Verslo etiketas, jo sąvoka ir samprata

 

Kalbos etiketas

Net ir labai gerai etiketo dalykus išmanantiems žmonėms svarbu nedaryti kalbos klaidų, o jų pasitaiko tiek prašant, tiek dėkojant.
Įsidėmėtina, kad prašom niekada nevartojamas įterptiniu žodžiu, jis visada eina prieš bendratį: turi būti ne sėskite, prašau; užeikite, prašom o prašau, prašom, prašyčiau sėstis, užeiti. Tariamosios nuosakos formos (prašyčiau, prašytume) – mandagiau, šilčiau.
Vertinys iš rusų kalbos – posakis didelis ačiū. Vietoj jo vartokime labai ačiū. Padėkoti galima ir sakant tiesiog ačiū, dėkui, dėkoju, dėkojame ir pan.
Pasirašant siunčiamą tekstą įprasta pridėti mandagumo žodžius su pagarba (iškilminga), pagarbiai (trumpiau, paprasčiau) arba Jus gerbiantis, -i. Visi jie taisyklingi, galima vartoti tuos, kurie labiau patinka.
Kreipiantis žodžiu ar raštu paprastai vartojamos įvardžiuotinės formos gerbiamasis, -oji (santrumpa gerb.). Jos gali eiti vienos arba kartu su asmenvardžiais, pareigų pavadinimais ir pan. Kai kartu vartojamas ir prieveiksmis didžiai, reikalingas neįvardžiuotinis būdvardis: Didžiai gerbiamas profesoriau. Su pavardėmis ar bendriniais asmenų pavadinimais vartojami ir žodžiai ponas, ponia, panelė, pvz.: ponas Šimonis (santrumpa p.).

Verslo etika ir etiketas
Verslo normų ir etikos principų taikymo ypatumai nacionalinėje ekonomikoje.
Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas šiandien, kai mes formuojame laisvos rinkos ekonomiką, kur didelę reikšmę turi ne fondai, paskyros ir įsakymai, o žmonių tarpusavio santykių, profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika ir etiketas yra skirtingi dalykai. Etiketas labiau liečia mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame mūsų tarpusavio veiksmus su aplinkiniais. Liudviko XIV laikais prabangaus priėmimo metu svečiams įteikdavo korteles, kuriose būdavo surašytos elgesio taisyklės. Jos buvo vadinamos etiketėmis. Iš čia ir kilo terminas “etiketas”. Šiandien – tai išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas.
Etika – tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema.
Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:
• Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti;
• Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt;
• Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla;
• Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);
• Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.
Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė.
Kas gi sudaro verslininko etinį kodeksą? Kokių etinių nuostatų jam dera laikytis?
Pabandysiu keletą iš jų aptarti.
• Pirmoji nuostata: Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo.
Verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus gerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenės poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada pavyksta.
Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”. Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems. Čia išskirčiau du momentus.
Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas. Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd.dolerių pelno. Šio biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų jis labai suklestės.
Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių – kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už darbą žymiai brangiau.
• Antroji nuostata: Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai.
Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys.
Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje tikrinama tik 30 proc.įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių, nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai. Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.
• Trečioji nuostata: Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų.
Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma įstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo, skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.
Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to, sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti kartais tampa beveik neišvengiama.
• Ketvirtoji nuostata: Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės.
Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas – “kito nosį”, t.y.mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsako už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.
Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas etapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai naudingos partnerystės paieškos.
Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe.
Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.
• Penktoji nuostata: Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu.
Skirčiau dvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių įtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.
Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju, apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.

Vakarinis puošnumas

Gavusi kvietimą į pobūvį, o jame parašyta: apranga – vakariniai drabužiai, moteris sunerimsta: mintys, kaip tinkamai apsirengti, kokiais papuošalais pasidabinti, neduoda ramybės. Norisi atrodyti grakščia, patrauklia, madinga, bet kartu ir nepretenzinga. Vakariniai drabužiai padeda sukurti gerą, šventišką nuotaiką. Jie labiau negu bet kurie kiti rūbai turi atitikti individualias išvaizdos ir charakterio savybes, laikyseną, stilių, suteikti kuklumo arba ekstravagantiškumo. Paprastai vakarinės suknelės siuvamos ilgos, tačiau, atsižvelgiant į progą ir vietą, galimi ir kiti variantai. Vakariniai drabužiai, skirti namų iškilmėms, įgauna ramią, santūrią formą. Juose vengiama labai aštrių spalvinių sprendimų, brangių blizgančių audinių. Be suknelių, kostiumėlių, dėvimi ansambliai iš tamsaus lygaus sijono ir puošnios baltos ar kitos šviesios spalvos palaidinukės su rankovėmis ar be jų. Vakariniam premjeriniam spektakliui tinka puošnesnės, atviresnės vakarinės suknelės, naudojama daugiau dekoratyvinės apdailos. Eilinių spektaklių metu dėvimuose drabužiuose vyrauja neutralios spalvos ir formos. Per kokteilių tipo pobūvius, kurie organizuojami 17-19 val., dėvimos nesudėtingo kirpimo, kokybiško audinio neilgos suknelės. Vakariniai drabužiai, skirti šokių baliams ar kitiems iškilmingiems pobūviams, atspindi pačius įvairiausius sprendimus. Suknelės gali būti labai atviros, paliekami nuogi pečiai, rankos, kaklas, modeliuojami gilūs skeltukai ir pan. Atsisakoma praktišką paskirtį turinčių elementų, tokių kaip rankovės, apykaklės arba joms suteikiama nauja dekoratyvi forma, nepriimtina kukliems kasdieniams modeliams. Prie šių drabužių būtinos papildomos šventinio tualeto detalės. Jos taip pat neturi būti praktinio pobūdžio (pvz., prie ilgos puošnios vakarinės suknelės netinka rankinis laikrodis). Čia dera brangūs papuošalai, blizgioji bižuterija, puošnūs šaliai ir pan. Batelių spalva ir faktūra derinama prie mažų rankinių.

Pastaruoju metu ilgas vakarines sukneles išstumia madingos su giliais skeltukais į apačią platėjančios kelnės bei platesnę paskirtį turintys trumpi drabužiai. Susiformavo net specialus terminas, apibūdinantis populiarią vakarinės suknelės rūšį, – maža juoda suknelė. Tokios kuklios, nesudėtingos formos suknelės gali būti dėvimos pačiomis įvairiausiomis progomis, o lengvai keičiami aksesuarai leidžia modifikuoti jų išvaizdą.

Šiuolaikinė vakarinių drabužių mada žavi siluetų paprastumu. Didesnis dėmesys skiriamas audiniams. Jie turi būti labai geros kokybės. Pasirenkant medžiagą, svarbu metų laikas, kuriuo rūbas bus dėvimas (vasarai – lengvesni audiniai, žiemai – storesni). Ypač madingi auksu ar sidabru žvilgantys, taip pat turtingos faktūros audiniai, su įaustais blizgučiais ar metaliniais siūlais, karoliukais. Tradiciniai vakarinių suknelių audiniai – aksomas, brokatas, gipiūras. Šiuo metu populiarūs organza, šifonas, tafta. Kadangi vakariniams drabužiams plačiai taikomas siuvinėjimas, todėl dažniausiai naudojami vienspalviai audiniai, nors galimi ir stambūs efektingi raštai. Šalia visada populiarios juodos spalvos, vakariniams drabužiams taikomos ir kitos sodrios, ryškaus kolorito spalvos, taip pat ir švelnūs pasteliniai tonai. Tai priklauso nuo to, kokio efekto tikimės. Ilgos, sudėtingo kirpimo, su drapiruotėmis vakarinės suknelės dėvimos iškilmingiausiomis progomis – Naujųjų metų sutikimo, vestuvių, jubiliejų metu ir pan.

Elgesys prie stalo

Žodis “ETIKETAS” reiškia “bilietą” arba “kortelę” ir yra susijęs su senoviniu papročiu, kai monarchas nustatydavo ceremonijų taisykles ir reikalavimus savo dvariškiams.

Stalo padengimas oficialiai vakarienei:
Plokščia didelė lėkštė statoma per 2,5 cm nuo stalo krašto. Jeigu ant jos jau padėta lėkštė su pirmuoju patiekalu, servetėlė dedama į kairę nuo šakučių. Įrankiai sulygiuojami pagal kotų galus. Šakutės (nedaugiau kaip trys) dedamos į kairę nuo lėkštės pagal naudojimo tvarką, imant iš krašto; šakutė austrėms vienintelė dedama peilių pusėje, į dešinę nuo jų, dantukais į viršų. Peiliai (nedaugiau kaip trys) dedami ašmenimis į vidų į dešinę nuo lėkštės ir naudojami nuo krašto. Vienintelis šaukštas (sriubai) dedamas į dešinę nuo peilių. Desertinė šakutė ir peilis dedami už lėkštės, šaukšto kotas į dešinę pusę, šakutės danteliais – į dešinę. Labai oficialiai vakarienei deserto šaukštą ir šakutę atneša kartu su desertu. Ant stalo statomos ne daugiau kaip keturios taurės – vandeniui, baltajam ir raudonajam vynui ir šampanui. Druskinė ir pipirinė statomos už lėkštės, pipirinė statoma į kairę nuo druskinės, didesnės pipirinės ir druskinės, kuriomis naudosis keli svečiai, statomos šiek tiek už vyno taurių, tarp dviejų svečių.

Patarimai prie stalo:
– Šakutė laikoma kaire ranka, dantukais žemyn, o peilis visą laiką dešine ranka.
– Keičiantis patiekalams įrankiai imami nuo krašto.
– Panaudoti įrankiai niekada nepaliekami ant stalo ar puodelyje, bet yra išimtis: jeigu yra didelė sriubos lėkštė, padėta ant polėkštės, šaukštas paliekamas sriubos lėkštėje arba polėkštėje, jei ant jos yra vietos.
– Pabaigę valgyti, įrankius padedate į lėkštės vidurį, peilio ašmenys į vidų, šakutė peiliui iš kairės, dantukais į viršų.
– Sriubos lėkštės naudojamos oficialiems pobūviams. Kadangi sriubai valgyti reikalingas didelis šaukštas, sriubą valgykite iš šaukšto šono, o ne kiškite jį priekiu į burną.
– Sriubos puodeliai su dviem ąselėmis naudojami drebutinėms sriuboms ir sultiniams. Iš tokio puodelio galima ne tik semti šaukštu, bet ir gerti. Jeigu paviršiuje plaukioja daržovės ir kiti priedai, pirma išvalgykite juos šaukštu, o tik paskui gerkite iš puodelio.
– Vyno taures laikykite už kojelės taip, kad ranka nesušildytų vyno.
– Kai šparagai ar grybai pateikiami su skrebučiais, paimkite ir skrebutį.
– Atsipjovę lėkštėje kąsnį mėsos, žuviems ar paukštienos, pirma jį suvalgykite, tik paskui pjaukite kitą.
– Nepilkite padažų ir prieskonių neparagavę patiekalo.
– Druskinės ir pipirinės paprastai padedamos su sidabro ar dramblio kaulo šaukšteliais. Jeigu šaukštelių nėra, druską ar pipirus imkite švaraus peilio galiuku, arba paimkite žiupsnelį, suėmę nykščiu ir smiliumi.
– Jeigu desertas paduodamas taurėse aukštomis kojelėmis ant lekštės, šaukštas paliekamas ant lekštės krašto, bet ne taurelėje net kol valgote desertą. Jeigu desertas pateikiamas kokiame nors dubenėlyje, šaukštą palikite jame arba ant polėkštės.
– Ledai valgomi šaukšteliu, bet jeigu juos pateikia su tinkančiu pyragu, desertas valgomas deserto šaukšteliu ir desertine šakute.

Kaip sodinti svečius prie stalo:
Yra keletą variantų kaip sodinti svečius prie stalo. Pirma – šeimininkė sėdi prie vieno stalo galo, o šeimininkas – prie kito. Šios tradicijos galima laikytis, kai prie stalo sėdi šeši ar aštuoniolika žmonių ir kai moterų ir vyrų yra po lygiai. Su aštuoniais, dvylika ar dvidešimt svečių (kai skaičius dalijasi iš keturių), šeimininkui ir šeimininkei neįmanoma sėdėti priešinguose stalo galuose taip, kaip šalia nesėdėtų dvi moterys ar du vyrai. Jei taip atsitinka, norėdama išlaikyti formulę vyras-moteris-vyras, šeimininkė turi pasislinkti per vieną vietą į kairę, o galustalėje, priešais šeimininką, reikia pasodinti vyrą.

Jei yra keli apskriti stalai, šeimininkas su šeimininke sėdi prie skirtingų stalų tokiose vietose, kad matytų visą kambarį. Taip jie gali stebėti svečius ir jų aptarnavimą.

Tostai ir sveikinimo kalbos

Istoriniai šaltiniai teigia, kad tostai buvo žinomi jau senovėje. Cezario valdymo laikais gerti į sveikatą buvo privaloma pagal įstatymą. Susidaužti taurelėmis – reiškė išvaikyti piktąsias dvasias. Tostai išliko iki mūsų dienų.

Žodis tostas (angliškai „toast”) reiškia paskrudintą duoną. Žinomas paprotys įdėti pakepintą duonos riekelę į taurę vyno, kad jis įgautų kvapą. Geriant į kieno nors sveikatą, reikėjo išgerti taurę ir suvalgyti įmirkusią riekelę. Dar iki šiol Anglijoje kai kada į gėrimą dedamas skrebutis.

Tostai sakomi pusryčių, pietų, vakarienės ir kitų priėmimų metu. Tai daroma pačioje priėmimo pradžioje arba po 10 – 15 minučių nuo priėmimo pradžios. Stovimuose priėmimuose skelbiami 1 – 2 tostai (nors tai nėra privaloma), sėdimuose – nuo 2 iki 6. Tostai visada suteikia pobūviui šventiškumo, o tie, kurių garbei jie sakomi, jaučiasi pamaloninti.

Pirmą tostą paprastai sako pobūvio ar priėmimo šeimininkas, nors tai gali daryti ir šeimininkė. Tostas skiriamas garbei svečio, atvykusio iš kitur, arba šeimos nario, švenčiančio iškilmingą šventę (gimimo dieną, jubiliejų ir t.t.). Taip pat tostas gali būti sakomas tos progos, dėl kurios visi susirinko, garbei. Kalbėdamas aiškiai, garsiai ir suprantamai, tosto sakytojas gali papasakoti ką nors linksmo iš svečio gyvenimo arba pasveikinti jį su sėkme.

Sakydamas tostą, šeimininkas atsistoja. Jeigu sunku atkreipti svečių dėmesį, jis gali pabarbenti į taurę nenaudota šakute ar šaukštu. Baigęs sakyti tostą, jis, iškėlęs taurę, pasisuka į tą, kurio garbei tostas skiriamas, ir nugeria gurkšnį vyno. Vėliau jis gali paprašyti kitą asmenį pasakyti keletą žodžių apie garbingą svečią. Tačiau, kad paprašytasis nepasijustų nepatogiai dėl neparengtos kalbos, šeimininkas turi paprašyti jį arba ją pagalvoti apie būsimą tostą dar gerokai iki pobūvio pradžios. Tai suteikia galimybę svečiui apgalvoti savo žodžius arba atsisakyti tosto.

Besirengiantiems sakyti tostus siūlytume nepamiršti šių patarimų:
• Tosto tekstą galima pasirašyti iš anksto ir jį perskaityti. Žinoma, visada geriau sakyti jį iš atminties ir iš širdies.
• Tostai gali būti trumpi ar šiek tiek ilgesni. Jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti labai familiarūs.
kiti tostai priklauso nuo pagrindinio tosto turinio.
• Jeigu tostas neoficialus, svečiai kelia taures sėdėdami. Iškilmingesnėmis progomis, kai, pavyzdžiui, sveikinami jaunieji, visi svečiai atsistoja ir pakelia taures.
• Mandagus svečias, kurio garbei buvo pasakytas tostas, atsistoja ir taria kelis padėkos žodžius arba iškart po tosto, arba vėliau, baigiant valgyti desertą.
• Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienės metu nepriimta susidaužti taurėmis. Jeigu tai daroma, vyro taurė turi būti žemiau, negu moters.
• Po tosto nebūtina išgerti visą įpiltą gėrimą. Pakanka pakelti taurę prie lūpų.
• Tostų gėrimai – vynas ir šampanas, bet ne konjakas ar alus.
• Jei priėmimas vyksta pagal protokolą, negeriantis žmogus po kiekvieno tosto pakelia taurę ir, palietęs ją lūpomis, vėl pastato. Negeriantys alkoholio svečiai gali gerti vandenį ar kitus nealkoholinius gėrimus.
• Tuo metu, kai sakomos kalbos ar skelbiami tostai, neleistina kalbėtis, pilstyti gėrimus, valgyti.
• Jeigu tektų sakyti tostą viešint svetimoje valstybėje arba kviestiniuose pietuose užsienio svečio garbei, o jūs nemokate jo gimtosios kalbos, pasistenkite bent “Į Jūsų sveikatą!” pasakyti svečio gimtąja kalba.

Etika ir klausimas, kas teisinga, o kas ne?

Ką privalau daryti?
Atsakymas į šį praktinį klausimą yra visa etikos esmė.
Kaip jau žinome iš kasdieninės savo patirties, kartais visai nesunku nuspręsti, kas konkrečiu atveju yra teisinga, o kartais tai padaryti labai sudėtinga. „Ar turėčiau paaukoti rinktinių savo įstaigos kanceliarijos prekių dėžę vietos bendruomenės centrui?“ Atrodo, nesunku atsakyti, bent jau iš esmės.
Tačiau taip pat žinome, kad tikrai sudėtingos etikos problemos retai būna susijusios su pasirinkimu tarp to, kas teisinga, o kas – ne. Daugelis etikos klausimų neturi vienareikšmiškų atsakymų, nes pasaulis nėra vien juodai baltas. Pavyzdžiui:
Ar turėčiau šiuo atveju laikytis įstatymo? Net jeigu bendruomenei tai kainuos didžiulius pinigus?
Ar turėčiau nutraukti derybas dėl sutarties? Net jeigu rangovas yra labai tolimas giminaitis?
Ar turėčiau elgtis, kaip prašė ministras? Net jeigu neaišku, ar įstatymas leidžia man elgtis, kaip esu prašomas?
Ar turėčiau daryti ką nors dėl nedidelės korupcijos atvejo savo padalinyje? Net jeigu man sureagavus būčiau įvertintas kaip nelojalus darbuotojas?
Ar turėčiau įsitikinti, kad mano programos klientai gauna visą finansinę paramą, į kurią jie turi teisę? Net jeigu žinyba mėgina sutaupyti pinigų?
Kaip turėčiau reaguoti į savo darbo kritiką, kurios sulaukiau iš visuomenės atstovo?
Viena vertus, bendruomenei svarbu, kad mūsų valdymo institucijoms būtų vadovaujama laikantis etikos principų ir būtų galima tikėti, kad valstybės tarnautojams kitų bendruomenės narių interesai ir visuomenės interesai bus svarbesni už jų asmeninę naudą.
Kita vertus, valstybės tarnyba keičiasi, kartais labai sparčiai ir iš esmės. Pavyzdžiui, besikeičianti tokių vertybių, kaip valdžios konkurencija, skaidrumas, rizikavimas, atskaitomybė, operatyvumas, svarba gali šiek tiek trikdyti sprendžiant klausimą, koks turėtų būti šiandienos viešojo sektoriaus darbuotojų elgesys.
Galbūt naudinga būtų pagalvoti apie valstybės tarnautojo vaidmenį šiandien, ypač apie pasitikėjimu grįsto vaidmens idėją. Galbūt taip suprasite, kokių etikos standartų iš mūsų tikisi bendruomenė, vyriausybė, tie, su kuriais mes dirbame…
Geras atsakymas į didįjį etikos klausimą paprastai randamas nuovokos, kompromiso ir abipusių nuolaidų dėka ir neretai gali sąlygoti nežinomybę, ginčą ar netgi riziką. Tiems, kurie dirba viešajame sektoriuje, gali būti svarbiau priimti gerą sprendimą, užuot ieškojus teisingo sprendimo. Valstybės tarnautojui geras sprendimas paprastai yra toks, kuriame randamas tinkamas prieštaringų vertybių balansas, kuris yra argumentuotas ir teisingas ir dera su visuomenės interesais. Ne taip paprasta, ar ne?
Taigi šis skyrius – Didžioji E – siūlo tam tikras priemones geriems ir etiškiems sprendimams praktiškai priimti.

Didžioji E

Didžiosios E modelio naudojimas

Su etika susijusiais atvejais, kaip ir daugeliu kitų atvejų, kai priimant gerą sprendimą reikia atsižvelgti į daugelį sudėtingų veiksnių, būtina išsiaiškinti, kas iš tiesų yra reikšminga konkrečiu mums rūpimu atveju.
Bėda ta, kad tai, kas išties yra svarbu, gali keistis priklausomai nuo situacijos.
Daug kas priklauso nuo aplinkybių:
Apskritai skirti vaistus be asmens sutikimo yra negerai, tačiau jei esate į autoįvykio vietą atvykusi medicinos sesuo, aplinkybės jau reikalauja kitaip vertinti esamą situaciją.
Didžiosios E modelis leidžia įvertinti visus konkrečiu atveju reikšmingus veiksnius ir priimti tinkamą sprendimą, kaip pasielgti.
Didžiosios E modelis siūlo rinktis šešių žingsnių kelią:
Jums reikės:
užduoti svarbius klausimus atskirai ir
aptarti atsakymus drauge.
Pavyzdžiui:
Tarkime, jums reikia spręsti menamą interesų konfliktą darbo vietoje: teigiama, kad jūsų institucijos vadovas ketina sudaryti svarbią sutartį su tiekėju, kurio bendrovėje dirba artimas to vadovo giminaitis… Toks atvejis galėtų būti korupcija valstybės tarnyboje.
Šeši žingsniai:
1. Nustatykite reikšmingus faktus…
2. Nustatykite svarbiausius tuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus…
3. Nustatykite kitas svarbias etikos normas…
4. Nuspręskite, kas šiuo atveju svarbu…
5. Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus…
6. Patikrinkite savo vertinimus…
Eikite šiuo keliu tol, kol gausite jus tenkinantį rezultatą, net jei kai kurie interesų konfliktai liktų neišspręsti. Juk pasaulis nėra tobulas.
1 žingsnis: Nustatykite reikšmingus faktus…
atsakydami į šiuos klausimus:
Ką žinau apie šį dalyką?
Ko apie jį nežinau, tačiau turėčiau žinoti?
Kokias darau prielaidas?
Pagal pateiktą pavyzdį
galima nustatyti tokius faktus: institucijos vadovas ketina pasirašyti 2 milijonų vertės sutartį su bendrove, kurioje to vadovo giminaičiui priklauso daugiau negu pusė akcijų.
Šią informaciją patvirtina institucijos dokumentai ir įmonių registro duomenys.
Komentarai
Kaip jūs įveiksite šį pirmą žingsnį, priklausys nuo daugelio dalykų – kaltinimų rimtumo; galimybės pasinaudoti svarbia ir patikima informacija; institucijos nustatytos tvarkos tokiems klausimams spręsti; poreikio apsaugoti šaltinius bei įrodymus; laiko ir t. t….
Kai kiek įmanoma įsitikinsite, jog nustatėte reikšmingus faktus ir prielaidas, tęskite…
2 žingsnis: Nustatykite svarbiausius šiuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus…
atsakydami į šį klausimą:
Kokie etikos principai yra vienaip ar kitaip aktualūs šiuo konkrečiu atveju?
Pagal pateiktą pavyzdį
nustatykite:
teisėtumo;
dorovinio principingumo ir
taupumo bei veiksmingumo principus.

Komentarai:
Atsakydami į šį klausimą, naudokitės Didžiosios E modeliu ir nustatysite visus etikos principus, kurie yra ypač aktualūs šiuo atveju.
Žengę šį žingsnį, įsitikinsite, ar apskritai susiduriate su etikos problema.
Jei kaltinimams negalite pritaikyti nei vieno etikos principo, situaciją galima paaiškinti kitaip: tai gali būti etiketo, papročių ar nusistovėjusios tvarkos problema.
Kai įsitikinsite, jog nustatėte svarbiausius šiuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus, tęskite…
3 žingsnis: Nustatykite kitas svarbias etikos normas…
atsakydami į šį klausimą:
Kokios kitos etikos normos yra aktualios šiuo konkrečiu atveju?
Pagal pavyzdį
Jūs nustatote, kad vadovas yra auditorius, kurio profesinė etika reikalauja, kad jis būtų patikimas ir vengtų interesų konfliktų.
Visi jūsų institucijos darbuotojai privalo pranešti apie interesų konfliktus, kad būtų išlaikyta nepriekaištingo institucijos dorovinio principingumo reputacija.
Jus asmeniškai piktina ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, ir mėginimas savavališkai elgtis. Visuomenė irgi laikosi tos pačios nuomonės apie valstybės tarnautojų korupciją.
Naujoje institucijos strategijoje didžiulis dėmesys skiriamas etikos normomis grindžiamai veiklai.
Vyriausybė neseniai priėmė naujus kovos su korupcija teisės aktus.
Paskutinį kartą tokiu pat atveju institucija nesiėmė jokių veiksmų…
Nustatę visas kitas šiuo konkrečiu atveju taikytinas normas, ženkite toliau…

4 žingsnis: Nuspręskite, kas yra šiuo atveju svarbu…
atsakydami į šį klausimą:
Ar elgesys šiuo atveju atitinka visus nustatytų etikos principų ir normų reikalavimus?
Pavyzdyje:
Vadovo elgesys akivaizdžiai pažeidžia tris nustatytus etikos principus, institucijos etikos kodeksą ir profesinę etiką.
Jis taip pat prieštarauja visuomenės vertybėms ir jūsų įsivaizdavimui apie tai, kas yra padoru.
Institucijos darbuotojai naująją kovos su savivale ir interesų konfliktais politiką laiko „akių dūmimu“, korupcija įstaigoje yra giliai įsišaknijusi.
Jūsų atsakymas – „Ne“.
Komentarai
Čia jums reikėtų išsamiai išnagrinėti tikrus etikos principų reikalavimus, kodeksus, taisykles, visuomenės standartus ir t. t., kuriuos jūs nustatėte žengdami antrąjį ir trečiąjį žingsnius.
Jei į šį klausimą atsakysite „Taip“, elgesys, ko gero, yra etiškai pateisinamas.
Tačiau būkite atsargūs: jei netinkamai nustatėte visus faktus, nepakankamai į juos atsižvelgėte arba neteisingai suprantate šiuo atveju taikytinus etikos reikalavimus, galite padaryti ir klaidingą išvadą. Ar taip nutiko, suprasite žengdami šeštąjį žingsnį.
Jei į klausimą atsakysite neigiamai arba abejosite, galimas daiktas, kad elgesys yra problemiškas arba dėl įvairių priežasčių nepateisinamas. Kuo tiksliau ir konkrečiau apibrėžkite, kuo abejojate arba kokius prieštaravimus įžvelgiate.
Tačiau būkite atsargūs, privalu atminti, kad konfliktą arba abejones čia gali sukelti paprasčiausias prieštaravimas tarp taikytinų etikos normų, pavyzdžiui, kai institucijos Etikos kodeksas neatspindi visuomenėje vyraujančių vertybių arba kai jūsų pačių etinės normos gerokai skiriasi nuo institucijos.
Kad apsidraustumėte dar kartą apsvarstykite šį klausimą ir atsakymą į jį.
Jei dvejojate arba atsakymas yra neigiamas, ženkite penktąjį žingsnį…
Jei atsakymas teigiamas, ženkite šeštąjį žingsnį…

5 žingsnis: Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus…
atsakydami į šį klausimą:
Ar elgesys šiuo atveju ir tokiomis aplinkybėmis yra iš esmės deramas ir pateisinamas, turint galvoje, kad jis sukelia konfliktą su vienu ar daugiau svarbių etikos principų ar normų?
Jūsų atsakymas šiuo atveju:
Jūsų atsakymas yra „Ne“
Komentarai:
Dabar jums reikia dar kartą išnagrinėti visus konflikto aspektus atsižvelgiant į įvairius svarbius etikos principus bei normas ir nuspręsti, ar tas konfliktas leidžia laikyti elgesį deramu ar pateisinamu.
Jeigu atsakymas į šiame skyriuje užduotą klausimą yra „Taip“, elgesys turbūt yra etiškai pateisinamas ir deramas, nepaisant to, kad yra akivaizdžių konfliktų.
Teigiamas atsakymas rodo, kad turime situaciją, kai pagal jūsų pateiktą vertinimą vienas arba keli tam tikri nagrinėjami etikos principai ir normos laikomi palyginti ne tokiais svarbiais kaip kiti.
Jei vis dėlto atsakymas yra „Ne“, panašu, kad vienas ar daugiau etikos principų ar normų, nustatytų žengiant antrąjį ir trečiąjį žingsnį, laikomos absoliučiomis ir neabejotinomis, bent jau tokiais atvejais kaip šis.
Jei nedvejodami manote, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ženkite šeštąjį žingsnį…
Jei nedvejodami manote, kad atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, taip pat ženkite šeštąjį žingsnį…
Jei vis dar abejojate, dar kartą apsvarstykite nustatytus faktus ir jų vertinimą antrame, trečiame ir ketvirtame žingsniuose.
6 žingsnis: Kruopščiai patikrinkite savo vertinimus…
atsakydami į šį klausimą:
Ar teisingai įvertinau elgesį šiuo atveju?

Komentarai:
Ši atsargumo priemonė skiriama ne tam, kad kaip nors kitaip patikrintumėte savo atsakymus, kuriuos pateikėte žengdami ketvirtąjį ir penktąjį žingsnius, bet tam, kad pasvarstytumėte, ar jūsų vertinimą supras platesnis žmonių ratas, pavyzdžiui, visuomenė apskritai ar konkretūs žmonės, sakykime, jūsų dabartinis vadovas ar geriausias vadovas, kokį kada nors esate turėję, ar jūsų mama.
Tai galite padaryti, užduodamas sau keletą papildomų klausimų, pavyzdžiui:
Ar to vadovo elgesio vertinimas neprieštarauja „visuomenės interesams“?
Ar mano dabartinis vadovas ar buvęs pats geriausias vadovas sutiktų su mano vertinimu šiuo atveju?
Ar galėsiu ramiai paaiškinti savo sprendimą per televiziją ar savo šeimai?
Jei į visus šiuos klausimus atsakysite teigiamai, elgesys tikriausiai yra etiškai pateisinamas.
Jei atsakymas neigiamas, turite iš naujo apsvarstyti savo sprendimus, kuriuos priėmėte, žengdamas ketvirtąjį ir penktąjį žingsnius, nes pasidarė aišku, kad jūsų vertinimas yra ne visiškai teisingas. Taigi vėl kuo tiksliau nustatykite prieštaravimus arba neaiškumus.
Pavyzdyje:
Nors etiškai elgesys yra pateisinamas, jūs nepatikrinote savo prielaidų žengdamas pirmąjį žingsnį.
Per pokalbį vadovas įrodo, kad nežinojo, kad jo sutuoktinė turėjo akcijų toje bendrovėje; tad sutartis buvo pasirašyta be pažeidimų.
Pasirodo, kad jo sutuoktinė taip pat nežinojo, jog turi akcijų, nes jas kartu su kitu didžiuliu turtu neseniai paveldėjo ir į akcijas neatkreipė dėmesio.
Taigi institucija patikrina ar visos sutartys, kurių vertė didesnė kaip 100 000 dolerių, buvo sudarytos laikantis dorovinio principingumo, ir reikalauja, kad sutartis sudarančių darbuotojų šeimos nariai užregistruotų institucijoje savo piniginius interesus.
Jei šis pakopinis metodas, priimant su etika susijusius sprendimus, pasirodė pernelyg detalus arba atimantis daug laiko, prisiminkite, kaip pirmą kartą sėdote ant dviračio ar prie automobilio vairo … .
Įgiję patirties neabejotinai taikysite Didžiosios E modelį beveik automatiškai.

Atminkite, kad aplinkybės labai daug ką keičia…
Pavyzdžiui, jeigu policijos pareigūnas nuspręs persekioti vogtu automobiliu važiuojantį nusikaltėlį, kuris didžiuliu greičiu lekia tuščiomis miesto gatvėmis, jo sprendimas bus pateisinamas, jei nebus padaryta jokios žalos. Jis neprieštaraus darbštumą nusakantiems etikos principams, visuomenės puoselėjamoms normoms ir institucijos tvarkai, net jei jo elgesys akivaizdžiai pažeis „teisėtumo“ principą.
Tačiau jei policijos pareigūnas nusikaltėlį persekiotų žmonių pilname prekybos centre ir savo automobiliu mirtinai sužalotų praeivį, šį vertinimą nusvertų kiti etikos principai („pagarba žmonėms“, „taupumas ir veiksmingumas“) dėl įvykusių pasekmių – žūties, kurios buvo galima išvengti, oficialaus tyrimo, galbūt baudžiamojo persekiojimo ir galimos didelės kompensacijos išmokėjimo iš valstybės biudžeto.
Šiuo atveju, net jeigu elgesys ir atitinka visuotinai priimtas taisykles, principus, normas ir esamas procedūras, policijos pareigūno elgesio pasekmės yra tokios nepriimtinos, kad galima būtų peržiūrėti kodeksus, teisės viršenybės klausimus ir pamėginti užtikrinti, kad tokia situacija daugiau nepasikartotų.
O institucija turėtų patvirtinti naują taisyklę, ribojančią policijos pareigūnų sprendimų priėmimo laisvę dėl persekiojimo dideliu greičiu, „nebent pavojų visuomenei akivaizdžiai nusveria visuomenės interesų kriterijus“.

Sekso etiketas

Sekso etiketas labai panašus į bet kokį kitą (etiketą). Bet jeigu žinai, kaip elgtis su dantų krapštuku ir kas kokioje situacijoje pirmas paduoda ranką, šansai pataikyti iš akies į dešimtuką meilužių ložėje… niekingai menki.
Beje, seksas – tai tas atvejis, kuomet išimčių gali būti daugiau, nei taisyklių.
1. Džentelmenai praleidžia damą į priekį.
Moteriškos fiziologijos ypatybės tokios, kad seksualinei iškrovai merginai reikia daugiau laiko ir pastangų nei vaikinui. Todėl šventa vyro pareiga – pirmiausia pasirūpinti jos orgazmu, o tik po to – savo.
Išimtis. Geriausia priemonė profilaktikai prieš nuobodulį ir jausmų atšalimą – “egoisto diena”, kurią suorganizuoti tikslinga (minimum) kartą kas mėnesį. Tas, kuris išrenkamas egoistu, turi pamiršti bet kokius altruistinius poelgius, o partneriui, atvirkščiai, privalu rūpintis dienos herojumi, stebinant jį savęs išsižadėjimo stebuklais. Savaime suprantama, apie orgazmo pirmaeiliškumą pamirštam.
2. Maitinimosi metu paisoma patiekalų eiliškumo: salotos, sriuba, antras patiekalas, desertas.
O, tai kertinis šviečiamosios sekso literatūros akmuo: pradžioje: aperityvas, t.y. bučiniai, apsikabinimai, palengva pereinantys į labiau nuosekles glamones, o jau po to – pagrindinis patiekalas. Kitaip – liksi be deserto!
Išimtis. Būna situacijų, kai noras gauti desertą toks didelis, kad preliudijos poreikis dingsta, nespėjęs net atsirasti. Kai kada spontaniškas seksas gali būti labiau ryškus ir aistringas, nei nuobodžiai saldžios privalomos glamonės – čia suveikia netikėtumo bei “uždrausto vaisiaus” dėsniai (o ypač tuomet, kai suartėjimas vyksta pusiau viešoje vietoje).
3. Pasivaikščiojimo metu vyras turi eiti iš labiau pavojingos pusės – iš važiuojamosios dalies.
Įsisavinant “Kamasutrą”, ypač anatomiškai ne itin pritaikytas paprastiems žmonėms (ne gimnastikos sporto meistrams) pozas, vyras turi pasirūpinti partnerės saugumu. Kitaip intriguojančiai ir daug žadančiai prasidėjęs vakaras gali pasibaigti traumotologiniame.
Išimtis. Jeigu rizikingų eksperimentų iniciatorė – mergina, tai didžioji atsakomybės dalis krenta jai. Na, ji turi suprasti bent tai, kad jei jos partneris sulenks vieną koją 45 laipsnių kampu, o kitą išties kryžmai kaklui ir, nekeisdamas kūno padėties, dalyvaus sueityje, tai suteikti pirmąją pagalbą, išnirus kaulams, teks jai.
4. Po priėmimo įprasta dėkoti šeimininkams už svetingumą ir malonią kompaniją
…net ir tada, jei vaišės buvo nelabai skanios, o bendravimas – ne per daug įdomus. Sekse ši taisyklė, kad ir kokia paisytina, paprastai nesuveikia vien todėl, kad viskas, ką žmogus ištaria pirmąsias 5 sekundes po orgazmo, neturi nieko bendro su sąmoninga smegenų veikla ir jau tuo labiau – su gero tono reikalavimais. Todėl geriausiu liudijimu, kad viskas buvo superklasiškai, vietoj šūksnio “Superklasiška”, dera užskaityti greičiau neverbalinius jausmų proveržius (ną, patys žinot) ir lai tai nuskamba kaip aukščiausias pagyrimas ir širdingiausia padėka.

Džentelmenas

Džentelmeno sąvoka atsirado dar viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę kaip sąkoma, “geroje šeimoje”. Beje, žodis “gentleman” (gentle -kilmingas, man – žmogus) anglų kalba kaip tik ir reiškia kilmingąjį. Kiek vėliau šis žodis taikytas ir aristokratams, tad džentelmenu laikytas kiekvienas, kuris turėjo giminės herbą ir galėjo įrodyti, kad yra kilęs iš garsios, senos didikų šeimos. Bet prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai. Džentelmenas turėjo būti ypatingai išauklėtas ir išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu.
XIX ir XX anžių sandūroje džentelmenu laikytas mokantis deramai elgtis, gerų manierų, turintis nepriekaištingą skonį žmogus,paprastai jis būdavo turtingas ir savarankiškas, be to, deramai apsirengęs pasirodydavo deramu laiku deramoje vietoje. Beje, džentelmenas nieku gyvu neturėjo dirbti.
Romantizmo laikotarpiu, ir netgi dar anksčiau, XVIII a. antroje pusėje, susiformavo tautinis džentelmeno tipas. Šit kaip aprašomi prancūzų ir anglų džentelmeno skirtumai. Prancūzų džentelmenai pasižymėjo elegantiškumu, delikatumu, taktu, nepriekaištingu mandagumu, taurumu, riterišku elgesiu, nepaprastu dosnumu. Anglai džentelmenu laikė tik turtingą, savarankišką žmogų, gyvenantį jo padėtį atitinkančiuose namuose.
Anglų džentelmenas turėjo būti kultūringesnis ir labiau išsilavinęs už kitus žmones (dažniausiai – baigęs humanitarinės pakraipos aukštąją mokyklą), pasižymėti puikiomis manieromis, turėti apie pasaulį žinių, sukauptų keliaujant. Anglai vertina santūrumą, šaltakraujiškumą, ištvermingumą varguose ir nelaimėse. Jie nelinkę karščiuotis, girtis, didžiuotis. Anglas – tikras savo vyriausybės pagalbininkas ir rėmėjas, o prancūzų džentelmenas geriausiu atveju savo vyriausybę tik pakęsdavo. Metams bėgant džentelmenas anglas lengvai įsijautė į savo naują vaidmenį, kurį jam skyrė pasikeitusi visuomenė, o prancūzų džentelmenas virto tik puošnia atgyvena.
Džentelmeno, kitaip – riterio įvaizdis romantizmo laikais paplito ir kituose kraštuose. Geriausiai žinome savo kaimynų, lenkų, aprašytus džentelmenus. A. Čartoryskio “Riterio katekizme” rašoma, kad “šlėkta” turi būti doras, narsus, drausmingas karys, dievobaimingas, užsigrūdinęs kūnu ir siela, patriotas, galįs paaukoti turtą ir gyvybę vardan tėvynės. Tų pačių savybių reikalauta ir iš lietuvių šlėktų.
XIX a. pabaigoje džentelmeno įvaizdis pasikeitė. Iš Anglijos po įvairias šalis paplito džentelmeno, džentelmeniškumo sąvokos. Šis žodis išgarsino Angliją pasaulyje labiau negu jos eksportuojamos anglys.
Ryškus džentelmeno požymis – apranga. Ji kito pagal madą, nors didikai visada stengėsi pabrėžti savo nepraktiškumą ir troško atrodyti keistai. Iš pradžių, XVII-XIX a. žavėtasi margays rūbais. Pavyzdžiui, per puotą Drezdene Kristina Radvilaitė įsimylėjo “keistą kaip svajonė jaunuolį, kurio pliumažai ir apvadai, geltonomis ir violetinėmis astromis išsiuvinėti atlasai žibėjo visais vaivorykštės atspalviais ir visomis povo uodegos spalvomis”. Kiek vėliau atsisakyta įvairiaspalvių drabužių ir imta dėvėti prislopintų, kuklių spalvų frakus ir dvieilius švarkus. Tik puošeivos pasidabindavo baltomis arba labia ryškiomis gėlėmis išmargintomis liemenėmis, lakuotais bateliais, atlaso skarelėmis…
Vėliau atsirado smokingai ir kostiumai. Jų spalva ir pasiuvimas atitiko poreikius ir situaciją, nors viską lėmė etiketas ir mada. Damų ir džentelmenų pasaulyje mada tapo svarbesnė už papročius ir elgesio taisykles. Vargu ar kas būtų nešiojęs cilindrą, korsetą ir lazdelę, jeigu šito nebūtų kategoriškai reikalavęs “džentelmeno kodeksas”.
Kitas džentelmeno požymis – manieros. Išmokti gerų manierų buvo nelengva. Manieros ir geras auklėjimas rodė ne tik kilmę, jos atsispindėjo, anot senosios literatūros, dvasios grožį ir didingumą. Mandagumas, reveransų menas, puikiai valdoma veido mimika lemdavo džentelmeno vietą draugijos hierarchijoje. Džentelmenai turėjo žinoti daug dalykų, kurių nevertino kiti žmonės: jie privalėjo mokėti daug negyvų kalbų (senovės graikų ir lotynų), muzikuoti, dainuoti. Sportuoti, auginti niekam netinkamų dekoratyvinių veislių šunis ir arklius, kolekcionuoti keistus daiktus, keliauti, užsiimti labdara. Geros manieros reikalavo, kad džentelmenas ir kilmingoji dama daugiausia laiko skirtų susitikimams su draugais, kelionėms, pokalbiams klubuose ir t.t.
Be gero elgesio, praeities džentelmeno “kodekse” buvo įrašyta iki šiol svarbi sąvoka – garbė. Garbingas džentelmenas galėjo neturėti jokių nuopelnų, užteko tik vadintis garbingu. Garbė tarsi vertė žmogų išlaikyti taurumą ir abipusę pagarbą bendraujant.
Specialiuose kodeksuose buvo surašyti garbingi poelgiai, kuriais turėjo garsėti džentelmenas; jie reguliavo didiko elgesį įvairiose situacijose, apibūdindavo ir suskirstydavo tokias situacijas į tam tikras grupes.
Džentelmeniškumą sentimentaliai dievino H.de Balzakas ir M.Prustas. Jie mėgo senas aristokratiškas pavardes ir įmantrų didikų pasaulį kaip kiti mėgsta senus paveikslus ir šventyklas.
Mūsų laikais net konferansje salėje kreipiasi į visus susirinkusius “Ledi ir džentelmenai”. Taigi šiuo garbingu vardu jis vadina kiekvieną vyrą. Vieni jų ir šiandien bent šiek tiek laikosi “Džentelmeno kodekso” reikalavimų, kiti nusispjauna į viską. Bet, matyt, vertėtų prisiminti bene paskutiniojo didžiojo anglų džentelmeno Bertrano Raselo žodžius: “Džentelmenas – tai žmogus, bendraudamas su kuriuo, pats jautiesi džentelmenu”.

