Ekonomika ir gamtos ištekliai

ĮVADAS

Ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip iš ribotų išteklių pagaminti kuo daugiau produkcijos, skirtos patenkinti neribotus žmonių poreikius. Didelę dalį reikiamų išteklių ir sudaro gamtos ištekliai. Tai yra gamtos teikiamos gėrybės. Bet gamtos ištekliai yra išsenkami ir labai daug neišsenkamų. Ekonomikos tikslas atrasti būdus, kaip geriau panaudoti išteklius, tausojant juos ir gamtą, ir norint patenkinti visus žmonių poreikius. Šiame referate ir nagrinėjama ši tema, būdai kaip pasirinkti geriausią variantą. Žmonių poreikiai vis didėja ir didėja, o gamtos išteklių pamažu vis mažėja. Šiame referate rasite temų ir būdų sprendžiančių šią problemą ir apie gamtos apsaugą.

Gamtos ištekliai ir jų naudojimo problemos

Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės reikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusė priklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. O žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jau dabar vis daugiau naftos išgaunama vandenynuose, metalų rūdos kasamos amžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengiamasi papildyti iš Arkties bei Antarktidos ledynų.

Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos valstybės turi gerokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą, socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, dabar dideles pajamas gauna naftą ir metalus eksportuojančios šalys.

Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kurių gamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikia milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėl to didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas ir gamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniai mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis teršiama aplinka. Todėl kompleksinis visų ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.

Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti natūralius ekologinius ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arba maksimaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga kaipo mokslas yra dviejų mokslo grupių sandūroje – gamtos ir ekonominių-socialinių. Tik kompleksinis ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių naudojimas gali garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje.

gamtos išteklių klasifikavimas

Gamtos ištekliai šiuo metu apibrėžiami ir klasifikuojami gana įvairiai. Gamtos ištekliai plačiąja šio žodžio prasme apibūdinami kaip gamtos elementai, naudojami gamybinėje ir negamybinėje žmonių veikloje, tenkinant jų poreikius. Poreikiaigali būti labai įvairūs, greitai kintantys, todėl ir juos tenkinantys gamtos ištekliai, jų rūšys bei naudojimo būdai taip pat kinta.

Pagal savo savybes, išgavimo bei reprodukcijos sąlygas gamtos ištekliai skirstomi į dvi grupes:

1. Realūs ir potencialūs;

2. Išsenkantys ir neišsenkantys. Išsenkantys ištekliai skirstomi dar į du apibendrintus pogrupius:

a) atkuriami;

b) neatkuriami ištekliai.

Realūs ištekliai – tai žmonių praktinėje veikloje naudojami gamtos ištekliai. Šiai grupei priskiriami eksploatuojami naudingųjų iškasenų telkiniai, dirvožemis, miškai, vandenys. Potencialiems gamtos ištekliams priskiriami tie išžvalgyti ištekliai, kurie dėl įvairių techninių, ekonominių, socialinių, politinių priežasčių šiuo metu nenaudojami. Šiai grupei galima priskirti išžvalgytų naudingųjų išteklių klodus žemės gelmėse, vėjo, saulės, vandenynų energiją. Pavyzdžiui, surasti didžiuliai geležies rūdos klodai Varėnos rajone yra potencialūs mūsų šalies ištekliai. Tuo tarpu ilgai buvę potencialūs naftos telkiniai vakariniuose šalies rajonuose, pradėjus juos naudoti, tapo realiais.

Neišsenkantiems gamtos ištekliams priskiriami tie, kurių bendras kiekis planetoje iš esmės nekinta. Tai žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai ir atoslūgiai. Kol egzistuoja mūsų planeta, bus ir šie ištekliai. Dėl ūkinės žmonių veiklos gali keistis šių išteklių kokybinės charakteristikos, tačiau netekti jų pavojaus nėra.

Išsenkami gamtos ištekliai tai tokie, kurių kiekis žemėje ribotas, o iš naujo jie kaupiasi labai lėtai, palyginti su naudojimo apimtimi. Todėl išsenkami ištekliai skirstomi į atkuriamus ir neatkuriamus.

Atkuriamais vadinami tie, kurie atsikuria patys savaime arba žmogui padedant, jeigu nepažeistos jų atsikūrimo sąlygos. Tai gyvūnijos ir augalijos pasaulis. Šių išteklių išnykimo pavojus iškyla tik tuomet, kai jų naudojimas yra spartesnis už natūralią reprodukciją, tai yra, kai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra.

Žmogus negali pasigirti racionaliu gamtos turtų naudojimu. Per paskutinius 400 metų išnyko 94 rūšys paukščių, 63 rūšys žinduolių. Iš augalijos pasaulio ypač didelę reikšmę žmonijai turi miškai. Jie užima trečdalį planetos sausumos ir yra ne tik medienos ir miško gėrybių šaltinis, bet ir oro, klimato, vandens režimo natūralaus reguliatorius. Miškai lėtai atsikuriantys ištekliai, todėl jų kirtimas turi būti ypatingai reguliuojamas,kad nekiltų nepageidaujamų ekologinių pasekmių.

Neatkuriamiems gamtos ištekliams priimta priskirti tas naudingąsias iškasenas, kurių natūralus susidarymo procesas užima tūkstantmečius. Tai nafta, metalų rūdos, gamtinės dujos, akmens anglys ir kitos nerūdinės medžiagos. Dabar per vienerius ūkininkavimo metus pasaulyje suvartojama tiek akmens anglių, kiek jų susikaupdavo per 400 tūkstančių metų.

Svarbi priemonė, padedanti racionaliau naudoti gamtos išteklus, yra jų kadastrai – visuma duomenų apie gamtos išteklius. Kadastrų sudarymas yra privalomas įstatymų nustatyta tvarka. Privaloma sudaryti žemės, jos gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų bei tvenkinių, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrus. Visiems kadastrams yra bendra tai, kad juose turi būti: gamtos išteklių objektų ir jų naudotojų sąrašas, išteklių kiekybinė bei kokybinė apskaita, išteklių ekonominis vertinimas.

lietuvos gamtos ištekliai

Lietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana sudėtinga. Mokslininkų ir jau didelio šios problemos žinovų skaičiaus nuomone dėl Lietuvos gamtos išteklių gana skirtinga, vieni tvirtina, kad Lietuvos savo gamtos turtų neturi arba beveik neturi, kiti aiškina, kad išteklių turime nemažai, treti teigia, kad apie juos mažai žinome, nes dar daug kas nesurasta, neištirta ir neįvertinta.

Nustatyti, kiek Lietuva turtinga gamtos ištekliais, galima tik gerai išanalizavus jos gelmių turtus, jų sandarą, vertingumą, ypač kreipiant dėmesį į šiandien bene svarbiausią nereprodukuojamų gamtos išteklių grupę energetinius išteklius.

Kol kas Lietuva šiuos išteklius importuoja, nors jų esama ir čia. Turimos naftos klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti, nustatyta, kad naftos atsargos glūdi nuo kelių šimtų metrų iki 2,3 kilometro gylyje. Gauta nafta – labai aukštos kokybės, mažai sieringa, bet jos palyginti nedaug, esami kiekiai leistų patenkinti tik nedidelę mūsų valstybės poreikių dalį. Lietuva turi naftos atsargų ir Baltijos jūros šelfo zonoje.

Svarbi energetinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos dalis – durpės. Durpynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje. Jų turime apie 430 milijonų tonų. Didžiausi durpynai : Didysis tyrulis (Radviliškio rajone), Aukštumala (Šilutės rajone), Rėkyva (Šiaulių rajone), Ežerėlis (Kauno rajone), Baltoji Vokė (Vilniaus rajone), Šepeta (Kupiškio rajone

Tačiau ne visos durpės gali būti panaudojamos kurui. Šiuo metu energetiniams poreikiams sunaudojame tik apie 14-15% gaunamų durpių. Likusios labiau tinkamos trąšoms, įvairių kompostų gamybai, kurios, beje, turi nemažą paklausą užsienyje, yra vertinga eksporto prekė. Taip pat gaminama daigų auginimo vazonėliai, įpakavimo medžiagos, pašarinės mielės.

Taigi durpės Lietuvos energetinių išteklių balanse sudaro ne taipjau didelę dalį, tačiau apskritai tai vertingi ir reikalingi šaliai gamtiniai ištekliai. Gydomosios durpės tiekiamos kurortų gydykloms. Durpės – puiki žaliava chemijos pramonei (amoniakui, acto rūgščiai, degutui, vaškui, parafinui, bitumui ir kitiems produktams gaminti).

Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybinių medžiagų gamybai. Viena iš svarbiausių – žaliava cemento gamybai, be kurio negali išsiversti nė viena statyba. Tai – gipsas, klintys, molis. Klintis yra svarbiausia cemento ir statybinių kalkių, klintmilčių (rūgščioms dirvoms kalkinti) žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus, cukraus pramonėje. Eksploatuojami Karpėnų ir Menčių telkiniai.

Lietuvos žemėje daug įvairių molų, kurie susikaupė per ilgus periodus. Statybos parūpinamos savo gamybos plytomis, čerpėmis, keramzitu. Daug molio sunaudojama melioracinėje statyboje. Išžvalgytos ir ištirtos molio atsargos Lietuvoje duoda pagrindą teigti, kad jų dar pakaks ateities metams.

Dar vienas svarbus, didžiuliais kiekiais naudojamas gamtos turtas- žvyras. Išgauname ir panaudojame jo respublikoje kasmet maždaug po 15 milijonų kubinių metrų arba beveik po 4 kubinius metrus kiekvienam gyventojui. Nemažiau reikalingas ir smėlis, naudojamas silikatinių plytų, kitos produkcijos gamybai. Ypač galime didžiuotis tuo,kad Anykščių apylinkių žemėje slūgso didžiausi Pabaltyje brangaus kvarcinio smėlio telkiniai. Šis smėlis tinka krištolo, televizorių kineskopų ir kitos šiuolaikinės technikos gamybai. Deja, smėlio turimų išteklių dugnas kai kuriuose Lietuvos rajonuose jau pasiektas.

Geologų paieškos leidžia teigti, kad Lietuvos žemės gelmės gausu geležies rūdos, valgomosios druskos, gipso, kitų svarbių išteklių. Sutelkus visas mūsų pastangas, galima tikėtis jau netolimoje ateityje pradėti eksportuoti šiuos gamtos turtus.

Žemės ūkis Lietuvos ekonomikoje visada užimdavo labai svarbią vietą, jo produkcija ir šiandien sudaro nemažą šalies nacionalinių pajamų dalį.žemės ūkio gamybos pagrindas – augalininkystė, o jos vystymasis neįmanomas be nepaprastai svarbios gamtos išteklių rūšies – gerų dirvožemių. Dirvožemio gamtos ištekliai, dažnai vadinami žemės ištekliais, vadiname viršutinių žemės plutos uolienų sluoksnius, pasikeitus dėl gamtinių veiksnių ar žmogaus kryptingos ūkinės veiklos. Dirvožemio ištekliai turi nuostabią savybę – derlingumą. Pastebėta, kad skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui jam tenkantis tiek bendrųjų žemės ūkio naudmenų, tiek ariamos žemės plotas nuolat mažėja. Šią tendenciją nulemia tokie veiksniai: gyventojų skaičiaus didėjimas, žemės ūkio naudmenų naudojimas kitiems, ne žemės ūkio reikalams – industrializacijos ir urbanizacijos reikmėms, miškų plotų didėjimas, hidroenergetikos vystymas ir kita. Ateityje kiekvienam iš mūsų tenkantis žemėsūkio naudmenų ir ypač ariamos žemės plotas neišvengiamai mažės. Kad karty nesumažėtų gaminamų maisto produktų ir kitoms ūkio šakoms teikiamų žaliavų – linų, cukrinių runkelių ir kitų techninių kultūrų, būtina dar racionaliau naudoti šį labai vertingą mūsų šalies gamtos turtą.

Labai svarbi Lietuvos gamtinių išteklių rūšis – miškai. Jie užima beveik trečdalį šalies teritorijos. Tačiau nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė miškų būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja jaunuolynai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą procentų.

Lietuvoje turimi savi plotai leidžia patenkinti didžiąją dalį medienos poreikių. Tačiau iš pastaraisiais metais kasmet sunaudojamo medienos kiekio beveik trečdalis įvežama iš užsienio.

Didelis miškų vaidmuo vertinant Lietuvos ekologinę būseną. Jie bene geriausiai atspindi atmosferinės taršos būklę ir gali būti kitų sistemų ekologinės būsenos indikatoriumi. Miškų degradacija – rimtas signalas imtis naujų priemonių ir sustabdyti gamtos teršimą.

Iš Lietuvos naudingųjų iškasenų geriausiai ištirtos ir gausiausiai paplitusios yra durpės ir mineralinės statybinės medžiagos – smėlis, molis, žvyras, anhidritas, dolomitas, klintis, opoka, kreidos mergelis ir kt. Kadangi šiuo metu Lietuvos ūkio plėtojimuisi vis svarbesnėmis tampa vietinės žaliavos, šios iškasenos yra didelis valstybės turtas. Šiuo metu išžvalgyta ir į balansą įtraukta 494 mineralinių statybinių medžiagų telkiniai ir 54 pramoniniai durpynai, kurių ištekliai atitinkamai yra 1225 mln.t (iš jų 676 mln. t smėlio ir žvyro) ir 122 mln. t. Dar negalima pasakyti, kokia bendra Lietuvos gamtos išteklių vertė, palyginti jos su kitais gamybos veiksniai, nustatyti bendrą integralinių išteklių vertę bei struktūra. Visa tai privalu atlikti kuo greičiau ir tai leis daug racionaliau naudoti šalies gamtos išteklius

1.3 Aplinkos apsauga ir plėtra

1992 m. įvyko Jungtinių Tautų konferencija APLINKA IR PLĖTRA (UNCED), kurioje buvo priimta aplinkos apsaugos ir tarptautinės veiklos programa remtinai plėtrai XXI amžiuje (Earth Summit). 1995 m. buvo sudaryta Pasaulio saulės komisija, kuriai buvo pavesta vadovauti šiai veiklai. 1997 m. įvyko Pasaulio saulės viršūnių pasitarimas, kuriame dalyvavo 104 šalių delegacijos ir 17 valstybių vadovai. Čia buvo priimta PASAULIO SAULĖS PROGRAMA 1996-2005, konkretizuojanti Earth Summit sprendimus.

Pasaulio Saulės programos (PSP) tikslas – skatinti vyriausybes, tarptautines ir nevyriausybines organizacijas, finansines, akademines ir privačias institucijas palaikyti remiamą atsinaujinančios energijos. Tikslo siekiama per globalinius, regioninius ir nacionalinius projektus.

PSP akcentuojama, kad žmonijos gerovei labai svarbi saulės ir kitų atsinaujinančios energijos šaltinių, tokių, kaip biomasės, vėjo, geoterminė, vandens remiama plėtra. Atsinaujinanti energija gali sumažinti aplinkos žalojimą, atmosferos užterštumą, šiltnamio efektą. Strategija turi būti grindžiama ne vien techniniais ir ekonominiais kriterijais, bet ir atsižvelgiant į energijos ir visuomenės sąveiką, socialines bei kultūros dimensijas. Auganti daugelio išvystytų ir besivystančių šalių priklausomybė nuo naftos ir dujų importo iš keleto jas išgaunančių šalių kelia grėsmę pasaulio saugumui.

PSP 1996-2005 turėtų tapti pagrindine atsinaujinančios energetikos plėtros rėmėja. Nacionaliniams sprendimams priimti egzistuoja labai geri svertai: gamtosauga ir socialinė plėtra, kurie turėtų padaryti atsinaujinančią energetiką nacionaliniu prioritetu. Kai kurie regionai, tarkim Europos Sąjunga, planuoja padidinti investicijas į alternatyviąją energetiką tiek, kad 2010 metais ji sudarytų nuo 9,5% iki 12,5% visos suvartojamos energijos. Lietuva beveik neturi iškasamųjų energijos šaltinių ir juos importuoja. Tačiau ji turi pakankamai didelius atsinaujinančios energijos – saulės, vėjo, biomasės, geoterminės energijos išteklius. Turime šiuolaikinį mokslą, technologijas, pramonės potencialą atsinaujinančiai energetikai plėtoti.

Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos ir Mokslininkų sąjungos instituto iniciatyva, kurią parėmė UNESCO, vykdoma “Dalyvavimo programa 1998-1999”, kurios tikslas – paruošti LIETUVOS NACIONALINĘ SAULĖS PROGRAMĄ 2000-2005 ir ją įjungti į PASAULIO SAULĖS PROGRAMĄ 1996-2005. Tokios programos (LNSP) projektas parengtas. Tai – atsinaujinančios energijos Lietuvoje programa, apimanti ne vien saulės energiją (fotoelektrą, šilumą), bet taip pat biomasės (augalinio kuro, biodegalų, bioalyvos, biodujų), vėjo, vandens bei geoterminę energiją. Ta prasme, Lietuvos nacionalinė saulės programa tampa Lietuvos nacionaline atsinaujinančios energijos programa.

Lietuvosnacionalinės saulės programos tikslai sutampa su Pasaulio saulės programos tikslais – plėtoti ne tik perspektyvius mokslo tyrimus, tobulinti ir kurti labai efektyvias technologijas, plėtoti gamybą, įrengti demonstracines jėgaines bet, ir kas ypač svarbu, – šviesti visuomenę, kurti informacinį tinklą bei komunikacijas, plėtoti remiamos atsinaujinančios energijos teisinius pagrindus.

Lietuvos nacionalinė saulės programa 2000-2005, kaip sudėtinė Pasaulio saulės programos 1996-2005 (kurią Jungtinių Tautų pavedimu koordinuoja UNESCO) dalis, ir kaip nacionalinė programa, atitinkanti Europos Sąjungos Baltosios knygos ATEITIES ENERGIJA: ATSINAUJINANTYS ENERGIJOS ŠALTINIAI teikiamas rekomendacijas atsinaujinančios energijos plėtrai Europoje, galėtų tapti Lietuvos Valstybine atsinaujinančių energijos šaltinių programa.

Vakarų Europos šalyse (Danija, Vokietija, Olandija ir t.t.) plačiai naudojama vėjo energija. Šiuolaikinėse jėgainėse vėjo energija verčiama į elektros energiją, kuri naudojama gamintojų poreikiams tenkinti, o perteklius atiduodamas į bendrą elektros tinklą.

UAB “Vėjas” 1991 m suprojektavo pirmąją vėjo jėgainę, kuri buvo pastatyta Prienų rajone. Po to įsikūrė UAB “Jėgainė”, kuri tęsė šį darbą. Suprojektuotos kelios jėgainės, viena iš jų pastatyta Kaune. Klaipėdos technikos universitete suprojektuota vėjo jėgainė, kuri pastatyta Klaipėdos rajone. Visų šių suprojektuotų ir pastatytų vėjo jėgainių darbas nebuvo sėkmingas. Iškilo visa eilė techninių problemų dėl vėjo jėgainių efektyvumo, jų darbo patikimumo. Šių problemų sprendimui buvo būtini vėjo energijos klimatiniai tyrimai, žinios apie vėjo energijos pasiskirstymą priklausomai nuo vėjo greičių profilių ir kt. Tokie tyrimai vykdomi Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse.     Vėjo energijos išteklių panaudojimo galimybės įvairiose šalyse yra specifinės, todėl mechaniškai perkelti kitų šalių patirtį į mūsų šalį negalima. Netgi Lietuvos mastu nėra universalaus būdo, kurį būtų galima pritaikyti visiems regionams vienodai. Tai priklauso nuo gamtinių sąlygų, regiono energetikos infrastruktūros išvystymo laipsnio, visuomenės poreikio energijos ištekliams ir eilės kitų faktorių. Vėjo energijos įsisavinimas surištas su didelėmis investicijomis, todėl vėjo energijos panaudojimas galimas tik atlikus kruopščius mokslinius ir ekonominius tyrimus.

Mūsų šalyje reikia ištyrinėti vėjo parametrų kitimą, gūsių susidarymą, vėjo greičio profilius, atsižvelgiant į žemės paviršiaus šiurkštumą ir teritorijos užstatymo laipsnį, bei vėjo srautų susidarymą už gamtinių ir urbanistinių kliūčių. Vėjo energetikos vystymui Lietuvoje privalome naudoti pažangias technologijas, sudaryti duomenų bazes, atlikti vėjo energetinių įrenginių techninių ir ekonominių rodiklių analizę, įvertinti vietos sąlygas ir sudaryti vėjo jėgainių statybos strategiją.

Maskvoje įsikūrusios Rusijos akcinės bendrovės „Vperiod“ specialistai sukūrė efektyvesnę ir patikimesnę vėjo jėgainių konstrukciją. Netgi viena taip suprojektuota turbina gali tiekti elektros energiją, bei šildyti vandenį visam gyvenamajam namui.

Bendrovėje dirbantys inžinieriai anksčiau užsiiminėjo sraigtasparnių sraigtų gamyba. Šiose naujose vėjo jėgainėse pritaikyta keletas naujų sprendimų, gerokai padidinančių darbo efektyvumą. Iš aliuminio pagaminti jėgainės sraigtai montuojami ant penkių metrų aukščio stiebo.

Vėjo elektrinės „širdis“ yra specialiai sukonstruotas magnetoelektrinis vėjo generatorius. Vėjo greičiui esant apie 7 metrus per sekundę, generatorius veikia maždaug 550 vatų galingumu. Sistemos stabilumą užtikrina specialus greičio stabilizatorius. Konstrukcijoje numatyta ir „vėtrungė“, kuri pasuka turbiną maksimaliai efektyviu kampu, bei elektroninis elektros energijos paskirstytojas.

Elektroninis įtaisas automatiškai paskirsto energiją tarp ją naudojančių buities prietaisų ir kaupiančių elementų. Pavyzdžiui, jei suvartojama mažiau energijos, nei pagaminama, perteklius saugomas baterijose. Tai – įprasti automobiliuose naudojami akumuliatoriai. Viena jėgainė turi nuo dviejų iki keturių akumuliatorių, kurie laikomi išorėje ar viduje, įprastos komodos dydžio metalinėje dėžėje. Dėžės rėmas nepraleidžia vandens, ant jos sumontuoti skystųjų kristalų displėjai, rodantys kokiu režimu dirba jėgainė bei kiek energijos liko akumuliatoriuose.

Esant ramiam orui, naudojama sukaupta elektros energija, tačiau daug suvartojantys įtaisai – pvz. elektrinė viryklė – gali greitai išnaudoti visas energijos atsargas. Energijos rezervo užtenka namo apšvietimui, televizoriui, šaldytuvui ar kompiuteriui. Tuo tarpu maistui konstruktoriai rekomenduoja dujinę viryklę.

Kai vėjas pakankamai stiprus ir pagaminama daugiau energijos, nei išnaudojama, elektroninė grandinė persijungia į vadinamąjį pakrovimo režimą. Jo metu kaitinančios spiralės šildovandenį, bei neleidžia žiemą užšalti akumuliatoriams. Be to, jei vėjo greitis didesnis nei 8 metrai per sekundę, vėjo jėgainė šiek tiek palenkiama.

Šiuo metu atliekami paskutinieji naujųjų vėjo elektrinių bandymai. Pasak gamintojų, pirmosios „FORWARD VEU-0.5“ pavadintos jėgainės prekyboje pasirodys ateinančių metų pradžioje. Įrenginio konstrukcija laikoma labai patikima, nes gamyboje pritaikytos aviacijoje naudojamos detalės. Kūrėjai tikisi, kad „FORWARD VEU-0.5“ be sutrikimų veiks nuo 12 iki 15 metų.

1.4 Energetinių išteklių naudojimas

Žmonijos civilizacijos raida visada buvo ir šiandien yra susijusi su energetinių poreikių tenkinimo galimybėmis. Didėjant gyventojų skaičiui, industrializacijai ir urbanizacijai, spartėjo ir energetinių išteklių naudojimas. Dabar mūsų visuomenė apie 80 procentų pasaulio energetinių poreikių tenkina naudodama naftą, gamtines dujas, akmens anglį.

Nafta šiuo metu plačiausiai naudojama energetinių gamtos išteklių rūšis. Naudojant naftos perdirbimo produktus pagaminama daugiau nei trečdalis pasaulio visuomenei reikalingos energijos. Todėl gamybos vystymasis netolimoje ateityje ir dabar tiesiogiai priklauso nuo naftos naudojimo.

Naudojant gamtines dujas šiuo metu pasaulyje pagaminama apie penktadalis energijos. Kadangi ši energetinių gamtos išteklių rūšis turi labai daug privalumų, jų gavyba nuolat didinama ir auga spartesniais tempais negu naftos gamyba. Tačiau visuomenė turi nemažai dujų transportavimo problemų, kadangi gamtinės dujos – ne tik palyginti švarus ir kaloringas kuras, bet ir labai svarbi chemijos pramonės žaliava.

Tačiau, kaip mes betaupytume gamtos išteklius, jų telkiniai vis vien kada nors išseks ir atsargos pasibaigs.

išvados

Išteklių panaudojimo ir gamtos tausojimo problema aktuali visame pasaulyje. Vis žmonių poreikiai didėja, vis gaminama daugiau ir daugiau produkcijos. Ši tema aktualiausia todėl, kad pasibaigus gamtos ištekliams nebūtų daug pagaminamos produkcijos. Gamtos išteklių yra atsinaujinančių ir neatsinaujinančių. Bet atsinaujinantys gamtos ištekliai atsinaujina lėčiau negu jie senka ir yra naudojami. Todėl ekonomikos mokslas ir sprendžia šią problemą: kaip panaudoti išteklius žmonių poreikiams tenkinti, kad gamta liktų kuo mažiau pažeista. Daug knygų, vadovėlių, laikraščių ir žurnalų straipsnių yra parašytų šia tema. Ši tema populiarinama visuomenėje, todėl, kad norima žmones supažindinti su gamtos apsauga, tausojimu ir didele problema, kuri atsiranda dėl jų didelių poreikių. Aš taip pat jau buvau susidūrusi su šia tema, bet rašydama referatą sužinojau dar daugiau apie gamtos išteklius ir jų panaudojimą. Ruošiant šį referatą rėmiausi „ Mikroekonomikos“ ir „ Ekonomikos teorijos pagrindų“ knygomis. Taip pat buvo remtasi specialia šios temos knyga „ Racionalus gamtos išteklių naudojimas“. Ir daug informacijos radau internete, taip pat laikraščiuose. Tai rodo, kad ši tema tikrai yra aktuali ir literatūros šia tema yra labai daug. Noriu pasakyti, kad gamta yra viskas ką mes turime.

naudota literatūra

Jakutis, A.; Petrasevičius, P.; Stepanovas, A.; Šečkutė, A. ; Zaicevas, S. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 2000.

Mališaukas, M. Racionalaus gamtos išteklių naudojimas. Vilnius, 1985

Skominas, V. Mikroekonomika : enciklopedija. Vilnius, 2000.

Dienraštis Klaipėda, Nr. 243, 2002-10-19.

Internetas.

priedai:

Pirmos užduoties sprendimas

Ledų pardavėjas per savaitę parduodamas 800 porcijų ledų, esant 2 Lt kainai, gauna 1600 Lt pajamų. O parduodant 880 porcijų ledų, esant 1.6 Lt kainai, jis gauna 1408 Lt pajamų.

Ledų kaina sumažėjo:

2 – 100%

1.6 – x

X= 80% Ledų kaina sumažėjo 20%.

Ledų paklausa:

800 – 100%

880 – x

X= 110% Paklausa padidėjo 10%.

Kaina sumažėjo 20%, paklausos apimtis padidėjo 10%. Tai santykinis neelastingumas.

Grafikas:

Antros užduoties sprendimas

Darbuotojų

skaičius (žm.)

Bendrasis

produktas vnt./val.

Ribinis produktas

vnt./val.

Bendrosios

pajamos (Lt)

Ribinės pajamos

(Lt)

0 0 0
1 12 12 24 24
2 22 10 44 20
3 28 6 56 12
4 33 5 66 10
5 37 4 74 8
6 40 3 80 6
7 42 2 84 4

Samda didinama tol kol RPP sumažėja iki rinkos darbo užmokesčio. Šiuo atveju RPP= ribinėms pajamoms.

8 Lt

Kai ribinės pajamos lygios aštuoniems, tai samdomų darbuotojų skaičius tinkamiausias. Iš lentelės matyti, kai ribinės pajamos 8, darbuotojų skaičius 5. Firma samdys 5 darbuotojus.

12 Lt

Kai ribinės pajamos lygios 12, darbuotojų skaičius 3. Firma samdys tris darbuotojus.

Trečios užduoties sprendimas

Gamyba

(vnt.)

Bendrieji

kaštai ( Lt )

Kintamieji

kaštai ( Lt )

Vidutiniai

kaštai ( Lt )

Vidutiniai kintami

kaštai ( Lt)

Ribiniai kaštai

( Lt )

0 45 0
1 65 20 65 20 20
2 80 35 40 17,5 15
3 90 45 30 15 10
4 99 54 24,75 13,5 9
5 110 65 22 13 11


Iš žemiau peteikto grafiko matome, kad firma veikianti tobulos konkurencijos rinkoje, esant 25 Lt produkto rinkos kainai, gali gauti ir negauti pelno. Jei gamins 4 ir daugiau produkcijos vienetų, ji gaus ekonominį pelną. Įmonė pelno negaus, kai kaina bus didesnė kaip 20 Lt ir mažesnė kaip 22 Lt. Firma visai nutrauks darbą kai kaina nesieks vidutinių kintamųjų kaštų, tai kai produkto rinkos kaina mažesnė už 13 Lt.

Grafikas:

15

Gamtos ištekliai

Naudingosios iškasenos

Gyvenamoji erdvė

Saulės radiacija

Vėjo energija

Jūrų potvynių energija

Atmosferos oras

Vanduo

Gyvūnija

Dirvožemis

Augalija

Atkuriami

Neatkuriami

Išsenkami ištekliai

Neišsenkami ištekliai

Aplinkosaugos samprata ir strategija ir globalinės aplinkosaugos problemos

 

Įvadas
Mes nuolat vienokiu ar kitokiu būdu veikiame gamtą bei mus supančią aplinką: teršiame orą, vandenis, dirvo¬žemį. Mokslo ir technikos pagalba- privalome saugoti gamtą, protingai ir racionaliai naudoti jos išteklius, galvodami ne tik apie dabartį, bet ir ateitį, būsimąsias kartas. Kokį palikimą mes jiems paliksime?
Kalbėdami apie tai, nepamirškime, kad viena svarbiausių mūsų gyvenimo sričių yra aplinkosau¬ga. Įsidėmėkime – negalima visiškai suvokti, įstatymiškai pagrįsti arba kitaip patikimai valdyti nė vienos veiklos srities, tarp jų ir aplinkos apsaugos, nežinant jos raidos istorijos.
Ne veltui senoliai tvirtino – istorijos nežinantys ar ją ignoruojantys visuomet vaikais lieka .
Kalbant apie aplinkosaugą Lietuvoje tenka apgailestauti, kad jos raidos istorijai skirta mažai dėmesio bei laiko. Tiek specialistai aplinkosaugininkai, tiek gamtosaugininkai neturėjo patikimų šaltinių, iš kurių būtų galėję gauti žinių apie aplinkosaugos raidą Lietuvoje.
Siaurąja prasme gamtos ir aplinkos apsauga – tai gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir aplinkosaugos teisinių, biologinių, ekonominių bei techninių priemonių kompleksas. Tos priemonės aprė¬pia visą aplinką. Jos taip pat glaudžiai susijusios su estetika, morale, švietimu, politika – tiek nacionaline, tiek tarptautine, kadangi tarp valstybių yra sudaromos tarptautinio bendradarbiavimo sutartys, pasirašomos konvencijos bei kitu būdu bendradarbiaujama aplinkos apsaugos srityje.
Aplinkosauga remiasi mokslu. Jai ypatingai svarbios yra tokios mokslo sritys: kaip biologija, miškininkystė, dirvotyra, geografija, geologija, chemija, medicina ir daugelis kitų.
Aplinkosaugos turinį sudaro vandens, oro, žemės gelmių, dirvožemio, augalijos, gyvūnijos, landšafto moksliškai pagrįstas ir protingas naudojimas bei jų apsauga. Rūpinimasis oro ir vandens švarumu, dirvožemio derlingumu, miškais, augalijos ir gyvūnijos pasauliu – tai ne kas kita, kaip rūpinimasis žmogaus sveikata, jo darbo, buities, poilsio sąlygomis bei savo ir kitų ateitimi. O tai pasiekiama taupiai naudojant žaliavas, energiją, įsisavinant atliekų neduodančias ar mažai atliekų duodančias naujas šiuolaikines technologijas.
Gamtinės aplinkos pokyčiai vyksta nuolat, o pastarąjį šimtmetį dėl globalinių procesų įtakos, nedarnaus ūkio vystymosi ir ilgą laiką ignoruotų ekologinių problemų gamta vis labiau yra niokojama. Tai pradeda jausti kiekvienas žemės gyventojas. Lietuvai taip pat tenka susidurti su šiomis problemomis, nes poveikis aplinkai ir jos atsakas – jau ne vienos valstybės, o bendras visos planetos rūpestis. Aplinkosaugos problemos tampa vienos aktualiausių šiandieninių problemų visame pasaulyje, nes nuolat auga informacijos apie aplinkos bei jos atskirų komponentų būklę, numatomą jų raidos perspektyvą poreikis.
Todėl mano darbo tikslai šie:
1. Pagrindinių aplinkosaugos problemų nustatymas;
2. Problemų sprendimo būdų suradimas;
3. Įvertinti aplinkosaugos teisinį reglamentavimą Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1. Priežasčių, sukeliančių aplinkosaugos problemas, nustatymas;
2. Kokios pagrindinės priežastys sąlygoja pagrindinių aplinkosaugos problemų atsiradimą;
3. Kokiomis priemonėmis ir būdais yra siekiama sumažinti problemų atsiradimą;
4. Ar Lietuvos vykdoma aplinkosaugos politika yra efektyvi ir funkcionali, siekiant sumažinti galimų problemų kilimo riziką.

