaidų dydžiui turi pasirinktas platinimo metodas. Akivaizdu, kad tada, kai tarpininkas visiškai prisiima neišplatinimo riziką, faktiškai įsigydamas tolesniam platinimui visą emisiją, jo atlygis yra didesnis, nei platinant geriausių pastangų būdu. Tuo atveju, kai emitentas nesinaudoja tarpininkų paslaugomis, didžiąją tiesioginių išlaidų dalį sudaro emisijos prospekto sudarymas, reklamos išlaidos ir kitos emisijos organizavimo išlaidos, kurias paprastai patiria tarpininkas, organizuodamas emisijos platinimą. Bet jos gerokai mažesnės, nei dalyvaujant tarpininkui.
Lietuvoje pirminė rinka tebėra vystymosi stadijoje, ir emisijos, organizuotos klasikiniu būdu, t.y. taip, kaip tai daro senų rinkos tradicijų šalių bendrovės pasitelkdamos tarpininkus, aktyviai reklamuojamos yra daugiau išimtis, o ne įprastas reiškinys. Dėl šios priežasties ir taip pat dėl to, kad Lietuvoje nėra oficialios centralizuotos informacijos apie emitentų mokamas sumas tarpininkavimo institucijoms, tolesnei kaštų problemos analizei naudosiu JAV duomenis.

4 Lentelė. Vertybinių popierių emisijos sąnaudos JAV 1990-1994 [15,20]

Emisijos vertė, mln.USD

Tarpininkavimo sąnaudos

Kitos tiesioginės sąnaudos

Visos tiesioginės sąnaudos

Netiesioginės sąnaudos

Visos sąnaudos

Emisijų skaičius

2-10

9.05%

7.91%

16.96%

8.20%

25.16%

337

10-20

7.24%

4.39%

11.63%

6.52%

18.15%

389

20-40

7.01%

2.69%

9.70%

8.48%

18.18%

533

40-60

6.96%

1.76%

8.72%

9.23%

17.95%

215

60-80

6.74%

1.46%

8.20%

8.15%

16.35%

79

80-100

6.47%

1.44%

7.91%

6.23%

14.14%

51

100-200

6.03%

1.03%

7.06%

5.72%

12.78%

106

200-500

5.67%

0.86%

6.53%

4.57%

11.10%

47

Virš 500

5.21%

0.51%

5.72%

4.64%

10.36%

10

Iš viso

7.31%

3.69%

11.00%

7.69%

18.69%

1767

4 lentelėje vaizduojamas 1990-1994 metais išleistų JAV atviro tipo akcinių bendrovių sezoninių vertybinių popierių emisijų tiesioginių ir netiesioginių sąnaudų santykis su emisijos verte. Pažvelgus į 4 lentelės duomenis akivaizdu, kad vien jau tiesioginiai emisijos kaštai gali būti dideli, ypač jei vertybinių popierių emisijos vertė nėra didelė. JAV atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad kompanijų siekiančių pritraukti iki 10 mln. USD akcijų emisijos būdu, tiesioginės emisijos išlaidos sudarė vidutiniškai 16,96% nuo emisijos vertės. Didesnių emisijų tiesioginiai kaštai buvo santykinai mažesni. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad emitentai susidūrė su didžia dalimi fiksuotais kaštais. Tarpininkai taikė fiksuotus komisinius absoliučia išraiška arba buvo nustatyto kintančio atlyginimo už tarpininkavimo paslaugas “grindys”.
Kitos tiesiogiai susijusios su emisija išlaidos, nepriklausančio nei nuo tarpininkavimo, nei nuo emisijos platinimo metodo – tai administracinės išlaidos, registravimo ir kiti mokesčiai, taip pat prie tiesioginių išlaidų priskiriamas ir nepriklausomo audito apmokėjimas. LR vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklės numato, kad vertybinių popierių platinimo prospekte būtų nepriklausomo auditoriaus išvada apie bendrovės finansinės atskaitomybės atitikimą apskaitos standartams. Pastebima tendencija, kad didėjant emisijos vertei, santykinai lėčiau mažėja tarpininkavimo sąnaudos.

5 Lentelė. Žyminio mokesčio tarifai registruojant vertybinių popierių emisiją VPK [10]

už vertybinių popierių (išskyrus investicinių bendrovių vertybinius popierius) įregistruojamų emisijos, kuria papildomai sukaupiamos vertybinių piniginės lėšos ir kitas turtas emitento popierių bendros veiklai plėtoti, įregistravimą, paskelbimą ir nominalios atitinkamų dokumentų išdavimą

0,1 procento vertės, bet ne mažiau kaip 332 litai ir ne daugiau kaip 10000 litų

už investicinės bendrovės vertybinių popierių emisijos, kuria įregistruojamų papildomai sukaupiamos piniginės lėšos ir vertybinių kitas turtas emitento veiklai plėtoti, popierių bendros įregistravimą, paskelbimą ir atitinkamų nominalios dokumentų išdavimą

0,05 procento vertės, bet ne mažiau kaip 332 litai ir ne daugiau kaip 10000 litų

už vertybinių popierių emisijos, kuria kapitalizuojami emitento įsipareigojimai, įregistravimą, paskelbimą ir atitinkamų dokumentų išdavimą

500 litų

už vertybinių popierių emisijos, kuria didinamas įstatinis kapitalas iš bendrovės lėšų, įregistravimą, paskelbimą ir atitinkamų dokumentų išdavimą