Etiketas. Sveikinimasis

 

Įvadas

Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette).

Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną. (http://ualgiman.dtiltas.lt/etiketas_ir_zmogaus_kultura.html)

Neįmanoma aprašyti visos įvairių pokalbių eigos ir jų kalbos raiškos. Vis dėlto yra tipišku pokalbio situacijų ir temų, kurias apžvelgsiu savo darbe. Tai yra pasisveikinimas, kuriuo prasideda beveik kiekvienas pokalbis; mandagus kreipimasis, kurio visada prireikia kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko pasiteirauti; atsiprašymas, nes dažnai turime atsiprašyti, kai negali atlikti to, ką buvai pažadėjęs ir pan.; dėkojimas, kuris vartojamas padėkai reikšti, bet dažnai pamirštamas; atsisveikinimas, kuriuo baigiasi bet kuris pokalbis

Sveikinimasis

Beveik kiekvienas pokalbis prasideda pasisveikinimu. Lietuvių kalboje gausu pasisveikinimo formų: Labas rytas (Labą rytą)! Laba diena (Labą dieną)! labas vakaras (Labą vakarą)! Sveiki (Sveikas; Sveika)! Sveiki, drūti! ( Čepaitienė 1996:26). Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis. Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir latviams. Visi vartojame prieveiksmį labai, o juk tai būdvardžio labas, -a vedinys. Peiktinas persistengimas sveikinimosi būdvardį labas keisti į geras – geras rytas! Be jokių svyravimų sveikinkimės kaip įprasta: labas rytas, laba diena, labas vakaras.

Neretai vartojamas sveikinimosi žodis sveikas. Šiaip jis yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis – artimas jaustukui: Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos, merginos! Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki, sveiki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu sveiki atvykę! (http://ualgiman.dtiltas.lt/sveikinimasis_ir_sveikinimas.html)

Mandagumo papročiai reikalauja kartais sveikintis tyliai, be žodžių. Paskaitininkas, poetas, skaitovas, solistas, išėjęs į sceną, tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams, netardamas sveikinimosi žodžių. Svečias, pavėlavęs į vaišes, ypač į gausų svečių būrį, taip pat netaria sveikinimosi žodžių, kad neatkreiptų dėmesio. Užtenka tik nusilenkti ir paduoti ranką greta esantiems svečiams. Tyliai sveikinamės įprastinėse viešose vietose: autobuse, bendrame traukinio vagone, didesnių miestų gatvėse, teatruose, koncertų, susirinkimų salėse, parodų patalpose ir šiaip dideliuose žmonių susibūrimuose, kur laikomasi tam tikro oficialumo, iškilmingumo.

Kai einame gatve ar šiaip viešose vietose pasirodome su draugu, turim irgi sveikinti visus tuos, kuriuos draugas sveikina, ir atsakyti į sveikinimus visų tų, kurie mūsų draugą sveikina.

Kultūringas, išsiauklėjęs žmogus greit susiorientuoja pagal susidariusias aplinkybes, kada ir kaip sveikintis su pažįstamais ir nepažįstamais. Kai daug žmonių, pavyzdžiui, į valgyklą, parduotuvę, kirpyklą, jis įeina tylomis, o kai nėra klientų ar pirkėjų ir darbuotojai laisvi, sugebės gražiai pasisveikinti ir kartais dar nepašykštės vieno kito šmaikštesnio žodžio, praskaidrinančio nuotaiką. Bet nepamirškime: visur, visada ir su visais reikia sveikintis pagarbiai. Labai nemandagu sveikintis su cigarete dantyse, susikišus rankas į kišenes, vyrams – su kepure ar skrybėle. (Beretės ar kitokios užsimaunamos kepurės vyrams nusiimti nereikia.) (http://ualgiman.dtiltas.lt/sveikinimasis_ir_sveikinimas.html)

Jaunimo kalboje visada esti noro išsiskirti. Bandymą “pasirodyti” atspindi ir jų pasisveikinimo žodžiai: Haolou! Saliut! Zrorov! Privet! ir pan. Suprantama, viešajai kalbai jie nepriimtini dėl nelietuviškos raiškos. ( Čepaitienė 1996:27)

Kartais praktiškai susidaro keblumų, kam pirmam sveikintis

Mandagumo papročiai reikalauja, kad jaunesnis ar žemesnis savo tarnybine bei visuomenine padėtimi pirmas sveikintų vyresnį, aukštesnio rango žmogų. Pavyzdžiui, valdinys pirmas sveikina įstaigos viršininką (tik moterys čia turi privilegijų). Sveikinimosi pirmumą kartais lemia ir aplinkybės. Tas, kuris įeina į vidų, pirmas taria sveikinimosi žodžius ten esantiems ar pirmiau atėjusiems, nors tie esantieji ar pirmiau atėję tebūtų tik vaikai. Lipantis laiptais aukštyn pirmas sveikina kaimynus ar šiaip pažįstamus žmones, lipančius žemyn, išeinančius. Prisiartinantis prie stovinčio pirmas taria sveikinimosi žodžius stovinčiam.

Gražus daugelio šeimų paprotys – sveikintis iš ryto atsikėlus. Tas, kas vėliau atsikelia, sveikina anksčiau atsikėlusius – taria labas rytas! Paprastai vaikai sveikina tėvus (vaikai ilgiau miega). Įpratę šeimoje sakyti labas rytas vaikai ir kiti šeimos nariai nepamirš ir svečiuose rytais pasisveikinti su namų šeimininkais. Nuvažiavę į kurortą, rytais pasisveikiname su kambario draugais, su to paties stalo kaimynais. Visose įstaigose, mokyklose kasdien bendradarbiai palinki vieni kitiems ,,labo ryto“. To gražaus papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje.

Paprastai sveikinamės tik su pažįstamais, tačiau kaimuose senu papročiu sveikinami ir nepažįstami laukuose dirbantys ar nuošaliuose keliukuose sutikti žmonės… Mieste neįprasta sveikintis su nepažįstamais. Reikėtų bent su artimais kaimynais, prie tos pačios laiptinės prisišliejusiais gyventojais kasdien pasisveikinti, kartais ir vienu kitu žodžiu persimesti.

Nepamirštini ir linksmi, šilti sveikinimosi žodžiai, ypač mėgstami vaikų, paauglių, judrių jaunuolių: sveikas gyvas! sveikas drūtas! labutis! sveikutis! labs rytelis! laba dienelė! labas vakarėlis!.. Taip sveikinti tinka tik mokiniams savo draugus, suaugusiems nebent labai artimus žmones – linksmus bičiulius, brolius, seseris… Vyresniam už save asmeniui, viršininkui, profesoriui nederėtų sakyti net vieną sveikinimosi žodį labas ar sveikas.

Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu pagarba! Tuo žodžiu sveikinamajam asmeniui tikrai pagarbos neparodome. (http://ualgiman.dtiltas.lt/sveikinimasis_ir_sveikinimas.html)

Mandagus kreipimasis

Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti nepažįstamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors pasiteiraudami. Sostinės gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai teiraujasi, kuri dabar valanda. Kaip malonu, kai koks pirmaklasis ar antraklasis pypliukas pasirodo kartais esąs mandagesnis už aukštesniųjų klasių mokinius: Atsiprašau! Gal galėtumėt pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų vaikišką balselį ir nejučiomis nusišypsai.

Ne tik žodis atsiprašau, bet ir kiti tokio kreipimosi žodžiai verti pagyrimo: Gal galėtumėt pasakyti…

Klausiamoji bei abejojamoji dalelytė gal kartu su tariamosios nuosakos veiksmažodžiu galėtumėt labai mandagiai, labai švelniai išreiškia kreipimąsi į nepažįstamą vyresnį ar šiaip gerbtiną žmogų. Panašiai ir gatvėje mažai pažįstantis miestą žmogus mandagiai kreipiasi į praeivį: Atsiprašau! Ar negalėtumėt paaiškinti, kaip čia tiesiausiu keliu pasiekti geležinkelio stotį?

Taigi, kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko pasiteirauti, nepašykštėkime mandagumo žodžio atsiprašau. Tačiau, jeigu šis žodis tariamas šiurkščiu balsu, jei stačiokiškai formuluojamas pats klausimas, – nė kalbos negali būti apie klausėjo mandagumą.

Visai kitokio mandagumo reikia laikytis kreipiantis į specialius informacijos skyrius. Pavyzdžiui, geležinkelio ar kitokiose susisiekimo stotyse, didelėse įstaigose, įmonėse, ypač susidarius nemažai norinčių pasiteirauti žmonių, – aplinkybės verčia kuo trumpiau, be atsiprašymo, be jokių įžangų formuluoti klausimą ir, gavus atsakymą, nepridėti be būtino reikalo papildomų bei patikslinamų klausimėlių.

(http://ualgiman.dtiltas.lt/mandagus_kreipimasis_i_nepazistamus,pasiteiravimas.html)

Lietuviui įprasta kreiptis mandagumo žodžiu, pvz.: Prašom pasakyti; Prašom atnešti ir pan. Taisyklė tokia: mandagumo žodis vartotinas prieš atliktiną veiksmą įvardijantį veiskmažodį.

Lietuvių etiketą (ne tik kalbos, bet ir bendrąjį) žeidžia frazės, kai mandagumo žodis atsiduria po veiksmažodžio (atneškit, prašom ir pan.) (Čepaitienė 1996:30)

Kreipiantis žodžiu ar raštu paprastai vartojamos įvardžiuotinės formos gerbiamasis, -oji (santrumpa gerb.). Jos gali eiti vienos arba kartu su asmenvardžiais, pareigų pavadinimais ir pan. Kai kartu vartojamas ir prieveiksmis didžiai, reikalingas neįvardžiuotinis būdvardis: Didžiai gerbiamas profesoriau. Su pavardėmis ar bendriniais asmenų pavadinimais vartojami ir žodžiai ponas, ponia, panelė, pvz.: ponas Šimonis (santrumpa p.) (http://vki.lrs.lt/etiketas.html)

Atsiprašymas

Kartais turime atsiprašyti ir šitai pasakyti taip pat turime mokėti. Atsiprašyti paprastai tenka, kai negali atlikti to, ką buvai pažadėjęs, arba padarei ne tai (ne taip), kaip iš tavęs tikėjosi. Paprasčiausia atsiprašome vienu žodžiu: atsiprašau. Tačiau jis situacijos nė kiek nepaaiškina, kad vargu ar jo pakanka pašnekovui nuraminti. Todėl geresnis – motyvuotas atsiprašymas. Geriausia, kai apie negalimą įvykdyti pasižadėjimą pranešame iš anksto. Jei buvote sutarę su draugais iškylauti, skambinate ir paaiškinate: Labai gala, šįsik nepavyks kartu pailsėti. Gavome telegramą, kad atvyksta broils. Atsiprašom, kad nebūsim kartu. Jei iš anksto įspėti apie pasikeistus planus negalėjote, privalote ne tik atsiprašyti, bet ir paprašyti atleidimo: juk kiti žmonės, nežinodami jūsų situacijos, tikrai jaudinosi. Todėl ir sakoma, kad pažadais nedera svaidytis. (Čepaitienė 1996:33)

Kartais tenka atsiprašyti dėl blogos savijautos, negalės ir pan. Tai daryti nelengva: kam malonu dejuoti dėl kokio negalavimo. Vis dėlto reikėtų mokytis save kontroliuoti: ar bloga savijauta leis gerai atlikti darbą, ar jo neteks iš naujo daryti, nes gali įvelti daug klaidų. Taigi ir reikėtų informuoti apie tai, kaip jautiesi, ir įsipareigoti, kada esi numatęs darbą atlikti (jei tai įmanoma). Taip pasiaiškinti dažniausiai turime viršininkui, darbo vadovui. Kaip, kokiais žodžiais dera kreiptis, labia priklauso nuo jūsų santykių, asmeninių vadovo savybių. Paprasčiausia informuoti: Atsiprašau, kad šiandien neatvyksiu į darbą. Pakilo temperatūra, išsikviečiau gydytoją. Vadovui labia svarbu iš anksto žinoti, kada jūsų nebus: dažnai teks perskirstyti darbus ir pan. (Čepaitienė 1996:34)

Dėkojimas

Atpratome už paslaugas sakyti ačiū, ypač ten, kur tos paslaugos teikiamos ne vienam klientui, bet visam būriui žmonių, o per dieną net keliems šimtams. Pasičiumpame išvalytus ar išskalbtus drabužius, skalbinius, sutaisytus batus, nusipirktą daiktą – ir pro duris! Nei ačiū, nei išgrauš – kaip sakydavo mūsų seneliai. Argi taip sunku tarti tokį trumpą žodelį ačiū arba dėkui?! Ypačankstesnį rytą, kai mažiau klientų.

Atiduoda mums ateljė pasiūtą kostiumą. Atsiimdami tariame ačiū ir čia pat apžiūrime, pasimatuojame. Jei randame ką taisytina, mandagiai pasakome. O jeigu siuvėjo darbas tikrai puikus, vertas pagyrimo, jei kostiumas kaip nulietas, – kodėl mums neišreikšti pasitenkinimo, pasigėrėjimo, kodėl nepadėkoti dar kartą?! Tik jau gražesniais, nuoširdesniais žodžiais: labai ačiū! labai labai dėkui! nuoširdžiausiai dėkoju!

Daugiau padėkos žodžių reikia ir mūsų kasdieniame buitiniame gyvenime. Užtvindytas štai po lietaus takelis, telkšo balutė. Kažkieno gera ranka patiesė lentą. Jau keli koją žengti ta lenta, o iš kito galo vyriškis bepradedąs žingsniuoti. Jis mandagiai atšoka atgal ir praleidžia tave – moterį. Nejaugi pranyrinsi pro jį nepadėkojusi?! Atidaro mums vyriškis duris, leidžia pirma įeiti ar išeiti ir dar palaiko, kad neužkliūtume (ypač su nešuliais), – ar visada padėkojame?! Užleidžia mums vietą autobuse, troleibuse, ypač tolimesnėje kelionėje, – ar neužmirštame mandagiai tarti ačiū?!

Už moteriai siūlomą sėdimą vietą turėtų padėkoti ne tik pati moteris, bet ir ją lydintis vyriškis.

Net ir tada, kai siūloma vieta nežadama pasinaudoti, vis tiek reikia tarti padėkos žodį: ,,Ačiū! Aš tik vieną stotelę tevažiuosiu“. Panašiai dėkingumą reiškiame ir kai siūlo mums kas užkąsti. Dėkojame siūlymą priimdami (,,Ačiū!“ Ir sėdamės prie stalo) ir jo atsisakydami: ,,Ačiū! Ką tik su draugais pietavęs“.

Padėkai reikšti turime du žodžius: ačiū ir dėkui.

Abu žodžiai vartojami ir šnekamojoje, ir bendrinėje kalboje; juos laikome absoliučiais sinonimais. Žodis ačiū yra skambesnis, bet dėkui yra parankesnis tuo, kad turi daugiau vedinių: padėka, dėkoti, dėkingas.

Padėkos žodžius paprastai vartojame gerai, taisyklingai. Tiktai kai norime išreikšti didelę padėką, griebiamės nebūdingų lietuvių kalbai konstrukcijų: didelis ačiū, didelis dėkui. Tai nepriimtini vertiniai iš rusų kalbos bolšoe spasibo. Lietuviškai reikia sakyti labai ačiū, labai dėkui. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti kartodami prieveiksmį: labai labai ačiū; labai labai dėkui. Tik be reikalo kartais įterpiam jungtuką ir: labai ir labai ačiū (dėkui). Tas jungtukas čia lietuvių kalbai netinka, laikytinas klaida.

Padėką galime reikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir veiksmažodžiu dėkoti, veiksmažodiniu junginiu esu dėkingas. Veiksmažodžiu ar veiksmažodiniu junginiu reiškiama padėka mandagesnė, pagarbesnė negu jaustukais ačiū, dėkui. Prie veiksmažodžio dažniausiai dar pridedamas prieveiksmis: nuoširdžiai (nuoširdžiausiai) dėkoju. Pasakymas nuolankiai dėkoju dabar nemadingas, pasenęs, primenantis baudžiavos laikus.

Prie būdvardžio dėkingas tinka prieveiksmis labai ar nepaprastai. Pasakymais esu labai dėkingas, nepaprastai dėkingas – gražiai, mandagiai, pagarbiai išreiškiama didelė padėka. Vienas būdvardis dėkingas (be veiksmažodžio būti formos) lietuviškai reikšti padėkai netinka, nors pasitaiko išgirsti taip dėkojant. Pavyzdžiui, grąžindamas paskolintą knygą studentas sako: Dėkingas! Už nupirktus produktus kaimynė taria: Dėkinga! Abiem atvejais geriau įprastinis dėkui.

Didelei padėkai reikšti tinka ilgesni pasakymai: Visą gyvenimą būsiu dėkingas. Taip esu dėkingas, kad nesurandu žodžių. Nežinau nė kaip beatsidėkoti…

Prašant kokios paslaugos, reiškiama išankstinė padėka: 1š anksto dėkoju. Tik ne iš kalno! Taip lietuviškai sakyti netinka! Netikęs ir kanceliariškas pasakymas: Iš anksto reiškiu padėką!

Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai draugas ar šiaip artimas žmogus, kartais ir vyresnis, visų gerbiamas asmuo pasiteirauja, kaip gyvename, ar sveiki, kaip sekasi darbai. Atsakymą visuomet turime pradėti padėkos žodžiu: Ačiū (dėkui), gerai! Ačiū, šiaip taip krutu (liaudiškas pasakymas)!

O kaip mandagiausia atsakyti, kai kas nors mums taria padėkos žodį?

Nuo senų laikų esame pratę dėkojančiam atsakyti mandagumo žodžiu prašom. Mums taria ačiū (dėkui), mes atsakom – prašom! Tačiau kuklesni žmonės mandagumo žodį prašom varžosi sakyti, ypač kai už kokį menkniekį jiems kas nors dėkoja. Iš tiesų maloniau tarti prašom, kai jaučiamės kokią didesnę paslaugą padarę, kai ta paslauga bus pareikalavusi daugiau pastangų, atėmusi daugiau laiko. Pavyzdžiui, kaimynas išvažiavo atostogų, sutikome jo reikalus tvarkyti, butą pasaugoti, gėles prižiūrėti… Grįžęs kaimynas dėkoja, o mes nesivaržydami atsakome: Prašom!

Yra dar liaudiškas atsakymas dėkojančiam: Nėr už ką! Iš kuklumo jaučiamės menkai patarnavę, nenusipelnę padėkos. Kuklų atsakymą dėkojančiam kartais išreiškiame ir kitais nuoširdumo padiktuotais žodžiais: Ką jau čia! Menkniekis! Buvo už ką dėkoti… Ar verta dėkoti už tokį menkniekį?! Vienas malonumas Jums padėti. Štai svečias, atsisveikindamas su mumis, dėkoja: Tai gražiai pasisvečiavau! Ačiū už vaišes! Mes kukliai atsakome: Tokios čia mūsų vaišės… Arba: Prašom dažniau! Galima sakyti ir liaudiškai: Į sveikatą!

Kai seniau kaimai dar nebuvo išskirstyti vienkiemiais, grįžę iš pirties šeimos nariai ir kartu maudęsi kaimynai dėkodavo šeimininkei: Ačiū už šilumą! Šeimininkė atsakydavo: Į sveikatą! Palaikytinas paprotys! Ir miestiečių šeimos turėtų iš mažens pratinti vaikus, išsimaudžiusius vonioje, padėkoti motinai: Ačiū už šilumą! Motina gali savaip atsakyti: Kad tik būtum sveikas!

Nemažai yra atvejų, kai dėkojančiam nieko nereikia atsakyti. Pavyzdžiui, pranešėjas baigė skaityti paskaitą. Susirinkimo pirmininkas dėkoja visų dalyvių vardu. Tą padėką pranešėjas priima tylėdamas.

Šia proga norėtume priminti, kad paskaitininkai, baigdami kalbėti, nebūtinai turi dėkoti klausytojams už dėmesį. Ačiū už dėmesį virto įkyria formule! Dar keisčiau, kai prelegentas tą formulę sutrumpina, burbteli tik vieną ačiū! Vadinasi, jis pats sau padėkoja! Bent jau ta padėka turėtų būti išreiškiama nors kiek kūrybiškiau: Dėkoju kantriems klausytojams. Baigus paskaitą, užtenka tik nusilenkti klausytojams. (http://ualgiman.dtiltas.lt/dekojimas.html)

Atsisveikinimas

Geriausia, lietuviškiausia atsisveikinti senu lietuvišku žodžiu sudiev! arba trumpesne jo forma sudie! Šis senas lietuviškas atsisveikinimo žodis tvirtai įsišaknijęs visoje Lietuvoje. (http://ualgiman.dtiltas.lt/atsisveikinimas.html) Jis atsirado iš susiliejusių žodžių su Dievu (su Diev), tarsi palaimina žmogų, su kuriuo išsiskiriama, linkėdami jam Aukščiausiojo globos. (Čepaitienė 1996:35)

O kaip žiūrėsime į atsisveikinimą viso gero? Ką gi – turime jam pripažinti bendrinės kalbos teises, nors jis mums vis primena vsevo choroševo! Jo variantas viso labo būtų lietuviškesnis ir derintųsi su sveikinimosi žodžiu labas.

Šalia viso gero yra ir laipsniuota forma viso geriausio, turinti familiarumo atspalvį. Su pagarbiais žmonėmis taip atsisveikinti nederėtų.

Bendrinės kalbos teises turėtume pripažinti atsisveikinimui iki (ligi) pasimatymo, nors jam įsigalėti bus turėjusios įtakos mūsų kaimynų slavų ir vokiečių analogiškos atsisveikinimo formos. Panašus atsisveikinimas ir iki susitikimo. Tokių atsisveikinimų inteligentų šnekamojoje kalboje girdime kasdien: iki kito susitikimo, iki greito (malonaus, laukiamo, sutarto) susitikimo! Arba: iki vakaro, iki rytojaus…

Tokius atsisveikinimus galime tarti tik artimiems žmonėms. Tačiau gana pagarbiai skamba tęstinių televizijos laidų vadovų tariami žodžiai laidos pabaigoje: Atsisveikinam iki kito karto!

Su draugais kartais lakoniškai atsisveikiname tik vienu žodžiu iki. Ir atsisveikinimo žodžius viso labo, viso gero sutrumpiname – sakome tik viso! Tai paauglių, jaunuolių mėgstami atsisveikinimai. Savo vietoje jie tinka. Geri draugai išsiskirdami kartais vienas kitam pasako tuo tarpu arba šiuo tarpu. Girdime draugišką atsisveikinimą ir kol kas. Tokios atsisveikinimo formos bičiuliškuose santykiuose leistinos. Tik neturėtume, nusižiūrėję į rusų kalbą, sakyti pakol kas.

(http://ualgiman.dtiltas.lt/atsisveikinimas.html) Viešajai kalbai taip pat netiks atsisveikinimo žodis ate! (Čepaitienė 1996:36)

Nerečiau vartojami liaudiški atsisveikinimai su būdvardžiu sveikas: lik sveikas, likite sveiki, lik sveika, likite sveikos; gyvenkim sveiki, darbuokimės sveiki. Taip tinka sakyti draugams, bendradarbiams. Vakare, prieš naktį tariamas labanaktis ar trumpesnė jo forma labanakt tinka visiems ir visais atvejais. Tiktai mažybinė forma labos naktelės turi familiarumo atspalvį. (http://ualgiman.dtiltas.lt/atsisveikinimas.html)

Išvados

Taigi pokalbio etiketas, įvairios jo dalys nuolatos primena, kad kalbėdami turime nepamiršti kelių dalykų: 1) kas ir su kuo kalba

2) kokia pokalbio tema ir situacija

3) kuri sakytinės kalbos raiška pasirinktina

Kalbos etiketas, reikalauja kreipiantis, atsiprašant, dėkojant, pasisveikinant, atsisveikinant ir t. t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules.

Tikrai kultūringas žmogus visur ir visada laikosi santūriai, bendrauja su visais mandagiai. Stengiasi niekam neįkyrėti, kitų neužgaulioti. Net ir įskaudintas sugeba būti taktingas, mandagus, nepašykšti nors ir šaltesnio pasisveikinimo ar atsisveikinimo žodžio, visuomet atsako ko nors klausiamas. Ir niekada nekeršija, nes kerštas – silpnųjų ginklas!

Mandagumo sąvoka labai plati. Ji apima ne tik išorines apraiškas – mandagią kalbą, mandagią elgseną, mandagią laikyseną, – bet ir vidinę žmogaus kultūrą: savitvardą, atlaidumą, užuojautą, paslaugumą… Etiketo vadovėlį perskaitęs, mandagumo dar neišmoksi. Reikia, žinoma, teorinių žinių, bet svarbiausia – praktinių įgūdžių. Naudinga stebėti kultūringų, išsiauklėjusių žmonių elgesį bei laikyseną, mokytis iš jų.

(http://ualgiman.dtiltas.lt/geras_zodis_ir_savitvarda.html)

Literatūra

1. Čepaitienė G. 1996: Kalbos etiketas ir mokykla. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 26-37

2. Kučinskaitė A. Lietuvių kalbos etiketas. Vilnius, 1990

Kniūkšta P.. Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas, 2000

Šukys J. Kalbos kultūra visiems. Kaunas., 2003

http://ualgiman.dtiltas.lt/kalbos_etiketas.html (2005-05-03)

http://ualgiman.dtiltas.lt/sveikinimasis_ir_sveikinimas.html

http://ualgiman.dtiltas.lt/mandagus_kreipimasis_i_nepazistamus,pasiteiravimas.html

http://ualgiman.dtiltas.lt/dekojimas.html

http://ualgiman.dtiltas.lt/atsisveikinimas.html

3. Valstybinė kalbos inspekcija Kalbos etiketas

http://vki.lrs.lt/etiketas.html (2005-05-03)

Elgesio etika. Įvaizdis

 

Kas yra įvaizdis?

Jūsų išvaizda, elgesio ir kalbos maniera, elgesys dalykiniuose susitikimuose ir visuomenėje taip pat svarbūs jūsų kilimui karjeros laiptais kaip jūsų patirtis bei sugebėjimai.
Tyrimai patvirtina, kad rastum gerą darbą, padarytum karjerą ar siektum pergalių verslo pasauluje, daug lemia ne tik kvalifikacija bei patirtis, bet ir jūsų įvaizdis.
Nesėkmingas įvaizdis griauna mūsų ketinimus. Jis stovi skersai kelio, neleisdamas pareikšti tikrųjų savybių ir bruožų. Galbūt daugelis norėtų, kad juos vertintų pagal tuos rezultatus, kurių jie pasiekė, o ne pagal nereikšmingus, nesvarbius, paviršutiniškus faktorius,pavyzdžiui, išorę. Tačiau šiandieninėje profesinėje veikloje pirmiausia jūs patys esate svarbiausių savo minčių išraiškos instrumentu. Jūsų išorinis ”apvalkalas”, ar būdas, kaip pristatote save, daug pasako žmonėms apie tai, kaip vertinate save, kaip gerbiate kitus atskleidžia požiūrį kokybės kategoriją, kūrybingumą ir profesionalumą.
Jūsų drabužiai, pasitempimas, balsa ir elgesys gali daug ką pasakyti apie jus jau pirmąsias pokalbio akimirkas. Šių indikatorių pagalba mes apsvarstome, ar tinkame vienas kitam ir sprendžiame apie kito žmogaus savybes, visuomeninę padėtį, išsilavinimą ir sugebėjimus.
Jei renksitės per daug kasdieniškai ir blankai, ar gali žmonės tarti, kad jūs esate kūrybiškas žmogus? Jūsų balsas skamba nedrąsiai ir nuleidžiate akis žemyna, ar netars, kad nepasitikite savimi? Jei geriate putojančią kokakolą ar šampaną dešimtą valdą ryte, ar galite sukelti subrendusio žmogaus įspūdį? Jūsų išvaizda, kalbos maniera- visa tai suteikia gyvą informacią apie tai, kas jūs, koks jūs, ko jūs vertas ir tam tikru mastu netgi apie tai, ką galite pasiekti.
Įvaizdis padeda jums sudaryti gerą nuomuonę ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam sau. Sėkmingas įvaizdis turi įtakos jūsų savijautai, jūs labiau vertinate save ir laukiate paramos iš kitų. Tai kelia savigarbą, pasitikėjimą, o tai skatina dirbti našiau.
93 procentai darbdavių tvirtina, jog svarbiausias veiksnys įdarbinant- asmens prezentacija. Svarbiausios pozytivaus įvaizdžio priemonės- komunikaciniai sugebėjimai, valyvumas, išvaizda, geros manieros.
Įvaizdį reikia tobulinti nuolatos. Tai, kas gelbsti viename lygyje, vienoje kultūroje, nebūtinai tiks ar atneš sėkmę kitoje. Šioje situacijoje duagiausiai nepotogumų sukelia neišmanymas kultūrinių skirtumų. Kaip pavyzdį galiu pateikti honkongą. Jei jūs susiruošėtė i šią šalį verslo reikalais, tai galite būti tikras, jog gero įvaizdžio nesudarysite jei nežinosite kai kūrių specifinų šios šalies bruožų ir įsitikinimų, nes kinams labai svarbu spalva. Jeigu atesite su žalia skrybele , tai aprodys jog jūsų žmona neištikima. O balta skirta laidotuvėms.
Taip pat svarbu žengti koją į koją su laiku. Tai visiškai nereiškia, kad turite pirkti brangų apdarą- pakaks keltos, detalių, kurios atskleis, kad jūs žinote rinkos poreikius, kad jūsų pirštai apčiuopia užsakovų pulsą.
Štai keletas sąvokų, kurios sudaro gerą įvaizdį:

Patrauklus

Disciplinuotas

Malonus

Kūrybiškas

Nuovokus

Mėgstąs tvarką

Nuolat tobulėjantis

Pasirengęs dirbti

Patikimas

Išauklėtas

Darbštus

Gabus

Susiformavusio charakterio

Pareigingas

Draugiškas

Kruopštus

Profesionalus

Stiprus

Kad geraiu įsivaizduotume, kas suadro įvaizdį, panagrinėkime koks yra, pavyzdžiui, politiko įvaizdis. Ir tai mums padės padaryti internetinės svetainės www.sociumas.lt vykdyta apklausa apie Lietuvos politiko įvaizdį.
Pirmiausiai, buvo paprašyta lankytojų įvertinti poltiko profesijos populiarumą.
Svetainės respondentai nurodė, kokios savybės, jų nuomone, yra būdingos politikams.
Šios savybės – teigiamos ir neigiamos (grafike teigiamos savybės žymimos mėlynai, neigiamos – raudonai). Deja , apklausoje dalyvavę asmenys nurodė daugiau neigiamų, nei teigiamų Lietuvos politikams būdingų savybių. Apibendrinant galima teigti, kad:
• pagrindinės teigiamos politikų savybės – išsimokslinimas, diplomatiškumas ir komunikabilumas.
• pagrindinės neigiamos – pirmenybė asmeniniams interesams, pažiūrų ribotumas bei nesąžiningumas.
Dažnai visuomenėje vyrauja nuomonė, kad viena ar kita profesija yra vyriška ar moteriška. Galbūt pastaruoju metu tokie lyčių stereotipai pradeda nykti, tačiau su jais vis vien susiduriame labai dažnai. Todėl ir buvo paklausta, ar lankytojui politko profesiją sieja su kokia nors viena lytimi.

Dauguma lankytojų atmeta bet kokius lyčių stereotipus – jie mano, kad ši profesija nesietina su nė viena lytimi. Na, o likę respondentai pasiskirstė akivaizdžiai – dauguma jų politiką sieja su vyrais, ir tik labai maža dalis – su moterimis.

Pirmasis įspūdis

Žmogus žinodams, kad yra ar bus kitų žmonių reagavimo objektas, nori tą reagavimą padaryti kuo naudingesnį sau. Taip kuriame įspūdį apie save. Įspūdžio kūrimas yra teisioginis ar netiesioginis informacijos apie save pateikimas kalba, veiksmais, elgesiu. Įspūdžio kūrimo tikslai: atrodyti kompetentingu, stipriu, teisingu, kelti užuojautą ir t.t. Tikslams realizuoti naudojamos skirtingos strategijos:
• Įsiteikimas
• Įbauginimas
• Savęs aukštinimas
• Pavyzdingumas
• Kentėjimas

O kaip mes susidarome įspūdį apie kitus? Svarbiausias vaidmuo tenka išvaizdai ir apranagai. Pirmasis įspūdis formuojasi pagal tam tikrus dėsningumus. Fizškai patraukliam žmogui esame linkę priskirti teigiams savybes, taigi, formuojantis pirmam įspūdžiui patarauklūs žmonės įgyja tam tikrą privalumą lyginant su mažiau fiziškai patrukliais asmenimis. Toliau labai svarbus aspektas yra stereotipai. Stereotipas- tai supaprastintas tam tikros grupės žmonių įvaizdis, tikėjimas, kad šioje grupėje visi žmonės yra vienodi. Stereotipas- pagrindis prietarų šaltinis. Kuo mažiau pažįstame vienai ar kitai grupei priklausančius žmones, tuo prietairai stipresni. Dar pirmą įspūdį padade susdaryti socialiniai suvokiamų žmonių vaidmenys. Tikimės tokio elgesio, koks priimtinas tam tikrą padėtį užimančiam žmogui, pavyzdžiui, dvasinikai ir psichologai užjaučia. Ir pabaigai, kalbant apie pirmąjį įspūdį, norėčiau pasakyti, kad pirmais įspūdis yra labai svarbi jūsų tolesnio įvaizdžio dalis, tačiau jis gali būti koreguojams.

Kaip pristayti save?

Ankščiau ar vėliau visiems pasitaiko proga pasisakyti prieš auditoriją. Tad pasisakant su tam tikra kalba reikia nepamiršti, kad kartu pateikiate ir save. Jau pirmosiomis minutėmis klausytojai turi nuspręsti, ar jie varginsis jūsų klausydami, ar ne. Todėl gausi literatūra ir treniruočių programos, skirtos pasisakymo meno tobulnimui, akcnetuoja sėkmingą pradžią. Svarbu ne tik jūsų pranešimo turinys, bet ir jūdų įvaizdis.
Jūsų pasisakymas gali būti formalus, pavyzdžiui, vadybos posėdyje, ar neformalus, pavyzdžiui, auditorijoje, grupiokams. Čia į pirmą vietą iškyla du kalusimai:
1) koks jūsų pasisakymo tikslas? Ar atvykote informuoti dalyvaujančiu, bet neįtraukiant juos į diskusiją?
Ar norite pasiūlyti aptarti kokius nors klauimus?
2) Koks jūsų klauytojas?
Jūsų kolegos?
Jums lygūs, viršininkai ar pavaldiniai?
Klientai ar galimi užsakovai?
Spauda? Plačioji visuomenė?

Formalus pristatymas

Jei siekiate tik informuoti klausytojus, neįtraukiant juos į diskusijas, turite pabrėžti savo autoritetą ir padėti drabužių stiliumi ir pasitinkičio elgesio maniera. Jūsų gestai, elgesys ir balsas turi būti įtikinami kaip ir žodžiai. Venkite apsauginių judesių: nesiimkite rankų už nugaros ir „neapkabinkite savęs“, nekryžiokit jų ant krūtinės- tai apsauginiai judesiai, reiškiantys nepasitikėjimą tuo, ką sakote. Jūsų gestai turi būti atviri. Nesinauokite pamokančiais judesiais: pakeltu smiliumi, sustiprinant argumentus, ar- sėdint prie stalo- nemeliu sudėjus pirštus (tai atskleidžia išdidumą).
Nepaisant rimto pasisakymo turinio, šypsena, sušvintanti jūsų veide, pagelbės susilaukti palankios nuomonės. Sąmoningai ir nuolat sutikite salėje sėdinčių žvilgsnį lyg kreiptumėtės į juos. Nevenkite tokio bendravimo su „nepatogiais“ asmenimis. Tiesioginis kontaktas su jais- pasitikėjimo išraiška ir galimybė ušvengti jų antpuolio. Stebėkite, kad jūsų balsas skambėtų įtikinamai. Mintį baikit žemesniu, lygesniu tonu, reiškiančiu, kad pasakyta- nenuginčijamais faktais.

Neformalus pristatymas

Jei aplinka laisvesnė ir norite, kad žmonės atvirai aptartų savo problemas, jūsų išvaizda ir elgesys gali būti ne tokie orūs, bet privalote rasti individualų priėimą prie aplinkinių ir mokėti išreikšti jų požiūrio supratimą. Čia jūsų pasisakymas turi būti nuoširdus, paremtas tarpusavio supratimu.Elgtis reikia kitaip, nei formaliuose renginiuose, jūsų klausimai ir judesiai turi būti nuoširdūs. Nestovėkite lyg prikaltas vienoje vietoje. Judėkite ir ištiesęs ranką pakvieskite ką nors pasisakyti. Jei patogu palieskite kieno nors petį. Kalbant kitiems atisėskite, palikdami kalbėtojui didesnę erdvę. Tai tam taikras signalas, rodantis, jog kalbėtojo žodžiai domina visus, tame tarpe ir jus. Būkite aktyvus klausytojas- sekite kalbantįjį, lyg jo žodžiai būtų svarbūs ir įtikinantys. Rašykitės pastabas, kad vėliau galėtume pakartoti svarbiausius pasisakymo punktus. Linktėlėdami galvą išreiškit pritarimą oratoriui. Jei nesutinkate, nereiškite jausmų. Leiskite ir kitiems išsakyti kartais priešingą požiūrį. Nepamirškit – jūs nevienintelis, kuris, ka nors gina.

Pristaymas prieš didelę auditoriją

Sakyti kalbą prieš didelę žmonių grupę- tai jau vaidybinių pastangų reikalaujantis sugebėjimas. Čia nepakanka būti talentingu specialisu- tenka prasiskverbti į linksminimo sferą, tam kad visų dėmesys būtų sutelktas ties jūsų kalba. Klausytojų dėmesį turite patrauti ir sutelkti kurį laiką ne tik kalbos turiniu, bet ir rengiamaisiais efektais. Puikus gaminys tobulame įpakavime- štai teisingas derinys. Geras pasisakymas prieš didelę auditoriją- toli gražu ne vien žodidnis veiksmas. Jis visada reikalauja ir gerų vaizdinių priemonių. Kiekviena šiuolaikiška auditorija- ir jūsų- laukia ir vaizdinio informacijos pateikimo. Pavyzdžiui, jūsų kalusytojai dvi valandas per dieną žiūri televizorių, atakuojami įmantriomis radijo reklamomis, skaito laikraščius, kur gausu vaizdinės informacijos. Pagyvinant didelį pranešimą, sisteminant ir pabrėžiant informaciją, prireiks tam tikrų rekvizitų. Bet nepamirškit- svarbiausiu rekvizitu liksite jūs. Pristatnt prieš didelę auditoriją reikia naudoti teatro taktiką: sustiprinti balsą, pabrėžti kiekvieną gestą. Taip pat svarbu patraukti auditorijos dėmsį ne tik pranešimo turiniu, bet ir savo išvaizda.
Taip pat labai svarbu išstudijuoti patalpos planą ir nustatyti, kokiu kampu jus matys klausytojai. Jei kalbėsit iš vietos, kuri viename aukštyje su klausytojais, reikia būti pakankamai aukštam. Taigi, jei pritūko kelių centrimetrų, būtų pravartu pasirūpinti pakyla.
Didžiausia tikimybė, kad formaliuose renginiuose teks sėdėti prie stalo ar jus pakvies į tribūną, iš kurios teks kalbėti. Bet kuriuo atveju turit būti tikra, kad apranga jūsų nepavestu. Taigi drabužiai turi būti ne tik gražūs, bet ir patogūs. Scenoje ir tribūnoje stenkitės, kad gerai matytusi jūsų veidas. O idealu, kai matosi nors dalis biusto. Paprastai iš tribūnos sakoma kalba migdo klausytojus, jei trunka ilgiau nei 10 minučių. Jei neturit laiko mintinai išmokti kalbos ir nepavyksta žvilgčioti į užrašus, tai geriau kartkartėmis nutraukti kalbą, nueiti nuo tribūnos ir pradėti improvizuoti.. Kartą kitą būtinai nueikite nuo tribūnos, kad kalusytojai išvystų jus visą, tuo būdų sklaitydami monotonišką kalbančios kalbos vaizdą.
Norint didelėje scenoje būti pastebimam, svarbu žinoti, kokia jos fono spalva. Dažnai ją sudaro labai tamsios užuolaidos ir apsirengusi tamsiu kostiumu galite pasimesti scenoje, todėl apisrenkite kontrastinga spalva, kad išsiskirtume fone.

Jūsų balso skambesys

Daugelio politkų, aktorių ir verslininkų sėkmė tam tikra dalimi priskiriama jų balso tembrui. Kokį įspūdį kelia jūsų balsas aplinkiniams?
Tai svarbu žinoti, nes balsą sudaro 38 procentus bendro, kitiems daromo įspūdžio. 55 procentai priklauso nuo jūsų išvaizdos ir elgesio, ir tik 7 procentai- nuo to, ką jūs sakote. Tačiau nemokėdamas pateikti minčių negalėsite sulaukti sėkmės taip pat. Geras balsas pabrėžia jūsų profesionalumą ir palaiko dėmesį. Blogas balsas geriausiu atveju sukelia nuobodulį, blogiausiu- erzina, o tai smukdo jūsų įvaizdį.

Pasiruošimas viešam pasisakymui

Taigi padirbėjote su savo balsu, o dabar atėjo metas prašnekti. Daugelis žmonių tokioje situacijoje pradeda nervintis, todėl jūs ne vienintelis.
Pirmiausiai, ką turite padaryti, tai – asipalaiduoti. Laukiant pasisakymo jūsų organizme kaupiasi adrenalinas. Būtent jis sukėlė neįtikėtiną įtampą. Kai įtampa iš tiesų didelė, net užgniaužia kvapą. Jums turėtų padėti vaikščiojimas, kuris išslaidytų iš jūsų organizmo adrenaliną. Tik nepersistenkit, kad nepradėtumėte dusti. Jei nerimas nugalės, prasidės paviršutiniškas kvėpavimas tik viršutine plaučių dalimi. Tai privers kvėpuoti dažnai ir sunkiai, vos atgaunant kvapą, nenoromis viena oktava pakils balsas. Taigi kvėpuokite lėtai ir giliai. Įkvėpkit, bet kalbėkit iškvėpdami, taip balsas taps gilesnis, o skmbesys- valdomas. Jei kalbant išdžiūsta burna, o po ranka nėra vandens, akimirką sustokit, lyg norėdami žvilgtelėti į užrašų knygutę ar užrašus, ir dvi ar tris sekundes pakandžiokite liežuvį. Taip išsiskyrusios seilės padės sušvelninti gerklę.

Kūno kalba

Savo elgesiu galime kitiems kelti teigiamą įspūdį, bet galime ir sunaikinti kitą žmogų, pavydžiui, taip:

Pritariantys signalai

Neigiami signalai

Sėdėkite tiesiai ir stenkitės atrodyti gyvai. Nuoširdų susidomėjimą galima išreikšti lengvai palinsktant į priekį. Nenuleiskit žvilgsnio nuo pašnekovo.

