Etiketas. Sveikinimasis

 

Įvadas

Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette).

Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną. (http://ualgiman.dtiltas.lt/etiketas_ir_zmogaus_kultura.html)

Neįmanoma aprašyti visos įvairių pokalbių eigos ir jų kalbos raiškos. Vis dėlto yra tipišku pokalbio situacijų ir temų, kurias apžvelgsiu savo darbe. Tai yra pasisveikinimas, kuriuo prasideda beveik kiekvienas pokalbis; mandagus kreipimasis, kurio visada prireikia kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko pasiteirauti; atsiprašymas, nes dažnai turime atsiprašyti, kai negali atlikti to, ką buvai pažadėjęs ir pan.; dėkojimas, kuris vartojamas padėkai reikšti, bet dažnai pamirštamas; atsisveikinimas, kuriuo baigiasi bet kuris pokalbis

Sveikinimasis

Beveik kiekvienas pokalbis prasideda pasisveikinimu. Lietuvių kalboje gausu pasisveikinimo formų: Labas rytas (Labą rytą)! Laba diena (Labą dieną)! labas vakaras (Labą vakarą)! Sveiki (Sveikas; Sveika)! Sveiki, drūti! ( Čepaitienė 1996:26). Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis. Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir latviams. Visi vartojame prieveiksmį labai, o juk tai būdvardžio labas, -a vedinys. Peiktinas persistengimas sveikinimosi būdvardį labas keisti į geras – geras rytas! Be jokių svyravimų sveikinkimės kaip įprasta: labas rytas, laba diena, labas vakaras.

Neretai vartojamas sveikinimosi žodis sveikas. Šiaip jis yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis – artimas jaustukui: Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos, merginos! Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki, sveiki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu sveiki atvykę! (http://ualgiman.dtiltas.lt/sveikinimasis_ir_sveikinimas.html)

Mandagumo papročiai reikalauja kartais sveikintis tyliai, be žodžių. Paskaitininkas, poetas, skaitovas, solistas, išėjęs į sceną, tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams, netardamas sveikinimosi žodžių. Svečias, pavėlavęs į vaišes, ypač į gausų svečių būrį, taip pat netaria sveikinimosi žodžių, kad neatkreiptų dėmesio. Užtenka tik nusilenkti ir paduoti ranką greta esantiems svečiams. Tyliai sveikinamės įprastinėse viešose vietose: autobuse, bendrame traukinio vagone, didesnių miestų gatvėse, teatruose, koncertų, susirinkimų salėse, parodų patalpose ir šiaip dideliuose žmonių susibūrimuose, kur laikomasi tam tikro oficialumo, iškilmingumo.

Kai einame gatve ar šiaip viešose vietose pasirodome su draugu, turim irgi sveikinti visus tuos, kuriuos draugas sveikina, ir atsakyti į sveikinimus visų tų, kurie mūsų draugą sveikina.

Kultūringas, išsiauklėjęs žmogus greit susiorientuoja pagal susidariusias aplinkybes, kada ir kaip sveikintis su pažįstamais ir nepažįstamais. Kai daug žmonių, pavyzdžiui, į valgyklą, parduotuvę, kirpyklą, jis įeina tylomis, o kai nėra klientų ar pirkėjų ir darbuotojai laisvi, sugebės gražiai pasisveikinti ir kartais dar nepašykštės vieno kito šmaikštesnio žodžio, praskaidrinančio nuotaiką. Bet nepamirškime: visur, visada ir su visais reikia sveikintis pagarbiai. Labai nemandagu sveikintis su cigarete dantyse, susikišus rankas į kišenes, vyrams – su kepure ar skrybėle. (Beretės ar kitokios užsimaunamos kepurės vyrams nusiimti nereikia.) (http://ualgiman.dtiltas.lt/sveikinimasis_ir_sveikinimas.html)

Jaunimo kalboje visada esti noro išsiskirti. Bandymą “pasirodyti” atspindi ir jų pasisveikinimo žodžiai: Haolou! Saliut! Zrorov! Privet! ir pan. Suprantama, viešajai kalbai jie nepriimtini dėl nelietuviškos raiškos. ( Čepaitienė 1996:27)

Kartais praktiškai susidaro keblumų, kam pirmam sveikintis

Mandagumo papročiai reikalauja, kad jaunesnis ar žemesnis savo tarnybine bei visuomenine padėtimi pirmas sveikintų vyresnį, aukštesnio rango žmogų. Pavyzdžiui, valdinys pirmas sveikina įstaigos viršininką (tik moterys čia turi privilegijų). Sveikinimosi pirmumą kartais lemia ir aplinkybės. Tas, kuris įeina į vidų, pirmas taria sveikinimosi žodžius ten esantiems ar pirmiau atėjusiems, nors tie esantieji ar pirmiau atėję tebūtų tik vaikai. Lipantis laiptais aukštyn pirmas sveikina kaimynus ar šiaip pažįstamus žmones, lipančius žemyn, išeinančius. Prisiartinantis prie stovinčio pirmas taria sveikinimosi žodžius stovinčiam.

Gražus daugelio šeimų paprotys – sveikintis iš ryto atsikėlus. Tas, kas vėliau atsikelia, sveikina anksčiau atsikėlusius – taria labas rytas! Paprastai vaikai sveikina tėvus (vaikai ilgiau miega). Įpratę šeimoje sakyti labas rytas vaikai ir kiti šeimos nariai nepamirš ir svečiuose rytais pasisveikinti su namų šeimininkais. Nuvažiavę į kurortą, rytais pasisveikiname su kambario draugais, su to paties stalo kaimynais. Visose įstaigose, mokyklose kasdien bendradarbiai palinki vieni kitiems ,,labo ryto“. To gražaus papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje.

Paprastai sveikinamės tik su pažįstamais, tačiau kaimuose senu papročiu sveikinami ir nepažįstami laukuose dirbantys ar nuošaliuose keliukuose sutikti žmonės… Mieste neįprasta sveikintis su nepažįstamais. Reikėtų bent su artimais kaimynais, prie tos pačios laiptinės prisišliejusiais gyventojais kasdien pasisveikinti, kartais ir vienu kitu žodžiu persimesti.

Nepamirštini ir linksmi, šilti sveikinimosi žodžiai, ypač mėgstami vaikų, paauglių, judrių jaunuolių: sveikas gyvas! sveikas drūtas! labutis! sveikutis! labs rytelis! laba dienelė! labas vakarėlis!.. Taip sveikinti tinka tik mokiniams savo draugus, suaugusiems nebent labai artimus žmones – linksmus bičiulius, brolius, seseris… Vyresniam už save asmeniui, viršininkui, profesoriui nederėtų sakyti net vieną sveikinimosi žodį labas ar sveikas.

Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu pagarba! Tuo žodžiu sveikinamajam asmeniui tikrai pagarbos neparodome. (http://ualgiman.dtiltas.lt/sveikinimasis_ir_sveikinimas.html)

Mandagus kreipimasis

Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti nepažįstamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors pasiteiraudami. Sostinės gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai teiraujasi, kuri dabar valanda. Kaip malonu, kai koks pirmaklasis ar antraklasis pypliukas pasirodo kartais esąs mandagesnis už aukštesniųjų klasių mokinius: Atsiprašau! Gal galėtumėt pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų vaikišką balselį ir nejučiomis nusišypsai.

Ne tik žodis atsiprašau, bet ir kiti tokio kreipimosi žodžiai verti pagyrimo: Gal galėtumėt pasakyti…

Klausiamoji bei abejojamoji dalelytė gal kartu su tariamosios nuosakos veiksmažodžiu galėtumėt labai mandagiai, labai švelniai išreiškia kreipimąsi į nepažįstamą vyresnį ar šiaip gerbtiną žmogų. Panašiai ir gatvėje mažai pažįstantis miestą žmogus mandagiai kreipiasi į praeivį: Atsiprašau! Ar negalėtumėt paaiškinti, kaip čia tiesiausiu keliu pasiekti geležinkelio stotį?

Taigi, kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko pasiteirauti, nepašykštėkime mandagumo žodžio atsiprašau. Tačiau, jeigu šis žodis tariamas šiurkščiu balsu, jei stačiokiškai formuluojamas pats klausimas, – nė kalbos negali būti apie klausėjo mandagumą.

Visai kitokio mandagumo reikia laikytis kreipiantis į specialius informacijos skyrius. Pavyzdžiui, geležinkelio ar kitokiose susisiekimo stotyse, didelėse įstaigose, įmonėse, ypač susidarius nemažai norinčių pasiteirauti žmonių, – aplinkybės verčia kuo trumpiau, be atsiprašymo, be jokių įžangų formuluoti klausimą ir, gavus atsakymą, nepridėti be būtino reikalo papildomų bei patikslinamų klausimėlių.

(http://ualgiman.dtiltas.lt/mandagus_kreipimasis_i_nepazistamus,pasiteiravimas.html)

Lietuviui įprasta kreiptis mandagumo žodžiu, pvz.: Prašom pasakyti; Prašom atnešti ir pan. Taisyklė tokia: mandagumo žodis vartotinas prieš atliktiną veiksmą įvardijantį veiskmažodį.

Lietuvių etiketą (ne tik kalbos, bet ir bendrąjį) žeidžia frazės, kai mandagumo žodis atsiduria po veiksmažodžio (atneškit, prašom ir pan.) (Čepaitienė 1996:30)

Kreipiantis žodžiu ar raštu paprastai vartojamos įvardžiuotinės formos gerbiamasis, -oji (santrumpa gerb.). Jos gali eiti vienos arba kartu su asmenvardžiais, pareigų pavadinimais ir pan. Kai kartu vartojamas ir prieveiksmis didžiai, reikalingas neįvardžiuotinis būdvardis: Didžiai gerbiamas profesoriau. Su pavardėmis ar bendriniais asmenų pavadinimais vartojami ir žodžiai ponas, ponia, panelė, pvz.: ponas Šimonis (santrumpa p.) (http://vki.lrs.lt/etiketas.html)

Atsiprašymas

Kartais turime atsiprašyti ir šitai pasakyti taip pat turime mokėti. Atsiprašyti paprastai tenka, kai negali atlikti to, ką buvai pažadėjęs, arba padarei ne tai (ne taip), kaip iš tavęs tikėjosi. Paprasčiausia atsiprašome vienu žodžiu: atsiprašau. Tačiau jis situacijos nė kiek nepaaiškina, kad vargu ar jo pakanka pašnekovui nuraminti. Todėl geresnis – motyvuotas atsiprašymas. Geriausia, kai apie negalimą įvykdyti pasižadėjimą pranešame iš anksto. Jei buvote sutarę su draugais iškylauti, skambinate ir paaiškinate: Labai gala, šįsik nepavyks kartu pailsėti. Gavome telegramą, kad atvyksta broils. Atsiprašom, kad nebūsim kartu. Jei iš anksto įspėti apie pasikeistus planus negalėjote, privalote ne tik atsiprašyti, bet ir paprašyti atleidimo: juk kiti žmonės, nežinodami jūsų situacijos, tikrai jaudinosi. Todėl ir sakoma, kad pažadais nedera svaidytis. (Čepaitienė 1996:33)

Kartais tenka atsiprašyti dėl blogos savijautos, negalės ir pan. Tai daryti nelengva: kam malonu dejuoti dėl kokio negalavimo. Vis dėlto reikėtų mokytis save kontroliuoti: ar bloga savijauta leis gerai atlikti darbą, ar jo neteks iš naujo daryti, nes gali įvelti daug klaidų. Taigi ir reikėtų informuoti apie tai, kaip jautiesi, ir įsipareigoti, kada esi numatęs darbą atlikti (jei tai įmanoma). Taip pasiaiškinti dažniausiai turime viršininkui, darbo vadovui. Kaip, kokiais žodžiais dera kreiptis, labia priklauso nuo jūsų santykių, asmeninių vadovo savybių. Paprasčiausia informuoti: Atsiprašau, kad šiandien neatvyksiu į darbą. Pakilo temperatūra, išsikviečiau gydytoją. Vadovui labia svarbu iš anksto žinoti, kada jūsų nebus: dažnai teks perskirstyti darbus ir pan. (Čepaitienė 1996:34)

Dėkojimas

Atpratome už paslaugas sakyti ačiū, ypač ten, kur tos paslaugos teikiamos ne vienam klientui, bet visam būriui žmonių, o per dieną net keliems šimtams. Pasičiumpame išvalytus ar išskalbtus drabužius, skalbinius, sutaisytus batus, nusipirktą daiktą – ir pro duris! Nei ačiū, nei išgrauš – kaip sakydavo mūsų seneliai. Argi taip sunku tarti tokį trumpą žodelį ačiū arba dėkui?! Ypačankstesnį rytą, kai mažiau klientų.

Atiduoda mums ateljė pasiūtą kostiumą. Atsiimdami tariame ačiū ir čia pat apžiūrime, pasimatuojame. Jei randame ką taisytina, mandagiai pasakome. O jeigu siuvėjo darbas tikrai puikus, vertas pagyrimo, jei kostiumas kaip nulietas, – kodėl mums neišreikšti pasitenkinimo, pasigėrėjimo, kodėl nepadėkoti dar kartą?! Tik jau gražesniais, nuoširdesniais žodžiais: labai ačiū! labai labai dėkui! nuoširdžiausiai dėkoju!

Daugiau padėkos žodžių reikia ir mūsų kasdieniame buitiniame gyvenime. Užtvindytas štai po lietaus takelis, telkšo balutė. Kažkieno gera ranka patiesė lentą. Jau keli koją žengti ta lenta, o iš kito galo vyriškis bepradedąs žingsniuoti. Jis mandagiai atšoka atgal ir praleidžia tave – moterį. Nejaugi pranyrinsi pro jį nepadėkojusi?! Atidaro mums vyriškis duris, leidžia pirma įeiti ar išeiti ir dar palaiko, kad neužkliūtume (ypač su nešuliais), – ar visada padėkojame?! Užleidžia mums vietą autobuse, troleibuse, ypač tolimesnėje kelionėje, – ar neužmirštame mandagiai tarti ačiū?!

Už moteriai siūlomą sėdimą vietą turėtų padėkoti ne tik pati moteris, bet ir ją lydintis vyriškis.

Net ir tada, kai siūloma vieta nežadama pasinaudoti, vis tiek reikia tarti padėkos žodį: ,,Ačiū! Aš tik vieną stotelę tevažiuosiu“. Panašiai dėkingumą reiškiame ir kai siūlo mums kas užkąsti. Dėkojame siūlymą priimdami (,,Ačiū!“ Ir sėdamės prie stalo) ir jo atsisakydami: ,,Ačiū! Ką tik su draugais pietavęs“.

Padėkai reikšti turime du žodžius: ačiū ir dėkui.

Abu žodžiai vartojami ir šnekamojoje, ir bendrinėje kalboje; juos laikome absoliučiais sinonimais. Žodis ačiū yra skambesnis, bet dėkui yra parankesnis tuo, kad turi daugiau vedinių: padėka, dėkoti, dėkingas.

Padėkos žodžius paprastai vartojame gerai, taisyklingai. Tiktai kai norime išreikšti didelę padėką, griebiamės nebūdingų lietuvių kalbai konstrukcijų: didelis ačiū, didelis dėkui. Tai nepriimtini vertiniai iš rusų kalbos bolšoe spasibo. Lietuviškai reikia sakyti labai ačiū, labai dėkui. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti kartodami prieveiksmį: labai labai ačiū; labai labai dėkui. Tik be reikalo kartais įterpiam jungtuką ir: labai ir labai ačiū (dėkui). Tas jungtukas čia lietuvių kalbai netinka, laikytinas klaida.

Padėką galime reikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir veiksmažodžiu dėkoti, veiksmažodiniu junginiu esu dėkingas. Veiksmažodžiu ar veiksmažodiniu junginiu reiškiama padėka mandagesnė, pagarbesnė negu jaustukais ačiū, dėkui. Prie veiksmažodžio dažniausiai dar pridedamas prieveiksmis: nuoširdžiai (nuoširdžiausiai) dėkoju. Pasakymas nuolankiai dėkoju dabar nemadingas, pasenęs, primenantis baudžiavos laikus.

Prie būdvardžio dėkingas tinka prieveiksmis labai ar nepaprastai. Pasakymais esu labai dėkingas, nepaprastai dėkingas – gražiai, mandagiai, pagarbiai išreiškiama didelė padėka. Vienas būdvardis dėkingas (be veiksmažodžio būti formos) lietuviškai reikšti padėkai netinka, nors pasitaiko išgirsti taip dėkojant. Pavyzdžiui, grąžindamas paskolintą knygą studentas sako: Dėkingas! Už nupirktus produktus kaimynė taria: Dėkinga! Abiem atvejais geriau įprastinis dėkui.

Didelei padėkai reikšti tinka ilgesni pasakymai: Visą gyvenimą būsiu dėkingas. Taip esu dėkingas, kad nesurandu žodžių. Nežinau nė kaip beatsidėkoti…

Prašant kokios paslaugos, reiškiama išankstinė padėka: 1š anksto dėkoju. Tik ne iš kalno! Taip lietuviškai sakyti netinka! Netikęs ir kanceliariškas pasakymas: Iš anksto reiškiu padėką!

Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai draugas ar šiaip artimas žmogus, kartais ir vyresnis, visų gerbiamas asmuo pasiteirauja, kaip gyvename, ar sveiki, kaip sekasi darbai. Atsakymą visuomet turime pradėti padėkos žodžiu: Ačiū (dėkui), gerai! Ačiū, šiaip taip krutu (liaudiškas pasakymas)!

