Biologijos testas (Nr.4) – Ląstelė

 

1. Augalų ląstelės turi tvirtą …?
a) citoplazmą
b) mitochondriją
c) branduolį
d) sienelę

2. Ką turi bakterijos ląstelė, bet to neturi nei gyvūno, nei augalo ląstelė?
a) plazminę membraną
b) žiuželius
c) citoplazmą
d) ribosomas

3. Vientisas nuoseklus procesas, kurio metu susidaro nauja ląstelė?
a) fotosintezė
b) mejozė
c) mitozė
d) visi procesai teisingi

4. Kai ląstelė ima dalytis pernelyg dažnai, kokia liga galima susirgti?
a) vėžiu
b) ŽIV
c) hepatitu
d) TBC

5. Kokioje temperatūtoje nutrūksta jungtis, kurios suteikia baltymo molekulėms trimatę formą?
a) 25° ir aukštesnėje
b) 100° ir mažesnėje
c) 65°
d) 45° ir aukštesnėje

6. Kokių tipų yra ląstelės? (galimi atsakymai trys)
a) augalinės
b) bakterinės
c) gyvūlinės
d) vienaląstės

7. Kokie yra ląstelės mitybos tipai? (gali atsakymai du)
a) metarotrofinės
b) heterotrofinės
c) autrotrofinės
d) mėsaėdės

8. Kas katalizuoja chemines reakcijas ląstelėse?
a) baltymai
b) fermentai
c) angliavandeniai
d) mutacijos

9. Kas veikia fermentinių reakcijų greitį?
a) pH pokyčiai
b) temperatūros pokyčiai
c) temperatūros ir pH pokyčiai
d) nei vienas atsakymas neteisingas

10. Ląstelės yra susitelkusios drauge ir sudaro?
a) nervą
b) audinį
c) raumenį
d) ląstelę

 

ATSAKYMAI
1. d).
2. b).
3. c).
4. a).
5. d).
6. a); b); c).
7. b); c).
8. b).
9. c).
10. b).

Biologijos testas (Nr.3)

 

1. Neuroną sudaro kūnas ir … .
2. Ką reikia daryti, kad receptoriuje kiltų nervinis impulsas?
3. Kokioje vietoje yra daugiausia receptorių?
4. Akis – tai … organas.
5. Kas yra skaidrus, apvalus langelis prieš akies obuolį, kuris laužia šviesos spindulius?
6. Kas yra neskaidrus dangalas, dengiantis akies obuolį ir priekyje pereinantis į skaidrų dangalą, vadinama ragena?
7. Kaip vadinama rainelės centre apvali anga?
8. Kokioje akies dalyje yra receptorių, reaguojančių į šviesos spindulius?
9. Kas yra gyslinės priekinė dalis?
10. Klausomuosius kaulelius sudaro priekalas, kilpelė ir … .
11. Kokios lytinės chromosomos yra berniukų?
12. Kokiose liaukose formuojasi lytinės ląstelės?
13. Požymių yra dominantinių ir … .
14. DNR dalis, nulemianti organizmo požymį.
15. Iki ko suskaido fermentai riebalus? Iki … .
16. Kas yra baltyminės medžiagos? Tai … .
17. Kokios žarnos pradinė dalis vadinama dvylikapiršte žarna?
18. Kokia dalis priklauso virškinimo organų sistemai?
19. Iki ko fermentai suskaido angliavandenius? Iki … .
20. Kaip vadinama sudėtinga cheminė reakcija, kuri netirpų ir sudėtingą maistą paverčia tirpiu ir paprastos sandaros maistu?
21. Dalis, priklausanti virškinimo organų sistemai.
22. Ten, kur prasideda storoji žarna, yra kirmėlinė atauga … .
23. Danties dalis.

 

KLAUSIMŲ ATSAKYMAI:

1. Ataugos
2. Sudirginti
3. Odoje
4. Jutimo
5. Ragena
6. Odena
7. Vyzdys
8. Tinklainėje
9. Rainelė
10. Plaktukas
11. XY
12. Lytinėse
13. Recesyvinių
14. Genas
15. Glicerolio
16. Fermentai
17. Plonosios
18. Stemplė
19. Gliukozės
20. Virškinimas
21. Skrandis
22. Apendeksas
23. Kaklelis

Biologijos testas (Nr.1) – Mitozė

 

1. Kas yra mitozė?
a) haploidinių ląastelių susidarymas;
b) lytinių, diploidinių ląstelių susidarymas;
c) nelytinių, diploidinių chromosomų rinkinį turinčių ląstelių susidarymas;
d) nelytinių arba lytinių ląstelių susidarymas.
2. Kokios yra mitozės fazės?
a) profazė,metafazė,anafazė, telofazė;
b) mifazė,anufazė,tilifazė, interfazė;
c) alifazė, metalizė, interfazė, tefonazė;
d) profalizė, metalizė, telefolizė, interfazė.
3. Kas įvyksta pirmoje fazėje? (skč. 1)
a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė;
b) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka;
c) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę;
d) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje.
4. Kas įvyksta antroje fazėje? (skč. 2)
a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė;
b) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę;
c) vyksta interfazė;
d) vyksta kariokinezė.
5. Kas įvyksta trečioje fazėje? (skč. 3)
a) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas;
b) sudvigubėjusios chromosomos chromatidės atsiskiria per jas jungusią centromerą, susidaro dvi dukterinės chromosomos. Vyksta citokinezė;
c) vyksta interfazė;
d) vyksta kariokinezė.
6. Kas įvyksta ketvirtoje fazeje? (skč. 4)
a) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų;
b) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje;
c) vyksta interfazė;
d) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka;
7. Kuo šiuo dauginimosi būdu dukterinė ląstelė panaši į motininę?
a) Šios ląstelės neturi panašumų;
b) identiškos; turi tiek pat ir tokių pačių chromosomų;
c) turi viena chromosoma mažiau, nei motininė ląstelė;
d) turi viena chromosoma daugiau, nei motininė ląstelė.
8. Ką žymi raidė „a“?
a) chromosomą;
b) DNR;
c) branduolio apvalkalą;
d) centromerą.
9.Kodėl trečioje ir ketvirtoje fazėje nebesimato, to ką žymi raidė „a“?
a) suyra;
b) užgožia chromosomos;
c) užgožia citoplazma;
d) išsiplėčia iki ląstelės dydžio.
10. Kaip vadinasi laikotarpis kai ląstelė rengiasi dalytis?
a) interfazė;
b) kariokinezė;
c) citokinezė;
d) antifazė.
11. Kurioje fazėje vyksta DNR replikacija?
a) interfazėje;
b) kariokinezėje;
c) citokinezėje;
d) antifazėje.
12. Kas vyksta, kai DNR replikuoja?
a) DNR skyla pusiau;
b) DNR padvigubėja;
c) DNR išsiskaido į keturias dalis;
d) DNR susitraukia.
13. Iki kada gaminasi DNR kopija?
a) interfazės metu iki mitozės;
b) profazės metu iki metafazės;
c) metafazės metu iki cikonizės;
d) nuo kariokinezės iki telofazės.
14. Kuris teiginys apie DNR neteisingas?
a) tai genetinės informacijos nešiklis, saugantis ir perduodantis kitoms kartoms
b) saugoma informacija apie DNR sintezę;
c) transportuoja aminorūgštis į ribosomas;
d) saugo informaciją apie aminorūgsčių seką baltymuose.
15. Kurie organizmai dauginasi nelytiniu būdu?
a) tik pirmuonys;
b) tik daugialąsčiai;
c) hidra, ungurys, drugelis;
d) pirmuonys, bakterijos, vienaląsčiai.
16. Kokie yra nelytinio dauginimosi pranašumai?
a) palikuonys skiriasi nuo tėvų;
b) gerai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų;
c) palikuonys trumpiau gyvena nei tevai;
d) greit pasidaugina, nereikia eikvoti energijos ieškant partnerio.
17. Koks yra pilnas DNR pavadinimas?
a) ribonukleorūgštis;
b) deoksiribonukleorūgštis;
c) monoribonukleorūkštis;
d) diribonukleorūgštis.
18. Kuris teiginys apie mitozę yra neteisingas?
a) dauginimuisi reikalingas tik vienas tėvinis organizmas;
b) palikuonys identiški motininiai ląstelei;
c) reikalingas apvaisinimas prieš dalijantis;
d) efektivus tada, kai aplinka nekinta.
19. Koks yra trūkumas mitozės dauginimosi būdu?
a) palikuonys identiški tėviniam individui, todėl jiems būdingi tie patys trūkumai;
b) lėtai dauginasi;
c) reikia daug energijos;
d) reikia šilumos.
20. Kai susidaro dvi naujos dukterinės ląstelės, kokį chromosomų rinkinį jos turi?
a) monoploidini;
b) diploidini;
c) haploidini;
d) poliploidini.

Atsakymai:

1 c, 2a, 3a, 4b,5b,6d,7b,8c,9a,10a,11a,12b,13a,14c,15d,16d,17b,18c,19a,20b.

Biologijos testas (Nr.2)

 

1. Kokie gyvūnai yra tobuliausi chordinių tipo atstovai?
a) bestuburiai
b) pirmuonys
c) stuburiniai

2. Kiek vystimosi stadijų yra būdinga kaulinėms žuvims?
a) 2
b) 3
c) 4
3. Kas padeda žuviai orientuotis vandenyje?
a) plaukiajamoji pūslė
b) šoninė linija
c) pelekai
4. Kiek menkė gali išneršti ikrų?
a) iki 7 mln.
b) iki 8 mln.
c) iki 9 mln.
5.Kokiame vandenyje gali gyventi ir vystytis varliagyviai?
a) tik sūriame
b) tik skaidriame
c) tik gėlame
6. Ko reikia varliagyviams, kad raumenys intensyviai dirbtų?
a) daug deguonies
b) daug vandens
c) daug maisto
7. Kaip vadinamos iš ikrų išsiritusios varliagyvių lervos?
a) buožgalviais
b) bekoju buožgalviu
c) maža varle
8. Kaip yra vadinama vienintelė Lietuvoje gyvenanti nuodinga gyvatė?
a) žaltys
b) taipanas
c) angis
9. Kuo kvėpuoja ropliai?
a) žiaunomis
b) plaučiais
c) oda
10. Kuo uodžia gyvatė?
a) nosimi
b) oda
c) liežuviu
11. Kas skrendant paukščiams padeda kvėpuoti?
a) oro maišai
b) plaučiai
c) žiaunos
12. Kas daro paukščio kūną aptakų?
a) nedidelės dengiamosios plunksnos
b) labai didelės plasnojamosis plunksnos
c) labai didelės vairuojamosios plunksnos
13. Kam yra pritaikyti paukščių kvėpavimo sistema ir griaučiai?
a) vaikščiojimui žeme
b) skrydžiui
c) maitinimuisi
14.Kokios paukščio plunksnos labiausiai saugo nuo išorinės
temperatūros svyravimų?
a) pūkinės
b) kontūrinės
c) dengiamosios
15. Kas yra tik žinduoliams būdingas odos darinys?
a) oda
b) žvynai
c) kailis

Biologijos testas (Nr.1)

 

1. Kur varliagyviai gali daugintis ir vystytis?
a) tik sausumoje
b) tik vandenyje
c) tik medžiuose
2. Kas yra kačių lytėjimo organai?
a) ūsai
b) letenos
c) kailis
3. Kuo yra padengtas žuvų kūnas?
a) žvynais
b) oda
c) kailiu
4. Kodėl varliagyvio oda yra drėgna ir gleivėta?
a) nes per odą ji kvėpuoja
b) nes tai jai padeda susirasti maisto
c) nes taip varlės oda neišsausėja
5. Kas gyvatei padeda gaudyti grobį ir apsiginti nuo plėšrūnų?
a) dantys
b) nuodingieji dantys
c) liežuvis
6. Nuo ko saugo gyvūnų kūną plaukų danga ir poodinis riebalų sluoksnis?
a) nuo plėšrūnų
b) nuo išsausėjimo
c) nuo peršalimo
7. Į kokias dvi klases skirstomos žuvys?
a) kremzlines ir kaulines
b) stuburines ir bestuburines
c) laukines ir namines
8. Kas padeda žuviai nardyti?
a) šoninė linija
b) plaukiojamoji pūslė
c) vėžiagyviai
9. Kas varliagyviams padeda judėti sausumoje?
a) nugaros oda
b) žiaunos
c) didelės galūnės ir tvirti raumenys
10. Kas saugo roplius nuo išdžiūvimo ir įmirkimo?
a) sausa nelaidi oda
b) nuodingi dantys
c) kietas kiautas
11. Kur dauginasi ropliai?
a) vandenyje
b) sausumoje
c) ore
12. Kokie gyvūnai yra paukščiai?
a) šaltakraujai
b) bekraujai
c) šiltakraujai
13. Kokie svarbiausi žinduolių bruožai?
a) pieno liaukos ir kūno plaukuotumas
b) akys ir energingumas
c) tinka abudu variantai
14. Kokių liaukų yra žinduolių odoje?
a) riebalinių, prakaito, kvapiųjų ir pieno liaukų
b) tik prakaito ir riebalinių liaukų
c) tik pieno liaukų
15. Kas sudaro rėmą dideliems sparnus judinantiems raumenims prisitvirtinti?
a) tvarkingai išsidėstę plunksnos
b) lengvi ir tvirti griaučiai
c) sunkūs ir dideli kaulai

Ekologija ir patriotizmas

 

1.Laikinai nemadinga (nenaudinga)?

Infliacija sumažėjo, gerėja pramonės ir BVP rodikliai. Be padažnėjusių sprogdinimų ir nuolatinių vagysčių neįvyko jokie ne kartą pranašauti perversmai, jokios “teisingos” ar “neteisingos” politinės ar “sukarintos” revoliucijos. Regis, gyvenimas gerėja, turėtų gerėti. Bet į gyvenimo gerėjimo rodiklių gretą visiškai neįvedama ekologija. Sovietmečio pabaigoje kiekvienas save gerbiantis mokslininkas ar pilietiškesnės laikysenos rašytojas, didesnis ar mažesnis visuomenės veikėjas laikė garbe ką nors pasakyti apie ekologiją, gamtos apsaugą, taršą. Dabar, pasak Žaliųjų judėjimo pirmininko Rimanto Braziulio, tyli ir rašytojai, ir akademikai, kadaise taip kilę į kovą už krašto gamtos ateitį, kad, regis, jie turėjo toje kovoje ir žūti, nes, kaip rodo pasaulio patirtis, tikros ir galutinės pergalės šiuose frontuose niekada nepasiekiamos. Ar iš tiesų mūsų gyvenimas gerėja, verta susimąstyti būtent ekologijos aspektu. Štai, pavyzdžiui, jau visų apkalbėti prezidento rinkimai. Jų katile – žinomas JAV gamtosaugos veikėjas, dabar jau mūsų prezidentas Valdas Adamkus. Kaip greitai jis rinkimų metu pajuto, kad niekam Lietuvoje

dabar nerūpi beveik jokios gamtosaugos problemos – nei stambios, nei labai asmeninės. Ringuose, linijose ir susitikimuose buvo kalbama ir klausinėjama tik apie politiką ir ekonomiką, skurdą ir neteisybes, biurokratų armijas ir pan. Ekologija ir gamtosauga kaip kiekvienos normalios visuomenės politinio ir kultūrinio gyvenimo dalis mūsuose stovėjo kažkur toli, matyt, už kito tūkstantmečio durų. Nes per daug dar šalyje skurdo ir nevilties, baimės prieš mafijas ir biurokratus. Gamtosauga gali rūpėti tik laisvam žmogui. Vadinasi, mes dar ne laisvi – ir materialine, ir dvasine prasme?
Vargu ar galima tvirtinti, kad ekologija vos prieš dešimtmetį šalyje buvo lyg kažkokia mada. Bet pasaulyje gamta ir jos apsauga nėra dalykai, kuriuos galima prilyginti drabužių ar politikos madoms, kurias nuneša šalin laiko vėjai. Jau abėcėlinis dalykas, kad kiekvienos šalies, o kartu ir visos planetos gamtosauginės problemos ir jų sprendimo keliai yra vienintelis žmonijos išlikimo šansas. Regis, tai supranta ne tik “Greenpeace” ar eilinis gamtosaugininkas, bet ir rašytojai, politikai, akademikai ar net vaikai. Tačiau šiandien mūsų akademikai, mūsų inteligentai ir intelektualai tyli – galbūt dirba tik savo darbą, t.y. specializuojasi. Galbūt prabils tik tada, kai sprogs koks AE arba nafta užlies gintarinį pajūrį. Kadangi visuomenė net nelinkusi diskutuoti apie ekologines problemas, matyt, tas mūsų gyvenimas gerėja tik politikų vaizduotėje.
Šiandien ekologiškai sąmoningiausi atrodo šalies sąvartynų nelegalūs darbininkai, rūšiuojantys tai, ką išmeta politikai, inteligentai ir verslininkai. Rūšiuoja ir atneša tiesioginę naudą, kuri kartais neįkandama net nemažoms gamtosaugos organizacijoms.
Nemadinga dabar ekologija, gamtosauga. Gal dėl to, kad nenaudinga – pradėk domėtis žemių kompensacijomis ar nelegaliu miško kirtimu – iškart gausi per galvą. Ir – jokio politinio, jokio materialinio kapitalo.

2. Ekologija ir patriotizmas
Kai siekėme laisvo žodžio ir nepriklausomybės, patriotizmo sąvoka buvo aiški ir nedviprasmiška. Vėliau patriotizmo sąvoką ypač naikino, skaidė politikai, ją devalvavo. Šiandien net sunku išsiaiškinti, kas dabar iš tiesų naudinga Lietuvai, kas iš tiesų patriotiška? Ypač kai darosi aišku: kai žmogus mąsto kritiškai ir nestandartiškai ir tas mintis išsako viešai, visada atsiras daug tokių, kurie įžvelgs kenkėjišką veiklą ar nežinia kieno užsakymą. Tačiau mes pamirštam, kad tikrieji kenkėjai dirba tyliai ir gudriai, o geriausias jų veiklos palaikymas – visuomenės tyla.
Net keista pastebėti, kad lietuvio patriotizmas yra daugiau apibrėžtas praeities, kurios nesugrąžinsi (ar LDK, ar sovietmečio ar gal rojaus laikų), o ne dabarties ar ateities. Toks istorinis mūsų vergystės palikimas, vos ne “amžina” nuskriaustųjų pozicija, ilgai neturėjusi nei savo rašto, nei savo valstybės.
Ir tautos, ir valstybės egzistuoja ne kažkur abstrakčioje erdvėje, o tik savo žemėje, t.y. gamtoje. Tik gamta, jos gyvybinės galios ir resursai yra vienintelis kiekvienos tautos, kiekvienos valstybės gyvavimo šaltinis. Tačiau kažkodėl mūsuose gamtosauga, ekologinių problemų sprendimas niekada nebuvo laikoma patriotizmu. Tik kažkokia prievole, trukdančia kuo greičiau gyventi geriau. Lyg niekas nežinotų, kad žmonių civilizacijos paskelbtas karas prieš gamtą tęsiasi jau labai ilgai, ir šiame kare taip pat kariauja saujelė lietuvių, t.y. mano tauta.
Pasaulis jau regėjo (deja, ir regės) fašistų, komunistų, fundamentalistų “patriotizmus”. Ne vienoje tautoje patriotizmas dar tebesiejamas su kova prieš kitaip mąstantį, kitaip atrodantį. Tačiau patriotizmas labai retai siejamas su pagarba žemei ir jos gamtos formoms, ant kurios užauga visi patriotai ir nepatriotai. Tikrasis kito tūkstantmečio žmogaus patriotizmas galėtų būti ne duoklė kokiam nors politiniam ar religiniam fundamentalizmui ar tik savo tautelės stabui, o žemei kaip gyvai ir iš tiesų žūstančiai vertybei. Pagarba kiekvienai šios žemės pėdai, kur gyvena, dirba ir teršia žmogus. Nes iš milijardų tų mažų pėdų susideda ir vienintelė žmogaus tėvynė – planeta.
Kartais gal geriau pasodinti medį, negu iškelti tautinę vėliavą dažnų švenčių proga.

3. Ekologija kaip metafora
Sąvoka ekologija, anksčiau reišusi mokslo sritį, per pastaruosius dešimtmečius nepaprastai išsiplėtė, tapo visuotine, iš esmės reiškia daug daugiau negu pats žodis. Priešingai – dar Kolumbo laikais Žemė atrodė didžiulė ir begalinė, o šiandien, apraizgyta įvairiausių komunikacijų voratinkliu, ji mums susitraukė į mažą, dar gyvą žirnelį beribėje kosmoso platybėje. Žodis ekologija tapo ne tik mokslo srities, bet ir gamtosaugos, kovos už gyvybės įvairovę ir kokybę, daugybės ekologinių organizacijų simboliu. Jis tapo metafora, kuri aprėpia visą mums žinomą pasaulį, ne tik gamtą ir kultūrą, kūną ir dvasią.
Ekologija prie naujojo tūkstantmečio slenksčio tapo ir vilties metafora, padedanti suvokti pasaulio sudėtingumą ir kartu jo trapumą, kartu padėjo nusviesti žmogų nuo nerealaus, išsigalvoto pseudodieviško “gamtos pertvarkytojo” pjedestalo, bandydama jį pastatyti į savo vietą biosferoje – tarp žolės ir žvaigždės, tarp skruzdėlės ir mėlynojo banginio, tarp nuodingųjų atliekų sąvartyno ir paskutiniojo pirmykštės girios lapelio.
Sąvokos “ekologija” tapsmas gyva, viską aprėpiančia metafora teikia jei ne iliuziją, tai bent viltį. Nes įvairiausių sąvokų prasmės plėtimasis ar siaurėjimas gali būti lygiai taip pat viltingas, lygiai taip pat keliantis nerimą. Lietuvoje jau nebėra Gamtos apsaugos, o tik Aplinkos apsaugos ministerija. Jau dažniau vartojama aplinkosauga negu gamtosauga. Peršasi labai simptomiška išvada: gal gamtos šalyje nebėra ar greit nebebus, o liks tik aplinka, kurioje dar auga keli medžiai, driekiasi link horizonto melioruoto upelio styga, o šalia – legalūs ir nelegalūs sąvartynai, priglaudžiantys ir laisvosios rinkos, ir praėjusio sovietmečio atmatas.
Jau beveik prieš dešimt metų tuometinio Žaliųjų judėjimo lyderis Saulius Gricius rašė: “Vartoji, vadinasi, esi kaltas”. Man regis, tą amžinąją žmogaus kaltę, kurią mums užkrovė civilizacija, vėlei pamirštame. Tikėkimės, kad ekologija kaip vilties metafora stovi jau netoli, už tuoj pat ateisiančio naujojo tūkstantmečio durų.

Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje

 

Įžanga

Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pertvarko planetos veidą. Tačiau ši pažanga, teikdama materialines gėrybes bei komfortą, kelia ir naujas problemas: didėja aplinkos užterštumas, skursta ir nyksta įvairios ekosistemos, stokojama gamtos išteklių, kyla pavojus ilgame evoliucijos kelyje nusistovėjusiai gamtinei pusiausvyrai. Kadangi aplinkos apsaugos problemų pavienės valstybės ar kraštai jau nebegali išspręsti, tenka jungti jų pastangas, remtis naujausiais mokslo laimėjimais. Rimčiau aplinkos apsauga imta rūpintis rik po antrojo pasaulinio karo, nes iki tol gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žeme, vanduo, oras, miškai — buvo naudojami tiek, kiek įstengta juos perdirbti. Į pasekmes neatsižvelgta tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės tapo jau per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti žmonijos egzistencijai. 1948 m. UNESCO iniciatyva buvo sukurta Tarptautine gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga IUCN {International Union for Conservation of Nature and Natural Resources), kurios tikslas – skatinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir išsaugojimą ekonominei bei socialinei plėtrai, mokslui ir kultūrai. ji rūpinasi retų bei nykstančių augalų, gyvūnų, biocenozių apsauga, skleidžia gamtos apsaugos idėjas, koordinuoja naujų draustinių, rezervatų ir nacionalinių parkų steigimą.