Nuleisti pečiai, sėdint išlenkta nugara

Sakykite pastabas, bet ne nuolat, o pagrindiniams punktams

Žvilgsnis nukreiptas į užrašų knygelę, langą ar lubas. Bebrasmiškas murmėjimas

Veidas atgręžtas į oratorių ir pirmininką.

Į šoną nukreiptas lėmuo

Klausiantis kūnas lyg „atviras“: rankos laisvai guli ant stalo ar nuleistos palei kūną, plaštakos atpalaiduotos

Perspėjantys grasinantys judesiai

Švelnindami įtampą šypsokitės ir būkit geros nuotaikos.

Akmeninis veidas, šalta ar pašaipi išraiška.

Kaip jūs spaudžiate ranką pasisveikindami? Rankos paspaudimo būdas sveikinantis daug ką pasako apie jūsų pasitikėjimą, profesionalumą ir padėtį. Kokius signalus siunčiate?
• Spaudžiant abiejomis rankomis dažnai išreiškiame palankumą ir šilumą, bet dauguma laiko šį judesį motinišku, o kai kada net išdidžiu.
• Ištiesta ranka perspėja- nesiartinkite. Leidžiate suprsti, kad jaučiate sau pavojų ar kad jūsų padėtis aukštesnė
• Teisingas rankos paspaudimas- atviras ir draugiškas. Stipriai suimkite kito žmogaus ranką ir šypsodamiesi pažvelgite į akis.

Punktualumas- ne tik karalių mandagumas

Taip, tai tiesa, mandagumas- karalių privilegija. Bet jūs taip pat siekiate užimti geras pareigas, gauti trokštamą darbą ar sudaryti sandorį su itin svarbiais asmenimis ar verslo partneriais. Todėl punktualumas- tai jūsų įvaizdžio svarbiausioji dalis. Kodėl mes pasipuošę auksiniais laikrodžiais, apsiginklavę kompiuteriniais kalendoriais ir telefonuose pypsinčiomis dienotvarkės atmintinėmis, vis tiek vėluojame į renginius, o karaliai būdavo punktualūs net ir be visų tų laikmačių.
Nors mūsų šalyje autobusai, troleibusai ar kitas viešasis tarnsportas nuolat vėluoja, tačiau žmogiškasis nepunktualumas laikomas vienu didžiausių etiketo nusikaltimų. Tai- savęs sureikšminimas, sukeliant kitam nepatogumą. Kas gali būti šlykščiau?
O vėluoti į pokylius, vakarėlius, kokteilius, renginius ar svečius- dvigubai žema, nes taip paniekinamas šeimininko svetingumas. Tai tas pats kaip spjauti į pasisveikinimui ištiestą ranką. Kaip įdomų pavyzdį galių pateikti britų kultūrą, kur, pavyzdžiui, juridinis asmuo ar kompanija vėluoja atisikaityti į jūsų laišką, po 28 valandų jiems gresia administarcinė bauda.
Kokios yra nerašytos visuomenės normos dėl vėlavimų į pokylius, vakarėlius ir renginius.
Įsivaizdukite, jūs gaunate kvietimą į pokylį. Paprastai tai kvietimo lapelis, pokylio programėlė su RSVP kortele, kuri reiškia prancūziško pasisakymo “prašome atsakyti” trumpinys. Jei jūs išsiunčiate teigiamą atsakymą, jau nuo tos minutės jūs neturite teisės neatvykti. Šios taisyklės jums gali pasirodyti pakankamai griežtos, tačiau supraskite ir šeimininkus. Nesvarbu ar jie organizuoja pokylį penkiems ar penkiems šimtam žmonių. Jų rūpestis, kad vakaras praeitų sklandžiai, kad visiems užtektų gėrimų ir valgių, kad nebūtų spustis tuštumos. Tačiau jei jau atsitiko kokia rimta nelaimė (liga, laidotuvės ar pan.), būtinai praneškite apie tai organizatoriams ar šeiminikams.
O taoliau jau viskas labai paprasta. Pasižiūrite programėlėje kelintą valandą reik atvykti. Atvykstate. Šeiminikai pasitinka svečius, bučiuojamasi į skruostelius, sakoma: “Kaip gyvuojate? O, kokia nuostabi suknelė”. Siūloma taurė šampano, svečiai susipažįsta vieni su kitais ir mezgą vadinamąjį “small talk”- elegantišką pokalbį.
Tačiau kaip elgtis ne tokų iškilmingų ir formalių renginių metu? Taigi, susižinote atvykimo laiką ir nėvėluojate. Nebijokite, kad ateisite pirmi- juk sudarysite draugiją nekantraujantiems šeiminikams. Ypač jei kviečiama pietų į namus- nėra nieko baisiau, nei žongliruoti patiekalais, šildant juos vėluojantiems svečiams.
Žodžiu- nevėluokime. Atminkite: jei jūs pavėluojate ir, jums įžengus pro duris, visi susirinkusieji vienu metu atsisuka, tai veikiausiai ne todėl, kad jūs- nuostabi princesė, kuri visus pakerėjo savo pasirodymu. Veikaiusiai tai tik spontaniška reakciją į “pagadintą ora”. Tikros princesės atvyksta su lig paskutiniu kvietime nurodytu valandos dūžiu.

Litararatūra:
www.sociumas.lt
Meri Špilen “Vyro įvaizdis” 1997m.
Meri Špilen “Moters įvaizdis” 1997m.
Gestelan richard “Kaip išgauti “taip”: menas bendrauti ir derėtis įvairiose kultūrose” 1997m.
Gertrud Tuesen “Tarnybinis etiketas:knyga moterims” 1999m.
Inge Wolkf “Biznio knyga nuo A iki Ž” 2000m.

Labiausiai paplitusios elgesio ir etiketo taisyklės

Etiketas ir jo elementai

Šiuolaikinio etiketo reikalavimai susiklostė per daugelį dešimtmečių. Praktinė etiketo reikšmė yra ta, kad jis suteikia galimybę be ypatingų pastangų būti mandagiam bendraujant su skirtingų žmonių grupėmis. Pagrindiniai bendravimo etiketo elementai yra šie:
1. Kalbos kultūra. Tai ne tik nepriekaištingas gramatikos ir stilistikos mokėjimas, bet ir vulgarių žodžių, necenzūrinių posakių vengimas.
2. Nuoširdus mandagumas. Tai mokėjimas pasisveikinti, atsisveikinti, reikiamu laiku pasakyti “prašau”, “būkite malonus”, “atsiprašau”, padėkoti už pagalbą, palinkėti labos nakties, gero ryto, gero apetito, sveikatos ir t.t.
3. Išvaizda. Bendraujant su užsieniečiais labai svarbu apranga. Gerą įspūdį svečiui palieka tvarkingai ir skoningai apsirengęs žmogus.
4. Gebėjimas palaikyti pokalbį. Kad būtum įdomus pašnekovas, neužtenka vien profesinių žinių. Reikia išmanyti savo šalies ir miesto istoriją, meno bei kultūros dalykus.
5. Gebėjimas valdyti savo neigiamas emocijas. Išsiauklėjęs žmogus neįsižeis dėl kito asmens netakto, su šypsena, ramiai išklausys pašnekovą, suteiks pagalbą ir pan.
10.2 Verslininko tinkamos aprangos ir išvaizdos svarba
Specialistai, siekdami tinkamai atstovauti bendrovei, daug dėmesio skiria ne tik savo intelektui, bendravimo kultūrai, bet ir rūpinasi išvaizda, kuriai labai svarbu apranga. Rūpestingai parinktas, atitinkantis paros laiką ir aplinkybes drabužis sutiktajam palieka gerą pirmąjį įspūdį, rodo asmenį esant tvarkingą, gerbiantį save ir kitus, leidžia jam pačiam gerai jaustis aplinkoje. Puošni pokylių apranga byloja apie pagarbą šeimininkams ir svečiams. Tačiau pernelyg puošni, neadekvati situacijai apranga verčia jaustis nepatogiai. Taigi kaip tinkamai pasirinkti aprangą?
Kas tai yra “gerai apsirengęs vyras” ar “gerai apsirengusi moteris”? Apranga turi atitikti tam tikras taisykles, be abejo, būti labai švari ir tvarkinga, gerai išlyginta. Renkantis drabužį atsižvelgiama į figūros ypatybes, ūgį, odos ir akių spalvą, amžių ir t.t. Negalima tapti mados belaisviu – ji mums tik nurodo bendras kryptis, pataria, bet ne diktuoja , ką dėvėti. Reikėtų atsiminti, kad salonų ar parduotuvių vitrinose bei madų šou demonstruojami drabužiai yra pritaikyti idealiai figūrai, tad būtina atsižvelgti į savo ypatybes. Komplektuojant garderobą vertėtų nepamiršti ir aprangos priedų: skrybėlių, šalikėlių, kaklaraiščių, kojinių, batų, diržų, pirštinių. Šie priedai su drabužiais turi sudaryti vieną visumą ir derėti tarpusavyje. Jei vyro kostiumas dryžuotas, marškiniai gėlėti, o kaklaraištis taškuotas, apie jį niekas nepasakys, kad tai “gerai apsirengęs vyras”. Nors kiekviena detalė atskirai paėmus gali būti ir labai graži, tačiau jos nedera tarpusavyje. Reikia mokėti pasirinkti ne tik suknelę ar kostiumą, bet ir tinkamai prisitaikyti priedus. Kiekvienai progai reikia skirtingo apsirengimo: moteris, dalyvaudama iškilminguose pietuose apsirengs puošnią išeiginę suknelę ir kruopščiai parinktus papuošalus. Jei vyras ir moteris kartu eina į priėmimą, jie ir aprangą turi suderinti.

Apranga priklauso nuo renginio pobūdžio ir dienos laiko. Neretai ką rengtis būna parašyta ir kvietime (apie tai rašyta 6 skyriuje). Jei kvietime apranga nenurodyta, reikia vilktis išeiginį kostiumą. Iškilmingą aprangą rengiamės tik tada, kai tokia nurodyta kvietime. Dar viena pastaba: geriau ateiti su išeiginiu kostiumu, kai kiti svečiai apsirengę smokingais, nei atvirkščiai – pasirodyti su smokingu, kai kiti apsirengę kukliau. Anglai tam vartoja terminus: “overdressed” (per daug puošniai rengtis ) ir “underdressed” (nepakankamai elegantiškai rengtis), t. y. būti nei pernelyg išsipuošus, nei nepakankamai gerai apsirengus – “aukso viduryje”. Kokie yra oficialūs drabužiai ir kokiomis progomis dera juos vilkėti pagal pobūvio laiką ?

Kokie yra oficialūs drabužiai ir kokiomis progomis dera juos vilkėti pagal pobūvio laiką ?
1. Per priėmimus ir oficialius renginius, vykstančius 12 – 15 val. (taurės šampano, taurė vyno ir kitus), tinka dėvėti: vyrams (v.) – išeiginį kostiumą, moterims (m.) – kostiumėlį arba suknelę su švarku.
2. Arbatos metu (rengiama 16 – 18 val. paprastai tik moterims) – kostiumėlį arba suknelę su švarku.
3. Furšeto metu (17 – 20 val.) – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).
4. Kokteilio metu (rengiamas tuo pačiu laiku kaip ir furšetas) – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).
5. Per pietus – iškilmingiausią priėmimą (19 – 21 val.) – tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietime nuorodą); moterims – ilgą vakarinę suknelę.
6. Vakarienės metu (prasideda 21 val. arba vėliau) – tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietimo nuorodą); moterims – ilgą arba pusiau ilgą vakarinę suknelę.
7. Į visus priėmimus, prasidedančius iki 20 val., vyrai gali rengtis bet kokios neryškios spalvos kostiumu, jeigu tik tie priėmimai nerengiami nacionalinės šventės proga, valstybės vadovo garbei arba jo vardu, taip pat vyriausybės ar ministro vardu. Į visus priėmimus, prasidedančius po 20 val., vyrams dera rengtis tamsiu kostiumu, o moterims – vakarine suknele
Svarbiausi reikalavimai išvaizdai
• Derinantis prie mados reikalavimų dažniausiai vyrai priėmimuose būna apsirengę kostiumu .
(Patartina verslininkui turėti bent šešis kasdieninius kostiumus – tris jų žiemos ir tiek pat vasaros sezonui). Dienos metu ir vasarą dėvimi šviesesnių spalvų kostiumai, vakare ir žiemos metu – tamsesnių. Rekomenduojami marškiniai – vienspalviai, su apykakle, būtinai priderinti prie vilkimo kostiumo. Įsiminkite, kad kaklaraištis derinamas prie kostiumo ir marškinių. Veiklos žmogui nepatartina ryšėti labai ryškius ar stambiais raštais margintus kaklaraiščius. Batai yra sudėtinė aprangos dalis. Jie neturi būti šviesesni už kostiumą. Prie visų kostiumų tinka juodi batai, šviesiais apsiaunama tik vasarą, kai dėvimas šviesus kostiumas. Prie oficialios aprangos netinka storapadžiai ar sportiniai batai, sandalai. Puskojines taip pat būtina derinti prie kostiumo. Jos neturi būti šviesesnės už kelnes (baltos kojinės tinka tik prie sportinės aprangos). Vyrų puskojinės turi būti pakankamai ilgos, kad sėdint nesimatytų nuogos blauzdos. Atkreipkite dėmesį: klasikinis etiketas reikalauja, kad turėtumėte visad švarią nosinę. Tai būtina vyro garderobo detalė, ji laikoma vidinėje švarko kišenėje.
Svarbu verslininko kūno kvapas (neturi jaustis prakaito kvapo). Dieną vartojamas neaštraus kvapo tualetinis vanduo, dezodorantai, odekolonas, vakare – kvepalai. Jie taip pat neturi būti labai aštrūs. Kvepalų nepatartina maišyti.
• Svarbu priderinti galvos apdangalus.
Vyro skrybėlė užsidedama tik prie palto, kepurė ar beretė – prie sportinės aprangos, striukės, puspalčio. Pirštinės, šalikas turi būti suderinti su kitomis kostiumo dalimis arba portfeliu (vilkint fraką, būtina užsirišti baltą šilkinį šaliką). Rašymo priemonės (parkeriai, rašikliai), akiniai laikomi tam skirtoje vidinėje švarko kišenėje.
•Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas.
(Įeinant pas oficialius asmenis, į restoraną, į kabinetą, kur vyks pasitarimas, teatro žiūrovų salę, sėdint prezidiume, darant pranešimą, šokio metu). Jei yra kelios švarko sagos, apatinioji saga gali būti neužsegama. Atsisegti švarką leidžiama užstalėje pusryčių, pietų ar vakarienės metu, taip pat sėdint fotelyje. Jei dėvima liemenė, švarkas gali būti nesegamas.
• Einant į visus priėmimus derėtų vilktis akinančiai baltus marškinius ir elegantišką kaklaraištį.
Kaklaraištis bet kokios (tačiau ne ryškios ir ne juodos) spalvos (juodą kaklaraištį rišamasi tik gedulo metu arba kai to reikalauja uniforma). Beje, kaklaraištis tik tada yra tvarkingas, kai jis taisyklingai parištas.
• Prie griežto kostiumo rekomenduotini juodos spalvos ar tamsių atspalvių batai bei pusbačiai.
Smėlio ar rudos spalvos avalynė visiškai netinka prie juodos, tačiau tinka prie rudos spalvos kostiumo. Vasaros metu prie šviesaus kostiumo galima avėti smėlio ar kt. spalvos avalynę. Į priėmimą negalima ateiti su sandalais. Lakiniai batai dera tik prie frako (galima ir prie juodo smokingo).
Vyriškų batų spalva bet kuriuo atveju turi būti tamsesnė už kostiumo. Tamsiai mėlynos, tamsiai pilkos, tamsiai žalios ir juodos spalvos (taip pat dryžuotos arba languotos – tačiau jokiu būdu ne į priėmimą) tinka prie bet kokio griežto kostiumo.
Pirštinės, galvos apdangalas, šalikas ir nosinė turi spalva ir piešiniu derintis prie kitų tualeto detalių. Populiariausi vyrų papuošalai yra laikrodžiai ir žiedai. Papuošalai su brangakmeniais tinka tik ypatingoms progoms.
Pasirenkant rūbus, moteris gali laisviau elgtis nei vyras. Svarbiausia, kad drabužis atitiktų tikslą, laiką ir aplinką. Kyla klausimas, kaip turi būti apsirengusi moteris, kai vyras apsirengęs: išeiginiu kostiumu, vizitine eilute, fraku ar smokingu? Atsakyti vienprasmiškai sunku, nes tai priklauso nuo konkrečios situacijos.
Dramos ir operos premjerų metu prabangūs vakariniai drabužiai dera tik iškiliose šventinėse premjerose; tokiu atveju vyrams tinka frakas arba smokingas ir juodas apsiaustas su balto šilko šaliku, o moterims – puošni vakarinė suknelė ir ilgas vakarinis apsiaustas, o dramos premjerose šventiniai drabužiai mažiau oficialūs.
Laidotuvių metu vyrai vilki labai tamsų arba juodą kostiumą ir ryši juodą kaklaraištį; batai ir kojinės juodi; moterys vilki taip pat juodą arba tamsią suknelę ilgomis rankovėmis, geriausia kostiumėlį; tamsios kojinės, juodi bateliai, juoda skrybėlaitė, papuošalai turi būti kuklūs.
• Šventės arba iškilmingo renginio metu vyrams nepatariama nusivilkti švarkus.
(Visi viršutiniai marškiniai, kurį laiką pavilkėti po švarku, neišvengiamai įgauna apatinių baltinių kontūrus, o tai labai užgauna kitų svečių estetinį skonį). Geras tonas, be abejo, reikalauja viso renginio metu išlikti apsirengus taip, kaip buvo į jį ateita. Tas pats pasakytina ir apie kaklaraiščius. Subtilaus skonio draugija, savaime suprantama, neleis atsipalaiduoti, kad atsisagstytumėte apykaklę, atsileistumėte kelnių diržą ar dar ką nors, kas veržia.
Iškilmių apranga vyrams
• Išeiginis kostiumas
Siuvamas iš tamsiai pilkos, tamsiai mėlynos ar kitos spalvos medžiagos. Kuo vėlesnis renginys, tuo tamsesnės spalvos kostiumas rekomenduotinas (bet tik ne visiškai juodas). Prie jo dėvimi balti marškiniai ir kaklaraištis, kurio paskirtis – sudaryti kontrastingą ar paryškintą vaizdą (sakoma, jog kaklaraištis – vyro “vizitinė kortelė”). Beje, marškinių rankogaliai turėtų šiek tiek matytis iš po švarko rankovių. Tinka tamsi avalynė ir kostiumo spalvos kojinės.
• Vizitinė eilutė
paprastai ji siuvama iš pilkai juosvo audinio. Švarko šonai užapvalinti iki kelių. Prie šio kostiumo dėvima juoda ar pilka liemenė, balti marškiniai su atlenkta apykakle ir juodai pilkas kaklaraištis. Juodi batai (jokiu būdu ne lakiniai!), tamsiai pilkos ar juodos kojinės. Į liemenės kišenę įsikišama balta nosinaitė. Tai dieninė iškilmių apranga, vienu pustoniu šventiškesnė už išeiginį kostiumą, rekomenduojama oficialiuose priėmimuose.

Frakas
Jis atsirado XVIII amžiuje. Pradžioje jis buvo karininkų apranga. Apie 1850 m. frakas tapo vakariniu tualetu, bet išliko ir kaip jojimo drabužis. Dabar frakas yra puošni apranga ypatingoms šventėms, tinka oficialiems vakaro renginiams, priėmimams, pokyliams, operai ir kt. Jis siuvamas iš juodos vilnos, atlapai – iš juodo atlaso. Kelnių šoninės siūlės turi dvigubą šilko ar aksomo juostelę. Švarkas iš priekio trumpas, prigludęs prie liemens, o užpakalyje garsiosios “kregždžių uodegėlės” siekia kelius. Švarkas neužsagstomas, o liemenė balta ir standi. Frako marškiniams ir liemenei nepakartojamo savitumo suteikia puošnios sagos – dažniausiai iš perlamutro arba perlų, gali būti ir briliantų. Prie frako dėvimi specialūs marškiniai su standžia apykakle ir rankogaliais. Marškinių apykaklė stati, užlenktais kampučiais, kuriuos dengia balta peteliškė. Juodi lakiniai batai, juodos šilkinės kojinės. Į frako kairiąją kišenę laisvai įdedama balta šilkinė nosinaitė. Kelnės negali nei pernelyg laisvai kristi, nei būti pernelyg aukštai užkeltos (geriausiai jos atrodo su petnešomis). Beje, dėvint fraką, nenaudojamas rankinis laikrodis: tinka tik kišeninis su grandinėle.
Prie frako dėvimas juodas ar pilkas lietpaltis, baltas šalikas, cilindras, ožkos odos baltos pirštinės.
• Smokingas
Pradėtas dėvėti XIX amžiuje Anglijoje. Teigiama, jog smokingą (kostiumą skirtą rūkyti) pirmasis įvedė į madą lordas Diuzelendas vyrų klube. Jis siuvamas iš juodo vilnonio audinio (kartais būna tamsiai mėlynos, tamsiai violetinės, o vasarą – baltos plonos medžiagos), atlapai – iš šilko. Išorinėje kelnių (kurios yra be atvartų!) pusėje – vienguba juoda šilko juostelė (galionai arba lampasai). Ilgą laiką smokingas buvo vienaeilis, vėliau atsirado ir dvieilis, dar vėliau vienaeilio smokingo atlapai įgavo šalinę apykaklę ir atsirado trečiasis smokingo fasonas. Šiuo metu naudojami visi šio rūbo variantai. Vienaeilis smokingas dėvimas su juoda šilko liemene ir tos pačios medžiagos peteliške (“varlyte”), dvieilis – be liemenės. Pastaraisiais metais vietoj liemenės pradėta naudoti 12 – 18 cm pločio ispaniškoji juosta. Ji gali būti dėvima tiek prie vienaeilio, tiek prie dvieilio smokingo. Balti arba pasteliniai marškiniai – su pusiau kieta apykakle ir rankogaliais. Prie smokingo dėvimos juodos šilkinės kojinės, lakiniai arba paprasti plonapadžiai batai. Dera juodas ar pilkas lietpaltis bei juoda minkšta skrybėlė. Rankinio laikrodžio dirželis juodas, plonos ožkos odos. Rankogalių sagos – sidabro ar aukso, kartais – su brangakmeniais, jos gali būti iš briliantų.
Smokingas – tai klasikinis vakarinis rūbas (nors iškilmėse jis gali būti dėvimas ir dieną).

Iškilmių apranga moterims
Moters gyvenime apranga turi ypač didelę reikšmę. Kaprizinga moterų mada yra labai nepastovi, todėl kiekvienas sezonas atneša ką nors nauja. Gerai apsirengusi moteris vilki rūbais, kurie tinka jos figūrai, amžiui, yra paprasti, atitinka iškilmių pobūdį ir dienos laiką. Ji rengiasi skoningai, tačiau aklai neseka mada – pasirenka iš siūlomų modelių tik tai, kas paryškina jos individualų grožį. Darbo metu verslininkei nedera ekstravagantiškos naujovės: ji visada turi būti patraukli, simpatinga ir elegantiška, bet išlaikyti konservatyvų stilių (nebūti gundančia, reikia vengti kraštutinumų – puritoniško kuklumo ir žemę siekiančių sijonų bei itin trumpų sijonėlių ar suknelių, o brangią madingą suknelę dera vilkėti vakarop).
Įvairiai ir sudėtingai moters aprangai svarbu įvairūs priedai: skrybėlės, pirštinaitės, bateliai, skarelės, rankinukai ir kita. Šie aksesuarai, kaip ir rūbai, keičiasi pagal madą. Priedai paįvairina aprangą, suteikia jai naujumo, atskleidžia moters skonį ir individualybę. Moteris, pasirinkdama aksesuarus, turėtų prisiminti, kad šie priedai turi sudaryti vieną harmoningą ansamblį ir gerai derėti prie pagrindinio rūbo. Reikia įsidėmėti griežčiausią tabu: nubėgusi kojinių akis, netvarkingai atsilenkusi sijono apačia bei (tiek vyrams, tiek moterims!) nenuvalyti batai, išklaipyti batų kulnai.
Taigi iškilmių apranga moterims:
• Vizitinė suknelė.
Moteris, kuriai dažnai tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, turi turėti bent kelias sukneles, tinkančias įvairaus pobūdžio renginiams. Dažnai kalbama apie vizitinę, priešpietinę, kokteilių, vakarinę ir kitas sukneles. Tiksliai nusakyti, kuo jos skiriasi, yra gana sunku. Ta pati suknelė, pritaikius priedus, neretai gali būti ir vizitinė, ir priešpietinė. Dažnai ji būna juoda, taip pat gali būti ir kitokios spalvos. Vizitinė suknelė yra su rankovėmis, nedideliu dekoltė (bet jo gali ir nebūti). Taip apsirengusi moteris gali eiti į teatrą, koncertą, parodą, lankyti draugus vienu žodžiu, dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Prie vizitinės suknelės nešiojamas nedidelis, elegantiškas rankinukas. Avalynė spalva ir fasonu turi atitikti suknelę. Tinka auksiniai ir sidabriniai papuošalai ar bižuterija – tik svarbu, kad papuošalų nebūtų per daug.
• Kostiumėlis .
tsirado Anglijoje. Daugelį metų švarkas priminė vyriškąjį, tačiau vėliau laki prancūzų modeliuotojų vaizduotė jį pakeitė ir patobulino, pritaikydama prie moteriško silueto. Kostiumėlis tinka ir priešpiet ir popiet, tačiau jis netinka vakaro iškilmėms. Audinys ir priedai turi pabrėžti iškilmingumą, todėl jis siuvamas iš aksomo ar šilko. Beje, prie švarko tinka moteriškos kelnės. Tačiau tarptautinio lygio priėmimuose pirmenybė teikiama kostiumėliams bei suknelėms.
• Ilga vakarinė suknelė.
agrindinė šios suknelės ypatybė – dekoltė ir ilgos pirštinės (dekoltė dydis priklauso nuo mados ir silueto).
• Ilga iškilmių suknelė .
Ji iškilmingesnė už vakarinę. Dažniausiai be rankovių, su didele dekoltė. Ji siuvama iš šviesesnių spalvų nei vakarinė, iš brangesnės medžiagos, turi daugiau priedų.
• Priedai.
Viena iš svarbiausių smulkmenų yra medžiaginė nosinaitė. Ji turėtų būti kiekvieno nepriekaištingo kostiumėlio kišenėje bei kiekvienos damos rankinėje. Popierinės nosinaitės funkcija yra tik praktinė. Ji vartojama esant slogai ir tinka kai kuriems kitokiems pavalymams, pavyzdžiui, greitosiomis patrinti lifte batus, jeigu ką tik teko klampoti per balas, arba pašluostyti netyčia iš puodelio išsiliejusią kavą.
Labai svarbus dekoratyvinis elementas yra rankinukas. Paprastai jis nedidelis ir elegantiškas. Bateliai turėtų būti aukštakulniai.
Moters aprangą papildo pirštinaitės. Pagal ilgį, jos skirstomos į ilgas, pusilges ir trumpas. Ilgos pirštinaitės mūvimos tik prie ilgų suknelių be rankovių (arba su labai trumpomis rankovėmis) iškilmingų pobūvių metu. Ilgų pirštinaičių, pritaikytų vakarinėms suknelėms, nemūvi dieną ar po pietų. Pusilgės pirštinaitės mūvimos prie suknelės su 3/4 ilgio rankovėmis, o trumpos – prie visų kitų ilgių rankovių. Primename, kad moteris, paduodanti ranką, pirštinaičių nenusimauna.
Papuošalai (vėriniai, sagės, auskarai, apyrankės, žiedai) dažniausiai būna vienos rūšies,tradiciškai nerekomenduojama kartu dėvėti papuošalų iš aukso ir sidabro. Taip pat jų neturi būti tiek, kad moteris panėšėtų į “kalėdinę eglutę” ar juvelyrinės parduotuvės vitriną…
Populiariausi yra du skrybėlaičių derinimo būdai: prancūziškasis, kai skrybėlaitės spalva derinama prie batelių, pirštinių ir rankinuko spalvos, bei angliškasis – čia skrybėlaitė derinama prie drabužių spalvos.
Oficialiam priėmimui tiktų įmantresnė šukuosena ir efektingesnis grimas, švelnūs kvepalai.
Etiketo reikalavimai
Šiame skyriuje pateikta dalis aukštuomenės elgesio visuomenėje taisyklių. Manome, kad daugumai studentų bei būsimųjų specialistų tai bus atmintinė, primenanti, kaip elgtis ir ko negalima daryti konkrečiais atvejais.
Verslininkams ir kitiems specialistams pravartu gerai mokėti etiketo ypatumus.
Laikysena. Vyrams niekada nederėtų stovėti ar sėdėti pernelyg atsainiai ir plačiai išskėtus kojas. Stovint rankos turėtų būti ramiai nuleistos, tarsi tas atsainumas būtų kontroliuojamas. Žinoma, ilgiau stovint, rankų, kaip ir kitų kūno dalių, padėtį derėtų retsykiais keisti. Dar keli patarimai vyrams dėl rankų padėties:
• nelaikykite rankų kaip futbolininkas pozicijoje “siena” (juk toks pavojus normalioje būsenoje kyla retai);
• negrūskite į kišenes abiejų rankų – viena ranka gali ramiai trumpam nuslysti į kelnių kišenę;
• nekiškite rankų į švarko kišenes;
• neslėpkite rankų už nugaros (nebent trumpai poilsio valandėlei);
• vyrų kojų padėtis, žinoma, laisvesnė nei damų, tačiau stovėsena irgi nelabai plati.
Sėdint nugara turi būti tiesi, o atstumas iki stalo – per plaštaką. Vyrams dar yra tokie apribojimai:
• sėdėti ne pernelyg plačiai;
• neištiesti kojų visu ilgiu prieš save;
• nekelti vienos kojos pėdos ant kito kelio;
• leidžiama atsisagstyti švarką (visos kitos sagos, pavyzdžiui, apykaklės, lieka užsegtos!), tačiau kiekvieną kartą, kylant nuo stalo, švarką reikia užsisagstyti.
Moterims apribojimų daug daugiau:
1. stovint rankos nuleidžiamos žemyn. Stovint ilgiau, retsykiais galima rankas sukryžiuoti. Moteris turi atkreipti dėmesį, kad abu delnai gulėtų ant dilbio, kitaip ji atrodys tarsi uždaryta. (Visa kita, kas nerekomenduotina vyrams, netinka ir moterims);
2. blauzdos turėtų būti, kiek įmanoma, arčiau viena kitos; be to, yra natūralios ribos, kurių geriausia neperžengti, kad nepargriūtum. Ir dar vienas patarimas: jei iš priekio fotografuojama, geriau vieną koją pastatyti šiek tiek į priekį, nes net pačios tiesiausios blauzdos, suglaudus jas lygiagrečiai, nuotraukoje gali atrodyti neestetiškai;
3. sėdint keliai visada suglausti (ypač reikia prisiminti sėdint prezidiume, scenoje ir kt.);
• kojas galima laikyti lygiagrečiai, tačiau ištiesti į priekį visu ilgiu – nedera;
• kitais atvejais galioja tie patys draudimai kaip ir vyrams. Patariama.:

• kuo mažiau rankomis lieskite savo kūną kitiems matant, taigi negalima kasytis, glostytis ir pan.;
• neleiskite jokių garsų, nedera garsiai kalbėtis ir juoktis;
• neverskite aplinkinių dalyvauti pokalbyje arba pokštuose vien tik dėl to, kad Jums patinka gausesnis būrys klausytojų;
• garsiai nežiovaukite – žiovaujama be garso, susičiaupus arba prisidengus ranka;
• garsiai nekosėkite arba nečiaudėkite, būtinai burną prisidenkite ranka arba nosinaite;
• taip pat venkite garsaus jausmų protrūkio, cypimo, riaumojimo ar juoko salvės;
kiti tradiciškai neleistini kūno garsai – riaugėjimas ir pan. – jau senai yra tabu, todėl ir kontroliuojami automatiškai.
Prie stalo. Patariama nevėluoti, kai esate pakviestas pokalbiui, deryboms ar priėmimams (svečiai turėtų susirinkti per 3-5 min.).
Jei jau svečiai sėdi už stalo (garbingiausių svečių laukiama ne ilgiau kaip 10-15min.), pavėlavusysis turi prieiti prie šeimininkės ar šeimininko ir atsiprašyti. Šeimininkams nereikia atsistoti iš savo vietų, jie niekam neaiškina svečio pavėlavimo priežasties, tik parodo jam, kur atsisėsti. Svečiai pavėlavusiajam neskiria daug dėmesio.
– Jei į svečius ar į priėmimą ateina vyras su žmona, tai pirmoji sveikinasi žmona su šeimininke, po to su šeimininku.
Svečiuose vyrą turi pristatyti žmona (supažindinant nereikia sakyti “mano draugas”, “mano draugė”, o pasakyti pavardę). Patariama. :
• Nesisėskite už stalo, kol neatsisėdo moterys arba kol šeimininkas ar šeimininkė nepakvies. Sėskite ten, kur nurodyta.
• Lydėdamas prie stalo, pasiūlykite damai tik dešinę ranką ir pasodinkite savo dešinėje. (Nepamirškite, kad dama, sėdinti šalia jūsų dešinėje, verta didesnio dėmesio. Damą, sėdinčią greta, reikia užimti, nepaisant to, pristatytas jūs jai ar ne).
• Neprisistatinėkite po to, kai svečiai susėdo už stalo.
• Nesėdėkite labai toli arba arti stalo.
• Prieš pradėdamas valgyti, servetėlę (nesvarbu kaip ji padėta) išlankstykite, sudėkite dvigubą ir pasidėkite ant kelių. Jeigu netyčia valgydamas išsitepėte pirštus, juos atsargiai nusišluostykite į viršutinę servetėlės dalį, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Prieš pradėdamas valgyti, servetėlę (nesvarbu kaip ji padėta) išlankstykite, sudėkite dvigubą ir pasidėkite ant kelių. Jeigu netyčia valgydamas išsitepėte pirštus, juos atsargiai nusišluostykite į viršutinę servetėlės dalį, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Indeliai rankoms plauti atnešami po kiekvieno patiekalo, valgomo rankomis. Nesistenkite nusiplauti rankų “kaip reikiant”. Pamerkite pirštus į vandenį ir nusišluostykite servetėle, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Nešluostykite servetėle veido. Norėdamas nusišluostyti lūpas, servetėlę (dvigubą) abiem rankom paimkite nuo kelių ir lengvai priglauskite prie lūpų ir vėl padėkite ant kelių. Jeigu valgydamas geriate, prieš tai būtinai nusivalykite lūpas, kad neišteptumėte taurės.
• Jei norite ką nors paimti nuo stalo, netieskite rankos virš kaimyno lėkštės.
• Neimkite duonos šakute – imkite ją ranka.
• Nekąskite nuo visos duonos riekės – duoną reikia laužyti gabalėliais.
• Nevalgykite nuo peilio (niekada nekelkite peilio prie burnos).
• Nedėkite ant šakutės maisto su peiliu, o imkite su šakute tik tiek, kiek galima paimti be vargo.
• Nevalgykite per daug greitai.
• Nepripildykite burnos per dideliu maisto kiekiu.
• Neišskėskite plačiai alkūnių – jas reikia laikyti priglaustas prie šonų (kūno). Per daug nesusilenkite ties savo lėkšte. Sėdėkite kaip įmanoma tiesiau. Valgydamas nečepsėkite, nekramtykite išsižioję, nepūskite, nors ir karšta.
• Nedėkite alkūnių ant stalo.
• Nekelkite stikliuko ar taurės per daug aukštai.
• Nevalgykite šaukštu to, ką galima valgyti šakute. Nevalgykite sriubos iš galo šaukšto.
• Nesistenkite suvalgyti paskutinį šaukštą sriubos, paskutinį gabalėlį mėsos ar kito kokio nors patiekalo, nedažykite duona lėkštėje likusio padažo ar užpilo.
• Nepaduokite lėkštės pats, prašydamas antros porcijos – tegul tai padaro padavėjai. (Geriau visai neprašyti antros porcijos.)
• Nespjaudykite žuvies ar kitų kaulų į lėkštę – kaulą iš burnos reikia padėti ant šakutės, priglaustos prie lūpų, ir po to padėti ją ant lėkštės. Vaisių kaulelius reikia nepastebimai dėti į šaukštelį.
• Neprašykite kaimyno ką nors paduoti, jeigu šalia yra patarnaujantieji.
• Nežaiskite servetėle, šakute ar kitais stalo įrankiais.
• Neatsukite kitam nugaros, jei norite pakalbėti su kaimynu. Nekalbėkite su kitu per kaimyną ar su kuo nors, sėdinčiu daug toliau nuo jūsų.
• Nekalbėkite pilna burna.
• Neatsiloškite ir nesikūprinkite kėdėje.
• Stenkitės visada būti ramus.
• Nemėtykite peilio ar šakutės. Bet jeigu nukrito įrankis, tai nesigėdykite paprašyti kito, neakcentuodamas šio atsitikimo. (Apskritai geriau daryti klaidas, nei įsitempus jų nedaryti – tuo atkreipiamas aplinkinių dėmesys.)
• Valgydamas pradėkite naudotis peiliu ir šakute, padėtais toliausiai nuo lėkštės, ir “keliaukite” vis artyn.
• Suvalgęs patiekalą, šakutę padėkite ant lėkštės danteliais į viršų šalia peilio, kurio ašmenys nukreipti į valgiusįjį; įrankių rankenėlės turi būti dešinėje.
• Nesinaudokite prie stalo dantų krapštukais. Ypatingu atveju tai darykite nepastebimai.
• Nevaišinkite svečio be perstojo.
• Būdamas šeimininku (ar šeimininke) niekados nepabaikite valgyti pirmas, o tik tada, kai padės įrankius svečias. Tai itin svarbu, kai paduotas paskutinis valgis.
• Neprašykite antro kavos ar arbatos puoduko, kol svečiams nebuvo paduoti pirmieji puodukai.
• Nedarykite jokių pastabų apie paduodamą valgį.
• Nekritikuokite to, kas nešama ant stalo.
• Neatsisakykite kokio nors valgio, teisindamasis, jog jums nepatinka ar kenksminga sveikatai. Geriausia atsisakyti nenurodant priežasties. Nepasakokite prie stalo apie savo ligas.
• Nedėkite šaukštelio į stiklinę ar puoduką. Pamaišęs arbatą arba kavą, padėkite šaukštelį į lėkštelę.
• Pavalgęs nesulankstykite servetėlės. Ją reikia padėti ant stalo bet kaip.
• Nepamirškite pakilti nuo stalo po to, kai atsistojo moterys, ir stovėkite tol, kol jos neišeis iš kambario. Po to galima atsisėsti vėl, jei esate linkęs dar pasilikti.
• Neskaitykite laiškų, laikraščių arba dokumentų prie stalo.
• Kai padavėjas renka indus ir įrankius nuo stalo, nesistenkite jam padėti.
• Išsirinkus restorane ar kavinėje staliuką, vyrui pridera: pasodinti moterį, švelniai atitraukiant ir pristumiant kėdę, atsisėsti jai iš kairės, o jei staliukas nedidelis – priešais.
• Atsisėdęs už stalo, vyras paduoda damai meniu ir suteikia jai galimybę pačiai išsirinkti norimus patiekalus, o tik paskui išsirenka pats. Moteris gali suteikti vyrui teisę išrinkti patiekalus jai. Patiekalus visada užsako tik vyras.
• Visų pirma vaišės siūlomos moteriai, sėdinčiai vyrui (šeimininkui) iš dešinės, po to – sėdinčiai iš kairės ir t.t. Jei tarp svečių yra tik viena dama, tai patiekalus atneša visų pirma jai, o galiausiai – šeimininkams.
• Nedera pradėti valgyti, jei vaišės dar nebuvo pasiūlytos visiems svečiams. Vyras visada turi laukti, kol pradės valgyti greta sėdinti dama.
• Alkoholinius gėrimus pradėti gerti galima tik po bendro tosto. Pripilti taurę damai, sėdinčiai iš dešinės, reikia kaire ranka, truputį pasisukus į dešinę. Jei yra tik ką atidarytas naujas butelis, iš pradžių vyras turi įsipilti šiek tiek vyno sau, o paskui damai.
• Jei patekote į nemalonią situaciją (netyčia išliejote ar kažkas nukrito), nesistenkite iš karto taisyti savo klaidos. Jeigu trupiniai arba lašai netyčia užkrito ant jūsų rūbų, pasistenkite nepastebimai nuvalyti juos nosine.
• Naudotis šukomis prie stalo neetiška. Dama pudruotis ir dažytis lūpas gali tik po valgio. Už stalo moteris gali sėdėti su skrybėlaite, bet pirštines būtina nusimauti.
• Nepatartina be ypatingo reikalo nueiti nuo stalo nepasibaigus pietums ar vakarienei.
• Atsistojęs nuo stalo nepamirškite padėkoti šeimininkams. O pasibaigus pietums ar vakarienei nereikia skubėti išeiti, bet ir per ilgai užsibūti nepatartina.
• Po to, kai nuo stalo pakyla moteris, vyras taip pat turi baigti savo pietus ar vakarienę.
Vizitų metu, svečiuose. Prisiminkite pristatymo taisykles: moteriai pristatomas vyras; vyresnio amžiaus žmonėms pristatomi jaunesni; aukštesnio rango ar pareigų asmenims – rangu, pareigomis žemesni; pristatant vyrai turi atsistoti, moterims tai neprivalu, nebent tuo jos norėtų parodyti ypatingą pagarbą vyresnei už save moteriai ar vyrui; pristatant pasakoma pavardė ir išvardijami akademiniai vardai ar titulai. Pristatomam žmogui, jei neįteikiama vizitinė kortelė, privalu įsiminti pavardę ir titulus. Nenugirdus jų, prašoma pakartoti.
• Jei patys prisistatote, pasakykite savo pavardę ir palaukite, kol pašnekovas ar pašnekovė taip pat pasakys savo pavardę ir išties ranką. Prisistatančiajam netinka nurodyti savo titulą, mokslinį ar pedagoginį vardą ar laipsnį. Prisistatančiai moteriai patartina ne tik pasakyti savo pavardę, bet ir visą šią procedūrą apgaubti jaukumu, šiluma.
• Įsidėmėkite, kad kreipiamasi pavarde. Kartu su pavarde sakomi ir mokslų vardai, laipsniai, titulai. Pavyzdžiui: “Pone daktare Jonaiti” (o kreipiniu “Pone daktare” kreipiamasi tik į gydytoją). Į vyresnio amžiaus moterį, nors ji ir neištekėjusi, kreipiamasi “Ponia” (kreipinys “Panele” tinka tik jaunoms mergaitėms, merginoms iki 16 m.).
• Prisiminkite sveikinimosi etiketo reikalavimus: vyras visad pirmas sveikina moterį, jaunesnis amžiumi – vyresnį, žemesnes pareigas užimantis – vyresnį pareigūną; pasisveikinant ir atsisveikinant ištiesiama ir paspaudžiama ranka tik pažįstamam asmeniui. Taip daugiausia sveikinasi vyrai; sveikindamasis su moterimi vyras visad nusimauna dešinės rankos pirštinę (moteriai to daryti nebūtina); moterys paspausdamos ranką viena kitai sveikinasi rečiau. Tačiau, kai vyresnė moteris ištiesia ranką jaunesnei ar bendraamžei, ji irgi sveikinasi paduodama ranką; kai vyras sveikinasi su moterimi, ji ranką ištiesia pirmoji; moterys kartais sveikinasi ar atsisveikina pasibučiuodamos. Šiuolaikinis etiketas reglamentuoja šį sveikinimosi būdą tik priglaudžiant skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų (tai daroma higienos sumetimais ir kad nebūtų ištepama lūpų dažais). Patariama. :
• Netieskite rankos vyresniems ar einantiems aukštesnes pareigas, taip pat moteriai, kol jie neišties savosios pirmieji.
• Nesistenkite paspausti rankos kiekvienam iš susirinkusiųjų. Būtinai pasisveikinti reikia su šeimininku ir šeimininke, o likusiems pakanka linktelėti.
• Lankydamasis kabinete, neikite į patalpą su paltu – apsiaustą palikite rūbinėje ar prieškambaryje.
• Neįeikite į kambarį nepabeldęs.
• Neįeikite į kabinetą su rūkstančia cigarete ar pypke.
• Neskubėkite sėstis. Verčiau palaukite, kol jums pasiūlys arba kol šeimininkas ar šeimininkė patys atsisės. Sėdėkite ramiai ir tiesiai, nedarykite bereikalingų judesių.
• Nežiūrėkite per daug įdėmiai į baldus, paveikslus ar kitus daiktus.
• Nepamirškite atsistoti kiekvieną kartą, kada įeina dama.
• Sėsdamas į automobilį, pirmiausia atidarykite dureles ir leiskite įlipti damai. Iš automobilio išlipkite pirmas ir padėkite išlipti damai, pasiūlydamas jai ranką. Lygiai tas pats lifte.
• Įeidamas ar išeidamas iš kambario visada praleiskite pirma moterį. Žinoma, duris moteriai atidarykite truputį aplenkdamas ją.
• Moteris lipa laiptais į viršų pirma vyro, o žemyn – jam iš paskos. Čia, žinoma, kalbama apie laiptus, kuriais negalima patogiai eiti vienam šalia kito. Plačiais laiptais ir aukštyn, ir žemyn ji eina iš dešinės, jis – iš kairės.
• Jei moteris vilki ilgą vakarinį rūbą, tai vyras turėtų ją lengvai prilaikyti už alkūnės, nes ji abiem rankom turi šiek tiek kilstelėti savo suknelę, kad jos neprimintų, o tuo pat metu dar laikytis turėklų beveik neįmanoma.
• Lipdamas laiptais žemyn, vienu dviem laipteliais lipkite pirma moters, o lipdamas aukštyn – pirma praleiskite moterį tam, kad prireikus visada galėtumėte jai padėti.
• Nelieskite pašnekovo, norėdamas atkreipti jo dėmesį.
• Nebūkite familiarus su savo draugais. Netapšnokite jų per petį, išreikšdamas savo pasitenkinimą.
• Nekalbėkite draugijoje apie dalykus, liečiančius jus ir jūsų pašnekovą, arba apie dalykus, suprantamus tik jums abiem.
• Neskubėkite. Jeigu norite pasakyti tai, ko negalima sakyti garsiai, palaukite tinkamesnio momento.
• Nepasakokite daug apie save. Nekalbėkite apie savo ligas, nesėkmes ir t.t.
• Nesijuokite pernelyg triukšmingai. Juokitės nuoširdžiai, jei tam yra priežastis. Niekada nesijuokite be priežasties.
• Visus refleksinius veiksmus reikia kontroliuoti. Žiovauti kompanijoje neleistina. Kosėdamas pasukite galvą į šoną ir užsidenkite burną ranka. Jeigu kosulys stiprus, burną prisidenkite nosine. Jeigu negalite susivaldyti nečiaudėjęs – nusisukite ir prisidenkite burną nosine.
• Nesiekite vadovauti pokalbiui ir neaštrinkite jo.
• Nekalbėkite apie žmones, kurių kiti nepažįsta.
• Nešmaikštaukite kito adresu. Nesijuokite iš kito manierų. Nekreipkite dėmesio į čiaudintįjį (jis nusičiaudėjęs atsiprašys).
• Nepertraukinėkite pašnekovo.
• Nesiginčykite dėl smulkmenų.
• Nepasakokite senų istorijų, juokų, anekdotų. Neparodykite, kad gerai nusimanote apie meną, techniką ar kitus dalykus.
• Neatsisakykite padainuoti, pagroti instrumentu arba papasakoti ką nors, jeigu esate prašomas ir galite tai padaryti.
• Nebūkite niūrus, jeigu jums atrodo, jog jūsų nepastebi.
• Neparodykite nepasitenkinimo nuobodžiais ir įkyriais žmonėmis. Jūs būsite tikrai mandagus, jeigu kiti nepastebės jūsų susierzinimo ir nusiminimo.
• Būkite dėmesingas pagyvenusiems žmonėms. Tai itin svarbu jauniems, kurie iš lengvabūdiškumo būna neatidūs vyresniesiems.
• Jei svečiuose organizuojami šokiai, nepamirškite pirmiausia pakviesti šeimininkę, taip pat jos dukterį.
• Pakvietus damą šokiui bei lydint ją, reikia pasiūlyti dešinę ranką.
• Jeigu esate rūkantis, visur prieš pradėdamas rūkyti paprašykite šalia esančių leidimo. Yra nemaža vietų, kuriuose nerūkoma: ligoninėse, gydytojų kabinetuose, darbo kabinetuose, jei dirba ir kiti, mokyklose, bibliotekose, kinų, teatrų, koncertų salėse, bažnyčiose, kapinėse ir visur, kur parašyta “čia nerūkoma”. Rūkant nedera įeiti į svetimą butą; sutikti svečius; sveikintis ar atsisveikinti su jais; šokti; ateiti į įstaigą; įeiti į kabinetus.
• Neapsunkinkite šeimininkų pernelyg ilgai užsibūdamas svečiuose.
• Nežiūrėkite dažnai į laikrodį. Išmokite teisingai nustatyti laiką, kada reikia išeiti. Jei jums būtina išeiti anksčiau, nei pradės skirstytis svečiai, padarykite tai nepastebimai, atsiprašęs šeimininkų.
• Kai viešite pas ką nors namuose, nepamirškite pasiteirauti apie šeimininkų įpročius: ar galima rūkyti miegamajame, kada keltis ar eiti miegoti. Nevėluokite prie stalo.
• Jei numatote viešėti ilgiau, nepamirškite su savimi pasiimti skutimosi reikmenų, dantų šepetuko ir kitų asmens higienos daiktų.
Viešosiose vietose, gatvėje vyras turi eiti moters kairėje (nes dešinė pusė yra garbingesnė). Be to, moteriai nedera eiti šaligatvio pakraščiu, nes tai pavojingesnė vieta.
• Jeigu vyras eina su dviem maždaug vienodo amžiaus moterimis, jis turi eiti viduryje ir skirti abiem moterims vienodai dėmesio. Jeigu viena moteris yra daug vyresnė, ji turi eiti viduryje.
• Vyras pirmas išlipa iš automobilio, autobuso, troleibuso, traukinio vagono ir, padėdamas moteriai išlipti, pasiūlo jai ranką, kad moteris galėtų į ją atsiremti.
• Užsakęs taksi, vyras atidaro užpakalines dešiniąsias dureles, moteris sėdasi pirmoji, vyras sėdasi šalia moters.
• Kai vyras pats vairuoja automobilį, jis turi padėti moteriai atsisėsti ir tik tada sėstis už vairo.
• Sėsdama į automobilį, moteris nežengia į jį, bet atsisėdusi ant sėdynės krašto įtraukia abi kojas iš karto į vidų. Išlipdama iš mašinos, pirma iškelia kojas ant grindinio ir tik po to pasikelia nuo sėdynės.
• Atėjęs į kiną ar teatrą su moterimi, vyras, laikydamas bilietus taip, kad matytų juos kontrolierius, praleidžia moterį. Tarp eilių pirma eina moteris, paskui vyras, veidu pasisukę į sėdinčiuosius.
• Įėjęs į kino ar teatro vestibiulį, vyras nusiima galvos apdangalą, o išeidamas jį užsideda beveik tarpduryje. Prie rūbinės vyras padeda moteriai nusivilkti paltą, atiduoda rūbininkui ir tik po to nusivelka pats.
• Jeigu susitarėte su moterimi susitikti kavinėje ar restorane, turite ateiti anksčiau ir atsisėsti prie staliuko. Atėjusią moterį prie staliuko palydi metrdotelis. Jeigu nėra metrdotelio, vyras prie užsakyto (arba laisvo) staliuko eina pirmas. Kitais atvejais prie staliuko einama tokia tvarka: metrdotelis, moteris, vyras.
• Priėjęs prie staliuko, vyras padeda moteriai atsisėsti atitraukdamas nuo stalo kėdę ir pristumdamas ją, kai moteris sėdasi.
• Kai restorane ar kavinėje yra pažįstamų, juos būtinai reikia pasveikinti. Prie artimesnių pažįstamų galima prieiti ir pasisveikinti, o su tolimesniais pakanka pasisveikinti iš tolo galvos linktelėjimu. Prisėsti prie pažįstamų galima tik tada, kada jie iš tikrųjų kviečia. Galite būti pakviesti ir iš mandagumo. Privalote tai pastebėti, padėkoti ir atsisėsti atskirai.
• Vyras, pamatęs įeinančią moterį, pirmas pasisveikina. Moteris išeidama, kad ir iš tolo, pirmoji atsisveikina galvos linktelėjimu.
• Jei prie stalo laukiama asmens, su kuriuo susitarta susitikti, laukiama tik 15 minučių. Praėjus šiam laikui, pradedama valgyti.
• Nemandagu, o todėl negražu:
a. rodyti į ką nors pirštu;
b. nagu krapštyti dantis;
c. trankyti durimis.
• Būkite mandagus aplinkiniams ir praeiviams. Nepamirškite atsiprašyti, jeigu sudarėte kam nors nepatogumų.
• Nežiūrėkite įdėmiai į aplinkinius.
• Neatsisukinėkite ir nežiūrėkite į nueinančius žmones.
• Nevalgykite autobuse ar troleibuse ir eidamas gatve.
• Keliaudamas atkreipkite dėmesį į savo drabužių tvarką. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, keliaujant garlaiviu, tikslinga pasiteirauti dėl tinkamų drabužių.
• Išvažiuodamas į užsienį nepamirškite, kad iš jūsų elgesio sprendžiama apie jūsų šalį. Laikykitės tos šalies, kurioje esate, taisyklių ir papročių.
• Nepamirškite, kad yra šalių, kur uždrausta fotografuoti per traukinio, laivo ar lėktuvo langus.
• Pajudėjus traukiniui, be reikalo neužstokite jo lango, nes jūsų bendrakeleiviai galbūt taip pat nori su kuo nors atsisveikinti. Kupe neatidarykite lango prieš tai negavę kitų keleivių sutikimo.
• Nesidrovėkite to, kad nežinote arbatpinigių dydžio. Šitai galima sužinoti iš bendrakeleivio, turinčio daugiau patirties. Beje, į daugelio avialinijų bilietų kainas įtraukiami ir arbatpinigiai.
• Sėdėdami prie automobilio vairo, laikykitės ne tik eismo taisyklių, nepamirškite kitų vairuotojų ir pėsčiųjų saugumo ir patogumo. Nesignalizuokite be reikalo. Važiuodami šlapia, purvina gatve neužmirškite, kad jūsų mašina gali aptaškyti pėsčiuosius ir kitas mašinas.
• Apie verslininką sprendžiama pagal išvaizdą… Nepamirškite nuolat rūpintis savo išore, tvarkingumu ir švara. Rūpinkitės kiekviena savo išorės detale. Tačiau daryti tai galima tik namie arba ten, kur nėra aplinkinių. Niekada nereikia šukuotis, valytis nagų, tvarkytis kostiumą ir pan. priėmimuose, viešosiose vietose arba gatvėje.
• Nedėvėkite labai ryškių spalvų drabužių. Rinkitės ramius tonus ir fasonus, kurie labiausiai jums tinka.
• Nenešiokite brangenybių tik kaip papuošalų. Galima nešioti segtuką kaklaraiščiui, grandinėlę laikrodžiui, sagę ir panašiai, kadangi tai naudingi daiktai, ir kuo jie paprastesni, tuo geriau. Moterys ypač turi būti dėmesingos ir saikingos savo papuošalams.
• Stenkitės, kad rankinuke būtų ir iš karto galėtumėte rasti, kas reikalinga.
• Jei norite būti elegantiškas (-a), sekite mada protingai ir talentingai. Atsiminkite vieną iš elegantiškumo paslapčių: jūsų drabužiai ir avalynė turi būti tokie, kad jums būtų patogu, galėtumėte jaustis natūraliai ir laisvai.
• Žinokite, kad tikrasis elegantiškumas visada nerėksmingas. (Garsiai rėkia tik prastas skonis!…)
• Nedėvėkite gatvėje sportinio kostiumo.
• Nedėkite į išorines kišenes akinių, šukų ir kitų daiktų.
• Neikite į gatvę nevalytais batais.
• Nedėvėkite suglamžyto kostiumo, neišlygintų marškinių, taip pat marškinių be kaklaraiščio.
• Nevilkėkite po dvieiliu švarku liemenės ar megztinio.
• Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas. Švarkas turi būti užsegtas įeinant į kabinetą, žiūrovų salę, pas pažįstamus, sėdint prezidiume, einant gatve ir pan. Atsisegti švarką leidžiama valgant, taip pat sėdint fotelyje.
• Netinka į priėmimus ateiti su sandalais ar basutėmis.
• Puskojinių spalva turi būti tamsesnė už kostiumo spalvą. Rekomenduotinos vienspalvės arba su neryškiais ruoželiais puskojinės. Prie kostiumo netinka baltos puskojinės.
• Jeigu vyras sėdi užmetęs koją ant kojos, jis turi pasižiūrėti, kad nesimatytų nuoga koja virš puskojinės. Sėdint ant kėdės, nederėtų išsiskėsti.
• Moteris sėsdama nepakelia palto ar suknelės. Sėdėdama ant kėdės, gali uždėti koją ant kojos, tačiau ji negali sau to leisti sėdėdama ant sofos ar ant žemos kėdutės. Tokiu atveju kojas reikia suglausti ir pakreipti į vieną pusę. Galima vieną pėdą uždėti ant kitos.
• Kvietime į oficialias iškilmes nurodymai, kaip dera apsirengti, adresuojami tik vyrams. Jei, pavyzdžiui, kvietime nurodyta, kad būtinas smokingas, moteris apsivilks smokingą atitinkančią vakarinę suknelę, o jei frakas, moteris apsirengs iškilmių suknele.
• Nenešiokite kepurės, užtrauktos ant akių arba uždėtos tik ant pakaušio.
• Nepamirškite savo eisenos. Nevaikščiokite krypuodamas. Vaikščioti reikia tvirtai, tiesiai, nesilankstant ir oriai.
• Negestikuliuokite be reikalo. Visados kontroliuokite savo rankas. Nekiškite rankų į kišenes.
• Nešvilpaukite gatvėje ir kitose viešosiose vietose.
• Nesijuokite ir nekalbėkite per daug garsiai.
• Nerūkykite, jeigu tai nemalonu kitiems.
• Niekada nepamirškite, kad į jūsų išorę ir manieras atkreipia dėmesį aplinkiniai. (Sakoma, sutinkama pagal išorę, o išlydima pagal protą…).
Šis tas apie gėrimus. Atskiriems patiekalams tinkamai parinktas vynas paaštrina jų skonį. Todėl prie tamsios mėsos (jautienos, laukinių žvėrių ir paukščių, avienos, kalakutienos, raudonos žuvies) patiekalų tinka raudonieji vynai, o prie šviesios mėsos (veršienos, baltos žuvies, vištienos) – baltieji. Jie tinka ir prie žuvies valgių.
Svarbus dalykas – vyno temperatūra . Ji turi būti tokia, kad geriausiai atsiskleistų vyno savybės. Raudonasis vynas dažniausiai patiekiamas kambario temperatūros. Yra tokių kvapnių raudonųjų vynų, kuriuos geriau atkimšti viena valanda anksčiau, kad jis galėtų “pakvėpuoti”. Deguonis vyną “pasendina” ir padaro aromatingesnį. Baltuosius vynus būtina atšaldyti (tačiau į šaldiklį nedėkite, kad neprarastų aromato).
ekomenduojama vynų temperatūra:
• baltojo vyno – 8-12°C,
• raudonojo vyno – 16-18°C,
• desertinio vyno – 13-16°C,
• šampano – 6-8°C.
Paprastai vienas vyno butelis išpilstomas į penkias ar šešias taures, o šampano – į aštuonias. Baltieji vynai pilstomi į taures iš aukščiau – tada jų skonis yra geresnis. Raudonieji – butelį laikant apie 1 cm virš taurės.
Gėrimai pilami iš sėdinčiojo dešinės pusės.
Kai prie svečio iš dešinės prieiti negalima, jam įpilama kairiąja ranka iš kairės pusės. Gėrimus prie stalo pilsto šeimininkas, pirma įsipildamas šiek tiek į savo taurę. Šis paprotys atkeliavo iš tų laikų, kai kamštį atstodavo aliejus. Vaišintojas, pašalinęs aliejų, pirmiausiai gėrimo pildavo sau, po to tik svečiui. Kartu tai buvo įrodymas, jog šeimininkas neturi ketinimų svečią nunuodyti. Mūsų laikais šitaip elgiamasi, kad į svečio taurę nepatektų kamščio trupinėlių. Restorane ar kavinėje padavėjas visų pirma įpila vadinamąjį paragavimo gurkšnelį gėrimą užsakiusiajam vyriškiui; šis tuojau pat ragauja, kad nustatytų vyno skonį ir temperatūrą. Jei vynu patenkintas, patvirtindamas linkteli galva. Padavėjas tuomet pripila kitas taures. Stengiamasi staigiai indo neversti. Įpylus butelis keliamas truputį pakreiptas, kad nenulašėtų vyno ant staltiesės (gali būti kaklelis nušluostomas balta servetėle ar rankšluostėliu). Ir šampanas, ir vynas geriamas mažais gurkšneliais, gardžiuojantis jo skoniu ir aromatu. Vyno pilama vėl tik tada, kai taurė jau tuščia. Ne iki galo išgerta taurė – atsisakymo gerti ženklas. Nepilama į laikinai nuo stalo pasikėlusio svečio taurę.
Kelių rūšių vynai geriami laikantis tokio eiliškumo: pirmiausiai – silpnesni, vėliau – stipresni (iš pradžių – baltieji, po to – raudonieji). Galiausiai patiekiami desertiniai vynai. Sausas vynas po desertinio atrodys labai rūgštus, o su sūriu, kuris paryškina jo skonį – labai švelnus. Išlaikyti vynai geriami po jaunesnių.
Prie neaštrių užkandžių rekomenduojami stiprūs vynai – portveinai, kurie pirma atšaldomi. Šie vynai geriami iš 75 ml talpos taurelių. Prie visų rūšių užkandžių, ypač aštrių, – iki 10°C atšaldyta degtinė bei įvairios karčiosios trauktinės. Degtinei ir trauktinei naudojamos 30-50 ml talpos taurelės. Prie lengvų žuvies ir jūros gyvūnų produktų užkandžių siūloma derinti baltuosius vynus. Prie karštų užkandžių rekomenduojami stiprūs kambario temperatūros sausi ar pusiau sausi vynai. Prie antrųjų žuvies ir jūros gyvūnų patiekalų – baltasis sausas arba pusiau sausas vynas. Kai patiekiamos daržovės – žiediniai kopūstai, pupelės, šparagai, artišokai, grybai – labai tinka pusiau saldūs vynai. Jie pilami į 100 ml talpos taures atšaldyti iki 15-18°C temperatūros. Prie saldžių patiekalų ir vaisių tinka iki 10-12°C atšaldyti desertiniai vynai. Jie patiekiami 75-100 ml talpos taurėse. Prie vaisių, saldainių, konditerijos gaminių rekomenduojamas pusiau saldus, saldus ir muskatinis, iki 8-10°C atšaldytas šampanas: pilstomas į 100-180 ml talpos taures. Butelis paprastai aprišamas balta medžiagine servetėle. Šampanas taip pat tinka su neaštriu sūriu, migdolais, žemės ir kitokiais riešutais, šokoladu, ledais.
Gaivieji gėrimai pateikiami atšaldyti taurėse, kūgio ir cilindro formos 200-250 ml talpos stiklinaitėse. Kokteiliai – šalti gėrimų mišiniai, į kuriuos dažnai įmaišoma alkoholio (vyno, likerio, konjako), cukraus sirupo ir pridedama citrinos, konservuotų vaisių ir pan. Paprastai kokteilio recepte nurodomas ir taurės tipas.
Karšti gėrimai su vynu: grogas, punšas, karštas midus, glintveinas.
grogas – karštas gėrimas iš konjako arba romo ir cukraus, praskiestas verdančiu vandeniu ar arbata;
punšas – gali būti patiektas tiek šaltas, tiek karštas. Į karštą konjaką arba likerį dedama cukraus ir citrinos;
karštas midus – arbata, medus, konjakas ir prieskoniai. Rekomenduojamas prie sklindžių;
glintveinas – gaminamas iš raudonojo vyno, dedama cukraus, prieskonių, įpilama konjako.
Karšti gėrimai su vynu patiekiami bokaluose ant lėkštučių arba specialiose storasienėse taurėse, šalti gėrimai su vynu (kriušonas, punšas, kokteiliai) – didelėse, aukštose ar kokteilių taurėse.
Konjakas. Konjako gimtinė – Prancūzija. Yra sakoma, kad visi konjakai yra brendžiai, bet ne kiekvienas brendis yra konjakas. Taip paaiškinama šių gėrimų gamybos technologija. Brendis – tai distiliuotos vynuogių sultys, kurios, kaip ir konjakai, laikomos ąžuolinėse statinėse. Norint gauti konjaką, distiliuotos vynuogių sultys distiliuojamos pakartotinai. Kitaip tariant, konjakas – dvigubas stiprios vynuogių ištraukos distiliatas.
Konjakas ir brendis patiekiami tulpės formos taurėse žema kojele .
Į 75-250 ml taurę pilama tiek, kad pavertus ją gėrimas neišsilietų – apie 20 ml. Šildomas rankomis konjakas paskleidžia savo aromatą, kuris pirmiausiai ir įvertinamas, ir nepakartojamą skonį, pajuntamą tik ragaujant gėrimą gurkšneliais. Konjakas patiekiamas su kava, saldumynais. Prie arbatos labiau tinka romas.
Viskis. Tai stipraus skonio ir kvapo svaigusis gėrimas, pagamintas iš grūdų ir išlaikytas statinėse. Kiekvienoje šalyje viskis gaminamas savaip. Populiariausi yra keturių rūšių viskiai: amerikietiškas, škotiškas, airiškas, kanadietiškas. Viskis geriamas po pietų, iš žemų, plačių storasienio stiklo taurių, dažniausiai skiestas. Skiedžiamas šaltinio (tuomet išryškėja kvapai), gazuotu vandeniu ar pridedama ledo gabaliukų.
Vaišinant svečius reikėtų prisiminti: stiklinė gaiviesiems gėrimams (200-250 ml) – pilama ¾ stiklinės tūrio; taurė raudonam vynui (100-200 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurė baltam vynui (100 ml) – pilama ½ taurės tūrio; taurė desertiniam vynui (75-100 ml) – pilama ½ taurės tūrio; taurė šampanui (75-180 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurė likeriui (25-50 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurelė degtinei ar stipriai trauktinei (30-50 ml) – pilama ½ taurelės tūrio; taurė konjakui (75-250 ml) – pilama tiek, kad paguldžius taurę, gėrimas neišsilietų – apie ¼ tūrio (apie 20 ml).
Apie dovanas ir suvenyrus
Dovana turi atitikti progą: kai ji teikiama jubiliejų ar reikšmingų žmogaus gyvenime įvykių proga, gali būti vertingesnė, paprastesne proga – paprastesnė. Tačiau stenkitės nedovanoti tokių dovanų, kokių pats nenorėtumėte gauti.
Labai svarbu dovaną įteikti laiku (praėjus iškilmėms, įteikta dovana ne tokia reikšminga). Ji skirta konkrečiai tam asmeniui, kuriam dovanojama, todėl dera žinoti to žmogaus pomėgį, o gal ir norus. Tačiau jo paties klausti – neetiška. Pasiteirauti galima draugų, artimųjų. Pagal LR Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo tarnyboje įstatymą turi būti deklaruojamos ne iš giminių gautos dovanos, kurių vertė viršija vieną MGL ir paslaugos, kurių suma viršija penkis MGL.
Patariama: nedovanokite labai brangių, įpareigojančių ar per daug asmeniškų dovanų. Neseniai dirbantis darbuotojas turėtų vengti dovanoti brangias dovanas savo viršininkui (kad neatrodytų, jog nori jam įsiteikti).
Įvairioms progoms tinka gėlės. Jos įteikiamos išvyniotos iš pakavimo taros. Kai į svečius ateina vyras su moterimi, gėlių įteikia šeimininkei svečias (tabu – niekada nedovanojame dirbtinių gėlių!). Beje, pasitinkant ar išlydint gėlių dovanojame jas įvyniojus.
Gėles paprastai dovanojame moterims, tačiau jų galima įteikti ir vyrams (pavyzdžiui, jubiliejų ar kitų iškilmių proga).
Vazonėliuose gėlės dovanojamos tik tada, kai žinoma, kad jos patinka dovanojamam asmeniui ir jis turi tinkamas sąlygas joms laikyti.
Į siunčiamų gėlių puokštę būtina įdėti sveikinimo atviruką ar vizitinę kortelę.
Už visas dovanas (nesvarbu kokia jų materialinė vertė) nuoširdžiai dėkojama. Gautą dovaną būtina išvynioti, ja pasigrožima, išreiškiamas susižavėjimas.
Suvenyrai skirti atvykusiems iš kitų šalių svečiams arba svetur teikiami atsakomojo vizito metu. Tai kuklios dovanos, reprezentuojančios valstybės meną. Venkite menkaverčių suvenyrų (kičo).
 Kaip valgomi kai kurie patiekalai, užkandžiai, vaisiai, uogos
Duona iš duonlėkštės imama rankomis ir dedama į lėkštutę, o valgoma atlaužiant po nedidelį gabalėlį. Vaisius, natūralias daržoves, sausainius, pyragėlius, cukrų (jei prie jo nepadėtos specialios repliukės) įprasta imti tik rankomis. Ranka liečiama tik tai, kas įsidedama į lėkštę. Jeigu daržovės supjaustytos, jos imamos šakute.
Sumuštiniai (taip pat ir karšti) prie stalo valgomi su peiliu ir šakute. Jei yra maži ir perverti specialia šakute, jie imami už tos šakutės, padedami į užkandinė lėkštutę, po to įsidedami į burną, šakutė ištraukiama ir vėl padedama ant lėkštutės.
Kai reikia ką nors įsidėti iš bendros lėkštės, negalima rinkti ir perdėjinėti gabalus, o greitai įsidėti tą, kuris yra arčiausiai.
Jeigu norite ką nors pasūdyti, o druska ant stalo padėta atvirame indelyje, tai švaraus peilio galu paimkite druskos ir lengvai dešiniosios rankos smiliumi daužydami peilį pabarstykite druska savo patiekalą.
Įprasta salotas, pudingus, užkepus, kotletus ir kitus patiekalus valgyti tik šakute, bet galima naudotis šakute ir peiliu.
Ikrai, sviestas. Ikrai iš bendro indo mentele dedami į lėkštutę, po to specialiu peiliu įsidedama sviesto. Mentelė paliekama ikrinėje. Nuo riekelės duonos ar pyrago atlaužiamas gabalėlis ir aptepamas sviestu ir ikrais. Tepama pasidėjus ant lėkštutės. Valgoma rankomis.
Paštetas imamas savo peiliu ir dedamas į lėkštutę iš dešinės. Sviestu duonos gabalėlis tepamas, pasidėjus ant lėkštelės duonai. Jeigu lėkštelės duonai nėra, tai duonos gabalėlį reikėtų padėti ant užkandžių lėkštutės krašto. Duoną, užteptą sviestu arba paštetu, valgome peiliu ir šakute. Jeigu duoną reikia užtepti medumi ar uogiene, tai duonos gabalėlį prieš tai supjaustome į tam tikrus gabalėlius. Sviestą galima tepti ant įvairios duonos – šviežios, pakeptos, džiūvėsių ir kt. Sviestas į daržoves dedamas šakute, o ne peiliu.
Karšti užkandžiai. Karšti žuvies užkandžiai valgomi iš pačių indelių, naudojantis tik specialiomis šakutėmis. Karšti mėsos užkandžiai valgomi iš indelių arbatiniu šaukšteliu. Indelio rankenėlė prilaikoma kairiąja ranka.
Kiaušiniai patiekiami šilti, lėkštutėje, suvynioti į medžiaginę servetėlę. Kiekvienam valgančiajam turi būti padėtas specialus indelis. Kiaušinis įsidedamas į indelį, peiliu nupjaunamas kiaušinio viršus, kevalas dedamas ant lėkštutės. Kiaušinis iš taurelės neišimamas ir valgomas šaukšteliu. Kiaušinienė valgoma vien tik su šakutėmis, kiaušinienė su kumpiu – peiliu ir šakute.
Makaronai spageti. Valgoma specialiais įrankiais, bet jeigu jų nėra arba jūs visiškai nemokate jais naudotis, imkime šakutę, atrėmus ją į lėkštės kraštą, užvyniokite du tris kartus makaronus. Greitai dėkite į burną.
Sultinys. Valgoma desertiniu šaukštu. Pyragėlis nelaužomas ir nepjaustomas. Baigiant valgyti, sultinį galima išgerti iš puoduko.
Sriuba. Valgoma semiant šaukštu nuo savęs. Nesemkite pilno šaukšto, kad sriuba nesilaistytų. Baigiant valgyti sriubą, galima kairiąja ranka pakelti lėkštės kraštą ir palenkti nuo savęs. Baigus valgyti, šaukštas paliekamas lėkštėje.
Karšti žuvies patiekalai. Valgoma žuvies įrankiais (šakute ir peiliu). Prilaikant žuvies gabalą peiliu, šakute žuvies minkštimas atskiriamas nuo kaulų. Kaulai iš burnos atsargiai išspjaunami ant šakutės ir padedami ant lėkštės krašto.
Mėsos patiekalai. Valgoma peiliu ir šakute. Negalima visko supjaustyti lėkštėje, o po to valgyti tik šakute. Atpjaunama tik po gabaliuką ir dedama į burną. Jeigu patiekalas maltos mėsos (maltiniai, maltinukai), galima valgyti su šakute. Tačiau galima naudoti ir peilį.
Garnyro daržovės nepjaustomos. Gabalėliai atskiriami šakutės šonu, prilaikant daržovę peiliu. Žirneliai prispaudžiami nugarine šakutės dalimi ir sumaigomi. Imama šakute. Padažas užpilamas tik ant mėsos.
Paukštieną reikia valgyti su šakute ir peiliu. Kai mėsa jau beveik nupjaustyta nuo kaulo, galima ranka paimti kauliuką, ant kurio dažniausiai būna užvyniotas popierius, ir suvalgyti likusią mėsą. Tačiau per daug nesistenkite nugraužti kaulų.
Kijevo kotletai. Arčiau kauliuko šakute daromos skylutės, smailiojoje kotleto dalyje atpjaunamas gabalėlis, kad po truputį ištekėtų sviestas.
Austrės patiekiamos paruoštos. Jų geldelės atidaromos šakute, kairiąja ranka prilaikant. Po to moliuskas pašlakstomas citrinos sultimis ir valgomas. Suvalgius išgeriamos geldelėje atsiradusios sultys.
Krabai. Krabų šarvai nuimami pirštais ir sudedami ant lėkštės krašto. Mėsa taip pat imama ir dedama į burną rankomis. (Rankoms nusišluostyti paduodamos sudrėkintos servetėlės arba joms nusiplauti – indeliai su vandeniu.)
Vėžiai iš bendro indo imami pirštais ir dedami į lėkštę. Kairiąja ranka vėžys imamas už priekinės dalies, o dešiniąja – už užpakalinės ir narstomas. Mėsa nuo kiauto atskiriama specialiu peiliuku ir valgoma specialia šakute. Kaklelių, žnyplių ir kojelių mėsa iščiulpiama. Valgyti tinka tik balta mėsa.
Omaras gali būti patiekiamas kaip šaltas užkandis ir kaip pagrindinis patiekalas. Pirmuoju atveju per pusę perpjauto omaro uodegos mėsą iš šarvo galima imti peiliu ir šakute. Kaip pagrindinis patiekalas virtas omaras valgomas specialiais įrankiais – šakute ir žnyplėmis, kuriomis nugnybiamos omaro žnyplės. Kojelės nulaužiamos per sąnarius, po to mėsa išimama specialia šakute. Kojelėse likusią mėsą galima iščiulpti. Taip pat valgoma uodega. Prie omarų patiekiamas majonezas arba ištirpintas sviestas, kurio kiekvienas įsideda į lėkštę. Valgant gabalėliai padažomi (šakute) į majonezą. Būtinas dubenėlis su vandeniu pirštams nusiplauti.
Artišokai valgomi rankomis. Lapeliai po vieną panardinami į padažą ir mėsingoji lapo pusė traukiama tarp dantų taip, kad rankose liktų lapas su keletu sausų plaušų, jis padedamas ant lėkštės krašto. Likęs artišoko pagrindas valgomas peiliu ir šakute.
Šparagai pjaustomi peiliu ir valgomi šakute.
Žuvis paprastai valgoma naudojant specialius žuvies įrankius. Visos marinuotos žuvys, pavyzdžiui, visų rūšių marinuota silkė, rūkyta žuvis – ungurys, lašiša ir t.t. – valgomos su peiliu ir šakute.
Midijos patiekiamos karštos, geldelėse, kurios atidaromos specialiomis žnyplėmis ir šakute. Žnyplėmis geldelė prispaudžiama prie lėkštės, o šakute moliuskas iškrapštomas. Tuščios geldelės paliekamos lėkštėje.
Varlių kojytės skoniu panašios į vištieną. Kojytė imama toje vietoje, kur kauliukas, ir dantimis nuplėšiama mėsa.
Kava ir arbata. Išmaišius cukrų, šaukštelis išimamas ir padedamas ant lėkštelės. Nelaižykite jo. Negrandykite juo likusio cukraus. Jei išgėrėte kavą ir jums pila dar, nekelkite puodelio virš lėkštelės. Citrinos griežinėlis imamas specialia šakute ir dedamas į kavą ar arbatą. Puodelyje šaukšteliu išspaudžiamos sultys, o žievelė padedama ant lėkštelės krašto.
Saldų patiekalą galima patiekti bendrame dideliame inde, iš kurio kiekvienas įsideda į savo lėkštę tiek, kiek nori. Galima taip pat patiekti jau padalytą porcijomis stikliniuose induose ar plačiuose bokaluose. Kremai, želė, ledai su grietinėle ir uogomis ir kiti saldūs patiekalai, patiekti atskiromis porcijomis, valgomi su arbatiniu šaukšteliu. Saldūs patiekalai, kurie yra patiekiami giliose desertinėse lėkštelėse, valgomi desertiniu šaukšteliu.
Desertui taip pat galima patiekti sūrį. Jį serviruoja ant padėklo, supjaustytą specialiu peiliu arba visą (peilis dedamas šalia). Sūris valgomas šakute iš lėkštutės.
Tortas ir minkšti pyragaičiai valgomi arbatiniu šaukšteliu arba šakute, skirta pyragaičiui. Kietus pyragaičius valgome specialia šakute.
Sausainius, saldainius imkite ir valgykite rankomis, o biskvitinius pyragaičius – specialia šakute.
Kaštonai patiekiami karšti ir valgomi rankomis. Jeigu lukštas kietas, naudojamasi peiliu.
Kompotai patiekiami stiklinėje kreminėje ant lėkštelės. Vyšnių kauliukai iš burnos atsargiai išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštelės.
Obuolys ir kriaušė, laikant virš lėkštutės, supjaustomi į keturias dalis, nulupama luoba, išpjaunamas sėklalizdis ir valgoma rankomis. Kriaušę, jeigu ji minkšta ir sultinga, patogiau valgyti peiliu ir šakute.
Vyšnios ir trešnės. Patiekiamos su koteliais vazelėje. Į savo lėkštutę įdedamos paėmus už kotelių. Kauliukai, naudojantis arbatiniu šaukšteliu, dedami ant dešinėje padėtos lėkštelės.
Vynuogės patiekiamos sukarpytos kekėmis. Vynuogės kekė imama kairiąja ranka, dešiniąja uogos po vieną nutraukiamos ir valgomos. Grūdeliai iš burnos išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštutės.
Apelsiną reikia nulupti vaisių peiliu, padalyti skiltelėmis, sėklas pašalinti peiliu, skilteles valgyti rankomis.
Mandarinas nulupamas rankomis. Valgoma rankomis, kauliukai išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštutės.
Arbūzas valgomas vaisių peiliu ir šakute: pjaunama po gabalėlį, sėklos išimamos peiliu, šakute prilaikant, ir valgoma su šakute.
Ananasas supjaustomas prie stalo, kad pasklistų jo aromatas. Valgomas šakute, pjaunant peiliu po gabalėlį.
Avokados vaisius perpjaunamas pusiau, pašalinamos sėklos, minkštimas valgomas šaukšteliu iki pat žievės. Valgydami vaisių laikome vienoje rankoje. Taip pat valgome ir kivi.
Abrikosas ir persikas perpjaunamas pusiau, šakute ir peiliu pašalinamas kaulas. Valgoma rankomis. Dešinėje gali būti padėta lėkštelė kauliukams.
Greipfrutas patiekiamas perpjautas skersai. Peiliu atskiriamas nuo žievės minkštimas ir šaukšteliu pabarstomas cukrumi (pagal skonį). Valgoma šaukšteliu.
Bananas nulupamas rankomis, bet valgomas peiliu ir šakute.
Jeigu braškes paduoda su koteliais, už jų jas ir reikia paimti, pamirkyti į cukraus pudrą ir valgyti. Braškės be kotelių valgomos su arbatiniu šaukšteliu.
Kai vaisiai valgomi rankomis, visada ant stalo pastatomas indas su vandeniu pirštams nusiplauti, po to nusišluostoma servetėle. Jei vandens nėra, pirštai nusivalomi servetėle.
Jei jūs nežinote, kaip valgyti kurį nors patiekalą, pažiūrėkite, kaip tai daro šeimininkai ar kiti svečiai, ir pasekite jų pavyzdžiu.

Etiketas – bendravomo proceso kliūtys ir efektyvumo didinimas

 

Bendravimo trikdžiai
Bendravimo procese pasitaiko nemažai kliūčių, kurios iškraipo informaciją. Komunikacijos sistemoje – pranešimo siuntėjas, pats pranešimas, informacijos perdavimo kanalas, gavėjas, jo reakcija ir grįžtamasis ryšys – dėl įvairių priežasčių atsiranda trukdymai, t.y. neplanuoti pranešimo iškreipimai ar aplinkos poveikis, dėl kurių pranešimas praranda savo prasmę. Didinant bendravimo efektyvumą būtina išsiaiškinti ir pašalinti minėtus įvairius trukdymus ir barjerus.

Iš komunikacijos barjerų pirmiausia išskiriami organizaciniai ir asmeniniai trikdžiai. Kaip nurodo KTU doc. V. Šilinginė ir prof. A. Sakalas, organizaciniai barjerai susiję su įvairiais trukdymais formaliuose informacijos perdavimo kanaluose, atsirandančiais dėl skirtingų tikslų, darbuotojų padėties, skirtumų, specializacijos. Yra skiriami vertikalios (hierarchinės) ir horizontalios komunikacijos trikdžiai.
vertikalios (hierarchinės) komunikacijos trikdžiai:
1. Neišsami ir neaiški informacija;
2. Informacijos perteklius (dėl to sunku sukoncentruoti dėmesį į svarbiausias žinias);
3. Netinkamas laikas;
4. Informacijos iškraipymas (pvz., dėl nemokėjimo aiškiai reikšti savo mintis arba dėl sąmoningų tikslų);
5. Netinkamos bendravimo priemonės (specialistai pataria dažniau naudoti žodinę komunikaciją, nes atsiranda geresnis psichologinis klimatas ir palankesnės sąlygos grįžtamajam ryšiui užtikrinti);
6. Hierarchinės padėties skirtumai (neretai žemutinių grandžių darbuotojų geros idėjos nepasiekia vadovų, nes jie nekreipia dėmesio į pavaldinių nuomonę);
7. Kiti trikdžiai.
Iš horizontalios komunikacijos trikdžių paminėtini:
1. Darbuotojų specializacija (atskirų valdymo funkcijų darbuotojų grupės kai kada pasižymi profesiniu uždarumu bei saviizoliavimu);
2. Konkurencija ir motyvacijos stygius (kai konkuruojantys darbuotojai nelinkę dalintis naujovėmis ar naudotis grupinio darbo privalumais);
3. Didelis darbo krūvis (tarpusavio bendravimui nebelieka laiko);
4. Kiti trikdžiai (V. Šilingienė ir kt., 2000, p.97).
Asmeniniai bendravimo trikdžiai susiję su žmonių bendravimu: psichologiniu klimatu, kultūros bei intelekto nevienodu lygiu ir pan.
Asmeniniai bendravimo trikdžiai:
1. Skirtingas informacijos supratimas (dėl intelektualumo ir kompetencijos skirtumų, žmonių emocinės būklės, skirtingų interesų ir pan.);
2. Skirtinga žodžių interpretacija (dėl atskirų žodžių skirtingo supratimo);
3. Neverbaliniai (gestų) trikdžiai (dėl kultūros savitumų ar nacionalinių ypatumų tie patys gestai gali būti suprasti nevienareikšmiai);
4. Blogas grįžtamasis ryšys (dėl nesugebėjimo išklausyti, blogų tarpusavio santykių ir pan.).
Svarbu įvertinti ir socialinį suvokimą. Didžiosios Britanijos mokslininkai G. Burton ir R. Dimbleby pažymi šias būdingiausias socialinio suvokimo klaidas (V. Baršauskienė, 2002):
 

1. Dalį informacijos mes praleidžiame;
2. Kai kurioms detalėms suteikiame per didelę reikšmę;
3. Neteisingai interpretuojame ryšius tarp atskirų suvokiamų elementų;
4. Darome neteisingas prielaidas apie žmones, remdamiesi ankstesne savo patirtimi ir klaidingai manydami, kad kai kurie būdo bruožai visada susiję su kitais.
Vienas pagrindinių šių trikdžių šaltiniais yra suformuluojama išankstinė nuomonė bei stereotipai. Taip pat įtakos turi pradmės efektas (jis turi didesnę įtaką mūsų sprendimams, kai bendraujame su nepažįstamais žmonėmis); baigmės efektas (paskutinius žmogaus, su kuriuo bendraujame žodžius, poelgius įsimename geriau nei viduriniuosius, ir jais labiau pasikliaujame, darydami sprendimus apie žmones) bei aureolės efektas (jis lemia tai, kad dalis mūsų gautos informacijos apie žmogų ima dominuoti ir daro įtaką galutiniam sprendimui). Būtina įvertinti ir vieningumo iliuziją. Ji pasireiškia, kai mes nepagrįstai tikimės, kad kito žmogaus elgesys bus nuoseklus, kad vienas jo poelgis neprieštaraus kitam. Todėl, kartą iš ko nors išgirdę nedraugišką “užsičiaupk”, greičiausiai manysime, kad tas žmogus – grubus nepraustaburnis, nors tąkart jis galbūt tik nevykusiai pajuokavo…
Siunčiamos informacijos efektyvumo didinimas
Vienas svarbiausių siuntėjo tikslų – kad informacija gavėją pasiektų be iškraipymų. Tam būtinas pranešimo aiškumas, tikslumas ir išbaigtumas. KTU specialistai rekomenduoja naudoti šias efektyvaus informacijos siuntimo priemones (V. Baršauskienė, 2002):
1. Pranešimo glaustumas.
2. Dėmesys ir atidumas gavėjui .
3. Konkretumas.
4. Pasitikėjimo palaikymas.
5. Mandagumas .
6. Asmeninis įvaizdis.
1. Pranešimo glaustumas.
Tam tikslinga:
• Tekste naudoti trumpus sakinius;
• Nurodyti konkrečius faktus, tikslius teiginius;
• Vengti ilgų įžangų, smulkmeniškų paaiškinimų (papildomą medžiagą galima pateikti priede);
• Vengti nereikalingų pakartojimų;
• Duomenis pateikti lentelėse, grafikuose ir pan. Patariama parašytą tekstą keletą kartų perskaityti, patikslinant ir sutrumpinant pranešimą.
2. Dėmesys ir atidumas gavėjui .
Siuntėjas turi pastebėti gavėjo galimą gauti naudą. Tada jis į pasiūlymus reaguos palankiai. Svarbu pabrėžti teigiamus ir malonius faktus.
3. Konkretumas.
Taip suteikiama pranešimui vienareikšmė prasmė. Patariama atsakyti į penkis aspektus: kas, ką, kur, kada ir kodėl. Jeigu siuntėjas vartoja bendrus, abstrakčius išsireiškimus, gavėjas priverstas rinktis iš daugelio reikšmių. Žodžių (daug, mažai, gerai, blogai) prasmė priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties ir suvokimo, konkretūs skaičiai, terminai suvokiami tiksliau. Pagrindinius teiginius tikslinga paryškinti.
4. Pasitikėjimo palaikymas.