1. APLINKOSAUGOS SAMPRATA IR STRATEGIJA

Antrajame tūkstantmetyje atsiskleidė žmogaus proto didybė, jo mąstymo trumparegiškumas, dvasios poreikis, žmogaus sukurtos technikos nau¬da bei jo išradimų žalingas poveikis, taip pat žmogaus stiprybė bei jo visiškas silpnumas. Klausimas – „Kur eini, Žmogau?” tapo mūsų amžiaus šaukiniu, išreiškiančiu tą didįjį nerimą dėl pačio žmogaus, dėl jo vienintelio prieglobsčio – Žemės – likimo.
Tik pavydėti galima anų laikų žmonėms, nesąmoningai suvokusiems ir įvertinusiems tai, ką mes dabar pripažįstame tik kaip mokslo atrandamas ir įrodomas tiesas. Deja, bet žmonijos kelias į suvoktą ir moksliškai pagrįstą žmogaus ir aplinkos santykių tiesumo nustatymą buvo ilgas ir nelygus. Pagrindinė sritis, kurioje sprendėsi svarbiausieji visuomenės ir gamtos sąveikos prieštaravimai, formavosi tautų gyvenamoji aplinka ir konkrečioje erdvėje realizavosi valstybių socialinė, ekonomi¬nė ir ekologinė politika, buvo krašto tvarkymas, arba tiesiog kraštotvarka. Kraštotvarka yra žmonių veiklos teritorinis pagrindas ir aplinkos tvarkymas, įgyvendinantis šalies socialinės, ekonominės ir ekologinės plėtros nuostatas bei kultūrinio kraštovaizdžio formavimą. Tai labai sudėtingas žmonių veiklos kompleksas, kurio pagrindimas susieja daugybę mokslinių ir meninių disciplinų. Neatsie¬jama jo dalimi yra ir aplinkos apsaugos planavimas bei vykdymas.
Kaip bebūtų keista, tačiau tam tikrų vartosenos ir sampratos sunkumų kelia iš pirmo žvilgsnio labai paprastas „aplinkos” terminas, pastaruoju metu nepagrįstai iš daugelio sričių išstūmęs „gamtos” sąvoką. Logiškiausias būtų toks apibrėžimas: aplinka yra žmogų supanti ir abipusiais ry-šiais su juo susijusi negyvosios ir gyvosios gamtos bei antropogeninių teritorijos elementų visuma.
Sąvokos „aplinka” ir „gamta” savo prasmėmis nėra lygiavertės. „Aplinkos” terminas tapo populiarus dėl po nepriklausomybės atkūrimo besireiškiančios visuotinės Vakarų mėgdžiojimo tendencijos, kaip angliškojo termino „environment” pakaitalas .
Apskritai „aplinkos” terminas savo prigimtimi yra grynai ekologinis, savo prasme išreiškiantis
supančios terpės arba namų sąvokas ir nurodantis privalomą kokio nors su ja sąveikaujančio objekto
arba šeimininko buvimą. Čia glūdi ir ekosistemos kaip objekto (subjekto) ir jo aplinkos funkcinės sistemos supratimas. Tokia bendra ekosistemos samprata yra daug platesnė už tradicinę biologijos mokslo suformuotą jos sampratą ir atspindi ekologinį požiūrį, kaip vieną iš universalių šiuo¬laikinio tikrovės pažinimo metodų. Ypatingą vietą jame užima antropoekosistemos sąvoka, žyminti ekologinę sistemą, kurios pagrindinis elementas („šeimininkas”) yra žmogus, o kiti su juo susiję gamtiniai ar antropogeniniai dariniai sudaro jo gyvenamąją aplinką („namus”). Būtent bendros žmonijos antropoekosistemos sudėtyje korektišku tampa ir apibendrintas žemiškosios aplinkos bei globalinis ar regioninis aplinkos apsaugos (aplinkosaugos) sąvokų vartojimas.
Vienas iš pagrindinių teiginių, kurio pagrindu yra suprantama aplinkosauga, yra jos vietos bendroje krašto tvarkymo struktū¬roje išsiaiškinimas. Kraštotvarkos vidinėje sistemoje galima išskirti du organizacinius pagrindus – pagal sprendimų pobūdį ir pagal veiklos kryptį. Pirmasis jų jungia socialines-ekonomines prognozes, gamto¬s naudos, žmonių veiklos, teritorinės santvarkos ir kraštovaizdžio formavimo sprendimo blokus, antra¬sis – aplinkos (teritorijos) naudojimo ir aplinkos apsaugos kryptis (l pav.). Taigi, aplinkosauga yra antroji kraštotvarkos pusė, apribojanti aplinkos naudojimo sprendimų vengimą. Ją taip pat galima apibrėžti kaip aplinkos kokybės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės saugojimą, įsisavinant terito¬riją bei racionaliai naudojant jos išteklius.
Aplinkos planavimo, organizavimo ir vykdymo galimybės visada priklauso nuo visuomenėje priimtų ir naudojamų krašto tvarkymo principinių nuostatų visumos, t.y. realiai įgyvendinamos kraštotvarkos sistema. Pastaroji yra istorinis ir net regioninis reiškinys, todėl galima kalbėti tik apie tam tikrą laikmetį bei tam tikrą regioninę kultūrą atitinkančią žmogaus ir aplinkos santykių sistemą.Net toje pačioje šalyje įvairūs mokslo bei projektavimo centrai bei valstybinės institucijos kartais laikosi pakankamai skirtingų principų tiek kraštotvarkoje, tiek aplinkosaugoje.

l pav. Aplinkosaugos vieta bendroje kraštotvarkos sudėtyje

  

KRAŠTOTVARKA

SOCIALINĖ-EKONOMINĖ PROGNOZĖ

GAMTONAUDA

VEIKLOS TERITORINĖ SANTVARKA

KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMAS

APLINKOS NAUDOJIMAS

Socialiniai poreikiai

Išteklių fondas

Apgyvendinimo sistema

Tvarkymo zonos  

Ekonominiai prioritetai

Naudojimo kryptys

Funkcijų lokalizavimas

Tvarkymo priemonės

APLINKOS APSAUGA

Poveikio aplinkai tendencijos

Ekologiniai limitai

Dislokacijos ekologinis reguliavimas

Struktūros ekologinis optimizavimas

Suderinta kraštotvarkos ir aplinkosaugos sistema gali formuotis tik jungiant ir derinant pagrįstus gamtos bei visuomenės sąveikos sprendimo būdus: gamtinį ir socialinį-ekonominį determinizmus. Abu jie, veikdami atskirai, neišvengiamai veda į kraštutinumus – bejėgiškumą arba valyvą nesiskaitymą, naivumą arba tiesiog bukumą ir pan. Vienas iš suderintų būdų krašto tvarkymo nuostatoms formuoti yra minėtų pagrįstų principų racionaliosios esmės, reiš¬kiamos žmonių veiklos ekologizavimo ir humanizavimo poreikiais, atskleidimas ir įvertinimas. Tą galima efektyviai pasiekti taikant kraštotvarkoje integruotą žmogaus aplinkos požiūrį ir jį atitinkančią sistemą. Antropoekologinis integravimas remiasi visais žmogaus, kaip biologinio, psichologinio ir socialinio sub¬jekto, požymiais bei poreikiais ir aprėpia visus žemiškosios aplinkos formavimo ir apsaugos klausimus.
Apskritai skirtini yra gana skirtingi kokybiškai žmogaus aplinkos kraštotvarkos kriterijai, kurių laikymasis ir santykis vienu ar kitu metu, vienose ar kitose šalyse programuoja vienokią ar kitokių aplinkosaugos terpę, vykdymo galimybes bei pobūdį. Kriterijų grupės yra šios:
1) bionominiai, reikalaujantys išsaugoti gyvosios gamtos, kurios dalimi yra žmogus, įvairovę ir aplinkos biologinį sveikumą;
2) psichonominiai, reikalaujantys formuoti optimalų aplinkos informacinės apkrovos ir emocinio poveikio potencialą;
3) socionominiai, reikalaujantys formuoti stabilias socialines teritorines bendrijas ir užtikrinti aplinkos socialinę kokybę;
4) ergonominiai, reikalaujantys sudaryti žmogaus veiklai tinkamas fizines sąlygas jos technologijos ir teritorinių ryšių atžvilgiu;
5) ekonominiai, reikalaujantys didinti teritorinių naudmenų našumą ir jų naudojimo efektyvumą.
Aplinkosaugos raidoje lemiamą vaidmenį vaidina kompleksinis arba integruotas šios srities nacionalinių strategijų rengimas ir įgyvendinimas. Neapgalvota ūkinė veikla ir jos trum¬paregiška plėtra, ypač pasireiškusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, atvedė pasaulį į neišvengiamą ekologinę krizę ir privertė rimtai susimąstyti visas industrializavimo bei urbanizavimo keliu žengiančias valstybes. Dėl šios priežasties XX a. viduryje išsivysčiusių šalių kraštotvarkoje prasidėjo naujas etapas – jų ekonominės plėtros ir teritorinio planavimo ekologizavimas, valstybės mastu planuojamos ir reguliuojamos aplinkosaugos politikos formavimas. Ekologinės katastrofos baimė vertė peržiūrėti ankstesnį laukinio kapitalizmo bei totalitarinio socializmo santykį su gamtine aplinka ir priimti iki tol nevertintus ekologinius ūkio plėtros kriterijus. Objektyvus tokio proceso rezultatas – specializuoto valstybinio aplinkosauginio planavimo atsiradimas, pasireiškęs tiek šakinio programinio, tiek teritorinio projektinio planavimo formomis.
Ši tendencija aktyviai reiškiasi tiek Vakarų, tiek Rytų pasaulyje, tam tikrais periodais jiems keičiantis metodologinio lyderio vaidmenimis. Būtina pažymėti, kad Rytų pasaulio ekonominį ir technologinį atsilikimą dažnai kompensuodavo aplinkosaugos politikai formuoti ypač reikalingas stiprus valstybinis reguliavimas, kryptingas mokslinio potencialo naudojimas. Jau 7 – 8 dešimtmečiuose pasirodo pirmieji specializuoti teritorinio planavimo dokumentai, vadinamieji kraštovaizdžio (Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija ir kt.) arba biologiniai (Čekija, Slovakija, Prancūzija, Lenkija ir kt.) planai, dažn¬iausiai skirti atskirų šalies dalių arba jos regionų gamtos naudai ir gamtosaugai optimizuoti . Stiprų postūmį bendram vystymo ekologizavimui suteikė Romos klubo veikla ir jo garsieji 8-ojo dešimtmečio darbai, pradėję globalinio ekologinio planavimo etapą ir stambių makroregionų kompleksinio vystymo modeliavimą. Jų įtakoje pradedamos rengti specialios nacionalinės bei regioninės aplinkosaugos organizavimo programos. Gana įdomu, kad 9-ajame dešimtmetyje šioje srityje į priekį įsiveržė Rytų Europos šalys, viena iš pirmųjų buvo Sovietų Sąjunga. 1972-1978 metais buvo pradėtas aktyvus naujo valstybinių dokumentų – teritorinių kompleksinių gamtosaugos schemų – statuso įteisinimas, pagrindimas ir praktinis rengimas. Tai buvo iki tol Europoje ir pasaulyje analogo neturėjusi teritorinio ekologinio planavimo kryptis.

2. GLOBALINĖS APLINKOSAUGOS PROBLEMOS

Aplinkos būklė Lietuvoje
Atmosfera
Pagrindiniai teršalų į atmosferą šaltiniai Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra mobilūs taršos šaltiniai, t.y. pramonė ir energetika. Transporto srautų skaičiavimai atlikti remiantis sunaudotu kuru, o teršalų kiekiai iš stacionarių šaltinių apskaičiuoti remiantis pramonės įmonių ir energetikos objektų valstybinių ataskaitų duomenimis.
Didžiausias teršalų kiekio į atmosferą šaltinis Lietuvoje yra mobilūs taršos šaltiniai, t.y. autotransportas, žemės ūkio ar statybos mašinos, geležinkelis, civilinė aviacija, jūrų ir upių laivynas. Bendrame taršos balanse mobilių taršos šaltinių kiekis sudaro daugiau kaip 70%.
1979 m. Ženevoje buvo priimta “Tolimųjų tarpvalstybinių užteršto oro masių pernašų konvencija” , vėliau 1985 – 1991 m. buvo pasirašyti protokolai dėl sieros dioksido, azoto oksidų ir lakių organinių junginių (LOJ) kiekio į orą mažinimo. Lietuvos Respublika prisijungė prie konvencijos 1993 m. spalio mėnesį. Remiantis šia konvencija, SO2 kiekis į atmosferą iki 1993 m. buvo numatyta sumažinti 30% (lyginant su 1980 m. buvo 228 tūkst. t). N0 kiekis į atmosferą 1994 metais neturėjo viršyti 1987 m. lygio (buvo 78 tūkst. t), o iki 1999 m. LOJ kiekį numatyta sumažinti 30%, lyginant su 1988 m.
Mūsų šalyje pastebimas šių konvencijoje minimų teršalų emisijos mažėjimas. Palyginti su 1980 m., sieros dioksido emisija sumažėjo daugiau kaip 60%, azoto oksidų emisija nuo 1987 metų sumažėjo daugiau kaip 25%, o lakiųjų organinių junginių emisija per pastaruosius 5 metus sumažėjo 63,6% (t.y. nuo 19,5 tūkst. tonų iki 7,1 tūkst. tonų).
1992 m. birželio mėn. Rio de Žaneiro konferencijoje 155 šalys pasirašė Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją. Tarp šių šalių buvo ir Lietuva. 1995 metais šią konvenciją ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Svarbiausios šiltnamio efektą sukeliančios dujos – anglies dvideginis. Jis išsiskiria vykstant visiems degimo procesams. Kadangi atmosferoje CO2 išsilaiko vidutiniškai 50-200 metų, tai šių dienų efektas bus jaučiamas ir vėlesniais šimtmečiais. Energetika kartu su transportu yra vienas didžiausių šiltnamio dujų kiekio šaltinių Lietuvoje.
Per paskutiniuosius penkerius metus į atmosferą išmetamų teršalų kiekis Lietuvoje labai padidėjo. Pagrindinė priežastis yra šalies ekonomikos pakilimas. Todėl oro užterštumas kai kuriais teršalais daugelyje šalies miestų padidėjo, taip pat gerokai padidėjo autotransporto priemonių skaičius, o tai reiškia, kad į aplinką yra daugiau išskiriama anglies monoksido arba dioksido.

Radiacija
Atmosferos radioaktyvumo tyrimai atliekami siekiant gauti informaciją, papildančią gama monitoringo duomenis, atpažinti anomalius radionuklidus bei nustatyti jų šaltinį. Po 1986 m. (Černobylio katastrofos įtaka) atmosferos radioaktyvumas palaipsniui mažėja. Atmosferos krituliai nuolat renkamos penkiose meteorologijos srityse: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Utenos, Dūkšto.
Žinoma, aukščiausias radioaktyvumas yra Dūkšte. Čia didelė Ignalinos atominės elektrinės įtaka. Be atmosferos ištirtų radioaktyvumo tyrimų, mūsų šalyje taip pat nuolat atliekami ir natūralaus radioaktyvumo, dirbtinio radioaktyvumo, dirvožemio užterštumo bei upių, Kuršių marių, Baltijos jūros užterštumo radionuklidais tyrimai. Be to, Ignalinos AE, kaip didžiausiame potencialiame radioaktyvios taršos šaltinyje, atliekama ištakų ir nuotekų radioaktyvumo kontrolė.

Vanduo
Paviršinio vandens būklė nuolat stebima 48-iose Lietuvos upėse (101 poste). Vandens pavyzdžiai imami prie miestų, teršalų santykinai nepaveiktoje vietoje, ir už paskutinio miesto nuotekų išmetimo, taip pat žiotyse bei šalies sieną kertančiose upėse. Atliekami ir santykinai švarių upių ir upelių tyrimai. Šiuo metu nustatomi 54 vandens kokybės rodikliai: fiziniai parametrai, pagrindiniai jonai, specifinės organinės medžiagos, sunkieji metalai, pesticidai, fenoliai. Be to, atliekami radiologiniai, mikrobiologiniai ir hidrobiologiniai tyrimai.
Galima konstatuoti, kad Lietuvos upės labiausiai užterštos organinėmis medžiagomis (pagal biocheminį deguonies sunaudojimą – BDS5) ir biogeninėmis medžiagomis (amoniaku, nitratais, nitritais, fosfatais).
Pagal taikomus vandens kokybės kriterijus 1993 m. 43% tirtų upių vietų vanduo buvo švarus, 48% – vidutiniškai užterštas, 9% – smarkiai užterštas. Pastarųjų metų tyrimų duomenis lyginant su 1994 m. Lietuvos upėse vandens užterštumas organinėmis medžiagomis ir fosfatais sumažėjo, o azotinėmis medžiagomis truputį padidėjo. Pagal hidrobiologinius rodiklius (fitoplanktoną, zooplanktoną, zoobentosą) upių vandens kokybė, palyginti su praėjusiais metais, nepasikeitė.

Dirvožemis
Dirvožemis – itin sudėtingas ir pastoviai besikeičiantis aplinkos komponentas. Jo danga dabartinės Lietuvos teritorijoje pradėjo formuotis maždaug prieš 9-10 tūkstančių metų ir tik pietrytinėje dalyje aptinkami daug senesni, paskutiniojo apledėjimo nepaveikti dirvožemiai. Labiausiai dirvą veikia klimatas, augalija, gyvūnija ir žmogaus ūkinė veikla.
Lietuvoje tiriamos dirvožemio agrocheminės savybės (nustatomi fosforo ir kalio kiekiai, rūgštingumas), randami pesticidų, sunkiųjų metalų kiekiai.
Sunkiųjų metalų kiekių pokyčius tose pačiose tyrimų aikštelėse numatyta vertinti kas 5 metus. Pirmą kartą šie kiekiai nustatyti 1995 m. Atkreiptinas dėmesys, kad sunkiųjų metalų kiekiai įvairių Lietuvos rajonų tirtuose dirvožemiuose neviršija didžiausių leistinų koncentracijų (DLK), nors įvairių vietų gruntuose jų kiekiai, nors retai,tačiau labai skiriasi. Mažesni sunkiųjų metalų kiekiai dažniausiai pasitaiko lengvesnės sudėties dirvožemiuose. Vidurio Lietuvoje sunkiųjų metalų kiekiai dirvožemyje vos ne du kartus mažesni, negu Vakarų bei Rytų Lietuvoje. Čia gali turėti įtakos dirvožemių kilmė, tipas ir sudėtis.

Atliekos
Jau ne pirmi metai renkama informacija apie daugiau kaip pusantro tūkstančio Lietuvos pramonės įmonių atliekas. Paskutiniais metais pavojingų atliekų kiekis šiek tiek padidėjo. Pavojingos atliekos pagal numatomą tvarkymo sistemą suskirstytos į tris grupes: degintinas, deponuotinas bei fiziniais ir cheminiais metodais tvarkytinas atliekas. Šis suskirstymas gali keistis taikant vienus ar kitus pavojingų atliekų kenksmingumo šalinimo metodus. Vandens valymo įrenginių dumblas nėra įtrauktas į pavojingų atliekų grupes dėl jo specifinio tvarkymo. Daugiausia pavojingų atliekų susidaro Šiaulių (dėl AB “Mažeikių nafta”), Klaipėdos ir Kauno regionuose.
Didžiąją nepavojingų atliekų dalį sudaro buitinės ir organinės atliekos. Toks staigus susidarančių atliekų sumažėjimas po 1992 m. paaiškinamas tuo, kad seniau į apskaitą buvo įtraukti kolūkiai su dideliais gyvulininkystės kompleksais, o vėliau, išskaidyti į smulkias žemės ūkio bendroves, šie objektai į apskaitą nebebuvo įtraukti.
Nepavojingos atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buitines, antrines, statybinių medžiagų, gatvių ir kelių, kitas nepavojingas atliekas bei fosfogipsą.
Į sąvartynus išvežama daug atliekų, kurios galėtų ten ir nepatekti, jeigu būtų kompostuojamos: mėšlas, laukininkystės, daržininkystės ir maisto atliekos.
Statybinių medžiagų ir mineralinių žaliavų atliekos, reikiamai paruoštos, galėtų būti naudojamos statyboje, tiesiant kelius ir pan. Didesnę antrinių žaliavų dalį galima būtų vėl panaudoti gamyboje. Ir dabar kasmet apie 13 – 14% medienos atliekų išvežama į buitinių atliekų sąvartynus užuot sunaudojus kurui. Apie 7% stiklo, 16% popieriaus, 2% gumos, 65% plastmasių ir polimerų atliekų taip pat atsiduria sąvartynuose. Šalies mastu tai sudaro dešimtis tūkstančių tonų.

3. KIETOS ATLIEKOS BEI JŲ TVARKYMAS

3.1. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita

Atliekos apibrėžiamos kaip netinkamos naudoti medžiagos, kurioms buvo pakenkta gamybos procese arba po jo. Plačiąją prasme – tai įvairioje žmogaus veikloje panaudotų medžiagų likučiai, kurių negalima vartoti anksčiau numatytiems tikslams. Daug atliekų susidaro chemijos, metalurgijos, maisto, miško ir medžio apdirbimo bei kitose pramonės įmonėse, žemės ūkyje, buityje. Jos būna skysto, kieto ir dujinio pavidalo.
Atliekų apskaita. Įvairioje gamybinėje veikloje per tam tikrą laikotarpį susidariusį atliekų kiekį galima nustatyti tik griežtai jas apskaičiuojant. Be to, žinant atliekų kiekius, lengviau jas tvarkyti ir įvertinti pavojingųjų atliekų gausą. Iki šiol Lietuvoje nebuvo vieningos atliekų (išskyrus buitinių ir vienkartines pavojingųjų atliekų) apskaitos sistemos. 1991 m. Aplinkos apsaugos departamentas pradėjo vesti apskaitą pagal vieningą formą ir klasifikatorių, parengtus remiantis Bazelio konvencija dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų kontrolės ir Tarptautiniais atliekų identifikavimo kodais. Šiuo metu duomenis apie Lietuvos pramonės įmonėse bei kitose organizacijose susidarančias įvairiausias atliekas renka ir tvarko Aplinkos apsaugos ministerija.
Visas atliekas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: nepavojingąsias ir pavojingąsias at-liekas. Nustatyta, kad 1992 m. Lietuvoje susidarė 17,7 mln., 1993 m. – 5,418 mln. nepavojingųjų atliekų. 1994 m. duomenys parodyti 2 paveiksle. Šiuo metu nepavojingų atliekų kiekis yra padidėjęs dėl ekonominio pakilimo. Savo ruožtu nepavojingosios atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buities, statybinių medžiagų ir kitas nepavojingas atliekas, antrines žaliavas, fotogipsą, gatvių bei kelių sąšlavas.
Per metus Lietuvoje susidaro apie 40-50 tūkst. tonų degintinų pavojingųjų atliekų. Kadangi daugelyje naftos atliekų ir emulsijų yra dideli kiekiai vandens, kurį galima atskirti nesudėtingais ir nebrangiais metodais, tai degintinų atliekų tuomet būtų apie 30 tūkst. tonų per metus. Atliekų, kurias reikia apdoroti fiziniais ir cheminiais būdais, per metus susidaro apie 1200 t. Daugelyje pramonės įmonių įrengti vietiniai galvaniniai nuotekų valymo įrenginiai, kuriuose susidaręs šlamas, turintis sunkiųjų metalų, privalo būti deponuotas. Nemažai pavojingųjų atliekų, jas perdirbus ar regeneravus, galima naudoti gamyboje kaip žaliavą.
Nepavojingosios atliekos. Tai yra buitinės atliekos. Daugelis buitinėje žmonių veikloje susidariusių atliekų yra tiesiog išmetamos į šiukšlių surinkimo talpyklas, iš kur išvežamos į sąvartynus. Vakarų šalių gyventojai buitines atliekas paskirsto po konteinerius: atskirai kaupiamas popierius, spalvotasis ir bespalvis stiklas, spalvotieji ir juodieji metalai, plastmasės gaminiai ir pan. Perdirbus šias atliekas, gaunamos naujos žaliavos, gerokai sumažėja atliekų kiekis aplinkoje. Daugelyje rytų bloko šalių, tarp jų ir Lietuvoje, buitinės atliekos nerūšiuojamos, todėl nemažai naudingų medžiagų iškeliauja į sąvartynus. Be to, į buitinius sąvartynus išvežama ir dalis pavojingųjų atliekų, nors formaliai Lietuvoje tai daryti griežtai draudžiama.
Iš viso Lietuvoje per metus į sąvartynus išvežama apie 1800 tūkst. tonų buitinių atliekų, jų vienam gyventojui tenka apie 160 kg (pasaulyje – apie 200-250 kg).
Pastaruoju metu buitinių atliekų sudėtis yra pasikeitus — gausėja plastmasės, popieriaus ir kartono atliekų, nes vartotojams daug pateikiama supakuotų maisto produktų. Jeigu veiktų antrinių žaliavų surinkimo sistema, didžioji dalis šių atliekų turėtų patekti ne į sąvartynus, bet į antrinių žaliavų perdirbimo punktus. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kaune, jau bandoma sukurti atliekų (popieriaus, stiklo, plastmasių bei metalo) rūšiavimo sistemą, gyventojai raginami jas mesti į skirtingus konteinerius. Reikia tikėtis, kad šitokia antrinių žaliavų rinkimo sistema prigys visoje šalyje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 800 miesto ir kaimo tipo buitinių atliekų sąvartynu. Daugelis jų ir geologiniu, ir geografiniu požiūriu prastai įrengti, tačiau šie sąvartynai yra modernizuojami: yra arti gyvenviečių, atliekų nuoplovos dėl netinkamo grunto patenka į gruntinius vandenis.
Pramonės atliekos (antrinės žaliavos). Tai įvairiuose gamybos procesuose naudotų medžiagų: metalo, stiklo, plastmasių, medienos ir pan. liekanos, Lietuvoje daugiausia susidaro medžio atliekų – 42%; iš jų 34% smulkios medienos atliekos (pjuvenos, drožlės), 31% maišytos atliekos, 28% gabalinės atliekos (atraižos, plokštės, faneros), 7% žievės. Šios atliekos deginamos, naudojamos dirvai tręšti (pjuvenos), išvežamos į buitinius sąvartynus ir pan.
21% juodųjų metalų atliekų sudaro anglinis plienas, 2% ketus, 77% kiti juodieji metalai. Stiklo atliekų didžiausią dalį – 78% sudaro lakštinio stiklo atliekos, kita dalis: 9% spalvoto stiklo, 7% bespalvio, 5% maišyto ir 1% medicininio, elektrovakuuminio, neutralaus stiklo ir stiklino atliekos. Gumos atliekos — 70% padangų, 7% gumos bei tekstilės atliekos, 1% padangų drožlių ir 22% kitų gumos atliekų. Plastmasinių ir polimerinių dirbinių atliekose termoplastų (polietileno, polivinilo chlorido ir polisdrolo) yra 56%, termoreakcinių dervų — 12%, dirbtinės odos — 8%, linoleumo — 2% ir maišytų plastmasinių atliekų — 22%.
Lietuvoje kol kas nesukurta sistema, leidžianti saugiai perdirbti ir palaidoti pavojingąsias atliekas, antrinių žaliavų utilizavimas labai silpnai organizuotas, todėl šiuo metu nemažai įmonių nelegaliai veža savo atliekas į buitinius sąvartynus, nors pramonės atliekoms kaupti jau įrengti specialūs pramoniniai sąvartynai.
Pavojingosios atliekos. Kasmet Lietuvoje susidaro apie 200 tūkst. t pavojingųjų atliekų. Pavojingosios atliekos pagal numatomus jų tvarkymo būdus skirstomos į tris grupes: degintinas, tvarkytinas fiziniais ir cheminiais būdais bei deponuotinas.
80% degintinų pavojingųjų atliekų sudaro naftos ir vandens emulsijų atliekos, 11% – odų ir kailių išdirbimo dumblas su chromu, likusią dalį — dervos, klijai, latekso ir kt. atliekos (5.5 pav.). Tik 2% naftos ir vandens emulsijų atliekų yra sudeginama – didžioji dalis naudojama kaip antrinė žaliava.
54% deponuotinų pavojingųjų atliekų sudaro užterštas gruntas, 29% – šlakai ir pelenai (5.7 pav.). 44% užteršto grunto išvežama } buitinių atliekų sąvartynus, 29% sutvarkoma įmonėse, o 27% išvežama į Palemono keramikos gamyklą perdirbti.

3.2. Atliekų surinkimo sistema

Atliekų rinkimas. Pavojingųjų atliekų tvarkymas prasideda nuo jų susidarymo ir rinkimo. Surinktosios atliekos surūšiuojamos pagal jų kenksmingumą ir talpinamos į specialius konteinerius. Kiekvienam konteineriui užpildoma deklaracija, kurioje nurodomos konteinerių turinys bei transporto priemonės, galinčios jas vežti. Europos šalyse remiamasi atliekų surinkimo, transportavimo ir žymėjimo (ADR) taisyklėmis, kurios leidžia supaprastinti tarptautinių atliekų pervežimo kontrolę bei tiksliai apibrėžti atliekų transportavimo ir tvarkymo kompanijų atsakomybę. Lietuvoje kol kas tokia atliekų tvarkymo sistema, apimanti atliekų surinkimą, perkrovą bei transportavimą į pavojingųjų atliekų perdirbimo įmones, dar nėra sukurta.
Pavojingosios atliekos iš smulkių ir vidutinio dydžio įmonių bei gyventojų turėtų būti surenkamos tam tikruose savivaldybės įrengtuose surinkimo punktuose. Įrengti pavojingųjų atliekų surinkimo punktą yra gana paprasta. Tai aptverta teritorija, kurioje yra atliekų, laikomų specialioje taroje, sandėliavimo vieta, konteineriai nesupakuotoms atliekoms kaupti, patalpa personalui. Dirbantieji turi mokėti elgtis su pavojingosiomis atliekomis: jas priimti, rūšiuoti ir pristatyti į perkrovos stotis. Be to, punktuose dirbantys žmonės turi teikti informaciją gyventojams apie pavojingąsias atliekas, jų susidarymą buityje bei rekomendacijas, kaip jas rinkti.
Atliekų perkrovos stotys. Jų naudojimo tikslas — atpiginti pavojingųjų atliekų pervežimą iš toliau esančių surinkimo punktų, pramonės bei žemės ūkio įmonių į atliekų perdirbimo įmones. Iš šių stočių atliekos vežamos perdirbti tik tuomet, kai jų susikaupia pakankamas kiekis. Perkrovos stotyse turi būti įrengta: stovėjimo aikštelė autocisternoms ir krovininiams automobiliams; autocisternų iškrovimo ir pakrovimo vietos; rezervuarai skystoms atliekoms laikinai laikyti; atliekų taroje laikino sandėliavimo vietos; vandeningų naftos emulsijų nusistovėjimo rezervuaras; betoninis bunkeris autocisternų nuosėdoms kaupti, automobilių plovimo aikštelė; vieta tuštiems konteineriams; pastatas dirbantiesiems, laboratorijai bei saugos įrangai. Dirbantieji privalo kontroliuoti priimamas atliekas ir teikti informaciją apie jas perdirbimo įmonei. Atliekos gabenamos į perdirbimo įmonę tik tuomet, kai ji gali jas perdirbti. Išvežamoms medžiagoms užpildomos deklaracijos.
Atliekų transportavimas. Tai – vienas iš sudėtingiausių atliekų surinkimo etapų, nes kelia didžiausią pavojų aplinkai. Jeigu ši grandis nėra reikiamai sutvarkyta ir organizuota, avarijų metu atliekos patenka į aplinką ir ją užteršia. Kiekvienai atliekų rūšiai gabenti turi būti parinkta tinkama tara ir taikoma specifinė pervežimo tvarka. Skystos atliekos vežamos autocisternomis, kietosios ir supakuotos — specialiai pritaikytomis bortinėmis mašinomis. Rekomenduojama atliekas iš surinkimo punktų j perkrovimo stotis bei iš perkrovimo stočių į perdirbimo įmones vežti skirtingomis transporto priemonėmis. Tolimesniems pervežimams ekonomiškiausias ir patikimiausias transportas yra geležinkelis.

