Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (III dalis)

3 dalis. I skyrius. Praėjus 10 metų po nuo karo pradžios, kai Liuda Vasaris išvažiavo iš Lietuvos, štai jis ir vėl grįžta, tačiau visai supasaulėjęs, apsirengęs poniškai.. Nors kraštas buvo tuščias ir girdima svetimkalbių, Liudas pažino gimtinę. Išvykęs ir baigęs dvasinę akademiją, kurioje dar labiau nutolo nuo dvasinio gyvenimo, Liudas aplankė daugelį šalių, kas ir davė akstiną supasaulėti. Todėl jam grįžus jis nenorėjo būti atpažintas esant kunigas. Pirmas pažįstamas sutiktas pirmoje už sienos stotelėje buvo studijų draugas geras apžįstamas kun Antanas Meškėnas, kuris po studijų grįžęs į Lietuvą ir profesoriaująs. Meškėnas trumpai nupasakojo pokarinę nepriklausomos Lietuvos padėtį ir kunigų padėtį valstybės valdyme… Klausydamas Vasaris suprato, kad jis vis dar tebėra kunigas, nors Meškėno kalba iš buvo jam juoką kelenti. Prašneko apie Stripaitį, Varnėną, advokatą Indrulį, Liudo gimnazijos bedraklasį. Kaunas Liudui atrodė labai skurdus po Paryžiaus, ir nuliūdo, nes tokiam “paryžiečiui” čia nelabai tinkama vieta. Liudas žino, kad čia atsivežė dvasios negalavimą ir pirmoji naktis, kai jis sapnavo laikomas mišias ir per jas save kaltindamas, dar labiau kankino save. II skyrius. Apsilanko pas prof. Meškėną, kur sutinka ir Stripaitį, kuris papasakojo apie sunkų visuomeninį darbą agituojant ir sėdint Seime. Dar ginčyjosi ten buvęs Indrulis, kuriam Liudas simpatijos nejautė, bet abu buvo draugiški. Po vidurkančio kun. Meškėnas parašė Liudą už jį atlaikyti mišias, nes šis po vidurnakčio išgėręs, o Liudas ne, bet Vasaris visomis išgalėmis stengėsi atsiginti pareigos, nes jau seniai buvo belaikęs jas ir tuo nuliūdino profesorių. Kartu išėjo ir Indrulis ir pokalbio metu pasiūlė Liudui apsistoti pas save ir pasigyrė, kad tu susižadėjęs su turtinga, gražia, meniška, protinga, išsilavinusia, inteligentiška, nepasipūtusia amerikiete, o Liudas pašiepęs jo susižavėjimą ne tiek ja pačia, bet jos namu, pasakė, kad rašąs ir gan rizikingai. III skyrius. Pabudo džiaudgamąsis, kad nereikia laikyti mišių ir klausė savęs kodėl jam tai būtų buvę sunku.. Prisiminė akademiją kur jau niekas taip nesaugojo kaip seminarijoj, todėl neretai laužydavo taisykles eidamas į teatrą… Kaip mokėsi akademijoj ir dar labiau konfliktavo tarp poetoir kunigo… Ir pagaliau pavyko ištrūkti į užsienį, išsivaduoti, bet jam nebuvo aišku nuo ko… Po kelių valstybių apsistojęs Prancūzijoj ir gavęs apmokamą darbą atsovybėj, jis mišių nebelaikė. Nors darydavo tai, kas kunigams buvo draudžiama, jis save išnagrinėjęs atrėsi sunkių nuodėmių nedarąs. Ten jis jau atsikratė išviršinio panašumo į kunigą ir tuo džiaugėsi, kol pažįstami nepasakydavo jam juo esant, bet jis dar nebuvo apsisprendęs visiškai mesti kunigystę, nors kartais atšaudavo, jog kai įtikės savo talentu mes kunigavęs. Todėl grįžo Lietuvon dar neapsispredęs ir džiaugėsi kiekviena akimirka, kad niekas nežino, jog jis kunigas, bet tėvynės vaizdas pažadino jo kunigo kerteles. Po sapno jis nenorėjo savęs liūdinti, todėl nusiramino, kad galėtų pasidžiaugti paskutinėmis atostogų dienomis, kadangi jis čia atvyko direktoriauti katalikiškai gimnazijai, bet staiga atėjo pranciškonų vienuolis tėvas Severinas su prašymu, kad sergąs vienas brolis ir reikalaująs ne vietinio konfesarijaus išpažinčiai, bet Vasaris vėl atsisakė nuliūdinęs, bet anaiptol į beviltišką padėtį nepastatęs, vienuolį. IV skyrius. Išvažiavo Liudas į gimtinę, bet stotį atvažiavęs pasitikti tėvas jo nepažino. Pakeliui namo pasakojo kas ką žinojo: Liudas apie svetimas vietas, tėvas – apie karo nelaimes ir naujienas Lietuvoj, taip pat paklaustas papasakojo ir apie Liuce, kuri jau trejetas metų ištekėjusi už kito, nes daktaras Brazgys kare miręs. Ta naujiena, kad Liucė vėl ištekėjo, Liudui buvo labai skaudi ir jam reiškianti, kad nutrūko jų draugystės saitai. Taip galvodamas jis negirdėjo tėvo pasakojimų, kol po tylos tėvas neklausė, kad dabar jam tinkamiausia klebonaut. Ir kai tėvas išgirdo, jog Liudas eis direktoriaut, susikrimto iš apmaudo, nes sudužo jo puoselėtos svajonės matyti sūnų klebonu ir sakė, jog direktoriaus vieta ne kunigui, nes jau buvo matęs, kokie tie kunigai gavę valdžią, bet atvirai to sakyti neišdrįso. Skundėsi tėvas dabartiniais vargais ir norėjo pasakyti ši savo kalbos, jog jis nesupranta jaunimo ir yra nusivylęs valdžia bie kunigais, kurie tarnauja ne Bažnyčiai, o Lietuvai. Ir Liudas tai suprasdamas jautėsi kaltas, bet paguosti tėvui jam būtų reikėję visiškai pasinerti į kunigavimą. Bet jis kunigu būti jau negalėjo, nes tai buvo su juo nebesuderinama. Pirmas Aušrakalnio vaizdas ir tiesa, jog ten apkasai Liudą labai liūdino, be to, vokiečių buvo nupjauti visi gražiausi medžiai, kurie puošė jų vienkiemį. Dabar jau niekas jo napasitiko šuksniais, kaip anksčiau, ir Vasaris giliai susimąstė, kas jis toks esąs. V skyrius. Motina, pamačiusi, jog Liudas neparsivežė nė vienos sutanos, nusprendė išvalyti jo kadaise paliktą seną. Motina galvojo, jog Liudas pamiršo, bet jam prisipažinus, jog iki šventadienio neliks ir jam jos nereiks, motina persigando, nes jau buvo sukvietę svečius į egzekvijas, kurias jis turės laikyti, ir po motinos ašarų jis atsisakyti negalėjo. Bet Liudas jau treju metus net nebuvo išpažinties, o tai yra sunki nuodėmė, bet pradėjęs nagrinėti teologiją, jis nusprendė, kad sunkių nuodėmių visgi nebuvo jo gyvenime ir jis mišias laikyti gali… Kai po tokių pamąstymų apsivilko sutaną, pastebėjo, kad jo įžūdžiai vaikščioti su ja dar neišnyko, o pamatę kunigą džiaugėsi tėvai ir dar persimetė pora žodžių apie kunigus be sutanos… Net po nokturnų, besiruošiant mišioms Liudas nesugebėjo pažadinti savy gailesčio už nuodėmes ir tik sakant žodžius mea maxima culpa, jis persigando, kad šios mišios ir yra jo didžiausia kaltė, bet toliau viskas ėjo sklandžiai. Po mišių seniai Liudui pasakojo apie dabartinę valdžią, kuri neva juos apgaudinėja, o esant vokiečiant buvo viesai kitaip… Vasaris pajautė, kad jis ne kaimui skirtas, kad jis niekada nesuprato ir nesupras kaimo žmonių… Jis dar labiau jautė savo dvilypiškumą ir giliai sąžinėj jautėsi neteisus, bet save visaip teisino ir nusprendė, kad tegu žmonės jį laiko tokį, koks jis yra, nors ir kokia būtų bloga ta nuomonė (bijojo, kad kaimiečiai niekada nesupras, kodėl jis taip egliasi). VI skyrius. Atsikrausto pas Indrulį, eina klausyti sumos, bet ne jos laikyti ir jam buvo keista, kad jis tik klauso ir džiaugėsi, kad jis vis dar tikįs žmogus. Po sumos susitko Petrą Varnėną, kurį jau seniai norėjo susirasti ir Liudas paprašė, kad geriau jo kunigu nevadintų… Varnėnas taip pat jam prikišo, jog reikėtų jau apsispręsti, kuriuo keliu jis ketina eiti; ir dar ilgai jie apie tai kalbėjo, kad Vasariui reikia apsispręsti, o šis, kad daug kliūčių tam yra… po to prakalbo apie Indrulį ir tą neva jo sužadėtinę amerikietę Gražulytę ir namaža jis iš Varnėno apie ją ištraukė… Užėję pas Vasarį, Varėnas iškart pamatė ant stalo Liudo rankraščius ir šis pasiūlė surengti poezijos ir muzikos, kadangi Gražulytė grojo ir Vasaris norėjo su ja susipažinti, vakarą. Liudas turėjo darbo paredaguoti, patasisyti savo kūrinius ir tuo pačiu metu vaizduotėje piešė amerikietės paveikslą. Iš Meškėno gavo žinią, kad su juo nori pasikalbėti vyskupas, kad padėtų Liudui grįžti į senas vėžias. Vasaris bijojo, kad jam neprikišinėtų jo padaryti dalykų ir ruošėsi gintis. Iš pradžių Liudas primelavo apie savo kelionėse laikomas mišias, bet paskui vyskupas įspėjo viską, dėl ko Liudas buvo sumanęs gintis ir nusiramino, neva jį supranta ir net neduodamas jam kalbėti, bet kartu Liudas nurimo, nes nejautė dėl nieko baimės, kadangi vyskupas jau viską žinojo… VII skyrius. Šeštadienio vakaras pas doc. Varnėną, kur susirinko apie 15 žmonių, ir Liudas tą dieną nerimavo, kaip pasirodys tarp tų žmonių. Susirinkę ginčijosi apie poezijos reikšmę ir ką reikia rašyti (Liudas tylėjo). Ir štai pasirodė Indrulis su ponia Genuliene ir nepažįstamąją (amerikiete). Ji buvo kitokia nei Liudas įsivaizdavo, ji buvo tobula Aurelija Auksė Gražulytė. Iš pradžių labai gražiai pagrojo Auksė, o po to Liudas pradėjo pasakoti apie savo dramą, kurios jis dar nebaigė, apie karalių vedusį vaidilutę, taip užsitraukę nemalonę ir įmesti į kalėjimą laukė, nes juos teisti galėjo tik sosto įpėdinis, jų sūnus. Liudas pasakojo turinį, kartais paskaitydamas kelias scenas. Po kiekvieno veiksmo įsiterbdavo klausytojai pasakyti savo nuomonę ir pabaigus skaityti prasidėjo ginčas apie pabaigą ir ilgai tylėjusi prabilo Auksė. Ji pasakė, ką mananti apie kūrinį ir kokia jo prasmė, bet ginčai nesiliovė, kalbėjo apie rašymo būdą.. Auksė tą dramą net susiejo su šiuo pasauliu, kas daugumai buvo keista, bet įtikinama… Liudas džiaugėsi, kad šitaip visi diskutuoja dėl jo kūrinio, o labiausiai jam patiko Auksės žodžiai. Vasaris džiaugėsi, kad Auksė priėmė jį kaip kunigą ir susiejo jo dramą su tuo ir norėjo apie tai su ja pasikalbėti. Prie stalo Liudas su Aukse buvo kaimynai, bet kalbos suregzti nepavyko, varžėsi,o Auksė pasirodė labai šiurkšti Liudui ir jis palaikė ją pasipūtėle. Abu jautė, kad negerai išėjo, o ypač Auksė liūdo, nes ji niekada su niekuo dar nėra taip pasielgusi, o ypač su tuo, kuriam jau tė nemaža simpatijos. “Taip kartais neprietelingumas suriša žmones stipriau negu meilus žodis.” VIII skyrius. Vasarį paskiria į gimnazijos direktorius ir viešai pristato, kad jis kunigas. Tebegalvojo apie pokalbį su Aukse.. Pasiįvairinti kasdieninį gyvenimą Liudas nusprendė apsilankyti operoje, sezono atidarymo proga. Šalia jo atsisėda puošni pora, kuri kaip paskui pasirodė buvo Liucija ir Povilas Glaudžiai. Liucija buvo kitokia nei Liudas paskutinį kartą ją matė..ne tokia stora, elegantiška ir apie ją daug mąstė Liudas… Kai turėdavo laisvo laiko savaitgaliais Liudas ilgai mąstydavo apie savo pasirinkimą ir kodėl jis grįžo neapsisprendęs, nes vis giliau klimpo į kunigavimą ir savo dvilypumą. Apsilankė pas jį Stripaitis, pajuokavo apie mergas, bet Liudui nepatiko, taip pat apie jų ryšį su kunigyste ir abu pasirodė neiną išpažinties ir Stripaitis drąsino mėgautis gyvenimu… Buvo susipykę su Indruliu apie kunigų darbą valdžioje, jų patikimumą, taip pat prakalbo apie tariamą Indrulio sužadėtinę, ir jiems susipykus, Liudas pajuto, kad kuo greičiau jam reikia išsikraustyti. Prof. Meškėnas nuo pat pirmos Liudo praleistos dienos Lietuvoj susirūpino jo likimu, tas atsisakymas laikyti mišias, atsakymas tėvui Severinui, su kurio Meškėnas kalbėjo ir giliai buvo susipūpinęs ir galvojo kaip Vasariui padėti… IX skyrius. Kadangi Auksė buvo perpratusi Indrulio ketinimus ją vesti tik iš ambicijos, į jį nekreipė dėmesio, o šis tai matydamas buvo labai pavydus ir įtarinėjantis. Jis įtarinėjo Vasarį, nes Auksei labai patiko jo drama ir ji neva gali persimesti į autorių, todėl aiškiai norėjo išsiaiškinti jos ketinimus tiesiai to paklausęs, ir nors Indrulis sakė , kad jis kunigas ir jo mylėti nedera, ji iš pyktumo atšovė, kad ir juos galima mylėti. Indrulis dar labiau pyko ant savo draugo, o Auksei tas pokalbis davė susimąstyti ir ji dar labiau pyko ant savęs dėl to šiurkštaus savo elgiasio. Pasakoja apie Auksės gyvenimą, jos praeitį, polinkius, kilmę… Ji nuo pat mažens mylėjo Lietuvą kaip savo gimtinę, nors jos ir nemačiusi ligi 23 metų, bet nusivylus Kaunu po paryžiaus ji patriotizmo neprarado. Auksė vis labiau domėjosi Lido kūriniais ir galiausiai paklausė Indrulio, kodėl jis niekada neatsiveda su savim Vasario. Advokatas kaip įmanydamas melavo ir šmeižė Liudą, bet Auksės entuziazmas neišnyko. Jis krimtosi dėl kai kurių savo žodžių, kai vos neprivertė jos pasakyti, ką ji mano apie jį, bet pabėgęs jis visai nekentė Vasario. Auksė susimąstė, kad čia kažkas keista ir ji jautė, jog kažkas artinasi ir ji laukė. X skyrius. Pagaliau sulaukęs Kalędų Liudas nusprendė aplankyti Liucija Glaudžiuvienę, bet dar prieš tai visgi buvo pakviestas kartu su Indruliu aplankyti Auksę. Pakalbėjo apie save, savo keliones, dabartį ir Glaudžius pasirodė be galo didelis idiotas. Po to atėjo Vytukas, su kuriuo patėvis kalbėjo labai šiukščiai, taip pat gavo pasiūlymą rytoj palydėti ponią į operą, nes vėras negalės ir jis sutiko. Atėjęs prieš operą, pavakarieniavo, pakalbėjo su Vytuku apie jo žuvusį tėvą ir kodėl jis patėvio nevadina tėvo tik ponu, o tai buvo dėl to, kad jis nelaikė jo savo tėvu ir nemylėjo kaip ir Glaudžius jo. Bet Liucė paklausta dėl tėvo vadinimo, atsakė, kad tėvo vardo neverta teršti, nes jųsantykių negalima vadinti tėviškais… Pakeliui kalbėjo apie pažįstamus, praeitį ir kad Liucija pagarsėjus išgalvotais romanais gali nekaip atsiliepti Liudui, bet jam buvo nė motais. Grįžę kalbėjo apie Glaudžių, jos nelaimingą santuoką su juo ir Vasario nesupratimą, kodėl ji ištekėjusi dar kartą, kas jam buvo net skaudu… Prakalbo ir apie Vytuką ir kad Glaudžius jo nemėgsta, nes nori savo sūnaus. Liudas džiaugėsi atnaujinęs seną draugystę. XI skyrius. Praėjus metams po sutuoktuvių Glaudžius pasirodė toks beviltiškas ir nemylįs, nors Liucei nieko nešykštėjo ir nebuvo pavydus, kas leido Liucei flirtuoti su daugeliu vyrų, ko pavydėjo kitos ponios ir skleidė paskalas… Truputį apie Liucijos gyvenimą, jos džiaugsmą susitikus Vasarį… Liudas spėliodavo kaip būtų jei jis nebūtų buvęs kunigas ir vedęs Liucę, bet dabar jis nejautė nieko savo širdį. Dabar jo širdį žadino tik Auksė Gražulytė… Kartą užsuko pas jį Varnėnas, su kuriuo kalbėjo apie poeziją ir gyvenimą, kuri labai liečia Vasario gyvenimą, prisimindami tą vakarą, kai Liudas skaitė savo dramą, o Auksė taip įmantriai ją interpretavo… Pabaigoj Liudas paprašė, kad dar kartą jį suvestų su Aukse ir nusprendė Varnėnas suorganizuoti dar vieną poezijos ir muzikos vakarą. XII skyrius. Paskambinęs pakviesti Auksę į jo rengiamą Naujųjų metų pobūvį ir taip išėjo, kad tą vakarą surengti pasisiūlė Auksė savo namuose, nes pas labai erdvu. Tą vakarą buvo irgi apie 15 žmonių, o Auksės senyvas tėvas pasikvietęs kelis draugus į jaunimo tarpą nesimaišė. Atsisėdęs prie salo, kur jam buvo paskirta vieta, Liudas nudžiudo, kad jis vėl sėdi greta Auksės, kuri atsiprašė dėl savo storžieviškumo aną kartą. Jiedu buvo labai draugiški vienas kitam. Prasidėjus šokiam Liudas pasisakė, kad jam nelinksma, nes nėra artimo žmogaus, su kuriuo galėtų tą džiaugsmą dalintis, o Auksė jį interpretavo iš kalbos ir raštų… Vasaris nenoriai atsakinėjo į Auksės klausimus išsisukinėdamas net eilėmis, kurias sugalvojo ekspromtu. Visą vakarą jie buvo drauge ir laimingi. Prieš pat vidurnaktį netikėtai įsiveržė nekviestas Indrulis su draugu. Indrulis visą laiką kreivai žiūrėjo į Liudą ir norėjo jį pašiepti, nes matė jo susidraugavimą su Aukse bei keistai žiūrėjo į jos tostą, kuris jam apsirodė perfrazuoti Vasario žodžiai. Naujųjų Metų rytą Liudas aplankė Liuciją, pakalbėjo apie Naujųjų išvakares, Auksę… Pasikalbėjo su Vytuku ir Liucės paprašytas sutiko padėti jam padėti moksle. Pavakare netikėtai Liudą aplankė prof. Meškėnas su tėvu Severinu. Severinas klausinėjo apie Liudo gyvenimą ir pasirinktą kelią ir šiam atšovus gana griežtai prieš kunigystę, Meškėnas stegdavosi tai sušvelninti, kad neįsižeistų Severinas, bet Liudas laikėsi savo nuomonės ir buvo gana šaltas. Atsisveikinę su Liudu jie dar kalbėjo, ar tik nebus per vėlu jau Liudą gelbėt, nes Meškėnas norėjo dar palaukti, kad Vasaris dar apsiprastų. Jiedu buvo labai susirūpinę. XIII skyrius. Pirmas Liudo pasirodymas visuomenėje su moterimi – Aukse. Eidami namo jiedu kalbėjo apie Liudo patirį su moterimis, jis viską prisipažino, net nežinodamas kodėl yra toks atviras su ja ir abu suprato, kad jųdviejų keliai gali susilieti… Vasariui mokyti Vytuką labai patiko ir iš jo naiviškumo daug sužinodavo apie Liuciją. Kartą netikėtai atėjęs, nes buvo mamos paprašytas išeit, pasakė, kad atėjo kapitonas Raibys, su kuriuo ji turėjo romaną, bet Liudas neišdrįso daugiau paklausinėti ir išpešti žinių. Vasaris vis dar galvojo apie praeitus laikus, jo nepatirtą bučinį, kurio jis dabar labai užsigeidė, nes Liucę mtydavo labai dažnai. Dabar jis daug galvodavo, lygindavo savo sutiktas moteris, svajodavo, nagrinėdavo savo pasikeitimus… Pamilo Auksę, bet Liucei ir jai apie vieną kitą nieko Liudas nesakė. Kalbėdami Liudas su Aukse jie dar nedrįsdavo savo santykių vadinti meile, nes ir ji jautė kažką, kadagi Liudo visai nebesivaržė. Prakalbo ir apie Liudo poeziją, kuri Auksei pasirodė labai nenetūrali, per daug perkeltinių reikšmių, bet Vasaris nesiginydavo, nors ir manydavo kitaip… ir kaip jis jai paskaitė paprastais žodžiais parašytą eilėraštį, ji labai nudžiugo, nes kaip ji manė, šį eilėraštį galės suprasti ir visai nieko nenusimanantis apie poeziją. Liudas džiaugės, kad dabar jis nebėra vienas, kad yra žmogus, kuris bando jį įspėti, suprasti, kad nėra atsiskyrėlis ir jam gyvenimas palinko į kitą kryptį. XIV skyrius. Sekmines Liucija Liudui pasiūlė praleisti su ja ir keletu kitų jos pažįstamų plaukiant valtimi Nemunu ir Liudas sutiko, o kai tą dieną praleisti kartu pasiūlė Auksė, jis jai pamelavo, kad važiuos pas tėvus. Vienintelis pažįstamaskateryje buvo Indrulis, kuris vis dar nekentė Liudo ir jį įžeidinėjo ir Vasaris niekur negalėjo pritapti. Vasaris manė, kad dabar Liucė tikrai viską sužinos. Sustoję miške, Liudas su Liucija kalbėjo apie praeitį ir Liudas ja pradėjo žavėtis dar labiau, bet sau pasakė, kad senosios Liucės nebėr ir kas buvo nebegrįš… Grįžtant Vasaris gėrėjosi gamta ir primygtinai jam teko lydėti Liucę namo galvojant apie Auksę. Pas Liucę kalbėjo apie tai kas būtų, jei jis nebūtų buvęs kunigas ir po kiek laik jis ją karštai pabučiavo. Grįžęs namo dar ilgai mąstė apie tą pokalbį, Liucės žodžius, jo keistą potraukį… XV skyrius. Liudas laukė žinios iš Auksės, kai sužinos visą tiesą iš Indrulio ar iš kitų lūpų. Bet baigiantis savaitei, pas jį įsiveržė Auksė su alyvom ir jie prisipažino mylį viens kitą, bet dar turi palaukti, ar kas pribręs… ir šiuo palankiausiu momentu Liudas neišdrįso prisipažinti melavęs ir dar labiau melavo… Nuėjęs pas Vytuką patikrinti uždavinių, jis neįstengė būti tvirtas tik darbui, nes pati Liucija jį pabučiavo ir sakė lauksianti jo baigus jam darbą. Trumpai šnektelėjo, paprašė Liudas jo nebevadinti Pavasarėliu, ir netikėtai pasirodė pora svečių: Indrulis ir dabita iš katerio, kurio pavardės Liudas nežinojo. Indrulis buvo labai įtarus ir įžvalgus… pastebėjo, kad Liudo peties moters plauką ir pudros, bet per vėlai apsižiūrėjęs Liudas buvo pajuoktas ne tik Indrulio, bet ir dabitos Aleksandro. Dabar Liudas jau neabejojo, kad paskalos pasieks Auksę. Pirmas pas Liudą atbėgo Stripaitis ir kalbėjo apie moteris ir paskalas, kurios ėjo iš Meškėno. Tokį patį įspėjimą gavo ir iš Varnėno, kad neverta teptis dėl tos Glaudžiuvienės, prastos reputacijos ir pan. Dėl tų preikaištų Liudas supyko ir prieštaravo, jog visotinės normos jo nedomina… Po poros dienų Liudui paskambino Auksė ir paprašė neatidėliotinai ateiti pasikalbėti, ir jis suprato, kad ji jau viską žino. Vasaris išvadavo Auskę nuo kančios pasakyti viską ką žino ir jis prisipažino. Liudas nesigynė, bet bandė paaiškinti kodėl taip pasielgė, melavo, buvo su kita, bet svarbiausias klausimas buvo ar jis bučiavo Liuciją ir jam tai prisipažinus Auksė labai nuliūdo, ir nors Liudas sakė, jog santykius su Liuce nutrauks, ji tuo netikėjo ir nusprendė vasarai išvažiuoti atostogų ir grįžus pažiūrėti kaip viskas bus, nes dėl visko kaltas buvo tik Liudas ir jis pasižadėjo atlaikyti jos išbandymą ir jų išsiskyrimas buvo toks, tarsi jie daugiau niekada nebesusitiks. XVI skyrius. Liudas pasiryžęs savo tikslą pasiekti – išsiskirti su Liucija, bet kaskart nuėjęs pas ją Vytuko darbų tikrinti jis negalėdavo su ja nepabūti. Pamąstymai ką reiškia meilė… Prisimina Auksę ir išsiąiškina, kad ryšys tarp jo ir Liucijos anksčiau ar vėliau vistiek būtų nutrūkęs, nes ji nublanko prieš jo akis. Sklandžiai pasibaigus Vytuko egzaminams, ko Liudas labai laukė, pagaliau nusprendė jų ryšius galutinai nutraukti ir nuėjęs pas ją viską išdėstė, vienas kitam kai ką prisipažino, padiskutavo ir abu supratę, jog kitos išeities nėra kaip suaugę ir geri draugai atsisveikino. Išėjo Liudas neatsigręždamas iš Liucijos namų, bet pasuko ne namo, o link Aleksoto… ėjo pakrante, po to užlipo į šlaitą, apžvelgė Kauną, Nemuną, kažką sugalvojo apie didmiestiškos civilizacijos demoą, kuris jau aprėpė Kauną, Liuciją ir kėsinasi į jį, ir nužingsniavo namo. XVII skyrius. Visą vasarą Liudas svarstė apie savo pasirinkimą, nagrinėjo savo vidų, santykius su Aukse, suprato, kad jei norėtų tai dabar būtų pats metas grįžti prie kunigystės, nes jau įprato tai daryti, ir atostogas nusprendė praleisti Nidoje, kur joks pažįstamas netrukdys svarstyti svarbių klausimų. Liudas nors ir labai norėdamas, žinių apie Auksę neišgirdo. Prieš išvyką į Nidą nusprendė Liudas aplankyti savo tėvus ir šįkart jau įsidėjo savo sutana, nes žinojo, kad reiks laikyti egzekvijas, kurios ir vėl buvo išgirtos, ir dirbo kitus kunigiškus darbus, o tėvas apgailestavo, kad Liudas nežada nė šįmet grįžti į parapiją. Nors ir visi Liudo darbai buvo tikros šventvagystės, veidmainiavimas, bet jis buvo vienintelė tėvų atspirtis, be kurios jie netektų prasmės gyventi. Ir kartais jis jau norėdavo būti paskirtas į kurią nors parapiją, nes kaip peilis rėžė jam širdį tėvų kalbos, kas būtų jam nesant kunigu ir jis pyko, kad tarp jo ir tėvų atsirado kažkokia nesusipratimo skraistė. Nuvažiavęs į Nidą jis džiaugėsi ramybe, laisve, visa aplinka… bet galvoti jam nepavykdavo, nes atsigulęs ant smėlio jis tiesiog žiūrėdavo į debesis ir nieko negalvojo. Kai būdavo apsiniaukę, jis rašinėdavo, turėdamas naujų minčių ir paskatų. Vieną naktį jis ėjo pasivaikščioti žinodamas, kad pasivaikščiojimas bus ilgas ir netikėtai prie vienos kalvos jis netikėtai susitiko Auksę, kuri būtų pro praėjsu kaip nepažįstamoji, bet buvo atpažinta Vasario. Būdami Nidoj jie kartu vaikštinėjo, kalbėjosi kas abiem glūdi ant širdies, Liudas išpasakojo viską ką jaučia, kas jam neramu, o Auksė jį visiškai suprato ir padėjo dar geriau susivokti ir net liepė baigti save analizuoti, nes iš to tik nelaimės, graužatis ir kančia… Liudas po to įgavo naujų jėgų, vilties, pasiryžimo. XVIII skyrius. Prasidedant naujiems mokslo metams, Liudas buvo griežtai užsispyręs mišių nelaikyti ir jokie kapeliono ir primininko įkalbinėjimai ir nepasitenkinimai nepadėjo, nes Vasaris norėjo, kad visi suprastų, kad jo kunigystė yra klaida. Jis prisiminė Auksės žodžius apie meilę, pats žiūrėjo į savo vidų, norus ir į šeimą, kurios jis nenorėjo, nes jam užteko tik meilės, nes prisiminė, kaip kartą girdėjo iškoneveikiant ekskunigą. Ir kartą Auksė tiesiogiai iškėlė vedybų klausimą, kuris sukėlė didelį nesusipratimą, nes abu buvo rimtai užsiėmę pozicijas… bet literatūriniai laimėjimai Liudui kėlė daug vilčių ir stiprino jo apsiryžimą eiti keliu į išsivadavimą, grįžęs iš atostogų jie atidavė teatrui savo dramą, kurią suvaidino prie Kalėdų šventes. Visi buvo sužavėti premjera, per antrą pertrauką jį atėjo pasveikinti net pats Indrulis, kuris vėl ėmė kibti prie Auksės savo meilikavimu.. po trečio veiksmo Liudas buvo išprašytas užlipti ant scenos, kur gavo daug gėlių ir aplodismentų. Kritikai dramą įvertino palankiai, net katalikų kritikai palankiau į ją žiūrėjo, nes autorius savas žmogus, tačiau buvo ir nepalankių minčių iš katalikų, apie kurias jam ir papasakojo Meškėnas, apsilankęs po poros savaičių, kada susidomėjimas drama dar nebuvo atslūgęs. Profesorius pasakė, kad “budėjimo taryba” rado erezijų, nepadorumo, ir kad nepadorūs šokiai, kurių jis nerašė, priskaičiuojami jam, bet Liudas net supyko ir prašė tai tarybai perduoti, kad kaip jie prašė, savo veikalų į cenzūrą neduos, neklausys jų draudimų eiti į teatrą ir tausodamas savo ir vyskupo nervus, pas jį aiškintis neis. Išėjo Meškėnas susirūpinęs ir išsigandęs, kad Liudas taip nukrypo nuo padoraus kunigom ir nuėjo apsisųsti tevui Severinui, kuris laikė savo pareiga padėti Liudui, bet profesoriaus nuomone, dabar dar nepalankus tam metas. Netrukus Liudas davė išspausdinti visus savo raštus, dramą, poezijos rinkinį ir viskas buvo greitai išspausdinta ir neužilgo pasirodė knygynų vitrinose. Knygos buvo skaitomos, kaip savas širdies kelias, aprašytas kažkieno kito. XIX skyrius. Liudas jau nesigėdino rodytis su Auske kartu, nes jų santykiai sustiprėjo, ir tuo piktinosi davatkėlės bei kitos moterys kurdamos nebūtus dalykus ir skleidamos pletkus. Apie tai kartą jiedu ir šnekėjo, kad jau įgriso visos tos kalbos, bet kvailių skaičius begalinis… Liudas atitolo nuo savo draugų, nes jų net nematė ir kartą netikėtai pas jį pasirodė Severinas su savo pareiga, bet nieko nepašė, nes Liudas, kuo toliau, tuo labiau, laikėsi savo nuomonės mesti kunigystę ir tėvas niekaip, net per poeziją, nusegebėjo palaužti Liudo įsitikinimų… XX skyrius. Vasaris nusprendė nelaukdamas kol jį išmes, pats atsistatydinti iš direktoriaus pareigų, nes tos vietos nebrangino dėl per daug sunkaus darbo, nors iš to gaudavo tie lėšų, kad net nereikėjo apie pragyvenimą galvoti, bet užtikrino save, kad išsivers ir be to. atsistatydinimo valdyba nepriėmė, prašydama likti savo pareigose iki mokslo metų pabaigos. Laikai buvo neramūs dėl artėjančių rinkimų, todėl liudas atsikvėpė sulaukęs Velykų atostogų ir iškart Vytuko buvo pakviestas į svečius. Ir pas Gražulius jis netikėtai susitiko Stripaitį, kuris pasiūlė kartu aplankyti Kalnynus ir paagituoti už krikščionis demokratus, bet Vasaris atsiskė agituoti, bet sutiko aplankyti parapiją. Po vaišių Striapaitis su Liudu ėjo pažiūrėti kaip ten jų agitaciniai plakatai, pas jauną dailininką Degutį, kuris kurdamas plakatus uždarbiavo pragyvenimui ir dėl savo talento gaudavo daug užsakymų iš visų partijų. Nuėję apžiūrėjo jiem skritus plakatus, užsakė atspausdinti kelias dešimtis, bet prieš išeinant Stripaičiui užkliuvo kiti plakatai ir nusprendė pažiūrėti, o ten buvo opozicijai piešti plakatai ir dėl to Stripaitis įsiuto, nors Degutis ir teisinosi, kad atsisakyti užsakymų negalįs ir piešiąs ne jokios politikos, o prijaučiąs krikdemams, bet Stripaitis prigrasė, kad daugiau užsąkymų jis nebegaus. Dar prieš išvykimą, Vasaris bandė Stripaitį įspėt apie galima katastrofa, bet jo neklausė. Kalnynų parapijai vadovavo naujas klebonas, nes Platūnas baigiantis karui mirė. Mitingas prasidėjo anksčiau negu Stripaitis tikėjosi, nes jį pradėjo opozicininkas, visaip koneveikdamas krikdemus, bet atėjęs Stripaitis buvo aštresniu liežuviu ir po poros frazių, užlipo ant vežimo, tuo pačiu metu nuo jo nuversdamas kitą agitatorių, bet per minią persirito minia, jog tai buvęs vikaras ir nemaža jo ir jo partijos priešininkų pradėjo triukšmauti ir po kiek laiko parvertė vežimą su Stripaičiu, kurį išgelbėjo kun. vikaras, zakristijonas ir keletas ištikimesnių ūkininkų, o visą šitą įvykį nuo akmenų stebėjo Vasaris su klebonu, nes į minią eiti nedrįso. Vasaris nedaug tesužinojo apie baronus, o dvaro ir sodo vaizdas tiesiog buvo kraupus: viskas išdarkyta, iškasinėta, medžiai iškirsti. Prisiminė jis baronienę ir galvojo kaip ji dabar elgtųsi, ar vis dar rastų savyje stiprybės gyventi sugriautuose namuose. Palypėjęs į kalvą jis pamatė, kokie Kalnynai dabar pasikeitę, jog dabar bažnytkaimis laikosi tik dėl naujakūrių mažų namelių, kurie tarsi atstatinėja, kas buvo sugriauta. Stripaitis buvo nusivylęs nepasisekimu, bet guodėsi, kad kažkiek padės išdalinta literatūra ir kar galėjo būti ir blogiau, nes kartą teko net revolveriu atsišaudyti. XXI skyrius. Liudas jau krypsta prie galutinio savo apsisprendimo, dar kelia klausimus kaikuriose gyevnimo srityse, bet vistiek laiko save krikščioniu, tačiau su kitokiais nuostatais, tarsi kuria naują religiją. Vakare atsigulus Liudui prieš akis prabėgo nemaža senų atsiminimų iš vikariavimo Kalnynuose… Visi apmąstymai galėjo jį vėl palaužti, bet jausdamas šalia savęs moterį jis išliko stiprus… Auksė jau gerai pažinojo Liudą ir jo charakterį ir suprato jį, bet dar niekaip negalėjo jiedu susitarti dėl bendros ateities, nes pradėjus kalbėti ta tema, susiginčydavo ir nieko nenusręsdavo. Atėjus Sekminėm, per kurias pernai Liudas Auksei pamelavo, jis nusprendė ją pakviesti pasivaikščioti ir užlipę ant Napoleono kalno, jie ir vėl prašneko apie šeimą, moteris, ar Liudui nepakenks vedybos kaip poetui…ir pagaliau Liudas sutiko, jog vestuvės reikalingos, bet ne dabar. Grįžus namo Auksė vis dar galvojo apie pokalbį ir tai, jog ištekėjusi ji užsitrauks didelę neapykantą, nors ir vestuvės bus teisėtos, nes jos motina ne katalikė (kas tokia?). Be to suprato, kad kažkuris iš jųdviejų turi būti stiprus ir nepalaužiamas jų įsitikinimuose ir tą pareigą apsiėmė Auksė. Pagaliau ji ryžosi pasakyti tėvui, kad myli Liudą, tvritai nežinodama, kaip tėvas reaguos, bet jis buvo supratingas ir linkintis dukrai ko geriausio… Netrukus po to pas Auksę atėjo Indrulis sužinoti ar dar turi vilties, kad ji jį pamils, ir nors meilikavosi teisinosi, Auksė, kaip ir turėjo, nepaliko jam nė mažiausio šanso. Bet Indrulis nepyko, o jautė palengvėjimą, kad viskas baigta, nes jau buvo nusižiūrėjęs kitą turtingą paną. XXII skyrius. Tais metais Liudas be galo laukė atostogų, nes turėjo baigti direktoriauti ir galutinai pradėti gyventi iš literatūros, nes drama buvo pasisekusi, knygos perkamos ir Vasaris buvo ramus dėl savo ateities, bet kartą netikėtai paskambino Liucija ir pranešė, kad Vytukas labai serga ir jį kviečia. Vaikas buvo apsigavęs plaučių uždegimą nuo peršalimo. Liuciaj buvo labai pasikeitus, nerimo perkreiptu veidu, bet Liudas ją ramino, kad čia nieko baisaus, kas vaikas jaunas ir greit pagis, bet rytojaus dieną vaiaks toliau klajojo ir kliedėjo ir Liudui motiną nuraminti buvo dar sunkiau, nes dabar dievagojosi, kad visk mestų ir būtų tik jo motina. Dar kitą dieną Liudas jau negalėjo ateiti, bet telefonu sužinojo, kad Vytukui jau geriau ir Liucija jam labai dėkojo už pagalbą. Ketvirtą dieną pažadinęs Liudą skambutis buvo Glaudžiaus žinia, kad vaikas mirė. Glaudžius visas tas dienas buvo tam reikalui šaltas, o Liudui skambino, kad tas pasišnekėtų su Liucija, nes ji nieko neprisileidžia. Liucija nenorėjo pripažinti, kad jis mirė tik dėl ligos, ji ieškojo gilesnių priežasčių, kad ji dėl to kalta, ir Liudo įtikinėjimai nepadėjo, ji sakėsi nekenčianti vyro, nes jis džiaugiasi dėl jo mirties. Po to Glaudžiui padėjo parašyti pranešimą apie Vytuko mirtį į laikraštį. Kitą dieną vyko laidotuvės, mišias laikė pats kanauninkas Kimša, bet Liucė nenubraukė nė vienos ašaros ir bobos ją laikė baširde, bet buvo anaiptol. Kitą dieną Liucė buvo užsidariusi kambaryje ir neprisileido nei vieno iš pažįstamų ir Kimša paprašė ją pasaugoti, nes yra įsikalusi kažkokių nesamonių… XXIII skyrius. Po laidotuvių Liucija puolė į apatiją viskam, sėdėjo, valgė tik savo kambaryje ir su niekuo nekalbėjo. Liudas prieš išvažiuojant atostogauti dar bandė ją prakalbinti, prajudinti, bet ji buvo apatiška, tik klausė ką apie ką kalbėjo Kimša (*matyt jau žinojo, kad jis jos tėvas*). Auksė Liudui pasakė, kad Liucija gali ir nusižudyti ir ne tik dėl vaiko, o dėl daugelio priežasčių. Prieš išvykstant į Palangą jis nuvažiavo pas tėvus, kurie buvo nepatenkinti, kad jis nelaikys egzekvijų, o Kimša buvo pernelyg susidomėjęs Auksę (*nes buvo pasakęs, esąs tėvas ir nerimavo kaip ji reaguos*), jis buvo dabar palūžęsir ne toks tvirtas kaip per laidotuves. Grįžęs į Kauną dar kartą aplankė Liuciją, kuri jau buvo ne tokia skausmo iškankinta, bet šalta ir kalbėjo apie jos bevertį gyvenimą, kad niekas pasaulyje nepasikeitė mirus Vytukui ir Liudas jautė ir bijojo, kad ji pasiryžus yra viskam. Susitikęs Stripaitį sužinojo, kad jis ketinąs važiuoti į Ameriką., nes pralaimėjo rinkimus ir pinigų bus stoka… O susitikęs su Aukse jie vėl šnekėjo, kad Liucija Liudo širdį užima dar didelę vietą, bet Auksė nepyko ir Lliudas džiaugėsi bei abu komentavo saulėlydžio vaizdus. XXIV skyrius. Beigiantis rugpjūčiui Vasaris grįžo Kaunan, o jo atsistatydinimo prašymas buvo priimtas ir Liudas dėl džiaugėsi, nes jam nebereikės rūpintis tuo, kas jam nepatinka ir galės gyenti iš to, kas jam įdomu, nes neabejojo antros dramos pasisekimu ir net juokaudamas užjautė prof. Varnėną dėl profesūros. Aplankęs Liuciją sužinojo, kad ji jau savaitė kaip išvažiavus po ginčo su Glaudžium. Po mėnesio Liucija Liudą pavietė į pobūvį, kaip jo pagalbą jai, nes buvo tai pasižadėjęs. Susirinko nemažai svečių ir dauguma buvo visai nepažįstami net Liucijai, nes juos sukvietė kapitonas Raibys, kaip patikimus ir padorius asmenis. Liucija buvo kaip nesava, negyva ir net tostą pakėlė už beprotybę, kas dar labiau įaudrino svečius. Po to Lliudas su ja kalbėjo lyg tai darytų paskutinį kartą, ji klausė ar tikrai jis myli Aukse, paprašė pameluoti Kimšai apie šį vakarą, neva jis buvo kitoks ir net prasitarė, o jei ji nusižudytų ir kaip šmėkla stotų tarp jo ir Auksės, apie ką Liudas jau seniai galvojo. Liudas buvo įkalbėtas išeiti paskutinis ir laukė tarsi kokio skandalo ar išsišokimo, bet visi išsiskirstė ramiai, o atsisveikinant pabučiavo Liudą, dabar jau šaltom savo lūpom. XXV skyrius. Kitą rytą tik Vasariui pramerkus akis, pasibeldė tarnaitė Adelė ir pranšė apie Liucijos mirtį. Daktaras sakė, kad tai širdis, neva per didelis krūvis, nuovargis, išgyvenimai… bet Liudas abojojo, kad tai natūrali mirtis, net daktaras dievagojosi, esant ne kitaip. Išklausęs nuodugnaus Adels pasakojimo, Liudas jau beveik neabejojo, kad tai savižudybė – nusinuodijimas ir po telegrafavimo Kimšai, jis suprato vakarykščio vakaro prasmę. Dabar net Auksei jis buvo šaltas ir ji nežinojo ką daryti ir stipriai nusigando, kad Liudas visai nepalūžtų, po jį mylėjusios moters mirties. Vakare laiškanešys Liudui atnešė pačios Liucijos laišką, kuriame ji prisipažįsta nusižudžiusi, pasko priežastis, nusižudymo planą ir tai, kad Kimša jos tikras tėvas(*tai turbūt yra ta kanauninko vaikystės nuodėmė, apie kurią lyg ir buvo užsiminęs*) ir kad mylėjusi Liudą. Dabar Kimša jau nelaikė mišių ir tik vienas Liudas suprato, kodėl senelis neapsivilkęs kamžos. Po laidotuvių pasivijęs Kimšą Liudas pareiškė gailestį ir kad nelaiminga Brazgių šeima, bet Kimša kaltino save dėl Liucijos mirties, kad taip jį teisia. XXVI skyrius. Liudas dabar daug ką suprato po Liucijos mirties ir jos laiško, ko nesuprato jai esant gyvai ir bijojo, kad mirusi neišardytų jo santykių su Aukse. Liudas neprisileido Auksės, neleido jai suprasti jo skausmą ir laukė, kaip pakryps Vasario mintys. Praėjus keliems mėnesiams ir prasidėjus sukilimui, Vasaris laukė, kada prasidės naujas jo gyvenimo etapas, kai rašys iš realaus gyvenimo. Ir Liudas vėl atgijo, pradžiugo ir Auksė, kad nebėra jau to šalčio, kuris sklido iš Liudo. Ir pagaliau Liuda sulaukė dekreto, jam liepiančio apsigyventi prie bažnyčios, daryti kas pridera kunigui, neiti į teatrą, duoti raštus redaguoti cenzoriams. Liudas kalbėjo, kad kunigais tegu pasilieka, kuriems nereikia iš gyvenimo nieko, kad kurie nori, tie galėtų pasitraukti iš kunigų luomo, kad jo kančios nebuvo beprasmės, kad jis pasiryžęs dėl savo apsisprendimo net pasekti Liucijos pėdom. Bet Auksė buvo pasiryžus ir džiaugsme, ir varge viskuo dalintis su Liudu ir jam tai užtikrino, nes ji turinti pakankamai lėšų jį išlaikyti. Aplankęs Liucijos kapą, Liudas gryžo namo ir nuo pat pirmų atsiminimų iš vaikystės pradėjo prisiminti visą savo gyvenimą ir, pasiteisęs prieš save lotynišką dekretą, stambiom raidėm ima rašyti: “NN vyskupystės kurijai Liudo Vasario (*ENTER*) P A R E I Š K I M A S”.

Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (II dalis)

2 dalis. I skyrius. Intenyviai remontuojamas vikariatas, į kurį turės atsikraustyti Liudas Vasaris – jaunasis kunigas. Remontą prižiūrėjo klebonijos tarnaitė Julė – apie 35 metų dar nebjauri merga, tačiau Kalnynų parapijos klebonas Liudo paskyrimu į jo parapiją buvo labai nepatenkintas, nes, kaip jam atrodė, kartu su savo pirmuoju vikaru kunigu Jonu Stripaičiu čia tvarkėsi gerai. Klebonas kunigas Platūnas prižiūrėjo savo ūkį, laukus, o vikaras užsiiminėjo visuomeniniais darbais, prižiūrėjo parduotuvę…ir jiedu ramiai tvarkėsi vienas į kito reikalus nesikišdami ir sutarė gerai, todėl trečias asmuo jiems atrodė nereikalingas ir dėl to piktinosi. Kai gavo nuo Liudo laišką, kun. Stripaitis jau žinojo, kad jis poetas, bet klebonas dėl to tik dar labiau siuto, nors vikaras ir sakė, jog parapija išgarsės. Jų kasdieniai darbai…kunigavimas tebuvo antraeilis darbas po savų reikalų, nes sukdavosi kiek galėdami greičiau bažnyčioje… Be to, Vasario jiems nereikėjo, nes bijojo, jog jam viskas, ką jie daro gali pasirodyti neriimtina ir gali papiktinti, nors jiems tai visai atrodo natūralu. II skyrius. Atvyksta Liudas su savo tėvu ir broliu dviem vežimais. Ir iškart juos pasitinka klebonas su žinia, jog Liudui čia darbo nėra ir jis čia nereikalingas, kas Liudą labai nuliūdino. Išsikrauna daiktus, pasišneka su tėvu ir Liudą pakviečia pietų, bet nors ir jo tėvas turėjo neabejotiną teisę sėstis kartu prie stalo, bet dar tik atvažiavus klebonas įsakė pietų ruošti trim, o kun. Stripaitis buvo namie. Bet tėvas atsakė nepykstąs, nes dar patys su Liudo broliu turi ką užkąsti. Prie pietų stalo aptarę savo dienos reikalus, prispirti bėdos ir laiko neturėjimo Liudui iškart priskyrė rytoj pamokslauti ir laikyti laidotuves. Išlydėjęs namo tėvą su broliu ruošėsi mokytis laidotuvių ceremonijos, reikėjo sugalvoti pamokslą ir tam reikėjo žvakių ir su reiklau nuėjo į kun. Stripaičio parduotuvę, kur buvo pristatytas prie pagalbos ir užtikrintas, kad jam bus surastas trumpas pamoksliukas. Tuo metu atėjo Žodelis, su kuriuo kun. Stripaitis visąlaik tik ir pykosi, kalbėjo apie reikalus, kuriuos prižiūrėjo vikaras. Liudas buvo apšviestas barnio prigimtimi. O vakare dar mokėsi ceremonijų ir pamokslo rytdienai, o apie pamokslus buvo pamokytas, kad iš metų jis juos išmoks perskaitęs porą kartų, nes taip daro jie su klebonu. III skyrius. Prisimenamos jo primosios mišios, jo klaidos ir jam pasakyti per jas pamokslai. Trumpai patirtis su pirmomis išpažintimis. Jis pirmą kartą pamato savo parapijos apdulkėjusią, paleistą bažnyčia, kuri dar labiau sustiprina jo baimę eiti laikyti laidotuves. Zakristijoj vaizdas buvo dar baisesnis, nes rakandai jau seniai buvo nevalomi prigleivėję, spintoj pamatė apdulkėjusius ir susidėvėjusius iškilmių rūbus, kuriems jau savas pavadinimas netiko ir rengiantis juos neįmanoma buvo sakyti tam skirtų maldelių. Tokią apleistą bažnyčią ir zakristiją jis mato pirmą kartą, nors jų jau matė nemažai. Paklausta zakristijonas apie nevalyvumą atsakė, kad tvarkytis visai nėra laiko, nes klebonas varo prie ūkio ir jiedu su Jule tik kelias akimirkas turi dulkes perbraukti. Kol dar nabašninko nebuvo Liudas nusprendė išklausyti išpažinčių ir po kelių iš jų atėjo eilė vienam bernui, kuris buvo priverstas motinos ateiti išpažinties, todėl nieko doro nesakė, kas Liudą varė į keblią padėtį, nes nabašninką jau atnešė, todėl jis dėl kai kurių taisyklių nusprendė išrišimo jam neduoti ir nors prisakė Komunijos neiti, jis atėjo ir Liudas privalėjo ją duoti, nes kitaip būtų atsakleistas išpažinties konfidencialumas. Pamokslas Vasariui išėjo nekaip, jis varžėsi ir baigė jį šabloniška formule, bet norėjo gražiai bent sugiedoti, tačiau vargonininkas matyt buvo įpratęs skubėti ir nutraukinėdamas Vasarį bei suveblendamas savo žodžius jis baigė bažnytines apeigas, o po to Liudas atlydėjo, užbėrė žemių ir džiaugėsi baigtu darbu. Po nejaukių pietų su klebonu, iš jo gavo pirmąjį užmokestį už mišias 3 rublius, iš kurių turėjo sumokėti vargonininkui ir zakristijonui. Jis vėl daug mąstė apie nevykusį savo darbą ir pamatytus vaizdus. IV skyrius. Iš Naujapolio grįžta ten su reikalais vykęs Stripaitis ir nuramina kleboną dėl kviečių kainų ir pasako, jog pralotas yra Liudo pusėj. Jule papletkino apie Liudo laidotuves ir Piktupio Andriaus – rudžio išpažintį. Per pietus Stripaitis Liudui kaip lauktuves parnešė žinią, jog buvo susitikęs su Brazgiene. Taip pat sužinojo, kad reiks kažkam miestan važiuoti į šventą Pranciškų ir tam reikalui paskyrė Liudą. Po pietų Stripaitis pakvietė pas save pasišnekėti. Išgėrė truputį, pamokė Liudą pamokslus sakyti, ir pasiūlė prisidėti prie krautuvės reikalų ir “Žagrės”, bet Liudas atsisakė, nes buvo primokytas ekonominus reikalus nesikišti. V skyrius. Išeina Liudas ant kalnelio į apylinkes apsižvalgyt. Pasakojama šalia bažnyčios esančio dvaro savininko bajoro fon Reinekei nekataliko, lietuvių pramintam Rainakiu, istorija, taip pat apie jo jauną žmoną katalikę. Liudui labai knietėjo baronus pamatyti… Vėl kunigavimo pašaukimo nagrinėjimas. Užlipęs ir apžvelgęs teritorijas pamatė raitelius, kurių vienas peršoko gan diddelį griovį. Kai prasilenkė persimetė keliais žodžiais ir nors dėl vyriškų rūbų iš toli nesimatė, bet tas prešokęs griovį reitelis buvo baronienė, o kiti du tai baronas ir jų tarnaitė Sokolina. Ir ta pažintis Liudui buvo tarsi vaikiškos pasakos išsipildymas. Paėėjęs toliau pasirinko vietą iš kur gerai matyti kaimas ir pasinėrė į fantazijas, nes tokiose vietose jis nebesijaučia kunigas ir niekas jo neįtikintų, kad jis įšventintas. Ir vėl seminarijos prisiminimai ir mokymai, savęs nagrinėjimas, atsiminimų peržiūrėjimas. VI skyrius. Sumanė Vasaris apvalyti bažnyčia, ir nors stačiai piktindamasis tuo jis sutiko, kad Liudui tvarką padaryti padėtų keletas davatkų. Pamatęs švarą ir nepritapimą prie jos klebonas dar labiau siuto. Visi pamatė permainas ir mišios buvo kilmingesnės bei linksmesnės… Po mišių Liudą pasivijo Žodelis su Borvikiu ir ėmė jį kamantinėti ir patys pasakoti apie parduotuvės reikalus, kad šis pakalbėtų su Stripaičiu. Bjaurios mintys apie Julę ir Stripaitį… Po to pastarasis atėjo pas Liudą išklausti ko iš jo norėjo tiedu ir taip įsikarščiavo vikaras išpasakojęs ką apie tai mano ir kaip viskas yra, kad nusprendė užklupti aludėj esančius vyrus, dalininkus prieš jį agituojančius. Didelės rietynės… sudaužyti stiklai ir į akmenį atsitrenkęs Piktupio Andrius nuo Stripaičio pastumimo, o taip pat buvo pagrasinta parašyti skundą ant Stripaičio. Vasaris nežinojo ko imtis, nes bijojo, bet Stripaitis eidamas namo buvo visai ramus. VII skryius. Iki šv. Prancikaus atlaidų likus nemaža laiko Liudas visgi nuprendė važiuoti Naujpolin ir aplankyti pažįstamą pralotą Girvydą, kuris labai norėjo sužinoti apie Kalnynų kleboniją, bet Vasaris laikėsi nebūti atviram su vyresnybe. Kalbama apie kunigo nusidėjimus ir svarbiausias dalykas, kuris pralotą piktino, tai ekskunigai, bet jam prieštaravo kunigas Laibys, Naujapolio gimnazijos kapelionas. Gauna karčios apie apie kunigų daugelio dalykų nežiūrėjimą… Paskui Liudą išėjo ir Laibys, kuris kartu su juo nuėjo pas Brazgienę, kuri papasakojo apie jų “keistą” draugystę, o kapelionas Laibys į tai nusišypsojo ir po dar kelių sakinių pamokė vasarį nuo moterų nebėgti, nes kadangi jis esąs poetas turi prisileisti moteris, nes kitaip pražus. Išėjus kapelionui jiedu vienas kitam atvėrė anksčiau jaustus jausmus ir ką Liudas jaučia būdamas vienas, ką jis galvoja apie savo pašaukimą… VIII skyrius. Grįžęs iš miesto Liudas panoro vėl imtis plunksnos, bet niekas man nesigavo, nei viena tema netilpo į eilėraštį. Postringavimai apie jo kūrybos gelmes, kodėl jis negalys rašyti ir kas jis per poetas bei žmogus… Ir kai vistiek nesigavo jam rašyti, jis naktį išėjo pasivaikščioti, bet tik po kiek laiko suprato, jog einąs ten kur buvo sutikęs baronienę; prieš tai aplankė klebono pastačiusio šią bažnyčią kapą ir praėjo pro barono rūmus, kur dar nemiegojo baronienė. Grįžęs jis nematė savo kambarių nejaukumo, nes buvo tik stalas, lova ir pora kėdžių, bet buvo nuramintas Stripaičio, kad ilgainiui apsistatys, be to jis grįžęs nebūtų matęs nė ištaigingų rūmų, kadangi buvo be galo užsisvajojęs. XIX skyrius. Netrukus visus tris kunigus pakvietė apsilankyti pas baronienę. Vasarį įžeidinėjo ir supykęs išėjo laukti sutartos valandos eiti pas baronus. Nors ir kaip vieni pykosi, bet Stripaitis pakvietė Liudą eiti kartu, nes žmonės neturi pamatyti, kai tarp kunigų yra nesutarimų. Pirmas kunigus prakalbino baronas visomis kalbomis kurias mokėjo. Ir jam pasirodė, kad pavardė Vasaris yra itališka. Kai Vasaris pasakė, jog supranta tik lietuviškai, baronas ėmė girtis, kaip ir visada, jog moka kalbėti lietuviškai. Dabar baronienė buvo visiškai kitokia nei pirmo susitikimo akimirką, ir dabar Liudas sunkiai ją pažino. Baronas su klebonu apie reikalus, Stripaitis su Sokolina apie celibatą, o Vasaris su baronienę apie šį bei prašneko prie arbatos puodelio. Taip pat ji įsiūlė Liudui pirmą kartą papiroso ir kalbėjo apie kunigus ir moteris…apėmus juos tyla pasiūlė pasiklausyti vikaro ir Sokolinos ginčo. Pobūvis baigėsi barono kabinete, kur Liudo akis patraukė knygos ir baronienė pasiūlė atėjus kokią popietę jų pasiskolinti, nors ir negražinti. Stripaitis prikaištavo, kad Liudas būdamas tylus tik tarp moterų ima burkuoti. X skyrius. Vėl už ir prieš Stripaičio elgesį aludėje… Sunerimo ir klebonas, nes žinia jau pasklido po visą Lietuvą. Sunerimęs vikaras vėl pasiūlė Liudui eiti į krautuvės valdybą, bet Vasaris nesutiko, tik prižadėjo ateiti į susirinkimą. Stripaičiui vėl prireikė Liudo pagalbos, kai atvažiavo Piktupys prašyti savo sūnui paskutinio patepimo, o kadangi buvo Stripaičio eilė jis neturėjo kur dingti. Vasarį pasitiko daugybė žmonių ir rado Piktupių Andrių leisgivį ir miegantį. Pažadintas jis vistiek nieko nesakė ir kamantinėjamas išpažinti nuodėmes kartojo nemirsiąs. Liudas pasimetė ir visi jo išmokti šablonai jam čia atrodė beverčiai. Vaikis vableno nedovanosiąs ir Liudui puolus raminti vėl pasirodė, kad jo kalbos bergždžios. Po to bernas atsisėdo ir stėrė Liudą, nes apsirodė jam Stripaitis. Vasaris persigando ir šaukėsi pagalbos. Motina maldavo duoti sakramentą ir po ilgų dvejonių Liudas sutiko duoti išrišimą lygitnai. Važiuodamas namo buvo liūdnas dėl savo darbo, galvojo apie duotą išrišimą… o grįžęs vėl pasinėrė į apmastymus apie savo kunigystės ateitį, kaip jojo pašaukimas?.. Jis jautėsi toks nevykėlis ir niekuo nesiskiriantis nuo kitų į žemės gėrybes puolusių kunigų. XI skyrius. Pažadėjęs baronienei ateiti pžiūrėti jos bibliotekos Liudas persigal vojo, bet gavęs asmenišką jos pakvietimą visgi apsilankė. Baronienė buvo apsirengusi rytmetine negliže, kuri buvo labai plona, po ja buvo tik raudona palaidinė ir tai Vasarį sunepatogino. Pokalbis susijęs su kunigyste…paklausė meilės eilių, jos patarimų, kad gyventi reikia linksmai, pasiėmė keletą romanų ir išėjo. O ponia tarnaitei prasitarė, kad ji bene žaidžia su juo. XII skyrius. Pagaliau Stripaitis sušaukė susirinkimą ir visiems parodęs skaičius, kad jis nemelavo ir nevogė iš jų, jis atsistatydino ir išėjo, ko pasekoje teko išformuoti kooperatyvą. Po kelių dienų buvo gautas raštas, kad vietoj kun. Stripaičio atkeliamas kun. Ramutis ir klebonas kaip ir atkeliant Vasarį buvo nepatenkintas antro vikaro paskyrimu. Prie išvykstant Stripaičiui, jo atsiprašyti ir pasisiūlyti pavežėti atėjo Žodelis su Borvikiu ir norom nenorom kunigo širdis atlyžo… Vakare dar pšvietė Vasarį ir net pasiūlė bėgti iš parapijos, nes jam čia greit nusibos, kaip kad jam nusibodo, todėl ir ėmėsi visuomeninio darbo. Liudui pasitaikė proga palankyti Šlavantų tėvelį, kuris savo parapijukėj sukosi vienas, buvo pastatęs bažnyčią, kuri jo prižiūrima spinduliavo šviesa… IšŠlavantų klebono išgirsta kitą nuomonę apie visuomeninius reikalus, nes jis manė, kad svarbiausia žmones šviesti, o jau tada viskas priklausys nuo jų pačių… Važiuodamas namo vėl mąstė kaip jam elgtis ir kas bus su jo poeto dvasia, bet viršų ėmė kunigystė. XIII skyrius. Susiformavo Liudas savo kunigo idealą, kurio ketina siekti ir perskaitytos baronienės knygos jį neramino, nes spinduliavo nuodėmėmis. Jei jis būtų ėmęs viską ką jam davė pasaulis jis gal būtų tapęs kanauninku ar pralotu, bet jo idelas jį tarsi smaugė… Dar vienas susitikimas su baroniene, jų pasivaikščiojimas po sodą bei Liudo baimė nebūti pagautam firtuojant su ja, bet buvo nuramintas…kalbėjo apie grožį, kitą dieną apie rašytojus kunigus. Ir panagrinėjęs lietuvių kunigų rašybą nusprendė, kad bus labai geras kunigas, bet kaip poetas jis bus tik žmogus, ką jame įrodinėjo matanti baronienė, bet, kaip ji sakė, kad jo eisena grynai kunigiška ir bijant, kad veidas toks nepasidarytų… XIV skyrius. Nusprendė baronienė su Liudu žaisti tiek kiek leis jo atsparumas. Vienas bandymas buvo, kai Liudui nežinant į dvarą atvyko iš Lenkijos tolima giminaitė Kozinskienė su dukra ir sūnum, kuris kibo prie baronienės visais įmanomais būdais, visur padėdamas, greičiau už Liudą ką paduodamas baronienei ir tai Vasarį labai erzino. Jis supyko ant Rainakienės, nes ją palaikė ištvirkėle, kadangi leidosi flirtuoti su bet kuo atvykusiu…Liudas pasijautė vėl vienišas ir nereikalingas. Artimiausią sekmadienį Liudas vėl pamatė juodu kartu vaikštinėjančius ir nebuvo kitos išeities kaip susitikti, nes ėjo tuo pačiu keliu, nors ir nežiūrėjo ton pusėn, bet baronienė iš tolo jį pašaukė ir po pasisveikinimo pasiūlė ateiti į išleistuvių balių, nes kitą savaitę baronai išvykstą iš Kalnynų. Liudas įtikintas sutiko ateiti, tačiau klebonas pasakė, kad neverta taip jau meilintis su baronais, nes užtenka atlankyti vieni kitus po kokį kartą ir gana. Atvyksta kun. Petras Ramutis, jau pagyvenęs ir beveik kandidatas į klebonus, su patirtim atitaisyti Stripaičio padarytas blogybes. Ramutis buvo tipiškas kunigas ir visas kunigiškas pareigas atlikinėdavo su ugnele, kurios Vasaris jau seniai buvo netekęs, bet Liudui Ramutis pasirodė naptikimas, nors ir artimesnis už kitus kunigus. Jis pamatė, kad visoje jo atsiveštoje bibliotekoje nebuvo nė vienos su kunigo darbu nesusijusios knygos, kas Liudui kėlė nerimą ir Ramučio ėmė šalintis, bet jis ir neatrodė toks jau rūstus kaip jo knygos. Užsiminė apie balių ir Ramutis atšovė, kad jo vieta ne ten. XV skyrius. Į balių atvažiavo ir kapelionas kun. Laibys, su kuriuo Vasaris mielai šnekučiavosi pas Brazgienę. Liudą dabar ne tik neramino išsišokėlis Kozinskis su savo patarnavimais, bet ir tai, kad jis niekur negalė pritapti. Prasidėjus šokiams Liudui pavyko pašnekėti su Laibiuu, kuris Liudą apšvietė apie moteris ir patarėbūti atsargesniam, kadangi dauguma iš jų tik žaidžia su vyrais, ypač jaunais kunigais. Pamačiusi Vasario abejigumą jai esant su Kozinskiu, suprato, kas nėra jau toks bejausmis ir jai patiko jį kankinti. Išgėrę vyno kartu vėl prišoko Kozinskis, kuriam kaip ir prieš tai Liudui ji nusišypsojo taip pat ir vėl atgaivinusi jam širdį vėl pervėrė. Baroniene žavėjosi ir inžinierius Gruberis, kuris atsiradus progai, suradęs sagtelę nuo baronienės bato ir visi pasijuokę iš Kozinskio nesėkmės, po kurios jis dingo, Gruberis tapo baronienės vakaro riteris. Vėl Laibys Vasarį apšvietė, kad ir jis gali būti tuo riteriu, tik reikia… Atėjus su Gruberiu atsigerti, savo žvilgsniu baronienė Liudui davė suprasti, kad eitų paskui ją į biblioteką ir pasivaržęs nusprendė, kad tai bus atsisveikinimas ir nieko blogo tame nebus. Biblioteloj prisipažino, kad jam čia buvo labai nemalonu, bet to nesigaili ir buvo ištrauktas netiesioginis prisipažinimas pavydėjus Kozinskiui… Išbėgdama ji du kartus pabučiavp Liuda ir pasakė ateiti ketvirtadienį atsisiveikinti. XVI skyrius. Ginčas tarp baronienės ir Sokolinos apie vyrus, o ypač Vasario vedžiojimo. Kai atėjo Liudas, jie kalbėjo apie praeitą kartą ir ateitį, kai jos nebus. Kai Liudas pasakė, kad jam lemta pasiimti savo laimės dalį, ji nusprendė, kad jis suras savo talentą ir savo kelią. Vėl ji pamokė, jog kūryba gimsta iš pasaulio pažinimo, ko Vasariui ir trūko. Ir vėl prieš atsisveikinant ji pabučiavo Liudą. Ir vyrui po to pasakojo, koks Liudas svajoklis… Per vakarienę klebonas vėl užgauliojo Liudą, kad per daug susibičiuliavo su baronais, o moterys žada tik bėdos ir kai pasakė, kad kunigai turi laikytis išvien, Liudas visai pasiuto ir išdėstė, kaip klebonas su juo elgiasi. Vasaris pergalvojo savo elgiasį per pastarąsias dienas ir nuprendė, kad bučiniai tėra tik lengvos nuodėmės ir jų saviems nepasakos, nes išduos baronienę. Per mišias paskutinį kartą Liudas pamatė baronienę, kuri buvo rimta ir susikaupusi, kas ramino Liudo širdį, nes tokioj vietoj neturi būti jokių pažinčių ir atsiminimų. Vasaris pamatė tik provėžas, kurios buvo baronienės išvykimo ženkas, bet dėl prasto kelio jis eiti tuo keliu negalėvo, todėl grįžo atgal. XVII skyrius. Svajojo apie praeitą laiką… pradėjo rašyti apžvelgęs ankstesnių kunigų kūrybą ir nusprendė rašyti tai kas jam šauna į galvą ir nesirūpinti ką apie jį pamanys kiti. Paskaitęs Vasario poeziją sunerimo Ramutis, o apie jo tokias mintis, pastatyti Vasarį į gerą kelią, buvo jau galima spręsti iš anksčiau. Ramutis Liudą mokė, tengėsi atvesti į gerą kelią, bet Liudas to nenorėjo ir darė net priešingai nei jam patarė daryti Ramutis, nors iš pradžių sutiko pasistengti. XVIII skyrius. Išvykus baronienei, Vasaris vėl rpisiminė Brazgienė ir artimaisiu laiku pas apsilankė, bet prieš tai užsuko pas pralotą Girvydą, kuris vėl Liudui priešingai įrodinėjo nei Ramutis. Liudas iš pirmo įspūdžio nusivylė Liucija, nes ji buvo kitokia, papilnėjus, bet to priežastimi buvo nėštumas ir Vasarį įsiūlė į krikštatėvius bei pasakė, jog kūma busianti graži ir jį įsimylėjusi iš jo eilių. Po to aplankė kun. Laibį, kuris jam vėl prišnekėjo, jog kunigai turi pasaulėti, nes konkuruoja su valstybe… Po šio vizito Naujapolį, Liudas tirinėjo buvusią ir dabartinę Liuce ir parašė ciklą eilėraščių, nebodamas, ką apie juos pagalvos klebonas ar Ramutis. XIX skyrius. Vėl užsimenama kaip sunku Vasariui dirbti kunigo darbus, nes jie jam nedavė jokios atgaivos ir kai prireikė pavaduoti Ramutis pakoslui sakyti, šiam sunegalavus, per valandą laiko Liudas pasirašęs planelį, bet jam iškritus ant žmonių galvų, jis nieko nesugebėjo pasakyti… ir tai jam priekaištavo klebonas, vietoj kurio Vasariui neu-ilgo teko vykti kalėdoti į Paliepių kaimą, kuriame gyveno Žodelis. Pirmieji pasitaikė nepasiturintys, bet Liudui pasakė, jog jie tiesiog šykštuoliai, po to ėjosi sklandžiau. Išgirdęs, kad atvažiavo kalėdoti ne klebonas, o Vasaris, turtingiausias kaimo žmogus Žodelis nusprendė pietumis pavaišinti pas save, nors jie buvo numatyti pas kaimyną, o pas kuriuos kalėdautojai pietaudavo buvo žinomi ir gerbiami… Įkalbintas Liudas pasiliko pas Žodelį pietų, kurių metu nekviestas atėjo mokytojas, kurio nekentė klebonas ir pasigyrė skaitęs Vasario eilėraščius, bet dėl pietų supyko Žodelio kaimynas Brostvininkas ir jų neguodė nė vakarienė pas juos. Važiuodamas namo Liudas džiaugėsi, jog pagaliau viskas baigta ir gėrėjosi vaizdais. XX skyrius. Apsvarstė kalėdojimą ir jo nereikšmingą esmę bei suprato, jog visur jo peotas konfliktuos su kunigu, įsigijo priešų ir už tai buvo sudraustas klebono. Julė pavydėjo, kad Liudas visada būdavo su baroniene ir kad jis į ją nekreipia jokio dėmesio ir ji pradėjo sekti Liudą, o jis dėl to jos dar labiau neapkęsti, nes ji net per išpažintį prisigalvodavo niekų. Vienintelis malonus dalykas Liudui buvo – giesmės, kuris giedodavo iš visos širdies ir prašė vargoninko jas giedant neskubėti, kaip kad šis buvo įpratęs. Išpažintys ir per jas girdimas vaitojimas bažnyčioje, Liudui pasidarė nebepakeliamas ir baigęs darbą bėgdavo lauk iš jos, kad nebegirdėtų tų vaitojančių balsų. Po Velykų, kurių metu ir buvo visa šita, jis perkratė save ir sunerimo, kodėl prieš atvykstant Ramučiui jis mielai viską darydavo ir manė, jog tada buvo jis prieš kleboną su Stripaičiu, o dabar jis priešinasi Ramučiui. XXI skyrius. Visi trys kunigai pavasarį laikėsi atskirai…Ramučio darbas – katekizacija – jam atrodė labai svarbus ir tą darydavo su užsidegimu, bet Vasariui tas nepavykdavo, nes nemokėjo kalbėti sklandžiai ir įgauti vaikų pasitikėjimo. Pamados, kurias mėgo ir Vasaris ir kartu su Ramučiu jas laikė. Laisvu metu Vasaris gėrėjosi gamta, rašinėjo gamtos motyvais.pamatė subruzdimą dvare, bet neiryžo klausti, kada grįš baronai, nes taip bus paslaptingiau ir maloniau laukti. Liudas gavo pakvietimą į krikštynas. Brazgienė vėl atrodė grakšti. Kūma pasirodė ne graži, o stora, kas nuliūdino Vasarį. Krikštas buvo namuose ir pasirodė daug iškilmingesnė nei bažnyčioj. Viskas vyko sklandžiai, kol neparagavęs “išminties druskos” mažylis Vytautas Kazimieras nesuklyko dėl kitokio skonio. Prie pietų visi kalbėjo ir pralotas Girvydas pranešė, jog Europoi pakvipo paraku (pirmas pasaulinis), į tai vieni prieštaravo, o kiti iš vis dėmsio nekreipė, kadangi jiem tai buvo visai nesuprantama, ypač Vasariui, nes jam nesuvokiama kaip čia Lietuvoj gali kilti karas, kur vieni laukai ir žmogus prie žmogaus. XXII skyrius. Parvyko baronienė ir Julė pranešė klebonui, šiam sudraudus nekišti nosies verkšlendama dingo. Nedrįsdamas eiti pas Rainakiekę, Liudas laukė pirmo žingsnio iš jos, nes manė, kad jau bus užmirštas. Laiškas atėjo, bet Julė jį paslėpė. Dėl to nerimo baronienė ir Liudas; ji, nes gavęs kavietimą neateina,o jis, kad nieko negirdi iš jos. Iš štai vėl pro šalį joja baronienė su Sokolina ir Vasaris iš tolo nusiėmęs laukė susitikimo, bet buvo tiesiog ignoruotas. Jis kamavo save kodėl ji taip pasielgė, ką jis padarė?.. Ir štai atėjo išpažinties pas Liuda pati baronienė, prisipažino vyro nemylinti ir turėjus romaną, pasisakė apie bučinius su kunigu ir kad ji jį mylinti, Liudas išpažinties metu prakaitavo, bet elgėsi formaliai. Baronienė pasigyrė išsigandusiai Sokolinai dėl jos dingimo apie išpažintį. Vėl galvojo Liudas apie baronienę, kai atsirado papildomų faktų jos gyvenime… Pagaliau nusprendė aplankyti baronienę ir tai darė atsargiai, nes žinojo busiąs sekamas. Susitikę išsiaiškino nesusitikimo problemas, ji pasakojo apie aplankytas vietas, pasiklausinėjo ar vienas kito nepamiršę ir Liudas vėl patyrė begalę jausmų… XXIII skyrius. Ištardė Julę dėl jam adresuoto laiško ir pasirodė, kad jis jau pas kleboną, kuris uošė skundą pas jį ir tas laiškas bus kaip įrodymas. Liudas vis galvojo kokią jam skirs bausmę, nagrinėjo savo kaltę, nebedrįso eiti į dvarą, bet baronienė pati apsilankė. Papasakojo apie būsimus neramumus ir Rainakienė pasiūlė pamiršti būsimą bausmę, kurios gali nė nebūti ir džiaugtis tuo ką turi dabar, jų pokalbio klausėsi Julė ir papasakojo klebonui, kuris vėl prikaišiojo Liudui ir tai buvo dar vienas jo kaltės įrodymas. Pasinaudojęs baronienės pasiūlymu paimtui viską iš Kalnynų kitą dieną išėjo žaisti kriketo į dvaro sodą. Liudo veiksmus is dar sekė Ramutis ir buvo susirūpinęs juo. Kalbėjo Liudas su baronienę apie jo keistą supratimą ir savęs graužimą ir pasiūlė neišsižadėti pasaulio. Jiedu jau “mylėjo” vienas kitą ir buvo labai geri draugai vienas be ktio negalį. Ir Liudas nagrinėjo tą savo meilę, kurioje erotika nebuvo reikalinga. XXIV skyrius. Liudas gavo nuo praloto Girvydo laišką, kad kuo greičiau jis apsilankytų. Vasaris suprato vizito prasmę, kad tai dėl jo “nusikaltimų”, bet ramino save, jog pralotas plačių pažiūrų žmogus ir jam prijaučiąs. Liudas papasakojo kaip viskas iš tiesų, jog ten nieko baisaus nebuvo tik parasta draugystė su baroniene ir pralotas pralinksmėjo, kad klebonas Platūnas iš adatos vežimą priskaldė. Bet Girvydas vėl sunerimo ir pasakė, kad Europoj kvepia švinu, nes jau visi Balkanai neramūs ir į tai įsitrauks Rusija su Vokietija ir pasiūlė Liudui pagalbą šiam vykti į Peterburgo akademiją. Po to nuvyko pas Brazgius, kur daktaras rimtai buvo sunerimęs gresiama mobilizacija, bet Liucijai nieko nesakė. Pamatęs linksmą Vasarį, klebonas buvo nepatenkintas, o išgirdusios naujienas apie gresiantį karą dvaro gyventojos tik juokėsi. “Atėjo Panelės Švenčiausios Škaplierinės atlaidai – didžiausi Kalnynų parapijoj.” Į juos atvyko net seni Liudo draugai Petryla ir Kasaitis. Petryla buvo aptukęs ir tikras vikaras bei labai patenkintas, o Kasatis priešingai – prislėgtas. Po pietų visi trys susirinko pas Vasarį kambarį, bet bendros kalbos nerado. Buvo atvykęs ir Šlavantų tėvelis, kurį, matyt, painformavo Ramutis, kad šis pasišnekėtų su Liudu apie jo nuklydimą. Per atlaidus Liudas visai paniuro, kad kunigystė jį stūmė ir erzino bei kad neturėjo jis nė vieno draugo kunigo, su kuriuo sietų dvasiški reikalai. Per apsilankymą pas baronienę, ji gavo telegramą, kad grįžtąs jos vyras, kuris jau pasveikęs buvo pasveikęs ndėl skrandžio po atostogų, nors jis dar neplanavo to daryti. Ir dabar iš priminto karo niekas nesijuokė. Taip ir buvo, karas paskelbtas ir klebonas pasirodė nuoširdus su Liudu šiam pasakojam kaip, kas ir kur dedasi, buvo paskelbta mobilizacija ir baronienė Liudui siūlė kuo greičiau vykti dokumentų pas pralotą. XXV skyrius. Baronienė bandė juokauti apie karą, baronas nagrinėjo žemėlapius. Atsisveikino baronienė su Liudu. Į dvarą atsikėlė kariškiai, išvagojo klebono lauką nepalaukę kol nuims derlių, buvo pasakyta, jog teks nugriauti bažnyčios bokštą, nes Kalnynai gali būti frontas ir vokiečiai iš jo gerai šaudys iš jo. Ramiausiai elgėsi Ramutis, kurio dvasiniems reikalams tas nekenkė, o klebonas su Vasariu jau primiršo savo darbą. XXVI skyrius. Apsilankė pas pralotą dėl dokumentų, susitiko Stripaitį. Brazgys jau buvo paimtasį frontą, o liucė su vaiku buvo pas kanauninką Kimšą. Laibys jį padrasino važiuoti į Paterburgą, nors mokytis ten jam atrodė nėra ką. Po kelių dienų iš kurijos gavo sunkų voką su visais reikiamais dokumentais irprieš išvykstant nutarė aplankyti tėvus, kurie nuliūdo, kad jis nepasilieka, palankė iš Kleviškį, kur buvo Brazgienė. Surengė išleistuves, bet visi jautė karo šmėklą, o užlipę į Aušrakalnį Liucija su Liudu jau nebepaistė apie praeitį, nes jie jau kitoki, ji turi vaiką, jis jau seniai kunigas. Iš Kalnynų Liudą išlydėjo kaip draugą, giminę. Išvažiavęs iš kaimo, panoro paskutinį kartą pažvelgti į jį ir su liūdesiu palydėjo bažnyčios bokšto griūtį. “Ilgai jis negalėjo atitraukti akių nuo dūmais ir dulkėmis pasruvusio Kalnynų bažnytkaimio. (*ENTER*) Pagaliau įsisuko į apsiaustą ir nuvažiavo tolyn.”

Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (I dalis)

Tai trijų dalių romanas: “Bandymų dienos; Introibo ad altare Dei – mišių pradžios žodžiai”, Eina gyvenimas; Quia peccavi nimis”, “Išsivadavimas; Mea maxima culpa – mano didžiausia kaltė”.

“Romano tema – vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto. Kritikuodamas katalikų dvasininkijos ir buržuazinės visuomenės ydas, atskleisdamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kelią į išsivadavimą, rašytojas pasmerkė klerikalizmą, jo romanas tarnavo pažangos interesams, padėjo ir padeda ugdyti harmoningą žmogaus asmenybę.”

