A. Škema. Jo kūrybos savitumas ir poetika

 

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelė trauma buvo, kai karo metu motina prarado protą ir neilgai trukus pasimirė.
Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados – jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į moderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba – tai drąsus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su literatūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis – kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų, pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmos kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais iliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojaus nėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”. Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yra visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principai lemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajoris savo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėma nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią nors išaiškinančią ar pamokamą tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tos prasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.
Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmos dramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimo istoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksalią grotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje jo kūryboje pasklidęs praradimų skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio beprotybė – ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas. Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą. Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiais ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų sielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tik bepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtų Škėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis “Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta tiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė išaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau pasidaro kankintojas.
Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir i veržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūrybą žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų, skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.

Žmogus Krėvės kūryboje. Žmogaus ir valdovo tragedija dramoje “Skirgaila”

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net kerðyti.
Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila. Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats. Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui.
Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.
Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypað didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.
Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”.
Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis – švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiðka siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
“Skirgailos konfliktas”
V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.
Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas. Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.
Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.
Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį. Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios.
Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

V.Krėvė “Perkūnas,Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?

V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų – vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj”.
Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyje atsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų. Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama į mišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miško aprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškai buvę didingi: “…tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu kaip vakarą”. Kita senųjų laikų gamtos detalė – tai pasakotojo prisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didinga gamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiau jautė gamtos grožį, spalvas, įvertino miškų turtingumą. Jausmu suvokė girių didybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik eina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais: monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai, “kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis, padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojo pamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogų kūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis, nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai, romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojui labai įtikinamai.
Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiai erzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus, nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų. Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija. Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių į siūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę. Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir tos jau padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės. Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senų žmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartu su žeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimą kelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvų padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūros veda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savo gimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai. Todėl piktindamasis senasis skerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamas moralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviai pripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”.
Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai nekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą. Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės”. Ne sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities ir dabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”. Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių.
Prisiminimai slegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis, gyvenimiškoji išmintis, gebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas. O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš seno žmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimas požiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes.
Šiame kūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveiką moralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principas atskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka, ir pats žmogus.

Asmenybės problema ir asmenybės mokslas. Prielaidos apie žmogaus prigimtį

 

Žmogaus problema


Kas yra asmenybė? Pagr. kl. – kas yra žmogus? Žmogus ir pasaulis vienas kito atžvilgiu? Ar žmogus yra pasaulio dalis, vienas iš objektų? O kita prasmė: į žmogų žiūrime iš vidaus. Kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis yra skirtingas. Žmogaus vidinį pasaulį reikia suprasti.
Asmenybės mokslas
Mokslo funkcijos:
Numatymas, kontrolė, valdymas, keitimas (reikia numatyti reiškinius, paaiškinti..) Mokslo paskirtis nustatyti objektą arba tariamą tiesą remiasi objektyvumu. Turi savo teori-jas, tyrimo metodus, sąvokas, kategorijas, hipo-tezes. Psichologijos užda-viniai: paaiškinti žmogaus elgesį. Psichologiniai tyri-mo metodai: pokalbiai, testai, savianalizė. Psichologija tarnauja savęs ir kitų pažinimui
Žmogaus prigimties prielaidos
8 prielaidos apie žmogaus prigimtį.
Jos suformuotos klausi-mų pavidale. Gali būti su atsakymais. Atsakymai apsprendžia, kaip žmonės suvokia vienas kitą, kaip elgiasi vienas su kitais.
1.Laisva valia ar determi-nizmas (pats sprendžia arba yra aplinkos apspręstas)
2.Racionalumas ar iracionalumas (kokiu mastu žmogaus gyvenimą lemia instinktai)
3.Subjektyvumas ar objektyvumas (vidinės nuostatos, mintys potraukiai ar išorės įvykiai)
4.Prigimtis ir aplinka (kas nulemia žmogaus elgesį ir jo savybes)
5.Holizmas ar elementarumas (visapusiškumas – atskirų dalių suma neišreiškia žm. esmės. Elementarumas – atskiros dalys išreiškia žm. esmę).
6.Proaktyvumas ar reaktyvumas (kur žmogaus aktyvumo vieta: viduje sąmonėje ar išorinėje aplinkoje)
7.Homeostazė (lygsvara (pusiausvyros dėsnis)) ar heterostazė (nėra įtampos, stabilu ar įtampa (sistemos nestabilumas))
8.Pažinumas ar nepažinumas (ar galima pažinti asmenybę ar ne)

Asmenybė. Asmenybės pasireiškimas konfliktų kontekste

 

ĮVADAS

Norint gerai atskleist nagrinėjamą tema, reikia pabrėžti pagrindines sąvokas, kuriomis remsimės visame darbe. Tokios sąvokos kaip: „Konfliktas“, „asmenybės esmė“ ir „Asmenybė konflikte“.

Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.
Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai. Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius. Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų.

asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.
Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:
1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių įpatumų.
2. Toks pat kaip ir kai kurie žmonės – t.y. jis turi ir grupinių ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiem labiausiai rūpi atsakyti i klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?
3. Kitoks negu visis kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais. Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks žmogus kaip aš ir niekada negyvens.

asmenybės psichologija stengiasi tirti visais šiais aspektais. asmenybės tyrėjai dažnai šį darbą pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Predėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieško universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

“Asmenybė konflikte”, šią sąvoką galima skirstyti į daugybę aspektų būdingų mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šiame darbe pasirinkau nagrinėti kelis aspektus kuriuose vienaip ar kitaip asmenybė patenka į konfliktines situacijas. “Konfliktai visuomenėje”, “Grupių konfliktai”, “Konfliktai šeimoje”, “Konfliktų sprendimo būdai” yra elementerios situacijos kylančios kasdieniniame gyvenime.

