Valstybės ekonominė sistema, ekonominė politika ir ekonomikos plėtros strategija

I DALIS. VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS FORMULAVIMAS
1. Valstybės ekonominė sistema, ekonominė politika ir
ekonomikos plėtros strategija
1.1. Valstybės ekonominė sistema
Valstybės ekonominės politikos efektyvumas priklauso nuo objekto – ekonomikos ir joje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų – adekvataus suvokimo. Neteisingas situacijos supratimas gali būti vienas iš ekonominę krizę sukeliančių veiksnių.
Sparčiai kintant Lietuvos ekonomikos augimo tempams paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį ir pastaraisiais metais, atsirado daugelis sudėtingų rinkos ekonomikos tapsmo problemų, naujų ekonominės dinamikos tendencijų, perspektyvų, kurias būtina nagrinėti atsižvelgiant ir į naują valstybės vaidmenį bei funkcijas.
Ekonomika – mokslas apie tai, kaip visuomenė sutelkia ribotus išteklius beribiams gyventojų poreikiams tenkinti. Bet kurioje valstybėje ekonominiai ištekliai yra visada reti ir riboti, o visuomenės poreikiai – beribiai, ir jų didėjimas yra begalinis. Ekonomikos klasikinėje teorijoje yra žinomos keturios išteklių rūšys – darbas, kapitalas, žemė ir verslumas (žinios, kompetencija). Visuomenės, gyventojų poreikius išreiškia prekių ir paslaugų paklausa, vartojimas (kaip įgyvendinta paklausa), kurių didėjimas neturi ribų.
Todėl kiekvienoje valstybėje yra labai svarbus išteklių paskirstymo principas, būdas, t.y. kaip, kokiu būdu galima paskirstyti turimus ribotus išteklius šiems pastoviai augantiems visuomenės poreikiams tenkinti. Šį klausimą ir sprendžia pasirinkta valstybėje ekonominė sistema.
Taigi valstybės ekonominė sistema – tai ribotų ir retų išteklių paskirstymo metodas (būdas), kurį apsprendžia tam tikras ekonomikos modelis.
Yra trys pagrindiniai išteklių paskirstymo būdai, sudarantys ekonominės sistemos pagrindą:
•rinka (rinkos ekonomika), kurioje dominuoja savireguliacijos mechanizmas laisses faire („leisti daryti“), t.y. laisvosios rinkos principas ir viską sureguliuojanti savaime „nematomoji ranka“ (invisible hand);
•centralizuota komandinė ekonomika, kurios pagrindas yra planas, „nuleidžiamas“ iš centro, ir išteklius skirsto centras, valstybė;
•mišri ekonomika, kurioje išteklius skirsto ir rinka ir valstybė.
Kaip rodo pasaulio išsivysčiusių rinkos šalių patyrimas, laisvosios rinkos ekonomikos niekada nebuvo ir negali būti grynajame pavidale, t.y. atskirai nuo valstybės.
Pasaulinėje praktikoje grynai laisvosios rinkos ekonomikos modelio „nėra gamtoje“. Valstybė gi „egzistuoja gamtoje“, ir ji atitinka žmogaus prigimtį. Kaip teigė didieji filosofai Platonas ir Aristotelis, ne valstybėje (už jos ribų) gali gyventi tik dievai arba gyvuliai.
Realiame gyvenime funkcionuoja ekonomikos modeliai, kuriuose visada dalyvauja valstybė didesniu ar mažesniu laipsniu. Šiuolaikinėje rinkos ekonomikos teorijoje ir praktikoje rinkos ekonomika yra visada mišri, t.y. ekonomikoje dalyvauja ir rinka ir valstybė.
Ekonominė sistema – tai materialinė arba gamybinė-ūkinė bazė funkcionuoti visoms kitoms (nematerialinėms irgi) visuomenės gyvavimo sritims. Ekonominės sistemos pagrindinė funkcija – tenkinti tiek atskirų individų, tiek visos visuomenės materialinius poreikius.
Geriausia galima pavadinti tokią ekonominę sistemą, kuri sugeba maksimaliai aprūpinti žmones tokiomis gėrybėmis, kurios jiems reikalingos. Kaip parodė istorinė patirtis, rinkos ekonomika yra vis tik pati efektyviausia iš visų žinomų ekonominių sistemų rūšių.
Bet kokia ekonominė sistema, ypač rinkos ekonomika, remiasi įgaliojimų, teisių, sprendimų priėmimo paskirstymu tarp valstybės institucijų ir verslo subjektų. Tie įgaliojimai ir teisės įvairiai pasiskirsto įvairiose ekonominėse sistemose. Pvz., rinkos ekonomikoje gamybos priemonės yra daugiau verslo nuosavybėje, o ne valstybės, kaip tas, sakykim, yra planinėje-komandinėje sistemoje.
Rinkos ekonomika, ypač teorijoje, reiškia ekonominio pasirinkimo laisvę, kuri numato laisvą profesijos pasirinkimą, užsiėmimo, prekių gamybos ir pardavimo laisvę, konkurencijos, vartojimo, darbo jėgos pardavimo laisvę.
Rinkos ekonomikos esmę sudaro paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. Visuotinai žinoma, kad varomoji rinkos ekonomikos jėga yra paklausa.
Tačiau skirtingos nuomonės prasideda pereinant prie klausimo, kas gi sukuria šią paklausą.
Klasikinė rinkos teorija, tame tarpe ir neoklasikinė, teigia, kad gamyba pati sukuria pakankamą sau paklausą, ir todėl rinkos ekonomikai nereikalingas valstybės įsikišimas. Taigi rinkoje ekonominė veikla pajungta, visų pirma, individualių ūkio subjektų tikslams. Kad ūkio subjektai galėtų save reprodukuoti, jų veikla turi būti pelninga. Todėl pelnas – tai geriausia firmos gyvybingumo garantija. Efektyviausiai šis tikslas įgyvendinamas būtent rinkos ekonomikoje.
Centralizuotoje komandinėje ekonomikoje ūkio subjektai turi tik tokią pasirinkimo laisvę, kurią jiems suteikia valstybinės institucijos, kurios priima politinius sprendimus.
Vidutinę poziciją tarp šių dviejų kraštutinumų užima mišri ekonomika, kurioje derinasi įvairios nuosavybės formos bei laisvosios konkurencijos ir valstybinio reguliavimo principai.
Taigi „mišrumas“ suprantamas, visų pirma, kaip rinkos savireguliacijos principo papildymas aktyvia valstybės įtaka ten, kur rinka neefektyvi, kur ji duoda iškraipymus. Valstybės uždavinys yra pašalinti šiuos trūkumus nepakeičiant, o, atvirkščiai, stiprinant patį rinkos mechanizmą.
Mišrioje ekonomikoje paprastai daugumą sudaro privačios smulkios ir vidutinės įmonės. Kaip taisyklė, keletas stambių korporacijų, kurios yra valstybės nuosavybėje, aprūpina darbu apie 25% gyventojų ir sudaro 50% visų investicijų. Šiuo metu būtent tokia sistema yra vyraujanti visuose liberaliuose-demokratiniuose politiniuose režimuose.
Bet kuri ekonominė sistema sprendžia tuos pačius ekonominius uždavinius, nepriklausomai nuo to, kas priima sprendimus – rinka ar valstybė. Kiekviena ekonominė sistema turi atsakyti į tris pagrindinius klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti.
Pirmasis klausimas, į kurį turi atsakyti ekonomika, ką turi gaminti šalies ūkis: maisto produktus ar unikalius prietaisus; lengvosios pramonės produkciją ar eiti modernios gamybos keliu; ir toliau plėtoti šakas, kurios kuria mažą pridėtinę vertę, ar įsisavinti aukštas technologijas ir pereiti prie gamybos šakų, kuriančių didelę pridėtinę vertę.
Antrasis klausimas – kaip ekonomikoje gyvuojančios įmonės turi gaminti produkciją – kokias naudos technologijas: darbui imlias, t.y. žemo lygio primityvias, kuriose vyrauja rankų darbas, ar pažangias technologijas, pagrįstas kapitalo ir mokslo imlumu.
Šis išteklių derinimas turi didžiulę įtaką produkcijos kaštams. Priklausomai nuo to, kiek produkcijos vienetui pagaminti bus sunaudojama energetinių išteklių (elektros energijos, naftos ir pan.), kitaip tariant, kokie bus produkcijos gamybos kaštai, tokia bus ir gaminio kaina. Jeigu kaštai bus mažesni, produkcija bus konkurencinga, su dideliais produkcijos kaštais sunkiau bus išeiti į užsienio rinkas.
Trečiasis labai svarbus klausimas – kam atiteks sukurtos vertybės, kam pagaminta produkcija bus paskirstyta. Šiuo aspektu ekonomikos teorijoje yra žinomos dvi paskirstymo koncepcijos – socialinio teisingumo ir ekonominio efektyvumo.
Ekonominio efektyvumo principas labiausiai pasireiškia rinkoje. Rinka yra efektyviausias paskirstymo principas. Pagrindiniai rinkos ekonomikos mechanizmai – kainų sistema ir konkurencija – taip sureguliuoja visuomenės kaštus ir verslo aktyvumą, kad mažiausiais kaštais gaunamas didžiausias pelnas. Viena iš pagrindinių kainų funkcijų – naudoti labiausiai ekonomiškus gamybos metodus, o konkurencijos – priversti palaikyti didelį verslo aktyvumą, ieškant naujų ekonomikos augimo galimybių. Tačiau konkurencija sunaikina neefektyvias ir nesugebančias konkuruoti verslo formas.
Atsižvelgiant į socialinio teisingumo principą, visuotinai pripažįstama, kad visuomenėje visada egzistuoja žmonės, kurie dėl objektyvių priežasčių negali konkuruoti rinkoje – neįgalieji, vaikai, senyvo amžiaus žmonės. Įžymaus šiuolaikinio amerikiečių futurologo Lesterio Thurow teigimu, nuožmi konkurencija, kuri būdinga efektyviai ekonomikai, gali kartu sunaikinti ir unikalius intelektinius išteklius – taip vadinamą kūrybinę inteligentiją, mokslininkus, menininkus – rašytojus, poetus, dailininkus, mąstytojus ir pan. Jie dažnai nesugeba išsilaikyti konkurencinėje kovoje, tačiau būtent kūrybiški žmonės yra žmonijos pažangos varomoji jėga. Todėl visomis minėtomis žmonių grupėmis turi pasirūpinti valstybė, perskirstydama savo pajamas socialinio teisingumo principu.
Nuo šių koncepcijų derinio pasirinkimo ar jų vyravimo ir priklauso valstybės ekonominės sistemos modeliai.
Ekonomikos teorija teigia, kad, esant ekonominei pusiausvyrai, negalima pakelti gyvenimo gerovės visiems, neapribojant galimybių kitiems. Taigi socialinis teisingumas palaikomas perskirstant pajamas įsikišus valstybei, tačiau šis perskirstymas neturi palaužti ekonomikos efektyvumo mechanizmo. Praktikoje tai vyksta panaudojant mokesčių sistemą, socialines išmokas.
Dabartiniu metu visuomenės senėjimo procesas tampa problema. Pats savaime visuomenės senėjimas yra pažangos procesų – medicinos postūmių, gyvenimo gerovės kilimo – rezultatas, tačiau ir mūsuose jis tampa vienu iš pagrindinių valstybės rūpesčių. Socialinių išmokų ir mokesčių tarifų pusiausvyros paieška – viena iš valstybės veiklos krypčių.
Ekonomikos teorijoje tobula konkurencija, esant laisvai rinkai, neišvengiamai veda prie monopolizacijos, gamybos apribojimo ir kainų augimo. Siekiant įveikti šias tendencijas, valstybė vykdo antimonopolinę politiką. Kainų augimo ir monopolinio pelno ribojimo kontrolė iš valstybės pusės tarnauja socialinio teisingumo ir visuomenės gerovės idėjoms.
Tolesnėje perspektyvoje problema, kuri sąlygoja valstybės kišimąsi į ekonomiką, bus minimalaus nedarbo lygio siekimas. Nedarbas – tai rinkos ekonomikos nesubalansuotumo sindromas, jos nesugebėjimas būti pakankamai teisinga ir efektyvia. Apie tą patį liudija ir aplinkos taršos problemos, didelis pelningumas tokių „blogųjų“ gėrybių, kaip alkoholis, tabakas, narkotikai, gamybos ir rinkos nepelningumas tokių „gerųjų“ gėrybių ir paslaugų teikimo, kaip švietimas, sveikatos apsauga, kultūra ir pan. Visa tai turi būti reguliuojama valstybės. Šioje srityje efektyvumo ir teisingumo suvokimas skiriasi privačių ir visuomenės interesų atžvilgiu.
Efektyvi konkurencinga ekonomika neneigia valstybės racionalaus dalyvavimo perskirstymo procese. Tačiau požiūriai į valstybės koreguojantį vaidmenį šioje srityje yra skirtingi.
Didelį indėlį į socialinio teisingumo teoriją įnešė vokiečiai ir skandinavai. Vienas iš iškiliausių – vokiečių ekonomistas Valteris Oikenas, kuris dar jam gyvam esant nepelnė užtarnautos šlovės. Pasaulinė ekonomika susipažino su jo darbais 1950-1960 metais. Šiandien Oikeno knygos leidžiamos daugiatūkstantiniais tiražais ir tapo vadovėliais daugelyje pasaulio šalių. Jo nuopelnas – socialiai pagrįsta ekonominės politikos koncepcija. Daugumai visuomenės narių pirmaeilę reikšmę turi socialiai teisingas paskirstymas, kuris įgyvendinamas pagal gamybos veiksnių ribinį našumą.
Esminis šios teorijos teiginys darbo santykių reformavime – darbo užmokesčio didinimas, jo dalies augimas BVP. Teoriškai darbo užmokesčio didėjimas ribojamas ribiniu darbo naudingumu ir matuojamas darbo našumu, kuris priklauso nuo darbo tiekėjo skirtingos sveikatos, išsilavinimo, kvalifikacijos ir patirties.
1.2. Valstybės ekonominė politika
Valstybės ekonominė politika – tai valstybės tiesioginių (administravimo) ir netiesioginių (rinkos) priemonių sistema, įtakojanti ūkio subjektų elgesį. Ši dinamiška visuomenės organizuota ūkio priemonių sistema laiduoja gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo procesą.
Kartais ekonominė politika apibrėžiama kaip kolektyviai – Seimo ir Vyriausybės – priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti; tai – vizijos, misijos, ekonomikos strateginių tikslų ir uždavinių nustatymas, veiksmų krypčių bei priemonių nustatymas, siekiant šių tikslų, bei kontrolės (stebėsenos, monitoringo) taikymas.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad ekonominė politika – tai veiksmų sistema, nukreipta padėčiai ištaisyti, koreguoti ekonominius procesus.
Politika – tai mokslas apie valstybės uždavinius ir jų įgyvendinimo, išsprendimo priemones. Pagal keinsizmo teoriją, ekonominė politika – tai valstybinis reguliavimas, kuris įtakoja tokius nepriklausomus kintamuosius, kaip vartojimo polinkį, ribinį kapitalo efektyvumą ir palūkanų normą, o per juos netiesiogiai – užimtumą ir nacionalines pajamas.
Pagal Valterį Oikeną, ekonominė politika – tai valstybės priemonių sistema, įtakojanti ekonominius procesus. Svarbiausias ekonominės politikos uždavinys – sudaryti sąlygas, kurios nepriveda prie pavojingų, lemties tendencijų atsiradimo.
Valstybės politika – tai sudėtingas ir daugiabriaunis procesas, kurio objektas yra sisteminis ir daugialygis. Valstybės ekonominės politikos objektas jungia dvi sudėtines dalis – makroekonomiką ir mikroekonomiką; atitinkamai yra formuojama ir makroekonominė bei mikroekonominė (arba struktūrinė) politika.
Makroekonomika – tai mokslas apie ekonominę sistemą kaip visumą, apie agreguotą (apibendrintą) žmonių elgesį. Makrosistema negali būti nagrinėjama mikroekonomikos sąvokomis (kaina, pelnas, konkurencija ir kt.), būtini agreguoti rodikliai, kompleksiškos metodikos ir poveikio priemonės.
Makroekonomikos tyrimuose naudojami matematiniai modeliai, socialinės psichologijos įdirbis; makroekonominė analizė tampa valstybės ekonominės politikos baze, pagrindu.
Makroekonomika (pagal britų Makmillano žodyną) – tai mokslas apie visuminį ekonominių agentų elgesį, kurį atspindi agreguotų rodiklių sistema (BVP, nacionalinės pajamos, užimtumas, darbo našumas, kainos, pinigų kiekis ir kt.).
Makroekonominė politika atspindi bendrą ekonomikos funkcionavimą, ekonomikos kaip visumos ir stambių integruotų jos sričių plėtros politiką.
Makroekonominės politikos svarbiausios sudėtinės dalys:
•pinigų politika – nacionalinės valiutos ir kainų stabilumo politika;
•fiskalinė politika – valstybės biudžeto, mokesčių ir valstybės išlaidų politika;
•tarptautiniai ekonominiai santykiai – užsienio prekybos ir investicijų politika;
•gyventojų pajamų politika – darbo užmokesčio ir darbo našumo politika, pensijų ir kt. išmokų politika.
Tačiau tokia struktūra yra santykinė, priklausomai nuo pasirinkto šalyje ekonomikos modelio ir plėtros prioritetų, makroekonominės politikos komponentėmis gali būti darbo ir užimtumo politika, arba plačiąja prasme suprantama socialinė politika – gyventojų gyvenimo gerovės politika.
Mikroekonomikos teorija nagrinėja ekonomikos agentų, rinkų elgesį ir verslo interesus. Taigi jos objektai – verslo įmonės ir namų ūkiai. Neoklasikinės ekonomikos doktrina tiria racionalaus ekonominio žmogaus elgesį, ji siejama su tokia idealia konstrukcija, kaip stichišku rinkos mechanizmu.
Mikroekonominė politika apima ūkio šakas ir sektorius, taigi vadinama struktūrine politika. Paprastai struktūrinės politikos prioritetai yra mokslas ir švietimas, pramonė ir verslas, kurie traktuojami kaip ekonomikos augimo svertiniai „taškai“, infrastruktūra – energetikos pramonė, transportas ir komunikacijos; socialinė sfera.
Mikroekonominės politikos sudėtinės dalys yra šios:
•mokslas ir švietimas;
•pramonė, verslas;
•finansų sektorius (bankininkystė, draudimas, vertybinių popierių rinka, pensijų ir kt. fondai);
•energetika;
•transportas ir tranzitas;
•informacinių technologijų plėtra;
•žemės ūkis ir kaimo plėtra;
•socialinė apsauga ir užimtumas;
•aplinkos apsauga;
•regioninė plėtra.
Sąsaja makroekonominės politikos ir mikroekonominės politikos – akivaizdi. Valstybės ekonominė politika nėra atskirta nuo procesų, kurie vyksta mikroekonomikoje:
•Makroekonominių stabilizavimo priemonių ribotumas
–Makroekonominė stabilizacija gali padėti pasiekti nedidelę infliaciją ir išorės subalansuotumą.
–Bet vienos stabilizacijos nepakanka, kad pasiekti sparčius ekonomikos augimo tempus ir didesnes realias pajamas.
–Stabilizacinės priemonės turi būti derinamos su struktūrinėmis priemonėmis, kad padidinti realias pajamas.
•Sėkmingos makroekonominio stabilizavimo programos paprastai yra kompleksinės
–Atskiros reformos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios.
–Reformų atlikimo eiliškumas taip pat turi svarbią reikšmę.
Vienas iš pagrindinių makroekonominės politikos rodiklių (indikatorių), parodančių šalies ekonomikos augimą, yra BVP augimo tempai.
Svarbiausi makroekonominiai rodikliai atitinka Europos Sąjungos Mastrichto sutarties kriterijus, kurių turi laikytis ir Lietuva. Tai:
•nacionalinės valiutos stabilumas;
•kainų stabilumas (arba infliacijos pažabojimas);
•biudžeto deficitas tam tikrose ribose (iki 3 BVP);
•palūkanų norma, artėjanti prie ES vidurkio;
•valstybės skola (leistina iki 60 BVP);
•einamosios sąskaitos deficitas (nustatytuose tam tikruose rėmuose).
Nacionalinės valiutos ir kainų stabilumo siekimas – tai šalies Centrinio banko tikslai. Stipri nacionalinė valiuta ir pastovios, nedidėjančios kainos – teigiami pinigų politikos rodikliai. Auganti infliacija reiškia ekonominės pusiausvyros išbalansavimą, vartotojų perkamosios galios mažėjimą. Tačiau ekonomikos teorijoje žinoma, kad defliacija yra reiškinys, pavojingesnis už infliaciją, jis rodo ūkio plėtros sąstingį. Kovoti su defliacija paprastai yra žymiai sunkiau, negu su infliacija.
Jei šalyje yra defliacija ir palyginti didelis nedarbas, tas rodo, kad reikia valstybės įsikišimo į ekonomiką.
Biudžeto deficitas ir valstybės skola. Jei valstybės išlaidos viršija pajamas, susidaro biudžeto deficitas.
Kai valstybės išlaidos tampa didesnės nei pajamos, šį skirtumą valstybė būna priversta dengti skolintomis lėšomis. Valstybės skola – labai svarbus valstybės fiskalinio biudžeto padengimo šaltinis. Valstybės skola – tai valstybės negrąžintų paskolų ir nesumokėtų palūkanų už jas suma bei kt. valstybės prisiimti finansiniai įsipareigojimai. Valstybės skolą sudaro užsienio ir vidaus skola, suformuota atitinkamai užsienio ir vidaus rinkoje. Valstybės skola neturi būti didesnė kaip 60% BVP pagal Mastrichto sutartį.
Nedidėjanti valstybės skola sustiprina kreditorių pasitikėjimą šalimi, o auganti valstybės skola didina pavojų prarasti politinę nepriklausomybę.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), Europos Sąjunga daro stiprią įtaką Lietuvos monetarinei ir fiskalinei politikai, neretai netgi tiesioginį spaudimą šalies valdžiai. Šių organizacijų paskolos Lietuvos valstybės vardu sudaro svarią dalį.
Biudžeto deficitas – tai pagrindinis fiskalinę politiką apibendrinantis rodiklis trumpuoju laikotarpiu, o valstybės skola – ilguoju laikotarpiu. Pvz., aukštos ekonomikos plėtros šalyse 1994 m. biudžeto deficitas svyravo nuo 0,7% BVP Norvegijoje ir 0,2% JAV iki 10,8% Švedijoje ir 11,9% BVP Graikijoje, o valstybės skola – nuo 46,6% Šveicarijoje ir 46,7% Norvegijoje iki 123,7% Italijoje ir 104,1% Belgijoje. (Lietuvoje valstybės skola žymiai sumažėjo nuo 30% BVP 1994 m. iki 26,7% BVP 2002 metais.)
Paskolų palūkanų norma – tai skolinamojo kapitalo (kredito) kaina. Palūkanų normos lygis sąlygoja BVP sudėtinių dalių – vartojimo ir taupymo (investicijų) pokyčius. Tai reiškia, kad kuo mažesnė kredito kaina, tuo palankesnės yra skolinimo sąlygos, ir tai skatins firmų investicijas bei gyventojų taupymą ir ilgalaikį vartojimą; ir atvirkščiai, kuo didesnė palūkanų norma, tuo paklausa paskoloms mažės.
Einamosios sąskaitos deficitas. Mokėjimų balansas atspindi šalies išorės ir vidaus finansų balansą ir rodo nacionalinės ekonomikos atvirumo laipsnį.
Mokėjimų balansas – tai šalies užsienio prekybos ir finansinių sandėrių būklė. Mokėjimų balanso pusiausvyra – tai situacija, kai šalis eksportuoja ir investuoja užsienyje tiek pat, kiek kitos valstybės importuoja ir investuoja toje šalyje. Tokios pusiausvyros paprastai nebūna tikrovėje, dažniausiai būna mokėjimų balanso deficitas ar perteklius. Taigi mokėjimų balansas rodo užsienio prekybos ir investicijų būseną.
Mokėjimų balanso pagrindinės pozicijos yra šios:
1.Einamoji sąskaita: užsienio prekyba, pajamos ir pervedimai (privataus sektoriaus ir valstybės).
2.Kapitalo sąskaita: ilgalaikės investicijos – tiesioginės ir portfelinės, trumpalaikio kapitalo srautai (tame tarpe ir kapitalo „nutekėjimas“).
3.Balansuojančios pozicijos: rezervų judėjimai, TVF lėšų panaudojimas, kiti ypatingi šaltiniai ir įsipareigojimai.
4.Visuminių pinigų atsargų (rezervų) pokyčiai: aukso, užsienio valiutos, TVF kreditų atsiskaitymo priemonių ir pan.
Einamosios sąskaitos balanso pagrindinės eilutės pajamų dalyje: prekių ir paslaugų eksportas, įplaukos iš užsienio investicijų, užsieniečių transferiniai mokėjimai šalyje (pensijos, apdovanojimai, alimentai), užsieniečių turto įsigijimas šalyje; išlaidų dalyje – atitinkamai prekių ir paslaugų importas, užsienio investicijų pajamų pervedimai, transferiniai mokėjimai užsieniečiams, šalies piliečių turto įsigijimas užsienyje.
Kapitalo sąskaita apjungia tiesiogines ir portfelines (netiesiogines) ilgalaikes investicijas, o taip pat trumpalaikį kapitalą.
Kapitalo eksportą gali sudaryti finansinės lėšos (kreditai, paskolos, vertybiniai popieriai), taip pat ir technologijos, medžiagos ir įrengimai bendroms įmonėms.
Eksportuojamas kapitalas gali būti trumpalaikis („degantys pinigai“, talpinamas depozitinėse sąskaitose), vidutinės trukmės ir ilgalaikis – atitinkamai metų laikotarpyje ir 5 metų.
Kalbant apie ilgalaikes investicijas į verslą, pagrindinis vaidmuo tenka tiesioginėms investicijoms, t.y. pilnai kontroliuojant įmonę. Dar yra netiesioginės užsienio investicijos, arba portfelinės, kurios suteikia galimybę gauti dividendus.
Metinio mokėjimų balanso rezultatas – oficialiųjų valiutos rezervų pokyčiai.
Užsienio prekybos deficitas padengiamas, kaip taisyklė, kitomis mokėjimų balanso įmokomis – tai gali būti panaudojant TVF teikiamus kreditus, naudojant ypatingus pigius šaltinius ir įsipareigojimus.
1.3. Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija
Viena iš svarbiausių valstybės valdymo funkcijų rinkos ekonomikoje – šalies socialinės-ekonominės plėtros strategijos numatymas ir jos įgyvendinimas.
Valstybės tarnautojams būtina įsisavinti strateginio valdymo metodologiją, instrumentus, priemones.
Strateginio planavimo, kaip metodo, vaidmuo ir reikšmė modernioje valstybėje sparčiai didėja.
Strateginis planavimas valstybėje – tai koncepcijos (vizijos, misijos, tikslų), procedūrų (metodų, svertų, mechanizmų, priemonių) visuma, įgyvendinant valstybinės politikos kryptis.
Strateginis planavimas yra orientuotas į ateitį, tačiau jis padeda tobulinti einamuosius sprendimus.
Strateginio planavimo rezultatas yra politika.
Bendrąja prasme strategija – tai valstybės valdymo planas, nukreiptas stiprinti jos pozicijas, kelti gyventojų gyvenimo lygį ir siekti numatytų tikslų.
Strategijos parengimas – tai viena iš pagrindinių ekonominio valdymo funkcijų.
Rengiant strategiją, iškyla trys pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti:
•Kur mes esame dabar?
•Kur mes norime būti po n metų?
•Kaip mes tai pasieksime?
Cituojant žinomo visame pasaulyje anglų rašytojo Luiso Kerolo („Alisa stebuklų šalyje“) heroję, kuri klausia: „Češiro katine, malonėkite pasakyti man, kokiu keliu geriausia išeiti iš čia?“, labai taiklus ir tikslus Češiro katino atsakymas: „Tai priklauso nuo to, kur Jūs norite patekti“.
Kaip teigia Šeronas Osteris, Jelio universiteto (JAV) profesorius, strategija – tai įsipareigojimas veikti tam tikru būdu: tokiu, o ne kitokiu.
Valstybės valdymo institucijos rengia strategijas tam, kad nustatyti, kokiu keliu vyks valstybės plėtra, kad priimti pamatuotus sprendimus, pasirinkti pagrįstas veiksmų kryptis ir priemones.
Konkrečios strategijos pasirinkimas reiškia, kad iš visų galimų kelių bus pasirinktas vienas, kuriuo ir eis valstybė.
Be strategijos negali būti apgalvoto veiksmų plano, vieningos programos, stabilaus ekonomikos augimo.
Gerai apgalvota strateginė vizija numato ilgalaikės plėtros gaires ir nustato valstybės lūkesčius, ketinimus užimti konkrečią nišą pasaulyje.
Taigi valstybės strategija, kaip ekonominės politikos sudedamoji, tampa svarbiu ekonomikos efektyvumo veiksniu.
Yra plačiai žinomi penki strateginio valdymo uždaviniai:
•nustatyti tikslą ir ilgalaikės plėtros perspektyvą;
•nustatyti, kaip turi būti pasiektas šis tikslas; kokius jis užbrėžia uždavinius;
•numatyti, kokiu būdu turi būti realizuoti šie uždaviniai; kokie jų įgyvendinimo svertai, mechanizmai;
•efektyviausiu būdu įgyvendinti pasirinktą strategiją – kokie geriausi būdai, keliai, veiksmų kryptys, priemonės, jų seka, kad rezultatas būtų geriausias;
•vertinti strategijos įgyvendinimą – atlikti stebėseną, monitoringą, atitinkamai koreguojant ilgalaikius tikslus ir uždavinius, atsižvelgiant į naujas sąlygas, patirtį, naujas idėjas ir galimybes.
Strateginio planavimo dalykas – tai strateginių prognozių, programų ir planų rengimas, strateginio planavimo metodologijos kūrimas, jos taikymas, o taip pat strateginių planų įgyvendinimas.
Strateginio planavimo objektas valstybės mastu – nacionalinė ekonomika, jos struktūrinių elementų, ūkio subjektų veikla artimiausioje, vidutinės trukmės ir ilgalaikėjeateginio planavimo teorijoje skiriami trys svarbūs aspektai.
•Pirmasis – socialinės-ekonominės būklės analizė. Tai konkrečių dėsningumų tyrimas, kurie vyksta ekonomikoje, visuomenės gyvenime. Šių dėsningumų pažinimas ir kiekybinių priklausomybių tyrimas – tai pagrindas strateginėms prognozėms. Tai analizė.
•Antrasis aspektas – strateginio planavimo metodologija. Tai socialinės-ekonominės procesų analizės instrumentai, procedūros, metodų sistema, metodologiniai aspektai, požiūriai.
•Trečiasis – organizacinis-institucinis aspektas. Tai atsakymas į klausimus, kas atsakingas, kas vykdys, kokios institucijos įgyvendins strateginį planą.
Taigi strategija – tai „didysis planas“, kuris parodo, kokia yra susidariusi būklė šalyje, t.y. nuo ko galima atsispirti – koks išeities taškas; kaip, kokiais metodais bus siekiama užsibrėžtų tikslų, ir kas jį įgyvendins.
Ilgalaikė ekonomikos plėtros strategija – tai sprendimų visuma, apibrėžianti pagrindinius strateginius šalies ekonomikos plėtros tikslus ilgai perspektyvai, taip pat svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti.
Strategija turi tikslinę orientaciją, kurią apibrėžia šalies ūkio vizija, valstybės misija ir strateginiai tikslai. Strategija yra valstybės ekonominė politika ilgalaikei perspektyvai, paprastai 10-15-20 metų.

Strategijos metodologinė struktūra paprastai apima šiuos elementus:
•šalies išorinių veiksnių analizė;
•šalies ekonomikos potencialo įvertinimas, pasiekimų ir problemų analizė.
Gali būti atliekama taip vadinama stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizė (angliškai – SWOT – Strengthens, Weaknesses, Opportunities, Threats analizė);
•šalies socialinės-ekonominės plėtros vizija;
•valstybės misija plėtojant ekonomiką ir keliant žmonių gyvenimo lygį;
•strateginiai tikslai, uždaviniai, prioritetai;
•strategijos įgyvendinimo etapai;
•strategijos įgyvendinimo principai;
•strategijos įgyvendinimo veiksmų kryptys ir priemonės (priemonių matrica);
•strategijos prognozinių scenarijų formavimas ir vieno iš jų pasirinkimas;
•strategijos įgyvendinimo monitoringas-stebėsena.
Šalies išorinių veiksnių analizė paprastai apima aplinkos, t.y. užsienio valstybių dinamikos analizę, politinių, teisinių, ekonominių ir socialinių išorinių veiksnių įtaką šalies plėtrai, užsienio rinkų konkurencinių jėgų analizę. Pvz., Lietuvai labai svarbus didžiausią įtaką pasaulio ekonomikai darančių JAV, Europos Sąjungos šalių, kaimyninių valstybių, Rytų rinkos šalių ekonominė analizė.
Išorinių veiksnių analizė įgalina identifikuoti naujas galimybes ir grėsmes šalies plėtrai.
Įvertinant šalies ekonomikos potencialą, analizuojamas turimų išteklių potencialas – darbas (žmogiškųjų išteklių), kapitalas, žemės gelmių ištekliai, verslumo, žinių, kompetencijos potencialas.
Išteklių analizė leidžia nustatyti šalies stiprybes ir silpnybes.
Vizija, misija, strateginiais tikslais apibrėžiama šalies plėtros strategijos tikslinė orientacija.
Vizija – tai šalies ateities paveikslas ilgalaikėje perspektyvoje, apibūdinantis, kodėl ir kaip valstybė konkuruos tarp kitų valstybių.
Misija nusako valstybės vaidmenį, jos paskirtį, nišą, kurią siekiama užimti įgyvendinant viziją.
Strateginiai tikslai – tai svarbiausios užduotys, kurias valstybė pasirenka įvykdyti strateginėje perspektyvoje, remiantis dabartine situacija.
Lietuvos ekonomikos strateginio planavimo sistema (žr.1 pav.) apima tris pagrindinius blokus – ilgalaikę ekonomikos strategiją iki 2015 metų; valstybines programas, skirtas, kaip taisyklė, vidutinės trukmės laikotarpiui; ir LR Vyriausybės priemonių planą bei atskirų ministerijų ir ūkio sektorių, šakų veiklos priemonių planus-programas.

2. Šiuolaikinės rinkos ekonomikos modeliai

Tikslinga panagrinėti šiuolaikinės rinkos ekonomikos modelių tipus, kurie gyvuoja pasaulyje dabartiniu metu, sąsajoje su valstybės vaidmens ir funkcijų pokyčiais ir, atsižvelgiant į tai, kylančiais reikalavimais valstybės tarnautojams.
Galima išskirti šiuos rinkos ekonomikos modelius:
•Pereinamojo laikotarpio ekonomika
•Monetarinis-liberalusis ekonomikos modelis
•Europinės gerovės modelis
•„Naujoji“ ekonomika – žinių visuomenės modelis
2.1. Pereinamojo laikotarpio ekonomika
Šiuolaikinės rinkos ekonomika negali susiformuoti iš karto ir galutinai. Naujos pasaulinės civilizacijos tapsmas (nuo industrinio tipo iki informacinės, žinių visuomenės) užima kelis dešimtmečius vien tik pačiame epicentre – aukštos plėtros rinkos šalyse, o periferijoje – vyksta kur kas ilgiau.
Todėl dar palyginti ilgą laiką galima kalbėti apie pereinamojo laikotarpio ekonomiką, kurioje persipina, derinasi, kovoja klasikinio tipo ir šiuolaikinės rinkos ekonomikos elementai, palaipsniui stiprėjant pastarosios vaidmeniui.
Pereinamojo laikotarpio pradinio etapo ekonomikai būdingi bruožai:
•Ekonomikos krizės būklė, gamybos tempų sulėtėjimas arba ekonomikos nuosmukis, nedarbo ir kainų didėjimas, finansų sektoriaus silpnumas, įvairūs socialiniai sukrėtimai, gamybos efektyvumo kritimas ir daugumos gyventojų gyvenimo lygio nuosmukis. Tai lemia skaudūs technologijų ir ekonomiškų gamybos būdų pokyčiai, socialiniai-politiniai sukrėtimai, ekonominių sistemų kaita ir prieštaravimai, profesinė darbuotojų nekompetencija, kurių žinios, patirtis nėra pakankami efektyviam darbui naujomis sąlygomis.
•Ekonomikos nestabilumo stiprėjimas, pokyčių tempų augimas. Vyksta perėjimas nuo vienos – nusistovėjusios būklės, prie kitos – chaotiškų pokyčių padėties. Prie šių pokyčių dažnai nesuspėja prisitaikyti žmonės, verslas, valstybė.
Sistema tam tikru laikotarpiu išsibalansuoja, tampa dezorganizuota. Esminiai struktūriniai pokyčiai, kurie anksčiau vyko dešimtmečius ekonomikoje, dabar įvyksta metų ar net mėnesių bėgyje, ekonominių pokyčių amplitudė dažnėja ir didėja. Sparčiai didėja gyventojų dalis, kuri praranda realias pajamas arba atsiduria už ekonomikos lauko. Didėja socialinis diskomfortas, įtampa, kuri gali peraugti į konfliktą. Tik į pereinamojo laikotarpio pabaigą šie procesai sušvelnėja, pradeda formuotis nauji stabilumo daigai.
•Vyksta staigūs šalies būklės pokyčiai, kurią stipriai veikia pasaulio ekonomikos dinamika, atsižvelgiant į šalies rinkos atvirumą. Didėja tarptautinės darbo ir kapitalo integracijos tempai, žlunga vienos integruotos grupės, sąjungos, kuriasi kitos, keičiasi ekonominės pažangos lyderiai, kapitalo pritraukimo centrai. Tačiau ir jiems būdingas nestabilumas, ką patvirtino Pietryčių Azijos finansų krizė, Brazilijos, Argentinos, Meksikos ekonominės krizės, JAV, buvusių pastovaus ekonomikos augimo ir klestėjimo etalonu, krizė.
Šie pereinamosios ekonomikos bruožai atskiroms šalims yra skirtingi. Palyginti aukštesnės plėtros lygio šalyse ekonomikos transformacija vyksta švelniau, ne taip skaudžiai, nors ir jose galima pastebėti periodiškus ekonomikos nuosmukius ir didelį nedarbą. Visi šie bruožai buvo ir vis dar yra būdingi ir Lietuvos ekonomikai. Tačiau bendruosius pereinamojo laikotarpio bruožus apsunkino dar ir papildomi veiksniai:
•ekonominės sistemos pasikeitimas, planinės-komandinės ekonomikos žlugimas ir perėjimas prie stichinės rinkos modelio – „laukinio kapitalizmo“, kai atsitiktinai atsiradęs arba greitai sukauptas pirminis kapitalas, kuris dažnai nuplaukia į šešėlinės ekonomikos sritį arba „nuteka“ į užsienį;
•Tarybų Sąjungos žlugimas, ūkinių ir ekonominių ryšių nutraukimas, išėjimas iš tradiciškai nusistovėjusių rinkų arba žymus jų susiaurėjimas, produkcijos konkurencingumo praradimas nesugebant dar įeiti į naujas rinkas;
•technologinė ekonomikos degradacija, kurią apsprendė karinio komplekso žlugimas; nors Lietuvoje karinei pramonei dirbo palyginti nedaug įmonių, tačiau tai irgi atsiliepė Lietuvos ekonomikai;
•ekonomika tampa atvira užsienio investicijoms, užsienio monopolijoms, didėja transnacionalinių korporacijų įtaka, sustiprėja tarptautinių organizacijų – Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, Ekonominės plėtros ir rekonstrukcijos banko, Europos Sąjungos organizacijų tiesioginė įtaka Lietuvos ekonomikai;
•susilpnėjo valstybės vaidmuo ekonomikoje, valstybė negynė savo šalies, vidaus rinkos, vietinių gamintojų, gyventojų interesų, nusilpo moki paklausa ir vidaus rinka. Šiuo aspektu ypač reikia paminėti korupcijos, ekonominių nusikaltimų, šešėlinės ekonomikos suklestėjimą, palyginti žemą valstybės tarnautojų kompetencijos lygį.
Tačiau pereinamuoju laikotarpiu buvo sukurti rinkos ekonomikos pagrindai – įvyko ekonomikos liberalizavimo, privatizavimo ir stabilizavimo procesai, taip pat sukurta institucinė bazė rinkos ekonomikai funkcionuoti
Netolimoje praeityje ekonomikos sistemos buvo skirstomos į kapitalistines ir socialistines.
Kai Centrinėje bei Rytų Europoje įvyko svarbūs politiniai ir ekonominiai pasikeitimai, ankstesnis ekonomikos sistemų klasifikavimas prarado prasmę. Atsižvelgiant į rinkos ekonomikos mechanizmo išsivystymo lygį, išskiriami šie pereinamos ekonomikos tipai:
•tradicinė pereinamoji ekonomika (besivystančios Afrikos, Pietų Azijos šalys).
•naujo tipo pereinamoji ekonomika (Centrinės ir Rytų Europos bei Lotynų Amerikos šalys, Kinija).
Grupuojant šalis pagal valstybinio ekonomikos reguliavimo laipsnį bei tipą, akivaizdesnės tampa ekonominės skirtingų valstybės reguliavimo („įsikišimo“) formų pasekmės. Kai kuriais atvejais toks įsikišimas gali sąlygoti ekonomikos efektyvumo didėjimą (pvz., Japonijos ar Vokietijos atveju), kitais – efektyvumo sumažėjimą ir netolygų pajamų augimą (pvz., besivystančios šalys). Be to, valstybinis ekonomikos reguliavimas gali sumažinti nedarbo lygį, užtikrinti visų šalies piliečių asmeninių poreikių patenkinimą, mažinti aplinkos teršimą, sąlygoti visuotinės lygybės principo realizavimą visuomenėje, t.y. egalitarizmo idėjų įgyvendinimą.
Penkiasdešimt metų trukęs ekonomikos vystymasis vadovaujantis marksizmo-leninizmo principais, išugdė „Vakarų“ ir „Rytų“ stereotipus, dažnai ypač tvirtas ideologines (marksistines) pažiūras. Visa tai sąlygojo psichologinius rinkos ekonomikos sistemos elementų įsitvirtinimo žmonių, ypač senyvo amžiaus, sąmonėje sunkumus.
Daugėjant pasaulyje demokratinių valstybių, jų ekonomikai tampant vis atviresnei, didėja tarptautiniai ryšiai, tarpe jų prekyba bei tiesioginės užsienio investicijos) bendrų firmų steigimas, lizingas, frančizė ir pan.). Visa tai sąlygoja rinkos ekonomikos principų perimamumą. Šie principai gyvybingi net ir tuomet, kai rinkos ekonomikos sritys yra ribotos. Verslo bei ekonomikos teorijos principų pažinimas teikia naudą bet kurioje šalyje visuose firmų veiklos lygiuose.
Visos šalies ekonomikos ir atskiros įmonės funkcionavimo mechanizmas ypač svarbus politikams, siekiantiems sumažinti skurdo naštą besivystančiose valstybėse. Šiose šalyse pajamų bei užimtumo didėjimas gali būti pasiekiamas plečiant smulkų bei vidutinį verslą, kuris savo ruožtu yra skatinamas įvairių pasaulinių organizacijų.

Tradicinė pereinamoji ekonomika – ekonominės sistemos, pereinančios iš natūrinio ūkio į rinkos ekonomikos būseną. Tai tipiškos daugiasanklodinės ekonomikos, pasižyminčios įvairiu valstybinio ir privataus ekonomikos sektorių išsivystymo laipsniu. Pagrindiniai šių ekonominių sistemų bruožai yra žaliavų eksportas, didelis žemės ūkio produkcijos lyginamasis svoris bei didėjantis stambių valstybinių arba tarptautinių bendrovių lyginamasis svoris šalies ekonomikoje.
Išskiriami du pagrindiniai tradicinės pereinamosios ekonomikos modeliai:
Pirmas – šalių, turinčių naftos išteklių, tradicinės pereinamosios ekonomikos modelis. Jau ilgiau negu du dešimtmečius OPEC organizacija nustato ir palaiko monopolines naftos kainas. Šalys naftos eksportuotojos naudojasi šia palankia ekonomine situacija išvystyti savo infrastruktūrą, apimančią transporto sistemą, ryšius, elektros energetiką, švietimą bei sveikatos apsaugą. Dėl to labai padidėjo pajamos, skaičiuojamos vienam šalies gyventojui. Šios šalys yra turtingos, pasižymi dideliu kapitalo kaupimu.
Antras – kitos tradicinės pereinamosios ekonomikos šalys, kuriose išvystytos finansinės įstaigos, kai kuriais laikotarpiais plačiai naudojami barteriniai mainai, ribotas pinigų keitimas, didelis neraštingumas, silpnai išvystyta infrastruktūra. Paprastai, į šią ekonominės sistemos grupę patenka besivystančios valstybės. Šių šalių grupei priklauso Afrikos, kai kurios Pietų Azijos (tarpe jų Indija, Bangladešas, Afganistanas, Nepalas, Šri Lanka) bei Lotynų Amerikos (Haitis, Perų, Bolivija, Gvatemala) šalys.
Naujo tipo pereinamoji ekonomika – ekonomika, pasižyminti didele gamybos specializacija ir plačiai išvystytu centralizuotu ekonomikos reguliavimu. Šio tipo ekonomikos sistemai priklauso šalys, susikūrusios buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, taip pat Lotynų Amerikos valstybės.
Išskiriami šie du pagrindiniai naujo tipo pereinamosios ekonomikos modeliai:
Pirmas – buvusio centralizuoto valdymo ekonomikos sistemos. Šis modelis apima Centrinės bei Rytų Europos buvusias socialistines šalis; savarankiškas valstybes, įsikūrusias buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, taip pat kai kurias šalis (pvz., Kiniją), kurių ekonomika ir dabar valdoma iš centro, bet kurios vis plačiau bando naudoti rinkos mechanizmą prekių bei paslaugų paskirstymui. Administracinė komandinė ekonomika pasižymėjo plačiai išvystytais mainais, pagrįstais aukštu gamybos specializacijos lygiu. Tačiau mainai vyko nesivadovaujant rinkos ekonomikos principais. Jie buvo centralizuotai planuojami ir vykdomi, kainos nustatomos penkmečių planuose, sudarinėjamuose vyriausybės. Šis perėjimo tipas, kuris susiformavo buvusiose socialistinėse Rytų Europos ir Azijos šalyse, yra naujas istorinis bei ekonominis fenomenas. Dažniausiai, bankininkystės sistema bei kitos finansinės institucijos, užtikrinančios efektyvų rinkos ekonomikos funkcionavimą, yra silpnai išvystytos, be to, būtinos naujos administracinės ir teisinės institucijos bei specialistai, turintys naujų prekių bei paslaugų gamybos, prekybos, rinkotyros ir pan. įgūdžių.
Antras – stambios Lotynų Amerikos šalys – valstybės, plačiai naudojančios rinkos ekonomikos mechanizmą (platų centralizuotą reguliavimą ir politiką, ribojančią vidinę ir užsienio konkurenciją). Šios grupės šalys, skirtingai negu administracinės-komandinės ekonomikos valstybės, turi susiformavusį privatų sektorių bei ilgalaikę rinkos ekonomikos funkcionavimo patirtį. Bet šių šalių ekonomikos vystymuisi buvo būdinga didelė infliacija, dėl mažų ekonomikos augimo tempų jos sunerimusios ypač paskutiniame dešimtmetyje.
Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 11) praėję 13 metų valstybės istorijoje – tai labai trumpas laikotarpis. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurta valstybė su nauja rinkos ekonomikos sistema, su naujomis teisinėmis, ekonominėmis ir politinėmis struktūromis. Tam prireikė milžiniškų materialinių ir dvasinių tautos pastangų.
Per pirmąjį Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį Lietuvos ekonomika perėjo iš planinės-komandinės ūkio sistemos, kur visos gamybos priemonės buvo valstybės nuosavybėje ir ekonominė veikla vyko centralizuoto planavimo pagrindu, į rinkos ekonomiką, kurioje įsigalėjo privati nuosavybė ir rinkos savireguliacijos mechanizmai.
Lietuvoje nors ir sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika, tačiau ji dar ilgai bus pereinamojo laikotarpio stadijoje. Kaip taisyklė, prireikia vienos ar net dviejų kartų laikotarpio (25-50 metų), priklausomai nuo šalies startinės būklės, kad šalyje susiformuotų visavertė rinkos ekonomika su stabiliais augimo tempais, tolygia socialine ir ekonomine plėtra, stipriu socialiniu pagrindu – viduriniąja klase.
Rinkos ekonomika – tai ekonominių santykių (prekių ir paslaugų pirkimo ir pardavimo) sistema, kurioje veikia rinkos savireguliacijos mechanizmai: paklausa ir pasiūla, kainų sistema ir konkurencija.
Rinkos ekonomikoje kainų funkcijos:
•kainos perduoda informaciją;
•kainos yra stimulas naudoti labiausiai ekonomiškus gamybos metodus;
•veikia pajamų paskirstymą.
Kainų sistema yra taip surėdyta, kad perduoda tik esminę informaciją ir tik tiems, kuriems ji reikalinga. Šis procesas vyksta automatiškai. Visa tai, kas trukdo kainoms,laisvai atspindėti paklausą ir pasiūlą, iškraipo tikslią informaciją. Pvz., monopolijos savo veiksmais netrukdo laisvai perduoti informaciją, tačiau jos ją iškraipo. Informacija, kuri yra labai svarbi verslo veiklai – tai, visų pirma, duomenys apie santykines kainas, t.y. vienos prekės kainą santykyje su kitos prekės kaina.
Informacija apie kainų didėjimą gali būti stimulu didinti gamintojo pajamas, nes tai skatina ne tik produkcijos paklausos pokyčius, bet ir ieškoti labiausiai ekonomiškų gamybos būdų.
Taigi kainų mechanizmas turi didžiulę reikšmę skatinant ekonomikos augimą ir techninę pažangą.
Rinkos kainos įtakoja pajamų paskirstymą. Pajamų paskirstymą rinkoje sąlygoja išteklių paskirstymas, nuosavybė, kiekvieni ištekliai atneša jo savininkui pelną (žemė – rentą, darbas – darbo užmokestį, kapitalas – pelną). Kiekviena šių pajamų rūšis priklauso nuo išteklių kainų.
Kitas pagrindinis rinkos mechanizmas yra konkurencija. Konkurencija:
•priverčia palaikyti didelį verslo aktyvumą, ieškoti naujų ekonomikos augimo galimybių;
•turi ir neigiamą, griaunantį impulsą – sunaikina neefektyvias, nesugebančias konkuruoti verslo formas.
Rinka ir konkurencija tam tikra prasme yra sinonimai: viena be kitos neegzistuoja. Konkurencija skatina ieškoti naujų galimybių, kurios dar nebuvo panaudotos rinkoje. Konkurencija nurodo verslininkui ieškojimų kryptį, tačiau negarantuoja teigiamų rezultatų.
Konkurencija – tai savotiškas ekonominės prievartos mechanizmas, kuris priverčia palaikyti aukštą veiklos aktyvumą, pastoviai ieškoti naujų ekonomikos augimo galimybių. Priešingu atveju gali tekti palikti verslo sritį, prarasti pajamas.
Konkurencija turi ir griaunantį impulsą, ji sunaikina neefektyvias, nesugebančias konkuruoti verslo formas.
Taigi rinka – tai efektyviausia ekonominių ryšių sistema. Tačiau ji gali funkcionuoti tik esant tam tikroms prielaidoms, kurias turi užtikrinti valstybė:
•nuosavybės teisių užtikrinimas;
•individualaus verslo pasirinkimo laisvės apsauga, įteisinta įstatymais;
•asmeninių interesų ir ekonominės motyvacijos prioritetų garantija;
•konkurencingų kainų, pelno ir nuostolių mechanizmo naudojimas;
•monopolistinių tendencijų ekonomikoje apribojimas.
Valstybė taip pat turi dalyvauti tose srityse, kur yra rinkos klaidos (krašto apsauga, viešoji tvarka, stambūs infrastruktūros kompleksai, socialinė apsauga, ekonomikos ciklų svyravimai ir kt.).
2.2. Monetarinis-liberalusis ekonomikos modelis
Monetarizmas – teorija, kurios pagrinde ekonominio stabilumo užtikrinimas pinigų politikos priemonėmis (pinigų kiekio planavimu, palūkanų normomis, infliacijos pažabojimu). Pinigų politika, kaip vienas iš makroekonomikos valdymo svertų, turi sudaryti prielaidas, kad ekonomikos subjektas pats priimtų sprendimus, atitinkančius valstybės interesus.
Monetarizmo pagrindiniai teiginiai yra šie:
•rinkos ekonomika reguliuojasi pati savaime, laisvosios rinkos (laisses faire – leisti daryti) ir nematomos rankos (invisible hand) veikimo principais;
•valstybės įsikišimas į ekonomiką turi būti minimalus.
Šiuolaikinio monetarizmo lyderiu laikomas Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmanas (g. 1912 m.), įkūręs Čikagos ekonomikos mokyklą. Monetaristinę koncepciją plėtojo toliau Davidas Rikardo, Modiljani. Monetarizmo požiūrio pasekėjams galima priskirti F.Naitą, Dž.Vinerį, G.Saimoną, H.Hempferį, F.Haieką.
Monetarizmo idėjos sudarė „šoko terapijos“ pagrindą, kuri buvo daugiau ar mažiau efektyviai taikoma Brazilijoje, Meksikoje, Argentinoje, o taip pat eilėje pokomunistinių šalių pereinant prie rinkos ekonomikos.
Monetarizmas – tai alternatyvi teorija Džono Meinardo Keinso makroekonomikos teorijai. Keinso teorijos pagrindinis teiginys – rinkos ekonomika pati savaime (savireguliacijos principu) negali pasiekti stabilumo, jai būdingi gamybos apimties ir nedarbo lygio svyravimai, iškraipymai; ir vyriausybė privalo kištis į ekonomiką, vykdyti ekonomikos stabilizavimo politiką, siekdama išvengti ekonominių krizių ir siekdama ekonomikos augimo. Dž. M. Keinso makroekonominio reguliavimo modelis buvo gelbėjimosi inkaras Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Didžiajai Britanijai 30-ųjų metų „didžiosios depresijos“ ir pokario laikotarpiu, tačiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, atsiradus stagfliacijai, ši teorija buvo smarkiai kritikuojama ir ją pakeitė monetarizmas.
Monetarizmo modelio esmė glaudžiai siejama su liberaliuoju rinkos modeliu. Laisvosios rinkos ekonomikos šalininkai – neoliberalai, neoklasikinė ir „mainstreem’o“ srovė (pvz., Ronaldas Reiganas – JAV, Margaret Tetčer – Didžiojoje Britanijoje) – tęsė tas pačias idėjas ekonominėje politikoje, jų nuostatos – tikėjimas rinkos jėgų savireguliavimu ir nepasitikėjimas valstybės intervencija.
Svarbiausi ekonominės politikos tikslai – ekonomikos augimas, valiutos ir kainų stabilumas, ekonominės pusiausvyros – ekonominio stabilumo siekimas.
Nesunku pastebėti, kad monetariniame-liberaliajame modelyje makroekonominiams tikslams teikiamas prioritetas. Todėl, kaip taisyklė, pinigų ir fiskalinė politika – patys svarbiausi ekonominės politikos svertai.
Faktiškai anksčiau aptarti Mastrichto kriterijai – tai monetariniam požiūriui atstovaujantys ekonominės politikos indikatoriai:
•nacionalinės valiutos stabilumas;
•kainų stabilumas arba žemas infliacijos lygis;
•biudžeto deficitas;
•palūkanų norma;
•valstybės skola;
•einamosios sąskaitos deficitas.
Šalies vyriausybės tikslas – fiskaline bei monetarine politika reguliuoti gamybos apimtį, užimtumą ir ekonominį augimą. Ši ekonomikos sistema apima industrines pasaulio valstybes (anglo-saksų arba neoamerikietiškojo modelio), kai kurias Azijos šalis (Taivanį, Pietų Korėją, Singapūrą, Honkongą, Tailandą ir Malaiziją). Nors šioms šalims būdingos bendros ekonomikos sistemos charakteristikos, tačiau jos viena nuo kitos skiriasi. Šiuos skirtumus sąlygoja valstybės ekonomikos reguliavimo apimtis bei pobūdis. Bet tai nereiškia, kad vienas kuris nors reguliavimo tipas yra pranašesnis už kitus.
•Anglo-saksų arba neoamerikietiškajam modeliui būdingas nežymus valstybės ekonomikos reguliavimas. Pagal šią teoriją, „geriausia“ yra ta vyriausybė, kuri mažiausiai „kišasi“ į ekonomiką. Modelio šalininkai prekių, paslaugų ir išteklių paskirstymą siūlo spręsti rinkos principu (paklausos ir pasiūlos sąveika). Praktika rodo, kad šie principai yra gana efektyvūs sprendžiant ekonomines problemas. Be to, visuomenė labiau suinteresuojama dirbti, rizikuoti, kurti, jei valstybė nepiktnaudžiauja dideliais mokesčiais. Valstybės reguliavimas dažnai sąlygoja atskirų bendrovių, šakų ar kitų struktūrų monopolinių pozicijų stiprėjimą. Ekonominiu požiūriu visuomenė visuomet patiria nuostolių, kai susiformuoja kokia nors monopolija. Tuo pat metu monopolistai, apsaugoti vyriausybės nutarimų bei prekybos apribojimų, gauna didelius pelnus. Politikams kartais būna netgi sunku atlaikyti stambių bendrovių ar profsąjungų spaudimą.
Ekonomikos sistema, neskatinanti valstybinio ekonomikos reguliavimo, nesumažina monopolizmo susidarymo tikimybės ir jo poveikio politiniams sprendimams. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos sistemos apibūdinamos kaip mišrios sistemos, pagrįstos rinkos elementais bei žymiu valstybiniu sektoriumi.
•Azijietiškam modeliui („penki tigrai“ – Pietų Korėja, Taivanis, Singapūras, Malaizija, Tailandas) būdingos subsidijos ir protekcionizmo tarifai kai kuriose naujai susiformavusiose veiklos srityse. Tai ypač svarbu tuo atveju, kai vyriausybė numato, jog didelė paklausa tarptautinėje rinkoje išsilaikys ilgą laiką ir kad nacionalinės bendrovės pranašesnės, lyginant su užsienio konkurentais, o sąlygoja gaminamos produkcijos konkurencingumą pasauliniu mastu. Valstybinis reguliavimas šiuo atveju padeda labiau prisitaikyti prie tarptautinės konkurencijos. Be to, šios apsaugos priemonės yra laikinos. Šiam modeliui būdinga stipri orientaciją į eksportą. Ekonominis augimas šiuo atveju pasiekiamas vykdant eksportą skatinančią politiką, o ne „ginant“ savas bendroves vidaus rinkoje. Kita ypatybė – palyginti nedideli mokesčiai, didelis užimtumo lygis, aukštas darbuotojų išsilavinimas.
Azijietiškam modeliui būdingi ir įvairūs valstybinio reguliavimo lygiai. Visais atvejais valstybinio reguliavimo tikslas yra nacionalinių bendrovių ar šakų konkurencingumo tarptautinėse rinkose didinimas. Pvz., tiek Japonijoje, tiek Pietų Korėjoje vyriausybės nustatė nedidelę palūkanų normą, skatindamos kapitalo imlius gamybos metodus bei stambaus verslo, galinčio sukurti eksportines rinkas ir sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose, vystymąsi.
Šiuolaikinio monetaristinio-liberaliojo modelio koncentruota išraiška – Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kt. tarptautinių organizacijų vykdoma ekonominė politika, kuri suvedama praktiškai į tris nuostatas: kainų liberalizavimą, privatizavimą, stabilizavimą. Šia prasme ypač paminėtina, taip vadinama, tarptautinių finansinių organizacijų ir amerikietiškojo „establishment’o“ sukurta „Vašingtono konsensuso“ doktrina.

Tačiau daugelio iškilių pasaulio ekonomistų – „ekonomikos korifėjų“ Džordžo Sorošo, Džefri Sakso, Lesterio Turou, Janošo Kornaji, Džono Gelbraito, Lanso Tailoro, Dmitrijaus Lvovo ir kitų – teigimu, šiai ideologijai būdingas ekonominės politikos tikslų supaprastinimas, kai viskas suvedama į tris postulatus: liberalizaciją, privatizaciją ir stabilizaciją, kuriuos, atseit, galima pasiekti, taikant griežtą pinigų kiekio planavimą ir fiskalinės politikos svertus.

Jų teigimu, „Vašingtono konsensuso“ principai buvo skurti siekiant elementariai kontroliuoti silpną besiplėtojančių šalių ekonominę politiką, kad šios neiššvaistytų joms teikiamų užsienio kreditų. Tarptautinio valiutos fondo politikos tikslas buvo ne tiek sužadinti ekonomikos augimą efektyvumą, kiek šių silpnų valstybių kontrolė ir priežiūra. Tuo ir galima paaiškinti labai paprastą kontrolės metodų pasirinkimą ir primityvią priežiūros technologiją, kai visi makroekonominės analizės aspektai suvedami į liberalizavimą ir formalų pinigų kiekio planavimą. Tuo pačiu TVF užblokavo ir visus kitus, ne mažiau svarbius ekonominės politikos sričių prioritetus ir veiksmų pasirinkimo laisvę.
Tokia politika, nors ir neskatino ekonomikos augimo, tačiau užtikrino kontrolę, skaidrumą ir valdymą, kas buvo labai svarbu TVF ir užsienio prekybiniam kapitalui, kontroliuojant atskirų šalių rinkas.
Kaip pažymi žymūs Vokietijos publicistai – Hansas Peteris Martinas ir Heraldas Šumanas savo knygoje „Globalizacijos spąstai“ (1996 m.), „sukurta finansinė sistema slepia savyje didžiulės griaunamosios jėgos užtaisą visai socialinei sferai, gyvybiškai svarbiai žmonių veiklai ir socialiniam pasauliui“.
Buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, pripažintas pasaulio ekonomikos autoritetas profesorius Jozefas Stiglicas teigia, kad makroekonominis stabilumas – tai klaidingas tikslas. Ironiška tai, kad makroekonominis stabilumas prieštarauja fundamentinei stabilumo esmei – gamybos ir užimtumo stabilizavimui. Anot J.Stiglico, „patys svarbiausi ekonomikos tikslai – tai ekonominių neigiamų pasekmių prevencija ir minimizavimas“.
Dar kategoriškesnis pasaulyje žinomas ekonomistas, buvęs JAV prezidento B.Clintono patarėjas profesorius Džefri Saksas. 1998 m. birželio 4 d. „The New York Times“ jis teigia, kad „TVF – tai šiltine serganti Meri, kuri užkrečia ekonominiu nuosmukiu vieną po kitos visas šalis. Vyriausybės ir kiti finansų analitikai turėtų paklausti TVF, kodėl daugelio šalių ekonomikose, kurias remia TVF, tęsiasi stagnacija ir jos ilgus metus yra kolapso būklėje. Jos turėtų pareikalauti, kad laisvam TVF skrydžiui tarptautinėje finansų sistemoje turėtų būti padarytas galas“.
Nenuostabu, kad radikalaus monetarizmo ideologija pagrįsta ekonominė politika pasirodė visiškai neadekvati laukiamų rinkos pokyčių rezultatams.
Nė viena iš šios politikos autorių prognozių neišsipildė – padarytoms klaidoms nėra lygių ekonominio prognozavimo praktikoje.
Mažai kas atsimena, kad liberalizuojant kainas buvo prognozuota, jog stabilizavimas bus pasiektas kainoms išaugus mažiau nei tris kartus. Tuo tarpu kainos padidėjo Lietuvoje 10-15 kartų, kitose šalyse – 20 kartų, o stabilumas taip ir nepasiektas.
Prieš pradedant privatizaciją buvo prognozuota, kad po to sparčiai didės gamybos efektyvumas. Realiai visi gamybos efektyvumo rodikliai žymiai sumažėjo – darbo našumas nukrito daugiau nei 30%, energijos panaudojimo efektyvumas – trečdaliu. Pagal savo mastą gamybos, pramonės potencialo nuosmukis, ekonomikos efektyvumo kritimas neturi lygių ekonominės raidos istorijoje taikos metu.
Kaip teigia žymus vengrų ekonomistas Janošas Kornaji savo garsioje knygoje „Deficitas“, planinės sistemos žlugimo ir ekonomikos liberalizavimo toli gražu nepakanka suformuoti visaverčiai rinkos ekonomikai.
Rusijos Mokslų Akademijos Ekonomikos skyriaus akademiko-sekretoriaus Dmitrijaus Lvovo nuomone, pasitelkiant didžiulius pinigus, kurie mokami diegiant amerikietiškąją „mainstreem“ propagandą, knygų leidybai, stažuočių finansavimui, tarptautinių konferencijų rengimui, grantų teikimui, pastaruoju metu pastebimas neturintis precedento ekonominės minties suprimityvėjimas.
Lietuva – ne išimtis. Mūsuose formuojama tokia ekonominė politika, kurios pagrindinius parametrus siūlo TVF ekspertai, o paskui tvirtina Lietuvos Vyriausybė ir Centrinis bankas memorandumo pavidalu.
Vienas labiausiai mūsuose paplitusių ekonominio mąstymo stereotipų – tai „gyvenimo pagal išgales“ nuostata, todėl, esą, reikia mažinti valstybės išlaidas. Normalioje rinkos ekonomikoje valstybės išlaidų mažinimas – tai efektyvi biudžeto deficito (ir kitų makroekonominių rodiklių) mažinimo priemonė.
Tačiau, kai tik pas mus bandoma mažinti valstybės išlaidas, tučtuojau tuo pačiu metu, – tačiau jau prieš mūsų norą, – ima mažėti pramonės produkcija, įmonės pradeda stabdyti savo veiklą, ima didėti jų skolos, mažėti apmokestinimo bazė, o kartu – ir mokestinės įplaukos. Po to vėl seka biudžeto deficito padidėjimas, – užburtas ratas užsidaro.
Pasaulio įžymieji ekonomistai teigia, kad atsižvelgiant į makrolygmenį, būtų teisingiau kalbėti apie kitą „gyvenimo pagal išgales“ prasmę, t.y. gyventi pagal išgales daugeliui šalių trukdo Tarptautinio valiutos fondo politika.
Taigi objektyvaus pagrindo beatodairiškai vykdyti Lietuvai tokią TVF „primetamą“ ekonominę politiką nėra. Tai – profesinės kompetencijos, sugebėjimo atstovauti šalies nacionalinius interesus ir ekonominio saugumo klausimas.
Monetarinio modelio kritikos kontekste įdomus dabartinės 2001-2002 m. JAV ekonomikos krizės pavyzdys, kuris siejamas pasaulio ekspertų su struktūrinėmis (t.y. JAV ūkio šakų, sektorių) problemomis. Teroristinis 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolis suvaidino lemiamą vaidmenį – sudavė stiprų smūgį jau pradėjusiai silpnėti JAV ekonomikai.
Tačiau 2002 m. I pusmetyje JAV ekonomika atsigavo ir nelauktai pradėjo sparčiai augti. Šio rezultato priežastis – JAV pagaliau atsisakė monetarinio liberaliojo ekonomikos valdymo modelio koncepcijos ir pradėjo vykdyti keinsistinės krypties politiką. T.y. ekonomikos augimas buvo pasiektas stipriu valstybės įsikišimu – tiesiogine finansine pagalba iš federalinio biudžeto.
Federalinio biudžeto išlaidų suma Amerikos ekonomikai palaikyti per krizės laikotarpį pasaulio ekspertų vertinama 50 mlrd. dolerių į mėnesį. Maždaug dar pusę šios sumos sudarė tiesioginės injekcijos iš federalinio biudžeto, kurios nuo 150 mlrd. biudžeto proficito privedė prie deficito, prilygstančio visam Amerikos biudžetui.
Analogiško dydžio pagalbą dar suteikė Federalinis rezervų bankas (FRB) atskiroms finansinėms ir pramonės struktūroms (bankams, draudimo kompanijoms, oro transporto vežėjams ir kt.). Tuo pačiu metu FRB tęsė savo bandymus skatinti ekonomikos augimą mažinant palūkanų normą (net iki 1,5%!).
Toks JAV monetarinės politikos pasikeitimas priešinga kryptimi pasaulio ekspertų vertinamas kaip didvyriškas poelgis, kuris padėjo JAV prezidentui Bušui „išlaikyti savo veidą“ ir prezidento postą. Tai buvo padaryta vieno iš autoritetingiausių JAV ekonomistų – tuometinio finansų ministro Polo O’Nilo ir JAV prezidento ekonomikos patarėjų grupės vadovo – Lourenso Lindsėjaus – žinomo ekonomikos ir finansų intelektualo.
Krizės rezultate sumažėjusių užsienio investicijų JAV prieaugis buvo mažesnis nei mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas. Šis reiškinys vertinamas minėtų ekonomistų kaip natūrali JAV struktūrinės krizės ir „beprasmiškų pastangų taikyti monetarinius metodus (mažinant palūkanas) pasekmė“.
Pasaulio ekspertų skaičiavimai rodo, kad 2000-2001 metais valstybės pagalbos mastas, kuris užtikrintų JAV BVP nemažėjimą, turėtų sudaryti apie 200 mlrd. dolerių į mėnesį. Tokio masto valstybės paramos negali sau leisti net JAV, todėl keinsistinių metodų taikymo galimybės yra ribotos. Struktūrinės krizės mastas JAV viršijo finansines šalies galimybes.
Tai privertė JAV ieškoti naujų būdų išeiti iš krizės. Buvo iškeltas uždavinys – jau ne palaikyti finansines rinkas, o skatinti ekonomikos augimą, nes buvo aiškiai suprasta, kad monetariniai svertai neskatina ekonomikos.
Taigi buvo suprasta, kad monetariniai metodai neveikia sunkios krizės metu, ir valstybinė parama turi būti padidinta. Kaip tai padaryti, kaip padidinti šalies finansus – tai antraeilis klausimas, kurio šiame tekste nenagrinėsime (karas su Iraku, pripažinti dolerio nuvertėjimą ir įteisinti silpną dolerį, žaliųjų dolerių pakeitimas rausvais ir pan.).
JAV susiformavo dvi pozicijos, kaip gelbėti šalies ekonomiką.
Pirmajam požiūriui atstovauja „užkietėjęs monetaristas ir konservatorius“ Alenas Greenspenas – FRB prezidentas. Anot jo, didžiausia Amerikos ekonomikos grėsmė 2003 metais – depresinė defliacija, t.y. dolerio nuvertėjimas. Tam, kad paskatinti ekonomiką, tereikia tik padidinti pinigų kiekį tiesioginės emisijos būdu, kad išpirkti JAV valstybės vertybinius popierius. Tai paskatins aukštas technologijas taikančių eksporto šakų plėtrą ir eksportuojantį JAV ūkio sektorių.
Antroji pozicija būdinga JAV ekonomistams, kurie teigia, kad jeigu dabar nebus pašalintos struktūrinės disproporcijos ir iškraipymai, JAV ekonomikos augimas yra neįmanomas. Tačiau iškyla problema, ar užteks biudžeto pajamų, kad išspręsti rimtas socialines JAV problemas – dėl dolerio devalvacijos pakelti nusmukusį gyvenimo lygį, sumažinti padidėjusį nedarbą, išvesti nekilnojamo turto rinką iš nuosmukio.
Prezidentui F.Ruzveltui prireikė 10 metų, kad realizuoti savo programą Didžiosios depresijos 1929-1933 metais, kuri buvo nukreipta į struktūrinius, o ne į monetarinius pokyčius.
Tačiau pagrindinė struktūrinė problema, dėl ko „negali būti JAV ekonomikos augimo“, yra tai, kad krizės pasekmių išdavoje „mirštančios“ ūkio šakos prasiskverbė į visas Amerikos ekonomikos sritis. 2000 m. pabaigoje jos sudarė apie 20% visos JAV ekonomikos. Šiandieną JAV yra aišku, kad kol šalies BVP nesumažės 20-25% (t.y. kol nebus reorganizuotos šios „mirštančios“ šakos), ekonomika negalės augti.
Ekspertai teigia, kad toks scenarijus yra nepalankus dabartiniam JAV prezidentui, todėl bus siekiama struktūrines reformas atidėti iki sekančių rinkimų (po jų), o šiuo metu bus atgal sugrįžta prie monetarinio Alano Greenspeno plano.
Principinis Lourenso Lindsėjaus požiūris rėmėsi atsisakymu nuo „stipraus“ dolerio, kurio sparti devalvacija iššauktų viso pasaulio globalinę depresiją. Tačiau JAV tokiu atveju turėtų šansą išeiti iš krizės technologinių ir karinių privalumų dėka, kurie būtų sustiprinti tais finansiniais ištekliais, kurie dabar skiriami „stipriam“ doleriui palaikyti.
Šio projekto pagrindinis trūkumas – jo įgyvendinimas automatiškai sužlugdytų tarptautines finansines organizacijas, kurias kontroliuoja Wall Street’o investiciniai bankai: Merill Linch, Goldman and Zaks ir kt. Šių finansinių institucijų vaidmuo ir svoris pakankamai didelis, kad finansuoti alternatyvinį projektą, kuris reikalauja, kad būtų paliktas stiprus doleris, ir išeitis iš krizės turi būti surasta panaudojant kitų pasaulio šalių išteklius, stiprinant amerikietiškąją įtaką pasaulyje.
Dolerio devalvacija šioms tarptautinėms finansinėmsreiškia mirtį, ir jos kreipėsi į JAV prezidentą. Lindsėjus ir O’Nilas , kurie išgelbėjo JAV ekonomiką po rugsėjo 11 akto, buvo atstatydinti. Į jų vietas buvo paskirti kur kas mažiau autoritetingi Goldman ir Zaks kompanijos žmonės.
2.3. Socialiai orientuota rinka ir Europinės gerovės modelis
Daugelyje Europos valstybių sustiprėjo nusivylimas universaliais – monetariniais metodais, grįstais kainų liberalizavimu, makroekonomikos stabilizavimu ir privatizavimu. Vis didesnio dėmesio susilaukia neortodoksinės pereinamojo laikotarpio koncepcijos, atsižvelgiant į šalies nacionalinius ypatumus.
Skirtingai nuo monetaristinio požiūrio ir technokratiškos praktikos, kai rinkos reformos tarsi apeina žmogų, pvz., Vokietijos reformos labiau rėmėsi tikslais, kurių norėjo pasiekti visa visuomenė, dauguma žmonių.
Daugelio Vakarų ir Lietuvos ekonomistų teigimu, šiandieną išaiškėjo, kad dabartinės sudėtingos pokomunistinių šalių ūkio būklės priežastys glūdi vis dėlto pačioje pasirinktoje rinkos ūkio reformų strategijoje, būtent monetarinėje jos kryptyje, kurios taikymas pasiteisina toli gražu ne visose valstybėse, o dažnai tiesiai ir nuosekliai tolsta nuo pagrindinio tikslo, suteikiančio rinkos reformoms prasmę. Šis tikslas – gyvenimiškai svarbūs daugelio žmonių, t.y. masinių socialinių sluoksnių interesai, kurie yra šalies ekonomikos plėtros strategijos pagrindas. Tik atsižvelgiant į socialinių tikslų prioritetus, galima tikėtis sukurti rimtus galingus stimulus ekonomikai augti, pramonei ir verslui modernizuoti bei šalies konkurencingumui didinti.
Socialinio potencialo suaktyvinimas ir valstybės socialinio atsakingumo padidinimas gali būti svariais argumentais, nustatant institucinius pokyčius, pasirenkant rinkos ir valstybinio reguliavimo sąveikos lanksčius instrumentus.
Šiuolaikinė civilizuota rinkos ekonomika pripažįsta, kad valstybės pareiga – laiduoti piliečiams visais teisėtais būdais apsirūpinti tam tikrą gyvenimo lygį – darbą ir materialinį statusą. Tai yra vienas iš pagrindinių socialiai orientuotos rinkos ekonomikos tikslų, kuris įgavo plėtotę Europos valstybių ekonominio pakilimo istorijoje. Čia ypač ryškus buvusios Vakarų Vokietijos pavyzdys, Skandinavijos šalių – Švedijos, Suomijos, Norvegijos „socialinio kapitalizmo“ modeliai, taip pat Japonijos ir „Geltonojo tigro“ šalių – Pietų Korėjos, Taivanio, Singapūro, Honkongo, Malaizijos „ekonominio augimo stebuklai“. Šių šalių ekonomikoje galima įžvelgti svarių socialiai orientuotos rinkos elementų.
Socialiai orientuota ekonomika – tai sistema, kuri, priešingai amerikietiškojo monetarizmo modeliui, derina tokius prieštaringus aspektus, kaip ekonominį rinkos efektyvumą ir socialinį teisingumą, ekonomikos augimą ir visiško užimtumo siekimą, rinkos savireguliacijos mechanizmą ir valstybinį reguliavimą.
„Socialiniam veiksniui“ Lietuvoje nuo pat rinkos reformų pradžios ligi šiol skiriamas nepakankamas dėmesys. Per visus pastaruosius rinkos reformų metus buvo pastebima tendencija – socialinių problemų sprendimą atmesti į paskutinę eilę, „socialinį veiksnį“ iškelti už ekonomikos ribų.
Vis dar į žmones žvelgiama kaip į ekonominių reformų objektą, tačiau ne kaip į aktyvų jų dalyvį. Daugelis reformų buvo vykdoma neatsiklausus žmonių, neatsižvelgiant į gyventojų socialinius-ekonominius poreikius. Tuo metu, kai rinkos reformos turi būti daromos tam, kad kiltų žmogaus materialinė gerovė.
Vienas iš ryškiausių pasaulyje reformų analogų, kur ypač buvo atsižvelgta į socialinį aspektą, yra pokario Vokietijos ekonominių reformų pavyzdys, žinomas visame pasaulyje. Tai Vokietijos kanclerio Liudviko Erharto ir idėjinio šių reformų autoriaus Valterio Oikeno ekonominė strategija, orientuota į socialinę rinkos ekonomiką arba ūkį.
Teoriniai socialinio rinkos ūkio pagrindai atsispindi Fraiburgo mokyklos ordoliberalioje koncepcijoje (ordo – lot. tvarka). Praktikoje socialinio rinkos ūkio koncepciją įgyvendino Liudvikas Erchartas, Vokietijos Federatyvinės Respublikos pirmasis ekonomikos ministras, paskui kancleris, talkinant taip pat Alfredui Miuleriui-Armakui, kuris įvedė terminą „socialinis rinkos ūkis“.
Jų koncepcijos pagrindiniai principai buvo šie:
•„Negalima ignoruoti žmogaus, jis yra varomoji ekonomikos jėga. Skurdas yra pagrindinė priemonė žmogui dvasiškai sužlugti ir paskęsti smulkiuose materialiniuose kasdieniniuose rūpesčiuose“ (L.Erchartas).
•„Sėkmė remiasi žmonių darbo veikla. Vokietijos pasiekimai pokario metais – tai buvo sąžiningų visos vokiečių tautos pastangų rezultatas, kuriai buvo sudarytos visos sąlygos panaudoti savo energiją ir iniciatyvą“ (L.Erchartas).
•Vokietijoje per 1,5 metų buvo pasiektas 60 gamybos augimas, kas buvo didžiausios tautos daugumos (masės) pajamų augimo išdava.
Viso pasaulio patyrimas rodo: ten, kur buvo pasiektas geras rezultatas, jį lydėjo kruopščiai parengtos akcijos, susietos su rinkos reformų idėjų socialine adaptacija.
Socialinės rinkos ekonomikos pagrindiniai bruožai, išreiškiantys jos esmę, yra šie:
Pirma, tai – rinkos ekonomika su visais jai būdingais konstruojančiais elementais:
•privačia nuosavybe – socialinės rinkos pagrindu; tik privati nuosavybė užtikrina individo atsakomybę už materialines gėrybes;
•individo laisvės garantija ir konkurencinių sąlygų sudarymu; konkurencija ekonomikoje užtikrina gamybos efektyvumą, inovacijas, naudą vartotojui;
•liberalia kainų politika, kurios išreiškia paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, atlieka rinkos reguliavimo ir kokybės funkcijas;
•stabilia valiuta, kuri garantuoja laisvų kainų politiką;
•atvira rinka; vietinė pramonė turi įsilieti į pasaulinį ūkį ir dalyvauti tarptautiniame darbo pasidalijime; tuo pačiu atvira rinka ilgalaikiu laikotarpiu riboja vietinių natūralių monopolijų viešpatavimo galimybes.
Antra, socialinės rinkos ekonomikos pagrindinis principas – užtikrinti sąlygas privačios iniciatyvos keliu kiekvienam individui kelti savo ir savo šeimos materialinę gerovę, tačiau tai turi vykti tam tikruose „rėmuose“ – individo veikla neturi prieštarauti visos visuomenės tikslams, kitų gerovei ir laisvei. T.y. turi būti sudarytos tokios sąlygos, kurios derintų kiekvieno individo ir visuomenės interesus.
Pasaulyje plačiai žinomas Vakarų Vokietijos fenomenas – „visuotinės tvarkos sistema“ („rėminė tvarka“), kuri užtikrina sąlygas rinkos mechanizmui veikti, išreiškia individo ir valstybės, visuomenės ir valstybės interesų derinimą. Visuotinės tvarkos sistema apima ir ekonominio augimo, struktūrinės politikos, infrastruktūros, palankių sąlygų investicijoms ir užimtumo didinimo aspektus, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo regioninės plėtros klausimus.
Trečia, socialinėje rinkos ekonomikoje neatsiejamas aspektas – socialinė politika. Socialinė politika socialinėje rinkos ekonomikoje – tai BVP perskirstymo instrumentas ir pajamų diferenciacijos išlyginimo veiksnys. Specialiomis socialinės politikos ir visiško užimtumo politikos priemonėmis užtikrinamos lygios starto sąlygos, t.y. tam tikros pradinės galimybės, kas palengvina įeiti į rinką tiems visuomenės nariams, kuriems dėl objektyvių priežasčių reikia padėti tai padaryti.
Iš aukščiau minėtų socialinės rinkos ekonomikos savybių išplaukia ir ypatingas valstybės vaidmuo. Socialinėje rinkos ekonomikoje valstybinis reguliavimas užima tam tikrą apibrėžtą vietą. Socialinė rinkos ekonomika – tai sintezė privačios iniciatyvos, t.y. konkurencinės ekonomikos ir valstybinio reguliavimo politikos.
Pagrindinė idėja – valstybė turi užtikrinti privačios iniciatyvos, konkurencinės ekonomikos derinimą su socialinės nelygybės švelninimu. Valstybei socialinėje rinkos ekonomikoje priklauso svarbios valstybinio reguliavimo funkcijos, nustatant visuotinę tvarkos sistemą, ekonominio gyvenimo „tvarką“, „rėmus“. Pagrindinis valstybės uždavinys – sukurti ir palaikyti sąlygas funkcionuoti „visuotinės tvarkos“ sistemai. Tuo pačiu valstybė koreguoja neigiamą rinkos mechanizmo įtaką ir remia socialiai silpnus sluoksnius. Tai reiškia, kad valstybė nenusišalina nuo ekonomikos, o aktyviai dalyvauja ūkiniuose procesuose.
Valstybės funkcijas socialinėje rinkos ekonomikoje apibrėžia trijų krypčių uždaviniai:
Pirmoji valstybės uždavinių kryptis apima priemonių, reguliuojančių konkurenciją, visumą – draudžiančių piktnaudžiauti rinkos suteikiama laisve ir ribojančių konkurenciją; užtikrinančių privačios nuosavybės, privataus verslo laisvę; palaikančių stabilią pinigų ir valiutos sistemą, užtikrinančių ilgalaikių ekonomikos tikslų ir sprendimų vykdymą. Į valstybės funkcijas įeina taip pat aplinkos apsauga ir infrastruktūros plėtra.
Antroji valstybės uždavinių kryptis apima siekiančias užtikrinti bendrą ekonominę pusiausvyrą priemones, kurios išplaukia iš pačios rinkos procesų. Tai – aktyvi rinkos konjunktūrinė politika, kuri išlygina rinkos konjunktūros svyravimus ir sušvelnina socialines pasekmes; tuo pačiu palaiko kainų stabilumą ir aukštą užimtumo lygį, ir, esant stabiliems ir palankiems ekonominio augimo tempams, leidžia pasiekti bendrą ekonominę pusiausvyrą.
Trečiasis valstybinio reguliavimo uždavinių kompleksas sietinas su konstituciniu „socialinės valstybės“ principu, kuris garantuoja socialinę apsaugą remtiniems rinkos dalyviams, asmenims ir gyventojų grupėms, kurie neturi šansų gauti adekvačias rinkos sąlygomis pajamas. Socialinės politikos uždavinys šioje srityje – paremti ir pagerinti ekonominę ir socialinę šių asmenų padėtį, kad užkirsti kelią nepriimtinam socialinės nelygybės laipsniui.
Šiuolaikinei europinės gerovės rinkos ekonomikai, kurios užuomazgos jau buvo pastebimos XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje ir, manoma, kad ji pasieks savo viršūnę XXI amžiaus 20-30-ajame dešimtmetyje, būdingi šie jau dabar ryškiai įžvelgiami bruožai:
•Ekonominių procesų globalizacija – sparti informacinės visuomenės ir integracinių procesų plėtra, perėjimas prie šalių ir lokalinių civilizacijų partnerystės bendrai sprendžiant uždavinius, laipsniškai mažėja skirtumai tarp turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų šalių. Pasaulinė rinka vis labiau yra reguliuojama viršnacionalinėmis normomis, kurios sukuria tolygias sąlygas intelektinei nuosavybei konkuruoti. Įvedami bendri tarptautiniai apribojimai transnacionalinių korporacijų veiklai, ginant vartotojų teises.
•Pastebima pasaulio ekonomikos humanizavimo tendencija. Tai pasireiškia ne tik jos demilitarizavimo ir karinio-pramoninio sektoriaus konversijos procesu, vartojimo sektoriaus, teikiančio prekes ir paslaugas gyventojams, didėjimu, bet ir žmogaus vaidmens pasikeitimu ekonomikoje: jis tampa kūrėju, vis labiau didėja žinių, kūrybinių jo sugebėjimų, išsilavinimo, kvalifikacijos reikšmė. Pati gamyba darosi lankstesnė, diversifikuota, jautriai reaguojanti į vartotojo poreikių pokyčius, tuo pačiu ji tampa sudėtingesnė, mokslui imlia, besiremiančia intelektualiu ekonomikos sektoriumi (mokslu ir tyrimais, švietimu, technologijų plėtra).
•Nors ir vyksta gamybos dekoncentracija, mažėja pramonės gigantų lyginamasis svoris, didėja smulkaus ir vidutinio verslo reikšmė, kuris lanksčiau reaguoja į paklausos pokyčius bei inovacijas, tačiau vis tik stipriausias pozicijas užima monopolijos ir transnacionalinės korporacijos.
•Keičiasi valstybės įtakojimo ekonomikai formos ir metodai. Posocialistinėse šalyse sparčiai mažėja valstybės nuosavybės dalis – jei 1990 metais valstybiniame šių šalių ekonomikos sektoriuje buvo užimta 80-90 gyventojų, tai 2000-2003 metais – užimtųjų skaičius privačiame sektoriuje viršija 70.
Tačiau tai nereiškia, kad valstybė visiškai pasitraukia iš ekonomikos. Pasaulio banko duomenimis, valstybės išlaidos sudaro apie pusę visuminio BVP išsivysčiusiose šalyse, o centralizuotos vyriausybės išlaidos – daugiau kaip 25 BVP besiplėtojančiose šalyse. Tačiau keičiasi valstybės dalyvavimo ekonomikoje formos ir metodai.
Apskritai aukštos plėtros šalyse išlieka nacionalinio produkto dalies, paskirstomo valstybės, augimo tendencija. Nuo 1950 m. iki 2000 m. valstybės išlaidų dalis (centrinių ir vietinių) BVP išaugo: JAV – iki 38%, Japonijoje – nuo 20 iki 35%, Vokietijoje ir Anglijoje – nuo 36 iki 50%, Prancūzijoje – nuo 31 iki 54%, Švedijoje – nuo 36 iki 59%.
Šiuolaikinėje ekonomikoje valstybės kišimasis į reprodukcijos procesą mažėja, tačiau tuo pačiu metu valstybės funkcijos darosi sudėtingesnės. Vyksta valstybinio reguliavimo perorientavimas nuo griežtų metodų prie švelnesnių, nuo tiesioginių reguliavimo formų prie netiesioginių. Pastarosioms priklauso, visų pirma, pinigų-kredito, mokesčių, valiutos, užsienio politikos svertai. Jų pagalba valstybė įtakoja ūkio subjektų – kaip gamintojų ir vartotojų – elgesį, o ne tiesiogiai veikia pačią gamybą ir vartojimą. Netiesioginiai reguliatoriai (priešingai tiesioginiams) veikia automatiškai ir niekam konkrečiai neadresuoti.
•Šiuolaikinei rinkos ekonomikai būdinga ryški socialinė orientacija. Viena vertus, išlieka erdvė rinkos mechanizmams – kainoms ir konkurencijai veikti, pelnui siekti, verslumui prasiveržti, kas skatina rinkos agentus (dalyvius) plėsti ir atnaujinti prekių ir paslaugų pasirinkimą, mažinti kaštus, įsisavinti inovacijas. Antra vertus, egzistuoja žymus ne rinkos paslaugų sektorius, kur vyriausybė atsako ir rūpinasi mokslinių tyrimų plėtra, aplinkosauga, socialine rūpyba, švietimo ir kultūros, sveikatos apsaugos plėtra. Valstybė vykdo antimonopolinę ir konkurencinę politiką, atsako už fiskalinės pinigų politikos įgyvendinimą.
•Įgauna pagreitį ekonomikos ekologizavimo procesas, orientuojamasi į vis mažesnį gamtinių išteklių naudojimą gamyboje, aplinkos taršos mažinimą, ekologiškai saugių technologijų naudojimą. Imamasi aktyvių priemonių nacionaliniu ir tarptautiniu mastu mažinant šiluminį efektą, vandenynų taršą, užkertant ir sumažinant ekologines krizes ir jų pasekmes.
Visuotinės gerovės valstybėje svarbų vaidmenį vaidina socialinė apsauga. Gerovės valstybės modelis labiausiai būdingas Vakarų Europai, Šiaurės Amerikai ir Rytų Azijai.
Gerovės valstybė yra sunkiai apibrėžiama. Jai būdingi įvairūs aspektai – materialinė gausa ir politinė laisvė bei tolerancija; individualus gyvenimo būdas ir fundamentinių gyvenimo sąlygų sudarymas, kurias užtikrina valstybė; socialinės ir ekonominės politikos derinimas.
Yra įvairių visuotinės gerovės modelių klasifikacijų. Gerovės valstybes galima klasifikuoti pagal tris tipus (A.Guogis. Socialinės politikos modeliai):
•liberali gerovės valstybė (JAV, Anglija, Kanada);
•socialinės demokratinės gerovės valstybės tipas (Švedija);
•korporatyvinis gerovės valstybės modelis (Vokietija).
Šie modeliai skiriasi vienas nuo kito ekonominiais, socialiniais ir politiniais ypatumais.
Liberali gerovės valstybė pirmenybę teikia rinkai. Individas skatinamas dalyvauti rinkoje ir jis pats turi pasirūpinti pragyvenimo šaltiniu. Liberaliame modelyje rinka, o ne valstybė, garantuoja didžiausią dalį gerovės, o valstybė stengiasi tik sušvelninti skurdo, nelygybės ir nedarbo problemas nedidelėmis socialinėmis garantijomis – išmokomis.
Socialinis demokratinis gerovės valstybės tipas pirmumą teikia valstybei. Būtent valstybė prisiima didžiausią atsakomybę užtikrinant kiekvienam piliečiui materialinę gerovę, palaiko visiško užimtumo politiką, laiduoja kiekvienam piliečiui darbo vietą.
Konservatyvioji-korporatyvinė gerovės sistema remiasi įsipareigojimu išsaugoti tradicinę šeimą. Valstybė dalyvauja tada, jei šeima nepajėgia išspręsti gerovės problemų. Skirtingų materialinių statusų šeimos gauna diferencijuotas socialines išmokas ir paslaugas. Šis tipas – tai dviejų kraštutinumų – liberaliojo ir socialdemokratinio modelio.
Vakarų valstybėms būdingi labai įvairūs rinkos modeliai. Ši rinkos diferenciacija Vakaruose akivaizdi.
Buvo pastebėta, kad rinkos teorijoje vis labiau įgauna didesnę reikšmę rinkos struktūros instituciniai pagrindai. Socialinės rinkos ekonomika išsiskiria iš kitų rinkos modelių tuo, kad ji žvelgia į institucinę rinkos struktūrą kaip į rinkos ekonomikos rinkos „rėminės tvarkos“ sudėtinę dalį. Pripažįstama tuo pačiu, kad rinka gali būti labai įvairi, t.y. turėti skirtingą kapitalizmo kultūrą.
Dabartiniu metu daugelis „kapitalizmo su žmogiškuoju veidu“ atstovų (Mišelis Alberas, Peteris Kozlovski, U.Roras, K.Barfusas ir kt.) išskiria du pagrindinius europinės gerovės modelius – aukščiau minėtąjį anglosaksiškąjį ir Reino modelį – šalių, kurios yra išsidėsčiusios Reino krantuose: Šveicarija, Vokietija, Belgija, Olandija, kiek toliau – Austrija. Praktiškai tai – ne tik Vokietijos, bet ir visos Centrinės Europos ekonomikos modelis. Šių šalių ekonomika turi daugelį bendrų bruožų:
•Reino modelis – tai „rinkos ekonomika, įterpta į socialinę politiką“ (Mišelis Alberas). Visų pirma teikiamas dėmesys socialinio saugumo politikai, kuri reiškia pagrinde antimonopolinę politiką ir socialinės nelygybės švelninimą.
•Vokietija, Austrija ir Šveicarija – tai valstybės, kuriose studentai neprivalo mokėti už mokslą universitetuose. Taigi valstybė garantuoja visiems galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą.
•Kitas naudojamas svertas socialinei nelygybei švelninti europinės gerovės modelyje – tai progresyvusis gyventojų pajamų mokestis. Tačiau jis dažnai kritikuojamas sąsajoje su konkurencija pritraukti užsienio investicijas.
•Priemonė nelygybei mažinti – paveldimo turto mokestis. Įdomu pažymėti, kad pastaruoju metu Vokietijoje šis mokestis yra mažesnis negu Anglijoje.
•Keliamas uždavinys – mažinti regionų socialinę diferenciaciją. Pvz., pagal Vokietijos Konstituciją, žmonių gyvenimo sąlygos turi būti vienodos (arba beveik vienodos) visuose Vokietijos regionuose. Šią nuostatą gana sunku įgyvendinti, ypač susivienijus Vokietijai. Tačiau regionų tolygios plėtros siekimas – yra šiuo metu vienas iš svarbiausių Vokietijos vyriausybės veiklos krypčių.
•Reino modelyje valstybės įtaka suvokiama ne kaip minimali, o kaip aktyvus įsikišimas į socialinę sritį, tačiau ne tokia, kaip visuotinės gerovės valstybėje Anglijoje, kurią pasiūlė 1940 metais Viljamas Henris Beveridžas, o kaip socialinio saugumo valstybė.
Europietiškas požiūris, kuris apjungia anglosaksišką visuotinės gerovės valstybės ir Reino socialinės gerovės valstybės koncepcijas, vis tik nėra išsamus pasaulio atžvilgiu.
Pvz., japoniškojo modelio atstovai teigia, kad šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje yra daugelis įvairių kapitalizmo tipų, kurie konkuruoja vienas su kitu, priklausomai nuo kultūrinių religinių tradicijų.
Rytų Azijos kapitalizmą, „naujųjų tigrų“ rinkos ekonomiką, taip pat Kinijos naująjį ekonomikos modelį įtakoja konfucijietiška tradicija, tuo tarpu, kai Europos ekonomiką apsprendžia krikščioniškasis mentalitetas.
Šiuolaikiniai europinės gerovės modeliai traktuojami kaip įvairios liberalizmo atmainos, įskaitant ir socialinę rinkos ekonomiką. Ekonominė politika, kuri buvo pavadinta socialiai orientuota rinka, ir priemonės, kurių ėmėsi legendinis Liudvikas Erchartas, iš tikrųjų rėmėsi liberaliomis idėjomis, kurių šalininkai buvo vokiečių liberalai – Francas Biomas fon Ditze, Genzelis, Repke, Alfredas Miuleris-Armakas, Valteris Oikenas.
2.4. Naujoji ekonomika – žinių visuomenės modelis
Globalizacijos procese ypatingą reikšmę įgauna informacija, žinios, kompetencija, gyventojų, verslininkų bei valdžios gebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Tokia veikla remiasi informacinėmis technologijomis.
Šios technologijos daro esminę įtaką ekonomikos augimui – kaip ūkinės veiklos katalizatoriai. Informacijos rinka, informacinė infrastruktūra, žmogiškieji ištekliai ir teisinė aplinka formuoja technologinį, organizacinį ir socialinį lygmenis informacinės visuomenės plėtros procese.
Kaip rodo pasaulio tyrimai, ekonomikos augimą daugiau nei 50% lemia mokslo bei technologinė pažanga, į kurios sąvoką įeina daugelis elementų, tačiau vienas iš svarbiausių yra žinios. Todėl žinių visuomenės arba informacinės visuomenės formavimas yra vienas iš pagrindinių naujosios ekonomikos tikslų.
Visuomenės gerovę (ypač neturtingų, mažų pasaulio šalių) lemia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Naujosios ekonomikos koncepcijoje siūloma, visų pirma, investuoti į:
•švietimą, mokymą;
•mokslą ir tiriamuosius darbus;
•sveikatos apsaugą;
•rekreaciją.
Didelė reikšmė teikiama žmogaus laiko vertei (žmogaus laiko vertės ekonomika), susijusiai su darbo laiko apmokėjimo proporcijomis, atsižvelgiant į žinias.
Taigi pagrindinė idėja – investavimas į gyventojų gyvenimo kokybę (quality of life), kuri tampriai siejama su save palaikančia (tausojančia) plėtra (sustainable development) – aplinkos apsauga ir tolygia (subalansuota) plėtra.
Iš čia išplaukia ir kitas šalies ekonominio augimo vertinimas  ne BVP rodiklį, o pagal gyvenimo kokybės sintetinius rodiklius:
•žmogaus raidos rodiklį (pagal 1898 m. Nobelio premijos laureatą Amartyc Seną):
–vaikų mirtingumo procentas,
–vidutinė gyvenimo trukmė,
–išsilavinimo lygis,
–gydytojų skaičius tam tikram gyventojų skaičiui;
•žmogaus socialinės raidos rodiklį:
–BVP vienam gyventojui,
–išsilavinimo lygis,
–vidutinė gyvenimo trukmė.
Šiandieną pasaulyje pripažįstama, kad vyksta informacijos revoliucija, ir pabrėžiami du momentai:
•informacijos plėtra vyksta beprecedenčiu greičiu;
•prognozuojama, kad šių pokyčių efektas bus žymiai radikalesnis nei visų anksčiau buvusių pokyčių rezultatai.
Teigiama, kad kompiuteris, atsiradęs 1940-ųjų viduryje, yra aiškus industrinės revoliucijos garo mašinos ekvivalentas, kuris padarė milžinišką įtaką pasaulio plėtrai. Sukūrus Internetą, informacinė revoliucija pradėjo generuoti principinius ekonominius ir socialinius pokyčius.
Pagrindiniai ateities visuomenės bruožai bus lydimi atsirandančių naujų, mums dabar nežinomų institucijų, naujų teorijų, ideologijų ir problemų, kurių dabar neįmanoma įžvelgti.
Žinių ekonomikos visuomenė
Žinių darbininkai. Terminai „žinių industrija“, „žiniomis paremtas darbas“, „žinių darbuotojas“ atsirado tik prieš keturiasdešimt metų. Suprantama, tokios „aukšto žinojimo“ specialybės, kaip daktaro, teisininko, mokslinio darbuotojo ar mokytojo egzistuoja jau šimtus metų. Tačiau tokių žmonių visuomenėje buvo labai mažai. Iki Pirmojo pasaulinio karo netgi nebuvo atskiro žodžio, įvardijančio žmogų, kurio pragyvenimo šaltinis – ne rankų darbas.
Dabar greičiausiai auganti darbingų žmonių grupė JAV ir kitose išvystytose šalyse yra „žinių darbininkai“, žmonės, kurie daug dirba rankomis, tačiau jų darbui atlikti reikalingas formalus gana aukšto lygio išsilavinimas. Šiuo metu jie jau sudaro apie trečdalį Amerikos darbo jėgos (santykis su paprastais fabrikų darbininkais 2:1).
Kas sudaro tą „žinių darbininkų“ grupę? Kitais žodžiais galima pasakyti, kad tai žmonės, kurie organizacijose iš esmės atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo ir kurie yra „žinių technologai“ („baltosios apykaklės“):
•Didžiąja darbo dalį jie atlieka savomis rankomis (t.y. tiesioginiai gabių darbininkų „palikuonys“). Tačiau jų atlyginimas yra nustatomas ne pagal tai, kiek jie padaro rankomis, o dėl „žinojimo, kurį nešioja galvoje“, ir kurį įgijo ilgai formaliai mokydamiesi, o ne „būdami šalia meistro“.
•Labai svarbus aspektas, kad daugelis iš jų daug darbo laiko dirba pakankamai nekvalifikuotą darbą (perkloja ligonio lovą, atsako telefonu, užpildo reikalingas formas ir t.t.). Tačiau save jie laiko „profesionalais“, o ne „darbininkais“.
•Žinojimas nėra hierarchinė sistema. Arba turimos žinios atitinka tą padėtį, kurioje yra žmogus, arba ne. Žymus chirurgas visuomenei yra svarbesnis nei dantų technikas. Todėl „žinių darbininkai“ mato save kaip bendradarbius, o ne kaip pavaldinius.
•Skirtingai nuo darbininkų, kuriems darbas buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, „žinių darbininkai“ mato savo darbą, kaip savo gyvenimą, kuriame pinigai užima ne pagrindinę vietą.
„Žinių darbininkų“ bruožai:
Pirma, žinojimas būna efektyvus, kai jis yra labai specializuotas. Tačiau siauros srities specialistas nieko negali vienas – be organizacijos. Programų kūrėjo negali būti, jei nėra techninės įrangos gamintojo. Ir atvirkščiai, techninės įrangos gamintojas negali be programuotojo.
Vietos santykio „samdytojas – samdomasis“ atsiranda lygybės santykiai. Žinių ekonomikos visuomenė tampa „vyresnių ir jaunesnių“ visuomene, vietoj visuomenės „vadovas – pavaldinys“.
Antra, „žinių darbuotojai“ (kaip grupė) yra naujieji kapitalistai. Jiems priklauso didžioji dalis pensijų ir socialinio draudimo fondų akcijų, per jas jie tapo daugelio didžiulių korporacijų savininkais. Žinojimas tapo raktiniu ekonomikos resursu (kapitalu). Reikia pažymėti – retu resursu. Tai reiškia, kad, kaip grupė, „žinių darbininkai“ tampa „žinojimo kaip gaminti“ pagrindiniais savininkais.
Trečia, moterų ir vyrų darbo indėlis. Istoriškai susiklostė, kad buvo „moteriški“ ir „vyriški“ darbai. Žinių darbininkai, nepriklausomai nuo lyties, yra profesionalai, kurie naudoja tas pačias tos pačios srities žinias, atlieka tą patį darbą, jiems keliami tie patys reikalavimai ir apie juos sprendžia pagal taip pat pasiektus rezultatus. Jų darbas tampa „vienalytis“.
Ketvirta, žinių senėjimo greitis. Technologinės žinios sensta nepaprastai greitai, todėl žinių darbininkai pastoviai turi mokytis. Nuolatinis mokymasis jau tampa didžiule kiekvienos šalies problema ir atskira veiklos sritimi. Reikalingos naujos mokymosi formos, kuriose turi dominuoti savarankiškas mokymasis, jos turi naudoti informacinių kompiuterinių tinklų teikiamas naujas galimybes.
Penkta, žinios turi būti pateiktos tokia forma, kad būtų galima jų išmokti. Tai reiškia, kad informacija yra vieša, visiems ir visada pasiekiama, arba tokia turi greitai tapti. Informacija bus pasiekiama iš daugelio vietų – mokyklos, universiteto, darbo, namų ir pan. per apibrėžtą daugiau ar mažiau formalų mokymosiTai reiškia, kad didėja mobilumas.
Žinių ekonomikos visuomenėje kiekvienas pradeda savo gyvenimą nuo visiško nežinojimo. Kiekvienas turi galimybę pagauti savo „laimės paukštę“. Tai padarys nedaugelis, tačiau galima tikėtis, kad šioje visuomenėje dauguma bus finansiškai saugi. Klausimas, kokia dalis? Pasaulyje keliama žinomo santykio 20:80 problema. Tai reiškia, kad 20 aukštos kvalifikacijos informatikos technologijų profesionalų pakanka, kad pasiekti normalų (3) ekonomikos augimą. O kur dingti kitiems 80?
Žinių ekonomikos svertai
Visos ekonomikos buvo besiremiančios žiniomis. Tačiau šiandien ekonomikos augimas priklauso nuo labai greito ir efektyvaus žinojimo sukūrimo, įsisavinimo, paskirstymo ir panaudojimo. Efektyvus žinių panaudojimas tampa svarbiausiu faktoriumi.
Žinių ekonomikos keturi pagrindiniai svertai išvardinti žemiau:
•Ekonominis ir institucinis režimas, kuris skatina žinių efektyvų panaudojimą, naujos kompetencijos kūrimą ir verslumą.
•Išsilavinę ir turintys plačius gebėjimus žmonės, kurie gali sukurti ir naudoti žinias, kompetenciją.
•Dinamiška informacinė infrastruktūra, kuri gali palengvinti efektyvų informacijos apdorojimą, sklaidą ir „aktorių“ bendravimą.
•Efektyvi inovacijų sistema. Tai kompanijų, tyrimų centrų, universitetų, „proto centrų“, konsultantų ir kitų organizacijų tinklas. Šis tinklas gali įsisavinti, adaptuoti žinias vietiniams poreikiams ir sukurti naujas žinias ar technologijas.
Išsilavinę, kūrybiški žmonės yra pagrindiniai ištekliai, kuriuos reikia kurti, jei šalis nori būti sėkminga žinojimu besiremiančioje ekonomikoje (knowledge based economy).
Bazinis išsilavinimas, kuris buvo suteikiamas kiekvienam piliečiui (vidurinė mokykla plius profesijos žinios), yra nepakankamas. Praktiškai baziniu išsilavinimu kiekvienam piliečiui tampa aukštesnis išsilavinimas (vidurinė mokykla plius 3-4 metai profesijos mokymosi). Reikia pagerinti išsilavinimo įgijimo kokybę ir prigimtį.
Daugelio Lietuvos žmonių žinios yra jau senstelėję. Todėl šalia formalaus išsilavinimo sistemos yra būtina sukurti efektyvią visą gyvenimą trunkančio mokymosi sistemą Lietuvoje.
Lyčių lygybė. Kaip jau minėta anksčiau, „žinių darbininko“ darbas yra dažniausiai „belytis“, t.y. jį vienodai gerai atlikti gali tiek vyrai tiek moterys. Suomijos pavyzdys rodo, jog kai kurias aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumo problemas galima iš dalies išspręsti forsuotai skatinant merginas studijuoti anksčiau buvusias „vyriškas“ specialybes (pvz., programavimą, vadybą ir pan.).
Mokymo turinio kokybė. Lietuvos finansiniai ir žmonių ištekliai, kuriuos galima panaudoti mokymo turiniui kurti, nėra dideli. Todėl labai svarbu sukurti tokią sistemą, kuri leistų maksimaliu greičiu sukurti labiausiai reikalingą šiuo metu mokymo turinį.
Tai turėtų būti mokymo programos, kurios leistų žmonėms įgyti (ar pagerinti) pagrindinius techninius ir socialinius gebėjimus, kurie būtini šiandieniniam perėjimo į rinkos ekonomiką ir stojimo į Europos Sąjungą etapui. T.y. vienas pirmųjų kriterijų – atitikimas poreikiams. Labai svarbus parametras – kūrybiškumo skatinimas.
Būtina sudaryti sąlygas, kad turinys būtų pasiekiamas maksimaliam Lietuvos žmonių, kuriems šis turinys gali būti reikalingas, ratui. Čia kaip tik ir iškyla viešųjų Interneto prieigos taškų ir pigaus Interneto problemos.
Teisingas balansas tarp skirtingų mokymosi ir švietimo lygių. Formuojasi naujoji klasė – žinių darbininkai, kurių formalusis išsilavinimas yra vidurinė mokykla (10 ar 12 mokymosi metų) ir 3-4 metai aukštesniųjų specialybės mokslų. Per ateinančius dvidešimt metų jų skaičius gali pasiekti 35 dirbančiųjų skaičiaus. Taigi ne mažiau kaip trečdalis besimokančių turėtų pasiekti reikalingą bazinį lygį. Labai svarbu nustatyti, kokios profesijos bus reikalingos ir kaip jau dabar „pakreipti“ švietimo ir aukštesniojo mokslo sistemą, kad ruoštume specialistus, kurių reikės.
Antroji didžiulė problema – kaip nustatyti teisingą balansą tarp formalaus ir neformalaus mokymosi.
Galimybė mokytis visą gyvenimą. Čia susiduriama su keliomis problemomis:
•Visi veiksmai, kurių imasi valstybė šioje srityje, turi skatinti Lietuvos piliečius pastoviai mokytis.
•Valstybė turi sudaryti maksimaliai geras sąlygas, kad nepriklausomai nuo amžiaus, turimo išsilavinimo, finansinės padėties ir gyvenamosios vietos Lietuvos piliečiai turėtų realias galimybes įgyti naujas žinias. Šiuo požiūriu labai svarbūs du dalykai:
–ar Lietuva maksimaliai greitai sugebės sukurti efektyviai dirbantį viešųjų Interneto prieigos taškų (ypač kaimo vietovėse) tinklą;
–ar sugebės maksimaliai greitai ir pigiai sukurti reikalingas mokymuisi programas.
Mokslo ir technologijų plėtra ir inovacijų sistema. Vyriausybė turi aktyviai veikti skatindama inovacijas – šalyse-lyderėse staigus ekonomikos augimas ir greitos inovacijos buvo didele dalimi nulemti efektyvios valstybės politikos.
Lietuvai ypač sektini nedidelių, ypatingų išteklių neturinčių, bet sėkmingai ekonomiškai besivystančių šalių (Airijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Taivanio) politikos pavyzdžiai.
Kai kurios ypač dinamiškai pastaruoju metu besivystančios šalys jau seniaipagrindiniu ekonomikos augimo veiksniu laiko mokslo-technologijų plėtrą. Pvz., Airija 1996 metais priimtoje strategijoje ne tik deklaruoja, kad mokslas, technologijos ir inovacijos yra greitkelis į ekonominę plėtrą, bet ir nuosekliai vykdo tokios plėtros politiką, išvedusią šalį į pirmaujančių pagal BVP metinį prieaugį Europos šalių tarpą.
Kitas pavyzdys – Suomija, 1996 m. paskelbusi, kad esanti „žiniomis grįsta visuomenė“. Jos mokslo ir technologijų tinklai padėjo ekonomikai pasiekti dinamiškiausiai besivystančių šalių lygį.
OECD šalių studija daro išvada, kad daugiau nei 50 BVP gaunama racionaliai panaudojant žinias.
MTP reikšmė šalių konkurencingumui didėja, modernios ir dinamiškos ekonomikos šalys remia savo plėtrą žiniomis ir inovacijomis.
Mokslo ir technologijų plėtra kuria pagrindus inovacijoms, kurios suprantamos kaip verslo vadybos instrumentas, naudojantis žinias, intelektinį potencialą bei sugebėjimą keistis žiniomis valstybių konkurencingumui užtikrinti.
Vadybinės inovacijos (visuotinė kokybės vadyba, klasterių vadyba, socialinės partnerystės, žinių ir korporacinio valdymo metodai, strateginis valdymas) tampa svarbiausiais ekonomikos augimo svertais. Jiems turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nes Lietuva neturi tradicijų šioje srityje.
Inovacija – tai verslo vadybos instrumentas, leidžiantis pokyčius panaudoti kaip galimybę sukurti naujus verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Inovacijų dėka ekonominiai ištekliai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį, sukuriami nauji ištekliai, užtikrinamas verslo institucijų ar net valstybių konkurencingumas globaliniu lygmeniu.
Plačiąja prasme inovacija yra sėkmingas ir efektyvus naujovių pritaikymas ir panaudojimas ekonomikoje ir socialinėje sferoje. Inovacija siūlo naują esamos problemos sprendimą ir tuo būdu patenkina realų tiek individo, tiek visuomenės poreikį (Europos Komisija. Žalioji inovacijų knyga, 1995). Ekonomikos plėtroje ir globalinėje konkurencijoje nugali tos tautos, kurios pirmosios inovacijomis adekvačiai reaguoja į pokyčius. Savo ruožtu inovacijos pačios keičia esamą pramonę ir paslaugas, kuria naujas rinkas ir naujus vartotojus, naujus darbo metodus, naują gyvenimo būdą ir naują kultūrą.
Pažymėtina, kad, kurdamos bei diegdamos naujas technologijas, ES valstybės, kuriose žymu šitokio suvokimo elementų, vis labiau atsilieka nuo pagrindinių konkurentų – JAV ir Japonijos. Siekdamos sumažinti tą atsilikimą, bemaž visos ES valstybės įgyvendina aukščiausio vyriausybinio lygio ilgalaikes ir kryptingas priemones, skatinančias inovacijas.
Analizuojant valstybinius sprendimų priėmimo mechanizmus ir subjektus, reikia išvengti trijų klaidų, kurios Lietuvoje būdingos ne tik mokslo ir technologijų plėtros sistemai:
•trūksta strateginių į ateitį orientuotų sprendimų;
•didinant atsakomybę už sprendimus, vengiama juos daryti;
•atskiri sprendimai neorientuoti į strateginius tikslus ir nesusieti tarpusavyje. Pastaroji klaida ypač aiškiai pastebima atskirų ministerijų, departamentų sprendimuose, kurie daromi remiantis pernelyg siaurais interesais.
Sprendimų kokybė ypač svarbi MTP reorganizavimo metu, kai sprendimų lankstumas ir kūrybingumas turi derintis su jų strateginiu kryptingumu. Čia pravartu remtis keletu principų. Vokietijos pavyzdžiu, šio požiūriu bene svarbiausias principas yra „kūrybingumas per didesnę atsakomybę“. Dar gaji iliuzija, kad administraciškai sutvarkius ir griežtai kontroliuojant vidinius mechanizmus, MTP rezultatai bus garantuoti. Šitaip sutvarkytas mechanizmas geriausiu atveju gali gaminti „daugiau“, bet nepajėgus kurti „nauja“. Tik didinant atsakomybę už galutinį rezultatą ir atpalaiduojant veiklos iniciatyvą, kyla kūrybingumas siekiant naujo tikslo, o kartu ir darbo efektyvumas. MTP sferoje, kurioje formuojasi gležnos intelektinės sąsajos, kūrybinė atmosfera itin svarbi. Institucijų santykiuose su Vyriausybe ir atskiromis ministerijomis turi įsivyrauti skaidrumo ir pasitikėjimo atmosfera, grįsta aiškiu bendrų strateginių tikslų ir uždavinių supratimu. Tikėtina, kad tada taps nebereikalingos pastangos smulkmeniškai reguliuoti institucijas iš viršaus ir joms bus palikta laisvė siekti užsibrėžtų tikslų. Atsakomybė už rezultatus turi būti griežtai proporcinga autonomijai.
Labai svarbus tikslas – „lygių galimybių“ principas. Jis reiškia, kad, siekiant nacionalinės strategijos įgyvendinimo, visos institucijos ir individai turi lygias galimybes prie to prisidėti. Pvz., strategija neturėtų tiesiog deklaruoti institucijos naikinimo, tačiau nustatyti naujus strateginius tikslus ir numatomus rezultatus. Toliau pati institucija, kūrybingai panaudodama savo išteklius, turėtų reorganizuotis naujiems, visuomeniškai reikšmingiems tikslams pasiekti. Tuo požiūriu lygias galimybes turi kiekviena institucija, prieš strategiją – visi lygūs.
Vyriausybinių institucijų vaidmenų sureguliavimas. MTP politikos ir strategijos formavimas yra neatskiriama bendrosios šalies politikos dalis, lemianti šalies konkurencingumą. Todėl tai turi būti daroma koordinuotai, dalyvaujant aukščiausioms institucijoms – Seimui ir Vyriausybei, ir išreikšti šalies valią tapti kompetentingų ir kūrybingų žmonių visuomene, t.y. žiniomis grįsta visuomene.
Labai svarbi aktyvi Seimo pozicija. Seimas turi būti įsipareigojęs plėtoti šalies inovaciškumą ir kelti technologijų lygį. Jis turi paskelbti, kad Lietuvoje kuriama žiniomis grįsta visuomenė ir ekonomika. Jame turi būti apsvarstyta ir priimta aukšto lygio strateginė programa ir veiksmų planas šiai nuostatai įgyvendinti – tą jau padarė daugelis Vakarų valstybių. Seime galėtų veikti specialus technologijų ir inovacijų pakomitetis prie Ekonomikos komiteto arba nuolatinė komisija, kuri derintų ir rengtų Seimui nutarimų projektus. Tai ypač aktualu pradiniame plėtros etape, kai reikia inicijuoti daug naujų mechanizmų ir priimti daug naujų dokumentų. Seimo sprendimai turi sudaryti pagrindą bendram Vyriausybės programos blokui, skirtam MTP ir detalizuojančiam jos politiką ir įgyvendinimo strategiją. Dokumentuose taip pat turi būti apibrėžti finansavimo tikslai ir fiksuojamas lygis. Vyriausybė Seimui turi reguliariai teikti specialią ataskaitą, kurioje būtų aptarti MTP rezultatai, sutikimas su strategine programa, nurodytos problemos ir jų sprendimo būdai.
3. Valstybės vaidmuo ir funkcijos šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje

Šiuolaikinė rinkos ekonomika pasaulio ekonomikos koordinatėse yra aukšto organizacijos lygio, inovacijų ir aukštų technologijų verslo ekonomika, kuri grindžiama rinkos laisvės, konkurencijos ir demokratijos principais. Šiuolaikinėje ekonomikos sistemoje valstybė atlieka respektabilų vaidmenį.
Rinkos reformų specifika Lietuvoje sąlygojo labai prieštaringą valstybės dalyvavimo ekonomikoje suvokimą ir vertinimą. Iki šiol egzistuoja du priešingi požiūriai. Pirmasis teigia, kad valstybė turi kuo mažiau kištis į rinką, į ekonominį gyvenimą ir valstybės sektorius turi būti menkas. Antrasis požiūris grindžiamas mintimi, kad valstybės vaidmuo išlieka gana žymus ir civilizuotas, aukštos plėtros rinkos šalyse. Taigi šių požiūrių atstovai vadinami atitinkamai „rinkininkais“ ir „valstybininkais“. Lietuvoje nuo pat rinkos įsigalėjimo pradžios vyravo pirmasis požiūris.
Tokį požiūrį buvo galima iš dalies suprasti ir pateisinti. Lietuvos rinkos reformų pradžioje, kai kilo euforija po nepriklausomybės atgavimo, socializmo sistemos žlugimo. Rezultatas – nuo vieno kraštutinumo – totalitarinės socializmo sistemos buvo mestasi į kitą kraštutinumą – radikalųjį liberalizmą, kai valstybės vaidmuo buvo visiškai sumenkintas ir faktiškai valstybė buvo išstumta iš rinkos ekonomikos. Esant dar nebrandžiam privačiam verslui, silpnam finansiniam kapitalui, valstybės vietą ekonomikoje užėmė ekonomiškai įtakingos grupuotės, o neretai ir nusikalstamos struktūros.
Efektyvios rinkos be galingų valstybinio reguliavimo svertų nebūna. Ypač svarbus valstybės vaidmuo tenka pereinamajam laikotarpiui. Kaip teigia žinomas pasaulyje šiuolaikinės rinkos prancūzų teoretikas Žakas Sapiras, „pereinamuoju laikotarpiu yra klaidinga pasikliauti vien tik rinkos savireguliavimu, neprotinga remtis rinkos pranašumais, kurių dar nėra, kurie dar nesukurti“. Šiuolaikinės rinkos ekonomikoje atsisakoma požiūrio į nereguliuojamą rinką, pastaruoju metu peržiūrimas valstybės vaidmuo, atsisakoma beatodairiško valstybės dalyvavimo neigimo.
Pasaulio banko 1997 m. atskaitoje apie valstybės vaidmenį „Valstybė besikeičiančiame pasaulyje“ Pasaulio banko prezidentas Džonas Vulfensonas teigia, kad „ekonomikos plėtra, kuri buvo grindžiama vien valstybiniu reguliavimu, žinoma, patyrė nesėkmę, tačiau analogiškas rezultatas laukia ekonomikos plėtros be valstybės. Istorija rodo, kad gera vyriausybė – tai ne prabanga, o būtina sąlyga. Be efektyvaus valstybės dalyvavimo ekonomikoje nėra įmanoma subalansuota tolygi socialinė ir ekonominė plėtra“.
Pasaulio banko analitikai teikia išskirtinį dėmesį dviems principiniams dalykams:
•Valstybės funkcijos turi būti adekvačios jos potencialui – t.y. poreikiai turi sutapti su galimybėmis (su ištekliais). Tas ypač pasakytina apie valstybės išlaidas. Apskritai, šiuolaikinės rinkos šalyse valstybės išlaidos, skirtos valstybės reikmėms, t.y. biudžeto išlaidos sudaro apie 50 BVP, o besiplėtojančiose šalyse – apie 25.
•Valstybės potencialo stiprinimas aktyvinant viešojo administravimo sektoriaus veiklą – tai efektyvių normų ir apribojimų įvedimas, kurie leistų kovoti su korupcija, sulaikytų valdininkų savivalę; tai – įvairių valstybės kontrolės formų ir atitinkamų institucijų sukūrimas.
Valstybės vaidmuo ekonomikoje yra žymiai platesnis, negu paprastai galvojama dabartiniu metu Lietuvoje. Dažnai manoma, kad svarbiausia valstybės funkcija – rengti įstatymus ir teisinius aktus ir užtikrinti, kad jie būtų vykdomi. Iš tikrųjų, kiekviena valstybė kuria ir įgyvendina įstatymus, reguliuojančius verslo steigimą, tarptautinius ekonominius santykius – prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą, aplinkos apsaugą ir kt. Tačiau apriboti valstybės dalyvavimą ekonomikoje vien tik teisėkūra būtų labai siauras požiūris.
Valstybės vaidmuo yra kur kas platesnis už įstatyminę valdžią. Net monetaristai pripažįsta, kad valstybė vykdo fiskalinę biudžeto, mokesčių ir išlaidų politiką; pinigų politika – aktyvi valstybės politika mažinant infliaciją ir palūkanų normą gali įtakoti spartų ekonomikos augimą.
Tačiau palaipsniui Lietuvoje imama suprasti, kad požiūris į valstybės vaidmenį rinkoje turi būti labiau subalansuotas.
Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijoje iki 2015 m., 2002 m. patvirtintoje LR Seimo ir Vyriausybės, teigiama, kad efektyvi valstybės veikla – tai gyvenimiškai būtina sąlyga paveikti ekonominių agentų veiklą – padėti ekonomikos dalyviams sukurti ir realizuoti savo veiklos stimulus, sąlygojančius rinkos klestėjimą ir aukštą gyventojų gyvenimo lygį. Visa tai sąlygoja ne tik ekonominės, bet ir socialinės sferos plėtrą.
Be jokios abejonės, kraštutinumų laikymasis bet kurioje politikoje nėra optimalus plėtojimosi variantas. Strategija, pagrįsta tiek dominuojančiu valstybės vaidmeniu, tiek valstybės įtakos minimizavimu nebus rezultatyvi: pirmoji priklauso praeities klaidų praktikai, antroji – vis dar aktuali sprendžiant šios dienos ekonomikos problemas.
Jeigu valstybė savo ekonomine veikla sudaro palankias sąlygas visų gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, žemės, žinių) efektyviai veiklai, tai tokia valstybė pati yra vienas iš svarbiausių nacionalinės ekonomikos augimo veiksnių.
Šiuolaikinėje rinkos ekonomikos teorijoje vis didesnis dėmesys skiriamas valstybei. Valstybės įtaka išsivysčiusių pasaulio šalių ekonomikoje nuosekliai didėja (1 lentelė).

1 lentelė
Valstybės išlaidų santykis su BVP, 
1880192919602000
Japonija11191840
JAV8102832
Vokietija10313247
Didžioji Britanija10243241
Prancūzija15193554
Švedija683159
Šaltinis: Pasaulio bankas. Ataskaita apie pasaulinę plėtrą, 1997.

