Draudimo sąvoka,formos, rūšys ir klasifikavimas

 

Į V A D A S

Savo kursiniame darbe stengsiuosi apibūdinti draudimo sudėtines dalis – formas ir rūšis, atskleisti tokio klasifikavimo esmę, taip pat paaiškinti pokyčius draudimo teisinio reguliavimo Lietuvoje.
Dėl temos platumo kai kuriuos dalykus tik paminėsiu. Tai liečia, visų pirma, didelę draudimo rūšių įvairovę ir skirtingas klasifikacijas. Todėl nėra prasmės gilintis į kiekvieną iš jų, nes tai būtų tiesiog tam tikrų faktų atpasakojimas.
Manau, mano darbo tema svarbi ir aktuali Lietuvai. Lietuva negali pasigirti Edward Lloyd kavine, kurioje beveik prieš 300 metų gimė pirmosios Anglijos draudimo užuomazgos draudžiant jūrinius laivus, taip pat neturi Vokietijos poros šimtmečių draudimo tradicijų. Iki Lietuvos Respublikos inkorporavimo į Tarybų Sąjungos sudėtį Lietuvoje nebuvo specialaus įstatymo, skirto reguliuoti draudimą ir su juo susijusius santykius. Draudimo srityje veikė konkretizuoti įstatymai, apimantys tik tam tikrą sferą. Nuo 1940 m. iki 1990 m. draudimo santykių teisinis reguliavimas vystėsi ta pačia kryptimi kaip ir kitose to meto sąjunginėse respublikose – centralizuotai nustatant draudimo rūšies taisykles. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę priimti norminiai aktai iš esmės pakeitė draudimo teisinių santykių reguliavimą, ko pasekoje susiformavo įdomi praktika. Tačiau ir priėmus naujus norminius aktus išliko aktualus tolesnis draudimo teisinių santykių tobulinimo klausimas. Nežiūrint į didelę draudimo sutarčių reikšmę, šiandien draudimui Lietuvos teisės moksle kreipiamas nepakankamas dėmesys. Lietuvos teoretikai nėra paskyrę nė vieno veikalo išimtinai draudimo problemoms, išskyrus keletą darbų, skirtų atskirų draudimo teisinių santykių analizei, tačiau jau praradusių reikšmę, įvykus įstatyminės bazės pokyčiui. Ypač aktualu draudiminiuose santykiuose yra teorinių problemų bei praktinių klausimų derinimas. Šiuo metu draudimo rinka Lietuvoje yra formavimosi stadijoje. Taigi, kaip tik dabar tiek teorinės išvados, tiek kitų šalių patirtis Lietuvai labai svarbi. Pasistengsiu ją panagrinėti.

1. Draudimo sąvoka


Draudimo teisinio santykio elementai

Draudimas savo esme yra ekonominė kategorija, glaudžiai susijusi su finansų kategorija. Ekonominė draudimo vystymosi prielaida buvo civilinės ir prekybinės apyvartos dalyvių būtinybė greitai padengti nuostolius, kurie galėjo atsirasti jų turtui ar asmeniui įvairių žalingų faktorių (tiek gamtinės, tiek ir socialinės-ekonominės kilmės) pasekoje. Draudimas yra tampriai susijęs su civiline teisine atsakomybe. Jis atsirado kaip kompensacija tuo atveju, kai atsakomybės klausimas visiškai nekildavo (griaunantis gamtos jėgų poveikis) arba galiojančios teisinės nuostatos žalą padariusiojo atsakomybę iš esmės susiaurindavo arba visiškai panaikindavo. Draudimas, kurio pagrindą sudaro centralizuotas fondas, sudaromas iš daugelio suinteresuotų asmenų įnašų, leidžia išspręsti tokią problemą, kadangi jo dėka galima gana greitai padengti žalą, kurią patyrė vieno ar keleto asmenų turtas ar asmenybė.
Draudimo sąvoka literatūroje yra apibrėžiama labai nevienodai, kadangi tai didžia dalimi priklauso nuo pasirinkto pagrindinio aspekto. Ir nė vienas apibrėžimų, atrodo, nėra universalus. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas ir kitos valstybinės institucijos mano, kad terminas privalo nužymėti griežtas ribas, jog būtų galima nuspręsti ar konkreti garantavimo ar įsipareigojimo atlyginti sutartis yra reguliuojama draudimui skirto įstatymo. Dauguma techninio pobūdžio sąvokų numatytų įstatymuose yra sudaromos būtent šią funkciją turint mintyse. 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau tekste – LR draudimo įstatymas) paties draudimo sąvokos nepateikia. Valstybės požiūris į tai, kas yra draudimas, kiek aiškėja iš draudimo veiklos sąvokos – tai “finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus šio įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams (draudiminiams įvykiams), panaudojant rezervus ir draudimo techninius atidėjimus, sudaromus iš minimų asmenų mokamų įmokų (draudimo įmokų) bei pajamų, gautų jas investavus šio įstatymo nustatyta tvarka”.Tačiau iš karto matyti, kad šios sąvokos paskirtis yra kita – išaiškinti, kas yra draudimo vykdymas, ir ji neatskleidžia visų draudimo santykio bruožų.
Draudimą geriausiai apibūdina trys elementai: (1) rizikos paskirstymas, (2) tarp žymaus narių skaičiaus, (3) per draudiką, tiesiogiai užsiimantį draudimo veikla.
Rizikos paskirstymas. Draudimo mechanizmas tarnauja ekonominių nuostolių paskirstymui tarp kaip galima daugiau asmenų, kuriems gresia tos pačios rūšies rizikos. Draudėjas neturi jokios galimybės iš anksto sužinoti, ar gaus kaip kompensaciją didesnę sumą negu pats įmokėjo, ar paprasčiausiai mokės už kitų nuostolius. Bet pirminis tikslas yra riziką patirti kartais žlugdančius nuostolius pakeisti į galimybę mokėti tam tikrą fiksuotą sumą fondui, kuri bus maksimumas, ką galima prarasti. Šis platus ekonominės rizikos pasidalinimas ir yra rizikos paskirstymo principas.
Žymus narių skaičius. Tai pagrindinis skirtumas tarp draudimo ir sutarties, kuria viena šalis paprasčiausiai prisiima kitos atsakomybę dėl kokios nors priežasties (pvz., laidavimas). Nustatant draudimo įmokų dydį, kurios turi padengti visus nuostolius, administracines ir kitas išlaidas tam tikru periodu, draudikui reikia prognozuoti tokias išlaidas. Tikimybė, kad tai pavyks padaryti tiksliai, tolydžio auga, kai didėja parduotų draudimo polisų skaičius. Paprasčiausiai tada lengviau apskaičiuoti vidutinę išmokų sumą.
Draudikas, tiesiogiai užsiimantis draudimo veikla. Visuomenėje egzistuoja tokios sutartys, kurios nors ir turi bendruosius rizikos paskirstymo tarp skaitlingos grupės elementus, tačiau iš esmės nėra laikomos draudimu kaipo tokios. Tai garantijos sutartys arba sutartys dėl paslaugų atlikimo, jei ateityje atsitiktų koks nors galimas įvykis. Rizikos paskirstymas tarp didelio asmenų skaičiaus yra paprasčiausiai būdingas jų pirminiam tikslui – iš anksto gauti tam tikras fiksuotas įmokas už ateityje suteiksimas paslaugas.
Literatūroje pateikiamos draudimo teisinio santykio sąvokos neretai taipogi yra formuluojamos pabrėžiant draudimo ekonominį aspektą. Pavyzdžiui, pagal Lietuviškąją tarybinę enciklopediją draudimas iš esmės yra teisinis santykis, kurio turinį sudaro “tam tikrų įvykių sukeltos materialinės žalos finansinis likvidavimas arba dėl tų įvykių atsiradusios pinigų reikmės tenkinimas bendromis tą žalą ar paramos reikmę patirti galinčių savarankiškų ūkinių vienetų jėgomis”.
Draudimą vykdo įvairių kategorijų draudikai. Jo sąlygos skiriasi draudiminės atsakomybės apimtimi; jis gali būti įgyvendinamas įstatymui reikalaujant ar savanoriškumo pagrindu. Nurodyto įvairumo sutvarkymui draudimo santykių ir vieningos tarpusavyje susijusios sistemos sukūrimui draudimo klasifikacija ir yra būtina. . Kaip pavyzdį galima pateikti draudimo organizacinį klasifikavimą. Draudimą vykdo specializuotos draudimo organizacijos, kurios gali būti valstybinės ir nevalstybinės. Jų veiklos sfera gali apimti vidinę (apribotą), išorinę ar mišrią rinką. Tuo pačiu draudimas išvystytos draudimo rinkos sąlygomis yra realizuojamas tiek konkrečios šalies viduje, tiek užsienyje.
Vienok draudimo santykius geriau išreikšti klasifikacijoje naudojant draudimo objektų ir draudiminės rizikos sąvokas. Todėl jas panagrinėsiu plačiau.
Draudėjais gali būti tik tie asmenys, kurie suinteresuoti, kad neįvyktų draudiminis įvykis, nes tai jiems sukeltų neigiamas pasekmes. Tokį suinteresuotumą priimta vadinti draudimo interesu. Jo buvimas yra būtina galiojančios draudimo sutarties sudarymo sąlyga. LR draudimo įstatyme buvo įtvirtintas požiūris, kad draudimo interesas (turtiniai interesai) yra draudimo objektais. Tos pačios nuomonės yra ir V.Musin. Jis teigia, kad nuostoliai gali pasireikšti jau turimos ar kuriamos vertybės sunaikinimu ar sužalojimu, todėl draudėjo turima ar ateityje atsirasianti turtinė teisė, kurią tikimasi išsaugoti, ir yra draudimo interesas. Kadangi turtas (vertybė), kuris įvardinamas kaip draudimo objektas, teisiniu požiūriu apima tas pačias teises ir pareigas, kurių išsaugojimu arba atitinkamai neatsiradimu draudėjas suinteresuotas, todėl draudimo interesas gali būti nagrinėjamas kaip draudiminės apsaugos objektas.
Tikimybė, kad įvyks draudiminiai įvykiai, kurių žalingas veikimas gali sukelti draudėjo (naudos gavėjo) turtinių interesų sumažėjimą arba išnykimą, vadinama draudimo rizika. Šie įvykiai visų pirma pasireiškia tuo, kad sutartis ar įstatymas gali numatyti tik galimybę jiems atsirasti, bet ne neišvengiamumą.
Teorinė ir praktinė klasifikacijos problema pasireiškia tuo, kad priklausomai nuo konkretaus draudimo teisinio santykio priskyrimo vienai ar kitai draudimo rūšiai, gali skirtis ir teisinio santykio turinys, ir jo reguliavimui taikomų normų ratas. Be to, nėra vieningo požiūrio į draudimo rūšis, o taip pat ką konkrečiai jos apima.

2. Draudimo formos

Labiausiai apibendrinant draudimas skirstomas į privalomąjį ir savanoriškąjį. Šios dvi draudimo formos yra nustatytos ir LR draudimo įstatyme (4 str.). Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį, draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka, šie santykiai remiasi laisvanoriška valia.
Privalomasis ir savanoriškas draudimas priklauso draudimo civiliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, o taip pat vienodas jų kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys. Šių santykių giminingumą rodo ta aplinkybė, kad tie patys objektai gali būti apdrausti tiek privaloma, tiek savanoriška tvarka, atsiranda materialiai vieningas ir pavaldus vienam teisiniam režimui santykis tarp draudiko ir draudėjo, nors atsiradimo pagrindai skirtingi.
Trumpai apibūdinsiu kiekvieną iš šių dviejų formų. Privalomajam draudimui būdingi tokie principai:
1. Privalomoji forma nustatoma įstatymu, pagal kurį draudikai privalo apdrausti atitinkamus objektus, o draudėjai – įnešinėti reikalaujamas draudimo įmokas. Įstatymas paprastai numato: privalomai draudžiamų objektų sąrašą, draudiminės atsakomybės apimtį, draudiminio apsaugojimo lygį ar normas, tarifų sumų nustatymo tvarką arba vidutinį šių sumų dydį (suteikiant teisę jas diferencijuoti vietose), draudimo įmokų įnešimo periodiškumą, pagrindines draudiko ir draudėjo teises ir pareigas. Įstatymas kaip taisyklė privalomąjį draudimą paveda vykdyti valstybinėms draudimo institucijoms.
2. Objektų, nurodytų įstatyme, visiškas apėmimas privalomuoju draudimu. Tuo tikslu draudimo organai kasmet vykdo apdraustų objektų registraciją, draudimo įmokų skaičiavimus ir įmokų paėmimą nustatytais terminais.
3. Automatiškumas apdraudžiant privalomuoju draudimu įstatyme nurodytus objektus. Draudėjas neprivalo pranešti draudimo institucijai apie privalomai draudžiamo objekto atsiradimą pas jį. Šis objektas automatiškai įjungiamas į draudimo sferą. Jei tai, pavyzdžiui, yra turtas, atliekant eilinę registraciją jis bus įskaitytas, o draudėjui bus pateiktos sumokėti draudimo įmokų sumos. Taip Lietuvoje buvo nustatyta, kad pastatai, priklausantys gyventojams, buvo laikomi apdraustais nuo to momento, kai jie pastatyti nuolatinėje buvimo vietoje ir uždengtas stogas.
4. Privalomojo draudimo galiojimas nepriklausomai nuo draudimo įmokų įnešimo. Tais atvejais, kai draudėjas nesumokėjo priklausančių draudimo įnašų, jie išieškomi teismine tvarka. Jei žūva ar yra padaroma žala apdraustam turtui, už kurį nebuvo įneštos draudimo įmokos, draudimo atlyginimas yra išmokamas atskaičius įsiskolinimus už nesumokėtos draudimo įmokas. Už įnašų laiku nesumokėjimą imamos baudos.
5. Privalomasis draudimas yra neterminuotas. Jis galioja visą laiko periodą, kol draudėjas naudojasi apdraustu turtu. Turtui pereinant kitam draudėjui draudimas nenutrūksta. Jis netenka galios tik apdraustam turtui žuvus.
6. Privalomojo draudimo draudiminės apsaugos normavimas. Siekiant supapras-tinti draudimo sumą ir draudimo atlyginimo išmokėjimo tvarką yra nustatomos draudimo apsaugos normos procentais ar pinigais už vieną objektą.
Privalomajame asmens draudime visa apimtimi veikia visiško objektų apėmimo, automatiškumo, draudiminės apsaugos normavimo principai. Tačiau čia yra aiškiai apibrėžtas terminas, ir draudimas priklauso nuo draudimo įmokos sumokėjimo (pvz., nesenai nutrauktas privalomasis keleivių draudimas Lietuvoje).
Apibūdinant savanorišką draudimo formą galima paminėti šiuos jos principus:
1. Savanoriškas draudimas veikia ir vadovaujantis įstatymu, ir savanoriškais pagrindais. Įstatymas nustato savanorišku draudimu galimus drausti objektus ir bendriausias draudimo sąlygas. Konkrečios sąlygos yra reguliuojamos draudimo rūšies taisyklių, kurias priima draudikas. Jų pagrindu ir įvyksta draudėjo ir draudiko susitarimas, kuris patvirtinamas draudimo sutartimi.
2. Pasirinktinis apėmimas savanoriškuoju draudimu, sąlygotas to, kad ne visi draudėjai pareiškia norą jame dalyvauti. Be to, draudimo rūšies taisyklėse yra draudimo sutarčių sudarymo apribojimai, kuriais remdamasis draudikas gali atsisakyti apdrausti objektą.
3. Savanoriškas draudimas visada yra apribotas draudimo terminu. Draudimo termino pradžia ir pabaiga ypatingai yra aptariamos sutartyje, nes draudimo atlyginimą ar išmoką reikia mokėti tik, jei draudiminis įvykis įvyko draudimo periodu. Savanoriško draudimo nepertraukiamumą galima sukurti tik sudarant sutartį dar kartą naujam terminui.
4. Savanoriškas draudimas galioja tik sumokant vienkartinę ar periodines draudimo įmokas. Sutarties įsigaliojimas yra sąlygotas vienkartinio ar pirmojo įnašo sumokėjimu. Eilinės įmokos neįvykdymo pasekmė ilgalaikiame draudime yra draudimo sutarties nustojimas galios.
5. Draudimo apsauga savanoriškame draudime priklauso nuo draudėjo noro. Turto draudime draudėjas gali nustatyti draudimo sumos dydį turto draudimo įvertinimo ribose. Asmens draudime draudimo suma yra nustatoma sutartyje šalių susitarimu.
Optimalus privalomojo ir savanoriškojo draudimų santykis leidžia suformuoti tokią draudimo rūšių sistemą, kuri garantuotų universalios apimties draudiminę apsaugą visuomenėje.

3. Privalomosios draudimo formos rūšys

Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje – vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Ir jos liečia didelę visuomenės dalį, todėl privalomąjį draudimą reikėtų panagrinėti kiek detaliau.
Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiem atitinkama veikla asmenim sueiti į teisinius draudimo santykius nustatomomis sąlygomis. Pasaulyje aiškiai išryškėjo tendencija, kad pastoviai yra didinamas privalomojo draudimo rūšių ratas, kurios, kaip taisyklė, yra susijusios su atsakomybės draudimu. Atsakomybės draudimas iš pradžių atspindėjo suinteresuotų asmenų norą apsaugoti save nuo reikalavimų ir ieškinių iš asmenų, kuriem jie padarė žalą, pusės. Vėliau buvo užakcentuota trečiųjų asmenų didesnė apsauga, ko pasekoje privalomas atsakomybės draudimas apėmė įvairiausias sferas. Taip Prancūzijoje yra virš 20 privalomojo draudimo rūšių. Privalomas draudimas, atsiradęs ryšium su auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu, daugelyje šalių taipogi paplito ir transporto srityje, įmonių, susijusių su atomine energija, veikloje ir kitose veiklos rūšyse (medžioklė, dviračių, arklių sportas).
Aukščiau minėtos privalomojo draudimo rūšys visų pirma liečia atsakomybę už sveikatos pažeidimus ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui. Vėlesnės privalomojo draudimo rūšys neapsiriboja atsakomybe už materialią žalą, nustatydamos pareigą draustis nuo trečiaisiais asmenim prarastos naudos. Bendra taisykle tampa įstatymo įpareigojimai tam tikrų profesijų asmenim drausti savo atsakomybę, kylančią iš klaidų profesinėje veikloje (pvz., architektai – Prancūzijoje, notarai, buhalteriai ir konsultantai mokesčių klausimais – Vokietijoje, advokatai ir draudimo brokeriai – Anglijoje).
Šiuolaikiniam etapui būdingas glaudus ryšys tarp nacionalinės ekonomikos ir išorės rinkos. Kaip viena iš priemonių paskatinti nacionalinio kapitalo ekspansiją buvo suformuoti specialūs organai ir nustatyta tvarka užsienio investicijų draudimui. Toks draudimas kaip taisyklė yra ilgalaikis politinių, karinių ir kai kurių ekonominių rizikų (valiutų paritetų pasikeitimas, pelno pervedimo į užsienį apribojimas ir pan.).
Aukščiau minėtos draudimo rūšys bendrais bruožais sutampa, bet tuo pat metu turi savo ypatumų atskirose šalyse, kas sąlyginai atsispindi draudimo santykių reguliavimo šaltinių sistemoje. Anglijoje didžiausią reikšmę reguliuojant draudimo teisinius santykius turi teismo precedentas. Įstatymai apima tik atskiras draudimo rūšis: jūros ir gyvybės draudimus.
Lietuvoje privalomojo draudimo rūšys taip pat turi savo raidos ypatumų. Visuomenė susiorganizavusi į valstybę nustato privalomąjį draudimą prioritetiniams draudiminės apsaugos objektams. Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės nutarimais buvo įtvirtinti.keleivių privalomasis draudimas, valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas ir gyventojų pastatų privalomasis draudimas, tačiau 1994 06 30 Seimo nutarimu buvo numatyta, kad Vyriausybės nutarimais patvirtintos privalomojo draudimo laikinosios taisyklės galioja iki 1995 12 31 d. Šis terminas nebuvo pratęstas, todėl nuo šių metų sausio 1 d. minėtos privalomojo draudimo rūšys panaikintos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad Lietuvoje pradeda reikštis tendencija apskritai siaurinti privalomojo draudimo rūšių ratą. Tai tik viena iš krypčių, kuria atsisakoma neperspektyvių sumanymų pritaikyti tarybinę teisę dabartiniams visuomeniniams santykiams. Būtent šios trys panaikintos privalomojo draudimo rūšys buvo vykdomos Lietuvai būnant TSRS sudėtyje. Kaip minėjau, privalomojo draudimo svarba nėra neigiama, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai liudija tas faktas, kad pastaraisiais mėnesiais įvestos dvi naujos rūšys: sveikatos priežiūros įstaigų ir draudimo brokerio privalomieji civilinės atsakomybės draudimai. Be to, nuo seniau veikia notaro civilinės atsakomybės ir gyventojų indėlių privalomieji draudimai. Aiškiai matyti, kad bendros pasaulinės tendencijos privalomojo draudimo srityje turi nemažą įtaką situacijai Lietuvoje.
Dabar Lietuvoje liko tik viena privalomoji turto draudimo rūšis – gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, draudimas. 1995 12 20 LR gyventojų indėlių draudimo įstatymu yra nustatytos dvi šio specifinio draudimo santykio šalys: draudikas – valstybės įmonė “Indėlių draudimo fondas”; draudėjas – komercinis bankas, nustatyta tvarka į Fondą sumokėjęs visą pirmąją metinę draudimo įmoką ir mokantis kitas įmokas. Apdraustieji (gyventojai) gauna teisę į išmoką nuo draudiminio įvykio dienos – kai Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka iškeliama bankroto byla draudėjui. Tokios kompensacijos dydis yra 80 procentų indėlio draudimo sumos. Indėlių draudimo įstatymo Lietuvai objektyviai reikia. Teisinga taip pat yra, kad draudiko funkcijas pavesta atlikti specialiai valstybės įmonei. JAV, kur depozitų draudimas ypatingai gerai išvystytas, Amerikos bankų ir kitų finansinių institutų klientų lėšų išsaugojimą bankroto atveju garantuoja valstybė. Svarbiausias valstybinis institutas, teikiantis tokias paslaugas – tai Federalinė depozitų draudimo korporacija, už kurią visiškai laiduoja JAV federalinė rezervų sistema, atliekanti šalies centrinio banko funkcijas, taip pat Amerikos iždas.
Privalomąja tvarka turi draustis notarai. LR notariato įstatymo 6 straipsnis nustato, kad notaras per tris mėnesius nuo priesaikos priėmimo dienos turi atidaryti savo biurą (gali ir drauge su kitais notarais) ir apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniam asmenim ar fiziniam asmenim būtų padaryta žala. Taigi be civilinės atsakomybės draudimo notarai neturi teisės dirbti – jis privalomas. Tačiau įstatymu nėra detaliau reglamentuojamas nei draudikas, nei kokios nors draudimo sąlygos. Visa tai nustatoma sudarant draudimo sutartį.
Draudimo brokeriai taip pat privalo apdrausti savo profesinę atsakomybę. Jie gali pradėti vykdyti veiklą tik įsigaliojus profesinės atsakomybės draudimo sutarčiai. Apie tokios sutarties sudarymą privaloma pranešti Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai ne vėliau kaip per 10 dienų. Taip pat nurodyta, kad minimali profesinės atsakomybės draudimo suma draudimo brokeriam turi būti ne mažesnė kaip 100 000 Lt.
1996 10 03 įstatymu įvestas privalomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas. Pagal 16 jo str. sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos asmens sveikatos priežiūrai, ją vykdydamos, privalo drausti civilinę atsakomybę už žalą, padarytą pacientams gydytojų ar slaugos darbuotojų teisėtais veiksmais. Jei įstaiga priklauso Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, tai draudiku gali būti tik Valstybinė ligonių kasa. Ji tam tikslui suformuoja savarankišką Asmens sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą pacientams, draudimo fondą. Sveikatos priežiūros įstaigos, nepriklausančios Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, draudžiasi sudarydamos draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis teisę vykdyti bendrosios civilinės atsakomybės draudimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, arba sudarydamos sutartis su Valstybine ligonių kasa. Jei sutartis sudaroma su draudimo įmone, tai joje ir nustatomos draudimo sąlygos, draudimo išmokų dydis, jų mokėjimo tvarka ir kita. Tačiau pacientam padarytos žalos samprata nustatoma vieninga. Tai yra žala, kuri: atsirado kaip pacientų gydymo ar medicininių tyrimų pasekmė; atsirado dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu; atsirado dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jeigu tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar pan. Jei minėtos įstaigos neapsidraudžia nuo civilinės atsakomybės už tokią žalą, jos neturi teisės vykdyti asmens sveikatos priežiūros.

4. Draudimo rūšys

Paprastai klasifikacija suprantama kaip hierarchiškai išdėstyta tarpusavy susijusių grandžių sistema, kas leidžia sukurti vieningos visumos vaizdą, kartu išskiriant jos pilnavertes dalis. Draudimo klasifikacijos paskirtis yra išspręsti tą pačią problemą: padalinti draudiminių santykių visumą į tarpusavyje susijusias grandis, išsidėsčiusias hierarchizuota tvarka.
Bet kokios klasifikacijos pagrindu turi būti tokie kriterijai, kurie pervertų visas tas susijusias grandis. Draudimas yra klasifikuojamas dažniausiai pagal vieną iš dviejų kriterijų: draudimo objektų ar draudiminės atsakomybės skirtumus.
Pagal objektą draudimas yra skirstomas į asmens ir turto draudimą. Pagal savo prigimtį turto draudimas (jūrų draudimas, turto draudimas nuo ugnies, vagysčių ir pan.; investicijų draudimas; draudimas skolininko nemokuko atveju; civilinės atsakomybės draudimas ir t.t.) skirtas nuostolių, susijusių su turto netekimu arba pažeidimu, kompensavimui. Kompensavimo dydis priklauso nuo faktiškai patirtų nuostolių dydžio, todėl toks draudimas dažnai vadinamas draudimu nuo nuostolių.
Asmens draudime (gyvybės draudimas, asmens draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir t.t.) atlyginimo dydis nepriklauso nuo to, ar draudėjas patyrė kokius nors turtinius nuostolius, ar ne, bet nustatomas sutartyje užfiksuota suma. Taigi asmens draudime šiuo metu vyrauja taupomasis elementas.
Toks draudimo sutarčių skirstymas į turto ir asmens – tradicinis. Anksčiau galiojęs draudimo įstatymas ir šiuo metu jau pakeisti LR CK 463 ir 464 straipsniai priklausomai nuo to, kas yra draudiminės apsaugos objektas – materialinės gėrybės (turtas) ar asmeninės vertybės (gyvybė, sveikata, darbingumas), buvo išskyrę turto ir asmens draudimą. Šitaip skirstant buvo galima daryti išvadą, kad visa tai, kas nepriklauso asmens draudimui, Lietuvoje buvo laikoma turto draudimu. Tačiau naujame 1996 07 10 LR draudimo įstatyme jau randame kitokią klasifikaciją. Čia draudimas suskirstytas į šakas ir grupes, kur grupės priklauso vienai iš dviejų draudimo šakų – gyvybės ar ne gyvybės draudimui. Naujoji LR Civilinio kodekso draudimui skirto skirsnio redakcija klasifikacijos pagal draudimo objektus nebepateikia. Tačiau 464 straipsnyje apibūdinant patį draudimo objektą (turtinius interesus) yra išskiriamos keturias jų grupės: susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu; susiję su kūno sužalojimu, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis; susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu; susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui. Vis dėlto, ši klasifikacija anaiptol nėra alternatyva draudimo skirstymui į gyvybės ir ne gyvybės šakas, nes ji yra skirta draudimo objekto geresniam išaiškinimui. Be to, ji yra detalesnė, ne tokia apibendrinta, tad įtakoja tik šakų dalinimą į smulkesnius vienetus – grupes.
Nors naujausioji terminologija nebevartoja apibrėždama asmens ir turto draudimo rūšių sąvokų, tačiau galima teigti, kad pačios klasifikacijos pobūdis nėra pakitęs. Iš esmės šakos apima draudiminės apsaugos objektus lygiai tuo pačiu principu kaip ir minėtos rūšys. T.y. kas nepriklauso gyvybės draudimui, sudaro ne gyvybės draudimą. Žinoma nereikia pamiršti, kad jų sudėtis skiriasi dėl naujų draudimo objektų atsiradimo. Pavadinimai pakeisti atsižvelgiant į Europos Sąjungos (toliau – ES) Ministrų Tarybos direktyvas draudimo klausimais, kuriomis aiškiai išskirtos gyvybės ir ne gyvybės draudimo šakos. Lietuvoje tuo pačiu buvo išvengta neatitikimo, kai anksčiau civilinės atsakomybės draudimas buvo laikomas turto draudimo porūšiu. Dabar gi šie draudimai įeina tik į vieną bendrą šaką. Taigi taip buvo atskirtas civilinės atsakomybės draudimas, kurio tarybiniu laikotarpiu praktiškai nebuvo.
Pasaulinė praktika laikosi būtent tokios nuomonės. Draudimo terminų žodyno autoriai atskiria turto, asmens ir atsakomybės prieš trečiuosius asmenis draudimą. Civilinės atsakomybės draudimo sutartys išskiriamos į savarankišką draudimo rūšį ir Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje. Štai, pvz., Rusijos įstatymų leidėjas pagal draudimo objektą be asmens ir turto draudimo, numato atsakomybės draudimą. Anglijoje atsižvelgiant į draudiminį interesą draudimo sutartys skirstomos į asmens, turto ir atsakomybės. Manau, kad toks civilinės atsakomybės draudimo išskyrimas į savarankišką draudimo šaką yra pagrįstas. Teisės literatūroje civilinės atsakomybės draudimo sutartis paprastai apibūdinama kaip draudimo sutarčių rūšis, tai yra susitarimas, kurio viena šalis (draudikas) įsipareigoja atlyginti kitos šalies (draudėjo) dėl civilinės atsakomybės patirtus nuostolius, o draudėjas įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmokas. Draudimo objektu šiuo atveju yra civilinės atsakomybės rizika. Skirtingai nuo turto draudimo, kurio atveju draudžiama konkrečių fizinių ar juridinių asmenų nuosavybė ir nuo asmens draudimo, kai draudžiamasi nuo tam tikrų įvykių, susijusių su gyvybe, sveikata, galimo įvykimo, civilinės atsakomybės tikslas yra potencialių žalos darytojų ekonominių interesų draudiminė apsauga, ir šie ekonominiai interesai kiekvieno konkretaus draudiminio įvykio atveju gali būti įvertinti tam tikra pinigų suma. Civilinės atsakomybės draudimas numato žalos padarymo galimybę kaip trečiųjų asmenų sveikatai, taip ir turtui. Šiam draudimui būdinga tai, kad šalia draudiko ir draudėjo trečiąja santykio šalimi čia gali būti bet kokie iš anksto nenustatyti asmenys, o draudėjui sumokant draudimo įmokas, negalima nustatyti net apytikriai, kam ir kokio dydžio nuostolis bus padarytas. Ir viena, ir kita konkrečiai paaiškėja tik įvykus draudiminiam įvykiui – padarius trečiajam asmeniui žalą.
Svarbus yra ir visas draudimo šakų skirstymas į smulkesnes dalis. LR draudimo įstatymas pateikia jau minėtą skirstymą į grupes. Jame taip pat yra užsimenama apie šakų skirstymą į rūšis. Sąvoka “rūšis”, kalbant apie savanoriškąjį draudimą, jame (kartu ir LR CK 462 str.) yra vartojama tik ryšium su draudimo rūšies taisyklėm (pagal atskirą draudimo grupę draudimo įmonės nustatytom draudimo rūšies sąlygom). Taigi galima daryti išvadą, kad grupė yra stambesnis vienetas, ir ją gali sudaryti kelios rūšys. Sąvokos “grupė”, nenumatytos kodekse, įvedimą, iš vienos pusės, galima paaiškinti tuo, kad įstatymu nėra siekiama labai detaliai reglamentuoti draudimo veiklos krypčių. Todėl čia yra išskirtos tik bendresnės draudimo grupės. O draudimo įmonėms palikta laisvė formuoti ir vykdyti draudimą pagal konkrečias savo sukurtas draudimo rūšis, kurių kaip matysime yra daug ir labai įvairių. Tai patvirtina ir nuostata, kad privalomojo draudimo rūšis nustatomos kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. T.y. šiuo draudimo įstatymu iš viso nesiekiama nurodyti draudimo rūšis. Bet, kita vertus, draudimo grupių ne gyvybės draudime yra numatyta gana daug ir kai kuriais atvejais jos sutampa su draudimo rūšimis. Manyčiau, kad taip galėjo atsitikti dėl to, kad tam tikrų draudimo santykių, kaip pvz., teismo išlaidų draudimo, neišeina priskirti prie kurios nors grupės, nes jis nuo kitų grupių skiriasi, o nereglamentuoti tai pat negalima. Vis dėl to esmė išlieka ta pati draudimo grupes nustato draudimo įstatymas, o apie draudimo rūšis savanoriškame draudime paliekama teisė spręsti šalių susitarimu (draudikui ir draudėjui).
Gyvybės draudimo šakoje LR draudimo įstatymas išskiria tris grupes: sutuoktuvinį ir gimimų draudimą; gyvybės draudimą, kai investavimo rizika tenka draudėjui; ir likusį gyvybės draudimą. Apibendrindama egzistuojančių draudimo rūšių įvairovę Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos savo darbo tikslams yra paruošusi “Draudimo rūšių katalogą”. Jis nėra visiškai suderintas su įstatyminiais pokyčiais, nes kai kurios grupės jame yra išskirtos ne pagal LR draudimo įstatymą, o šiol susiklosčiusia praktika. Tačiau tai vienintelė oficiali draudimo rūšių klasifikacija. Pagal katalogą sutuoktuvinio ir gimimų draudimo grupėje yra trys rūšys: auksinių vestuvių, jaunavedžių ir sidabrinių vestuvių draudimai. Antroji draudimo grupė nėra išskirta, tačiau į ją galima priskirti: gyvybės draudimo (su apdraustojo dalyvavimu pelne), vaikų gyvybės draudimo (su dalyvavimu draudiko pelne), investicinį gyvybės draudimo, mišraus gyvybės draudimo (su apdraustojo dalyvavimu pelne) ir kitas rūšis. Jei detaliau nagrinėti likusio gyvybės draudimo šaką, tai ji savo apimtimi yra didžiausia: gyvybės ir darbingumo draudimo, tėvų netekties draudimo, trumpalaikio gyvybės ir sveikatos draudimo, grupinio, taip pat universalaus šeimos draudimo ir kitos rūšys.
Apskritai motyvai drausti gyvybę gali būti įvairūs. Pagrindinai jie orientuojasi į: šeimos finansinį saugumą draudėjo mirties atveju (įpėdinių aprūpinimas), draudėjo aprūpinimą senatvėje, laidojimo išlaidų padengimą, vaikų profesinio išsilavinimo užtikrinimą, ir turto kaupimą. Tačiau greta šių gyvybės draudimo priežastys gali būti ir kitokios.
Ne gyvybės šakoje LR draudimo įstatymas išskiria aštuoniolika grupių. Jos yra tos pačios, kaip ir ES Ministrų Tarybos numatytos pirmoje ne gyvybės draudimo direktyvoje. Tuo siekta pritaikyti Lietuvos draudimo santykių reguliavimą prie ES standartų. Kita vertus, tai atskleidžia Lietuvos draudimo rinkos nedidelį išsivystymą ir sritis jai tobulėti, nes, pavyzdžiui, laidavimo ir laivų civilinės atsakomybės draudimo grupės yra tuščios, jom priklausančių rūšių nėra suformavusi nei viena draudimo įmonė Lietuvoje. Arba štai skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimo grupėje yra draudžiama tik oro balionų savininkų civilinė atsakomybė. Tačiau yra ir grupių, kurių pagrindu sudaryta ir nemažai draudimo rūšių. Bene gausiausia yra draudimo nuo nelaimingų atsitikimų grupė. Į ją įeina virš dvidešimt rūšių. Tai keleivių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, gimdyvių draudimas, laikino nedarbingumo draudimas, bendras ir individualus draudimai nuo nelaimingų atsitikimų ir taip toliau. Gana gausi ir bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupė. Ją sudaro darbdavio, ekspeditorių, pastatų ir butų civilinės atsakomybės draudimai, taip pat daugelis kitų.
Kiekvieną draudimo rūšį apibūdina tos rūšies draudimo taisyklės, kurias draudimo įmonės sukuria pagal savo poreikius. Kad taisyklės būtų suprantamos ne tik draudikui, visos jos turi būti patvirtintos Valstybinėje draudimo priežiūros tarnyboje. Jei panagrinėti konkrečiau, tai, pavyzdžiui, UAB DK “Legela”, drausdama darbdavio civilinę atsakomybę, taisyklėse numato draudimo objektą, draudiminius ir nedraudiminius įvykius, draudimo sumą, draudimo įmokas, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo tvarką ir pan. Štai objektą “Legela” apibrėžė taip: tai “yra saugos darbe norminių aktų reglamentuojama darbdavio civilinė atsakomybė tretiesiem asmenim (šeimos nariam) žuvus darbuotojui dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio: darbuotojui atliekant darbo sutartyje numatytą darbą; prieš darbą ar po jo sutvarkant darbo vietą; atliekant darbdavio pavedimu kitus, su darbo procesu susijusius darbus, tame tarpe ir komandiruotės metu kitose įmonėse.” Tačiau kita draudimo kompanija savo tos pačios draudimo rūšies taisyklėse gali objektą apibrėžti ir kitokį, tarkim prisiimdama riziką už darbuotojo žuvimą, bet ne tais pat atvejais.

5. Draudimo klasifikavimas užsienyje

Teisinėje literatūroje draudimo klasifikavimo grandys vadinamos nevienodai. Labiausiai paplitę vadinti jas rūšimis ir porūšiais, t.y. gyvybės draudimą skirstant į smulkesnes dalis, vadinti pastarąsias porūšiais. Anglijoje stambiausios draudimo grupės vadinamos klasėmis. Prof. L.Reitman draudimą vadina šaka, o smulkesnes grupes – pošakiais ir rūšimis. Profesorius pateikia tikrai dėmesio vertą klasifikaciją, todėl ją išnagrinėsiu.
Visaapimančią klasifikaciją pagal draudimo objektus galima apibūdinti sekančiai.
Tai hierarchizuota draudimo dalinimo sistema į šakas, pošakius ir rūšis, kurios kartu ir sudaro klasifikacijos grandis. Visos klasifikacijos grandys išsidėsto taip, kad kiekviena sekanti grandis būtų dalimi prieš tai esančios. Viršutine grandimi laikoma šaka, viduriniąja – pošakis, žemutine – draudimo rūšis. Visos šios klasifikacijos grandys apima
draudimo vykdymo formas – privalomąją ir savanoriškąją.
Pagrindas draudimą dalinti į šakas yra principiniai draudimo objektų skirtumai. Atitinkamai pagal šį kriterijų draudimo santykių visumą galima suskirstyti į keturias dalis: turto draudimas, gyvybės draudimas, atsakomybės draudimas ir verslo rizikos draudimas.
Turto draudime objektais yra materialinės vertybės, gyvybės draudime – žmogaus gyvybė, sveikata ir darbingumas. Jei dėl apibrėžtų įvykių pasekmių žmogaus sveikatos lygis sumažėja, tai čia į pagalbą ateina draudimas. Atsakomybės draudimo objektu yra draudėjo prievolė vykdyti sutarties sąlygas dėl produkcijos pristatymo, grąžinti įsiskolinimus kreditoriams ar atlyginti materialinę ar kitokią žalą, jei ji buvo padaryta tretiem asmenim. Verslo rizikos draudimo objektais yra potencialiai galimi įvairūs draudėjo pelno netekimai, pavyzdžiui nuostoliai dėl įrengimų prastovos, naudos netekimas dėl neįvykdyto ar neįvykusio sandorio, naujos technikos ir technologijos įdiegimo rizika ir pan.
L. Reitman pabrėžia pošakių ir rūšių reikšmę, nes skirstymas į šakas neleidžia išskirti konkrečių draudimo interesų, kurių egzistavimas daro įmanomu draudimą. Norint konkretizuoti šiuos interesus, būtina išskirti šakoje pošakius ir rūšis.
Turto draudimas yra dalinamas į du pošakius pagal nuosavybės formą ir draudėjų kategorijas: įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių turto draudimas.
Gyvybės draudimas taip pat turi du pošakius: socialinis darbuotojų ir tarnautojų draudimas ir piliečių asmeninis draudimas. Socialinis ir asmeninis draudimai savo ruožtu gali turėti labiau konkretizuotus pošakius. Pavyzdžiui, socialinio draudimo: pensijų draudimas, pašalpų draudimas, lengvatų draudimas; asmens draudime: gyvybės draudimas ir draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Vis dėlto profesorius pažymi, kad socialinis draudimas nors ir įtrauktas į klasifikaciją, bet nėra plačiau nagrinėtinas.
Atsakomybės draudimo pošakiai yra įsiskolinimų draudimas ir žalos atlyginimo atvejo draudimas, kurį taip pat vadina civilinės atsakomybės draudimu.
Verslo rizikos draudime – du pošakiai: rizikos turėti tiesioginių nuostolių ir šalutinių draudimas. Tiesioginiams nuostoliams priskiriama, pavyzdžiui, nuostoliai dėl įrengimų prastovos, šalutiniams – draudimas nuo pertraukų prekyboje, draudimas nuo praleistos naudos.
Draudėjo suėjimui su draudiku į tam tikrus draudiminius santykius draudėjo draudimo interesai turi būti išreikšti būtinybe apdrausti tuos ar kitus objektus nuo galimų rizikų, kurios gresia tiem objektam. Draudėjas taip pat turi suvokti draudimo tarifą, kuris yra jo įnešamų draudimo įmokų pagrindas. Toks draudėjų draudimo interesų pasireiškimas sąlygoja pošakių dalinimo į konkrečias draudimo rūšis būtinybę. Išskiriant draudimo rūšis konkretizuojami draudėjai, vienarūšiai draudimo objektai, draudiminės atsakomybės apimtis ir atitinkamų tarifų dydis.
Taigi draudimo rūšimi vadinamas draudimas konkrečių vienarūšių objektų, esant tam tikro lygio draudiminei atsakomybei, pagal atitinkamus draudimo tarifus. Draudimo santykiai tarp draudėjo ir draudiko yra reguliuojami pagal draudimo rūšis. Praktikoje draudimo rūšis visiškai atsiskleidžia išmokant draudimo atlyginimą ar draudimo sumą, kadangi būtent išmokos tiksliausiai atitinka draudimo rūšis, pavyzdžiui draudimo atlyginimas dėl žemės ūkio kultūros draudimo ar draudimo suma dėl vaikų draudimo ir pan.
Tokiomis konkrečiomis turto draudimo rūšimis yra, pavyzdžiui pastatų draudimas, gyvūnų, namų turto, transporto priemonių, žemės ūkio kultūrų derliaus draudimas.
Asmeninio draudimo rūšimis yra mišrus gyvybės draudimas, draudimas mirties atvejui ir darbingumo netekimo, vaikų draudimas, papildomų pensijų draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų individualus, per organizacijas ir kt.
Atsakomybės draudimo – kredito ar kito įsiskolinimo negrąžinimo draudimas, padidinto pavojaus objektų savininkų civilinės atsakomybės draudimas, civilinės atsakomybės draudimas žalos padarymo ūkine veikla atvejui ir kitos rūšys.
Verslo draudimo rūšys priklauso nuo konkrečių rizikų buvimo gamybos procese ar paslaugų teikime, ką matome iš anksčiau pateiktų šio draudimo variantų.
Užsienio praktika skiria draudimo sutarčių klases, kuriose koncentruojasi vienarūšės arba giminingos rizikos. Išskiriamos septynios klasės: ugnies (įskaitant sutrikimus versle, kuriuos sukėlė ši rizika); nuo nelaimingų atsitikimų (įskaitant draudimą nuo vagystės, rizikos transporte); rizikos jūroje ir aviacijoje (avialainerių ir jūros laivų bei jų krovinių draudimas); transporto; civilinės atsakomybės; inžinerinis (žala turtui ir su tuo susijusi civilinė atsakomybė); gyvybės ir pensijų.
Pagal organizacijos formą išskiriami grupinis ir individualus draudimo tipai. Individualiame draudime sutartis sudaroma tik su vienu fiziniu ar juridiniu asmeniu.
Gan svarbi yra klasifikacija pagal draudimo pobūdį. Vienos draudimo sutartys garantuoja tik pinigų sumos išmokėjimą, nesusijusios su nuostolių dydžiu ir net nepriklausomai nuo jų, tuo atveju, kai įvyksta specifinis įvykis, kaip pvz., gyvybės draudimo sutartis, asmens draudimo sutartis nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimas nuo ligų, kai draudimo atlyginimo dydis iš anksto nustatytas draudimo suma. Kiti gi tipai apima sutartis dėl nuostolių atlyginimo, kuriose draudimo suma nustatoma “draudimo finansinio nuostolio” dydžiu. Ši klasė apima visas likusias sutartis.
Kiek plačiau teisinėje literatūroje yra aptartas turto draudimas (Lietuvoje jį sudaro dalis ne gyvybės šakos grupių). Atsižvelgiant į riziką L.Reitman pateikia tokią jo klasifikaciją į grandis:
1. Pastatų, produkcijos, medžiagų, namų turto draudimas nuo ugnies ir kitų stichinių nelaimių;
2. Žemės ūkio kultūrų draudimas nuo sausros ir kitų stichinių nelaimių;
3. Draudimas nuo gyvulių kritimo ar neišvengiamo jų skerdimo;
4. Transporto priemonių draudimas nuo avarijų, nuvarymo ir kitokių pavojų.
Įdomi turto draudimo klasifikacija naudojama Vokietijoje. Draudimas Vokietijoje apskritai yra skirstomas į: kilnojamojo ir nekilnojamojo turto draudimą, žmonių draudimą, turtinės žalos (nuostolio) draudimą ir draudimą trečiųjų asmenų naudai (arba kitaip civilinės atsakomybės draudimas). Taigi turto draudimas Vokietijoje suprantamas siaurąja prasme, nepriskiriant joms draudimo nuo nuostolių, kilusių dėl darbų (gamybos) pertraukimo, kreditų draudimo, draudimo dėl nuostolių, kurie gali kilti dėl pasitikėjimo sutartimi. Turto draudimas skiriamas į dvi grupes: kilnojamojo ir nekilnojamojo turto draudimas. Prie nekilnojamojo turto draudimo grupės priskiriama: draudimas nuo gaisro, draudimas nuo vagystės su įsilaužimu (nuo vagystės), draudimas nuo žalos, atsiradusios dėl vandentiekio gedimų, draudimas nuo audros, vėjo apdarytos žalos, draudimas nuo visų kitų pavojų. Šiai grupei taip pat priskiriamas techninis draudimas: staklių draudimas, montavimo draudimas, elektronikos draudimas. Prie kilnojamojo turto draudimo grupės priskiriamas visas kilnojamas turtas, be to draudimas transporte, krovinių draudimas, automobilių, laivų, lėktuvų draudimas.
Taigi draudimo skirstymo pagrindas gali būti įvairūs klasifikavimo kriterijai. Visuotinai pripažintos vieningos klasifikacijos nėra, ir tai visai suprantama, nes draudimo santykių įvairovė, skirtinga draudimo raida bei reglamentavimas, teisės tradicija neišvengiamai sąlygoja tokį skirtumą.