332 litai

kitais atvejais

332 litai

Pagal Lietuvos Respublikos Žyminio mokesčio įstatymą, priimtą 1994 Birželio 23d. už vertybinių popierių emisijos įregistravimą imamas žyminis mokestis.
Įvairūs mokesčiai, nors jų dydis tiesioginėse emisijos išlaidose santykinai nežymus, sustiprina jau minėtą masto ekonomijos poveikį emisijos sąnaudoms. Pavyzdžiui, LR žyminis mokestis vertybinių popierių emisijoms, kai kapitalas didinamas iš papildomų įnašų, sudaro tik 0,1% emisijos vertės (5 lentelė). Bet egzistuojančios įmokų 332 litų grindys, o ypač lubos, kurias sudaro 10 000 lt, sustiprina vadinamąjį masto ekonomijos efektą platinant vertybinius popierius. Nes įmonė, leidžianti į apyvartą 200 mln. vertės akcijų emisiją, faktiškai sumokės jau ne 0,1% (200 tūkst. Lt), o tik 0,005% (10 tūkst. Lt).
Platinant vertybinius popierius kartu naudojant ir Tarptautinių depozitoriumo sertifikatų programą, tiesiogines sąnaudas padidina investicinio banko – depozitoriumo paslaugų apmokėjimas.
Tiesioginiai kaštai sudaro nemažą dalį bendrų emisijos kaštų, tačiau šią naštą papildo dar ir netiesioginės išlaidos, dalį kurių dažnai negalima net kiekybiškai įvertinti.
Netiesioginiai vertybinių popierių emisijos kaštai – tai bendrovės darbuotojų ir vadovybės darbo laikas, sugaištas atsitraukiant nuo kitų darbų ruošiant emisiją, ir kitos panašaus pobūdžio sąnaudos. Pastebima tendencija, kad pirminės vertybinių popierių emisijos netiesioginiai kaštai yra gerokai didesni, nei ruošiant pakartotinę emisiją. Pagrindinė to priežastis – patirtis įgyta ruošiant ankstesnes vertybinių popierių emisijas.
Dar viena emisijos sąnaudų rūšis, susijusi su pakartotinių emisijų platinimu – tai daug diskusijų keliantis naujos akcijų emisijos neigiamas poveikis antrinei rinkai. Vyrauja nuomonė, kad nauja akcijų emisija antrinėje vertybinių popierių rinkoje stipriai padidina analogiškų akcijų pasiūlą ir todėl laikinai sumažina jų kotiruotes. Taip pat manoma, kad didelio masto emisijų spaudimas antrinės rinkos kainoms gali būti toks didelis, kad bendrovė iš viso nepajėgs pritraukti naujų lėšų. Todėl teigiama, kad egzistuoja tam tikri rinkos apribojimai bendrovės kapitalo padidinimui.
Kitas požiūris, susijęs su šia problema, yra tas, kad manoma, jog investuotojai įsigyja akcijas todėl, kad jų manymu akcijos suteikia riziką atitinkantį pelną. Tuo atveju, jei akcijų kursas kristų tik dėl padidėjusios pasiūlos, atitinkamai augtų potencialus pelnas už tą patį rizikos laipsnį ir investuotojai, elgdamiesi racionaliai, aktyviai pirktų tas akcijas tuo kompensuodami padidėjusią pasiūlą. Atlikti tyrimai rodo, kad akcijų paklausa yra jautri mažam jų kainų pokyčiui, o informacija apie akcijų paketų pardavimą sukelia nežymų, bet pastovų akcijų kainų mažėjimą [21,376]. Taip pat pastebėta, kad pradėjus platinti naujas vertybinių popierių emisijas, JAV bendrovių akcijų kursas antrinėje rinkoje smunka vidutiniškai 3% [11, 26], ir tai yra ne maža suma, ypač didesnėms vertybinių popierių emisijoms.
Taip pat pažymėtina, kad vertybinių popierių emisijos išplatinimas užima nemažai laiko. Būtent dėl šios aplinkybės emitentas gali patirti nemažas sąnaudas. Emisijos paruošimo ir platinimo laikotarpį, kuris paprastai tunka nuo 1 iki 6 mėnesių, gali iš esmės pablogėti situacija vertybinių popierių rinkose. Šiuo atveju kritus emitento akcijų kainoms antrinėje rinkoje, kiltų pavojus nepritraukti planuotų lėšų. Skirtumas tarp realiai gautų įmokų iš planuoto pritraukti kapitalo ir atspindėtų šias sąnaudas. Dėl užsitęsusio platinimo nukenčia kiti bendrovės finansiniai planai. Pavyzdžiui, pagal LR Akcinių bendrovių 42 straipsnį draudžiama didinti bendrovės įstatinį kapitalą (taip pat ir leidžiant naują akcijų emisiją), jei nėra visiškai apmokėtas jos įstatinis kapitalas. Šiuo atveju, bendrovei “surištos rankos” įgyvendinti naują akcijų emisiją, kuria būtų siekiama kitokių tikslų, pavyzdžiui, akcininkų nuosavybės rekonstravimo arba dividendų išmokėjimo akcijomis. Tuo tarpu, jei bendrovė išleisdama naują emisiją siekia pereiti prie kito finansavimo šaltinio, pavyzdžiui, finansuoti apyvartinio kapitalo trūkumą ne kreditų, o nuosavo kapitalo pagalba, užsitęsus naujos emisijos platinimui, įmonė gali nespėti laiku grąžinti kreditą ir mokėti delspinigius kreditoriams.
Bendru atveju, vertybinių popierių emisijos sąnaudoms būdingas masto ekonomijos dėsnis. Tai reiškia, kad kuo didesnė leidžiamų vertybinių popierių vertė, tuo santykinai mažesnės jų emisijos sąnaudos. Masto ekonomijos dėsningumai emituojant vertybinius popierius kyla iš didelio tiesioginių sąnaudų svorio bendrose sąnaudose. Tiek tarpininkavimo išlaidos, tiek įvairūs mokesčiai, kaip jau minėta aukščiau, ryškiai atspindi santykinį tiesioginių sąnaudų mažėjimą didėjant emisijos vertei. Todėl Lietuvos emitentams aktualus vertybinių popierių emisijų koncentravimas. Tai reikštų trumpalaikių poreikių finansavimo vertybinių popierių emisijos būdu atsisakymą, orientuojantis į efektyvią didelės vertės emisiją ateityje. Arba emitentai galėtų orientuotis į didesnės vertės emisijas, viršijančias jų esamus poreikius, turėdami tikslą sukauptas lėšas panaudoti ateityje. Tokiu būdu emitentai galėtų padidinti vertybinių popierių emisijos, kaip kapitalo pritraukimo priemonės, efektyvumą.
2.1.5. Emisijos kainos nustatymo problema ir antrinės rinkos poveikis


Emisijos kainos nustatymas yra viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria emitentas ar jo įgaliotas tarpininkas platindamas vertybinius popierius pirminėje kapitalo rinkoje. Šioje vietoje susiduria emitento, siekiančio kuo brangiau parduoti savo produktą – akciją ir investuotojo, siekiančio minimizuoti vertybinių popierių įsigijimo kaštus, interesai. Pervertinimo atveju, jei išleidžiamų vertybinių popierių kaina yra aukšta – emisija gali būti nesėkminga, padidėja neišplatinimo rizika bei su tuo susiję galimi nuostoliai investuotojams atsisakant įsigyti jų manymu per aukštai įvertintas akcijas. Jei leidžiant vertybinius popierius į apyvartą jie nuvertinami, t.y. kaina yra žemesnė nei reali rinkos vertė, nukenčia senieji bendrovės akcininkai, nes jie patiria didelius alternatyvius kaštus naujiesiems akcininkams pigiau įsigyjant analogiškus vertybinius popierius. Pirminės viešosios vertybinių popierių emisijos metu, steigiantis atviro tipo akcinei bendrovei arba pirmą kartą leidžiant akcijas į viešą apyvartą, atskaitos taško vaidmenį atlieka hipotetinė akcijos rinkos vertė. Ji apskaičiuojama įvairiais metodais ir paprastai atspindi akcijos buhalterinę vertę. Besikuriančių bendrovių, prieš pirminį akcijų platinimą nevykdžiusių ūkinės veiklos, akcijų emisijos kainos palyginimo matu gali būti jų nominali vertė, tai yra gana populiaru Lietuvoje. Tuo tarpu akcijų rinkoje žinomų bendrovių sezoninių emisijų kaina nustatoma atsižvelgiant į rinkoje jau egzistuojančių tų bendrovių akcijų kotiruotes. Tačiau šiuo atveju egzistuoja dvipusis ryšys tarp akcijos emisijos ir rinkos kainų. Iš vienos pusės emisijos kaina priklauso nuo analogiškų tos pačios bendrovės akcijų kainos biržos ar užbiržinėje prekyboje. Tačiau iš kitos pusės egzistuoja ir atvirkštinis ryšys – vertybinių popierių rinkoje pasklidus informacijai apie naujai išleidžiamus kokybiškai panašius vertybinius popierius paprastai tos bendrovės “senųjų” akcijų kursas smunka. Šis efektas jau aptartas nagrinėjant emisijos kaštų problemą.
Platinant sezonines (pakartotines) emisijas labai svarbus bendrovės vertybinių popierių antrinės rinkos egzistavimas. Efektyvi antrinė rinka leidžia išplatinti akcijų emisijas su minimaliu nukrypimu nuo esamų akcijų vidutinės rinkos kainos, žinomų rinkoje emitentų vertybiniai popieriai patrauklesni investuotojams, mažesnės jų emisijos išlaidos. Antrinės kapitalo rinkos efektyvumas šiuo atveju glaudžiai susijęs su vertybinių popierių kurso realumu. Tuo atveju, jei emitento akcijos kotiruojamos jų apyvartai biržoje siekiant tik kelis šimtus litų, tai anaiptol neatspindi realios tų akcijų kainos. Nustatant vertybinių popierių emisijos kainą pagal tokias biržos kotiruotes gresia emisijos neišplatinimas, nes jos neparodo to, kaip investuotojai vertina bendrovę. Todėl efektyvia vieša vertybinių popierių emisija gali pasinaudoti nedaugelis lietuviškųjų emitentų. Tai – Lietuvos nacionalinės vertybinių popierių biržos oficialaus sąrašo bei einamojo sąrašo stambiausios bendrovės, bankai, turintys Lietuvos masteliais pakankamai likvidžią antrinę savo vertybinių popierių rinką. Kitos įmonės dažniau naudojasi savo senųjų akcininkų finansiniais ištekliais arba ieško strateginio investuotojo, nes viešas platinimas be išplėtotos antrinės rinkos Lietuvoje faktiškai pasibaigtų fiasko. Mano manymu, tai ne tik pačių bendrovių solidumo ar reputacijos, bet daugiau visos Lietuvos kapitalo rinkos problema. Nesant pakankamo investicinio potencialo antrinėje rinkoje, stringa ir pirminės kapitalo rinkos mechanizmas.
Pasaulinė praktika rodo, kad ieškodami priimtinos alternatyvos tarp neišplatinimo rizikos ir aukštesnių emisijos kaštų, o tiksliau siekdami kompromiso tarp emitento ir investuotojų norų, emitentai vis dėlto linkę dažniau nusilesti investuotojams ir renkasi verčiau didesnius kaštus, nei didesnę neišplatinimo riziką, t.y. emisijos kaina būna žemesnė už hipotetinę vertę ar rinkos kainą. Žemesne emisijos kaina taip pat suinteresuoti emisijos platinimo tarpininkai – jiems tai vienas iš apsidraudimo nuo rizikos būdų. Užsienio literatūroje nurodoma, kad vidutiniškai 95% emisijų būna nuvertintos [21,389].
Lietuvos emitentų elgsena kiek kitokia, nei jų kolegų iš JAV ir kitų šalių. 1998 metais buvo tik keli atvejai, kai Lietuvos emitentai nustatė emisijos kainą žemesnę, nei tuo metu buvusios jų akcijų kotiruotės antrinėje rinkoje. Atrodytų, kad tokia situacija palanki augti bendrovėms pritraukiant lėšų iš išorinių finansavimo šaltinių, taip pat išlošia senieji akcininkai, nes emisijos parduodamos brangiau nei jos vertinamos antrinėje rinkoje. Tačiau abejonių vėlgi kelia kainos antrinėje rinkoje realumas. Daugumos bendrovių nurodytų 6 lentelėje, akcijų kainos negali būti vertės matu nustatant emisijos kainą. Todėl emitentai, kaip antai AB “Žemaitijos pienas” ar AB “Litimpeks” bankas emisijos kainą nustatė remdamiesi hipotetine akcijų verte. Tačiau toks pasirinkimas buvo irgi nepakankamai efektyvus: “Žemaitijos pienas” išplatino tik 50%, o LTB – 71% naujos emisijos. Tai, matyt, lėmė ne vien tas faktas, kad emisijos kaina buvo kiek aukštesnė nei antrinėje rinkoje, kas efektyvioje kapitalo rinkoje turi didelę reikšmę; o ir tai, kad rinkoje neatsirado investuotojų, norinčių prisiimti investicijų į šias bendroves, rizikos.