Valstybės išlaidų santykis BVP nuolat didėjo – net tokiose anglosaksų ekonomikos modelio valstybėse, kaip JAV ir Didžioji Britanija, nuo 1929 m. iki 2000 m. jos išaugo atitinkamai 3 kartus ir 2 kartus, nekalbant jau apie europinės gerovės modelio valstybes – Švedijoje per tą patį laikotarpį valstybės išlaidos padidėjo net 7 kartus, Prancūzijoje – išaugo beveik dvigubai, Vokietijoje valstybės išlaidų lygis buvo visada palyginti aukštas ir todėl padidėjo šiek tiek mažiau – 1,5 karto.
Lietuvoje valstybės išlaidos (pajamos) sudarė 29,7 BVP 2001 metais, sumažės iki 28,7 BVP 2004 metais (konsoliduoto biudžeto duomenys); mokestinės pajamos sudarė atitinkamai – 27,7 BVP ir sumažės iki 27 BVP.
Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje valstybės kišimąsi lemia trys svarbiausios prielaidos:
•Klasikiniai veiksniai – kaip žinoma, rinka visiškai nefunkcionuoja kai kuriose ekonomikos srityse, ten, kur yra rinkos klaidos, pvz., užtikrinant viešųjų prekių ir paslaugų poreikius, tokie kaip – krašto apsauga, mokslas, švietimas, kultūra, aplinkosauga, t.y. gamtos neatkuriamų išteklių naudojimas.
•Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje didelį lyginamąjį svorį sudaro transakciniai kaštai – tai ekonominės sistemos gyvavimo sąnaudos, – transakcinių sandorių kaštai, kol pats laisses-faire principas yra neadekvatus šiuolaikinėms ūkio sistemoms, nes egzistuoja didžiuliai transakciniai kaštai (transakcijos – tai sandorių sudarymas), taigi sandorių sudarymo kaštai. Pvz., JAV transakciniai kaštai, kurie atsiranda judant prekei (bankinės, finansinės paslaugos, draudimas, didmeninė ir mažmeninė prekyba) sudaro daugiau kaip 45 nacionalinių pajamų. Todėl makrosistemoje šiems kaštams panaudojama vis didėjanti išteklių dalis. Toks sąnaudinio ekonomikos apyvartos mechanizmo pripažinimas paneigia rinkos racionalaus pasirinkimo ir efektyvumo teoriją.
•Egzistuoja rinkos ekonomikos cikliniai svyravimai. Rinkos mechanizmas savaime dar negarantuoja nuoseklaus ir stabilaus ekonomikos augimo. Rinkai būdingi nuosmukio ir pakilimo ciklai, neišvengiami gamybos nuosmukiai, infliacijos procesai, finansinės krizės. Su visais šiais neigiamais reiškiniais turi susidoroti valstybė.
Minėtos trys stambios priežasčių grupės sąlygoja tai, kad bet kuri vyriausybė, kokia konservatyvi ji bebūtų, neišvengia kišimosi į ekonomiką, nepasitikėdama vien tik rinkos mechanizmo savireguliacijos principu.
Atsižvelgiant į tai, pagrindinės vyriausybės veiklos kryptys yra šios:
•Šalutinio poveikio efektų (eksternalijų) reguliavimas – gamyba ir vartojimas įtakoja kitus ekonomikos dalyvius, nedalyvaujančius gamyboje ir vartojime – pvz., teršia aplinką, valstybė dalyvauja reglamentuodama tokio pobūdžio veiklą.
•Visuomeninių gėrybių tiekimas – nepriklausomai nuo to, kas moka už šias gėrybes, jomis naudojasi žmogus – tai kultūra, mokslas, švietimas, sveikatos apsauga, krašto apsauga.
•Informacijos asimetrijos šalinimas – jei gamintojas daugiau informuotas nei vartotojas, vadinasi yra asimetrija; žmonių sveikata priklauso nuo gamintojo kenksmingos taršos, kokybės reikalavimų, vartotojo teisių.
•Socialinės nelygybės mažinimas – bet kokioje valstybėje visada yra žmonių (neįgalieji, pensininkai, vaikai), kurie negali pilnavertiškai konkuruoti rinkoje. Vadinasi jais turi pasirūpinti valstybė. Valstybė perskirsto turtą bei pajamas, užtikrina jų saugumą.
•Makroekonominio stabilumo užtikrinimas pinigų, fiskalinės, gyventojų pajamų (darbo užmokesčio) ir užsienio ekonominės politikos svertais.
•Konkurencijos skatinimas ir antimonopolinė politika – valstybė turi reguliuoti monopolijų kuri peržengia vienodų visiems konkurencijos sąlygų ribas.
•Ekonominės veiklos teisinės bazės sukūrimas. Viena iš pagrindinių funkcijų šioje srityje – privačios nuosavybės teisių apsauga.
Bendrosios valstybės funkcijos ekonomikoje
Šiuolaikinė valstybė yra atsakinga už gerai veikiančius įstatyminius pagrindus, ekonomikos plėtrą: gyventojų užimtumo lygį, nacionalinės valiutos stabilumą, mokesčių ir valstybės išlaidų politiką, muitų tarifus. Neginčytina, kad valstybė atsakinga už krašto apsaugą, užsienio politiką, kovą su nusikalstamumu, teisinius sprendimus, be kurių būtų neįmanomi ir ūkiniai-ekonominiai sprendimai.
Vienas iš rinkos reguliavimo svertų – įstatymų kūrimas bei taikymas. To reguliavimo matas – vertybės, vyraujančios politinėje kultūroje, viešoji nuomonė bei politinės ideologijos, tačiau ypatingas vaidmuo valstybės teisėkūros srityje tenka teisei. Todėl viso ūkio teisinių norminių aktų sukūrimas ir taikymas – vienas iš svarbiausių iššūkių teisinės valstybės idėjai ir teisinio valdymo pagrindimui.
Nagrinėjant ekonominės valstybės funkcijas, tikslinga išskirti strateginę, socialinę ir apsauginę funkcijas.
•Strateginė valstybės funkcija
Valstybė turi turėti valstybės socialinės ir ekonominės plėtros ilgalaikę strategiją, kurioje turėtų būti atspindėta valstybės vizija, misija, strateginiai tikslai, prioritetai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo etapai, veiksmų kryptys ir priemonės.
Valstybės pagrindinė strateginė funkcija – užtikrinti efektyviai funkcionuojančią rinkos ekonomiką. Šios funkcijos įgyvendinimo lemiantys veiksnys yra valstybės valdymo efektyvumas. Ekonominė politika, kurią vykdo valstybė, turi būti efektyvi. Valstybės ekonominės politikos efektyvumas priklauso nuo adekvataus objekto – ekonomikos, joje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų – suvokimo.
Neteisingas, nerealus, neadekvatus situacijos suvokimas gali būti vienas iš ekonominę krizę gilinančių ir net sukeliančių veiksnių.
Valstybė privalo strateginiams tikslams skirti išteklius, rengti strategiškai galvojančius vadovus ir valstybės tarnautojus. Siekimas užtikrinti ekonominės politikos lankstumą ir strategijos stabilumą – dvi vyriausybės veiklos pagrindinės prielaidos – didele dalimi priklauso nuo valstybės tarnautojų efektyvumo darbo, jų kompetencijos lygio ir sugebėjimų suvokti realią situaciją.
Ypatingą reikšmę ši funkcija įgauna ekonomikos nuosmukių ir krizių laikotarpiu. Valstybė turi koncentruoti jėgas, sutelkti išteklius, daryti prognozes, įgyvendinti ekonomines, socialines, švietimo, mokslo ir technologijų plėtros, ekologines programas.
Tenka konstatuoti, kad dvylika metų rinkos pokyčių Lietuvoje vyko neturint valstybės ilgalaikės ekonomikos plėtros strategijos, ir šis faktas lėmė mūsų ekonominės plėtros nenuoseklumą, fragmentiškumą, trūko strateginio-analitinio sisteminio požiūrio, kompleksiškai įgyvendinant lemiamus pokyčius Lietuvoje, kas neigiamai veikė Lietuvos ekonomikos raidą.
•Apsauginė valstybės funkcija
Apsauginė valstybės funkcija įgyvendinama keliomis kryptimis:
1.Nuosavybės apsauga – valstybės ir privačios. Be teisinių garantijų negalima užtikrinti bet kokios nuosavybės panaudojimo.
2.Ekonominės veiklos dalyvių interesų apsauga, t.y. vartotojų teisių apsauga, lygių galimybių konkuruoti sudarymas, antimonopolinis reguliavimas, apsauga nuo reketo, korupcijos ir kt. Veiklos, nukreiptos prieš konkurenciją.
3.Valstybė vaidina reikšmingą vaidmenį reguliuojant darbo santykius, ginant samdomųjų interesus, sprendžiant darbo konfliktus, plėtojant socialinę partnerystę.
4.Aktyvi vietinių gamintojų ir vartotojų apsauga užsienio nekokybiškų prekių importo atveju, protekcionistinių priemonių naudojimas vidaus rinkai apsaugoti. Kiekviena valstybė, visų pirma, gina savo šalies interesus.
5.Gali būti sukurta ir įgyvendinta ekonominio saugumo doktrina, ribojant nedarbą, poliarinę pajamų diferenciaciją, valstybės skolą, einamosios sąskaitos deficitą ir pan.
•Socialinė valstybės funkcija
Valstybė rinkos ekonomikoje turi sudaryti prielaidas socialinei partnerystei plėtotis, t.y. sukurti sąlygas tam ženkliam ekonomikos sektoriui, kuris nefunkcionuoja pagal rinkos dėsnius, tai taip vadinama sociokultūrinė sfera: mokslas, kultūra, švietimas, demografiniai procesai, visiško užimtumo užtikrinimas, sveikatos apsauga, aplinkos apsauga, pensininkų, neįgaliųjų, motinystės parama.
Būtina įtakoti socialinę-ekonominę stratifikaciją ir socialinį mobilumą, poliarinę diferenciaciją, t.y. mažinti didelius skirtumus tarp skurdžiųjų ir turtingųjų, sudaryti sąlygas formuotis viduriniajai klasei.
Socialinės funkcijos komponentė buvo labai stipri socialiai orientuotos ekonomikos pokario Vokietijos modelyje, tačiau ir šiuo metu ji užima svarbią vietą ir kitose europinės gerovės modelio šalyse – Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, taip pat Japonijoje.
Lietuvoje socialinės komponentės vaidmuo ir socialinė valstybės funkcija yra labai susiaurėjusi. Valstybės veikla šioje srityje yra mažai efektyvi. Tuo tarpu civilizuotos rinkos šalyse socialinės dinamikos gairės, visiško užimtumo siekimas ir efektyvus socialinės funkcijos įgyvendinimas yra laikomi valstybėsos ekonomikos pokyčių valstybės valdymo ir socialiniai rezultatai
Rinkos pokyčiai ekonomikoje, ypač privatizacijos ir liberalizacijos procesai, labai stipriai paveikė visas Lietuvos ekonominio gyvenimo puses. Viena vertus, įvyko teigiami pažangūs pokyčiai, tačiau, antra vertus, negalima nepastebėti ir sudėtingų, ypač socialinių, pasekmių. Nagrinėjant rinkos pokyčių rezultatus, reikėtų atsakyti į klausimą, ką pavyko ir ko nepavyko padaryti.
Rinkos pokyčių pobūdis priklauso nuo šalies ypatumų, specifikos. Šiuo klausimu pasaulyje yra sukauptas didelis patyrimas pereinamojo laikotarpio šalių ekonomikos lyginamosios analizės tyrimų srityje. Tačiau Lietuvoje dažnai kalbama apie rinkos tapsmą kaip apie jau įvykusį etapą, kuris liko toli praeityje, ir argumentuojama ši pozicija tuo, kad Lietuvoje jau sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika. Tačiau kyla pagrįstas klausimas, ar taip yra iš tikrųjų.
Lietuvoje darbams, skirtiems pereinamojo laikotarpio rinkos ekonomikos gilesniam apmastymui, suskaičiuoti per daug vienos rankos pirštų – išskirtinos Lietuvos sociologų ir ekonomistų profesorių Romualdo Grigo, Zigmo Lydekos, Boriso Melniko išsamios monografijos.
Pagrindinis klausimas, kuris iškyla vertinant Lietuvos socialinių-ekonominių transformacijų rezultatus – kokios gi socialinės rinkos pokyčių pasekmės, kaip šios reformos paveikė žmonių gyvenimą? Oficialus rinkos pokyčių įgyvendinimo motyvas buvo deklaruojamas visų vyriausybių programose – siekti gyventojų gyvenimo gerovės, socialiai orientuotos rinkos, gerinti žmonių gyvenimo sąlygas.
Pirmajame rinkos reformų etape buvo iškelti šie ekonominiai uždaviniai – liberalizuoti kainas, privatizuoti nuosavybę, stabilizuoti ekonomiką. Į visus šiuos klausimus mūsų visuomenėje, sprendžiant iš oficialių dokumentų ir žiniasklaidos, pateikiamas, kaip taisyklė, vienareikšmiškai teigiamas atsakymas. Tačiau, pažvelgus giliau, kyla abejonė, ar visa tai pavyko padaryti iš tikrųjų.
Atsakant į šį klausimą realiai, mūsų visuomenėje nėra vieningos nuomonės. Oficialūs sluoksniai tvirtina, kad finansinis stabilizavimas ir ekonomikos augimas pasiektas. Neigiamai rinkos reformų rezultatus vertina „paprasti žmonės“, kaimo ir mažų miestelių gyventojai, smulkaus ir vidutinio verslo atstovai. Kritišką, tačiau pasvertą, požiūrį į Lietuvos rinkos pokyčius išsako mokslininkai, ekspertai, analitikai – profesionalusis sluoksnis. Tendencingai ir dažnai visiškai neobjektyviai Lietuvos ekonomikoje vykstančius sudėtingus ir prieštaringus procesus vertina žiniasklaida.
Kokie gi esminiai rinkos pokyčių pasiekimai pereinamojo laikotarpio metais?
•Pavyko sugriauti senosios planinės-komandinės ekonomikos sistemą ir sukurti naujos funkcionuojančios rinkos ekonomikos valdymo sistemą, grindžiamą rinkos savireguliacijos mechanizmais. Lietuvos rengimasis narystei ES sudaro galimybę perimti civilizuotą ES teisinio reguliavimo ir valstybės valdymo sistemą.
•Pavyko rinką užpildyti prekėmis, įveikti prekių deficitą. Pastovaus prekių deficito ekonomika buvo pakeista prekių pertekliaus ekonomika. Išnyko tarybinės ekonomikos problema – kur gauti batus, baldus, drabužius, kokybiškesnius maisto produktus ir pan.
•Buvo sukurti instituciniai rinkos ekonomikos pagrindai: privatus sektorius, kuriame sukuriama 73 BVP ir užimta 68 dirbančiųjų; finansų sektorius (bankininkystė, kredito unijos, draudimas, lizingo sistema); kapitalo rinka, integruota į tarptautines organizacijas; sukurtos bazinės prielaidos plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą.
•Buvo liberalizuotos kainos, pradėjo veikti rinkos kainų mechanizmas. Pavyko stabilizuoti ir sustiprinti nacionalinę valiutą – litą. Kartu pavyko pažaboti infliaciją, kuri 1992 metais viršijo 1000, o pastaruoju metu nesiekia ir 1.
•Buvo sukurta veikianti mokesčių sistema, nors ji nėra tobula, tačiau 2001 m. priimta mokesčių reformos koncepcija, orientuota į bendrosios mokesčių naštos mažinimą, apmokestinimo netolygumų pašalinimą, mokestinių įplaukų didinimą, turėtų gerinti situaciją valstybės pajamų didėjimo kryptimi.
•Rinkos reformos tapo „kapitalizmo mokykla“ daugumai Lietuvos gyventojų, kurie mokosi gyventi ir dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis: mokosi elgtis su valiuta ir vertybiniais popieriais, naudotis bankų ir kt. finansinių institucijų paslaugomis, pirkti ir parduoti nekilnojamą turtą, kurti privačias įmones, dirbti su užsienio partneriais ir pan. Kad visus šiuos veiksmus išmokti įgyvendinti praktikoje, įsisavinti „rinkos kultūrą“, Lietuvos žmogui teks dar ilgai mokytis.
Taigi dešimtmečio laikotarpyje buvo sukauptas nemažas teigiamas patyrimas, tačiau matosi, kad jis apibūdina daugiau makroekonominį lygmenį, liečiantį makrofinansus – pinigų ir fiskalinę politiką, valstybės skolos politiką. Socialiniai gi indikatoriai, visa tai, kas susiję su žmogiškųjų išteklių plėtra, užimtumo didinimu, gyventojų pajamomis, darbo užmokesčiu, gyvenimo lygio kėlimu – šiems aspektams buvo skiriamas toli gražu nepakankamas dėmesys.
Kokios gi neigiamos įvykusių rinkos pokyčių pasekmės?
Greta rimtų rinkos pokyčių pasiekimų permainos ekonomikoje nuvertino valstybės vaidmenį. Žymiai susilpnėjo valstybės funkcijos ekonomikoje – ne tik ūkinės-ekonominės, bet ir teisėsaugos funkcijos. Valstybė nesugebėjo pakankamai užtikrinti normalaus darbo tokių institucijų, kaip policija, teismų sistema, prokuratūra, mokesčių inspekcija, muitų kontrolė ir t.t.
Taigi valstybė negalėjo apsaugoti visuomenės nuo augančio nusikalstamumo, naujų jo rūšių atsiradimo. Žmonės nustojo saugiai jaustis – baimė dėl gyvybės, sveikatos, nuosavybės pastoviai juos lydėjo per visą rinkos pokyčių laikotarpį.
Paradoksas yra tas, kad valstybė, kuri buvo rinkos pokyčių iniciatorė, faktiškai buvo išstumta iš rinkos. Šią „šventą vietą“ užėmė šešėlinė ekonomika, kuri, ekspertų vertinimais, sudaro Lietuvoje išskirtinai didelę dalį – 20-30 BVP.
Per rinkos reformų laikotarpį galima kalbėti apie du procesus, vykstančius ekonomikos liberalizavimo epochoje: pirmasis – ekonomikos „šešėlizacija“, įmonių ūkinių-ekonominių struktūrų pasitraukimas į šešėlinę sferą; ir antrasis – visuomenės kriminalizacija, t.y. vis didesnis nusikalstamųjų elementų įtakos didėjimas. Pagrindinė šių procesų priežastis – nepakankamas valstybės dėmesys socialinei komponentei, žmogiškųjų išteklių problemoms.
Neefektyvus valstybės vaidmuo pasireiškia šiomis kryptimis.
•Galios struktūros Lietuvoje – politikai, verslo atstovai ir žiniasklaida. Tačiau Lietuvos ekonominę politiką faktiškai formuoja verslo – stambaus kapitalo interesų grupės, kurioms yra pajungta ir žiniasklaida, todėl dažniausiai ji atstovauja stambaus verslo interesus. Viešasis administravimas ir politiniai sprendimai yra silpnesni Lietuvoje. Politikoje dažnai veikia negatyvios atrankos principai, kaip taisyklė, būtent politikoje stokojama profesionalių, kompetentingų, išsilavinusių ir kūrybiškų žmonių.
•Būdingas susiklosčiusios Lietuvoje situacijos bruožas – valdžios struktūrų ir mokslo atotrūkis. Reformų bėgyje faktiškai buvo sužlugdytas Lietuvos mokslo potencialas, ypač smuko ekonomistų prestižas. Lyderio pozicijas užėmė žiniasklaida, žurnalistika. Trūksta rinkos tapsmo procesų fundamentinės analizės, neskatinamos rimtos profesionalios diskusijos, specialistų originalios nuomonės, stinga Lietuvos ekonomikoje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų gilaus apmąstymo.
Vyrauja pragmatiškas valdžios požiūris: svarbu tik tai, kas reikalinga šiandien, dabar, ką galima greitai „parduoti“. Rezultatų reikalaujama greitai, ir jie turi būti „ekskliuzyviniai“ – išskirtiniai. Todėl tampa nereikalingi analitiniai, rimti moksliniai tyrimai. Dažnai nekompetentingi ir elementarių žinių stokojantys valdžios atstovai su panieka žiūri į jiems nesuprantamus dalykus siūlančius mokslininkus. Neretai valdžios struktūrose kūrybiškas žmogus, mokslininkas, profesionalas ignoruojamas, sutapatinamas su keistuoliu, nerealistiškai mąstančiu romantiku.
Toks politinis pragmatizmas ir visiškas profesionalumo nuvertinimas sąlygoja neigiamas pasekmes:
–priimami sprendimai, įstatymai, teisiniai aktai rengiami nepakankamai pagrįstai, nekokybiškai, nekompetentingai, neprognozuojant jų pasekmių;
–valdžios struktūrų darbas orientuotas į ūkinę, skirstančiąją, smulkmenišką, o ne į analitinę-strateginę veiklą;
–trūksta į ateitį orientuotų toliaregiškų sprendimų, vietoje jų pasitenkinama einamaisiais, fragmentiškais sprendimais, „skylių“ lopymu;
–jei vykdoma neadekvati ekonominė politika, tai ji pati gali tapti ekonominio nuosmukio priežastimi;
–jei ekonominė politika neturi profesionalaus pagrindimo, ją labai sunku apginti atstovaujant nacionalinius interesus derybose su ES ir kt. tarptautinėmis organizacijomis.
Trumpalaikės, greitos analizės neleidžia ištirti sudėtingų šiuolaikinių problemų, tokių kaip vykdomos griežtos fiskalinės politikos įtakos įvertinimas tokioms opioms Lietuvos problemoms, kaip nedarbas, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų didėjimas, valstybės pajamų mažėjimo problema ir kt., ir apskritai – gyvenimo gerovės kilimui, ekonomikos augimui. Tuo pačiu tampa neįmanoma numatyti teisingų problemos sprendimo kelių ir pagerinti padėties.
Tam, kad pasiekti gerų rezultatų tolesnėje perspektyvoje:
–priimami sprendimai valstybės politikoje turi būti pagrįsti teoriškai, suvokiant, kokią poziciją užima Lietuva, kokiais veiksniais ir svertais ji grindžiama;
–reikalingas kompleksiškas analitinis-sisteminis požiūris sprendžiant sudėtingesnes ekonominės politikos problemas, suprantant tos problemos vietą, ją sąlygojančias priežastis ir jos pasekmes, horizontalius ryšius su kitomis ekonomikos sritimis;
–visi šie teoriniai išvedžiojimai turi būti pagrįsti ne tik rodiklių analize ir, ypač prognoziniais, skaičiavimais, pasitelkiant žinomus pasaulyje prognozavimo metodus ir juos adaptuojant Lietuvoje; reikėtų suaktyvinti ir visapusiškai remti sociologinius tyrimus.
Valdžios struktūros neišvengiamai turi pasitelkti Lietuvos mokslo potencialą, kuris vis dar yra, nors ir išsklaidytas. Šie profesionalai galėtų atnešti didžiulę naudą kuriant, pagrindžiant ir įgyvendinant Lietuvos ekonominę politiką.
Pvz., visi rimti Europos šalių parlamentai ir vyriausybės dirba pasitelkdami analitinių centrų, kurie rengia įstatymų projektų įgyvendinimo pasekmių analizę, daro prognozinius skaičiavimus, teikia įstatymų ekonominį pagrindimą, pagalba.
Nors Lietuvos Vyriausybė jau įkūrė panašią struktūrą, ir pamažu visiškai perima įstatymų kūrimo ir svarbiausių valstybės sprendimų iniciatyvą. Tačiau Lietuvos ministerijos irgi dažnai piktnaudžiauja konkrečiomis smulkmeniškomis ūkininkavimo funkcijomis, dažnai nepakankamas analitinis-strateginis lygis.
Lietuvos ekonominė politika realioje praktikoje nėra orientuota į socialinį veiksnį, kuriam per visą rinkos reformų laikotarpį buvo skiriamas antraeilis, trečiaeilis dėmesys. Prioritetiniais laikomi makroekonomikos uždaviniai – subalansuoti valstybės finansus ir pažaboti infliaciją, mažinti valstybės skolą. Valstybė neatsižvelgia į grįžtamąjį ryšį – žmogaus įtaką ekonomikai.
Kaip sprendžiamos Lietuvos socialinės plėtros problemos?
Pirma, jos keliamos išeinant daugiau iš stambaus verslo grupuočių, o ne žmogaus interesų.
Klausimas, kaip išspręsti socialines Lietuvos žmonių, kaimo, regionų problemas, nėra nei mėgstamas, nei keliamas, nei diskutuojamas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reali, ne deklaruojama veikla yra labiau nukreipta ne į socialinių, o į valstybės finansinių problemų sprendimą.
Antra, įstatymai ir nutarimai neparemti analitiniais fundamentiniais moksliniais tyrimais, o priimami remiantis greitais, einamaisiais, fragmentiškais darbais. Dažniausiai prioritetiniai sociologiniai tyrimai apsiriboja reitingų nustatymu. Lietuvoje šioje srityje, kaip taisyklė, egzistuoja nedideli tyrimų centrai, mažos tyrinėtojų grupės, kurios neturi didesnių galimybių realizuoti stambius mokslinius projektus.
Ekonomika – tai, visų pirma, socialinis procesas, kuriame dalyvauja socialiniai subjektai – žmonės, socialinės grupės, institucijos, valstybė. Šie socialiniai subjektai – pirma, tai aktyvi jėga, nuo kurios priklauso ekonomikos augimas; antra – tai jėga, kurios veikla tampriai susieta su visomis kitomis visuomeninio gyvenimo sritimis – politika, teise, kultūra, ideologija, šeima, valdymu.. Todėl socialinės grupės, kurios yra aktyvūs ekonomikos dalyviai, praplečia ekonomikos ribas, ir ekonomikos plėtra įgauna ypatingą pobūdį, kuris išeina už rinkos ir technokratinio požiūrio ribų.
Todėl socialinė komponentė yra neatsiejama ekonominių procesų dalis ir jai turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys valstybės ekonominėje politikoje.
•Pagrindinė tendencija, kuri buvo pastebima 1992-2001 metais – blogėjanti Lietuvos gyventojų materialinė būklė. Nors ši negatyvi tendencija sustiprėjo 1999-2000 metais, tačiau apskritai galima teigti, kad Lietuvos rinkos reformos vyko mažėjančių gyventojų pajamų kontekste. Atskiros gyventojų pajamų padidėjimo ir nuosmukio fazės nekeitė bendrosios tendencijos. (Pvz., 1998 m.
I-ajame pusmetyje sparčiai augo darbo užmokesčio tempai, tačiau 1999 metais jie ženkliai krito.)
Skurdas, socialinė atskirtis, poliarinė diferenciacija – tai sąvokos, atsiradusios rinkos reformų metu. Atsirado tokia sąvoka, kaip naujieji skurdžiai – profesionalai: mokytojai, gydytojai, dėstytojai ir kt., kurie šiandien negali išgyventi iš darbo pagal savo profesiją.
Per visą rinkos reformų laikotarpį gyventojų pajamos pasižymėjo žemu vidutiniu lygiu bei aukšta pajamų diferenciacija (nelygybe). Lietuvos gyventojų pajamų procese vykstantys pokyčiai didina visuomenės segmentaciją bei poliarizaciją.
Pajamų nelygybė glaudžiai susijusi su skurdo lygiu šalyje. Moksliniai tyrimai rodo, kad gyventojų, gyvenančių skurde, dalis Lietuvoje labai aukšta – 2000 metais vidutiniškai siekė 27. Absoliutus skurdo lygis kai kuriose socialinėse grupėse siekė net 40-60.
•Ne mažiau opi socialinė rinkos pokyčių pasekmė – nedarbas. Nedarbas nuo rinkos įsigalėjimo pradžios Lietuvoje išaugo 2-3 kartus. Iki 1990 metų Lietuvoje nedarbo nebuvo, priešingai, socialine problema buvo darbo jėgos stygius. Truko darbuotojų visuose ūkio sektoriuose – žemės ūkyje, statyboje, transporte, pramonėje; stigo mokytojų mokyklose, gydytojų kaime ir mažuose miesteliuose ir pan. Tačiau tuo pačiu metu ekonomistai ir sociologai suprato, kad jokio darbo jėgos stygiaus realiai nebuvo, o atvirkščiai, buvo paslėptas darbo jėgos perteklius. Perprodukcijos užimtumo srityje statistika neatspindėjo ir daugelį dešimtmečių jį buvo užslėpta. Spauda, ministerijos, įmonės – visi kvietė įsidarbinti. Todėl baimės netekti darbo nebuvo.

Garantuotas užimtumas, konkurencijos darbo vietai užimti nebuvimas sąlygojo daugelį negatyvių pasekmių – chronišką paslėptą nedarbą, nepakankamą darbo jėgos panaudojimą, žemą darbo našumo lygį, stimulų stoka kelti kvalifikaciją. Taigi garantuotas užimtumas sąlygojo vieną iš tarybinės ekonomikos prieštaravimų – paslėptą darbo jėgos perteklių ir chronišką jos deficitą.
Pasikeitus sistemai, įsigalint rinkos santykiams, ši problema iš šešėlio iškilo į viešumą – tapo aišku, kad daugelis gamybos sričių Lietuvoje yra ne tik neefektyvios, bet ir nuostolingos.
Tačiau pirmaisiais rinkos tapsmo metais – 1991-1994 m. nedarbo grėsmė dar buvo toli. Nedarbas nesiekė 4-6. Tai reiškia, kad gyventojai dar nejautė nedarbo pavojaus. Tačiau nedarbas tapo realia ir didėjančia grėsme 2000 metais, kai jis per du metus – nuo 1998 iki 2000 m. – išaugo du pasiekė 13. Nedarbas pavirto ekonominio ir socialinio stabilumo realia grėsme.
Taigi socialinė nedarbo reikšmė yra dvejopa. Viena vertus, atsižvelgiant į pasaulinius standartus, nedarbas – tai akivaizdus šalies negerovės rodiklis, kurio rezultatas – bloga materialinė žmonių būklė. Tačiau, kita vertus, Lietuvai su jos nerinkos praeitimi nedarbas – tai būtinas vaistas nuo socialinių praeities ligų: tradicinės paternalistinės išlaikytinių psichologijos, nerūpestingumo dėl darbo, užimtumo perspektyvų, iniciatyvos stygiaus persikvalifikuoti, įgyti kitas specialybes. Ir svarbiausia, tai vaistas nuo abejingumo kokybei ir darbo našumui.
Garantuoto užimtumo atsisakymas, kuris susiformavo Tarybų Sąjungoje, reiškia, kad principiniai pasikeitė dirbančiųjų socialinis statusas. Iš socialistinių darbuotojų, kuriuos globojo valstybė, jie tapo samdomaisiais. Taigi pasikeitė darbo santykių sistema: pirma, atsirado dirbančiųjų santykiai su naujaisiais įmonių savininkais, kurie perka darbo jėgą; ir antra, galimi dirbančiųjų santykiai su visais kitais potencialiais jų darbo jėgos pirkėjais darbo rinkoje. Šie darbo santykiai buvo visiškai nauji tiek darbdaviams, tiek samdomiesiems. Šių santykių pagrindu formuojasi darbo vietų konkurencijos mechanizmas. Natūralu, jog tai lemia dirbančiųjų naujų bruožų atsiradimą – aukštą kompetenciją ir atsakomybės jausmą, bendrąją kultūrą, kuri leidžia bendrauti su užsieniečiais, užsienio kalbų mokėjimą, darbo kompiuteriu įvaldymą, mokėjimą įveikti gyvenimiškąsias kliūtis, iniciatyvumą, novatoriškumo dvasią.
Atsižvelgiant į tai, kad tokio tipo darbuotojas Lietuvoje dar tik formuojasi, masinis nedarbas čia yra kur kas pavojingesnis reiškinys negu išsivysčiusiose rinkos šalyse. Ir to priežastis menkai išvystytoje mūsuose darbo rinkoje, vangiame naujų darbo vietų kūrimosi procese. Pagrindinis momentas šioje srityje – tai Lietuvos žmonių psichologinis nepasiruošimas tapti bedarbiais.
Turint omenyje tai, kad darbas yra viena iš pagrindinių lietuvio tradicinių vertybių, netekti darbo – Lietuvos žmogui yra ypatingas pažeminimas, sukeliantis baisų diskomforto, nereikalingumo jausmą. Ir todėl baimės jausmas negauti ir netekti darbo yra vienas iš svarbiausių veiksnių, nuteikiančių Lietuvos žmones prieš rinką, mokesčių sistemą, vykdomą politiką, integraciją į ES ir politinius reiškinius.
Tenka pripažinti, kad Lietuvoje vyksta visuomenės liumpenizavimas – daugėja benamių, ubagų, nesimokančių vaikų, narkomanų, alkoholikų, formuojasi marginalų sluoksnis – „socialinis dugnas“.
•Lietuvos gyventojų pajamų procese vykstantys pokyčiai didina visuomenės segmentaciją, kas prieštarauja viduriniosios klasės kūrimosi prielaidoms. Pagal įvairių tyrimų duomenis, vidurinioji klasė Lietuvoje sudaro 11-16 (išsivysčiusiose rinkos šalyse – 60-80).
Susidariusios socialinės-ekonominės sąlygos neskatina viduriniosios klasės formavimosi, kadangi:
–Nesukurtos socialinės, ekonominės, politinės prielaidos viduriniajai klasei vystytis, nesuformuotas viduriniosios klasės įvaizdis kaip visuomenės stabilumo garantas.
–Privatizavimo procesas ir ekonominė politika sudarė palankias sąlygas nedideliam turtingųjų visuomenės sluoksniui susidaryti. Didelė mokesčių našta silpnino žemas ir vidutines pajamas gaunančių piliečių materialinį gerbūvį.
–Rinkos reformų pasekoje išsibalansavo gyventojų pajamų ir išlaidų pusiausvyra. Rezultatas – žemas vidutinis pajamų lygis, didelė pajamų ir išlaidų poliarizacija tarp įvairių gyventojų grupių.
–Išsilavinimas negarantavo ir negarantuoja darbo su augimo perspektyva. Darbas negarantuoja reikiamų pajamų, o pajamos neužtikrina materialinio-kultūrinio gerbūvio, galimybių investuoti.
–Minimalaus gyvenimo lygio rodiklis nesusietas su būtiniausių žmogaus gyvybinių ir kultūrinių poreikių tenkinimu.
Atlikti atskiri tyrimai, apklausos, statistinių duomenų analizė parodė, kad:
–Lietuvoje, kaip ir visose postkomunistinėse valstybėse, formuojasi tam tikras vidurinysis sluoksnis, tačiau pagal ES kriterijus jį tesudaro menką dalį, o vidurinioji klasė yra tapsmo būsenoje.
–Dabartinis nedidelis vidurinysis sluoksnis neužtikrina socialinio ir politinio stabilumo, ekonominio augimo, todėl būtina sudaryti sąlygas tam sluoksniui susikurti ir stiprėti.
–Nėra aiškaus karjeros modelio, kas ypač svarbu jaunajai kartai, kuri kartu yra ir būsimoji vidurinioji klasė.
Būtinos prielaidos viduriniajai klasei formuotis:
–Koncentruoti politikų, ekonomistų, sociologų ir valstybės tarnautojų pastangas kuriant prielaidų ir svertų bei priemonių sistemą aktyviam ekonominiam gyventojų sluoksniui atsirasti.
–Ieškoti būdų sumažinti gyventojų pajamų poliarizaciją regionuose, mieste ir kaime, atskiruose ūkio sektoriuose ir šakose bei socialinėse grupėse.
–Įvesti ekonominių paskatų sistemą, derinant ją su fiskaline politika, ypatingą dėmesį skiriant išsilavinusiam ir kvalifikuotam darbo potencialui.
–Leisti didėti darbo užmokesčiui, leidžiančiam patenkinti žmogaus ne tik išgyvenimo, bet ir platesnius (kultūrinius ir t.t.) poreikius. Darbo užmokesčio didinimas turi būti traktuojamas ne kaip ekonomikos augimo pasekmė, o kaip jo sąlyga, ekonominio augimo skatinimo veiksnys.
Kokia gi turėtų būti socialinės komponentės ekonomikoje tyrimų sistema, iš kokių blokų ji susideda, kokios čia veikia sąsajos tarp šios sistemos elementų? Kitaip tariant, koks gi yra socialinis rinkos ekonomikos mechanizmas?
Ekonomikos plėtros socialinis mechanizmas – tai stabili socialinių grupių ekonominės elgsenos sistema, šių grupių sąveika tarpusavyje ir santykyje su valstybe makroekonominiame ir struktūrinių pokyčių lygmenyje.
Šį mechanizmą galima pavaizduoti sistema (žr. 2 pav.). Ši sistema sujungia į vieningą visumą ekonominę ir socialinę sferas. Ji padeda suprasti:
1.kaip žmonių socialinė padėtis ir aktyvumas priklauso nuo ekonomikos būklės;
2.kaip ekonominiai rezultatai priklauso nuo žmogiškojo veiksnio – jo elgesio rinkoje.
Tai socialinių-ekonominių ryšių santykių sistema:
•tiesioginių – ekonomikos įtaka žmogui, visuomenei;
•grįžtamųjų – visuomenės įtaka ekonomikai.
Perduodant socialinės plėtros impulsus į ekonomikos sferą (ir atvirkščiai), socialinės ekonomikos mechanizmas sudaro (arba ne) socialines prielaidas efektyviai ekonomikos plėtrai (augimui), pereinant prie naujų technologijų, didinant darbo našumą, išeinant į naujas rinkas, didinant pramonės produkcijos ir paslaugų gamybą.
Šių socialinės veiklos impulsų perdavimas vyksta per ekonominį socialinių grupių elgesį, kurie veikia rinkos ekonomikoje. Taigi rinkos ekonomika funkcionuoja aktyviai dalyvaujant jos subjektams – politikams, verslininkams, samdomiesiems, kariuomenei, viešosios tvarkos atstovams ir kt.
Socialinės-ekonominės analizės objektas – tai plati sritis, kuri yra ekonomikos ir visuomenės sandūroje. Tyrimai šioje srityje apjungia makroekonominę ir mikroekonominę analizę.
Ši sistema yra dinamiška. Pvz., užgimus rinkai pasikeitė valstybės vaidmuo, tačiau susiklostė sistema su tam tikrais iškraipymais – nusikalstamumu, korupcija, šešėline ekonomika. Pasikeitusi sistema privertė žmones mokytis „išgyventi“, ieškoti nišų, „suktis“, slėptis nuo mokesčių. Visuomenės, socialinių grupių elgsena, reakcija ą valstybės ekonominę politiką turi įtakoti šią politiką, koreguoti politikos kryptį.
Išvada – negalima atskirti ekonominių procesų nuo socialinių. Nekorektiška pozicija – iš pradžių pasiekti ekonomikos augimą, stabilumą, o po to kelti gyventojų gyvenimo gerovę, spręsti socialinės politikos problemas. Taip nebūna. Socialiniai procesai (plačiąja prasme) yra lygiagrečiai einantys su ekonominiais pokyčiais, jie sąlygoja vienas kitą. Reikia siekti šių sudėtinių dalių pusiausvyros, tolygios plėtros. Tai valstybės veiklos prerogatyva.

Valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos

Valstybės pajamų šaltiniai

Abstrakčiai kalbant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (tokias kaip krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga visuomeninis saugumas ir t.t.) ir mainais už jas įvairių mokesčių pavidalu gaunanti pajamas į biudžetą. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Žemiau išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas:
•Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.
•Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.
•Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.
•Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų.
•Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos.
Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.
Dažniausiai valstybėse yra naudojama mišri mokesčių sistema, kurią sudaro tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
Tiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai nustatomi asmenims ir kitiems ūkiniams subjektams, priklausomai nuo jų pajamų arba turto. Tai gyventojų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno, žemės, žemės nuomos, nekilnojamojo turto, žyminis, konsulinis, prekyviečių, kelių, aplinkos teršimo, valstybės gamtos išteklių ir palūkanų už valstybės kapitalo naudojimą mokesčiai priklausomai nuo jų pajamų arba turto.
Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kurie įtraukiami į prekės ar paslaugos kainą. Juos sudaro pridėtinės vertės (PVM), tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai bei akcizai .
Reikia pasakyti, kad įvairiose valstybėse skirtingai pasitikima šiomis mokesčių grupėmis. Sakykim, Japonijoje, JAV, Šveicarijoje, Suomijoje labiau pasitikima tiesioginiais mokesčiais ir tuo jos skiriasi nuo kitų šalių. Kitos šalys labiau linkusios naudoti PVM, nors praktika rodo, kad PVM kartais paskatina vyriausybę siekti vis didesnių pajamų į nacionalinį biudžetą, todėl kai kurios šalys šio mokesčio atsisakė.

Valstybės biudžeto pajamos

Lietuva yra unitarinė valstybė, todėl yra du valdymo lygiai: centrinis ir vietinis. To pasėkoje atitinkamai sudaroma ir Lietuvos Respublikos biudžetinė sistema, kuri yra įvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai“ Taigi Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro du savarankiški, skirtingų lygių biudžetai: valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai.
Šie du savarankiški biudžetai sudaro visumą, kuri vadinama Lietuvos Respublikos nacionaliniu biudžetu. Ši nuostata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatyme : „Nacionalinis biudžetas – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduota (neįskaitant savivaldybių biudžetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų) visuma“
Tačiau Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto nereikėtų painioti su konsoliduotu bendru šalies biudžetu. Į konsoliduotą šalies biudžetą, arba bendrąjį šalies biudžetą, įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybės lėšos.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjunga pasikeitė ir Lietuvos biudžeto ypatumai, galima išskirti šiuos ypatumus:
1.Valstybės biudžetas konsoliduotas su ES finansiniais srautais;
2.Socialiai orientuotas;
3.Biudžeto projektas parengtas pagal naują pajamų ir išlaidų klasifikaciją, atitinkančią ES reikalavimus.
Biudžetą sudaro pajamos ir išlaidos. Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos gali būti tik piniginės lėšos. Apskritai pirmiausiai reikėtų apibrėžti pačią biudžeto sąvoką. Valstybės piniginių pajamų ir išlaidų planas biudžetiniams metams vadinamas biudžetu.
LR biudžetinės sandaros įstatymo 13 str. rašoma, kad valstybės biudžeto pajamas sudaro:
1) pajamos iš mokesčių;
2) pajamos iš valstybės turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą);
3) valstybės biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas, asignavimų valdytojų administruojamos pajamos;
4) pajamos už valstybės lėšų likučius einamosiose sąskaitose;
5) pajamos, gautos iš skolininkų, kuriems suteikta paskola su valstybės garantija arba kurie paskolas yra gavę valstybės vardu pagal sutartinius įsipareigojimus ;
6) gaunama negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);
7) kitos pajamos.

1.pav. Lietuvos biudžeto pajamų sandara remiantis planuojamom 2005m. pajamomis (šaltinis- Lietuvos statistikos departamentas)
Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu.
Vyriausybės rezervo lėšos naudojamos tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarant valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektą ir priimant Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus.
To paties LR biudžetinės sandaros įstatymo 14 str. teigiama, kad valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti:
1) valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti;
2) dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti;
3) valstybės įsipareigojimams vykdyti.

Valstybės išlaidų politika
Racionali valstybės išlaidų politika turėtų būti grindžiama tokiais principais:
•Agreguotas valstybės išlaidų lygis turi atitikti nacionaliniu valstybės politikos prioritetus, turi būti suderintas su makroekonominėmis sąlygomis (ir trumpalaikėje, ir vidutinės trukmės perspektyvoje) ir užtikrinti valstybės skolos bei fiskalinio deficito stabilumą.
•Kai kurių prekių ir paslaugų tiekimą tikslinga perduoti privačiajam sektoriui (jeigu valstybės finansavimas yra neišvengiamas, visuomeninės išlaidos pirmiausiai turėtų dengti visuomeninių gėrybių, išorinių efektų sustiprinimo/eliminavimo ir socialinės rūpybos programas, t.y. valstybė turėtų finansuoti būtent tas sferas, kuriose privatusis sektorius visai nenori veikti arba veikia nepakankamu mastu).
•Finansavimas turi būti orientuotas į siekiamą rezultatą – socialinės gerovės maksimizavimą ir vertinamas pagal jo įgyvendinimo laipsnį, ir atskirų sektoriuose ar programų rėmuose, ir tarp jų.
•Einamosios ir kapitalinės išlaidos kiekvienai programai, taip pat ir kiekvienam sektoriui turėtų būti gerai apsvarstytos ir tinkamai subalansuotos.
•Turėtų būti atlikta detali biudžetinių įstaigų išlaidų analizė ir įsitikinta, kad egzistuojanti institucinė struktūra, taisyklės ir instrukcijos padeda, o ne trukdo kontroliuoti visuomeninę paklausą ir skatinti išlaidų sudėtinių dalių efektyvumą ir lygybę.
Jeigu šalis vykdo makroekonomines korekcijos ar struktūrines reformos programas taikydama fiskalinės politikos priemones, tai reiškia tam tikrus pokyčius valstybės pajamų ar išlaidų srityse. Pavyzdžiui, fiskalinio deficito mažinimas dažniausiai susijęs su reikšmingu “fiskaliniu sutraukimu”. Neigiamos mokesčių tarifų didinimo ar naujų mokesčių įvedimo pasekmės bei alternatyvių išteklių šaltinių trūkumas reikalauja racionalizuoti ir mažinti valstybės išlaidas. Pereinamosios ekonomikos šalyse, kuriose biudžeto apribojimai yra ypač griežti, išlaidų prioritetai turėtų būti fiskalinių reformų dėmesio centre. Valstybė, siekianti reformuoti savo išlaidas, privalo nustatyti sferas, kuriose rinkos struktūros pajėgios efektyviai pakeisti valstybinį sektorių, o ribotus savo išteklius koncentruoti ten, kur jie yra reikalingiausi.
Anksčiau paminėti išlaidų politikos principai gali puikiai tikti tada, kai šalyje normali ekonominė situacija ir turint užtenka laiko nuosekliai atlikti visus analizės žingsnius. Ekstremaliomis sąlygomis, atsiradus vadinamajai fiskalinei rizikai, politikams reikalingi specifiniai įrankiai. Bet parengti greitojo reagavimo politinių priemonių paketai neveiks, jei nebus suderinti įvairių valstybinių institucijų, susietų biudžeto tinklu, veiksmai, ir pasiektas tam tikras lankstumo laipsnis priimant politinius sprendimus. Deja, tai nėra įgimti bruožai, be to, jie ugdomi ne vienerius metus. Fiskalinė rizika turėtų būti vertinama iš anksto, o valdoma kaip ir kita bet kokio pobūdžio rizika. Ją detalizuojant galima išskirti tris tipus: mažesnis negu buvo prognozuota ekonominis augimas (ekonominė rizika), didesnės skolinimosi išlaidos, jeigu pastebima įtampa finansinėse rinkose (finansinė rizika) ir brangesnis, negu buvo apskaičiuota, programos įgyvendinimas (išlaidų arba sąnaudų rizika).
Vyriausybė gali taikyti įvairius išlaidų kontrolės ir valdymo metodus bei procedūras ir reaguoti į pajamų kritimą ar deficito finansavimo sutrikimus. Vienas iš metodų yra išlaidų sekvestravimas (apribojimas) žemiau lygio, numatyto biudžete. Nors toks metodas atrodo gana racionalus, vis dėlto jis parodo momentinę (trumpalaikę) reakciją ir pagrįstas tik ekstremaliose sąlygose, nes sukelia tam tikras prieštaringas pasekmes. Kadangi sekvestravimas reiškia totalinį išlaidų mažinimą visais straipsniais, jo metu neatsižvelgiama į išlaidų efektyvumą, lėšų paskirstymo tarp programų racionalumą, rinkėjų / gyventojų prioritetus ir ilgalaikius valstybės tikslus. Tarkime, sveikatos ir švietimo bei socialinės rūpybos išlaidas reikia apginti nuo bet kokio neapgalvoto mažinimo, nes jos susijusios su žmogiškojo kapitalo formavimu ir skurdo mažinimu. Kita vertus, šalyse, kur šios sistemos yra reformuojamos, egzistuoja gana didelė lėšų paskirstymo ir panaudojimo efektyvumo atsarga. Vienas iš galimų problemos sprendimo būdų yra sąnaudų naštos paskirstymas tarp valstybinio biudžeto ir privačiojo sektoriaus atsižvelgiant į maksimalų efektyvumą visuomenės požiūriu.
Išlaidų sekvestravimo/racionalizavimo metu būtina atsižvelgti ir į jų funkcinę, ir į ekonominę struktūrą. Pagal ekonominę išlaidų klasifikaciją mažinimas pirmiausiai susijęs su kapitalinėmis arba nepaprastosiomis išlaidomis. Vargu ar tai visada tikslinga, nes kai kuriose pereinamosios ekonomikos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, visuomeninių investicijų lygis, lyginant su ES, yra pakankamai žemas. Kita vertus, galima teigti, kad investicijų apimtis konsoliduotame biudžete apskaičiuota netiksliai. Santykinai žemą oficialių nepaprastųjų išlaidų lygį kompensuoja valstybės vykdomas užsienio paskolų grynasis perskolinimas, nukreiptas investicinėms programoms finansuoti.
Nemaža kapitalinių investicijų dalis finansuojama iš nebiudžetinius fondus, pvz., iš Kelių fondo, o jų apskaitoje šios lėšos ne visada parodomos kaip nepaprastosios išlaidos. Papildomai egzistuoja išlaidų klasifikavimo problema. Tai, kas vadinama kapitalinėmis išlaidomis, dažnai yra tiesiog parama valstybinėms įmonėms. Investicinių išlaidų mažinimas neigiamai atsilieps ateityje, kai ekonominės infrastruktūros kokybė suprastės. Didelė tarptautinė patirtis rodo, kad kapitalo palaikymo išlaidos (pvz., vandens tiekimo sistemų renovacijai, švietimo ir sveikatos sistemos materialinio turto atnaujinimui ar panašioms reikmėms) kiekvienu metų biudžete negali būti sumažintos žemiau tam tikro lygio, nes dėl to galima netekti gebėjimo konkuruoti tarptautiniu mastu. Prie minėtų problemų prisideda ir mikroekonominės problemos – papildomos išlaidos atsiranda stabdant ir vėl atnaujinant statybas, taip susiformuoja vyriausybes kaip nepatikimo ir nenuspėjamo užsakovo įvaizdis.
Paaiškinti makroekonominį pobūdį paaiškinimas – kodėl valstybinių investicinių išlaidų suma neturėtų mažėti – galima taip: kuo didesnė valstybinių kapitalinių išlaidų dalis, tuo mažesnis einamosios sąskaitos deficito spaudimas. Ši priklausomybė yra tiesioginė, nes kuo didesnė valstybės dalis visose investicijose, tuo aukštesnis turėtų būti ir valstybės taupymo lygis, kurį būtina pasiekti norint užtikrinti šių investicijų finansavimą. Logiška, kad Vyriausybė neturėtų išlaidų mažinti būdu, didinančiu mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitą.
Valstybės išlaidų tipai
Funkcinė valstybės išlaidų struktūra atspindi išlaidų nukrypimą pagal pagrindines valstybes funkcijas arba tikslus konkrečiose ekonominėse sferose (pvz., švietimo, krašto apsaugos, viešosios tvarkos ir t.t.), todėl kartais jos apibūdinamos kaip sektorinės valstybės išlaidos. Pradedant konsoliduotu ir baigiant vietiniu biudžeto lygiu pagrindinis klausimas išlieka toks pats: koks valstybės išteklių pasiskirstymas tarp sektorių maksimizuotų socialinę gerovę. Pasiskirstymas nagrinėjamas keliais pjūviais: tarp regionų ir laiko atžvilgiu (dinaminis aspektas), kaip dalis BVP ir kaip lyginamasis svoris visose išlaidose.
Nagrinėjant atskirus sektorius galima daryti preliminarią išvadą apie valstybės išlaidų pakankamumą siejant jas su tam tikrų valstybės tikslų įgyvendinimu. Pvz., valstybės išlaidos pramonei yra per mažos, kadangi nepavyko pašalinti rinkos mechanizmo spragų. Tačiau kitų sektorių atveju būtų gerokai sudėtingiau kalbėti apie išlaidų lygio adekvatumą, nes skirtingi sektoriai pasižymi nevienodu valstybės ir privataus sektoriaus dalyvavimu, grynosios naudos efektu ir poveikiu skurdui. Todėl būtina papildomai išanalizuoti vidinę kiekvieno sektoriaus išlaidų struktūrą. Analizę apsunkina ir atskaitomybės pasiskirstymas tarp įvairių lygių biudžetų ir juos vykdančių institucijų. Toks sprendimų priėmimo decentralizavimas yra būdas pagerinti išteklių paskirstymo tikslingumą (vietiniai savivaldos organai yra geriau informuoti apie situaciją regione) ir užtikrinti lokalinių tikslų pasiekiamumą. Bendras rezultatas taip pat priklauso nuo visų vyriausybės grandžių veiklos suderinamumo, tarpvyriausybinių pervedimų mechanizmo veiksmingumo.
Pagal ekonominę klasifikaciją pagrindinės valstybės išlaidų kategorijos yra išlaidos darbo užmokesčiui, prekėms ir paslaugoms, subsidijoms, kitiems transferams, palūkanų mokėjimams ir investicijoms (kapitalinės išlaidos).
•Išlaidos užmokesčiui. Valstybės tarnautojų ir jų darbo apmokėjimo politika labiausiai veikia visų valstybės išlaidų efektyvumą. Maži atlyginimai ir neadekvati darbo užmokesčio diferenciacija silpnina kokybiško darbo motyvaciją ir mažina valstybinio sektoriaus našumą. Kartu paplitęs požiūris į valstybę kaip į “paskutinės vilties” darbdavį gerokai didina valstybės išlaidas darbo užmokesčiui. Per pastaruosius metus sukaupta įdomi įvairių šalių patirtis, kai valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reformų metu buvo taikomos tokios priemonės kaip valstybės tarnautuojų cenzo įvedimas ir “perbėgėlių” (t.y. darbuotojų, “skraidančių” iš vienos darbovietės į kitą) eliminavimas; tuščių ir laikinų etatų mažinimas, draudimas priimti naujus darbuotojus, tam tikrų garantijų pristabdymas, savanoriško išėjimo į pensiją programos, darbo užmokesčio užšaldymas; ir pagaliau sudėtingiausias žingsnis – personalo “valymas” ir dalies darbuotojų atleidimas. Taip kai kuriose šalyse padidėjo skirtumai tarp aukštos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotuojų darbo apmokėjimo (kvalifikuotų specialistų naudai).
•Išlaidos prekėms ir paslaugoms. Daugumoje šalių ši išlaidų kategorija sudaro nemažą dalį einamųjų išlaidų. Joms priskiriamos administravimo ir “pridėtinės” valstybės veiklos išlaidos. Dažniausiai būtent ši išlaidų grupė turi paslėptą didelį taupymo ir mažinimo potencialą, bet jas “apkarpant” svarbu nesukompromituoti pačios valstybės funkcijų efektyvaus tiekimo idėjos, nes dėl finansavimo stokos gali sutrikti visuomeninės tvarkos palaikymas, sveikatos apsaugos paslaugų tiekimas ar kita valstybės veikla. Veikiančio kapitalo funkcionavimo ir palaikymo išlaidos sudaro kitą reikšmingą išlaidų prekėms ir paslaugoms dalį. Nepakankamas operacinių (pvz., maitinimo ar komunalinių) išlaidų finansavimas gali reikšti išlaidų švietimui ar sveikatos apsaugai žemą našumą,. Panašiai ir skurdus palaikymo išlaidų (pvz., remonto) finansavimas spartina fizinio kapitalo nusidėvėjimą. Tokia politika, kai kuriamas naujas kapitalas, kartu leidžiant anksčiau laiko sugriūti jau egzistuojančiai infrastruktūrai, yra pernelyg brangi, neracionali ir neproduktyvi. Atliekant makroekonominę korekciją reikėtų vengti paviršutiniško visuotino (visuose sektoriuose ir programose) kapitalo palaikymo išlaidų mažinimo, nes tai gali “sprogdinti” visų valstybės išlaidų efektyvumą.
•Išlaidos subsidijoms. Subsidijos – tai visų tipų negrąžintiniai lėšų pervedimai gamintojams ir vartotojams. Jos gali pasireikšti kaip: 1) tiesioginės išmokos gamintojams ir /ar vartotojams (grynieji neatlygintini pervedimai); 2) lengvatinės paskolos su palūkanų norma, mažesne nei vidutinė komercinių bankų paskolų palūkanų norma arba paskolos su valstybės garantija (paskolų subsidijos); 3) atleidimas nuo mokesčių arba mokesčių įsipareigojimų sumažinimas (mokesčių subsidijos); 4) prekių ir paslaugų teikimas mažesnėmis nei rinkos kainomis (malonės subsidijos); 5) prekių ir paslaugų “valstybiniai” pirkimai didesnėmis nei rinkos kainomis (teikimo subsidijos); 6) paslėptos išmokos per valstybinio reguliavimo veiksmus: pardavimo kainų nustatymą, įėjimo į rinką ribojimą ir pan. (reguliuojančios subsidijos) ir 7) pervertintos valiutos palaikymas, t.y. dirbtinai mažas valiutų kursas (valiutos kurso subsidijos).
Atviros ar paslėptos subsidijos daugelio, ypač pereinamosios ekonomikos, šalių biudžetams reiškia nuolatinių išsekimo pavojų. Subsidijos yra atviros (akivaizdžios), jei jos parodomos kaip biudžeto išlaidos ir paslėptos, jeigu jos nerodomos. Kadangi dauguma valstybės subsidijų yra paslėptos (žr. subsidijų klasifikaciją aukščiau), biudžeto išlaidos subsidijoms toli gražu neatspindi visos jų apimties bei mastų. Be to, subsidijos iškreipia išteklių perskirstymą, o tai apriboja ekonominės sistemos lankstumą. Vien dėl šios priežasties subsidijos dažnai būna kritikos objektas, o vykdant makroekonominę korekciją, jos peržiūrimos pirmiausiai. Pvz., energijos kainų subsidijavimas, t.y. energetikos produktų kainų palaikymas žemesniu nei rinkos kainų lygiu, tampa viena iš netaupus energijos vartojimo priežastimi.
Skiriant biudžeto lėšas subsidijoms reikėtų skirti dėmesio šiems dalykams:
Efektyvumas. Ne visos subsidijos yra blogybė, tačiau efektyviomis galima vadinti tik tas subsidijas, kurios leidžia pasiekti pasirinktus tikslus, pervedant minimalius resursus ir esant minimalioms neigiamoms pasekmėms paskatų sistemai. Paprastai tokios subsidijos skiriamos naudotis konkrečiam tikslui.
Trukmė. Subsidijų teikimo laikotarpis turėtų būti nustatytas itin atidžiai, kadangi žmonės gali keisti savo elgseną tam, kad būtų įtraukti į subsidijuojamą grupę arba visais įmanomais būdais išvengtų eliminavimo iš jos pasikeitus asmeninėms aplinkybėms. Būtent dėl šios priežasties laikui bėgant dauguma subsidijų praranda efektyvumą. Nors kai kurios subsidijos turėtų būti apribojamos nuo pat jų teikimo pradžios, efektyvi subsidijų taikymo sistema reikalauja reguliariai stebėti gavėjų grupių elgseną, nuolatos peržiūrėti ir patikslinti subsidijų gavėjų ratą ar/ir subsidijų trukmę.
Skaidrumas. Visos subsidijos turėtų atsispindėti biudžete valstybės išlaidų dalyje. Skaidrumas pageidautinas kiek visuomeniniu, tiek privačiu požiūriu, kad galima būtų tiksliai nustatyti kiekvienos atskiros programos naudą ir sąnaudas. Subsidijų klasifikacijos atžvilgiu grynieji pervedimai yra bene skaidriausia ir lengviausiai apčiuopiama subsidijų forma.
Finansavimas. Subsidijos turėtų būti finansuojamos tik iš biudžeto. Bandymai finansuoti jas per nebiudžetinius fondus, valstybines rinkodaros komisijas ir įvairias agentūras yra rizikingi, nes tokie metodai mažina skaidrumą ir paprastai orientuojami į gamintojų kainų sumažinimą, o tai iškreipia pastarųjų paskatas dirbti efektyviau.
Pragmatiškas požiūris. Subsidijų programos turėtų būti suderintos su valstybės instituciniu ir administravimo pajėgumu. Akivaizdžias subsidijas paprastai lengviau kantruoliuoti ir tai yra papildomas argumentas paversti visas valstybės subsidijos akivaizdžiomis.
Socialinio draudimo išlaidos. Skurstančiųjų apsaugos išlaidos (pvz., pensijos ar bedarbių pašalpos) atskirose šalyse sudaro didžiąją biudžeto išlaidų dalį. Centralizuoto planavimo sistemoje tai buvo našta ir atsakomybė (tiesioginė ar netiesioginė) valstybinėms įmonėms. Kai pereinamajame laikotarpyje šios įmonės buvo reformuotos, o jų socialiniai įsipareigojimai sumažinti arba jų išvis nebeliko, valstybė turėjo sukurti naują adekvačią socialinės rūpybos sistemą.
Kapitalinės išlaidos. Ekonominio augimo reformoms reikia valstybinių investicijų palaikymo politikos, su kuria būtų koreguojami įvairūs iškraipymai. Be jokios abejonės, esminiu tampa investicinių projektų dizainas. Valstybės investiciniai projektai turėtų papildyti ir palaikyti rinkų veiklą. Švietimas, sveikatos priežiūra, komunalinis ūkis ir miestų infrastruktūra yra prioritetinės valstybės investavimo sferos.
Produktyvios ir neproduktyvios valstybės išlaidos
Kiek egzistuoja valstybė, atliekanti kintančias laiko tėkmėje funkcijas, tiek politikai ir ekonomistai ieško atsakymo į klausimą: kokio dydžio ir kokios sudėties turėtų būti valstybės išlaidos? Šiuolaikinė šio klausimo interpretacija galėtų skambėti taip: kaip atskirti neproduktyvias valstybės išlaidas nuo produktyvių? Čia galima išskirti kelias pagrindines problemas:
Lygio problema. Kokios dydžio turi būti valstybės išlaidos? Kiekvienu momentu šalis turi tam tikrą išlaidų finansavimo (iš mokesčių surinktų pajamų ar skolintų lėšų) potencialą. Bandymas nuolat išlaidauti neatsižvelgiant į savo galimybes yra neproduktyvus ir visada gresia makroekonominiu ir finansiniu disbalansu. Išlaidų ekonominė struktūra turėtų atitikti makroekonominius tikslus (įvertinant atskirų išlaidų elementų poveikį ekonominiams rodikliams, pvz., darbo užmokesčio – užimtumui ir pan.) ir mikroekonominę aplinką.
Produktyvumo/efektyvumo problema. Kaip užtikrinti, kad valstybės sektoriaus “produktas” – keliai, švietimo paslaugos, krašto apsauga – būtų “pagamintas” su minimaliomis sąnaudomis (atsižvelgiant ne tik finansines, administracines ar kontrolės išlaidas, bet ir galimą neigiamą įtaką ekonominei privačiojo sektoriaus veiklai).
Prioritetų problema. Kaip atrasti optimalų visuomeninio sektoriaus produkto sudėtį? Kadangi valstybės sektoriaus ištekliai yra riboti, iškyla valstybės teikiamų prekių ir paslaugų pasirinkimo, atitinkančio gyventojų kolektyvinius interesus, problema.
Pirmoji problema yra makroekonominio, o antroji ir trečioji – struktūrinio pobūdžio. Jos yra ypač būdingos besivystančioms ir vykdančioms reformas šalims, kur jaučiama finansinių išteklių ir finansinio valdymo rinkos sąlygomis patirties stoka.
Nustatant valstybės išlaidų dydį šiuolaikinis požiūris į fiskalinę politiką siūlo neapsiriboti tik biudžeto išlaidų dalies analize. Jis apeliuoja į vadinamąją “mokesčių išlaidų koncepciją” (angl. tax expenditure concept). Nors ši teorija atsirado gana seniai, bet tik mūsų amžiaus antroje pusėje kai kuriose išsivysčiusiose šalyse, pvz., JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, pirmą kartą buvo pabandyta įvertinti mokesčių išlaidų apimtį. 1984 m. šešių OECD valstybių atstovai užbaigė pirmąją palyginamosios analizės studiją apie mokesčių išlaidas savo šalyse. Kartą atkreipę dėmesį į egzistuojančias mokesčių sistemoje mokesčių išlaidas, politikai pradeda suprasti, kad tik planuojant ir valdant šį valstybės išlaidų elementą galima visiškai kontroliuoti fiskalinę, mokesčių ir biudžeto politiką.
Mokesčių išlaidų koncepcija teigia, kad mokesčių sumą (visu pirma pajamų mokesčio) sudaro du komponentai. Pirmasis komponentas yra normalūs mokesčių įsipareigojimai (nesvarbu, ar mokesčių mokėtojai pajėgūs juos vykdyti, ar, laikui bėgant, jie padidins mokesčių nepriemoką), nustatomi pagal normatyvinę mokesčių struktūrą. Antrasis komponentas – tai visų tipų nukrypimai nuo normatyvinės struktūros. Pastarieji dar vadinami “mokesčių subsidijomis”, kadangi paprastai būtent jie suteikia tam tikras privilegijas atskiroms pramonės šakoms, veiklos rūšims, socialinėms grupėms arba netgi asmenims. Tai realizuojama įvairių mokesčių lengvatų forma: atskaitymų arba neapmokestinamų pajamų padidinimu, atleidimais nuo mokesčių, mokesčių sumos sumažinimu arba mokesčių kreditais (grąžinamais arba užskaitomais į vėlesnio mokestinio mokesčių įsipareigojimus). Bet kokiu atveju šiuolaikinė mokesčių teorija plačiai pripažįsta, kad minėti nukrypimai sudaro valstybių išlaidų dalį kaip ir tiesioginiai pervedimai iš biudžeto (subsidijos gamintojams, kainų subsidijos, kompensacija už šilumą arba kita parama šeimoms ir mažas pajamas gaunantiems žmonėms) bei kita piniginė pagalba, kurią valstybė teikia, pavyzdžiui, lengvatinių kreditų forma.
Iš mokesčių išlaidų koncepcijos seka pagrindinė išvada, kad vertinant valstybės išteklių, nukreiptų į tam tikra sferą (pvz., paramą šeimoms) apimtį, būtina išnagrinėti tris esminius elementus. Tai:
•tiesioginės valstybės (biudžeto) išlaidos;
•mokesčių (dažniausiai pajamų) išlaidos;
•mokesčių administravimo išlaidos, kadangi kuo daugiau mokesčių struktūroje nukrypimų nuo normos, tuo sunkiau juos administruoti.
Pastarasis elementas tampa kertiniu, pasirenkant tiesioginę arba netiesioginę valstybės paramos formą.
Struktūrinės problemos yra kur kas gilesnės, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos susijusios su fundamentaliąja ekonomine problema – pasirinkimo problema. Kaip parinkti “geriausią” valstybės išlaidų programą? Jei gretinamos programos turi identiškus ar panašius tikslus ar jų adekvatus numatomas makroekonominis poveikis (augimui, infliacijai, mokėjimų balansui, lygybei ir t.t.), logiška būtų pasirinkti efektyvesnę naudos/sąnaudų atžvilgiu išlaidų kryptį/programą. Praktikoje, deja, jokios programos ar kryptys nėra visiškai sugretinamos ir todėl patartina vengti taikyti aklai bet kokius formalius normatyvus. Be to, grįžtant prie nacionalinių prioritetų kaip tam tikros atramos, priimant sprendimus dėl išlaidų klausimo, reikia atsižvelgti į šių prioritetų adekvatumą esamai situacijai šalyje ir pasaulyje bei perspektyvoms plačiąja prasme.
Neproduktyvių išlaidų identifikavimas yra pagrindas nustatant valstybės išlaidų struktūrą, bet pati ši sąvoka sunkiai apibrėžiama. Dėl pridengto šalies politinių tikslų iškaba asmeninės rentos siekimo gali būti priimti nuostolingi investiciniai projektai. Kitas pavojus gresia tada, kai dėl netinkamo programų tikslų apibrėžimo, nepakankamo ar nenuoseklaus jų vykdymo stebėjimo ir programų poveikio įvertinimo pernelyg vėlai atsiranda išlaidų nesubalansuotumo techninės pasekmės. “Prašauti pro šalį” galima todėl, kad labai sudėtinga nustatyti visuomeninių gėrybių paklausą, kurias paprastai gamina/teikia valstybė. Čia gali padėti ir ekonominiai tyrimai, ir “nekaltas eksperimentavimas” šiek tiek keičiant tarifus.
Galima išskirti šiuos išlaidų produktyvumo/efektyvumo tipus:
•neefektyvūs valstybinio sektoriaus mastai, kai valstybinis sektorius užsiima veikla, kurią nė kiek ne prasčiau gali atlikti privačios struktūros;
•išteklių paskirstymo neefektyvumas, kai valstybės teikiamos prekės ir paslaugos neatitinka socialinės gerovės funkcijos;
•gamybos neefektyvumas (kai pagal įdėtas sąnaudas nėra gaunama maksimali produkcijos gamybos apimtis);
•neefektyvumas makroekonomikos požiūriu (susijęs su valstybės išlaidų įtaka kitiems ekonominiams rodikliams, pvz., visiško užimtumo augimui).

Literatūra:

 Šiuolaikinė valstybė: vadovėlis. Kaunas, 1999 m. 569 p. ISBN 9986-13-712-8
Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014; 2002, Nr. 65-2629.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas // Valstybės žinios. 1990, Nr. 24-596; 2003, Nr. 117-5321.
Levišauskaitė K., Rūškys G. Valstybės finansai.- Kaunas: Vytauto Didžiojo leidykla, 2003.- 180 p.- ISBN 9955-530-91-X
Naraškevičiūtė V., Lakštutienė A. Valstybės finansai.- Kaunas: Technologija, 2003.- 72 p.- ISBN 9955-09-396-X

Kelio ženklai, eismo saugumas keliuose

ĮVADAS

Saugų eismą keliais veikia daug komponentų, kuriuos galima sutelkti į glaudžiai susijusią visumą, išskiriant keturias jos sudedamąsias dalis: eismo dalyvis, transporto priemonė, kelias ir aplinka. Šios sistemos sudedamąsias dalis galima veikti įvairiomis teisinėmis, administracinėmis, inžinerinėmis, švietėjiškomis priemonėmis, mokslo tiriamaisiais darbais. Visų šių sudedamųjų dalių įtaka saugiam eismui yra vienodai svarbi ir tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonomikos, valstybės skiriamų lėšų, gyventojų kultūros, jų saugaus eismo sampratos, valstybinių ir visuomeninių institucijų požiūrio sprendžiant eismo saugumo problemas.

Dėl sparčių automobilizacijos tempų ir didėjančio eismo intensyvumo vis sunkiau užtikrinti saugumą Lietuvos keliuose ir gatvėse. Saugaus eismo veiksnių aplinka sudėtinga ir daugialypė, todėl saugaus eismo problemos turi būti sprendžiamos visais valstybės lygiais – Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, savivaldybių institucijų, ūkio subjektų, visų eismo dalyvių.

Civilizacija be transporto priemonių jau sunkiai įsivaizduojama, todėl valstybės valdymo institucijų pareiga užtikrinti saugų eismą kuo efektyvesnėmis priemonėmis.

1. Kelio ženklai

Eismą organizuoti bei jo saugumą užtikrinti padeda kelio ženklai. Pagal tarptautinės konvencijos rekomendacijas numatytos septynios kelio ženklų grupės, kurių pavadinimas nurodo funkcinę ženklo paskirtį: 1) įspėjamieji, 2) pirmumo, 3) draudžiamieji, 4) nukreipiamieji, 5) informaciniai nurodomieji, 6) serviso ir 7) papildomos informacijos.

Įspėjamieji, informaciniai nurodomieji ir serviso ženklai informuoja apie kelio sąlygas ir įvairius objektus, esančius ant kelio ar arti jo. Draudžiamieji, nukreipiamieji ir pirmumo ženklai nurodo tam tikrus apribojimus, privalomus visiems ar tik kai kuriems eismo dalyviams.

Kad vairuotojui, važiuojančiam dideliu greičiu, būtų lengviau suvokti kelio ženklus, jie daromi skirtingos formos, didumo ir spalvos. Įspėjamieji ženklai dažniausiai yra trikampio, draudžiamieji ir nukreipiamieji − skritulio, informaciniai ir serviso − kvadrato arba stačiakampio formos, o pirmumo ženklai pagal teikiamos informacijos pobūdį − vienos iš šių formų.

Labai svarbu ir kelio ženklo spalva. Dauguma įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų turi baltą foną, o nukreipiamieji, informaciniai, nurodomieji ir serviso ženklai − mėlyną. Ženklų, kurie informuoja apie kelio kryptį gyvenviečių ar kitų objektų link, fonas pagal kelio, kuriuo vyksta eismas, kategoriją, būna skirtingos spalvos,− vairuotojui lengviau orientuotis pasirenkant, važiavimo maršrutą (žalio fono ženklų būna automagistralėse, balto − gyvenviečių keliuose, o mėlyno − visuose kituose keliuose).

Kelio ženklai gali būti apšviečiami išoriniu, vidiniu šviesos šaltiniu arba automobilio žibintais (šiuo atveju naudojami gerai atspindintys šviesą dažai). Kelio ženklų simboliai ir teikiama informacija dažniausiai nekeičiama − tokie ženklai vadinami nevaldomais. Valdomi kelio ženklai turi kelis pagal tam tikrą komandą keičiamus simbolius, bet visuomet veikia tik vienas.

Nepaisant klimato ir kitų sąlygų, kelio ženklai turi būti matomi bet kuriuo laiku. Pagal kelio ar gatvės reikšmę jų būna skirtingų matmenų. Ženklų pastatymo būdas bei sąlygos nurodomi specialiuose valstybiniuose standartuose.

Kelio ženklo vieta parenkama taip, kad vairuotojas, pastebėjęs jį, suspėtų suvokti teikiamos informacijos turinį ir pagal ženklo reikalavimus atlikti tam tikrus veiksmus. Įspėjamieji ženklai automobilių keliuose statomi 150…300 m nuo pavojingos vietos, o gyvenvietėse − 50…100 m. Kartais šiuos ženklus galima statyti ir toliau, tačiau tada kartu reikia pateikti ženklą nurodantį atstumą.

Visi serviso ženklai, taip pat dauguma informacinių nurodomųjų ženklų statomi ruožo, kuriame susidaro būdingos eismo sąlygos, pradžioje, arba prieš tą objektą, apie kurį šie ženklai informuoja. Tiktai krypties nuorodos, paisant eismo sąlygų, turi būti pastatytos 50…300 m atstumu iki sankryžos.

1.pav. Kelio ženklų statymo būdai

2.pav. Krypties nuorodų įrengimo būdai

Kelio ženklai statomi dešinėje pagal eismo kryptį kelio pusėje, o kairėje arba virš važiuojamosios juostos ženklai dubliuojami. Tačiau kairėje kelio pusėje kartais statomi ir pagrindiniai ženklai. Virš važiuojamosios dalies įrengiami ženklai, rodantys važiavimo kryptį atskirose eismo juostose.

Kelio ženklų, daromų iš lakštinio plieno, aliuminio ar plastmasės, paviršius turi gerai atspindėti šviesą, kad ženklo simbolį būtų galima matyti naktį. Šio tipo ženklai sudaryti iš pusiau sferinės stiklinės linzės elementų, nuo kurių šviesos srautas atsispindi ir grįžta atgal šviesos šaltinio link. Šviesos atspindžiui naudojama aliuminio folijos plėvelė, prie kurios skaidriais sintetiniais klijais priklijuota gausybė mažyčių stiklinių rutuliukų. Si šviesą atspindinti plėvelė atspari klimato veiksniams, ją patogu remontuoti, lengva priklijuoti prie ženklo paviršiaus.

Automobilių kelių ženklai tvirtinami ant specialių gelžbetoninių ar metalinių stovų (1 pav.). Krypties nuorodų skydai montuojami ant rėmo ar arkos formos atramų ir ant konsolinių stovų (2 pav.). Gyvenvietėse ženklai kabinami ant specialių lyno atotampų arba tvirtinami ant sieninių gembių.

1.1. Iš kelių ženklųir signalų konvencijos

Šioje Konvencijoje nustatytos sistemos kelio ženklai skirstomi į šias klases:

a) įspėjamieji ženklai: šie ženklai skirti įspėti eismo dalyvius apie pavojų kelyje ir nusakyti jo pobūdį;

b) nurodomieji ženklai: šie ženklai skirti pranešti eismo dalyviams apie specialius reikalavimus, apribojimus ar draudimus, kurių jie privalo laikytis; šie ženklai skirstomi taip:

i) pirmumo ženklai;

ii) draudžiamieji ar ribojamieji ženklai;

iii) privalomieji ženklai;

iv) specialūs nurodomieji ženklai;

c) informaciniai ženklai: šie ženklai skirti padėti eismo dalyviams orientuotis keliaujant arba teikti jiems kitokią naudingą informaciją; šie ženklai skirstomi taip:

i) informaciniai, įstaigų ar paslaugų ženklai;

ii) nukreipiamieji, vietovės ar kitokios informacijos ženklai;

išankstiniai nukreipiamieji ženklai;

nukreipiamieji ženklai;

kelių identifikavimo ženklai;

vietų identifikavimo ženklai;

patvirtinamieji ženklai;

nukreipiamieji ženklai;

iii) papildomos lentelės.

Ženklai statomi taip, kad vairuotojai, kuriems jie skirti, galėtų juos lengvai ir laiku atpažinti. Paprastai ženklai statomi eismo krypties kelio pusėje; tačiau juos galima kabinti ar pakartoti virš kelio važiuojamosios dalies. Eismo krypties kelio pusėje pastatytas ženklas pakartojamas virš kelio važiuojamosios dalies arba kitoje jos pusėje, jei dėl vietos sąlygų vairuotojai, kuriems ženklas skirtas, gali laiku jo nepamatyti.

Visi ženklai vairuotojams, kuriems jie skirti, galioja visoje eismui naudojamoje važiuojamojoje dalyje. Tačiau ženklai gali būti taikomi tik vienai ar kelioms važiuojamosios dalies eismo juostoms, kai šios pažymėtos išilginėmis ženklinimo linijomis.

Rekomenduojama, kad nacionaliniuose teisės aktuose būtų šios nuostatos:

a) ženklai statomi taip, kad netrukdytų transporto priemonių eismui važiuojamąja dalimi, o kai jie pastatyti kelio pakrašty, – kuo mažiau trukdytų pėstiesiems;

b) ženklų skydai yra tokių matmenų, kad ženklai būtų gerai matomi iš tolo ir kad artėjantys asmenys juos lengvai suprastų;

c) kiekvienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje nustatomi įspėjamųjų ir nurodomųjų ženklų (išskyrus specialius nurodomuosius ženklus) matmenų standartai. Paprastai kiekvieno tipo ženklai yra keturių dydžių: maži, vidutiniai, dideli ir labai dideli. Maži ženklai naudojami ten, kur sąlygos neleidžia naudoti vidutinio dydžio ženklų arba kur galimas tik lėtas eismas; be to, jie gali būti naudojami jau buvusiam ženklui pakartoti. Dideli ženklai naudojami labai plačiuose keliuose, kur leidžiamas didelis greitis. Labai dideli ženklai naudojami keliuose, kur leidžiamas labai didelis greitis, pavyzdžiui, automagistralėse.

Tam, kad kelio ženklai, svarbiausia įspėjamieji ir nurodomieji ženklai, išskyrus sustojimą ir stovėjimą apšviestose gyvenviečių gatvėse reglamentuojančius ženklus, būtų geriau matomi ar įskaitomi tamsiu paros metu, rekomenduojama nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti, kad ženklai turi būti apšviesti arba padengti šviesą atspindinčia medžiaga ar turėti šviesą atspindinčius įrenginius, tačiau tai turi neakinti eismo dalyvių.

Tam, kad ženklai būtų lengviau suprantami tarptautiniu mastu, šioje Konvencijoje nustatyta ženklų ir signalų sistema pagrįsta tuo, kad kiekvienos klasės ženklai turi būdingą formą bei spalvą ir, kur galima, naudojami ne užrašai, o grafiniai simboliai.

Jokios šios Konvencijos nuostatos nedraudžia stačiakampėje lentelėje žemiau ženklo arba stačiakampėje lentelėje, kurioje nurodytas ženklas, pridėti užrašą, padedantį suprasti ženklą; tokį užrašą galima dėti ir ant paties ženklo, jei tai netrukdo užrašo kalbos nesuprantantiems vairuotojams suprasti ženklą.

Įspėjamieji ženklai

Įspėjamieji ženklai – tai lygiakraštis trikampis, kurio viena kraštinė horizontali, o jai priešingas kampas nukreiptas į viršų; ženklo fonas baltas arba geltonas, o kraštai raudoni. Šių ženklų simboliai yra juodi arba tamsiai mėlyni, jeigu jų aprašyme nenurodyta kitaip.

Įprasto dydžio ženklo kraštinė – apytikriai 0,90 m ilgio; mažo modelio ženklo kraštinė – ne trumpesnė kaip 0,60 m.

Draudžiamieji ar ribojamieji ženklai

Draudžiamieji ir ribojamieji ženklai yra skritulio formos; ne gyvenvietėse statomų ženklų skersmuo – ne mažesnis kaip 0,60 m, o gyvenvietėse statomų ženklų skersmuo – ne mažesnis kaip 0,40 m.

Jeigu šių ženklų aprašyme nenurodyta kitaip, draudžiamieji ir ribojamieji ženklai yra balti arba geltoni su plačiu raudonu kraštu; simboliai ir užrašai, jei ant ženklo jų yra, yra juodi arba tamsiai mėlyni, o įžambūs dryžiai, jei jų yra, raudoni ir eina žemyn iš kairės į dešinę.

Privalomieji ženklai

Privalomieji ženklai yra skritulio formos, jų skersmuo ne mažesnis kaip 0,60 m ne gyvenvietėse ir ne mažesnis kaip 0,40 m gyvenvietėse. Tačiau kartu su šviesoforu ar ant stulpelių eismo saugumo salelėse galima naudoti ženklus, kurių skersmuo ne mažesnis kaip 0,30 m.

Jeigu kitaip nenumatyta, ženklai yra mėlyni, o simboliai balti arba šviesios spalvos; galimas ir kitas variantas – ženklai balti su raudonu krašteliu, o simboliai juodi.

Specialūs nurodomieji ženklai

Specialūs nurodomieji ženklai paprastai yra kvadrato ar stačiakampio formos, jų fonas mėlynas, o simboliai ar užrašai šviesūs, arba jų fonas yra šviesių spalvų su tamsiais simboliais ir užrašais.

Informaciniai ženklai, įstaigų ar paslaugų ženklai

Ženklų fonas mėlynas arba žalias; juose yra baltas arba geltonas stačiakampis su atitinkamu simboliu.

Ant mėlynos arba žalios juostos ženklo apatinėje dalyje balta spalva gali būti nurodytas atstumas iki atitinkamos paslaugos arba iki kelio, vedančio į paslaugos teikimo vietą. Šie ženklai taip pat gali būti pastatyti prie įvažiavimo į kelią, kuris veda į paslaugos teikimo vietą; tokiu atveju ženklo apatinėje mėlynoje ar žalioje dalyje gali būti baltos nukreipiamosios rodyklės. Simboliai ant šių ženklų yra juodi arba tamsiai mėlyni bei raudoni.

Nukreipiamieji, vietovės ir nurodomieji ženklai

Informaciniai ženklai paprastai yra stačiakampio formos; tačiau nukreipiamasis ženklas gali būti pasibaigiantis rodyklės smaigaliu prailgintas stačiakampis, kurio horizontalioji kraštinė yra ilgesnė.

Ant informacinių ženklų gali būti balti arba šviesūs simboliai ar užrašai ant tamsaus fono, arba tamsių spalvų simboliai ar užrašai ant balto ar šviesių spalvų fono; raudoną spalvą galima naudoti tik išimtiniais atvejais ir ji niekuomet neturi vyrauti.

Ant išankstinių nukreipiamųjų ir nukreipiamųjų ženklų automagistralėse bei keliuose, prilyginamuose automagistralėms, naudojami balti simboliai arba užrašai ant mėlyno ar žalio fono.

Specialūs nurodomieji ženklai

Šių lentelių fonas arba baltas, arba geltonas, o kraštelis juodas, tamsiai mėlynas arba raudonas, ir tokiu atveju atstumas arba kelio atkarpos ilgis rašomas juodais arba tamsiai mėlynais skaičiais; arba fonas gali būti juodas arba tamsiai mėlynas, o kraštelis baltas, geltonas ar raudonas, ir tokiu atveju atstumas arba kelio atkarpos ilgis rašomas baltais arba geltonais skaičiais.

Papildomos lentelės tvirtinamos ženklo apačioje.

Nurodomieji ženklai gali būti skiriami tik tam tikriems eismo dalyviams, parodant jų kategorijos simbolį.

2. Vertikalus ir horizontalus kelio ženklinimas

Ruošiant kelio važiuojamąją dalį, danga ir statiniai ženklinami linijomis, informuojančiomis vairuotojus ir pėsčiuosius apie eismo sąlygas. Horizontalusis ženklinimas — tai išilginės ir skersinės linijos, užrašai, rodyklės ir kt. Taip ženklinama patobulinta, platesnė kaip 6 m, danga, kai eismo intensyvumas didesnis kaip 1 000 aut/p. Vertikaliomis linijomis ženklinami kelio statiniai, atitvarai, keleivių stotelės ir kiti panašūs objektai, galintys sukelti pavojų eismui. Kelio ženklinimo linijos turi būti derinamos su kelio ženklais ir eismo reguliavimo priemonėmis. Horizontaliojo ženklinimo linijos dažomos balta spalva, kuri geriausiai matoma įvairiomis sąlygomis, tačiau transporto priemonių sustojimo ir stovėjimo apribojimų linijos dažomos geltona spalva. Vertikalusis ženklinimas būna baltos ir juodos spalvos derinys. Mūsų šalyje keliai ženklinami pagal tarptautinės kelio ženklų ir signalų konvencijos reikalavimus. Ženklinimo linijos būna ištisinės ir brūkšninės. Kelio ašis žymima brūkšnine linija, tačiau nepakankamo matomumo ruožuose, ant tiltų, sankryžų zonoje, kur negalima įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, kelio ašis žymima ištisine balta linija. Keturių ir daugiau važiavimo juostų automagistralėse priešpriešinių automobilių srautams atskirti žymimos dvi ištisinės linijos. Ištisinė linija prie važiuojamosios dalies briaunos padeda vairuotojui geriau orientuotis kelyje naktį.

Dviejų eismo juostų kelių įkalnių ruožuose, jeigu matomumas pakankamas, žymimos dvi linijos: ištisinė — nuo važiuojančių nuokalnėn pusės, o brūkšninė — nuo važiuojančių įkalnėnpusės. Šiuo atveju galimaaplenkti lėtai važiuojančius į įkalnę automobilius, tačiau, važiuojant nuokalnėn, užvažiuoti ant šių linijų draudžiama. Sankryžose ir prieigose prie jų dažytomis linijomis atskiriami priešpriešinių krypčių automobilių srautai, žymimos (krypties bei saugumo salelės, pėsčiųjų perėjos ir kt. Ant dangos taip pat gali būti pažymėtos rodyklės, rodančios eismo kryptį. Vertikaliojo ženklinimo linijos informuoja vairuotoją apie netoli kelio važiuojamosios dalies esančias tilto ar viaduko atramas, aptvaras, bordiūrus ir kt.

Ženklinama dažais, termoplastikais, spalvotu asfaltbetoniu bei cementbetoniu, metalinėmis bei keraminėmis plytelėmis ir kt. Ženklinimo medžiagos turi būti pigios, atsparios vandens ir atmosferos veiksnių poveikiui, gerai sukibti su kelio danga, gerai atspindėti šviesą, greitai džiūti. Kelių ženklinimo linijoms nužymėti plačiausiai vartojami specialūs dažai ir termoplastikai.

Kad kelių ženklinimo linijos būtų geriau matomos naktį, vartojamas maltas stiklas, stambus smėlis, keraminės nuolaužos, tačiau dažniausiai— stikliniai mikrorutuliukai. Šios medžiagos įmaišomos į dažus ar termoplastikus arba išberiamos ant jų paviršiaus. Taip paženklintos linijos gerai matomos apšvietus automobilio žibintams, jos gerai laikosi 3…4 metus. Priešpriešinio eismo juostoms atskirti kartais naudojami šviesą atspindintys smeigtukai, daromi iš metalo, grūdinto stiklo ar plastmasės. Jie įdedami į specialiai padary-tas įdubas dangoje arba prie jos priklijuojami epoksidiniais klijais.

2.1. Iš kelių ženklų ir signalų konvencijos

Važiuojamosios dalies ženklinimas (kelių ženklinimas) naudojamas, kai, kompetentingos institucijos nuomone, būtina reguliuoti eismą arba įspėti eismo dalyvius ar suteikti jiems informaciją. Ženklinimas gali būti naudojamas vienas arba kartu su kitais kelio ženklais ar signalais pastarųjų reikšmei akcentuoti arba patikslinti.

Ženklinimas šviesomis ar šviesą atspindinčiais įtaisais

Kiekviena Susitariančioji Šalis patvirtina tą pačią kelio važiuojamosios dalies kraštui pažymėti naudojamų šviesų arba šviesą atspindinčių įtaisų spalvą ar tą pačią spalvų sistemą visoje savo teritorijoje.

Bendrosios nuostatos

Kelio paviršius ženklinamas neslidžia medžiaga ir linijos neturėtų būti daugiau kaip 6 mm iškilusios virš kelio važiuojamosios dalies. Jei ženklinama iškilimais, gauburėliais ar panašiomis priemonėmis, jos neturi būti daugiau kaip 1,5 cm aukštesnės už kelio važiuojamosios dalies paviršių (arba jei gauburėliai atspindi šviesą – ne daugiau kaip 2,5 cm); toks ženklinimas turi atitikti eismo saugos reikalavimus.

Išilginis ženklinimas

Matmenys:

Išilginiam ženklinimui naudojamos ištisinės ar brūkšninės linijos turėtų būti ne siauresnės kaip 0,10 m.

Atstumas tarp dviejų greta einančių išilginių linijų (dviguba linija) turėtų būti nuo 0,10 m iki 0,18 m.

Brūkšninę liniją sudaro vienodo ilgio brūkšniai, vienas nuo kito atskirti vienodais tarpais. Nustatant brūkšnių ir tarpų ilgį, turėtų būti atsižvelgta į transporto priemonių greitį ženklinamoje kelio atkarpoje ar zonoje.

Ne gyvenvietėse brūkšninę liniją turėtų sudaryti brūkšniai, kurių ilgis nuo 2 m iki 10 m. Artėjimo linijos brūkšniai turėtų būti nuo dviejų iki trijų kartų ilgesni už tarpus.

Gyvenvietėse liniją sudarantys brūkšniai ir tarpai turėtų būti trumpesni negu ne gyvenvietėse. Brūkšniai gali būti sumažinti iki 1 m. Tačiau tam tikrose magistralinėse miestų gatvėse, kuriomis transporto priemonės važiuoja greitai, išilginio ženklinimo linijos gali būti tokios pat kaip ir ne gyvenvietėse.

Eismo juostų ženklinimas

Eismo juostos žymimos brūkšninėmis linijomis, ištisinėmis linijomis arba kitu tinkamu būdu.

Ne gyvenvietėse

Dvipusio eismo keliuose, turinčiuose dvi eismo juostas, važiuojamosios dalies vidurio linija ženklinama išilgine linija. Ji paprastai būna brūkšninė. Ištisinė linija šiam tikslui turėtų būti naudojama tik ypatingais atvejais.

Keliuose, turinčiuose tris eismo juostas, eismo juostos paprastai turėtų būti ženklinamos brūkšninėmis linijomis, jeigu matomumas geras. Ypatingais atvejais ir saugesnio eismo sumetimais galima naudoti ištisines arba brūkšnines linijas kartu su ištisinėmis linijomis.

Keliuose, turinčiuose daugiau kaip tris eismo juostas, dvi eismo kryptys turėtų būti atskiriamos viena ištisine linija arba dviem ištisinėm linijom, išskyrus atvejus, kai eismo kryptis centrinėse juostose gali būti pakeista. Be to, eismo juostos turėtų būti pažymėtos brūkšninėmis linijomis.

Gyvenvietėse

Gyvenvietėse nurodytos rekomendacijos taikomos dvipusio eismo gatvėse ir vienpusio eismo gatvėse, kuriose yra bent dvi eismo juostos.

Eismo juostos turėtų būti paženklintos ten, kur kelio plotis sumažėja dėl bortelių, saugumo salelių ar nukreipiamųjų salelių.

Artėjant prie didelių sankryžų (ypač reguliuojamų sankryžų), kur kelio pločio pakanka transporto priemonėms važiuoti dviem ar daugiau eilių, eismo juostos turėtų būti ženklinamos. Tokiais atvejais eismo juostas ženklinančias linijas galima papildyti rodyklėmis.

Kelio važiuojamosios dalies ribas žyminčios linijos

Pageidautina, kad kelio važiuojamosios dalies ribos būtų paženklintos ištisinėmis linijomis. Kartu su tokiomis linijomis galima naudoti iškilimus, gauburėlius ir šviesą atspindinčias priemones.

Skersinis ženklinimas

Bendrosios nuostatos:

Kadangi kelio važiuojamosios dalies ženklinimą vairuotojai mato tam tikru kampu, skersinės linijos yra platesnės už išilgines linijas.

Sustojimo linijos:

Mažiausias sustojimo linijos plotis – 0,20 m, o didžiausias plotis – 0,60 m. Rekomenduojamas 0,30 m plotis.

Vietas, kuriose vairuotojai privalo praleisti kitus eismo dalyvius, žyminčios linijos

Mažiausias šių linijų plotis – 0,20 m, o didžiausias plotis – 0,60 m (24 coliai); jei yra dvi linijos, tarpas tarp jų turi būti bent 0,30 m. Vietoj šios linijos galima naudoti ant kelio paviršiaus vienas šalia kito nubraižytus trikampius, kurių smaigaliai atsukti į vairuotoją, privalantį praleisti kitus eismo dalyvius. Šių trikampių pagrindas turėtų būti ne trumpesnis kaip 0,40 m ir ne ilgesnis kaip 0,60 m, o aukštis turėtų būti ne mažesnis kaip 0,60 m ir ne didesnis kaip 0,70 m.

Pėsčiųjų perėjos:

Tarpas tarp dryžių, žyminčių pėsčiųjų perėją, turėtų būti bent lygus dryžių pločiui ir ne daugiau kaip du kartus didesnis už jų plotį: dryžio ir tarpo plotis kartu sudėjus turėtų būti nuo 1 m iki 1,40 m. Rekomenduojama, kad mažiausias pėsčiųjų perėjų plotis būtų 2,5 m keliuose, kuriuose greitis ribojamas 60 km/h, ir 4 m keliuose, kuriuose leidžiamas didesnis greitis arba jis neribojamas.

Dviratininkų tako susikirtimas su keliu:

Dviratininkų tako susikirtimas su keliu ženklinamas dviem brūkšninėmis linijomis. Pageidautina, kad brūkšninę liniją sudarytų kvadratai (0,40-0,60) x (0,40-0,60) m. Atstumas tarp kvadratų turėtų būti 0,40-0,60 m. Perėjos plotis turėtų būti ne mažesnis kaip 1,80 m. Iškilimais ar gauburėliais ženklinti nerekomenduojama.

Kitos ženklinimo rūšys

Ženklinimas rodyklėmis:

Keliuose, kuriuose yra pakankamai eismo juostų prie sankryžos artėjančioms transporto priemonėms atskirti, eismo juostos, kuriomis turėtų važiuoti transporto priemonės, gali būti ženklinamos rodyklėmis ant kelio važiuojamosios dalies paviršiaus. Rodykles taip pat galima naudoti ir ant vienpusio eismo kelio eismo krypčiai patvirtinti. Rodyklės turėtų būti ne trumpesnės kaip 2 m. Jas galima papildyti užrašais ant kelio važiuojamosios dalies.

Ženklinimas užrašais:

Užrašus ant kelio važiuojamosios dalies galima naudoti eismui reguliuoti, eismo dalyviams įspėti arba jiems suteikti informacijos. Pageidautina, kad būtų rašomi arba vietovių pavadinimai, automagistralių numeriai, arba tarptautiniu mastu lengvai suprantami žodžiai (pavyzdžiui: „stop“, „bus“, „taxi“).

Raidės turėtų būti žymiai pailgintos eismo judėjimo kryptimi, nes artėjantys vairuotojai jas mato mažu kampu.

Kur artėjimo greitis yra didesnis kaip 50 km/h (30 mylių per valandą), raidžių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2,5 m.

Sustojimo ir stovėjimo reguliavimas:

Sustojimo ir stovėjimo apribojimus galima nurodyti paženklinant ant bortelių arba kelio važiuojamosios dalies. Stovėjimo aikštelės ribas galima pažymėti tam tikromis linijomis ant kelio važiuojamosios dalies.

3. Kelių atitvarai

Atitvarais atitveriami pavojingi kelių ruožai, kad vairuotojai butų informuojami apie kelio kryptį ir nenuvažiuotų nuo pylimų, pralaidų, tiltų bei viadukų, nepervažiuotų

skiriamosios juostos, neužvažiuotų ant stambiųkliūčių, taip pat būtų saugiau pėstiesiems. Atitvarai yra trijų rūšių: orientuojantieji, nukreipiantieji ir sulaikantieji.

Orientuojantieji atitvarai − dažniausiai šiai stulpeliai informuoja vairuotojus apie kelio kryptį pavojinguose ruožuose. Prie stulpelių, statomų dešinėje kelio pusėje, tvirtinama raudoną šviesą atspindinti plėvelė, o statomų kairėje pusėje— balta. Galima naudoti ir šviesą atspindinčius elementus iš stiklo ar plastiko. Vairuotojas naktį mato tik dvi skirtingos spalvos taškų linijas ir geriau orientuojasi kelyje. Stulpeliai statomi kelkraštyje 0,5 m atstumu nuo sankasos briaunos. Jie įkasami 50…70 cm į gruntą, o jų aukštis virš sankasos paviršiaus − apie 1 m.

I−III kategorijų kelių tiesiuose ruožuose orientuojantieji stulpeliai statomi ant aukštesnių kaip 2…3 m pylimų, 50 m atstumu vienas nuo kito, o kelyje, nutiestame per pelkes, šalia vandentėkmių bei kelio statinių zonoje − 10 m atstumu vienas nuo kito. Horizontalių kreivių ruožuose, jeigu juose kelias nutiestas aukštesniu kaip 1 m pylimu, stulpeliai statomi 5…25 m atstumu vienas nuo kito.

Orientuojantieji stulpeliai dažniausiai daromi iš gelžbetonio, tačiau, užvažiavus ant jų, labai apgadinamas automobilis, taip pat nepatogu valyti sniegą. Todėl šiuos stulpelius rekomenduojama daryti iš plastmasės.

Nukreipiantieji atitvarai − tai standūs gelžbetoniniai barjerai (3a pav.) ir parapetai (3d pav.), pusiau standžios plieninės ar lengvųjų metalų juostos (3b pav.) ir elastingi plieniniai lynai (3c pav.). Jie tvirtinami prie į gruntą įkaltų stulpų.

Nukreipiantieji atitvarai įrengiami išilgai kelio (kelkraštyje ties žemės sankasos briauna ar skiriamojoje juostoje), kad nevaldomas automobilis, atsitrenkęs į jas tam tikru kampu (mažesniu kaip 30°), nebūtų nublokštas į važiuojamąją dalį, neapvirstų, o slystu

pagal aptvarą tolygiai lėtėdamas. Nukreipiantieji atitvarai orientuoja vairuotoją pavojinguose kelių ruožuose. Nukreipiančiųjų atitvarų konstrukcija turi būti tokia, kad atsitrenkęs automobilis juos mažai sugadintų.

Standūs gelžbetoniniai atitvarai yra brangesni, nors, juos įrengus, sumažėja mirtinų atsitikimų. Jie mažai apgadinami, o išlaidos jų remontui nedidelės. Tačiau šie atitvarai neaukšti (apie 50 cm), todėl blogai sulaiko sunkvežimius, kurie atsitrenkę apvirsta, o lengvieji automobiliai kartais vėl nubloškiami į važiuojamąją dalį.

Vis plačiau pradedami naudoti plieninių ir lengvųjų metalų juostų atitvarai gerai akumuliuoja atsitrenkiančio automobilio kinetinę energiją ir nukreipia jį išilgai kelio, taip pat puikiai orientuoja vairuotojus apie kelio kryptį, tačiau jiems įrengti suvartojama daug metalo.

3.pav Nukreipiamieji atitvarai:

a − bajero tipo; b − plieno ir lengvųjų metalų juostų; c − plieninių lynų;

d − parapeto tipo

Įtemptieji plieniniai lynai, pritvirtinti prie daugelio atramų, atsitrenkusio automobilio smūgio jėgą pasikirsto ilgame atitvaro ruože, o automobilis elastingai nukreipiamas išilgai jo. Tačiau šio tipo atitvarai blogai matomi naktį bei rūke.

Sulaikantieji atitvarai įrengiami tam, kad absorbuotų atsitrenkusio automobilio kinetinę energiją ir apsaugotų vairuotoją bei keleivius. Jie gaminami iš kelių vienas už kito sustatytų tuščiavidurių polietileninių cilindrų, pripildytų smėlio ir druskos mišinio, kad žiemą smėlis nesušaltų. Atsitrenkęs automobilis sudaužo tokį atitvarą ir, nusinešdamas su savim tam tikrą smėlio masę, perduoda jam dalį kinetinės energijos.

4. Kelių apšvietimas

Nors naktį eismo intensyvumas bei važiavimo greitis sumažėja, tačiau avarijų būna ne mažiau kaip dieną. Svarbiausia šių avarijų priežastis yra ta, kad naktį žibintais apšviečiamas trumpesnis kelio ruožas, negu reikalingas mažiausias atstumas saugiai automobiliui sustabdyti prieš kliūtį. Atvažiuojančių priešpriešiais automobilių, žibintų šviesa akina vairuotojus ir dėl to įvyksta avarijos, kurių pasekmės labai sunkios. Todėl eismo saugumui padidinti kai kurie kelių ruožai apšviečiami.

Ištisai apšviečiamos automagistralės su skiriamąja juosta, kai eismo intensyvumas didesnis kaip 20 tūkst. aut/p, taip pat automagistralių ruožai gyvenvietėse, kai eismo intensyvumas didesnis kaip 10 000 aut/p, I ir II kategorijos automobilių kelių sankryžos su kitais keliais bei geležinkeliais. Apšviesti rekomenduojama ir ypač pavojingas eismo saugumo požiūriu zonas: autobusų stoteles gyvenvietėse, siaurus tiltus ir viadukus, degalinių teritoriją ir kt.

Šviesos šaltinio skleidžiamos šviesos srautas erdvėje sklinda netolygiai. Tokio srauto tankis apibūdinamas šviesos stiprumu I, kuris rodo šviesos srauto
ir erdvinio kampo
santykį. Tam tikro paviršiaus apšvietimo intensyvumas nustatomas apšvietimo dydžiu ir matuojamas liuksais. Tačiau žmogaus akis tiesiogiai suvokia ne šviesos srautą ar stiprumą, o apšvietimo ryškumą. Tam tikro paviršiaus
ryškumas
, žiūrint kampu
į šį paviršių, lygus šviesos stiprumo
ir šviečiančio šia kryptimi paviršiaus
santykiui ir matuojamas ryškumo vienetu kandela į m2:

Apšvietimo paviršiaus ryškumas priklauso nuo atspindžio koeficiento ar ryškumo koeficiento. Šviesos atspindžio koeficientas λ rodo atspindėto nuo tam tikro paviršiaus ir krentančio į šį paviršių šviesos srauto santykį (
). Apšvietimo ryškumo koeficientas
lygus tam tikro paviršiaus, nukreipto griežtai nustatyta kryptimi link šviesos šaltinio, ir tokia pat šviesa tolygiai apšviesto paviršiaus, kurio atspindžio koeficientas lygus vienetui, ryškumų santykiui.

Rekomenduojama, kad automagistralėse, intensyvaus eismo keliuose ir miesto tranzitinėse magistralėse dangos ryškumas būtų 2 cd/m2, o pagrindiniuose miesto keliuose ir intensyvaus eismo užmiesčio keliuose − 1 cd/m2. Vidutinis dangos ryškumas apšviečiamuose kelių ruožuose turi būti didesnis kaip 0,8 cd/m2.

Apšviestų pavojingų kelių zonų dangos ryškumas turi būti toks, kad vairuotojo akių adaptavimosi trukmė būtų trumpa ir nereikėtų papildomai apšviesti prieigų prie šių zonų.

Skirtingo eismo intensyvumo keliuose apšviečiamo dangos paviršiaus ryškumas bei apšvietimo tolygumas pagal važiuojamosios dalies plotį, t. y. didžiausio ir mažiausio ryškumo santykis, turi būti toks, kaip pateikta lentelėje.

Reikalingas kelio dangos apšvietimo ryškumas ir tolygumas

Apšvietimo rodikliai Eismo intensyvumas aut/h
>2 000 2 000…1 000 1 000…500 500..200
Vidutinis dangos apšvietimo ryškumas cd/m2 1 0,8 0,6 0,4
Apšvietimo tolygumas 3 : 1 3 : 1 5 : 1 5 : 1

Kad danga butų tolygiai apšviečiama, turi būti tam tikras šviestuvų aukščio ir horizontalaus atstumo tarp jų santykis. Mažiausias šviestuvo aukštis
nustatomas pagal jo lempų skleidžiamą šviesos srautą
ir rekomenduojamą dangos apšvietimo ryškumą
Keliamsirjų statiniams apšviesti šviestuvai tvirtinami ant specialių stiebų ar kabinami ant lynų, nutiestų tarp stulpų ar pastatų. Ant aukštų (15…40 m) stiebų šviestuvai dažniausiai kabinami didelėse aikštėse, autobusų stotyse ir kitose panašiose vietose. Įprasto aukščio (7…12 m) plieninės, aliumininės ar gelžbetoninės atramos naudojamos keliams apšviesti, o žemai (1…1,5 m) šviestuvai kartais kabinami prie tiltų turėklų.

Šviestuvai (4 pav.) turi būti įrengiami vienas nuo kito ne didesniu atstumu kaip 4−5 jų aukščiai. Kad būtų saugesnis eismas bei patogiau sniegą valyti, šviestuvų atramos statomos supiltose prie žemės sankasos grunto bermose arba kartais kelkraštyje (0,5 m atstumu nuo sankasos briaunos).

4. pav. Šviestuvų išdėstymo schemos

Dabar keliai ir gatvės apšviečiami joninėmis lempomis, kurios ekonomiškesnės, ilgesnė eksploatavimo trukmė bei didesnis šviesos našumas negu kaitrinių lempų. Didelėms aikštėms, sankryžoms, autobusų stotims apšviesti naudojamos galingos ksenono lempos, kurių skleidžiamo šviesos srauto spektras yra artimas saulės spektrui, taip pat ir halogeno lempos, kurių didelis šviesos našumas ir ilga eksploatavimo trukmė.

Kuo didesnis šviesos srauto atspindys nuo dangos paviršiaus, tuo mažesnės galios reikia apšvietimo šaltinių. Todėl cementbetonio dangoms apšviesti eikvojama mažiau energijos negu asfaltbetonio dangoms. Šioms dangoms rekomenduojama vartoti šviesią skaldą iš dirbtinių medžiagų (chalcedono, sinopalo, termolito ir kt.). Tokia danga būna ne tik šviesi, bet ir šiurkšti. Tačiau šios šviesios medžiagos dar gana brangios, todėl retai vartojamos ir tik labai intensyvaus eismo keliuose.

5. Šviesos signalizacija keliuose

Didėjant eismo intensyvumui pagrindiniame kelyje, įvažiuoti iš šalutinio kelio vis sunkiau. Laukdamas, kada bus galima įvažiuoti į sankryžą, vairuotojas priverstas gaišti daug laiko, todėl kartais jis įvažiuoja anksčiau, negu leidžiama pagal eismo saugumo sąlygas. Tokiose sankryžose susidaro transporto priemonių spūstis, būna avarijų. Eismo sąlygoms pagerinti automobilių srautai reguliuojami šviesoforais. Nors tokiu atveju padedama likviduoti sankryžose pavojingiausius konfliktinius taškus ir padidinamas eismo saugumas, bet automobilių spūstis susidaro pagrindiniame kelyje. Taigi eismą reguliuoti šviesoforais ne visada racionalu, todėl šis būdas taikomas tik ten, kur intensyvūs susikertantys srautai bei gausu avarijų.

Šviesoforus galima naudoti ties geležinkelių pervažomis, pakeliamaisiais tiltais, prieplaukomis, keltais, specialių tarnybų automobilių įvažiavimo į intensyvaus eismo kelius vietose, reversinėse eismo juostose (važiavimo kryptis keičiama priešinga linkme) bei visuomeninio transporto priemonių, pėsčiųjų ir dviračių eismui reguliuoti.

Šviesoforai klasifikuojami pagal paskirtį (transporto, pėsčiųjų), konstrukciją (vienos sekcijos, dviejų ar trijų sekcijų, trijų sekcijų su papildoma sekcija) ir pagal jų svarbą eismo reguliavimo procese (pagrindiniai, dubleriai). Šviesoforo signalai mūsų šalyje atitinka tarptautinės ženklų ir signalų konvencijos reikalavimus.

Labai dažnai naudojami šviesoforai (5 pav.) su skritulio formos ir 20 ar 30 cm skersmens signalais, išdėstytais vertikaliai (kartais ir horizontaliai). Šviesoforai su 30 cm skersmens signalais įrengiami magistraliniuose keliuose. Signalai būna trispalviai, o nuo viršaus žemyn (arba iš kairės į dešinę) jie išdėstomi taip: raudonas, geltonas, žalias.

5. pav. Kai kurių tipų šviesoforai eismui reguliuoti

Šviesoforą sudaro metalinis ar plastmasinis korpusas, dangtelis ir snapelis nuo saulės spindulių. Dangtelyje sumontuotas optinis įrenginys, kurį sudaro šviesos šaltinis, reflektorius ir spalvota linzė.

Šviesoforai tvirtinami ant specialių kolonėlių ar konsolinių atramų, ant gembių ar atotampų, pritvirtintų prie jau esančių atramų ar pastatų sienų ir 4,5…5,5 m virš važiuojamosios dalies arba 2…3 m aukštyje jos šone. Tokie, kuriais nereguliuojami į kairę sukančių automobilių srautai, įrengiami dešinėje kelio pusėje prieš sankryžą, su kairiojo posūkio sekcija − prieš sankryžą skiriamojoje juostoje ar saugumo salelėje, o jeigu šių kelio elementų nėra − gali būti ir dešinėje kelio pusėje.

6. Estetinis kelių apipavidalinimas

Kelių estetika ir jos reikšmė. Automobilių kelių estetika − puikaus kelio, harmoningai susieto su vietovės landšaftu, užtikrinančio eismo saugumą, patogumą bei komfortiškumą, važiuojant dideliu greičiu, suvokimas.

Keliu važiuojančio vairuotojo žvilgsnis slysta nuo vieno kelio ar aplinkos elemento prie kito, vairuotojas atmintyje fiksuoja šiems elementams būdingus požymius ir pagal šią informaciją suvokia kelią. Informacijos suvokimas susijęs su tam tikromis emocijomis. Jeigu informacijos srautas ypač gausus, vairuotojas nespėja jos suvokti ir jo darbingumas mažėja, tačiau, jeigu naujos informacijos yra nedaug, vairuotojo darbo sąlygos darosi monotoniškos, nuobodžios, jis greitai pavargsta, eismas darosi nesaugus. Tik kai yra tam tikras optimalus emocinės informacijos srautas, vairuotojas jaučia estetinį pasitenkinimą ir tai turi teigiamą reikšmę eismo saugumui. Taigi vairuotojui būtinai reikalingi tam tikri optimalūs estetiniai informacijos dirgikliai, stimuliuojantys kelio ir aplinkos elementų sukeliamas teigiamas emocijas.

Automobilių kelio estetinio apipavidalinimo tikslas yra vietovės landšafto, kelio, jo aplinkos (želdinių, poilsio, gražaus reginio aikštelių ir kt.), įrenginių (atitvarų, kelio ženklų ir kt.) bei statinių (tiltų, viadukų, kelio tarnybos bei techninio aptarnavimo pastatų ir kt.) vientiso komplekso, užtikrinančio eismo saugumą ir komfortiškumą, sukūrimas. Pralaidumo, eismo saugumo bei estetinius poreikius tenkinantys reikalavimai įgyvendinami kelią projektuojant, tiesiant ir eksploatuojant. Šis procesas turi būti vientisas ir nenutrūkstantis: kelią projektuojant bei tiesiant, įgyvendinamos konkrečios techninės priemonės, o eksploatuojant − išsaugomi priežiūros priemonėmis.

Estetinis kelių apipavidalinimas. Automobilių keliai − transporto arterijos, aptarnaujančios visą šalį. Jais naudojasi visi šalies gyventojai, todėl kelių eksploatacinės tarnybos padalinių naudojamos organizacinės priemonės turi garantuoti ne tik nepertraukiamą eismą, bet ir estetinę kelio kokybę.

Kelias turi būti ne tik susisiekimo objektas, bet ir vadovas vairuo-tojams ir keleiviams, rodantis, kaip ir per kokius miestus bei gyven-vietes važiuoti į reikiamą punktą, kokie atstumai iki jų, kokie įsidė-mėtini objektai ir vietos yra netoli kelio. Kelias savo ir pakelės stati-niais, pastatais bei įrenginiais turi būti mūsų liaudies ūkio laimėjimų propaguotojas bei agitatorius, taip pat estetiška zona, kuria važiuojant galima maloniai grožėtis aplinkos landšaftu ar, jeigu reikia, ir pailsėti.

Kelias estetiškai apipavidalinamas dviem etapais: pirmiausia kelio trasa harmoningai susiejama su pagrindiniais stambiais aplinkos landšafto elementais, po to estetiškai apipavidalinti pavieniai kelio ruožai derinami su mažomis aplinkos formomis. Antrojo etapo užda-vinius galima spręsti pritaikant kelią prie jau esančių pastatų, želdinių, vaizdingų aplinkos vietų arba sukuriant naują šių elementų derinį.

Kelias estetiškai apipavidalinamas pagal landšaftinio projektavimo bei optinio trasavimo principus sukuriant vientisą kelio ir aplinkos architektūrinę kompoziciją. Kelio ir aplinkos elementai dažniausiai stebimi važiuojant, todėl jų formų ritmas turi būti dinamiškas, jie turi vesti vairuotoją ir keleivius j tam tikrą tikslą, kuriuo dažniausiai būna miestai, kurortai, poilsio kompleksai ir kt. Važiuodami vairuotojai ir keleiviai sutelkia dėmesį į išsiskiriančios architektūros statinius ir pastatus ar kitus būdingus aplinkos elemen-tus, pagal kuriuos ir fiksuojami pravažiuoti kelio ruožai. Visi kelio statiniai bei pastatai turi būti ne tik susieti su aplinkos landšaftu, bet visame kelyje turi sudaryti vientisą architektūrinį ansamblį. Jeigu šie kelio architektūrinio ansamblio elementai sukelia teigiamas emocijas, tai kelias atrodo trumpesnis, kelionės tikslas pasiekiamas nepastebi-mai, mažiau pavargstama. Estetinį kelio vientisumą važiuojantys keliu geriausiai suvokia tik tuomet, kai jo elementų bei aplinkos formų sąsaja, jų subordinacija bei proporcijos tam tikrame kelio ruože (archi-tektūriniame baseine) ir visame kelyje yra pakankamai aiškūs ir logiški. Kelio ruože išskiriamas ryškus akcentas, kuris dominuoja šio landšafto fone (jais gali būti kelio statiniai, aptarnavimo kompleksai ar net nuorodų

stendai). Eliminuojant eismo sąlygų monotoniškumą, išryškinamos kiekvieno architektūrinio baseino ribos, kuriomis gali būti ne tik kelio išilginio profilio lūžiai, vertikalios kreivės, gyvenvietės, kelio posūkiai, bet ir dominuojantys landšafto akcentai.

Kelių estetinis apipavidalinimas glaudžiai susijęs su techniniais kelio ypatumais. Lygi be plyšių ar duobių kelio danga, ryškūs ženklai bei ženklinimo linijos, originalios nuorodos, sustiprinti kelkraščiai ne tik užtikrina saugų ir patogų eismą,bet keliuisuteikia ir gerą estetinį vaizdą. Išvengti duobių remonto dažniausiai nepavyksta, tačiau jas remontuoti reikia taikant racionalią technologiją (taisyklingų formų lopų struktūra ir spalva turi būti tapatinga kelio dangai), tada estetiniai nuostoliai būna mažiausi.

Taigi, jeigu kelias, jo statiniai ir pastatai kartu su želdiniais ir landšaftu sudaro vientisą kompozicinį ansamblį, kurio puikūs reginiai keleiviams ir vairuotojui sukelia malonias emocijas, kelio estetinis apipavidalinimas geras.

7. Aplinkos apsauga

Kelių apželdinimas. Kelių apželdinimo tikslas − sukurti vientisą kelio ir landšafto ansamblį, visapusiškai atskleidžiantį vietovės grožį; padidinti eismo saugumą, želdiniais optiškai orientuojant vairuotojus; atlikti žemių melioravimo funkcijas; sustiprinti nuošliaužų zonas, griovas; atnaujinti, tiesiant kelius, sunaikintus ar pažeistus želdinius ir kt.

Apželdinant kelią, išsaugomi kelio juostoje esantys želdiniai ir sodinami nauji ten, kur reikia paryškinti landšafto formą ar užmaskuoti kai kurias jo vietas, želdiniais sutvirtinami pylimų ar iškasų šlaitai. Kartais kai kurie želdiniai pašalinami, kad geriau matytųsi lankytinos ir vaizdingos vietos. Kelias, apsodintas pavieniais želdiniais ar jų grupėmis, nemonotoniškas, nesukelia monotoniškumo jausmo ir padeda aktyviau suvokti landšaftą, dėl to kelionės būna ne tik malonesnės ir įdomesnės, bet ir saugesnės.

Grupės želdinių, pasodintų prie kelio tose vietose, kurias norima išskirti iš bendro aplinkos peizažo, kad į jas būtų atkreiptas dėmesys (prie sankryžų, autobusų stotelių, nedidelių kelio posūkių), iš anksto vairuotojui signalizuoja apie būdingus kelio elementus, kartais net už matomumo zonos. Skiriamojoje juostoje pasodinti želdiniai, jeigu dėl jų nesusidaro sniego pusnys, apsaugo vairuotojus nuo sutinkamų auto-mobilių žibintų akinamų šviesų, taip pat sutrukdo įvažiuoti į priešin-gos krypties eismo juostas įvykus avarijai. Krūmai, pasodinti ant sankasos šlaitų ir šalikelėje, sulaiko automobilius, kurie nuvažiuoja nuo kelio, o želdiniai, augantys šalia kelio, apsaugo nuo šoninio vėjo.

Pakelės želdiniai, ypač lygumų rajonuose, apsaugo žemės ūkio laukus nuo vyraujančių vėjų, sudarydami palankias mikroklimato sąlygas šioje zonoje. Jie taip pat atlieka sanitarines bei higienines funkcijas, nes apsaugo pakelės gyvenvietes, poilsio aikšteles nuo triukšmo, dulkių, automobilių išmetamų kenksmingų dujų. Želdiniai išskiria daug deguonies, o kai kurių veislių medžiai — ir fitoncidus. Pušų giraitė prie kelio — ne tik būdingas gamtovaizdžio akcentas, bet ir nepakeičiamas aplinkos sanitaras ištisus metus.

Kai kurių veislių želdiniai (beržai, maumedžiai ir kt.) intensyviai išgarina gruntinį vandenį (iš vieno hektaro — iki 1…3,5 mln. kg drėgmės per metus, t. y. apie 20…70 % atmosferinių kritulių), todėl jie sėkmingai naudojami drėgnoms vietovėms nusausinti.

Nuošliaužų ir griovių šlaitams sustiprinti sodinami želdiniai, turintys galingas šaknis ir išgarinantys daug drėgmės (tuopos, akacijos ir kt.).

Kai kuriais atvejais želdinių alėjos prie kelio turi teigiamą reikšmę: jos gerai maskuoja aukštus pylimus lygumose (7 pav.), išryškina kelio trasą apsemiamuose upių slėniuose, gerai derinasi su tiksliomis geometrinėmis kanalų linijomis melioruojamuose plotuose. Medžių alėjos tinka priemiesčių zonos keliams apželdinti, nes miestuose jų tęsiniu tampa bulvarai. Kurortų bei poilsio zonų, kuriose dažniausiai vyrauja įvairiarūšės augalijos kompozicijos, kelių medžių alėjos, sukelia nusiraminimo, poilsio, bendravimo su aplinka emocijas.

Pakelės želdinius rekomenduojama formuoti ne tik iš skirtingo aukščio, bet ir iš įvairių rūšių medžių bei krūmų, kurių lapai ir žiedai skiriasi atspalviais, atsparūs išmetamoms automobilių dujoms, vėjui bei sniego dangai, nereiklūs gruntinėms sąlygoms. Geriausias kelio želdinių efektas gaunamas želdinių grupes keičiant pagal natūralias landšafto formas: kalvotoje žemės ūkio naudmenų zonoje tinka krūmai, upių slėniuose − aukštų medžių grupės, o prieigose prie gyvenviečių − medžių alėjos. Taip suformuoti želdiniai padeda aiškiau suvokti aplinką, sukelia teigiamas emocijas.

7. pav. Pylimo maskavimas aukštais medžiais lygumose

Apsaugos nuo triukšmo pylimai paprastai supilami iš statybos metu sukaupto arba atvežto iš kitur grunto. Apsauginiai pylimai paprastai supilami 10 – 20% aukštesni, negu numatyta projekte, tuo užtikrinant, kad projektinis pylimo aukštis bus išlaikytas visą eksploatavimo laiką ir nepakis dėl pylimo nestabilumo. Apsaugos nuo triukšmo pylimų techninė priežiūra apsiriboja želdinių priežiūra. Apželdintos triukšmo užtvaros – tai alternatyva apsaugos nuo triukšmo pylimams tose vietovėse kur nėra pakankamai vietos. Apželdintose triukšmo užtvarose augalai įkomponuojami užtvaros konstrukcijoje, vyniojasi užtvaros fasadine sienele iš kelio pusės arba driekiasi pro įstrižas kiaurymes užtvaros plokštėse. Apželdintos triukšmo užtvaros reikalauja daugiau priežiūros nei apsaugos nuo triukšmo pylimai, kadangi dažniausiai jos pastatomos arčiau kelio, kur sąlygos augalams augti yra blogesnės. (7.1 pav.)

7.1 pav. Apželdinta triukšmo mažinimo užtvara.

Anksčiau keliai, kad nebūtų užpustyti sniegu, būdavo apsodinami iš abiejų pusių medžių ir krūmų juostomis. Taip apsodintose vietose sulaikomas beveik visas pūgos nešamas sniegas. Želdinių juostos atstumas nuo kelio žemės sankasos briaunos turi būti pakankamas sulaikomam sniegui nusėsti. Želdiniams naudojami tiek lapuočių, tiek ir spygliuočių veislių medžiai ir krūmai, tačiau jų veislė turi atitikti rajono klimato ir dirvos sąlygas. Geriausiai sniegą sulaiko (iki 50…75 m3/m) eglaitės, sodinamos 20…30 m atstumu nuo kelio. Lapuočių medžių ir krūmų juostose užsilaiko kiek mažiau sniego − 25…30 m3/m. Šios juostos turi būti atitrauktos per 10…14 aukščių nuo kelio. Taigi sniegą sulaikančių želdinių juostos prie kelio užima labai plačius žemės ūkio naudmenų plotus ir dabar nenaudojamos.

Eksploatuojamų kelių aplinkos apsauga. Eksploatuojant kelius bei statinius, turi būti taikomos specialios aplinkos apsaugos priemonės, užtikrinančios saugų eismą ir ekologinę pusiausvyrą.

Vienas iš neigiamų automobilizacijos padarinių yra automobilių sukeliamas triukšmas, kuris vargina žmogų, gali būti net įvairių ligų sukėlėju, mažina dėmesį, verčia garsiau kalbėtis arba įtemptai klausytis, trukdo ilsėtis naktį. Automobilių sukeliamą triukšmą stengiamasi sumažinti − tobulinama jų konstrukcija bei reguliuojamas. Triukšmui mažinti supilami grunto pylimai, įrengiamos specialios sienos, galerijos ar net tuneliai, sodinamos želdinių juostos, kelias tiesiamas iškasoje ir kt. (7.2 pav.).

7.2 pav. Priemonės gyvenvietei apsaugoti nuo važiuojančių automobilių keliamo triukšmo:

a − kelias nutiestas iškasoje; b − garsą absorbuojančios užtvaros;

c − galerijos; d − tunelis; e − želdinių juostos; f − apsauginiai pylimai

7.1 Triukšmo mažinimo užtvarų rūšys

Medinės triukšmo mažinimo užtvaros

Medinės triukšmo mažinimo užtvaros turi būti projektuojamos pagal Lietuvoje galiojančius standartus. Medinės triukšmo mažinimo užtvaros patvarumas labai priklauso nuo medienos kokybės. Medinės užtvaros amžių galima prailginti pasirinkus slėginiu būdu konservantu apdorotą pjautinę medieną arba natūralią labai patvarią pjautinę medieną, tokią kaip europinio maumedžio šerdies medieną, vakarietiškąjį raudonąjį kedrą (angl. WRC) ir t.t. Patvarumui dar labiau padidinti vartojami dažai ir (arba) konservuojanti alyva. Dažai labiau išlaiko spalvą nei skaidri alyva, kuria apdorotas medis ilgainiui išblunka iki rusvos ar pilkšvos spalvos. Patvarumas gali būti padidintas tinkamai parenkant konstrukcines detales, pvz. vartojamos nerūdijančio ar galvanizuoto plieno tvirtinimo detalės ir t.t. Užtvaros paviršius turi būti valomas, o augalai karpomi mažiausiai kartą per metus. Apsauginis medžio apdorojimas turi būti atliekamas reguliariai, kas 5 – 7 metus, priklausomai nuo medžio rūšies ir aplinkos poveikio. Projekte turi būti įvertinta, kad remontuojant užtvarą, reikės naujų detalių (7.1.1 pav.).

7.1.1 pav. Vizualiajam poveikiui sukurti panaudotas dažytas ir nedažytas medis.

Betoninės triukšmo mažinimo užtvaros

Betoninės triukšmo mažinimo užtvaros turi būti projektuojamos pagal Lietuvoje galiojančius standartus. Betonas yra viena iš patvariausiųmedžiagų, naudojamųdaugeliui greitkelio kelio, įskaitant triukšmo užtvaras. Pageidaujamas ilgaamžiškumas pasiekiamas pasirenkant tankų betoną be šarminių kvarco medžiagų priemaišų su būtinu armatūros kiekiu. Armatūros kiekis priklauso nuo betoninės sienelės konstrukcijos. Minimalus sienelės storis turėtų būti 12 mm. Triukšmo užtvarų gaminimas vietoje taikomas retai, nes tam reikia ilgo statybos laikotarpio. Paprastai jos užsakomos iš anksto norimų gabaritų, pakankamo stiprumo ir estetiškos. Atsarginės plokštės ir detalės turėtų būti gaminamos to paties gamintojo ir laikomos techninę priežiūrą vykdančios organizacijos sandėliuose. Paviršius turėtų būti valomas, o augalai karpomi mažiausiai kartą per metus. Reikėtų pagalvoti apie galimybę padengti statinį apsaugine danga nuo nepageidaujamų užrašų ( 7.1.2 Pav).

7.1.2 pav. Betoninė užtvara absorbuojančiu triukšmą paviršiumi.

Permatomos triukšmo mažinimo užtvaros

Permatomos triukšmo mažinimo užtvaros paprastai statomos iš grūdinto stiklo, organinio stiklo ar polikarbonato plokščių. Stiklo ir organinio stiklo plokštes galima sudaužyti ir todėl tokios užtvaros neturėtų būti statomos ant tiltų ar kitose pavojingose vietose, kuriose duženos gali sužeisti žmones. Iš organinio stiklo ar polikarbonato pagamintos plokštės yra brangesnės nei stiklinės. Jos sunkiau dūžta. Yra apskaičiuota, kad daugeliu atveju bendrosios plastikinių plokščių išlaidos yra mažesnės nei stiklinių. Reikiamų matmenų permatomos plokštės bei jų tvirtinimo elementai dažnai yra vienetiniai ir todėl iškyla sunkumų su atsarginėmis detalėmis. Atsargines plokštes turėtų pagaminti tas pats gamintojas ir jos paprastai laikomos techninę priežiūrą vykdančios organizacijos sandėliuose. Kad permatomos plokštės išliktų skaidrios, jos turi būti nuolat plaunamos ir poliruojamos. Permatomos plokštės turėtų būti dengiamos ultravioletiniams spinduliams ir kitiems agresyviems poveikiams atsparia danga (7.1.3 pav. ).

7.1.3 pav. Permatomos triukšmo užtvaros neužstoja vaizdo.

Kitų medžiagų triukšmo mažinimo užtvaros

Triukšmo mažinimo užtvaros taip pat gaminamos iš aliuminio, nerūdijančio plieno, asbestinio cemento, plytų ir perdirbtų gumos atliekų. Šių tipų triukšmo mažinimo užtvaos taip pat dažnai yra vienetinės, todėl reikėtų sukaupti jų konstrukcinių detalių atsargas. Techninė priežiūra yra panaši, kaip ir betoninių ar plieninių užtvarų (7.4 pav.)

7. 1.4 pav. Triukšmo mažinimo užtvara iš aliuminio ir polikarbonato plokščių.

7.2 Kitos triukšmo mažinimo priemonės

Dėl automobilio ratų ir kelio dangos sąveikos triukšmo lygis priklauso nuo važiavimo greičio, dangos šiurkštumo ir kt. Pavyzdžiui, automobilių, važiuojančių 100 km/h greičiu, padangų sukeliamas triukšmas yra 16 kartų didesnis negu važiuojant 50 km/h. Todėl, apribojus važiavimo greitį, galima išvengti triukšmo žalingo poveikio. Didinant kelio dangos šiurkštumą, didėja ir automobilių padangų sukeliamas triukšmas. Tiesiant kelius per gyvenvietes ar šalia jų, rekomenduojama į asfalto mišinius dėti gumos granulių − sumažėja ne tik padangų keliamas triukšmas, bet ir padidėja dangos atsparumas šalčiui bei deformacijoms, ji mažiau dyla. Gyvenvietėse nerekomenduojama tiesti kelių su cementbetonio danga, nes, važiuojant, per tokios dangos skersinius pjūvius, susidaro ypač pavojingi žmogui infragarso virpesiai.

Su keliu besiliečiančių padangų keliamą triukšmą įtakoja padangų rūšis ir kelio dangos tipas. Pagrindiniai įtakojantys faktoriai yra:

Siauros padangos kelia mažesnį triukšmą;

Minkštesnės padangos kelia mažesnį triukšmą.

Paskutinieji tyrimai parodė, kad tos pačios rūšies, bet skirtingų gamintojų padangų keliamas triukšmas gali svyruoti 8 dB

Kelio aplinka užteršiama automobilių išmetamomis dujomis, kuriose yra daug kenksmingų medžiagų (anglies oksido, švino junginių, angliavandenilių). Teršimo laipsnis priklauso nuo eismo intensyvumo bei sudėties, važiavimo greičio, metų ir paros laiko, vietovės pobūdžio, klimato sąlygų bei teritorijos užstatymo. Svarbu nuolat tobulinti automobilių variklių konstrukciją bei eismo organizavimo metodus, apriboti angliavandenilių, azoto bei anglies oksidų kiekį išmetamose dujose, želdinius taip sodinti, kad keliai geriau vėdintųsi.

Keliuose su pereinamojo ir žemesnio tipo danga, važiuojant transporto priemonėmis, susidaro daug dulkių, o šios, pasklisdamos į žemės ūkio laukus, mažina derlingumą, kenkia žmonėms ir gyvuliams, gali būti avarijų priežastimi. Paprasčiausias būdas − laistymas vandeniu. Efektyvesnis būdas − kelio dangos apdorojimas organinėmis rišamosiomis medžiagomis. Taigi net ir vietinės reikšmės keliai gyvenvietėse turėtų būti su patobulinta lengvesnio tipo danga.

Remontuojant kelius, skystas organines rišamąsias medžiagas reikia rūpestingai naudoti saugant, kad jos nepatektų į kelio griovius, vandens baseinus, ant želdinių. Asfaltbetonio gamyklose, kuriose asfalto mišiniai ruošiami dangų remontui, racionalu naudoti dujų kuru šildomus džiovinimo būgnų hermetiškus katilus, dulkes ir suodžius surinkti dviejų pakopų valymo įrenginiuose.

Aplinka teršiama barstant apledėjusius kelius chloridų tirpalais, taip pat dylančios kelio dangos bei automobilių korozijos produktais, tepalais ir kt. Šios medžiagos kartu su kritulių vandeniu nuteka nuo kelio ir įsigeria į gruntą ar patenka į atvirus vandens baseinus. Dalį šių medžiagų neutralizuoja gruntas, kai kurias suskaido mikrobai, o dar kitos prasiskiedžia. Kad likusieji chloridai nekenktų, želdinius reikia sodinti toliau kaip 9 m nuo kelio važiuojamosios dalies, griežtai normuoti vartojamų druskų kiekį, sodinti druskoms atsparius želdinius (tuopas, gluosnius ir kt.).

Be to, rekomenduojama į chloridus dėti specialių reagentų, kurie sumažina agresyvų chloridų poveikį, net stimuliuoja želdinių augimą. Neigiama chloridų įtaka pakelės želdiniams smarkiai sumažinama nuleidžiant vandenį grioviais, kurių skerspjūvis ir išilginis nuolydis turi būti pakankami, kad vanduo neužsilaikydamas tekėtų į vietovės žemumas.

Intensyviai vandens baseinai užteršiami vandenimis, nutekančiais nuo automobilių stovėjimo aikštelių bei plovyklų, techninio aptarnavimo stočių bei kelio eksploatacinės tarnybos pastatų kompleksų, nes jų dangų plotai dideli, o užterštumas labai koncentruotas. Šiems vandenims valyti reikia įrengti purvo rinktuvus ir nusodintuvus.

Dažnai pakelės aplinka, o ypač miškai, teršiami šiukšlėmis ir atliekomis, kai nėra pakankamai turistams ir keleiviams skirtų gerai įrengtų poilsio aikštelių. Taigi, įrengus optimaliais atstumais kempingus, aptarnavimo stotis, restoranus, valgyklas, gerai sutvarkytas poilsio aikšteles (su visais sanitariniais įrenginiais), labiau tausojama aplinka.

IŠVADOS

Diegiamų kelių eismo saugumo gerinimo priemonių tikslas – sumažinti autoavarijų riziką ir pasekmes. Šių priemonių įgyvendinimas ir diegimas tiesiogiai turi įtakos šalies avaringumo rodikliams, kurie parodo valstybės veiklos rezultatus saugaus eismo užtikrinimo srityje.

Siekiant pagerinti kelių eismo saugumo situaciją, būtina įvertinti visos transporto sistemos sąveiką, t. y. kaip vienas kitą veikia, eismo dalyvis, automobilis, kelias, aplinka. Remiantis šia sąveika galima išskirti priemones, turinčias didžiausią įtaką eismo saugumo gerinimui: saugų eismą reglamentuojantys teisės aktai; švietėjiškos priemonės; inžinierinės kelių eismo saugumo gerinimo priemonės; transporto priemonių būklės gerinimo priemonės. Efektyvus saugaus eismo reglamentavimas – vienas svarbiausių veiksnių siekiant užtikrinti saugų eismą. Patirtis parodė, kad didžiulę naudą duoda eismo dalyvių mokymas: aiškinimas visuomenei apie saugaus eismo problemas; eismo įvykių nelaimių analizės ir komentarų skelbimas; informacijos apie kelių būklę ir juose vykdomus kelių remonto bei kitus darbus skelbimas. Gerinant eismo sąlygas būtina atsižvelgti, kur kelias yra miesto ribose ar užmiestyje. Siekiant apsaugoti eismo dalyvius, kelyje būtina sukurti saugią aplinką.

LITERATŪRA

BAUBLYS Adolfas, VASILIAUSKAS VASILIS Aidas. Transporto infrastruktūra. Vilnius 2005.

http:\\ www.tkti.lt

http:\\ www.durisol.com

Bendrojo kainų lygio kilimas (Infliacija)

ĮVADAS

Ekonomika yra labai platus mokslas, apibūdinant kurį daugelis mokslininkų parinkdavo savo, vis naujus žodžius. Mes priminsime tik tiek, kad ekonomikoje galima išskirti du skyrius – mikro- ir makroekonomika. Mus, žinoma, dabar domina tik antrasis. Makroekonomika – tai mokslas, tiriantis šalies ekonomikos funkcionavimą, tokius reiškinius, kaip nedarbas, BVP, BNP, infliacija, agreguota pasiūla ir paklausa.

Šiame referate mes nagrinėsime infliaciją Pabaltijo respublikose 2004 m. Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Išsamiau su teorija galėsite susipažinti tam skirtame skyriuje, o dabar leiskite trumpai pristatyti jums šito referato turinį:

Pirmoje, teorinėje dalyje, išsamiai apžvelgiami bendrieji ekonomikos, makroekonomikos, bei infliacijos reiškiniai. Šiai daliai parengi buvo naudotasi įvairiais informacijos šaltiniais: makroekonomikos paskaitų medžiaga, mokslinė literatūra ir internetas.

Antroje dalyje susipažinsite su 1990-2003 m. infliacija Lietuvoje, jos priežastimis ir pasekmėmis. Kiek prisimenate, Lietuva 1990 m. išstojo iš TSRS ir jai tai buvo sunkūs laikai. Susidurta su didžiule infliacija, dingo pasitikėjimas piniginiu vienetu ir pan. Toliau kiekvienais metais situacija šalies viduje gerėjo, infliacijos lygis nukrito iki priimtino.