O kaip mandagiausia atsakyti, kai kas nors mums taria padėkos žodį?

Nuo senų laikų esame pratę dėkojančiam atsakyti mandagumo žodžiu prašom. Mums taria ačiū (dėkui), mes atsakom – prašom! Tačiau kuklesni žmonės mandagumo žodį prašom varžosi sakyti, ypač kai už kokį menkniekį jiems kas nors dėkoja. Iš tiesų maloniau tarti prašom, kai jaučiamės kokią didesnę paslaugą padarę, kai ta paslauga bus pareikalavusi daugiau pastangų, atėmusi daugiau laiko. Pavyzdžiui, kaimynas išvažiavo atostogų, sutikome jo reikalus tvarkyti, butą pasaugoti, gėles prižiūrėti… Grįžęs kaimynas dėkoja, o mes nesivaržydami atsakome: Prašom!

Yra dar liaudiškas atsakymas dėkojančiam: Nėr už ką! Iš kuklumo jaučiamės menkai patarnavę, nenusipelnę padėkos. Kuklų atsakymą dėkojančiam kartais išreiškiame ir kitais nuoširdumo padiktuotais žodžiais: Ką jau čia! Menkniekis! Buvo už ką dėkoti… Ar verta dėkoti už tokį menkniekį?! Vienas malonumas Jums padėti. Štai svečias, atsisveikindamas su mumis, dėkoja: Tai gražiai pasisvečiavau! Ačiū už vaišes! Mes kukliai atsakome: Tokios čia mūsų vaišės… Arba: Prašom dažniau! Galima sakyti ir liaudiškai: Į sveikatą!

Kai seniau kaimai dar nebuvo išskirstyti vienkiemiais, grįžę iš pirties šeimos nariai ir kartu maudęsi kaimynai dėkodavo šeimininkei: Ačiū už šilumą! Šeimininkė atsakydavo: Į sveikatą! Palaikytinas paprotys! Ir miestiečių šeimos turėtų iš mažens pratinti vaikus, išsimaudžiusius vonioje, padėkoti motinai: Ačiū už šilumą! Motina gali savaip atsakyti: Kad tik būtum sveikas!

Nemažai yra atvejų, kai dėkojančiam nieko nereikia atsakyti. Pavyzdžiui, pranešėjas baigė skaityti paskaitą. Susirinkimo pirmininkas dėkoja visų dalyvių vardu. Tą padėką pranešėjas priima tylėdamas.

Šia proga norėtume priminti, kad paskaitininkai, baigdami kalbėti, nebūtinai turi dėkoti klausytojams už dėmesį. Ačiū už dėmesį virto įkyria formule! Dar keisčiau, kai prelegentas tą formulę sutrumpina, burbteli tik vieną ačiū! Vadinasi, jis pats sau padėkoja! Bent jau ta padėka turėtų būti išreiškiama nors kiek kūrybiškiau: Dėkoju kantriems klausytojams. Baigus paskaitą, užtenka tik nusilenkti klausytojams. (http://ualgiman.dtiltas.lt/dekojimas.html)

Atsisveikinimas

Geriausia, lietuviškiausia atsisveikinti senu lietuvišku žodžiu sudiev! arba trumpesne jo forma sudie! Šis senas lietuviškas atsisveikinimo žodis tvirtai įsišaknijęs visoje Lietuvoje. (http://ualgiman.dtiltas.lt/atsisveikinimas.html) Jis atsirado iš susiliejusių žodžių su Dievu (su Diev), tarsi palaimina žmogų, su kuriuo išsiskiriama, linkėdami jam Aukščiausiojo globos. (Čepaitienė 1996:35)

O kaip žiūrėsime į atsisveikinimą viso gero? Ką gi – turime jam pripažinti bendrinės kalbos teises, nors jis mums vis primena vsevo choroševo! Jo variantas viso labo būtų lietuviškesnis ir derintųsi su sveikinimosi žodžiu labas.

Šalia viso gero yra ir laipsniuota forma viso geriausio, turinti familiarumo atspalvį. Su pagarbiais žmonėmis taip atsisveikinti nederėtų.

Bendrinės kalbos teises turėtume pripažinti atsisveikinimui iki (ligi) pasimatymo, nors jam įsigalėti bus turėjusios įtakos mūsų kaimynų slavų ir vokiečių analogiškos atsisveikinimo formos. Panašus atsisveikinimas ir iki susitikimo. Tokių atsisveikinimų inteligentų šnekamojoje kalboje girdime kasdien: iki kito susitikimo, iki greito (malonaus, laukiamo, sutarto) susitikimo! Arba: iki vakaro, iki rytojaus…

Tokius atsisveikinimus galime tarti tik artimiems žmonėms. Tačiau gana pagarbiai skamba tęstinių televizijos laidų vadovų tariami žodžiai laidos pabaigoje: Atsisveikinam iki kito karto!

Su draugais kartais lakoniškai atsisveikiname tik vienu žodžiu iki. Ir atsisveikinimo žodžius viso labo, viso gero sutrumpiname – sakome tik viso! Tai paauglių, jaunuolių mėgstami atsisveikinimai. Savo vietoje jie tinka. Geri draugai išsiskirdami kartais vienas kitam pasako tuo tarpu arba šiuo tarpu. Girdime draugišką atsisveikinimą ir kol kas. Tokios atsisveikinimo formos bičiuliškuose santykiuose leistinos. Tik neturėtume, nusižiūrėję į rusų kalbą, sakyti pakol kas.

(http://ualgiman.dtiltas.lt/atsisveikinimas.html) Viešajai kalbai taip pat netiks atsisveikinimo žodis ate! (Čepaitienė 1996:36)

Nerečiau vartojami liaudiški atsisveikinimai su būdvardžiu sveikas: lik sveikas, likite sveiki, lik sveika, likite sveikos; gyvenkim sveiki, darbuokimės sveiki. Taip tinka sakyti draugams, bendradarbiams. Vakare, prieš naktį tariamas labanaktis ar trumpesnė jo forma labanakt tinka visiems ir visais atvejais. Tiktai mažybinė forma labos naktelės turi familiarumo atspalvį. (http://ualgiman.dtiltas.lt/atsisveikinimas.html)

Išvados

Taigi pokalbio etiketas, įvairios jo dalys nuolatos primena, kad kalbėdami turime nepamiršti kelių dalykų: 1) kas ir su kuo kalba

2) kokia pokalbio tema ir situacija

3) kuri sakytinės kalbos raiška pasirinktina

Kalbos etiketas, reikalauja kreipiantis, atsiprašant, dėkojant, pasisveikinant, atsisveikinant ir t. t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules.

Tikrai kultūringas žmogus visur ir visada laikosi santūriai, bendrauja su visais mandagiai. Stengiasi niekam neįkyrėti, kitų neužgaulioti. Net ir įskaudintas sugeba būti taktingas, mandagus, nepašykšti nors ir šaltesnio pasisveikinimo ar atsisveikinimo žodžio, visuomet atsako ko nors klausiamas. Ir niekada nekeršija, nes kerštas – silpnųjų ginklas!

Mandagumo sąvoka labai plati. Ji apima ne tik išorines apraiškas – mandagią kalbą, mandagią elgseną, mandagią laikyseną, – bet ir vidinę žmogaus kultūrą: savitvardą, atlaidumą, užuojautą, paslaugumą… Etiketo vadovėlį perskaitęs, mandagumo dar neišmoksi. Reikia, žinoma, teorinių žinių, bet svarbiausia – praktinių įgūdžių. Naudinga stebėti kultūringų, išsiauklėjusių žmonių elgesį bei laikyseną, mokytis iš jų.

(http://ualgiman.dtiltas.lt/geras_zodis_ir_savitvarda.html)

Literatūra

1. Čepaitienė G. 1996: Kalbos etiketas ir mokykla. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 26-37

2. Kučinskaitė A. Lietuvių kalbos etiketas. Vilnius, 1990

Kniūkšta P.. Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas, 2000

Šukys J. Kalbos kultūra visiems. Kaunas., 2003

http://ualgiman.dtiltas.lt/kalbos_etiketas.html (2005-05-03)

http://ualgiman.dtiltas.lt/sveikinimasis_ir_sveikinimas.html

http://ualgiman.dtiltas.lt/mandagus_kreipimasis_i_nepazistamus,pasiteiravimas.html

http://ualgiman.dtiltas.lt/dekojimas.html

http://ualgiman.dtiltas.lt/atsisveikinimas.html

3. Valstybinė kalbos inspekcija Kalbos etiketas

http://vki.lrs.lt/etiketas.html (2005-05-03)

Elgesio etika. Įvaizdis

 

Kas yra įvaizdis?

Jūsų išvaizda, elgesio ir kalbos maniera, elgesys dalykiniuose susitikimuose ir visuomenėje taip pat svarbūs jūsų kilimui karjeros laiptais kaip jūsų patirtis bei sugebėjimai.
Tyrimai patvirtina, kad rastum gerą darbą, padarytum karjerą ar siektum pergalių verslo pasauluje, daug lemia ne tik kvalifikacija bei patirtis, bet ir jūsų įvaizdis.
Nesėkmingas įvaizdis griauna mūsų ketinimus. Jis stovi skersai kelio, neleisdamas pareikšti tikrųjų savybių ir bruožų. Galbūt daugelis norėtų, kad juos vertintų pagal tuos rezultatus, kurių jie pasiekė, o ne pagal nereikšmingus, nesvarbius, paviršutiniškus faktorius,pavyzdžiui, išorę. Tačiau šiandieninėje profesinėje veikloje pirmiausia jūs patys esate svarbiausių savo minčių išraiškos instrumentu. Jūsų išorinis ”apvalkalas”, ar būdas, kaip pristatote save, daug pasako žmonėms apie tai, kaip vertinate save, kaip gerbiate kitus atskleidžia požiūrį kokybės kategoriją, kūrybingumą ir profesionalumą.
Jūsų drabužiai, pasitempimas, balsa ir elgesys gali daug ką pasakyti apie jus jau pirmąsias pokalbio akimirkas. Šių indikatorių pagalba mes apsvarstome, ar tinkame vienas kitam ir sprendžiame apie kito žmogaus savybes, visuomeninę padėtį, išsilavinimą ir sugebėjimus.
Jei renksitės per daug kasdieniškai ir blankai, ar gali žmonės tarti, kad jūs esate kūrybiškas žmogus? Jūsų balsas skamba nedrąsiai ir nuleidžiate akis žemyna, ar netars, kad nepasitikite savimi? Jei geriate putojančią kokakolą ar šampaną dešimtą valdą ryte, ar galite sukelti subrendusio žmogaus įspūdį? Jūsų išvaizda, kalbos maniera- visa tai suteikia gyvą informacią apie tai, kas jūs, koks jūs, ko jūs vertas ir tam tikru mastu netgi apie tai, ką galite pasiekti.
Įvaizdis padeda jums sudaryti gerą nuomuonę ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam sau. Sėkmingas įvaizdis turi įtakos jūsų savijautai, jūs labiau vertinate save ir laukiate paramos iš kitų. Tai kelia savigarbą, pasitikėjimą, o tai skatina dirbti našiau.
93 procentai darbdavių tvirtina, jog svarbiausias veiksnys įdarbinant- asmens prezentacija. Svarbiausios pozytivaus įvaizdžio priemonės- komunikaciniai sugebėjimai, valyvumas, išvaizda, geros manieros.
Įvaizdį reikia tobulinti nuolatos. Tai, kas gelbsti viename lygyje, vienoje kultūroje, nebūtinai tiks ar atneš sėkmę kitoje. Šioje situacijoje duagiausiai nepotogumų sukelia neišmanymas kultūrinių skirtumų. Kaip pavyzdį galiu pateikti honkongą. Jei jūs susiruošėtė i šią šalį verslo reikalais, tai galite būti tikras, jog gero įvaizdžio nesudarysite jei nežinosite kai kūrių specifinų šios šalies bruožų ir įsitikinimų, nes kinams labai svarbu spalva. Jeigu atesite su žalia skrybele , tai aprodys jog jūsų žmona neištikima. O balta skirta laidotuvėms.
Taip pat svarbu žengti koją į koją su laiku. Tai visiškai nereiškia, kad turite pirkti brangų apdarą- pakaks keltos, detalių, kurios atskleis, kad jūs žinote rinkos poreikius, kad jūsų pirštai apčiuopia užsakovų pulsą.
Štai keletas sąvokų, kurios sudaro gerą įvaizdį:

Patrauklus

Disciplinuotas

Malonus

Kūrybiškas

Nuovokus

Mėgstąs tvarką

Nuolat tobulėjantis

Pasirengęs dirbti

Patikimas

Išauklėtas

Darbštus

Gabus

Susiformavusio charakterio

Pareigingas

Draugiškas

Kruopštus

Profesionalus

Stiprus

Kad geraiu įsivaizduotume, kas suadro įvaizdį, panagrinėkime koks yra, pavyzdžiui, politiko įvaizdis. Ir tai mums padės padaryti internetinės svetainės www.sociumas.lt vykdyta apklausa apie Lietuvos politiko įvaizdį.
Pirmiausiai, buvo paprašyta lankytojų įvertinti poltiko profesijos populiarumą.
Svetainės respondentai nurodė, kokios savybės, jų nuomone, yra būdingos politikams.
Šios savybės – teigiamos ir neigiamos (grafike teigiamos savybės žymimos mėlynai, neigiamos – raudonai). Deja , apklausoje dalyvavę asmenys nurodė daugiau neigiamų, nei teigiamų Lietuvos politikams būdingų savybių. Apibendrinant galima teigti, kad:
• pagrindinės teigiamos politikų savybės – išsimokslinimas, diplomatiškumas ir komunikabilumas.
• pagrindinės neigiamos – pirmenybė asmeniniams interesams, pažiūrų ribotumas bei nesąžiningumas.
Dažnai visuomenėje vyrauja nuomonė, kad viena ar kita profesija yra vyriška ar moteriška. Galbūt pastaruoju metu tokie lyčių stereotipai pradeda nykti, tačiau su jais vis vien susiduriame labai dažnai. Todėl ir buvo paklausta, ar lankytojui politko profesiją sieja su kokia nors viena lytimi.

Dauguma lankytojų atmeta bet kokius lyčių stereotipus – jie mano, kad ši profesija nesietina su nė viena lytimi. Na, o likę respondentai pasiskirstė akivaizdžiai – dauguma jų politiką sieja su vyrais, ir tik labai maža dalis – su moterimis.

Pirmasis įspūdis

Žmogus žinodams, kad yra ar bus kitų žmonių reagavimo objektas, nori tą reagavimą padaryti kuo naudingesnį sau. Taip kuriame įspūdį apie save. Įspūdžio kūrimas yra teisioginis ar netiesioginis informacijos apie save pateikimas kalba, veiksmais, elgesiu. Įspūdžio kūrimo tikslai: atrodyti kompetentingu, stipriu, teisingu, kelti užuojautą ir t.t. Tikslams realizuoti naudojamos skirtingos strategijos:
• Įsiteikimas
• Įbauginimas
• Savęs aukštinimas
• Pavyzdingumas
• Kentėjimas

O kaip mes susidarome įspūdį apie kitus? Svarbiausias vaidmuo tenka išvaizdai ir apranagai. Pirmasis įspūdis formuojasi pagal tam tikrus dėsningumus. Fizškai patraukliam žmogui esame linkę priskirti teigiams savybes, taigi, formuojantis pirmam įspūdžiui patarauklūs žmonės įgyja tam tikrą privalumą lyginant su mažiau fiziškai patrukliais asmenimis. Toliau labai svarbus aspektas yra stereotipai. Stereotipas- tai supaprastintas tam tikros grupės žmonių įvaizdis, tikėjimas, kad šioje grupėje visi žmonės yra vienodi. Stereotipas- pagrindis prietarų šaltinis. Kuo mažiau pažįstame vienai ar kitai grupei priklausančius žmones, tuo prietairai stipresni. Dar pirmą įspūdį padade susdaryti socialiniai suvokiamų žmonių vaidmenys. Tikimės tokio elgesio, koks priimtinas tam tikrą padėtį užimančiam žmogui, pavyzdžiui, dvasinikai ir psichologai užjaučia. Ir pabaigai, kalbant apie pirmąjį įspūdį, norėčiau pasakyti, kad pirmais įspūdis yra labai svarbi jūsų tolesnio įvaizdžio dalis, tačiau jis gali būti koreguojams.

Kaip pristayti save?

Ankščiau ar vėliau visiems pasitaiko proga pasisakyti prieš auditoriją. Tad pasisakant su tam tikra kalba reikia nepamiršti, kad kartu pateikiate ir save. Jau pirmosiomis minutėmis klausytojai turi nuspręsti, ar jie varginsis jūsų klausydami, ar ne. Todėl gausi literatūra ir treniruočių programos, skirtos pasisakymo meno tobulnimui, akcnetuoja sėkmingą pradžią. Svarbu ne tik jūsų pranešimo turinys, bet ir jūdų įvaizdis.
Jūsų pasisakymas gali būti formalus, pavyzdžiui, vadybos posėdyje, ar neformalus, pavyzdžiui, auditorijoje, grupiokams. Čia į pirmą vietą iškyla du kalusimai:
1) koks jūsų pasisakymo tikslas? Ar atvykote informuoti dalyvaujančiu, bet neįtraukiant juos į diskusiją?
Ar norite pasiūlyti aptarti kokius nors klauimus?
2) Koks jūsų klauytojas?
Jūsų kolegos?
Jums lygūs, viršininkai ar pavaldiniai?
Klientai ar galimi užsakovai?
Spauda? Plačioji visuomenė?