6 Lentelė. 1998 metais išleistų vertybinių popierių kainos ir išplatinimo koeficientai [18;20]

Bendrovė

Nominali vertė, Lt

Emisijos kaina, Lt

Kursas antrinėje rinkoje, Lt

Išplatinta akcijų, %

Lietuvos taupomasis bankas

10

13,50

10,35

71%

Bankas Snoras

10

50,00

18,80

65%

Kėdainių cukrus

1

1,00

1,24

100%

Litimpeks bankas

1

1,10

0,99

19%

Lietuvos žemės ūkio bankas

175

175,00

175,00

86%

Vilniaus duona

18

18,00

15,00

100%

Utenos trikotažas

1

2,50

2,18

100%

Dvarčionių keramika

5

7,00

8,00

100%

Žemaitijos pienas

10

23,80

22,50

50%

Gubernija

10

10,00

5,50

100%

Kita, gal net ryškesnė tendencija Lietuvoje – emisijos kainos atitikimas jos nominalui. 1998 metais net 88% visų emisijų, didinant kapitalą papildomais įnašais, buvo platinamos už nominalą [8]. Galima išskirti keletą priežasčių. Pirmiausia, pagal LR akcijų bendrovių įstatymą, Lietuvos emitentams draudžiama platinti vertybinius popierius kaina, žemesne už nominalą. Šis gana logiškas draudimas nustatytas tam, kad platinant emisiją žemesne už nominalą kaina nuosavas kapitalas netaptų mažesnis už įstatinį kapitalą, nes LR Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad bendrovės nuosavas kapitalas negali būti mažesnis nei ¾ įstatinio kapitalo. Taigi, šiuo atveju akcijų nominalas atspindi žemutinę ribą, žemiau kurios emitentai negali nustatyti vertybinių popierių emisijos kainos, jei jų akcijų kursas antrinėje rinkoje kritęs žemiau nominalo ar bendrovės numanoma akcijos vertė taip pat nėra didesnė už nominalą. Norėdama išplatinti naują emisiją, bendrovė turėtų mažinti įstatinį kapitalą turėdama tikslą sumažinti akcijų nominalą tam, kad jis leistų platinti vertybinius popierius, artimus rinkos ar hipotetinei kainai. Bet tai emitento reputacijos nekelia bei užima nemaža laiko. Todėl dauguma bendrovių linkusio rizikuoti ir platinti vertybinius popierius žemiausia įmanoma – nominalo kaina. Taigi dar kartą patvirtinama taisyklė, kad efektyvi vieša vertybinių popierių emisija prieinama solidiems, aukštos reputacijos ir geros finansinės būklės bendrovėms. Kita, mano manymu, ne ką mažiau svarbi priežastis – psichologinis nominalios vertės traktavimas. Daugeliui smulkių akcininkų ar investuotojų, dar tik besimokančių investuoti besikuriančioje Lietuvos kapitalo rinkoje, akcijos nominalas – tai tikra ir teisinga akcijos vertė, atspindinti jos suteikiamas turtines ir neturtines teises. Formaliai jie teisūs – iš tikrųjų akcijų nominalas lemia, kiek balsų jos duoda savininkui (tuo atveju jei bendrovė išleidusi keletą rūšių akcijų skirtingu nominalu), dividendų dydis skaičiuojamas taip pat kaip procentinis santykis nuo jo nominalo. Tačiau realiai tikrąją akcijos vertę atspindi jos kaina, susiformuojanti efektyvioje antrinėje rinkoje, veikiant paklausos ir pasiūlos dėsniams. Nesant efektyvios kapitalo rinkos ją dalinai gali atstoti buhalterinė akcijos vertė, atspindinti tai akcijai atitenkančią bendrovės turto dalį. Todėl vienokio ar kitokio nominalo akcijos suteikiamas teises galima įsigyti rinkoje kaina, praktiškai nepriklausiančia nuo jos nominalios vertės. Toks smulkiųjų investuotojų nominalios akcijos vertės “garbinimas” dažnai leidžia emitentams pasinaudoti juo ir išplatinti emisiją ir tais atvejais, jei emisijos kaina (tuo pačiu ir nominalas) viršija jos realią vertę – tokiu atveju emitentas patiria mažesnes emisijos sąnaudas.

2.2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJOS REGISTRAVIMO PROCESAS IR JO TIKSLAI