Po egzaminų galvojate važiuoti į užsienį pailsėti, o gal dirbti? Reikės užsienio valiutos? Jums tai bus naudinga

Pagrindinis herojus klierikas Liudas Vasaris, kuris tik įšventintas į kunigas pagaliau suvokia, kad pašaukimas ne jam ir visaip stengiasi atsikratyti tos naštos… Visos trys dalys yra iš 26 skyrių.
1 dalis. I skyrius. Bando prisitaikyti prie seminarijos rutinos. II skyrius. Smulkiai aprašomos kasdieninės apeigos, Liudo pamąstymai, pasakotojo nuomonė. III skyrius. Vasaris nagrinėja save, pasakoja gyvenimo gimnazijoje ypatybes, patirtus spūdžius. IV skyrius. Variokas pasikviečia Liudą pasivaikščioti ir išdėsto savo nuomonę apie visas seminarijos apeigas, kokios jos “komedijos”, taip Vasariui papasakojo, jog tokių kaip jis yra daug ir tik retas tikrai turi tą įkvėpimą; Variokas nusprendė išstoti, nes vienintelis noras buvo – užaugti kunigu tik egoistiniams tikslams; parodė Liudui laikraščių seriją, kuriose jis pamatė uždraustą vaisių – moteris, kurias gimnazijos vadovybė iš tų laikraščių iškarpydavo arba išskusdavo. V skyrius. Pirmą kartą į seminariją atvažiavo Liudo tėvai ir pirmą kartą jį pamatė su sutana ir iškart pradėjo vadinti jį kunigėliu; kai jis parodė tėvams į Varioką ir apie jį papasakojo, tėvai piktai pažiūrėjo ir iškart moralą atskaitė; Vasario pokalbis su knygininku Jonelaičiu apie gyvenimą seminarijoje, kuris pakėlė puolusią Liudo dvasią; kartu su Juozu Petryla, Kaziu Balseliu ir Petru Kasaičiu Liudui teko pasidalinti jam tėvų paliktą lauktuvių dėžę, jie sėdėjo “žiurkininke” palėpėje, kurioje buvo galima pasislėpti nuo prižiūrėtojo Mazurkovskio; išgirdęs prižiūrėtojo žingsnius ir kosėjimus apie tai puotaujančius įspėjo vienas klierikas (“visgi yra tokių geradarių…”); draugams pranykus “žiurkininke” Vasaris vis dar stovėjo sustingęs prie savo atvertos dėžės, kol pagaliau durų neatvėrė prižiūrėtojas, kuris po to atskaitė moralą. VI skyrius. Baigėsi pirmieji mokslo metai. Prieš išvykstant dvasios tėvas pamokė kaip reikia elgtis. Važiuodamas namo Liudas negalėjo atsigėrėti gamta, kurios jau seniai nematė. Laukė nesulaukė gimtojo kaimo. Žmonės nusiimdavo kepures prieš jį. Džiaugėsi, kad niekas jo nebežadins. Susitiko savo parapijos klebonas, kuris, ne kaip tikėjosi, buvo mielas ir geras. Su klebonu nuvažiavo į kitą parapiją, kurioje gyveno Petryla. Ten klebonas, su turtingu stalu, turėjo augintinę Liucę, ištvirkusią mergą, kuriai baisiai patiko kunigai. Liudas pamatė, kad klebonai ne tokie šventi ir kad Variokas buvo sakęs tiesą. Vasaris pamatė, kaip klebonas susiginčijo su abstinentu Šilučių vikaru, dėl grafino alkoholio. Susitiko Liucę ir iškart apdegino jai ranką, dėl ko jis ilgai save graužė ir tuo metu nieko negalėjo jai pasakyti. VII skyrius. Ilgai galvojo apie scena su Liuce ir kūrė, kaip pasitaisyti. Paskutinę atostogų dieną Liudas nusprendė praleisti pas Petryla, kad tik pasimatytų su Liuce. Vasaris karščiai diskutuoja su studentu apie kunigijos naudą ir esmę. Liucė prieina prie Liudo ir uždengusi jam akis prašo spėti, bet ne spėja, o “prašo leisti”, atsakymas Liucei nepatiko “Fi”, nes buvo per daug jau nuolanku, bet Liudas toks jau buvo. Jis vėl milijoną kartų įsivaizdavo šią sceną ir vėl save graužė, kad galėjo prieš ją pasirodyti ir geriau. VIII skyrius. Nauji mokslo metai. Gyvenimas jau nebe “labirinte” po keliolika žmonių, o kambariuose po keturis. Į kambarį Liudas grįždavo tik nakvoti, o taip eidavo į aulę ir ten skaitydavo bei daug galvodavo. Galvojo jis apie nuotykius su Liuce iš išvis apie moteris, kokios jos iš kelio vedančios ir ar turi jos ką gero. Per dvi savaites Vasaris vėl apsiprato, bet jam buvo liepta grįžti į “labirintą” ir jo menki bandymai ką pakeisti buvo nieko verti. Jis buvo per daug nuolaidus ir nuolankus. IX skyrius. “artinosi dideli Panos Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai”, labai iškilminga šventė.. daug ruoštis. Vėl apgalvoja savo veiksmus jei susitiktų Liucę. Nupasakoja visą ceremoniją, kurios metu giedodamas pamatė moterį su baltu gaubtuvu ir ji jam įstrigo giliai atminty. Ta Nepažįstamoji buvo jo įsivaizduojamas idealas. Toji moteris Liudui uždegė širdį ir jis visą vakarą buvo kaip ne savas. Petryla praneša, jog žada atvažiuoti Liucė prieš Kalėdas ir paerzina, kad dėl Liudo ji čia ruošiasi. Nors ir suintrigavo ši naujiena Vasarį, bet daug stipresnis buvo Nepažįstamosios paveikslas. Giedoti Liudas pasirinko tą pačią vietą, kad pamatytų JĄ. Ji stovėjo ten pat kaip ir dieną prieš tai. Po to Liudas galvojo ir svajojo, kaip praeidamas jis pamatys jos veidą, kurio niekad nepamirš, ar bent prisilies prie jos. X skyrius. Poilsio diena – Liudui apgalvoti savo įspūdžius. Parašo pirmą savo eilėraštį, kurį skaito daug kartų ir bando analizuoti, lyg tai būtų ne jo. Prasidėjo nauji mokslai: filosofija, logika. Liudas bibliotekoje bandė susirasti įdomių knygų, bet tokios buvo uždraustos, bet Jonelaitis jam pasiūlė pavartyti slaptą lietuvišką laikraštį, kurį gražindamas atnešė, kaip buvo prašomas, savo parašyas eiles, kurias visgi išspausdino. Vėl Liudas bandė įsigilinti į savo eiles. Kitą dieną Jonelaitis Vasarį supažindino su kitais rašančiais į laikraštį gimnazistais Petru Varnėnu ir Matu Sereika ir jie visi priėmė Liudą į savo slaptą draugiją. Varnėnas pamokė, jog reikia rašyti iš sielos, o ne iš reikalo. Xi skyrius. Atvažiavo Petrylos klebonas su Liuce, kuri Liudą praminė Pavasarėliu, kas jo širdį dar labiau pradžiugino. Petrylos, Liucės ir Liudo pokalbis. Liudas bando nagrinėti ir įspėti Liucės praeitį. Ji padovanoja jam pirštines, kurios kaskart jas užsimovus primins jam ją. Petryla toliau prikaišioja Liudui apie Liucę. Bet vėl išvydus Nepažįstamąją, jį vėl pagavo nesuprantamas jausmas. XII skyrius. Artėja Kalėdų karnavalas ir “Šviesos” nariai, su Liudu, svarstė jo programą. Varnėnas sumanė padeklamuoti Maironio “Skausmo balsą”, visi tam priešinosi, bet veltui. Deklamuojant jį, visa salė suščiuvo, o po koncerto Varnėnas gavo daug pylos, ir tai aptarinėjo su draugais. Visi bijojo, nes buvo pasakyta: “Turi puikybės”, o šie žodžiai beveik liepia eiti iš gimnazijos. Šie įvykiai dar padrąsino Liudą, jis sekė visą lietuvišką spaudą ir iš jos mokėsi, nes net lenkiškos literatūros paragavo labai nedaug. Liudas daugiau skaitė nei mokėsi. Mokslo metų pabaigoje, Varnėnui buvo patarta nebegrįžti į gimnaziją ir tai aptemdė skaidrią Liudo nuotaiką. Bet išgirdęs perpasakotą moralą, jame rado daug tiesos, apie klieriko pažeidžiamumą…ir kad kunigas nesuderinamas su literatu. XIII skyrius. Po paskutinio metų įvykio pusę atostogų Liudas neatsigavo ir prieglobsčio ieškojo savo Aušrakalnyje, nuo kurio atsiskleisdavo dideli ir gražūs plotai ir toliai, įkvėpdavę Liudą rašyti. Vėl nusprendė aplankyti Petrylą, o labiau Liucę, bet nusivylė, nes tiek apgalvojęs susitikimo variantu buvo tiesiog ignoruojamas, nes ji užsiėmė su studentu, kuriam, kaip Liudui rodės, Liucė buvo papasakojus apie jį ir jo nesėkmes su ja. Grįžęs vėl liko į savo kalną apmąstyti naujus įspūdžius, nors ir nekokius. Po kelių dienų atvažiavo pas jį Liucė, bet tik dėl kriaušių, kurias augino jo tėvas, kuris buvo pamalonintas, kad jo kriaušės kam nors rūpi ir kad Liucė tiek daug apie jas nusimano. Kai senis Vasaris panoro pakalbėti apie bites, Liucė pašiurpo, nes jų nekentė, bet apie bites daug žinojo ją atlydėjęs vargonininkas, todėl primygtinai įsisiuliusi ji su Liudu užlipo į jo Aušrakalnį, kur ji pasiteisino dėl savo elgesio, kur jie prisiminė ir pasijuokė iš Liudo nuolankumo su ja. Liucei patiko Liudo kalnelis ir prisiskynusi gėlių, kurias vešis namo, paprašė ją dažniau lankyti ir neužmiršti, kas Liudą vėl išmušė iš vėžių. XIV skyrius. Aprašo nesutarimus su lenkais gyvenančiais tame pačiame kambaryje. Mokosi duoti išrišimus, suprasti nuodėmės sunkumą, pasakoja apie naują mokslą. XV skyrius. Vasario dienynas, kurio neskaičiau. XVI skyrius. Išmetamas penkto-paskutinio kurso studentas Radastinas prieš pat įšventinimą už netinkamą elgesį ir po kiek laiko perskaito jo laišką adresuotą vienam iš gimnazistų, nežinia kuriam, o rašo kaip gerai būti laisvam… gauna laišką nuo jau anksčiau išmesto Varnėno, kuris rašo savo nuomonę apie Liudo eiles, truputį moko. Vasaris ryžtasi užmiršti Liucę, bet nieku gyvu nepamirš Nepažįstamosios, kurią mato bažnyčioje per apeigas. XVII skyrius. Prieš pat trečiųjų mokslo metų pabaigą, bibliotekininkas Jonelaitis pasiūlo Liudui vasarą aplankyti Kauną, Vilnių, Trakus, kad pasisemti naujų minčių kūrybai. Kartu važiuoja Kasaitis ir jie trise šnekasi apie lietuvių nutautinimą. Liudas džiaugiasi šią vasarą nesusitikęs Liucės, nes taip geriau jo kunigo karjerai, tačiau tik tris savaites tebuvo namie. XVIII skyrius. Prasidėjus kevirtiesiems jo klerikavimo metams jis susimąstė apie savo pašaukimą, kadangi visuose dvasiškuose pašaukimuose jis nerado jokios atgaivos, jam tai buvo tik darbas. Tų metų pirmą pusmetį jis kas vakarą prie š miego metą sėdėdavo tuščioje, tamsioje koplyčioje ir laukė naujų jėgų antplūdžio, bet tas koplyčios jaukumas ir ramybė atbuko ir jam vėl buvo negera. Jis labai uoliai studijavo visus mokslus ir tikėjosi juose kažką rasti, bet veltui. Atbuko net jausmai Nepažįstamajai, jo pasikeitimą pastebėjo ir draugai ir sakė, kad jis ilgai taip neištvers. Bet atėjus pavasariui jis atgijo, nes išgirdęs pirmą vyturio giesmę jis prisiminė vaikystę, mamą…ir nuo to laiko ji jau nebegalėjo tūnoti tamsioje koplyčioje, nes jis pradėjo atgyti, atgijo jo jausmai pamačius Nepažįstamąją. Ir iš to uolaus kažko ieškojimo ir laukimo jis vyresnybės akyse tapo patikimas ir jo jau nebesaugojo akyla jų akis. Vasaris dar labiau užsidarė savyje ir nepametė ryžto tapti geru kunigu, pasitikėdamas tik savo jėgomis. XIX skyrius. Į seminariją atėjo naujas profesorius Vingelevičius, kuris piktindavo visus savo anekdotais, juokeliais… Vėl intensyviai Liudas save nagrinėja. Skaitydamas savo mėgstamiausią eilėraštį “Silentium” jame rašomus žodžius priskiria sau ir rašo dienoraštį. Be to pradėjo intensyviai mokytis. XX skyrius. Liudas pakviečiamas į Kleviškio klebono Kimšos 50 metų ir 25 metų kunigavimo sukaktuves, nuo dabar klebonas kanauninkas. Tą kartą jis Liucę sutiko visai kitokia nei visada, ji buvo nuliūdusi, kenčianti, baikšti, kokios Vasaris atstumti negalėjo, o taip norėjo. Vėliau vėl pokalbis su Liuce apie jį patį. Liucė stengiasi jam įskiepyti truputį jausmo, bet jis nesileidžia, bet iškelti išleistuves Liudas pasižada, nes kitais metais jis jau gal būt bus subdiakonas, o ji jau ištekėjusi, ko Liudas labai norėjo, nors kai kas kitas jam tai pasakydavo jam suspausdavo širdį. XXI skyrius. Liudas save graužė, kad po tokio užsispyrimo pamiršti ir numarinti draugystę su Liuce jis ne tik ją atgaivino, bet ir nužengė toliau nei buvo. Jis vėl pervaizduodavo to vizito vaizdus, kalbas… Jis pradėjo nebe taip uoliai atlikinėti klieriko pareigas, nes nebegalęjo susikaupti. Per atostogas kai Vasaris važinėjo po Vilnių, Liucė kiekvieną šventadienį jo laukė su nerimu, bet veltui, o daktaras Brazgys kaip įmanydamas siekė jos rankos, tačiau ji nesileido, nors ir klebono buvo įkalbinėjama. Liudas atvyko pakviesti Liucės į išleistuves. Jiedviem vėl teko jausmingai pasišnekėti ir prisiminti visas kartu praleistas akimirkas, kas Liudo širdį plėšė neapsakomai. Taip pat jam atsivėrė akys ir jis kleboną Kimšą pamatė kitose spalvose… Važiuodamas namo jis galvojo apie ateitį, kokia ji bus jam esant kunigui, o jai ištekėjus. Jis prisiminė kaip sunku būti kunigu ir likti padoriu. Bet jis save apgaudinėjo, nes kuo pavojingesni vingiai su Liuce jam pasitaikydavo, tuo jam atrodė tai taip nekalta. XXII skyrius. Atėjo išleistuvių metas. Liudas buvo be galo laimingas, nes su Jonelaičiu kartu atvyko ir seniai matytas Varnėnas, kuris mokėsi užsienyje. Iš pradžių visi buvo nedrąsūs, nes vieni kitų nepažinojo, bet reikalai po truputį taisėsi ir Liucei prasižiojus visi nuskubėjo į Liudo Aušrakalnį, pakeliui dainavo giesmes; lipimas į kalnelį visiems buvo be galo smagus, o užlipę niekas nenuobodžiavo: kalbėjo, dainavo, o galiausiai šoko ir niekam nebuvo svarbu, kad žaidimuose dalyvavo ir klierikai lygiomis teisėmis, nes tai buvo teisėta kaip kunigams. Vakarienė, visi prie stalo, kanauninkas moko, pasakoja. Kai visi pradėjo skirstytis, Liucė su Liudu susitiko tarpduryje ir ji paprašė ją lapydėti iki pakalnės, nes paliko ten savo skarą. Ten nuėję jie jautėsi labai drovūs, bet Liucė buvo ryžtingesnė ir visaip bandė vilioti Liudą, kuris iš visų jėgų tam priešinosi, ir kai buvo momentas pasibučiuoti jis nusisuko ir pasiūlė eiti namo. Dėl to, kad nepabučiavo jis ilgai gailėjosi, nes tai būtų buvęs pirmas ir paskutinis jo bučinys. XXIII skyrius. Prasidėjus penktiesiems seminarijos mokslo metams jis vėl kratė savo galvoje išleistuves ir tą įvykį pakalnėje. Kaip ir visi klierikai susirūpino mokslais, nes svarbiausias buvo rusų kalbos egzaminas, bet prieš juos visą valdžią nugirdydavo ir nusirašydavo, nes vargu ar kitaip išlaikytų. Stengėsi atlikinėti visas klierikiškas pareigas, kad užmirštų prieštaravimus savyje ir todėl apie jį valdžia buvo geros nuomonės, ko pasekoje jam pranešė, kad bus šventinamas į subdiakonus. Dėl to Petryla labai pavydėjo. Keletas pamokslų iš dvasios tėvo per pasirengimo išventinimui dienas, per kurias Vasaris dar labiau plėšėsi. Jis vėl prisiminė Varioko žodžius, jog visos apeigos tėra komedijos bei prieš akis atsistojo nuogos vergės kūnas, kurį matė Varioko rodytuose žurnaluose ir tas vaizdas nuo jo nesitraukė ir pabėgti nuo jo negalėjo. Ir kai papasakojo apie tai dvasios tėvui, jam pasakė, kad jis yra pervargęs ir dažnam taip pasitaiko. Jis tikėjosi per išpažintį gauti didelę bausmę, bet dvasios tėvas visai ant jo nepyko už nuodėmes. XXIV skyrius. Nekantriai laukiama įšventinimo apeigų. Visi klausinėja, kabinėjasi prie Liudo ir neiškentęs Petrylai atsako, jog mielai pasikeistų vietomis, bet tai ne jo valia. Įšventinimo apeigos. Po savaitės dingo jo Nepažįstamoji. Vasaris visur eidavo vienas ir nieko prie savęs neprisileisdavo, nes turėjo argumentą – brevijorių, kurį nešiodavosi ir nagrinėdavo, o tuo tarpu Balselis dėl jo kamavosi, nes niekaip negalėdavo gerai kalbėti brevijorių kaip reikalaujama. Vėl savęs nagrinėjimas ir taisyklių nusistatymas dėl rašymo ir Liucės. XXV skyrius. Liucė nusprendžia ištekėti, bet iš širdies Vasario neišmeta, nes Brazgio paklausus kada vestuvės ir šiam labai nustebus ir neįsitikinus ji pasako, kad nemyli, bet tekės. Liucė atvažiuoja pakviesti Liudą į jos vestuves per Žolines ir jie vėl kalbasi akis į akį ir ji vėl nori, kad Liudas adidarytų savo širdį jausmams, bet jis priešinasi. Ji patarė jam būti jausmingesniam, bet tai, kaip Liudui atrodė, buvo jau per vėlu. Liucės vestuvės, kurių norėjo kuklių, bet klebonas sukvietė nemaža žmonių ir padarė iškilmes, bet Liucė nepyko. Per vestuves ji buvo apsirengusi juodai ir neišrideno nė vienos ašaros, kas visus labai stebino ir piktino. Vasaris po vestuvių savęs nebesuprato ir nenorėjo suprasti, todėl laukė paskutinių atostogų pabaigos. XXVI skyrius. Šeštame kurse prieš Velykas buvo įšventintas į diakonus ir gyveno ramų, užsidariusio savyje kunigo gyvenimą. Jis jau nebesigilino į save, nes bijojo ir nenorėjo; kaip pats sakė, jis laukia galo, kad kuo greičiau prisiirtų prie kunigo ir išplauktų į pasaulį. Jis visą laiką mokėsi, nes jau reikėjo mokytis laikyti mišias, o jis dar daug kur klysdavo. “Sekminių oktavoj” Vasarį ir jo draugus turėjo įšvęsti į kunigus, bet Liudui buvo sunku suvokti, kad jis jau visateisis kunigas, kad jis klausys išpažinčių, laikys mišias ir darys visus kunigui pavestus darbus. Pirmas savo mišias paskyrė “per šventą Mariją Magdaleną”, nes buvo tinkamiausias visiems metas – po šieno nuėmimo ir prieš rugiapjūtę. Daugumai rašė raštu pakvietimus, bet pas ponią Brazgienę Liuciją nuvažiavo pats ją žodžiu pakviesti. Susitikus vėl apėmė prisiminimai ir vėl jis su reikalais, o ji iš jo nori jausmų (bet jau ne meilės). Mišioms buvo intensyviai ruoštąsi, nes iškilmės turėjo būto didelės ir dar savimi nebuvo užtikrintas kun. Vasaris. Atėjo mišių metui liudas labai jaudinosi, bet turėjo užnugarį, nes archidiakonu rengėsi pats kanauninkas Kimša. Šį kartą atvykus Liucė vietoj skrybėlės, kaip jai buvo įprasta, buvo su šaliu ir ji visa priminė Vasariui jo Nepažįstamąką. Rengdamasis Liudas neuskalbėjo tam reikalui skritų maldelių, nes buvo susijaudinęs ir bijojo per mišias suklysti. “Nuleidęs aksi, jis priėjo prie altoriaus laiptų, giliai nusilenkė ir pradėjo savo pirmąsias mišias: – INTROIBO AD ALTARE DEI.”

Asmeninės pozicijos parametrai

 

Asmens ir socialinės aplinkos santykių išdava – dvasinėje asmenybės struktūroje susiformavusi asmeninė pozicija kaip tam tikras sąlygiškai nekintantis darinys. Socialinis asmeninės pozicijos formavimosi pobūdis inspiruoja prielaidą, kad kuo įvairesnė, daugialypiškesnė ugdytiniui prieinami socialiniai santykiai, tuo turtingesnė, gilesnė asmeninė pozicija.
Ugdymui kaip auklėjimui ir akseologijai svarbu mustatyti, koks asmeninės pozicijos susiformavimo lygmuo yra kokybiškai paknkamas, kad būtų galima konstauoti ugdytinio asmeninės pozicijos susiformvimo faktą. Norint pažinti ir apibūdinti ugdytinio asmeninę poziciją, reikia išskirti esminius jo pasireiškimo požymius (parametrus). B. Bitinas (1995, 12 p.) pateikia keturis asmenybės pozicijos funkcinius parametrus:
asmenybės kryptingumą,
asmenybės pozicijos patvarumą,
asmenybės aktyvumą,
vertybių funkcionavimo sritį.
Manome, kad šie parametrai objektyviai apibūdina asmeninės pozicijos susiformavimą ir jos sąlyginį pastovumą.
Pagrindinis asmeninės pozicijos parametras – asmenybės kryptingumas, nusakntis į kokią aukščiausiąją vertybę asmenybė yra orientuora. Vertybė, pagal L. Jovaišą (1995, 149 p.), – „asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes”. Ši aukščiausioji vertybė dalinai pasireškia visuose asmens santykiuose su aplinka. „Vertybė – vertybinė santykio su daiktu kokybė” (N. Hartman, 1926 // 189 p.), „sąmonei besireiškianti reikšmė, arba reiškinys” (S. Pocius, 1996, 256 p.).
Internalizuotos vertybės asmens sąmonėje klasifikuojamos, sisteminamos, nusistovi jų hierarchija. Asmeninėje pozicijoje vertybės pasireiškia kaip vertybinės nuostatos. S. Pocius, (1996, 257 p.) išskiria dvi vertybinių nuostatų rūšis: natūraliąją ir teorinę. „Šių dviejų nuostatų veikimas ir suteikia impulsus vienokio ar kitokio pobūdžio veiklai: natūraliosios nuostatos veikiamas žmogus grindžia savo santykius su kitais kasdieninėmis, praktiškai orientuotomis, subjektybiomis vertybėmis; teorinės nuostatos realizavimasis apima objektyviosiomis vertybėmis pagrįstą tarpusavio santykių etiką” (S. Pocius, 1996, 257 p.). Natūraliosios vertybinės nuostatos susidaro kai asmenį supati natūralioji aplinka vertinama kaip priemonė kasdieniškai naudingiems veiksmams realizuoti. Šių nuostatų sisidarymui būdingas subjektyvus vertinimas ir „vertybinių kontekstų išgyvenimas”, „subjektybių santykių su pasauliu patyrimas”, bet ne „racionalusis ir signifikacinis reiškinių suvokimas” (S.Pocius, 1996, 257 p.). Tikrovės reiškiniai šiame procese matuojami galimybės patenkinti asmens poreikius dydžiu. Natūraliąsias nuostatas inspiruoja žemesnio hierarchinio laipsnio asmens vertybių sistemoje vertybės.
Sąmoningai susilaikius nuo išankstinių subjektyvių praktiškai orientuotų prielaidų ir sprendimų, išsilaisvina dvasinė asmenybės struktūra, pasireiškianti grynosios sąmonės lauku (E. Husserl). Šis laukas yra teorinių vertybinių nuostatų, kurios inspiruoja aukščiausiosios asmens vertybės, susidarymo vieta. Teorinės vertybės nuostatos formuojasi per objektyvius, nepraktinius asmens santykius su aplinka ieškant tiesos, gėrio, grožio, vienio. Jos asmenį supančiam pasauliui suteikia vienokią ar kitokią reikšmę. Tiek natūraliosios, tiek teorinės vertybinės nuostatos įeina į asmeninės pozicijos struktūrą. Aukščiausiosios vertybės, formuojančios teorines vertybines nuostatas, kuria asmeninės pozicijos kryptingumą.
Su pirmosios žmogaus sąmonės apraiškomis vaikystėje ima reikštis asmens kaip subjekto vertinimo fenomenas. N. Hartman (1926 // 183 p.) teigia, kad vertybinės visko, apie ką sprendžiame, pobūdis glūdi pačioje žmogaus sąmonėje. Pirmasis kryptingas pamatinis sąmonės pasirinkimo aktas – gėrio ar blogio pasirinkimas. Ši dilema iškyla ir vėliau, priimant svarbiausius žmogaus gyvenimo sprendimus, vykstamt psichologinei ir dvasinei motyvų kovai. Būties teorija (ontologija) teigia, kad gėris yra natūralus būties siekimo objektas – sąmoningas ar nesąmoningas (A. Plėšnys, 1996 // 211 p.). N. Hartman (1926 // 199 p.) pažymi, kad asmens kaip vertybių turėtojo potencija dorovinės vertybėms yra žmoguje glūdinti moralinė esmė dar šiapus bet kokio konkretaus gėrio ar blogio. Kalbant apie asmenį, susiduriame su antrąja gėrio samprata – moraliniu gėriu (B. Blanshard, E. Durkheim, R. Perry). Moralinis gėris yra ir kaip vertybė, ir kaip laisvos žmogaus valios siekis.
Pagal analitinį B. Blanshard (1961 // 73 p.) aiškianimą, gėris – žmogaus prigimtinis veržimasis siekio link, atitinkantis jo tikslus, „dorovė, provokuojanti spontaniškus troškimus” (E. Diurkheim, 1925 // 140 p.). A. Maslow (1959 // 345 p.) šią žmoguje slypinčią tendenciją įvardija kaip „savęs aktualizavimą, psichinę sveikatą, subrendimą, atskirai imant, kaip augimą kiekvienu ir visais savęs aktualizavimo aspektais”. Savęs aktualizacija pasireiškia kaip spaudimas, verčiantis siekti asmenybės vientisumo, individualumo, tiesos pažinimo, kūrybiškumo, būti geru ir kt. Čia svarbios ramybės, švelnumo, drąsos, pažinimo, dorumo, meilės, nesavanaudiškumo, gerumo verybės (A. Maslow, 1959 // 345 p.). Visuomenine prasme gėris – „harmoningas interesų santykis”, asneninių interesų konfliktą paverčiantis pozityvia bendravimo harmonija (P. Perry, 1954 // 159, 169 p.). Tuomet visuomenės kultūros ir jos institucijų funkcija tampa „visuotinio savęs aktualizavimo puoselėjimas” (A. Maslow, 1959 // 348 p.). Moralinis blogis – „galybė, ardanti natūraliąją tvarką ir kreipianti būtį nuo jos prigimtojo tikslo”, kuomet laisvai būnanti būtybė apsisprendžia „būties griovimo, nuasmeninimo kryptimi” (P. Plėšnys, 1996 // 213 p.).
B. Bitinas (1996, 107 p.) teigia, kad vertybės egzistuoja tik susijungusios sisteminiais hierarchiniais ryšiais. Asmenybės vertybių sistemą išreiškia aukščiausioji vertybė. Aksiologijoje ir ugdymo filosofijoje yra daug vertybių klasifikavimo sistemų. Asmeninei pizicijai svarbus aukščiausiosios vertybės kriterijus, pagal kurį vertybių sistemos skirstomos į transcendentines, sociocentrines ir antropocentrines. Taip vertybių sistemas skirsto ir B. Bitinas (1996, 20 – 23 p.; 1995, 9 p.), glaudžiai susiedamas ugdymo filosofiją su ugdymo kaip auklėjimo procesu, kurio „tikslas – asmeninės pozicijos ugdymas” (1995, 10 p.).
Transcendentinėje vertybių sistemoje aukščiausios gėriom tiesos, grožio, vienio vertybės. Vertinamas žmogaus gyvenimo prasmingumas ir išskirtinumas, jis orientuojamas į kilnius darbus, Šia vertybių sistema remiasi ir religinė pasaulėžiūra, kuri istoriškai susiklostė pirmoji. Religinėje vertybių sistemoje sukščiausiosios vertybės turi tąsą už žmogaus gyvenimo, visuomenės ribų. Dvasiniu ugdymu siekiama, kad ugdytinis artėtų prie absoliučios vertybės – transcendentinės Esybės. Per dalines bazines tikėjimo, meilės, vilties, nemirtingumo, atgailos ir kt. vertybes pasiekiama aukščiausioji vertybė, randama gyvenimo prasmė (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Žemiškos vertybės nėra neigiamos, bet traktuojamos kaip laikinos. Bendrąją gyvenimo prasmės formuluotę religinėje pasaulėžiūroje konkretina asmens konfesinė priklausomybė.
Sociocentrinei ir antropocentrinei pasaulėžiūrai svarbus santykis aš – kiti: pirmoji teikia prioritetą visuomenei, žmonijai, antroji – aukština individualybę. Pagal J. Laužiką (1993, 228 – 229 p.), vystantis visuomeniniams santykiams, žmogus vis labiau apvaldo gamtą ir kuria kultūrą, glaudžiau siejasi bendruomeniniais saitais, bendruomenė primeta asmeniui bendrąją valią ir reikaluja atitinkamai veikti bendruomenės labui. Nustatant asmens autonomijos – bendruomeninės priklausomybės santykį, abi pusės apsibrėžia tam tikromis teisėmis ir pareigomis, suderina dalinę priklausomybę ir laisves. Žmogus „yra tiek bendruomeniškas, jog savo priklausomybės bendruomenei nelaiko pavergimu, bet iš kitos pusės, jis yra tiek savarankiškas, pajėgus ir apsispresdęs, jog nori turėti savo laisvą dvasinių reikalų pasaulį” (J. Laužikas, 1993, 228 – 229 p.). Šie reiškiniai rodo, kad grynosios antropocentrinės ar sociocentrinės pasaulėžiūros laikymasis komplikuotų asmens gyvenimą.
Visos sociocentrinės vertybių sistemos grindžiamos žmogaus ir žmonių grupių vertingumu. Sąvoka kiti implikuoja tiek šeimą, mylimus žmones, reikšmingus kitus, tiek dideles grupes – visuomenines, politines, religines bendrijas, įvairias socialines grupes, galiausiai visą žmoniją. Šiuo aspektu nagrinėjant sociocentrines vertybių sistemas, randama įvairių kokybinių ir kiekybinių variacijų: kokybinė – „Visumos interesas (t.y. moralinis) yra apimantis visus asmenis ir pranašesnis už kiekvieną dalį atskirai” (P. Perry, 1954 // 160 p.); kiekybinė – „Moralės srityje kiekvieno teiginio svoris yra proporcingas jo atstovaujamų interesų kiekiui” (P. Perry, 1954 // 160 p.). Kiekybiniu aspektu visuomenės moralė traktuojama kaip esanti aukštesnio lygmens, atskiras asmuo yra mažiau moralus, koekybiniu aspektu sociocentrinėje vertybių sistemoje aukščiausioji vertybė yra žmonija, gyvenimo prasmė – visos žmonijos gerovė. Pastarasis kriterijus per daug abstraktus, atitrauktas nuo kasdienės asmens būties, gali būti tik teorine vertybine nuostata. Iškeliant dalinės, nors ir didelės žmonių grupės vertybę (tautos, religinės ar politinės bendruomenės), galimi socialiniai konfliktai (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.). „Bazinės vertybės – lygybė, brolybė, humaniškumas, solidarumas, santarvė, taika, darbas, kūryba ir pan. Pagrindinis prieštaravimas – tarp altruizmo ir egoizmo” (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Viena iš socialiai naudingų ir neutralių vertybių sociocentrinėje vertybių sistemoje – pareigos ir atsakomybės vertybė, kuri gali būti laikoma ir aukščiausiąja.
Antropocentrinėje vertybių sistemoje „aukščiausios vertybės ieškoma ne makrokosme (dvasiniame, socialiniame ar materialiniame pasaulyje), o mikrokosme – pačiame žmoguje, jo esmėje” (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Visuomenės gerovė pasiekiama per asmens saviraišką ir savirealizaciją, gyvenimo prasmė – asmeninis tobulėjimas, savo prigimties atskleidimas ir vystymas. „Visų problemų ir idėjų centras – žmogus” (J. Laužikas, 1993, 222 p.). Bendras visų antropocentrinių sistemų bruožas – abstrakčių, konkretaus socialinių turinio nesaistomų vertybių dominavimas. Asmuo pasirenka vertybių socialinį turinį: kaip konkrečiose situacijose dera realizuoti atsakomybę, laisvę, pareigą, laimę, teisingumą, individualumą, naudą, malonumą ir kt. bazines antropocentrines vertybes (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Kaip ir sociocentrinėje vertybių sistemoje, laisvei ir atsakomybei gali būti siteikiamas aukščiausios vertybės statusas, tik šiuo atveju asmuo atsakingas pats sau, o ne visuomenei. Antropocentrizmas paprastai grindžiamas teiginiu, kad „išreiškusių ir išplėtojusių savąsias galias individų bendrija yra visuotinės žmonių gerovės prielaida” (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.).
Kitas asmeninės pozicijos parametras – vertybių fukcionavimo sritis. Pagal jį skiriamos dalinės pozicijos, kurių svarbiausios: dorovinė, santykio su savimi, su aplinka (pasauliu), religinė, dalykinė, pilietinė, estetinė. Šios dalinės pozicijos išreiškia asmens požiūrį į konkrečius jo būties santykių objektus, pasireiškia, kai žmogus susiduria su tam tikros rūšies veikla ar situacija.
Dorovinė pozicija – viena iš svarbiausių dalinių asmens pozicijų. Išrekidama esminius žmonių tarpusavio santykius, dorovinė pozicija daugiau ar mažiau įtakoja kitas dalines pozicijas – dalykinę, pilietinę, santykio su savimi, pasauliu. Galbūt todėl daug lietuvių autorių savo mintį fokuduoja būtent į dorovinį ugdymą ir dorovės pozicijos formavimą (Vydūnas, A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Vabalas – Gudaitis, B. Kuzmickas, V. Žemaitis, J. Vaitkevičius, E. Martišauskienė, V. Aromavičiūtė), neišplečiant dorovinės pozicijos iki asmens pozicijos kategorijos. Dorovinės pozicijos sąvoka daugeliu atvejų platesnė nei dalinės dorovinės asmens pozicijos bei siauresnė nei asmens pozicijos. Pedagoginėje ugdymo tradicijoje Lietuvoje pabrėžiamos kitų žmonių prigimtinės teisės ir vertingumas, mažiau dėmesio lieka asmens santykiams su pačiu savimi, su pasauliu apskritai. Dažnas teiginys: „apie asmenybės brendimą mokykloje galima kalbėti tik tuo atveju, kai ugdomas aiškią gyvenimo poziciją turintis žmogus. Todėl viso auklėjimo proceso šerfimi tampa dorovinis auklėjimas, o jo tikslu – aktyvios dorovinės pozicijos ugdymas” (V. Ambomavičiūtė, 1991, 126 p.). Čia asmens poziciją atitinkanti gyvenimo pozicija kreipiama į dorovinius žmogaus santykius su kitais.
Dalinė dorovinė pozicija išreškia vieną iš žmogaus santykio su žmogumi aspektų – požiūrį į kitą asmenį, nepriklausomai nuo šio asmens požymių: amžiaus, lyties, rasės, socialinės padėites. „Dorovinė pozicija vertinama altruizmo – egoizmo skalė” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Dažnai ją galima įvardinti kaip tam tikrą gyvenimo principo formuluotę: Gera visa, kas nekenkia kitiems, Jei rūpinsies kitais, tai ir kiti tavimi pasirūpins, Mylėk kitą kaip pats save, Pasirūpink pats savimi ir kitiems bus geriau ir pan. Tai praktinė natūralioji vertybinė nuostata pakelta į teorinės nuostatos lygmenį. Natūraliai į dorovinę poziciją įeina ir požiūris į žmonių grupes, kaip į kitus asmenis. Žmogus atskiroms asmenų grupėms – šeimai, darbo kolektyvui, bendruomenei, tautai, valstybei – suteikia skirtingus prioritetus.
Susidurdamas su socialiniu gyvenimu bei įvairiais kultūros reiškiniais, asmuo formuojasi piūrį į savo bei kitų žmonių ar jų grupių veiklą bei jos sukurtas gėrybes – mokslą, meną, mateialines vertybes. Šį požiūrį parodo asmens dalykinė pozicija, kuri neišvengiamai atsiranda per praktinį aplinkos įvertinimą tenkinant poreikius. Susidaro natūraliosios vertybinės muostatos, kurios yra didžioji dalykinės asmens pozicijos dalis. Sąveikoje su dorovine asmens pozicija žmonių veiklai ir jos gėrybėms suteikiama socialinė prasmė ir susiformuoja teorinės vertybinės nuostatOs. Teorinių dalykinės pozicijos vertybių nuostatų atsiradimui būtina ugdymo įtaka.
Dalinę religinę pozicija nusako religinė pasaulėžiūra, tapatinimasis su religine bendruomene, religinių priedermių laikymasis. Religinė pozicija apima žmogaus santykio su žmogumi ir pasauliu kaip su Dievo kūriniais ir asmeninio santykio su Dievu aspektus (krikščioniškoje pasaulėžiūroje). Aukščiausiosios vertybės čia tos pačios kaip ir transcendentinėje vertybių sistemoje. Jei asmuo tiesiogiai nesitapatina su religine bendruomene, jis kuria savo tikėjimo filosofiją ir sudaro savą transcendentinę vertybių sistemą. Ji išreiškia asmens santykio su savo būtimi poziciją.
Asmens požiūriu į save daug reikšmės turi psichologiniai asmenybės vystymosi ypatumai. Asmens santykio su pačiu savimi pagrindas – tai, kad žmogus pats sau yra vertybė. Rūpindamasis savimi, pagarba sau, siekimas save išreikšti, plėtoti savo galias – esminis šios pozicjos komponentas. Analizuodamas savo gyvenimą, ieškodamas jo prasmės žmogus susidaro ir teorines nuostatas apie save ir pasaulį (aplinką) apskritai. Pastarosios išreiškia asmens santykio su pasauliu poziciją. Pačios bendriausios teorinės nuostatos apie mus supantį pasaulį yra jo priėmimas kaip palankų, priešišką ar neutralų, kartais asmuo susiformuoja nihiristinę nuostatą, kartu užkirsdamas kelius sau tobulėti visuomenėje. E. Berne (1967) ir T. Harris (1967) apibūdina keturias egzistencines asmens pozicijas, kuriose susipina žmogaus nuostatos į save, į kitus žmones, į pasaulį:
1) Man viskas gerai – Tau viskas gerai (I’m OK – You’re OK): asmuo patenkintas savo gyvenimu, kompetetingas, laimingas, pasitiki savimi ir kitaos: gyvenimas vertingas pats savaime, žmogus jaučia atsakomybę, kitus vertina pagal pasiekimus: kiti nei geresni, nei blogesni už jį, vertinamos gerosios žmonių savybės; tai pozicija su teigiamu „aš galiu” skriptu, toks asmuo gimęs ir augąs pasiekimams, kelia sau uždavinius ir juos palaipsniui realizuoja gyvenimo eigoje;
2) Man viskas gerai – Tau viskas blogai (I’m OK – You’re not OK): žmogus jaučiasi aukštesnis už kitus, mano turįs teisę panaudoti kitus savo tikslams ar malonumams, kitiems nepripažįsta lygių teisių;
3) Man viskas blogai – Tau viskas gerai (I’m not OK – You’re OK): asmuo jaučiasi mažiau sugebančiu, žemesniu, negražiu ir nepopuliariu, dažnai būna drovus – taip save žemindamas labai kenčia; visi aplink esantys atrodo daug gudresni ir laimingesni;
4) Man viskas blogai – Tau viskas blogai (I’m not OK – You’re not OK): nuvertinami tiek kiti, tiek pats asmuo; nei savyje, nei kituose neįžvelgiama gerų savybių, vien neigiamos; pasaulis atrodo pilnas blogio ir klastos.
Žmogui, turinčiam stiprią asmeninę poziciją, pagriįstą humanistinėmis vertybėmis ir vaikystėje nepatyrusiam stiprių sukrėtimų, priimtina tik pirmoji pozicija. E. Berne (1967) teigia, kad šią poziciją galima pasiekti, nepaisant ankstyvųjų trūkumų, sąmoningau mąstymu ir apsisprendimu. Tai ilgo proceso, kuriant savo vidinį pasaulį, rezultatas.
Valstybės ir tautos išlikimui svarbi pilietinė asmens pozicija – „sistema socialinių orientaacijų ir nuostatų, apibūdinančių individą kaip savosios šalies visuomenės narį. Pilietinės pozicijos atrultūroje aulščiausios vertybės funkciją atlieka aprisimta atsakomybė už visa, kas vyksta visuomenėje; kitame vertybių skalės poliuje – atsakomybės neigimas, jos proskyrimas objektyvioms, nuo asmeninių pastangų nepriklausančioms sąlygoms” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Tauta, visuomenė, valstybė yra suinteresuotos savo išlikimu, kaip ir visi šių bendruomenių nariai linkę jas palaikyti. Augdamas vaikas susiduria su įvairiais tautinės, pilietinės sąmonės pasireiškimais ir susipažįsta su tam tikrais lūkesčiais jo paties atžvilgiu. Parėmęs šias visuomenines normas asmuo susiformuoja tam tikras nuostatas, kurios įgalina jį daugiau ar mažiau jaustis atsakingu ir priimti tam tikrus savanoriškus įsipareigojimus tautos, valstybės labui.
Grožis pasireiškia kaip viena iš esminių visuomenės vertybių, yra dvasinės kultūros komponentas, Grožiu kaip savybe pasižymi tiek gamta, tiek žmonės, tiek jų veiklos produktai. Todėl asmens požiūrį į grožį išreiškianti estetinė pozicija formuojasi lygiagrečiai su kitomis dalinėmis pozicijomis per konkrečius asmens socialinius, kultūrinius, pažinimo santykius. Ugdymui svarbus dalinės estetinės asmens pozicijos pasireiškimas žmogaus veikloje, elgesyje – gebėjimas grožį išgyventi, vertinti, tausoti.
Vystantis asmens pozicijai, ryškėja asmeninės pozicijos patvarumo bei aktyvumo parametrai. Asmeninės pozicijos patvarumo parametras nusako, „kokiu mastu asmenybė yra autonomiška, savo elgsena patvirtina turimą poziciją” (B. Bitinas, 1995, 12 p.). Asmeninės pozicjos patvarumui avarbus vertybių internalizacijos lygis ir bendroji žmogaus nuostata sudėtingose situacijose vadovautis asmeninėmis ar situacinėmis nuostatomis. Asmeninės pozicijos aktyvumo parametras parodo, „kokiu mastu asmuo rodo iniciatyvą, siekdamas vertybių sistemos racionalumo įtvirtinimo” (B. Bitinas, 1995, 12 p.).
Tiriant asmeninę poziciją, asmens vertybių tyrimas leidžia susidaryti asmens pozicijos vaizdą pagal asmenybės kryptingumo ir vertybių funkcionavimo srities parametrus. Norint tirti asmens poziciją pagal asmenybės aktyvumo ir asmeninės pozicijos aptvarumo parametrus, susiduriame su asmenybės elgesį matuojančių kriterijų problema.