Trečioje, palyginamojoje dalyje, nagrinėjame jau ne tik Lietuvą, bet ir kitas Baltijos regiono šalis – Latviją ir Estiją. Tačiau čia analizė koncentruosis tik apie 2004 metus. Palyginsime šių trijų šalių praeitų metų ekonominę padėtį, sužinosime, kaip ekonominis gyvenimas Lietuvoje skiriasi (ir į kurią pusę) nuo kitų mūsų regiono šalių.

Paskutinėje dalyje apžvelgsime 2005 m. I pusmečio šalies ekonomikos vystymąsi bei ateities prognozes. Ateities numatyme didžiausias dėmesys bus skiriamas Lietuvos galimybėms atitikti Mastrichto sutartyje numatytą infliacijos kriterijų. Tai būtina sąlyga norint artimiausiu laiku šalyje įvesti bendrą Europos valiutą – eurą.

1. INFLIACIJA

Infliacija – (lot. „inflatio“) – išsipūtimas. Ekonomikoje šis terminas reiškia pinigų nuvertėjimą, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Bet infliacija nėra bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba sumažėti.

Toks reiškinys kaip infliacija atsirado XIX a. antroje pusėje. Jos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista labai daug popierinių pinigų.

Kainų kilimas žmonėms pažįstamas jau nuo seniausių laikų, tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 m., todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. XX a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Senais laikais infliacija dažniausiai būdavo siejama su įvairiomis negandomis: karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis nesėkmėmis. Dažnai ir epidemijos turėdavo didelę įtaką.

Šiais laikais infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų.

Nagrinėjant infliaciją, būtina paminėti ir apie pastaraisiais metais vis dažniau minimą infliacijos priešingybę – defliaciją (lot.“deflatio“).

Defliacija, verčiant iš lotynų kalbos, reiškia “nupūsti”. Ekonominis terminas apibūdina bendrąjį visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. Ji gali būti dviejų dalių:

Tikroji, technologinė;

„Piktoji“, monetarinė.

1.1. Infliacijos formos

Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir pan.

Pagal vietą:

Lokalinė- pasireiškianti atskirose šalyse;

Pasaulinė – apimanti visas šalis arba šalių grupes.

Anksčiau infliacija būdavo vietinė ir trukdavo neilgai. Ji pasibaigdavo pinigų reformomis. Dabar infliacija – pasaulinė.

Pagal reiškimosi pobūdį:

Atvira – pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje.

Paslėpta – atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Kainos gali formaliai išlikti nepakitusios arba didėti ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai.

Paslėpta infliacija buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais, dėl ko dažniausiai didėja deficito mastai. Taip pat paslėpta infliacija pasireiškia tada, kai kainų kilimas dirbtiniai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mastą arba intensyvumą:

Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija,kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7% per metus.

Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kanų kilimas tada gali siekti 25-30%. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija – infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis ekonomisto Filipo Keigeno apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kanų kilimo tempai viršija 50% per mėnesį. Tai nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX a. pab. žinoma tik penkiolika jos atvejų. Įdomiausia yra tai, kad visi tie penkiolika istorijoje žinomų infliacijos atvejų pasireiškė būtent XX a.

1.2. Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas ne visada yra labai lengvas ir paprastas dalykas. Tai yra sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija – visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ekonomistai ją kartasi lygina su temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis. Kaip ir temperatūra, infliacija yra įvairių veiksnių pasekmė.

Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos sąveikos modelį, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.

Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija, vadinama kaštų infliacija.

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.

1.3. Infliacijos pasekmės

Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. O kartais ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Kai kurių ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3% per metus) yra netgi naudingi.

Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriška matomos.

Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukta, numatyta, ar netikėta.

2. INFLIACIJA LIETUVOJE 1990-2003 METAIS

1990 metų kovo 11 dieną Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Tačiau nedaug kam žinoma, jog Lietuvos bankas buvo įkurtas 10 dienų anksčiau – 1990 metų kovo 1-ąją. Dėl šių priežasčių kalbėti apie infliaciją galima pradėti tik nuo 1990-ųjų. Iki tol šalis gyveno planinės ekonomikos sąlygomis, taigi infliacijos kaip reiškinio, susijusio su kainų didėjimu, nebuvo apskritai. Tačiau buvo juntama vadinamoji paslėpta infliacija, pasireiškianti prekių trūkumu – deficitu.

Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija šalyje siekė apie 9%. Tiksliai įvardyti kainų pokyčio 1990-aisiais negalima dėl paprastos priežasties – šalyje, krečiamoje permainų, nebuvo nei institucijos, nei parengtos metodologijos, kaip jį apskaičiuoti.

Todėl išsamesnė ir labiau pagrįsta infliacijos analizė galima tik nuo vėlesnių metų.

1991-aisias metais Lietuva išgyveno tai, ką paprastai tenka išgyventi visoms santvarką keičiančioms valstybėms. Metinis infliacijos lygis pasiekė neregėtą lygį – 383%. Siekiant užtikrinti gyventojams bent tam tikrą perkamąją galią, 1991-ųjų vasarą Lietuvos bankas į apyvartą išleido bendruosius talonus, kurie buvo naudojami kartu su rubliais įsigyjant didelės paklausos pramonines prekes. Jų nereikėtų painioti su rublių pakaitalais, laikinais pinigais – talonais, kurie į apyvartą išleisti 1992-ųjų gegužės 1-ąją. Iš pradžių pastarieji cirkuliavo kartu su rubliais, o nuo 1992-ųjų spalio 1 d. tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone.

1992 metai tapo rekordiniais infliacijos tempų prasme. Kainos Lietuvoje per metus padidėjo 12,5 karto. Tokios hiperinfliacijos pagrindinė priežastis – perdidelis pinigų kiekisšalyje, kurioje realaus produkto buvo sukuriama keletą kartų mažiau, nei prieš metus-dvejus, tuo tarpu pinigų kiekis liko nepakitęs.

1993 metų birželio 14 d. Lito komitetas nusprendė birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionalinę valiutą – litą. Įvedus litą jau liepą mėnesinis infliacijos lygis smuko iki 0,7%, tuo tarpu balandį jis buvo 25%. Tačiau toks kainų lygio stabilizavimasis antroje metų pusėje neišgelbėjo metinio infliacijos lygio rodiklio, kuris gruodžio mėnesį siekė 189%.

Tolimesni metai, nuo 1994 iki 1999, nuteikė optimistiškai. Kainų lygio augimas sparčiai mažėjo ir 1999 tesudarė 0,3%.

2000-ieji ir 2001-ieji metai infliacijos tempų prasme atitiko tam tikrą teorinį etaloną, kuomet kainos kasmet vidutiniškai augo atitinkamai 1,4% ir 2%.

Tačiau sekantys, 2002-ieji ir 2003-ieji atnešė tokių naujovių, kokių Lietuva apskritai nebuvo mačiusi per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kainos šiais metais sumažėjo atitinkamai 1,2% ir 1,3%.

Defliacija buvo signalas, rodantis, kad smarkiai augant bendrajam vidaus produktui (6,8% 2002 metais ir 10,5% 2003 metais) rinkoje nebeužtenka pinigų, kurie užtikrina normalų mainų prekėmis procesą.

Kita vertus, negalima ignoruoti konkurencijos. XXI amžiaus pradžia Lietuvos gamintojams nebuvo itin palankus metas. Išaugusi kova dėl pirkėjo, ypač vartojimo prekių rinkose, vertė įmones mažinti kainas, atsisakyti viršpelnių, būdingų pirmąjį nepriklausomos, tačiau dar nenusistovėjusios, ekonomikos dešimtmetį.

Tokie infliacijos tempai lydėjo Lietuvos ekonomiką 1990-2003 metais. Pergyvenusi hiperinfliaciją, taip pat defliacijos tarpsnį, ekonomika įžengė į naują, su Europos ekonomika glaudžiai susijusį laikotarpį. 4-ajame darbo skyriuje bus išsamiai nagrinėjami kainų indekso pokyčiai Lietuvoje 2004 metais.

1 grafikas. Infliacija Lietuvoje 1990-2003 metais.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, http://www.std.lt; Lietuvos bankas, http://www.lb.lt

3. MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI LIETUVOJE, LATVIJOJE IR ESTIJOJE 2004 METAIS

2004 metai šių trijų pabaltijo respublikų istorijoje tapo bene svarbiausiais po nepriklausomybės atkūrimo. 2004 metų gegužės pirmąją jos įstojo į Europos Sąjungą. Politinis šio žingsnio aspektas toli gražu nėra vienintelis. Ekonominiu požiūriu šalys taip pat įžengė į kokybiškai naują etapą. Toliau nagrinėsime makroekonominius rodiklius 2004 metais visose trijose šalyse, ieškosime jų priežasčių bei bandysime pateikti vertinimus.

3.1. Infliacijos tempai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais

Į 2004 metus Lietuva įžengė daugiau nei 1% sumažėjusiomis kainomis, palyginus su 2003 metų sausio mėnesiu. Turint omenyje, kad 2003 metais Lietuvoje buvo užfiksuota 1,3% metinė defliacija, tokia naujų metų pradžia neatrodė netikėta, tačiau tuo pačiu vertė sunerimti ir ieškoti situacijos priežasčių.

2 grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m. (palyginti su praėjusių metų atitinkamu mėnesiu, proc.)

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Statistikos departamento duomenimis, pagrindinė defliacijos priežastis buvo net 12,2% atpigusios ryšių grupės paslaugos, 3,8% atpigusi medicininė priežiūra , taip pat 3,6% atpigę būsto apstatymo ir namų apyvokos prekės. Šių prekių, ypatingai ryšių grupės paslaugų kainų kritimą, be abejo, sąlygojo įtempta konkurencinė situacija rinkoje.

Defliacinė situacija šalyje laikėsi iki pat balandžio mėnesio.

Latvija, 2003 metus pabaigusi su 3,6% infliacija, naujuosius pasitiko stabiliai augančiomis kainomis, kurios iki balandžio mėnesio didėjo gan tolygiu, tačiau nerimą keliančiu, apie 1% per mėnesį, tempu.

Estijoje 2003 buvo užfiksuota 1.1% infliacija, kuri pirmą 2004 metų ketvirtį palaipsniui mažėjo iki 0.4% balandį.

Taigi, „Baltijos tigrų“ infliacijos tempai pirmus keturis mėnesius tam tikra prasme atkartojo 2003 metų tendencijas: Lietuvoje vyravo defliacija, Estijos vartotojų kainos praktiškai nekito, Latvija stebėjo stabiliai kylančias kainas.

3 grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m. (palyginti su praėjusiu mėnesiu, proc.)

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Tačiau šią gan ramią situaciją sujaukė paskelbtas gegužės mėnesio metinės infliacijos rodiklis.

Lietuva gegužės mėnesį ištrūko iš defliacijos gniaužtų su 1% metinės infliacijos rodikliu.

Estijoje kainų šuolis gegužę buvo didžiausias ir siekė 3,3 procentinio punkto. Metinė infliacija gegužę Estijoje – 3,7%.

Latvijoje, nors kainų šuolis taip pat buvo stebimas, visgi buvo amortizuotas iš anksčiau sukilusio kainų lygio ir buvo mažiausias tarp kaimynių – 1,2%.

Ieškoti šio kainų padidėjimo priežasčių toli nereikia. Tai – įstojimo į Europos Sąjungą rezultatas. Tačiau svarbu pastebėti, kad kainų augimą būtent gegužės mėnesį didele dalimi lėmė psichologiniai, emociniai, o ne racionalūs, veiksniai.

Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo gyventojų elgesys artėjant gegužės pirmajai, kuomet nuo parduotuvių lentynų buvo šluote šluojama druska ir kiti ilgai negendantys produktai.

Neprieštaraudama ekonomikos dėsniams, situacija po kainų šuolio gegužės mėnesį, tolesniais mėnesiais koregavosi ir rugpjūčio mėnesį visose trijose šalyse užfiksuota 0,1-0,4% defliacija.

2004 metus Lietuva baigė su su 2,9% metine infliacija, Latvija – 7,3%, Estija – 5%. Taigi, situacija per metus pasikeitė taisyklingai ir labai proporcingai: Lietuvoje defliaciją pakeitė nedidelė infliacija, Estijoje praktiškai nulinę infliaciją – kiek didesnis kainų padidėjimas, tuo tarpu Latvija susidūrė su gana rimtomis kainų lygio augimo problemomis.

Lietuvoje, kaip bebūtų keista, 2004-aisiais labiausiai brango sveikatos priežiūros paslaugos (11,1%), kurios 2003-aisiais netgi pigo, taip pat transporto paslaugos (7,7%) bei visi transporto kainoms jautrūs produktai: maisto prekės ir nealkoholiniai gėrimai (4,8%).

Latvijoje situacija analogiška proporcijų atžvilgiu, tačiau infliacija joje buvo gerokai didesnė: 14,4% pabrango sveikatos priežiūra, 11% transporto išlaidos, 10% maistas bei gėrimai.

Estijoje situacija šiek tiek kitokia: ten labiausiai brango transporto paslaugos (12,2%), tuo tarpu informacijos apie išskirtinę sveikatos priežiūros prekių kainų pokyčio įtaką infliacijai nėra.

Norint išsiaiškinti, kodėl visose nagrinėjamose šalyse 2004 metais infliacija padidėjo 2-4 procentiniais punktais, nepakanka priežasčių priskirti žmogiškajam faktoriui ir ne visuomet racionaliam elgesiui. Būtina apžvelgti kitus makroekonominius rodiklius, kurie, galbūt, atskleis kainų augimo priežastis.

3.2. Nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais

Situacija Pabaltijo respublikose neprieštarauja Olbano Filipso teorijai, teigiančiai, kad nedarbo lygio mažėjimas ir infliacijos nebuvimas yra nesuderinami dalykai.

Per 3 mėnesius prieš didįjį gegužės kainų padidėjimą, nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sumažėjo atitinkamai 0,9, 0,5 ir 0,4 procentinio punkto.

4 grafikas. Nedarbo lygis Lietuvoje 2004 m. Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis mėnesio pabaigoje, proc.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Kita vertus, būtų trumparegiška teigti, kad tikroji priežastis jau išsiaiškinta. Mat nuo 2004 sausio pirmos iki gegužės pirmos iš Lietuvos išvyko virš 5 tūkstančių gyventojų, o per visus 2004 metus – net 15 tūkstančių.

Todėl šiuo atveju Olbano Filipso teoriją reikia taikyti atsargiai, mat nedarbo lygio mažėjimas gali būti susijęs su darbo jėgos emigracija, o ne papildomų darbo vietų atsiradimu šalies viduje.

3.3. Naftos kainų įtaka infliacijos tempams

Pasaulyje senkant naftos ištekliams, tačiau tuo pat metu augant jos vartojimui, ypač dėl tolimųjų rytų augančios ekonomikos, neišvengiamai kyla jos kainos.

2004 metais žalios naftos kainos pasiekė 55 JAV dolerius už barelį. Tai didžiausia kada nors buvusi naftos kaina neįvertinus infliacijos poveikio, ir vos 10 JAV dolerių mažesnė už absoliutų naftos kainos rekordą 1979-1983 metų naftos krizės metu įvertinus infliaciją.

5 grafikas. Istorinės naftos kainos pasaulyje. (Neįvertinus ir įvertinus infliaciją, USD už barelį.)

Šaltinis: http://www.inflationdata.com

6 grafikas. Naftos kaina pasaulyje 2004 metais, USD už barelį.

Šaltinis:http://finance.yahoo.com

Lietuva,Latvija ir Estija, būdamos kryžkelėje tarp rytų ir vakarų Europos, yra labai priklausomos nuo kuro, taigi, ir naftos, kainų.

Būtent kuro bei transportavimo kaštų augimas didele dalimi lėmė infliacijos atsiradimą ar augimą pabaltijo respublikose 2004 metais.

3.4. Valiutų kursų svyravimo įtaka infliacijai 2004 metais

2002 metų vasario 2 dieną litas buvo susietas su euru fiksuotu kursu (3,4528 lito už 1 eurą). Tai didelei daliai rinkos subjektų eliminavo valiutos kursų svyravimo riziką, todėl mikroekonominiu lygiu tapo paprasčiau planuoti biudžetus, taip pat sumažėjo atiskaitymo su Europos valstybėmis kaštai.

Tačiau už pagrindinius energetinius išteklius – naftą ir dujas – dažniausiai yra atiskaitoma JAV doleriais.

Nepaisant ilgalaikės JAV dolerio pigimo euro (taigi, ir lito) atžvilgiu tendencijos, 2004 metų vasario – gegužės mėnesiais JAV dolerio kursas koregavosi nuo 2,68 lito už 1 JAV dolerį iki 2,93 lito.

Toks šios valiutos brangimas dar padidino energetinių išteklių kainą, kurią už juos moka euro zonos arba su euru susietas valiutas turinčios šalys.

Tai, manome, buvo ketvirtasis faktorius, lėmęs gegužės mėnesio kainų kilimą.

Pastebėtina, jog nuo 2004 rugsėjo JAV doleris vėl ėmė užleisti pozicijas eurui, todėl jo kursas lito atžvilgiu nukrito nuo 2,87 lito už vieną JAV dolerį iki 2,53 lito. Tai, be abejo, šiek tiek amortizavo rudeninį naftos kainų kilimą, tačiau to nepakako, kad jį eliminuoti.

7 grafikas. JAV dolerio ir lito santykis 2004 metais.

Šaltinis: Lietuvos bankas. http://www.lb.lt

3.5. Išvados dėl 2004 metų infliacinės situacijos Pabaltijo respublikose

Apibendrinant 2004 metų infliacijos tempų palyginimą pabaltijo šalyse, galima teigti, kad buvo bent keturios pagrindinės priežastys, kurios lėmė infliacijos atsiradimą bei stiprėjimą.

Visų pirma, tai visuminės paklausos padidėjimas, atsiradęs dėl geresnių kredito gavimo galimybių, o taip pat sąlygotas neracionalių vartotojų veiksmų, kurie patys, stengdamiesi išvengti kainų kilimo, jį tik paskatino. Tai akivaizdžiai parodo, kad racionalių lūkesčių teorija veiktų tik esant tobulam informuotumui, tuo tarpu realioje aplinkoje tai praktiškai neįmanoma.

Antra, visų šalių BVP augant 5-8% per metus, natūralu, kad kuriamos naujos darbo vietos, kurios, pagal Olbano Filipso teoriją, prisideda prie infliacijos augimo. Be abejo, čia lieka neaišku, kiek dėl nedarbo sumažėjimo prisidėjo emigracija.

Trečia, augant energetikos išteklių kainoms, o jos sudaro didelę dalį prekių gamybos kaštų, augo ir vartojimo prekių kainos. Teorinėje plotmėje tai vadinama visuminės pasiūlos (kaštų) sukelta infliacija.

Ketvirta priežastis glaudžiai susijusi su trečiąja – JAV dolerio brangimas ir taip įtemptu šaliai laikotarpiu buvo papildomas katalizatorius atsirasti bei sustiprėti infliacijai.

2004 metų infliacijos tempų palyginamoji analizė – tai vienas pagrindinių šio darbo tikslų, tačiau reikia žvelgti į ateitį bei panagrinėti infliacijos tendencijas 2005 ir pabandyti prognozuoti 2006-aisias. Būtent nuo infliacijos tempų priklausys, ar Lietuva bei kitos pabaltijo šalys galės įsivesti Eurą 2007 metais. Tam skirti tolimesni referato skyriai.

4. ATEITIES PERSPEKTYVOS IR PROGNOZĖS, EURO ĮVEDIMAS

4.1. Euro įvedimo Lietuvoje privalumai ir grėsmės

Euro įvedimo tikslai yra sukurti bendrą rinką ir pinigų sąjungą, turinčią harmoningą, neinfliacinį ekonomikos augimą.

Taip pat išnaudoti vienos valiutos naudojimo teikiamus privalumus, leidžiančius pasiekti aukštesnį ekonominės integracijos ir konvergencijos lygį.

Euro įvedimo pagrindinis privalumas yra stipresnė ir labiau atspari sukrėtimams finansinė sistema – šalies makroekonominio stabilumo ir ilgalaikio augimo pagrindas. Taip pat valiutos kurso rizikos panaikinimas – nebeliktų šios rizikos priedo, įskaityto palūkanų normose, todėl nebūtų poreikio draustis nuo šios rizikos.

EK vertinimu, dėl valiutos keitimo kaštų panaikinimo, realus BVP gali padidėti 0,25-0,5%. Lietuvoje vien euro pirkimo-pardavimo maržos panaikinimas leistų sutaupyti apie 29 mln. Lt. Tai sudarytų 0,05% BVP. Vyktų paprastesni, greitesni ir pigesni atsiskaitymai su euro zonos šalimis.

Įsivedus eurą, Lietuvos finansų rinka būtų integruota į globalią euro rinką. Vietos bankai įgytų galimybę tiesiogiai dalyvauti euro sistemos refinansavimo operacijose, jiems atsirastų pigesnių kredito išteklių alternatyva.

Infliaciniai procesai nėra tiesiogiai susiję su euro įvedimu. Tačiau dėl išliekančių didelių kainų skirtumų, šiek tiek didesnė infliacija naujai įstojusiose šalyse yra neišvengiama vidutiniu ar ilgu laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, ar bus įvestas euras.

Grynoji euro įvedimo įtaka infliacijai kitose šalyse buvo nedidelė. Ji svyravo tarp 0,1 ir 0,3 procentinio punkto.

Tačiau, nors ir euro įsivedimo pasekmės būtų juntamos Lietuvos gyventojams, jos butų žymiai didesnės, jei Lietuva delstų įsivesti eurą. Visų pirma padidėtų palūkanų normos, padidėtų esamos privataus ir valdžios sektorių skolos aptarnavimo kaštai, pabrangtų skolinimasis, sulėtėtų investicijos, taigi, sulėtėtų ir bendras šalies ekonomikos augimas.

Neįsivedus euro numatytu laiku gali vykti savaiminis euro “įsivedimas”. Žmonės gali pradėti keisti litus į eurus jau vien dėl to, kad taip buvo numatyta. O viso to pasekmės galėtų būti: euro “įsivedimas” didesniais kaštais, mažėtų litų apyvartoje kiekis ir užsienio atsargos, būtų prarastos senjoražo pajamos, atsirastų spaudimas didesniam biudžeto deficitui, galėtų formuotis rinkos dalyvių abejonės dėl dabartinio lito ir euro kurso priimtinumo vidutiniu ir ilgu laikotarpiu.

5.2. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus vykdymo perspektyvos

Makroekonomikos specialistams įvertinus infliacijos prognozių perspektyvą, 2005 metų pirmojo pusmečio vartotojų kainų indekso (VKI) infliacijos faktinių duomenų analizė rodo, kad 2005 metų VKI infliacija bus mažesnė nei prognozuojama. Finansų ministerijos makroekonomikos specialistai teigia, kad antroje 2005 metų pusėje bus tokių mėnesių, kuomet infliacija bus mažesnė negu 2%, palyginus su atitinkamais 2004 metų mėnesiais. Jeigu išliks žemos infliacijos tendencijos bei lūkesčiai, 2006 metų birželio mėnesio vidutinė metinė infliacija bus mažesnė nei 2 procentai ir tenkins Mastrichto kriterijų.

Kainų stabilumo kriterijaus kontrolinis dydis apskaičiuojamas kaip trijų šalių, kuriuose yra mažiausia infliacija, vidutinės metinės infliacijos nesvertinis aritmetinis vidurkis plius 1,5 procentinio punkto. Birželio mėnesį vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Lietuvoje buvo 2,7 procento, o galimas Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis – 2,3 procento.

2006 m. viduryje bus vertinama, ar Lietuva atitinka ekonominio suartėjimo kriterijus. Jei būtų vertinama 2006 m. birželio mėn., tai metinės infliacijos duomenys, pagal kuriuos būtų suformuluojama išvada, ar Lietuva atitinka kainų stabilumo kriterijų, apimtų 2005 m. gegužės – 2006 m. birželio mėn. infliacijos duomenis. Todėl, norint įvertinti šio kriterijaus vykdymo perspektyvas, reikėtų stebėti metines infliacijos tendencijas šiuo laikotarpiu.

2005 m. gegužės – rugpjūčio mėn. vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2 %. Iš visų ES valstybių šis rodiklis mažiausias buvo Švedijoje (0,7%), Suomijoje (0,9%) ir Čekijoje (1,2%). Taigi, besiformuojantis 2006 m. balandžio mėn. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis, apskaičiuotas pagal trijų mėnesių duomenis, būtų 2,4 procento ((0,7+0,9+1,2):3+1,5). Darant prielaidą, kad šiuo laikotarpiu Lietuvos vartotojų kainų kaitos tendencijos liks vidutiniškai tokios pat kaip per pastaruosius dvylika mėnesių, 2006 m. balandžio mėn. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija bus 2%. Tačiau tai nėra labiausiai tikėtina prielaida. Infliacijos augimo riziką didina tai, kad ir toliau gali kilti naftos kaina ir gali brangti JAV doleris euro atžvilgiu. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į galimą administracinių sprendimų įtaką infliacijai. Dėl rugpjūčio mėn. padidintų keleivinio transporto paslaugų kainų Vilniuje, infliacija didėjo iki dabar ir turėtų didėti ir 2006 m. pirmoje pusėje. Nuo liepos 1 d. Įsigaliojęs minimalios mėnesio algos padidinimas nuo 500 iki 550 litų taip pat turės įtakos kai kurių gamintojų sąnaudoms.

Be kainų raidos Lietuvoje, svarbu ir tai, kokia galima paties kainų stabilumo kriterijaus kontrolinio dydžio raida. Remiantis Europos Komisijos 2005. kovo mėn. paskelbtomis prognozėmis, vidutinė metinė infliacija Suomijoje ir Danijoje 2005 m. turėtų padidėti atitinkamai iki 1,1 ir 1,4 procento, o 2006 m. – atitinkamai iki 1,4 ir 1,7 procento. Švedijoje 2005 m. numatoma, kad vidutinė metinė infliacija sumažės iki 0,4 procento, tačiau 2006 m. šis rodiklis gali padidėti iki 1,4 procento.

Europos Komisija prognozuoja, kad Lietuvoje vidutinė metinė infliacija 2005 m. bus 2,9 procento, tai yra didesnė, negu numatomas 2005 m. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis (2,4%). Tačiau 2006 m. sumažėjus vidutinei prognozuojamai metiniai infliacijai iki 2,6 procento ir prognozuojamam kontroliniam dydžiui padidėjus iki 2,8 procento, tikėtina, kad Lietuva vykdys kainų stabilumo kriterijų.

IŠVADOS

Atliekant šį darbą mūsų grupei teko gerokai praplėsti akiratį. Informacijos šaltiniais tapo kone visos įmanomos žinių bazės Lietuvoje – ar tai būtų internetas, ar periodinis leidinys, arknygos. Be abejo, nemažądalis informacijos gauta makroekonomikos paskaitose.

Pirmoje dalyje – teorijoje – buvo daugiausiai panaudotos žinios, gautos paskaitose. Taip pat nemažai informacijos radome makroekonomikos vadovėlyje bei ekonomikos interneto svetainėse. Šioje dalyje buvo pateiktos visos žinios, kuriomis vadovaujantis buvo rašomos sekančios dalys.

Antras skyrius, kaip antras įvadas mūsų darbe, pateikė duomenų iš Lietuvos ekonominės istorijos. Buvo paminėti visi esminiai įvykiai Lietuvoje 1990-2003 m. laikotarpiu, turėję įtakos Lietuvos ekonomikai ir ypač infliacijai.

Trečioje, palyginamojoje, dalyje turėjome labai nemažai skaičių, grafikų, vaizdžiai atskleidžiančių skirtumą tarp Baltijos regiono šalių. Šitoje dalyje taip pat buvo išvardinti visi pagrindiniai faktoriai, lėmę infliacijos svyravimą, kaip įstojimas į Europos Sąjungą, JAV dolerio kurso kitimas bei naftos kainų lygis.

Paskutinėje, ketvirtoje dalyje trumpai apžvelgėme 2005 m. pirmą pusmetį. Pamatėme, kokias pasekmes mūsų gyvenimui bei bendrajai Lietuvos ekonomikai turėjo įstojimas į ES. Taip pat sužinojome, kaip toliau tokie reiškiniai, kaip naftos kainos augimas, įtakojo šalių infliaciją.

Informacijos šaltiniais šioje dalyje daugiausia tapo periodiniai leidiniai, tokie, kaip „Verslo žinios“ ir interneto naujienų svetainė www.delfi.lt. Tai buvo sąlygota to, kad viskas, kas galėtų paveikti infliacijos lygį artimiausiu laiku, įvyko šiais metais.

Literatūra

Reikalavimai bakalauro rašto darbų bendrajam formatui. Kaunas: ISM, 2004.

Snieška V. ir kt. Makroekonomika. Technologija, 2003.

Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga per internetą: http://www.std.lt.

Lietuvos Respublikos vyriausybė. Prieiga per internetą: http://www.lrv.lt.

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Prieiga per internetą: http://www.ekm.lt.

Interneto naujienų portalas „Delfi“. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt.

Laisvoji interneto enciklopedija Wikipedia. Prieiga per internetą: http://www.wikipedia.org.

Dienraštis „Verslo žinios“. Prieiga per internetą: http://www.vz.lt.

Dienraštis „Lietuvos rytas“. Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt.

Lietuvos bankas. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt.

Bendroji pasiūla, kitimas ir jos veiksniai Lietuvoje

ĮVADAS

Kiekviena valstybė siekia užtikrinti stabilų šalies ekonominį augimą, tačiau šio tikslo siekimas paprastai yra susijęs su bendrosios pasiūlos ir bendrosios paklausos suderinimo politika. Bendroji pasiūla atspindi bendrojo produkto kiekį, kurį šalies gamintojai gali bendrai pasiūlyti per tam tikrą laikotarpį, esant tam tikrai kainai. Svarbiausi veiksniai, lemiantys bendrosios pasiūlos pokyčius, yra darbo užmokestis ir darbo našumas. Darbo užmokesčio augimas gali neigiamai paveikti bendrosios pasiūlos apimtis, jei neužtikrinamas nuoseklus ir kitų kainų augimas. Šiuo atveju darbo užmokesčio didejimas mažina gamintojų pelną. Taip pat gamintojai turi užtikrinti nuolatinį darbo našumo didėjimą, kuris leidžia sumažinti gamybos sąnaudas, tenkančias vienam darbuotojui, ir taip padidinti gamintojų gaunamą pelną bei didinti bendrąją pasiūlą šalyje.
Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, pastaraisiais metais buvo pastebimas itin spartus bendrojo vidaus produkto augimas, optimistiškai nuteikęs daugelį šalies ekonomikos subjektų. Sparčiai didėjanti bendroji šalies paklausa ir teigiami gyventojų lūkesčiai lėmė tai, kad šalies gamintojai, prekybininkai bei importuotojai turėjo užtikrinti tinkamą pasiūlos apimtį. Tačiau įstojimas į Europos Sąjungą, lėmęs itin sparčius emigracijos iš Lietuvos tempus, ir kiti makroekonominiai veiksniai privertė darbdavius intensyviai didinti darbo užmokestį visoms darbuotojų grupėms. Darbo užmokestis pastaraisiais laikotarpiais smarkiai viršijo darbo našumą. Šis skirtumas tarp darbo užmokesčio ir darbo našumo, be kita ko, atsirado dėl to, kad šalies gamintojai neskyrė deramo dėmesio inovacijoms ir investicijoms bei jų pritraukimui iš potencialių užsienio investuotojų.
Šiame darbe aptarsime teorinius bendrosios pasiūlos modelius bei jos pokyčius nulemiančius veiksnius. Taip pat bus analizuojamos dabartinės bendrosios pasiūlos tendencijos Lietuvoje ir jas nulemiantys tarptautiniai bei šalies vidiniai veiksniai.
Darbo tikslas- remiantis teoriniais bendrosios pasiūlos makroekonomikoje modeliais, aptarti bendrosios pasiūlos tendencijas ir jos pokyčius lemiančius veiksnius Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1.Aptarti bendrosios pasiūlos sampratą.
2.Nusakyti bendrosios pasiūlos pokyčius lemiančius veiksnius.
3.Aptarti bendrosios pasiūlos infliacijos priežastis ir pasekmes.
4.Aprašyti bendrosios pasiūlos tendencijas Lietuvoje.
Rašant darbą buvo naudotasi lietuvių bei užsienio autorių metodine literatūra, kurioje aprašomi bendrosios pasiūlos modeliai. Bendrosios pasiūlos tendencijos Lietuvoje aprašyti buvo naudota Statistikos departamento informacija, analitiniai darbai.

1. BENDROJI PASIŪLA IR JOS KITIMO VEIKSNIAI
1.1. Bendrosios pasiūlos samprata ir pokyčiai

Bendroji pasiūlos analizė padeda spręsti ekonomikos prisitaikymo prie įvairių svyravimų, (pavyzdžiui, prie naftos kainų didėjimo 1973-1974m. ir 1979-1980m. arba jų kritimo 1985-1986m.) mechanizmą.
Pasiūla ekonomikoje – tai gamybos apimties ir kainų kitimo elementas, todėl bendrosios pasiūlos analizė padeda suprasti infliacijos mechanizmą, nedarbo ir infliacijos kompromiso sprendimo būdus.
Bendroji pasiūla (AS-aggregate supply)- prekių ir paslaugų kiekis, kuri gamintojai gali ir nori parduoti rinkoje, esant atitinkamam kainų lygiui.
Bendrosios pasiūlos teorija – mažiausiai ištyrinėta makroekonomikos sritis. Priežastis, kad esama skirtumų tarp idealios ekonomikos, kurios gamybos apimtis visada yra tokio lygio, kurį sąlygoja visiškas užimtumas, ir realios ekonomikos, kurios darbo rinka lėtai prisitaiko prie bendrosios paklausos pokyčių.
Bendroji pasiūla rodo ne fiksuotą pasiūlos dydį, o pasiūlos srautą ir jo kitimą, priklausantį nuo kainų, darbo užmokesčio, technikos lygio t.t.
Bendrosios pasiūlos kreivė (aggregate supply curve) – kainų lygio ir bendrosios pasiūlos tiesioginės priklausomybės grafinis pavaizdavimas.
Realiojo nacionalinio produkto ir kainų lygio kitimo ryšį, kai kiti bendrosios pasiūlos veiksniai yra pastovūs (ceteris paribus), rodo pasiūlos kreivė AS. Jei kaina yra P1, firmos pasirengusios gaminti produkcijos Y1. Firmų pageidaujama gamybos apimtis priklauso nuo kainų, kurias jos gauna pardavusios savo prekes, ir kainų, kurias jos moka už darbą ir kitus gamybos veiksnius. Vadinasi, bendrosios pasiūlos krevė AS atspindi gamybos veiksnių, ypač darbo rinkos, taip pat prekių bei paslaugų rinkų, sąlygas.
Iš pradžių AS kreivė yra nuožulni, o vėliau statėja. Taip yra todėl, kad, kol gamyba nėra pasiekusi savo potencialaus lygio, kol firmos turi nerealizuotų gamybos pajėgumų ir yra laisvos darbo jėgos, nežymiai padidėjęs kainų lygis lemia didesnį gamybos apimties padidėjimą. Aprašytieji dėsningumai būdingi trumpiesiems laikotarpiams.
Potencialusis (galimasis) bendrasis vidaus (nacionalinis) produktas (Yp- potencial gross domestic (national) product)- didžiausias tikrosios produkcijos apimties lygis, kurį šalies ūkis geba pagaminti per tam tikrą laiką visiškai panaudojant visus turimus gamybos veiksnius.
Potencialaus produkto lygis priklauso nuo šalies darbo jėgos dydžio ir vidutinio darbo našumo, priklausančio nuo technikos būklės ir kapitalo kiekio, tenkančio vienam darbuotojui ir rodo ekonomikos galimybių ribą.
Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė (SRAS- short run aggregate supply curve) tai bendrojo kainų lygio ir gamybos apimties sąryšis, kai nedaug padidėjęs arba išlikęs tas pats kainų lygis lemia žymų gamybos apimties padidėjimą.

Bendrosios pasiūlos kreivė
Pasiekus firmos atitinkamas gamybos plėtimo ribas, tolesnis gamybos didėjimas galimas tik gerokai pakilus kainoms, nes ima didėti gamybos kaštai. Priešingu atveju bus gaunamas vis mažesnis bendrojo produkto prieaugis.
Trumpuoju laikotarpiu kainos yra nelanksčios ir negali staiga prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Todėl trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė nėra vertikali linija.

Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė

Jei kainos ir gamybos apimtis ir toliau didėja, ima keistis anksčiau laikyti pastoviais bendrosios pasiūlos veiksniai, darbo užmokestis ir kitų gamybos veiksnių kainos.
Jei visi gamybos veiksniai iki galo panaudoti, taip pat ir darbo rinkoje yra visiškas užimtumas, tai nacionalinis produktas pasiekia potencialųjį savo lygį Yp, o bendrosios pasiūlos kreivė virsta vertikalia tiese. Ji vadinama ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos teise- LRAS.
Ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė (LRAS- long run aggregate supply curve)- tai bendrojo kainų lygio ir gamybos apimties sąryšis, kai ryškiai pakilusios kainos nepadidina realiosios gamybos apimties.

Ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė

Vertikali ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė rodo, kad ilguoju laikotarpiu gamybos apimtis nepriklauso nuo kainų lygio, o ją lemia kapitalo ir darbo sąnaudos bei naudojama technologija. Vadinasi,
Y= F(K,L)=Yp.
Ekonomikos funkcionavimą trumpuoju laikotarpiu nagrinėja keinsizmo ekonominė teorija, o ilguoju laikotarpiu- klasikinė ekonomikos teorija. Kadangi apibūdinant AS ekonomistai nesutaria, todėl remiantis keinsistine ir klasikine teorija sukurtas eklektiškas (bendrasis) bendrosios pasiūlos modelis, jungiantis skirtingas pažiūras. Šiame modelyje AS kreivė sudaryta iš 3 dalių: pirmoji- horizontali (arba keinsistinė), kai nacionalinis produktas kinta, o kainų lygis lieka nepasikeitęs, antroji- vertikali (arba klasikinė), kai nacionalinis produktas nesikeičia ir užtikrina visišką užimtumą, o kainų lygis kinta, trečioji- tarpinė dalis, kai kinta realusis nacionalinės gamybos produktas ir kainų lygis.
Bendrosios pasiūlos kreivė rodo realųjį nacionalinį produktą, kuris bus pagamintas, esant atitinkamam kainų lygiui. Yp rodo potencialųjį realiosios gamybos apimties lygį, kuris užtikrina visišką užimtumą. Kitaip tariant, šis gamybos apimties lygis gali būti pasiektas, esant naturaliam nedarbo lygiui. Horizontali AS atkarpa rodo realųjį bendrąjį nacionalinį produktą, kuris yra mažesnis už analogišką produktą, galima pagaminti, esant visiškam užimtumui. Ši AS atkarpa rodo, kad ekonomiką ištikęs nuosmukis, ir nedarbas viršija naturaliojo nedarbo normą, t.y. firmose lieka nepanaudotų gamybinių pajėgumų ir yra laisvos darbo jėgos. Esant tokiai ekonominei situacijai įmanome didinti gamybos apimtį, įtraukiant į gamybą papildomos darbo jėgos ir kitų materialinių išteklių, nedidinant jų kainų. Ir priešingai, jei realioji gamybos apimtis mažėtų, tai prekių ir gamybos veiksnių kainos liktų nepasikeitusios.

Bendrasis bendrosios pasiūlos modelis
Horizontali AS atkarpa vadinama žymaus anglų ekonomisto Dž. M. Keinso garbei. Dž. M. Keinsas, nagrinėdamas Didžiosios depresijos 1929-1933 m. būklę, aiškino, kad gamintojai gali plėsti gamybą, esant tam pačiam kainų lygiui. Ši AS kreivės dalis rodo realųjį produktą, kuris yra žymiai mažesnis už potencialųjį produktą. Vadinasi, ji apibūdina AS, kai ekonomiką ištikęs nuosmukis, ir nedarbas viršija natūraliojo nedarbo normą. Šalies firmos tuomet nepanaudoja daug gamybinių pajėgumų, yra daug laisvos darbo jėgos. Todėl, esant tokiai situacijai, tiek 1) darbo jėga, tiek 2) kitus meterialinius išteklius galima įtraukti į gamybą, nedidinant kainų.
Klasikinė AS dalis rodo, kad ekonomika pasiekė visiško užimtumo arba natūraliojo nedarbo lygį. Didinti gamybos toliau neįmanoma, nes kainų didėjimas realiojo nacionalinio produkto apimties, kadangi ekonimika jau dirba visu pajėgumu ir jau pasiekė savo gamybos galimybių ribą. Galimas tik vienas kelias- kad kai kurios firmos plės gamybą, siūlydamos didesnę kainą už naudojamus gamybos veiksnius nei kitos firmos. Jei visi gamybos ištekliai jau naudojami, tai vienos firmos gamybos didinimas reiškia kitos firmos gamybos mažinimą. Dėl šių procesų 1) kainos kils, 2) realioji gamybos apimtis išliks pastovi.
Tarpinė AS dalis rodo, kad, padidėjus realiojo nacionalinio produkto gamybai nuo Y1 iki Yp, pakyla kainos. Tokia situacija susidaro todėl, kad: 1) visiškas užimtumas negali būti pasiektas visose rinkose vienu metu. Tarpinėje AS dalyje vienose rinkose gali būti darbo jėgos perteklius, o kitose- trūkumas; 2) kai kurios įmonės priverstos naudoti senesnius ir mažiau efektyvius įrengimus arba priima į darbą žemesnės kvalifikacijos darbuotojus. Tai sąlygoja didėjančius firmos kaštus ir didina prekių kainas.
Bendrosios pasiūlos kiekio pokyčiai ir AS kreivės poslinkiai rodo realiojo nacionalinio produkto dinamiką.
AS kitimą trumpuoju laikotarpiu veikia tie patys veiksniai, kurie lemia pasiūlą atskiros prekės rinkoje (gamybos kaštai ir technologija); agregatyvumo laipsnis neturi vaidmens. Ilguoju laikotarpiu AS priklauso nuo potencialiosios produkcijos apimties. Ekonomikos galimybės per tam tikrą laikotarpį sukurti prekių ir paslaugų kiekį (arba potencialiosios produkcijos didėjimas) priklauso nuo: 1) naudojamų gamybos veiksnių (žemės, darbo, kapitalo) kiekio ir kokybės (pastarąją lemia darbo jėgos kvalifikacija); 2) gamybos technologijos lygio. Dažnai ekonomikos galimybės parodomos pagamintos produkcijos kiekiu vienam gamybos veiksniui.
AS kreivės poslinkiai į AS1 padėtį 5 paveiksle rodo, kad bendroji pasiūla padidėjo klasikinėje ir tarpinėje AS dalyse, paslinkdama į dešinę ir rodydama, kad bus daugiau pagaminama realiojo bendrojo nacionalinio produkto nepasikeitusiomis kainomis. Keinsistinėje AS1 dalyje bendrosios pasiūlos padidėjimas rodo kainų sumažėjimą iki P1, esant įvairiems produkto gamybos lygiams.
AS kreivės poslinkiai į padėtį AS2 rodo bendrosios pasiūlos realiojo nacionalinio produkto sumažėjimą.
Vienas svarbiausių AS pokyčius lemiančių veiksnių yra darbo užmokestis- tai svarbiausias kaštų elementas. Jei darbo užmokestis padidėjo, kitų gamybos veiksnių kainoms nepasikeitus, tai padidėja gamybos išlaidos ir sumažėja gamintojų pelnas. Tuomet firmos mažina gamybos apimtį. Bendroji pasiūla sumažėja, AS kreivė pasislenka į kairę. Sumažėja realusis bendrasis nacionalinis produktas.
Kitas svarbus bendrosios pasiūlos veiksnys – darbo našumas. Tobulėjant technikai ir technologijai, didėja produkcijos kiekis, tenkantis vienam darbuotojui, ir, esant nekintamam darbo užmokesčiui, mažėja vidutiniai gamybos kaštai. Padidėjus darbo našumui ir sumažėjus gamybos kaštams, bendroji pasiūla padidėja ir AS pasislenka į dešinę. Taigi esant pastoviam kainų lygiui, padidėja realusis nacionalinis produktas (arba tiek pat produkcijos pagaminama ir parduodama žemesnėmis kainomis).

Bendrosios pasiūlos kreivės poslinkiai
Bendrosios pasiūlos kreivės poslinkiai į kairę rodo nepageidaujamus procesus ekonomikoje, o į dešinę- teigiamus, siekiant visiško užimtumo ir didesnės gamybos apimties.

1.2. Darbo užmokesčio ir kainų suderinimas

Darbo užmokesčio priderinimas prie bendrosios pasiūlos.
Tarkime, iš pradžių ekonomika yra visiško užimtumo taške A. Padidėjus paklausai, firmos padidina produkcijos apimtį iki Y1 (tai atitinka tašką C). Darbuotojų kiekis nedidėja, nes produkcijos apimtis didėja dėl viršvalandžių. Jei paklausa firmos produkcijai mažėja, mažinama darbo savaitės trukmė, kartu produkcijos apimtis, kuri tampa Y0 (WW tiesėje taškas B).
Vidutiniuoju laikotarpiu, jei paklausa neatsistato, firma pradeda atleisti darbuotojus ir mažina užmokestį.
Tačiau mažai tikėtina, kad darbo užmokestis šiuo metu sumažėtu iki W2, t.y. iki lygio, kuris užtikrintų visišką užimtumą klasikiniame modelyje ilguoju laikotarpiu. Greičiausiai darbo užmokestis sumažės iki W1 tiesėje WW1. Žemesnis darbo užmokestis leidžia sumažinti kainas, tai pakelia bendrosios paklausos lygį. Tačiau vidutiniuoju laikotarpiu dėl vangaus darbo užmokesčio prisiderinimo firmos gamins produkto mažiau negu potencialusis lygis.
Tik ilguoju laikotarpiu darbo užmokesčio tiesė nusileidžia į WW2 padėtį. Darbo užmokestis ir kainos bus sumažėję pakankamai, kad padidėjusi pinigų pasiūla ir sumažėjusi palūkanų norma grąžintu bendrąją paklausą į visiško užimtumo lygį taške A2. Tai naujas ilgalaikės pusiausvyros taškas, kai darbo užmokesčio lygis W2. Tolesni paklausos svyravimai sukelia prisiderinimo proceso kartojimąsi.
Tarkime firmos produkto kainų pagrindą sudaro darbo užmokesčio kaštai. Suprantama, žaliavos, žemė, kapitalas taip pat yra gamybos kaštų elementai, tačiau orientuokimės tik į darbo užmokestį kaip pagrindinį kaštų elementą.Taigi šiuo atveju nagrinėjama situacija yra tokia:

Darbo užmokesčio ir rinkos kainų ryšys.

Matome, kad čia nuo darbo užmokesčio tiesės WW pereita prie ekvivalentiškos trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos tiesės. Vertikalioje ašyje vietoj darbo užmokesčio atidėtas kainų lygis.
Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos tiesė (SAS) rodo firmų nustatytas kainas kiekvienai produkto apimčiai, kai žinomas firmų darbo užmokestis.
Tarkime, kad taške A ekonomika veikia visiško užimtumo ir visų rinkų pusiausvyros sąlygomis. Kainos yra P0 lygio, kai sutartas piniginis darbo užmokestis yra W0. Trumpuoju laikotarpiu firmų produkto apimtį rodo pasiūlos tiesė SAS. Firmos gali parduoti papildomą produkcijos kiekį už truputį aukštesnę kainą, kuri leidžia padengti viršvalandžių atlyginimą darbuotojams. Jeigu firma susiduria su produkcijos kainų mažėjimu, ji priversta sumažinti produkcijos apimtį. Kadangi darbo užmokesčio dydis sutartas, firmos gali tik ribotai mažinti kaštus. Todėl, jei kainos ir toliau krenta, firmos yra priverstos stipriai mažinti produkto apimtį trumpuoju laikotarpiu. Taigi, jei produkto paklausa mažėja, firmos neturi galimybės trumpuoju laikotarpiu mažinti produkto kainų.
Vidutiniuoju laikotarpiu, jei paklausa išlieka maža, firmos pradeda atleisti darbuotojus. Darbo užmokesčio lygis palaipsniui pereina į žemesnę bendrosios pasiūlos tiesę SAS1. Ilguoju laikotarpiu pasiūlos tiesė persikelia į būseną SAS2. Firmos pasiekia tašką A2 ir sugrįžta prie vertikalios bendrosios pasiūlos tiesės ilguoju laikotarpiu. Jos vėl dirbs visiško užimtumo sąlygomis ir gamins potencialų produktą YP.
1.3. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija

Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia, tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.
Esant tokiai situacijai infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, vadinamų „šokais“. Pasiūlos „šokas“ – tai įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, dėl ko padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai). Tada gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Pasiūlos „šokai“ gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma „šokų“ rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Tokio pobūdžio staigūs pasiūlos pasikeitimai gana dažni, tačiau laikini. Skausmingesnius bendrosios pasiūlos sutrikimus sukelia gamtos nelaimės – potvyniai, audros, sausros, žemės drebėjimai ir t.t. Dramatiškus padarinius gali sukelti ir epidemijos. Kai pasiūlos „šuoliai“ trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys.
Ilgalaikis pasiūlos „šokas“ pasižymi tuo, kad pakilus kainoms jos vėliau nebesumažėja. Ilgai trunkančius pasiūlos šokus gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas.
Pasiūlos „šokai“ gali ir teigiamai veikti ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos. Palankaus pasiūlos „šoko“ pavyzdys yra naftos kainų kritimas 9-ame dešimtmetyje. Jis panaikino dalį anksčiau padarytos žalos.
Kaštų infliacijos šaltiniu gali būti laikomi ir infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Skiriamos adaptuotų ir racionaliųjų lūkesčių teorijos. Adaptuotų lūkesčių teorija teigia, kad subjektai prognozuoja būsimą infliacijos lygį remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Tada infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Tarkim, jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ateityje jos kils taip pat sparčiai. Būsimo laikotarpio numatomas infliacijos tempas lygus dabartiniam faktiškam infliacijos lygiui. Šios teorijos privalumas tai, kad nesistengiama nuspėti, o prisitaikoma prie ankstesnių infliacijos tempų. Tačiau kai infliacijos tempai labai dideli, tai ji yra nepastovi. Todėl padidėja netikrumas formuojant ateities lūkesčius. Racionalių lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Jie stebi dabartinę valstybės politiką ir stengiasi nuspėti kokia ji bus ateityje.
Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas – labiausiai kintantis kaštų elementas. Todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, staigų spontanišką darbo užmokesčio pakilimą gali išprovokuoti streikai, ypač bendrieji konfliktai tarp darbuotojų ir darbdavių, profsąjungų ir vyriausybės.
Kylant kainoms reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas, katalogus ir t.t. Dideli kaštai susidaro kai keičiamos kainos už naudojimąsi telefono automatais prekiavimo automatais ir t.t. Šių kaštų grupė vadinama “meniu kaštais”. Tai pardavėjų išlaidos susijusios su kainų kilimu.
Infliacija gali ir sumažinti realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl kylant infliacijos tempams sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui kyla infliacijos lygis, o tai savo ruožtu, mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau didina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio – Tanzi poveikiu.
Infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamųjų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos sumas. Jei amortizacinių atskaitymų pagrindas yra pradinė o ne atstatomoji vertė, tai realioji amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti firmų mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.
2. BENDROSIOS PASIŪLOS VEIKSNIAI IR JŲ KAITA LIETUVOJE
Kaip jau buvo minėta teorinėje šio darbo dalyje, svarbiausi bendrąją pasiūlą lemiantys veiksniai yra darbo užmokestis ir darbo našumas. Remdamiesi statistikos departamento pateikiamais duomenimis, parodysime, kaip Lietuvoje kito bruto mėnesinis darbo užmokestis 2000-2006 m.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2000-2006 m.
Europos Komisija (EK) ragina Europos Sąjungos (ES) valstybės nares spręsti problemas, dėl kurių bloko darbo našumo augimas nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio atsilieka nuo JAV. ES 2007 metų ūkio apžvalgoje Komisija pažymėjo, kad per pastaruosius dvejus metus atsilikimas nuo JAV sumažėjo, tačiau tai daugiausia nulėmė spartėjanti Europos ūkio plėtra.
Būtina įgyvendinti politikos kryptis, kurios spartintų darbo našumo augimą, nes tai leistų lengviau prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios pasaulinės ekonominės aplinkos ir spręsti susijusius klausimus, kurie padėtų didinti konkurencingumą.
Visų pirma Komisija ragina didinti išlaidas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, kurti pažangius mokslinių tyrimų ir švietimo centrus, imtis priemonių bendrai Europos rinkai kurti, didinti darbo rinkos lankstumą ir saugumą, taip pat gerinti valstybės finansų kokybę.
„Hansabanko“ analitikai (2007) pastebi, kad šių metų pradžioje visose trijose Baltijos šalyse ir toliau buvo stebimi tam tikri nesubalansuoto ekonomikos augimo požymiai, nors jų stiprumas kiekvienoje šalyje yra skirtingas. 2006 m. ekonomikos augimas Latvijoje ir Estijoje (11,9 proc. ir 11,4 proc.) viršijo prognozes, tačiau dėl nesubalansuoto augimo požymių šalys pastaraisiais mėnesiais neišvengė dėmesio. Analitikai abiems šalims svarsto tiek optimistinį, tiek pesimistinį scenarijus, tačiau vis dėl to “švelnaus nusileidimo” ekonomikos scenarijus yra prognozuojamas kaip labiausiai tikėtinas, ypač jei Vyriausybės ryžtingai vykdys užsibrėžtus planus normalizuojant ekonominius procesus.
Analitikai apžvalgoje teigia, kad, lyginant su kaimynėmis, Lietuvoje problemos dėl nesubalansuoto ekonomikos augimo yra mažiausios, tačiau požymiai visose šalyse yra labai panašūs – tai auganti infliacija, darbo jėgos stygius ir darbo našumą viršijantis atlyginimų augimas, didelis einamosios sąskaitos deficitas.
Jeigu tendencijos nesikeis dar pora metų, išaugęs atotrūkis tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio augimo bus itin skaudus Lietuvos eksportuotojams, ir ypač tradicinėms apdirbamosios pramonės šakoms – tekstilei, baldų gamybai. Nors šiuo metu pramonė laikosi stebėtinai gerai – daugelis gamintojų laikosi dėka efektyvinamo procesų valdymo ir ankstesnių investicijų į technologijas, tačiau papildomas rezervas atlyginimus didinti atsiras tik toliau investuojant į modernizavimą.
Mūsų tradiciniai eksportuotojai dėl augančių sąnaudų jau praranda savo pagrindinį konkurencinį pranašumą – geras kainas. O išeičių daug nėra: arba teks sparčiai kelti gamybos našumą, arba ieškoti pigesnės darbo jėgos užsienyje, perkeliant ten gamybą.
Mažmeninės prekybos bendrovių apyvarta auga gerokai sparčiau, nei pramonės, o tai atspindi itin sparčiai augantį namų ūkių vartojimą. Dėl stipraus vidaus vartojimo Lietuvos rinkai prekes ir paslaugas teikiančios įmonės žymiai lengviau susitaiko su augančiais darbuotojų atlyginimais – viena, jos laimi iš išaugusių apyvartų, o antra, jos lengviau gali pakelti kainas ir taip augančias sąnaudas perkelti ant vartotojų pečių. Tuo tarpu eksportuojančios bendrovės tokių galimybių dažniausiai neturi.
20-ojo Lietuvos ekonomikos tyrimo, kurį atlieka Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), duomenimis, dėl 2007 ir 2008 metų ekonomikos perspektyvų rinkos dalyviai nusiteikę gana optimistiškai. Jų nuomone, realaus BVP augimas 2007 m. turėtų siekti 7,2 proc., 2008 m. – 6,5 proc. Taip pat prognozuojamas ženklus namų ūkių pajamų ir atlyginimų didėjimas. 2007 m. vidutinės piniginės namų ūkio pajamos padidės 6 proc. iki 2618 Lt/mėn., o 2008 m. išaugs 12 proc. iki 2925 Lt/mėn. Vidutinis neto darbo užmokestis 2007 m. turėtų išaugti 10 proc. iki 1475 Lt/mėn., 2008 m. – dar 12 proc. iki 1657 Lt/mėn. Įmonių pelningumas taip pat turėtų išlikti aukštas: vidutinis įmonių pelningumas (grynojo pelno ir apyvartos santykis) 2007 ir 2008 m. sudarys 6,5 proc.
Sparčiai augant ekonomikai, didėjant vartojimui, paskolų portfeliui bei vyraujant optimistiniams lūkesčiams dėl ateities, vis dažniau išsakomas susirūpinimas dėl to, kad tokie lūkesčiai yra nepagrįsti, o ekonomikos augimas netvarus. Gyventojai skolinasi, tikėdamiesi realių pajamų augimo, įmonės – investicijų grąžos. Ateities pajamos ir investicijų grąža – taigi ir optimistinių lūkesčių išsipildymas – priklausys nuo ekonomikos potencialo didėjimo, kurį didžiąja dalimi lems ekonomikos našumo augimas.
Našumo augimas yra pagrindinis ekonomikos variklis, užtikrinantis konkurencingumą ir šalies gyventojų gerovę. Todėl valdžios uždavinys yra ne stabdyti ekonomikos augimą, bet imtis žingsnių ir reformų, kurios gerintų sąlygas Lietuvos įmonėms kelti našumą ir konkurencingumą.
Našumo augimo klausimas Lietuvoje tampa ypač aktualus, žinant, kad šalyje trūksta darbo jėgos, o tai veikia spartų atlyginimų augimą. Atlyginimų augimo tempai jau kelerius metus viršija darbo našumo didėjimą (nors oficiali statistika, tikėtina, pervertina realų atlyginimų didėjimą dėl mažėjančio atlyginimų „vokeliuose” populiarumo). Rinkos dalyvių vertinimais, ši tendencija turėtų išsilaikyti ir iki šių metų pabaigos – darbo našumo (pridėtinė vertė, sukurta per darbo valandą) augimas turėtų siekti 7,8 proc., neto atlyginimai turėtų padidėti 10 proc.
LLRI ekspertas Vytautas Kuokštis, vertindamas 20-ojo ekonomikos tyrimą, išskiria kelias pagrindines tyrimo dalyvių nurodytas kliūtis darbo našumui augti:
• nepakankamos investicijos į inovacijas, aukštas technologijas;
• kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas;
• darbuotojų motyvacijos stoka;
• didelė biurokratinė, reguliavimo našta;
• prasta vadyba ir darbo organizavimas.
Siekiant našumo augimo, reikia gerinti verslo ir investicinę aplinką, mažinti biurokratinę naštą. Administracinę naštą iliustruoja faktas, kad Lietuvoje veikia net 152 įvairios verslą kontroliuojančios institucijos. Be to, viešosios paslaugos teikiamos neefektyviai, žema jų kokybė. Svarbi kliūtis verslo plėtrai yra sudėtinga žemės reglamentavo sistema, kurią reikia supaprastinti. Kitas svarbus aspektas – stipriai reguliuojami darbo santykiai. Pasaulio banko vykdomo tyrimo „Doing Business” duomenimis, prasčiausiai Lietuva atrodo būtent pagal šį rodiklį – čia ji užima tik 124 vietą (bendra Lietuvos pozicija – 26 vieta). Investicinę aplinką taip pat pagerintų mokestinės naštos mažinimas.
Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo priežastis yra ne tik emigracija, bet ir švietimo sistemos trūkumai. Švietimo sistema nepakankamai lanksčiai reaguoja į rinkos poreikius. Todėl reikalinga šios srities reforma, sudarant prielaidas didesnei konkurencijai.
Daug erdvės našumui kilti yra valstybiniame sektoriuje. Ekonomikos plėtra šia prasme gali turėti ir neigiamą padarinį – didėjant biudžeto išlaidoms, mažėja motyvacija didinti išlaidų efektyvumą ir tikslingumą.
Valstybiniame sektoriuje reikia ne dirbtinai riboti atlyginimų augimą, o vykdyti esmines valdžios sektoriaus finansavimo reformas, kad geriems darbuotojams būtų galima mokėti daugiau, blogiems – mažiau, o institucijos veikla būtų vertinama pagal tai, ar pasiekti jai iškelti tikslai.
Svarbus Lietuvai tenkantis iššūkis – tikslingai panaudoti ateinančią ES paramą. ES lėšos turi ir neigiamą aspektą: kai investuojami ne savi pinigai, didėja pavojus, kad bus įgyvendindamos neproduktyvios investicijos, o dalis įmonių išteklių bus skirta ne našumui kelti, bet ES paramos projektams rašyti.
Pažymėtina, kad esminė našumo augimo sąlyga yra įmonių konkurencija, kuri skatina teikti geresnį produktą ar paslaugą, duoti daugiau naudos vartotojui.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama tiek apie Baltijos šalių, tiek apie Lietuvos ekonomikos „perkaitimą“. Vadinamasis „perkaitimas” atsiranda, kai sparčiai augančios paklausos negali patenkinti potencialūs pasiūlos pajėgumai (kitaip tariant, ekonomika auga virš savo potencialo). Ši pasiūla gali būti tenkinama iš išorės (importuojant) arba šalies įmonėms didinant savo gamybą. Besiplečiančiai gamybai reikia daugiau darbuotojų, todėl kyla įtampa darbo rinkoje: atlyginimai pradeda augti greičiau nei darbo našumas. Kadangi darbuotojų algos kyla sparčiau nei jų sukuriama vertė, krenta šalies įmonių konkurencingumas. Augančios gamybos sąnaudos ir besiplečiančios paklausos spaudimas lemia kainų augimą.
V. Kuokščio (2007) teigimu, galima būtų išskirti tokius „perkaitimo“ ženklus: augančią infliaciją, pernelyg optimistiškus ekonominių veikėjų vertinimus, sparčiai didėjantį įsiskolinimą, akcijų ir nekilnojamojo turto kainų augimą, prekybos deficito plėtimąsi, darbo našumo augimo tempus viršijantį atlyginimų didėjimą.
Lietuvoje spartėja kainų augimo tempai: praėjusiais metais vartotojų kainų indeksas pakilo 4,5 procento. Kita vertus, reikėtų prisiminti, kad dar prieš kelis metus (iki 2003 metų) šalyje buvo galima stebėti kainų mažėjimo tendenciją. Be to, greitai augančiose ekonomikose infliacija natūraliai būna didesnė (dėl vadinamojo Balassa-Samuelsono efekto). Trečia, pagrindinė kainų augimo priežastis praėjusiais metais buvo ne paklausos spaudimas (tai bylotų apie „perkaitimo“ pavojų), o pasiūlos veiksniai, tokie kaip prastas derlius, kylančios naftos kainos, administruojamų kainų pokyčiai.
Reikia pabrėžti, kad niekada negalima tvirtai konstatuoti konkrečios ekonomikos „perkaitimo“. Kaip jau minėta, pagrindinė šio reiškinio grėsmė yra ta, kad gyventojai ir įmonės pernelyg optimistiškai vertina ateities perspektyvas – tikėdamiesi didesnių pajamų ir pelnų ateityje, ekonomikos veikėjai plečia vartojimą ir investicijas, įsiskolina, o vėliau šių skolų negali grąžinti. Taigi ekonomika „kaista“ tada, kai realios ateities pajamos pelnas (kitaip tariant, ekonomikos augimas), būna mažesnės, nei tikėtasi. Tačiau realias ateities pajamas sužinosime tik ateityje.
„Perkaitimas“ reiškia ekonomikos augimą virš savo potencialaus lygio. Taigi, norint išvengti jo pavojų, reikia kelti šį potencialą – tai leis ateityje uždirbti dideles pajamas ir pelnus. Ekonomikos potencialo augimą užtikrina našumo didėjimas. Tai ypač svarbu, turint galvoje, kad Lietuvos įmonių našumas pradeda atsilikti nuo atlyginimų augimo tempų – mažėja konkurencingumas, Lietuva praranda santykinai pigios darbo jėgos teikiamus privalumus. Tam tikrą „apsaugos zoną“ įmonėms galėtų suteikti pajamų mokesčio mažinimas. Kitas tokio žingsnio privalumas – patrauklesnės sąlygos tiesioginėms užsienio investicijoms. Nors tokio pobūdžio investicijos yra svarbus veiksnys, keliantis darbo našumą ir užtikrinantis ilgalaikį ekonomikos augimą, Lietuvoje jos praktiškai nedidėja. Norint užtikrinti ilgalaikį ekonomikos tvarumą, taip pat būtina vykdyti švietimo ir sveikatos sistemų reformas, gilinti pensijų reformą.
Kaip jau minėta, spręsti apie lūkesčių pagrįstumą ar nepagrįstumą iš esmės galima tik post factum. Toks požiūris remiasi prielaida, kad ekonomikos veikėjai racionaliai vertina savo būsimų pajamų dydį ir pagal tai priima sprendimus, susijusius su skolinimusi, vartojimu ir investicijomis. Tačiau ekonomikos veikėjų pasirinkimams įtakos taip pat gali turėti reguliavimas ir dirbtinės kliūtys, neleidžiančios sklandžiai veikti rinkai. Geras pavyzdys, atskleidžiantis, kaip iškreipiamos rinkos sąlygos gali lemti pasiūlos ir paklausos disbalansą, yra nekilnojamo turto sektorius. Svarbi priežastis, lėmusi itin spartų nekilnojamo turto kainų augimą, buvo žemės pasiūlos trūkumas, kurį lemia sudėtingas žemės rinkos reglamentavimas. Jį supaprastinus, galima būtų tikėtis disbalanso sumažėjimo ir mažiau kalbų apie galimą „burbulą“ nekilnojamo turto rinkoje. Lengvatos būsto paskoloms taip pat dirbtinai prisideda prie nekilnojamo turto kainų augimo – tiktai jos ne riboja pasiūlą, o skatina paklausą.
Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos prekių, be naftos produktų, eksportas augo ypatingai sparčiai – 29 proc., parodydamas aukštus Lietuvos potencialaus augimo tempus, o papildomas stiprus paklausos stimulas, gautas iš pirmą pusmetį tebespartėjusio kredito prieaugio, nulems, kad 2007 metų bendrasis vidaus produktas (BVP) augimas tebeviršys potencialą. Nuodugni 2006 metų paskutinių ketvirčių ir 2007 metų pirmojo pusmečio duomenų analizė rodo, kad savaiminis ūkinės veiklos sugrįžimas prie potencialių gamybos apimčių yra labiau tikėtinas 2008 metais, negu 2007 metais. Skolintomis lėšomis toliau finansuojamas paklausos stimulas ūkiui (sparčiai gausėja užimtųjų ūkinėje veikloje bei formuojamas pagrindinis kapitalas), todėl 2007 metų BVP apimties augimas nesulėtės ir sudarys 8,6 procento.
Dėl įsitvirtinusių kainų augimo lūkesčių, paspartėjusio darbo užmokesčio augimo, pasikeitusios vartotojų elgsenos, ministerija keliais proc. punktais padidino 2007 metų nominalaus BVP augimo projekcijas, tačiau šios tendencijos keisis 2008-2010 metais (BVP augimas didės nuosaikiau). Europos centrinio banko ir kitų šalių centrinių bankų sugriežtinta monetarinė politika globaliai riboja galimybes stimuliuoti ūkį ir Lietuvos ūkį veikia numatytu tempu, todėl 2008 – 2010 metų realaus BVP augimo projekcijos išlieka stabilios: 2008 metais BVP augs 5,3 proc., 2009 – 4,5 proc., 2010 – 5,2 procento.
2006 metų statistiniai duomenys palyginti su 2005 metų duomenimis rodo, kad augo tik legaliai gaunamas darbo užmokesčio fondas, o šešėlinėje ekonomikoje gaunamų darbo pajamų 2006 metais mažėjo. Lietuvos ūkis išlaiko savo konkurencingumą. 2006 metais beveik 18 proc. oficialiai gaunamo darbo užmokesčio augimas neatspindi tikrųjų Lietuvos ūkio konkurencingumo tendencijų, tačiau oficialiai ir šešėlyje gaunamo darbo užmokesčio suma augo lėčiau. Finansų ministerija prognozuoja, kad 2008 metais darbo užmokestis augs iki 2072 litų arba 15,1 proc., 2009 – 2229,8 lito arba 7,6 proc., 2010 – 2389,7 lito arba 7,2 procento. Vidutinis 2007 metų nedarbo lygis sumažės iki 4,5 procentų. Dėl darbo užmokesčio augimo padidėjusi darbingo amžiaus žmonių motyvacija ieškoti darbo vidutinės trukmės laikotarpiu (2009-2010 metais) priartins nedarbo lygį iki 6 procentų (infliacijos nedidinančio lygio).
Dėl spartėjančio šilumos ir dujų kainų brangimo 2007 metų vidutinės metinės infliacijos prognozė padidinta iki 5,2 proc., o 2008 metų iki 5,6 procentų. Vidutinė metinė infliacija 2009 metais sulėtės iki 5,1 proc., o 2010 metais sulėtės iki 3,6 procento. Šių metų antrą pusmetį arba kitų metų pradžioje galintis prasidėti kredito prieaugio mažėjimas ribotų vartojimo spaudimą Lietuvos mokėjimo balanso einamajai sąskaitai ir infliacijai, todėl 2010 metų pabaigoje infliacija sumažėtų iki 2,6 procentų.

IŠVADOS
1.Bendroji pasiūla ekonomikoje parodo tam tikrą kainų ir produkcijos kiekio derinį ekonomikoje, kuris parodo, kaip gamintojai prisitaiko prie bendrosios paklausos pokyčių.
2.Svarbiausi veiksniai, veikiantys bendrosios pasiūlos pokyčius, yra darbo užmokestis ir darbo našumas. Jei auga darbo užmokestis, tai, nepakitus kitų gamybos veiksnių ir produkcijos kainai, sumažėja gamintojų pelnas, o kartu ir bendroji pasiūla. Taip pat labai svarbus bendrosios pasiūlos pokyčio veiksnys yra darbo našumas, kurio didėjimas leidžia mažinti darbo sąnaudas ir didinti gamintojų pelną, kartu didinant bendrąją pasiūlą.
3.Bendrosios pasiūlos pokyčius atspindi jos kreivė AS. Šiai kreivei judant į kairę, galima spręsti apie neigiamus ekonomikos procesus, o jos judėjimas į dešinę reiškia teigiamus ekonomikos poslinkius.
4.Viena iš opiausių problemų, didinant šalies vidaus bendrąją pasiūlą, yra gamybos kaštų infliacija, kadangi firmos gali prarasti didelę savo pelno dalį. Be to, tokiu atveju joms bus itin sunku prognozuoti ateities rezultatus ir priimti sprendimus dėl kainodaros ir kitų veiklos aspektų.
5.Lietuvoje egzistuoja nemažai problemų, kurios sukelia nesubalansuotumą tarp bendrosios paklausos ir pasiūlos šalyje. Pavyzdžiui, vis dar egzistuoja nemažai administracinių kliūčių, kurios neleidžia plėtoti vidaus produkto gamybos. Dideles problemas sukelia ir spartūs emigracijos tempai, kadangi gamintojams nuolat trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Be to, potencialaus vidaus produkto didinimas reikalauja nuolatinių investicijų.
6.Ekonomikos „perkaitimu“ apibūdinama situacija, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą, todėl potencialusis vidaus produktas yra mažesnis nei jo paklausa rinkoje. Šis skirtumas gali būti mažinamas didinant investicijas ir skatinant inovacijas gamyboje. Lietuvos ekonomikoje „perkaitimo“ požymiai atsirado, nes darbo užmokestis lenkia darbo našumą ir darbo rinkoje jaučiama nemaža įtampa.
7.Kainų augimą Lietuvoje iš esmės lėmė ne tik optimistiški gyventojų lūkesčiai, augantis skolinimasis ir kiti paklausos veiksniai, bet ir pasiūlos veiksniai – darbo užmokestis, gamtinių išteklių ir kitų žaliavų kainos.

LITERATŪRA

1.ES ragina valstybes nares spartinti bloko darbo našumo augimą [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-25]. Prieiga per internetą: http://www.euro.lt/lt/naujienos/apie-lietuvos-naryste-europos-sajungoje/naujienos/2062/
2.Dvidešimtojo LLRI ekonomikos tyrimo pristatymas [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-27]. Prieiga per internetą: http://www.llri.lt
3.“Hansabanko” interneto svetainė [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-27]. Prieiga per internetą: http://www.hansa.lt/naujienos386_597.html
4.Infliacija Lietuvoje pradės lėtėti 2009 metais [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-27]. Prieiga per internetą: http://www.traders.lt/page.php?id=650
5.Kuokštis, V. Apie “perkaitimą” ir ekonomikos potencialą [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-18]. Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/apie_perkaitima_ir_ekonomikos_potenciala/4190
6.LR statistikos departamento internetinė svetainė {interaktyvus, žiūrėta 2007-11-20]. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1024
7.MANKEW N. G. Macroeconomics.-Harvard: Worth Publishers. Second edition
8.MARTINKUS B., ŽILINSKAS V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1997
9.RAKAUSKIENĖ O. G. Valstybės ekonominė politika.-V.: Mykolo Romerio universitetas, 2006
10.SNIEŠKA V. IR KT. Makroekonomika.- K.: Technologija,

Įmonių įkurimas ir registravimas

Darbo uždaviniai:

Išsiaiškinti įmonių steigimo organizavimo tvarką;

Susipažinti su pagrindiniais įstatymais bei jų nuostatomis, reglamentuojančiomis įmonių teisinę registraciją;

susipažinti su įmonių steigimo būdais.

1. Išvardinti pagrindines įmonių rūšis ir pateikti pavyzdžių.

Norint ivertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių imones, panašias imones reikia suskirstyti i grupes. Veiklos panašumas nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos paskirtis gali būti tokia:

• gaminti produktus ir teikti patarnavimus (ištekliai ­parduotų prekių vertė), pvz.: bendrijos, bendrovės, prekybos bei paslaugų firmos;

• teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški namų ūkių inašai ir patarnavimai), pvz.: ivairios privačios istaigos, labdaringos organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacij os;

• paskirstyti pajamas (ištekliai – tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai ­ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo istaigos;

• . finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz., bankai; • apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz., ivairios draudimo bendrovės;

• vartoti (ištekliai – atlyginimas ir iplaukos, gaunamos IS kitų sektorių, pajamos už savos gamybos produktus ar patarnavimus), pvz., namų ūkiai (ir individualios imonės).

Namų ūkiais laikoma šeima ar kelios seImos, taip pat kartu gyvenantys ir bendrą biudžetą turintys giminaičiai, arba kartu gyvenantys ir bendru biudžetu susieti asmenys (nors ir ne giminaičiai) .

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pagal šiuos ir kitus kriterijus visą ūkį skirsto taip:

Nuo verslo organizavimo formos pasirinkimo priklauso tiek įmonės steigimo procesas (jo trukmė ir lėšų sąnaudos), tiek turimų finansinių, intelektinių bei darbo jėgos resursų panaudojimas. Nuo 2001 m. liepos 1 d. iš esmės pasikeitė pagrindiniai įmonių veiklą reglamentuojantys teisės aktai: įsigaliojo naujas Akcinių bendrovių įstatymas bei naujas Civilinis kodeksas, kuriame (Antrojoje Civilinio kodekso knygoje) yra visiškai naujų bei kartais prieštaraujančių kitiems įstatymams normų, neįprastų sąvokų.
LR Įmonių įstatyme nurodomi tokie privatieji juridiniai asmenys, galintys veikti Lietuvos Respublikoje:

individualios (personalinės) įmonės;

tikrosios ūkinės bendrijos;

komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;

akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės;

žemės ūkio bendrovės;

kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).

2. Naudojantis įmonių įstatymais, užpildykite įmonės pasirinkimo lentelę. Įvardinkite požymius, kuriais jos skiriasi:

Įmonės rūšys
ŪB UAB Ūkininko ūkis ŽŪB Kooperatyvas
1. Įmonės samprata
2. Įstatymas, reglamentuojantis įmonės veiklą „LR IĮ įstatymas“ „LR ŪB įstatymas“ „LR UAB įstatymas“ „LR ŪŪ įstatymas“ „LR ŽŪB įstatymas“ LR Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatyme
3. Nuosavybės forma Asmeninė Bendra dalinė nuosavybė Įstatinis kapitalas padalintas į dalis, vadinamas akcijomis Asmeninė Piniginiai pajai Pajus gali būti piniginis, intelektinis, vertybiniai popieriai arba kitas turtinis indėlis, išskyrus žemę
4. Minimalus įstatinis kapitalas Nėra nustatytas Nėra nustatytas 10 000 Nėra nustatytas Nustato narei. Nuosavo kapitalo turi užtekti įstatuose numatytai veiklai plėtoti.
5. Turtinės atsakomybės laipsnis:

a) ribotos

b) neribotos

b b a b a a
6. Savininkų skaičius:

a) min.

b) maks.

min 2-20 Iki 100 min Min 3 Ne mažiau kaip penki fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys.
7. Valdymas:

a) vienasmenis

b) kolegialus

a b b a b b
8. Privalomi valdymo organai:

a) stebėtojų taryba

b) valdyba

c) visuot. Akcininkų susirinkimas

e) kita

nėra e b nėra c b; c
9. Apskaita:

a) supaprastinta

b) pilna

a a b a b b
10. Mokesčių tarifai:

a) didesni

b) mažesni

a b a b b b
11. Steigimo tvarka:

a) paprasta

b) sudėtinga

c) labai sudėtinga

a b c a c c
12. Egzitavimo trukmė (ribota, neribota) ribota neribota neribota ribota neribota neribota

Sudarykite palyginamąją lentelę, atspindinčią visų rūšių verslo imonių privalumus ir trūkumus. lšanalizuokite lentelės duomenis ir jvardykite kokiais atvejais tikslingiausia steigti kiekvieną iš jų.

Įmonių rūšis Pliusai Minusai
Individualios (personalinės) įmonės Smulkaus verslo pradžiai tokios įmonės steigimas yra geriausias sprendimas. Įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo, todėl verslą įmanoma pradėti turint gerą idėją bei nedideles pradines lėšas. Individualioje (personalinėje) įmonėje galima dirbti neįdarbinant kitų darbuotojų, t.y., tokioje įmonėje gali dirbti net vien tik savininkas ir jo šeimos nariai. Pažymėtina ir tai, kad individualios (personalinės) įmonės apskaitai keliami nedideli reikalavimai – taikoma sutrumpinta finansinė atskaitomybė. Jeigu individualių (personalinių) įmonių vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą. Nusprendęs steigti tokios rūšies įmonę, būsimasis verslininkas turi įsisąmoninti, kad teks dirbti tik pelningai, nes jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužteks įmonės turto, už jas savo turtu atsakys savininkas (savininkai). Be to, Lietuvoje individualioms (personalinėms) įmonėms dažnai yra sudėtingiau gauti banko paskolą veiklos plėtrai.
Blogiausia, kad nuo 2002 metų sausio 1 dienos individualių įmonių savininkų pajamos apmokestintos Sodros mokesčiu. Numatomas mokesčio tarifas – 15 proc. nuo pelno.
Tikrosios ir komanditinės ūkinės bendrijos galimybė sujungti kelių asmenų lėšas į bendrą dalinę nuosavybę. Tokia nuosavybės forma yra stiprus psichologinis akstinas sutelkti visus pajėgumus bendram tikslui – įmonės pelnui pasiekti.
Pažymėtina, kad ūkinėje bendrijoje gali būti vedama supaprastinta buhalterinė apskaita. Tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir individualiai (personalinei) įmonei, ūkinei bendrijai taikoma pajamų mokesčio lengvata.
Tikrųjų narių neribota turtinė atsakomybė pagal bendrijos prievoles.
Žemės ūkio bendrovės Asmeniui, pasiryžusiam pradėti tokią veiklą, yra gana daug papildomų lengvatų mokesčių srityje, taip pat papildomos finansavimo galimybės. Verslo pradžiai ypatingai svarbi žemės ūkio verslo patirtis ir protingas pradinių investicijų paskirstymas. Žemės ūkio veikla dėl užsienio rinkų reikalavimų produktų kokybei ir Lietuvoje vyraujančių žemės ūkio veiklos standartų yra gana rizikingas verslas. Žemės ūkio bendrovės nemoka pelno ir nekilnojamojo turto mokesčių bei nedaro atskaitymų į kelių fondą. Be to, žemės ūkio veikla besiverčiantys asmenys gali pretenduoti į finansinę paramą iš specialios Europos Sąjungos SAPARD programos.
Kooperatinė bendrovė Ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su kooperatinės bendrovės veikla. Kooperatinės bendrovės nuosavo kapitalo turi užtekti įstatuose numatytai veiklai plėtoti. Įstatymas nereglamentuoja kooperatinės bendrovės narių pajaus dydžio (jo dydis nurodomas įstatuose).
Akcinės bendrovės Svariausias argumentas pasirenkant verslui šią įmonės rūšį – bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Svarbu ir tai, kad tokia verslo organizavimo forma (ypač atvirojo tipo akcinės bendrovės) ypač palanki siekiant pritraukti papildomas lėšas verslui vystyti. Bendrovės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie būtinai turi įsigyti steigiamos bendrovės akcijų. Uždarosios akcinės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 10.000 litų, o akcinės bendrovės – ne mažesnis kaip 150.000 Lt.

Sudetinga buhalterija ir įsteigimas.

4. Kokių įmonių rūšys aprašytos pavyzdyje?

f) Įmonėje dirba 10 samdomų darbuotojų. Savininkai yra tys. Du iš jų už įmonės prievoles atsako visu savo turtu. (ŪB)

g) Įmonė atlieka vandens vamzdynų priežiūrą. Įmonėje dirba 25 darbuotojai. Akcininkų susirinkime savivaldybė, kuriai priklauso 70 proc. akcijų, nusprendė padidinti darbo apimtį. (UAB).

h) Įmonės visi trys savininkai solidariai atsako už įmonės veiklos padarinius visu savo turtu. (ĮI)

i) Įmonę įsteigė vienas asmuo. Jam priklauso visos akcijos. Įmonę valdo direktorių taryba. Joje dirba iš visur darbuotojų. (AB)

j) Savininkas pasamdė 18 darbuotojų. Įmonė užsiima gamybine veikla. Jos apyvarta per metus 50 000,-Lt. (Kooperacinė bendrovė).

5. Sudarykite palyginamąją lentelę, atspindinčią įmonės registracijos dokumentus.

Dokumentai TŪB KŪB UAB ŪK. ŪKIS
1. Duomenys apie įmonę – pagal formą (pavadinimas, adresas, veiklos pobūdis, numatomas ūkinės veiklos laikotarpis) + + + + +
2. Prašymas registruoti įmonę + + + + +
3. Pažyma apie įmonės patalpų suteikimą ūkinei veiklai + + + + +
4. Pažyma apie patalpų suteikimą ūkinei veiklai + + + + +
5. Leidimas (licencija) užsiimti tam tikra veikla

Priklauso nuo veiklos pobūdžio

6. Ekologinis pasas (leidimas) užsiimti tam tikra veikla

Tam tikroms rūšims

7. Prašymas registrų centrui suteikti įmonės pavadinimą F. JAR-5 +- + + +
8. Asmeninis dokumentas + + + + +
9. Steigiamojo susirinkimo protokolas ir jo priedai +
10. Dokumentai, patvirtinantys duomenis apie steigėjus, valdymo organus + + + + +
11. Bendrijos jungtinės veiklos sutartis + + + + +
12. Steigimo sutartis (steigimo aktas arba jų nuorašai) +
13.Bendrovės įstatai +
14. Įmonės nuostatai +
15. Žemės nuosavybės (nuomos) dokumentų kopijos +
16. Ūkio narių su jų parašais sąrašas +

Individualios (personalinės) įmonės

Individuali (personalinė) įmonė pagal LR CK Antrosios knygos terminologiją apibrėžtina kaip privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat juridiniai asmenys – negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno juridiniai asmenys).
Smulkaus verslo pradžiai tokios įmonės steigimas yra geriausias sprendimas. Įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo, todėl verslą įmanoma pradėti turint gerą idėją bei nedideles pradines lėšas. Individualioje (personalinėje) įmonėje galima dirbti neįdarbinant kitų darbuotojų, t.y., tokioje įmonėje gali dirbti net vien tik savininkas ir jo šeimos nariai.
Pažymėtina ir tai, kad individualios (personalinės) įmonės apskaitai keliami nedideli reikalavimai – taikoma sutrumpinta finansinė atskaitomybė. Jeigu individualių (personalinių) įmonių vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą.
Tačiau ši įmonių rūšis turi ir trūkumų. Nusprendęs steigti tokios rūšies įmonę, būsimasis verslininkas turi įsisąmoninti, kad teks dirbti tik pelningai, nes jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužteks įmonės turto, už jas savo turtu atsakys savininkas (savininkai). Be to, Lietuvoje individualioms (personalinėms) įmonėms dažnai yra sudėtingiau gauti banko paskolą veiklos plėtrai.
Blogiausia, kad nuo 2002 metų sausio 1 dienos individualių įmonių savininkų pajamos apmokestintos Sodros mokesčiu. Numatomas mokesčio tarifas – 15 proc. nuo pelno.

Tikrosios ir komanditinės ūkinės bendrijos

Pagrindinis tikrųjų ir komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų veiklą reglamentuojantis teisės aktas yra LR Ūkinių bendrijų įstatymas. Ūkinė bendrija apibrėžiama kaip kelių fizinių ar juridinių asmenų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė komercinei-ūkinei veiklai vykdyti, sujungus jų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių. Ūkinė bendrija LR Civilinio kodekso Antrojoje knygoje apibūdinama kaip privatusis neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo.
Ūkinė bendrija gali būti dviejų formų – tikroji ūkinė bendrija arba komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija.
Tikrąją ūkinę bendriją sudaro tikrieji nariai. Tikrųjų narių turtas nėra atskirtas nuo bendrijos turto, taigi jos nariai atsako solidariai visu savoturtu pagal bendrijosprievoles. Ieškinį bendrijos nariams galima pareikšti netgi ir po bendrijos likvidavimo ar jungtinės veiklos sutarties pakeitimo bei atnaujinimo įregistravimo vietos savivaldybėje.
Komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje be tikrųjų narių yra ir nariai komanditoriai. Tikrųjų narių padėtis komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje yra tokia pati, kaip ir tikrojoje ūkinėje bendrijoje. Nariai komanditoriai atsako už bendrijos prievoles tik tokia apimtimi, kiek tai numatyta jungtinės veiklos sutartimi.
Jeigu jungtinė veiklos sutartis nenumato kitaip, nariai komanditoriai atsako tik tuo savo turtu, kurį jie perdavė arba turėjo perduoti komanditinei ūkinei bendrijai. Taip pat nariai komanditoriai neturi tikriesiems nariams priskirtinos bendrijos atstovavimo teisės. Komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis ir bent vienas narys komanditorius.
Pagrindinis privalumas, išskiriantis ūkinę bendriją iš kitų įmonės rūšių, yra galimybė sujungti kelių asmenų lėšas į bendrą dalinę nuosavybę. Tokia nuosavybės forma yra stiprus psichologinis akstinas sutelkti visus pajėgumus bendram tikslui – įmonės pelnui pasiekti.
Pažymėtina, kad ūkinėje bendrijoje gali būti vedama supaprastinta buhalterinė apskaita. Tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir individualiai (personalinei) įmonei, ūkinei bendrijai taikoma pajamų mokesčio lengvata. Trūkumas – tikrųjų narių neribota turtinė atsakomybė pagal bendrijos prievoles.

Žemės ūkio bendrovės

Žemės ūkio bendrovės steigimą ir veiklą reglamentuojančios pagrindinės nuostatos pateiktos LR Žemės ūkio bendrovių įstatyme. Žemės ūkio bendrovė apibūdinama kaip privatus ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų. Žemės ūkio bendrovėje gali būti dviejų rūšių dalyviai – bendrovės nariai ir pajininkai. Minimalus žemės ūkio bendrovės dalyvių skaičius yra trys. Bendrovės pajininkai nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad jie neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime. Visų dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto.
Žemės ūkio veikla dėl užsienio rinkų reikalavimų produktų kokybei ir Lietuvoje vyraujančių žemės ūkio veiklos standartų yra gana rizikingas verslas. Verslo pradžiai ypatingai svarbi žemės ūkio verslo patirtis ir protingas pradinių investicijų paskirstymas. Tačiau asmeniui, pasiryžusiam pradėti tokią veiklą, yra gana daug papildomų lengvatų mokesčių srityje, taip pat papildomos finansavimo galimybės.
Žemės ūkio bendrovės nemoka pelno ir nekilnojamojo turto mokesčių bei nedaro atskaitymų į kelių fondą. Be to, žemės ūkio veikla besiverčiantys asmenys gali pretenduoti į finansinę paramą iš specialios Europos Sąjungos SAPARD programos.

Kooperatinė bendrovė

Kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) LR Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatyme apibrėžiama kaip grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų (kitaip tariant, kooperatyvo narių) savanoriškai įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio kapitalas ir narių sudėtis yra kintama ir kuris yra skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti bei veikiantis narių iniciatyva ir rizika.
Kooperatinė bendrovė už savo prievoles atsako tik savo turtu ir neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su kooperatinės bendrovės veikla. Kooperatinę bendrovę gali sudaryti ne mažiau kaip penki fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys.
Įstatymas nereglamentuoja kooperatinės bendrovės narių pajaus dydžio (jo dydis nurodomas įstatuose), yra tik nustatyta, kad pajus gali būti piniginis, intelektinis, vertybiniai popieriai arba kitas turtinis indėlis, išskyrus žemę. Kooperatinės bendrovės nuosavo kapitalo turi užtekti įstatuose numatytai veiklai plėtoti. Beje, įstatymas numato apribojimus bendrovės steigimo procese dalyvauti užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims.

Akcinės bendrovės

Labiausiai paplitusi įmonių rūšis Lietuvoje yra uždaroji akcinė bendrovė. Šios įmonės rūšies bei akcinės bendrovės steigimą, veiklą bei pasibaigimą reglamentuoja LR Akcinių bendrovių įstatymas. Bendrovė – tai privatusis, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurios įstatinis kapitalas padalintas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią jie privalo įmokėti už akcijas.

Įstatymas nustato reikalavimus minimaliam įstatiniam akcinės bendrovės kapitalui: uždarosios akcinės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 10.000 litų, o akcinės bendrovės – ne mažesnis kaip 150.000 Lt.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs LR Akcinių bendrovių įstatymas pakeitė maksimalų uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičių – dabar uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius gali siekti 100. Akcinės bendrovės akcijos, skirtingai nei uždarosios akcinės bendrovės akcijos, gali būti platinamos viešai per vertybinių popierių biržas.
Bendrovės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie būtinai turi įsigyti steigiamos bendrovės akcijų.
Akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės sudaro labai ženklią Lietuvoje registruotų įmonių dalį. Tokį šios įmonių rūšies populiarumą galima paaiškinti ne viena priežastimi. Svariausias argumentas pasirenkant verslui šią įmonės rūšį – bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Tai reiškia, kad akcininkas atsako tik ta pinigų suma, kurią jis įnešė už akcijas. Taigi asmuo, turintis įstatymo reikalaujamą minimalaus įstatinio kapitalo dydžio pinigų sumą, nerizikuodamas savo ir savo šeimos gerove (kaip yra personalinės įmonės atveju), gali pradėti verslą, įsteigdamas uždarąją akcinę bendrovę.
Nusprendus pradėti verslą su keliais partneriais, ši verslo organizavimo forma taip pat laikoma palankiausia dėl civilinės atsakomybės atribojimo bei dėl sprendimų bendrovės esminiais klausimais priėmimo mechanizmo. Kiekviena akcija suteikia vieną balsą, todėl lemiamą sprendimų galią visuotiniame akcininkų susirinkime turės daugiausiai akcijų įsigijęs asmuo. Žinoma, atvirosiose akcinėse bendrovėse gali būti sunku sutelkti sprendimų priėmimo galią dėl neribojamos akcijų prekybos vertybinių popierių rinkoje.
Svarbu ir tai, kad tokia verslo organizavimo forma (ypač atvirojo tipo akcinės bendrovės) ypač palanki siekiant pritraukti papildomas lėšas verslui vystyti.

Makroekonomika

Makroekonomika ir jos problemos

1. Kas yra makroekonomika?

Makroekonomika – mokslas, tiriantis ekonomiką kaip visumą, jos funkcionavimo principus. Jos elementai grupuojami į visumą, atspindinčią ekonominės veiklos rezultatus (dažniausiai per metus). Makroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą arba sustambintus jos sektorius.

2. Kokius reiškinius nagrinėja makroekonomika?

nagrinėja ekonomiką kaip visumą. Makroekonomikos objektas nagrinėja- ekonomikos politikos tikslus ir priemones; nacionalines pajamas ir jų apskaitą; fiskalinę(biudžetinę) politiką; pinigus, bankus, monetarinę politiką; ekonominio augimo teorijas; nedarbą, infliaciją; tarptautinę prekybą, tarptautinius finansus.

3. Kokie yra makroekonomikos tikslai?

Makroekonomikos tikslas – ekonominių procesų aiškinimas, ūkio raidos prognozavimas bei ekonominės politikos tobulinimas.

4. Kuo skiriasi klasikinis ir keinsistiskasis požiūriai i ekonomika?

Keinsistiskasis požiūris:

1. Vertybinių popierių pirkimas laisvojoje rinkoje dažniausiai sumažina palūkanų normą.
2. Žemesnė palūkanų norma skatina verslininkus daugiau investuoti. Tada yra pigiau skolintis pinigų pirkti naujus įrenginius bei statyti naują gamyklą.
3. Didesnė paklausa investicijoms turės didesnį poveikį visuminei paklausai ir nacionaliniam produktui.
Pagal Keynes`ą pinigų paklausa yra elastinga palūkanoms; esant blogai konjunktūrai paklausa pinigams gali netgi būti tobulai elastinga palūkanoms.

Klasikinis požiūris:

Nacionalinio produkto samprata ir jo apskaičiavimo problemos

5. Kas yra nacionalinis produktas ir nacionalines pajamos?

Nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikšta vertė prekių ir paslaugų, kurias pagamina šalis per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus).

Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių – kai kurios pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendrosios nacionalinės pajamos apibūdinamos kaip BVP atėmus pajamas, sumokėtinas nerezidentams, ir pridėjus pajamas, gautas iš užsienio, arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš užsienio vertė.

GNY = BVP + NY

6. Kodėl transferiniai išmokėjimai neįskaitomi i NP verte?

Iš vyriausybinių išlaidų, apskaitomų kaip BNP dalis, turi būti eliminuoti neatlygintini (transferiniai) išmokėjimai, nes jie nepadidina nacionalinio produkto.

7. Kodel nustatant nacionalinio produkto verte, reikia suskaičiuoti galutiniu produktu verte?

8. Kas yra bendrasis nacionalinis produktas, bendrasis vidinis produktas, grynasis nacionalinis produktas, realusis bendrasis nacionalinis produktas?

BNP (Gross Nacional Product) – yra bendra galutinių produktų (prekių ir
paslaugų), pagamintų šalies ūkyje per tam tikrą laiką (pvz. metus) suma,
išreikšta einamosiomis kainomis.

BVP – tai šalyje sukurtų baigtinių ekonominių gėrybių piniginių verčių suma, išskaitant pajamas, gautas iš investicijų užsienyje ir pridedant toje šalyje užsieniečiams priklausomas investicines pajamas“

Grynasis nacionalinis produktas (GNP) – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš Bendro nacionalinio produkto (BNP) apimties minusavus amortizacinius atskaitymus.

Realusis BNP (real) – perskaičiuotas nominalusis BNP
atsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimo tempą arba visų baigtinių
prekių/paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma
palyginamosiomis kainomis.

9. Ką vadiname vartojimo kainų indeksu ir kaip jis apskaičiuojamas?

Vartotojų (vartojimo) kainų indeksas (VKI) – rodiklis, kuris padeda įvertinti prekių ir paslaugų, kurias įsigyja ir kurias suvartoja gyventojai, kainų lygio pokyčius laiko aspektu. VKI skaičiuoti naudojama Laspeyres formulė.

VKI = ∑(TKP*IKP*S)

TKP – trumpalaikių kainų pokyčio rodiklis; IKP – ilgalaikių kainų pokyčio rodiklis; S – piniginių išlaidų dalis prekių pirkimui.

10. Apibrėžkite BNP kainų defliatorių

BVP(BNP) defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.

11. Kaip apskaičiuojamas BNP vienam gyventojui ir ką sis rodiklis parodo?

BNP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiavimo rezultatai labai priklauso nuo to, kokia metodika yra naudojama. Dažniausi metodai:

  • einamojo valiutų kurso metodas,
  • valiutos skaičiuoklė ir jos patogumas,
  • paritetinės perkamosios galios metodas.

Neretai BNP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BNP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas – skirtingi dalykai.

12. Kokios problemos iškyla, nustatant BNP ir BVP?

Skaičiuojant BNP kyla problema, kaip jį susumuoti, juk dalis prekių ir paslaugų tinkamos galutiniam vartojimui(gaunami pakartojimai-vienai įmonei galutinė produkcija yra žaliava kitai įmonei). Vadinasi sumuojant nacionalinį produktą pagal įmonių pagamintą metinę produkciją, reikia neskaičiuoti tarpinio produkto(kurį sudaro:žaliavos, medžiagos, kuras, elektros energija, pusgaminiai pirkti iš kitų įmonių).

BVP skaičiavimo problemos
Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų priežastys yra šios:
• Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos – švietimas, socialinės paslaugos.
• Sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų kainos sumažėjo.
• Pereinamuoju laikotarpiu privačioji gamyba nėra visiškai užregistruojama. Ekonomika kinta taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.
• Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti, kad didelė ūkinės veiklos dalis nepatenka į BVP skaičiavimus.

Cikliniai svyravimai

13. Paaiškinkite ekonomikos augima ir gamybini pajeguma

Ekonomikos augimas – tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu

14. Kas yra cikliniai svyravimai ir verslo ciklas?

Cikliniai svyravimai yra kitokie negu sezoniniai, jie yra ilgalaikiai ir nereguliarūs. Šiuos svyravimus lemia ekonominės jėgos, kurios yra šalies ūkio viduje ir yra bendro ekonominio gyvenimo dalis

Jei kuriam nors procesui nebūdingi sezoniniai svyravimai, arba juos eliminuojame, jis anaiptol nesirutulios tolygiai,
remdamasis savo ilgalaike tendencija. Daugumos procesų parametrai nuolat kinta, tačiau bendra tendencija lieka. Tie pokyčiai nėra atsitiktiniai, nereguliarūs, jie susiklosto į sistemingą, reguliarų, pasikartojančios konfigūracijos judėjimą. Ekonominio pakilimo metai pertraukiami bendros ūkinės padėties santykiniu ir absoliučiu pablogėjimu, šį dėsningai pakeičia naujas ūkio aktyvumo pakilimas. Tokie svyravimai vadinami cikliniais. Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir
atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo apraiškas, vadinami verslo ciklais.

15. Apibrėžkite ciklo stadijas (fazes)

Krize, pagyvėjimas, viršūne, nuosmukis

16. Kokios cikliniu svyravimu priežastys?

Galimos priežastys – vėlgi, yra daug teorijų, aiškinančių verslo ciklo priežastis. Kai kurios jų – tokios kaip technologinės inovacijos (pavyzdžiui, geležinkeliai, automobiliai ir kompiuteriai, skatinantys augimą) arba politiniai įvykiai (karai, OPEC naftos kainų kilimas ir t.t.) – nesugeba paaiškinti, kodėl verslo ciklai atsiranda laikais, kurių metu nebūna tokių inovacijų ar politinių sukilimų. Kitos teorijos – tokios kaip monetariniai paaiškinimai, kurie priskiria kredito augimą ir mažėjimą
cikliniams svyravimams, demografinės teorijos (didelis gimstamumo bumas sekęs stagnacinį ekonominį senstančios populiacijos periodą) – yra iš dalies tikėtinos. Galima priežastis – greičiausiai geresnis verslo ciklų paaiškinimas randamas disbalanse ir dislokacijoje tarp gamybos ir vartojimo
17.Apibrezkite nelegalios (seselines) ekonomikos samprata ir juodąją rinka

Šešėlinė arba neapskaitoma ekonomika – tai ekonomika, apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą arba nusikalstamas veikas, kai vengiama mokėti mokesčius.

Juodoji rinka – tai rinka,
kurioje kainos viršija legaliai nusistatytą jų maksimumą. Kitaip tariant, juodoji rinka yra neoficiali rinka, kurioje prekių ir paslaugų kainos skiriasi nuo legaliai egzistuojančių {paprastai esti didesnės); toji rinka dažniausiai atsiranda tada, kai vyriausybė nustato mažesnę nei pusiausvyros norma prekės kainą, ir poto tenka įvesti normavimosistemą, kad būtų galima paskirstyti turimą pasiūlą tarp pirkėjų. Juodoji rinka – rinkos dalis, neįtraukiama į oficialiąją ekonominę statistiką, siekiant (nu)slėpti ūkinę veiklą, privalomą deklaruoti, vengiant mokesčių bei dėl kitų paskatų bei priežasčių.

Fiskaline politika

18. Kokia fiskalines politikos esme ir tikslai?

Kaip matome, fiskalinė politika yra ne kas kita, kaip biudžeto politika Jos bene pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas.

Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.

19. Kokias žinote fiskalines politikos priemones?

Fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinio produkto apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją.

Pagrindinės fiskalinės politikos priemonės yra mokesčių arba vyriausybės išlaidų keitimas.

20. Valstybes biudžetas ir jo sandara

Valstybės biudžetas yra didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinė dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funkcijoms finansuoti.

Valstybės biudžetas – tai metinė valstybės pajamų ir išlaidų sąmata. Valstybės biudžeto projektą rengia Lietuvos Respublikos finansų ministerija

Biudžeto sandara – tai biudžetinės sistemos, veikiančios pagal valstybės biudžetą reglamentuojančius įstatymus, organizavimas ir šios sistemos sudarymo principai.

Valstybės biudžetą sudaro du pagrindiniai skyriai – numatomos metinės valstybės pajamos ir išlaidos.

21. Kokiomis priemonėmis finansuojamas valstybes biudžeto deficitas?

Valstybės biudžeto deficitas gali būti dengiamas spausdinant pinigus – pertekline pinigų emisija, tačiau dėl perteklinių pinigų ir kainų kilimo ekspansinis poveikis gali būti trumpalaikis.

Demokratinės šalys biudžeto deficitą finansuoja parduodamos Vyriausybės vertybinius popierius: iždo vekselius.

22. Kas tau yra ir kaip veikia automatiniai stabilizatoriai?

AUTOMATINIAI STABILIZATORIAI yra ekonominis mechanizmas, kuris automatiškai keičia gamybos apimtį, reaguodamas į paklausos pokyčius, t.y. nei valstybė, nei privatus sektorius nedaro ekonomikai jokio poveikio. Šitaip veikdami, jie sušvelnina ciklinius svyravimus, t.y. stabilizuoja reprodukcijos procesą. Automatiniai stabilizatoriai yra: mokesčiai (asmenų pajamų mokestis, firmų pelno mokestis) ir transferiniai mokėjimai (pensijos, įvairios pašalpos).

Pinigai, bankai ir monetarine politika

23. Kas yra pinigai?

T. Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber knygoje „Pinigai, bankai ir ekonomika“ pateikia tokį pinigų apibrėžimą: Pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip labai likvidi kaupimo priemonė.

Dar vienas apibrėžimas skelbia, kad pinigai yra aukšto likvidumo finansinis turtas, paprastai priimamas mainais už prekes ir paslaugas ir atliekantis mainų priemonės, vertės mato arba apskaitos vieneto, atidėtų arba būsimų mokėjimų bei kaupimo priemonės funkcijas.

24. Kokios yra pinigu funkcijos?

1) mainų tarpininko,
2) vertės mato,
3) būsimų mokėjimų priemonės ir
4) labai likvidžios kaupimo priemonės.

25. Kas lemia pinigu verte?

Santykinis retumas. Žinome, kad visų prekių kaina yra jų paklausos išdava. Kuo retesnė prekė, tuo jos ribinis naudingumas vertinamas labiau ir tuo aukštesnė kaina, lygiai taip pat ir pinigų vertingumą lemia jų santykinis retumas. Jei pinigų pasiūla dėl papildomos emisijos didėja, pinigai praranda pasitikėjimą ir jie negali atlikti mainų priemonės funkcijos

26. Kas yra pinigu paklausa? Kokie pagrindiniai jos elementai?

Pinigų paklausa – tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams vykdyti, tai yra tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams.

Pinigų paklausa yra nominalioji ir realioji.
Nominalioji pinigų paklausa – grynų pinigų paklausa.
Realioji pinigų paklausa – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalytas iš kainų lygio.

27. Kodėl žmonės laiko grynus pinigus?

Žmonės laiko pinigus tik tuomet, kai jų nauda padengia kaštus. Pinigų laikymo naudą sudaro: 1) sandėrio motyvas, 2) atsargų (apsidraudimo) motyvas ir 3) turto motyvas.

28. Kas yra pinigu pasiūla ir kokie jos pagrindiniai elementai?

Pinigų pasiūla yra pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje.

Pinigų pasiūla- tai ūkyje vartojamas pinigu kiekis, kuri sudaro pinigai apyvartoje ir indeliai taupomose ir einamose sąskaitose.

    Pinigų pasiūlos elementai:
    1. Pinigus siaurąja prasme sudaro:

  • a) Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai pinigai esantys cirkuliacijoje;
  • b) Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai neduodantys palūkanų;
  • c) Komerciniuose bankuose laikomi indėliai duodantys palūkanų;
  • d) Kelionės čekiai.
    2. Pinigus plačiąja prasme sudaro:

  • a) Sandėrio pinigai;
  • b) Taupymo indėliai;
  • c) Smulkūs terminuoti indėliai;
  • d) Pinigų rinkos indėliai;
  • e) Pinigų rinkos savitarpio fondai.
    3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus sudaro:

  • a) Pinigai plačiąja prasme;
  • b) Stambūs terminuoti indėliai;
  • c) Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta;
    4. Likvidžius aktyvus sudaro:

  • a) Pusiau pinigai arba netikri pinigai;
  • b) Valstybės vertybiniai popieriai;
  • c) Taupomosios obligacijos

29. Kokias funkcijas atlieka šalies Centrinis bankas?

1. centrinis bankas turi išimtinę pinigų emisijos teisę;

2. centriniame banke laikomos, kaupiamos ir tvarkomos Vyriausybės lėšos. Be to, jis tvarko valstybės skolą;

3. centrinis bankas naudoja įvairių pinigų pasiūlos kontrolės priemones ir tokiu būdu reguliuoja, kontroliuoja

pinigų pasiūlą šalyje;

4. centrinis bankas Vyriausybės pavedimu kaupia aukso ir užsienio valiutos atsargas;

5. jis Vyriausybės vardu vykdo nacionalinės valiutos kurso užsienio valiutų atžvilgiu politiką;

6. teikia patarimus Vyriausybei ekonominės politikos klausimu;

7. centrinis bankas yra bankų bankas. Jame yra kitų bankų sąskaitos. Per jį vykdomi tarpbankiniai atsiskaitymai;

8. jis yra finansų šaltinis. Jei kuriam nors komerciniam bankui iškyla problemų, centrinis bankas suteikia likvidumo

paskolą;

9. centrinis bankas vykdo kitų bankų priežiūrą.

30.Kokiais argumentais grindžiama šalies Centrinio banko nepriklausomybe?

a). Ekonominiais, b). Politiniais, c). Techniniais, d). Finansiniais

31. Kokias funkcijas atlieka bankai?

Banku funkcijos:

Priimti terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas;
Teikti ir imti kreditus;
Atlikti operacijas su mokamaisiais dokumentais ir vertybiniais popieriais;
Išduoti piniginius laidavimus, garantijas;
Priimti iš klientų vertybes, dokumentus ir saugoti savo saugyklose;
Teikti paslaugas, konsultacijas bankų veiklos klausimais
Lietuvos bankui leidus, vykdyti operacijas užsienio valiuta, pirkti ir parduoti brangiuosius metalus
Atlikti kitas kredito institucijos veiklos pobūdį atitinkančias operacijas

32. Kaip bankai skirstomi pagal nuosavybes formas ir veiklos pobudi?

Pagal nuosavybės formas bankai skirstomi į:
1. Akcinius bankus – bankus, kurių įstatinis banko kapitalas sukauptas iš atskirų dalininkų lėšų;
2. Kooperatinius bankus – bankus, apimančius smulkaus kredito draugijas, jungiančias savo narių – miesto ar kaimo gyventojų – indėlius ir iš sukauptų lėšų teikiančius jiems trumpalaikes paskolas;
3. Municipalinius bankus – miestų savivaldos organų nuosavybę; jie teikia miesto ūkio finansavimui ilgalaikius kreditus;
4. Valstybinius bankus – valstybės nuosavybę; jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;
5. Mišriuosius bankus – bankus, kurių akcijų dalį turi namų ūkiai, firmos bei valstybė;
6. Tarptautinius bankus – bankus atstovaujančius tarpvalstybiniams interesams.


33. Apibrėžkite dalinio rezervo principą

Tai šiuolaikines banku sistemos principas, pagal kuri faktiškai komerciniame banke esantis grynųjų pajamu kiekis sudaro tik nedidele visu banko indeliu dali. Privalomas dalinis rezervas nustatomas įstatymu ir paprastai laikomas centriniame banke, kaip atitinkamo komercinio banko depozitas. Įvairių rusiu depozitams nustatomas skirtingas privalomas rezervas.

34. Apibrėžkite skatinančia ir stabdančia monetarine politika

Skatinančioji monetarinė politika:
Vykdoma kai šalyje yra nedarbas, gamybos kritimas
Priemonės: CB perka obligacijas atviroje rinkoje,mažina privalomųjų rezervų normą beidiskonto normą
Poveikis: pinigų pasiūlaζ didėja, palūkanų norma mažėja, investicijos didėja, BVP auga
Stabdančioji monetarinė politika
Vykdoma kai šalyje yra infliacija
Priemonės: CB parduoda obligacijas, didina privalomųjų rezervų normą ir diskonto normą
Poveikis: pinigų pasiūla mažėja, palūkanų norma didėja, investicijos mažėja, infliacija mažėja

35. Kokie monetarines politikos privalumai ir trukumai?

Privalumai:
Greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika, galiζ keistis greičiau;
Izoliuota nuo politikos.
Trūkumai:
Ciklinis asimetriškumas (labiausiai tikėtinas depresijos metu) – nėra garantijų kad bankai tikrai didins paskolų portfelį ir pinigų kiekis padidės;
Abejojamaζ ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicija

36. Kaip veikia pinigu multiplikatorius?

Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų išlaidų elemento pokyčio santykį. Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu.

Multiplikatoriaus ypatybes:

Jo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką.

Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems ištekliams. Jei tokių išteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita.

Nedarbas

37. Kas sudaro darbo jėgą?

Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo

38. Apibrėžkite nedarbą. Ką vadiname bedarbiais?

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį.

Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.

39. Kaip apskaičiuojamas nedarbo lygis?

Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio apskaičiavimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų.

Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų (darbo išteklių) skaičiaus

40. Kuo skiriasi ir kaip tarpusavyje susiję atskiros nedarbo rūšys( tekamasis, struktūrinis, ciklinis ir sezoninis)?

Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas Terminą „tekamasis” arba „frikcinis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje.

Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų, kurie užsidirba gyvenimui vasaros ir žiemos kurortuose. Jų laikinasis nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.

Struktūrinis nedarbas — nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.

Ciklinis nedarbas – nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Tai gamybos mažinimo, nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms k paslaugoms mažėja, krinta užimtumas k nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu.

41. Ka vadiname natūraliu nedarbu?

Patį natūralų nedarbo lygį M.Friedmanas apibūdino, kaip nedarbo lygį, atitinkantį realias sąlygas esančias darbo rinkoje.

Natūralus lygis yra nedarbo lygis, kuris pasireikš, kai trumpu laikotarpiu neturės įtakos cikliniai faktoriai. Taip yra todėl, kad darbo užmokestis ir kainos susireguliuoja lėtai, o natūralus lygis gali būti traktuojamas kaip nedarbo lygis, kuris pasiekiamas, esant užtektinai laiko darbo užmokesčiui prisitaikyti prie darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyros. Tai priklauso nuo struktūrinių faktorių, charakterizuojančių darbo rinką ir paprastai besikeičiančių gana lėtai. Kadangi tam, kad pasireikštų cikliniai faktoriai reikia laiko, ekonominės politikos vykdytojams (kuriuos domina infliacijos lygis, kuris bus po 1-2 metų) natūralus lygis yra mažiau naudingas.

42.su kokiais sunkumais susiduriama nustatant nedarbo lygi šalyje?

43. Kokios ekonomines ir socialines nedarbo pasekmes?

PLIUSAI:

1. Formuojasi nuolatinis poreikis rūpintis savo kvalifikacija, branginama darbo vieta.
2. Teigiama įtaka darbo drausmei, darbo našumui, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kokybei bei konkurencijai.
3. Noras įsigyti gretutinę specialybę, kad būtų daugiau galimybių įsidarbinti.
4. Nenoras būti ilgalaikiu bedarbiu gali paskatinti imtis verslo, į jį įtraukiant savo artimuosius (šeimos verslo formavimas).
5. Siekimas pritraukti tiesiogines užsienio investicijas, kad būtų daugiau galimybių gaminti konkurencingą produkciją bei užkariauti naujas jos realizavimo rinkas ir kad turėtume nuolatinį pajamų šaltinį- darbą.
6. Ne pirmo būtinumo prekių, ypač nekilnojamo turto, atpigimas arba bent nebrangimas dėl visuomenės narių perkamosios galios sumažėjimo.
7. Teritorinės migracijos padidėjimas: neturinčių

MINUSAI:

1. Baimė netekti socialinių garantijų: sveikatos draudimo, teisės į įvairias socialines išmokas ir pensinį aprūpinimą.
2. Dirbančių, ypač žemesnės kvalifikacijos pataikavimas darbdaviui.
3. Protekcionizmo įsigalėjimas įsidarbinant (pvz. darbo vietų pardavimas, kyšių už įdarbinimą ėmimas, giminaičių stūmimas į laisvas ar naujai steigiamas darbo vietas). Šis reiškinys ypač būdingas įstaigoms, turinčioms nuolatinių finansinių šaltinių.
4. Kvalifikuotos darbo jėgos “nutekėjimas” į užsienį.
5. Galimas spartesnis nusikalstamumo augimas, socialinių neramumų židinių formavimas didelio nedarbo zonose, kai kurių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų manipuliacijos masių nuotaikomis.
6. Mažėja surenkamų įmokų į valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus.
7. Sparčiau formuojasi visuomenės sluoksnis, kuriuo nuolat turės rūpintis valstybė.
8. Daugėja darbo teritorinėms darbo biržoms ir miestų (rajonų) savivaldybių socialinės rūpybos skyriams.
9. Dėl sunkios šeimų materialinės padėties šalyje mažėja gimstamumas; sparčiau sensta visuomenė.
10. Smunka gyvenimo kokybė- ypač pensines išmokas gaunančių asmenų, nes toliau mažėja dirbančiųjų ir pensininkų santykis.
11. Daugėja nelankančių bendrojo lavinimo mokyklų vaikų.

44. Kuo skiriasi aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika?

Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį.

Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan.

Infliacija

45. Apibrėžkite infliacijos esme ir nurodykite jos formas

Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes.

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta.

Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija

46. Kuo matuojamas infliacijos lygis?

Infliacijos tempams įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką.

Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose.

Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Priminsime, kad jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVPsudėtinėms dalims: vartojimo reikmenims, investicinėmsprekėms, eksporto prekėms. Tačiau BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą per metus, nustatant realųjį BVP.

Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir “taisyklė 70”. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. “Taisyklės 70” esmė yra tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10 proc., tai jos padvigubės per septynerius metus (70/10=7), jei jos kasmet kyla, pavyzdžiui, 5 proc., tai padvigubės per keturiolika metų (70/5=14).

47. Apibrėžkite laukiama infliacija ir nurodykite jos pasekmes

Laukiama infliacija tai tokia infliacija kuri buvo, yra ir bus.

Laukiama infliacija- tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.

Tokios infliacijos pasėkmės bus:

a) Kontraktai sudaromi su numatomu infliacijos procentu;

b) Palūkanų norma koreguojama pagal infliaciją;

c) Darbo užmokesčio sutartys numato darbo užmokesčio didinimą pagal infliaciją;

d) Renta, nuoma taip pat brangsta pagal infliaciją;

e) Visos sutartys sudaromos numatant 5 % infliaciją.

48. Kokios netikėtos infliacijos pasekmes?

Netikėtos infliacijos pasėkmės yra skausmingesnės negu numatytos infliacijos padariniai.

Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus “apmokestina” ,o kitiems teikia “subsidijas”, t.y. iš vienų atima, o kitiems prideda.

Dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis.

Namų ūkių sektoriuje dėl netikėtos infliacijos poveikio pastebima turto perskirstymo iš vyresnių jauniesiems tendencija.

Dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti neapsimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais.

Iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto savininkai: jo kainos kyla. Visada pralaimi tie, kas gyvena iš darbo pajamų. Ypač skaudžiai infliacija “baudžia” žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas – pensininkus, stipendininkus ir t.t.

49. Kokios priežastys sukelia infliacija?

Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai tampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.

50. Kokios pagrindines antiinfliacijos priemones?

Antiinfliacinėje strategijoje svarbų vaidmenį vaidina infliacijos lūkesčių slopinimas. Tai reiškia, kad visuomenę reikia išlaisvinti nuo nuolatinės kainų ir santaupų nuvertėjimo baimės. Tai įmanoma pasiekti laikantis dviejų sąlygų:
a) Kuo rinkoje bus daugiau geros kokybės prekių, tuo greičiau keisis žmonių psichologija, jų elgsena: nebėgs į parduotuves ir nepirks nereikalingas, sezonui netinkamas prekes. Pastaruoju metu tapo populiari idėja – vyriausybės lėšomis paremti firmas, kurios kelia kainų ir atlyginimų.
b) Pasitikėjimo vyriausybe, pasiryžusia pažaboti infliaciją ir galinčia tai padaryti praktiškai.

51. Apibrėžkite defliacijos rūšys ir įvardinkite jos pasekmes

Defliacija gali būti kelių rūšių:
1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys.
2. „Piktoji“ monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Kainų kritimas, jeigu jis toks didelis, kad pasireiškia kaip defliacija, šalies ūkį taip pat veikia neigiamai, nes slopina jo aktyvumą, kenkia verslui. Sumažindamas pelno galimybę, kainų smukimas slopina verslininkystę, verčia siaurinti gamybą ir didina nedarbą. Kai kainos ima mažėti, jau pagamintos prekės turi būti parduotos mažesnėmis kainomis, nei buvo manyta imantis gamybos. Numatytas pelnas sumažėja arba jo visai nelieka, gamyba apribojama, įmonėms darosi sunku išmokėti atlyginimus, nes jie nemažėja kaip kainos, pridėtinės išlaidos, skaičiuojant produkcijos vienetui, ir gamybos išlaidos, palyginus su realizavimo kainomis, santykiškai padidėja, gamyklos lieka nevisiškai apkrautos, didėja nedarbas ir sumažėja dividendai. Todėl apskritai mažėja visuomenės bendroji perkamoji galia ir gamyba ima smukti.

52. Kokiomis priemonėmis salinami likvidumo spąstai?

Tarptautine prekyba

53. Kokia tarptautines prekybos nauda?

a) jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;
b) gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;
c) prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;
d) kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

    Tarptautinės prekybos nauda

  • Konkurencija;
  • Pagamintų produktų gausumas ir įvairovė;
  • Masto ekonomija;

Lyginamasis pranašumas
54. Kuo skiriasi absoliutus ir lyginamasis pranašumas?

Absoliutus pranašumas – tam tikrais ištekliais gaminami produktai žemesnėmis sąnaudomis (kaštais) ir kai yra vienintelis šio produkto gamintojas. Smito absoliutaus pranašumo teorija

Lyginamasis pranašumas – produktai gaminami santykinai žemesnėmis sąnaudomis (kastais). Ricardo lyginamojo pranašumo teorija.

55. Kuo skiriasi laisvoji prekyba nuo protekcionizmo?

Laisva prekyba -tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais

Protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos.

56. Kokia protekcionizmo priemone labiausiai riboja tarptautine prekyba?

Muitai yra labiausiai tarptautine prekyba ribojančia priemone.

57. Kas yra embargas?

Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į
kurią nors šalį bet kurios rūšies prekes

58. Kokie yra dempingo tikslai ir formos?

Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Dažniausi dempingo taikymo atvejai:
1) Siekiant įsigalėti užsienio rinkose ir jas užvaldyti, – Dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinę kovą ir pasitraukia iš rinkos. Tuomet kainos padidinamos ir dažnai pranoksta iki tol buvusį lygį. Tai įvyksta, kai dempingą taikančios įmonės įgyja toje šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį.
2) Siekiant išplėsti gamybą ir gauti didesnę ekonomiją dėl gamybos masto. Šiuo atveju dempingo būdu realizuojama kitose šalyse ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje;
3) Norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.
Dempingo formos:
a) Atsitiktinis dempingas
b) Numatytas dempingas
c) Pastovus dempingas
d) Atvirkštinis dempingas
e) Abipusis dempingas

Valiutų kursai

Valiuta – yra sutartinis mainų vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas.

Valiutos kursas -tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos šalies piniginiais vienetais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje. Iš esmės – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, kuris nustatomas iš tų valiutų perkamosios galios ir iš jų santykio su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitos vienetais.

60. Kuo išreiškiama pasaulio valiutų verte?

Pasaulio valiutų vertė yra išreiškiama valiutos kursu.

61. Kas yra užsienio valiutų rinka ir tarptautine pinigu birža?

Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kurioje vienos valstybės pinigai yra perkami už kitos valstybės pinigus. Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kur keičiama, parduodama bei perkama užsienio valstybių valiuta ir nustatomi valiutų kursai.

Tarptautinėpinigų birža – tai ištisą parą veikiantirinka, kurioje be paliovos kas nors keičiasi ir kuri apima šimtus finansinių centrų visame pasaulyje.

62. Kas yra marža, veiksmingas valiutos kursas ir jo pakilimas?

Marža – tai skirtumas tarp dviejų palūkanų normų

Veiksmingas valiutos kursas – tai tam tikra valiutos vertė kitų valiutų “ krepšelio” atžvilgiu. Patogumui, dažnai naudojama valiutų skaičiuoklė, norint patogiau matyti valiutų reikšmes.

63.Kaip suprantate terminą „karstieji pinigai“?

karštieji pinigai – pinigai, kuriuos stengiamasi kuo greičiau paversti materialinėmis gėrybėmis arba investuoti į kurią nors ekonomikos sferą

64. Kas yra kryžminis valiutos kursas?

Kryžminis kursas – tai dviejų valiutų santykis, apskaičiuotas remiantis jų kursais trečios valiutos atžvilgiu (pvz. Už litus perkamos markės ir po to už markes perkami svarai sterlingai, o ne tiesiogiai: už litus – svarai).

65. Kas sudaro valiutų krepšeli?

SST(specialios skolinimosi teises) yra dirbtinė valiuta, kuria sudaro valiutų krepšelis: JAV doleris, Vokietijos markė, Japonijos jena, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Prancūzijos frankas.

66. Koks skirtumas tarp nominaliojo ir realiojo valiutų kursu?

Nominalusis valiutos kursas – tai paprasčiausia vienos valiutos kaina, išreikšta kita valiuta

Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus;

Kai nominaliojo valiutos kurso pakitinas paprasčiausiai kompensuoja infliaciją, realusis valiutos kursas išlieka nepakitęs.

67. Ką teigia perkamosios galios pariteto teorija?

Perkamosios galios pariteto(santykio)teorija – tai valiutų kurso apibrėžimo teorija, pagal kurią valiutų kurso pokyčiai parodo ir kompensuoja infliacijos lygio skirtumus skirtingose šalyse, kaifaktinis valiutos kursas lieka stabilus.

Pagal perkamosios galios pariteto teoriją, didėjant šalies infliacijos lygiui sparčiau nei kitose šalyse, po tam tikro laiko šalies valiutos kursas žemės

68. Ką reiškia revalvavimo ir devalvavimo sąvokos?

Jeigu valstybė sumažina savo valiutos kainą užsienio valiutos atžvilgiu, tai vadinama devalvacija

Jeigu valstybė padidina savo valiutos kainą užsienio valiutos atžvilgiu, tai vadinama revalvacija.

69. Kas yra prekių arbitražas?

Jeigu pagal vyraujančias palūkanų normas panašių prekių kainos keliose šalyse labai daug skirtųsi, prekiautojai pirktų prekes ten, kur jos pigios ir pervežtų į tas šalis, kur jos brangios, ir iš kainų skirtumo gautų pelno. Tų prekių kainos pirmosiose šalyse pakiltų, o antrosiose nukristų. Kartu pakiltų pirmosios šalies valiutos kaina. Prekių arbitražas truktų tol, kol panašių prekių kainų skirtumai, esant naujam valiutų keitimo kursui, neprašoktų pervedimo ir gabenimo išlaidų.

Valstybės teikiamos prekės arba paslaugos, prieinamos visiems visuomenės nariams (Viešosios gėrybės)

ĮVADAS

Kur beeitų ir ką bedarytų šiuolaikinės visuomenės narys, visur gauna arba pats teikia įvairias prekes ir paslaugas. Kai kurios prekės ir paslaugos naudingos atskiriems žmonėms, kai kurios- konkrečiai visuomenės daliai, o kai kurios prekės ir paslaugos teikia naudą visai visuomenei. Šias įvairias prekes ir paslaugas galima vadinti gėrybėmis.

Yra gėrybių, kurios teikia ne vienam konkrečiam asmeniui naudą, o kuriomis naudojasi visa visuomenė ir kurias teikia ne kas kitas, o tik valstybė. Tokios gėrybės vadinamos viešosiomis gėrybėmis.

Tikslas- remiantis įvairia moksline literatūra išnagrinėti viešąsias gėrybes, jų sampratą bei rūšis ir įtaką visuomenei.

Uždaviniai- išsiaiškinti, kas yra gėrybės, kas yra viešosios gėrybės, kas ir kodėl teikia viešąsias gėrybes, iš ko apmokamos viešųjų gėrybių teikimo išlaidos, kokios yra viešųjų gėrybių savybės bei rūšys.

II Gėrybės

Kiekvieną dieną visuomenei reikia įvairių prekių ir paslaugų. Šios prekės ir paslaugos teikia piliečiams naudą. Be jų visuomenė negalėtų civilizuotai gyventi. Pvz. transportas, medicininis aptarnavimas, švietimas, televizija, radijas, komunalinės paslaugos ir t. t. Šias prekes ir paslaugas galima būtų įvardinti vienu žodžiu- gėrybėmis.

2.1 Gėrybių skirstimas

Gėrybės gali būti skirstomos į:

privačias gėrybes;

viešąsias gėrybes;

bendrosios nuosavybės gėrybes;

mokamas gėrybes;

rekomendacines gėrybes;

klubines gėrybes.

2. 2 Kas teikia gėrybes?

Rinkos mainai remiasi individualizacijos principu. Tai reiškia, kad gėrybę gauna tas visuomenės narys, kuris už prekę ar paslaugą moka jos rinkos kainą. Tokios gėrybės vadinamos privačiomis gėrybėmis ir jas teikia privatus sektorius.

Yra ir tokių gėrybių, kurios negali būti teikiamos ir naudojamos pagal šį individualizacijos principą. Būtent tokios gėrybės vadinamos viešosiomis gėrybėmis. Šias viešąsias gėrybes teikia viešasis sektorius, t. y. valstybė arba jos savivaldybių įseigtos specialios įstaigos ar organizacijos.

III Viešosios ir privačios gėrybės

Viešųjų gėrybių, kaip ir privačių gėrybių teikimui reikia tam tikrų išlaidų. Privačių gėrybių teikimo išlaidas padengia pajamos, gautos pardavus šias privačias gėrybes rinkos kainomis. Gamintojas, pardavęs prekę ar paslaugą, apmoka gamybos sąnaudas ir gauna pelną Jeigu gamintojas gauna pelną, tai jis gali gamybą plėtoti ir toliau bei tikėtis dar didesnio pelno. Kadangi viešosios gėrybės neturi kainos, tai gauti pajamas už viešąsias gėrybes nėra taip lengva ir paprasta. Kiekvieno viešųjų gėrybių vartotojo ribinė nauda ir ribiniai kaštai yra nuliniai. Jei tai būtų konkurencinės rinkos sąlygomis, tai reikštų, kad šios gėrybės vartotojams turėtų būti teikiamos nemokamai. Rinka negamintų viešųjų gėrybių negalėdama apmokėti gamybos sąnaudų pajamomis, todėl viešosioms gėrybėms finansuoti reikalingi kiti šaltiniai.

Teikiant privačias gėrybes, būtent kainų sistema teikia gamintojui informaciją apie tai, kiek kurios gėrybės jis turi gaminti, kad pasiektų didžiausią pelną. Tačiau kadangi viešąsias gėrybes neįmanoma įkainoti, rinka negauna informacijos apie šių gėrybių paklausą, todėl labai sunku pateikti reikiamą jų apimtį.

Dar vienas privačių ir viešųjų gėrybių skirtumas tas, kad privačių gėrybių vartotojais gali būti tik tie visuomenės nariai, kurie sutinka mokėti už jas rinkos kainą, o viešųjų gėrybių vartotojais gali būti visi visuomenės nariai. Nėra svarbu, ar jie prisidėjo finansiškai prie tos viešosios gėrybės sukūrimo, ar ne.

Už privačias gėrybes yra mokama individualiai, t. y. tas asmuo, kuris naudojasi privačia gėrybe, už ją pats ir moka- pagal rinkos kainų sistemą. Tuo tarpu už viešąsias gėrybes mokama mokesčių lėšomis, t. y. valstybė renka iš visų visuomenės narių mokesčius ir surinktais pinigais dengia viešųjų gėrybių naudojimąsi.

IV Viešųjų gėrybių apibrėžimas

Viešosios gėrybės- tai valstybės teikiamos prekės arba paslaugo, prieinamos visiems visuomenės nariams. Tai yra gėrybės, kurių nauda dalijamasi labai plačiai ir kurių negalima neteikti už jas nemokantiems visuomenės nariams. Šios gėrybės, skirtingai nuo privačių gėrybių, gali būti vartojamos tuo pačiu metu net keleto atskirų visuomenės narių, kurie tarpusavyje nekonkuruoja. Tai reiškia, kad vartotojas gali naudotis bet kokiu tos gėrybės kiekiui dėl to gėrybės kiekis, kuriuo galės naudotis kiti visuomenės nariai, jiems nesumažės. Pvz. tokia visiems prieinama nekonkurencine vartojimo viešąja gėrybe yra laikomas oras. Taip pat, viešosioms gėrybėms yra būdingas neatskiriamumo bruožas. Tai reiškia, kad išskirti tuos vartotojus, kurie už gėrybę nemoka ir neleisti jiems naudotis gėrybės teikiama nauda yra per daug brangu ir praktiškai neįmanoma. Pvz. švyturio skleidžiama šviesa naudojasi visi jūroje esantys laivai, nepriklausomai nuo to, ar jie prisidėjo prie švyturio statymo, ar ne ir jiems uždrausti naudotis ta švyturio skleidžiama šviesa yra neįmanoma.

V Viešųjų gėrybių ypatybės

Viešosios gėrybės pasižymi šiomis savybėmis:

vientisumu;

neatskiriamumu.