3.3. Atliekų perdirbimas ir deponavimas

Atliekų perdirbimas. Perdirbimo įmonėje pavojingosios atliekos padaromos nekenksmingomis arba deponuojamos. Lietuvai užtektų vienos centrinės pavojingųjų atliekų perdirbimo įmonės. Todėl, šiuo metu ir buitinės, ir pavojingosios pramoninės atliekos deginamos 1100-1200°C temperatūroje. Šiuolaikiniuose deginimo įrenginiuose suardoma iki 99,99% pavojingųjų atliekų. Atliekų deginimo būdas, nors ir labai paplitęs, bet yra gana brangus: daug kainuoja deginimo produktų valymo sistemos, išmetamų į atmosferą kontrolės priemonės, aplinkos monitoringas.
Degimo procesas turi būti griežtai kontroliuojamas. Mat ne visos medžiagos gali sudegti iki galo, o nevisiškai sudegę produktai taip pat gali būti pavojingi aplinkai. Kad atliekos būtų sėkmingai ir visiškai sunaikintos, būtina: degimo kameroje nuolat palaikyti reikalingą temperatūrą; atliekas deginti nustatytą laiką; deginant palaikyti turbulentinį deguonies ir atliekų maišymosi procesą. Pavojingosios atliekos dažniausiai deginamos aukštos temperatūros rotacinėse krosnyse su antrinio deginimo kamera. Jos yra patvarios, universalios ir saugios eksploatuoti. Tokiose krosnyse galima deginti ir kietas, ir skystas, ir supakuotas, ir nesupakuotas atliekas.
Šioje krosnyje degimo temperatūra siekia apie 1200°C, todėl joje sudega visos organinės medžiagos, net ir tokios, kurių sudėtyje yra polichlororganiniai junginiai. Kad degančios medžiagos visiškai oksiduotųsi, po rotacine krosnimi įrengta antrinio deginimo kamera, į kurią papildomai pučiamas oras.
Degimo metu susidariusios karštos dujos naudojamos šildymui arba elektros energijai gauti. Išmetamos į atmosferą dujos turi būti išvalytos, nes deginant atliekas susidaro keli itin kenksmingi junginiai: druskos rūgštis, sieros dioksidas ir azoto oksidai.
Fiziniai ir cheminiai atliekų apdorojimo būdai. Jais siekiama taip apdoroti medžiagas, kad sumažėtų jų tūris ir būtų gauti nepavojingi arba mažai pavojingi aplinkai produktai, kuriuos būtų galima palaidoti pavojingųjų atliekų poligone. Šiais būdais apdorojamos ir organinės, ir neorganinės, ir skystos, ir kietos atliekos.
Konkretus būdas parenkamas atsižvelgiant į pavojingųjų atliekų sudėtį. Organinės ir neorganinės medžiagos apdorojamos atskirai. Apdorojant organines atliekas, būtinos šitokios operacijos: chromatų redukcija, cianidų oksidacija, sunkiųjų metalų nusodinimas ir flokuliacija. Naftos atliekos paprastai apdorojamos terminiu būdu. Šitaip gaunama 5% vandens ir 95% naftos produktų, kuriuos galima panaudoti kaip antrinę žaliavą (pvz., kurui).
Atliekų deponavimas. Atliekų deponavimas – tai atliekų laikymas kontroliuojamame sąvartyne su specialiomis paviršinio ir požeminio drenažo sistemomis, dviguba membrana, stebimų gręžinių tinklu ir kitais inžineriniais įrenginiais, kurių paskirtis — kuo daugiau sumažinti teršalų prasiskverbimo į aplinką pavojų. Lietuvoje nebuvo ir nėra nė vieno tinkamai įrengto buitinio ar pramoninio sąvartyno, todėl jie yra potencialūs aplinkos taršos šaltiniai. Pavyzdžiui, jau nebeveikiantis Vilniaus sąvartynas yra visai arti, apie 0,5 km nuo Fabijoniškių mikrorajono. Nustatyta, kad žalinga sąvartyno įtaka pradedama jausti po daugelio, kartais po 20—30 metų.
Atliekų deponavimo vieta — sudėtingas inžinerinis įrenginys, suskirstytas į sekcijas, turinčias atskiras drenažo sistemas. Sekcijas skiria specialios dangos, smėlio ir molio sluoksniai. Tarp šių sluoksnių atsiradusį užteršta sunka patenka į drenažo sistemą ir iš jos nuleidžiama į valymo įrenginius. Kad į atliekas nepatektų lietaus vanduo, jos uždengiamos. Gruntinį vandenį nuo galimos taršos galima apsaugoti dviem būdais: 1) deponijos dugne įrengti dvigubą membraną ir drenažo sistemą; 2) įrengiant deponijos dugną žemiau gruntinių vandenų lygio; tuomet gruntinis vanduo filtruotųsi iš aplinkos į deponiją ir iš jos būtų pašalinamas per drenažo sistemą. šitokiame inžineriniame įrenginyje galima atliekas saugiai kaupti ilgą laiką. Tik labai svarbu, kad dirbantieji griežtai laikytųsi atliekų laidojimo taisyklių, laiku ir kvalifikuotai likviduotų avarijas bei nelaimingus atsitikimus. Kad būtų galima fiksuoti gruntinio ir paviršinio vandens bei dirvožemio pokyčius, prognozuoti aplinkos kitimą ateityje, atliekų perdirbimo ir deponavimo vietų apylinkėse būtina vykdyti monitoringo darbus.

3.4. Technologijų be atliekų kūrimas
Plėtojantis ir tobulėjant gamybai, vis labiau mažėjant žaliavų resursams aplinkoje, pradėta kurti technologijas be atliekų ir iš žaliavų, panaudotų pagrindinei gamybai, likučių imta gaminti kitą produkciją. Šitaip mažinamas atliekų kiekis gamtoje, iš vienos ar kelių rūšių žaliavų pagaminama daug įvairių produktų, ekonomiškai sunaudojamos visos medžiagos. Tai gana paprasta, kai gaunamos atliekos nėra kenksmingos. Kur kas sunkiau plėtoti technologiją be atliekų tose gamybos srityse, kuriose atliekomis yra pavojingosios medžiagos. Tokiu atveju taikomi anksčiau aptarti atliekų apdorojimo būdai. Be abejo, ne kiekviename gamybos procese apsieinama be atliekų, kurios dar gali būti panaudotos.
3.4 Mechaninis nutekamųjų vandenų valymas
Valant vandenis mechaniniu būdu, atskiriamos neištirpusios mineralinės ir organinės priemaišos. Paprastai tai yra pirmasis nutekamųjų vandenų valymo etapas, nes toliau teršalai gali būti šalinami biologiniais arba fizikiniais cheminiais valymo metodais. Šiuo būdu iš nutekamųjų vandenų pašalinama apie 90% neištirpusių mineralinių ir apie 20% neištirpusių organinių priemaišų.
Sodintuvai. Sodintuvais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos didesnės kaip 0,25 mm mineralinės dalelės, kai valymo įrenginių pajėgumas > 100 m3/parą, ir organinės dalelės, kurių nusėdimo greitis lygus smėlio nusėdimo greičiui. Sodintuvuose dalelės, veikiamos gravitacijos jėgos, nusėda ant sodintuvo dugno arba išplaukia į paviršių.
Pagal pagrindinio vandens tekėjimo kryptį sodintuvai skirstomi į vertikaliuosius ir horizontaliuosius. Iš horizontaliųjų sodintuvų dažniausiai naudojami radialiniai sodintuvai, kuriuose vandens srautas sukasi ratu. Pagrindinė priemaišų masė (40— 60%) sodintuvuose nusėda per 1,5 val. Atsižvelgiant į šį laiką, paprastai apskaičiuojama sodintuvų talpa.
Hidrociklonai. Hidrociklonai naudojami skirtingos masės priemaišoms atskirti. Veikimo principas pagrįstas kietųjų dalelių separavimu besisukančiame vandens sraute. Dalelių atskyrimo greitis, veikiant išcentrinėms jėgoms, gali kelias-dešimt kartų viršyti tokių pačių dalelių nusėdimo greitį. Be to, hidrociklonai yra labai našūs, palyginti ekonomiški, juos galima sujungti į vieną automatizuotą sistemą, išcentrinės jėgos sukuriamos be papildomų mechanizmų. Dažniausiai naudojami atvirieji ir slėginiai hidrociklonai.
Atviraisiais hidrociklonais atskiriamos ir nusėdančios, ir išplaukiančios į paviršių dalelės, kurių nusėdimo (išplaukimo) greitis didesnis kaip 0,2 mm/s. Jie būna šių tipų:
— be vidinių įtaisų dalelėms atskirti;
— su kūgine perdanga ir vidiniu cilindru;
— daugiaaukščiai.
Atvirųjų hidrociklonų veiksmingumas labai priklauso nuo fizinių dalelių savybių (matmenų, formos, svorio ir pan.), pačių hidrociklonų geometrinių matmenų ir jų darbo hidraulinio režimo. Pagrindinis hidrociklonų parametras yra hidraulinė apkrova.
Filtrai. Po mechaninio, cheminio ir biologinio valymo nutekamiesiems vandenims papildomai valyti naudojami įvairūs filtrai. Į filtrus vandens srautas gali tekėti iš viršaus žemyn ir atvirkščiai – iš apačios aukštyn. Užpildai būna vienasluoksniai ir daugiasluoksniai. Naudojamos medžiagos: smėlis, žvyras, skalda, marmuro trupiniai, antracitas, šlakas, keramzitas ir kt.
Pagrindiniai reikalavimai: 1) pirmiausia turi būti filtruojama per stambesnes, vėliau – per smulkesnes užpildo daleles.

3.5. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas
Įvairūs cheminiai junginiai — rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant vandenis cheminiu būdu, teršalai paprastai neutralizuojami arba oksiduojami. Neutralizuojama :
1) sumaišant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizavimo reakcijos;
2) naudojant įvairius reagentus – kalkes (CaO), rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą (Na2CO3), natrio šarmą (NaOH), amoniako vandenį (NH^OH);
3) 3) filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais (užpildas — kalkės, dolomitas, magneutas, kreida ir kt.).
Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo režimą, naudojamus reagentus, vietines sąlygas ir pan.

3.6. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas
Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokių pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų.
Biologinio valymo galimybę lemia šie veiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi būti artima neutraliai (pH = 6,5—8,2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali būti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų.
Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų absorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Pirmoji stadija trunka tik 15—30 min., antroji — kelias valandas arba paras.
Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis (biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtinėmis sąlygomis (biofiltruose bei aerotankuose).

3.7. Oro valymas bei taršos mažinimas

Siekiant sumažinti oro taršą iš mobilių šaltinių būtina toliau spręsti kuro kokybės gerinimo klausimą ir laipsniškai pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES standartus, įgyvendinti optimalų eismo valdymą ir įdiegti kitas priemones atmosferos taršai sumažinti. Siekiant laikytis ES aplinkos apsaugos reikalavimų energetikos ir pramonės sektoriuose, būtina pagreitinti ir užbaigti integruotos taršos prevencijos kontrolės sistemos įdiegimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti švaresnio kuro panaudojimą ir pažangių gamybos ir taršos kontrolės technologijų įdiegimą.
Viena iš prioritetinių priemonių transporto skleidžiamai taršai mažinti yra visuomeninio transporto parko atnaujinimas, visų pirma įsigyjant naujas transporto priemones. Tik maža parko dalis turi šiuolaikinius variklius, kurie atitinka EURO 2 ir EURO 3 standartus.

4. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos Respublikoje veikia vieninga aplinkos apsaugos valstybės valdymo sistema.
Aplinkos apsaugą Lietuvos Respublikoje valdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aplinkos apsaugos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos.
1994 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo” Nr. I – 486 buvo įsteigta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija.
Lietuvoje aplinkos apsaugos problemoms spręsti yra suformuota vieninga Aplinkos apsaugos ministerijos struktūrinių padalinių sistema. Dalį minėtų problemų nagrinėja ir sprendžia Aplinkos apsaugos ministerijos centrinis aparatas, kurį sudaro Bendrosios strategijos, Aplinkos kokybės, Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamentai ir jiems pavaldūs skyriai. Be to, prie ministerijos veikia specializuotos tarnybos: Jungtinis tyrimų centras, Žuvų išteklių departamentas ir jiems pavaldūs struktūriniai padaliniai.
Taip pat įsteigti keturi Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldūs valstybiniai rezervatai, kurie vykdo ministerijos jiems pavestas funkcijas saugomose teritorijose.
Kitą dalį Aplinkos apsaugos ministerijos funkcijų vykdo regionų aplinkos apsaugos departamentai bei jiems pavaldžios rajonų ir miestų aplinkos apsaugos agentūros (inspekcijos).
Aplinkos kokybės būklė Lietuvoje nuolat kinta. Šiems pasikeitimams turi įtakos bendros gamybos apimtys, naudojamų žaliavų ir kuro charakteristikų pokyčiai, pramonės ir žemės ūkio restruktūrizacija bei kiti faktoriai, į kurių veikimo pasekmes negalima neatsižvelgti realizuojant aplinkos apsaugos priemones. Nors aplinkos būklė lyginant su ankstesnių metų rezultatais pagerėjo, neteigtina, jog aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės srityje jau viskas padaryta. Dar reikia išspręsti daugybę klausimų, įgyvendinti valstybės aplinkos apsaugos strategiją.
Aplinkos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios institucijos, atlikdamos Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės pavestus uždavinius, realizuoja pagrindines funkcijas: įgyvendina aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo valstybės strategiją; rengia valstybines ilgalaikes ir tikslines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programas; organizuoja ir koordinuoja valstybinės svarbos aplinkos apsaugos schemų bei kitų priemonių parengimą; rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių klausimais projektus; organizuoja valstybinės svarbos specialiųjų teritorinio planavimo dokumentų rengimą; derina ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, vietos savivaldos institucijų teisės aktų projektus bei teritorinio planavimo dokumentus; rengia gamtos išteklių naudojimo normas, normatyvus, standartus bei taisykles; nustato gamtos išteklių naudojimo limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką, reglamentuoja ir kontroliuoja gamtos išteklių apskaitą, organizuoja valstybinių kadastrų bei registrų, priskirtų ministerijos kompetencijai, sudarymą bei tvarkymą; teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybinių rezervatų, draustinių, valstybinių parkų, gamtos paminklų, kitų saugomų teritorijų steigimo projektus; reglamentuoja ir kontroliuoja saugomų teritorijų veiklą, organizuoja valstybinių rezervatų ir kitų ministerijos kompetencijoje esančių saugomų teritorijų valdymą; sudaro ir tikslina Raudonąją knygą, organizuoja ir atlieka darbus susijusius su retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų išsaugojimu bei gausinimu reglamentuoja augalų, gyvūnų, trofėjų įvežimo, išvežimo, taip pat gyvūnų laikymo nelaisvėje tvarką, nustato ir kontroliuoja teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisijos į aplinką normas bei apskaitos tvarką, nustato leidimų atlikti teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisiją, išdavimo tvarką, nustato pavojingų cheminių medžiagų ir pavojingų atliekų gabenimo, tranzito, naudojimo, saugojimo, laidojimo ar nukenksminimo ir apskaitos tvarką bei kartu su Sveikatos apsaugos ministerija nustato radioaktyviųjų medžiagų ir mikroorganizmų bei kitų biologinės taršos šaltinių įvežimo, gabenimo, tranzito, naudojimo, saugojimo, laidojimo ar nukenksminimo ir apskaitos tvarką, radiacinio saugumo normatyvus, nustato ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir projektų derinimo tvarką, taip pat tvarką, pagal kurią įvertinama, ar produkcija atitinka aplinkos apsaugos reikalavimus, organizuoja šį darbą, organizuoja ir koordinuoja kompleksinį aplinkos monitoringą, mokslo tyrimus gamtos apsaugos išteklių naudojimo bei aplinkos apsaugos srityje. Taip pat palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, informuoja visuomenę apie aplinkos būklę ir koordinuoja ekologinį švietimą, rūpinasi aplinkos apsaugos specialistų rengimu bei tobulinimusi, atlieka atestavimo ir licencijavimo darbą, kontroliuoja gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos apsaugą, nustato valstybės gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo tvarką, teikia siūlymus dėl aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo ekonominės sistemos formavimo, dalyvauja formuojant muitų už įvežamus ir išvežamus gamtos išteklius politiką, reiškia pretenzijas ir ieškinius dėl žalos atlyginimo fiziniams ir juridiniams asmenims, teršiantiems aplinką ir neracionaliai naudojantiems gamtos išteklius, neteisėtai naudojantiems, žalojantiems ar naikinantiems augaliją ir gyvūniją.
Vykdydama savo funkcijas Aplinkos apsaugos ministerija ypatingą dėmesį skiria valstybės aplinkos apsaugos kontrolei. Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo valstybės kontrolės organai (pareigūnai) – valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai veikia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Aplinkos apsaugos ir kitais įstatymais, Aplinkos apsaugos ministerijos nuostatais, Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės nuostatais ir kitais teisės aktais. Šį darbą atlieka atitinkami ministerijos padaliniai, regionų departamentai bei rajonų agentūros (inspekcijos).
Valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai kontroliuoja žemės, žemės gelmių, paviršinių ir požeminių vandenų, jūros, atmosferos oro, kraštovaizdžio, augalijos, gyvūnijos apsaugą ir naudojimą bei gamtos išteklių atkūrimą, kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo reikalavimų bei limitų, standartų, taisyklių ir kitų sąlygų, kontroliuoja gamtos išteklių ir jų naudojimo, emisijų į aplinką, gamybos ir buitinių atliekų apskaitą, operatyviai informuoja Aplinkos apsaugos ministeriją, regionų departamentus, miestų, rajonų agentūras, reikiamas tarnybas ir visuomenę apie pavojingus aplinkos užteršimo atvejus, prižiūri, kad aplinkai apsaugoti būtų naudojamos reikiamos priemonės, teikia siūlymus, kaip sumažinti ar išvengti žalingo poveikio aplinkai, kai yra planuojama ir vykdoma ūkinė ar kita veikla, organizuoja ir kontroliuoja neetatiniu aplinkos apsaugos inspektorių veiklą.
Visi Aplinkos apsaugos ministerijos struktūriniai poskyriai ir pavaldžios institucijos susiję tarpusavyje, kadangi jų veikla vienija bendras uždavinys – išsaugoti aplinką.
4.1 Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba

Pastaraisiais metais Lietuvos Respublikoje aplinkos apsaugos teisiniam reguliavimui imta skirti ypatingai didelį dėmesį.
Lyginant su kitomis reguliavimo sritimis aplinkos apsauga yra prioritetinės svarbos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Aplinka tiesiogiai veikia žmogų, o žmogus daro poveikį aplinkai, todėl šis procesas labai sudėtingas: reikia daug ką numatyti iš anksto, įstatymiškai sureguliuoti svarbiausius aplinkos apsaugos klausimus. Nuo to priklausys, kokia ateityje bus mus ir mūsų vaikus supanti aplinka, ar ji nedarys mums neigiamo poveikio, kokią darys įtaką kaimyninėms šalims ir t.t.
Žmogus yra priklausomas nuo jį supančios aplinkos. Dažnai jis daugiau paima, negu sugeba duoti, todėl aplinkos kokybės atkūrimo procesas sudėtingas, reikalaujantis didelių pastangų ir lėšų, taip pat žinių apie aplinką kaip vientisą sistemą.
Pasitaiko atvejų, kai pasikeitimai aplinkoje tampa negrįžtami, ir bet kokios pastangos grąžinti ją į ankstesnę būklę būna neveiksmingos. To negalima pamiršti, todėl būtina stebėti aplinką bei jos pokyčius.
Aplinkos apsaugą mūsų šalyje reguliuoja valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės nuostatos aplinkos apsaugos reguliavimo srityje.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija yra vykdomosios valdžios institucija, vykdanti valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą ir aplinkos apsaugos valdymą (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatai, l p. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 9 d. nutarimas Nr. 842) .
Aplinkos apsaugos ministerija taip pat vykdo valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolę, nustato valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo tvarką, organizuoja aplinkos apsaugos organų (pareigūnų) – valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių bei neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių darbą.
Mus visus supanti aplinka – ne tik tai, ką mes matome kasdien išėję į gatvę, į mišką ar su kuo susiduriame ūkinėje ar kitokioje veikloje. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kuri yra tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma. Tos sistemos elementus jungia natūraliosios ir antropogeninės sistemos.
Aplinkos būklė, kraštovaizdis ir biologinė įvairovė turi didelės įtakos ekonominei ir socialinei visuomenės bei valstybės pažangai.
Pastaruoju metu priimta nemažai svarbių įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugos klausimus. Tai Lietuvos Respublikos miškų, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų, Lietuvos Respublikos žemės gelmių, Lietuvos Respublikos augalų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymai; įstatymas “Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių Nerijoje”. Patvirtintos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir daugelis kitų teisės aktų.
Neseniai Lietuvos Respublikos Seime priimta dar keletas aplinkosaugos įstatymų: Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimai ir papildymai, Lietuvos Respublikos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. LR Seimui pateikti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos gyvūnijos apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių bei bendrijų įstatymas. Šiuos ir kitus įstatymus numatyta priimti artimiausiu metu. Taip pat rengiami Lietuvos Respublikos atmosferos, Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų, Lietuvos Respublikos dirvožemio apsaugos ir kitų įstatymų bei teisės aktų projektai.
Vieningos teisinės sistemos, reglamentuojančio aplinkos apsaugą, šiuo metu nėra. Svarbu pažymėti, kad rengiant įstatymus, kitus teisės aktus daug dėmesio skiriama jų suderinimui su kitais įstatymais bei teisės aktais, galiojančiais Lietuvos Respublikoje ir reglamentuojančiais kitas sritis, siekiant išvengti prieštaravimų (kolizijos) ir užtikrinti jų atitikimą Europos Sąjungos Direktyvų nuostatų reikalavimams.
Kiekvienu atveju priimant naują teisės aktą, reglamentuojantį aplinkos apsaugą, svarbu atsižvelgti į tai, kaip jis veiks vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis, koks jo santykis su kitais galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, kokie bus jo veikimo rezultatai bei realios taikymo galimybės. Taikant Europos Sąjungos Direktyvų nuostatas svarbu atsižvelgti į tai, ar realu juos taikyti mūsų Respublikos sąlygomis. Būtina įžiūrėti racionalų būdą ir įspėti patį perspektyviausią vienos ar kitos Europos Sąjungos direktyvos nuostatos taikymo rezultatą.
Per paskutinius ketverius metus įvyko daug pasikeitimų aplinkos apsaugos valdyme. Aplinkos apsauga tapo prioritetine sritimi, todėl ankstesnės nuostatos jau neatitinka šiandienos reikalavimų. Būtina keisti Aplinkos apsaugos įstatymą, kitus įstatymus bei teisės aktus. Svarbu, kad pakeitimai ir papildymai būtų kuo skubiau priimti, kadangi per pastaruosius metus, be minėtų pasikeitimų, įgyta nemaža praktinės patirties, kuri šiandien jau leidžia daryti argumentuotas išvadas, kaip turėtų būti reguliuojami specifiniai ir bendrieji aplinkos apsaugos klausimai, kaip jie turėtų būti realizuojami ir kontroliuojami. Neseniai baigta ruošti ir Valstybinė aplinkos apsaugos strategija.

Išvados

Kiekvienas iš mūsų yra šios žemės gyventojas, mus supa gamta, kuri yra mūsų būstas, mūsų prieglobstis bei mūsų maitintoja. Tačiau žmogus per daug skuba ir pamiršta, kas yra aplink jį t.y. aplinką. Naikindami ir niokodami viską, kas supa mus t.y. gamtą, mes naikiname save. Taip pat ir paliekame vis skurdesnę aplinką ateities kartoms.
Pagrindinės šiuo metu esančios aplinkosaugos problemos yra tai, kad žmogus netausoja jį supančios aplinkos, tiek kiekvienas iš mūsų, tiek ir pati valstybė. Kiekvienoje šalyje yra sukurta aplinkosaugos sistema, kuria siekiama kuo mažiau niokoti ir teršti mus supančią aplinką. Taip pat kiekvienoje valstybėje yra kovojama su asmenimis, kurie nesilaiko įstatymų ir toliau teršia aplinką.
Aplinkosaugos problemos kiekvienoje valstybėje yra skirtingos, tai lemia: klimatas, įvairios gamtinės sąlygos, šalies ekonominis išsivystimo lygis, šalyje vykdomos pramonės šakos, žmonių kultūra ir t.t. Lietuvoje siekiant pagerinti aplinkos būklę, reikėtų pasirūpinti paprasčiausiais dalykais, tokiais kaip: šiuolaikinių sąvartynų, atitinkančių ES standartus, atidarymas, kenksmingų medžiagų sąvartyno bei kenksmingų medžiagų perdirbimo įmonės, kurios užtektų mūsų valstybei bent vienos, įsteigimas, pagerinti paviršiaus bei gruntinių vandenų kokybę, bandyti išsaugoti žemės plaučius-miškus ir t.t.
Nors Lietuvoje aplinkosaugos sistema yra pakankamai gerai išvystyta, tačiau ją dar reikia tobulinti. Lietuvai įstojus į ES atsirado tam tikrų naujovių, kurias bandoma įdiegti ir Lietuvoje. Tačiau tai yra pakankamai sunku, nes tam reikia papildomų lėšų bei žmonių pastangų neteršti juos supančios aplinkos.
Lietuvai glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis šalimis ir įgyjant tarptautinės patirties gerinant aplinkos būklę, turėtų būti kur kas lengviau.
Tačiau, kad ir kaip aplinkosaugos sistema būtų gerai išvystyta, kiekvienas iš mūsų turėtų pradėti saugoti gamtą nuo savęs, juk mes esame pagrindiniai aplinkos vartotojai.
Todėl mūsų planetos ateitis priklauso tik nuo mūsų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Č.Kalenda. Ekologinė etika: Vilnius, 2007.
2. Heinrich D., Hergt M. Ekologijos atlasas: Vilnius, 2000.
3. K.Jankevičius, J.Stasinas. Aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000.
4. K.Šešelgis. Aplinkos apsauga. Vilnius,1991.
5. http://neris.mii.lt/aa/at96/1da.html.
6. http://www.am.lt/VI/rubic.php.3?rubic–id 110
7. http://www.zalieji.lt/apie-id110
8. http://www.eudel.lt/lt/paramosprogramos/ispa.html
9. http://ec.europa.eu/environment/climat
10. http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/klimatas/klimato_prognozes
11. http://www.delfi.lt
12. http://www.vsv.lt/gyvensena/sveikas/2198.html
13. www.mip.lt/temp/w200501210054_ekologijos_problemos.doc
14. www.am.lt/
15. vrd.am.lt/
16. aplinka.vilnius.lt/
17. europa.eu/pol/env/index_lt.htm
18. aplinka.kaunas.lt/
19. www.aplinkosauga.lt/
20. www.smm.lt/
21. ekoblogas.wordpress.com/
22. www.finasta.lt/
23. www.zalieji.lt/
24. www.point.lt/
25. www.euro.lt/
26. www.ekoi.lt
27. www.zpasaulis.lt/index
28. 193.219.133.6/aaa/pranesimai/aplinkos_bukle/
29. www.aplinkosauga.lt
30. www.delfi.lt

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos (Nr.2)

 

Aušros Vartai – statinys Vilniuje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentųVilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Dėl Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomo paveikslo, kuris garbinamas kaip stebuklingas, plačiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kultūriškai artimuose kraštuose. Gotikinio stiliaus Aušros Vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 1503 – 1522 m.
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje. Pradėta statyti 1495 m., pabaigta 1500 m. Vėlyvosios gotikos stiliaus. Pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos, Napoleonas aplankė Vilnių ir susižavėjęs šia bažnyčia pasakė, kad jei galėtų, tai pasiimtų Šv. Onos bažnyčią su savimi į Paryžių.
Bažnyčia naudojosi vokiečių ir kitų svetimtaučių katalikų Šv. Martyno brolija. Kilus reformacijai, 1557 m. vyskupas uždraudė jai naudotis bažnyčia. Netrukus brolija iširo, o apie XVII a. pradžią vėl susibūrė. 1560 ir 1564 m. bažnyčia degė, tačiau 1582 m. buvo rekonstruota. 1794 m., per Vilniaus apšaudymą, bažnyčia apdegė, sienose atsirado plyšių. Apie 1800 m. architektas Mykolas Angelas Šulcas ją restauravo, nutinkavo, o 1802 m. prieš bažnyčią pastatė 3 tarpsnių varpinę.
Pažaislio vienuolynas – pastatų ansamblis Pažaislyje, Kauno marių šiaurės-vakariniame krante. Ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus dydžio freskų. Skirtingose patalpose: bažnyčios prieangyje, presbiterijoje, koplyčiose, vienuolių chore, zakristijoje, kapitulos salėse ieškota individualios kompozicijos, kiekvienoje iš jų pastebimas skirtingas sienų, skliautų ir freskų koloritas. Sudėtingos ir įvairialypės ikonografijos svarbiausia tema – Marijos išaukštinimas.
Vilniaus katedra yra Vilniaus senamiestyje, pilių teritorijoje. Arkivyskupijos ir dekanato centras. Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje.
Katedra garsi savo lobynu. Vilniaus katedros lobynas – vertingiausia sakralinio meno kolekcija, mūsų tautos nacionalinė relikvija.Jis pradėtas kaupti iškart po 1387 m. Lietuvos krikšto ir Vilniaus katedros įsteigimo (1388). Pirmiausiai į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs liturginiai reikmenys, iš svetur atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga.
Ilgainiui Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukščiausio meninio lygio monstrancijų, bažnytinių taurių (kielikų), relikvijorių ir kitų daiktų, dažniausiai pagamintų iš sidabro bei paauksuotų ir puoštų brangakmeniais, taip pat bažnytinių drabužių bei gobelenų kolekciją, garsiųjų didikų giminių atstovų (Tiškevičių, Sapiegų), Vilniaus vyskupų (Radvilų, Vainų) ir kitų aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios dignitorių dovanos. Lietuvos valstybės didžiausio klestėjimo laikais – XVI a. ir XVII a. pradžioje – Vilniaus katedros lobynas savo unikaliais sakralinio meno turtais galėjo konkuruoti su visoje Europoje garsėjusiais Lietuvos valdovų rinkiniais, saugotais greta katedros buvusiuose Didžiųjų kunigaikščių rūmuose.
Valdovų rūmai – Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. Priklausiusi didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, statyta 1530 m. ir vėliau, nugriovus toje vietoje stovėjusius XIV-XV a. mūro pastatus.
Valdovų rūmai buvo Žygimanto senojo, Žygimanto Augusto, Zigmanto ir Vladislovo Vazų rezidencija. 1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą, Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti valdovų rūmai. Maždaug apie 100 metų jie stovėjo neremontuojami ir nenaudojami. Rūmų griuvėsiai buvo nugriauti 1801 m. Dabar vyksta rūmų atstatymo darbai.