Vertybinių popierių platinimas prasideda nuo jų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas numato, kad “emitentas privalo įregistruoti savo vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų [9]:
1) emitentas yra steigiama ar veikianti akcinė bendrovė arba reorganizuojama į akcinę bendrovę bet kokios kitos rūšies įmonė;
2) paskutiniųjų ūkinių metų paskutiniosios dienos pabaigoje emitento išleistų bent vienos klasės vertybinių popierių savininkų buvo daugiau nei 100;
3) emitentas ar investitorius ketina išleisti vertybinius popierius į viešąją apyvartą.”
Vertybinių popierių registravimas yra viena pagrindinių informacijos atskleidimo sistemos grandžių, kurią sudaro pats registravimas, periodiškas metinės, pusmetinės ir ketvirtinės informacijos pateikimas investuotojams bei Komisijai, nuolatinis operatyvios informacijos apie emitento esminius įvykius teikimas rinkos dalyviams, privalomas ir operatyvus rinkos dalyvių informavimas apie vertybinių popierių paketų įsigijimą, informacija apie oficialaus pasiūlymo metu siūlomus vertybinius popierius ir jų įsigijimo sąlygas atskleidimas.
Visos šios sistemos tikslas – užtikrinti, kad visiems investuotojams ir rinkos dalyviams būtų viešai ir laiku atskleista teisinga informacija apie emitentus ir jų išleidžiamus vertybinius popierius.
Registruodamas vertybinius popierius emitentas iš anksto atskleidžia informaciją apie išleidžiamus vertybinius popierius. Be to, emitentas, įregistravęs vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, tampa atskaitingu emitentu, taip jis įpareigojamas nustatyta tvarka ir terminais rengti ir pateikti Komisijai periodines (metų, pusmečio ir ketvirčio) ataskaitas. Metų finansinės atskaitomybės duomenys turi būti pateikti kartu su nepriklausomo auditoriaus išvada, ar emitento apskaita ir finansinė atskaitomybė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir bendruosius apskaitos principus. Tokiu būdu įgyvendinama labai svarbi Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo nuostata, duodanti galimybę investuotojams susidaryti kuo tikslesnę nuomonę apie emitentą.
Norėdamas įregistruoti vertybinių popierių emisiją, emitentas pateikia Vertybinių popierių komisijai vertybinių popierių emisijos prospektą. Prospektas yra investitoriams ir visuomenei skirtas dokumentas, atskleidžiantis pagrindinę informaciją apie emitentą bei jo vertybinius popierius. Platinant vertybinius popierius neviešu būdu, reikalavimai informacijos atskleidimui kiek mažesni, todėl emitentui leidžiama pateikti sutrumpintą prospekto variantą – vertybinių popierių platinimo memorandumą. Tačiau ketindamas išleisti vertybinius popierius neviešai, kai nėra jau minėtų viešosios apyvartos požymių, emitentas gali juos registruoti ir viešai apyvartai, taip pateikdamas ne emisijos memorandumą, o prospektą. Todėl emitentas gali išvengti emisijos perregistravimo, jei nepavyksta vertybinių popierių išplatinti neviešu būdu ir tenka kreiptis į daugiau kaip 100 asmenų ar viešosios apyvartos tarpininką, t.y. pateikti juos viešai apyvartai. Jau įregistruota emisija turi būti perregistruota, jei emitentas ketina pakeisti (konvertuoti) vienos rūšies ar klasės vertybinius popierius į kitos rūšies ar klasės vertybinius popierius, taip pat jeigu ketina pakeisti vertybinių popierių nominalią vertę ir (arba) neviešai apyvartai įregistruotus vertybinius popierius emitentas arba investitorius ketina išleisti į viešąją apyvartą. Vertybinių popierių perregistravimas reiškia anksčiau įregistruotų vertybinių popierių registracijos panaikinimą ir įregistravimą, pakeičiant tam tikras vertybinių popierių charakteristikas (vertybinių popierių nominalią vertę, rūšį, klasę, taip pat šių vertybinių popierių apyvartos pobūdį (viešoji arba neviešoji apyvarta)) [8,7].
Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad prospekte nurodoma:
• Emisijos platinimo būdas bei tarpininkai, jei emisija platinama per tarpininkus;
• Emisijos kaina ir jos nustatymo metodai;
• Numatomos pritraukti lėšos ir būsimas jų panaudojimas;
• Kapitalo struktūra prieš emisiją ir po jos;
• Kiti specifiniai reikalavimai.
Lietuvoje Vertybinių popierių platinimo ir registravimo taisyklės taip pat numato šios informacijos atskleidimą vertybinių popierių emisijos prospekte (memorandume), o be to reikalaujama pateikti informaciją apie emitento veiklą, išleistus ir numatomus išleisti vertybinius popierius, valdymo organus ir jų narių sandorius su emitentu, finansinę atskaitomybę bei pateikt nepriklausomo auditoriaus išvadą, kaip emitento apskaita ir finansinė atskaitomybė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos Respublikoje taikomus apskaitos principus.
Priklausomai nuo emitento dydžio, jo veiklos pobūdžio, išleidžiamų vertybinių popierių rūšies bei vertybinių popierių savininkų skaičiaus, Vertybinių popierių komisija reikalauja pateikti prospektus ar memorandumus, paruoštus pagal skirtingas formas. Šiuo metu galioja 8 emisijos prospektų ir 2 memorandumų formos.
Emisijos prospektas pagal formos PRO-A1 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomos už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos, kuriomis ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant jas į biržos oficialųjį prekybos sąrašą. Informacijos atskleidimo reikalavimai šios formos prospekto turiniui yra griežčiausi palyginus su kitomis formomis, nes registruojamą emisiją ketinama įtraukti į prestižinį biržos sąrašą. Prospekto formoje šalia visoms formoms būdingų ūkinės veiklos, valdymo, kapitalo struktūros atskleidimo reikalavimų, akcentuojama tarptautinių audito bendrovių atlikto audito išvados, naujų akcijų platinimo tvarka, esančių antrinėje apyvartoje emitento vertybinių popierių prekybos duomenys.
Prospektas pagal formos PRO-A2 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomos už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos, kuriomis ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant jas į biržos einamąjį prekybos sąrašą, arba jeigu emitento akcininkų skaičius didesnis kaip 1000 ir įstatinis kapitalas yra (ar po šios emisijos taps) 50 mln. litų ar daugiau. Šioje formoje atskleidžiama analogiška informacija kaip ir PRO-A1 formoje, tačiau kiek mažesniame detalizavimo lygyje.
Emisijos prospektas pagal formos PRO-A3 nustatytus reikalavimus ruošiamas, jeigu už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos ketinamos siūlyti viešajai apyvartai kitaip, nei numatyta PRO-A1 ar PRO-A2 formose. Čia nereikalaujama duomenų apie bendrovės vertybinių popierių antrinę apyvartą, o kiti reikalavimai nesiskiria nuo aukščiau minėtų prospektų rengimo formų.
Vertybinių popierių emisijos memorandumas pagal formos MEM-A1 nustatytus reikalavimus, jeigu už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos ketinamos siūlyti neviešajai apyvartai. Memorandumo informacijos atskleidimo reikalavimai yra mažesni negu emisijos prospektų.
PRO-A5 formos prospektas ruošiamas, jeigu emitentas išleidžia akcijas iš paskelbtų dividendų pateikiamas kartu su metų prospektu-ataskaita Komisijos nustatytais terminais. Jame tiktai trumpai apibūdinami pagrindiniai emisijos parametrai. Panašaus turinio prospektas pagal formos PRO-A4 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu emitentas akcijas išleidžia iš savo lėšų.
Prospektas pagal PRO-SK1 formos nustatytus reikalavimus pateikiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomi emitento išleidžiami ar išleisti skolos vertybiniai popieriai, kuriais ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant juos į oficialųjį biržos prekybos sąrašą. Jeigu emitento išleidžiamus ar išleistus skolos vertybinius popierius ketinama siūlyti viešajai apyvartai kitaip, nei numatyta PRO-SK1 formos prospekte, prospektas ruošiamas pagal PRO-SK2 nustatytus reikalavimus. Emitentui išleidžiant skolos vertybinius popierius, kuriuos ketinama siūlyti neviešajai apyvartai, ruošiamas memorandumas, pagal MEM-SK1 formos nustatytus reikalavimus. Šiuose dokumentuose atskleidžiama informacija savo turiniu atitinka jau minėtų prospektų ir memorandumų reikalavimus leidžiant į apyvartą nuosavybės vertybinius popierius, skiriasi tik reikalavimai pačių skolos vertybinių popierių charakteristikoms.
Tuo atveju, jeigu akcijų pagrindu išleidžiami depozitoriumo sertifikatai, į Vertybinių popierių komisiją pristatomas prospektas parengtas pagal PRO-AP1 formoje nustatytus reikalavimus.
Kai vertybinių popierių emisiją vykdo bankas arba draudimo įmonė, Komisijai papildomai turi būti pateiktas atitinkamai Lietuvos banko arba Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos patvirtinimas, kad prospekte (memorandume) pateikta informacija atitinka jų turimą informaciją apie emitentą ir jo finansinę būklę ir kad jie neprieštarauja šiai emisijai.
Informacijos atskleidimo reikalavimai reiškia, kad prospekte turi būti pateikta kuo įvairiapusiškesnė informacija, susijusi su emitentu, kuri leistų investuotojui priimti optimalų investicinį sprendimą turint objektyvią informaciją. Tiesa, praktika rodo, kad tiek emitentai, tiek jų konsultantai, rengdami emisijos prospektus, didesnį dėmesį kreipia į informacijos, apie išleidžiamus vertybinius popierius, atskleidimą, duomenis apie patį emitentą bei jo ekonominę būklę pateikdami paviršutiniškai. Tai galima paaiškinti tuo, kad registruodama vertybinius popierius Vertybinių popierių komisija pirmiausia tikrina emisijos atitikimą galiojantiems įstatymams, o emitento veiklą atspindinti informacija vertinama pagal jų atitikimą nurodytiems reikalavimams, o ne pagal jų pagrįstumą ir tikslumą. “Vertybinių popierių įregistravimas patvirtina, kad emitento teikiama informacija atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme, kituose teisės aktuose informacijos atskleidimui nustatytus reikalavimus. Įregistravimas nepatvirtina atskleistos informacijos teisingumo ir negali būti suprantamas kaip Komisijos rekomendacija investitoriams, kurie savarankiškai priima sprendimus dėl vertybinių popierių įsigijimo, atsižvelgdami į rizikos veiksnius ir kitą vertybinių popierių prospekte (memorandume) atskleistą informaciją” [3,14].
Todėl emisijos prospektas virsta labiau formaliu dokumentu, tuo sumenkindamas savo pirminę paskirtį – sudaryti investuotojui galimybę pačiam priimti optimalų investicinį sprendimą remiantis pateikta informacija. Tiesa, akcinės nuosavybės formavimosi laikotarpiu, kai dauguma bendrovių laikėsi “informacinio uždarumo” politikos tai buvo bene vienintelis būdas gauti nors truputį informacijos apie įmonės veiklą ir ekonominius – finansinius rezultatus.
Tačiau dabar dauguma bendrovių, norinčių pasiekti platesnį investuotojų ratą, o ypač norėdamos pritraukti užsienio kapitalo, užsako įmonės tyrimus, kuriuos atlieka kompetentingos įstaigos arba vertybinių popierių platinimo konsultantai. Tokių tyrimų kokybę savo reputacija garantuoja juos ruošiančios įstaigos, o patys tyrimai yra tarsi emitento vizitinė kortelė, atliekanti reklamos, ir kas ne mažiau svarbu – informacinę funkciją, tuo pačiu perimanti ir dalį emisijos prospekto funkcijų. Tiesa, tokie tyrimai padidina emisijos kaštus ir jais naudojasi daugiau solidžios, viešumo nebijančios bendroves.
Emitentui pateikus vertybinių popierių prospektą, Vertybinių popierių komisija per trisdešimt dienų turi jį patikrinti ir pateikti savo atsakymą. Šis laikotarpis literatūroje dažnai vadinamas “registravimo” laikotarpiu ir, pavyzdžiui, JAV jis trunka 20 dienų [16,430]. Per šį laikotarpį emitentas arba jo pasamdytas konsultantas gali atlikti aukščiau minėtus bendrovės tyrimus. Dažnai jie vadinami “paklausos” tyrimais. Tuo atveju, jei emitentas ruošiasi atlikti naujos emisijos paklausos tyrimus, kurių pagrindu vėliau bus nustatyta emisijos kaina, emitentas arba jo konsultantas privalo pateikti Vertybinių popierių komisijai emisijos prospekto projektą (preliminarų projektą) vietoje galutinio vertybinių popierių emisijos projekto. Šie dokumentai faktiškai niekuo nesiskiria, tik preliminariame prospekte nenurodoma galutinė emisijos kaina, nustatomos galimos emisijos kainos ribos arba jos nustatymo būdai bei procedūros ir paliekama galimybė pakeisti kai kuriuos emisijos parametrus “registravimo” laikotarpiu, t.y. kol vertybinių popierių emisijos prospektas svarstomas Komisijoje.
Kai Komisija įregistruoja vertybinius popierius, prospekte (memorandume) nurodyta emisijos kaina, nominali vertė, klasė ir rūšis negali būti pakeista, išskyrus tuos atvejus, kai vertybiniai popieriai yra perregistruojami šių taisyklių nustatyta tvarka. Vertybinių popierių emisijos platinimo tvarka ir terminai gali būti keičiami tik atskiru Komisijos leidimu.
Vertybinių popierių emisijos įregistravimas Vertybinių popierių komisijoje leidžia emitentui pradėti naujų vertybinių popierių reklamą ir platinimą. Išplatinus emisiją, Vertybinių popierių komisijai ir Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui pateikiama vertybinių popierių išplatinimo ataskaita, kurioje nurodoma, kiek akcijų išplatinta, kokia emisijos dalis apmokėta turtiniais įnašais.
2.3. TARPININKAVIMAS PLATINANT VERTYBINIUS POPIERIUS