5.1 Viešųjų gėrybių vientisumas

Viena iš pagrindinių viešųjų gėrybių savybių yra viešųjų gėrybių vientisumas. Tai reiškia, kad viešosios gėrybės vartotojai, vartodami viešąją gėrybę, nesukelia negatyvių pasekmių vienas kito atžvilgiu. Dėl vartojimo viešosios gėrybės prieinamumas nesumažėja. Taigi, tą patį viešosios gėrybės kiekį vienu metu gali naudoti daug asmenų, ir nuo to jos naudingumas kiekvienam iš jų nesumažėja. Kaip pavyzdį galima pateikti gatvės apšvietimą. Jei vienas asmuo naudojasi gatvės apšvietimu, tai ir kitas asmuo tuo pačiu metu gali naudotis gatvės apšvietimu. Nuo to, kad pirmas žmogus naudojasi gatvės apšvietimu, antram žmogui gaunamo gatvės apšvietimo kiekis nemažėja. Taigi, nekliudydami vienas kitam, jie abu naudojasi tokiu pačiu kiekiu ir tuo pačiu metu viešąja gėrybe.

5. 2 Viešųjų gėrybių neatskiriamumas

Antra iš pagrindinių viešųjų gėrybių savybių yra viešųjų gėrybių neatskiriamumas. Tai reiškia, kad jei viešosios gėrybės yra teikiamos bent vienam visuomenės nariui, tai jos be papildomų kaštų bus teikiamos ir visiems kitiems visuomenės nariams.

Kai tiktai kuri nors viešoji gėrybė pagaminama ir pateikiama vartotojui, ji tampa prieinama visiems. Papildomo asmens įsijungimas į šios viešosios gėrybės vartojimą nereikalauja papildomų kaštų. Taigi, šios gėrybės ribiniai kaštai yra nuliniai. Būtent dėl to ir labai sunku įkainoti viešąsias gėrybes ir apriboti jų vartojimą, nustatant naudojimosi mokestį. Pvz. miesto gatvių tiesimas kainuoja labai brangiai. Tačiau kiekviena nauja papildoma transporto priemonė kelių kainos nepadidina. Taip pat, keliais gali naudotis visi visuomenės nariai. Taigi, nėra techninių ir ekonominių priemonių, kaip vartotojams būtų galima neleisti viešosios gėrybės vartoti. Viešajai gėrybei neįmanoma nustatyti kainos.

VI Viešųjų gėrybių skirstymas

Viešosios gėrybės skirstomos į:

grynąsias viešąsias gėrybes;

negrynąsias viešąsias gėrybes;

mišriąsias viešąsias gėrybes;

globaliąsias viešąsias gėrybes;

nacionalines viešąsias gėrybes;

vietines viešąsias gėrybes.

6. 1 Grynosios viešosios gėrybės

Grynosios viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kuriomis naudojasi visi visuomenės nariai. Jie šiomis viešosiomis gėrybėmis naudojasi vienodai, t. y. nė vienas visuomenės narys neturi privilegijų naudotis kokia nors grynąja viešąja gėrybe. Viešųjų gėrybių bruožai taip pat būdingi grynosioms viešosioms gėrybėms.

Prie grynųjų viešųjų gėrybių mes galime priskirti vandenį, orą ir kt. Tačiau iš tikrųjų, grynųjų viešųjų gėrybių pavyzdžių rasti yra labai sunku.

6. 2 Negrynosios viešosios gėrybės

Negrynosiomis viešosiomis gėrybėmis laikome tokias viešąsias gėrybes, kurios dėl tam tikrų priežasčių praranda kai kuriuos viešosioms gėrybėms būdingus bruožus.

Negrynosioms viešosioms gėrybėms yra būdingi ir privačių, ir viešųjų gėrybių bruožai.

Taigi, prie negrynųjų viešųjų gėrybių mes galime priskirti viešąsias gėrybes, kurios yra vartojimo konkurentai. Dar kitaip jos vadinamos sangrūdos prekėmis. Taip negrynosios viešosios gėrybės vadinamos todėl, kad susibūrus dideliam vartotojų skaičiui, automatiškai mažėja vartotojams teikiama prekės nauda. Pvz. viešoje vietoje nemokamai vykstantis koncertas. Jį gali žiūrėti ir jo klausytis bet kuris žmogus. Kiekvienas papildomas žiūrovas nesumažins koncerto teikiamos naudos bei malonumo kitiems žiūrovams. Tačiau, kai žiūrovų pasidarys per daug, jie pradės vienas kitam trukdyti. Nuo tada buvusi vienodai visiems prieinama gėrybė taps konkurencijos objektu. Taigi, kiekvieno papildomo žiūrovo atėjimas sumažina gėrybės teikiamą naudą kitiems. Vadinasi, nemokamas koncertas viešoje vietoje yra negrynoji viešoji gėrybė. Dar prie šios rūšies viešųjų gėrybių taip pat mes galime priskirti bendrai naudojamus gamtos išteklius (parkus, miškus, upes, ežerus, jūras ir pan. ), kelius, tiltus, mokyklas ir kt. viešuosius objektus, kurių naudingumas gali sumažėti dėl vartojimo intensyvumo arba per didelio vartotojų skaičiaus.

6. 3 Mišriosios viešosios gėrybės

Kaip ir negrynosioms viešosioms gėrybėms, taip ir mišriosioms viešosioms gėrybėms būdingi ir privačių, ir viešųjų gėrybių bruožai.

Mišriosioms viešosioms gėrybėms galime priskirti kai kurias bendrai vartojamas privačias gėrybes. Tos privačios gėrybės teikia naudą ne tik jas įsigijusiems, bet ir kitiems, šių privačių gėrybių neįsigijusiems ir už jas nemokėjusiems, visuomenės nariams. Tai įvairios mokamos prekės ir paslaugos, kurių vartojimas pasižymi teikiamu išorės efektu. Ne visi visuomenės nariai naudojasi mišriosiomis viešosiomis gėrybėmis ir ne vienodu mastu naudojasi, jeigu naudojasi. Tačiau, mišriųjų viešųjų gėrybių teikiama nauda yra didesnė už privačią.

Kaip mišriųjų viešųjų gėrybių pavyzdį galima pateikti visuomeninį transportą. Nors šia paslauga gali naudotis tik asmenys, kurie sumoka už važiavimą, bet gerai sutvarkyta visuomeninio transporto sistema gali sumažinti lengvųjų automobilių skaičių gatvėse. Tada sumažės jų keliamas triukšmas, taip pat oro tarša. Taip bus suteikta papildomos naudos visiems miesto gyventojams.

6. 4 Globaliosios viešosios gėrybės

Globaliosios viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kurios yra naudojamos ne tik kažkurioje vienoje valstybėje, o visame pasaulyje gyvenančių žmonių. Jos yra nevaržybiškos bei neatskiriamos.

Taikos palaikymas, žinios yra tik keletas globaliosios viešosios gėrybės pavyzdžių.

6. 5 Nacionalinės viešosios gėrybės

Prie nacionalinių viešųjų gėrybių priskiriamos tik tos viešosios gėrybės, kuriomis gali ir naudojasi tik tos šalies gyventojai. Pvz. išsilavinimas priskiriamas nacionalinėms viešosioms gėrybėms.

6. 6 Vietinės viešosios gėrybės

Vietinės viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kurios teikiamos tam tikroje teritorijoje. Jomis naudojasi tik tie visuomenės nariai, kurie būtent toje teritorijoje ir gyvena. Taigi, vietine viešąja gėrybe naudojasi tos teritorijos, kurioje yra ta viešoji gėrybė, gyventojai.

VII Kaip nustatyti visuomenės interesus, kokių viešųjų gėrybių jiems reikia?

Būtent valstybei, o ne kam kitam, tenka spręsti, kiek viešosios gėrybės reikia visuomenei pateikti. Taip pat tik valstybė sprendžia, kokia viešosios gėrybės apimtis yra efektyvi visos visuomenės požiūriu. Valstybė atsižvelgia į viešosios gėrybės pagaminimo kiekius ir jos bendrąją paklausą, t. y. visuomeninį ribinį naudingumą. Be abejonės yra labai sunku įvertinti tiek individualią, tiek bendrąją viešosios gėrybės paklausą. Dažnai net tenka atlikti naudos bei kaštų analizę. Tai dažniausiai atlieka nepriklausomi ekspertai.

Šiuolaikinė visuomenė yra demokratinė visuomenė. Taigi, tam galėtų padėti balsavimas rinkimuose. Kadangi demokratinėje visuomenėje veikia daug ir labai skirtingų partijų, taigi, yra be galo didelis pasirinkimas. Įvairios partijos siūlo skirtingas viešųjų gėrybių finansavimo programas. Taip pat jos pateikia ir savo pasiūlymus apie tai, kokiu būdu bus surinktos lėšos šioms valstybės išlaidoms. Kiekvienas šalies pilietis gali pats nuspręsti, kiek ir kokių mokesčių jis nori mokėti į valstybės biudžetą, tikėdamasis tam tikros viešųjų gėrybių apimties ir struktūros, ir pasirinkti būtent tokią partiją vyriausybėje, kurios programa jam šia prasme labiausiai priimtina. Be abejo, tai tik labai apytiksliai leidžia įvertinti visuomenės nuomonę apie viešųjų gėrybių teikiamą reikalingumą ir apimtį. Dažniausiai politikai per rinkimus siūlo daug tos pačios problemos sprendimo būdų. Tada sunku nuspręsti, už kurios viešosios gėrybės teikimą balsavo rinkėjai. Nėra paprasta išsiaiškinti visus rinkėjų poreikius.

Taigi, politikos procesas labai glaudžiai susijęs su ekonominiu viešųjų gėrybių teikimu.

VIII Lindalio kainos (mechanizmas)

Teikiant viešąsias gėrybes reikia nustatyti kainas. Jos nustatomos nuo viešųjų gėrybių naudingumo vertės. Tokia būtų teisinga mokesčių politika. Mokesčiai tokiu atveju galėtų būti diferencijuojami pagal naudojimo dažnumą.

Lindalio kainos tai- mokesčiai, kurie atitinka individualias preferencijas. Kiekvienas sumoka tokį mokestį (ti ), kuris atitinka jo ribinį naudingumą (paklausą). Tačiau suorganizuoti mokesčių sistemą, kuri atitiktų individualias preferencijas- keblu, nes nėra tikslios informacijos apie individualias preferencijas. Jeigu mokesčiai priklauso nuo paklausos, tai individui naudingiau rodyti mažesnę paklausą ir atitinkamai mokėti mažesnę kainą (mokestį).

IX Viešųjų gėrybių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra

Pasiūlos ir paklausos pusiausvyra

Kai tik pagaminamas papildomas viešosios gėrybės vienetas, jis, priešingainegu privačios atveju, tampa prieinamas visiems vartotojams. Todėl paklausos kreivė yra individualių paklausos kreivių:

1. horizontali suma varžybiškumo atveju (kainos vienodos- vienodas ribinis naudingumas visiems, o ribinė pakeitimo norma lygi ribinei transformacijos normai, bet visi vartoja skirtingą kiekį);

2. vertikali suma nevaržybiškumo atveju (Lindalio kainos skirtingos, bet visi vartoja vienodą kiekį) (1 grafikas).

3-iame grafike viešosios gėrybės rinkos paklausa (Dm) ir viešosios gėrybės naudingumas (P), kaip vertikalaus sumavimo rezultatai. Jeigu žinome viešosios gėrybės rinkos paklausą ir ribines sąnaudas, tai galime nustatyti visuomeniškai optimalų jos gamybos mąstą (taškas q2, kuriame susilygina ribinės sąnaudos ir ribinis naudingumas). Tačiau, skirtingai nuo privačiosios gėrybės, viešosios gėrybės ribinis naudingumas lygus kiekvieno vartotojo ribinių naudingumų sumai. Kiekvienas privalo vartoti vienodą viešųjų gėrybių apimtį.

X Kodėl privatus sektorius negamina viešųjų gėrybių?

Praktiškai neįmanoma nustatyti, koks kiekis visuomenės narių naudojasi viešąja gėrybe,o kartais tai yra net neįmanoma padaryti. Laisvos rinkos sąlygomis, privačiame sektoriuje, nėra įmanoma pagaminti viešosios gėrybės tokiais kiekiais, kad būtų galima patenkinti visos visuomenės poreikius. Viešosios gėrybės gamybai dažnai reikia valstybės paskatos.

Be to, privačiam verslui nerūpi visuomenės poreikiai, kurių negalima pelningai parduoti. Kitaip tariant, verslo sektoriaus tikslas- maksimizuoti pelną. Tuo tarpu valstybės tikslas- maksimizuoti socialinę gerovę.

XI “Zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema

Viešosios gėrybės teikia naudą visiems visuomenės nariams ir kiekvienam asmeniui atskirai.

Jeigu viešosios gėrybės būtų paskirstomos per rinką, tai neišvengiamai atsirastų tokių visuomenės narių, kurie naudotųsi viešąja gėrybe, bet už ją nemokėtų. Taigi, kiltų “zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema.

Kada “zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema atsiranda? Ji pasireiškia bendrai vartojant viešąsias gėrybes, kadangi yra labai sudėtinga arba netgi visiškai neįmanoma nustatyti kiekvieno visuomenės nario, besinaudojančio viešąja gėrybe, dalį ir ją įvertinti, nes ribiniai kaštai yra nuliniai.

Kai tik viešoji gėrybė pradedama teikti bent vienam visuomenės nariui, tada ja gali naudotis ir visi kiti visuomenės nariai. Jie gali naudotis viešąja gėrybe nepriklausomai nuo to, ar jie bent kiek finansiškai prisidėjo prie to viešosios gėrybės sukūrimo, ar ne. Vis tiek ribiniai kaštai kiekvianam papildomam vartotojui yra nuliniai. Pvz. Nutiesus tiltą per upę, juo gali važiuoti visi, kas nori, o tilto statybos kaštai nesikeičia nuo skaičiaus žmonių, kurie juo naudojasi. Gali pasirodyti, kad atskiras asmuo gali nedalyvauti viešosios gėrybės finansavime, kad tai nėra būtina, kad jo indėjis nėra svarbus ir kad nenulemia viešosios gėrybės sukūrimo. Jeigu būtų pasiūlyta visiems, suinteresuotiems tilto statyba, finansuoti jo statybą asmeninėmis įmokomis, tai atsirastų daug vartotojų, kurie tikėtųsi, kad ir be jų finansinio prisidėjimo tiltas bus pastatytas, o vėliau jie galės naudotis tiltu nemokamai. Dėl “zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) neįmanoma praktiškai įvertinti viešųjų gėrybių bendrosios paklausos. Taip pat sunku surinkti pakankamai lėšų viešųjų gėrybių teikimo išlaidoms.

“Zuikiavimas” (“veltėdžiavimas”) taip pat iškreipia informaciją apie tikrąją viešosios gėrybės paklausą. Pvz. Jei yra siūloma įrengti vaikų žaidimų aikštelę, kuria galės naudotis visų aplinkinių gyentjų vaikai,o dauguma nesutinka prisidėti finansiškai, neaišku, ar pastariesiems ji iš tikrųjų nereikalinga, ar tik jie norėtų vaikų žaidimų aikštele naudotis kitų kaimynų sąskaita. Jeigu vartotojai, vengdami mokėjimo, bandys nuslėpti tikruosius savo poreikius, arba atvirkščiai- dirbtinai bandys juos padidinti, kai tikėsis nemokamos paslaugos, informacija apie viešąją gėrybę bus iškreipta. Ši viešoji gėrybė bus teikiama neefektyviai.

Yra dar viena “zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema. Kiekvienas visuomenės narys norėtų būti “zuikiu”. Tada iškyla pavojus, kad taip elgsis ir kiti. Tada viešųjų gėrybių iš viso gali nebūti. Nors visiems, bendrai besinaudojantiems kokia nors viešąja gėrybe yra naudinga, kad ši viešoji gėrybė būtų sukurta ir teikiama, tačiau yra polinkis pasinaudoti ta viešąja gėrybe kitų sąskaita. Taigi, jeigu viešoji gėrybė būtų finansuojama tik savanoriškų asmeninių įnašų pagrindu, galėtų atsitikti taip, kad ji iš viso būtų neteikiama.

“Zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema dar kartą pagrindžia teiginį, kad viešosios gėrybės negali būti gaminamos ir paskirstomos privačios rinkos. Dauguma visuomenės narių pritaria tam, kad viešųjų gėybių, kurios yra reikalingos visiems visuomenės nariams, teikimu rūpintųsi valstybė. Ji išsprendžia ”zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problemą finansuodama jų teikimą per mokesčius.

XII Išvados

Visuomenei reikia įvairių prekių ir paslaugų, t. y. gėrybių. Jos yra piliečiams naudingos. Be jų visuomenė negalėtų egzistuoti. Pačios gėrybės skirstomos į: privačias, viešąsias, bendrosios nuosavybės, mokamas, rekomendacines ir klubines.

Viešosios gėrybės- tai gėrybės, prieinamos kiekvienasm visuomenės nariui. Jos teikia naudą visiems. Viešąsias gėrybes teikia tik valstybė, nes privatus sektorius viešųjų gėrybių negalėtų teikti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, privatus sektorius nesugebėtų pagaminti tokio kiekio viešųjų gėrybių, kurios galėtų patenkinti visos visuomenės poreikius. Be to, privataus sektoriaus pagrindinis tikslas teikiant gėrybes- pelnas. Privačių gėrybių vartotojai moka už jas rinkos kainą. O kadangi viešosios gėrybės yra prieinamos visiems visuomenės nariams ir neturi kainos, nes jų ribiniai kaštai lygūs nuliui, tai reiškia, kad viešosios gėrybės turi būti teikiamos nemokamai, taigi, gauti pajamas už jų teikimą neįmanoma. Tai antra priežastis, dėl kurios viešųjų gėrybių neteikia privatus sektorius.

Taigi, viešąsias gėrybes teikia viešasis sektorius- valstybė. Ji iš visų visuomenės narių renka mokesčius ir iš tų surinktų mokesčių padengia viešųjų gėrybių teikimo išlaidas. Taip yra išsprendžiama ne tik viešųjų gėrybių finansavimo problema, bet ir „zuikiavimo“ („veltėdžiavimo“) problema.

Yra dvi pagrindinės viešųjų gėrybių savybės: vientisumas ir neatskiriamumas. Vientisumas reiškia tai, kad tuo pačiu metu, ta pačia viešąja gėrybe gali naudotis neribotas kiekis žmonių. Nuo to viešosios gėrybės naudingumas vartotojams nesumažėja. Vartotojai nesukelia negatyvių pasekmių vienas kito atžvilgiu, nes jie tarpusavyje nekonkuruoja. Viešosios gėrybės neatskiriamumas reiškia tai, kad, jei viešosios gėrybės teikiamos bent vienam vartotojui, tai jos bus teikiamos ir visai visuomenei be papildomų kaštų, nes papildomo vartotojo įsijungimas į viešosios gėrybės vartojimą nereikalauja papildomų kaštų. Dėl to sunku įkainoti viešąsias gėrybes. Nėra nei ekonominių, nei techninių galimybių, kad būtų galima diferencijuoti visuomenės narius, kurie gali naudotis viešąja gėrybe, o kurie ja naudotis negali.

Viešosios gėrybės skirstomos į: grynąsias, negrynąsias, mišriąsias, globaliąsias, nacionalines ir vietines. Grynosios viešosios gėrybės yra tokios, kuriomis vienodai naudojasi visi visuomenės nariai. Negrynosios viešosios gėrybės yra tos, kurioms būdingi ne vien viešųjų gėrybių bruožai, bet ir privačių gėrybių bruožai. Šios viešosios gėrybės dar vadinamos sangrūdos prekėmis. Taip negrynosios viešosios gėrybės vadinamos todėl, kad susibūrus dideliam vartotojų skaičiui, automatiškai mažėja vartotojams teikiama prekės nauda. Ši viešoji gėrybė tampa vartotojams konkurencijos objektu. Mišriosiomis viešosiomis gėrybėmis vadinamos tos privačios gėrybės, kurios teikia naudą ne tik jas įsigijusiems, bet ir kitiems, už tas privačias gėrybes nemokėjusiems visuomenės nariams. Šioms gėrybėms taip pat būdingi tiek viešųjų, tiek privačių gėrybių bruožai. Viešosios gėrybės, kurios yra naudingos visame pasaulyje gyvenantiems žmonėms, vadinamos globaliosiomis viešosiomis gėrybėmis, kurios yra neatskiriamos ir nevaržybišos. Tuo tarpu prie nacionalinių viešųjų gėrybių priskiriamos tik tos viešosios gėrybės, kuriomis gali naudotis tik toje šalyje gyvenantys vartotojai. Vietinėmis viešosiomis gėrybėmis vadinamos tos viešosios gėrybės, kuriomis gali naudotis tik tam tikroje teritorijoje gyvenantys vartotojai.

Viešosios gėrybės teikia ne tik naudą, bet ir estetinį pasitenkinimą.

XIII Literatūra

1. Aplinkos ekonomika: [ mokomoji knyga ] / Čiegis Remigijus, Jankauskas Vidmantas, Grundey Dainora, Pareigis Rimantas, Štreimikienė Dalia. – Kaunas: Naujasis lankas, 2002. – 240 p. – ISBN 9955- 03- 150- 6;

2. Davulis, Gediminas. Ekonomikos teorija: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidyklos centras, 2003. – 360 p. – ISBN 9955- 563- 29- X

3. Degutis, Algirdas. Individualizmas ir visuomeninė tvarka [ monografija ] / Algirdas Degutis. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – 313 p. – ISBN 9986- 523- 58- 3;

4. Held, David. Demokratijos modeliai.- Vilnius: Eugrimas, 2002. – 436 p. – ISBN 9955 501- 33- 2;

5. Lane, Jan Erik. Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai ir požiūriai. – Vilnius: Margi raštai, 2001. – 463 p. – ISBN 9986- 09- 228- 0.

Žemės ūkio verslas kaime

3. EKONOMINĖS VEIKLOS RAIŠKA KAIMO VIETOVĖJE

VERSLO SAMPRATA

Plačiąja prasme verslas – tai prekių ir paslaugų šaltinis. Arba, tai – ūkinė veikla, apimanti prekių bei paslaugų gamybą ir komerciją, o taip pat jų tarpusavio sąveiką. Arba, tai – veikla, kuria užsidirbama pragyvenimui gaminant prekes ar teikiant paslaugas, reikalingas kitiems visuomenės nariams. Anot “Ekonomikos terminų žodyno” autorių, ekonomikos teorijos kontekste verslas vertintinas dvejopai: viena, jis įeina i rinka kaip prekių ir paslaugu tiekėjas jas perkantiems namu ūkiams; antra, jis perka iš namu ūkiu gamybos išteklius, kad gamintu tas prekes ir teiktų paslaugas. Ekonomistas V.Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika” lygina verslą su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas – produktų bei paslaugą gamyba, o kitas -komercija (DVEJOPAS POBŪDIS). Tai yra dvi ekonominės verslo struktūros grandys, nuo kurių sąveikos labai priklauso verslo funkcionavimas ir jo efektyvumas. Čia pirmoji grandis kuria verslo produktus, o antrąją galime laikyti būdu, kuriuo savanoriškai keičiamasi sukurtais produktais ir kuris teikia abipusę naudą (produkto pardvėjui ir pirkėjui; nauda – tai galimybė tenkinti poreikius). Savo ruožtu antroji grandis, arba komercija, įmonėje apima įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje ir pagamintų prekių bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Čia komerciją reikia suprasti kaip įvairias prekybos formas apimčią verslo ekonominę grandį: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis, komercinę bankininkystę, susijusią su finansinio kapitalo skolinimu, pirkimu ir pardavimu, įmonei reikalingų darbuotojų samdymą, žemės pirkimą arba nuomą, komercinį draudimą, reklamą.

Verslo funkcijos – gamina prekes, teikia paslaugas, skatina konkurenciją, kuria naujas darbo vietas ir turtą.

Verslininkystės rūšys – gamybinė, komercinė, finansinė, pramoginė verslininkystė.

Ekonominiai verslo principai: pasirinkimo laisvė ir konkurencija rinkoje (ką gaminti ir kur parduoti; laisvas pasirinkimas įkūnija verslo dinamiką, mobilumą, kaitą, atsinaujinimą); prekių mainų abipusė nauda (kiekvienas atiduoda mažesnio naudingumo bei vertės prekę ir gauna didesnio naudingumo bei vertės produktą); pelno, naudos siekis; verslo paslapties (know-how: informacijos poreikis ir kaupimas; patentai, licenzijos); rizika (neapibrėžtumas, slypintis ekonomikoje); atsakomybė už verslo rezultatus (verslo rezultatai – savininko nuosavybė; pardavėjas atsako už savo įsipareigojimus pirkėjui); neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini (verslas, tenkinantis antižmogišką paslaugą, verslas mirtinais ar nelaimių atvejais, neleistinos nusikaltėliškų struktūrų paslaugos);

Įmonė – tai ekonominė savarankiška, gaminanti rinkai organizacija. Įmonių visuma sudaro ifrastruktūrą – ūkio šakų, aptarnaujančių visą reprodukcijos procesą visuma.

Verslo organizavimo formos. Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės: • individualios (personalinės); • tikrosios ūkinės bendrijos; • komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; • akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės; • valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės.

DOMINUOJANTIS VERSLAS KAIME IR JO ISTORINĖ RAIDA

Žemės ūkis yra viena seniausių ūkio šakų apskritai, tiek ir, skyrium imant, verslo šakų. Natūriniu žemės ūkiu (augalų bei gyvulių auginimu savo poreikiams) žmonės užsiėmė jau gilioje senovėje. Tuomet žemės dirbimas buvo vienintelė ūkio šaka, todėl ir žemdirbių darbas nebuvo verslas. Verslu žemės ūkis tapo prekinio ūkio formavimosi pradžioje, nuo žemdirbių atsiskyrus amatininkams, ėmus formuotis miestams. Jų gyventojams iškilo reikalas apsirūpinti maisto produktais iš žemdirbių, už tai pastariesiems atsilyginant savo gaminiais, o vėliau – ir pinigais. Pirmiausia tai įvyko šumerų valstybėje maždaug prieš 6000 metų (Kaip žinia, senojo pasaulio pirmieji civilizacijos centrai susiformavo itin karšto klimato zonoje, kur nuo gamtos jėgų labai priklausiusiam žmogui teko mažiau eikvoti jėgų įveikiant šalčio ir drėgmės stichiją, todėl likdavo daugiau jėgų apmąstymams, kūrybai. Dėl to pirmosios senojo pasaulio civilizacijos: šumerų, Babilono, Senovės Egipto ir kt. susikūrė karštose ir sausose Siaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų teritorijose. Tačiau karštas klimatas turi ir nemažų trūkumų: skatina žmogaus pasyvumą, suglebimą, trukdo plėtotis labai svarbioms jo savybėms: dinamiškumui, atkaklumui, atsakingumui. Pastarąsias savybes kaip tik ugdo vėsesnis klimatas, skatinantis darbštumą, išradingumą įveikiant gamtos kliūtis. Dėl to, žmogaus techninėms ir kūrybinėms galioms tobulėjant, civilizacijos centrai pamažu kėlėsi į nuosaikesnio klimato regionus). Plėtojantis prekybiniams ryšiams bei kuriantis miestams, žemės ūkis laipsniškai tapdavo verslu vis platesniame areale. Šiandien žemės ūkis yra verslo šaka praktiškai visame civilizuotame pasaulyje, atvejais, neleistinos nusikaltėliškų struktūrų paslaugos);

Ilgą laiką (iki pokario metų) Lietuvoje žemės ūkis buvo pagrindinė šalies ūkio šaka, kurioje buvo užimta absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, o pajamos iš žaliavinių ir perdirbtų žemės ūkio gaminių sudarė didžiąją eksporto įplaukų dalį. Sovietmečiu, ypač pirmaisiais dviem dešimtmečiais, dėl kolektyvizacijos ir forsuojamos industrializacijos, žemės ūkio dalis Lietuvos ūkio rezultatuose ženkliai sumažėjo. Žemės ūkio dalies mažėjimas vyksta ir pokomunistinių transformacijų laikotarpiu.

Lietuvos Respublikos žemės ūkis atlieka labai svarbią ekonominę, socialinę, gamtosauginę ir etnokultūrinę funkciją. Kaimas vis labiau vertinamas kaip šalies infrastruktūra, gerinanti ir miesto žmonių gyvenimo kokybę. Lietuvos žemės ūkis pajėgus aprūpinti šalies gyventojus visais svarbiausiais maisto produktais ir turi potencialių galimybių dalį jų eksportuoti. Žemdirbiui, ypač ūkininkui, jo šeimos nariams darbas žemės ūkyje yra kartu ir gyvenimo būdas, ugdantis iniciatyvą, darbštumą, sumanumą, veiksmų nuoseklumą, pastangas plėsti verslą, prisirišimą prie gimtinės, šeimos, tradicijų ir t.t.

Mūsų šalies kaimo vietovės, su jų žemės, miškų ir vandenų ūkiu, suteikia erdvę visų šalies gyventojų rekreacijai ir turi potencinių galimybių plėtoti natūralios aplinkos sąlygojamus verslus. Dėl to, žemės ūkiui, kaip labai svarbiam šalies ūkio ir gyvensenos komponentui plėtotis bei modernizuotis, turi būti teikiama derama ekonominė, teisinė bei institucinė parama.

Žemės ūkio verslas ir jo ypatybės. Žemės ūkis verslo sistemoje yra lygiavertė šaka, analogiška kitoms verslo šakoms, tačiau ši šaka turi nemaža ir jai vienai būdingų bruožų, kurie daro žemės ūkio verslą sudėtingesniu už daugelį kitų verslų. Kai kurias žemės ūkio verslo ypatybes čia paminėsime:

•Žemės ūkio gamybos procese, greta žmogaus reguliuojamų energijos šaltinių, pasinaudojama saulės energija, taip pat augaluose bei gyvuliuose vykstančiais biocheminiais

procesais. Dėl viso to, žemės ūkio reprodukcijos ekonominiai procesai glaudžiai susiję su gamtiniais;

Žemės ūkyje žemė yra svarbiausia, o daugelį produktų gaminant ir niekuo nepakeičiama gamybos priemonė, kuri, racionaliai naudojama ne tik nesusidėvi, kaip kitos gamybos priemonės, bet nuolatos gerėja. Žemės ūkio gamybos apyvartoje dalyvaujantys augalai ir gyvuliai taip pat tampa žemės ūkio gamybos priemonėmis.

Žemės ūkyje gamybos procesas, ypač augalininkystės šakose, vyksta didelėje teritorijoje, o dauguma augalininkystės jėgos ir darbo mašinų yra mobilios, jų judėjimui sunaudojama daug energijos. Dėl to didelę žemės ūkio gamybos kaštų dalį sudaro technologinio transporto kaštai;

Žemės ūkyje daug sunaudojama savo gamybos tarpinių produktų (sėklų ir sodmenų, pašarų, gyvulių prieauglio pagrindinei bandai papildyti ir kt), todėl žemės ūkio subjektų gaminamos produkcijos prekingumas yra mažesnis negu kitose ūkio šakose;

Daugelio žemės ūkio produktų gamybos laikotarpis nesutampa su darbo laikotarpiu (pavyzdžiui, pasėtas javų grūdas sudygsta, augalas vystosi, bręsta, t. y. gamybos procesas vyksta, nors darbas tuo metu gali būti ir nedirbamas). Tai lemia ryškų augalininkystės darbų ir produkcijos sezoniškumą;

Dėl ilgos žemės ūkio reprodukcijos proceso trukmės, šioje šakoje vyksta lėta kapitalo apytaka, todėl reikalingos santykiniai didesnės kapitalo (tiek pagrindinio, tiek apyvartinio) investicijos, o jų atsiperkamumas ilgesnis negu kitose šakose;

Kadangi žemės ūkyje didelės lėšos investuojamos į žemę, melioracijos įrenginius, pastatus ir kitą mažai likvidų kapitalą, todėl šio kapitalo persiliejimas į kitas ūkio šakas būna labai problemiškas, lėtas ir, dažniausiai, nuostolingas. Tai verčia žemdirbius kurį laiką užsiimti šiuo verslu, net jeigu ir negaunama pelno;

Žemės ūkio darbuotojų, ypač ūkininkų, gyvenamoji vieta glaudžiai susijusi su jų darbo vieta, todėl žemės ūkio verslas daugeliui žemdirbių tampa specifiniu gyvenimo būdu, formuojančiu tam tikrus charakterio bruožus, elgseną, psichologinius bei socialinius stereotipus, į kuriuos, formuojant valstybės ekonominės politikos priemones, būtina atsižvelgti;

SMULKUS IR VIDUTINIS VERSLAS

Be pagrindinio verslo kaime – žemės ūkio – jame dominuoja smulkios ir vidutinės įmonės. Ūkinės veiklos įvairinimas ir smulkaus bei vidutinio verslo plėtra yra viena iš strateginių kaimo plėtros krypčių, sudaranti prielaidas kaimo gyventojų užimtumui ir pajamoms padidinti, jų priklausomumui nuo žemės ūkio sumažinti, žemėsūkio gamybos ir jos produktų rinkos subalansuotumui pagerinti.

Nuo 1990 m. šalies kaimo vietovėse užregistruota 18 -20 tūkstančių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių. Jos sudaro apie 15 % bendro šalies įmonių skaičius. Antai 1000 – čiui šalies gyventojų tenka vidutiniškai 35 įmonės, o 1000 – čiui kaimo gyventojų tenka apie 17 kaimo vietovėse registruotų įmonių. Didžioji dalis šių įmonių mažai reikšmingos. Tai lėmė:

verslo vadybos įgūdžių stoka ir žema vadovų bei darbuotojų kvalifikacija;

nesugebėjimas adaptuotis besikeičiančioje verslo aplinkoje ir menka įgytų žinių pritaikyti praktikoje galimybė

informacijos stoka verslo organizavimo ir marketingo srityse;

prieraišumas tradicinėms verslo sritims, mąstymo stereotipams, veiklos formoms ir kt.;

kooperavimosi, bendravimo tarpusavyje, konsultavimo stoka;

menkas verslo vadovų užsienio kalbos mokėjimas;

ribotos galimybės pritraukti užsienio investicijas;

įstatymų painumas, nepastovumas, nepalanki mokesčių sistema.

Šios ir kitos smulkaus bei vidutinio verslo problemos spręstinos įgyvendinat jo plėtros programą (1997 m. parengtas Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo programos projektas).

Teisiškai smulkaus verslo subjektus apibrėžia Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas Nr.X-1142 (Valstybės žinios, 2002, Nr.105-4689). Pagal šį įstatymą smulkaus verslo subjektais pripažįstami: mažos įmonės, įskaitant mikroįmones (UAB, IĮ, ŪB), fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę į verslą ir turintys verslo lidijimą. Įmonė laikoma maža, jeigu joje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 24 mln. litų ar turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. litų ir įmonė yra savarankiška. Įmonė laikoma mikroįmone, joje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų ir įmonė yra savarankiška.

KAIMO VERSLŲ SAMPRATA

Kaimo verslais suprantami verslai, funkcionuojantys kaimiškoje aplinkoje. T.y. kaimo verslai (angį. rural crafts) – smulkūs gamybiniai, gavybiniai, paslaugų, amatų, dailieji, prekybos ir kiti panašūs verslai, kuriais užsiimama kaimo vietovėse.

Kaimo verslai skirstytini atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, atsižvelgiant į gamybinį (gavybinį) ir kaimo verslų produktų vartotojo kriterijus. Vadovaujantis gamybiniu (savybiniu) kriterijumi jiems priskiriama:

•žemės ir maisto bei miškų ūkio verslai (siūloma juos vadinti tradiciniais verslais); žemės ūkio produkcijos gamyba – svarbiausia ūkinė veikla kaime, ir ši veikla, kaip tradicinė, atskiriama nuo kitų kaimo verslų. Žemės ūkio ekonomika, žinome, dėstoma kaip savarankiška disciplina. Tai taip pat ir produkcijos perdirbimo verslai – maisto produktų ir miškų ūkio produkcijos gamyba.

netradicinis žemės ūkis – savitas žemės ūkio sektorius, apimantis gamybos plėtrą nepagrindinėse ar naujai įsisavinamose žemės ūkio gamybos šakose (vaistažolių bei prieskoninių augalų ūkį, triušininkystę, bitininkystę, kalakutų, stručių, kailinių žvėrelių bei kitus panašius ūkius, kuriuose gamybos procesas gali vykti nedidelėje teritorijoje, o taip pat ir nenašių žemių vietovėse).

alternatyvi žemės ūkiui veikla – 1) bet kokia ekonominės veiklos rūšis, išskyrus veiklą žemės ūkyje; 2) bet kokia kitokia (ne žemės ūkio) naudinga siekianti pajamų veikla pačiame ūkininko ūkyje (ar kitame ūkiniame vienete) arba už jo ribų, išskyrus namų ūkio darbus ūkininko ūkyje. Tai kaimo turizmas ir rekreacija, akvakultūra ir žvejyba vidaus vandenyse, pagrindinės paslaugos kaimo ūkiui ir gyventojams, gamybos, gavybos verslai, tradiciniai amatai. Čia taip pat įeina agropaslaugų, prekybos ir viešojo maitinimo; socialinės sferos, ugdymo ir pramogų; statybos, pastatų remonto, komunalinės buitinės sferos verslai. Šios grupės tradicinių amatų pogrupis apima tokius dailiuosius verslus – tai pynimas, rišimas, sausos puokštės, medžio, metalo, gintaro, molio dirbiniai ir kt.

Prie kaimo verslų siūloma skirti tokius, kuriais užsiimama ne daugiau kaip 3000 gyventojų turinčiose gyvenvietėse (ypač tai susiję su ž. ū produkcijos perdirbimu). Pagal kaimo verslų produktų (paslaugų) vartotojo kriterijų skiriama:

į vietos vartotojus orientuoti verslai ( prekybos, viešojo maitinimo, paslaugų, ugdymo, pramogų, statybos, remonto, socialinės ir komunalinės sferos);

į kitų regionų ir šalių vartotojus orientuoti verslai ( kaimo turizmo, dailės, gavybos ir gamybos).

Pirmosios grupės verslai perskirsto gyventojų pajamas regione, tačiau jų nepadidina; jas didina išvežami produktai į kitus regionus ar valstybes bei kitų regionų ar šalių piliečiams suteiktos paslaugos. Taigi mūsų šalies gyventojų pajamingumui didinti svarbesnis yra antrosios grupės verslų plėtotė.

Patys populiariausi verslai kaime, tai – prekyba ir viešas maitinimas. Tarp perdirbimo verslų dominuoja medienos apdirbimas, o tarp gamybinių verslų populiariausi duonos kepimas, miltų, kruopų, konditerinių gaminių gamyba. Beje, kai kuriose kaimo vietovėse yra orientuotų eksportui drabužių siuvimo įmonių. Paslaugų verslas apibrėžtos vietos dar neturi, tačiau daugiau kaip pusė paslaugų įmonių užsiima automobilių remontu ir priežiūra. Tarp dailės verslų kaime populiariausios akmens tąšybos ir paminklų darybos verslas. Komunalinių paslaugų sferoje situacija yra tokia: monopolį savo rankose vis dar laiko valstybė ir savivaldybė.

Kaime dominuoja personalinės įmonės. Kaimo akcinės bendrovės kūrėsi privatizavus statybos, melioracijos, pieno pramonės ir kitas valstybines įmones. Didelė jų dalis stambokos. ŽŪB be tradicinio žemės ūkio daugiausiai užsiima agropaslaugomis ir nė dešimtosios dalies – kaimo verslais.

Gamtinės sąlygos, kaimo infrastruktūra, savivaldos institucijų išsidėstymas bei veikla, tradicijos ir kt. lemia kaimo verslų regioninį pasiskirstymą:

pietryčių Lietuvoje populiari juodoji keramika, užtiesalų audimas;

pajūrio zonoje vyrauja gintaro apdirbimo verslas, žvejyba;

Žemaitijoje populiari mažoji architektūra – akmens, metalo dirbinių gamyba;

Suvalkijoje vyrauja automobilių taisymo ir priežiūros įmonės;

vidurio Lietuvoje labiausiai išplitęs mėsos perdirbimo verslas;

pietvakarių ir šiaurės rytų zonoje populiarus medienos apdirbimo verslas.

Didesnis miškingumas skatina grybų uogų, vaistažolių rinkimą, vandens telkiniai – žvejybą ir pan. Kaimo verslai labiau išplėtoti priemiestinėse zonose, kur daugiau vartotojų, lengviau sutvarkomi įmonių kūrimo formalumai. Stambesnėse gyvenvietėse ir miesteliuose sutelkta daug paslaugų, prekybos, maitinimo, komunalinės sferos verslų. Agroservisas, žemės ūkio produkcijos pirminis apdorojimas, automobilių remontas paplitęs buvusių kolūkių ir valstybinių ūkių gamybiniuose centruose. Degalinės, automobilių laikymo ir priežiūros, mažmeninių prekių ir viešojo maitinimo įmonės susitelkę intensyvaus eismo kelių zonose, arčiau stambių gyvenviečių ar miestų ir t.t.

KAIMO VERSLŲ KLASIFIKATORIUS

1.Agropaslaugų verslai. Mechanizuotų darbų, technikos taisymo ir priežiūros, materialinio aprūpinimo, žemės ūkio produktų laikymo, žemės ūkio produktų kokybės pirminio perdirbimo, gyvulių sėklinimo, veterinarinių paslaugų, pieno surinkimo, kalvystės ir žemės ūkio inventoriaus taisymo, apskaitos ir konsultavimo verslai.

Dailieji verslai. Piešimo, audimo, dailiosios kalvystės, keramikos, pynimo, drožimo, odos dirbinių, nėrimo, juvelyrinių dirbinių, akmens tašymo ir paminklų gamybos verslai.

Gamybiniai verslai. Žemės ūkio, miškų ūkio, sakinimo, drabužių siuvimo, mezgimo, avalynės siuvimo, žvakių liejimo, baldų gamybos, žemės ūkio padargų gamybos, namų apyvokos gaminių, duonos kepimo, kulinarijos ir konditerijos, alaus ir vaisvandenių, energijos gamybos verslai.

Gavybiniai verslai. Grybų, uogų ir vaistažolių rinkimo, vytelių kirtimo, medžioklės ir žvejybos, sapropelio, durpių, smėlio ir žvyro gavybos verslai.

5.Kaimo turizmo verslai. Turistų apgyvendinimo sodybose, turistų maršrutų aptarnavimo, muziejininkystės, ekskursijų ir stovyklų organizavimo, valčių, dviračių ir kito turistinio inventoriaus nuomos verslai.

6.Paslaugų verslai. Avalynės taisymo, fotografijos, drabužių taisymo, plaukų kirpimo ir kosmetikos, laikrodžių remonto, buitinės technikos taisymo, automobilių remonto ir techninio aptarnavimo, krovinių pervežimo, keleivių vežimo, drabužių nuomos, pirties paslaugų, skalbinių priėmimo ir skalbimo, laidojimo paslaugų, turistinių paslaugų, spaudos platinimo, dokumentų kopijavimo viešbučio paslaugų verslai.

7.Perdirbamieji verslai. Produkcijos (mėsos, pieno, grūdų, linų, bulvių, vaisių ir daržovių, kultūrinių vaistažolių, kultūrinių grybų, miško gėrybių, laukinių vaistažolių, medienos, kitų vietinių žaliavų) perdirbimo, gyvulių skerdimo, vilnos karsimo, spirito gamybos verslai.

Prekybos ir viešojo maitinimo verslai. Superkamieji verslai (grybų, uogų, vaisių ir daržovių supirkimo, mažmeninės prekybos (maisto produktais, alkoholiniais gėrimais, pramoninėmis prekėmis, knygomis, laikraščiais ir žurnalais, degalais ir tepalais, vaistais ir veterinariniais preparatais, automobiliais ir jų atsarginėmis dalimis), didmeninės prekybos, viešojo maitinimo (valgyklos, bufetai, barai, kavinės, restoranai) verslai.

Socialiniai, ugdymo ir pramogų verslai. Vaikų ir senelių priežiūros, papildomo mokymo, muzikinio, dailiojo ir sportinio ugdymo, kultūrinių renginių organizavimo verslai.

Statybos, pastatų remonto ir komunaliniai verslai,pastatų ir statinių statybos, įrangos montavimo ir remonto, buitinių ir gamybinių patalpų remonto, pastatų ir statinių projektavimo, želdinių projektavimo, vandens ir šilumos tiekimo, gatvių priežiūros ir valymo, kelių, pakelių ir stovėjimo (poilsio) vietų priežiūros, šiukšlių surinkimo, dujų balionų keitimo, kapinių priežiūros verslai.

Kiti verslai.

KAIMO GAMYBINĖ STRUKTŪRA IR INFRASTRUKTŪRINIAI VERSLAI

Kaimo subjektai (fiziniai ir juridiniai asmenys) priklausomai nuo veiklos pobūdžio gali būti priskiriami gamybiniam ar infrastruktūriniam sektoriui. Tačiau rasime ir tokių ūkio subjektų, kurie, vykdys ir gamybinę ir infrastruktūrinę funkcijas.

Kaimo vietovėje gamybos struktūrai (gamybos sektoriui) priskiriami žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės verslai, kaimo amatai, nespecifiniai kaimo verslai (pramonės įmonių cechai kaime, įskaitant produkcijos perdirbimo įmones ir pan.).

Kaimo vietovės gamybinę struktūrą aptarnaujantys verslai yra vadinami infrastruktūriniais verslais, kurių visuma sudaro kaimo vietovės infrastruktūrą (t.y. žemesnę struktūrą). Kaimą aptarnaujančių infrastruktūrinių verslų yra išsidėstę ir miesto vietovėse.

Pagal atliekamas funkcijas, kaimą aptarnaujanti infrastruktūra skirstoma į:

verslo infrastruktūrą, aptarnaujančią verslo subjektus, jiems vykdant verslo funkciją;

socialinę i nfr astruktūrą, aptarnaujančią kaimo gyventojų socialinius poreikius.

mišrios paskirties i nfr astru ktūrą.

Infrastruktūros sąvoka atsirado kariuomenėje. Tai buvo kariuomenės pagalbinės struktūros, aptarnavusios kovos dalinius (transporto, ryšių, sanitarijos, ir pan.). Vėliau infrastruktūros sąvoka ir veiklos principai pritaikyti ir civiliniame gyvenime.

Ilgą laiką žemės ūkio šakose infrastruktūrinės funkcijos nebuvo atsiskyrusios nuo gamybinių funkcijų ir jas atliko tas pats ūkio subjektas (ūkininkas ar sovietmečio kolūkis). Gilėjant darbo pasidalijimui, plečiantis ryšiams tarp šakų ir ūkio subjektų, infrastruktūros reikšmė didėjo ir vis daugiau žemės ūkio produkcijos gamintojo funkcijų atsiskiria nuo pagrindinio žemės ūkio verslo, tampa jam paslaugomis ir perleidžiamos specializuotai infrastruktūrai, kuri jas atlieka greičiau, kokybiškiau, kartais-pigiau. Dėl to pačiame žemės ūkio versle mažėja dirbančiųjų, tačiau didėja jį aptarnaujančiame versle. Išplėtotame Vakarų šalių žemės ir maisto ūkyje 1 žemės ūkio darbuotojui tenka 5-7 darbuotojai infrastruktūros šakose. Be to, infrastruktūros šakose vyksta sparti mokslo ir technikos pažanga, netgi spartesnė negu pačiame žemės ūkyje, ko nebūna, jeigu infrastruktūrinės funkcijas vykdo pats žemdirbys. Racionaliai panaudojus infrastruktūros galimybes, didėja našumas visame maisto ūkio cikle, pasiekiama geresnė maisto kokybė, greičiau jis patenka vartotojams.

Verslo infrastruktūrą sudaro šie sektoriai:

Techninės paslaugos (agroservisas). Tai specializuotus žemės ūkio darbus (pvz., trąšų barstymą, dirvų kalkinimą, melioracijos įrenginių priežiūrą, žemės ūkio subjektų technikos priežiūrą bei remontą ir kt.) atliekančios firmos ar individualūs asmenys;

Biologinės paslaugos – augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų, piktžolių; sėklų tyrimo, parengimo sėjai; veterinarinių paslaugų; gyvulių sėklinimo ir pan.;

Prekybos – didmeninė ir mažmeninė prekyba gamybos priemonėmis; žemės ūkio produktų supirkimas ir pardavimas, aukcionų organizavimas; rinkos agentūrų veikla ir kt.;

Finansinė – bankai, kredito unijos, garantijų fondai;

Intelektinių paslaugų – žemės ūkio švietimo, studijų, mokslo, kvalifikacijos kėlimo, konsultavimo;

Informacinė; • Kelių; • Transporto; • Ryšių; ‘Energetikos ir t.t.

Socialinę infrastruktūrą sudaro:

•Bendrojo švietimo ir lavinimo įstaigos (kaimo mokyklos); • Kaimo kultūros įstaigos (bibliotekos, klubai, muziejai); • Dvasinio aptarnavimo įstaigos (maldos namai, kapinės); • Sveikatos
apsaugos įstaigos (ligoninės, sanatorijos, reabilitacijos centrai); • Sporto įstaigos (sporto aikštynai, baseinai, golfo aikštelės); • Socialinės paslaugos (slauga, pensionatai, pensininkų globa,
mažmeninė prekyba ir t.t.); • Rekreacinės paslaugos (poilsio įstaigos, paplūdimių įranga, dviračių trasos); • Viešojo maitinimo ir pasilinksminimo įstaigos (valgyklos, kavinės, barai,
restoranai); • Visuomenės saugumo institucijos (policija, areštinės, kalėjimai).

Mišrios paskirties infrastruktūra:

Komunalinis ūkis (vandentieka, kanalizacija, atliekų surinkimas ir utilizavimas);

Aplinkosauga (valymo įrenginiai, vandenų apsauginės zonos, nacionaliniai ir regioniniai parkai ir kitos saugomos teritorijos).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visos socialinės infrastruktūros įstaigos ir mišrios paskirties infrastruktūrinis ūkis yra komercinio pobūdžio, todėl šiais atvejais infrastruktūriniams kaimo verslams priskiriami tik komerciniai verslai.

Pastaruoju metu kaimą pradedama vertinti kaip kompleksinę visos šalies infrastruktūrą, kuri regeneruoja natūralius gamtos išteklius, grynina, orą, vandenį, sudaro terpę rekreacijai, turizmui, eksponuoja natūralioje aplinkoje etnokultūrinį paveldą, kraštovaizdį ir t.t.

Infrastruktūros objektai būna: a) privatūs, priklausantys fiziniams ir juridiniams asmenims), b) kooperatiniai; c) valstybės ar savivaldybių; d) viešųjų įstaigų ir t.t.

Verslo infrastruktūros naudotojai yra verslo subjektai, o ypač žemės ūkio produkcijos gamintojai – pirmiausia smulkūs ir vidutiniai ūkininkai (nors kai kurių paslaugų pirkėjai yra ir žemės ūkio bendrovės bei stambūs ūkininkai). Mažiausiai infrastruktūros paslaugomis gali pasinaudoti sodybinių žemių naudotojai ir smulkiausieji ūkininkai, nors kai kurios paslaugos (žemės dirbimo, derliaus nuėmimo, transporto ir pan.) jiems labai reikalingos.

Tiek gamybinė, tiek ir socialinė kaimo infrastruktūra neatitinka dabarties reikalavimų. Jeigu gamybinė infrastruktūra Lietuvos kaime nebuvo išplėtota ir praeityje, tai socialinė infrastruktūra dėl nepakankamai apgalvotos privatizacijos ir kitų transformacijos laikotarpio problemų, dargi žymiai pablogėjo. Gamybinės infrastruktūros plėtrai trukdo kooperatinių ryšių stoka bei potencialių jos paslaugų pirkėjų nemokumas, dėl to lėtai kuriasi privatinės šių paslaugų institucijos. Žemės ūkio bendrovės teikia kai kurias gamybines paslaugas savo nariams papigintai, nors tai mažina šių bendrovių apyvartines lėšas, artina jų bankrotą. Kiek daugiau techninių paslaugų (žemės dirbimo, derliaus nuėmimo) teikia stambesni ūkininkai, tačiau tai daro, kuomet nudirba savo darbus, dėl to paslaugos dažnai būna pavėluotos. Kai kurias technines paslaugas ėmėsi teikti prie seniūnijų organizuoti serviso padaliniai, tačiau irgi susiduriama su pirkėjų nemokumu ar lėšų paramai stoka.

KAIMO ŪKINIS VIENETAS

Žinia, nuo XVI a. Valakų reformos (iki reformos dominavo archajiniai-kupetiniai kaimai, po reformos padalinti rėžiais) iki XX a. pradžios Lietuvos kaimo vietovės socialiniai teritoriniai vienetai buvo kaimai, užusieniai, dvarai, palivarkai (smulkesni ūkiniai vienetai, pavaldūs centrinei sodybai).

Dvarai Lietuvoje atsirado XIV a. pabaigoje ir iki tarpukario žemės reformos funkcionavo kaip pagrindiniai žemėvaldos ir žemėnaudos ūkiniai vienetai. Tai buvo kartu ir kaimas, ir toks žemės naudojimo bei valdymo derinys, kurį sudarė žemės plotas su dirbamais žemės sklypais, ganyklomis, dirvonais, miškais ir vandens telkiniais bei žemes valdžiusio bajoro gyvenamieji pastatai, kiti statiniai, dvaro pramonės įmonės ir žemvaldžiui priklausę valstiečių kaimai ar net miesteliai. 1861 m., panaikinus baudžiavą ir valstiečiams suteikus laisvę ir teisę išsipirkti arba nuomoti žemės sklypą, kaimas nuo dvaro atsiskyrė ir dvaru pradėta vadinti tik dvarininko sodybą su tam tikru žemės plotu. O po 1863 m. sukilimo pagal tuometinio rusų caro inicijuotą Siaurės vakarų krašto surusinimo programą į konfiskuotus Lietuvos bajorų dvarus imta prievarta keldinti rusų dvarininkus ir valstiečius, tad Lietuvos bajorų paveldėtoje nuosavybėje likusios dvarų žemės plotai buvo dar labiau susiaurinti. Atsiradus naujiems žemvaldžiams (valstiečiams išsipirkus tam tikrą dvarų žemės dalį) palaipsniui rėžinė žemėnauda transformavosi į pažangesnę – smulkiasklypę vienkieminę žemėnaudą. Taigi panaikinus baudžiavą ir valstiečiams tapus piliečiais bei žemės valdytojais, Lietuvos kaime susidarė dvilypė žemėvalda: šalia privačios dvarininkų žemės atsirado skirtinė valstiečių žemė. Būdami juridiškai vienodi, palaipsniui valstiečiai ėmė vis atitrūkti nuo dvaro, tapdami pranašesniais už jį ūkiniu bei ekonominiu pajėgumu.

1922 m. Lietuvos Respublikos žemės reforma apribojo dvarų dydį iki 80 ha (vėliau iki 150 ha). Gi kuriantis naujiems žemvaldžiams – ūkininkams – Lietuvos kaime tarpukariu pasrindiniu ekonominiu vienetu palaipsniui tapo ūkininko ūkis.

1940 m., įvedus tarybų valdžią Lietuvoje, dvarai kaip žemės naudojimo ir valdymo forma buvo panaikinti, nors daugelis dvarų sodybų išliko iki šių dienų kaip apgyvendinimo sistemos elementai. Nebeliko ir ūkininko ūkio.

Iki privatizacijos Lietuvos kaime (žemės ūkyje) dominavo dviejų tipų kolektyvinio darbo ūkniai vienetai – įmonės: kolūkiai (pseudo kooperatyvai) bei įvairios valstybinės žemės ūkio įmonės (tarybiniai ūkiai, valstybiniai gyvulininkystės kompleksai (galvijų ar kiaulių penėjimo įmonės), šiltnamių ūkiai, paukštynai, žirgynai, žuvininkystės įmonės, eksperimentiniai, mokomieji, pagalbiniai ir kt. paskirties bei specializacijos ūkiai). Greta įmonių funkcionavo su jomis integruotas, bet turėjęs šiokį tokį veiklos savarankiškumą asmeninis pagalbinis ūkis.Perdirbimo pramonės bei agroserviso įmonės su nedidelėmis išimtimis buvo valstybinės. Iš nevalstybinių šio tipo darinių buvo šiek tiek pseudo kooperatiniais pagrindais funkcionavusių tarpūkinių gyvulių penėjimo įmonių bei paukštynų, tokio pat tipo socialinės infrastruktūros objektų: sanatorijų, poilsio namų. Siek tiek nevalstybinių žemės ūkio perdirbimo ir agroserviso įmonių priklausė “Lietkoopsąjungos” sistemai. Visi kolektyvinio ūkininkavimo subjektai naudojosi suvalstybinta žeme, buvo centralizuotai aprūpinami gamybos priemonėmis, o savo produkciją valstybės nustatytomis kainomis turėjo parduoti paskirtoms paruošų ar kitoms organizacijoms. Žemė asmeninio pagalbinio ūkio sklypams (iki 0,5-0,6 ha) buvo skiriama naudojimui žemės ūkio įmonės administracijos nuožiūra. Šie ūkiai galėjo turėti tik smulkius gamybinius pastatus, ribotą produktyviųjų gyvulių skaičių ir smulkų ūkinį inventorių. Traktorių, sunkvežimių, netgi arklių negalėjo turėti. Dauguma šių ūkių pagamintos produkcijos būdavo suvartojama šeimos poreikiams, kiti realizuojami valstybei ar turguje. Paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį buvo skatinamas asmeninio pagalbinio ūkio produkcijos realizavimas visuomeniniams ūkiams. Šios produkcijos sąskaita pastarieji “gerindavo” savo ūkininkavimo rodiklius ir iš valstybės atsiimdavo įvairius priedus, kurie nebuvo mokami asmeninio pagalbinio ūkio naudotojams.

Vienas svarbiausių įstatymų, reglamentavusių posovietinio Lietuvos ūkio struktūrą, buvo 1990 m. priimtas LR įmonių įstatymas (minėjome pirmoje temoje), numatęs šiuos ūkinius vienetus: individualią (personalinę) įmonę, tikrąją ūkinę bendriją, komanditinę ūkinę bendriją, akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę; valstybinę (savivaldybės) įmonę. Vėliau, 1991m. priėmus LR žemės ūkio bendrovių įstatymą, įmonių rūšių sąrašas buvo papildytas specifine žemės ūkio įmonių rūšimi – žemės ūkio bendrovėmis, o 1993 m. priėmus LR kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą – ir kooperatinėmis bendrovėmis. 1998 metais buvo priimtas LR Ūkininko ūkio įstatymas, teisiškai sureguliavęs šio tipo ūkio subjektų funkcionavimo pagrindus (pagal šį įstatymą, ūkininko ūkis nelaikomas įmone; 2002 parengta nauja šio įstatymo redakcija). Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos žemės ūkyje dominavo šios žemės ūkio produkcijos gamintojų grupės: ūkininkų ūkiai, sodybiniai ūkiai ir žemės ūkio bendrovės.

Konkrečių įmonių tipų funkcionavimo sąlygas reglamentuoja 1990 m. priimti specialūs įstatymai: LR akcinių bendrovių įstatymas, reglamentavęs akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių funkcionavimo tvarką; LR valstybinių įmonių įstatymas, kuris kartu įteisino ir valstybinės – akcinės įmonės statusą; LR ūkinių bendrijų įstatymas, reglamentuojantis tikrųjų ir komanditinių ūkinių bendrijų veiklos sąlygas. Žemės ūkio sistemoje visų šių tipų įmonės susikūrė prasidėjus perdirbimo pramonės ir agroserviso objektų privatizacijai, taip pat formuojantis maisto sektoriuje naujiems ūkio subjektams. Pačiame žemės ūkyje šie įmonių tipai nėra paplitę.

1998 m. priimtas LR Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, kuris nustatė smulkaus ir vidutinio verslo subjektus bei jiems taikomas paramos formas (mokesčių lengvatos bei mokestinės paskolos, finansinė parama, konsultavimo bei mokymo paslaugų subsidijavimas, naujų darbo vietų kūrimo rėmimas, verslo inkubatorių steigimas ir jų teikiamos paslaugos).

Kaimo socialinis-ekonominis vienetas, tvarkomas vieno arba kelių giminystės ar kitais asmeniniais ryšiais susijusių, kartu gyvenančių ir turinčių bendrą biudžetą kaimo gyventojų, kuriems žemės ūkis dažniausiai – pagrindinis pragyvenimo šaltinis, yra kaimo namų ūkis. Kaimo namų ūkį galime laikyti svarbiausiuoju dalyviu kaimo ekonomikoje – kaip galutinį prekių ir paslaugų vartotoją (t.p. ir miesto namų ūkis) bei gamybos išteklių (darbo, žemės, kapitalo) teikėją kaimo ekonomikai.

EKONOMINĖS BENDRUOMENINĖS FORMOS

Ekonominės veiklos kooperacija; ūkio subjektų tarpusavio pagalba.

Kooperavimą suprantame kaip procesą, kuomet ūkio subjektai sujungia dalį išteklių ir bendradarbiauja bei koordinuoja ūkinę veiklą, gamindamos, perdirbdamos ir realizuodamos tam tikrą produkciją (sakykim, žemės ūkio produkciją), o taip pat teikdamos techninę ir finansinę paramą. Arba – tai darbo pasidalijimas tarp ūkio subjektų ir gamybinių ryšių tarp jų plėtojimas. Pastarieji ryšiai būna dvejopi:

horizontalieji – tarp to paties sektoriaus subjektų. Horizontalieji ryšiai, pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje būna tada, kada žemės ūkio produkcijos gamintojai sujungia dalį savo išteklių bei koordinuoja pastangas gamindami žemės ūkio produkciją, bendrai kurdami ir eksploatuodami kooperatines infrastruktūros įmones. Iš horizontaliosios kooperacijos gaunama nauda – sutaupyti gamybos ar cirkuliacijos kaštai, kurie galėjo atitekti ūkio subjektams tarpininkams (iš kooperatinio agroserviso – dalis pelno, kurį galėjo gauti privati (ne ūkininkų) agropaslaugų įmonė; iš kooperatinio kredito kooperatyvo – dalis pelno, kuris atitektų komerciniam bankui);).

vertikalieji – tarpšakiniai. Šiais ryšiais sujungiamos kelių ūkio sektorių funkcijos (žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimas, prekyba). Maisto ūkio sektoriuje vertikalūs ryšiai susiformuoja, kada žemės ūkio žaliavos gamintojai steigia pieno ar mėsos perdirbimo įmones, kurioms pristato savo produkciją, jas bendrai valdo, gautą produkciją realizuoją į užsienį ar savo parduotuvėse. Šiuo atveju, naudą žemdirbiai gauna iš padidėjusio verslo masto bei dalį pelno už aukštesnės pridėtinės vertės produkciją, kuri paprastai atitenka perdirbėjams ir prekybininkams.

Kooperacija kaip ūkinėfdosofija. Lotyniškai “cooperatio” reiškia “bendrą veikimą”, “bendrą darbą”. Lietuviškai kooperaciją galima vadinti “talkos” pavadinimu.

Pagal Pasaulinio kooperatyvų aljanso (PKA – ICA) apibrėžimą, kooperatyvas yra laisvanoriškas asmenų susivienijimas, įgyvendinantis bendrus ekonominius, socialinius ir kultūrinius poreikius per bendros nuosavybės ir demokratiškai valdomas įmones.

Pagal PKA sistematiką, kooperatyvai yra skirstomi į šias grupes: a) bankininkystės kooperatyvai ir kredito unijos; b) darbuotojų (gamintojų) kooperatyvai; c) draudimo; e) energetikos; f) komunikacijų; g) statybos; h) sveikatos priežiūros; i) turizmo; j) vartotojų; k) žemės ūkio; 1) žuvininkystės.

Kooperacija – ne vien ūkinis bendradarbiavimas, bet ir savotiška ūkinė filosofija, kurioje daug moralinių vertybių. PKO laiko svarbiausiomis šias vertybes: narių tarpusavio pagalba, atsakomybė, pareigingumas, demokratiškumas, narių lygybė, teisingumas ir solidarumas, sąžiningumas, atvirumas, socialinė atsakomybė, rūpinimasis kitais žmonėmis

Kooperacijos tikslai ir deklaruojamos vertybės išreiškiamos ir kooperacijos principuose: laisva ir atvira narystė; demokratiniai kooperatyvų valdymo principai (vienas narys – vienas balsas); ekonominis narių dalyvavimas kooeratyvo veikloje – kooperatyvo pelnas skirstomas proporcingai nario dalyvavimui (apyvartai su kooperatyvu); autonomija ir nepriklausomybė; kooperatyvo narių mokymas, lavinimas ir informavimas; kooperacija tarp kooperatyvų (skatinama partnerystė su kitais kooperatyvais); parama bendruomenėms.

Laikoma, kad kooperacija žemės ir maisto ūkio sektoriuje:

ekonomiškai silpniems ūkio subjektams yra ekonominio išgyvenimo priemonė, tačiau ji sunkiai įgyvendinama tarp labai smulkių subjektų (tarp pastarųjų didesnę perspektyvą turi ne gamintojų, bet vartotojų kooperacija);

stiprėjantiems ūkio subjektams – (dažniausiai smulkiems ir vidutiniams ūkio subjektams) – gamintojų kooperacija, padedanti spręsti jų infrastruktūrinio aptarnavimo problemas, aktyvinti ir efektyvinti jų ūkinę veiklą;

labai stambiems ir ekonomiškai stipriems ūkio subjektams kooperacija daug mažiau reikalinga, nors daugelyje šalių ir jie dalyvauja kooperatinėje veikloje.

Kooperacijos (kooperatyvų) veiklos specifika. Kooperacija, pirmiausia, yra asmenų, bet ne kapitalo sąjunga. Tai savanoriškas asmenų susivienijimas užsibrėžtam tikslui pasiekti; tuo kooperatyvai skiriasi nuo akcinių bendrovių, kurios, pirmiausia, yra kapitalo sąjungos. (Akcinėse įmonėse kapitalas tartum atskirtas nuo asmens ir gali laisvai judėti iš rankų į rankas. Kooperatyve kapitalas (pajus) labai personalizuotas, susijęs su kooperatyvo nariu. Išeinant nariui, dažniausiai išeina ir kapitalas.

Darbo pasidalinimas ir gamybinių ryšių plėtojimas pirminėje žemės ūkio gamybos grandyje gali pasireikšti žemdirbių savitarpio pagalbos pavidalu. Žemdirbių savitarpio pagalba suprantama kaip technikos tarpukinis naudojimas, kurio formos yra šios: ūkininkų savitarpio pagalba „ kaimynas – kaimynui”, mašinų tarpukinio naudojimo rateliai, mašinų savininkų bendrijos; techninių paslaugų kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) ir pan.

Šiuo metu pati populiariausia tarpukinio technikos naudojimo forma yra ūkininkų savitarpio pagalba „ kaimynas — kaimynui”. Šio tarpukinio technikos naudojimo būdo populiarumas paaiškinamas paprastumu (organizacine prasme) ir nemažu efektyvumu. Savitarpio pagalba Lietuvoje nebuvo ilgai reglamentuota ir tai stabdė jos plėtrą. 1999 m. priėmus LR ūkininko ūkio įstatymą ši pagalba buvo įteisinta, visos paslaugos žemės ūkiui buvo priskirtos prie žemės ūkio veiklos, o gautos pajamos neapmokestinamos.

Savitarpio techninė pagalba – tai toks ūkininkų bendravimas, kuris nesukuria jų bendros nuosavybės ar kitokių pasekmes turinčių įsipareigojimų. Jai įforminti ir funkcionuoti nėra jokių formaliųjuridinių reikalavimų.

Pagrindiniai ūkininkų savitarpio pagalbosprivalumai: mažesnis investicijų poreikis, nepriklausomybė nuo paprastumas (nesukuriamos jokios formalios struktūros, nereikalingas joks personalas, t.p. vadovai ir pan.); paprastesnis planavimas, atsiskaitymas ir darbų kontrolė; operatyvumas (savitarpio pagalbos dalyviai yra netoliese vienas kito gyvenantys ūkininkai, todėl žemės ūkio paslaugos gali būti suteiktos pakankamai operatyviai).

Ūkininkų savitarpio pagalbos sistemos trūkumai: skirtumai tarp greta ūkininkaujančių ūkininkų (nevienodos galimybės apsirūpinant žemės ūkio technika, technologijomis, nevienodas požiūris į naujovių diegimą ir pan.); panašios technikos dominavimas (mažesnės bendradarbiavimo galimybės); kaimo žmonių susipriešinimas (tai žemės reformos, buvusių ūkių turto privatizavimo ir žemės ūkio bendrovių privatizavimo pasekmė); kai kurių mechanizuotų darbų išskirtinumas lyginant su kitais darbais (kai kuriems sudėtingiems darbams atlikti reikalinga brangi žemės ūkio technika. Turintys tokią techniką ūkininkai atsiduria išskirtinėje situacijoje lyginant su neturinčiais jos).

Kita taip pat pakankami populiari tarpūkinio technikos naudojimo forma yra mašinų tarpūkinio naudojimo ratelis. Jis yra ūkininkų ir kitų žemės ūkio techninių paslaugų gavėjų ir teikėjų savanoriškas susivienijimas, kurio pagrindinė funkcija – ratelio nariams teikti technines paslaugas. Šio ratelio veikla grindžiama įstatais, kurie rengiami pagal LR Asociacijų įstatymą. Mašinų ratelis nuo įstatų įregistravimo momento yra ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo, turintis ūkinį, finansinį ir organizacinį savarankiškumą, savitarpio pagalbos teikimo tvarką nustatantis visuotiniu narių susirinkimu.

Mašinų ratelio turtas formuojamas iš narių stojamųjų įnašų, narių mokesčių, tikslinių įnašų (pinigais ar turtu – technika, pastatais) ir kito teisėtai įgyto turto.

Pagrindiniai mašinų ratelio ekonominiai privalumai: mažesnis investicijų poreikis; mažesnės technikos naudojimo pastoviosios išlaidos; mažesnė priklausomybė nuo kitų ūkio subjektų; mažesnis piniginių lėšų poreikis atsiskaitymams; didesnės techninės galimybės, užtikrinančios teikiamos paslaugos kokybiškumą; didesnė našesnių ir efektyvesnių mašinų įsigijimo galimybė;

Pagrindiniai mašinų ratelio trūkumai: reikalinga speciali ratelio organizacinė struktūra, renkama vadovybė, atsiranda papildomos ratelio funkcionavimo išlaidos; dalinis savarankiškumo praradimas (savitarpio pagalbos veiksmams vadovauja ratelio vadovybė).

KAIMO VERSLININKAI

Skiriami tokie kaimo verslininkų sluoksniai:

didelio verslinio išprusimo ir aktyvumo verslininkai, besirūpinantys verslo įvairinimu, veiklos apimčių didinimu, solidžiomis investicijomis (apie 3 proc);

vidutinio verslinio išprusimo ir aktyvumo verslininkai, turintys didelę ūkinės veiklos patirtį, palaikantys ankščiau užmegztus dalykinius ryšius. Tai buvusių kolūkių ir valstybinių ūkių vadovai, specialistai. Jų yra apie 12 proc. visų kaimo verslininkų. Jie užsiima įvairiausia veikla, išskyrus dailiuosius verslus.

žemo verslinio išprusimo ir aktyvumo verslininkai, neturintys didesnio išmanymo apie komerciją, neskiriantys dėmesio tobulėjimui. Dauguma jų griebėsi kaimo verslo netekę darbo žemės ūkyje ar prekyboje. Jie tvarkosi gana primityviai ir jie labiausiai formuoja kaimo verslininkų įvaizdį (apie 85 proc). Trečdalis šių verslininkų nėra įsteigę įmonės, o tik išsipirkę patentą- dažniausiai staliaus darbams, sulčių spaudimui, kirpėjų paslaugoms, buitinėms technikos taisymui, statybos ir remonto darbams.

Kaime yra ir tokių verslininkų, kurie neįsteigę įmonės ir neišsipirkę patento, bet juos pripažįsta savivaldos vietinės institucijos ir kaimo gyventojai. Pavyzdžiui, oficialiai be patento leista prekiauti miško gerybėmis, savo ūkyje (asmeniniame ar ūkininko) išauginta žemės ūkio produkcija, išskyrus švelniaplaukius žvėrelius. Iki 1998 m. pavasario nebuvo teisiškai sureglamentuotas kaimo turizmas, o iki šiol – fizinių asmenų teikiamos agrotechninės paslaugos. Pažymėtina, kad tokius verslininkus gąsdina įmonių registravimo ir patentų mokesčių našta.

Beveik visi trečios grupės ir apie 80 proc. antros grupės kaimo verslininkų yra kartu ir ūkininkai (vidutinis jų ūkio dydis yra apie 17 ha).

Šiandieninių kaimo verslų objektų dauguma priklauso kaimo vietovės verslininkams, o apie 20 proc. – didžiųjų ar rajoninių miestų verslininkams, pigiai nusipirkusiems ar išnuomavusiems juos iš ŽŪB, savivaldybių. Pastariesiems priklauso degalinės, kempingai, prekybos objektai.

Lietuvos Respublikos valstybės skolos 2008

ĮVADAS

Valstybės skola – valdžios sektoriumi priskirtų subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti kreditoriams lėšas, pasiskolintas išplatinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius paskolų sutartis, lizingo (finansų nuomos) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, konsoliduota suma.

Pagal Valstybės skolos įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės) vertybinius popierius leidžia, paskolas valstybės vardu ima, Valstybės garantijas teikia ir įsipareigojimus pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus prisiima Vyriausybė. Skolinantis ir valdant skolą valstybės vardu Vyriausybei atstovauja Finansų ministerija.

Daugiau nei 95 procentai valstybės skolos sudaro valstybės vardu pasiskolintos lėšos – Vyriausybės atstovaujančios Finansų ministerijos Vyriausybės nustatyta tvarka pasiskolintos lėšos, gaunamos išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus (likusius 5 procentus sudaro savivaldybių ir valstybės socialinės apsaugos skoliniai įsipareigojimai).

Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko valstybės skolos valdymo gairėse rekomenduojamas pagrindinis valstybės skolos valdymo tikslas – užtikrinti valdžios sektoriaus finansinius poreikius ir skolininkų įsipareigojimų įvykdymą laiku, mažiausiomis galimomis išlaidomis ir vadovaujantis atsargios rizikos principu.

Kasmet Valstybės kontrolė teikia Seimui išvadą dėl Valstybės skolos ataskaitos duomenų tikrumo, baigtumo, įvertinimo ir atskleidimo, tačiau iki šiol nevertino skolos valstybės vardu valdymo strategijos ir valstybės piniginių išteklių (tarp jų ir skolintų lėšų) valdymo efektyvumo.

1. Lietuvos valstybės skolos samprata ir struktūra

Šiuo metu pasaulyje vartojami keli valstybės skolos apibrėžimai. Pagrindinės ir aktualiausios Lietuvai yra Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Europos Sąjungos (ES) vartojamos valstybės skolos sąvokos. Tarptautinėje praktikoje išskiriama šalies skola, kuri yra skirstoma į privačiojo sektoriaus ir valstybinio sektoriaus skolą. Ji dar grupuojama pagal kreditoriaus rūšį, priemones, trukmę ir kitus požymius. Pačiu bendriausiu atveju valstybės skolos sąvoką, vartojamą mūsų šalyje, galima sutapatinti su valstybinio sektoriaus skola. Pagal Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymą valdžios sektorius – tai sektorius, kuris apima centrinės valdžios (Vyriausybė ir kiti šiam sektoriui priskiriami subjektai), vietos valdžios (savivaldybės ir kiti šiam sektoriui priskiriami subjektai) ir valstybės socialinės apsaugos fondų (Valstybinio socialinio draudimo fondas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas ir kiti šiam sektoriui priskiriami subjektai) sektorius. Subjektų priskyrimą ir jų klasifikavimą pagal sektorius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Šiame įstatyme nustatyta ir Lietuvoje naudojama valstybės skolos sąvoka: valstybės skola – tai konsoliduota valdžios sektoriui priskiriamų subjektų, turinčių teisę prisiimti skolinius įsipareigojimus, prisiimtų, bet dar neįvykdytų turtinių įsipareigojimų pagal paskolų sutartis, lizingo (finansinės nuomos) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus suma.

Reikia išskirti ir kitus Valstybės skolos įstatyme nustatytus Lietuvos skolos apskaitos esminius principus:

Pirma – valstybės skola skirstoma į vidaus ir užsienio pagal valiutos požymį. Vidaus skola – tai Lietuvos Respublikos turtiniai įsipareigojimai vidaus valiuta – litais. Užsienio skola – Lietuvos Respublikos turtiniai įsipareigojimai užsienio valiutomis. Tarptautinės organizacijos šį grupavimą atlieka pagal kitą požymį – kreditoriaus kilmės šalį.

Antra – Lietuvoje į valstybės skolą įskaitomi valstybės tiesioginiai ir netiesioginiai įsipareigojimai, kurie įtraukiami į apskaitą pagal pinigų srautų, o ne įsipareigojimų susidarymo arba kaupimo principą.

Trečia – netiesioginiai valstybės įsipareigojimai, atsirandantys dėl valstybės garantijų arba draudimo agentūrų veiklos; į apskaitą įtraukiama ne visa jų suma, o vadovaujamasi Vyriausybės nutarime nustatytais normatyvais.

Valstybės skola Lietuvoje yra klasifikuojama pagal kreditorius ir pagal priemonės tipą. Valstybės skolos struktūra pagal kreditorius:

1. Tiesioginė vidaus skola skirstoma į skolą:

Kitiems valstybės valdymo sektoriams;

Centriniam bankui;

Komerciniams ir taupomiesiems bankams;

Kitiems kreditoriams.

2. Tiesioginė užsienio skola skirstoma į skolą:

Tarptautinėms plėtros organizacijoms;

Tarptautiniam Valiutos Fondui;

Užsienio šalių valdymo organams (dvišalės sutartys);

Kitiems kreditoriams.

3. Netiesioginė vidaus skola skirstoma į skolą:

Komerciniams ir taupomiesiems bankams;

Kitiems kreditoriams.

4. Netiesioginė užsienio skola skirstoma į skolą:

Tarptautinėms plėtros organizacijoms;

Užsienio šalių valdymo organams (dvišalės sutartys);

Kitiems kreditoriams.

Iš šios klasifikacijos matyti, kad valstybė net teoriškai negali teikti garantijų vidaus paskoloms iš centrinio banko bei kitų valstybės valdymo sektorių. Be to, svarbu paminėti tai, kad skola centriniam bankui šioje klasifikacijoje tėra tik teorinė, nes Vyriausybė iš Lietuvos banko pagal įstatymus skolintis negali.

Valstybės skolos klasifikacija pagal skolos priemonės tipą skirstoma į:

1. Tiesioginė vidaus ir užsienio skola:

Ilgalaikiai įsipareigojimai: obligacijos, paskolos, kiti įsipareigojimai;

Trumpalaikiai įsipareigojimai: iždo vekseliai, paskolos, kiti įsipareigojimai.

2. Netiesioginė vidaus ir užsienio skola pagal skolos priemonės tipą skirstoma į :

Ilgalaikes paskolas;

Trumpalaikes paskolas.

Klasifikacija pagal skolos priemonės tipą yra labai svarbi, nes parodo valstybės prioritetus skolinimosi šaltiniams.

1 pav. Visos valstybės skolos struktūra

Tiesioginė valstybės skola (įsipareigojimai valstybės vardu) vasarį padidėjo 195,7 mln. Lt ir mėnesio pabaigoje sudarė 11359 mln. Lt – 87,1 proc. visos skolos. Valstybės netiesioginiai įsipareigojimai (valstybės garantijos dėl paskolų) sumažėjo 36 mln. Lt ir sudarė 1681,9 mln. Lt arba 12,9 proc. visos skolos. Vasarį valstybė grąžino užsienio kreditoriams 17,5 mln. Lt. Dėl valiutų kursų svyravimų užsienio skola padidėjo 1,8 mln. Lt, todėl bendras visos tiesioginės užsienio skolos (valstybės vardu pasiskolintos lėšos užsienio valiuta) sumažėjimas vasarį siekė 15,7 mln. Lt, o visa tiesioginė užsienio skola mėnesiui baigiantis buvo 7295 mln. Lt – 55,9 proc. Visos valstybės skolos. Tiesioginė vidaus skola padidėjo 211,4 mln. Lt – iki 4064 mln. Lt mėnesiui baigiantis. Tai sudarė 31,2 proc. visos valstybės skolos. Netiesioginė užsienio skola vasarį sumažėjo 36,8 mln. Lt ir buvo 1511,5 mln. Lt –  11,6 proc. visos valstybės skolos. Pagal paskolų sutartis per mėnesį skolininkai gavo apie 2,1 mln. Lt, grąžino 43,1 mln. Lt. Netiesioginė vidaus skola padidėjo 0,8 mln. Lt – iki 170,5 mln. Lt ir sudarė 1,3 proc. visos skolos. Visa ilgalaikė skola (įskaitant valstybės suteiktas garantijas) buvo 12381,6 mln. Lt arba 94,9 proc. visos skolos; trumpalaikė skola – 659,3 mln. Lt arba 5,1 proc. visos skolos.

Visa užsienio skola vasario 28 dieną buvo 8806,5 mln. Lt arba 67,5 proc. visos valstybės skolos. Lietuva buvo skolinga užsienio valiuta: tarptautinėms plėtros organizacijoms (Pasaulio bankui, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui, Europos bei Šiaurės investicijų bankams ir kitoms tarptautinėms organizacijoms) – 1729,7 mln. Lt, užsienio šalių valdymo institucijoms – 499,5 mln. Lt, Tarptautiniam valiutos fondui – 213,6 mln. Lt, kitiems kreditoriams (komerciniams bankams ir finansų institucijoms) – 6363,7 mln. Lt. Visa vidaus skola vasariui baigiantis sudarė 4234,4 mln. Lt, arba 32,5 proc. visos valstybės skolos. Valstybė buvo skolinga litais: komerciniams bankams – 2402,6 mln. Lt, finansų institucijoms ir privatiems asmenims – 1707,6 mln. Lt, kitiems valstybės sektoriams – 124,2 mln. Lt.
4. 2006-2008 metų Lietuvos Respublikos skolos analizė
Šiame skyriuje pateiksime 2006 – 2008 metų Lietuvos Respublikos skolos analizę pagal priemones ir pradinę trukmę, pagal kreditorius, taip pat centrinės valdžios skolą.

1 lentelė

Valdžios sektoriaus skola pagal  priemones ir pradinę trukmę

(tūkst. Lt, laikotarpio pabaigai)

2006 12 31 2007 12 31 2008 12 31
I Valdžios sektoriaus skola (1+2) 14.938.668 16.698.018

17.374.786

1 Vidaus skola 4.719.919 5.471.477 6.213.506
1.1 Ilgalaikiai įsipareigojimai 4.374.019 5.060.881 4.840.607
1.1.1 indėliai 0 0 0
1.1.2 vertybiniai popieriai 3.722.237 4.217.550 3.677.565
1.1.3 paskolos 651.781 843.331 1.163.042
1.2 Trumpalaikiai įsipareigojimai 345.900 410.596 1.372.899
1.2.1 indėliai 0 0 0
1.2.2 vertybiniai popieriai 309.600 375.096 1.029.766
1.2.3 paskolos 36.300 35.500 343.133
2 Užsienio skola 10.218.749 11.226.541 11.161.281
2.1 Ilgalaikiai įsipareigojimai 10.218.749 11.226.541 11.161.281
2.1.1 indėliai 0 0 0
2.1.2 vertybiniai popieriai 9.545.537 10.865.651 10.501.434
2.1.3 paskolos 673.213 360.890 659.847
2.2 Trumpalaikiai įsipareigojimai 0 0 0
2.2.1 indėliai 0 0 0
2.2.2 vertybiniai popieriai 0 0 0
2.2.3 paskolos 0 0 0

2 lentelė

Valdžios sektoriaus skola pagal kreditorius

(tūkst. Lt, laikotarpio pabaigai)

2006 12 31 2007-12-31 2008 12 31
I Valdžios sektoriaus skola (1+2) 14.938.668 16.698.018 17.374.786
1 Vidaus skola 4.719.919 5.471.477 6.213.506
1.1 nefinansiniam sektoriui 58.526 31.958 174.259
1.2 finansiniam sektoriui 4.614.343 5.401.278 5.976.337
1.3 kitiems kreditoriams 47.049 38.241 62.910
2 Užsienio skola 10.218.749 11.226.541 11.161.280
2.1 tarptautinėms plėtros organizacijoms 629.812 322.178 302.748
2.2 užsienio šalių valdymo organams (dvišalės sutartys) 0 0 0
2.3 kitiems kreditoriams 9.588.937 10.904.363 10.858.532

Finansų ministerijos duomenimis, valstybės skola per 200 metus padidėjo 676,8 mln. litų ir metų pabaigoje buvo lygi 17,4mlrd. litų. Net ir padidėjusi valstybės skola 2008 m. pabaigoje buvo mažesnė nei prognozuota, ir tai susiję su geresniu pajamų surinkimu ir atitinkamai mažesniu valstybės biudžeto deficitu.

2007 m. valstybės skola sudarė 17,9 proc. BVP, 2006 m. 18,3 proc. BVP, o 2008 m. Valstybės skola sudarė 15,6 proc. BVP. Nors skola per metus padidėjo 676,8 mln. litų, lyginant su 2007 m. jos santykis su BVP sumažėjo. (pagal Mastrichto sutartį valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP).

Lietuvos valstybės skola išlieka viena mažiausių tarp Europos Sąjungos šalių narių. Be to, turime žymiai geresnį valstybės skolos ir BVP santykį, o šis rodiklis yra vienas iš Mastrichto kriterijų, kurį reikia tenkinti, siekiant įsivesti eurą. Lietuva šį Mastrichto kriterijų pilnai tenkina.

2008 m. pabaigoje valdžios sektoriaus skolą sudarė: 16 mlrd. Lt centrinės valdžios skolos, 1,3 mlrd. Lt vietinės valdžios skolos, 85,9 mln. Lt socialinės apsaugos fondų skolos. Didžiąją valdžios sektoriaus skolos dalį sudarė neišpirkti vertybiniai popieriai – 15,2 mlrd. Lt, o negrąžintos paskolos metų pabaigoje – 2,16 mlrd. Lt.

Valdžios sektoriaus skolos padidėjimą lėmė gruodį išaugusi centrinės valdžios skola – paprastai taip būna kasmet, nes metų pabaigoje išauga Vyriausybės skolinimosi poreikis valstybės biudžeto deficitui finansuoti ir kitiems valstybės finansiniams įsipareigojimams vykdyti.

2008 m. pabaigoje 35,8 proc. visos valstybės skolos sudarė vidaus skola – ji siekė 6,213, 5 mln. litų. Vidaus skola 2008 metais padidėjo 742,3 mln. litų. Valdžios sektorius buvo skolingas vidaus kreditoriams: finansiniam sektoriui – 5.976,3 mln. litų, nefinansiniam sektoriui – 174,3 mln. litų, kitiems kreditoriams – 62,9 mln. litų.

Užsienio skola sumažėjo 65,3 mln. litų ir 2008 metų pabaigoje sudarė 11.161,3 mln. litų, arba 64,2 proc. visos valstybės skolos. Valstybė buvo skolinga užsienio kreditoriams: užsienio komerciniams bankams ir finansų institucijoms – 10.858,5 mln. litų, tarptautinėms organizacijoms – 302,7 mln. litų.

Didžiąją valstybės skolos dalį sudarė neišpirkti vertybiniai popieriai – 15.208,8 mln. litų, kurių nominali vertė sumažėjo per metus 249,5 mln. litų.  tuo tarpu negrąžintų paskolų dalis per metus išaugo 926,3 mln. litų ir metų pabaigoje sudarė 2.166 mln. litų.

Pernai visa valdžios sektoriaus ilgalaikė skola sumažėjo 285,5 mln. litų ir metų pabaigoje buvo 16.001,9  mln. litų (92,1 proc. visos skolos); trumpalaikė skola padidėjo 962,3 mln. litų ir gruodžio 31 d. sudarė 1.372,9 mln. litų (7,9 proc.).

4.1 Centrinės valdžios skola

Finansų ministerijos duomenimis, centrinės valdžios skola rugsėjo mėnesį padidėjo 85,6 mln. litų ir mėnesio pabaigoje sudarė 14 899,1 mln. litų arba 12,9 proc. prognozuojamo 2008 metų BVP (115 225 mln. litų).

Centrinės valdžios vidaus skola per mėnesį sumažėjo 48,2 mln. litų ir mėnesiui baigiantis sudarė 4 020,9 mln. litų (27 proc. visos skolos). Vidaus finansų sektoriui centrinės valdžios sektorius buvo skolingas 3 835,5 mln. litų, nefinansiniam sektoriui – 140,9 mln. litų, kitiems kreditoriams (namų ūkiams ir pelno nesiekiančioms institucijoms) – 44,5 mln. litų.

Per mėnesį centrinės valdžios užsienio skola padidėjo 133,8 mln. litų ir spalio 31 dieną sudarė 10 878,2 mln. litų (73 proc. visos skolos). Centrinės valdžios sektorius užsienio bankams ir kitoms finansinėms institucijoms buvo skolingas 10 570 mln. litų, tarptautinėms organizacijoms – 308,2 mln.litų.

Visa centrinės valdžios ilgalaikė skola sudarė 14 248,9 mln. litų (95,6 proc. visos skolos), trumpalaikė – 650,2 mln. litų (4,4 proc. visos skolos).
Nuo metų pradžios skola sumažėjo 901,4 mln. litų, vidaus skola sumažėjo 579,9 mln. litų, o užsienio skola – 321,5 mln. litų.

4.2 Centrinės valdžios vidaus skola

Centrinės valdžios vidaus skola per metus padidėjo 522,7 mln. litų ir metams baigiantis sudarė 5 123,5 mln. litų (31,9 proc. visos skolos). Vidaus finansų sektoriui centrinės valdžios sektorius buvo skolingas 4 886,4 mln. litų, nefinansiniam sektoriui – 174,2 mln. litų, kitiems kreditoriams (namų ūkiams ir pelno nesiekiančioms institucijoms) – 62,9 mln. litų.

4.3 Centrinės valdžios užsienio skola

Per metus centrinės valdžios užsienio skola sumažėjo 270,9 mln. litų ir gruodžio 31 dieną sudarė 10 928,9 mln. litų (68,1 proc. visos skolos). Metų pabaigoje centrinės valdžios sektorius užsienio bankams ir kitoms finansinėms institucijoms buvo skolingas 10 626,1 mln. litų, tarptautinėms organizacijoms – 302,8 mln. litų.

Centrinės valdžioz sektoriaus užsienio skola
Metų pabaigoje, mln. litų
2007 2008 2008 m. palyginti su 2007m. , padidėjimas,
sumažėjimas(-) %
Centrinės valdžios sektorius 11199,8 11125,8 -0,7
paskolos 334,1 624,4 86,9
Vyriausybės vertybiniai popieriai, 10865,7 10501,4 -3,4
išliesti užsienio rinkoje

2008 m. gruodžio 31 d. centrinės valdžios sektoriui priskiriamų subjektų skola užsienio kreditoriams buvo 11125,8 mln. litų. Iš jų 10501,4 mln. litų (94,4%) sudarė lėšos, pasiskolintos užsienio rinkoje išleidus vyriausybės vertybinius popierius, ir 624,4 mln. litų (5,6%) – užsienio paskolos. 2008 m., palyginti su 2007 m., skola už gautas užsienio paskolas padidėjo net 86,9 procento.

2008 m. gruodžio 31 d. centrinės valdžios sektorius buvo gavęs 741,7 mln. litų vertės užsienio paskolų, iš jų net 98,0 procento gauta eurais. 2008 m. banko „Credit Suisse International“ suteikta 317,7 mln. litų paskola buvo didžiausia, ji sudaro 42,5 procento visų centrinės valdžios gaunamų užsienio paskolų. Pusė (49,4%) centrinės valdžios sektoriaus paskolų panaudota viešajam valdymui ir gynybai, 22,4 procento – kitiems investiciniams projektams (aplinkosaugai, grįžusių tremtinių aprūpinimui gyvenamuoju plotu finansuoti, įmonių ir finansinio sektoriaus paramai).

IŠVADOS

Valstybės skola – tai visų išleistų ir dar ne padengtų valstybės paskolų suma kartu su priskaičiuotomis už jas palūkanomis, kurios turi būti išmokėtos nustatytu laiku arba iki nustatyto termino. Pagal LR skolos įstatymą valstybės skola yra vidaus ir užsienio skolos suma. Valstybės skola gali būti skirstoma ir kitu aspektu: tiesioginė ir netiesioginė.

Bendruoju atveju pagrindiniai valstybės skolos tikslai – išnaudoti ir subalansuoti skolinimosi teikiamus privalumus, mažinti einamųjų metų trūkumą ir stengtis išvengti skolos tvarkymo bei mokėjimų balanso problemų.

Valstybės skolos priežastys: išlaidų lygis neatitinka nacionalinio valstybės politikos prioriteto ir nėra tikslingai suderintas su makroekonominėmis sąlygomis; einamosios ir kapitalinės išlaidos kiekvienai programai, taip pat ir kiekvienam sektoriui nėravisiškai tikslingai apsvarstytos ir tinkamai subalansuotos; Valstybei neužtikrinus, kad valstybės sektoriaus „produktas“ – keliai, švietimo paslaugos, krašto apsauga – būtų pagaminamas su minimaliomis sąnaudomis; išlaidos darbo užmokesčiui; išlaidos subsidijoms; socialinio draudimo išlaidos; recesijos metu (ekonominio nuosmukio metu); esant einamosios sąskaitos deficitui; valiutų kursų svyravimai; skirtingos trukmės euroobligacijų emisijų platinimas; valstybės vertybinių popierių rinka; nacionalizacija; ekonomikos sektorių ir žmonių gerovės plėtojimas; stichinės nelaimės, epidemijos ar karai; muitų taikymas; juodoji rinka, dviguba buhalterija; sutrikusi užsienio prekyba; Valstybės skolos pasekmės: atsiranda prekybos deficitas, susilpnėja šalies valiuta – tai neigiamai veikia šalies ekonomiką; palūkanų mokėjimai varžo vyriausybės galimybes subalansuoti biudžetą arba finansuoti kitų visuomeninių sektorių veiklas; neefektyviai naudojamos skolintos lėšos stabdo ekonomikos vystymąsi, nes vis daugiau lėšų reikia skirti skolai „aptarnauti“; auganti valstybės skola didina pavojų prarasti politinę nepriklausomybę; kapitalo išstūmimas yra gana rimta ekonomikos augimo kliūtis, nes tai sumažina privačias investicijas į naujus įrengimus, technologijas, varžo galimybes plėsti gamybos apimtį; mažėjant asmeninėms santaupoms, mažėja kapitalas ir tai neigiamai veikia ekonomikos vystymuisi. Valstybės skolos ir biudžeto deficito dydis turi įtakos asmeniniam taupymui;

4Finansų ministerijos duomenimis, valstybės skola 2008 metų pabaigoje buvo 17 374,8 mln. litų ir sudarė 15,6 proc. BVP. Nors skola per metus padidėjo 676,8 mln. litų, lyginant su 2007 m. jos santykis su BVP sumažėjo (2007 m. valstybės skola sudarė 17 proc. BVP). 2008 m. pabaigoje valstybės skolą sudarė: centrinės valdžios skola – 16 052,4 mln. litų (2007 m.  – 15 800,6 mln. litų), vietinės valdžios skola – 1 236,5 mln. litų (2007 m. – 873,7 mln. litų) ir socialinės apsaugos fondų skola – 85,9 mln. litų (2007 m. – 23,8 mln. litų). 2008 m. gruodžio 31 d. 35,8 proc. visos valstybės skolos sudarė  vidaus skola – ji siekė 6 213,5 mln. litų ir per metus padidėjo 742 mln. litų. Valdžios sektorius buvo skolingas vidaus kreditoriams: finansiniam sektoriui – 5 976,3 mln. litų, nefinansiniam sektoriui – 174,3 mln. litų, kitiems kreditoriams – 62,9 mln. litų. Užsienio skola sumažėjo 65,3 mln. litų ir 2008 m. pabaigoje sudarė 11 161,3  mln. litų arba 64,2 proc. visos valstybės skolos. Valstybė buvo skolinga užsienio kreditoriams: užsienio komerciniams bankams ir finansinėms institucijoms – 10 858,5 mln. litų, tarptautinėms organizacijoms – 302,7 mln. litų. Didžiąją valstybės skolos dalį sudarė neišpirkti vertybiniai popieriai – 15 208,8 mln. litų, kurių nominali vertė per metus sumažėjo 249,5 mln. litų, tuo tarpu negrąžintų paskolų dalis per metus išaugo 926,3 mln. litų ir metų pabaigoje siekė 2 166 mln. litų. Pernai visa valdžios sektoriaus ilgalaikė skola sumažėjo 285,5 mln. litų ir metų pabaigoje buvo 16 001,9 mln. litų (92,1 proc. visos skolos); trumpalaikė skola padidėjo 962,3 mln. litų ir gruodžio 31 d. sudarė 1 372,9 mln. litų (7,9 proc.)

LITERATŪRA

Statistikos Departamentas Užsienio paskolos Lietuvai 2008, Vilnius 2009

Finansų Ministerija, Lietuvos Respublikos valstybės skola 2006. Vilnius

Lietuvos Respublikos Finansų Ministerijos Valstybės Skolos Valdymo Departamento nuostatai

Prieiga per internetą:

http://www.finmin.lt

http://www.fmmc.lt/skola

http://www.stat.gov.lt/lt/

http://www.ukmin.lt

www.lrinka.lt/uploads/files/dir19/2_0.php

www.marketnews.lt

www.vz.lt

www.vkontrole.lt

www.mzinios.lt

5

Monopolinė kainodara

ĮVADAS

Šią tema pasirinkau, todėl, kad norėjau sužinoti kas yra monopolija. Daugiau apie ją išsiaiškinti ir išanalizuoti. Ši tema yra gana įdomi.

Ekonomika labai sudėtingas mokslas tuo, kad ekonomikoje į paprastus klausimus nėra paprastų atsakymų. Monopolinė kainodara – tai mano darbo tema. Kai rinkoje yra tik viena įmonė gaminanti ar parduodanti prekes, kurios neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kuri didins pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja varotojo elgsena, nulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį.
Rinkos ekonomikoje svarbiausią vaidmenį vaidina kaina. Kainos suteikia informaciją vartotojams, kokią sumą jie turės išleisti, norėdami įsigyti tam tikrą gaminį ar paslaugą. Gamintojai gauna informaciją, kokių pajamų jie gali tikėtis gamindami ir parduodami savo produkciją. Taigi kaina yra informacijos šaltinis įmonėms.
Terminas „monopolija“ yra graikų kalbos kilmės, susidedantis iš dviejų žodžių: „monos“ reiškia „vienintelis“ ir „poleo“ reiškia „parduoti“ .
Išlaikyti monopolinės veikos firmą rinkoje naudinga, ir tam yra aiškus pagrindas – didelis ekonominis pelnas.Ar jiems tai taip pat naudinga aptarsime plačiau šiame darbe, remdamiesi monopoline veikla užsiimančių įmonių pavyzdžiui Lietuvoje, tokių kaip „Lietuvos dujos“ ar „Mažeikių nafta“.

Darbo tikslas: atskleisti kas yra grynoji monopolija; išsiaiškinti monopolizavimo priežastis, sužinoti kas yra natūrali monopolija, paaiškinti monopolizacijos veiksnius; suprasti, kaip monopolijos pasirenka parduodamos produkcijos kiekį ir kainą; pateikti monopolijos pavyzdžių Lietuvoje. Sužinoti apie diskriminaciją kainom, rinką ir jos struktūrą.

Teorinė dalis

Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti žmonių poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria visuomenė, ta, kad ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, o žmonių poreikiai – begaliniai.
Mikroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti namų ūkio, verslo firmų, ūkio šakų ir kitų ūkinių subjektų veiklą. Nagrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas, gamybos veiksnius ir prekių bei paslaugų rinkos kainų ir kiekio nustatymą, tai yra kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Analizuojami tokie veiksniai:išteklių stygius, mokėjimas pasirinkti, alternatyvieji kaštai, gamyba ir vartojimas. Pagrindinis mikroekonomikos metodas – naudojantis gana tobula individualių ekonomikos subjektų elgsenos teorija, bandoma numatyti, koks bus šios elgsenos rezultatas įvairiose rinkos sistemose. Šis mokslas skiria didelį dėmesį rinkos procesams ir jų veikimui.
Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma. Prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Rinka – tai sudėtingas ekonominis reiškinys, kuris apima visus ekonominius ryšius tarp pirkėjų ir pardavėjų bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susisiekti vienam su kitu. Rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą.
Įmonė, norinti gauti pelną, turi pagaminti tam tikrą produkcijos kiekį ir parduoti jį už tam tikrą kainą. Įmonių sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi pagal tai, kokioje šakoje funkcionuoja įmonė. Ekonomistai skiria keletą rinkos struktūrų.
Rinkos struktūra – tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristika. Svarbiausi rinkos struktūros elementai yra įmonių skaičius ir dydis, gaminamos produkcijos pobūdis, įmonės poveikis kainai, įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos sąlygos. Pagal šiuos požymius skiriamos keturios pagrindinės rinkos struktūros: tobuloji konkurencija, grynoji monopolija, oligopolija, monopolinė konkurencija

Grynoji monopolija.

Absoliučioji arba grynoji monopolija (pure monopoly) – tai toks rinkos sandaros tipas kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas. Šiuo terminu vadinamas ir pats vienintelis prekės pardavėjas ar gamintojas.
Kadangi monopolijos gamindamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus, kad neturi artimų pakaitų, vartotojui nėra alternatyvų: jis turi pirkti iš monopolisto arba apsieti be produkto. Jeigu esama pakaitų, tuomet reikia reklamos. Pavyzdžiui, vartotojas gali pirkti briliantą arba išleisti pinigus poilsiui prie jūros. Vartotojui apsispręsti padės įtikinama reklama. Būties prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, vandeniui, nėra pakaitų, joms reklamos nereikia.
Grynoji monopolija yra abstrakcija. Realiame gyvenime yra labai mažai (jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitų. Mieste vietinė elektros kompanija gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau elektra, kadangi ji vartojama įvairiems tikslams, turi pakaitų. Jeigu energijos kaina didėja, šildyti vartojama elektros energija keičiama anglimi ar kt.
Grynoji monopolija būdingesnė vietinėms rinkoms nei tarpnacionalinėms. Mažuose miesteliuose

gali būti vienas dantų gydytojas, vienas knygynas ir pan.
Monopolijos valdžia (monopoly power) yra tuomet, kai firma gali keisti savo produkcijos kainą, keisdama gaminamą kiekį, kurį numato parduot.

Monopolijos valdžios laipsnis priklauso nuo gaminamos produkcijos pakaitų ir jos dalies rinkoje. Monopolijos valdžią turėti gali nebūtinai gryna monopolija. Monopolijos valdžios sąlyga yra ta, kad firmos produkcijos paklausos kreivė turi būti ne horizontali, kaip tobuloje konkurencijoje, o pasvirusi, ir tuomet firma turi galimybę didinti ar mažinti kainą, keisdama gaminamos produkcijos kiekį, kurį siūlo rinkai.
Tapti monopolija ir ja išlaikyti nėra paprasta. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys (barriers to entry) – tai tam tikri trukdymai kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką.

Natūrali monopolija

Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos firmos vidutiniai kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai, ir kai viena firma gali gaminti visą perkamų prekių kiekį mažesniais vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau firmų. Vadinasi, geriausiai būdas patenkinti rinkos paklausą, – gaminti vienoje firmoje. Tokia gamyba yra natūrali monopolija.

Praktinė dalis

Rinkos monopolizavimo veiksniai

Tapti monopolija ir ją išlaikyti nepaprasta. Ekonomistai aptaria keturis pagrindinius patekimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje barjerus:
1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama įmonėms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms įmonėms. Firma gauna viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje.
2. Patentai ir autorinės teisės garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teises. Patentai garantuoja patento turėtojui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laiko tarpą. Kai kokia nors įmonė neteisėtai įsibrauna į rinką, pažeisdama kitos įmonės patentą, jos veiklą gali sustabdyti teismas.
3. Svarbiausių žaliavų nuosavybė: monopolija turi galimybę išsilaikyti jeigu ji turi ar valdo Kai rinkoje yra tik viena įmonė ir jos gaminamos prekės neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie maksimizuos pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja varotojo elgsena, nulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį. visas žaliavas, naudojamas to produkto gamyboje. Tokios įmonės turi technologinių paslapčių ir kitos įmonės negali pagaminti tokio pat produkto.
4.Didelė monopolinė gamyba – maži kaštai. Didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai gaminti produkciją mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai dar vienas barjeras firmoms norinčioms patekti į šią rinką. Esminis monopolijos bruožas tas, kad ji gali pasirinkti kainą. Jeigu tobulos konkurencijos firmos yra kainų gavėjos, tai monopolija nustato kainas pati. Monopolija gali nustatyti salyginai mažas kainas, kurios bus nepasiekiamos kitoms firmoms. Ir taip užsitikrinti, kad konkurentai neįeis į šaką.
Lietuvoje yra nemažai tokių sričių, kuriose vis dar vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto (troleibusų) sritys.
Energija – itin svarbi ekonomikai ir buičiai. Deja, XX a. paplito ir buvo realizuota nuostata, jog energetika yra „natūrali“ monopolija, todėl turi būti suvalstybinta, griežtai reguliuojama ir planuojama centralizuotai. Šiuo metu energetikos rinka yra visiškai reguliuojama (kainų, techninių sąlygų, įėjimo į rinką reguliavimo) ir nėra galimybių konkuruoti ir laisvai prekiauti energija Lietuvoje ir su kitomis valstybėmis. energetikos srityse, ypač centrinio šildymo, yra aišku, kad monopolinė paslauga yra tik energijos pristatymas pirkėjui. Pats pardavimo ir tiekimo organizavimas, įskaitant sistemų priežiūrą daugiabučiuose namuose, gali būti rinkos reikalas. Tačiau valstybės politika monopolistus verčia būti monopolistais iki radiatoriaus, nors nesunkiai galima padaryti, kad monopolija baigtųsi bent jau ties namo siena. Tačiau , dabartinė patirtis rodo, kad galima elektros energijos įmonę padalinti į atskiras dalis, iš kurių viena dalis yra tikra monopolija (pvz. aukštos įtampos tinklai ir žemos įtampos tinklai) ir kita dalis, kurioje galima sukurti konkurenciją (pvz. elektrinės) ir elektros rinką. Ši patirtis paplitusi daugelyje pasaulio šalių ir konkurencijos pagalba padeda sukurti pigesnę elektros energiją tarp elektrinių bei įmonių,

užsiimančių elektros energijos pirkimu bei perpardavimu.

Bandant reguliuoti monopolijas dažniausiai atsiduriama aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės, kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad

negali reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams. Problema yra vartotojų pasirinkimo laisvės ribojimas. Be jau minėtų ir daugybės kitų tiesioginių draudimų vartotojams pasirinkti paslaugos teikėją, yra ir netiesioginiai barjerai, mažinantys vartotojo galimybes ir stiprinantys vieną ar kitą verslą. Tarp tokių labiausiai išsiskiria muitai. Fakto, kad įvesti muitai trąšoms, cukrui ar aliejui yra skirti vienai ar kitai įmonei padėti, neslepia net patys muitų iniciatoriai. Kitaip tariant, daroma viskas, kad vartotojas nesirinktų kažkurios konkrečios įmonės konkurento.

Monopolizavimo priežastys

Skiriamos keturios priežastys, sąlygojančios vienintelio pardavėjo atsiradimą:
1. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Kai veikianti firma turi reikšmingą patentą ar išimtinę ištekliaus kontrolę, tai naujos firmos nors ir norėtų patekti į veiklos sferą, bet neįstengtų tai padaryti.
2. Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, kartais vienai privačiai autobusų kompanijai suteikiama išimtinė teisė aptarnauti keleivius, važinėjančius tam tikru maršrutu.
3. Monopolija atsiranda, susijungiant keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti prekių kainą bei padidinti gaunamą pelną. Taip sukurtai monopolijai, nėra lengva išsilaikyti rinkoje. Aukštos kainos gali privilioti į rinką naujas firmas, t.y. potencialius konkurentus.
4. Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda tuomet, kai masto ekonomija yra itin svarbus veiksnys, įgalinantis visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ir daugiau. Pavyzdžiu, gali būti vietinė telefonų tarnyba. Akivaizdu, kad žymiai pigiau nutiesti gatve vieną telefonų liniją, o ne dvi (jeigu būtų dvi telefonų tarnybos).
Monopolijos įsigalėjimas iš dalies priklauso nuo to, kaip siaurai yra apibrėžiama rinka. Iš tikrųjų plačiąja prasme kiekvienas gamintojas konkuruoja su kiekvienu kitu gamintoju dėl vartotojo pinigų. Jeigu tu nusiperki naują televizorių, tai tu tuo pačiu atsisakai termostato, mažinančio mokėjimą už naudojamas dujas. Vadinasi, plačiąja prasme, dujų kompanija konkuruoja net su televizorių gamintojais.
Jeigu rinkos apibrėžiamos siaurąja prasme, tai monopolizavimas pasireiškia vietinėje vandens tarnyboje, vietinėje dujų tarnyboje ir vietinėje elektros tarnyboje.

Monopolijos kainodara

Monopolija, siekdama surasti optimalų gamybos apimties ir kainų derinį, užtikrinantį didžiausią

pelną, gali naudoti du būdus:
1. ji gali naudoti ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybės taisyklę.
2. ji gali ieškoti didžiausio skirtumo tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų
Daugelis didelių firmų, monopolijų, siekia didinti pelną ne keldamos kainas, o mažindamos kaštus. Kiekvienas monopolistas žino, jeigu nustatys labai didelę kainą, jis skatins naujų gamintojų

(konkurentų) atsiradimą, substitutų sukūrimą ir vartojimą, valstybės kontrolę. Labai aukštų kainų nustatymas veikia monopolijos nenaudai. Monopolija gali pasinaudoti dviem būdais, kad gautų didžiausią pelną. Ji gali parduoti daugiau prekių maža kaina arba parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Jei monopolija nenustato kainos pati, tai kaina, veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui, susidaro pati. Paklausa gali valdyti pasiūlą ir veikti kainą. Krintant paklausai, bendrosios pajamos gali didėti arba mažėti didėjant gamybos apimčiai. Tai priklauso nuo to, kokiu mastu prekėms nuvertėjant didėja visuomeninių poreikių apimtis.
Sumažėjus prekės kainai, didėja bendrosios pajamos dėl padidėjusios gamybos apimties. Tačiau dar sumažinus prekės kainą ir padidėjusi gamybos apimtis, neužtikrina pajamų augimo, o priešingai, jos mažėja.
Vadinasi, jeigu paklausa didėja, bendrosios įmonės auga. Jeigu paklausa yra stabili, bendrosios įmonės pajamos yra pastovios. Jeigu paklausa mažėja, įmonės pajamos ima mažėti.
Ribinės pajamos didina bendrąsias pajamas. Bendrosios pajamos bus maksimalios, o paklausa bus stabili. Mažėjant bendrosioms pajamoms ir sumažėjus paklausai, ribinių pajamų nebelieka.
Įmonė, monopolinėje rinkoje, didinanti pelną stengiasi, kad nemažėtų bendrasis pelnas ir nedidins gamybos apimties esant neigiamoms ribinėms pajamoms. Vadinasi, siekdama didinti realizavimo apimtį, ji mažins kainas tik tol, kol paklausa yra elastinga.
Monopolinėje įmonėje, didinant realizavimo apimtis, reikia mažinti kainas ir parduodant papildomą prekių kiekį, mažinamos visų parduodamų prekių kainos.
Kadangi monopolija gali didinti realizavimą tik mažindama kainas, iš pradžių bendrosios pajamos didėja, o po to ima mažėti didėjant realizavimų apimčiai.
Mažėjant paklausai, monopolistui naudinga mažinti gamybos apimtį arba pradėti didinti savo produkcijos kainą tol, kol paklausa nebus elastinga.
Skirtumas tarp pajamų ir išlaidų yra didžiausias, kai ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams. Kai šie sutampa bendrasis produktas pasiekia maksimumą. Gamybos apimtis pasiekiama tokio lygio, kai ribiniai kaštai lygūs produkcijos kainai.
Monopolija nuo konkuruojančių firmų skiriasi tuo, kad monopolinės kainos yra didesnės už jos ribines pajamas.
Monopolinė kaina yra nebūtinai didelė kaina, nes, kai ji maža ir skatina visuomenės poreikių augimą, monopolistas gali didinti gamybą ir mažinti kaštų lygį. Jis gali pelnyti iš ekonomijos, gaunamos gaminant dideliu mastu.
Monopolija negali gauti be galo didelio pelno. Jos kainas nulemia paklausa. Įmonė gauna ekonominį pelną, jeigu prekės kaina yra didesnė už vidutinius bendruosius kaštus. Tačiau sumažėjus paklausai ar padidėjus vidutiniams bendriesiems kaštams, įmonė nebegaus ekonominio pelno, o kai prekės kaina bus lygi vidutiniams bendriesiems kaštams, gaus normalų pelną. Kai kaina mažesnė už vidutinius bendruosius kaštus įmonė patirs nuostolius. Jeigu parduotos prekės vertė padengia vidutinius kintamuosius kaštus, įmonė gali tęsti gamybą trumpuoju laikotarpiu kaip ir tobulos konkurencijos rinkoje.

Diskriminacija kainoms

Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms:

1. Pirmojo laipsnio diskriminacija kainoms reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolistas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia diskriminacija kainoms vadinama tobuląja (grynąja) diskriminacija kainoms.
2. Antrojo laipsnio diskriminacija kainoms monopolistas parduoda skirtingus prekės vienetus nevienodomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą.

Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio diskriminacija kainoms- nuolaidos už didesnį prekės kiekį.
3. Trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms įvyksta, kai monopolistas praduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai labiausiai paplitusi diskriminacija kainoms- kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams.
Pagrindinė diskriminacijos kainomis priežastis yra ta, kad parduodamų prekių vidutiniai bendrieji kaštai mažėja didėjant pirkėjų skaičiui. Tam kad monopolinė firma pritrauktų daugiau pirkėjų ir padidintų ekonominį pelną, sudarytų dar didesnes kliūtis kitoms firmoms patekti į rinką – naudojama diskriminacija kainomis.

Monopolinė kaina.

Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog už prekę (ar paslaugą) ji gali imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį (galią), pelną siekia didinti ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo:
1. plėsdamos didelio masto gamybą, (masto ekonomijos politika)
2. gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse
(technologinės pažangos politika);
3. maksimaliai mažindamos kaštus – kaštų ekonomijos politika.

Rizikinga kelti kainą. Monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą,
jis skatins:
1. naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; (naujos firmos sieks įeiti į rinką)
2. substitutų sukūrimą ir vartojimą (bus pradėti gaminti pakaitalai);
3. valstybės įsikišimą.
Ji praras pirkėjus, klientus, paklausą. Visumoje, labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai.
Galima daryti išvadas: monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas.
Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam, kad gautų didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais:
1. parduoti daugiau prekių maža kaina;
2. parduoti mažiau prekių aukšta kaina.

Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek ji norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui.Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų. Monopolija tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių – didesne kaina.
Kaip pavyzdį galėtume paimti „Lietuvos telekomą“.
Kuomet, fiksuoto ryšio paslaugų vartojimas buvo normalių kainų, o mobilus kaip pakaitalas pagal kainą, buvo mažai kam prieinamas, telekomas turėjo pakankamai fiksuoto ryšio vartotojų ir gaudavo pakankamai gerą pelną. Tačiau turėdamas savo rankose monopolijos galią, nejuto saiko, keldamas kainas iki tokio lygio, kol jos tapo artimai panašios mobilaus ryšio kainoms. Galbūt ir mobilaus ryšio pardavėjų buvo pasielgta apdairiai, pradėta po truputį mažinti kainas, kuomet telekomas patyrė fiasko. Šiandien telekomas taip pat daro labai daug nuolaidų ir viliojančių reklaminių pasiūlymų vartotojams. Ir nors telekomas vis dar vienintelis fiksuoto ryšio tiekėjas

Lietuvoje, tačiau šiandien šalia „Bitės GSM“, „Omnitel“ ar „Tele2“ operatorių paslaugų reklamos mes matome ir „Lietuvos telekomo“ teikiamų paslaugų reklaminius klipus, plakatus ir skrajutes.
Išvada labai paprasta ir vienareikšmė – monopolijos galia taip pat turi ribas, ypač kalbant apie kainas.
Žinoma įdomus klausimas kas apibrėžia ribas, kurios silpnina monopolijos galią ir savivaliavimą kainų nustatyme.
Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei nuo kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Elastinga ar ne t.y. paklausa reaguoja ar ne į kainą.
Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa didės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys pelno praradimą dėl mažesnių kainų.
Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną.

Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga (reaguoja ar ne į kainą) ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną.
Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga (nereaguoja į kainą) ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Tačiau esant substitutams (pakaitalams), monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Kaip ir atsitiko su minėtu telekomo pavyzdžiu.
Net jei nėra substitutų, monopolija, nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos – gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to, didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Taigi, peršasi išvada, kad monopolinė kaina nebūtinai yra didelė.

Detaliau apibūdinti teikiamų paslaugų elastingumą padės monopolijos paklausos kreivė. Monopolinės firmos paklausos kreivė slenka žemyn į dešinę, dėl to monopolija turi surasti gamybos apimtį bei kainą, kurios užtikrintų didžiausią pelną. Dėl žemyn į dešinę slenkančios monopolijos

paklausos kreivės monopolija gali didinti pardavimų apimtį tik mažindama kainas arba didinti kainas tik mažindama pardavimų apimtį. Kitaip tariant, monopolijai iškyla problema, kaip rasti optimalų kainų ir gamybos apimties derinį, užtikrinantį jai maksimalų pelną.
Firma gali parduoti daugiau arba mažiau prekių, jų kaina dėl to nesikeis.

Monopolijos paklausos kreivės santykinis elastingumas arba neelastingumas kainoms daugiausiai priklauso nuo to, ar yra artimi substitutai (arba pakaitai), ar nėra, taip nuo to, kokios tų substitutų kainos. Nors monopolija yra vienintelė firma šakoje, bet ji kai kuriais atvejais neapsaugota nuo substitutų gamintojų konkurencijos. Esant substitutams, monopolijos paklausa būtų elastingesnė kainoms, o nesant substitutų – santykinai neelastinga.

Monopolijos Lietuvoje

Lietuvoje yra nemažai tokių sričių, kuriose vis dar vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos,

vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys.

Vartotojams su monopolininkais bendrauti nėra paprasta ir lengva. Monopolistų paslaugų kainos yra aukštos, kokybė prasta, bendravimas nemalonus, galimybės nebendrauti taip pat dažniausiai yra minimalios.
Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo. Pradėti tenka nuo to, kad ne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti, nes jos arba turi akivaizdžių konkurentų, taigi, vartotojas turi pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Tenka tik pasakyti, kad potenciali konkurencija kiekvieną įmonę verčia elgtis taip pat, kaip ir tuomet, kai yra kitas realus konkurentas.
Kitamonopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolinis statusas yra įtvirtintas teisiškai arba tokios monopolijos proteguojamos valdžios. Pavyzdžiui, teikti fiksuoto ryšio paslaugas, kurias teikia “Lietuvos telekomas” kitiems tiesiog uždrausta; draudžiama arba praktiškai neįmanoma atsisakyti monopolinio savo buto šildymo; neleidžiama įsirengti alternatyvų vandens tiekimą. Panagrinėję kiekvieną labai monopolizuotą sritį, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma teigti, kad natūralumas tėra dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.
Bandant reguliuoti tokias monopolijas dažniausiai atsiduriama aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės, kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams.

„Lietuvos dujos” ir jų monopolinė veikla

Kas yra „Lietuvos dujos“?
„Lietuvos dujos“ – akcinė bendrovė, kurios veiklos sritis gamtinių dujų pirkimas (importas), perdavimas, paskirstymas ir pardavimas. Bendrovei priklauso dauguma Lietuvoje esančios gamtinių dujų tiekimo infrastruktūros.„Lietuvos dujos“, kaip akcinė bendrovė, registruotą 1995 metais. Bendrovė perėmė ir tęsia nuo 1961 metų Lietuvoje vykdomą gamtinių dujų verslą. Pagrindiniai bendrovės veiklos tikslai yra užtikrinti Lietuvos vartotojų aprūpinimą gamtinėmis dujomis, gamtinių dujų ūkio plėtojimą ir vystymą, saugų gamtinių dujų tiekimo sistemą eksploatavimą. Bendrovė turi racionaliai naudoti savo turtą bei kitus

išteklius, siekti pelno, kad būtų užtikrinti akcininkų turtiniai interesai.
Šiais, tai yra 2007 metais „Lietuvos dujos“ neaudituotas grynasis devynių mėnesių pelnas – 87,2 mln. Lt, tai 127% daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai.
Bendrovės įstatinis kapitalas 2000 metais buvo 392 441 593 Lt, iš jo 362 450 452 Lt priklausė valstybei ir 29 991 141 Lt privatiems Lietuvos ir užsienio fiziniams bei juridiniams asmenims. 2000 m. gruodžio 31 d. nuo bendrovės atskyrus jos filialus firmas ,,Suskystintos dujos“ ir ,,Dujiniai įrengimai“ ir jų pagrindu įkūrus dvi atskiras bendroves, AB „Lietuvos dujos“ buvo įregistruota įmonių rejestre (ūkio ministerijoje) su 340 877 835 Lt įstatiniu kapitalu, iš jo 314 827 295 Lt sudaro valstybės kapitalo dalis, likusi 26 050 540 Lt bendrovės įstatinio kapitalo dalis priklauso privatiems asmenims. Valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise praėjusiais metais buvo įgaliota valdyti LR ūkio ministerija, o nuo 2001 m. balandžio 17 d., vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. kovo 28 d. protokoliniu sprendimu, ši teisė perduota valstybės įmonei Valstybės turto fondas.

Bendrovės „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų tiekėjai AB „Lietuvos dujos“ pasirašė dvi sutartis dėl gamtinių dujų tiekimo 2000 metais:
– 1999 m. gruodžio 16 d. pasirašyta ilgalaikė (6 metų) sutartis tarp Rusijos AB „Gazprom“ ir AB „Lietuvos dujos“
– 2000 m. sausio 14 d. pasirašyta vienerių metų gamtinių dujų pirkimo ir pardavimo sutartis tarp bendros Lietuvos ir Rusijos įmonės UAB „Stella Vitae“ ir AB „Lietuvos dujos“.

”Mažeikių nafta”

Kai kurie Lietuvos gyventojai mūsų šalį ironiškai vadina „didžia“ naftos šalimi. Tačiau ironija nublanksta, kai peržvelgi, kas pastaraisiais metais vyko Lietuvos „juodojo aukso“ rinkoje. Čia nėra menkniekių – pasaulio galingieji kovoja dėl kiekvieno naftos vamzdelio ar dėmelės. Ir nesvarbu, kur jie būtų: Čečėnijoje, Saudo Arabijoje ar Lietuvoje. Tiesa, Lietuvos (kuri turi vieną nediduką naftos gręžinį ir dėl kurio dantis griežia kaimynai latviai) didžia naftininkų šalimi nepavadinsi, tačiau įdomiausių dalykų dedasi ir čia. Kol aprimusios aistros dėl pačios naftos, kuri glūdi Baltijos jūros dugne, dabar didžiausios kovos verda tarp užsienio kompanijų, kurios valdo mūsų naftos produktų rinką. Ir ši rinka tapo „Mažeikių naftos“ monopoliu. Ši monopolija atsirado todėl, kad

naftos produktais (ir benzinu) prekiaujančioms kompanijoms dėl didelių eksporto bei importo muitų yra pigiau naftos produktų nusipirkti iš vienintelės perdirbėjos – „Mažeikių naftos“, nei gabenti iš kitų užsienio šalių. Natūralu, kad mūsų rinkoje dominuoja „Mažeikių nafta“. Šiuo metu degalų kainos pasiekė trijų litų dvidešimt centų (ir vis kyla), o suskystintos dujos 1,74 litų ribą. “Mažeikių naftos” Komunikacijos skyriaus vadovas Giedrius Karsokas teigia, kad naftos kainų prognozes galima sudaryti ne ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui.
“Prognozių iki metų pabaigos negali būti dėl paprastos priežasties – Europos rinkoje egzistuoja pernelyg daug nežinomųjų, lemiančių naftos produkcijos kainą”, – teigia G. Karsokas.
Anot jo, didmeninę bendrovėje pagaminamų degalų kainą nustatoma pagal 10 dienų produkcijos kainų vidurkį Roterdame. O šias kainas jau lemia daugelis pasaulinio masto veiksnių (neramumai naftą išgaunančiose šalyse, naftos išgavimo pokyčiai, naftos produktų paklausa tiek didžiausiose, tiek ir mažiausiose rinkose ir t.t.).
Minimalųjį ES akcizų tarifą Lietuva turės pasiekti per numatytą pereinamąjį laikotarpį. Dyzelino akcizo tarifas iki 2013 m. sausio 1 d. turi pasiekti 330 eurų tūkstančiui litrų (dabar Lietuvoje jis siekia 245,2 eurų). Bešvinio benzino akcizas iki 2011 m. sausio 1 d šalyje turi pasiekti 359 eurus 1000 litrų (dabar – 287,01 eurų).
Vairuotojai kasdien spaudoje ieško lentelių su benzino kainomis, kurios per pastaruosius metus pakilo beveik dvigubai. Lietuvoje dėl šitokio kainų šuolio vairuotojai ėmė labiau taupyti. Tai matydami ir norėdami daugiau parduoti savo produkcijos, „Mažeikių naftos“ vadovai sumažino didmeninę benzino kainą. „Mažeikių naftos“ atstovai skelbė, jog šis atpiginimas turėtų pasijusti ir mažmeniniam vartotojui. Tiesa, atpigus kurui „Mažeikių naftoje“, degalinių tinklų vadovai ne visuomet kreipia į tai dėmesį. Jie neskuba sumažinti kainų. Kai kurie specialistai tvirtina, jog „Mažeikių nafta“ susirūpino ir sumažino kainas, nes pamatė, jog konkurentė bei partnerė – „Lukoil“ – iš Rusijos įveža vis daugiau pigesnio benzino. Tačiau naftos kainos priklauso nuo pasaulinės rinkos, o nafta iš Rusijos brangsta.
Šiuo metu turbūt įdomiausia ir aktualiausia tai, kaip mūsų vartotojams tenka pajusti užsienio naftos magnatų verslo posėdžių aidus. 2006 metais barelis (barelis = 115 litrų) naftos Naftą eksportuojančių valstybių organizacijos (OPEC) susitarimu kainavo maždaug septyniolika JAV dolerių. Dabar ši kaina siekia maždaug dvidešimt aštuonis JAV dolerius ir kyla.
Augančios naftos kainos palengvina ne tik vairuotojų pinigines. Nuo to, už kokią sumą

parduodamas „juodasis auksas“, priklauso didieji ekonomikos procesai. Pabrangus naftai, kyla kuro kainos, tad padidėja ir kasdieninių produktų kainos. (Pavyzdžiui, pabrangsta sūris, nes jį išvežioti reikalingi pabrangę degalai). O pabrangę produktai didina infliaciją Lietuvoje.
Prekyba nafta – didelis verslas ir dar viena proga pasipelnyti, tik reikia nemažai žinių, bei sugebėjimų jį įgyvendint.

“Rytų skirstomieji tinklai”

Elektros energiją skirstanti ir tiekianti bendrovė Rytų skirstomieji tinklai yra viena iš didžiausių energetikos bendrovių Lietuvoje. 2001 metų gruodžio 31 dieną įkurta AB Rytų skirstomieji tinklai (toliau – RST) skirsto ir tiekia elektros energiją per 727 tūkstančiams elektros vartotojų rytinėje Lietuvos dalyje: Vilniaus, Panevėžio, Alytaus, Utenos apskrityse ir dalyje Kauno bei Marijampolės

apskričių. Bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje veikia 4 regioniniai padaliniai ir 25 teritoriniai skyriai. RST atsakinga už žemosios ir vidutinės įtampos elektros tinklų priežiūrą ir plėtrą bei patikimą elektros energijos tiekimą klientams bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje. 2006 metais RST baigė 4 metus vykdytą bendrovės pertvarkymą ir atnaujino bendrovės ženklą. Per šį laikotarpį pasikeitė bendrovės organizacijos valdymo modelis bei veiklos principai. 2006 metais buvo pilnai suformuota RST įmonių grupė, kurią sudaro AB Rytų skirstomieji tinklai, UAB „Elektros tinklo paslaugos“, UAB „Rytra“ ir UAB „Tetas“ – įmonės, siūlančios įvairias paslaugas energetikos srityje. RST valdo 100 proc. antrinių įmonių akcijų. Visose antrinėse bendrovės įmonėse galioja bendri patikimumo, orientacijos į klientus, efektyvios ir pelningos veiklos siekimo principai. RST siekia tapti geriausia energetikos bendrove Lietuvoje. Link užsibrėžto tikslo žengiama nuosekliai tvirtinant ryšius su bendrovės klientais, partneriais, darbuotojais ir akcininkais. Jie siekia patikimai ir saugiai skirstyti ir tiekti elektros energiją visiems vartotojams bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje. RST kasdieniai darbai skirti vienam tikslui – matyti visuomet patenkintus žmones.

IŠVADOS

1. Rinka – tai sudėtingas ekonominis reiškinys, kuris apima visus ekonominius ryšius tarp pirkėjų ir pardavėjų bei įvairias organizacijas, kurios padeda padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susisiekti vienam su kitu. Rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą.
2. Skiriamos keturios pagrindinės rinkos struktūros: tobuloji konkurencija, grynoji monopolija, oligopolija, monopolinė konkurencija.
3. Kai veikia vienas gamintojas ir gamina prekę, kuri neturi artimų substitutų, vadinama gryna monopolija.
4. Ryšį tarp gamintojo ir vartotojo rinkoje nusako pasiūla ir paklausa. Paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą.
5. Daugelis didelių firmų, monopolijų, siekia didinti pelną ne keldamos kainas, o mažindamos kaštus. Kiekvienas monopolistas žino, jeigu nustatys labai didelę kainą, jis skatins naujų gamintojų (konkurentų) atsiradimą, substitutų sukūrimą ir vartojimą, valstybės kontrolę.
6. Monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį.
7. Grynasis monopolistas neturi konkurentų. Egzistuoja ekonominiai, teisiniai ir techniniai barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms patekti į šaką.
8. Monopolistui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu, mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą, bei mažinant kaštų lygį.
9. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas diskriminacija kainoms. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms: pirmojo, antrojo ir trečiojo laipsnio.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.AB „LIETUVOS DUJOS” 2000 metų veiklos ataskaita. Prieiga per internetą: www.dujos.lt
2.AB „Mažeikių nafta“ metinė ataskaita 2004 m. Prieiga per internetą: www.nafta.lt
3.AB „Rytų skirstomieji tinklai“ finansinė ataskaita 2005. Prieiga per internetą: www.rst.lt
4.JAKUTIS A. ir kt. Ekonomikos teorija. 2005.
5.SKOMINAS V. ir kt. Mikroekonomika.