Tarptautinės gamtosaugos organizacijos
Gamtosaugos problema tiesiogiai susijusi su visuomenės vystimusi, jos gamybinių jėgų plėtojimusi, taigi iškyla kartu su jų, atsiradimu. Gamtosaugos normų randama jau paprotinėje teisėje bei pirminiuose rašytiniuose teisės šaltiniuose. Tačiau iki XX amžiaus gamtosauga tebuvo kiekvienos valstybės vidaus reikalas.
XX amžiaus pradžioje pradėta steigti pirmąsias tarptautines gamtosaugos organizacijas, o antrojoje mūsų amžiaus pusėje ekologinė problema bei jos sprendimo mastas peržengė valstybių, regionų, žemynų ribas ir pasidarė globaliniai.
Visos šalys vaidina lemiamą, vaidmenį sprendžiant pasaulio gamtosaugos problemą kadangi dalyvauja tarptautinių gamtosaugos organizacijų darbe, yra daugelio svarbiausių akcijų šioje srityje iniciatorės, pavyzdžiui, iniciatyva dėl branduolinio ginklo bandymo sferų apribojimo, kosmoso ir kt. Gamtosauga mūsų šalyje glaudžiai susijusi su taikos išsaugojimu planetoje ir vaisingu visų valstybių bendradarbiavimu šiose srityse: gamtosaugos politika išplaukia tiek iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės funkcijų rūpintis gamtos išteklių bei gamtinės aplinkos apsauga.
1910 metais Grace įvykęs VIII tarptautinis zoologų kongresas bei 1913 metais įvykusi Berno konferencija tarptautinės gamtosaugos klausimais pradėjo plačią tiems laikams diskusiją, jog reikia imtis priemonių gamtos vertybėms, kurioms, sparčiai vystantis kapitalizmui bei jo gamybinėms jėgoms, iškilo didelė grėsmė, išsaugoti. Berno pasitarime organizuojamas pirmas tarptautinis gamtosaugos organas — Tarptautine konsultacinė gamtosaugos klausimų komisija. 1928 metais Tarptautinė biologijos mokslų sąjunga įsteigia Tarptautinį dokumentacijos gamtosaugos klausimais biurą, o 1929 metais Ramiojo vandenyno mokslinis kongresas įsteigia Nuolatinį gamtos apsaugos komitetą. 1923 metais Paryžiuje sukviečiamas tarptautinis pasitarimas—kongresas aplinkos apsaugos klausimais. Tokie kongresai buvo organizuoti 1921, 1933, 1947 metais. Tuo laiku gamtosauga planetoje pradėjo įgauti vis didesnį užmojį ir minėti tarptautiniai organai neatitiko gyvenimo keliamų reikalavimų. Todėl Prancūzijos vyriausybė ir Suvienyt Nacijų Organizacijos švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (JUNESKO) 1948 metais įsteigė Tarptautinį gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga. Tai savarankiška tarptautinė nevalstybinė visuomeninė organizacija.
SNO programos ekologiniais klausimais (JUNEP) sekretoriato duomenimis, šiuo metu nevyriausybinių gamtosaugos organizacijų yra 532. Iš jų: Pasaulinė profsąjungų federacija, Pasaulinė aplinkos išteklių taryba, Pasaulinė gyvūnų apsaugos federacija, Tarptautinė turistų sąjunga, Tarptautinė architektų sąjunga ir kt. Kiekviena iš šių organizacijų atlieka didesnį ar mažesnį gamtosaugos darbą. Tačiau vadovaujantį vaidmenį iš jų vaidina Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS).

Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje

Garo mašinų ir vidaus degimo variklių amžius, elektros, radijo ir televizijos epocha, atomų bei raketų, robotų ir kompiuterių era yra tapęs šis šimtmetis. Pasiekta energijos plėtros aukščiausia riba. Ateitis neįsivaizduojama be žmogui pavaldžių energijos išteklių. žmonija vartoja energiją iš didelio, bet ne iš neišsenkamo gamtos aruodo. Pvz., bendras globalinis pirminių energijos išteklių sunaudojimas sudaro 8,2 TWh per metus. Mokslininkų skaičiavimais, kuro išteklių gali užtekti 2-3 šimtmečiams. Tačiau iki to laiko žmonija, be abejo, atras naujus energijos šaltinius. Tiesa, yra ir kitokia nuomonė. Apie 80 proc. pasaulio energetinių poreikių tenkinama naudojant organinį kurą: naftą, gamtines dujas, akmens anglis. Naudojant naftą, pagaminama daugiau negu trečdalis visos reikalingos energijos. Manoma, kad jos atsargų turėtų užtekti dar XXI amžiui. Labai išplėstas švariausio organinio kuro – gamtinių dujų naudojimas pasaulyje (apie 1/5 visos naudojamos energijos). Jų atsargos dar mažesnės negu naftos. Didžiausios atsargos yra akmens anglių. Dar ne visiškai aiški atominės energetikos ateitis. Geriausios atsikuriančių energijos šaltinių – saulės, vėjo, vandens, bio, geoterminės energijos perspektyvos.
Deja, tenka pripažinti, kad jų realios galimybės Lietuvoje nėra didelės ir panaudojimui prireiks dar daug laiko. Ne mažiau aktuali ir energetikos ekologinė problema. Daugelis medžiagų, kurias transportas, pramonė, energetika išmeta į aplinką, yra žalingos žmogui, gamtai, materialinėms vertybėms.
Nemaža dalis teršalų ore išlieka ilgokai, nepripažįsta valstybių sienų, kaip “rūgštūs lietūs”, kurie padaro didelių nuostolių aplinkai, žemės ūkiui, miškams, žmonių sveikatai. Tyras oras reikalingas ne tik žmogui, bet ir visai gyvūnijai. Gamtinės aplinkos tvarumo kontekste jis užima ypatingą vietą. Per atmosferą yra teršiamos visos kitos sferos. Antropogeninę veikla padidino atmosferos dinamiką – dažniau kartojasi uraganai, potvyniai ir kitos stichinės nelaimės.
Siekiant išsaugoti atmosferos oro kokybę, reikia didesnį dėmesį skirti ir mūsų augalijos išsaugojimui, nes ji tapo atmosferos teršalų filtru ir saugo mus.
Išsivysčiusiose šalyse atmosferos oras švarėja, nes taikomos mažai atliekų paliekančios technologijos, statomi efektyvūs valymo įrenginiai, o Lietuvoje kol kas tai vyksta dėl ekonomikos krizės ir energijos vartojimo sumažėjimo, išskyrus automobilių transporte. Tiesa, įgyvendinamos ir įvairios gamtosaugos priemonės. Tačiau didelę atmosferos taršos dalį sudaro kita šalių atmosferos taršos įtaka. Kaip žinia, didžiausias atmosferos teršėjas Lietuvoje yra automobilis. Lengvųjų automobilių plėtra niokoja miestus. Gatvėse lieka vis mažiau vietos, susidaro automobilių “kamščiai”, labiau teršiamas oras, kuriuo kvėpuoja pėstieji. Platinti gatvėms, statyti miestų apvažiavimo tuneliams ir viadukams, nevienodų lygių sankryžoms, išskirti pėsčiųjų gatvėms ir kt. reikia daug lėšų.
Teršalų išmetimai ir energetika Atmosferoje visada yra gamtinės ir antropogeninės kilmės priemaišų. Pirmosioms priskiriamos augalinės, gyvulinės ir kosminės kilmės dulkės, jūros druskos dalelės, rūkas, miškų gaisrų dūmai, vulkaninės dulkės ir dujos. Gamtinis atmosferos teršimas yra foninis ir mažai keičiasi. Atmosferos teršimas ypač padidėjo XX a. antrojoje pusėje dėl intensyvios energetikos, pramonės, transporto plėtros. Šie taršos šaltiniai ir toliau tebėra didžiausi atmosferos teršėjai. Iš viso šalyje į atmosferą 1996 m. buvo išmesta 510,9 tūkst. t teršalų. Pastebimas žymus CO dujų dalies padidėjimas bendrame išmetimų į atmosferą balanse. Tai dėl įvairių transporto priemonių, pirmiausia automobilių, išskiriamo CO. Daugiausia išmetama į atmosferą CO, SO2, Nox, dulkių ir angliavandenilių. NOx kiekiai pateikiami paprastai perskaičiavus juos į NO2. Pagrindiniai atmosferos teršalų šaltiniai šalyje yra mobilūs (transporto priemonės) ir stacionarūs (pramonės, energetikos įmonės) taršos šaltiniai. Pvz., 1996 m. iš stacionarių taršos šaltinių išsiskyrę apie 150 tūkst. t teršalų. Iš mobilių šaltinių (autotransportas, aviacija, laivynas, geležinkeliai, statybos mašinos) į atmosferą pateko 71 proc. visų išmetimų. Autotransporto dalis jose sudaro net 96 procentus.
Kalbant apie stacionarių šaltinių atmosferos taršos ingredientus, reikia pasakyti, kad net iki 98 proc. visų išmetimų tenka 5-iems labiausiai paplitusiems: CO, SO2, NOx, dulkėms ir angliavandeniliams.
Vyraujantis atmosferos teršalas CO – labai toksiškas, 4 pavojingumo klasės junginys. Jo didžiausia leistina koncentracija (DLK) yra 5 mg/m3. CO maksimalios koncentracijos būna didmiesčiuose ir prie magistralių. Nors vidutinė metinė CO koncentracija Lietuvoje nesiekia DLK, tačiau didmiesčiuose kartais ji būna didesnė. 1994 m. energetikai teko 11 proc. visų į atmosferą išmetamų teršalų, 1996 m. energetika išmetė 9,5 proc. visų atmosferos teršalų, arba 41 proc. stacionarių atmosferos taršos šaltinių teršalų.
Apibendrinant tai, kas pasakyta aukščiau, būtina pabrėžti, jog pirmiausia dėl gamybos nuosmukio atmosferos teršimas Lietuvoje sumažėjo beveik perpus palyginti su 1990 m. lygiu. šiuo metu, veikiant Ignalinos AE, Lietuva tenkina visų pasirašytą tarptautinių aplinkosaugos konvencijų įsipareigojimus atmosferos taršos srityje, Ženevos tolimosios tarpvalstybinės taršos konvencijos, Sofijos protokolo dėl NOx išmetimo arba jų tarpvalstybinių srautų sumažinimo kontrolės ir kitokius reikalavimus. Kad sieros 1990 m. kritinės apkrovos nebūtų didesnės, SO2 išmetimus iš stacionarių šaltinių dar reikia sumažinti Mažeikių, Marijampolės, N.Akmenės, Utenos, Varėnos, Rokiškio, Vilniaus ir Klaipėdos rajonuose.

Lietuvos paviršinio vandens kokybė
Per metus Lietuvos teritorija prateka 4075 mln. m3 vandens ir 450 mln. m3 to kiekio yra užteršta (1989 m. duomenys). Pagal standartus valomas vanduo sudaro 25,4%, nepakankamai gerai valomas vanduo — 46,9%, nešvarus vanduo — 27,6% viso pratekančio vandens. Vien Vilniaus ir Kauno mietų užteršiamas vanduo sudaro 40% viso tekančio užteršto vandens.
Lietuvoje galioja buvusios SSSR bendrieji reikalavimai ir didžiausios leistinos koncentracijos (DLK) (su kai kuriais laikinais pakeitimais ir papildymais) vandens objektams, skirtiems naudoti žuvininkystės ir kultūriniams bei buitiniams tikslams. Visi respublikos paviršiniai vandenys turi tenkinti žuvininkystei naudojamų vandenų reikalavimus.
Upių vandenyje tiriamų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos. Ištirpusio deguonies — < 6 mg/1; BDS5 – 2 mg O,/l; amoniakas ir amonio druskos – 0,39 mgN/1; nitritai – 0,02 mgN/1; bendras azotas – 0,2 mg/1; fosfatai – 0,08 mgP/1; bendras fosforas – 0,2 mg/1; kalcis – ISO mg/1; magnis – 40 mg/1; natris – 120 mg/1; kalis – 50 mg/1; sulfatai – 100 mg/1; chloridai – 300 mg/1; geležis – 0,1 mg/1; varis — 1 + fonine reikšme [Xg/I; cinkas – 10 [ig/1; švinas – 100 p.g/1; manganas – 0,01 mg/1; bendrasis chromas – 5 (Ag/1; kadmis – 5 )J.g/l; nikelis – 10 (J.g/1; fenoliai – 0,001 mg/1; anijoniniai detergentai – 0,1 mg/1; naftos produktai – 0,05 mg/1. Pagal Lietuvoje naudojamą vandens užterštumo klasifikaciją:
I klases vanduo yra labai švarus, natūralaus gamtinio fono, atitinkantis pačius griežčiausius žuvininkystei naudojamo vandens reikalavimus;
II klasės vanduo yra švarus, tinkamas ruošti geriamąjį vandenį, kultūriniams bei buitiniams poreikiams, maudytis;
III klasės vanduo – mažai užterštas, bet jo naudojimas ribotas;
IV klases vanduo — vidutiniškai užterštas;
V klases vanduo — smarkiai užterštas;
VI klases vanduo — labai smarkiai užterštas, net netinka transportuoti.
Pagal pagrindines teršiančiąsias medžiagas Nemuno vanduo (1993 m.) yra vidutiniškai užterštas, priklauso IV užterštumo klasei, tai sąlygoja dideli organinių medžiagų kiekiai (pagal BDS5 ).

Neries vandens kokybė (pagal BDS , neorganinį azotą, fosfatus) 1993 m. priklausė II—III vandens užterštumo klasei, tik žemiau Vilniaus – IV klasei, t.y. vidutiniškai užterštas.
Nevėžio vanduo žemiau Panevėžio ir Kėdainių dėl gerokai padidėjusios fosfatų koncentracijos priskiriamas V—VI užterštumo klasei, t.y. labai smarkiai užterštas.
Daugumos Lietuvos upių vanduo yra mažai užterštas, t.y. priklauso I—III užterštumo klasei. Upėse vanduo dažniausiai yra gelsvos, žalsvos spalvos arba bespalvis. Smarkiai teršiamuose upeliuose vanduo esti pilkšvos, net juodos, pasitaiko ir baltos spalvos. Jų vanduo yra silpnai šarminis bei šarminis.
Upių vandenims būdinga didelė organinė tarša: 70% kontroliuojamų vietų užterštumas organinėmis medžiagomis pagal BDS5 virsija DLK 1-2 kartus, 21% vietų — 2—3 kartus. Upės labiausiai teršiamos buitiniais ir pramoniniais nutekamaisiais vandenimis, per polaidį arba po smarkių liūčių išplautų ir apardytų krantų žemėmis.
Nitratų ir nitritų koncentracija Nemune 1,5—2, Neryje, Mūšoje bei Šešupėje 7-10 kartų viršija leistiną normą. Vidutinio dydžio ir mažose upėse ši norma viršijama 1-2 kartus.
Labiausiai paviršinis vanduo yra užterštas sunkiaisiais metalais Kaune, Šiauliuos ir Panevėžyje. Daugelio rajonų šuliniu vanduo užterštas vario bei cinko jonais.
Kuršių marių ir Baltijos jūros pakraščių vanduo yra užterštas amonio jonais 1,2-2,6 DLK, nitratais – 2,5-8,8 DLK, fenoliu – 12-13 DLK ribose. Vidutine fenolio koncentracija Kuršių mariose yra 3,6-14,67 mg/kg, o pakrantėse ir atviroje jūroje – 0,73-2,69 mg/kg.

Nutekamųjų vandenų valymas ir jo būdai

Pramoniniai nutekamieji vandenys valomi mechaniniais, cheminiais, fiziniais cheminiais, biologiniais ir terminiais budais.
Valymo budai skirstomi rekuperacinius ir destrukcinius. Rekuperaciniais metodais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos ir tolesniam naudojimui perdirbamos vertingos medžiagos, destrukciniais — vandenis teršiančiosios medžiagos suardomos ir pašalinamos dujų bei nuosėdų pavidalu.
Valymo metodas parenkamas atsižvelgiant į sanitarinius ir technologinius reikalavimus, kuriuos turi tenkinti valomas vanduo (tai priklauso nuo tolesnio vandens panaudojimo); nutekamųjų vandenų kiekį, įmonės energetinius ir materialinius išteklius, valymo įrenginių užimamą plotą, valymo metodo veiksmingumą.
Mechaninis nutekamųjų vandenų valymas. Valant vandenis mechaniniu būdu, atskiriamos neištirpusios mineralinės ir organinės priemaišos. Paprastai tai esti pirmasis nutekamųjų vandenų valymo etapas, nes toliau teršalai gali buti šalinami biologiniais arba fizikiniais cheminiais valymo metodais. Šiuo būdu iš nutekamųjų vandenų pašalinama apie 90% neištirpusių mineralinių ir apie 20% neištirpusių organinių priemaišų.
Pirrniausia vanduo košiamas pro įvairias groteles. Po to, pašalinus putas, nusodinamos smulkesnės priemaišos ir atskiriamos organinės, ir galiausiai vanduo filtruojamas.
Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Įvairūs cheminiai junginiai – rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant vandenis cheminiu būdu, teršalai paprastai neutralizuojami arba oksiduojami. Neutralizuojama:
1) sumaišant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizavimo reakcijos;
2) naudojant įvairius reagentus — kalkes (CaO), rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą (Na CO ), natrio šarmą (NaOH), amoniako vandenį (NH4OH);
3) filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais (užpildas — kalkės, dolomitas, magnezitas, kreida ir kt.).
Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo rėžimą, naudojamus reagentus, vietines sąlygas ir pan. Paskutiniuoju metu siūloma šarminius nutekamuosius vandenis valyti dūmais ir šitaip ne tik neutralizuoti vandenį, bet ir pašalinti iš dujų kenksmingus rūgščių junginius.
Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokių pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų.
Biologinio valymo galimybę lemia šie veiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi buti artima neutraliai (pH = 6,5-8,2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali buti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų.
Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų adsorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Pirmoji stadija trunka tik 15 – 30 mm., antroji -kelias valandas arba paras.
Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis (biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtnėmis sąlygomis (biofiltruose bei aerotankuose).
Biologinis nutekamųjų vandenų valymo procesas panašus į natūraliųjų vandens telkinių apsivalymo procesus, pagrįstus įvairių mikroorganizmų veikla ir organinių teršalų oksidacija.

Išvados

Sparčiai plėtojant industrializaciją ir urbanizaciją, nepaprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologines sistemos ,,žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pagrindiniuose pramoniniuose – industriniuose rajonuose, bet ir visoje planetoje. Kadangi biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus žūti Žemėje gyvuojančiai civilizacijai. Reikia pabrėžti, kad aplinkos tarša Lietuvoje jau gresia mūsų tautos genetiniam fondui, jos biologiniam egzistavimui. Todėl norint rasti optimalią žmogaus ir gamtos sąveiką, būtiną giliau pažinti gamtos reiškinių dėsningumus bei ugdyti ekologinį mąstymą, kad būtų aišku, ką ir kaip reikia saugoti. Vertinant aplinkos kokybę, reikėtų atsižvelgti į šiuos pagrindinius aspektus: ekonominį (racionalų gamtos turtų naudojimą), ekologinį (gamtos išteklių savaiminio atsinaujinimo galimybes, gyvosios gamtos įvairovės išlaikymą ir kt.), socialinį (gyventojų sveikatingumo, darbo našumą, bendravimo sąlygas, demografinius pokyčius ir kt.), estetinį ir kultūrinį. Kitaip beatodairiškas grubus žmogaus kišimasis į Žemėje vykstančius procesus vadovaujantis trumparegišku požiūriu, vaikantis vienadienės naudos artina mus prie ekologinės katastrofos.

Literatūros sąrašas

1. Gajauskaitė R., Gamtos apsauga. Vilnius, 1988.
2. Pranas Baltrūnas, Aplinkos apsauga. Vilniaus Enciklopedija 1996.
3. www.geogrfic/ecology.html

Vegetariška mityba

 

ĮVADAS

Norint gyventi darniai, be toksinų, nerimo ir įtampos, reikia pasvarstyti ir apie dietą, ypač vegetarišką.
Gerosios mėsos savybės skelbiamos ir aukštinamos įvairiose valstybinėse mokyklose bei federalinėse žemės ūkio žinybose. Mums nuo vaikystės diegiamas požiūris, jog pagrindinis mūsų mitybos produktas ir geros sveikatos laidas yra mėsa. Tačiau yra milijonai nė neragavusių mėsos žmonių, kurie gyvena visavertį ir energingą gyvenimą.
Tas, kuris susimąsto apie pagrindinį dietos klausimą, greitai susiduria su daugybe prieštaringų nuomonių bei įsitikinimų. Iš esmės daugelis teigia, kad mėsa būtina mūsų gyvybei palaikyti, bet gausu ir kontrargumentų, kurie grindžiami mėsoje esančių toksinų kenksmingumu ir nenoru dėl maisto žudyti kitų gyvų būtybių.
Visų pirma turėtume pamąstyti: kodėl maistas turėtų būti pirmoje vietoje? Atsakymas iš pradžių atrodo labai aiškus: valgome, kad gyventume.
Kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas yra būti vegetaru ar ne. Bet jei nuspręsi tapti vegetaru, patarčiau pradėti nuo vegetarizmo, ir pratintis po truputį. Jei staigiai nustosi valgyti mėsą, gali sutrikti mityba arba bus per sunku ištverti be mėsos ir tuojau viską mesi.
Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijoje. Vegetarai teigia, kad valgant mėsą, organizme susidaro toksinių medžiagų, kurios nuodija ląsteles, trumpina gyvenimą, daro žmogų dirglesnį ir piktesnį. Gyvūninės kilmės maistą atsisakoma valgyti dėl įvairiausių priežasčių: ekonominių, sveikatos, religinių ir dėl mados. Vegetarai nevartoja alkoholio, nerūko.
Mėsos valgymas paplito XX amžiuje, bet iki šiol žmogaus organizmas negali suvirškinti mėsos. JAV Nacionalinė Mokslų Akademija 1983 metais pranešė, kad žmonės gali išvengti daugelio paplitusių vėžio formų, mažindami mėsos ir kitų gyvulinių produktų vartojimą, o didinti vaisių ir daržovių vartojimą. Prieš 30 metų buvo rašoma, kas suaugusiam žmogui kasdien būtina suvalgyti 100 – 150 gyvulinių baltymų. Šiandien mokslininkai rašo, kad baltymų pakanka tik 30 – 45 gramai. Nebūtina valgyti kasdien mėsos, kad gautume 45g baltymų. Jų pakankamai yra vegetariniame maiste: grūduose, ankštinėse daržovėse, riešutuose, daržovėse ir vaisiuose.
Vegetarinė mityba fiziologiškesnė, šarminančiai veikia vidinę terpę, neslopina imuniteto, todėl vegetarai ilgiau gyvena.