Pagrindinės UNESCO funkcijos ir misija. Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Lietuvos objektai

 

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas – visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
UNESCO priklauso daugiau nei 180 valstybių. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje (Prancūzija).
Pagrindinės UNESCO funkcijos:
• švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų studijos;
• tyrimai ir mokymai skirti žmonijos žinių tobulinimui ir sklaidai;
• paveldo išsaugojimas ateities kartoms;
• tarptautinių įgyvendinimo būdų, rekomendacijų bei ekspertinių žinių parengimas;
• specializuotos informacijos mainai.
Svarbi UNESCO misija – palaikyti pasaulio paveldo sąrašą. Šiame sąraše įtrauktos svarbios istorinės ar gamtinės vietos, kurių išsaugojimas yra svarbus visam pasauliui. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos; raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros istorijos projektai; tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą ir saugoti žmogaus teises.
UNESCO veikla savo laiku buvo vertinama prieštaringai. 1970-aisiais ir 1980-aisiais kai kurios Vakarų valstybės, ypatingai JAV ir Jungtinė Karalystė, manė, kad komunistinės ir Trečiojo Pasaulio šalys naudoja organizaciją išpuoliams prieš Vakarus. UNESCO parengtą planą „Naujoji pasaulio informacinė tvarka“, kuris buvo skirtas sustabdyti sąmoningą melą ir klaidingą informaciją, skleidžiamą apie Trečiojo pasaulio šalis, Vakarai atmetė ir įvertino kaip Trečiojo pasaulio ir komunistinių diktatūrų bandymą sugriauti spaudos laisvę. JAV pasitraukė iš organizacijos1984 m., o Jungtinė Karalystė 1985 m.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną. 1992 m. spalio 20 dieną buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei 1993m. Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO.
Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti šie Lietuvos objektai:
 Vilniaus senamiestis;
 Kuršių Nerija;
 Kernavės archeologinė vietovė;
 Struvės geodezinis lankas;
 Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
 Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje;

I. Istorinis Vilniaus senamiestis
1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra vienas iš labiausiai į rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV iki XVIII pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Vilniaus senamiestis yra gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

II. Kuršių Nerija
Dviejų valstybių, Lietuvos respublikos ir Rusijos Federacijos teritorijoje esantis išskirtinis, unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių nerija – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas 2000 m. gruodžio mėnesį. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepakartojamos žmogaus kovos su vėju ir vandens stichijomis. Tai rodo kelis amžius tebesitęsiantys kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai.

III. Kernavės archeologinė vietovė
Pagrindiniai kriterijai, paskelbiant pasaulio paveldu Kernavės archeologinę vietovę, buvo:
– vietovė, liudijanti unikalią ar išskirtinę išnykusią ir ( ar gyvą) kultūrinę tradiciją ir civilizaciją;
– vietovė, atstovaujanti išskirtinį teritorinį technologinį kompleksą arba kraštovaizdžio tipą, kuris iliustruoja svarbų žmonijos istorijos etapą.
Istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, o viduramžių archeologiniai radiniai liudija vieną esminių Europos istorijos raidos puslapių – pagoniškosios visuomenės virsmą krikščioniška.

IV. F.G. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai
Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816 – 1852 m. Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816 – 1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą, Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje buvo organizuojami matavimai, projektuojamas trianguliacijos tinklas. Sukauptus rezultatus mokslininkai 1829 metais apjungė, išmatavę trianguliacijos grandinę tarp Pandėlio ( Lietuva) ir Bristeno ( Latvija).
F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus žemės elipsoido parametrų skaičiavimus. Šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę. Todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atliktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus.

Nematerialaus kultūrinio paveldo kriterijai:


• yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras;
• yra konkrečios bendruomenės kultūrinė arba istorinė tradicija;
• yra neatsiejama ir ypatingai svarbi konkrečios bendruomenės kultūrinės tapatybės dalis;
• išsiskiria atlikimo meistriškumu;
• dėl nepakankamų saugos priemonių, urbanizacijos, sparčių visuomenės transformacijos kaitos procesų vertybei gresia išnykimo pavojus.
V. Kryždirbystė. kryžių simbolika
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinio žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių – Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje.

VI. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje
2003 m. antruoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrais buvo pripažintos dar dvidešimt aštuonios tradicijos, tarp kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrai pasiūlyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos (Nr.1)

 

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną.

Pasaulio paveldo bei nematerialaus bei žodinio paveldo sąraše yra įrašyti šeši Lietuvos objektai:
1. Istorinis Vilniaus senamiestis;
2. Kuršių Nerija;
3. Kernavės archeologinė vietovė;
4. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai;
5. Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
6. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje.

Pasivaikščiodami po Vilniaus senamiestį ar stebėdami amatininkų mugę Kernavėje, dažnai net nesusimąstome, kad šie objektai puikuojasi UNESCO Pasaulio paveldo sąraše kartu su Egipto piramidėmis, Pizos bokštu ir t. t.
Pasaulio sąraše esančias vertybes valstybės įsipareigoja saugoti ir globoti savo ir viso pasaulio piliečiams, šiandienos ir ateities kartoms. Todėl mes privalome mokyti jaunąją kartą apie šimtmečius kurtą žmonijos ir žemės turtų svarbą, ugdyti teisingą supratimą, pagarbą ir norą tai išsaugoti.

VILNIAUS SENAMIESTIS

„Nuo XIII a. iki XVIII a. būdamas politiniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centru, Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nežiūrint užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką” – toks buvo nurodytas pagrindinis motyvas Vilniaus istorinį centrą 1994 m. įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vilnius, kaip Lietuvos sostinės vardas, pirmą sykį paminėtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške, kviečiančiame čia atvykti ir kurtis Europos pirklius ir amatininkus, žadant jiems visokeriopą pagalbą. Nuo to laiko Vilnius žinomas kaip tolerantiškas miestas skirtingų tautų bei religijų žmonėms. Apie daugialypę miesto gyventojų sudėtį byloja senamiesčio gatvelių vardai (Vokiečių, Žydų, Totorių, Rusų), net devynių religijų šventovės. Nepaisant istorijos negandų, Vilniuje išliko senoji architektūra, statyta viduramžių klestėjimo laikais. Vilniaus bažnyčių ir rūmų ansambliuose atsispindi visi architektūros stiliai – nuo vėlyvosios gotikos ligi klasicizmo, o barokas užbaigė savito miesto stiliaus formavimą. Tai vienas didžiausių (apie 360 ha, daugiau nei 1500 pastatų) ir gražiausių senamiesčių Vidurio ir Rytų Europoje ir šiauriausia sostinė, perėmusi senosios Pietų ir Vakarų Europos architektūros stilius. XIV – XVII a. Laikotarpio Lietuvos sostinė ir ypač 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas – toliausiai Europos Rytus siekiantis ryškus vakarietiškos kultūros ir švietimo centras, kuris Vakarų kultūrą toliau skleidė į Rytų šalis.
Vilniaus simbolis yra ant kalno stūksanti Gedimino pilis ir jos papėdėje keliskart perstatyta Arkikatedra, kurios požemiuose ilsisi senieji šalies valdovai. Katedros aikštėje – paminklas Vilniaus įkūrėju laikomam Gediminui. Šv. Onos bažnyčia – ažūrinis vėlyvosios, „liepsnojančios“ gotikos šedevras – vienas gražiausių tokios paskirties statinių pasaulyje. Baroko šedevrai yra Šv. Petro ir Povilo ir Šv. Jonų bažnyčios. Lietuvos sostinė įsikūrusi Neries ir Vilnios upių santakoje yra viena iš „žaliausių“ pasaulio sostinių. Mieste gausu kultūrinių ir miško parkų, skverų, žalių kampelių. Istorinį miesto centrą supančios kalvos – tai puikios apžvalgos aikštelės ar laisvalaikio praleidimo vietos, iš kurių atsiveria žavingos Vilniaus senamiesčio panoramos. Sostinės senamiestis – miesto didybės ir grožio apogėjaus laikotarpio atspindys bei sparčiai augantis Vilnius – Baltijos šalių sostinių plėtros lyderis – priklauso gražiausių pasaulio miestų, kuriuos būtina aplankyti, dvidešimtukui.
KURŠIŲ NERIJA
Kuršių nerija – išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas 2000 m. Tai 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio ištįsęs pusiasalis dviejų valstybių – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) teritorijoje.Lietuvai priklauso 50 km šiaurinės pusiasalio dalies ir čia bus kalbama apie ją. XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Tačiau juos negailestingai iškirtus, pakilo vėjo pustomas smėlis. Jis slinko skersai pusiasalio, Kuršių marių link, užpildamas net keletą pamario žvejų kaimų. Prieš porą šimtmečių Nerijos gyventojams reikėjo išradingumo ir didelės kantrybės smėlio stichijai sustabdyti. Pirmasis 1825 m. apželdinti kopas Kuršių nerijoje pradėjo Georgas Dovydas Kuvertas, tuometinis pašto stoties viršininkas. Kelios žmonių kartos suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, o jų sodintas miškas sutramdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Trapių nerijos kopų ir gamtos apsaugos procesas tęsiasi ir šiandien. Įspūdingiausi Kuršių nerijos vaizdai yra prie Nidos – visą lietuviškąją Kuršių neriją apimančio Neringos miesto centro: čia mišku apsodintos kopos susiduria su keliaujančio smėlio dykyne. Baltos keliaujančio smėlio kopos, iš vienos pusės skalaujamos Baltijosjūros, o iš kitos – Kuršmarių, paryškintos pušynų žalumos, atrodo tobulas gamtos paveikslas. Didingos plačių erdvių panoramos,permaininga vėjų ir jūros muzika sukuria ypatingą Kuršių nerijos aurą. Niūriu grožiu keri tarp Nidos ir Juodkrantės dunksančios Pilkosios (Mirusios) kopos. Žavi yra visų keturių Neringos gyvenviečių – Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės architektūra – mėlynlangės etnografinės žvejų sodybos; jų stilių perėmę šiuolaikiniai kotedžai, medžio „nėriniais“ pasipuošusios senosios vilos Juodkrantėje. Prie gamtos didybės darniai dera ir naujoji architektūra – pušynų prieglobstyje įsikūrę viešbučiai ir poilsio namai. Pagal senuosius kuršių žvejų receptus rūkyta žuvis – tikras gurmanų delikatesas. Neringa – puiki vieta ir mėgstantiems ramybę, ir judrų poilsį. Dviračių takai jungia visas gyvenvietes, o Nida – buriuotojų, burlentininkų, jėgos aitvarų ir parasparnių mėgėjų rojus. Kuršių nerijos nacionalinis parkas savita gamtos stichijų ir spalvų darna žavi bet kuriuo metų laiku. Kuršių Nerija – vienas gražiausių ir unikaliausių Europos kraštovaizdžių. Ypatinga šio krašto dovana – rasti audringos Baltijos į krantą pažertą gintarą.
LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ IR KRYŽIŲ SIMBOLIKA
Kryždirbystė – ši unikali lietuvių liaudies meno šaka į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 m. Tradiciniai lietuviški kryžiai – tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus. Kryžiuose dažnai yra akivaizdūs iš archainių laikų atėję augaliniai ornamentai, „saulutės“ ar „paukščio“ – Gyvybės medžio motyvai, atitinkantys sakralinės erdvės traktavimą. Kryžiai statomi kaip paminklai mirusiems, kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas dėkojant.Kryžiai Lietuvoje buvo atkakliai statomi ir tais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusi Rusijos imperija (XIX a. II pusė) ir Sovietų sąjunga (XX a. V-VIII dešimtmečiai). Dėl šios priežasties jau XIX a. pabaigoje šie įvairių formų paminklai buvo viena iš tautinės tapatybės išraiškos formų ir greta religinės bei paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą. Ypač daug kryžių buvo prie Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos kelių ir sodybų. Vieni kryžiai būdavo liekni, grakštūs, juos puošiantys drožiniai atrodydavo kaip medžio nėriniai; kiti – storo kamieno, kuriame susipynę daugybė figūrų, – daugiau panašūs į skulptūras. Dar kitokie yra pamario gyvenviečių arba Mažosios Lietuvos kryžiai. Savituose mediniuose senųjų kuršių kryžiuose – krikštuose ryškus gamtos motyvas – paukščiai, augalai. To krašto evangelikų kapinėse pastatyti kryžiai pasižymi turtinga metalo ornamentika. Labai gražių ir tradicinius metalo kalinių motyvus išlaikiusių pavyzdžių yra Kalvystės muziejuje Klaipėdoje. Iškiliausias lietuvių kryždirbystės menininkas yra Vincas Svirskis, kūręs XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Jo kryžiai, apipinti šventųjų figūrų gausa, greičiau primena skulptūrines lietuviškojo baroko kompozicijas. Kai kurie V.Svirskio kryžiai yra ypatingai saviti, nes figūros yra ne vien fasadinėje pusėje, o supa visą kryžiaus kamieną, lipa į kryžiaus skersinį bei viršūnę. Tai jau tikra monumentaliosios skulptūrinės plastikos medinė architektūra. Įdomu tai, kad kryžius jis darė iš vientiso medžio storgalio šaknimis į viršų. Lietuvos muziejuose saugoma apie 50 šio talentingiausio kryždirbio kūrinių; iš jų 14 – Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Kryžių kalnas prie Šiaulių, kuriame nuo XIX a. su pertraukomis statomi kryžiai prašant malonių ar dėkojant už jas, bene vienintelė tokia istorinė vietovė pasaulyje. Dabartiniu metu joje priskaičiuojama per 20 000 kryžių – ir ypatingai meniškų liaudies meistrų kūrinių, ir kuklių medinių kryžių. Jame stovi ir popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 1993 m. metu pastatytas lietuvio dievdirbio sukurtas kryžius. Kryždirbystė ir ankstesniais laikais, ir dabar yra tik žodžiu ir gyvu pavyzdžiu perduodama liaudies meno tradicija, kurios niekada ir niekur nebuvo mokoma. Kryžius ir šventųjų skulptūrėles visąlaik kūrė tik savamoksliai liaudies meistrai, kuriems tas užsiėmimas dažniausiai būdavo antraeilis. XVIII a. antros pusės – XIX a. medžio meistrai ypač mažesnių miestelių bažnyčiose yra sukūrę meniškų šventųjų skulptūrų, vingriais ornamentais išpuošę sakyklas ar bažnyčios suolus. Tokių šventųjų kolekcijas galima pamatyti Utenos kraštotyros, Telšių „Alkos“ ir kai kuriuose kituose muziejuose.
DAINŲ ŠVENČIŲ TRADICIJA IR SIMBOLIKA ESTIJOJE, LATVIJOJE IR LIETUVOJE
2003 m. Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta šedevru, vertu įrašyti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Kai XVIII a. pabaigoje Baltijos valstybes ištiko panašus istorinis likimas – visas jas aneksavo Rusijos imperija, jau XIX a. etninė kultūra, ypač liaudies dainos tapo reikšminga tautinio identiteto išraiška, skatinusia mintis atsiskirti nuo Rusijos ir kurti savarankiškas valstybes. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. dažnai vadinamas “dainuojančia revoliucija”. Dainų švenčių tradicija į Baltijos šalis iš Vakarų Europos atėjo per Skandinaviją, – pirmiausia į Estiją ir Latviją, kiek vėliau – ir į Lietuvą. Dainų šventės šiose šalyse rado labai tinkamą terpę – puoselėjamas liaudies dainų ir kitas liaudies kultūros tradicijas. Šios tradicijos ir žmonių nacionalinė savimonė padėjo šiam unikaliam, neturinčiam atitikmenų visame pasaulyje, ir itin vertingam kultūriniam reiškiniui prigyti ir įsitvirtinti Baltijos kraštuose. Pirmąkart lietuviai iš visos šalies į Dainų dieną susirinko 1924 metais. Tarpukariu respublikinės Dainų šventės buvo rengiamos kas dveji metai, o rajonuose ir gyvenvietėse vykdavo kasmet. Dainų šventės vyko net ir sovietmečiu, į jų repertuarą įjungiant ir liaudies bei patriotines dainas. Vos patvirtinus būsimos dainų šventės repertuarą, prasideda pasirengimas rajonuose – ten vyksta vietinės dainų šventės. Į Dainų šventę sostinėje patenka tik atrinkti geriausi kolektyvai ir ansambliai. Lietuvoje vyksta dvejos dainų šventės – suaugusiųjų, kuriose dalyvauja ir jaunimo kolektyvai, atliekantys suaugusiųjų repertuarą, bei moksleivių dainų šventės. Pasirengimas moksleivių dainų šventėms – tai lyg mokykla, auklėjanti jaunimą mylėti ir mokėti dainuoti liaudies dainas. Moksleivių dainų šventės – tai labai jaunatviškas, bet kiek sumažintas Dainų šventės modelis. Daug metų mini dainų šventes įvairiose šalyse – JAV, Kanadoje, Australijoje rengia lietuvių emigrantai bei lietuvybę saugantys jų palikuonys. Dabartinės dainų šventės susideda iš trijų dalių – Šokių diena, Ansamblių (etnografinių ir folklorinių) vakaras ir didingiausia – Dainų diena. Į Dainų šventes, kurios vyksta kas ketveri metai arba kartais derinamos prie valstybei ypatingai svarbių datų, susirenka per 30 000 atlikėjų; vien chorų būna per 400. Paskutinioji – šešioliktoji – dainų šventė vyko 2003 m., šeštoji moksleivių dainų šventė – 2005 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, išsiplėtė Dainų švenčių dalyvių geografija – į jas dalyvauti atvyksta tautiečiai iš 10 – 15 kitų šalių, tad ir šventė pradėta vadinti Pasaulio lietuvių dainų švente.
KERNAVĖ
Kernavė – išskirtinė vietovė, liudijanti unikalią išnykusią kultūrinę tradiciją ir civilizaciją, svarbius žmonijos istorijos etapus – į UNESCO Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2004 m. Kernavė – vienintelis Baltijos šalyse penkių piliakalnių kompleksas, buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. Tik šioje vietovėje geriausiai galima pajusti baltų priešistorę ir Lietuvos valstybės ištakas. Kernavėje randami unikalūs kultūrų pėdsakai nuo X tūkstantmečio prieš mūsų erą iki ankstyvųjų viduramžių. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, kurių gynybai buvo naudojami piliakalniai. Piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, Lietuvoje funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. Šalies teritorijoje jų priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau visame Baltijos jūros regione nerasime kito tokio penkių piliakalnių komplekso. Piliakalniai – išraiškingiausias Kernavės kultūrinio rezervato elementas. Tai istorinių-gamtinių procesų (pasitraukusių ledynų) ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas. Kernavė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – Hermano Vartbergės bei eiliuotoje Livonijos kronikoje paminėta 1279 m. XIII a. Kernavė – feodalinis Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių išsidėstęs miestas. Tuo metu Kernavė buvo pirmoji Lietuvos sostinė – svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras. Tai Kernavės klestėjimo amžius. 1390 m., kryžiuočių antpuolio metu, Kernavė buvo visiškai sudeginta. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis, puikiai užkonservavęs visą organiką, o tuo pačiu ir miestelėnų – lietuviškosios Trojos gyventojų – gyvenimo pėdsakus. Skirtingai negu Vilniuje, Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išliko visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai, kurie puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją. Šioje vietovėje, kuri turi Valstybinio Kernavės rezervato statusą, jau beveik 30 metų vyksta sistemingi archeologiniai tyrinėjimai, o Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje sukaupti gausūs unikalių radinių rinkiniai. Liepos pradžioje, minint Valstybės dieną, Kernavėje vyksta įspūdingos „Gyvosios archeologijos dienos“, kuriose demonstruojami senieji amatai, koncertuota senosios muzikos ansambliai, kovų meną demonstruoja įvairių šalių karybos klubai. Joninės – dar viena ypatingai gausi ir pagal senąsias tradicijas bei apeigas Pajautos slėnyje švenčiama šventė. Kita efektinga šventė – kasmet rugpjūčio pabaigoje vykstantis Baltijos ir Šiaurės šalių neofolko festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Nuo 2005 m. norintiejituriningai praleisti laisvalaikį galės dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose.
PLANAI
Kaziuko mugę, kuri nuo 17 a. pradžios iki šių dienų vyksta Vilniuje, bei Vilniaus krašto verbas planuojama įtraukti į UNESCO globojamų objektų sąrašą. Įrašymo procesas trunka porą metų – siūlymus įvertina nepriklausomi ekspertai, jie atvažiuoja ir viskąsutikrina, bendrauja su žmonėmis ir tik tuomet pasiekia galutinį sprendimą.

Atliekų tvarkymas. Strategijos, koncepcija ir problemos

 

ĮVADAS

Atliekų atsiradimas apima procesus, kurių metu paaiškėja, kad produktas nebevertingas ir arba išmetamas, arba surenkamas, kad jo atsikratytume. Pavyzdžiui, saldainių popieriukas jo savininkui paprastai būna kiek mažiau vertingas, kai saldainis jau suvalgytas ir tada popieriukas yra išmetamas. Tačiau ateityje, tikimasi, kad atliekų atsiradimo procesas bus labiau kontroliuojamas. Šalyse, kur atliekų tvarkymo tikslai nustatyti įstatyme ir pažeidimo atvejai sukelia ekonominės baudos grėsmę, yra sukuriamos aiškios, veikiančios atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemos. Atliekų kiekio mažinimas jų atsiradimo vietose jau yra naudojamas atliekų tvarkymo sistemai vertinti kaip atsirandančiu kiekio ribojimo metodas.
Vienas iš elementų atliekų tvarkymo sistemoje yra atliekų tvarkymas, rūšiavimas, sandėliavimas ir apdorojimas pačiame atliekų susidarymo šaltinyje. Atliekų rūšiavimas įtraukia veiklas, susijusius su atliekų tvarkymų tol, kol jos dar nesupiltos į atliekų konteinerius. Atliekų komponentų atskyrimas yra svarbus etapas tvarkant atliekas. Dabar gyventojai turi geriau suprasti, kad svarbu atskirti laikraščius ir kartoną, stiklą, plastmase ir medžiagas, turinčias metalo, nuo visu atliekų, nes tai yra pats pigiausias ir geresnis atliekų tvarkymo būdas, nes mažiau kenkiame aplinkai. Dėl to labai svarbu atliekas rūšiuoti atsiradimo vietose. Atliekų kiekį galime mažinti vartojant tinkamiausias prekes arba pakartojant naudojant gaminius ir medžiagas kaip antrine žaliavą. Perdirbimas padeda taupyti resursus ir mažinti atliekų tvarkymo pajėgumų poreikį.
Tam, kad būtų sukurta integruota atliekų tvarkymo sistema, visi atliekų tvarkymo sistemos funkciniai elementai ir visos sąsajos tarp elementų turi būti tinkamai suprojektuoti. Integruotas atliekų tvarkymas gali būti apibrėžtas kaip tinkamos technikos, technologijos ir tvarkymo programos parinkimas bei panaudojimas tam, kad būtų įgyvendinti specifiniai atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai, laikantis nustatytų aplinkos ir sveikatos reikalavimų.
Formuojant valstybinę atliekų utilizacijos politiką, galime pasirinkti tris pagrindines atliekų tvarkymo kryptis: atliekų antrinį panaudojimą (perdirbimą), deginimą specialiose įmonėse arba jų šalinimą ir saugojimą tam tikslui įrengtuose kontroliuojamuose sąvartynuose. Visos trys kryptis susijusios su daugybe problemų, kuriu sprendimą lemia aplinkosaugos, technikos, technologijos, ekonomikos veiksniai ir jų suderinamumas. Tačiau pagrindinė yra aplinkosaugos problema. Todėl labai sunku įvertinti kiekvieno būdo visus privalumus ir trūkumus.
Kas yra geriau- sąvartynai, atliekų deginimas ar rūšiavimas?
Sąvartynas yra lengvas šalinimo kelias, tačiau jie užima didelius plotus ir yra koncentruoti taršos šaltiniai.
Atliekų deginimas apsprendžia apie 80  jų utilizavimo problemų, tačiau degimas aplinkosaugos kontekste yra nepageidaujamas sprendimas.
Todėl prioritetine kryptimi tapo atliekų rūšiavimas ir antrinis panaudojimas, kuri sudaro sąlygas aplinkos teršimui mažinti ir materialinėms ištekliams taupyti. Lietuva-šalis, kuri neturi savo gamtos išteklių turi taupyti tuos išteklius kurių ji turi, dėl to reikia stengtis kuo geriau ir plačiau panauduoti antrines žaliavas, kurias galime gauti iš kietų buitinių atliekų. Įgyvendinant minėtą mintį gerokai sumažės atliekų kiekiai ir pasiekiama didėlė sąvartynų ploto bei transporto išlaidų ekonomija. Buitinių atliekų perdirbimo įmonėje butų surenkama nemažai makulatūros, stiklo ir plastmasių, kurios bus sėkmingai perdirbamos į naudingus gaminius. Tinkamai organizuoti antrinių žaliavų surinkimą planuotam perdirbimui nėra paprasta. Tai priklauso nuo teisinio reglamento, gyventojų švietimo, jų sąmoningumo bei kultūrinio lygio, rinkos, vartotojo ir paklausos.
Padidėjus atliekų apimčiai, reikia rūšiuoti kietas buitines atliekas toje vietoje, kur jos atsiranda. Tai reiškia, kad reikia tobulinti turimą, anksčiau suprojektuotą kietų buitinių atliekų perkrovimo – rūšiavimo stotį arba, kai tai neįmanoma, suprojektuoti ir pastatyti naują rūšiavimo liniją.
Šiandien tradiciniai atliekų šalinimo metodai pasižymi ne tik dideliu aplinkos apkrovimu, bet taip pat prarandame žaliavų ir energijos, kurios į gamybą ir vartojimą daugiau nebegrįš.
Atliekų utilizavimas turi keletą reikšmingų aspektų:
• atliekos yra didelis materialinių išteklių taupymo rezervas, žaliavų, išteklių gausimo ir gamybos ekonominio efektyvumo didinimo šaltinis.
• Ekologinė reikšmė: renkant ir naudojant atliekas valome aplinką nuo keiksmingų medžiagų
• Auklėjama visuomenė, mokoma ūkininkauti, taupyti gamtos turtus, sauguoti aplinką.
• Daugeliu atvejų antrinės žaliavos kelis kart pigesnės už pirmines.
• Taupomos ne tik pačios žaliavos, bet ir kuras, energija.
• Kai nepanaudojamos atliekos vežamos į sąvartynus, įmonės ir visuomenė turi papildomų išlaidų dėl atliekų šalinimo, sąvartynų įrengimo ir jų saugaus naudojimo
• Didelius nuostolius patiria ir žiemės ūkis, nes atliekų sąvartynai užima daug derlingų žemių.
Atliekų utilizavimo reikšmę vaizdžiai apibūdina duomenys: kiekvienos antrinio aliuminio tonos panaudojimas pakeičia daugiau kaip 5 t pagrindinės žaliavos ir pagalbinių medžiagų, kurios reikalingos pagaminti 1 t pirminio aliuminio. 1 t popieriaus ir kartono pagaminti iš makulatūros sutaupoma 407-5,6 m medienos ir 165-200 m vandens.
Be to popieriaus gamyba iš antrinių žaliavų leidžia sutaupyti 70 energijos palyginti su gamyba iš pirminės žaliavos. 1 t iš atliekų perdirbto vario reikia sunaudoti 65  energijos, reikalingos gauti 1 t vario iš rudos(1300 kWh/t vario). Tai suprantama, kai atsižvelgiama, kad beveik 30  vario atliekų pateikiama lengvai perdirbama forma(varinė viela,vamzdžiai, skarda), ir reikalingos ne tik transporto išlaidos. 25-30  yra sunkiai perdirbama forma (lydiniai, mišiniai su kitais metalais arba reikalauja didelių transporto išlaidų). Likusi suvartoto vario dalis (35-40 ) būna neperdirbdama forma ( pigmentai, dažai, korozijos produktai, vandens ir dirvožemio teršalai). Dar daugiau energijos sutaupoma perdirbant aliuminio laužą (1.1 lentelė).

1.1 lentelė.
Energijos poreikis metalų gamybai
Metalas Energijos poreikis (GJ/t)
Plienas iš rūdos 14,0
Plienas iš metalo laužo (100 ) 8,6
Plienas iš rūdos su 35 metalo laužo 12,1
Aliuminis iš boksitų 163
Aliuminis iš metalo laužo 26
Aliuminis iš rūdos su 35 aliuminio laužo 115

1 ATLIEKŲ TVARKYMO STRATEGIJOS IR VEIKSMŲ PROGRAMOS METMENŲ TIKSLAI, UŽDAVINIAI, ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
1.1 Atliekų tvarkymo sistemos koncepcija
1.1.1. Bendrasis Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos tikslas. Šios strategijos tikslas yra sukurti racionalią atliekų tvarkymo sistemą, tenkinančią visuomenės poreikius, užtikrinančią gerą aplinkos kokybę ir nepažeidžiančią rinkos ekonomikos. Atliekų tvarkymo sistema turi atitikti įvairios plėtros principą, kuris reiškia, kad dabartinės kartos poreikiai yra patenkinami nepažeidžiant galimybės ateinančioms kartoms tenkinti savo poreikius. Kitaip tariant, tvari plėtra yra ekonominio augimo skatinimas, nepažeidžiant harmonijos su aplinka. Konkretus atliekų tvarkymo strategijos tikslas įgyvendinti Europos Sąjungos reikalavimus atliekų tvarkymo srityje. Strategijos metmenyse numatytų priemonių ir veiksmų įgyvendinimas leis per artimiausius kelerius metus įgyvendinti pagrindinius ES atliekų tvarkymo direktyvų reikalavimus. Strategijos metmenys nustatyto ir konkrečias atliekų tvarkymo užduotis bei jų įgyvendinimo terminus. Šios užduotys apibrėžtos atskiruose skyriuose.

1.1.2. Atliekų tvarkymo principai. Strategija remiasi atliekų tvarkymo principų hierarchija, apibrėžiančią, tokius atliekų tvarkymo prioritetus:
1) Atliekų vengimas;
2) Atliekų naudojimas;
3) Saugus atliekų šalinimas.
Principų hierarchija reiškia, kad atliekų tvarkymo pastangos pirmiausiai koncentruojamos aukštesnį prioritetą turinčiam tvarkymo principui įgyvendinti. Atliekų tvarkymo sistema turi remtis gamintojo atsakomybės principu. Gamintojai, žaliavų tiekėjai, prekiautojai, vartotojai ir visuomenines institucijos dalijasi atsakomybė už gaminio poveikį aplinkai, tačiau gamintojas turi didžiausią įtaką šio poveikio formavimui, priimdamas esminius sprendimus gaminio bei technologinio proceso projektavimo ir gamybos organizavimo stadijose. Atliekų tvarkymo sistemos efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo nuoseklaus artimumo bei pakankamumo principų taikymo. Šie principai reikalauja, kad susidariusios atliekos būtų šalinamos artimiausiame tinkamai įrengtame atliekų šalinimo įrenginyje, ir kad valstybė turėtu pakankama atliekų šalinimo įrenginių tinklą. Šie principai taikomi tik atliekų šalinimui, bet ne naudojimui. Strategija turi nurodyti pagrindinius teisinius ir ekonominius instrumentus, kurie turi būti naudojami visuose sistemos valdymo lygmenyse. Strategijos nuostatos turi apimti atliekų apskaitos ir srautų, valdymo bei regioninių atliekų tvarkymo planų rengimo principus, išryškinti svarbų visuomenės, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir vartotojų atstovų vaidmenį, siekiant efektyviai įgyvendinti strategijos tikslus. Efektyvios atliekų tvarkymo sistemos sukūrimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Ši sistema apims atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemų modernizavimą, senų sąvartynų uždarymą ir rekultivacija, bei naujų modernių atliekų šalinimo įrenginių statyba. Sistemos įgyvendinimui reikės didžiulių finansinių išteklių, ir finansavimo šaltinių suradimas nulems šios strategijos įgyvendinimo sėkmę. Atliekų tvarkymo išlaidas pagal principą “teršėjas moka” turi apmokėti atliekų turėtojas arba medžiaga ir gaminių, tarp jų taros ir pakuotes, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas arba importuotojas. Principo “teršėjas moka” įgyvendinimui dideles reikšmes turės ir mokesčių (arba užstatų) už teršimą gaminiais sistemos diegimas. Sukauptos lėšos bus naudojamos surinkimo, rūšiavimo, naudojimo skatinimui bei atliekų tvarkymo infrastruktūros vystymui.
Efektyvios atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas priklauso nuo visų piliečių, įmonių ir organizacijų, valdžios institucijų pastangų. Valstybės mastu nustatomi tik pagrindiniai reikalavimai, turintys užtikrinti aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugą. Bet koks fizinis ar juridinis asmuo, veikdamas šių reikalavimų ribose, gali pasirinkti sau tinkamiausius atliekų tvarkymo budus ar priemones.
Kita vertus, strategijos užduotys apima ne tik šiuo metu susidarančias atliekas, bet ir daugybės praeities taršos židinių, pirmiausiai senų sąvartynų sutvarkymą, uždarymą ir rekultivavimą. Įgyvendinti tokia plačia programa neįmanoma be svarbios valstybės paramos. Pagrindinių atliekų tvarkymo sistemos komponentų finansavimas turi būti įtrauktas į Valstybinę investicijų programą, bus reikalingos Valstybės garantijos paskoloms iš tarptautinių finansuojančių organizacijų.
Savivaldybė yra pagrindine grandis, organizuojanti atliekų susidarančių atitinkamose teritorijose, tvarkymą,. Savivaldybė atsakinga už atliekų tvarkymo sistemos sukūrimą savo teritorijoje, o gyventojai ir visi ūkio subjektai, esantys savivaldybės teritorijoje, privalo naudotis šią sistemą. Kita vertus, kad savivaldybes galėtų susidoroti su joms keliamomis užduotimis, joms turi būti suteikti įgaliojimai ir teises efektyviai kontroliuoti atliekų tvarkymo procesą, užtikrinti, kad visi atliekų gamintojai mokėtų už atliekų tvarkymą, bausti atliekų, tvarkymo reikalavimų pažeidėjus.