Konkurencingos rinkos analizė

ĮVADAS

Šių dienų versle reikia ypatingai gerai išmanyti rinkos subtilybes. Nėra nė vieno verslininko, kuris tobulai padarytų savo darbą, nesinaudodamas rinkos tyrimais. Norėdami kuo geriau pažinti painų konkurentų pasaulį, turime pirmiausiai susipažinti su rinka. Juk labai svarbu visada stebėti savo konkurentus, o dar geriau juos perprasti ir stengtis vienu žingsniu juos aplenkti, tik tada yra didelė garantija, kad verslas gerai seksis ir bus gaunamas didesnis pelnas. Norint tai pasiekti, reikia ypatingai gerai išmanyti rinką, kurioje vystai savo veiklą.
Šiame darbe aptarsiu Tobulos konkurencijos rinką. Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis ir jos nėra ūkinėje tikrovėje (išskyrus atskiras apraiškas). Todel ji neturėtų būti tikslas, kurio vertėtų siekti šalies ekonomikai. Antra vertus, tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl, kaip jau tapo įprasta, norint lengviau suprasti rinkos dėsnius negrinėjamas šis modelis, kuris taip pat yra patogus tirti ūkinę tikrovę.
Darbo problema: kodėl tobulos konkurencijos rinkoje įmonei gali tekti ūkininkauti sąlygomis, kurios nežada ekonominio pelno?
Šio darbo tikslas: išanalizuoti tobulos konkurencijos rinkos sudedamąsias dalis, bei išsiaiškinti veiklos mechanizmą.
Darbo uždaviniai:
1.Apibūdinti tobulos konkurencijos rinką;
2.Išsiaiškinti šios rinkos privalumus ir trūkumus;
3.Nustatyti ar efektyviai funkcionuoja ši rinka;
4.Išsiaiškinti tobulos konkurencijos rinkos organizavimo formą.
Tyrimo metodas: literatūros šaltinių analizė.

TOBULOS KONKURENCIJOS SAMPRATA IR BRUOŽAI

Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra ūkinėje tikrovėje (išskyrus atskiras apraiškas). Ji neturėtų būti tikslas, kurio vertėtų siekti šalies ekonomikai. Antra vertus, tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl jis patogus tirti ūkinę tikrovę. Tobulos konkurencijos modelį, kaip savireguliavimo dėsniais pagristą ekonomikos sistemą, pradėjo kurti ekonominių teorijų klasikas A. Smitas, 1776m.parašęs savo garsųjį „Tautų turtą“.Vėliau šią sąvoką išplėtojo:J.S.Mill., A.Marshall., J.M.Keynes ir kiti neoklasikai.

Tobulos konkurencijos rinkai yra būdingi tokie bruožai (sąlygos):
1.Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų;
2.Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba;
3.Visiškas gamybos išteklių mobilumas;
4.Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas.

1.Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų.
Tai labai svarbus tobulos konkurencijos rinkos bruožas, nulemiantis jos esmę. Tokiomis sąlygomis kiekvienos firmos pagaminta produkcija sudaro labai nedidelę rinkos dalį. Gamybos padidinimas ar sumažinimas vienoje ar keliose firmose nedaro jokio poveikio prekių pasiūlai, taigi ir kainai. Paimkime pavyzdį:
Tarkime, kad tokias pat prekes gamina 1000 firmų. Vidutiniškai kiekvienos firmos lyginamasis svoris prekių rinkoje sudaro tik 1/1000 dalį. Paklausos elastingumas kainos atžvilgiu šakoje (1/2). Kokią įtaką turės firmos sprendimas padvigubinti gamybos apimtį? Panaudojus kainos elastingumo formulę [Ep=(ΔQ/Q)/(ΔP/P)], gauname, kad: -1/2=0,001/ΔP
Išsprendę lygtį gausime, kad kaina pasikeis taip: ΔP= -0.002%. Pavyzdžiui, jei pradine prekės rinkos kaina buvo 10 Lt., tai „padidėjus gamybai“ kaina sumažėja iki 9,998Lt. t.y. tik dviem tūkstantosiomis cento.
Iš to galima daryli išvadą, kad firmos sprendimai didinti ar mažinti gamybą iš esmės nedaro jokio poveikio rinkos kainai. Taigi tobulos konkurencijos rinkoje paklausos kreivė yra horizontali linija. Rinkoje pardavėjas gali parduoti visas prekes už tą pačią kainą. Šioje rinkoje ir pardavėjai, ir pirkėjai yra „priimantieji“ kainą ir negali daryti poveikio jai.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad šioje rinkoje negali keistis rinkos kaina. Pavyzdžiui, nederliaus metais sumažėjusi grūdų pasiūla pakelia rinkos kainas. Derlingais metais atvirkščiai – padidėjusi – grūdų pasiūla mažina kainas. Senkančios žaliavų atsargos didina jų kainas.
2.Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba.
Firmų gaminamos tos pačios paskirties prekės yra tapačios, kaip sakoma, panašios kaip du vandens lašai. Dėl to pirkėją nelabai domina klausimas, kuri firma gamina produkciją: jis, pirkdamas prekę, neteikia pirmenybės nė vienai firmai. Dėl to nė viena firma negali nustatyti aukštesnės kainos savo prekei, nes gali prarasti visus pirkėjus, Pirkėjui kainos dydis tampa vienintelis prekes pasirinkimo kriterijus. Prekės paklausa kainai yra absoliučiai elastinga.
Firmai neapsimoka mažinti kainą, nes už rinkos kainą ji gali parduoti visas prekes. Taigi vadybininkas, dirbantis tobulos konkurencijos rinkoje, negali manipuliuoti, kainomis. Tokiam manevrui kliudo gamybos kaštų ir rinkos kainos formavimosi sąlygos. Esant palyginti stabilioms rinkos kainoms, išlieka pastovios ribinės pajamos už papildomai parduotą prekės vienetą, o bendrosios pajamas kinta tiesiog proporcingai parduotu prekių skaičiui (TR=P•Q).

3.Visiškas išteklių mobilumas.
Nėra jokių kliūčių naujoms firmoms patekti į tobulos konkurencijos rinką arba pasitraukti iš jos. Jeigu rinkos kaina nepadengia firmos kintamųjų gamybos kaštų, tai firma priversta pasitraukti iš šakos. Jeigu rinkos kaina yra didesne už bendruosius firmos kaštus, firmos pradeda gauti ekonominį pelną. Tai pritraukia į šią rinką naujas firmas, kurių atėjimas panaikina ekonominį pelną, nes sumažina rinkos kainą. Šis teiginys neprieštarauja ankstesniam rinkos
bruožui. Padidėjęs firmų skaičius šakoje gerokai padidina prekių pasiūlos kiekį bei sumažina prekės kainą.

4.Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas.
Tobulos konkurencijos rinkoje yra gerai žinomos technologijos, gaunama išsami informacija apie rinkos kainas, parduotą prekių kiekį. Čia nėra konkurencinės paslapties. Atvirkščiai, gamintojai, aprūpinantys firmas naujomis technologijomis, stengiasi skleisti naujas idėjas, nes jie orientuojasi į daugelį pirkėjų.
Kokios šakos priskirtinos prie tobulos konkurencijos rinkos? Reikia iš anksto pripažinti, kad nėra ir negali būti grynos tobulos konkurencijos rinkos, kadangi nėra šakos, kuri patenkintų visus keturis bruožus. Manoma, kad tam tikros rūšies žemės ūkio produkcija (pvz. kviečiai) yra homogeniška. Gal praeityje kviečius galima buvo ir priskirti tapatingai produkcijai. Dabar to pasakyti negalima, nes yra įvairios kviečių atmainos, pasižyminčios įvairiomis savybėmis, nevienodas yra klijuotės kiekis. Tai turi nepaprastai didelę reikšmę konditerijos pramonei. Netapatinga ir nafta, išgaunama įvairiuose šalies rajonuose, ji gali skirtis sieros lyginamuoju svoriu bei kitomis savybėmis.
Dabar ir daržovių kokybės tyrimo technika leidžia išaiškinti nevienodą vitaminų kiekį, žalingas žmogaus sveikatai priemaišas. Turguje ir parduotuvėse galima pamatyti užrašą: „Daržovės augintos be chemikalų“.
Tobulos konkurencijos požiūriu gali kiek geriau atrodyti vertybinių popierių rinka. Tačiau ir ši rinka ne be trūkumų. Pasigendam visapusiškos informacijos apie esamas ir būsimas jų pardavimo kainas.
Nepaisant tobulos konkurencijos rinkos idealumo (abstraktumo) speciali jos analizė turi prasmę: ji atskleidžia šios rinkos funkcionavimo specifiką, išryškina sąlygas, kurioms esant firma gali gauti didžiausią pelną. Šių sąlygų žinojimas turi neįkainojamą reikšmę priimant vadybinius sprendimus.
Tobulos konkurencijos rinkoje kiekviena firma palyginti lengvai gali palikti rinką ir taip pat patekti į ją, nes šioje rinkoje veikia palyginti nedidelės firmos. Žinoma, patekimo ir išėjimo procesas nėra paprastas, tačiau jis neišvengimai vyksta.
Kai rinkos kaina nepadengia vidutinių kintamųjų kaštų, firma priversta palikti rinką. Kai nemažai firmų palieka rinką, gerokai sumažėja pasiūla, pakyla kaina, atsiranda ekonominis pelnas. Tai kaip magnetas traukia į rinką naujas firmas. Jų atėjimas, neretai taikant geresnes technologijas bei ūkininkavimo metodus, sumažina gamybos kaštus, tačiau neišvengiamai padidina prekių pasiūlą, o tai mažina prekių kainas, išnyksta ekonominis pelnas. Firmai gali tekti ūkininkauti sąlygomis, kurios nežada ekonominio pelno. Lieka viena išeitis – išgyventi ir laukti geresnių laikų, arba pasitraukti.

Tobulos konkurencijos privalumai ir trŪkumai

Kiekvienai konkurencijos formai būdingi savi privalumai ir trūkumai. Jų žinojimas bei analizė kiekvienam verslininkui turi nemažą pažintinę ir praktinę prasmę, taigi tai svarbu ir verslo plėtotei. Nuo konkurencijos formų privalumų bei trukumų priklauso verslininkų ekonominių interesų realizavimo mechanizmas bei būdai, o taip pat jų vaidmuo ekonomikoje, santykiai su vartotojais.
Tobulos konkurencijos rinka – tai rinkos ekonomikos idealas, savireguliacijos dėsniais pagrįsta ekonominė sistema. Tokioje sistemoje pasiūla atitinka paklausą, todėl prekių ir paslaugų rinkos kaina atitinka jų vertę. Tobulos konkurencijos sąlygomis rinkoje (šakoje) yra daug tarpusavyje konkuruojančių įmonių, kurios gamina homogenišką arba vienarūšę produkciją. Kiekvienai jų tenka tik maža atitinkamo produkto rinkos dalis. Todėl įmonės pasiūlos keitimas negali pakeisti rinkos kainos. Iš to matyti, kad kiekviena iš tarpusavyje konkuruojančių įmonių yra kainos gavėja, t.y. visą savo produkcija gali parduoti esama rinkos kaina, o savo pajamas arba pelną gali keisti, keisdama pardavimų apimtį.
Tokiu atveju prekės kaina P (anglų k. – price) ir ribinės pajamos MR (anglų k. – marginal revenue) yra vienodos P = MR. Ribinės pajamos (MR) yra bendrųjų pajamų TR (anglų k. – total revenue) apimties pokytis, kai produkcija (q) padidėja vienu vienetu.

Arba kitaip, ribinės pajamos yra nustatomos atimant bendrąsias pajamas, gautas pardavus q vienetų produkcijos, iš bendrųjų pajamų, gautų pardavus q+1 vienetų produkcijos:
MR = TRq+1 – TRq

1 lentelė.
Įmonės – tobulos konkurentės prekės kaina, bendrosios ir ribinės pajamos

1 pav. Paklausos ir ribinių pajamų kreivės tobulos konkurencijos sąlygomis

Kadangi kiekviena įmonė tobulos konkurencijos sąlygomis parduoda tik mažą šakos produkcijos kiekį ir yra kainos gavėja (negali paveikti rinkos kainos, keisdama pardavimų apimtį), tai įmonės paklausos kreivė yra horizontali absoliučiai elastinga kainoms. Jos padėtis priklauso nuo rinkos kainos lygio.
Įmonės bendrosios pajamos už parduotą produkciją priklauso nuo dviejų kintamųjų – parduoto produkcijos kiekio ir kainos ir yra lygios šiu kintamųjų sandaugai: TR = P x q
Kadangi konkurencinė įmonė ir mažesnį ir didesnį produkcijos kiekį parduoda ta pačia kaina, tai jos vidutinės pajamos AR (anglų k. – average revenue) yra lygios:

Vadinasi, konkurencinės firmos vidutinės pajamos ir ribinės pajamos yra lygios kainai, t.y.:
AR=MR=P
Ribiniai kaštai – tai papildomi kaštai papildomo produkto gamybai. Jei yra žinomi bendrieji kaštai TR skirtingos produkcijos apimties gamybai, ribinius kaštus galima nustatyti taip:
MC = TCq – TCq-1, čia
MC – ribiniai kaštai;
TCq – bendrieji kaštai, gaminant q vienetų produkcijos;
TCq-1 – bendrieji kaštai q-1 vienetų produkcijos gamybai.

2 lentelė
Produkcijos ribinių kaštų apskaičiavimas

Iš 2 lentelės galime pastebėti, kad netgi tuo atveju, kai įmonė negamina produkcijos (q=0) bendrieji kaštai neišnyksta. Tai paaiškinama tuo, kad bendrieji kaštai susideda iš pastovių kaštų FC (anglų k. – fixed costs) ir kintamų kaštų VC (anglų k. – variable costs).
Kintamų kaštų dydis priklauso nuo gamybos apimties. Jiems priskiriamos išlaidos žaliavoms, kurui, energijai bei kitiems kintamiems ištekliams apmokėti.
Tuo tarpu pastovūs kaštai – t.y. kaštai, kurių lygis nesikeičia keičiantis gamybos apimčiai. Jiems priskiriami pastatų, įrengimų, žemės nuomos bei kitos išlaidos. Šie kaštai, trumpuoju laikotarpiu, turi būti apmokėti, net jeigu įmonė negamina produkcijos.

2 pav. Tobulos konkurencijos įmonės pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu

Pagal pelno maksimizavimo taisyklę, tobulos konkurencijos įmonė trumpuoju laikotarpiu gauna maksimalų pelną, pasirinkdama gamybos apimtį, kuriai esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR=MC). Esant šiai sąlygai įmonės ekonominį pelną rodo skirtumas tarp vidutinių pajamų AR (anglų k. – average revenue) ir bendrųjų vidutinių kaštų ATC (anglų k. – average total costs) (2 paveiksle pavaizduotas cdef stačiakampio plotas – įmonės gaunamas pelnas).
Pelno maksimizavimo taisyklė naudoja visų rinkos struktūrų įmonės, bet tik tobulos konkurencijos sąlygomis P=MC. Kitų rinkos struktūrų įmonių P>MC ir P>MR.

3 pav. Konkurencinės įmonės ilgo laikotarpio pusiausvyra

Tuo tarpu, ilguoju laikotarpiu visi gamybos veiksniai yra kintami. Konkurencinėje šakoje įmonės laisvai gali įeiti į šaką arba išeiti iš jos.
3 paveiksle pavaizduotame grafike pažymėtas taškas E rodo konkurencinės įmonės ilgojo laikotarpio pusiausvyrą. Šiame taške produkcijos kaina (P) ir ribinės pajamos (MR) yra lygios minimaliems vidutiniams kaštams (ACmin) ir lygios ribiniams kaštams (MC). Taigi įmonės ilgo laikotarpio pusiausvyros atveju yra tokia lygybė: MR(P)=ACmin=MC.
Nors konkurencinė įmonė trumpuoju laikotarpiu gali gauti ekonominį pelną (arba patirti nuostolius), ilguoju laikotarpiu įmonės ekonominis pelnas lygus nuliui, įmonė tik padengia savo kaštus. Tačiau esant šiai situacijai įmonė gauna vadinamąjį normalųjį pelną, t.y. galimas verslininko pajamas už nuosavų resursų išnuomavimą kitiems. MR(P)=ACmin=MC lygybė apibūdina konkurencinės ekonomikos efektyvumą, kurio pagrindinės formos:
1.gamybos efektyvumas;
2.išteklių paskirstymo efektyvumas;
Taigi, tobulos konkurencijos rinkos privalumai yra:
1.Gamybos efektyvumas (P=ACmin) reikalauja, kad prekės būtų gaminamos pigiausiu būdu.
Tobulos konkurencijos sąlygomis ilguoju laikotarpiu naujoms įmonėms įeinant į šaka, konkurencija priverčia įmones gaminti tokį produkcijos kiekį (qE), kuris atitinka minimalų vidutinių kaštų lygį (ACmin) ir nustatyti kainas (PE), kurios atitinka šiuos minimalius kaštus.
Tokia situacija yra palanki vartotojams, kadangi jie gauna galimai pigiausias prekes (P=ACmin). Kartu, gaminant rinkai reikalingą produkcijos kiekį (qE), įmonės sunaudoja minimalią išteklių apimtį, nes produkcijos vieneto kaštai yra minimalūs (ACmin).
2.Konkurencinė įmonė gauna maksimalų pelną, gamindama tokį produkcijos kiekį (qE), kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR(P)=MC).
Jeigu įmonė gamintų mažesnį produkcijos kiekį (q<qE), ji nepasiektų optimalios gamybos apimties, kuriai esant gautų maksimalų pelną. Be to, tokiu atveju produkto gamybai būtų skirta per mažai išteklių visuomenės požiūriu, nes visuomenės poreikiai nebūtų tenkinami maksimaliai.
Esant situacijai, kai produkcijos kaina yra didesnė už ribinius kaštus (P>MC) įmonė turėtų padidinti gamybos apimtį, kol ribiniai kaštai (MC) susilygintų su prekės rinkos kaina (P=MC). Šiuo atveju susilygintų vartotojo paskutinio pagaminto prekės vieneto papildomas naudingumas MU (anglų k. – marginal utility), kaina ir ribiniai kaštai: P(MU)=MC.
Kaina lygi ribiniam naudingumui, kadangi pirkėjas už prekę moka tiek, kiek yra jos paskutinio perkamo vieneto papildomas naudingumas.
Antra vertus, tobulos konkurencijos įmonei yra nenaudinga gaminti didesnį produkcijos kiekį, negu tas, kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR(P)=MC). Šioje situacijoje prekės ribiniai kaštai viršytų prekės kainą (MC>P), o tai reiškia, kad įmonės paskutinis pagamintas produkcijos vienetas duotų nuostolį. to, didesnį produkcijos kiekį, negu tas, kuriam esant MR(P)=MC, visuomenės požiūriu produkto gamybai būtų skirta per daug išteklių.
Todėl, tik gaminant tokį produkcijos kiekį (qE), kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR(P)=MC), ištekliai paskirstomi efektyviai ir geriausiai tenkinami vartotojų poreikiai.
Tačiau tobulos konkurencijos rinkos struktūra turi ir esminių trūkumų:

1.Pajamų paskirstymo nelygybė.
Pajamų paskirstymo nelygybė tobulos konkurencijos sąlygomis kyla iš to, kad rinkosdalyviai skiriasi savo išsilavinimu, žiniomis, labai nevienodas jų ūkinis aktyvumas, versloviškumas, jų indėlis formuojant atitinkamų prekių pasiūlą, jų reakcija į paklausos svyravimus, į kainų skirtumus atskirose rinkose. Todėl nevienodos atskirų rinkos dalyvių pajamos. Akivaizdu, kad toks gyventojų pajamų pasiskirstymas negali būti priimtinas išsivysčiusiose valstybėse. Todėl vyriausybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją. Išsivysčiusiose šalyse vyriausybės atlieka šią funkciją įvairiomis socialinėmis programomis (pvz., socialinio draudimo, nemokamų arba iš dalies mokamų paslaugų) bei progresyvine mokesčių politika.

2.Pašaliniai ūkinės veiklos efektai.
Tobulos konkurencijos rinka nevaldo pašalinių ūkinės veiklos efektų: aplinkos teršimas, triukšmas, transporto kamščiai ir kt. Visų pašalinių ūkinės veiklos efektų bendras bruožas yra tas, kad jų teikiama nauda arba jų sąlygojama žala neįtraukiama į rinkos santykius. Produkcijos su pašaliniais ūkinės veiklos efektais gamyba arba vartojimas duoda naudos arba padaro nuostolį pašaliniams asmenims, kurie nėra nei šios produkcijos gamintojai, nei jos vartotojai.
Rinka nepajėgi įvertinti ribinės naudos ar ribinės žalos, susijusios su šiais efektais, todėl produkcijos kainoje jie neatsispindi. Tokiu atveju įsikiša vyriausybė, bausdama įmones už neigiamus išorės efektus (pvz., aplinkos teršimą) arba papildomai skatindama tas, kurios mažina neigiamą pašalinių efektų poveikį.

3.Tobulos konkurencijos rinka neskatina gaminti vadinamųjų visuomeninių gėrybių.
Šiomis gėrybėmis (pvz. švyturiai jūroje, keliai) gali naudotis daug žmonių, nepriklausomai nuo to, pirko jie šias gėrybes ar ne. Todėl nei vienas nesuinteresuotas šias gėrybes pirkti. Visuomeninių gėrybių gamybą finansuoja vyriausybė ir ne rinkos pagrindais aprūpina jomis vartotojus.
4.Tobulos konkurencijos rinka negali apriboti socialiai nepageidaujamų bei žalingų produkcijos rūšių (alkoholinių gėrimų, tabako gaminių ir kt.) gamybą, pardavimą bei vartojimą. Šių produkcijos rūšių gamybą, realizavimą bei vartojimą reguliuoja vyriausybė ir jos organai.
5.Tobulos konkurencijos sąlygomis šakoje yra daug smulkių gamintojų, todėl yra sunku
gauti masto ekonomiją atskiroje įmonėje. O tai stabdo produkcijos vieneto kaštų mažinimą, gamybos efektyvumą.
6.Smulkios tobulos konkurencijos įmonės yra nepajėgios užtikrinti sparčios technikos pažangos, įsisavinti ir taikyti pažangią gamybos technologiją.
7.Tobulos konkurencijos sąlygomis produkcija yra standartizuota, o tai riboja vartotojų pasirinkimą rinkoje.
Ne paisant to, kad tobulos konkurencijos modelis yra labiau teoriškas ir grynuoju pavidalu tokios rinkos neegzistuoja, yra rinkų pagal savo charakteristikas labiau artimų tobulos konkurencijos rinkos struktūrai, nei bet kuriai kitai. Be to, tobulos konkurencijos rinka – tai yra standartinis modelis, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ekonominį efektyvumą bei jų pranašumus ir trukumus lyginant su tobulos konkurencijos rinkos struktūra.

TOBULA KONKURENCIJA IR EFEKTYVUMAS

Tobulos konkurencijos rinka užtikrina gamybos ir vartojimo efektyvumą, teikdama didžiausią naudą tiek vartotojui, tiek gamintojui (pardavėjui). Vartotojas maksimizuoja savo naudą, kai jo perkamų produktų ribinis naudingumas lygus tų produktų kainai. Tai įvyksta tada, kai vartotojas priima sprendimą, kokį prekių kiekį pirkti. Siekdamas maksimaliai patenkinti savo poreikius, jis didina perkamų prekių kiekį, kol ribiniai kaštai yra mažesni už ribinį naudingumą.
Vartotojo elgsenos efektyvumas rodo, kokiu mastu vartotojui pavyksta priartinti ribinį naudingumą prie kainos, operuojant perkamų prekių kiekiu. Minėtas efektyvumas didžiausias tuomet, kai ribinis naudingumas yra lygus perkamų prekių ar paslaugų kainai.
Gamintojo elgsenos efektyvumas rodo, kokią didžiausią naudą (pelną) galima gauti pasirinkus tinkamą gamybos apimtį, kuriai esant ribiniai kaštai labiausiai priartėja prie kainos, susidarančios rinkoje, arba tampa jai lygūs.
Visuomeninis efektyvumas pasiekiamas tuomet, kai ir vartotojai, ir gamintojai gauna didžiausią naudą. Tam būtina palyginti visuomenės gaunamą naudą su jos kaštais ūkiui funkcionuojant pagal tobulos konkurencijos principus. Šiuo atveju ribinis naudingumas visuomenei turi būti lygus individualaus prekės vartotojo ribinam naudingumui, o ribiniai visuomenės kaštai turi sutapti su ribiniais individualių prekių gamintojų kaštais.
Tobulos konkurencijos rinkoje pelno siekimas skatina išteklių judėjimą tarp atskirų firmų ir šaku. Todėl konkurencinei rinkai būdingas išteklių alokacinis efektyvumas.
Alokacinis efektyvumas – tai situacija ūkyje,kai ekonominiai ištekliai tarp šaku pasiskirsto taip, kad juos perskirstant negalima padidinti kieno nors naudos, nesumažinant kitų naudos. Kitaip tariant, tam tikru momentu tam tikroje rinkoje jie yra paskirstyti geriausiai. Alokacinį efektyvumą geriausiai atskleidžia kainų stabilumas rinkoje. Kainų kitimas rodo alokacinį neefektyvumą, ir ištekliai perkeliami iš šakos, kurioje jų yra per daug, į šaką, kurioje išteklių trūksta.
Konkurencinė rinka užtikrina ir technologinį efektyvumą. Technologinis efektyvumas – geriausias paskirstytų išteklių naudojimas produktams gaminti. Jis išreiškiamas minimaliomis produkcijos vieneto sąnaudomis, arba maksimaliu produktu, sunaudotu išteklių vienetui. Tobulos konkurencijos rinkoje technologinis efektyvumas užtikrinamas mažinant gamybos kaštus, įgalinančius maksimalų pelną.
Esant tobulai konkurencijai sudaromos sąlygos ir dinaminiam efektyvumui užtikrinti, kuris reiškia inovacijų orientavimą didžiausio rezultativumo linkme. Jei šakoje kainos išlieka stabilios, tai firmos, įdiegusios naujoves ir sumažinusios gamybos kaštus, gauna papildomą pelną. Papildomo pelno galimybės skatina gamintojus diegti naujas technologijas ir kartu skatina visuomeninio efektyvumo didėjimą.
Kai rinkoje susidaro padėtis, kai nebelieka jokio alternatyvaus išteklių panaudojimo būdo, kuris pagerintų kieno nors padėtį (gamintojo ar vartotojo), nepabloginęs kieno nors kito padėties, pasiekiamas Pareto optimumas. Pirmasis šia idėją suformulavo italų ekonomistas Vilfrado Pareto (1848 – 1923), todėl ji ir vadinama jo vardu.
Taigi esant tobulos konkurencijos rinkai, ekonominiai ištekliai paskirstomi efektyviausiai ir vartotojai pasiekia didžiausią naudą.
Tačiau tobulos konkurencijos rinkos struktūra turi ir esminių trūkumų:
1.Esant tobulai konkurencijai firmos nėra pakankamai skatinamos diegti naujoves,
nes imformacijos apie technines ar technologines naujoves greitai gauna kitos įmonės. Todėl negalima tikėtis didesnio konkurencinio pranašumo prieš kitas šakos įmones. Dėl to ši rinkos struktūra dinaminiu požiūriu yra neefektyvi.
2.Gaminant produkciją susidaro išoriniai kaštai, pavyzdžiui: teršiamas oras, vanduo, žemė.Firmos nepadengia išorinių kaštų, todėl socialiniai kaštai yra didesni už privačius kaštus. Kainomis padengiami tik privatūs kaštai.
3.Dėl minėtų konkurencinės įmonės savybių ši rinka nepasižymi produkcijos įvairove. Dėl tobulos informacijos, nepakankamų paskatų diegti naujoves lėtai keičiasi produkcijos struktūra ir gyvenimo standartai (Mikroekonomika. – V., 2000, p.180).
Tobulos konkurencijos rinka – kaip jau minėjau, daugiau teorinis modelis nei realybe. Tačiau jos studijos ir analizė leidžia geriau įvertinti kitas rinkos struktūras, atskleisti jų pranašumus ir trūkumus.
TOBULOS KONKURENCIJOS ORGANIZAVIMO FORMA
Tobulos konkurencijos rinkai būdinga:
1.Didelis dalyvių skaičius. Rinkoje yra labai daug gamintojų, pardavėjų ir beabejo pirkėjų. Tarp prekių gamintojų ir pardavėjų šakoje vyksta konkurencija.
2.Firma tobulos konkurencijos rinkoje neturi įtakos kainai, nes rinkos vertė ir kaina formuojasi šakoje, spontaniškai veikiant paklausos ir pasūlos dėsniams (apie tai plačiau kalbėta anksčiau).
3.Išleidžiama produkcija homogeninė (t.y. vienoda, neturi sandaros skirtumų), t. y vienarūšė. Pirkėjo požiūriu prekės ir paslaugos, siūlomos gamintojo ar pardavėjo, yra identiškos kitų gamintojų ar pardavėjų siūlomoms prekėms ar paslaugoms.
4.Visiška įėjimo ir išėjimo laisvė. Firmos, norinčios patekti į rinką, tai gali padaryti tokiomis pat sąlygomis, kaip tai padarė tos, kurios jau gamina analogiškas prekes ar teikia paslaugas. Lygiai taip pat nėra jokių kliūčių išeiti iš rinkos ir pervesti kapitalą į kitas ūkio šakas,jei verslas šakoje tampa nepelningu.
5.Išsami informacija. Kikviena įmonė ir kiekvienas vartotojas yra gerai informuoti apie gaminamų ir realizuojamų prekių bei paslaugų kainas,kokybę, gamybos technologijas ir kitus būtinus dalykus.
Tobulos konkurencijos rinkai gamintojai stengiasi mažinti gamybos kaštus, kad galėtų padidinti pelną. Todėl naudojamos vis pažzngesnės technologijos, įrengimai ir mašinos, kvalifikuotesnė darbo jėga. Todėl konkurencinė rinka skatina mokslo ir technikos pažangą, jų laimėjimų įdiegimą į gamybą.
Konkurencija taip pat verčia prekių gamintojus gerinti jų kokybę, plėsti prekių ir paslaugų asortimentą. Taigi besirungdamos rinkoje dėl vartotojų įmonės gamina įvairesnes ir geresnės kokybės prekes pačiomis mažiausiomis sąnaudomis. Todėl laimi ir gamintojas, ir vartotojas.

IŠVADOS

Nepaisant tobulos konkurencijos rinkos idealumo (abstraktumo) speciali jos analizė turi prasmę: ji atskleidžia šios rinkos funkcionavimo specifiką, išryškina sąlygas, kurioms esant firma gali gauti didžiausią pelną. Šių sąlygų žinojimas turi neįkainojamą reikšmę priimant vadybinius sprendimus.
Tobulos konkurencijos rinkoje kiekviena firma palyginti lengvai gali palikti rinką ir taip pat patekti į ją, nes šioje rinkoje veikia palyginti nedidelės firmos. Žinoma, patekimo ir išėjimo procesas nėra paprastas, tačiau jis neišvengiamai vyksta. Kai rinkos kaina nepadengia vidutinių kintamųjų kaštų, firma priversta palikti rinką.
Kai nemažai firmų palieka rinką, gerokai sumažėja pasiūla, pakyla kaina, atsiranda ekonominis pelnas. Tai kaip magnetas traukia į rinką naujas firmas. Jų atėjimas,
neretai taikant geresnes technologijas bei ūkininkavimo metodus, sumažina gamybos kaštus, tačiau neišvengiamai padidina prekių pasiūlą, o tai mažina prekių kainas, išnyksta ekonominis pelnas. Firmai gali tekti ūkininkauti sąlygomis, kurios nežada ekonominio pelno. Lieka viena išeitis – išgyventi ir laukti geresnių laikų, arba pasitraukti.

NAUDOTA LITERATŪRA :
1.Hal R. Varian Mikroekonomika. – V.: Margi raštai, 1999.
2.A. Jakutis, V. Petraškevičius Ekonomikos teorijos pagrindai. – K.: Smaltija, 1999.
3.Skominas, V. ir kt. Mikroekonomika. – Enciklopedija. Vilnius, 2000.
4.Snieška, V. ir kt. Makroekonomika. – Technologija. Kaunas, 2002.
5.Tamašauskienė Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Šiauliai, 1998.
6.Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/

Vilnius, 2009

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas

Įvadas
Siekiant užtikrinti sklandų šalies ekonominį, politinį bei socialinį vystymąsi svarbu tikslingai panaudoti valstybės pajamas. Valstybei svarbu subalansuoti gaunamas pajamas ir išlaidas, nes tik tada galime tikėtis šalies ekonomikos augimo ir bendros visų gyventojų gerovės. Šiam tikslui įgyvendinti pasitelkiamas valstybės biudžetas.
Lietuvoje valstybės biudžeto veikloje dalyvauja beveik visi departamentai, ministerijos, valstybės tarnybos, įstaigos, kurių reguliuojamos sferos gauną asignavimus iš valstybės biudžeto.
Biudžeto teoriją aptaria keletas autorių. Savo darbe remsiuosi K. Levišauskaitės ir G. Rūškio valstybės finansų vadovėliu. Taip pat minėsiu O. Buckiūnienės, V. Meidūno, P. Puznausko mintis apie Lietuvos finansų sistemą. Pasitelkdama V. Naraškevičiūtės ir A. Lakštutienės knygą apatrsiu biudžeto vykdymą.
Statistikos departamentas pateikia daugelį biudžeto rodiklių, reikalingų vaizdžiai ir tiksliai analizei atlikti. Taip pat šiame darbe bus remiamasi ir kitais šaltiniais.
Šio darbo objektas yra Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas. Šiuo darbu siekiama apatarti Lietuvos valstybės biudžetą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą nustatomi tokie darbo uždaviniai:
•Aptarti Lietuvos biudžeto sandarą ir formavimo principus;
•Išnagrinėti biudžeto procesą;
•Išanalizuoti Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamų pasiskirstymą;
•Išanalizuoti Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidų pasiskirstymą;
•Aptarti Lietuvos biudžeto subalansuotumo problemą;
•Aptarti 2010 m. biudžeto projektą.
Atliekant šį darbą bus naudojamas mokslinės literatūros ir statistinių duomenų analizės metodas.

1. Lietuvos Respublikos biudžeto sandara ir formavimo principai
Valstybės biudžetas yra didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinė dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funkcijoms finansuoti. Už valstybės biudžeto sudarymą ir vykdymą yra atsakinga Vyriausybė. (www.finmin.lt)
Valstybės biudžetas – valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui (biudžetiniams metams1), patrvirtinta įstatymu.
K.Levišauskaitės ir G.Rūškio (2003) teigimu, biudžetas turi būti sudaromas laikantis svarbiausių keturių biudžeto formavimo principų:
•Biudžeto vieningumas
•Biudžeto pilnumas
•Biudžeto realumas (teisingumas)
•Biudžeto viešumas
Biudžeto vieningumo principas reiškia, kad valstybė gali turėti tik vieną nacionalinį biudžetą, apimanti visas valstybės pajamas ir išlaidas, o biudžeto vieningumas turi bųti išreiškiamas per finansinius dokumentus, vieningą pajamų ir išlaidų klasifikaciją.
Biudžeto pilnumo principas papildo biudžeto vieningumo principą: kiekviename biudžeto straipsnyje turi būti parodomos visos atitinkamo straipsnio išlaidos ar pajamos. Tai palengvina valstybės finansų kontrolės funkciją.
Biudžeto realumo principas užkerta kelią biudžeto falsifikavimui. Šis principas numato valstybės finansinių operacijų, susijusių su pajamomis ir išlaidomis, teisingą atvaizdavimą biudžete.
Biudžeto viešumo principas reikalauja viešai skelbti valstybės biudžetą.
Mūsų valstybės biudžeto sandarą reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas, priimtas 2000 m. Biudžeto sanaros įstatymo tikslas – siekiant ilgalaikės ir visapusiškos šalies piliečių gerovės, užtikrinti, kad sudarant ir vykdant valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus piniginiai ištekliai būtų panaudoti efektyviai. Jame taip pat reglamentuojamos biudžetų rengimo, tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindinės nuostatos, procedūros bei asignavimo2 valdytojų pareigos, teisės ir atsakomybė.

1biudžetiniai metai – metai, kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną.
2asignavimai- biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžeto lėšas gaunančių subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui bei strateginėms atsargoms įsigyti skirta lėšų suma.
Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą.

Pav.1. Biudžeto sandara (Levišauskaitė, Ruškys, 2003)
Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos gali būti tik piniginės lėšos. (www3.lrs.lt [žiūrėta 2009 spalio 27d.])
Nacionalinio biudžeto asignavimai naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Rezervinį (stabilizavimo) fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą, Garantinį fondą, savivaldybių privatizavimo fondus. (www3.lrs.lt [žiūrėta 2009 spalio 27d.])
Lietuvos Respublikos biudžetinėje sistemoje skirstoma nacionalinių pajamų dalis, kuri skiriama valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios ir valstybės valdymo įstaigoms išlaikyti, krašto apsaugai ir kitoms reikmėms. Savivaldybių biudžetų lėšos skiriamos socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikytif (Levišauskaitė, Ruškys, 2003)
Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu. Šios lėšos naudojamos tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus. (Buckiūnienė, Meidūnas, Puzinauskas, 2003)

2. Biudžeto procesas
Biudžeto procesas – tai valstybinės ar vietinės valdžios veiksmai, susiję su vienu biudžetu (nuo biudžeto projekto parengimo iki įvykdymo apyskaitos patvirtinimo). Biudžetavimo procese svarbu ne tik planavimas, bet ir biudžeto vykdymo eiga bei jo kontrolė, kuri turi užtikrinti efektyvų biudžeto lėšų panaudojimą.
LR biudžeto sandaros įstatymas numato tokius valstybės biudžeto proceso etapus:
1.Biudžeto projekto sudarymas.
2.Biudžeto projekto svarstymas.
3.Biudžeto projekto priėmimas ir biudžeto patvirtinimas.
4.Biudžeto vykdymas ir kontrolė.
Biudžeto projekto sudarymas – viena iš svarbiausių biudžeto proceso stadijų. Jo metu numatomos pagrindinės valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo kryptys, nustatoma biudžetinių lėšų apimtis ir asignavimai. LR valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja LR Vyriausybė. Biužeto projektą rengia Finansų ministerija.
Biudžeto sandaros įstatymas apibrėžia, kad valstybės biudžeto projektas yra rengiamas trejiems biudžetiniams metams, o tvirtinamas – vieneriems biudžetiniams metams.
Biudžetas rengiamas remiantis strateginio planavimo principais, biudžeto sandaros įstatymu, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, patvirtintais preliminariais pagrindiniais nacionalinio biudžeto rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programonis ir išlaidų sąmatų projektais (Levišauskaitė, Rūškys, 2003).
Finansų ministerija parengtą biudžeto įstatymo projektą pateikia Vyriausybei, kuri, jį apsvarsčiusi, pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų pabaigos. Tada biudžeto įstatymo projektas nagrinėjamas Seime. Seimo komitetai ir nariai teikia pasiūlymus dėl biudžeto įstatymo projekto. Vyriausybei priėmus atitinkamus sprendimus dėl šių pasiūlymų, biudžeto įstatymo projektas vėl svarstomas ir tvirtinamas Seime, kuris turi patvirtinti biudžeto įstatymą ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios. (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 28d.])
Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtintas, jo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį negali viršyti praėjusių metų valstybės biudžeto I/12 išlaidų. (LR konstitucija, 1992)
LR valstybės biudžeto vykdymą organizuoja vyriausybė. Valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė.
Metams pasibaigus, asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių įstaigų disponuojamose sąskaitose esančios biudžeto lėšos, išskyrus specialioms programoms finansuoti nepanaudotos įmokos ir nepanaudotus asignavimus baigiamiems statybos objektams finansuoti, grąžinamos į atitinkamą biudžetą ne vėliau kaip iki sausio 10 dienos (Naraškevičiūtė, Lakštutienė, 2005).
Pasibaigus biudžetiniams metams šalies vyriausybė privalo paruošti ir pateigti Parlamentui ataskaitą apie biudžeto įvykdymą. Kada Seimas apsvarsto ir patvirtina praėjusių metų biudžeto įvykdymo ataskaitą, užbaigiamas eilinis biudžeto ciklas. Lietuvoje jis trunka vidutiniškai 2 metus.

3. Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos
Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų vieningą pajamų ir išlaidų klasifikaciją nustato LR Finansų ministerija. LR biudžeto pajamų grupavimo pagrindą sudaro ekonominė klasifikacija ir pagal pajamų šaltinius. LR valstybės biudžeto pajamas sudaro LR įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetą
Mokestinės pajamos
•Pajamų, pelno ir kapitalo mokesčiai
° Gyventojų pajamų mokestis
° Juridinių asmenų pelno mokestis
•Turto mokesčiai
° Nekilnojamojo turto mokestis
° Žemės mokestis
° Žemės nuomos mokestis
° Mokestis už gamtos išteklius
° Turto dovanojimo ir paveldėjimo mokesčiai
•Vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai
° Pridėtinės vertės mokestis
° Akcizai
•Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai
° Importo mokesčiai (muitai)
° Eksporto mokesčiai (muitai)
° Pajamos iš valiutinių operacijų
° Kiti tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai
•Kiti mokesčiai
° Žyminis mokestis
° Prekyviečių mokestis
° Mokestis už aplinkos teršimą
° Kiti mokesčiai
Nemokestinės pajamos
•Pajamos už eksplotuojamą valstybės ir savivaldybių turtą
° Lietuvos banko pelno likutis
° Pajamos iš baudų ir konfiskacijų
° Kitos nemokestinės pajamos (dividendai už akcijas, palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą)
•Pajamos už parduotą ilgalaikį turtą
•Gautos dotacijos
•Kitos nemokestinės pajamos
° Konsulinis mokestis

Nemokestinės pajamos nėra lemiamas šaltinis Lietuvos valstybės biudžete. Didžiausią dalį biudžeto pajamų sudaro mokestinės pajamos. Duomenys apie LR nacionalinio biudžeto pajamas yra pateikiami atitinkamuose statistikos rinkiniuose.
Apibūdinkime 2006 m., 2007 m., 2008 m. nacionalinių biudžeto pajamų šaltinius, pateiktus 1 lentelėje. Nacionalinio biudžeto pajamas 2006 metais sudarė: mokestinės pajamos – 93,5 proc., o nemokestinės – 6,5 proc.; atitinkamai 2007 metais: mokestinės pajamos – 93,6 proc., nemokestinės pajamos – 6,4 proc.; 2008 metais: mokestinės pajamos – 93,4 proc., o nemokestinės pajamos – 6,6 proc. Akivaizdu, jog didžioji dalis įplaukų į šalies biudžetą yra surenkamos per mokesčius. Taip pat šiais metais pastebina bendra įplaukų didėjimo tendencija dėl suaktyvėjusio vartojimo.
1 lentelė
Nacionalinių biudžetų pajamų šaltiniai
2006 m.2007 m.2008 m.
Mokestinės pajamos17138,620 481,723 185,4
Nemokestinės pajamos1 198,21 410,61 650,6
Pajamos 18336,821892,324836,0
Šaltinis: www.stat.gov.lt [žiūrėta 2009 spalio 28d.]

Siekiant geriau suprasti budžeto pajamų pasiskirstymą aptarkime 2008 ir 2009 metų pirmų ketvirčių (sausio-kovo mėn.) nacionalinio biudžeto pajamų rodiklius, pateiktus 2 lentelėje (žr. priedai). Kaip ir ankstesnių metų analizuotuose biudžetuose taip ir dabar mokestinės pajamos sudaro biudžeto pajamų pagrindą: 2008 m. I ketv. 98,8 proc. ir 2009 m. I ketv. 94,6 proc.. Mokestinių pajamų abiem laikotarpiais daugiausia buvo gauta iš vidaus prekių ir paslaugų mokesčių. Jų įplaukos sudarė 68,6 proc. 2008 m. I ketv. ir 62,8 proc. 2009 m. I ketv. visų biudžeto pajamų. Vidaus prekių ir paslaugų mokesčių didžiausią dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis (PVM), po to seka surenkami akcizai. Didelę dalį biudžeto įplaukų sudaro pajamų ir pelno mokesčiai, iš kurių didžiausios įplaukos yra iš gyventojų pajamų mokesčių: 2008 m. I ketv. 19,1 proc., 2009 m. I ketv. 19,2 proc..
Taigi darytina išvada, jog pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai yra atitinkamai šie mokesčiai: PVM, akcizai, gyventojų pajamų mokestis. valstybės vykdoma mokesčių politika turi būti orientuota į kuo didesnį mokesčių surinkimą, siekiant maksimizuoti biudžeto pajamas.
Atlikime pagrindinių mokestinių įplaukų lyginamąją analizę. Lyginamuoju laikotarpiu biudžeto įplaukoms įtakos turėjo mokesčių reforma, lėtėjantis vartojimas, mažėjančios prekių ir paslaugų kainos ir kiti veiksniai. Nuo 2009 m. sausio 1d. padidintas PVM nuo 18 proc. iki 19 proc. ir panaikintos kai kuriuos PVM lengvatos. Tokia mokesčių reforma turėjo padidinti įplaukas į biudžetą, bet atsitiko priešingai: PVM 2009 m. I ketv. surinkta 670659 tūkst. Lt mažiau lyginant su atitinkamu laikotarpiu 2008 m.
Nuo 2009 m. sausio 1 dienos didžiosios dalies gyventojų pajamos apmokestinamos vienodu 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifu plius 6 proc. privalomo sveikatos draudimo įmoka. Tad bendram GPM paketui pradėtas taikyti 21 proc. dydis. Iki šiol GPM taikytas 24 proc. tarifas. Jam sumažėjus, net ir mokant atskirą PSD įmoką, mažėjo iš darbo užmokesčio išskaitoma mokesčių dalis bei didėjo daugumos žmonių gaunamos pajamos. Dėl šios priežasties 2009 m. I ketv. gyventojų pajamų mokesčio buvo surinkta 122696 tūkst. Lt daugiau lyginant su atitinkamu laikotarpiu 2008 m. Tokį mažą GPM prieaugį, nors ir sumažinus mokesčio tarifą, lėmė lėtėjantis darbo užmokesčio augimas bei didėjantis nedarbas.
2009 m. I ketv. pajamų iš akcizų gauta mažiau lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2008 m. Šis skirtumas sudaro 22557 tūkst. Lt.. Kritusiam akcizų surinkimui įtakos turėjo kuro akcizų padidinimas (sumažėjo akcizai apmokestintų prekių vartojimas).
Valstybės vykdoma mokesčių politika turi būti orientuota į kuo didesnį mokesčių surinkimą, siekiant maksimizuoti biudžeto pajamas. Svarbu, kad nustatomi apmokestinimai šalyje neskatintų plėtotis neapskaitytai ekonomikai, kuri sąlygoja nacionalinio biudžeto įplaukų mažėjimą, ką ir atskleidė atlikta biužeto pagrindinių pajamų šaltinių lyginamoji analizė.

4. Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidos ir biudžeto subalansuotumas
Nacionalinio biudžeto asignavimai yra biudžeto lėšos, skiriamos biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas, išlaidoms dengti, įskaitant ilgalaikio turto įsigijimą. Jie naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti (švietimui, socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai, gynybai ir kt.), įsipareigojimams vykdyti, dotacijoms teikti ir pan. Asignavimai yra skirstomi pagal funkcinę ir ekonominę klasifikacijas.
Anot K.Levišauskaitės ir G.Ruškio (2003) minėtoji biudžeto išlaidų klasifikacija pagal valstybės funkcijas yra:
Biudžeto išlaidų klasifikacija pagal valstybės funkcijas
•Bendras valstybės valdymas
•Krašto apsauga
•Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga
•Švietimas
•Sveikatos priežiūra
•Socialinė apsauga, globa ir rūpyba
•Sveikatingumas, rekreacija, kultūra
•Kuro ir energijos tiekimo paslaugos
•Žemės ūkis, miškininkystė, žemdirbystė ir veterinarija
•Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba
•Transportas ir ryšiai
•Išlaidos nepriskirtos pagrindinių išlaidų grupėms (valstybės skolos aptarnavimo išlaidos, dotacijos ir kompensacijos savivaldybėms)

Toliau analizuojant šalies nacionalinio biudžeto išlaidų pasiskirstymą naudosime išlaidų klasifikaciją pagal valstybės funkcijas.
Kaip matome iš 3 lentelėje pateiktos 2001 m. Lietuvos valstybės biudžeto išlaidų struktūros, didžiausia dalis biudžeto išlaidų buvo skirta socialinei sferai (švietimas, soacialinė apsauga, globa ir rūpyba, sveikatos apsauga, sveikatingumas, reakreacija ir kultūra) – 50,7 proc. visų išlaidų .
Kitoms valstybės funkcijoms buvo panaudota 37,5 proc. visų nacionalinio biudžeto išlaidų. Šios biudžeto išlaidos buvo skirtos finansuoti: bendrosioms valstybės paslaugoms, krašto apsaugai, viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai ir nepriskirtoms pagrindinių funkcijų grupėms.
Ekonomikos poreikiams tenkinti buvo panaudota 11,8 proc. visų nacionalinio biudžeto išlaidų. Šios biudžeto išlaidos buvo skirtos finansuoti: butų ir komunaliniam ūkiui, kuro ir energijos tiekimo paslaugoms, žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei ir veterinarijai, mineralinių išteklių gavybai, pramonei ir statybai, tansportui ir ryšiams ir kitai ekonominei veiklai.
3 lentelė
Nacionalinis biudžetas
2001 m.
Tūkst. LtProc.Pajamos
Išlaidos 9873554100,09275641
Ekonomikai 116400511,8
Socialinei sferai 500614550,7
Kitoms valstybės funkcijoms370340437,5
Šaltinis: www.stat.gov.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.]

Valstybės (kartu ir nacionalinis) biudžetas gali būti deficitinis, subalansuotas arba perteklinis. Savivaldybės biudžetas negali būti deficitinis. Biudžeto deficitas yra skirtumas tarp biudžeto pajamų ir asignavimų, kai asignavimai viršija pajamas. Biudžeto perteklius yra skirtumas tarp biudžeto pajamų ir asignavimų, kai pajamos viršija asignavimus. Subalansuotas biudžetas yra, kai pajamų ir išlaidų skirtumas yra nulis. Valstybė siekia perteklinio biudžeto arba bent subalansuoto biudžeto. Anksčiau pateiktoje 3 lentelėje pajamų ir išlaidų duomenys rodo, jog 2001 m. nacionalinis biudžetas buvo deficitinis (augo valstybės skola). Pajamų ir išlaidų skirtumas -597913 tūkst. Lt.

Pav.2. 2001-2008 valstybės išlaidų dinamika (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.])

Antrame paveiksle pateikta valstybės išlaidų dinamika. Ši diagrama iliustruoja, jog vyrauja išlaidų augimo tendencija. Anksčiau aptardami biudžeto pajamas minėjome, jog biudžeto pajamoms taip pat būdingas augimas. Tarp šių dviejų dydžių augimo nėra vienodo proporcingumo – išlaidos auga greičiau negu pajamos. Pvz.: 2008 m. nacionalinio biudžeto išlaidos išaugo 5756,8 mln. Lt lyginant su 2007 m., o tuo pačiu laikotarpiu biudžeto pajamos išaugo 2943,7 mln. Lt.. Susiformuoja deficitinis biudžetas. 2007 m. nacionalinio biudžeto išlaidos išaugo 2657,2 mln. Lt lyginant su 2006 m., o tuo pačiu laikotarpiu biudžeto pajamos išaugo 3555,5 mln. Lt.. Susiformuoja deficitinis biudžetas.
Taigi Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetasč, remiantis ilgamete statistika, yra deficitinis.

5.2010 m. biudžeto projektas

Ministrų kabinetas pritarė 2010 metų biudžeto projektui ir teiks jį Seimui. Planuojama, kad valstybės biudžeto pajamos be Europos Sąjungos paramos sudarys 13 152 mln. litų, arba 1 245,3 mln. litų mažiau nei 2009 metais. 2010 metų biudžeto išlaidos be ES paramos lėšų bus 18 328 mln. litų, t.y. 891 mln. litų mažiau nei 2009 metais (www.lrv.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 1d.]). Taigi nacionalinis biudžetas deficitinis
Tikslu finansuoti einamąsias išlaidas ir biudžeto deficitą bei refinansuoti ankstesnes skolas, Finansų ministerija 2010 metais planuoja pasiskolinti apie 12,8 mlrd. Lt. Planuojama, kad bus skolinamasi leidžiant Vyriausybės vertybinius popierius vidaus ir užsienio rinkose bei imant paskolas iš tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip Europos investicijų bankas, Europos tarybos vystymo bankas, Šiaurės investicijų bankas. (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 1d.]).
Dabartinį skolinimosiiš esmės lemia tai, kad ekonomikos augimo laikotarpiu nebuvo sukauptas lėšų rezervas, kuriuo būtų galima bent iš dalies kompensuoti ekonomikos sunkmečio įtaką šalies gyvenimui bei tai, kad 2006-2008 metais priimtais sprendimais buvo numatytos naujos išlaidos – daugiausiai socialinės ir sveikatos apsaugos srityse (darbo užmokesčio pedagogams, socialiniams ir kultūros darbuotojams, valstybės tarnautojams didinimas, socialinių, kitų išmokų spartus augimas, kt.).
Planuojamos 2010 valstybės biudžeto pajamos iš pagrindinių pajamų šaltinių mln. Lt pateiktos 4 lentelėje.
4 lentelė
Planuojamos biudžeto pajamos
2009 m. planas2010 m. projektas
Pridėtinės vertės mokestis6240,66018,0
Akcizai3267,23257,4
Gyventojų pajamų mokestis4102,93308,8
Pelno mokestis1342,5907,7
Šaltinis: www.finmin.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 2d.]

Daugiausia pajamų į 2010 m. valstybės biudžetą numatoma gauti iš pridėtinės vertės mokesčio – 6,018 mlrd. litų arba apie 45,8 visų valstybės biudžeto pajamų. Tai yra 3,7 proc. mažiau nei planuojama gauti 2009 metais.
Akcizų į valstybės biudžetą kitąmet planuojama surinkti 3 257,4 mln. litų kas sudaro apie 24,8 proc. valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m planu, akcizų numatoma gauti 0,3 proc. mažiau.
Iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą planuojama gauti 3 308,8 mln. litų kas sudaro apie 20,3 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m. – tai bus apie 24 proc. mažiau.
Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 907,7 mln. litų, o tai sudarys 6,9 proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 metais, tai yra 47,9 proc. mažiau.
Akivaizdu, jog visi minėtos biudžeto įplaukos planuojamai mažės. Labiausiai sumažės įplaukos iš pelno mokesčio, nepaisant planuojamo tarifo mažinimo nuo 20 proc. iki 15 proc. (smulkiam verslui iki 7,5 proc.)
Taigi ženkliai mažėjančios biudžeto pajamos ir mažiau krentačios valstybės išlaidos sukuria deficitą nacionaliniame biudžete ir skatina augti valstybės skolą – tokios 2010 m. biudžeto projekto prognozės.

Išvados

Valstybės vaidmuo šalies ekonominiame gyvenime yra gana sudėtingas ir įvairiapusis. Vienas svarbiausių ir, sakyčiau, netgi prioritetinių valstybės tikslų – fiskalinės politikos įgyvendinimas, kuris tiesiogiai susijęs su biudžeto procesu.
Biudžeto procesas – labai sudėtingas procesas, reikalaujantis labai didelių teorinių žinių ir praktinių įgūdžių. Biudžete turėtų būti aiškiai suformuluoti tikslai ir konkrečios priemonės, kuriomis tie tikslai turėtų būti įgyvendinami.
Įgyvendinant biudžetą svarbu siekti subalansuotumo t.y. išlaidos neturėtų viršyti pajamų. Lietuvoje biudžetas, remiantis ilgamete statistika yra deficitinis t.y. išlaidos viršija pajamas.
Valstybės gaunamas pajamas galima klasifikuoti į nemokestines ir į mokestines. Pastarosios yra pagrindinis biudžeto įplaukų šaltinis. Siekiant surinkti kuo daugiau mokesčių yra vykdomos mokesčių reformos.
Asignavimai yra skirstomi pagal funkcinę ir ekonominę klasifikacijas. Išlaidų pasiskirstymas biudžete nėra tolygus – išlaidos socialinei sferai didžiausios. Svarbu paminėti, jog pastaruosiu metus stebima išlaidų didėjimo tendencija.
2010 m. biudžetas taip pat žada būti deficitinis. Artėjančiais metais planuojama surinkti mažiau mokesčių ir sumažinti išlaidas lyginant su 2009 m.
Taigi nacionalinis biudžetas apima pajamų ir išlaidų tikslingą paskirstymą, siekiant šalies ekonominės gerovės.

Priedai
2 lentelė
Nacionalinių biudžetų pajamos
2008 m. I ketvirtis2009 m. I ketvirtis
Tūkst. LtProc. Tūkst. LtProc.
Pajamos5097855100,04409639100,0
Mokestinės pajamos503731098,8417147394,6
Pajamų ir pelno mokesčiai135581426,6121467427,5
Gyventojų pajamų mokestis (GPM)97141419,184871819,2
Pelno mokestis3796517,43726258,5
Socialinis mokestis47490,1-6669-0,2
Turto mokesčiai 1219592,41302333,0
Žemės mokestis16240,015230,0
Paveldimo turto mokestis11720,020380,0
Nekilnojamo turto mokestis1191632,31266722,9
Prekių ir paslaugų mokesčiai349664868,6276864662,8
Pridėtinės vertės mokestis (PVM)252196949,5185131042,0
Atskaitymai nuo pajamų pagal LR miškų įstatymą51440,172670,2
Akcizai 83144216,380888518,3
Cukraus sektoriaus mokesčiai235680,526620,1
Loterijų ir azartinių lošimų mokesčiai79230,269280,2
Transpoto priemonių mokesčiai378710,7163430,4
Mokesčiai už aplinkos teršimą361220,7273990,6
Rinkliavos 326090,6478521,1
Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai628891,2579201,3
Nemokestinės pajamos605451,22381665,4
Turto pajamos605451,22381665,4
Palūkanos už paskolas169870,3165550,4
Palūkanos už depozitus92280,231220,1
Lietuvos banko likutinis pelnas00,01820424,1
Dividendai 280,0320,0
Mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise2190,09710,0
Nuomos mokestis už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius49750,147580,1
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius205980,4248950,6
Naftos ir dujų išteklių mokestis85100,357510,1
Šaltinis: www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.]

Literatūros sąrašas

•K. Levišauskaitė, G. Rūškys „Valstybės finansai“, 2003 m. Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla
•LR biudžeto sandaros įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=280973&p_query=&p_tr2=
•Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1152
•Finansų ministerija http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/nacionalinio_biudzeto_surinkimas/ketv/2009_3_men_LT.pdf http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/nacionalinio_biudzeto_surinkimas/ketv/2008_03_men_LT.pdf http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/naujienos/Bylos/20071016_biudzeto_pristatymas_seimui.pdf
http://www.finmin.lt/web/finmin/biudzplan
•Lietuvos respublikos vyriausybė http://www.lrv.lt/naujienos/posedziu-sprendimai/?nid=5451
•V. Naraškevičiūtė, A. Lakštutienė „Valstybės finansai“, 2005 m. Kaunas, Technologija
•Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992
•O. Buckiūnienė, V. Meidūnas, P. Puzinauskas „Lietuvos finansų sistema“, 2003 m. Vilnius, Teisinės informacijos centras

Lyčių ekonomika ir makroekonominė politika

1. LYČIŲ EKONOMIKOS KONCEPCIJA IR METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Lyčių (genderinės) ekonomikos atsiradimas ir esmė

Subalansuotai ir objektyviai vertinant globalizacijos procesą, aišku, kad jo pasekmės valstybei gali būti įvairios – teigiamos (laisvas finansų ir kapitalo, prekių, paslaugų ir asmenų judėjimas, naujų technologijų ir informacinių sistemų plėtra, spartus ekonomikos augimas, mokslo ir technikos pažanga) ir neigiamos (kapitalo ir proto nutekėjimas, didėjantis nedarbas, gyvenimo lygio nuosmukis, valstybių ir gyventojų ekonominės ir socialinės nelygybės didėjimas).

Šiame kontekste iškyla lyčių (genderinis) požiūris, kuris įgavo nepaprastai platų užmojį pasaulyje praeito šimtmečio pabaigoje ir ypač stiprėja pastaraisiais metais.

Genderinis požiūris reiškia visuomenėje vykstančių procesų nagrinėjimą lyčių pjūvyje. Tačiau, skirtingai nuo biologinio lyties suvokimo, čia akcentuojamas socialinis požiūris. Terminas „gender“ skiriasi nuo biologinio lyties apibrėžimo „sex“ ir išreiškia socialinius vyrų ir moterų vaidmenis, socialinį jų elgesį socialinius lūkesčius ir motyvus.

Aišku, moterys ir vyrai skiriasi biologiniu požiūriu, tačiau atskirų šalių kultūroje šie biologiniai skirtumai įvelkami į skirtingą „socialinį rūbą“, kurį sąlygoja nevienodai suprantamas visuomenėje vyrų ir moterų socialinis-ekonominis vaidmuo, elgesys, teisės ir normos, vertybių sistema, prieinamumo prie ekonominių išteklių ir jų panaudojimo galimybės – taip vadinama istoriškai susiklosčiusi lyčių (genderinė) sistema.

Kadangi visuomenėje teigiama, jog vyrų ir moterų socialiniai motyvai ir lūkesčiai skiriasi, todėl egzistuoja taip vadinama genderinė asimetrija – genderiniai iškraipymai, genderinis atotrūkis, genderinis nuokrypis, kurie socialiniu-ekonominiu požiūriu dar nėra visapusiškai ir giliai ištirti.

Iš esmės kalbama apie moterų – globalizacijos proceso dalyvių, kurių milijonai susibūrė į tarptautinį judėjimą, apimantį visas pasaulio šalis, vaidmenį ir jų indėlį į ekonomiką. 1995 m. Pekino forumas parodė šio judėjimo mastą (jame dalyvavo 30 tūkst. žmonių), o jo metu priimtoje platformoje keliamos problemos privertė palaužti lyderiaujančių pasaulio šalių skeptišką požiūrį į genderinį aspektą.

Pasaulinių organizacijų (Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulinės prekybos organizacijos, Europos tarybos, Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir kt.) inicijuojamų ekonominių reformų kritika buvo tokia pagrįsta ir fundamentinė, kad pirmieji šių organizacijų asmenys buvo priversti reaguoti ir atsižvelgti į nacionalinių ekspertų nuomonę, vertinant genderines pasekmes, daugeliui įvairių pasaulio regionų kuriamose ir įgyvendinamose ekonominėse ir socialinėse programose. Pvz., Pasaulio bankas nusprendė įvesti genderinę komponentę, kaip vieną iš pagrindinių ir būtinų sąlygų rengiant taip vadinamas Struktūrinės plėtros programas (SAP – Structural Adjustment Programs), skirtas besiplėtojančioms ir rinkos ekonomiką kuriančioms šalims, siekiant stabilizuoti pagrindinius makroekonomikos rodiklius.

Genderinės analizės metodai vis labiau skverbiasi ir užima tinkamą vietą, kuriant valstybės makroekonominę politiką. Atskleidžiama genderinės analizės sąsaja su valstybės finansų formavimu – biudžetu ir pinigų politika, užsienio prekybos politika, gyventojų pajamų formavimu ir šalies konkurencingumo didinimu, ekonomikos augimu.

Galima teisėtai teigti, kad naujausias šiuolaikinis požiūris pasaulyje formuojant valstybės ekonominę politiką remiasi genderinės analizės taikymu. Atsirado ir nauja ekonomikos mokslo sritis – lyčių (genderinė) ekonomika ir atitinkamos jos sudėtinės dalys – genderinis išteklių paskirstymas, genderinis biudžetas, genderinė užsienio prekybos politika, genderinė užimtumo ir pajamų politika, genderinė strategija ekonominėje politikoje, genderinė regioninė politika, genderinė ūkio politika ir t.t.

Genderinius tyrimus inicijuoja ir aktyviai remia Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinės Tautos, Tarptautinės plėtros tyrimų centras – IDRC (International Development Research Centre), UNDP (United Nations Development Programme) ir UNFEM (United Nations Development Fund for Women) Jungtinėse Amerikos Valstijose; Kanadoje – CIDA (Canadian International Development Agency); žinomos pasaulinės moterų organizacijos WID (Women in Development), WIDE (Women in Development Europe) ir daugelio šalių panašios veiklos organizacijos – WBI (Women’s Budget Initiative).

Gerai žinomi pasaulyje genderinės ekonomikos tyrimųcentrai, kurie susiformavo Didžiojoje Britanijoje – Sasekso tarptautinės plėtros tyrimų institute, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, Londono Ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje, Amerikoje – Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute, Vokietijoje – Hanoverio Tarptautiniame moterų universitete.

Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę būtų tikslinga nedelsiant pradėti darbą šia kryptimi, prisijungiant prie pažangiausių socialinių-ekonominių tyrimų, taikant genderinės analizės metodus makroekonomikos ir struktūrinių reformų srityje.

Moterų judėjimo rezultatai globalinės finansų sistemos kontekste

Dabartiniu metu pasaulio moterų judėjimas pasiekė beprecedentinį globalinės integracijos lygmenį. Svarbūs šios integracijos etapai buvo penkios Jungtinių Tautų Organizacijos surengtos konferencijos moterų problemų klausimais – Mechike (1975 m.), Kopenhagoje (1980 m.), Nairobyje (1985 m.) ir Pekine (1995 m.), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialioji sesija Niujorke (2000 m.).

Pekino konferencijos veiksmų platforma, suderinta su 189 valstybėmis, tapo stipriu impulsu pasaulio moterų judėjimui. Svarbu tai, kad genderinės problemos išsiplėtė už tarptautinių ir nacionalinių rėmų, o tokios pasaulinės organizacijos kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas pradėjo dalyvauti ir ėmėsi aktyvių priemonių sprendžiant genderines problemas.

Pekino konferencijos veiksmų platforma skyrė didžiulį dėmesį ekonominei moterų būklei (UN, 1996 m.). Kaip išskirtinai svarbios buvo pažymėtos šios problemos:

moterų diskriminacija darbo rinkoje;

nepakankamas moterų darbo indėlio į ekonomiką įvertinimas;

ribotos moterų galimybės gaunant ir panaudojant ekonominius išteklius.

Per visą šį laikotarpį buvo įkurta keletas pasaulinių organizacijų genderinės lygybės klausimais, pvz., amerikiečių moterų organizacija WEDO (Women’s Environmental and Development Organization), įkurta 1990 m., kuri įnešė didžiulį indėlį, analizuodama TVF, Pasaulio banko, PPO ir transnacionalinių korporacijų veiklą. WEDO parodė, kad, siekiant genderinės lygybės pažangos, šį procesą veikia ekonominė globalizacija ir „moterys yra tas objektas, kuris absorbuoja struktūrinių pokyčių šoko pasekmes“.

Europoje veikia WIDE (Women in Development Europe), įkurta 1993 m., kuri gina moterų interesus Europos Sąjungoje ir jos padaliniuose – Europos Komisijoje ir Europos Parlamente. WIDE taip pat rengia treningo programas genderinės ekonomikos srityje.

1990 metais susikūrė įvairūs Šiaurės ir Pietų šalių moterų aljansai, kurių atsiradimą paskatino ir globalinių informacinių technologijų plėtra. Vienas iš tokių aljansų – Global Alliance for Economic Justice, įkurtas 1992 m. Dabartiniu metu šio aljanso narėmis yra WEDO, WIDE, amerikiečių tinklas Alternative Women in Development (Alt-WID), Women in Development (WID), The Canadian Research Institute for the Advancement of Women (CRIAW), Kanados organizacija National Action Committee (NAC), amerikiečių Center for Women’s Global Leadership ir grupė European Solidarity towards Equal Participation of People (EUROSTEP).

Vietinės, nacionalinės, regioninės ir globalinės asociacijos nagrinėja finansų problemas genderiniu aspektu keturiomis kryptimis:

informacinė parama ir treningo programos;

moterų teisių gynimas;

finansinių kreditų teikimas;

genderinė analizė.

Informacinė parama ir treningo programos

Moterų nevyriausybinės (MNO) organizacijos išleidžia daugybę pranešimų, brošiūrų, bukletų, skirtų ekonominėms paskutinio dešimtmečio problemoms, struktūrinės plėtros programoms, paskolų politikai ir valstybės makroekonominei politikai. Šiais klausimais rengiamos genderinės ekonomikos mokymo programos.

Pvz., WIDE parengė genderinės ekonomikos mokymo kursą moterims, gyvenančioms Europoje. Vadovėlis „Moterys rinkos ekonomikoje“ (Women in the Market: A Manual for Popular Economic Literacy) pirmą kartą buvo išleistas 1998 m. ir dabar pastoviai leidžiamas bei papildomas.

Kurso tikslas – padėti moterims įvertinti ir nustatyti Europos moterų atsakomybę už priimamų makroekonominių sprendimų pasekmes ekonominiam vyrų ir moterų statusui. Problemos nagrinėjamos šiose srityse: valstybės biudžetas, monetarinė politika, užsienio prekybos politika.

Moterų teisių gynimas

Didžioji šios srities veiklos dalis orientuota į neoliberalios ekonominės politikos (mainstream) ir makroekonominės politikos prioritetų kritišką vertinimą.

Svarbi iniciatyva šia linkme buvo organizacijos „Moterų požiūris į Pasaulio banką“ (Women’s Eyes on the World Bank), kuriai pradžią davė Pekino konferencija, įkūrimas. Judėjimas „Globalinėkampanija transformuojant Pasaulio banką moterų poreikių labui“ (Global Campaign to Transform the Bank to Meet Women’s Needs) siekia šių tikslų:

išplėsti moterų atstovavimą Pasaulio banko veikloje;

sukurti institucinius pagrindus, diegti kompleksinį genderinį požiūrį Pasaulio banko projektuose ir programose;

didinti banko investicijas į sveikatos apsaugą, švietimą, žemės ūkį, užimtumo skatinimą, finansinių paslaugų moterims plėtrą;

didinti moterų skaičių vadovaujančiuose Pasaulio banko padaliniuose.

Kampanijai pavyko pasiekti svarių laimėjimų – pvz., pavyko įteisinti genderinę ekspertizę daugumoje Pasaulio banko projektų.

Kitas tarptautinis forumas – „Moterų požiūris – Jungtinių Tautų internetas moterų pažangai ir tobulėjimui“ (Women Watch – The UN Internet Gateway on the Advancement and Empowerment of Women) – susibūrė Jungtinių Tautų Organizacijos pastangų dėka. Šiame forume pastoviai rengiamos diskusijos genderinės ekonomikos problemomis.

Finansinių kreditų teikimas

Siekiant įgyvendinti Pekino rekomendacijas, vis daugiau moterų organizacijų naudojasi moterims skirtais finansiniais kreditais.

Viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų, teikiančių kreditus moterims, tapo „Pasaulio moterų bankas “ (Women’s World Banking – WWB), kuri dabar veikia 40-yje pasaulio šalių. Šiandien ji teikia kredito paskolas, taip pat pagalbą rengiant verslo planus, programas.

Genderinė analizė

Tai viena iš aktyviai besiplėtojančių moterų asociacijų veiklos krypčių, taip vadinama „etinė analizė“ – naujas instrumentas firmų ir vyriausybių monitoringui atlikti. Tuo metu, kai tradicinė ekonomikos analizė įvertina finansinius organizacijų rodiklius, „etinis auditas“ labiau orientuotas į socialinių klausimų ir aplinkos apsaugos problemų sprendimą. Socialinis auditas gali turėti ir genderinį pjūvį. Pirmą kartą pasaulyje valstybės pajamų ir išlaidų genderinė analizė buvo atlikta 1996 m. Australijoje, vėliau – Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir plačiai imta taikyti ir kitose valstybėse.

Genderinė valstybės finansų sistemos analizė nagrinėja moterų ir vyrų mokesčių dydį, naštą ir valstybės biudžeto pajamų paskirstymą genderiniu aspektu. Ji leidžia nustatyti genderinį nukrypimą valstybės išlaidų struktūroje, gamyboje, taip pat darbo našumo, vartojimo, taupymo, investicijų, pajamų srityse.

Genderinė analizė atskleidžia valstybės biudžeto neefektyvumo priežastis, susietas su genderine diskriminacija. (Buvinic, 1996)

Taikant genderinę analizę makroekonominės politikos srityje, tyrinėtojai paneigia neoklasikinės „mainstreaming’o“ teorijos požiūrį, anot kurio, makroekonominė politika (valstybės biudžeto, mokesčių, pinigų politika) yra neutrali genderiniu požiūriu.

Pagrindinės išvados, kurios buvo padarytos pasaulinio moterų judėjimo ir į kurias savo tolesnėje veikloje atsižvelgė Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, skambėjo taip:

Genderiniai nukrypimai yra giliai įsišakniję globaliniu, nacionaliniu ir vietiniu (savivaldos) aspektais. Susietų su genderine diskriminacija ekonomikos problemų sprendimas negali apsiriboti tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija, iškraipymai išryškėja makroekonominiame lygmenyje, todėl genderinių problemų sprendimai turi būti adekvatūs ir taikomi makroekonominėje politikoje.

Siekiant pašalinti genderinius iškraipymus, visų pirma būtina parengti priemonių programą valstybės finansų politikoje. Tuo tikslu reikėtų veikti apimant įvairias kryptis, keliant genderinio sąmoningumo lygmenį, genderinių problemų suvokimą ir atitinkamų įstatymų kūrimą bei pagrindimą.

Būtina koreguoti TVF vykdomą monopolinę politiką, teikiant rekomendacijas genderiniais aspektais. „Moterys turi aktyviai įsijungti į TVF reformavimo diskusiją. Priešingu atveju jos praras unikalią galimybę, kuriant genderiui jautrią tarptautinių finansų architektūrą“ (Aslanbequi and Summerfield, 2000).

Pasaulio bankas ir regioniniai rekonstrukcijos bei plėtros bankai turi peržiūrėti kreditavimo politiką žmogiškųjų išteklių plėtrai, atsižvelgiant į genderinį aspektą. Šiuo tikslu bankai gali panaudoti šiuos indeksus: genderinės plėtros indeksą (GDI – Gender and Development Index) ir genderinės socialinės plėtros indeksą (GEM – Gender Empowerment Index), kuriuos pasiūlė Jungtinių Tautų Plėtros programa.

Genderinės plėtros indeksas inkorporuoja genderinės nelygybės aspektus į žmogiškojo potencialo plėtros indeksą (Human Development Index – HDI). Genderinės socialinės plėtros indeksas matuoja moterų sprendimų priėmimų įtaką ekonomikai ir politikai.

UNIFEM(2000 m.) taip pat pateikė rodiklius matuoti moterų padėties pokyčius. Teigiama, kad perėjimas nuo kreditavimo politikos prie grantų (paramos teikimo) politikos liudytų apie tokių visuomeninių vertybių kaip švietimas ir sveikatos apsauga statuso pripažinimą globaliniame kontekste.

Genderinio atotrūkio sumažinimas leistų padidinti investicijų į žmogiškąjį kapitalą grąžą (atsipirkimą).

Taigi vienas iš svarbiausių akcentų yra tas, kad moterų judėjimų įneštos korektyvos į ekonominę politiką neapsiriboja vien tik mikroekonomikos sritimi, o išsiplečia iki makroekonominio lygmens. Finansų sfera – tai viena iš pagrindinių globalizacijos sričių, ir genderinės problemos negali būti sprendžiamos vien tik treningo-mokomųjų ir kreditavimo programų lygmenyje.

Kai kurios moterų judėjimo ekspertės siūlo įvesti tarptautinių finansinių institucijų genderinę analizę. Pvz., „Women Watch“ dialogo dalyvės pasiūlė padaryti tarptautinių plėtros bankų (tokių kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Azijos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir kt.) projektų genderinę ekspertizę. Gita Sen (2000) pasiūlė sukurti genderinę strategiją, analizuojant finansų ministerijų veiklą. Pagal šį pasiūlymą valstybės finansų efektyvus panaudojimas turi įjungti diferencijuotą požiūrį į vyrų ir moterų gyvenimo lygio rodiklius, namų ūkių „rūpybos ekonomikos“ ir genderinio valdymo funkcijų paskirstymo, patikslinto moterų indėlio į BVP augimą rodiklius.

1.2. Lyčių ekonomikos koncepcija

Pagrindinės prielaidos, kurios sąlygojo genderinės ekonomikos atsiradimą, yra šios:

genderinių vaidmenų koncepcija;

trejopo moterų vaidmens modelis, arba genderinio planavimo koncepcija;

socialinių santykių koncepcija;

„profeministinių“ ekonomistų sukurti modeliai, kurie apjungia taip vadinamos neoklasikinės mokyklos ir ekonominės teorijos feministinės kritikos šalininkus.

Šie požiūriai skiriasi įvairiu genderinių problemų suvokimu, institucinės analizės, genderinių santykių įtakos ekonomikai vertinimu, o taip pat skirtinga ekonomikos plėtros esminių problemų interpretacija ir siūlomais pokyčiais.

Genderinių vaidmenų koncepcija

Genderinių vaidmenų koncepcija (GVK) buvo sukurta Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute (International Development Institute of Harvard University), bendradarbiaujant su USAID (United States Agency for International Development), vėliau ji buvo plačiai panaudota kitomis tarptautinės plėtros institucijomis.

Genderinių vaidmenų koncepcijos centre yra šios problemų grupės:

„prieinamumo prie išteklių“, jų panaudojimo ir kontrolės problema;

dalyvavimo gamybos procese ir reprodukcijos proceso skatinimo bei kliūčių problemos;

pareigų pasiskirstymo namų ūkio veikloje problema.

Šis požiūris apibūdinamas labiau kaip „integracinis“, t.y. vienijantis genderines problemas ir jų sritis, negu „transformacinis“, t.y. nagrinėjantis pokyčius.

Plėtra šioje vietoje suprantama kaip procesas, kuriame gali dalyvauti tiek vyrai, tiek moterys, tačiau į struktūrinės plėtros programas reikėtų aktyviau „inkorporuoti“ moterų ir genderines problemas.

Ši koncepcija apsiriboja namų ūkių genderine analize labiau neišsiplečiant rinkos, įmonių ir firmų veiklos, o taip pat valstybės politikos kryptimi.

Šios koncepcijos centrine ašimi tampa idėja, kad moterys – tai vienalytė, homogeninė, nesikeičianti grupė. Genderinė hierarchija rasiniu, klasės ir kitais principais atsiduria už analizės lauko ribų.

Analizės išeities taškas – pirma, požiūris į namų ūkių veiklą kaip į ūkio šaką, kur yra sukuriama pridėtinė vertė, kuri yra neįvertinama ir darbas, sukuriant šią pridėtinę vertę, kuris yra neapmokamas.

Namų ūkis traktuojamas kaip sistema, kuri savarankiškai skirsto išteklius. Namų ūkis – tai socialinis-ekonominis institutas, kuris turi gamybinę ir vartojimo funkcijas.

Antra, genderinė lygybė suprantama kaip vienodos moterų ir vyrų „prieinamumo prie ekonominių išteklių“, jų panaudojimo ir kontrolės galimybės.

Trečia, šioje koncepcijoje pabrėžiama, kad genderinė lygybė ir ekonominis efektyvumas yra sinergetiniai, t.y. glaudžiai vienas su kitu susiję elementai.

Ketvirta, genderinė analizė pateikiama kaip diagnostinis planavimo instrumentas, kuris naudojamas tam, kad užkirstų kelią neefektyviam išteklių paskirstymui.

Genderinių vaidmenų koncepcija, deja, apsiriboja daugiausia namų ūkių veikla ir nenagrinėja politinių institucijų (valstybės, tarptautinių organizacijų) veiklos genderiniu aspektu.

Metodologija, kuri remiasigenderinių vaidmenų koncepcija, naudojama USAID, CIDA, UNDP, IDRC ir Pasaulio banke.

Genderinės analizės rezultatai gali būti naudojami programų ir projektų strategijoms švietimo, mokymo, kreditavimo srityse siekiant padidinti jų efektyvumą.

Genderinio planavimo koncepcija

Genderinio planavimo koncepcija arba trejopo moters vaidmens modelis taip pat nagrinėja moterų vaidmenis, tačiau išsiplečia už namų ūkių veiklos ribų. Išskiriamas trejopas moterų vaidmuo: gamyboje, reprodukcijos procese ir vietos bendruomenių savivaldoje, atskleidžiant, kokiu būdu susikuria ir atsinaujina genderinė nelygybė.

Genderinio planavimo koncepcijos terminą įvedė Caroline Moser – Londono universiteto koledžo (University College – London Department of Planing Unit) Planavimo departamento atstovė. Pirmasis ir pagrindinis šios metodologijos akcentas – trejopo moterų vaidmens analizė. Antrasis svarbus blokas – praktinių-einamųjų ir strateginių genderinių poreikių išskyrimas. Trečioji komponentė – genderiniu aspektu siūlomų politinių požiūrių susisteminimas: socialinė parama (welfare), lygybė (equity), skurdas (poverty), efektyvumas (efficiency), moterų galimybių išplėtimas (empowerment).

Caroline Moser (1989, 1993) pasiūlė trejopo moters vaidmens schemą, siekiant atkreipti pasaulinių organizacijų struktūrinių plėtros programų rengėjų dėmesį į asimetrišką genderinį darbo paskirstymą, atsižvelgiant į padidintas sąnaudas.

Gamybinis moters vaidmuo apima jų dalyvavimą rinkos realiame (gamybos) sektoriuje ir namų ūkių gamybos sektoriuje, kur yra kuriama „tiesioginė“ gamybos produkcija – pragyvenimo priemonės.

Svarbu pažymėti, kad abiem atvejais sukuriamos pajamos (pinigine išraiška arba natūrine – produktai ir paslaugos), taigi kuriama pridėtinė vertė.

Reprodukcinis moters vaidmuo – tai moters atsakomybė už vaikų gimdymą, auginimą ir priežiūrą, namų ūkio pareigų vykdymą. Tai reiškia, kad ant moters pečių gula atsakomybė už darbo jėgos reprodukciją ir jos plėtrą (palaikymą). Tai savotiškas „rūpybos ekonomikos“ sektorius.

Trečiasis moters vaidmuo – dalyvavimas bendruomenės veikloje, į kurią įeina veikla tiekiant komunalines ir kitas paslaugas – moteris atsako už bendruomenėje naudojamų išteklių (vandens tiekimą, gydymą, švietimą) tiekimą ir palaikymą.

Šioje koncepcijoje pabrėžiama, kad, nepaisant to, jog visose trijose namų ūkio veiklos rūšyse (gamyba, reprodukcija ir bendruomenės valdymas) dalyvauja ir vyrai, darbo paskirstymas tarp vyrų ir moterų yra ne visada tolygus ir akivaizdus.

Tai apsprendžia visuomenėje egzistuojanti genderinių vaidmenų sistema. Dėl šios priežasties ženkli dalis moterų darbo lieka lyg ir nematoma, nepripažinta ir vertinama kaip savaime suprantamas bei apibūdinama moters gamtine paskirtimi.

Trejopo moterų vaidmens koncepcija panaudojama ne tik namų ūkyje – ji prasiskverbia toli už namų ūkio veiklos ribų.

Finansavimo iš valstybės biudžeto sumažinimas tokioms paslaugoms kaip šilumos, elektros energijos, vandens tiekimas arba sveikatos apsauga, socialinėms reikmėms tiesiogiai veikia moterų ekonominę veiklą – būtent moterys imasi atsakomybės taip planuoti ir išdėstyti ribojamus išteklius namų komunaliniame ūkyje, kad užtikrintų namų ūkių funkcionavimą ir gyvybingumą. Būtent moterys dažniausiai įtakoja savivaldos institucijas, daro joms spaudimą infrastruktūros plėtros problemų sprendimams priimti.

Praktiniai (einamieji) genderiniai poreikiai – tai tokie, kuriuos apsprendžia konkrečios moterų gyvenimo sąlygos, atitinkančios jų pozicijas genderiniame darbo pasidalijime. Einamieji moterų poreikiai – tai maisto produktų tiekimas, aprūpinimas drabužiais, avalyne, ilgalaikio vartojimo prekėmis, taip pat sveikatos apsauga, vandens tiekimas.

Strateginiai moters poreikiai, priešingai einamiesiems, išplaukia iš moters kaip pavaldinės padėties. Tam formuluojama nauja alternatyva, grindžiama labiau lygiateisiškos visuomenės modeliu, kuris apima darbo pasidalijimo pagal lytį prevenciją, politinės ir ekonominės lygybės įteisinimą, reprodukcinę laisvę, smurto moterų atžvilgiu panaikinimą.

Einamųjų ir strateginių genderinių poreikių koncepcija pateikia lankstesnį, taip vadinamą transformacinį požiūrį į plėtrą, tačiau neatsižvelgia į konfliktinius genderinių santykių aspektus.

Genderinio planavimo koncepcijos požiūriu yra smarkiai kritikuojama ekonomikos augimo ir makroekonominės plėtros prioritetų nuostata. Teigiama, kad ji turi mažai ką bendro su realiai liberalia rinka, liberaliąja ekonomika ir pilietinės visuomenės plėtra; kad makroekonominės politikos prioritetų išskyrimas yra atitrūkęs nuo realiųjų struktūrinių ekonomikos reformų, socialinių procesų.

Tačiau tuo pačiu metu galima kalbėti apiekai kurias svarbias makroekonomines genderinio planavimo koncepcijos prielaidas, oponentų dažnai vadinamas populistinėmis:

ekonomikos augimas tik labai nežymiai gali pakeisti neturtingųjų padėtį;

siekiant didinti ekonomikos efektyvumą, struktūrinėse programose skurdiesiems (taip pat ir moterims) tenka didžiausi socialiniai kaštai;

skurdieji namų ūkiai, turintys mažas pajamas, turi būti pagrindinis struktūrinių programų objektas;

reproduktyvinė ekonomika vaidina pagrindinį vaidmenį siekiant gyventojų gyvenimo gerovės kilimo;

ekonomikos augimo ir plėtros programų planavimas turi vykti atsižvelgiant į tų socialinių grupių interesus, kurioms tos programos yra skirtos.

Tačiau genderinio planavimo koncepcija, akcentuojant vaidmenų santykį, yra nevisiškai adekvatus instrumentas genderinių santykių analizei. Trejopo vaidmens schema neapima visapusiško moters dalyvavimo ekonominiame gyvenime, kuris nesibaigia tik namų ūkiu (nors ir plačiau traktuojamu negu pirmoje koncepcijoje), o pereina į institucinį kontekstą – rinką, valstybę, viešąjį administravimą ir kt.

Esminis trūkumas yra tas, kad skurdo problemų ir pavaldžios moterų situacijos analizė yra atitrūkusi nuo institucinio konteksto. Todėl ši koncepcija negali atsakyti į klausimą, kokie socialiniai procesai atveda prie moterų skurdo ir pavaldžios jų padėties.

Genderinio planavimo koncepcijos metodologija buvo panaudota Pasaulio banko Afrikos techninio departamento „Krikščioniška parama“ organizacijos (Oxfam UK) Anglijoje, taip pat rengiant plėtros paramos programas JT PRO, UNIFEM, CIDA, ILO ir kt.

Socialinių santykių koncepcija

Koncepcija buvo parengta Didžiosios Britanijos Sasekso plėtros problemų tyrimų institute (IDS). Ši koncepcija grindžiama socialinių santykių analize. Daugelis idėjų pirmą kartą buvo nagrinėjamos seminare, skirtame pavaldžiai moterų būklei 1970-1980 m. aptarti. Seminare buvo kritikuojama „Moterys plėtroje“ WID (Women in Development) pozicija. Be kita ko buvo pažymėta, kad WID koncepcijos liberalusis ir individualistinis požiūris veda į moterų kaip specifinės homogeninės grupės izoliaciją; kad WID požiūris į genderinę analizę yra aprašomasis, paviršutiniškas ir kad moterų subordinacijos identifikacija ir analizė yra dviprasmiška (Prisons, 1981).

Seminare buvo iškeltas alternatyvinis požiūris, grindžiamas socialinių santykių analize ir feministine patriarchato analize (Jungas, 1993 m.). Vėliau seminaro idėjos sudarė koncepcijos „Genderis ir plėtra“ pagrindą (GAD – Gender and Development).

Socialinių santykių koncepcijoje (SSK), kaip ir genderinių vaidmenų koncepcijoje, analizuojant genderinius santykius, akcentuojama vaidmenų ir atsakomybės sričių diferenciacija, o taip pat genderiniai prieinamumo prie išteklių, jų panaudojimo ir kontrolės skirtumai. Tačiau kai kurios svarbios šių koncepcijų nuostatos skiriasi.

Pirma. Jeigu genderinių vaidmenų koncepcijoje į darbo pasidalijimą žvelgiama kaip į socialinės diferenciacijos rūšį (moterims ir vyrams priskiriami įvairūs vaidmenys ir atsakomybė), tai socialinių santykių koncepcijoje darbo pasidalijimas traktuojamas kaip mainų santykiai tarp vyro ir moters. Teigiama, kad šie santykiai nėra simetriški. Nelygybė paskirstant ekonominius išteklius ir atsakomybę reiškia, kad į genderinius santykius įsipina konkurencija arba bendradarbiavimas.

Antra. Ekonominio planavimo koncepcijoje gamyba ir materialiniai ištekliai traktuojami kaip rinkos ekonomikos veiksniai, suteikiantys subjektams individualumą, savarankiškumą. Čia ignoruojami tokie „etiniai ištekliai“ kaip teisės, pareigos, saviraiškos poreikiai. „Etinė ekonomika“ atspindi tokius santykius, kur dažnai prarandamas statusas ir savarankiškumas. Moterims genderiniai santykiai šeimoje dažnai reiškia kompromisą – tam, kad galima būtų pasirinkti ekonominį saugumą, reikia paaukoti savarankiškumą, poreikį išreikšti save kaip asmenybę.

Trečia. SSK pagrinde – ne socialinio susitarimo, partnerystės genderiniai santykiai, o vyro dominavimo ir moterų priespaudos, subordinacijos (moterų-pavaldinių) santykiai.

Kitaip tariant, nelygiateisiškas išteklių ir atsakomybės sričių paskirstymas, o taip pat socio-kultūrinės normos, sankcionuojančios nelygybę, reiškia, kad vyrai kaip socialinė grupė turi didesnius įgaliojimus ir didesnes galimybes kontroliuoti išteklius, negu moterys. Dėl šios priežasties jie turi daugiau galimybių mobilizuoti įvairius ekonominius ir socialinius išteklius, siekdami kovoti už savo interesus. Todėl panaikinti moterų pavaldžią nelygiateisę padėtį paskirstant išteklius – uždavinys kur kas platesnis nei pats išteklių paskirstymas. Šiuo atveju reikia perskirstyti ne išteklius, o valdžią, atsakomybę ir pareigas.

Socialinių santykiųkoncepcija analizuoja gamybinius santykius namų ūkyje, rinkos institutuose, valstybėje ir savivaldybėse. Tokia analizė rodo, kaip socialinės sąveikos procese susidaro genderinė nelygybė.

Šią koncepciją sukūrė, kaip minėta, Sasekso Plėtros problemų institutas (IDS) ir panaudojo mokymo programoje „Genderis ir trečiojo pasaulio šalių plėtra“ (Kollier ir Subrachmanian, 1996). Šios koncepcijos elementai panaudoti Kanados tarptautinės plėtros agentūroje CIDA.

Feministinė ekonomika: genderinė analizė ir makroekonomika

Feministinės ekonomikos teorija dar tik pradeda formuotis. Ji siekia parodyti, kad genderinės asimetrijos, iškraipymų padariniai pasireiškia ne tik struktūriniu ekonomikos aspektu, t.y. mikrolygmenyje, tačiau apima ir visą makroekonomikos sferą.

Ryškūs feministinės ekonomikos atstovai – Nilufer Cagatay, Ungrid Palmer, Diana Elson, Nensi Folbr.

Feministinėje ekonomikoje išryškėja dvi kryptys – neoklasikinė feministinė ekonomika ir feministinė kritiškoji ekonomika.

Feministinė ekonomika tiria gamybą ir reprodukciją genderinės hierarchijos aspektu. Dėmesio centre – ekonominės politikos ir teisinės reformos.

Neoklasikinė feministinė ekonomika analizuoja, kaip genderinė asimetrija įtakoja struktūrinių programų įgyvendinimą, pvz., neadekvačiai paskirstant išteklius tarp orientuoto eksportui ir vidaus rinkos sektorių, o taip pat moterims nelygiateisiškai dalyvaujant produkcijos, skirtos eksportui, gamyboje ir užsienio prekybos srityje.

Feministinė kritiškoji ekonomika įrodinėja, kad moters vaidmuo socialinės reprodukcijos srityje nėra natūralus, savaime suprantamas, o yra valdžios santykių funkcinė pasekmė. Ji tiria santykį tarp ekonominių ir žmogiškųjų išteklių ir teigia, kad būtina peržiūrėti ekonomikos efektyvumo sąvoką, atsižvelgiant į neapmokamų moterų darbo išteklių panaudojimą socialinės reprodukcijos ir žmogiškųjų išteklių išnaudojimo srityse.

Koncepcijoje teigiama, kad genderinių tyrimų objektas pastaruoju metu išsiplėtė – pirma, genderinė nelygybė reprodukuojasi ne tik namų ūkių, tačiau ir kitų institucijų veikloje. Antra, genderio integracija į plėtros programas suprantama plačiau – ji tiriama ne atskirų projektų lygmenyje, bet taip pat ir makroekonominės politikos lygmenyje.

Neoklasikinė ekonomika traktuoja struktūrinių reformų programas kaip svarbią išteklių (ypač darbo ir kapitalo) pasiskirstymo prielaidą tarp įvairių ekonomikos šakų ir sektorių. Jeigu ištekliai yra nemobilūs ir laisvai nepersilieja iš vieno sektoriaus į kitą, tai vien tik kainų didėjimas rinkoje neužtikrina efektyvaus išteklių pasiskirstymo. Palmer ir Kollier parodo, kad neadekvatų ir neefektyvų išteklių paskirstymą (ypač moterų darbo išteklių) dažnai sąlygoja įvairūs apribojimai, kuriuos apsprendžia egzistuojantys genderiniai vaidmenys ir genderinė nelygybė. Šie apribojimai trukdo laisvai persilieti ištekliams iš vieno sektoriaus į kitą.

Kollier išskiria keturis procesus, kurių pagrindą sudaro taip vadinamas „socialinis susitarimas” (konvencija). Pirmasis veiksnys – tai moterų diskriminacija už namų ūkio ribų – darbo rinkoje ir finansinių kreditų gavimo rinkoje. Antras veiksnys – tai moters vaidmenų modeliai (stereotipai) gamybos sferoje. Jeigu naujos ekonominės galimybės iš pradžių suteikiamos vyrams, tai ir vėliau tos galimybės bus plečiamos vyrų socialinėje grupėje – susidaro savaiminis mechanizmas, draudžiantis galimybių plėtrą moterų socialinėje grupėje. Trečia, vyrų ir moterų teisės ir pareigos namų ūkyje yra asimetriškos, nes moterys šeimoje turi mažai stimulų didinti savo darbo indėlį. Pagaliau, ketvirta, „reprodukcijos našta“ yra taip pat ribojantis veiksnys, nes reikalauja iš moterų didelių sveikatos ir laiko sąnaudų.

Šios koncepcijos kontekste vyrų ir moterų santykiai namų ūkyje suprantami kaip mainų santykiai, kuriuose mainų objektas – valdžios ir pareigų statusas. Genderinis nukrypimas šiuose pareigų ir atsakomybės mainuose yra asimetriškas moterų atžvilgiu.

Genderinė asimetrija yra nuolat atkuriama ir atnaujinama visa egzistuojančia vyrų ir moterų santykių sistema. Genderinę asimetriją sąlygoja valdžios santykiai šeimoje, kur stipresni namų ūkio nariai (suaugusieji vyrai) turi galimybę perleisti atsakomybę už šeimos maitinimą moterims, nes būtent vyrams priklauso asmeninė kontrolės funkcija skirstant pajamas.

Šios koncepcijos atstovų požiūris į ekonomikos plėtrą, augimą pagrinde susiveda į teiginį, kad makroekonomika ignoruoja nemonetarinę sferą – žmogaus reprodukciją. Priešingai tam, feministinės ekonomikos tyrimuose socialinė reprodukcija traktuojama kaip būtina veiklos sritis, kuri yra prekinės gamybos ir žmogaus potencialoplėtros pagrindas. (Elson, 1995)

Feministinė kritiškoji ekonomika vis labiau skverbiasi ir tampa žinoma pasaulyje, nors kol kas dar neįgavo mokomojo dalyko statuso. Feministinė kritiškoji ekonomika sukūrė keletą naudingų analitinių instrumentų, kuriuos aktyviai naudoja politikai savo politinėse ekonominėse programose.

Feministinė kritiškoji ekonomika žvelgia į genderinę ekonomiką integruotai – makrolygmenyje, mezolygmenyje ir mikrolygmenyje. Makroekonominis požiūris siejamas su šalies ekonomikos pajamomis ir vartojimu; teigiama, kad pinigų (monetariniai) agregatai priklauso ir įtakoja individų veiklos rezultatus (mikrolygmenyje) ir yra integruoti su mezolygmens institucijomis (atskiromis rinkomis, įmonėmis ir firmomis).

Mikrolygmuo. Feministinės kritiškosios ekonomikos nuostatos prieštarauja neoklasikinės ekonomikos prielaidai, kur individai traktuojami kaip maksimalaus pelno siekėjai, turintys galimybių pasirinkimo laisvę ir preferencijų sistemą. vyrų ir moterų skirtingumo problema yra interpretuojama feministinėje ekonomikoje kaip jų preferencijų skirtumo ir indėlio į bendruosius išteklius problema.

Taigi vyrų ir moterų darbo skirtumai (kai moterys, palyginus su vyrais, skiria daugiau laiko neapmokamam darbui namų ūkyje ir mažiau – apmokamam darbui rinkoje) yra interpretuojami kaip pigesnio moterų darbo rinkoje išdava. Dėl šios priežasties moterys priverstos pasirinkti veiklą namų ūkyje. Analogiškai yra ir su laisvalaikio nelygybe, su galimybe naudotis maisto produktų ištekliais, medicinos pagalba, kas aiškinama, atseit, moteriška prigimtimi, jos sąlygotomis preferencijomis, labiau pasireiškiančiu moterų altruizmu. Visa tai yra visuomenės sukurti klaidingi stereotipai.

Šiame modelyje neatsispindi konfliktiniai moterų ir vyrų valdžios, pareigų ir atsakomybės santykiai, kurie yra objektyvus socialinis veiksnys, o ne istoriškai primestos asimetrinės žaidimo taisyklės ir išteklių paskirstymo formos.

Mezolygmuo. Genderinis nukrypimas mezo- ir makrolygmenyse įgauna kitą formą. Kadangi neoklasikinėje ekonomikos teorijoje mezostruktūra (rinkos, įmonės, firmos) ir monetariniai agregatai (pinigų ir fiskaliniai rodikliai, BVP, eksportas, importas) traktuojami kaip neutralūs genderiniu požiūriu, daroma išvada, kad genderinė analizė čia netikslinga. Neoklasikinė ekonomika interpretuoja atskiras rinkas kaip neutralias genderiniu požiūriu ir todėl moterų galimybės dalyvauti rinkos procesuose plėtojasi savo specifine linkme, nors ir pripažįstama, kad gali egzistuoti taip vadinama gryna moterų diskriminacija kaip kai kurių darbdavių preferencijų išraiška, kurią galų gale pati rinka ir sureguliuoja.

Feministinė kritiškoji ekonomika teigia, kad genderinė nelygybė nėra duota iš anksto, o apspręsta rinkos institucijomis, lygiai taip pat, kaip ir tai, kad ji nenutrūkstamai susieta su šeimos ir santuokos institutais. Šiuos institutus veikia, įtakoja genderinė nelygybė. Genderiniai santykiai nustato socialinių-ekonominių santykių tarp vyrų ir moterų formas, kai šios grupės dalyvauja rinkos sandoriuose (Waithead, 1979). Kitaip tariant, tuo metu, kai komerciniai santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo arba darbdavio ir samdomojo nėra užduoti iš anksto kaip genderiniai (priešingai santuokos, šeimos ir giminystės santykiams) – socialinės pozicijos (darbdavio ir samdomojo, pirkėjo ir pardavėjo) yra apspręstos veikiančiomis genderinėmis normomis ir genderine hierarchija.

Dažnai moters, dirbančios versle arba šeimoje, darbas yra apibrėžiamas kaip moteriškas darbas, t.y. tas, kuriam būdingas pavaldinio antraeilių pareigų statusas.

Tyrimai, skirti moterų užimtumui, rodo, kad socialinės normos, siejamos su moterišku darbu, funkcionuoja rinkoje ir sukuria atskiras vyriškas ir moteriškas veiklos sritis bei specifines genderines

hierarchijas (Hemfry, 1987, Macintosh, 1989).

Analogiškai ir moteris-verslininkė, net jeigu ji ir turi galimybę prieiti prie išteklių ir finansinių kredito šaltinių su tokiu pat profesinio pasirengimo lygiu kaip ir vyras, ji visgi rizikuoja susidurti su didesnėmis kliūtimis rinkoje, nes yra už socialinio verslo tinklo ribų, kurio pagalba teikiama gyvybiškai svarbi informacija ir parama (Elson, 1994).

Lyčių lygybės integravimo strategija (Gender Mainstreaming)

Ši strategija – tai Lyčių aspekto integravimo specialistų darbo grupės (EG-S-MS), kurią sudarė Europos Taryba 1995 metais, penkių darbinių susitikimų rezultatas. Grupė buvo sudaryta iš 8 ekspertų: du Moterų ir vyrų lygybės koordinacinio komiteto (CDEG) nariai ir šeši lyčių lygybės srities specialistai. Grupės užduotis buvo parengti priemonių, kurias tiek valstybės, Europos Tarybos narės, tiek regioninės ir tarptautinės organizacijos parengė bei įgyvendina, integruodamoslyčių perspektyvą į bendrąją politiką, programų planavimą, sektorių politiką ir visą visuomeninę veiklą visuose lygmenyse, apžvalgą. Šios apžvalgos pagrindu Komitetas parengė ir lyčių lygybės integravimo koncepcinius rėmus bei metodologiją ir identifikavo metodus, priemones, veikėjus integruojant ir įvertinant lyčių dimensiją efektyviu ir matomu būdu. Grupės užduotis taip pat apėmė rekomendacijų valstybėms, Europos Tarybos narėms ir kitoms Europos Tarybos struktūroms išplatinimą – kartu buvo surinkti sėkmingos praktikos pavyzdžiai ir ypatingas dėmesys buvo skiriamas dabartiniam Europos Tarybos darbui, ypač tarptautiniame lygmenyje.

Grupė iš esmės rėmėsi dviem pagrindiniais informacijos šaltiniais. Pirmiausiai surinko esamus politinius dokumentus, strategijas ir kitus darbinius dokumentus. Antra, buvo konsultuojamasi su Moterų studijų centrais ir kitomis organizacijomis, turinčiomis lyčių lygybės klausimų ekspertus bei sukaupusiomis daug žinių šioje srityje. Šis pranešimas grindžiamas surinkta medžiaga bei diskusijų darbo grupėje rezultatais.

Šio pranešimo tikslas – paskatinti visų valstybių, Europos Tarybos narių bei kitų Europos tarybos struktūrų politikos veikėjus inicijuoti konkrečius veiksmus lyčių aspekto integravimo srityje ir paremti jų iniciatyvas. Rekomendacijos, pateiktos pranešime yra bendro pobūdžio ir galioja visiems lygmenims (nacionaliniam, regioniniam ir vietiniam), kaip ir Europos Tarybai.

Grupė gerai suprato faktą, kad išbaigtumas nėra pasiektas. Lyčių aspekto integravimas yra tebesivystanti strategija ir ateityje gali būti atrasta daugelis kitų būdų bei rodiklių. Pranešimas grindžiamas dabartine situacija ir gali būti traktuojamas kaip bandymas pasidalinti turimomis žiniomis bei jas paskleisti. Apsikeitimo informacija tarp tarptautinių institucijų, valstybių narių ir individualių veikėjų proceso poreikis nuolat auga. Tikimasi, kad šio pranešimo nuostatos padės, bus naudingos, stimuliuos šalių pastangas diegiant ir plėtojant lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo metodus.

Pirmoji pranešimo dalis apima koncepcinius lyčių aspekto integravimo rėmus. Šioje dalyje lyčių aspekto integravimas pateikiamas pasiekimų lyčių lygybės srityje kontekste. Aprašoma lyčių aspekto integravimo strategijos kilmė ir sąryšis su specifine lyčių lygybės politika. Aptariamos problemos, kurios gali kilti, įgyvendinant naująją lyčių aspekto integravimo strategiją ir paaiškinama šios strategijos svarba.

Antrojoje dalyje atskleista, kokios yra lyčių aspekto integravimo strategijos būtinos išankstinės prielaidos ir palankios sąlygos. Taip pat pateikiama lyčių aspekto integravimo strategijos sudėtinių dalių ir suinteresuotų veikėjų apžvalga.

Trečioji pranešimo dalis parengta kaip parama imantis konkrečių veiksmų. Aptariama, ką reikia akcentuoti, rengiant lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo politikos planus ir pateikiami rodikliai šio proceso monitoringui. Pagaliau pateikiama lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo pavyzdžių apžvalga.

Grupė tikisi, kad Europos Taryba aktyviai rems šio pranešimo platinimą bei šiame pranešime pateiktų idėjų įgyvendinimą tiek valstybėse narėse, tiek pačioje Europos Taryboje. Manoma, kad pranešimas bus išplatintas vyriausybinėms organizacijoms bei kitoms valstybinėms valdžios institucijoms ir bus naudojamas kaip lyčių aspekto integravimo strategijos diegimo instrumentas.

KAS TAI YRA lyčių aspekto integravimo strategija

Pirmoji pranešimo dalis apima koncepcinius lyčių aspekto integravimo strategijos rėmus. Šioje dalyje lyčių aspekto integravimo strategija pateikiama pasiekimų lyčių lygybės srityje kontekste. Aprašoma lyčių aspekto integravimo strategijos kilmė ir lyčių aspekto integravimo strategijos sąryšis su specifine lyčių lygybės politika. Aptariamos problemos, kurios gali kilti, įgyvendinant naująją lyčių aspekto integravimo strategiją ir paaiškinti šios strategijos svarbą.

Kas yra lyčių lygybė?

Lyčių lygybė reiškia, kad abi lytys turi būti vienodai matomos, turėtų vienodus įgaliojimus ir vienodai dalyvautų visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Lyčių lygybė yra priešybė lyčių nelygybei, o ne lyčių skirtumams. Lyčių lygybės tikslas – skatinti moterų ir vyrų pilnavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.

Ilgą laiką, ir netgi dažnai iki šiol, lyčių lygybė Europoje apibrėžiama kaip de jure lygios teisės, lygios galimybės ir vienodas traktavimas visose gyvenimo srityse ir visose visuomeninio gyvenimo sferose. Dabar pripažinta, kad lygybė de jure savaime nereiškia lygybės de facto. Svarbu suprasti, kad moterų ir vyrų ekonominis ir socialinis elgesys yra labai skirtingas – visų pirma dėl moterų reprodukcinės funkcijos.Pagrindinis dalykas yra ne tų skirtumų egzistavimas, bet tai, kad šie skirtumai neturėtų neigiamai įtakoti moterų ir vyrų gyvenimo sąlygų, neturėtų turėti diskriminuojančio poveikio, bet turėtų skatinti lygų dalyvavimą ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Lyčių lygybė nereiškia, kad moterys ir vyrai yra vienodi, tai nėra tapatybės sinonimas, priimant vyrų gyvenimo būdą ir sąlygas kaip gyvenimo normą.

Tam, kad būtų apibrėžta lyčių lygybė, reikia artimiau susipažinti su lyčių koncepcija. Šiame kontekste svarbūs du aspektai: socialinė lyčių struktūra ir lyčių santykiai.

Lyčių aspektas yra socialiai sukonstruotas vyrų ir moterų apibrėžimas. Tai socialinis biologinės lyties modelis, apibrėžiamas uždavinių, funkcijų ir vaidmenų, kurie priskirti moterims ir vyrams visuomeniniame ir privačiame gyvenime, visuma. Tai kultūriškai specifikuotas moteriškumo ir vyriškumo apibrėžimas, besikeičiantis laike ir erdvėje. Lyčių konstravimas ir atsinaujinimas vyksta tiek individualiame, tiek visuomeniniame lygmenyje ir abu vienodai reikšmingi. Individai formuoja lyčių vaidmenis ir normas per jų veiklą ir atgamina juos atitinkamai savo lūkesčiams. Vis giliau suvokiama, kad lyčių aspektas turi būti įtrauktas ir į politinį bei institucinį lygmenį. Politika ir institucinės struktūros yra labai svarbūs faktoriai formuojant gyvenimo sąlygas ir tai atliekant dažnai institucionalizuojamas socialinės lyčių konstrukcijos išsaugojimas ir atnaujinimas. Diskriminuojančios ir ribojančios nuostatos nesąmoningai įsikomponuoja į kasdienę rutiną ir politiką.

Lyčių aspektas – tai ne tik socialiai sukonstruotas moterų ir vyrų apibrėžimas. Tai socialiai sukonstruotas santykių tarp lyčių apibrėžimas. Ši konstrukcija apima nelygybę santykiuose, kur vyras dominuoja, o moteris paklūsta daugelyje gyvenimo sferų. Vyrai, jiems priskirti uždaviniai, vaidmenys, funkcijos, vertybės daugeliu atvejų vertinami aukščiau, negu moterys ir tai, kas su jomis susiję. Vis plačiau pripažįstama, kad visuomenė charakterizuojama ir šiomis vyriškumo nuostatomis – vyrų normos tapo visuomenės normomis ir tai atsispindi politikoje bei institucinėse struktūrose. Politika ir institucinės struktūros dažnai nesąmoningai reprodukuoja lyčių nelygybę.

Lyčių lygybė reiškia vienodą moterų ir vyrų su jų esamais skirtumais bei skirtingais vaidmenimis visuomenėje vertinimą ir priimtinumą (traktavimą). Lyčių lygybė – tai teisė būti skirtingiems. Tai reiškia, kad atsižvelgiama į moterų ir vyrų skirtumus, susijusius su klase, politiniais įsitikinimais, religija, etniškumu, rase, seksualine orientacija. Lyčių lygybė reiškia diskusijas, kokiomis kryptimis veikti, kaip keisti visuomenės struktūras, palaikančias nelygybę vyrų ir moterų santykiuose, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp moterų ir vyrų įvairių vertybių ir prioritetų. Turint omenyje dvi anksčiau aptartas lyčių koncepcijas, kyla klausimas dėl dominavimo gyvenime būdų, mąstymo ir interesų, susijusių su vyrais ir būdų, kuriais visuomeninės struktūros reprodukuoja tai tartum normą.

Problema – lyčių hierarchija, o ne moterys. Svarbiausia – užtikrinti, kad socialinės lyčių konstrukcijos paliktų vietos skirtumams ir eliminuotų hierarchijos sampratą, kad vyrai yra aukščiau už moteris. Tai reiškia realią moterų ir vyrų partnerystę ir jų atsakomybės pasiskirstymą, panaikinant visuomeninio ir privataus gyvenimo nesubalansuotumą. Tai kiekvieno piliečio kompetencijos, sugebėjimų, talento klausimas, tai moterų ir vyrų įtraukimo į visuomenės kūrimą, problemų sprendimą klausimas, tai pasirengimas ateičiai. Visuomenės raida priklauso nuo visų žmogiškųjų išteklių panaudojimo. Tiek moterys, tiek vyrai privalo pilnai dalyvauti tenkinant visuomenės poreikių įvairovę.

Už lyčių lygybę reikia nuolat kovoti, ją saugoti ir skatinti – kaip ir žmogaus teises, kurių sudėtinė dalis yra lyčių lygybė. Lyčių lygybės siekimas yra nenutrūkstamas tęstinis procesas, kuris turi būti nuolat keliamas, svarstomas, permąstomas ir atnaujinamas. Šiuo metu svarbiausi uždaviniai lyčių lygybės srityje apima šiuos aspektus:

Svarbus uždavinys yra moterų teisių, kaip žmogaus teisių sudėtinės dalies, pripažinimas ir visiškas jų įgyvendinimas. Tiek moterų, tiek vyrų žmogaus teisės turi būti vienodai gerbiamos, saugomos ir skatinamos, imantis būtinų priemonių, kurios įgalintų tiek moteris, tiek vyrus pilnai pasinaudoti savo teisėmis. Tai taip pat reiškia, kad reikia kovoti su moters laisvės ir orumo pažeidimais (kova su smurtu prieš moteris, su prekyba moterimis ar priverstine prostitucija, laisvo reprodukcijos ar gyvenimo būdo pasirinkimas, specifinių migrančių ar mažumas atstovaujančių moterų problemų sprendimas).

Be žmogaus teisių, ypatingai svarbus akcentas tenka demokratijos plėtrai bei jos tobulinimui. Nuolatinis nepakankamas atstovavimas ar kartais netgi visiškas moterų nedalyvavimas sprendimų visosegyvenimo srityse priėmimo procese yra pagrindinė problema, nors įvairiose šalyse šiuo klausimu pastebimi ryškūs skirtumai. Lygaus moterų ir vyrų dalyvavimo politiniame ir visuomeniniame gyvenime visose jo srityse skatinimas – svarbi visuomenės raidos dalis. Visuomenei, kaip visumai, svarbu, kad ir moterys, ir vyrai dalyvautų visų visuomenės priimamų sprendimų procese, įnešdami įvairią gyvenimo patirtį. Kai moterys ar vyrai sudaro trečdalį (kritinę masę) sprendimų priėmimo struktūrose, jie įtakoja darbotvarkę ir turi realią galimybę daryti pakeitimus. Taip pat svarbu, kad moterys taptų matomos šalies istorijoje bei visuomeniniuose įvykiuose ir procesuose ne mažiau už vyrus.

Ne mažiau svarbus uždavinys lyčių lygybės srityje yra asmeninė ekonominė nepriklausomybė. Tai susiję su vienodu apmokėjimu už vienodą darbą, vienodomis galimybėmis gauti kreditus, vienodomis sąlygomis darbo rinkoje ir vienodu turto pasiskirstymu, atsižvelgiant į lyčių skirtumus privačiame gyvenime. Moterų ir vyrų pozicijos ekonomikoje yra daugeliu atžvilgiu gyvybiškai svarbios, siekiant jėgų pusiausvyros tarp jų. Tuo aspektu labai svarbi kova prieš skurdo feminizaciją. Su asmeninės ekonominės nepriklausomybės poreikiu glaudžiai susijęs moterų ir vyrų šeimos ir darbo pareigų suderinamumas.

Švietimas yra vienas iš svarbiausių uždavinių sprendžiant lyčių lygybės klausimus, nes apima būdus, kuriais visuomenė perduoda patirtį, žinias bei įgūdžius. Gyvybiškai svarbu, kad švietimo sistema ir visi jos elementai (mokytojai, mokyklos, vadovėliai, tyrimo institutai ir kt.), vienodai įgalintų tiek mergaites, tiek berniukus ir deramai rūpintųsi ateities lyčių pamaina, kaip atsvara egzistuojančiai lyčių hierarchijai. Visuomenės informavimo priemonių profesionalai taip pat gali suvaidinti svarbų vaidmenį, nes žiniasklaida – labai galingas instrumentas, galintis konsoliduoti ir pateikti informaciją ir žinias.

Paskutinis uždavinys – siekti, kad moterų ir vyrų įsisamonintas suvokimas apie poreikį pašalinti visuomenėje egzistuojančią nelygybę, apie jų bendrą atsakomybę, pareigas, kurias reikia dalintis, sutaptų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šių uždavinių sprendimas – žmogaus teisių, demokratijos, ekonominės nepriklausomybės, ir švietimo srityje – pasiekiamas moterims ir vyrams dalijantis atsakomybe ir pareigomis, šalinant nelygybės apraiškas. Tai veda į visuomenę, kurioje moterims ir vyrams užtikrinama gerovė visuomeniniame ir privačiame gyvenime. Taip pat tai būdas ne tik įgyvendinti, bet ir pagilinti demokratijos kaipo tokios supratimą.

Ar Europoje vis dar egzistuoja lyčių lygybės problemos?

Svarbiausias pasiekimas lyčių lygybės srityje – tai didėjantis lyčių lygybės poreikio suvokimas ir noras skatinti lyčių lygybę. Kai kurios šalys jau įkūrė lyčių lygybės politikos institucinius mechanizmus, parengė ir įgyvendina lyčių lygybės politiką ir skiria ypatinga dėmesį specifiniams moterų interesams bei problemoms. Lygiagrečiai vystomos žinios ir tyrimai lyčių lygybės ir moterų klausimais. Taip pat didėja vyrų vaidmens, skatinant lyčių lygybę, supratimas.

Kitas svarbus pasiekimas, tai sparti moterų pažanga. Europoje gerėja moterų išsilavinimas, jos daugiau dalyvauja formalioje darbo rinkoje ir aktyviau dalyvauja visuomeniniame, politiniame gyvenime bei priimant sprendimus. Tačiau daugelyje Europos šalių pažanga šioje srityje, pasiekta per daugelį metų, dar nėra pakankama. Priešingai, moterys dar daug mažiau negu galėtų naudojasi galimybe dalyvauti priimant sprendimus. Centrinėje ir Rytų Europoje didelis dėmesys skiriamas ankstesniems pasiekimams lyčių lygybės srityje įtvirtinti. Pilietinės visuomenės raida šiose šalyse paliko moterims daugiau erdvės kurti moterų organizacijas ir judėjimus bei suteikė naujas galimybes efektyviai dalyvauti priimant sprendimus.

Tačiau šios pažangos nederėtų pervertinti. Nepaisant žymaus progreso ir netgi jei Europoje moterys jau įgijo juridiškai lygias teises su vyrais ir vienodą statusą, jos vis dar diskriminuojamos daugelyje gyvenimo sričių. Be to, atsiranda naujos nelygybės formos.

Iš esmės, lyčių lygybės progresas Europoje, atrodo, susiduria su daugeliu kliūčių. Atsiranda požymių, kurie rodo, kad tai negreit pasikeis. Per paskutiniuosius du dešimtmečius struktūriniai pokyčiai Europoje, kaip kapitalo sistemų globalizavimo, pagreitintų technologinių inovacijų, konkurencingumo ir liberalizavimo pasekmė, buvo lydimi rimtų socialinių problemų atsiradimo daugeliui žmonių ir tai rimta grėsmė Europiniam socialinės gerovės modeliui. Masinis nedarbas, nelygybė, žmogaus darbo nuvertinimas, skurdas, didelių visuomenės dalių socialinis išskirtinumas, karai ir ginkluoti konfliktai, ekologinės problemos yra dalykai, kurie šiandien patraukia vyriausybių ir visuomenės dėmesį. Šios problemos skirtingai paveikia moteris irvyrus ir gali tam tikra prasme riboti jų laisvo pasirinkimo teises, susijusias su lytimi, reprodukcine sveikata ir gyvenimo būdu. Dėl to lyčių lygybė daugelyje šalių nelaikoma prioritetu ir pirmiausiai sprendžiamos kitos problemos, kurios, manoma, yra svarbesnės ir skubesnės.

Europa taip pat patiria politinio gyvenimo ir institucinių struktūrų pokyčius. Vakarų Europoje rengiama nauja valstybės funkcijų ir vaidmens vizija. Atsisakoma ankstesnio šalies gerovės modelio, kai vyriausybės plačiai atliko svarbią reguliavimo funkciją. Pagal naująjį mąstymą vyriausybių funkcija bus daugiau valdymo, koordinavimo pobūdžio, o ne administracinio reguliavimo. Vis labiau vyriausybės save identifikuoja kaip menedžerius, valdančius visuomenę efektyviu, bet ne per daug visaapimančiu būdu palikdamos kitus klausimus spręsti rinkai ir pilietinei visuomenei. Tikslai ir uždaviniai, produktyvumas, bet labiausiai “naujojo mąstymo” vyriausybė yra centriniai aspektai šiame vadybos diskurse (pokalbyje apie vadybą). Tokia politika nėra palanki lyčių lygybei, kadangi neatspindima šeimos ir darbo suderinamumo būtinybė ir aplamai, tai sąlygoja tik ekonomikos, o ne žmonių santykių pažangą.

Daugelis ankstesnių Centrinės ir Rytų Europos režimų charakterizuojami gerai išvystyta infrastruktūra, kuri leidžia moterims suderinti darbą ir šeimos pareigas, užtikrina aukštą socialinės apsaugos lygį, visiems prieinamą sveikatos apsaugos sistemą, liberalesnį abortų reguliavimą. Šios taisyklės, iš dalies kilę iš lyčių lygybės ideologijos, turėjo pagrindinį tikslą – pilnai integruoti moterį į gamybos procesą. Lygios teisės ne visada leidžia laisvai pasirinkti ir lygybė dažnai apibrėžiama kaip tapatybė. Todėl dabartinis dėmesys lyčių lygybės politikai dažnai svyruoja. Be to, struktūrinės, makroekonomikos ir kitos problemos verčia vyriausybes sutelkti pastangas į “sunkias” politikos sritis, kaip paminėta anksčiau, paliekant nuošalyje lyčių lygybės problemas.

Šiame etape kyla klausimas, kodėl iki šiol nepasiekta lyčių lygybė? Dėl kokių priežasčių trūksta pažangos ir lyčių lygybės supratimo? Naujojo tūkstantmečio pradžioje vyrauja idėja, kad lygybė pasiekta, šaliai ratifikavus Jungtinių Tautų Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo, nes pašalintos diskriminuojančios nuostatos. Didžioji dauguma Europos Tarybos valstybių narių yra ratifikavusios šią konvenciją. Taip pat daugelis šalių priėmė lyčių lygybės įstatymus, siekdamos visiškai uždrausti diskriminaciją ir pasiekti lyčių lygybę. Pripažinta, kad tokie įstatymai yra būtinas lygybės skatinimo pagrindas ir paskutiniaisiais metais ši tendencija vis stiprėja.

Pagrindinė problema yra ta, kad naudojamas de jure lyčių lygybės apibrėžimas yra labai siauras ir ne visada užtikrina apsaugą nuo diskriminacijos.

Antroji problema yra ta, kad moterys dažnai turi dirbti šiais klausimais nuošalyje juos pagrindinių visuomenės procesų. Instituciniai lyčių lygybės mechanizmai dažnai atsiduria izoliacijoje, netgi jei jie gali būti įvardinti, kaip “laboratorijos”, kuriose gimsta ir kaupiamos puikios idėjos lyčių lygybės klausimais. Grįžtant prie to, kas jau buvo pasakyta, apie tai, kokiu būdu visuomenė reprodukuoja lyčių nelygybę, matome, kad lyčių lygybės mechanizmai funkcionuoja struktūroje, kuri iš esmės palaiko lyčių lygybę, bet jie negali šios struktūros giliai įtakoti. Lygybės klausimai turi būti reikiamai sprendžiami ten, kur jie kyla. Lygybės politikos mechanizmai kai kuriose šalyse, netgi jei jie priklauso svarbiai ministerijai, dažnai turi ribotą kompetenciją ir veiksmų pasirinkimą. Jie mažai tegali įtakoti politikos sritis, kurios labiausiai veikia žmonių gyvenimą, ir priemonės užtikrinti lygias galimybes vargiai gali susidoroti su nelygybe, atsiradusia dėl kitose politikos srityse priimtų sprendimų.

Trečioji problema – moterų pozicijos priimant sprendimus silpnos visose šalyse. Reikia labiau subalansuoti moterų ir vyrų dalyvavimą priimant sprendimus, kad lyčių lygybės klausimams būtų suteiktos prioritetinės pozicijos politinėje darbotvarkėje.

Ši problema kilo iš dalies dėl metodų, iki šiol naudotų skatinti lyčių lygybę. Daugelis politikos sričių atspindi specifines moterų problemas. Be to, tai daugiau skiriama moterims, o ne vyrams, netgi tada, kai politikos tikslas panaikinti nelygybės tarp lyčių apraiškas. Šios politikos rezultatai pasiekdavo tik vieną gyventojų grupę – moteris. Aišku, kad rezultatai yra riboti, jei jie susiję su viena problemos sprendimo dalimi. Lyčių lygybės politika turi užtikrinti, kad lyčių perspektyva bus integruojama į visas politikos sritis ir tokiu būdu visa visuomenė bus skatinama spręsti lyčių lygybės klausimus.

Kadangi nelygybė tarp moterų ir vyrų toliau įtakoja visas gyvenimo sritis, tampa vis aiškiau, kad reikalingas naujas požiūris,naujos metodikos, naujos strategijos norint pasiekti lyčių lygybę. Lyčių lygybės poreikio tema turi pasiekti aukščiausius struktūrinius lygmenis, būti plačiai paskleista ir apimti didelį veikėjų kiekį. Viena neseniai atsiradusi tinkama strategija yra lyčių aspekto integravimas (Gender Mainstreaming).

Be to, lyčių aspekto integravimo strategija atrodo tinkama išankstinė prielaida tolesnei pažangai: dabartiniai pokyčiai ekonominiame, politiniame, instituciniame lygmenyje skatina ir lydi politinio ir administracinio atsinaujinimo procesą, kuris apima naujų strategijų ir politikos priemonių kūrimą. Lyčių aspekto integravimo strategija yra vienas iš šių priemonių. Traktuojant iš “tradicinės“ lyčių lygybės koncepcijos pozicijų, šie ekonominiai ir politiniai pokyčiai yra ribojančios sąlygos. Jie atitinka platesnę lyčių lygybės koncepciją, kurios tikslas – panaudoti įvairius įgūdžius bei kompetenciją, įtraukiant tiek moteris, tiek vyrus į ateities visuomenės kūrimą.

Kas tai lyčių aspekto integravimo strategija ir iš kur ši strategija kilo?

Lyčių aspekto integravimo strategija, kaip nauja koncepcija pirmą kartą tarptautiniuose dokumentuose pasirodė po trečiosios Jungtinių Tautų pasaulinės moterų konferencijos (Nairobis, 1985). Ši koncepcija buvo pateikta kaip priemonė skatinti moterų vaidmens vystymąsi ir moterų vertybių integravimą ir raidą Jungtinių Tautų moterų padėties komisijoje vykusių debatų apie moterų vaidmens plėtrą metu. Iš tikrųjų šią strategiją buvo būtina parengti. Vyriausybių susitarimas įgyvendinti Nairobio moterų pažangos strategiją tapo išankstine sąlyga, kad Jungtinių Tautų Organizacija panaudotų šias strategiją kasdieniniame darbe. Dėl to 1986 m. buvo priimta Jungtinių Tautų rezoliucija dėl Moterų statuso komiteto darbo, kurioje nurodoma pilnai integruoti Nairobio moterų pažangos strategijas tiek į ekonominės, tiek į socialinės raidos programas. 1987 m. Jungtinių Tautų moterų statuso komitetas 1986 m. priimtų sprendimų pagrindu paragino visas Jungtinių Tautų sistemos struktūras, įskaitant regionines komisijas ir specializuotas agentūras, suformuoti ir pradėti įgyvendinti informuoti ir pradėti įgyvendinti atitinkamą moterų lygybės politiką bei ją inkorporuoti į savo vidutinės trukmės planus, nuostatas, tikslus, programas ir kitus svarbius politikos dokumentus.

1995 m. Pekine vykusios Jungtinių Tautų ketvirtojo pasaulinio moterų suvažiavimo metu lyčių aspekto integravimo strategija buvo apibrėžta Veiksmų programoje, kuri buvo priimta šioje konferencijoje. Veiksmų platforma paragino skatinti lyčių aspekto integravimo politiką, pakartotinai patvirtinusi, kad “Vyriausybės ir kitos struktūros turi skatinti aktyvią ir matomą lyčių perspektyvos integravimo į visas veiklos sritis ir programas politiką ir kad prieš priimant sprendimus būtų atlikta analizė, kaip tai paveiks moteris ir vyrus”. Nors Veiksmų platformoje netgi nebuvo pateikta nuorodų kaip parengti ir įgyvendinti šią politiką, daugelis šalių, vadovaudamosi Veiksmų platforma parengė nacionalinius lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo veiksmų planus.

Neseniai lyčių aspekto integravimo strategijos koncepcija buvo taikoma daugiausiai tarptautinėse organizacijose. Ji buvo paminėta Europos Komisijos trečiojoje vidutinės trukmės Bendrijos veiksmų programoje “Lygios galimybės moterims ir vyrams 1991-1995” ir tapo centrine tema ketvirtojoje veiksmų programoje. Komisija taip pat patvirtino komunikatą dėl lyčių aspekto integravimo strategijos.

Šiaurės šalių ministrų taryba nusprendė – Šiaurės šalių bendradarbiavimo lyčių lygybės srityje veiksmų programoje 1995-2000, patvirtintoje 1995 m. kovo mėn. – imtis aktyvių veiksmų, kad lyčių lygybės aspektai būtų įdiegti į visas politikos sritis visuose lygmenyse. Tai pagrindinis bendradarbiavimo strategijos lyčių lygybės klausimais ramstis. Be to, buvo nuspręsta pradėti aktyviai kurti lyčių perspektyvos integravimo modelius. 1997 m. buvo įdiegtas trijų metų pilotinis projektas, kurio tikslas – lyčių aspekto integravimo strategijos metodų ir priemonių rengimas ir išbandymas.

1995 m., rengdamasi Pekino konferencijai, Europos Taryba nusprendė sudaryti lyčių aspekto integravimo strategijos specialistų darbo grupę, kurios uždavinys buvo parengti šiuos lyčių aspekto integravimo strategijos koncepcinius rėmus bei metodologiją.

Apie lyčių aspekto integravimo strategiją vyksta daug diskusijų, kiekvienoje jų aptariami įvairūs aspektai. Dar nėra bendro sutarimo, kaip apibrėžti lyčių aspekto integravimo strategiją (daugelyje apibrėžimų kalbama apie lyčių lygybės perspektyvos integravimą), ar kaip įdiegti lyčių lygybės perspektyvą praktikoje ir ką tai reiškia. Apibendrinant, galima pateikti keletą komentarų:

Visi apibrėžimai pabrėžia platų lyčių lygybės prieinamumą. Nors žodis “lyčių lygybė” (gender equality)ne visada minimas, apie tai leidžiama suprasti. Lygiai taip pat visi apibrėžimai kalba apie tai, kas turi būti diegiama – lyčių lygybės perspektyva ar moterų perspektyva.

Daugelis apibrėžimų tiesiog aprašo pačią strategiją, dažnai susiaurindami apibrėžimą iki fragmentiškų lyčių aspekto integravimo strategijos aspektų. Jie koncentruojasi į pilną moterų dalyvavimą priimant sprendimus arba į tokias priemones, kaip politikos pasiūlymų peržvalga iš lyčių lygybės perspektyvos. Tuo atveju apibrėžimas ir tikslas sutampa. Lyčių aspekto integravimo strategija tampa pati sau tikslu.

Kai kuriuose apibrėžimuose kalbama apie lyčių aspekto integravimo strategijos efektą ir apie tai, kaip lyčių aspekto integravimo strategijos rezultatai įtakos visuomenės funkcionavimą ir struktūrizavimą. Šie apibrėžimai pabrėžia būtinybę keisti esamą organizacinę kultūrą ir institucijų veiklos būdus į naujus mąstymo ir politikos formavimo būdus. Šie apibrėžimai yra dažniausiai sutinkami nevyriausybinių organizacijų plėtros srityje.