1. Vegetarizmo samprata
1.1 Sąvokos supratimas
Žmogus, nevalgantis mėsos – dar ne vegetaras. Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną” vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras (angl. vegetarian < lot. vegetarius – augalinis) – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos. O tiksliau, vegetaras yra žmogus, kuris nevalgo mėsos, žuvies ir kitų gyvų organizmų.
Vegetarai nevartoja ir kiaušinių. Teigiama, jog vartojant kiaušinius, yra nužudoma gyvastis. Mes tikrai žinome, kad tik kiaušinyje yra gyvybės pradas, nes kiaušialąstės yra vienintelės ląstelės, kurios gali būti apvaisintos. Yra teigiančių, jog kiaušinio sudėtyje yra svarbiausių maistingųjų medžiagų, proteino ir fosforo, būtinų žmogaus organizmui, bet proteino galime gauti iš pupelių, varškės, fosforo – iš daugelio daržovių, pvz. bulvių. Reikia nepamiršti, jog kiaušinio sudėtyje yra cholesterolio, kuris yra viena iš pagrindinių kardiovaskuliarinių ligų priežastis. Apie mėsą apžvelgsime vėliau.
Tipiškas vegetariškas maistas yra daržovės, vaisiai, sėklos, kruopos, miltiniai produktai, pieniški produktai.

1.2 Vegetarų tipai
Veganai – griežtas (visiškas) vegetaras – nevartoja jokių gyvulinės kilmės maisto produktų.
Ovolaktovegetarai – nevalgo žuvies, mėsos, bet valgo kiaušinius, pieną ir jo produktus.
Laktovegetarai – valgo pieną ir pieno produktus.
Semivegetarai ar i dalies (pusiau) vegetarai – nevalgo raudonos mėsos, valgo baltą mėsą ir žuvį, taip pat kiaušinius, pieną ir jo produktus.

1.3 Vegetarinės dietos principai:
– vegetarinėse dietose yra daug skaidulinių medžiagų, mažai riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio. Jos mažai kaloringos, todėl reikia individualiai parinkti tokius maisto produktus, kurie palaikytų optimalią kūno masę ir sveikatą;
– skirti grūdų produktų kartu su riešutais, sėklomis ar įvairiomis tamsiai žalios spalvos daržovėmis;
– skirti sojų pieno, kad organizmas būtų aprūpinamas baltymais, kalciu, vitaminų B 2, geležimi ir cinku;
– papildomai skirti vitamino B 12 ir geležies, nes vegetarinėje dietoje jų mažai;
– vengti alkoholio;
– dietos sudėtis turi atitikti pagrindines dietos reikalavimus.

Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Tik ar tokia dieta nulemia ilgaamžiškumą, ar labai gerą sveiktą dar nėra įrodyta.
Mums sunku vykdyti griežtus vegetarinius mitybos reikalavimus: maistas turi būti šviežias, pagamintas laikantis griežtų maisto gamybos technologijos reikalavimų. Mūsų krašte 6 mėnesius maistas laikomas sandėliuose, o jie įrengti netinkamai, todėl daržovės, vaisiai praranda svarbiausią dalį savo gerų savybių, išnyksta gyvybinė energija. Netinkamai išlaikyti, konservuoti, perdirbti produktai yra mažaverčiai.
Žmogaus organizmas labiau pritaikytas augaliniam maistui virškinti, negu gyvuliniam. Ilgas žarnynas, labiau panašus į žolėdžių gyvūnų, netinka mėsos, kiaušinių, varškės virškinimui, nes tie produktai dėl blogos vidaus organų veiklos dažniau pūva, negu virškinasi, o puvimo produktai yra daugelio ligų priežastis.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net žmogus, persivalgęs tokio maisto, nebūna apsnūdęs, o yra žvalus ir darbingas. Suvalgęs sugedusio ir seno maisto jis gali viduriuoti, bet organizmas ilgam neapsinuodys. Ypač vertingas vegetarinis maistas sunegalavus, turint nemalonumų, vasaros karščių metu, sveikstant po ligos.
Fiziologinis vegetarizmas gali būti griežtas ir pusiau griežtas. Griežtas vegetarizmas bus tada, kai valgomi tik augaliniai produktai, o pusiau griežtas, kai dar vartojami kai kurie augaliniai produktai, išskyrus mėsą.
Etinis vegetarizmas draudžia žudyti gyvulius ir valgyti jų mėsą. Šio vegetarizmo šalininkai paplito Europoje XIX a. pradžioje.
Mėsos baltymų molekulių struktūrose yra purino junginių, kurie yra narkotinių medžiagų pagrindas. Mėsos suvirškinimui reikalinga atiduoti beveik 50 % viso kūno energijos. Žmogus, privalgęs mėsos, tampa 2 – 3 valandas nedarbingas.

1.4 Tapimo vegetarais priežastys

Visas priežastis būtų sunku nusakyti, bet pagrindinės priežastys, dėl kurių tampama vegetarais yra šios:
a) dėl religinių įsitikinimų. Labiausiai vegetarizmo laikymasis skatinamas budizme, daosizme, induizme bei islame (atšaka – sufizmas); taip pat atskirose religinėse bendruomenėse, kurios paplitusios pasaulyje kaip Krišnos sąmonės organizacija (beje, turi puikią vegetarinę virtuvę), Gyvenimo meno organizacija (įkūrėjas – mokytojas iš Indijos Šri Šri Ravi Šankaras) bei kitos.
b) dėl sveikatos. Šią priežastį būtų galima skirstyti į dvi dalis. Tai dėl sveiko gyvenimo būdo (kaip ir sportas, pozityvus mąstymas). Bei kita dalis dėl sveikatos negalavimų. Čia žmonės būna priversti laikytis vegetariškos dietos dėl pasveikimo bei organizmo jėgų atstatymo po ligos.
c) dėl aplinkos įtakos. Aplinka – tai šeima, bendruomenė, kurioje gyvename. Įtaką gali daryti ir mada. Pvz. paaugliai kartais mėgdžioja mėgstamus aktorius, dainininkus ir pan.

3. Fiziologinis požiūris į vegetarišką mitybą
Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į mėsėdžius gyvūnus, kurių trumpas žarnynas greičiau šalina pūvančias ir nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius.
Mėsėdžiai kvėpuoja dažnai ir negiliai, tuo tarpu žolėdžiai – giliai ir lėtai. Dažnas ir paviršutinis kvėpavimas susijęs su baime, įtampa ir skausmu, o gilus, ramus kvėpavimas – su ramybe ir atsipalaidavimu. Adrenalinas, kuriuo persisunkusi nužudyto gyvūno mėsa, skatina širdies darbą ir greitina kvėpavimą. Normaliam žmogui jis sukelia nuolatinę įtampą, širdies plakimo ir kvėpavimo padažnėjimą. Nė viena iš šių sąlygų negerina fizinės ir psichinės sveikatos.
Vegetaro širdis plaka lėčiau, todėl ji gali ištverti ilgiau (tarp smūgių širdis paprastai ilsisi 1/6 sek.; sveiko penkiasdešimties metų žmogaus širdis ilsėjosi 8 metus). Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad mėsos nevalgančių žmonių arterinis kraujospūdis ir kraujo klampumas mažesnis, o, kaip žinia, ir viena, ir kita gali būti tiesioginė progresuojančios aterosklerozės ar infarkto priežastis… Istorija liudija, kad per epidemijas (pvz.: choleros) vegetarai užsikrečia kur kas rečiau. Japonų mokslininkai, keturiasdešimt metų stebėję grupės vegetarų gyvenimą, neseniai paskelbė savo tyrimų duomenis. Išvada tokia: jei vegetarų maistas įvairus (subalansuota dieta), jie gyvena ilgiau ir aktyviau už tuos, kurie valgo mėsą. Senovės Spartos kariai buvo vegetarai. O garsėja tas laikotarpis tuo, kad gyveno tuomet labai gražaus stoto, atletiški žmonės.
Švedų ir vokiečių mokslininkai tyrimais paneigė įsigalėjusią nuomonę, kad augalinio maisto baltymai esą menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos 8 amino rūgštys. Augaluose yra daugiau maistinės energijos negu mėsoje ir kituose gyvuliniuose produktuose.
1960 m. mokslininkai nustatė, kad mėsos vartojimas skatina aterosklerozes bei širdies ir kraujagyslių ligas. Buvo nustatyta, kad 90-97 proc. širdies ir kraujagyslių susirgimų galima išvengti valgant vegetarinį maistą. Po alkoholio ir tabako, mėsa yra trečia didelio mirtingumo priežastis.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais.
Kolumbijos universiteto Pr. G. S. Huntigeno lyginamosios anatomijos straipsnyje yra skelbiama, jog žmogaus organizmo sandara nėra pritaikyta mėsos valgymui. Jis pademonstravo, kad mėsėdžių plonoji ir storoji žarnos yra trumpos. Jų storoji žarna, kaip jai ir charakteringa, yra labai tiesi ir lygi. Priešingai, žolėdžiai turi ilgas, tiek plonąją, tiek storąją žarnas. Dėl mažo ląstelienos kiekio ir aukšto proteino lygio mėsoje, žarnos greitai absorbuoja maistingąsias medžiagas. Taigi, mėsėdžių žarnos yra trumpesnės už žolėdžių gyvūnų žarnas.
Žmonių, kaip ir žolėdžių gyvūnų, ir plonoji ir storoji žarnos yra ilgos. Bendras mūsų žarnų ilgis siekia apie 8,5 m. Plonoji žarna susisukusi aplink save daugelį kartų, jos sienelės ne lygios, o išrangytos. Kadangi jos ilgesnės nei mėsėdžių, mėsa užsibūna mūsų žarnose ilgėliau, ir gali pradėti pūti bei gaminti toksinus. Manoma, kad šie toksinai sukelia gaubiamosios žarnos vėžį, be to, jie apsunkina kepenų veiklą, kurių funkcija yra pašalinti toksinus. Tai gali sukelti cirozę ir net kepenų vėžį.
Pagal mirčių dažnumą – vėžys yra antroje vietoje. Bandymais įrodyta, kad kepamoje (įvairiais būdais) mėsoje susidaro cheminis junginys (metilcholantrinas), kuris yra labai stiprus karcinogenas. Pelės, kurioms buvo duota šio chemikalo, susirgo vėžiu (kaulų, kraujo, skrandžio ir t.t.). Yra daug ligų, kurių galima išvengti ar kartais net jas išgydyti, valgant neriebų vegetarinį maistą. Tai inkstų akmenligė, prostatos vėžys, diabetas, dantenų ligos, spuoguotumas, kasos vėžys, skrandžio vėžys, hipoglikemija, vidurių užkietėjimas, divertikuliozė, aukštas spaudimas, osteoporozė, virškinamojo trakto pepsinės opos, tulžies pūslės akmenligė, dirglaus žarnyno sindromas, artritas, kiaušidžių vėžys, hemorojus, nutukimas ir astma.

4. Vegetariškos mitybos istorija
4.1 Pasaulio istorijoje
Vegetarizmo istorija tokia pat sena kaip ir žmonijos istorija. Archeologiniai kasinėjimai Egipte, vienoje iš seniausių civilizacijų pasaulyje, parodė, kad papročiai ir senovės Egipto religija draudė valgyti mėsą. Senovės Graikijoje žmonės, norintys tapti atletais, mokėsi gimnazijose pagal ypatingą sistemą kuri buvo pati efektyviausia ugdant fizinę ir ištvermę. Viena iš šio tikslo pasiekimo priemonių buvo griežta dieta ir apribota mityba. Jų kasdieninis maistas buvo vynuogės, riešutai, sūris, kukurūzų duona. Pagrindinį Romos gladiatorių paros racioną sudarė miežių su alyvų aliejumi. Šis maistas tilpo jų delnuose. Senovės Egipto žyniai visiškai nevartojo mėsos. Senovės Kinijos daosistai buvo vegetarais. Pirmieji krikščionys ir judėjai taip pat buvo vegetarais.
Anglų gydytoja Anna Kingsford šio šimtmečio pradžioje rašė, kad mėsa maitintis ne daugiau kaip 1/4 pasaulio gyventojų ir kaip tiktose šalyse, kur mėsa – pagrindinis gyventojų maistas,vyrauja skurdas, nusikaltimai ir ligos.
Dauguma Kinijos ir Japonijos gyventojų – budistai. Jų Dievas Buda draudė savo pasekėjams valgyti mėsą. Vienas iš XIX a. anglų rašytojų Džordžas Smitas rašė, kad Egipto žemdirbių ir darbininkų maistas panašus į kiniečių ir susideda iš žuvies, sorų arba kukurūzų daržovių dalys vartojamos nevirtos. Nilo burliokai pasižymėjo didele jėga, stipriais raumenimis ir fiziniu bei dvasiniu grožiu.
Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojų maistas buvo paprastas: pusryčiams datulės su keliais gabaliukais duonos, pietums – virtos pupos, vakarienei – kruopų košė. Taip maitinosi laivų iškrovėjai, kurie pasižymėjo jėga ir sveikata. Italai XIX a. pabaigoje maitinosi kaštonų putra, makaronais, kvietine duona, kukurūzų paplotėliais ir gėrė daugiausia gryną vandenį. Rusų, lenkų ir lietuvių maistas – duona, bulvės, pienas, česnakai, svogūnai, rauginti kopūstai, agurkai, morkos, burokėliai ir gira. Jiems pakakdavo paties paprasčiausio maisto. Kai daugumos pasaulio šalių gyventojai praeitame šimtmetyje dar valgė vegetariškai, anglai jau vartojo daug jautienos, kiaulienos, kumpio, kitokios mėsos ir mažai augalinių produktų. Įprotis valgyti mėsą, nors tai žmonėms nenaudinga ir nepriklauso pagal biologinį tipą, greit paplito Europoje ir Amerikoje.
Vegetarų susibūrimas į draugijas prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje. Pirmieji pavyzdį parodė anglai ir 1842 m. įkūrė Britų vegetarų draugiją. 1892 m. savo Vegetarų draugiją Leipcige įkūrė vokiečiai. Vėliau 1994 m. susikūrė Olandų vegetarų draugija ir palaipsniui atskirų šalių vegetarų draugijos. Atskirų šalių draugijas jungia Europos vegetarų draugija, kurios būstinė ilgą laiką buvo Olandijoje, o šiuo metu Šveicarijoje ir tarptautinė vegetarų draugija, kurios rezidencija yra Anglijoje, Mančesterio mieste. Lietuvos vegetarų draugija įkurta 1991m. gruodžio mėn. 19d.

4.2 Religiniuose tekstuose
Indijos religijoje taip pat rekomenduojama vengti mėsos. Ten sakoma: „Kaip kitaip, jei nenužudant gyvos būtybės, gausi mėsos. Žmogus, kuris skaudina jausti gebančią būtybę, niekada nebus Dievo palaimintas. Tad venkite valgyti mėsą (Indusų Įstatymas). Šventoji Islamo knyga Koranas draudė vartoti „mirusiųjų gyvūnų kraują ir mėsą. Vienas pirmųjų kalifų po Muhamedo mirties, jo giminaitis, patarė labiau pažengusiems mokiniams: „Nedarykit savo pilvų gyvūnų kapais“.
Garsus kinų Dzen Mokytojas Han Shan Tzu sukūrė eilėraštį, kuriame griežtai pasisakė prieš mėsos valgymą: „Skubėk į turgų nupirkt mėsos ir žuvies, ir pamaitink jomis savo žmoną ir vaikus. Bet kodėl tų padarų gyvybės turi būti atimtos jūsiškių palaikymui? Juk tai neprotinga. Tai nepriartins jūsų prie Dangaus, bet tikrai pavers jus Pragaro padugnėmis!”
Biblijoje rašoma: „Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pradžios knyga 1:29). Apaštalas Paulius rašė laiške Romiečiams: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę (Romiečiams 14:21). Štai ką rašoma Danieliaus knygoje: Danielius atsakė prižiūrėtojui, kurį rūmų vyriausiasis pareigūnas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai: „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti. Po to tebūna palygintina tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi, kaip matysi, taip ir pasielgsi su savo tarnais“. Prižiūrėtojas sutiko su šiuo pasiūlymu ir mėgino juo dešimt dienų. Praėjus dešimt dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius. Prižiūrėtojas laikėsi pažado, nunešdavo nuo stalo karališkus valgius bei vyną, kurį jie turėjo gerti, ir duodavo jiems daržovių. Šiems keturiems vaikinams Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną (Danieliaus knyga 1: 11-17).
Nesenai istorikų ir archeologų aptiktas manuskriptas, kuris atspindi Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Vienas tekstas yra parašytas senąja slavų kalba ir šiuo metu saugomas karališkoje Habsburgų bibliotekoje. Vatikane yra tapatus jo originalas aramėjų kalba, kuri buvo šnekamoji kalba Kristui gyvam esant. Šis manuskriptas – tiksliai atkuria Kristaus mokymo dalis, kurią persakė jo mylimas mokinys Jonas, parašytas krikščionybės pradžioje. Ištrauka iš šio manuskripto atspindi Jėzaus požiūrį į mėsos bei augalinio maisto vartojimą :
„Jei nenorite tapti demono vergais, nežudykite ir niekad nė į burną neimkite niekuo nekaltų jūsų aukų mėsos, nes tai – kančių kelias, vedantis mirties linkui. (…) Aš teikiu jums augalų, sėklom besiveisiančių ir medžių, ant kurių auga vaisiai, tad augalai ir tebūna jūsų maistas. (…) Tačiau nesikėsinkit į jų mėsą, nelieskite jų kraujo – jais tik plėšrūnai minta, o jums to daryti nedera. Privalėsite prieš Mane atsakyti už kiekvieną nužudytą gyvulį, už jų kliokiantį kraują, už jų kūną – sielos buveinę. Turėsite už juos Man duoti ataskaitą, kaip ir už visų užmuštų žmonių sielas. (..) Ir Jėzus kalbėjo toliau: „Jūsų tėvams Dievas prisakė: „Neužmušk!“ Betgi sudiržo jų širdys, ir jie vis nusižengdavo šiam priesakui. Tada Mozė, geisdamas, kad jie nors kits kito nežudytų, nebedraudė jiems užmušinėti gyvulių. O tada jūsų tėvų širdys dar labiau sužiaurėjo, ir jiems pasidarė vis vien, kam atimti gyvastį – gyvuliui ar žmogui. Aš gi sakau jums: „Nežudykite nei žmogaus, nei gyvulio, o netinkamo, negyvo maisto nė į burną neimkite. Jeigu jūs užmušite gyvulį tam, kad valgytumėt jo mėsą, mirties palytėtas kūnas ir jus nužudys. Nes gyvastį palaiko tik gyvybė, o mirtis visada neša tik mirtį. Kenksmingas maistas naikina ir jūsų kūną, o visa, kas žudo kūną, žudo ir jūsų sielą.

4. Vegetariškos mitybos poveikis organizmui
4.1 Privalumai
• Mažiau nutukusių.
• Mažesnė koronarinės širdies ligos rizika.
• Mažiau sergančiųjų hipertenzija.
• Vegetarai mažiau serga vidurių užkietėjimu (dėl skaidulinių medžiagų).
Dietinio vegetarizmo teorija pabrėžia mėsos nevalgymo svarbą sveikatai. JAV mokslininkai nustatė (1983 metais), kad augalinis maistas padeda išvengti daugelio paplitusių formų vėžio.
Vegetarai kaltina mėsėdžius, jog jie prisideda prie gyvūnų žudymo bei jų priešmirtinių kančių. Mėsėdžiai savo ruoštų bando rasti pretekstų, jog vegetarai vartoja galinį maistą, kuris taip pat „žudomas“.
Iš tikrųjų, kad išgyventi geriau pasirinkti maistą, kurio sąmoningumo lygis yra žemiausias ir kuris kenčia mažiausiai. Augalų sudėtyje yra 90 % vandens, todėl jų sąmoningumo lygis yra toks žemas, kad vargu ar jie jaučia skausmą. Be to, valgant daržoves, daugeliui iš jų nenukertame šaknų, ir todėl tik pasitarnaujame jų belytinės reprodukcijos procesui, apgenėdami šakas ir lapus. Galutinis rezultatas gali iš tikro būti jiems naudingas. Sodininkai teigia, kad augmenijos genėjimas labai padeda, ir jie užauga dideli ir gražūs. Kai vaisiai prisirpsta, savo kvapnumu, nuostabiomis spalvomis ir puikiu skoniu jie tiesiog vilioja žmones, kad būtų suvalgyti. Taip vaismedžiai pasiekia savo tikslą, kad jų vaisiai būtų paskleisti plačioje teritorijoje. Jei mes jų nenuskinsime ir nesuvalgysime, vaisiai pernoks, nukris ant žemės ir supus. Jų sėklas užgoš medžių šešėlis ir jos sunyks. Taigi, daržovių ir vaisių valgymas yra labai natūralus dalykas ir nesuteikia jiems jokių kančių.
Vartojant Lietuvoje ar net savo darže išaugintus vaisius ir daržoves, mityba yra pigesnė nei mėsiška.

4.2 Trukumai
• Mažina suvartojamo maisto kiekį.
• Vegetariškame maiste trūksta aminorūgščių, vit. B12, vit. D, kalcio, geležies.
Valgantieji gyvūninės kilmės maisto produktus pagrindines aminorūgštis vartoja proporcijomis, optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas (išskyrus sojos pupas ir ankštinius) netobulas, nes trūksta vienos ar kitos aminorūgšties. Iš gyvulinio maisto (ypač mėsos) rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe) kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Nei piene, nei kiaušiniuose nėra pakankamai jonizuotos Fe. Fitino rūgštis, esanti košėse, reaguoja su augalų Fe ir sudaro netirpų junginį. Geležies deficitas atsiranda po 4 mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios (kepenyse, kaulų čiulpuose) geležies atsargos. Dėl to daugelyje pasaulio šalių maisto produktai papildomi Fe druskomis.
Vegetarams aktualus vitamino B12 trūkumas. Užsienyje vegetarams skirtas augalinis maistas užkrečiamas vit. B12 sintezuojančiais mikroorganizmais. Veganai turi vartoti vit. B12 praturtintą sojos pieną, košes.
Kalcio deficitas labai svarbus nevartojantiems pieno ir jo produktų. Augaliniuose maisto produktuose yra tik 1/10 žmogui reikalingo kalcio. Vartojant daug maisto skaidulų, blokuojama kalcio rezorbcija, dėl to veganai nuolat turi vartoti kalciu praturtintą sojos pieną ir sojos varškę.
Vegetarų mityba turėtų būti papildyta riešutiniu sviestu, džiovintais vaisiais, duona, grūdų patiekalais, saikingai saldumynais ir riebalais, nes augalinis maistas mažai kaloringas ir teikia nedaug energijos.
Be abejo, vartojant augalinį maistą, reikia žinoti daugiau pagaminimo receptų. Daugelis žinomų lietuviškos virtuvės patiekalų yra mėsiški.
Jei vartojant riešutus, atvežtinius vaisius iš tolimų šalių ir pan., vegetariška mityba gali būti mažiau ekonomiška nei mėsiška.

4.3 Neteisingos vegetarinės mitybos pasekmės
• Dėl vitamino B12 ir geležies stokos gali išsivystyti mažakraujystė.
• Dėl baltymų stokos – gali pasireikšti edemos, ascitai.
• Žmogus gali suliesėti iki visiško išsekimo.
• Mergaitėms ir moterims gali atsirasti antrinė amenorėja (pranyksta mėnesinės).