Asmenybė. Asmeninės pozicijos ugdymo aktualumas Lietuvos visuomenei

 

Pomodernistinė visuomenė, kurioje gyvename, pasižymi sparčia kaita, mažėja visuotinai priimtų tiesių bei aiškių orientacijų. Kartu ji skaidosi į atskirus visuomenės sluoksnius, kurie turi skirtingų vertybių prioritetą. „Visiškai priešingi gyvenimo būdai, žinių modeliai, vertybinės nuostatos arba konfliktuoja, arba gyvena viena greta kitos. Vis sunkiau pasiekti visuotinio susitarimo” (S. E. Fjeld, 1996). Kai tikrovė fragmentiška, žmogus nustoja mąstęs filosofiškai ir holistiškai. Pastebima tendencija priimti neapgalvotus sprendimus – juos diktuoja įsitikinimas, jog pasirinkimą lėmė tam tikra konkreti situacija ar įspūdis, kad pasielgta teisingai pagal aplinkybes. Keičiantis įprastam gyvenimo būdui, daugelis neįstengia pasirinkti veiklos srities, kuri sutaptų su asmens pasaulėžiūra ir tradicijomis.
Tokie žmonių elgesio pavyzdžiai rodo silpną faktorių, kuris sąlygoja asmenybės veiklos, elgesio turinio ir pobūdžio pastovumą – t.y. asmeninę poziciją.
Verindamas šiuolaikinę sociokultūrinę revoliuciją Lietuvoje, V. Šlapkauskas (1997, 150-151 p.) nurodo šešis sociokultūrinių procesų bruožus: visuomenės fragmentacija, sociokultūrinių procesų greitis, staigių pokyčių konkekstas, agresyvi sociokultūrinių procesų galia, nuosmukio pojūtis, skurdo kultūra. Pirma, Lietuvos piliečiai kelia vis mažiau bendrų tikslų ir juos įgyvendina, jų nesieja bendri projektai ir atsidavimas. Antram permanentinis gyvenimo tempo greitėjimas gimdo efemeriškumo pojūtį. Šis laikinumas lemia kraštutinius gyvenimo prasmės ieškojimo veiksmus: nuo pesimizmo, izoliacijos iki pilnutinio gyvenimo skonio pajautos imperatyvo Tai rodo ir Baltijos šalių tyrimai 1993 – 1995 m.: praeitis vertinama labiau už ateitį (V. Gaidys, 91-106 p.). Trečia, staigių polyčių kontekstas liečia visuomenės priimtų vertybių, o kartu ir su jomis susieto ugdymo dimensijas. Sociokultūrinis jaunimo ugdymas turi išspręsti naujo, dar nepažinto lygmens socializacijos ir adaptacijos problemas. Visomenėje dar nenusistovėję socialiniai veiklos modeliai, nėra orientyrų, kurie nurodytų šių problemų sprendimo efektyviausius kelius. Čia ir atsiremiame į asmens pozicijos ugdymo būtinybę. Ketvirta, sociokultūriniai procesai pasižymi agresyvia potencine galia. Pavyzdžiui, masinės vakarietiškos kultūros invazija tapo galinga politine, ekonomine, kontrakultūrine jėga, įtakojančia visuomenės gyvemino pokyčius. Penkta, apie 50 proc. Lietuvos vaikų gyvena žemiau skurdo ribos (Pereinamasis etapas Rytų ir Visurio Europos šalyse: „Vaikai pavojuje”, 1997), nuosmukio pojūtis įsivyrauja netgi ten, kur realiai nemažėja pajamos. Šešta, skurdo kultūroje „nesąmoningu, neplanuotu būdu ugdosi tam tikra asmenybė, besiskirianti nuo kitoms kultūroms būdingų asmenybės tipų” (V. Šlapkauskas, 1997, 150 p.).
Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio statuso atradimo bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet nusivylimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes.
Žmogaus, bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta žmogaus dvasios pokyčiai ir buriasi pilietinė visuomenė. Būtent į pilietinės visuomenės, o kartu ir ją kuriančio pilietinio ugdymo (planuojama pilietinio ugdymo disciplina) idėją orientuojasi Lietuvos pedagogų bendruomenė. Šios idėjos atgarsių yra spaudoje, daug pranešimų IV tarptautinėje konferencijoje „Švietimo reforma ir mokytojų rengimas” Vilniuje 1997 m.: R. Bakutytės, V. Dumbliausko, R. Grigo, V. Šlapkausko, I. Zaleskienės. Studijuojama Vakarų Europos ir kitų šalių poloetinio ugdymo patirtis, ypač Prancūzijos, Olandijos, JAV, Norvegijos, Australijos, kur poloetinis ugdymas suvokiamas kaip visaapimantis asmenybės ugdymo procesas. Čia lyg suteikiamas prioritetas pilietiniam ugdymui prieš kitas ugdymo sritis. Manome, kad adekvačias ugdymo realybei proporcijas tarp pilietinio, dorinio, estetinio, saviauklos ir kt. ugdymo išlaikytų integruojanti asmeninės pozicijos ugdymo idėja.
Individualistine filosofija besivadovaujantis žmogus plačioje orentacijų ir elgsenos erdvėje tikisi materialios naudos, greitai įsitvirtinti, sulaukti pripažinimo ir atlygio už savo darbą. Etnocentristinė orentacija, tautinės savimonės palaikymas nekuria žemiškų gėrybių. Beje, bendrosios kultūros vertybes reikia nuolat naujai suvokti ir pritaikyti. Bet gyvendamas socialinėje aplinkoje ir toks asmuo yra priverstas valdyti savo egocentriškas orentacijas, pripažinti ir susitaikyti su bendruomeninio gyvenimo būtinybe. Santykiai su kitais žmonėmis iš piliečio reikalauja tam tikros kokybės – vertybių ir nuostatų, t.y. asmeninės pozicijos. Reikalinga bendroji, visus piliečius vienijanti, jiems vieni kitus suprasti, priimti (per vertybes ir nuostatas), suderinti interesus ir komunikuoti leidžianti kultūra, be kurios neįsivaizduojama ir pilietinė visuomenė. Šio bendro susitarimo siekimas – sociopsichopedagoginė problema. Ją spręsti galima plėtojant pilietinį ugdymą, veikiant asmenybės moralinį vystymąsi, formuojant ugdytinio asmeninę poziciją, pagrįstą bendražmogiškomis vertybėmis.

Kalba. Netaisyklinga kalba jaunimo tarpe

 

Kalba – musu sielos vedrodis, tokius zodzius daznai girdime per literaturos pamokas Taciau jaunimui galetumeme padaryti issimti. Dauguma jaunuoliu, kaip susitare kalba tik jiems budinga kalba. Si kalba, net literaturinio pavadinimo neturi – tai jaunimo sugalvota, gatves kalba. Mano apklaustu paaugliu teigimu ja vartoja daugumas moksleiviu ir studentu.
Jaunimas siuos isgalvotus zodzius daznai naudoja vietoje keiksmazodziu, nes juos draudzia mokytojai ir kiti intelektualus asmenys . O naudoti padriku, nieko nereiskianciu garsu niekas uzdrausti negali. Siu laiku barbarizmai daznai sudaromi prie rusisko zodzio pridejus lietuviska galune, arba po kokio nors ivikio lietuviskas zodis igauna kitokia prasme (pvz istarus zodi gaidys, retas pagalvoja apie nekalta ir miela namini pauksti ), neretai sie zodziai ir visiskai nieko nereiskia.
jaunimo naujadarai, lyg savotiska mada. Juos naudodami paaugliai jauciasi labiau verti demesio, taip issreiskia savo nepriklausomybes ir isskirtinumo troskima. Tai beje ir geras budas erzinti mokytojus, bei tevus, kurie daznai siu zodziu reiksmes nesupranta ir nevisada gali teisingai atsakyti I paauglio replika.
Savaime suprantama, jog jaunimo barbarizmu nerasime knygoje….nors pasistengus is ju galetumem sudaryti ir visa zodyna. Sios kalbos egzistavimui itakos turi radijas ir televizija, nes ten pasakyta idomesne fraze ar issireiskimas paauglio priimamas, kaip Dievo zodis tikintiesiems. Taciau daugiausia siu zodziu moksleiviai suzino vieni is kitu: kieme ar irc.
Svarbiausia tai, jog gatves kalba neapsiriboja vien gatve. Jos pilna visur kur renkasi jauni zmones : mokyloje, diskotekoje, kino teatre… Daugumai ji artimesne, nei gimtoji literaturine ar tarmiska zemaiciu kalba. Kartais net ir labia noredami negalime susilaikyti jos nevartoje. Labiausiai tai atsiskleidzia pamoku ir egzaminu metu, kai moksleiviai noredamai kalbeti literaturiskai tam turi labai susikapti, nes kitaip gali issprusti vienas kitas nepageidautinas zodis, uz kuri mokytojai baudzia mazindami pazymius .
Stai keleta paciu naujausiu ir dazniausiai vartojamu gatves kalbos pavyzdziu:
1. derktis – saipytis is kitu, bereikalo juoktis
2. stopudovai – visiskai taip, 100%
3. mentas – policijos pareigunas
4. malacius – geras perkeltine prasme
5. britas – plikai apsiskutes
Nu o tokiu kaip mobilke, telikas, tapkes, kurtke, kompas, klava, kasis net ir komentuoti nereikia juos ir taip visi zino
Kaip reguoti I tokiu zodziu vartojima tai jau vyresniuju reikalas, taciau tiketis jog jaunas zmogus ju atsisakys manau perprasmiska. O drausdami mums taip kalbeti jus tik skatinate tai daryti, nes juk uzdraustas vaisius skaniausias…

Įvadas

Gimtoji kalba sudaro neatskiriamą kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį.Mano
nuomone, kiekienas save gerbiantis žmogus privalo rūpintis savo kalba, ją
tobulinti…
Mūsų visuomenė yra mažai išprususi, vartoja daug svetimybių iš Vakarų,
žargonus, tarmybes, kurių dėka mūsų gimtoji kalba skursta ir gali net po
kelių dešimčių metų visai išnykti. O ją labiausiai skurdina jaunimas- tai
mes. Juk niekam nepaslaptis, kad jaunuoliai per amžių amžius kraipydavo
savo gimtąją kalbą.
Norėčiau visus supažindinti su savo darbu, tai ,,Netaisyklinga kalba
jaunimo tarpe“.Jame gausu palyginimų, netaisyklingai vartojamų žodžių, jų
ištaisymas ir pan.
Turbūt visiems begalo įdomu kodėl pasirinkau šią temą….Pasirinkau
šią temą, kadangi visa tai yra man artima ir nuolat sutinkama. Esu pati
studentė, mano nuomone, rašant šį darbą tai buvo vienas iš privalumų, nes
pati esu jauna ir nuolat supa jaunų žmonių būrys.
Darbo tikslas – supažindinti savo grupės draugus su netaisyklinga
kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

,,Nėra tokios menkos tautos,
nėra tokio niekingo žemės užkampio,
kur nebūtų vartojama sava kalba”.

M. Daukša

,,kalba yra didžiausias mūsų tėvų palikimas”.

J. Balčiukonis

,,Lietuviai tol Žemėje išliks gyvi, kol kalbės lietuviškai”.
Vydūnas

Kalbos kultūra mūsų gyvenime

Gyvenime vienaip ar kitaip susidūriame su kalbos kultūra: tenka apie
ją girdėti mokykloje, kolegijose, universitetuose, darbe ir net gatveje.
Daugelis net nesusimąsto kas yra ta kalbos kultūra ir kokia jos reikšmė.
Kalbos kultūra- tai kalbos taisyklingumas,o ji labai svarbi yra bendrinei
kalbai. Bendrinė kalba-tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba,
kurios gausu raštuose, leidžiamojoje periodinėje spaudoje, televizijoje. Be
šios bendrinės kalbos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitų
viešojo bendravimo įstaigų.
kalba, jos kultūra svarbi ir kiekvienai asmenybei. Ji padeda
kiekvienam kalbančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos
funkcijomis: informacine, emocine ir apeliacine.
Visi žinome, kad mūsų kalba sena, garbinga, artima savo promotei-
indoeuropiečių proklabei. Apie ją, kaip apie vieną seniausių, kalbama
didžiausiuose pasaulio universitetuose. Bet kyla klausimas, kodėl kalbos
kutūros knygose daug kalbama apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra- tai
norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos.
Pirmuosius kalbos kultūros pagrindus mums davė mūsų tėvai, darželio
auklėtojos, mokytojai,o dabar jau ir dėstytojai. Kaip sakoma: „Gyveni ir
mokaisi“, o mokytis reikia visą gyvenimą. Tačiau dažnai patys nesugebame, o
gal ir nenorime branginti savo kalbos, teršiame ją kitų kalbų žodžiais,
posakiais, kurie nedera, netinka, yra svetimi.Tai darome mes, jaunuoliai,
mūsų draugai, šeimos nariai, pažįstami…
Bendrinė lietuvių kalba turi daug nespręstinų problemų. Viena iš jų
–Vakarų kalbų naujųjų skolinių vartojimas jaunų žmonių tarpe.
Ne vienas suvokiame per didelį svetimų žodžių antplūdį ir matome, kad
kyla realus pavojus ir mūsų kultūros, mūsų kalbos savitumui. Pastebėtina,
kad ir lietuvių kalbos fonetika, tartis įgauna angliškų ypatybių, kinta jų
sintaksė, įsigali net tam tikra žodžių tvarka sakinyje. Lietuvių kalboje
Vakarų naujųjų skolinių gausa siaurina mūsų žodyną, jo plėtą, kenkia jos
žodingumui ir savitumui. Yra net realus pavojus,kad mūsų gimtoji lietuvių
kalba gali išvis išnykti.
Skolinių gausa jaunimo tarpe

Jau geras dešimtmetis kai pastebimas gausesnis svetimybių, hibridų,
naujadarų, žargoninių žodžių vartojimo polinkis.Žinoma, nėra nė vienos
visiškai grynos klabos, kuri nevartotų svetimų kalbų žodžių, bet taip pat
yra gerai žinoma, kad pernelyg didelis susižavėjimas kitų kalbų žodžiais ir
labai intensyvus jų vartojimas žeidžia kalbos sistemą,o taip kalba praranda
savo savitumą. Tai rodo nykstantį tautinį tapatumą, tautų niveliaciją. Visi
naujieji skoliniai užima gana svarbią vietą daugelyje dabartinių kalbų,
taip pat ir mūsų kalboje. Skoliniai rodo istorinę kalbų sąveiką, santykius
su kaimynais ir kartais yra vienas iš kalbos leksikos papildymo būdų.
Taigi, tautų ir kalbų ryšiai skatina ir skolinių vartojimą. Kiekvienos
tautos išeities taškas- išsaugoti etninę kultūrą. Mano nuomone, mes
pasauliui esam įdomūs tiek, kiek esame saviti.
Vakarų kalbų skolinius vartoja įvairių profesinių žmonės:
verslininkai, bankininkai, ekonomistai, politikai. Šiuo metu kaip tik ir
plūstelėjo didžiausia jų banga (akcizas, investicija, dividentai,
subsidija,…).Dalis terminų buvo vartojami jau prieškario Lietuvoje, o dabar
grįžta iš pasyvios vartosenos į aktyviąją.Be daugelio iš jų būtų sunku
išsiversti, nes neturime tikslių lietuviškų atitikmenų. Tiesiog jau tapo
mada angliškai pavadinti muzikos grupę ar firmą.Šie naujadarai ypač
linksmai atrodo šiuolaikiniui jaunimui- tai mums.Šiems visiems kalbos
pokyčiams ypač ir esame imlūs. Kodėl dažnai, kalbant apie skolinius,
pabrėžiama, kad jaunimo kalboje gausu skolinių? Galima išskirti keletą
priežasčių. Visų pirma, daug lengviau prisitaikantys ir imlesni pokyčiams
yra jauni žmonės; kintantis kiekvienos kartos požiūris į tradicines
vertybes, rodo pakitusį požiūrį ir į kalbą, tautinio tapatumo suvokimą.
Tapatumas – savotiškas savivokos aktas, žmogus pats kuria savo tapatybę.
Prisitaikydama prie istorinės visuomeninės situacijos jaunoji karta taikosi
prie kintančio pasaulio. Intensyvesnis visuomenės kultūrinis, politinis,
ekonominis gyvenimas, bendravimas su kitomis valstybėmis, kultūromis, kalbų
sąveikos, natūralus naujų reiškinių ir daiktų įvardijimo poreikis, lemia
gausesnį skolinių vartojimą. Antra, jaunimas visais laikais siekia
išsiskirti: elgesiu, išvaizda, kalba. Tam ir susikuria įvairių socialinių
grupių žargonai . Jis ypatingai prisideda prie kalbos išpėtimo, įterpdami
tarptautinius žodžius į savo kalbą. Tačiau jaunimas daug neigiamos įtakos
kalbai daro vartodamas žargoninius žodžius, svetimybes. Ypač šiuo metu
jaunimo kalba kenčia nuo įkalinimo įstaigose naudojamo žargono, kuris labai
plinta tarp mokyklinio jaunimo. Jaunimui taisyklingai trukdo kalbėti tai,
kad jaunimas mažai skaito grožinę literatūrą, liaudies pasakas, mažai
dainuoja dainų. Jo žodyno turtingumui neužtenka televizijos filmų, laidų ar
internetinės kalbos. Jeigu televizijos ir radijos kalbų taisyklingumas yra
kontroliujamas, tai internete jaunimas gauna netaisyklingos kalbos
pavyzdžių, kad jaunimo tėvams ir mokytojams, dėstytojams norisi jaunimą
izoliuoti nuo šios kalbos,bet…
jaunimo kalbos sritys, kuriose daugiausia pasitaiko skolinių, yra
pramogos, laisvalaikis, muzika, kompiuteriniai žaidimai. Patyrinėjus
jaunimui skirtų leidinių(ypačžurnalų „Panelė‘, „Cosmopolitan“) kalbą
matyti, kad didelę skolinių dalį sudaro įvairios sąvokos, įvardijančios
bendruosius dalykus (tokie kaip ,,barbecue”, ,,boys`as”, ,,bon ton” duty
free parduotuvės, ekstremalas, ,,gents” (džentelmenas) hapeningas, joy
savaitgalis ,,junk-food”, ,,kinderis” orror (siaubas), ,,pampersai”,
,,vivacoloras” ir pan.). Labai gausi skolinių vartojimo sritis yra muzikos
stilių ir su muzika susijusių reiškinių pavadinimai (pvz.: acid house`as,
acid jazz, ,,ambient trance”, ambientas, black metalas, blackmetal,
britpopas, dance, dark wave, death metalas, disco, drum`n`bass, dub,
eurobytas, eurodisko, fank-soul, folk, funk, funky, gangsta repas,
glamrokas, grunge, hardkoras, hardrockas, heavy metal, hip-hopas, house,
jungle, kantri (country), pankrokas, progressive house, raprock, ruspop,
soul, soulas, techno, trance, triphopas, ,,underground`as”; ,,bestas”,
bestselerinis, ,,clubmix” ,,didžėjus”, diskžokėjas, eurobeat`inis, fanas,
fanatas, fanklubas, grandas, hitas, klipas, koveris, megahitas, miksas,
miksuotojas, pankas, remiksas, semplas, singlas, topas, ,,unplugged”). Kaip
matyti iš pavyzdžių, skolintais žodžiais (dažniausiai originalo kalba,
kartais gavę lietuvišką galūnę) pavadinami ne tik vėliau atėję muzikos
stiliai, bet ir lietuvių kalboje jau turintys nusistovėjusią formą (blues –
bliuzas, jazz – džiazas, rock – rokas). Skoliniai dažni bendraujant,
ekspresyviai išsakant savo vertinimą (pvz.: again, cool crazy, fainas,
hello, help, seksova/s, sexy, sorry, topinis ir pan.). Ypač mėgstama
dainuoti anglų kalba, nors nuo seno žinoma, kad daina visais laikais buvo
ir yra tautiškumo saugotoja. Dabar nueita taip toli, kad kai kurie
lietuviai dainininkai kuria tekstus tik anglų kalba ( „Amberlife“,
„Skamp“). Taigi svetimus žodžius girdime nuolat koncertuose, jaunimo
renginiuose, per televizija bei radijo laidas.
Drąsiai galima teigti, kad didelė dalis moksleivių ir studentų nemaža
laisvalaikio dalį praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Tai
atsispindi ir jų kalboje. Visų pirma, žaisdami kompiuteriu, kurio terminija
dar nėra iki galo nusistovėjusi, jie perima visus kompiuterinės technikos
skolinius, antra, sukaupia ir platina skolinius, funkcionuojančius
kompiuterinių žaidimų srityje (pvz.: akountas, bagas, boxas, decoderis,
deface, displejus, downloadinti, draivas, fagas, failas, geimas, geimeris,
geiminti, geimpadas, geimplėjus, hakeris, hardas hardvaras, hostingas
hotkeys, instalinti, interfeisas, kartridžas, kileris, lameris logas,
loudinti, notepadas, offline online, overklokeris, pakas, pasvordas
peidžeris, portas postingas, reverberis, roketdžampas, root, rulezas,
saitas, seivinti, užfleiminti, užsiloginti ir pan.) .

Kalbos kultūra- sudėtingas mokslas

Mano nuomone, kalbos kultūra – gana nuobodus ir sudėtingas mokslas.
Kalbos klaidų įvairovė tikrai didelė. Jų pasitaiko ne tik leksikoje, bet
taip pat morfologijoje, žodžių daryboje, sintaksėje, fonetikoje,
kirčiavime.
Lietuvių kalbai visą laiką grėsė svetimybės, kažkada ypač rašytinei,
dabar visų pirma sakytinei. Kaip žinote, rašytinė lietuvių kalba pradėjo
formuotis tik XVI amžiuje, o XVIII amžiuje ji religiniuose raštuose jau
buvusi taip užteršta, kad mažai kas buvo likę lietuviško (sakykim, “Broma
atverta ing viečnastį”). Jau tada atsirado kalbininkų (Ostermejeris,
Milkus), kurie polemizavo su tokių raštų autoriais, stengėsi religinių
knygų kalbą priartinti prie liaudies šnekamosios kalbos.
Į lietuvių kalbą su kultūros, mokslo, technikos plėtra visą laiką
veržėsi svetima terminija. Su šiuo reiškiniu kovojo kurdamas savus
naujadarus jau Širvydas, vėliau Daukantas, o ypatingu purizmu šioje srityje
pasižymėjo XIX a. pabaigos -XX pradžios atgimimo veikėjai. Dėl kalbos
likimo sielojosi J. Jablonskis: “Mūsų tauta nuo senų senovės kentė visokias
svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą”. Buvo stengtasi
visiems svetimos kilmės žodžiams surasti lietuviškus atitikmenis. Daugelis
tada sukurtų žodžių praturtino mūsų kalbą, pvz.: vietoj disciplinos įvestas
naujas žodis drausmė, vietoj akcentuoti – pabrėžti, egoistas – savimyla,
embrionas – gemalas, flora – augmenija ir daugelis kitų. Buvo tuomet
sukurti ir tokie žodžiai, kurie kalboje neprigijo, nesugebėjo išstumti
tarptautinio žodžio ir dabar skamba gana juokingai, pvz.: vypsonė
(teatras), oramieris (barometras), orovė (klimatas), mokysta (metodika).
Šiuo metu prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Kalbos komisija ir
Terminijos institutas intensyviai ieško atitikmenų labai sparčiai
plintantiems visų pirma angliškiems žodžiams. Surastas žodis ne visada
sėkmingai prigyja, ypač buitinėje kalboje. Jeigu naujadaras sunkiai
ištariamas, negražiai fonetiškai skamba, pernelyg ilgas ar nevisiškai
atskleidžia tikrąją žodžio reikšmę, jis niekaip neišstumia iš mūsų kalbos
svetimybės. Nauji taiklūs žodžiai, kuriais Kalbos komisija džiaugiasi kaip
greitai prigijusiais, tai: sauskelnės vietoj pampersų (neprigijo siūlomi
vystukai), traškučiai vietoj čipsų, savaitgalis vietoj vykendo, javainiai
vietoj miuslių, dešrainis vietoj hotdogo, elektrinis paštas vietoj e-mailo.

Labai nenoriai traukiasi iš vartosenos tokie žodžiai, kaip
antai: parkingas, ofisas, popkornai, imidžas, nors turi neblogus
lietuviškus atitikmenis, jau nekalbant apie kompiuterinę techniką. Terminai
dar tik kuriami. Ne visus spėjama sukurti laiku, kol dar neįsigalėjęs
svetimas žodis.
Lietuvių kalbos kultūros klaidų priežastys

Nuolat girdėdama begalo daug netaisyklingų žodžių, frazių, sakinių
pabandžiau išskirti tam tikras kalbos kultūros klaidų priežastis:
1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai pavojingas, nes dėl kitų kalbų
poveikio atsiradusios klaidos yra didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia
leksiką: atsiranda be reikalo pasiskolintų žodžių – barbarizmų, pavyzdžiui,
iš lenkų kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos skladas (= sandėlis), iš
vokiečių – biškį, biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų imidžas (=
įvaizdis); dažnai lietuviškas žodis pavartojamas ne sava reikšme: žino (=
moka) kalbą; nusiimk (= nusivilk) paltą; medžiagos sąstatas (= sudėtis).
Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti sintaksės dalykai:
Skambina ant pianino (= pianinu); savaitės laikotarpyje (= per savaitę);
sausros rezultate (= dėl sausros).
2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio pasitaikančios klaidos
paprastai nelaikytinos didelėmis. Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai
neteiktini dalykai, o laisvuosiuose kalbos stiliuose beveik visada įmanomi.
Vengiama tik siaurai paplitusių tarmybių, ypač leksikos. Juk retai
vartojamų žodžių arba jų reikšmių daugelis gali nesuprasti. Vartodami
tarmiškus žodžius vargiai susikalbėtume. Ne kiekvienas susigaudys, kad
pietų aukštaičių žodis klupstis – tai „kelis”, vakarų aukštaičių dulpšti –
„pamažu dirbti”, žemaičių kūlis – „akmuo”, kelplustu – „greitai, skubomis”.
Oficialiuosiuose kalbos stiliuose vengiama rytų aukštaičių kelintinių
skaitvardžių su baigmeniu -likis: vienuolikis, dvylikis… (bendrinėje
kalboje yra vienuoliktas, dvyliktas…), tarminių (paprastai su
menkinamuoju atspalviu) mažybinių priesagų – žemaičių kalnalis „kalnelis”,
dalies žemaičių paršuitis „paršelis”, pietų aukštaičių paukštynas
„paukštelis”. Tam tikrų savitumų esama tarmių morfologijoje. Vengiama pietų
aukštaičių tariamosios nuosakos formų būtau, turėtau; būtai, turėtai, nors
Salomėja Nėris intymumo įspūdžiui sustiprinti rašo: Kad pavirstau pilku
lauko smėliu… Be reikalo miestuose plinta sintaksės žemaitybė šėrė iš
rankos, spyrė iš kojos (bendrinėje kalboje čia įprastas priemonės
įnagininkas šėrė ranka, spyrė koja).
Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų gyventojų kalba, nes
tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių tarmių ir bendrinės kalbos mišinys
be aiškesnių dėsnių ir sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono
elementais.
3. Žargonas ir slengas. Kai kas šį reiškinį vadina apskritai žargonu,
bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie
dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.
Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant
gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba.
Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra
nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas
ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas”, stipkė „stipendija”, studis
„studentas”, univerka „universitetas”, konserva „konservatorija”, matieka
„matematika”, kompas „kompiuteris”, trolis ar trolikas „troleibusas”,
svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis”,
vidiakas „vaizdo magnetofonas”, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma”,
auklioškė (arba klyfa) „auklėtoja”. Gana daug leksinių žargonybių, ir
beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir
iš anglų: blatnas „itin apsukrus” ir blatniakas „apsukruolis”, chebra „sava
šutvė” ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė”, naglas „įžūlus”, krūtas „kietas”
(apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti.
„Policininkas” buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai” buvo
frankai, dabar – babkės, kartais – faniera. Jau nebemadinga senosios kartos
žargonybė fainas „puikus”, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų
kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis”, iš anglų –
kreizas „pusprotis, pakvaišęs”. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos
reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas
„šiuolaikinės muzikos kūrinys”, barakas „bendrabutis”, supakuoti „suimti”.
Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai,
vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam
tikrų profesijų (jūrininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių
žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis
(be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose
jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai
nusišėrei (t.y. iškvaišai), kliedėt (t.y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal
prisiliuobei „prisigėrei”? – vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos
labai nepagadins ir savas „mados žodis” varom, pavartojamas reikšmė „einam,
vykstam, važiuojam” – baisiau būtų rusiškieji pošli, pojechali.
Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį
visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau daugelis
išauga, kaip išaugama iš trumpų kelnaičių. Nebent galima priminti, kad,
tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai
šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame svetimybę, tai nors rinkimės
variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė…
4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Taisytinų (labiau stiliaus
požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno stiliaus terminus, žodžius, posakius
neapgalvotai keliame į kitą, pavyzdžiui, mokslinio stiliaus pasakymą regos
organai vartojame laisvuosiuose stiliuose, kur tinka tik akys, o štai kiek
tarmiškas buities kalbos posakis sopa galva netinka moksliniame stiliuje,
kur įprasta skauda galvą. Standartinis administracinės kalbos posakis
naudotis autobusų paslaugomis keistai skambėtų buitinėje kalboje, kur
sakome ne Dažnai naudojuosi autobusų paslaugomis, o dažnai važiuoju
autobusais.

Interneto kalba

Šiais laikais labai svarbią jaunimo gyvenimo vietą užima kompiuteris
ir internetas. Nuo pat šių išradimų sukūrimo, jie buvo tobulinami,o jų
pritaikymo galimybės buvo plečiamos. Pradžioje internetas buvo naudojamas
tik duomenų perdavimui,o vėliau buvo kuriamos virtualios svetainės, kur
žmonės galėjo susipažinti su siūloma produkcija,dar vėliau buvo kuriamos
svetainės, kuriose lankytojai galėjo už tam tikrą mokestį bendrauti su
kitais, susipažinti su naujais žmonėmis ir t.t. O tai ypač viliojo jaunus
žmones!
Kuo toliau, tuo vis labiau pigo internetas, kurio kainos pasiradė
peieinamos kiekvienam eiliniam piliečiui.
Viso to pasekoje, šiuo metu, norint susiekti su kitose šalyse
gyvenančiais draugais, giminėmis, mes neprivalome siųsti paprastų laiškų ar
jiems skambinti. Užtenka turėti prie tarptautinio tinklo prijungtą
kompiuterį.Gi tai išties patogu!? Taigi paklausa kompiuterių ir interneto
auga ir mes dabar laisvai galime bendrauti su žmonėmis neišeidami iš namų,o
to pasekoje atsirado virtualūs pokalbių kambariai, nelietuviškai vadinami
„Chat‘ais“. Juose renkasi žmones, norintys pabendrauti. Atrodytų viskas
puiku, jaunimas bendraus dar labiau, bet …
Rašydama šį darbą pasidomėjau interneto svetainėmis …Visų blogiausia
yra tai, jog taupant laiką, yra naudojami begalės trumpinių, kurie kartais
yra net nelietuviški. Vartojamos užsienio kalbų, dažniausiai anglų
abecėlėje esančios raidės, tokios kaip „w“, „q“, ar „x“, o skirybos ženklai
naudojami emocijomis reikšti , pvz: „:)“, „:/: ir t.t.Deja, yra nevengiama
vartoti ir giliai į mūsų gimtąją kalbą įsišaknyjusių rusiškų keiksmažodžių,
kurie taip pat yra rašomi sutrumpintai.

Dažniausiai sutinkami posakiai virtualiose svetainėse:

• Nusipirkit naują printerį(= spausdintuvą), nes šitas sugedęs.
• Kai grįšiu namo, parašysiu tau gražų e-mailą( =elektroninį
laišką),ok(= gerai)?
• Kodėl davei man suėjusį( = netinkamą naudojimui) kompaktą?

Vardų ir pavardžių trumpinimai

kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

• Rezultatai buvo įvertinti pilnai (=įvertinti visi).
• Reikia sudėti vieningą (=bendrą) paveikslą.
• Įmonė vieningai (=bendrai) sprendžia problemas.
• Matomai (=matyt, galbūt, turbūt) ji padėjo tą daiktą kitur.
• Jis įmetė 50 taškų ir tuo pačiu (=taip) tapo nugalėtoju.
• Mes turime pasirašę eilę (=daug) autorinių sutarčių.
• Po to nusikaltimo sekė dar visa eilė (=įvyko dar nemaža) kitų.
• Projektų vertinimo komisijoje turėtų būti įvairių sričių
specialistų, ypatingai (=ypač) finansų ir aplinkosaugos.
• Ataskaitos, ypatingai (=ypač) projektų turinio, nėra
analizuojamos.
• Mums reikia dar daug ko mokytis iš užsieniečių, ypatingai (=ypač)
taupumo.
• Naujos specialybės, ypatingai (=ypač) Viešbučių vadyba, labai
paklausios.
• Vakarais pasportuoti čia susirenka daug mėgėjų, ypatingai
(=ypač) moterų.
• Savo darbui jis visai abuojas (= abejingas).
• Nusikaltėlį padėjo surasti specialiai apmokyti (= (iš)mokyti)
šunys.
• Į mano skundą seniūnija neatreagavo (= ne(su)reagavo).
• Gali taip gautis (= išeiti, atsitikti), kad šiemet
nebesusitiksime.
• Kas čia gavosi (= pasidarė, išėjo)?
• Lyginant su 1997 m., gautųsi (= išeitų, būtų) visai kitas
vaizdas.
• Reikėtų daugiau rūpintis žmonių gerbūviu (= gerove).
• Turi būti sukurta savistovios (= savarankiškos) ekonominės
politikos programa.
• Savistovi (= Nepriklausoma) valstybė pati tvarko savo užsienio
politiką.
• Matome, ant kiek (= kaip, kiek) išaugo mūsų institutas.

Kauno kolegijoje išgirsti posakiai

• Tai gaunasi (=susidaro) tūkstančio litų skola.
• Ar Jūs skaitote (=manote), kad tai sąžininga?
• Skaičiau, kad tas darbas vedamas (=vykdomas, vyksta).
• Žinoti gimtąją (=mokėti) kalbą reikia kiekvienam.
• Pasirinkime teisingą (=tinkamą) kintamąjį.
• Neteisingai (=netaisyklingai) parašei tą žodį.
• Kas link muzikos, (= Muzikai; O muzikai; Jei kalbėsim apie muziką,
tai jai) mano vaikas visai negabus.
• Kas link mokslų, (= Mokslais) mano pusbrolis visai nesidomi – tik
kas link pinigų (= pinigais).
• Kas link vestuvių, tai apie jas dar negalvoju (= O apie vestuves tai
dar negalvoju).
• Senosios tradicijos pamažu atmiršta (= miršta, nyksta).
• Šiemet atsiekėme (= pasiekėme) neblogų rezultatų.
• Studentai kai kuriuos dėstomuosius dalykus gali pasirinkti
laisvanoriškai (= savo noru).

Taip kalba studentai, draugai, šeimos nariai, pažįstami

• Tinimą nuima (=pašalina, sumažina) vonelės su kaštonais.
• Iš nusikaltėlių buvo išimti (=paimti, atimti) šautuvai.
• Priėmusi vonią (=išsimaudžiusi) Marta išgeria arbatos.
• Jelena visada užsidėdavo (=užsimaudavo) šiltas kojines.
• Čia telpa daugiau šimto (= daugiau kaip šimtas, daugiau negu (nei)
šimtas, per šimtą, šimtas su viršum) žmonių.
• Parašyk ne mažiau penkių puslapių (= ne mažiau kaip penkis, ne mažiau
negu (nei) penkis puslapius).
• Mokytoja nuolat diegia savo mokiniuose (= mokiniams) grožio supratimą
ir ugdo juose (= jų) gėrio pradus.
• Ko jame daugiau – humoristo ar žurnalisto (= Kas jisDarbas:

humoristas ar žurnalistas)?
• Dar vaikystėje būsimajame sportininke susiformavo (= susiformavo
būsimojo sportininko) tvirtas charakteris (būsimasis sportininkas
išsiugdė tvirtą charakterį).
• Sportininkas šiandien ne formoje (= prastos, blogos formos).
• Serga tymais lengvoje formoje (= lengva forma; lengva tymų forma).
• Kokioj formoj (= Kokia forma; Kaip) atsiskaitysime?
• Nusipirkau kumpio formoje (= forminio kumpio).
• Kelinto (= Kelinta) šiandien? – Spalio antro (= antra, antroji).