Konfliktai visuomenėje

Kažkas yra pajuokavęs, kad pasaulyje konfliktų daugiau nei smilčių pajūryje. Kita vertus, nors konfliktų iš tikrųjų gausu, jų šaltinių stebėtinai mažai. Dauguma mūsų konfliktų kyla dėl šių pamatinių priežasčių : gyvybinių poreikių, skirtingų vertybių, skirtingo suvokimo, skirtingų interesų ir psichologinių poreikių, taip pat dėl ribotų išteklių.
Kodėl konfliktų tiek daug ir tokių įvairių, o dingstys vos kelios? Pažvelkime į du konfliktus ir paieškokime jų priežasčių panašumo. Vienas konfliktas: brolis ir sesuo pešasi dėl to, kad abudu nori paimti paskutinę duonos riekę, užuot ją pasidalinę. Kitas konfliktas: dvi šalys kariauja dėl to, kad abi nori to paties žemės ploto. Kaip matome, abiejų konfliktų šaltinis labai panašus: riboti ištekliai. Šitaip galima paanalizuoti ir kitus konfliktus bei paieškoti jų pamatinių priežasčių. Žmonės analizuodami ir suvokdami konflikto priežastį, randa būdų kaip jį įveikti. Konfliktui kilus dėl skirtingų vertybių turime gerbti ir suprasti kito žmogaus pažiūras.
Aš norėčiau panagrinėti vieną sritį, kurioje žmonės bendrauja kaip verslo partneriai. Tai rinka ir jos aplinka. Rinkos konfliktai skiriasi nuo kitų konfliktų tuo, kad čia paprastai turime reikalą su svetimais žmonėmis, kurių praeitis ir gyvenimas mums nežinomi. Todėl žmonėms sąveikaujant rinkoje atsiranda “beasmeniškumo” elementas, nors iš tikrųjų toks dalykas kaip grynai beasmenis kontaktas neegzistuoja. Šį faktą aš norėčiau ir aptarti.
Tai mes paprastai bendraujame su žmonėmis, kurių nepažįstame ir kurie turi mums reikalingos informacijos, prekių arba teikia mums reikalingų paslaugų. Sąveikaujant rinkoje dauguma konfliktų kyla dėl to, kad arba kompanijos, ar bendrovės produkcija bei paslaugos yra nepatenkinamos kokybės arba klientas galutinai neatsiskaito.

Tam, kad konfliktas būtų išspręstas abi puses tenkinančiu būdu, paprastai siūlomas septynių žingsnių planas:
— išsiaškinkite patys sau, ko jūs norite. Kartais tai pakankamai paprasta, o kartais tenka gerai pagalvoti, nes norai gali būti migloti ir neapibrėžti.Kai patys gerai nežinome, ko norime, tai sunku tikėtis, kad mūsų norus supras antroji konfliktuojančioji pusė;
— išsakykite savo norus kitai pusei. Tam labai svarbu parinkti tinkamą vietą ir laiką. Jeigu žmogus pavargęs, blogos nuotaikos arba užsiėmęs, geriau luktelėti. Jeigu jūs pats suirzęs, piktas ar įsižeidęs, geriau pirma nusiraminti. Jūsų norai neturi nuskambėti kaip kaltinimai antrai pusei. Pavyzdžiui, užuot sakius: “tu niekad neleidi man naudotis savo kompiuteriu”, geriau sakyti “aš norėčiau pasinaudoti tavo kompiuteriu”;
— išklausykite kitos pusės norus. Geiausia išklausyti nepertraukiant, nekritikuojant ir nesileidžiant į per ankstyvas diskusijas;
— ieškokite galimų sprendimų. Svarbu kad sprendimus siūlytų abi pusės ir kad jų būtų kuo daugiau. Nes tuomet yra galimybė surasti geriausią sprendimo variantą. Neskubėkite vertinti galimų sprendimų – pirma įsitikinkite ar visi variantai išsakyti;
— įvertinkite galimus sprendimus ir išrinkite geriausius. Šitai taip pat padarykite drauge. Nereikia skubėti pernelyg gretai atmesti galimų variantų: galbūt atidžiau panagrinėjus kaip tik jie pasirodys esą tinkamiausi;
— įgyvendinkite pasirinktą sprendimą. Dabar pats laikas įsitikinti, ar iš tiesų jūsų pasirinktas sprendimas buvo geriausias, ir ar jis tikrai tenkina abi puses;
— toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą. Nereikia manyti, kad sprendimai, tegu ir tinkamai parinkti, yra amžini. Bėga laikas, keičiasi žmonės, kinta aplinkinės sąlygos, todėl priimtus sprendimus kartkartėmis tenka peržiūrėti. Vieni sprendmai ilgainiui tik dar labiau išryškina savo privalumus, kiti, priešingai, pasirodo neefektyvūs. Todėl nuolatos išlieka tikimybė koreguoti sprendimus.