Formalus pristatymas

Jei siekiate tik informuoti klausytojus, neįtraukiant juos į diskusijas, turite pabrėžti savo autoritetą ir padėti drabužių stiliumi ir pasitinkičio elgesio maniera. Jūsų gestai, elgesys ir balsas turi būti įtikinami kaip ir žodžiai. Venkite apsauginių judesių: nesiimkite rankų už nugaros ir „neapkabinkite savęs“, nekryžiokit jų ant krūtinės- tai apsauginiai judesiai, reiškiantys nepasitikėjimą tuo, ką sakote. Jūsų gestai turi būti atviri. Nesinauokite pamokančiais judesiais: pakeltu smiliumi, sustiprinant argumentus, ar- sėdint prie stalo- nemeliu sudėjus pirštus (tai atskleidžia išdidumą).
Nepaisant rimto pasisakymo turinio, šypsena, sušvintanti jūsų veide, pagelbės susilaukti palankios nuomonės. Sąmoningai ir nuolat sutikite salėje sėdinčių žvilgsnį lyg kreiptumėtės į juos. Nevenkite tokio bendravimo su „nepatogiais“ asmenimis. Tiesioginis kontaktas su jais- pasitikėjimo išraiška ir galimybė ušvengti jų antpuolio. Stebėkite, kad jūsų balsas skambėtų įtikinamai. Mintį baikit žemesniu, lygesniu tonu, reiškiančiu, kad pasakyta- nenuginčijamais faktais.

Neformalus pristatymas

Jei aplinka laisvesnė ir norite, kad žmonės atvirai aptartų savo problemas, jūsų išvaizda ir elgesys gali būti ne tokie orūs, bet privalote rasti individualų priėimą prie aplinkinių ir mokėti išreikšti jų požiūrio supratimą. Čia jūsų pasisakymas turi būti nuoširdus, paremtas tarpusavio supratimu.Elgtis reikia kitaip, nei formaliuose renginiuose, jūsų klausimai ir judesiai turi būti nuoširdūs. Nestovėkite lyg prikaltas vienoje vietoje. Judėkite ir ištiesęs ranką pakvieskite ką nors pasisakyti. Jei patogu palieskite kieno nors petį. Kalbant kitiems atisėskite, palikdami kalbėtojui didesnę erdvę. Tai tam taikras signalas, rodantis, jog kalbėtojo žodžiai domina visus, tame tarpe ir jus. Būkite aktyvus klausytojas- sekite kalbantįjį, lyg jo žodžiai būtų svarbūs ir įtikinantys. Rašykitės pastabas, kad vėliau galėtume pakartoti svarbiausius pasisakymo punktus. Linktėlėdami galvą išreiškit pritarimą oratoriui. Jei nesutinkate, nereiškite jausmų. Leiskite ir kitiems išsakyti kartais priešingą požiūrį. Nepamirškit – jūs nevienintelis, kuris, ka nors gina.

Pristaymas prieš didelę auditoriją

Sakyti kalbą prieš didelę žmonių grupę- tai jau vaidybinių pastangų reikalaujantis sugebėjimas. Čia nepakanka būti talentingu specialisu- tenka prasiskverbti į linksminimo sferą, tam kad visų dėmesys būtų sutelktas ties jūsų kalba. Klausytojų dėmesį turite patrauti ir sutelkti kurį laiką ne tik kalbos turiniu, bet ir rengiamaisiais efektais. Puikus gaminys tobulame įpakavime- štai teisingas derinys. Geras pasisakymas prieš didelę auditoriją- toli gražu ne vien žodidnis veiksmas. Jis visada reikalauja ir gerų vaizdinių priemonių. Kiekviena šiuolaikiška auditorija- ir jūsų- laukia ir vaizdinio informacijos pateikimo. Pavyzdžiui, jūsų kalusytojai dvi valandas per dieną žiūri televizorių, atakuojami įmantriomis radijo reklamomis, skaito laikraščius, kur gausu vaizdinės informacijos. Pagyvinant didelį pranešimą, sisteminant ir pabrėžiant informaciją, prireiks tam tikrų rekvizitų. Bet nepamirškit- svarbiausiu rekvizitu liksite jūs. Pristatnt prieš didelę auditoriją reikia naudoti teatro taktiką: sustiprinti balsą, pabrėžti kiekvieną gestą. Taip pat svarbu patraukti auditorijos dėmsį ne tik pranešimo turiniu, bet ir savo išvaizda.
Taip pat labai svarbu išstudijuoti patalpos planą ir nustatyti, kokiu kampu jus matys klausytojai. Jei kalbėsit iš vietos, kuri viename aukštyje su klausytojais, reikia būti pakankamai aukštam. Taigi, jei pritūko kelių centrimetrų, būtų pravartu pasirūpinti pakyla.
Didžiausia tikimybė, kad formaliuose renginiuose teks sėdėti prie stalo ar jus pakvies į tribūną, iš kurios teks kalbėti. Bet kuriuo atveju turit būti tikra, kad apranga jūsų nepavestu. Taigi drabužiai turi būti ne tik gražūs, bet ir patogūs. Scenoje ir tribūnoje stenkitės, kad gerai matytusi jūsų veidas. O idealu, kai matosi nors dalis biusto. Paprastai iš tribūnos sakoma kalba migdo klausytojus, jei trunka ilgiau nei 10 minučių. Jei neturit laiko mintinai išmokti kalbos ir nepavyksta žvilgčioti į užrašus, tai geriau kartkartėmis nutraukti kalbą, nueiti nuo tribūnos ir pradėti improvizuoti.. Kartą kitą būtinai nueikite nuo tribūnos, kad kalusytojai išvystų jus visą, tuo būdų sklaitydami monotonišką kalbančios kalbos vaizdą.
Norint didelėje scenoje būti pastebimam, svarbu žinoti, kokia jos fono spalva. Dažnai ją sudaro labai tamsios užuolaidos ir apsirengusi tamsiu kostiumu galite pasimesti scenoje, todėl apisrenkite kontrastinga spalva, kad išsiskirtume fone.

Jūsų balso skambesys

Daugelio politkų, aktorių ir verslininkų sėkmė tam tikra dalimi priskiriama jų balso tembrui. Kokį įspūdį kelia jūsų balsas aplinkiniams?
Tai svarbu žinoti, nes balsą sudaro 38 procentus bendro, kitiems daromo įspūdžio. 55 procentai priklauso nuo jūsų išvaizdos ir elgesio, ir tik 7 procentai- nuo to, ką jūs sakote. Tačiau nemokėdamas pateikti minčių negalėsite sulaukti sėkmės taip pat. Geras balsas pabrėžia jūsų profesionalumą ir palaiko dėmesį. Blogas balsas geriausiu atveju sukelia nuobodulį, blogiausiu- erzina, o tai smukdo jūsų įvaizdį.

Pasiruošimas viešam pasisakymui

Taigi padirbėjote su savo balsu, o dabar atėjo metas prašnekti. Daugelis žmonių tokioje situacijoje pradeda nervintis, todėl jūs ne vienintelis.
Pirmiausiai, ką turite padaryti, tai – asipalaiduoti. Laukiant pasisakymo jūsų organizme kaupiasi adrenalinas. Būtent jis sukėlė neįtikėtiną įtampą. Kai įtampa iš tiesų didelė, net užgniaužia kvapą. Jums turėtų padėti vaikščiojimas, kuris išslaidytų iš jūsų organizmo adrenaliną. Tik nepersistenkit, kad nepradėtumėte dusti. Jei nerimas nugalės, prasidės paviršutiniškas kvėpavimas tik viršutine plaučių dalimi. Tai privers kvėpuoti dažnai ir sunkiai, vos atgaunant kvapą, nenoromis viena oktava pakils balsas. Taigi kvėpuokite lėtai ir giliai. Įkvėpkit, bet kalbėkit iškvėpdami, taip balsas taps gilesnis, o skmbesys- valdomas. Jei kalbant išdžiūsta burna, o po ranka nėra vandens, akimirką sustokit, lyg norėdami žvilgtelėti į užrašų knygutę ar užrašus, ir dvi ar tris sekundes pakandžiokite liežuvį. Taip išsiskyrusios seilės padės sušvelninti gerklę.

Kūno kalba

Savo elgesiu galime kitiems kelti teigiamą įspūdį, bet galime ir sunaikinti kitą žmogų, pavydžiui, taip:

Pritariantys signalai

Neigiami signalai

Sėdėkite tiesiai ir stenkitės atrodyti gyvai. Nuoširdų susidomėjimą galima išreikšti lengvai palinsktant į priekį. Nenuleiskit žvilgsnio nuo pašnekovo.

Nuleisti pečiai, sėdint išlenkta nugara

Sakykite pastabas, bet ne nuolat, o pagrindiniams punktams

Žvilgsnis nukreiptas į užrašų knygelę, langą ar lubas. Bebrasmiškas murmėjimas

Veidas atgręžtas į oratorių ir pirmininką.

Į šoną nukreiptas lėmuo

Klausiantis kūnas lyg „atviras“: rankos laisvai guli ant stalo ar nuleistos palei kūną, plaštakos atpalaiduotos

Perspėjantys grasinantys judesiai

Švelnindami įtampą šypsokitės ir būkit geros nuotaikos.

Akmeninis veidas, šalta ar pašaipi išraiška.

Kaip jūs spaudžiate ranką pasisveikindami? Rankos paspaudimo būdas sveikinantis daug ką pasako apie jūsų pasitikėjimą, profesionalumą ir padėtį. Kokius signalus siunčiate?
• Spaudžiant abiejomis rankomis dažnai išreiškiame palankumą ir šilumą, bet dauguma laiko šį judesį motinišku, o kai kada net išdidžiu.
• Ištiesta ranka perspėja- nesiartinkite. Leidžiate suprsti, kad jaučiate sau pavojų ar kad jūsų padėtis aukštesnė
• Teisingas rankos paspaudimas- atviras ir draugiškas. Stipriai suimkite kito žmogaus ranką ir šypsodamiesi pažvelgite į akis.

Punktualumas- ne tik karalių mandagumas

Taip, tai tiesa, mandagumas- karalių privilegija. Bet jūs taip pat siekiate užimti geras pareigas, gauti trokštamą darbą ar sudaryti sandorį su itin svarbiais asmenimis ar verslo partneriais. Todėl punktualumas- tai jūsų įvaizdžio svarbiausioji dalis. Kodėl mes pasipuošę auksiniais laikrodžiais, apsiginklavę kompiuteriniais kalendoriais ir telefonuose pypsinčiomis dienotvarkės atmintinėmis, vis tiek vėluojame į renginius, o karaliai būdavo punktualūs net ir be visų tų laikmačių.
Nors mūsų šalyje autobusai, troleibusai ar kitas viešasis tarnsportas nuolat vėluoja, tačiau žmogiškasis nepunktualumas laikomas vienu didžiausių etiketo nusikaltimų. Tai- savęs sureikšminimas, sukeliant kitam nepatogumą. Kas gali būti šlykščiau?
O vėluoti į pokylius, vakarėlius, kokteilius, renginius ar svečius- dvigubai žema, nes taip paniekinamas šeimininko svetingumas. Tai tas pats kaip spjauti į pasisveikinimui ištiestą ranką. Kaip įdomų pavyzdį galių pateikti britų kultūrą, kur, pavyzdžiui, juridinis asmuo ar kompanija vėluoja atisikaityti į jūsų laišką, po 28 valandų jiems gresia administarcinė bauda.
Kokios yra nerašytos visuomenės normos dėl vėlavimų į pokylius, vakarėlius ir renginius.
Įsivaizdukite, jūs gaunate kvietimą į pokylį. Paprastai tai kvietimo lapelis, pokylio programėlė su RSVP kortele, kuri reiškia prancūziško pasisakymo “prašome atsakyti” trumpinys. Jei jūs išsiunčiate teigiamą atsakymą, jau nuo tos minutės jūs neturite teisės neatvykti. Šios taisyklės jums gali pasirodyti pakankamai griežtos, tačiau supraskite ir šeimininkus. Nesvarbu ar jie organizuoja pokylį penkiems ar penkiems šimtam žmonių. Jų rūpestis, kad vakaras praeitų sklandžiai, kad visiems užtektų gėrimų ir valgių, kad nebūtų spustis tuštumos. Tačiau jei jau atsitiko kokia rimta nelaimė (liga, laidotuvės ar pan.), būtinai praneškite apie tai organizatoriams ar šeiminikams.
O taoliau jau viskas labai paprasta. Pasižiūrite programėlėje kelintą valandą reik atvykti. Atvykstate. Šeiminikai pasitinka svečius, bučiuojamasi į skruostelius, sakoma: “Kaip gyvuojate? O, kokia nuostabi suknelė”. Siūloma taurė šampano, svečiai susipažįsta vieni su kitais ir mezgą vadinamąjį “small talk”- elegantišką pokalbį.
Tačiau kaip elgtis ne tokų iškilmingų ir formalių renginių metu? Taigi, susižinote atvykimo laiką ir nėvėluojate. Nebijokite, kad ateisite pirmi- juk sudarysite draugiją nekantraujantiems šeiminikams. Ypač jei kviečiama pietų į namus- nėra nieko baisiau, nei žongliruoti patiekalais, šildant juos vėluojantiems svečiams.
Žodžiu- nevėluokime. Atminkite: jei jūs pavėluojate ir, jums įžengus pro duris, visi susirinkusieji vienu metu atsisuka, tai veikiausiai ne todėl, kad jūs- nuostabi princesė, kuri visus pakerėjo savo pasirodymu. Veikaiusiai tai tik spontaniška reakciją į “pagadintą ora”. Tikros princesės atvyksta su lig paskutiniu kvietime nurodytu valandos dūžiu.

Litararatūra:
www.sociumas.lt
Meri Špilen “Vyro įvaizdis” 1997m.
Meri Špilen “Moters įvaizdis” 1997m.
Gestelan richard “Kaip išgauti “taip”: menas bendrauti ir derėtis įvairiose kultūrose” 1997m.
Gertrud Tuesen “Tarnybinis etiketas:knyga moterims” 1999m.
Inge Wolkf “Biznio knyga nuo A iki Ž” 2000m.

Etika ,,VP MARKET“ prekybos centruose

 

ĮVADAS
Dažniausiai Lietuvos žiniasklaidos dėmesį patraukia lietuviško kapitalo bendrovė ,,VP Market“, kuri įnirtingai puola savo konkurentus (kitus prekybos centrus), tiekėjus ir netgi valstybę, pasinaudoja įstatymo ,,spragomis“, taip susižerdama milijonus, užima Lietuvoje rinkos lyderio pozicijas, sukūrė daug darbo vietų, ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, todėl mano pasirinkta tema ir buvo ,,Etika ,,VP Market“ prekybos centruose“.
Kadangi ši bendrovė Lietuvoje yra rinkos lyderė, todėl buvo įdomu peržvelgti ir paanalizuoti, kokia turi būti verslo etika (remiantis literatūra) ir kokios yra laikomasi šioje įmonėje. Be to su šia įmone sieja darbiniai ryšiai.
Problema slypi tame, jog ,,VP Market“ nesilaiko verslo etikos ir tai ypač paliečia įmonės darbuotojus, kitas įmones, visuomenę ir netgi valstybę. Įmonė siekia dirbti tik pelningai ir niekam neužleisti rinkos pozicijos, iš to ir kyla etikos nesilaikymas, todėl norėjosi rasti paaiškinimą, kodėl įmonė nesilaiko verslo etikos (su darbuotojais, konkurentais, valstybe).
Verslo etika yra apibūdinima skiringai, todėl daugiau verslo etiką stengiausi suvokti ar ,,VP Market“ prekybos centrų veikla ir praktika yra priimtina mūsų visuomenei, ar nepažeidžia mūsų moralinių įsitikinimų ir vertybių. Šiame darbe rėmiausi sąvoka, kad ,,verslo etika – tai etikos normų visuma. Individo veiklos rinkos erdvėje moralumo raiška – elgesys, moralinės normos, vertybės – ir yra verslo etikos objektas. Šių normų, vertybių, taisyklių visuma yra verslo etika.“1

1Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius. ,,Verslas“. Vilnius., 2003. 80,83psl.
,,VP MARKET“
Norint pradėti analizuoti ir peržvelgti apie egzistuojančią etiką įmonėje ,,VP Market“, reikia visų pirma žinoti kas yra Vilniaus prekyba, koks jos tikslas, vizija ir verslo politika.
,,VP Market“ – tai privati Lietuvos įmonė, didžiausi Baltijos šalyse, mažmeninės maisto produktų ir pramoninių prekių prekybos tinklo operatorė. Savo veiklą ,,VP Market“ pradėjo nuo 1992m. Jau pirmieji dabartinių “VP Market” vadovų žingsniai verslo pasaulyje buvo nestandartiniai. Kėdainių ir Panevėžio cukraus fabrikus valdę naujieji lietuviai jau 1997-aisiais pasinaudojo Pridėtinės vertės įstatymo nuostata, jog įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmenis galima legaliai išvengti mokesčių. Nepažeisdama įstatymų “Vilniaus prekyba” nesumokėjo į biudžetą beveik 45 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. Po penkerių metų jau “VP Market” pasinaudojo kita šio įstatymo landa. 2002 m. gegužę iš neįgaliesiems priklausiusios UAB “Optimalios investicijos”, kuri anksčiau priklausė “VP Market” akcininkams, ta pati “VP Market” nupirko penkis nekilnojamojo turto kompleksus, tarp jų Vilniuje esančią “Maxima bazę”, bei Klaipėdoje esančią “Hyper Maximą”. Pagal tuomet galiojusią PVM įstatymo lengvatą “Optimali investicija” buvo atleista nuo pareigos pervesti valstybei 18 proc. PVM mokestį nuo sandorio sumos – 79 mln. Lt, nes 100 proc. jos akcijų priklausė invalidų organizacijai. 2
,,VP Market“ tikslas – būti lyderiais. Lietuvoje bendrovė turi 187 prekybos centrų, o iš viso Baltijos šalyse yra 276 prekybos centrai, tačiau bendrovė ir toliau ketina plėstis, ji netgi pripažinta kaip greičiausiai besiplečianti įmonė Lietuvoje, plečiantis tokiais tempais bendrovė greitai gali tapti Baltijos šalių rinkos lyderė. Šiuos metus kompanija pradėjo jau įdarbinusi 12,7 tūkst. darbuotojų. Jeigu žiūrėtumeme tinklo personalą visose Baltijos valstybėse, šis skaičius siektų 17,3 tūkst. Per savaitę ,,VP Market“ priklausantiems prekybos centruose (Saulutė, Minima, Media, Maxima, Hyper Maxima) apsilanko beveikt visa Lietuva – 3,5mln. Pirkėjų skaičius rodo, jog ,,VP Market“ prekybos centrai yra patrauklūs, populiarūs tarp pirkėjų, kadangi čia yra prekių įvairovė ir pirkėjus tenkina parduodamų prekių kainos. Latvijoje labiausiai šiuos prekybos centrus pamėgo, dėl kokybiškų ir pigių prekių.3 Tačiau Lietuvos pirkėjai dažnai įmonę vadina ,,aferistais“, dėl nekokybiškų prekių, nes nusipirkus buitinę techniką tenka gan dažnai nešti taisyti.bendrovės prekybos centruose išties yra pigių prekių, bet pirkėjais tikisi ir geros kokybės.
Pasak Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinio direktoriaus R. Varkulevičiaus, lietuviai ES patirties nekopijuoja, bet pasirenka tai, kas geriausia, todėl pagal asortimentą, prekių išdėstymą bei teikiamų paslaugų gausumą lietuviai nenusileidžia geriausiems prekybos tinklams Europoje. Apskritai šio prekybos centro reikalavimai, neturėtų
2 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
3 remiantis www.vpmarket.lt duomenimis
labai stebinti, nes panašūs procesai vyksta ir kitose valstybėse, svarbiausia, kad dėl sąlygų derasi prekybininkai ir gamintojai, o laimi vartotojai.4
,,VP Market“ įmonę vieni netinkamai atsiliepia už nesąžiningą verslą, kiti džiaugiasi, kad tai yra vieta, kur nesunku gauti darbą, pradėti karjerą, dar kiti keikia už pragariškas darbo sąlygas ir kuklius atlyginimus. Negalime sakyti, jog ši įmonė nesvarbi Lietuvai, nes ji įkūrė daug darbo vietų ir tebekuria, ji yra svarbi tiek konkrečiam vartotojui, tiek darbininkui. Bendrovė atsižvelgia į pirkėją, sukuria patogius privažiavimus prie prekybos centrų, rengia įvairias akcijas, nuolaidas. Aišku, tai skatina daryti konkurencinė kova, nes taip yra pritraukiami klientai ir užsitikrinama aukštesnė rinkos pozicija. Tačiau pirkėjai skundžiasi nesąžiningomis akcijomis, loterijomis. Vieni teigia, kad laimėtojai yra iš anksto žinomi, kiti laimi patys to visai nesitikėdami. Turbūt jau tokia lietuvių kultūra, jei ne aš , tai reiškia, jog vyksta nesąžiningi žaidimai.
,,Verslo žmonės linkę elgtis su savo vartotojais remdamiesi tarpusavio santykių patirtimi. Jeigu asmuo yra nuolatinis klientas ir perka prekes dideliais kiekiais – jam bus suteikiama pirmenybė, su juo bus elgiamasi išskirtinai, nes bendradarbiavimo ir pasitikėjimo sandėris jau įvyko.“5 Įmonė didmenininkams suteikia įvairiausių nuolaidų, yra specialios kasos šiems pirkėjams, kad tik jų neprarastų. Tačiau likusiais pirkėjais taip nesirūpinama, jiems suorganizuojama pora akcijų, suagituojami pirkti vieną ar kitą prekę, ją intesyviai reklamuojant. Didžiuosiuose šios įmonės prekybos centruose yra diktorės, kurios visą dieną reklamuoja esančias akcijas, loterijas, dienos prekes (kiekvieną dieną vis skirtinga/os prekė/ės kainuoja pigiau) ir informuoja kas vyksta prekybos centruose. Tai pagirtina šios įmonės idėja, nes Lietuvoje tai vieninteliai prekybos centrai turintys savo diktores. Pirkėjams patogu surasti pasimetusi vaiką ar užsieniečiams pasimetus nuo grupės, taipogi tai labai greitas būdas perteikti informaciją.
Bendrovė Lietuvai yra ekonomiškai svarbi, nors ir pasinaudodama įstatymų spragomis iš valstybės susižeria milijonus, bet tai jau yra verslo etikos nesilaikymas.

VERSLO ETIKA ,,VP MARKET“
Kaip jau minėjau ši bendrovė labiausiai puolama žiniasklaidos ir dažniausiai ne iš gerosios pusės. O verslui nėra nieko pavojingesnio už blogą įvaizdį, nes tai tiesiogiai veikia pardavimą, pelną ir būsimų darbuotojų norą dirbti šioje įmonėje. Tenka pastebėti, kad žmogus, kuris ieškos darbo, net nenori darbintis šioje įmonėje, nes yra girdėjęs kaip
4 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
5 Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998. 16psl
nesąžiningai, nemandagiai, nepagarbiai elgiamasi su darbuotojais. Taigi norint, kad įmonė dirbtų pelningai, būtų gerbiama konkurentų, pirkėjų, darbuotojų ir kitų suinteresuotų asmenų visų pirma reikia laikytis verslo etikos, ko nelabai nori pripažinti mūsų Lietuvos verslininkai.
,,Kiekvienas verslininkas, laikydamasis bendrųjų etinių nuostatų, užsitikrina geresnę nišą civilizuoto verslo erdvėje, kuri apima geresnę partnerystę tiek su užsieniu, tiek su Lietuvoje verslu užsiimančiais žmonėmis, turi didesnį autoritetą visuomenės akyse, gali kovoti su konkurentais įsigydamas jų pagarbą, išvengti rizikos ieškodamas įprastų sprendimų. Aišku, visos verslo etinės nuostatos ir jų laikymasis civilizuotose šalyse jau seniai tapo įprastu dalyku, todėl Lietuvai kuo greičiau dera priimti šias nuostatas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai“.6 Tačiau apie kokią įmonės etišką elgesį galime kalbėti, jeigu kuriamas gražus įvaizdis, o toje gražioje estetiškoje aplinkoje nesiskaitoma su darbuotojais, nepaisomos jų teisės, žeidžiamas jų orumas, nepagarbiai, nesąžiningai elgiamasi su konkurentais ir su kitais suinteresuotais asmenimis. Lietuvoje dar dažnai regime kaip viena ,,turi būti“, o visai kitaip yra. Etika yra prisimenama tik tada, kai reikia sukurti geresnį įvaizdį ir pritraukti investuotojus ar siekiant padidinti pelną. ,,Nors moksliniai verslo etikos tyrimai ir klestinčių Vakarų korporacijų realybė parodė, jog pozityviais veiksniais kuriant pasitikėjimą, atsakomybę, nepakantumą, piktnaudžiavimą, nekokybiškam darbui, nepotizmui diegiant etines verslininkiškos veiklos taisykles (fair play versle), formuojant antikorepcines nuostatas (pa)siekiamas aukštesnis darbo našumas, veiklos optimalumas, įmonių efektyvumas, tačiau dauguma Lietuvos verslininkų vis dar skeptiškai į tai žiūri, nes verslo etiškumas jiems nėra racionaliai argumentuotas nei ekonominiu, nei etiniu požiūriu.“7
,, Verslo etika apima ne tik socialiai atsakingus poelgius. Jos dėmesys sutelktas į gamybos vadovų ir valdomų darbuotojų poelgius. Etika apima jų asmeninius tikslus ir lėšas, kurios naudojamos bendriems tikslas pasiekti. Pavyzdžiui, amerikiečių verslininkai mano esant neetiška duoti valdininkui kyšį, kai siekiama gauti palankų kontraktą. Daugelio Vakarų šalių verslininkams atrodo neetiška bendrauti su verslininkais iš tų pasaulio šalių, kuriuose nepaisoma žmogaus teisių. Vadovų ir paparastų darbuotojų veiksmai, kurie pažeidžia įstatymus, taip pat laikomi neetiškais.“8 Mūsų šalyje daugumai dar atrodo nemandagu neįteikti ,,dovanėlės“, ar tai už suteiktas medicinines paslaugas, ar priėmus palankų sprendimą konkrečiai įmonei ir t.t. Tik dabar vis garsiau ir smarkiau yra smerkiamai prabylama, kad kyšininkavimas yra neetiškas poelgis, o jo priėmimas pažeidžia visus etikos kodeksus.

6, 8 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 81-82 psl.
7 VU Kauno humanitarinis fakultetas ,, Įmonių etika verslo praktikoje“ .2002. 224psl
,, Lietuvos kultūra įpratinta paklusti autoritetams bei viršininkams – jų galiai. Tai viena iš priežasčių, dėl ko iki šiol įvairių socialinių sluoksnių žmonės ieško galimybių apeiti įstatymą; net socialūs, remiantis įsigaliojusiais moralės kriterijais – visiškai padorūs, tam tikrą, net ir aukštą, socialinį statusą įgyję individai ne tik kad patys nepaiso taisyklių, normų, principų, bet ir kitus verčia juos pažeisti. Iki šiol sąmoningai ar nesąmoningai įsitvirtinusi nuostata, ,,jog įstatymai tam ir egzistuoja, kad juos pažeidinėtum“9 . Ši nuostata galioja ir ,,VP Market“, nes ši įmonė ne karta pasinaudojo įstatymų spragomis, kad turėtų naudos. Kaip jau minėjau, kad 1997–aisiais įmonė pasinaudojo Pridėtinės vertės įstatymo nuostata, jog įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmemis galima legaliai išvengti mokesčių. Taigi valstybiai buvo nesumoki mokesčiai beveik 45 mln. Lt. 2002 m. bendrovė pasinaudojo dviprasmiškai traktuojamais įstatymais ir pareikalavo iš valstybs 103 mln. Lt., tačiau valstybė tesumokėjo 76 mln. Lt. Bet tokiais savo veiksmais bendrovė įgyja pranašumo ir išbalansuoja verslo sąlygas.10 Toks elgesys yra verslo etikos nesilaikymas, nes negerbiami valstybės įstatymai, o per tai nukenčia visi mokesčių mokėtojai, tiek Lietuvos piliečiai, tiek visi Lietuvos verslininkai. Nors visur agituojama laikytis etikos normų, tačiau tai tik skambūs žodžiai, nes šiai dienai dauguma, ne tik ,,VP Market“ yra pamiršusi etikos normas, o jos yra:
1. ,, Verslas neturi skaudinti kitų žmonių“11, nors tai labai sunkiai įsivaizduojama šiais laikais, kai korupscija, darbuotojų išnaudojimas akivaizdžiai klesti. Verslas – pirmiausia turi padėti žmogui, jo gerovei, kurdamos bendrovės sukuria naujas darbo vietas, bet verslas siekia nepadėti žmogui, bet kad žmogus padėtų įmonei dirbti pelningai, pats gaudamas minimalią algą. ,,VP Market“ sukūrė Baltijos šalyse virš 17 000 darbo vietų, tačiau jų tikslas yra būti rinkos lyderiais ir dirbti tiktai pelningai, tad rūpintis žmogų gerove nelieka laiko.
2. ,,Verslas neturi pažeisti ar naikinti žmogaus ekologinės ir ekonominės erdvės. Šio pažeidimo pavyzdys gali būti tarši gamyba bei prekyba ekologiškai nešvariais produktais, kurie masiškai įvežami į silpnai kontroliuojamas šalis. Pavyzdžiui, Lietuvoje kontroliuojama tik tam tikros dalies įvežamų maisto produktų kokybė. Taigi vartotojai tampa nesąžiningų verslininkų aukomis, nes trūksta informacijos apie įvežamą prekę. Kenkiama ne tik sveikatai, bet ir menkėja verslo reputacija visuomenės akyse.
3. Verslininkas turi prisiminti, kad rinkoje jis veikia ne tik vienas, todėl privalo atsižvelgti
9, 11 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 81psl.
10 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
ne tik į savo, bet ir į konkurento interesus, siekti abipusio naudingo susitarimo.“12 Prisiminkime kaip vyko ,,VP Market“ ir ,,Švyturio –Utenos alaus“ konfliktas, bendrovė atsisakė pardavinėti šios įmonės alų, kol ji nepaklus įvykdyti keliamų sąlygų. Taigi kažkurį laiką ,,VP Market“ prekybos centruose nebuvo pardavinėjamas Švyturio ir Utenos alus. Dauguma manė, jog ,,VP Market“ nukentės nuo savo tokio poelgio, bet prekybos centruose atsirado pigesnio alaus, gal tai kažkokį dalį pirkėjų ir prarado, bet finansiškai nenukentėjo, nes išsireikalavo sau geresnių ir palankesnių sąlygų. Tuo parodydama, jog ,,VP Market“ nustatinėja žaidimo taisykles ir tegul niekas nekelia savo reikalavimų, nes įmonei nebaisu atsisakyti netgi stambių bendrovių produkcijos.
4. ,,Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Kiekvienas verslininkas turi vykdyti sutartyse numatytus įsipareigojimus. Reikia siekti, kad būtų pripažintos ir įgyvendintos civilizuoto verslo normos, suprastas dorovinių vertybių prioritetas siekiant ekonominių tikslų.
5. Verslininkas privalo:
» Gerbti valstybės įstatymus ir jų laikytis;
» Gerbti vyresniuosius, žmogaus gyvybę, teises ir garbę;
» Gerbti privačią nuosavybę;
» Turėti tikslą;
» Laikytis žodžio;
» Būti garbingas ir teisingas;
» Teisingai paskirstyti savo lėšas.“13
Galima manyti, kad verslo etika palaipsniui keisis, keičiantis verslininku požiūriui, kylant gyvenimo lygiui, tik neaišku kuria linkme. Kaip žinome, jei vienas parodo neetiško verslo pliusus, tai anksčiau ar vėliau paseks šiuo pavyzdžiu ir kitos įmonės. Ieškant įstatymų spragų, nesiskaityti su konkurentais, agresyviai juos pulti, kaltinti, jog nori suteršti gerą įmonės vardą, ar netaps tai lietuviško verslo ,,etikos“ modeliu. Visi didieji verslininkai nori būti rinkos lyderiais ir diktuoti savas sąlygas, bet ar įsigalės tarp verslininkų Lietuvoje ir ar jie laikysis vakarietiškos verslo etikos, tai priklauso jau nuo pačių verslininkų. Kaip žinome daugelis Vakarų verslininkų nenori bendradarbiauti su verslininku, kuris nesilaiko verslo etikos. Gal tai suvokę Lietuvos verslininkai supras, kad verslo etika – tai atviras kelias