5. Visuomenė ir mityba
Kadangi didesnę mūsų visuomenės dalį sudaro žmonės vartojantys mėsą, vyrauja nuomonė, jog mėsos vartojimas yra būtinas. Ta dalis visuomenės labiau vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, iš kartos į kartą sukurtais stereotipais kas susiję su vegetarizmu, nei logika. Dažniausiai mitybos įpročiai bei stereotipai paveldimi iš tėvų. Visuomenės nuomonės formavimui įtaka turi ir religija. Nežiūrint į tai, jog Jėzus Kristus bei pirmieji krikščionys (dar kitaip buvo vadinami gnostikais) buvo vegetarai bei Biblijos tekstai liudija apie vegetarizmą, tiek katalikybėje, tiek kitose krikščioniško pobūdžio bendruomenėse į tai nekreipiama dėmesio.
Žvelgiant į vegetariškos mitybos pranašumus, retas gydytojas ją propaguoja. Gydymo įstaigose kartais tenka susidurti net su pašiepiančiu požiūriu. Tiek ligoninėse, tiek reabilitacijos centruose mėsa yra vienas iš mitybos komponentų, kas tik apsunkina ir prailgina organizmo gijimą. Medicinos atstovai pateisina mėsos vartojimą apsiribodami ten esančiais organizmui reikalingais mikroelementais bei vitaminais.
Visgi negalima vadovautis nuostata „jei taip galvoja dauguma, reiškia tai yra teisinga“.
Viena iš klaidingų visuomenės nuostatų yra „gyvūnai gimsta, kad juos valgytų“. Prieš nužudant gyvūną, juk niekas neklausia ar jis nori būtį nužudytas ir suvalgytas. Visos gyvybės nori gyventi ir bijo mirties. Mes nenorime, kad mus suėstų tigras, tad kodėl turi būti suvalgyti žmogaus. Mėsos valgymas prieštarauja principui „nenoriu būti nužudytas“. Mes nenorime, kad mus žudytų, nenorime, kad mus apvogtų. Tačiau jei mes elgiamės su kitais – mes kenkiame patys sau, nes prieštaraujame prigimčiai.
Vegetarinė mityba galėtų pasitarnauti taikai pasaulyje. Didžioji dauguma pasaulyje vykstančių karų kyla dėl ekonominių priežasčių. Šalie ekonominiai sunkumai ypač paaštrėja siaučiant badui, trūkstant maistui, ar kai maisto atsargos netolygiai paskirstytos tarp šalių. Raguočių ir kitų galvijų auginimas mėsai sukėlė mūsų ūkio bankrotą visais aspektais, sudarė palankias sąlygas tam, kad žmonės badautų visame pasaulyje, ar bent jau Trečiojo Pasaulio šalyse. Mes išeikvojame savo maisto atsargas šerdami jomis galvijus. Juk žinome, kiek proteino, medikamentų, vandens atsargų, žmogaus energijos, automobilių, sunkvežimių, kelių konstrukcijų ir kiek žemės išeikvojama, kad užauginus karvę būtų galima pagaminti vieną patiekalą. Visa tai būtų galima tolygiai paskirstyti nepakankamai išsivysčiusiose šalyse ir tuomet būtų išspręsta badavimo problema. O dabar, jei šalyje trūksta maisto, ji tikriausiai užpuls kitą šalį, kad išgelbėtų savo piliečius. Kad būtų pamaitintas vienas organizmas, nužudoma daug gyvybių, priverčiant badauti tiek daug žmonių. Kaltės jausmas, sąmoningai ar pasąmonėje, graužia sąžinę. Tai atneša mums tokių ligų kaip vėžys, tuberkuliozė ir kitos nepagydomos ligos, jų tarpe ir AIDS kančios. Pvz. kodėl JAV patiria tiek kančių. Joje aukščiausias pasaulyje mirčių nuo vėžio rodiklis, nes Amerika suvartoja labai daug jautienos. Amerikiečiai valgo daugiau mėsos nei bet kurioje kitoje šalyje. Pvz. Kinijoje ar kitoje komunistinėje šalyje, mirčių nuo vėžio rodiklis nėra aukštas. Jie neturi tiek daug mėsos. Tai nustatė tyrimai.
Kyla natūralus klausimas: ar vartojant tik augalinį maistą, jo nepritrūktų? Naudojant žemę grūdinių kultūrų auginimui, gauname 14 kartų daugiau maistui skirtų produktų nei tokiame pat plote auginant pašarą gyvuliams. Iš kiekviename žemės akre (apie 0,4 ha) išaugintų augalų gaunama 800 000 energijos kalorijų, tačiau jei tiek augalai skiriami gyvulių auginimui, kurie paskui naudojami maistui, gyvulių mėsa suteikia tik 200 000 energijos kalorijų. Reiškia, kad šiame perdirbimo procese 600 000 energijos kalorijų prarandama.
Vegetarizmas yra svarbus ir ekonomikai. Europoje ir Amerikoje, kur suvalgoma daug mėsos, kasmet vienam žmogui reikia 1 tonos grūdų (90% – gyvuliams šerti), o Afrikoje ir Azijoje, kur maistas daugiausia augalinis, pakanka 200 kg. grūdų. 250 g. mėsos pagaminti reikia sušerti gyvuliams 4 kg. grūdų. Vegetarui jų pakanka mėnesiui.

6. Žymieji vegetarai
Daugybė žymių rašytojų, menininkų, mokslininkų, filosofų ir iškilių žmonių buvo vegetarai. Visi žemiau išvardintieji entuziastingai priėmė vegetarizmą: Buda, Jėzus Kristus, Virgilijus, Horacijus, Platonas, Pitagoras, Sokratas, Ovidijus, Viljamas Šekspyras, Volteras, Seras Izaokas Niutonas, Leonardas da Vinčis, Čarlzas Darvinas, Bendžaminas Franklinas, Ralfas Valdo Emersonas, Henris Deividas Toro, Ričardas Vagneris, Albertas Einšteinas, Rabindranatas Tagorė, Levas Tolstojus, Džordžas Bernardas Šo, Mahatma Gandi, Albertas Švaiceris, Sen-Žermenas, Vydūnas, princesė Diana; iš dabartinių laikų: Polas Njumanas, Madona, Lindsė Vagner, Polis Makartnis, Kendisė Bergen, Dalai Lama, ir tai tik nedaugelis iš jų.
Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Manau, kad vegetarinės mitybos sukeliami pokyčiai ir apsivalymo poveikis žmogaus charakteriui yra gana palankus žmonijai apskritai. Todėl, vegetarizmo pasirinkimas žmonėms „atsipirks“ tik gėriu ir ramybe.“
Leonardas da Vinčis: „Tiesa, jog žmogus – gyvūnų karalius, pagal žiaurumą jis aukščiau jų. Mes gyvename kitų mirties sąskaita. Mes paprasčiausiai vaikštančios kapinės! Nuo ankstyvos vaikystės aš atsisakiau mėsos vartojimo ir ateis laikas, kai žmogus į gyvūno žudymą žiūrės kaip į žmogaus žudymą.“
Levas Tolstojus: „Tuo metu, kai mes esame užmuštų gyvūnų kapinės, kaip galime tikėtis kažkokiems gyvenimo sąlygų pagerėjimams žemėje? Žmogus, kuris žudo gyvulius maistui, netenka tokių dvasinių vertybių, kaip meilės ir užuojautos artimiesiems. Nuo mėsos žmogus tampa pyktas, žiaurus, agresyvus. Mėsoje visam laikui užsifiksuoja priešmirtinė pjaunamo gyvulio agonija ir mirties baimė. Su mėsa ši informacija patenka žmogui.“
Mencijus yra pasakęs: „Jei matai, kad jis gyvas, tai skaidu matyti jį mirštant, ir jei girdi jį aimanuojant, tu negali valgyti jo mėsos; taigi tikrai geros širdies žmogus šalinasi virtuvės.“

IŠVADOS

Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Vegetarinis maistas turi būti šviežias, pagamintas laikantis griežtų maisto gamybos technologijos reikalavimų.
Tariamus mėsiško maisto “pranašumus” lemia žadinantis stimuliuojantis poveikis organizmui. Mėsos poveikis panašus į alkoholio. Mėsa stipriai veikia nervų sistemą, intensyviai sunaudojamos ne tik sudėtinės maisto dalys, bet ir organizmo elementai. Mėsoje nėra pirminių statybinių medžiagų: albuminų, krakmolo, vitaminų bei mineralų – kaulams reikalingų medžiagų. Mėsos vartojimas mažina gyvybinę organizmo jėgą ir trumpina natūralią gyvenimo trukmę. Mėsa yra priešlaikinės mirties, priešlaikinės senatvės, ligų, alkoholizmo, nesusilaikymo sekse ir daugelio kitų fizinių ir psichinių sutrikimų priežastis.
Mūsų visuomenę yra ištikusi dvasinė krizė, kuri prasidėjo jau senokai ir kaip rodo dabartinė situacija, dar ilgai gali tęstis. Be abejonės, jei ir nedidelę įtaką, bet turi mityba. Rytuose ne veltui yra tokie posakiai: „Koks maistas toks ir protas“, „Esi tai ką valgai“. Maistas įtakoja mūsų mastymą, kasdienines nuotaikas ir pan. Sakoma, jog vartojant vištieną, žmogui atsiranda gašlumo savybė, vartojant kiaulieną – puikybė ir pan. T.y. žmonės vartojantys mėsą, perima tų gyvūnų savybes bei instinktus.
Įvairiuose leidiniuose visada bus straipsnių, mokslinių publikacijų, iš kurių vienose bus teigiamai atsiliepiama apie vegetarizmą, kitose apie mėsos vartojimą. Ši tema yra neišsenkama įvairiose diskusijose. Bet eiliniam paprastam žmogui, tenka pačiam ieškoti būdų kaip aprūpinti organizmą reikalingais vitaminais, išlaikyti sveiką organizmą bei pozityvų mąstymą.
Garsus vegetaras Dr. J. H. Kellog yra pasakęs: „Kai mes valgome vegetarinį maistą, mums nereikia nerimauti dėl to, nuo ko tas maistas numirė. Ir mes galime mėgautis valgiu!“

LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2001.
2. Sandoros ir sveikatos evangelija. „Šalavijas“, Vilnius, 1992.
3. www.vsks.balt.net
4. Гармония через вегетарианство. Санкт-Петербург, 1996.
5. Šeimos daktaras.„Avicena“ – Vilnius, 1994.
6. Sveikatos enciklopedija. „Vaistų žinios“ – Vilnius, 2003.
7. Medicinos enciklopedija, II tomas. „Mokslo ir enciklopedijų leidykla“ – Vilnius, 1994.
8. Harich Johari. Gyvenimo būdas, kurio moko Ajurveda. R. Anankos leidykla, Kaunas, 2000

Virškinimo ligos ir jų profilaktika

Virškinimas – tai procesas, kurio metu maistas yra susmulkinamas ir suskaidomas, o netirpios medžiagos virsta tirpiomis. Žmogaus virškinimo sistemą sudaro virškinimo traktas (burna, ryklė, stemplė, skrandis, žarnynas, išeinamoji anga) ir virškinimo liaukos (seilių liaukos, skrandžio liaukos, kepenys, kasa, plonųjų žarnų liaukutės), gaminančios fermentus. Fermentai – tai baltyminiai katalizatoriai (aktyvatoriai), pagreitinantys organizme vykstančias chemines reakcijas tūkstančius kartų. Be fermentų šios reakcijos nevyktų arba vyktų labai lėtai ir organizmas negalėtų egzistuoti. Fermentai reakcijos metu nėra nei sunaudojami, nei pagaminami, jų pagrindinė funkcija – vieną lėtą reakciją pakeisti keliomis greitomis. Kuo aktyvesni fermentai, tuo greitesnis virškinimas ir didesnis lengvumo pojūtis.

Blogas virškinimas – daugelio negalavimų priežastis
Sutrikus virškinimo trakto ar virškinimo liaukų veiklai, dėl sumažėjusio virškinimo fermentų aktyvumo pasireiškia įvairūs organizmo negalavimai:
• sunkumo jausmas skrandyje,
• maisto netoleravimas (pykinimas ar šleikštulys pavalgius),
• vidurių užkietėjimas,
• viduriavimas,
• nutukimas,
• blogas burnos kvapas,
• raugėjimas,
• energijos stoka,
• alerginės reakcijos,
• kraujotakos sutrikimas,
• imuninės sistemos nusilpimas,
• uždegiminių ligų padažnėjimas.
Virškinimo sutrikimų priežastys
Virškinimo sutrikimo priežastys gali būti įvairios. Virškinimo sistema gana greitai pažeidžiama ir itin jautriai reaguoja į tokius veiksnius kaip:
• netinkama mityba,
• stresas ir nerimas, sumažėjęs fizinis aktyvumas,
• per didelis fizinis krūvis,
• alkoholio vartojimas,
• vaistų sukeltas šalutinis poveikis,
• ligos ir jų komplikacijos.
Natūralūs virškinimo fermentai ir ekstraktai aktyviai dalyvauja virškinime ir gerina savijautą

Atsiradus virškinimo sistemos (skrandžio, kepenų, kasos ir kt.) sutrikimams, gerą savijautą gali padėti susigrąžinti virškinimo fermentai, katalizuojantys ir reguliuojantys biologines organizmo reakcijas. Virškinimo fermentai yra išskiriami virškinimo sistemoje ir papildomai gaunami su žaliu ar šviežiu ir gyvu maistu. Daug fermentų turi šviežias ir fermentuotas maistas, pvz., nepasterizuoti pieno produktai (lipazės ir laktazės), sudaiginti grūdai (amilazės), žalia mėsa (proteazės) ir kt. Fermentų turintys produktai lengviau virškinami, nes jų virškinimui reikia mažesnio fermentų kiekio, jie geriau pasisavinami, o kasa gamina daugiau antioksidantinių, energinių ir sisteminių fermentų. Tačiau ne visus paminėtus produktus galime valgyti (pvz., žalią mėsą) arba valgome jų nepakankamai. Nepakankamas fermentų kiekis gali būti kompensuojamas papildomai vartojant natūralius virškinimo fermentus. Natūralūs virškinimo fermentai palengvina kasos ir kepenų veiklą bei pagreitina virškinimą.
Natūralūs augaliniai ekstraktai turi virškinimo sistemą stimuliuojantį poveikį, dėl kurio virškinimas tampa dar lengvesnis ar greitesnis.

Virškinimo organų ligos

Sistemą sudaro: burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis, plonoji ir storoji žarnos bei virškinimo liaukos. Plonoji žarna sudaryta iš 3 dalių: dvylikapirštės, tuščiosios ir klubinės žarnų. Storoji žarna sudaryta iš aklosios, gaubtinės ir tiesiosios žarnų. Storojoje žarnoje yra kirmėlinė atauga. Virškinimo traktas baigiasi išange. Virškinimo liaukos yra dvi: kepenys (kurių gaminama tulžis kaupiasi tulžies pūslėje) ir kasa.

LIGOS:
• apendicitas
• dirglios žarnos sindromas
• gastritas
• hemorojus
• hepatitas (gelta)
• hepatitas c
• kepenų cirozė
• krono liga
• nutukimas
• opaligė
• opinis kolitas
• pankreatitas
• peritonitas
• pilvo sienos išvaržos
• proktitas
• rėmuo. Gastroezofaginis refliuksas
• tulžies pūslės akmenligė
• tulžies pūslės uždegimas
• žarnų nepraeinamumas

Virškinimo sutrikimų priežastys

Gastroezofaginis refliuksas
Šis virškinimo sutrikimas pasireiškia rėmeniu, rauguliu, sunkumo jausmu skrandyje ir kitokiais pojūčiais. Šie nemalonūs simptomai jaučiami tada, kai pro nepakankamai užsivėrusį skrandžio ir stemplės sfinkterį į stemplę patenka rūgštaus skrandžio turinio. Taip dažniausiai atsitinka dėl netinkamos mitybos pernelyg padidėjus skrandžio sulčių rūgštingumui. Jei tokie negalavimai pasitaiko retai, rekomenduojama išgerti skrandžio rūgštingumą mažinančių preparatų ir pakoreguoti mitybą. Užsitęsus nemaloniems simptomams reiktų kreiptis į gydytoją, kad jis nustatytų, ar nėra kokios nors patologijos.
Žarnyno disbakteriozė
Tai dažniausiai pasitaikantis virškinimo sutrikimas. Tuomet žmogus viduriuoja, skauda žarnyną, gali būti jaučiamas sunkumas skrandžio srityje. Disbakteriozė gali išsivystyti dėl netinkamos mitybos, streso ar vartojant antimikrobinio poveikio vaistus. Tuomet žūva “geroji” žarnyno mikroflora ir sutrinka virškinimas žarnose. Labai sunkiais atvejai gali pasireikšti ir bendros organizmo intoksikacijos simptomai: galvos, raumenų, sąnarių skausmai, bendras silpnumas, nuovargis, gali pakilti temperatūra. Tokiu atveju siūlomas gydymas bakteriniais preparatais ir naudingųjų bakterijų augimą skatinanti dieta. Reikia valgyti jogurtą, rūgštaus pieno produktus, rupią duoną. Būtina vengti alkoholio, aštraus, sūraus maisto. Teisingai gydantis negalavimas praeina per keletą dienų. Jei viduriavimas tęsiasi ilgiau, reikia kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti rimtos infekcinės ligos simptomai.

Blogas burnos kvapas
Blogas burnos kvapas gali būti tuomet, kai maistas pernelyg ilgai užsibūna skrandyje. Dažniausiai tai lemia skrandžio arba dvylikapirštės žarnos laikini veiklos sutrikimai. Šiuos simptomus galima pašalinti sureguliavus mitybą, vartojant skrandžio sulčių rūgštingumą reguliuojančius preparatus.
Nereikia užmiršti, kad panašūs reiškiniai būdingi ir gastritui, kai sumažėja skrandžio sekreto rūgštingumas.
Tikslią diagnozę galima nustatyti tik padarius gastroskopiją arba rentgeninį skrandžio bei dvylikapirštės žarnos tyrimą. Nemalonus burnos kvapas gali atsirasti Helicobacter pylori bakterijai pažeidus skrandžio gleivinę. Tuomet jaučiami skausmai duobutės srityje, raugulys, rėmuo. Iš burnos gali sklisti nemalonus kvapas. Tačiau norint nustatyti tikslią diagnozę, vien šių požymių neužtenka – reikia kruopščiai ištirti skrandį. Jeigu iš tikrųjų aptinkama minėta bakterija, skiriami antimikrobiniai, mažinantys skrandžio sekreto rūgštingumą ir kiti vaistai. Be to, rekomenduojama dieta. Negalima gerti stiprios arbatos, kavos, alkoholio, nevalia rūkyti. Labai svarbu laikytis asmens higienos taisyklių.
Rėmuo
Rėmeniu dažnai skundžiasi rūkoriai, nes rūkymas skatina skrandžio sekreciją, ypač kai rūkoma nevalgius, kai skrandyje ir taip daug rūgštaus sekreto. To nepaisant, gali išsivystyti rimta skrandžio liga. Rekomenduojama pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą: mesti rūkyti, nevartoti alkoholio. Norėdami numalšinti nemalonius simptomus žmonės dažnai geria sodą. Taip daryti nepatartina, nes ilgainiui gali sutrikti rūgščių bei šarmų pusiausvyra organizme. Jei atsisakius žalingų įpročių rėmuo nepraeina, būtina kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti ligos požymis.
Vidurių užkietėjimas
Viduriai užkietėti gali dėl neteisingos mitybos, nuolatinio sėdimo darbo, sumažėjusio judrumo. Tokiu atveju siūloma daugiau judėti, pakeisti mitybos įpročius, valgyti daug vaisų ir daržovių. Jei vidurių užkietėjimas labai stiprus, galima išgerti vidurių laisvinamųjų preparatų. Kartais nuolatinis vidurių užkietėjimas gali būti, jeigu skrandis ne tik ištemptas, bet ir pasmukęs. Tokiu atveju skrandyje ilgiau užsibūna maistas, ir dėl to sutrinka visas virškinimo procesas. Jaučiamas nuolatinis pilnumo jausmas, pilvo pūtimas, raugulys ir vidurių užkietėjimas. Tokiu atveju nuo šių nemalonių pojūčių gali išgelbėti tik operacija.

Šleikštulys pavalgius
Šleikštulys dažniausiai jaučiamas netinkamai, riebiai pavalgius. Kai organizmas nesugeba suvirškinti riebalų, jaučiamas pykinimas, sunkumas skrandyje, kyla raugulys. Pagelbėti gali viena kita virškinimo fermentų tabletė, virškinimą gerinantis mineralinis vanduo. Ateityje reiktų stengtis valgyti liesesnį maistą, be to, dažniau ir mažesnėmis porcijomis. Kartais šleikštulys pavalgius gali atsirasti dėl tulžies latakų diskinezijos. Tokiu atveju reikia kreiptis į gydytoją, kad tiksliai nustatytų diagnozę ir paskirtų gydymą.

NEVIRŠKINIMAS

Jei virškinimas vyksta normaliai, visas mūsų valgomas maistas perdirbamas greitai ir efektyviai, ir organizmas pasisavina visas reikalingas maisto medžiagas. Jei virškinimas nenormaliai sulėtėja, nesuvirškintas maistas virškinamajame trakte pradeda rūgti, dėl to atsiranda įvairių negalavimų ir organizmas nepakankamai gauna maisto medžiagų.

NEVIRŠKINIMO PRIEŽASTYS

• Blogai sukramtytas maistas. Dažniausiai blogai kramtoma, kai skubama valgyti. Kramtymas yra labai svarbi viso virškinimo proceso dalis. Ryjant maistą dideliais, blogai sukramtytais kąsniais gali sutrikti virškinimas.
• Persivalgymas. Per tam tikrą laiką virškinimo sistema gali perdirbti tam tikrą kiekį maisto. Kuo daugiau vienu metu suvalgoma maisto, tuo blogiau virškinimo sistema jį perdirba.
• Gausiai vartojami skysčiai valgymo metu. Daug geriant valgymo metu skysčiai per smarkiai atskiedžia virškinamajame trakte išsiskiriančias sultis (sumažina skrandžio rūgščių, virškinimo fermentų ir tulžies koncentraciją) ir dėl to sutrinka virškinimo procesas. Atskiestos sultys ne taip efektyviai skaido maisto medžiagas.
• Valgymas vėlai vakare. Virškinimo sistema į dienos pabaigą atsipalaiduoja, ir įpratus valgyti vėlai dažniausiai prasideda virškinimo sutrikimai.
• Stresas. Visuotinai pripažinta, kad stresas kenkia virškinimui.
• Sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas ir virškinimo fermentų gamyba. Kai kuriais atvejais virškinimas pablogėja sumažėjus skrandžio rūgščių ir/arba virškinimo fermentų.

NEVIRŠKINIMO POŽYMIAI

• Energijos stoka. Pablogėjus virškinimui maisto medžiagų į kraujotaką patenka mažiau. Didžioji dalis blogai suvirškinto maisto dalis kaupiasi žarnyne, užuot padėjusios ląstelėms gaminti energiją.
• Gyvybinių medžiagų trūkumas. Gyvybiškai būtinų vitaminų ir mineralų organizmas gauna iš maisto, todėl sutrikus virškinimui jų kur kas mažiau patenka į kraują ir organizmas kenčia dėl vitaminų ir mineralų trūkumo. Tai gali turėti ilgalaikių rimtų pasekmių – pradedant nuolatiniu nuovargiu ir baigiant padidėjusia širdies ligų ir vėžio rizika.
• Nemaloni būsena virškinimo metu. Jei virškinimo sistema blogai veikia, nesuvirškintas ar blogai suvirškintas maistas užsistovi žarnyne. Dėl to pučia pilvą, susidaro per daug dujų, atsiranda nemalonių pojūčių pilvo srityje.
• Sutrikusi žarnyno veikla. Pablogėjus virškinimui, dažnai užkietėja viduriai arba priešingai – viduriuojama. Pavieniais atvejais pasireiškia abu šie virškinimo sutrikimai.

KAS YRA NEVIRŠKINIMAS?

Nevirškinimas apibrėžiamas kaip tam tikra nemaloni būsena, pasireiškianti pavalgius. Skausmas paprastai jaučiamas po krūtinkauliu arba šiek tiek žemiau. Kiti dažnai pasitaikantys simptomai – pykinimas, vidurių pūtimas ir gausiai išsiskiriančios dujos. Dažniausios nevirškinimo priežastys – gastritas (skrandžio gleivinės uždegimas) arba skrandžio ar pradinės plonosios žarnos atkarpos – dvylikapirštės žarnos opa. Papildomi veiksniai, dėl kurių gali sutrikti virškinimas, yra sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, blogai sukramtomas maistas ir persivalgymas.