Daugelis apibrėžimų tvirtina, kad taikant lyčių aspekto integravimo strategiją keičiasi veikėjai. Tai reiškia, kad įprasti veikėjai įtraukiami į lyčių perspektyvos integravimą.

Galų gale stebėtina, kad lyčių aspekto integravimo strategija dažnai visai neapibrėžiama.

Suprantama, kad terminą “mainstreaming” yra sunku išversti į daugelį kalbų ir todėl jis dažnai susiaurinamas iki tokio termino, kaip lyčių klausimų metodologija. Tačiau aišku, kad “mainstreaming” reikšmė yra kur kas platesnio konteksto. Tai pastangos padaryti lyčių lygybės klausimus visuomenės prioritetine dėmesio sritimi, kuri sudaryta iš idėjų, krypčių, organizacijų kurios priima sprendimus politikoje ir dėl bendrosios bei specifinės politikos resursų, kaip pavyzdžiui, švietimas ar transportas. Taigi, “mainstreaming” reiškia, kad į lyčių lygybės tematiką turi būti atsižvelgiama dirbant tiek švietimo, tiek transporto srityje. Kad būtų palengvintas šis suvokimas, kiekvienoje šalyje koncepcija turi būti išversta ir tiksliai išaiškinta. Grupė nusprendė panaudoti terminą “Gender mainstreaming” (lyčių aspekto integravimo strategija) akcentuoti lyčių lygybės perspektyvos integravimą.

Specialistų grupė paskyrė daug laiko, bandydama rasti tinkamą lyčių aspekto integravimo strategijos apibrėžimą. Pagrindinė šio apibrėžimo svarba yra faktas, kad apibrėžimas turi apimti įvairius apsektus, minimus ankstesniuose labai skirtinguose apibrėžimuose.

Visų pirma, apibrėžimas turi perteikti, kas turi būti integruojama, t.y., lyčių lygybės perspektyva, ir koks tikslas turi būti pasiektas, t.y., lyčių lygybė – objektas.

Antra, turi būti paminėtos funkcinės ir struktūrinės sudėtinės dalys, kurios sudaro lyčių aspekto integravimo strategiją: t.y. politinių procesų reorganizacija, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas. Lyčių aspekto integravimo strategija yra tiek politinis procesas, tiek ir organizacinis. Jis apima naujus politikos formavimo ir priartinimo būdus, organizacinės bei institucinės kultūros pokyčius ir veda į visuomenės struktūros pokyčius. Lyčių aspekto integravimo strategija apima politikos procesų reorganizavimą, kadangi perkelia lyčių lygybės politikos akcentus į kasdienės politikos procesus bei įprastinių veikėjų kasdieninę veiklą.

Trečia, apibrėžimas turi būti pilnas ir neribojamas tam tikrų lyčių aspekto integravimo strategijos aspektų ar technologijų. Politikos procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas ir plėtra reikalauja įvairių technologijų ir priemonių. Jis apima pilną moterų dalyvavimą visose gyvenimo srityse, visų pasiūlymų, susijusių tiek su bendrosios, tiek su sektorinės politikos programomis, analize lyčių lygybės perspektyvos atžvilgiu. Svarbu, kad apibrėžime būtų palikta vietos atsižvelgti į visas šias technologijas ir priemones. Be to, įvairių veikėjų ir technologijų poreikis bei prieinamumas gali kisti ir pereiti iš vieno konteksto į kitą ir todėl apibrėžimas neturi būti išbaigtas.

Specialistų grupė pateikia tokį apibrėžimą:

Lyčių aspekto integravimo strategija (Gender Maistreaming) – tai valstybės ekonominių, socialinių, politinių procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas, tokiu būdu, kad lyčių lygybės perspektyva būtų inkorporuota į visas šias politikos sritis, visus lygmenis, visuose etapuose, visų veikėjų, paprastai dalyvaujančių politinėje veikloje.

Lyčių aspekto integravimo strategijos apibrėžimas akcentuoja šios strategijos tikslą, procesą, objektus ir subjektus. Lyčių aspekto integravimo strategijos objektas yra politika visuose lygmenyse, visuose etapuose. Aktyvūs lyčių aspekto integravimo strategijos subjektai yra įprasti veikėjai.Lyčių aspekto integravimo strategija gali reikšti, kad politiniai procesai reorganizuojami taip, kad įprastiniai veikėjai žinotų, kaip inkorporuoti lyčių perspektyvą. Tai taip pat gali reikšti, kad lyčių lygybės klausimai inkorporuojama į politinius procesus, įtraukiant lyčių lygybės klausimų išmanymą kaip normalų reikalavimą politikams.

Šis apibrėžimas taip pat akcentuoja būdą, kuriuo lyčių aspekto integravimo strategija atmeta specifinės lyčių lygybės politikos trūkumus. Lyčių aspekto integravimo strategija implikuoja platesnį ir labiau atitinkantį lyčių lygybės apibrėžimą, įvertinant skirtumus ir įvairovę. Pabrėžiant politinių procesų organizavimo, reorganizavimo, tobulinimo, plėtros poreikį, lyčių aspekto integravimo strategija sudaro galimybę mesti iššūkį maskulinistinėms tendencijoms, kuriomis charakterizuojama visuomenė ir struktūriniam lyčių nelygybės pobūdžiui. Lyčių aspekto integravimo strategija taip pat padeda suaktyvinti lyčių lygybės temą, panaikinant lyčių lygybės institucinių mechanizmų izoliaciją ir įtraukia daugiau ir naujų veikėjų į subalansuotos visuomenės kūrimą. Tokiu būdu, lyčių santykių transformavimo lyčių lygybės link procesas gali būti pagreitintas ir sustiprintas.

Kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifinėmis lyčių lygybės problemomis?

Lyčių aspekto integravimo strategija negali pakeisti ar dubliuoti specifinės socialiai remtinų žmonių politikos ir mechanizmų. Lyčių aspekto integravimo strategija minima kaip nauja strategija siekiant lyčių lygybės ir visuomet pabrėžiama, kad ši strategija nepakeičia tradicinės lyčių lygybės politikos, o ją papildo. Egzistuoja dvi skirtingos strategijos tam pačiam tikslui pasiekti – lyčių lygybei ir jos privalo eiti ranka rankon, bent jau kol visuomenėje realiai egzistuoja konsensusas ir kultūra lyčių lygybės klausimais. Kyla klausimas, kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifine lyčių lygybės politika ir kodėl vis dar reikalingos “tradicinės” lygybės politikos formos. Pagrindinis skirtumas tarp lyčių aspekto integravimo strategijos ir specifinės lyčių lygybės politikos yra pasirinktos politikos sritys ir veikėjai. “Tradicinių” lygybės politikos formų pradinė pozicija yra specifinės problemos, kylančios iš lyčių nelygybės. Tada lygybės mechanizmo institucijos parengia specialią politiką, šioms problemoms spręsti. Lyčių aspekto integravimo strategijos pradinė pozicija yra jau egzistuojanti politika. Politikos procesai reorganizuojami taip, kad jau dalyvaujantys veikėjai atsižvelgtų į lyčių perspektyvą ir lyčių lygybę kaip tikslą, kurį reikia pasiekti. Lyčių aspekto integravimas yra fundamentali strategija – gali užtrukti laiko, kol ji bus įgyvendinta, bet ji turi potencialą galimiems pokyčiams. Tradicinės lyčių lygybės formos gali duoti poveikį netgi greičiau, bet paprastai apsiriboja specifinėmis politikos sritimis.

Sutelkus moterų klausimų sprendimą viename kompetentingame struktūriniame padalinyje, lyčių lygybės mechanizmai įgijo galimybę atskleisti svarbius ir naujus dalykus ir tuo remiantis formuoti atitinkamą politiką. Ši mechanizmo forma veda į lyčių klausimų ekspertizės kaupimą vienose rankose ir ši žinių koncentracija yra jų privalumas. Ši patirties ir žinių sankaupa yra būtina lyčių aspekto integravimo strategijos pradžios sąlyga ir tampa lyčių aspekto integravimo strategijos tarpininku. Nepanašu, kad ši strategija pasiseks visuomenėje, kur nėra “tradicinės” lygybės politikos ir kur nėra priemonių ir veikėjų ją įgyvendinti. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja tarpdiscplininių žinių apie nelygybę tarp moterų ir vyrų, kaip viešų debatų ir politinių sprendimų pagrindo, kai politika visose gyvenimo srityse turi atspindėti lyčių perspektyvos svarbą. Be to, lyčių aspekto integravimo strategija apima daug platesnį įprastų veikėjų ratą, kurių daugelis nėra lyčių ekspertai. Šiems naujiems veikėjams taip pat prireiks žinių apie lyčių lygybę, kad galėtų sėkmingai spręsti lyčių lygybės problemas.

Čia atspindima lyčių lygybės mechanizmų ir veikėjų svarba ir indėlis, nes jie sukuria “žinių ir minčių banką”. Savo dispozicijoje turėdami informaciją, jie gali užtikrinti būtiną paramą. Tai ypač svarbu šalyse, kur dar nėra gerai išvystytos moterų studijos. Lyčių aspekto integravimo strategija yra nauja strategija ir reikalauja tolesnio gilinimosi ir plėtros. Netgi jei lyčių lygybės padaliniai kai kuriose šalyse nėra pagrindiniai veikėjai diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją, jie perteikia bendrą supratimą ir platina žinias ir informaciją lyčių lygybės klausimais visuomenei ir veikėjams.

Lyčių lygybės mechanizmai yra tiesioginiai ir specifiniai. Jų veikla gali prasidėti nuo nelygybės apraiškų, charakterizuojančių lyčių santykius, ir koncentruotis į tai, kaip nugalėti nelygybę. Lyčių lygybėsmechanizmai gali įtakoti politikus atsižvelgti į specifines lyčių problemas, kurios nesusiję su kitomis politikos sritimis bei stengtis pasiekti, kad lyčių lygybės klausimai taptų prioritetiniai. Lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su bendrąja politika. Tai reiškia, kad kai yra formuojama politika, turinti didelę įtaką visuomenei, turi būti atsižvelgta į abiejų lyčių specifiką, interesus ir vertybes. Pagaliau, tampa aišku ir matoma, kad lyčių lygybė yra tiek moterų, tiek vyrų tema. Lyčių aspekto integravimo strategija reiškia lyčių perspektyvos integravimą į atitinkamas politikos sritis, tam kad būtų įsitikinta, jog šios politikos efektas yra neutralus lyčių atžvilgiu, bet jo pradinė pozicija nėra egzistuojanti lyčių nelygybė. Specifinė lyčių lygybės politika yra strategija, tiesiogiai susijusi su lyčių nelygybe. Joje atsižvelgiama į specifinius moterų ir vyrų poreikius ir parengia politiką tais klausimais, kurių neapima kitos politikos sritys. Pavyzdžiui jei, aplinkosauga yra tema, į kurią atsižvelgiama daugelyje politikos sričių (žemės ūkio, ekonomikos, tarptautinės prekybos, plėtojant bendradarbiavimą), lyčių lygybės politika turi egzistuoti kaip atskira sritis. Lyčių lygybės mechanizmai yra veikėjai, kurie atspindi vyriausybių fundamentalų vaidmenį, siekiant lygybės lyčių santykiuose.

Lyčių aspekto integravimo strategija remiasi žiniomis ir ankstesne lygybės politikos patirtimi. Vis plačiai pripažįstama, kad specifinė lygybės politika nepakankama, kurti lyčių lygybės visuomenę. Lyčių aspekto integravimas yra logiškas tolesnis žingsnis. Tačiau lyčių aspekto integravimo strategija negali optimaliai funkcionuoti be tradicinės lygybės politikos, nes ši politikos forma – būtinas lyčių aspekto integravimo strategijos tarpininkas. Be to, lyčių aspekto integravimo strategija negali būti tokia tiesioginė, kaip specifinė lyčių lygybės politika. Lyčių aspekto integravimo strategija ir specifinė lyčių lygybės politika yra ne tik dualistinės viena kitą papildančios strategijos, bet ir suformuoja “dviejų takelių” strategiją.

Kokie sunkumai gali kilti, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją?

Turint ribotą lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo patirtį, šis skyrius grindžiamas daugiau apmąstymais negu patirtimi. Tačiau su įgyvendinimu susiję pokyčiai retai praeina sklandžiai. Kiek žinoma iki šiol, daugelis problemų, kurios gali kilti, būtų susiję su netiksliu lyčių aspekto integravimo strategijos supratimu, egzistuojančiomis procedūromis, technologijomis ir priemonėmis ar politinės valios stoka.

Pirmasis sunkumas gali būti neteisingas lyčių aspekto integravimo koncepcijos supratimas ir kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifine lyčių lygybės politika. Jei lyčių aspekto integravimo strategija nėra teisingai suvokta, ji gali būti traktuojama kaip nauja strategija, pakeičianti lyčių lygybės politiką. Todėl kai kurioms vyriausybėms tai gali būti pretekstas nutraukti specifinę lyčių lygybės politiką. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalinga, kad specifinė lyčių lygybės politika būtų tęsiama, kad lyčių lygybės politika nedingtų ar netaptų pernelyg išskaidyta.

Sekantis sunkumas susijęs su platesne lygybės koncepcija. Lyčių lygybė dažnai neteisingai suprantama. Kaip paminėta antrajame skyriuje, viena iš pagrindinių problemų, trukdančių tolesnę pažangą lyčių lygybės srityje yra siaura ir ribota lyčių lygybės koncepcija. Lyčių lygybė – ne tas pats, kas antidiskriminacija, o daug daugiau. Tai ne tik de jure lygybė, reiškianti, kad visos nuorodos į moteris ir vyrus įstatymuose yra pašalintos. Lygybė kaipo tokia privalo būti skatinama, pavyzdžiui, pozityviais veiksmais, rengiant veiksmų planus, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją ir kitomis priemonėmis. Tikslas – lygybė, kaip pozityvi teisė, arba lygybė de facto, gerbianti moterų ir vyrų teisę į įvairovę bei skirtingumą, bet taip pat nustatanti, kad moterys ir vyrai yra laisvi individai. Lyčių aspekto integravimo strategija apima lyčių perspektyvą ir neapsiriboja moterų klausimais. Ši strategija reikalauja atsižvelgti į moterų ir vyrų santykius, o ne paprasčiausiai susiaurinti koncepciją iki moterų ir vyrų kategorijų. Šalyse, kur vyrauja “tradicinis” požiūris į lyčių lygybę, koncepcija, kuria grindžiama lyčių lygybė, turi būti peržiūrėta ir požiūris į lytis išplėtotas.

Dar viena problema gali būti šalyje egzistuojantis politinis požiūris. Veikėjų, įgyvendinančių politiką akimis tarp lyčių aspekto integravimo strategijos ir specifinės lygybės politikos yra didelis skirtumas. Anksčiau lygybės ekspertai nagrinėjo ir sprendė lyčių lygybės klausimus, o dabar įvairių politikos sričių ekspertai turi išmanyti lyčių lygybės klausimus. Lyčių aspekto integravimo strategija yra naujas lyčių lygybės perspektyvos integravimo metodas, kuris apima artimesnį bendradarbiavimą tarp atskirų struktūriniųpadalinių, anksčiau turėjusių išskirtinę kompetenciją ir gali apimti politinių procesų reorganizavimą, naujų išorinių politikos veikėjų bendradarbiavimą (pvz., visuomeninės organizacijos). Kitaip tariant, lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja procedūrinių pokyčių, tokių, kaip požiūrio į politikos formavimą permąstymo, organizacinės kultūros pokyčių ar naujų bendradarbiavimo ir konsultacijų formų.

Lygiagrečiai turi būti svarstomi politikos technologijų metaodai, svertai ir priemonės, kurie gali būti pritaikyti lyčių aspekto integravimo strategijai įgyvendinti, problema. Adekvačių instrumentų ir technologijų stoka gali reikšti, kad lyčių aspekto integravimo strategija bus vargiai įdiegta ar visai neįdiegta. Lyčių aspekto integravimo strategija gali reikalauti parengti naujus politikos instrumentus, ar pritaikyti esamus, peržiūrėti statistinius duomenis ir įvesti lyčių rodiklį atskiru kintamuoju dydžiu.

Sekanti problema yra žinių lyčių lygybės klausimais stoka, kuri apsunkina lyčių aspekto integravimo strategijos diegimą. “Tradicinės” lyčių lygybės mechanizmuose veikėjai yra lyčių lygybės ekspertai. Įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją lyčių lygybės klausimai nebebus vienose specifinio padalinio rankose, bet apims visus institucijos padalinius. Todėl veikėjai daugiau nebebus lygybės klausimų specialistai, o tai kelia pavojų, kad jiems gali nepasisekti identifikuoti lyčių interesų, ar įgyvendinti sėkmingą lyčių lygybės politiką. Tai netgi gali reikšti, kad jie gali tiksliai nesuprasti pačios lyčių aspekto integravimo strategijos. Iš to gali išplaukti egzistuojančios situacijos atnaujinimas. Gali trūkti žmonių, turinčių pakankamai žinių, kad formuotų lyčių aspekto integravimo politiką, ypač, kai tiek mažai moterų dalyvauja priimant sprendimus. Todėl lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja, kad politikos formuotojai gerai išmanytų lyčių lygybės klausimus. Turi būti organizuotas mokymo procesas, kad lyčių aspekto integravimo strategija būtų sėkmingai įgyvendinta praktikoje.

Pagaliau, gali kilti pavojus, kad apie lyčių aspekto integravimo strategiją bus daug kalbama, bet nieko nedaroma praktiškai. Vyriausybės gali priimti sprendimą, kad lygybė turi būti integruota į visas politikos sritis ir daugiau nieko nebedaryti arba tik dirbtinai remti lyčių aspekto integravimo strategijos iniciatyvas. Lyčių aspekto integravimas yra labai madinga strategija, bet negali egzistuoti pati sau. Tikslas – pasiekti lyčių lygybę. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja politikų valios ir tvirto susitarimo ne tik pašalinti egzistuojančią moterų ir vyrų nelygybę, bet ir pašalinti šios nelygybės priežastis. Be kita ko, tai apima politinę valią liberalizuoti būtinus finansinius ir žmogiškuosius resursus. Kadangi lyčių aspekto integravimo strategija apima įprastines politikos sritis ir veikėjus, būtini finansiniai ir žmogiškieji ištekliai turi būti numatyti įprastiniame valstybės biudžete. Neskiriant pakankamai lėšų lyčių aspekto integravimo strategijai, gerų rezultatų sunku pasiekti ir tai gali diskredituoti ją, kaip strategiją, siekiant lyčių lygybės.

Taikant lyčių aspekto integravimo strategiją gali kilti ir kitų problemų, bei sunkumų. Tačiau reikia turėti omenyje, kad naujos strategijos niekada nepradedamos įgyvendinti sklandžiai nuo pat pradžių ir naujoms iniciatyvoms reikia skirti laiko, rezultatai neatsiranda tučtuojau. Be to, daugelis sunkumų ir problemų gali būti įveikti, atkreipiant dėmesį į būtinas išankstines prielaidas ir palankias sąlygas ar sėkmingos lyčių aspekto integravimo strategijos pavyzdžius.

Kodėl lyčių aspekto integravimas – tokia svarbi strategija?

Iš to, kas iki šiol pasakyta, galima daryti nediskutuotiną išvadą, kad lyčių aspekto integravimas yra svarbi strategija. Be to yra keletas priežasčių, papildomai pabrėžiančių lyčių aspekto integravimo strategijos reikšmę bei vertę:

1) Lyčių aspekto integravimo strategija įjungia visuomenę į politiką

Lygybės tematikos integravimas padeda pabrėžti poreikį pagrįsti ir įvertinti bet kurią atskirą politiką pagal jos poveikį konkrečiai individo ir socialinių grupių situacijai, nesvarbu, kas tai būtų – moterys ar vyrai, su jų specifiniais poreikiais ir interesais. Toks požiūris pagerina bendrosios (globalinės, sektorinės, nacionalinės regioninės, lokalinės) politikos pagrįstumą ir įvertinimą pagal jos rezultatus žmonių gerovei ir atveria vartus pakeisti “tradicinę” praktiką, pateikiant abstrakčius ekonominius ir ideologinius rodiklius (tokius, kaip bendras vidaus produktas, ar panašius duomenis, kurie yra neutralūs ir išreiškia vidutinius rodiklius) labiau tinkamais ir vertingesniais, konkrečiai parodančiais žmonių gerovę. Tai padeda paveikti politikus bei į viešąją nuomonę, parodo, kaip svarbu kreipti dėmesį į platų politikos efektą piliečių gyvenimui.Lyčių aspekto integravimo strategija taip pat gali būti būdas, kaip įtraukti į politinę darbotvarkę gyvybiškai svarbius moterų ir vyrų gyvenimui aspektus, į kuriuos praeityje nebuvo kreipiama dėmesio. Lyčių lygybės integravimas gali būti žingsnis link daugiau žmogiško ir mažiau ekonominio požiūrio į šiuolaikinės visuomenės bendrąją plėtrą ir vadybą. Atsižvelgiant į lyčių lygybės perspektyvą, politika bus geriau apibrėžta realių moterų ir vyrų poreikių aspektu. Visų žmonių, tiek moterų, tiek vyrų gyvenimas pagerės, o tai ir sudaro lyčių aspekto integravimo strategijos prasmę ir vertę.

2) Užtikrina geresnę valdymo kokybę

Lyčių aspekto integravimo strategija užtikrina geresnį aprūpinimą informacija, rengiant politikos programas ir atitinkamai geresnį valdymą. Ji verčia suabejoti teiginiu, kad politika yra neutrali lyties atžvilgiu – tokia iš tikro niekada nebūna – ir atskleisti paslėptas realybės ir vertybių prielaidas. Ji veda į politikos proceso didesnį skaidrumą ir atvirumą.

3) Įtraukiami ir moterys ir vyrai – ir tuo būdu efektyviau panaudojami visi žmogiškieji ištekliai

Iki šiol lyčių lygybės klausimų sprendimą skatino tik nedidelė moterų grupelė. Lyčių aspekto integravimo strategija įtrauks daug platesnį žmonių sluoksnį – tiek moterų, tiek vyrų. Taip pat taps aiškiau, kad šiandieninė visuomenė yra priklausoma nuo visų žmogiškųjų resursų panaudojimo bei tiek moterų, tiek vyrų patirties. Lyčių aspekto integravimo strategija pripažįsta, kad moterys ir vyrai turi dalintis atsakomybę, pašalinant nelygybę visuomenėje. Galų gale įtraukiant platesnį išorinių veikėjų sluoksnį į politikos procesą, lyčių aspekto integravimo strategija padės sumažinti demokratijos deficitą, kuris būdingas daugeliui dabartinių demokratijų.

4) Lyčių lygybės klausimai tampa matoma ir prioritetine visuomenės sprendžiama problema

Lyčių aspekto integravimo strategija pateikia aiškią idėją apie politinių iniciatyvų pasekmes ir įtaką tiek moterims, tiek vyrams ir apie pusiausvyrą tarp moterų ir vyrų rūpimoje srityje. Lyčių lygybės klausimai taps matomi ir bus integruoti į visuomenės prioritetizuojamų problemų kontekstą, tuo tarpu, kai iki šiol jie visada buvo nuošaliai. Tai parodys, kad lyčių lygybė yra svarbus visuomenės veiksnys, liečiantis kiekvieną individą, o taip pat visos visuomenės raidą ir kad tai nėra nei brangu, nei prabanga. Lyčių aspekto integravimo strategija pripažįsta, kad su moterų ir vyrų nelygybe negali būti efektyviai kovojama be politinės sistemos ir visos visuomenės suinteresuotumo, dalyvavimo, įsipareigojimų ir bendro sutarimo. Tai pakeis požiūrį į lyčių lygybę, kuris dar dažnai neigiamas ir inicijuos naujus debatus lygybės klausimais kitu, nei įprasta aspektu.

5) Atsižvelgia į moterų ir vyrų įvairovę, politika tampa labiau diversifikuojama

Yra pripažįstama, kad moterys – ir vyrai – nėra homogeninė grupė. Tam, kad įvairovei būtų skiriamas pakankamas dėmesys, politika ir politikos priemonės turi sudaryti galimybę atsižvelgti į šią įvairovę. Lyčių aspekto integravimo strategija turi turėti galimybę geriau paveikti skirtingų moterų grupių specifinę situaciją, kur specifinė lygybės politika iki šiol nebuvo sėkminga, nes lyčių aspekto integravimo strategija palieka erdvės įvairovei. Žvelgiant iš šios strategijos perspektyvos, problema yra ne tai, kad skirtumai egzistuoja, bet kad jie glaudžiai susiję su hierarchiniu gradavimu ir kyla pavojus visus piliečius matuoti pagal vyrų normas. Šia prasme lyčių aspekto integravimo strategija yra žingsniu toliau, negu tiesiog darbas lyčių lygybės kryptimi. Lyčių aspekto integravimo strategija palieka erdvės nehierarchinei įvairovei aplamai, ar tai būtų dėl lyties, rasės, klasės, ar kelių faktorių kombinacija. Kitaip tariant, atsižvelgiama į tai, kad žmonės nėra abstraktūs subjektai, bet kiekvienas turi savo identitetą. Šis pašalinis lyčių aspekto integravimo, kaip strategijos, efektas yra pozityvus visai visuomenei, skatinant lyčių lygybę.

1.4. Lietuvos valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa 2005-2009 m.

I. Bendrosios nuostatos

1. Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2005-2009 metų programa (toliau vadinama – ši Programa) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290), 477 punktą ir atsižvelgiant į Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003-2004 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712 (Žin., 2003, Nr. 55-2452), įgyvendinimo rezultatus, rezultatyvių priemonių tęstinumo ir naujų priemonių poreikį, siekiant nuosekliai ir sistemingai spręsti atitinkamųsričių lyčių lygybės problemas, užtikrinti tiek kiekybinius, tiek kokybinius moterų ir vyrų padėties pokyčius.

2. Ši Programa parengta atsižvelgiant į:

2.1. 2000 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimą Nr. 2001/51/EB, patvirtinantį programą, susijusią su Bendrijos pagrindų strategija dėl lyčių lygybės (2001-2005);

2.2. Europos Sąjungos direktyvas, sprendimus, rezoliucijas, rekomendacijas moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais;

2.3. Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (Žin., 1996, Nr. 21-549), ratifikuotą Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. I-1035 „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 76-1764);

2.4. Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinį protokolą (Žin., 2004, Nr. 122-4464), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 2004 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. IX-2300 „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 20 straipsnio 1 dalies pakeitimo ir Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinio protokolo ratifikavimo“ (Žin., 2004, Nr. 122-4460);

2.5. Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kaip įgyvendinti Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo nuostatas (Valstybių narių ataskaitų svarstymas. Lietuva. Pirmoji ir antroji periodinės ataskaitos, Niujorkas, 2000 m. birželio 12-30 d.);

2.6. Pekino deklaraciją ir Pekino veiksmų platformą, priimtą IV pasaulinėje moterų konferencijoje (Pekinas, 1995 m. rugsėjo 4-15 d.);

2.7. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 23-iosios specialiosios sesijos „Moterys 2000: lyčių lygybė, raida ir taika XXI amžiuje (Pekinas+5)“ Baigiamąjį dokumentą (Niujorkas, 2000 m. birželio 5-9 d.);

2.8. Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos jubiliejinės 49-osios sesijos „Pekino deklaracijos ir Pekino veiksmų platformos bei Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 23-iosios specialiosios sesijos Baigiamojo dokumento apžvalga ir įvertinimas (Pekinas+10)“ deklaraciją (Niujorkas, 2005 m. vasario 28 d. – kovo 11 d.);

2.9. Jungtinių Tautų tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (Žin., 2002, Nr. 77-3290), prie kurio prisijungta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136 „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“ (Žin., 1991, Nr. 9-244);

2.10. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (Žin., 1995, Nr. 40-987), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865 „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 37-913);

2.11. Europos socialinę chartiją (pataisytą) (Žin., 2001, Nr. 49-1704), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 2001 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. IX-317 „Dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifikavimo“ (Žin., 2001, Nr. 49-1699);

2.12. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms;

2.13. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendacijas valstybėms narėms;

2.14. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro rekomendacijas po vizito Lietuvoje 2003 m. lapkričio 23-26 d., patvirtintas Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2004 m. vasario 12 d. Strasbūre, CommDH(2004)6;

2.15. Šiaurės ir Baltijos valstybių lyčių lygybės 2004-2006 metų programą, kuriai pritarta Šiaurės ir Baltijos valstybių lyčių lygybės ministrų susitikime, vykusiame 2004 m. rugsėjo 23-26 d. Reikjavike;

2.16. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (Žin., 1998, Nr. 112-3100) 3 straipsnį;

2.17. Lietuvos moterų pažangos programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1299 (Žin., 1996, Nr. 110-2515);

2.18. nevyriausybinių organizacijų konferencijų, seminarų pasiūlymus ir rekomendacijas.

3. Rengiant šią Programą, atsižvelgta į moterų ir vyrų lygioms galimybėms įgyvendinti visose veiklos srityse taikomą lyčių aspekto integravimo strategiją, kuri apibūdinama kaip toks politinių procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas, kad lyčių lygybės aspektas būtų įtrauktas į visas politikos sritis, visus lygmenis, visus etapus, visų veikėjų, paprastai dalyvaujančių politinėje veikloje, taip pat bet kurios planuojamos veiklos, įstatymų, strategijų ir programų visose srityse ir visais lygmenimis įvertinimas atsižvelgiant į poveikį tiek moterims, tiek vyrams. Ši strategija – tai lyčių lygybių siekimo metodas, pirmą kartą panaudotas rengiant Jungtinių Tautų Pekino veiksmų platformą, o vėliau pradėtas plačiai taikyti ir Europos Sąjungos lyčių lygybės programiniuosedokumentuose.

Programos tikslai ir uždaviniai

4. Šios Programos tikslai:

4.1. nuosekliai, kompleksiškai ir sistemingai spręsti moterų ir vyrų lygių galimybių problemas visose srityse;

4.2. užtikrinti lyčių aspekto integravimą;

4.3. parodyti specifines moterų ir vyrų problemas ir jas spręsti.

5. Šios Programos uždaviniai:

5.1. keisti vyro ir moters vietos ekonominėje šalies veikloje stereotipus;

5.2. sudaryti sąlygas moterims ir vyrams derinti darbo, taip pat profesinės karo tarnybos ir šeimos įsipareigojimus;

5.3. gerinti moterų, po ilgesnės pertraukos grįžtančių į darbo rinką, vyresnio amžiaus moterų įsidarbinimo galimybes;

5.4. didinti moterų galimybes imtis verslo ir jį plėtoti, skatinti moterų ekonominį aktyvumą;

5.5. skatinti darbdavius nustatyti vyrams ir moterims vienodą darbo užmokestį už vienodos vertės darbą;

5.6. skatinti socialinę partnerystę ir plėtoti socialinį dialogą, užtikrinant lyčių lygybę darbo rinkoje;

5.7. įtraukti lyčių lygybės klausimus į formalųjį ir neformalųjį švietimą;

5.8. sudaryti palankesnes sąlygas moterims siekti mokslo, karjeros, tobulinti profesijos įgūdžius;

5.9. didinti moterų galimybes eiti vadovaujančias pareigas ir pareigas, kurias einant priimami sprendimai;

5.10. skatinti moterų ryžtą aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime;

5.11. tobulinti esamą teisinę bazę, skirtą smurtautojui atskirti nuo nukentėjusiojo šeimos, ir teisės aktų įgyvendinimo mechanizmą;

5.12. remti nevyriausybinių organizacijų, ypač krizių centrų, projektus, užtikrinančius socialinę pagalbą smurto šeimoje aukoms ir darbą su smurtautojais;

5.13. spręsti specifines moterų ir vyrų sveikatos problemas;

5.14. siekti ilgesnės vyrų gyvenimo trukmės – mažinti moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės skirtumą;

5.15. užtikrinti švietimą ir informavimą šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos klausimais, ypač kaime;

5.16. integruoti lyčių aspektą į aplinkosaugą;

5.17. skatinti valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, švietimo ir mokslo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, užtikrinantį lyčių lygybę;

5.18. siekti sustiprinti moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo institucinį mechanizmą apskričių ir savivaldybių lygmeniu;

5.19. stiprinti darbuotojų, valstybės tarnautojų gebėjimus užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes;

5.20. tobulinti pedagogų, teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų, aplinkosaugos specialistų kvalifikaciją lyčių lygybės klausimais;

5.21. skleisti tarptautiniu mastu Lietuvos patirtį, kaip užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes;

5.22. atlikti moterų ir vyrų padėties pokyčių išplėstinį vertinimą;

5.23. tobulinti statistinės informacijos pagal lytį duomenų rinkimą ir teikimą vartotojui, bendradarbiaujant su kitomis duomenis renkančiomis ir tyrimus atliekančiomis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

Programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai

6. Šios Programos įgyvendinimo veiksmingumas vertinamas pagal:

6.1. surengtų seminarų, mokymų, kitų renginių skaičių;

6.2. asmenų, apmokytų seminaruose, mokymuose, kituose renginiuose, skaičių;

6.3. asmenų, pasinaudojusių suteiktomis žiniomis, skaičių;

6.4. nevyriausybinių organizacijų, vykdančių projektus moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais, skaičių;

6.5. visuomenės nuomonės pokyčius, vertinamus atliekant sociologinius tyrimus;

6.6. moterų ir vyrų padėties įvairiose srityse pokyčius, vertinamus pagal šios Programos 69.7 punkte nurodytos priemonės įgyvendinimo rezultatus;

6.7. valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo veiksmingumą.

Programos finansavimas

7. Šioje Programoje numatytas priemones siūloma finansuoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis iš ministerijoms ir įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant šią Programą, patvirtintų bendrųjų asignavimų. Preliminarus Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikis šios Programos priemonėms įgyvendinti – 1434,6 tūkst. litų, iš jų 2005 metais – 210 tūkst. litų, 2006 metais- 276,6 tūkst. litų, 2007 metais – 351 tūkst. litų, 2008 metais – 311 tūkst. litų, 2009 metais – 286 tūkst. litų. Šioje Programoje numatytoms priemonėms įgyvendinti ketinama pasitelkti nevyriausybines organizacijas, tikimasi užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų paramos, ypač vykdyti bendriems projektams, kai dalis lėšų projektui skiriama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, o dalis – iš tarptautinių fondų. Sudaromos sąlygos šiosProgramos priemonių įgyvendinimą remti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.

Programos įgyvendinimas

8. Šioje Programoje numatytų priemonių įgyvendinimas derinamas su rengiama Valstybine smurto prieš moteris mažinimo strategija ir šios strategijos įgyvendinimo priemonėmis, Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005-2008 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 558 (Žin., 2005, Nr. 65-2333), kitomis tikslinėmis programomis, ypač užimtumo, socialinės apsaugos ir sveikatos, Lietuvos 2004-2006 metų bendruoju programavimo dokumentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 (Žin., 2004, Nr. 123-4486).

9. Šios Programos įgyvendinimą koordinuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija (toliau vadinama – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 266 (Žin., 2000, Nr. 22-564). Komisijos nariai kasmet, iki sausio 15 d., parengia ir pateikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ataskaitas, kaip įgyvendinamos šios Programos priemonės, kurių atsakinguoju vykdytoju patvirtinta atitinkama ministerija, taip pat Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Statistikos departamentas). Apibendrintą šios Programos priemonių įgyvendinimo ataskaitą, vadovaudamiesi Komisijos nuostatais, parengia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai atstovaujantys Komisijos nariai. Ataskaita svarstoma Komisijos posėdyje. Jeigu jai pritariama, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki kiekvienų metų vasario 15 d. pateikia ją Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Kiekviena institucija ar įstaiga, numatyta atitinkamų šios Programos priemonių atsakinguoju vykdytoju, informuoja visuomenę, o prireikus – kitas institucijas apie šios Programos priemonių, už kurias ji atsakinga, įgyvendinimą.

II. Moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimas

Užimtumas

Esama būklė

10. Auganti pastaraisiais metais Lietuvos ekonomika sudaro palankias sąlygas didinti užimtumą. Labai pagerėjo darbo rinką apibūdinantys rodikliai: padidėjo užimtumas, sumažėjo bendras nedarbas ir teritorinė jo diferenciacija, išaugo darbo jėgos paklausa. Lietuvos ūkyje sukuriama vis daugiau nuolatinių darbo vietų. Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, per pastaruosius trejus metus teritorinėse darbo biržose kasmet įregistruojama apie 132-137 tūkst. laisvų darbo vietų. Antai:

10.1. Statistikos departamento duomenimis, 2005 metų I ketvirtį moterų užimtumas sudarė 58,6 procento (vyrų – 64,4 procento), taigi padidėjo palyginti su 2004 metais buvusiu moterų užimtumu – 57,8 procento (vyrų – 64,6 procento). Lietuvos moterų užimtumas jau 2003 metais viršijo Europos Sąjungos užimtumo strategijos 2005 metams nustatytus 57 procentus ir sudarė 58,4 procento (vyrų – 63,7 procento). Vyrų ir moterų užimtumo (apskaičiuoto pagal darbo visą darbo dieną ekvivalentą) skirtumas siekė 7,4 procentinio punkto, t.y. buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Vyrų ir moterų užimtumo skirtumas kaime didesnis negu mieste – atitinkamai 9,4 procentinio punkto kaime ir 5,7 procentinio punkto mieste. Vyresniojo amžiaus (55-64 metai) moterų ir vyrų užimtumo skirtumas – 18,3 procentinio punkto, t.y. mažesnis nei Europos Sąjungoje – 19,1 procentinio punkto.

10.2. Mažėja moterų ir vyrų nedarbas ir jo skirtumai. Statistikos departamento duomenimis, 2005 metų I ketvirtį moterų nedarbas buvo 10,3 procento, o vyrų – 10,2 procento, o 2004 metais vidutinis metinis moterų nedarbas buvo 11,8 procento, vyrų – 11 procentų. Moterų ir vyrų nedarbo skirtumas 2004 metais sudarė 0,8 procentinio punkto ir sumažėjo iki 0,1 procentinio punkto 2005 metų I ketvirtį. Išankstiniais 2004 metų duomenimis, Europos Sąjungoje moterų nedarbas buvo 10,2 procento, vyrų – 8 procentai, t.y. moterų nedarbas buvo didesnis nei vyrų 2,2 procentinio punkto.

10.3. Statistikos departamento kartu su Ūkio ministerija atliktų smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygų tyrimų duomenimis, gausėja moterų įmonių vadovių. Antai 2000 metais moterų vadovių buvo 29,2 procento, o 2003 metais – jau 40 procentų. Didžiuma verslo vadovių – 31-50 metų moterys. Vyrų verslininkų vyraujantis amžius – 21-40 metų. Kita vertus, kaip ir Europos Sąjungoje vyrai ekonomiškai aktyvesni. 2004 metais 15-64 metų moterų aktyvumas buvo 65,6 procento, o vyrų – 72,7 procento (2001 metais moterų aktyvumas – 65,8, 2002 metais – 65,7 procento). Išankstiniais 2004 metų duomenimis, bendras darbo jėgos aktyvumas Europos Sąjungoje buvo 69,5 procento, moterų – 61,7 procento, o vyrų – 77,3 procento.

10.4. Vidutinis mėnesinis bruto moterų darbo užmokestis 2005 metų I ketvirtį sudarė 83,1 procento vidutinio mėnesinio bruto vyrų darbo užmokesčio. Atlyginimų skirtumas sumažėjo, palyginti su 2004 metais, kai moterų vidutinis mėnesinis brutodarbo užmokestis buvo 81,4 procento vyrų atlyginimo. 2005 metų I ketvirtį valstybės sektoriuje šis skirtumas buvo 77,6 procento, o privačiame – 83,6 procento. Statistikos duomenys rodo, kad tuose ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiausia moterys, atlyginimai mažesni negu tuose, kuriuose dirba daugiau vyrų. Ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiau moterų: sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, švietimo, viešbučių ir restoranų, – atlyginimai 2005 metų I ketvirtį buvo mažiausi. Ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiau vyrų: viešasis valdymas ir gynyba, transportas, sandėliavimas ir ryšiai, elektros, dujų ir vandens tiekimas, – 2005 metų I ketvirtį atlyginimai buvo didesni negu moterų.

10.5. Nuostata dėl paramos šeimai ir tėvų vienodų pareigų įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato vienodas teises ir lygias galimybes tiek moterims, tiek vyrams dalyvauti darbo rinkoje, tačiau šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas – vis dar opi problema dėl sunkiai kintančių vyro ir moters vaidmens šeimoje ir darbe stereotipų:

10.5.1. Tradicinis požiūris į moterų ir vyrų pareigas šeimoje išryškėja uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“, kurios veikla – visuomenės tyrimai ir verslo valdymo konsultacijų teikimas, 1999 metais atlikto tyrimo respondentų atsakymuose apie tai, kas turėtų išlaikyti šeimą. 57,2 procento vyrų mano, kad tai – tik jų pareiga. Tokios pat nuomonės yra 51,4 procento moterų. Akivaizdu, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų šį vaidmenį priskiria vyrams. Šis rezultatas rodo, kad moterys – potenciali socialinės atskirties grupė, kita vertus, toks požiūris kelia vyrams didelę įtampą, nes šiuolaikinėje visuomenėje vienas asmuo dažniausiai jau nebegali išlaikyti šeimos.

10.5.2. Nors atostogomis vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, pagal įstatymus gali naudotis tiek moterys, tiek vyrai, dažniausiai vaikus prižiūri moterys. Išėjusi atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, moteris ilgam palieka darbą, dažnai netenka profesinės kvalifikacijos, dėl to jai sunkiau siekti karjeros. Kaip rodo statistika, vyrai uždirba daugiau negu moterys, todėl šeimoje su vaiku lieka tas, kurio atlyginimas mažesnis. Be to, dalis vyrų tradiciškai mano, kad vaikus prižiūrėti – ne vyriškas darbas.

10.5.3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2002 metais motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo apie 17,8 tūkst. asmenų, iš jų 179 (apie 1 procentą) vyrai. Iš viso 2004 metais motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo 18590 asmenų, iš jų 172 vyrai (0,925 procento). 2005 metų I ketvirtį motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo 19612 asmenų, iš jų 241 vyras (1,228 procento).

10.5.4. Profesinės karo tarnybos kariams suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos ir atostogos vaikui prižiūrėti (tiek vyrams, tiek moterims). Tačiau auginančioms vaikus karėms motinystė ir šeimos pareigos – didelė kliūtis siekti karjeros profesinėje karo tarnyboje. Atostogos vaikui prižiūrėti kariui suteikiamos ne ilgiau kaip iki to laiko, kol vaikui sueis vieneri metai. Karys, kuriam suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, atleidžiamas iš pareigų ir perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Jeigu suteiktoms atostogoms pasibaigus karys negrįžta į tarnybą arba nėra jo kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigų, jis išleidžiamas į atsargą. Iki vaikui sueina treji metai, išleistam į atsargą kariui mokama valstybės nustatyto dydžio pašalpa iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jeigu jis ar kiti įstatymo numatyti šeimos nariai ir kiti asmenys tuo laikotarpiu nesinaudoja įstatymų numatytomis atostogų vaikui prižiūrėti ir pašalpos teisėmis. Pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms ir kariui grįžus į tarnybą, įstatymas negarantuoja jam profesinės karo tarnybos tęstinumo, jeigu nėra jo kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigų. Taigi kariui ribojamos galimybės derinti įsipareigojimus šeimai su profesine karo tarnyba.

Problemos

11. Skirtingą moterų ir vyrų užimtumą ir ekonominę būklę lemia daugelis veiksnių, svarbiausieji iš jų yra šie:

11.1. Stereotipinis požiūris į moters ir vyro vaidmenį šeimoje, darbe ir visuomenėje kliudo plėtoti lygias moterų ir vyrų galimybes darbo rinkoje, mažina moterų galimybes įsidarbinti, siekti karjeros, lemia moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus. Nešališką požiūrį į lytį, plėtojantį moterų ir vyrų lygias galimybes daugelyje sričių, o pirmiausia – darbo rinkoje ir priimant sprendimus, be kita ko, ugdo visuomenės švietimas ir informavimas.

11.2.Per mažos galimybės derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, motinystė ir šeimos pareigos vaikus auginančioms moterims – didelė kliūtis išlaikyti darbo vietą ar ieškoti kitos. Moterys, auginančios vaikus, yra patyrusios įvairių sunkumų tiek įsidarbindamos, tiek siekdamos karjeros darbe.

11.3. Sunkiau įsidarbinti vyresnėms moterims negu vyresniems vyrams. Dabar populiaresni darbai – siuvimas ar darbas su informacinėmis technologijomis – dažnai laikomi per sudėtingais vyresnėms moterims.

11.4. Nors svarbus moterų užimtumo didinimo veiksnys – dalyvavimas versle, moteris, siekianti imtis verslo ir jį plėtoti, susiduria su specifinėmis kliūtimis: tik ji dažniausiai atsako už vaikų priežiūrą, jai trūksta pasitikėjimo savimi, verslo įgūdžių, informacijos.

11.5. Vis dar skiriasi moterų ir vyrų darbo užmokestis. Šį skirtumą lemia tiek horizontali, tiek vertikali darbo rinkos segregacija, kiti veiksniai.

11.6. Nepakankamas moterų teisinis raštingumas. Dažnai moterys neturi informacijos apie joms numatytas teisines garantijas. Jaunoms moterims per mažai teikiama informacijos apie darbo garantijas (t.y. apie nėščių, neseniai pagimdžiusių moterų darbo sąlygas, atostogas ir panašiai). Tik nedaugelis moterų ir vyrų susipažinę su Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, per mažai turi informacijos ir apie tai, kur kreiptis, jeigu mano esą diskriminuojami dėl lyties. Menkai jiems žinomos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos dėl vienodo požiūrio į moteris ir vyrus darbo ir socialinėje srityje.

Laukiami rezultatai

13. Tikimasi, kad įgyvendinus šios Programoje numatytas priemones bus:

13.1. keičiami moters vaidmens stereotipai – sudarytos palankesnės sąlygos moterims rinktis norimą profesiją ir darbą, remiamas abiejų lyčių atstovų nestereotipiško įvaizdžio kūrimas per visuomenės informavimo priemones;

13.2. sudaromos palankesnės sąlygos tiek moterims, tiek vyrams, tarp jų ir kariams, derinti darbo (taip pat profesinės karo tarnybos) ir šeimos įsipareigojimus;

13.3. pagerintos moterų, po ilgesnės pertraukos grįžtančių į darbo rinką, ir vyresnio amžiaus moterų įsidarbinimo galimybės;

13.4. sudaromos palankesnės sąlygos moterims, norinčioms pradėti verslą;

13.5. mažinami moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai – skatinama nustatyti dirbantiems vyrams ir moterims vienodą darbo užmokestį už vienodos vertės darbą;

13.6. užtikrinamas moterų ir vyrų lygių galimybių principo taikymas įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamus projektus.

Švietimas ir mokslas

Esama būklė

14. Lietuvos švietimo sistema pagrįsta pagrindinėmis tautos, Europos ir pasaulio kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės ir orumo, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, žmogaus laisvių ir teisių, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu. Vienas iš pagrindinių švietimo siekių – plėtoti tęstinę, mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią, prieinamą ir socialiai teisingą švietimo sistemą.

15. Kasmet mokosi vis daugiau asmenų. 2003-2004 mokslo metų pradžioje visuose švietimo lygmenyse mokėsi 898927 mokiniai ir studentai, iš jų merginų – 50,9 procento. Analizė rodo, kad berniukai šiek tiek lenkia mergaites pradinio ir pagrindinio ugdymo lygmenyse, tačiau vidurinio ir aukštojo išsilavinimo labiau linkusios siekti merginos. Ikimokyklinio ugdymo lygmenyje mergaitės sudarė 47,5 procento, pradinio ugdymo lygmenyje – 48,6 procento, pagrindinio ugdymo lygmenyje – 48,1 procento, vidurinio ugdymo lygmenyje – 49,8 procento, aukštesniųjų studijų lygmenyje – 62,7 procento, aukštojo mokslo studijų lygmenyje – 59,9 procento. Pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo įgijimas rodo švietimo sistemos veiksmingumą, prieinamumą ir lygių galimybių švietimo užtikrinimą. Pagrindinį išsilavinimą 2003-2004 metais įgijo apie 50 procentų, vidurinį išsilavinimą – apie 53 procentai merginų. Visose Europos Sąjungos valstybėse merginų, įgijusių vidurinį išsilavinimą, daugiau nei vyrų, išskyrus Austriją ir Liuksemburgą.

16. Profesinėse mokyklose merginų mokosi apie 40 procentų. Profesinio pasirengimo požiūriu vaikinai labiau linkę rinktis darbininko profesiją, merginos – tapti tarnautojomis. Daugiau merginų negu vaikinų įgyja aukštąjį išsilavinimą, tačiau vaikinai dažniausiai įgyja geriau mokamas specialybes. Tai lemia merginų ir vaikinų būsimų pajamų skirtumus.

17. Šiuo metu nuosekliai daugėja moterų, siekiančių mokslininkės karjeros. 2003 metais moterys sudarė 43 procentus mokslininkų, tuo tarpu mokslininkių, turinčių aukščiausius mokslo laipsnius, kur kas mažiau. Statistikos departamento 2003 metais pateiktais duomenimis, Lietuvoje buvo 14 procentų moterų, turinčių habilituoto daktaro mokslo laipsnį, ir tik 10 procentų moterų, turinčių profesoriauspedagoginį vardą. Šiuo metu mažiausiai mokslininkių – technologijos ir fiziniuose moksluose, iš jų ypač mažai turinčiųjų aukščiausius mokslo laipsnius ir einančiųjų aukščiausias mokslo administravimo pareigas.

Problemos

18. Pedagogams trūksta lyčių lygybės žinių.

19. Aukštosiose mokyklose mokosi daugiau merginų, tačiau jos renkasi ne tokias perspektyvias karjeros ir pajamų požiūriu specialybes.

20. Labai skiriasi moterų ir vyrų skaičius aukščiausiose mokslo pakopose.

Laukiami rezultatai

22. Tikimasi, kad įgyvendinus programoje numatytas priemones bus:

22.1. lyčių lygybės klausimas įtrauktas į formalųjį ir neformalųjį švietimą;

22.2. tobulės pedagogų kvalifikacija lyčių lygybės klausimais;

22.3. sudarytos palankesnės sąlygos moterims siekti mokslo, karjeros, tobulinti profesijos įgūdžius.

Politika ir sprendimų priėmimas

Esama būklė

23. Demokratinėje visuomenėje priimant sprendimus privalo dalyvauti visi gyventojai – tiek moterys, tiek vyrai, ir abiejų lyčių atstovams turi būti vienodai atstovaujama valdžios postuose. Lygus moterų ir vyrų dalyvavimas priimant sprendimus nėra tik paprasto socialinio teisingumo ar demokratijos reikalavimas. Tai pagrindas siekti aiškios ir atsakingos valdžios, lyčių pusiausvyros, rodančios visuomenės sudėtį, garantas, būtina lyčių lygybės sąlyga. Abiejų lyčių aktyvus dalyvavimas formuojant politiką padeda geriau politikos sprendimuose atspindėti visuomenės įvairovę. Dalyvavimas politiniame, visuomenės ir valstybės gyvenime – ne tik moterų ir vyrų tikslų ir interesų įgyvendinimo priemonė, bet ir lyčių lygybės ir nediskriminavimo dėl lyties principo įgyvendinimo rodiklis.

24. Visuomenė vis plačiau pripažįsta – labai svarbu, kad priimant visų lygmenų sprendimus vienodai dalyvautų tiek vyrai, tiek moterys. Lyginamojoje tyrimų analizėje „Moteris Lietuvos visuomenėje“, paskelbtoje 2001 metais, nurodoma, kad 1994-2000 metais sumažėjo teigiančiųjų, kad moteris apskritai neturėtų dalyvauti politinėje veikloje (1994 metais – 23 procentai moterų ir 31 procentas vyrų, 2000 metais – 15 procentų moterų ir 22 procentai vyrų), ir padaugėjo manančiųjų, kad jų politikoje turėtų būti tiek, kiek yra tuo metu moterų (1994 metais – 41 procentas moterų ir 43 procentai vyrų, 2000 metais – 55 procentai moterų ir 61 procentas vyrų). Maždaug ketvirtadalis gyventojų mano, kad moterys turi daugiau dalyvauti politinėje veikloje ir valdant valstybę, ir tiki, kad tada Lietuvoje daug kas pagerėtų (1994 metais – 28 procentai moterų ir 18 procentų vyrų, 2000 metais – 30 procentų moterų ir 16 procentų vyrų). Uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“ 2003 metais atlikto tyrimo „Lietuvos gyventojų apklausa: moterys ir politika“ duomenimis, svarbiausia priežastis, dėl kurios moterys mažiau dalyvauja politiniame gyvenime, yra ta, kad jos daugiau rūpinasi šeima, pavargsta buityje. Be to, moterims mažiau galimybių, taip įprasta visuomenėje, tai – vyrų reikalas, neleidžia vyrai, pačios moterys nenori, nesidomi šia veikla, nepasitiki savo jėgomis. 41 procentas apklaustųjų mano, kad moteris aktyviau dalyvauti politinėje veikloje skatintų palankesnės sąlygos derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, pačių moterų noras siekti karjeros, imtis politinės veiklos, jų aktyvumo didinimas (reikėtų remti moterų konferencijas, dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose, kitas moterų iniciatyvas, jas turėtų palaikyti vyrai, turėtų būti keičiamas stereotipinis požiūris į moters vaidmenį).

25. Kadangi įgyvendinami projektai ir priemonės, skatinantys lygų atstovavimą lytims politikoje (paminėtinas 2002-2004 metų tarptautinis projektas „Daugiau Lietuvos moterų politikoje“), pastaruoju metu moterų politikių daugėja. 2004 m. birželio 13 d. įvyko Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų pirmasis ratas. Tarp penkių kandidatų į prezidento postą buvo dvi moterys. Į antrąjį rinkimų ratą pirmą kartą Lietuvos istorijoje pateko moteris. Be to, 2004 m. birželio 13 d. vykusių rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai – iš 13 vietų, Lietuvai skirtų Europos Parlamente, 5 vietas laimėjo moterys.

26. Moterys 2000-2004 metais sudarė tik 10,6 procento visų Lietuvos Respublikos Seimo narių, iš jų 6 (43 procentai) moterys vadovavo Lietuvos Respublikos Seimo komisijoms, ir tik vienam Lietuvos Respublikos Seimo komitetui vadovavo moteris. Priemonės, kurių imtasi, lėmė palankesnius lygaus atstovavimo lytims požiūriu rinkimų rezultatus. Paskelbti 2004 m. spalio 31 d. galutiniai 2004 metų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą rezultatai: 20,57 procento moterų ir 79,43 procento vyrų. Padaugėjo moterų, vadovaujančių Lietuvos Respublikos Seimo komitetams – iš 15 komitetų pirmininkų – trys moterys, bet šiek tiek sumažėjo moterų, vadovaujančių Lietuvos Respublikos Seimo komisijoms, – iš 14 komisijų pirmininkų – 4 moterys. Tačiau nė vienos moters nėra Lietuvos Respublikos Seimovaldyboje. Pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublikos Vyriausybėje 2001-2004 metais buvo trys ministrės. Dabar Lietuvos Respublikos Vyriausybėje dvi ministrės. Pažymėtina, kad Lietuva, kaip nedaugelis Europos Sąjungos valstybių narių, į Europos Komisijos komisarės pareigas skyrė moterį. Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja iš Lietuvos Respublikos taip pat paskirta moteris.

27. 2002 metų rinkimuose į savivaldybių tarybas išrinkta 321 moteris (20,6 procento) ir 1239 vyrai (79 procentai). Iki 2002 metų rinkimų iš 60 Lietuvos savivaldybių merų buvo tik 2 moterys, iš 10 apskričių viršininkų – tik viena moteris. Po 2002 metų gruodžio mėnesį vykusių savivaldybių tarybų rinkimų trijose iš 60 Lietuvos savivaldybių moterys išrinktos merėmis, devynios paskirtos merų pavaduotojomis, 10 moterų eina savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.

28. Nors į Lietuvos Respublikos Seimą ir savivaldybių tarybas moterų išrinkta daugiau, tačiau tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių lygaus atstovavimo lytims priimant sprendimus dar nepasiekta. Moterų ir vyrų lygybės Europos Sąjungoje 2004 metų ataskaitoje pabrėžiama, kad lygus moterų ir vyrų dalyvavimas priimant sprendimus svarbus tiek ekonominiam, tiek politiniam šalies gyvenimui, bet daugelyje Europos Sąjungos valstybių moterims atstovaujama nepakankamai. Geriausias moterų atstovavimo priimant sprendimus rodiklis Švedijoje, kurios parlamente – 45 procentai moterų, prasčiausias Graikijoje – 8 procentai.

Problemos

29. Moterys dar mažai dalyvauja priimant įvairaus lygmens sprendimus:

29.1. nelygiai atstovaujama moterims ir vyrams Lietuvos Respublikos Seime ir savivaldybių tarybose;

29.2. stokojama moterų noro dalyvauti politinėje veikloje ir priimant sprendimus, per maža parama moterų renginiams, kitoms iniciatyvoms.

Laukiami rezultatai

31. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones bus:

31.1. skatinamas lygus atstovavimas moterims ir vyrams politinėje veikloje ir priimant sprendimus;

31.2. moterys paskatintos aktyviau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

III. Moterų teisių užtikrinimas moterų ir vyrų lygių galimybių sąlygomis

Žmogaus teisės

Esama būklė

32. Pagrindinės žmogaus teisės Lietuvoje įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad visi yra lygūs prieš įstatymus, niekieno teisės negali būti varžomos ir niekas negali turėti privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, religijos, socialinės padėties ir kitko. Lietuvos Respublikos Konstitucijos III ir IV skirsniai taip pat garantuoja pilietines teises, teisę į darbą, mokslą, socialinę ir sveikatos apsaugą. Lietuvos Respublikos įstatymuose: darbo, civilinėje, baudžiamojoje, šeimos teisėje, reglamentuojančioje vedybas ir šeimos santykius, teisę į nuosavybę, teisę į užimtumą ir kitas teises, nėra asmenis pagal lytį diskriminuojančių nuostatų.

33. 1998 metais priimtas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, o jo nuostatų įgyvendinimo priežiūrai atlikti įkurta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, vėliau pavadinta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, į kurią gali kreiptis asmuo, jeigu jis mano esąs diskriminuojamas dėl lyties. Teigiama Lietuvos patirtis užtikrinant de jure moterų ir vyrų lygias teises, Lietuvos įstatymų atitiktis Europos Sąjungos acquis, kitiems tarptautiniams teisės aktams palankiai vertinamos tarptautiniu mastu, ypač Europos Komisijos ir Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto. Įgyvendinamos programų priemonės ir projektai, kad moterys turėtų galimybę naudotis žmogaus teisėmis de facto, kad būtų sukurta palanki joms aplinka, tobulinami priežiūros ir monitoringo mechanizmai ir siekiama teisinio raštingumo, rengiamos visuomenės informavimo šiais klausimais kampanijos. Tačiau lygių galimybių kontrolieriaus tiriamų skundų ataskaitose nurodoma, kad vis dar susiduriama su daugeliu moterų teisių pažeidimų, o tai rodo, kad teisės aktų, ypač Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo, draudžiančio bet kokią tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją visose srityse, nuostatos ne visada tinkamai įgyvendinamos, sunku įvertinti galimą netiesioginę diskriminaciją, jeigu stokojama atitinkamų tyrimų duomenų.

34. Svarbus vaidmuo propaguojant ir ginant žmogaus teises, skatinant visuomenę suvokti moterų teisių turinį tarp visų žmogaus teisių ir jų įgyvendinimo svarbą, tenka nevyriausybinėms organizacijoms, kurių projektai, skirti visuomenei šviesti moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais ir moterų teisėms ginti, pasiekia nuošaliausių savivaldybių teritorijų gyventojus.

35. Vienas iš šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų, labiausiai trukdančių siekti lyčių lygybės,yra smurtas prieš moteris tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Smurtas prieš moteris pažeidžia ir riboja moterų galimybes naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Lyčių konfliktu grįstas smurtas (mušimas ar kitas buitinis smurtas, seksualinis tvirkinimas ir išnaudojimas, prekyba moterimis ir vaikais, priverstinė prostitucija, seksualinis priekabiavimas) yra nesuderinamas su asmens garbe ir orumu, už šias veikas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę. Tokio pobūdžio veikos priskirtinos latentiniams nusikaltimams, todėl jas atskleisti ir tirti yra sunkiau.

36. Pagalbą (psichologinę, teisinę ir konsultacinę) ir prieglobstį smurto aukoms teikia daugiau kaip 25 nevyriausybinės organizacijos, ypač moterų krizių centrai. Įsteigtas Vyrų krizių ir informacijos centras, kurio pagrindinė veikla – darbas su smurtautojais.

37. Organizuojamas policijos pareigūnų, socialinių darbuotojų mokymas, rengiamos visuomenės informavimo kampanijos, atlikti smurto ištakų tyrimai, atliekami lyčių vaidmenų tyrimai ir lyčių studijos (ypač susijusios su vyrų ir berniukų vaidmeniu, taip pat visų formų smurtu prieš moteris, įskaitant buitinį smurtą). Aktyvi visuomenės, ypač moterų organizacijų, parama (informacinės kampanijos) labai padeda teikti paslaugas moterims – smurto aukoms.

Problemos

38. Visuomenė stokoja lyčių lygybės žinių, nepakankamai ištirta moterų ir vyrų padėtis, ypač vietos savivaldos lygmeniu.

39. Moterys dėl informacijos, ypač teisinės, stokos, nejautrumo lyčių specifikai ir susijusio su lytimi šališkumo negali deramai naudotis įstatymų joms suteiktomis teisėmis. Moterų teises nepakankamai suvokia teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnai.

40. Neišanalizuotas, kaip dera, galiojančių teisės aktų, skirtų smurto prieš moteris prevencijai, ypač smurtautojo izoliavimui nuo šeimos, veiksmingumas, taikymo praktika ir tobulinimo galimybės.

41. Stokojama kompleksinės socialinės pagalbos smurto prieš moteris, ypač šeimoje, aukoms ir specifinių sričių tyrimų.

Laukiami rezultatai

43. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje priemones bus:

43.1. atlikta tarptautinių teisės aktų įgyvendinimo stebėsena ir įvertinimas;

43.2. teisėsaugos pareigūnai, visuomenė tinkamai informuojami lygių moterų ir vyrų teisių klausimais;

43.3. išanalizuota esama teisinė bazė, reglamentuojanti smurtautojo atskyrimą nuo jo šeimos, ir parengtos rekomendacijos, kaip toliau tobulinti teisės aktus. Remiantis jomis, bus parengti teisės aktų pakeitimų ir papildymų projektai ar nauji teisės aktai;

43.4. remiama kompleksinė socialinė pagalba moterims – smurto šeimoje aukoms;

43.5. nustačius krašto apsaugos sistemoje psichologinio ir seksualinio priekabiavimo apraiškų, atsakingų vykdytojų krašto apsaugos sistemos institucijoms pateiktos rekomendacijos, kaip jas įveikti;

43.6. teigiama Lietuvos patirtis skleidžiama tarptautiniu mastu.

Sveikata

Esama būklė

44. Žmonių sveikata – tai jų emocinė, socialinė ir fizinė gerovė. Ji priklauso nuo socialinės, politinės ir ekonominės aplinkos, taip pat biologinių savybių. Žmonių gyvenimas ir gerovė gyvybiškai priklauso nuo geros fizinės ir psichinės būklės. Sveikata yra lemiamas žmogaus gebėjimo dalyvauti visose viešojo ir asmeninio gyvenimo srityse veiksnys. Ši teisė tiek moterims, tiek vyrams privalo būti užtikrinta visą gyvenimą.

45. Sveikatos apsaugą reglamentuojantys įstatymai neteikia diskriminacinių pranašumų nė vienai lyčiai. Kiekvienas asmuo Lietuvoje gali naudotis vienodomis sveikatos apsaugos priemonėmis, įskaitant (bet tuo neapsiribojant) priemones, teikiamas privačiuose šeimos planavimo centruose ir valstybinėse gydymo įstaigose. Įgyvendinama Motinos ir vaiko valstybinė programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 754 (Žin., 2004, Nr. 96-3534).

46. Biologiniai vyro ir moters skirtumai lemia skirtingus jų sveikatos kriterijus. Moterų nediskriminavimas sveikatos srityje apima šeimos planavimą ir reprodukcinę sveikatą plačiąja prasme, motinystės apsaugą, įskaitant moterų saugą ir sveikatą darbe, lytiniu būdu plintančių ligų prevenciją, sveikos gyvensenos skatinimą, pagyvenusių žmonių specifines sveikatos problemas, tiek moterų, tiek vyrų teisę patiems laisvai, be prievartos, diskriminacijos ir smurto, atsakingai spręsti klausimus, susijusius su lytimi.

47. Pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet užregistruojama daugiau kaip 460 naujų susirgimų gimdos kaklelio vėžiu, daugiau kaip 220 moterų miršta nuo šios ligos. Susirgimų gimdos kaklelio vėžiu dažnis Lietuvoje vienas didžiausių Baltijos jūros regione ir šiaurės Europoje. Gimdos kaklelio patikra – valstybės finansuojama programa, skirta 30-60 metų moterims visoje Lietuvoje, sudaranti galimybę moterimskas trejus metus nemokamai išsitirti. Šios programos tikslas – sumažinti sergamumą gimdos kaklelio vėžiu ir mirtingumą nuo jo. Programa finansuojama valstybės nuo 2004 metų liepos mėnesio. Jai įgyvendinti 2004 metais skirta 4 mln. litų, tiek pat lėšų skirta ir 2005 metais. Pagrindinis 2004-2007 metų programos uždavinys – patikrinti ne mažiau kaip 80 procentų 30-60 metų moterų. Ši programa – ilgalaikis valstybės rūpestis moterų sveikata: kas treji metai tyrimas turi būti kartojamas. Moteris, pakviesta pasitikrinti 30 metų, turėtų būti kviečiama dar 10 kartų, t.y. kai jai sukaks 33, 36, 39, 42, 45, 48, 51, 54, 57 ir 60 metų.

48. Požiūris į kontracepcijos metodus nevienodas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“ 2003 metais atliktų tyrimų duomenimis, daugiau kaip pusė (51 procentas) 15-25 metų moterų nesinaudoja jokiomis kontraceptinėmis priemonėmis. Tarp kitokio amžiaus moterų šis procentas mažesnis: tarp 26-35 metų moterų – 19 procentų, tarp 35-45 metų – 32 procentai. Net 33 procentai kontraceptinėmis priemonėmis nesinaudojančių apklaustųjų negalėjo konkrečiai nurodyti, kodėl nesisaugo nuo nėštumo. Tyrimo duomenimis, tik 1 procentas kontraceptinėmis priemonėmis nesinaudojančių seksualiai aktyvių Lietuvos moterų gimdytų, jeigu pastotų, visos jos – 26-35 metų. Šie duomenys vaizdžiai paaiškina, kodėl Lietuvoje tiek daug abortų. Abortas nelaikomas šeimos planavimo metodu. Jeigu jis atliekamas moters pageidavimu, už jį reikia mokėti mokamų paslaugų kainyne nustatytomis kainomis.

49. Vaisingo amžiaus moterų, vartojančių kontraceptines priemones, pamažu daugėja – nuo 11 procentų 2000 metais iki 12 procentų 2004 metais. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, šalyje kasmet mažėja dirbtinių abortų: nuo 16259 – 2000 metais iki 10644 – 2004 metais, tačiau jų vis dar daug.

Problemos

50. Lietuvoje rūpinamasi ir sveikos gyvensenos ugdymu, remiami visuomeniniai sveikos gyvensenos judėjimai, šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos prieinamumo skatinimas, sveikatos priežiūros, pirmiausia kaime, prieinamumas ir kokybė, tačiau neretai stokojama informacijos apie galimybes pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (jų populiarinimas, socialinė reklama ir panašiai).

51. Lietuvoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 66,5 metų, moterų – 77,9 metų, ir šis skirtumas – vienas didžiausių iš visų Europos Sąjungos valstybių.

52. Nepakankamas lytinis švietimas. Trūksta informacijos apie šeimos planavimo metodus, kontraceptines priemones, reprodukcinę sveikatą.

53. Vis dar daug onkologinių prostatos ir gimdos kaklelio susirgimų.

Laukiami rezultatai

55. Tikimasi, kad įgyvendinus šios Programos 54 punkte numatytas priemones bus:

55.1. nuolat užtikrinta gimdos kaklelio vėžio patikros galimybė ir teikiama informacija apie tokios patikros galimybes;

55.2. užtikrintas nuolatinis visuomenės švietimas ir informavimas šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos klausimais, ypač kaime;

55.3. parengtos priemonės, skirtos moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės skirtumui mažinti.

Aplinkosauga

Esama būklė

56. Aplinkosaugos problemų sprendimo sėkmė priklauso nuo visų visuomenės grupių, aktyvių, apsišvietusių, problemas suvokiančių gyventojų dalyvavimo. Tarptautiniuose dokumentuose, įvairiuose tarptautiniuose ir mūsų šalies renginiuose dažnai pabrėžiama, kad itin svarbų vaidmenį plėtojant aplinkosaugą, ekologiškų produktų gamybą ir vartojimą gali suvaidinti moterys.

57. Moterys ir vyrai, kaip lygiaverčiai partneriai, papildydami vieni kitus profesiniais įgūdžiais, naujomis idėjomis, pomėgiais, auklėdami savo vaikus ir dalyvaudami visuomeninėje veikloje, gali daug nuveikti aplinkosaugos labui. Jungtinių Tautų priimtame dokumente „Darbotvarkė 21“ (24 skyrius) vyriausybės įsipareigojo integruoti lyčių lygybės aspektą į aplinkosaugą, bendradarbiaujant valstybės institucijoms ir įstaigoms bei nevyriausybinėms organizacijoms, įtraukiant visuomenę į šią veiklą, kad būtų sumažinta tarša ir pasmerktas besaikis vartojimas.

58. Lietuvos laimėjimai integruojant lyčių aspektą į aplinkosaugą, ypač valstybės institucijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, teigiamai įvertinti Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos jubiliejinėje 49-ojoje sesijoje „Pekinas+10“, skirtoje apžvelgti valstybių pažangą įgyvendinant Pekino deklaraciją ir Pekino veiksmų platformą.

Problemos

59. Visuomenė dar menkai suvokia galimą kenksmingą aplinkos poveikį žmonėms, jai trūksta informacijos aplinkosaugos klausimais, stinga projektų, padedančių įvairioms visuomenės grupėms įsitraukti į sprendimų aplinkos klausimais priėmimą ir įgyvendinimą.

60. Valstybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, taip pat moterų organizacijų darbuotojamstrūksta žinių ir įgūdžių, kaip kvalifikuotai įtraukti visuomenę į aplinkosaugos sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą, kaip dirbti moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais su įvairiomis visuomenės grupėmis.

61. Aplinkos ministerijos sistemoje nebuvo atliekama žmogiškųjų išteklių valdymo tendencijų analizė, pabrėžiant vyrų ir moterų aspektą, esamas problemas.

Laukiami rezultatai

63. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones:

63.1. Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, dirbančios aplinkosaugos srityje ir į savo projektus integruojančios lyčių aspektą, aktyviau prisidės prie sprendimų aplinkos apsaugos klausimais priėmimo ir aplinkos politikos formavimo;

63.2. aplinkosaugos specialistai turės daugiau žinių Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo įgyvendinimo klausimais;

63.3. aplinkosaugos specialistai ir nevyriausybinės organizacijos turės daugiau darbo su įvairiomis visuomenės grupėmis įgūdžių.

IV. Įgyvendinimo mechanizmo ir metodų stiprinimas

Institucinių pajėgumų stiprinimas

Esama būklė

64. Institucinis moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo mechanizmas apima kelis tarpusavyje susijusius lygmenis: parlamentinį, vyriausybinį, akademinį, visuomeninį:

64.1. Moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo priežiūrą pagal Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą atlieka 1999 metais paskirtas lygių galimybių kontrolierius (anksčiau – moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius) ir įsteigta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (anksčiau – Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba). Į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą gali kreiptis vyrai ir moterys, patyrę tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją dėl lyties darbo, švietimo, prekių ir paslaugų teikimo srityse ar seksualinį priekabiavimą.

64.2. Parlamentinis lygmuo: Šeimos ir vaiko reikalų komisija, neformali Moterų parlamentinė grupė.

64.3. Vyriausybiniu lygmeniu koordinuoti moterų ir vyrų lygių galimybių politikos įgyvendinimą visose veiklos srityse pavesta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o koordinuoti moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių principą valstybės institucijų ir įstaigų veikloje – Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijai, į kurios sudėtį įeina kiekvienos ministerijos ir Statistikos departamento atstovai. Komisija – tai nuolatinė institucija, veikianti visuomeniniais pagrindais. Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, lyčių studijų centrais ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

64.4. Vilniaus miesto savivaldybė yra vienintelė Lietuvoje, 2001 metais paskyrusi asmenį, atsakingą už moterų ir vyrų lygių galimybių klausimus.

64.5. Akademinį lygmenį sudaro keturi lyčių studijų centrai, įsteigti prie didžiausių šalies universitetų.

64.6. Visuomeninį lygmenį sudaro moterų nevyriausybinės organizacijos, aktyviai veikiančios įvairiais lyčių lygybės klausimais. Jų yra daugiau kaip 100. Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija moterų teisėms ginti sudaryta 2001 metais, jos partneriai – Moterų parlamentinė grupė, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Moterų informacijos centro, vienos iš aktyviausių moterų organizacijų, elektroninis tinklas vienija apie 130 valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir pavienių asmenų. Šiuo greičiausiu ir veiksmingiausiu informacijos perdavimo būdu užtikrinama galimybė keistis idėjomis, patirtimi, pasiūlymais, kita reikiama informacija ir skatinamas neformalus visų lygmenų bendradarbiavimas.

65. Tarptautiniai teisės aktai, kiti tarptautiniai dokumentai nustato, kad lyčių lygybės politikos įgyvendinimo sėkmę užtikrina tinkamai veikiantys instituciniai mechanizmai, aiškus jų struktūrų, kompetencijos ir funkcijų pasiskirstymas, darbuotojų gebėjimas deramai spręsti lyčių lygybės klausimus, taip pat glaudus įvairių struktūrų bendradarbiavimas, veiklos poveikio stebėsena, rezultatų vertinimas ir reguliari atskaitomybė. Ypač skatintinas valstybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatyta valdžios ir valdymo institucijų pareiga remti visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros fondų programas, kurios padeda įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes.

Problemos

66. Per mažai bendradarbiauja įvairios institucinio mechanizmo struktūros, įgyvendindamos moterų ir vyrų lygias galimybes.

67. Gana aktyviai veikiantis institucinis mechanizmas iki šiol stokoja savivaldybių ir apskričių lygmens.

68. Nors Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis nustato valdžios ir valdymo institucijų pareigą įgyvendinti moterų ir vyrųlygias teises, tačiau valstybės tarnautojai stokoja žinių šio įstatymo taikymo, moterų ir vyrų lygių galimybių, lyčių aspekto integravimo klausimais.

Laukiami rezultatai

70. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones bus:

70.1. savivaldybės institucijos paskatintos skirti dėmesį lyčių lygybei;

70.2. kiekvienam valstybės tarnautojui suteiktas būtinas lyčių lygybės žinių minimumas;

70.3. teigiama Lietuvos patirtis perduodama kitoms valstybėms.

Statistika

Esama būklė

71. Be įvairių sričių statistikos, suskirstytos pagal lytis, sunku nustatyti moterų ir vyrų lygių galimybių problemas įvairiose srityse ir užtikrinti jų sprendimo stebėseną. Lyčių statistikos duomenys rodo, su kokiomis problemomis susiduria vyrai ar moterys.

72. Statistikos departamente yra darbuotojas, atsakingas už lyčių statistiką. Lyčių statistika kasmet pateikiama leidinyje „Moterys ir vyrai Lietuvoje“. Parengtas statistikos rodiklių, atspindinčių lyčių problemas mūsų šalyje, sąrašas.

73. Kasmet sudaromuose ir skelbiamuose statistikos duomenų, suskirstytų pagal lytį, rinkiniuose pateikiami tam tikrų sričių statistikos duomenys: gyventojai, namų ūkių sudėtis, sveikata ir socialinė apsauga, švietimas, mokslas, ekonominis gyventojų aktyvumas, užimtumas ir kita. Už darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimą atsakinga Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kaip ir kai kurios kitos tarnybos, kaupia statistikos duomenis, suskirstytus pagal lytį.

Problemos

74. Stokojama išsamesnės statistinės analizės pagal lytį apie Lietuvos jaunimą mieste ir kaime, privačiame sektoriuje, teismuose ir teisėsaugos institucijose vadovaujančias pareigas einančius vyrus ir moteris, bankų teikiamus kreditus vyrų ir moterų vadovaujamoms įmonėms. Neatliekami tyrimai, kaip moterys vienos augina vaikus, kaip po ištuokos tėvai materialiai remia vaikus, kaip dalyvauja jų auklėjime, apie moteris ir vyrus sportininkus.

Laukiami rezultatai

76. Tikimasi, kad įgyvendinus šios Programos 75 punkte numatytas priemones bus:

76.1. duomenys apie moteris ir vyrus teikiami Statistikos departamento interneto svetainės (www.stat.gov.lt) duomenų skelbimo bazėje;

76.2. aktuali statistinė informacija apie moterų ir vyrų lygias galimybes skelbiama Statistikos departamento interneto svetainėje, rengiami spaudos pranešimai;

76.3. sukaupta išsamesnė statistinė informacija apie Lietuvos jaunimą pagal lytį mieste ir kaime.

2. MAKROEKONOMINĖ POLITIKA IR LYČIŲ LYGIŲ GALIMYBIŲ ASPEKTAS

Lyčių nelygybės įtaka makroekonomikai

Makrolygmuo. Makroekonomikos struktūra apima pinigų, fiskalinę, pajamų ir tarptautinių ekonominių santykių politiką. Jos žinomi indikatoriai – BVP, bendrasis taupymas ir vartojimas, eksportas, importas, valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos ir kt.

Makroekonominiame lygmenyje visiškai neatsispindi svarbi gamybos sritis – žmogiškųjų išteklių reprodukcija, kuri dažnai vadinama reproduktyviąja ekonomika – neapmokama žmogiškųjų išteklių gamyba, kuri yra bet kurios ekonomikos pagrindas ir nuo kurios priklauso apmokama gamyba.

Dabartiniu metu plačiai pripažinta, kad teoriškai įvertinti reproduktyvųjį darbą auginant vaikus ir aprūpinant suaugusius, kaip ir sukurti metodus išmatuoti šį bendrąjį į ekonomiką indėlį, yra labai problemiška. Taigi bendrasis sukurtas vidaus produktas toli gražu neatspindi moterų darbo rezultatų, ir šis darbas yra tarsi nematomas.

Tokiu būdu vyriškoji persvara makrolygmenyje yra sąlygojama susiklosčiusia makroekonomikos ir jos sudėtinių dalių samprata. Tačiau šis nepilnas BVP negali būti pateisinamas tuo, kad sunku išmatuoti moterų indėlį į BVP.

Viena iš labiausiai pavojingų prielaidų – tai teiginys apie tai, kad reproduktyvinė ekonomika funkcionuos nepriklausomai nuo pokyčių rinkos sektoriuose. Teigiama, kad moterys aprūpins žmogiškųjų išteklių reprodukcijos sritį be kuriuo atveju ir tuo būdu kompensuos darbo išteklių paklausos sumažėjimą (kiekybine ir kokybine prasmėmis) padidindamos kaštus, būtinus darbo išteklių palaikymui ir plėtrai.

Pvz., mažėjant valstybės investicijoms į infrastruktūrą, kaip taisyklė, pradedama taupyti šiluminė ir elektros energija bei vanduo. Klaidingai manoma, kad namų ūkiai (o tai reiškia, moterys) prisitaikys ir išspręs šį uždavinį. Pvz., mažėjant gyventojų pajamoms, teigiama, kad moterys vis tiek aprūpins savo šeimos narius maisto produktais ir būtinomis paslaugomis (gydymas, drabužių valymas, skalbimas), kompensuodamos namų ūkio pajamų sumažėjimą.

Priešingai,feministinės ekonomikos atstovai teigia, kad moterų darbas nepasižymi beribiu elastingumu; po tam tikros kritiškos ribos namų ūkis tampa nepajėgus reprodukuoti save, atstatyti savo ekonomines galias, o tai neigiamai įtakoja visą ekonomikos plėtrą.

Raktinė makrolygmens problema yra makroekonominės analizės rezultatų, kuriuose atsispindi tik rinkos sektoriaus rodikliai, ir ne rinkos paslaugų, kurios turi išskirtinę reikšmę žmogiškųjų išteklių reprodukcijai santykis ir sąveika. Tai genderinė problema, nes didžioji atsakomybės dalis, praktiškai ją sprendžiant, tenka moteriai. Vyriškoji dominantė makroekonomikos srityje – tai genderinių santykių ignoravimo rezultatas.

Valstybės finansų politika ir genderiniai santykiai

Pasauliniai tyrimai genderinės analizės srityje rodo, kad valstybės finansų politika – fiskalinė ir pinigų politika – aktyviai veikia vyrų ir moterų materialinės padėties diferenciaciją ir atvirkščiai – genderiniai ekonominiai santykiai įtakoja valstybės finansus.

Finansų politikos genderinių problemų esmė

Šiuolaikinė ekonomikos plėtra rodo, kad pilietinės visuomenės formavimasis ir šalies makroekonominė plėtra dažnai yra prieštaringi procesai. Istorinė patirtis liudija, kad išsivysčiusiose demokratijos šalyse visuomenė dažnai protestuoja prieš globalizaciją, aštriai keldama demokratinių institutų ir procedūrų stygiaus, atskirų šalių ir socialinių grupių nelygybės, ekonominio nestabilumo ir neefektyvumo klausimus.

Pasaulio moterų judėjimas suformulavo genderinių iškraipymų sąvoką (gender bias), kurios esminis teiginys yra tas, kad pinigų politikos globalizacijos negatyvios pasekmės kur kas stipriau veikia moteris kaip socialinę grupę, negu vyrus; be to, ekonominės politikos globalizacija didina genderinių iškraipymų įtaką valstybės fiskalinei ir pinigų politikai.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tai nauja besiformuojanti pasaulyje ekonomikos tyrimų sritis, genderiniai pokyčiai makroekonominėje politikoje yra mažai ištirti. Pasaulyje žinomi neskaitlingi tyrimai šioje srityje, tačiau dėmesys šiai sričiai sparčiai didėja (Kofman and Youngs 1996: part 3; Beneria 1999, 2000; Peterson and Runyan 1999; Wichterich 1999; Marchand and Runyan 2000 ir kt.). Palyginti neseniai išleistame Pasaulio banko leidinyje „World Development“ trys dalis yra skirtos globalinių finansų genderiniams aspektams (Singh and Zammit, 2000;Flors and Dymski, 2000; Lim, 2000). Globalizacijos ir genderinės analizės problemoms skirtas žurnalas Feminist Economics, kuriame nagrinėjamos finansų sistemos genderinės problemos (Aslanbequi and Summerfeld, 2000). Visų tyrimų išvada viena – genderiniai globalinės finansų sistemos efektai negali būti vertinami vien tik teigiamai.

Teorinė analizė ir kiekybinių bei kokybinių tyrimų rezultatai rodo bent jau keturias genderinės ir

finansinės sistemų sąveikos formas ir atitinkamus genderinius iškraipymus:

nepakankamas moterų atstovavimas priimant sprendimus finansų valdymo srityje;

didėjantis genderinis atotrūkis (gender gap) tarp moterų ir vyrų ekonominės padėties rodiklių;

asimetriniai genderiniai santykiai didina valstybės finansų ir pinigų nestabilumą;

genderinė diskriminacija neigiamai veikia valstybės finansų efektyvų panaudojimą.

Nepakankamas moterų atstovavimas, priimant sprendimus valstybės finansų valdymo srityje

Moterys menkai atstovauja finansines institucijas sprendimų priėmimo srityje. To išdava – moterų interesai ignoruojami valstybės skolinimosi politikoje, investicinės veiklos taisyklių formavime, privataus finansų rinkos sektoriaus veikloje.

Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo valdymo institucijose dominuoja vyrai. Moterys sudaro mažiau kaip 10% Pasaulio banko vykdomųjų direktorių ir vadovaujančių darbuotojų. Didįjį septynetą valstybių tai pat nėra pagrindo laikyti subalansuota organizacija genderiniu požiūriu; Pasaulinė prekybos organizacija – tai išskirtinai vyriškas forumas. Privačiame finansų sektoriuje (ypač bankininkystės ir kt.) sprendimai priimami kabinetuose, kuriuose dominuoja vyrai (Irena Stavaren, 2002).

Tokių sprendimų priėmimo būdo pasekmes patiria ir moterys ir vyrai – kaip gamintojai, vartotojai, paskolų gavėjai, darbdaviai ir samdomieji, mokesčių mokėtojai, socialinės sistemos paslaugų gavėjai, komunalinių ir namų ūkių paslaugų tiekėjai ir gavėjai.

Daroma išvada, kad griežtos makroekonominės (fiskalinės ir pinigų) politikos, kurią siūlo Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas besiplėtojančioms ir pokomunistinėms šalims taikant struktūrinės plėtros programas, pasekmės kur kas didesniu laipsniu veikia moteris negu vyrus.

Namų ūkyje moterys atsako už vartojimo lygmens palaikymą.Išspręsti šį uždavinį darosi vis sunkiau, įgyvendinant struktūrinės plėtros ir paramos programas – įvedant mokamą išsimokslinimą ir gydymą,didinant vaistų kainas, mažinant ir naikinant socialinės paramos rūšis, didėjant komunalinių – šilumos ir vandens tiekimo paslaugų kainoms (UNDP, 1995).

Socialinio sektoriaus paslaugų privatizavimas, socialinių transfertų mažinimas moteris veikia labiau nei vyrus, nes, pirma, tiesiogiai įtakoja namų ūkių pajamas, kuriomis disponuoja, kaip taisyklė, moterys; antra, socialinio sektoriaus paslaugas perima namų ūkiai (UNICEF, 1989) ir šių paslaugų gamyba dar didesne našta „gula ant moterų pečių“. Tai – sveikatos apsaugos paslaugos, vaikų auklėjimas ir priežiūra, jų mokymas, švietimas, o taip pat komunalinės paslaugos – elektros energijos, šilumos energijos, vandens tiekimas, transporto paslaugos. Tuo didinama ekonominė moterų atsakomybė už namų ūkių sektoriaus veiklą (Elson, 1998).

Mokesčių politikoje priimami sprendimai taip pat glaudžiai susiję su genderiniais efektais, nors jų rezultatai dažnai nėra labai akivaizdūs (Stotsky, 1996; McCaffery, 1997). Pvz., formuojant valstybės biudžeto pajamas, didžiausias lyginamasis svoris tenka pridėtinės vertės mokesčiui, o ne pelno, kapitalo ir žemės mokesčiams. Kadangi vyrai uždirba vidutiniškai apie 25-30% daugiau nei moterys, visi pastarieji mokesčiai (o tame tarpe ir fizinių asmenų pajamų mokesčiui tenkantis mažesnis krūvis už PVM) įtakoja, sudarydami didesnes vyrų ir mažesnes moterų pajamas bei atitinkamai veikia jų ekonominį statusą. PVM iš pirmo žvilgsnio liečia ir moteris, ir vyrus, tačiau atsakingo už namų ūkių vartojimą vaidmuo, kaip taisyklė, tenka moteriai. Tokiu būdu makroekonominė politika finansų srityje patiria genderinio nukrypimo poveikį.

Taigi, vyrai dominuoja priimant sprendimus valstybės ir rinkos finansų srityje, o neigiamas šių sprendimų pasekmes patiria moterys (Grown, 2000).

Labiau lygiateisiškas, tolygesnis moterų ir vyrų atstovavimas valstybės finansų valdyme ir finansų rinkos formavime galėtų paveikti pinigų ir fiskalinę politiką labiau demokratine kryptimi genderinės lygybės požiūriu. Didesnė genderinė lygybė priimant sprendimus finansų politikoje suteiktų galimybę visapusiškiau atsižvelgti į vyrų ir moterų interesus, atsargiau planuoti tuos globalizacijos kaštus finansų srityje, kuriuos moka moterys.

Didėjantis genderinis atotrūkis

Kokius teigiamus pokyčius jaučia moterys finansinių paslaugų globalizacijos procese?

Visų pirma, didėjanti konkurencija finansų rinkoje didina finansinių kreditų pasiūlą ir jų prieinamumą įvairioms socialinėms grupėms. Galimybė gauti kreditą moterims, kaip socialinei grupei, žymiai padidėjo, nors formaliame ir neformaliame ekonomikos sektoriuose ji yra skirtinga.

Antra, kai kuriose šalyse padidėjo galimybė moterims pasinaudoti valiutų rinka. Pvz., moterys, dirbančios užsienyje, turi galimybę siųsti pinigines lėšas savo šeimos nariams ir pan.

Trečia, sparčiai augantis šiuolaikinės ekonomikos finansų sektorius sukuria didesnes moterų užimtumo galimybes (McDowell and Court, 1994).

Tačiau visi šie pranašumai turi būti lyginami su neigiamomis pasekmėmis, kurias patiria moterys, dalyvaudamos finansų srities globalizacijos procese. Genderiniai iškraipymai, kurie veikia finansinių kreditų paslaugas, pasireiškia per požiūrį į moteris – kredito gavėjas ir jo teikėjas (Irene Stavaren, 2002).

1 lentelė

Genderiniai iškraipymai finansinių kreditų rinkoje

Iškraipymo rūšys Iškreiptas požiūris į moteris – kredito teikėjas Iškreiptas požiūris į moteris – kredito gavėjas
Informacijos apribojimai Moterys traktuojamos kaip rizikingi kreditoriai, kurių kredito teikimo galimybės ribotos Moterų profesionalumo lygis ir mobilumas yra žemesnis negu vyrų. To išdavoje informacija apie finansų rinkas moterims yra mažiau prieinama
Apribojimai derybų srityje Moterys turi mažesnę patirtį derybose teikiant kreditus, kas bankų personalui sudaro keblumų vedant derybas laiko ir turinio atžvilgiu Moterys, gaudamos kreditus, susiduria su diskriminuojančiu banko personalo elgesiu, jų verslo kaštai didesni
Kliūtys valdymo ir kontrolės srityje Ekonominių išteklių valdymas ir kontrolė moterims dažnai nepatikima, moterys užima kitas rinkos sritis, kuriose nedalyvauja vyrai Moterys susiduria su sunkumais namų ūkių taupymo proceso valdyme, tuo metu kai vyrai namų ūkio finansų disponavimą laiko savo teise
Instituciniai apribojimai Moterys dažnai neturi formalios nuosavybės teisių, kas apsunkina kontaktą kredito santykiuose Moterys jaučia didesnį spaudimą ir smurtą iš kreditorių pusės, palyginus su vyrais

Šaltinis: Irena Stavaren Baden, 1996.

Sandorio kaina iškreipto požiūrio į moteris prasme riboja moterų dalyvavimą kreditų srautų judėjime ir daro finansines paslaugas moterims mažiau prieinamas ir brangesnes. (Žr. 1 lentelę.)

Genderiniai iškraipymai įtakoja moterų prieinamumą prie kredito šaltinių ir galimybę juos gauti. Kadangi moterims, kaip socialinei grupei, priklauso, kaip taisyklė, mažesnė nuosavybė, jos turi mažesnes pajamas ir tuo pačiu metu joms tenka didesnė atsakomybė užsiimant namų ūkiu, jo santaupomis, tai jų indėliams ir kreditams būdingas mažesnis reguliarumas, palyginti su vyrais. Todėl moterims turėtų būti sudarytos labiau lanksčios kreditavimo ir investavimo schemos. Tačiau kredito įstaigos (bankai ir kt.) tam nėra pasirengusios.

Nurodyti genderiniai efektai būdingi ne tik formaliam finansų sektoriui, bet ir neformaliam; ne tik stambiems bankams, bet ir smulkioms finansų įmonėms.

Taigi genderiniai santykiai yra tampriai įpinti į finansinių institucijų veiklą (Falbre, 1994). Finansinių išteklių rinkoje galima išskirti tris pagrindinius struktūrinius apribojimus – genderinė nuosavybės teisės nelygybė, finansinių rinkų segmentacija ir nusistovėjusios diskriminuojančios finansų rinkos normos.

Genderiniai santykiai ir valstybės biudžeto nestabilumas

Esant genderiniam darbo pasidalijimui, vyrai dominuoja ūkio veiklų srityse, labiausiai remiamose valstybės biudžeto – tokiose, kaip krašto apsauga, valstybės valdymas; taip pat pramonės šakose, orientuotose į eksportą (nafta ir jos perdirbimo produktai), finansų, energetikos, transporto, statybos, paslaugų sektoriuose, tuo tarpu moterys susibūrusios daugiausia švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos veiklose, kur visada yra biudžeto lėšų stygius; pramonės šakose, orientuotose į vidaus rinką, – lengvojoje, maisto pramonėje, mažmeninėje prekyboje. Egzistuojanti iš valstybės biudžeto išlaidų skirstymo praktika veikia taip, kad santykinai skatina genderinę nelygybę, t.y. formuojant biudžetą, „moteriški“ sektoriai yra antraeiliai ir mažiau svarbūs, palyginti su „vyriškais“ sektoriais.

Genderiniu požiūriu 1998 m. antro pusmečio krizė ypač stipriai paveikė moterų padėtį. 1999 m. Griežta fiskalinė ir monetarinė politika, vykdoma vyriausybės, privertė moteris imtis dar didesnės atsakomybės aprūpinant namų ūkių narius maisto produktais, palaikant jų sveikatą, aprūpinant šeimos narius elektros energijos, šiluminės energijos ir vandens teikimo paslaugomis.

Tokiu būdu valstybės biudžeto lėšų sumažėjimas, subsidijų atsisakymas maisto produktų gamyboje, žemės ūkyje, valstybės lėšų sumažėjimas socialinėms reikmėms, švietimui, sveikatos apsaugai, vaistams labiau paveikė moteris, palyginti su vyrais. Griežtos makroekonominės politikos pasekmės buvo papildomu krūviu perkeltos ant moterų pečių. Taigi moterys ekonominių krizių metu yra labiau pažeidžiama socialinė grupė.

„Rūpybos ekonomika“ tenka moterų veiklai. „Rūpybos ekonomika“ sparčiai ūgteli ekonominių krizių metu, ekonominio nestabilumo būklėje. Tada padidėja moterų darbo krūvis, kuris savo ruožtu iššaukia grandininę reakciją, kuri taip vadinamų rinkos ekonomikoje eksternalijų (išorės efektų) pavidalu įtakoja realųjį (gamybos) sektorių ir finansų rinką.

Tokioms eksternalijoms galima priskirti augantį vaikų nusikalstamumą, vaikus – benamius ir ubagus, fizinę ir psichinę žmonių sveikatą. Žmogiškasis vaikų kapitalas mažėja, nes jie užsiima neapmokamu darbu namų ūkyje, prastėja sveikatos ir higienos paslaugų kokybė, nes šeimos yra priverstos naudotis šiomis paslaugomis namų ūkių sąlygomis vietoje valstybinio ir privataus sektoriaus paslaugų.

Tokiu būdu makroekonominiam stabilumui pasiekti „padedama uždelsto veikimo bomba“ (Caroll Miller 1999).

Užsienio ekspertai pažymi, kad „buferio“ funkcija, kurią teikia „rūpybos ekonomika“ nėra begalinė. Senkant „rūpybos ekonomikos“ ištekliams, prastėjo ir jos aptarnavimo kokybė (Moser, 1989; Pearson, 1997). Pokrizinis finansų politikos atstatymo procesas gali būti paralyžiuotas. Kai ne piniginės santaupos (neapmokamos darbo jėgos) didėja sparčiau negu investicijos, finansų ekonomika pradeda jausti efektyvios paklausos stygių (Elson and Catagay, 1995).

Jeigu valstybės socialinių paslaugų sektorius mažėja labai sparčiai, tai sveikatos apsaugos, švietimo ir kt. paslaugų kokybė smunka, kas, aišku, įtakoja darbo jėgos kokybę.

Pagaliau, nors finansų krizė ir verčia moteris pereiti iš rinkos ekonomikos į „rūpybos ekonomiką“ (pvz., maisto produktai pradedami gaminti namų ūkyje, o ne vartojami pagaminti rinkoje), šių resursų gali nepakakti tam, kad įveikti krizės pasekmes.

Todėl,nežiūrint į tai, kad „rūpybos ekonomika“ gali sušvelninti makroekonominio nestabilumo pasekmes, yra būtina imtis institucinių priemonių reguliuoti makroekonominiam stabilumui, kad išvengti ekonominių-socialinių krizių, kurios gali kilti dėl „rūpybos ekonomikos“ savotiško „perkaitimo“.

Žemas ekonominių išteklių paskirstymo efektyvumas

Į ekonominių išteklių sudėtį genderiniuose tyrimuose paprastai įeina: nuosavybė, kapitalas, investicijos, darbas ir darbo pajamos, išsilavinimas, socialinės išlaidos. Ne visi ekonominių išteklių aspektai gali būti išmatuoti kiekybiškai. Todėl tyrimuose dažnai naudojami netiesioginiai metodai, liudijantys apie ekonominių išteklių diferenciaciją genderiniu pjūviu.

Esminis klausimas šiuo požiūriu – kaip valstybės institucinė ekonominė politika veikia moterų ir vyrų galimybes – skatina, ar atvirkščiai – mažina genderinę nelygybę.

Genderinės analizės tyrimai rodo, kad privatizacija padidino moterų nelygybę, nes privatizavimo metu daugiausia įmonių akcijų atiteko buvusiems įmonių vadovams, kurių tarpe buvo mažai moterų (jos sudarė apie 10% įmonių vadovų). Apie kapitalo genderinę orientaciją galima spręsti pagal vyrų užimtumo dominavimą tokiose strateginėse ūkio šakose kaip naftos perdirbimas, energetika, dujų pramonė, statyba ir transportas; o moterys daugiausia užimtos lengvojoje, maisto pramonėje ir prekyboje.

Sąlyginai egzistuojančios „moteriškosios“ ir „vyriškosios“ šakos rodo skirtingą jų indėlį į ekonomiką – strateginių šakų produkciją sukuria paprastai „liūto dalį“ BVP. Iš čia išplaukia ir skirtingos darbo jėgos panaudojimo galimybės šiose ūkio šakose. Yra žinoma, kad ir investicijos paprastai labiau pritraukiamos į strateginius ūkio sektorius, negu į lengvąją ir maisto pramonę. Taigi egzistuoja tam tikra genderinė asimetrija ekonominių išteklių panaudojimo aspektais.

Pasaulio banko pranešime „Genderis, ekonomikos augimas ir skurdas“ (Gender, Economic Growth and Poverty. World Bank, 1999) teigiama, kad daugelio besiplėtojančių šalių realusis (gamybos) sektorius dėl egzistuojančių genderinių iškraipymų turėjo didelius nuostolius.

Kai kurių besivystančių šalių ūkyje išteklių, skirtų pagal struktūrinės plėtros ir paramos programas,

perskirstymas iš vyrų moterims – namų ūkyje padidino jo efektyvumą 10-20% (World Bank, 1999; 10), o moterų laiko, skirto „rūpybos ekonomikai“ sumažinimas, leido padidinti pajamas 10%, darbo našumą – 15% ir kapitalo (investicijų) efektyvumą net 44% (World Bank, 1999; 20).

Pasaulio banko pranešime teigiama, kad 1960-1992 metų BVP augimo, švietimo lygio ir užimtumo analizė Centrinės Afrikos šalyse, esant genderiniam nukrypimui, rodo didžiulius nuostolius investicijų srityje. Pranešime teigiama, kad, jei šiose šalyse moterų išsilavinimo augimas būtų toks, kaip Pietryčių Azijoje, tai BVP augimas būtų 0,5% didesnis (World Bank, 1999; 16). Be to, jeigu šiame regione moterų užimtumas būtų didesnis ir siektų Pietryčių Azijos moterų užimtumą, BVP galėtų ūgtelėti dar 0,3%. Taigi Centrinėje Afrikoje dėl genderinio nukrypimo vyrų pusėn BVP augimas sumažėja 0,8% į metus. O kadangi BVP augimas šiose šalyse sudarė tik 0,7%, tai genderinės asimetrijos sumažinimas švietimo ir užimtumo srityse leistų padvigubinti BVP augimo tempus (World Bank, 1999; 17).

Kitų besiplėtojančių šalių tyrimai leido padaryti išvadą, kad kreditų suteikimas moterims, kaip taisyklė, duoda kur kas didesnį pelną (Pitt and Khandker, 1998).

Dabartiniu metu Lietuvoje lyčių lygybės (genderinė) analizė veržliai skinasi kelią į ekonomikos erdvę, kaip taisyklė, mikroekonomikos lygmenyje: užimtumo ir darbo rinkos, namų ūkių gyvenimo lygio, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų, smulkaus ir vidutinio verslo, investicijų į žmogiškuosius išteklius – švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir teisės srityse. Tačiau makroekonomikos tyrimuose lyčių lygybės metodai Lietuvoje praktiškai dar nėra taikomi.

Tuo tarpu pasaulyje ir Europos Sąjungoje lyčių lygybės požiūris įgavo nepaprastai platų užmojį jau praeito šimtmečio pabaigoje ir ypač sustiprėjo pastaraisiais metais.

Galima pagrįstai teigti, kad naujausias šiuolaikinis požiūris pasaulyje formuojant valstybės ekonominę politiką remiasi lyčių lygybės analize. Atsirado ir nauja mokslo sritis – lyčių lygybės (genderinė) ekonomika ir atitinkamos jos sudėtinės dalys – lyčių lygybės makroekonomika, apimanti valstybės finansų, t.y., biudžeto formavimą, užsienio prekybos aspektus, pinigų politiko analizę, gyventojų pajamų lyčių lygybės aspektus; ir lygių galimybių įgyvendinimo (genderinė) mikroekonomika, į kurios sudėtįįeina moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimas darbo ir užimtumo, darbo užmokesčio ir pajamų politikoje, smulkaus ir vidutinio verslo plėtroje, regioninėje politikoje, bankininkystėje ir panašiai. Išsivysčiusios valstybės rengia ir valstybės ekonominės politikos strategiją, integruojant lyčių lygybės aspektą.

Civilizuotos rinkos ekonomikos šalys plačiai diegia Lyčių aspekto integravimo strategiją (gender mainstreaming), kuri apibrėžiama kaip politika, aktyviai integruojanti lyčių lygybės aspektą į „visas politikos sritis, visais lygmenimis ir visais etapais“.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo aspektas – tai naujas požiūris, nauja metodologija išsivysčiusių valstybių socialinės ir ekonominės plėtros strategijoje, kuriai teikiamas išskirtinis dėmesys ir šiuolaikiniuose ES strateginiuose dokumentuose. Lygios galimybės įtvirtintos ES Lisabonos strategijoje ir jos tikslų įgyvendinime per ES struktūrinius fondus – 2004-2006 m. Bendrajame programavimo dokumente, taip pat ES struktūrinių fondų paramoje 2007-2013 metams.

Moterų ir vyrų lygybė yra vienas iš pagrindinių Europos Tarybos įsipareigojimų, akcentuojamų Naujoje socialinės sanglaudos strategijoje (2004 03 31).

Lyčių lygybės analizė – tai viena iš aktyviai besiplėtojančių moterų asociacijų veiklos krypčių, taip vadinama „etinė analizė“ – naujas instrumentas firmų ir vyriausybių monitoringui atlikti. Pirmą kartą pasaulyje valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų aspektu lyčių lygybės analizė buvo atlikta 1996 m. Australijoje, vėliau – Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir plačiai imta taikyti ir ES valstybėse.

Lyčių lygybei jautrus biudžetas (gender responsive budget) atsižvelgia į valstybės pajamų ir išlaidų struktūros įtaką moterų ir vyrų socialinei ir ekonominei padėčiai, kurią parodo biudžeto įsipareigojimai. Šie įsipareigojimai yra tampriai susiję su vyriausybės ir savivaldybių priemonėmis, skirtomis lyčių lygių galimybių įgyvendinimui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lytims jautrus biudžetas – tai nėra biudžetas, sudaromas atskirai moterims ir vyrams. Lyčių lygių galimybių biudžetas apima:

ekonominių išteklių paskirstymo analizę lyčių aspektu;

biudžeto išlaidų struktūros analizę pagal lytis visoms ūkio šakoms ir sektoriams;

mokesčių sistemos analizę lyčių aspektu.

Finansų sistemos analizė lyčių lygybės aspektu nagrinėja taip pat moterų ir vyrų mokesčių naštos dydį bei valstybės biudžeto pajamų paskirstymą lyčių lygybės aspektu. Ji leidžia nustatyti lyčių lygybės asimetriją valstybės pajamų ir išlaidų struktūroje, vartojimo ir investicijų srityse.

Analizė lyčių aspektu atskleidžia valstybės biudžeto neefektyvumo priežastis, susietas su lyčių diskriminacija. Ji padeda efektyviau paskirstyti išlaidas ir dažnai parodo valstybės pajamų padidinimo galimybes strateginėje perspektyvoje.

Dabartiniu metu pasaulio moterų judėjimas pasiekė beprecedentinį globalinės integracijos lygmenį. Svarbūs šios integracijos etapai buvo keturios Jungtinių Tautų organizacijos suregtos konferencijos moterų problemų klausimais – Mechike (1975 m.), Kopenhagoje (1980 m.), Nairobyje (1985 m.) ir Pekine (1995 m.), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialioji sesija Niujorke (2000 m.).

Pekino konferencijos veiksmų platforma, suderinta 189 valstybėmis, tapo stipriu impulsu pasaulio moterų judėjimui. Svarbu tai, kad genderinės problemos išsiplėtė už tarptautinių ir nacionalinių rėmų, o tokios pasaulinės organizacijos, kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, pradėjo dalyvauti ir ėmėsi aktyvių priemonių sprendžiant genderines problemas.

Pekino konferencijos veiksmų platforma skyrė didžiulį dėmesį ekonominei moterų būklei (UN, 1996 m.). Kaip išskirtinai svarbios buvo pažymėtos šios problemos:

moterų diskriminacija darbo rinkoje;

nepakankamas moterų darbo indėlio į ekonomiką įvertinimas;

ribotos moterų prieigos prie ekonominių išteklių galimybės.

Per visą šį laikotarpį buvo įkurta keletas pasaulinių organizacijų genderinės lygybės klausimais, pvz., amerikiečių moterų organizacija WEDO (Women’s Environmental and Development Organization), įkurta 1990 m., kuri įnešė didžiulį indėlį, analizuodama TVF, Pasaulio banko, PPO ir transnacionalinių korporacijų veiklą. WEDO parodė, kad, siekiant genderinės lygybės pažangos, šį procesą veikia ekonominė globalizacija ir „moterys yra tas objektas, kuris absorbuoja struktūrinių pokyčių šoko pasekmes”.

Europoje veikia WIDE (Women in Development Europe), įkurta 1993 m., kuri gina moterų interesus Europos Sąjungoje ir jos padaliniuose – Europos Komisijoje ir Europos Parlamente. WIDE taip pat rengia treningo programas genderinės ekonomikos srityje.

1990 metaissusikūrė įvairūs Šiaurės ir Pietų šalių moterų aljansai, ką paskatino ir globalinių informacinių technologijų plėtra. Vienas iš tokių aljansų – Global Alliance for Economic Justice, įkurtas 1992 m. Dabartiniu metu šio aljanso narėmis yra WEDO, WIDE, amerikiečių tinklas Alternative Women in Development (Alt -WID), Women in Development (WTD), The Canadian Research Institute for the Advancement of Women (CRIAW), Kanados organizacija National Action Committee (NAC), amerikiečių Center for Women’s Global Leadership ir grupė European Solidarity towards Equal Participation of People (EUROSTEP).

Vietinės, nacionalinės, regioninės ir globalinės moterų asociacijos nagrinėja finansų problemas genderiniu aspektu keturiomis kryptimis:

informacinė parama ir mokymo programos;

moterų teisių gynimas;

finansinių kreditų teikimas;

finansų genderinė analizė.

Genderinė analizė atskleidžia valstybės biudžeto neefektyvumo priežastis, susietas su genderine diskriminacija. (Buvinic, 1996)

Taikant genderinę analizę makroekonominės politikos srityje, tyrinėtojai paneigia neoklasikinės „mainstreaming`o” teorijos požiūrį, anot kurio, makroekonominė politika (valstybės biudžeto, mokesčių, pinigų politika) yra neutrali genderiniu požiūriu.

Pagrindinės išvados, kurios buvo padarytos pasaulinio moterų judėjimo ir į kurias savo tolesnėje veikloje atsižvelgė Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, skambėjo taip:

Genderiniai iškraipymai yra giliai įsišakniję globaliniu, nacionaliniu ir vietiniu (savivaldos) aspektais. Su genderine diskriminacija susijusių ekonomikos problemų sprendimas negali apsiriboti tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija išryškėja makroekonomikos lygmenyje, todėl genderinių problemų sprendimai turi būti adekvatūs ir priimami, atsižvelgiant į makroekonominius kriterijus.

Siekiant pašalinti genderinius iškraipymus, visų pirma būtina parengti priemonių programą valstybės finansų politikoje. Tuo tikslu reikėtų veikti įvairiomis kryptimis: kelti genderinį sąmoningumą, genderinių problemų suvokimą ir atitinkamų įstatymų kūrimą ir pagrindimą (gender competence).

Būtina koreguoti TVF vykdomą „monopolinę politiką“, teikiant rekomendacijas lyčių lygių galimybių aspektais. „Moterys turi aktyviai įsijungti į TVF reformavimo diskusiją. Kitokiu atveju jos praras unikalią galimybę, kuriant genderiui jautrią tarptautinių finansų architektūrą” (Aslanbequi and Summerfield, 2000).

Pasaulio bankas ir regioniniai rekonstrukcijos ir plėtros bankai turi peržiūrėti žmogiškųjų išteklių plėtros kreditavimo politiką, atsižvelgiant į genderinį aspektą. Tam tikslui bankai gali panaudoti šiuos indeksus: genderinės plėtros indeksą (GDI – Gender and Development Index); genderinės socialinės plėtros indeksą (GEM – Gender Empowerment Index), kuriuos pasiūlė Jungtinių Tautų Plėtros programa.

Genderinės plėtros indeksas (GDI) inkorporuoja genderinės nelygybės aspektus į žmogiškųjų išteklių plėtros indeksą (Human Development Index – HDI). Genderinės socialinės plėtros indeksas (GEM) matuoja moterų sprendimų priėmimų įtaką ekonomikai ir politikai.

UNIFEM (2000 m.) taip pat pateikė rodiklius matuoti moterų padėties pokyčius. Teigiama, kad perėjimas nuo kreditavimo politikos prie grantų (paramos teikimo) politikos liudytų apie tokių visuomeninių vertybių kaip švietimas ir sveikatos apsauga statuso pripažinimą globaliniame kontekste.

Genderinio atotrūkio (gender gap) sumažinimas leistų padidinti investicijų į žmogiškąjį kapitalą grąžą bei atsiperkamumą.

Taigi vienas iš svarbiausių akcentų yra tas, kad moterų judėjimo padarytos ekonominės politikos korektyvos neapsiriboja vien tik mikroekonomikos sritimi, o išsiplečia ir makroekonominiu lygmeniu. Finansai – tai viena iš pagrindinių globalizacijos sričių, ir genderinės problemos negali būti sprendžiamos vien tik treningo-mokomųjų ir kreditavimo programų lygmenyje.

Kai kurios moterų judėjimo lyderės siūlo įvesti tarptautinių finansinių institucijų analizę lyčių aspektu. Pvz., „Women Watch” dialogo dalyvės pasiūlė padaryti tarptautinių plėtros bankų projektų genderinę ekspertizę, tokių kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Azijos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir kt. Gita Sen (2000) pasiūlė sukurti genderinę strategiją, analizuojant finansų ministerijų veiklą. Pagal šį pasiūlymą, valstybės finansų efektyvus panaudojimas turi įtraukti diferencijuotą požiūrį į vyrų ir moterų gyvenimo lygio rodiklius, namų ūkių „rūpybos ekonomikos“ ir moterų ir vyrų funkcijų paskirstymo, patikslinto moterų indėlio į BVP augimą rodiklius.

Lyčių tyrimus inicijuoja ir aktyviai remia Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinės Tautos, Tarptautinės plėtros tyrimų centras -IDRC (International Development Research Centre}, UNDP (United Nations Development Programme) ir UNFEM (United Nations Development Fund for Women) Jungtinėse Amerikos Valstijose; Kanadoje – CIDA (Canadian International Development Agency); žinomos pasaulinės moterų organizacijos WID (Women in Development}, WIDE (Women in Development Europe} ir daugelio šalių panašios veiklos organizacijos – WBI (Women’s Budget Initiative). Pvz., Pasaulio bankas įvedė genderinę komponentę, kaip vieną iš pagrindinių ir būtinų sąlygų rengiant Struktūrinės paramos programas (SAP – Structural Adjustment Programs), skirtas besiplėtojančioms ir rinkos ekonomiką kuriančioms šalims, siekiant stabilizuoti pagrindinius makroekonomikos rodiklius.

Gerai žinomi pasaulyje lyčių ekonomikos tyrimų centrai, kurie susiformavo Didžiojoje Britanijoje – Sasekso tarptautinės plėtros tyrimų institute, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, Londono Ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje, Amerikoje – Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute, Vokietijoje – Hanoverio Tarptautiniame moterų universitete, Švedijoje – Stokholmo ir Upsalos universitetuose.

Lietuvai, giliau integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę, būtų tikslinga nedelsiant pradėti darbą šia kryptimi – prisijungti prie pažangiausių socialinių-ekonominių tyrimų, taikant genderinės analizės metodus makroekonomikos ir ypač valstybės bei savivaldybių biudžetų formavimo srityje.

Ekonomikos augimas ir lyčių lygybės aspektas

Pastaruoju metu tarptautinės organizacijos ir mūsų visuomenė pažymi ypatingą Lietuvos ekonomikos sėkmę. Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas vadina Lietuvą „kylančia Baltijos regiono žvaigžde“, „augančia Baltijos tigre“, pripažįsta Lietuvą kaip pasiekusią įspūdingos pažangos, kuri aplenkė daug kaimynių ir tapo viena iš patraukliausių investicijoms teritorijų.

Kuo grindžiami šie „įspūdingi“ Lietuvos pasiekimai?

BVP augimu (2003 m. – 10,5 % , 2004 ir 2005 metais – 7,0 % ir 7,5 %);

išskirtinai žemu infliacijos lygiu (2003 m. defliacija – 1,3 %; 2005 m. infliacija – 2,7 %);

ženkliai sumažintu einamosios sąskaitos deficitu ( nuo 12 % BVP 1998 m. iki 6,6 % BVP 2005 m.);

radikaliai sumažinta mokesčių našta ekonomikai (nuo 40 % BVP 1999 m. iki 30 % BVP 2005 m.).

Tokių puikių Lietuvos ekonomikos rezultatų pagrindu yra laikomas biudžeto disciplinos stiprinimas, „taupaus biudžeto kelias“, griežta fiskalinė bei išlaidų politika, kuri veda į ekonomikos augimą.

Tačiau kyla klausimas, kaip spartūs ekonomikos augimo tempai, grindžiami griežta fiskaline ir pinigų politika, paveikė visų Lietuvos žmonių, atskirų socialinių grupių, moterų ir vyrų gyvenimo lygį?

Lietuva pasiekė puikių makroekonomikos rezultatų, tačiau socialiniai indikatoriai, atspindintys gyventojų užimtumo, pajamų ir vartojimo lygį, ženkliai atsilieka nuo makroekonominių rodiklių augimo tempų (1 lentelė). Pvz., realaus vartojimo augimo tempai beveik du kartus mažesni už BVP augimo tempus; realaus darbo užmokesčio augimas nepasižymi stabilumu, palyginti aukštas nedarbo lygis, tame tarpe ir moterų, ir vyrų, esant kur kas žemesniam (penktadaliu) moterų darbo užmokesčio lygiui.

Pastaruoju metu, Lietuvai tapus ES nare, iškilo emigracijos grėsmė. Statistikos departamento duomenimis, 1990-2003 metais iš Lietuvos išvyko 303 tūkst. žmonių, o vien 2004 metais – 15,2 tūkst. ir 2005 metais – net 18,5 tūkst. gyventojų, t. y. 3,3 tūkst. daugiau nei ankstesniais metais. Tyrimų duomenys rodo, kad 80 % emigravusiųjų sudaro moterys, ir ypač su aukštuoju išsilavinimu.

2 lentelė

Lietuvos makroekonomikos ir socialiniai rodikliai 2000 – 2005 metais

2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.
Realusis BVP, metinis pokytis % 4,0 6,5 6,8 10,5 7,0 7,3
VKI (infliacija), metinis pokytis % 1,4 2,0 -1,0 -1,3 2,9 2,6
Viešojo sektoriaus biudžeto deficitas, % BVP 2,8 2,1 1,3 1,2 1,4 0,5
Valstybės skola, % BVP 27,75 26,57 25,34 21,22 19,48 18,29
Realusis vartojimas, metinis pokytis % 5,9 3,0 4,2 4,5 4,7 4,8
Realiosios investicijos, metinis pokytis % -11,8 17,0 10,7 2,4 2,0 1,9
Nedarbo lygis, % (SD tyrimų duomenys) 16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 10,1
Moterų 13,9 14,7 12,9 12,2 11,8 10,2
Vyrų 18,8 19,9 14,6 12,7 11,0 10,0
Realusis darbo užmokestis, metinis pokytis % -5,1 -0,3 3,8 7,8 6,8 6,0
Moterų darbo užmokestis, santykyje su vyrų darbo užmokesčiu, % 81,7 81,4 81,2 81,0 81,4 83,1

Šaltinis: LR statistikos departamentas: www.std.lt, Lietuvos finansų ministerija: www.finmin.lt

Pasaulyje buvo plačiai paplitęs neoklasikinės ekonomikos teorijos (mainstreaming) požiūris, kad makroekonomika yra neutrali moterų ir vyrų lygių galimybių atžvilgiu. Tačiau realiai taip nėra. Atsižvelgiant į šiuolaikinę genderinę teoriją, pirma, makroekonomika ir makrosocialinė politika yra genderiškai asimetriška moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo pasekmių atžvilgiu. T.y., susiklosto genderinė asimetrija fiskalinėje, pinigų ir kreditų teikimo politikoje, užsienio prekybos ir užsienio investicijų politikoje, ir ypač gyventojų pajamų politikoje.

Antra, genderinė asimetrija, iškraipymai, kurie pasireiškia mikroekonominės politikos lygmeniu (t.y., darbo ir užimtumo, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų srityse), taip pat mezolygmeniu (privatizavimo, stambaus, smulkaus ir vidutinio verslo, finansų ir realaus – gamybos sektorių srityse) savo ruožtu daro įtaką ir makroekonomikai.

Visuotinai žinoma, kad skaičiuojant BVP gamybos metodu, didžiausias indėlis tenka Lietuvos pramonei – 24 %, kur moterų užimtumo lygis sudaro beveik pusę (48,7 %) visų užimtųjų šioje veikloje; prekybai ir buitinių paslaugų gamybai tenka 17,9 % (moterų užimtumas šioje šakoje viršija 50 %) ir transportui bei komunikacijoms – 12,8 % (šioje šakoje užimta tik 25,3 % moterų). Kaip žinia, Lietuvos moterys koncentruojasi tokiose srityse, kaip švietimas, sveikatos apsauga, viešbučių ir restoranų veikla bei komunalinės paslaugos. Moterų užimtumas šiose srityse sudaro nuo 62 iki 84 %.

3 lentelė

Lietuvos BVP struktūra ir moterų pasiskirstymas pagal ūkio veiklas 2004 m.

BVP struktūra pagal veiklas (%) Moterų užimtumas veiklose (%)
Žemės ūkis 5,9% 41,4%
Pramonė 20,5% 48,7%
Elektros, dujų ir vandens tiekimas 4,4% 21,6%
Statyba 7,2% 8,6%
Didmeninė ir mažmeninė prekyba 17,9% 50,9%
Viešbučiai ir restoranai 1,5% 80,3%
Transportas ir komunikacijos 12,8% 25,3%
Finansinės paslaugos 2,2% 69,5%
Nekilnojamasis turtas 10,10% 45,4%
Valstybės valdymas ir krašto apsauga 5,3% 41,9%
Švietimas 5,4% 78,2%
Sveikatos apsauga 3,0% 83,8%
Komunalinis ūkis 2,9% 65%
Privačių namų ūkių veikla 0,1% 41,4%
Iš viso: 100%

Šaltinis:Moterys ir vyrai Lietuvoje, Vilnius, Statistikos departamentas, 2005 m.

Atsižvelgiant į pasaulio patirtį ir plačiai naudojamas genderinės ekonomikos teorijos koncepcijas, taip pat ir Lietuvos statistiką, galima teigti, kad Lietuvoje BVP struktūroje neatsispindi tokia svarbi ekonomikos sritis kaip taip vadinama reprodukcinė ekonomika, kuri „atsako“ už žmogiškojo potencialo reprodukciją. Žmogiškojo kapitalo ir darbo jėgos kaštai lieka tarsi nematomi ekonomikoje, reproduktyvusis darbas neįeina į BVP, jis niekaip neapskaitomas, nematuojamas ir neapmokamas.

Be jokios abejonės, neapmokamos namų ūkio ekonomikos rezultatai, be kurios neįmanomas žmogaus gyvybės palaikymas, žmogiškųjų išteklių kokybės kilimas, darbo jėgos formavimas viešajam ir privačiam sektoriui, sudaro svarbią šalies nacionalinio turto dalį.

Namų įranga, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas gimdant ir auklėjant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių rūpyba — kaip taisyklė, gula labiau ant moterų pečių. Moterų reprodukcinė ekonomika arba namų ūkių rūpybos ekonomika – tai visavertė ir labai svarbi ekonominės veiklos rūšis, šaka, kurioje lygiai taip pat, kaip ir kitose ūkio šakose, sukuriama pridėtinė vertė, ir kuri įneša ženklų indėlį į šalies BVP. Tai šaka, kuri atsako už žmogiškųjų išteklių ir darbo potencialo kokybę.

Kaip taisyklė, pagrindinė našta reprodukcinės ekonomikos srityje tenka moteriai, kuri atsako už šią veiklos sritį. Dabartiniu metu, žengiant į informacinę visuomenę, ypač išauga žmogiškųjų išteklių kokybės, „neapčiuopiamojo kapitalo“ svarba. Nuo žmogiškųjų išteklių kokybės pagrinde priklauso ir ekonominis šalies klestėjimas, ir konkurencingumo rezultatai.

Visame civilizuotame pasaulyje keliamas klausimas apie tai, kad yra būtina įjungti į BVP struktūrą moterų reprodukcinį darbą. Reikia pridurti, kad globalizacijos procese išnyksta griežta riba tarp produktyvaus (gamyboje, rinkoje) ir neproduktyvaus (intelektinio, reprodukcinio) darbo. Ir toks skirstymas netenka prasmės.

Įvertinti reprodukcinę ekonomiką BVP struktūroje yra nelengvas uždavinys, tačiau pasaulyje yra žinomi metodai, kaip galima šią sritį išmatuoti. Neapmokamas darbas apjungia šiuos keturis pagrindinius elementus:

privatų namų ūkį žemės ūkio sektoriuje;

šešėlinės ekonomikos sektorių;

rūpybos ekonomiką namų ūkyje (aprūpinant šeimos narius);

visuomeninę ir labdaros veiklą.

Visi šie elementai turėtų būti apskaitomi ir įjungiami į nacionalinių sąskaitų sistemą. Jeigu pirmąsias dvi sudėtines dalis galima apskaičiuoti, pasitelkiant žinomas metodikas ir Lietuvoje, tai dvi paskutinės komponentės siejamos su tam tikrais vertinimo sunkumais – techniniu ir koncepciniu požiūriu.

2.2. Lyčiai jautrus biudžetas

Lyčių aspektas formuojant valstybės biudžetą – nepaprastai aktualus ir svarbus, nes valstybės finansų sritis – tai pagrindas ir šaltinis ekonomikai plėtotis. Priimtoje 1995 m. Pekino konferencijos platformoje teigiama, kad vyriausybės privalo imtis visokeriopų pastangų sistemiškai tirti, kokią naudą valstybės sektorius atneša moterims, ir koreguoti biudžetą taip, kad moterys turėtų lygias prieinamumo prie valstybės finansų teises. Atsižvelgiant į tai, daugelyje valstybių buvo įteisintas lyčiai jautraus biudžeto (gender responsive budget) formavimas.

Lietuvoje apie valstybės finansų analizės rezultatus lyčių lygybės aspektu dar tik pradedama kalbėti. Tuo metu, kai genderinio biudžeto parengimas Lietuvoje valstybės mastu būtų labai aktualus, nes lyčių asimetrija valstybės biudžete matoma „paprasta akimi“.

Lietuvos valstybės biudžeto išlaidų analizė leidžia padaryti nelauktą išvadą – valstybės biudžetas suformuotas faktiškai lyčių principu.

Valstybės išlaidų struktūroje labiausiai remiamos valstybės biudžeto veiklos sritys yra krašto apsauga, valstybės valdymas, viešoji tvarka; taip pat pramonės šakos, orientuotos į eksportą (nafta ir jos perdirbimo produktai), transporto, energetikos paslaugų sektoriai ir pan., kuriose, kaip taisyklė, dominuoja vyrai. Tuo tarpu švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos veiklos, kuriose vyrauja moterys, finansuojamos iš biudžeto likutiniu principu.

Akivaizdžiai matyti, kad lėšų apimtis yra kur kas didesnė sritims, kuriose dominuoja vyrai, palyginus su sritimis, kuriose yra užimta didžioji dalis moterų.

Lyginant valstybės biudžeto išlaidų minėtoms sritims pokyčius per penkerius metus iki įstojimo į ES (1999-2003) matosi labai dideli skirtumai. Labiausiai padidėjoasignavimai transporto ir ryšių (13 kartų), mineralinių išteklių gavybos, pramonės ir statybos (185,8 %), krašto apsaugos (90,7 %) sektoriams, t.y. ten, kur ryškus vyrų dominavimas. O „moteriškų“ sektorių finansavimas augo nežymiai: švietimo išlaidos padidėjo tik 38,5 %, sveikatos apsaugos ir kultūros – po 26,4 %, o socialinės apsaugos – 17,4 %.

Lyčių lygybės iškraipymai išlaidų struktūroje išliko ir 2004 m. ir 2005 m. nacionaliniuose biudžetuose. Deja, beveik visoms socialinėms sritims skiriamų lėšų dalis bendruose 2004 m. biudžeto asignavimuose, palyginti su 2003 m., sumažėjo: švietimui – nuo 10,6 iki 9,1 %, sveikatos apsaugai – nuo 6,4 iki 1,6 %, kultūrai – nuo 2,6 iki 2,2 %. 2005-2006 metais paveikslas toks – visų šių sričių finansavimui didėjant absoliučia išraiška, švietimo dalis sumažėja nuo 9,21 % 2005 metais iki 8,46 % 2006 m.; socialinės apsaugos – nuo 7,24 % iki 6,97 %; kultūros – nuo 2,54 % iki 2,29 %. Tik sveikatos apsaugos finansavimas padidėjo nuo 6,18 % iki 6,22 % valstybės biudžeto asignavimų.

Daugeliui socialinių sričių 2006 m. numatytos iš valstybės biudžeto išlaidų dalys rodo, kad socialinės sritys, kuriose užimtos daugiausia moterys, nėra pagrindinė valdžios sektoriaus asignavimų kryptis.

Taigi, Lietuvoje skirstant biudžeto išlaidas pastebima genderinė asimetrija. Esanti biudžetinio finansavimo praktika tarsi įteisina ir skatina genderinę nelygybę.

Lyčių požiūriu asimetriškas valstybės išlaidų paskirstymas neigiamai veikia ekonomiką, ir ypač valstybės pajamas. Yra pagrindo teigti, kad viena iš valstybės pajamų mažėjimo priežasčių Lietuvoje iki 2004 m. buvo genderiniai iškraipymai formuojant šalies biudžetą.

Dinamiškai besiplėtojančių šalių patirtis akivaizdžiai rodo, kad investicijos į žmogiškuosius išteklius, į jų kokybę – tai aukšto ekonomikos lygio ir, tuo pačiu, ir valstybės pajamų augimo kertinis akmuo ir garantas. O už žmogiškųjų išteklių kokybę „atsako“ socialinis sektorius ir moterų reprodukcinė ekonomika.

Lietuvoje valstybės biudžeto prioritetus bei remiamas sritis atspindi ir valstybės investicijų programa 2002 – 2004 metams. Investicijų kitimo paveikslas rodo, kad didžiausios investicijos buvo skirtos krašto apsaugai ir transportui bei ryšiams, t.y. veikloms, kuriose dominuoja vyrai, o sąlyginai „moteriškuose“ sektoriuose (švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, kultūra) investicijos buvo mažinamos.

Toks išlaidų paskirstymas yra ne tik asimetriškas genderiniu požiūriu, bet ir ydingas šalies ekonomikai, kadangi pagrindiniams visuomenės poreikiams (sveikatai, socialinei rūpybai, švietimui, kultūrai) tenkinti valstybės lėšų tenka mažai. Tai priverčia moteris „kompensuoti“ valstybės išlaidų mažėjimą namų ūkių „rūpybos“ ekonomikos sąskaita. Tokiu būdu, valstybės biudžeto lėšų sumažėjimas, subsidijų atsisakymas maisto produktų gamyboje, žemės ūkyje, valstybės lėšų mažėjimas socialinėms reikmėms, sveikatos apsaugai blogiau veikia moteris negu vyrus.

Makroekonominės politikos pasekmės papildomu krūviu perkeliamos ant moterų pečių, kas sąlygoja tai, kad moterys ekonominių pokyčių metu yra pažeidžiama socialinė grupė. Be to, išlaidų sveikatos apsaugai mažinimo našta perkeliama moterims, kurioms papildomai tenka rūpintis šeimos globa. Tokiu būdu jos praranda galimybę dirbti apmokamą darbą, mažėja jų darbo našumas.

Valstybės investicijų efektyvumas gali būti padidintas keičiant genderiškai asimetrišką išlaidų paskirstymą moterų naudai, kas leistų sutaupyti lėšų būtinoms socialinėms reikmėms ir investuoti moterų naudai (užimtumo ir išsilavinimo programoms, vyresnio amžiaus žmonių paslaugų gerinimui). Svarbu suvokti, kad tvariam, t.y. subalansuotam, ekonomikos augimui socialinės investicijos, tokios kaip sveikatos apsaugos užtikrinimas, švietimas ir kitos būtinos paslaugos, gali turėti ypač didelius socialinius ir ekonominius kaštus, jei bus paliktos rinkos valiai.

Palyginus savivaldybių ir valstybės biudžeto išlaidų struktūrą, išryškėja gana įdomios tendencijos.

Kaip parodė savivaldybių ir valstybės biudžeto išlaidų struktūros palyginimas, savivaldybių biudžete dominuoja išlaidos švietimui (55 proc.), socialinei apsaugai (15 proc.), sveikatos apsaugai, kultūrai, būstui ir komunaliniam ūkiui( 17 proc. ) – t.y. šių sričių finansavimas pagrinde vykdomas iš savivaldybių biudžeto, o valstybės biudžete šioms išlaidoms tenka menkesnis lyginamasis svoris. Priminsime, kad šiose srityse, kaip taisyklė, užimtos moterys.