I Š V A D A

Šis mano kursinis darbas – bandymas aptarti draudimo klasifikacijai svarbius klausimus. Nagrinėdamas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą ir civilinį kodeksą, lygindamas jų pateiktą draudimo skirstymą su kitų šalių, analizuodamas nusistovėjusią praktiką, stengiausi atskleisti draudimą sudarančių santykių padalinimo esmę, apibūdinti tas dalis.
Norėčiau pareikšti kai kuriuos savo samprotavimus ir pasiūlymus šia tema:
1. Teisinis pagrindas draudimui Lietuvoje vykdyti – 1996 07 10 LR draudimo įstatymas nėra visiškai tobulas. Praktinėje veikloje išryškėjo kai kurie jo trūkumai. Dėl šių priežasčių didžiausia našta draudimo santykių nustatymui tenka draudikų nustatytoms draudimo rūšies taisyklėms. Jos, deja, neretai būna sudarytos nesilaikant juridinės technikos reikalavimų ir yra nukreiptos į draudiko interesų užtikrinimą. Toks reguliavimas turėtų būti keičiamas didinant įstatymų vaidmenį.
2. Pagrindinis aktas, įtvirtinantis draudimo sąlygų rinkinį, yra draudimo taisyklės. Pasiūlymas – ruošti bendrąsias draudimo rūšių taisykles, kaip tai padaryta Vokietijoje, paliekant draudikas teisę daryti išlygas iš šių bendrųjų taisyklių. Tai suteiktų draudimo santykiams daugiau apibrėžtumo.
3. Pastaruoju metu Lietuvoje keičiasi draudiminės apsaugos prioritetai – privalomojo draudimo objektai. Vietoje senų įvedami nauji, atspindintys pasaulines tendencijas. Privalomasis draudimas Lietuvos visuomenėje, kuri nėra pakankamai suvokusi draudimo svarbą, jo teikiamos pagalbos krizinėse situacijose būtinumą, iš esmės yra sveikintinas reiškinys. Kita vertus, privalomojo draudimo rūšių ratas turi būti plečiamas pamatuotai ir gerai apgalvojus. Manau, vis dėlto reikėtų dar vienos naujos rūšies – auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo. Ji pasaulyje yra labai paplitusi ir jos naudingumu jau plačiai įsitikinta.

PANAUDOTŲ ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

I. Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas.- V., 1994
2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 208, 462,463, 464, 465, 483, 508, straipsnių pakeitimo ir papildymo 6021 straipsniu įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.73-1745
3. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.73-1742
4. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios.- 1990.- Nr.28-674
5. Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.1-1; 1996.- Nr.14-354
6. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas // Lietuvos aidas.- 1992.- Nr.192
7. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.102-2317
8. Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių, valstybinių akcinių, bendrų ir užsienio kapitalo įmonių turto, gyventojų pastatų ir keleivių privalomojo draudimo” pakeitimo” // Valstybės žinios.- 1994.- Nr.45-956
9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl gyventojų pastatų privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-772; 1993.- Nr.14-362
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.35-1080; 1993.- Nr.15-397; 1994.- Nr.60-1193; 1995.- Nr.12-286
11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl keleivių privalomojo draudimo” // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-770; 1993.- Nr.7-145; 1994.- Nr.60-1192
12. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos Valdybos nutarimas “Dėl draudimo brokerio įmonės veiklos tvakos” // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.114

II. Specialioji literatūra

13. Depozitų draudimas JAV // Aljansas.- 1994.- Nr.5
14. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.- V., 1978.- 3t.
15. Lietuvos TSR civilinio kodekso komentaras.- V., 1976
16. B. Melnikas. Draudimas Rytų Europos šalyse.- V., 1992
17. V. Mikelėnas. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai.- V., 1995
18. Tarybinė civilinė teisė: Vadovėlis / L.Kučinskas ir kt. – V., 1988.- 2d.
19. John F. Dobbyn. Insurance law.- St.Paul, Minn., 1989
20. Ralph H. Folsom. European Community business law source book.- St.Paul, Minn., 1994
21. Robert I. Mehr. Fundamentals of insurance.- Homewood, Illinois., 1986

III. Praktinė medžiaga

22. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos “Draudimo rūšių katalogas”
23. UAB DK “Legela” darbdavio civilinės atsakomybės, žuvus darbuotojui dėl nelaimingo atsitikimo darbe, draud

Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Samprata ir teoriniai aspektai

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis garantuoja kiekvienam žmogui teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Šias socialines garantijas papildomai reglamentuoja atskiri įstatymai bei poįstatiminiai aktai.
Asmenys, draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu
Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe yra viena iš valstybinio socialinio draudimo rūšų kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme (toliau tekste – Nelaimingų atsitikimų darbe draudimo įstatymas).
Kad asmenys būtų draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, jiems už darbą turi būti mokamas darbo užmokestis. Taigi socialiniu draudimu privalomai draudžiami šie asmenys:
1) asmenys, dirbantys pagal darbo, diplomato tarnybos ar terminuotas diplomato tarnybos sutartis, taip pat dirbantys narystės pagrindais renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir gaunantys atlyginimą už darbą;
2) viešojo administravimo valstybės tarnautojai;
3) profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) mokymo įstaigoje ar įmonėje metu bei asmenys, darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešuosius darbus;
4) asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, – už jų darbo laiką;
5) nuteistieji laisvės atėmimu – už jų darbo laiką.
Draudiminių ir nedraudiminių įvykių samprata
Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas detaliai reglamentuoja draudiminius ir nedraudiminius įvykius.
Draudiminiais įvykiais pripažįstami įvykiai, atsitikę nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ištirti bei pripažinti nelaimingais atsitikimais darbe. Konkrečiai nelaimingais atsitikimais darbe gali būti pripažinti, kai jie įvyksta:
1) dirbant pagal darbo sutartį, atliekant viešojo administravimo funkcijas arba gaunant atlyginimą už darbą, taip pat nelaimingi atsitikimai, įvykę darbo laiku rengiant arba tvarkant darbo vietą ar darbo vietoje atliekant kitus su darbo procesu susijusius veiksmus, pertraukos pailsėti ir pavalgyti (pietų pertraukos), taip pat papildomų ar specialių pertraukų metu darbuotojui esant darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje;
2) vykstant į darbą ar iš darbo, taip pat kai asmuo vyksta darbo laiku darbdavio interesais;
3) dirbant kitą darbdavio pavestą darbą;
4) nelaimingi atsitikimai apdraustiesiems atliekant teisės aktų nustatytas pareigas ar darbdavio pavedimu vykdant visuomenines pareigas, susijusias su tos įmonės veikla, kai už tai mokamas darbo užmokestis.
Minėtas įstatymas taip pat apibrėžia ir kas laikytina nedraudiminiais įvykiais.
Draudiminiams įvykiams nepriskiriami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatyta, kad jie įvyko:
1) dėl to, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su technologiniu procesu;
2) nukentėjusiajam darant tyčinį nusikaltimą;
3) nukentėjusiajam savavališkai (be draudėjo žinios) atliekant darbą ne draudėjo naudai (ne draudėjo interesais);
4) nukentėjusiajam sąmoningai siekiant, jog įvyktų nelaimingas atsitikimas;
5) dėl bendro susirgimo.
Įstatymas nustato baigtinį sąrašą atvejų, kai nelaimingas atsitikimas darbe negalės būti pripažintas draudiminiu įvykiu.

Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokų rūšys ir mokėjimai
Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, apdraustajam gali būti išmokėta:
1) ligos dėl nelaimingo atsitikimo pašalpa;
2) netekto darbingumo vienkartinė kompensacija;
3) netekto darbingumo periodinė kompensacija.
Jei dėl nelaimingo atsitikimo darbe apdraustasis asmuo miršta, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama laidojimo pašalpa bei lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka.
Ligos pašalpa skiriama apdraustajam asmeniui tapus laikinai nedarbingu dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris pripažįstamas draudiminiu įvykiu. Apdraustiesiems, besigydantiems sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) protezavimo paslaugas, ligos pašalpa skiriama už vykimo į šią įstaigą, buvimo joje ir grįžimo iš jos laiką.
Susižaloję darbe apdraustieji teisę į ligos pašalpą įgyja neatsižvelgiant į turimą valstybinio socialinio draudimo stažą. Ligos pašalpa skiriama, jei teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį ir atleidimo iš darbo dieną. Pagrindas skirti ligos pašalpą yra nustatyta tvarka išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir dokumentai, patvirtinantys draudiminį įvykį.
Kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas pagal asmens draudžiamąsias pajamas, tačiau jis negali viršyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos patvirtintų vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų, galiojusių draudiminio įvykio atsitikimo mėnesį, trijų su puse dydžio sumos. Apdraustajam susižalojus darbe mokama 100 % kompensuojamojo uždarbio dydžio ligos pašalpa.
Kai miršta asmuo, turėjęs teisę gauti ligos pašalpą ir jų negavęs iki mirties dienos, tai ligos pašalpa mokama šeimos nariui, pateikusiam mirusiojo asmens mirties liudijimą.
Apdraustiesiems asmenims susižalojus darbe ligos pašalpa mokama nuo pirmos nedarbingumo dienos iki darbingumo atgavimo arba kol bus pripažintas invalidumas.
Valstybinę socialinio draudimo senatvės arba invalidumo pensiją gaunantiems asmenims susižalojus darbe ligos pašalpa pradedama mokėti nuo pirmos nedarbingumo dienos ir mokama iki darbingumo atgavimo arba kol dėl šios priežasties bus peržiūrėtas invalidumas.
Ligos pašalpa nemokama, nustačius, kad:
1) įvykis yra nedraudiminis;
2) asmuo ar atitinkamos įstaigos pateikė neteisingus duomenis dėl draudiminio įvykio arba suklastotus dokumentus arba nepateikė reikiamų dokumentų.
Asmenims, pažeidusiems gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, paskirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvykusiems pas gydytoją arba, kaip įstatymo nustatyta, pasitikrinti darbingumo, ligos pašalpa gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos.
Netekto darbingumo vienkartinė kompensacija
Jeigu apdraustasis neteko iki 20 % darbingumo, jam išmokama 10 % jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio dydžio netekto darbingumo vienkartinė kompensacija. Jeigu apdraustasis neteko daugiau kaip 20, bet mažiau kaip 30 % darbingumo, jam išmokama 20 % jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio dydžio netekto darbingumo vienkartinė kompensacija. Jeigu apdraustajam nustatytas neterminuotas nedarbingumas, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija išmokama trigubai didesnė, negu atitinkamai minėta anksčiau.
Netekto darbingumo periodinė kompensacija
Jeigu nustatoma, kad apdraustasis neteko 30 ir daugiau % darbingumo, jam mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija. Netekto darbingumo periodinė kompensacija apdraustajam mokama kas mėnesį. Ji apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (d) ,kompensavimo koeficiento (k) ir mokėjimo mėnesį galiojančių vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų (D) sandaugos pusė, t.y. pagal formulę 0,5 x d x k x D.
Draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos. Jeigu apdraustasis dėl draudimo išmokos kreipėsi praėjus trejiems metams nuo teisės į draudimo išmoką atsiradimo dienos, draudimo išmoka mokama nuo kreipimosi dienos.
Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio darudimo įstatymas nustato, kad jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, miršta, teisę į draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo mirties. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.284 straipsnis reglamentuoja, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi. Todėl draudimo išmoka turi būti mokama ir nedirbančiam bet darbingam sutuoktiniui. Taigi draudimo išmoka mokama:
1) nepilnamečiams – iki jiems sukaks 18 metų, o jeigu jie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, vidurinių mokyklų dieniniuose skyriuose, – iki jiems sukaks 24 metai;
2) mirusiojo išlaikomam sutuoktiniui;
3) mirusiojo tėvui (motinai), įtėviui, nepaisant amžiaus ir darbingumo, jeigu jis nedirba ir prižiūri mirusiojo vaikus (įvaikius), vaikaičius, brolius ar seseris, iki šiems sukaks 8 metai;
4) asmenims, sukakusiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, – iki gyvos galvos;
5) invalidams – invalidumo laikotarpiu.
Šiems asmenims kas mėnesį mokama draudimo išmoka, lygi periodinei netekto darbingumo kompensacijai, padalytai iš vienetu padidinto išmoką gauti turinčių teisę asmenų skaičiaus. Draudimo išmoka mokama neatsižvelgiant į jos gavėjų kitas gaunamas pajamas.

1 uždavinys.
2001 rugpjūčio 20 d. AB “Takas” darbuotojas N buvo atleistas terminuotai darbo sutarčiai pasibaigus. Grįžtant iš darbo namo, jis pateko į avariją ir susilaužė koją. 1) prie kokio įvykio ( draudiminio ar nedraudiminio) priskirti šį atsitikimą?
2) Į kokią tarnybą jis turėtų kreiptis dėl įvykio ištyrimo ir kokius dokumentus pateikti.

Nelaimingų atsitikimų darbe draudimo įstatymo 6 ir 7 straipsniai reglamentuoja, kas laikoma draudiminiais ir nedraudiminiais įvykiais. Šio įstatymo 6 str. 1d. 2 punktas nustato, kad draudiminiais įvykiais yra laikomi ir nelaimingi atsitikimai pakeliui iš darbo. Tas faktas, kad darbuotojas N dirbo pagal terminuotą darbo sutartį nelaimingo atsitikimo pripažinimui draudiminiu įvykiu reikšmės neturi. Taip pat ir aplinkybė, kad nelaimingo atsitikimo dieną darbuotojas buvo atleistas iš darbo, neturi įtakos tam, kad pripažinti šį nelaimingą atsitikimą nedraudiminiu įvykiu, nes atleidimo iš darbo diena yra paskutinė darbuotojo darbo diena, ir būtent šią paskutinę darbo dieną einant iš darbo namo atsitiko nelaimingas atsitikimas.
Todėl, jei AB “Takas” darbuotojas N. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų, tuo metu kai susilaužė koją nedarė tyčinio nusikaltimo, sąmoningai nesiekė, kad įvyktų nelaimingas atsutikimas ir jo kojos lūžis nebuvo sąlygotas bendro susirgimo – tokiu atveju šį nelaimingą atsitikimą reikia pripažinti draudiminiu įvykiu.
Kad darbuotojas N gautų draudimo išmoką, pirmiausia šis nelaimingas atsitikimas teisės aktų nustatyta tvarka turi būti ištirtas. Kaip reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 72 str. – darbuotojas, nukentėjęs dėl nelaimingo atsitikimo privalo nedelsdamas apie tai pranešti padalinio vadovui, darbdaviui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai, jeigu jis pajėgia tai padaryti.
Visoms įmonėms privaloma vienoda nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo tvarka ir AB “Takas” administracija privalės surašyti traumos grįžtant iš darbo ištyrimo aktą N-2.
Jei darbuotojas N dėl patirtos traumos netenka darbingumo, jis turi kreiptis į Valstybinę medicininės socialinės ekspertizės komisiją (VMSEK) dėl netekto darbingumo dydžio nustatymo. Šios komisijos pažyma bus reikalinga tuo atveju, jei darbuotojas reikalaus skirti netekto darbingumo vienkartinę ar periodinę kompensacijas.
Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Todėl darbuotojas prašymą skirti ligos pašalpą, vienkartinę ar periodinę kompensacijas su visais reikiamais dokumentais pateikia tam valdybos teritoriniam skyriui, kuriame yra registruotas draudėjas, t.y. AB “Takas”.
Jei darbuotojas prašo skirti ligos pašalpą, prie prašymo būti pridėta:
1. Lietuvos Respublikos piliečio pasas, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba kitas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas;
2. nedarbingumo pažymėjimas;
3. traumos grįžtant iš darbo ištyrimo aktas N-2.
Jei darbuotojas prašo skirti netekto darbingumo vienkartinę ar periodinę kompensacijas, kartu su prašymu turi būti pateikiama:
1. Lietuvos Respublikos piliečio pasas, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba kitas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas;
2. VMSEK pažyma (išrašas) apie tai, kiek netekta darbingumo (procentais);
3. traumos grįžtant iš darbo ištyrimo aktas N-2.
Priklausomai nuo traumos sudėtingumo bei konkrečios situacijos darbovietėje gali būti pateikti ir tokie dokumentai:
– Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos išvada;
– atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos darbo medicinos specialistų tyrimo ar ekspertizės išvada, išduota Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka;
– teismo sprendimai, nuosprendžiai;
– kiti dokumentai, kuriose yra duomenų apie nelaimingą atsitikimą grįžtant iš darbo.

2 uždavinys
Pilietis S dirba dviejose darbovietėse: įmonėje A nuo 2000 gruodžio 10 d. ir įmonėje B nuo 2002 sausio 3 d. 2002 kovo 15 d. darbovietėje A įvyko nelaimingas atsitikimas ir pilietis S pateko į ligoninę. Po gydymosi ligoninėje jis buvo nukreiptas į VMSEK, kuri jam 2002 liepos 2 d. nustatė 35% darbingumo netekimą.
Kokios išmokos turėtų būti jam paskirtos ir kaip jos turi būti apskaičiuojamos?

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas nustato, kad apdraustiesiems asmenims dėl nelaimingo atsitikimo darbe netekusiems 30 ir daugiau % darbingumo, mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija.
Netekto darbingumo periodinė kompensacija (K) apskaičiuojama pagal formulę: K = 0,5•d•k•D, kur
d – darbingumo netekimo koeficientas – vieneto dalimis išreikštas dydis, kuris apskaičiuojamas netekto darbingumo procentą dalijant iš šimto;
k – kompensacijos koeficientas – asmens vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų, gautų per paskutiniuosius 12 paeiliui einančių mėnesių (skaičiuojama atgal nuo užpraeito kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš darbingumo netekimo nustatymą, pabaigos), santykis su vidutinėmis mėnesinėmis draudžiamosiomis pajamomis, galiojančiomis darbingumo netekimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba susirgimo profesine liga nustatymo dieną. Kompensacijos koeficientas negali būti mažesnis kaip 0,25 ir didesnis kaip 3.
Kadangi pilietis S dirba keliose darbovietėse, tai jo draudžiamosios pajamos kompensacijos koeficientui apskaičiuoti nustatomos vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo nuostatais, kurie nustato, kad tokiu atveju kompensuojamasis uždarbis netekto darbingumo periodinei kompensacijai apskaičiuoti nustatomas pagal draudžiamąsias pajamas, gautas toje darbovietėje, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, t.y. įmonėje A.
D – valdybos patvirtintos vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos, galiojusios netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo mėnesį.
Netekto darbingumo periodinė kompensacija mokama kas mėnesį ir perskaičiuojama kiekvieną kartą, patvirtinus naują vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų dydį.
Jeigu VMSEK iš naujo nustato, kad apdraustojo, kuriam paskirta netekto darbingumo periodinė kompensacija, netektas darbingumas sumažėjo (ne mažiau kaip 30 %) arba padidėjo, kompensacija jam atitinkamai perskaičiuojama pagal iš naujo nustatytą darbingumo netekimo koeficientą (d).
Naujo dydžio netekto darbingumo periodinė kompensacija pradedama mokėti nuo netekto darbingumo pasikeitimo dienos.
Jeigu VMSEK iš naujo nustato, kad apdraustasis, turėjęs teisę gauti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją, neteko 30 ir daugiau % darbingumo, netekto darbingumo periodinė kompensacija jam apskaičiuojama, kaip nustatyta šių nuostatų 31 punkte, ir mokama nuo netekto darbingumo pasikeitimo dienos.
Ne už visą mėnesį skiriama netekto darbingumo periodinė kompensacija apskaičiuojama pagal kalendorines to mėnesio, už kurį ji skiriama (mokama), dienas.

Literatūros sąrašas

Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija/ 1992-10`-25/
2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas/2001-07-01/
3. LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas su vėlėsniais pakeitimais ir papildymais/1991-05-21/
4. LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas su vėlėsniais pakeitimais ir papildymais/1999-12-23/
5. LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas/2000-10-17/
6. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai/LR Vyriausybės 2000-05-08 nutarimas Nr.506/
7. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarka/Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000-01-28 įsakymas Nr.5

Specialioji literatūra

1. Nekrošius I. Socialinio aprūpinimo teisė.V.1989.
2. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus.V.1998.

Draudimo bendrovių naudojamos reklamos priemonės

 

1. DRAUDIMO PASLAUGŲ REKLAMA

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse draudimo kompanijos siūlo daug draudimo paslaugų produktų, kurie atkreipia būsimų klientų dėmesį, tačiau draudėjams sunku išsirinkti konkrečius draudimo produktus. Šiai problemai spręsti pasitelkiama reklama, kuri leidžia atskleisti įvairių draudimo rūšių pagrindines sąlygas. “Reklama yra geriausiai pritaikyta, – pabrėžia Richardas Kūhnas ir Rogeris Fasnachtas, – pasiekti kuo didesnį tikslinių asmenų skaičių ir perteikti jiems teigiamą informaciją, pavyzdžiui, firmos įvaizdį. Perteikiant dalykinę informaciją kartu pažadinami tikslinių grupių emocijos, poreikiai, motyvai, susiję su siūlomu produktu”. Iš tikrųjų reklamos rūšys ir priemonės leidžia atsižvelgti į įvairių klientų segmentų (grupių) interesus, į gyventojų grupių, turinčių nevienodas pajamas, pageidavimus, į šalies atskirų regionų gyventojų nacionalinius ypatumus ir pan.
Reklama draudimo versle atlieka kelias funkcijas. Visų pirma ji padeda užkariauti rinką, pristatydama visuomenės dėmesiui draudimo paslaugų produktus, kurie gali būti labai naudingi vartotojams. Antroji reklamos funkcija atsiranda iš jos sugebėjimo įrodyti visuomenei, kad vienos draudimo įmonės paslaugų produktai yra geresni nei kitos ir būtent tą įmonę reikėtų pasirinkti, taip padėti jai plėsti veiklą. Draudimo įmonės gali pasitelkti reklamą suteikti žinių apie draudimo paslaugų “ryšulių” svarbą ir apie paskirus draudimo paslaugų produktus. Tačiau prieš reklamuodama įmonė turi nustatyti vartotojo pageidavimus, įpročius, elgesį, pažiūras ir sprendimus, susijusius su draudimo produktais. Tada nustatomi vartotojo poreikiai ir randama būdų pasiekti, kad vartotojas suprastų patį draudimo paslaugų produktą ir jo nauda.
Draudimo reklamai keliami tam tikri reikalavimai:
· Teisingumas. Reklama turėtų būti dalykinė, atitikti objektyvią tikrovę, jos turinys ir forma turi atitikti bei informuoti apie realias situacijas.
· Konkretumas. Reklamos tekstas turėtų būti paprastas, priimtinas ir įtikinamas, argumentai apgalvoti ir duomenys konkretūs.
· Adresuotumas. Jis parodo, kiek reklamos priemonės skiriamos tikslinėms klientų grupėms (pagal amžių, pajamas ir pan.).
· Planingumas. Reklama yra marketingo priemonių plano sudedamoji dalis kiekvienoje draudimo įmonėje.
Draudimo paslaugų reklama turėtų padėti įveikti draudimo paslaugų teikimo dideliuose ir mažuose miestuose, šalies regionuose skirtumus. Reklama laiduoja pagrindinių draudimo paslaugų rūšių prieinamumą įvairioms gyventojų socialinėms grupėms. Informuodama gyventojus apie teikiamas draudimo paslaugas, reklama turėtų suinteresuoti pirkti draudimo paslaugas, pateikti argumentus, kodėl turėtų būti sudaromos arba atnaujinamos draudimo sutartys.

2. REKLAMOS TIPAI

Reklamos idėją galima išreikšti teksto pranešimu, vaizdu ir jų įvairiais derinimo variantais.
Teksto pranešimas – tai svarbiausia daugumos reklamos priemonių sudedamoji dalis, iš kurių – spausdinti leidiniai, transparantai, “bėganti eilutė” televizijoje, kino filmai. Tekstas atskleidžia esmę, jo pobūdį lemia uždavinys, kurį tuo metu reikia spręsti. Pagal tai reklamos tekstai skirstomi į informacinius, primenamuosius ir įtikinamuosius.
Informacinis tekstas panaudojamas, kai reikia pranešti visuomenei apie draudimo rūšių pokyčius, rengiantis įvesti kokią naują draudimo rūšį. Toks tekstas turėtų būti paprastas. lakoniškas ir pan.
Primenantis tekstas naudojamas, kai reklaminiame pranešime reikia nurodyti draudimo sutarties baigimosi terminą ir pasiūlyti klientui ją pratęsti naujam laikotarpiui.
Įteigiantis tekstas turėtų padėti draudėjams prisiminti jiems siūlomos draudimo rūšies pavadinimą. Tokiame tekste logiška pakartoti naujos draudimo rūšies pavadinimą, išskiriant jį riebiu šriftu.
Įtikinantis tekstas naudojamas, kai būtina pabrėžti reklamuojamų draudimo rūšių pranašumus.
Reklaminis tekstas turi pranešti realią naudą draudėjui kiekvienu konkrečiu atveju, turi būti skirtas tam tikrai kategorijai žmonių. Jame reikia atskleisti atitinkamų draudimo rūšių pranašumus, pabrėžiant aukštą klientų aptarnavimo lygį. Reklamoje turėtų būti atsakymai į galimus klausimus, pateiktos rekomendacijos, kur ir kada galima įforminti draudimo sutartį. Reklaminio teksto efektyvumas sustiprinamas logiškai išskiriant pagrindinę jo dalį. Trumpame tekste išskiriamas tik vienas žodis, kuris parašomas pasiūlymo pradžioje arba pabaigoje. Didelės apimties tekste tokio išskyrimo nepakanka – reikia papildomų poveikio priemonių, pavyzdžiui, priešpriešinimas, paaiškinimai, įvairūs žodiniai ir vaizduojamieji elementai.
Vienas iš būdų patraukti dėmesį į draudimo paslaugų reklamą, dažniau ją kartoti. Kitas psichologinis būdas pritraukti dėmesį prie reklamos ir sustiprinti jos poveikį, keisti jos apipavidalinimą, elementus. Tekstas, paveikslas – visas apipavidalinimas dažnai pasitaikančio plakato praranda naujovių patrauklumą, tampa kasdienis.
Reklama taip pat pritraukia dėmesį kontrasto efektu. Šriftui, kuriuo surenkamas skelbimo tekstas, paprastai parenkama spalva, kontrastinga fonui.
Rengiant draudimo reklamą, reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
· vaizduojamąjį reklamos poveikį;
· kreipimosi į draudėją individualumą;
· informacijos šaltinių paiešką;
· draudimo paslaugos įvaizdį ir draudiko firminį ženklą;
· reklamos perimamumą ir nuoseklumą;
· kliento suinteresuotumą draudimo paslaugomis;
· kliento motyvavimą sudarant draudimo sutartį.
Draudimo paslaugų reklama yra komercinė. Marketingo požiūriu reklama yra vienas iš pagrindinių būdų “stumti” draudimo paslaugą draudėjui. Taip pat būdas veikti klientus, siekiant užkariauti rinką. Draudėjų pritraukimas įvairiomis komercinės reklamos rūšimis yra svarbus konkurencinės kovos draudimo rinkoje įrankis.

3. REKLAMOS PRINCIPAI IR UŽDAVINIAI

Kiekvienai draudimo bendrovei reklama yra draudimo sutarčių sudarymo prielaida. Visomis reklamos informacinėmis priemonėmis siekiama dviejų uždavinių:
· pristatyti draudimo bendrovę fiziniams ir juridiniams asmenims (draudėjams);
· formuoti draudiko įvaizdį.
Pirmas reklamos uždavinys atitinka reklamos pagrindinį principą; draudimo įmonė negali veikti, jeigu žmonės nežino apie jos veiklą.
Antras draudimo paslaugų reklamos principas yra tikslingumas. Reklama turėtų būti paprasta ir lakoniška savo forma ir turiniu. Pavyzdžiui, ji gali informuoti apie naują draudimo rūšį, patogų klientams draudimo įmonės darbo grafiką, naujus lengvatinius tarifus ir pan.
Trečias reklamos principas yra jos kartojimas. Daugkartinis tos pačios reklamos kartojimas išugdo potencialių klientų sąlyginį refleksą, sukeliantį atsakomąją reakciją, kuri po to sisteminama ir analizuojama. Reklama veikia potencialius klientus garsu ir vaizdu radijo, televizijos laidose, periodinėmis publikacijomis laikraščiuose ir žurnaluose, reklaminiuose plakatų skyduose ir pan.
Antras svarbus reklamos uždavinys yra draudiko įvaizdžio kūrimas, t. y. jo reputacijos kūrimas. Įvaizdis kuriamas įvairiais metodais ir priemonėmis, pirmiausiai vaizdiniu ir inžineriniu dizainu.
Vaizdinis dizainas – tai vidinis ir išorinis kontorų, agentūrų ir kitų draudimo polisų pardavimo punktų apipavidalinimas. Taip pat draudimo įmonių baldų spalva. Vaizdinio dizaino būtinas elementas yra draudimo bendrovės firminis apipavidalinimas ir firminis ženklas ant pastatų blankų, vokų, darbuotojų drabužių.
Inžinerinis dizainas – užrašai ir firminis ženklas ant transporto priemonių, naudojamų aptarnauti draudėjus; scenos aikštelių įrengimas atsižvelgiant į firminį stilių, kai stambių masinių kultūros renginių rėmėja yra draudimo bendrovė.
Draudimo bendrovės įvaizdį sudaro išorinis darbuotojų vaizdas, jų elgsenos kultūra, draudimo agentų profesionalumas, personalo gebėjimas psichologiškai bendrauti su draudėjais, kurie atstovauja įvairioms socialinėms grupėms. Visos šios priemonės privalo sukurti draudimo įmonės gerą reputaciją.

4. REKLAMOS PRIEMONĖS

Įvairių reklamos metodų derinimas, reklamos kampanijos įgyvendinimo vieta ir laikas, jos kryptingumas sąveikauja su draudimo įmonės strateginio marketingo programa.
Reklamos priemonių kruopšti analizė ir įvertinimas padeda draudikui taupyti pinigus. Sudarant reklamos priemonių planą, pradedančiajam draudikui rekomenduojama riboti reklamos priemonių apimtį.
Reklamos priemones, naudojamas draudimo versle, galima sugrupuoti taip:
· spaudos priemonės (laikraščiai ir žurnalai, leidžiami dideliu tiražu);
· tiesioginės reklamos priemonės (reklaminiai laiškai, atvirukai, dėklai ir vokai, lapeliai, prospektai, brošiūros, katalogai);
· reklaminiai suvenyrai (ženkliukai, pakabučiai, pieštukai, peleninės su draudimo įmonės simboliais). Jie draudėjams platinami nemokamai;
· vaizduojamosios reklamos priemonės (gatvės ir pakelių reklama, afišos, reklamos stendai, šviesos reklama);
· transporto reklama (paskelbta vagone, stotelėse, autobusuose ir troleibusuose);
· mišrios vaizduojamosios reklamos priemonės (skelbimai, radijo tekstas ant taksi, reklaminiai skelbimai, afišos ant specialaus krovininio transporto, diapozityvai ir pan.);
· radijo ir televizijos reklamos priemonės (studijinės laidos, dalyvaujant diktoriams arba artistams);
· specialios reklamos priemonės (viktorinos, apžiūros-konkursai, reviu, koncertai ir pan.).
Toks reklamos priemonių klasifikavimas remiasi reklaminės medžiagos pobūdžiu ir perdavimo bei kreipimosi į potencialius klientus metodais.

5. REKLAMOS PERTEIKIMO PRIEMONIŲ PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

Draudimo marketingo specialistai pabrėžia, kad vyrauja draudimo reklama, perduodama per žiniasklaidos priemones. Arthuras Meidanas pažymi, kad “šiam tikslui gali būti naudojama televizija. laikraščiai, populiarūs žurnalai, gatvės afišos ir komercinis radijas. Ši veikla palaikoma rėmimo veiksmais, kurie dažniausiai įgyvendinami per draudimo paslaugų pardavimo atstovus, pastariesiems ieškant klientų, patariant jiems ir padedant išsirinkti geriausiai jiems tinkamus draudimo paslaugų produktus.” Taigi prie žiniasklaidos priemonių priskiriama radijas, televizija, spauda, taip pat išorės reklamos priemonės bei kinas.
Draudimo marketingo specialistai analizuoja reklamos perteikimo priemonių pranašumus trūkumus. Pavyzdžiui, televizija yra pranaši tuo, kad pateikia garso ir vaizdo informaciją, perduoda žinutę aktyviai. Žinutė yra perduodama vaizdu ir paremiama kalba, todėl konkretūs svarbūs momentai gali būti nesunkiai pabrėžiami ir lieka vartotojo sąmonėje tam tikrą laiką – pakankamai ilgai, kad jį sudomintų. Nepatogumas yra tas, kad žinutė trunka tik kelias, sekundes ir gali būti labai brangi. Televizija pastaruoju metu vis dažniau yra naudojama draudimo reklamai perteikti, ypač nacionaliniu mastu. Ją pasirenka draudimo įmonės, norinčios pateikti visuomenei tiesioginę ir gyvybingą žinutę apie draudimo paslaugų naudą. Tačiau televizijai, kaip draudimo reklamos priemonei, būdingi šie trys trūkumai:
1. Jos kaina yra palyginti didelė. Efektyvi reklamos kampanija ją kartojant didina reklamai skirtų lėšų kiekį;
2. Ji pateikia labai trumpą žinutę: 30 sekundžių yra labai trumpas laikas reklamuoti sudėtingas draudimo paslaugas.
3. Iš televizijos, kaip informavimo priemonės, neįmanoma gauti tiesioginio atsakymo. Draudimo įmonė, išleidusi pinigus, kad įtikintų žiūrovus pirkti jos produktus, nori būti tikra, kad vartotojai pirks jos, o ne kitos draudimo įmonės, teikiančios tas pačias paslaugas, produktus. Ši problema iš dalies išsprendžiama reklamuojantis spaudoje, nes skelbime dažniausiai būna kuponas, pagal jį susidomėjęs skaitytojas tiesiogiai gali susisiekti su draudimo įmone ir gauti daugiau informacijos bei konsultacijų.
Reklama laikraščiuose ir žurnaluose gali būti skirta tik tam tikriems visuomenės segmentams – žmonėms, kurie, tikimasi, skaitys šiuos leidinius. Reklaminiai skelbimai gali būti ant autobusų, traukinių, taip pat tokiose vietose kaip oro uostai, traukinių stotys ar kino teatrai, bet neišvengiamai šie skelbimai privalo būti tik bendro pobūdžio.

6. RĖMIMAS

Draudimo įmonės, siekdamos užsitikrinti, kad reklama televizijoje ar kitomis “be atsako” priemonėmis, tokiomis kaip gatvės afišos, padidintų jų pačių, o ne konkurentų pardavimus, reklamą palaiko rėmimo veikla. Šį darbą atlieka pardavėjai, kurie pasitelkę asmeninius kontaktus atlieka potencialių klientų paiešką. Tai ypač efektyvu iš karto po nacionalinės televizijos reklamos kampanijos, kai draudiko pavadinimas dar yra šviežias žmonių galvose. Rėmimo tikslai gali būti labai skirtingi ir apimti ne tik reklamą, bet ir įvaizdžio kūrimą bei palaikymą. Reklamos efektyvumo tyrimų atlikta labai nedaug, bet apskritai, pateikiant potencialiems draudėjams idėją (koncepciją), televizijos reklama renkamasi dažniau nei reklama laikraščiuose. Tai yra dėl poveikio žiūrovų emocijoms muzika, spalvomis ir judesiu. Tačiau faktas yra tas, kad draudimo paslaugų produktai, išskyrus gyvybės draudimą, yra labai retai parduodami tik su reklamos pagalba, taip yra turbūt dėl to, kad jie neapčiuopiami. Be to, bendrojo draudimo atveju skaitytojas, kuris gali būti pritrauktas, tarkime, laikraščio skelbimu, gali būti visiškai pamiršęs, kad jo draudimo liudijimo galiojimas baigiasi (tai nebūtinai žmogus, pirmą kartą nusipirkęs draudimo liudijimą). Dalies reklamos kampanijų žlugimas taip pat patvirtina šiuos pastebėjimus.
Draudikai plačiai naudoja šias informacijos priemones: reklamą laikraščiuose, ekspozicijas languose, plakatus afišose, ant autobusų, traukinių požeminėse stotyse. Visa tai yra pigiau nei televizija ir yra sukurta nuolat laikyti kompanijos vardą žmonių regimoje zonoje. Į žurnalus dedami bukletai, kuriais siekiama vykdyti pardavimus pasirinktoje teritorijoje. Tiesioginiai laiškai pirmiausia naudojami paruošti dirvą tolesniam agentų darbui, nes reklama pati nėra efektyvi, jei po jos nepateikiama patarimų, paaiškinimų ar nėra kitų pardavėjų veiksmų.
Siekdami rėmimo tikslų draudikai aprūpina agentus smulkiomis dovanėlėmis – kalendoriukais, užrašų knygutėmis, bloknotais. Jie skirti dalyti potencialiems draudėjams. Taip pat agentams duodama naudotis patraukliomis standartinėmis brošiūromis, kuriose paprastai nurodytos pagrindinės draudimo sąlygos, draudimo įmokų tarifai bei kontaktiniai telefonai.
Dauguma draudimo agentų daug laiko praleidžia keliaudami, kalbindami klientus ir dirbdami savo biuruose. Tai svarbūs darbai, todėl labai svarbu skirti reikiamą dėmesį planavimui. Siekiant palengvinti sisteminį požiūrį į tyrimą ir sugebėti be didesnių laiko pertraukų palaikyti ryšį su esamais klientais, galima pasinaudoti sistema, vadinama “pardavėjo ratu”.
Pagal šią sistemą pardavėjo veiklos zona (teritorija) dalijama į keturias dalis, kurios, nors ir panašaus dydžio, yra skirtingos geografiškai. Tai padeda taupyti laiką ir mažina kelionių išlaidas. Kiekvieną dieną pardavėjas aplanko kitą zoną (pvz, pirmą zoną pirmadienį, antrą antradienį ir t.t., sugrįžta į pirmą zoną penktadienį, į antrą kitą pirmadienį ir t.t.). Šio metodo pranašumai yra šie:
1. veikla koncentruojama vienoje teritorijoje, taupomas kelionių laikas ir priverčiama planuoti naudojamus pardavimo metodus, taip pat kelionių pastebėjimai ir t.t.;
2. pardavėjas dirba dviejose skirtingose zonose (teritorijose) kiekvieną savaitę: tai leidžia jam palaikyti ryšius su klientais, to būtų neįmanoma atlikti tam tikrą savaitės dieną.
Šis metodas yra ypač efektyvus parduodant gyvybės draudimo produktus, nors jis, be abejo, gali turėti praktinės naudos ir parduodant draudimo liudijimus kryžminiu būdu.

7. GYVYBES DRAUDIMO PRODUKTŲ REKLAMA

Norint padrąsinti visuomenę pirkti gyvybės draudimo liudijimus – įkalbinėjama. Akivaizdžiausias ir efektyviausias būdas būtų pasamdyti pardav’ėją, kuris belstųsi į visų gyventojų duris. Tačiau šis metodas yra nepraktiškas ir brangus.Todėl geriausias metodas pasiekti visuomenę – skelbimai.
Prieš dešimt metų vienintelė gyvybės draudimo įmonių naudota reklamos forma buvo skirta įvaizdžiui kurti, ypač per draudimo spaudą. Dabar reklama tapo pagrindiniu marketingo metodu, kuris naudojamas rinkai plėsti, gaunant tiesioginį atsaką iš visuomenės. Negana to, reklama, įtikinėdama visuomenę teikti pirmenybę konkrečios įmonės produktams ir juos pirkti, padeda generuoti verslą ir plėstis.
Dauguma Vakarų šalių gyvybės draudimo kompanijų reklamuojasi spaudoje – dažniausiai dienraščiuose ir šeštadieniniuose laikraščiuose bei bendro pobūdžio žurnaluose tokiuose kaip “Newsweek”. Spaudoje atsirandantys skelbimai yra įvairių formų ir apima ne tik pasiūlymo formos skelbimus, bet ir primenamuosius užrašus, kurių tikslas yra išlaikyti konkrečios gyvybės draudimo kompanijos vardą skaitytojų atmintyje. Taip pat kai kurie skelbimai yra susiję su tam tikra gyvybės draudimo rūšimi arba skirti pasirinktinai konkrečiai vartotojų grupei. Kartais skelbimai nespausdinami ant žurnalų puslapių, o dedami į juos lankstinuku. Ši reklamos forma yra pigesnė ir garantuoja platesnį lankstinukų paplitimą.
Televizija yra labai galinga reklamos priemonė, tačiau, kalbant apie gyvybės draudimo reklamą, ji turi tam tikrų trūkumų. Maža to, reklamuotoja nežinos, reklaminiai skelbimai daugiau davė naudos jam ar jo konkurentams. Nors reklama televizijoje gali sukelti žiūrovų norą pirkti draudimo liudijimą, tai dar negarantuoja, kad žiūrovas pasirinks tą įmonę, kurios reklamą matė televizijoje. Atvirkščiai, jis gali pasirinkti kitą kompaniją. Dėl televizijos netinkamumo reklamuotis smarkiai dirba konstruktoriai,jie bando instaliuoti telefoninį ryšį, kuris leistų susidomėjusiam žiūrovui gauti tiesioginį atsakymą. Deja kol kas ši problema nėra išspręsta. Reklamuojant gyvybės draudimo polisus dalyvauja bankai ir mokėjimo kortelių kompanijos Kartais patenkinti klientai reklamuoja draudimo kompaniją draugams ir giminaičiams, taip ją populiarindami.
Gyvybės draudimo produktai remiami ne vien su spaudos, televizijos ar kitų reklamos formų pagalba. Kartais gyvybės draudimo įmonės skyriai taip pat spausdina ir publikuoja remiamąją informacinę medžiagą specialiai naudotis potencialiems klientams.
Be paminėtos reklamos, skirtos vartotojams, yra ir specialistams arba pardavėjams skirta reklama, kuri pardavėjus supažindina su naujais draudimo paslaugų produktais. Brokeriai taip pat gauna literatūros, kuri skirta informuoti ir įtikinti juos remti konkrečios kompanijos polisus. Kita rėmimo medžiaga, skirta brokeriams ir agentams, kalendoriai, dienraščiai, rašomosios priemonės ir t.t.
Labai svarbu pasirinkti tinkamą draudimo paslaugų reklamos žiniasklaidos priemonėse strategiją, kuri padėtų išvengti reklamos veiksmų išskaidymo. Visi giminingi veiksmai turėtų būti sujungti į bendrą, tikslingai orientuotą strategiją. Specialistai, rengiantys draudimo įmonei žiniasklaidos priemonių naudojimo strategiją, privalo išanalizuoti keletą svarbių klausimų.
1. Kokie reklamos žiniasklaidos priemonėse tikslai? Tai gali būti naujų draudimo paslaugų produktų “stūmimas”, draudimo firminio ženklo prestižo ugdymas tarp vartotojų ir pan.
2. Kokie yra tiksliniai segmentai, kuriems draudikas nori pateikti informaciją? Naudojant žiniasklaidos priemones konkretiems draudimo paslaugų produktams “stumti” – tai jo tikslinė rinka ir referentų grupės, o ugdant firminio ženklo įvaizdį – visa rinka.
3. Kokios žiniasklaidos priemonės labiausiai tinka perteikti informaciją tikslinei auditorijai? Būtina pasirinkti žiniasklaidos priemonę (televizija, spauda, radijas), taip pat jos konkretų pavadinimą (televizijos, radijo stoties, laikraščio arba žurnalo pavadinimą). Pasirenkama remiantis vartotojų nuomonės analize.
4. Koks reklamos kampanijos planas? Draudikas turi skirti lėšų reklamos kampanijai, optimaliai lėšas paskirstyti žiniasklaidos priemonėms, nustatyti reklaminės medžiagos kartojimo dažnumą, numatyti pačios reklamos reikalavimus. Draudikas turėtų pasirinkti, koks reklaminių argumentų rinkinys leistų tikėtis didžiausios sėkmės.
5. Koks numatomas draudimo premijų prieaugis? Būtina numatyti reklamos kampanijos efektyvumą. Tai būtų galima atlikti remiantis testais ir kitais vartotojų reakcijos į draudiko siūlymus nustatymo būdais. Jeigu testavimas rodo, kad reklamos kampanija nesuteikia numatyto rezultato, reikėtų jos strategiją keisti atsižvelgiant į gautus tyrimo rezultatus.
Planuojant žiniasklaidos priemonių naudojimą galimi du kiekybinis ir kokybinis. Kiekybinis požiūris remiasi geografiniu žiniasklaidos priemonių pasiskirstymu ir paplitimu, kiekybiniu potencialių klientų aprėpimu. Kokybinis požiūris – tai žiniasklaidos priemonių galimos įtakos vartotojų sąmonei ir tos reikšmės, kurią teikia vartotojai atitinkamai žiniasklaidos priemonei, įvertinimas. Draudikas gali pasirinkti savo reklaminei medžiagai tam tikrą laikraščio skiltį arba televizijos laidos pavadinimą, atsižvelgdamas į kiekybinę ir kokybinę auditorijos sudėtį ir pasitikėjimą ta žiniasklaidos priemone.
Paprastai didelio autoriteto ir plataus žiniasklaidos priemonėmis teikiamos informacijos sutapimo atvejai reti, nes reklama tokiomis žiniasklaidos priemonėmis brangiai kainuoja. Todėl draudikas turėtų pasirinkti kompleksinį reklamos kampanijos organizavimą, panaudodamas keletą žiniasklaidos priemonių, organizuodamas jų sąveiką ir tarpusavio palaikymą. Potencialus draudėjas gali susipažinti su firminiu įmonės ženklu per televiziją ar kitas labiausiai išplitusias žiniasklaidos priemones. Po to šio ženklo patikimumas gali būti įtvirtintas specializuoto geros reputacijos leidinio.