KĄ DARYTI IR KO NEDARYTI, KAD NESUSTOTŲ VIRŠKINIMAS

Ką daryti
• Gerai sukramtykite maistą. Kiekvieną kąsnį reikia kramtyti 20-30 kartų.
• Valgykite dažniau ir mažiau. Gausiai pavalgius, virškinimo sistema perkraunama, todėl stenkitės daug nepersivalgyti vienu kartu.
• Maistas turi žadinti apetitą. Pakilus apetitui, išsiskiria daugiau skrandžio sulčių, todėl pagerėja virškinimas.

Ko nedaryti
• Nevalgykite vėlai vakare. Stenkitės nuo 8 valandos vakaro nevalgyti.
• Valgydami neužgerkite maisto. Numalšinkite troškulį tarp valgymų, o valgydami išgerkite ne daugiau nei mažą stiklinę.
• Nevartokite be recepto parduodamų vaistų savo nuožiūra – visada pasitarkite su gydytoju. Pavyzdžiui, rūgštingumą mažinantys vaistai gali dar labiau pabloginti virškinimą.
• Nevalgykite dirbdami. Valgykite ramiai, venkite įtampos. Valgydami neskaitykite ir nežiūrėkite televizoriaus.
• Neskubėkite. Valgykite tokiu metu, kai galite neskubėdami gardžiuotis maistu ir po to keletą minučių atsipūsti.

Aplinka ir sveikata

 

Įvadas
Objekto aplinka – jo išorėje esančių, jį supančių, sąlygojančių ir įtakojančių aplinkybių, jėgų ir objektų visuma.
Aplinka gali reikšti: Natūrali aplinka paprastai išreiškiama kaip aplinkuma. Tai terminas, palyginantis visus gyvus ir negyvus daiktus, kurie natūraliai atsirado Žemėje ar atskirose jos dalyse (pvz., natūrali aplinka kaime). Štai šį terminą apimantys keli pagrindiniai komponenetai:
• Visiškai suformuoti elementai kurie funkcionuoja kaip natūralios sistemos be masiško žmonijos įsikišimo. Tai yra augalai, gyvūnai, kalvos, naturalūs reiskiniai, kurie atsiranda be jokių apribojimų.
• Universalūs natūralūs ištekliai ir fizikiniai reiškiniai, kurie neturi apribojimų. Tai būtų oras, vanduo ir klimatas, taip pat energija, radiacija, elektrinis laukas, magnetizmas. Šie ištekliai atsirado be žmonijos isikišimo.
Natūrali aplinka yra derinama su dirbtine aplinka, pastarąją sudaro zonos ir komponentai, kurie yra labai užteršti žmogaus. Geografiniai rajonai laikomi natūralia aplinka (neapibrėžtu susitarimu), kai žmonijos įtaka yra tokia, kokia buvo aprašyta pirmame punkte. Pirmame punkte aprašyta informacija priklauso nuo specifinės situacijos taip pat nuo zonose vykstančių pokyčių. Terminas tyrlaukis yra siejamas su zonomis, kurių visiškai nepalietė žmogus.
Žmonių socialinė aplinka – tai jų gyvenimo ir darbo sąlygos, pajamų lygis, išsilavinimas ir bendruomenės, kurioms jie priklauso. Visa tai labai veikia sveikatą. Dideli socialinės aplinkos Europoje skirtumai yra viena iš nevienodos sveikatos būklės priežasčių. Labai skiriasi turtingų ir neturtingų, gerai ir menkai išsilavinusių gyventojų, fizinį darbą dirbančių asmenų ir specialistų gyvenimo trukmė bei sergamumas.
Sveikata.
Sveikata reiškia ligų nebuvimą arba gerą organizmo būklę.
Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimas: Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas.
LR Sveikatos sistemos įstatymo apibrėžimas: Sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė

Aplinka ir sveikata

Teršalai


Tam tikri aplinkos veiksniai, pvz., teršalai vandenyje, maiste ar ore, daro didelę įtaką sveikatai. Pavyzdžiui, apytikriai nustatyta, kad maždaug šeštadalis visų vaikų mirties ir ligų atvejų yra susiję su aplinkos veiksniais.
Teršalai tai – aplinkai nebūdingi komponentai arba padidėjęs jų kiekis dėl žmogaus ūkinės veiklos ar gamtinių procesų. Teršalai gali būti kietos, skystos, dujinės medžiagos arba organizmai, medžiagų mišiniai, įvairių rūšių energija. Teršalais ušteršiama atmosfera, vandenys, dirvožemis. Pagrindiniai teršalų šaltiniai dabartiniu metu yra energetika, transportas, pramonė, žemės ūkis bei žmonių buitinės atliekos. Teršalų kiekį, patenkantį į aplinką, galima reguliuoti (sumažinti) pritaikant pažangesnes beatliekines technologijas, statant valymo įrenginius, utilizuojant atliekas.
Pagrindiniai atmosferos oro teršalai
Pagrindiniai atmosferos oro teršalai yra skirstomi į 5 grupes:
1. Anglies monoksidas – smalkės.
2. Azoto oksidai.
3. Sieros oksidai.
4. Angliavandeniliai.
5. Dulkės.
Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užteršimo.
Anglies monoksidas
CO įtaka sveikatai: patekęs į kraują (per plaučius) jungiasi su hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tokiu atveju hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga. Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų sistema, regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos. Esant labai dideliai karboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis.Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, ypač jei jie nerūko.
Azoto oksidai
NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos. Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas, Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl “Mažeikių naftos” ir šalia esančios cemento gamyklos)
Azoto oksidų įtaka sveikatai: Dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius. Dirgina akių gleivinę.
Sieros oksidai
Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose (Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).
Sieros oksidų poveikis sveikatai :priklauso nuo jų koncentracijos ore. Sieros oksidai dirgina sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Angliavandeniliai
Poveikis sveikatai: Sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių) paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į kraują ir neigiamai veikti centrinę nervų sistemą – sukelia motorinį slopinimą iki narkozės.
Dulkės


Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties. Mažesnės nei 5mm (0,000005m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (Molio, smėlio, cemento, stiklo vatos ir kt.),o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.
Triukšmas


Apie triukšmo žalą sveikatai žmonija žinojo jau gilioje senovėje. Istorijos šaltiniai mini, kad jau antikinės Romos gyventojai skundėsi miesto valdžiai, kad ši uždraustų ankstaus ryto metu ginti į ganyklas ožkas ir galvijus centrinėmis miesto gatvėmis, kadangi gyvulių bliovimas ir mekenimas labai trikdė miestelėnų ramų miegą. Apie 2000 metus prieš mūsų erą Kinijoje nuteistuosius mirti pririšdavo netoli varpo ir liepdavo skambinti tol, kol pasmerktasis žūdavo nuo triukšmo.
Šiandieniniame gyvenime, mechanizavus pramonės ir žemės ūkio gamybą, didėjant transporto srautams miestuose ir gyvenvietėse, modernėjant buitinei technikai, sparčiai didėja ir triukšmas. Ypač tai jaučia pramonės įmonių darbuotojai, transporto priemonių vairuotojai ir jų keleiviai, pralaidžių triukšmui daugiabučių namų gyventojai, restoranų, kavinių, jaunimo pasilinksminimo vietų lankytojai. Daugumoje miestų ir gyvenviečių triukšmas pagrįstai yra laikomas viena svarbiausia ekologine problema. Triukšmas trukdo darbui, poilsiui, neigiamai veikia žmonių sveikatą.
Ką vadiname triukšmu?


Triukšmu vadiname netvarkingą, įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų mišinį, neįprastą žmogaus klausai, sukeliantį nemalonius pojūčius. Natūralus gamtinis triukšmas – jūros ošimas, upelio čiurlenimas, medžių šlamėjimas, paukščių čiulbėjimas pasižymi visai kitokiomis akustinėmis charakteristikomis, jis nesukelia jokių neigiamų emocijų bei pasekmių sveikatai. Priešingai, natūralus gamtinis triukšmas veikia žmogų raminančiai, gerina jo nuotaiką, praturtina emocinę sferą.
Triukšmo jutimas priklauso nuo garso stiprumo ir garso bangų virpesių dažnio: kuo didesnis garso stiprumas ir virpesių dažnis, tuo garsas juntamas stipriau, t.y. didesnis jo garsumas. Triukšmo garsumas priklauso ir nuo patalpų akustinių savybių, kurias nulemia jų tūris, forma, apstatymas baldais ar įrengimais, grindų, sienų, lubų danga. Visa tai turi įtakos garso bangų aidėjimui vadinamu reverberacija.
Triukšmo poveikis sveikatai
Triukšmo poveikį žmogaus organizmui galime suskirstyti į specifinį ir nespecifinį. Specifiniam poveikiui priklauso akustinė trauma, klausos nuovargis ir triukšmo įtakoje išsivystęs kurtumas.
Akustinę traumą sukelia labai didelio stiprumo (130 decibelų ir daugiau) trumpalaikis triukšmo poveikis, pvz., artimas šūvis, sprogimas, reaktyvinio lėktuvo garsas. Šiuo atveju garso slėgis būna toks didelis, kad trūkus ausies būgneliui, garso energija vidinėje ausyje sukelia grubius mechaninius pažeidimus: kraujo išsiliejimą vidinėje ausyje ir negrįžtamą klausos nervinių receptorių sužalojimą. Akustinės traumos metu žmogus staigiai apkursta, smarkiai skauda ausyse, svaigsta galva, dažnai praranda sąmonę. 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus televizijos bokšto sunkias akustines traumas patyrė net keli šimtai Lietuvos laisvės gynėjų.
Klausos nuovargis – tai laikinas klausos jautrumo sumažėjimas, kuris išsivysto ilgesnį laiką (kelias valandas ar dienas) veikiant intensyviam triukšmui. Gerai pailsėjus tyloje, paprastai, klausos nuovargis praeina ir klausa atsistato. Jeigu klausos perdirginimas ir nuovargis dažnai kartojasi, klausa palaipsniui silpnėja ir vystosi įvairaus laipsnio kurtumas.
Vystantis kurtumui pradžioje klausa susilpnėja tik aukštų dažnių (virš 4000 Hz) garsams, todėl pats žmogus to nejaučia. Jis neblogai dar girdi kalbą, radijo, televizijos skleidžiamus garsus, nes jie yra žemų ir vidutinių dažnių (vidutiniškai 200-4000 Hz) diapazone. Kad kurtumas jau prasidėjęs, gali nustatyti gydytojas, atlikęs specialų klausos audiometrinį tyrimą. Jeigu ir toliau būnama triukšme, liga progresuoja, žmogus pradeda negirdėti ne tik aukštų, bet ir vidutinių bei žemų dažnių garsų, išsivysto klausos pažeidimas bei dalinis arba ir visiškas kurtumas. Sunkaus laipsnio klausos pažeidimai dažniausiai išsivysto pramonės įmonių triukšmingų cechų darbininkams, žemės ūkio mechanizatoriams bei kitiems darbuotojams, kai triukšmo intensyvumas jų darbo vietose yra didesnis kaip 85 decibelai, o darbo stažas triukšme siekia 10 metų ir daugiau.
Nespecifinis triukšmo poveikis sveikatai
Triukšmo žala sveikatai neapsiriboja tik klausos pažeidimais. Ilgai veikiant intensyviam triukšmui, vystosi centrinės ir vegetacinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai. Net, palyginti, nestiprus 60-70 decibelų triukšmas sukelia galvos skausmus, svaigimą, cypimą ausyse, nemigą, pablogėja atmintis, dėmesys, orientacija. Jo įtakoje 10-25 % sumažėja fizinis ir protinis darbingumas, pablogėja žmogaus klauso ir regos sensomotorinių reakcijų greitis, vibracinis jautrumas, judesių koordinacija, didėja gamybinių traumų rizika. Tyrimais nustatyta, kad triukšmas, kaip ilgai veikiantis lėtinis stresas, veikdamas per centrinę nervų sistemą, sukelia organizme įvairius neurohumoralinius ir vegetacinius sutrikimus, kurie gali sąlygoti įvairių susirgimų – hipertoninės ir ischeminės širdies ligos, aterosklerozės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos lėtinių uždegimų, opaligės bei įvairių neurozių išsivystymą.
Vaikų ir jaunuolių klausa yra jautresnė triukšmui, todėl ji greičiau ir lengviau pažeidžiama. Daugelio šalių ausų-nosies ir gerklės ligų specialistai nustatė, kad dėl dabartinės visuotinės “triukšmo epidemijos”, ypač dėl stipraus, impulsinio charakterio muzikinio triukšmo, taikliai vadinamo “spragilų muzika”, net 30-40 % jaunuolių, kurių amžius 14-20 m., klausa yra pažeista. Be to, stiprus impulsinis monotoniškai besikartojanti triukšmas kenkia ne tik klausai. Jis perdirgina centrinę nervų sistemą, keičia žmogaus charakterį ir jo elgesį, skatina individo grubumą bei agresyvumą. Aišku, kad dalinis klausos netekimas sukelia ne tik daug psichologinių problemų, bet apsunkina ir socialinę individo adaptaciją, apriboja profesinį tinkamumą. Klausos pakenkimai gali būti absoliuti kliūtis jaunuoliui pasirenkant profesiją. Neprigirdintis jaunuolis negalės pasirinkti muziko, pedagogo, gydytojo, vairuotojo, įrengimų bei aparatūros derintojo ir daugelio kitų profesijų.
Taigi, triukšmas yra kenksmingas sveikatai aplinkos faktorius, sukeliantis specifinius ir nespecifinius patologinius pokyčius įvairiose organizmo sistemose. Jis yra reikšmingas rizikos veiksnys klausos, nervų, širdies-kraujagyslių, virškinamojo trakto susirgimams išsivystyti.

Išvados


Aplinka kurioje gyvename, turi neabejotiną įtaką gyventojų sveikatai. Žmogus savo veikla gali keisti aplinką. Esant neįprastiems fizikiniams, cheminiams ar socialiniams dirgikliams, sutrinka tam tikrų organizmo funkcijų reguliavimo mechanizmai. Tai sumažina jo prisitaikymo prie aplinkos galimybes, atsparumą nepalankiems veiksniams.Tačiau dėl žmogaus ūkinės veiklos šių natūralių gamtinės aplinkos veiksnių gyvenamojoje aplinkoje vis mažėja ir jie keičiami dirbtiniais.Dirbtinę aplinką sudaro miestai bei butai, kuriuose gyvename, darbo sąlygos, kultūrinės pramogos ir pan. Šių veiksnių nuolat daugėja. Daugelis jų atsirado visai neseniai, todėl žmogaus organizmas dar neturi kompensavimo mechanizmų ir šių veiksnių poveikis turi didelę įtaką sveikatai.Be to didelę reikšmę turi ir socialinė-ekonominė aplinka: visuomenės kultūra išsilavinimas, materialinės sąlygos, individo įpročiai bei prietarai.Žmogus gyvena ne vienas. Su kitais žmonėmis jis susijęs tam tikrais ryšiais. Tai sudaro psichinę aplinką. Nervinė emocinė gyvenamoji aplinka daro stiprų poveikį žmogaus savijautai ir darbingumui.Iki šio šimtmečio pradžios gyvenamoji aplinka kito gana mažai, ir kelios gyventojų kartos gyvendavo panašiomis sąlygomis. Šiuo metu gyvenamoji aplinka kinta labai greit, ir kiekvieną kartą žmogus atsiduria aplinkoje, kuri daug skiriasi nuo tėvų gyvenimo sąlygų.
Naudota literatūra.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Aplinka
http://www.vsv.lt/gyvensena/sveikas/2103.html
http://osha.vdi.lt/PDF/triuksmas/TRIUKSVEIKATA.htm
http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=30&zn=124
http://www.vsv.lt/gyvensena/sveikas/2600.html

Erkės ir jų žala žmogaus organizmui

Erkės – kas tai ?

Erkės priklauso voragyviams ir yra gausiausia jų grupė. Daugumai erkių reikalingas kitas gyvas padaras, šiuo atveju gyvūnas arba žmogus, kurio krauju erkė maitinasi. Erkė yra ypatinga tuo, kad jai reikia gerokai daugiau kraujo nei kitiems parazitams. Jeigu įsisiurbusios erkės nepastebime, ji gali gerti kraują net iki 15 dienų.

Daugelis erkių rūšių pavojingos gyvūnams bei žmonėms, nes platina infekcines ligas. Žarnose arba seilių liaukose erkės gali turėti bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Taip jos gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze, erkine dėmėtąja šiltine, Marselio karštlige, tuliaremija bei kitomis.

Erkės pasižymi specifine kūno sandara ir elgesiu. Patinėlis yra tamsiai rudas, nugara padengta blizgančiu skydeliu. Patelės ant nugaros turi nedidelį tamsiai rudą skydelį, likusios kūnelio dalies spalva yra šviesesnė. Erkės pilvas padidėja priklausomai nuo to, kiek ji prisisiurbia kraujo.

Vidutiniškai erkės gyvena nuo trijų iki šešerių metų. Erkės maitinasi tik krauju, joms nereikalingas joks kitas maistas. Prisisiurbusi kraujo erkė gali išgyventi labai ilgai. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad vieną kartą pasimaitinusios erkės be maisto gali išgyventi iki 10 metų.

Šiandien pasaulyje žinoma per 800 erkių rūšių. Jos skirstomos į dvi pagrindines šeimas: kietąsias ir minkštąsias erkes. Kietosios erkės yra paplitusios nuo Arkties iki Antarkties, o minkštosios – tropikuose ir subtropikuose. Kietųjų erkių pavadinimas kilo nuo jų turimo kieto skydelio ant nugaros. Minkštosios erkės, priešingai nei kietosios, neturi nugaros skydelio.

Lietuvoje paplitusios kietosios erkės, jų galima rasti praktiškai visuose miškuose ir parkuose. Infekcinių ligų, tokių kaip erkinis encefalitas ir Laimo liga, platintoja Lietuvoje yra Europinė miško erkė – Ixodes ricinus.

Erkės vystymosi etapai yra šie: kiaušinėlis, lerva, nimfa ir suaugusi erkė. Kiekvienoje vystymosi stadijoje erkėms būdinga vienkartinė mityba, kraują ji siurbia nuo poros dienų iki savaitės. Po to erkė gali peržiemoti ir vystytis į naują stadiją.

Pradinėje vystymosi stadijoje erkės savo aukomis pasirenka mažus gyvūnus: peles, ežius, juoduosius strazdus, voveres, lapes. Erkės lerva yra apie 0,2 mm dydžio ir plika akimi vos atpažįstama. Nimfa yra belytė, maždaug dvigubai didesnė nei lerva. Ji turi aštuonias kojas, o jos kūnelis yra kietesnis nei lervos. Nimfos ypatingai dažnai įsisiurbia žmonėms. Būtent erkių nimfos yra pagrindinės Laimo ligos sukėlėjos – boreliozės – platintojos. Jų įsisiurbimai dažnai lieka nepastebėti. Jos greičiau nei suaugusiosios erkės užkrečia Laimo liga.Suaugusi neprisisiurbusi erkė yra maždaug 2–4 milimetrų dydžio.

Kaip erkė orientuojasi ?

Europinės miško erkės, gyvenančios Lietuvoje, akių neturi. Joms orientuotis erdvėje ir pajusti auką padeda specialus organas, esantis ant priekinės erkių kojų poros. Šis jutimo organas vadinamas Helerio aparatu.

Savo aukas erkės atskiria iš kvapo bei skleidžiamos kūno šilumos.

Erkė tūno žolėje laukdama grobio. Aukai einant pro šalį ir pajudinus žolės stiebelį, erkė, pajutusi tai savo jutimo organais, užropoja ant grobio ir stipriai įsikimba į odą ar drabužius ant kojų esančiais kabliukais. Tai trunka vos akimirką. Ropodama žmogaus kūnu erkė ieško minkštos ir švelnios odos, kur gausu kraujagyslių, kad būtų lengviau įsisiurbti ir maitintis.

Kol kas konkrečiai neaišku, kodėl erkės įsisiurbia į vieną ar kitą žmogų bei gyvūną. Manoma, kad jas suvilioja kažkokios nežinomos medžiagos, esančios prakaite, kurių kvapas erkėms itin patrauklus.

Erkės kūno sandara

Erkės kūną sudaro pilvelis, straubliukas ir galūnės. Kūnas yra kiaušinio, maišo formos ar pailgas. Erkės turi keturias poras kojų, kurios baigiasi nageliais. Pirmoji kojų pora yra labai svarbi, nes ant jos yra erkės jutimo organai. Erkės turi ypač gerai išvystytą siurbimo aparatą. Kvėpavimo organai yra už paskutinės kojų poros, o lyties organai – po pilvu.

Straubliuku erkė pradreskia aukos odą ir ieško duobutės audinyje, kur gausu kraujagyslių, kad čiulpimo organais galėtų lengvai siurbti. Prieš pradėdama siurbti kraują erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis, kuriose yra nuskausminančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei „cementinį kamštį“ formuojančių medžiagų. Jei erkė užkrėsta erkinio encefalito virusu, šis virusas taip pat yra erkės seilėse. Žmogus dažniausiai iškart nepajunta erkės įsisiurbimo, nes jis yra neskausmingas.

Kraujo siurbimo metu erkės virškinimo organai skysčio perviršį grąžina atgal į žaizdą. Šis procesas kartojasi visą siurbimo laiką. Jei erkė yra užsikrėtusi, taip ji gali perduoti ligos sukėlėjus, esančius erkės žarnyne. Prisisiurbusi kraujo erkė sveria 200 kartų daugiau nei alkana. Virškindama kraują erkė pasilieka tik maistingąsias medžiagas, kurios yra pagrindinės sudedamosios kraujo dalys, o skysčio perviršius visada grąžinamas jos maitintojui. Tokiu būdu Laimo ligos sukėlėja borelija gali patekti iš erkės organizmo į aukos kraują.

Erkių gyvenamoji aplinka

Erkės mėgsta drėgmę ir šilumą. Dažniausiai jos renkasi drėgnas vietoves ir prieblandą, todėl dažniau aptinkamos tankiame lapuo čių miško jaunuolyne, miško proskynose, krūmuose, aukštoje žolėje, kur jos randa laukinių gyvūnų – nuolatinių jų maitintojų ir šeimininkų – ežių, pelių, paukščių. Kad geriau pasiektų savo auką erkės įkopia į žolę ar krūmus. Suaugusi erkė gali įkopti iki 1,5 metro. Aktyvi erkė aukos paprastai tyko ant žolės stiebelio apie 10–20 cm aukščiau žemės paviršiaus.

Erkės ypač aktyvios vasarą po lietingos dienos. Lietuvoje erkių sezonas paprastai trunka nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio galo, bet esant švelniai žiemai jis gali pailgėti. Vidutinė temperatūra, kuriai esant erkė išlieka aktyvi, yra +5˚C. Šaltuoju periodu erkės nėra tokios aktyvios. Žiemą jos pasislepia lapijoje po sniegu.

Tolimų nuotolių erkės įveikti negali. Nustatyta, kad erkėms energijos pakanka įveikti tik vieną metrą. Po pasaulį erkės keliauja kitais būdais, susijusiais su jų maitintojais: žmonėmis, gyvūnais. Paukščiai – natūrali erkių migracijos „priemonė“, padedanti joms įveikti ilgas distancijas.

Erkių sukeliamos ligos

Erkės gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, plač iau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze, erkine dėmėtąja šiltine, Marselio karštlige, tuliaremija bei kitomis. Lietuvoje populiariausios erkių pernešamos ligos yra erkinis encefalitas ir Laimo liga. Erkinio encefalito galima išvengti pasiskiepijus.