12, 13Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
bendradarbiavimui su kitų salių verslininkais.
Žinoma JAV verslo sociologė Lora Nesh išskirė tokias etines problemas su kuriomis susiduria verslininkai:
» ,,Godumas;
» Faktų ir neteisingas informacijos ataskaitose nuslėpimas;
» Prastos produkcijos gaminiai;
» Neprotingas kainų kėlimas ar tiesiogine apgaulė derybų metu;
» Pernelyg didelis pasitikėjimas savo teisingumu;
» Žema darbo ir prekių kokybė, aklas paklusnumas vadovybei, kad ir kokia ji neetiška ir neteisinga būtų;
» Prieštaravimai tarp asmeninių ir verslo (firmos) interesų;
» Favoritų buvimas;
» Galimybių nebuvimas išsakyti savo pasipiktinimą ar nesutikimą nuolatinių neetiškų poelgių atmosferoje;
» Kili,as karjeros laiptais, ,,per kitų galvas“;
» Darbuotojų apgaulė siekiant gauti naudos firmai.“14
Beveikt visi šie punktai tinka ,,VP Market“, kadangi dirbti pelningai yra siekiama kartais ir ne itin sąžiningais būdais.Pavyzdžiui pirkėjai ne visą laiką linkę skaityti, kas parašyta ant etiketės. Ypatingai garsiais firmų vardais prekės atrodo kalba už save, tačiau nė vienas neperskaito, jog ji importuota iš Kinijos, ar perpilstyta Lenkijoje tokiu būdu ir prekės kokybė pasikeičia. Vartotojas tikisi įspūdingos kokybės, o nusiperka nieko neypatingą prekę. Bet kas čia kaltas: ar pirkėjas, kuris neskaito etikečių, ar verslininkas? Įmonės darbuotojai neturi teisės atskleisti prekių silpnųjų pusių, trūkumų. Tačiau verslo etika įpareigoja parduoti kokybiškas prekes arba informuoti pirkėją ką jis perka.
,,Be vyresnių gamybos vadovų, dažnai pasielgiančių neetiškai, kiekvienas darbuotojas taip pat gali elgtis neetiškai, pavyzdžiui, pasisavinti tai, kas priklauso firmai, falsifikuoti
dokumentus, siunčiamus valstybinio reguliavimo įstaigoms, ir t.t.
Įmonių vadovai svarbiausiomis neetiškos verslo praktikos išplitimo priežastimis laiko:
1. Konkurencinę kovą, kuri nustumia į šalį etikos samprotavimus“15 – šįmet akivaizdžiai matėsi tarp ,,VP Market“ ir ,,Švyturio – Utenos alaus“, nors pasak aludarių asociacijos prezidento Audriaus Vidžio, jog šį konfliktą išprovokavo ne ekonominė būtinybė, bet ambicijos, asmeninės simpatijos ir antipatijos. Spaudimą pajuto ir ,,Coca – Cola“,
14 Valdas Prunskus.,,Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės“. Vilnius. 2003.69-70psl.
15 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
,,Colgate – Palmolive“, ,,Philip Morris Lietuva“ ir kitos didelės kompanijos, kurios turėjo nusileisti bendrovės reikalavimui.16
2. ,,Norą nuolat dirbti pelningai“17– įmonės tikslas yra būti lyderiais, o norint būti lyderiais reikia dirbti tik pelningai. Kaip ir kiekvieno prekybos tinklo tikslas: išleisti kuo mažiau pinigų, ir gauti kuo daugiau naudos, priemonės tikslui pasiekti nehumaniškos: atlyginimai – minimalūs, dirbti tenka viršvalandžius.
3. ,,Negauti paskatinimo iš gamybos vadovų už etišką elgseną“18 – dažniausiai vadovai tik išsako ką pavaldinys daro blogai, ne išimtis ir ,,VP Market“ , nors tai dažnai priklauso ir nuo vadovo požiūrio į etišką elgiasį. Juk visiškai nesunku pagirti pavaldinį, kuris neįžeizdamas pirkėjo išsprendžia iškilusį konfliktą .
4. ,,Bendrą visuomenės etikos normų kritimą, dėl to visiškai nebesilaikoma etikos normų konkrečioje darbo vietoje“19 – ,,VP Market“ negalioja taisyklė, kad reikia elgtis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, dažnai vadybininkai ,,išsilieja“ ant kasininkių ar salės darbuotojų, o jos tokiu atveju pykti išlieja ant pirkėjų, kurie išeina iš prekybos centrų irgi supykę ir susierzinę, ir susidarę atitinkamą nuomonę apie šios įmonės prekybos centrus. Taipogi nebegerbiams ir pagyvenęs žmogus, kuris vaikomas nuo vienos kasos prie kitos.
5. ,,Kompanijų vadovų spaudimas paprastiems darbuotojams, verčiant eiti juos į kompromisus su savo etikos vertybėmis – vadovai gali versti savo pavaldinius elgtis, taip, jog jie turi nuspręsti kas yra svarbiau darbas ar savosios vertybės.

Bet pagrindinis veiksnys, skatinantis įmonių darbuotojus elgtis neetiškai, yra jų vadovų neetiški poelgiai. Kartu etiškas vadovo elgesys skatina ir pavaldinius elgtis etiškai.“ 20

,,VP Market“ etika su darbuotojais
,,Etikos kodekse nurodoma:
Pirma, moralaus elgesio standartai. Tai moralės, asmeninio teisingumo ir sąžiningumo normos, siekti kultūringo ir etiško bendravimo, pasiaukojimo ir kokybiškesnės veiklos.
Antra, netinkamo elgesio draudimas. Reikalaujama tinkamai elgtis su bendrovės turtu ir informacija.
Trečia, interesų konflikto draudimai. Neleidžiama piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės ar grupinių interesų.
16 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
17, 18, 19, 20 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
Kodeksą galima laikyti nusisekusiu tuomet, kai jis nelieka vien popieriuje, o realiai paveikia organizacijos ar profesijų darbuotojų moralę, kultūrą ir darbo standartus.“21
Pagal verslo etikos normą verslas neturi skaudinti kitų žmonių, nors tai labai sunkiai įsivaizduojama šiais laikais, ,,VP Market“ sukūrė Baltijos šalyse virš 17 000 darbo vietų, tačiau jų tikslas yra būti rinkos lyderiais ir dirbti tiktai pelningai, tad rūpintis žmogų gerove nelieka laiko. Manau, nė viena įmonė, kuri yra rinkos lyderė ar siekia ja tapti, nesirūpina, kad
verslas gali įskaudinti aplinkui esančius žmones ar konkurentus.
Įmonės darbininkai daugiausiai yra norintys tapti neprikalausomais nuo savo tėvų, siekiantys prasimušti gyvenime, pakeisti gyvenamą vietą (gyventi mieste, o ne kaime), taipogi studentai, kurie bando suderinti mokslą su darbu, vienišos motinos.
Visur šios prekybos centruose yra iškabinta, jog reikalingi darbuotojai, bet turintys vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, nepilnametis gali nesitikėti šioje įmonėje gauti darbą, nes priimama tik nuo 18metų. Norint įsidarbinti anksčiau reikėjo užpildyti anketą, kur kai kurie klausimai būdavo neetiški. Manau nemandagu ir neetiška verslininkui klausti, kur dirba būsimo pavaldinio tėvai, seserys, broliai. Kas nuo to pasikeičia? Kokiu tikslu būdavo to klausiama? Galbūt norint sužinoti ar nedirba konkurentų įmonėje, o gal net siekiant kokios tai naudos. Taipogi įvairiuose žurnalų straipsniuose, kurie susiję su darbo paieškomis nurodo, kad neetiška klausti būsimo darbuotojo kokia jo šeimyninė padėtis, nes nuo to nepasikeičia darbo kokybė. Aišku tai turi savų pliusų ir minusų, vedęs vyras gali būti atsakingesnis darbuotojas, ištekėjusi moteris daugiau rūpinsis vaikais, bet ji taipogi gali būti labai atsakinga darbuotoja. Manau šie klausimai pažeizdavo darbuotojų teises ir tai būdavo kišimasis į darbuotojų asmeninį gyvenimą. Šiai dienai šie klausimai jau yra nebeįtraukti i anketos klausimyną., tai rodo, kad įmonė siekia kažkiek tai vadovautis vakarietiška verslo etika.
Tai jog labai dažnai šiai įmonei reikia darbuotojų rodo, kad vyrauja dažna kadrų kaita, o tai tikrai nepadeda personalui jaustis saugiai ir užtikrintai, nebesuinteresuoti dirbti pelningai, nebegerbia vadovų, o laisvomis dienomis ieškosi kitų darbų. Darbuotojas dirba 12 valandų per dieną, nors realiai būna ir daugiau. Ir taip 4 dienas iš eilėsm paskui 4 laisvos, o poiolsio bent vieną dieną dar turi ateiti ,,padėti“ kitai pamainai, nes trūksta darbuotojų. Kasdien juos tikrina slapti pirkėjai, kurie kartais bando išprovokuoti konfliktinę situaciją. Deja, tai kai kurių ,,VP Market“ tinklo parduotuvėse dirbančių darbuotojų kasdienybė. Kitiems darbuotojams grafikas labai patogus (4 dirba, 4 laisvos). Ypatingai toks grafikas patinka dirbantiems studentams, nes yra lengviau suderinti darbą su mokslais. Kadangi kai kurie konkurentai yra
sudarę tokius darbo grafikus, kurie nepalankūs studijuojantiems žmonėms, tad mieliau jie tada
renkasi dirbti ,,VP Market“ prekybos centruose dirbti. Taigi įmonė sudaro sąlygas dirbti
21 Vilius Misevičius ,,Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“. KTU.,2004 23psl
studijuojantiems žmonėms, bet studijos neturi kliudyti darbui.
Vis dėlto šiais laikais nebevertinama darbuotojų ištikymybė arba lojalumas. Versle ištikimi darbuotojai pasilieka komandoje nepaisant ekonominių sunkumų; neištikimi tuoj pat ieškosis kito darbo. Verslininkai yra pamiršę, kad ištikimu darbuotoju galima pasitikėti ir ištikus krizei ir kad tik lojalus darbuotojas yra firmos pagrindas ir jis vertingesnis už auksą. Nors negalima smerkti vien tik įmonės, reikia pripažinti, jog šių laikų žmogus tampa daugiau
materialus, nebevertina dvasinių dalykų. Manau šiai dienai ,,VP Market“ nerastumėme nė vieno ištikimo darbuotojo, nes įmonės darbuotojai yra valdomi baimės ir streso principu. Tai išties galingas ginklas, kai reikia suvaldyti tokią didelią sistemą ir tiek daug pavaldinių, nes šiuo metu bendrovėje dirba apie 17 000 žmonių. Kontroliuoti tokį skaičių darbuotojų yra išties sudėtingas procesas. Tačiau jau pati įmonė nusprendžia, kaip sieks etiško pavaldinių elgesio ir kaip patys vadovai elgsis su įmonės darbuotojais. Bet nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra asmenybė, su savo vertybėm, pažiūrom, charakteriu, išsilavinimu, nors nesvarbu kokiam sluoksniui priklauso asmuo, bet su visais reikia elgtis etiškai. ,,VP Market“ bendrovėje yra bijoma visko – pardavėja bijo vyriausios kasininkės, vyriausia kasininkė – pamainos viršininkės/o, pamainos viršininkė/as – parduotuvės direktorės/iaus. Direktorė/ius – regiono direktorės ir t.t. Ištisa baimės grandinė, kur labiausiai nukenčia paprastas darbuotojas, nes jis turi kiekvieno viršininko bijoti. Ir beabejo šios baimės pamatas – tai nesibaigiantys įvairiausi patikrinimai, kurių yra sulaukiama kasdien, darbuotojams liepiama greitai apsitvarkyti savo darbo vietą, liepiama šypsotis, nesėdėti, kad neatrodytų, jog darbo nėra. Patikrinimų kraitis yra išties įspūdingas: kokybės, higienos, darbo drausmės, auditas, VP Apsauga ir kt. Stresas yra sukeliamas darbuotojui už menkiausią klaidelę. Matome, kad pavaldumo, paklusnumo ir baimės grandis yra ilgiausia.
Kiekvienas darbuotojas nori būti gerbiamas kaip asmenybė, tačiau ,,VP Market“ kasininkėms, salės darbuotojams, teigiama visą laiką, jog jie yra bendrovės ,,veidas“, bet kai reikia bendrauti šis ,,veidas“ palieka mažiausia hierarchijoje esanti grandis. Darbuotojams, dažniausiai kasininkėms, salės darbuotojams organizuojami seminarai, kuriuose supažindinami su gero elgesio taisyklėmis, kaip elgtis konfliktinėse situacijose. Dauguma vadovų posakis yra ,,klientas visada teisus“, tačiau jei pirkėjas necenzūriniais žodžiais išplūsta kasininkę ar kitą darbuotoją, ji/jis privalo išlikti mandagi/us ir neprieštarauti, nors visi žinome, jog ir mandagumas turi ribas, ypatingai jei kas asmeniškai žemina ir negerbia kaip žmogaus. Yra šimtai atvejų, kai darbuotojus pastumia, grąsina susidorojimu po darbo, apspjauna, o darbuotojo niekas neapgina, neužstoja, nes klientas visada teisus. Bet tai dar priklauso nuo apsaugoje dirbančių darbuotojų žmogiškumo ir supratingumo.
Nors rengiami seminarai, kaip etiškai elgtis, bet dauguma vadybininkų nemoka mandagiai elgtis su savo pavaldiniais. Vadybininkai nesistengia išklausyti savo pavaldinių, nors taip sumažintų esančią įtampą. Dažniausiai konfliktai yra išsprendžiami pasinaudojus vadovo, vadybininko padėtimi. Neišklausius darbuotojo, arba bandant tiesiog pakeltu balso tonu jį pažeminti. Yra nemažai pavaldinių, kurie yra baigę universitetus, ar baigę aukštesniąją mokyklą (kolegiją) ir studijuojantys universitete ir jų mokėjimas spręsti konfliktus, etiškai elgtis akivaizdžiai yra gerenis nei kai kurių vadybininkų, o kai pradedi domėtis kodėl, pasirodo, jog žmogus, kuris kelią balsą, keiksnojasi turi tik pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą arba studijuoja vadybą ir visiems nurodinėja, kaip reikia etiškai elgtis, pats elgdamasis priešingai. Pasak darbuotojų, norint padaryti karjera ,,VP Market“ prekybos centruose turi turėti ,,plačią burną“, spiegiantį balsą, nebijoti ,,laipioti per kitų galvas“. Todėl nė vienas vadovas, vadybininkas negali tikėtis mandagumo iš savo pavaldinių, bendradarbių, jei jis pats elgiasi ne pagal taisykles, kurias kelia kitiems. Bet kiekvieno žmogaus mandagumas, tolerancija (etiškas elgesys) priklauso nuo asmens vertybių ir moralės supratimo. Tad , manau, nepriklausomai nuo užimamų pareigų (viršininkas, vadybininkas ar darbininkas), jeigu jo vertybės, etikos supratimas yra žemo lygio, jis gali stengtis valdytis konfliktinėse situacijose, bet galų gale pasirodo kas yra kas. Tad negalime smerkti visų įmonės vadovų, kad jie neetiškai elgiasi su darbuotojais, tai priklauso tik nuo jo asmeninių vertybių, akip jis elgsis su savo pavaldiniais.
Taigi, kad verslininkas, vadovas turėtų autoritetą tarp savo darbuotojų, kad būtų geriau suprastas ir priimtas aplinkinių jis turi:
• ,,Pirmas pasveikint pašnekovą, nesvarbu, kokia pastarojo padėtis visuomenėje (ar jis pavaldinys, ar verslo partneris);
• Kreiptis i bendradarbius vardu;
• Gamybinėje aplinkoje kreiptis į pavaldinius ,,jūs“;
• Nesant būtinam reikalui nebars žemesnio pagal rangą vadovo, kartu griaudamas pastarojo autoritetą;
• Su visais darbuotojais elgsis vienodai, neatsižvelgdamas į asmenines simpatijas ar antipatija;
• Nustatys aiškią darbo tvarą, drauge pašalins tikimybę priimti nešališkus sprendimus;
• Nustatys tokią darbo tvarką, kad kiekvienas darbuotojas gana dažnai galės su juo bendrauti ir apsvarstyti darbo klausimus;
• Su darbuotojais elgsis taip, jog kitiems nesusidarytų įspūdis, kad tie darbuotojai yra išskirtiniai ir turi slaptų reikalų;
• Mokės bendrauti su žmonėmis ir juos išklausyti;
• Mokės naudotis nežodine informacija, t.y. suprasti pašnekovą iš jo bendravimo stiliaus, manierų, aprangos, gestų, mimikos;
• Mokės atsargiai vartoti žodį ,,aš“;
• Kalbės trumpai ir aiškiai;
• Stengsis išvengti asmeniškumo;
• Visada bus nepriekaištingai apsirengęs;
• Visada savo pažadus įvykdys laiku.“22
Kaip minėjau, ar vadovas sieks turėti autoritetą tarp pavaldinių priklauso tik nuo jo asmeninių vertybių. Tai jo teisė rinktis ar nori būti gerbiamas ir vadinamas sąžiningu viršininku, ar kad ,,už nugaros apšnekėtų“ ir visi darbuotojai būtų nepatenkinti jo vadovavimu.
,,Vis dėlto vieno asmens sąžinė negali užtikrinti visos kompanijos etiško elgesio. Todėl ir versle žymiai svarbiau yra ne atskiro individo sąžinė, o bendra visos kompanijos atsakomybė t.y. visuotinė, vieninga sąžinė.“23 Tai turi suprasti kiekviena Lietuvos įmonė.

22 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius.,2003. 85psl
23 Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998. 11psl
IŠVADOS
Darbo tikslas buvo rasti paaiškinimą kodėl didžiausia Lietuvos mažmeninių prekių ir pramoninių prekių prekybos tinklo operatorė ,,VP Market“ nesilaiko verslo etikos, siekiant palyginti verslo etikos teoriją ir realią situaciją šios įmonės prekybos centruose.
1. Etikos laikymasis versle užtirina įstatymų laikymasi, sąžiningą konkurencinę kovą, tolerantišką, etišką elgesį su pavaldiniais.
2. Norint dirbti pelningai ir būti gerbiamai konkurentų, visuomenės ir valstybės visų pirma reikia laikytis verslo etikos.
3. Vis dar vyrauja nuostata tarp verslininkų, kad įstatymai tam ir egzistuoja, kad juos pažeidinėtum, taip išbalansuodami verslo sąlygas.
4. ,,VP Market“ ir kiti Lietuvos verslininkai nenoriai pripžįsta verslo etikos būtinumą.
5. Įmonės pagrindinis tikslas – tapti rinkos lyderiais, to siekia ne itin sąžiningais būdais.
6. Įmonėje yra nesilaikoma verslo etikos normų.
7. Darbuotojai valdomi baimės principu.
8. Pagrindinis darbuotojų neetiško elgesio priežastys yra vadovų rodomas pavyzdys.
9. Verslo nesilaikymą ,,VP Market“ lemia:
» Godumas;
» Prastos produkcijos gaminiai;
» Karjeros siekimas įvairiausiais būdais;
» Darbuotojų negalėjimas išsakyti kas nepatinka;
» Žema darbo kokybė;
» Darbuotojų išnaudojimas siekiant pelno.