Grupių konfliktai

Bendriausiai grupę galima apibudinti taip: tai yra bendrai veikiančių žmonių visuma. Grupę sudaro du ar daugiau individų, kurie:
1. Pažįsta vienas kitą.
2. Tiesiogiai vienas kitą veikia.
3. Žino apie priklausymą šiai grupei.
4. Supranta priklausomybės pranašumus, siekiant bendrų tikslų.
5. Yra susitarę siekti bendrų tikslų.
Grupės būna ssąlyginės bei realios. Sąlyginėmis vadinamos grupės, sudarytos loginio mastymo keliu, pagal tam tikras ypatybes (pvz.Vyrai ir moterys, amerikiečiai, anglai, lietuviai ir t.t) Į sąlyginę grupę žmonės sujungiami teoriškai, o praktine veikla jie gali būti nesusiję. Realiomis grupėmis laikomos tokios grupės, kurių nariai veikia tuo pačiu metu bendroje erdvėje ir turi vienokių ar kitokių tarpusavio santykių. Realių grupių pavyzdžiai – šeima, vienos įstaigos darbuotojai, studentai lankantys paskaitas ir t.t.
Kiekvienas individas grupėje turi atskirą elgsenos sistemą, dar vadinamą role. Yra žmonės tam tikroje grupėje visada užimantys kritiko, idėjų generatoriaus ar kitas roles. Tinkamai jas nustačius, tai galima panaudoti grupės efektyvumui didinti. Kiekviena efektyvi grupė turi tris pagrindinius veiklos bruožus:
1. Išsilaiko, nesuyra.
2. Realizuoja tikslus.
3. Tobulina ir keičia veiklos būdus, leidžiančius pasiekti didesnio veiklos efektyvumo

Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikštas kova tarp dviejų ar daugiau šalių, kurios turi prieštaraujančias nuostatas, veikimo tikslus ar priešinasi agresijai į jų vertybes. Konfliktų esmė lengviau suprantama aprašant jų pagrindines savybes:
1. Kiekvienas konfliktas susideda iš serijos epizodinių dalinių
konfliktų, kurių kiekvienam būdinga tam tikra seka ir raida. Kartu
konfliktas turi ir savo bendrą stabilumą.
2. Konfliktas gali būti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas.
3. Konfliktai yra susiję su grupės (organizacijos) stabilumu ir
pasikeitimais. Grupės viduje atsiradę konfliktai gali grėsti jos
stabilumui, o konfliktai tarp grupių stiprina grupės konsolidaciją.

Konfliktai gali būti:
1. Asmeniniai – atsiranda asmenybės viduje susiduriant su įvairiais išorės poveikiais.
2. Tarpasmeniniai – tarp dviejų ar daugiau grupės narių (pvz. konfliktas tarp vadovo ir pavaldinio).
3. asmenybės ir grupės konfliktai – atsiranda dėl grupės sprendimo individui arba individo prieš grupinės veiklos.
4. Tarpgrupiniai konfliktai – dėl daugybės prieštaravimų tarp skirtingų grupių.
5. Socialiniai konfliktai – iškyla dėl ekonominių krizių, religinės prievartos ir t.t.

Konfliktų priežastys. Konfliktai tarp grupių kyla dėl daugelio priežasčių, tarp jų galima paminėti darbo vertinimo būdus, uždavinius, sukryžminančius skirtingų grupių interesus, grupių tikslus, kurių pasiekimui viena grupė turi dirbti prieš kitą, skirtingas kolektyvo grupių požiūris į bendrų tikslų siekimą, asmeniniai skirtingų grupių narių konfliktai. Beveik bet kokia šių įvairialypių priežasčių kombinacija gali sukelti konfliktą tarp grupių Tipiškas pavyzdys – konfliktas tarp naujos produkcijos pardavimo būtinybės ir pardavimo skyriaus nenoro mokėti baudas už neplanuotą asortimento keitimą arba konfliktai tarp gamybinių brigadų, ypač jei viena iš jų naudoja produkciją ar komponentus, pagamintus kitos.
Sąlyginai konfliktų priežastys gali būti suskirstytos į 3 pagrindines grupes:
1. Priežastys sukeltos darbo proceso.
2. Priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis.
3. Priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.

Be to, dar yra konfliktų , kylančių dėl ekonominės šalies padėties. Šias priežasčių grupes dabar panagrinėsime išsamiau.
Daugeliui kolektyvų pagrindinės konfliktų priežastys yra sukeltos darbo proceso. Tokie konfliktai prasideda, visų pirma, dėl faktorių, trukdančių žmones pasiekti pagrindinių jų darbinės veiklos rezultatus – įvykdyti gamybinę užduotį, pagaminti tam tikrą produktą. Tokiais faktoriais gali būti:
a) tiesioginis technologinis darbininkų ryšys, kai vieno veiksmai neigiamai veikia kito veiksmų efektyvumą (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio);
b) problemų, kurių sprendimas turėtų eiti vertikalia valdymo struktūra, perkėlimas į horizontalų lygmenį (taip įrankių trūkumas gali sukelti ginčus tarp darbuotojų, tuo tarpu kai šią problemą turi spręsti jų vadovai);
c) funkcinių pareigų nevykdymas sistemoje “vadovas – pavaldinys” (pavyzdžiui, vadovas neužtikrina pakankamų sąlygų sėkmingam pavaldinių darbui, arba pavaldiniai nevykdo viršininko nurodymų).

Trečia, darbo veiklos metu kylantys konfliktai neretai atsiranda dėl to, kad žmogaus poelgiai neatitinka grupės kolektyve priimtų normų ir gyvenimiškų vertybių. Tarkime, žmogaus siekis daugiau uždirbti, o tam, aišku, daugiau ir intensyviau dirbti, gali būti nesuprastas tinginčių grupės narių daugumos.
Darbo proceso metu konfliktai gali kilti ir dėl tikslių pareigybių aprašymų nebuvimo. Tada neaišku kas ką turi daryti ir už ką yra atsakingas.
Dabar apie kitą konfliktų priežasčių grupę – priežastis, iššauktas psichologinių žmonių santykių ypatumų.
Atrodytų, kad palyginti nekaltas faktorius “simpatija – antipatija” gali turėti gilesnių pasekmių grupei. Juk neretai paaukštinimai tarnyboje kaip tik ir remiasi šiuo principu, aišku šiek tiek transformuotu į “savas – nesavas”. “Savam žmogui” atsiveria visos karjeros galimybės, o “svetimam” jos yra blokuojamos. Šitoks neteisingumas paaštrina tarpusavio santykius ir gali sukelti konfliktus. Giminingos šiai priežasčiai dar yra šios:
a) nepalanki psichologinė atmosfera kolektyve (ji gali būti sukelta kultūrinių skirtumų, vadovo veiksmais ir t.t.);
b) bloga psichologinė komunikacija (t.y. žmonės nesupranta, neįvertina vienas kito ketinimų, nesiskaito su kiekvieno reikmėmis ir t.t.);