Tradiciškai išvystytos rinkos ekonomikos šalyse viešos vertybinių popierių emisijos organizuojamos pasitelkiant finansinius tarpininkus. Tarpininkai – tai vertybinių popierių emisijos pagrindas, o dažnai ir sėkmingo emisijos išplatinimo garantas. Galima skirti tokias pagrindines tarpininkų funkcijas:
• Konsultavimas;
• Rinkos formavimas;
• Išplatinimo užtikrinimas (jei vertybiniai popieriai platinami tvirto įsipareigojimo būdu).
Finansinio tarpininkavimo institucijos – investiciniai bankai, maklerių įstaigos, komercinių bankų padaliniai (kontinentinės bankininkystės modelio šalyse), konsultacinės bendrovės, juridinės ir audito kontoros bei kitos įmonės ar įstaigos veikdamos kapitalo rinkoje yra sukaupusios daug daugiau patirties, negu kiti rinkos dalyviai, nes vienas iš pagrindinių jų veiklos sričių yra būtent emisijų organizavimas. Dažnai jų paslaugomis pradedama naudotis ne tada, kai imamasi platinti emisiją, bet gerokai anksčiau – formuojant naują vertybinių popierių emisiją, nustatant jos parametrus. Žinodami kapitalo rinkos potencialą, teisinius vertybinių popierių emisijos ir kapitalo formavimo aspektus, finansiniai tarpininkai padeda bendrovių valdymo organams priimti optimalius sprendimus esant vienokiai ar kitokiai situacijai finansų rinkoje.
Bene svarbiausia tarpininkų funkcija – rinkos naujai vertybinių popierių emisijai nustatymas ir jos skatinimas. Paruošiamas jau minėtas bendrovės vertybinių popierių paklausos tyrimas, kuriame pateikiama bendrovės veiklos bei finansinių rodiklių analize, perspektyvos. Atliekama vertybinių popierių emisijos reklama. Rengiami bendrovės pristatymai potencialiems investuotojams, vedamos preliminarios derybos dėl vertybinių popierių įsigijimo – ieškoma investuotojų. Priklausomai nuo to, į kurį kapitalo rinkos segmentą orientuojama emisija ar orientuojamasi į stambius institucinius investuotojus, siūlant stambesnius akcijų paketus, ar į smulkius investuotojus, parenkama reklamos strategija ir rinkos segmentavimo būdai. Prie rinkos formavimo funkcijos priskiriamos ir tokios tarpininko paslaugos, kaip kainos palaikymas antrinėje rinkoje prieš ir po vertybinių popierių emisijos išleidimo, siekiant išlaikyti kurso stabilumą ir sumažinti neišplatinimo riziką.
Garantuodamas vertybinių popierių emisijos išplatinamą tarpininkas visiškai prisiima vertybinių popierių neišplatinimo riziką. Be to, dauguma bendrovių vertybinių popierių emisijas rengia nedažnai, o tarpininkaujančios institucijos finansų rinkoje veikia reguliariai. Solidžios, besirūpinančios savo reputacija tarpininkavimo įstaigos nesiima platinti vertybinių popierių, jei jų manymu bendrovės nėra patikimos, neatskleidžia visos reikiamos informacijos apie savo veiklą, jos veiklos perspektyvos miglotos. Todėl tarpininko sutikimas platinti vertybinius popierius yra savotiška emitento (kartais jam gana brangiai kainuojanti) rekomendacija kitiems rinkos dalyviams.
2.3.1. Viešosios apyvartos tarpininko pasirinkimo kriterijai ir būdai