1.1.3. Atliekų tvarkymo planavimas. Strategijos metmenys apibrėžia bendruosius atliekų tvarkymo principus ir veiksmus, kuriuos periodiškai reikės tikslinti, detalizuoti ir koreguoti, priklausomai nuo pasiektų rezultatų ir naujos informacijos. Atliekų tvarkymo planavimas turi būti nepertraukiamas procesas, apimantis visus valstybes valdymo lygius: savivaldybes, apskritis ir valstybe. Savivaldybių, apskričių, ir valstybes atliekų tvarkymo planai turi būti koordinuojami, kad jie sudarytų vieningą visumą. Apskritys koordinuoja savivaldybių atliekų tvarkymo veiksmus, ypač tada, kai šie veiksmai susiję su pavojingų ir specifinių (medicininių, pramoninių, statybinių, karjerų, valymo dumblių ir pan.) atliekų tvarkymu. Visų lygių atliekų tvarkymo planuose turi būti įvertinti ir apibrėžti:
1) Surenkamų naudojamų ir šalinamų atliekų rūsys, kiekiai ir susidarymo šaltiniai;
2) Duomenų apie atliekų susidarymą analize ir prognoze;
3) Bendri techniniai reikalavimai atliekų tvarkymui;
4) Specifiniu atliekų srautų tvarkymo ypatumai;
5) Atliekų tvarkymo technologijos ir jų aplinkosauginis, techninis, ekonominis ir higieninis pagrindimas;
6) Atliekų tvarkymo įmonių pareigumai ir veikla;
7) Atliekų tvarkymo kaštai;
8) Priemones atliekų tvarkymo sistemai tobulinti;
9) Sistemos finansavimo šaltiniai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybe 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 902 patvirtino Lietuvos regionines politikos metmenis, kuriuose numatoma parengti ir priimti regioninės plėtros įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, kurie reglamentuos regioninės plėtros programų derinimo ir koordinavimo tvarką. Atliekų tvarkymo planai turės būti integruoti į regioninės plėtros programas ir atitikti rengiamo įstatymo reikalavimus. 1998 1999 m. bus parengtas pavyzdinis atliekų tvarkymo planas Alytaus savivaldybei ir apskričiai (Danijos AAA finansuojamas projektas). Remiantis įgytu patyrimu bus parengtos metodines rekomendacijos savivaldybių ir apskričių atliekų tvarkymo planų parengimui.
Atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo priemones grupuojamos anksčiau minėta hierarchine tvarka. Kiekvienam prioritetiniam principui apibrėžiamos strategines priemones ir šių priemonių įgyvendinimui reikalingi instrumentai. Strategijos metmenų pabaigoje pateikiami veiksmų programos metmenys.

1.1.4. Atliekų vengimo principai. Atliekų vengimo pagrindiniai principai, kuriais remiasi taršos ir atliekų vengimo sprendimų hierarchija yra šie:
• Atsargumo principas: Planuojant bet kokia veiklą, pirmiausiai reikia parodyti, kad ji bus atliekama taip, kad sukeltų mažiausia neigiama įtaka aplinkai, o tik po to vertinti aplinkos galimybes asimiliuoti šia neigiama įtaka per tam tikra laika;
• Atsiperkamumo principas: Taršos prevencijos priemones turi ekonomiškai apsimokėti ir atitikti rinkos santykius. Teisiniai ir ekonominiai svertai turi būti planuojami ir naudojami taip, kad skatintų taršos prevencijos priemonių diegimą ir užtikrintų jų atsipirkimą.
• Integruotumo principas: Taršos prevencijos uždaviniai negali būti sprendžiami siekiant pagerinti atskirą aplinkos komponentų (oro, vandens, dirvožemio) kokybę ar sumažinti ūkinės veiklos įtaką kiekvienam komponentui atskirai.
Taršos prevencijos principai reikalauja, kad bet kuris ūkio subjektas turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pagristų priemonių, kad butų užtikrinta jo gamybinės veiklos ir gaminamų produktų ar paslaugų minimali įtaka gamtinei aplinkai viso gaminio ar paslaugos gyvavimo ciklo metu.
Atliekų vengimą reikia suprasti kaip:
1) susidarančių atliekų kiekio mažinimą;
2) nenaudojamų atliekų kiekio mažinimą;
3) atliekų pavojingumo mažinimą.

1.1.5. Atliekų vengimo ir jų pavojingumo mažinimo priemonės:
1) Mažiau taršių technologijų diegimas;
2) Mažiau kenksmingų medžiagų naudojimas;
3) Ilgo ir kartotinio naudojimo gaminių gamyba ir naudojimas.

1.1.6. Instrumentai šioms priemonėms įgyvendinti.
1) Integruota taršos leidimų įdiegimas;
2) Medžiagų, ir gaminių tarp jų taros ir pakuočių gamybos, importo, prekybos ir naudojimo reglamentavimas ir kontrole;
3) Gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo planai;
4) Savanoriško eko audito ir standartizuotų aplinkos vadybos sistemų diegimas;
5) Visuomenės informavimas apie gaminių kenksmingumą ir jų gyvavimo ciklą;
6) Sąvartyno rinkliava.

1.1.7. Atliekų naudojimo skatinimas, laikantis tokios hierarchinės tvarkos:
1) Pakartotinis gaminių naudojimas;
2) Atliekų panaudojimas;
3) Energijos gamyba iš atliekų.
Pagrindinis atliekų naudojimo plėtros instrumentas yra privačios iniciatyvos skatinimas ekonominėmis priemonėmis. Tarp jų pirmiausiai reikia paminėti gamintojų atsakomybe didinančių taršos mokesčių sistemas, apimančias ir mokesčius už teršima gaminiais plėtrą, atliekų surinkimo ir tvarkymo tarifų, padengiančių visas atliekų tvarkymo išlaidas įvedimą. Artimiausiu metu reikia sukurti ekonominį mechanizmą, užtikrinantį antrinių žaliavų surinkimo ir naudojimo rentabilumą. Savivaldybės turi planuoti organinių biodegraduojančių atliekų atskirą surinkimą ir naudojimą, kad jos nepatektų į sąvartynus. Atsižvelgiant į poveikį aplinkai, kurį sukelia pavojingos ir medicininės atliekos, reikia planuoti techninius sprendimus jų naudojimui bei šalinimui ir realiai įvertinus būtinas aplinkosauginės priemones bei pramonės įmonių galimybes, regioniniuose ir valstybiniame atliekų tvarkymo planuose numatyti šių atliekų naudojimo ir šalinimo techninės bazės sukūrimą.
Lietuvos respublika turi būti pasiruošusi tapti Europos Sąjungos nare 2004m. sausio 1 dieną. Direktyvų nuostatos atliekų tvarkymo srityje bus visiškai perkiltos į nacionalinę teisę 2001-2003 m. ir įgyvendintos iki 2004 m. sausio 1 dienos.
Tai yra direktyvos:
 Dėl pavojingų atliekų sąrašo
 Komunalinių atliekų deginimo
 Baterijų ir akumuliatorių surinkimo ir tvarkymo
 Dėl atliekų vežimo
 Dėl polichlorinių bifenilų polchlorintų terfenilų šalinimo
 Dėl nuotekų dumblo panaudos žemės ūkyje
 Dėl naudotų alyvų šalinimo
 Dėl titano oksido pramonės atliekų tvarkymo
Iki 2010 m. prašoma suteikti pereinamąjį laikotarpį direktyvos 94/83/EC –pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos vykdymui bei iki 2015 m. –sąvartynų direktyvos 1999/31/EC vykdymui.

1.2 Atliekų tvarkymas


1.2.1 Atliekų tvarkymo direktyvos apima:
• Dėl atliekų sąrašo ir atliekų tvarkymo komiteto įsteigimo ( Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos ir veiksmų programos matmenų pagrindu 2001 m. planuojama parengti ir patvirtinti Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą. Numatoma įvesti gaminio mokestį, kuris turėtų tapti vienu pagrindiniu finansiniu šaltiniu atliekų tvarkyme).
• Dėl pavojingų atliekų ir dėl pavojingų atliekų sąrašo (iki 2003m. pabaigos bus sukurta reikiama pavojingų atliekų tvarkymo sistema)
• Dėl komunalinių atliekų deginimo, dėl pavojingų atliekų deginimo, dėl informacijos teikimo ir dėl harmonizuotų matavimo metodų ( institucinių problemų įgyvendinant šias direktyvas iki 2004 m. nenumatoma )
• Dėl baterijų ir akumuliatorių turinčių tam tikrų pavojingų medžiagų ( numatytas draudimas prekiauti šarminėmis mangano baterijomis, turinčiomis daugiau kaip 0,05 procentų gyvsidabrio. Esama institucinė sistema pajėgi įgyvendinti direktyvos reikalavimus iki 2004 m.)
• Dėl pakočių ir pakuočių atliekų ( parengtas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektas, kurį planuojama priimti 2001 m. Bus įvestas mokestis už rinką išleidžiamas gėrimų pakuotes. Reikalinga teisine sistema bus baigta kurti 2004 m, o pilnam reikalavimų įvykdymui reikalingas pereinamasis laikotarpis iki 2010 m)
• Dėl reglamento dėl atliekų vežimo ir siuntimo(Tarptautinių atliekų pervežimų duomenų bazė bus sukurta aplinkos m-ijos Jungtiniame tyrimo centre)
• Dėl PCB ir PTC šalinimo
• Dėl nuotekų dumblo direktyvos ( 2001 m bus pasiektas teisės aktų įgyvendinimas. Už dumblo bei dirvožemio tyrimus atsakingos Vandenvalos įmonės)
• Dėl naudotų alyvų šalinimo
• Dėl atliekų sąvartynų( įrengimo taisyklių ir monitoringo. Esama institucinė sistema pajėgi įgyvendinti direktyvos reikalavimus iki 2004 m)
• Dėl titano dioksido pramonės( Lietuvoje nėra)
Strategijos metmenyse numatomos tokios atliekų panaudojimo užduotys:
1) 1999 m. parengti techniškai ir ekonomiškai pagristus pasiūlymus medicininių atliekų tvarkymui;
2) Iki 2002 m. atliekų tvarkymo planuose numatyti konkrečias antrinių žaliavų (popieriaus, stiklo, plastmases ir organinių atliekų) naudojimo užduotis, suderintas su atitinkamomis ES direktyvomis, bei antrinių žaliavų naudojimo sistemos sukūrimą, maksimaliai naudojant esama pramones potencialą;
3) Iki 2003 m. parengti konkrečius pasiūlymus kompostavimui ir biodujų gamybai iš organinių atliekų, pavojingų bei dideliais kiekiais susidarančių pramoninių atliekų naudojimui, pakuočių naudojimui, komunalinių atliekų deginimui, gaminių keliams bei miesto gerbūviui gamyba, naudojant plastmases atliekas, ir pan., o iki 2005 m. pastatyti pirmuosius įrengimus;
4) Iki 2010 m. sukurti pakankamus atliekų naudojimo (įskaitant ir komunalinių atliekų deginimą pajėgumus, užtikrinančius šalinamų atliekų srauto sumažėjimą 25% palyginus su 1997 m.;
5) Iki 2000 m. antrinių žaliavų surinkimą padidinti iki 3 5 % bendro surenkamų komunalinių atliekų kiekio;
6) Iki 2005 m. antrinių žaliavų surinkimą padidinti iki 5 9 % bendro komunalinių atliekų kiekio;
7) Iki 2010 m. antrinių žaliavų surinkimą padidinti iki 9 12 % bendro komunalinių atliekų
kiekio;
8) 2003 m. surinkti ne mažiau kaip 50 svorio % visų pakavimo atliekų;
9) 2003 m. naudoti ne mažiau kaip 25 % visu pakavimo atliekų ir ne mažiau, kaip 15% kiekvienos atskiros pakavimo medžiagos;
10) Iki 2002 m. į sąvartynus patenkančių organinių (biodegraduojamų) atliekų kiekį sumažinti iki 75 % 1993 m. kiekio;
11) Iki 2005 m. į sąvartynus patenkančių organinių (biodegraduojamų) atliekų kiekį sumažinti iki 50 % 1993 m. kiekio;
12) Iki 2010 m. į sąvartynus patenkančių organinių (biodegraduojamų) atliekų kiekį sumažinti iki 25 % 1993 m. kiekio.
1.2.2 Atliekų naudojimo priemonės:
1) Atliekų rūšiavimas susidarymo vietose ir kokybiškų antrinių žaliavų surinkimas;
2) Pakartotinai naudojamų bei tapusių, atliekomis lengvai perdirbamų gaminių, gamyba ir naudojimas;
3) Antrinių žaliavų naudojimo plėtra;
4) Gaminių iš antrinių žaliavų asortimento ir rinkos plėtra (pvz. kelkraščių apsaugai,
5) komunaliniam gerbūviui ir pan.);
6) Organinių, (biodegraduojamų) atliekų, atskiras surinkimas ir kompostavimas;
7) Energijos gamyba iš atliekų.
1.2.3 Instrumentai šioms priemonėm įgyvendinti:
Atliekų klasifikacija į sąrašus;
1) Atliekų (ypač pavojingų) apskaita ir sekimas “nuo lopšio iki karsto”;
2) Pilnas atliekų tvarkymo kaštų, (įskaitant sąvartynų uždarymą ir priežiūrą po uždarymo) padengiamas pagal principą “teršėjas moka”;
3) Mokestis už atliekų, šalinimą sąvartyne;
4) Užstatai (arba mokesčiai) už teršimą gaminiais, kurie po gyvenimo ciklo patenka į atliekas;
5) Tam tikrų gaminių, kurie pasibaigus gyvenimo ciklui, patenka į atliekas, apskaita bei gamybos, importo, prekybos ir naudojimo reguliavimas;
6) Gaminių patenkančių atliekas ženklinimas, kad juos butų galima lengvai atskirti;
7) Visuomenės informavimas ir mokymas.apie atliekų rūšiavimą, antrinių žaliavų rūšis ir tipus ir t.t.
8) Palankios visuomenės nuomonės apie gaminius iš atliekų formavimas.
1.2.4. Saugaus atliekų šalinimo sistema. Ši sistema apima atliekų surinkimą, pervežimą, pirminį tvarkymą ir panašų šalinimą. Visos šios sistemos grandys šiuo metu neatitinka saugaus atliekų šalinimo reikalavimų, jas reikia iš esmes pertvarkyti ir modernizuoti pagal visuotinai priimtus aplinkos apsaugos standartus, bei ES direktyvų reikalavimus sistemos bus modernizuotos.

1.2.5. Pavojingų atliekų tvarkymo sistemos diegimas. Reikia sujungti skirtingus atliekų tvarkymo elementus į vieningą pavojingų atliekų tvarkymo sistemą ir suderinti ja su bendra atliekų tvarkymo programa. Pagrindiniai pavojingų atliekų tvarkymo sistemos elementai yra tokie:
1) Pavojingų atliekų tvarkymo politikos ir teisine baze;
2) Institucine struktūra;
3) Technines priemones;
4) Finansavimas;
5) Techninė pagalba ir specialistų mokymas;
6) Visuomenės švietimas ir informavimas;
7) Planavimas.
Turi būti sukurta nepavojingų atliekų tvarkymo sistema, apimanti regioninės nepavojingų atliekų tvarkymo aikšteles, naudojimo bei šalinimo įrenginius. Nepavojingų buitinių atliekų surinkimą iš gyventojų. Kad nepavojingų atliekų sistemos diegimas būtų sklandus, 1998 m. bus parengta Valstybine nepavojingų atliekų tvarkymo programa. Reikia įsteigti jos priežiūros tarybą, kurią sudarytų specialistai iš Aplinkos ministerijos, Ūkio ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Susisiekimo ministerijos ir Finansų ministerijos bei Lietuvos Savivaldybių asociacijos. Ši taryba būtų atsakinga už detalų projekto diegimo koordinavimą, reguliarų pažangos įvertinimą ir planuojamų veiksmų koregavimą.

1.2.6. Saugaus atliekų šalinimo priemonės:
1) Atliekų surinkimas iš visų atliekų gamintojų;
2) Efektyvios atliekų surinkimo sistemos;
3) Saugi ir patikima atliekų pervežimo ir perkrovimo sistema;
4) Pakankamas saugiai įrengtų atliekų šalinimo įrenginių tinklas nepavojingoms, pavojingoms ir inertinėms atliekoms.

1.3 Atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo priemonės
1) Atliekų klasifikacija ir sąrašai, konkretus pavojingų atliekų apibrėžimas;
2) Atliekų (ypač pavojingų) apskaita ir sekimas “nuo lopšio iki karsto”;
3) Pilno atliekų surinkimo ir šalinimo kaštų (įskaitant sąvartynų uždarymą ir priežiūrą po uždarymo) padengimo pagal principą “teršėjas moka” įdiegimas;
4) Leidimai atliekų šalinimo ir naudojimo įrenginiams, apibrėžiantys atliekų tipus, kiekius bei jų tvarkymo technika;
5) Leidimai pavojingų atliekų gamintojams ir vežėjams;
6) Periodiška atliekų, šalinimo ir naudojimo įrenginių kontrolė.
1.4 Gamintojo atsakomybė
Gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimas reiškia gamintojo skatinimas imtis visų priemonių sumažinti išteklių naudojimą o taip ir atliekų susidarymą kiekviename produkto gyvavimo ciklo etape. Gamintojui šiuo atveju tenka didžiausia atsakomybės dalis už jo produkto ir gamybinio proceso neigiama įtaka aplinkai. Tai reiškia, kad atitinkami sprendimai turi būti priimami gaminio ar paslaugos projektavimo stadijoje, įvertinant viso proceso įtaką išgaunant žaliavas, transportuojant, technologijų įtaką, prekybos sistemos įtaką, gaminio naudojimą ir galutinį tvarkymą, kai jis tampa atlieka.
Gamintojas atsako už savo gaminį ir tada, kai jis tampa atlieka. Todėl gamintojas turi dalyvauti atliekų tvarkyme, arba mokėdamas už atliekų tvarkymą arba pats dalyvaudamas atliekų tvarkymo veikloje ir garantuodamas iš savo gaminių susidariusių atliekų visišką ir saugų sutvarkymą.
1.4.1 Instrumentai, skatinantys gamintojo atsakomybę:
1) Aplinkosauginiai mokesčiai arba užstatai už teršimą gaminiais;
2) Administracinis įpareigojimas surinkti atliekomis tapusius savo gaminius;
3) Visuomenės informavimas apie gaminių gyvavimo ciklą, bei jų keliama pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai.

1.5 Specifiniai atliekų srautai
Bendruose tiek nepavojingų, tiek pavojingų atliekų srautuose reikia išskirti atliekų srautus, kuriems reikia nustatyti papildomus reikalavimus ir skirti ypatinga dėmesį. Kai kuriose atliekose (tarkim senuose automobiliuose, elektros ir elektroninių prietaisų atliekose) yra ir nepavojingų, ir pavojingų komponentų, kuriuos pirmiausiai reikia atskirti.
Pagrindiniai specifiniai atliekų, srautai:
1) Naftos produktu, atliekos;
2) Pakuočių atliekos;
3) Senų automobilių atliekos;;
4) Statybinės atliekos Naudotos padangos;
5) Baterijų ir akumuliatorių atliekos
6) Buitinės technikos atliekos:
• elektroninių prietaisų atliekos (rudos)
• elektra prietaisų atliekos (baltos)
7) Medicininės atliekos;
8) Nuotekų valymo dumblas;
9) Organines atliekos;
10) Chemines atliekos (pesticidai)
Specifinių atliekų srautų valdymui galioja bendri atliekų tvarkymo principai ir taisyklės (klasifikacija, leidimų išdavimo tvarka, ženklinimas ir t.t.), tačiau atskiriems atliekų srautams, priklausomai nuo jų potencialaus poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, galima įvesti detalesnius ir griežtesnius reikalavimus. Todėl, parengus bendrąsias atliekų ir pavojingų atliekų tvarkymo taisykles, tam tikriems specifiniams atliekų srautams jas reikia detalizuoti. Aktualiausi specifiniai atliekų srautai yra naftos produktų atliekos, baterijų ir akumuliatorių atliekos bei pakučių atliekos (šiems atliekų srautams reguliuoti yra išleistos Europos Sąjungos direktyvos ir Lietuvos teisinius aktus reikia su jomis harmonizuoti). Svarbus specifinių atliekų srautų tvarkymo instrumentas yra mokesčiai (arba užstatai) už teršimą gaminiais. Jie pirmiausiai taikomi gaminiams, kurie pasibaigus naudojimo laikui tampa atliekomis. Šiuo metu rengiamas mokesčio už taršą įstatymo papildymas mokesčių (užstatų) už teršimą gaminiais apima kai kurias pakuotes, baterijas ir akumuliatorius bei padangas, įstatymo apimtį reikia praplėsti ir į ją įtraukti kitus po naudojimo atliekomis tampančius gaminius.
Kietas buitines atliekos yra svarbus atliekų srautas, kuriam reikia parengti atskirą programą, numatančią ekonomiškai pagristos tvarkymo sistemos perdirbimą, įvertinti tam reikalingas lėšas ir numatyti finansavimo šaltinius.

1.6 Atliekų vežimas
Atliekų vežimas kontroliuojamas pagal ES teisinio akto principus. Pagrindinė užduotis parengti teisinius aktus ir sukurti jų įgyvendinimui reikalingas institucinės struktūras, kad atliekos būtų gabenamos tranzitu, išvežamos arba įvežamos pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bei ratifikuotas tarptautines sutartis.

1.7 Įgyvendinimo instrumentai
Saugiai ir patikimai atliekų tvarkymo sistemai įgyvendinti reikalinga gera įstatymine baze, detaliai reglamentuojanti atliekų rinkimo, rūšiavimo, pervežimo, perdavimo, saugojimo, naudojimo ir šalinimo tvarka.
Specifinių atliekų srautų tvarkymo taisykles turi detalizuoti konkrečius techninius reikalavimus atitinkamų atliekų tvarkymui, o specifinės taisyklės atskiriems atliekų šalinimo įrenginiams (sąvartynams, atliekų deginimo įmonės) turi apibrėžti reikalavimus šių įrenginių statybai ir eksploatacijai.
Kad atliekų tvarkymo sistema veiktų sklandžiai, reikalingi ir daugelio kitų, įstatyminių aktų pakeitimai ir papildymai. Priėmus Atliekų tvarkymo įstatymą reikia pakeisti Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnių, kad abu šie įstatymai būti suderinti. Ypač svarbu papildyti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą baudomis už visų atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimus.
Pagrindinis ekonominis instrumentas atliekų tvarkymo srityje yra principo “teršėjas moka” įgyvendinimas rinkliava už atliekų surinkimą ir tvarkymą turi visiškai padengti visas atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant ir sąvartynų statybą, monitoringą, uždarymą ir priežiūrą po uždarymo. Šio principo įgyvendinimas yra sudėtingas, ir ne tik todėl, kad dalies gyventojų pajamos yra mažos, bet ir todėl, kad nemažai mokių gyventojų, mažų įmonių ir biudžetinių organizacijų tiesiog vengia mokėti už jiems suteiktas atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas.
Trečias ekonominis instrumentas, pirmiausiai skirtas gamintojo atsakomybei skatinti, yra mokestis (arba užstatas) už teršimą gaminiais. Įstatymo projektas jau rengiamas, pirmajame etape numatomi mokesčiai už padangas, baterijas ir akumuliatorius, liuminiscentinės lempas ir už gėrimų pakuotes. Šio mokesčio išplėtimas alyvoms ir tepalams padėtų atgaivinti kažkada gana efektyviai veikusia naudotų alyvų surinkimo sistemą ir užkirstų kelia ženkliam aplinkos teršimai naftos produktais. Vėliau šis įstatymas turėtų būti išplėstas automobiliams, šaldytuvams, bei kitiems elektrotechnikos įrenginiams.
Visos surinktos rinkliava ir mokesčių už atliekas lėšos turi būti nukreiptos atliekų surinkimo, naudojimo ir šalinimo veiklai finansuoti bei infrastruktūrai plėsti. Kartu su čia minėtais įstatymų projektais turi būti parengtas atliekų fondo įstatymo projektas. Įstatymuose turi būti griežtai ir skaidriai apibrėžti mokesčių surinkimo bei surinktų lėšų naudojimo mechanizmai. Kiekviename įstatyme turi būti įpareigojimas atitinkamoms institucijoms teikti išsamia informacija visuomenei apie suriktas lėšas ir jų naudojimą.

1.7.1. Atliekų apskaita. Atliekų apskaita yra labai svarbus atliekų tvarkymo sistemos instrumentas. Konkretus atliekų apskaitos tikslai yra tokie:
1) Surinkti informaciją apie atliekų susidarymą ir tvarkymą, kuria remiantis būtų galima priimti strateginius sprendimus;
2) Turėti operatyvią informaciją reikalinga atliekų tvarkymo ir jo atitikimo aplinkos apsaugos reikalavimams kontrolei.
Atliekų statistinės apskaitos sistemai parengti reikalingas atskiras projektas, kuris turėtų apimti, ne tik pačios sistemos, bei joje dalyvaujančių institucijų atsakomybes ir funkcijų apibrėžimą, bet ir duomenų tvarkymo programų parengimą. Informacija apie atliekų tvarkymą turi būti renkama pagal Atliekų naudojimo ir šalinimo įmonių duomenis. Šiuo atveju patikima statistinių duomenų apie atliekų tvarkymą pagrindas yra pačių atliekų naudojimo ir šalinimo įmonių apskaita. Todėl pirmiausiai reikia suregistruoti visas atliekų naudojimo ir šalinimo įmones ir parengti jų registru.
Visi apskaitos duomenys turi būti laisvai prieinami savivaldybėms ir apskričių viršininkų administracijoms, kurios juos naudos atliekų tvarkymo planų parengimui ir įgyvendinimui. Vis dėl to, atliekų tvarkymo savivaldybėse valdymai gali prireikti ir detalesnės informacijos. Savivaldybes gali įpareigoti atliekų gamintojus arba vežėjus teikti detalesnius duomenis apie atliekų susidarymą ir judėjimą savo teritorijoje. Atliekų apskaita visuose lygiuose turi būti kompiuterizuota, o apskaitos programos turi būti unifikuotos, kad pasikeitimui informacija nebūtų jokių kliūčių. Apskaitos duomenų patikimumas didžiąją dalimi priklauso nuo pirminės apskaitos įmonėse kokybes. Visuose naujuose bei plečiamuose sąvartynuose turi būti įrengiamos svarstykles, visos atliekos turi būti sveriamos (išskyrus skystas pavojingas atliekas, kurių kiekį galima įvertinti pagal turį).

1.7.2. Ryšiai tarp centrinio valdymo institucijų, apskričių ir savivaldos institucijų. Kad atliekų tvarkymo sistema būtų sklandžiai įdiegta ir galėtų efektyviai veikti, reikalingos racionaliai sutvarkytos centrinio ir teritorinio valdymo struktūros su griežtai apibrėžtomis, nesidubliuojančiomis funkcijomis. Saugiam ir efektyviam atliekų tvarkymui užtikrinti reikalingi optimalus ryšiai tarp centrinio valdymo institucijų, apskričių ir savivaldos institucijų.
Pirmas ir svarbiausias uždavinys aplinkos apsaugos valdymo srityje parengti racionalų centrinio valdymo institucijų, ankstesnių administracinių vienetų ir savivaldos institucijų funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymo modelį, atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus.
Konkretus šio darbo tikslai yra tokie:
1) Apibrėžti vietos institucijų vaidmenį aplinkos apsaugos srityje, įgyvendinant su ES reikalavimais suderintus įstatymus;
2) Parengti nacionaline apskričių ir vietos savivaldos institucijų įtraukimo į ES reikalavimų įgyvendinimą strategija ir veiksmų planų;
3) Parengti metodines rekomendacijas dėl savivaldybių ir regionų aplinkosaugines politikos, atitinkančios ES reikalavimus, formavimo ir diegimo.

Funkcijų ir atsakomybes pasiskirstymas:
* Aplinkos ministerija:
1) Valstybines atliekų tvarkymo politikos ir strategijos formavimas;
2) Atliekų tvarkymą reglamentuojančių teises aktų rengimas;
3) Atliekų tvarkymo objektų įrengimo ir priežiūros norminių dokumentų rengimas;
4) Įstatymų ir norminių dokumentų įgyvendinimo kontrole;
5) Valstybines atliekų apskaitos duomenų bazes sudarymas ir tvarkymas.
* AM regioniniai departamentai:
1) Gamtos išteklių leidimų išdavimas pavojingų atliekų tvarkymo ir pervežimo įmonėms;
2) Periodiška pavojingų atliekų tvarkymo ir pervežimo įmonių kontrole;
3) Savivaldybių ir apskričių administracijų veiklos atliekų tvarkymo srityje kontrole.
* Ūkio ministerija:
1) Valstybines atliekų tvarkymo programos įgyvendinimas;
2) Taršos prevencijos priemonių ir geriausių esamų technologijų diegimo politikos ir strategijos formavimas;
3) Antrinių žaliavų naudojimo politikos ir strategijos formavimas;
4) Valstybines atliekų tvarkymo programos rengimas ir įgyvendinimas;
5) Valstybines pavojingų atliekų programos rengimas ir įgyvendinimas.
* Apskričių viršininkų administracijos:
1) Atliekų tvarkymo politikos ir strategijos formavimas ir įgyvendinimo koordinavimas apskrities ribose;
2) Apskričių atliekų tvarkymo programų rengimas;
3) Vietų parinkimas nepavojingų ir inertinių atliekų šalinimo įrenginiams bei regionines pavojingų atliekų perkrovimo stotims bendrajame Lietuvos Respublikos teritorijos plane;
4) Buitinių, inertinių atliekų šalinimo bei pavojingų atliekų regioninių perkrovimo aikštelių vietos parinkimas apskričių teritorijų planuose;
5) Regioninių pavojingų atliekų perkrovimo įmonių kūrimas ir valdymas.