Šalia tiesioginės reklamos per žiniasklaidos priemones draudikai naudoja reklamą sporto kultūros renginiuose. Reklaminių skydų pastatymas futbolo aikštėje arba roko festivalyje, kompanijos pavadinimo pasirodymas stadiono švieslentėje – visa tai galima priskirti prie tiesioginės marketingo reklamos derinant su žiniasklaidos priemonių naudojimu.
Reklamos argumentus draudikas pasirenka remdamasis rinkų analize, vartotojų emocijų ir pirmenybės teikimu tam tikriems dalykams. Visa tai išryškėja tiriant rinkas ir sudarant draudimo kompanijos strategiją draudimo produktų požiūriu. Tai galėtų būti kainų lygis derinant su pakankamai aukštu draudimo paslaugų lygiu arba, atvirkščiai, aukštas produktų kokybės lygis normaliomis kainomis. Specialistai tvirtina, kad veiksnių, pasirenkamų draudimo reklamoje, leidžiamoje per žiniasklaidos priemones, neturėtų būti daugiau kaip trys. Tai galėtų būti draudimo paslaugų kaina ir kokybė, sutarties sudarymo sąlygų ir procedūrų paprastumas. Geriausiai, kai yra du veiksniai arba vienas. Pavyzdžiui, draudimo kompanija reklamos kampanija per televiziją gali naudoti tokį vieną argumentą – artumas kliento požiūriu agentų tinklo plėtojimo dėka, sustiprinant tai patraukliu vaizdu ir garsu.
Reklamos argumentai turėtų atitikti tikslinės rinkos nusiteikimą juos priimti: sunku numatyti, kad pagyvenę žmonės bus įkvėpti draustis, raginami odiniu kostiumu apsirengusio ilgaplaukio tatuiruoto roko dainininko. Reklamos uždavinius lemia pageidaujama draudimo produktų kokybė. Reklama, skirta pasiturintiems žmonėms, turi būti aukšto lygio ir išspausdinta ant gero popieriaus, tuo tarpu reklama neturtingiems žmonėms galėtų būti parengta mažesnėmis išlaidomis.
Pabrėžtina, kad draudimo reklamos kampanija turėtų prasidėti testuojant pasirinktą strategiją realiame rinkos segmente. Svarbu reklamos kampanijos rezultatus apibendrinti. Be ekonominių rezultatų apibendrinimo – pardavimų prieaugio ir panaudotų lėšų reklamai palyginimo, reikėtų analizuoti kiekvieno reklamos kampanijos veiksnio ir jų sąveikos poveikį bendram veiklos rezultatui. Be to, konkrečių žiniasklaidos priemonių pasirinkimą, reklamos argumentus, reklamos veiksmų grafiką ir nuoseklumą, naudojamus reklamai vaizdus ir garsą. Reklamos pranašumų ir trūkumų analizė leis išvengti tų pačių klaidų.
Šiuolaikinė įvaizdžio reklama glaudžiai susijusi su labdara, rėmimo veikla, mecenavimu. Pavyzdžiui, draudimo kompanija galėtų remti lenktyninės okeaninės jachtos statybą, kad po to jos vaizdą panaudotų savo reklaminiuose plakatuose ir laikraščiuose ar žurnaluose.
Draudikas savo agentūroje organizuodamas žinomo dailininko paveikslų parodą ir pritraukdamas papildomų klientų, kartu panaudoja šią priemonę įvaizdžio reklamai. Kitas įvaizdžio reklamos pavyzdys: draudimo kompanija organizuoja ekspediciją į Šiaurės polių, jos dalyviai ten įdeda kompanijos reklamą kaip kompensaciją už gautas ekspedicijai lėšas. Šio fakto fotografija spausdinama visuose laikraščiuose ir žurnaluose, ir taip palaikomas kompanijos prestižas.
Įvaizdžio reklamos perteikimo kanalai, be žiniasklaidos priemonių, gali būti knygų spausdinimas, kino filmų gamyba arba kitos priemonės, skirtos pateikti vartotojui nedraudimo produktą, pavyzdžiui, vadovėlį arba žinyną, ant kurio išspausdintas draudimo kompanijos firminis ženklas.
Draudikams nepavyksta susidoroti su savo įvaizdžio problemomis. Neturėdami galimybių viešai pareikšti, kad jų egzistavimo prasmė – kompensacijų išmokėjimas mirties atveju, kliento invalidumo ir jo turto sunaikinimo atvejais, draudikai iš esmės koncentruoja savo įvaizdžio reklamą apie draudėjų saugos patikimumą (nepaaiškindami, nuo ko jie juos saugo). Pastaruoju meti draudikų asociacijos, bendrijos organizuoja bendras įvaizdžio reklamos kampanijas, siekdamos parodyti žmonėms tikrąjį draudikų veidą, realiai padedantį daugumai žmonių išlaikyti savo gyvenimo lygį netekus darbingumo, atkurti turtą po gaisro arba potvynio, nupirkti naują automobilį vietoje pavogto. Kiek ši politika bus efektyvi komunikacijų srityje, parodys ateitis.

8. UAB “ERGO LIETUVA” REKLAMA

Pastaraisiais metais daug dėmesio reklamos kampanijoms ėmė skirti pirmaujančios Lietuvos draudimo rinkoje bendrovės: AB “Lietuvos draudimas”, UAB ”ERGO Lietuva”.
UAB”ERGO Lietuva” reklama skirstoma į:
· spausdintinę: periodinę – periodiniai leidiniai (“Verslo žinios”, “Lietuvos rytas”, “Respublika”), regioniniai laikraščiai (“Kauno diena”) ir neperiodinę – bukletai, katalogai;
· transliacinę: per televiziją – reklaminiai filmukai ir per radiją – garso kilpai, “ERGO Lietuva” remiamų renginių metu (informatyvi reklama);
· viešą: stacionarią – šviečiančios iškabos ant pastatų Lietuvos miestuose;
· specialią: dovanojamą – rašikliai, skėčiai, gairelės su UAB”ERGO Lietuva” ženklu.

Tvirtindama einamųjų metų reklamos biudžetą UAB”ERGO Lietuva” orientuojasi į praėjusių metų biudžetą ir ateities planus (pvz., jeigu planuojama pristatyti naują produktą, reklamos biudžetas turi būti planuojamas didesnis, kad būtų galima pristatyti produktą klientams nuolat jį reklamuojant per laikraščius, televiziją, radiją ir kitur).
Draudimo rūšys reklamuojamos specialios auditorijos klientams. Pavyzdžiui, namų turto draudimas reklamuojamas žurnale “Namas”; vairuotojų privalomas civilinės atsakomybės draudimas, reklamuojamas “Keturiuose ratuose” ir pan. Naują produktą UAB “ERGO Lietuva” pristato laikraščių straipsniuose. Taip klientai yra sudominami, o paskui pasitelkus reklamą pritraukiami.
“ERGO Lietuva” teikia dalį reklamos biudžeto lėšų regioninėms agentūroms, ir jos pačios sprendžia, kaip disponuoti tomis lėšomis savo regione: reklamuotis rajoniniame laikraštyje iš tų lėšų remti kokį renginį, ar kitaip patraukti klientų dėmesį.
Vienas iš svarbiausių UAB “ERGO Lietuva” tikslų – kad partneriai taptų klientais. Pavyzdžiui, UAB “ERGO Lietuva” reklamuojasi “Lietuvos ryte” ir siekia, kad šis laikraštis draustųsi būtent šioje draudimo bendrovėje. Taip atsiranda abipusis bendradarbiavimas.
UAB “ERGO Lietuva” taiko sezoninę reklaminę strategiją. Žiemos sezonu (kai dar šalta ir klientai daugiausia laiko praleidžia patalpose) daug lėšų skiria televizijos reklamai, o vasarą labiau reklamuojasi per radiją, taip pat daugiau remia įvairių renginių (netgi paplūdimio tinklinio turnyrus).
Didumą lėšų išleidžia katalogų reklamai. “ERGO Lietuva” reklamuojasi specializuotuose įmonių, gyventojų kataloguose, pavyzdžiui, “TeleMedia”. Tai tikrai geras būdas atkreipti dėmesį ir pritraukti klientų. Todėl tikrai negailima lėšų šiai reklamai. Taip pat UAB “ERGO Lietuva” reklamuojasi Vokietijos ūkio atstovybės leidžiamame kataloge “Vokietįjos įmonės Lietuvoje”.
Kadangi “ERGO Lietuva” darbuotojai, remdamiesi Vokietijos draudimo bendrovių patirtimi sukūrė daug kokybiškų draudimo paslaugų produktų, apie juos reikia informuoti klientus. Todėl reklamos priemonėmis siekiama formuoti klientų draudimo paslaugų poreikį. Šiais metais reklamos kampanija orientuojama į fizinius asmenis, nes su juridiniais asmenimis bendraujama tiesiogiai. Reklama ne tik padeda suformuoti draugiškos ir visiems prieinamos draudimo įmonės įvaizdį, bet ir informuoja klientus apie teikiamų paslaugų produktus.
Kadangi šiais laikais kompiuteris tampa ne prabanga, o būtinybe, vis daugiau žmonių internetą laiko esant labai svarbia bendravimo priemone. Todėl UAB “ERGO Lietuva” yra sukūrusi labai informatyvų ir tikrai aukšto lygio savo interneto tinklapį. Tinklapyje galima rasti ne tik informaciją apie visas teikiamas paslaugas, bet ir pasinaudojus kainų skaičiuokle, pasiskaičiuoti konkrečios paslaugos kainą.

9. DRAUDIMO ĮMONIŲ REKLAMA INTERNETE

Internetas – sparčiausiai besiplėtojanti masinės komunikacijos priemonė, kuri atveria didžiulę rinką reklamai. Milijonai žmonių naudojasi internetu ir jo World Wide Web (www) sistema visame pasaulyje. Tai yra puiki galimybė pristatyti įmonę labai dideliam kiekiui potencialių klientų.
Viena iš unikalių interneto savybių yra galimybė užmegzti sąveikos ryšį su klientu. Galima ne tik pateikti informaciją apie save, bet ir sužinoti kliento nuomonę, pageidavimus, pastabas. Visa tai galima atlikti per trumpą laiką.
Visada galima sužinoti, kiek žmonių apsilanko draudimo įmonės interneto puslapyje, kokiu laiku jie ten buvo. Papildomai informacijai gauti gali būti sudaromos trumpos užklausos, o jų rezultatai naudojami toliau plėtoti reklamos kampaniją.
Informacijai laikyti ir atnaujinti internete nereikia tokių didelių sąnaudų kaip kitose žiniasklaidos priemonėse. Tai pigiau nei pirkti reklamos laiką televizijoje arba plotą spaudos leidinyje. Informaciją internete galima skelbti ir ją gauti ištisą para. Taip pat gali būti priimami užsakymai, teikiama informacija partneriams, klientams ir savo darbuotojams, jeigu įmonės filialas yra kitoje šalyje ir dėl laiko juostų tiesioginis kontaktas neįmanomas. Labai paprasta ir lengva pakeisti, papildyti norimą informaciją, kitose žiniasklaidos priemonėse tai yra brangu ir trunka daug laiko.
Internetas yra patogus, kai reikia paskelbti laiku naujausią informaciją, kuri turi būti išplatinta tam tikrą valandą, konkrečiu laiku. Laikraščiams svarbu jų išleidimo valandos, radijui ir televizijai taip pat svarbus paskelbimo momentas, nes tai planuojama gerokai iš anksto, tuo tarpu internete galima paskelbti, kada tik pageidaujama, ir visus reklamai reikalingus priedus – piešinius, brėžinius, nuotraukas, lenteles ir kita.
Internete naudojami labai įvairūs informacijos skelbimo būdai. Tikslios klasifikacijos nėra. Internete esančios informacijos kiekis jau neaprėpiamas ir, ko gero, neįmanoma jos suklasifikuoti. Kartu tai teikia neišsenkamų galimybių, galima realizuoti savo tikslus ir susirasti dominančios informacijos. Pagrindinė vartotojo problema – nepasiklysti didžiuliame kiekyje informacijos. O pagrindinė reklamos skleidėjo problema – pateikti ją taip, kad kuo greičiau surastų potencialus vartotojas.
Reklamos internete vartotojai paprastai jauni, užsiėmę, viskuo besidomintys ir skubantys išbandyti naujoves žmonės. Todėl tinkamai parinkta ir profesionaliai atlikta, ji gali būti labai efektyvi. Daugelis Lietuvos verslo įmonių jau naudoja interneto puslapius savo reklamai. Ne išimtis ir Lietuvos draudimo bendrovės. Beveik visos draudimo bendrovės turi savo internetinius tinklapius.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. www.ergo.lt
2. Stasys Girdzijauskas. Draudimas. Kaunas – 2002 m.
3. Vytautas Kindurys. Draudimo paslaugų marketingas. Vilnius – 2002 m.
4. www.draudimas.lt

Turto draudimo ypatumai Lietuvoje

 

I. Įvadas
„Šiandien draudimas yra esminis sudėtingų nacionalinių ekonomikų funkcionavimo visame pasaulyje elementas. Draudimas neabejotinai užima svarbią vietą modernioje ekonomikoje, tačiau jo svarba pripažįstama jau kelis šimtmečius. Draudimas yra praktiška būtinybė verslui ir įmonėms, bet jis atlieka ir platų visuomeninį vaidmenį, peržengiantį verslo reikalų ir didesnės valstybės turto dalies apsaugos ribas. Draudimas – svarbiausia priemonė, kurios pagalba vieno individo katastrofa yra padalinama tarp daugelio, o vienos bendruomenės katastrofa padalinama tarp kitų bendruomenių; taip didelių katastrofų padariniai yra sušvelninami ir gali būti atitaisyti“ .
Draudimo reikšmė ypač didelė ne tik valstybei ar jos ekonomikai, bet ir visai visuomenei, kur pastarosios svarbą aiškina „garsioji A. Maslow poreikių hierarchinė piramidė, kurioje saugumo poreikiai pagal svarbą užima antrą vietą po fiziologinių poreikių. Jau nuo senų laikų žmonės, siekdami padidinti savo saugumą, ėmė taikyti įvairius draudimo elementus ir formas“ – taip baimės jausmą pakeisdami saugumo, užtikrinimo jausmu.
Kiekvienas iš mūsų nesame apsaugoti nuo vis dažniau pasikartojančių nelaimingų atsitikimų, todėl „perkame transporto priemonių draudimą, kuris apdraudžia ne tik mašinas, bet ir žmonės, kurie gali būti sužeisti avarijose. Žmonės perka gyvybės ir sveikatos draudimą, kuris juos pačius ir jų šeimas apsaugo nuo finansinių katastrofų mirties ar ligos atveju. Namų savininkai ir nuomininkai perka draudimą, kuris apdraudžia jų turtą ir juos pačius nuo atsakomybės už nuostolius“ .
Taigi kas yra turtas?
„Šiam terminui paaiškinti egzistuoja daug skirtingo turinio apibrėžimų. Neretai turtas yra suprantamas kaip materialinių gėrybių visuma. Materialinės gėrybės, tai ne tik gyvenamieji namai, transporto priemonės ir gamyklos, bet ir buitiniai prietaisai, drabužiai, vertybiniai popieriai, grynieji pinigai, brangieji metalai bei papuošalai – visa kas priklauso fiziniams asmenims ar šių asmenų grupėms. Nepaisant to, draudimo teorijoje „turto“ sąvoka yra vartojama visam kitam draudėjų turtui, išskyrus sausumos, vandens bei oro transporto priemones bei vežamus krovinius, apibūdinti. Didžiausią reikšmę praktikoje turi pastatų bei namų ūkio turto draudimas “.
Kadangi turto draudimo praktikoje vieną iš didžiausių reikšmių turi pastatų draudimas, mano darbo tikslas – išanalizuoti ir palyginti AB „Lietuvos Draudimas“ ir UAB „ERGO Lietuva“ privatiems bei verslo klientams teikiamos pastatų draudimo paslaugos ypatumus.
Darbo objektas: AB „Lietuvos Draudimas“ ir UAB „Ergo Lietuva“
Darbo dalykas: gyventojų pastatų draudimas.
Uždaviniai:
1) pateikti ne gyvybės draudimo rinkos struktūrą ir apžvelgti vieną iš jos rūšių – turto draudimą;
2) nurodyti praktikoje vienos iš dažniausiai sutinkamų turto draudimo objektų grupių -pastatų draudimas – riekšmę;
3) išanalizuoti AB „Lietuvos Draudimas“ bei UAB „ERGO Lietuva“ užimamą poziciją ne gyvybės draudimo rinkoje bei įvertinti bendrovių esamą turto draudimo padėtį joje;
4) aptarti pastatų draudimo ypatumus privatiems bei juridiniams asmenims pasitelkiant dviejų didžiausių ne gyvybes draudimo įmonių Lietuvoje teikiamą draudimo veiklos informaciją.
Naudoti metodai: teorinė problemos analizė, pagrįsta draudimo įmonių AB „Lietuvos Draudimas“ ir UAB „Ergo Lietuva“ teikiama informacija, taip pat analizuota Draudimo Priežiūros komisijos statistinė medžiaga.

II. Pastatų draudimas kaip negyvybės draudimo porūšis
Pažintį su turto draudimu tikslinga būtų pradėti skiriant šiek tiek dėmesio draudimo šakai, jos rinkos vystymuisi Lietuvoje pastaruoju metu, kuriai yra priskiriamas turto draudimas.
Pagal naujausiąjį 2003m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymą, yra išskiriamos dvi draudimo šakos: gyvybės ir ne gyvybės draudimas. Kadangi turto draudimas priklauso ne gyvybės draudimo šakai, tai ją trumpai ir apžvelgsiu.
2.1. Ne gyvybės draudimo rinka
Remiantis LR Draudimo įstatymu, žinoma, kad „ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios draudimo grupės:
1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų;
2) draudimas ligos atvejui;
3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas;
4) geležinkelio transporto priemonių draudimas;
5) skraidymo aparatų draudimas;
6) laivų (jūrų ir vidaus vandenų) draudimas;
7) vežamų krovinių draudimas;
8) turto (išskyrus šios dalies 3–7 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų;
9) turto draudimas nuo kitų rizikų (išskyrus šios dalies 8 punktą);
10) su sausumos transporto priemonių valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas;
11) su skraidymo aparatų valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas;
12) su laivų (jūrų ir vidaus vandenų) valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas;
13) bendrosios civilinės atsakomybės draudimas;
14) kredito draudimas;
15) laidavimo draudimas;
16) finansinių nuostolių draudimas;
17) teisinių išlaidų draudimas;
18) pagalbos draudimas” .
Pasirašytos ne gyvybės draudimo įmokos 2005 m. ir 2006 m. I- mąjį ketvirtį (1 priedas), mums byloja, kad ši draudimo rinka kasmet auga. “Pagal preliminarius Lietuvos draudimo įmonių duomenis per 2006 m. 9 mėn. pasirašytų įmokų suma išaugo 33,6% lyginant su 2005 m. to paties laikotarpiu. Apmokėtų žalų suma lyginant su 2005 m. 3 ketvirčių išaugo 28% iki 342,2 mln. lt. Ne gyvybės draudimo rinkoje per 9 šių metų mėnesius pasirašyta 740,9 mln. lt draudimo įmokų, tai 29,9% daugiau nei per 9 mėn. 2005 m. rugsėjo mėnesį buvo viršyta simbolinė vieno milijardo litų pasirašytų įmokų suma ir mėnesio pabaigoje sudarė 1 milijardą 20 milijonų litų“ .
Turto draudimo užimamą vietą šioje ne gyvybės draudimo rinkoje 2006 m. 1 – ąjį ketvritį vaizduoja sekanti diagrama :

(Šaltinis: “Pasirašytos ne gyvybės draudimo įmokos 2005 ir 2006 I-mą ketvirtį”)
Išanalizavus šią diagramą, matome, jog turto draudimas šių metų 1-ąjį ketvirtį užėmė trečią vietą po transporto priemonių bei TPVPCA draudimų. “Turto pasirašytos draudimo įmokos šiais metais augo sparčiau, negu visa ne gyvybės draudimo rinka. Per 9 šių metų mėnesius padidėjo bemaž 33% ir viršijo 118 mln. lt” .
2.2. Turto draudimo rūšys
“Turto draudimas – asmens turtinių interesų draudimas, kurio atveju draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens patirtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršijant draudimo sumos“
“Turto draudimas – visos šakos, kurių objektas – materialus daiktas ar gyvūnas, skirstomas:
• draudimas nuo gaisro
• pervežamų krovinių draudimas
• transporto priemonių draudimas
• įvairių gyvūnų draudimas
• draudimas nuo įsilaužimo ar vagystės
• stiklo (vitrinų, langų, reklaminių iškabų) draudimas
• vandens padarytų nuostolių draudimas
• mašinų ir įrengimų draudimas
• papuošalų ir vertingų meno daiktų draudimas” .
Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme yra išskirtos dvi turto draudimo grupės: turto draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų bei turto draudimas nuo kitų žalų. „Turto draudimas nuo gaisro bei gamtinių jėgų apima ugnies, sprogimo, vėtros (uragano), kitų gamtinių jėgų, atominės energijos, žemės nusileidimo bei žemės nuslydimo rizikas. Draudžiant turtą nuo kitų žalų yra kompensuojami krušos, šalčio bei įvairių kitų priežasčių (pvz., vagystės ar vandalizmo) padaryti draudėjų turto nuostoliai. Šių rizikų draudimui didesnio dėmesio neskiriama, kadangi pakankamai švelnus jūrinis Lietuvos klimatas bei geografinė padėtis leidžia draudėjams tikėtis, kad krušos bei šalčio sukelti nuostoliai nebus dideli “.
Taigi LR Draudimo įstatyme išskirtas turto draudimo grupes, t.y. turto draudimą nuo gaisro, gamtinių jėgų bei turto draudimą nuo kitų žalų, savo darbe panagrinėsiu priklausomai nuo draudžiamojo objekto. Kadangi praktikoje viena iš dažniausiai sutinkamų turto draudimo objektų grupių yra pastatų draudimas, kuris yra veikiamas praktiškai visų LR Draudimo įstatyme išvardintų turto draudimo rizikos veiksnių bei yra draudžiamas nuo įvairių aplinkos grėsmių, tai toliau savo darbe apžvelgsiu pastatų draudimą.
2.3. Pastatų draudimo reikšmė
„Didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame namuose, o juose esantys daiktai suteikia jaukumo ir patogumo. Norėdami džiaugtis ramybe, turime pasirūpinti būsto saugumu. Vienas geriausių būdų tai padaryti – apdrausti namus“ .
Žinotina, jog pastatai „apdraudžiami (pasirinktinai) dėl šių draudiminių įvykių:
• ugnies – gaisro, žaibo trenkimo, sprogimo, valdomų skraidančiųjų aparatų, jų dalių, krovinių užkritimo;
• vandens – šildymo sistemos, vandentiekio, kanalizacijos tinklų avarijos, vandens prasiskverbimo iš gretimų patalpų;
• vagystės – vagystės įsilaužus, apiplėšimo, vandalizmo po įsilaužimo;
• gamtinių jėgų – audros, potvynio, liūties, krušos, sniego slėgio, grunto suslūgimo” .
Taigi pasirašius pastatų draudimo sutartį, bus atlyginta daugelio galimų nelaimių padaryta žala. Ypač netikėti būna žaibų, sprogimų, gaisro ir gesinant gaisrą padaryti nuostoliai.
“Nors žmonės labiausiai bijo gaisrų, draudikų patirtis rodo, kad gyvenamieji butai dažniausiai nukenčia nuo vandens. Vandens padaryta žala patiriama 5 kartus dažniau, tačiau gaisro padaryti nuostoliai būna kur kas didesni. Abiem atvejais tik kilnojamojo ir nekilnojamojo turto draudimas gali atlyginti padarytą žalą ir sušvelninti psichologines problemas” .
Pastatų draudimo paslauga naudojasi ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, kurių pasirinkimui drausti savo būstą ar komercinius/gamybinius pastatus įtakos turi tokie veiksniai:
• Ramybė dėl turto;
• Finansinis stabilumas;
• Apsauga nuo kasdieninio gyvenimo netikėtumų;
• Draudimo išmoka nelaimės atveju;
• Įmoka nedidelė – proporcinga turto vertei.
Taigi drausti pastatus reikia todėl, kad visada ir visur esant būtų galima jaustis ramiai dėl savo turimo nekilnojamo turto, kad įvykus nelaimei būtų atlyginama padaryta žala bei būtų sušvelnintos psichologinės žmonių problemos. Juridiniams asmenims ypač svarbu drausti savo pastatus, dėl to, jog nekilnojamojo turto netekimas ar negalėjimas reikiamai funkcionuoti negrėstų įmonės veiklos tęstinumui.
Draudimo rinkoje pastebima, kad „išaugusios būsto paskolų rinkos augimą lydi pastaruosius trejus metus kasmet beveik ketvirtadaliu išauganti ir pastatų draudimo rinka. Mat kreditan perkamą būstą žmonės privalo apdrausti. Numatoma, kad panašiai pastatų rinka plėsis ir ateityje. Tačiau B. Pluščauskienė pažymi, kad vis ryškesnį indėlį į pastatų draudimo portfelio augimą įdeda ir žmonės, kurie draudžia ne kreditan perkamus, bet jau seniai turimus būstus, turtą. Žmonės vis dažniau draudžia savo ir ne su paskola pirktus ar turimus būstus. Tą lemia ir gaisrai, ir gamtos stichijos, kurios padaro labai didelius nuostolius. Be to, vis svarbesnis tampa saugumo jausmas ir žinojimas, kad nelaimės atveju gauta suma bus tokia, kad užteks tokiam pat būstui pasistatyti ar nusipirkti” .
Yra žinoma, kad pastaruosius metus „pastatų draudimo rinka nuolat plečiasi. Iš dalies tai lemia bumas nekilnojamąjį turtą pirkti skolon. Kadangi bankų ateities planai didinti paskolų portfelį ambicingi, tikėtina, kad šis stimulas skatins pastatų draudimo rinką plėstis ir ateityje – ne mažiau kaip 20 proc. kasmet, – prognozuoja draudimo bendrovės “ERGO Lietuva” Turto draudimo departamento direktorė Birutė Pluščauskienė” .

III. Pastatų draudimo ypatumai AB „Lietuvos Draudime“ ir UAB „ERGO Lietuva“
Kalbant apie pastatų draudimą, pirmiausia svarbu išsiaiškinti kai kurias šiam draudimui būdingas sąvokas (neminint tokių bendrųjų draudimo sąvokų kaip draudimo įmoka/išmoka, draudėjo ir draudiko teisės bei pareigos ir kt.), kurios egzistuoja abiejose draudimo įmonėse.
„Draudimo objektas – turtiniai interesai, susiję su apdraustų nekilnojamų daiktų sugadinimu arba sunaikinimu dėl ugnies, vandentiekio, kanalizavijos ar šilumos tinklų avarijos, gamtinių jėgų, stiklo dužimo bei dėl kitų paslaugos taisyklėse ar draudimo sutartyje išvardintų rizikų“ .
„Pastatai – visi statiniai, t.y. tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme (pramoniniai, komerciniai, biurų, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio, gyvenamieji ir kiti pastatai, inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai, mišrios rūšies statiniai – su inžineriniais statiniais sujungti pastatai, visų rūšių statinių priestatai, antstatai, jų dalys, atskiros patalpos). “Tvirtai sujungtas su žeme” reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną).
Draudimo vieta – draudimo sutartyje nurodytu adresu esantys pastatai, patalpos, kuriose galioja draudimo apsauga.
Draudimo vertė – tai pinigais išreikšta draudžiamo turto visa vertė, draudėjo nustatoma prieš sudarant draudimo sutartį ir prieš draudiminį įvykį. Pastatų draudimo vertė yra:
• atkūrimo vertė – analogiško, t.y. tokios pat paskirties, konstrukcijos, panaudojus tokias pat medžiagas ir įrangą, būdinga tai vietovei naujo pastato atkūrimo vertė, kuri apima pastato pastatymo, įskaitant konstravimą bei projektavimą, išlaidas sutarties sudarymo dieną ar paskutinio turto vertinimo dieną (UAB „ERGO Lietuva“ –analogiška „naujoji vertė“);
• likutinė vertė – pastato atkūrimo vertė atėmus nusidėvėjimo sumą sutarties sudarymo dieną ar paskutinio turto vertinimo dieną. Draudiko ir draudėjo susitarimu, metinė nusidėvėjimo suma (procentas) gali būti nurodyta sutartyje (UAB „ERGO Lietuva“ –analogiška „dabartinė vertė“);
• likvidacinė vertė – prastos būklės, neprižiūrimų, apleistų pastatų, kurių jau nebegalima ar ekonomiškai nebetikslinga naudoti pagal tiesioginę paskirtį, vertė, t.y. pardavimo kaina skubiai išparduodant likviduojamą turtą (UAB „ERGO Lietuva“ – analogiška „bendroji vertė“)“ .

3.1. AB „Lietuvos Draudimas“ bei UAB „ERGO Lietuva“ turto draudimo paslaugos užimama rinkos dalis
Savo darbe pasirinkau nagrinėti pastarąsias dvi įmones ne be reikalo, nes jos paskutiniaisiais metais užima lyderiaujančių draudimo įmonių pozicijas. Išanalizavus Draudimo priežiūros komisijos skelbiamas mėnesines draudimo veiklos statistikas , žinoma, kad šiemet AB „Lietuvos Draudimas“ užima 33% šalies ne gyvybės draudimo rinkos, o UAB „ERGO Lietuva“ – atitinkamai 14% (vertinant pagal pasirašytas draudimo įmokas).
Svarbu akcentuoti, jog pagal turto draudimo nuo gaisro ar gamtinių jėgų bei turto draudimą nuo kitų žalų pasirašytas įmokas (žr. 2 priedas), šios dvi draudimo bendrvės kartu turi pasirašiusios net apie 69% visų turto draudimo įmokų. Visa tai atspindi sekanti diagrama:

(Šaltinis: Draudimo veiklos rezultatai 2006.01.01-2006.09.30, [žiūrėta 2006-11-05].Prieiga per internetą: http://www.dpk.lt/rezultatai.menesio.php)

Remiantis Draudimo priežiūros komisijos skelbiamais rezultatais, taip pat galima teigti, jog pelningai augantys pastarųjų metų pardavimų rezultatai padės šioms draudimo bendrovėms ir ateityje išlaikyti savo užimamas pozicijas ne tik turto draudimo, bet ir visoje ne gyvybės draudimo rinkoje.
3.2. AB „Lietuvos Draudimas“ pastatų draudimo paslauga
“AB “Lietuvos draudimas” – didžiausia ne gyvybės draudimo bendrovė Lietuvoje. Draudimo priežiūros komisijos duomenimis pagal pasirašytas draudimo įmokas AB “Lietuvos draudimas” 2006 m. I pusmetį valdė 33 proc. šalies ne gyvybės draudimo rinkos” .
Pastatų draudimo paslaugą įmonė teikia ir privatiems, ir juridiniams asmenims.
3.2.1. Būsto draudimas privatiems asmenims
Būsto draudimu apsidraudę privatūs asmenys šioje įmonėje gali apsaugoti „savo namą/butą: sienas, lubas, grindis, duris, t. y. visa, kas stacionaru – jei vanduo iš sprogusio vamzdžio sugadintų grindis, gaisras suniokotų sienas ar lubas – remonto išlaidas padengtų „Lietuvos draudimas“. Namuose esantį turtą: baldus, kilimus, TV, vaizdo ir garso aparatūrą, net mobiliuosius telefonus. Jei dėl vagystės, gaisro ar kitų priežasčių juos prarastumėte, „Lietuvos draudimas“ užtikrintų galimybę įsigyti analogiškų, tokios pat kokybės daiktų” .
AB “Lietuvos Draudime” būstas draudžiamas nuo tokių rizikų:
• “ugnies (gaisro, dūmų ir suodžių,žaibo įtrenkimo, sprogimo, valdomo skraidymo aparato bei jo dalių, krovinio užkritimo),;
• vandens (šildymo sistemos, vandentiekio, kanalizacijos tinklų avarijos bei vandens prasiskverbimo iš gretimų patalpų);
• piktavališko pastato sugadinimo dėl trečiųjų asmenų veiksmų;
• namų turto vagystės su įsibrovimu, vandalizmo po įsibrovimo ir apiplėšimo;
• gamtinių jėgų (audros, liūties, krušos, sniego slėgio, potvynio, grunto nuošliaužos);
• transporto priemonės atsitrnkimo;
• elektros įtampos svyravimų ar viršįtampių;
• savaiminio medžio užvirtimo;
• stiklo dūžio” .
AB „Lietuvos Draudimas“ privatiems asmenims siūlo 3 pastatų „draudimo variantus:
• “Minimalus” apima būtiniausią draudimo apsaugą (nuo ugnies, vandens, gamtinių jėgų, namų turto vagystės);
• “Standartinis” apima būtiniausią bei papildomas draudimo apsaugas;
• “Maksimalus” skirtas klientui, kuriam reikalinga didžiausia draudimo apsauga” .
Dažnai yra pasirenkamas visas būsto draudimas – apdraudžiami ir pastatas, ir namų turtas.
AB „Lietuvos Draudimas“ privatiems asmenims taip pat siūlo „Būsto EKO“ draudimą, kuriuo naudinga drausti tokius „būstus bei juose esantį turtą, kurių vertė ne didesnė kaip 30.000 lt“ .
3.2.2. Pastatų draudimas juridiniams asmenims
AB „Lietuvos Draudimas“ taip pat teikia juridinių asmenų pastatų draudimo paslaugą. Teikiant šią paslaugą juridiniams asmenims, yra „draužiama nuo šių draudiminių įvykių:
• ugnies – gaisro, žaibo įtrenkimo, sprogimo, valdomų skraidančių aparatų, jo dalių, krovinių užkritimo, dūmų, suodžių, susidariusių gaisro pasekoje;
• vandens – šildymo sistemos, vandentiekio, kanalizacijos tinklų avarijos, vandens prasiskverbimo iš gretimų patalpų;
• vagystės – vagystės su įsilaužimu, plėšimo, vandalizmo po įsilaužimo;
• gamtinių jėgų – audros, potvynio, liūties, krušos, sniego slėgio, grunto suslūgimo, nuošliaužos“ .
Kalbant apie privačių bei juridinių asmenų pastatų draudimo nedraudiminius įvykius, svarbu akcentuoti, “draudimo išmoka nemokama, jeigu apdraustas turtas buvo sunaikintas, sugadintas ar prarastas arba atsirado nuostolių dėl bet kurio iš šių įvykių ar priežasčių:
• nuo draudėjo ar jo darbuotojų veiksmų, siekiant neteisėtai ir nepagrįstai gauti draudimo išmoką;
• nuo neišvengiamų natūralių procesų (korozijos, puvimo, natūralus nusidėvėjimo ir pan.);
• nuo pagrindinių pastato konstrukcijų suirimo, kritimo ar kitų defektų, atsiradusių sutarties galiojimo metu apdraustoje patalpoje (apdraustame pastate) atliekant papildomus statybos, rekonstrukcijos, remonto, apdailos darbus arba dėl prieš sudarant sutartį atliktų grunto tyrimų, projektavimo, statybos klaidų ir broko;
• nuo gyvūnų, gyvulių, vabzdžių, graužikų padarytų nuostolių;
• natūralus pastatų ar pastato dalių sėdimo, plėtimosi;
• sprogimo
panaudojant įtaisą gamybos proceso metu (atliekant statybos ir pan. darbus);
• nuostoliai dėl branduolinės energijos tyrimo, naudojimo;
• nuo ugnies, šilumos poveikio lydant, suvirinant, džiovinant, lyginant, rūkant, kepant ar pan., išskyrus atvejus, kai gaisras išplito ir sunaikino ar sugadino ir kitą apdraustą turtą;
• nuo vandens, sniego, purvo patekimo į apdraustų patalpų vidų per išorinius, atitvarinius pastato elementus (stogą, išorines sienas, langus, duris), išskyrus tuos atvejus, kai šios angos atsirado dėl audros, potvynio, liūties, krušos, sniego slėgio ir yra pastatų nuostolių;
• bet kokių kitų įvykių ar priežasčių Bendrosiose Taisyklių sąlygose ir Taisyklių Draudimo sąlygose ar draudimo sutartyje neįvardintų kaip draudiminiai įvykiai” .
AB „Lietuvos Draudimas“ juridiniams asmenims siūlo 2 pastatų „draudimo variantus:
• atkūrimo verte arba jos dalimi;
• likutine verte arba jos dalimi, kai pastatų nusidėvėjimas yra didesnis kaip 60% (jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip)“ .
3.3. UAB „ERGO Lietuva“ pastatų draudimo paslauga
UAB „ERGO Lietuva“, rinkoje veikianti penkiolika metų, yra antra pagal dydį Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovė .
UAB „Ergo Lietuva“ pastatų draudimą apibūdina kaip „Jūsų gyvenamojo namo su statiniais, buto ar namo dalies su tvirtai įmontuotais įrenginiais draudimas.
3.3.1. Pastatų draudimas privatiems asmenims
Įmonė privatiems asmenims pastatų draudimo nuostolius atlygins, kurių gali atsirasti dėl:
• gaisro, dūmų poveikio, sprogimo, žaibo įtrenkimo, pilotuojamo skraidymo objekto ar jo dalių nukritimo;
• audros, krušos, staigaus ir nenumatyto potvynio, liūties, sniego slėgio, grunto įkritimo;
• vandens poveikio po vandentiekio, kanalizacijos ar šilumos tinklų avarijos bei vandens prasiskverbimo iš gretimų patalpų;
• stiklo dūžimo;
• piktavališko pastato sugadinimo dėl trečiųjų asmenų veiksmų;
• transporto priemonės atsitrenkimo“ .
Svarbu pastebėti, jog lyginant su AB „Lietuvos Draudimas“ ši įmonė nedraudžia tokių pastatų draudimo rizikų kaip elektros įtampos svyravimų ar viršįtampių; namų turto vagystės su įsibrovimu, vandalizmo po įsibrovimo ir apiplėšimo; savaiminio medžio užvirtimo. Iš kitos pusės, svarbu akcentuoti, jog UAB „ERGO Lietuva“ prie draudiminių įvykių priskiria „išlygą dėl politinų rizikų, pagal kurią nėra atlyginama žala (jei nenumatyta pagal taisykles kitaip), nuostoliai ir išlaidos, kurios susijusios arba kurias tiesiogiai ar neteisiogiai sąlygojo tokie įvykiai kaip karas, agresija, priešiški užsienio jėgų veiksmai, maištas,revoliucija, sukilimas, vidaus neramumai, pasiekę sukilimo, karinės arba neteisėtos jėgos naudojimo mastą; bet kokio pobūdžio teroristinai aktai“ .
UAB „ERGO Lietuva“ būsto draudimo suma yra jo nauja vertė (atkuriamieji kaštai), kai tuo tarpu AB „Lietuvos Draudimas“ pastatus draudžia ir atkūriamąja, ir likutine verte.
3.3.2. Pastatų draudimas juridiniams asmenims
UAB „ERGO Lietuva“ juridiniams asmenims teikiama nekilnojamo turto draudimo paslauga apima „pastatų ir statinių, t. y. nekilnojamųjų daiktų, nuosavybės teise priklausančių verslo subjektui, draudimą. Nekilnojamojo daikto draudimo suma yra jo nauja vertė, t. y. vertė lygi analogiško naujo pastato atkūrimo kaštams arba statybos kainai“ .
Apsidraudus pastatų draudimu, “ERGO Lietuva” atlygins “nuostolius, kurie gali atsirasti dėl:
• gaisro, sprogimo, žaibo įtrenkimo, valdomo skraidymo objekto, krovinio ar jo dalių nukritimo;
• audros, krušos, potvynio, liūties, sniego slėgio, grunto įkritimo, grunto nuslydimo;
• vandens poveikio po vandentiekio, kanalizacijos ar šilumos tinklų avarijos;
• pastato stiklų dužimo;
• piktavališko pastato sugadinimo dėl neteisėtos trečiųjų asmenų veikos;
• transporto priemonės atsitrenkimo;
• smūgio bangos (jei netoliese nukrito lėktuvas);
• vandens išsiveržimo iš automatinės gesinimo sistemos, kai ji suveikia nesant gaisro (pramonės objektams, kuriuose tokia sistema įrengta)” .
Kaip matome juridinių asmenų pastatų draudimo atveju UAB “ERGO Lietuva” gali pasiūlyti daugiau draudžiamų rizikų nei AB “Lietuvos Draudimas”.
Kalbant apie privačiųjų bei juridinių asmenų nedraudiminių įvykių spektrą šioje įmonėje, svarbu akcentuoti, jog pastarasis nedraudiminių įvykių sąrašas yra toks pat kaip UAB “Lietuvos Draudimas” ir apima tokius pačius nedraudiminių įvykių nuostolius, dėl kurių draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų. Vienintelis papildomas nedraudiminis įvykis esantis “ERGO Lietuva” bei neaptiktas įmonėje “Lietuvos Draudimas” – “nuostoliai, atsiradę dėl turto konfiskavimo, arešto ar jo sunaikinimo valstybinės valdžios institucijų nurodymu” .
Apibendrinant pastatų draudimo reikalingumą, suvokiama, kad draustis savo būstą ar pastatą yra būtina, nes mūsų pasaulyje egzistuoja daugybė nuo žmogaus nepriklausančių veiksnių, galinčių sugadinti mūsų namus ar turtą. Pvz., nors daugelis žmonių mano, jog įvedus signalizaciją galima jaustis ramiai, tačiau vis dėlto to nepakanka. Signalizacija arba tvirtos durys gali apsaugoti nuo įsilaužimo, bet jos nepadės, jei namuose kils gaisras arba juos užlies vanduo. Tokiais atvejais gali pagelbėti tik pastatų ir namų turto draudimas.
Išvados

Apibendrinant tai, kas buvo parašyta referate galima pabrėžti, jog šiandien draudimas yra vienas iš esminių nacionalinių ekonomikų funkcionavimo visame pasaulyje elementas, užimantis svarbią vietą modernioje ekonomikoje. Taip pat kitos svarbios šio darbo išvados yra:
1) turto draudimas, pagal naujausiąjį 2003m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymą, priklauso ne gyvybės draudimo šakai, kurios veiklos mastai kasmet auga;
2) turto draudimas, kurio pasirašytos draudimo įmokos per devynis 2006 metų mėnesius padidėjo apie 33% ir per 1-ąjį ketvirtį užėmė trečią vietą po transporto priemonių bei TPVPCA draudimų;
3) praktikoje viena iš dažniausiai sutinkamų turto draudimo objektų grupių yra pastatų draudimas, kuris dažniausiai apdraudžiamas dėl tokių rizikų kaip ugnies, vandens, gamtinių jėgų, vagystės;
4) pastatų draudimo paslauga naudojasi ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, kurie draudžia savo nekilnojamąjį turtą dėl ramybės, apsaugos kasdieniniame gyvenime, finansinio stabilumo ir kt.;
5) fizinis ar juridinis asmuo, suprasdamas, jog mūsų pasaulyje egzistuoja daugybė nuo žmogaus nepriklausančių veiksnių, galinčių sugadinti mūsų nekilnojamąjį turtą, draudžiasi pastatų draudimu, kurio vertė gali būti trejopa:
• atkūrimo vertė
• likutinė vertė
• likvidacinė vertė
6) AB „Lietuvos Draudimas“ ir UAB „ERGO Lietuva“ ne gyvybės draudimo rinkoje užima dvi pirmąsias pozicijas, o jų pasirašytos turto draudimo įmokos 2006 m. sausio – rugsėjo mėnesiais kartu sudarė apie 69% visų turto draudimo įmokų rinkoje;
7) tiek AB „Lietuvos Draudimas“, tiek UAB „ERGO Lietuva“ siūlo panašius pastatų draudimo draudiminius bei nedraudiminius įvykių variantus, kurie yra tiksliai apibrėžiami pastatų draudimo taisyklėse bei draudimo sutartyje;
8) AB „Lietuvos Draudimas“, skirtingai nei UAB „ERGO Lietuva“ savo privatiems klientams siūlo papildomą „Būsto EKO“ draudimą, kuriuo naudinga drausti tokius būstus bei juose esantį turtą, kurių vertė ne didesnė kaip 30.000 lt bei kt.