Jį didina:
Siuntėjo kompetencija. Gavėjas bus dėmesingesnis, jei tikės, kad siuntėjas yra patyręs ir kompetentingas nagrinėjamoje srityje.
Abipusis pasitikėjimas. Gavėjas visada nori žinoti siuntėjo motyvus: ar jie savanaudiški, kiek yra paisoma gavėjo interesų. Atviras išsiaiškinimas leidžia sukurti abipusio pasitikėjimo atmosferą.
Draugiškumas. Draugiški santykiai rodo, kad vadovas pasitiki bendradarbiu. Tai suteikia pastarajam pasitikėjimo, vykdant užduotis, išsiaiškinant neaiškius klausimus. Tai tinka ir tais atvejais, kai darbuotojas padaro klaidų, nes nuteikia bendromis jėgomis ieškoti jų pašalinimo būdų.
5. Mandagumas .
Mandagūs pranešimai leidžia sustiprinti gerus ir darbingus santykius. Tam reikia:
1. būti taktiškam ir supratingam;
2. nevartoti išsireiškimų, kurie gali suerzinti, įžeisti ar pažeminti gavėją (pvz., “jūs užmiršote”, “jums nepasisekė”, “jūs privalote” ir pan.).
6. Asmeninis įvaizdis .
Siuntėjo reputacija, kurią susidaręs gavėjas, apsprendžia jo pirmąją reakciją. Todėl vadovas turi nuolat rūpintis savo geru asmeniniu įvaizdžiu. Žinokite, kad gerus poelgius mes linkę užmiršti greitai, blogus – prisimename ilgai.
7.3. Priimamos informacijos efektyvumo didinimas
Gavus pranešimą ir apmąsčius jo turinį informacijos gavėjas gali pateikti klausimus.
Dažniausiai jie būna:
1. Uždari (siauros apimties
), kurie reikalauja konkretaus atsakymo į specifinį pasiteiravimą (jie prasideda žodžiu “ar”, o tipiniai atsakymai – “taip” arba “ne” ir naudingi, kai norima pasitikslinti pašnekovo poziciją, sustiprinti pozityvius ar negatyvius teiginius);
2. Atviri, reikalaujantys papildomos informacijos (jie prasideda žodžiais: kodėl? kaip? kada? kiek? ir reikalauja išsamių atsakymų);
3. Reikalaujantys patikslinimo (jais siekiama pasitikrinti, ar teisingai suprastos pateiktos sąvokos, teiginiai).
Klausymosi svarba. Aktyvus klausymas yra sudėtingas, reikalaujantis susikaupimo, protavimo bei aktyvaus dalyvavimo bendraujant su informacijos siuntėju.
Komunikacijos sėkmė priklauso ne tik nuo kalbėjimo, bet ir nuo pašnekovo klausymo. Vadybininkai apie pusę darbo laiko klauso. Klausymo efektyvumą lemia: suvokimo tikslumas, supratimo efektas ir procedūros kultūra.

Svarbi supratimo fazė, kurioje išsiaiškinama, ar teisingai suprastas pranešimas, užduotis (svarbu, kad gavėjas nebijotų klausti siuntėjo ir išsiaiškinti neaiškias vietas). Kai kada pasigendama atsiskaitymo ir kontrolės. Žinia, kiekvienas pranešimas reikalauja atsakymo. Įmonės viduje tai turi užtikrinti nustatytos procedūros (kada, kokia forma turi būti pateikiami atsakymai į pranešimus).
Dažniausiai skiriamos trys gero klausymo savybės:
1. Tiesumas (falšo nebuvimas) – kai klausytojas su kalbančiuoju elgiasi tiesiai, natūraliai, neegoistiškai, be vaidybos;
2. Akceptacija (kalbantysis priimamas be išankstinio nusistatymo – jam jaučiama pagarba);
3. Empatiškumas (klausytojas jaučia, ką kalbantysis išgyvena emociškai).
Specialistai rekomenduoja Brownell efektyvaus klausymosi modelį. Pagal šį modelį girdėjimas reiškia dėmesio nuolatinę koncentraciją (ausimis “gaudant” garsus, kurie pasiekia tam tikrą smegenų dalį). Supratimas – tai įsisąmoninimas, kad pašnekovas pranešimą persiuntė, o atsiminimas – gebėjimas atkartoti gautą pranešimą. Interpretavimas – tai sugebėjimas pranešime įžvelgti daugiau negu išreikšta žodžiais. Įvertinimas – po pranešimo daromas sprendimas ar susiklostanti nuomonė. Pagaliau reagavimas – tai savo dėmesingumo parodymas pranešimo siuntėjui.
Kalba laikoma tarpusavio įtakos instrumentu – savo siunčiamu pranešimu kitą žmogų sąmoningai ar nesąmoningai paveikiame. KTU psichologai nurodo sakomo žodžio tris komponentus:
1. Referentinis komponentas (jis atspindi žodžio reikšmę – pragmatinis kalbos aspektas);
2. Asociacinis komponentas ( tai sakomo žodžio prasmės ar asociacijų visuma);
3. Emocinis komponentas (žodžio sukelti jausmai arba emocijos).
Kiekvienas kalbėtojas įtakoja pranešimo priėmėją naudodamas įvairius instrumentus. Dažniausiai naudojami šeši tokios “valdžios” instrumentai .
1. Žodžių ir sakinių pasirinkimas (pagal tai galime spręsti apie žmogaus intelektualumą ir pan.);
2. Naujų žodžių ar posakių pateikimas, “tušti” išsireiškimai;
3. Aktyvios arba pasyvios gramatinės formos pasirinkimas;
4. Nuoseklumo pasirinkimas (asmenybę nusakančių būdvardžių ir kitų elementų nuoseklumas veikia besiformuojantį įspūdį – gerąsias ir blogąsias savybes);
5. Akcentavimas ir intonacija;
6. Slaptų arba numanomų prielaidų pasirinkimas ( galima panaudoti žodžių formuluotes norimam kontekstui sukurti) (J. Almonaitienė ir kt., 2001).
Klausydami vieni kitų, suvokiame ne tik esminę informaciją, bet ir pajuntame pašnekovo emocijas. Emocinę būseną pajusti ypač svarbu, nes taip nustatomas ir palaikomas palankus psichologinis klimatas (kyla abipusė simpatija, pagarba, pasitikėjimas ir kt.).
Kalbos suvokimas bei supratimas priklauso nuo bendravimo stiliaus ypatybių, nuo žmogaus patirties, nuo kliūčių perduodant informaciją bei nuo klausytojui prieinamų leksikos priemonių vartojimo (būtinas naujadarų minimumas).

Psichologai išskiria vidinius ir išorinius klausymosi barjerus.
Vidiniai barjerai – išankstinis nusistatymas, savi apmąstymai, neigiamos emocijos, požiūris ir kt. Jie kliudo suvokti siūlomą informaciją, tampa “filtrais”, iškraipančiais pranešimą.
Išoriniai klausymosi barjerai – tai aplinka, kurioje kalbama (triukšmas, žmonių judėjimas, temperatūra, apšvietimas, drėgmė, telefono skambučiai, įjungtas radijas ar televizorius, durų trankymas ir kt.), kalbančiojo individualios ypatybės (mikčiojimas, kalbos kultūra, apranga, manieros, įžūlus elgesys ir kt.) bei kalbos forma ir turinys(įmantrūs posakiai, gausybė skaičių ar formulių, šokinėjimas nuo minties prie minties, lėta, monotoniška kalbos maniera arba greitakalbė ir kt.).
Būtina atminti, kad žmogus mąsto apie šešetą kartų greičiau, negu kalba (kalbama apie 100 žodžių per minutę, o mąstoma – per 600 žodžių per minutę). Klausydamas žmogus apmąsto, vertina, kritiškai analizuoja gaunamą informaciją, “deda” ją į vietą (be kritinės analizės klausymas beprasmis).
Rekomenduojamos pagrindinės gero klausymosi taisyklės:
• Nepertraukinėkime pašnekovo;
• Nekeiskime pokalbio temos;
• Nesiblaškykime;
• Netardykime pašnekovo (neužduokime bereikalingų klausimų);
• Neprimeskime savo pastabų;
• Savo elgesiu, gestais ar žodžiais atspindėkime kalbančiojo jausmus;
• Klausykime … tarp eilučių
KTU specialistai pataria atkreipti dėmesį į šiuos verslininkų bruožus, kurių dėka galima išvengti socialinio suvokimo klaidų.
Verslininkų bruožai:
1. Atidumas detalėms (bendraujant reikia atidžiai stebėti visus, tiek žodinius, tiek nežodinius “pranešimus”, neretai partneris sako viena, o kūno kalba, veido mimika, akių išraiška, gestai, poza ir kt. byloja visai ką kita);
2. Sprendimo atidėjimas (stengtis kuo ilgiau nedaryti galutinio sprendimo apie žmogų – tai leis sukaupti apie jį daugiau ir įvairiapusiškesnės informacijos);
3. Nuomonės keitimas (būti nusiteikus keisti savo požiūrį į žmogų, sužinojus apie jį ką nors naujo);
4. Duomenų tikrinimas (nuolat lyginti tai, ką pastebime, su turima nuomone ir kreipti dėmesį į prieštaravimus);
5. Informacijos lyginimas (įvairias pastebėtas detales lyginti vienas su kitomis, siekiant išvengti aureolės efekto, stereotipų poveikio ir kt.);
6. Alternatyvus elgesio priežasčių aiškinimas (stengtis rasti ne vieną, bet keletą skirtingų paaiškinimų, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip, atkreipiant dėmesį tiek į vidinius, tiek į išorinius poelgį lėmusius veiksnius);
7. Papildomos informacijos rinkimas (ieškoti papildomų informacijos šaltinių, padedančių susidaryti objektyvesnę nuomonę);
8. Įsijautimas (pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, įsijausti į jo padėtį);
9. Emocijų apribojimas (neigiamas emocinis žmogaus nusiteikimas sąlygoja neteisingą gautos informacijos interpretavimą: geriausia šioje situacijoje išeitis – susilaikyti nuo bendravimo, kol bus atgauta rami būsena) (J. Almonaitienė ir kt., 2001).
Priimant pranešimus svarbus neverbalinės komunikacijos įvertinimas .
Dažnai žmonės sako viena, bet kūno kalba, balso intonacija išduoda juos manant visai ką kita. Priešingi signalai verčia informacijos gavėją rinktis kuo tikėti – verbaline ar neverbaline informacija. Neretai gavėjas pasirenka būtent neverbalinę. Tokia prieštaringa informacija kelia baimę ir nepasitikėjimą, nes gavėjas jaučia, kad siuntėjas kažką slepia. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į įvairius neverbalinės informacijos požymius.
Taip pat ir vizualiniai neverbalinės kalbos aspektai .
Tai: kūno kalba, veido mimika, akių išraiška, gestai, poza ir kt. “Skaitant” žmogaus veido išraišką, dažnai galima atskleisti neišreikštus žodžiais jausmus: džiaugsmą, pyktį, liūdesį, nuostabą, baimę ar pasibjaurėjimą. Visi žinome posakį: “akys – tai sielos veidrodis”. Akių kontaktas leidžia atskleisti daugelį svarbių dalykų. Tiesioginis akių kontaktas, atviras žvilgsnis rodo pašnekovo nuoširdumą, susidomėjimą, atvirumą ir pasitikėjimą. Jeigu akių kontakto vengiama, galima pajusti, kad pašnekovas yra neramus, nervingas ar ką nors slepia. Daug pasakyti gali ir pašnekovo poza, gestai.
Svarbu stebėti ir kitą neverbalinės kalbos priemonę – balso intonaciją .
Ji dažnai gali iškreipti tikrąją žodžių prasmę. Todėl reikia išgirsti, ne tik tai, kas yra sakoma, bet ir kaip tai pasakoma. Balso garsumo, aiškumo, ritmo pokyčiai gali suteikti informacijai skirtingą reikšmę (J. Almonaitienė ir kt., 2001, p.104].
7.4. Konfliktai ir jų išvengimas
Konfliktas (lotyn. conflictus – susidūrimas) – tai priešiškų interesų, pozicijų, nuomonių bei požiūrių susidūrimas ar rimti nesutarimai, kai žmogų užvaldo nemalonūs išgyvenimai. Jo eigoje specialistai išskiria konflikto etapus. ir fazes, kurios konflikto metu gali cikliškai pasikartoti po kelis kartus: pradinė ir kilimo fazė, konflikto pikas bei kritimo fazė.

Konfliktų rūšys.
Konfliktai dažniausiai skirstomi į penkias grupes:

־ pseudokonfliktai; Pseudokonfliktai – tai įvairūs nesusipratimai, kylantys dėl klaidingos informacijos (jie sprendžiami užtikrinant patikimą informaciją).
־ vertybių konfliktai; Vertybių konfliktai- tai individualių esminių dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuostatų sandūra (jie sprendžiami tikslinant pozicijas, nuostatas bei vertybines orientacijas).
־ interesų konfliktai; Interesų konfliktaibūna psichologiniai (kai nesuderinti tų pačių tikslų siekimo būdai ) ir esminiai (kai asmenys siekia skirtingų tikslų). Tokie konfliktai sprendžiami derybų keliu.
־ struktūriniai konfliktai; Struktūriniai konfliktai- tai gamybos ir darbo organizavimo trūkumai (neaiškios darbuotojų funkcijos, grupės narių funkcinis nesuderinamumas, neefektyvus administravimas ir kt.). Šie konfliktai sprendžiami tiksliai apibrėžiant darbuotojų funkcijas, vykdant reikiamus pokyčius valdymo organizacinėse struktūrose ir pan.
־ tarpasmeniniai konfliktai. Tarpasmeniniai konfliktai dažniausiai kyla dėl individualybių nesuderinamumo bei įvairių bendravimo problemų (nesugebėjimo išklausyti, nepriimtino elgesio, bendravimo kultūros, emocijų nevaldymo ir pan.).
Konflikto prevencija.


Kai susiklosto situacija su nesuderinamais tikslais, patariama pasinaudoti konflikto prevencija, t.y. priemonių nepageidaujamam bendruomenės narių elgesiui nutraukti. Vienas iš galimų būdų yra psichokorekcija. Specialistai išskiria šiuos psichokorekcijos būdus (V. Barvydienė ir kt., 2001):
־ Jausmų išreiškimas; Jausmų išreiškimo metodas rekomenduoja negesinti “užsidegusio” asmens emocijų. Jei jis save gerbia, galbūt “nuleidus garą” neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus.
־ Emocinis atpildas; Emocinis atpildas. Besiskundžiantysisbando parodyti save nukentėjusiu. Parodęs, jog skaitotės su jo kančiomis, jūs emociškai kompensuojate vidinę jo būseną: pokalbyje įterptas pagyrimas, teigiama pastaba sušildys besiskundžiantįjį. Būtent geras žodis – raktas į prasižengusiojo sąžinę.
־ Agresijos nuvainikavimas; Agresijos nuvainikavimas. Grupės vadovas bando stabdyti įsiliepsnojusį konfliktą prašydamas jo dalyvius pasikeisti vietomis. Būtinybė pažiūrėti į problemą iš kito pozicijų, pasijusti varžovo vietoje verčia žmogų susimąstyti. Šis būdas nors sunkus, bet labai veiksmingas.
־ Autoritetingas trečiasis. Kartais kilusį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t.y. asmuo, kuris nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergale ar pralaimėjimu. Jis tampa konflikto komunikacijos lyderiu. Toks tarpininkas turi būti nepriklausomas, konfliktuojančioms pusėms autoritetingas, neutralus, šaltakraujiškas, nešališkas, iniciatyvus bei komunikabilus. Specialistai pataria (J. Almonaitienė ir kt., 2001):
־ Niekada nesusigundykime duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti; mes galime pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus. Konfliktuojantys asmenys turi elgtis taip, kaip nori patys, net jei jų sprendimas mums atrodys neprotingas.
־ Neįsitraukime į aptarinėjimus apie “siaubingą” konfliktuojančiųjų padėtį, nepulkime palaikyti vienos kurios nors pusės, nes greit įgysime naujų priešų. Paaiškinkime jiems savo vaidmenį: trečiojo asmens paskirtis – ne vertinti, o tik atspindėti situaciją, kurios turinys priklauso nuo konfliktuojančiųjų.
־ Trečiojo asmens tikslas – skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį. Paprašykime priešininkų, kad savo požiūrį pateiktų ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo nuomonę: “Mano požiūriu,…”, “Aš manau,…” ir pan.
־ Negatyvius konfliktuojančių teiginius paverskime pozityviais: reaguokime į kategoriškus tvirtinimus “niekada”, “nei vienas” ir pan. Jei kuris nors iš konfliktuojančiųjų pradeda aiškintis, ko jis nenori, pertraukime jį ir paklauskime, o ko jis norėtų.
־ Kontroliuokime konfliktuojančiųjų emocijas: jas reikšti galima, bet pulti – neleistina. Verbalizuokime emocijas (išsakykime žodžiais): “Aš matau, kad tave labai supykdė (nuvylė, įžeidė, nuliūdino …). Garantuokime vienodas dalyvavimo sąlygas abiem pusėms.
־ Būkime empatiški. Atskleiskim konfliktuojančiųjų nesugebėjimą įsijausti į kito padėtį.
־ Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik girdėjo; esant emocinei įtampai dažnai negirdima, ką sako priešininkas.
־ Nuolat akcentuokime, kad dėl kai ko jau pasiektas susitarimas. Orientuokime priešininkus į veiksmą: “Ką jūs galvojate daryti toliau?” Pripažinkime ir priimkime kaip faktą abiejų pusių vertybių, stilių, požiūrių skirtingumus.
־ Būdami trečiaisiais asmenimis konfliktinėje situacijoje, nevaidinkime “gelbėtojų”. Turime rasti aukso vidurį tarp abejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas.
Konflikto sprendimo algoritmas ir rezultatai.
Grupė Vilniaus psichologų sukūrė konflikto sprendimo veiksmų algoritmą. Pagal potencialią konfliktinę situaciją galima paversti konstruktyviu dialogu

• “Garo išleidimas”. Supykusiam partneriui būtina leisti išsakyti savo nuoskaudas (beprasmiška iškart bandyti racionaliai įsiterpti – partneris jūsų vis tiek neišgirs). Pradžioje geriau patylėti, leisti partneriui išsikalbėti. Kai jo emocijos atlėgsta, o partnerio akyse tarsi atsiranda klausimas: “Na, ką gi tu pasakysi?” Tai ženklas, kad galima pradėti dialogą.
• Nepasitenkinimo konkretizavimas. Norėdami pagerinti situaciją, turite tiksliai žinoti nepasitenkinimo priežastį. Sukonkretinant priežastį racionalu paklausti, patikslinti: (Pvz., “Kas sukėlė nepasitikėjimą manimi? Kas liudija, kas aš esu blogas vadovas? Iš ko sprendžiate, kad mūsų įstaigoje – netvarka?”). Verta konkretizuoti tol, kol tiksliai sužinosite, koks veiksmas, įvykis ar poelgis sukėlė partnerio nepasitenkinimą.
• Sutikimas, kad kaltinimas, priekaištai turi pagrindą. Paprastai puolantysis tikisi, kad jūs ginsitės. Kai randate būdą sutikti su kaltinimu, nuginkluojate priešininką (sutikti, kad priekaištai turi pagrindą, nereiškia, jog pripažįstate partnerį esant teisų). Jei pavyko partnerį įtikinti, kad jo nepasitenkinimas pagrįstas, pastebėsite, kad priešininkas nurimo, klausosi jūsų kalbos, artėja į tarpusavio supratimą. Tada belieka rasti kompromisinį sprendimą.
• Paaiškinimas, kaip jūs vertinate situaciją. Tai, kad išklausėte partnerį ir sutikote, jog jo nepasitenkinimas pagrįstas, teikia vilties, kad ir partneris jus išklausys. Pasistenkite savo nuomonę išdėstyti kuo aiškiau, pabrėždami jos subjektyvumą (pažymėti, kad kiekvienas žmogus turi teisę į individualią nuomonę). Gali būti tokios situacijos:
• Prisitaikymas . Tai savo interesų aukojimas dėl kitų žmonių. Kilus ar paūmėjus konfliktui, bandykime raminti kitą ir išsaugoti gerus santykius; stengtis neužgauti kito žmogaus jausmų. (Užuot aptarus abiejų šalių skirtumus, pažymėti kuo abi pusės sutinka).
• Prisitaikymas . Tai savo interesų aukojimas dėl kitų žmonių. Kilus ar paūmėjus konfliktui, bandykime raminti kitą ir išsaugoti gerus santykius; stengtis neužgauti kito žmogaus jausmų. (Užuot aptarus abiejų šalių skirtumus, pažymėti kuo abi pusės sutinka).
• Kompromisas. Kompromiso šalininkai dažnai bando rasti konsensusą (t.y. geriausių pliusų ir minusų derinį, tinkantį abiem konfliktuojančiom šalims).
JAV mokslininkas K. Thom’as siūlo dvimatį konfliktų reguliavimo modelį. Čia svarbiausia – kooperacija (dėmesys kitų konflikto dalyvių interesams).
Taip pat jis siūlo penkis konflikto sprendimo stilius:
1. Vengimą; Vengimas. Vengiantis spręsti konfliktą asmuo atidėlioja ginčytino klausimo sprendimą, vildamasis, jog laikui bėgant pavyks jį išspręsti. Jis teigia, kad dėl iškylančių nesutarimų nebūtina jaudintis. Vengiantysis naudoja asmenybės savisaugą.
2. Varžovo spaudimą; Varžovo spaudimas – tai siekimas laimėti bet kuria kaina, kad pasiektų savo interesus. Mažai paisoma kitų, reikalaujama, kad būtų daroma taip, kaip jis mano (toks pašnekovas pokalbyje dažnai demonstruoja savo nuostatų teigiamus aspektus).
3. Prisitaikymą; Prisitaikymas. Partneris parodo kilnumą ir aukoja dalį savo interesų dėl derybų dalyvių tikslų (jis bando išsaugoti gerus santykius, stengiasi neužgauti kito žmogaus jausmų, pokalbyje būna atidus kito asmens norams ir pan.).
4. Kompromisą; Kompromisas. Jo šalininkai randa “aukso vidurį”, t.y. pliusų ir minusų derinį, tinkantį abiem konfliktuojančioms šalims.
5. Bendradarbiavimą. Bendradarbiavimas. Tai vienas demokratiškiausių metodų – partneriai linkę aiškiai apibrėžti, kokie klausimai ir interesai pažeisti, ginčuose bando įrodyti savo pozicijų privalumus bei įveikti kylančius nesutarimus. Taip rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitų poreikiais.

Pagyrimo, kritikos ir skundimo vaidmuo


Teigiamas grįžtamasis ryšys- tai pagyrimas, komplimentas ir kitoks paskatinimas, apgalvotas pritarimas formuluojamas atsižvelgiant į tai, kas vertinga pašnekovui. Pritarti sunkiau pavyksta tiems, kuriems keblu užmegzti emocinį ryšį su žmonėmis, kadangi tikras pritarimas reikalauja tikrų jausmų ir iš to, kuris giria, ir iš to, kurį giria. (Dirbtinis pritarimas sukelia diskomforto jausmą ir nereikalingą įtampą tarp partnerių).
Komplimentu dažnai laikomi žmogaus laimėjimai, gero veiklos organizavimo, išvaizdos ar aprangos pastebėjimas. Jei gerosios savybės paryškintos, kyla įtikinimo efektas (asmuo pajunta poreikį būti geresniu, aktyvesniu, veiklesniu, stengiamasi “pateisinti pasitikėjimą”).
Pas mus dar gaji nuomonė, jog geri dalykai savaime suprantami, privalomi, kad apie tai kalbėti nėra reikalo (kartais net bijoma “išpaikinti”, pervertinti). Iš tiesų teisingas komplimentas, pagyrimas, tai yra dėmesio atkreipimas, pasitenkinimas, pritarimas, pripažinimas, paskatinimas – labai motyvuojantys dalykai. Tik jie turėtų būti konkretūs, nurodantys, kas būtent patiko. Kartais pagirti būtina ne vien už rezultatus (kurie dažnai yra ilgalaikių pastangų vaisius), o už pastangas (aktyvumą, lojalumą, paramą, bendradarbiavimą ir t.t.).
Komplimentas, pagyrimas. Pagyrimas, komplimentas turi būti skiriamas darbuotojui asmeniškai. Jį reikšti taip pat būtina asmeniškai (ne “kompanija dėkinga”, o “aš dėkoju…”, “aš didžiuojuosi Tavimi”…).
Deja, lietuviai nepratę būti giriami, verti pasididžiavimo, todėl ir nuvertina, sumenkina savo laimėjimus, o pagyrimą priima kaip pajuokavimą. Taip įskaudinamas pagyręs asmuo. Būtina atsakyti giriančiajam trumpai, sąžiningai, asmeniškai: “Ačiū, pone. Aš džiaugiuosi, kad Jums patiko”. Dėkojant kartais tinka išsakyti ir savo nuomonę: “Ačiū. Aš pats esu tuo labai patenkintas” . Jei asmuo ir nesutinka su pagyrimu, vis vien verta padėkoti.
Neigiamas grįžtamasis ryšys, tai yra kritika – nepalanki nuomonė apie darbuotojo elgesį ar veiklos rezultatus. Ji būna konstruktyvi ir nekonstruktyvi (destruktyvi).
Konstruktyvi kritika- tai darbo tobulinimo priemonė, kito asmens elgesio analizavimas, vertinimas, akcentuojant trūkumus ir nurodant priemones jiems pašalinti. Kritika naudinga tik tada, kai kritikuojamasis supranta ir pripažįsta esant teisingą.
Specialistai rekomenduoja konstruktyvios kritikos motyvus (V. Barvydienė ir kt., 2001).
1. Įsitikinti, jog žmogus supranta kritiką;
2. Neskubėti kritikuoti (kai kritikuojama supykus, emocingai, galima sukelti priešiškumą, paskatinti asmeninį konfliktą, “sąskaitų suvedinėjimą”);
3. Kritikuoti individualiai, “akis į akį” – tegirdi tik tas, kam kritika skirta (vieša kritika – didžiausia bausmė);
4. Nusižengimo turinį būtina atskleisti faktais, o ne savais vertinimais;
5. Kritikuoti tinka elgesį, įvykį, o ne asmenybę;
6. Būtina pabrėžti tai, kas galėtų padėti kritikuojamam, ką jis pasistengęs galėtų pakeisti;
7. Kritikuojant būtina susitelkti ties “čia” ir “dabar”, o neišsiplėsti į praeitį (jokių “tu visada…”, “tu niekada…”);
8. Vengti: asmeniškumo (nes jis provokuoja intrigas); kritikos, norint išsaugoti savo prestižą; kontrkritikos (tai yra puolimo, bijant, jog kritikuos jus);
9. Reikia parodyti, jog suprantame kito jausmus ir problemas; nuspėti galimas reakcijas;
10. Įsitikinti, jog žmogus supranta kritiką: pasiūlyti paskatas už pasikeitusį elgesį.
Tinkamiausia kritikos forma – pokalbis, diskusija, o būdingiausiomis klaidomis laikytinos nemandagumas, nepagarba, storžieviškumas, neteisėti apibendrinimai, pamokslavimas, pamokymai, nepagrįstos interpretacijos ir kt.
Grupėje vadovai kai kada naudojasi “slaptais informatoriais”. Neretai žmogus, norėdamas veikti visuomenės labui, atsiduria kryžkelėje tarp savo moralinių nuostatų ir baimės būti nesuprastam. Tokia situacija susidaro, kada asmuo nori atskleisti kažkieno nedorus veiksmus. Toks demaskavimas paprastai yra vadinamas skundimu. Tai pastangos perspėti kitus dėl veiklos, kuri laikoma nemoralia ir neteisėta.
Specialistai nurodo du požiūrius į skundimą (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002):
1. Moraliai nepateisinamo skundimo šalininkų argumentai ;
־ “neskalbk savo nešvarių baltinių” viešumoje;
־ skundėjas nelojalus savo organizacijai;
־ lojalumas – aukščiausias įsipareigojimas;
־ darbuotojas yra įsipareigojęs savo darbovietei ir turi būti dėkingas už darbą.
2. Moraliai pateisinamo skundimo šalininkų argumentai.
־ kiekvienas turi kalbos, žodžio laisvę;
־ jei kritikuojame valdžią – galime kritikuoti ir darbdavį.
Svarbiausia – nedaryti žalos: negali būti teikiama pirmenybė slaptumo ir lojalumo įsipareigojimams prieš svarbiausią pareigą – apsaugoti kitus nuo galimos žalos (skundimas ar demaskavimas yra moraliai priimtinas, leistinas, jei jo teikiama nauda nusvers žalą ir bus pasiekta kas nors gero).
JAV mokslininkai (Richard T. De George, 1995) išskiria penkias sąlygas, kurias patenkinus pasikeičia moralinis skundimo statusas (jei patenkinamos pirmosios trys sąlygos, skundimas tampa moraliai pateisinamas ir leistinas. Jei pateisinamos kitos dvi sąlygos, skundimas tampa moraliai privalomas .
Skundimas yra moraliai leistinas, jei:
1. Firma savo produktu ar veikla padarys didelę žalą visuomenei ar asmenims, vartojantiems jos produkciją.
2. Jei darbuotojas aptinka realią ir didelę grėsmę gaminio vartotojui ar visuomenei, jis turėtų pranešti apie tai savo tiesioginiam viršininkui ir jam išreikšti savo moralinį susirūpinimą. Kol to nepadarys, skundimas nėra visiškai pateisinamas.
3. Jei tiesioginis viršininkas nesiima efektyvių priemonių dėl pareikšto susirūpinimo ar skundo, darbuotojas turi išbandyti visas vidines procedūras ar galimybes organizacijos viduje. Paprastai tai reiškia to klausimo pateikimą hierarchiniais laiptais iki pat viršaus.
Moraliai įpareigojantis skundimas, kai:
1. Demaskuotojas turi turėti arba turi dokumentais pagrįstą įrodymą, kuris įtikintų bešališką stebėtoją, kad jo požiūris į situaciją yra teisingas ir kad firmos produktas ar veikla kelia didelį pavojų visuomenei ar produkto vartotojams.
2. Darbuotojas turi turėti svarių argumentų tikėti, kad viešas demaskavimas duos laukiamus rezultatus. Šansas, kad pasiseks, turi būti vertas tos rizikos ar pavojaus, į kurį stato save skundėjas.
KTU doc. D. Vyšniauskienė ir kiti specialistai nurodo klausimus, kuriuos reikėtų apsvarstyti prieš skundžiant.
1. Įsitikinkite, ar situacija tikrai tokia, kad reikia skųsti. (Asmuo turėtų įsitikinti, ar yra padaryta nelegalių ar amoralių veiksmų, kurie kenkia kitiems; ar situacija nėra tokia, kad bus atskleisti asmeniniai dalykai, dalykinės firmos paslaptys ar pan.);
2. Išnagrinėkite savo motyvus. (Motyvų analizė padės išsiaiškinti, ar tikrai situacija įgalioja skųsti);
3. Patikrinkite ir patvirtinkite savo informaciją dokumentais. (Kai kada, renkant papildomą informaciją, tenka pasinaudoti nelegaliais būdais, nes ne visada lengva gauti ją legaliais. Todėl skundėjas turi įsitikinti, ar šioje situacijoje daroma žala yra tokia didelė, kad pateisina jo riziką);
4. Apibrėžkite, kokio tipo žala yra daroma ir kam apie tai turėtų būti pranešta. (Tiksliai nustatęs, kokia blogybė yra daroma, skundėjas galės nuspręsti, kokios rūšies įrodymus reikia įsigyti ir kartu, ką reikia informuoti).
5. Tinkamai parašykite prašymą. (Prašymas turi būti parašytas labai konkrečiai, remiantis faktine medžiaga, tiksliai apibrėžiant amoralią veiklą, kam ir kaip daroma žala);
6. Apsiribokite faktais. (Skundėjas turėtų vengti “drabstytis purvais”, nors ir manytų, kad atskiri organizacijos asmenys yra atsakingi už šią žalą – tai padėtų skundėjui sumažinti galimo keršto pavojų);
7. Nuspręskite, ar skundimas turėtų būti vidinis ar išorinis. (Skundėjas turi susipažinti su visais informacijos kanalais, kuriais jis galėtų pranešti apie neteisėtą veiklą);
8. Nuspręskite, ar skundimas turėtų būti atviras, ar anoniminis. (Jei skundėjas nutaria skųsti anonimiškai, jis turėtų nuspręsti, ar anonimiškumas turi būti visiškas, ar dalinis. Kartais anonimiškumą labai sunku išlaikyti, todėl skundėjas turi numatyti, kaip jis pasielgs, jei išaiškės jo asmenybė);
9. Nuspręskite, ar reikia skųstis tuoj pat. (Kartais skundėjui patartina prieš skundimą pakeisti darbo vietą. Tai padeda jam apsisaugoti nuo atleidimo iš darbo su neigiamomis rekomendacijomis);
10. Įsitikinkite, kad laikotės reikalavimų, pranešdami apie nedorą veiklą. (Skundėjas privalo laikytis reikalavimų, nustatytų jo organizacijoje ar išorinėse organizacijose, priklausomai nuo skundimo tipo, t.y. kad nebūtų pažeisti senaties terminai, įvairios procedūros);
11. Pasikonsultuokite su teisininku (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002, p.220).
Verslo etikos literatūroje yra skiriami šie skundimo būdai:
־ Vidinis skundimas; Vidinis skundimas – kai informacija apie netinkamą veiklą pateikiama organizacijos viduje.
־ Išorinis skundimas; Išorinis skundimas – kai informacija apie nemoralų elgesį išeina už organizacijos ribų, t.y. kada pranešama išoriniams asmenims, jų grupėms ar atitinkamoms institucijoms (pavyzdžiui, ekonominei policijai, prokuratūrai ir kt.)
־ Asmeninis skundimas; Asmeninis skundimas nukreiptas ne į organizaciją, bet į žalą darantį asmenį. Asmeninis skundimas (daugeliu atvejų) moraliai leistinas, tačiau nebūtinas. Nebent grėsmė kitiems būtų akivaizdi. Asmeninis skundimas dažniausiai pasireiškia organizacijos viduje.
־ Skundimas aukštesnėms institucijoms. Apie valstybės tarnautojų neetišką veiklą galima pranešti LR Vyriausybės atstovams apskrityse, Seimo kontrolieriams ir kt.

Tarptautinio bendravimo protokolo aspektai

 