* Savivaldybes:
1) Atliekų tvarkymo politikos ir strategijos formavimas, įgyvendinimas ir kontrole savivaldybes ribose;
2) Savivaldybes teritorijoje atliekų tvarkymo reglamentuojančių teises aktų rengimas ir kontrole; Savivaldybių atliekų tvarkymo programų rengimas ir įgyvendinimas;
3) Atliekas tvarkančių įmonių rejestro sudarymas ir tvarkymas;
4) Atliekų susidarymo ir tvarkymo savivaldybes teritorijoje duomenų bazes sudarymas ir tvarkymas;
5) Komunalinių atliekų savo teritorijoje surinkimas ir tvarkymas;
6) Nepavojingų ir inertinių atliekų šalinimo vietos parinkimas savivaldybių teritorijų planuose (kartu su apskrities administracija).
Lietuvos regionines politikos metmenyse kaip vienas iš pavyzdžių numatoma įkurti nacionalinę regionų plėtros tarybą bei regionų plėtros tarybas, kurios ateityje turės perimti dalį apskričių ir savivaldybių funkcijų ypač regioninių atliekų tvarkymo planų regimo ir įgyvendinimo srityje.
Atliekų tvarkymo strategijos diegimui koordinuoti ir kontroliuoti rekomenduojama įsteigti atliekų tvarkymo tarybą, kuria sudarytų pareigūnai iš Aplinkos ministerijos, Ūkio ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Susisiekimo ministerijos, Finansų ministerijos bei savivaldybių ir visuomeninių organizacijų atstovai.
Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo.
Atliekų tvarkymo problema liečia plačias visuomenes mases ir jos sprendime dalyvauja įvairios ūkines struktūros. Todėl žymų vaidmenį atliekų tvarkyme atlieka tiek nevyriausybines organizacijos, tiek įvairios “žaliosios” struktūros.
Nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos komunalininkų asociacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir pan. dalyvauja rengiant ir įgyvendinant atliekų tvarkymo strateginius sprendimus, įstatyminius aktus ir programas.
Visuomenės švietimas ir informacija 1998 m. Vyriausybe patvirtino (1998.02.09 Nutarimas Nr. 165) Lietuvos Respublikos visuomenes aplinkosauginio švietimo strategija ir veiksmų programa, kurioje apibrėžti pagrindiniai principai, kuriais remiantis numatoma plėtoti visų aplinkosauginio švietimo procese dalyvaujančių institucijų veiklą, iškeltas tikslas ir apibrėžti uždaviniai, nustatytos prioritetines kryptys, aplinkosauginio švietimo tikslai ir uždaviniai konkretizuoti pagal įvairių institucijų kompetencija. Programa ir veiksmų planas apima ir visuomenes švietimą ir informacija atliekų tvarkymo srityje ir atitinka šiuose Atliekų tvarkymo strategijos metmenyse keliamas užduotis.
1.8 Finansavimo poreikis
Palyginus ir nedidelis nagrinėtų direktyvų skaičius įgyvendinimo kaštai bus dideli.Žemiau esančiose lentelėse pateikiamos įvertintos augančios investicijos ir metiniai kaštai, reikalingi direktyvų įgyvendinimui.
Įvertintos suminės investicijos, reikalingos teisės normų suderinimui su aplinkos apsaugos. Acquis (ne visas sąrašas)( mln. ECU 1996 kainomis) – 1.2 lentelė
1.2 lentelė.
Suminės investicijos, reikalingos teisės normų suderinimui
Kaštų rūšys 2000 m. 2005 m. 2010 m. 2015 m. 2020 m.
Oro tarša*
108,5 397,0 889,5 1548,4 2289,3
Atliekų tarša** 130.2 260.3 443.9 443.9 443.9
Atliekų valdymas 46,3 213,3 319,4 367,7 367,7
Administravimas/monitor. 3,2 3,2 3,2 3,2 3,2
Iš viso 288,7 873,8 1656 2363,2 3104,1
Tiek % sudaro 70/220/EEC 28% 36% 46% 59% 69%
Iš viso be 70/220/EEC 207,9 559,2 894,2 969 969
Nuo Bendrojo vidaus 1996 metų produkto (be 70/220/EEC) 3,3 8,8 14,1 15,2 15,2
* Apima 70/220/EEC (tarša iš automobilių) direktyvos įvertinimo rezultatus ir dalinį 96/61/EEC (ITPK) direktyvos įvertinimą sieros kiekio sumažinimui 48 didelėse deginimo gamyklose
** Laikoma, kad visos nuotekos patenka į jautrus vandenis.

Įvertinti metiniai kaštai, reikalingi teisės normų suderinimui su aplinkos apsaugos Acquis( ne visas sąrašas) (mln.ECU 1996 kainomis) – 1.3 lentelė.
1.2 lentelė.
Metiniai kaštai, reikalingi teisės normų suderinimui
Kaštų rūšys 2000m. 2005 m. 2010m. 2015m. 2020m.
Oro tarša*
101,5 266,7 460,3 627,5 740,9
Vandens tarša** 24,4 48,7 81,1 81,1 81,1
Atliekų valdymas 9,7 41,7 70,5 78,9 78,9
Administravimas/monitor. 3,8 3,8 3,8 3,8 3,8
Iš viso 139,4 360,9 615,7 791,3 904,7
Tiek%sudaro 70/220/EEC 23% 38% 38% 39% 42%
Iš viso be 70/220/EEC 79,7 224,0 381,9 482,9 524,9
% nuo Bendrojo vidaus 1996 metų produkto (be 70/220/EEC) 1,2% 3,5% 6,0% 7,6% 8,2%
% nuo Bendrojo vidaus atatinkamų metų produkto ( BVP) (be 70/220/EEC) laikant kad metinis BVT augimas yra 4%
1.0
2.4
3.3
3.4
3.0
* Apima 70/220/EEC (tarša iš automobilių) direktyvos įvertinimo rezultatus ir dalinį 96/61/EEC (ITPK) direktyvos įvertinimą sieros kiekio sumažinimui 48 didelėse deginimo gamyklose
** Laikoma, kad visos nuotekos patenka į jautrus vandenis.

Dėl to kad nėra žinoma koks BVP bus ateityje, šioje lentelėje naudojamas žinomas 1996 metų skaičius. Tačiau norint pateikti bent vieną derinimo naštos Lietuvos ekonomikai ateityje prognozę, priimama, kad realus ekonomikos augimas bus maždaug 4,0 % per metus. Tai nors ir įmanomas, tačiau labai optimistinis scenarijus. Kaštai neatrodo labai dideli, kai lyginama su 1996 metų BVP, tačiau laukiama našta analizuojame laikotarpyje (išskyrus 70/220/EEC) yra daugiau nei žymi.
Šių kaštų valdymas ir finansavimas pareikalaus labai kūrybingo ir efektyvaus darbo, kadangi galimi keli būdai kaip tos kaštus valdyti ir mažinti. Kur įmanoma, reikėtų naudoti ekonomines priemones. Prognozuojamas kaštų “sutaupymas” tokiu atveju 15-20 %.

Įstatyminių aktų ir valstybinių programų rengimas, strategijos kietų buitinių atliekų perdirbimo koordinavimas ir kontrole bei regioninių atliekų tvarkymo planų rengimas ir įgyvendinimo kontrole turi būti finansuojami iš Valstybės biudžeto, o savivaldybių atliekų tvarkymo planų rengimas ir įgyvendinimo kontrole iš savivaldybių biudžeto. Visuomenes švietimas ir darbuotojų apmokymas bus finansuojamas tiek iš Valstybės, tiek iš savivaldybių biudžeto. Pradiniame kietų buitinių atliekų perdirbimo etape dalis kaštų bus padengiama iš užsienio pagalbos šaltinių.
Valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšos rengiant valstybės ir savivaldybių biudžeto projektus numatomos pagal galimybes, pateikus lėšų poreikį pagrindžiančius.

2 ESAMOS KIETŲ BUITINIŲ ATLIEKŲ RŪŠIAVIMO LINIJOS APRAŠYMAS
2.1 Kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo linija
Šio įrenginio esmė yra atliekų rūšiavimas skirstant medžiagas į tokias kaip ir grupės kurių matmuo yra mažesnes kaip 60 mm, nuo 60 iki 300 mm, ir virš 300 mm.
Atliekas, kurių matmuo yra mažesnes negu 300 mm, praeina per strypinį sietą. Sietinis būgnas pašalina medžiagas, kurių matmuo yra mažesnes kaip 60 mm.
Atliekos yra rūšiuojamos ir iš atliekų elektromagneto pagalba pašalinamas metalas (geležis).
Medžiagos mažesnes kaip 60 mm daugumoj (maisto atliekos) yra atskirai patalpinamos ir perdirbamos (kompostuojant).
Mašinų ir įrenginių tvarka atitinka, šio perdirbimo įrenginių maksimaliam kompaktiškam pritaikymui ir taupančiam vietą šiukšlėms perdirbti.
Šiais įrenginiais iš buitinių atliekų išskiriamos medžiagos:
• Homogenizuotas atliekas, kurių matmuo yra mažesne kaip 60 mm
• Atliekos (spalvotieji metalai, kartonas, stiklas, popierius, plastikas)
• Metalai

2.1.1. Techninis įrenginio aprašymas. Įrenginių išdėstymas yra nuo tiesioginio atliekų tiekimo automobilio iki priėmimo salės.
Pagrindinės įrenginio dalys :
* svarstyklės
* skirstymo konvejeris
* strypinis sietas
*virškonvejerinis magnetas
*sietinis būgnas
*skirstymo kabina
*pakuotės(pakavimo presas)
*elektrotechnika
*valdymo technika
1.Pateiktos šiukšles yra grubiai išrūšiuojamos priėmimo bare ir rutuliniu konvejeriu patiekiamas į skirstymo konvejerį. Toliau atliekas praeina per štanginį sietą ir sietinį būgną. Šiuose įrenginiuose , atliekos klasifikuojamos į tokias dalelės: iki 60 mm, nuo 60 iki 300 mm ir virš 300 mm.
Transportuojant atliekas į sietinį būgną atliekų srautas praeina per elektromagneto magnetini lauką( magnetas kabo virš konvejerio juostos). Čia metalai ištraukiami iš atliekų ir sukraunami į atskirą konteinerį.
Sietiname būgne atliekos nuo 60 mm bus klasifikuojamos 2 srautus.
Stambiosios nuo 60 iki 300 mm dalys patenka įrūšiavimo transporterį kuris patalpinamas į rūšiavimo kabiną kuri atitinka darbo saugai kur atliekos labai gerai peržiūrimos.
Atliekų rūšiavimas priklauso nuo perdirbimo technologijų, rūšiuojamų atliekų kiekis tiesiai priklauso nuo galimybes jos perdirbti.
Šalia rūšiuotojo vietos yra įrengtos išmetimo šachtos atskiroms naudingų medžiagų dalims. Šias šachtas sudaro uždarosios sklendės, kad, keičiant konteinerius, būtų galima toliau skirstyti (rūšiuoti).
Mažosios iki 60 mm dalelytės pereidamos sietą patenka į surinkimo konvejerį ir yra sukomposteruojamos.
Vėliau atliekos supresuojamos į pakuotes.

2.1.2. Oro vedinimo technika. Visur virš įrenginių yra sumontuotos ištraukimo įrenginiai, dėka kuriu iš barų yra ištraukiamas nešvarus oras kuris yra filtruojamas oro filtro pagalba.Rūšiavimo kabiną oras per kanalus yra pučiamas į surinkimo punktą ir išleidžiamas per išleidimo angas. Čia pagamintas technologiškai būtinas slėgis. Slėgis užkerta kelia šalto oro įėjimui iš išorės ir sumažina kvapus. Slėgis priėmimo punkte leidžia netrukdomai rūšiuoti medžiagas, išmetimas į išmetimo šachtas (oro greičio maksimumas 0,2 m/s –priimtinas rūšiavimo punkto personalui).

2.1.3. Elektro-techniniai įrenginiai. Motorų ir elektroninių prietaisų valdymui, aprūpinimui ir priežiūrai yra įmontuoti elektriniai įrenginiai įskaitant kabelių tiekimą.
Esami maitinimo kabeliai iki maitinimo ir paskirstymo spintos vietos turi pakankamus matmenis reikalingam elektros poreikiui patenkinti.
ET įrenginys sudarytas :
• žemos įtampos įrenginys
• valdymo įrenginys
• apšvietimo įrenginiai
• kabeliai.

2.1.4. Valdymo įrenginiai. Pagrinde galioja :
• Aptarnavimo įrenginį sudaro :
• Įjungimo/išjungimo mygtukai
• gedimų informacijas
• Atsarginio išjungimo (mygtukai priklauso tiekimo įlydžiui (skyrimui) ir valdomi taip:prie surinkimo konvejerių kiekvienoje darbo vietoje yra mygtukas, jei yra prieinamuose juostinio transporterio pusėje.

2.1.5. Apšvietimo įrenginiai. Apšvietimo įrenginiai garantuoja darbo vietose reikalaujama apšvietimo stiprumą 500 lx, norint išvengti šešėlių.

2.1.6. Kabelių išdėstymas. Kabelių išdėstymas atvirai yra draudžiamas, todėl visi kabeliai išvedžioti sienomis arba pritvirtinti prie plieninių konstrukcijų nemetaliniuose vamzdžiuose.

2.1.7. Įrenginių specifikacijos.
2.1.7.1. Konvejerio įrenginiai. Atlikimas :
• Guminė judėjimo juosta, riebalam atspari (dalinai su skylėmis).
• Pastoliai iš atsparių profilinių (metalinių) konstrukcijų
• Papildomos prilaikymo ritinėliai vykdymo srityje
• Atsarginis jungiklis.

2.1.7.2. Plokščias konvejeris (1.1)
pasvirimo kampas 0
konvejerio ilgis 8 m
konvejerio ilgis 1.2 m
galingumas 5.5 kW

2.1.7.3. Konvejeris kuris veda į juostinį sietą (1.2)
pasvirimo kampas 27
konvejerio ilgis 19.0 m
konvejerio plotis 1,2 m
galingumas 4.4 kW

2.1.7.4. Konvejeris kuris veda į sietinį būgną (1.3)
pasvirimo kampas 27
konvejerio ilgis 14.0 m
konvejerio plotis 1,2 m
galingumas 4.4 kW

2.1.7.5. Išskirstymo konvejeris (1.4)
pasvirimo kampas 0
konvejerio ilgis 25.5 m
konvejerio plotis 1,2 m
galingumas 4.4 kW

2.1.7.6. Padavimo konvejeris (1.5)
pasvirimo kampas 0
konvejerio ilgis 5.0 m
konvejerio plotis 0.8 m
galingumas 1.5 kW

2.1.7.7. Pašalinimo konvejeris (1.6)
pasvirimo kampas 16
konvejerio ilgis 15.0 m
konvejerio plotis 0.8 m
galingumas 1.5 kW

2.1.7.8. Likučių pašalinimo konvejeris (1.7)
pasvirimo kampas 15
konvejerio ilgis 11.0 m
konvejerio plotis 0.8 m
galingumas 2.2 kW

2.1.7.9. Likučių pašalinimo konvejeris virš 300 mm (1.8)
pasvirimo kampas 10
konvejerio ilgis 11.0 m
konvejerio plotis 1.0 m
galingumas 2.2 kW

2.1.7.10. Pašalinimo konvejeris (1.9)
pasvirimo kampas 0
konvejerio ilgis 16.0 m
konvejerio plotis 1.0 m
galingumas 5.5 kW

2.1.7.11. Kilimo konvejeris (1.10)
pasvirimo kampas 27
konvejerio ilgis 12.0 m
konvejerio plotis 1.0 m
galingumas 4.4 kW
Kietų buitinių atliekų perkrovimo rūšiavimo stoties bendras vaizdas

2.2 Modernizacijos pagrindimas.
Padidėjus metinei apimčiai nuo 70.000 t iki 80.000 t reikalinga tam tikra modernizacija.
Vienas iš pagrindinių stoties elementų yra sietinis būgnas, kuris per save praleidžia atliekų srautą, mažesnis nei 60 mm2 pločio iškrenta per sietinio būgno skylutes, o likusi dalis, praėjus būgną, patenka rūšiavimui.
Padidinus gabaritus, per sietą galės praeiti daugiau atliekų. Kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo stotis yra lanksti ir gera tuo, kad priklauso nuo esamų sąlygų ir turimų galimybių – mes galime didinti ar mažinti apimtį rūšiuojant medžiagas ir atskyrinėti tik tas atliekas, kurias galėsime priduoti kaip antrines žaliavas.
Gaunamas medžiagas antriniam perdirbimui (stiklas, popierius, keramika, metalas, plastmasė) dar kartą rūšiuojame ir supresavus išvežame perdirbti į perdirbimo įmones.

3 SKAIČIAVIMAI
3.1 Perkrovimo stoties kietų buitinių atliekų našumo parinkimas
Mums reikia utilizuoti 80 000 t/metus. kietų buitinių atliekų.
Parenkame kad mūsų perkrovimo stotis dirbs 24 dienas./mėn. Darbo laikas 13 val./ dieną arba 312 val./mėn. Našumas 21367,5 kg/val.

3.1.1. Apsisukimų skaičių skaičiavimas. Kada būgninis sietas yra nejudamas atliekų daleliai gali būti sulaikomi vidiniame būgno paviršiuje neaukščiau taško A “3.1. pav.”, kurio padėtys nustatoma kampo dydžiui, kuris lygus trinties kampui į grotelių paviršių .
Schema apsisukimų skaičiaus nustatymui.

3.1.pav.
Tokiu atveju trinties jėga:
F= , (3.1.)
čia F-trinties jėga, N;
G-atliekų trinties jėga, N;
– atitraukimo kampas, ;
f- trinties koef.

Kada būgnas sukasi atsiranda medžiagos dalelės inercijos ašine jėga
P = , (3.2.)
čia m- atliekų mase, kg;
– kampinis greitis, ;
R- būgno spindulys, m.
Jai išsaukiama trinties jėga F bus lygi:
F =Pn ∙f=f∙m∙ ∙R , (3.3.)
čia Fn- trinties jėga,N.
Susumavus F ir F kada sukasi būgnas atliekų dalys pasikelia iki taško B. be to atliekų pėdietis masė G nustatoma iš sąlygos:
G∙ sin = f∙m∙ ∙R+ f∙G∙cos , (3.4.)
Pakeitus trinties koeficientą f į tg = , G į mg ir į 2 , gausime:
sin( )=4∙n ∙R∙sin (3.5.)
čia -medžiagos trinties kampas į sieto paviršių, ;
n-būgninio sieto apsisukimų skaičius, .
n= , (3.6.)
Prie normalaus būgninio sieto darbo praktiškai kampas priimamas 40-45 , trinties kampas gaunamas iš skaičiavimo, kad trinties koeficientas medžiagos į groto paviršių dėl to kad jame yra skyles didėja iki 0,7.
=arctg 0,7=35 (3.7.)
Techniniams skaičiavimams apsisukimo skaičius būgninio sieto priimame :
n = ; (3.8.)
n = = =0,2 =12
čia R- būgno spindulis, m.
Būgno apskritiminis greitis yra 0,7–1

3.1.2. Našumo parinkimas. Medžiaga
būgno, kada būgno ašis pasukta horizonto ašiai kampu . Kada būgnas sukasi kryptimi parodytam “3.2 pav.”, medžiaga esanti taške A, pasikelia iki taško B, išsireiškiama kampu , po kurio prasideda medžiagos slydimas į tašką A1 pagal didžiausio nuosmukio liniją, kuri sudaro su vertikalia plokštuma kampas .

Kada yra maži būgno pasvyrimo kampai ir kampe , lygus 45 , galima apitiksliai priimti kad = . Toliau būgnas sukdamas medžiaga pasikelia iš taško a1 iki taško B1 ir taip judėdamas pagal sraigtine linija ABA1B1 judės prie būgno išėjimo. Sraigtine linijos pakilimo kampas bus lygus:
= =2 , (3.9.)
čia -ašies pasvyrimo kampas, ;
-pasvyrimo kampas, ;
-medžiagos nuosmukio kampas, .
= =2 =2∙3 =6
Iškleidus į plokštumą cilindrini grotų paviršių kartu su sraigtine linija gauname stačiakampi ABCD (4.3pav.), viena šoną AB=CD= L, tai yra lygi būgno ilgiui, o kita AD=BC=2 Rn, kur n –apsisukimo skaičius per laiko vienetą, kurio laikų medžiaga juda pagal sraigtinę liniją, praeidamas visą būgno ilgį:
Atliekų kelio ilgis per sietini būgną.

3.3 pav.
S= = , (3.10.)
čia S atliekų kielių ilgis per sietinį būgną, m;
L-būgno ilgis, m.
S= = 86,1 m
Per vieną sekundę medžiagos dalėle praėjus kelią pagal būgno apskritimą, kuris bus lygus keliui medžiagos per būgno ašį:
l= (3.11.)
čia – atliekų daleles judėjimo greitis, .
Dėl to kad medžiagos dalis per viena sekundę praeina kelia l, šis dydis l atitiks į medžiagos dalelės judėjimo vidutiniam greičiui link būgno = l = ∙tg 2 , pakeitus į 2 Rn, gausime :
=2 ∙Rn∙ tg 2 =6.28∙Rn∙ tg 2 (3.12.)
čia R- būgno spindulys, m;
n-apsisukimų skaičius ;
-pasvyrimo kampas, .
= 6,28 ∙ 1 ∙ 0,2 ∙ tg 6 =0,132 .
Būgno darbo našumas išreiškiamas per formulę:
Q=3600∙ ∙F ∙ ∙ , (3.13.)
čia Q-būgno darbo našumas, ;
F1- medžiagos sluoksnio skerspjūvio plotas “4.4pav.”, kurie randasi būgno viduje , m ;
– turine medžiagos mase, ;
– koeficientas kuris įvertina tarpus tarp dalelių (0.6….0.8) .
Medžiagos sluoksnio skerspjūvio plotas.

3.4 pav.
F1= ∙a∙h , (3.14.)
čia h – medžiagos sluoksnio aukštis , m
d-rūšiuojamos medžiagos didžiausiu dalelių matmuo ,m
h (3.15.)
h =2∙60= 120 mm = 0.12 m
F1 = =0,079 m
Iš “3.3 pav.” randame :
= = (3.16.)
neįvertinant h , gausime:
a=2 , (3.17.)
a=2 = 0,98 m
Įstatę į formule (3.13.) gausime.
Q=3600∙ ∙F ∙ ∙ = 3600∙0,079∙0,4∙0,132∙0,7=10,51

3.1.3. Variklio parinkimas.
NV= , (3.18.)
NV-variklio galingumas,kW;
N-bendras galingumas,kW;
-pavaros n.k.(=0,7).
N= M∙ (3.19.)
čia M- suminis momentas Nm;
-kampinis greitis .

3.1.3.1. Suminio momento skaičiavimas
M=M1+M2+M3+M4 (3.20.)
čia M – suminis momentas, Nm;
M1 – svyravimo trinties momentas, Nm;
M2 – Atraminiu ritinėliu kakliuko slydimo trinties momentas guoliuose, Nm;
M3 – Medžiagos slydimo trinties momentas į grotelių paviršių, Nm;
M4– Momentas kuris atsiranda medžiagos pakėlimo metų ,Nm.

3.1.3.2. Svyravimo trinties momentas.
M1 = , (3.21.)
čia R1 bandažo spindulis, m;
r- ritinėlio spindulys, m ;
f1- svyravimo trinties koeficientas ,m;
Gb- būgno svorio eiga ,N;
Gm- medžiagos svorio eiga N;
-kampas tarp vertikalios būgno ašies ir ašies jungiančios skriemulio ir būgno centrus. “3.5pav.”
Kampas tarp vertikalios būgno ašies ir ašies jungiančios skriemulio ir būgno centrus.

3.5 pav.

M1 = =6382,4 Nm.

3.1.3.3. Atraminio ritinėlio kakliuko slydimo trinties momento guoliuose skaičiavimas
M2= (3.22.)
čia f2- medžiagos trinties koeficientas į grotas;
– kakliuko spindulis,m;
R1 bandažo spindulis, m;
r- ritinėlio spindulys, m ;
Gb- būgno svorio eiga, N;
Gm- medžiagos svorio eiga, N;
-kampas tarp vertikalios būgno ašies ir ašies jungiančios skriemulio ir būgno centrus. .
M2= = 8190 Nm.

3.1.3.4. Atliekų slydimo trinties momentas į grotelių paviršių skaičiavimas.
M3=f2∙Gm∙R (3.23.)
Čia f2- medžiagos trinties koeficientas į grotas
– kakliuko spindulis, m;
R1 bandažo spindulis, m;
M3=0,7∙2000∙1,0=1400 Nm.

3.1.3.5. Momento kuris atsiranda medžiagos pakėlimo metų skaičiavimas.
M4=Gm∙H, (3.24.)
čia H-medžiagos pakėlimo aukštis, m;
Gm- medžiagos svorio eiga, N;
Medžiagos pakeliamos aukštis apytiksliai lygus pagal 4.4pav.
H=R∙ (1-cos ) (3.25.)
Kai =45 tai:
H 0,3 ∙ R,
H 0,3 ∙ 1,0 = 0,3 m (3.26.)
M4=2000 ∙ 0,3=600 Nm
Suminio momento skaičiavimas
M=6382,4+8190+1400+600=16572 Nm.
Variklio parinkimas.
N=16572∙1,26=20880 W=20,88 kW.
ω = = 1,26
Nv= =29,82 kW.
Parenkame variklį- reduktorių CHFM4180 N=30 kW, n1=1500 aps/min., n2=136.36 aps/min., i=11.
3.2 Cilindrinės tiesiakrumplės pavaros skaičiavimas
Parenkame krumpliaračių medžiagas.
Didesniam krumpliaračiui plieną 55 ir 40 plieną – mažesniam. HB300.
Leistinieji kontaktiniai įtempimai, kai HB350
k=275 ∙ 10-6 ∙ HB ∙ kkr., Pa. (3.27.)
k=275 ∙ 10-6 ∙ 300 ∙ 2.25=1.86GPa.
Perdavimo skaičius ;
i= , (3.28.)
čia i – perdavimo skaičius;
n1 – greitaeigio veleno apsisukimo skaičius, aps/min;
n2 – lėtaeigio veleno apsisukimo skaičius, aps/min.
i = =4.55.
d2=2016 mm, m=12, z2=168.
čia d2- didžiojo krumpliaračio skersmuo, mm;
m-krumpliaračio modulis, mm;
z2-didžiojo krumpliaračio dantų skaičius, vnt.
z1= , (3.29.)
čia z1 – mažojo krumpliaračio krumplių skaičius; vnt.;
z2 – didžiojo krumpliaračio krumplių skaičius; vnt.;
i – perdavimo skaičius.
z1= =37

3.3 Pavaros stipruminiai skaičiavimai.
3.3.1. Pavaros geometrinių rodiklių skaičiavimai. Susikabinimo kampas =20, krumplio galvutės aukštis h’=m, krumplio pašaknio aukštis h”=1.25 m, radialinis tarpėlis c=0.25 m; krumpliaračių dalijamieji apskritimai sutampa su jų pradiniais apskritimais.
Kai krumplių skaičius yra z, krumpliaračių matmenys apskaičiuojami iš šių formulių:
Dalijamojo ir pradinio apskritimo skersmuo.
dd = d = m ∙ z, (3.30.)
čia dd – pradinio apskritimo skersmuo, m;
m – modulis, m;
z – krumplių skaičius, vnt.
Pagrindinio apskritimo skersmuo:
d0 = d∙cos, (3.31.)
čia do – pagrindinio apskritimo skersmuo, m;
d – pradinio apskritimo skersmuo, m.
Viršūnių apskritimo skersmuo:
De = d + 2 h = d + 2 m = m∙(z+2), (3.32)
čia De – viršūnių apskritimo skersmuo, m;
m- modulis, m;
z – krumplių skaičius, vnt.
Pašaknių apskritimo skersmuo:
DI = d – 2 h” = d – 2.5 m = m∙(z-2.5). (3.33.)
Čia DI – pašaknių apskritimo skersmuo, m;
m – modulis, m;
z – krumplių skaičius, vnt.
3.1 lentelė
Krumpliaračių pagrindiniai parametrai

Pavaros tarpcentrinis (tarpašinis) atstumas:
, (3.34.)
čia d2 – didžiojo krumpliaračio skersmuo, mm;
d1 – mažojo krumpliaračio skersmuo, mm;
m – modulis, mm;
zs – suminis pavaros krumplių skaičius, vnt.
zs = z2 + z1 = z1∙(i+1). (3.35.)
A = = 1230 mm.

3.3.2. Susikabinime veikiančios jėgos. Paveiksle parodyta dviejų krumpliaračių susikabinimo poliuje schema ir jėgos, veikiančios didžiojo krumpliaračio krumplius mažojo krumpliaračio krumpliais; į trintį neatžvelgiama. Tokio pat didumo, bet priešingos krypties jėgos veikia mažojo krumpliaračio krumplius didžiojo krumpliaračio krumpliais. Tame pat paveiksle parodytas krumpliaračių sukimosi ir veikiančių momentų kryptys.
Jeigu mažąją krumpliaratį veikia sukimo momentas M1 = 29.0 Nm , tai krumplio apkrova Pn, nukreipta normale į jo paviršių (susikabinimo linija B1B2), tai yra normalinė jėga:
Susikabinime veikiančios jėgos

3.6. pav.
Pn = , (3.36.)
čia Pn – krumplio apkrova, N;
M – sukimo momentas, Nm;
dd – pradinio apskritimo skersmuo, m.
Šią normalinę jėgą išskaidysime į dvi sudaromąsias: apskritiminę jėgą, kurios reikšmė bus tokia:
P = Pn∙cos = = , (3.37.)
čia P – apskritiminė jėga, N;
Pn – normaline jėga, N;
M1 – sukimo momentas, Nm;
d1 – krumpliaračio skersmuo, m.
ir radialinė jėga: T = P∙tg, (3.38.)
4.3 lentelė
Krumpliaračių jėgų reikšmes.

3.3.3. Pavaros skaičiavimas kontaktiniam stiprumui. Į krumplius žiūrima, kaip į cilindrus, kurių ilgis B (krumpliaračio krumplinio vainiko plotis B =150 mm), o kreivumo spinduliai lygus:
1 = , (3.39.)
čia 1 – kreivumo spindulys, mm;
d1 – krumpliaračio skersmuo, mm;
A – tarpašinis atstumas, mm;
i – perdavimo skaičius.
1 = = 76,49 mm.
ir 2 = , (3.40.)
čia 2 – kreivumo spindulys, mm;
d2 – krumpliaračio skersmuo, mm;
A – tarpašinis atstumas, mm;
i – perdavimo skaičius, vnt.
2 = = 348 mm.
Krumplių redukuotas kreivumo spindulys poliuje:
red = , (3.41.)
čia red – redukuotas kreivumo spindulys, mm;
1 – kreivumo spindulys, mm;
2 – kreivumo spindulys, mm.
red = = 62,7 mm.
Nominalinė lyginamoji apkrova:
 = , (3.42.)
čia  – nominalinė lyginamoji apkrova, N/m;
M1 – sukimo momentas, Nm;
i – perdavimo skaičius,vnt.
 = =919,8 N/m.
Kad krumplių darbiniai paviršiai būtų stiprus, juos skaičiuoti reikia pagal didžiausią apkrovą, veikiančią susikabinime. Remiantis tuo, kas pasakyta, lyginamąją skaičiuojamąją apkrovą galima išreikšti kaip nominalinės apkrovos ir tam tikrų koeficientų, vertinančių apkrovimo koncentraciją ir apkrovos veikimo dinaminį pobūdį, sandaugą:
sk.=  ∙ Kkonc ∙ Kdin = , (3.43.)
čia sk – lyginamoji skaičiuojamoji apkrova, N/m;
 – nominalinė lyginamoji apkrova, N/m;
Kkonc ∙ Kdin = K = 1.2 ∙ 1.3 = 1.56 – apkrovimo koeficientas;
M1 ∙ K = Msk (3.44.)
čia Msk– skaičiuojamasis momentas, Nm.
Msk = 29.0 ∙1.2 ∙1.3 = 45.24 Nm.
sk.= = 1433,9N/m.
Atlikę paprasčiausius pertvarkymus, gauname tiesiakrumplės cilindrinės pavaros patikrinamojo skaičiavimo kontaktiniam stiprumui formulę:
(3.45.)
čia k – kontaktinis stiprumas, Pa;
Ered = – redukuotas tamprumo modulis, Pa;
Msk – skaičiuojamasis momentas, Nm;
i – perdavimo skaičius;
A – tarpašinis atstumas, m;
b – vainiko plotis, m.
Ered = = 200 GPa.
= 6,3 Mpa 186 Mpa

3.3.4. Leistinasis kontaktinis stiprumo rodiklis.
Rk = , (3.46.)
čia Rk – leistinasis kontaktinis stiprumas, Pa;
k – kontaktinis stiprumas, Pa;
Ered – redukuotas tamprumo modulis, Pa.
Rk = = 297 kPa.

3.3.5. Krumplių skaičiavimas lenkimui:
l = , (3.47.)
čia l – leistinieji lenkimo įtempimai, Pa;
Msk – skaičiuojamasis momentas, Nm;
y – krumplio formos koeficientas;
m – modulis, mm;
b – vainiko plotis, mm;
z – krumplių skaičius.

l1 = = 182,57 kPa.
l2 = = 148,6 kPa.
3.4 Atraminių velenų stipruminis skaičiavimas.
3.4.1 Atraminių jėgų skaičiavimas:
Ma = 0; (3.48.)
-60 ∙ 0.3+Frb ∙ 0.6 = 0;
Frb = = 30 kN.
MB = 0. (3.49.)
60 ∙ 0.3 – Fra ∙ 0.6 = 0;
Fra = = 30 kN.
3.4.2 Lenkimo momentų skaičiavimas:
M1 = 0, M2-3 = 30 ∙ 0.3 = 9.0 kN, M4 = 0.
3.4.3 Stiprumo sąlyga:
max = adm. = 210 Mpa , (3.50.)
čia max – kontaktinis įtempimas, Pa;
Mmax – maksimalus sukimo momentas, Nm.
W =  iš čia
, (3.51.)
čia d – veleno diametras, m;
Mmax – maksimalus sukimo momentas, Nm;
adm – leistinasis kontaktinis įtempimas, Pa.
=0.076 0.08m.
Apvalinome iki d = 90 mm
Realus rodikliai:
W = = 7.16∙10-5 m3.
max = = 125 MPa  210MPa.