PASIŪLYMAI

1. Visu pirma keisti požiurį į verslo etikos būtinumą.
2. Įmonėje svarbiausia turėtų pirmą vietą užimti ne atskiro individo etiškas elgesys, bet visų pirma pradėti rūpintis ir kurti visos bendrovės etiška, sąžiningą vieningą etiką. Tada ir darbuotojai paseks savo įmonės vadovų pavyzdžiu.
3. Priimant į darbą išsiaiškinti kokios yra būsimo darbuotojo vertybės.

LITERATŪTA

1. Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003.
2. Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998
3. Vilius Misevičius ,,Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“. KTU.,2004
4. VU Kauno humanitarinis fakultetas ,, Įmonių etika verslo praktikoje“ 2002
5. Valdas Prunskus. ,,Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės“. Vilnius. 2003.
6. www.vpmarket.lt
7. www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895).

Etika ir jos mokymas

 

Pedagoginės etikos samprata.

Tai savarankiška etikos mokslo dalis, ji tiria pedagoginės moralės ypatybes, specifiką, moralės principus pedagoginėje darbo sferoje. Pedagoginė etika vysto specifinį etinį mąstymą, reiškinių supratimą, vertinimą ir ugdo etinius santykius.
Pedagoginės etikos uždaviniai:
1. siekti įprasminti pedagogo pašaukimą.
2. sukurti aukštą pedagoginio darbo kultūrą, sustiprinti pedagoginį autoritetą.
3. padidinti darbo efektyvumą.
Pedagoginės etikos principai:
1. Žmoniškumas
2. Optimizmas.
3. Kolegialumas.
Dorovinė veikla.
Žmogui pasirinkusiam pedagogo profesiją pedagoginė dorovė kelia šiuos reikalavimus:
1. Stengtis ugdyti ir tobulinti pedagoginei veiklai būtinas asmenines savybes ir tobulinti pedagoginį meistriškumą.
2. Nuolat kelti sau klausimą ar aš kaip pedagogas atitinku šiuolaikinės mokyklos reikalavimus.
3. Rūpintis pedagoginių kadrų kokybinės sudėties atitikmenimis.
Pedagoginių gebėjimų formavimasis ir tobulėjimas trunka visą gyvenimą. Pedagogo dorovinė pareiga siekti, kad atsirastų ir vystytųsi mokinių pedagoginiai gebėjimai bei interesai, skiepyti pareigą mokytojo profesijai.
Mokinių susidomėjimą pedagoginių darbu skatina paties pedagogo veikla , asmeninis autoritetas ir meistriškumas.

Pagrindinės dorovės kategorijos.

Gėris ir blogis.
Tai pačios bendriausios dorovinio vertinimo kategorijos , kurios apima visą dorovės sritį.
Pirmiausia gėrio ir blogio požiūriu vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama , kiti – smerkiami. Pirmieji – gėris, antrieji – blogis . Šios kategorijos taikomos vertinant ir ekonominius , ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras ir idėjas. Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas , nes nuo šių savybių priklauso žmonių poelgiai.
Tokios žmogaus savybės kaip darbštumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas , principingumas yra teigiamos.Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Tuo tarpu – tingumas, neprincipingumas, akiplėšiškumas, palaidumas yra neigiamos charakterio savybės , jos vadinamos ydomis ir priklauso blogio kategorijai.
Žmogus , kuris bendraudamas su kitais yra kitiems palankus , pasirengęs padėti,daryti gerą vadinamas geros valios žmogumi.Tačiau yra ir klastingų , piktų , kitiems blogą linkinčių , piktos valios žmonių.
Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko žmonės tampa tauresni- tai įvairūs idealai. Žmonės gali siekti mokslo, meno , dorovinio tobulumo, demokratijos ir kitų dalykų.
Gėris ir blogis yra žemiškos prigimties- jų ištakos visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomeniniams santykiams keitėsi žmonių moralinė sąmonė , įsitikinimai, pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir blogio supratimas. Tačiau kiekvienoje epochoje yra apibrėžtas jų turinys. Gėrio suvokimas – tai sugebėjimas skirti tai, kas žema, padoru ir niekšiška , kilnu ir žema padeda asmenybei ir visuomenei tobulėti. Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio. Kova su blogiu yra sudėtinga, nes blogis yra akiplėšiškas,įžūlus,ciniškas ir gajus. Jis greitai visur prasiskverbia , jei tik jam nepastojamas kelias .Tai kas gera reikia saugoti , ugdyti , puoselėti.
Blogis plinta pats . jis gajus, nes remiasi įpročio jėga.Blogis yra tai, kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. Žmonių gyvenime vyksta amžina gėrio ir blogio konfrontacija.

Laisvė ir atsakomybė.
Visas žmonių gyvenimas yra pasirinkimas: kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, išreiškia savo poziciją gyvenime. Žmogus aktyviai veikia supančią aplinką , ją kurią ar pertvarko ir kuria pats save. Savo gyvenime žmogus susiduria su dorovine būtinybe ( kaip pasielgti: gerai ar blogai , pvz. dalyvauti ar nedalyvauti ). Kad žmogus būtų laisvas neužtenka vien pažinti būtinybę . Aktyviai pertvarkydamas aplinką žmogus yra laisvas keisti save ir savo įgimtus sugebėjimus.Žmogus neturi valios laisvės , bet jis gali valdyti savo veiklą , poelgius , o dažnai ir pakilti aukščiau už tam tikroje aplinkoje vyraujančias dorovines nuostatas.Žmogaus dorovinė laisvė įsikūnija tada, kai, žmogus geba įgyvendinti ir įgyvendina savo dorovinius įsitikinimus ir elgiasi pagal savo sąžinę , kurios objektyvus turinys atitinka visuomenės pažangos poreikius.
Objektyvi dorovinės laisvės prielaida yra asmeninių ir visuomeninių poreikių , interesų tikslų vienovė.
Subjektyvi žmogaus dorovinės laisvė prielaida yra jo sąmoningumas ir sąžiningumas.
Nuo šių žmogaus bruožų priklauso kaip žmogus suvokia savo veiksmų turinį ir prasmę , kiek savarankiškai ir tikroviškai vertina savo poreikius ir aplinkinių veiksmus ir kokius dorovinius uždavinius ( tikslus ) kelia sau. Net ir sunkiomis sąlygomis žmogus gali pasirinkti atitinkamus poelgius , elgesio būdus. Dorovinė laisvė reiškiasi įvairiose srityse ypač ryški ir svarbi yra darbe.Žmonės nėra laisvi pasirinkti : dirbti ar nedirbti. Norint gyventi reikia dirbti.Žmogus pats pasirenka kaip jam pasielgti įvairiose gyvenimo situacijose: jis yra doroviškai laisvas- tačiau pasirinkimas jį įpareigoja , verčia atsakyti už savo poelgius.Dorovinė atsakomybė reiškia teigiamą žmogaus požiūrį į pareigą, objektyvios būtinybės pripažinimą , pagrįstą jos vaidmens įsisamoninimu
Žmogus turi jausti pareigą sudėtingose situacijose elgtis dorai, pagal sąžinę.
Sąžinė- tai subjektyvios dorovinės atsakomybės suvokimas.Dorovinė atsakomybė aktyviai veikia ne tik pareiga ir sąžine, bet ir orumu , visuomenės nuomone, garbe.

Garbė ir savigarba.
Garbė išreikia žmogaus vertybinį santykį su pačiu savimi.Garbė įtvirtina požiūrį į žmones . Garbė yra savo visuomeninio reikšmingumo suvokimas, kai jį viešai pripažįsta kiti. Garbė gali būti ne tik įgyjama , bet ir paveldima ( saugo šeimos garbę, kiti susideda su draugais tampa šeimos gėda).
Garbė – fundamentali( pagrindinė) žmogaus vertybė.,, Garbė brangesnė už gyvenimą ( F . Šileris).”Garbingas žmogus visuomenėje aukštai vertinamas, nes juo galima pasitikėti. Klasėje visada bus vaikų iš asocialios šeimos , kur niekada nebus tvarkos. Garbingas žmogus nemeluoja, prižadėjęs- padaro. Su žmogaus garbe tiesiogiai susijusi ir jo savigarba. Kaip savimonės reiškinys , savigarba atsiranda, kai žmogus suvokia ir prapažįsta kad, jo dorovinės pažiūros , charakterio bruožai, poelgiai yra garbingi . Aukšta savigarba rodo. Kad žmogus suvokia savo vertę , gina ir saugo savo orumą ir garbę.
Savigarba rodo, kiek žmogus reiškia pats sau, kiek jis vertina save kaip žmogų.Aukšta savigarba reiškia, kad žmogus teigiamai priima save. Aukštos savigarbos žmonės yra savarankiški ,pastovesni, nuoseklesni, mažiau pasiduodantys įvairiems išorės veiksniams, kiekvienoje situacijoje geba pasielgti garbingai.
Žemos savigarbos žmonės- nepastovūs ir besiblaškantys.
Save gerbiantis žmogus nežemina savęs negarbingais veiksmais ir poelgiais. Jis yra nuoseklus, nepasiduodantis išorės veiksniams – spaudimui, neina į sandėrį su sąžine, nepataikauja ir neveidmainiauja, o lieka ištikimas savo pažiūroms ir įsitikinimams , idealams , gyvenimo principams. Verčiau atsisako aukštos padėties , materialinės gerovės , negu nusižemina. Savigarba didina žmogaus reiklumą sau, žadina pasipriešinimą blogiui . Žmogaus savigarba tiesiogiai susijusi su pagarba kitiems . Gerbk save ir gerbsi kitus. Žemos savigarbos žmogus dažniausia negerbia nei savęs nei kitų.

Gyvenimo prasmė ir laimė.
Prasmingu žmogus paprastai laiko tai ,kas atitinka jo prigimtį. Žmogus negali prasmingai gyventi izoliuotai nuo kitų ( visuomenės). Kalėjime esantis žmogus neturi visuomenės, bendrauja tik tarp savęs ir todėl išmoksta dar blogesnių dalykų ir krinta dar giliau. Ne tik visuomenė formuoja ir ugdo žmogų , bet ir jis pats save keičia, todėl žmogaus gyvenimo prasmę, kaip ir jo laimę iš dalies nulemia ir apibrėžia visuomenė. Visuomenės požiūris žmogaus gyvenimą įprasmina per darbą, poelgius, kurie turi pozityvią kultūrinę reikšmę. Prasminga yra visa tai, kas prisideda prie žmogaus gerovės, pažangos, turi išliekamą vertę.Tačiau asmenybės interesai neapsiriboja vien visuomeninės reikšmės darbais. Savitas asmenybės gyvenimas formuojasi veikiamas kitų žmonių, veiksnių ir poelgių.Noras bendrauti , turėti draugų , priklausyti tautai, grupei yra vienas iš socialių žmogaus poreikių.Tai galima pavadinti žmogaus prasmės poreikiu.
Laimė.
Ši sąvoka labai artima prasmės sąvokai. Laimingas gyvenimas yra prasmingas. Kaip etikos kategorija laimė apibūdina tuos žmogaus išgyvenimus, kurie nuolat kyla jam kasdieniame gyvenime.
Laimės sąvoka išreiškia gilų pasitenkinimą savo gyvenimu.
Laimė tai teigiami jausmai, išgyvenimai, kuriuos lydi atitinkamos mintys, apmąstymai. Pagal tai, ar dauguma žmonių yra patenkinti savo gyvenimu ar ne, ar jie jaučiasi laimingi , gali būti sprendžiama ir apie santykių , valstybės santvarkos žmoniškumą ir pažangą.
Laimė priklauso nuo žmogaus individualybės , pasaulėžiūros , nusiteikimo ir kitų subjektyvių veiksnių. Žmogaus laimei reikia , kad jis patenkintų savo fiziologinius poreikius , kad būtų fiziškai ir psichiškai sveikas, nekęstų materialaus skurdo, nepatirtų represijų ir kt.
Kasdienė gera nuotaika, pasitenkinimas, džiaugsmas ir kt. teigiami jausmai sudaro patikimą pagrindą žmogaus laimei. Optimizmas , noras matyti gyvenime gėrį ir grožį turi tapti žmogaus pasaulėžiūros principais.
Pedagoginė etika.
Mokinių akyse mokytojas negali aukštinti savo dėstomo dalyko , kartu žeminti kitus dalykus. Neleistina žeminti kolegų, puikuotis savo pedagoginiais gebėjimais, nepagarbiai elgtis su mažesnių gabumų žmonėmis-jiems būtina padėti.

Pedagoginė veikla ir jos specifika.
Pedagoginė veikla yra ypatinga visuomenės veikla ir jai būdingos ypatingos funkcijos:
1. darbas kaip tikslinga veikla,
2. darbo objektas( mokiniai)
3. darbo priemonės.
Pedagoginis darbas tai sąveika žmogaus įgijusio kultūra, su žmogumi , kultūrą bandančiu įgyti.Pedagoginio darbo objektas – aktyvi žmogiškoji būtybė su nepakartojamomis individualiomis savybėmis .Specifinės pedagoginio darbo priemonės , kuriomis pedagogas veikia auklėtinį.
Darbo objekto veikimo instrumentas yra pedagogo asmenybė: jo žinios ir gebėjimai, jausmai ir siela. Specifiškas ir pedagogo darbo rezultatas- žmogus pasiekęs tam tikrą visuomenės kultūros lygį.
Svarbiausias pedagoginio darbo ypatumas yra tas , kad jis nuo pradžios iki galo išlieka žmonių sąveikos procesu:objektas- žmogus, darbo priemonė – žmogus.Tai reiškia , kad pedagoginiame darbe mokymo ir auklėjimo tikslai, uždaviniai ir metodai įtvirtinami asmenybės santykine forma.

Pedagogo asmenybės dorovinis tapsmas.
Norėdamas tapti geru pedagogu, žmogus turi turėti pašaukimą.Pašaukimas remiasi žmogaus įgimtais gabumais, talentu. Pirmoji pedagoginio pašaukimo žymė- tai pasiaukojimas vaikams , siekimas išauklėti juos pilnaverčiais žmonėmis ,padaryti jų gyvenimą pilnavertį, humaniškesnį ir prasmingesnį.Antroji žymė- tai pedagoginis talentas, kuris apima įvairiais psichines ypatybes .Labai svarbu gebėjimas patraukti vaikus prie savęs , domėtis jų rūpesčiais , interesais, jausmas. Suprasti savo gyvenimo pašaukimą , dirbti pagal jį , yra labai svarbi žmogaus saviraiškos ir jo gyvenimo įprasminimo sąlyga. Nuo pedagoginio darbo pašaukimo daug priklauso sėkmė, darbo rezultatai ir asmeninė laimė kurią teikia prasminga veikla. Pedagogui turi būti būdingos šios savybės : 1.pedagoginis bendravimas- komunikabilumas.
2.meilė vaikams.3.pastabumas.4.aukšta dvasinė kultūra ( dora, atidumas, jautrumas, atidumas, taktiškumas ).
Pedagogas turi būti iniciatyvus- turėti polinkį organizacinei veiklai.
Mokytojas negali būti amatininku ( neturėti kūrybiškumo, viską dėstyti iš vadovėlių ). Mokytojas turi būti išmintingas.
Didelį vaidmenį vaidina pedagogo autoritetas. Pedagogo autoritetą reikia saugoti pačiam nesielgti nedorai, nereikia mokytojų kambaryje apkalbinėti kitų kolegų elgtis nepriekaištingai, išsikovoti mokinių palankumą ir pasitikėjimą

Etika. Išankstinis moralinių dalykų supratimas

 

Yra daugybė žodžių, kuriais išreiškiame moralinius dalykus: gėris, sąžinė, atsakomybė, kaltė, dorybė. Kiekvienas turi išankstinį moralinių dalykų supratimą; turi jau atėjęs į šį pasaulį ir sustiprinama auklėjimo dėka. Moralinių dalykų supratimo elementai yra šeši:

I Moralinis vertinimas
Bendraudami su kitais, mes juos vertiname (pačius asmenis: Jonas geras) vertiname žmonių poelgius (Petras negrąžino skolos), taip pat socialinius darinius (valdžia bloga). Vertiname ne pačią instituciją, o joje dirbančius žmones. Asmenis vertiname dėl jų poelgių, o socialinius darinius dėl to, kad jie yra juose dirbančių asmenų poelgių rezultatas. Visada vertiname žmogiškuosius santykius, žmonių veiklą, žmonių veiklos rezultatą. Moraliniu požiūriu gali būti vertinamas visos veiklos (politinė, muzikinė) Žmogus yra problema.