1 Priedas

2005m. ir 2006 m. I ojo ketvirčio pasirašytų draudimo įmokų palyginimas

Eil. Nr. Ne gyvybės draudimas 2005 m. sausis-kovas 2006 m. sausis-kovas Pasikeitimas Pokytis, %
Suma, Lt Suma, Lt
1 Transporto priemonių 48,983,410 63,908,091 14,924,681 130
2 TPVPCA 39,167,107 48,249,203 9,082,096 123
3 Turto 29,907,039 39,062,873 9,155,834 131
4 Ligos ir nel.atsitikimų 11,512,031 16,635,738 5,123,707 145
5 Bendrosios civilinės atsakomybės 13,579,747 16,051,037 2,471,290 118
6 Laidavimo 8,791,101 5,732,043 – 3,059,058 65
7 Vežamų krovinių 2,676,203 3,017,652 341,449 113
8 Finansinių nuostolių 1,102,005 1,370,912 268,907 124
9 Kredito 3,561,527 623,606 – 2,937,921 18
10 Laivų civilinės atsakomybės bei laivų 2,905,134 522,097 – 2,383,037 18
11 Kiti 199,662 503,289 303,627 252
Iš viso: 162,384,966 195,676,541 341,158 121

Šaltinis: “Pasirašytos ne gyvybės draudimo įmokos 2005 ir 2006 I-mą ketvirtį”, [žiūrėta 2006-11-03]. Preiga per internetą: http://www.draudikai.lt/index.php?-1209246164

2006 m. sausis – rugsėjis 2 Priedas
Draudimo įmonė Įmokos Išmokos
AB “Lietuvos Draudimas” 61.632.406 17.011.049
UAB “ERGO Lietuva” 20.992.390 7.096.507
UAB “If draudimas” 15.937.815 4.142.899
UAB “PZU Lietuva” 10.620.729 4.456.741
ADB “RESO Europa” 4.884.742 2.105.118
UAB “Seesam Lietuva” 1.574.144 249.095
UAB “Baltijos garantas” 1.020.629 270.081
UAB “Baltic Polis” 698.292 181.218
UAB “BTA draudimas” 680.196 342.015
UAB “Industrijos garantas” 596.016 792
UAB “Balticums draudimas” 98.868 3.113
UAB “Legela” -400 0

Iš viso 118.735.827 35.858.628

Šaltinis: Draudimo veiklos rezultatai 2006.01.01-2006.09.30, [žiūrėta 2006-11-05].Prieiga per internetą: http://www.dpk.lt/rezultatai.menesio.php

Literatūros sąrašas:
1) A. Lezgovko dėstomų paskaitų teorinė medžiaga
2) AB ‘Lietuvos Draudimas” Būsto draudimo taisyklės Nr. 064, Kretinogs skyrius
3) AB “Lituvos draudimas”, Turto visų rizikų draudimo sąlygos II dalis, [žiūrėta 2006-11-05]. Prieiga per internetą: http://www.ldr.lt
4) Būsto EKO draudimas,[žiūrėta 2006-11-05]. Prieiga per internetą: http://www.ldr.lt/index.php?fuseaction=products.view&mid=12&main=23&cid=58&id=116
5) Būsto draudimas,[žiūrėta 2006-11-05]. Prieiga per internetą: http://www.ldr.lt/index.php?fuseaction=products.view&mid=12&main=23&cid=58&id=117
6) D.Dumčiuvienė, “Preventa” siūlo paslaugas KTU darbuotojams, [žiūrėta 2006-11-02]. Prieiga per internetą: http://www.ktu.lt/lt/informacija/aidai/aidai10_98/7.htm
7) Draudimas, 2006.10.02., [žiūrėta 2006-11-02]. Prieiga per internetą: http://www.svv.lt/index.php/lt/29795/
8) Draudimo veiklos rezultatai 2006.01.01-2006.09.30, [žiūrėta 2006-11-05].Prieiga per internetą: http://www.dpk.lt/rezultatai.menesio.php
9) Draudimo variantai, [žiūrėta 2006-11-05]. Prieiga per internetą: http://www.ldr.lt/index.php?fuseaction=products.view&mid=12&cid=65&id=42&free=91
10) ERGO įmonės Lietuvoje, [žiūrėta 2006-11-05]. Prieiga per internetą: http://www.ergo.lt/imones_lietuvoje
11) G. Putelytė, Gyventojus drausti turtą verčia bankai, 2005.11.24 – Nr. 47. [žiūrėta 2006-11-02]. Prieiga per internetą:
http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/4386ce30c5215.2?veidas=58a9ee0d993c7b1
12) Įmonių ir organizacijų turto draudimas, [žiūrėta 2006-11-05].Prieiga per internetą: http://www.ldr.lt/index.php?fuseaction=products.view&mid=12&main=22&cid=65&id=40
13) Istorija ir dabartis, [žiūrėta 2006-11-05].Prieiga per internetą: http://www.ldr.lt/index.php?fuseaction=free.browse&mid=18&cid=23
14) J. Čepinskis, D. Raškinis „Draudimas“, Kaunas, 1999m., psl. 353
15) J. Mikelis, Kada verta drausti savo būstą?[žiūrėta 2006-11-02]. Prieiga per internetą: http://www.naujasnamas.lt/7/str2.htm
16) Lietuvos ne gyvybės draudimo rinkos 2006 m. devynių mėnesių veiklos rezultatai, [žiūrėta 2006-11-03]. Prieiga per internetą: http://www.draudikai.lt/index.php?515452510
17) LR Draudimo įstatymas, 2003 m. rugsėjo 18 d. Nr. IX-1737
18) Pasirašytos ne gyvybės draudimo įmokos 2005 ir 2006 I-mą ketvirtį, [žiūrėta 2006-11-03]. Prieiga per internetą: http://www.draudikai.lt/index.php?-1209246164
19) Privalomas kreditan perkamo būsto draudimas didina pastatų draudimo rinką (2005-12-02). [žiūrėta 2006-11-02]. Prieiga per internetą: http://www.aruodas.lt/index.php?lng=Lt&mod=News&act=NewsPost&id=30
20) Tarpininkų vaidmuo, [žiūrėta 2006-11-02]. Prieiga per internetą: http://www.draudimas.info/draudimo_tarpininku_vaidmuo
21) UAB “Ergo Lietuva” Pastatų draudimo taisyklės, [žiūrėta 2006-11-05]. Prieiga per internetą: http://www.ergo.lt/privatiems/pastatu_draudimas
22) UAB “Ergo Lietuva”, Nekilnojamojo turto draudimas, [žiūrėta 2006-11-05]. Prieiga per internetą:http://www.ergo.lt/verslo/nekilnojamojo_turto_draudimas

Vairuotojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

 

BENDROSIOS NUOSTATOS

Vairuotojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas – tai draudimo rūšis, kuria apdraudžiama transporto priemonės savininko ar teisėto valdytojo atsakomybė prieš trečiuosius asmenis už žalą, padarytą jų sveikatai, gyvybei ar turtui, naudojantis apdrausta transporto priemone.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnis sako, kad sudaryti šią draudimo sutartį yra pareiga:
1. LR teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos, kol jos yra įregistruotos.
2. Už draudimo sutarties sudarymą nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas.
3. Nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
Vairuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu galima apdrausti:
1. Lengvuosius ir krovininius automobilius;
2. Autobusus ir troleibusai;
3. Motociklus;
4. Traktorius ar savaeigius mechanizmus;
5. Lengvųjų automobilių, tranktorių ar savaeigių mechanizmų, krovininių automobilių priekabas.

DRAUDIMO SUTARTIES RŪŠYS

Draudimo sutarties rūšys yra šios:
1) įprastinė draudimo sutartis;
2) pasienio draudimo sutartis.

1. Įprastinės draudimo sutartys sudaromos, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įprastinė draudimo sutartis sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, jeigu ši transporto priemonė yra neapdrausta. Jeigu transporto priemonė neprivalo būti registruojama, draudimo sutartis sudaroma prieš pradedant ją naudoti.
Jeigu įprastinė draudimo sutartis sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, draudikas, gavęs draudėjo prašymą ir kitus dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti, išduoda draudimo liudijimą, kuriame nenurodomas transporto priemonės valstybinis numeris, išskyrus atvejus, kai transporto priemonės valstybinis numeris žinomas. Šį draudimo liudijimą draudėjas pateikia institucijai, atsakingai už transporto priemonių valstybinę registraciją. Į draudėjo pateiktą draudimo liudijimą institucija, atsakinga už transporto priemonių valstybinę registraciją, įrašo transporto priemonės valstybinį numerį ir per 3 darbo dienas privalo rašytine ar jai prilyginama forma pranešti jį draudikui.
2. Pasienio draudimo sutartis sudaroma, kai ketinama Europos Sąjungos valstybės narės kelių eisme dalyvauti naudojant transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra užsienio valstybės teritorijoje (išskyrus šiame įstatyme nurodytas išimtis), jeigu tokios transporto priemonės valdytojas neturi kitos Lietuvos Respublikoje galiojančios transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Išimtiniais atvejais pasienio draudimo sutartis gali būti sudaroma dėl į Lietuvos Respubliką įvežamos įsigytos transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, jei ši transporto priemonė yra neapdrausta. Tokiu atveju pasienio draudimo sutartis gali būti sudaroma per 30 dienų nuo pirkėjo patvirtinimo, kad transporto priemonė pristatyta, jei asmuo, kuris kreipiasi dėl draudimo sutarties sudarymo, pateikia šios transporto priemonės įsigijimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje dokumentus. Pasibaigus šiam laikotarpiui, importuota transporto priemonė pagal šį įstatymą gali būti apdrausta tik tuo atveju, jei transporto priemonė įregistruojama Lietuvos Respublikoje.
Transporto priemonės valdytojas neturi teisės sudaryti dėl tos pačios transporto priemonės kelių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių tam pačiam ar iš dalies sutampančiam sutarties galiojimo laikotarpiui. Jeigu yra sudarytos kelios draudimo sutartys, įsigaliojus naujai draudimo sutarčiai, prieš tai dėl tos pačios transporto priemonės sudaryta draudimo sutartis pasibaigia.

DRAUDIMO SUTARTIES NUTRAUKIMAS AR PASIBAIGIMAS

Įprastinę ar pasienio draudimo sutartį galima nutraukti draudėjo arba draudiko iniciatyva. Įprastinę draudimo sutartį draudėjas turi teisę nutraukti apie tai raštu įspėjęs draudiką ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki numatomo draudimo sutarties nutraukimo dienos. Šiuo atveju draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas. Jei reikalavimas nutraukti draudimo sutartį pagrįstas tuo, kad draudikas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir jei tai yra esminis įprastinės draudimo sutarties pažeidimas, draudimo sutartis turi būti nutraukiama nuo draudėjo reikalavime nurodytos datos. Šiuo atveju draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį.
Įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas. Tokiu atveju nutraukiant draudimo sutartį, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas ir pagal šią draudimo sutartį išmokėtas sumas.
Pasienio draudimo sutartis gali būti nutraukiama vienos iš šalių iniciatyva, jei sutarties šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis pasienio draudimo sutarties pažeidimas. Kai draudimo sutartis nutraukiama draudėjo reikalavimu, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Nutraukiant draudimo sutartį draudiko reikalavimu, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas ir pagal šią draudimo sutartį išmokėtas sumas.
Įprastinė draudimo sutartis pasibaigia, jei transporto priemonė, kuri buvo apdrausta pagal įprastinę draudimo sutartį, įregistruojama kitoje valstybėje ir transporto priemonei išduodamas kitos valstybės valstybinis numerio ženklas. Draudimo sutartys pasibaigia taip pat Civilinio kodekso ir Draudimo įstatymo nustatytais pagrindais.

DRAUDIMO SUTARTIES ĮSIGALIOJIMO IR GALIOJIMO TERMINAI

Vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigalioja nuo toje sutartyje nurodytos datos.
Įprastinė draudimo sutartis sudaroma 12 mėnesių terminui. Draudikas išduoda draudėjui įprastinės draudimo sutarties sudarymą ir suteikiamą draudimo apsaugą patvirtinantį draudimo liudijimą. Jame nurodomas draudimo liudijimo galiojimo laikotarpis, ne trumpesnis kaip vienas mėnuo, už kurį sumokėta draudimo įmoka. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu gali būti išduodami keli draudimo liudijimai.
Draudėjo prašymu draudimo sutarties galiojimo metu draudikas privalo atleisti draudėją nuo draudimo įmokų pagal galiojančią draudimo sutartį mokėjimo, jei draudėjas ketina nenaudoti transporto priemonės ilgiau kaip vieną mėnesį. Draudėjas privalo pateikti draudikui pasižadėjimą atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiu nenaudoti pačiam ir neleisti naudoti kitiems asmenims draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės ir gali perduoti draudikui neatlygintinai laikinai saugoti transporto priemonės registracijos numerį. Atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo laikotarpis pasibaigia anksčiau, negu nurodyta draudėjo prašyme, jei draudikas draudėjo prašymu išdavė naują draudimo liudijimą. Jeigu draudimo įmoka buvo sumokėta už laikotarpį, kurį draudėjas yra atleistas nuo draudimo įmokų mokėjimo, draudikas privalo pratęsti draudimo sutarties terminą tam laikotarpiui nereikalaudamas už šį laikotarpį papildomų draudimo įmokų.
Jeigu pasibaigus draudimo liudijime nurodytam jo galiojimo laikotarpiui neišduodamas naujas draudimo liudijimas ir draudėjas nėra susitaręs su draudiku dėl atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo, draudėjas turi mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyje nustatyta tvarka iki draudimo sutarties termino pabaigos. Pasibaigus įprastinės draudimo sutarties terminui, draudimo sutarties terminas pratęsiamas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
Įprastinės draudimo sutarties terminas nepratęsiamas šiais atvejais:
1) nesumokėta priklausanti už praėjusius laikotarpius mokėti draudimo įmoka pagal galiojančią draudimo sutartį;
2) draudikas neteko teisės vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.
Pasienio draudimo sutartis sudaroma ne trumpesniam kaip 15 dienų ir ne ilgesniam kaip 90 dienų terminui. Žalioji kortelė išduodama ne trumpesniam kaip 15 dienų ir ne ilgesniam kaip 12 mėnesių terminui.
Įprastinės draudimo sutarties galiojimo metu ar draudimo galiojimo terminui pasibaigus, draudėjas turi teisę prašyti jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką išduoti pažymą apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą už mažiausiai paskutinių 5 metų sutartinių santykių laikotarpį ar už kitą laikotarpį, jei sutartiniai santykiai truko trumpiau. Draudikas privalo nemokamai išduoti draudėjui tokią pažymą per 15 dienų nuo draudėjo prašymo pateikimo dienos.

DRAUDIMO SUMOS IR ĮMOKOS

Vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo suma – tai abipusiu draudėjo ir draudiko sutarimu nustatyta ir draudimo sutartyje (draudimo polise) nurodyta suma, kurios neviršydama bendrovė atlygina draudėjo padarytą žalą trečiųjų šalių asmeniui (jo sveikatai ar gyvybei) ir/ arba turtui. Draudimo suma gali būti skaidoma atskirai į draudimo sumą už žalą asmeniui ir už žalą turtui.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra:
1) iki 2009 m. gruodžio 10 d. – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui;
2) nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui;
3) nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.
Draudimo įmoka paprastai priklauso nuo automobilio variklio galingumo (draudžiant pavienius automobilius) arba nuo transporto priemonių parko sudėties ir, be abejo, nuo sumų ir sąlygų, kuriomis draudžiate. Tačiau klaidinga manyti, kad draudimo įmoka auga proporcingai draudimo sumai. Dažnai draudimo sumos padvigubėjimas gali padidinti įmoką vos keliolika procentų.
Draudimo įmokų dydžius nustato draudikas.
Įstatymo numatyta bazinė draudimo įmoka per metus yra:
• lengviesiems automobiliams ir mikroautobusams, kuriuose, be vairuotojo vietos, yra ne daugiau kaip 8 sėdimosios vietos, – 220 litų,
• krovininiams automobiliams – 375 litai,
• autobusams ir troleibusams – 350 litų,
• motociklams, motoroleriams, traktoriams ir savaeigiams mechanizmams – 80 litų,
• lengvųjų automobilių priekaboms – 40 litų,
• traktorių ir savaeigių mechanizmų priekaboms – 50 litų,
• krovininių automobilių priekaboms – 100 litų.

NEDRAUDŽIAMI ATVEJAI

• moralinė žala,
• turto prekinės vertės netekimas,
• baudos ar kiti panašūs mokėjimai,
• nukentėjusiųjų negautos pajamos, susidariusios dėl negalėjimo naudotis turtu po autoįvykio,
• žala dėl transporto priemonės, jos detalių, agregatų ar nukentėjusiojo daiktų vagystės po autoįvykio,
• žala dėl pinigų, dokumentų, vertybinių popierių, brangenybių, medalių, tauriųjų metalų, brangakmenių ir jų gaminių, rankraščių, skaidrių, fotonuotraukų, negatyvų, filatelijos, garso ir vaizdo įrašų, magnetinių duomenų kaupiklių, meno dirbinių, kolekcijų ir kitų panašaus pobūdžio rinkinių sunaikinimo ar praradimo,
• uždarbis, kurio neteko nukentėjusysis dėl darbingumo sumažėjimo ar netekimo,
• pensijos, pašalpos,
• žala gamtai (miškų, parkų gaisrai, aplinkos užteršimas ir pan.).

EISMO ĮVYKIO DALYVIŲ IR NUKENTĖJUSIŲ TREČIŲJŲ ASMENŲ PAREIGOS

1. Įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo:
1) imtis jam prieinamų, protingų priemonių galimai žalai sumažinti, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiesiems, pagal galimybes apsaugoti nukentėjusiųjų turtą;
2) apie eismo įvykį nedelsdamas pranešti policijai kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais;
3) tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, – eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems eismo dalyviams pasirašyti.
4) pateikti kitiems eismo įvykio dalyviams informaciją, būtiną jo civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei nustatyti;
5) per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas;
6) per 5 darbo dienas raštu pranešti draudikui apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo.
2. Su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį.
3. Atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant.

ŽALOS NUSTATYMAS

Nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš draudiko ar Biuro, pats ar per savo atstovą per 3 darbo dienas po eismo įvykio dienos privalo raštu pranešti apie eismo įvykį atsakingam draudikui arba Biurui, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių.
Kai žala padaryta turtui, nukentėjęs trečiasis asmuo privalo išsaugoti sugadintą transporto priemonę ar kitą turtą tokį, koks jis buvo po eismo įvykio, tol, kol jį apžiūrės atsakingo draudiko arba Biuro įgaliotas asmuo, ir suteikti galimybę draudiko ar Biuro įgaliotam asmeniui apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą. Atsakingas draudikas ar Biuras nedelsdami, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti apžiūros ataskaitą ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui.
Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.
Žala nėra atlyginama, jei:
• transporto priemonę vairavo asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, vaistų, narkotinių ar toksinių medžiagų;
• transporto priemonę vairavo asmuo, neturintis vairuotojo pažymėjimo ar neturintis teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonės arba transporto priemonę vairavęs asmuo nėra teisėtas transporto priemonės valdytojas;
• transporto priemonę vairavęs asmuo nepakluso policijos pareigūnams ar savavališkai pasišalino iš įvykio vietos;
• teisėtas valdytojas žalą tretiesiems asmenims ar jų turtui padarė tyčia;
• autoįvykio metu transporto priemonės eksploatacija buvo draudžiama pagal kelių eismo taisykles ir tai turėjo įtakos autoįvykiui;
• transporto priemonė eksploatuojama, nors neatlikta valstybinė techninė apžiūra;
• žala trečiajam asmeniui ar turtui padaryta tuo metu, kai transporto priemonė dalyvavo bet kokio pobūdžio sportinėse varžybose, lenktynėse ar treniruotėse;
• žala atsirado dėl to, kad transporto priemonės teisėtas valdytojas panaudojo ją kaip nusikaltimo įrankį;
• žala atsirado mokomojo važiavimo metu, išskyrus atvejus, kai vairuoti moko oficialiai registruotų vairavimo mokyklų mokytojai (policijos darbuotojai), naudodamiesi automobiliais su specialiąja įranga ir laikydamiesi kelių eismo taisyklėse nustatytos tvarkos;
• žala trečiajam asmeniui ar turtui tiesiogiai arba netiesiogiai atsirado dėl karo veiksmų, neramumų šalies viduje arba ypatingosios padėties įvedimo, taip pat dėl teroristinių išpuolių, branduolinės energijos poveikio.
Draudikas taip pat gali nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti, jei draudėjas nevykdė draudimo sutartyje ar draudimo rūšies taisyklėse numatytų pareigų (pvz., laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tinkamai nepranešė apie draudiminį įvykį ir pan.). Visais atvejais draudimo išmoka nemokama, jei buvo įrodyta, kad draudėjas sukčiavo, siekdamas gauti draudimo išmoką (inscenizavo draudiminį įvykį, sudarė draudimo sutartį po įvykio ir pan.).
LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ DRAUDIKŲ BIURAS

Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 ir atliekanti įstatymo nustatytas funkcijas.
Įgyvendindamas šį įstatymą, Biuras atlieka šias funkcijas:
1) koordinuoja draudikų veiklą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu;
2) moka išmokas nurodytais atvejais;
3) veikia kaip Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo institucija, administruoja žalas ir moka išmokas pagal žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;
4) kaupia informaciją, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, valdo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazę (toliau – duomenų bazė), tvarko duomenų bazės (įskaitant ir asmens) duomenis;
5) organizuoja ir koordinuoja tarptautinį bendradarbiavimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje ir sudaro atitinkamas sutartis;
6) atlieka Biurui pavestas Biurų tarybos nario funkcijas, vykdo įsipareigojimus, atsirandančius iš susitarimų su kitų valstybių nacionaliniais draudikų biurais, atlieka kitas funkcijas pagal žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;
7) atsižvelgdamas į žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, organizuoja ir koordinuoja žaliųjų kortelių, galiojančių kitose valstybėse, blankų spausdinimą ir platinimą;
8) vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais, patvirtina ir atšaukia užsienio valstybių draudimo įmonių atstovus pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje;
9) rengia seminarus, organizuoja mokymus;
10) kartu su kompetentingomis institucijomis formuoja bendrą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo politiką Lietuvos Respublikoje;
11) atlieka kitas įstatyme, Biuro įstatuose ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas.

DRAUDIMO KONTROLĖ

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo kontrolė yra patikrinimas, ar transporto priemonė yra apdrausta.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdo: policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, įmonės, atliekančios valstybinę techninę apžiūrą, institucija, atsakinga už transporto priemonių valstybinę registraciją.
Atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ne mažesne draudimo suma, negu nustatyta įstatymo:
1) vėliausiai transporto priemonės registravimo dieną;
2) jeigu transporto priemonė neregistruojama, – prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę ar prieš perduodamas ją naudoti kitam asmeniui;
3) jeigu per Lietuvos Respublikos teritoriją važiuosiančios transporto priemonės valdytojas nėra apsidraudęs pagal įstatymą galiojančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, – prieš kirsdamas valstybės sieną;
4) ne vėliau kaip paskutinę draudimo apsaugos galiojimo pagal sudarytą draudimo sutartį dieną.
Tikrinamas asmuo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo kontrolę vykdančios institucijos prašymu privalo pateikti pagal įstatymą tikrinimo metu galiojantį draudimo liudijimą ar kitą dokumentą, kitos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinantį draudimo sutarties sudarymą.
Galiojantis draudimo liudijimas turi būti pateikiamas valstybinę techninę apžiūrą atliekančiai įmonei prieš atliekant valstybinę techninę transporto priemonės apžiūrą

Socialinio draudimo fondo biudžetas: problemos ir perspektyvos

ĮVADAS

Temos aktualumas. Be socialinės apsaugos sistemos negali gyvuoti jokia šiuolaikinė valstybė. Socialinis draudimas – bene svarbiausia šios sistemos dalis. Jis apima visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais. Socialinis draudimas kaip lemtis lydi žmogų visą gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką.
Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.

Temos problematika. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra organizuoti socialinį draudimą, vykdyti operatyvų fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą užtikrinant valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie draudėjus ir apdraustuosius tvarkymą bei socialinio draudimo išmokų skyrimą ir mokėjimą gavėjams.

Temos išskirtinumas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos Fondo įstaigos savo darbu sieks užtikrinti Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą Lietuvos gyventojų socialinį draudimą, efektyviai valdydama piniginius išteklius ir kokybiškai aptarnaudama klientus.

Darbo tikslas: Siekiant atskleisti šio diplominio darbo temą ir išsamiau ją išanalizuoti, tyriamas socialinio draudimo fondo biudžetas, jo perspektyvos ir problemos.

Darbo uždaviniai:
• aptarti Valstybinio socialinio draudimo rūsys.
• nurodyti socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminus.
Darbo struktūra. Pirmajame skyriuje pateikta istorinė socialinio draudimo apžvalga nuo 1926 metų iki mūsų dienų. Tai yra Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 – 1940 metais, Socialinis draudimas Sovietiniu laikotarpiu ir Socialinis draudimas po Nepriklausomybės atkūrimo.
Antrajame skyriuje temos dėstymas. Pagrindinės temos – socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas, valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas, užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas ir delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė. Čia daugiausiai buvo naudojama laikraščių Mokesčių Žinios bei Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos medžiagą.
Trečiame skyriuje atliktas Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžeto tyrimas. Tyrimo objektas: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas. Tyrimo tikslas: pateikti ir išnagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetą. Tyrimo uždaviniai:
• nustatyti VSDF biudžeto dinamiką lemenčiaus išorinių veiksnius.
• išvardyti svarbiausias įvertinamas (VSDF) biudžeto įmokas ir išmokas.
• nustatyti VSDF biudžeto išmokų pagrindinę dalį.
• apibūdinti kaip turi būti sprendžiama biudžeto deficito problemą.

1 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO ISTORINĖS IŠTAKOS

1.1. Draudimo globalizacija ir jį itakojantys veiksniai

Manoma, kad draudimo veikla, kaip ją suprantame šiandien, ėmė formuotis ankstyvaisiai viduramžiais. Tačiau pavienių draudimo veiklos pavyzdžių buvo sutinkama ir kur kas senesniais laikais. Kelionės, prekių gabenimas jūra ir sausumos keliais buvo susiję su nemažais pavojais. Tai buvo prielaidos lėmusios saugumo poreikį ir paieškas būdų šiam saugumui užtikrinti. Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų. Rizika sena kaip ir pati žmonija. Jokia žmonijos pažanga be jos nebūtų įmanoma. Čia galime pasiremti J. W. Goethe žodžiais, „kol sieks ko nors žmogus, tol klyst jis nepaliaus“. Tačiau kartu su pažangos siekimu žmogui būdingas saugumo užsitikrinimas. Labiausiai, žmonija siekė sumažinti dviejų galingų ir rūsčių gamtos stichijų – vandens ir ugnies – rizikas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, draudimo gimtine reikėtų laikyti senovės Kiniją. Apie 4500 metų prieš Kristų pirkliai gabeno laivais krovinius vandeningomis upėmis, ne visi iš jų pasiekdavo tikslą. Tokios situacijos neretai kartodavosi, todėl vertė ieškoti išeities. Pirkliai būrėsi į laikinas sąjungas. Nuskendus kroviniui nuostoliai nebūdavo tokie dideli, nes laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai. Šie pirkliai savo išmintingais sprendimais pradėjo svarbią veiklos sritį. Tad jau nuo senovės draudimo veiklos steigimą lėmė šios priežastys: bendra rizika, kolektyvinis dėl jos patirtų nuostolių padengimas, tarpusavio pagalba, tai buvo pagrindinė draudimo idėja.
Nors draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui. Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės “prekeivių – skolintojų”, kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems “leistis į tolimą kelionę” (būtent taip tais laikais vadinosi importo –eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo. Iki šių dienų yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, nes pirkliai suvokė, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo karavano užpuolikų. Todėl buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Principas „Visi už vieną ir vienas už visus“ įgyvendinamas ekonominėje sferoje. Karavano vilkstinių pirklių įnašas nebūdavo reguliarus. Įvykus nelaimei, iš visų pasirašiusiųjų susitarimą būdavo surenkama nuostoliams atlyginti reikalinga pinigų suma.
Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius). Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo – visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui. Prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.
Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.
Taigi, pirmieji draudimai buvo padiktuoti būtinybės sumažinti verslo riziką, todėl drąsiai galima teigti, kad iš pradžių atsirado verslo ir tik vėliau asmens draudimas, apie kurį byloja Senovės Romos laikų šaltiniai. Senovės Romoje ėmė formuotis draudimo fondai, į kuriuos susivieniję tam tikrų profesijų ar vienodų likimų žmonės reguliariai įnešdavo reikiamas pinigų sumas. Senovės Romos laikais veikusiame įstatyme „Lex Rhodia“ buvo numatyta, kad tolimos kelionės jūra metu patirti nuostoliai turi būti dengiami iš specialaus laivų ir prekių savininkų sudaryto fondo. Jei laivas žūdavo audrose ar būdavo pagrobiamas jūros piratų ir nepasiekdavo kranto, jo savininkai iš minėto fondo gaudavo laivo ir krovinio vertę atitinkantį atlyginimą. Laivui sėkmingai pasiekus reikalingą uostą, dalis iš šio pervežimo gauto pelno buvo pervedama į draudimo fondą. Pastebima, kad draudimo idėją iškėlė vandens transportas.
Bet jeigu už jūros audrose paskendusį ar piratų užgrobtą laivą buvo atlyginama, o iš laivo sėkmingai pasiekusio reikalingą uostą reikalaujama dalies pelno, tai ar nebuvo tuo piktnaudžiaujama. Juk laivui išplaukus į jūra, jį kontroliuoti tikrai būtų buvę sunku, o ką jau kalbėti apie tai, kas jam galėjo ištikrųjų nutikti. Juk savininkas galėjo gauti ne tik visą pelną už parduotas prekes, bet ir kompensaciją už „prarastą“ laivą ir „prarastas“ prekes. Tuomet suprantama, kodėl buvo skatinamas vandens transportas ir iškėlęs draudimo idėją. Dar viena priežastis būtų ir tai, kad dauguma civilizacijų senaisiais laikais buvo įsikūrusios prie didžiulių vandens telkinių ir tai buvo patogiausias susisiekimo būdas. Tačiau ar galėdavo toks draudimo fondas ilgai išsilaikyti?
Plačiai žinomos senovės Romoje buvo ir „Collegia tenuiorum“, į kurias jungėsi žemesnių sluoksnių Romos gyventojai. Iš šio fondo jos nario mirties atveju velionio šeimai buvo suteikiama materialinė pagalba. Čia buvo sukurtos ir legionierių kasos, kurios išmokėdavo legionieriui tam tikro dydžio pinigines kompensacijas jam susižeidus ar išėjus į atsargą. Kadangi tais laikais turtinguosius saugojo jų pačių turtas, tai atrodytų, kad draudimo labiausiai reikėjo vargingajai tuometinės visuomenės daliai. Romos imperijos laikais valdžios atstovai tapdavo garantijomis nuo įvairių rizikų, pasirašydami ypatingus protokolus su tiekėjais ir prekeiviais, kurie įsipareigodavo rūpintis legionieriais Ispanijoje; padengdavo nuostolius, kai karo ar audros metu buvo prarandami laivai, pervežantys ginklus ar būtiniausius pragyvenimui daiktus. Ilgoms kelionėms po Viduržemio jūrą buvo taikoma pristatymo paskola: nuo 50% ir daugiau priklausomai nuo krovinio ir laivo vertės. Savidraudos pagalba ilgainiui įgijo pastovų universalų pobūdį ir buvo taikoma ne tik turtui, bet ir sveikatai, gyvybei drausti. Senovės draudimui buvo būdingi tokie bruožai: draudėjai ir draudikai buvo tie patys asmenys, draudimas nebuvo pelno siekiantis verslas. Senovės Romos imperijos žlugimas buvo ir antikinių draudimo formų pabaiga. Draudimo istorija, perėjo į mirties periodą.
Anksčiau minėtos draudimo veiklos užuomazgos, neatitinka šiuolaikinės draudimo sampratos, nors pagrindinė draudimo idėja ir pakankamai ryški. Žymus draudimo specialistas A. Munes nurodė, kad „kuo mažesnė žmogaus kultūra, tuo mažiau jis supranta ir vertina tuos pavojus, kurie dažnai jo kelyje yra neišvengiami“. Senųjų laikų istorija liudija, kad didėjant žmogaus sąmoningumui, stipresnis tampa ir poreikis būti saugesniam. Tais laikais žmogus buvo apsuptas, kur kas didesnės rizikos, mat tuometinė medicina, transporto priemonės, statiniai neprilygsta šiuolaikiniams. Nors jau tais laikas žmonės buvo pabandę įvertinti rizikos laipsnį. jei normaliomis sąlygomis metinė palūkanų norma už išduotas paskolas sudarė 5 %, tai jos gavėjui išsirengus į ilgoką kelionę sausuma, kredito gavėjas reikalaudavo 10 %, o išsiruošus plaukti jūromis – 20 % palūkanų. Šios nuostatos buvo įtvirtintos atitinkamomis teisinėmis normomis ir visi privalėjo jų laikytis, nes to reikalavo patirtis ir teisingumas.
Draudimo veikla ypač suaktyvėjo viduramžiais. Feodalizmo epochoje ėmė formuotis ir sparčiai vystytis tarpusavio pagalbos principas, ypač miestuose. Labai svarbūs viduramžių miestų struktūros elementai buvo gildijos, cechai. Tarpusavio pagalba nelaimės atveju buvo įtvirtinta daugumos gildijų statutuose. 779 metais datuotame Karolio Didžiojo įstatyme skelbiama, kad gildijos nariai privalo vienas kitą paremti ir nelaimės atveju suteikti vienas kitam reikiamą pagalbą. Parama gaisro, laivo žuvimo ar kitų nelaimių atveju šiame įžymaus monarcho įstatyme buvo paremta tiek politinio, tiek ir religinio pobūdžio argumentais. Išlikę istoriniai dokumentai nurodo, kad XII amžiuje Rodza mieste, Prancūzijoje, vykdant popiežiaus Aleksandro II dekretą, buvo organizuotas privalomas miestelėnų turto draudimas nuo vagysčių. Įmokos į mieste sudarytą draudimo fondą buvo mokamos reguliariai. Jų dydis priklausė nuo draudžiamo turto vertės ir, suprantama, kad už to turto saugumą ne vienodai mokėjo pirkliai, riteriai ir paprasti amatininkai.
Viduramžių gyventojai puikiai suvokė, kad svarbu yra sukaupti santaupų senatvei. Kitaip sakant, jau tada atsirado išmintis, bylojanti, kad jaunystė žmogui reikalinga tam, kad jis galėtų aprūpinti senatvę. Yra išlikęs tikriausiai vienas pirmųjų žmogaus istorijoje dokumentų, savo turiniu ir esme artimas gyvybės draudimo polisui. 1308 metais tokia sutartis buvo sudaryta Bremene. Miesto valdžia ir vienuolynas, įnešus atitinkamą pinigų sumą ar užstačius žemės sklypą, garantuodavo išlaikymą iki gyvos galvos.
Pasaulyje garsi savo senovinėmis politinio ir ekonominio gyvenimo tradicijomis, gyventojais negausi Islandija įrašė į draudimo istoriją ir savo ankstyvąją išmintį. Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Taip XIII amžiaus viduryje šioje šalyje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro gildijos. Kaip skelbė šios institucijos statutas, gaisro nuostoliai nukentėjusiems buvo atlyginami natūra: mediena, šiaudais, namų apyvokos reikmenimis. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas.
Ankstyvuoju XII amžiaus laikotarpiu Vokietijoje gildijos ėmė plėsti draudžiamų objektų skaičių. Apdraudus nuo stichinių nelaimių, draudimo kasos apmokėdavo gaisro ir gyvulių kritimo nuostolius. Gildijos drausdavo ir nuo socialinių bėdų. Įvykus vagystei ar apiplėšimui, nukentėjusysis iš šių draudimo kasų gaudavo reikiamo dydžio išmokas. Vokietijoje, vienoje iš pirmųjų šalių, buvo pradėtos organizuoti ir našlių bei našlaičių paramos kasos, kurių veikla vėliau tapo labai svarbia pagalbos forma šiems maitintojų netekusiems asmenims. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą.

1.2. Draudimo formavimasi etapai

XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje. 1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu. Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti “protingų palūkanų” teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo. Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje “Auksas ir prieskoniai” Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto Zacharijos pasakojimą. 1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad draudimo veikla gali būti ir neblogą pelną duodantis verslas. XIV amžiaus pradžioje ima formuotis komercinio pobūdžio draudimas. Tolimesniame jo vystymesi išryškėje 2 etapai: XIV – XVII amžius, XVIII – XIX amžius. Šie etapai buvo išskirti pagal keturis svarbius principus:
• Pagal organizacinę – teisinę formą;
• Pagal draudimo ir perdraudimo operacijų rūšis ir apimtis;
• Pagal valstybės kišimosi į draudimo veiklą lygį;
• Pagal draudimo veiklos internacionalizavimo laipsnį.