Tarptautinio protokolo svarba
Kadangi mūsų dienomis pasaulyje tarptautiniu lygiu bendrauja apie 200 valstybių, turinčių skirtingas visuomenines politines santvarkas, tradicijas, kultūrą, kalbą, suprantama, kad jų tarpusavio santykiai turi remtis visuotiniais bendradarbiavimo principais. Norint įgyvendinti šiuos principus praktikoje, reikia tam tikro instrumento, kuriuo šalys galėtų pademonstruoti palankumą viena kitai ir bendrauti. Susiformavo tarptautinis diplomatinis protokolas. Ši sąvoka pasaulinėje literatūroje apibūdinama įvairiai: “protokolas vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo elgesio taisyklių visuma”; “diplomatinis protokolas – bendrai priimtų taisyklių ir tradicijų visuma, kurių laikosi vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės, oficialūs asmenys tarptautiniame bendravime” (V. Misevičius, 1998).
Beje, žodis “protokolas”, kilęs iš graikų kalbos (gr. protokollon pirmasis lapas: protos – pirmas + kollao – lipdau), dar Bizantijos laikų diplomatijoje reiškė pirmąją (iškilmingąją) dokumento dalį, kurioje vardijami garbingi iškilmių dalyviai. Vėliau ši sąvoka reiškė dokumentų įforminimo ir archyvų tvarkymo taisyklių visumą, o ilgainiui diplomatinio protokolo turinys pasipildė bendravimo etikos ir ceremonialo sąvokomis.
Tarptautinio bendravimo protokolo taisyklės reguliuoja įvairių ceremonijų, derybų, bendrų nutarimų rengimą, garantuoja visų pareigūnų naudojimąsi savo teisėmis, privilegijomis bei imunitetais. Protokolas suteikia galimybę kiekvienam atlikti savo funkcijas, regla¬mentuoja valstybės, kurioje yra užsienio šalies diplomatinė atstovybė, veiklą jos atžvilgiu, taip pat diplomatinių atstovybių, akredituotų prie konkrečios šalies vyriausybės, oficialią veiklą. Protokolas taip pat apibrėžia oficialų ir asmeninį susirašinėjimo tarp tarptautinių įstaigų bei asmenų pobūdį.
Protokolo taisyklės nėra “šventos”, ir iškilaus ceremonialo nereikėtų lyginti su religinių apeigų atlikimu. Tai – noras parodyti reikiamą pagarbą atitinkamam asmeniui ir kartu būtinybė išvengti nesusipratimų su trečiuoju asmeniu. Protokolas – tai tarptautinė kategorija, kurio pagrindinėmis normomis turi vadovautis visos šalys. Tačiau kiekvienoje valstybėje jis turi ypatumų, kuriuos nulemia konkrečios šalies socialinė-ekonominė santvarka, ideologija, nacionaliniai bruožai ir istorinės tradicijos. Tad remiantis tarptautinio protokolo taisyklėmis kuriami nacionaliniai protokolai.
Šiuo metu griežtai laikomasi protokolo taisyklių ir normų, kai užmezgami tarptautiniai santykiai, skiriami nauji diplomatinių atstovybių vadovai, įteikiami skiriamieji raštai, vykdomi vizitai, vedamos derybos, pokalbiai, pasirašomos sutartys ir susitarimai, ruošiami oficialių delegacijų priėmimai, rengiami tarptautiniai pasitarimai ir konferencijos. Protokolo normų pagrindas tarptautinės mandagumo taisyklės. Šios taisyklės nėra visiems privalomos, tačiau, kaip rodo tarptautinė praktika, kultūringi asmenys stengiasi jų laikytis. Žymus prancūzų diplomatas Ž. Kambonas (Jules Cambon) rašė, kad “… protokolo taisyklės šiandieną atrodo truputį senamadiškos. Tačiau jų nesilaikymas tai tokia pat kvailystė, kaip nenusiimti kepurės įeinant į bažnyčią ar nenusiauti batų – į mečetę. Apskritai ne viskas taip jau beprasmiška tuose iškilminguose niekniekiuose”.
Tarptautinių santykių istorijoje yra daug pavyzdžių, kai nesilaikant protokolo taisyklių atsirasdavo įtampa tarp šalių ar net kildavo konfliktų. Protokolo normų ignoravimas visuomet traktuojamas kaip konkrečios šalies orumo ir garbės žeminimas. Kartais net atsitiktinė klaida gali būti palaikyta tyčiniu įžeidimu.
Norėdamos išvengti įvairių nesusipratimų, valstybės nuo seno siekė kai kuriems protokolo aspektams suteikti tarptautinės teisės normų prasmę. Kadangi XVII-XVIII amžiais kildavo daugybė konfliktų, ginkluotų susirėmimų tarp įvairių šalių atstovų dėl garbingesnės vietos ceremonialų bei priėmimų metu, 1815 metais Vienos bei 1818 metais Acheno kongresuose pirmą kartą tarptautinių santykių istorijoje buvo nustatyta diplomatinių atstovybių vadovų vyresnybės tvarka. Šių kongresų nutarimai daugiau kaip pusantro amžiaus reguliavo tarptautinių santykių normas, kol didelėmis pastangomis, protingais kompromisais 1961 metais buvo pasirašyta Vienos konvencija “Dėl diplomatinių santykių”, kurioje išsamiai apibrėžti įvairūs tarptautinės veiklos aspektai.
Diplomatijos personalas
Kadangi tarptautinio bendravimo vadyboje dažnai tenka kreiptis į užsienio diplomatines atstovybes, pateikiame jų vadovų oficialius pavadinimus lietuvių ir anglų (arba lotynų bei prancūzų) kalbomis.
Ambasadorius nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (Ambassador Extraordinary and Plenipotentiary), o sutrumpintai ambasadorius; Šventojo Sosto ambasadorius vadinamas Apaš-taliniu Nuncijumi (Apostolic Nuncio);
Pasiuntinys nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, sutrumpintai įgaliotasis ministras arba specialiųjų misijų ministras (Plenipotentiary Minister);
Nuolatinis reikalų patikėtinis – reikalų patikėtinis. Kad atskirtume šios klasės diplomatinės atstovybės vadovą nuo laikinojo reikalų patikėtinio, priimta adresuojant dokumentus (ir bendrai dokumentuose) nuolatiniam reikalų patikėtiniui pavadinti vartoti prancūziškąjį jo pavadinimą – Chargé d’Affaires en pied arba Chargé d’Affaires avec lettres;
Laikinasis reikalų patikėtinis – laikinasis reikalų patikėtinis. Jo visuotinai priimtas prancūziškasis pavadinimas – Chargé d’Affaires ad interim arba Chargé d’Affaires a.i.
Diplomatinėje atstovybėje dar gali būti:
1. patarėjas (Counsellor),
2. pirmasis sekretorius (First Secretary),
3. antrasis sekretorius (Second Secretary),
4. trečiasis sekretorius (Third Secretary),
5. generalinis konsulas (Consul General),
6. konsulas (Consul) ir
7. atašė (Attache).
Pastarieji du dar skirstomi :
karo atašė – savo šalies diplomatinės atstovybės vadovo patarėjai kariniais klausimais;
specialieji atašė – kultūros, mokslo ir technikos, žemės ūkio, ekonomikos, pramonės, finansų, darbo ir kiti (kai kurios šalys paskiria atašė religijos reikalams). Specialieji atašė – tai kvalifikuoti specialistai, kuriems pavedama tirti savo srities dalykus, taip pat organizuoti operatyvų darbą, palaikyti ryšius tarp savo žinybų ir šalies, kurioje yra giminingos tarnybos (kartais specialieji atašė turi diplomatinį patarėjo rangą);
atašė spaudos reikalams (spaudos atašė) – tai diplomatijos darbuotojas, tvarkantis tos šalies atstovybės spaudos ir informacijos dalykus. Juo gali būti bet kuris patyręs diplomatijos darbuotojas – vienas iš sekretorių arba atašė;
garbės atašė – asmenys, pasirinkę diplomatinę karjerą, bet dar nesantys etatiniais darbuotojais ir negaunantys atlyginimo.
Diplomatinė vienos valstybės atstovybė, vadovaujama ambasadoriaus, vadinama ambasada (prancūziškai ambassade). Beje, ambasada – tai ir pastatas su savo teritorija, kiemu ir rezidencijomis, kur gyvena oficialūs valstybės atstovai. Jei diplomatinei atstovybei vadovauja pasiuntinys arba nuolatinis reikalų patikėtinis,- tai misija. Be to, yra konsulatas (lotyniškai consulatus ) – vienos valstybės atstovybė įvairiose kitos valstybės teritorijos vietovėse, vadovaujama konsulo (arba generalinis konsulatas su generaliniu konsulu priešakyje).
Atkreipia dėmesį trečiosios klasės diplomatinės atstovybės vadovas reikalų patikėtinis (turint omenyje skirtumą tarp nuolatinio ir laikinojo reikalų patikėtinių).
Laikinuoju reikalų patikėtiniu gali būti asmuo, pavaduojantis laikinai nesantį šalyje ambasadorių, pasiuntinį arba nuolatinį reikalų patikėtinį. Juo dažniausiai paskiriamas vyriausias arba vienas iš vyriausių diploma¬tinės atstovybės diplomatų. Toks patikėtinis gali būti paskirtas ir tuo atveju, jeigu diplomatinės atstovybės vadovas yra svečioje šalyje, tačiau negali vykdyti savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, dėl sveikatos būklės, dėl dalyvavimo tarptautinėje konferencijoje ir kitais atvejais. Laikinasis reikalų patikėtinis vadinasi savo šalies diplomatinės atstovybės vadovu, bet ne ambasados laikinuoju reikalų patikėtiniu, kaip kartais jį klaidingai vadina. Jis turi visas diplomatinės atstovybės vadovo teises ir privilegijas, išskyrus protokolinius pagerbimus, kurie jam rodomi žemesniu lygiu negu ambasadoriui arba pasiuntiniui.
Tarptautinėje praktikoje minėtosios trečiosios klasės diplomatinių atstovų yra mažai. Jais keičiasi šalys, palaikančios ribotus tarpusavio santykius dėl ekonominių ir kitokių interesų (paprastai to rango diplomatinius atstovus skiria šalys, nepageidaujančios palaikyti aukštesnio lygio diplomatinių santykių su tam tikra šalimi).
Tarptautinėje praktikoje yra nemažai tradicinių dokumentų. Vienas jų – tos valstybės, į kurią numatomas skirti kitos šalies diplomatinės atstovybės vadovas, sutikimas – agremanas. Jeigu nėra ypatingų priežasčių, agremano prašoma per diplomatinį atstovą, kuris palieka šį postą.
Kodėl prašomas agremanas? Visų pirma, tai tarpvalstybinių santykių reikalavimas. Antra, šis diplomatinis formalumas būtinas paskiriant diplomatinį atstovybės vadovą (negavus teigiamo atsakymo tokio diplomato negalima skirti). Trečia, tai būdas sutrukdyti skirti diplomatiniu atstovu asmenį, kurio nepageidaujama. Todėl diplomatiniai darbuotojai būna atsargūs pokalbiuose, interviu ir kalbėdami apie svečią šalį spaudoje.
Laikotarpis nuo agremano pateikimo iki atsakymo gavimo yra tam tikras valstybių tarpusavio santykių rodiklis. Kuo draugiškesni tie ryšiai, tuo greičiau patenkinamas prašymas. Delsimas duoti atsakymą visada sukelia neigiamas pasekmes. Todėl labai svarbu greitai surinkti informaciją apie asmenį, kuriam prašomas agremanas, ir kuo sparčiau pateikti išvadas savo vyriausybei. Beje, priminti apie agremano prašymą ir paraginti greičiau duoti atsakymą – nepriimtina. Kai delsiama atsakyti, rekomenduojama užfiksuoti, per kiek laiko buvo gautas atsakymas ir tiek pat uždelsti būsiantį kitos šalies agremano atsakymą.
Gavęs Lietuvos vadovybės nurodymą, diplomatinis atstovas aplanko kitos šalies užsienio reikalų ministeriją (arba kitą žinybą bei asmenį – priklauso nuo diplomatinių santykių papročių) ir žodžiu praneša apie atsistatydinimą. Taip pat pasako apie įpareigojimą prašyti agremano jo šalies naujam diplomatiniam atstovui. Prie žodinės informacijos pridedamas curriculum vitae, t. y. gyvenimo aprašymas asmens, kuriam pra¬šomas agremanas. Tame dokumente nurodoma vardas, pavardė, gimimo data, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, taip pat trumpai aprašoma pretendento darbinė veikla (kartais dar nurodoma ir apdovanojimai, hobis, kiek kalbų moka ir pan.). Pažymoje turi būti pateikti tikslūs ir konkretūs faktai apie numatomą asmenį – priešingu atveju galima sulaukti neigiamo atsakymo.
Į visus žurnalistų, užsienio diplomatų ir kitų asmenų klausimus atsakoma, kad diplomatinės tradicijos neleidžia šiuo klausimu ką nors skelbti. Informacijos apie agremano prašymą atskleidimas (ypač tada, kai nesutinkama duoti sutikimo) gali komplikuoti santykius tarp dviejų valstybių, pakenkti to diplomato, kuriam nebuvo duotas agremanas, karjerai.
Darbuotojas, kuriam duodamas sutikimas, vadinamas persona grata, t.y. pageidaujamu asmeniu. Priešingas pavadinimas – persona non grata, t.y. nepageidaujamas asmuo – taikomas diplomatams, kurie išprašomi išvykti iš valstybės, kurioje dirbo. Nors jų nepasitikėjimo priežastys neanalizuojamos, tai galėtų būti atviras kitos šalies negerbimas žodžiu ar per informacijos priemones, kišimasis į vidaus reikalus, šalies įstatymų ar papročių ignoravimas, elgesio normų pažeidimas.
Kai diplomatinės atstovybės vadovas turi išvykti iš akreditacijos vietos, jis siunčia šalies, kurioje dirbo, užsienio reikalų ministerijai notą. Taip pat praneša ir naujo ambasadoriaus ar kito darbuotojo pavardę. Užsienio reikalų ministerijos atsakymas į šią notą užbaigia naujo diplomato paskyrimo formalumus.
Šią diplomatų praktiką naudoja ir tarptautinių ryšių vadybos specialistai bendrų įmonių personalo parinkimo metu bei kitais atvejais.
Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu “Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių rangų”
nustatyti septyni diplomatiniai rangai.
Lietuvos Respublikos diplomatiniai rangai:
1. Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (sutrumpintai ambasadorius);
2. Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir galiotasis ministras (sutrumpintai – įgaliotasis ministras);
3. Patarėjas;
4. Pirmasis sekretorius;
5. Antrasis sekretorius;
6. Trečiasis sekretorius;
7. Atašė.
Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus bei Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus suteikia Lietuvos Prezidentas. Šie rangai suteikiami iki gyvos galvos. Patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ir atašė rangus suteikia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. Pagrindinė Lietuvos diplomatų rengimo mokykla yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.
Diplomatinis korpusas, diplomatų privilegijos ir imunitetai
Diplomatiniu korpusu vadinamas visų užsienio atstovybių prie kurios nors vyriausybės diplomatų personalas. Jiems išduodami specialūs dokumentai – diplomato pažymėjimas, kuris galioja su diplomato pasu. Diplomatinio korpuso vadovu laikomas dekanas (prancūziškai doyen ) – asmuo, kurioje nors šalyje esantis diplomatinio korpuso priešakyje, vyriausiasis aukščiausiojo rango diplomatijos vadovas. Juo būna seniausiai akredituotas užsienio valstybės ambasadorius, tačiau katalikiškosiose valstybėse – paprastai Šventojo Sosto atstovas, nepaisant nuo jo akreditavimo trukmės (taip yra ir Lietuvoje).
Dekanas diplomatinio korpuso vardu reaguoja į įvairius šalies, kurioje akredituotas, įvykius – ne tik politinius, bet ir šventinius, gedulingus ir kt. Jis dalyvauja įvairiose ceremonijose. Todėl šio asmens pareigos ne tik atsakingos, bet ir delikačios, nes jis aprėpia kitų diplomatų nuomonę bei savo šalies nuostatą. Paprastai dekanas savo kalbų tekstų nederina su kolegomis – juo pasitikima. Jam tenka dalyvauti ir pačių atstovybių gyvenime. Dekanas viso korpuso vardu organizuoja kurios nors atstovybės vadovo palydas, įteikia jam atminimo dovanas ir kt. Tad, dekanas – ypatingo prestižo diplomatinis asmuo. Per jį kyla dekano vyriausybės prestižas pasaulio valstybėse. Jis turi galimybę plėsti ryšius, daryti teigiamą įtaką vietinei valdžiai. Šis asmuo gina ir diplomatinio korpuso teises, numatytas diploma¬tiniame protokole. Pavyzdžiui, iškilmėse stebi, kad diplomatinio korpuso nariai turėtų viršenybę prieš vietinę valdžią ir kt. Paprastai ta viršenybė realizuojama ypatingu dėmesiu diplomatiniam korpusui. Pakvietus į oficialų viešą renginį, ceremonijoje jam suteikiama garbingesnė vieta negu tos šalies atstovams. Taip pat turi būti gerbiama ir diplomatinio korpuso vienybė, pavyzdžiui, negalima renginyje skirtingas vietas skirti pasiuntiniui bei kitiems atstovybės nariams.
Diplomatinė viršenybė numato ir įvairių šalių diplomatinių atstovybių vadovų eiliškumą. Šiame hierarchiniame diplomatų lygyje tai atliekama atsižvelgiant į vietinę praktiką, diplomatinio atstovo atvykimo į buvimo šalį dieną arba akreditacijos raštų įteikimo datą.
Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Svarbiausias dokumentas, apibrėžęs diplomatų privilegijų ir imunitetų pobūdį, yra 1961 m. Vienos konvencija “Dėl diplomatinių santykių”. Tai reiškia, kad šios valstybės dvišalio susitarimo pagrindu užsienio diplomatams, dirbantiems jų teritorijoje, netaiko akredituojančios valstybės juris¬dikcijos. Užsienio atstovams ji sudaro sąlygas efektyviai vykdyti savo diplomatines funkcijas remiantis tarptautinės teisės normomis. Kadangi diplomatinėse atstovybėse dirba įvairių pareigybių tarnautojai, kai kuriems iš jų gali būti suteikiamos diplomatinės privilegijos ir imunitetai. Visų pirma – tai diplomatinių atstovybių vadovams (ambasadoriams, reikalų patikėtiniams), diplomatinio korpuso darbuotojams (patarėjams, pirmiesiems, antriesiems ir tretiesiems sekretoriams, atašė), taip pat prekybos atstovams ir specialiesiems atašė (kultūros, karo, spaudos ir t.t.). Dvišalio susitarimo pagrindu privilegijos ir imunitetai gali būti suteikiami ir diplomatinių atstovybių techniniams bei aptarnaujantiems darbuotojams, jeigu jie nėra valstybės, kurioje dirba, piliečiai. Imunitetai taikomi ir diplomatų šeimos nariams, gyvenantiems kartu su jais.
Nuo ko gi saugo diplomatiniai imunitetai? Jo pagrindas – asmeninis diplomato neliečiamumas. Jis nėra šalies, kurioje dirba, jurisdikcijoje. Valstybiniai ar vietiniai valdžios organai negali užsienio diplomato sulaikyti, areštuoti nei reikalauti, kad jis duotų parodymus teisėsaugos organams ar teisme. Deja, pasaulinėje diplomatijos praktikoje yra nemaža pavyzdžių, rodančių, jog diplomatai, nepaisant diplomatinio imuniteto, dažnai tampa teroristų ar ekstremistinių grupuočių veiksmų aukomis.
Diplomatinės privilegijos atleidžia diplomatą nuo visų priimančios valstybės mokesčių ir rinkliavų, darbo ir karo prievolių, taip pat nuo muito mokesčių. Diplomato bagažas muitinėje netikrinamas. Reikia pabrėžti, kad ne tik asmenys, bet ir diplomatinių atstovybių pastatai, jų vadovų ir diplomatinio korpuso darbuotojų butai yra neliečiami. Patalpos ir juose esantis turtas negali būti tikrinamas. Į minėtąsias patalpas net ir ypatingų situacijų metu (gaisras, žemės drebėjimas, potvyniai) valstybės, kurioje yra diplomatinė atstovybė, atstovai gali įeiti tik gavę oficialų šios atstovybės leidimą. Nepaisyti šių reikalavimų gali reikšti, jog bus ne tik sukelti griežčiausi konkrečios valstybės protestai ar net nutraukti diplomatiniai santykiai, bet ir daugumos pasaulio valstybių neigiamas požiūris į Vienos konvencijos pažeidėjus.
Kaip jau minėta, diplomato negalima patraukti baudžiamojon, civilinėn ar administracinėn atsakomybėn, todėl visi įvairaus pobūdžio diplomato atsakomybės už prasižengimus klausimai sprendžiami diplomatiniais kanalais. Užsienio diplomatas gali būti paskelbtas nepageidautinu asmeniu (persona non grata) ir už prasižengimus atsako pagal savo valstybės įstatymus.
Dvišalių susitarimų pagrindu privilegijų sąrašą galima išplėsti.
Diplomatinėje praktikoje pasitaiko atvejų, kai diplomatai savo noru atsisako imuniteto ir dalyvauja teismuose bei duoda parodymus teisėsaugos organams. Dažniausiai tai kelių eismo įvykių ar nedraugiškų veiksmų to diplomato atžvilgiu nagrinėjimas. Daugiausia nesusipratimų kyla dėl eismo taisyklių pažeidimų. Kelių policijos pareigūnai turėtų žinoti, jog, sustabdę eismo taisyklių pažeidėją diplomatą, jie turi teisę pareikalauti jo dokumentų, užsirašyti reikiamus duomenis, bet neleidžiama patiems atidaryti mašinos durų, nes mašina ir joje tuo metu esantys keleiviai, kaip ir diplomato butas, yra neliečiami. Įvykus sunkesnei avarijai, juo labiau – esant aukų, būtina paprašyti, kad diplomatas pats dalyvautų įforminant reikiamus protokolus, o jam atsisakius tai daryti, jo jokiu būdu nesulaikyti, bet užsirašyti jo diplomatinio paso ar kortelės numerius ir kuo skubiausiai apie įvykį pranešti į Užsienio reikalų ministeriją (URM). Jokių baudų diplomatams skirti negalima. Jei diplo¬matas yra neblaivus ir atsisako pateikti savo dokumentus, tuomet jis laikomas nenustatytu asmeniu ir gali būti sulaikytas. Apie tai reikia pranešti į URM, o diplomatui būtina leisti susisiekti su savo diplomatine atstovybe. Neblaiviam asmeniui policija turi teisę neleisti vairuoti mašinos, nors vežti jį į blaivyklą ar medicinos įstaigą girtumo laipsniui nustatyti taip pat negalima.
1961 metų Vienos konvencija ir iš visų diplomatų reikalauja gerbti šalies, kurioje jie dirba, įstatymus ir nesikišti į šios šalies vidaus reikalus. Sėkminga užsienio diplomatų veikla labai priklauso nuo to, kaip šalies, kurioje jie yra, vyriausybė suteikia diplomatinį imunitetą ir privilegijas. Jei užsienio pasiuntinybės ir diplomatai įžvelgia jų imuniteto ir privilegijų pažeidimą, jie kreipiasi į Lietuvos URM Valstybinio ir diplomatinio Protokolo tarnybą. Kiekvienas toks atvejis atidžiai ir visapusiškai išnagrinėjamas. Iš Protokolo tarnybos pasiuntinybės taip pat gali gauti informaciją apie įvykius, kuriuose dalyvavo jų darbuotojai ar šeimų nariai.
Atsižvelgiant į užsienio diplomatų teisinį statusą, Protokolo tarnyba nagrinėja incidentus, įvykusius dėl jų kaltės. Dažniausiai tai būna kelių eismo taisyklių pažeidimas. Po objektyvios ir visapusiškos analizės Protokolo tarnyba informuoja tos šalies pasiuntinybę apie pažeidimo pobūdį bei darbuotojo kaltumą (ar nekaltumą). Jei įrodyta jo kaltė, mašina neapdrausta, jis turi atsilyginti už padarytą žalą. Protokolo tarnyba yra tarpininkė tarp nukentėjusiojo organizacijos ar piliečio ir pasiuntinybės. Pasiuntinybės prašymu ji turi būti supažindinta su medžiaga, patvirtinančia pretenziją. Pasiuntinybių ar jų darbuotojų mėginimai abejoti oficialiais tyrimo organų duomenimis, pagrindžiant tai savo tyrimo duomenimis ar kitų darbuotojų – įvykio liudininkų – parodymais, neturi teisinio pagrindo, nes yra subjektyvūs.
Ypatingais atvejais (kai dėl užsienio diplomato ar kito darbuotojo kaltės būna aukų) Protokolo tarnyba tarpininkauja diplomatams padėdama spręsti klausimus diplomatiniais kanalais. Šiuo atveju pažeidėjas gali būti paskelbtas persona non grata (nepageidaujamu asmeniu) arba, susitarus su pasiuntinybe ar užsienio šalimi, apleisti šalį be jokių papildomų sąlygų. Notoje, kurią Protokolo tarnyba paprastai siunčia į pasiuntinybę, išreiškiama viltis, kad įvykio kaltininkas bus patrauktas atsakomybėn pagal savo šalies įstatymus.
Protokolo tarnyba stebi praktinį privilegijų įgyvendinimą. Pirmiausia tai muitinės lengvatos. Valstybė ir jos diplomatinė tarnyba privalo sudaryti tokias darbo ir gyvenimo sąlygas pasiuntinybių personalui, kad nekiltų jokių nepatogumų ir sunkumų, atvirkščiai, jos visaip padėtų sėkmingam darbui. Pavyzdžiui, diplomato atleidimas nuo muitinės apžiūros yra svarbi diplomato privilegija. Ne mažiau svarbu yra bagažo atleidimas nuo muito mokesčių, nes tai tarptautinė norma. Kadangi skirtingose šalyse ši norma skirtingai vykdoma, Protokolo tarnyba siūlo taisyklių sugriežtinimo ar sušvelninimo pataisas.
Muitinės privilegijos, kurias šalis suteikia pasiuntinybių darbuotojams ir jų šeimoms, yra ypatingo pasitikėjimo išraiška. Bet nėra šalies, kurios taisyklėse nebūtų numatyta apžiūros galimybė, jei įtariama, kad įvežami ar išvežami draudžiami daiktai. Valstybė neleidžia, kad diplomatai naudotųsi jiems suteiktomis privilegijomis kenkdami šaliai. Protokolo tarnyba, remdamasi muitinės duomenimis, operatyviai reaguoja į kiekvieną faktą.
Tarptautinė korespondencija
Formaliai organizacijų, verslo ir kitų institucijų tarptautinė korespondencija gali būti rašoma nacionaline kalba. Bet tai gali adresatams sukelti sunkumų dėl vertimo ir kartu apsunkinti bei užlaikyti klausimo, kuris iškeltas dokumente, sprendimą. Kad to būtų išvengta, rekomenduojama susirašinėti kokia nors trečia kalba. Pasaulyje tam tikslui dažniausiai naudojama anglų kalba, bet susirašinėjant su Prancūzijos partneriais patariama naudotis prancūzų kalba, su Vokietijos – vokiečių, o su kitų Europos Sąjungos šalių atstovais – anglų kalba.
Labiausiai paplitę tarptautinės korespondencijos dokumentai yra šie:
1. Dalykinis laiškas;
2. Asmeninė (pasirašytina) nota;
3. Verbalinė nota;
4. Cirkuliacinė nota;
5. Atmintinė;
6. Memorandumas.
Dalykinis laiškas – tai tarnybinis dokumentas. Kadangi tarptautinėje korespondencijoje dominuoja anglų kalba, tad pateiksime dalykinio laiško reikalavimus ir pavyzdžius rašant šia kalba

Dalykinio laiško reikalavimai:
Antraštė /The Heading/. Antraštėje rašomas tik rašančiojo adresas (vardas ir pavardė nenurodomi). Data sudaro antraštės dalį. Ją reikia rašyti taip: August 12 arba 12 August. Nerašykite skaičių su galūnėmis, pavyzdžiui, 3rd arba 9th. Yra du būdai antraštei parašyti. Ją galima rašyti ir dešiniojoje lapo pusėje, ir kairiojoje, ten, kur rašomas ir vadinamasis vidinis adresas. Šiuo metu dažniausiai rašoma antruoju būdu, kadangi taip kur kas patogiau (8.2 pav.). (spragt 7)
Vidinis adresas (The Inside Address). Vidinis adresas turi būti tas pats, kuris rašomas ant voko. Jį reikia rašyti kairėje lapo pusėje ir dažniausiai didžiosiomis raidėmis. Tarpas tarp datos ir adreso priklauso nuo laiško apimties. Jei laiškas nėra labai ilgas, tam paprastai paliekamos trys tuščios eilutės. Tarp vidinio adreso eilučių paprastai nevartojami skyrybos ženklai. Vidinį adresą galima papildyti, kad atkreiptume dėmesį į reikiamą asmenį. Pavyzdžiui:
Ajax Lumber Company
240 Broadway
New York, N. Y.
Attention of Mr. John Brown
(ponui Dž. Braunui)
Pasisveikinimas (The Salutation). Pasisveikinimas rašomas kairiojoje lapo pusėje. Tarp vidinio adreso ir pasisveikinimo praleidžiamos dvi tuščios eilutės, kaip ir tarp pasisveikinimo ir laiško esmės (dėstymo). Po kreipimosi dedamas dvitaškis (:). Dalykiniuose laiškuose dažniausiai pasveikinama taip: “Dear Sir:”. Moteris visada sveikinama “Dear Madam:”, nepaisant jos šeimyninės padėties, t. y. nekreipiant dėmesio į tai, ar ji ištekėjusi, ar ne. Daugelis rašančiųjų vis dar tebesilaiko senos tradicijos ir pasisveikindami vartoja žodį “Dear”, nors rašo tiems žmonėms, kurių pavardę ir vardą žino. Kad adresatas neįsižeistų, verta kreiptis taip: “Dear Mr. Andrews:”.
Laiško esmė (The Body of The Letter). Dalykinis laiškas visada rašomas turint kokį nors tikslą. Ir tas tikslas turi būti išsakytas. Nerašykite nė vieno sakinio, neturinčio ryšio su dėstomu reikalu. Nerašykite neaiškiai ir neužsiminkite apie asmeninius dalykus, nesusijusius su reikalu. Nešvaistykite žodžių bendriems dalykams ar pastaboms. Rašykite laišką aiškiais trumpais sakiniais ir trumpomis pastraipomis.
Dėstydami laiško esmę, rašykite kas antrą eilutę ir palikite dvi tuščias eilutes tarp pastraipų. Labai trumpuose, keliolikos eilučių, laiškuose rašykite kas trečią eilutę ir atitinkamai padidinkite tarpus tarp pastraipų. Sakinio minčiai suformuluoti vartokite ne daugiau kaip 14-17 žodžių ir pastraipas rašykite 6-7 eilučių ilgio. Švarūs balto popieriaus tarpai tarp eilučių ir pastraipų laiške sudaro gerą įspūdį ir patraukia skaitytojo dėmesį, o sugrūsti sakiniai ir pastraipos daro neigiamą poveikį.
Laiško pabaiga (The Complimentary Close). Kai rašoma asmeniškai nepažįstamiems žmonėms, laiškas baigiamas tradicine fraze “Sincerely” arba “Sincerely yours”, kai rašoma draugams – nuoširdžių linkėjimų fraze “Warm regards…”. Frazę “Respectfully yours” (su pagarba) paprastai vartoja pardavėjai, rašantys savo pirkėjams, arba pavaldiniai, rašantys darbdaviui (viršininkui). Frazė “Warmly yours” (Jums ištikima(s)) yra nepageidautina ir jos reiktų vengti. Baigiamosios frazės tik pirmasis žodis pradedamas didžiąją raide po frazės dedamas kablelis. Baigiamoji frazė rašoma praleidus dvi eilutes po laiško dėstymo dešiniojoje lapo pusėje, lygiai ties ta vieta, kur rašoma data. Paskutiniu metu praktikuojama rašyti baigiamąją frazę “Sincerely,” ir kairiojoje lapo pusėje.
Parašas (The Signature). Atspausdinkite savo vardą ir pavardę praleidę 4-5 eilutes nuo laiško pabaigos (close). Laišką įskaitomai pasirašykite dešiniojoje arba kairiojoje lapo pusėje. Moteris, neturinti tokių titulų kaip “Professor” (profesorė) šiais laikais pasirašo “Ms.”, o vyras, neturintis garbės titulų, “Mr.”. Jei moteris pageidauja pasirašyti “Miss” arba “Mrs.”, ji tai rašo lenktiniuose skliaustuose {} atspausdinto vardo ir pavardės kairiojoje pusėje. Atspausdinto vardo ir pavardės apačioje užrašykite einamųjų pareigų pavadinimą (business title), jeigu jį turite.
Kiekvienas dalykinis laiškas būtinai pasirašomas rašalu ar tušinuku ranka, ir pageidaujama, kad jį pasirašytų būtent tas asmuo, kuris dėsto laiške reikalą ar suteikia informaciją. Laikoma blogu tonu palikti tik atspausdintą vardą ir pavardę, o naudoti antspaudą visiškai netinka. Jei kartu su laišku siunčiami ir kiti dokumentai, pavyzdžiui, sąskaita, kvitas, po parašu, kairiojoje lapo pusėje, parašoma “Enclosure”.
Vakarų šalyse dar naudojami supaprastinti dalykiniai laiškai
Asmeninė nota (lotyniškai nota – ženklas, pastaba, užrašas) – oficialus diplomatinis vienos valstybės vyriausybės kreipimasis raštu į kitą – siunčiama itin svarbiais klausimais ar informuojant apie kokį nors įvykį pagal atitinkamus diplomatinio protokolo reikalavimus. Pavyzdžiui, asmenine nota pranešama apie šalies pavadinimo ar vyriausybės pasikeitimą, dvišalių santykių reguliavimo reikalus ir t. t. Pasiuntinys siunčia asmenines notas diplomatinio korpuso kolegoms apie savo įgaliojimus ir atsako į tokias pat jų notas; teikia informaciją akreditavimo vietos užsienio reikalų ministrui apie savo laikiną išvykimą ar visam laikui paliekant šią šalį; kai paskiriamas laikinasis reikalų įgaliotinis; kai grįžtama į šalį po laikino išvykimo iš jos bei kitais atvejais. Taip pat asmeninės notos siunčiamos protokoliniais klausimais: tai sveikinimai nacionalinės šventės ir valstybės vadovų asmeninių švenčių progomis, raštai vyriausybės vadovui, užsienio reikalų ministerijai ir kitiems asmenims, su kuriais pasiuntinys arba pasiuntinybės diplomatinis darbuotojas palaiko ryšius, užuojautos dėl mirties.

Asmeninė nota turi šiuos formalius požymius :
1. Rašoma pirmuoju asmeniu.
2. Spausdinama notos blanke.
3. Blanko viršutiniame dešiniajame kampe spausdinamas siuntėjo miesto pavadinimas (pvz., Vilnius) ir notos išsiuntimo data (numeris notos originale niekada nerašomas).
Asmeninė nota pradedama nuo adresato titulo, pavyzdžiui:
• Jūsų Ekscelencija (kai kreipiamasi į prezidentą, ambasadorių),
• Jūsų Karališkoji Didenybe (kai kreipiamasi į karalių),
• Jūsų Eminencija (kai kreipiamasi į kardinolą).
Asmeninės notos tekstas baigiamas išreiškiant pagarbą arba komplimentą. Tai labai svarbus formalusis ir asmeninės notos elementas. Todėl jam skiriama daug dėmesio. Netinkamai parinktas komplimentas gali būti suprastas kaip tikslingas noras sumažinti asmens, kuriam adresuota asmeninė nota, prestižą. Todėl būtina labai dėmesingai parinkti komplimentą, stengiantis išlaikyti “aukso vidurį”.
Rašant ministrui pirmininkui, Seimo ar parlamento pirmininkui, užsienio reikalų ministrui bei kitiems ministrams, ambasadoriams ir jų padėčiai ar rangui tolygiems asmenims, paprastai pradedama tokiais žodžiais: “Prašau Jus (nurodoma pareigos) priimti mano didžiausią pagarbą Jums”. Pavyzdžiui: “Prašau Jus, Ekscelencija Ambasadoriau, priimti mano didžiausią pagarbą”. Beje, į žodžius “…labai aukštą pagarbą” bei į kreipinį “Jūsų Didenybe” turi teisę taip pat buvę aukšto rango diplomatai, asmenys, dabar esantys atsargoje ir iki tol turėję teisę į pateiktą išskirtinumą.
Ministro pavaduotojams, departamentų direktoriams, pasiuntiniams ir asmenims, tolygiems pagal padėtį, rašoma: “Prašau Jus (nurodoma padėtis, pvz., Didžiai Gerbiamas Pone) priimti mano didžią pagarbą”.
Laikinajam reikalų patikėtiniui, neturinčiam pasiuntinio rango, rašoma: “Prašau Jus, Gerbiamasis pone Laikinasis Reikalų Patikėtini, priimti didžią pagarbą…”.
Po to eina asmeninis (asmens, kuris pasiuntė asmeninę notą) parašas. Parašas turi būti aiškus. Spausdinti žemiau parašo pavardę ar pareigas (arba ir tą, ir kitą kartu) to asmens, kuris pasirašė notą, leidžiama, bet nėra būtina, o antspaudas nededamas.

Verbalinė nota – tai pranešimas raštu, kurį diplomatinė atstovybė sudaro trečiuoju asmeniu be parašo ir kuris prilyginamas žodiniam pareiškimui (lotyniškai verbalis – žodinis, žodžiu pareikštas). Tai bene labiausiai paplitęs tarptautinės konferencijos būdas. Verbalinės notos apima labai platų klausimų ratą – reglamentuojamų apribojimų nėra. Ši nota spausdinama notų blanke ir nepasirašoma.
Cirkuliarinė nota adresuojama tuo pačiu laiku keliems adresatams.
Atmintinė – dokumentas, asmeniškai įteikiamas po žodinės informacijos. Jame raštu išdėstomas prašymo turinys. Taip užakcentuojamas prašymo svarba, perspėjama, jog informacija žodžiu galėjo būti neteisingai suprasta. Paprastai raštas pradedamas taip (rašoma beasmenine forma): „Pranešama…“ Atmintinė spausdinama paprastame lape.
Memorandumas (lotyniškai memorandum – kas atsimintina) – tai dokumentas, detaliai išdėstantis esmę klausimų, kurie sudaro tarptautinio dokumento objektą. Jame pridedamas prie asmeninės ar verbalinės notos arba įteikiamas kaip savarankiškas dokumentas be parašo ir antspaudo.
Šiame dokumente išdėstoma klausimo esmė, jo analizės aspektai, įvairios nuomonės ir argumentacija. Memorandumas apima kelių puslapių tekstą ir spausdinamas notų bloke. Jis įteikiamas asmeniškai.

Neverbalinio bendravimo ypatumai bendraujant su užsieniečiais
Ekspresyvūs verslininkai (pavyzdžiui, italai, brazilai, meksikiečiai ir kt.) mėgsta kalbėti garsiai, kad visi girdėtų. Jie dažnai pakelia balsą, kad atkreiptų dėmesį į svarbią derybų dalį, o jeigu kokią mintį reikia ypatingai pabrėžti, net trenkia kumščiu į stalą. Ekspresyviems žmonėms nesmagu, jei pokalbis netikėtai trumpam nutrūksta. Santūrios kultūros atstovai pauzes tarp žodžių vertina ne mažiau už pačius žodžius. Ekspresyviems verslininkams pašnekovų pertraukimas atrodo normali pokalbio dalis, bet santūrių kultūrų žmonės tokį elgesį laiko nepaprastai šiurkščiu.
Santūriose kultūrose (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) garsus balsas reiškia pyktį, o dažni gestai ir besikeičianti mimika verčia manyti, kad žmogus neišauklėtas. Santūrūs, negarsiai kalbantys verslininkai irgi neretai pakliūva į nemalonią padėtį derėdamiesi su ekspresyviais partneriais (rami, tyli bei monotoniška kalba gali būti suvokiama kaip nesvarbi).
Tarptautinio verslo ekspertų nuomone, skirtingų kultūrų atstovų deryboms daugiausia sunkumų gali sudaryti keturi kūno kalbos aspektai:
1. Proksemika ( t.y. asmeninė erdvė ir distancija tarp asmenų). Pavyzdžiui, du anglai, ką tik susitikę pobūvyje, stovės per ištiestą ranką vienas nuo kito.

Pavyzdžiui, amerikiečiai artimu atstumu tarp pašnekovų laiko zoną nuo 15 cm iki 1 m 20 cm, o tolimu – zoną nuo 1 m 20 cm iki 3 m ir daugiau. Prisiartinant ir atsitraukiant nuo pašnekovo galima reguliuoti santykius su juo. Svarbu atkreipti dėmesį į partnerio norus bei jo reakciją laikantis bendravimo atstumų. Dalykiniuose pokalbiuose rusai prieina prie pašnekovo daug arčiau negu amerikiečiai. Tokį atstumo sumažinimą amerikietis gali suvokti kaip “suvereniteto” pažeidimą. Nereikalingą familiarumą, o rusai didinimą gali suprasti kaip santykių šaltumą, perdėtą oficialumą. Pavyzdžiui, teko stebėti vienos konferencijos metu amerikietį ir japoną, kurie kalbėdami po truputį vaikščiojo per kambarį. Amerikietis manė, kad dalykinio pokalbio metu atstumas turi būti 90 cm ir visą laiką žengė žingsnį į šoną, o japonas, kuriam toks atstumas 25 cm, visą laiką artinosi prie jo. Atkreipsime dėmesį į skirtingų tautybių atstumus pokalbio metu.

2. Haptika ( t.y. prisilietimai, fizinis kontaktas). Įvairių kultūrų žmonės paduoda ranką bei pasisveikina įvairiai. Vien Europoje yra daug rankos paspaudimo būdų. Vokiečių rankos paspaudimas tvirtas ir greitas, prancūzų – lengvas, anglų – paprastas ir santūrus. Skandinavijoje yra įprotis ranką paspausti du kartus iš eilės, o po to jūs iš karto atstumiamas, kad aplinkui susidarytų pakankama erdvė. Italijoje ir Graikijoje ranką krato apie minutę ir tuo pačiu gal dešimt kartų švelniai paspaudžia. Arabų pasisveikinimas gana dažnas, švelnus, ilgai trunkantis. Tolimuosiuose Rytuose, t.y. Japonijoje, Taivanyje, Malaizijoje ir kitur fizinis kontaktas nėra mėgstamas, nors šių šalių verslininkai jau įprato trumpo rankos paspaudimo sveikinantis, kai sudaromi prekybiniai sandėriai. Daug europiečių spaudžia ranką kiekvieną kartą susitikę ir išsiskirdami. Šiaurės amerikiečiai spaudžia ranką tvirtai, tačiau rečiau už europiečius.
Dalykiniuose susitikimuose vyrai sveikinasi su moterimis paduodami ir tvirtai paspausdami ranką. Tačiau, susitikus su užsienio prekybos partnerio žmona, nuo rankos paspaudimo reikėtų susilaikyti. Jeigu pristatinėjate kolegą grupei žmonių, pirmiausia prieikite prie vyriausio, aukščiausias pareigas užimančio asmens. Jeigu tenka prisistatyti pačiam, apeikite visus dalyvius iš eilės – taip leisite suprasti, kad jums jie visi lygūs.
Tarptautinio bendravimo praktikoje ranka paspaudžiama ne tik pasisveikinant, bet ir reiškiant galutinį sutikimą, pasitikėjimą bei pagarbą partneriui. Beje, trumpas rankos paspaudimas rodo abejingumą. Drėgnos rankos byloja apie stiprų susijaudinimą. (Svarbu atkreipti dėmesį į individualias žmogaus savybes: yra žmonių, kurių delnai beveik visada drėgni.) Vos vos uždelstas rankos paspaudimas kartu su kitomis neverbalinėmis priemonėmis (šypsena, žvilgsniu) demonstruoja draugiškumą. Bet nereikėtų per ilgai užlaikyti pašnekovo rankos – tai sukeltų “patekimo į spąstus” jausmą ir susierzinimą. Ranka, ištiesta paspausti ir laikoma delnu į viršų, rodo pranašumą. Kartais ranka spaudžiama abiem rankomis. Pavyzdžiui, dešiniąja spaudžiama pašnekovo ranka, o kairiąja ji imama iš kitos pusės. Toks rankų paspaudimas vadinamas “pirštine”, t.y. ranka pašnekovo rankose atsiduria tarsi pirštinėje. Panašaus rankų paspaudimo reikėtų vengti per pirmąjį susitikimą. Kai nusistovės šilti, draugiški ir gana neformalūs santykiai, galima ranką paspausti ir“pirštine”.
3. Okuletika ( t.y. žiūrėjimas tiesiai į akis, akių kontaktas). Skirtingose kultūrose žvilgsnių kontaktai skiriasi.Pas mus priimta šnekantis žiūrėti į pašnekovą. Afrikos tautų kultūroje, atvirkščiai, mandagu kalbantis nežiūrėti į pašnekovą, jeigu jį gerbiame. Rytuose moterys, kurios žiūri vyrui į veidą, laikomos įžūliomis.