Tuo atveju, jei emitento valdymo organai nusprendžia pasinaudoti tarpininko paslaugomis platinant vertybinių popierių emisiją, iškyla tarpininko pasirinkimo problema. Pirmiausia reikia apibrėžti, kokiais kriterijais turi vadovautis Lietuvos bendrovė besirinkdama vertybinių popierių emisijos tarpininką. Skirčiau šiuos kriterijus:
1. Reputacija. Aukštą reputaciją turintys tarpininkai lengviau randa investuotojus, ypač ne taip žinomiems rinkoje emitentams. Emitentas išnaudoja tarpininko reputaciją kompensuodamas informacijos apie jį rinkoje trūkumą bei minimizuodamas neišplatinimo riziką.
2. Patirtis. Geras rinkos išmanymas tarpininkui, o tuo pačiu ir emitentui, leidžia optimaliai išplatinti vertybinius popierius – greitai, palankia emisijos kaina ir norimai investuotojų grupei.
3. Kapitalo ištekliai. Jie ypač svarbūs platinant emisiją tvirto įsipareigojimo būdu (jis plačiau aiškinamas 2.3.2 skyriuje). Nepakankami tarpininko kapitalo ištekliai gresia emitentui didele technine (neapmokėjimo už išplatintas akcijas) rizika, ypač jei tarpininkas dar aktyviai veikia kaip vertybinių popierių dileris spekuliuodamas antrinėje rinkoje. Taip pat tik pakankamus kapitalo išteklius turinti tarpininkaujanti įstaiga gali sau leisti atlikti kurso palaikymą antrinėje rinkoje.
4. Ryšiai su kitomis finansinėmis institucijomis. Sugebėjimas bendradarbiauti su kitomis finansinėmis įstaigomis, suburti tiek vietinio, tiek tarptautinio masto sindikatus vertybinių popierių platinimui, padidina emisijos platinimo efektyvumą, ypač jei kalba eina apie tarptautines vertybinių popierių emisijas.
5. Galimybė tiekti kompleksiškas paslaugas. Glaudūs ryšiai su tarpininku tuo atveju, jei jis ne tik platina vertybinių popierių emisiją, bet ir konsultuoja kitais, su kapitalo struktūra susijusiais klausimais, veda vertybinių popierių apskaitą, leidžia emitentui pasiekti kaštų ekonomiją. “Etatinis” viešosios apyvartos tarpininkas labiau suinteresuotas emitento sėkme leidžiant vertybinius popierius į apyvartą.
6. Orientaciniai tarpininkavimo komisiniai. Kaip minima aukščiau, komisiniai už emisijos platinimą – didžiausia emisijos kaštų dalis, todėl jie yra vienas iš svarbiausių kriterijų renkantis vertybinių popierių emisijos platinimo tarpininką.
Tarpininkavimo pirminėje kapitalo rinkoje patirtis rodo, kad 1-4 kriterijai tiesiogiai konfrontuoja su 6 kriterijumi. Galioja taisyklė – kuo solidesnis tarpininkas, kuo didesnės jo galimybės, tuo brangesnės jo paslaugos. Šią tendenciją galima apibūdinti kaip kainos – rizikos (kokybės) dilemą. Emitentas sėkmingai išplatins vertybinius popierius tik tuo atveju, jei bus priimtas optimalus sprendimas, suderinantis potencialią riziką, su realiomis išlaidomis.
Yra du klasikiniai būdai tarpininkui pasirinkti įvertinant minėtus kriterijus – tai konkurso tarpininkauti vertybinių popierių platinimui paskelbimas arba tiesioginės derybos su potencialiais tarpininkais. Pirmąjį būdą dažniausiai renkasi stambūs emitentai. Vertėtų paminėti tokias bendroves, kaip AB “Lietuvos energija” ar AB “Mažeikių nafta”, surengusias tarpininkavimo vertybinių platinimui konkursus. Tačiau šios įmonės rengė obligacijų emisijas, o akcijų emisijos nebuvo rengiamos dėl specifinės šių bendrovių paskirties. Platindama skolos instrumentus tarptautinėse rinkose LR Vyriausybė taip pat skelbia tarpininkų konkursus. Kadangi, kaip jau minėta, tarpininkų paslaugų apmokėjimas sudaro nemažą dalį visų emisijų kaštų, tai konkurso paskelbimas realiai gali sumažinti tuos kaštus, ypač jei konkurencija tarp tarpininkų yra gana didelė. Tačiau, kita vertus, smulkesnėms emisijoms paskelbti platinimo konkursai rizikuoja nepritraukti didelio skaičiaus tarpininkų dėl mažesnio galimo atlygio, todėl toks konkursas ne visada reiškia emisijos kaštų sumažinimą ir nebūtinai garantuoja pasirinkto tarpininko paslaugų kokybę.
Dauguma bendrovių, jų tarpe ir lietuviškosios, tiesiogiai derasi su tarpininkais dėl galimų vertybinių popierių emisijų platinimo sąlygų. Pastebima ilgalaikio bendradarbiavimo su tuo pačiu finansiniu tarpininku tendencija. Tai yra, bendrovė ne tik platina emisijas per tą patį tarpininką, bet ir naudojasi kompleksiškomis jo teikiamomis finansinėmis paslaugomis.
Pasirinkus tarpininką, akcinės bendrovės valdyba pasirašo su tarpininku vertybinių popierių emisijos platinimo arba organizavimo sutartį. Emisijos platinimo (organizavimo) sutartis – pagrindinis dokumentas, reguliuojantis emitento ir tarpininko santykius emisijos platinimo metu. Jame nurodomos visos emisijos platinimo sąlygos: platinimo būdas, tarpininko prisiimami įsipareigojimai, taip pat atlygis už tarpininkavimą bei kiti emitento įsipareigojimai tarpininkui.
2.3.2. Tarpininkavimo platinant vertybinių popierių emisijas būdai


Pagal šalių prisiimamą riziką skiriami du pagrindiniai platinimo per tarpininkus būdai. Lietuvos Respublikos Viešosios apyvartos įstatyme jie atitinkamai vadinami platinimu viešosios apyvartos tarpininko vardu, bet emitento sąskaita, bei platinimu tarpininko vardu ir tarpininko sąskaita. Vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklėse šie būdai apibūdinami kaip platinimas pagal vertybinių popierių platinimo sutartį, ir platinimas pagal vertybinių popierių emisijos organizavimo sutartį. Pasaulinėje praktikoje šie būdai atitinkamai vadinami geriausių pastangų ir tvirto įsipareigojimo vertybinių popierių platinimu.
Vertybinių popierių emisija platinama tarpininko vardu, bet emitento sąskaita, kai emitentas suteikia viešosios apyvartos tarpininkui arba atitinkamai jų grupei teisę būti emitento atstovu platinant jo vertybinius popierius, tai platintojas įsipareigoja išplatinti emitento vertybinius popierius iš anksto sutarta emisijos kaina. Šis tarpininko įsipareigojimas negarantuoja vertybinių popierių išplatinimo emitentui, o veikia kaip emitento platinimo agentas, gaunantis komisinį mokestį už savo paslaugas. Vertybiniai popieriai išplatinami tiesiogiai investuotojams, nuosavybė tiesiogiai pereina kryptimi emitentas – investuotojas be tarpinės platintojo grandies. Galimi keli platinimo šiuo būdu variantai, kai tarpininkas įsipareigoja:
1. išplatinti visą vertybinių popierių emisiją;
2. išplatinti ne mažesnę, negu iš anksto apibrėžta, emitento vertybinių popierių emisijos dalį;
3. dėti visas pastangas išplatinti kuo didesnį emitento išleidžiamų vertybinių popierių skaičių.
Pirmieji du variantai palankesni vertybinių popierių emitentui, nes galioja tarpininko įsipareigojimas išplatinti apibrėžtą dalį emisijos. Neįvykdęs numatytų sąlygų tarpininkas netenka dalies arba viso atlygio už tarpininkavimo paslaugas. Jei buvo sutarta išplatinti visą emisiją, paprastai galioja “viskas arba nieko” sąlyga, reiškianti, kad nesėkmės atveju akcijų emisija anuliuojama – emitentas nepritraukia lėšų, tarpininkas negauna komisinių. Atšaukta vertybinių popierių emisija gali būti pakartota pakeitus emisijos kainą arba atidėta vėlesniam laikui, laukiant padėties pagerėjimo kapitalo rinkoje.
Tuo atveju, jei tarpininkas įsipareigoja išplatinti dalį emisijos, jo atlygis yra proporcingas išplatintam vertybinių popierių skaičiui, aišku, jei pavyksta įgyvendinti minimalaus limito sąlygą. Jei visos emisijos nepavyksta išplatinti, emisija paprastai neatšaukiama, o įmonių rejestre registruojamas mažesnis, negu buvo numatyta, kapitalo padidėjimas.
Platintojui prisiėmus pirmuose dvejuose sutarties variantuose nustatytus įsipareigojimus ir jų neįvykdžius (t.y. neišplatinus sutartyje nustatyto emitento vertybinių popierių skaičiaus), sutartyje dėl vertybinių popierių platinimo gali būti nustatyta platintojo pareiga savo vardu pasirašyti įsipareigotą išplatinti bet neišplatintą emitento vertybinių popierių skaičių, tokiu būdu garantuojant šių vertybinių popierių išplatinimą. Tokia kliauzulė platinimo sąlygas priartina prie platinimo “tvirtai įsipareigojant”, tai daro tokią sutartį dar palankesne emitentui.
Žvelgiant iš tarpininko pozicijų neutraliausias platinimo variantas yra “visų pastangų įdėjimas” platinant vertybinius popierius. Čia nėra jokių griežtų įsipareigojimų, liečiančių emisijos ar jų dalies išplatinimą. Komisiniai už vertybinių popierių platinimą šiuo būdu paprastai yra fiksuota absoliuti suma, o ne santykis nuo išplatintos emisijos vertės.
Akivaizdu, kad agentinis vertybinių popierių platinimas yra ne toks rizikingas vertybinių popierių tarpininkui, todėl ir kainuoja mažiau. Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad agentinis platinimo būdas dažniausiai naudojamas platinant pirminį vertybinių popierių platinimą. Tai galima paaiškinti tuo, kad išeinančios į kapitalo rinką nežinomos bendrovės patikimumas nėra aukštas, todėl nedažnas platintojas ryžtasi tvirtai įsipareigoti išplatinti tokią emisiją. Tokiais atvejais tarpininkai siūlo jų atžvilgiu neutraliausius “visų pastangų” ar dalinio įsipareigojimo platinimo variantus. Taip pat JAV duomenys rodo, kad santykinai mažos emisijos dažniausiai platinamos, kai tarpininkai veikia kaip platinimo agentai (7 lentelė). Čia, mano manymu, galioja santykinių kaštų dydžio dėsnis – kuo mažesnė emisija, tuo didesni santykiniai emisijos kaštai. Platinimo per agentą būdą mažesnėms emisijoms bendrovės renkasi dėl jau minėto jo pigumo.