Kaip apsisaugoti nuo erkių ?

Nėra vienintelio patikimo būdo padedančio apsisaugoti nuo erkių. Tačiau galima kai ką padaryti, kad jų išvengtume.
Atkreipkite dėmesį į aprangą. Dėvėkite uždarus drabužius ilgomis rankovėmis, taip pat ilgas kelnes, kurias svarbu susikišti į puskojines. Iškylai į gamtą pasirinkite šviesesnius drabužius, nes tada lengviau erkę pastebėsite ir išvengsite jos įkandimo. Kol erkė suranda, kur jai įsisiurbti, gali praeiti tam tikras laiko tarpas, kartais trunkantis net iki valandos. Erkės pirmiausia ieško tinkamos vietos įsisiurbimui ir ilgai ropoja išilgai kūno. Jos ieško švelnios odos, todėl gali ropoti ant rankų, kojų, ypač pakinkliuose, ant kaklo ar galvos plaukuotoje dalyje.

Po iškylos gamtoje būtina rūpestingai apžiūrėti kūną. Ieškant prilipusių ir ropinėjančių erkių patariama gerai išsišukuoti plaukus, nusiprausti po dušu, persirengti kitais rūbais. Vilkėtus rūbus reikėtų pakabinti negyvenamoje patalpoje ar saulėtoje vietoje.

Iškylaudami gamtoje venkite pamiškių ir aukštos žolės, naudokite erkes atbaidančias priemones, nors tai gelbsti tik trumpam laikui.

Kadangi nėra patikimo apsaugos nuo erkių būdo, reikia imtis priemonių, padedančių išvengti erkių sukeliamų ligų. Vienintelė patikima profilaktikos priemonė – skiepai nuo erkinio encefalito.

Kadangi specifinio erkinio encefalito gydymo nėra, apsisaugoti nuo šios ligos ir jos pasekmių galima tik skiepijantis. Nuo erkinio encefalito reikėtų pasiskiepyti visiems, nes Lietuva priklauso padidėjusio pavojaus susirgti erkiniu encefalitu zonai. Be to, šios ligos gydymas ir reabilitacija kainuoja dešimteriopai brangiau nei skiepai. Visas vakcinacijos kursas susideda iš trijų injekcijų. Šaltuoju metų laikotarpiu pirmosios dvi dozės suleidžiamos išlaikant vieno – trijų mėnesių tarpą, trečia – praėjus 9–12 mėnesių po antrosios injekcijos. Skiepijant šiltuoju metų laikotarpiu antrą vakcinos dozę rekomenduojama suleisti praėjus 2 savaitėms po pirmosios, trečią – 9–12 mėnesių po antrosios dozės.

Rekomenduojama skiepyti vaikus nuo vienerių metų amžiaus. Tačiau gydytojai paprastai neprieštarauja, jei tėvai nori paskiepyti jaunesnio amžiaus vaikus.

Būtinai turėtų pasiskiepyti dirbantieji endeminėse vietovėse, t.y. miškuose, parkuose, taip pat minėtųjų vietovių nuolatiniai gyventojai ir vasarotojai. Skiepytis patartina ir keliaujant į endemines teritorijas – šalis, kuriose EE virusas yra paplitęs: Rusiją, Latviją, Estiją, Austriją, Vokietiją, Lenkiją, Čekiją, Slovėniją, Slovakiją, Švediją, Suomiją ir kt. Susiraskite daugiau informacijos apie šalį, kurioje ketinate lankytis.

Ką daryti įkandus erkei ?

Aptikus erkę reikia ją kuo greičiau ištraukti. Nepastebėjus jos išlieka pavojus, kad erkė per žaizdą „įšvirkš“ jums virusą. Pasistenkite nespausti erkės kūnelio ir netepkite jo riebalais. Pincetu pamėginkite sučiupti erkę kaip galima arčiau galvos. Pašalinkite ją truktelėdami atgal. Erkės straubliukas susideda iš mažų kabliukų girliandos, todėl traukiant erkę nesukiokite jos į kairę ar dešinę.

Apiplaukite žaizdelę vandeniu su muilu ar dezinfekuokite. Jeigu nepavyko pilnai pašalinti erkės ir liko galvutė, nedraskykite. Galvutę kaip svetimkūnį organizmas pašalins pats. Jeigu erkės įkandimo vietoje atsiranda paraudimas, blogai jaučiatės, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Rekomenduojama pas gydytoją apsilankyti profilaktiškai jeigu jūs esate nepasiskiepijęs nuo erkinio encefalito.

Odos sužalojimai. Pirmoji pagalba

 

ĮVADAS

Odos sužalojimai:
✓ Įbrėžimai
✓ Įpjovimai
✓ Nubrozdinimai
✓ Nuotrynos (tai pūslelės ar nedidelo odos sustorėjimai, susidarę dėl
trynimo)
✓ Nuospaudos (nedideli antodžio sustorėjimai ir suragėjimai.)

Odos nudegimai:
✓ I laipsnio – oda pasidaro jautri, parausta;
✓ II laipsnio – iškyla pūslelės;
✓ III laipsnio – apmiršta viršutinis odos sluoksnis;
✓ IV laipsnio – oda ir gilesni sluoksniai suanglėja.

Odos nušalimai:
✓ I laipsnio – oda parausta,vėliau pa bąla
✓ II laipsnio – iškyla pūslelės;
✓ III laipsnio – apmiršta viršutinis odos sluoksnis;
✓ IV laipsnio – oda ir gilesni sluoksniai suanglėja

Žaizdos ir kraujavimas
Žaizda- tai minkštųjų kūno audinių sužalojimas, kuris būtinai sutrikdo odos
vientisumą. Pagal žalojantį mechaninį faktorių žaizdos skirstomos:
· Pjautos- jos dažniausiai būna lygiais kraštais, įvairaus dydžio ir gylio;
· Durtos- nedidelės, bet gilios, galinčios sužaloti įvairius vidaus
organus, kraujagysles ir nervus. Tai pačios pavojingiausios ir
klastingiausios žaizdos;
· Plėštos- nelygiais kraštais, kartais labai didelės, iš jų gausiai
kraujuoja;
· Kąstos- nelygiais kraštais, sunkiai gyjančios žaizdos;
· Muštos- didelės žaizdos nelygiais kraštais, labai sunkiai gyjančios, nes
žaizdos kraštuose dažnai būna negyvų audinių;
· Šautinės- labai pavojingos žaizdos, nes turi įėjimo ir išėjimo angas,
gali sužaloti įvairius organus bei sukelti gausų kraujavimą, kartais net
mirtiną. Šautinėms žaizdoms būdinga tai, kad išėjimo angos žaizda būna kur
kas didesnė negu įėjimo.
Pagal pažeistas kraujagysles, kraujavimas skirstomas:
1. Kapiliarinis- kraujavimas yra nepavojingas, nes kraujas greitai nustoja
tekėti. Teikiant pirmąją pagalbą, tereikia uždėti sterilų tvarstį ir
kapiliarinis kraujavimas per kelias minutes sustabdomas.
2. Veninis- kraujuoja srovele, kraujas tamsesnis. Pirmoji pagalba –
sterilus tvarstis spaudžiamas ant žaizdos. Žaizdos kraštai sutepami 5% jodo
tirpalu, dedamas sterilus tvarstis, o virš jo – marlės ar vatos gumulas ir
sutvarstoma. Būtina, kad vena būtų užspausta ir nustotų kraujuoti. Visiškai
sustabdyti kraujavimą turi gydytojas medicinos įstaigoje.
3. Arterinis- kraujuoja iš pažeistos arterijos tarsi fontanu. Pirmoji
pagalba turi būti suteikta labai greitai: būtina panaudoti timpą (žgutą,
varžtą), stipriai suveržiant ranką ar koją virš žaizdos, nes arterijoje
kraujas teka nuo širdies į periferiją. Timpa turi užspausti arteriją taip,
kad iš žaizdos; nustotų tekėjęs kraujas ir žemiau žaizdos išnyktų pulsas.
Po timpa patartina padėti gabalėlį marlės, sulankstytą bintą ar kt., kad
nebūtų traumuojami minkštieji audiniai. Be to, labai svarbu nurodyti ir
užrašyti ant lapelio laiką, kada uždėta timpa. Arterinio kraujavimo
stabdymas timpa yra laikina priemonė ir ji negali būti laikoma ilgiau negu
2 valandas, ypač vasarą. Ilgiau negu 2 valandas audiniai negali būti be
kraujotakos. Jei per tą laiką nukentėjusysis nepatenka į gydymo įstaigą,
reikia 3-5 minutėms atleisti timpą, o vėliau vėl sustabdyti kraujavimą.
Visiškai arterinį kraujavimą sustabdo gydytojas operacinėje.
4. Parenchiminis- kraujavimas iš pažeistų vidaus organų: kepenų, blužnies,
plaučių, ir kt. Įtarus parenchiminį kraujavimą, nukentėjusysis turi būti
kuo greičiau nuvežtas į gydymo įstaigą, kurioje atliks skubią operaciją.
Tai vienintelė reali medicinos pagalba.
5. Mišrus kraujavimas- kraujuoja iš pažeistų venų ir arterijų ar vidaus
organų. Pirmoji pagalba suteikiama kaip ir anksčiau minėtais atvejais.
Geriausiai stengtis nukentėjusįjį kuo greičiau nuvežti į gydymo įstaigą,
kur būtų suteikta kvalifikuota chirurginė pagalba.

Nudegimai
Terminiai nudegimai atsiranda paveikus organizmą liepsna, karštu vandeniu,
garais, sprogus dujoms.
Dažniausios nudegimų priežastys – neatsargumas buityje. Pagal nudegimo
požymius skiriama:
• pirmo laipsnio nudegimas (oda sausa ir raudona, skausminga)
• antro laipsnio nudegimas (oda raudona ir skausminga, atsiranda
vandeningų pūslių)
• trečio laipsnio nudegimas (atsiranda gilios žaizdos, odos
suanglėjimas).

Pirmoji pagalba nudegus turi būti suteikiama kuo skubiausiai, nes aukšta
temperatūra audinius veikia ilgiau, juos įkaitina net tuomet, kai jau
nebeveikia deginantis veiksnys. Todėl patartina nudegimo vietą kuo greičiau
atšaldyti (šaltu vandeniu, sniegu ar ledu). Šaldyti reikia ne mažiau kaip
10 minučių! Vėliau geriausiai nudegusius paviršius uždengti steriliu
tvarsčiu ar švaria medžiaga. Nereikia nudegusių paviršių tepti įvairiais
riebalais, aliejais ar kitomis medžiagomis! Kadangi nudegęs paviršius yra
žaizda, todėl visuomet būtina kreiptis į gydymo įstaigą, kurioje bus
suteikta kvalifikuota medicinos pagalba ir gydymas!
Nudegimus gali sukelti cheminės medžiagos: stiprios rūgštys ar šarmai.
Teikiant pirmąją pagalbą cheminių nudegimų atveju, labai svarbu laikas-
reikia kuo skubiausiai paveikti nudegusius paviršius priešinga medžiaga
negu nudegimo sukėlėjas, o pažeista vieta uždengiama steriliu tvarsčiu ar
švaria medžiaga ir nukentėjęs žmogus vežamas į artimiausią gydymo įstaigą,
kur bus suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.
Nušalimai
Veikiant žemai aplinkos temperatūrai, įvyksta vietinis audinių pažeidimas-
nušalimas.
Pirmoji pagalba nušalus: nušalę paviršiai sutepami spiritu ar degtine ir
uždengiami steriliu tvarsčiu arba švaria medžiaga. Jei nukentėjusį žmogų
reikia vežti toli, t. y. į gydymo įstaigą, labai tinka uždėti šildomąjį
tvarstį: virš paprasto tvarsčio dedama daug vatos ar lignino, paskui-
celofano ir sutvarstoma. Nušalusį paviršių, negalima trinti sniegu ar ledu!
Nušalę audiniai neatsparūs mechaniniam poveikiui, todėl greitai
pažeidžiami. Atšildymui geriausiai tinka šiltas kambarys ir šildomieji
tvarsčiai. Vėliau būtina kreiptis į gydymo įstaigą, nepriklausomai nuo
nušalusių paviršių dydžio, nes būtina profilaktika prieš stabligę.
Bendras kūno nušalimas- pirmiausia nukentėjęs žmogus pradedamas šildyti.
Šildyti galima pasyviai ir aktyviai. Kai organizmas šildomas pasyviai, kūno
temperatūra keliama išlaikant dar organizme besigaminančią šilumą
(nukentėjusysis užklojamas antklode, šildomos patalpos, kuriose temperatūra
turi būti ne žemesnė kaip 26-27 ºC). Taip šildant, kūno temperatūra kyla po
0,1-0,7 ºC per valandą. Aktyviam išoriniam šildymui naudojami elektriniai
čiužiniai ir antklodės, šilti drėgni rankšluosčiai, termoforai ir
dažniausiai šiltos (40- 45 ºC) vandens vonios. Aktyviai šildant, kūno
temperatūra pakyla 1- 7 ºC per valandą. Nukentėjusįjį sušildžius iki 35 ºC,
toliau šildyti nereikia.
Tai turi atlikti tik medicinos darbuotojai!

LITERATURA:

1 . http://www.google.lt/
2. http://lt.wikipedia
3. http://www.druskininkai.lt/index.php/lt/29072/
4. .http://www.druskininkai.lt/index.php/lt/29072/

Paveldimumas ir aplinka

 

Nuo seno žmogus stengėsi sužinoti, kodėl kiekvienas gyvas organizmas pagimdo į save panašų, nors absoliučiai tėvų ir palikuonių fiziniai požymiai bei charakteristika nesutampa. Dabar aišku, kad vienos rūšies tėvų ir palikuonių panašumą lemia paveldimumas , o jų skirtingas savybes – kintamumas. Paveldimumas ir kintamumas būdingas ne tik žmogui, bet ir visai gyvybei Žemėje. Paveldimumu vadiname visų gyvų organizmų gebėjimą išsaugoti ir perduoti protėvių sandaros bei gyvybinių funkcijų požymius palikuoniams.
Kiekvieno organizmo fenotipas vystosi veikiamas genotipo (paveldėtų požymių) ir aplinkos sąlygų.
Aplinka akivaizdžiai veikia monozigotinius ( iš vieno kiaušinėlio) dvynius. Jų genotipai visiškai vienodi, kadangi apvaisintas kiaušinėlis dalijasi pusiau, ir abi dalys duoda pradžia 2 gemalams. Todėl atsiradusius tarp jų skirtumus lemia tik aplinkos sąlygos ( maisto kiekis ir kokybė, skirtingas darbo pobūdis ir kt.). Tuo tarpu dizigotiniai ( iš skirtingų kiaušinėlių) dvyniai skiriasi vienas nuo kito tiek savo genotipu, tiek ir fenotipu.

Genas, lemiantis kelis požymius
Toks reiškinys, kai vienas genas lemia kelis požymius, vadinamas pleotropija (gr. Pleon-daugiau + tropos – kryptis). Žmonės su Marfan‘o sindromu yra aukšti, ploni, ilgakojai, ilgarankiai, jų pirštai taip pat ilgi. Jie yra trumparegiai, silpnomis aortos sienelėmis, dėl to jos smarkiai plečiasi ir pagaliau plyšta. Visi šie požymiai yra susiję, nes organizmas negali pasigaminti normalaus ekstraląstelinio matrikso baltymo, vadinamo fibrilinu. Fibrilinas sustiprina elastingąsias skaidulas, jo dėka geriau tarpusavyje susikimba ekstraląsteliniai dariniai.

Tarpusavyje sąveikaujantys genai
Dažnai vieną požymį lemia daugiau nei viena nealelinių genų pora. Šiuo atveju, kai vieno geno recesyvinių alelių pora slopina nealelinio geno dominantinio alelio pasireiškimą, vadiname epistaze (vyravimu). Panašus reiškinys būdingas ir žinduoliams, ir augalams. Jei gyvūnas paveldi kurį nors vieną iš daugelio melanino sintezės grandžių defektą, toks individas būna albinosas.

Daugybiniai aleliai
Požymių paveldėjimas gali būti ir dar sudėtingesnis, nes tas pats genas gali turėti daug alelių, iš kurių individas paveldi du. Kai paveldimą požymį lemia daug alelių, kurie vienas kito atžvilgiu dominuoja skirtingai , požymių gali būti daugiau nei du variantai. Štai pavyzdys. Žmogaus kraujo grupę lemia trys aleliai, tuo tarpu pačių grupių – keturios: A, B, AB, 0.

Fenotipui turi įtakos ir aplinka
Be abejonės, tiek genotipas, tiek ir aplinkos sąlygos turi įtakos fenotipui. Kuris iš jų reikšmingesnis, priklauso nuo konkretaus atvejo, tačiau kartais aplinkos sąlygų įtaka ypač didelė. Vandenyje augančio vėdryno ( Ranunculus lingua ) po vandeniu esanti dalis labai skiriasi nuo esančios virš vandens. Aišku, kad aplinka (šiuo atveju vanduo) turi lemiamos reikšmės fenotipui.
Temperatūra taip pat gali turėti didelės įtakos augalų fenotipui. Raktažolių žiedai būna balti, kai jos auginamos aukštesnėje nei 32 °C temperatūroje, ir raudoni, kai temperatūra 24 °C. Siamo kačių ir himalajinių triušių kailis ausų, snukučio, letenėlių ir uodegos srityse yra tamsesnis. Žinoma, kad himalajiniai triušiai yra homozogotiniai pagal alelį ch, kuris susijęs su melanino sinteze. Bandymais lengva įrodyti, kad šio geno koduojamas baltymas aktyvus tiktai žemoje temperatūroje, taigi kailiukas būna tamsus tik tose kūno vietose, kurios labiau atšąla. Jeigu gyvūnėlį įkurdintume šiltesnėje aplinkoje, tai, kailiui keičiantis, šiose vietose ataugtų šviesus plaukai.
Jei stebėtume gamtoje pasitaikančius fenotipus, tai pamatytume, kad dėl aplinkos sąlygų įtakos tarpinių fenotipų formų daugėja. Štai, kad ir žmogaus odos spalva arba ūgis. Manoma. Kad juos lemia daug genų ir aplinka. Odos spalvą gali gerokai keisti saulė, tad priklausomai nuo įdegimo, fenotipus suskirsto į daug grupių. Ūgis priklauso ir nuo mitybos, taigi galima rasti kur kas daugiau fenotipų nei galima tikėtis ar laukti sprendžiant iš genotipų.

Chromosomų mutacijos
Mutacijos (lot. Mutatio – pasikeitimas, permaina) yra negrįžtami genų arba chromosomų pakitimai, kurie perduodami palikuonims, jie įvyksta tose ląstelėse, iš kurių susidaro gametos. Kaip ir krosingoveriai bei chromosomų naujų derinių susidarymas mejozės metu ar gametų susiliejimas apvaisinimo metu, mutacijos didina palikuonių įvairovę. Chromosomų mutacijomis vadinami tokie jų pakitimai, kai pakinta chromosomų skaičius arba jų sandara.

Chromosomų skaičiaus pakitimai
Žinomi trys chromosomų skaičiaus pakitimų atvejai, kurie vadinami monosomija, trisomija ir poliploidija.
Monosomija vadinamas atvejis, kai individas turi vieną chromosomą vietoj poros (2n-1), o trisomija –kai yra trys chromosomos vietoj poros (2n+1). Monosmijos ir trisomijos priežastis – homologinių chromosomų neišskyrimas mejozės būdu. Homologinės chromosomos gali neišsiskirti mejozės I dalijimosi metu, taip pat mejozės II dalijimosi metu, kai abi dukterinės chromosomos nukeliauja į ta pačią dukterinę ląstelę. Panašiai gali neišsiskirti dukterinės chromosomos ir mitozės metu.
Monosomija ir trisomija pasitaiko tiek tarp augalų, tiek ir tarp gyvūnų. Gyvūnams autosomų monosomija ir trisomija paprastai yra letali (toks organizmas neilgai teišgyvena), nors trisomija mažiau pavojinga nei monosomija. Tie organizmai, kurie vis dėlto gyvena, turi fizinių ir psichinių nukrypimų, vadinamų sindromais.
Žmonėms pasitaiko Ternerio sindromas- tai monosomija, susijusi su lytinėmis chromosomomis : individas paveldi tiktai viena X chromosomą. Dažniausiai pasitaikanti trisomija sukelia Dauno sindromą. Žmones su šiuo sindromu turi tris 21-as chromosomas. Ternerio sindromą turintys žmonės gyvena tiek pat, kiek ir neturintys, o turintys Dauno sindromą dažniau susiduria su sveikatos sutrikimais.

Dauno sindromas
Asmenų su Dauno sindromu, kariotipe yra trys 21-os chromosomos, kadangi motinos kiaušialąstė turėjo dvi, o ne vieną tokias chromosomas. Tikimybė motinai pagimdyti kūdikį su Dauno sindromu smarkiai išauga didėjant motinos amžiui, pradedant 40 metų. Šio reiškinio priežastys vis dar nustatinėjamos. Tiriant Dauno sindromą, buvo nustatyta, kad 23% atvejų spermatozoidai, o ne kiaušialąstės turėjo papildomą 21-ą chromosomą. Maždaug 5% atvejų tiek spermatozoiduose, tiek kiaušialąstėse papildoma chromosoma buvo susijungusi su kita chromosoma, dažniausiai 14-ta. Ši nenormali chromosoma atsirado, kadangi 14-ta ir 21-a chromosomos apsikeitė savo dalimis vienam iš tėvų ar netgi anksčiau gyvenusių giminaičių. Tuo atveju, kai Dauno sindromas atsiranda dėl chromosomų translokacijos, jis nesusijęs su motinos amžiumi, o paveldimas šeimoje tėvo arba motinos linija.
Nors vyresnės moterys dažniau gimdo Dauno liga sergančius kūdikius, daugiausia vaikų su šiuo sindromu pagimdo jaunesnės moterys, kadangi jų amžiaus grupėje daugiausia gimdoma. Kariotipo nustatymas panaudojant choriono gaurelių mėginį ir amniocentezę, leidžia nustatyti ,ar kūdikis turės Dauno sindromą. Tačiau jaunos moterys neskatinamos atlikti tokių procedūrų, nes komplikacijų, galinčių atsirasti po tyrimo, rizika didesne, negu rizika pagimdyti Dauno liga sergantį kūdikį. Laimė, dabar yra testas pagal motinos kraujyje esančias medžiagas leidžiantis pasakyti, ar motinos nešioja kūdikį su Dauno sindromu. Tik tada tokiomis moterims reikia atlikti išsamesnius tyrimus.
Yra žinoma, kad genai, nulemiantys Dauno sindromą, yra 21-os chromosomos apatiniame trečdalyje. Atliekami platūs tiriamieji darbai, norint nustatyti, kiek genų nulemia Dauno sindromą. Pavyzdžiui, šioje 21-os chromosomos vietoje nustatyti genai, kurie greičiausiai atsakingi už padidintą polinkį leukemijai, kataraktai, spartesnį senėjimą bei protinį atsilikimą. Papildomas Gart genas padidina purinų kiekį kraujyje, tai tiesiogiai siejasi su protiniu atsilikimu, Tikimasi, kad ateityje bus galima kontroliuoti Gart genas padidina purinų kiekį kraujyje, tai tiesiogiai siejasi su protiniu atsilikimu, Tikimasi, kad ateityje bus galima kontroliuoti Gart geno pasireiškimą dar iki kūdikio gimimo, kad bent jau šis Dauno sindromo simptomas būtų nuslopintas.