II Sąžinė
Vertindami kitų žmonių poelgius ir veiksmus, turime iliuziją, kad kiekvienas žmogus skiria gėrį ir blogį. Mes galvojame, kad kiekvienas žmogus turėtų stengtis elgtis gerai. Jei taip nemanytume, nieko neskolintume, niekuo nepasitikėtume. Sąžinė yra visuotinis žinojimas apie gėrį ir blogį. Kasdienėj kalboj vartojamas žodis „sąžinė“ yra labai neapibrėžta sąvoka, nes kiekvienas turi skirtingą sąžinės versiją. Visi turime nuojautą, kad reikia pasielgti gerai – sąžinės graužatis.

III Savarankiškumas
Moraliniu požiūriu vertindami žmonių elgesį, darome prielaidą, kad asmuo veiksmą atliko laisva valia, reiškia, jis yra atsakingas už šį poelgį. Jei asmuo neatsako už savo poelgius, tai negalima ir jo poelgių vertinti moraline prasme. Kyla klausimas, kokiu mastu žmogus yra laisvas ir kokiu mastu visuomenė priverčia taip pasielgti: žmogui savanoriškai priimti sprendimus nėra taip paprasta.

IV Atsakomybė
Sietina su atsakymu už poelgį ar veiksmą. Kada aš galiu būti atsakingas? Esu atsakingas, jei:
1) suprantu, ką darau ir moku paaiškinti ką darau;
2) argumentai, kuriais bandau paaiškinti savo poelgį, atlaiko sveiko proto kritiką;
Pvz: terorizmas: teroristai – kilnus tikslai, kovoja už savo tautos laisvę, aukojasi dėl visų, bet teroristinio akto metu žūna nekalti žmonės, kurie nieko bendro neturi. Sveiko proto argumentais to paaiškinti negalima, nes žmogaus gyvybė – aukščiausia vertybė. Moraliniu atžvilgiu teroristai smerktini.

V Socialinis ryšys
Asmenų veiksmus, poelgius vertiname tam tikrame socialiniame kontekste. Negalima žmogaus laikyti blogu ar sąžiningu jei jis nepriklauso visuomenei. Iškyla klausimas – kaip elgtis su žmonėmis? Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi., tada neturėsi problemų. Kodėl žmonės turi elgtis gerai:
• nes žmonės iš prigimties yra lygūs kaip žmonės;
• nes kiekvienas žmogus privalo atminti, kad kitas turi interesus, poelgius ir norus ir reikia juos gerbti, pripažinti kito teisę.

Moralinis vertinimas keičia santykius su kitais žmonėmis, bet žmogus turi moralinius įsipareigojimus:
1) prieš patį save;
2) gyvosios ir negyvosios gamtos atžvilgiu.

Mes privalome nealinti savo kūno (narkotikai, alkoholis) neprarasti sveikatos, turim įsipareigojimą išlikti kaip žmonės, mylėti save, nes tik tada galėsime mylėti ir kitą. Mes kaip žmonės turim išsaugoti savo orumą, apginti teisę būti homo sapiens. Įsipareigojimai aplinkosaugai: neturi teisės be reikalo naikinti gyvosios gamtos, nes juos patys sukūrėm: gali pakisti klimatas, aplinka.

VI Savęs vertė
Kiekvienas nori, kad kiti jį gerbtų, mylėtų, atkreiptų dėmesį, niekas nenori būti įžeidžiamas, kiekvienas turi savo orumą, savos vertės pajutimą ir tai labai svarbus dalykas. Praradus vertės pajautimą, prarandamas stūmoklis gyventi, nieko nenorima: žmogus tampa nereikalingas nei valstybei, nei visuomenei.

Etos – aptvaras gyvuliams laikyti
Etosas – elgesio taisyklės
Mos – dievų valia žmonėms, skirta vykdymui ir tas ilgainiui virsta papročiu.
Mores – papročiai, įprotis, charakteris
Moralė – etninių taisyklių laikymasis praktiškai
Moralė – principų konkretus laikymasis, įgyvendinimas
Etika – elgesio normų žinojimas
Moralės normų laikymasis priklauso nuo kultūros, tradicijų.

Moralės esmė

1. Moralės supratimas. Moralės dvasingumas.
2. Pagrindinės moralės kilmės teorijos
3. Moralės struktūra.
4. Moralės funkcijos

Mores – paprotys, įprotis, charakteris.

Kasdieninėje kalboje moralė – taisyklių visuma, reguliuojanti elgesį, tačiau tai labai abstraktu (pvz. Teisė irgi reguliuoja santykius). Moralės įstatymų, normų specifika glūdi tame, kad:

1) moralės normos yra universalios t.y. taikomos įvairiose gyvenimo situacijose ir srityse. Teisės įstatymai susiję su konkrečia teisės sritimi.;
2) moralės normos remiasi visuomenės nuomonės autoritetu, individų įsitikinimu.

Moralės normų yra daugybė: nuo paprastų iki labai sudėtingų, kurios yra surašytos.
Moralės normų ribotumas suvedant į tinklų visumą, yra todėl, kad:
a) pačios normos reikalauja atitinkamo pagrindimo;
b) konkrečiose situacijose įv. Normų reikalavimai susikerta, prieštarauja vienas kitam;
c) gyvenimiškos situacijos būna labai prieštaringos, todėl kiekvienai situacijai pritaikyti moralės normą atskirai yra neįmanoma. Žmonės gyvenime vadovaujasi sau svarbiom vertybėm. Aukščiausia:
– gyvenimas
– laisvė
– orumas
– pagarba žmogui

Galima šias vertybes žinoti, tačiau jomis nesivadovauti. Tokio žmogaus negalima pavadinti dvasingu. Kai žmogus gyvena šiomis vertybėmis, tuomet jis yra dvasingas. Ryškiausiai dvasingumą suformulavo ir aiškino krikščionybė (žm. Turi kūną – materialą išraišką; sielą – padeda kūnui bendrauti su visuomene, suteikia formą bendravimui, vidinis veiksmų reguliuotojas; dvasią – nukreipia akis į bendravimą su Dievu – absoliutu) Dvasingumas – lyg žmonių pastangos savo baigtinumą laike palyginti su amžinybe. Galimybė reflektuoti save suteikia gyvenimui tikslą ir moralę išlaisvina iš apibrėžtumo. Žmonių pastanga žiūrėti į gyvenimą iš šalies suteikia galią skirti gėrį nuo blogio, įvertinti kitų poelgius, savo gyvenimą

Iš kur kilusi moralė? Yra keletas versijų. Moralė formavosi per tūkstantmečius, o ne iškart. Svarbiausia problema – žmonių kilmė (iš kur?) Nuo šio atsakymo priklauso ir kiti dalykai (tokie kaip: iš kur atsirado noras skirti gėrį nuo blogio?) Žmogus yra paslaptis kilmės ir buvimo prasmėmis. Skirtingai žmogaus kilmės supratimai priklauso nuo:
– pasaulėžiūros pozicijų
– mokslo sričių pasiekimų

Todėl egzistuoja ir įvairūs moralės kilmės aiškinimai. Yra 3 moralės kilmės teorijos:
1) religinė
2) natūralistinė (gamtinė)
3) sociologinė

Religinė moralės kilmės teorija: žm. tarpusavio elgesio taisyklės duotos dievų, todėl privalu jų laikytis – Platonas. Demokritas dievai suteikia žm. gėrį, todėl žm. privalo jo laikytis, idant nerūstinti dievų. (Augustinas, Akvinietis bandė suteikti konseptionalų pavidalą šiai minčiai). Pirm gauname moralę kaip dievo dovaną (genetiškai užkoduojant); moralė pateikiama rašytiniu (dekalogo) pavidalu ( 10 Dievo įsakymų) – tai išorinis įsakymas. Toks aiškinimas galimas tuomet, kai pripažįstame Dievo buvimą. Ši teorija gali būti ginama ir racionaliais (proto) argumentais.:

1) aukšč. Moralės principai kalba ne apie tai, kas yra, o apie tai, kas turėtų būti, todėl jų negali sugalvoti mirtingas, nuodėmingas žmogus.
2) Moralės įst. Nėra patirties, auklėjimo rezultatas t.y. žmogaus negalima padaryti moraliu, jei jis neturi moralumo pradmenų. Pradmenys yra kažkieno duoti.

Yra savi privalumai ir trūkumai šios teorijos. Privalumai:
– teorija pabrėžia universalų bendra žmogišką moralės pobūdį, t.y. moraliniai įpareigojimai. Normos liečia visus, nes Dievas myli visus.
– Religinis požiūris į moralės kilmę apsaugo normas ir mus visus nuo nepaprastinto ir utilitarinio požiūrio. Kiekvienas laikmetis bando tai padaryti. Yra normos, būdingos tik tam tikram laikmečiui.
– Šios normos apeliuoja į žmogiškus jausmus, jos kupinos jausmingumo elemento. Normų vykdymas susijęs su religingais pergyvenimais.

Trūkumai:
• ši teorija labai sumenkina žm. savarankiškumą apsispręsti, nes pateikia žm. elgesio modelį. Žm. tampa lyg bevaliu.
• Teorija nerekomenduoja individui kelti įtartinų klausimų, liečiančių pačią daiktų esmę

Natūralistinė moralės kilmės teorija:
Natūralistai mano, kad žmogus gamtos dalis/produktas. Moralės kilmės ištakų ieško pirmykštėje visuomenėje. Kraujas susidaro su jų garbinamu gyvūnu. Darvinas kad atmintis dėmesys ir pan. Galima sutikti ir pas gyvūnus (ir pas šunį galima rasti pagarbą žmogui) Pagal jį – moralės pradas – bendravimo instinkto išvystymas. Moralė – kaip bendradarbiavimo instinktas. Čaringtonas teigia, kad gyvūnų gyvenime didelį vaidmenį atlieka altruizmas.
Gyvūnai neturi kalbos, jie bendrauja ženklais. Gamtiniu pagrindu aiškinama sąsaja tarp žmogaus ir gyvūno. Čaringotonas mano, kad altruizmas „gėris – blogis“ – užduoti žmogaus prigimtyje.
Kontrargumentai (natūralistinės moralės kilmės):
– kritikai mano, kad šios kilmės šalininkai bando aukštesnio lygio dalykus nuvesti į žemesnį lygį.
– Gyvūnų pasaulyje yra tokių dalykų, kurie žmonėms nepriimtini pvz. Vilkas – miško sanitaras

XXa. Autoritetai Jungas ir Froidas mano, kad moralinis instinktas kaip reguliatorius. Moralė instinkto lygyje. Mokslininkai moralės šaknų ieško ne žmoguje, o su žmogaus buvimu visuomenėje.

Socialinė moralės kilmės teorija: jei moralinės vertybės padeda pasiekti tikslus, tai yra gerai. Pvz: susitarsim, kad dabar naktis
Visos moralės yra reliatyvios. Vertybė yra keičiama, todėl žmonės nesupranta kas ji yra.

Moralinio elgesio pagrindai

Žmonės lgiasi daugiau ar mažiau vienodai. Pas juos yra vienodi veiksmai
Moraliniai papročiai
Moralinės normos
Moraliniai principai

Moraliniai principai – tai, kas beveik nekinta. Savo ištakomis jie siekia pirmykštę visuomenę. Žmogus suprato, kad neturi teisės skriausti toje pačioje gentyje gyvenusio „Nežudyk – gyvybė yra aukščiausia vertybė“ – tai lietė tik tuos , kas gyveno vienoje gentyje. Gyvybės išsaugojimas tapo labai svarbiu. Į tai įsiliejo visos religijos.
Moralinės normos: atsiranda norma „nevok“, nes tais laikais vogimas vesdavo į mirtį.
Moraliniai papročiai: „Būk darbštus“ „Gerbk tėvus“ vertinami įvairiose šalyse skirtingai. Juos skirtingai realizuoja.

Moralės struktūra

Norint analizuoti bet kokį reiškinį, reiškia skirti struktūros dalis
Skirtingos dvi sferos :

I Moralės sąmonė: tai savotiška jausmų įsivaizdavimo samprata apie gėrį, kurioje išreiškiame savo santykį su kitais žmonėmis.
Pagal sąmonės kūrėją skiriama:
1.1 Individo moralinė sąmonė
Žmogaus sieloje buvo skiriama: protingoji, jausminė, valios. Pagal tai galima sakyti, kad individo sielą sudaro trys komponentai:
– į protą įeina visos sąvokos, supratimai. Tai racionalioji sąmonės dalis. Kartais protas yra bejėgis, kartais sprendimus priimame nuojauta.
– Jausmuose akumuliuota visa mūsų patirtis jausmais. Šeresberis manė, kad žmogus, kuris turi išlavintus jausmus, negali būti blogas. Tačiau jis gali būti labai jausmingas, bet gyvenime jokių veiksmų negali padaryti.
– Proto ir jausmų neužtenka – reikalinga valia. Pastangos
1.2 Visuomenės moralinė sąmonė:
Visuomenė reikalinga kaip poligonas, kurioje savo moralumą aš galiu išreikšti. Visuomenės moralinė sąmonė – tai nėra aritmetinė suma. Ne visus individo moralinius įsitikinimus visuomenė priima, yra tokių, už kuriuos gali nubausti.
Mes negalim vykdyti visų veiksmų, kuriuos nori visuomenė. Yra konfliktas tarp individo ir visuomenės moralės veiksmų. Visuomenės keliami standartai visada įtartini.
Visuomenės moralės sąmonės rūšys:
– paprastoji (atspindi paprastus įsivaizdavimai apie gėrį ir blogį; pasižymi neapibrėžtumu, orientuota į kasdieninius dalykus)
– teorinė (labiau apibrėžta; pvz: įvairūs moksliniai traktatai. Dviprasmiškų traktavimų negali būti).

II Moralės praktika: moraliniai įsivaizdavimai realizuojami moralės praktika. Veiksmai ir poelgiai siejami su asmens puse. Moralinių santykių procese įkūnytos vertybės. Moralinių santykių bruožai:
• moralės elgesys neatsiranda stichiškai;
• moraliniai santykiai neatsiranda grynu pavidalu;
• bendraujant išreiškiamos vertybės: gėris, sąžiningumas.
Moraliniai santykiai priklauso nuo:
– žmogaus
– kultūros ir religijos

Moralės funkcijos
• vertinamoji
• pažintinė
• pasaulėžiūrinė
• auklėjamoji
• reguliatyvinė

Vertinamoji funkcija būdinga ir kt. sritims: meno, teisės… Ji suvokiama:
1) moralinis vertinimas vykdomas per ypatingų moralinių sąvokų (gėris, blogis, teisingumas) prizmę
2) moralinis vertinimas yra universalus (visas sritis galima įvertinti) Tokiu universalumu nepasižymi teise.
3) Remiasi individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės nuomonės autoritetu. Visuomenės nuomonė vykdo priežiūrą, kaip aš elgiuosi (tačiau galima į tai nekreipti dėmesio, nes ji neturi prievartos aparato)

Pažintinė funkcija: kiek žmogus, vertindamas kt. žm bando įsijausti, suprasti, perimti patirtį. Elgesio supratimas padeda vėliau priimti kitą sprendimą. Moralė praplečia pažinimo lauką galimybes.

Pasaulėžiūrinė funkcija: moralės taisyklių negalima suvesti į visumą, bet jas reikia pagrįsti, o norint tai padaryti, reikia turėti supratimą apie supantį pasaulį bei žmogaus egzistavimą jame. Supratimą apie pasaulį kaip visumą pateikia tikslieji mokslai(fizikos, gamtos, chemijos, astronomijos), nes mokslai gali atsakyti į visus klausimus. Žmogui to neužtenka, nes turime savo nepriklausomą gyvenimą nuo visatos.

Auklėjamoji funkcija – jaunoji karta visur yra dorinama, auklėjama – reikia tobulinti asmenybę. Moralė auklėja, švelnindama žmogaus tarpusavio santykius (pvz. seniau – nugalėjau –nužudžiau; vėliau: nugalėjau – paėmiau vergu; dabar gyvybė laikoma vertybe.)

Reguliatyvinė funkcija – moralė liečia giliausius asmenybės pagrindus, ji orientuoja žmogų į tokius dalykus, kurių absoliučiai visų pasiekti neįmanoma. Yra 3 aspektai:
– moralė reguliuoja visas žmonių veiklos sritis;
– moralė kelia žmogui maksimalius reikalavimus, kurie žmogui nėra paprastai pasiekiami (būk doras ir kt.)..
– ji egzistuoja besiremdama žm. Sąžine, apsisprendimu.

Moralė nėra visagalė. Gyvenimas pats slopina moralinius pasireiškimus. Tai ką mes veikiame (mūsų pastangos) gali būti nukreiptos dviem kryptimis:
– malonumo
– naudos
Jei veiksmai suteikia mums malonumą,tai veikla – etiška – taip mano hedonistai, jei veikla atneša naudos >>>utilitaristai, ji yra morali .
Empirija – patirtis. Žmogaus veikla – pagrindas galvojant apie motyvus. Žym. Empirizmo atstovai – anglai. F. Beikonas (XVI) Hobsas (XVII) Lokas (XVII) D.Jumas (XVIII) Jie sukūrė empiristinę teoriją.