4. Ekonominė dalis
Tikslas: apskaičiuoti modernizacijos kapitalinius įdėjimus, sietinio būgno ir krumpliaračio savikainą, įrengimo eksploatacines išlaidas bei įrenginio modernizacijos atsipirkimo laiką.
Išeities duomenys:
Metinė darbo apimtis prieš modernizaciją 70 000 t..
Metinė darbo apimtis po modernizacijos: 80 000 t.
Visų įrenginių kaina 8520000 Lt.
Bendra įrenginių masė yra 280 t.
Sietinio būgno masė yra 6 t.
Krumpliaračio masė yra 180 kg.
Elektros energijos tarifinė kaina Ce=0,3 Lt/kWh.
Cecho išlaidos 15% nuo pagrindinio darbo užmokesčio fondo.
Gamybinės išlaidos 20% nuo pagrindinio darbo užmokesčio fondo.
4.1 Modernizacijos kapitaliniai įdėjimai
Bendra kietų buitinių atliekų perkrovimo stoties įrengimų kaina be montavimo yra 8520000 Lt.
Įrenginio pagaminimo kaštai:
, (4.1.)
Skp – įrenginio 1 kg pagaminimo išlaidos;
Si – įrenginio pirkimo kaina be montavimo;
m – bendra įrenginių masė.

Būgno ir krumpliaračio pagaminimo kaštai:
, (4.2.)
Skp – įrenginio 1 kg pagaminimo išlaidos;
Sbk – būgno ir krumpliaračio pagaminimo išlaidos;
mb – būgno ir krumpliaračio masių suma.

Montavimo išlaidos sudaro 10 % nuo įrenginių bendros kainos:
Smont = (4.3.)
čia Smont – montavimo išlaidos, Lt;
Šių įrenginių kaina be montavimo, Lt.,
Sbk – būgno ir krumpliaračio pagaminimo išlaidos, Lt.
Smont = = 18540 Lt.
Sbr = (4.4.)
Sbr – būgno ir krumpliaračio bendra kaina, Lt.
Sbr =185400+18540 = 203940 Lt.
4.2 Eksploatacinės išlaidos
4.2.1. Darbo užmokesčio išlaidų skaičiavimas. Darbo užmokesčio fondą sudaro pagrindinis ir papildomas darbo užmokesčiai:
F1=Fpag1+Fpap1, (4.5.)
čia Fpag1 – pagrindinis darbo užmokestis;
Fpap1 – papildomas darbo užmokestis.
Pagrindinį darbo užmokestį sudaro visi apmokėjimai ir priemokos už faktiškai atidirbtą darbo laiką arba padarytą darbą:
Fpag1=Ftar1+Fpr1 , (4.6.)
čia Ftar1 – tarifinis darbo užmokestis už atliktą darbą, Lt;
Fpr1 – premija (10% nuo tarifinio darbo užmokesčio), Lt.
Tarifinis darbo užmokestis:
Ftar1=Tpr1 • ftar1, (4.7.)
Čia Tpr1r – darbo imlumas metinei programai, val.;
ftar1 – valandinis tarifinis darbininko darbo užmokestis, Lt.
Premijos vidutiniškai sudaro 10% nuo tarifinio darbo užmokesčio:
Fpr1=0.1 • Ftar1; (4.8.)
Papildomas darbo užmokestis 10% nuo pagrindinio darbo užmokesčio:
Fpap1=0.10 • Fpag1 , (4.9.)

4.1. lentelė.
Darbo užmokestis iki modernizavimo (F1)

Po modernizacijos sietinio būgno darbo našumas yra didesnis, padidės darbo apimtis. Todėl reikės daugiau darbuotojų.
4.2. lentelė.
Darbo užmokestis po modernizacijos (F1m)

Esant padidėjusiam sietinio būgno našumui po modernizacijos, išlaidos darbo užmokesčiui padidės ∆F1 dydžiu.
∆F1 = F1m – F1 (4.10.)
∆F1 – išlaidų darbo užmokesčiui pokytis, Lt;
F1m – išlaidos darbo užmokesčiui po modernizavimo, Lt;
F1 – išlaidos darbo užmokesčiui iki modernizavimo, Lt.
∆F1 = 235233,4 – 178998,86 = 56234,54 Lt.

4.2.2. Išlaidos socialiniam draudimui. Socialiniam draudimui skirta 31% nuo darbo užmokesčio fondo:
∆Ssd= , (4.11.)
∆Ssd – skirtumas tarp išlaidų socialiniam draudimui iki modernizavimo ir po modernizavimo, Lt.
Taigi, po modernizavimo išlaidos socialiniam draudimui padidės ∆Ssd dydžiu.
∆Ssd = 0,31 • 56234,54 = 17432,7 Lt.

4.2.3. Įrenginių aptarnavimo ir eksploatacinių išlaidų skaičiavimas. Eksploatacinės išlaidos – tai išlaidos įrankiams, pagalbiniams medžiagoms, darbo vietoms aptarnauti, remontui, priežiūrai. Šiems tikslams skiriama 3% nuo įrenginių kainos:
= ; (4.12.)
čia Seksp – eksploatacinės išlaidos, Lt;
Sbr. – bendra būgno ir krumpliaračio kaina, Lt;
Eksploatacinės išlaidos yra:
Seksp = = 6118,2 Lt.

4.2.4. Įrenginių remonto išlaidų skaičiavimas. Cecho išlaidas sudaro išlaidos gamybai aptarnauti. Jos susidaro sumontuojant inžinerinių-techninių darbuotojų, tarnautojų, pagalbinių darbininkų užmokesčio fondą, atskaitymus socialiniam draudimui, pastatų amortizacinius atskaitymus, lėšas jų išlaikymui, einamajam remontui, išlaidas darbo apsaugai ir kt. Išlaidas.
Šios išlaidos sudaro 15% nuo pagrindinio darbo užmokesčio fondo, t.y. nuo darbo užmokesčio pokyčio:
Scech= , (4.13.)
∆Fpagr = Fmod pagr – F1pagr , (4.14.)
F1pagr – pagrindinis darbo užmokestis iki modernizacijos, Lt;
Fmod pagr – pagrindinis darbo užmokestis po modernizacijos, Lt.
∆Fpagr – pagrindinio darbo užmokesčio skirtumas po ir prieš modernizavimą, Lt.
∆Fpagr = 218616 – 167493,51 = 51122,49 Lt.
Cecho išlaidos sudaro:
Scech= = 7668,4 Lt.

4.2.5. Valdymo išlaidų skaičiavimas. Gamyklinės išlaidos yra reikalingos gamyklos valdymo personalui išlaikyti, komandiruotėms, ryšio priemonėms, įrengimų ir pastatų amortizaciniams atskaitymams, pastatų išlaikymui ir kt. Jos sudaro 20% nuo pagrindinio darbo užmokesčio fondo:
Sgam= ; (4.15.)
Valdymo išlaidos yra:
Sgam= =10224,5 Lt.

4.2.6. Įrengimų amortizacijos išlaidos. Įrengimų amortizaciją sudaro apie 8 % nuo įrengimų kainos:
Samor= ; (4.16.)
Įrengimų amortizacijos išlaidos sudaro:
Samorj== Lt

4.3 Pajamos iš gautų medžiagų, turint sietinio būgno darbo našumo padidėjimą
Išrūšiavus kietas buitines atliekas gauname antrines žaliavas, kurias pridavus į antrinių atliekų supirkimo punktus gausime pajamas. Supirkimo kainos pateikiamos 4.3. lentelėje.
4.3. lentelė.
Antrinių atliekų supirkimo kainos

Pardavus antrines žaliavas, gautos pajamos atspindėtos 4.4 lentelėje

4.4 lentelė.
Pajamos iš antrinių žaliavų pardavimo per metus

4.4 Atsipirkimo laikas
Norint paskaičiuoti atsipirkimo laiką, reikia iš pajamų atimti visas išlaidas. Atsipirkimo laikas skaičiuojamas per mėnesį (lentelė 4.5.)
4.5. lentelė.
Atsipirkimo laikas

Paskaičiavus visas išlaidas ir pajamas iš lentelės (4.5.) duomenų matyti, kad atsipirkimo laikas yra tarp 6 ir 7 mėnesio. Lūžio taškas pavaizduotas 4.1. diagramoje.
4.1. diagrama.
Įrenginio atsipirkimo laikas

5 SAUGUS DARBAS IR APLINKOSAUGA
Diplominiame projekte suprojektuota kietų buitinių atliekų perkrovimo rūšiavimo stotis. Naudojamų atliekų tipas – kietos buitinės atliekos. Liniją sudaro sekantys įrengimai: plokšteliniai konvejeriai, štanginis sietas, sietinis būgnas, magnetinis separatorius, spalvotų metalų separatorius, pūtimo ir šildymo įrengimai.
Kad užtikrinti stotyje esančių įrenginių saugų darbą, apsaugoti dirbančių žmonių sveikatą ir ilgam išsaugoti darbingumą, gamybos procese būtina darbo apsauga. Darbo apsauga – tai teisinių, socialinių, ekonominių, techninių, higieninių ir organizacinių priemonių sistema.
Kiekviena projektuojama sistema turi atitikti darbo apsaugos reikalavimus, siekiant užtikrinti saugų aptarnaujančio personalo darbą.Tuo tikslu yra konstruojamos apsauginės priemonės bei sudaromos saugaus darbo taisyklės.

Pastatų,patalpų ir įrenginių pagal pavojų gaisrui arba sprogimui ir gaisrui kilti kategorijų ir zonų klasių sąrašas
Eil. Nr. Patalpos, įrenginio pavadinimas Kategorija pagal RSN
133-91 Klasė pagal EĮĮT Technologiniame procese naudojamų medžiagų charakteristika
1 Visos gamybinės patalpos ir įrengimai E – Nedegūs įrengimai, degios medžiagos

5.1 Darbo sauga
5.1.1. Darbo saugos priemonių aprašymas. Kietų buitinių atliekų rūšiavimo linijoje įrenginių dalys turi apsauginius gaubtus, nes įrenginiai turi mechanines pavaras ir kad nesužalotų žmogaus, turi būti apsaugoti.
Elektros sauga. Daugelyje judančių įrengimų elektros energija yra pagrindinė energijos šaltinio rūšis, todėl reikia nepamiršti, kad elektros srovė yra pavojinga, jei su ja elgiamasi neteisingai.
Elektros srovės pavojingumas yra tame, kad jos poveikis gali būti netikėtas ir ištikti ne tik tuose vietose, kur elektros srovė teka, bet ir ten kur jos neturėtu būti. Dažniausiai poveikis žmogaus organizmui būna mirtinas. Todėl dirbant su elektros įrengimai būtinos žinios apie jos savybes.
Elektros energijos poveikis žmogaus organizmui skiriasi nuo kitų gamybinių traumų poveikio. Išskiriami elektros smūgiai, kada elektros srovė paveikia visą organizmą ir elektros traumos, kurių pasekmė- nudegimai.
Esant elektros smūgiui, kai elektros srovė pereina per visą organizmą, dažniausiai sutrikdomas kvėpavimas, o širdis dar dirba, nors jos ritmas yra numuštas, po ko ji gali sustoti.
Pramoninėje gamyboje elektros srovė naudojama apšvietimui yra mirtina. Nepavojinga įtampa vadinama kintama įtampa, kuri yra mažesnė nei 42V, o kai darbo sąlygos yra blogos, dirbama ankštose patalpose, drėgmėje, rezervuarų viduje, nepavojinga įtampa yra 12V.
Didelę reikšmę gavus elektros srovės smūgį turi laikas, kurio metu nukentėjęs buvo veikiamas elektros srovės. Labai svarbu nukentėjusįjį kuo greičiau atitraukti nuo elektros srovės šaltinio.
Pagrindinės priemonės apsaugoti žmogaus sveikatą nuo elektros srovės poveikio yra: 1) srovei laidžių ir elektros įrengimų paleidžiamųjų mechanizmų tvarkingumas ir jų eksploatacijos taisyklių žinojimas; 2) apsaugos ant srovei laidžių dalių; 3) elektrai nelaidžių detalių apsauga, nuo sąlyčio su laidžiomis medžiagomis; 4) signalizacinių ir blokuojančių įrenginių skaičius, perspėjamieji plakatai, parašai; 5)individualių apsauginių priemonių naudojimas.
Linijoje esantys įrengimai turi įžeminimo sistemą. Tai padės išvengti statinio elektros krūvio ir apsaugos darbininkus nuo pramušimo į įrenginių korpusą.
Įrenginių valdymo sistemos. Kiekviena įrenginyje yra sumontuota valdymo sistema. Valdymo įtaisai aiškiai matomi. Taip pat kiekvienas įrenginys turi avarinį stabdymo įtaisą. Linijoje esančius įrenginius paleisti galima tik sąmoningai įjungus paleidimo mygtuką. Paspaudus mygtuką, paduodamas garsinis signalas, kuris įspėja, kad įrenginys po 20 sekundžių bus įjungtas ir pradės veikti.
Sprogimo apsauga. Dėl to kad mūsų atvejų nėra sprogstamų medžiagų patalpose sprogimas negali įvykti.
Gaisrinė sauga. Visoje teritorijoje turi būti įrengti stendai, kurie turi būti aprūpinti, gesinimo priemonėmis (kibirais, kastuvais, smėlio dėžėmis, gesintuvais).Patalpai kurioje dirba žmonės turi būti aprūpinti gesintuvais.
Sauga nuo garso ir vibracijos. Mechaniniai įrengimai, kurie naudojami kitų buitinių atliekų rūšiavimo procesuose sukelia triukšmą ir vibraciją, kurie ura kenksmingi veiksniai žmogaus sveikatai. Pramoninis triukšmas gali būti:
1) Mechaniniai;
2) aerodinaminiai.
Mechaninis triukšmas atsiranda nuo reduktorių, pavarų, smulkintuvų, transportuojančių sistemų.
Aerodinaminis triukšmas atsiranda, kai suspaustas oras staiga pasileidžia į aplinką, oro judėjimas vėdinimo sistemose, oro įsiurbimo kompresoriumi.
Triukšmas žmogaus organizmui sukelia daug žalos: paveikiama centrinė nervų sistema, pakyla kraujospūdis, trukdo susikoncentruoti ir žymiai sumažina darbo našumą.
Pagrindinės apsaugos nuo triukšmo metodai:
1) naudojama efektyvi technologija, racionaliai išdėstyti įrenginius ceche, pakeisti jų konstrukciją;
2) garsą izoliuojančių, sugeninčių konstrukcijų ir medžiagų pritaikymas;
3) individualių apsaugos priemonių panaudojimas.
Įrenginių priežiūra. Linijoje esantiems įrenginiams būtina atlikti reguliavimo priežiūros taisymą ir pagalbinius darbus. Minėti darbai turi būti atliekami tuo atveju, kai įrenginiai nedirba. Tokie remontai būna 2 dalių:
1 remontas – tepimas, tepalų keitimas mechaninėse dėžėse ir pašalinimas linijos matomų defektų;
2 remontas – tai yra pilnas linijos remontas, keičiant įrenginių detales, kuris turi vykti, kai rūšiavimo stotis nebedirba.
Apšvietimas. Patalpa, kurioje yra rūšiuojamos kietos buitinės atliekos ir gatavų antrinių žaliavų transportavimo įrenginiai, įrengta apšvietimo sistema. Užtikrinta, kad dėl apšvietimo sistemos neatsiras darbą trukdančių šešėlių, nebus erzinančio akinamo blizgesio. Patalpoje apšvietimas ne mažesnis kaip 500 lk

5.1.2. Darbo saugos priemonės. Darbo saugos požiūriu, projektuojama kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo stotis turi tik keletą pavojingiausių vietų:
• remonto darbai aukštyje;
• judančios mechanizmų ir įrengimų dalys;
• darbas šalia veikiančių įrengimų su įtampa;
• darbas šalia judančių autotransporto priemonių;
• toksinės ir kvepiančios medžiagos;
• apšvietimas rūšiavimo patalpose.
Tam yra padaryti sekantys veiksmai:
• prie įrengimų, kurie yra aukštyje, turi būti apsauginiai turėklai;
• visos judančios mechanizmų ir įrengimų dalys turi būti atitvertos, izoliuotos gaubtais. To dėka išvengiamas aptarnaujančio personalo drabužių kontaktas su besisukančiomis dalimis;
• apsaugos nuo elektros nustatomas pagal darbo saugos taisyklės.
• būti atidžiam ir atsargiam šalia judančių autotransporto priemonių;
• reikia laikytis ir neviršyti nustatyto kenksmingų medžiagų kiekio darbo vietoje, siekiant išvengti apsinuodijimų ir profesinių ligų. Rūšiavimo darbo vietose turi būti įrengta vedinimo sistema;
• apšvietimas rūšiavimo patalpose turi būti ne mažesnis kaip 500 lk.
Eksploatuojant kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo stotį, būtina vykdyti šias saugumo technikos taisykles:
1. prieš sistemos paleidimą įsitikinti, kad sistemoje nėra pašalinių daiktų;
2. darbo metu neleidžiama valyti visas dirbančio įrengimo dalis;
3. darbo metu draudžiama lipti į judantį padavimo konvejerį;
4. konvejerių darbo metu draudžiama stovėti po konvejeriais, kuriais atmetamos atliekos.
Saugumo technikos reikalavimai pateikiami ne tik sistemos eksploatavimo instrukcijose, bet ir rašomi lentelėse, kurios tvirtinamos matomoje vietoje.
Prieš pradedant ir baigiant darbą, įjungiant ir išjungiant įrengimus, paduodamas signalas ir tik po 30 sekundžių po signalo įjungiami arba išjungiami įrengimai.
Veiksmai, baigus darbą:
• išjungti sistemą arba ją veikiančią perduoti pamainininkui;
• patikrinti, kad neliktų atliekų ant konvejerių, sutvarkyti savo darbo vietą,
• padėti į laikymo vietą individualiosios saugos priemones, parankines priemones,
• priduoti pamainą, atliekant būtinus įrašus žurnale,
• nusivilkti darbo drabužius ir sudėti juos bei individualiosios saugos priemones į tam skirtą vietą;
• įvykus nelaimingam atsitikimui,pakeliui iš darbo (į darbą) nukentėjusysis privalo nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą ir pranešti administracijai (jeigu gali).

5.2 Aplinkosauga
Kietos buitinės atliekos – tai atliekos, susidarančios namų ūkyje, bei joms analogiškos atliekos, susidarančios įmonėse ir organizacijose, ir surenkamos kartu su namų ūkyje susidarančiomis atliekomis.
A.16 Juodųjų metalų atliekos
A.17 Spalvotų metalų atliekos ir laužas
A.17.01. Aliuminis
A.17.02. Varis
A.17.03. Žalvaris
A.17.04. Bronza
A.17.08. Alavas
A.07. Maisto atliekos
A.07.01. Maisto atliekos, tinkamos pašarams
A.07.02. Kitos maisto atliekos
A.08. Tekstilės atliekos
A.11. Medienos atliekos
A.11.02 Gabaritinės medienos atliekos
A.12. Popieriaus ir kartono atliekos
A.12.01. Makulatūra
A.12.02. Netinkamos makulatūrai popieriaus ir kartono atliekos
A.13. Plastmasių ir polimerų atliekos
A.13.01.01 Polietileno atliekos
A.13.01.03. Polistirolo atliekos
A.15. Stiklo atliekos
A.15.01 Bespalvio stiklo duženos
A.15.04. Natūralaus stiklo duženos
A.15.03. Lakštinio stiklo duženos
A.20. Natūralios odos atliekos

Pagal atliekų tvarkymo kodus ir panaudojimo operacijas procese yra naudojami:
1. R1 Atliekų panaudojimas kurui ar energijai gauti;
2. R4 Metalo ir metalo junginių regeneracija ir utilizacija;
3. R10 Atliekų panaudojimas dirvai trešti;
4. R14 Atliekų kaip antrinių žaliavų panaudojimas;
5. R15 Atliekų kompostavimas.
Atliekos transportuojamos:
T7 Betarinis (presuojant) pervežimas;
T8 Palaidų atliekų pervežimas bortinėmis mašinomis arba savivarčiais.

IŠVADOS
Kietų buitinių atliekų panaudojimo geriausias ir patikimiausias metodas yra atliekų rūšiavimas ir perdirbimas, nes deginimas ekologiniu aspektu yra nepageidautinas reiškinys. Atliekų skaidymas leidžia mums vėl panaudoti šitas medžiagas kaip antrinę žaliavą.
Atliekų rūšiavimas vyksta kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo stotyje. Norint padidinti kietų buitinių atliekų rūšiavimo efektyvumą ir stoties darbo našumą, pasiūlyta modernizuoti sietinio būgno mazgą.
Kietų buitinių atliekų rūšiavimo modernizavimo projektui paruošti būtina atlikti Lietuvos pramonės atliekų „rinkos“ tyrimą, kuris pagrįstų investicijų tikslingumą. Juo remiantis būtina apsvarstyti ir įvertinti alternatyvas ir jų įgyvendinimo efektyvumą. Įmonė gali imtis atliekų utilizavimo pajėgumų, modernizavimo darbų tik esant atitinkamai paramai (subsidijos ir nepavojingų atliekų tvarkymo skatinanti įstatyminė bazė). Tiriant minėtą rinką būtina sudaryti visų regionų pramonės įmonių, potencialių atliekų tiekėjų registrą. Visus anksčiau numatytus darbus būtina atlikti konsultuojantis su:
1) Lietuvos Respublikos Aplinkos Apsaugos ministerija,
2) Valstybiniu ekologiniu institutu,
3) Inžinerinės ekologijos asociacijos pramonės ekologijos komplekso specialistais.
Kietų buitinių atliekų rūšiavimas yra moksliškai pagrįstas ir ekologiškai saugus būdas.
Ne tik ekologiniu, bet ir ekonominiu požiūriu labai naudinga ir prasminga yra rūšiuoti atliekas, nes Lietuva neturi savo gamtinių išteklių, kuriuos galima panaudoti kaip žaliavas. Todėl išrūšiavus atliekas mes gausime daug medžiagų, kuriuos perdirbus bus galima panaudoti kaip žaliavas.
Stoties modernizavimas atsipirks po 6-7 mėnesių. Suprojektuota modernizuota stotis gaus didesnį pelną ir daugiau apsaugos gamtą nuo užterštumo, nes padidės stoties darbo našumas dėl naujai įrengto modernizuoto sietinio būgno.

LITERATŪROS SARAŠAS

1. Baturinas A. Mašinų detales. Vilnius.: “Mintys”, 1973. 487p.
2. Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos ataskaita. Aplinkos Apsauga Lietuvoje. 1996.
3. Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos. Atliekų klasifikatorius. 1996.
4. Totoraitis A., Slivinskas K. Diplominių projektų ir baigiamųjų darbų metodikos nurodymai. V.: “Technika”. 1995.55p.
6. Дружинин Н.С. Выполнение чертежей по ЕСКД. Москва Издательство стандартов,1975,541.
7. Анурьев В.И. Справочник конструктора машиностроителя. Москва Машиностроение, 1982,Т1, Т2, Т3.
8. Решетов Д. И. Детали машин. Москва Машиностроение, 1964,717стр.
9. Цырулькова Р.М. Обработка резины. Москва Машиностроение, 1985,57стр.
10. Бобков А. С. Охрана труда в резиновой промышленности. Л.: Химия, 1988.263

Civilinė sauga darbe. Apsaugos priemonėmis nuo mechaninio, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio

 

Įvadas

Tikslas – susipažinti su apsaugos priemonėmis nuo mechaniko, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio.
Uždaviniai:
– trumpai apibūdinti mechaninio poveikio, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio charakteristikas;
– trumpai aprašyti jų poveikį žmonėms ir įvairiems įrenginiams;
– aprašyti apie apsisaugojimo galimybes ir apsaugos priemones nuo jų.
Pasaulyje atsitinka daug skaudžių dalykų. Tačiau apie tai susimąstome tik tada kai jau viskas įvykę. Šiuolaikiniame pasaulyje tobulėjant mechanizmams įvyksta žymiai daugiau nelaimių, katastrofų. O pasirengimas jiems gana neišplėtotas. Vieniems kuriant įvairius branduolinius sprogmenis, kiti galvoja kaip nuo jų apsisaugoti. Tačiau šita informacija nedažnai pasiekia kiekvieną žmogų. Paprasčiausiai susimąstoma tik tada kai viskas būna įvykę. Tuo pagrindu reikia siekti, kad žmonės mokėtų ne naudotis ginklais ir kitais įrenginiais, bet nuo jų saugotis.

Apsauga nuo mechaninio poveikio

Mechaninis naikinamųjų veiksnių poveikis yra: slėgis, spūdis, smūgis, svaidymas ir kt. Taip pat mechaninis poveikis gali pasireikšti ir kitokiu būdu: lekiančių skeveldrų, gatavų naikinančių elementų (adatėlių, strėlių, šratų), griūvančių pastatų, statinių ir medžių nuolaužų, kovos technikos, pavyzdžiui, tanko važiuoklės, smūgiais ir t.t.
Mechaninį poveikį gali sukelti įvairūs sprogimai, artilerijos, aviacijos ir kiti šaudmenys, viesulas, audra, uraganas ir kai kurie kiti meteorologiniai reiškiniai, gamybinės ir transporto priemonių avarijos bei katastrofos. Pagrindinė mechaninio poveikio priežastis – įvairūs sprogimai.
Sprogimas – labai greitas didelio energijos kiekio išsiskyrimas ribotame medžiagos tūryje dėl medžiagos fizikinių arba cheminių kitimų. Sprogimą sukelia cheminė (sprogstamųjų medžiagų, oro ir dujų mišinių – benzino garų, gamtinių dujų ir kt.), branduolinė (branduolinių užtaisų), elektromagnetinė (kibirkšties išlydžio, lazerio spindulio), mechaninė (meteoritų, krintančių lėktuvų, transporto priemonių susidūrimo), šiluminė (įvairių šildymo aparatų, katilinių sprogimo) ir kt. energija.
Sprogimo banga žaloja tiesiogiai (perteklinio slėgio ir greičio spūdžio poveikis) ir netiesiogiai (lekiančios pastatų nuolaužos, krentantys medžiai, stiklo skeveldros, akmenys, gruntas ir kt.). branduolinio sprogimo smūgio banga, veikdama neapsaugotus žmones, gali juos traumuoti visiškai taip pat, kaip ir sprogus paprastoms bomboms ar sviediniams, tačiau kur kas didesniu nuotoliu. Jie gali būti sužaloti lengvai, vidutiniškai, sunkiai ir ypač sunkiai. Žmonių sužalojimo pobūdis ir sunkumas priklauso nuo perteklinio slėgio bangos fronte, žmogaus padėties ir jo apsaugos. Sunkiausias traumas gauna sprogimo metu stovintys žmonės. Mieste žmonės dažniausiai nukenčia nuo pastatų sugriovimo. Mūrinių pastatų kvartaluose, esančiuose visiško sugriovimo zonoje, gali būti sužaloti beveik visi žmonės; stiprių ir vidutinių sugriovimų zonoje – 50 %; silpnų sugriovimų – 10-20%.
Branduolinis sprogimas sudaro branduolinio naikinimo židinį. Branduolinio naikinimo židinys – teritorija, kurioje veikiant branduolinio sprogimo naikinamiesiems veiksmams masiškai žalojami žmonės, gyvuliai ir augalai, sugriaunami ir apgriaunami pastatai ir statiniai, kyla gaisrai, vietovė užteršiama radioaktyviosiomis medžiagomis.
Matant kokią didelę žalą daro mechaninis poveikis, yra būtina žinoti pagrindines apsisaugojimo priemones ir kaip su jomis kovoti. Pasipriešinti joms savomis rankomis būtų gana sunku, todėl yra taikomos specialiosios apsisaugojimo priemonės ir taikomi būdai kaip geriau apsisaugoti ar pasislėpti. Pagrindinis apsaugos nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio būdas – jų izoliavimas nuo perteklinio slėgio ir greičio spūdžio veikimo, šaudmenų skeveldrų, sviedinių ir kulkų smūgio ir pan. Apsaugai naudojami įvairūs fortifikaciniai įrenginiai, vietovės ir kovos technikos apsauginės savybės, galvos ir liemens individualiosios apsaugos priemonės. Būna ir taip, kai ištinka tokios nelaimės, nėra kur pasislėpti ir kuo tai apsisaugoti. Tuo atveju, kai nėra priedangų ir negalima pasinaudoti vietovės ir kovos technikos apsauginėmis savybėmis, reikia atsigulti ant žemės, atsisukant kojomis į sprogimo pusę.
Geriausia apsaugos priemonė nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio fortifikaciniai įrenginiai, ypač uždari statiniai – slėptuvės ir blindažai. Atviruose įrenginiuose sužeidimo spindulys trečdaliu mažesnis už sužeidimo spindulį atvirose vietovėse; dengtose tranšėjose – 2 kartus; blindažuose – 3 kartus. Nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio taip pat apsaugo ir kovos technika. Tačiau tai tik karinių pajėgų apsaugos priemonė. Pavyzdžiui tankai apsaugo karius nuo sprogimo bangos visiškų sugriovimų zonoje; šarvuočiai – stiprių ir visiškų sugriovimų zonose; automobiliai – vidutinių ir stiprių sugriovimų zonose.
Susilpninti naikinimo priemonių mechaninį poveikį gali ir vietovės reljefas bei augmenija. Šlaito atstumo padidėjimas dešimčia laipsnių 20% sumažina slėgį bangos fronte ir 1,2 – 1,5 karto sumažina naikinimo zonos spindulį. Ir atvirkščiai, priekinėje aukštumos nuokalnėje didėja bangos slėgis ir naikinimo zonos spindulys.
Labai gerai apsaugo vietovė, kurioje yra daug daubų, kitokių nelygumų. Geriausiai apsaugo daubos, išplovos, karjerai, įdubos, kurių gylis viršija plotį, taip pat požeminiai kasiniai (šachtos, rūdynai, tuneliai) ir uolos. Platūs slėniai, daubos ir įdubos kur kas blogiau apsaugo nuo sprogimo bangos.
Taip pat nuo sprogimo bangos poveikio gerai apsaugo miškas. 50 – 200 m atstumu nuo pamiškės sprogimo bangos slėgis būna mažesnis. Tačiau miške pavojingesni griūvantys medžiai. Juo didesni, senesni medžiai ir labiau išsikerojusios jų viršūnės, juo labiau jie sužaloja žmones ir sugriauna įvairius įrenginius.
Išsidėsčius slėniuose, daubose, požeminiuose kasiniuose, karjeruose ir miškuose naikinimo priemonių mechaninio naikinimo spindulys sumažėja 1,5 – 2 kartus. Nuo šaulių ginklo apsaugo kovos technika, fortifikaciniai įrenginiai ir individualiosios apsaugos priemonės – kaip pvz. karinių pajėgų apsaugos plieniniai šalmai, neperšaunamos liemenės.