Posakiai iš žurnalų, laikraščių, muzikantų lūpų, gatvės komentarų ir kitur

• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.
• Pensijas mokės lapkričio devinto (= devintą).
• Atostogausiu nuo liepos penkiolikto (= penkioliktos).
• Atremontavo (= Suremontavo) namą ir garažą.
• Ligonė ant tiek (= taip, tiek) nusilpusi, kad be lazdos nepaeina.
• Susirgimai(= Susirgimų) gripu padaugėjo (pagausėjo).
• Mieste atsirado valkataujantys šunys (= valkataujančių šunų).
• Kolektyve vėl atsirado nesutarimai (= nesutarimų).
• Nuo šviežių braškių kartais atsiranda odos išbėrimai (= išbėrimų;
kartais išberia odą).
• Išsinuomoja (= Išnuomojamas) vieno kambario butas
• Kada jūs pradėsite ant savęs (= savarankiškai) gyventi?
• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.

Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai, kurie nuolat skamba Kauno kolegijoje

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|bulkelė, bulkutė |= bandẽlė, bandùtė |
|fara |= žibiñtas |
|grafkė, grapkė, grafkutė |= žiogẽlis; segtùkas |
|grimeris, -ė, grimierius, -ė |= grimúotojas, -a |
|kaldra |= añtklodė |
|kalnierius |= apýkaklė |
|knopkė, knopka |= 1. mygtùkas; 2. spraustùkas; 3. |
| |smeigtùkas |
|kūdas, -a |= líesas, -à |
|(su)kūsti |= (su)lýsti, (su)liesė́ti, (su)blõgti |
|tapkės |= šlepẽtės, šliùrės |
|ženyti(s) |= tuõkti(s); vèsti; tekė́ti |

Nevartotinos naujosios svetimybės, kurie nuolat skamba jaunimo tarpe

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|hamburgeris |= mėsaĩnis, mėsõs suvožtìnis |
|čipsai |= (bùlvių) traškùčiai |
|e-mailas, imeilas |= elektròninis pãštas |
|hotdogas |= dešraĩnis |
|hotelis |= viẽšbutis |
|imidžas |= į́vaizdis; perk. r. var̃das, véidas |
| |(kartais ìšvaizda) |
|ofisas |= į́staiga (kartais bū́stinė, biùras, |
| |kontorà, rãštinė) |
|sponsorius, -ė |= 1. rėmė́jas, -a; 2. mecenãtas, -ė |
|sponsorystė |= 1. paramà, rėmìmas; 2. mecenãvimas |
|steikas |= (amerikiẽtiškas) kepsnỹs, dìdkepsnis|
|popkornai |= (kukurū̃zų) spragė̃siai |

Neteiktini vertiniai, kurie dažniausiai girdimi iš jaunuolių lūpų

Klaidos: Galimi klaidų taisymai:

|neužilgo |= netrùkus, tuõj(aũ), greĩtai, véikiai: |
| |Neužilgo (= Netrukus; Tuojau; Greitai; |
| |Veikiai) prasidės sėja. |
|savistoviai |= savarañkiškai, nepriklaũsomai: Ne kiekvienas|
| |įpratęs savistoviai (= savarankiškai) |
| |tvarkytis. Sūnusjausavistoviai (= |
| |savarankiškai, nepriklausomai) gyvena. |
|ant tiek |= taĩp, tíek: Ligonė ant tiek (= taip, tiek) |
| |nusilpusi, kad be lazdos nepaeina |
|kaip taisyklė |= paprastaĩ, dažniáusiai: Kaip taisyklė, (= |
| |Paprastai) pirmiausia brangsta naftos |
| |produktai. |
|kas liečia |= (o) dė̃l: Kas liečia kredito grąžinimo |
| |sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo |
| |sąlygų) susitarsime. |
|kaž)kaip tai |= 1. kažkaĩp, kažin kaĩp: Per tuos metus jis |
| |(kaž)kaip tai |
| |(= kažkaip) sulinko, suseno; 2. kaĩp nórs: |
| |Reikės (kaž)kaip tai (= kaip nors) suktis iš |
| |šios padėties. |
|prie ko |= kuo dė́tas, -à: Prie ko čia mes (= Kuo mes |
| |čia dėti)? Banko vadovybė čia ne prie ko (= |
| |niekuo dėta). |
|ant sveikatos |= į sveikãtą: Toks sunkus darbas jam neišeis |
| |ant sveikatos |
| |(= į sveikatą). Ant sveikatos (= Į sveikatą)! |
| |[linkėjimas] |

Žodžių ir junginių reikšmės klaidos, kuriuos nuolat vartoja jaunuoliai
Klaidos : Galimų klaisų taisymai:

|apsivesti |= vesti (kalbant apie vyrą); (iš)tekėti |
| |(kalbant apie merginą); susituokti. |
|bendrai |nevart. išvadiniu (apibendrinamuoju) žodžiu: |
| |Bendrai |
| |(= Apskritai) jis neblogas žmogus. |
|davinys |nevart. r. „duomuo“: Pastarųjų apklausų |
| |daviniai |
| |(= duomenys) teikia vilčių. |
|gyvybingas, -a |nevart. r. „nepasenęs, -usi, tinkamas, -a |
| |vartoti“: gyvybingas(= nepasenęs, tinkamas |
| |vartoti) glaistas, skiedinys, gyvybingi (= |
| |nepasenę, tinkamivartoti) dažai, vaistai ir |
| |pan. |
|įpakavimas |nevart. r. „pakuotė“: Žaislai atsiųsti |
| |popieriniame įpakavime (= popierinėje |
| |pakuotėje). |
| | |
|matomai (regimai) |nevart. įterptiniu žodžiu nuomonei reikšti: |
| |Matomai |
| |(Regimai) (= Matyt), mums reikėtų dar kartą |
| |pasitarti. |
|nu(si)imti sagę, |nevart. r. „nu(si)segti sagę, laikrodį, |
|auskarus, laikrodį, |išsisegti auskarus, nusimauti žiedą ir pan.“ ;|
|žiedą ir pan. | |
|nu(si)imti suknelę, |nevart. r. „nu(si)vilkti suknelę, apsiaustą, |
|apsiaustą, švarką, |švarką, paltą ir pan.“ |
|paltą ir pan. | |
|pervesti |nevart. r. „perkelti“: pervesti (= perkelti) į|
| |kitą grupę, klasę, kursą, skyrių, į kitas |
| |pareigas ir pan. |
|prabalsuoti |nevart. r. „balsuoti, pabalsuoti, nubalsuoti, |
| |subalsuoti, baigti balsuoti“: Mes jau |
| |prabalsavome (= balsavome, pabalsavome, buvome|
| |balsuoti). |
|praklausyti |nevart. r. „perklausyti, išklausyti“: |
| |praklausyti |
| |(= perklausyti) įrašą,praklausyti (= |
| |išklausyti)paskaitą ir pan. |
|prakomentuoti |nevart. r. „(pa)komentuoti“: Šis įvykis buvo |
| |išsamiai prakomentuotas (= (pa)komentuotas) |
| |per televiziją. |
|prakonsultuoti |nevart. r. „(pa)konsultuoti“: Mūsų grupę |
| |dėstytojas jau prakonsultavo (= |
| |(pa)konsultavo). |
|prakontroliuoti |nevart. r. „(pa)kontroliuoti“: |
| |Prakontroliuokite |
| |(= Pakontroliuokite), kad ataskaitos būtų |
| |pateiktos laiku. |
|pravažiuojantis, |= nuolatinis, mėnesinis bilietas. |
|pravažiuojamas bilietas| |
|statyti grafiką, planą,|= (su)daryti grafiką, planą, tvarkaraštį; |
|tvarkaraštį | |
|statyti radiatorių, |nevart. r. „įrengti, įtaisyti, pritaisyti, |
|variklį, skaitiklį ir |(į)dėti radiatorių, variklį, skaitiklį ir |
|pan. |pan.“; |
|statyti telefoną |nevart. r. „(į)vesti telefoną“. |
|ligonio, pastato stovis|= ligonio, pastato būklė; |
|dvasinis, moralinis |= dvasinė, moralinė būsena. |
|stovis | |
|už(si)pilti benzino, |= į(si)pilti, pri(si)pilti benzino, kitų |
|kitų degalų (į |degalų. |
|automobilį) | |
|vedantis, -i, |= vadovaujantis, -i, vadovaujantysis, -čioji |
|vedantysis, -čioji |specialistas, -ė; |
|specialistas, -ė | |
|žinoti |nevart. r.: 1. „mokėti“: Prastai žinau (= |
| |moku) anglų kalbą; 2. „išmanyti“: Jis nežino |
| |(= neišmano) technikos; 3. „pažinti“: Vadovai |
| |turi žinoti (= pažinti) savo pavaldinius. |

Taigi , regis, apie kalbos kultūra mažai kas ką žino, o ką jau čia
kalbėti apie jos vartojimą. Negi niekam neįdomu sava, nuostabi, gimtoji
kalba? O gal tiesiog niekas nenori apie ją gidėti?Bet juk be tos
taisyklingos kalbos pamažu nyks ir tauta…Kad taip nenutiktų, prašau visų
didelių ir mažų bentvieną minutę per dieną skirti savo taisyklingajai
kalbai, juk per savaitę jau bus 7 minutės, o per metus 365 minutės..

Suprask:
be kalbos nėra tautos,
be kalbos nėra žmogaus,
be kalbos nėra minties.
Išvados

Nagrinėtoji medžiaga rodo, kad sekimas svetimomis kalbomis, žargonais
skurdina mūsų gimtąją kalbą. Akivaizdu, kad naujieji skoliniai bendrinėje
lietuvių kalboje vartojami nesilaikant pagrindinių lietuvių klabos
principų: taisyklingumo, pastovumo, savitumo.
kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Ji tartum pagrindinė
žmogiškumo ypatybė eina drauge su žmogumi nuo pat jo atsiradimo. Žodis
aptarnauja žmogų visose jo gyvenimo srityse: kultūros, meno, literatūros,
technikos, buities. Todėl lietuviškas žodis turi būti ne tik gerbiamas ir
branginamas, bet juo reikia mokėti naudotis, ypač dirbant atsakingą
švietėjo ir agitatoriaus darbą.
Skolinių, žargonų atsirado ir atsiras kalboje. Jų vartoseną reikės
nuolat stebėti ir tvarkyti, nes mūsų kalbos, galingųjų kaimynų godžiamos
negalime palikti savieigai.Bet svarbiausia yra tai , kad visuomenė norėtų
vartoti savo- lietuvių kalbos žodžius,o ne svetimus. Taigi būtina ugdyti
bendrą visuomenės, ypač mūsų- jaunimo, nepakantumą plūstantiems į mūsų
kalbą skoliniams, žargonams, tarmėms, tada greičiau bus pastebimi mums
nepriimtini žodžiai ir geriau bus ieškoma jiems pakaitų.
Taigi, ar išlaikys lietuvių kalba savo savitumą ? Juk tai priklauso
tik nuo mūsų pačių. Juk pati visuomenė turi suprasti, kokia vertybė yra
kalba, o juk ją mums niekas negali atstoti…
Todėl aš labai prašau savo bendraamžių – jaunesnių ir vyresnių –
gerbti ir tausoti savo senelių ir prosenelių išsaugotą lietuvių kalbą ir
kalbėti savo kalba taisyklingai be žargono.

Jeigu kalba išliks,
Gyva išliks Lietuva.
Kalbai sunykus,
Nebus Lietuvos,
Nebus lietuvninkų.
J. Basanavičius

Atmink:
Mirusi kalba – mirusi tauta,
Paliegusi kalba – paliegusi tauta.

J. Basanavičius
Literatūra:

1. Paulauskienė A. ,,Lietuvių kalbos kultūra”,K., 2001.
2. Šukys J. ,,Lietuvių kalbos kultūra visiems”, K., 2003.
3. Kniūkšta P. ,,Kalbos vartosena ir tvarkyba”, Lietuvių kalbos
institutas, 2001.
4. Gaivenis K. ,,Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys”,
Lietuvių kalbos institutas, 2002.
5. ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas‘‘, V., 2000 arba kompiuteriniai
variantai;
6. Jakaitienė E. ,,Lietuvių kalbos leksikologija“,V: Mokslas, 1980.
7. Piročkinas A. ,,Administracinės kalbos kultūra“,V: Mintis, 1990.
8. Pudaitienė V., Vitkauskas V. ,,Vakarų kalbų naujieji skoliniai“,V:
Enciklopedija, 1998.
9. Peleckienė A. ,,Kalbos kultūra“, V.,1998.
10. www.kaunodiena.lt .
11. www.lietuvosrytas.lt .
12. www.panele.lt .
13. www.emokykla.lt.
14. www.cosmopolitan.lt . Darbas:

Žiniasklaida, jos svarba žmogui, visuomenei ir politikai

 

ŽMOGUS IR VISUOMENĖ

Žiniasklaida, kitaip dar vadinama “visuomenės informavimo priemonėmis” – tai priemonės, informaciją sugebančios pateikti plačiam žmonių ratui.Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas ir televizija. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę.
Sąvoka atsirado apie 1920-uosius metus anglosaksų šalyse atsiradus radijui ir masiniams laikraščiams. Lietuviškas pavadinimas “žiniasklaida” yra palyginti naujas (įvestas apie 1990-uosius), prieš tai šiai sąvokai apibūdinti naudotas “medijos” terminas.
Žiniasklaidos aušroje komunikacija per žiniasklaidą buvo vienpusė, t.y. be grįžtamojo ryšio ir informacijos gavėjo. Kompiuterių ir interneto amžiuje kalbama apie interaktyvią žiniasklaidą.
Vienas svarbiausių mūsų bendradarbiavimo su žiniasklaida principų yra perduoti tinkamiausią žinią, tinkamiausiu laiku, tinkamiausioje vietoje.
Visame pasaulyje žiniasklaida yra pripažinta kaip ketvirta valdžia smarkiai įtakojanti visuomenės nuomonę. Efektyvus ryšių su visuomene specialistų darbas su žiniasklaida užtikrina viešumą masinės informacijos priemonėse. Tinkamos žinios paskleidimas tinkamu laiku padeda užtikrinti palankią visuomenės nuomonę.
Žiniasklaidos rūšys
• Spauda (ir kita spausdinta žiniasklaida – lapeliai ir pan.)
• elektroninė žiniasklaida
o audio (radijas, garso įrašai)
o audiovizualinė (Televizija, videomedžiaga, Kinas)
• Internetas
Elektroninė žiniasklaida vis labiau lenkia spaudą. Naudojant naujus perdavimo būdus (palydovai, kabeliai) tradicinei žiniasklaidai sukuriama vis didesnė konkurencija.
Jei imtume galvoti apie paskutiniojo 20-ojo amžiaus dešimtmečio svarbiausius pasiekimus, pirmas terminas, kurį dažnas greičiausiai paminėtume, būtų “Internetas”. Retam šis terminas nekeltų jokių asociacijų. Nereikia didelių tyrimų, kad suprastume – šis terminas kelia ir susižavėjimo, ir nusivylimo.
Galima drąsiai teigti, kad su kiekviena diena Interneto vartotojų daugėja. Tačiau vartotojų požiūriai ir žinios skiriasi. Vieniems tai gali būti tik miglotas įsivaizdavimas apie didžiulius informacijos lobynus. Kitiems – tai kasdieninio darbo įrankis, padedantis rasti reikiamos informacijos, pramogauti, tobulėti profesiškai, kurti įvaizdį ir pan.
Internetas ir įvairiausi kompiuteriniai kūriniai užtikrintai kovoja dėl deramos vietos šalia jau tradicinėmis pripažįstamų “mass media” – spaudos, radijos, televizijos ir kino.

Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija
Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija. Tačiau šiuo skambiu – informacijos technologijos – pavadinimu gali būti pavadintas bet kuris informaciją pateikiantis kūrinys.

Informacijos technologija – tai priemonių ir būdų sistema informacijai kaupti ir perduoti vartotojui.

Jei informacijos technologijos pavyzdžiu imtume tradicinę knygą, tai knygos, kaip spausdinto leidinio, techniškasis aspektas yra jos “apčiuopiamumas”. Jei žinome, kad knygą sudaro 50 puslapių, nesunkiai galime suplanuoti laiką, skirtą susipažinti su jos turiniu. Kitas – intelektualusis – spausdinto leidinio aspektas bus specialus metodas, kurį naudodamas, skaitytojas susipažins su jos turiniu. Paprastai sakoma, kad šis susipažinimas yra tiesinis. Nes pati knyga (tiksliau – paeiliui susegti lapai) inspiruoja tam tikrą jos turinio dėstymo “kelią”.

Nūdienos informacijos technologijos terminas vis labiau siejamas su skaitmeninės informacijos kūriniais. Geriausi tokių kūrinių pavyzdžiai – tai Internetas ir pačios įvairiausios multimedijos programos.

Jei dar prieš keletą dešimtmečių skaitmeninę informaciją buvo galima įsivaizduoti tik mokslinio tyrimo institutuose, tai šiandien kompiuteriniai kūriniai tampa neatsiejami nuo mūsų kasdienybės. Net ir pačių humanitariškiausių specialybių atstovai rengia kompiuterinius tekstus, redakcijos maketuoja leidinius, architektai ir dizaineriai projektuoja namus, baldus, drabužius. Nors ir palengva, tačiau akivaizdžiai formuojasi elektroninių leidinių pasiūla, poreikis ir, kartu, rinka.
Jaunimo įvaizdis žiniasklaidoje
Paveikiausi žiniasklaidos propaguojamoms vertybėms yra vaikai ir jaunimas. Psichologai, palyginti neseniai įsitraukę į žiniasklaidos tyrimus, jos poveikį šiai auditorijai dar labiau sureikšmina. Televizijos poveikio vaikams ir jaunimui analizės pagrindu psichologai konstatuoja, kad jauną žmogų mažai kas gali apsaugoti nuo šios žiniasklaidos priemonės įtakos.
Žiniasklaidos perduodamus pranešimus, vaikai ir jaunimas priima nekvestionuodami.
Jaunimas ir žiniasklaida
Jaunimas daugelyje besivystančių šalių gali sudaryti didžiausią gyventojų dalį. Ypač jaunos moterys galėtų būti labiau išsilavinusios ir raštingesnės negu vyresnės kartos moterys. Net ir labiau nutolusių sričių jaunuoliai galėtų būti geriau susipažinę su Vakarų kultūra per kino produkciją. Didesnė tikimybė, kad jaunimas geriau sugeba bendrauti įvairiomis kalbomis ir yra geriau susipažinęs su žiniasklaida ir informacijos ir komunikacijos technologijomis.

Būtina suteikti prieigą prie žiniasklaidos ir komunikacijos technologijų socialiai atskirtoms gyventojų grupėms ir neįgaliesiems.

Beveik 80 proc. visų 500 milijonų pasaulio neįgaliųjų gyvena besivystančiose šalyse.

Šiuo metu siekiama palengvinti neįgaliųjų prieigą prie žiniasklaidos ir informacijos ir komunikacijos technologijų. Pavyzdžiui, tai susiję su adaptuotos technikos, kuri yra pagrindinė būtina sąlyga neįgaliesiems naudotis kompiuterinėmis technologijomis, plėtra.

Vis dažniau ir dažniau per radiją, televiziją, laikraščius ir kasdienybėje susiduriame su LABAI nemaloniais dalykais. Jei tik kas ką blogo, netinkamo padarė, tuoj nueis gandas po visą pasaulį.Nesuprantu, kodėl žmonės taip mėgsta išdidinti tai, ką geriau tyliai išspręst, nubaust tinkamai valdžios ar kitokiom tinkamom priemonėm, ir vis dažniau užgožia tai, kas mūsų visuomenėje tikrai gražu, tai, kas pavyzdinga. Kodėl gražūs dalykai laikomi gėda, o viskas, kas baisu viešinama ir skelbiama, pamirštant nuostabius dalykus? Ar žmogus, matantis per televiziją tik smurtą, gali užaugti pavyzdingas pilietis? Jis suvokti gali tai, kad savo teises gali išsireikalauti tik jėga ar grubumu.
Taip žmonės pamiršta paprastus būdus susitarti ar išmokti paprašyti, mūsų visuomenei trūksta paprasčiausio diplomatiškumo ar mandagumo. Jei ignoruotume blogį, galbūt jo būtų mažiau…

Žiniasklaida politikoje

Kalbant apie žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, dažniausiai akcentuojamos jos pozityviosios – informacijos, kritikos ir kontrolės -funkcijos. Gvildenama opias socialines problemas, žiniasklaida ne tik tiesiogiai informuoja piliečius apie šalies įvykius, bet ir skatina valdžios institucijas gerinti savo darbą, tarnauti visuomenės nariams, ginti jų teisėtus interesus. Šią pilietinę funkciją žiniasklaida paveldėjo iš 19 amžiaus Vakarų spaudos, kuri kadaise drąsiai stojusi ginti piliečius nuo valdžios piktnaudžiavimo savo galiomis, nuo kompetencijos stokos, jos neskaidrumo ir išpuikimo.
Tačiau jau 20 amžiuje žiniasklaidos santykiai su valdžia ir pilietine visuomene iš esmės pasikeitė. Kaip buvo pastebėję žiniasklaidos teoretikai, jie atitiko ne linijinę schemą – „valdžia – pilietinė visuomenė kartu su žiniasklaida“, bet savotišką trikampį – „valdžia – žiniasklaida kaip pramonė – pilietinė visuomenė“. Šiame trikampyje įmanomi įvairūs aljansai: žiniasklaida su piliečiais prieš valdžią, žiniasklaida su valdžia prieš piliečius, arba žiniasklaida prieš piliečius ir valdžią. Iš tikrųjų iš savo patirties mes žinome, kad žiniasklaida – kaip ir senais laikais – gali tarnauti pilietinės visuomenės tikslams, tačiau kartu mes puikiai matome, kaip žiniasklaida būdama „ketvirtąja valdžia“ gali manipuliuoti žmonių nuomone arba atkakliai, nesiskaitant su priemonėmis, ginti savo komercinius interesus. Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.

Savaime toks žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje nėra nei geras, nei blogas. Koks bus konkretus leidinys arba televizijos kanalas – ar jis priklausys kokybiškos žiniasklaidos kategorijai, ar užims „geltonosios“ žiniasklaidos nišą, ar pasirinks kokį nors tarpinį variantą – tai pasirinktos vadinamos vidinės žiniasklaidos ideologijos klausimai.
Kai kurie sako,kad pavojingiausios korupcijos pasireiškimo sritys – teisėsauga, politika ir žiniasklaida.
Teisėsauga – nes korumpuotas teisėjas, prokuroras, tyrėjas žudo pasitikėjimą viena didžiausių socialinių vertybių – teisingumu.

Žiniasklaida – nes korupcija šioje srityje pakerta pasitikėjimą viskuo, ką išgirstame ar pamatome, ir sugraužia informacijos laisvės, kurią remiasi bet kuri demokratija, šerdį.

Politika – nes įstatymus ar bendruomenės interesus parduodantis politikas žlugdo pasitikėjimą ir teisingumu, ir demokratija.

Nereikia išsamiai analizuoti, kas yra korupcija. Pakaks pasakyti, kad kone visuotinai pripažįstami bent trys pagrindiniai jos pasireiškimo būdai: kyšininkavimas, prekyba įtaka ir piktnaudžiavimas padėtimi.
Prieš metus, 2004 metų gruodžio 9 dieną, „Transparency International“ paskelbė Pasaulio korupcijos barometrą, leidžiantį palyginti žiniasklaidos ir kitų institucijų korumpuotumą 62 šalių gyventojų akimis.
Šio tyrimo duomenimis, žiniasklaida atsidūrė tarp muitinių ir medikų. Net įvairių leidimų išdavimas buvo laikomas ne tokia korumpuota sritimi.
Lietuvoje buvo dar „gražiau“ – čia, minėto tyrimo duomenimis, žiniasklaida buvo absoliutus lyderis, lenkiantis netgi politines partijas, Seimą, teismus ir policiją.
2005 metų gegužės 11 dieną buvo skelbti viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų grupės atliktos apklausos duomenys: 42,5 procento Lietuvos gyventojų spaudoje ir televizijose pastebi paslėptus užsakomuosius straipsnius ar reportažus.

Taigi žmonės puikiai žino, kad korupcija žiniasklaidoje – realus reiškinys. Tačiau kažkodėl nieko negirdime apie teismus pasiekusias baudžiamąsias bylas ar bent jau nutrauktus ikiteisminius tyrimus.
Atsižvelgiant į tai, kad žurnalistų pareiga – teisingai informuoti visuomenę (pagal Visuomenės informavimo įstatymo 42 straipsnio 2 d. 1 p. – „teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias“), išsprendžiamas ir jų veikimo vykdant įgaliojimus teisėtumo ar neteisėtumo klausimas.

Išvados
Laisva žiniasklaida naudinga ne tik demokratijai, bet ir gyvybiškai svarbi pagrindiniam žmogaus vystymosi procesui.
Taigi žodžio laisvė ir informacijos laisvė yra visiškai būtinos siekiant ir remiant skurdo mažinimą ir žmogaus teises.
Laisvas informacijos srautas stiprina atskaitomybę ir skaidrumą, apsaugo nuo korupcijos ir didina bendruomenės grupių galimybes dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
Žiniasklaida yra pagrindinė smurtinių konfliktų prevencijos priemonė, nes ji kuria taikių diskusijų ir problemų sprendimo pagrindus. Atskiriems asmenims ar grupėms suteikdama žodį, laisva žiniasklaida sumažina izoliacijos ir beviltiškumo jausmą, dėl kurio dažnai ir prasideda smurtas.

Paauglio psichosocialinė raida

 

Įžanga

Paauglystė- tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis paauglystė yra pereinamasis amžius. Anksčiau Vakarų šalių visuomenė paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus.
Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė. Pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį. Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigrąžinti paauglystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias. L. Tolstojus apibūdina paauglystę taip: paauglystė- tai gyvybingas laikas tarp dar be suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas.

1. Ankstyvoji jaunystė arba vėlyvoji paauglystė

Fizinis vystymasis Ankstyvoji jaunystė- tai žmogaus fizinio brendimo pabaiga, kuomet susiformuoja jaunuolio kūnas, baigiama augti, kūno svoris taip pat nebe taip sparčiai kinta. Palyginti su ankstyvąja paauglyste, šiuo laikotarpiu kūno augimas sulėtėja. Visą savo ūgį jaunuolės pasiekia vidutiniškai tarp 16 ir 17 metų (nukrypimai plius minus 13 mėnesių), jaunuoliai – tarp 17 ir 18 metų(plius minus 10 mėnesių). Būtina pastebėti, jog vėlyvosios paauglystės laikotarpiu, peržengę 13-14 gyvenimo metus, berniukai savo ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Šiuo gyvenimo periodu kinta ne tik ūgis, bet ir svoris bei kūno proporcijos. Kai paaugliui sueina 14-16 metų, po truputį išnyksta figūros neproporcingumas ir negrabumas. Berniukų raumenys sutvirtėja, o kampuoti bei nekoordinuoti judesiai tampa grakštūs. Labai greitai didėja raumenų jėga: 16 metų jaunuolis tampa beveik dvigubai stipresniu už dvylikametį. Lyginant su merginomis, vaikinai, iki tol atsilikę svoriu, dabar jas pasiveja ir pralenkia. Be to, dabar pastebima akceleracija – tai šiuolaikinių vaikų spartesnis fizinis brendimas. Daugmaž 15-aisiais metais berniukai ypač pralenkia judrumu mergaites. Jie mėgsta įvairius judriuosius žaidimus (važinėja dviračiu, riedlente ir t.t.), daugiau sportuoja. Žinoma, technikos laimėjimai dabartinius paauglius prikausto prie televizoriaus ekrano, kompiuterio ir tai mažina paauglių judrumą. Nors šiais laikais daug kalbama apie lytinį brendimą, vis dėlto lytinis vystymasis labai svarbus paauglio gyvenime. Dėl kūno pakitimų jaudinasi visi paaugliai, kadangi patiria nemalonių išgyvenimų (mergaitės sirgdamos mėnesinėmis, berniukai kalbėdami balso mutacijos metu). Lytinio brendimo požymiai prasideda dar vėlyvosios vaikystės laikotarpiu. Intensyviausias brendimas esti 13-14 metais. Vėlyvojoje paauglystėje brendimas vyksta toliau ir trunka maždaug iki 17 metų. Maždaug 14 metų 9 mėnesių berniukams atsiranda poliucijos, o 13-15 metų mergaitėms – mėnesinės. Iki 16 metų pilnėja krūtys ir klubai. 16-17 metų vaikinams ima želti barzda. Nereikia pamiršti, jog vieni paaugliai bręsta anksčiau, kiti – vėliau, todėl anksčiau bręsti pradėjusios mergaitės gali blogai jaustis dėl didesnio berniukų dėmesio, o vėliau bręstantys berniukai gali sulaukti patyčių iš savo bendraamžių. Socialinė vystymosi situacija Jaunuolis užima tarpinę patirtį tarp vaiko ir suaugusiojo. Kartais paauglys dar laikomas vaiku, o kartais – suaugusiuoju. Ankstyvosios jaunystės laikotarpiu paauglys tampa savarankiškesnis, iš jo reikalaujama daugiau atsakomybės. Praktiškai nuo 14 metų paauglys pats turi atsakyti už savo poelgius, 16 metų jis gauna pasą, o nuo aštuoniolikos turi galimybę tuoktis bei aktyvią rinkimų teisę, gali vairuoti automobilį, pirkti alkoholinius gėrimus, cigaretes. Taigi peržengęs 18 metus paauglys pereina į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau suaugusiuoju netampama per vieną dieną. Neretai tėvai, mokytojai, ar kiti vyresnieji paaugliui primena, jog jis turi atsakyti už savo poelgius. Daugelis paauglių vyresnėse klasėse pradeda dirbti, galvoja apie profesijos pasirinkimą ir pan. Tačiau su suaugusiojo statusu, paauglys vis dar neatsikrato priklausomybės nuo tėvų ar mokytojų, todėl jo padėtis panaši į vaiko. Dažnas vyresniųjų klasių moksleivis yra išlaikomas tėvų. Nors jaunuoliui nuolat primenama, jog jis suaugęs, tačiau nuolat reikalaujama paklusnumo. Šis padėties neapibrėžtumas (kartais jis laikomas suaugusiuoju, o kartais – ne) ir keliami reikalavimai atsispindi jaunuolio psichikoje. Protinės veiklos ypatybės Protiniai sugebėjimai paprastai susiformuoja 15-16 metų. Toliau šie sugebėjimai nebeauga taip sparčiai, kaip vaikystėje, o tobulėja. Paauglių protinė veikla tampa veiksmingesnė ir pastovesnė, panaši į suaugusiųjų. 16-18-aisiais gyvenimo metais jaunas žmogus susidaro savo vertybių sistemą, gali užmegzti draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas, pradeda kontroliuoti sprendimus ir elgesį, jaučia atsakomybę už savo veiksmus. Paauglystei būdingas nervingumas, jautrumas, nuotaikų kaita, neramumas. Ryškesnes formas įgyja seksualiniai potraukiai. Paaugliui svarbu, kad kiti matytų, koks jis suaugęs. Šiuo laikotarpiu jaunuolis nori išlaikyti savo individualybę. Tam padeda savarankiškas dorovinių, politinių, estetinių pažiūrų vertinimas, gyvenimo prasmės ieškojimas. Jauna asmenybė būtinai turi išsiaiškinti esamas vertybes ir susidaryti savo vertybių sistemą. Laikas, per kurį identiškumas susiformuoja, priklauso nuo kultūros, ekonominių sąlygų, ankstesniųjų paauglio išgyvenimų. Daugelis suaugusiųjų pamiršta buvusias problemas paauglystėje. Dažnas nesusimąsto, jog penkiolikmečio vidinis pasaulis, nepaisant atrodančio nerūpestingumo, gana sudėtingas ir trapus. O psichinės sveikatos normos kitokios negu suaugusiųjų. Jaunuoliai daug nerimastingesni nei jaunesniame amžiuje. Kartais išsiskyrimas su vaikyste išgyvenamas kaip kažko netekimas, vienatvės jausmas. Tačiau visi jaunuolio amžiaus sunkumai sėkmingai įveikiami, o kiti to iš viso nepatiria.

2. Visuomenės įtaka paaugliui

Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia du būdus: pateikdama vertybes, kurios ilgą laiką išlaikė išbandymus ir vis dar atlieka savo funkcijas, taip pat socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina pereiti nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių. Ar tie veiksniai padeda, ar, priešingai, sunkina perėjimą, pirmiausiai priklauso nuo to, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu ir kokių socialinių pasikeitimų liudininkas yra tas individas. Ten, kur beveik visuomenės nariai laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ir seksualinių pažiūrų ir socialiniai pasikeitimai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengvai. Jaunas žmogus tiesiog turi perimti tuos vienintelius vaidmenis, kuriuos jis žino. Tačiau tokios sąlygos retos, nes šiuolaikinės komunikacijos ir transporto priemonės teikia jaunam žmogui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių, ir dėl šiuolaikinės technologijos bei mokslo įtakos kiekvienai kartai tenka susidurti su vis didesniais socialiniais pasikeitimais.
Bendruomenėje iš vaikystės į suaugusio žmogaus amžių pereinama taikiai ir laipsniškai: paauglė mergaitė nuo savo dar nepasiekusios paauglystės amžiaus sesers skiriasi tik fiziškai, o nuo vyresnių mergaičių nesiskiria visiškai. Nesiskiria visų šių trijų amžiaus grupių mergaičių atliekami vaidmenys. Paauglystė lengva todėl, kad ryšiai tarp šeimos narių nėra stiprūs, todėl tarp paauglių ir jų tėvų nėra stiprių saitų, kuriuos reikėtų nutraukti. Be to šioje bendruomenėje dažnai sutariama pagrindinių vertybių atžvilgiu, taip pat ir sekso klausimais (seksas tiek santuokoje, tiek nesantuokoje yra natūralus, malonus dalykas).
Mūsų visuomenėje yra daug nuosaikių papročių, kurie pažymi naują vaiko padėtį ir padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Kai kurie papročiai yra susiformavę religiniu pagrindu (pavyzdžiui, katalikų konfirmacija), kiti daugiau socialinio pobūdžio arba pagrįsti teisiniais aktais (balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir kt.); kiti ritualai būdingi gatvių gaujoms ir kt. Kitas būdas, kuriuo mūsų visuomenė padeda paaugliui pasiekti tapatumą, yra įvairių institucijų sukuriamas moratoriumas galutiniam apsisprendimui priimti. Ryškiausias to pavyzdys – kai kurios aukštosios mokyklos, kuriose studentas gali laisvai pasirinkti daugelį dėstomų dalykų, kol galutinai nusprendžia, kokią konkrečią specialybę įsigis. Panašias funkcijas atlieka ir tarnyba armijoje.
Lietuvoje paauglių tapatumo raidos tyrimų atlikta labai nedaug ir nėra apibendrintų duomenų. Tačiau, atsižvelgiant į tuos didžiulius pastarųjų metų socialinius pasikeitimus, galima prognozuoti, jog paaugliams įveikti tapatumo krizę bus nelengva, nes labai keitėsi visuomenėje priimtinos vertybės, pažiūros, nuostatos. Šis klausimas reikalauja papildomų tyrimų.

3. Bendraamžių įtaka

Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais, turi su jais artimai draugauti. Didėjantį norą būti artimas su kitais paauglys išreiškia įvairiai: ilgai kalbėdamas telefonu, iškylaudamas su draugais ar tiesiog kurdamas detalius planus. Labai dažnai paauglių poros ar grupės nori ką nors veikti kartu, bet negali nuspręsti ką. Pavyzdžiui kasdien vykstama į stotį, palydimi traukiniai, vis svarstant, kad būtų labai gera kur nors visiems kartu išvažiuoti, nors dažniausiai tai taip ir lieka neišsipildžiusia svajone.
Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdingą atskirą visuomenę, savitą kultūrą, nors ne visi su tuo sutinka. Be to, kiti autoriai teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai.

4. Šeimos vaidmuo paauglio raidoje

Šeima taip pat yra svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Bandūra ir kiti socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji, gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. tačiau modeliavimas gali veikti ir priešinga kryptimi, t. y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis.

4.1 Tėvų elgesio stiliai

Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes.
Tėvų orientaciją į paauglius galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1) Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.
2) Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomone, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.
3) Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.
4) Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.
5) Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.
6) Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.
7) Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

5. Tolesnė paauglio moralės raida

Asmens tapatumą iš dalies sudaro moralinė filosofija, arba moralinis požiūris. Paauglio moralinis samprotavimas labai kinta. Kaip teigė Kohlbergas, yra trys moralinio samprotavimo lygmenys (prekonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis) ir kiekvienas jų turi po dvi stadijas. Nors yra aiškus ryšys tarp moralinio samprotavimo ir elgesio, svarbu pažymėti, kad jis tik vidutinio stiprumo.
Longitudiniai paauglių moralinės sampratos tyrimai rodo, kad kartais pasireiškia tam tikra agresija (judėjimas atgal) į ankstesnius moralinio samprotavimo lygius. Kaip nurodo Kohlbergas, maždaug 20 % taip tirtų paauglių būdingas toks grįžimas atgal.
Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Be to, nėra vienos nuomonės, nuo kada pradeda formuotis tapatumas.
Kai sugebama abstrakčiai mąstyti apie hipotetines situacijas, galima svarstyti apie naujas problemas ir įsitikinimų sistemas. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.

Išvados

Paauglystė – nelengvas vaiko gyvenimo laikotarpis. Tuo laikotarpiu vaikai bręsta tiek fiziškai, tiek psichiškai. Dėl šių pokyčių jie tampa nepatenkinti savimi, drovūs. Dažnai įsivelia į konfliktus namuose ir mokykloje. Protestuoja prieš tėvų įvestas taisykles, siekia įgyti kuo daugiau teisių, stengiasi visur ir visada pabrėžti savo asmenybę.

Naudota literatūra

1. R. Žukauskienė Raidos psichologija, 2001 Vilnius
2. Žurnalai „Psichologija tau“

Vegetariška mityba

 

ĮVADAS

Norint gyventi darniai, be toksinų, nerimo ir įtampos, reikia pasvarstyti ir apie dietą, ypač vegetarišką.
Gerosios mėsos savybės skelbiamos ir aukštinamos įvairiose valstybinėse mokyklose bei federalinėse žemės ūkio žinybose. Mums nuo vaikystės diegiamas požiūris, jog pagrindinis mūsų mitybos produktas ir geros sveikatos laidas yra mėsa. Tačiau yra milijonai nė neragavusių mėsos žmonių, kurie gyvena visavertį ir energingą gyvenimą.
Tas, kuris susimąsto apie pagrindinį dietos klausimą, greitai susiduria su daugybe prieštaringų nuomonių bei įsitikinimų. Iš esmės daugelis teigia, kad mėsa būtina mūsų gyvybei palaikyti, bet gausu ir kontrargumentų, kurie grindžiami mėsoje esančių toksinų kenksmingumu ir nenoru dėl maisto žudyti kitų gyvų būtybių.
Visų pirma turėtume pamąstyti: kodėl maistas turėtų būti pirmoje vietoje? Atsakymas iš pradžių atrodo labai aiškus: valgome, kad gyventume.
Kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas yra būti vegetaru ar ne. Bet jei nuspręsi tapti vegetaru, patarčiau pradėti nuo vegetarizmo, ir pratintis po truputį. Jei staigiai nustosi valgyti mėsą, gali sutrikti mityba arba bus per sunku ištverti be mėsos ir tuojau viską mesi.
Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijoje. Vegetarai teigia, kad valgant mėsą, organizme susidaro toksinių medžiagų, kurios nuodija ląsteles, trumpina gyvenimą, daro žmogų dirglesnį ir piktesnį. Gyvūninės kilmės maistą atsisakoma valgyti dėl įvairiausių priežasčių: ekonominių, sveikatos, religinių ir dėl mados. Vegetarai nevartoja alkoholio, nerūko.
Mėsos valgymas paplito XX amžiuje, bet iki šiol žmogaus organizmas negali suvirškinti mėsos. JAV Nacionalinė Mokslų Akademija 1983 metais pranešė, kad žmonės gali išvengti daugelio paplitusių vėžio formų, mažindami mėsos ir kitų gyvulinių produktų vartojimą, o didinti vaisių ir daržovių vartojimą. Prieš 30 metų buvo rašoma, kas suaugusiam žmogui kasdien būtina suvalgyti 100 – 150 gyvulinių baltymų. Šiandien mokslininkai rašo, kad baltymų pakanka tik 30 – 45 gramai. Nebūtina valgyti kasdien mėsos, kad gautume 45g baltymų. Jų pakankamai yra vegetariniame maiste: grūduose, ankštinėse daržovėse, riešutuose, daržovėse ir vaisiuose.
Vegetarinė mityba fiziologiškesnė, šarminančiai veikia vidinę terpę, neslopina imuniteto, todėl vegetarai ilgiau gyvena.