Empiristai skelbia:

– pažinimo teorijoje: patyrimas yra vienintelis pažinimo šaltinis. Tokių dalykų kaip sąžinė, pareiga, dievas nėra. Jie neigė visą dvasinį patyrimą. Kyla klausimas – kas yra tie dvasinės patirties dalykai? Tai pergyvenimų kombinacija. Kiekvienas žm. Yra unikalus, todėl negalima kalbėti apie vieningus pergyvenimus.
– Antropologijoje (antropas – žmogus) skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno nėra principinis – jie panašūs ir skiriasi tik reakcijos į aplinką jautrumu (uoslė, greitis) Nepažįstama žmogaus dvasinė tikrovė – to nėra.
– Ontologija (būties teorija) krypstama į materializmą – tai, kas patiriama jutimiškai, yra materija (tai yra tikra); priešingo atvejo nėra. Dvasia tėra mistika.
Empiristus palaimino įv. Mokslininkai ir tuo metu labai sustiprėjo mokslų raida. R.Dekartas bandė aprašyti žmogų kaip mašiną . Vėliau bandoma nusakyti žmogaus veikimą ir buvo sukurtos empirinės individo veikimo elgesio teorijos, kurios iliustruojamos Praiso pateikiamu pvz apie akmenį, metamą į žemę (skylė priklauso nuo akmens dydžio, svorio, žemės purumo) šis mastymas pernešamas į žm. Elgesį (jei žinau, kaip žmonės elgiasi, kokia visuomenės aplinka, tai galime prognozuoti ir rezultatą – kaip žmogus pasielgs). Tačiau juk kiekv. Žmogus yra unikalus. Bandymai atspėti, kaip žmogus elgsis, tebesitęsia. XXa Froidas bandė atskleisti instinktų struktūrą.
Empirizmo silpnosios vietos:
1. vietoj gėrio ir blogio supratimo, atsiranda funkcionalumas (sveikas – ligotas, normalus – nenormalus)
2. Išnyksta žmogaus laisvo apsisprendimo ir atsakomybės motyvas. Hedonizmas ir utilitarizmas remiasi empirizmu.

Hedonizmas (hedone – malonumas, džiaugsmas) – požiūris, kad žmogaus veiklą veikti skatina malonumo siekimas ir nemalonumo vengimas. Malonumas laikomas super vertybe. Tai visuotinė vertybė. Jei meilė yra malonumas, tai jos turi siekti visi. Kyla klausimas – koks vaidmuo yra proto? Jis tarnauja malonumo ir nemalonumo skaičiavimui. Etikos pagr. Užd. – teikti taisykles žmogui, kaip nugyventi malonumų pilną gyvenimą. Kantas pastebėjo, jog protui tenka 2 pagrindinės funkcijos:
– techninė (kokiomis priemonėmis galima pasiekti malonumą)
– pragmatinė (kokioje gyvenimo veiklos srityje malonumo daugiau)
Protas nėra savarankiškas, jis patarnaujantis.
Hedonistinėje etikoje ryškios dvi kryptys:

Aristipas Kerenietis(Sokrato mokinys) laikomas pačiu nuosekliausiu hedonistu, kuris mokė, kad malonumas apčiuopiamas juslėmis yra aukščiausia vertybė, kurios turi siekti. Malonumas – juslinis gėris. Kuo daugiau jo gaus – tuo laimingesnis. Etika – gyvenimo menas, kuris privalo išmokyti, kaip malonumus patirti.

Nuosaikusis. Atstovas – Epikūras (IIIa): malonumas – svarbus žmogaus veiklos motyvas. Jis mano, jog reikia siekti ne konkretaus, ne dabar aktualaus, o ilgalaikio malonumo. Malonumas nėra amžinas. Atrakcija – gyvenimas be sukritimų, tai fizinės ir dvasinės ramybės būklė. Turi būti saikas. Skiria 2 malonumų rūšis:
– aukštesni malonumai (būdingi sielai; jie yra ilgesni)
– žemesni malonumai (kūnui skirti : valgymas, virimas) Aistrų perteklius kenkia sveikatai.
Malonumo poreikiai:
• būtini poreikiai kaip malonumai (valgymas gėrimas)
• nebūtini poreikiai, bet pageidautini (cepelinai )

Kaip malonumą padaryti visuotiniu, nes graikų malonumas – egoistinis hedonizmas. D. Jumas „Traktatas apie žmogaus prigimtį“, „Moralės principų tyrinėjimas“. Jis sukuria nugeistinę etikos teoriją. Už ką žmonės vertina kitus? Jis taiko metodą: išskaidykime kompleksą dvasinių ypatybių. Išvados:
– moraliniu požiūriu žmonės vertiname tada, kai jiems yra būdingas palankumas mūsų atžvilgiu;
– kai žmonės savo veikla pasitarnauja mums.
Žmonės kaip tik ir jungia tai, ką jis įvardija simpatijos jausmu, kurį turi visi žmonės. Žmonės vertina kitų poelgius pagal palankumą, emocinį nusiteikimą jiems. Poelgis bus moralus , jei iš jo sklis palankumas.
Kiekvienas simpatijos jausmo laipsnį turi skirtingą.
Dar Jungas mano, kad priimami įstatymai turi būti pagrįsti žmogaus prigimtimi; kiti neveiksnūs.
Kyla klausimas: koks vaidmuo tenka protui, jei jo viskas matuojama jausmais? Protas – instrumentas, teikiantis patarimus jausmui. Bet renkasi intuicija.

Kita empirizmo kryptis – utilitarizmas Poelgis moralus, jei:
• iš veiksmo gaunama nauda
• tos naudos tenka visiems
“utile” – nauda
Pradininkas – Bentamas XIX a vid. Britas; Dž. S. Milas – 1863 m „Utilitarizmas“ Tai iš esmės verslo,rinkos etika. Po II pas karo susilaukė daug šalininkų, taip pat ir kritikų. Ir dabar yra „už“ ir „prieš“
Charakteristika: yra pagrindiniai 4 jo principai, atskleidžiantys jo esmę:
1) pasekmių: laikomasi pažiūros, kad moralinis poelgių vertinimas grindžiamas vien laukiamomis poelgių pasekmėmis. Pvz nėra gero žmogaus. Viskas atsiskleidžia per veiksmus.
2) Naudos/naudingumo: kokiais kriterijais vertinamo poelgio pasekmės – poelgio pasekmių naudingumas. Poelgis bus tuo moralesnis, kuo daugiau žmonių turės iš jo naudos.
3) Hedonizmo: kokius poreikius ar interesus atliepia mūsų produktas? Kiekvienas turi individualų supratimą. Kiekvienas turi justi malonumą, komfortą. Pvz. Saugumo poreikis. Verslininko požiūriu – suteikti malonumą, nesikišant, iš kur pirkėjas gavo pinigus ar kam tai panaudos.
4) Socialinis: svarbu, kad kuo didesnis žm. skaičius gautų naudą. Tada bendras sumarinis malonumas (soc. Nauda) didės.

Moralinis vertinimas:

Klausimas

Kriterijus

Principas

Kaip vertinami poelgiai

Pasekmės, padariniai

Pasekmių

Kaip vertinami poelgių padariniai

Pagal naudą, gėrybės atžvilgiu

Naudingumo

Kas yra gėrybė

Malonumo įgyvendinimas

Hedonizmo

Kaip teisingai apibrėžti naudą

Naudos suma, naudos, vidurkio augimas

Socialinis

„Prieš“
• kas yra ta nauda? Kas tuos kriterijus nustato? Kiekvienas vis kitokią
• nesuderinamas su teise ir teisingumu: laikosi nuostatos, kad veiksmas bus teisingas, jei atneš kuo didesnę naudą – vardan mažesnio blogio reikia padaryti.

Kanto etika

Kanto požiūriu, poelgio moralumo kriterijus yra protas, o ne empirika (malonumas, nauda). Protą turi žmogus, priešingai nuo gyvūno, nors pastarųjų, kai kurių sveria daugiau, bet žmogus protingesnis.
Kanto veikalai: „Dorovės metafizika“, „Dorovės metafizikos pagrindai“… Jo filosofija vadinama transcendentine – iš kažko į kažką perkopinėjimas, peržengimas. Tai vadinamas transcendentaline perskyra.

Schemele:

Mes matome objektą – išorinis patyrimas, kai užsisukame. Objektas niekur neišnyksta, nes jį matome savo mintyse – vidinis patyrimas. Tokią perskyrą gali padaryti tik žmogus. Vidinį patyrimą galima perduoti kalba. Kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus. Kalba – tai gebėjimas. Gebėjimas siejamas su žmogaus protu.
Kantas akcentuoja protą, o su dvasia elgiasi atsargiau. Jį domina, ką reiškia tas transcendentiškumas, kokia iš jos nauda. Jis įtarė, kad transcendentiškumas gali būti kriterijus, vertinant žmonių elgesį proto lygmenyje. Bet ar yra kokių savikontrolės vidinių kriterijų? Jis sako, kad protas, bet kartu suvokia, jog žmogus – būtybė, kilusi iš gyvūnų. Kantui kyla mintis aiškinti, kas motyvuoja žmogaus elgesį/ poelgį.
Yra dvejopa poelgio motyvacija pagal Kantą:

Schemele:

Žmogus turi protą ir jis verčia jo laikytis. Žmogaus pareiga – būti protingam, lavinti savo protą ir tobulėti.
Maksimos – taisyklės, kriterijai, kurių privalai laikytis. Tačiau tas taisykles kiekvienas pritaiko sau. Pvz. Gyvenk sveikai – šią maksimą individualus žmogus suvokia individualiai.
Maksimos – tai orientyrai, kuriais žmonės vadovaujasi praktinėj veikloj. Kantas ir sako, kad yra maksimos, kurių privalu laikytis. Bet Kantas suvokė, kad yra žmonių, kuriems jos netinka arba žmogus nenori jų laikytis. Pvz., privalai mokytis, o jeigu nenori? Pasak Kanto, tu privalai, bet tai jau prievarta. Kantas buvo įsitikinęs, kad žmogus yra gabus mokslams, jis turi įgimtus genus tam tikriems mokslams, ir jam privalu tą sritį atrasti.
Kategorinis imperatyvumas

Poelgiai

Maksimos

Patikrinti

Visuotinių įstatymų leidimo idėja
(universalizavimas)
Elkis taip, kad tavo veiklos maksima visada galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas.

Kanto pagrindinis principas – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Tada visuomenė bus teisinga, bus pasitikėjimas. Tačiau žmogus nuo pat gimimo yra apgaudinėjimas. Nepaisant to, žmogus vis tiek tiki, nors nuolat nusivilia. Jeigu laikysies šio principo, tavo poelgiai tikrai bus moralūs ir tu būsi pavyzdžiu kitiems. Kyla klausimas – kieno atžvilgiu gali būti taikomas šis Kanto kategorinis imperatyvas? Jis teigia, kad juo reikia vadovautis bendraujant su žmonėmis, nes jie taip pat vertina kaip ir tu. Čia Kantas įveda lygybės principą. Suprask, kad kitas žmogus visgi turi tikslus, interesus, kuriuos tu turi gerbti.
Asmuo kaip tikslas pats savaime. Daiktas, pasak Kanto, neturi jokio tikslo, tą tikslą turi jam suteikti ir suteikia žmogus. Bet su žmonėm taip negalima elgtis, nes asmuo pats yra tikslas, o ne priemonė jūsų akyse. Bet dažnai pvz. Samdomas darbuotojas yra kaip priemonė, bet jei yra toks požiūris, darbas nebus našus. Į samdinį reikia žiūrėti kaip į tikslą. Kodėl Kantas tai akcentuoja? Nes kiekvienas žmogus turi tam tikras pareigas. Pirmoji – rūpintis savo kūno sveikata, antroji – mylėti save. Žmogus negali mylėti kitų, jei nemyli savęs. Kantas, pabrėždamas asmens savarankiškumą, nuvertina socialinių valdžios institucijų svarbą. Jeigu nėra protinga autonomiško individo, tai ir jokia vyriausybė nebus gerai valdoma.

Kategorinio impresinio principo realizavimas
Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi. Kantas sako, kad šis principas yra sąlygojamas maksimų, veiklos taisyklių, situacijų. Maksimos yra dideliu bendrumo laipsniu pasižyminčios taisyklės, taikomos įvairiose srityse.
Veiklos taisyklės, taikomos įvairiose srityse.
Veiklos taisyklės sukonkretina maksimos pritaikydamos jas konkrečiai veiklos situacijai.
Situacijos – konkreti veikla, kurioje žmogus priima vieną ar kitą sprendimą. Veiklos taisyklės gali turėti skirtingą pritaikomumą. Pvz. Padėti žmogui nelaimėje, bet nelaimė gali būti įvairi (žmogus neteko darbo ar tapo narkomanu)

Schemele:

Maksimos, kurias mes visi priimame, vadovaujamės, yra labai abstrakčios ir taikomos įvairiose gyvenimo srityse. Maksimos turi savus moralės principus. Jos turi būti sukonkretintos, pasitelkiant praktines taisykles. Dėsniai dažniausiai siejami su profesine etika (soc. Darbuotojo pagalba bedarbiui, gydytojo pagalba narkomanui) Ši schema galia būti taikoma tiek individo, tiek socialiniame lygmenyje (vertinant įvairius soc. Reiškinius – priimamus įstatymus, kiek juose yra bendrumo, kiek atsižvelgiama į įvairias sritis)

Gėrio ir blogio supratimas pagal Kantą

Jis akcentavo proto vaidmenį. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tas kai jo motyvas yra proto, pareigos motyvas. Egzamino laikymas – geras poelgis, jei į jį ateiname iš pareigos, o ne iš malonumo. Moraliniu požiūriu blogas poelgis yra tada, kai jį apsprendžiantis motyvas yra polinkio motyvas. Kyla klausimas – kas nustato ar veiksmas yra geras ar blogas? Kantas sako, kad tai valia. Ji yra gera ir pikta. Gerą valią motyvuoja pareiga (pagal Kantą) – tai be išankstinio nusistatymo ar išskaičiavimo vykdymas tam tikrų paslaugų, veiksnių. Pikta valia – kuri ne iš pareigos, bet iš polinkio. Kantas manė, kad žmogus yra laisvas ir jo visa veikla sietina su laisve. Valios laisvė (kodėl ji reikšminga moraliniu požiūriu?) Kantas mano, kad žmogus turi trejopą laisvę:
I Veikimo laisvė (tai žmogaus išorinio veikimo erdvė, kurioje žmogus gali kelti sau tikslus ir jų siekti)
II Apsisprendimo laisvė (tai vidinė laisvė, apsisprendimo laisvė ) Ji yra sąlygota:
• fizinės būklės
• psichinės būklės
• išsilavinimo
• sugebėjimo (fantazuoti, kelti tikslus)

Narkomanas negali būti laisvas rinktis, nes jis priklausomas;Gyvūnai turi laisvę
III Transcendentinė laisvė. Ją turi tik žmogus (gyvūnas ne) Tai daro žmogų nepriklausomą nuo gamtos ir nuo proto, tai sugebėjimas pasižiūrėti į save ir į aplinką iš šalies ir rinktis tai, ką diktuoja ne aplinka ir protas, o aukštesnės instancijos. Pakildamas virs gamtiškumo ir protingumo žmogus gali priimti sprendimus, kurie prieštarauja jo protui (kas yra teisingumas) Tai yra laisvė sakyti ne, kai visi sako taip. Žmogus yra neprognozuojamas, nes net savęs nepažįstam. Kantas atvėrė galimybės kitiems autoriams, kurie susifokusavo į laisvės fenomeną. Žmogaus susiejimas su laisve

Transcendentinė laisvė kaip pasirinkimo laisvė
Dviguba laisvės motyvacija

Schemele

Mūsų laisvę motyvuoja mūsų gamtiškumas (esam gamtinė būtybė, pasižyminti jusliškumu.) ir motyvuoja polinkis. Jei veikla prieštarauja polinkiui, yra blogis: jei prieštarauja pareigai, yra gėris. Ne kiekvienas gali pasiekti tą transcendentalinę laisvę ir ne visi nori suvokti; tai yra auklėjimo, mokymosi dalykai. Kantas pabrėžė, jog lavinimasis yra svarbios pareigos apsišvietusio žmogaus.

Kanto kritika (silpnos vietos);
Oponentai teigia:
• kategorinis imperatyvas yra labai formalus, nes neturi apibrėžto turinio, o tik nusako moralinių principų ir pareigų esminį principą ir kriterijų
• kritikuojama tai, jog moralinis įsipareigojimas turi būti įvykdytas dėl jo paties, o ne dėl vilties būti laimingam, gauti atpildą;
• pagal Kantą kiekvienas žmogus yra sau normų, įstatymų kūrėjas, tuomet kyla pavojus, jog sukurta norma gali prieštarauti kitų asmenų interesams. Per daug sureikšmina individo galimybę kurti normas, kurios visuomenę supriešina, kame garantija, kad tas imperatyvas bus moraliai teisingas (imperatyvas uždrausti universitetus ir t.t.)

Žmogus nori už savo veiklą atpildo ir Kanto etika šito atpildo nesiūlo, žmogus iš esmės neturi virš savęs kontrolieriaus, kuris jį priverstų elgtis tinkamai, jis nebijo dievo, kūrėjo, nes pats yra aukščiausia institucija. Jis – kaip dievas, o tai yra (ar gali būti) pavojinga. Kantas labai iškelia žmogų, pastato jį ant pjedestalo, žmogus yra netobulas ir negali užimti dievo pozicijos. Kantas klysta, atmesdamas laimės viltį, pagal jį – pareiga stumia atlikti gerus darbus, Klausiama, kuo žmogus rizikuoja, jei nesilaiko kategorinio imperatyvo. Pagal Kantą nieko nerizikuojame, nes dievo nėra – aš pats kaip dievas.