Chromosomos sandaros pakitimai
Kartais išoriniai veiksniai – tokie kaip radiacija, kai kurios organinės chemines medžiagos ar net virusai – gali sukelti chromosomų trūkius. Kartais sutrūkusių vienos ar kelių chromosomų galai nebesusijungia taip kaip buvo, ir todėl chromosomų sandara pakinta.
Jei kurios nors nutrūkusi chromosomos dalis prie jos prisijungia vėl, tačiau kitu galu – apsisukusi 180°, toks reiškinys vadinamas inversija. Galima būtų manyti, kad nieko svarbaus neįvyko, nes chromosomoje liko tie patys genai, tačiau naujoje vietoje jų aktyvumas gali pakisti.
Jei chromosomos atkarpa nukeliauja iš vienos chromosomos į kitą, nehomologinę chromosomą, toks reiškinys vadinamas translokacija. Heterozigotinių organizmų su translokacija vislumas parastai būna sumažėjęs, nes tokių organizmų dalis gametų yra nenormalios.
Kai atitrūksta chromosomos galas arba dėl kelių trūkių pametama bet kuri kita chromosomos dalis, toks reiškinys vadinamas pametimu arba delecija. Net jei tik viena iš chromosomų poros pameta savo atkarpą, pasekmės parastai neigiamos. Pavyzdžiui, „katės kniaukimo“ sindromas : individo galva mažesnė, pats jis protiškai atsilikęs, turi veido fizinių trūkumų. Neišsivysčius balso stygoms ir gerklei, atsiranda šiam sindromui būdingiausias požymis – kūdikis verkia panašiai kaip katė.
Duplikacija – tai chromosomos atkarpos padvigubėjimas. Jis gali vykti keliais būdais. Atitrūkus vienos chromosomos dalis gali prisijungti prie kitos, homologinės pirmajai chromosomos; tarp chromosomos gali įvykti nelygus krosingoveris, dėl to vienos iš jų atkarpa duplikiuosis, kita ją praras. Chromosomoje atsiradę keli vienodi genai gali toliau nepriklausomai mutuoti, o tai vėlgi didina palikuonių įvairovę.
Daugelį paveldimų sutrikimų, tokių kaip lūpos nesuaugimas arba gomurio skeltumas, pėdų deformacija, įgimtas klubo sąnario išnirimas, hipertonija (padidėjęs kraujospūdis), cukrinis diabetas, schizofrenija ir netgi alergija bei vėžinės ligos, greičiausiai kontroliuoja poligonai ir įtakoja aplinka. Dėl to daugelis mokslininkų tebesprendžia kausimą, kas svarbiau – prigimtis ar aplinka, kitaip tariant, kiek požymio pasireiškimas priklauso nuo genų ir kokį jo procentą lemia aplinka. Kol kas jokios procentinės išraiškos jokiam požymiui nustatyti nepavyko.
Pastaraisiais metais pasirodė pranešimų, kad įvairūs elgsenos bruožai, tokie kaip alkoholizmas, homoseksualizmas, fobijos ir netgi polinkis į savižudybę gali būti susijęs su tam tikrais genais.

Vandens savybių įtaka gyvajam pasauliui

 

Įvadas

Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Hidrosfera sudaro 71 % Žemės paviršiaus ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje (Vanduo 2008-11-28). Vandenyje yra visos gyvybei reikalingos medžiagos. Nuo paviršiaus iki pat dugno vandenyne yra gyvųjų organizmų. Tačiau gyvenimo sąlygos nuo ašigalio iki pusiaujo, nuo paviršiaus iki didžiausių gelmių labai kinta, todėl gyvybė vandenyne nepaprastai įvairi. Daugumos mokslininkų nuomone, vandenynas – mūsų planetos gyvybės lopšys (Gyvybė pasauliniame… 2008-11-15). Gyvybė vandenyne pasiskirsčiusi netolygiai, dauguma gyvųjų organizmų gyvena paviršiniame Saulės apšviestame šimto metrų vandens sluoksnyje. Ypač gausi gyvūnija vandenyno priekrantėse, kur lietūs, upių vandenys, bangų mūša, ardanti krantus, suneša daugybę maistingųjų medžiagų.
Vandenyne gyvenantys jūrų organizmai skirstomi į tris grupes: plūduriuojantys vandens paviršiuje bei storymėje ir nepajėgiantys įveikti srovių, aktyviai judantys vandens storymėje, gyvenantys dugne. Organizmai, neturintys aktyvių judėjimo priemonių, vadinami planktonu. Tai bakterijos, vienaląsčiai dumbliai, smulkiausieji gyvūnai. Augalinis planktonas, arba fitoplanktonas, sudaro „ganyklas”, kuriose dauginasi zooplanktonas. Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Paviršiniame ir tarpiniame vandenyno vandens sluoksnyje gyvena daug aktyviai judančių organizmų. Tai žuvys, jūrų žinduoliai (delfinai, banginiai, ruoniai ir kt.), kalmarai, jūrų gyvatės, vėžliai ir kt. Organizmai, gyvenantys jūros dugne,- daugelis dumblių ir įvairūs bestuburiai (koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai).
Kokios fizinės ir cheminės vandens savybės jį daro unikaliu ir būtinu gyviems organizmams. Vandens temperatūra, ištirpęs deguonies, naudingos medžiagos, druskingumas, skaidrumas (apšviestumas), tankis. Vandens molekulės yra didelio poliškumo, dėl to yra geras polinių junginių tirpiklis. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame (Perlman H. 2008-11).

1. Fotosintezė ir chemosintezė

Fotosinteze vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais.
Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė.
6CO2 + 6H2O + šviesa → C6H12O6 + 6O2
Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį (Fotosintezė 2008-11-23)
Chemosintezė – tai biologinis vienos anglies molekulės (dažniausiai anglies dioksido ar metano) ir maistingos medžiagos virtimas į organinę medžiagą. Oksidatoriumi naudojamos neorganinės molekulės (vandenilio dujos, vandenilio sulfidas). Energijos šaltiniu gali būti metanas. Plačios gyvūnų populiacijos gali būti palaikomos chemosintetikų pirminės produkcijos, pvz., hidroterminiuose plyšiuose. Mokslininkai ilgai manė, kad tamsiame, saulės spindulių nepasiekiamame vandenynų dugne gyvybė neegzistuoja, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai buvo atrasta daugybė gyvų formų, naudojančių ne fotosintezę, o chemosintezę apsirūpinti energija (Chemosynthesis 2008-11-23). Maži mikrobai, dar vadinami hipertermofilais, chemosintetina, o kiti organizmai maitinasi jais arba sudaro glaudžius ryšius, teikdami maistines medžiagas, užtai pasiimdami organines. Hipertemofilai gali tampi apsauga nuo aukštos temperatūros. Gyvi organizmai sugebantys išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis, vadinami termofilais. Jiems priskiriami tiek eukariotai, tiek gausus ratas prokariotų. Norint apibrėžti, kas yra termofilas, sakoma, kad tai organizmas, sugebantis išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis. Priklausomai nuo organizmų temperatūros reikalavimų vyrauja klasifikacija: bakterijų ir archėjų, galinčių vystytis aukštose temperatūrose, ekstremofilų ir hypertermofilų (Origins of Life…2008-11-23).

2. Mirusios zonos

Pagal naujus tyrimo rezultatus, pasaulio jūrinių pakrančių vandenyse šiuo metu yra daugiau nei 400 negyvųjų zonų, kuriose dėl deguonies trūkumo susidariusios visiškai nepalankios gyvybei sąlygos, bendrai užimančios daugiau kaip 245 tūkstančius kvadratinių kilometrų (Matthew McDermott 2008-08). Tai regionai, kuriose nuolat arba periodiškai trūksta deguonies – nuo 1960 metų kas dešimtmetį padvigubėja ne tik dydžiu, bet ir intensyvumu. Daugelis ekosistemų iš pradžių patiria periodinę hipoksiją, kuri didėdama tampa sezoninė, o tuomet, jei trąšų patekimas tebeauga, – pastovi. (Dead zone… 2008-11-27) Šiuose rajonuose vanduo yra tokios blogos kokybės, kad tik mikrobai gali išgyventi, tuo tarpu žuvys ir vėžiagyviai turi migruoti į kitas vietoves arba žūti. Didžiausia pasaulyje negyvoji zona, esanti Baltijos jūroje, patiria hipoksiją ištisus metus (150 ‘dead zones’… 2008-11-27).
Deguonies mažėjimo priežastimi laikomos žemės ūkyje naudojamos azotinės ir fosforinės trąšos bei kitos ūkių nuotekos, nešvarūs nutekamieji vandenys. Taip pat neigiamą poveikį daro azotas, atsirandantis deginant gamtines iškasenas (elektrinėse, automobiliuose), kuris nusėda ant žemės ir netrukus yra nuplaunamas į pakrančių vandenis. Patekusios į pakrančių vandenis, fosforinės ir azotinės medžiagos patręšia žydinčius dumblius. Kuomet šie mikroskopiniai augalai miršta ir nuskęsta į dugną, jie tampa turtingu maisto šaltiniu bakterijoms, kurios besiskaidydamos suvartoja deguonį iš aplinkinių vandenų. Dauguma gyvūnų negali išgyventi dėl sumažėjusio deguonies kiekio priekrančių zonose. Dar didesnis neigiamas hipoksijos rezultatas yra energijos praradimas jūros mitybos grandinėje. Trukdydama arba sustabdydama tokių dugno gyventojų kaip moliuskai ir kirmėlės augimą, hipoksija iš juos valgančių plėšrūnų atima svarbų mitybos šaltinį (Baltijos jūroje… 2008-11-28).

3. Planktono pasiskirstymas ir jo svarba

Vandenyne gana ryškios platumos kuriose daug planktono, ir kur jo mažai. Poliariniuose vandenyse dėl žemų temperatūrų ir ilgos poliarinės nakties planktono nedaug. Vasarą subpoliarinėse vandenyno platumose, esant ilgam apšvietimui, per trumpą laiką gausiai išsivysto planktonas, susikaupia daug žuvų, atplaukia atsiganyti banginiai; jų ypač daug pietų pusrutulyje. Vasarą planktono gausu abiejų pusrutulių vidutinių platumų vandenyse. Smarkūs vėjai, srovės maišo ir iškelia giluminius vandenis, pagausina juose maistingųjų medžiagų ir deguonies. Vidutinėse platumose susitelkia didžiuliai būriai silkių, menkių ir kitų žuvų, tai žuvingiausi vandenyno rajonai.
Subtropinėse ir tropinėse platumose gyvųjų organizmų mažiau dėl didesnio vandens paviršiaus druskingumo ir aukštesnės temperatūros, kas trukdo vandens maišymąsi ir dėl to yra mažai deguonies, todėl planktonas menkai vystosi. Pusiaujo platumose planktono nedaug. Tačiau pasatinių srovių ir ekvatorinių priešsrovių veikimo ribose vyksta vandenų maišymasis, čia planktono pagausėja, todėl daug didelių žuvų (tunų, ryklių, kardžuvių ir kt.).
Fitoplanktonu vadinama visuma vandens sluoksnyje laisvai plaukiojančių smulkių, daugiausia mikroskopinių, augalų, kurių pagrindinę masę sudaro dumbliai. Fitoplanktonas dideliuose vandens telkiniuose atlieka tokį pat vaidmenį kaip augalai sausumoje, t.y. produkuoja pirminę organinę medžiagą, kurią tiesiogiai ar netiesiogiai (per mitybos grandis) panaudoja gyvasis pasaulis sausumoje ir vandenyje. Pagrindiniai organinės medžiagos producentai yra dumbliai. Fitoplanktono yra įvairiuose vandens telkiniuose – vandenynuose, jūrose ir mažose balose. Jo nėra ten, kur aukšta temperatūra (70-80˚C) – giliai vandenyje, olose -, kur nepasiekia saulės šviesa. Dumblių planktono rūšinė sudėtis įvairiuose vandens telkiniuose labai skiriasi. Bendras fitoplanktono rūšių kiekis jūrose ir vidaus vandenyse siekia apie 3000. Tame pačiame vandens telkinyje fitoplanktono rūšinė sudėtis ir kiekis kinta metų bėgyje. Planktono įvairovė priklauso nuo vandens druskingumo, vandens temperatūros, apšvietimo sąlygų ir vandenyje esančio maisto medžiagų kiekio. Tropinių jūrų planktono rūšinė įvairovė didesnė negu šaltų jūrų. Poliarinėse ir priepoliarinėse jūrose vyrauja titnagdumbliai. Jie sudaro pirminę augalinę produkciją, kuria minta zooplanktonas (juo minta žuvys, banginiai).
Šelfo zona prasideda nuo kranto ir tęsiasi į jūrą iki tos vietos, kur vandens gylis pasiekia iki 200 m. Jos plotis įvairus – nuo siauros priekrantės juostos iki šimtų ar net tūkstančio kilometrų. Šelfo zonoje mažesnis druskingumas, mažiau skaidrus vanduo (dėl pakibusių dalelių), daugiau mineralinių medžiagų. Dėl to šelfo zonoje yra tik jai būdingų dumblių rūšių, mažiau jūrinių rūšių. Šiai zonai būdingas didesnis fitoplanktono rūšių kiekis. Šelfo zonos fitoplanktono produktyvumas yra didesnis negu jūrose.
Gėlavandenis fitoplanktonas skiriasi nuo jūrinio didžiule melsvadumblių ir žaliųjų dumblių įvairove. Tai lemia vidinių vandenų ekologinių sąlygų įvairovė, palyginus su jūromis. Didelių ežerų centrinėje dalyje planktono produktyvumas mažesnis negu priekrantėje (Hypertermophile 2008-11-23).
Jūrose ir ežeruose fitoplanktonas egzistuoja tik viršutiniuose vandens sluoksniuose. Jūrų skaidriuose vandenyse žemutinė dumblių egzistavimo riba yra 40-70 m, ir tik nedaugelyje vietų ši riba yra 100-120 m gylyje (Viduržemio jūroje, tropinėje vandenynų dalyje).
Kiekviena dumblių rūšis prisitaikiusi tam tikram temperatūriniam režimui ir turi savo temperatūros optimumą, kada jų produktyvumas didžiausias. Ištirpusių maisto medžiagų (azoto, fosforo ir kt.) kiekis turi teigiamą įtaką dumblių vystymuisi. Turbulentinis vandens maišymasis palankiai veikia fitoplanktono vystymąsi, jo produktyvumą. Ypač tai aktualu titnagdumbliams, nes jie yra sunkesni už vandenį ir ramiam vandenyje grimzta į dugną. Melsvadumbliai, atvirkščiai, intensyviau vystosi ramiame vandenyje. Vykstant apvelingui atnešama naujų maisto medžiagų, bet daunvelingo metu dumbliai nunešami per giliai, kur nepasiekia saulės šviesa (Upwelling 2008-11-22) Pavyzdžiui, prie Peru vyksta intensyvus apveligas, todėl čia gausu fitoplanktono, kuriuo maitinasi ir intensyviai vystosi zooplanktonas. O zooplanktono gausa palankiai veikia žuvies augimą (Switzer A. 2008-11-28). Fitoplanktonas vandens telkiniuose yra pagrindinis, o vandenynuose – vienintelis pirminės organinės medžiagos gamintojas. Šios organinės medžiagos sukuria visą vandens gyvybės įvairovę. Šiuo metu fitoplanktono produktyvumą lemia ne tik fizinės-geografinės sąlygos, bet žmonių ūkinė veikla. Dėl šios veiklos į vandenis patenka biogeninių medžiagų. Priklausomai nuo to, kiek šių medžiagų patenka į vandens telkinius, suaktyvėja dumblių vystymasis ir dėl to pradeda “žydėti” vanduo arba pablogėja jo kokybė.
Dumblių paplitimas gamtoje ir jų biomasė priklauso nuo aplinkos sąlygų ir įvairių faktorių (šviesa, temperatūra, cheminė vandens sudėtis). Dumblių augimo gylis ir jų floristinė sudėtis priklauso nuo šviesos intensyvumo ir vandens skaidrumo. Gėluose vandenyse jie auga iki 10 (15) m, o jūrose ir vandenynuose iki 100-200, o kartais ir giliau. Giliausiai auga tie dumbliai, kuriuose yra daugiausia raudono pigmento. Palankios dumbliams egzistuoti temperatūros amplitudė gana plati. Daugelis rūšių gali būti ilgai sušalę į ledą, o atsiradus palankioms sąlygoms toliau normaliai auga. Yra rūšių, kurios auga ir vystosi ant sniego. Kai kurios rūšys auga aukštoje temperatūroje – net iki 80˚C. Svarbus faktorius yra vandens druskingumas. Kiekviena rūšis prisitaikiusi prie tam tikros vandens cheminės sudėties, jame ištirpusių medžiagų ir koncentracijos.
Dumbliai yra pagrindiniai organinės medžiagos producentai vandenyje. Dumbliai produkuoja apie 80 proc. visos organinės medžiagos, kuri kasmet susintetinama žemėje. Dumbliai tiesiogiai ar netiesiogiai yra maisto šaltinis visiems vandens gyvūnams.

4. Juodieji rūkaliai

Juodieji rūkaliai yra vienas iš hidroterminių versmių tipų rastų vandenyno dugne. Paprastai versmės susiformuoja kelių šimtų metrų gylyje, kai labai įkaitęs vanduo išsiveržia pro vandenyno dugną iš žemės gelmių. Šis vanduo yra prisotintas išlydytų žemės gelmių mineralų, ypač sulfidų, kurie kristalizuojasi, sudarydami „dūmų“ struktūras apie kiekvieną versmę. Kai šis karštas vanduo kontaktuoja su šaltu vandenyno vandeniu, dauguma mineralų tampa nuosėdomis, sukurdami savitą juodą spalvą. Metalų sulfidų nuosėdos laikui bėgant tampa dideliais sulfidų rūdų telkiniais (Black smoker 2008-11-23).
Juos 1977 metais atrado Nacionalinė Vandenyno ir Atmosferos Administracija prie Galapagų salyno. Juodieji rūkaliai randami Atlanto, ir Ramiajame vandenyne, dažniausiai 2100 metrų gylyje. Vandens temperatūra versmių vietose gali siekti 400 °C, bet vanduo neužverda dėl labai didelio slėgio tokiame gylyje. Vandens pH yra rūgštinis, žemesnis už 2,8 – beveik kaip acto. Pro juoduosius rūkalius per metus prateka 1.4 × 1014 kg vandens.
Nors gyvybės formos yra labai retos tokiame gylyje, tačiau rūkaliai yra ten egzistuojančios ekosistemos centre (Black smoker 2008-11-22). Kadangi šio gylio nepasiekia saulės spinduliai dauguma organizmų, tokių kaip archėjos ar ekstremofilai, turi perdirbti metano ir sieros komponentus, kuriuos gauna iš juodųjų rūkalių, ir paversti į energiją. Toks procesas vadinamas chemosintezė. Moliuskai ir vamzdeliniai kirminai yra mitybos grandinės pagrindas, kuris vėliau suyra į pagrindinius juodųjų rūkalių mineralus, taip užbaigdami gyvybinį ciklą. Meksikos pakrantėje netoli rūkalių 2500 metrų gylyje, kur neprasiskverbia nė vienas saulės spindulys, buvo rastos fotosintetinančios bakterijos. Tai bakterijos priklausančios Green sulfur bacteria šeimai, jos fotosintezei naudoja susilpnėjusį juodųjų rūkalių skleidžiamą švytėjimą.
Hipertermofilai – tai organizmai, kurie geriausiai klesti nepaprastai karštose aplinkose, karštesnėse nei 60 °C. Optimaliausia temperatūra yra tarp 80 °C ir 110°C. Neseniai atrastas archėjos galėjo padvigubinti savo populiaciją esant 121 °C temperatūrai. Dauguma hipertermofilų yra archėjos, taip pat bakterijos ir cianobakterijos, toleruojančios apie 70 °C temperatūrą. Daug hipertermofilų taip pat gali atlaikyti kitas ekstremalias aplinkybes – aukštą rūgštingumą ar radiacijos poveikį. Ryškiausi hipertermofilai gyvena giliose jūrose, hidroterminiuose žemės plutos plyšiuose, nes išlikimui jiems reikia mažiausiai 90 °C temperatūros (AMNH Black… 2008-11-22)
Alvinella pompejana – giliavandeniai polychetams priklausantis kirminai, aptikti tik prie juodųjų rūkalių Ramiajame vandenyne. Atrastas 1980 metais prancūzų mokslininkų, jie laikomi „karščiausiais“ gyvūnais žemėje (Hypertermophile 2008-11-23). Kurdami kolonijas prie juodųjų rūkalių, jie ištveria temperatūras, artimas 80°C, darydami Pompeii kirminus labiausiai karštį toleruojančius sudėtingus gyvūnus, žinomus šių dienų mokslui. Jie buvo pirmieji atrasti prie Galapagų salyno esančių juodųjų rūkalių. Siekiantys 13 centimetrų ilgį, Pompeii kirminai yra pilkšvi, šviesūs, gauruotomis nugaromis. Tie gaurai yra bakterijų kolonijos, kurios, kaip manoma, yra kirminų izoliacija nuo aukštos temperatūros.
Liaukos, esančios kirminų nugarose, išskiria gleives, kuriomis minta bakterijos (simbiozė). Pompeii kirminai formuoja dideles kolonijas, apsuptas švelnių, trapių, plonų vamzdelių (REX Marine… 2008-11-22).