1. Vegetarizmo samprata
1.1 Sąvokos supratimas
Žmogus, nevalgantis mėsos – dar ne vegetaras. Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną” vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras (angl. vegetarian < lot. vegetarius – augalinis) – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos. O tiksliau, vegetaras yra žmogus, kuris nevalgo mėsos, žuvies ir kitų gyvų organizmų.
Vegetarai nevartoja ir kiaušinių. Teigiama, jog vartojant kiaušinius, yra nužudoma gyvastis. Mes tikrai žinome, kad tik kiaušinyje yra gyvybės pradas, nes kiaušialąstės yra vienintelės ląstelės, kurios gali būti apvaisintos. Yra teigiančių, jog kiaušinio sudėtyje yra svarbiausių maistingųjų medžiagų, proteino ir fosforo, būtinų žmogaus organizmui, bet proteino galime gauti iš pupelių, varškės, fosforo – iš daugelio daržovių, pvz. bulvių. Reikia nepamiršti, jog kiaušinio sudėtyje yra cholesterolio, kuris yra viena iš pagrindinių kardiovaskuliarinių ligų priežastis. Apie mėsą apžvelgsime vėliau.
Tipiškas vegetariškas maistas yra daržovės, vaisiai, sėklos, kruopos, miltiniai produktai, pieniški produktai.

1.2 Vegetarų tipai
Veganai – griežtas (visiškas) vegetaras – nevartoja jokių gyvulinės kilmės maisto produktų.
Ovolaktovegetarai – nevalgo žuvies, mėsos, bet valgo kiaušinius, pieną ir jo produktus.
Laktovegetarai – valgo pieną ir pieno produktus.
Semivegetarai ar i dalies (pusiau) vegetarai – nevalgo raudonos mėsos, valgo baltą mėsą ir žuvį, taip pat kiaušinius, pieną ir jo produktus.

1.3 Vegetarinės dietos principai:
– vegetarinėse dietose yra daug skaidulinių medžiagų, mažai riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio. Jos mažai kaloringos, todėl reikia individualiai parinkti tokius maisto produktus, kurie palaikytų optimalią kūno masę ir sveikatą;
– skirti grūdų produktų kartu su riešutais, sėklomis ar įvairiomis tamsiai žalios spalvos daržovėmis;
– skirti sojų pieno, kad organizmas būtų aprūpinamas baltymais, kalciu, vitaminų B 2, geležimi ir cinku;
– papildomai skirti vitamino B 12 ir geležies, nes vegetarinėje dietoje jų mažai;
– vengti alkoholio;
– dietos sudėtis turi atitikti pagrindines dietos reikalavimus.

Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Tik ar tokia dieta nulemia ilgaamžiškumą, ar labai gerą sveiktą dar nėra įrodyta.
Mums sunku vykdyti griežtus vegetarinius mitybos reikalavimus: maistas turi būti šviežias, pagamintas laikantis griežtų maisto gamybos technologijos reikalavimų. Mūsų krašte 6 mėnesius maistas laikomas sandėliuose, o jie įrengti netinkamai, todėl daržovės, vaisiai praranda svarbiausią dalį savo gerų savybių, išnyksta gyvybinė energija. Netinkamai išlaikyti, konservuoti, perdirbti produktai yra mažaverčiai.
Žmogaus organizmas labiau pritaikytas augaliniam maistui virškinti, negu gyvuliniam. Ilgas žarnynas, labiau panašus į žolėdžių gyvūnų, netinka mėsos, kiaušinių, varškės virškinimui, nes tie produktai dėl blogos vidaus organų veiklos dažniau pūva, negu virškinasi, o puvimo produktai yra daugelio ligų priežastis.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net žmogus, persivalgęs tokio maisto, nebūna apsnūdęs, o yra žvalus ir darbingas. Suvalgęs sugedusio ir seno maisto jis gali viduriuoti, bet organizmas ilgam neapsinuodys. Ypač vertingas vegetarinis maistas sunegalavus, turint nemalonumų, vasaros karščių metu, sveikstant po ligos.
Fiziologinis vegetarizmas gali būti griežtas ir pusiau griežtas. Griežtas vegetarizmas bus tada, kai valgomi tik augaliniai produktai, o pusiau griežtas, kai dar vartojami kai kurie augaliniai produktai, išskyrus mėsą.
Etinis vegetarizmas draudžia žudyti gyvulius ir valgyti jų mėsą. Šio vegetarizmo šalininkai paplito Europoje XIX a. pradžioje.
Mėsos baltymų molekulių struktūrose yra purino junginių, kurie yra narkotinių medžiagų pagrindas. Mėsos suvirškinimui reikalinga atiduoti beveik 50 % viso kūno energijos. Žmogus, privalgęs mėsos, tampa 2 – 3 valandas nedarbingas.

1.4 Tapimo vegetarais priežastys

Visas priežastis būtų sunku nusakyti, bet pagrindinės priežastys, dėl kurių tampama vegetarais yra šios:
a) dėl religinių įsitikinimų. Labiausiai vegetarizmo laikymasis skatinamas budizme, daosizme, induizme bei islame (atšaka – sufizmas); taip pat atskirose religinėse bendruomenėse, kurios paplitusios pasaulyje kaip Krišnos sąmonės organizacija (beje, turi puikią vegetarinę virtuvę), Gyvenimo meno organizacija (įkūrėjas – mokytojas iš Indijos Šri Šri Ravi Šankaras) bei kitos.
b) dėl sveikatos. Šią priežastį būtų galima skirstyti į dvi dalis. Tai dėl sveiko gyvenimo būdo (kaip ir sportas, pozityvus mąstymas). Bei kita dalis dėl sveikatos negalavimų. Čia žmonės būna priversti laikytis vegetariškos dietos dėl pasveikimo bei organizmo jėgų atstatymo po ligos.
c) dėl aplinkos įtakos. Aplinka – tai šeima, bendruomenė, kurioje gyvename. Įtaką gali daryti ir mada. Pvz. paaugliai kartais mėgdžioja mėgstamus aktorius, dainininkus ir pan.

3. Fiziologinis požiūris į vegetarišką mitybą
Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į mėsėdžius gyvūnus, kurių trumpas žarnynas greičiau šalina pūvančias ir nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius.
Mėsėdžiai kvėpuoja dažnai ir negiliai, tuo tarpu žolėdžiai – giliai ir lėtai. Dažnas ir paviršutinis kvėpavimas susijęs su baime, įtampa ir skausmu, o gilus, ramus kvėpavimas – su ramybe ir atsipalaidavimu. Adrenalinas, kuriuo persisunkusi nužudyto gyvūno mėsa, skatina širdies darbą ir greitina kvėpavimą. Normaliam žmogui jis sukelia nuolatinę įtampą, širdies plakimo ir kvėpavimo padažnėjimą. Nė viena iš šių sąlygų negerina fizinės ir psichinės sveikatos.
Vegetaro širdis plaka lėčiau, todėl ji gali ištverti ilgiau (tarp smūgių širdis paprastai ilsisi 1/6 sek.; sveiko penkiasdešimties metų žmogaus širdis ilsėjosi 8 metus). Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad mėsos nevalgančių žmonių arterinis kraujospūdis ir kraujo klampumas mažesnis, o, kaip žinia, ir viena, ir kita gali būti tiesioginė progresuojančios aterosklerozės ar infarkto priežastis… Istorija liudija, kad per epidemijas (pvz.: choleros) vegetarai užsikrečia kur kas rečiau. Japonų mokslininkai, keturiasdešimt metų stebėję grupės vegetarų gyvenimą, neseniai paskelbė savo tyrimų duomenis. Išvada tokia: jei vegetarų maistas įvairus (subalansuota dieta), jie gyvena ilgiau ir aktyviau už tuos, kurie valgo mėsą. Senovės Spartos kariai buvo vegetarai. O garsėja tas laikotarpis tuo, kad gyveno tuomet labai gražaus stoto, atletiški žmonės.
Švedų ir vokiečių mokslininkai tyrimais paneigė įsigalėjusią nuomonę, kad augalinio maisto baltymai esą menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos 8 amino rūgštys. Augaluose yra daugiau maistinės energijos negu mėsoje ir kituose gyvuliniuose produktuose.
1960 m. mokslininkai nustatė, kad mėsos vartojimas skatina aterosklerozes bei širdies ir kraujagyslių ligas. Buvo nustatyta, kad 90-97 proc. širdies ir kraujagyslių susirgimų galima išvengti valgant vegetarinį maistą. Po alkoholio ir tabako, mėsa yra trečia didelio mirtingumo priežastis.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais.
Kolumbijos universiteto Pr. G. S. Huntigeno lyginamosios anatomijos straipsnyje yra skelbiama, jog žmogaus organizmo sandara nėra pritaikyta mėsos valgymui. Jis pademonstravo, kad mėsėdžių plonoji ir storoji žarnos yra trumpos. Jų storoji žarna, kaip jai ir charakteringa, yra labai tiesi ir lygi. Priešingai, žolėdžiai turi ilgas, tiek plonąją, tiek storąją žarnas. Dėl mažo ląstelienos kiekio ir aukšto proteino lygio mėsoje, žarnos greitai absorbuoja maistingąsias medžiagas. Taigi, mėsėdžių žarnos yra trumpesnės už žolėdžių gyvūnų žarnas.
Žmonių, kaip ir žolėdžių gyvūnų, ir plonoji ir storoji žarnos yra ilgos. Bendras mūsų žarnų ilgis siekia apie 8,5 m. Plonoji žarna susisukusi aplink save daugelį kartų, jos sienelės ne lygios, o išrangytos. Kadangi jos ilgesnės nei mėsėdžių, mėsa užsibūna mūsų žarnose ilgėliau, ir gali pradėti pūti bei gaminti toksinus. Manoma, kad šie toksinai sukelia gaubiamosios žarnos vėžį, be to, jie apsunkina kepenų veiklą, kurių funkcija yra pašalinti toksinus. Tai gali sukelti cirozę ir net kepenų vėžį.
Pagal mirčių dažnumą – vėžys yra antroje vietoje. Bandymais įrodyta, kad kepamoje (įvairiais būdais) mėsoje susidaro cheminis junginys (metilcholantrinas), kuris yra labai stiprus karcinogenas. Pelės, kurioms buvo duota šio chemikalo, susirgo vėžiu (kaulų, kraujo, skrandžio ir t.t.). Yra daug ligų, kurių galima išvengti ar kartais net jas išgydyti, valgant neriebų vegetarinį maistą. Tai inkstų akmenligė, prostatos vėžys, diabetas, dantenų ligos, spuoguotumas, kasos vėžys, skrandžio vėžys, hipoglikemija, vidurių užkietėjimas, divertikuliozė, aukštas spaudimas, osteoporozė, virškinamojo trakto pepsinės opos, tulžies pūslės akmenligė, dirglaus žarnyno sindromas, artritas, kiaušidžių vėžys, hemorojus, nutukimas ir astma.

4. Vegetariškos mitybos istorija
4.1 Pasaulio istorijoje
Vegetarizmo istorija tokia pat sena kaip ir žmonijos istorija. Archeologiniai kasinėjimai Egipte, vienoje iš seniausių civilizacijų pasaulyje, parodė, kad papročiai ir senovės Egipto religija draudė valgyti mėsą. Senovės Graikijoje žmonės, norintys tapti atletais, mokėsi gimnazijose pagal ypatingą sistemą kuri buvo pati efektyviausia ugdant fizinę ir ištvermę. Viena iš šio tikslo pasiekimo priemonių buvo griežta dieta ir apribota mityba. Jų kasdieninis maistas buvo vynuogės, riešutai, sūris, kukurūzų duona. Pagrindinį Romos gladiatorių paros racioną sudarė miežių su alyvų aliejumi. Šis maistas tilpo jų delnuose. Senovės Egipto žyniai visiškai nevartojo mėsos. Senovės Kinijos daosistai buvo vegetarais. Pirmieji krikščionys ir judėjai taip pat buvo vegetarais.
Anglų gydytoja Anna Kingsford šio šimtmečio pradžioje rašė, kad mėsa maitintis ne daugiau kaip 1/4 pasaulio gyventojų ir kaip tiktose šalyse, kur mėsa – pagrindinis gyventojų maistas,vyrauja skurdas, nusikaltimai ir ligos.
Dauguma Kinijos ir Japonijos gyventojų – budistai. Jų Dievas Buda draudė savo pasekėjams valgyti mėsą. Vienas iš XIX a. anglų rašytojų Džordžas Smitas rašė, kad Egipto žemdirbių ir darbininkų maistas panašus į kiniečių ir susideda iš žuvies, sorų arba kukurūzų daržovių dalys vartojamos nevirtos. Nilo burliokai pasižymėjo didele jėga, stipriais raumenimis ir fiziniu bei dvasiniu grožiu.
Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojų maistas buvo paprastas: pusryčiams datulės su keliais gabaliukais duonos, pietums – virtos pupos, vakarienei – kruopų košė. Taip maitinosi laivų iškrovėjai, kurie pasižymėjo jėga ir sveikata. Italai XIX a. pabaigoje maitinosi kaštonų putra, makaronais, kvietine duona, kukurūzų paplotėliais ir gėrė daugiausia gryną vandenį. Rusų, lenkų ir lietuvių maistas – duona, bulvės, pienas, česnakai, svogūnai, rauginti kopūstai, agurkai, morkos, burokėliai ir gira. Jiems pakakdavo paties paprasčiausio maisto. Kai daugumos pasaulio šalių gyventojai praeitame šimtmetyje dar valgė vegetariškai, anglai jau vartojo daug jautienos, kiaulienos, kumpio, kitokios mėsos ir mažai augalinių produktų. Įprotis valgyti mėsą, nors tai žmonėms nenaudinga ir nepriklauso pagal biologinį tipą, greit paplito Europoje ir Amerikoje.
Vegetarų susibūrimas į draugijas prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje. Pirmieji pavyzdį parodė anglai ir 1842 m. įkūrė Britų vegetarų draugiją. 1892 m. savo Vegetarų draugiją Leipcige įkūrė vokiečiai. Vėliau 1994 m. susikūrė Olandų vegetarų draugija ir palaipsniui atskirų šalių vegetarų draugijos. Atskirų šalių draugijas jungia Europos vegetarų draugija, kurios būstinė ilgą laiką buvo Olandijoje, o šiuo metu Šveicarijoje ir tarptautinė vegetarų draugija, kurios rezidencija yra Anglijoje, Mančesterio mieste. Lietuvos vegetarų draugija įkurta 1991m. gruodžio mėn. 19d.

4.2 Religiniuose tekstuose
Indijos religijoje taip pat rekomenduojama vengti mėsos. Ten sakoma: „Kaip kitaip, jei nenužudant gyvos būtybės, gausi mėsos. Žmogus, kuris skaudina jausti gebančią būtybę, niekada nebus Dievo palaimintas. Tad venkite valgyti mėsą (Indusų Įstatymas). Šventoji Islamo knyga Koranas draudė vartoti „mirusiųjų gyvūnų kraują ir mėsą. Vienas pirmųjų kalifų po Muhamedo mirties, jo giminaitis, patarė labiau pažengusiems mokiniams: „Nedarykit savo pilvų gyvūnų kapais“.
Garsus kinų Dzen Mokytojas Han Shan Tzu sukūrė eilėraštį, kuriame griežtai pasisakė prieš mėsos valgymą: „Skubėk į turgų nupirkt mėsos ir žuvies, ir pamaitink jomis savo žmoną ir vaikus. Bet kodėl tų padarų gyvybės turi būti atimtos jūsiškių palaikymui? Juk tai neprotinga. Tai nepriartins jūsų prie Dangaus, bet tikrai pavers jus Pragaro padugnėmis!”
Biblijoje rašoma: „Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pradžios knyga 1:29). Apaštalas Paulius rašė laiške Romiečiams: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę (Romiečiams 14:21). Štai ką rašoma Danieliaus knygoje: Danielius atsakė prižiūrėtojui, kurį rūmų vyriausiasis pareigūnas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai: „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti. Po to tebūna palygintina tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi, kaip matysi, taip ir pasielgsi su savo tarnais“. Prižiūrėtojas sutiko su šiuo pasiūlymu ir mėgino juo dešimt dienų. Praėjus dešimt dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius. Prižiūrėtojas laikėsi pažado, nunešdavo nuo stalo karališkus valgius bei vyną, kurį jie turėjo gerti, ir duodavo jiems daržovių. Šiems keturiems vaikinams Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną (Danieliaus knyga 1: 11-17).
Nesenai istorikų ir archeologų aptiktas manuskriptas, kuris atspindi Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Vienas tekstas yra parašytas senąja slavų kalba ir šiuo metu saugomas karališkoje Habsburgų bibliotekoje. Vatikane yra tapatus jo originalas aramėjų kalba, kuri buvo šnekamoji kalba Kristui gyvam esant. Šis manuskriptas – tiksliai atkuria Kristaus mokymo dalis, kurią persakė jo mylimas mokinys Jonas, parašytas krikščionybės pradžioje. Ištrauka iš šio manuskripto atspindi Jėzaus požiūrį į mėsos bei augalinio maisto vartojimą :
„Jei nenorite tapti demono vergais, nežudykite ir niekad nė į burną neimkite niekuo nekaltų jūsų aukų mėsos, nes tai – kančių kelias, vedantis mirties linkui. (…) Aš teikiu jums augalų, sėklom besiveisiančių ir medžių, ant kurių auga vaisiai, tad augalai ir tebūna jūsų maistas. (…) Tačiau nesikėsinkit į jų mėsą, nelieskite jų kraujo – jais tik plėšrūnai minta, o jums to daryti nedera. Privalėsite prieš Mane atsakyti už kiekvieną nužudytą gyvulį, už jų kliokiantį kraują, už jų kūną – sielos buveinę. Turėsite už juos Man duoti ataskaitą, kaip ir už visų užmuštų žmonių sielas. (..) Ir Jėzus kalbėjo toliau: „Jūsų tėvams Dievas prisakė: „Neužmušk!“ Betgi sudiržo jų širdys, ir jie vis nusižengdavo šiam priesakui. Tada Mozė, geisdamas, kad jie nors kits kito nežudytų, nebedraudė jiems užmušinėti gyvulių. O tada jūsų tėvų širdys dar labiau sužiaurėjo, ir jiems pasidarė vis vien, kam atimti gyvastį – gyvuliui ar žmogui. Aš gi sakau jums: „Nežudykite nei žmogaus, nei gyvulio, o netinkamo, negyvo maisto nė į burną neimkite. Jeigu jūs užmušite gyvulį tam, kad valgytumėt jo mėsą, mirties palytėtas kūnas ir jus nužudys. Nes gyvastį palaiko tik gyvybė, o mirtis visada neša tik mirtį. Kenksmingas maistas naikina ir jūsų kūną, o visa, kas žudo kūną, žudo ir jūsų sielą.

4. Vegetariškos mitybos poveikis organizmui
4.1 Privalumai
• Mažiau nutukusių.
• Mažesnė koronarinės širdies ligos rizika.
• Mažiau sergančiųjų hipertenzija.
• Vegetarai mažiau serga vidurių užkietėjimu (dėl skaidulinių medžiagų).
Dietinio vegetarizmo teorija pabrėžia mėsos nevalgymo svarbą sveikatai. JAV mokslininkai nustatė (1983 metais), kad augalinis maistas padeda išvengti daugelio paplitusių formų vėžio.
Vegetarai kaltina mėsėdžius, jog jie prisideda prie gyvūnų žudymo bei jų priešmirtinių kančių. Mėsėdžiai savo ruoštų bando rasti pretekstų, jog vegetarai vartoja galinį maistą, kuris taip pat „žudomas“.
Iš tikrųjų, kad išgyventi geriau pasirinkti maistą, kurio sąmoningumo lygis yra žemiausias ir kuris kenčia mažiausiai. Augalų sudėtyje yra 90 % vandens, todėl jų sąmoningumo lygis yra toks žemas, kad vargu ar jie jaučia skausmą. Be to, valgant daržoves, daugeliui iš jų nenukertame šaknų, ir todėl tik pasitarnaujame jų belytinės reprodukcijos procesui, apgenėdami šakas ir lapus. Galutinis rezultatas gali iš tikro būti jiems naudingas. Sodininkai teigia, kad augmenijos genėjimas labai padeda, ir jie užauga dideli ir gražūs. Kai vaisiai prisirpsta, savo kvapnumu, nuostabiomis spalvomis ir puikiu skoniu jie tiesiog vilioja žmones, kad būtų suvalgyti. Taip vaismedžiai pasiekia savo tikslą, kad jų vaisiai būtų paskleisti plačioje teritorijoje. Jei mes jų nenuskinsime ir nesuvalgysime, vaisiai pernoks, nukris ant žemės ir supus. Jų sėklas užgoš medžių šešėlis ir jos sunyks. Taigi, daržovių ir vaisių valgymas yra labai natūralus dalykas ir nesuteikia jiems jokių kančių.
Vartojant Lietuvoje ar net savo darže išaugintus vaisius ir daržoves, mityba yra pigesnė nei mėsiška.

4.2 Trukumai
• Mažina suvartojamo maisto kiekį.
• Vegetariškame maiste trūksta aminorūgščių, vit. B12, vit. D, kalcio, geležies.
Valgantieji gyvūninės kilmės maisto produktus pagrindines aminorūgštis vartoja proporcijomis, optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas (išskyrus sojos pupas ir ankštinius) netobulas, nes trūksta vienos ar kitos aminorūgšties. Iš gyvulinio maisto (ypač mėsos) rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe) kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Nei piene, nei kiaušiniuose nėra pakankamai jonizuotos Fe. Fitino rūgštis, esanti košėse, reaguoja su augalų Fe ir sudaro netirpų junginį. Geležies deficitas atsiranda po 4 mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios (kepenyse, kaulų čiulpuose) geležies atsargos. Dėl to daugelyje pasaulio šalių maisto produktai papildomi Fe druskomis.
Vegetarams aktualus vitamino B12 trūkumas. Užsienyje vegetarams skirtas augalinis maistas užkrečiamas vit. B12 sintezuojančiais mikroorganizmais. Veganai turi vartoti vit. B12 praturtintą sojos pieną, košes.
Kalcio deficitas labai svarbus nevartojantiems pieno ir jo produktų. Augaliniuose maisto produktuose yra tik 1/10 žmogui reikalingo kalcio. Vartojant daug maisto skaidulų, blokuojama kalcio rezorbcija, dėl to veganai nuolat turi vartoti kalciu praturtintą sojos pieną ir sojos varškę.
Vegetarų mityba turėtų būti papildyta riešutiniu sviestu, džiovintais vaisiais, duona, grūdų patiekalais, saikingai saldumynais ir riebalais, nes augalinis maistas mažai kaloringas ir teikia nedaug energijos.
Be abejo, vartojant augalinį maistą, reikia žinoti daugiau pagaminimo receptų. Daugelis žinomų lietuviškos virtuvės patiekalų yra mėsiški.
Jei vartojant riešutus, atvežtinius vaisius iš tolimų šalių ir pan., vegetariška mityba gali būti mažiau ekonomiška nei mėsiška.

4.3 Neteisingos vegetarinės mitybos pasekmės
• Dėl vitamino B12 ir geležies stokos gali išsivystyti mažakraujystė.
• Dėl baltymų stokos – gali pasireikšti edemos, ascitai.
• Žmogus gali suliesėti iki visiško išsekimo.
• Mergaitėms ir moterims gali atsirasti antrinė amenorėja (pranyksta mėnesinės).

5. Visuomenė ir mityba
Kadangi didesnę mūsų visuomenės dalį sudaro žmonės vartojantys mėsą, vyrauja nuomonė, jog mėsos vartojimas yra būtinas. Ta dalis visuomenės labiau vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, iš kartos į kartą sukurtais stereotipais kas susiję su vegetarizmu, nei logika. Dažniausiai mitybos įpročiai bei stereotipai paveldimi iš tėvų. Visuomenės nuomonės formavimui įtaka turi ir religija. Nežiūrint į tai, jog Jėzus Kristus bei pirmieji krikščionys (dar kitaip buvo vadinami gnostikais) buvo vegetarai bei Biblijos tekstai liudija apie vegetarizmą, tiek katalikybėje, tiek kitose krikščioniško pobūdžio bendruomenėse į tai nekreipiama dėmesio.
Žvelgiant į vegetariškos mitybos pranašumus, retas gydytojas ją propaguoja. Gydymo įstaigose kartais tenka susidurti net su pašiepiančiu požiūriu. Tiek ligoninėse, tiek reabilitacijos centruose mėsa yra vienas iš mitybos komponentų, kas tik apsunkina ir prailgina organizmo gijimą. Medicinos atstovai pateisina mėsos vartojimą apsiribodami ten esančiais organizmui reikalingais mikroelementais bei vitaminais.
Visgi negalima vadovautis nuostata „jei taip galvoja dauguma, reiškia tai yra teisinga“.
Viena iš klaidingų visuomenės nuostatų yra „gyvūnai gimsta, kad juos valgytų“. Prieš nužudant gyvūną, juk niekas neklausia ar jis nori būtį nužudytas ir suvalgytas. Visos gyvybės nori gyventi ir bijo mirties. Mes nenorime, kad mus suėstų tigras, tad kodėl turi būti suvalgyti žmogaus. Mėsos valgymas prieštarauja principui „nenoriu būti nužudytas“. Mes nenorime, kad mus žudytų, nenorime, kad mus apvogtų. Tačiau jei mes elgiamės su kitais – mes kenkiame patys sau, nes prieštaraujame prigimčiai.
Vegetarinė mityba galėtų pasitarnauti taikai pasaulyje. Didžioji dauguma pasaulyje vykstančių karų kyla dėl ekonominių priežasčių. Šalie ekonominiai sunkumai ypač paaštrėja siaučiant badui, trūkstant maistui, ar kai maisto atsargos netolygiai paskirstytos tarp šalių. Raguočių ir kitų galvijų auginimas mėsai sukėlė mūsų ūkio bankrotą visais aspektais, sudarė palankias sąlygas tam, kad žmonės badautų visame pasaulyje, ar bent jau Trečiojo Pasaulio šalyse. Mes išeikvojame savo maisto atsargas šerdami jomis galvijus. Juk žinome, kiek proteino, medikamentų, vandens atsargų, žmogaus energijos, automobilių, sunkvežimių, kelių konstrukcijų ir kiek žemės išeikvojama, kad užauginus karvę būtų galima pagaminti vieną patiekalą. Visa tai būtų galima tolygiai paskirstyti nepakankamai išsivysčiusiose šalyse ir tuomet būtų išspręsta badavimo problema. O dabar, jei šalyje trūksta maisto, ji tikriausiai užpuls kitą šalį, kad išgelbėtų savo piliečius. Kad būtų pamaitintas vienas organizmas, nužudoma daug gyvybių, priverčiant badauti tiek daug žmonių. Kaltės jausmas, sąmoningai ar pasąmonėje, graužia sąžinę. Tai atneša mums tokių ligų kaip vėžys, tuberkuliozė ir kitos nepagydomos ligos, jų tarpe ir AIDS kančios. Pvz. kodėl JAV patiria tiek kančių. Joje aukščiausias pasaulyje mirčių nuo vėžio rodiklis, nes Amerika suvartoja labai daug jautienos. Amerikiečiai valgo daugiau mėsos nei bet kurioje kitoje šalyje. Pvz. Kinijoje ar kitoje komunistinėje šalyje, mirčių nuo vėžio rodiklis nėra aukštas. Jie neturi tiek daug mėsos. Tai nustatė tyrimai.
Kyla natūralus klausimas: ar vartojant tik augalinį maistą, jo nepritrūktų? Naudojant žemę grūdinių kultūrų auginimui, gauname 14 kartų daugiau maistui skirtų produktų nei tokiame pat plote auginant pašarą gyvuliams. Iš kiekviename žemės akre (apie 0,4 ha) išaugintų augalų gaunama 800 000 energijos kalorijų, tačiau jei tiek augalai skiriami gyvulių auginimui, kurie paskui naudojami maistui, gyvulių mėsa suteikia tik 200 000 energijos kalorijų. Reiškia, kad šiame perdirbimo procese 600 000 energijos kalorijų prarandama.
Vegetarizmas yra svarbus ir ekonomikai. Europoje ir Amerikoje, kur suvalgoma daug mėsos, kasmet vienam žmogui reikia 1 tonos grūdų (90% – gyvuliams šerti), o Afrikoje ir Azijoje, kur maistas daugiausia augalinis, pakanka 200 kg. grūdų. 250 g. mėsos pagaminti reikia sušerti gyvuliams 4 kg. grūdų. Vegetarui jų pakanka mėnesiui.

6. Žymieji vegetarai
Daugybė žymių rašytojų, menininkų, mokslininkų, filosofų ir iškilių žmonių buvo vegetarai. Visi žemiau išvardintieji entuziastingai priėmė vegetarizmą: Buda, Jėzus Kristus, Virgilijus, Horacijus, Platonas, Pitagoras, Sokratas, Ovidijus, Viljamas Šekspyras, Volteras, Seras Izaokas Niutonas, Leonardas da Vinčis, Čarlzas Darvinas, Bendžaminas Franklinas, Ralfas Valdo Emersonas, Henris Deividas Toro, Ričardas Vagneris, Albertas Einšteinas, Rabindranatas Tagorė, Levas Tolstojus, Džordžas Bernardas Šo, Mahatma Gandi, Albertas Švaiceris, Sen-Žermenas, Vydūnas, princesė Diana; iš dabartinių laikų: Polas Njumanas, Madona, Lindsė Vagner, Polis Makartnis, Kendisė Bergen, Dalai Lama, ir tai tik nedaugelis iš jų.
Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Manau, kad vegetarinės mitybos sukeliami pokyčiai ir apsivalymo poveikis žmogaus charakteriui yra gana palankus žmonijai apskritai. Todėl, vegetarizmo pasirinkimas žmonėms „atsipirks“ tik gėriu ir ramybe.“
Leonardas da Vinčis: „Tiesa, jog žmogus – gyvūnų karalius, pagal žiaurumą jis aukščiau jų. Mes gyvename kitų mirties sąskaita. Mes paprasčiausiai vaikštančios kapinės! Nuo ankstyvos vaikystės aš atsisakiau mėsos vartojimo ir ateis laikas, kai žmogus į gyvūno žudymą žiūrės kaip į žmogaus žudymą.“
Levas Tolstojus: „Tuo metu, kai mes esame užmuštų gyvūnų kapinės, kaip galime tikėtis kažkokiems gyvenimo sąlygų pagerėjimams žemėje? Žmogus, kuris žudo gyvulius maistui, netenka tokių dvasinių vertybių, kaip meilės ir užuojautos artimiesiems. Nuo mėsos žmogus tampa pyktas, žiaurus, agresyvus. Mėsoje visam laikui užsifiksuoja priešmirtinė pjaunamo gyvulio agonija ir mirties baimė. Su mėsa ši informacija patenka žmogui.“
Mencijus yra pasakęs: „Jei matai, kad jis gyvas, tai skaidu matyti jį mirštant, ir jei girdi jį aimanuojant, tu negali valgyti jo mėsos; taigi tikrai geros širdies žmogus šalinasi virtuvės.“

IŠVADOS

Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Vegetarinis maistas turi būti šviežias, pagamintas laikantis griežtų maisto gamybos technologijos reikalavimų.
Tariamus mėsiško maisto “pranašumus” lemia žadinantis stimuliuojantis poveikis organizmui. Mėsos poveikis panašus į alkoholio. Mėsa stipriai veikia nervų sistemą, intensyviai sunaudojamos ne tik sudėtinės maisto dalys, bet ir organizmo elementai. Mėsoje nėra pirminių statybinių medžiagų: albuminų, krakmolo, vitaminų bei mineralų – kaulams reikalingų medžiagų. Mėsos vartojimas mažina gyvybinę organizmo jėgą ir trumpina natūralią gyvenimo trukmę. Mėsa yra priešlaikinės mirties, priešlaikinės senatvės, ligų, alkoholizmo, nesusilaikymo sekse ir daugelio kitų fizinių ir psichinių sutrikimų priežastis.
Mūsų visuomenę yra ištikusi dvasinė krizė, kuri prasidėjo jau senokai ir kaip rodo dabartinė situacija, dar ilgai gali tęstis. Be abejonės, jei ir nedidelę įtaką, bet turi mityba. Rytuose ne veltui yra tokie posakiai: „Koks maistas toks ir protas“, „Esi tai ką valgai“. Maistas įtakoja mūsų mastymą, kasdienines nuotaikas ir pan. Sakoma, jog vartojant vištieną, žmogui atsiranda gašlumo savybė, vartojant kiaulieną – puikybė ir pan. T.y. žmonės vartojantys mėsą, perima tų gyvūnų savybes bei instinktus.
Įvairiuose leidiniuose visada bus straipsnių, mokslinių publikacijų, iš kurių vienose bus teigiamai atsiliepiama apie vegetarizmą, kitose apie mėsos vartojimą. Ši tema yra neišsenkama įvairiose diskusijose. Bet eiliniam paprastam žmogui, tenka pačiam ieškoti būdų kaip aprūpinti organizmą reikalingais vitaminais, išlaikyti sveiką organizmą bei pozityvų mąstymą.
Garsus vegetaras Dr. J. H. Kellog yra pasakęs: „Kai mes valgome vegetarinį maistą, mums nereikia nerimauti dėl to, nuo ko tas maistas numirė. Ir mes galime mėgautis valgiu!“

LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2001.
2. Sandoros ir sveikatos evangelija. „Šalavijas“, Vilnius, 1992.
3. www.vsks.balt.net
4. Гармония через вегетарианство. Санкт-Петербург, 1996.
5. Šeimos daktaras.„Avicena“ – Vilnius, 1994.
6. Sveikatos enciklopedija. „Vaistų žinios“ – Vilnius, 2003.
7. Medicinos enciklopedija, II tomas. „Mokslo ir enciklopedijų leidykla“ – Vilnius, 1994.
8. Harich Johari. Gyvenimo būdas, kurio moko Ajurveda. R. Anankos leidykla, Kaunas, 2000

Alkoholizmas ir jo įtaka žmogaus organizmui

 

Kodėl alkoholis ir kiti svaigalai plinta jaunumo tarpe?

Žodis „narkotikas“ vartojamas platesne ir siauresne prasme:
– bendrąja prasme narkotikas yra medžiaga arba substancija, kurios vartojimas sukelia reakcijas tam tikrose biologinėse medžiagose.
– Siauresne prasme narkotikais vadinamos tik psichoaktyvios substancijos, kitaip tariant, medžiagos, kurios veikia pojūčius bei elgseną. Iš čia kilusi sąvoka „psichotropinis veikimas“.
Taigi narkotiku taip pat galima vadinti alkoholį.
Dažnai girdime sakant: „Kartą pamėgini ir tu jau narkomanas“. Ne, nuo vieno karto niekas priklausomu netampa. Tačiau reikia suprasti motyvą, paskatinusį žmogų taip pasielgti. Dažnai girdžiu: „Tokia puiki šeima, o sūnus/dukra narkomanas/ė “. Pasirodo, šioje šeimoje ne taip jau viskas gerai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai tėvai, turintys pinigų (o pinigai šiaip sau neatsiranda), didesnę laiko dalį praleidžia darbe arba užsiėmę savo reikalais. Vaikui yra būtinas supratimas ir bendravimas, kurį jis randa gatvėje. Jeigu vaiko dvasinė energija silpna, gavęs antrą ar trečią dozę, jis įsitraukia į svaigalų vartojimą. Taigi, atsiranda bėda.
Apsidairykite, kiek jaunų žmonių mokosi, dirba – jų dvasinė energija užpildyta ir jiems nelieka laiko gerti. Tas pats nutinka ir vyresnio amžiaus žmonėms: dieną darbas, vakare – sodas. Jie turi kuo užsiimti, jų dvasinė energija užpildyta. Kai trūksta dvasinės energijos, pradeda veikti fizinė. Kai žmogus pradeda vartoti alkoholį, jo fermentacinis ciklas įsijungia tik dalyvaujant alkoholiui ir pagrindinė apykaita be šito nevyksta. Jei žmogus staigiai nustoja gerti, jis tikrai suserga. „Persilaužimas“ – tai būsena, kai nutrūksta fermentacinio proceso grandinė ir organizmas nustoja funkcionuoti, tai labai baisus dalykas.
Alkoholizmą gydyti sunku. Kinai siūlo tokius žmones gydyti, atkuriant fizinės (IN) ir dvasinės (JAN) energijų pusiausvyrą. Kai padidėja dvasinė energija, grįžta gyvybinė energija.

Kas yra alkoholizmas?

Alkoholizmas – tai liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas. Pasireiškia liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausia serga 20 – 40 m. vyrai, rečiau, bet sunkiau – moterys bei paaugliai. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5 – 10 m. piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tuomet ligonis geria vienas, slapčia ir bet kokį alkoholį. Dažnai prasideda lėtinis gastritas, opaligė, enterokolitas, hepatitas, kepenų cirozė, pankreatitas, impotencija, rečiau būna širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų ( pažeidžiamas širdies raumuo, sutrinka širdies ritmas, prasideda hipertonija ).
Pacituosiu vieno amerikiečių mokslinio straipsnio alkoholizmo tema pradžią, vertą dėmesio: „Alkoholizmas – paskutinė iš didžiųjų ligų, nuo kurios apsisaugoti reikia tautos paramos. Svarbiausia užduotis kovojant su alkoholizmu yra šios ligos ‘sunormalinimas‘, jos pastatymas į vieną gretą su kitomis ligomis“. Šiam teiginiui galiu tik pritarti.

Ką žinai apie alkoholį?

Alkoholis atsiranda vykstant rūgimui: mielių grybelis paverčia cukraus turinčius skysčius svaigiaisiais gėrimais. Iš vynuogių sulčių pasidaro vynuogių vynas, iš vaisių sulčių – vaisių vynas, iš grūdų salyklo – alus ir t.t.
Kadangi rūgimas natūralus procesas, kurio nereikėjo išrasti, galime manyti, kad alkoholio turintys gėrimai žinomi nuo seniausių laikų. Nustatyta, kad šumerai ir egiptiečiai gaminosi alų. Biblijoje irgi galime perskaityti, kaip Nojus buvo prisigėręs vyno (Pr 9,21: „Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje“). Graikų mitologijoje vyno dievas yra Dionisas, o romėnų – Bakchas.
Chemijoje rūgimas suprantamas kaip procesas, kai mielių grybeliai, esant tinkamai temperatūrai, suskaldo cukrų į alkoholį bei anglies dvideginį. Tikslesnis alkoholio pavadinimas – etilo alkoholis arba etanolis; cheminė formulė C2H5OH.
Vienas gramas alkoholio turi 7,07 kalorijas. Natūraliai rūgstant didžiausia alkoholio koncentracija neviršija 18 procentų, kadangi esant tokiai koncentracijai žūva mielių grybeliai. Svaigalus destiliuoti bei koncentruoti pradėta viduramžiais. Destiliuojant išgaunamas didesnis kiekis alkoholio; taip daroma degtinė.
Alkoholio kiekis įvairiuose svaigaluose skirtingas: alus turi 3–7, vynas 8–12, šampanizuoti gėrimai 12–13, degtinė 40–50 proc. alkoholio.
Priklausomai nuo to, kaip vertinsime, alkoholį galima laikyti:
• maistu (energijos šaltinis, turintis nemažo kaloringumo);
• gėrimu (vienas iš daugelio mūsų kultūroje priimtų troškulį malšinančių gėrimų);
• svaigalu;
• nuodu, kurio toksinis veikimas pasireiškia staigaus arba chroniško perdozavimo atveju.

Kaip alkoholis veikia organizmą?