4. Kinetika (t.y. kūno judesiai ir gestai). Tarptautiniams derybininkams ypač svarbūs du kinetikos aspektai: veido mimika ir plaštakų bei rankų judesiai. Ekspresyvūs žmonės labai išraiškingai ir daug gestikuliuoja, norėdami pabrėžti savo žodžius. Santūrių kultūrų atstovai vertina ramesnį neverbalinį elgesį ir nemėgsta atviro emocijų reiškimo. Pietiečiai pasitiki žmonėmis, atvirai rodančiais savo jausmus, ir įtariai žiūri į juos slepiančius. Tuo tarpu japonai ir vokiečiai emocijų demonstravimą gali palaikyti vaikiškumu ir nesubrendėliškumu.
Įvairiose kultūrose gali visiškai skirtis kurio nors gesto, mimikos ar poelgio vertinimas. Pavyzdžiui, įvairiose kultūrose antakių pakėlimas reiškia visiškai skirtingus dalykus. Šiaurės amerikiečiai šia veido išraiška parodo susidomėjimą ar nustebimą; anglai – skeptiškumą; vokiečiai nori pasakyti “Jūs protingas”; filipiniečiai – “Sveiki!”; arabai ištaria “Ne”; azijiečiai išreiškia nepritarimą.
Galvos linktelėjimas daugumoje šalių reiškia “taip”, o papurtymas “ne”. Tačiau, pavyzdžiui, Indijoje, Bulgarijoje, kaip tik atvirkščiai.
Jei kas nors rodo į mus pirštu , mes galime pagalvoti: “Jis visai neišauklėtas”. Šis gestas Tailande laikomas itin pikta panieka ir rodomas tik tuo atveju, kai paliečiama žmogaus galva, kuri laikoma sielos buveine.
Kojos – tai galinti suteršti kūno dalis, ir būtų nepagarbu ištiesti jas sėdint prieš tenykštį gyventoją Arabų šalyse, Indijoje. Musulmonų, induizmo ir budistų kultūrose kairė ranka laikoma nešvaria. Manoma, jog ji turi teršiamųjų savybių, todėl ja draudžiama prisiliesti, ja neleistina nė valgyti.
Savo vizitinę kortelę teisingiausia paduoti dešine ranka, tuo pat metu prilaikant jos alkūnę kairiąja. Pietryčių Azijoje nevalia glostyti vaiko galvos, nes tikima, kad tokiu būdu galima sužaloti vaiko sielą…
Skirtinga neverbalinės kalbos gestų interpretacija atskleidžia vieną iš svarbiausių tarptautinio verslo problemų: mandagus ir tinkamas elgesys vienoje kultūroje gali tapti labai nemandagus ir įžeidžiantis kitoje. Todėl, vykdami į užsienį bei priimdami kitos šalies derybininką (ypač, jeigu jis pirkėjas), nepatingėkite pasidomėti tos šalies papročiais ir kultūra.
Tarp neverbalinio bendravimo priemonių pažymima ir kitų gestų naudojimas:
• Simboliniai gestai.
Jiems priklauso, pavyzdžiui, šiandien labai paplitęs daugelyje pasaulio šalių amerikietiškas simbolis “OK”, reiškiantis “viskas gerai”, “viskas tvarkoje” ir perduodamas didžiuoju ir rodomuoju pirštais, kurie tarsi parodo “O” raidę. (Tačiau šis gestas nėra vienprasmis: pavyzdžiui, Prancūzijoje jis gali reikšti nulį, o Japonijoje – pinigus).
Beje, dėl šių gestų būna daugiausia nesusipratimų. Žmonės jais dažniausiai naudojasi, kai gerai nemoka kalbos. Jie mano, kad gestai visose šalyse vienodi. Deja, tokia nuomonė sukuria daug komiškų ir keblių situacijų, Mūsų šalyje į viršų pakeltas nykštys reiškia aukščiausią įvertinimą, o Graikijoje – “užsičiaupk”. JAV šis gestas vienu atveju reiškia “viskas tvarkoje”, o kitu – norą sustabdyti mašiną, o jeigu pirštas smarkiai iškeltas į viršų, tai reiškia necenzūrinį žodį. Galime įsivaizduoti, koks būtų nesusipratimas ar netgi išgąstis amerikiečių veiduose, kai po dalykinio susitikimo vienas iš dalyvių, norėdamas išreikšti pasitenkinimą susitikimu, smarkiai iškeltų didįjį pirštą į viršų. Išvada aiški: jeigu nežinoma tiksli gestų reikšmė, kalbant su užsieniečiu geriau jų visai atsisakyti. Gestai būna arba paprasčiausiai nesuprantami, arba turi kitą reikšmę.
Simbolinių gestų vartojimo intensyvumas skirtingose kultūrose yra labai įvairus. JAV jų vartojama apie 100, Izraelyje – 250.
• Iliustruojamieji gestai
Jais paaiškinama tai, kas pasakyta, geriau akcentuojami svarbiausi pokalbio momentai. Pavyzdžiui, parodymas ranka. Šių gestų intensyvumas priklauso nuo temperamento, žmogaus kultūros. “Skaityti” iliustruojamuosius gestus truputį lengviau negu simbolinius, nes pirmieji paaiškina tai, kas pasakyta žodžiais.
• Adaptuojami gestai
Jie paprastai papildo jausmus ir emocijas. Jie primena vaiko reakcijas ir atsiranda streso, susijaudinimo metu, tampa pirmaisiais pergyvenimo požymiais. Pavyzdžiui, jeigu žmogus susijaudinęs, jis gali judinti ausies spenelį arba rūbo atbrailą, o esant ypač sunkiai situacijai – kasyti pakaušį. Pokalbių, derybų metu svarbu tai, kada pasirodo tam tikras gestas ir koks yra bendras pokalbio kontekstas.
Gestų kalba labai ištobulinta arabų pasaulyje. Jeigu policininkas ar valdininkas suduoda vienos rankos briauna į kitos rankos sulenkimą netoli alkūnės, tai jis siūlo parodyti dokumentus. Ištiesta į priekį ranka delnu žemyn, pirštais darant grandymo judesius ore, simbolizuoja prašymą prieiti, prisiartinti. Jeigu arabui patinka jūsų sąmojis, jis impulsyviai griebs jūsų delną ir savo pirštais garsiai pliaukšės į jį. Tas pats gestas reiškia, jog sutinkama sudaryti sandorį. Trumpas galvos judesys atgal, pakeliant barzdą ir antakius, reiškia neigimą.
Visose Artimųjų Rytų šalyse trys pirštai, sudėti žiupsneliu ir pakelti į viršų, reiškia prašymą neskubėti, palaukti minutėlę. Jeigu toks gestas parodomas per priekyje važiuojančios mašinos langą, tai reiškia įspėjimą “atsargiau, priekyje pavojus”.
Užsienio verslo kultūrų aspektai
Verslo institucijoms būdingas dvejopas verslininkų kultūrų pasiskirstymas (R. R. Gesteland, 1997):
• orientacija į dalykinius reikalus (OR);
• orientacija į tarpusavio santykius (OS)

Verslininkai, orientuoti į dalykinius reikalus (OR), daugiausia dėmesio skiria užduotims. OR verslininkai mano, kad jų partneriai, atstovaujantys OS kultūrai, dažnai be reikalo atidėlioja sprendimus, neturi savo nuomonės, yra tiesiog nenuspėjami. KadangiOR žmonės yra dalykiški ir gana lengvai pradeda dirbti su nepažįstamais, eksporto rinkodarininkai paprastai gali užmegzti tiesioginį kontaktą su potencialiais pirkėjais tose rinkose. Pavyzdžiui, JAV verslininkai išaugę itin dinamiškoje, įvairių kultūrų visuomenėje, dalykinius reikalus su nepažįstamais kolegomis aptaria gana lengvai. Tokį atvirumą iliustruoja e-marketingo populiarumas (kasmet amerikiečiai perka gaminių ir paslaugų už daugiau kaip 300 milijardų dolerių iš visiškai nepažįstamų asmenų per internetą). Į reikalus orientuotose kultūrose rinkodarininkai gali užmegzti kontaktą su perspektyviu pirkėju be jokio išankstinio paruošimo ar ryšių.
OR verslininkai labai pasitiki raštiškomis sutartimis, derybose dažnai dalyvauja teisininkas, su kuriuo konsultuojamasi. Griežtaiį tarpusavio santykius orientuotose rinkose verslo ryšius (OS) galima pradėti tik tada, kai pažįstate reikalingus asmenis arba gebate suruošti viską taip, kad būtumėte jiems pristatyti. Tie verslininkai, kurie orientuojasi į tarpusavio santykius (OS), akcentuoja dėmesį žmonėms. (OS kultūrose planuojama užmegzti ryšius su galimu klientu ar partneriu netiesiogiai tarptautinės mugės ar prekybos misijos metu, arba padedami trečiosios šalies pristatymo (tam tinka aukštas pareigas užimantis asmuo arba organizacija, pažįstama abiem pusėms).
Verslo derybos paprastai trunka ilgiau OS kultūrose nei OR šalyse. OS rinkose pirmiausia susidraugaujama, o tik paskui sudaromas sandėris(nepasitikėjimas nepažįstamais asmenimis, ypač užsieniečiais, dažnai verčia pareigūnus delsti). Pavyzdžiui, “Vokswagen” bendrovei prireikė devynerius metus trukusių derybų, kad susitartų su Kinijos valdžia dėl automobilių gamyklos statybos) – reikėjo ilgo derybų periodo bei kantrybės.
OR bei OS verslo kultūros skiriasi ir savo bendravimo būdu. Derybininkai išOR šalių vertina tiesią, atvirą, nesudėtingą kalbą, o derybininkai iš OS dažnai mieliau vartoja netiesioginį, subtilų, vingrų stilių(šis skirtumas dažnas būna nesusipratimų tarp OS ir OR verslo žmonių šaltinis). OS derybininkai pirmenybę teikia harmoningiems ir sklandiems tarpusavio santykiams. Jie slepia savo emocijas (ypač neigiamas), stengiasi išsaugoti harmoniją, atidžiai kontroliuodami savo kalbą ir veiksmus, kad neįžeistų ir neįstumtų aplinkinių į nemalonią padėtį (šios kultūros atstovai nekantravimo, susierzinimo, nusivylimo ar pykčio rodymą suvokia kaip harmonijos ardymą ir laiko tai šiurkštumu ir įžeidimu).
Daugelis japonų, kinų ir Pietryčių Azijos žmonių “ne” laiko beveik nepriimtinu žodeliu. Kad neįžeistų, jie verčiau sumurmės: “Tai gali būti sunku” arba “Mes turime į tai pasigilinti”. Pavyzdžiui, daugelis atvykstančiųjų į Japoniją mano pasiekę susitarimą, nes jų partneriai keletą kartų pasakė “taip” (lydėdami tą “taip” daugybe šypsenų ir palinksėjimų). Tačiau tai nebūtinai reiškia sutikimą. Neužmirškite, kad japonai bet kuria kaina vengia nuomonių priešiškumo arba konfrontacijos. Jeigu jie priversti atsakyti į tiesiai užduotą klausimą, galvoja, kad privalo sutikti, nenorėdami sudrumsti jūsų harmonijos. Jie nemato jokios problemos dėl to, kad vėliau pasirodys su visiškai priešingu sprendimu, priimtu kompanijos reikalų gerovės vardan. Mandagus azijiečių, arabų, afrikiečių ir lotynų amerikiečių bendravimo būdas padedaišsaugoti harmoniją. To, ką jie sako prie derybų stalo, tikroji prasmė dažnai būna tik numanoma, t.y. prasmė aiškėja iš konteksto. JAV antropologas E. T. Hallas sugalvojo šias kultūras pavadino plataus konteksto kultūromis. Kai kalba Lietuvos verslo žmonės ir kiti šiaurės europiečiai didžioji prasmės dalis būna akivaizdi, t.y. išreiškiama žodžiais (klausytojas sugeba suprasti, kas sakoma, nekreipdamas ypatingo dėmesio į kontekstą). E. T. Hallas tai pavadino siauro konteksto kultūromis (pvz., toks Danijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos verslininkų elgesys) (R. R. Gesteland, 1997).
Specialistai atkreipia dėmesį formalias ir neformalias verslo kultūras.
Pirmosioms būdingos hierarchinės struktūros, kuriose yra skirtingų lygių darbuotojai. Formalios kultūros labiau vertina egalitarines (pranc. egalitaire – lygybė) bendruomenes su skirtumais, pažymi narių lygybę. Laisvesnis bendravimas gali piktinti aukšto rango žmones iš hierarchinių kultūrų, kita vertus, neformalių kultūrų atstovai gali palaikyti formalaus elgesio partnerius per daug sureikšminančiais užimamų pareigų svarbą. Tad būtina įvertinti skirtingų kultūrų verslininkų elgesį.
Europoje formalūs kreipiniai(pavardėmis, pareigomis, laipsniais, titulais)yra vieni svarbiausių būdų parodyti pagarbą aukšto rango ar titulo asmenims. Kilmė, išsilavinimas taip pat gali suteikti aukštesnį statusą. Lotynų Amerikoje ir didžiojoje Europos dalyje aukštesnė padėtis priskiriama žmogui, sugebančiam protingai kalbėtis apie meną, muziką, literatūrą, istoriją, filosofiją, o ne vien apie verslą.
Formalių kultūrų atstovai linkę vertinti žmones pagal amžių, lytį ir užimamas pareigas. Tai būdinga Japonijai, Pietų Korėjai, Saudo Arabijai, kur vyrai verslo pasaulyje tradiciškai turi prioritetų prieš moteris ir pradedančius verslininkus. Jauniems eksporto specialistams, dirbant su hierarchinių kultūrų pirkėjais, rekomenduojama laikytis šių taisyklių:
1. Pasistengti, kad jus pristatytu pats vyriausias rangu vyras;
2. Sukaupti profesinių žinių ir įrodyti jas darbe – tai suteikia jums aukštą statusą;
3. Susipažinkite su vietos protokolu (išmokti kaip reikšti pagarbą nepadlaižiaujant).
Skirtingose kultūrose svarbus bendravimo aspektas – punktualumas. Jeigu pusvalandį pavėluosite Ispanijoje, tai jums atleis, bet jeigu daugiau kaip penkias minutes pavėluosite Niujorke – tai derybos gali pasibaigti net neprasidėjusios: griežtai traktuojančiose laiką bendruomenėse punktualumas yra privaloma savybė. Ten sudaromos griežtos dienotvarkės, o dalykiniai susitikimai pertraukiami labai retai. Mokslininkai šias tikslų laiką vertinančias kultūraspavadino monochroniškomis (graik. monos – vienas, chronos – laikas), o priešingos – polichroniškos visuomenės, kuriose mažiau dėmesio skiriama punktualumui.

šaltesnio klimato verslo kultūros atstovai griežtai traktuoja laiką, o karštesnio klimato kultūros požiūris į laiką kur kas laisvesnis. “Svarbiausia – būkite kantrūs! Sudarydami sandėrį ar pasirašydami sutartį, atminkite, kad polichroniškose kultūrose santykiai reiškia kur kas daugiau nei prievarta primesti terminai. Planuodami turėkite kuo didesnę laiko atsargą ir kuo artimiau (geriausiai – susitikinėti asmeniškai) bendraukite su partneriais”, apie polichroniškas verslo kultūras rašoma (J. Almonaitienė ir kt., 2001).
Skirtingas laiko ir dienotvarkių supratimas gali sukelti konfliktų. Griežtai pagal darbotvarkę dirbantys žmonės laisviau laiką traktuojančius kolegas ima laikyti nedrausmingais ir nemandagiais žmonėmis. Tuo tarpu pastarieji pirmuosius neretai mano esant smulkmeniškais pedantais, vergaujančiais pačių susikurtomis elgesio taisyklėmis. Lietuvos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių rinkos specialistai teigia, kad, atvykęs į susitikimą prieš penkias minutes, parodysite, jog jums, kaip ir jūsų klientui, itin svarbus laikas. Šioje monochroniškoje kultūroje sampratos “punktualumas” ir “patikimumas” labai susijusios.

Tarptautiniai vizitai ir priėmimai


Tarptautiniame bendravime vizitai skirstomi į penkias grupes:
1. Oficialiuosius(Vakarų šalyse dar yra vadinamasis valstybinis vizitas (angl. State visit), kai su oficialiu vizitu lankosi valstybės vadovas);
2. Darbo;
3. Neoficialiuosius;
4. Tranzitu (vykstant per konkrečią valstybę);
5. Mandagumo.
Valstybinis vizitas nuo kitų skiriasi ir trukme (jis trunka ne mažiau kaip tris dienas), ir iškilmingumu bei specialiu protokolu. Valstybės vadovas į bet kurią užsienio šalį gali vykti valstybinio vizito tik vieną kartą per savo kadenciją (Lietuvoje – per 5 metus). Jo pavyzdys yra Prezidento Algirdo Brazausko vizitas į Švediją 1995 metų lapkričio 21 – 23 dienomis. Tai buvo pirmasis mūsų šalies vadovo valstybinis vizitas po sovietinės okupacijos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Oficialusis vizitas. Tai aukščiausio lygio, didelės politinės reikšmės vizitas. Čia tiksliai laikomasi ceremonialo tiek sutinkant (palydint) aukštus svečius, tiek organizuojant kitus renginius (oficialius pusryčius, pietus, priėmimus, susitikimus su visuomene, teatrų ar kitų objektų lankymą ir t.t.).
Oficialusis vizitas dažniausiai baigiasi konkretaus politinio dokumento pasirašymu. Tokio vizito pavyzdys – Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vizitas į Graikiją 2002 m. gegužės 13-15 d.
Darbo vizitas. Tai vizitas, kurio metu verslo atstovai atvyksta į Lietuvą arba išvyksta į užsienį konsultacijoms, nuomonių pasikeitimui, dalyvauti tarptautiniuose pasitarimuose bei konferencijose, pasirašyti konkrečių susitarimų ir pan. Dažniausiai tarptautiniai susitarimai įforminami sutartimi (angl. Treaty), susitarimu (agreement), sutarimu (arrangement), konvencija (convention), deklaracija (declaration), bendruoju aktu (general act), laikinuoju susitarimu (modus vivendi), posėdžio protokolu (proces-verbale), protokolu (protocol) bei statutu (statute).
Darbo vizito metu, skirtingai nuo oficialių vizitų, ceremonialas yra minimalus. Dažniausiai organizuojamas tik vienas protokolinis renginys – pietūs ar pusryčiai. Vizito organizavimas nukreiptas tik pagrindiniam tikslui – deryboms ar konsultacijoms. Darbo vizitai paprastai yra trumpalaikiai.
Neoficialusis vizitas. Tai vizitas, kurio metu užsienio valstybės atstovai atvyksta į Lietuvą poilsiauti, gydytis, asmeniniais reikalais ar kaip turistai. Tokio vizito metu oficialūs protokoliniai renginiai neorganizuojami.
Vizitas tranzitu. Šiam vizitui priskiriami trumpalaikiai užsienio valstybių delegacijų, vykstančių tranzitu per Lietuvos teritoriją, lankymaisi. Svečiai trumpam sustoja kuriame nors mūsų krašto mieste. Ten gali būti organizuoti kai kurie protokoliniai renginiai. Tokio vizito metu, iš anksto susitarus, gali būti organizuoti svečių ir šeimininkų susitikimai bei pokalbiai.
Mandagumo vizitas. Prieš pradedant dalykinę vizito dalį, garbingas svečias (užsienio delegacijos vadovas) dažnai apsilanko priimančioje organizacijoje. Tai – mandagumo (protokolinis) vizitas.
Sutartu laiku svečią įstaigos vestibiulyje pasitinka šeimininko įgaliotas asmuo, kuris palydi iki vadovo (jis pats pasitinka tik ypač gerbiamus svečius) kabineto.
Protokolo reikalavimus geriausiai atitinka 8.9 paveiksle pavaizduota pokalbio vieta.

Pokalbio vietoje greta staliuko yra krėslai ir ištaigingas minkštasuolis. Svečias sodinamas taip, kad šeimininkui jis būtų dešinėje. Jei delegacijos vadovas yra su dama, jai skiriama vieta svečio dešinėje ant minkštasuolio.

Priėmimaiyra viena pagrindinių įvairių organizacijų bei oficialių asmenų ir partnerių ryšių plėtojimo priemonė. Jie organizuojami parodant pagarbą atskiriems asmenims ar atvykusiai į šalį delegacijai. Dažniausiai naudojamos šios priėmimo rūšys:
1. Taurė šampano (pranc. coup de champagne) arba taurė vyno (pranc. vin d’Honneur).
Taurė šampano. Ši priėmimų rūšis labiausiai paplitusi bendravimo praktikoje. Priėmimas dažniausiai vyksta nuo 12 iki 13 valandos. Jo metu paprastai paduodamas ne tik šampanas – galima užsisakyti ir degtinės, viskio ar vyno. Užkandžiai nebūtini, tačiau nebus klaidos, jei bus pasiūlyta sumuštinių, mažų pyragaičių, vaisių, riešutų. Svečiai vaišinami stovint. Ši priėmimo rūšis patogi tuo, kad užima mažai laiko ir nereikia sudėtingo pasiruošimo. Tačiau toks priėmimas laikomas mažiau pagarbiu.
taurė vyno. Ši priėmimų rūšis labiausiai paplitusi bendravimo praktikoje. Priėmimas dažniausiai vyksta nuo 12 iki 13 valandos. Jo metu paprastai paduodamas ne tik šampanas – galima užsisakyti ir degtinės, viskio ar vyno. Užkandžiai nebūtini, tačiau nebus klaidos, jei bus pasiūlyta sumuštinių, mažų pyragaičių, vaisių, riešutų. Svečiai vaišinami stovint. Ši priėmimo rūšis patogi tuo, kad užima mažai laiko ir nereikia sudėtingo pasiruošimo. Tačiau toks priėmimas laikomas mažiau pagarbiu.
2. Pusryčiai (angl. Lunch).
Rengiami dieną – tarp 12 ir 15 valandos ir trunka apie 1,5 valandos. Labiausiai paplitęs pusryčių laikas nuo 12 iki 13 valandos. Pusryčių meniu parenkamas atsižvelgiant į esamas šalyje tradicijas ir susideda iš šaltų užkandžių, karšto patiekalo ir deserto. Paprastai per pusryčius sriuba nevalgoma, nors etiketas tam neprieštarauja. Prieš pusryčius vaišinama aperityviniais gėrimais. Nuo senų laikų buvo žinomi tam tikri augalai, turintys savybę atgaivinti arba “atverti” (pranc. “aperire” – atverti) apetitą. Aperityvai (pranc. “aperitifs” – nestiprūs, apetitą žadinantys svaigieji gėrimai) – tai gėrimai, pagaminti vynų pagrindu (pvz., vermutas), antpilai, trauktinės ir kt. Geriausia vengti labai stiprių alkoholinių gėrimų, kurie gali pakenkti skonio receptoriams. Kai kuriems svečiams labiau patinka šampano taurė.
Per pusryčius patiekiami patiekalus atitinkantys gėrimai, mineralinis vanduo, sultys. Po pusryčių pasiūloma kavos ar arbatos, konjako arba likerio. Apranga nurodoma kvietime.
3. Arbata (angl. Tea).
Toks priėmimas organizuojamas dažniausiai moterims nuo 16 iki 18 valandos. Tačiau yra šalių, kur toks priėmimas laikomas oficialiu ir į jį kviečiami vyrai. Pavyzdžiui, Turkijoje šis priėmimas rengiamas vadovaujančių veikėjų vardu aukštų svečių garbei.
Arbatai dengiami vienas ar keli stalai (priklauso nuo pakviestų asmenų skaičiaus), paduodami konditerijos ir kt. gaminiai, vaisiai, desertiniai ar sausi vynai, sultys bei mineralinis vanduo. Užkandžiai (sumuštiniai su ikra, žuvimi, sūriu) prie arbatos paduodami retai arba jų būna labai mažai. Šis renginys užtrunka 1-1,5 valandos, apranga – kaip ir per pusryčius.
4. Žurfiksas (pranc. Jour fix).
Šį priėmimą rengia užsienio reikalų ministro žmona arba kito tolygaus vadovo (arba ambasadoriaus) žmona vieną kartą per savaitę. Paprastai renginys vyksta tradiciškai tą pačią dieną ir tą pačią valandą visą rudens ir žiemos sezoną arba nuo pavasario iki vasaros. Kvietimai į tokius priėmimus išdalijami vieną kartą sezono pradžioje ir galioja iki sezono pabaigos (jeigu negaunamas specialus pranešimas apie laikiną pertrauką). Gavusieji kvietimą į žirfiksą gali eiti be papildomo pakvietimo. Laiko trukme vaišėms ir apsirengimo forma šis priėmimas nesiskiria nuo arbatos priėmimo. Kartais tokie priėmimai sutampa su muzikos ar literatūros vakarais. Į žurfiksą kviečiamos moterys bei vyrai.
5. Furšetas (pranc. A la fourchette) .
Šiuo būdu priimant svečius galima pavaišinti daug pakviestųjų mažoje patalpoje. Toks priėmimas prasideda 17-20 valandą ir tęsiasi iki dviejų valandų. Ten vaišės – įvairūs šalti užkandžiai, konditerijos gaminiai ir vaisiai. Kartais paduodami ir karšti užkandžiai, valgomi tik su šakute. Vaišės neturi būti gausios. Tokio tipo priėmimuose gėrimai statomi ant stalų arba iš karto supilstomi į taures ir padavėjų išnešiojami. Kartais vienoje salėje ruošiamas bufetas, kuriame padavėjai įpila norintiems gėrimų.
Šie priėmimai pravedami stovint, švedų stalo pavyzdžiu. Svečiai prieina prie stalo, įsideda užkandžių į lėkštutes ir nueina nuo stalo, kad duotų galimybę apsitarnauti ir kitiems svečiams. Stalus su vaisiais rekomenduojama statyti ne salės ar kambario viduryje, bet išilgai sienų su nedideliais tarpais nuo jų, kad galėtų prieiti aptarnaujantis personalas. Salės arba kambario centras turi būti paskirtas svečiams. Apsirengimo forma – išeiginis kostiumas arba smokingas (tai priklauso nuo konkretaus atvejo, kuris nurodomas kvietime).
6. Kokteilis (angl. Coctail)
Jis taip pat rengiamas tarp 17-20 val. ir tęsiasi 1,5 val. Skirtingai nuo furšeto, nėra dengiami stalai, o užkandžius ir gėrimus nešioja padavėjai. Šių priėmimų metu svečiai vaišinami ir bendrauja tarpusavyje stovėdami bei prieidami vieni prie kitų. Salėje būna nedideli staliukai su cigaretėmis, degtukais, peleninėmis ir servetėlėmis.
7. Iškilmingieji pietūs (pranc. Dinner).
Tai itin garbinga priėmimo forma. Jie prasideda 19-21 valandą. Pietų meniu priklauso nuo vietinių tradicijų: 1-2 šalti (žuvies ir mėsos) užkandžiai, mišrainės, sriuba, 1-2 karšti mėsos (žuvies) patiekalai ir desertas (želė, kremai, saldumynai, vaisiai) ir kt. Po pietų svetainėje duodama kava arba arbata.
Gėrimai – tokie patys kaip ir per pusryčius. Prieš pietus svečiams pasiūloma gėrimų: aperityvų, degtinės, viskio, sauso vyno ir kt.
Pietų trukmė – 2-3 valandos: už stalo – apytiksliai valanda, o likęs laikas – svetainėje.
Kai kuriais oficialiais atvejais iš karto po pietų rengiamas furšeto ar kokteilio priėmimas. Tai pati garbingiausia priėmimo forma. Po pietų garbingiausi svečiai eina į antrąjį priėmimą, kuriame jau būna susirinkę kiti svečiai, pakviesti tik į šį priėmimą. Toks dviejų priėmimų derinys rengiamas tik dalyvaujant valstybės vadovui ar kitam asmeniui, užimančiam labai aukštą postą.
Kai kada vartojamas kuklesnis pietų variantas. Šis priėmimas nuo tradicinių pietų skiriasi tokiomis ypatybėmis: svečiai sėdasi už atskirų stalų po 5-6 žmones, vaišės vyksta savitarnos principu, t. y. svečiai patys ima maistą, kuris sudėtas ant atskiro stalo. Ši rūšis mažiau oficiali ir mažiau garbinga. Aprangos forma nurodoma kvietime.
Vakarienė (angl. Supper). Ji prasideda 21 valandą ir vėliau. Vakarienės meniu ir gėrimai tokie patys kaip ir pietų.
Apsirengimo forma – kostiumas, smokingas arba frakas, moterims – vakariniai rūbai (nurodoma kvietime).
Iš esmės vakarienė nuo pietų skiriasi tik laiku – prasideda ne anksčiau kaip 21 valandą.
8. Kiti priėmimai.
Prie jų priskiriami kino seansai, muzikos ir literatūros vakarai, spaudos konferencijos, draugystės vakarai, susitikimai žaisti šachmatais, kitokius sportinius žaidimus ir kt. Vaišės būna lengvos.

Tarptautinių vizitų ir priėmimų vadybos ypatumai
Prieš atvykstant užsieniečių delegacijai priimantieji parengia du renginio projektus: bendrąją programą ir scenarijų.
Bendrojoje programoje numatomi šie darbai (bei atsakingi už juos asmenys):
1. Delegacijos sutikimas;
2. Vizito dalykinė programa (susitikimai, seminarai, pokalbiai, dokumentų pasirašymas ir kt.);
3. Priėmimai (pusryčiai, pietūs, vakarienė ir kt.);
4. Kultūros renginiai;
5. Išvykos po šalį;
6. Delegacijos palydos.
Rengiant delegacijų priėmimo scenarijų iki smulkmenų numatomi visi organizaciniai darbai, planuojamas laikas, jų atlikėjai bei techninės priemonės. Pavyzdžiui, delegacijos sutikimui akcentuotina: sutinkančiųjų asmenų sudėtis; kas, kada ir kam įteiks gėlių; sveikinimo kalbos; aprūpinimas transportu; apgyvendinimas ir kt.
Jei delegacijos vadovas bei grupės nariai atvyksta su žmonomis, numatomos atskiros programos joms bei jas lydintiems asmenims.
Priėmimo scenarijuje svarbi vieta tenka protokolinei rangų sekai. Ji lemia eilės tvarką, kurios laikantis reikėtų sveikinti (garbės) svečius.
Protokolinės rangų sekos principas (pagal Vokietijos FR protokolą):
• to paties rango užsieniečiai prieš tėvynainius;
• teisėjai prieš bažnyčių atstovus;
• moteris (dama) prieš vyrą (poną) (netaikoma žmonoms, kurios rangų sekoje turi savo vyro rangą);
• senesni svečiai prieš jaunesnius (atsižvelgiant ir į amžių, ir į tarnybos trukmę);
• svetimos institucijos darbuotojai prieš to paties rango savos institucijos darbuotojus.
Prieš rengdami svečių vizito bendrąją programą, šeimininkai privalo gerai išsiaiškinti užsienio svečių atvykimo tikslus, buvimo laiką, svarstytinus klausimus, asmeninę sudėtį .
Sudarant programą, būtina atsižvelgti į delegacijos pobūdį ir šalį, iš kurios atvyksta svečiai, jų pageidavimus (jei jie buvo pareikšti iš anksto), pasirūpinti vertėju, aptarti sutikimo ir palydų tvarką. asmeninę sutinkančiųjų sudėtį, gėlių įteikimą (jei jos bus teikiamos), bagažo nuvežimą į viešbutį, oficialių priėmimų organizavimą, kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašą, sudaryti svečių susodinimo prie stalo schemą ir t.t.
Priimančioji pusė privalo sutikti ir išlydėti svečius, organizuoti jų vežiojimą ir maitinimą, tarpininkauti sprendžiant iškilusius klausimus, nesusijusius su oficialia svečių viešnagės programa. Atsižvelgiant į delegacijos sudėtį, jų žinias apie Lietuvą, specifinius šalies, iš kurios jie atvyko, bruožus, be oficialios (darbinės) programos, reikia pasirūpinti ir turiningu užsienio svečių poilsiu (teatru, sporto varžybomis ir kt.). Rekomenduojama parengti ir įteikti užsienio svečiams atskirą programą, kurioje nurodomi tik pagrindiniai momentai: pusryčių, pietų bei vakarienės laikas, susitikimų laikas ir asmenų, su kuriais susitiks svečias, pavardės bei pareigos, kultūrinių renginių laikas ir išvykimo iš Lietuvos laikas. Pageidautina, kad šios įteikiamos svečiams programos būtų nedidelio formato.
Sutinkant svečius, būtina laikytis vadinamojo vienodo lygio principo. Tai reiškia, kad sutinkantis asmuo negali būti pagal pareigas aukščiau už sutinkamąjį (ministras neturėtų sutikti ministro pavaduotojo, direktorius – direktoriaus pavaduotojo, rektorius – prorektoriaus ir pan.).
Šis vienodo lygio principas turi tik vieną išimtį – sutinkantis asmuo pagal pareigas gali būti vienu rangu žemesnis už svečią, bet ne atvirkščiai. Asmenys, sutinkantys svečius, privalo tiksliai žinoti sutikimo ceremonijos schemą: kas ir kur turi stovėti, kas pirmas prieis prie atvykusių, kas ir kada įteiks gėlių, kas pristatys kitus sutinkančius asmenis (kurie paprastai turėtų sustoti į gretą, kad patogiau būtų pasisveikinti). Šeimininkų uždavinys – sutikimą organizuoti greitai ir tiksliai, jokiu būdu nesiūlyti svečiams eiti pirmiems, o vesti juos (kadangi jie nežino kelio). Tokio pat principo reikia laikytis ir išlydint svečius. Pagal tarptautinį etiketą išlydėti turi tie asmenys, kurie juos pasitiko.
Svečiams atvykus, šeimininkai privalo su jais aptarti svečių buvimo programą, paaiškinti numatytų konkrečių renginių tikslus, išklausyti svečių pageidavimus ir pasiūlymus. Jei aptarimo metu svečiai pareiškia daugiau pageidavimų (apie kuriuos iš anksto nebuvo tartasi), galutinį atsakymą reikėtų duoti tik gerai išsiaiškinus visas aplinkybes ir tų pageidavimų įgyvendinimo galimybes. Darbo praktikoje yra daug atvejų, kai šeimininkai piktnaudžiauja neapgalvotais ir neatsakingais pažadais. Svarbu, kad programai aptarti būtų skirta pakankamai laiko ir jauki patalpa, kurioje niekas netrukdytų (nerekomenduojame darbo kabineto – telefono skambučiai, lankytojai ir pan.). Aptarus ir svečiams pritarus pateiktai programai, ją vykdyti privalu tiek šeimininkams, tiek svečiams.
Vykdant svečių viešnagės programą, turbūt svarbiausia – laikytis punktualumo ir vizitų trukmės tikslumo.
Šiuo principu būtina vadovautis tiek dalykiniuose pokalbiuose, tiek kultūrinės programos metu. Įvairiose organizacijose, žinybose ar įmonėse jau yra nusistovėjusi svečių priėmimo “technologija”, tačiau daugelis vadovų mano, jog kuo daugiau objektų parodysi ar kuo daugiau informacijos pateiksi svečiui, tuo geriau. Šis svečių “persotinimo” informacija sindromas gana paplitęs pas mus.
Dažnai svečių garbei organizuojami priėmimai ir įvairios vaišės. Kartais tai organizuoja ir patys svečiai. Pastaruoju atveju būtina visaip padėti svečiams. Rengiant priėmimą, reikia numatyti jų pobūdį, sudaryti kviestinių sąrašą, išsiuntinėti kvietimus, paruošti susodinimo schemą, sudaryti meniu, pasirūpinti stalų serviravimu ir svečių aptarnavimu, parengti tostus bei iškilmingas kalbas, aptarti svečių priėmimą pobūvyje ir kita.
Vizito programa rengiama dviem kalbomis – svečio ir lietuvių.
Be to, parengiama informacinė medžiaga apie objektus, miestus, gyvenvietes, numatytus lankymo plane. Kitas svarbus dokumentas – svečių apgyvendinimo lydraštis, kuris taip pat spausdinamas dviem kalbomis. Jame yra visų svečių sąrašas (pradedant vyriausiuoju), nurodant jų gyvenimo vietas (rezidencija, viešbutis ar kita), telefono numerius. Be to, parengiami kvietimai į įvairius protokolinius renginius.
Tais atvejais, kai prieš aukšto lygio delegacijos vizitą į mūsų šalį atvyksta svečio šalies parengiamoji grupė, šis darbas atliekamas kartu su ja, o kitais atvejais – su svečio šalies pasiuntinybe. Prieš kiekvieną vizitą reikėtų pasirūpinti svečio valstybės vėliava, pasiteirauti apie asmeninius aukšto svečio atributus (jei jis turi) ir kt.
Susodinimas į automobilius. Vietos automobiliuose skirstomos į prestižines ir mažiau garbingas. Garbingiausia vieta laikoma dešinėje ant užpakalinės sėdynės (pagal automobilio judėjimo kryptį).
Pirmasis įsodinamas ir išlaipinamas garbingiausias asmuo. Greta jo automobilyje sėdi sutinkančios grupės vadovas, o šalia vairuotojo – vertėjas ( 8.10 pav.). Jei delegacijos vadovas atvyko su žmona, tai rekomenduojama sodinti pagal schemą, pateiktą 8.11 paveiksle. Jei delegacijai skiriami daugiaviečiai automobiliai, susodinama pagal 8.12 paveiksle pateiktą schemą. Daugiaviečiuose automobiliuose su atlenkiamomis sėdynėmis susodinama pagal 8.13 paveikslo schemą. Kai žmonių mažiau nei sėdimų vietų, sodinama tik galinėse sėdynėse. Jei transportui naudojamas asmeninis automobilis, garbingiausia vieta svečiui yra greta vairuotojo. Priminsime, jog vairuotojas ar vertėjas privalo svečiams atidaryti bei uždaryti automobilio duris.

Užsieniečių delegacija palydima į viešbutį. Palaukę, kol bus sutvarkyti apgyvendinimo formalumai, bei sutarę dėl mandagumo (protokolinio) vizito, sutinkantieji atsisveikina viešbučio vestibiulyje.
Priėmimo organizavime svarbūs pasirengimo darbai:
1. Priėmimo rūšies pasirinkimas;
2. Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas;
3. Kvietimų parengimas ir išsiuntimas;
4. Svečių sodinimo už stalo plano sudarymas pusryčiams, pietums, vakarienei;
5. Meniu sudarymas;
6. Patalpos paruošimas;
7. Stalų serviravimas;
8. Svečių aptarnavimas;
9. Tostų ir kalbų parengimas;
10. Priėmimo scenarijaus sudarymas (vedimo tvarka).
Priėmimo rūšies pasirinkimas. Priėmimo rūšis priklauso nuo tikslo. Tuo atveju, kada į šalį atvyksta su oficialiu vizitu valstybinė, parlamentinė ar kita delegacija, paprastai vadovo vardu rengiami pusryčiai, pietūs, kokteilio, furšeto, taurės šampano ar kitoks priėmimas svečio garbei. Tačiau visuomet reikia atsižvelgti į šalies protokolo tradicijas. Jos bei numatytos lėšos padės išsirinkti priėmimo rūšį.
Nepatartina rengti priėmimus esant nacionaliniam gedului, kviečiant svečius musulmonus – Ramadano periode.
Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas. Vienas iš pagrindinių priėmimo organizavimo elementų yra to sąrašo sudarymas. Atsakingas darbuotojas pirmiausia nustato kviečiamų asmenų skaičių .
Šis skaičius neturi viršyti normalių aptarnavimo galimybių bei patalpų, kuriose vyks priėmimas, dydžio. Būtina atsižvelgti ir į procentą svečių, kurie dėl įvairių priežasčių negalės ar atsisakys atvykti į priėmimą. Iš užsieniečių į sąrašą pirmiausia įtraukiami diplomatinio korpuso atstovai (jei jie kviečiami) bei visuomenės veikėjai. Labai atsargiai į kviečiamųjų sąrašą trauktini politinių organizacijų atstovai, taip pat atskiri asmenys, esantys opozicijoje. Į priėmimą (pusryčius, pietus ir t.t.), kuris apima “siaurą ratą”, nerekomenduojama kviesti asmenų su ryškiai besiskiriančiomis vienas kito atžvilgiu politinėmis pažiūromis ir pozicijomis. Kad tokie priėmimai praeitų sėkmingai, į juos tikslinga kviesti asmenis, susijusius abipusiais interesais ir draugyste.
Būtina kruopščiai patikrinti kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašus. Priešingu atveju gali būti didelių klaidų (pasitaiko, kad kvietime nurodomos neteisingos pareigos ar kita).
Kvietimų parengimas ir išsiuntimas.
Kvietimai į priėmimą.
Kvietimai spausdinami baltame brangaus popieriaus blanke. Pagrindinis kriterijus – estetinė išvaizda. Pagarbiau, jei adresato vardas ir pavardė bei jo pareigos rašomos ranka, o ne kompiuterio spausdintuvu. Jei priėmimo organizatoriai pageidauja iš anksto sužinoti, ar svečias atvyks į renginį, tuo atveju kvietimo apačioje rašomos prancūziško sakinio “Repondez s’il vous plait” (t.y. prašytume atsakyti) pirmosios raidės – R.S.V.P. bei gali būti nurodomas telefonas.
Svarbu ne tik kvietime nurodyti pradžios laiką, bet dar pažymėti s.t. arba c.t . Santrumpa s.t. (lotyniškai sine tempore) reiškia, kad atvykti reikia labai punktualiai, t.y. minutės tikslumu. C.t. (lotyniškai cum tempore) suprantamas kaip vadinamasis akademinis ketvirtis (kuo mažiau svečių, tuo punktualesni jie turi būti).
Tais atvejais, kai priėmimas rengiamas aukštas pareigas užimančio asmens garbei, kvietimas jam išsiunčiamas tik tada, kai prieš tai gaunamas sutikimas žodžiu. Šiuo atveju virš užrašo R.S.V.P. kvietime rašoma primename raidės p.m . (pranc. pour memoire) ar t.r. (angl. to remind)

Apatinėje kvietimo dalyje (pavyzdyje kairiajame kampe) nurodoma, kokia apranga svečiai turėtų vilkėti priėmime. Iškilmingiausia vyro aprangos rūšis – frakas (pranc. cravate blanche, angl. White Tie). Frakas paprastai dėvimas tik per oficialius vakarinius renginius, pavyzdžiui, iškilmingus pietus ar vakarienes. Prie juodo frako dėvima balta liemenė, pastandinti balti marškiniai su apykakle atlenktais kampeliais, juoda arba balta peteliškė, juodos kelnės su dviem juodomis šilkinėmis juostelėmis, juodi lakiniai batai, apdovanojimų ir ordinų atributika. Tuo atveju moterys dėvi ilgas vakarines sukneles. Jeigu suknelė be rankovių, galima mūvėti ilgas pirštines, prie suknelės su rankovėmis tinka trumpos pirštinės. Pirštinių nereikia nusimauti sveikinantis ar šokant, jos nusimaunamos tik prie stalo.
Smokingas (pranc. cravate noire, angl. Black Tie). Jis dėvimas ir iškilminguose, ir neoficialiuose vakariniuose priėmimuose (netinka dieniniams pobūviams). Prie juodo smokingo atlasiniais arba šilkiniais atlapais mūvimos juodos kelnės su viena šilkine juostele, dėvimi balti marškiniai standžia apykakle, plati šilkinė ar atlasinė juosmens juosta ir varlytė (nebūtinai juodos spalvos), juodi plonapadžiai batai (gali būti ir lakiniai). Moterys dažniausiai vilki ilgas ar trumpas vakarines sukneles (galimas ir ilgas sijonas).
Jei kvietime į vakarinį priėmimą apie aprangą neužsimenama arba jei nurodyta neformali (angl. informal), svečiai dėvi vizitinę aprangą: vyrai – tamsius vienspalvius kostiumus ir baltus marškinius, moterys – vizitines sukneles arba kostiumėlius.
Tautinius drabužius galima vilkėti per visus oficialius renginius.
Kvietime turėtų būti nurodyta:
• kviečiančiojo/osios vardas ir pavardė;
• kviečiamojo asmens vardas, pavardė ir kreipinys;
• pakvietimo proga arba renginio rūšis;
• renginio data ir laikas;
• renginio vieta;
• pastaba kaip rengtis (jei būtina);
• prašymas atsakyti iki…
Svečių susodinimo už stalo plano sudarymas. Jis būtinas pusryčiams, pietums ir vakarienei (nereikalingas furšetui, kokteiliui, žurfiksui ir kt.).
Pateikiame dalį rekomenduojamų svečių susodinimo už stalo schemų. 8.15 ir 8.16 paveiksluose pavaizduotas atvejis, kai priėmime dalyvauja tik vyrai. Stalui vadovauja namų šeimininkas. Nurodyta 10 ir 12 svečių, iš kurių 1,2,3,4 – garbingiausi ( 8.17 pav.) – dešimties asmenų susodinimas (moterys ir vyrai).

prancūziškasis variantas – 20 žmonių susodinimo už stalo schema. Čia šeimininkės dešinėje – garbingiausias svečias, o šalia šeimininko – garbingiausia moteris. Šeimininkės ir šeimininko kairėje – pagal rangą bei pagarbą 3 ir 4 garbingiausi asmenys. Jei priėmime dalyvauja šeimos, paprastai žmona ir vyras sodinami už stalo atskirai. Garbės svečias paprastai sodinamas veidu į langą arba, jei pagrindinis salės akcentas yra puošnios raižytos durys, – priešais duris, o restorane – priešais orkestrą.

Angliškieji susodinimo variantai. Prie stalo šeimininkas sėdi stalugalio centre, o šeimininkė – priešais jį. Garbingiausio svečio žmona sodinama šeimininko dešinėje, o pats garbingiausias svečias – šeimininkės dešinėje. Angliškasis variantas užtikrina du pagrindinius pokalbių polius – šeimininkės ir šeimininko zonose, o prancūziškasis – vieną.
Kai stalas U formos, šeimininkas ir šeimininkė sėdi vienas prieš kitą. Šalia šeimininkės – garbingiausi svečiai vyrai, šalia šeimininko – garbiosios moterys. Toliau nuo jų ir galugaliuose – žemesnio rango svečiai.

Pavyzdinė svečių susodinimo už stalo oficialiuose pusryčiuose, pietuose ar vakarienėse nuostata – griežtai laikytis vyresniųjų tarnautojų ar visuomeninių svečių rango. Nesilaikymas to gali būti suprantamas kaip sąmoningas ne tik svečio, bet ir šalies, kuriai jis atstovauja, prestižo pažeminimas. Tai gali apsunkinti šalių santykius. Kad būtų išvengta svečių susodinimo nesklandumų, rekomenduojama dar prieš išsiunčiant kvietimus apgalvoti, į kurią vietą kiekvienas atsisės. Patartina sudaryti susodinimo planą. Pagal mūsų šalies nacionalinį protokolą aukščiausio rango svečias visuomet sėdi šeimininkei iš dešinės.
Pagrindinė susodinimo taisyklė – artimiausios vietos prie šeimininko ir šeimininkės laikomos garbingiausiomis. Kuo toliau nuo šių asmenų, tuo jos mažiau garbingos. Vieta iš dešinės pusės garbingesnė negu iš kairės . Pirmos iš dešinės ir kairės pusės nuo šeimininko sodinamos moterys, pirmi nuo šeimininkės – vyrai. Po to vietos mainosi: šalia moters sodinamas vyras ir atvirkščiai. Moteris nesodinama gale stalo, jei jame nesėdi ir vyras. Beje, pasaulio šalyse yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Kinijoje garbės vietos yra šeimininkui iš kairės. Švedijoje garbės svečias sodinamas šeimininkės kairėje, o garbės viešnia – šeimininkui iš dešinės.
Ištekėjusi moteris turi pirmenybę prieš vedusį vyrą. Jeigu namų šeimininkė nedalyvauja, jos vietą gali užimti vieno iš garbingiausių svečių žmona. Taip pat svarbu, kad dalyviai mokėtų užsienio kalbą, jei šie sėdi šalia užsienio šalių svečių.
Dideliuose priėmimuose, kur gausu svečių, dar naudojamos svečių vietas nurodančios kortelės.Pagal tarptautinį etiketą jos vadinamos prancūzišku žodžiu placement. Be jų matomoje vietoje pritvirtinamas užstalės susodinimo planas, kuris neretai vadinamas afiša.