Pirmojo etapo metu dominavo transporto draudimas. XIV – XVII amžiuje sparčiai vystėsi laivininkystė. Prekių pervežimas iš gana tolimų, dideliais vandenų plotais atskirtų šalių nebebuvo problema. Suprantama, kad jūrų prekybos verslas buvo neišvengiamai susijęs su nemaža rizika dėl stichinių nelaimių ar piratų užuominų. Draudusieji laivus ir krovinius įsitikino, kad draudimas gali duoti ir labai gerą pelną. Stambiuose to meto Europos uostuose pradėjo savo veiklą komercinės draudimo firmos.
Iš tų laikų iki mūsų dienų atėjo ir draudimą patvirtinančio dokumento – poliso pavadinimas. Jis kilo iš lotynų kalbos žodžio “policeri”, pažodžiui išvertus – pažadas. Pirmieji draudimo polisai buvo išrašyti 1347 metais Barselonoje. Sparčiai jūrų prekybos draudimo verslas ėmė klestėti Genujos mieste. Čia pradėta taikyti ir perdraudimo operacijos, nes draudimo firmos įvertino, kad labai didelę reikšmę jų sėkmingai ir stabiliai veiklai tui rizikos padalinimas.
Pervežėjai mokėjo prekeiviams ar bankininkams “rizikos kainą” – papildomą sumą pinigų priklausomai nuo to, kokio tipo buvo laivas, krovinys ir pervežimo trukmė. „Rizikos kaina“ buvo pavadinta draudimo premija. Tokiu būdu ir atsirado draudiko profesija.
XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui.
1559 m. seras Nicholas Bacon, pradėdamas pirmąjį Anglijos Parlamento, valdant karalienei Elžbietai, posėdį pasakė: “Tegul kiekvienas protingas pirklys, kuris iškeliauja į tolimą kelionę pilną pavojų, atsisako dalies pinigų, kad būtų apsaugota kita dalis”. 1601 metais prie Anglijos Parlamento buvo įkurta komisija, kuri sprendė ginčytinus jūrinio draudimo sutarčių klausimus. Noras užtikrinti dabarties ir ateities saugumą skatino žmones tobulinti draudimo formas ir jų įvairovę nuo sąjungų iki šiuolaikiškų draudimo kompanijų.
O nuo XVII amžiaus pabaigos atsiranda akcinės kompanijos. Pirmoji tokia kompanija “Olandijos – Ostindijos draugija” buvo įkurta 1602 metais. Bet vis dėlto, atsižvelgianti į tai, kad nebuvo tikslių statistinių duomenų apie nelaimingus atsitikimus, jų dydžius, mirtingumą ir kt., draudimas liko, kad ir pelningu, bet rizikingu verslu. Tik dabar, kai draudimas gali naudotis tiksliais statistiniais ir ekonominiais duomenimis, yra sukurtas detalus draudimo įstatymas, draudimo taisyklės, Jūs galite drąsiai pasitikėti draudimo kompanija.
XVI amžiaus pabaigoje jūrų prekybos draudimo centras persikelia į Londoną. Čia 1601 metais pradeda darbą specialūs teismai, nagrinėjantys ginčytinus ir draudikų, ir draudėjų klausimus. Su Londono vardu susijusi ir šiandien sėkmingai veikianti “London Lloyd” draudimo kompanija, savo veiklą pradėjusi XVIII amžiuje. Visais laikais didžiausias žmogaus priešas buvo ugnis, kuri, sukelta tyčia ar gamtinių jėgų, padarydavo didelius materialinius nuostolius. Beveik visi didieji pasaulio miestai yra patyrę šios stichijos galią, kurios padariniai dėl materialinių praradimų ilgam sutrikdydavo normalų gyvenimo ritmą. 1666 – aisiais metais kilo didžiulis gaisras Londone, kuris per penkias dienas sunaikino beveik visą miestą. Šis įvykis paskatino vystyti draudimą nuo ugnies. 1680 metais Anglijoje atsidarė pirmoji istorijoje draudimo kompanija, draudžianti nuo ugnies. Draudimo verslas tapo populiarus ir naudingas. Anglijoje buvo įkurtos pirmos draudimo nuo ugnies draugijos bei iki šių dienų sėkmingai veikianti “London Lloyd” draudimo kompanija. „London Lloyd“ draudimo kompanija pradėjo savo veiklą XVIII a. Vėliau Anglijoje buvo įkurtos kitos draudimo nuo ugnies draugijos, dar kiek vėliau Vokietijoje, Hamburge buvo organizuota “Generalinė draudimo nuo ugnies kasa”.
Kai kurie autoriai nurodo, kad draudimo nuo ugnies vystymąsis buvo antras toks pat svarbus žingsnis draudimo istorijoje, kaip ir draudimas nuo rizikos, slypinčios vandenyje. Draudikai ima grieščiau vertinti riziką, didėja premijos. Neblogai apie tų laikų draudikų atsargumą pasako ir mus pasiekęs pašmaikštavimas – esą draudikai labiausiai mėgsta drausti nuo ugnies po vandeniu esančius vandens malūno akmenis. Pradėti aktyviai drausti pasėliai nuo krušos, gyvuliai nuo kritimo, sausumos transportas. Tad šiuo, pirmuoju, viduramžių draudimo veiklos periodu atsirado naujos draudimo formos, visuomenė ėmė suprasti draudimo svarbą ir reikšmę. Žmogus negali būti abejingas ir savo gyvybei. Šio periodo draudimo rinkoje atsiranda ir gyvybės draudimo paslaugos. Vystantis tikimybių teorijai, sudaromos mirtingumo lentelės, kurias galima vertinti, kaip mokslinį gyvybės draudimo įmokų apskaičiavimo pagrindą.
XVII amžiuje Londonas buvo svarbiausias profesijų, amatų, o svarbiausia prekybos centras, tai lėmė vis didėjančią laivų ir krovinių draudimo paklausą.
Edward`as Lloyd`as 1688 atidarė Kavos Namus, paskatindamas klientus, suteikdamas jiems vilčių, klientais buvo laivų kapitonai, pirkliai ar prekiautojai, laivų savininkai, tai atnešė jam patikimų naujienų iš laivininkystės verslo. Šitai suteikė Lloydo Kavos Namams pripažinimą kaip vietai, kurioje galima įsigyti laivo draudimą. Ši draudimo kompanija veikia iki šiol, nors savininkai keitėsi, kompanija plėtėsi. Tai galime matyti iš kompanijos istorijos. 1688 metais pirmas žinomas Edward’o Lloyd’o kavos namų, įsikūrusios Tower gatvėje, paminėjimas. Kavos namai paminėti “London Gazette” 1688 m. vasario 18 – 21 d. Paveikslėlyje matome komercinius sandėrius neformalioje Edward’o Loid’o Kavos Namų aplinkoje.
Pradžioje, 1688 metais Loidas atidarė kavinę Towerio gatvėje, Londone. Pirmasis Loido paminėjimas pasirodė 1680, kai viename londono laikraščių pasirodė skelbimas, siūlantis atpildą gvinejomis (viena gvineja apie 1,05 svaro sterlingų) už informaciją apie pavogtus laikrodžius. Ieškovas buvo Lloid`o kavinė Towerio gatvėje.
Kaip bebūtų, tai sutapo su netikėtu populiarumu gerti kavą Anglijoje ir padidėjusiu poreikiu drausti laivus. Pirmoji Londono kavinė buvo atidaryta 1652. 1660 metais karalius Charlsas atidarė restoraną rūmuose, o amžiaus pabaigoje kavinių skaičius Londone siekė šimtus. Dauguma kavinių buvo malonios susitikimų vietos. Todėl netrukus Londone jos išpopuliarėjo kaip vietos, kuriose buvo sudaromi verslo sandoriai. Po Anglijos civilinio karo, auganti Londono kaip prekybos centro svarba, padidino poreikį drausti laivus ir krovinius. Verslas tuo metu buvo valdomas neformaliai.
Laivo savininkas, norėdamas apdrausti laivą turėjo kreiptis į brokerį, kad šis paimtų polisą iš keleto turtingų komersantų, kol rizika būdavo pilnai padengta. Brokeriai pateikdavo polisus draudimui, kuriuos pasirašydavo finansiškai stipri integruota žmonių grupė.
Prireikus, žmonės galėjo kreiptis į draudėjus, kad šie atlygintų žalą už prarastą individualų turtą. Šioje kavinėje iki jos gyvavimo pabaigos 1713 metais, Loidas padrąsino savo klientus – laivų kapitonus, pirklius, laivų savininkus ir kitus – prekiauti su užjūrio valstybėmis. Taigi, tuo metu, kai komunikacijos buvo nepatikimos, Loidas įgijo pavydėtiną reputaciją, dėl patikimumo draudžiant laivus. Ši veikla lėmė sėkmę, Lloyd`s kavinė tapo žinoma, kaip patikima vieta drausti laivus. 1691 m. Edward’as Lloyd’as perkelia savo verslą į Lombard gatvę. 1713 m. Edward’as Lloyd’as miršta, o 1769 m. atsiskyrusi profesionalių draudikų grupė įsteigia naujus Lloydo Kavos Namus Popes Head alėjoje.
Aštuonioliktame amžiuje, neoficialūs komersantų susirinkimai Loido kavinėjė pamažu įgavo tam tikrų formų. Suprantama, tuo metu dar mažai buvo ar visai nebuvo veiklos apribojimų, o ir profesionalizacija buvo samaišyta.
Taigi 1769 metais, keletas patikimų Lloyd klientų nusprendė įkurti konkurencinę organizaciją. Tai buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad visuomenė domisi turto nuosavybės draudimu. Taip vadinami naujieji Lloyd`s namai, pasirodė esanti smulki organizacija.
1771 m. 79 draudikai ir brokeriai sumoka apie 100 dolerių vertės įnašus. Lloyd kompanija liaujasi būti Kavos Namais ir tampa nuosavybe tų, kurie įnešė įnašus. Išrenkamas pirmas Lloyd komitetas, sudarytas iš 9 dalininkų. 1774 metais, Lloyd`o namai baigė kavinės veiklą, ir nors ir toliau Lloyd`o namai buvo vadinami kavine, tačiau tai buvo verslininkų vieta. 1774 m. savininkai nuomoja patalpas Royal Exchange. Šiais metais Lloyd`o pasekėjai pamažu evoliucionavo į formalesnę organizaciją. Taigi ši organizacija persikėlė į naujas patalpas “Royal Exchange”. 1796 m. komitetas apsisprendžia, kad būtų daromi du kasmetiniai visuotiniai susirinkimai kiekvienais metais ir pristatomas protokolas bei sąskaita. 1811 m. visuotinis dalininkų susirinkimas priima nuosavybės įgaliojamąjį aktą, pateikiamą Lloyd`s konstitucijoje. Jis įstojimą į Lloyd kompaniją reglamentuoja daug grieščiau. 1824 m. ima egzistuoti kiti draudimo kompanijos padaliniai, tokie kaip Royal Exchange ir London Assurance. 1838 m. Royal Exchange, ankščiau užsiregistravusi kaip Lloyd kompanija, sunaikinama ugnies sausio 10 d., o organizacija persikelia į “South sea” namus, kol buvo atstatytas naujas “Royal Exchange” pastatas 1844 metais. 1857 m. pirmą garantinį indėlį komitetas patvirtina raštiškai. Per artimiausią šimtmetį draudėjų (Loido pasekėjų) žymiai padaugėjo. Išsiplėtusi draudėjų narystė buvo reguliuojama, o išrinktas komitetas įgavo autoritetą. 1871 metais pasiekta kulminacija, kuomet Loido pasekėjai įkūrė savo parlamentą. Šie veiksmai suteikė visuomenei formalią, legalią bazę, kuri leido įsigyti turtinę nuosavybę, tarpininkaujant su vietine valdžia, kuri atstovavo parlamentą. Ši įstaiga buvo patvirtinta kaip verslo institucija, kuri sėkmingai veikia ir šiandien. 1871 m. Lloyd’s įregistruotas parlamente privačiu aktu kaip juridinis asmuo. Nuo 1873 m. Lloyd’s antspaudu patvirtinamas kiekvienas Lloyd’s draudimo polisas. 1870 viduryje šios kompanijos draudimo verslas išsivysto iki konsorciumo. 1880 – aisiais Cuthbert Heath, garsus Lloyd’s draudikas, išrašo pirmą Lloyd’s perdraudimo polisą, apdrausdamas amerikiečių rizika Britanijos kompaniją, užsiimančią komercine veikla JAV. Cuthbert Heath laikomas perdraudimo pradininku. 1887 m. išrašomas pirmas ne laivų draudimo polisas, jį išrašo Cuthbert’o Heath’o Lloyd’s kompanijoje. 1903 m. komitetas priima pirmą ne laivų įmoką, šalia laivų draudimo verslo nusistovi ne laivų draudimo pardavimas. 1904 m. pirmas Lloyd’s automobilių polisas išleidžiamas į apyvartą.
1906 m. San Francisco žemės drebėjimo ieškiniai leidžia susipažinti su Lloyd’s draudikais, nusistovi Lloyd’s reputacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1906 – 7 m. Cuthbert’o Heath’o sumanymo nesaikingumas sumažino perdraudimo pasekėjus dėl pateiktų San Francisco ieškinių. 1908 m. kasmetinis auditas ir draudimo įmokos įvedė pasitikėjimo, atsakomybės fondus. Sukurtas privalomas įstatymas pagal draudimo kompanijos aktus 1909-1946. 1911 metais išleidžiamas į apyvartą pirmas Lloyd’s aviacijos polisas. 1925 m. sudaromas centrinis garantinis fondas. 1928 metais Jo Didenybė karalius George V ir Jos Didenybė karalienė Mary atidaro naują Lloyd’s pastatą Leadenhall gatvėje. 1939 m. Lloyd’s Amerikos atsakomybės fondas nustatomas JAV dolerio draudimo įmokomis. 1958 m. Lloyd’s persikelia į naują pastatą Lime gatvėje. Oficialiai atidaromas Jo Didenybės karalienės Elizabeth Karalienės Motinos 1957 Lapkričio 14 d. Tuo metu pastačius šį pastatą, tai buvo aštrių bruožų architektūrinis kūrinys. 1968 m. komitetas priima narių, kurie yra ne iš Jungtinės Karalystės ar Britanijos tautų sandraugos. 1978 m. visuotinis narių susirinkimas sutinka sukurti darbo grupę, kuri prižiūrėtų savireguliaciją Lloyd’s kompanijoje. 1979 m. Seras Henry Fisher paskirtas darbo grupės pirmininku. Jos Didenybė karalienė Elizabeth Karalienės Motina atidarė Lloyd’s Chatham pastatą.
1980 m. sudaromos Lloyd’s projektų sąskaitos paremtos Fisher’io pasiūlymu pritarti EGM. 1982 m. vekseliai gavus karalienės sankciją tampa Lloyd’s dokumentu 1982. Išrenkama pirma Lloyd’s taryba. 1983 m. pirmame Lloyd’s tarybos susitikime paskiriamas pirmas generalinis direktorius. 1878 metais Loido darbuotojams pasidarė ankšta. Komitetas patvirtino nutarimą, kad reikėtų gauti patalpas Leadenhall gatvėje. Tačiau 1986 metais buvo atidarytas naujas pastatas One Lime gatvėje, kuriame Lloyd`s veikia ir dabar. Šį pastatą projektavo Richard’as Rogers, o oficialiai atidarė Jo Didenybės Karalienės Motina. 1988 m. Lloyd’s švenčia trijų šimtų metų jubiliejų. 1993 m. David Rowland paskiriamas pirmu visą etatą dirbančiu Lloyd’s kompensavimo pirmininku. 1994 m. prasideda pirmas bendras narių susitikimas, kurio talpa siekia £1,595 milijonų. 1997 metai – tai reorganizacijos pabaiga. Renovacijos susitarimo pasiūlymas priimtas 95 procentais visų Lloyd’s narių.
Ypatingas šios kompanijos simbolis yra varpas. Didžiulis varpas, sveriantis 106 paundus ir 18 coliu diametro yra tarsi sinonimas Loidui. Varpas būdavo skambinamas norint pranešti informaciją. Vienas dūžis blogos naujienos, du – geros. Šį varpą nuliejo vienas prancūzas 1793 metais Tulone. Lydinyje buvo panaudotas auksas bei sidabras. Po šešių metų, kunigaikštienė gabeno krovinį, kurį sudarė aukso ir sidabro luitai. Krovinio vertė buvo apie vieną milijoną paundų, Lloyd organizacija apdraudė šį krovinį, prisiimdama visišką atsakomybę. Buvo imamasi visų priemonių apsaugoti turtą.
Lloyd organizacijos apartamentuose kabėjo laivo varpas, kuris skambėdavo, kai ateidavo naujienos iš vėluojančių laivų. Kai tik laivas vėluodavo, draudėjai kreipdavosi specialiai į brokerį, kad šis dar kartą įvertintų jų atsakomybę, tuo atveju jei laivas būtų prarastas. Kai jau būdavo gaunama patikima informacija, varpas imdavo skambėti. Visi, kurie buvo suinteresuoti, naujienomis, gaudavo informaciją vienu metu.
Varpas kabėjo jau net keturiuose kompanijai priklausančiuose pastatuose. Royal Exchange 1890 – 1928 metais. Leadeenfall gatvėje 1928 – 1958 metais, Lime Gatvėje 1958 – 1986 metais ir dabartiniame Lloyd`s pastate nuo 1986 metų.
Šiuo metu varpas jau nebeskamba, pranešdamas apie negrįžusius laivus. Jo skambėjimą galima išgirsti nebent ceremonijų metu, nors kartais padaromos išimtys. Pavyzdžiui, varpas skambėjo rugsėjo vienuoliktą dieną, kai buvo įvykdytas teroristų išpuolis 2001 metais.
Lloyd`s kompanijos ištakos siekia 17 amžiaus įstaigą, kurioje galėjai nusipirkti kavos. Tačiau šiuo metu tai namai, kuriuose gali rasti kvalifikuotus ir patyrusius draudimo specialistus, kurie vykdo industrinę veiklą ir plėtoja naujas draudimo sritis, tokias, kaip žmonių grobimas ir išpirkų reikalavimas, aviaciją bei skrydžius į kosmosą, kompiuterinę atsakomybę. Suprantama draudžia ir nuo standartinių atsitikimų.
Lloyd`s kompanija naudoja modernias informacines technologijas apskaičiuojant milijonus rizikingų atvejų kiekvienais metais. Kai kurias draudimo proceso operacijas galima atlikti internetu. Apsilankius internete galima gauti reikiamos informacijos iš viso pasaulio.
Paveiksle matome kaip Lloyd’s atrodo šiandien, pastatą projektavo garsus architektas lordas Rogers.
1998 m. Sausio 21 d. vyriausybė paskelbia savarankiškumą reguliuojant Lloyd’s financiniams tarybos valdžios organams, nutarimas įsigaliojo nuo 2001 Lapkričio 30 d. vidurnakčio. 2002 m. Lloyd’s nariai pritarė strategijos grupės pirmininko pasiūlymui. Šie bendri svarbesni keitimai priimti norint modernizuoti Lloyd’s, nes dinamiška rinkos vieta patraukli kapitalo tiekėjams ir polisų savininkams. 2003 m. įvedama frančizės komisija ir paskiriamas pirmas nuolatinis frančizės vykdymo direktorius – dvi lemiamos plėtotės modernizacijos programos Lloyd’s kompanijoje. Šiais metais Lloyd’s apsilanko Jungtinės Karalystės valstybės iždo kancleris Gordon Brown ir JAV valstybės iždo sekretorius, pripažįstama Lloyd`s draudimo kompanijos svarbi rolė Jungtinės Karalystės ir JAV ekonomikos rinkoje.
Antrasis draudimo veiklos raidos periodas, XVIII – XIX amžius, yra susijęs su sparčiu pramonės vystymusi. Naujų energijos rūšių panaudojimas, perėjimas nuo manufaktūros prie fabriko, nuo rankinio darbo prie mašininio kartu reiškė ir naujų rizikos rūšių atsiradimą. Didėjantis samdomųjų darbininkų skaičius sąlygojo draudimą mirties ir invalidumo atveju. Jei pirmoji pasaulyje draudimo kompanija buvo įkurta Londone 1681 metais, pirmojo periodo pabaigoje, tai antrajame periode ryškus draudimo kompanijų skaičiaus augimas, jų jungimasis į sąjungas. XIX amžiaus viduryje, plečiantis geležinkelių tinklui, atsiranda draudimo kompanijos, pasiruošusios drausti keleivius nuo galimų nelaimių keliaujant traukiniais.
Šiuo metu ryškėja ir valstybės įtaka draudimo rinkai. Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje buvo priimti įstatymai, įpareigojantys darbdavius atsakyti už savo darbininkų sužeidimus ar mirtį. Draudimo rinkoje atsirado naujos paslaugos, padedančios dirbančiajam ar jo artimiesiems nelaimės atveju. Darbdaviai ėmė jausti savo atsakomybę už dirbančiųjų sveikatą ir gyvybę. Socialinis draudimas ėmė greitai plėtotis ir Vokietijoje, kur XIX amžiaus pabaigoje buvo įvestos trys socialinio draudimo rūšys: draudimas ligos atveju, senatvės draudimas ir invalidumo draudimas.
Plečiantis draudimo įmonių tinklui, didėjant draudimo apimtims, draudimo įmonės vis geriau ėmė suprasti perdraudimo svarbą. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad pirmieji perdraudimai buvo atlikti 1820 metais Vokietijoje. Didžiulis 1842 metais kilęs gaisras buvo ryškus postūmis plėtojant draudimo idėją. Būtinumas padengti didžiulius nuostolius sukūrė rizikos padalinimo principą, kuri buvo greitai realizuotas draudimo veikloje. Šioje šalyje buvo įkurta pirmoji perdraudimo paslaugas teikusi įmonė. Ir šiandien garsėja kita, XIX amžiaus viduryje Šveicarijoje įkurta perdraudimo kompanija – “Schweizer Ruck” (1863). Didėjant perdraudimo poreikiams, kūrėsi naujos tuo užsiimančios kompanijos.
Antrasis draudimo veiklos periodas pasižymėjo naujų draudimo formų ir rūšių atsiradimu, draudimo atsakomybės formavimusi. Sparčiai progresuojant technikai, plėtėsi gamybos apimtys, didėjo transporto reikšmė, ir tuo pačiu, pažvelgus iš rizikos pozicijų, didėjo draudimo svarba bei reikšmė. Įstatymai įpareigojo, kad būtų sudarytos lygios sąlygos civilinės atsakomybės klausimams išspręsti. XIX amžiaus pabaiga žmonijos istorijoje žymi ir pirmųjų automobilių atsiradimą. Būtina pažymėti, kad iš pirmųjų automobilių savininkų buvo griežtai reikalaujama turėti civilinės atsakomybės draudimo polisus. Tarp gana gausių draudimo kompanijų prasidėjo konkurencijos procesai, kurie vertė konkurentus gerinti savo paslaugų kokybę. Šiuo metu buvo sudaryta draudžiamų rizikų kvalifikacinė sistema. Labai didelę įtaką draudimo vystymuisi turėjo atskirų mokslo sričių, kurių rezultatus buvo galima taikyti draudimo srityje, pasiekimai. Tiksliau įvertinus rizikos galimybes, buvo galima teisingiau nustatyti draudėjų draudikams parduodamos “baimės rinkos” kainą.

1.3. Socialinio draudimo samprata XX amžiuje ir jo svarbiausi bruožai

Besibaigiantį XX amžių laikyti griežta riba draudimo istorijoje būtų nelabai tikslu. Daugelyje literatūros šaltinių laikomasi jau minėtų trijų draudimo veiklos periodizacijos etapų. Trečiasis iš jų prasidėjo apie XX amžiaus vidurį. Suprantama, kad bet kuri istorinė periodizacija neabejotinai turi nemažai subjektyvumo.
Trečias draudimo veiklos etapas prasideda apie XIX a. vidurį. Tais laikais draudimas jau užima reikšmingą vietą Europos, Amerikos šalių ekonominėse sistemose. Steigiami stambūs draudimo koncernai, kurie stengiasi diferencijuoti atskiras draudimo rūšis ir nukreipti jas į besispecializuojančias vienoje ar kitoje draudimo rūšyje kompanijas. Spartėjant mokslo ir technikos pažangai, didėjant draudžiamų objektų kainai, prasideda aktyvus draudimo veiklos internacionalizavimas. Kuriama draudimo apsaugos diversifikacijos sistema, jungianti draudimu ir perdraudimu užsiimančias kompanijas. Ypač sparčiai šiuo periodu auga perdraudimo kompanijų skaičius.
Prieš pradedant aptarti XX amžiaus draudimo veiklos istorijos svarbiausius bruožus, būtina pacituoti žymaus draudimo teoretiko, vokiečių profesoriaus A.Manes žodžius, parašytus vadovėlyje, iš kurio studijavo tarpukario Lietuvos studentai: “Visuotinė draudimo veiklos istorija dar neparašyta. Nesama ir detalių atskiros šalies draudimo veiklos tyrinėjimų, taip pat neturime ir atskirų draudimo rūšių istorinės raidos aprašymų. Mes turime tik paskiras žinias ir sunku numatyti draudimo veiklos kryptis”.
Tačiau galima drąsiai tvirtinti, kad XX a. draudimas labai įtakojo žmonijos vystymąsi. Kartu nepaprastai išaugo draudimo veiklos apimtys, ištobulėjo jos technika, atsirado naujos draudimo rūšys. Bandantys sukčiauti šiandien egzistuojančias draudimo rūšis pripažįsta, kad jų ko gero esama virš dviejų šimtų. Labai vaizdžiai draudimo reikšmę ir svarbą šio amžiaus pradžioje apibūdino įžymusis Henris Fordas, aiškindamas, kodėl taip sparčiai statėsi ir plėtėsi Niujorkas: ”tai tapo galima tik esant draudimo sistemai. Būtent draudimas pastatė šį miestą. Joks investitorius nebūtų pradėjęs finansuoti statybų, jei nebūtų užtikrintas, kad čia perkeltas jo turtas bus saugus”.
Formuojant tarptautinius perdraudimo kanalus buvo susidurta su kai kuriais sunkumais, dažnai iškylančiais ir mūsų dienomis. Pirmiausia tai skirtingi draudimą ir perdraudimą vykdančių šalių įstatymai. Dažnai ginčai kildavo bandant įstatymais normuoti draudimo veiklą. XX amžiaus pirmoje pusėje ima ryškėti valstybės kišimasis į draudimo veiklą. Steigdama savo draudimo kompanijas valstybė bandė reglamentuoti draudimo rinką.
Labai svarbiu XX amžiaus draudimo veiklos momentu yra pagrįstai laikomas draudimo rinkos infrastruktūros formavimas. Šioje infrastruktūroje yra išskiriamas paviršinis intuicinis “apvalkalas” ir vidinis branduolys. Paviršinio “apvalkalo” formavimuisi didelę įtaką turi draudimo mokslinių problemų sprendimas. Plačiai žinoma Anglijos instituto, Prancūzijos nacionalinio draudimo instituto, Roterdamo universiteto draudimo centro veikla. Draudimo įstatymo tobulinimas, valstybinio reguliavimo draudimo rinkoje didėjimas padeda tobulinti draudimo kompanijų veiklą, sąlygoja jų stabilumą. Vidinio “branduolio” vystymąsis – tai draudimo kompanijos specializacija. Vienos draudimo rinkoje veikiančios kompanijos pardavinėja draudimo produktus, kitos kompanijos tiria draudimo rinką ir kuria naujus produktus. Trečios užsiima patirtų nuostolių vertinimu.
Vis glaudžiau XX amžiuje draudimo veikla kooperuojasi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti norėdami suteikti savo klientams finansinių institucijų paslaugas ir tuo pačiu gerai pasipelnyti. Kuriami ir diegiami bendri bankų ir draudimo kompanijų produktai. Stengiamąsi pašalinti galimas jų konkurencijos priežastis. Šiandien bankai ir draudimo kompanijos yra gyvybiškai suinteresuoti savo potencialo efektyvumo išnaudojimu bendroje veikloje. Praktiškai tiek JAV, tiek Japonijoje ar Vakarų Europoje stambieji bankai ir draudimo kompanijos efektyviai ir sėkmingai bendradarbiauja. Bankai, kuriuos garsus lietuvių finansininkas, profesorius V. Jurgutis tiksliai pavadino ekonomikos širdimi ir protu, puikiai suprato draudimo rinkos pelningumą ir naudodamiesi filialų tinklu skuba joje įsitvirtinti.
Spartus draudimo vystymasis reikalavo ir griežto teisinio šios veiklos apibrėžtumo ir normavimo. Draudimo teisė, nemažai perėmusi iš ankstesniųjų amžių, ypač didelių pokyčių sulaukė dvidešimtajame amžiuje. Daug esminių teisinių sprendimų buvo padaryta JAV, kur draudimas XX pasiekė išties neregėtų apimčių.
Vertinant dabartinę Europos draudimo situaciją nurodoma, kad pastaruoju metu įvyko svarbūs pokyčiai tiek draudimo rinkos struktūroje, tiek jos veikloje, tiek ir draudimo rezultatuose. Trumpai aptarsime šias dvi pokyčių grupes, pradėdami draudimo rinkos struktūrą. Pabrėžiama, kad draudimo rinka dar greičiau specializuojasi pagal atskiras draudimo rūšis, aštrėja konkurencija. Pradžioje gana atsargiai pradėję veiklą, vis aktyvesni darosi užsienio draudimo kompanijų padaliniai, neretai panaudodami ir dempingo politiką. Didėjant įvairių draudimo kompanijų skaičiui, natūraliai yra reikalaujama jų veiklos skaidrumo, kas toli gražu ne visada realizuojama.
Svarbūs pastarojo dešimtmečio įvykiai Vidurio ir Rytų Europos dalyje, turėjo įtakos ir draudimui. Šiuo metu vykstantys Europos vienijimosi procesai taip pat neaplenkia ir draudimo sferos.
Kita draudimo veiklos pokyčių grupė – rinkos pokyčiai. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus draudimo produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms draudimo kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje. Jos bando ieškoti naujų draudimo paslaugų vartotojų, mažina kainas, siūlo kitas nuolaidas, tačiau tai ne visada pavyksta.
XX a. draudimas labai įtakojo žmonijos vystymąsi. Tuo metu nepaprastai išaugo draudimo veiklos apimtys, ištobulėjo jos technika, atsirado naujos draudimo rūšys. Šio amžiaus pradžioje ima ryškėti valstybės kišimasis į draudimo veiklą. Steigdama savo draudimo kompanijas valstybė bandė reglamentuoti draudimo rinką. Svarbus ir to meto veiklos momentas – infrastruktūros formavimas. Didelę įtaką turi draudimo mokslinių problemų sprendimas, draudimo įstatymų tobulinimas, valstybinio reguliavimo draudimo rinkoje didėjimas padeda tobulinti draudimo kompanijų veiklą, sąlygoja jų stabilumą. Vienos draudimo rinkoje veikiančios kompanijos pardavinėja draudimo produktus, kitos – tiria draudimo rinką ir kuria naujus produktus, trečios – užsiima patirtų nuostolių vertinimu. XX a. draudimo veikla kooperuojasi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti, norėdami suteikti savo klientams finansinių institucijų paslaugas ir tuo pačiu pasipelnyti. Kuriami ir diegiami bendri bankų ir draudimo kompanijų produktai. JAV draudimo kompanijos valdo beveik pusę pasaulinės draudimo rinkos. Vis aktyvesni darosi užsienio kompanijų padaliniai, kurie neretai panaudoja ir dempingo politiką. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje.

2 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA

Įžanga. VSD Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2004 m. lapkričio 24 d. (Nr. IX – 2535), VSD fondo biudžeto sandaros įstatymas, VSD fondo sudarymo ir vykdymo taisykles, patvirtintos 2005 m. birželio 14 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 647 (taisyklės įsigaliojo 2005 m. birželio 17 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, priimtas 1994 m. liepos 18 d. (Nr. I – 549), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2000 m. gruodžio 21 d. (Nr. IX – 110) bei kiti įstatymai ir juos reglamentuojantys norminiai aktai.
VSD – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojama apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.
VSD sistemą sudaro SADM, VSDF taryba, VSDF valdyba prie SADM (vadinama „Sodra“), teritoriniai skyriai ir kitos valdybai pavaldžios įstaigos, VMI, Lietuvos darbo birža prie SADM, Valstybinė ligonių kasa prie SAM, pensijų kaupimo bendrovės bei „Sodros“ klientai – draudėjai, apdraustieji ir išmokų gavėjai.
Lietuvos Respublikos SADM formuoja socialinės apsaugos politiką. Ji kartu su pavaldžiomis institucijomis, socialiniais partneriais bei kitomis suinteresuotomis organizacijomis įgyvendina kiekvieno žmogaus darbo ir socialinę apsaugą, rūpinasi jo socialine gerove. SADM atsako už socialinės apsaugos ir darbo srities įstatymų leidybą, remia ir koordinuoja šalyje atliekamus šios srities mokslo tyrimus, rūpinasi pačios įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų veikla. SADM nustato ir perspektyvinius VSDF uždavinius.
VSD vykdo VSD fondas (toliau VSDF), kuriam vadovauja VSDF taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms, darbdavių organizacijoms bei valstybės valdymo institucijoms. Taryba stebi, kaip įgyvendinami socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, svarsto ir teikia išvadą dėl VSDF biudžeto projekto bei prižiūri jo vykdymą.VSD funkcijas vykdo VSDF valdyba arba „Sodra“.
„Sodra“ – socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kuri koordinuoja, metodiškai vadovauja ir užtikrina jai pavaldžių teritorinių skyrių (47) ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoja. Valdybą sudaro 16 skyrių, kurie savo veiklą organizuoja ir planuoja pagal patvirtintą strateginį veiklos planą.

VSD Įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja VSD rūšys:
• Pensijų draudimas (pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims).
• Ligos ir motinystės draudimas.
• Draudimas nuo nedarbo.
• Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.
• Privalomasis sveikatos draudimas.

Asmenys, privalomai draudžiami visomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis (31 + 3 proc. tarifas). Asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatus į notarus (asesoriai), taip pat darbo užmokestį gaunančius asmenis ir einančius narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, skiriamus į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas ir gaunančius darbo užmokestį asmenis, Valstybės politikus, teisėjus ir valstybės pareigūnus darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodytus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus 2 dalyje), taip pat gaunančius darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriamus į pareigas asmenis valstybiniu socialiniu draudimu draudžia jų darbdavys. Pagal LR VSD pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6295), VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6323) ir LRR VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (Žin., 2005, Nr. 75-2725) nustatytą tvarką darbdavys privalo mokėti už dirbančiuosius 31 proc. dydžio VSD įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 3 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 31 + 3 proc. VSD įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą.
Privalomojo VSD 31 + 3 proc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę gauti VSD ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą, draudimą nuo nedarbo, o taip pat senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas.

Asmenys, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (24,9 + 2,5 proc. tarifas). Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai tarnautojai yra draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 24,9 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 24,9 + 2,5 proc. įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą.
Valstybės institucija, siunčianti valstybės tarnautoją ir profesinės karo tarnybos karį dirbti ar atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos moka 27,4 proc. įmokų sumą nuo 0,5 valstybės tarnautojo pareiginės algos už nesukakusius senatvės pensijos amžiaus nedirbančius valstybės tarnautojus ar profesinės karo tarnybos karių sutuoktinius – tuo laikotarpiu, kurį pastarieji praleidžia užsienyje dėl to, kad ten gyvena kartu su valstybės tarnautoju ar profesinės karo tarnybos kariu.
Minėti asmenys turi teisę į VSD senatvės, invalidumo arba našlių ir našlaičių pensiją, taip pat turi teisę gauti išmoką, numatytą Nedarbo socialinio draudimo įstatyme.

Asmenys draudžiami valstybės lėšomis. Valstybės lėšomis privalomai draudžiami VSD bazinei pensijai (50 proc. bazinės pensijos dydžio įmokos tarifas):
• motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas;
• motina (tėvas), neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, tuo laikotarpiu, kai augina vaiką iki trejų metų;
• tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai;
• vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą.

Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, valstybės saugumo pareigūnai bei prokuratūros pareigūnai yra draudžiami VSD pensijų draudimu pagal VSDPĮ. 2004 m. jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 23,4 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo.
Nuo 1999 m. lapkričio 1 d. Užsienio reikalų ministerija moka už diplomatų sutuoktinius, kurie gyvena kartu su diplomatu dirbančiu užsienyje, pensijų draudimo įmokas nuo pusės diplomato pareiginės algos. Nuo 2003 m. pradžios valstybės institucijos tokia pat tvarka draudžia valstybės tarnautojų sutuoktinius, tuo laikotarpiu kai pastarieji gyvena su valstybės tarnautoju dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje.
Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai ir nedarbo socialiniu draudimu valstybės lėšomis.

VSD įmokų sumokėjimo terminai. Draudėjai VSD įmokas apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. Įmokos skaičiuojamos už kiekvieną mėnesį turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Įstaigos ir organizacijos, visiškai išlaikomos iš LR valstybės ir savivaldybės biudžetų, apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas turi sumokėti tą dieną, kurią iš LR kredito įstaigų gauna lėšas praėjusio mėnesio užmokesčiui išmokėti, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
Įmokos į Fondo biudžetą mokamos mokėjimo pavedimais per banką, pašto perlaidomis. Įmokas galima sumokėti grynaisiais pinigais visuose VĮ “Lietuvos paštas” paštuose, AB banko „Hansabankas“ ir AB banko „Snoras“ skyriuose. Mokėjimo dokumentuose turi būti nurodomi valstybinio socialinio draudimo įmokų kodai.
Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, išduotus trumpesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, VSD įmokas privalo sumokėti už visą verslo liudijimo galiojimo laikotarpį per 5 darbo dienas nuo verslo liudijimo įsigaliojimo ar jo galiojimo laiko pratęsimo. Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, įgytus ketvirčiui ar ilgesniam laikotarpiui, įmokas moka kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.

2.1. Socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimą draudiminiais įvykiais ir dėl to mokamų socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo pakeitimo įstatymas (Žin, 2003, Nr.114-5114), kuris įsigaliojo nuo 2004 m, sausio 1 d, ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (Žin, 2004, Nr.44-1448).
Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu privalomai draudžiami (jei jiems už darbą ar tarnybą mokamas darbo užmokestis):
• asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatai į notarus ir einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamuose organizacijose.
• Valstybės politikų, teisėjų ir pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės tarnautojai (išskyrus krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karius)
• profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu bei asmenys, teritorinių darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešųjų darbų, jų persikvalifikavimo ar viešųjų darbų laiku;
• asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, – jų darbo laiku;
• nuteistieji laisvės atėmimu – jų darbo laiku.

Įmokų dydis 2005 metais – 0,3 proc. nuo kiekvienam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos. Apskaičiuotos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
SVARBUS REIKALAVIMAS: Draudėjas privalo teikti „Sodros“ teritoriniam skyriui atskyrą formų 3-SD, 4-SD ir formos Nr. 4 paketą:
• informacija apie kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas;
• VSD ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos forma Nr. 4.

Šis paketas turi būti pateikiamas kiekvieną kalendorinį ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio paskutinės darbo dienos prieš 15 dieną.
Apdraustajam, nelaimingo atsitikimo metu netekusiam dalies ar viso darbingumo, mokama:
• ligos pašalpa (dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos)
• netekto darbingumo vienkartinė kompensacija
• netekto darbingumo periodinė kompensacija

Apdraustajam, mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, jo šeimos nariams gali būti skiriama:
• vienkartinė draudimo išmoka
• periodinė draudimo išmoka

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas numato, kad jei nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nukentėjo darydamas tyčinį nusikaltimą arba be draudėjo žinios, t. y. atlikdamas darbą ne draudėjo naudai, sąmoningai siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas, ar nukentėjo dėl bendro susirgimo, įvykis nepripažįstamas draudiminiu.
Nedarbingumo kontrolės skyriaus apskrities tarnyba, nagrinėdama nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, privalo gauti iš VSDF valdybos teritorinio skyriaus patvirtinimą raštu, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje dirba nukentėjusysis, yra registruota draudėju, kad draudėjas moka socialinio draudimo įmokas, o nukentėjęs asmuo įrašytas apdraustųjų asmenų įskaitoje. Jei ne, įvykis nelaikomas draudiminiu.

2.2. Savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas

Vadovaudamasis naujomis Valstybinio socialinio draudimo sudarymo ir taisyklėmis Valstybinio socialinio fondo valdybos direktorius 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-261 (Žin. 2005, Nr. 85-3200) patvirtino naujas Duomenų apie savarankiškai dirbančių VSD įmokas pateikimo taisykles, kurios įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 dienos.
Naujomis duomenų pateikimo taisyklėmis turi vadovautis:
• individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme;
• individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Pajamų metinė suma gali būti apskaičiuota tokiais būdais:
• iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą.
• iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą.

Apdraustųjų kategorijos

Draudimo rūšys

Įmokų dydis

Savarankiškai dirbantys asmenys yra

(išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis):

·         individualių įmonių savininkai;

·         tikrųjų ūkinių bendrijų nariai;

·         komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai;

·         asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Draudimas bazinei pensijai

50 procentų bazinės pensijos

Draudimas papildomai pensijos daliai (mokamas tais atvejais, kai pajamų metinė suma lygi 12 MMA arba didesnė)

 

15 procentų socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų

Savarankiškai dirbantys verslo liudijimus turintys asmenys

Draudimas bazinei pensijai

50 procentų bazinės pensijos

1 lentelė. Savaramkiškos dirbančiųjų asmenų socialinio draudimo išmokos.

Taisyklėse nustatyti duomenų pateikimo terminai. Formas 3b-SD „Sodros“ teritoriniam skyriui, kuriame vykdoma draudėjo apskaita, reikia pateikti:
• pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui – už savarankiškai dirbančius asmenys kurie moka socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai ir avansu moka socialinio draudimo įmokas papildomai pensijos daliai nuo jų pačių pasirinktos ir socialiniam draudimui deklaruojamos pajamų sumos;
• pasibaigus mokestiniams metams (išskiriant ketvirčiais) – už savarankiškai dirbančius asmenys kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti iki metinės pajamų (pelno)mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos;
• draudėjo pertvarkymo, likvidavimo, reorganizavimo ar individualios veiklos pabaigos atveju.

Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi tik pagrindinei pensijos daliai. (žr. 2 lentelę).
Nuo 2005 m. sausio 1 d., remiantis VSDĮ 4 ir 5 str. atitinkamais punktais (Žin.,1991, Nr.17-4470), savarankiškais dirbantys asmenys, tarp jų ir tie, kurie verčiasi individualia veikla, laikotarpiu, kai augina vaiką iki 3 metų, valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis nėra draudžiami.

2.3. Valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas

Pagal LR Vyriausybės 2000 m. kovo 23 d. Nr.339 patvirtintas Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisykles valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimu (toliau VSSPD) gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai:
• kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti – papildomai pensijos daliai gauti(asmenys dirbantys pagal verslo liudijimus);
• kurie savanoriškuoju pensijų draudimu draudžiasi individualiai.

Įmokų dydis. Asmenys, apsidraudę VSSPD, įmokas moka VSDF valdybos prie SADM teritoriniam skyriui individualiai savanoriškojo pensijų draudimo sutartyje (toliau – draudimo sutartis) nustatytu laiku ir tvarka. Jie moka įmokas, apskaičiuotas pagal LR VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus, t.y. 50 proc. bazinės pensijos (iki 2005 m. birželio 30 d. – 86 Lt, nuo 2005 m. liepos 1 d. – 100 Lt). Įmokų papildomai pensijos daliai gauti tarifas 15 proc. nuo pateis asmens nuožiūra pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, apskaičiuojamos nuo ne mažesnės kaip LR Vyriausybės patvirtinta MMA, taikoma apskaičiuojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą.
Apsidraudęs asmuo, pats apskaičiuoja socialinio draudimo įmokas ir kartą per ketvirtį, bet ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 d, perveda jas teritorinio „Sodros“ skyriaus nurodytą banko sąskaitą. Jei eilinio ketvirčio įmokos nesumokamos per 3 mėnesius nuo einamojo ketvirčio pabaigos, skyriaus iniciatyva draudimo sutartis nutraukiama. Įmokos, laiku nesumokėtos dėl pateisinamų priežasčių, gali būti sumokėtos už praėjusį laiką (šiuo atveju skaičiuojami LR valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyti delspinigiai).

Draudimo sutartis. Draudimo sutartis asmenys sudaro su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi. Ji įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos, jeigu joje nenurodytas kitas laikas. Draudimo sutartis sudaroma ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Jeigu apdraustasis prieš mėnesį iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia ją nutraukiąs, sutarties galiojimo laikas pratęsiamas neapibrėžtam laikui. Apsidraudusio pageidavimu draudimo sutartis gali būti nutraukta, apie tai raštu prieš mėnesį įspėjus Fondo valdybos teritorinį skyrių. Draudimo sutartis gali būti sudaryta trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmeniui iki teisės gauti senatvės ar invalidumo pensiją įgijimo dienos liko mažiau kaip 12 mėnesių.
Pagal 2005 m. balandžio 18 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr.419 (Žin, Nr.51-1705) nuo 2005 m. balandžio 21 d, asmuo, sudaręs su savanoriškojo socialinio pensijų draudimu sutartį, įsidarbina ir yra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu, sutartis automatiškai nutraukiama, nuo įsidarbinimo ar veiklos vykdymo pradžios, juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre pirmosios dienos.

Draudimas ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms. 1997 m. spalio 28 d. Nr.1191 LR Vyriausybė patvirtino VSSD ligos, nėštumo ir gimdymo (motinystės) pašalpoms. (Žin, 1997, Nr.98-2497). VSSD ligos ir motinystės pašalpoms gali draustis LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai, ne jaunesni kaip 16 metų, kurie:
• nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu;
• nesukakę senatvės pensijos amžiaus;
• nepripažinti netekto darbingumo žmonėmis.

Asmenys savanoriškuoju pašalpų draudimu draudžiami individualiai, sudarant sutartys su VSDF valdybos teritoriniais skyriais pagal apdraustojo nuolatinę gyvenamąją vietą. Sutartis sudaromos vieneriems kalendoriniams metams. Jos gali būti pratęsiamos arba nutrauktos.

Įmokų dydis. Įmokos mokamos ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Jos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę einamojo ketvirčio darbo dieną. Apsidraudęs asmuo įmokas gali mokėti pašte ar banko įstaigoje. Įmokos turi būti mokamos už visą kalendorinį mėnesį. Tais pačiais kalendoriniais metais mėnesinių įmokų dydis nekeičiamas. Sumokėtos įmokos negražinamos, jei neįvyko draudimo įvykis. Įmoka negali būti mažesnė kaip 10 Lt ir didesnė kaip 200 Lt per mėnesį.(žr. 5 priedą 3 lentelę).
Ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms pašalpų mokėjimo trukmė. Pašalpų mokėjimo trukmė susijusi su įmokų mokėjimo trukme. Ilgiau mokėjęs įmokas asmuo turi teisę gauti pašalpą ilgesnį laikotarpį. Minimali įmokų mokėjimo trukmė – 6 mėnesiai (žr. 5 priedą 4 lentelę). Pašalpa mokama už kalendorines dienas, nurodytas nedarbingumo pažymėjime, tačiau ne ilgiau, negu priklauso pagal draudimo įmokų mokėjimo laiką.

2.4. Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas

Lietuvos Respublikai tapus ES nare, suintensyvėjo darbo jėgos migracija. Socialinį draudimą darbo užsienyje metu reguliuoja šalių susitarimai. Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas.
Lietuva yra pasirašiusi dvišales socialinio draudimo sutartys su Baltarusija, Ukraina, Rusija, JAV. Jeigu šalys nėra pasirašiusios šio susitarimo, abejose šalyse yra taikomi nacionaliniai įstatymai. Tokiu atveju niekas neapsaugo nuo dvigubo apmokėjimo.
Dėl asmenų, kurie vyksta į ES valstybės, socialinio draudimo problemų nekyla. Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. tapus ES nare, įsigaliojo visi ES norminiai dokumentai, reglamentuojantys asmenų socialinę apsaugą. Svarbiausias koordinacinis dokumentas yra Europos Tarybos reglamentas 1408/71/EEB, priimtas 1971 m. liepos 5 d., o reglamentas 574/72/EEB nustato pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Minėti reglamentai taikomi tradicinėms socialinės apsaugos išmokoms, susijusioms su senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinio susirgimo, ligos, nedarbo bei šeimos pagausėjimo atvejais.
Šių reglamentų nuostatos taikomos visose ES (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje) taip pat EEE valstybėse (Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje) ir iš dalies Šveicarijoje.
Šiuo metu reglamentai gina tik šių asmenų socialinės apsaugos teises:
• samdomų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų, apdraustų pagal vienos ES ar EEE valstybių įstatymus;
• valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų;
• studentų;
• pensininkų, net jei jie sulaukė pensinio amžiaus prieš jų šaliai įstojant į ES ar EEE ;
• aukščiau minėtų asmenų šeimos narių, neatsižvelgiant į jų pilietybę;
• aukščiau nurodytų asmenų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę.

Siunčiamas dirbti darbuotojas – tai darbuotojas, paprastai dirbantis vienoje šalyje, kurį darbdavys laikinai išsiunčia dirbti jo įmonės naudai į kitą šalį. Siuntimo laikotarpis negali viršyti 12 mėnesių. Jei dėl nenumatytų aplinkybių darbas trunka ilgiau, siuntimo laikotarpis gali būti pratęstas dar 12 mėnesių. Paprastai atsakymas iš kitos valstybės gaunamas po 6-8 savaičių. Išskirtiniais atvejais valstybės bendru sutarimu gali nustatyti ilgesnį laikotarpį. Paprastai valstybės narės laikosi taisyklės, kad didžiausias laikotarpis – 5 metai.
Kai siunčiamo darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens darbo kitoje ES valstybėje narėje laikas neviršija 12 mėnesių, ir jis nėra išsiųstas pakeisti kito darbuotojo, kurio siuntimo laikas pasibaigė, jam yra taikomi Lietuvos socialinės apsaugos įstatymai. Kitaip tariant siunčiamas darbuotojas lieka apdraustas savo šalyje. Siunčiamas darbuotojas turi teisę į medicinos pagalbą gydymo įstaigose priimančioje šalyje, tarsi jis būtų ten apdraustas sveikatos draudimu. Šios išmokos bus teikiamos pagal užsienio valstybės įstatymus. Ar tai bus palanku siunčiamam darbuotojui, priklausys nuo priimančios šalies ir siunčiančios šalies įstatymų, reglamentuojančių ligos pašalpas natūra, skirtumų. Siunčiamam darbuotojui susirgus, ligos pašalpą mokės “Sodra” pagal Lietuvos įstatymus. Panašios taisyklės taikomos ir motinystės išmokoms.

Europos sveikatos draudimo kortelė. Nuo 2005 m. liepos 1 d. E111 formos pažymas, suteikiančias teisę privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiesiems ES bei Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine ir Šveicarijoje gauti sveikatos priežiūros paslaugų, pakeis Europos sveikatos draudimo kortelė. Taip yra nusprendusi Europos Taryba, siekdama supaprastinti procedūras nepakeičiant keliaujančiųjų po šias užsienio šalis teisių ir pareigų. Kortelė patvirtina apdraustųjų asmenų teisę į tokią medicinos pagalbą, kuri yra jiems būtina buvojant užsienyje. Medicinos pagalba teikiama pagal tos šalies teisės aktus, atsižvelgiant į tai, kokių sveikatos apsaugos paslaugų asmeniui reikia ir kiek jis toje šalyje bus.
“Europinėje” kortelės pusėje bus pavardė, vardas, gimimo data, asmens ir kortelę išdavusios institucijos bei kortelės tapatybės numeriai, galiojimo data. Antroji kortelės pusė -lietuviška, joje bus tokie pat duomenys kaip ir “europinėje” pusėje, jie užšifruoti brūkšniniu kodu.
Besirengiantiems vykti užsienin kortelės išduodamos TLK (Plačioji g. 10, Vilnius) pateikus prašymą ir pasižadėjimą, kurių blankus galima gauti TLK, arba rasti VLK (adresas – www.vlk.lt) interneto svetainėje. Prašymą galima pateikti pačiam ar per įgaliotąjį asmenį, paštu, faksu bei elektroniniu paštu. Kortelė išduodama nemokamai ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo, pasirašius pasižadėjimą nedelsiant pranešti ją išdavusiai TLK apie draudiminio statuso pasikeitimą ar kortelės praradimą. Kortelė išduodama ne trumpesniam kaip 3 mėnesių ir ne ilgesniam kaip 6 metų laikotarpiui. Pasibaigus jos galiojimo laikui draudžiamojo asmens prašymu kortelė keičiama nauja. Jei pasikeičia į šį dokumentą įrašyti asmens duomenys, nauja kortelė išduodama tik grąžinus TLK senąją. Jei apdraustasis praranda galiojančią kortelę arba ją sugadina, tokiu atveju už išduodamą vietoje prarastosios ar sugadintosios jis sumoka į VLK sąskaitą 50 Lt.
Savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems užsienyje, taikomi tie patys principai kaip ir samdomiems darbuotojams. Tik yra numatytos kelios papildomos sąlygos: (1) siuntimo metu savarankiškai dirbantys asmuo turi išlaikyti Lietuvoje savo įmonę, dirbtuvę ar studiją; (2) prieš vykstant dirbti į užsienį savarankiškai dirbantis asmuo tam tikrą laiką turi užsiimti ekonomine/profesine veikla Lietuvoje.
Reglamente 1408/71/EEB taip pat pateikiamos išsamios taisyklės ir atvejams, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau ES šalių. Pagrindinis principas – taikyti gyvenamosios šalies teisės aktus, jei darbas atliekamas toje šalyje. Jei gyvenamojoje šalyje darbas neatliekamas, darbuotojas turi būti apdraustas pagal darbdavio registracijos vietos teisės aktus. Jei asmuo dirba keliose bendrovėse, kurios registruotos keliose ES šalyse, taikomi darbuotojo gyvenamosios šalies teisės aktai.

2.5. Delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnis leidžia „Sodros“ vaidybai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka atidėti delspinigių, apskaičiuotų draudėjams už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jei buvo aplinkybės, kurios nepriklauso nuo draudėjo draudėjų valios ir kurių jie negalėjo numatyti.
Delspinigiai pradedami skaičiuoti jau kitą dieną po nustatyto įmokų sumokėjimo termino iki įmokų sumokėjimo dienos įskaitytinai. Už pavėluotai į Fondą pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą. Šiuo metu delspinigiai už vieną dieną yra 0,03 proc. nuo apskaičiuotos socialinio draudimo įmokų sumos. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų.
Asmenys, įsigijusiems nuo laiku nesumokėtų įmokų sumos delspinigiai skaičiuojami priklausomai nuo to, kuriam laikui yra įsigytas verslo liudijimas. Jei jis įsigytas laikotarpiui, trumpesniam nei 3 mėnesiai, socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos per 5 darbo dienas. Jei ilgesniam kaip 3 mėnesiai, įmokos turi būti mokamos kartą per ketvirtį, bet ne kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.
Siekiant išsaugoti verslą, Vyriausybė numatė, kad VSDF vadyba gali atleisti arba atidėti delspinigių išieškojimo laiką. Draudėjai turi kreiptis į „Sodros“ teritorinius skyrius, pateikdami tam tikrus dokumentus. Nuo dokumentų pateikimo valdybai dienos delspinigių išieškojimas ir sankcijų taikymas sustabdomas. „Sodros“ teritoriniai skyriai ne vėliau kaip per 20 dienų nuo dokumentų gavimo juos išnagrinėja, surašo pažymą, apsvarsto priežastys ir parengia išvadas. Galima kreiptis ir dėl delspinigių skolos atidėjimo. „Sodros“ teritoriniai skyriai per 10 dienų nuo VSDF vadybos pranešimo apie priimtą sprendimą leisti atidėti delspinigius įsiskolinimą gavimo sudaro su draudėjais delspinigių išieškojimo laiko atidėjimo sutartis. Pagal sutartį atidėtas delspinigių mokėjimas atnaujinamas ne vėliau kaip kitą mėnesį po delspinigių išieškojimo atidėjimo termino, sutartyje numatytu laiku ir sumomis.
Atleidžiama nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo tik ypatingais atvejais, kai socialinio draudimo įmokų draudėjas negalėjo sumokėti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, įrodytų dokumentais.
„Sodros“ valdyba, vadovaudamasi valdybos nustatytomis taisyklėmis, gali pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškas ir jas nurašyti, jeigu juos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių. Tai būtų atvejai, kai:
• nerasta socialinio draudimo įmokų mokėjimo turto;
• rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus);
• priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką;
• netikslinga privertinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) būklė.