Į organizmą alkoholis patenka su geriamu skysčiu ir per skrandžio gleives bei plonąjį žarnyną nukeliauja į kraują. Per kraują pasiskirsto po visą kūną.
Nedidelis alkoholio kiekis (5–10 proc.) greitai pašalinamas per plaučius, inkstus arba odą. Visą kitą kiekį apdoroja (oksiduoja) kepenys. Kepenims tai sunkus darbas. Per vieną valandą 1 kg vyro kūno svorio tenka 0,1 g sunaikinto alkoholio, moters – tik 0,085 g. Taigi moterų organizme alkoholis sunaikinamas lėčiau.
Jei kraujyje alkoholio koncentracija tampa didesnė nei 5 promilės, iškyla pavojus gyvybei (apsinuodijimas alkoholiu).
Alkoholis veikia centrinę nervų sistemą. Jis yra nervų nuodas, slopinamai veikiantis didžiąsias smegenis, silpninantis jų veiklą.
Labai svarbu suprasti, kaip apsvaigstama. Svaiginamasi norint atsipalaiduoti, gerai jaustis, pakelti nuotaiką. Tačiau alkoholis nėra ta medžiaga, kuri tiesiogiai sužadintų nervų sistemos veiklą. Priešingai, ji slopina nervų funkcijas. Jei, nepaisant to, juntamas pakilimas, smagumas, tai tik todėl, kad susilpnintos stabdančios bei kontroliuojančios funkcijos. Taigi euforija atsiranda netiesiogiai, prislopinus (apnuodijus) kontroliuojančias smegenų dalis. Dėl to visai suprantama, kodėl, išgėrus alkoholio, dingsta susivaržymas, atžvalga, abejonės. Tokiu būdu pasiekiamas norėtas palengvėjimo jausmas.
Šiam teiginiui kažkas yra pateikęs puikią iliustraciją: alkoholio veikimą reikia lyginti ne su akseleratoriaus paspaudimu, bet su neveikiančiais stabdžiais. Akseleratoriaus paspaudimas prilygtų tiesioginei sužadinamajai veiklai, o stabdžių gedimas – kontroliuojančių smegenų funkcijų slopinimui. Kelionė mašina, kurioje neveikia stabdžiai, gali būti labai įdomi…
Galvojant tik apie alkoholio lengvinantį poveikį, mielai užmirštama jo negatyvioji pusė. Dažnai alkoholis aukštinamas kaip guodėjas bei rūpesčių šalintojas, o jo skonio kokybė giriama daug rečiau. Nieko keisto, daugumai pirmiausiai svarbu alkoholio veikimas, trokštama atsikratyti rūpesčių, susivaržymo, kasdieninio nerimo, prieštaravimų.
Bet alkoholis – nervų nuodas, greta norimo, sukeliantis ir nepageidaujamą poveikį. Tai gali būti tam tikrų gebėjimų nuslopinimas. Tikimasi euforijos, o sumažėja kai kurios galimybės.
Eksperimentais buvo įrodyta, kad alkoholis sukelia įvairių sutrikimų:
• supratimo, koncentracijos, loginio mąstymo, atminties (visų pirma trumpalaikės), reakcijos (pailgėja reagavimo laikas), raumenų darbo (pusiausvyros, eisenos, stovėjimo, kalbos);
• realių gebėjimų vertinimo, savikritikos, protinių sugebėjimų įvertinimo, atsakomybės jausmo; padidėja noras rizikuoti (nerūpestingumas, abejingumas).
Visi, kurie bando pavaizduoti girtą žmogų, ima švebeldžiuoti, svirduliuoja, strapalioja. Būtent kalba, pusiausvyros išlaikymas, eisena yra tie faktoriai, kuriems reikia suvokimo bei judėjimo dermės. Šiuos kasdieninius veiksmus, kurie šiaip nesudaro jokių keblumų, alkoholis paveikia ypatingai. O atliekant sudėtingus darbus (valdant kraną, vairuojant automobilį), tampa labai pavojinga. Daugybę kartų įrodyta, kad net nedaug alkoholio (0,5 promilės) labai veikia vairavimo saugumą.
„Volkswagen“ automobilių gamyklos tyrimų centras eksperimentais paneigė prielaidą, jog kai kurių vairuotojų alkoholis beveik nepaveikia. Tokių „kietuolių“ nėra. Pakanka visai nedaug promilių, ir padidėja noras rizikuoti ir nesilaikyti taisyklių; pailgėja reakcijos laikas, sulėtėja koordinacija, per vėlai pastebimos pavojingos situacijos. Net labiausiai patyrusio motociklininko įgūdžiai greit nusmunka iki pradedančiojo. Subjektyvus sugebėjimų vertinimas prieštarauja objektyvioms galimybėms.
Pastebėta, kad žmonės, nuolat vartojantys alkoholį, laikui bėgant jo pakelia vis daugiau. Kitaip tariant, jie tampa atsparesni alkoholiui, arba jiems reikia vis daugiau, kad pasiektų tą patį rezultatą. Vėlesnėje alkoholizmo stadijoje atsparumas alkoholiui staiga mažėja.
Kalbant apie girtumą, neišvengiamas tam tikras prieštaravimas. Apgirtimu laikomas maloniai atsirandantis potyris, kuris pakylėja žmogų virš jį varžančios kasdienybės. Vertinant psichologiškai, girtumas prilygsta laikinam, toksiškai sukeltam smegenų sutrikimui. Staigi alkoholio intoksikacija pagal poveikį centrinei nervų sistemai atitinka grįžtamąjį, fiziškai pagrindžiamą asmenybės sutrikimą (trumpalaikė egzogeninė psichozė). Paprasčiau tariant, girtumas – tai trumpalaikė, išoriškai (alkoholio) sukelta psichikos liga.

Kaip lengva panirti į alkoholio svaigulį, taip sunku iš jo išnirti ir vėl tapti žmogumi. Nuo alkoholizmo gydoma narkologiniame dispanseryje, sunkiais atvejais – narkologiniuose ligonių skyriuose. Visų pirma vaistais šalinami abstinencijos sindromo reiškiniai ( nemiga, nuotaikos sutrikimai ), stiprinamas ligonio organizmas. Vėliau stengiamasi atgrasinti nuo alkoholio ( pvz., kad sukeltų pasišlykštėjimą alkoholiu, ligoniui duodama vėmimą skatinančių vaistų ir alkoholio ). Ligononėje gydoma ~ 2mėn., paskui ligonis dar gydomas namuose. Nuo alkoholizmo žmogus pasveiksta jeigu tampa visišku abstinentu. Pasitaiko, kad ligonis pasveiksta savaime. Liguistas potraukis alkoholiui gali vėl atsirasti ir po daugelio metų.

Kodėl alkoholis ypač kenkia paauglio organizmui?

Dažniau nei narkotikais jaunimas svaiginasi alkoholiu. Alkoholiniai gėrimai pigesni ir lengviau gaunami.
Suaugusiui išgėrus 300 ml degtinės, būna vidutinio girtumo laipsnis, tuo tarpu 50-100 ml 5-8 metų vaikams, 250-500 ml 12-15 metų paaugliui gali būti mirtina dozė.
Jei paauglys pradeda išgėrinėti iki 13 metų, tai tolerancija alkoholiui iš pradžių yra nedidelė, vėliau (po 1,5 – 2 metų) aktyvios alkoholizacijos gali pasiekti aukščiausią lygį.
Jaunuolio organizmas sugeba ilgiau kovoti su toksiniu alkoholio poveikiu. Intensyviai girtaujančių paauglių elgesys kinta greit. Nors paaugliai geria pasislėpę, tačiau kiek apgirtę būtinai turi pasirodyti viešumoje, pademonstruoti savo “vyriškumą”: šaukti, kvailioti, didžiausiu garsu įjungti muziką, skeryčiotis, užkabinėti praeivius, tyčiotis, mušti vaikus ar senus žmones. Euforinį alkoholinį poveikį pakeičia disforija t.y. prislėgta nuotaika su pykčiu ir agresija. Tokioje būsenoje paaugliai, jaunuoliai atlieka įvairaus psichinė priklausomybė nuo alkoholio.
Fizinė priklausomybė nuo alkoholio susiformuoja, kai alkoholis sistemingai vartojamas 3 – 6 ar daugiau mėnesių. Paauglių, jaunimo alkoholinės ligos eiga yra labai piktybiška.
Kuo anksčiau jaunas žmogus pradeda vartoti svaigalus, tuo didesnė rizika jam tapti priklausomam, tuo greičiau susiformuoja priklausomybės nuo alkoholio sindromas.

Alkoholikas, šeima, visuomenė ir valdžia

Žmogus nepaisydamas pagyrių ir kankinimosi vėl griebiasi taurelės. Pamažu tai tampa rutina ir kasdienybe. Žmogus tampa alkoholiku, degradavusia asmenybe, kurio vienintelis tikslas išgerti. Niekuo negalėdami padėti, neapsikentę šeimos nariai palieka alkoholizmo kankinamą žmogų. Dažniausiai jis tampa benamiu, kurio pastovia aplinka tampa tokie pat draugai ir nuolatinės išgertuvės. Geriant ilgą laiką, reikia kuo mažesnės dozės ir jau nusigeriama. Nuolatinis pinigų stygius verčia vogti, daryt nusikaltimus. Jie alkani, sušalę, prastai apsirengę, dažnai be pastogės, tačiau išgerti visada atsiras.

Alkoholis gaminamas ir įvežamas į Lietuvą

Alkoholiniams gėimams keliai į Lietuvą atviri. Importuoti jo nedraudžiama. Nedraudžiamas jo gėrimo kiekis. Viskas priklauso nuo žmogaus.
Kelios taisyklės bando stabdyti alkoholizmą: alkoholinių gėrimų pardavimas asmenims nuo 18 metų. Tai maža paguoda. Jie ras kaip išgert nelegaliai.
Į Lietuvą įvežami alkoholiniai gėrimai, kad būtų didesnis pasirinkimas. Bet šiaip užtektų ir gaminamų Lietuvoje.

Ką daryti, kad alkoholizmas neplistų Lietuvoje

Alkoholizmas- baisi liga, su kuria reikia kovoti. Kovoti visiems, netik nukentėjusiam, bet visai valstybei. Vienoje šeimoje nepaliaujamai verkė kūdikis, kad užmigtų mama jam davė šaukštelį degtinės. Kūdikis užmigo, bet nepabudo.
Kitos šeimos neišgirsta net savo vaiko verksmo arba jau būdamos nėščios mamos pražudo vaiką, padaro jį invalidu arba visai nepastoja. Alkoholis atima daug gyvybių, kai kurios net neišvysta dienos šviesos.
Manau, kad reiktų uždrausti ne tik tabako, kas jau padaryta, reklamą, bet ir alkoholio, kad neviliotų tiek paauglių, tiek suaugusiu žmonių. Taip pat labai geros priemonės, kurios yra vykdomos jau ir dabar, tai reklamos, palkatai, interneto svetainės, taip pat diskusijos apie tai mokykloje. Manau, kad reiktų pakelti svaigalų kainas, nes kitose šalyse tai ypač atbaido žmones nuo alkoholio. Aiškų nuostolių patirs gamyklos, bet juk žmonių gyvybės daug brangesnės! Taip pat reikėtų tiek tėvams tiek mokytojams didinti mokinių užimtumą, kad jie kuo mažiau galvotų apie svaigalus ir galėtų kitaip, sakyčiau netgi naudingai, išlieti paauglystei būdingą energijos perteklių.

Literatūra:

http://www.tianshi-bap.com/narkomanija.html
http://www.sveikata.su.lt/zalingi_iprociai/alkoholis/alkoholizmas.htm
http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=76&return_action= top_article
http://www.ne-gerk.com/index.php?id=5&name=&id2=199

Elgesio etika. Įvaizdis

 

Kas yra įvaizdis?

Jūsų išvaizda, elgesio ir kalbos maniera, elgesys dalykiniuose susitikimuose ir visuomenėje taip pat svarbūs jūsų kilimui karjeros laiptais kaip jūsų patirtis bei sugebėjimai.
Tyrimai patvirtina, kad rastum gerą darbą, padarytum karjerą ar siektum pergalių verslo pasauluje, daug lemia ne tik kvalifikacija bei patirtis, bet ir jūsų įvaizdis.
Nesėkmingas įvaizdis griauna mūsų ketinimus. Jis stovi skersai kelio, neleisdamas pareikšti tikrųjų savybių ir bruožų. Galbūt daugelis norėtų, kad juos vertintų pagal tuos rezultatus, kurių jie pasiekė, o ne pagal nereikšmingus, nesvarbius, paviršutiniškus faktorius,pavyzdžiui, išorę. Tačiau šiandieninėje profesinėje veikloje pirmiausia jūs patys esate svarbiausių savo minčių išraiškos instrumentu. Jūsų išorinis ”apvalkalas”, ar būdas, kaip pristatote save, daug pasako žmonėms apie tai, kaip vertinate save, kaip gerbiate kitus atskleidžia požiūrį kokybės kategoriją, kūrybingumą ir profesionalumą.
Jūsų drabužiai, pasitempimas, balsa ir elgesys gali daug ką pasakyti apie jus jau pirmąsias pokalbio akimirkas. Šių indikatorių pagalba mes apsvarstome, ar tinkame vienas kitam ir sprendžiame apie kito žmogaus savybes, visuomeninę padėtį, išsilavinimą ir sugebėjimus.
Jei renksitės per daug kasdieniškai ir blankai, ar gali žmonės tarti, kad jūs esate kūrybiškas žmogus? Jūsų balsas skamba nedrąsiai ir nuleidžiate akis žemyna, ar netars, kad nepasitikite savimi? Jei geriate putojančią kokakolą ar šampaną dešimtą valdą ryte, ar galite sukelti subrendusio žmogaus įspūdį? Jūsų išvaizda, kalbos maniera- visa tai suteikia gyvą informacią apie tai, kas jūs, koks jūs, ko jūs vertas ir tam tikru mastu netgi apie tai, ką galite pasiekti.
Įvaizdis padeda jums sudaryti gerą nuomuonę ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam sau. Sėkmingas įvaizdis turi įtakos jūsų savijautai, jūs labiau vertinate save ir laukiate paramos iš kitų. Tai kelia savigarbą, pasitikėjimą, o tai skatina dirbti našiau.
93 procentai darbdavių tvirtina, jog svarbiausias veiksnys įdarbinant- asmens prezentacija. Svarbiausios pozytivaus įvaizdžio priemonės- komunikaciniai sugebėjimai, valyvumas, išvaizda, geros manieros.
Įvaizdį reikia tobulinti nuolatos. Tai, kas gelbsti viename lygyje, vienoje kultūroje, nebūtinai tiks ar atneš sėkmę kitoje. Šioje situacijoje duagiausiai nepotogumų sukelia neišmanymas kultūrinių skirtumų. Kaip pavyzdį galiu pateikti honkongą. Jei jūs susiruošėtė i šią šalį verslo reikalais, tai galite būti tikras, jog gero įvaizdžio nesudarysite jei nežinosite kai kūrių specifinų šios šalies bruožų ir įsitikinimų, nes kinams labai svarbu spalva. Jeigu atesite su žalia skrybele , tai aprodys jog jūsų žmona neištikima. O balta skirta laidotuvėms.
Taip pat svarbu žengti koją į koją su laiku. Tai visiškai nereiškia, kad turite pirkti brangų apdarą- pakaks keltos, detalių, kurios atskleis, kad jūs žinote rinkos poreikius, kad jūsų pirštai apčiuopia užsakovų pulsą.
Štai keletas sąvokų, kurios sudaro gerą įvaizdį:

Patrauklus

Disciplinuotas

Malonus

Kūrybiškas

Nuovokus

Mėgstąs tvarką

Nuolat tobulėjantis

Pasirengęs dirbti

Patikimas

Išauklėtas

Darbštus

Gabus

Susiformavusio charakterio

Pareigingas

Draugiškas

Kruopštus

Profesionalus

Stiprus

Kad geraiu įsivaizduotume, kas suadro įvaizdį, panagrinėkime koks yra, pavyzdžiui, politiko įvaizdis. Ir tai mums padės padaryti internetinės svetainės www.sociumas.lt vykdyta apklausa apie Lietuvos politiko įvaizdį.
Pirmiausiai, buvo paprašyta lankytojų įvertinti poltiko profesijos populiarumą.
Svetainės respondentai nurodė, kokios savybės, jų nuomone, yra būdingos politikams.
Šios savybės – teigiamos ir neigiamos (grafike teigiamos savybės žymimos mėlynai, neigiamos – raudonai). Deja , apklausoje dalyvavę asmenys nurodė daugiau neigiamų, nei teigiamų Lietuvos politikams būdingų savybių. Apibendrinant galima teigti, kad:
• pagrindinės teigiamos politikų savybės – išsimokslinimas, diplomatiškumas ir komunikabilumas.
• pagrindinės neigiamos – pirmenybė asmeniniams interesams, pažiūrų ribotumas bei nesąžiningumas.
Dažnai visuomenėje vyrauja nuomonė, kad viena ar kita profesija yra vyriška ar moteriška. Galbūt pastaruoju metu tokie lyčių stereotipai pradeda nykti, tačiau su jais vis vien susiduriame labai dažnai. Todėl ir buvo paklausta, ar lankytojui politko profesiją sieja su kokia nors viena lytimi.

Dauguma lankytojų atmeta bet kokius lyčių stereotipus – jie mano, kad ši profesija nesietina su nė viena lytimi. Na, o likę respondentai pasiskirstė akivaizdžiai – dauguma jų politiką sieja su vyrais, ir tik labai maža dalis – su moterimis.

Pirmasis įspūdis

Žmogus žinodams, kad yra ar bus kitų žmonių reagavimo objektas, nori tą reagavimą padaryti kuo naudingesnį sau. Taip kuriame įspūdį apie save. Įspūdžio kūrimas yra teisioginis ar netiesioginis informacijos apie save pateikimas kalba, veiksmais, elgesiu. Įspūdžio kūrimo tikslai: atrodyti kompetentingu, stipriu, teisingu, kelti užuojautą ir t.t. Tikslams realizuoti naudojamos skirtingos strategijos:
• Įsiteikimas
• Įbauginimas
• Savęs aukštinimas
• Pavyzdingumas
• Kentėjimas

O kaip mes susidarome įspūdį apie kitus? Svarbiausias vaidmuo tenka išvaizdai ir apranagai. Pirmasis įspūdis formuojasi pagal tam tikrus dėsningumus. Fizškai patraukliam žmogui esame linkę priskirti teigiams savybes, taigi, formuojantis pirmam įspūdžiui patarauklūs žmonės įgyja tam tikrą privalumą lyginant su mažiau fiziškai patrukliais asmenimis. Toliau labai svarbus aspektas yra stereotipai. Stereotipas- tai supaprastintas tam tikros grupės žmonių įvaizdis, tikėjimas, kad šioje grupėje visi žmonės yra vienodi. Stereotipas- pagrindis prietarų šaltinis. Kuo mažiau pažįstame vienai ar kitai grupei priklausančius žmones, tuo prietairai stipresni. Dar pirmą įspūdį padade susdaryti socialiniai suvokiamų žmonių vaidmenys. Tikimės tokio elgesio, koks priimtinas tam tikrą padėtį užimančiam žmogui, pavyzdžiui, dvasinikai ir psichologai užjaučia. Ir pabaigai, kalbant apie pirmąjį įspūdį, norėčiau pasakyti, kad pirmais įspūdis yra labai svarbi jūsų tolesnio įvaizdžio dalis, tačiau jis gali būti koreguojams.

Kaip pristayti save?

Ankščiau ar vėliau visiems pasitaiko proga pasisakyti prieš auditoriją. Tad pasisakant su tam tikra kalba reikia nepamiršti, kad kartu pateikiate ir save. Jau pirmosiomis minutėmis klausytojai turi nuspręsti, ar jie varginsis jūsų klausydami, ar ne. Todėl gausi literatūra ir treniruočių programos, skirtos pasisakymo meno tobulnimui, akcnetuoja sėkmingą pradžią. Svarbu ne tik jūsų pranešimo turinys, bet ir jūdų įvaizdis.
Jūsų pasisakymas gali būti formalus, pavyzdžiui, vadybos posėdyje, ar neformalus, pavyzdžiui, auditorijoje, grupiokams. Čia į pirmą vietą iškyla du kalusimai:
1) koks jūsų pasisakymo tikslas? Ar atvykote informuoti dalyvaujančiu, bet neįtraukiant juos į diskusiją?
Ar norite pasiūlyti aptarti kokius nors klauimus?
2) Koks jūsų klauytojas?
Jūsų kolegos?
Jums lygūs, viršininkai ar pavaldiniai?
Klientai ar galimi užsakovai?
Spauda? Plačioji visuomenė?

Formalus pristatymas

Jei siekiate tik informuoti klausytojus, neįtraukiant juos į diskusijas, turite pabrėžti savo autoritetą ir padėti drabužių stiliumi ir pasitinkičio elgesio maniera. Jūsų gestai, elgesys ir balsas turi būti įtikinami kaip ir žodžiai. Venkite apsauginių judesių: nesiimkite rankų už nugaros ir „neapkabinkite savęs“, nekryžiokit jų ant krūtinės- tai apsauginiai judesiai, reiškiantys nepasitikėjimą tuo, ką sakote. Jūsų gestai turi būti atviri. Nesinauokite pamokančiais judesiais: pakeltu smiliumi, sustiprinant argumentus, ar- sėdint prie stalo- nemeliu sudėjus pirštus (tai atskleidžia išdidumą).
Nepaisant rimto pasisakymo turinio, šypsena, sušvintanti jūsų veide, pagelbės susilaukti palankios nuomonės. Sąmoningai ir nuolat sutikite salėje sėdinčių žvilgsnį lyg kreiptumėtės į juos. Nevenkite tokio bendravimo su „nepatogiais“ asmenimis. Tiesioginis kontaktas su jais- pasitikėjimo išraiška ir galimybė ušvengti jų antpuolio. Stebėkite, kad jūsų balsas skambėtų įtikinamai. Mintį baikit žemesniu, lygesniu tonu, reiškiančiu, kad pasakyta- nenuginčijamais faktais.

Neformalus pristatymas

Jei aplinka laisvesnė ir norite, kad žmonės atvirai aptartų savo problemas, jūsų išvaizda ir elgesys gali būti ne tokie orūs, bet privalote rasti individualų priėimą prie aplinkinių ir mokėti išreikšti jų požiūrio supratimą. Čia jūsų pasisakymas turi būti nuoširdus, paremtas tarpusavio supratimu.Elgtis reikia kitaip, nei formaliuose renginiuose, jūsų klausimai ir judesiai turi būti nuoširdūs. Nestovėkite lyg prikaltas vienoje vietoje. Judėkite ir ištiesęs ranką pakvieskite ką nors pasisakyti. Jei patogu palieskite kieno nors petį. Kalbant kitiems atisėskite, palikdami kalbėtojui didesnę erdvę. Tai tam taikras signalas, rodantis, jog kalbėtojo žodžiai domina visus, tame tarpe ir jus. Būkite aktyvus klausytojas- sekite kalbantįjį, lyg jo žodžiai būtų svarbūs ir įtikinantys. Rašykitės pastabas, kad vėliau galėtume pakartoti svarbiausius pasisakymo punktus. Linktėlėdami galvą išreiškit pritarimą oratoriui. Jei nesutinkate, nereiškite jausmų. Leiskite ir kitiems išsakyti kartais priešingą požiūrį. Nepamirškit – jūs nevienintelis, kuris, ka nors gina.

Pristaymas prieš didelę auditoriją

Sakyti kalbą prieš didelę žmonių grupę- tai jau vaidybinių pastangų reikalaujantis sugebėjimas. Čia nepakanka būti talentingu specialisu- tenka prasiskverbti į linksminimo sferą, tam kad visų dėmesys būtų sutelktas ties jūsų kalba. Klausytojų dėmesį turite patrauti ir sutelkti kurį laiką ne tik kalbos turiniu, bet ir rengiamaisiais efektais. Puikus gaminys tobulame įpakavime- štai teisingas derinys. Geras pasisakymas prieš didelę auditoriją- toli gražu ne vien žodidnis veiksmas. Jis visada reikalauja ir gerų vaizdinių priemonių. Kiekviena šiuolaikiška auditorija- ir jūsų- laukia ir vaizdinio informacijos pateikimo. Pavyzdžiui, jūsų kalusytojai dvi valandas per dieną žiūri televizorių, atakuojami įmantriomis radijo reklamomis, skaito laikraščius, kur gausu vaizdinės informacijos. Pagyvinant didelį pranešimą, sisteminant ir pabrėžiant informaciją, prireiks tam tikrų rekvizitų. Bet nepamirškit- svarbiausiu rekvizitu liksite jūs. Pristatnt prieš didelę auditoriją reikia naudoti teatro taktiką: sustiprinti balsą, pabrėžti kiekvieną gestą. Taip pat svarbu patraukti auditorijos dėmsį ne tik pranešimo turiniu, bet ir savo išvaizda.
Taip pat labai svarbu išstudijuoti patalpos planą ir nustatyti, kokiu kampu jus matys klausytojai. Jei kalbėsit iš vietos, kuri viename aukštyje su klausytojais, reikia būti pakankamai aukštam. Taigi, jei pritūko kelių centrimetrų, būtų pravartu pasirūpinti pakyla.
Didžiausia tikimybė, kad formaliuose renginiuose teks sėdėti prie stalo ar jus pakvies į tribūną, iš kurios teks kalbėti. Bet kuriuo atveju turit būti tikra, kad apranga jūsų nepavestu. Taigi drabužiai turi būti ne tik gražūs, bet ir patogūs. Scenoje ir tribūnoje stenkitės, kad gerai matytusi jūsų veidas. O idealu, kai matosi nors dalis biusto. Paprastai iš tribūnos sakoma kalba migdo klausytojus, jei trunka ilgiau nei 10 minučių. Jei neturit laiko mintinai išmokti kalbos ir nepavyksta žvilgčioti į užrašus, tai geriau kartkartėmis nutraukti kalbą, nueiti nuo tribūnos ir pradėti improvizuoti.. Kartą kitą būtinai nueikite nuo tribūnos, kad kalusytojai išvystų jus visą, tuo būdų sklaitydami monotonišką kalbančios kalbos vaizdą.
Norint didelėje scenoje būti pastebimam, svarbu žinoti, kokia jos fono spalva. Dažnai ją sudaro labai tamsios užuolaidos ir apsirengusi tamsiu kostiumu galite pasimesti scenoje, todėl apisrenkite kontrastinga spalva, kad išsiskirtume fone.

Jūsų balso skambesys

Daugelio politkų, aktorių ir verslininkų sėkmė tam tikra dalimi priskiriama jų balso tembrui. Kokį įspūdį kelia jūsų balsas aplinkiniams?
Tai svarbu žinoti, nes balsą sudaro 38 procentus bendro, kitiems daromo įspūdžio. 55 procentai priklauso nuo jūsų išvaizdos ir elgesio, ir tik 7 procentai- nuo to, ką jūs sakote. Tačiau nemokėdamas pateikti minčių negalėsite sulaukti sėkmės taip pat. Geras balsas pabrėžia jūsų profesionalumą ir palaiko dėmesį. Blogas balsas geriausiu atveju sukelia nuobodulį, blogiausiu- erzina, o tai smukdo jūsų įvaizdį.

Pasiruošimas viešam pasisakymui

Taigi padirbėjote su savo balsu, o dabar atėjo metas prašnekti. Daugelis žmonių tokioje situacijoje pradeda nervintis, todėl jūs ne vienintelis.
Pirmiausiai, ką turite padaryti, tai – asipalaiduoti. Laukiant pasisakymo jūsų organizme kaupiasi adrenalinas. Būtent jis sukėlė neįtikėtiną įtampą. Kai įtampa iš tiesų didelė, net užgniaužia kvapą. Jums turėtų padėti vaikščiojimas, kuris išslaidytų iš jūsų organizmo adrenaliną. Tik nepersistenkit, kad nepradėtumėte dusti. Jei nerimas nugalės, prasidės paviršutiniškas kvėpavimas tik viršutine plaučių dalimi. Tai privers kvėpuoti dažnai ir sunkiai, vos atgaunant kvapą, nenoromis viena oktava pakils balsas. Taigi kvėpuokite lėtai ir giliai. Įkvėpkit, bet kalbėkit iškvėpdami, taip balsas taps gilesnis, o skmbesys- valdomas. Jei kalbant išdžiūsta burna, o po ranka nėra vandens, akimirką sustokit, lyg norėdami žvilgtelėti į užrašų knygutę ar užrašus, ir dvi ar tris sekundes pakandžiokite liežuvį. Taip išsiskyrusios seilės padės sušvelninti gerklę.

Kūno kalba

Savo elgesiu galime kitiems kelti teigiamą įspūdį, bet galime ir sunaikinti kitą žmogų, pavydžiui, taip:

Pritariantys signalai

Neigiami signalai

Sėdėkite tiesiai ir stenkitės atrodyti gyvai. Nuoširdų susidomėjimą galima išreikšti lengvai palinsktant į priekį. Nenuleiskit žvilgsnio nuo pašnekovo.

Nuleisti pečiai, sėdint išlenkta nugara

Sakykite pastabas, bet ne nuolat, o pagrindiniams punktams

Žvilgsnis nukreiptas į užrašų knygelę, langą ar lubas. Bebrasmiškas murmėjimas

Veidas atgręžtas į oratorių ir pirmininką.

Į šoną nukreiptas lėmuo

Klausiantis kūnas lyg „atviras“: rankos laisvai guli ant stalo ar nuleistos palei kūną, plaštakos atpalaiduotos

Perspėjantys grasinantys judesiai

Švelnindami įtampą šypsokitės ir būkit geros nuotaikos.

Akmeninis veidas, šalta ar pašaipi išraiška.

Kaip jūs spaudžiate ranką pasisveikindami? Rankos paspaudimo būdas sveikinantis daug ką pasako apie jūsų pasitikėjimą, profesionalumą ir padėtį. Kokius signalus siunčiate?
• Spaudžiant abiejomis rankomis dažnai išreiškiame palankumą ir šilumą, bet dauguma laiko šį judesį motinišku, o kai kada net išdidžiu.
• Ištiesta ranka perspėja- nesiartinkite. Leidžiate suprsti, kad jaučiate sau pavojų ar kad jūsų padėtis aukštesnė
• Teisingas rankos paspaudimas- atviras ir draugiškas. Stipriai suimkite kito žmogaus ranką ir šypsodamiesi pažvelgite į akis.

Punktualumas- ne tik karalių mandagumas

Taip, tai tiesa, mandagumas- karalių privilegija. Bet jūs taip pat siekiate užimti geras pareigas, gauti trokštamą darbą ar sudaryti sandorį su itin svarbiais asmenimis ar verslo partneriais. Todėl punktualumas- tai jūsų įvaizdžio svarbiausioji dalis. Kodėl mes pasipuošę auksiniais laikrodžiais, apsiginklavę kompiuteriniais kalendoriais ir telefonuose pypsinčiomis dienotvarkės atmintinėmis, vis tiek vėluojame į renginius, o karaliai būdavo punktualūs net ir be visų tų laikmačių.
Nors mūsų šalyje autobusai, troleibusai ar kitas viešasis tarnsportas nuolat vėluoja, tačiau žmogiškasis nepunktualumas laikomas vienu didžiausių etiketo nusikaltimų. Tai- savęs sureikšminimas, sukeliant kitam nepatogumą. Kas gali būti šlykščiau?
O vėluoti į pokylius, vakarėlius, kokteilius, renginius ar svečius- dvigubai žema, nes taip paniekinamas šeimininko svetingumas. Tai tas pats kaip spjauti į pasisveikinimui ištiestą ranką. Kaip įdomų pavyzdį galių pateikti britų kultūrą, kur, pavyzdžiui, juridinis asmuo ar kompanija vėluoja atisikaityti į jūsų laišką, po 28 valandų jiems gresia administarcinė bauda.
Kokios yra nerašytos visuomenės normos dėl vėlavimų į pokylius, vakarėlius ir renginius.
Įsivaizdukite, jūs gaunate kvietimą į pokylį. Paprastai tai kvietimo lapelis, pokylio programėlė su RSVP kortele, kuri reiškia prancūziško pasisakymo “prašome atsakyti” trumpinys. Jei jūs išsiunčiate teigiamą atsakymą, jau nuo tos minutės jūs neturite teisės neatvykti. Šios taisyklės jums gali pasirodyti pakankamai griežtos, tačiau supraskite ir šeimininkus. Nesvarbu ar jie organizuoja pokylį penkiems ar penkiems šimtam žmonių. Jų rūpestis, kad vakaras praeitų sklandžiai, kad visiems užtektų gėrimų ir valgių, kad nebūtų spustis tuštumos. Tačiau jei jau atsitiko kokia rimta nelaimė (liga, laidotuvės ar pan.), būtinai praneškite apie tai organizatoriams ar šeiminikams.
O taoliau jau viskas labai paprasta. Pasižiūrite programėlėje kelintą valandą reik atvykti. Atvykstate. Šeiminikai pasitinka svečius, bučiuojamasi į skruostelius, sakoma: “Kaip gyvuojate? O, kokia nuostabi suknelė”. Siūloma taurė šampano, svečiai susipažįsta vieni su kitais ir mezgą vadinamąjį “small talk”- elegantišką pokalbį.
Tačiau kaip elgtis ne tokų iškilmingų ir formalių renginių metu? Taigi, susižinote atvykimo laiką ir nėvėluojate. Nebijokite, kad ateisite pirmi- juk sudarysite draugiją nekantraujantiems šeiminikams. Ypač jei kviečiama pietų į namus- nėra nieko baisiau, nei žongliruoti patiekalais, šildant juos vėluojantiems svečiams.
Žodžiu- nevėluokime. Atminkite: jei jūs pavėluojate ir, jums įžengus pro duris, visi susirinkusieji vienu metu atsisuka, tai veikiausiai ne todėl, kad jūs- nuostabi princesė, kuri visus pakerėjo savo pasirodymu. Veikaiusiai tai tik spontaniška reakciją į “pagadintą ora”. Tikros princesės atvyksta su lig paskutiniu kvietime nurodytu valandos dūžiu.

Litararatūra:
www.sociumas.lt
Meri Špilen “Vyro įvaizdis” 1997m.
Meri Špilen “Moters įvaizdis” 1997m.
Gestelan richard “Kaip išgauti “taip”: menas bendrauti ir derėtis įvairiose kultūrose” 1997m.
Gertrud Tuesen “Tarnybinis etiketas:knyga moterims” 1999m.
Inge Wolkf “Biznio knyga nuo A iki Ž” 2000m.

Karjeros pasirinkimas

 

1. Karjeros pasirinkimą lemiantys veiksniai
Kas tai yra pasirengimas karjerai? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik tada, kai žinosime kas tai yra karjera. Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą gyvenimą.
Pasirengimas (rengimasis) karjerai yra procesas, sudarantis sąlygas informacijos apie save kaupimui, jos panaudojimui ir susipažinimui su darbinės veiklos pasauliu bei savo santykio su tuo pasauliu nustatymui. Šis procesas paprastai prasideda anksti, kai mažo vaikučio klausiama: „Kuo norėsi būti užaugęs?“. Šitoks klausimas vaikui pasako du dalykus: jis kuo nors taps ateityje ir jam reikės rinktis. Mokykla, bendruomenė, šalies įvykiai veikia vaiko pasirinkimą ir kitus jo sprendimus. Pasirengimas karjerai nesibaigia įsidarbinimu. Mes toliau augame, keičiamės kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Greitai besikeičiančio sudėtingo gyvenimo reiškiniai reikalauja naujai vertinti savo gyvenimą. Vadinasi, pasirengimo karjerai procesas tęsiasi visą gyvenimą.
Su mus supančios civilizacijos kaita kinta ir apibrėžimai, susiję su pasirengimu karjerai:
• Darbas – tai tikslinga veikla, atsakingai atliekant pareigas tam tikroje vietoje.
• Profesija – nuolatinių užsiėmimų seka, specialybė.
• Karjera – tam tikrų darbų seka, kitų funkcijų (vaidmenų) atlikimas, kuris apima žmogaus požiūrį į darbinę veiklą bei savęs tobulinimą. Šis požiūris paaiškina, kad darbas nėra izoliuotas nuo kitų gyvenimo sričių.
• Pasirengimas karjerai – tai vadovavimas daugeliui gyvenimo įvykių ir atliekamų funkcijų (vaidmenų), formuojančių mūsų gyvenimą. Kai kurias veiklos sritis mes pajėgūs reguliuoti (studijos, santykiai su kitais), o kai kurių (ekonominiai, technologiniai pokyčiai) – nepajėgūs.
Profesijos pasirinkimas yra viena aktualiausių problemų, nuo kurių tinkamo sprendimo priklauso tiek žmonių asmeninės, tiek visuomeninės gerovės augimas. Profesijos pasirinkimo problema – tai saviraiškos ir savirealizacijos, savęs įtvirtinimo tam tikroje veikloje ir dvasinės harmonijos problema. Tik pasirinkęs tokį darbą, kuris atitinka jo dvasinius ir fizinius gabumus ir palinkimus, žmogus ras darbe vidinį pasitenkinimą, mėgs savo darbą, gerins ir tobulins jį. Ir tik toks darbuotojas yra naudingas savo tautos narys. Šią problemą išspręsti pačiam jaunuoliui yra gana sunku. Dažnai jam reikia patarimo, o kartais vien pritarimo, paskatinimo siekti užsibrėžto tikslo, t.y. karjeros. Todėl konsultantas turi padėti mokiniui adekvačiai įvertinti savo profesinį tinkamumą, pasiryžimą, interesus, gebėjimus, valią ir kt., patarti kaip praktiškai patikrinti savo apsisprendimo pagrįstumą, konsultuoti visais profesinio pašaukimo atradimo aspektais.
Tautinės mokyklos koncepcijoje bendrojo lavinimo mokyklai keliamas toks pagrindinis uždavinys: atsigręžti į žmogų kaip į absoliučią vertybę. Tam būtina puoselėti fizinę ir psichinę mokinio prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, pažadinti saviauklos ir savikūros siekimą, padėti tvirtus dorovės pamatus, ugdyti pilietiškumą ir atsakomybės jausmą. Persitvarkančiai mokyklai diegiami švietimo tautiškumo, humanizmo ir demokratijos principai. Profesiniu rengimu siekiama išugdyti tokią asmenybę, kuri pati galėtų organizuoti savo profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, būtų pasiruošusi kartu su kitais spręsti visuomenės problemas.
Šiuo metu Lietuvoje keičiasi bendros jaunosios kartos ugdymo nuostatos pereinant nuo sovietinės „ tikslingo ugdymo teorijos “ prie siekimo padėti atsiskleisti geriesiems ugdytinių asmenybės pradams. Humanistinės ugdymo nuostatos turi atsispindėti ir sprendžiant profesijos pasirinkimo psichologines bei pedagogines problemas, svarbiausia vertybe laikant kiekvienos asmenybės gerovę ir tik per ją einant į visuomenės ir valstybės suklestėjimą.
Dabartinės demokratinės visuomenės ir laisvosios rinkos kūrimo Lietuvoje sąlygomis aktualu siekti optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimą ypatingą dėmesį skiriant kvalifikuotoms pačios asmenybės pastangoms šioje srityje, nes dabar, kai susidaro galimybė laisvai pasirinkti profesiją, individualios kompetencijos ir asmeninės atsakomybės reikšmė labai padidėja.

1.1. Karjeros modeliai

Dabartinės postmodernios epochos žmogaus veikloje pastebimi du karjeros sampratos modeliai:
1. Biurokratinės karjeros modelis.
2. Šiuolaikinės karjeros modelis.

Šiuo metu vis labiau įsigali šiuolaikinės karjeros sampratos modelis, kurį matome 1 lentelėje.

1 lentelė

Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai

Karjeros sampratos

kriterijai

Biurokratinė

karjera

Šiuolaikinė

karjera

Karjeros modelis

Vientisa hierarchinė struktūra, įtvirtinta organizacijoje; karjeros laiptai.

Lanksti vientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.

Karjeros sėkmės ratas

Individualūs pasiekimai (statusas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais.

Savirealizacijos, asmens laisvės, individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.

Karjeros ateities planavimas

Numatoma, aiški, susijusi su organizacija.

Sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.

Socialinis (materialinis) saugumas

Stabilus aiškios ateities progresijos kontekste.

Reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalių ir socialinių veiksnių.

Žmogui keliami reikalavimai

Paklusnus, gerai atlieka įprastą užduotį; būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai.

Novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėžtoje darbo aplinkoje. Būtinas karjeros „portfelis“ (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Biurokratinės karjeros sėkmė buvo tapatinama su kilimu karjeros laiptais, užmokesčio kilimu. Tokia karjeros samprata skatina individualizmą ir konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių žmonių. Šiuolaikinės karjeros sėkmė netapatinama su „karjeros laiptais“, nes šis karjeros modelis nėra hierarchinis. Jos sėkmės matas yra ne tik darbo užmokestis, statusas, bet ir asmeninė savirealizacija, savo gyvenimo tikslų siekimas, asmeninis tobulėjimas. karjeros sėkmė gali būti suprantama labai individualiai.