Apsauga nuo padegamojo ginklo

Įvairių sprogimų (išskyrus branduolinį), padegamojo ginklo ir gaisrų šiluminis poveikis pasireiškia šilumos spinduliavimu, branduolinio sprogimo ir kitų naikinimo priemonių šviesos spinduliavimu.
Šilumos spinduliavimas – elektromagnetinis infraraudonųjų bangų diapazono spinduliavimas; jis priklauso nuo objekto ar reiškinio temperatūros.
Šviesos spinduliavimas – optinio diapazono spindulių (infraraudonųjų, matomųjų ir ultravioletinių) srautas, sklindantis iš branduolinio sprogimo švytinčios srities.
Norint apsisaugoti nuo padegamojo ginklo, pirmiausia reikėtų žinoti kas tai yra ir iš ko sudarytas. Padegamąjį ginklą sudaro padegamosios medžiagos ir mišiniai bei jų naudojimo priemonės. Naudojamos tokios padegamosios medžiagos ir mišiniai:
• Napalmas. Jis sudarytas iš naftos produktų ir tirštikių; gali būti sutirštintas ir nesutirštintas; rožinės arba rudos spalvos;
• Savaime įsiliepsnojantieji mišiniai. Jie savo pavidalu primena napalmus , tačiau gali savaime užsiliepsnoti ore, ant drėgnų paviršių, sniego;
• Pirogeliai. Jie sudaryti iš naftos produktų ir magnio arba aliuminio miltelių ir kitų priedų, kurie padidina jų degimo temperatūrą. Pirogelis pradegina plonas metalo plokštes, jis sunkesnis už vandenį, dega 1 – 3 minutes. Jie langvai įsiliepsnoja, sunkiai gesinami bei šalinami. Vanduo juos gesina blogai. Šie mišiniai sukelia sunkius nudegimus, gaisrus, padega ginkluotę ir kovos techniką;
• Termitas – tai presuotas geležies oksido ir aliuminio mišinys. Degant termitams, susidaro skystas išsilydęs šlakas, kurio temperatūra vidutinė temperatūra 3000o C;
• Baltasis fosforas – kieta vaško pavidalo nuodinga medžiaga. Gerai tirpsta skystuose organiniuose tirpikliuose, laikomas po vandens sluoksniu. Ore savaime užsidega ir dega, išskirdamas baltus nuodingus dūmus. Degantis fosforas sukelia sunkius ilgai negyjančius nudegimus. Jis yra naudojamas padegamuosiuose ir dūminiuose artilerijos sviediniuose, minose, aviacijos bombose ir rankinėse granatose;
• „Elektronas“ – magnio, aliuminio ir kitų elementų lydinys. Jis dega akinamai balta arba melsva ugnimi. Naudojamas mažo kalibro aviacijos padegamųjų bombų korpusams gaminti.
Padegamųjų medžiagų ir mišinių naudojimo priemonės: aviacijos ir artilerijos padegamieji ir dūminiai šaudmenys, granatsvaidžiai, liepsnosvaidžiai, ugnies fugasai, granatos, šoviniai, padegamosios plytelės. Dažniausiai padegamasis ginklas pasireiškia šilumine energija ir nuodingais degimo produktais. Tad pravartu žinoti kokios tai yra priemonės ir iš kokių cheminių medžiagų sudarytos, kad apsisaugoti nuo jų poveikio.
Padegamojo ginklo poveikis:
• kontaktuojant odai arba aprangai su degančiomis padegamosiomis medžiagomis įvyksta pirminiai ir antriniai odos ir gleivinių nudegimai;
• viršutinių kvėpavimo takų gleivinės pažeidimai (nudegimai), išsivystant plaučių paburkimui ir uždusimui, įkvepiant smarkiai įkaitusį orą, dūmus ir kitus degimo produktus;
• kūno perkaitimas, šiluminiai smūgiai;
• nepilno padegamųjų ir degiųjų medžiagų degimo nuodingų produktų poveikis;
• uždusimas dėl dalinio deguonies išdegimo ore, ypač uždarose patalpose, rūsiuose blindažuose ir kitose priedangose;
• mechaninis ugnies audros poveikis masinių gaisrų metu.
Kartu su padegamosiomis medžiagomis yra naudojamos įvairios dūminės medžiagos. Didelė jų koncentracija yra pavojinga gyvybei. Pavyzdžiui, cinko oksidas ir chloridas sukelia ūmų kvėpavimo organų gleivinės dirginimą, bronchų pneumoniją ir plaučių paburkimą. Seleno ir kadmio oksidai yra nuodingi ir sukelia sunkų plaučių paburkimą, kuris prilygsta paburkimui apsinuodijus fosgenu .
Degančios padegamosios medžiagos taip pat gadina ir automobilius. Jeigu tarkime degantis napalmas (dirbant varikliui) patenka ant žaliuzės, jis įsiurbiamas kartu su oru į variklio sekciją ir padega guminius bei plastikinius jungiamuosius vamzdžius, sunaikina elektros laidus. Padegamosioms medžiagoms patekus ant sprogstamųjų medžiagų ir ypač ant degalų talpų, gali įvykti sprogimai ir gaisrai.
Apsisaugojimui nuo padegamojo ginklo naudojami:
• uždari fortifikaciniai įrenginiai;
• kovos technika;
• gamtinės ir kitos natūralios ai pastatai;
• įvairios vietinės medžiagos;
• kvėpavimo organų ir odos apsaugos priemonės;
• viršutinė apranga.
Kvėpavimo organų ir odos apsaugos priemonės, taip pat įvairi apranga – trumpalaikės apsaugos priemonės. Patekus ant jų padegamųjų medžiagų gabalams, jas reikia tuojau pat nusimesti. Vasarinė medvilninė apranga praktiškai neapaugo nuo padegamųjų medžiagų, o jos intensyvus degimas gali padidinti nudegimų plotą ir laipsnį.
Patekusios ant aprangos ir atvirų kūno dalių padegamosios medžiagos gesinamos, nusimetama apranga ir apsaugos priemonės. Jeigu neįmanoma aprangos nusimesti, liepsna gesinama taip:
• degantis plotas uždengiamas bet kokia standžia medžiaga, brezentu, striuke, kepure, apsiaustu;
• degantis paviršius užpilamas smėliu, žeme;
• degančios vietos panardinamos į vandenį (gesinant savaime įsiliepsnojančios ir fosforo padegamąsias medžiagas);
• gesinama ugnies gesintuvais: napalmos, pirogelis, fosforas – putų ir miltelių, savaime įsiliepsnojantys mišiniai – anglies dioksido ir miltelių;
• atsigulama ant žemės ar kito nedegančio paviršiaus ir prie jo prispaudžiamos degančios aprangos dalys;
• gesinama liepsna voliojantis ant žemės, jeigu kartu dega kelios aprangos vietos iš dviejų ir daugiau pusių;
• negalima gesinti liepsnojančių padegamųjų medžiagų plikomis rankomis.
Saugantis nuo padegamųjų medžiagų, išeinama iš gaisro židinio, pridengus nosį ir burną drėgnu audiniu. Patekę ant odos fosforo ir padegamųjų mišinių gabalai nuimami neišterliojant jų po visą kūną. Nugesusios kūno vietos saugomos nuo užteršimo, suleidžiamas nuskausminimo preparatas iš individualiosios vaistinėlės.
Apsinuodijus nuodingais degimo produktais ir sutrikus arba sustojus kvėpavimui daromas dirbtinis kvėpavimas „burna į burną“ arba „burna į nosį“.
Netekusiems sąmonės veidas apipurškiamas vandeniu, atsegama apranga, pridedama prie nosies amoniaku suvilgyta vata. Vengiat komplikacijų, duodama iš individualiosios vaistinėlės antibiotikų, o jei pykina – preparato nuo vėmimo. Nudegusios vietos, ypač jei esti pūslės ir atsiskyrusi oda, aprišamos tvarstomąja medžiaga iš individualiojo tvarstymo paketo. Nesant specialiųjų tvarstomųjų priemonių, naudojami bet kokie švarūs audiniai.
Esant dideliems kūno ir galūnių nudegimams, naudojami antiseptiniai nudegimų tvarsčiai, juos uždeda sanitaras. Jeigu, be galunių nudegimų, yra šautinių žaizdų ir sužaloti kaulai, stabdomas kraujavimas ir uždedamas standartinis įtvaras arba įtvaras iš vietinių medžiagų.
Jeigu nudegimus sukėlė savaime įsiliepsnojantieji mišiniai, kuriuose yra fosforo, jie gali dar kartą užsidegti. Ant tokių nudegusių vietų uždedamas tvarstis, sudrėkintas 5% vario sulfato tirpalu arba 5% kalio permanganato tirpalu, o jeigu jų nėra – vandeniu. Pradedant tvarstyti nereikia šalinti nuo nudegusių vietų prilipusios odos likučių, nesudegusių mišinių arba šlako, pradurti arba nupjauti pūsles. Virš pažeistų vietų prapjaunami arba per siūles išardomi drabužiai. Negalima nurengti visų drabužių, ypač esant šaltam orui.
Nukentėjusieji nuo akių nudegimo išvedami arba išnešami iš pažemio židinio. Suteikiant pirmąją pagalbą, dedami po apatiniu voku speciali gydomoji plėvelė ir uždedamas antiseptinis tvarstis iš individualiojo tvarstomo paketo. Nereikia plauti sužalotas akis vandeniu.
Nukentėjusiuosius troškina, todėl jos reikia girdyti vandeniu arba karšta arbata (geriau karštu tirpalu į kurio litrą vandens dedama po arbatinius šaukštelius druskos ir geriamosios sodos). Suteikus pirmąją pagalbą, nukentėjusieji evakuojami į medicinos punktą. Netekę sąmonės ir turintys nudegimų evakuojami pirmieji.
Fortifikacijai įrenginiai ir statiniai nuo padegimo ir gaisro apsaugomi taip:
• degios medžiagos užpilamos žemės sluoksniu;
• pašalinami lengvai užsidegantys daiktai;
• atvirų įrenginių elementai ir sienelės padengiamos ugniai atspariais skiediniais;
• uždaruose įrenginiuose įrengiamos sandariai užsidarančios durys ir skydai;
• naudojamos sunkiai užsidegančios ir sumirkytos ugniai atspariais skiediniais maskavimo medžiagos ir dangos;
• įrengiami slenksčiai prie įėjimo į fortifikacinius įrenginius;
• tranšėjų, susisiekimo eigų sienelių dangoje paliekami priešgaisriniai plyšiai;
• įrengiami grioveliai padegamosioms medžiagoms surinkti;
• žiemą naudojamas sniegas ir sniego-žagarų danga.
Įvairioms medžiagoms apsaugoti nuo padegamojo ginklo naudojami ugniai atsparūs aptepai, dažai ir mirkalai. Dažniausiai naudojamas kalkių arba cemento tinkas, molio skiedinyje sumirkytos skiedros, taip pat 2 – 2,5 cm storio asbesto kartonas.
Medienos, brezento ir apdangalų įmirkymas ugniai atspariais skiediniais kur kas efektyvesnis už aptepimą arba dažymą, nes įmirkytos medžiagos paprastai nedega, o tik apanglėja tiesioginio kontakto su ugnimi vietoje.
Užgesintas padegamasis mišinys gali vėl užsidegti, jeigu jame yra fosforo. Todėl užgesinti mišinio gabalai iš objekto pašalinami ir baigiami deginti specialiai skirtose vietose arbe užkasami.
Padegamojo ginklo naudojimo ir masinių gaisrų likvidavimo veiksmai priklauso nuo technikos priešgaisrinio paruošimo:
• didinamas atsparumas ugniai (paviršiai padengiami ugniai atspariais dažais ir įmirkomi apsauginiais tirpalais);
• šalinamos ir izoliuojamos lengvai užsidegančios medžiagos;
• mašinos pritaikomos gaisrams gesinti;
• palaikomos parengtos tabelinės priešgaisrinės priemonės.
Gaisras – nekontroliuojamas degimas, žalojantis žmones bei naikinantis materialines vertybes. Gaisrai gali kilti įvairiuose pastatuose, miškuose, durpynuose, energetinėse linijose, transporte. Jie gali būti pavieniai, masiniai, vientisi, ugnies audra (štormas arba ugnies tornadas).
Gaisrai lokalizuojami ir gesinami. Gaisro lokalizavimas – gaisro plitimo ribojimas. Gaisro gesinimas – gaisro likvidavimas. Iš pradžių gaisras lokalizuojamas, po to – gesinamas. Gaisrui gesinti naudojama: įvairūs ugnies gesintuvai (putų, oro ir putų, anglies dioksido, miltelių), vanduo (priešgaisriniai čiaupai, žarnos su purkštuvais), priešgaisrinių skydų įrankiai (kastuvai, kirviai, laužtuvai, kobiniai, kibirai, dėžės su smėliu, statinės su vandeniu) ir kt.
Gesinant gaisrą, pirmiausia stabdomas ugnies plitimas, t.y. gaisras lokalizuojamas. Paskui ugnis gesinama ten, kur labiausiai dega, ir gesintuvo ar vandens čiurkšlė nukreipiama ne į ugnį, o į degantį paviršių. Jei dega vertikalus paviršius, čiurkšlę reikia nukreipti į jos viršutinę dalį, o paskui žemiau.
Degantys degieji skysčiai gesinami putas sudarančiais skiediniais, užpilami smėliu arba žemėmis, o jei židinys nedidelis – uždengiamas sunkiu audiniu, drabužiais ir t.t.
Jeigu pastate užsidegė elektros instaliacija, ugnis gesinama tik išjungus saugiklius ir kirtiklius (elektros srovę). Draudžiama gesinti elektros laidus vandens čiurkšle, putų gesintuvu.
Degančiuose pastatuose ir statiniuose kartu gelbėjami ir evakuojami žmonės bei gesinamas gaisras. Jeigu trūksta darbo jėgos, tai pirmiausia gelbėjami žmonės, o vėliau toliau gesinamas gaisras. Gelbėti ir evakuoti žmonėms naudojami pagrindiniai ir pagalbiniai įėjimai ir išėjimai, stacionarinės ir nešiojamosios kopėčios, parankinės priemonės, tokios kaip virvės, neštuvai, surištos užuolaidos, antklodės ir pan.
Ypač pavojingi nuodingi degimo produktai, todėl, išvedant žmones iš degančio pastato, reikia naudotis izoliuojamaisiais kvėpavimo aparatais arba filtruojamosiomis dujokaukėmis su papildomais patronais. Jeigu dujokaukių nėra, reikia pasinaudoti paprasčiausias filtrais (drėgnu rankšluosčiu, nosine arba skuduru).
Apsauga nuo elektromagnetinio poveikio

Elektromagnetinis spinduliavimas – plintantys erdvėje šviesos greičiu, tarpusavyje sąveikaujantys, atskirai neegzistuojantys ir nuolat kintantys elektriniai ir magnetiniai laukai.
Elektromagnetiniam spinduliavimui būdingos kvantinės savybės. Šio spinduliavimo energija pernešama atskiromis elementariomis porcijomis – kvantais .
Plačiame elektromagnetinio spinduliavimo spektre skiriami trys pagrindiniai diapazonai: radijo bangos, optinis (infraraudonasis, regimasis ir ultravioletinis) ir jonizuojantysis (rentgeno ir gama).
Biologinį elektromagnetinį spinduliavimą, ypač ultravioletinio, rentgeno ir gama dažnio diapazonų, poveikį sąlygoja kvanto energija. Šios energijos pakanka medžiagai jonizuoti. Radijo bangų diapazone kvantų energija yra mažesnė. Jie nesugeba jonizuoti medžiagos, todėl jų poveikis skiriasi nuo jonizuojančiojo spinduliavimo biologinio poveikio.
Elektromagnetinio spinduliavimo šaltiniai visai kitaip veikia gyvąjį organizmą. Žmonės, patekę į didelės galios elektromagnetinį lauką, skundžiasi bloga savijauta, nuovargiu, silpnumu. Šie požymiai pasireiškia jau spinduliavimo metu. Kitą dieną nukentėjusieji jaučia aštrų skausmą kaktos srityje, padidėjusį slėgį akiduobėse, triukšmą galvoje ir ausyse, akių peršėjimą. Taip pat pastebimi pasikartojantys nosies kraujavimai, trumpalaikiai apalpimai, viso kūno drebulys, kojų raumenų spazmai. Nukentėjusiųjų miegas neramus, dieną jaučiamas mieguistumas, atsiranda baimės jausmas. Visi požymiai praeina po 7 – 10 dienų. Tačiau padidėja žmogaus jautrumas elektromagnetiniam spinduliavimui. Net ir silpnas spinduliavimas neigiamai veikia žmogaus savijautą.
Naudojant elektromagnetinio spinduliavimo naikinamąjį poveikį sukurtos įvairios ginklų rūšys: radijo dažnio, lazerinis ir kt. ginklas.
Elektroninio spinduliavimo optiniame diapazone naudojamas lazerinis ginklas, kuris labai įkaitina objekto medžiagą, ją išlydo ar net išgarina, žaloja ypač jautrius elementus, apakina žmogų ir nudegina jo odą.
Apsauga nuo lazerinio ginklo: maskavimasis, įvairios atšvaitos, dūmų uždangos, pastovus judančių objektų manevravimas.
Radijo dažnio ginklas žaloja žmones: pažeidžia smegenis, širdį, veikia žmogaus psichiką, trukdo suvokti informaciją apie aplinką ir ją panaudoti, sukelia garso haliucinacijas, sintezuoja dezinformuojančius garsinius pranešimus, kurie tiesiogiai patenka į žmogaus sąmonę.
Apsauga nuo elektromagnetinio spinduliavimo: ekranuojami uždari fortifikaciniai įrenginiai; žmonės išvedami iš elektromagnetinio spinduliavimo šaltinio įtakos zonos; ekranuojam radioelektroninė aparatūra, kad ji neskleistų nepageidaujama kryptimi spinduliavimo.
Branduoliniai sprogimai atmosferoje ir aukštesniuose sluoksniuose sudaro galingus elektromagnetinius laukus, kuriuose bangų ilgis siekia nuo 1 iki 1000 metrų ir daugiau. Šie laukai dėl jų trumpalaikio egzistavimo vadinami elektromagnetiniu impulsu.
Antžeminiu ir žemo orinio sprogimo elektromagnetinio impulso naikinamasis poveikis pastebimas kelių kilometrų nuo sprogimo centro nuotoliu. Aukštutinio branduolinio sprogimo elektromagnetiniai laukai gali atsirasti sprogimo zonoje ir 20 – 40 km aukštyje. Šiuo atveju elektromagnetinis impulsas gali pasiekti žemės paviršių kelių šimtų ir tūkstančių kilometrų nuotoliu.
Branduoliniam užtaisui sprogus arti labai ilgų energijos tiekimo, ryšių linijų, indukuotos įtampos gali persiduoti laidais daugelį kilometrų ir sugadinti aparatūrą bei sužaloti žmones, esančius saugiu nuotoliu nuo kitų branduolinio sprogimo naikinamųjų veiksnių.
Elektromagnetinis impulsas yra pavojingas ir tvirtiems požeminiams statiniams, nes galingi elektromagnetiniai laukai gali pažeisti elektros tinklus ir sutrikdyti neekranuotų elektroninių ir elektrotechninių įrenginių darbą.
Aukšti branduoliniai sprogimai labai dideliais nuotoliais trikdo televizijos ir radijo ryšių priemonių darbą. Portatyvinėms radijo stotims elektromagnetinis impulsas nekenkia.
Jeigu elektromagnetinis impulsas paveikė nenutraukiamos gamybos chemiškai pavojingą objektą, jis gali tapti vietovės cheminio užteršimo šaltiniu. Gali įvykti avarijos ir atominės energetikos objektuose.
Apsauga nuo elektromagnetinio impulso:
• ekranuojamos elektros tiekimo, ryšių ir valdymo linijos bei aparatūra.
• Visos išorinės linijos turi būti dvilaidės, gerai izoliuotos.
• Orinėms linijoms naudojami du susukti laidai, požeminėms – vario, aliuminio ar švino šarvais ekranuoti kabeliai.
• Vidaus ryšio linijos tiesiamos poriniais kabeliais, kuriuose susukti ir gerai ekranuoti vidiniai laidai.
Taip pat labai svarbi ir apsauga nuo akustinių šaltinių poveikio. Triukšmas žaloja žmones: atsiranda galvos skausmai, spengia ausyse, silpnėja klausa, padidėja kraujospūdis, sulėtėja širdies ritmas, seilių ir skrandžio liaukų sekrecija, sutrinka skydliaukės ir antinksčių funkcijos, mažėja smegenų aktyvumas. Visi šie funkciniai pakitimai susiję su bendru triukšmo poveikiu centrinei nervų sistemai. Triukšmas 30% paspartina žmogaus senėjimą ir 8 – 12 metų sutrumpina amžių; skatina prievartą, depresijas, savižudybes ir žudynes.

Apsauga nuo akustinio (infragarso, garso ir ultragarso) poveikio:
• Virpesių slopinimas garso šaltinyje, izoliavimas ir sugėrimas;
• Duslintuvų, individualiosios ir kolektyvinės priemonių naudojimas.
Elektromagnetiniai laukai yra biologiškai aktyvūs – gyvi organizmai reaguoja į jų veikimą. Žmogus neturi atskiro jutimo organo, kuris tiesiogiai reaguotų į elektromagnetinę spinduliuotę (išskyrus optinį diapazoną, į kurį reaguoja akys). Laikoma, kad eletromagnetiniams laukams jautriausia yra centrinė nervų sistema, širdies – kraujagyslių, hormoninės bei reprodukcinės sistemos.

Išvados

Tik kompleksinis apsisaugojimo priemonių naudojimas duoda patenkinamų rezultatų. Reikia labai atsargiai rinktis individualiosios apsaugos priemones tiek apsaugai nuo mechaninio poveikio, tiek nuo padegamojo ginklo, tiek ir nuo elektromagnetinio poveikio, nes kažkuriais atvejais pasitaiko, kad poveikis ne silpninimas, o, atvirkščiai, stiprinamas.
Tad svarbu nors kiek išmanyti kokio stiprumo gali būti pavojai ir ką reikia daryti jiems įvykus. Yra skelbiama daugybė apsisaugojimo priemonių nuo panašių nelaimių i katastrofų, tačiau ne visose informaciniuose šaltiniuose tokia informacija yra teisinga. Didžiausia klaida yra manyti, jog nieko panašaus įvykti negali ir to pasekmė tokia, jog nenoriai yra priimama informacija apie apsisaugojimo priemones ir būdus tiek nuo stichinių nelaimių, tiek nuo įvairių katastrofų.
Apsisaugoti nuo mechaninio poveikio yra gana sunku. Nuo sprogimų paprasčiausios kūno apsaugos priemonės nepadės. Tam reikia įvairių fortifikacinių įrenginių, įtvirtinimų, slėptuvių ir pan. Tačiau tokių priemonių įgyvendinimas trunka gana ilgai ir Lietuva kol kas negalėtų pasigirti jų plačia infrastruktūra.
Įvairūs fortifikaciniai įrenginiai taip pat padeda apsisaugoti ir nuo padegamojo ginklo. Bet kadangi norima jaustis kuo saugiau yra naudojamos ir kvėpavimo bei odos apsaugos priemonės.
Remiantis iš atskirų šaltinių surinkta informacija, galima teigti, kad, kai elektromagnetinės spinduliuotės lygis yra pastovus ir veikia nuolat, jau net nedidelės jos dozės gali būti kenksmingos.
Numatyti ir greitai reaguoti į aplinkoje vykstančius neramumus ar katastrofas gyventojam gana sunku, nes vis dar jie nėra pakankamai informuoti apie tokius įvykius, kaip jų išvengti ir kaip nuo jų apsisaugoti. Tad belieka tikėtis, kad bent padės apsisaugojimo priemonės nuo panašių nelaimių po visų įvykių suteikiant jau medicininę pagalbą.

Ekologinė situacija Lietuvoje

 

Dabartinės ekosistemos – tai ilgaamžės žmogaus sąveikos rezultatas. Šuolaikiniame žmogaus ir gamtos vystimosi etape iškilo reali ekosistemų ir ekosferos ekologinės pusiausvyros pažeidimo grėsmė. Žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai savo veikla pertvarkė didžiąją dalį ekosistemų. Prognozuojama, kad netolimoje bus pertvarkytos visos natūralios ekosistemos. Įvairiose ekosistemose ir gamtinėse juostose ekologinės problemos yra gana skirtingos.

1. Augalų ir gyvūnų nykimas

Dėl žmonių ūkinės bei laisvalaikio veiklos nuolat vyksta negrįžtamas aplinkos kitimas – prarandamos augalų ir gyvūnų buveinės, o kartu ir pačios rūšys. Autoritetingų mokslininkų nuomone pasaulyje kiekvienais metais dėl žmogaus veiklos išnyksta apie 50 000 gyvūnų bei augalų rūšių. Tai didelį nerimą keliantys skaičiai, todėl vis daugiau dėmesio skiriama biologinės įvairovės apsaugai. Pelkės yra itin nukentėjusios dėl ūkinės veiklos. Pavyzdžiui Floridos Nacionalinio Evergleidso parko turtas – atogrąžų pelkės ir mangrovės, kuriose saugų prieglobstį rado laukiniai paukščiai ir apgaulingai taikūs aligatoriai. XX a. šiam laukiniam gyvenimui iškilo grėsmė – atsirado begalė kanalų, fermerių ūkiuose naudojami pesticidai nuodijo vandenį. Vėliau biologai pastebėjo aligatorių ir kai kurių kitų rūšių vystymosi nukrypimų. Negana to, per pusiasalį iš rytų į vakarus buvo nutiesta automagistralė per pylimą, užkirtusį kelią naturaliam ežero nuotakiui. Pelkės ėmė džiūti, ir Floridos faunai ir florai iškilo išnykimo pavojus. Dabar jos gyvybė daug kur palaikoma dirbtinai, ir net pačios pelkės dabar maitinamos per kanalų sistemą. Lietuvoje XX amžiuje buvo vykdomi intensyvūs sausinimo darbai dėl kurių pelkių plotai drastiškai sumažėjo. Kartu pasitraukė ir jose prisitaikiusios gyventi rūšys. Išlikusiose teritorijose (vertingiausios iš jų paskelbtos rezervatais) dabar telkiasi daugelis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių. Rezervatai – aukščiausią apsaugos statusą turinčios teritorijos šalyje, kuriose turėtų būti palankiausios sąlygos biologinei įvairovei, tačiau ir jose netrūksta grėsmių retųjų rūšių išlikimui. Dėl žmogaus poveikio, tradicinių ūkininkavimo metodų atsisakymo stebimas retųjų rūšių palaipsnis nykimas. Lietuvoje įgyvendinamas projektas “Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse” skirtas užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą svarbiausiuose šalies pelkiniuose kompleksuose (Žuvinto biosferos rezervate, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, Girutiškio rezervate Labanoro regioniniame parke). Įgyvendinant projektą bus siekiama suderinti gamtos vertybių apsaugą ir tvarkymą su visuomenės socialiniais ir ekonominiais interesais – regionų subalansuota plėtra.

Per 20ąjį amžių auganti populiacija ir bevystanti industrializacija įtakojo stulbinančius padarinius mūsų aplinkai. Globalinis atšilimas, plačiai paplitęs teršimas, miškų kirtimas, deginimas – žemės niokojimas ir įvairių rūšių nykimas yra tik dalis šiandien egzistuojančių problemų. Aplinkos niokojimas yra toks didelis, jog neįmanoma tiksliai įvertinti jo žalos, tačiau tai, kas yra daroma dabar, gali turėti ypatingai skaudžių padarinių ateityje. Jau dabar, milijonai žmonių negauna pakankamai maisto, kad galėtų patenkinti pagrindines organizmo reikmes, taip pat milijardai žmonių susiduria su geriamo vandens tiekimo problemomis. Todėl yra būtina surasti maisto produktų gamybos ir tiekimo išeičių, kurios įgalintų šių problemų sprendimą.

Žemės ūkis, iš esmės, yra vienas iš pagrindinių aspektų, kurio ištekliai yra intensyvūs ir padaro daug žalos, kalbant apie pramoninį gyvenimą. Jeigu mes stengiamės sumažinti auto transporto naudojimą, riboti sunaudojamo vandens kiekį, stengiamės būti labiau produktyvūs naudodami elektros ir kitokią energiją ir apskritai mažinti mūsų įtaką aplinkai, tai turime atsižvelgti ir į mūsų mitybos įpročius.

Žmonės tampa vis plačiau informuoti ir suprantantys, kad sąsaja tarp to, ką jie valgo ir mūsų planetos sveikatingumo yra labai didelė. Aplinkos saugumo svarbą suvokiantis vartotojai susirūpinę net tik dėl tiekiamo maisto (kokio maisto) kiekio, įpakavimo, chemikalų vartojimo (siekiant išnaikinti derliui žalingus parazitus), bet taip pat mąsto, kaip išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, vykdant modernią gyvulininkystę Ūkininkai yra dažnai vadinami “savo aplinkos sergėtojais”, tačiau pagrindinis moderniosios industrinės ūkininkystės modelis yra viena iš didžiausių aplinkos niokojimo ir eikvojimo veltui priežasčių.

2. VANDENS EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja apie 3 litrus geriamo vandens. Taigi per metus apie 1000 litrų. Svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kad geriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yra puikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo gali lengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiais cheminiais elementais. Mes dažnai vartojame vandenį, tiksliai nežinodami ar jis yra tikrai švarus ir tinkamas vartoti. Vien tik iš pažiūros, mes niekada negalėsime pasakyti ar vanduo yra kietas, ar jame per daug geležies, ar užterštas nitratais.

Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo šaltiniai: paviršinis ir požeminis. Palyginti su kitomis šalimis, galime džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Be Lietuvos, tokią unikalią galimybę vartoti požeminį vandenį turi tik Danija. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų. Paviršinį vandenį vartoja daugelis pasaulio šalių, jos turi jį nuolat saugoti ir tvarkyti.

Kokybišku vandeniu aprūpinama tik apie 70 proc. gyventojų. Tai yra, apie 30 proc. šalies arba 1 mln. gyventojų naudoja kokybės šachtinių šulinių (gruntinį) vandenį, kurio kokybė neatitinka reikalavimų geriamojo vandens kokybei.

Upių, ežerų ir pajūrio ekologinė būklė

Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio vandens telkinių kokybė tiriama 48 upėse ir 9 ežeruose pagal daugiau nei 70 rodiklių. Pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius (organines medžiagas, azoto ir fosforo junginius) dauguma Lietuvos upių yra mažai arba vidutiniškai užterštos.

Aplinkos ministerijos duomenimis, palyginus 1994-2008 m. duomenis matyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja. Gerokai padaugėjo tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų, priklausančių I ir II vandens kokybės klasei. 2004 m. I klasei prikausė beveik 11 proc. tiriamųjų upių vietų, II klasei net 38 proc., 1994 m. I klasės tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų visiškai nebuvo identifikuota, II klasei priklausė 9,4 proc. tiriamų upių vietų. 1994 m. beveik 26 proc. tiriamų upių priklausė V klasei, o 2004 m. – vos 3 proc. Labiausiai organinėmis medžiagomis užterštos yra šios Lietuvos upės: Neris, Nemunas, Mūša (žemiau Kulpės); iš mažesniųjų upelių – Kulpė, Sidabra, Obelė ir Laukupė.

Nemuną smarkiai teršia Kaunas, Rusijos Kaliningrado srities Ragainės ir Tilžės miestų buitinės bei pramoninės (celiuliozės ir popieriaus fabrikų) nuotekos. Upės yra labiau užterštos žemiau miestų bei gyvenviečių, pro kurias jos teka, o švaresnės – aukščiau jų.

Ežerų vandens kokybė pagal organinių ir biogeninių medžiagų koncentracijas atitinka I – II klasę, tai yra, kad vanduo labai švarus bei švarus.

Gana prasta Kauno ir Kuršių marių būklė. Taip yra todėl, kad į marias plukdo vandenis Nemunas, surinkęs juos iš dalies Baltarusijos ir beveik iš visos Lietuvos.

Baltijos jūros ekosistemoje per metus susikaupia iki 55 tūkst. fosforo ir iki 556 tūkst. t azoto . Daugiausia šių medžiagų į Baltijos jūrą atneša upės. Su upių nuotėkiu į Baltiją patenka apie 3 kartus daugiau azoto ir apie 10 kartų daugiau fosforo palyginus su atmosfera. Pagrindiniai į upes patenkančių biogeninių medžiagų šaltiniai – žemės ūkis ir buitiniai bei pramoniniai nutekamieji vandenys. Su nutekamaisiais vandenimis, upių atplukdytu vandeniu ir kt. būdais į Baltijos jūrą patenka sunkieji metalai. Labiausiai Baltija užteršta variu, švinu ir cinku. Per metus šių metalų į jūrą gali patekti beveik 20 tūkst.t

Viena didžiausių problemų Baltijos jūroje – tarša nafta ir jos produktais. Šie teršalai į jūrą patenka su nutekamaisiais vandenimis, upių nuotėkiu, iš plaukiančių laivų, įvykus tanklaivių avarijoms ir kt. Užterštumas nafta gamtinei aplinkai sukelia labai didelius nuostolius, sutrikdo normalų ekosistemų funkcionavimą. Vandens paviršiuje susidariusi naftos plėvelė sutrikdo dujų apykaitą tarp atmosferos ir vandens, neleidžia prasiskverbti šviesai į gilesnius vandens sluoksnius, sulėtina fotosintezę, sumažina vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Nafta – užteršiama atmosfera, dugnas ir pakrantės, ja apsivelia ir dėl to žūsta daug jūros floros irfaunos.

3.MIŠKŲ EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Miškai Lietuvoje užima apie 2 mln. Ha. Tai sąlygiškai natūralios Lietuvos ekosistemos, kurioms būdinga bene didžiausia biologinė įvairovė. Apie 85 % šalie miškų priskiriami sąlygiškai natūraliems miškams, mažiau kaip 1 % natūraliems (nepaliestiems žmogaus veiklos), likusi dalis – miško plantacijos.

Pagal ilgalaikių miškų būklės stebėjimų rezultatus (regioninis miškų monitoringas Lietuvoje vykdomas nuo 1987 metų) visų pagrindinių medžių rūšių būklė iki 1995 m. blogėjo. Nuo 1995 m. pastebima miškų būklės gerėjimo tendencija. Paskutiniu metu bendra lapuočių medžių būklė yra blogesnė nei spygliuočių. Tai stebima ir kitose Europos šalyse. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvos miškų būklė yra vidutinė.

LITERATŪRA

Stravinskienė V. Bendroji ekologija, Kaunas, 2003

Šešelgis K. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1991

Baltrėnas P. Ir kt. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1996

http://www.apicentras.lt (Aplinkosaugos informacijos centras)