Tuo tarpu savivaldybių biudžete išlaidos viešajaitvarkai, krašto apsaugai, transportui ir ryšiams, kurui ir energetikai, pramonei ir statybai sudaro menką dalį (apie 10 proc.). Šiose veiklose vyrauja vyrai. Šios sritys finansuojamos daugiausia iš valstybės biudžeto (apie 52 proc.).

Galima teigti, kad „vyriškos sritys“ Lietuvoje finansuojamos didžiąja dalimi iš valstybės biudžeto, o „moteriškos sritys“ – iš savivaldybių biudžeto. Pvz., Vilniaus savivaldybėje 1999 – 2005 metų biudžete sritims, kuriose dominuoja moterys, buvo skiriama virš 86 % biudžeto išlaidų, o valstybės biudžete – 29 %; „vyriškoms sritims“ iš valstybės biudžeto skiriama 54 % išlaidų, o iš savivaldybių – tik 13,6 % išlaidų.

Analizuojant 1998-2005 m. biudžetų pokyčius, matosi, kad asignavimai iš valstybės ir savivaldybių biudžetų „moteriškoms sritims“ mažėja, o „vyriškoms sritims“ sparčiai didėja.

Tai parodo valstybės biudžeto finansavimo prioritetus, – žinoma, tai – „vyriškos sritys“. Savivaldybių veiklos sritys – „moteriškos“, jų finansavimas, kaip taisyklė, nėra prioritetinis.

Taigi Lietuvos savivaldybių biudžetų išlaidų struktūra apibūdinama ryškia genderine asimetrija.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo genderinės asimetrijos grėsmė

Kitas, ne mažiau svarbus genderinės analizės aspektas – skirtingas ES struktūrinių fondų paramos poveikis moterims ir vyrams.

Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (2004 gegužės 1 d.) ir gilesnės integracijos procesas siejamas su labai svarbiu klausimu – ES struktūrinių fondų paramos gavimu ir įsisavinimu. Tačiau Lietuva turi ir toliau laikytis griežtos makroekonominio stabilizavimo orientacijos. Pasaulinė patirtis rodo, kad griežta fiskalinė ir pinigų politika daro neigiamą įtaką skurdžiausiems gyventojų sluoksniams, ir ypač moterims. Pasaulyje yra žinoma: skurdo problema – tai moterų problema, skurdas pažeidžia moteris labiau nei vyrus.

Pasaulinė patirtis genderinės ekonomikos srityje byloja apie tai, kad struktūrinė parama šalies ekonomikai padidina nematomą socialinės rūpybos krūvį darbo jėgai reprodukuoti ir palaikyti, kuris, kaip taisyklė, tenka moteriai, dėl dviejų priežasčių:

Pirma. Perorientuojant ekonomiką didesnio ekonomikos efektyvumo kryptimi, moterys didina, kaip taisyklė, savo indėlį į produktyvųjį (realųjį rinkos sektorių) ir taip pat reproduktyvųjį (namų ūkių ekonomikos) sektorių, tam, kad palaikyti normalų savo šeimos funkcionavimą. Jos dažnai privalo didinti savo darbo krūvį, įeinant į neformalios bei šešėlinės rinkos santykius, visų pirma, moterys tampa neetatiniais darbuotojais, dirba dažnai tik pagal laikiną darbo sutartį, nepilną darbo dieną, arba dažnai derina šias formas drauge, ko pasekoje jos dažnai tampa tokio fragmentiško darbo aukomis (darbas – nestabilus, yra pastovi grėsmė jo netekti, neužtikrintos jokios socialinės garantijos).

Antra. Mažėjant šeimos pajamoms (didėjant komunaliniams mokesčiams – didėjant šilumos, elektros energijos, karšto vandens kainai, augant benzino kainai, brangstant transporto paslaugoms, vaistams, buitinio aptarnavimo paslaugoms) moterys didina neapmokamo savo darbo krūvį šeimos rūpybos ekonomikoje, kad kompensuotų šeimos gyvenimo lygio nuosmukį.

Nors ir ekonominės politikos liberalizavimas vyksta siekiant makroekonominio stabilumo ir ekonomikos efektyvumo didėjimo, tačiau nematomas ir neapmokamas darbas namų ūkių ekonomikoje tarsi užslepia didėjančią lyčių nelygybę ir neefektyvų žmogiškojo potencialo panaudojimą.

Rinkos reformų metu siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo ir stabilumo, Lietuvoje susiklostęs moterų ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygis yra kur kas mažesnis nei vyrų – moterų aktyvumas sudarė 65,6 %, o vyrų – 72,7 %; užimtumas – 57,8 % ir 64,6 % atitinkamai.

Moterys, dirbančios pilną darbo dieną, sudaro mažesnę dalį nei vyrai (atitinkamai 48,9 % ir 51,1 %), tuo metu kai moterys, užimtos nepilną darbo dieną, viršija analogiškai užimtus vyrus net 12,2 proc. punktų (atitinkamai 56 % ir 44 %).

Jeigu oficialus moterų nedarbas iki 2003 m. buvo mažesnis nei vyrų 1,7 proc. punkto, tai 2004 metais ši tendencija „užlūžo“ ir moterų nedarbo lygis pralenkė vyrų nedarbą 0,8 procentinio punkto (atitinkamai 11,8 ir 11,0 procentų). Ypatingą nerimą kelia kur kas didesnė ilgalaikių bedarbių moterų dalis nei vyrų – 2,1 proc. punktais.

Ypač neigiamas reiškinys – didelis moterų bedarbių su aukštuoju išsilavinimu skaičius – 19,4 % (vyrų – 13,5 %).

Lietuvoje dominuoja moterų nedarbas. 50 % visų bedarbių sudaro moterys su aukštuoju ir specialiuoju viduriniu išsilavinimu. Taigi nedarbas Lietuvoje – tai aukštos kvalifikacijosir moterų su aukštuoju išsilavinimu nedarbas.

Tai reiškia, kad, viena vertus, moterys su aukštuoju išsilavinimu Lietuvoje negali visavertiškai savęs realizuoti, antra vertus, valstybė neracionaliai panaudoja žmogiškuosius išteklius.

Lietuvoje 1998 m. priėmus Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, buvo žengti formalūs žingsniai, užtikrinant moterų lygias galimybes užimtumo srityje, o realiame gyvenime iš esmės niekas nepasikeitė. Įstatymai patys savaime negali nulemti esminius moterų padėties rinkoje pokyčius – tai liudija Lietuvoje išliekanti darbo užmokesčio diferenciacija pagal lytį – moterys uždirba 20 % mažiau negu vyrai.

V. Kanopienės atlikti tyrimai parodė, kad perėjimas į rinką dar labiau sustiprino moterų diskriminaciją ekonomikoje. Tai sąlygojo dvi aplinkybės.

Pirma, pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu buvo pastebėtas ryškus moterų užimtumo nuosmukis; 1990-2001 metais moterys sudarė du trečdalius (68 %) bendro darbo netekusiųjų skaičiaus (užimtumas sumažėjo 376 tūkst. darbuotojų). Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį daugelis darbą praradusių moterų tapo namų šeimininkėmis, ekonomiškai neaktyviomis. Gyventojų užimtumo tyrimų ir 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, moterys tarp ekonomiškai neaktyvių gyventojų sudaro du trečdalius. Taigi Lietuvoje rinkos ekonomikos laikotarpiu moterų vaidmuo darbo rinkoje sumažėjo.

Antra, Lietuvoje pastebima ypač stipri darbo rinkos vertikali segregacija ir moterų darbo nuvertinimas. Tai paskatino paskutiniųjų metų moterų nedarbo augimo tendencijas – nuo 2002 metų, pradėjus šalyje sparčiai mažėti nedarbo lygiui, moterų nedarbas sparčiai padidėjo ir 2004 m. jau viršijo vyrų nedarbą – jos sudarė 60 % bedarbių; Darbo biržos duomenimis, moterų nedarbas buvo 10,9 %, o vyrų nedarbas – 9,7 %.

Deja, Lietuvoje kol kas dar nėra tyrimų, išsamiai atskleidžiančių lyčių nelygybės situaciją. Tačiau galima hipotetiškai teigti, kad sustiprėjus ekonomikos orientacijai į stabilumą ir ekonominį efektyvumą, realiai moterų darbo krūvis padidėjo labiau nei vyrų. Pvz., plačiai žinomas faktas, kad siekiant moteriai uždirbti tiek pat, kiek vyrui, jai dažniausiai tenka dirbti keliais etatais, o vyras lengviau gauna tokį patį atlyginimą vienoje darbo vietoje. Liberali koncepcija teigia, kad ekonomikoje laimi stiprusis, o tai reiškia – vyras. Tai amerikietiškojo monetarinio modelio nuostata.

Lietuvoje liberalizavus komunalinių paslaugų kainas, sparčiai išaugo išlaidos už komunalinius mokesčius – šildymą, elektros energiją, vandens tiekimą, ir 2000 – 2002 metais jos sudarė atitinkamai 15,6% – 16,2% visų namų ūkio biudžeto išlaidų, ypač padidėjo išlaidos komunaliniams mokesčiams miestų namų ūkiuose – iki 17,3% 2002 m. Komunaliniai mokesčiai ligi šiol išlieka labiausiai pakertantis Lietuvos gyventojų gyvenimo lygį veiksnys.

Namų ūkių ekonomikoje moterys atsakingos už įprasto šeimos gyvenimo lygio palaikymą. Spręsti šią problemą darosi vis sunkiau, kai didėja kainos už komunalines paslaugas, medicinines paslaugas, už mokymąsi, mažėja valstybės teikiama socialinė parama.

Kyla didelės abejonės, ar panaudojant ES struktūrinių fondų paramą Lietuvoje nebus pažeisti lyčių lygių galimybių principai.

Lyčių (genderinės) ekonomikos tyrimų rezultatai rodo, kad struktūriniai pokyčiai siekiant šaliai gauti kreditus, tarptautinę struktūrinę paramą (kai privaloma laikytis griežtų makroekonominio stabilumo kriterijų) labiau neigiamai įtakoja moteris nei vyrus. Pirma, moteris rinkos ekonomikos sąlygomis yra priversta didinti produktyvaus darbo krūvį (t. y. rinkoje), likdama socialiai neapsaugota ateityje (fragmentiškas darbas neužtikrina pastovaus darbo užmokesčio einamuoju laikotarpiu ir neturi jokios įtakos pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms ateityje); antra, moteris priversta didinti savo naštą ir neapmokamo darbo srityje, siekdama kompensuoti kritusį šeimos narių gyvenimo lygį.

Vertinant konkrečiai ES struktūrinių fondų įsisavinimą, tenka konstatuoti, kad Lietuvoje nepakankamai išnaudojamos ES teikiamos finansinės paramos galimybės. 2004 metais Lietuva sugebėjo įsisavinti tik 1,5 % (!) visos 2004-2006 metų ES struktūrinių fondų paramos.

Nors Lietuvoje nėra tyrimų apie šios pagalbos įsisavinimą moterų ir vyrų pjūviu, tačiau hipotetiškai galima teigti, kad moterims ES struktūrinių fondų lėšos yra sunkiau prieinamos nei vyrams.

Visų pirma, didelė dalis moterų, kaip taisyklė, turi mažiau informacijos nei vyrai apie ES paramos galimybes.

Antra, moterys turi mažiau potencialių galimybių gauti finansavimą iš ES fondų dėl labai griežtų ir sudėtingų paraiškų pateikimo ir užpildymo reikalavimų. Potencialiai geros projektinės idėjos dažnai atmetamos dėl sureikšmintųformalių reikalavimų, kuriuos įvykdyti padeda, kaip taisyklė, konsultacinės firmos, imdamos už šią pagalbą tokį procentą, kuriam moterys verslininkės tiesiog neturi jokių realių galimybių.

Trečia, kofinansavimo – nacionalinio 20 % įnašo – reikalavimas užkerta kelią labiau moterims nei vyrams dalyvauti įsisavinant struktūrinių fondų lėšas.

Turint omenyje šias pagrindines aplinkybes, galima teigti, kad ES struktūrinės lėšos yra mažiau prieinamos moterims nei vyrams.

Dabartiniu metu Lietuvoje genderinė analizė ir tyrimai (gender studies) yra gana plačiai paplitusi universitetinių tyrimų ir mokymų srityje (university education), tačiau, kaip taisyklė, labiau socialinių bei sociologinių mokslų požiūriu – moterų ir vyrų lygių teisių įgyvendinimas visuomenėje, funkcijų pasiskirstymas šeimoje, moters profesinės karjeros ir šeimos funkcijų derinimas, buitinis smurtas ir pan.

Lyčių lygių galimybių analizė veržliai skinasi kelią ir ekonomikoje – tačiau, kaip taisyklė, mikroekonomikos lygmenyje: plačiai nagrinėjamos moterų užimtumo, nedarbo problemos, segregacija ir diskriminacija darbo rinkoje, moterų mažesnio darbo užmokesčio problema, moterų smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimas, investicijos į žmogiškuosius išteklius – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir teisės problemos.

Tačiau lyčių lygybės iškraipymai yra giliai įsišakniję ekonomikoje ne tik struktūriniu, bet ir visos valstybės lygmeniu. Susietų su lyčių diskriminacija problemų ekonomikoje sprendimas negali apsiriboti vien tik mikroekonomikos sritimi. Lyčių lygybės asimetrija, iškraipymai iškyla makroekonomikos lygmenyje, todėl lyčių lygybės problemos turi būti nagrinėjamos ir sprendžiamos adekvačiai – siejant jas su ekonomikos augimu, pinigų, šalies biudžeto, tarptautinių ekonominių santykių ir gyventojų pajamų politika.

Lietuvos BVP struktūroje neatsispindi tokia svarbi ekonomikos sritis, kaip taip vadinama reprodukcinė ekonomika, kuri „atsako“ už žmogiškojo potencialo reprodukciją. Žmogiškojo kapitalo ir darbo jėgos kaštai lieka tarsi nematomi ekonomikoje, reproduktyvusis darbas neįeina į BVP, jis niekaip neapskaitomas, nematuojamas ir neapmokamas.

Tuo tarpu namų įranga, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas auklėjant ir ugdant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių rūpyba – kaip taisyklė, visos šios sritys gula labiau ant moterų pečių. Be jokios abejonės, neapmokamos namų ūkių rūpybos ekonomikos rezultatai, be kurios neįmanomas žmogaus gyvybės palaikymas, žmogiškųjų išteklių kokybės kilimas, darbo jėgos formavimas viešajam ir privačiam sektoriui, sudaro svarbią šalies nacionalinio turto dalį.

Moterų neapmokama ekonomika (women unpaid economy) – tai visavertė ir labai svarbi ekonominės veiklos rūšis, šaka, kurioje lygiai taip pat sukuriama pridėtinė vertė, kaip ir kitose ūkio šakose, ir kuri įneša ženklų indėlį į šalies BVP. Tai šaka, kuri atsako už žmogiškųjų išteklių ir darbo potencialo kokybę.

Namų ūkių (reprodukcinės) ekonomikos nuvertinimo rezultatas – genderinė asimetrija, kuri sąlygoja neigiamas pasekmes.

Galima daryti hipotetinę prielaidą, kad priimami sprendimai Lietuvos mokesčių politikoje taip pat tampriai susiję su genderiniu efektu, nors rezultatas iš pirmo žvilgsnio nėra toks akivaizdus.

Pirma, Lietuvoje yra žinoma, kad mokesčių našta, tenkanti stambiam verslui, kur dominuoja vyrai, yra kur kas mažesnė nei smulkiam ir vidutiniam verslui, kuriame koncentruojasi dauguma moterų. Taigi, vyrams tenkanti mokesčių našta hipotetiškai yra mažesnė nei tenkanti moterims.

Antra, Lietuvoje didžiausia mokesčių našta tenka darbui – 33 % gyventojų pajamų mokestis, 34 % – suminis valstybinio socialinio draudimo mokestis. Nekilnojamas turtas, žemė ir kapitalas apmokestinami kur kas mažesne mokesčių našta. Kaip taisyklė, moterys turi kur kas mažiau nekilnojamo turto ir kapitalo nei vyrai. Be to, Lietuvoje didžiausią indėlį į valstybės pajamų formavimą teikia įplaukos už PVM ir akcizus – apie 53 % visų pajamų, apie 27 % sudaro pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio ir tik apie 3 % tenka mokestinėms pajamoms iš žemės, žemės nuomos ir nekilnojamo turto.

Trečia, Lietuvoje moterų darbo užmokestis sudaro apie 80 % vyrų darbo užmokesčio, – galima daryti prielaidą, kad moterų indėlis į šalies pajamų biudžeto formavimą yra mažesnis nei vyrų. Kadangi Lietuvoje tokių tyrimų dar nėra, tai pateiksime pavyzdį iš užsienio praktikos. Tyrimai leidžia padaryti šias svarbias išvadas.

Moterys, kaip taisyklė, dirba mažesnio produktyvumo ir mažesnio pelningumo ūkiošakose, mažiau uždirba ir turi mažiau nuosavybės, nekilnojamo turto, ir dėl šių priežasčių jų indėlis į BVP ir nacionalinį biudžetą yra mažesnis negu galėtų būti.

Atsižvelgiant į moterų profesinę diskriminaciją ir segregaciją lyties požiūriu, šalies biudžetas nesurenka įvairiais vertinimais nuo 15% iki 26% visų mokestinių įplaukų, nuostoliai BVP sudaro apie 20% viso sukurto šalyje produkto.

Atsižvelgiant į valstybės biudžeto išlaidų dalį, paskaičiuota, kad moterys ir vaikai, sudarantys apie du trečdalius visų gyventojų skaičiaus, gauna iš valstybės tik apie vieną trečdalį visų išlaidų, įskaitant valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio išlaidas, pensijas bei kitas socialines pašalpas.

Socialinių paslaugų privatizavimas, valstybės socialinės paramos mažinimas, kaip rodo pasaulio patirtis, pirmiausia suduoda smūgį moterims, nes, pirma, tai tiesiogiai mažina namų ūkių biudžeto pajamas, kuriomis disponuoja paprastai moterys; antra, mažėjant teikiamai valstybės socialinei paramai, socialinės paslaugos (rūpyba) perkeliamos ant moterų pečių. Tai – paslaugos palaikant šeimos narių sveikatą, vaikų auklėjimas ir priežiūra, jų lavinimas, švietimas. Taip pat – didėjant komunaliniams mokesčiams, moterys priverstos taupyti elektros energiją, šilumą, karštą vandenį, dažnai savo sveikatos sąskaita.

Šiame kontekste valstybės politika, nukreipta į socialinių išmokų mažinimą, dar labiau pagilina moterų neapmokamo darbo problemą, daro moteris dar labiau pažeidžiamas, palyginti su vyrais, ir stiprina lyčių nelygybę.

Pirma, dėl valstybės paramos mažinimo politikos didėja moterų neapmokamas darbas reprodukcijos ekonomikoje. Priverstinis neapmokamo darbo didinimas traktuojamas kaip prievartos prieš moteris forma ir smurto prieš moteris problemos išraiška makroekonomikos lygiu.

Antra, socialinės valstybės išmokos (transferiniai mokėjimai) – tai tam tikra valstybės kompensacija moterims už jų įnešamą neapskaitomą indėlį į BVP, reprodukcinį darbą namų ūkių ekonomikoje.

Vertinant ES struktūrinės paramos įsisavinimo procesą, tenka hipotetiškai teigti, kad ES lėšos Lietuvos moterims yra sunkiau prieinamos nei vyrams dėl šių realiai egzistuojančių priežasčių:

moterys sunkiau prieina prie informacijos apie ES pagalbos galimybes ir vėliau ją gauna nei vyrai;

labai formalizuota ir sudėtinga paraiškų užpildymo tvarka mažina potencialiai kokybiškų moterų SVV projektų įgyvendinimo galimybes; tuo tarpu kai stambus vyrų verslas naudojasi brangiomis konsultacinių firmų paslaugomis;

kofinansavimo, t. y., nacionalinio įnašo reikalavimas iki 20-30 % projekto vertės praktiškai suveda moterų šansus iki nulio pasinaudoti struktūrinių fondų parama;

moterys mažiau naudojasi lobijavimo, „klano grupuočių“ sudarymo ir korumpuotų tarpusavio sandėrių galimybėmis, kuriomis dažniausiai naudojasi vyrai.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikėtų sudaryti moterims lengvatas, realius šansus pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama.

Lietuvos valstybės biudžeto išlaidų analizė leidžia padaryti nelauktą išvadą – valstybės ir savivaldybių biudžetai suformuoti faktiškai lyčių principu.

Valstybės išlaidų struktūroje labiausiai remiamos sritys yra krašto apsauga, valstybės valdymas, viešoji tvarka; taip pat pramonės šakos, orientuotos į eksportą (nafta ir jos perdirbimo produktai), energetikos paslaugų sektorius ir pan., kuriose, kaip taisyklė, dominuoja vyrai. Tuo tarpu švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos veiklos, kuriose vyrauja moterys, finansuojamos iš biudžeto likutiniu principu.

Kaip rodo savivaldybių ir valstybės biudžeto išlaidų struktūros palyginimas, „vyriškos sritys“ finansuojamos, kaip taisyklė, iš valstybės biudžeto, o „moteriškos sritys“ – iš savivaldybių biudžetų (Lietuvoje, kaip yra gerai žinoma, savivaldybės yra finansuojamos likutiniu principu – tai, kas lieka nuo valstybės biudžeto, ir jose yra pastovus finansinių lėšų stygius visoms sritims).

Lyginant 1999-2004 m. biudžetus, matosi, kad asignavimai iš valstybės biudžeto „vyriškoms sritims“ sparčiai didėja, o „moteriškoms“ mažėja. Iš savivaldybių biudžetų asignavimai moteriškoms sritims turi tendenciją mažėti, o vyriškoms sritims – didėja.

Visos šios išvados rodo, kad Lietuvoje, skirstant šalies biudžeto išlaidas, pastebima ryški genderinė asimetrija, esanti biudžetinio finansavimo praktika tarsi įteisina ir skatina genderinę nelygybę. To rezultatas – nepatenkinami ir bendri makroekonomikos rodikliai: Lietuvoje yra vienas mažiausiųEuropos Sąjungoje ir nedidėjantis valstybės biudžeto pajamų santykis su BVP (30 %).

Lietuvoje iškyla opi būtinybė diegti genderinės ekspertizės metodus, formuojant valstybės ir savivaldybių biudžetus, ir yra nepaprastai svarbu formuoti genderinio biudžeto aktualumo suvokimą (gender competence) visuomenėje ir valstybės institucijose bei viešojo sektoriaus tarnyboje, pasitelkiant Šiaurės šalių patirtį, kur genderinio biudžeto diegimo teorija ir praktika yra toli pažengusios.

Įgyvendinant Lisabonos strategiją ir Europos Tarybos Naująją socialinės sanglaudos strategiją, Lyčių lygių galimybių aspekto integravimo strategiją (gender mainstreaming) Lietuvoje, būtų tikslinga atlikti valstybės ir savivaldybių biudžeto analizę lyčių lygių galimybių įgyvendinimo aspektu.

Lyčiai jautrus biudžetas – svarbus mechanizmas, kuris leistų užtikrinti geresnį ekonominių tikslų ir socialinių įsipareigojimų suderinamumą. Genderinė analizė leistų pagrįsti ir efektyviau paskirstyti valstybės išlaidas, patenkinant visuomenės specifinių grupių poreikius, ir kartu tai teigiamai atsilieptų valstybės pajamų formavimui ilgalaikėje perspektyvoje.

Lyčių lygių galimybių biudžetas leistų nustatyti fiskalinės politikos kryptis, kurios taptų labiau skaidrios, matomos ir įvertinamos. Užsienio šalių praktinėje patirtyje yra gerai žinomi ir naudojami lyčių lygių galimybių ekspertizės metodai, kurie atspindi, kaip ir kokiems tikslams naudojamos lėšos, skirtos moterims. Kas ypač svarbu, lyčių lygybei jautrus biudžetas suteikia socialinės ir ekonominės politikos kūrėjams žinių apie moterų ir vyrų skirtingus prioritetus, nurodant išlaidų jiems poreikį, siekiant padidinti valstybės pajamas, įgyvendinti lyčių lygybės aspektą makroekonomikoje, paspartinti ekonomikos augimo tempus.

Užsienio prekybos politika ir genderiniai santykiai

Užsienio prekybos politikos srityje priimami sprendimai, o taip pat Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) veikla grindžiama makroekonominės teorijos laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimo principais. Tačiau iki šiol užsienio prekybos srityje, PPO veiklos nuostatose genderiniai santykiai nebuvo atspindėti. Daugelis neoklasikinės ekonominės teorijos nuostatų besilaikančių užsienio prekybos politikų ir ekspertų teigia, kad užsienio prekybos strategija yra neutrali genderiniu požiūriu. Tačiau tam aktyviai prieštarauja genderinės ekonomikos teorijos atstovai (Angele Hul, Isa Bakker, Nilufer Catagay, Gita Sen, Miriam Williams, Myrium Vander Stichele ir kt.), kurie teigia, kad moterys ir vyrai užima skirtingas ekonomines pozicijas ir jų galimybės dalyvauti ekonomikos plėtros procese yra nevienodos. Daroma išvada, kad genderiniai santykiai vaidina didžiulį vaidmenį, įtakodami makroekonominės politikos, tame tarpe ir užsienio prekybos politikos įgyvendinimo rezultatus.

Moterys ir vyrai turi skirtingas prieinamumo prie išteklių galimybes, skirtingas yra jų profesinės kompetencijos, išsilavinimo ir užimamų pareigų lygmuo, nevienodas atlyginimas. Šias skirtingas galimybes sąlygoja susiklostę genderiniai santykiai makro-, mezo- ir mikrolygmenyse. Makroekonominės politikos pokyčiai ne tik mokesčių sistemoje, pinigų politikoje, bet ir užsienio prekybos ir investicijų srityje gali skatinti genderinę nelygybę.

Nagrinėjant genderinės analizės ir užsienio prekybos sąsają, yra išskiriami du pagrindiniai aspektai:

Kokie yra užsienio politikos pokyčiai genderiniu požiūriu?

Koks yra genderinių problemų poveikis užsienio prekybai ir tarptautiniams ekonominiams santykiams?

PPO veiklos analizė, o taip pat struktūrinių reformų programų, remiamų Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo, analizė aukščiau minėtiems autoriams leido padaryti dvi svarbias išvadas – pirma, užsienio prekybos liberalizavimas gali padidinti genderinę nelygybę; antra, savo ruožtu genderinė nelygybė neigiamai veikia užsienio prekybos efektyvumą. To išdavoje daroma apibendrinanti išvada, kad genderinė komponentė yra ne neutralus, o labai svarbus užsienio prekybos politikos veiksnys.

Genderinės analizės užsienio prekyboje prielaidos yra panašaus pobūdžio, kaip ir, pvz., formuojant finansų politiką. Užsienio prekybos politikos turinys ir rezultatai grindžiami išeinant iš tų pačių nuostatų – vienpusiško ekonomikos suvokimo, atsižvelgiant tik į gamybinį, formalųjį ir apmokamą ekonomikos sektorių. Tu tarpu kai reproduktyvusis, neformalusis, „nematomas“ ekonomikos sektorius ir jame sukurta pridėtinė vertė – žmogiškieji ištekliai ir jų kokybė ignoruojami.

Todėl teigiama, kad prekybos politikoje absoliutizuojamas rinkos vaidmuo, ir visiškai neatsižvelgiama į socialinės-ekonominės namų ūkių infrastruktūros kūrimą.

Kadangi atsakomybė už namų ūkių funkcionavimą (vaikų gimdymą, auklėjimą, pagyvenusių ir neįgaliųjų priežiūrą) bei komunalinįaptarnavimą daugiausiai „gula ant moterų pečių“, paslaugų sferos liberalizavimas didina moterų darbo naštą, taip pat įtakoja moterų apmokamą ir neapmokamą darbą.

Tyrimai, atlikti daugelyje pasaulio šalių, ir rodo, viena vertus, kad liberalizuojant prekybos ir paslaugų sferą moterų užimtumas išaugo, paspartėjo moterų verslo plėtra, tačiau, antra vertus, prekybos liberalizavimo politika gali skatinti genderinę nelygybę, pabloginti socialinę ir ekonominę moterų padėtį. Tokio teiginio prielaidos yra šios:

Esant genderiniam darbo pasidalijimui, kur, visų pirma, moteris yra atsakinga už socialinės reprodukcijos sritį, prekybos liberalizavimas, moterų skaičiaus padidėjimas formaliajame ir neformaliajame ekonomikos sektoriuose, neatsižvelgiant į papildomą darbo laiką namų ūkio paslaugų gamybai, padidina moterų darbo krūvį.

Užsienio prekybos liberalizavimas gali sustiprinti darbo vietų ir gamybos veiklų segregaciją, kai „moteriškos“ darbo vietos yra mažiau apmokamos ir mažiau socialiai apsaugotos, negu vyrų.

Daugelyje šalių moterys negali pasinaudoti tokiais išteklių šaltiniais kaip finansiniai kreditai, žemė ir nuosavybė. Užsienio prekybos liberalizavimas, tokiu būdu, neskatina išteklių persiliejimo, laisvo judėjimo moterų interesų tenkinimo kryptimi, ir gali netgi skatinti šių išteklių prieinamumo ribojimą moterims.

Savo ruožtu egzistuojanti genderinė nelygybė gali žymiai paveikti užsienio prekybos politikos efektyvumą, nes ji įtakoja resursų paskirstymą, kas yra viena iš pagrindinių efektyvios prekybos politikos įgyvendinimo prielaidų.

Moterys ir vyrai, užimti formaliajame sektoriuje, turi vienodus poreikius užimtumo srityje. Tačiau vaikų auklėjimas, namų ruošos darbai gali neigiamai paveikti moterų gebėjimą adekvačiai reaguoti į situaciją darbo rinkoje – darbo kainos pokyčius, moterų mobilumą.

Moterys-verslininkės ir ūkininkės susiduria su genderinėmis kliūtimis finansiniam kreditui, techninei pagalbai gauti, kvalifikacijai kelti, kas irgi neigiamai veikia pasirinkimo pasinaudoti tomis naujomis galimybėmis.

L.Beneria ir Dž.Linn (1995) teigia, kad visuomenėje egzistuoja neaiški ir nepagrįsta moksliniais tyrimais nuostata, kad moterų darbo našumas yra žemesnis nei vyrų. Ir dėl šios priežasties ištekliai, papildomos gamybos plėtros galimybės ir kvalifikacijos kėlimo galimybės, kurios atsiranda pasikeitus prekybos sąlygoms, suteikiamos dažniausiai vyrų naudai.

Genderinės nelygybės ir užsienio prekybos politikos sąveika pasireiškia ir platesniu mastu – makroekonominiame lygmenyje – šiose srityse:

Valstybės pajamų ir išlaidų politikoje:

Mokestinių įplaukų sumažėjimas, liberalizavus importo muitus ir prekybos sąlygas (panaikinant prekybos barjerus), gali neigiamai veikti valstybės pajamas, kas savo ruožtu gali reikšti biudžeto išlaidų sumažėjimą socialinėms reikmėms, sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai.

Tokių rinkos institucinių mechanizmų įvedimas, kaip privatizavimas ir paslaugų sferos „komercializacija“, susieta su prekybos liberalizavimu, dažnokai perkelia socialinį-ekonominį krūvį į socialinės reprodukcijos ir namų ūkių sritį.

Užimtumo srityje:

Darbo rinkos feminizavimas (darbas pagal sutartis, darbas namuose, laikinas užimtumas ir pan.).

Vidaus rinkoje užsienio prekybos liberalizavimas, kaip taisyklė, neigiamai veikia vidaus rinką – gali ją susiaurinti, gali įvykti vidaus rinkos nuosmukis ir destrukcija.

Maisto produktų (tokių kaip pienas, mėsa, daržovės, vaisiai) importo padidėjimas, kurių gamyboje daugelyje šalių yra užimtos moterys.

Užplūdusi lengvosios pramonės importinė produkcija žlugdo vietinę gamybą ir skatina panaudotų „second hand“ prekių apyvartos didėjimą.

Tokiu būdu, teigia pasaulinių moterų socialinių-ekonominių organizacijų atstovės, pribrendo opus būtinumas plėtoti genderinės analizės studijas ir tyrimus užsienio prekybos srityje.

Ekspertai kelia reikalavimus, kad genderinė analizė užsienio prekybos liberalizavimo kontekste turėtų atsakyti į šiuos klausimus:

Kaip užsienio prekybos liberalizavimas veikia moterų prieinamumą prie išteklių ir galimybę jais naudotis ir juos kontroliuoti? Didėja ar mažėja moterų galimybės naudoti ir kontroliuoti tokius išteklius, kaip žemė, finansų kreditai, techninė pagalba, naujos technologijos ir bendra nuosavybė?

Kokią įtaką turi užsienio prekybos liberalizavimas vyrų ir moterų laiko biudžetui, glaudžiai susietam su „rūpybos ekonomika“?

Kaip įtakoja eksporto dalies padidėjimas BVP moterų darbo intensyvumą? Ar ekonomikos augimas, besiremiantis eksportu, teigiamai veikia moterų užimtumą, t.y. padidina jį formaliajame rinkos sektoriuje, ar didėja jų atlyginimai?

Ar užsienio prekybos santykių liberalizavimas padidina darbo vietų feminizaciją, kai moterysišstumia vyrus iš jų darbo vietų?

Ar užsienio prekybos liberalizavimas suteikia šaliai tokias pat galimybes padidinti eksportą, kiek didėja joje importas?

Kaip paveiks paslaugų liberalizavimas genderines socialines grupes ir ekonomikos sektorių?

Dabartiniu metu nekelia jokių abejonių užsienio prekybos liberalizavimo įtaka įvairių pasaulio šalių atskirų socialinių grupių gyvenimo strategijoms. Pvz., eksporto didėjimas gali sukurti moterims papildomas darbo vietas, tačiau importo didėjimas siejamas su pigių ir menkos kokybės prekių tiekimu į vidaus rinką, kas mažina vietinės gamybos konkurencingumą ir mažina moterų darbo jėgos kainą tokiose ūkio šakose, kaip lengvoji pramonė, tekstilė, drabužių siuvimas, maisto produktų pramonė, žemės ūkis ir kt.

Tyrimai rodo, kad tradicinė paslaugų sfera – tai moterų veiklos sritis, moterys dominuoja informacinių paslaugų žemutinėse grandyse – statistinių duomenų rinkime, pirminiame duomenų apdorojime, pašto paslaugų srityje, tuose bankinių paslaugų segmentuose, kur žemesnis darbo užmokestis. Tačiau programinės įrangos gamyboje, programavimo srityje moterys atstovauja menkai.

Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė makrolygmenyje

Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė makrolygmenyje – tai eksporto ir importo pokyčių įtakos genderiniams santykiams ir jų atvirkštinio ryšio nagrinėjimas.

Genderinės ekonomikos atstovų pagrindinė idėja yra ta, kad ekonominė politika yra formuojama neatsižvelgiant į neformalųjį ekonomikos sektorių, kuriame dominuoja moterys. Ekonominė politika nėra neutrali genderiniu požiūriu, ją apsprendžia daugeliu atvejų procesai, vykstantys neformaliojoje ekonomikoje, tokie kaip socialinė reprodukcija ir nematoma „rūpybos ekonomika“ namų ūkių veikloje.

Genderinės ekonomikos atstovai teigia, kad yra tamprus ryšys tarp apmokamo darbo realiajame sektoriuje ir neapmokamo darbo namų ūkių sektoriuje, tarp gamybos ir socialinės reprodukcijos sektorių. Todėl ekonominės politikos rezultatai negali būti neutralūs genderiniu požiūriu.

Prekybos liberalizavimas makrolygmenyje reiškia gamybos sektoriaus perorientavimą, pasitelkiant naujas technologijas ir gamybos modernizavimą; valstybės priimtas institucines priemones, orientuotas į eksporto skatinimą. Reikia atsižvelgti taip pat į pokyčius darbo ir kapitalo srityse. Pagaliau, prekybos liberalizavimas struktūriniame lygmenyje skatina irgi neformaliojo sektoriaus plėtrą, didina naujų darbo vietų skaičių, kas savo ruožtu skatina darbą pagal sutartis, nepilną ir dalinį užimtumą, kas yra moterų prerogatyva.

Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė mezolygmenyje

Vidurinis – mezolygmuo parodo rinkoje vykstančius institucinius ir tarpsektorinius ryšius. Genderinis atotrūkis formuoja ir atitinkamus genderinius vaidmenis gamyboje. Genderiškai apspręsta darbo rinkos segmentacija ir darbo pasidalijimas tarp ūkio šakų ir sektorių grindžiamas moterų atsakomybės padidėjimu namų ūkyje ir būtinumu įgyti tokio darbo patirties įgūdžius – švietimo, sekretorės darbo, vaikų auklėjimo, senelių priežiūros, būsto priežiūros ir t.t. Visos šios darbo rūšys yra neapmokamos, neįvertinamos ir neatsispindi ūkio šakų struktūroje.

Be to, ekonominis moterų aktyvumas yra ribojamas galimybėmis pasinaudoti technologiniu ir informaciniu aprūpinimu, rinkos veiksniais, tarpsektorinio mobilumo ištekliais.

Genderinis nuokrypis, kuris pastebimas ekonomikoje, apsprendžia moterų dalyvavimo formas, o taip pat jų galimybes pasinaudoti užsienio prekybos liberalizavimo vaisiais. Iškyla klausimas, ar ekonomikos liberalizacija ir pokyčiai darbo rinkoje sumažins moterų ir vyrų darbo užmokesčio ir jų gyvenimo lygio skirtumus ilgalaikėje perspektyvoje? Kaip valstybės eksporto skatinimo priemonės paveiks moterų galimybes pasinaudoti kreditais, technine pagalba, ar padidės prieinamumas prie tokios pagalbos ir ekonominiais išteklių?

Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė mikrolygmenyje

Mikrolygmuo apjungia namų ūkių ir įmonių veiklą. Genderinis atotrūkis, kurį sąlygoja egzistuojanti genderinė sistema ir ideologija, įtakoja moterų ir vyrų laiko biudžetą, jų galimybes kontroliuoti ir skirstyti namų ūkio išteklius. Moterų ir vyrų rizika, pareigos, atsakomybė už reprodukcijos procesą ir namų ūkį aprūpinimo požiūriu yra asimetriškos.

Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė mikrolygyje turėtų atsakyti į klausimus – kokios gi atsiranda alternatyvios galimybės namų ūkių srityje moterų ir vyrų atžvilgiu, kokie pareigų ir atsakomybės pasiskirstymo pokyčiai, ar liberalizavimas skatina teigiamus genderinių vaidmenų pokyčius namų ūkyje?

Tokio pobūdžio analitinis požiūris turėtų būti naudojamas teigiamoms ir neigiamomsglobalizacijos pasekmėms nustatyti.

Eksperimentiniai duomenys rodo greičiau pozityvų globalizacijos efektą: išsiplečia naujos galimybės pritaikyti žinias ir profesionalumo įgūdžius; suteikiama galimybė didinti pajamas; plečiasi reproduktyvaus elgesio pasirinkimo galimybės. Tačiau galimi ir negatyvūs efektai: neformalaus darbo padidėjimas, moterų darbo nuvertėjimas, genderinių stereotipų darbo srityje sustiprėjimas, augantis moterų darbo krūvis – tai tie veiksniai, kurie išstumia moteris į socialiai marginalią grupę.

Praeito šimtmečio pabaigoje ir šio pradžioje pasaulyje globalizacijos proceso išdavoje paplito genderinis požiūris, kuris reiškia visuomenėje vykstančių procesų nagrinėjimą lyčių pjūvyje socialine-ekonomine prasme. Genderinės analizės metodus naudoja Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, rengiant ir įgyvendinant struktūrinės plėtros ir paramos programas. Šie metodai vis labiau skverbiasi į bendrąjį ekonominės politikos kontekstą ir ypač išryškėja formuojant makroekonominę politiką. Atsirado ir nauja ekonomikos sritis – genderinė ekonomika ir atitinkamos jos sudėtinės dalys: genderinis valstybės biudžetas, genderinė užsienio prekybos analizė, genderinė užimtumo, genderinė gyventojų pajamų politika, genderinė strategija valstybės ekonominėje politikoje ir pan.

Genderinius tyrimus inicijuoja ir aktyviai remia Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinės tautos, UNDP (United Nations Development Programme) ir UNFEM (United Nations Development Fund for Women), Tarptautinės plėtros tyrimų centras – IDRC (International Development Research Centre) Jungtinėse Amerikos Valstijose; Kanadoje – CIDA (Canadian International Development Agency), žinomos pasaulinės moterų organizacijos WID (Women in Development), WIDE (Women in Development Europe) ir daugelio šalių panašios veiklos organizacijos – WBI (Women’s Budget Initiative) ir kt.

Gerai žinomi pasaulyje genderinės ekonomikos tyrimų centrai, kurie susikūrė Didžiojoje Britanijoje – Sasekso tarptautinės plėtros tyrimų institute, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, Londono Ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje, Amerikoje – Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute, Vokietijoje – Hanoverio Tarptautiniame moterų universitete ir kitur.

Genderinės problemos vis labiau domina pasaulio politikus, politines partijas, kurios atstovauja socialinių grupių interesus, gina struktūrinės politikos prioritetus, suvokia, kad reikia atsižvelgti ir investuoti į žmogiškuosius išteklius, keliant jų kokybę ir stiprinant potencialą.

Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę, būtų tikslinga nedelsiant pradėti darbą šia kryptimi, prisijungiant prie pažangiausių socialinių-ekonominių tyrimų, taikant genderinės analizės metodus makroekonomikos ir struktūrinių reformų srityje.

Taikant genderinės analizės metodus makroekonominės politikos srityje, genderinės ekonomikos teorijos atstovai paneigia neoklasikinės ekonomikos „mainstreaming’o“ teorijos teiginį, kad makroekonominė politika yra neutrali genderiniu požiūriu. Genderiniai iškraipymai, teigia jie, yra giliai įsišakniję globaliniu, nacionaliniu ir savivaldos aspektais. Susietų su genderine diskriminacija problemų sprendimas negali apsiriboti vien tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija įtakoja valstybės biudžeto formavimą, valstybės išlaidų politiką, pinigų ir užsienio prekybos politiką, gyventojų pajamų politiką bei ekonomikos augimą aplamai.

Makroekonominė politika ignoruoja tokią svarbią nemonetarinę sritį kaip žmogiškųjų išteklių reprodukcija, kuri dažnai vadinama „reproduktyviąja ekonomika“ (vaikų gimdymas, auginimas, priežiūra, ugdymas, lavinimas, švietimas). Tai tarsi nematomas, neįvertinamas ir neapmokamas žmogiškųjų išteklių „gamybos sektorius“.

Neoklasikinėje rinkos ekonomikoje absoliutizuojamas rinkos vaidmuo, visiškai neatsižvelgiant į socialinės-ekonominės namų ūkių infrastruktūros kūrimą. Tai genderinės sritys ir genderinės problemos, nes didžiausia atsakomybė praktiškai jas sprendžiant tenka moteriai.

Moterys atsako ne tik už žmogiškųjų išteklių reprodukciją, bet ir rūpinasi suaugusiais ir pagyvenusio amžiaus šeimos nariais, aprūpindamos juos maisto produktais, maitinimu, maisto gamyba, sveikatos apsauga, komunalinėmis paslaugomis ir tuo pačiu kurdamos pridėtinę vertę namų ūkių gamyboje ir įnešdamos žymų, tačiau sunkiai išmatuojamą indėlį į BVP kūrimą, ekonomikos augimą.

Dabartiniu metu yra plačiai pripažinta, kad įvertinti reprodukcijos ir „rūpybos ekonomikos“ indėlį yra labai problemiška – tai yra tarsi nematomo neapmokamo darbo rezultatas, sukurtas neformaliame ekonomikos sektoriuje, todėl bendrasis vidaus produktas toli gražu neatspindi moterų veiklos. Genderinės ekonomikos tyrimuose žmogiškųjų išteklių reprodukcija ir namų ūkių rūpyba traktuojama kaip neatskiriama ekonomikos dalis, ūkio veiklos šaka,kuri yra prekinės gamybos ir žmogiškųjų išteklių plėtros pagrindas, nuo kurios didžiąja dalimi priklauso ir formaliojo, apmokamo ekonomikos sektoriaus plėtra.

Genderiniai santykiai įtakoja ir valstybės biudžeto išlaidų struktūrą. Esant genderiniam darbo pasidalijimui, vyrai dominuoja tokiose ūkio veiklose kaip krašto apsauga, gynyba, valstybės valdymas, viešasis administravimas, kurios yra palyginti dosniai finansuojamos iš valstybės biudžeto, o moterys yra užimtos daugiausia švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, kultūros srityse, kurios finansuojamos iš biudžeto likutiniu principu. Pastovus biudžetinių lėšų stygius šiose srityse uždeda moteriai papildomą socialinę, švietimo, sveikatos apsaugos naštą, rūpinantis šeimos nariais, kurią ji stengiasi kompensuoti papildomu savo darbu namų ūkių ekonomikoje.

Todėl ir fiskalinės politikos griežtinimo neigiamos pasekmės labiau veikia moteris, negu vyrus, ko išdavoje susidaro genderiniai iškraipymai.

Savo ruožtu ši genderinė asimetrija neigiamai įtakoja ir makroekonominę politiką, ekonomikos augimą, ypač strateginėje perspektyvoje.

Pasauliniai genderinės analizės tyrimai rodo, kad egzistuoja nevienodas moterų ir vyrų „prieinamumo prie finansinių-ekonominių išteklių“, jų panaudojimo ir kontrolės galimybės.

Moterys susiduria su genderiniais apribojimais gauti finansinį kreditą, pasinaudoti technine parama, kelti kvalifikaciją, pasinaudoti verslo plėtrai svarbia informacija. Finansinių išteklių rinkoje iškeliami trys pagrindiniai apribojimai moterims – genderinė nuosavybės teisės nelygybė, finansinių rinkų segmentacija ir nusistovėjusios diskriminuojančios finansų rinkos normos.

Nelygiateisiškas finansinių-ekonominių išteklių paskirstymas, susiklosčiusios sociokultūrinės normos, kurios savotiškai įteisina genderinę nelygybę, reiškia, kad vyrai kaip socialinė grupė turi didesnes galimybes negu moterys prieiti prie išteklių, jais pasinaudoti ir kontroliuoti. Todėl pinigų ir kreditavimo politikos griežtinimas daro nevienodą poveikį moterims ir vyrams: moterys nukenčia labiau už vyrus.

Genderinė lygybė suprantama kaip vienodos moterų ir vyrų prieinamumo prie išteklių, jų panaudojimo ir kontrolės galimybės. Genderinė lygybė ir ekonominis efektyvumas yra neatsiejami vienas nuo kito elementai. Jei egzistuoja genderiniai iškraipymai išteklių paskirstyme, tai ekonomika veikia neefektyviai. Todėl genderinės analizės metodai – tai diagnostinis planavimo instrumentas, kuris naudojamas siekiant užkirsti kelią neefektyviam išteklių paskirstymui.

Makroekonominiai pokyčiai turi būti grindžiami tokiais socialiniais pagrindais, kurių išdavoje neigiamos pasekmės yra minimalios, užkertant kelią tokiems reiškiniams, kai ekonominiai ištekliai, atimami iš vienų socialinių grupių, „persilieja“ į kitas socialines grupes, kurios pasisavina išteklių kontrolės funkcijas (dažnai šios funkcijos atsiduria kriminalinių struktūrų prieglobstyje).

Genderinė komponentė nėra neutralus, o, atvirkščiai, labai svarbus užsienio politikos formavimo ir efektyvumo veiksnys.

Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) veiklos analizė genderiniu požiūriu užsienio ekspertams leido padaryti dvi pagrindines išvadas: pirma, užsienio prekybos liberalizavimas gali padidinti genderinę nelygybę; antra, savo ruožtu genderinė nelygybė neigiamai veikia užsienio prekybos efektyvumą.

Esantys genderiniai iškraipymai pramonėje ir versle sąlygoja genderinę nelygybę ir eksporto-importo srityje. Orientuotose į eksportą stambiosiose pramonės šakose (naftos produktų perdirbimas, energetika, transportas, statyba) dominuoja vyrai, moterys užima žemos kvalifikacijos ir mažai apmokamas darbo vietas.

Moterys koncentruojasi, kaip taisyklė, sektoriuose, orientuotuose į vidaus rinką, smulkiame ir vidutiniame versle, mažmeninėje prekyboje, viešbučių ir restoranų paslaugų srityje, žemės ūkio produktų gamyboje, maisto ir lengvojoje pramonėje. Moterų dalyvavimas užsienio prekyboje dažnai apsiriboja importo vartojimu.

Užsienio prekybos liberalizavimas reiškia muitų, tarifų ir kvotų panaikinimą importui ir daro skirtingą įtaką moterų ir vyrų ekonominei būklei (užimtumui, darbo užmokesčiui, socialinei padėčiai, gyvenimo lygiui).

Prekybos liberalizavimas gali sumažinti moterų konkurencingumą, taip pat riboja galimybes moterims išeiti į užsienio rinkas. Moterys daugiausia užimtos pramonėje, orientuotoje į vietinę rinką, o paprastai pigesnės importinės prekės išstumia vietinės pramonės produkciją. Dėl šios priežasties gali padidėti moterų nedarbas, sumažėti jų darbo užmokestis.

Prekybos liberalizavimas gali sustiprinti darbo rinkos segmentaciją genderiniu principu – padidinti moterų užimtumą darbui imliose, neefektyviose ūkio šakose.

Užsienio kapitalas, kaip taisyklė, investuojamas formaliame apmokamamerealiame rinkos ekonomikos sektoriuje. Rečiau investuojama taip pat į maisto produktų gamybą, žemės ūkį, buitinių paslaugų gamybą, smulkųjį ir vidutinį verslą, kur dominuoja moterys. Todėl kyla nerimas, kad moterys nedaug ką gali laimėti liberalizavus prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą.

Prekybos politika yra glaudžiai susijusi su monetarine, fiskaline, darbo ir užimtumo politika. Šios sąsajos gali žymiai paveikti socialinį ir ekonominį moterų statusą. Prekybos liberalizavimas gali paveikti valstybės mokestinę bazę, kas savo ruožtu turės įtakos socialinei sričiai.

Prekybos liberalizavimas reiškia nacionalinių finansinių rinkų atvirumą, naujas kreditavimo galimybes. Tačiau finansinių srautų reguliavimo taisyklių liberalizavimas gali dar labiau apriboti moterų galimybes gauti kreditus.

Lietuvos ekonominės politikos peržiūrėjimas genderiniu aspektu ir jos modernizavimas atvertų valstybei naujas stabilaus ir subalansuoto ekonomikos augimo perspektyvas bei sušvelnintų globalizacijos proceso pasekmes.

Lietuvoje, nors ir priimtas Moterų ir vyrų lygių teisių įstatymas, deja, dar nėra sukurtos vientisos genderinės plėtros koncepcijos, kur derintųsi ekonominiai, socialiniai, demografiniai, teisiniai, nacionaliniai ir globaliniai moterų ir vyrų padėties aspektai. Todėl būtų tikslinga daryti tyrimus šioje srityje, juos koncentruoti mokslinių tyrimų centre.

Šiandien tikslinga kalbėti apie genderinę ekonomiką, kuri paplitusi visame pasaulyje, kaip apie mokomąją discipliną, kurios esmė – ekonominės plėtros studijos per genderinę prizmę.

Vientisos genderinės plėtros koncepcijos sukūrimas ir įgyvendinimas makroekonominiame ir struktūrinių reformų lygmenyje būtų vienas iš ekonominės politikos uždavinių. Tai labai svarbi ir neatsiejama valstybės ekonominės politikos dalis.

Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę, ypač aktualu diegti genderinės analizės metodus, kelti genderinio sąmoningumo lygmenį, genderinių problemų suvokimą ir inicijuoti atitinkamų įstatymų kūrimą bei pagrindimą šioje srityje.

MOTERŲ UŽIMTUMAS IR VERSLO PLĖTRA

3.1. Moterų vieta darbo rinkoje

Priemonės, skirtos lyčių lygybės užtikrinimui, integruotos i Lietuvos Respublikos Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programa. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, siekiant užtikrinti programos tęstinumą, vadovaujantis Europos Sąjungos užimtumo gairėmis, pradėtas rengti nacionalinis Užimtumo didinimo veiksmu planas, kuriame lyčių aspektas bus integruotas i visas veiksmu plano kryptis, be to, moterų užimtumui skatinti bus skirtos specialios priemonės. Ministerija taip pat informavo, kad priemonės moterų ir vyrų socialinei atskirčiai mažinti numatytos naujajame Nacionaliniame veiksmų plane socialinei atskirčiai mažinti bei socialinei aprėpčiai didinti 2004-2006 m. Plano įgyvendinimo stebėseną atliks aukšto lygio darbo grupė, kurioje bus pakviestas dalyvauti ir Lygiu galimybių kontrolierius.

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginėmis kryptimis ir Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 m. priemonėmis siekta suaktyvinti smulkaus ir vidutinio verslo sektorių. Vienas iš strateginių tikslų buvo paskatinti jaunus asmenis, moteris ir neįgaliuosius imtis verslo. Priemonės, kuriomis siekta paskatinti moterų aktyvumą, apėmė informacijos apie moterų verslininkių sėkmės istorijas skleidimą žiniasklaidoje bei Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo agentūros tinklapyje. Lietuvių dalyvavimui tarptautinėse mentoringo 2002-2004 m. programose buvo skirta 80.000 litų. Deja, duomenų apie tai, kiek moterų pasinaudojo šia galimybe, nėra.

Atsižvelgdama į aukšta asmenų, kuriems liko keletas metų iki pensijos, nedarbingumo lygį, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Išankstinio valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo išstatymo projektą. 2003 m. lapkričio 18 d. įsigaliojęs įstatymas suteikė teise 5 metais jaunesniems nei oficialus pensinis amžius asmenims, kurie ne mažiau nei 30 metu mokėjo socialinio draudimo įmokas, gauti pensines išmokas anksčiau. Kadangi didžioji dalis asmenų, kuriems šio įstatymo garantijos galėtų būti taikomos, yra moterys, atrodytų, kad naujos teisinės galimybės iš tiesų pagerins jų padėti. Tačiau tenka pripažinti, kad nustatyta 30 metų socialinio draudimo įmokų mokėjimo kartelė yra gana aukštai. Tarp tu asmenų, kurie socialinio draudimo įmokas mokėjo ne mažiau nei 15 metų, teisę gauti išankstines pensijas turi tik tos moterys, kurios pagimdė ir augino penkis vaikus iki kol jiems sukako aštuoneri metai, taip pat asmenys, kurie rūpinosi neįgaliu vaiku mažiausiai 15 metų. Net ir šios įstatymo nuostatos gali netiesiogiai diskriminuoti moteris, nes tikėtina, kad didelė dalis jų dėl skirtingų šeiminių aplinkybių nėra išdirbę 15 metų.

2004 m. daugiau nei 10.000 vyresnių nei 55 metai įregistruotų bedarbių pasinaudojo Vyresnio amžiausbedarbiu 55+ užimtumo rėmimo programos teikiamomis galimybėmis. Nėra žinoma, kokią dalį šių asmenų sudarė moterys ir vyrai. 2004 m. birželio 18 d. įsigaliojo Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija, išsamiai atspindinti esamą pagyvenusių asmenų padėti ir išvardijanti tikslus skurdo įveikimo, užimtumo ir mokymosi visą gyvenimą, gyvenimo trukmės ir socialinių paslaugų srityse. Strategijoje atsižvelgiama į lyčių skirtumus, o numatyti indikatoriai turėtu padėti pasikeitusią padėti įvertinti lyties pagrindu. Tačiau dokumente nėra numatytas veiksmų planas, kuris padėtų veiksmingai įgyvendinti numatytus tikslus.

2003 m. atlikto nacionalinio tyrimo „ES įtaka Lietuvos savivaldybių socialinei politikai“ duomenimis, 2001 m. tik 0.12 proc. bendrojo vidaus produkto buvo skirta aktyviosioms ir 0.15 proc. bendrojo vidaus produkto – pasyviosioms užimtumo skatinimo priemonėms, kurios apėmė paramą socialinės atskirties grupėms priklausančiu asmenų (pvz., moterų) įsidardinimui. Tai buvo vienas iš žemiausių rodiklių visoje Europoje – 8 kartus mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.

Sprendimų priėmėjai Lietuvoje rimtai nesvarsto lyčiai jautraus biudžeto sudarymo galimybės. Nepaisant to, kad Vyriausybei teikiant sprendimų projektus būtina įvertinti siūlomų teisės nuostatų poveikį moterų ir vyrų lygioms galimybėms, tikėtina, kad į lyčių aspektą dažnai nėra atsižvelgiama. Šioje srityje būtina atlikti procedūros poveikį įvertinančius tyrimus. Dabar galiojančios biudžeto sudarymo taisyklės, jų taikymas ir biudžeto sudėtis turi būti ištirti atsižvelgiant į įvairius lyčių lygybės aspektus. Be to, būtina pasinaudoti gerais užsienio valstybėse įgyvendinamos politikos pavyzdžiais.

Nepaisant kelių įgyvendintų priemonių, Vyriausybė vis dar per mažai skatina žiniasklaidos priemones skirti daugiau dėmesio lyčių problematikai, kovoti su tradiciniais lyčių stereotipais vaizduojant moteris ir vyrus ir pateikti modernius abiejų lyčių atstovu įvaizdžius tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Nors Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso rengėjams buvo pateiktos rekomendacijos, Kodeksas vis dar nenumato paskatų žiniasklaidoje atspindėti nestereotipinius, subalansuotus ir įvairialypius moterų ir vyrų įvaizdžius. Kaip atskleidžia Lygiu galimybių kontrolieriaus tarnybos praktika, teikiant informaciją žiniasklaidoje dažnai vis dar nesilaikoma lyčių lygybės principo.

Nors Vyriausybė priėmė Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2003-2004 m. programa bei patvirtino jos įgyvendinimo 2003 m. ataskaitą, nors yra įgyvendinamos kitos programos ir veiksmu planai, tačiau vis tiek būtina imtis ilgalaikių pastangų ir integruotų strategijų kovoti su diskriminaciją dėl lyties sukeliančiais socialiniais ir ekonominiais veiksniais bei praktikomis.

Europos integracijos procesas suteikė pagreitį įvairių lyčių lygybės programų įgyvendinimui. Daugybė moterų nevyriausybinių organizacijų, viešųjų įstaigų ir valstybių institucijų koordinuoja ar dalyvauja projektuose pagal Europos Sąjungoje administruojamas programas (PHARE, SOCRATES, INTERREG ir kt.). Nuo 2004 m. gegužės mėnesio Bendrijos programose Lietuva gali dalyvauti nemokėdama dalyvio mokesčio, nes tapusi Europos Sąjungos nare ji moka nacionalines įmokas į Europos Sąjungos biudžetą. Prieš įstodama į Europos Sąjungą Lietuva nebuvo pareiškusi oficialaus pageidavimo dalyvauti Bendrijos lyčių lygybės pagrindų strategijos (2001-2005 m.) programoje. Laimei, nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvoje veikiančios organizacijos savo iniciatyvoms lyčių lygybės srityje pagal Europos Sąjungos programą gali gauti paramą tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kitų šalių struktūros.

Pirmasis kvietimas Lietuvos organizacijoms dalyvauti EQUAL programoje buvo paskelbtas 2004 m. birželio mėnesį. Lietuvos Vyriausybė programai įgyvendinti pasirinko šiuos prioritetus: (1) socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių integracija ir reintegracija į darbo rinką; (2) šeimos ir profesinio gyvenimo suderinamumas; (3) parama pabėgėliams. Deja, duomenys apie nevyriausybinių organizacijų ir valstybės institucijų įgyvendinamas programas bei jų dalyvavimą įvairiuose projektuose nėra renkami, todėl sudėtinga nustatyti bendrą aktyvumo lygį ir įgyvendinamų iniciatyvų poveikį.

Nepaisant teigiamų poslinkių, Lietuvoje nepakankamai išnaudojamos Europos Sąjungos teikiamos finansinės paramos galimybes.

Pirma, didelė dalis potencialių paramos gavėjų turi per mažai informacijos apie jiems prieinamas Europos Sąjungos paramos galimybes. Antra, potencialiai geros projektinės idėjos negali būti finansuojamos dėl jas teikiančių organizacijų negebėjimo tinkamai užpildyti reikalaujamas paraiškos formas.

Trečia, dauguma Europos Sąjungos programų reikalauja bent 20 proc. nacionalinio įnašo, o jo nesant, galimybė gauti Europos Sąjungos lėšų yra prarandama. Kaip informavo valstybės tarnautojai, pagrindinius sunkumus sukelia ne lėšųnebuvimas, bet spaudimo skirti resursų projektams, orientuotiems į socialiai pažeidžiamų grupių padėties gerinimą, trukumas.

Kita priežastis yra ta, kad valstybė kol kas nesukūrė tinkamų mechanizmų, kurie užtikrintų finansinių lėšų prieinamumą ir labiau atitiktų Europos Sąjungos institucijų ir pragramų keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, Valstybės rezervo fondo lėšos galėtų tapti tinkamu nacionalinio kofinansavimo šaltiniu, kuris būtinas daugeliui lyčių lygybės projektų. Nepaisant to, lėšų gavimo procedūra yra gana sudėtinga ir paprastai neprieinama nevalstybinėms institucijoms. Kita vertus, jei lėšos iš Rezervo fondo vis dėlto skiriamos tam tikrai iniciatyvai įgyvendinti, gauti resursai turi būti panaudojami iki kalendorinių metų pabaigos. Kadangi paprastai projektinė veikla planuojama keleriems metams, sunku efektyviai panaudoti gautas lėšas per tokį trumpą laiką, t.y. iki kalendorinių metų pabaigos.

Be to, Lietuvoje galiojančios finansinės taisyklės neatsižvelgia į faktą, jog tarp paraiškos Europos Sąjungos paramai gauti pateikimo ir jos patvirtinimo yra nemažas laiko tarpas. Taigi, gavę 20 proc. valstybės parama projekto vykdymui, pareiškėjai turi gerokai palaukti, kol jų paraiška bus patvirtinta Europos Sąjungoje. Tik tada pradedamos naudoti tiek nacionalinės, tiek tarptautinės lėšos. Tokiu būdu nacionaliniam kofinansavimui skirtų lėšų panaudojimui lieka labai mažai laiko.

Tai, jog Europos institucijos patvirtina ne visas paraiškas ir ne visoms iniciatyvoms skiria finansavimą, atveda prie užburto rato. Europos Sąjungos paramai gauti reikia užsitikrinti nacionalinį kofinansavimą prieš teikiant paraišką, tuo tarpu valstybės institucijos, prieš skirdamos lėšas nacionaliniam kofinansavimui, nori garantijos, kad Europos Sąjungos pinigai tikrai pasieks paraiškos teikėjus.

Ketvirta, valstybės institucijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, todėl jos nėra linkę remti paraiškų tarptautiniais resursais. Tikėtina, jog taip atsitinka dėl kompetencijos valstybės institucijose trūkumo, o galbūt dėl nepakankamo suinteresuotumo imtis naujos veiklos. Tai gali kelti sunkumų siekiant išplėsti veiksmų spektrą lyčių lygybės srityje, kadangi valstybės institucijų dalyvavimas įgyvendinamoms iniciatyvoms suteikia svorio ir matomumo.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama didele dalimi priklausys nuo Lietuvos Bendrajame programavimo dokumente numatytos Struktūrinių fondų pirmojo tikslo veiksmų strategijos ir prioritetų 2004-2006 m. Patvirtintas Vieningas programavimo dokumentas pirmumą suteikia socialinių poreikių ir žmogiškųjų išteklių infrastruktūros plėtrai. Nors rengiant pirminį dokumento tekstą partnerystė apėmė tik Lietuvos valstybės institucijas ir Europos Komisija, vėliau partneriais pripažintos ir savivaldybės bei socialiniai ekonominiai partneriai, dalyvavę Bendrojo programavimo dokumento rengėjų darbo grupėje bei sektoriniuose komitetuose, kuriems vadovavo atskiros ministerijos.

Lietuvos moterų padėtį darbo rinkoje apibūdina trys pagrindinės aplinkybės:

pirma, tyrimai rodo, kad moterys, ypač rinkos pokyčių pradžioje, buvo išstumiamos iš rinkos ir tapo mažiau konkurencingomis, palyginti su vyrais (V. Kanopienė. Moterų užimtumas Lietuvoje. Vilnius, 2004);

antra, kaip rodo užsienio ir Lietuvos patirtis, – moterys daugiausia koncentruojasi smulkiame ir vidutiniame versle (SVV) (vyrai – stambiame versle) ir jos yra labiausiai efektyvios būtent šioje srityje;

trečia, – susiklostė palyginti didelis moterų nedarbas Lietuvoje ir ypač tai būdinga tokioms moterų grupėms, kurios norėtų grįžti į darbo rinką po ilgesnės pertraukos ir vyresnio amžiaus moterims.

Visos šios aplinkybės įtakoja ir bendrąją SVV plėtrą Lietuvoje. SVV plėtojamas ekstensyviai, netolygiai, faktiškai neteikiant jam prioritetinės reikšmės.

Nepakankamos SVV plėtros priežastys glūdi tame, kad:

pirma, susidariusi padėtis yra tampriai susijusi su lyčių socialinio-ekonominio elgesio patriarchaliniais stereotipais, kurie priskiria moterims ir vyrams griežtas funkcijas (moteris – šeimos židinio saugotoja, o vyras – šeimos maitintojas), kurios trukdo moterims aktyviai dalyvauti versle. Toks moterų galimybių apribojimas stabdo ir bendrąją verslo plėtrą Lietuvoje;

antra, Lietuvos vyrai sėkmingiau nei moterys realizuoja savo darbo potencialą, tuo tarpu moterų darbo ištekliai lieka neišnaudoti, kas taip pat neigiamai įtakoja bendrąją SVV plėtrą.

Tuo pačiu metu pasaulyje ir ES šalyse pastebimas itin spartus moterų verslo augimas. Taigi, Lietuvos moterų verslo potencialas ir kūrybiškumas yra užslėptas ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo šaltinis, moterų verslo plėtrayra vienas iš realių būdų mažinti nedarbą, ir ypač šalies probleminėse teritorijose, teigiamai įtakoti gyventojų pajamų ir gyvenimo lygio kilimą. Tačiau moterų verslo įmonės Lietuvoje darbuotojų skaičiumi, apyvartos ir pajamų dydžiu atsilieka nuo vyrų verslo įmonių

Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2005 m. vasario1 d. registruoto nedarbo lygis Lietuvoje sudarė 6,1 %. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, trečiąjį 2004 m. ketvirtį šalyje buvo 171,7 tūkst. bedarbių, t. y. 19 tūkst. arba 10 %. Mažiau nei prieš metus. Nedarbo lygis apžvelgiamąjį ketvirtį buvo 10,6 % ir, palyginti su trečiuoju 2003 m. ketvirčiu, sumažėjo 1 % punktu. Vyrų bedarbių skaičius per metus sumažėjo daugiau nei moterų – atitinkamai 15,4 tūkst. arba 15,6 % ir 3,5 tūkst. arba 3,8 %. Be kitų priežasčių šį reiškinį lėmė ir tai, kad vyrų mobilumas yra didesnis, t. y. ieškodami darbo jie lengviau ryžtasi keisti savo gyvenamąją vietą. Aktuali ir, deja, sunkiai sprendžiama problema lieka ilgalaikių bedarbių, ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Šios grupės bedarbiai apžvelgiamąjį ketvirtį sudarė pusę visų bedarbių.

Pamažu trinasi nedarbo lygio skirtumai tarp Baltijos valstybių – tyrimų duomenimis, trečiąjį praėjusių metų ketvirtį Estijoje ir Latvijoje nedarbas sudarė po 10 %. Kadangi Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos plėtra turi daugiau bendrų bruožų nei skirtumų, darbo rinkos tendencijos ir ateityje bus panašios. Vargu ar emigracija galėtų smarkiau išskaidyti Baltijos valstybių darbo rinkų mozaiką, nes jos visos patiria šią problemą. Deja, dėl patikimų duomenų trūkumo negalime spręsti apie tikrąjį darbuotojų išvykimo į užsienį mastą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2006 metais savo darbo rinką Lietuvos gyventojams gali atverti daugiau Europos Sąjungos šalių – pirmiausia kai kurios Skandinavijos bei Pietų Europos šalys. Šios valstybės dar taiko apribojimus, tačiau atidžiai stebi darbo rinką Airijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kur mūsų šalies piliečiai gali įsidarbinti be didesnių kliūčių. Įsitikinusios imigracijos nekenksmingumu arba net naudingumu vidaus darbo rinkai, jos gali taip pat priimti naujoms ES šalims palankesnius sprendimus. Lietuva numato pradėti konsultuotis dėl darbo jėgos judėjimo liberalizavimo su apribojimus dar taikančiomis ES šalimis šių metų rudenį.

Neabejotina, kad kitų ES šalių „atsivėrimas” darbo jėgai iš Lietuvos sunkins kvalifikuotų, o vėliau ir nekvalifikuotų darbuotojų stygiaus problemą. Išvažiavimą į Pietų Europos šalis dar šiek tiek stabdo kalbos barjeras, tuo tarpu plačiai angliškai „kalbančioje” Skandinavijoje daugeliui lietuvių būtų lengviau pradėti savo karjerą. Be to, ten viliotų ir aukščiausias Europoje darbo užmokesčio lygis.

Kadangi išsiplėtusi Europos Sąjungos rinka tampa vis labiau panaši į „susisiekiančių indų” sistemą, emigracija jau lemia ir ateityje lems sparčius darbo užmokesčio kilimo tempus, kurie gali viršyti darbo našumo ir gamybos efektyvumo didėjimą. Atitinkamai sumažėtų verslo konkurencingumas ir blogiausiu atveju gali prasidėti ekonomikos nuosmukis. Deja, Lietuvos ekonomika nėra „paskiepyta” nuo Rytų Vokietijos ligos, kuomet po politinės ir ekonominės euforijos šaliai susijungus su Vakarų Vokietija prasidėjo skausmingų socialinių ir konkurencingumo problemų etapas. Vienintelis vaistas (nors ir ne panacėja) – fiskaliniais svertais mažinti darbo pajamų mokesčių ir socialinio draudimo įnašų naštą.

Daugiausiai gyventojų trečiąjį 2004 m. ketvirtį dirbo apdirbamojoje ir išgaunamojoje pramonėje – 258,6 tūkst., arba beveik 18 % visų užimtųjų, nors per metus darbuotojų skaičius šiame sektoriuje sumažėjo 17,5 tūkst. Dar spartesnis darbo vietų „tuštėjimas” vyko ir žemės ūkyje, kuriame apžvelgiamąjį ketvirtį dirbo 234,8 tūkst. žmonių, arba 16,2 proc. visų užimtųjų. Tai yra žemės ūkio įmonių stambėjimo ir koncentracijos pasekmė, be to, kaimai ir mažos gyvenvietės ypač kenčia dėl jaunimo emigracijos. Kita vertus, savotišku darbo rinkos traukos centru tapo statybos, kuriose trečiąjį praėjusių metų ketvirtį dirbo 123,5 tūkst. žmonių, t. y. 4,2 tūkst. daugiau nei prieš metus. Analizuojant Lietuvos šakinę užimtumo struktūrą, krinta į akis paslaugų sektoriaus lyginamojo svorio didėjimas. Kas antras užimtasis trečiąjį 2004 m. ketvirtį dirbo paslaugų srityje. Vidaus prekyboje buvo 231,1 tūkst. užimtųjų (15,9 % viso skaičiaus), t. y. beveik tiek pat kaip ir žemės ūkyje. Per metus taip pat ūgtelėjo užimtųjų skaičius švietimo įstaigose – iki 132,2 tūkst. (9,1 % viso skaičiaus), valstybės valdymo ir gynimo, privalomojo socialinio draudimo institucijose – 79,8 tūkst. (5,5 %). Truputį sumenko užimtųjų sveikatos priežiūroje skaičius – iki 99,7 tūkst. (6,9 %).

Moterųužimtumas. Pastaraisiais metais didėja moterų užimtumas ir auga moterų verslininkių vaidmuo ekonomikoje. Moterys verslininkės pasižymi ne tik tose ekonominėse veiklose, kuriose jos tradiciškai aktyvios, bet ir netradicinėse – gamyboje, statyboje, transporto veikloje.

Moterys aktyviai dalyvauja socialinių-ekonominių reformų procese – jos sudaro daugiau kaip pusę Lietuvos gyventojų (53,3%) ir 49,5% visų dirbančiųjų.

Moterys susibūrusios sveikatos apsaugos ir socialinio darbo bei švietimo srityse (atitinkamai 85,6 ir 79,3 %), aptarnavimo ir sferoje (viešbučių ir restoranų srityje užimta 81,3 % moterų), prekyboje ir buities paslaugų srityje − 52,0%, kitoje komunalinėje, socialinėje ir asmeninio aptarnavimo veikloje jų užimtumas viršija 61%.

Šiose srityse sukuriama apie 30% BVP, tame tarpe: vidaus prekyboje – 18,1%, švietimo srityje – 5,5 %, sveikatos ir socialinio aprūpinimo srityje – 2,8 %.

Pramonėje, elektros duju, vandens tiekimo, transporto, statybos srityse ir valstybės valdyme moterų užimtumas nesiekia 50%. Šiuose ūkio segmentuose sukuriama didžioji dalis – apie 60% BVP.

Moterys vyrauja privačių namų ūkių veikloje – jų užimtumas šioje srityje siekia 59,7 %, tačiau šioje srityje sukuriamos pridėtinės vertės dalis visiškai menka ( 1,5%). Lietuvos moterys įneša indėlį, kuriant bendrąjį vidinį produktą, tačiau jis galėtų būti kur kas didesnis. Lyčių lygybės aspektu darbo rinkoje egzistuoja tradiciškai susiklosčiusios problemos.

Moterys ir vyrai turi nelygias teises ekonominių išteklių paskirstyme. Moterų pajamos, kurias sudaro pagrinde darbo užmokestis, vidutiniškai 17 % mažesnės negu vyrų, horizontalios ir vertikalios segregacijos darbo rinkoje dėka. Daugiau moterų nei vyrų dirba nepilną darbo dieną (Lietuvoje ne visą darbo dieną dirba 13,3% moterų ir 8 % vyrų), kas irgi įtakoja darbo užmokesčio dydį. Be to, darbo užmokesčio skirtumai ypač sustiprėja turint omenyje ir aukštesnį moterų išsilavinimą, palyginti su vyrais. Vienodas apmokėjimas už lygiavertį moterų ir vyrų darbą kol kas dar netapo realybe Lietuvoje. 2003 m. moterys stipriai dominavo sveikatos apsaugos ir socialinio darbo, švietimo, viešbučių ir maitinimo įstaigų srityse, t.y. tose, kur buvo mokami žemiausi vidutiniai atlyginimai, atitinkamai 976 litai, 988 litai ir 782 litai. Vyrai dominavo statybos, elektros, dujų, vandens tiekimo, transporto, sandėliavimo ir nuotolinių ryšių sektoriuose kur dirbančių asmenų darbo užmokestis buvo gerokai didesnis, atitinkamai 1049 litų, 1505 litų, 1325 litų. Moterų vidutinis atlyginimas buvo 16,8 % mažesnis nei vyru privačiame sektoriuje ir 24,8 % valstybės sektoriuje. Šį atlyginimų skirtumą lėmė tai, jog moterų užimamos viešojo sektoriaus sritys (socialinė, rūpyba, švietimas, kt.) paprastai yra prasčiau apmokamos nei vyrų veiklos (energijos tiekimas, kt.).

Moterys ir vyrai užimti skirtinguose ūkio sektoriuose ir yra skirtinguose darbinės veiklos lygmenyse; moterys dažnai dirba tokiose specialybėse ir pareigose, kurios yra mažiau apmokamos. Moterys dirba antraeilės reikšmės darbą, daugiausia jų užimta paslaugų ir aptarnavimo srityje. Moterys užima žemesnes pareigas, jų profesinės karjeros galimybės yra labiau apribotos negu vyrų.

Skirtingą moterų ir vyru darbo užmokestį lemia ir vertikali darbo rinkos segregacija, t.y. vyrai paprastai eina aukštesnes pareigas nei moterys. Tuo galima paaiškinti skirtingą moterų ir vyrų darbo užmokestį tame pačiame ekonominės veiklos sektoriuje. 2003 m. moterys uždirbo mažiau nei vyrai visuose sektoriuose, apie kuriuos duomenis pateikia Statistikos departamentas (iš viso 14 sektorių). Didžiausias darbo užmokesčio skirtumas nustatytas finansinio tarpininkavimo rinkoje: šiame sektoriuje vyrai vidutiniškai uždirbo 3,603 litų per mėnesį, o moterys – 2,138 litų (skirtumas 41 %).

Svarbiausios ekonominio aktyvumo sritys − stambus verslas, nekilnojimo turto rinka, investicijos, operacijos vertybinių popierių rinkoje, finansinis kreditavimas moterims lieka nepakankamai prieinamos ir šios sritys įgauna maskulininius bruožus.

Moterys paprastai vadovauja mažesnėms įmonėms. 2001 m. atlikto tyrimo Verslo lyderių sociologinės ir demografinės charakteristikos duomenys rodo, jog tarp privačių įmonių vadovų, kurie neturėjo papildomų darbuotojų, 44,4 % buvo moterys, 42,9 %- vyrai. Šis skirtumas nuolat auga. Vis daugiau moterų vadovauja smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kuriose dirba iki 50 darbuotojų. Nors ši komercinės veiklos forma yra populiari tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, kai kuriuose sektoriuose dalyvaujančių moterų ir vyrų skaičius ryškiai skiriasi. Moterys paprastai dominuoja viešbučių versle ir vadovauja maitinimo įstaigoms: jų skaičius šiame sektoriuje 13,3 % viršija vyrų skaičių.

Moterys labiau nei vyrai linkusios dirbti ne savo įstaigoje įmonėje. Vyraigerokai aktyvesni steigiant naujas įmones, tačiau moterų padėtis pastaruosius keletą metų gerėja. ES šalyse apie 30 % moterų verslininkių dirba mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje, apie13 %- viešbučių – restoranų sektoriuje bei apie 12 % – visuomeninių ir privačių paslaugų sektoriuje. Moterys linkusios kurti mažas įmonės. Apie 70 % ES moterų vėslininkių valdė mažesnes nei 5 darbuotojų įmones, 16 % moterų – įmones, kuriose dirba 6 – 10 darbuotojų, 11 % moterų – 11 – 49 darbuotojų turinčias įmones ir tik 2,5 % valdė įmones, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų.

Moterų padėtis Lietuvoje yra vis dar prastesnė nei Europos Sąjungoje. Kaip rodo atlikti moterų karjeros tyrimai šeima yra vienas pagrindinių veiksnių, kuris įtakoja moterų karjerą. Santuoka vyrui dažniausiai yra privalumas saugumo, pastovumo, darbo karjerai siekti sąlygų sudarymo prasme, moteriai – priešingai, ji dažniausiai sukuria vaidmenų konfliktą.moterų pasitraukimas iš darbo rinkos, kad ir trumpam laikotarpiui (gimus vaikui), vėliau apsunkina jos grįžimą į profesiją, karjeros kelią.

Darbo sąlygos dar nepasiekė tokio lygio, kad būtų palankios šeimai su vaikais. Papildoma kliūtimi pilnavertiškai dalyvauti moteriai ekonominiame gyvenime yra tai, kad daugelis vyrų nedalyvauja namų ūkio veikloje ir vaikų auklėjime (Tyrimai rodo, kad 70 % moterų valdo šeimos biudžetą). Be to, yra neapmokamas moterų darbas šeimoje ir namų ūkyje. Tai yra svarbus indėlis į ekonomiką,kuris užsienio ekspertų vertinimu sudaro iki 20% BVP ir, kuris nesulaukė pripažinimo, į jį taip pat neatsižvelgiama formuojant socialinę ir ekonominę politiką.

Sunkumus, su kuriais moterys susiduria darbo rinkoje, lemia ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai faktoriai. 2002 m. Baltijos tyrimu atlikto tyrimo duomenimis, 57,2 % vyrų ir 51,4 % moterų mano, kad vyrai turėtu būtį pagrindiniai šeimos maitintojai. Be to, tarp 17800 asmenų, kurie 2002 m. išėjo vaiko priežiūros atostogų, tik 179 buvo vyrai, o tai sudarė tik vieną procentą visų teisę jomis pasinaudoti turinčių asmenų. Kadangi rūpinimasis šeima stereotipiškai laikomas moterų atsakomybe, yra nepaprastai sunku įsidarbinti moterims, turinčioms mažų vaikų ar vienoms juos auginančioms. Be to, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo agentūros atliktas tyrimas „Moterų verslas Lietuvoje“ parodė, kad vyrai verslininkai yra linkę skeptiškai vertinti moterų verslininkių kompetenciją. Turėdamos mažiau nei vyrai patirties versle, moterys turi mažiau verslui reikalingų įgūdžių bei informacijos. Tos pačios tendencijos pastebimos ir kituose sektoriuose.

Minėtieji faktai parodo, kad moterys vis dar susiduria su vadinamuoju stikliniu lubų reiškinių. Siekiant suvienodinti moterų ir vyrų darbo užmokesti, būtina taikyti priemones skirtingais lygmenimis bei įvairiose sferose, kuriose identifikuotinos lyčių lygybės problemos. Būtina didinti užimtumo lygi, efektyviai įgyvendinti šeimos ir karjeros suderinamumo principą, kovoti su lyčių stereotipais, mažinti tiek horizontalią, tiek vertikalią darbo rinkos segregaciją lyties pagrindu.

Siekiant didinti moterų indelį į verslą ir šalies ekonomiką, esminė kryptis – siekti aukšto profesionalumo! Bandant įgyvendinti šį siekį, Lietuvos moterys vienijasi į nevyriausybines pelno nesiekiančias organizacijas (NVO) ir centrus, kurių pagrindiniai tikslai yra:

Plėtros iniciatyvas, atstovauti Lietuvos moterų verslininkių interesams visuomeninėse ir valstybinėse Lietuvos, ES ir kitų šalių institucijose, dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose, susijusiuose su moterų verslo plėtra Lietuvos ir užsienio rinkose, rengti mokymus, konferencijas, skleisti informaciją apie savo veiklą, sujungti finansinius išteklius ir investicijas vykdant tikslinius projektus.

Kaip rodo NVO patirtis moterys yra drąsiausios novatoriškose veiklose, jos sugeba susirasti nišą siauroje vidaus rinkoje, nebijo rizikos, sukuria naujas darbo vietas ir palaiko kitas, pradedančias verslą, moterys.

3.2. Moterų verslas ES ir kitose užsienio šalyse

Lietuvoje SVĮ savininkių (moterų) yra kur kas mažiau, nei savininkų (vyrų). Kaip matyti iš duomenų 1 lentelėje, Lietuvos SVĮ savininkių moterų kiekis (procentais) yra panašus į moterų SVĮ savininkių kiekį (procentais) tiek pažengusiose Vakarų valstybėse, tiek pereinamosios ekonomikos šalyse. Tai kelia nuostabą, kadangi rodo, kad su lytimi yra susijusios giliai įsišaknijusios socialinės normos ir vertybės, kurios gyvuoja nepriklausomai nuo šalies ekonominės plėtros stadijos.

Galima sakyti, kad žmonių (tiek vyrų, tiek moterų) veiksmus net sudėtingų, gilių socialinių, politinių ir ekonominių pokyčių, būdingų pereinamajam laikotarpiui, metu lemia gilesnis vertybių, normų ir lūkesčių (t.y. su lytimi siejamų vaidmenų) klodas. Be to, panašu, kad norinčios tapti verslininkėmis moteryssusiduria su panašiomis kliūtimis tiek išsivysčiusiose, tiek pereinamosios ekonomikos šalyse: joms visur tenka susidurti su finansavimo trūkumu, ryšių vyrų dominuojamose neformaliose struktūrose trūkumu ir visuomenės požiūriu, kad įmonių steigimas ir valdymas – tai vyrų reikalas.

Dauguma šių išorinių kliūčių nėra formalūs barjerai, kaip, pavyzdžiui, diskriminaciniai įstatymai ar nuostatos; jas greičiau galima būtų vadinti neformaliais barjerais, kadangi šios kliūtys yra grindžiamos kultūrinėmis normomis, vertybėmis ir tradicijomis.

4 lentelė

SVĮ1 savininkių (moterų) atskirose valstybėse dalis procentais

Valstybė Duomenų gavimo metai Moterys SVĮ savininkės

Išsivysčiusios Vakarų valstybės (sąrašas ne baigtinis)

JAV2 1999 38

Kanada3 1990 – 1999 vidurkis 37

Nyderlandai 1990 – 1999 vidurkis 30.5

Portugalija1990 – 1999 vidurkis 41

Vokietija1990 – 1999 vidurkis 27

Suomija 1990 – 1999 vidurkis 33

Pereinamosios ekonomikos valstybės

Lietuva 1999 34

Latvija 1997 24

Estija 1996 24

Lenkija 1990 – 1999 vidurkis 39

Vengrija 1990 – 1999 vidurkis 31.5

Čekija 1990 – 1999 vidurkis 27

Bulgarija 1998 26

Rusija 1996 21

Rumunija 1997 26

Įvairių atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad EBPO valstybėse (Goeffee & Scase 1985; Carter & Cannon 1992; OECD 2000a; OECD 2000b), kaip ir pereinamosios ekonomikos šalyse (Zapalska 1997; Glas & Petrin 1998) yra skirtumų tarp SVĮ savininkų vyrų ir savininkių moterų. Paprastai tarp moterims ir vyrams nuosavybės teise priklausančių SVĮ yra daugiau skirtumų, negu panašumų (Brush 1992:15). Pastebėta, kad šie skirtumai egzistuoja nepriklausomai nuo ekonominio konteksto. Analizuojant išorines kliūtis tam, kad Lietuvoje daugėtų SVĮ savininkių, pastebėta, kad šios kliūtys vienodai kliudo tiek vyrams, tiek moterims, turinčioms savo SVĮ (Aidis 2002). Tačiau Lietuvoje dar nebuvo atlikta išsamesnių tyrimų, kurių metu būtų lyginami Lietuvos SVĮ savininkų asmeniniai ir verslo bruožai.

Šioje ataskaitoje, analizuojant Litsme duomenų, surinktų apie SVĮ savininkus Lietuvoje, aprašomąją statistinę informaciją ir naudojant kelis regresinės analizės modelius verslininkų ir verslininkių asmeninius bruožų ir verslo ypatybių analizei, bus mėginama atskleisti su lytimi susijusius SVĮ plėtojimo aspektus.

Lietuvos SVĮ savininkų bruožai ir verslo ypatybės lyginamos pagal šešis aspektus: sektorius, įmonės dydis, apyvarta, planuojamas verslo augimas, finansinė ir bendroji verslo sėkmė. Kiti tyrimai yra parodę, kad verslininkės moterys4 paprastai steigia įmones, veikiančias „tradiciniuose“ verslo sektoriuose, kaip, pavyzdžiui, mažmeninė prekyba, viešbučiai ir viešasis maitinimas (Schrier 1975; Smith, McCain & Warren 1982; Hisrich & Brush 1983; Cuba, Decenzo & Anish 1983; Scott 1986; Neider 1987; van Uxem & Bais 1996; OECD 2000a; Du Rietz & Henrekson 2000). Tačiau daugėja verslininkių, vystančių verslą ir ne tokiuose tradiciniuose – komunikacijų, finansų, nekilnojamo turto ir pan., paslaugų sektoriuose (OECD 2000). Pereinamosios ekonomikos valstybėse, kaip, pavyzdžiui, Lenkija (Zapalska 1997) ar Slovėnija (Glas & Petrin1998) atlikti tyrimai rodo, kad verslininkės paprastai daugiausiai dirba paslaugų srityje.

Nagrinėjant įmonių dydį ir apyvartą pastebėta, kad moterų turimos įmonės paprastai būna mažesnės už įmones, kurias yra įsteigę ir valdo vyrai, ir kad moterų įmonių apyvarta būna mažesnė (Schrier 1975; Schwartz 1976; Welsch & Young 1982; Geoffee & Scase 1983; Hisrich & Brush 1986; Chaganti 1986; Longstreth et al. 1988; Smith et al. 1982; Cuba et al. 1983; Scott 1986; Neider 1987; Du Rietz & Henrekson 2000).

Skirtumai tarp vyrų ir moterų įmonių finansinių rodiklių (van Uxem & Bais 1996) rodo, kad moterys, turinčios savo įmones, priešingai negu vyrai, galbūt nė nesiekia pelno ir verslo augimo kaip pagrindinio tikslo (Brush1992:14). Pavyzdžiui, Carter & Cannon (1992) teigia, kad verslininkės linkusios valdyti savo verslą taip, kad jų verslo interesai nesikirstų su artimiausių šeimos narių interesais.

Tyrę duomenis apie Švedijos verslininkes mokslininkai Du Rietz & Henrekson (2000) nustatė, kad Švedijos verslininkės daug mažiau vilčių deda į savo verslo augimą, nei vyrai. Atsižvelgus į ankstesnių tyrimų pažengusiose valstybėse ir pereinamosios ekonomikosšalyse rezultatus, šiame darbe analizuojamos šešios hipotezės, kuriomis mėginama nustatyti, kaip nuo verslininko lyties priklauso verslo sektoriaus pasirinkimas, įmonės dydis, apyvarta, finansinė ir verslininko sėkmė.

Daugiau nei trims ketvirtadaliams moterų vadovių postuose patinka jų užimamos pareigos. Tai rodo Vokietijoje atlikta apklausa.

Maždaug 78,6 % iš visų 270 apklaustųjų moterų pažymėjo: „Taip, man patinka valdžia“. Vos 8,5 % atsakė neigiamai.

Valdžią moterys apibūdino tokiais žodžiais, kaip „kaita ir judėjimas į priekį“ (34,9 %), „įtakos darymas“ (21,6 %) bei „atsakomybės dėl kitų žmonių prisiėmimas“ (19 %).

Apklausą atliko Vadovų akademija Vokietijos mieste Bad Harcburge kartu su vienu tarptautiniu valdybos tinklu.

Pastaraisiais metais didėja moterų užimtumas ir auga moterų verslininkių vaidmuo ekonomikoje. Moterys verslininkės pasižymi ne tik tose ekonominėse veiklose, kuriose jos tradiciškai aktyvios, bet ir netradicinėse – gamyboje, statyboje, transporto veikloje.

Nepaisant moterų verslininkių skaičiaus augimo ES, jų skaičius išlieka nedidelis, palyginti su vyrų verslininkų ir bendru moterų skaičiumi. Vyrų ir moterų naujai įsteigtų įmonių lyginamoji dalis bendrame įmonių skaičiuje skiriasi ES šalyse. Įvairių statistinių šaltinių duomenimis, ši dalis atitinkamai sudaro apie 70% ir 30%. Šie duomenys rodo, kad moterų kūrybiškumas ir verslo potencialas yra užslėptas ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo šaltinis.

Tyrimai parodė, kad moterys, pradėdamos ar plėtodamos verslą, susiduria su daugybe sunkumų. Dauguma problemų yra bendros vyrams ir moterims, tačiau dažnai jos būna reikšmingesnės moterims verslininkėms nei vyrams. Tai lemia verslo aplinka, verslo rūšių ir sričių pasirinkimo ribotumas, informacijos prieinamumo, kontaktų stokos, lyčių diskriminacijos ir stereotipų, neišvystytų ir nelanksčių vaikų priežiūros įstaigų, šeimos ir verslo suderinamumo problemos, vyrų ir moterų požiūrio į verslą skirtumai.

ES šalys, pripažindamos moterų verslo skatinimo svarbą, pastaraisiais metais įgyvendino įvairias iniciatyvas šioje srityje.

2001 m. Europos Komisijos Generalinis direktoratas pradėjo vykdyti projektą “Geriausias projektas”. Jo tikslas – surinkti sėkmingus moterų verslo skatinimo pavyzdžius ir priemones, su jomis supažindinti visas ES šalis.

Visame pasaulyje moterys užima mažiau vadovaujančių postų akademiniame pasaulyje. Tyrimo metu nustatyti, kad šiems skirtumams įtakos turi kultūriniai ir politiniai veiksniai atskirose šalyse.

Daugelyje šalių vadovaujančius postus akademiniame pasaulyje užima vyrai, kurių skaičius juose gerokai viršija moterų. Neseniai grupė mokslininkų nusprendė paaiškinti šį skirtumą ir ištirti, ar šis skirtumas atspindi skirtingą moterų ir vyrų gydytojų skaičių, ar veiksnius, būdingus tam tikrai konkrečiai šaliai.

Tyrime šie klausimai atskleidžiami remiantis vienu pavyzdžiu – reumatologijos specialybės atstovų tyrimu istoriniu, socialiniu ir kultūriniu aspektu įvairiose pasaulio vietose. Tyrimui vadovavo Švedijos Karolinska instituto mokslininkė Ingrid E. Lundberg. Tyrimo metu tarptautinė moterų gydytojų moterų grupė analizavo lyčių tendencijas tarp medicinos studentų, gydytojų ir profesorių Europoje, Šiaurės Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Japonijoje ir Turkijoje.

Tyrimo duomenys rodo, kad atskirose šalyse vadovaujančias pareigas užimančių moterų skaičius labai skiriasi, tai leido manyti, kad įtakos turi nacionaliniai ir kultūriniai veiksniai. Procentinė dalis moterų šiose pareigose atskirose šalyse skyrėsi dešimtadaliu. Daugiausia moterų užimančių vadovaujančias pareigas buvo Turkijoje, Brazilijoje ir Meksikoje. Švedijoje, kurioje buvo pastebėtos tos pačios tendencijos, kaip ir visoje Europoje, mokslininkai nustatė, kad beveik pusė (46%) reumatologijos specialistų 2003 metų sausio mėnesį buvo moterys, jos sudarė tik 22% reumatologijos profesorių. Nors JAV aukštas pareigas einančių moterų skaičius nuo 1970 metų išaugo, jis neišaugo taip sparčiai, kaip studentų įstojusių mokytis skaičius. Japonijoje užfiksuotas dar didesnis atotrūkis tarp lyčių. Šioje šalyje tik 14,4% visų gydytojų sudaro moterys ir tik 4,1% vadovaujančių pareigų medicinos mokyklose užima moterys. Tačiau yra keletas labai ryškių išimčių. Meksikoje 36% reumatologijos koledžo narių yra moterys, o tarp mokslininkų reumatologų 34% sudaro moterys. Brazilijoje vyrauja panaši tendencija: 43,4% moterų reumatologių, kurios sudaro 41,3% vadovaujančias pareigas užimančių reumatologų. Turkijoje buvo užfiksuotas didžiausias vadovaujančias pareigas užimančių moterų skaičius. Šioje šalyje reumatologijoje yra 40% moterųir jos sudaro 43% mokslinį laipsnį 8 Turkijos universitetuose turinčių reumatologų.

Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad Europoje, Lotynų Amerikoje ir Šiaurės Amerikoje pastaraisiais metais didėja įstojančių mokytis moterų skaičius, tačiau vadovaujančiose pareigose moterų ir vyrų santykis išlieka tas pats. Kai kuriose srityse mažesnį moterų skaičių vadovaujančiose pareigose galima paaiškinti mažu tą specialybę turinčių moterų skaičiumi, tačiau toks paaiškinimas netinka reumatologijai.

Kiti veiksniai, tokie kaip didesnis dėmesys šeimai, o ne karjerai, paaiškina šiuos skirtumus tik iš dalies, bet ne visiškai. Turkijoje, kur daugiau moterų užima vadovaujančias pareigas, vienas iš svarbių veiksnių buvo vyriausybės, kuri skatino moterų švietimą ir dalyvavimą profesiniame gyvenime, politika siekiant pakeisti moters padėtį visuomenėje. Norėdami paaiškinti, kodėl pokyčiai šioje srityje vyksta taip lėtai, mokslininkai mini neformalias tebegaliojančias akademinio mokslo normas, kultūrines normas ir moterų vaidmenį atskirose šalyse.

Moterų ir vyrų santykis, mokslininkų nuomone, nepasikeis, jeigu vyriausybė nesiims konkrečių veiksmų. Dėl tokių veiksmų lyties klausimui gali būti skiriama daugiau dėmesio, t. y. konferencijose gali būti didesnis pranešimus skaitančių moterų skaičius, moterims gali būti suteiktos gausesnės galimybės siekiant karjeros. Savo išvadose tyrimo autoriai rašo, kad mažas moterų įsitraukimas į mokslą kelia grėsmę lygioms galimybėms visuomenėje ir mokslo ateičiai. Lyčių įvairovė skatintų mokslinių tyrimų kūrybiškumą ir įvairovę, todėl mokslas galėtų aprėpti daugiau poreikių.

Moterų ir vyrų verslo plėtros ypatumai, motyvacija, sunkumai ir kliūtys

Moterų verslas – kova su skurdu priemonė

Viena iš pagrindinių gyventojų patekimo į skurdą priežasčių -nedarbas arba neefektyvi savarankiška ūkinė veikla. Dėl šios priežasties skursta bedarbių šeimos, smulkūs žemdirbiai, mažas pajamas iš samdomo darbo ir atsitiktinių smulkių verslų gaunantys asmenys, jų išlaikomi vaikai.

Pasyvus skurstančio bedarbio laukimas, kol padidės darbo vietų pasiūla būtų klaidingas apsisprendimas. Patirtis rodo, kad net ir spartėjant ūkinei plėtrai, toli gražu, ne visi bedarbiai įtraukiami į darbo rinką. Būtinos individualios pastangos, pasirengimas konkuruoti siekiant darbo ir pajamų savo šeimai, o kartais ir didelė drąsa pasiryžus kurti savo verslą.

Augant šalies ūkiui, nedarbo lygis per pastaruosius ketverius metus stabiliai augęs, sumažėjo nuo 17,5 proc. 2001 lapkričio mėn. iki 10,7 proc. 2002 gruodžio1d., 2005 m. vasario 1 d.- 6,1 proc. Tai nuteikia optimistiška, tačiau akivaizdu, kad rinkoje išlieka darbo jėgos perteklius. Žmonių užimtumas neabejotinai yra susijęs su bendrais ekonomikos rodikliais ir ūkio plėtra, investicijų pritraukimu, tačiau ne mažiau priklauso ir nuo verslo aplinkos bei sąlygų.

Smulkus verslas lanksčiau prisitaiko prie staigių ūkio plėtros sąlygų pokyčių, juo užsiimantys asmenys mažiau priklauso nuo nepalankios situacijos darbo rinkoje, todėl palankioms sąlygoms sudaryti turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Smulkus ir vidutinis verslas yra palanki šeimos verslo forma. Valstybė ypatinga globą  turėtų teikti  smulkioms įmonėms su plėtros perspektyva. Dažniausiai tokią galimybę turi firmos, veikiančios aukštų technologijų sektoriuje, tačiau tokių Lietuvoje šiandien teturime vos 4 procentus. SVV įmonės, kurios orientuojasi į tradicines verslo sritis, paprastai pasmerktos taip ir likti smulkiomis.

Nors gausu politinių deklaracijų apie smulkau ir vidutinio verslo svarbą, iki šiol Lietuvoje teikta parama šiam verslui  negali būti vertinama kaip pakankama. 2000 metų pabaigoje Lietuvoje 1000 gyventojų teko tik 15 įmonių, kuriose dirbo iki 250 darbuotojų, o daugelyje Europos Sąjungos šalių šis rodiklis siekė 50-60 įmonių.

Jei 1999 metų pradžioje veikė daugiau nei 81,6 tūkstančio tokių  įmonių, tai 2001 metų pradžioje jų liko tik apie 64 tūkstančiai. Veikiančių mažųjų ir vidutinių įmonių skaičius tolydžio mažėja, tačiau norėčiau paneigti spekuliacijas, kad kad masiškai užsidarinėja smulkiosios įmonės. Priežastis yra ta, kad net 32,6 proc. iš visų įmonių, įregistruotų iki 2001 m. niekada nebuvo pradėjusios savo veiklos, o likvidavimo ir išregistravimo procedūrų supaprastinimas paskatino savininkus galutinai jas uždaryti.

Prie SVV mažėjimo prisidėjo ir darbo jėgos kaštų augimas, Sodros mokesčio padidinimas individualių įmonių savininkams, o taip pat stambių prekybos tinklų atsiradimas, kurie iš prekybos sektoriaus išstūmė smulkiuosius verslininkus. Jaudina ir negatyvi tendencija, jog per 2002 m likviduojamųjų ir išregistruotų įmonių santykis lyginant su naujaisatsiradusiomis yra 3,7 : 1 pastarųjų nenaudai.

Šiandien Lietuvoje imtis verslo ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Paprasčiausias būdas pradėti savo verslą  – išsiimti verslo liudijimą. Tačiau turintiems lengvatinį verslo liudijimą jokios socialinės pašalpos nepriklauso, o teisę į lengvatinius liudijimus turi tik bedarbiai, invalidai ir kiti bėdžiai. Todėl bedarbis pasiskaičiuoja, kad jam, nors ir skurdžiai, saugiau gyventi iš valstybės paramos, nei pačiam ropštis iš skurdo liūno, imantis savo verslo.

Susilaukiame priekaištų ir iš Europos Sąjungos. Lietuvos ir ES Jungtinio Parlamentinio komiteto pirmininkas Gordonas Adamas, viešėdamas Vilniuje Sausio 13 proga savo kalboje , pasakytoje Seime pabrėžė, kad Lietuvoje nesudarytos pakankamos sąlygos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, o ypatingai jos atšiaurios savo verslą pradedantiesiems.

Nepakankamos ir regioninės politikos priemonės, neišvengta skurdo regionų susiformavimo, į kuriuos mažai eina privačių investicijų ir paplinta masinis skurdas. Apskrityse, kurių centrai yra didieji šalies miestai, buvo sukoncentruota didžioji dalis SVV įmonių. Vien Vilniaus ir Kauno apskrityse yra 50,3 procentų visų šalies SVV įmonių. Taip pat galima pamatyti tiesioginę priklausomybę tarp šio rodiklio ir nedarbo lygio. Vilniaus apskrityje SVV skaičius, tenkantis 1 000 gyventojų sudarė 21,3 įmonės( nedarbo lygis 9,9 proc.), Klaipėdos – 19,1(11,0 proc.), Alytaus – 13,2 įmonės įmonės( nedarbo lygis 16,1 proc.). Taip pat galima pastebėti reikšmingas koreliacijas tarp SVV įmonių dalies apskrityse ir apskričių dalies bendrajame vidaus produkte(BVP). Štai Vilniaus apskrities indėlis į šalies BVP sudarė 33,5 proc., Kauno – 19,5 proc., Klaipėdos – 12,6 proc., Panevėžio – 7,5 proc.(duomenys paimti iš tyrimo “Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje2001”). Šie duomenys dar sykį patvirtina, kokią didžiulę reikšmę SVV plėtra turi šalies ekonominiam augimui ir socialiniam stabilumui.

Džiugi tendencija yra ta, kad vis daugiau moterų įsijungia į verslo pasaulį, Jeigu 1997m. moterys vadovės versle sudarė tik 28,8 proc., tai iki 2001m. jų skaičius stabiliai augo ir pasiekė 40 proc.

Moterys paprastai vadovauja mažesnėms įmonėms. 2001 m. atlikto tyrimo Verslo lyderių sociologinės ir demografinės charakteristikos duomenys rodo, jog tarp privačių įmonių vadovų, kurie neturėjo papildomų darbuotojų, 44,4 proc. buvo motery, 42,9 proc. – vyrai. Šis skirtumas nuolat auga. Vis daugiau moterų vadovauja smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kuriose dirba iki 50 darbuotojų. Nors ši komercinės veiklos forma yra populiari tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, kai kuriuose sektoriuose dalyvaujančių moterų ir vyrų skaičius ryškiai skiriasi. Moterys paprastai dominuoja viešbučių versle ir vadovauja maitinimo įstaigoms: 2001 m. jų skaičius šiame sektoriuje 13,3 proc. viršijo vyrų skaičių. Vyrai aktyvesni transporto, statybos,remonto ir techninės priežiūros srityse. Deja, vėlesnių tyrimų šioje srityje nebuvo atlikta. Taip pat nėra duomenų, kiek moterų verslininkių Lietuvoje gavo kreditą savo verslo pradžiai ir su kokiais sunkumais jo prašydamos susidūrė.

Prie verslo plėtrą stabdančių veiksnių verslininkai priskiria didelius mokesčius, apyvartinių lėšų trūkumą, sudėtingas kredito gavimo sąlygas, pradinio kapitalo stoką, administracinių barjerų gausą ir biurokratizmą.

Mokesčių sistemą verslininkai vertino vis skeptiškiau ir 2001šių vertinimų rodiklis pasiekė rekordiškai žemą lygį – vos 4,2 proc. verslininkų ją įvertino gerai. Kuo mažesnė įmonė, tuo blogiau mokesčių sistemą vertino verslininkai. 2001 m. didžiausiu verslo stabdžiu verslininkų nuomone tapo pelno mokestis. Tiesa, nuo 2002 m. jis buvo sumažintas nuo 24 iki 15 proc., tačiau mikroįmonės buvo pamalonintos kur kas mažiau – joms šis mokestis sumažėjo nuo 15 iki 13 proc.

Noriu paneigti mitą, kad Lietuvoje dideli mokesčiai., Taip, jie dideli darbui, bet ne kapitalui. Lietuvoje pelno mokestis pats mažiausias tiek iš ES šalių, tiek ir iš šalių kandidačių ir tesiekia tik 15 proc. ES šalyse pelno mokesčio vidurkis yra du kartus didesnis  -32,5proc..Tokiose šalyse kaip Danija, Didžioji Britanija pelno mokestis siekia 30proc., o Vokietijoje viršija38proc. Artimiausias Lietuvai yra pelno mokestis Airijoje – 16 proc.  Šiuo metu Europos Konvente vyksta diskusijos dėl pelno ir pridėtinės vertės mokesčio suvienodinimo visoms šalims narėms.

Moterys – vadovės versle

Laisvosios rinkos sistema teoriškai suteikia visiems Lietuvos piliečiams galimybę siekti ekonominio savarankiškumo. Bet praktika rodo, kad  taip dažnai nebūna ir viena iš pagrindinių kliūčių yra lytis. Moteris Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių susiduria su diskriminacija ieškant darbo. O vis didėjantis skaičius moterų pradeda savo versląkaip šitos kliūties išvengti. Galima sakyti, kad smulkus verslas pasireiškia kaip instrumentas moterims siekiant ekonominio savarankiškumo.

Moterų verslas turi tam tikras ypatybes: dažnai jis yra smulkus ir verslininkės yra linkusios įdarbinti kitas moteris savo versluose. Tai reiškia, kad šiuo atveju jos turi teigiamą ekonominę įtaką: jos kuriasi smulkųjį verslą, jos sukuria darbo vietas (ypač kitoms moterims).  Jos tampa ekonomiškai savarankiškomis. 1996 metais priimta Moterų pažangos programa, kuri konstatuoja, kad reikia “propaguoti bei remti moterų ekonominį savarankiškumą, skatinti moterų smulkų verslą bei asmeninę iniciatyvą”. Savarankiškumo jausmas, pasitikėjimas savimi yra vienas iš profesinio moters vadovės įvaizdžio veiksnių, kuris leidžia moterims modeliuoti darbą pagal savo poreikius bei kurti patogią darbo aplinką. Profesinės veiklos dėka joms atsiveria naujos galimybės kūrybinių sugebėjimų realizavimui, socialinių ryšių plėtimui, savo ir šeimos ateities planavimui.

Lietuvoje yra nemažai drąsių ir siekiančių karjeros moterų, kurios ryžtasi pačios sukurti darbo vietą sau ir savo šeimai, t.y. imtis verslo. Kyla klausimas, kokia yra moterų verslininkių padėtis Lietuvoje?

Moterų vadovių lyginamasis svoris bendrajame vadovų skaičiuje kiekvienais metais didėja ir 2001metais siekė 40 proc.

Analizuojant duomenis, matome moterų vadovių dalies tarp bendro įmonių vadovų skaičiaus didėjimą: 1997 m. moterys vadovės sudarė 28,8 proc., 1998m. – 30,3 proc. (padidėjo – 1,5%), 1999m. – 33.9 proc. (padidėjo – 3,6%), o 2000m. jų skaičius gerokai išaugo, t.y. 5,7 proc., ir sudarė 39,6 proc. 2001m. moterų verslininkių tarp visų verslo vadovų buvo tik 0,4 proc. daugiau nei 2000m., t.y. jų buvo 40 proc.

Latvijoje moterų vadovių, vadovaujančių individualiose įmonėse, 2001 metais buvo daugiausia lyginant su kitomis šalimis. Jos sudarė 55,7 proc. ir net 11,4 proc. daugiau nei vadovai vyrai šioje šalyje. Lietuvoje moterys vadovės 2000 metais sudarė 41,4 proc., o 2001 metais sudarė 41,1proc. (0,3 proc. mažiau).

Tačiau pasitvirtina ta nuostata, kad moterys vėliau nei vyrai “daro” karjerą. Analizuojant duomenis, kaip pasiskirsto verslininkai pagal lytį įvairiose amžiaus grupėse, išryškėjo tendencija – daugiausia moterų verslininkių buvo vyresnio amžiaus žmonių grupėje, t.y. turinčių 51 – 60 metų . Šioje amžiaus grupėje moterų verslininkių skaičius 2000 metais buvo net 3,8 proc. didesnis nei vyrų verslininkų .

Verslininko išsilavinimas bei praktinė patirtis turi didelės įtakos ne tik verslo steigimui bet ir profesiniam vadovo įvaizdžiui. Jei panagrinėsime moterų išsilavinimą, pastebėsime, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad jos negali vadovauti. Moterų turinčių aukštąjį išsilavinimą skaičius yra didesnis nei vyrų (atitinkamai 223 tūkst. ir 165 tūkstančiai). Tačiau aukštesnis moterų išsilavinimas negarantuoja geresnių nei vyrams karjeros galimybių.

Šiuolaikinis verslas tampa vis įvairesnis ir reikalauja tiek vyriškų tiek moteriškų bruožų bei sugebėjimų. Todėl ir moters vadovės įvaizdyje turėtų pasireikšti galbūt šiek tiek vyriškos vadovo savybės, bet kartu išlikti ir moteriškumo aspektai, nes tam tikros moteriškos savybės gali būti net privalumas vadovaujant. „Šiuolaikinės Lietuvos socialiniai procesai ir jaunimo tapatybės“ ataskaitoje pateikti duomenys rodo, jog vertinant veiklą, atliekamą viešojoje visuomenės sferoje, dauguma apklaustųjų atsakė, kad ji yra būdinga vyrams ir moterims. 84.4 proc. visų respondentų taip įvertino karjeros siekimą, 67.9 proc. pinigų uždirbimą. Bet kita vertus, vadovavimą vyriška veikla laiko net 42.3 proc. vaikinų ir 19.4 proc. merginų. Vadinasi vadovavimas laikomas veikla, kurią geriau gali atlikti vyrai. Kaip rodo duomenys, šie stereotipai mūsų visuomenėje dar pakankamai stabilūs, o tai sąlygoja neigiamą moters vadovės įvaizdį.

Populiariausia veiklos rūšis vyraujanti tarp moterų ir tarp vyrų verslininkų yra prekyba. Ja užsiima daugiau nei 30proc. vyrų ir moterų. Šis procentas yra kiek didesnis moterų. 2001 metais moterų, užsiimančių prekyba, buvo 4,4 proc. didesnis nei vyrų. Kita tarp moterų populiari veikla – viešbučių ir restoranų veikla. 2001 metais moterų, užsiimančių viešbučių ir restoranų veikla, buvo 13,3 proc. daugiau nei vyrų .

Moterys turi tendencija plėtoti lanksčius verslus, kurie pagrįsti jų asmenine patirtimi. Jos atsakingiau žvelgia į verslą, kaip į gyvenimo būdą, o ne kaip į pelningą nuotykį.

Tačiau moterys dalyvauja ne tik verslinėje, bet ir visuomeninėje veikloje. Suvokusios, kad tik vienybėje ir kartu jos gali įveikti vyrų patriarchines nuostatas, apginti savo teises, orumą ir lygiavertiškumą, kad tiktai jų pilietinio ir politinio aktyvumo dėka Lietuvoje gali būti sukurta reali demokratija, Lietuvos moterys buriasiį visuomenines organizacijas.  Visuomenine moterų organizacijų veikla siekiama moteriškosios lyties diskriminacijos panaikinimo.

Pagal visuomeninių organizacijų veiklos pobūdį jas galima suskirstyti į tris grupes: politiškai orientuotos moterų organizacijos, nevyriausybinės moterų organizacijos, moterų organizacijos įkurtos pagal nacionalines arba specifinius interesus. Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja virš 90 moterų organizacijų .

Moterų verslininkių motyvacija, sunkumai ir kliūtys

Kaimo moterų užimtumas Europos Sąjungoje (ES)

ES moterys yra plačiai įsitraukusios į žemės ūkio veiklą ir sudaro vieną trečiąją darbo jėgos dalį žemės ūkyje. Tačiau įvairiose ES šalyse moterų dalyvavimas žemės ūkyje yra nevienodas:

1 pav. Užimtų žemės ūkyje moterų dalis bendrame užimtųjų skaičiuje ES 2001 m. (proc.)

Šaltinis: United Nations EconomicCommision For Europe. –  http://w3.unece.org/stat

UNECE (United Nations Economic Commision For Europe – Jungtinių tautų Ekonominė komisija Europai) duomenimis, Portugalijoje žemės ūkyje sektoriuje moterų dalis sudarė 48,7 proc., Austrijoje – 45,7 proc., Graikijoje – 42 proc., tuo tarpu Airijoje – tik 10, 7 proc.  Nuo 1990 m. iki 2001 m. daugelyje senųjų ES šalių – narių (ES-15) moterų, užimtų žemės ūkyje, dalis sumažėjo.

Šaltinis: United Nations EconomicCommision For Europe. –  http://w3.unece.org/stat

2 pav. Užimtų žemės ūkyje moterų dalis bendrame užimtųjų skaičiuje naujose ES šalyse bei šalyse   kandidatėse 2001 m. (proc.)

Naujose ES narėse didžiausia moterų, užimtų žemės ūkyje, dalis yra Slovėnijoje – 44,4 proc., Lenkijoje – 43,9 proc., o mažiausia – Vengrijoje (25,1 proc.).  Lietuva pagal dirbančių žemės ūkyje moterų dalį (37,9 proc.) užima ketvirtą vietą.

FAO (Food and Agriculture Organization of the United Nations –  Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija) duomenimis, kaimo moterų, kurios žemės ūkyje yra užimtos visą laiką (pilną darbo dieną), daugiausia yra Portugalijoje (84 proc.), Graikijoje (87 proc.), Ispanijoje (93 proc.), t.y. pietinėje Europoje. Tuo tarpu Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje didžioji kaimo moterų dalis žemės ūkyje dirba tik dalį laiko. Nepaisant to, ar moterys dirba žemės ūkyje visą, ar dalį laiko, jos dažniau įvardijamos kaip namų ūkio šeimininkės nei kaip savarankiškai dirbančios ar darbdavės. Šie skaičiai parodo tendenciją sumenkinti moterų vaidmenį žemės ūkio įmonių valdyme.

Pagal FAO prognozes, žemės ūkio sektoriuje dirbančių gyventojų skaičius pasaulyje didės. Didės žemės ūkio sektoriuje dirbančių gyventojų skaičiaus dalis bei moterų darbo jėgos dalis ir besivystančiose šalyse. Augs ir moterų darbo jėgos panaudojimas žemės ūkyje – tiek pasaulio, tiek besivystančių pasaulio šalių mastu, tačiau tikėtina, kad jis ir toliau mažės  išsivysčiusiose šalyse.

Kaimo moterų užimtumas Lietuvoje

Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. pradžioje 53,3 proc. šalies gyventojų sudarė moterys. Kaime gyveno 32,3 proc. visų moterų, kurios sudarė 51,6 proc. visų kaimo gyventojų. 2003 m. kaime dirbo 436,7 tūkst. gyventojų. Iš jų 195,8 tūkst. (44,8 proc.) sudarė moterys.

Dauguma kaimo moterų dirba žemės ūkyje, tačiau jų dalis šioje srityje per 5 metus šiek tiek sumažėjo: 1999 m. žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje buvo 48,1 proc.užimtų  kaimo moterų, 2003 m. – 46,3 proc., tai daugiausia 30 – 59 metų moterys.

Šaltinis: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės

3 pav. Užimtos kaimo moterys pagal ekonomines veiklos rūšis

Labai didelė kaimo moterų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos ir iš jos gaunamos nepakankamos pajamos turi neigiamą poveikį harmoningai kaimo plėtrai.

1999 m. kaime buvo 46,6 tūkst. bedarbių. 34,3 proc. jų sudarė  moterys. Per penkerius metus bedarbių moterų dalis išaugo ir 2003 m. jau siekė 45,6 proc., o nedarbo lygis viršijo iki tol buvusį didesnį vyrų nedarbo lygį.

Šaltinis: Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenys

4 pav. Nedarbo lygis kaime (proc.)

Bedarbių amžiaus struktūros analizė rodo, kad nedarbas visų pirma yra jaunų – 15-24 metų amžiaus – kaimo moterų problema. Atgavus nepriklausomybę, pereinant iš planinės prie rinkos ekonomikos, nemaža dalis kaime veikusiųįstaigų ir įmonių užsidarė. Darbo neteko nemaža dalis moterų, dirbusių švietimo, medicinos, aptarnavimo sferose.

Žemesnis kaimo gyventojų, tarp jų ir moterų išsilavinimas bei profesinis pasirengimas turi įtakos nedarbo lygiui kaime. Didėjant konkurencijai darbo rinkoje, norint įsidarbinti kitose ūkio srityse, svarbu turėti reikiamą išsilavinimą, paklausią profesiją. Didžioji dauguma (63,3 proc.) užimtų kaimo moterų turi vidurinį išsilavinimą, iš jų tik  9,4 proc. -profesinį (darbininkišką) pasirengimą. Tik 11,9 proc. kaimo dirbančių moterų turi aukštąjį išsilavinimą.

Žemesnį išsimokslinimo lygį pasiekusiems kaimo gyventojams kur kas sunkiau prisitaikyti prie rinkoje vykstančių pokyčių, persiorientuoti ir užsiimti naujomis ūkininkavimo formomis, alternatyvia žemes ūkiui veikla. Kaimo aplinka šiuolaikinės profesinės veiklos požiūriu yra nepatraukli ne tik Lietuvos ir užsienio šalių investuotojams, bet ir patiems kaimo gyventojams, ypač jaunajai kartai. Tai skatina jaunimą geresnio gyvenimo ieškoti ne tik Lietuvos miestuose, bet ir užsienio šalyse.

Lietuvos darbo birža prognozuoja, kad artimiausiais metais pagrindiniais darbo vietų steigėjais bus paslaugų sektoriaus – 50,5 proc. bei smulkaus ir vidutinio verslo – 75 proc. įmonės. Išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, visų pirma – darbui statybos, transporto, konsultavimo, verslo paslaugų, informacinių technologijų, elektronikos ūkio sektoriuose bei įvairiose smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse. Daugės bedarbių, neturinčių šiuolaikinės profesinės veiklos darbo įgūdžių.

Lietuvos kaime sukurti papildomas darbo vietas centralizuotai nėra galimybių, todėl iniciatyvos turi imtis patys kaimo gyventojai, tarp jų – ir kaimo moterys. Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje numatyta parama alternatyviai, netradicinei kaimo veiklai. Taip siekiama padidinti kaimo gyventojų pajamas, gerinti jų gyvenimo kokybę, sumažinti priklausomybę nuo žemės ūkio sektoriaus. Prognozuojama, kad šis sektorius ateityje mažės, ūkiai stambės, todėl mažų žemės sklypų savininkams  ūkininkauti tradiciniu būdu bus neperspektyvu.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Kaimo plėtros skyrius siekia išsiaiškinti kaimo moterų iniciatyvas ir galimybes imtis perspektyvios ūkinės veiklos. Šio tyrimo tiksline respondentų grupe pasirinkome kaimiškųjų bendruomenių lyderes, galinčias pateikti informaciją apie kaimo moterų verslumą bei jo lygį. Buvo išplatintos 247 anketas, kuriose pateikta 16 uždaro ir atviro pobūdžio klausimų. Grįžo 105 anketos, o tinkamai užpildytomis pripažinta 101 anketa (anketų grįžtamumas siekė 45,5 proc.). Šiame pranešime supažindiname tik su pagrindiniais tyrimo rezultatais.

Analizuojant apklausos duomenis paaiškėjo, kad didžiąją daugumą bendruomenių narių sudaro moterys: 82 bendruomenėse moterų skaičius viršijo vyrų. Tai patvirtina prielaidą, kad moterys kaime yra aktyvesnės.

Anketoje buvo klausiama, kokiomis veiklomis, be tradicinės žemės ūkio gamybos, užsiima bendruomenės moterys. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusėje bendruomenių (50,5 proc. ) yra kaimo moterų, užsiimančių netradicine ar alternatyvia veikla.

5 pav. Kaimo bendruomenėse moterų vystoma žemės ūkio bei alternatyvi veikla

(atsakymų dažnis)

Kaip rodo šis tyrimas, moterys daugiausia užsiima bitininkyste, ekologine žemdirbyste, amatais. Tik 4-iose kaimo bendruomenėse moterys pasinaudojo SAPARD fondų parama. Šių bendruomenių lyderės įvardino pagrindines kliūtis, trukdančias kaimo moterims užsiimti alternatyviu, netradiciniu žemės ūkio verslu:

6 pav. Kliūtys trukdančios kaimo moterims imtis netradicinio žemės ūkio ar alternatyvių veiklų (proc.)

Iš pačių kaimo moterų norėjome sužinti, kokiomis priemonėmis galima pasiekti, kad jos aktyviau užsiimtu verslu, ieškotų naujų darbinės veiklos galimybių. Atsakymų pasiskirstymą matome 7 pav.

7 pav. Sąlygos, galinčios paskatinti kaimo moterų verslumą (atsakymų dažnumas)

Nepakankamai dėmesio skiriama paties asmens iniciatyvumui, persiorientavimui, todėl šiuo atveju reikėtų labiau aktyvinti kaimo moteris, skatinti jų veiklumą.

Norint padidinti kaimo moterų aktyvumą, iniciatyvumą, užimtumą netradicinėse žemės ūkio ar alternatyviose veiklose, siūloma:

Skatinti kaimo moteris aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje (ypač kaimo bendruomenėse). Susivienijusios moterys lengviau įveiks patriarchalines nuostatas, apgins savo teises, išsaugos orumą ir lygiavertiškumą.

Sukurti priemones moterų integracijai įsmulkų ir vidutinį verslą, labiau skatinti bei remti moterų vystomą verslą. Supaprastinti verslo įregistravimo tvarką, sukurti palankesnę kreditų sistemą bei teikti paskolas su mažesnėmis palūkanomis (ypač per pirmus trejus metus). Rengti kaimo moterims konsultacijas verslo klausimais, organizuoti kursus, skatinti verslininkių klubų plėtrą.

Seniūnijų ir savivaldybių atstovai turėtų labiau pasirūpinti informacijos sklaida tarp kaimo žmonių: išsiaiškinti, kokios informacijos žmonėms reikia, kompensuoti informacijos ir žinių spragas inicijuojant seminarus, pasirūpinti informacinių lankstinukų, bukletų, skelbimų išplatinimu, prieinamumu vietos vadžios institucijose ir pan.  Savivaldybės strateginiuose planuose turi numatyti smulkaus verslo rėmimą, ypatingą dėmesį skiriant moterims. Visose savivaldybėse įsteigti verslo informacinius centrus (jų šiuo metu yra 33).

Mokymo bei konsultavimo tarnybos turėtų skirti didesnį dėmesį alternatyvių verslų mokymo programoms. Mokomoji informacija turi būti labiau prieinama klausytojams, o seminarai rengiami kuo arčiau jų gyvenamųjų vietovių. Skleisti ne tik informaciją apie įvairias veiklas, bet ir nurodyti, kur tą informaciją galima rasti.  Kaimo moterims siūlome rengti diskusinio pobūdžio darbo grupių seminarus. Nemažą reikšmę turėtų ir susidomėjusių moterų individualus mokymas bei konsultavimas.

Mokomuosiuose užsiėmimuose būtina pateikti kuo daugiau sėkmingos veiklos pavyzdžių, galinčių paskatinti kaimo moterų iniciatyvumą. Alternatyviomis, netradicinėmis veiklomis užsiimančios moterys šiuose seminaruose galėtų dažniau dalintis patirtimi tiek tarpusavyje, tiek ir šioje veikloje dar nedalyvaujančiomis. Būtina skleisti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių patirtį.

Lietuvos gyventojai materialinę gerovę vertina labiau nei išsilavinimą, draugus ar laisvalaikį, tačiau daugelis vis dar neplanuoja asmeninių finansų, o pinigus leidžia spontaniškai, pagal poreikį.

Rinkoje netylant diskusijoms, ar lietuviai realiai vertina savo finansines galimybes, “šeimos banku” save tituluojantis “Parex” bankas inicijavo reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuomonių tyrimą, kuri atliko rinkos analizė bei tyrimų grupė RAIT. Tyrimas rodo, kad šiuo metu tik 18 proc. žmonių kiekvieną mėnesį tiksliai planuoja, kam ir kiek išleis pinigų.

Beveik pusė – 41 proc. – Lietuvos gyventojų biudžeto neplanuoja, o pinigus leidžia spontaniškai: pagal poreikį. Dar 19 proc. šalies gyventojų planuoja tik svarbiausius ar brangiausius pirkinius. Biudžetą atidžiau planuoja jaunesni gyventojai ir tie, kurie gauna daugiausia pajamų. Lietuvos gyventojams dar trūksta ne tik planavimo įgūdžių bet ir finansinės drausmės, nes apie 22 proc. jų stengiasi planuoti biudžetą, tačiau nesėkmingai: išleidžiama daugiau arba ne tiems poreikiams, kaip buvo numatyta.

Siekiant materialinės gerovės, patartina finansus tvarkyti atsakingiau: tik nuolat planuojant ir kontroliuojant biudžetą galima pamatyti, kur netikėtai ištirpo dalis algos, ir taip atrasti papildomų galimybių sutaupyti.

Analizuojant tyrimo duomenis, ryškėja tendencija, kad moterys atidžiau nei vyrai tvarko asmeninius finansus bei planuoja biudžetą. Tyrimai rodo, kad “šeimos piniginė” Lietuvoje – moterų rankose, nors tiesiai paklausus dažniausiai tvirtinama, kad partneriai šeimos biudžetą planuoja bei kontroliuoja kartu. Moterys geriau nei vyrai žino, kiek pinigų skiria transportui, kiek – būstui išlaikyti, drabužiams ir avalynei įsigyti, kiek išleidžiama maistui bei laisvalaikiui, kiek atidedama taupyti. Vyrai dažniau tvarko strateginius šeimos biudžeto reikalus, o moterys geriau žino, kur ir kaip leidžiami pinigai, todėl yra patikimesnės bankų klientės. Prieš apmokant sąskaitas, vyrai ir moterys jas peržiūri daugmaž vienodai, tačiau sąskaitas apmoka 46 proc. moterų ir 34,1 proc. – vyrų. Maždaug trečdalyje šeimų minėtas funkcijas atlieka abu sutuoktiniai.

Tiksliausiai nusakomos išlaidos būstui išlaikyti, jas gali įvardyti 78 proc. gyventojų ( 72 proc.vyrų bei 84 proc. moterų). Mažiausiai apskaitomos maistui skiriamos lėšos (jas žino 57 proc. moterų ir 44 proc. vyrų), taip pat laisvalaikiui ( 49 proc. vyrų bei 39 proc. moterų).

Materialinė gerovė (ji svarbi 34,5 proc. respondentų) mūsų žmonėms nėra pats svarbiausias dalykas, tačiau pagal svarbą ji lenkia išsilavinimą, draugus, laisvalaikį, religiją ir pagal svarbą paskutinėje vietoje esantį dalyką – politiką. Vis dėlto labiau už pinigus apklaustieji vertina šeimą (75,1 proc.) ir darbą (47,4 proc.). RAIT reprezentacinė apklausa atlikta šiemet birželio mėn., jos metu apklaustas 1071 žmogus.

Moterų sėkmingos verslo plėtros strategija

ES šalių ekonomikoje ir ypač regioninėje politikoje smulkus ir vidutinis verslas (SVV) vaidinanepaprastai svarbų vaidmenį. Lietuvoje, nepaisant deklaruojamo SVV aktualumo ir svarbos, susiduriama su tam tikrais sunkumais – SVV plėtojamas nepakankamai intensyviai, regioninė SVV plėtra pasižymi netolygumu ir darnos stoka.

Tokia situacija susijusi didele dalimi su tuo, kad, kaip rodo pasaulio patirtis, smulkiame ir vidutiniame versle, kaip taisykle, daugiausia užimtos moterys; vyrai paprastai dominuoja stambiame versle. Tačiau Lietuvoje netgi SSV srityje moterų atstovavimas galėtų būti didesnis. Moterų užimtumo lygis SVV srityje siekia 40% bendro moterų ir vyrų užimtumo. Kaime dirbančių moterų dalis yra žema – sudaro 45%. Per pastaruosius penkerius metus ( 1999 – 2004) moterų bedarbių dalis kaime ženkliai padidėjo ( 11,3% punkto), ir 2003 metais moterų nedarbas siekė 46% viso bedarbių skaičiaus, t.y., moterų nedarbo lygis (9,8%) viršijo iki tol buvusį didesnį vyrų nedarbo lygį (9,5%). Neskaitlingi Lietuvos kaimo moterų tyrimai rodo, kad kaimo bendruomenėse moterų skaičius viršija vyrų skaičių. Taigi didelis moterų nedarbas liudija apie tai, kad net smulkaus ir vidutinio verslo srityje jų dalyvavimas galėtų būti kur kas skaitlingesnis.

Menko smulkaus ir vidutinio verslo išsivystymo Lietuvoje priežastys glūdi tame, kad:

pirma, susiklosčiusi padėtis yra tampriai susijusi su genderiniais* (moterų ir vyrų socialinio – ekonominio elgesio) stereotipais, kurie priskiria moterims ir vyrams griežtas funkcijas (“moteris turi saugoti šeimos židinį, o ne siekti profesinės karjeros, todėl verslas – ne jos darbo sritis”), kurios trukdo moterims aktyviai dalyvauti versle. Toks moterų galimybių apribojimas stabdo ir bendrąją SVV plėtrą;

antra, visuotinai žinoma, kad bet kokioje visuomenėje ir rinkoje sėkmingai veikia tik tam tikra verslininkų dalis. Dabartinių metu tą dalį atstovauja vyrai. Lietuvos vyrai sėkmingiau nei moterys realizuoja savo potencialą, tuo tarpu Lietuvos moterų pajėgumai lieka neišnaudoti, kas neigiamai įtakoja apskritai smulkaus ir vidutinio verslo vystymąsi.

Taigi moterų verslo plėtra yra vienas iš realių būdų sumažinti nedarbą ir pakelti gyventojų gyvenimo lygį šalies regionuose, kaime ir mažuose miestuose. Šiose teritorijose gyvenančios ir dirbančios moterys – verslininkės vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, įgyvendinant regioninės sanglaudos politiką, mažinti skirtumus tarp kaimo ir miesto Lietuvoje.