Konfliktai šeimoje

Žmogus – būtybė, kurios viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnuma ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas ar jam taip tik atrodo? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojučiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.
Netrūksta priežasčių, dėl kurių gali kilti sunkumų šeimyniniame gyvenime. Viena jų- skirtingas vyro ir moters socialinių vaidmenų supratimas ir šių vaidmenų atlikimo konfliktas. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tuo labiau unikali yra dviejų žmonių sąjunga, todėl tipiškų konfliktų išskyrimas yra gana sąlygiškas. Statistika rodo, kad jaunoje šeimoje konfliktai kyla ypač dažnai ir yra sunkiai sprendžiami. Daug skyrybų įvyksta pirmaisiais šeimyninio gyvenimo metais. Galima sakyti, kad šeima kaip ir bet kuris kitas organizmas yra silpniausia gimimo metu.

Nesėkmingų vedybų motyvai būna įvairiausi : tėvų prašymas, materialiniai išskaičiavimai, noras nustebinti pažįstamus, vienišumo baimė, bandymas vieną neišsipildžiusi ketinima kompensuoti kitu ir t.t. Nerasime tik tvirto pasiryžimo susieti savo likimą su pasirinktu zogumi visam gyvenimui, noro įveikti visus šeimyninius sunkumus. Tokios šeimos kuriamos lengvabūdiškai, todėl ir skirybas galime traktuoti, kaip išsivadavimą nuo blogio, kaip gyvenimo klaidos “ištaisymą”, kuri vis vien palieka pėdsakus žmonių sielose.
Kad šeima būtų stabili, nepakanka, kad vyrą ir moterį sietų tik bendra pavardė. Stbiliai šeimai būtinos šios dvasinės sąjungos rūšys tarp vyro ir žmonos.

1.Buitinė- ekonominė sąjunga, sudaryta patenkinti vartojimo ir buitinio
aptarnavimo poreikiams;
2.Seksualinė sąjunga, garantuojanti lytinio poreikio patenkinimą;
3.Šeiminė sąjunga, sudaryta gimdyti, prižiūrėti ir auklėti vaikus;
4.Psichologinė sąjunga- moralinė ir emocinė parama vieno kitam,..
asmenybių pagarba, atidumas, laisvalaikio organizavimas ir pan…

Nesutarimai dažnai kyla, kai vienas iš sutuoktinių nori panašaus į tradicinėje šeimoje buvusį buitinių pareigų pasidalijimą, o kitas supranta šeimą kaip lygių partnerių sąjungą. Tačiau galima įžvelgti ir psichologinį pagrindą- nei vienas nenori nusileisti ir atiduoti viršų kitam.
Konfliktai, kylantys šeimoje dėl vaikų gimimo, dažniausiai priklauso nuo nemokėjimo reguliuoti nėštumus, t.y. nuo nesugebėjimo teisingai pasirinkti tėvo ir motinos vaidmenį. Be to, dalis moterų iš yrančių šeimų, priimdamos svarbų abiems sutuoktiniams sprendimą,- gimdyti ar ne,- dažnai neatsižvelgdavo į vyro nuomonę, arba net visai su juo nesitardavo. O juk daugelyje šeimų laimės “laidas” ir yra vaikas. Jeigu vaikas bus abiejų pusių trokštamas ir mylimas, tai ir atsiradus problemoms daugiau padės sutuoktiniams likti kartu.
Kita šeimyninių santykių sritis, kurioje vilčių ir realios padėties neatitikimas sukelia ypač skaudžius išgyvenimus, yra šeimos, kaip seksualinės sąjungos, pažeidimas. Nagrinėjant konfliktus dėl nepasitekinimo seksualiniais santykiais, reikia pasakyti, kad ši tarpusavio santykių sritis yra labai intymi, savita, tačiau sutuoktiniams kylančios problemos yra panašios. Dažnai skiriamasi dėl seksualinio neatitikimo. Būna lūkesčiai, siejami su intymiais santykiais šeimoje, kurie realybėje ne visada išsipildo. Nesuprantu tų, kurie vadovaujasi fraze- “tik po vestuvių”. Kam to reikia, jei po vestuvių partneriai vienas kitu nusivilia ir net griūna šeimos? Šiais laikais daugelis toleruoja ikivedybinį lytinį gyvenimą. Žinoma, proto ribose, kad paskui vien “dėl to”nereikėtų kelti vestuvių.
Išsiskyrimų istorijos beveik visada liūdnos, čia mažai kas keičiasi, nors būna ir kitokių pavyzdžių, kai buvę sutuoktiniai kartu tariasi dėl vaikų ateities, esant reikalui vienas kitam padeda. Atrodo neimanoma, bet pakviečia vienas kitą net kartu pavakarieniauti. Tokie žmonės neturi keršto ir neapykantos jausmo. Jie pabandė- jiems paprasčiausiai nepasisekė, juk neverta viens kitam nuodyti likusį gyvenimą.