Tvarkos prie stalo svarbiausios taisyklės:
• visada laikytis protokolinės rangų tvarkos;
• garbės vieta yra šalia šeimininko arba šeimininkės;
• žmonoms/vyrams ir gyvenimo draugams/draugėms tenka pakviestojo partnerio rangas;
• santuokinės ir kitos poros sodinamos atskirai , paliekant joms galimybę pasikalbėti;
• užstalės partneris sėdi savo užstalės partnerei iš kairės;
• niekada šalia nesodinti dviejų damų (tabu!);
• užstalės afiša turi bûti pritvirtinama matomoje vietoje;
• užstalės kortelės padeda susirasti vietą.
Meniu sudarymas. Sudarant meniu būtina įvertinti svečių skonį, nacionalines ir religines tradicijas. Meniu sudaromas pradedant karštu patiekalu bei įtraukiant tik tarpusavyje derančius patiekalus.
Patalpos paruošimas ir stalų serviravimas.
Vienas pagrindinių dekoracijos elementų – gėlės . Jos merkiamos taip, kad neuždengtų svečių, sėdinčių vienas priešais kitą, netrukdytų jiems bendrauti. Vazos su gėlėmis paprastai statomos stalo viduryje ar kraštuose (jeigu ten nėra indų). Kai daugiau svečių, jos statomos ant kiekvieno stalo (10-12 žmonių grupei). Gėlės gali būti tos pačios ar skirtingų spalvų ir rūšių. Gėlės parenkamos atsižvelgiant tiek į vazos spalvą, tiek į jos formą. Gėlių spalva turėtų derėti prie indų ir staltiesės spalvos.
Priimdami svečius iš kitų šalių, stalą galime papuošti gėlėmis, kurių spalvos atitinka tų šalių nacionalines spalvas. Šventinę nuotaiką galima sukurti specialiai tai progai sukomponuota puokšte. Ji turėtų būti neaukšta, kad netrukdytų svečiams bendrauti. Geriausiai tinka bekvapės gėlės, nes tarp svečių gali pasitaikyti alergiškų kvapams.
Vazos aukštis neturi viršyti pusės puokštės aukščio. Rekomenduotinas santykis – 5 su 3.
Kitas dekoracijos elementas – metalinėse, krištolinėse ar porcelianinėse žvakidėse degančios žvakės. Jos gali būti tiek baltos, tiek spalvotos, bet visada priderintos prie stalo elementų.
Iškilminguose pobūviuose, degant žvakėms, uždegami šviestuvai, sietynai. Jauku, kai šviestuvai patalpą apšviečia iš šono ar kampo. Mažas šviesos žiburėlis – žvakė ilgais rudens ar žiemos vakarais prie priėmimo stalo suteikia paslaptingumo ir iškilmingumo.
Stalo serviravimas.
Įrankiai serviruojami tokia tvarka, kokia bus patiekiami valgiai, t.y. peiliai, šakutės, šaukšteliai išdėstomi pagal naudojimosi jais eilę. Iš kairės dedamos šakutės, iš dešinės – peiliai. Visi jie aštriuoju galu nukreipti į kairę. Virš lėkštės dedami įrankiai desertui valgyti. Šaukštelis dedamas virš šakutės. Šaukštelio rankenėlė yra viena iš dešinės, o šakutės – iš kairės pusės, nes viena ranka naudojamės šaukšteliu, o kita – šakute. Jei bus patiekta sriuba, tarp peilių žuvies patiekalui ir užkandžiams dedamas didelis šaukštas išgaubtąja dalimi į apačią. Šakutės taip pat serviruojamos išgaubtąja dalimi į apačią: prie pagalbinės lėkštės – didelė mėsos patiekalams, po to žuvies patiekalams ir mažoji užkandžiams. Atstumas tarp įrankių ir stalo galo yra 1-2 cm. Tokiu pačiu atstumu atskiriami vienas nuo kito ir įrankiai. Desertui įrankiai dedami virš pagrindinės lėkštės (išskyrus tą atvejį, kai serviruojamas stalas tik desertui – tuomet deserto įrankiai dedami kaip pagrindiniai – dešinėje arba abiejose desertinės lėkštelės pusėse).
Paprastai padėklinėje lėkštėje padedama apvali medžiaginė servetėlė, kad sumažintų dedamos užkandžių lėkštutės garsą. Jei pietūs bus pradedami nuo sriubos, ant tos servetėlės bus dedama gili sriubos lėkštė. Kita servetėlė, sulankstyta trikampiu, gobtuvu ar kitu būdu, dedama ant užkandžių lėkštutės arba ant lėkštelės duonai.

Tostai ir kalbos.
Tarptautinis etiketas numato net savotišką priėmimuose keliamų tostų scenarijų. Taigi tostai ir kalbos prasideda lojalumo tostu , kuris sakomas po pagrindinio patiekalo arba po deserto, kai išpilstomas šampanas (arba putojantis vynas). Tosto trukmė – nuo dešimties žodžių iki minutės (ypatingais atvejais šiek tiek ilgiau). Pobūvio šeimininkas pasveikina garbės svečią ir kitus susirinkusius. Po to nurodo aplinkybes ir priežastis, nulėmusias šį susitikimą, o pabaigoje palinki sveikatos garbės svečiui ir sėkmės jo šaliai. Kalboje (jos trukmė – 5 min.) galima paminėti priėmimo priežastį bei pakviesti garbės svečią pasakyti savo žodžius. Toliau – garbės svečio kalba. Svečias, atsakydamas į šią kalbą, padėkoja už šį palinkėjimą ir priėmimą, pasidalija įspūdžiais apie susitikimą ir pobūvį bei palinki sveikatos šeimininkams bei priėmimo dalyviams.
Europiečiai dažniausiai tostus kelia priėmimo pradžioje. Lietuvoje pastaruoju metu per oficialius priėmimus tostais pasikeičiama pobūvio pradžioje. Sakyti reikia gerai apgalvotus tostus: jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti familiarūs. Paprastai kiti tostai priklauso nuo pirmojo (lojalumo) ir pagrindinio tosto turinio.
Gana dažnai tenka matyti, kaip aukšto rango pareigūnai skaito kalbas “iš popieriaus”. Tarptautinis etiketas teigia, jog tai nėra labai mandagu, nors iškilmingų priėmimų metu garbingiausiam svečiui ir šeimininkui skaityti tosto arba oficialios kalbos tekstą ir nedraudžiama.
Pagal etiketą negeriantis alkoholio žmogus po kiekvieno tosto pakelia savo taurę ir, prilietęs prie lūpų, vėl pastato. Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienių metu nepriimta susidaužti taurėmis, bet jei susidaužiama – vyro taurė moters taurę turi liesti žemiau.
Ar dera moteriai pirmajai pradėti sakyti tostą ar kalbą? Pagal Vakarų etiketo taisykles rekomenduojama, jog tostus ar kalbas pradėtų sakyti vyrai. Be to, jų metu būtina tyla – negalima valgyti, kalbėtis, pilstyti gėrimus ar pan.
Susėdus prie stalo reikia vengti pokalbio apie šeimyninį gyvenimą, bėdas, ligas, politiką, religiją, šeimos pajamas. Nepridera kalbėti ir apie verslo reikalus, dalykus, dominančius tik jus ir jūsų kaimyną. Taip pat nekalbama ir apie asmenis kurių dalyvaujantys nepažįsta. Pokalbio prie stalo metu reikia dėmesingai klausytis savo pašnekovo, ypač sėdinčio dešinėje. Pokalbis turi būti lengvas, malonus, netrukdantis valgyti. Bendravimą prie stalo baigti galima galvos linktelėjimu su žodžiais “buvo malonu”.
Jeigu pusryčių, pietų ar vakarienės metu numatomos oficialios kalbos ir tostai, šeimininkas privalo garbingiausiam svečiui, kuris rengiasi tokiam žodžiui, nusiųsti savosios kalbos ar tosto teksto kopiją, kad šis galėtų pasirengti atsakymui. Svarbiame susitikime atsakymas išsiunčiamas anksčiau. Kalba ar tostu galima išreikšti padėką, pasveikinti, kreiptis į susirinkusius, ko nors palinkėti.
Atsakydamas į kalbą garbingasis svečias turi išreikšti dėkingumą už parodytą svetingumą, apžvelgti buvusių susitikimų rezultatus, pritarti suinteresuotumui šiuo susitikimu, užtikrinti draugiškus jausmus ir t.t.
Tostas arba kalba ir atsakymas į juos turi būti parašytas ta pačia (pvz., anglų) kalba. Jei neįmanoma vartoti svečio šalies kalbos, tostai arba kalbos rašomos ir sakomos abiem pusėm suprantama (t.y. trečiąja) kalba arba bent daugumai svečių suprantamais žodžiais, nors tarptautinis etiketas neprieštarauja esant daugiakalbei auditorijai visiškai nekelti tostų ir nesakyti kalbų arba priėmimo dalyviams išdalyti vertimus.
Vizitinės ir stalo kortelės.
Etiketas reikalauja, kad vyro vizitinėje kortelėje, siunčiamoje arba įteikiamoje moteriai, būtų atspausdintas tik jo vardas ir pavardė. Moteris neturėtų palikti savo kortelės nevedusio arba išsiskyrusio vyro namuose. Jei vyras siunčia savo vizitinę kortelę ištekėjusiai moteriai, jis turėtų jas nusiųsti dvi: vieną damos vyrui, nors ir nebuvo pristatytas jam.
Grynai oficialiais atvejais tarptautinėje praktikoje vartojami trumpi simboliai – paprastai ranka kairiajame apatiniame vizitinės kortelės kampe užrašomos lotyniškos raidės. Dažniausiai vartojamos prancūzų kalbos žodžių pirmosios raidės:
• p. r. (pour remercier) – išreiškiant padėką ir dėkingumą. Neatsakoma;
• p. f. (pour feliciter) – sveikinant kokios nors šventės proga. (Atsakoma siunčiant savo kortelę su užrašu p. r.);
• p. f. N. A. (pour feliciter Nouvel An) – sveikinant su Naujaisiais Metais. (Atsakoma savo kortele su užrašu p. r.);
• p. c. (pour condolence) – pareiškiant užuojauta. (Atsakoma savo kortele su užrašu p.r.);
• p. p. c. (pour prende conge) – kai galutinai išvažiuojate iš šalies (vietoje asmeninio vizito). Neatsakoma;
• p. p. (pour presenter) – kai neakivaizdžiai pristatomas naujas pareigūnas. Jo viršininkas siunčia savo kortelę kartu pridėdamas naujojo pareigūno kortelę, ant kurios nieko nerašoma. Atsakoma siunčiant naujajam pareigūnui savo kortelę, ant kurios nieko nerašoma.
Mažiau oficialiomis progomis vietoje šių simbolių užrašomi žodžiai trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui: “…sveikina su švente”, “…reiškia padėką”, “…dėkoja už naujametinius sveikinimus”, “…sveikina su Vasario 16-ąja” ir t.t.
Ir dar viena labai svarbi taisyklė – jei į vizitinę kortelę būtina atsakyti. Tai darome tą pačią dieną, t.y. per 24 valandas (taip pat su vizitine kortele).
Vizitinės kortelės (pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio “viziter”, t.y. vizituoti, lankytis, susipažinti) yra įvairių formatų ne per daug kieto kartono lapeliai. Pagal tarptautinį protokolą vyrams rekomenduotinos 100 x 60 mm arba 90 x 50 mm kortelės, o jų žmonoms – maždaug kvadratiniu centimetru mažesnės, t.y. 80 x 40 mm. Tarptautinių firmų atstovai savo vizitinėse kortelėse be pagrindinio turinio (vardo, pavardės ir profesijos) nurodo darbovietės ir ryšio priemonių (telefonų, faksų) numerius. Tokia vizitinė kortelė papuošiama firmos ženklu.
Pažintis su svečiais bei verslo partneriais prasideda nuo pasikeitimo vizitinėmis kortelėmis. Tarptautinio bendravimo etiketas tam siūlo keletą taisyklių. Vizitinę kortelę svečiui galima įteikti tik tada, kada jūs jam jau pristatyti. Momentą reiktų pasirinkti tokį, kad asmuo, kuriam įteikta jūsų vizitinė kortelė, galėtų ją ramiai perskaityti ir įteikti savąją. Atsakyti kortele į kortelę – privaloma mandagumo taisyklė. Tuo metu reikia garsiai ir aiškiai pasakyti savo pavardę, kad užsienietis galėtų išgirsti, kaip teisingai tariama pavardė. Taigi praktinė vizitinių kortelių reikšmė gana aiški – oficialus asmeninės pažinties įforminimas. Tačiau tai ne vienintelis kortelių vartojimo gyvenime atvejis. Vizitine kortele galima pasveikinti ir nacionalinių švenčių, gimimo dienos arba jubiliejaus progomis, pareikšti užuojautą arba padėką – tada vizitinė kortelė adresatui nuvežama asmeniškai kartu su gėlių puokšte, dovana ar suvenyru.
Stalo kortelės.
Jei kortelė yra vienguba, ją rekomenduojama padėti į svečio pagrindinę lėkštę. Tačiau daugiausia vartojamos stogo formos kortelės. Patariama abiejose jos pusėse užrašyti svečio vardą ir pavardę originalo (dažniausiai anglų) kalba. Tai daroma tam, kad būtų galima iš tolo matyti ir nesuklystant kreiptis į svečią pavarde.
Stogo kortelės statomos ant stalo kiek dešiniau prieš pakviestojo asmens lėkštę. Kai vienguba kortelė padėta lėkštėje, svečias ją paima ir padeda šalia savęs ant stalo. Ne lėkštėje padėtų kortelių liesti visiškai nereikia. Pasiimti kortelę atminimui galima, bet tik pasibaigus pobūviui (nors tai dažniausiai nemandagu).
Ant švediško, taip pat kokteilio ir furšeto priėmimų stalo minėtosios kortelės nereikalingos. Apie priėmimo pobūdį galima spręsti iš kvietimo
Jos taip pat kaip ir vizitinės kortelės neturi tiksliai nustatyto formato, tačiau paprastai nebūna didelės. Stalo kortelės gaminamos iš standaus balto popieriaus. Firmos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos jose gali atspausdinti savo firminius ženklus arba emblemas – tik patariama kortelių neperkrauti. Maketuojant stalo kortelių tekstą, išryškinamas pakviestojo vardas, pavardė bei titulas.

Informacijos šaltiniai


1. Baršauskienė V. Dalykinė komunikacija.-Kaunas, 2002.-238 p.
2. Bierach A.. Kūno kalba. – Kaunas, 2000.
3. Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas, 1996. – 320 p.
4. Lydeka A. Protokolo pagrindai.- Vilnius, 2000.- 343 p.
5. Misevičius V. Tarptautinis bendravimas. -Kaunas, 1998.-260 p.
6. Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika.-Kaunas, 2001.-237 p.
7. Pruskus V. Verslo etika.-Vilnius, 1994. – 280 p.

Tarptautinis verslo protokolas ir etiketas

ĮVADAS

1. Tarptautinio protokolo idėja

Žodžiu “protokolas” , kuris kilęs iš graikų kalbos, buvo vadinama dokumentų įforminimo ir archyvų tvarkymo taisyklių visuma. Laikui bėgant tarptautinio protokolo turinys pasipildė bendravimo etikos ir ceremonialo sąvokomis.

Tarptautinio protokolo normos nėra kurios nors šalies ar grupės asmenų pramanas. Tai – ilgos oficialaus bendravimo istorijos rezultatas. Tarptautinio protokolo sąvoka apibūdinama įvairiai: protokolas – vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo taisyklių visuma; tarptautinis protokolas – visuma visuotinai pripažintų taisyklių ir tradicijų, kuriomis tarpusavio bendravimą grindžia vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės ir t.t.
Mūsų dienomis pasaulyje tarptautiniu lygiu bendrauja apie 200 valstybių, turinčių skirtingas visuomenines-politines santvarkas, tradicijas kultūrą, kalbą, suprantama, kad jų tarpusavio santykiai turi remtis visuotiniais tarpusavio bendradarbiavimo principais. Norint įgyvendinti šiuos principus praktikoje, reikia tam tikro instrumento, kuriuo šalys galėtų pademonstruoti palankumą viena kitai ir bendrauti. Šitaip susiformavo tarptautinis diplomatinis protokolas.
Šiais laikais griežtai laikomasi tarptautinio protokolo taisyklų ir normų, kai užmezgami diplomatiniai santykiai, vyksta oficialūs vizitai, vedamos derybos. Ypač svarbūs yra kitos šalies įvairaus pobūdžio šventės bei gedulingi įvykiai. Griežtai paisoma valstybinės vėliavos ir valstybinio himno naudojimo normų.
Protokolo pagrindas – tarptautinės etiketo taisyklės. Žodžiu “etiketas” apibūdinamas išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas. Etiketo pagrindu ir susiformavo tarptautinis protokolas.
Etiketas visada buvo žmonių bendravimo priemonė, dėmesio ir pagarbos vienas kitam raiškos būdas. Remiantis etiketo, kaip ir protokolo, normomis žmogus gali būti gerbiamas ir ignoruojamas, aukštinamas ir žeminimas. Etiketas yra iškalbingas, jis byloja apie reikšmingus dalykus: išorinės elgesio kultūros požiūriu apsaugodamas kiekvienos asmenybės orumą, jis padeda plėtoti humanišką žmonių tarpusavio santykių turinį. Etiketas ypač svarbus konfliktinių situacijų, derybų metu. Nesilaikant etiketo normų iš principo neįmanoma našiai svarstyti problemų, keistis nuomonėmis, kolektyviai ieškoti tiesos. Net smarkiausiai susikirtus pažiūroms, įsitikinimams, koncepcijoms, etiketas neleidžia suirti pagarbos ir padorumo atmosferai, nuomonių skirtumui virsti tarpusavio įžeidinėjimu, orumo menkinimu. Jis padeda išsaugoti partnerių lygiateisiškumo, džentelmeniškumo principus.
Žmogus, išmanantis tarptautinio protokolo normas, bet kokioje situacijoje jaučiasi jaukiau ir stabiliau. Įvairiausiuose pobūviuose ir priėmimuose toks žmogus žino, kokiu atveju reikia vilktis tą ar kitą protokolo nustatytą drabužį, kaip jam dera elgtis toje ar kitoje aplinkoje. Žinojimas teikia pasitikėjimo savimi, išvaduoja nuo spėlionių, nervinės įtampos. Tam tikros bendravimo bei elgesio taisyklės gyvuoja jau ne vieną amžių, jos yra bandytos perbandytos, tad šiandien nieko nauja nebereikia išradinėti – reikia tik įsiminti tarptautinio protokolo normas, ir jo padiktuota mandagumo ir pagarbos kalba leis mums susišnekėti bet kokioje situacijoje, bet kurioje šalyje.
Tarptautinio verslo taisyklė teigia, kad atvykėlis privalo taikytis prie vietos papročių bei tradicijų.

Susitikimų protokolas: apranga

Renkantis drabužius svarbu ir klimatas ir kultūra. Tropikuose ar karštose dykumų šalyse verslininkai dažniausiai dėvi atvirus marškinius ir medvilnines kelnes. Bet netgi tose rinkose pirmojo susitikimo proga verčiau apsirengti kostiumą arba švarką ir kelnes.
Verslininkės moterys gali vilkėti klasikinę suknelę, kostiumėlį ar švarkelį su sijonu. Vyrai susitikimams su aukšto rango asmenimis daugeliu atvejų turėtų rengtis taip: tamsus kostiumas, konservatyvus kaklaraištis ir tamsios kojinės.

Galima išskirti kelis patarimus, svarbius skirtingoms šalims, dėl aprangos:

1. Lotynų Europoje ir Lotynų Amerikoje ypač kreipiamas dėmesys į drabužių, papuošalų bei aksesuarų stilių ir kokybę.
2. Verslo partneriai iš Vidurio Rytų apie jus dažniausiai spręs iš jūsų portfelio, laikrodžio, rašiklio bei juvelyrinių papuošalų kokybės ir kainos.
3. Vokiečiai mieliau tvarko dalykinius reikalus su vyrais, kurių batai švariai nublizginti.
4. Visoje Azijoje verta avėti geros kokybės įsispiriamus batus, nes vietos papročiai reikalauja, kad nusiautumėte įžengdami į šventyklas, namus ir kartai net į įstaigas.
5. Amerikiečiai kreipia ypatingą dėmesį į dantis, todėl kai kurie europiečiai, ruošdamiesi komandiruotei į Ameriką, apsilanko pas dantų gydytoją.
6. Į musulmoniškas šalis (taip pat ir į Indiją) atvykusios moterys turėtų kuo labiau slėpti savo kūną.

Susitikimų protokolas: punktualumas

Galima išskirti keletą šalių ir jų susitikimo protokolo ypatumus.

Vokietija, Šveicarija, Švedija, Nyderlandai yra griežtai laiką traktuojančios kultūros, todėl į susitikimą būtina atvykti laiku. Vietos ir laiko pajungimas tvarkingumo principui yra vienas ryškiausių šių kultūrų bruožų. Net ir pusryčiai, pietūs bei kiti priėmimai čia prasideda labai tiksliai. Svarbu žinoti, kad partneriai iš laisvai traktuojančių laiką kultūrų, kurie verčia mus laukti, nebūtinai yra nemandagūs. Jie yra tokie, kokie yra – polichroniški.

JAV. Amerikiečiai saugo laiką ir vertina punktualumą. Jie naudojasi dienraščiu ir gyvena pagal tvarkaraštį. JAV laikas – materialinė vertybė, kurią galima sutaupyti, išleisti, prarasti, surasti, investuoti ir išvaistyti. Jei JAV verslininkai susitars dėl susitikimo kieno nors biure 9 val., jie bus tikri, kad bus priimti be jokių užlaikymų. Asmuo, kuris privers laukti ilgiau kaip dešimt minučių, bus laikomas arba beviltiškai nedrausmingu, arba nedovanotinai šiurkščiu. Susitikimui prasidėjus amerikiečiai tikisi, kad diskusijoms niekas netrukdys iki jų pabaigos. Jie lengvai suirzta, kai susitikimą nuolat pertraukia telefono skambučiai, netikėti lankytojai ar sekretoriai su šūsnimis popierių, kuriuos reikia pasirašyti. Užsienio derybininkai privalo laiku atvykti į visus susitikimus JAV ir gali tikėtis atsiprašymo, jeigu bus priversti kelias minutes palaukti.

Neverbalinis bendravimas

Gestai, mimika, intonacija – svarbi dalykinio bendravimo dalis. Jais (neverbaliniu būdu) galima pasakyti kur kas daugiau negu žodžiais. Jeigu tarp dviejų informacijos šaltinių (verbalinės ir neverbalinės) kyla prieštaravimų: žmogus kalba viena, o jo veide parašyta visai kas kita, tai, žinoma, didesnį pasitikėjimą kelia neverbalinė informacija. Dažnai japonų derybininkai sėdi netardami nė žodžio, o šnekieji amerikiečiai nemėgsta tokių pauzių. Neverbaliniai bendravimo komponentai itin reikšmingi pirmomis susitikimo minutėmis.
„Pagal rūbą sutinka…“- byloja liaudies patarlė. Ir tas „rūbelis“ ne tik kostiumas, bet pašnekovo poza, žvilgsnis, šypsena ir kt. Dar neištarus nė žodžio susiformuoja pirmas įvertinimas ir pokalbių metu jį pakeisti būna sunku.

Neverbalinis pasisveikinimas

Tradiciškai moterims palikta teisė pirmosioms ištiesti ranką. Tad ir universali etiketo taisyklė nurodo, jog vyras, pristatomas moteriai, turi palaukti, kad moteris pati ištiestų ranką. Į dalykinius reikalus orientuotose kultūrose dažniausiai tikimasi, kad verslininkė sveikindama paspaus vyrui ranką.
Tvirtas, stiprus rankos paspaudimas rodo atvirumą, pasiruošimą bendradarbiauti. Rankų paspaudimas yra labai iškalbingas: jei žmogus ignoruoja jūsų pasveikinimo gestą, vadinasi, jis ne itin tinkamas verslo partneris, nes gali būti piktas, užgaulus, išsiblaškęs.

Kai kuriose OS kultūrose moteris gali nenorėti spausti vyrui rankos. Indijoje atvykėliai vyrai turėtų būti pasirengę padaryti elegantišką namaste gestą (pietuose vadinamą namaskar) – suglaudę delnus maždaug smakro aukštyje šiek tiek nulenkti galvą.

Bendraujant su Tailando moterimis tinka panašus wai gestas.

Japonijoje rekomenduojama švelniai žvelgiant į partnerį spustelėti jam ranką ir pagarbiai linktelėti.

Kinijoje pirmiausia pasisveikinama paspaudžiant ranką su aukščiausio rango asmeniu.

Neverbalinis pasisveikinimas: pabučiavimas į ranką, skruostą, lūpas… ar niekur?

1. Vyrai, kurie nusprendžia laikytis šio ritualo, bučiuodami moteriai ranką ar skruostą neturi liesti jos odos.
2. Bučinys į skruostą. Britai paprastai bučiuoja tik vieną kartą (į dešinį skruostą), prancūzai – du (pirma į kairį, paskui į dešinį), o aistringieji belgai – tris ( į kairį, dešinį, kairį).
3. Bučinys į ranką. Santūrieji vokiečiai į skruostus bučiuojasi labai retai. Kaip ir italai ar ispanai, vokiečiai labiau linkę bučiuoti ranką. Užsieniečiai neprivalo jausti pareigos bučiuoti damai ranką.
4. Kai kurie atvykėliai į Rusiją gali pasijusti keistai, kai juos į lūpas pradės bučiuoti rusai vyrai, tuo pat metu stverdami svečią į didžiulį meškino glėbį. Patarimas – į visą tai reaguoti atlaidžiau ir su šypsena.

Atstumas

Bendraujant su užsieniečiais svarbu pasirinkti tinkamą atstumą tarp pašnekovų. Pavyzdžiui, amerikiečiai artimu atstumu laiko zoną nuo 15 cm iki 1 m 20 cm, o tolimu – zoną nuo nuo 1 m 20 cm iki 3 m ir daugiau. Svarbu atkreipti dėmesį į partnerio norus bei jo reakciją laikantis bendravimo atstumų.
Atstumas, kurio laikosi kalbėdami žmonės, priklauso nuo šalies ypatumų. Dalykiniuose pokalbiuose rusai prieina prie pašnekovo daug arčiau negu amerikiečiai. Tokį atstumo sumažinimą amerikietis gali suvokti kaip „suvereniteto“ pažeidimą, bereikalingą familiarumą, o rusai atstumo didinimą gali suprasti kaip santykių šaltumą, perdėtą oficialumą.
Atkreipsime dėmesį į skirtingų tautybių žmonių atstumus pokalbio metu:
Artimą atstumą išlaiko: arabai, japonai, Pietų Amerikos gyventojai, prancūzai, negrai, ispanai, italai, gyvenantys Šiaurės Amerikoje.
Vidutinis atstumas būdingas austrams, australams, vokiečiams, švedams, šveicarams.
O didelį atstumą išlaiko: didžiosios Britanijos ir Šiaurės Europos bei dauguma Azijos šalių gyventojai.

Simboliniai gestai

Simboliniams gestams priklauso, pavyzdžiui, šiandien labai paplitęs daugelyje pasaulio šalių amerikietiškas simbolis „OK (Okey)“, reiškiantis „viskas gerai“, „viskas tvarkoje“ ir perduodamas nykščiu ir smiliumi, kurie tarsi parodo „O“ raidę. Tačiau šis gestas nėra vienprasmis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis gali reikšti nulį, o Japonijoje – pinigus, kai kur Europoje ir Rusijoje – tai vulgarus ir užgaulus seksualinis gestas. Rytų ir Pietryčių Azijoje labai negražu nukreipti į ką nors smilių (rodomąjį pirštą). Ypač nemandagu smiliumi kviesti žmogų (Azijoje šiuo gestu kviečiami tik šunys ir prostitutės) – geriau pamoti sulenkiant visą plaštaką (delnu į viršų).
Gestų kalbą labai ištobulinta arabų pasaulyje. Ištiesta į priekį ranka delnu žemyn, pirštais darant grandymo judesius ore, simbolizuoja prašymą prieiti, prisiartinti. Jeigu arabui patinka jūsų sąmojis, jis impulsyviai griebs jūsų delną ir savo pirštais garsiai pliaukšės į jį. Tas pats gestas reiškia, jog sutinkama sudaryti sandorį. Trumpas galvos judesys atgal, pakeliant barzdą ir antakiu, reiškia neigimą.
Visose Artimųjų Rytų šalyse trys pirštai, sudėti žiupsneliu ir pakelti į viršų, reiškia prašymą neskubėti, palaukti minutėlę.
Beje, dėl šių gestų būna daugiausia nesusipratimų. Žmonės jais dažniausiai naudojasi, kai gerai nemoka kalbos. Jie mano, kad gestai visose šalyse vienodi. Deja, tokia nuomonė sukuria daug komiškų ir keblių situacijų. Mūsų šalyje į viršų pakeltas nykštys reiškia aukščiausią įvertinimą, JAV šis gestas vienu atveju reiškia „viskas tvarkoje“, o kitu – norą sustabdyti mašiną, o Graikijoje – „užsičiaupk“… Išvada aiški: jeigu nežinoma tiksli gestų reikšmė, kalbant su užsieniečiu geriau jų visai atsisakyti.

Susitikimų protokolas: kreipinio forma

Kuo formalesnė kultūra, tuo formaliau kreipiamasi į asmenį – tai pavarde, minint titulą, pareigas ar laipsnį.

• Kreipiniai”Direktoriau Kimai” arba “Pirmininke Parkai” Rytų Azijos kultūroje bus pakankamai pagarbūs.

• Bendraujant su moterimis Japonijoje dera prisiminti, kad mandagioji priesaga san reiškia ir “panelė”, ir “ponia”, ir “ponas”.

• Kinai paprastai turi tris vienskiemenius vardus, kurių pirmasis yra jų pavardė. Taigi į partnerį Yi Er Maną reikia kreiptis “Pone Yi”, o ne “Pone Man”.

• Tačiau, kad padėti užsieniečiams, savo vizitinėse kortelėse kinai dažnai sukeičia vardus vietomis. Tą patį kartais daro ir mandagieji japonai. Suabejojus, reikėtų nesidrovėti paklausti.

• Didžiausia Indonezijos etninė grupė yra javiečiai, paprastai turintys tik vieną vardą. Bet viduriniosios klasės atstovai dažniausiai turi du, o aukštesniosios – tris vardus.

• Jei Malaizijoje jūsų partneris yra Tan Sri, būtinai reikėtų minėti šį titulą bendraujant raštu ir žodžiu.

• Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje svarbiausi yra du paskutiniai vardai. Į meksikietį Pablą Garcią Mendozą reikėtų kreiptis Senor Garcia. Bet jeigu jis baigęs universitetą, geriau vadinti jį Licencialo (moterį – Licenciada) Garcia.

• JAV nėra labai svarbu kaip bus kreipiamasi,- svarbiau ar partneris bus pakviestas pietų. Į gydytojus kreipiamasi “Daktare”. Ką tik įsikūrusiose bendrovėse visi vadins kits kitą vardais, bet didelėse, tradiciškesnėse konporacijose į vadovus dažnai bus kreipiamasi “mister”, “miss”, “ms” arba “missis”- bent jau darbe.

Verbalinis pasisveikinimas

Sveikinantis daugelis kultūrų vartoja standartines formuluotes. Amerikiečiai dažnai pradeda pokalbį fraze: “ Sveiki, kaip laikotės?”, kurioje iš tikrųjų nesiteiraujama apie sveikatą. Tai viso labo nereikšminga frazė, į kurią automatiškai atsakoma: “Puikiai, o kaip laikotės jūs?” Ir tada visi pereina prie reikalo.
Priešingai nei amerikiečiai, vokietis teirausis “Wie geht es Ihnen?”, jei norės sužinoti, ar jau pasveikote po ligos.
Kai vokiečiai pristatomi pirmą kartą, jie sako: “Sehr angenem”, kas reiškia, jog jiems labai malonu su jumis susipažinti. Tas posakis reiškia tą patį, kaip ir angų: “Pleasure to meet you” arba prancūzų frazė: “Enchante”(reiškia: “Aš sužavėtas susitikimo su jumis”).
Pietryčių Azijoje, pavyzdžiui: Singapūre, ryte galima išgirsti klausimą: “Ar jūs jau papietavote ?”. Mandagus atsakymas į šį pasveikinimą: “Taip ačiū. O jūs jau papietavote ?”- ir visai nesvarbu, koks paros laikas.

Susitikimų protokolas: keitimasis vizitinėmis kortelėmis

Vizitinės kortelės tapo mūsų gyvenimo kasdienybe, būtinu atributu prisistatant pačiam ar pasveikinant kitus, reiškiant užuojautą. Jos yra labai patogios, kadangi atlieka kai kurias funkcijas už savininką. Vizitinę kortelę galima paduoti asmeniškai, įteikti per vairuotoją arba pasiųsti paštu.
Bendraujant su užsieniečiais, vizitinės kortelės atlieka savotišką „asmens pažymėjimo“ vaidmenį -bet kuri pažintis su partneriais prasideda nuo pasikeitimo vizitine kortele.
Dažniausiai vizitinėmis kortelėmis keičiamasi dalykinių pokalbių metu. Vykstant į pokalbį, reikėtų pasiimti pakankamą skaičių vizitinių kortelių. Pagal protokolą pirmasis vizitines korteles įteikia atėjęs asmuo. Pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis prasideda nuo paties aukščiausio delegacijos nario ir eina tiksliai pagal rangus žemyn.
Ypač griežtai laikosi taisyklių japonai, kur nusižengimas hierarchijai tolygus įžeidimui. Amerikiečiai šiuo atžvilgiu demokratiškesni.
Į vizitines korteles būtina atsakyti. Tai reiškia, kad jei vizitinę kortelę duoda mums, turime mainais įteikti savąją. Jei atsitinka taip, kad tuo metu savo vizitinės kortelės neturime, reikia pasiaiškinti, kodėl negalime jos pateikti.
Etiketo specialistai teigia, kad vizitinė kortelė turi būti paprasta ir funkcionali. Visokie pamarginimai ir piešinukai solidumo jai nesuteikia, veikiau atskleidžia prastą skonį. Pageidautina, kad firmos logo būtų kuklus. „Vizitinėje kortelėje namų telefono geriau nespausdinti – jį visada galima užrašyti ranka“,- pataria specialistai.
Visur galioja paprastos, bet privalomos vizitinės kortelės įteikimo taisyklės: ją būtina įteikti atsuktą tekstu į pašnekovą, kad imdamas jis galėtų perskaityti įrašus. Duodant vizitinę kortelę reikia garsiai pasakyti savo pavardę, kad užsienietis daugmaž galėtų suvokti jūsų pavardės tarimą.
Vakarų Europoje, taip pat bendraujant su japonais, vizitinės kortelės atlieka asmens pažymėjimo vaidmenį. Su vizitine kortele reikia elgtis labai pagarbiai, kaip su pačiu ją įteikusiu asmeniu, kadangi ji yra alter ego, – ja negalima žaisti, gestikuliuoti. Beje, amerikiečiai su vizitinėmis kortelėmis elgiasi labai nerūpestingai, bei gali mėtyti ją ant stalo, rašinėti ant jos, įkišti kortelę į užpakalinę kišenę, netgi krapštytis ja dantis prie stalo.
Japonijoje meishi (verslo kortelėmis) keičiamasi labai ceremoningai. Kortelė įteikiama ir priimama abiem rankomis, įdėmiai skaitoma kelias sekundes, pagarbiai padedama ant konferencijų stalo, o vėliau lygiai taip pat pagarbiai dedama į odinį aplanką.

Dovanų teikimas ir priėmimas

Priešingai OR kultūroms, OS kultūros vertina keitimąsi dovanomis, nes tai įprastas būdas kurti ir stiprinti gerą tarpusavio ryšį. Išmintingas verslininkas pasikliaus vietos žmonių patarimais arba pasinaudos čia pateikiamais orientyrais.

Dovanos versle

• Reikėtų būti atsargiems teikiant dovanas, nes skirtingos kultūros turi senus tabu. Reikėtų vengti aštrių daiktų, pavyzdžiui, peilių, – kai kuriose kultūrose jie simbolizuoja santykių nutraukimą. Kinijoje nedovanoti laikrodžių. Jie lemia nelaimes, mat žodis “ laikrodis” kinų kalba skamba taip pat kaip “mirtis”.
• Puiki dovana: kokybiški rašikliai, garsių pavadinimų viskiai ar konjakai (nemusulmoniškose kraštuose), albumai bei leidiniai apie jūsų miestą, regioną ar šalį bei gaminius, kuriais garsėja jūsų šalis.
• Dovanojimas. Europoje dovanos teikiamos tuomet, kai sutartis jau pasirašyta. Japonijoje ir daugumoje kitų Azijos valstybių – po susitikimo. Šiaurės Amerikoje neįprasta teikti dovanas. Daug bendrovių laikosi griežtos politikos dėl dovanų, ypač pareigūnams, atsakingiems už pirkimą.
• Teikimas. Japonijoje dovanos įpakavimas svarbesnis už pačią dovaną. Čia ir kitur Azijoje reikėtų teikti ir priimti dovanas abiem rankom, – išskyrus Tailandą, kur dovaną reikėtų pateikti dešine, prilaikydami jos alkūnę kairiąja ranka. Tikėtina, kad Azijoje įteikta dovana bus išvyniota tada, kai partneriai išvyks. Europoje bei Šiaurės ir pietų Amerikoje dovana, ko gero bus išvyniota prie jūsų.

Dovanos šeimininkei: Europa

Dovanos ne visada teikiamos verslo partneriams. Kai partneris pakviečia pietų į savo namus, nereikėtų pamiršti keleto tabu:

• Teikti raudonas rožes šeimininkei netinka, mat reikštų, kad flirtuojate sau šeimininke.
• Raudoni gvazdikai taip pat blogai, nebent žinotumėte, kad šeimininkai iš tikrųjų yra socialistai.
• Džiovintos gėlės, lelijos, balti astrai ir astrai netinka, nes šios gėlės skirtos laidotuvėms.
• Visada reikėtų dovanoti nelyginį gėlių skaičių, tačiau šešių ir dvylikos žiedų puokštės taip pat tinka.
• Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse reikėtų nepamiršti išvynioti gėles prieš teikiant jas šeimininkei.
• Pakviestam į didelį pobūvį, reikėtų nusiųsti puokštę gerokai anksčiau tą pačią dieną, nes vakaro metu šeimininkė bus pernelyg užimta svečiais, kad ieškotų vazos ir vandens.

Dera dovanoti vyną, dailiame butelyje su garsaus vyndario etikete, pageidautina iš jūsų šalies, jeigu ten gaminamas vynas. Šeimininkei tinka dovanoti gero šokolado ar sausainių dėžutę. Šaunu atnešti ką nors ir vaikams.

Susitikimų protokolas: gaivieji gėrimai

Azijoje ir Vidurio Rytuose lankytojams siūloma išgerti karštos arbatos arba kavos. Nuovokus verslininkas turėtų palaukti, kol šeimininkas gurkštels pirmasis, ir tik tuomet pats pakelti puodelį prie lūpų. Visada reikėtų priimti pasiūlytą gėrimą, ir neprašyti nieko, kas nebuvo aiškiai pasiūlyta.

Valgymas ir gėrimas

Iškylančius klausimus dėl maisto ir gėrimo, reikėtų nesidrovėti klausti vietos žmonių arba skaityti knygas apie kultūrų skirtumus.

Reikėtų įsidėmėti kai kuriuos maisto ir gėrimo tabu:

• Tikri musulmonai negeria alkoholio, nevalgo jokio kiaulienos patiekalo. Daugelis jų nevalgo austrių, krabų ir pan. Šie draudimai svarbūs ir žydams.
• Indai vengia ir jautienos, ir kiaulienos; dauguma yra vegetarai.
• Budistai taip pat yra vegetarai, nors daug budistų iš Tailando mėgsta jautienos patiekalus, – svarbu, kad kas nors kitas būtų paskerdęs gyvulį.

Kai kurie valgio ir gėrimo tabu iš tiesų labai svarbūs, tarkim, negalima siūlyti musulmonui svečiui kiaulienos kepsnio arba indui – jautienos šonkaulio.
Kiti tabu netgi juokingi. Pavyzdžiui, italai geria kapučino tik rytais, apie 10 val..

Vietos verslo protokolo išmanymas partneriui parodys, kad jūs esate patikimas tiekėjas ar bendradarbis. O kuo mažesnis etiketo klaidų skaičius suteiks galbūt nedidelį pranašumą prieš ne tokius dėmesingus konkurentus.

Išvados

Susipažinus su tarptautiniu verslo protokolu ir etiketu, galima teigti, jog nėra dviejų asmenų, kurie elgtųsi visiškai vienodai, net jeigu abu priklausytų tai pačiai kultūrai.
Neišmokus gerų manierų neįmanoma padaryti karjeros. Šiandien, gyvenant itin judriame ir permainingame pasaulyje, karjerai daryti reikia kaip niekad daug žinių ir įgūdžių, mokėti neprasti takto ir pasitikėjimo savimi.
Tarpusavio santykių kultūros taisyklės ypač svarbios šiandien, kai vis daugiau šalių pasirenka laisvosios rinkos kelią. Norint pasiekti verslo ar karjeros sėkmę, būtina žinoti bent pagrindinius protokolo reikalavimus – tik tada galima išvengti keblių situacijų ar net kuriozų. Protokolo laikymasis padeda laisvai jaustis oficialiose situacijose, žinoti, ko iš mūsų tikimasi, kaip reikia elgtis, kad neįžeistume žmonių, su kuriais bendraujame.
Žodis „protokolas“ mūsų sąmonėje susijęs su tarptautinėje praktikoje įprastu diplomatiniu ceremonialu. Išgirdę šį žodį išsyk įsivaizduojame gausybę sudėtingų ir sunkiai įsimenamų taisyklių, draudimų. Stebimės, kaip „oficialus protokolininkas“ geba įveikti daugybę vien tik valstybinių rangų sekos keliamų problemų. O stebėtis išties yra ko: protokolas – tai nepaprastai didelė atsakomybė: protokolinės rangų sekos klaida gali turėti neigiamų tarptautinių padarinių, kuriuos labai sunku įveikti.
Oficialiuose renginiuose labai svarbu paisyti protokolinės rangų sekos, kadangi rangas yra žmogaus visuomeninio reikšmingumo ženklas. Padarius klaidą – įterpus svečią į rangų seką ne pagal statusą, gali kilti nesusipratimų. Susipažinus su verslo protokolu, galime išskirti dvi galimybės išvengti pavojaus ką nors įžeisti ar sugadinti nuotaiką. Viena – priimant svečius pasiūlyti jiems sėstis ten, kur yra vietos. Šiuo atveju šeimininkas tarsi pripažįsta savo demokratišką liberalumą, užtat niekas nepasijunta įžeistas. Kitas būdas – nuosekliai suskirstyti svečius pagal hierarchiją. Čia ir praverčia protokolas. Remiantis juo, svečius galima suskirstyti pagal jų padėtį rangų sąraše ir nustatyti kiekvienam iš jų prideramą vietą. Tačiau net ir puikiai išmanant visada yra dėl ko pasukti galvą: negalima iš karto nuspręsti, kas aukštesnis rangu. Kiekvienas sprendimas turi būti gerai apgalvotas, kuo geriau atspindėti tų žmonių visuotinai pripažintą autoritetą.
Protokolo ir etiketo išmanymas – labai svarbus socialinės psichologijos elementas.
Protokolo pagrindas – tai griežtos taisyklės, reglamentuojančios sutikimų ir palydų tvarką, derybų ar pokalbių vedimą, priėmimų organizavimą, dalykinio susirašinėjimo įforminimą.
Etiketas apima įvairias elgesio formas, mandagumo taisykles. Etiketas – tai daugelio žmonių kartų patirties rezultatas, tai formalių taisyklių taikymas iš anksto numatytuose situacijose. Šios taisyklės vadinamos tarptautinėmis, kadangi jos yra daugiau ar mažiau vienodos visose šalyse. Tuo tarpu kiekvienos šalies etiketas gali turėti savų ypatybių, kurias galėjo lemti savita istorinė raida, etninės ir religinės tradicijos bei papročiai.
Susipažinus su protokolo ir etiketo reikšme, tarp jų galime rasti tam tikrų panašumų bei skirtumų. Svarbiausias panašumas būtų tas, kad tiek protokolas, tiek etiketas – tai tam tikros elgesio, mandagumo taisyklės, kurias privalo žinoti žmonės, nenorintys negatyviai išsiskirti iš kitų. Pagrindinis skirtumas tarp protokolo ir etiketo būtų tas, kad protokolo reikalavimai yra griežti, konkretūs ir be alternatyvos, o etiketas labiau grindžiamas patarimais, kaip geriau, maloniau.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Arminas Lydeka „Protokolo pagrindai“
2. Vilius Misevičius „Tarptautinio bendravimo protokolas“
3. Gertrud Teusen „Tarnybinis etiketas“
4. Gesteland „Kaip išgauti taip“