Estijos atviros visuomenės instituto atliktas tyrimas 2001 metais parodė, kad moterų – verslininkių pajamos 2,5 karto padidina visų moterų vidutines pajamas. Kiekviena moteris verslininkė įneša savo indėlį į nedarbo mažinimą, sukurdama naujas darbo vietas daugeliui moterų ir vyrų. Didėjantis moterų lyginamasis svoris versle teigiamai įtakoja ir kitų socialinių – ekonominių problemų sprendimą: sukuriamos pajamos ne tik pačioms moterims – verslininkėms, bet ir kitiems darbuotojams, kas tuo pačiu teigiamai veikia gyventojų mokią paklausą ir didina mokestines biudžeto įplaukas.

Tačiau moterų verslo įmonės darbuotojų skaičiumi, apyvartos ir įmonės biudžeto pajamų dydžiu atsilieka nuo verslo įmonių, kurioms vadovauja vyrai. Moterų pasiekimai versle – išplėtimo ir masto požiūriu – yra kur kas kuklesni nei vyrų.

Tuo tarpu pasaulyje pastaruoju metu pastebimas itin spartus moterų verslo augimas. Moterų verslas turi didžiules perspektyvas ir Lietuvoje, tačiau jų įgyvendinimas būtina išmanyti ir žinoti moterų verslo plėtros specifinius metodus bei strategijas, kurių taikymas padeda įveikti moterims verslo kliūtis ir barjerus.

Didelį įdarbį šioje srityje turi Lietuvos kaimynė – Estija, taip pat Skandinavijos šalys – Švedija, Suomija, Norvegija, Danija ir kt. ES šalys. Kaip rodo šių šalių patirtis, gerus rezultatus duoda, viena vertus, nuolatinis moterų – verslininkių mokymasis, naujų žinių įsisavinimas bei kompetencijos kėlimas, pastovus bendradarbiavimas ir naujų kontaktų – verslo partnerių paieška. Tokie metodai, kaip dalyvavimas bendruose projektuose, mokymo kursai, mentorystė (stipresniųjų parama), verslininkų klubai, informacijos dienos, internetų svetainės ir kt., turi didžiulį reikšmę sėkmingai moterų verslo plėtrai. Kita vertus, lemiamas vaidmuo tenka ir moterų verslo palankios aplinkos kūrimui: palankių investicinių galimybių sudarymas, lengvatinė kredito sistema, moterų verslo rėmimas, užsienio šalių teigiamų pavyzdžių patirties diegimas padeda įveikti verslininkėms sunkumus ir kliūtis.

4. MOTERŲ DISKRIMINACIJOS KAŠTŲ VERTINIMO PROBLEMA

Diskriminacijos kaštų sistema ir koncepcija

Diskriminacijos problema plačiai tyrinėjama užsienyje ir Lietuvoje. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvoje, rekordiškai augant nusikalstamumui, smurtas prieš moteris ir vaikus sudaro didžiausią lyginamąjį svorį (kaip ir kitose pasaulio valstybėse). Ypačišsiskiria buitinis smurtas, kurio lygis yra labai aukštas visose socialinėse (ne tik skurdžiųjų, bet ir turtingųjų šeimų) grupėse.

Lietuvoje dauguma smurto prieš moteris ir vaikus atvejų vyksta namuose. Tyrimo, kuris buvo atliktas 2001-2002 metais kaip šviečiamosios kampanijos „Gyvenimas be smurto“ dalis, duomenimis 87 % visų respondenčių patvirtino, kad egzistuoja prievarta prieš moteris šeimose; psichologinį smurtą arba prievartą patyrė 82 % kalbintų vyresnių nei 16 metų amžiaus moterų, o fizinę prievartą – 35 % moterų.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje ypač aktuali tampa smurto prieš moteris ir vaikus matavimo problema. Gana plačiai yra tiriamos smurto atsiradimo priežastys, aplinkybės bei mechanizmai, plėtojama prevencijos, apsaugos ir smurto aukų reintegracijos veikla, tačiau smurto įtaka aukoms, namų ūkiams, visuomenei ir viešajam sektoriui – valstybei bei savivaldybėms – yra nepakankamai ištirta ir įvertinta, juolab, kad valstybės išlaidos, kaip taisyklė, nukreipiamos labiau kovai su smurto pasekmėmis, o ne jo prevencijai. Tokia praktika duoda neigiamus rezultatus – kovai su smurto pasekmėmis skiriamos didžiulės valstybės lėšos, o to efektas labai menkas – Lietuvoje kasmet sparčiai auga nusikalstamumas, didėja prekybos žmonėmis aukų skaičius, plečiasi narkomanija, blogėja gyventojų sveikatos ir demografiniai rodikliai.

Smurtas prieš moteris ir vaikus sukelia ir neigiamas ekonomines pasekmes – jis stipriai veikia moterų ir vaikų sveikatą, kas savo ruožtu įtakoja valstybės išlaidų didėjimą smurto aukų medicininei priežiūrai, reabilitacijai, taip pat policijai, teismams, įkalinimo įstaigoms išlaikyti. Smurtas didina darbo našumo nuostolius, žmogiškųjų išteklių kokybės praradimą, provokuoja tokius reiškinius, kaip pravaikštos dėl sveikatos sutrikimų, vaikai nelanko mokyklos ir pan. Visa tai, pirma, labai brangiai kainuoja valstybei ir, antra, blogai veikia gyventojų gyvenimo lygį ir visos šalies ekonomikos augimą.

Siekiant efektyviai kovoti su smurtu, užkirsti kelią šiam neigiamam reiškiniui, visuomenė ir valstybė turi žinoti, kaip smurtautojų elgesys įtakoja visuomenės socialinį bei ekonominį gyvenimą, kokie yra smurto kaštai ir kokius nuostolius patiria valstybė.

Pasaulyje pastaraisiais metais labai aktyviai tiriama smurto nuostolių įtaka šalies ekonomikai. Valstybės ir visuomenės patiriamų smurto nuostolių skaičiavimų tikslingumą įrodo daugelyje pasaulio šalių atlikti tyrimai, kuriuos inicijavo Pasaulinė sveikatos organizacija. Gauti rezultatai neabejotinai įrodo, kad smurtas visuomenei ir valstybei brangiai kainuoja. Pvz., 2002 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose ekonominių smurto nuostolių vertė siekė 3,3 % bendrojo vidaus produkto (BVP), Suomijoje – 3,5 %, o pagal 1997 m. Lotynų Amerikos šalyse atliktus skaičiavimus analogiški nuostoliai Brazilijoje sudarė 10,5 %, Venesueloje – 11,8 %, Kolumbijoje – netgi 24,7 % BVP. Ekonominis nusikalstamos veiklos efektas įvertinamas kaip individualūs tiesioginiai kaštai, – pašalpos, išmokos, prarastos pajamos, taip pat psichologiniai kaštai ir prarastos investicijos į žmogiškąjį kapitalą, – kurie bendrai įtakoja šalies investicinę politiką, socialinę sanglaudą ir ekonominį augimą.

Per paskutinį XX a. dešimtmetį moksliniai tyrimai buvo atlikti ir smurto kaštai įvertinti šiose užsienio šalyse: Kanadoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Naujojoje Zelandijoje. Šių tyrimų bendras rezultatas – išvada, kad ekonominiai smurto nuostoliai sudaro ženklią dalį valstybės išlaidų ir kad jų svarios dalies galima būtų išvengti laiku panaudojant tinkamas prevencines priemones.

Lietuvos visuomenė nepakankamai suvokia smurto prieš moteris ir vaikus mastą ir kaštus dar ir dėl informacijos stokos. Pirma, šeimyniniam smurtui priskiriami nusikaltimai pasižymi ypatingu latentiškumu, nes nuo jų nukentėjusios moterys dažniausiai gėdijasi prabilti apie tai, bijo būti pasmerktos, bijo dar didesnio smurto, neretai jų tylėjimą nulemia buvusi neigiama patirtis ieškant pagalbos. Antra, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje nėra pakankamai statistinių duomenų apie patį smurtą, juolab apie kaštus. Kriminalinė statistika, kuri galėtų būti svarbiausias informacijos apie smurtą šaltinis, nenurodo aukų lyties, amžiaus, socialinio statuso, jų giminystės ar kitokio pobūdžio ryšių su kaltininku ir t.t Lietuvoje nesukurtas smurto ir nusikaltimų aukų duomenų bankas.

Tačiau siekiant įvertinti moterų diskriminacijos mastą ir kaštus, jo pasekmes šalies ekonomikai, apie prievartą turėtų būti kalbama ne tik policijos suvestinių lygmenyje, kur pateikiama faktinė medžiaga apie plėšimus, išprievartavimus ir nužudymus. Smurtas turėtų būti iškeltas kaip visos valstybės ir savivaldybių lygmenyje spręstina problema, ir šiame kontekste reikėtų disponuoti išsamiainformacija apie įvairių rūšių bei sričių smurtą.

Siekiant suvokti diskriminacijos kainą valstybei, autoriai siūlo tokią jos formavimosi sistemą, kuri būtų metodologinis pagrindas tolimesniam diskriminacijos kaštų vertinimui. Siūloma diskriminacijos formavimosi sistema apima tris lygmenis (8 pav.):

pirmasis lygmuo – diskriminacijos atsiradimą skatinantys veiksniai ir priežastys;

antrasis lygmuo – atspindi besiformuojančias diskriminacijos rūšis ir formas ir formas tam tikrose socialinio ir ekonominio gyvenimo srityse;

trečiasis lygmuo – diskriminacijos pasekmės šeimai, visuomenei, valstybei.

8 pav. Diskriminacijos formavimosi sistema Lietuvoje

Autorių požiūriu, diskriminaciją sąlygojančius veiksnius ir priežastis tikslinga sugrupuoti į keturias stambias grupes: psichologinius veiksnius – tarpusavio santykius šeimoje; ekonominius veiksnius; socialinius veiksnius; politinius veiksnius.

Smurto negalima paaiškinti viena priežastimi ar teoriniu modeliu, – jo atsiradimas glaudžiai susijęs su visuma esminių šeimos, visuomenės ir valstybės savybių. Jis dažnai kyla dėl vyrų dominavimo šeimoje, skurdo, vaikystėje patirtos įtampos ar prievartos, be to, jis remiasi socialinėmis nuostatomis, kurios toleruoja fizines vaikų bausmes ir moterų nuvertinimą.

5 lentelė

Diskriminaciją sąlygojantys veiksniai ir jo atsiradimo priežastys

Diskriminaciją sąlygojantys veiksniai ir jo atsiradimo priežastys Veiksmų rūšys
Psichologiniai veiksniai – tarpusavio santykiai šeimoje Patriarchalinis šeimos modelis;

Tėvo – šeimos valdovo, tirono – įvaizdis, stiprus poreikis dominuoti ir valdyti, lyderystės siekimas;

Smurtas – kaip vyriškumo įrodymas;

Menka moters savigarba, nuolankumas, pasyvumas, savęs kaltinimas;

Iškreipta vertybių sistema, žemas išsilavinimo lygis, moralinis nuosmukis šeimoje;

Nedarnūs tarpusavio santykiai šeimoje;

Vienišo tėvo ar motinos šeima;

Silpnos leistinumo ribos, tvirtų įsitikinimų stoka šeimose;

Pavydas, nepasitikėjimas, nepagrįstas įtarumas, neištikimybė;

Savikontrolės stoka;

„Paveldėtas“ elgesys, vaikystėje patirta prievarta ir pan.;

Stresas, nuolatinis nuovargis.

Ekonominiai veiksniai Žemas pajamų lygis;

Pajamų (turto) diferenciacija

Darbo vietų trūkumas ir augantis nedarbas;

Skurdas ir socialinių garantijų stoka;

Negalėjimas siekti karjeros, ribotos galimybės savirealizacijai.

Socialiniai veiksniai Moterų ir vyrų vaidmenų stereotipai visuomenėje;

Socialinė izoliacija (kontrolės, socialinės paramos stoka);

Sunki ekonominė padėtis liumpenų (asocialiose) šeimose;

Alkoholizmas, narkomanija;

Agresija, siekiant išvengti gėdos (dėl skurdo, nedarbo, priklausymo žemesnei kastai, tam tikrai amžiaus grupei ir pan.)

Politiniai veiksniai Nepilnai veikiantys įstatymai, neefektyvios lygių galimybių, antidiskriminacinės programos;

Nepakankamas žiniasklaidos bei švietimo vaidmuo;

Nusistovėję stereotipai (įsitikinimai) apie lyčių vaidmenų pasiskirstymą šalies valdyme, vadovaujančiose pareigose, darbe, visuomeniniame gyvenime.

Daug tyrėjų domėjosi smurtautojų savybėmis, kurios padėtų ne tiks suprasti priežastis, bet ir numatyti smurto šeimoje prielaidas bei užkirsti jam kelią. Anksčiau buvo manoma, kad smurtautojams būdinga tam tikra psichikos patologija. Tačiau apibūdinti „smurtautojo asmenybės“ nepavyko, nes dauguma šių individų neatitinka jokio konkretaus patologijos modelio. Todėl šiuo metu laikomasi nuostatos, kad tokią elgseną lemia daugybė įvairių veiksnių, pradedant individualia šeimos raidos istorija (santykius šeimoje) ir baigiant ekonominiais-socialiniais, politiniais ir visuomeniniais veiksniais.

Kaip rodo lyčių lygių galimybių įgyvendinimo rinkoje naujausi tyrimai, rinkos ekonomikos laikotarpiu pastebimas Lietuvoje „patriarchališkumo renesansas“ – rinka dar labiau sustiprino lyčių nelygybę, moterų segregaciją darbo rinkoje ir ekonomikoje. To pasekoje pablogėjo ir moterų padėtis šeimoje bei valstybėje.

Moterų išstūmimas iš rinkos sustiprino genderinę asimetriją šeimoje, nes padidėjo buities našta silpnajai lyčiai. Įvairūs tyrimai rodo, kad transformavosi moterų ir vyrų padėtis visuose namų ūkiuose – penktadalis šeimų apibūdinamos įtemptais šeimyniniais santykiais, pastoviai vykstančiais konfliktais tiek skurdžiose, tiek pasiturinčiose šeimose.

Patriarchalinių stereotipų atgimimas rinkoje, į kurį svarų indėlį įneša ir žiniasklaida, ir toliau stiprina tradiciškai nusistovėjusį moters įvaizdį – moteris turi atlikti motinos ir šeimininkės vaidmenį. Plačiai paplitusi Lietuvoje „moteriškos gamtinės paskirties“ ideologija. Tačiau realus gyvenimas tam prieštarauja – teoriškai atsivėrusios moterims naujos rinkos galimybės prieštarauja realiam jų įgyvendinimui. Tai sukelia papildomą socialinę įtampą, apie ką liudija moterų ir vyrų krizių, kritiškų situacijų skaičiaus didėjimas, asocialaus elgesio – alkoholizmo, narkomanijos, nusikalstamumo augimas. Gyvenimas kelia naujus iššūkius. Nors ir žiniasklaidoje tiražuojami moterų sėkmingos karjeros pavyzdžiai, tačiau rinkos laikotarpiu Lietuvoje lyčių nelygybės problema aštrėja.

Genderinių stereotipų, patriarchalinių nuostatų svarbus atspindys – diskriminacijos prieš moteris sustiprėjimas rinkos ekonomikoje. Vyras, siekdamas užkariauti ir išlaikyti vedančiąją poziciją šeimoje, siekia moterį padaryti pavaldžia ir priklausoma. Ši nuostata tampa kertiniu akmeniu, pastoviai besiplečiančiu priespaudos ir smurto šaltiniu.

Santuokinio gyvenimo lūkesčių nepatenkinimą ir iš to kylančius konfliktus šeimoje sąlygoja ir ekonominės priežastys: rinkos ūkio kuriama šeimai „nedraugiška“ aplinka (augantis nedarbas, santykinis skurdas, maksimalios pastangų ir laiko intervencijos į darbą, psichosocialinis stresas), ekonominė moterų (ne)priklausomybė, lyčių nelygybė šeimoje, neracionalus šeimos biudžeto tvarkymas, netolygus vaikų priežiūros, buities darbų paskirstymas, menkas psichologinis išprusimas, žema bendravimo kultūra.

9 pav. Diskriminacijos kategorijos

Atsižvelgiant į keliamą tikslą – išmatuoti diskriminacijos kainą valstybėi, autoriai išskiria šias fundamentines smurto kategorijas: smurtą šeimoje (buitinį, tarpasmeninį smurtą), smurtą darbo vietoje, smurtą šešėlinės ekonomikos srityje ir moterų diskriminaciją valstybėje ir visuomenėje bendrai (9 pav.).

Jei smurtas šeimoje ir namuose – buitinė jo atmaina – yra gana plačiai gvildenamas Lietuvos tyrinėtojų ir išskiriamos žinomos jo rūšys (9 pav.), tai smurtas darbe Lietuvoje nepakankamai nagrinėjamas, o kaip tik būtent rinkos pokyčių metaismoteris buvo stumiama iš darbo rinkos ir emocinis bei psichologinis smurtas darbo vietoje – viena iš opiausių dabartinių Lietuvos problemų.

Pirmoji darbo vietoje smurto pasireiškimų grupė siejama su moters profesine karjera. Nagrinėjant moters profesinės karjeros galimybes pasaulyje gerai žinoma metafora – „stiklinės lubos“. Moteris tarsi mato savo profesinės karjeros vertikalaus mobilumo galimybes, tačiau realiai negali jų realizuoti. Tam trukdo nematomos dirbtinės kliūtys – išankstinis nusistatymas prieš aktyvią, siekiančią profesinės karjeros moterį, taip pat organizacinės kliūtys, trukdančios moteriai užimti vadovaujančias pareigas.

Žinoma taip pat ir horizontali segregacija – „stiklinės sienos“, kuri apibūdina moterų ir vyrų darbo vietų skirtumas. Moterys, siekiančios užimti svarbias, prestižines darbo vietas, patiria psichologinį, emocinį spaudimą ir nukreipiamos į neprestižines, taip vadinamas lanksčias ir nepagrindines darbo rinkas. Užsienio tyrinėtojai šiuos reiškinius vienareikšmiškai priskiria emociniam ir psichologiniam smurtui prieš moteris darbo vietoje.

Antra smurto apraiškų darbo vietoje grupė – darbo užmokesčio moteriai įšaldymas (kai jai nedidinamas darbo užmokestis, nors tam yra profesinis ir kvalifikacinis pagrindas), skiriamas mažesnis darbo užmokestis už tą patį darbą, kurį dirba vyras; darbo užmokesčio sumažinimas be pagrindo; papildomų darbo užmokesčio (premijų, priedų ir kt.) neskyrimas; darbo apimties, darbo krūvio padidinimas, nekeičiant darbo užmokesčio. Visi šie reiškiniai daro moterį labiau pažeidžiamą, palyginti su vyrais, darbo rinkoje – tai psichologinio, emocinio smurto reiškiniai.

Ir trečioji smurto darbo vietoje grupė – priverstinis moters įtraukimas į neteisėtą veiklą darbe (dviguba buhalterija, pinigų už padarytą darbą „atėmimas“ ir pan.), seksualinių paslaugų reikalavimas, grasinimai išmesti iš darbo, jei ji nesutiko su darbdavio keliamais tokio pobūdžio reikalavimais. Visa tai užsienio tyrinėtojų prilyginama nusikalstamai veiklai. Į jauną moterį žvelgiama ne kaip į profesionalę, sugebančią atlikti sudėtingus uždavinius, o kaip į „papuošalą“, jai priskiriamos daugiau reprezentacinės ir reklamos, o ne profesinės funkcijos, į moterį žiūrima, kaip į darbovietės įvaizdžio ar interjero detalę, kaip į daiktą, nuvertinant jos profesinius gebėjimus; tuo tarpu senyvo amžiaus moteris traktuojama kaip darbinis arklys, pasitelkiant žinomą amerikiečių patarlę „geriausias vyras darbe yra moteris“, didinant jau darbo krūvį, tačiau adekvačiai to nevertinant.

6 lentelė

Diskriminacijos rūšys darbo vietoje

Eil. Nr. Diskriminacijos rūšys Konkretūs veiksmai
Profesinės karjeros kliūtys aukštesnių pareigų siekimo ribojimas;

neadekvatus pareigų paskirstymas moterims, neatsižvelgiant į jos išsilavinimą, profesionalumą, žinias, intelektinį potencialą;

moters stūmimas iš darbo, iniciatyvinės grupės, kuri priima sprendimus, trukdymas pasireikšti jos iniciatyvai;

trukdymas užimti vadovaujančias pareigas;

formalus vadovaujančių pareigų suteikimas, kai faktiškai sprendimus priima kitas asmuo;

moters profesionalės nepareikalavimas darbe; jos vietą užima neprofesionalūs vyrai, turintys kitų savybių – sugebėjimą sueiti į nesąžiningus sandėrius, korupciją, dalijimąsi pelnu;

motyvacijos stygius siekti karjeros;

darbo vietos netekimas;

priklausančių atostogų nesuteikimas;

represinių darbo metodų taikymas: lankstaus darbo grafiko nesuteikimas, jaunai moteriai neleidžiantis suderinti darbo ir šeimos vaidmenų, dėl šeimos funkcijų pažeminimas pareigose, nepatogus darbo grafikas;

pasinaudojimas moters iniciatyva, organizaciniais sugebėjimais, kuriant naują padalinį, ir jos išmetimas arba pažeminimas pareigose, sukūrus tą padalinį, perduodant jį kitam asmeniui ir pan.

Darbo užmokesčio augimo stabdymas darbo užmokesčio moteriai įšaldymas (nedidinimas), nepriklausomai nuo kvalifikacijos augimo;

mažesnio darbo užmokesčio skyrimas moteriai už tą patį darbą, kurį dirba vyras;

darbo apimties ir krūvio didinimas, nedidinant darbo užmokesčio moteriai;

darbo užmokesčio sumažinimas be apčiuopiamo pagrindo; premijų, priedų neskyrimas.

Neteisėta veikla darbo vietoje priverstinis moterų įtraukimas į neteisėtą veiklą (dviguba buhalterija, slėpimasis nuo mokesčių, pinigų „atėmimas“);

reikalavimas atlikti papildomas paslaugas darbe, užsiimti patarnavimu („arbatėlė“, „geišos“ vaidmuo, seksualinių paslaugų reikalavimas), kas neįeina į tiesiogines moters pareigas;

seksualinių paslaugų reikalavimas.

Diskriminacijos kaštų vertinimo metodologija

Diskriminacijos pasekmės ir kaštai. Smurtas prieš moteris sukelia neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes – jis stipriai veikia moterų psichinę sveikatą, protinę veiklą ir materialųjį gyvenimo lygį, rimtai žaloja moters reprodukcinę sveikatą, sukelia elgsenos sutrikimus ir, žinoma, žeidžia pagrindines žmogaus teises. Smurtas provokuoja tokius reiškinius, kaip alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, didėjantis nusikalstamumas, vaikų nepriežiūra bei pamokų nelankymas. Galų gale, visa tai skatina tolesnį lyčių nelygybės didėjimą ir nacionalinės gerovės nuosmukį.

Svarbu nustatyti ir išanalizuoti visas galimas pasekmes, patiriamas dėl įvairaus pobūdžio smurto, siekiant parengti tinkamus atsakomuosius veiksmus. Galimų smurto pasekmių analizė gali padėti sukurti strategijas, orientuotas į prevencinius veiksmus prieš būsimą smurtą.

Autoriai siūlo išskirti keturias pagrindines smurto pasekmių grupes, kurios faktiškai sudaro valstybės kaštus, nukreiptus būtent į šių pasekmių finansavimą. Tai smurto kaštai šeimoje (10 pav.), smurto kaštai darbe, kaštai šešėlinėje ekonomikoje, moterų diskriminacijos kaštai valstybėje ir visuomenėje.

10 pav. Diskriminacijos kaštų klasifikacija

Siekiant tikslingai spręsti smurto prieš moteris ir vaikus problemą, būtina sukurti efektyvų kovos su diskriminacija Lietuvoje modelį, pagrįstą smurto kaštų įvertinimu Lietuvos valstybei, nukreiptą, visų pirma, į prevencijos priemonių sistemos įgyvendinimą, o ne kovą su smurto pasekmėmis.

Pagrindinė tokios metodologijos idėja – valstybės turi finansuoti ne smurto pasekmes (kaip tai daroma dabar, kas nepaprastai brangiai kainuoja valstybės biudžetui), o pereiti prie finansavimo, skirto smurto prevencijai. T.y., valstybės finansavimas turėtų būti teikiamas ne III blokui – smurto pasekmėms (8 pav.), o I blokui – smurtą skatinantiems veiksniams ir priežastims užkirsti.

Diskriminacijos kaštų sąsaja su valdžios biudžeto išlaidomis

Diskriminacijos prieš moteris susijęs su didelėmis socialinėmis-ekonominėmis išlaidomis tiek kiekvienam visuomenės nariui, tiek visai visuomenei.

Lietuvoje smurto aukoms teikiama pagalba apima įvairias priemones: medicininės priežiūros, saugumo užtikrinimo, teisinės, psichologinės, socialinės bei edukacinės pagalbos.

7 lentelė

Smurto aukoms teikiamos pagalbos struktūra

(Atsižvelgiama į aukos pasirinkimą)

Medicininė priežiūra Psicho-socialinė, edukacinė pagalba Saugumo užtikrinimas Teisinė pagalba
Mediko paslaugos,

Ginekologijos paslaugos,

Psichinės sveikatos paslaugos,

Būtinoji medicininė pagalba ir vaistai.

Konsultavimas-informavimas, atvykus į instituciją (NVO, pagalbos, krizių centrai),

Konsultavimas-informavimas telefonu;

Savitarpio pagalbos grupės,

Konsultacijos, orientuotos į naujos gyvenimo prasmės atradimą, savęs bei aplinkos valdymą,

Socioedukacinė pagalba.

Policijos ir saugumo pareigūnų veikla, kilus pavojui asmens saugumui,

Laikino prieglobsčio suteikimas,

Dalinė finansinė parama,

Sąlygų integruotis į darbo rinką sudarymas.

Teisininko konsultacija,

Pagalba susitvarkant asmens, socialinės paramos ir kt. dokumentus;

Smurto aukų teisių gynimas,

Informacijos apie skundo pateikimą ir baudžiamąją procedūrą suteikimas.

Didžiausias vaidmuo sprendžiant smurto aukų – moterų problemas tenka nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Remiantis Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, pagalbą nukentėjusioms moterims teikiančių socialinių įstaigų pateiktais duomenimis, buvo įvertintos pagalbos teikimo vienai nukentėjusiajai vieną mėnesį išlaidos (8 lentelė). Lėšų paskirstymas įvairioms pagalbos rūšims atspindi tik vidutinius išlaidų dydžius. Vidutiniai pagalbos nukentėjusiosm kaštai vienam asmeniui per mėnesį sudaro vidutiniškai 1300 Lt.

8 lentelė

Vidutiniai pagalbos nukentėjusioms kaštai vienam asmeniui per mėnesį*

Išlaidų sritis Suma (Lt)
Apgyvendinimo išlaidos 200
Maitinimas (10 Lt per dieną) 300
Medicininė pagalba ir vaistai 80
Psichologo konsultacija 80
Apranga (kadangi ne visas nukentėjusiąsias reikia aprūpinti apranga, skaičiuota proporcingai tyrimu nustatytoms nukentėjusiųjų reikmėms) 120
Higienos, buities prekės 60
Darbo užmokestis soc. darbuotojui už vienos moters priežiūrą, gautas pagal socialinio darbo srities vidutinį darbo užmokestį padalijus iš 3,5 – tiek moterų galėtų globoti vienas darbuotojas vienu metu 270
Teisinė pagalba, dokumentų tvarkymas 50
Administracinės pagalbą teikiančios įstaigos išlaidos 190
Viso: 1 300

*skaičiuota, remiantis LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo ir nevyriausybinių organizacijų apklausos duomenimis.

Tuo tarpu įkalinimo įstaigose vieno asmens išlaikymo kaštai taip pat neatsilieka nuo pagalbą nukentėjusioms moterims teikiančių įstaigų sąnaudų (9 lentelė) ir 2005 m. sudarė vidutiniškai 1179 Lt.

9 lentelė

Vieno asmens išlaikymui įkalinimo įstaigose per mėnesį panaudotų lėšų suvestinė*

Išlaidų pavadinimas 2003 2004 2005
Vidutinis asmenų skaičius 9634 7916 7970
Darbo užmokestis 465 615,3 654,9
Įnašai socialiniam draudimui 113,1 150,6 170,4
Mityba 73,2 78,6 86,1
Medikamentai 3,07 11,1 11,7
Šildymas 40,8 41,7 50,4
Elektros energija 30 33 39,9
Ryšių paslaugos 6 7,2 7,5
Transporto išlaikymas 6,9 9,9 11,7
Apranga ir patalynė 18,3 16,8 15,3
Spaudiniai 0,6 0,9 0,9
Kitos prekės 12 16,5 17,1
Komandiruotės 0,6 1,2 0,9
Apmokėjimas samdomiems ekspertams, konsultantams ir komisinių išlaidos 0 0,3 0,3
Vandentiekis ir kanalizacija 26,4 27,6 27
Ilgalaikio materialinio turto nuoma 0,06 0 0
Ilgalaikio materialinio turto remontas 76,3 90 54,6
Kvalifikacijos kėlimas 0,24 2,1 2,4
Kitos išlaidos 4,5 5,1 6,3
Palūkanų išmokos, subsidijos ir kitos pervedamos lėšos 1,56 8,4 21,9
Iš viso (Lt): 858,6 1 116,6 1 179,3

* skaičiuota pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos finansines ataskaitas.

Įvertinus smurto atvejų mastą ir palyginus, kiek nukentėjusių moterų gavo bent minimalią (konsultacinę ar medicininę) pagalbą ir kiek smurtautojų buvo sulaikyta nors keletui parų, kiek lėšų buvo skirta nukentėjusiosios reabilitacijai ir kiek kainuoja valstybei vieno smurtautojo išlaikymas įkalinimo įstaigoje, lyginamos sumos skiriasi net keliolika kartų.

Asmenų, kuriems paskirstomos minėtos valstybės biudžeto išlaidos, ir nukentėjusių nuo smurto moterų skaičius žymiai skiriasi, – jei per metus paremiama apie 200 nukentėjusių moterų, tai įkalintųjų skaičius svyruoja apie 8000. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos duomenimis, naujai areštu nuteisiamų asmenų skaičius kasmet sudaro apie 600-700 (pvz., 2005 m. areštu nuteisti 687 asmenys). Apskaičiavus, kokios lėšos vidutiniškai skiriamos nukentėjusiųjų, kurios kreipėsi į socialinės pagalbos įstaigas ir įkalintųjų už smurtą išlaikymui (vien tik kalinių išlaikymui 2004 m. Lietuvoje per vieną mėnesį buvo skiriama 8 839 tūkst. Lt), matosi, kad nusikalstamos veiklos pasekmių likvidavimo sąnaudos pagal nusikalstamumo mastą pastaruoju metu Lietuvoje žymiai viršija valstybės biudžeto lėšas, skiriamas nusikalstamumo prevencijai (2004 m. buvo skirta tik 343 tūkst. Lt).

10 lentelė

Valstybės biudžeto lėšos,

skirtos Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui (NPLC)

Metai 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Iš viso, tūkst. Lt 481 390 326 307 343 343 343 428 428
1 gyventojui, Lt 0,13 0,11 0,09 0,08 0,1 0,1 0,1 0,12 0,13

Seka išvada, kad tiek įkalinimo ir teisėsaugos institucijų, tiek socialines paslaugas teikiančių įstaigų pajėgumai, (daugeliu atvejų tai yra iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos), daugiau eikvojami nusikalstamos veiklos pasekmių likvidavimui, o ne prevencinei veiklai ir nuolatinei kovai su smurtu.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos 1997-2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų

finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai// Valstybės žinios, 1997-2006 m.

11 pav. Valstybės biudžeto lėšos, skirtos Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui

Lėšos, skiriamos nusikalstamumo prevencijai Lietuvoje, yra vos apčiuopiamos – sudaro vos 0,0025 % 2004 m., ir šis procentas nuo 1998 m. nuolatos mažėja (nuo 0,0065 visų valstybės biudžeto išlaidų 1998 m. iki 0,0032 % – 2003 m., ir netgi iki 0,0025 % 2004 m., 12 pav.).

Šaltinis: Lietuvos Respublikos 1997-2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų

finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai// Valstybės žinios, 1997-2006 m.

12 pav. Valstybės biudžetolėšų, skirtų Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui,

lyginamoji dalis visų biudžetinių asignavimų atžvilgiu, %

Taigi Lietuvoje, sparčiai augant nusikalstamumui, smurto kaštai didėja, tačiau lėšos, skiriamos kovai su smurtu, visų pirma, sudaro labai menką dalį, ir antra, nagrinėjant pastarųjų metų valstybės išlaidų (asignavimų smurto prevencijai) dinamiką, visą laiką pastebimai mažėja (12 pav.).

Kaip rodo šiandieninė kriminogeninė situacija ir nusikalstamumo prevencijos įstaigų skelbiami duomenys, nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje finansavimas nėra pakankamas asmenų ir jų turto saugumui ateityje užtikrinti.

Lyginant su išsivysčiusių ES šalių prevencijos centrų veiklos finansavimo mastais (pvz., Belgijoje šios srities finansavimas viršija Lietuvoje prevencijai skirtas biudžeto lėšas net kelis šimtus kartų, 9 lentelė), Lyginant Lietuvą su ES ir kitomis šalimis, metinis biudžetas nusikalstamumo prevencijai Belgijoje sudaro 220 kartų daugiau negu Lietuvoje (11 lentelė ir 13 pav.), Prancūzijoje – 51 kartą daugiau, Olandijoje – 50 kartų, JAV – 30 kartų daugiau ir pan.

11 lentelė

Užsienio šalių įstaigų, analogiškų Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui,

metinis biudžetas (Lt /1 gyv.)

Šalis Atsakinga įstaiga Metinis biudžetas, apskaičiuotas Lt /1 gyv.
Anglija Nusikalstamumo prevencijos įstaiga (1984) – Nusikalstamumo prevencijos agentūra (1996) 1,40
Australija Nacionalinė kompanija prieš smurtą ir nusikalstamumą (1996) 0,68
Belgija Prevencijos politikos nuolatinis sekretoriatas (1993) 22,00
JAV Nepilnamečių justicijos ir nusikalstamumo prevencijos įstaiga (1984),  Pagalbos justicijai biuras, Justicijos programų įstaiga 3,00
Kanada Nusikalstamumo prevencijos sekretoriatas ir Nacionalinė nusikalstamumo prevencijos taryba (1994) 0,28
Lietuva Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras (2004) 0,1
Olandija Prevencijos, jaunimo ir sankcijų departamentas (1989) bei Viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos departamentas (1993) 5,00
Prancūzija Prevencijos centras (1989) 5,12

Šaltinis: Nusikalstamumo prevencijos sekretoriatai // Nusikalstamumo prevencijos tarptautinis centras http://www.crime-prevention-intl.org/english/prevention/ann1-tabl1.htm

13 pav. Užsienio šalių nusikalstamumo prevencijos įstaigų metinio biudžeto santykis, lyginant su valstybės biudžeto lėšomis, skirtomis nusikalstamumo prevencijai Lietuvoje

Lietuvos nusikalstamumo prevencijos strategijos įgyvendinimas yra labai problematiškas. Deja, šiuo metu smurto problemos sprendimas labiausiai rūpi tik nevyriausybinėms moterų organizacijoms, moterų krizių ir pagalbos centrams, socialinėms tarnyboms bei teisėsaugos atstovams, kurie neturi pakankamai pajėgumų. Todėl šių institucijų pastangos neduos reikiamo rezultato, kol nebus valstybės palaikymo.

5. EMIGRACIJA IŠ LIETUVOS: LYČIŲ ASPEKTAS

Emigracijos iš Lietuvos mastai

Pastarąjįdešimtmetį labai keičiasi migracijos kryptys ir mastai. 2004 m. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, įsigaliojo laisvas asmenų judėjimas. Trys Europos Sąjungos valstybės narės – Didžioji Britanija, Airija ir Švedija – atvėrė savo darbo rinką. Artimiausiu metu ir kitos Vakarų Europos valstybės planuoja panaikinti apribojimus dirbti naujų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams.

Didėja neigiamas migracijos saldo, emigrantų daugumą sudaro darbingo amžiaus gyventojai. Tai lemia Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą.

2006 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3403,2 tūkst. gyventojų, t. y. per 22,1 tūkst. mažiau negu 2005 m. pradžioje. Dėl neigiamos gyventojų natūralios kaitos gyventojų skaičius sumažėjo 13,3 tūkst. (60,2%), dėl neigiamo migracijos saldo – 8,8 tūkst. (39,8%). 1990-2005 m. gyventojų sumažėjo 290,5 tūkst. (7,9%). Šiuo laikotarpiu didžiąją dalį (87,7% arba 254,9 tūkst.) gyventojų sumažėjimo sudarė neigiamas migracijos saldo.

14 pav. Natūrali kaita ir migracijos saldo

Eurostato duomenimis, 2005 m. tik penkiose Europos Sąjungos valstybėse narėse migracijos saldo 1000-iui gyventojų buvo neigiamas: Lietuvoje (-2,6), Nyderlanduose (-1,2), Latvijoje (-0,5), Estijoje (-0,3) ir Lenkijoje (-0,3).

15 pav. Migracijos saldo 1000-iui gyventojų Europos Sąjungos valstybėse 2005 metais

2005 m. iš Lietuvos emigravo 15,6 tūkst. žmonių, 8,3 tūkst. daugiau negu 2001 m. Vidutiniškai per metus 1000-iui gyventojų teko 4,6 emigranto (2001 m. – 2,1). Per pastaruosius šešiolika metų iš viso emigravo per 334 tūkst. mūsų šalies gyventojų.

Daugiausia Lietuvos gyventojų 2005 m. emigravo į Jungtinę Karalystę (4,2 tūkst.), Airiją (2,1 tūkst.),

JAV (2,0 tūkst.), Vokietiją (1,5 tūkst.), Rusijos Federaciją (1,1 tūkst.), Ispaniją (0,8 tūkst.).

16 pav. Emigrantai pagal Būsimą gyvenamąją vietą 2005 m.

1990-1993 m. didžiausi emigraciniai srautai buvo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir kitas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, o nuo 1994 m. – į Vakarus.

2005 m. didžiąją emigrantų dalį (85,5%) sudarė Lietuvos Respublikos piliečiai, Rusijos Federacijos -3,5 procento, Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai (neįskaitant Lietuvos Respublikos piliečių) – 2,9 procento. 2005 m. iš Lietuvos išvyko nuolat gyventi kitose šalyse 8 tūkst. moterų ir 7,6 tūkst. vyrų.

Penktadalį emigrantų sudarė 25-29 metų amžiaus gyventojai, 20-24 metų amžiaus – 16,3 procento,

30-34 metų amžiaus – 12,9 ir 35-39 metų amžiaus – 8,7 procento. Vaikai (0-14 metų amžiaus) sudarė 13,9 procento, o pagyvenę gyventojai (60 metų ir vyresnio amžiaus) – tik 2,9 procento. 15-59 metų amžiaus gyventojų dalis tarp emigrantų padidėjo nuo 75,8 procento 2001 m. iki 83,2 procento 2005 m. Vaikų ir pagyvenusių gyventojų dalis – sumažėjo atitinkamai 2,2 ir 5,3 procentinio punkto, 2005 m. palyginti su 2001 m.

17 pav. Emigrantai pagal amžiaus grupes

2005 m. kiek mažiau nei pusę (43,5%) 18 metų ir vyresnio amžiaus emigrantų sudarė susituokę asmenys (2001 m. – 56,0%). Nesusituokusiųjų dalis tarp šio amžiaus emigrantų padidėjo nuo 29,9 procento 2001 m. iki 41,5 procento 2005 m.

Didžiąją dalį (84,4%) 2005 m. emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių sudarė nedirbantys asmenys.

Lietuvoje dėl emigracijos labai ženkliai sumažėjo bedarbių skaičius ir nedarbo lygis. 2005 m. bedarbių

skaičius sumažėjo iki 133 tūkst., kai prieš metus jų buvo 184 tūkst., arba 51 tūkst. daugiau. Nedarbo lygis nuo 11,4 procento 2004 m. sumažėjo iki 8,3 procento 2005 m. Darbdaviai, norėdami išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus, turi kelti darbo užmokestį. Dėl kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus darbdaviai vis dažniau į darbą priima užsienio ir Europos Sąjungos valstybių piliečius.

12 lentelė

Emigrantai pagal amžiaus grupes ir lytį

13 lentelė

Emigravę Lietuvos Respublikos piliečiai pagal amžiaus grupes ir lytį

14 lentelė

Emigrantai pagal lytį ir šeimyninę padėtį

15lentelė

Emigrantai pagal pilietybę ir lytį

5.2. Emigracijos priežastys

Tarptautinę migraciją lemiantys veiksniai. Ekonominiu požiūriu migracija yra atsakas į ekonomines galimybes geriau gyventi, kurios keičiasi priklausomai nuo darbo rinkos sąlygų (pvz., darbo užmokesčio skirtumų).

Migracija negali būti vertinama vienareikšmiškai: viena vertus, tai galimybės šaliai, į kurią migruojama (augantis darbo jėgos skaičius), kita vertus, galimybės šaliai, iš kurios migruojama (ne-darbo lygio mažėjimas). Tačiau šalyje, iš kurios išvykstama, mažėja dirbančiųjų skaičius, dėl to aštrėja socialinės šalpos, ekonominės plėtros problemos.

16 lentelė

Migracijos procese svarbios dvi veiksnių grupės. Dauguma autorių šiuos veiksnius dar skiria į „stūmimo“ (push) veiksmus šalyje, iš kurios emigruojama, ir „traukos“ (pull) veiksnius šalyje, į kurią imigruojama (žr. 16 lentelę). Norint, kad darbo jėga migruotų, reikia, kad veiktų abu veiksniai.

Emigruojančio gyventojo tipiniai motyvai ir bruožai:

Lemiami „stūmimo“ motyvai emigruoti yra:

Sunkumai susirandant darbą savo šalyje (30-40%);

Netenkinantis užmokesčio lygis (20-25%);

Blogos gyvenimo sąlygos (10-14%);

Siekis gyventi kartu su savo šeima (8-10%).

„Traukos“ veiksniams galima priskirti:

kultūrinį suderinamumą;

administracinių kaštų mažėjimą (pereina-mųjų laikotarpių nebuvimą).

Pagal socialinę-demografinę struktūrą labiau linkę išvykti:

jaunesni asmenys (iki 34 metų) dažniau negu vyresni;

moterys dažniau negu vyrai (tačiau moterims daugiau negu vyrams būdingos ne įsidarbinimo, o kitos priežastys, kaip susijungimas su šeima bei studijos);

turintys aukštesnį išsilavinimą;

bedarbiai, studentai, samdomi tarnautojai, tačiau ne vadovai.

Būtina atsižvelgti į tai, kad dalis veiksnių, darančių įtaką migracijos sprendimams, yra valdžios kompetencijos ribose ar yra paveikūs valdžios priemonėms.

18 pav. Veiksniai, darantys įtaką migracijos sprendimams

18 pav. iliustruoja, jog sprendimą migruoti veikia įvairūs veiksniai, ne visus juos galima pažinti, jų vertė kiekvienam individui skirtinga ir kinta laike. Tamsesni laukai iliustruoja didesnę valstybės politikos paveikumą.

Gyventojų ir darbo jėgos mobilumo mastai didžiąja dalimi priklauso nuo trijų veiksnių: makroekonominių, mikroekonominių ir neekonominių.

Didžiausią įtaką darbo jėgos migracijai daro ekonominiai veiksniai. Teoriškai asmuo emigruos, jei nauda iš to viršys kaštus. Investicijos į migraciją – tai persikėlimo kaštai, psichologiniai išsiskyrimo su artimaisiais ir gimtine kaštai, pensijos draudimo praradimas. Migracijai daro įtaką ir darbo rinkos galimybės. Dar 1962-1979 m. ekonometriniai testai parodė, kad į Vokietiją emigruojančių italų skaičius buvo tuo didesnis, kuo didesnis buvo nedarbo lygis Italijoje ir kuo daugiau laisvų darbo vietų buvo Vokietijoje. Nedarbo lygiui Italijoje padidėjus 1 proc., emigruojančiųjų į Vokietiją skaičius išaugdavo 4000 asmenų. JAV atliktas tyrimas parodė, kad bedarbių emigravimo tikimybė didesnė nei dirbančiųjų. Kuo didesni darbo užmokesčio skirtumai, tuo didesnė migracijos tikimybė. Prieš du dešimtmečius darbo užmokesčio skirtumai tarp šiaurinių (Prancūzijos, Vokietijos) ir pietinių (Ispanijos, Portugalijos, Graikijos) Europos šalių buvo 6:1, o tai lėmė didelius migrantų srautus iš pietinių į šiaurines šalis, o pastaruoju metu esant darbo užmokesčio skirtumams 3:1, migruojama gerokai mažiau, nors migravimo galimybės dabar palankesnės. Tie patys veiksniai turi poveikį ne tik emigracijai, bet ir reemigracijai. Jeigu šalyje, į kurią asmuo emigravo, situacija darbo rinkoje blogės (didės nedarbas, mažės darbo užmokestis), lyginant su gimtine, bus grįžtama atgal į gimtinę. Taip pat darbo jėgos migracijai turi įtakos darbo užmokesčių skirtumai pačiose šalyse. Aukštos kvalifikacijos ir išsilavinimo asmenys bus linkę migruoti į šalis, kurioms būdingi dideli darbo užmokesčio skirtumai, nes kvalifikuotų specialistų darbo užmokestis tose šalyse didesnis. Tuo tarpu žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuoti asmenys bus linkę migruoti į šalis, kuriose darbo užmokesčio skirtumai nedideli, nes šiosešalyse nekvalifikuoto darbo apmokėjimas didesnis. Paprastai darbo rinkos situacija yra geresnė didmiesčiuose nei periferijose, todėl emigruojama labiau į metropolijas.

Kitas makroekonominis veiksnys – žmogaus kapitalo augimas. Jeigu emigravęs asmuo, dirb-damas svetimoje šalyje, gali pagerinti savo žmogiškąjį kapitalą, o grįžęs į gimtinę atitinkamai dau-giau uždirbti, jis emigruos. Tačiau šis veiksnys nežymus.

Taip pat sprendimą emigruoti lemia ir pramoninis šalių panašumas. Asmuo geriau dirbs ir daugiau uždirbs dirbdamas toje pačioje, jau žinomoje srityje nei naujoje, todėl emigruojama į tuos regionus, kurių pramoninė situacija panaši į gimtinės. Taip pat dažniau emigruojama į aukštesnės kvalifikacijos sritis nei žemesnės.

Didelę įtaką darbo jėgos migracijai daro taip pat teisiniai migracijos ribojimai ir šalių atstumas. Kuo toliau migruojama, tuo didesnės transporto išlaidos, taip pat sunkiau surinkti informaciją apie sąlygas toje šalyje. Kuo didesnis atstumas tarp šalių, tuo didesnės kalbos, kultūros skirtybės, o jos taip pat labai svarbios priimant sprendimą emigruoti.

Svarbią įtaką emigracijai turi giminės ir draugai, šeiminė padėtis ir šeimos dydis. Kuo glaudesni ryšiai su giminaičiais, draugais, kuo didesnė šeima, tuo mažiau asmenys linkę emigruoti.

Amžius – taip pat vienas svarbesnių mikro-ekonominių emigracijos veiksnių. Daugiausia migruoja asmenys iki 25 metų, vyresni asmenys vis mažiau linkę emigruoti, o per 55 metų emigrantų skaičius vėl ima didėti, tai vadinamasis pagyvenusių asmenų mobilumas (Snow Birds, t. y. „paukštis keliauninkas“). Paprastai 15-24 metų jaunimo migracija sudaro 1-7 proc., o vyresnių asmenų nuo 0,5-2%. Vyresni asmenys mažiau migruoja dėl šių priežasčių:

a. turi mažiau laiko investicijoms į migraciją atsipirkti;

b. turi didesnę dalį specifinio žmogaus kapi-talo, kuris naudingas esamoje darbo vietoje, bet gali būti nenaudingas naujoje;

c. paprastai vyresnių asmenų migravimo kaštai didesni dėl turimos nuosavybės ir psicho-loginių kaštų, nes jie didėja, plečiantis šeimai, šie asmenys sunkiau adaptuojasi naujoje vietoje.

Kitas mobilumo veiksnys yra lytis. Jaunų moterų mobilumas nesiskiria nuo vyrų, bet paskui mažėja daug didesniu tempu.

Kuo labiau išsilavinę, kvalifikuoti asmenys, tuo labiau linkę migruoti, nes dažnai gerai moka užsienio kalbas, aukštos kvalifikacijos darbo jėga labiau paklausi ir yra didesnių įsidarbinimo ir darbo užmokesčio didėjimo galimybių. Taip pat šie asmenys sugeba pasiekti ir surinkti reikiamą informaciją tiek apie ekonominę situaciją kitose šalyse, tiek ir apie situaciją ir darbo užmokestį tų šalių darbo rinkose. Kuo labiau bus suartinami ES šalių teisiniai ir kitokie reikalavimai, kuo labiau bus vartojama viena – anglų kalba, tuo labiau migruos aukštos kvalifikacijos darbo jėga.

Asmenys, turintys dideles pajamas ir nemažai turto, mažiau linkę emigruoti. Tai migraciją stabdantis veiksnys.

Didelę reikšmę emigracijai turi ir neekonominiai veiksniai. Kuo labiau skiriasi šalių kultūra, socialinė aplinka, kalba, religija, tuo mažiau norima emigruoti. Daug kas priklauso ir nuo asmens individualybės. Kai kurie žmonės tiesiog bijo rizikuoti, todėl siekia nekeisti gyvenamosios ir darbo aplinkos ir nėra linkę migruoti. Nemažą reikšmę įgyja informuotumas apie ekonominę, darbo rinkos situaciją kitose šalyse. Teritoriniam mobilumui labai svarbu yra socialinė integracija, t. y. migrantų ir jų šeimos narių lygiateisiškumo su vietos gyventojais garantijos socialinėje ir mokesčių srityje. Jeigu imigrantai susiduria su diskriminacija darbo rinkoje, tai taip pat mažina polinkį migruoti.

Dažnai sprendimą emigruoti gali nulemti politinė situacija, verčianti asmenis ne savo noru palikti gimtąją šalį.

17 lentelė

Šaltinis: Matiušaitytė R. (2003). Darbo jėgos migracija Europos Sąjungoje ir Lietuvoje.

Apie ketvirtį migrantų grįžta atgal į tėvynę – reemigruoja. Priežastis gali būti ta, jog tai tik judėjimas internacionalinės įmonės viduje. Taip pat dažniau grįžtama į gimtinę iš toli esančių šalių, nes yra labai dideli kultūros skirtumai, sunkiau surinkti informaciją apie tikslinę šalį, dėl to dažniau padaromas klaidingas apsisprendimas emigruoti. 17 lentelėje pateikiami migrantų apklausos rezultatai, kurie patvirtina teorinį migracijos veiksnių išskyrimą. Nors atsakymai skiriasi, tačiau bendra tendencija aiški: daugiausia emigruojama dėl ekonominių (darbo rinkos) aspektų: gyvenimo kokybės,finansinių ir karjeros galimybių.

5.3. Emigracijos pasekmės ekonomikai

Šioje dalyje apžvelgiamos tik pagrindinės migracijos ekonominės pasekmės:

Mažėja nedarbas

Dėl gyventojų emigracijos ir pasitraukimo iš vietinės darbo rinkos žymiai sumažėjo nedarbas. 2001 m.

registruotų darbo biržose bedarbių buvo 223,5 tūkst., o nedarbo lygis vienas aukščiausių ES, 2005 m.

darbo biržose registruota 100,8 tūkst. bedarbių.

18 lentelė

Nedarbas taip pat sumažėjo ir dėl sukurtų naujų darbo vietų. Užimtų gyventojų padaugėjo nuo 1436,3

tūkst. 2004 m. iki 1473,9 tūkst. 2005 m. Lietuvos ekonomikos augimas šiuo laikotarpiu taip pat buvo didelis.

19 lentelė

_____________________________________________________________________________________

Nedarbo sumažėjimą galėjo lemti ir pačių registruotų bedarbių emigracija, ir tai, kad bedarbiai įsidarbino dėl emigracijos atsilaisvinusiose jau esančiose darbo vietose. Darbo biržos duomenimis, per 2005 m. registruotas nedarbas sumažėjo 31 proc. Taip pat susidarė prielaidos mažėti ir šešėliniam darbui.

Didėjanti darbo jėgos paklausa sudaro galimybes mažėti struktūriniam nedarbui. Darbo biržos duomenimis, 2005 metais ilgalaikių bedarbių sumažėjo nuo 44 tūkst. iki 28 tūkst.

Auga darbo užmokestis

Minimali darbo jėgos kaina Lietuvoje nustatyta įtvirtinus minimalų darbo užmokestį, kuris nuo 2006 m. liepos 1 d. sudarys 600 litų. Aukštesnis darbo užmokestis nereguliuojamas ir nusistovi rinkoje. Vidutinis darbo užmokestis nuo 2002 m. IV ketvirčio iki 2005 m. IV ketvirčio padidėjo nuo 1145,1 iki 1453,4 lt. per mėnesį. Darbo užmokesčio augimą rinkoje lemia darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykis bei augantis produktyvumas.

Darbuotojų emigracija ir darbo jėgos pasiūlos mažėjimas sudarė sąlygas žymiai kilti atskirų sektorių darbuotojų atlyginimams, tai kartu paspartino ir vidutinio darbo užmokesčio kilimą. Atlyginimų kilimas sietinas ir su darbo jėgos trūkumu, ir su emigracijos prevencija – darbdaviai aktyviai siekia užkirsti kelią emigracijai ir yra skatinami darbuotojams pasiūlyti konkurencingus atlyginimus.

Pasak kai kurių darbdavių, darbuotojui išlaikyti nebūtina pasiūlyti tokio atlyginimo, kokį darbuotojas mano gausiąs užsienyje – dažniausiai pakanka žymaus darbuotojo materialinės padėties pagerinimo tam, kad kuriam laikui motyvacija emigruoti būtų sumažinta.

Neigiama didėjančių atlyginimų pasekmė įmonėms yra ta, jog kyla darbo jėgos sąnaudos. Šias sąnaudas įmonė priversta kompensuoti iš kitų šaltinių: mažinti investicijas, peržiūrėti atlyginimų dydžius perskirstant atlyginimus potencialiems migrantams, kuriuos įmonė nori išlaikyti, ir kt. Darbo sąnaudų kilimas taip pat mažino Lietuvos kaip pigios darbo jėgos vietos investicijoms patrauklumą.

Gerėja darbuotojų darbo są l ygos

Dėl darbo jėgos trūkumo gerėja darbuotojų darbo sąlygos Lietuvoje. Darbdaviai, siekdami neprarasti darbo jėgos, ne tik didina atlyginimus, bet ir imasi kitų darbo jėgos pritraukimo ir išlaikymo priemonių draudžia darbuotojus gyvybės draudimu, taiko įvairias skatinimo sistemas, šventės vaikams, poilsio stovyklos ir pan.

Trūksta darbo j ėgos

Darbo jėgos trūkumas yra auganti našta Lietuvos ekonomikai. Darbuotojų praradimą įmonės siekia užpildyti naujais darbuotojais, tačiau bet kokia personalo kaita reikalauja papildomų sąnaudų ir pereinamojo laikotarpio rasti tinkamos kvalifikacijos darbuotojus arba tą kvalifikaciją suteikti. Įmonės pačios imasi mokyti naujus darbuotojus. Per 2005 m. darbo biržoje įregistruota 102 tūkst. darbo vietų nuolatiniam ir apie 22 tūkst. laikinam darbui. Darbo biržos duomenimis, jai tarpininkaujant įdarbinta per 109 tūkst. darbo ieškojusių asmenų.

Darbo jėgos trūkumą potencialiai gali kompensuoti:

– investicijos į esančius darbuotojus keliant jų našumą;

– investicijos į technologijas, kurios leistų sumažinti reikalingų darbuotojų skaičių;

– papildomos darbo jėgos pritraukimas į darbo rinką, pavyzdžiui, imigrantų iš kitų valstybių ar iš neaktyvios darbo jėgos Lietuvoje.

Darbuotojų imigracija į Lietuvą

Pagrindiniai darbuotojų imigracijos į Lietuvą trukdžiai yra administraciniai apribojimai, taikomi ne ES

šalių piliečiams. Lietuva yra atvėrusi savo darbo rinką ES valstybių narių piliečiams ir negali taikyti kitokių taisyklių įdarbinant ir užtikrinant darbo sąlygas nei Lietuvos gyventojams. Tačiau Lietuva taiko

griežtas administracines procedūras darbuotojams,kurie norėtų įvažiuoti dirbti į Lietuvą iš trečiųjų šalių.

Lietuvos įmonės pageidauja importuoti darbuotojus iš artimųjų kaimynių iš rytų – Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos – tiek kvalifikuotam darbui, tiek nekvalifikuotam. Lietuvos darbo rinka patraukti darbuotojams iš kaimyninių valstybių dėl aukštesnių atlyginimų – vidutinė mėnesio alga yra 4 kartus didesnė nei Ukrainoje ar 8 kartus nei Rusijoje. Pasak Statistikos departamento, 2004 m. imigravo 2 585 žmonės.

Lietuvos darbo birža per 2004 m. išdavė 844 leidimus užsieniečiams dirbti Lietuvoje. Vien per pirmąjį

2005 metų pusmetį leidimai dirbti Lietuvoje buvo išduoti 881 užsieniečiui – daugiau nei 2004-aisiais per visus metus. Daugiausia užsieniečių įsidarbino Vilniuje – 377, Klaipėdoje – 295, Gargžduose – 65, Kaune – 59. Paprastai darbuotojai iš kitų šalių atvyksta dirbti į konkrečias, jiems sukurtas darbo vietas atskiri specifiniai statybos ar remonto verslai be imigrantų specifinių kvalifikacijų negalėtų veikti.

Migracijos departamentas daugiausia leidimų laikinai gyventi išduoda Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos

piliečiams.

Pagrindinė leidimų dirbti išdavimo kliūtis yra leidimo dirbti Lietuvoje išdavimo sąlygos ir griežta tvarka, suformuluota Užsieniečių teisinės padėties įstatyme. Įmonėms įsivežti leidžiama tik tuos darbuotojus, kokių nėra Lietuvoje. Lietuva šiuo klausimu vis dar neturi jokios aiškios strategijos, o ir patį procesą lėtina administracinės kliūtys. Pavyzdžiui, norintys pasamdyti darbuotoją iš trečiųjų šalių turi įrodyti, kad jie negali rasti darbuotojų į šias vietas Lietuvoje. Blogiausia, kad tinkančio darbuotojo „ieškojimas“ gali trukti apie 6 mėnesius, o tai labai stabdo ir neleidžia planuoti įmonės veiklos. Reikalavimo, jog įsivežti galima tik darbuotojus, kurių nėra Lietuvos darbo rinkoje, turėtų būti išvis atsisakyta arba leidimo išdavimo laikas turėtų iš esmės sutrumpėti.

Lietuvos gyventojų mažėja, visuomenė senėja

Gyventojų emigracija veikia Lietuvos demografinę situaciją. Europos gyventojai senėja dėl mažėjančio

gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės. Lietuvoje prie šių veiksnių prisideda ir darbingo amžiaus gyventojų emigracija. 2003 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 693 tūkstančiai 60 metų ir vyresnių asmenų, t.y. šią ribą jau peržengė 20 proc. šalies gyventojų; 1990 metais šio amžiaus asmenų buvo 100 tūkstančių mažiau, jie sudarė 16 proc. visų gyventojų. Panaši tendencija stebima ir kitose Rytų Europos valstybėse, absoliutaus gyventojų skaičiaus sumažėjimas prognozuojamas apie 2025 metus.

Mažėjantis gyventojų skaičius taip pat reiškia, jog mažėja ir aktyvios darbo jėgos. EUROSTAT skaičiuoja, kad per 2004 m. Lietuvos gyventojų sumažėjo 0,6 proc. Vakarų Europos valstybių darbo

rinkos vis daugiau priklauso nuo imigracijos, Rytų Europą šie rūpesčiai pasieks netolimoje ateityje. Kai kuriais vertinimais, Lietuva bus viena iš valstybių, kuriose gyventojų sumažės labiausiai – 2030 metais darbo jėgos „Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Šveicarijoje, Italijoje ir Slovėnijoje sumažėjus mažiausiai 20 proc. lyginant su 2000” metais. EUROSTAT duomenimis, neigiamas migracijos balansas sudaro pusę viso gyventojų skaičiaus sumažėjimo 2003-2004 metais (-4,5 tūkstančiui gyventojų).

Kyla įtampos socialinės apsaugos sistemoje

Dėl darbingo amžiaus gyventojų emigracijos mažėja asmenų, mokančių socialinio draudimo įmokas valstybinei socialinio draudimo sistemai. Todėl auga darbingo amžiaus ir gaunančių pensijas santykis.

Tokia tendencija stiprės ateityje, nes migruoja darbingo amžiaus žmonės su vaikais – būsimais socialinio draudimo įmokų mokėtojais. Sunkumus gali kompensuoti sumažėjęs nedarbas ar siunčiamų emigrantų pinigų poveikis. Taip pat svarbi ir reemigracijos įtaka. Visuomenei senėjant, kai emigruoja vaikai ir palieka senstančius tėvus, didės sveikatos ir ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikis.

„Protų nutekėjimas“

Protų nutekėjimo problema kyla dėl išsilavinusių ir profesionalių gyventojų emigracijos į kitą valstybę ir su tuo susijusių prognozių, jog šie asmenys ateityje nebeprisidės prie siunčiančios valstybės ekonominės, kultūrinės, mokslinės ir socialinės plėtros. Tyrimų duomenimis, „iš Lietuvos kasmet išvažiuoja dešimtys ar net šimtai gabiausių mokslininkų, gydytojų, inžinierių, kitų aukštos kvalifikacijos specialistų“. Paprastai protų nutekėjimas sudaro nedidelę migrantų dalį. Išsilavinusių asmenų judėjimas turi ir teigiamų bruožų, nes sudaro galimybes pasinaudoti geresnėmis mokslo ar studijų sąlygomis, atsiranda ir stiprėja Lietuvos ir užsienio mokslo ir studijų organizacijų ryšiai, grįžtantys migrantai „parsiveža“ sukauptas žinias, idėjas ir „pinigus“.

Migracijosįtaka bendrojo vidaus produkto augimui

Jeigu dėl emigracijos atsiradusio darbo jėgos trūkumo nebegalės užpildyti nei esantys bedarbiai, nei technologijos, potencialiai mažėjantis dirbančių žmonių kiekis gali lemti ekonomikos augimo lėtėjimą.

Sparčiausiai Lietuvos ekonomika pastaruosius metus auga srityse, reikalaujančiose daug darbo jėgos – gamyba ir prekyba, ypač mažmeninė. Todėl darbo jėgos trūkumas, kurio nepajėgs užpildyti Lietuvoje esanti arba importuojama darbo jėga, lems ir sukuriamos pridėtinės vertės mažėjimą.

Migracijos pasekmių vertinimas susiduria su sunkumais, į kuriuos būtina atsižvelgti ir vertinant migracijos reiškinį ir, svarbiausia, priimant viešosios politikos sprendimus. Negausios migracijos pasekmės paprastai nevertinamos. Sunku įvertinti migracijos, kaip ir bet kurio kompleksinio socialinio

reiškinio, ryšį su atsirandančiomis pasekmėmis. Migracijos pasekmių vertinimas priklauso nuo pasirinkto objekto, kuriam tos pasekmės matuojamos – individui, visuomenei, konkrečiai bendruomenei, valstybei ar atskirai sistemai. Rezultatai priklauso nuo vertinamojo laikotarpio – trumpalaikio, vidutinio ar ilgalaikio. Galiausiai tai, ar pasekmė teigiama ar neigiama, priklauso nuo visų minėtų veiksnių.

Dėl gyventojų emigracijos ir pasitraukimo iš vietinės darbo rinkos sumažėjo nedarbas. Darbuotojų emigracija ir darbo jėgos pasiūlos mažėjimas sudarė sąlygas žymiai kilti atskirų sektorių darbuotojų atlyginimams ir darbo sąlygoms. Atlyginimų kilimas sietinas ir su darbo jėgos trūkumu, ir su emigracijos prevencija. Kita vertus, darbo jėgos trūkumas yra auganti našta Lietuvos ekonomikai. Protų nutekėjimo problema kyla dėl išsilavinusių ir profesionalių gyventojų emigracijos į kitą valstybę ir su tuo susijusių prognozių, jog šie asmenys ateityje nebeprisidės prie siunčiančios valstybės ekonominės, kultūrinės, mokslinės ir socialinės plėtros.

Gyventojų emigracija veikia Lietuvos demografinę situaciją. Dėl darbingo amžiaus gyventojų emigracijos mažėja asmenų, mokančių socialinio draudimo įmokas valstybinei socialinio draudimo sistemai. Jeigu dėl emigracijos atsiradusio darbo jėgos trūkumo nebegalės užpildyti nei esantys bedarbiai, nei technologijos, potencialiai mažėjantis dirbančių žmonių kiekis gali lemti ekonomikos

augimo lėtėjimą.

Pagrindiniai darbuotojų imigracijos į Lietuvą trukdžiai yra administraciniai apribojimai, taikomi ne ES šalių piliečiams. Įmonėms įsivežti leidžiama tik tuos darbuotojus, kokių nėra Lietuvoje. Reikalavimo, jog įsivežti galima tik darbuotojus, kurių nėra Lietuvos darbo rinkoje, turėtų būti išvis atsisakyta arba leidimo išdavimo laikas turėtų iš esmės sutrumpėti.

Prasidėjus socialiniams-ekonominiams pertvarkymams Lietuvoje iš esmės kito ir visi demografiniai procesai – gimstamumas, šeimos kūrimas, mirtingumas, migracija. Šie procesai yra panašūs į vykstančius ES, tačiau tokiai mažai šaliai kaip Lietuva jie kelia ypatingą grėsmę:

Lietuvos gyventojų skaičius mažėja jau daugiau kaip 11 metų, 1992-2003 m. gyventojų skaičius sumažėjo 260 tūkst. (t. y. 7 proc.); 2003 m. natūralus gyventojų sumažėjimas tūkstančiui gyventojų buvo lygus -6,1 ( -2,4 moterų ir -3,7 vyrų).

Nuo 1994 m. Lietuvoje vyksta depopuliacija; 2002 m. gyventojų reprodukcijos neto rodiklis tebuvo 0,568, t. y. tėvų kartą keičia beveik per pusę mažesnė vaikų karta; suminis gimstamumo rodiklis (t. y. TFR – total fertility rate – vidutinis skaičius gyvų gimusių, kuriuos pagimdytų moteris per savo gyvenimo reproduktyvų periodą) per 2000-2003 metus taip pat sumažėjo nuo 1,39 iki 1,26.

Nyksta tradiciniai šeimos bruožai: šeimos kūrimas vis mažiau siejamas su vedybomis (plinta neregistruotos santuokos), tuokiamasi vis vyresnio amžiaus (1993 m., Statistikos departamento duomenimis, moterys Lietuvoje pirmą kartą tuokėsi 22,2 , vyrai – 24 metų, o 2003 m. atitinkamai moterys – 24,8, vyrai – 27,2 metų), taip pat vis vyresniam amžiui atidedamas pirmų vaikų gimdymas (vidutinis motinos amžius gimdant pirmą vaiką 2000 m. buvo – 24,2, o 2003 m. – 24,5 metų), didėja šeimų nestabilumas, savanoriškas apsisprendimas neturėti vaikų.

Išaugo emigracijos mastas, Lietuva visų pirma praranda jaunimą, todėl ateityje tai paveiks tiek demografinius procesus (santuokos, gimstamumas, šeima), tiek ir darbo išteklius; esama ir kraštutinių emigracijos formų – prekyba žmonėmis, ypač moterimis.

Tiesioginis šių pokyčių demografinis padarinys – Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, didelė ir toliau didėjanti depopuliacija, spartus visuomenės senėjimas.

Vienas iš kertinių šių problemų sprendimo būdų – lyčių lygybės principų, antidiskriminacinio modelio diegimas Lietuvoje remiantis pažangia ES šalių patirtimi. Kaip rodo Šiaurės šalių, kuriose prie modernaus šeimostipo (dviejų maitintojų modelio) pereita prieš kelis dešimtmečius, patyrimas gimstamumo pokyčiams didelę reikšmę turi tai, kaip šalyje sprendžiamos lyčių lygybės problemos, kokios sudarytos sąlygos abiem tėvams derinti šeimos rūpesčius su profesine veikla. Toms šalims, kurios šioje srityje pasiekė geriausių rezultatų, gimstamumo rodiklius pavyko padidinti ir taip užtikrinti siekiamų gyventojų reprodukcijos procesą.

Lietuvos visuomenėje dėl vyraujančių patriarchalinių nuostatų ir stereotipinio požiūrio į moterų ir vyrų vaidmenis iki šiol išlieka didelės disproporcijos tarp moterų ir vyrų pareigų bei atsakomybės paskirstymo šeimoje. Apskritai Lietuvoje egzistuoja moterį nuvertinantis požiūris.

Žymi Lietuvos sociologė Vida Kanopienė savo atliktais tyrimais parodė, kad daugumoje Lietuvos šeimų vienintelis reikšmingas vyrų vaidmuo yra šeimos maitintojo, o moterys atlieka įvairius vaidmenis: namų šeimininkės, motinos, sprendimų priėmėjos, namų ūkio vadybininkės, globėjos, emocinės ir psichologinės pagalbos teikėjos.

Šių tyrimų duomenimis, Lietuvoje tebelaikoma, jog motinystė ir namų šeimininkės pareigos moteriai svarbiau nei mokamas darbas ir profesinė karjera.

Moters šeimyniniai vaidmenys tampa svarbia prielaida diskriminacijai profesinėje veikloje – priimant ir atleidžiant darbuotojus, nustatant atlyginimus, siekiant profesinės karjeros.

1998 m. Lietuvoje priėmus Lygių moterų ir vyrų galimybių įstatymą, buvo žengti formalūs žingsniai užtikrinat moterų lygias galimybes užimtumo srityje, o realiame gyvenime iš esmės niekas nepasikeitė. Tačiau įstatymai patys savaime negali paveikti esminių moterų padėties rinkoje pokyčių – tai liudija Lietuvoje išliekanti darbo užmokesčio diferenciacija pagal lytį – Lietuvos moterys uždirba 20 proc. mažiau, nei vyrai.

V. Kanopienės atlikti tyrimai parodė, kad perėjimas į rinką dar labiau sustiprino moterų diskriminaciją ekonomikoje.

Šiuos skirtumus lemia dvi aplinkybės:

Pirma, pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu buvo pastebėtas ryškus moterų užimtumo nuosmukis: moterys sudarė du trečdalius (68 proc.) bendro užimtųjų skaičiaus sumažėjimo (užimtumas sumažėjo 376 tūkst. darbuotojų). Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį daugelis darbą praradusių moterų tapo namų šeimininkėmis, ekonomiškai neaktyviomis. Gyventojų užimtumo tyrimų ir 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, moterys tarp ekonomiškai neaktyvių gyventojų sudaro du trečdalius. Taigi Lietuvoje rinkos ekonomikos laikotarpiu moterų vaidmuo darbo rinkoje sumažėjo.

Antra, Lietuvoje pastebima ypač stipri darbo rinkos vertikali segregacija ir moterų darbo nuvertinimas, kas paskatino pastarųjų metų moterų nedarbo augimo tendencijas (nuo 2002 metų, pradėjus šalyje sparčiai mažėti nedarbo lygiui, moterų nedarbas sparčiai padidėjo, viršijo vyrų nedarbą ir pasiekė 60 proc. bedarbių).

Kaip rodo statistiniai duomenys, daugumoje Lietuvos šeimų išlikęs asimetriškas pareigų tarp sutuoktinių (partnerių) pasidalijimas – namų ruošos darbai, vaikų priežiūra paprastai tenka moterims, o tai labai riboja moters profesinio užimtumo, materialinio saugumo, karjeros ir apskritai saviraiškos gyvenime galimybes. Dirbančios moterys mažiau nei dirbantys vyrai skiria laiko mokamam darbui, tačiau 1 val. 45 min. daugiau namų ir šeimos priežiūrai.

Šaltinis: Statistikos departamentas

19 pav. Vidutinis moterų ir vyrų paros laiko panaudojimas namų ūkio ir šeimos priežiūrai

Didėjanti moterų emancipacija – siekimas išreikšti save, ilgėjančios studijos, karjeros galimybių paieška, noras įsitvirtinti materialiai, būti ekonomiškai nepriklausomoms, noras turėti turiningą laisvalaikį – yra negrįžtamas procesas. Visuomenės atsilikimas, adaptuojantis prie naujo moters vaidmens, verčia moteris formuoti tam tikras strategijos kryptis, kuriomis jos bando spręsti prieštaringų kasdienio gyvenimo reikalavimų derinimo problemą (Van Doorne-Huiskes ir kt., 1999). To rezultatus atspindi ir Lietuvos demografiniai rodikliai – vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui, jų turima mažiau, plinta savanoriškas apsisprendimas neturėti vaikų, formuojasi moters, neturinčios įteisinto vyro ir nenorinčios gimdyti vaikų, tačiau atkakliai siekiančios profesinės karjeros, modelis.

Šaltinis: Statistikos departamentas, gyventojų ir būstų 2001m. visuotinio surašymo duomenys

20 pav. Šeimų tipologija Lietuvoje 2001m. (proc.) (vaikainuo 0 iki 17 metų)

Peršasi išvada, kad Lietuvoje įsigalėjusios dvi tarp savęs susijusios subordinacijos struktūros – patriarchija – visuotinio vyrų dominavimo ir moterų pavaldumo santykiai, ir laisvoji rinka – reprodukuojanti darbo pasidalijimą pagal lytį.

Siekiant sukurti Lietuvoje šiuolaikišką lygių galimybių politiką, yra būtina atitinkama šeimos paramos politika, nukreipta į vyrus skatinant aktyvesnį jų dalyvavimą namų ūkių ekonomikoje, auginant ir auklėjant vaikus. Tokiose socialinės gerovės valstybėse kaip Švedija, šeimos gyvenimo ir profesinio aktyvumo derinimo klausimas – viena prioritetinių šeimos politikos plėtros krypčių. Pripažįstama, kad dirbantiems tėvams (tiek motinai, tiek tėvui) reikalinga speciali parama, be kurios lyčių lygybė negali būti pasiekta. Ir atvirkščiai, lyčių lygybė yra viena iš esminių prielaidų siekiant geresnio šeimos funkcijų ir darbo suderinimo.

Skandinavijos valstybės priskiriamos šalims, kurių lyčių lygybės rodikliai geriausi, ir gimstamumas čia, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, santykinai didelis. Tai pasiekta plėtojant lyčių lygybės principus atitinkančias paramos šeimai priemones, kurios pagrįstos aktyvia darbo rinkos politika.

Taigi siekiant Lietuvoje pagerinti demografinius rodiklius, plėtojant paramos šeimai priemones turi būti atsižvelgiama į lyčių lygybės motyvą, kad darbo ir šeimos derinimo strategija nebūtų aktuali vien moterims ir neskatintų lyčių nelygybės šeimoje bei visuomenėje. Tai reikalauja naujo požiūrio į vyrų ir moterų vaidmenis, laisvo nuo asmens galimybes varžančių stereotipų. Turi būti diegiama aktyvi moterų darbo rinkos politika, kurios priemonės yra:

remti moterų, auginančių vaikus, užimtumą;

sudaryti sąlygas lanksčiai derinti užimtumą su vaikų auginimu;

gerai mokėti už vaiko priežiūros atostogas;

plėtoti vaiko priežiūros paslaugas ir kelti jų kokybę;

sudaryti sąlygas tėvui labiau įsitraukti į vaikų auginimą.

Kita esminė prielaida, diegiant lygių galimybių modelį, – socialdemokratinio gerovės valstybės tipo šalyse išryškėjusi nauja ideologija, kuri teigia, kad vaikų ugdymas yra ir visuomenės bei valstybės reikalas bei atsakomybė. 1993 m. Ženevoje vykusioje Jungtinių Tautų organizuotoje Europos gyventojų konferencijoje vyriausybiniu lygiu buvo pabrėžta, kad ikimokyklinių institucijų plėtra turėtų būti svarbi vyriausybės vykdoma priemonė, siekiant padėti šeimoms ir sprendžiant prieštaravimus tarp moterų ir vyrų šeimos funkcijų bei darbinio aktyvumo. Viena pagrindinių strateginių krypčių, išdėstytų šios konferencijos rekomendacijose, buvo ta, kad šalių vyriausybės, plėtodamos socialines paslaugas, tokias kaip lopšeliai-darželiai, ikimokyklinės bei popamokinės dienos priežiūros įstaigos, gali padėti tėvams siekiant saviraiškos darbe ir šeimoje (European, 1994).

Pastarųjų metų Lietuvos statistiniai duomenys liudija neigiamas tendencijas vaikų ikimokyklinio auklėjimo ir priežiūros srityje. Per 2000-2003 m. tiek pačių ikimokyklinių ugdymo įstaigų, tiek vaikų skaičius jose sumažėjo (vaikų priežiūros įstaigų skaičius nuo 714 2000 m. smuktelėjo iki 672 2003 m. ; vaikų skaičius jose po nedidelio teigiamo pokyčio 2002 m., pastaraisiais metais vėl sumažėjo iki 89,5).

20 lentelė

Ikimokyklinės ugdymo įstaigos

2000 2002 2003
Ikimokyklinės ugdymo įstaigos 714 686 672
Vaikų skaičius ikimokyklinėse ugdymo įstaigose 90,1 90,8 89,5
Ikimokyklinėse ugdymo įstaigose 100-ui vietų tenka auklėtinių 109 107 106

Šaltinis: Statistikos departamentas

Išsivysčiusiose šalyse, kylant visuomenės brandos lygiui ir moterims pradėjus profesionalią veiklą, iki tol dominavęs mažamečių vaikų ugdymas tik namuose peržengia šeimos rėmus, tampa neadekvatus besikeičiančioms šeimos funkcionavimo sąlygoms.Todėl Skandinavijos gerovės valstybės (ypač Švedija) pirmosios pripažino ir teisinė tvarka pradėjo realizuoti dviejų maitintojų, arba, „dviejų algų“, šeimos modelį, realizavo idėjas dėl tėvo dalyvavimo prižiūrint vaiką nuo pat kūdikystės.

Iš esmės visose išsivysčiusiose socialinės gerovės šalyse silpnėja ideologija, kad vaikų ikimokyklinis auklėjimas ir priežiūra yra privatus reikalas ir išimtinė moters pareiga. Vaikų priežiūros centrų plėtra yra viena iš priemonių, kuriomis siekiama gerinti moterų statusą ir šeimos gyvenimo sąlygas. Todėl vyriausybės, plėtodamos socialines paslaugas (vaikų prižiūrėtojai (minders), lopšeliai-darželiai, užklasiniai dienos centrai, tėvystės atostogos), turi padėti tėvams, siekiantiems, suderinti du tikslus – profesinį gyvenimą ir tėvų funkcijas.

Lyčių aspekto integravimo strategija (gender mainstreaming) traktuojama kaip visiškai nauja fundamentinė kryptis, kuri turi būti diegiama tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek visuomeniniu lygmeniu per moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo prizmę, ir ją vertinant nekyla jokių abejonių apie šio dokumento svarbą ir aktualumą. Tokio pobūdžio strategiją turi būti siekiama įgyvendinti ir Lietuvoje. Tačiau, turint omenyje šios strategijos diegimą ekonomikoje, akivaizdu, kad ši strategija apsiriboja praktiškai tik darbo ir užimtumo, darbo užmokesčio, socialinių paslaugų sritimis. Tuo tarpu šiuolaikiniai genderiniai tyrimai sparčiai veržiasi ir į makroekonomikos sritį.

Šiuo atžvilgiu Švedijos lyčių lygių galimybių modelis išplečia įprastines lyčių aspekto ribas ir yra ypač patrauklus Lietuvai, sprendžiant pastaruoju metu pablogėjusias demografines problemas, kurias švedai glaudžiai sieja su ekonomikos augimu.

Švedijos mokslinių tyrimų rezultatai padėjo prieiti prie vienareikšmės išvados – modelis, kuriame užimtumo srityje dominavo vyrai ir buvo apribotas moterų dalyvavimas rinkos ekonomikoje, buvo nesėkmingas. Švedijos gerovės valstybė sustiprino moterų pozicijas, kurdama prielaidas, siekiant moterų ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Skandinavijos moterys perėjo nuo vadinamojo I kontrakto (priklausomybės nuo savo vyrų) prie II kontrakto (priklausomybės nuo gerovės valstybės), o tai davė sėkmingiausius rezultatus pasaulyje skatinant socialinį teisingumą ir lyčių lygybę.

Dabartinė Europos Sąjungos šalių demografinė padėtis, pasižyminti žemu gimstamumo lygiu ir sparčiu gyventojų senėjimo procesu, gali būti ženkliai pagerinta taikant genderinių santykių ir šeimos vaidmenų pasiskirstymo principus. Remiantis užsienio šalių patirtimi, tapo aišku, kad šalims, kurioms nepavyko reorganizuoti visuomenės, atsižvelgiant į šiuolaikinius moterų lygių galimybių principus, iškilo didžiulė rizika, kad sustos gyventojų skaičiaus augimas, sustiprės gyventojų senėjimo procesas, ilgalaikiu laikotarpiu stabdantis ir ekonomikos augimą.

Svarbi patirtis, kurios galima pasimokyti iš Švedijos, yra demografinės politikos įgyvendinimas, susijęs su nuostata, kad mažėjantys gimstamumo rodikliai – tai lyčių nelygybės rezultatas, ir pagrindinis svertas, siekiant geresnių demografinių rodiklių – kuo didesnė lyčių lygybė. Kaip rodo užsienio šalių patyrimas, geresni suminio gimstamumo rodikliai dažnai pastebimi tose šalyse, kuriose viešoji politika palaiko lyčių lygybę, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse: Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje, Islandijoje. Ir priešingai – šalys, kurios nesugebėjo suderinti ir pripažinti daugialypio moterų vaidmens, susidūrė su daugiausia skaudžių problemų: Italija, Ispanija ir Japonija – tai šalys, kuriose priešinimasis permainoms yra tiesiog proporcingas prastiems gimstamumo rodikliams ir greitam gyventojų senėjimo procesui.

Švedai, spręsdami gimstamumo mažėjimo problemą, priėjo prie paradoksalios išvados – siekiant didinti suminį gimstamumą, reikia sudaryti palankias sąlygas moteriai dirbti, siekti gero atlyginimo ir profesinės karjeros. Tai paskatino Švedijos dviejų maitintojų modelio atsiradimą, kuris reiškia: pirma, moteriai, turinčiai šeimą ir vaikų, turi būti sudarytos visos sąlygos dirbti, siekti didesnio darbo užmokesčio, profesinio augimo, realizuoti savo asmeninį potencialą; antra, būtina plėtoti nepriklausomą lyčių atžvilgiu socialinę politiką, kai moterys yra socialiai apsaugotos realiai galiojančiais įstatymais darbo rinkoje, mokesčių, kreditų gavimo ir kitose ekonominės veiklos srityse, kai valstybė plačiai įgyvendina tėvystės atostogų programas, teikia tėvystės pašalpas ir pan. Nepaisant liberalios socialinės aplinkos, Švedijos savivaldos institucijos ieško geresnių būdų lyčių lygybei siekti ir tobulinti. Jos stengiasi tai atlikti kurdamos specialią strategiją, metodologiją ir darbo planus. Tikslas – remtis lyčių lygybės principais priimantsprendimus visais lygmenimis, kuriais nustatomi konkretūs uždaviniai, veiklos kryptys, skirstomi ištekliai ir įgyvendinamos atitinkamos priemonės.

Moterų ir vyrų realios nelygybės priežastys tiriamos diegiant 3R metodą, kurį švedai sukūrė ir pirmieji sėkmingai pritaikė lyčių lygybės integravimo strategijai įgyvendinti. 3R metodas taikomas konkrečių atvejų tyrimui ir analizei. Kiekybinis pirmų dviejų R komponentas – reprezentacijos (atstovavimo) ir resursų (išteklių) – tyrimas sudaro metodo pagrindą, kokybinio trečiojo komponento – realios situacijos – tyrimams. Šio metodo tikslas – palengvinti darbą analizuojant veiklą genderinės lygybės diegimo požiūriu. Jis taikomas kaip svertas, kaupiant faktus ir informaciją apie moterų ir vyrų padėtį tam tikrose situacijose. Metodas iš esmės atsako į klausimą: kas, ką ir kokiomis sąlygomis gauna, kokią ekonominę naudą turi moterys ir vyrai.

Vienas iš kertinių absoliutaus Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo, demografinės pusiausvyros praradimo, depopuliacijos, spartaus visuomenės senėjimo problemų sprendimo būdų – lyčių lygybės principų, antidiskriminacinės moterų politikos diegimas pasitelkiant pažangią pasaulio, ES ir ypač Skandinavijos šalių patirtį. Būtina įveikti Lietuvos visuomenėje, darbo rinkoje ir apskritai rinkos ekonomikoje vyraujančias patriarchalines nuostatas ir stereotipinius vaidmenis, dideles disproporcijas tarp moterų ir vyrų pareigų bei atsakomybės pasiskirstymo šeimoje, kai namų šeimininkės pareigos tebelaikomos moteriai svarbesnėmis nei mokamas darbas ir profesinė karjera, kai tokia nuostata tampa svarbia prielaida moterų diskriminacijai profesinėje ir ekonominėje veikloje. Nors Lietuvos teisės aktai numato vienodas teises ir lygias galimybes tiek moterims, tiek vyrams, tačiau į realų gyvenimą šie oficialūs sprendimai perkeliami nelengvai. Lyčių vaidmenų turinys nėra atsitiktinis, jis susijęs su socialinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis, kuriomis moterys ir vyrai gyvena ir kurių veikiami formuojasi lūkesčiai lyčių atžvilgiu bei reprodukuojami lyčių stereotipai. Visuomenės nuostatų, normų kaita – sudėtingas ir laiko reikalaujantis procesas.

Lietuvoje siekiant įgyvendinti lygias lyčių galimybes, turėtų būti formuojamas ir diegiamas naujas požiūris į moterų ir vyrų vaidmenis, laisvas nuo asmenybės galimybes varžančių stereotipų. Turi būti diegiama aktyvi moterų darbo rinkos politika, kurios pagrindinės priemonės yra: remti moterų, auginančių vaikus, užimtumą, sudaryti sąlygas lanksčiam užimtumui, derinamam su vaikų auginimu, plėtoti vaiko priežiūros paslaugas bei kelti jų kokybę, sudaryti galimybes tėvui aktyviau įsitraukti į šeimos – namų ūkio rūpybos ekonomiką. Kaip rodo civilizuotos rinkos ekonomikos šalių patirtis, visavertis moterų potencialo panaudojimas labai prisideda prie ekonomikos augimo ir gyventojų gyvenimo lygio kilimo.

5.4. Emigracijos „švelninimo“ gairės – Švedijos pavyzdys

Švedijos gerovės modelis dažnai užsienio tyrinėtojų traktuojamas kaip modelis, kuris buvo sėkmingiausias, skatinant socialinį ir ekonominį teisingumą bei moterų lygybę. Švedijos mokslinių tyrimų pripažinta vienareikšmė išvada – modelis, kuriame užimtumo srityje dominuoja vyrai ir yra ribojamas visateisis moterų dalyvavimas ekonomikoje, yra nesėkmingas. Gerovės valstybė sustiprino moterų poziciją, kurdama prielaidas, reikalingas moterims, siekiančioms ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Socialinių ir ekonominių teisių tobulinimas taip pat pakeitė socialinių mokesčių statusą, atvėrė galimybes ir lyčių lygybės perspektyvas.

Dabartinė Europos demografinė situacija, pasižyminti žemu gimstamumo lygiu bei gyventojų senėjimu, išryškino genderinių santykių ir šeimyninio gyvenimo įtaką ekonomikos augimui. Remiantis tyrimais, šalims, kurioms nepavyko reorganizuoti visuomenės, pritaikant šiuolaikinius moterų lygių teisių reikalavimus ir įsipareigojimus, iškilo rizika, kad sustos gyventojų skaičiaus augimas, ilgesniu laikotarpiu vedantis ir prie ekonomikos augimo sulėtėjimo.

Europoje mažėjantis gimstamumas reiškia, kad moterys dėl įvairių aplinkybių nenori gimdyti vaikų. Viena iš pagrindinių priežasčių – moters atitrūkimas nuo gyvenimo mažo vaiko priežiūros laikotarpiu, atsilikimas profesinėje veikloje, kvalifikacijos praradimas. Kol vaikas „pastatomas ant kojų“, moteris būna beviltiškai atsilikusi nuo vyro, ir pašalinti šį atsilikimą, atotrūkį moteriai yra labai sudėtinga. Todėl šiuolaikinėje rinkoje moteris dažnai pasirenka profesinę karjerą ir visavertį gyvenimo būdą visuomenėje, ji nenori būti atsilikusi namų šeimininkė.

Švedijoje ši situacija buvo labai gerai suprasta: prieita prie paradoksalios išvados, kurią parodė genderiniai tyrimai, kad siekiant padidinti gimstamumą ir vaikų skaičiaus augimą švedųšeimose reikia sudaryti visas sąlygas moteriai siekti profesinės karjeros ir lygiagrečiai vykdyti motinos misiją.

Kaip parodė Šiaurės šalių patirtis, lyčių lygybės principo pažeidimas – vienas iš ženklaus gimstamumo mažėjimo struktūrinių veiksnių. Švedijoje buvo pereita prie modernaus šeimos tipo – dviejų maitintojų modelio, kas turėjo didžiulę reikšmę teigiamiems gimstamumo pokyčiams, kuriems didelę įtaką daro tai, kaip šalyje sprendžiamos lyčių lygybės problemos, kokios sąlygos sudarytos tėvams derinti profesinę veiklą su šeimos rūpybos ekonomika. Patirtis parodė, kad Švedijos tėvystės socialinio draudimo modelis yra veiksmingas politinis įrankis vyriausybėms, norinčioms padidinti naujų piliečių skaičių valstybėje, tuo pat metu jų motinas išlaikant darbo vietose.

Švedijos ekspertai ir politikai seniai pripažino, kad demografiniai procesai yra susiję ne tik su darbo rinka. Buvo įžvelgtas įdomus provokuojantis faktas, kad ekonominių (darbo) išteklių pasiūla priklauso nuo moterų neapmokamo darbo šeimoje, ir lyčių lygybės principo įgyvendinimas turi didžiulę reikšmę makroekonomikos rodikliams bei ekonomikos augimui.

Švedų mokslininkai kelia klausimą, kokią įtaką demografiniai procesai turi makroekonomikai.

Tyrimų rezultatai rodo, kad lyčių lygybės problemų sprendimas, skatinant moterų profesinę veiklą ir karjeros siekimą, derinant tai su šeimos ir motinos funkcijomis, didina gimstamumą, mažina išlaikytinių skaičių, daro teigiamą įtaką žmogiškųjų išteklių kokybei ir darbo potencialui. Taip pat moterų užimtumo didėjimas įneša svarų indėlį siekiant spartaus ir darnaus ekonomikos augimo, gerų makroekonomikos rodiklių.

Lyčių lygybės (gender mainstreaming) aspekto integravimas Europos Sąjungos šalyse yra vienas iš fundamentinių metodų lyčių lygybei pasiekti ir tuo pačiu sumažinti emigraciją. Atsižvelgiant į lygių galimybių diegimą ekonominiu aspektu, Švedijos lygių galimybių modelis yra kur kas toliau pažengęs negu „gender mainstreaming“ strategija, todėl Švedijos patirtis šioje srityje yra labai įdomi teoriniu ir praktiniu požiūriu bei aktuali Lietuvai.

Moterų ir vyrų lygybė Švedijoje suvokiama kaip lyčių lygybės politika, daranti įtaką visiems ūkio sektoriams ir visuomenės sritims. Todėl kiekviena ministerija Švedijoje yra atsakinga už analizę, tyrimus, pasiūlymų teikimą atitinkamoje veiklos srityje, atkakliai siekiant moterų ir vyrų lygybės.

Lyčių lygybės politikos tikslai Švedijos lyčių aspekto strategijoje suprantami kaip:

lygus valdžios, įtakos bei ekonominės galios pasidalijimas tarp moterų ir vyrų;

lygios galimybės moterims ir vyrams įgyti ekonominį savarankiškumą;

lygios sąlygos ir galimybės moterims ir vyrams siekiant pradėti savo verslą, gerinti tarnybinę padėtį ir darbo sąlygas bei siekti karjeros;

lygios galimybės mergaitėms ir berniukams, moterims ir vyrams siekiant išsilavinimo, realizuojant savo potencialą – tenkinant asmenines ambicijas ir interesus, atskleidžiant savo talentą ir sugebėjimus;

tolygus pareigų paskirstymas tarp moterų ir vyrų namų ūkių ekonomikoje bei auginant vaikus;

laisvė nuo smurto ir prievartos prieš lytį.

Švedijos pramonės, darbo ir susisiekimo ministerijos įstatuose yra teigiama, kad lyčių lygybė suvokiama kaip moterų ir vyrų lygios teisės, pareigos ir galimybės imtid veiklos, suteikiančios ekonominį savarankiškumą, rūpintis namų ūkiu ir vaikais, dalyvauti politikoje, įvairioje politinėje ir visuomeninėje veikloje.

Įgyvendinant Lyčių aspekto integravimo strategiją, kyla daugelis problemų, susijusių su neadekvačiu jos suvokimu, netikslia metodologija, procedūromis, instrumentais ir priemonėmis, taip pat politinės valios stoka. Pagrindinės problemos yra šios:

Neadekvatus lyčių aspekto integravimo koncepcijos suvokimas reiškia, kad ši strategija kartais gali būti traktuojama kaip nauja strategija, kuri pakeičia jau esamą, vadinamąją „specifinę“ lyčių lygybės politiką. Todėl kai kurioms vyriausybėms tai gali būti pretekstas nustoti vykdyti buvusias specifines, tikslines priemones lyčių lygybės klausimais. Tačiau lyčių aspekto integravimo strategija reiškia, kad specifinė lyčių lygybės politika turi būti taip pat tęsiama, t. y. fragmentiška lyčių lygybės politika, kuri buvo taikoma tam tikrose srityse, neturi dingti. Nereikia atsisakyti tradicinių priemonių, kurios buvo taikomos anksčiau.

Klaidingas lyčių lygybės traktavimas. Lyčių lygybė reiškia, kad abi lytys privalo turėti vienodus įgaliojimus ir vienodai dalyvauti visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Lyčių lygybė yra priešybė lyčių nelygybei, o ne lyčių skirtumams. Lyčiųlygybės tikslas – skatinti moterų ir vyrų visavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.

Lyčių lygybė Europoje apibrėžiama kaip įteisintos įstatymais (de jure) lygios galimybės, lygios teisės bei jų vienodas traktavimas visose privataus ir viešojo gyvenimo srityse. Šiuo metu pripažinta, kad įteisinta įstatymais lygybė (de jure) savaime dar anaiptol nereiškia realios lygybės (de facto). Svarbu suprasti, kad moterų ir vyrų funkcijos, veikla yra labai skirtingos – visų pirma dėl moterų reprodukcinės funkcijos. Pagrindinis dalykas yra ne tų skirtumų egzistavimas, bet tai, kad šie skirtumai neturėtų daryti neigiamos įtakos moterų ir vyrų gyvenimo sąlygoms, neturėtų diskriminuojančio poveikio, bet skatintų lygų dalyvavimą ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Lyčių lygybė nėra tapatybės sinonimas, priimant vyrų gyvenimo būdą ir sąlygas kaip gyvenimo normą.

Lyčių lygybė – ne tas pats, kas antidiskriminacija. Tai ne tik de jure lygybė, reiškianti, kad lyčių nelygybė įstatymais yra pašalinta. Lygybė privalo būti skatinama teigiamais veiksmais, priemonėmis, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją. Tikslas – lygybė, kaip pozityvi teisė, arba lygybė de facto, gerbianti moterų ir vyrų teisę į įvairovę, skirtingumą, bet taip pat nustatanti, kad moterys ir vyrai yra laisvi individai. Lyčių aspekto integravimo strategija apima lyčių pjūvį ir neapsiriboja moterų klausimais. Ši strategija reikalauja atsižvelgti į moterų ir vyrų santykius, o ne skirstyti funkcijas pagal lytį.

Šalyje egzistuojantis fragmentiškas, o ne sisteminis požiūris į lyčių lygybės aspektą. Anksčiau lyčių lygybės klausimai buvo sprendžiami vienintelės lyčių lygybės institucijos, atsakingos už visą lyčių lygybės politiką, o šiuo metu kiekviena sritis turi turėti savo lyčių lygybės ekspertus. Taigi ši „mainstreaming“ strategija turi būti įgyvendinama visose srityse, o ne kokioje nors vienoje konkrečioje srityje. Lyčių aspekto integravimo strategija yra novatoriškas lyčių lygybės perspektyvos integravimo metodas, kuris apima glaudų atskirų struktūrinių padalinių bendradarbiavimą, taip pat gali apimti politinių procesų reorganizavimą, naujų visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą. Kitaip tariant, lyčių aspekto integravimo strategija reiškia procedūrinius pokyčius, tokius kaip požiūrio į politikos formavimą pakeitimą, organizacinės kultūros pokyčius ir naujas bendradarbiavimo bei konsultacijų formas.

Lyčių lygybės matavimo ir vertinimo problema, ji atsiranda įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją. Adekvačių rodiklių ir matavimo metodų stoka gali apsunkinti lyčių aspekto integravimo strategijos diegimą. Lyčių aspekto integravimo strategijai parengti reikia ne tik naujų rodiklių, bet taip pat ir pritaikyti jau esamus, peržiūrėti statistinius duomenis ir įtraukti naujus lyčių rodiklius. Pavyzdžiui, šiuo metu plačiai žinomi: genderinės plėtros indeksas (Gender-related Development Index – GDI) įtraukia lyčių nelygybės aspektus į žmogiškųjų išteklių plėtros indeksą (Human Development Index – HDI); lyčių socialinės plėtros indeksas (Gender Empowerment Measure – GEM), kuris matuoja moterų sprendimų priėmimų įtaką ekonomikai ir politikai; Gender-Specific Percentages in Ministerial Positions – moterų, užimančių ministerijų vadovaujančius postus, dalis, kuri apibūdina moterų dalyvavimą priimant politinius sprendimus; Gender-Specific Economic Participation Rates – moterų ekonominio aktyvumo rodiklis, kuris rodo moterų dalyvavimo ekonomikoje mastą.

Profesionalumo ir kompetencijos stoka. Tradiciškai suvokiamo lyčių lygybės proceso dalyviai yra lyčių lygybės ekspertai. Įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją, lyčių lygybės klausimai apima visus institucijos padalinius. Todėl gali trūkti profesionalų, turinčių pakankamų žinių ir kompetencijos, gebančių formuoti lyčių aspekto integravimo politiką, ypač kai priimant sprendimus dalyvauja tiek mažai moterų. Todėl, siekiant, kad lyčių aspekto integravimo strategija būtų sėkmingai įgyvendinta praktikoje, turi būti organizuotas mokymo procesas, rengiami lyčių lygybės specialistai.

Deklaratyviai grindžiama lygių galimybių įgyvendinimo strategija. Grėsmė, kad vyriausybės gali priimti sprendimą, jog lygybė turi būti integruota į visas politikos sritis, tačiau daugiau nieko ir nedaryti, arba tik dirbtinai remti lyčių aspekto integravimo strategijos iniciatyvas. Lyčių aspekto integravimas yra labai madinga strategija, tačiau ji negali egzistuoti pati sau. Tikslas – realiai įgyvendinti lyčių lygybę. Lyčių aspekto integravimo strategijai įgyvendinti reikia politikų valios ir tvirto sutarimo siekiant pašalinti ne tik egzistuojančią moterų ir vyrų nelygybę, bet ir jos priežastis. Tai apima ir politinę valią, nukreiptą į būtinų finansinių ir žmogiškųjų išteklių liberalizavimą. Kadangi lyčių aspektointegravimo strategija apima įprastines politikos sritis ir veikėjus, būtina numatyti finansinius išteklius ir įgyvendinančias institucijas, ir tai turi atsispindėti valstybės biudžete. Neskiriant pakankamai lėšų lyčių aspekto integravimo strategijai, gerų rezultatų sunku pasiekti ir tai gali diskredituoti ją, kaip strategiją, siekiant lyčių lygybės.

Lyčių aspekto strategijos įgyvendinimą įvairiose šalyse lemia ideologiniai, instituciniai, politiniai ir teisiniai veiksniai. Istorinis lyčių darbo pasidalijimas, susiklostę vyriškumo ir moteriškumo stereotipai yra pagrindinės beveik visose šalyse minimos lyčių aspekto integravimo politikos problemos.

Vertinant ES lyčių aspekto integravimo strategiją, nekyla jokių abejonių apie šio dokumento svarbą ir aktualumą . Tokio pobūdžio strategiją turi būti siekiama įgyvendinti ir Lietuvoje. Tačiau, turint omenyje šios strategijos diegimą ekonomikoje, akivaizdu, kad ši strategija apsiriboja praktiškai tik darbo ir užimtumo bei darbo užmokesčio, socialinių paslaugų sritimis. Tuo tarpu šiuolaikiniai genderiniai tyrimai sparčiai veržiasi ir į kitas sritis, pvz. demografijos procesus, makroekonomikos politiką.

Su genderine diskriminacija susietų problemų ekonomikoje sprendimas negali apsiriboti tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija, iškraipymai pasireiškia ir makroekonomikos lygmeniu, todėl genderinių problemų sprendimai turi būti adekvatūs ir priimami makroekonominiais aspektais.

Taikydami genderinę analizę makroekonominės politikos srityje, tyrinėtojai paneigia neoklasikinės „mainstreamingo“ teorijos požiūrį, anot kurio, makroekonominė politika (ekonomikos augimas, valstybės biudžeto, mokesčių, pinigų, užsienio prekybos ir investicijų politika) yra neutrali genderiniu požiūriu.

Šiuo atžvilgiu Švedijos lygių galimybių modelis yra kur kas toliau pažengęs negu „gender mainstreaming“ strategija ir todėl Švedijos patirtis šioje srityje labai įdomi teoriniu bei praktiniu požiūriu ir yra aktuali Lietuvai.

Kokios gi Švedijos lygių galimybių modelio nuostatos yra patrauklios Lietuvai?

Švedijos valstybės biudžeto išlaidų struktūros pokyčiai ir „moterų sandoris su valstybe“

Per pastaruosius du dešimtmečius Švedijoje valstybės gerovės koncepcija buvo nukreipta į socialinę politiką dažniausiai krizių ir pereinamuoju laikotarpiais [22]. Nepaisant diskusijų apie gerovės valstybės krizę ir apie nacionalinių valstybių sunykimą globalizacijos procese, skandinaviškas gerovės valstybės modelis vis dėlto išlaikė įvaizdį griežtos nacionalinės valstybės, gebančios parodyti tvirtą atsparumą išorės grėsmei. Šis modelis rėmėsi visiško užimtumo koncepcija, visapusiška socialinės srities (plačiąja prasme) plėtra ir toliau buvo plėtojamas remiantis aktyvia valstybės kontrole ir priežiūra rinkos ekonomikoje.

Gerovės valstybėje, ypač skandinaviško modelio, pagrindinis dėmesys praktiškai skiriamas pajamų perskirstymui ir socialinės politikos įgyvendinimui siekiant švelninti padarinius klasinei visuomenei [3, 20]. Diskusijos apie neišvengiamą valstybės intervenciją į rinkos politiką vyko kartu akcentuojant ir šeimos vaidmenį, nukreiptą nuo ekonominių išteklių paskirstymo prie gyvenimo sąlygų ir galimybių sulyginimo per socialinių paslaugų teikimo prizmę. Švedijoje plėtojant gerovės valstybės modelį didelį susirūpinimą kėlė dar viena problema – moters užimtumo darbo rinkoje ir namų ūkio ekonomikoje vaidmenų derinimas.

Švedijos mokslinių tyrimų pripažinta vienareikšmė išvada – modelis, kuriame vyrai dominuoja užimtumo srityje ir yra ribojamas lygiateisiškas moterų dalyvavimas ekonomikoje, buvo nesėkmingas.

Vienas iš tradicinių būdų ir rodiklių, vertinant valstybės gerovės plėtrą – šalies bendro nacionalinio produkto dalies (BNP), tenkančios valstybės biudžeto išlaidoms, nustatymas. Švedijos atveju, akivaizdžiai matyti, kad viešojo sektoriaus lyginamasis svoris per 90 metų padidėjo 7 kartus – nuo 10 proc. BNP 1900 metais iki daugiau kaip 70 proc. 1990 metais. Išsamesnė valstybės indėlio analizė rodo, kad šis valstybės išlaidų ir drauge pajamų padidėjimas XX amžiuje įvyko dėl perėjimo nuo visiems vienodų išmokėjimų prie labiau diferencijuotų atskiroms socialinėms grupėms.

Švedijos vyriausybės moterų ir vyrų ekonominės galios ir ekonominių išteklių tyrimuose šalies gerovės augimo ryšys su valstybės biudžeto išlaidomis buvo apibūdinamas naudojant R. Ohlssono socialinę tipologiją. Siekiant užfiksuoti Švedijos gerovės augimą ir pokyčius, R. Ohlssonas naudojo valstybės biudžeto išlaidų skirstymą pagal keturias skirtingas sritis, kurias sudarė:

lėšos,skiriamos „naktinio sargo“ funkcijoms atlikti (bendros viešosios valstybės teikiamos paslaugos, gynyba, socialinė apsauga ir išlaidos teisės sistemai);

perskirstomieji (transferiniai) mokėjimai pagal gyventojų amžiaus grupes (išlaidos motinystės ir tėvystės pašalpoms, pašalpos vaikams, išlaidos vaikų darželiams, auklėjimui, švietimui, paramai studijuojantiesiems aukštosiose mokyklose, senatvės pensijos ir pagyvenusių žmonių globa);

socialinės rizikos draudimas (draudimo išlaidos nedarbingumo ir ligos atveju, kompensacijos dirbantiesiems, invalidumo pensijos ir nedarbo draudimas, išmokos darbo biržose ir sveikatos priežiūra);

parama socialiai remtiniems asmenims (išlaidos sunkiai sergantiems, kompensacijos žmonėms, turintiems fizinę ir psichinę negalią, pagalba šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, priedai aprūpinant būstu, socialinė pagalba, taip pat pagalbiniai pensijų priedai, pagalba užsieniečiams ir pabėgėliams).

Viešųjų išlaidų pokyčiai pagal R. Ohlssono kategorijas 1920-1990 metais (proc.) rodo, kad naktinio sargo funkcijos sumažėjo 3 kartus per šį laikotarpį ( … lentelė), tuo tarpu socialiniai perskirstomieji mokėjimai padidėjo 1,5 karto. Rizikos draudimo išlaidos išaugo 3 kartus. Parama socialiai remtiniems teikiama nuolat.

21 lentelė

Švedijos valstybės biudžeto išlaidų paskirstymas, proc. nuo visų išlaidų

1920 1950 1990
1. Išlaidos „naktinio sargo“ funkcijoms atlikti 51 41 16
2. Gyvenimo ciklo perskirstomieji mokėjimai 30 38 45
3. Socialinės rizikos draudimas 13 14 30
4. Parama socialiai remtiniems asmenims 6 9 9
Iš viso 100 100 100

Taigi ypač svarbu tai, kad Švedijoje nuolat didėjo išlaidos socialinei apsaugai, o išlaidų dalis pagrindinėms valstybės paslaugoms („naktinio sargo“ funkcija) mažėjo. Vietoj to išaugo gyvenimo ciklo tam tikroms amžiaus grupėms išlaidos (pagal amžių), kas gali būti laikoma perskirstomosiomis išlaidomis. Viešojo bendro finansavimo sistemoje taip pat padidėjo draudimo išlaidų dalis. Šios dvi sritys – perskirstomieji mokėjimai ir padidėjęs rizikos draudimas – gali būti traktuojamos kaip Švedijos gerovės rodikliai ir yra ypač svarbios skirstant lyčių vaidmenis socialinio aprūpinimo sistemoje.

Analizuojant gyvenimo ciklo perskirstomuosius mokėjimus, socialinės rizikos draudimą bei paramą socialiai remtiniems – pagal amžiaus grupes gaunančias išmokas per tam tikrą laikotarpį – buvo nustatyta, kad Švedijos socialinio aprūpinimo sistemoje didžiausia išlaidų dalis tenka vyresnio amžiaus žmonėms, t. y., daugiau lėšų skiriama pensijoms, senų žmonių priežiūrai, sveikatos apsaugai, nei mokykloms, paramai vaikams bei dienos globos įstaigoms, tačiau būtent jaunų žmonių, dalyvaujančių darbo rinkoje, lėšų poreikis yra pats didžiausias.

Be to, nors ir vyrai 1920 metais disponavo daugiau kaip 35 proc. valstybinių išlaidų, 1990-aisiais šios išlaidos sumažėjo iki 10 proc. (didžioji jų dalis buvo skiriama senatvės pensijoms). Moterys gyvena ilgiau nei vyrai, ir iš to išplaukia, kad išlaidos, išleistos visuotinėms pensijoms, buvo didesnės moterims nei vyrams.

Viešojo sektoriaus plėtra ir iš to kylančios Švedijos ekonomikos valstybės funkcijos padidino tiek Švedijos gerovės valstybės populiarumą, tiek priklausomybę nuo valstybinio socialinio draudimo. Kai išlaidos buvo padidintos, persiorientavus nuo didžiosios išlaidų daliesjaunoms šeimoms, turinčioms vaikų, prie vyresnių piliečių ir pradėjusių dirbti asmenų, valstybinis socialinis draudimas tapo integruota kiekvieno asmens gyvenimo dalimi. Daugelis specialiai sukurtų programų, taip pat perskirstomųjų mokėjimų sistema pagal amžiaus grupes įdiegtastiprinant socialinių teisių plėtros koncepciją ir pilietybės koncepciją.

Anita Nyberg (1997 m.) šį Švedijos valstybės gerovės augimą apibūdina kaip rezultatą, atsižvelgiant į skirtingas padarinius vyrams ir moterims. A. Nyberg teigia, kad vyrai tapo gamyklų darbininkais, o moterys – namų šeimininkėmis. Yvonne Hirdman (1994 m.) apibūdina perėjimą į gerovės valstybę, aprašydama perėjimą nuo namų šeimininkės I kontrakto (1920 m.) – su ribota visų pirma netekėjusių moterų integracijos galimybe, – prie namų šeimininkės II kontrakto (1940 ir 1950 m.). Skandinavijos lyčių tyrimo specialistai teigia, kad Skandinavijos moterys perėjo nuo priklausomybės savo vyrams (I kontraktas) prie priklausomybės gerovės valstybei (II kontraktas). Šiuo gerovės valstybės plėtros laikotarpiu moterų skaičius politikoje lyčių konfliktą suformulavo kaip šeimos politikos klausimą valstybiniu lygiu. Švedijos gerovės modelis dažnai užsienio tyrinėtojų traktuojamas kaip modelis, kuris buvo sėkmingiausias skatinant socialinį teisingumą ir moterų lygybę.

Y. Hirdman tai apibūdina, kaip moterų, kaip namų šeimininkių, „sandorio“ nutraukimą (1930 m.) tam, kad „būtų galima sudaryti lygybės sutartį“ su valstybe (1970 m.). Tačiau ji vis tik turėjo omenyje, kad šis „lygybės kontraktas“ palaikys lyčių hierarchiją ir nustatys naujas segregacijos formas. Švedijos komitetas ekonominei galiai ir ekonominiams ištekliams tarp moterų ir vyrų paskirstyti (EPER – economic power and economic resources) teigia, kad Skandinavijos tyrinėtojai moteris taip pat buvo apibūdinę kaip „žemesniuosius partnerius“ Švedijos gerovės valstybėje. Moterys į gerovės valstybę integruojamos tik tuo atveju, jei jos elgiasi kaip vyrai.

Moterų poziciją augančioje Švedijos gerovės valstybėje galima apibūdinti kaip formuojančią sandorio su valstybe tipą. Gerovės valstybė sustiprino moterų poziciją, kurdama prielaidas, reikalingas moterims siekiant ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Socialinių ir ekonominių teisių tobulinimas taip pat pakeitė socialinių mokesčių statusą, atvėrė galimybes bei lyčių lygybės perspektyvas.

Tuo pačiu metu, kai Švedija plėtojo moterų darbo rinką, stiprindama viešąjį sektorių (švietimą, sveikatos apsaugą, dienos globos įstaigas), taip pat buvo kreipiamas didžiulis dėmesys ir į tipišką vyrų elgsenos būdą bei vyrų laiko naudojimą. Tiek rizikos draudimas, tiek perskirstomieji mokėjimai rėmėsi mokamu darbu ir yra teigiama, kad būtent jis prisidėjo prie nedeklaruojamo mokamo darbo palyginti su nemokamu prioriteto suvokimo Švedijoje. Tai dar labiau patvirtino perskirstomosios sistemos svarbiausią savybę, kuri rėmėsi mokamu visišku užimtumu. Kadangi tiek mokamas darbas, tiek visiškas užimtumas dažniausiai buvo darbininkų sritis, moterys daugiausia buvo užimtos nemokamu darbu šeimos rūpybos ekonomikoje, o rinkoje joms tekdavo tik dalinis užimtumas. Taip pat jų darbas, palyginti su jų kolegų vyrų, einančių analogiškas pareigas, buvo vertinamas neobjektyviai.

Ši populiari koncepcija kritikuota Anitos Nyberg straipsnyje (2001 m.). Antai, lygindama 1975 m. ir 1994 m. disponuojamų pajamų ir pajamų iš darbo užmokesčio atskiriems šeimos asmenims duomenis, autorė sugebėjo atskirti darbo užmokestį ir pajamas, gautas iš perskirstomosios sistemos, ir išanalizuoti moterų ir vyrų individualių pajamų diferenciaciją. A. Nyberg taip pat kėlė klausimą, kiek Švedijos gerovės valstybė yra pajėgi šiuos skirtumus sumažinti. Autorė parodė, kad nors moterų darbo užmokestis visų tipų namų ūkiuose yra mažesnis nei vyrų, tačiau 1994 m. jis tapo tolygesnis nei 1975 m. Ekspertė teigė, kad švediškas socialinių išlaidų modelis kartu su mokesčių sistema, mažėjančiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumais didina moterų ekonominę nepriklausomybę ir plėtoja galimybes sukurti bei išlaikyti savarankišką, apsirūpinusį pragyvenimo lėšomis namų ūkį.

Moters profesinės karjeros ir šeimos vaidmenų derinimo modelis Europos šalyse ir Švedijos lyčių lygybės modelio tapsmas

Europos Sąjungos šalyse lyčių lygybės įgyvendinimas atskleidė socialinius-ekonominius bei nacionalinius skirtumus ir laimėjimus, siekiant įgyvendinti lygias galimybes.

Šiaurės šalyse ir daugelyje naujųjų ES šalių moterų ir vyrų ekonominio aktyvumo didėjimo tempai bei užimtumo rodikliai yra geri, išsimokslinimo lygis taip pat sąlyginai aukštas, didžioji dalis vyrų irmoterų užimti visą darbo dieną. Pagrindinė lyčių lygybės problema šių šalių užimtumo srityje – didelė profesinė – horizontalioji ir vertikalioji – lyčių segregacija darbo rinkoje.

Šiaurės šalyse daugiausia moterų dirba viešajame sektoriuje, t. y. švietimo, sveikatos, socialinio darbo srityse. Moterų integraciją į darbo rinką šiose šalyse paspartino valstybės dėmesys viešosioms vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugoms. Valstybė, plėtodama šių socialinių grupių priežiūros infrastruktūrą, vaidina svarbų vaidmenį siekiant palengvinti profesinių ir šeimos vaidmenų suderinamumą, svarstydama vaikų priežiūros išmokų, steigiamų priežiūros centrų, patrauklaus apmokestinimo, valstybinio švietimo finansavimo klausimus. Tiksliausiai šių šalių lyčių kontraktas apibrėžiamas kaip dviejų šeimos maitintojų modelis (dual-breadwinner model) – dviejų darbo užmokesčių modelis – moters ir vyro. Pagrindinės šių šalių lyčių problemos susijusios su istoriškai susiklosčiusia didžiausia atsakomybe, priskiriama moterims už namų ruošos darbus, ir egzistuojančia darbo rinkoje lyčių segregacija.

Kontinentinėse Europos šalyse (Olandijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Liuksemburge) ir Jungtinėje Karalystėje moterų, dirbančių visą darbo dieną, dalis užimtumo srityje yra mažesnė nei vyrų, taigi, jos dominuoja dalinio užimtumo sektoriuje. Šiose šalyse vyrauja vyro – šeimos maitintojo ir žmonos, dirbančios ne visą darbo dieną bei prižiūrinčios namus, modelis (male-breadwinner/female-part-time-employed-and-homemaker model). Nors šis modelis yra dominuojantis, moterų pasirinkimas dirbti ne visą darbo dieną ne visada yra savanoriškas. Viešosios vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugos šiose šalyse nėra taip gerai išplėtotos kaip Šiaurės šalyse, be to, prioritetinė atsakomybė už namų ruošą tenka moteriai. Tokiomis aplinkybėmis moterims, auginančioms mažus vaikus, dalinis užimtumas tampa vienintele alternatyva. Reikėtų paminėti ir tai, kad tokiose šalyse kaip Olandija, Vokietija ir Austrija darbuotojų socialinė apsauga dalinio užimtumo sistemoje yra gana gera, palyginti su Jungtine Karalyste, kurioje sąlygos netenkina daugumos dirbančiųjų.

Pietų Europos šalyse – Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje – dalinis užimtumas yra daug mažiau paplitęs nei kitose šalyse, o moterų užimtumo ir ekonominio aktyvumo lygis yra žemesnis nei vyrų. Daugiausia užimtų moterų dirba visą darbo dieną. Šiose šalyse šeima yra gerovės sistemos atrama ir pirminis globos šaltinis. Lyčių darbo pasidalijimas į viešą – vyrišką ir privačią – moterišką sferas yra akivaizdesnis nei kitose šalyse. Lyčių kontraktas šiose šalyse išgyvena pereinamąjį laikotarpį: iš vis dar dominuojančio vyro – šeimos maitintojo, žmonos -namų šeimininkės (male-breadwinner/female-homemaker) transformuojasi į dviejų šeimos maitintojų modelį (jis tampa ypač patrauklus jaunesnės kartos šeimoms). Be to, didėjantis moterų užimtumas ir nepakankamas valstybės dėmesys institucinei vaikų priežiūrai tiesiogiai lemia vis mažėjantį gimstamumo lygį šiose šalyse (išskyrus Prancūziją, kurioje viešosios vaikų priežiūros paslaugos yra labiau prieinamos nei kaimyninėse Pietų šalyse).

Nepaisant šių skirtumų ir jų galimo poveikio įgyvendinant nacionalines lyčių aspekto integravimo strategijas, visoms šioms šalims būdingos ir tam tikros bendros moters diskriminavimo problemos, kaip antai darbo rinkos segregacija ar lyčių vaidmenų pasidalijimas šeimoje. Darbo sąlygų skirtumai ar moterų pasiskirstymas dalinio užimtumo sistemoje taip pat priklauso nuo jų išsimokslinimo, darbo patirties, nuolatinio mokymosi galimybių ir šeiminės padėties.

Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė. XIX a. pradžioje Švedijoje daugiau gyveno kaimiečių. Šeimose gimdavo daugiau vaikų, bet nemažai jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisės ir buities klausimus.

XIX a. viduryje įvyko kardinalių visuomenės gyvenimo permainų – pamažu imta kelti vyrų ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną. 1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą. Būtent tada daug žmonių persikėlė iš kaimo į miestą, kur jų laukė naujos darbo vietosfabrikuose, kontorose, parduotuvėse, kur žmonės ištisas dienas leido ne namuose. Po ilgos kovos moterims buvo leista tapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būti pilnametėms, o ne tik vyrams). 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę, o 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl vyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.

Nors Švedija ir nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, Švedijos vyrai tarnavo armijoje toli nuo namų. Kaip ir daugelyje kitų šalių, moterys papildė darbo rinką, atliko vyriškus darbus. Karui pasibaigus, jos grįžo prie savo šeimos židinio. Nors vis daugiau dėmesio buvo kreipiama į vyrų ir moterų lygybę, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu reiškiniu, jei ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė.

Šeštajame dešimtmetyje Švedijos ekonomika ėmė intensyviai plėtotis. Padaugėjo santuokų, jaunesnės moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų netekėjusią merginų, kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje ėmė trūkti darbo rankų. Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų, turinčių mažamečius vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų darželių, įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms, reikėjo plėtoti negamybinį, viešąjį sektorių.

Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė – dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg, rašytoja feministė, išleido esė „Tariamoji moterų emancipacija“ („Kvinnors villkorliga frigivning“), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena – bendražmogiška pareiga: ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos Myrdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštas diskusijas.

Moterų politinės sąjungos ėmė daryti spaudimą savo partijoms, kurios staiga susidomėjo šiais klausimais. 1971 metais moterys iškovojo pergalę – Riksdagas panaikino „santuokos bausmę“ – įstatymą, pagal kurį pajamų mokestis būdavo skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų. Tai buvo didelė paspirtis ištekėjusioms dirbančioms moterims.

Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos manė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir senelius prižiūrėti – valstybės pareiga. Valstybinis sektorius sparčiai plėtojosi. Tai leido vis didesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Jų reikalauvimų buvo sukurtas platus vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas.

2000-2001 m. Švedijos tyrimų duomenys rodo, kad sumažėjo moterų laiko sąnaudos nemokamam darbui: namų ruošos darbams per savaitę jos skiria 28 val., o vyrų laiko sąnaudų namų rūpyboje rodikliai smarkiai nepakito – išliko maždaug 20 val./sav. Moterų padėtį darbo rinkoje pagerino aktyvesnis valstybinių dienos globos įstaigų steigimas bei palankių sąlygų dirbti visą darbo dieną sudarymas. Tai rodo pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai didėjanti vaikų skaičiaus procentinė dalis tiek vaikų darželiuose, tiek popamokiniuose vaikų globos centruose (1-6 metų vaikų procentinė dalis darželiuose per 30 metų nuo 12 proc. išaugo net iki 83 proc. Šitaip buvo „išlaisvinta“ daugybė namų rūpyboje užimtų moterų). Pastaruoju metu apie 80 proc. Švedijos moterų dirba visą darbo dieną, ir tai aukščiausias rodiklis visame pasaulyje. 69 proc. visų 16-64 metų moterų turi gerai mokamą darbą.

22 lentelė

Vaikų, prižiūrimų dienos globos įstaigose, skaičius Švedijoje 1972-2003 m.

Vaiko amžius 1972 1980 1990 2003
Skaičius (tūkst.) proc. Skaičius (tūkst.) proc. Skaičius (tūkst.) proc. Skaičius (tūkst.) proc.
1-6 689 12 604 36 641 57 558 83
7-9 360 6 338 22 289 50 317 74
10-12 316 1 332 3 294 7 373 10

Šaltinis: SCB, Švedijos nacionalinė švietimo agentūra

Tėvystės atostogos. 1990 m. priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti vaiką namuose bent jau iki tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai atsisakydavo įstatymo numatytos teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek su vaikais daugiausia likdavo motinos. Tada vyriausybė tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas įstatymas dėl vadinamojo „tėvystės mėnesio“.

Pastaruoju metu Švedijoje gimus kūdikiui, tėvai turi teisę į iš viso 15 mėnesių mokamas atostogas, kurias gali pasidalinti tarpusavyje ir išnaudoti bet kuriuo metu iki vaiko aštuntojo gimtadienio. Vienas mėnuo yra skirtas specialiai tėvui. Šis mėnuo prarandamas, jeigu tėvas jo neišnaudoja. Iki vaiko 16 gimtadienio tėvai taip pat gauna neapmokestinamas vaiko pašalpas, kurios yra visiems vienodos. Vaikai, kurie toliau tęsia mokslą, turi teisę į studijų pašalpas. Savivaldybės rūpinasi vaikų dienos priežiūra ir veikla po pamokų už subsidijuojamas lėšas.

Švedų mokslininkų vertinimu, vis dėlto moterims tėvystės atostogų sistema buvo didžiulė parama. Tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl moterys Švedijoje šiandien gali suderinti darbą su šeima. Iš tiesų, moterys šiais laikais, prieš pagalvodamos apie vaikus, visų pirma yra linkusios susirasti sau tinkamą ir gerai mokamą darbą. Švedijos moterys pirmagimį gimdo jau pakankamai subrendusios – vidutiniškai 29 metų (vyrai 31 metų).

Patirtis parodė, kad Švedijos tėvystės socialinio draudimo modelis vis dėlto yra veiksmingas politinis įrankis vyriausybėms, norinčioms padidinti naujų piliečių skaičių valstybėje ir tuo pat metu išlaikyti jų motinas darbo vietose. Šis modelis susilaukė didelio dėmesio tokiose šalyse kaip Ispanija ir Italija, šiose valstybėse buvo taikomas kitoks modelis ir gimimų atitinkamai mažėjo [24].

Švedijos vaikai nors ir gimsta vėlai, bet jie vis dėlto gimsta. Jei dabartinė tendencija išsilaikys (gimimų skaičius krito iki rekordinio lygio 1990-aisiais), prognozuojama, kad Švedijos moterys 2010 metais pagimdys vidutiniškai 1,8 vaiko.

Taigi švedai, spręsdami gimstamumo mažėjimo problemą, priėjo prie paradoksalios išvados ir parodė, kad siekiant didinti gimstamumą reikia sudaryti visas sąlygas moterims dirbti ir siekti profesinės karjeros.

Įprasta, kad tėvai gerokai rečiau palieka darbą dėl tėvystės atostogų. Vyrų tėvystės atostogos sudaro apie 15 proc. visos dėl tėvystės ar motinystės atostogų paliekamo darbo sumos- tai skaičius, gerokai viršijantis „tarptautinius standartus“, tačiau nedaug paveikiantis intensyviai dirbančias jaunas švedes, turinčias suderinti profesinę veiklą ir namų ūkio ruošą.

Ir netgi kai vyrų tėvystės atostogų dalis kiekvienais metais pamažu didėjo – ypač po to, kai 1990 metais buvo priimtas nutarimas išleisti tėvus mėnesiui tėvystės atostogų – tiek feministų, tiek premjero akimis, pokyčiai vyko gerokai per lėtai.

Kad būtų galima pagreitinti procesą, pirmasis „tėvo mėnuo“, įdiegtas socialinių reikalų ministro – vyro, kuris tapo „lyčių lygybės čempionu“, buvo padvigubintas. Šiuo metu Švedijoje diskutuojama, ar tai pakankama, ar laikas įvesti dar griežtesnes priemones siekiant įtikinti vyrus likti namuose. Kitas pasiūlymas, kuris dar labiau padidino paramą, yra tėvystės atostogų dalijimas į tris lygias dalis, remiantis Islandijos modeliu. Viena dalis – motinai, kita – tėvui, o likusios atostogos dalijamos taip, kad tėvai galėtų atgauti jėgas. Neseniai Švedijos pramonės konfederacija taip pat buvo tarp daugelio galingų organizacijų, pareiškusių, jog remia šį modelį, kuris socialdemokratinėmis taisyklėmis besivadovaujančioje šalyje paprastai reiškia nuostatą, kad šis pasiūlymas vyriausybės politikoje gali būti realiai įgyvendintas.

Švedijos socialinių reikalų ministrai taip pat turėjo susitaikyti su tuo faktu, kad Švedija jau nėra pirmaujanti šalis besirūpinant lyčių lygybe ir tėvystės atostogomis. Islandija ją aplenkė – įios šalies gimstamumo rodikliais Europoje didžiausi. Iš kitų valstybių ji išsiskiria palyginti didele jaunimo procentine dalimi (47 proc.).

Demografinės problemos ir Švedijos dviejų maitintojų modelis

Šalies ekonominė ir demografinių procesų plėtra yra glaudžiai susijusi. Demografinė raida priklauso nuo šalies socialinio-ekonominio plėtros lygio, tempų, tolygumo. Savo ruožtu demografinių procesų pokyčiai daro didelę įtaką visuomenės socialinei-ekonominei plėtrai.

Kaip ir daugelis išsivysčiusių pramoniniųvalstybių, Švedija vis dar pasižymi mažu gimstamumu. Didžiausias gyventojų skaičiaus augimas šalyje buvo užfiksuotas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, pokario laikotarpiu – 1960 bei 1970 metų pabaigoje (tūkstančiui gyventojų teko 9,3 moterų ir 9,7 vyrų gimimai). Vėliau šie rodikliai buvo smarkiai veikiami suaktyvėjusios darbo jėgos ir politinių pabėgėlių imigracijos. Nuo 1995 m. gyventojų augimas vėl sumažėjo ne tik dėl sumažėjusių imigrantų, bet ir dėl nedidelio gimstamumo. Nuo 2002 m. gimstamumo rodikliai vėlgi didesni už mirtingumo (2003 m. pabaigoje tūkstančiui gyventojų buvo apskaičiuota gimę 3,4 moteriškos ir 4,4 vyriškos lyties kūdikių).

Šaltinis: Population statistics, SCB

21 pav. Gyventojų skaičiaus pagal lytį pokyčiai Švedijoje 1890-2003 metais (tūkst. )

Šaltinis: Population statistics, SCB

22 pav. Gyventojų gimstamumo ir mirtingumo pagal lytį tendencijos Švedijoje 1890 – 2003 metais (gyventorjų skaičius, tenkantis tūkst. gyventojų)

Statistiniais duomenimis, Švedijoje vyrų buvo daugiau nei moterų – aštuntajame dešimtmetyje 1000 moterų teko 1024 vyrai (žr. 22 pav.). Tai iš dalies galima paaiškinti visados didesniu vyriškos lyties gimstamumu. O pastaraisiais metais vyrų mirtingumas yra mažesnis nei moterų (žr. … pav.). Tačiau šiuo metu tendencija pasikeitė, ir 2003 m. Švedijoje 50,46 proc. visų šalies gyventojų sudarė moterys, 49,54 proc. – vyrai (1990 m. – 50,6 proc. moterų, 49,4 proc. vyrų; 1980 m. – 50,47 proc. moterų, 49,53 proc. vyrų).

2002 metų statistiniais duomenimis, Švedijoje netgi 28 proc. (1,3 mln. ) porų, gyvenančių kartu, neturėjo vaikų. Vaikus auginančių šeimų buvo vos 956 tūkst. iš 4,6 mln. visų šeimų.

Šaltinis: Survey of Living Conditions, SCB

23 pav. Šeimų tipologija Švedijoje 2002 m. ( proc.) (vaikai – nuo 0 iki 17 metų)

Švedijoje mažas gimstamumas rodo, kad moterys nenori gimdyti vaikų. To priežastis – jos atitrūkimas nuo gyvenimo mažo vaiko priežiūros laikotarpiu, atsilikimas profesinėje veikloje, kvalifikacijos praradimas. Todėl šiuolaikinėje rinkoje moteris dažnai pasirenka profesinę karjerą ir visavertį gyvenimą visuomenėje.

Palyginti 1970-2003 m. statistinius duomenis pagal amžiaus grupes, bevaikių moterų procentinė dalis tiek 25, tiek 30 metų grupėje per pastarąjį trisdešimtmetį padidėjo apie 2 kartus, o vyresnio amžiaus grupėse šie pokyčiai yra tolygesni (svyruoja nuo 14 proc. iki 20 proc.)