Konfliktų sprendimo būdai

Konfliktai, įtampos, problemos yra neišvengiami kiekvienoje organizacijoje. Žmonės yra skirtingi: jie turi skirtingus požiūrius įvairiais klausimais, savus problemų sprendimo būdus. Tarpasmeniniai konfliktai kyla iš nesutarimų tam tikrais klausimais. Žmonės gali ir toliau nemėgti vienas kito net ir po vieningo sprendimo vien dėl neteisingo derybų būdo. Tada kyla klausimas, ar jie darys tai, ką nusprendė? Jeigu ne, tai gali sąlygoti tolesnius konfliktus.
Teoretikai susitaria, jog konstruktyvus konfliktų sprendimas priklauso mažiausiai nuo 4 faktorių:
1) konflikto suvokimo adekvatumas;
2) atvirumo ir efektyvaus bendravimo;
3) abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos sukūrimo;
konflikte esmės nustatymas.

Kas liečia konflikto suvokimo adekvatumą, tai čia turimas omenyje pakankamai tikslus, neiškreiptas asmeninių polinkių, tiek savo, tiek oponento veiksmų, ketinumų, pozicijos vertinimas. Tiesa pasakius, tokį įverinimą gauti nelengva. Reikia išvengti neigiamos nuostatos oponento atžvilgiu, o tai padaryti siaučiant emocijoms labai sunku. Čia tinka tik patarimas neskubėti vertinti oponentą.
Kadangi atvirumas – tai ne tik jausmų rodymas, tai kiekvienas iš oponentų galėtų nors dalinai pranešti kitam štai ką: ką aš norėčiau padaryti, kad išspręsti konfliktą? Kokių reakcijų laukiu iš priešininko pusės? Ką aš darysiu, jei oponentas elgsis ne taip? Kokių pasekmių aš tikiuosi, jei bus pasiektas susitarimas?
Jeigu žmonės pasiruošę dialogui, jei jie atviri vienas kitam, aišku, sukuriama tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera. Bendradarbiavimas skamba šiek tiek keistai, bet kadangi problemą (konfliktą) sprendžia mažiausiai du, tai jis yra būtinas. Ir paskutinis paminėtas anksčiau konstruktyvaus konfliktų sprendimo faktorius – konflikto esmės nustatymas. Kad tai padaryti, konflikto dalyviai turi suderinti savo pažiūras į situaciją ir rasti atitinkamą elgesio strategiją. Manoma, kad šiuos veiksmus reikia daryti žingsnis po žingsnio.
1. Nustatyti pagrindinę problemą. Šitam etape reikia aiškiai išsiaiškinti, kur problemos pagrindinė priežastis.
2. Nustatyti antrines konflikto priežastis. Šios priežastys dažnai apsunkina analizę ir iškreipia tikrąją priežastį.
3. Ieškoti galimų konflikto sprendimo kelių. Tam reikia atsakyti į klausimus: ką aš galiu padaryti išspręsti konfliktui? Ką tam gali padaryti mano partneris?
4. Bendras sprendimas apie konflikto baigimą. Šitame etape reikia išsirinkti abi puses labiausiai patenkinantį sprendimą, t.y. rasti konsensusą.
5. Numatyto konflikto sprendimo būdo realizacija. Čia labai svarbu laikytis numatytos strategijos ir jos nežlugdyti neapgalvotais veiksmais.
6. Įvertinti pastangų, skirtų konflikto sprendimui, efektyvumą. Šitame etape problema arba laikoma išspręsta, arba daroma išvada apie tolesnio darbo su ja reikalingumą, kartais kartojant visus šiuos žingsnius iš naujo.

Čia reiktų pastebėti, kad šis laipsniškas konflikto sprendimo būdas neįmanomas be tokių faktorių kaip vykstančio proceso suvokimo adekvatumas, jų santykių atvirumas ir tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos buvimas.

Išvados

Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti

1. Konfliktai, esant didelei grupių, atskirų individų tikslų įvairovei, yra neišvengiami.
2. Skiriamos 3 pagrindinės konfliktų priežasčių grupės:
a) priežastys, sukeltos darbo proceso;
b) priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis;
c) priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.
3. Konfliktai turi būti sprendžiami.
4. Pasiūlyti vieną, efektyviausią būdą įveikti konfliktus neįmanoma. Konfliktinės situacijos tokios skirtingos, jog kiekvienam sprendimo bandymui reikalinga kruopšti padėties analizė.
5. Pagrindinė konflikto sprendimo prielaida – atvirumas, tarpusavio pasitikėjimas ir pasirengimas bendradarbiauti.
6. Daug, sprendžiant konfliktus, priklauso nuo tarpininko, kuriuo dažnai būna vadovas, asmeninių savybių, vadovavimo stiliaus, patirties.
7. Kiekvienai subrendusiai grupei konfliktai gali būti naudingi ir net reikalingi. Tam, be abejo, būtina aukšta grupės narių bendravimo kultūra, kokybė.

Literatūra

1. KTU „Psichologija studentui“;
2. D. Gaigalienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „asmenybės ir bendravimo psichologija”
3. A. Jacikevičius. “Žmonių grupių (socialinė) psichologija”.

4. Shapiro ( vertė A. Sabonis ) “ Konfliktai ir bendravimas“

5. R. Želvys “ Bendravimo psichologija“
6. Intrenetas

Gyvenimo prasmė. Ar verta jos ieškoti?

 

Vieną kartą visiems ateina diena, kai savęs paklausi.Kokia mano gyvenimo šitame pasaulyje prasmė?“Paklausiame visi, tik ar visi ryžtamės ieškoti atsakymo? Ar surastas atsakymas nenuvils, neišgąsdins, neužgaus ? Ar atsakytas klausimas kažką padės pakeisti, pasikeisti, pamatyti?