Savarankiškai dirbantys asmenys atleidžiami nuo delspinigių mokėjimo arba jiems atidėdamas delspinigių išieškojimas laikas tokia pat tvarka.
Sankcija už neteisėtą sumažinimą – bauda. VSDĮ, kartu taisyklės, numato, kad neteisėtai sumažinus, socialinio draudimo įmokas, į socialinio draudimo fondą išieškoma visa suma, kurie sumažintos socialinio draudimo įmokos, taip pat dvigubai didesnė už šią sumą bauda.
Vienintelė leistina draudėjams taikyti lengvata – teisė atidėti baudų išieškojimą iki vienerių metų. Pagal Naująsias Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles, draudėjai dėl atleidimo nuo baudų turėtų kreiptis tiesiog į Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybą. (Konstitucijos pr.12, Vilnius)

3 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO ANALIZĖ

3.1. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto esmė, fondo pajamos ir išlaidos

„Valstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Šiam tiksliam tikslui Lietuvoje veikia VSD fondas, kuris yra valstybės juridinis asmuo. VSD fondo veiklai vadovauja fondo valdyba, o valstybinį socialinį draudimą vykdo fondo valdybos teritoriniai skyriai.
LR VSD fondo finansų pagrindą sudaro atskiras biudžetas, neįtraukiamas į valstybės ir savivaldybių biudžetus.

Fondo biudžeto pajamos numatomos Kiekvienai VSD mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus tam tikroms draudimo rūšims, paskutinių dviejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas, sudarytas sutartis ir įmokų tarifus. Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį. Fondo veiklos pajamas sudaro pajamos už ilgalaikio turto pardavimą, pajamos už teikiamas paslaugas, palūkanos, dividendai.
Planuojant VSD įmokų tarifai tam tikroms draudimo rūšims kiekvienais metais šiek tiek koreguojami atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį. Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimintų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. VSD išmokos nėra vienintelės socialinės išmokos šalies gyventojams. Dalį socialinių išmokų jie gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai valstybinės pensijos, socialinės pašalpos, šeimos pašalpos, pašalpos, gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms ir panašiai.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat draudžiamųjų pajamų bazės, apdraustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, jų VSD, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu ir jų išmokų, finansuojamu iš valstybės biudžeto, išmokėjimu.
VSD fonde sudaromas rezervas iš fondo biudžeto išlaidas viršijančių pajamų dalies ir skiriamas jam stabilizuoti. Fondo rezervo lėšos gali būti naudojamos fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti, tvirtinant fondo biudžetą, apmokėti ir laikinam pajamų trūkumui tam tikroms draudimo rūšims padengti.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.“ (žr. šalitinį)

 

tūkst. Lt

1. Pajamos

5 884 159

  1.1. Draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

5 140 808

  1.2. Apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

492 936

  1.3. Savarankiškai dirbančių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

55 202

  1.4. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos

918

  1.5. Baudos, delspinigiai ir kitos pajamos

11 048

  1.6. Asignavimai iš valstybės Rezervinio (stabilizavimo) fondo

149 900

  1.7. Atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos

26 547

  1.8. Veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos

6 800

2. Išlaidos

5 861 159

  2.1. Pensijų socialiniam draudimui

4 188 303

  2.2. Ligos ir motinystės socialiniam draudimui

439 890

  2.3. Draudimui nuo nedarbo

229 080

  2.4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui

30 377

  2.5. Lėšos, pervedamos į Privalomojo sveikatos draudimo fondą

467 766

  2.6. Lėšos, pervedamos į pensijų fondus

299 800

  2.7. Neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos

13 500

  2.8. Veiklos sąnaudos

192 443

3. Grynasis einamųjų metų rezultatas

23 000

4. Kasos apyvartos lėšos

114 000

Šaltinis: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas.

3.2. VSD fondo pajamų bei išlaidų sudėtis, struktūra bei klasifikacija

Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų biudžetinių metų plane ir Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje įrašomos biudžetiniams metams priskirtinos pajamos, neatsižvelgiant į jų gavimo laiką. Pinigų srautų plane ir ataskaitoje parodomos faktinės pinigų įplaukos.
Fondo biudžeto pajamas sudaro apskaičiuotos draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių (personalinių) įmonių savininkų ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų bei ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.
Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus atskiroms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei valstybinio socialinio draudimo apdraustųjų skaičiaus kitimą.
Nuo 2004 m. pradžios dalis socialinio draudimo įmokų bus nukreipiama į pensijų kaupiamąjį fondą. Iš pradžių tam bus skirta 2,5 proc. dydžio tarifas. Šis skaičius kasmet bus didinamas, kol 2007 metais pasieks 5,5 proc.
Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius, kitas pajamas, gautas taikant sankcijas, bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį.
Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas per paskutinius dvejus metus, sudarytas valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo sutartis, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokų dydžius.
Atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos Fondo biudžeto projekte numatomos atsižvelgiant į praėjusių dvejų metų atgautas sumas ir jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje atgautoms į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltoms abejotinai atgautinoms sumoms priskiriamos palyginti su praėjusių metų atidėjimais sumažėjusios sumos.
Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos – tai Fondo biudžeto pajamos iš tiesioginės su valstybiniu socialiniu draudimu susijusios Fondo biudžeto veiklos, pajamos iš Fondo kapitalo bei Fondo įstaigų pajamos, nesusijusios su valstybiniu socialiniu draudimu (išieškotinos praėjusiais metais neteisėtai padarytos išlaidos, palūkanos, dividendai, pajamų, gautinų pardavus ilgalaikį materialųjį turtą, dalis, viršijanti jo likutinę vertę, pajamos už teikiamas paslaugas ir kitos pajamos). Jų dydis numatomas atsižvelgiant į Fondo biudžeto veiklos pajamų kitimą per paskutinius dvejus metus.
Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų biudžetinių metų plane ir Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje parodomos biudžetiniams metams priskirtinos Fondo biudžeto išlaidos, neatsižvelgiant į mokėjimo laiką. Pinigų srautų plane ir ataskaitoje parodomos faktinės pinigų išlaidos.[2]
Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos, į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos ne-atgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos.
Pensijų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) ir ištarnauto laiko pensijos, kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, numatytos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme.
Ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, numatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme.
Draudimo nuo nedarbo išlaidoms priskiriamos pagal Bedarbių rėmimo įstatymą pervedamos lėšos. [4]
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos išlaidos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą.
Į privalomojo sveikatos draudimo fondą pervedamas lėšas sudaro gau¬tos sveikatos draudimo įmokos, baudos ir delspinigiai, numatyti Sveikatos draudimo įstatyme.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal Fondo biudžeto išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės, apdraustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto projekte neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos numatomos atsižvelgiant į per paskutinius dvejus metus atidėtas neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas bei jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas sudaro draudėjų skolos, kurių neįmanoma atgauti, bei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įvertinti atidėjimai abejotinai atgautinoms sumoms.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro Fondo įstaigų valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, valstybės tarnautojų valstybinio socialinio draudimo, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, ilgalaikio turto likutinės vertės dalis, viršijanti pajamas, gautinas pardavus ilgalaikį turtą, kitos sąnaudos (sumokėtos palūkanos, delspinigiai už laiku nepervestas lėšas draudėjams pašalpoms mokėti, nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčiai), taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu bei su išmokų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, mokėjimu.
Fonde iš jo biudžeto išlaidas viršijančios pajamų dalies, neįskaitant lėšų, pervedamų į privalomojo sveikatos draudimo fondą, sudaromas Fondo rezervas, skiriamas Fondui stabilizuoti. { Fondo rezervą įskaitomas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įvertintas ilgalaikis materialusis, nematerialusis ir finansinis sukauptas turtas.
Fondo rezervo lėšos Fondo tarybos nustatyta tvarka gali būti naudojamos Fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant Fondo biudžetą, apmokėti, laikinam pajamų trūkumui atskiroms draudimo rūšims padengti.
Jeigu per paskutinius dvejus metus nesudaromas einamųjų metų vieno mėnesio pajamų dydžio Fondo rezervas arba susikaupia daugiau kaip einamųjų metų 2 mėnesių pajamų dydžio metinės pajamų sumos Fondo rezervas, Fondo taryba teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų ar išmokų dydžių pakeitimo. Vyriausybė, apsvarsčiusi Fondo tarybos pasiūlymus ir jiems pritarusi, pateikia Seimui teisės aktų projektus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų ar išmokų dydžių pakeitimo.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant Fondo biudžetą.
Biudžeto pajamų klasifikacija:
• Draudėjų išmokos pagal visas draudimo rūšis. Nurodomos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą mokamos už apdraustuosius įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų įmokos, kurios pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą.
• Draudėjų įmokos bazinei ir papildomos pensijos daliai. Nurodomos Valstybės saugumo departamento, Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos mokamos už Valstybės saugumo departamento pareigūnus, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos sistemų karininkus, liktinės tarnybos puskarininkiu ir kareivius socialinio draudimo įmokos, kurios pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinei ir papildomai pensijos daliai skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą.
• Draudėjų įmokos bazinei pensijai. Nurodomos krašto apsaugos ministerijos mokamos už tikrosios krašto apsaugos tarnybos prievolininkus (būtinosios tarnybos karius) valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinės pensijos draudimui.
• Apdraustųjų įmokos. Nurodomos įmokos, kurias į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka apdraustieji darbuotojai, Valstybės saugumo departamento pareigūnai, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos sistemų karininkai, liktinės tarnybos puskarininkai bei kareiviai pagal Lietuvos Respublikos Seimo nustatytus įmokų tarifus nuo atlyginimo už darbą.
• Invalidų (personalinių) įmonių savininkų (bendrasavininkių), kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems jiems prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų ir ūkininkų įmokos. Nurodomos įmokos, kurias į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka individualių (personalinių) įmonių savininkai (bendrasavininkiai), kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys bei ūkininkai už save ir už nepilnamečius šeimos narius, dirbančius ūkyje, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinės pensijos draudimui.

Biudžeto išlaidų klasifikacija:
• Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų išlaikymo išlaidos. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų etatinių ir neetatinių darbuotojų darbo apmokėjimo išlaidos, išlaidos socialinio draudimo įmokoms ir kitos šio fondo įstaigų išlaikymo išlaidos, kurias sudaro: raštinės; ryšių; patalpų šildymo ir apšvietimo; patalpų eilinio remonto; inventoriaus ir įrengimų eilinio ir kapitalinio remonto; patalpų nuomos; transporto priemonių išlaikymo, jų eilinio ir kapitalinio remonto; komandiruočių; kadrų rengimo ir tobulinimo; įrengimų ir inventoriaus, priskiriamų pagrindinėms priemonės įsigijimo; mažaverčio ir greitai susidėvinčio inventoriaus įsigijimo; ūkinių medžiagų įsigijimo; užsienio delegacijų priėmimo bei kitos išlaidos, susijusios su tarptautiniu bendradarbiavimu; nenumatytos išlaidos.
• Dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų ir apskaitos mechanizavimo išlaidos. Nurodomas išlaidas sudaro: su Valstybinio socialinio draudimo klausimais susijusių pažymėjimų gamybos, pensijų skyrimo ir mokėjimo, apskaitos ir atskaitomybės dokumentų blankų gamybos; mechanizuoto ir kompiuterizuoto duomenų apdorojimo bei programinių užduočių rengimo ir diegimo, metodinės medžiagos leidimo, mokslo tiriamųjų darbų; užsienio šalių patirties analizės, demografinių tendencijų, susijusių su socialinio draudimo išlaidų projektavimu, analizės, įvairioms sveikatos ir socialinės apsaugos programoms finansuoti skirtos išlaidos.
• Kapitaliniai įdėjimai. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų patalpų bei kitų objektų projektavimo, statybos ir rekonstravimo išlaidos.
• Kapitalinis remontas. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pastatų ir statinių kapitalinio remonto išlaidos.

Biudžeto pajamų sudėtis parodo iš kokių šaltinių – įmokų, pajamų, įplaukų ir pan. – yra gaunamos (sudaromos, formuojamos) visos jo pajamos. Biudžeto išlaidų sudėtis parodo, kokios išlaidos ar išmokos padengiamos, t.y. finansuojamos iš jame sukauptų lėšų.
VSDF biudžeto išlaidas sudaro šios išmokos: pensijoms, senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo), ištarnauto laiko ir maitin¬tojo netekimo (paskirtos iki 1994 12 31 d.; pašalpoms – ligos, motinystės (tėvystės) ir laidojimo. Taip pat apmokamos VSDF vykdymo išlaidos, kurioms priklauso: fondo įstaigų išlaikymo išlaidos; pensijų, pašalpų ir kompensacijų mokėjimo išlaidos; dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų ir apskaitos mechanizavimo išlaidos; kapitaliniai įdėjimai bei kapitalinis remontas.
VSDF biudžeto pajamų ir išlaidų struktūra apibūdina jų straipsnių bei paragrafų lyginamąją dalį, išreikštą procentais, visų pajamų ar išlaidų bendroje sumoje. [3]

3.3. Rodykliai, sąlygojantys valsybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas

Biudžeto kiekvieno pajamų ir išlaidų straipsnio suma priklauso nuo atitinkamų rodiklių. Pavyzdžiui, draudėjų Įmokos priklauso nuo 4 rodiklių:
• dirbančiųjų pagal darbo sutartis asmenų skaičiaus, vnt.,
• vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, Lt,
• draudimo įmokų tarifo procentais,
• draudėjų įsiskolinimų šiam biudžetui metų pabaigai ir pradžiai, tūkst. Lt.
Draudėjų įmokų suma, įskaitant įmokas sveikatos draudimui bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui, gaunama pirmiausia apskaičiuojant darbo užmokesčio sumą: dirbančiųjų asmenų skai¬čius dauginamas iš uždarbio vidurkio ir 12, o darbo užmokesčio sumą padauginus iš įmokų tarifo (31 proc), gaunama šių įmokų metams planuojama (numatoma) suma. Ją reikia padidinti (pridėti) praėjusių metų normatyvinio įsiskolinimo suma ir sumažinti (atimti iš jos) įsiskolinimus metų pabaigoje. Draudėjų įmokos visam pensijų draudimui priklauso nuo dviejų rodiklių: draudžiamųjų šios kategorijos žmonių atlyginimo už darbą fondo ir įmokų tarifo (22,5 proc). Šių rodiklių sandauga sudaro šio straipsnio numatomų įmokų sumą biudžete.
Draudėjų įmokos bazinės pensijos draudimui priklauso nuo tokių asmenų, t.y. karių ir motinų, auginančių vaikus nuo I iki 2 metų, viso skai¬čiaus ir jų įmokų tarifo (Lt) (0,5 bazinės pensijos). Šio straipsnio pajamų numatoma suma gaunama padauginus apdraustųjų asmenų skaičių iš įmokų tarifo (Lt) ir 12.
Apdraustųjų įmokos priklauso nuo: apdraustųjų darbuotojų viso skaičiaus (vnt.), jų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (Lt) ir įmokų tarifo (1 proc). Apdraustųjų skaičių sudaro dirbantieji pagal darbo sutartis ir kari¬ninkai bei pareigūnai. Padauginus apdraustųjų skaičių iš vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir 12, gaunama visa darbo užmokesčio suma. Ją padauginus iš įmokų tarifo (3 proc.) gaunama visa šio straipsnio įmokų suma.
Individualių įmonių savininkų ir ūkininkų įmokos priklauso nuo apdraustųjų skaičiaus ir įmokų tarifo. įmokų suma gaunama šių rodiklių sandaugą padauginus iš 12.
Savanoriškai apdraustųjų asmenų įmokos gaunamos numatomą tokių asmenų skaičių padauginus iš jų įmokų metinio vidurkio.
VSDF valdybos veiklos pajamos gaunamos bazinių metų tokias pajamas dauginant iš koregavimo koeficiento.
Bendra biudžeto numatoma (planuojama) pajamų suma gaunama sudėjus kiekvieno pajamų straipsnio sumas.
Biudžeto išlaidas sudaro pensijų bei ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ir VSDF vykdymo išlaidos. Šios išlaidų grupės susideda iš konkrečių išmokų ar išlaidų, todėl jas reikia atskirai ap¬skaičiuoti, remiantis numatomais (planuojamais) konkrečiais rodikliais, nuo kurių priklauso kiekvienas biudžeto išlaidų straipsnis.
Antai senatvės pensijų suma priklauso nuo pensijas gaunančių asmenų skaičiaus, atskirai nedirbančių ir dirbančių skaičiaus (vnt.) ir jų vidutinės mė¬nesinės pensijos (Lt.). Nedirbančiųjų pensininkų pensijos suma apskaičiuojama padauginant jų skaičių iš jų mėnesinės pensijos ir iš 12. Analogiškai skaičiuojama ir dirbančių pensininkų pensijos suma. Abi šias sumas sudėję gauname senatvės pensijų bendrą išmokų sumą.
Invalidumo pensijoms mokėti reikalinga visa suma skaičiuojama taip: paskaičiuojama nedirbančiųjų invalidų pensija – padauginus jų skaičių iš pensijos vidurkio ir iš 12. Analogiškai skaičiuojama ir dirbančių pensininkų pensijų išmokų numatoma suma. Abi sumas sudėjus gaunama bendra invalidumo pensijų išmokų suma.
Našlių ir našlaičių pensijų sumą sudaro išmokos našliams ir našlaičiams. Atskirai skaičiuojama našliams priklausanti pensijų suma -jų skaičius padauginamas iš vidutinės mėnesinės pensijos ir iš 12. Tokia pačia tvarka skaičiuojama ir našlaičiams priklausanti pensijų suma. Minėtas sumas sudėjus gaunama bendra šio išlaidų straipsnio suma.
Maitintojo netekimo (paskirta iki 1994 12 31) ir ištarnauto laiko pensijoms mokėti reikalinga biudžete numatoma suma yra skaičiuojama analogiškai, kaip ir senatvės pensijų, tai yra, reikia dauginti atitinkamos rūšies pensijas gaunančių asmenų skaičių iš jų vidutinės mėnesinės pensijos ir iš 12. Sudėjus taip apskaičiuotas atskirų pensijų rūšių sumas, gaunama bendra pensijų draudimo suma.
Ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo bendra suma gaunama sudėjus atskirų pašalpų numatomas (planuojamas) sumas. Taigi reikia skaičiuoti kiekvienai tų pašalpų išmokai numatomas sumas. Ligos pašalpų suma priklauso nuo šių rodiklių: apdraustųjų skaičiaus (vnt.), apmokėtų nedarbingu¬mo dienų vienam apdraustajam skaičiaus (vnt.), vidutinio vieno darbuotojo vienos dienos darbo užmokesčio ir pašalpos dydžio koeficiento. Apdraustųjų skaičių padauginus iš nedarbingumo dienų vienam darbuotojui skaičiaus bus žinomas bendras numatomas apmokėti nedarbingumo dienų skaičius. Jį padauginus iš darbo užmokesčio vidurkio ir pašalpos dydžio koeficiento gaunama bendra ligos pašalpų suma. [3]

3.4. Valstybinių nebiudžetinių fondų esmė ir vaidmuo šalies ekonomikoje

„Plačiąja prasme valstybiniai nebiudžetiniai fondai yra ekonominių piniginių santykių visuma, kurių dėka sudaromi ir naudojami valstybės pinigų fondai, turintys tikslinę paskirtį. Siaurąja reikšme fondai suprantami kaip valstybės įstaigos, administruojančios tikslinės paskirties finansinius išteklius, arba pinigų fondai, kuriuos administruoja vyriausybės įgaliota institucija.
Visuomenės narių socialinei apsaugai visose šalyse yra sudaromi visuomeniniai vartojimo fondai, pritraukiant gyventojų, įmonių ir nacionalinio biudžeto lėšas. Visuomeniniai vartojimo fondai naudojami nedarbingo amžiaus žmonių išlaikymui, pašalpų mokėjimui ligos ir motinystės atvejais, bedarbių rėmimui gyventojų sveikatos apsaugai ir kitoms socialinėms reikmėms finansuoti. Lėšų, skiriamų socialinei gyventojų apsaugai, suma priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio, nes šių fondų finansavimo šaltinis yra nacionalinės pajamos, uždirbtos gyventojų ir įmonių, bei pajamos, perskirstytos per valstybės biudžetą ir nebiudžetinius fondus.
Be socialinių fondų yra ir kitos paskirties valstybinių nebiudžetinių fondų, kurių skaičius ir paskirtis priklauso nuo valstybės vykdomos ekonominės ir finansinės politikos.
Valstybiniai nebiudžetiniai fondai atlieka dvi pagrindines funkcijas:
• paskirstomąją (pinigų fondų sudarymo ir panaudojimo);
• kontrolinę.

Paskirstomoji funkcija pasireiškia dalies nacionalinių pajamų paskirstymu visuomenės narių socialinėms reikmėms tenkinti arba atskirų ekonomikos šakų vystymui finansuoti.
Kontrolinė funkcija pasireiškia informuojant visuomenę apie gamybinių ir socialinių procesų pokyčius.
Be minėtų funkcijų valstybiniai nebiudžetiniai fondai, kaip ir nacionalinis biudžetas, atlieka ekonomikos reguliavimo funkciją, ypač perskirstant nacionalines pajamas tarp skirtingų gyventojų socialinių sluoksnių.
Priklausomai nuo finansavimo šaltinių, paskirties ir naudojimo mastų valstybiniai nebiudžetiniai fondai gali būti centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuoti fondai sudaromi ir naudojami šalies mastu ir skirti visos valstybės konkretiems uždaviniams spręsti, decentralizuoti fondai dažniausiai skirti vietos valdžios uždaviniams įgyvendinti.
Lietuvoje veikia šie valstybiniai nebiudžetiniai fondai:
• Valstybinio socialinio draudimo fondas,
• Privalomojo sveikatos draudimo fondas,
• Privatizavimo fondas,
• Rezervinis (stabilizavimo) fondas,
• Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas,
• Garantinis fondas,
• Savivaldybių privatizavimo fondai.

Dalis šių fondų, išnykus privatizavimo ir kitiems nefundamentaliems ekonomikos procesams, bus uždaryti.“ [1]
Toliau plačiau panagrinėsime Valstybinį socialinį draudimo fondą.
APIBENDRINANČIOS IŠVADOS

1. „Valstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Šiam tiksliam tikslui Lietuvoje veikia VSD fondas, kuris yra valstybės juridinis asmuo.

2. VSD fondo veiklai vadovauja fondo valdyba, o valstybinį socialinį draudimą vykdo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

3. Fondo biudžeto pajamas sudaro apskaičiuotos draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių (personalinių) įmonių savininkų ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų bei ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgau-tinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.

4. Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos, į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos ne-atgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos.

5. VSDF valdybos veiklos pajamos gaunamos bazinių metų tokias pajamas dauginant iš koregavimo koeficiento.

6. Bendra biudžeto numatoma (planuojama) pajamų suma gaunama sudėjus kiekvieno pajamų straipsnio sumas.

7. Biudžeto išlaidas sudaro pensijų bei ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ir VSDF vykdymo išlaidos. Šios išlaidų grupės susideda iš konkrečių išmokų ar išlaidų, todėl jas reikia atskirai ap¬skaičiuoti, remiantis numatomais (planuojamais) konkrečiais rodikliais, nuo kurių priklauso kiekvienas biudžeto išlaidų straipsnis.

8. Įmokos socialiniam draudimui yra sunki našta įmonėms bei dirbantiesiems, nes gerokai pakelia darbo jėgos kainą, mažina įmonių konkurencingumą tarptautinėse rinkose bei dirbančiųjų pajamas.

9. Dėl didelių darbo kaštų stabdomas ir naujų darbo vietų kūrimas. Didelės socialinio draudimo įmokos yra viena iš priežasčių verslui laikytis šešėlyje, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus.

10. Mažiau uždirbę ir mažesnes įmokas mokėję žmonės iš “Sodros” išmokų negali pragyventi, o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina turėto gyvenimo lygio nebedirbant.

11. Iš kitos pusės, socialinis draudimas padeda suformuoti savitarpio pagalbos visuomenėje sistemą, kurioje lėšos paskirstomos tarp darbingų ir nedarbingų visuomenės narių.

12. Dirbantys žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria senatvės pensijoms, pagalbai ligoniams, invalidams, netekusiems darbo. Racionaliai organizuotas socialinis draudimas mažina valstybės išlaidas socialinei paramai.

13. Socialinis draudimas, socialinės pagalbos reikalingiems, žmonėms suteikia reikalingas, priemones ir paslaugas. Prisidėti prie valstybinio socialinio draudimo sistemos privalo kiekvienas dirbantis žmogus.

14. Socialinis draudimas, kaip ir lemtis, lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką. Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dir-bantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius.

15. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.

SANTRAUKA

LR Valstybinio socialinio draudimo (VSD) fondo finansų pagrindą sudaro atskiras biudžtas, neįtraukiamas į valstybės ir savivaldybių biudžetus. VSD fondo biudžeto struktūra pateikta 3 paveiksle. Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai VSD įmokų mokėtojų grupei, atsižvel-giant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus tam tik-roms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą. Valstybinio socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas, sudarytas sutartis ir įmokų tarifus. Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numa-tomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dy-dį. Fondo veiklos pajamas sudaro pajamos už ilgalaikio turto pardavimą, pajamos už teikiamas pas-laugas, palūkanos, dividendai.
Planuojami VSD įmokų tarifai tam tikroms draudimo rūšims kiekvienais metais šiek tiek ko-reguojami atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį. Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. VSD išmokos nėra vienintelės socialinės išmokos šalies gyventojams. Dalį socialinių išmokų jie gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai valstybinės pensijos, socialinės pašalpos, šeimos pašalpos, pašalpos, gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms ir pan.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat draudžiamųjų pajamų bazės, ap-draustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, jų VSD, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu ir su išmokų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, mokėjimu.
VSD fonde sudaromas rezervas iš fondo biudžeto išlaidas viršijančios pajamų dalies ir ski-riamas jam stabilizuoti. Fondo rezervo lėšos gali būti naudojamos fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti, tvirtinant fondo biudžetą, apmokėti ir laikinam pajamų trūkumui tam tik-roms draudimo rūšims padengti.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Aleknavičienė V. Finansai ir kreditas. – Vilnius: “Enciklopedija”, 2005;

2. Ališauskaitė-Paulavičienė J. Socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai per 2 savaitės. Vilnius, 2004, 184 psl. ISBN 9955-04-111-0;

3. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. spalio 10 d. Nr. 38 (374). Baudų sumokėjimo (išieškojimo) laiko atidėjimas (psl. 7);

4. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. birželio 27 d. Nr. 24 (360). Naujosios Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminai (psl. 9);

5. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. lapkričio28 d. Nr. 45 (381). Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas (psl. 22);

6. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 32 (368). Savarankiškai dirbančių asmenų duomenų apie Įmokas teikimas „Sodrai“ (psl. 22);

7. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m.Nr. 36 (372). Atleidimas nuo baudų sumokėjimo (psl. 15);

8. Buckūnienė O. Finansai. – Vilnius: Vilniaus kolegija, 2002;

9. Buckūnienė O., Meiliūnas V., Puzinauskas P. Lietuvos finansų sistema. – Vilniaus teisinės informacijos institutas, 2003;

10. Makštutienė A., Naraškevičiūtė V. Valstybės finansai. Kaunas: Vilniaus Didžiojo universiteto leidykla, 2003;

11. Mokesčių žinios Nr. 37 (447) 2005-09-12 – 18. Nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (psl 16-17);

12. Mokesčių žinios Nr. 26 (436) 2005-06-27 – 07 03. Valstybinis savanoriškasis socialinis draudimas (psl. 12-13);

13. Mokesčių žinios Nr. 33 (443) 2005-08-16 – 21. Delspinigių atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė (psl. 11);

14. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos„Sodra“,http://www.sodra.lt/lt.php/statistiniai_duomenys/vsdf_biudzeto_rodikliai/valstybinio_socialinio_draudimo_fondo_2005_m_biudzetas/1378 [prieiga per internetą 2006-04-12]

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos pensijų sistemą sudaro valstybinės socialinio draudimo pensijos, finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, ir valstybinės pensijos, finansuojamos iš valstybės biudžeto. Didžiausią ir svarbiausią sistemos dalį sudaro valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos. Be to pensijos sudaro pagrindinę dalį (apie 73 proc.) socialinio draudimo fondo biudžeto. Dėl to pensijų sistemos nepriekaištinga veikla yra ypač reikšminga.

PENSIJŲ SISTEMOS KŪRIMO APLINKYBĖS IR TEISINĖ BAZĖ

Kuriant valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pajamų dėl senatvės, invalidumo prie jų socialinio draudimo įmokomis įgyjamų teisių į įstatymų numatytas išmokas. Pensijų sistema yra neatskiriama socialinio draudimo sistemos dalis, vadinasi, naujos socialinio draudimo sistemos kūrimas įtakojo ir pensijos sistemos reformavimą.

Žlugus SSSR, Lietuva susidūrė su būtinybe sukurti naują valstybinę pensijų sistemą.

Valstybinė socialinio draudimo sistema buvo nuosekliai kuriama 1990-1995 metais.

1990 m. kovo 7d. Lietuvos TSR Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Vyriausiąją valstybinio draudimo valdybą ir pavesti jai vykdyti socialinio draudimo funkcijas šalyje.

1990 m. spalio 23d. buvo priimtas LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, reguliuojantis šalies gyventojų socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Pagal šį įstatymą valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą sudaro valstybinis privalomasis socialinis draudimas bei socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa. Be to, šalia šių sistemų gali egzistuoti įvairios privačios socialinio aprūpinimo sistemos. Šis įstatymas svarbus ir tuo, kad įteisino valstybinio socialinio draudimo biudžeto savarankiškumą ir jo atskyrimą nuo valstybės biudžeto.

1990 m. buvo patvirtintas pagrindinis valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokų tarifas – 30+1 proc. (30 proc. socialinio draudimo įmokų nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio fondo mokėjo darbdavys, o 1 proc. nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą mokėjo samdomas darbuotojas).

Nuo 2000 m. sausio 1d. pagrindinis privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo padidintas iki 34 proc. Patvirtintas draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų 31 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 22,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 3 proc., draudimui nuo nedarbo – 1,5 proc., nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 1 proc., sveikatos draudimui – 3 proc. Patvirtintas apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 2,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 proc.

1991 m. gegužės 21d. buvo priimtas LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris įteisino naują valstybinio socialinio draudimo sistemos organizacinę struktūrą. Šios struktūros pagrindinis uždavinys – vykdyti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą.

Taip buvo sukurta įstatyminė Valstybinio socialinio draudimo bazė.

1995 m. sausio 1d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Nuo 1995 m. pradžios Lietuva perėjo prie naujos pensijų sistemos – pensijos tapo diferencijuotos , priklausančios nuo asmens socialinio draudimo stažo ir uždarbio. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų principu, kada dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos skiriamos esamų pensininkų pensijoms išmokėti. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995–1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pasirinkta perskirstomoji (įmokų – išmokų) pensijų sistema, tačiau jau tada buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau ją teks reformuoti, įteisinus kaupiamąjį pensijų draudimą.

Pirmasis reikšmingas žingsnis ta kryptimi buvo 1999 m. priimtas ir nuo 2000 m. sausio 1d. įsigaliojęs Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas šalia valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos įteisino galimybę draustis papildomu pensiniu draudimu, tačiau savanoriškas dalyvavimas pensijų fonduose nėra alternatyva valstybiniam socialiniam draudimu. Tai buvo tik teorinė reformos pradžia: Lietuvoje per iki šiol neįsikūrė nė vienas Pensijų fondas.

Išnagrinėjus Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos kūrimosi aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ji yra kintanti ir besivystanti sistema, kuri turi būti nuolat plėtojama ir modifikuojama taip, kad kuo geriau atitiktų besikeičiančias socialines ir ekonomines sąlygas bei leistų patenkinti augančius visuomenės poreikius socialinei apsaugai senatvės, invalidumo ir kt. atvejais.

PAGRINDINIAI PENSIJŲ SISTEMOS BRUOŽAI

Kuriant valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje buvo siekiama dviejų tikslų:

1. užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje;

2. kompensuoti dėl senatvės, invalidumo , maitintojo netekties prarastas pajamas.

Jau dešimtmetį funkcionuojanti Lietuvos pensijų sistema turėjo tik vieną pensinio draudimo pakopą – valstybinį pensinį draudimą, kuris apima privalomąjį ir savanoriškąjį pensinį draudimą. Privačios pensinio draudimo sistemos iki 2000 m. pradžios nebuvo, kol neįsigaliojo 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas.

Lietuvoje valstybinis socialinis pensijų draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo atveju, netekus maitintojo gauna pensijas. Teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas turi visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu.

2001 m. Lietuvos senatvės pensijų gavėjų buvo 637 tūkst., 89 proc. jų nedirbantys pensininkai. Vidutinė nedirbančiojo pensininko senatvės pensija – 317,61 Lt.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo mokėtų socialinio draudimo įmokų ir asmens socialinio draudimo stažo.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.

VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.

VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Šiuo metu veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas ir skirtumas nuo buvusios pensijų sistemos yra tas, kad pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų. Pastebėtina, kad Lietuvos pensijų sistema labai suasmeninta, nes pensijų prieinamumas ir jų lygis priklauso nuo buvusio darbo rezultatų, t. y. faktiškai nuo kiekvieno žmogaus sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos.

PENSIJŲ SISTEMOS PRINCIPAI

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, kaip ir socialinio draudimo sistema, remiasi einamojo finansavimo, universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principais.

Universalumo principas pasireiškia tuo, kad visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams sudaroma galimybė gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas.

Kartų solidarumo principas, kuriuo grindžiamos daugelio pasaulio šalių valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, reiškia, kad dirbančios kartos įmokomis išlaikomi nedirbančios kartos pensininkai.

Valstybinės pensijų sistemos grindimas tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principu suteikia tvirtas socialines garantijas socialinio draudimo įmokas mokantiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, mokėti pensijas iš tuo metu surenkamų socialinio draudimo įmokų.

Einamojo finansavimo principas (angliškai Pay-As-You-Go) reiškia, kad žmonių mokamos socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos ateičiai jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo išmokoms padengti.

Lietuvoje einamųjų įmokų – išmokų pensijų schemos sudaro pensijų sistemos pagrindą. Vienas iš šio tipo sistemų privalumų yra tas, kad pensijų išmokos gali būti pradėtos mokėti tuoj pat po sistemos įkūrimo, nelaukiant kol bus sukauptos tam tikros lėšos pensijai. Ši savybė buvo vienas iš svarbiausių kriterijų steigiant einamųjų įmokų – išmokų Valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje. Tuo metu dėl didelės infliacijos daugelio žmonių santaupos nuvertėjo, o toks pensijų finansavimo principas suteikė adekvačių pajamų garantiją. Tik įkūrus valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, paremtą šiuo principu, pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms buvo pradėtos mokėti pensijos.

Šios pensijų sistemos finansavimui saugumo prasme labai svarbus privalomo dalyvavimo joje principas (valstybinis privalomas pensinis draudimas). Pensijų teisių išsaugojimas ilgu laikotarpiu priklauso nuo nenutrūkstamo įmokų srauto. Pensininkų pajamos gali didėti kartu su šalies vidutinėmis pajamomis. Solidarumo tarp kartų principo pagalba pensininkai kartu su dirbančiais gyventojais gali patirti pagerėjusias gyvenimo sąlygas. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, einamųjų išmokų sistema gali surinkti daugiau įmokų. O turėdama daugiau pajamų sistema gali mokėti didesnes pensijas. Taigi einamųjų išmokų principo pagalba išryškinamas solidarumo tarp kartų principas.

Galima išskirti tam tikrus šios pensijų sistemos ypatumus.

Pensijų sistemos pagrįstos einamojo finansavimo principu ypatumai.

1. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) būklė ir pensijų finansavimo galimybės priklauso nuo to, kokioje ciklo fazėje yra ekonomika:

• nuosmukio fazėje, kai įmonės bankrutuoja, auga nedarbas, mažėja darbo užmokestis, tada ir socialinio draudimo įmokų suma biudžete mažėja;

• pakilimo fazėje atvirkščiai: VSDF biudžetas prisipildo.

Lietuvoje, ekonomikos nuosmukio metu (Lietuva šiuo metu yra nuosmukio fazėje) išryškėjo einamojo finansavimo principu paremtos pensijų sistemos neigiamoji pusė.

2. Surinktos į VSDF biudžetą lėšos neturi galimybės būti „padidintos“, nes jos iš karto išdalijamos pensijų gavėjams (tai pajamų perskirstymo principas).

Idealioje socialinio draudimo pensijų sistemoje, veikiančioje einamųjų įmokų-išmokų principu, socialinio draudimo biudžetas turėtų būti visą laiką subalansuotas: padidėjus surenkamų įmokų sumai, išmokos turėtų būti didinamos, o jeigu surenkama mažiau, atitinkamai turėtų būti mažinamos ir išmokos. Tačiau Lietuvoje pensijų dydis paprastai nemažinamas, o socialinio draudimo įmokų tarifas retai keičiamas. Todėl socialinio draudimo fondo biudžetas dažniausiai būna nesubalansuotas: arba deficitinis, arba perteklinis.

Trumpalaikio (5-10 m.) disbalanso problema išsprendžiama nesunkiai: socialinio draudimo fondo deficitas kompensuojamas valstybės biudžeto dotacijomis arba bankų paskolomis, kurios grąžinamos biudžeto pertekliaus laikotarpiu.

Sudėtingesnė ilgalaikio (10-50 m.) disbalanso problema: valstybės biudžeto dotacijos gali tapti sunkiai pakeliama našta valstybės iždui, o ilgalaikės bankų paskolos būtų pernelyg brangios ir dar labiau pablogintų socialinio draudimo fondo biudžeto būklę.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys ilgalaikius socialinio draudimo fondo biudžeto svyravimus, yra šalies demografiniai ir ekonominiai pokyčiai bei valstybės socialinė politika.

Taigi, ši pensijų sistema sėkmingai veikia, kai ekonomika funkcionuoja stabiliai, kai pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiųjų asmenų skaičiumi, yra nedidelis, gimstamumo rodiklis yra toks, kad gyventojų skaičius nuolat atsistato, o gyventojų gyvenimo trukmė ženkliai nesikeičia. Indeksavimo būdu ši sistema gali būti gana gerai apsaugota nuo infliacijos.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo pensijų sistema, per pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas. Tačiau prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, gyvenimo trukmės didėjimas pradėjo VSDF biudžetą stumti prie nuolatinio deficito. Esant prastai ekonominei bei demografinei situacijai galiojanti pensijų sistema netenkina nei draudėjų, nei apdraustųjų, nei pensininkų. Taigi, būtinos esminės pensijų sistemos reformos. Reikia išlaisvinti žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Jei valstybinės pensijos liktų finansuojamos minėtais socialinio draudimo principais, tai požiūris į jas, kaip priklausančias pagal nuopelnus, turėtų būti keičiamas. Šios pensijos neturėtų būti vieninteliu pajamų šaltiniu senatvėje, todėl ir nereikėtų joms kelti uždavinio užtikrinti buvusias asmens darbo pajamas.

Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialiniame aprūpinime. Šias funkcijas turi perimti privačios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.

PENSIJŲ RŪŠYS

Pagal šiuo metu galiojantį LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (4 str.) skiriamos keturios pensijų rūšys:

1. senatvės pensijos;

2. invalidumo pensijos;

3. našlių ir našlaičių pensijos

2001 metais buvo mokama 1 mln. 61 tūkst. valstybinio socialinio draudimo pensijų. Iš jų, kaip matyti iš 2 grafiko, 60 proc. sudarė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, 17 proc. – valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos bei 20 proc. – valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos.

Be valstybinių socialinio draudimo senatvės, invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijų iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų mokamos maitintojo netekimo (2,8 proc. visų valstybinių socialinio draudimo pensijų) ir ištarnauto laiko (atitinkamai 0,2 proc.) pensijos. Nuo 1995 m. sausio 1d. įsigaliojusiame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nenumatytas maitintojo netekimo bei ištarnauto laiko pensijos, tačiau jos ir toliau mokamos tiems asmenims, kuriems jos buvo paskirtos iki 1995 m. sausio 1 dienos. Kaip matome iš 2 paveikslo maitintojo ir ištarnauto laiko pensijos sudaro tik 3 proc. visų pensijų.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių ir turintiems minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą. Senatvės pensija susideda iš dviejų dalių: pagrindinės pensijos dalies ir papildomos pensijos dalies. Pagrindinė pensijos dalis yra lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama kiekvienam pensininkui individualiai, atsižvelgiant į jo socialinio draudimo stažą ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą. Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas ir draudimo stažas atspindi individualų to asmens indėlį į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir lemia būsimos pensijos dydį. Plačiau apie tai 1.5. dalyje.
Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2001 m. buvo 306 litų ir, lyginant su 1995 m., ji padidėjo 2,1 karto. Vidutinė dirbančiojo pensininko pensija 2001 m. buvo 213 litai, nedirbančiojo pensininko – 318 litų. Daugiau nei pusė senatvės pensijų gavėjų (apie 60 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją.
Esant palyginti mažoms pensijoms, ne visi asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, nutraukia darbo santykius. 2001 metais dirbo kas devintas senatvės pensininkas (11 proc. visų senatvės pensijų gavėjų).
Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos
Invalidumo pensijos skiriamos ir mokamos I, II ar III grupės invalidams, turintiems bent minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti (minimalus draudimo stažas – 5 metai). Invalidumo pensiją kaip ir senatvės pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys. Asmenų, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos. Pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama kaip ir II grupės invalidumo pensija, vėliau ją mažinant 50 procentų. Papildoma invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama kaip ir papildoma senatvės pensijos dalis.
Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2001 m. buvo 278 litų. Lyginant su 1995 m., vertine išraiška padidėjo 2 kartus. Vidutinė dirbančio invalido pensija 2001 m. buvo 216 litai, nedirbančio – 289 litai. Daugiau nei pusė invalidumo pensijų gavėjų (apie 59 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją. Kas šeštas pensininkas, arba 15,8 proc. visų invalidumo pensijų gavėjų dirbo.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų mokėjimo tvarka dirbantiesiems pensininkams. Nuo šios datos dirbantiems senatvės pensininkams, taip pat jau sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus invalidams, kurių draudžiamosios pajamos neviršija 1 MMA, mokamos viso dydžio pensijos. Jeigu šių asmenų draudžiamosios pajamos viršija 1 MMA , bet neviršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis ir paskirtos senatvės pensijos papildomos dalies dalis, apskaičiuota nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusia tvarka (t.y. 50 proc. papildomos dalies, neviršijančios 100 Lt., 20 proc. papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki 200 Lt. ir t. t.). Jeigu dirbančių senatvės pensininkų, taip pat invalidų, jau sulaukusių senatvės pensijos amžiaus, draudžiamosios pajamos viršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis.
Invalidams, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus, invalidumo pensijų mokėjimo tvarka nesikeitė.
2002 m. gruodžio mėnesį Vyriausybė pritarė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisoms, pagal kurias pensijos bus mokamos visiems senatvės bei negalės pensininkams nepriklausomai nuo gaunamų pajamų. Tokį sprendimą teko priimti kai Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pensijų apribojimai dirbantiems pensinio amžiaus žmonėms prieštarauja šalies Konstitucijai.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje pirmą kartą buvo nuspręsta mokėti viso dydžio pensijas dirbantiems pensininkams. Pensijų mokėjimas buvo ribojamas tiek pagal 1956 metų, tiek pagal naująjį 1995 metų pensijų įstatymą.

Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos
Našlių ir našlaičių pensijos skirtos užtikrinti sutuoktinio prievolės tęstinumą išlaikyti kitą – nedarbingą santuokinį ar jo įpėdinį.
Valstybinio socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos dydis priklauso nuo mirusiojo sutuoktinio apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos. Kadangi valstybinio socialinio draudimo pensijos nėra paveldimos, o asmuo mokėjo įmokas, tam tikra jo indėlio dalis iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto po jo mirties yra skiriama jo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Nuo 1997 metų vidurio atsirado trys kategorijos našlių pensijų. Našlių pensijos priklauso nuo sutuoktinio mirties datos: asmenys, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų sausio 1d. gauna 25 proc. valstybinės socialinio draudimo pensijos; asmenys, kurių sutuoktiniai mirė nuo 1995 m. sausio 1d. iki 1997 m. liepos 1d., gauna 50 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos; o, kurios tapo našliais po 1997 metų liepos 1 dienos, gauna 20 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos.
Dabartine našlių pensijų skyrimo tvarka nepatenkinti asmenys, tapę našliais iki 1995 metų, nes šiai našlių grupei skiriamos pačios mažiausios pensijos (34,52 Lt.) – ketvirtadalis socialinio draudimo bazinės pensijos. Kaip reglamentuoja 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisa, našlių pensijos nebus indeksuojamos – jos nepadidės net ir padidinus bazinę pensiją.
Kiek didesnę (vidutiniškai 66 Lt.) pensiją gauna našliai, kurių sutuoktiniai mirė po 1997 metų liepos 1 dienos, o pati didžiausia (vidutiniškai 154 Lt.) pensija skiriama tiems, kurie tapo našliais 1995 01 01-1997 06 30 laikotarpiu. Iš tiesų galima teigti, kad yra nelogiška diferencijuoti našlių pensijų dydį pagal sutuoktinio mirties datą. Niekur kitur pasaulyje to nėra.
Taigi reikia tobulinti našlių pensijų sistemą: peržiūrėti ir suvienodinti jau mokamų valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų dydžius, atsisakyti valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų, išskyrus našlių pensijas šių pensijų gavėjams, auginantiems mirusio asmens vaikus našlaičius, bei našlių pensijas šių pensijų gavėjams, slaugantiems namuose I grupės invalidus nuo vaikystės.
Kaip matome iš 1 lentelės našlių ir našlaičių pensijų skaičius nuo 1995 metų sparčiai augo. Jei 1995 m. vidutinis našlių ir našlaičių pensijų gavėjų skaičius buvo 5,6 tūkst., tai 2001 m. – 211,8 tūkst., t.y. išaugo 38 kartus. Ypač per tą laikotarpį išaugo našlių, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų, pensijų gavėjų skaičius. Vidutiniškai 2001 m. šių pensijų gavėjų buvo 97,3 tūkst. arba 46 proc. visų našlių ir našlaičių pensijų gavėjų.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bendras valstybinių socialinio draudimo pensijų skaičius kasmet didėja. Ryškėja tendencija, kad didėjant socialinio draudimo pensininkų skaičiui, mažėja bendras apdraustųjų valstybiniu draudimu asmenų skaičius.