7 Lentelė. Tarpininkavimo būdų pasiskirstymas JAV [16,408]

Emisijos dydis, mln. USD

Viso emisijų

Iš jų platinamų tarpininko vardu ir tarpininko sąskaita

Platinamų emitento sąskaita, bet tarpininko vardu

0, 1 – 1

243

68 (28%)

175 (72%)

1 – 4

311

165 (53%)

146 (47%)

4 – 6

156

133 (85%)

23 (15%)

6 – 10

137

122 (89%)

15 (11%)

virš 10

180

176 (98%)

4 (2%)

Viso

1 027

664 (65%)

363 (35%)

Kaip rodo 7 lentelės duomenys, JAV vertybinių popierių platinimas dažniausiai įgauna “tvirto įsipareigojimo” formą, taip išplatinama apie 65% pirminių ir apie 95% visų pakartotinių vertybinių popierių emisijų [16,408].
Toks platinimo būdas įteisintas ir Lietuvoje. Sutartimi dėl vertybinių popierių emisijos organizavimo platintojas, garantuodamas išplatinti vertybinių popierių emisiją, pasirašo visą emisiją, o emitentas sutinka, kad teisė pasirašyti jo išleidžiamus vertybinius popierius platintojas perleistų kitiems asmenims už vertybinių popierių emisijos kainą ir laikantis vertybinių popierių emisijos platinimo tvarkos ir terminų. Platintojo teisės pasirašyti emitento vertybinius popierius perleidimui taikomi visi reikalavimai, taikomi pirminei viešajai vertybinių popierių apyvartai. Sutartis dėl vertybinių popierių emisijos organizavimo įsigalioja nuo atitinkamos emisijos vertybinių popierių įregistravimo momento.
Šis platinimo būdas ypatingas tuo, kad platintojas pats prisiima neišplatinimo riziką, ir užtikrina pritraukti iš anksto apibrėžto dydžio lėšas emitentui. Tarpininkas veikia jau ne kaip platinimo agentas, bet kaip dileris – perparduoda vertybinius popierius savo sąskaita.
Ypatingas ir atlygio už tarpininko darbą nustatymo būdas. Nustatoma didmeninė vertybinių popierių kaina, kuria visą vertybinių popierių emisiją išperka platintojas. Vėliau tarpininkas parduoda jau savo nuosavybėje esančius emitento vertybinius popierius emisijos prospekte nurodyta emisijos kaina. Skirtumas tarp vertybinių popierių didmeninės ir emisijos (mažmeninės) kainos ir yra mokestis tarpininkui. Emitentui šis atlygio nustatymo metodas palankus tuo, kad jis neprivalo rūpintis tuo, kaip tarpininkui sekasi platinti emisiją. Emitentas gauna numatytas lėšas, o tarpininko pelnas ar nuostolis priklausys vien tik nuo jo paties pastangų parduodant išpirktąją emisiją investuotojams. Kadangi tvirto įsipareigojimo platinimo būdas yra gana rizikingas tarpininkams, jie dažnai buriasi į tarpininkų sindikatus.
Kaip jau minėta, finansinis tarpininkavimas platinant vertybinių popierių emisijas Lietuvoje nėra itin populiarus, o viešosios apyvartos tarpininkai tais retais atvejais, kai imasi tarpininkavimo vaidmens, veikia dažniausiai kaip emisijos platinimo agentai. Tai lemia keletas, mano manymu, svarbiausių priežasčių:
• Neišvystyta antrinė kapitalo rinka;
• Nepakankamas viešosios apyvartos tarpininkų kapitalas;
• Konservatyvumas.
Lietuvos kapitalo rinka dar tik formuojasi. Antrinės rinkos likvidumas nėra didelis, todėl ir pirminė kapitalo rinka negali egzistuoti efektyviai. Viena iš priežasčių – mažas institucinių investuotojų skaičiaus. Užsienio fondai dažnai nedrįsta investuoti dėl aukštos šalies rizikos, vietos instituciniams investuotojams – pensijų ir investiciniams fondams susikurti trukdo nelankstūs mokesčių įstatymai.
Ne mažiau opi problema – kapitalo trūkumas. Akivaizdu, kad šiuo metu dauguma finansų maklerio įmonių negali savo sąskaita platinti emitento vertybinių popierių jau vien dėl nepakankamo jų kapitalo. Kapitalo problemą būtų galima išspręsti sudarant sindikatus su užsienio tarpininkais, tačiau nedaugelis Lietuvos finansų maklerio įmonių turi tokią galimybę. Prisiimti atsakomybę už vertybinių popierių išplatinimą viešosios apyvartos tarpininkams taip pat trukdo ir priimti FMĮ kapitalo pakankamumo reikalavimai, apribojantys finansų maklerio įmonių prisiimamą riziką. Šis gana pažangus finansų maklerio įmonių veiklos “saugiklis” tapo dar vienu apribojimu tarpininkams, norintiems savo lėšomis garantuoti vertybinių popierių emisijos išplatinimą. Ne visai tobulos normatyvų skaičiavimo taisyklės neleidžia maklerio įmonėms didelių vertybinių popierių pozicijų, todėl net ir tuo atveju, kai iš anksto yra numatyti potencialūs naujų vertybinių popierių pirkėjai, tarpininkas negali atlikti garanto vaidmens, nes jam savo vardu įsigijus emisiją esant ribotiems bendrovės finansiniams ištekliams, automatiškai pažeidžiami kapitalo pakankamumo reikalavimai. Tuo tarpu komercinių bankų specializuotiems finansų maklerio departamentams kapitalo pakankamumo taisyklės netaikomos (nes jie jau vykdo Lietuvos banko nustatytus normatyvus), be to, jie disponuoja didesniu kapitalu, ir palyginus su finansų maklerių įmonėmis, turi žymų pranašumą disponuojamų lėšų atžvilgiu, tačiau aktyviai veikti tarpininkavimui platinant vertybinių popierių emisijos trukdo konservatyvumas.
1995 metų bankų krizė, šių metų nuosmukis finansų rinkose, verčia Lietuvos bankus vykdyti konservatyvią investavimo strategiją. Be to, pagal LR Komercinių bankų įstatymą, bankų investicijos į kitas bendroves neturi siekti daugiau kaip 10% banko nuosavo kapitalo. Šis reikalavimas, mano nuomone, Lietuvai žengiant prie kontinentinės universalių bankų sistemos, turėtų būti labiau liberalizuotas. Esant nestabiliai padėčiai vertybinių popierių rinkoje investavimas pirminėje kapitalo rinkoje yra ganėtinai rizikingas, todėl ir komercinių bankų tarpininkavimas platinant vertybinių popierių emisijas kol kas nesiderina su konservatyvia daugelio bankų vykdoma politika.
Nepaisant visų šiai veiklai nepalankių veiksnių, pirmieji bandymai išplatinti tarpininko jėgomis įvyko 1997 metais. “Hermio” bankas įsigijo visą AB “Sema” konvertuojamų obligacijų emisiją, turėdamas tikslą ją išplatinti potencialiems investuotojams. AB “Sema” tai buvo parankus platinimo variantas, nepaisant to, kad emisijos kaštai, ko gero, buvo dideli (informacija apie užmokestį už tarpininkavimo paslaugas nebuvo oficialiai skelbiama). Tačiau tuo metu bendrovės akcijų kaina antrinėje rinkoje buvo smukusi žemiau nominalo, o pagal viešosios apyvartos įstatymą bendroves naujos emisijos akcijos kaina turi būti ne žemesnė už nominalą. Pasirinkta pusės metų konvertuojamų obligacijų emisija, su sąlyga, kad viena 4,8 Lt vertės diskontuota obligacija bus keičiama į vieną 5 Lt nominalo akciją. Ši emisija buvo organizuota tikintis “Semos” akcijų kainos antrinėje rinkoje kilimo ateityje, todėl emisijos organizatorius bankas Hermis tikėjosi pelningai parduoti obligacijas, akcijų kainai antrinėje rinkoje pakilus virš 5 Litų ribos. Kita vertus, bankas “Hermis” buvo išdavęs kelių milijonų paskolą AB “Sema”, todėl buvo suinteresuotas paremti įmonę turinčią laikinų likvidumo problemų. Tačiau dar labiau smukus akcijų kursui, obligacijų pirkėjų neatsirado, o suėjus puses metų terminui, “Hermis“ turėjo akcijų paketą pigiau nei po 5 Lt už akciją parduoti strateginiam investuotojui investavusiam į Semą dėl šios operacijos patirdamas nemažus nuostolius.
2.3.3. Tarpininkų sindikatų struktūra ir tikslai