Aš manau, kad neverta. Kad sugebėtum pažvelgti į akis prasmei turi būt tam pasiruošęs, ne kiekvienas gali tą padaryti savęs neįskaudinęs, neužgavęs. Tai įrodo ir daugelio literatūros klasikų kūriniai. Tragiški herojų likimai dažnai ten perpinti ieškojimo, bandymo suprasti, pateisinti, atverti, pačiam būti atviram. Kiekvienas iš jų ieškojime bandė atrasti save, savo vietą, deja…. Atsakymai dažnai nebūna vienareikšmiai, suprantami, juose lengva pasiklysti, pasimesti. Tikrojo kelio ieškojimas dažnai būna kelias į niekur. Toli gražu ne kiekvienas gali tai priimti. Aišku, ieškančiųjų gyvenimas turi savo žavesio, drąsos, siektinumo pavyzdžio, bet kiek jame kančios, neatsakytų klausimų, daugtaškių ir nebaigtumo.

Gyvenimo prasmė? Ar galima to iš viso klausti? Juk žmogaus gimimas jau pats savaime suteikia kažkam prasmę, mažos kūdikio rankytės suteikia prasmę mamos gyvenimui, kada atsiranda jausmas, kad viską gali atiduoti dėl tų mažyčių į tave ištiestų rankučių. Meilė? Ji taip pat suteikia prasmę, supratimą apie pasiaukojimą, atleidimą, laimę. Mirtis? ….padeda suprasti laikinumą, įvertinti dabartį. Darbas? Poilsis? Gamta? Juk kiekvienas dalykas, kiekvienas atėjęs pavasaris, išaušusi nauja diena, kiekvienas sutiktas žmogus, pastebėta šypsena, pastebėtas šimtus kartų matytas medis, gėlė, suoliukas parke, visi jie atsineša naują patirtį, visi jie šiek tiek pasuka tave ten, kur tu ir turėtum būti.

Kai kuriose filosofijos kryptyse akcentuojamas būtent sugebėjimas nesipriešinti gyvenimo tėkmei, nespartinti įvykių, mokėti plaukti gyvenimo upe ramiai, budriai ir užtikrintai. Nes gyvenimo keliai dažnai veda mus ten, kur ir turime būti ir jei mums kažkas yra skirta, mus būtinai ten ir nuves, jei bus skirta kažką sužinoti, gyvenimas padarys tai tokiu laiku, kada ir turi tai įvykti.Todėl tiek amžių pasaulyje egzistuoja religijos, kurios stengiasi žmonėms palengvinti ieškojimus, suteikti tikrumo, pasitikėjimo, tikėjimo, paramos. Todėl egzistuoja įstatymai, filosofija, menas, visa tai kažkuriuo momentu gali tapti atsakymu. Labai netikėtu, nelauktu, o gal kartais išlauktu, išnešiotu, užaugintu kažkur širdyje.

Tad aš teigčiau, kad nereikia ieškoti, klausti, blaškytis. Reikia tiesiog nepamiršti gyventi, nepamiršti pamatyti krintančių lapų, sprogstančių medžių, augančių vaikų, mylimo žmogaus akių, reikia mokėti surasti laiko sustoti, apkabinti, priglausti, paklausti, pastebėti. Reikia nepamiršti gyventi, ne dėl pinigų, ne dėl kažko, o tiesiog mokėti priimti gyvenimą su visais jo veidais, gražų, besišypsantį, liūdną ar piktą. Ir gal tuomet, visai netikėtai, einant rudenėjančiu parku, kartu su klevo lapu nukris ir atsakymas … Galbūt jis mus privers nusisypsoti…Juk tai taip paprasta.

Žiniasklaida, jos svarba žmogui, visuomenei ir politikai

 

ŽMOGUS IR VISUOMENĖ

Žiniasklaida, kitaip dar vadinama “visuomenės informavimo priemonėmis” – tai priemonės, informaciją sugebančios pateikti plačiam žmonių ratui.Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas ir televizija. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę.
Sąvoka atsirado apie 1920-uosius metus anglosaksų šalyse atsiradus radijui ir masiniams laikraščiams. Lietuviškas pavadinimas “žiniasklaida” yra palyginti naujas (įvestas apie 1990-uosius), prieš tai šiai sąvokai apibūdinti naudotas “medijos” terminas.
Žiniasklaidos aušroje komunikacija per žiniasklaidą buvo vienpusė, t.y. be grįžtamojo ryšio ir informacijos gavėjo. Kompiuterių ir interneto amžiuje kalbama apie interaktyvią žiniasklaidą.
Vienas svarbiausių mūsų bendradarbiavimo su žiniasklaida principų yra perduoti tinkamiausią žinią, tinkamiausiu laiku, tinkamiausioje vietoje.
Visame pasaulyje žiniasklaida yra pripažinta kaip ketvirta valdžia smarkiai įtakojanti visuomenės nuomonę. Efektyvus ryšių su visuomene specialistų darbas su žiniasklaida užtikrina viešumą masinės informacijos priemonėse. Tinkamos žinios paskleidimas tinkamu laiku padeda užtikrinti palankią visuomenės nuomonę.
Žiniasklaidos rūšys
• Spauda (ir kita spausdinta žiniasklaida – lapeliai ir pan.)
• elektroninė žiniasklaida
o audio (radijas, garso įrašai)
o audiovizualinė (Televizija, videomedžiaga, Kinas)
• Internetas
Elektroninė žiniasklaida vis labiau lenkia spaudą. Naudojant naujus perdavimo būdus (palydovai, kabeliai) tradicinei žiniasklaidai sukuriama vis didesnė konkurencija.
Jei imtume galvoti apie paskutiniojo 20-ojo amžiaus dešimtmečio svarbiausius pasiekimus, pirmas terminas, kurį dažnas greičiausiai paminėtume, būtų “Internetas”. Retam šis terminas nekeltų jokių asociacijų. Nereikia didelių tyrimų, kad suprastume – šis terminas kelia ir susižavėjimo, ir nusivylimo.
Galima drąsiai teigti, kad su kiekviena diena Interneto vartotojų daugėja. Tačiau vartotojų požiūriai ir žinios skiriasi. Vieniems tai gali būti tik miglotas įsivaizdavimas apie didžiulius informacijos lobynus. Kitiems – tai kasdieninio darbo įrankis, padedantis rasti reikiamos informacijos, pramogauti, tobulėti profesiškai, kurti įvaizdį ir pan.
Internetas ir įvairiausi kompiuteriniai kūriniai užtikrintai kovoja dėl deramos vietos šalia jau tradicinėmis pripažįstamų “mass media” – spaudos, radijos, televizijos ir kino.

Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija
Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija. Tačiau šiuo skambiu – informacijos technologijos – pavadinimu gali būti pavadintas bet kuris informaciją pateikiantis kūrinys.

Informacijos technologija – tai priemonių ir būdų sistema informacijai kaupti ir perduoti vartotojui.

Jei informacijos technologijos pavyzdžiu imtume tradicinę knygą, tai knygos, kaip spausdinto leidinio, techniškasis aspektas yra jos “apčiuopiamumas”. Jei žinome, kad knygą sudaro 50 puslapių, nesunkiai galime suplanuoti laiką, skirtą susipažinti su jos turiniu. Kitas – intelektualusis – spausdinto leidinio aspektas bus specialus metodas, kurį naudodamas, skaitytojas susipažins su jos turiniu. Paprastai sakoma, kad šis susipažinimas yra tiesinis. Nes pati knyga (tiksliau – paeiliui susegti lapai) inspiruoja tam tikrą jos turinio dėstymo “kelią”.

Nūdienos informacijos technologijos terminas vis labiau siejamas su skaitmeninės informacijos kūriniais. Geriausi tokių kūrinių pavyzdžiai – tai Internetas ir pačios įvairiausios multimedijos programos.

Jei dar prieš keletą dešimtmečių skaitmeninę informaciją buvo galima įsivaizduoti tik mokslinio tyrimo institutuose, tai šiandien kompiuteriniai kūriniai tampa neatsiejami nuo mūsų kasdienybės. Net ir pačių humanitariškiausių specialybių atstovai rengia kompiuterinius tekstus, redakcijos maketuoja leidinius, architektai ir dizaineriai projektuoja namus, baldus, drabužius. Nors ir palengva, tačiau akivaizdžiai formuojasi elektroninių leidinių pasiūla, poreikis ir, kartu, rinka.
Jaunimo įvaizdis žiniasklaidoje
Paveikiausi žiniasklaidos propaguojamoms vertybėms yra vaikai ir jaunimas. Psichologai, palyginti neseniai įsitraukę į žiniasklaidos tyrimus, jos poveikį šiai auditorijai dar labiau sureikšmina. Televizijos poveikio vaikams ir jaunimui analizės pagrindu psichologai konstatuoja, kad jauną žmogų mažai kas gali apsaugoti nuo šios žiniasklaidos priemonės įtakos.
Žiniasklaidos perduodamus pranešimus, vaikai ir jaunimas priima nekvestionuodami.
Jaunimas ir žiniasklaida
Jaunimas daugelyje besivystančių šalių gali sudaryti didžiausią gyventojų dalį. Ypač jaunos moterys galėtų būti labiau išsilavinusios ir raštingesnės negu vyresnės kartos moterys. Net ir labiau nutolusių sričių jaunuoliai galėtų būti geriau susipažinę su Vakarų kultūra per kino produkciją. Didesnė tikimybė, kad jaunimas geriau sugeba bendrauti įvairiomis kalbomis ir yra geriau susipažinęs su žiniasklaida ir informacijos ir komunikacijos technologijomis.

Būtina suteikti prieigą prie žiniasklaidos ir komunikacijos technologijų socialiai atskirtoms gyventojų grupėms ir neįgaliesiems.

Beveik 80 proc. visų 500 milijonų pasaulio neįgaliųjų gyvena besivystančiose šalyse.

Šiuo metu siekiama palengvinti neįgaliųjų prieigą prie žiniasklaidos ir informacijos ir komunikacijos technologijų. Pavyzdžiui, tai susiję su adaptuotos technikos, kuri yra pagrindinė būtina sąlyga neįgaliesiems naudotis kompiuterinėmis technologijomis, plėtra.

Vis dažniau ir dažniau per radiją, televiziją, laikraščius ir kasdienybėje susiduriame su LABAI nemaloniais dalykais. Jei tik kas ką blogo, netinkamo padarė, tuoj nueis gandas po visą pasaulį.Nesuprantu, kodėl žmonės taip mėgsta išdidinti tai, ką geriau tyliai išspręst, nubaust tinkamai valdžios ar kitokiom tinkamom priemonėm, ir vis dažniau užgožia tai, kas mūsų visuomenėje tikrai gražu, tai, kas pavyzdinga. Kodėl gražūs dalykai laikomi gėda, o viskas, kas baisu viešinama ir skelbiama, pamirštant nuostabius dalykus? Ar žmogus, matantis per televiziją tik smurtą, gali užaugti pavyzdingas pilietis? Jis suvokti gali tai, kad savo teises gali išsireikalauti tik jėga ar grubumu.
Taip žmonės pamiršta paprastus būdus susitarti ar išmokti paprašyti, mūsų visuomenei trūksta paprasčiausio diplomatiškumo ar mandagumo. Jei ignoruotume blogį, galbūt jo būtų mažiau…