5. Koralai

Koralai – duobagyvių (lot. Cnidaria) tipo, koralinių polipų (Anthozoa) klasei priklausantys gyvūnai. Subtropinėse ir tropinėse platumose gyvena jūrų bestuburiai – koralai, sudarantys dideles koralinių rifų kolonijas, ištisas salas. Koralinis rifas yra aragonito struktūros, sukurtos dabar jau mirusių ir suirusių duobagyvių – koralinių polipų, išsiauginančių tvirtą kalkinį skeletą, kuris, jiems mirus, išlieka dar ilgą laiką, taip formuodamas koralinį rifą. Rifai aptinkami sekliuose ir šiltuose tropiniuose vandenyse, turinčiuose nedaug maistinių medžiagų. Jie susiformuoja tropinių jūrų platumose iki maždaug 20° pietų ir šiaurės platumos. Jie neauga, jeigu vandens temperatūra gali nukristi žemiau 11°C. Platuma, iki kurios sąlygos koralams augti dar tinkamos, vadinamos Darvino tašku. Šiauriausias planetos koralinis rifas yra Kurės atolas Havajų salyne.
Koralų polipai patys nepajėgūs apsirūpinti fotosintezės produktais, tačiau šiomis medžiagomis juos aprūpina simbiontai – dumbliai zooksantelės. Kadangi zooksantelėms reikalinga šviesa, koralai dažniausiai auga nedideliame gylyje, kur gauna užtektinai šviesos (didžiuma koralų geriausiai jaučiasi ne giliau kaip 30 m nuo vandens paviršiaus). Dėl tos pačios priežasties koralams tinkamesnis yra švarus, nedrumzlinas vanduo, pro kurį gerai skverbiasi šviesa. Taigi koralų rifai formuojasi ten kur gausu saulės šviesos, švariose, sekliose jūrose, ne gilesnėse nei 40m (Dumpleton B. 2006).
Koralinis rifas yra didelė ir sudėtinga ekosistema, sausumoje jiems prilygtų didieji miškai. Koralų rifuose gyvenančios žuvų ir gyvūnų rūšys sudaro apie 25% visų žinomų jūros gyvūnų rūšių, iš kurių vien žuvų – daugiau nei 4000, taip pat gausybė smulkesnių bestuburių bei dumblių (Great Barrier Reef 2008-11-26). Didysis barjerinis rifas prie Australijos yra didžiausia planetos biologinė struktūra – tai lyg drėgnasis vandenyno atogrąžų miškas. Koralai atstoja medžius ir augalus, o žuvys ir minkštakūniai jūros gyviai – gyvūnus ir paukščius. Be to, rūšių įvairovė nė kiek ne mažesnė ir kova už būvį nė kiek ne silpnesnė nei sausumoje. Vien žuvų čia priskaičiuojama 150 rūšių – apie 100 tūkstančių individų 1 hektaro plote, tad konkurencija išties didžiulė.
Pastaruoju metu koralai sparčiai nyksta. „The Nature Conservancy“ organizacijos nuomone, jei koralai ir toliau nyks tokiu pat spartumu, per artimiausius 50 metų išnyks ~70% visų planetos koralų. 2000 metais Džono Hopkinso universiteto (Johns Hopkins University) tyrimai, besiremiantys 414 Indonezijos rifų monitoringu, rodo, kad tik 6% Indonezijos koralinių rifų yra puikios būklės, apie 24% – geros būklės, o ~70% – blogos būklės. 2007 m. didžiausia koralinių rifų apsaugos organizacija Reef Check teigė, kad iš visų Filipinų koralinių rifų, užimančių ~27 000 km², puikiai išsilaikę tik 5%. Apibendrintais vertinimais, šiuo metu pavojus gresia ~60% planetos koralinių rifų, o apie 10% jau žuvę.
Didžiausią pavojų koralams kelia šie veiksniai:
• žmonių veikla, ypač vandenynų teršimas ir nesaikinga žvejyba. Šis poveikis didėja eksponentiškai.
• vandens temperatūros kilimas, sukeliamas El Ninjo ir visuotinio atšilimo. (Koralinis rifas 2008-11-26)
Neįprastai šilta vandens temperatūra koralams gali sukelti procesą, kuris vadinamas „balimu“. Tokio proceso metu koralas išmeta spalvingus mikroskopinius organizmus (dumblius), kurie aprūpina bendruomenę maistingomis medžiagomis, o pats pabaltuoja. Jei vandens temperatūra per keletą dienų ar savaičių neatsistato į normalią, pabalęs koralas miršta. Net keturis kartus (1980 – 2005) tokie balimo reiškiniai buvo pastebėti šiaurės rytuose nuo Australijos. Tuos kartus vanduo buvo pasiekęs net 2 ˚C. Būtent vandenynas ir tapo gyvybės varomąja jėga žemėje, dabar jame gyvena apie keturios penktosios viso pasaulio gyvybės (Evaldas 2008-11-18).

Išvados
• Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame.
• Fotosintezė vyksta paviršiniame sluoksnyje, kur pasiekia saulės spinduliai, o gilesniuose sluoksniuose – chemosintezė, dėl to visuose sluoksniuose galima aptikti gyvybę.
• Mirusios zonos susidaro dėl vandens taršos fosforinėmis ir azotinėmis medžiagomis, o tose zonose žūsta gyvūnai, kuriems reikalingas deguonis.
• Nuo planktono kiekio priklauso didelių žuvų gausumas, o planktono kiekis priklauso nuo vandens druskingumo, temperatūros ir deguonies kiekio.
• Dėl juodųjų rūkalių aplinkinis vanduo labai rūgštingas, o vandens temperatūra aukšta, bet čia egzistuoja hipertermofilai, kurie gali gyvuoti tokioje terpėje ir esant 121 ˚C temperatūrai padvigubinti savo populiaciją.
• Koralų rifuose gyvenančios žuvų ir gyvūnų rūšys sudaro apie 25% visų žinomų jūros gyvūnų rūšių, o kad koralai augtų jiems reikia tam tikros temperatūros, apšvietimo ir neužteršto vandens.

Literatūra
Knygos:
1. Dumpleton B. (2006). Didieji pasaulio stebuklai. Vilnius, Alma Littera.
Interneto nuorodos:
2. Evaldas (2008-11-18) http://www.technologijos.lt/n/mokslas/gamta_ir_biologija/straipsnis?name=straipsnis-3573&t=/121/290/296/298&l=4
3. Koralinis rifas (2008-11-26) http://lt.wikipedia.org/wiki/Koralinis_rifas
4. Dead zone (ecology) (2008-11-27) http://en.wikipedia.org/wiki/Dead_zone_(ecology)
5. 150 ‘dead zones’ counted in oceans (2008-11-27) http://www.msnbc.msn.com/id/4624359/
6. Matthew McDermott (2008-08) http://www.treehugger.com/files/2008/08/ocean-dead-zones-increasing-400-now-exist.php
7. Gyvybė pasauliniame vandenyne (2008-11-15) http://www.viskas.eu/articles.php?article_id=38
8. Vanduo (2008-11-28) http://lt.wikipedia.org/wiki/Vanduo
9. Hypertermophile (2008-11-23) http://www.daviddarling.info/encyclopedia/H/hyperthermo.html
10. Liužinas R. (2004) http://www.gvt.lt/docs/publications/vandens_zydejimas.pdf
11. Fotosintezė (2008-11-23) http://lt.wikipedia.org/wiki/Fotosintez%C4%97
12. Black smoker (2008-11-23) http://en.wikipedia.org/wiki/Black_smoker
13. Upwelling (2008-11-22) http://en.wikipedia.org/wiki/Upwelling
14. AMNH Black Smokers (2008-11-22) http://www.amnh.org/nationalcenter/expeditions/blacksmokers/black_smokers.html
15. Black smoker (2008-11-22) http://www.daviddarling.info/encyclopedia/B/blacksmoker.html
16. Great Barrier Reef (2008-11-26) http://www.nationalgeographic.com/features/00/earthpulse/reef/reef1_flash-feature.html
17. Baltijos jūroje – didžiausias pasaulyje „negyvųjų zonų“ telkinys (2008-11-28) http://www.patriotai.lt/?q=node/265
18. Didysis Barjerinis rifas (2008-08-21) http://www.wildlife.lt/laukineszinios2.php?id=129
19. Anna Switzer, Upwelling in The World Ocean (2008-11-28) http://step.nn.k12.va.us/science/envsci/ppt/Upwelling.ppt
20. REX Marine Genomics Europe (2008-11-22) http://www.marine-genomics-europe.org/index2.php?pid=419&rub=b
21. Chemosynthesis (2008-11-23) http://www.pmel.noaa.gov/vents/nemo/explorer/concepts/chemosynthesis.html
22. Origins of Life Chemosynthesis (2008-11-23) http://library.thinkquest.org/C003763/pdf/origin04.pdf
23. Howard Perlman (2008-11) http://ga.water.usgs.gov/edu/waterproperties.html

Alkoholizmas ir jo įtaka žmogaus organizmui

 

Kodėl alkoholis ir kiti svaigalai plinta jaunumo tarpe?

Žodis „narkotikas“ vartojamas platesne ir siauresne prasme:
– bendrąja prasme narkotikas yra medžiaga arba substancija, kurios vartojimas sukelia reakcijas tam tikrose biologinėse medžiagose.
– Siauresne prasme narkotikais vadinamos tik psichoaktyvios substancijos, kitaip tariant, medžiagos, kurios veikia pojūčius bei elgseną. Iš čia kilusi sąvoka „psichotropinis veikimas“.
Taigi narkotiku taip pat galima vadinti alkoholį.
Dažnai girdime sakant: „Kartą pamėgini ir tu jau narkomanas“. Ne, nuo vieno karto niekas priklausomu netampa. Tačiau reikia suprasti motyvą, paskatinusį žmogų taip pasielgti. Dažnai girdžiu: „Tokia puiki šeima, o sūnus/dukra narkomanas/ė “. Pasirodo, šioje šeimoje ne taip jau viskas gerai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai tėvai, turintys pinigų (o pinigai šiaip sau neatsiranda), didesnę laiko dalį praleidžia darbe arba užsiėmę savo reikalais. Vaikui yra būtinas supratimas ir bendravimas, kurį jis randa gatvėje. Jeigu vaiko dvasinė energija silpna, gavęs antrą ar trečią dozę, jis įsitraukia į svaigalų vartojimą. Taigi, atsiranda bėda.
Apsidairykite, kiek jaunų žmonių mokosi, dirba – jų dvasinė energija užpildyta ir jiems nelieka laiko gerti. Tas pats nutinka ir vyresnio amžiaus žmonėms: dieną darbas, vakare – sodas. Jie turi kuo užsiimti, jų dvasinė energija užpildyta. Kai trūksta dvasinės energijos, pradeda veikti fizinė. Kai žmogus pradeda vartoti alkoholį, jo fermentacinis ciklas įsijungia tik dalyvaujant alkoholiui ir pagrindinė apykaita be šito nevyksta. Jei žmogus staigiai nustoja gerti, jis tikrai suserga. „Persilaužimas“ – tai būsena, kai nutrūksta fermentacinio proceso grandinė ir organizmas nustoja funkcionuoti, tai labai baisus dalykas.
Alkoholizmą gydyti sunku. Kinai siūlo tokius žmones gydyti, atkuriant fizinės (IN) ir dvasinės (JAN) energijų pusiausvyrą. Kai padidėja dvasinė energija, grįžta gyvybinė energija.

Kas yra alkoholizmas?

Alkoholizmas – tai liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas. Pasireiškia liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausia serga 20 – 40 m. vyrai, rečiau, bet sunkiau – moterys bei paaugliai. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5 – 10 m. piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tuomet ligonis geria vienas, slapčia ir bet kokį alkoholį. Dažnai prasideda lėtinis gastritas, opaligė, enterokolitas, hepatitas, kepenų cirozė, pankreatitas, impotencija, rečiau būna širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų ( pažeidžiamas širdies raumuo, sutrinka širdies ritmas, prasideda hipertonija ).
Pacituosiu vieno amerikiečių mokslinio straipsnio alkoholizmo tema pradžią, vertą dėmesio: „Alkoholizmas – paskutinė iš didžiųjų ligų, nuo kurios apsisaugoti reikia tautos paramos. Svarbiausia užduotis kovojant su alkoholizmu yra šios ligos ‘sunormalinimas‘, jos pastatymas į vieną gretą su kitomis ligomis“. Šiam teiginiui galiu tik pritarti.

Ką žinai apie alkoholį?

Alkoholis atsiranda vykstant rūgimui: mielių grybelis paverčia cukraus turinčius skysčius svaigiaisiais gėrimais. Iš vynuogių sulčių pasidaro vynuogių vynas, iš vaisių sulčių – vaisių vynas, iš grūdų salyklo – alus ir t.t.
Kadangi rūgimas natūralus procesas, kurio nereikėjo išrasti, galime manyti, kad alkoholio turintys gėrimai žinomi nuo seniausių laikų. Nustatyta, kad šumerai ir egiptiečiai gaminosi alų. Biblijoje irgi galime perskaityti, kaip Nojus buvo prisigėręs vyno (Pr 9,21: „Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje“). Graikų mitologijoje vyno dievas yra Dionisas, o romėnų – Bakchas.
Chemijoje rūgimas suprantamas kaip procesas, kai mielių grybeliai, esant tinkamai temperatūrai, suskaldo cukrų į alkoholį bei anglies dvideginį. Tikslesnis alkoholio pavadinimas – etilo alkoholis arba etanolis; cheminė formulė C2H5OH.
Vienas gramas alkoholio turi 7,07 kalorijas. Natūraliai rūgstant didžiausia alkoholio koncentracija neviršija 18 procentų, kadangi esant tokiai koncentracijai žūva mielių grybeliai. Svaigalus destiliuoti bei koncentruoti pradėta viduramžiais. Destiliuojant išgaunamas didesnis kiekis alkoholio; taip daroma degtinė.
Alkoholio kiekis įvairiuose svaigaluose skirtingas: alus turi 3–7, vynas 8–12, šampanizuoti gėrimai 12–13, degtinė 40–50 proc. alkoholio.
Priklausomai nuo to, kaip vertinsime, alkoholį galima laikyti:
• maistu (energijos šaltinis, turintis nemažo kaloringumo);
• gėrimu (vienas iš daugelio mūsų kultūroje priimtų troškulį malšinančių gėrimų);
• svaigalu;
• nuodu, kurio toksinis veikimas pasireiškia staigaus arba chroniško perdozavimo atveju.

Kaip alkoholis veikia organizmą?

Į organizmą alkoholis patenka su geriamu skysčiu ir per skrandžio gleives bei plonąjį žarnyną nukeliauja į kraują. Per kraują pasiskirsto po visą kūną.
Nedidelis alkoholio kiekis (5–10 proc.) greitai pašalinamas per plaučius, inkstus arba odą. Visą kitą kiekį apdoroja (oksiduoja) kepenys. Kepenims tai sunkus darbas. Per vieną valandą 1 kg vyro kūno svorio tenka 0,1 g sunaikinto alkoholio, moters – tik 0,085 g. Taigi moterų organizme alkoholis sunaikinamas lėčiau.
Jei kraujyje alkoholio koncentracija tampa didesnė nei 5 promilės, iškyla pavojus gyvybei (apsinuodijimas alkoholiu).
Alkoholis veikia centrinę nervų sistemą. Jis yra nervų nuodas, slopinamai veikiantis didžiąsias smegenis, silpninantis jų veiklą.
Labai svarbu suprasti, kaip apsvaigstama. Svaiginamasi norint atsipalaiduoti, gerai jaustis, pakelti nuotaiką. Tačiau alkoholis nėra ta medžiaga, kuri tiesiogiai sužadintų nervų sistemos veiklą. Priešingai, ji slopina nervų funkcijas. Jei, nepaisant to, juntamas pakilimas, smagumas, tai tik todėl, kad susilpnintos stabdančios bei kontroliuojančios funkcijos. Taigi euforija atsiranda netiesiogiai, prislopinus (apnuodijus) kontroliuojančias smegenų dalis. Dėl to visai suprantama, kodėl, išgėrus alkoholio, dingsta susivaržymas, atžvalga, abejonės. Tokiu būdu pasiekiamas norėtas palengvėjimo jausmas.
Šiam teiginiui kažkas yra pateikęs puikią iliustraciją: alkoholio veikimą reikia lyginti ne su akseleratoriaus paspaudimu, bet su neveikiančiais stabdžiais. Akseleratoriaus paspaudimas prilygtų tiesioginei sužadinamajai veiklai, o stabdžių gedimas – kontroliuojančių smegenų funkcijų slopinimui. Kelionė mašina, kurioje neveikia stabdžiai, gali būti labai įdomi…
Galvojant tik apie alkoholio lengvinantį poveikį, mielai užmirštama jo negatyvioji pusė. Dažnai alkoholis aukštinamas kaip guodėjas bei rūpesčių šalintojas, o jo skonio kokybė giriama daug rečiau. Nieko keisto, daugumai pirmiausiai svarbu alkoholio veikimas, trokštama atsikratyti rūpesčių, susivaržymo, kasdieninio nerimo, prieštaravimų.
Bet alkoholis – nervų nuodas, greta norimo, sukeliantis ir nepageidaujamą poveikį. Tai gali būti tam tikrų gebėjimų nuslopinimas. Tikimasi euforijos, o sumažėja kai kurios galimybės.
Eksperimentais buvo įrodyta, kad alkoholis sukelia įvairių sutrikimų:
• supratimo, koncentracijos, loginio mąstymo, atminties (visų pirma trumpalaikės), reakcijos (pailgėja reagavimo laikas), raumenų darbo (pusiausvyros, eisenos, stovėjimo, kalbos);
• realių gebėjimų vertinimo, savikritikos, protinių sugebėjimų įvertinimo, atsakomybės jausmo; padidėja noras rizikuoti (nerūpestingumas, abejingumas).
Visi, kurie bando pavaizduoti girtą žmogų, ima švebeldžiuoti, svirduliuoja, strapalioja. Būtent kalba, pusiausvyros išlaikymas, eisena yra tie faktoriai, kuriems reikia suvokimo bei judėjimo dermės. Šiuos kasdieninius veiksmus, kurie šiaip nesudaro jokių keblumų, alkoholis paveikia ypatingai. O atliekant sudėtingus darbus (valdant kraną, vairuojant automobilį), tampa labai pavojinga. Daugybę kartų įrodyta, kad net nedaug alkoholio (0,5 promilės) labai veikia vairavimo saugumą.
„Volkswagen“ automobilių gamyklos tyrimų centras eksperimentais paneigė prielaidą, jog kai kurių vairuotojų alkoholis beveik nepaveikia. Tokių „kietuolių“ nėra. Pakanka visai nedaug promilių, ir padidėja noras rizikuoti ir nesilaikyti taisyklių; pailgėja reakcijos laikas, sulėtėja koordinacija, per vėlai pastebimos pavojingos situacijos. Net labiausiai patyrusio motociklininko įgūdžiai greit nusmunka iki pradedančiojo. Subjektyvus sugebėjimų vertinimas prieštarauja objektyvioms galimybėms.
Pastebėta, kad žmonės, nuolat vartojantys alkoholį, laikui bėgant jo pakelia vis daugiau. Kitaip tariant, jie tampa atsparesni alkoholiui, arba jiems reikia vis daugiau, kad pasiektų tą patį rezultatą. Vėlesnėje alkoholizmo stadijoje atsparumas alkoholiui staiga mažėja.
Kalbant apie girtumą, neišvengiamas tam tikras prieštaravimas. Apgirtimu laikomas maloniai atsirandantis potyris, kuris pakylėja žmogų virš jį varžančios kasdienybės. Vertinant psichologiškai, girtumas prilygsta laikinam, toksiškai sukeltam smegenų sutrikimui. Staigi alkoholio intoksikacija pagal poveikį centrinei nervų sistemai atitinka grįžtamąjį, fiziškai pagrindžiamą asmenybės sutrikimą (trumpalaikė egzogeninė psichozė). Paprasčiau tariant, girtumas – tai trumpalaikė, išoriškai (alkoholio) sukelta psichikos liga.

Kaip lengva panirti į alkoholio svaigulį, taip sunku iš jo išnirti ir vėl tapti žmogumi. Nuo alkoholizmo gydoma narkologiniame dispanseryje, sunkiais atvejais – narkologiniuose ligonių skyriuose. Visų pirma vaistais šalinami abstinencijos sindromo reiškiniai ( nemiga, nuotaikos sutrikimai ), stiprinamas ligonio organizmas. Vėliau stengiamasi atgrasinti nuo alkoholio ( pvz., kad sukeltų pasišlykštėjimą alkoholiu, ligoniui duodama vėmimą skatinančių vaistų ir alkoholio ). Ligononėje gydoma ~ 2mėn., paskui ligonis dar gydomas namuose. Nuo alkoholizmo žmogus pasveiksta jeigu tampa visišku abstinentu. Pasitaiko, kad ligonis pasveiksta savaime. Liguistas potraukis alkoholiui gali vėl atsirasti ir po daugelio metų.

Kodėl alkoholis ypač kenkia paauglio organizmui?

Dažniau nei narkotikais jaunimas svaiginasi alkoholiu. Alkoholiniai gėrimai pigesni ir lengviau gaunami.
Suaugusiui išgėrus 300 ml degtinės, būna vidutinio girtumo laipsnis, tuo tarpu 50-100 ml 5-8 metų vaikams, 250-500 ml 12-15 metų paaugliui gali būti mirtina dozė.
Jei paauglys pradeda išgėrinėti iki 13 metų, tai tolerancija alkoholiui iš pradžių yra nedidelė, vėliau (po 1,5 – 2 metų) aktyvios alkoholizacijos gali pasiekti aukščiausią lygį.
Jaunuolio organizmas sugeba ilgiau kovoti su toksiniu alkoholio poveikiu. Intensyviai girtaujančių paauglių elgesys kinta greit. Nors paaugliai geria pasislėpę, tačiau kiek apgirtę būtinai turi pasirodyti viešumoje, pademonstruoti savo “vyriškumą”: šaukti, kvailioti, didžiausiu garsu įjungti muziką, skeryčiotis, užkabinėti praeivius, tyčiotis, mušti vaikus ar senus žmones. Euforinį alkoholinį poveikį pakeičia disforija t.y. prislėgta nuotaika su pykčiu ir agresija. Tokioje būsenoje paaugliai, jaunuoliai atlieka įvairaus psichinė priklausomybė nuo alkoholio.
Fizinė priklausomybė nuo alkoholio susiformuoja, kai alkoholis sistemingai vartojamas 3 – 6 ar daugiau mėnesių. Paauglių, jaunimo alkoholinės ligos eiga yra labai piktybiška.
Kuo anksčiau jaunas žmogus pradeda vartoti svaigalus, tuo didesnė rizika jam tapti priklausomam, tuo greičiau susiformuoja priklausomybės nuo alkoholio sindromas.

Alkoholikas, šeima, visuomenė ir valdžia

Žmogus nepaisydamas pagyrių ir kankinimosi vėl griebiasi taurelės. Pamažu tai tampa rutina ir kasdienybe. Žmogus tampa alkoholiku, degradavusia asmenybe, kurio vienintelis tikslas išgerti. Niekuo negalėdami padėti, neapsikentę šeimos nariai palieka alkoholizmo kankinamą žmogų. Dažniausiai jis tampa benamiu, kurio pastovia aplinka tampa tokie pat draugai ir nuolatinės išgertuvės. Geriant ilgą laiką, reikia kuo mažesnės dozės ir jau nusigeriama. Nuolatinis pinigų stygius verčia vogti, daryt nusikaltimus. Jie alkani, sušalę, prastai apsirengę, dažnai be pastogės, tačiau išgerti visada atsiras.

Alkoholis gaminamas ir įvežamas į Lietuvą

Alkoholiniams gėimams keliai į Lietuvą atviri. Importuoti jo nedraudžiama. Nedraudžiamas jo gėrimo kiekis. Viskas priklauso nuo žmogaus.
Kelios taisyklės bando stabdyti alkoholizmą: alkoholinių gėrimų pardavimas asmenims nuo 18 metų. Tai maža paguoda. Jie ras kaip išgert nelegaliai.
Į Lietuvą įvežami alkoholiniai gėrimai, kad būtų didesnis pasirinkimas. Bet šiaip užtektų ir gaminamų Lietuvoje.

Ką daryti, kad alkoholizmas neplistų Lietuvoje

Alkoholizmas- baisi liga, su kuria reikia kovoti. Kovoti visiems, netik nukentėjusiam, bet visai valstybei. Vienoje šeimoje nepaliaujamai verkė kūdikis, kad užmigtų mama jam davė šaukštelį degtinės. Kūdikis užmigo, bet nepabudo.
Kitos šeimos neišgirsta net savo vaiko verksmo arba jau būdamos nėščios mamos pražudo vaiką, padaro jį invalidu arba visai nepastoja. Alkoholis atima daug gyvybių, kai kurios net neišvysta dienos šviesos.
Manau, kad reiktų uždrausti ne tik tabako, kas jau padaryta, reklamą, bet ir alkoholio, kad neviliotų tiek paauglių, tiek suaugusiu žmonių. Taip pat labai geros priemonės, kurios yra vykdomos jau ir dabar, tai reklamos, palkatai, interneto svetainės, taip pat diskusijos apie tai mokykloje. Manau, kad reiktų pakelti svaigalų kainas, nes kitose šalyse tai ypač atbaido žmones nuo alkoholio. Aiškų nuostolių patirs gamyklos, bet juk žmonių gyvybės daug brangesnės! Taip pat reikėtų tiek tėvams tiek mokytojams didinti mokinių užimtumą, kad jie kuo mažiau galvotų apie svaigalus ir galėtų kitaip, sakyčiau netgi naudingai, išlieti paauglystei būdingą energijos perteklių.

Literatūra:

http://www.tianshi-bap.com/narkomanija.html
http://www.sveikata.su.lt/zalingi_iprociai/alkoholis/alkoholizmas.htm
http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=76&return_action= top_article
http://www.ne-gerk.com/index.php?id=5&name=&id2=199