Platinimo sindikatas – tai grupė viešosios apyvartos tarpininkų, tarpusavio susitarimu platinanti emitento vertybinius popierius. Tarpininkų sindikatai sudaromi platinant vertybinius popierius tiek tvirto įsipareigojimo, tiek agentinio platinimo būdais. Jų kūrimą skatina šie veiksniai:
• Didelių emisijų organizavimas;
• Noras diversifikuoti galimą neišplatinimo riziką;
• Spartesnis išplatinimas.
Stambūs vertybinių popierių projektai reikalauja milžiniškų lėšų tuo atveju, jei tarpininkas garantuoja emisijos pasirašymą. Sindikato sudarymas leidžia panaudoti žymiai didesnius kapitalo išteklius platinant emisiją. Drąsiai galima teigti, kad didelė dalis stambiausių projektų liktų neįgyvendinta, jei tektų naudotis tik vieno tarpininko paslaugomis.
Kita vertus, vietoj vienos didelės emisijos finansavimo tarpininkas gali dalyvauti keliuose emisijų platinimo sindikatuose, panaudodamas tas pačias lėšas, bet gerokai sumažindamas savo prisiimamą riziką.
Sindikato dalyviai užtikrina efektyvų ir spartų vertybinių popierių išplatinimą, nes aprėpia didesnę rinkos dalį. Ne vieno, o keleto, ar kelių dešimčių tarpininkų ryšiai kapitalo rinkoje, pastovūs klientai bei patirtis leidžia emitentui sutrumpinti išplatinimo laiką, tai savo ruožtu mažina riziką, nes apsaugo nuo bendrovės akcijų kurso nestabilumo antrinėje rinkoje ilgesniam laikotarpiui.
Klasikinę vertybinių popierių emisijos platinimo struktūrą sudaro keleto lygių tarpininkai, priklausomai nuo prisiimamų funkcijų ir atsakomybės. Šią hierarchiją sudaro:
1. Tarpininkai, organizuojantys emisiją. Ši tarpininkų grandis, kurią sudaro paprastai viena, rečiau kelios įstaigos, turinčios nepriekaištingą reputaciją, yra emisijos “siela”. Jie konsultuoja emitentus prieš ir po vertybinių popierių įregistravimo, ruošia emisijos prospektą, suburia sindikatą, paskirsto funkcijas jo dalyviams, rūpinasi tyrimais, reklama ir visais kitais įmanomais organizaciniais klausimais. Emisijos organizatoriai taip pat derasi su dideliais potencialiais instituciniais investuotojais, ypatingai domėdamiesi investuotojų norimais įsigyti akcijų kiekiais ir galima jų pardavimo kaina. Paprastai tarpininkui organizatoriui atitenka apie 20% viso tarpininko atlygio, kuris yra skirtumas tarp emisijos ir didmeninės vertybinių popierių kainos.
2. Platintojai, pasirašantys emisiją (dileriai). Šie sindikato dalyviai išperka emitento vertybinių popierių emisiją tam panaudodami savo kapitalą. Tai paprastai stambesnės finansinės institucijos, disponuojančios laisvomis lėšomis. ši tarpininkų grandis taip pat rūpinasi akcijų kurso svyravimo stabilizavimu antrinėje rinkoje. Priklausomai nuo šios grandies tarpininkų skaičiaus jie tarpusavyje pasidalina 20-30% bendro atlygio tarpininkams.
3. Emisijos platinimo agentai. Tai gausiausia sindikato tarpininkų grandis, kurią paprastai sudaro keletas dešimčių, o ypatingais atvejais jų gali būti ir virš šimto, nedidelių brokerinių įstaigų. Jos atlieka pasirašiusiųjų emisiją platintojų agentų funkcijas, užsiima vadinamuoju “mažmeniniu platinimu”. Dėl didelio šios grandies tarpininkų skaičiaus, bendrai jie gauna net 50-60% nuo viso gaunamo tarpininkavimo atlygio.
Sindikato struktūra nebūtinai turi būti tokia kaip nurodyta aukščiau. Kiekvienu konkrečiu atveju ji priklauso nuo emitento poreikių ir tarpininko organizatoriaus galimybių. Pavyzdžiui, nusprendus platinti emisiją “visų pastangų” būdu, sindikate galima neformuoti antrosios grandies. Šiuo atveju organizatorius derasi tiesiogiai su mažmeniniais tarpininkais dėl platinimo sąlygų. Gali būti, kad platintojai, pasirašantys emisiją, turi stambių klientų, suinteresuotų emitento akcijų įsigijimu, tokiu atveju nereikalingas mažmeninis platinimas.
2.4. VERTYBINIŲ POPIERIŲ PLATINIMAS EMITENTO PASTANGOMIS


Per neilgą Lietuvos kapitalo rinkos egzistavimo laikotarpį išryškėjo tokia praktika: vertybinius popierius platinti “savo jėgomis”, nesinaudojant tarpininkų paslaugomis. Pirmiausia tai reiškia, kad emitentai pasitiki savo sugebėjimais išplatinti naują emisiją tuo pačiu sumažindami emisijos kaštus. Kita problema – jau minėtas vietos tarpininkų nesugebėjimas efektyviai išplatinti vertybinius popierius esant neefektyviai antrinei vertybinių popierių rinkai.
Emitentas savo jėgomis platindamas vertybinius popierius patiria gerokai didesnę neišplatinimo riziką veikdamas pirminėje rinkoje vienas, be tarpininkų pagalbos. Tokiu atveju, visą emisijos paruošiamąjį darbą ir platinimą atlieka vien emisiją leidžiančios bendrovės darbuotojai. Akivaizdu, kad šiuo atveju keičiasi emisijos kaštų struktūra – sumažėja tiesioginiai kaštai padidėjus netiesioginiams, nors bendru atveju gaunama kaštų ekonomija palyginus su platinimu, padedant tarpininkaujančiai institucijai. Egzistuoja ir kitos objektyvios priežastys, susijusios su platinimo ar kapitalo didinimo ypatumais, lemiančios tai, kad emitentas imasi platinti vertybinių popierių emisiją savo jėgomis. Emitentas nesuinteresuotas naudotis tarpininko paslaugomis, jeigu:
• emisija platinama tik bendrovės akcininkams;
• kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;
• akcionuojamos bendrovės skolos.

2.4.1. Vertybinių popierių platinimas akcininkams (privilegijuotas platinimas)

Privilegijuotas emisijos platinimas – tai vertybinių popierių išleidimas juos dalinai ar išskirtinai parduodant emitento akcininkams. Skiriamos dvi privilegijuoto platinimo rūšys – grynas privilegijuotas platinimas, kai vertybiniai popieriai platinami vien tik akcininkų rate, arba paprastas privilegijuotas platinimas, kai seniesiems akcininkams suteikiama pirmumo teisė įsigyti naujos emisijos akcijų.
Tuo atveju, jei emitentas turi galimybę padidinti nuosavą kapitalą pritraukdamas papildomas lėšas iš akcininkų, jis gali efektyviai – su mažais kaštais ir greitai mobilizuoti lėšas, reikalingas tolimesnei jo veiklai. Tuo pačiu bendrovės valdymas išlieka senųjų akcininkų rankose. Šiuo atveju sėkmingas vertybinių popierių išplatinimas priklauso nuo esamos akcininkų sudėties. Jeigu bendrovę valdo vienas ar keli stambūs bei disponuojantys laisvomis lėšomis akcininkai, suinteresuoti savo įtakos bendrovės valdyme išlaikymu ir jos veiklos perspektyvomis, tai toks platinimo būdas yra lengvai prieinamas. Lietuvoje šiuo metu veikia nemažai kontinentinio modelio akcinių bendrovių, kurių 70% ir daugiau akcinio kapitalo koncentruotos vienose rankose.
Jei bendrovės didžioji akcinio kapitalo dalis valdoma smulkių ir “portfelinių” investuotojų, naujos emisijos platinimas tik akcininkų rate gali būti problemiškas. Pirmiausia dėl to, kad akcininkai nėra suinteresuoti savo turimų balsų skaičiaus išsaugojimu, daugelis jų nenorėtų didinti emitento vertybinių popierių pozicijos, nes tai neatitiktų jų portfelio diversifikavimo tikslų. Be to, šie akcininkai reikalautų didelių emisijos kainos nuolaidų, lyginant su esama vertybinių popierių rinkos verte, kad lemtų emisijos kaštų padidėjimą.

8 Lentelė. Emisijų didinant įstatinį kapitalą iš papildomų lėšų platinimo būdai 1998m.

Platinimo tvarka

Emitentų skaičius

Išplatintų akcijų emisinė vertė, mln. Lt

Pirminės rinkos dalis, %

Viešai

apyvartai

Tiktai akcininkams

15

22.7

3

Su pirmumo teise akcininkams

11

323.1

38

Be pirmumo teisės akcininkams

10

37.9

4

Neviešai apyvartai

Vienam investuotojui

16

340.5

40

Pirmumo teise akcininkams

14

21.6

3

Tiktai valstybei

15

105.6

12