Žiniasklaida politikoje

Kalbant apie žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, dažniausiai akcentuojamos jos pozityviosios – informacijos, kritikos ir kontrolės -funkcijos. Gvildenama opias socialines problemas, žiniasklaida ne tik tiesiogiai informuoja piliečius apie šalies įvykius, bet ir skatina valdžios institucijas gerinti savo darbą, tarnauti visuomenės nariams, ginti jų teisėtus interesus. Šią pilietinę funkciją žiniasklaida paveldėjo iš 19 amžiaus Vakarų spaudos, kuri kadaise drąsiai stojusi ginti piliečius nuo valdžios piktnaudžiavimo savo galiomis, nuo kompetencijos stokos, jos neskaidrumo ir išpuikimo.
Tačiau jau 20 amžiuje žiniasklaidos santykiai su valdžia ir pilietine visuomene iš esmės pasikeitė. Kaip buvo pastebėję žiniasklaidos teoretikai, jie atitiko ne linijinę schemą – „valdžia – pilietinė visuomenė kartu su žiniasklaida“, bet savotišką trikampį – „valdžia – žiniasklaida kaip pramonė – pilietinė visuomenė“. Šiame trikampyje įmanomi įvairūs aljansai: žiniasklaida su piliečiais prieš valdžią, žiniasklaida su valdžia prieš piliečius, arba žiniasklaida prieš piliečius ir valdžią. Iš tikrųjų iš savo patirties mes žinome, kad žiniasklaida – kaip ir senais laikais – gali tarnauti pilietinės visuomenės tikslams, tačiau kartu mes puikiai matome, kaip žiniasklaida būdama „ketvirtąja valdžia“ gali manipuliuoti žmonių nuomone arba atkakliai, nesiskaitant su priemonėmis, ginti savo komercinius interesus. Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.

Savaime toks žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje nėra nei geras, nei blogas. Koks bus konkretus leidinys arba televizijos kanalas – ar jis priklausys kokybiškos žiniasklaidos kategorijai, ar užims „geltonosios“ žiniasklaidos nišą, ar pasirinks kokį nors tarpinį variantą – tai pasirinktos vadinamos vidinės žiniasklaidos ideologijos klausimai.
Kai kurie sako,kad pavojingiausios korupcijos pasireiškimo sritys – teisėsauga, politika ir žiniasklaida.
Teisėsauga – nes korumpuotas teisėjas, prokuroras, tyrėjas žudo pasitikėjimą viena didžiausių socialinių vertybių – teisingumu.

Žiniasklaida – nes korupcija šioje srityje pakerta pasitikėjimą viskuo, ką išgirstame ar pamatome, ir sugraužia informacijos laisvės, kurią remiasi bet kuri demokratija, šerdį.

Politika – nes įstatymus ar bendruomenės interesus parduodantis politikas žlugdo pasitikėjimą ir teisingumu, ir demokratija.

Nereikia išsamiai analizuoti, kas yra korupcija. Pakaks pasakyti, kad kone visuotinai pripažįstami bent trys pagrindiniai jos pasireiškimo būdai: kyšininkavimas, prekyba įtaka ir piktnaudžiavimas padėtimi.
Prieš metus, 2004 metų gruodžio 9 dieną, „Transparency International“ paskelbė Pasaulio korupcijos barometrą, leidžiantį palyginti žiniasklaidos ir kitų institucijų korumpuotumą 62 šalių gyventojų akimis.
Šio tyrimo duomenimis, žiniasklaida atsidūrė tarp muitinių ir medikų. Net įvairių leidimų išdavimas buvo laikomas ne tokia korumpuota sritimi.
Lietuvoje buvo dar „gražiau“ – čia, minėto tyrimo duomenimis, žiniasklaida buvo absoliutus lyderis, lenkiantis netgi politines partijas, Seimą, teismus ir policiją.
2005 metų gegužės 11 dieną buvo skelbti viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų grupės atliktos apklausos duomenys: 42,5 procento Lietuvos gyventojų spaudoje ir televizijose pastebi paslėptus užsakomuosius straipsnius ar reportažus.

Taigi žmonės puikiai žino, kad korupcija žiniasklaidoje – realus reiškinys. Tačiau kažkodėl nieko negirdime apie teismus pasiekusias baudžiamąsias bylas ar bent jau nutrauktus ikiteisminius tyrimus.
Atsižvelgiant į tai, kad žurnalistų pareiga – teisingai informuoti visuomenę (pagal Visuomenės informavimo įstatymo 42 straipsnio 2 d. 1 p. – „teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias“), išsprendžiamas ir jų veikimo vykdant įgaliojimus teisėtumo ar neteisėtumo klausimas.

Išvados
Laisva žiniasklaida naudinga ne tik demokratijai, bet ir gyvybiškai svarbi pagrindiniam žmogaus vystymosi procesui.
Taigi žodžio laisvė ir informacijos laisvė yra visiškai būtinos siekiant ir remiant skurdo mažinimą ir žmogaus teises.
Laisvas informacijos srautas stiprina atskaitomybę ir skaidrumą, apsaugo nuo korupcijos ir didina bendruomenės grupių galimybes dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
Žiniasklaida yra pagrindinė smurtinių konfliktų prevencijos priemonė, nes ji kuria taikių diskusijų ir problemų sprendimo pagrindus. Atskiriems asmenims ar grupėms suteikdama žodį, laisva žiniasklaida sumažina izoliacijos ir beviltiškumo jausmą, dėl kurio dažnai ir prasideda smurtas.