PENSIJOS NUSTATYMO PRINCIPAI

Senatvės pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias dvi sąlygas:
1. sukanka įstatymu nustatytas senatvės pensijos amžius;
2. turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.
Senatvės pensijos amžius
Senatvės pensijos amžius yra skirtingas vyrams ir moterims. Iki 1995 m. sausio 1d. moterų senatvės pensijos amžius buvo 55 metai, vyrų – 60 metų. Nuo 1995 m. pensinis amžius kasmet palaipsniui didinamas: moterims – 4 mėnesiais, o vyrams – 2 mėnesiais. Nuo 2001 sausio 1d. buvo paspartintas pensinio amžiaus didinimas. Jis didinamas 6 mėnesiais per metus kol bus pasiektas įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius: moterų – 60 m., vyrų 62,5 m. 1 priede matyti, kokiais metais gimę vyrai ir moterys sukanka tą amžių vienais ar kitais kalendoriniais metais. Kaip matome iš šių lentelių, vyrai nustatytą pensinį amžių pasieks 2003 m., o moterys pasieks 2006 m.
Pensinį amžių didina, galima sakyti, visas pasaulis. Pagrindinė priežastis – vis gilėjanti disproporcija: dirbančių gyventojų mažėja, o pensininkų – daugėja. 2 priede pateikiami kai kurių pasaulio šalių, kur vyksta pensinio amžiaus reforma, atitinkami rodikliai. Kaip matome, daugumos šalių naujasis senatvės pensijos amžius bus vienodas tiek vyrams, tiek moterims. Autorės nuomone, reikėtų suvienodinti Lietuvoje vyrų ir moterų senatvės pensinį amžių.
Ilginant amžių iki pensijos tikimasi šiek tiek pagerinti dirbančiųjų ir mokančių socialinio draudimo įmokas asmenų bei gaunančių pensijas asmenų santykį ir taip palengvinti socialinio draudimo biudžeto padėtį. Tačiau, autorės nuomone, pensinio amžiaus atidėjimas nėra pakankama priemonė socialinio draudimo biudžetui subalansuoti, nes iš to paties fondo mokamos išmokos vos ne priešingoms rizikoms padengti: mažinant pensijų skaičių, daugėja asmenų, siekiančių bedarbio pašalpų ir invalidumo pensijų. Taigi, VSDF išlaidos sumažėja ne tiek, kiek tikėtasi. Ši priemonė taip pat neužtikrina ilgalaikio sistemos finansinio stabilumo, jos poveikis gali būti tik trumpalaikis.
Minimalus ir būtinasis socialinio draudimo stažas
Socialinis draudimo stažas yra tas laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos pensijų draudimo įmokos.
Kaip jau minėjau, minimalus draudimo stažas, suteikiantis asmeniui teisę gauti senatvės pensiją, ir vyrams ir moterims vienodas – 15 metų. Būtinasis draudimo stažas moterims ir vyrams yra skirtingas (žr. 2 lentelę). 1995 m. vyrams buvo nustatytas 26 metai, o moterims – 21 metai. Toliau šis stažas kasmet didinamas ir vyrams, ir moterims vieneriais metais kol pasieks 30 metų. Kaip matome iš lentelės, vyrams 30 metų būtinasis stažas jau pasiektas 1999 metais, taigi jau nuo 1999 metų jiems šis stažas nebedidėja. Moterys 30 metų stažą pasieks 2004 metais, o šiuo metu būtinasis socialinio draudimo stažas joms yra 29 metai.

Būtinasis socialinio draudimo stažas

Metai

Būtinasis stažas

 

moterims

vyrams

1995

21 m.

26 m.

1996

22 m.

27 m.

1997

23 m.

28 m.

1998

24 m.

29 m.

1999

25 m.

30 m.

2000

26 m.

30 m.

2001

27 m.

30 m.

2002

28 m.

30 m.

2003

29 m.

30 m.

2004

30 m.

30 m.

Griežtos draudimo stažo pripažinimo tvarkos tikslas buvo paskatinti įmokų mokėjimą ir įgyvendinti principą – išmokos siejamos su įmokėtomis įmokomis. Tačiau jis nebuvo pasiektas. Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui, o ne darbuotojui, tai iš tiesų pats darbuotojas labai mažai gali įtakoti įmokų mokėjimą.
Reikėtų svarstyti galimybę švelninti draudimo stažo reikalavimus ar net jų atsisakyti, lemiamą įtaką, apibrėžiant teisę į pensiją bei jos dydį, skiriant draudimo įmokų dydžiui.
Pensijos sandara
Senatvės pensiją sudaro dvi dalys:
– pagrindinė – lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Jei asmuo neturi būtinojo senatvės pensijai pensijų draudimo stažo, bet minimalų pensijų draudimo stažą, pagrindinė senatvės pensijos dalis apskaičiuojama proporcingai turimam stažui, dauginant bazinę pensiją iš asmens turimo stažo ir dalijant iš būtinojo. Ši pensijos dalis atlieka pajamų perskirstymo ar pensijų dydžių išlyginimo funkciją. Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis negali būti mažesnis už 110 proc. minimalaus gyvenimo lygio (MGL). Šiuo metu bazinė pensija – 152 litų.
– papildoma pensijos dalis apskaičiuojama iš dviejų laikotarpių asmens draudžiamųjų pajamų: iš 1984-1994 dešimtmečio parenkant 5 paeiliui einančius metus, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas yra pats didžiausias, ir iš laikotarpio nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Nuo 2004 iki 2007 metų vietoj 5 metų iš dešimties bus įskaitomos 4, 3, 2, 1 metų asmens draudžiamosios pajamos, o nuo 2008 metų pensininkų draudžiamųjų pajamų koeficientui nustatyti bus imamas vienas laikotarpis – nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Šios pensijos dalies pagrindinė funkcija – pajamų išlaikymas, ji tarsi pakeičia buvusį pensininko uždarbį.
Vadinasi, pensijos dydis priklauso nuo to, kokią ją mes uždirbame būdami jauni. „ Kiek įpilsime – tiek ir semsime sulaukę saulėlydžio“.
Pensijos dydis apskaičiuojamas sudedant pagrindinę ir papildomą dalis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:
B + 0,005 * s * k * D + 0,005 * S * K * D,
B – pagrindinė (bazinė) pensija;
s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994m. sausio 1d.;
k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu;
S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994m. sausio 1d.
K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1d.
D – vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duomenis. Jas tvirtina Vyriausybė.
Skirtingi pensijų sistemos tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną. Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje, pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija. Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka daugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.
Taigi didesnes pajamas gaunantiems žmonėms valstybinių pensijų sistema gali pasirodyti nelabai „viliojanti“, nes būsimos senatvės pensijos neatspindės gaunamų pajamų. Asmenys, uždirbantys daugiau, net ir norėdami pasididinti būsimas senatvės pensines pajamas valstybinės pensijos pagalba, to atlikti nelabai gali. Todėl žmonės, turintys didesnes pajamas, gali būti suinteresuoti privačiais pensijų fondais.

SAVANORIŠKAS PENSINIS DRAUDIMAS

Valstybinio socialinio draudimo sistemoje šalia privalomojo pensijų draudimo veikia ir savanoriškasis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 23d. nutarimu Nr. 339 patvirtinto Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisyklę Valstybiniu savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų nuolatiniai LR gyventojai tais atvejais, kai jie:
• nėra draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti, – papildomai pensijos daliai gauti.
Norintys apsidrausti šiuo pensijų draudimu, turi pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje individualią savanoriškojo pensijų draudimo sutartį.
Asmenys, apsidraudę savanoriškuoju pensijų draudimu, moka nustatyto dydžio įmokas: bazinei pensijai – 50 proc. bazinės pensijos dydžio mėnesio įmokas, papildomai pensijos daliai gauti – 12 proc. nuo paties asmens pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, bet ne mažesnės už minimalią mėnesio algą. Asmenys, kurie yra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu nuo 1 MMA sumos, papildomai savanoriškuoju socialiniu draudimu nedraudžiami, net jei patys ir norėtų draustis.
Skiriant pensiją, savanoriškojo pensijų draudimo įmokų mokėjimo laikas yra įskaitomas į stažą pagrindinei pensijos daliai gauti, jei asmuo draudėsi tik pagrindinei pensijos daliai, ir į stažą papildomai pensijos daliai gauti, jeigu jis draudėsi visai valstybinio socialinio draudimo pensijai.
Lietuvoje apsidraudusiųjų savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu nėra palyginti daug, bet jų skaičius vis didėja. Lyginant 2001 metus 1995 metais , apdraustųjų savanoriškuoju draudimu padaugėjo 1,17 karto. Vadinasi, žmonės vis labiau susirūpina savo ateitimi.
2002 m. liepos mėnesį buvo pakoreguotas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir nustatyta, kad visi be išlygų savarankiškai dirbantys asmenys drausis socialinio draudimo bazinei ir papildomai pensijos dalims tik tuo atveju, kai jų metinės pajamos didesnės nei 12 minimalių mėnesinių algų (5160 Lt, kai MMA-430 Lt.) per metus. Šie asmenys galės pasirinkti pajamų sumą, nuo kurios drausis papildomai pensijos daliai, tačiau ji negalės būti mažesnė už 12 MMA per metus.
Šiuo metu, kada sunki Lietuvos ekonominė padėtis, vis sunkiau susirasti darbo priešpensinio amžiaus žmonėms. Dažnai pasitaiko, kad sulaukę pensinio amžiaus negauna pensijos, nes trūksta kelerių mėnesių iki reikiamo socialinio draudimo stažo. Šiuo atveju, jei turi pinigų, jie gali draustis savanoriškuoju pensijų draudimu.

NE GYVYBĖS DRAUDIMO TEORINIAI ASPEKTAI

Įvadas

Šiandieninėje literatūroje vis dažniau kalbama apie paslaugų ekonomiką. Paslaugos, kaip ir prekės, skirtos tam tikriems žmonių poreikiams tenkinti. Be to paslaugų sfera yra vienintelė ekonomikos sritis, kur kuriamas socialinis produktas (pvz., transportas, švietimas, sveikatos apsauga ir pan.).
Paslaugos, kurios dalyvauja mainų procese, vadinamos komercinėmis arba mokamomis ir realizuojamos rinkoje už tam tikrą kainą, o jų suteikimo išlaidos įtraukiamos į bendrąją ūkio apyvartą per valstybės mokesčių sistemą. Paslauga rinkoje įgauna visus prekei būdingus požymius: turi savo gyvavimo ciklą, įgauna piniginę vertės išraišką pagal galiojančius paklausos ir pasiūlos dėsnius ir visų svarbiausia – tenkina vartotojų poreikius. Tačiau paslauga poreikių tenkinimo piramidėje stovi aukštesniame lygyje nei maistas, drabužiai ar būstas. Todėl poreikis paslaugoms atsiranda, kai didėja gyvenimo intensyvumas (laiko ekonomijos tendencija), keičiasi visuomenės išsivystymo lygis ir pan.
Plačiai žinomo amerikiečio A.Maslow poreikių hierarchijos piramidėje iškart po fiziologinių poreikių seka poreikiai saugumui. Žmogus visuomet siekia būti saugus, apsaugoti artimuosius, savo turtą, todėl galimų rizikų sumažinimui, saugumo padidinimui naudoja įvairius draudimo elementus ir formas. Įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui, yra sušvelninamas dėl jo atsiradęs poveikis. Be to draudimas gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma. Jo apsauga padeda nelaimės ištiktiems žmonėms nepražūti, neleidžia tapti našta visuomenei. Todėl draudimą socialiniu požiūriu galima vertinti kaip žmonių gerbūvio, turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtinas kaip vystymosi ir klestėjimo sąlyga, nes priešingu atveju tektų atsisakyti svarbių sumanymų.

Ne gyvybės draudimo esmė ir sąvoka

Su draudimo kompanijomis ir jų veikla žmonės susiduria kasdien, nori jie to ar ne ir tai tęsiasi jau ne vieną tūkstantį metų.
Draudimas atsirado apie 4500 m.pr.Kr. Kinijoje, vietiniams pirkliams plukdant savo krovinius vandeningomis Kinijos upėmis, kroviniai dažnai nuskęsdavo. Todėl tie pirkliai įkūrė laikinas sąjungas. Laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai, o ne vienas, kuriam būtų labai sunku vienam pakelti visų nuostolių naštą. Tai ir buvo pati draudimo pradžia.
400 m.pr.Kr. senojoje antikinėje Graikijoje egzistavo tarsi socialinis draudimas žūties kare atveju. Tai buvo savotiškos draudimo kompanijos, kurios rinkdavo įnašus, bausdavo juos nemokančius, laidodavo žuvusius, mokėdavo pašalpas našlėms.
Draudimas – kaip ekonomikos šaka susiformavo XIII a., būtent tada draudimo operacija buvo atskirta nuo paskolos suteikimo. Seniausia iki šiol draudimo sutartis buvo pasirašyta 1347 metais.
Pirma, panaši į dabartinę draudimo rūšis buvo jūrų draudimas. Pirma draudimo bendrovė buvo įsteigta 1424 metais Genujoje. Ji draudė sausuma ir jūra keliaujantį transportą.
Iki XX a. draudimas vystėsi trimis kryptimis: gaisrų, jūros ir gyvybės. XX amžiuje labai išaugo draudimo veiklos apimtys, atsirado naujos draudimo rūšys, kurių dabar jau yra virš 200.
Lietuvos teritorijoje draudimas, kaip verslas, atsirado tik XIX amžiuje.
Ir šiais laikais įvairi žmogaus veikla, ypač ūkinė, dažnai siejama su kokia nors rizika. Pirkėjas rizikuoja įsigyti nekokybišką pirkinį, tiekėjas krovinį ar transporto priemonę ir t.t. Norint išvengti minėtų ir panašių atvejų: bankininkams – laiku ar visiškai negauti savų pinigų, keleiviams – pavėluoti, vežėjams – sugadinti arba prarasti palengvinti jų padarinius, imamasi įvairiausių priemonių: specialių kokybės kontrolės priemonių, “saugių” kreditavimo sąlygų, arbitražų ir daugelio kitų.
Suprantama, kad kai kurių minėtų įvykių sunku, o dažnai ir neįmanoma išvengti. Šie įvykiai yra tradiciniai šiuolaikinių finansinių sandorių, vadinamų draudimu, objektai. Kiekvieno iš minėtų įvykių pasirodymo atskirai dažniausiai neįmanoma numatyti, tačiau, nagrinėjant daugybę tokių įvykių, aptinkami jų pasikartojimo dėsningumai. Tai leidžia juos iš anksto numatyti ir imtis priemonių, palengvinančių nepageidaujamas pasekmes.
Anot G.Girdzijausko (1999), ne gyvybės draudimu vadinama dėl draudiminio įvykio ir įstatymo ar sutarties pagrindu atsiradusi finansinė ūkinė veikla, ginanti ūkio subjektų ir piliečių turtinius interesus. Šių interesų gynimas pagrįstas piniginiais fondais, sudarytais iš tų ūkio subjektų ir piliečių (draudėjų) sumokėtų draudimo įmokų.
Ne gyvybės draudimo veiklą reglamentuoja sutartys, pagal kurias viena pusė (vadinama draudiku) mainais už mokestį (vadinama premija) įsipareigoja sumokėti kitai pusei (vadinamai draudėju) tam tikrą pinigų sumą arba jos ekvivalentą natūra, jei įvyks draudėjo interesus pažeidžiantis įvykis.
Ne gyvybės draudimo esmė yra ta, kad nuostolius solidariai padengia visi draudimo dalyviai. Tai tam tikros rūšies kooperacija kovojant su stichinių nelaimių padariniais ar prieštaravimais, atsirandančiais visuomenėje dėl jos narių turtinių interesų skirtingumo.
Mokslininkai Blaud (1998), Suško (1995), Čepinskis (1999) ir daugelis kitų draudimą priskiria finansų sričiai.
Draudimo paslaugų šakos skyrimas į gyvybės ir negyvybės, yra reglamentuotas 1973 m. Europos ekonominės bendrijos Tarybos Pirmojoje direktyvoje dėl įstatymų, norminių aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, suderinimo. Šioje direktyvoje nustatyta, kad ne gyvybės veiklą turi vykdyti atskiros įmonės, kurioms numatyti skirtingi reikalavimai atskirų draudimo šakų įmonių mokumui, techninių rezervų suformavimui, apibrėžtos investavimo galimybės.
Lietuvoje ne gyvybės draudimas teisiškai reglamentuotas 1996 m., priėmus Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymą. 2003 m. rugsėjo 18 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymas, atitinkantis ES Pirmojoje Direktyvoje keliamus reikalavimus draudimo veiklai.
Studijuojant užsienio šalių literatūrą, randama įvairių ne gyvybės draudimą nusakančių sąvokų: ne gyvybės draudimas vadinamas bendruoju draudimu, turto draudimu, trumpo laikotarpio draudimo veikla. Sąvoka “bendrasis draudimas” atspindi tą įvairovę skirtingų draudimo rūšių, kurios sudaro ne gyvybės draudimo paslaugų visumą. Tačiau Lietuvoje ši sąvoka skiriama apibūdinti kelių draudimo įmonių tarpusavio susitarimą bendrai suteikti draudimo apsaugą vienam ir tam pačiam draudimo objektui nuo tos pačios rizikos.
Terminas “ne gyvybės draudimas” yra kritikuojamas kai kurių Lietuvos draudimo specialistų, tačiau kaip reiktų pavadinti šią draudiminę šaką, nenurodoma.
Siekiant apibrėžti ne gyvybės draudimo sąvoką, apibrėžimo, kuris apimtų visas šios šakos draudimo paslaugų grupes, nėra. Tiksliausia ne gyvybės draudimą apibūdinti kaip draudimą, apimantį turtą, bei finansinius nuostolius.

Ne gyvybės draudimo klasifikavimas

Apdraustinų objektų įvairovė, draudiminės apsaugos apimties skirtumai, skirtingi draudimo sutarčių sudarymo pagrindai, sukelia draudimo klasifikacijos būtinybę. Kitaip sakant, yra reikalingas sistemiškas išrūšiavimas arba sugrupavimas tarpusavyje susijusių ir priklausomų vienarūšių draudimo srities sąvokų, kurias būtų galima santykinai atriboti nuo kitų, priskirtinų kitoms grupėms – klasifikacijos grandims.
Vienas labiausiai paplitusių ir, ko gero, labiausiai apibendrintas yra draudimo skirstymas į savanoriškąjį ir privalomąjį. Savanoriškojo draudimo sutartis draudėjai ir draudimo įmonės sudaro laisva valia, niekieno neverčiami. Privalomojo draudimo sutartis tiek draudėjai, tiek draudikai būna įpareigojami sudaryti atskiro teisės norminio akto, dažniausiai įstatymo, galia.
Skirstant ne gyvybės draudimo veiklą pagal draudžiamą objektą, yra išskiriamas asmens, turto ir finansinių nuostolių draudimas. Ne gyvybės draudime asmens draudimas apima draudimą nuo nelaimingų atsitikimų bei draudimą ligos atveju. Turto draudimas apima tas draudimo rūšis, kurių draudimo objektas yra materialus daiktas arba gyvūnas. Finansinių nuostolių draudimas apima tas draudimo rūšis, kurių draudimo objektas yra ne daiktas ir ne asmuo, o draudiminio įvykio metu atsiradę finansiniai nuostoliai, tai civilinės atsakomybės laidavimo, kredito draudimas ir pan.
Skirstymas pagal draudžiamo objekto nuosavybę vyksta atsižvelgiant į tai, kam priklauso draudžiamas objektas. Nuosavo draudimo atveju draudimo objektas yra draudėjui priklausantis daiktas ar turtas, svetimo draudimo atveju yra draudžiamas kitam asmeniui priklausantis daiktas ar turtas.
Skirstymas pagal draudžiančios įmonės nuosavybės formą vyksta pagal tai, kas yra šios veiklos vykdytojas bei atsakomybės už įsipareigojimus nešėjas. Valstybinio draudimo atveju, ne gyvybės draudimo veiklos nešėja yra valstybinė įstaiga ar organizacija. Privatus draudimas yra vykdomas per privačioms akcinėms bendrovėms, susivienijimams, bendrijoms ar privatiems asmenims priklausančias draudimo įmones.
Ne gyvybės draudimo veiklos skirstymas pagal draudimo formą priklauso nuo to, ar tam tikrų objektų draudimas nuo tam tikrų rizikų yra priverstinis ar pasirenkamas savo noru. Privalomojo draudimo rūšys yra nustatomos įstatymais bei teisinėmis normomis, savanoriškas draudimas yra vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu.
Skirstymas pagal interesų apsaugos orientaciją, ypač išskiriamas asmens ir verslo struktūrų draudimas.
Asmens draudimui priskiriami individualaus transporto priemonių draudimas (apimantis visas rizikos rūšis, kurios yra susiję su transporto priemonės naudojimusi), gyvenamųjų patalpų ir namų turto draudimas, asmens civilinės atsakomybės draudimas ir pan.).
Verslo draudimui priskiriamos šios draudimo rūšys:
* nuo visų rizikų (draudikas paprastai atlygina nuostolius, atsiradusius dėl visų žinomų stichinių ir griaunančio gamtos jėgų pasireiškimo);
* jūrų draudimas;
* civilinės atsakomybės draudimas;
* finansinių nuostolių draudimas (draudėjui – verslininkui atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl jo samdytų darbuotojų nesąžiningumo, nusikalstamo nerūpestingumo arba aplaidumo);
* negautų arba sumažėjusių pajamų (pelno) draudimas (atlyginami draudėjo – verslininko nuostoliai, kai dėl gaisro ar kitokių nelaimingų atsitikimų nutrūksta gamyba ar technologinis ciklas).
Europos Sąjungos Pirmosios Direktyvos 16 straipsnyje ne gyvybės draudimas traktuojamas kaip draudimo šaka, kuriai priskiriamos draudimo rizikų bei draudimo objektų grupės. Toks ne gyvybės draudimo rizikų ir objektų klasifikavimas privalomas visoms šalims ES narėms. Todėl autorius mano, kad Lietuva, tapusi ES nare, yra priversta draudimą skirstyti į ne gyvybės ir gyvybės draudimo šakas. Siekdama narystės ES, Lietuva privalo suderinti šalyje galiojančias nuostatas su ES teisės aktų, reglamentuojančių draudimo veiklą, nuostatomis.
Analizuojant ES Pirmosios Direktyvos reikalavimų įgyvendinimą, reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme buvo į juos atsižvelgta.
Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme yra išskiriama dar viena ne gyvybės draudimo grupė – pagalbos draudimas.
Gausi klasifikavimo variantų įvairovė nusako ne gyvybės draudimo šakos paslaugų įvairovę. Tačiau analizuodama specialią literatūrą pastebėjau, kad ne gyvybės draudimui kaip paslaugų visumai nepakankamai skiriama dėmesio. To priežastis yra ta, kad ne gyvybės draudimas yra draudimo šakos pavadinimas, į kurį sujungta daugybė draudimo rūšių ir jas tirti kaip visumą yra pakankamai sudėtinga, todėl pagrindinis dėmesys skiriamas draudimo paslaugų grupių aprašymui.

Perdraudimas

Kaip buvo minėta, ne gyvybės draudimas yra susijęs su rizika.
Perdraudimas suteikia galimybę apdrausti tokią riziką, kuri dėl savo dydžio arba pavojingumo galėtų viršyti finansinį ir ūkinį pajėgumą. Be to, perdraudimas sušvelnina neigiamą poveikį pirminio draudiko veiklai dėl netikėto draudiminių įvykių skaičiaus svyravimo, dėl infliacijos išaugusių kainų bei mokesčių šuolių. Pagaliau įvairios katastrofos kelia grėsmę normaliai draudimo įmonių veiklai, ypač tuomet, kai draudikas privalo mokėti draudimo išmokas pagal daugelį draudimo sutarčių dėl vieno ir to paties draudiminio įvykio.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme perdraudimas yra apibrėžiamas kaip draudimo įmonės prisiimtos draudimo rizikos dalies perdavimas kitai draudimo arba perdraudimo įmonei. Toks apibrėžimas aiškiai nusako perdraudimo esmę.
Rusų mokslininkas N.T.Balabanovas (2002) teigia, kad pagrindinė perdraudimo funkcija yra antrinis rizikos perdraudimas, kurio metu perskirstoma atsakomybė tarp keleto draudimo įmonių.
N.T.Balabanovas siūlo perdraudimą klasifikuoti į dvi rūšis pagal draudimo įmonių veiklos teoriją: aktyvų ir pasyvų.
Aktyviajam perdraudimui priskiriamos užsienio šalių draudimo rizikos prisiėmimas. Pasyviajam perdraudimui priskiriamos savo šalies draudiminės rizikos perdavimas užsienio šalims.
Perdraudimo veikla tiek teorijoje, tiek ir praktikoje dažniausiai yra skirstoma į neprivalomąjį arba fakultatyvinį bei sutartinį perdraudimą.
Neprivalomuoju perdraudimu yra vadinama tokia perdraudimo veikla, kurios metu pirminio draudimo bei perdraudimo įmonės atskirai aptaria kiekvieną iš draudėjo perimtą riziką bei numato tos rizikos perdraudimo sąlygas. Kiekvienai su draudėju sudarytai tiesioginio draudimo sutarčiai yra sudaroma atskira perdraudimo sutartis. Pirminis draudikas nėra įpareigotas perdrausti visų iš draudėjų perimtų rizikų. Neprivalomasis perdraudimas suteikia pasirinkimo laisvę, t.y. pirminis draudikas pasirenka, kurias rizikas perdrausti, o kurias ne. Perdraudikas, kaip ir perdraudėjas, turi pasirinkimo laisvę; jis gali tiek atsisakyti perimti, tiek sutikti perdrausti pirminio draudiko jam siūlomas rizikas.
Sutartinis perdraudimas yra daugelio atskirų rizikų perdraudimas pagal vienoje perdraudimo sutartyje numatytas perdraudimo sąlygas. Perdraudžiamų rizikų portfelis paprastai vienija vienos draudimo grupės, rūšies ar vieno geografinio regiono rizikas. Abi sutartinio perdraudimo sutartį pasirašiusios pusės prisiima tam tikrus įsipareigojimus partnerio atžvilgiu. Dažniausiai yra sutinkama tokia sutartinio perdraudimo sutartis, kuria pirminis draudikas įsipareigoja perleisti, o perdraudimas
– perimti visas pirminio draudiko rizikų portfelio rizikas, atitinkančias perdraudimo sutartyje numatytas sąlygas.
Finansinis perdraudimas yra tik netiesiogiai susijęs su pirminio draudimo įmonės vykdoma draudimo veikla. Finansinio perdraudimo metu yra sumažinama ar eliminuojama su investicine nuosavo bei skolinto kapitalo veikla susijusi rizika. Ši rizika apima tiek investavimo riziką, t.y. tikimybę, kad tam tikro laikotarpio pirminio draudimo įmonės investicijų portfelio pajamos bus mažesnės, negu kad apskaičiuotosios ar laukiamos, tiek ir laiko riziką, t.y. tikimybę, kad draudimo kompensacijos turės būti išmokėtos anksčiau, negu kad tikėtasi, tuo pačiu sąlygodamos mažesnes pirminio draudiko vykdomos investicinės veiklos pajamas.
Perdraudimo veikla gali būti skirstoma į atskiras rūšis pagal tai, kaip yra atliekamas rizikos tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių paskirstymas.
Perdraudimas yra vadinamas proporcingu, kai iš draudėjų perimtos rizikos, draudimo įmokos bei draudimo išmokos draudiminių įvykių atveju tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių yra paskirstomos tuo pačiu santykiu.
Perdraudimo įmonė, perėmusi proporcingą rizikos, įsipareigojimų bei draudimo įmokos dalį, dažniausiai sumoka pirminio draudimo įmonei tam tikro dydžio komisinį mokestį, susijusį su draudėjų paieška, rizikos vertinimu, informacijos apdorojimu, draudimo sutarčių pasirašymu, išdavimu bei valdymu, kompensavimu.
Nuostolių viršijimo perdraudimas dažnai yra vadinamas neproporcingu perdraudimu. Neproporcingo perdraudimo sutartimi perdraudimo įmonė įsipareigoja atlyginti visas draudiminio įvykio sąlygotus draudėjo nuotolius, viršijančius perdraudimo sutartyje numatytą maksimalią nuostolių apimtį, kurios neviršijus už visus nuostolius atsako pirminis draudikas.

Draudimo įmonių veiklos įvertinimo rodikliai

Įmonės finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.
Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai.
Siekiant įvertinti draudimo įmonės veiklą, atliekama įmonės mokumo analizė. Tam skaičiuojami likvidumo koeficientai.
Likvidumas – tai įmonės sugebėjimas laiku (nepraėjus terminui) ir visiškai įvykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus iš savo trumpalaikio turto. Įmonė laikoma likvidi, jeigu jos trumpalaikiai įsipareigojimai savo darbuotojams už jų darbą, išteklių ir paslaugų tiekėjams, kreditoriams už išduotas trumpalaikes paskolas, draudimo kompanijoms, mokesčių inspekcijai ir kiti neviršija trumpalaikio turto.

Įmonė likvidi = Trumpalaikiai įsipareigojimai/Trumpalaikis turtas

Tačiau giliau ir išsamiau įmonės likvidumas įvertinamas, remiantis atitinkamų rodiklių sistema. Šių rodiklių pagrindas – įmonės trumpalaikių įsipareigojimų ir trumpalaikio turto palyginimas.

Bendrasis įmonės likvidumas = Įmonės trumpalaikis turtas/Įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai

Įmonės situacija laikoma norma, kai šis koeficientas svyruoja nuo 1,2 iki 2,0.
Vertinant įmonės veiklą, svarbu įvertinti jos mokumą.
Įmonės mokumas – tai jos gebėjimas įvykdyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius įsipareigojimus partneriams, bankams, mokesčių inspekcijoms ir kitoms institucijoms. Ilgalaikiai įsipareigojimai apima ilgalaikį investicinį kreditą, ilgalaikes paskolas pagal garantijas ar obligacijas. Įmonė yra nemoki tada, kai jos nuosavas turtas yra mažesnis už bendruosius įsipareigojimus.
Įmonės bendrojo mokumo koeficientas nustatomas taip:

Įmonės bendrojo mokumo koeficientas = Įmonės nuosavas turtas/ Įmonės bendrieji įsipareigojimai

Ilgalaikis mokumas nustatomas taip:

Ilgalaikis mokumas = Įmonės nuosavas turtas/ Įmonės ilgalaikiai įsipareigojimai

Be to vertinant draudimo įmonių veiklą negalima apsieiti be įmonių pelningumo analizės.
Atliekama pelningumo analizė tiksliau ir aiškiau apibendrina įmonės pasiekimus.
Tam skaičiuojamas turto pelningumo koeficientas. Jis parodo kaip efektyviai įmonė naudoja savo turtą . Jis apskaičiuojamas taip:

Turto pelningumas = Grynasis pelnas/Visas turtas

Ne gyvybės draudimo įmonių veiklai vertinti skaičiuojamas ne gyvybės draudimo techninės veiklos pelningumo rodiklis. Jis apskaičiuojamas taip:

Pelningumo rodiklis = Ne gyvybės draudimo techninės dalies pelnas /nuostolis
Bendra pasirašytų įmokų suma
Be to svarbu atlikti ne gyvybės draudimo įmonių nuosavo kapitalo grąžos koeficientų apskaičiavimą. Kuris skaičiuojamas:

Nuosavo kapitalo grąža = Grynasis pelnas/ Akcinis kapitalas

Šiuo rodikliu vertinamas įmonės investicijų pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
Be to skaičiuojami ir įmonės finansinio patvarumo koeficientai.
Įmonės likvidumo, mokumo ir finansinio patvarumo rodikliai papildo vieni kitus ir kartu apibūdina įmonės finansinę būklę. Jeigu įmonės likvidumo bei mokumo rodikliai nepalankūs, tačiau įmonė nepraradusi finansinio patvarumo (stabilumo), tai ji gali išeiti iš keblios padėties.
Draudimo įmonės veiklos pokyčiams vertinti gali būti naudojamas ir nuostolingumo koeficientas, kuris parodo, kokią dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išmokų sąnaudos. Šis rodiklis skaičiuojamas:

Nuostolingumo koeficientas = Išmokų sąnaudos/Uždirbtos draudimo įmokos

J.Čepinskis ir kiti dar išskiria draudimo įmonių nukentėjimo laipsnio rodiklį, kuris apskaičiuojamas kaip vidutinių nuostolių ir draudimo sumos santykis; draudiminių įvykių dažnį, kuris lygus draudiminių įvykių skaičiaus ir apdraustų objektų skaičiaus santykiui; nuostolių vidurkį, apskaičiuojamą kaip nuostolių ir apdraustų objektų santykį.
Aukščiau paminėti tik keletas iš daugelio įvairių draudimo įmonių veiklos rodiklių. Mano manymu, kiek galima išsamesnė draudimo įmonių veiklos analizė, įvairių rodiklių skaičiavimas, jų palyginimas tarp draudimo įmonių atskirų ne gyvybės draudimo grupių, galėtų tapti labai naudinga ir patiems draudikams, ir būsimiems draudėjams.
Daugelis autorių nurodo, kad pasaulinėje praktikoje vertinant šalies draudimo rinkos situaciją dažniausiai naudojami specifiniai draudimo įmonių rodikliai: draudimo tankio, draudimo prasiskverbimo bei draudimo išsiplėtimo rodikliai. Juos apskaičiuojant atsižvelgiama ne tik į draudimo įmonių surinktas tiesioginio draudimo bruto įmokas per ataskaitinį laikotarpį, bet ir rinkos dydį bei bendrąjį nacionalinį šalies produktą. Šie rodikliai leidžia palyginti kelių šalių draudimo rinkos plėtojimo tendencijas.

Lietuvos ne gyvybės draudimo tyrimo metodika

Ne gyvybės draudimo sistemos funkcionavimą galima vertinti įvairiais lygiais. Vertinant draudimo rinkos situaciją dažniausiai naudojami šie rodikliai: ne gyvybės draudimo tankis, draudimo prasiskverbimas, draudimo išsiplėtimas.

Draudimo tankis = Per metus šalyje surinktos ne gyvybės draudimo įmokos/Gyventojų skaičius

Draudimo prasiskverbimas = Per metus šalyje surinktos ne gyvybės draudimo įmokos/ Šalies bendrasis vidaus produktas

Draudimo išsiplėtimas = Per metus šalyje sudarytos ne gyvybės draudimo sutartys/Gyventojų skaičius

Draudimo tankio rodiklis parodo, kiek pasirašytų gyvybės draudimo įmokų tenka vienam gyventojui, atskleidžia gyvybės draudimo potencialą. Draudimo prasiskverbimo rodiklis parodo gyvybės draudimo vietą šalies ūkio sistemoje, t.y. kokią dalį BVP „uždirba“ gyvybės draudimo paslaugų rinka. Draudimo išsiplėtimo rodiklio pagalba įvertinsime draudimo rinkos plėtrą – kiek vienam Lietuvos gyventojui tenka galiojančių gyvybės draudimo sutarčių.
Draudimo įmonių veiklos pokyčiams vertinti skaičiuojamas nuostolingumo koeficientas, kurio didelę dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išlaidos; mokumo koeficientas (nuosavo turto ir įsipareigojimų santykis); turto pelningumas (grynojo ir viso pelno procentinė išraiška).

Vidutinis nuostolingumas = Išmokų sąnaudos/Uždirbtos draudimo įmokos

Vertinant ne gyvybės draudimo įmonių finansinę būklę, reikalinga skaičiuoti ir kitus rodiklius, rodančius bendrovių patikimumą, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos pateikiamos informacijos įmonių likvidumui ir veiklos rizikai apskaičiuoti nepakanka.

Pensijų sistema

Įvadas

Europoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą. Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Per penkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimti Valstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinė informacinė duomenų bazė. Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių dominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumo principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Visi dirbantieji moka socialinio draudimo įmokas, kurios yra perskirstomos pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Šiuo metu 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDros fondus – 25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. – kitoms socialinėms išmokoms.

Lietuvos pensijų sistema

Pensijų sistema veikia įmokų pagrindu: darbdavys moka 23,5 % bruto darbo užmokesčio, o darbuotojas- 2,5% (2005m. duomenimis). Lietuvos pensijų sistema yra neutrali įvairių užimtumo formų, mobilumo bei individualaus pasirinkimo atžvilgiu. Nelygybė vis dar egzistuoja pensinio amžiaus atžvilgiu.
Pensijų sistemą sudaro trys pakopos:
Pirmoji pakopa, kai 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDrą (25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. – kitoms socialinėms išmokoms).

Antroji pakopa, kai dalis SoDrai mokamų įmokų kaupiama pasirinktame pensijų fonde. 2004 m. į pensijų fondus galima bus pervesti 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc. ir nuo 2007 m. 5,5 proc.

Trečioji pakopa, pensija kaupiama savanoriškai pensijų kaupimo bendrovių valdomuose pensijų fonduose.
2004m. Lietuvoje pradėjo veikti naujas pensijų kaupimas, pagal jį Lietuvos pensijų sistemą sudaro trys dalys:
• Valstybinės socialinio draudimo pensijos;
• Valstybinės pensijos;
• Valstybinės šalpos išmokos;
• Pensijų kaupimas pensijų fonduose.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos

Nuo kiekvieno apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu atlyginimo priskaičiuojama 34 proc. įmoka (31 proc. darbdavys ir 3 proc. darbuotojas) socialiniam draudimui. 26 proc. iš 34 skiriami pensijų išmokėjimui. Statistikos departamento duomenimis visai socialinio draudimo senatvės pensijai 2004 m. buvo apdrausta beveik 1,2 mln. Arba 83 proc. užimtų žmonių, t.y. jie mokėjo įmokas. Tie 26 proc. surinktų pinigų yra išmokami dabartiniams socialinio draudimo pensininkams, kurių yra apie 900 tūkstančių bei dar virš 100 tūkstančių yra valstybinių pensijų gavėjų. Vidutinė senatvės pensija sudaro apie 455 lt. Mėnesinis lėšų poreikis visoms pensijoms šiandiena siekia įspūdingą sumą – apie 450 – 460 mln. Lt.
2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondas gavo apie 4487,3 mln. Litu įplaukų, iš jų apie 4460,6 mln. Litu sudaro socialinio draudimo įmokos. 2002 metais gauta 28,3 mln. Litu daugiau, negu planuota, arba 179,5 mln. Litu daugiau negu 2001 metais. 2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondo pinigines išlaidos sieke 4370,1 mln. Litu ir buvo 123,2 mln. Litu mažesnes, negu buvo planuota, arba 72,8 mln. Litų didesnes nei per 2001 metu ta pati laikotarpi. Per kalendorinius 2002 metus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įplaukos buvo 117,2 mln. Litu didesnes negu išlaidos. Per 2001 metu ta pati laikotarpi. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įplaukos buvo 10,6 mln. Litu didesnes nei išlaidos. 2002 metu biudžeto pajamas sąlygojo tai, kad gausėjo apdraustųjų visomis draudimo rūšimis asmenų ir mažėjo neapmokamu atostogų.

2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondas gavo apie 4487,3 mln. Litų įplaukų, iš jų 4460,6 mln. Litų yra socialinio draudimo įmokos. 2002 metais gauta 28,3 litų daugiau negu planuota arba 179,5 mln. Litų daugiau nei 2001 metais.
2002 metais Valstybinio socialinio draudimo išlaidos siekė 4370,1 mln. Litų ir buvo 123,2 mln. Litų mažesnės negu buvo planuota, arba 72,8 mln. Litų mažesnės negu 2001 metais tuo pačiu laikotarpiu.
Senatvės pensija
Senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Šie teisės aktai įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.
Teisę į senatvės pensiją turi asmenys, kurie:
• yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai;
• LR piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją;
• užsienyje nuolat gyvenantys kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, kurie Lietuvoje buvo draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu arba patys draudėsi, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jei tai numatyta LR tarptautinėse sutartyse.
• sukanka įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių.
• turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Senatvės pensijos mokėjimo tvarka: pensija mokama pagal nuolatinę arba faktinę gyvenamąją vietą; pensija gali būti pervedama į asmeninę sąskaitą Lietuvoje esančiame banke, mokama pašte arba pristatoma į namus. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į valstybę, su kuria Lietuva nėra sudariusi tarptautinės sutarties, Lietuvoje paskirta senatvės pensija mokama, jei:
• pensininkas ne mažesnį nei 15 metų socialinio pensijų draudimo stažą yra įgijęs dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose;
• pensininkas yra reabilituotas politinis kalinys ar tremtinys, įgijęs dalį stažo kalinimo metu ar tremtyje.
Jei pensininkas neatitinka nė vienos iš šių dviejų sąlygų, senatvės pensija jam išmokama už 6 mėnesius į priekį (išvykimo mėnesio dydžio) ir toliau nebemokama. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į Europos Sąjungos valstybę narę arba Europos ekonominės erdvės valstybę, Lietuvoje paskirtosios senatvės mokėjimas jam bus tęsiamas. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į valstybę, su kuria Lietuva yra sudariusi dvišalę tarptautinę sutartį dėl pensijų mokėjimo, senatvės pensija jam mokama taip, kaip nustatyta toje sutartyje.
Vyrų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius – 62 metus ir 6 mėnesius, o moterų 60 metų. Valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro 2 dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinės pensijos dydį nustato Vyriausybė. Ji indeksuojama priklausomai nuo infliacijos. Papildoma pensijos dalis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo, uždarbio, iš kurio apskaičiuojama pensija, ir einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. Šiuo metu socialinio draudimo bazinė pensija – 266 Lt.

Bazinės pensijos kitimas

Iš visų pensijų didžiausia dalis pernai skirta senatvės pensijoms (pernai buvo išmokėta 79 mln. 742 tūkst. Lt) ir invalidumo pensijoms – 28,6 mln. Lt. Kasmet auga vidutinių senatvės pensijų, turint būtinąjį darbo stažą, dydis. 2003 m. vidutinė senatvės pensija rajone buvo 329,17 Lt, pernai sausio 1 d. – 503,79 Lt, šiemet sausio 1 d. – 729,32 Lt. Anksčiau šios pensijos vidutiniškai didėdavo 13-14 proc., o pastaruoju laiku 44 proc. Tai lėmė priedo už stažo metus mokėjimas bei draudžiamųjų pajamų didinimas.
Senatvės pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė dalis lygi socialinio draudimo bazinei pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi išmoka, kuri atspindi individualaus teisingumo principą, tai yra pensijų išmokos susijusios su asmens mokėtomis socialinio pensijų draudimo įmokomis.
Reali vidutinė senatvės pensija.

Netekto darbingumo (invalidumo) pensija

Netekto darbingumo pensijos mokamos ir skiriamos pagal 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.
Netekto darbingumo pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias sąlygas:
• yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas;
• yra Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – NDNT) pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu;
• turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo (darbo) stažą netekto darbingumo pensijai.
Nedarbingu laikomas asmuo, kurį pripažįsta netekusiu 75 – 100 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 0 – 25 procentų darbingumo). Iš dalies darbingu laikomas asmuo, kurį pripažįsta netekusiu 45 – 70 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 30 – 55 procentų darbingumo). Jei asmenį pripažįsta netekusiu 0 – 40 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 60 – 100 procentų darbingumo), asmuo laikomas darbingu ir teisės gauti netekto darbingumo pensiją jis neturi.
Yra trys invalidumo grupės: I, II ir III invalidumo grupės. I grupės invalidai (sunkiausia grupė) – tai nedarbingi asmenys, daugeliui iš jų reikalinga nuolatinė slauga. II grupės (vidutinio sunkumo grupė) invalidai – tai dalinai darbingi asmenys arba asmenys, galintys dirbti specialiomis sąlygomis. III grupės invalidai laikomi dalinai darbingais.

Amžius Minimalus stažas Būtinasis stažas
Iki 22 2 mėn. 1 m.
22 4 mėn. 1 m.
23 6 mėn. 1 m.
24 8 mėn. 1 m. 4 mėn.
25 10 mėn. 1 m. 8 mėn.
26 1 m. 2 m.
27 1 m. 2 mėn. 2 m. 4 mėn.
28 1 m. 4 mėn. 2 m. 8 mėn.
29 1 m. 6 mėn. 3 m.
30 1 m. 8 mėn. 3 m. 4 mėn.
31 1 m. 10 mėn. 3 m. 8 mėn.
32 2 m. 4 m.
33 2 m. 2 mėn. 4 m. 4 mėn.
34 2 m. 4 mėn. 4 m. 8 mėn.
35 2 m. 6 mėn. 5 m.
36 2 m. 8 mėn. 5 m. 4 mėn.

Pagrindinė netekto darbingumo pensijos dalis. Asmenų, turinčių būtinąjį pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 258 Lt), pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 172 Lt). Jei asmuo turi mažesnį nei būtinąjį pensijų draudimo stažą, pagrindinė jo invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama dauginant 1,5 bazinės pensijos dydį I grupės invalidams bei bazinės pensijos dydį II grupės invalidams iš turimo ir dalijant iš būtinojo pensijų draudimo stažo. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama tik tiems, kurių pensijų draudimo stažo dalį sudaro stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama taip kaip II grupės invalidams, o po to mažinama 50 procentų.

Išankstinės pensijos

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą asmenys, kuriems iki Valstybinio socialinio draudimo pensijų nustatyto senatvės amžiaus yra likę ne daugiau kaip 5 metai ir kurie turi ne mažesnį kaip 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, turi teisę i išankstinę senatvės pensiją. Būtina, kad tas asmuo per pastaruosius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl išankstinės pensijos skyrimo būtų registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje, negautų kitų valstybinio socialinio draudimo, valstybinių pensijų ar valstybinių šalpos išmokų. Šis asmuo turi atitikti visas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo numatytas sąlygas senatvės pensijai gauti, išskyrus senatvės pensijos amžiaus reikalavimą.
Motinoms, kurios pagimdė ir išaugino iki 8 metų penkis ir daugiau vaikų, taip pat asmenims, kurie daugiau kaip penkiolika metų slaugė namuose savo vaikus (įvaikius) invalidus arba vaikus (įvaikius), pripažintus I arba II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I arba II grupės invalidais iki 18 metų, arba visiškos negalios invalidus, išankstinė senatvės pensija, jeigu jie atitinka išvardytas sąlygas , gali būti paskirta ir tuo atveju, jeigu kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos dieną jos turi ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Taip pat išankstinė pensija yra skiriama asmeniui, kuris iki kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo buvo pripažintas nedarbo ir buvo įstatymo numatyta tvarka nepertraukiamai registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje pastaruosius 12 mėnesių, iki buvo pripažintas nedarbingu, ir jeigu jis tapęs darbingu vėl įsiregistravo ir yra registruotas bedarbiu iki pat kreipimosi dės išankstinės senatvės pensijos dienos, įgyja teisę į ankstesnę pensiją.
Kai asmuo, kuris yra gavęs išankstinę senatvės pensiją, sukanka senatvės pensijos amžių, jam skiriama senatvės pensija, kuri yra mažinama po 0,4 procento už kiekvieną mėnesį, kurį asmuo gavo išankstinę senatvės pensiją.

Našlių ir našlaičių pensijos

Našlių ir našlaičių pensijos skiriamos ir mokamos remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Šios pensijos mokamos įstatyme numatytiems mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto Valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktiniui bei vaikams, taip pat jiems prilygstantiems asmenims, jeigu miręs asmuo buvo įgijęs įstatymo nustatytą teisę gauti Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo. Našlių pensijos dydis- 20 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, apskaičiuoto pagal 2002 metų kovo mėnesį buvusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir 2002 metų kovo mėnesį galiojusias vidutines draudžiamąsias pajamas. Našlaičių pensijos dydis- 25 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, jeigu teisę gauti našlaičių pensiją turi vienas vaikas. Jeigu tokią teisę turi daugiau vaikų, kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 25 proc. ir ne daugiau kaip 80 proc. viso apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos dydžio. Tuo atveju, kai nėra asmenų, turinčių teisę gauti našlių pensiją, kiekvienam našlaičiui skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 30 procentų apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos ir ne daugiau kaip 100 procentų šios pensijos dydžio.
Našlių ir našlaičių pensijos mokamos nepriklausomai nuo asmens gaunamų pajamų, taip neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, gaunantis našlių ar našlaičių pensiją, gauna ar negauna senatvės ar invalidumo pensijos. Našlių pensijos mokėjimas nutraukiamas, naujai susituokus.
Teisę gauti našlių pensiją turi:
• našlė arba našlys, auginantys mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų;
• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų;
• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) per 5 metus po sutuoktinio mirties;
• faktinis sutuoktinis, jei turėjo su mirusiuoju vaikų, kuriuos augina iki 18 metų;
Našlei ar našliui, taip pat faktiniam sutuoktiniui, gaunančiam našlių pensiją, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus.

Užsienio pensijos

Socialinės apsaugos susitarimu nustatoma, ar pensija yra kaupiama iš darbo užsienyje, taip pat šalis, kurioje pensija yra kaupiama. Pagrindinis socialinės apsaugos susitarimų principas – darbuotojas yra apdraustas valstybėje, kurioje dirba. Draudimas valstybėje, kur asmuo yra įdarbintas, reiškia, kad visos darbuotojo socialinės apsaugos įmokos yra mokamos tai valstybei ir kad jis gauna socialinės apsaugos išmokas pagal tos šalies įstatymus. Jei asmuo buvo apdraustas kitoje susitarimą pasirašiusioje valstybėje, asmeniui pensija bus mokama per Lietuvą. ES ir Europos ekonominės erdvės (EEE) šalys bei šalys, su kuriomis Lietuva sudarė dvišales socialinės apsaugos sutartis, paprastai yra vadinamos susitarimus pasirašiusiomis šalimis. Reikalauti pensijos iš susitarimą pasirašiusios šalies yra labai paprasta. Jei pareiškėjas gyvena Lietuvoje, „Sodros” Užsienio išmokų tarnyba atlieka visus veiksmus, susijusius su pareiškimu tarp Lietuvos ir susitarimą pasirašiusios šalies.
Kiekvienoje valstybėje pensija yra mokama pagal jos įstatymus. Pensijos dydis taip pat yra apskaičiuojamas pagal kiekvienos šalies reglamentuojamą darbą, už kurį asmuo yra draudžiamas.
Jei Lietuva nėra pasirašiusi socialinės apsaugos susitarimo su tam tikra valstybe, iš jos pensijos nebūtinai bus mokamos į Lietuvą. Lietuvio, grįžtančio į tėvynę, sukaupta pensija nėra automatiškai paskiriama

Pensininkai ir pensijos

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Pensininkų skaičius (metų pabaigoje), eįgal. 1 895,1 902,7 907,5 917,2 927,6 941,1 933,7 942,4 945,8 942,4 928,5 917,6
Išlaidos pensijoms,
mln. Lt 1 1555,4 2177,3 2671,7 3231,3 3538,5 3586,1 3553,4 3650,6 3873,8 4213,9 4729,7 5277,02
Išlaidos pensijoms, palyginti su BVP, % 1 6,0 6,7 6,7 7,2 8,1 7,9 7,3 7,0 6,8 6,7 6,6 6,42
Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo senatvės pensininkų skaičius, eįgal. 656,8 655,3 651,0 648,0 644,6 644,5 636,9 625,4 610,8 602,5 595,6 591,0
Vidutinė senatvės pensija, Lt 3 151,0 192,4 242,6 287,8 310,2 312,5 317,6 323,1 340,5 371,6 420,3 476,9
Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensininkų skaičius, eįgal. 139,2 147,0 152,2 158,8 165,9 173,6 181,1 188,0 196,3 202,3 206,4 149,3
Vidutinė invalidumo pensija, Lt 139,3 176,8 221,9 260,9 278,9 279,6 277,7 282,2 296,8 325,6 369,0 431,8

Valstybinio socialinio draudimo pensijų finansavimas

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.
VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.
VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.
Kadangi pensijos sudaro didžiausią dalį VSDF išlaidų, tai jų didėjimas sąlygoja bendrą VSDF išlaidų augimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos ėmė viršyti pajamas jau 1995 m., ir tokia situacija tęsėsi iki 2000 metų.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto balansas.

Taigi iš grafiko yra matyti, kad 1995 m VSDF biudžeto deficitas siekė 2,7 mln. litų, 1996 m. šis deficitas padidėjo iki 35,7 mln. litų, o 1997 m. šiek tiek sumažėjo ir siekė 29,8 mln. litų. Ypač VSDF biudžeto deficitas padidėjo 1998 m. ir siekė 135,1 mln. litų, 1999 m. – 334 mln. litų., o 2000 metais sumažėjo iki 176 mln. litų.
Spartų VSDF biudžeto deficito didėjimą 1999 m. dalinai nulėmė Lietuvos ekonominės padėties pablogėjimas, išaugęs nedarbo lygis, padidėjęs bankrutuojančių įmonių skaičius, kas savo ruožtu sumažino apdraustųjų skaičių. Taip pat nemažai įtakos deficito padidėjimui turėjo išaugęs nemokių įmonių įsiskolinimas VSDF biudžetui.
Suprantama, didėjantis VSDF biudžeto deficitas negalėjo tenkinti nei šalies valdžios, nei VSD, nei jos išmokų gavėjų. Todėl 2000 metų pabaigoje imtasi papildomų priemonių išlaidoms mažinti. Seimas priėmė įstatymo pataisas, kuriomis numatyta sparčiau didinti pensinį amžių ir pakeisti pensijų mokėjimo tvarką dirbantiems pensininkams, labiau diferencijuojant jų dydį priklausomai nuo gaunamo darbo užmokesčio. Taip pat buvo priimtas naujas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, nustatęs pašalpoms gauti būtiną socialinio draudimo stažą bei pakeitęs kitas jų mokėjimo nuostatas. Šie įstatymai padėjo gerokai sumažinti einamųjų metų biudžeto deficitą. 2000 m. VSDF biudžeto deficitas sumažėjo iki 176 mln. litų.
2001 metais buvo sugriežtinta ligos pašalpų teisėtumo kontrolė, sumažintos paties VSDF veiklos sąnaudos. Visa tai lėmė, kad 2001 metais jo pajamos jau viršijo išlaidas 10,6 mln. Lt., nors buvo planuojamas 212 mln. litų deficitas. Deja, pensijos ir toliau lieka palyginti gana mažos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto disbalanso susidarymo priežastys

VSDF biudžeto disbalansas pasireiškia nepakankamomis įplaukomis socialinio draudimo išmokų (šiuo atveju pensijų) finansavimui. Remiantis specialistų išvadomis, galime išskirti šias VSDF biudžeto disbalanso susidarymą sąlygojusias priežastis:
1. planuojamų socialinio draudimo įmokų nesurinkimas;
2. augantis pensininkų skaičius;
3. įsipareigojimai tiems Lietuvos piliečiams, kurie dirbo sovietiniais metais;
4. neapgalvoti politikų sprendimai socialinio pensijų draudimo srityje.
Analizuojant aukščiau įvardintas nepakankamo pensijų sistemos finansavimo priežastis, paaiškėjo, kad VSDF biudžeto subalansuotumui didžiausią įtaką turi socialinio draudimo įmokų surinkimas.
Iki 2001 metų išliko sunkumai surenkant valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pagrindinė to priežastis – nepakankamas ekonomikos augimas. Be to, buvo ir kitos priežastys, įtakojančios nepakankamą socialinio draudimo įmokų surinkimą:
• mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius;
• vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas;
• neigiamas VSDF įvaizdis visuomenėje.
Viena svarbiausių priežasčių, sąlygojančių įmokų surinkimo mažėjimą, yra nuo 1991 m. mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius. Tai lemia demografiniai pokyčiai, kadangi Lietuvos visuomenė pastaraisiais metais vis senėja, t.y. daugėja pagyvenusių žmonių. Mažėjančio gimstamumo problema, jau anksčiau tapusi aktuali daugeliui Europos ir pasaulio šalių, neaplenkė ir Lietuvos. Lietuvoje dėl nepalankios demografinės situacijos pensinio amžiaus gyventojų dalis nuolat auga, visuomenė sensta. Šiuo metu pensinio amžiaus žmonės Lietuvoje. sudaro apie 20 proc. gyventojų.
Prognozuojama, kad 2020 metais gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnių, padaugės iki 21 proc. visų gyventojų. Dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės taip pat padaugės žmonių, sulaukusių 70 ir daugiau metų. Prognozuojama, kad 2020 m. bus 10,4 proc. tokio amžiaus gyventojų. Tai reiškia, kad mažėjanti darbingo amžiaus visuomenės dalis turės išlaikyti vis daugiau pagyvenusių gyventojų.
Vienas iš finansinių problemų sprendimo būdų yra socialinio draudimo įmokų bazės plėtimas. Dabar jau socialinio draudimo įmokas papildomai pensijai gauti moka notarai, advokatai, individualių įmonių savininkai.

Darbo jėgos ir valstybiniu socialiniu draudimu apdraustųjų asmenų skaičius.

Taigi Iš šio paveikslo matyti, kad nuo 1995 iki 2001 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo 60,5 tūkst. Iki 1998 m. pastebima nežymus apdraustųjų skaičiaus didėjimas, tačiau šis didėjimas, kurį sąlygojo į darbo rinką grįžtantys darbingo amžiaus asmenys, buvo sustabdytas 1998 m. kilusios Rusijos krizės. Ši krizė iš dalies ir sumažino sekančių metų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičių. Šiuo metu apdraustieji VSD sudaro dar vis mažą dalį (1,66) darbingo amžiaus gyventojų.
Dar vienas nepakankamas įplaukas į VSDF biudžetą sąlygojantis veiksnys yra ūkio subjektų vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas. Ypatingai, dėl nedidelių pajamų, vengia mokėti socialinio draudimo įmokas smulkaus ir vidutinio verslo subjektų bei savarankiškai dirbantiems prilygintos asmenų grupės.
Vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas pasireiškia įvairiais būdais. Vienas jų – tikrųjų pajamų slėpimas. Vis dar didelė dalis visuomenės nuslepia savo tikras pajamas, nuo kurių turėtų būti sumokamos socialinio draudimo įmokos. Dalis įmonių ar kompanijų už savo darbuotojus įmokas Fondui moka tik nuo įstatymu nustatyto darbo užmokesčio minimumo, nors iš tiesų darbuotojai gauna gerokai didesnius atlyginimus. Tai reiškia, kad tokių kompanijų darbuotojai senatvėje gaus tik su tomis pajamomis, nuo kurių buvo mokėtos įmokos, susijusią senatvės pensiją. Net jei patys darbuotojai sutinka gauti palyginti nedideles senatvės pensijas ateityje, toks darbo pajamų nuslėpimas neigiamai atsiliepia socialinio draudimo fondo pajėgumui mokėti dabar reikiamas išmokas.

Ar pensijos didės?

Akivaizdu, kad pensijų didinimo šaltinis yra dirbančiųjų bei darbdavių už juos mokami įnašai į socialinio draudimo fondą. Tokiu būdu atitinkamą pensiją gali garantuoti arba daug darbuotojų (kai 1 pensininkui tenka 2 ar 3 dirbantieji) arba kai pensininkų ir darbuotojų santykis daugmaž vienodas, bet jiems mokami pakankamai dideli atlyginimai. Deja, mes neturime nei pirmo, nei antro varianto. Todėl kiekvienas darbdavio nuo oficialaus atlyginimo nusuktas centas ar litas mažina bet kokią galimybę ne tik padidinti pensijas, bet tiesiogiai įtakoja sveikatos apsaugos teikiamų paslaugų kokybę, mažina nedarbingumo, motinystės ir kt. socialinio draudimo išmokas. Esant dabartinei padėčiai rezervai pensijai didinti būtų šie:
1. Šešėlinės ekonomikos arba vokelių sistemos panaikinimas arba bent žymus jos mąsto sumažinimas. Buvęs Vyriausybės vadovas sakė: „šešėlyje sukuriama apie 20 proc. BVP“. Tai leistų pensijas padidinti penktadaliu.
2. Paprastai, kai nepakanka pinigų, stengiesi juos leisti racionaliau. Jeigu įgyji teisę į dvi pensijas reikia pasirinkti, kurią imti arba parengti tvarką, numatančią jų apjungimą (pvz., našlystės atveju), dalį paliekant fonde.
3. Ekonomikos augimas. Normaliai tai turėtų lemti ir atlyginimų augimą. Deja, Lietuvoje ekonomikos ir atlyginimų augimas – tarpusavyje visiškai nesusieti.
4. Dar vienu pensijų padidinimo šaltiniu gali tapti patys pensininkai. Reikėtų siūlyti pensininkams užimti laisvas darbo vietas, siūlant jiems prisidurti prie pensijos. Čia darbo jėgos ir dar kvalifikuotos, potencialas yra pakankamai didelis apie 200 – 300 tūkstančių žmonių.
5. Kuo daugiau lietuvių emigruoja iš šalies, tuo daugiau atsiranda laisvų darbo vietų Lietuvoje. Darbingo amžiaus darbo jėgos daugiau neturime. Todėl reikia stengtis, kad išlaikyti savo šalies piliečius Lietuvoje, kad mūsų šalyje būtų daugiau kvalifikuotos darbo jėgos ir tuo atveju ir tuo atveju vienam pensinio amžiaus žmogui teks daugiau dirbančiųjų žmonių ir tuomet pensijos augs.

Valstybinės pensijos

Visos valstybinės pensijos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena kartu su viena iš valstybinių pensijų.

Respublikos Prezidento valstybinės pensijos

Respublikos Prezidentui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą. Jam iki gyvos galvos nustatoma 50 procentų Respublikos Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per mėnesį, t. y. jis gauna 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio Respublikos Prezidento valstybinę pensiją per metus.

Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės pensijos

Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, ypač nusipelniusiems Lietuvai kuriant bei plėtojant jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, ginant valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviams, taip pat motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) ir išauginusioms iki 8 metų bei gerai išauklėjusioms septynis ir daugiau vaikų (nuo 2005 m. sausio 1 d.). Taip pat asmenims, turintiems atitinkamą statusą, iš jų – aukščiausesiems valstybės pareigūnams, olimpinių žaidynių čempionams ir prizininkams, parolimpinių žaidynių čempionams, olimpinių sporto šakų pasaulio čempionams, olimpinių kurčiųjų žaidynių čempionams, garbės donorams, 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams.
Per vienerius kalendorinius metus negali būti paskirta daugiau kaip 15 pirmojo laipsnio valstybinių pensijų ir ne daugiau kaip 45 antrojo laipsnio valstybinės pensijos.
Pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui mirus skiriama valstybinė našlių ir našlaičių pensija, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pirmojo laipsnio valstybinė pensija yra keturių valstybinių pensijų bazių dydžio ir nuo 2008 m. sausio 1 d. sudaro 800 Lt. Antrojo laipsnio valstybinė pensija yra dviejų valstybinių pensijų bazių dydžio ir nuo 2008 m. sausio 1 d. sudaro 400 Lt.

Nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją turi teisę gauti nuolat Lietuvos gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, negaunantys iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) arba kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos.
Nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie:
• tapo invalidais dėl 1991 metų sausio 11 – 13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, o taip pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, sužaloti 1991 metų sausio 11-13 dienomis;
• politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai, pateikę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus;
• pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas;
• Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose;
• Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo antihitlerinės koalicijos valstybių veikiančiose armijose, partizanų būriuose ar junginiuose;
• dalyvavo likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius;
• tapo invalidais būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22 – 1991 12 31) metu arba vėliau buvo pripažinti invalidais dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;
• būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu atliko tarnybą Afganistane;
• asmenys, pagal Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos 1941 metų sausio 10 d. susitarimą dėl gyventojų mainų atkelti į Lietuvą, pateikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymėjimus.
Nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų dydžiai:
Nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė, kuri nuo 2008 m. sausio 1 d. lygi 200 Lt .
Asmenims, kurie buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl 1991 metų sausio 11-13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, nukentėjusiųjų asmenų
valstybinės pensijos yra: pripažintiems netekusiais 75-100 procentų darbingumo- 8 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 60-70 procentų darbingumo 6 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 45-55 procentų darbingumo- 4 valstybinių pensijų bazių dydžio.
Asmenims, kurie tapo nedarbingais ar iš dalies darbingais neteisėto kalinimo ir tremties, pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu, būdami išvežti priverstiniams darbams, būdami getuose ir koncentracijos stovyklose, būdami kitokio tipo prievartinėse stovyklose. Pripažintiems netekusiais 75-100 procentų darbingumo- 2 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 60-70 procentų- 1,5 valstybinių pensijų bazės dydžio; pripažintiems netekusiais 45-55 procentų darbingumo- 0,75 valstybinių pensijų bazės dydžio.

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos

Teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai:
• Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai;
• Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai;
• profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai valstybės tarnautojai;
• Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai;
• prokuratūros
pareigūnai;
• Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai;
• muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžiai:
Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį.
Už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 1% paskutinio mėnesio algos. Atleistiems dėl sveikatos pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems nuo 5 iki 10 metų, už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 2%, ištarnavusiems nuo 10 iki 20 metų -20% paskutinio mėnesio algos dydžio. Pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija skiriama pareigūnams ir kariams už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, po 1,2% asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo, 1% asmenims, netekusiems 60-70 procentų darbingumo, ir 0,5% asmenims, netekusiems 45-55 procentų darbingumo darbo užmokesčio. Pareigūnų ir karių valstybinė našlių ir našlaičių pensija apskaičiuojama taip pat kaip karių ir pareigūnų valstybinė netekto darbingumo pensija.

Mokslininkų valstybinės pensijos

Mokslininkų valstybinę pensiją turi teisę gauti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra suteiktas (arba nostrifikuotas) mokslo laipsnis arba pedagoginis mokslo vardas. Mokslininkų valstybinę pensiją turi teisę gauti asmenys, kurie: nedirba pagal darbo sutartį; yra sulaukę Lietuvos Respublikos įstatymų numatyto senatvės pensijos amžiaus arba yra pripažinti I arba II grupių invalidais; turi ne mažesnį kaip 10 metų daktaro arba habilituoto daktaro darbo stažą.
Mokslininkų valstybinių pensijų dydžiai:
Mokslininkų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė (nuo 2008 m. sausio 1 d. – 200 Lt).Už kiekvienus visus daktaro stažo metus kiekvieną mėnesį mokama 10 procentų to mėnesio valstybinių pensijų bazės. Už kiekvienus visus habilituoto daktaro stažo metus kiekvieną mėnesį papildomai mokama 5 procentai to mėnesio valstybinių pensijų bazės.

Teisėjų valstybinės pensijos

Teisėjų valstybines pensijas gauna teisėjai, dirbę Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais, taip pat nuo Lietuvos paskirtais arba išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jei jie turi ne mažesnį kaip 5 metų teisėjų darbo stažą, yra nustoję dirbti teisėjais, sulaukė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenę Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų valstybinių pensijų dydžiai:
Asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama: įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą – 45 procentų šio dydžio; įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 35 procentų šio dydžio; įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 20 procentų šio dydžio; įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 10 procentų šio dydžio.

Valstybinės šalpos išmokos

Lietuvos Respublikoje nustatomos šios šalpos išmokos: šalpos pensijos; šalpos našlaičių pensijos; tikslinės kompensacijos slaugos išlaidoms; slaugos pašalpos; šalpos kompensacijos; šalpos pensijos už invalidų slaugą namuose; socialinės pensijos. Įstatymų nustatytos šalpos išmokos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Šalpos pensijos yra mokamos: 1. neįgaliems vaikams: su sunkiu neįgalimu – 2 bazinės pensijos; su vidutiniu neįgalimu – 1,5 bazinės pensijos; su lengvu neįgalimu – 1 bazinė pensija.
2. asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais iki 24 metų (atskirais atvejais – iki 26 metų): netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 2 bazinės pensijos; netekusiems 60-70 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusiems 45-55 procentų darbingumo – 0,75 bazinės pensijos.
3. tėvams, globėjams ar rūpintojams, kurie ne mažiau kaip 15 metų slaugė namuose neįgaliuosius, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikis: netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusiems 60-70 procentų darbingumo arba sukakusiems senatvės pensijos amžių – 1 bazinė pensija.
4. motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms iki 8 metų penkis ar daugiau vaikų: netekusioms 75-100 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusioms 60-70 procentų darbingumo arba sukakusioms senatvės pensijos amžių – 1 bazinė pensija.
5. kitiems, aukščiau neišvardintiems asmenims: netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 1 bazinė pensija; netekusiems 60-70 procentų darbingumo – 0,9 bazinės pensijos; sukakusiems senatvės pensijos amžių – 0,9 bazinės pensijos ( nuo 2006-01-01).

Išmokų rūšys 2005 m. 2006 m. 2006 m. palyginus su 2005 m.
gavėjų
skaičius tūkst.Lt. gavėjų
skaičius tūkst.Lt. tūkst.Lt. %
Socialinė pašalpa 909 890,6 565 691,7 -198,9 77,7
Globos (rūpybos) išmoka 204 1067,9 226 1040,7 -27,2 97,4
Parama mirties atveju 769 576,8 825 618,0 41,2 107,1

Iš grafikų matome, kad nagrinėjamu laikotarpiu t.y. nuo 1998 iki 2002 metų šalpos išmokų gavėjų skaičius padidėjo apie 9000 žmonių. 1998 metai šalpos išmokų gavėjų buvo apie 40000 žmonių, o iki 2002 metų jų padaugėjo iki apie 49000 žmonių. Didėjant gavėjų skaičiui didėja ir lėšų poreikis reikalingas šalpos išmokoms išmokėti. Nagrinėjamu laikotarpiu lėšų poreikis padidėjo apie 19 mln. Lt. per metus. 1998 metais reikalingos lėšos šalpos išmokoms buvo apie 68 mln. Lt., tuo tarpu 2002 metais šios lėšos siekė apie 87 mln. Lt.
Dilema dėl valstybinių pensijų

Valstybinio socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų egzistavimas kartu yra nelogiškas, nes supriešina šių pensijų gavėjus, nors abiejų šių pensijų rūšių finansavimo šaltiniai ir skirtingi: pirmosios mokamos iš socialinio draudimo fondo, antrosios – iš valstybės biudžeto lėšų. Visi ekspertai sutinka, kad žmogaus nuopelnų vertinimo valstybei sistema negali ir neturi apimti nuolatinių arba periodinių išmokų valstybinių pensijų pavidalu. Tačiau nei viena Vyriausybė nedrįsta žengti pirmo žingsnio: vieni dėl buvusios nomenklatūros reakcijos, kiti dėl rezistentų ir tremtinių buvusios skriaudos kompensavimo priežasčių. Tačiau galima būtų ieškoti ir rasti kitokių valstybei nusipelniusių asmenų skatinimo formų.
apklausti žmonės, ką jie mano apie valstybines pensijas. Apklausos rezultatai rodė, kad net 36,4 proc. apklausos dalyvių pasisako už tai, kad valstybinės pensijos nebūtų skiriamos iš viso. Taip atsakė ir 19 proc. apklaustų Lietuvos elito atstovų. Labiausia neigiamas yra pareigūnų ir karių pensijų vertinimas (tik 2,3 proc. gyventojų mano, kad reikia jas skirti). Papildomos pensijos labiausia pateisinamos nusipelniusiems valstybei asmenims (valstybės, kultūros, meno veikėjams) – 30,9 proc. gyventojų pasisako už jas. Panašiai galvoja ir elitas (58 proc. skirtų nusipelniusiems asmenims). Antroje vietoje – pensijos tremtiniams, rezistentams (21 proc. gyventojų ir 48 proc. elito). Įdomu, kad mokslininkus gyventojai laiko labiau vertais papildomų pensijų nei aukščiausius valstybės pareigūnus (jiems valstybines pensijas skirtų 20 proc. apklaustųjų, tuo tarpu aukščiausiems valstybės pareigūnams – tik 6 proc.). Galima tarti, kad pastarieji laikomi ir taip gerai aprūpintais arba jie nepateisina gyventojų vilčių ir todėl yra “nenusipelnę”. Beje, 29 proc. elito jiems pensijas skirtų.

Pensijų kaupimas pensijų fonduose

Nuo 2003 m. visi valstybiniu socialiniu draudimu privalomai apsidraudę asmenys gali dalyvauti pensijų reformoje ir dalį pensijos kaupti privačiuose fonduose. Tai nauja galimybė kiekvienam, mokančiam socialinio draudimo įmokas, kaupti lėšas savo būsimajai pensijai, nemokant papildomų įmokų. Pradėjus veikti naujajai kaupimo sistemai, šalia socialinio draudimo pradeda veikti ir privatūs pensijų fondai, žmonės gaus pensijas iš abiejų šaltinių. Pensijų kaupimo sistemoje gali dalyvauti Visi, mokantys įmokas visai socialinio draudimo pensijai ir dar nesukakę senatvės pensijos amžiaus, gali pasirinkti nuo sekančių po sutarties su pensijų kaupimo bendrove pasirašymo metų dalį jų pervesti į pensijų fondus ir kaupti savo būsimajai pensijai. Nuo kiekvieno žmogaus atlyginimo kas mėnesį priskaičiuojama 34% įmoka socialiniam draudimui: 3% sumoka pats darbuotojas, dar 31% primoka jo darbdavys. Didžiausia dalis socialinio draudimo įmokų eina pensijoms finansuoti (26% nuo atlyginimo). Įmokų dalis, kurią galima kaupti pensijų fonde, didėja palaipsniui. Bendrasis socialinio draudimo įmokų tarifas žmogui, pasirinkusiam dalyvavimą pensijų kaupime (34%), nesikeis.
Metai Iki šiol 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. ir vėlesniais
Įmokos „SoDrai” 34% 31.5% 30.5% 29.5% 28.5%
Įmokos į Jūsų sąskaitą pensijų fonde – 2.5% 3.5% 4.5% 5.5%

Kaip pasikeis pensijos dydis jei dalyvautumėte papildomame pensijų kaupime pensijų fonduose:

Pensijos dydis susideda iš dviejų dalių: bazinės pensijos ir papildomos dalies. Dalyvaujant pensijų kaupimo pensijų fonde sistemoje bazinė pensijos dalis nekinta, tiktai papildoma dalis yra skaičiuojama nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų, tai papildoma pensijos dalis sumažės, tačiau tiktai nuo to laikotarpio kada sudarysite papildomos pensijos kaupimo sutartį. Tačiau prie viso pensijos dydžio prisidės ir kaupiamos pensijos dydis.

Lietuvos pensijų sistemos rūšių pranašumai

Pranašumus dėstyti pradėsiu nuo sistemos, kuri pagrįsta einamosiomis įmokomis ir einamosiomis išmokomis- tarptautinėje praktikoje vadinamos pay-as-you-go sistema. Šia sistema paremtas „Sodros“ darbas. Jos pranašumai yra:
• Ji yra paprasta. Surinktos socialinio draudimo lėšos iš karto paskirstomos pensininkams.
• Ji susijusi su labai maža rizika. Kadangi šioje sistemoje yra tik du etapai – įmokų surinkimas ir jų paskirstymas – lėšų netekimas yra susijęs tik su galimu „Sodros“ darbuotojų piktnaudžiavimu bei neracionaliu lėšų panaudojimu.
• Ši sistema yra pigi. Jos administravimo sąnaudos yra mažesnės
nei privačių pensijų fondų valdymo sąnaudos.
• Stabiliai augant ekonomikai, einamosiomis įmokomis paremta pensijų sistema užtikrina stabilų pensijų didėjimą.
• Ji skatina kartų solidarumą.
Kita pensijų sistemos rūšis yra privatūs privalomi pensijų kaupimo fondai. Šie fondai savo privalumus grindžia tuo kad:
• Dabartinės einamosiomis įmokomis ir einamosiomis išmokomis paremtos „Sodros“ sunkumai, nesėkmės bei neefektyvumas.
• Privalomi privatūs pensijų fondai padidintų visumines santaupas ir kartu investicijas. Pastarosios paspartintų ekonomikos augimą.
• Šalia „Sodros“ atsiradus kitam pensijų sistemos elementui – privatiems kaupiamiesiems fondams būtų galima tikėtis didesnių nei dabar pensijų.
• Privačiai valdomi pensijų fondai yra veiksmingesni nei valstybiniai.

Lietuvos pensijų sistemos problemos

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo šalyje vyksta diskusijos dėl pensijų sistemos. Pagrindiniai vyriausybių uždaviniai visą šį laikotarpį buvo užtikrinti pakankamą pensijų finansavimą, pagal esamas VSDF ir valstybės biudžetų finansines galimybes indeksuoti visų rūšių pensijas, kad būtų palaikoma ir didinama jų perkamoji galia. Vyriausybės sprendė sunkų uždavinį – užtikrinti pensijas visiems pagyvenusiems ir neįgaliems asmenims, taip pat likusiems be maitintojo vaikams našlaičiams, esant staigiems pokyčiams ūkyje, darbo rinkoje, politiniame gyvenime. Tačiau visuotinai pripažįstama, jog vidutinis pagrindinių – socialinio draudimo pensijų lygis kol kas yra per menkas, kad užtikrintų pakankamą pragyvenimo lygį. Vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, 2002 metais sudarė apie 43,6 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio šalies ūkyje arba 31,3 proc. šio užmokesčio bruto. Nors socialinio draudimo pensijų finansavimui skiriama apie 26 proc. įmokų nuo atlyginimų, iki 2003 metų socialinio draudimo pensijų finansinio stabilumo pasiekti nepavykdavo dėl nepakankamos ekonominės plėtros, didelio nedarbo, išplitusio neformalaus užimtumo. Tik 2003 – 2005 metais žymiai pagerėjus šalies ekonominei padėčiai, padidėjus atlyginimams ir sumažėjus nedarbui, patobulinus socialinio draudimo administravimą, socialinio draudimo pensijų sistemos finansinė padėtis pagerėjo.
Iššūkiai pensijų sistemai: demografiniai pokyčiai. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra iki šiol buvo palanki socialinio draudimo pensijų sistemos finansavimui. 1950 –1990 metais gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu daugumoje aplinkinių šalių. Tuo tarpu vyresnio amžiaus gyventojų gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu Vakarų šalyse. 15 – 59 metų amžiaus gyventojai sudaro daugiau nei 60 proc. visų šalies gyventojų, o likusi dalis beveik per pusę yra pasidalijusi į vaikus ir 60 metų ir vyresnio amžiaus asmenis. Taigi Lietuvos gyventojų senėjimas kol kas nėra pasiekęs tokį lygį kaip kai kuriose kitose ES valstybėse narėse. Tačiau demografinės prognozės rodo, kad pagyvenusių žmonių dalis visuomenėje sparčiai didės, o 15 – 59 metų amžiaus ir vaikų dalis – mažės.

Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra

Grafike yra parodyta Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra procentais 2004 metais ir yra prognozuojama kaip keisis šis gyventojų amžiaus struktūra per artimiausius keturiasdešimt dvejus metus t.y. 2010, 2030 ir 2050 metais. Taigi yra prognozuojama, kad šiuo laikotarpių Lietuvos gyventojų iki 15 metų pastoviai mažės, nors ir nedideliu procentu. Per šiuos metus šio amžiaus gyventojų sumažės 4 proc., tačiau didžiausias pokytis bus iki 2010 metų sumažės 2,8 procentais, o per likusį laikotarpį t.y. nuo 2010 iki 2050 metų sumažės 1,2 procentais.
Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 59 metų amžiaus, nagrinėjamu laikotarpiu iš pradžių didės, tačiau po 2010 metų pradės mažėti, didžiausias pokytis šios amžiaus grupės žmonių skaičiaus bus jaučiamas nuo 2010 iki 2030 metų. Iš viso per nagrinėjamą laikotarpį Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 59 metų amžiaus sumažės 12,3 procentais.
Lietuvos gyventojų, kurių amžius yra 60 metų ir daugiau t.y. žmonės, kuriems yra mokamos senatvės pensijos, nagrinėjamu laikotarpiu pastoviai didėja, iš pradžių nedideliu procentu, tačiau nuo 2010 metų prognozuojama, kad šios amžiaus grupės žmonių skaičius padidės žymiai didesniu procentu negu laikotarpyje nuo 2004 iki 2010 metų. Per visą nagrinėjamą laikotarpį vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių turėtų padaugėti 14,2 procentais.
Buvo atliktos apklausos, pasižiūrėti, kaip žmonės pasitiki Lietuvos pensijų sistema. Apklausos rezultatai rodė, kad daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų (26,3 proc.) abejoja, ar iš viso senatvėje gaus kokią nors pensiją. Tokių, kurie tikisi gauti tokią pensiją, kaip dabar įstatymais nustatyta, yra 23,6 proc. Tai daugiausia priešpensinio amžiaus respondentai. Didesnės pensijos nei dabartinė tikisi penktadalis apklaustųjų ir tai yra didesnes pajamas gaunantys žmonės. Šiai socialinei grupei priskirtini ir elito atstovai, todėl daugiau jų tikisi gauti didesnę pensiją (49 proc.) nei mažesnę (13 proc.) ar tokią pat kaip dabar (27 proc.). Pažymėtina, kad abejojančių, ar iš viso gaus pensiją, žiniasklaidos ir verslo atstovų yra šiek tiek mažiau nei Lietuvos gyventojų (17,6 proc. ir 11,6 atitinkamai), tačiau tarp apklaustų Seimo narių tokių nėra nei vieno.
Norint padidinti žmonių pensijas buvo pradėta kurti papildomi pensijų kaupimo fondai, kuriuose žmogus savanoriškai gali kaupti papildomą pensijos dalį. Šiai papildomai pensijos daliai įmokos yra mokamos iš socialinio draudimo įmokų, tikiu atvejų žmonių gaunama senatvės pensija bus didesnė nei vien socialinio draudimo senatvės pensija.

Lietuvos ir kitų šalių pensijų sistemos

Einamosiomis įmokomis bei išmokomis pagrįsta pensijų sistema yra paprasta, pigi ir mažai rizikinga. Tačiau, kita vertus, esama nepasitenkinimo šia sistema dėl to, jog ryšys tarp esamų darbininkų pajamų bei būsimųjų pensijų yra gana menkas. Nerimą kelia ir tai, jog blogėja santykis tarp mokančių įnašus dirbančiųjų bei gaunančių pensijas pensininkų, nors šis santykis blogėja ne tik dėl demografinių (gyventojų senėjimas), bet ir dėl socialinių ekonominių priežasčių.
Esamą pensijų sistemą iš tiesų galima būtų papildyti kitais elementais. Šiuo požiūriu yra nagrinėtina Vidurio Europos patirtis. Ją skirčiau į tų šalių, kurios pakluso Pasaulio banko bei kitų tarptautinių ekonominių organizacijų patarimams kuo greičiau steigti privačius privalomais įnašais grįstus fondus (tuo keliu ėjo Vengrija ir Lenkija), bei šalių, kurios pasirinko atsargesnę strategiją (pvz., Čekija),patirtį.
Pirmųjų šalių patirtis parodė, jog privatūs privalomieji pensijų fondai buvo steigiami gerai neįsigilinus į permainų veiksnius bei daliniams privatiems interesams vyraujant viešųjų interesų atžvilgiu.
Įsteigtus privačius pensijų fondus reikėjo paremti didesnėmis nei buvo tikėtasi biudžeto lėšomis. Planuota, kad jos sudarys 0,6–1,2 proc. BVP, tačiau Lenkijoje tam teko skirti apytikriai 2 proc. BVP.
Kitokia nei Lenkijos bei Vengrijos yra Čekijos patirtis. Šioje šalyje susiklostė kitoks santykis tarp suinteresuotų galios centrų – Socialinių reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, finansinių grupių ir Pasaulio banko. Pagrindinį vaidmenį čia vaidino Socialinių reikalų ministerija, kuri pagal savo paskirtį yra socialiai jautresnė ir labiau orientuota. Todėl šioje šalyje neoliberalizmas nebuvo pasirinkta kaip pensijų reformos paradigma. Taip atsitiko nepaisant to, jog valdžioje tuo metu buvo dešinioji vyriausybė.
Reformų kelias, kurį pasirinko Čekija, grįstas tradicine Europine gerovės valstybės paradigma. Dabar šioje šalyje pensijų sistema susideda iš dviejų dalių. Joje dera valstybinė PAYG sistema ir privati, bet savanoriška, individualaus kaupimo principu veikianti sistema.
Reformų kelias, kurį pasirinko Čekija, grįstas tradicine Europine gerovės valstybės paradigma. Dabar šioje šalyje pensijų sistema susideda iš dviejų dalių. Joje dera valstybinė PAYG sistema ir privati, bet savanoriška, individualaus kaupimo principu veikianti sistema. Taigi Čekija į Europą žengia be Lotynų Amerikai būdingų, rizikingų iš labai brangiai biudžetui kainuojančių pensinės sistemos elementų.
Lietuva turi gerą galimybę pasimokyti tiek iš teigiamos, tiek iš neigiamos pensijų reformų patirties Vidurio Europoje. Šiandien geriau negu praeityje funkcionuoja „Sodra“. Taip pat mūsų šalyje yra priimtas Privačių savanoriškų pensijų fondų įstatymas. Kol kas ekonominės sąlygos nėra palankios jiems kurtis. Todėl verta apsvarstyti galimybes tas sąlygas pagerinti. Čia vėl praverstų čekų patirtis. Tačiau ja naudojantis vertėtų vengti per didelių valstybės finansinių įsipareigojimų.
Palyginsime Lietuvos ir Kitų Europos šalių vidutinės senatvės pensijos ir vidutinio neto darbo užmokesčio santykį. Per 1997-2001 m. laikotarpį (žr. 8 pav.) vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio ir vidutinės nedirbančiojo senatvės pensijos santykis arba pajamų atkūrimo koeficientas siekė apie 42 proc.
Taigi šiuo metu kiekvienas senatvės pensiją Lietuvoje gaunantis žmogus gali tikėtis, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija sudarys iki 40 proc. Ar šiek tiek daugiau jo buvusių pajamų. Paprastai tvirtinama, kad išėjęs į pensiją žmogus nepajunta, kad jo gyvenimo lygis smuko, jeigu jo pajamos nebedirbant sudaro apie 75 proc. buvusių pajamų.

Vidutinės nedirbančiojo senatvės pensijos ir Statistikos departamento paskelbto vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio santykis.

Didesnius atlyginimus gaunantiems asmenims tenka dar mažesnė pajamų pakeitimo pensijomis dalis. Dabar minimalią algą gavęs asmuo išėjęs į pensiją gali tikėtis beveik 46 proc. buvusių pajamų kompensavimo, o gavęs vidutinį atlyginimą (apie 1000 Lt.) jau tik apie 30 proc. buvusių pajamų, o štai gana solidžiai (apie 3000 Lt.) uždirbusio asmens senatvės pensija kompensuos tik šiek tiek daugiau nei 18 proc. prarastų pajamų.

Palyginti su kitomis Europos šalimis, minėtas 42 proc. socialinio draudimo pensijos santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvoje yra labai žemas: Čekijoje jis siekia 58,3 proc., Slovakijoje – 60,8 proc., Lenkijoje – 70,3 proc., Slovėnijoje – 67,5 proc., o Italijoje net 89 proc.
Senatvės ir invalidumo pensijos Lietuvoje yra mažiausios iš visų ES šalių. Nors jau keletą kartų po truputį buvo didinamos, tačiau spartus gyvenimo brangimas pensijos prieaugį bematant suryja. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) ir Vyriausybė neturėtų apgaudinėti žmonių skelbdama, kad pensijos didinamos 11-12 proc., o infliacija esanti tik 3 proc. Esą pensininkai kasmet tampa vis turtingesni. Gal taip ir yra tiems, kurie gauna palyginti dideles pensijas. Deja, daugiausia pensininkų ir šiandien gauna mažiau nei 500 Lt per mėnesį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė pažadėjo nuo kitų metų padidinti našlių pensijas ir jas mokėti visiems našliams. Prieš pat savivaldybių rinkimus. Našliai ir našlės bus dėkingi. Bet nedėkos viengungiai pensininkai. O juk jiems sunku lygiai taip pat, kaip ir našliams.
SADM skelbia, kad vidutinės metinės senatvės pensijos ir vidutinio (neto – atskaičiavus mokesčius) darbo užmokesčio santykis 2005 metais buvo 51 proc. Kitose Europos Sąjungos šalyse mokamos pensijos sudaro 70-80 proc. nuo buvusio darbo užmokesčio. Vidutinės senatvės pensijos pernai Latvijoje ir Estijoje padidėjo 19 proc., o Lietuvoje – tik 12 proc.

Išvados

Taigi pensinis draudimas yra Lietuvos socialinio draudimo sistemos pagrindas. Jis apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys, darbdaviai moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo, našlystės atveju gauna pensijas.
Kuriant pensijų sistemą Lietuvoje, buvo siekiama dviejų tikslų – užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje ir kompensuoti dėl senatvės, invalidumo, našlystės prarastas pajamas. Lietuvoje veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas: pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų.
Lietuvos pensijų sistema remiasi universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, einamojo finansavimo principais. Pensijų sistemos veikimas pastaruoju principu, reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus iš karto panaudojamos pensijoms finansuoti.
Šiuo metu Lietuvos pensijų sistema apima valstybinį pensinį draudimą ir savanorišką kaupimą senatvei privačiuose pensijų fonduose. Tačiau pastarasis dar sunkiai įgyvendinamas. Valstybinės pensijos sistemos finansinį savarankiškumą užtikrina savarankiškas socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetus. Šis biudžetas formuojamas iš tikslinės paskirties socialinio draudimo įmokų.

Literatūros sąrašas

1. Juozas Tartilas „Socialinės saugos pagrindai“, Mykolo Riomerio universitetas, Vilnius 2005 metai.
2. http://www.ldb.lt/eures/index.aspx/lt/gyvenimo_darbo_salygos/lietuvoje/socialine_apsauga/?menu_id=264 2008-03-15
3. http://www.sodra.lt/index.php?cid=336 2008-03-15
4. Valdemaras Katkus, Eugenija Martinaitytė „Pensijų reforma: pensijų fondo kūrimo problemos“, Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, Vilnius 2002 metai.
5. http://www.kedainietis.lt/naujienos/kedainiu-krasto-naujienos/205/ 2008-03-21
6. http://www3.mruni.lt/padaliniai/leidyba/Socialinis%20darbas/soc5.doc 2008-03-28
7. http://www.socmin.lt/index.php?-1340105829 2008-03-28
8. http://www.pensijusistema.lt/index.php?-252119914 2008-03-28
9. http://www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma/1999.2.amorkuniene2.phtml 2008 m.gegužė 2 d.
10. http://www.lsds.lt/documents/Dar%20karta%20pensiju%20tema.doc 2008 m. gegužė 2 d.
11. http://www.mruni.lt/lt/padaliniai/centrai/leidybos_centras/leidiniai/mokslo_darbai/?AID=1144&ID=1395 2008 m. gegužė 16 d.
12. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999 / Ats. red. J. Rimkutė, I. Vološčiuk. Vilnius: Jungtinių tautų vystymo programa, 1999.
13. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/09/08/nuom_01.html 2008 m. gegužė 19 d.