1.2. Profesijos pasirinkimą sąlygojantys veiksniai

Jaunuolio pašaukimas yra lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas. Pašaukimas – tai asmenybės veiklos motyvacinių, potencinių, charakterologinių bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo prasmę. Jei gerai mokosi, jaunuoliui nekyla problemų. Bet tokių mažuma. Daugumai profesijos pasirinkimas – egzistencijos klausimas. Todėl suprantama, kad jis neišvengiamas. Šnekamojoje kalboje žodis „pašaukimas“ suprantamas keleriopai:
• kaip žmogaus lemtis dirbti tam tikrą darbą („jis gimęs būti artistu“),
• kaip žmonių grupės paskirtis atlikti pilietiškai svarbią veiklą ( „karių pašaukimas ginti Tėvynę“ ),
• kaip tikslas, kuriam žmogus paskyrė savo gyvenimą ( „gydytoja iš pašaukimo“, kunigystė ).
Vadinasi, žmogų ar žmonių grupę tam tikrai veiklai „šaukia“ arba prigimtis, arba socialinės tikrovės reikalavimai, ar subjektyvūs gyvenimo tikslai. Jei pabandytume psichologiškai panagrinėti šiuos tris pašaukimo atvejus, pastebėtume, kad, pirmuoju turima galvoje įgimti gabumai tam tikrai veiklai ir motyvai ( poreikis kažkuo būti ), antruoju – supratimai visuomeniškai svarbios pareigos, kuriai skiriama veikla, ir trečiuoju – nuoseklus profesinių tikslų, idealų siekimas, uždavinių vykdymas. Šiaip ar taip, visi šie atvejai apibūdina vieną asmenybės gyvenimo reiškinį – pašaukimą.
Kas yra pašaukimas – mažai nagrinėtas klausimas. Pašaukimu galima laikyti „įgimtus gabumus ir linkimus“, galimybę „pasiekti maksimalų darbo našumą“ ir „rasti pasitenkinimą“.
Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystimąsi. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai:
1. Socialiniai – ekonominiai;
2. Ugdymo;
3. Psichologiniai;
4. Sveikatos.

Socialiniai – ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga. Šeima – tai pagrindinis kanalas, per kurį veikia praktiškai visi socialiniai veiksniai. Būtent šeimoje pradeda formuotis požiūris į visuomenę, kurioje gyveni, vertinant tiek jos teikiamas galimybes, tiek būdus, kaip įgyvendinti savo tikslus. Ypač didelę reikšmę jaunuoliams turi tėvo ir motinos profesijos. Profesinės dinastijos padeda iš kartos į kartą perduoti specialybės paslaptis, dešimtmečiais kauptą patyrimą, nuo mažens kryptingai ugdyti įgūdžius ir atskleisti gabumus. Poveikis yra ypač didelis, kai abu tėvai yra tos pačios profesijos. Imamasi konkrečių priemonių, norint, kad jų vaikai eitų tuo pačiu keliu. Jie nukreipia savo atžalas į specialias sustiprinto mokymo klases ar mokyklas, nuolat su jais dirba, kaupia profesinės literatūros bibliotekas ir pan. Bet yra ir tokių tėvų, kurie kategoriškai draudžia: „jokiu būdu“. Nereti atvejai, kai nugali tėvų nuomonė, o vėliau įsitikinus savo netinkamumu tam darbui, profesija keičiama. Taigi tėvų nuomonė yra svarbi, bet galutinį sprendimą turi priimti pats vaikas. Jaunuoliui renkantis profesiją svarbios ne tik tėvų profesijos, bet ir kitų šeimos narių – senelių, brolių, seserų, kitų artimų giminaičių užsiėmimai.
Profesijos pasirinkimą lemia ir lytis. Yra nustatyta, jog VII-IX klasėse pradeda ryškiai skirtis mergaičių ir berniukų rūpinimasis profesine ateitimi. Mergaitės daug labiau rūpinasi savo asmenine-socialine raida ir savo mokymosi bei profesinės ateities planavimu, dažniau dėl to kreipiasi patarimų į profesinio orientavimo specialistus, negu berniukai. Dėl ko taip yra? Taip yra dėl to, kad tradiciškai mergaitėms būdinga didesnė priklausomybė nuo suaugusiųjų ir ilgesnis vaikiško nuoširdumo ir atvirumo su mokytojais laikotarpis. Tuo tarpu iš berniukų tikimasi didesnio autonomiškumo ir „vyriškumo“, sprendžiant savo problemas. Antra, kadangi berniukai pasiekia paauglystę vidutiniškai dvejais metais vėliau nei mergaitės ( atitinkamai 15 ir 13 metų ), tai ir šiam amžiui būdingą krizę patiria vėliau bei silpniau negu mergaitės. Nustatyta, 15 metų mergaičių, turinčių aiškius profesinius ketinimus, yra daug daugiau nei šio amžiaus berniukų. Daroma išvada, jog šiuo laikotarpiu mergaitės jau turėtų gauti pirmąją profesinio orientavimo „porciją“ .
Šiuo metu stereotipai apie lyčių, profesijos ir karjeros skirtumus, taigi ir apie moters pareigas visuomenei bei šeimai nebėra tokie įtakingi. JAV profesinio orientavimo specialistai stengiasi padėti jaunimui įsisąmoninti stereotipų vaidmenį renkantis profesiją, išmokyti merginas ir vaikinus rinktis laisvai ir su išmanymu. Kuriami netradicinių vaidmenų atlikimo modeliai – moterys, dirbančios vyriškus darbus, ir vyrai, užsiimantys „moteriška“ profesine veikla. Tėvai ir mokytojai skatinami atpažinti profesinius stereotipus mokymo programose, mokomuosiuose tekstuose, vaizdinėje medžiagoje, atkreipti į tai mokinių dėmesį.
Lietuvos jaunimo diferenciacija renkantis profesiją pagal lytį gana ryški. Tyrimai parodė būdingą berniukų orientaciją į techninio profilio profesijas (statyba, radiotechnika, mašinų ir prietaisų gamyba, ryšiai, žemės ir miškų ūkis, transportas ir kt.); mergaitės labiau linkusios į humanitarinius ir gamtos mokslus, meną, pedagogiką, sveikatos apsaugą, aptarnavimo sferą. Nustatyti ir merginų bei vaikinų profesinio apsisprendimo motyvacijos, vertybinių orientacijų ir kt. skirtumai, tačiau kol kas nesirūpinama diferencijuoti profesinį orientavimą pagal lytį.
Ugdymo veiksniai.
Vienas svarbiausių visuomenės socialinių institutų ne tik rengiant jaunimą savarankiškam gyvenimui, bet ir užtikrinant visuomenės vystimosi perspektyvą, yra mokykla. Bendrojo lavinimo mokyklos profesinio orientavimo uždaviniai yra plėtoti moksleivių profesinę patirtį, ugdyti profesinį kryptingumą, formuoti tinkamus profesijos rinkimosi motyvus ir padėti įsitvirtinti pasirinktoje praktinės veiklos srityje. Mokykla perduoda naujajai kartai žmonijos sukauptą kultūrinį palikimą – žinias, normas ir vertybes, teikia profesinį parengimą, formuoja asmenybę. Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Pastebėta, kad mokiniai tų mokyklų, kur gerai tvarkomas profesinis orientavimas, greičiau profesiškai subręsta, tinkamiau apsisprendžia, ką veikti, baigus vidurinę mokyklą. Tyrimai rodo, kad mokytojų individuali įtaka mokiniui renkantis profesiją, yra gana silpna.
Psichologiniai veiksniai:
1) Profesinis subrendimas.
2) Intelektas ir specialieji gabumai.
3) Poreikiai.
4) Interesai.
5) Vertybės.
6) Charakteris.
Profesinis subrendimas. Rinktis profesiją – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją yra patirtis ( žinios, mokėjimai, įgūdžiai), įgyta teoriniame ypač praktiniame darbe. Savęs, kaip darbo ir santykių su aplinka subjekto, pažinimas formuoja savimonę, kitaip tariant, padeda save įvertinti, sąveikoje su socialine aplinka ir darbu save galima įvertinti realiau, suformuoja labiau tikrovę atitinkantis ( objektyvus ) asmeninis statusas.
Intelektas – tai įgimtas mąstymo gabumas, protas; tai gabumas spręsti uždavinius, numanyti (intuicija); tai sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo ir veiklos reikalavimų; kūrybinis gabumas, išmokimo gabumas ir t.t. šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje intelektas siejamas ir su organizavimo prisitaikymo galimybėmis, t.y. su adaptacija. Tačiau atskirose veiklos srityse intelektas pasireiškia skirtingai, todėl kalbama apie teorinį, socialinį, praktinį, profesinį intelektą.
Teorinis intelektas – gabumas išmokti, spręsti problemas, kurti nauja. Jis ne vienalytis, vienoks matematikų, kitoks biologų ir pan.
Socialinis intelektas – pirmiausia organizaciniais, drausmingumo, dorovingumo bei paprasčiausio mandagumo sugebėjimais pasireiškiantis emocinis adaptyvumas tarpasmeniniuose, kolektyviniuose santykiuose. Teorinis intelektas operuoja daugiau sąvokomis, ženklais bei simboliais, o socialinis – dorovinėmis normomis, taisyklėmis, įstatymais.
Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. juos laiku pastebėjus ir praktiškai patikrinus, dažniausiai pasirenkama tinkama profesija.
Poreikis – tai pirmasis orientacinis profesijos pasirinkimo šaltinis. Tačiau poreikį patenkinus, noras praeina, todėl vien poreikiu remtis neatsargu. Renkantis profesiją, dar reikia žinoti ir kokius motyvacijos veiksnius: interesus, vertybes, idealus, į kuriuos įsigilinti lengviau, suvokus poreikius.
Interesas – pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys. Genetiškai interesą galėtume paaiškinti kaip realiatyviai pastovų poreikį sužinoti, tirti. Interesą iš vidaus stimuliuoja tie patys veiksniai kaip ir poreikius. Profesinis interesas suprantamas dvejopai:
1) kaip poreikis susipažinti su profesiją ir ją tirti;
2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant.
Kai atsiranda profesinis interesas, spręsti kokia veiklos sritis asmenybę domina, bet tai dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis. Į šiuos klausymus galima atsakyti nustačius asmenybės galimybes ( intelektą, specialiuosius gabumus ) ir atitinkamą motyvaciją.
Vertybė – yra tai, ko žmogus ypač ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams pateisinti. Ji dar gilesnis ir patvaresnis psichinis darinys negu interesai. Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas. Tačiau jos nepadeda konkretizuoti pasirenkamos profesijos, nes vieną ir tą pačią vertybę gali atitikti daugelis profesijų.
Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Bet, antra vertus, daugelį profesijų gali rinktis žmonės įvairių temperamentų, nes nuo šių priklauso ne tiek veiklos kokybė, kiek stilius.
Sveikatos veiksnys turi nemažai įtakos profesijos pasirinkimui. Įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, oligofrenija, psichinės reabilitacijos galimumai.
Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl nuo to, ką „davė gamta“, ką sugadino ir ką išugdė socialinė aplinka, priklauso kiekvieno ateitis. Turima galvoje tiek fizinė, tiek dvasinę sveikatą. Nors liga riboja vaikino ar merginos rinkimosi galimybes, jaunimo profesinės orientacijos, nuostatos, valia ir pasiryžimas gali nugalėti likimą.

Pagrindinės grupės veiksnių, turinčių didesnės ar mažesnės įtakos galutiniam mokinių profesiniam apsisprendimui:
1) Asmens fiziologinės ir sveikatos galimybės;
2) Asmenybės kryptingumas;
3) Informacijos kiekis apie profesiją;
4) Emocinis santykis su profesija;
5) Socialiniai skatuliai.

1.3. Pagrindiniai pasirengimo karjerai principai

Kanados žmogaus resursų tyrimo skyrius nustatė penkis pasirengimo karjerai principus, kurie nepaprastai efektingi dirbant su jaunais žmonėmis. Jaunimas, užuot akcentavęs dėmesį DIDŽIAJAM SPRENDIMUI, noriau gilinasi į DIDĮJĮ SAVO GYVENIMO ATEITIES PAVEIKSLĄ.
Pateikiami tokie karjeros principai:
1. Viskas nuolat keičiasi. Užtenka vieną vakarą pasiklausyti pasaulio žinių, kad įsitikintume, jog mūsų pasaulis keičiasi kaip niekada greitai. Todėl žmonių karjeros planavime reikalingas lankstumas. Turime suvokti, kad mes negalime daryti VIENO DIDELIO SPRENDIMO, nes sprendimų priėmimas yra tęstinis reiškinys. Labai įvairiai priimame sprendimus: nepagalvodami apie juos, pasverdami už ar prieš, pagal tai, ar jie mums tinka.
Turėtume suvokti, kad pasikeitus aplinkybėms, keičiame savo sprendimus. Tuo metu, kai nusprendžiame, atrodo, kad tai pats geriausias sprendimas. Kaip besirinktumėme, visada yra teigiamos ir neigiamos pusės. Kartais mes pražiopsome kai kurias galimybes, bet tuo pačiu metu įgyjame patyrimo.
2. Mokymasis yra tęstinis. Kai pripažįstame, kad pasaulis visada keičiasi ir kad daugybė darbų XXI amžiuje dar tik atsiras, akivaizdu, jog pasirengimas karjerai turi būti tęstinis, visą gyvenimą trunkąs procesas. Vienodos reikšmės įgyja „mokymasis mokytis“ ir mokytis kokio nors specifinio dalyko. Tęstinis mokymasis pagrįstas formaliose studijose įgytų įgūdžių formavimu bei kitokiais kūrybiniais metodais.
3. Klausykitės savo širdies balso. Svarbu yra ištirti ir sužinoti, kurioje vietoje ta mūsų „širdis“ ir vertybės. Tradiciniai nurodymai „teisingai nuspręsk“, „būk realistas“, „nerizikuok“ dažnai nuvilia žmones ir sutrukdo tirti bei saugoti svajones.
Pirmiausia reikia išmokti patikėti savimi. Baimė suklysti apsaugo mus nuo klaidų, bet taip pat neleidžia iš jų pasimokyti. Pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, kuriame lankstumas ir prisitaikymas tampa svarbiausiomis savybėmis, derėtų žmones skatinti ne tik protingai rizikuoti, bet ir to mokytis.
4. Dėmesys procesui. Mums asmeniškai svarbi yra pati kelionė, procesas, o ne kelionės tikslas. Suvokdami besikeičiančio pasaulio prigimtį, išsirinkdami profesinės veiklos kelią ir atkakliai siekdami savojo tikslo, galime sukaupti ribotą ir bereikšmį patyrimą. Kol pasieksime tikslą, jo jau gali nebebūti, jo vietoje gal jau bus atsiradę kiti nauji tikslai. Todėl svarbu nusibrėžti pačią ateities viziją, nusistatyti pagrindinę kryptį, o ne siaurą specifinį tikslą. Dažnai pati gyvenimo situacija padiktuoja, kur sukoncentruoti visą energiją. Kartais turime sutvarkyti neatidėliotinus reikalus – laikyti egzaminus, užmokėti už automobilį ir pan. Kartais susiduriame su ilgalaikiais poreikiais – stipria draugyste, darbu, kurį vertiname ir pan. Tenkindami nenutrūkstantį pasirengimo karjerai poreikį, siekiame patenkinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius.
5. Prisileiskite bendraminčius. Apie mūsų vertę neretai sprendžiama iš to, kiek mes esame stiprūs ir nepriklausomi. Be abejo, tai puikios savybės, tačiau pasitaiko, kad ne viską galime padaryti vieni. Kiekviename gyvenimo ir karjeros etape reikalinga pagalba ir parama žmonių, kuriais mes pasitikime. Tie žmonės yra mūsų bendraminčiai ir sąjungininkai. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, kolegos, viršininkai; gali būti įvairaus amžiaus; gali atstovauti įvairiems sluoksniams. Su jais galime pasidalinti savo slapčiausiais lūkesčiais. Jie taip pat gali padėti apsispręsti arba supažindinti su žmonėmis, galinčiais mums padėti.
2. Jaunimo įsijungimas į visuomenės socialinę struktūrą

Daugelis pedagogų ir psichologų, nagrinėja jaunimo profesijos pasirinkimą, pagrindinį dėmesį skiria ugdymo klausimams. Gvildenami profesinių interesų ugdymo, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos kūrimo, profesinės atrankos ir tinkamumo problemas, jie jaunimą laiko ugdymo objektu. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra ne tik ugdymo objektas, bet ir savarankiškas veikėjas. Žinoma, jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių ( ką mes ir nagrinėsime ), tačiau jų siekiai, besiremiantys motyvais, dažniausiai ir lemia pasirinkimą. Taigi galime teigti, kad jaunimas pats profesiją pasirenka. Be to, palyginti per trumpą laiką sprendžia ne tik profesijos, bet ir socialinės padėties, gyvenamosios bei darbo vietos pasirinkimo, šeimos sukūrimo, kitus gyvenimo klausimus. Visa tai tarpusavyje yra susiję, vienas kitą lemia. Todėl apriboto ugdymo problemomis negalima, o pedagogams ir psichologams turi padėti sociologai, kurie socialinį ir profesinį pasirinkimą vertina plačiau nagrinėdami jaunimo įsijungimą į visuomenės socialinę struktūrą, į visuomeninius klausimus. Sociologai nagrinėja pasirinkimą lemiančius veiksnius: poveikį įvairių socialinių institutų – šeimos, mokyklos, draugų, spaudos, darbo kolektyvo ir panašiai; pačius pasirinkimo objektus – profesiją, specialybę, socialinę padėtį, darbo, gyvenamąją vietą ir panašiai; jaunimo poreikius, interesus, vertybines orientacijas, t.y. pasirinkimo motyvus; jaunimo gyvenimo kelią, šio proceso efektyvumą – mokymosi ar darbo rezultatus, specialybės, darbo, gyvenamosios vietos keitimą ir panašiai. Taigi, sociologai stengiasi aprėpti visą jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesą, nes tik tokiu būdu galima nustatyti tiek bendrus visam jaunimui dėsningumus, tiek skirtingų jo grupių ypatumus. Tiesa, sociologai kviečia bendradarbiauti psichologus ir pedagogus, nes kaip tik jie turi padėti konkrečioje pasirinkimo situacijoje ( sociologų tyrimo objektas yra visuomenė, socialinė grupė, o pedagogo ir psichologo – atskiras žmogus ).
Svarbu, kad jau pradžios mokykloje vaikai sužinotų apie ateityje galimą profesijos pasirinkimą, jo numatymo ir planavimo būdus bei ryšį su asmeninėmis savybėmis. Praleisti šeimoje ir mokykloje vaikystės metai sąlygoja vaiko savęs suvokimą (žmogaus savęs, kaip individo, suvokimas, savo objektyvios ar subjektyvios būties pažinimas yra vadinamas savimone, nuo kurios priklauso asmenybės santykiai su kitais žmonėmis, grupėmis, visuomene, savo psichinių procesų ir savybių, veiklos ir jos rezultatų pažinimas, taip pat aspiracijų lygį, siekimų motyvaciją ir pozityvų profesinį identitetą ir, atvirkščiai, nusikalstamumą, ankstyvą mokyklos palikimą, bedarbystę. Mokytojams ir profesinio orientavimo specialistams patartina rūpintis vaikų savęs pažinimu, savo asmenybės savybių kitimų supratimu, mokykloje įgyjamo patyrimo susiejimu su ateities planais jau pradžios mokykloje.
Taigi kuo anksčiau asmenybei pavyksta įgyti savianalizės ir savęs pažinimo įgūdžių, tuo lengviau jai adaptuotis gyvenime ir spręsti kasdien iškylančias dilemas. Tačiau vienodai gerai pažinti absoliučiai visas savo savybes yra gana nelengva. Mokslininkai bando išskirti, ką būtinai reikia žinoti apie save besirenkančiam profesiją. Jie teigia, jog reikia žinoti du pagrindinius dalykus: ko nori ir kam esi gabus. Jei tai žinai ir pasitiki savimi ( netikėjimas savo jėgomis gali taip smukdyti, kad sužlugs bet kokie planai ), pasisekimas garantuotas. Siūloma kiekvienam užrašyti 10 savo didžiausių norų ir pagalvoti, kaip jų siekiate dabar ir ką būtina padaryti ateityje. Reikėtų susidaryti konkrečius planus, nes kitaip tie norai gali amžinai likti tik svajonėmis. Praverstų ir savo gabumų bei talentų sąrašas su apsvarstymais, kuriuos iš jų ir kaip reikėtų ugdyti. J.P.Gilfordas pasitikėjimą savimi laiko pirmąja iš jo išskiriamų penkių svarbiausių asmenybei bei jos profesinei sėkmei savybių ( kitos: komunikabilumas, sugebėjimas įsitvirtinti, santūrumas, objektyvumas ) .
E. L. Heras ir S. H. Krameris (1984) išskyrė 10 vadinamųjų „išgyvenimo “ įgūdžių, be kurių nė vienas žmogus negali sėkmingai veikti šiuolaikinėje visuomenėje ir kurių formavimui ir tobulinimui ir jaunoji karta, ir tėvai bei pedagogai turėtų skirti ypatingą dėmesį:
1) savo privalumų ir trūkumų žinojimas, pagrindinės vertybės ir prioritetai bei jų derinimas su mokymosi ir profesiniais tikslais, gebėjimais realiai save vertinti;
2) gebėjimas naudotis informaciją ( literatūra, garso ir vaizdo įrašų priemonėmis, švietimo sistemos teikiamomis galimybėmis, laikinas įsidarbinimas ir kt. savo asmeninėms savybėms ir pasirinkimui patikrinti );
3) savo mokymusi, profesinių, socialinių, gyvenimo tikslų žinojimas ir gebėjimas juos susieti tarpusavyje;
4)gebėjimas tikslingai ir racionaliai apsispręsti ką nors renkantis;
5) bendravimo sugebėjimai;
6) įsidarbinimo ir darbo ieškojimo įgūdžiai;
7) socialinių vaidmenų ( darbuotojas, klientas, vadybininkas ir kt. ) supratimas;
8) švietimo ir profesinių struktūrų abipusės priklausomybės supratimas (atskirų mokamųjų dalykų ryšiai su profesinėmis, techninėmis sritimis );
9) savo laiko ir energijos organizavimo gebėjimas;
10) gebėjimas matyti save iš šalies, savo asmeninės vertės ir savigarbos pojūtis.

Kaip rodo tyrimai, individualios galimybės įgyti šiuos „išgyvenimo“ įgūdžius, juos pažinti ir vertinti yra gana skirtingos. O‘Hara nustatė tiesioginę koreliaciją tarp moksleivių savęs pažinimo, profesijos pasirinkimo ir pažangumo mokykloje. Geriau besimokantys vaikai, palyginti su silpnesniaisiais, geriau save pažįsta, jų pasirinkimai racionalesni. Ypač ta priklausomybė padidėja 9-12 klasėse. Geresnių mokymosi rezultatų pasiekę vyresniųjų klasių moksleiviai pasižymi tam tikrais asmeniniais bruožais. Tai pirmiausia savęs supratimas, atsakomybės prisiėmimas, atkaklumas, sugebėjimas planuoti, pasitikėjimas savimi, polinkis konkuruoti ir turėti siekių. Žemesnio pažangumo mokiniams paprastai sunkiau save pažinti ir apsispręsti, ir kai yra įvairių pasirinkimo galimybių, jiems ypač reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, psichologų ir pedagogų pagalba.
Vyresniųjų klasių moksleivių apsisprendimo sunkumus ir trūkumus lemia tai, kad didžioji dalis devintokų nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų, nes neturi pakankamai psichologinių žinių. Dvyliktokų savianalizė irgi prasta. Tai yra viena iš kliūčių, dėl kurios mokiniai savarankiškai nesirengia profesijos rinktis arba nesugeba jos rinktis.
Galima visiškai sutikti, kad geras savęs pažinimas yra pirmas žingsnis į tinkamą profesijos pasirinkimą, tačiau didelei daliai jaunimo jis labai sunkus ir vieniems neįveikiamas.

2.1. Mokinių rengimosi karjerai svarba

Darbo vietos nepastovumas
Be jokios abejonės visame pasaulyje keičiasi darbo vietos pobūdis. Šalyse, kuriose pereinama nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, tie pokyčiai dar dramatiškesni. Net rinkos ekonomikos šalyse atsirado naujos taisyklės. Technologija suformavo naują darbo vietos ir darbo jėgos sampratą. Prekių gamyba užleidžia vietą paslaugų teikimui. Bet kokia pasikartojanti veikla ar veiksmas yra atliekami mašinomis, o mašinos neatostogauja, neima ligos biuletenio ir gali dirbti 24 valandas per parą. Aukšto lygio transportas ir technologijos sutrumpino bendravimo su visu pasauliu trukmę iki kelių sekundžių. Atsirado galimybė gaminti prekes bet kurioje šalyje, pervežti jas į bet kurią šalį. Dėl šios priežasties konkurencija tapo globaliniu reiškiniu.

Darbo jėgos nepastovumas
Dabartiniai moksleiviai konkuruos dėl darbo vietų ne tik su kitais miestelėnais. Jie konkuruos su įvairių pasaulio kraštų gyventojais. Kompanijos, siekdamos konkuruoti pasaulyje, perkvalifikuoja inžinierius ir taip sumažina išlaidas, sutaupo pinigų bei padidina darbo efektyvumą. Darbdaviai tiesiog prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, kuriose keičiasi tradiciniai darbuotojo ir darbdavio santykiai. Sudaromi kontraktai su darbuotoju kokiam nors darbui ar paslaugai atlikti, už tai darbdavys užmoka, bet pastovus atlyginimas nėra mokamas. Daugelis įdarbina darbuotojus nepilnai darbo savaitei. Kai kurie žmonės dalijasi tuo pačiu darbu su kitais, dar kiti dirba namuose naudodamiesi telekomunikaciniais ryšiais. Dažnai darbuotojai parduoda paslaugą, kuri yra žmogaus žinios ir įgūdžiai. Net žvelgiant į tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, yra tikėtina, kad pati darbo vieta gerokai keičiasi. Sudėtingų darbų atlikimui darbuotojams keliami tokie reikalavimai:
• Atsakomybė už savo veiksmus
• Stipri motyvacija
• Prisitaikymas
• Orientavimasis į paslaugų teikimą
• Sugebėjimas bendrauti
• Bendro ir specializuoto pobūdžio įgūdžiai ir puikus informatyvumas

Šiandieninis pasaulis reikalauja lankstumo ir prisitaikymo. Savo gyvenimo ir karjeros kelyje galima sėkmingai prisitaikyti, jeigu sugebama valdyti besikeičiančią situaciją, suvokiama, ką mėgstama dirbti, įgyjama kompetencijos, reikalingos atlikti darbus, bei pasitikima savimi.

Naudota literatūra

1. Bartinikienė Z. ir Paurienė L. Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. – Kaunas: Šviesa, 1989.
2. Beresnevičienė D. Diferencijuotas profesinis orientavimas mokykloje. – Vilnius: Viltis, 1990.
3. Jovaiša L.. Profesinio orientavimo pedagogika. – Kaunas: Šviesa, 1978.
4. Kregždė, S. Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. – Kaunas: Šviesa, 1988.
5. Matulionis A., Mikšys A. Jaunimo socialinė- profesinė orientacija. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1992.
6. Perry N., Vanzandt Z. Mano pasirinkimo galimybės. Atviros Lietuvos fondas. – Kaunas: Aušra, 1998.
7. Perry N., Vanzandt Z. Žvilgsnis į ateitį. Atviros Lietuvos fondas. – Kaunas: Aušra, 1998.
8. Petrauskaitė R. Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. – Vilnius: Žodynas, 1996.

Žmogiškoji prigimtis ir Teisinė sistema

Žmogiškoji prigimtis

Kai kurie žmonės išgirdę apie Resursais-grįstą ekonimiką (Resource-Based Economy), mano,jog tą pasiekti būtų labai sunku dėl vadinamosios „žmogiškosios prigimties“. Jie teigia, kad žmogus yra naturaliai konkurencingas, godus ir aklai savanaudiškas, o tai reiškia, kad nesvarbu kiek techniškai gerų priemonių bebūtų, visuomenė visada bus „sugadinta“ žmonių, kurie siekia dominuoti išnaudodami kitus.

„Žmogiškoji prigimtis“ yra apibrėžiama kaip: “bendrų psichologinių bruožų, būdingų visiems žmonėms, visuma“. Iš šio apibrėžimo galima daryti prielaidą, kad mūsų psichinė elgsena yra tam tikra prasme įdiegta mumyse. Mes neva gimstame su tam tikrais psichologiniais polinkiais.

Tuo ypač lengva patikėti, žvelgiant į viską iš istorinės perspektyvos. Begalė tokių reiškinių kaip karai, genocidas, užkariavimai ir piktnaudžiavimas galia, yra istorinės tikrovės atspindžiai.

Žvelgiant į šiuos reiškinius kaip į tendenciją, lengva juos pavadinti „žmogiškaja prigimtimi“ ar „instinktu“ vien dėl jo tendencingo istoriško pasikartojamumo.

Vadinamasis „nusikalstamas elgesys“ jau labai seniai yra psichologijos mokslų dėmesio centre. Kas lemia žmogaus polinkį nusikalsti? Aplinka, kurioje tas žmogus augo? Ar genai? Klausimas senas kaip pasaulis

Visų pirma, reikia tiksliai įvardinti, kas yra nusikalstamas elgesys. Bet vėlgi kyla klausimas, o kokiais reikia remtis kriterijais įvardinant žmogaus elgesį? Juk visi kriterijai kurti ir perkurti daugybę kartų. Visa nusikaltimo koncepcija yra laikina ir būna keldinama iš tos kultūros ir vertybių, kurias išpažįsta to meto žmonės. Tik prieš 600m. Actekai religinėse apeigose aukodavo žmones dievams, dažnai išžudydami dešimtis tūkstančių vienu metu. Ar tai nusikalstama veikla? Mums, greičiausiai taip, bet jiems tai buvo priimtinas socialinis reiškinys, apeiginis paprotys. O kaip ištisos kartos augusios vergijoje ? Šiuolaikinėje visuomenėje laikyti žmogų prirakintą ir versti dirbti už dyką – negalima, tai laikoma nusikaltimu. O ar žmogus vagiantis maistą savo badaujančiai šeimai taip pat nusikaltėlis?

Idėja apie genetikos įtakotą nusikalstamą žmogaus elgesį tapo populiari jau XIXa. pradžioje. Ne paslaptis, jog buvo atliekamos net sterilizavimo operacijos, tam, kad „išlaisvinti visuomėnę nuo nusikaltėlių, idijotų, imbecilų ir prievartautojų“. Tačiau elgesio genetikai šiandien pripažįsta, kad niekada nerado „nusikaltimo geno“ Atvirkščiai, dabar jie linkę sutelkti dėmesį į neurochemikalų veiklą smegenyse, taip pat didelį dėmesį jie skiria stebėjimo tyrimams susijusiems su šeimomis, dvyniais ir įsivaikinimais.

Šeimos ir kartu augūsių dvynių stebėjimas didelių vaisių nedavė, nes dažniausiai visi šeimos nariai dalijasi ta pačia bendra aplinka.

Manoma, jog stebėjimo metodas pasiteisina kai yra tyriami atskirai augę dvyniai. Šiuo atveju aplinka ir sąlygos būna skirtingos. Šiandien asmenybės sutrikimų gydymas dažniausiai remiasi būtent „atskirai augusių“ dvynių stebejimo rezultatis, bei analize.

Dvyniai augę atskirai neturi bendros aplinkos, kurią galėtų sukurti viena šeima. Tačiau netgi ir tada problema yra neišspręsta, nes abu dvyniai vis tiek dažniausiai auga labai panašiose socialinėse, ekonominėse ir kultūrinėse aplinkybėse. Pavyzdžiui, vienas iš garsiausių „atskirai augūsių dvynių“ tyrimų yra pavadintas „Minesotos tyrimu“. Minesotos universitete buvo tirtos 348 dvynių poros, stipriausias argumentas patvirtinantis teoriją, jog būtent genai lemia žmogaus elgseną yra „Brolių Džimų“ pora (the case of Jim twins). Džimas Levis (Jim Lewis) ir Džimas Springeris (Jim Springer) buvo išskirti keturios savaitės po jų gimimo – 1940, jie užaugo 45 mylių atstumu vienas nuo kito Ohajo valstijoje, o susitiko tik 1979m.

Tyrimo rezultatai:

-Abu dvyniai vedė moteris vardau Betė ir išsiskyrė su moterim vardu Linda.

-Vienas savo pirmąjį sūnų pavadino Džeimsu Alanu (James Alan), tuo tarpu kitas savo pirmagimį pavadino Džeimsu Allanu (James ALLan).

– Abu dvyniai turėjo netikrus brolius Larrius.

-Abu savo šunims davė tokius pat vardus „TOY“ (Žaislas)

-Abu turėjo teisinį išsilavinimą mokslus ir laikinai dirbo šerifo pavaduotojais Ohajyje.

-Abiems sunkiai sekėsi rašymas, bet abu gerai skaičiavo.

-Abu užsiiminėjo braižyba, rankdarbiais.

Priminsime jog abu „Džimai“ užaugo tik keturesdešimt penkių myliu atstumu vienas nuo kito Ohajo valstijoje. Atsižvelgiant į nedidelį atstumą tarp dvynių ir bendrą kultūrą būdingą regionui, paprasta daryti prielaidą, jog abu vyrai laikėsi tų pačių tradicijų ir turėjo panašias vertybes. Iš kultūrinės pusės Ohajo valstija yra labai vienoda ir vientisa palyginti su kitomis valstijomis. 86% žmonių ten yra baltieji, 82% – krikščionys. Tai labai svarbu, nes kuo mažesnė įvairovė, tuo didesnė tikimybė, kad abu vyrus veikė vienodos aplinkos sąlygos.

Paaiškinti, kodėl abu vyrai buvo vedę moteris vardu Beti ir išsiskyrę su moterimis vardu Linda galima labai paprastai. Iš tūkstančio pačių populiariausių vardų Amerikoje Linda yra 3, o Betė- 14. Atsižvelgiant į statistiką, galime teigti, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad tai sutapimas. Kalbant apie vienodus sūnų vardus – Džeimsas: populiariausias to meto Amerikos vyriškas vardas… Džeimsas. O dėl antrų vardų- Allan, reiktų papildomo kultūrinio Ohajo regiono tyrimo. „Abu dvyniai turėjo netikrus brolius Larrius“. Keista, kad Minesotos mokslininkai savo ataiskaitoje mini šį faktą, nes dažniausiai vaikams vardus duoda tėvai, ne vaikai. Tai neturi nieko bendro su „Broliais Džimais“, greičiau tai tik parodo, kokios panašios buvo šeimos, įvaikinusios abu brolius. Jeigu abi tėvų poros pavadino savo pirmagimius Lariais, tai vėlgi galima daryti prielaidą, jog kultūrinis klimatas abiejose šeimose buvo labai panašus. Žinant šį faktą darosi aišku, kad abiejų Džimų gyvenimo sąlygos taip pat buvo labai panašios. Dar yra šunys pavadinti vienodais vardais „Toy“. Tai nėra populiarus šuns vardas. Iš pradžių reikia suprasti, kur tokio vardo ištakos. Motyvai suteikti šuniui vardą „Toy“ (žaislas) gali būti logiški ir kildinami iš aplinkos. Pavyzdžiui: beveik visi naminiai šunys tradiciškai turi savo žaislą (Toy). Džimis vaikystėje girdėjo tėvus dažnai mininčius žaislą, žaidimų su šuniu metu, dėl tokios asociacijos vėliau šuo buvo pavadintas „žaislo“ vardu. Yra buvę atvejų, kai mama, mokydama savo vaiką kalbėti, sakydavo jam ką nors panašaus į „Tėtis namie“ („Daddy`s home“), taip pranešdama apie tėvo grįžimą vaikui. Ilgainiui, girdint šiuos žodžius, vaikas pradeda asociuoti juos su einančiu į namus tėvu. Šiame, dažnai pasitaikančiame scenarijuje, būna vaikų kurie suriša tėvo personažą su žodžiu „namai“, o ne su žodžiu „tėtis“. Vėliau tokie vaikai klausia „kada namai grįž namo?“. Kitais žodžiais tariant žodis žaislas gali būti kontekstualiai sumaišytas. Brolių Džimų atveju, mes neturime pakankamai informacijos, kad galėtume tiksliai pasakyti- genai ar aplinka buvo tokio šuns vardo priežastis, bet sveikas protas linksta prie aplinkos poveikio versijos.

Bet kokiu atveju, mes nekeliame sau užduoties išnagrinėti „Brolių Džimų“ atvejo, tuo labiau,jog trūksta daug informacijos. Mūsų užduotis yra parodyti, kad kultūrinis-visuomeninis faktorus yra toks pat stiprūs kaip ir šeimos įtaka. Dvyniai Džimai augo tose pačiose vietovėse ir turėjo panašias vertybės, aplinkos įtaka jiems buvo tokia pat. Šis punktas yra labai svarbus, norint nustatyti, kokią įtaką žmogui daro kultūra. Dvynių Džimų atvejis, nors ir labai vertinamas, parodo, koks silpnas yra supratimas apie tikrąsias žmogaus elgesio priežastis.

Tačiau tai nereiškia, kad genetika nedaro mūsų gyvenimui jokios įtakos. Labai svarbu įvertinti tikrąją genetikos įtaką, kurią ji lemia susiliejusi su kultrūra. Žinoma, jog didžioji dalis fizinių požymių, tokių kaip akių spalva, ūgis , alerginės ligos ir pn. – yra genetiškai paveldimos. Daugelis iš išvardintų dalykų daro įtaką žmogaus gyvenimui. Tarkime, kad turime du identiškus dvynius atskirtus jiems gimstant. Pas abu genai lems, jog jų ūgis bus virš dviejų metrų, pas abu bus aukštas metabolizmo lygis, o tai lems, kad abu broliai bus liesi, abu turės gerai išvystytą koordinaciją. Įsivaizduokime, kad juos abu įsivaikins vidutines pajamas disponuojančios šeimos, gyvenančios užmieščiuose, ir jie abu turės vadinamą tradicinę „Amerikietišką vaikystę“, kultūrą ir sportinius žaidimus. Kadangi dėl tokių pat genų broliai turi gerą koordinaciją ir didelį ūgį, tai jie abu turės privalumų sporte. Kadangi krepšinis ir futbolas yra pagrindinės sporto šakos Amerikoje, tai tikėtina, jog jie vieną iš jų propaguos. Atsižvelgiant į jų didelį ūgį, dvyniai, kogero, rinksis krepšinį. Jeigu abu juos palaikys šeima ir draugai, jeigu jie gaus tinkamą dvasinį ir moralinį postumį, tikėtina, kad abu užaugę žais profesionalų krepšinį.

Ar polinkis žaisti krepšinį yra genetiškas? Tikrai ne taip, kaip teigtų elgesio genetikai. Tai, jog dvyniai žaidžia krepšinį, yra iššaukta fizinio pranašumo, aplinkos bei kultūrinių tradicijų. Nėra jokių įrodymų, jog genai kaip nors įtakoja žaisti krepšinį. Ši situacija panaši į tokias, kai atliekami tyrimai norint rasti rūkymo geną, arba geną, kuris turi įtakos žmogaus politinėms pažiūroms… tai absurdas. Reikia pripažinti, kad genetinis paveldimumas gali būti tik fiziologinis, ne elgsenos.

Neuorochemikalai yra dar vienas pavyzdys, įrodantis fiziologijos įtaką elgesiui. Ne paslaptis, kad seratoninas siejamas su vadinamu „antisocialiu“ elgesiu. Nepakankamas šios medžiagos kiekis, dažniausiai veda prie impulsyvumo ir agresyvumo. Kad ir kaip bebūtų, bet neurochemikalai nenurodo asmeniui, kaip jam konkrečiai elgtis. Jie, kaip ir visi likę fiziologinai atributai, lemia tik tam tikrus polinkius. Nors ir nėra abejonės, jog įtakos šiems chemikalams turi genai, kurie savo ruožtu glaudžiai siejami su paveldimumu ir taip vadinamaisiais „asmenybės sutrikimais“ dėl cheminio disbalanso, visgi nėra pagrindo manyti, kad tie chemikalai nurodo, kaip tie polinkiai konkrečiai pasireikš elgesyje. Kitais tariant, elgesys, kurį gali lemti šių chemikalų sąveika, yra visiškai neapibrėžiamas. Galima sakyti, kad žmogus dėl tam tikro disbalanso turi polinkį „supykti“ greičiau negu likusi standartinė žmonių dalis. Nors tai ir svarbu, bet tai mums nesuteikia visiškai jokios informacijos, kaip toks elgesys pasireikš. Aplinka yra tas faktorius, kuris galų gale lemia tikrąjį elgesį.

Nėra jokių mokslinių įrodymų grindžiančių nuomonę, kad bet kokios mūsų elgesio apraiškos, yra grynai genų padarinys. Tas elgesys, kurį žmonės dažnai priskiria „instinktams“ ar „žmogiškajai prigimčiai“ ištiesų gali būti paaiškintas, kaip esamų aplinkybių padarinys. Sąvoka „žmogiškoji prigimtis“ yra glaudžiai susijusi su mitologija. Ji kyla iš tokių primityvių religinių pareiškimų kaip,kad žmogus yra „geras arba blogas“ iš prigimties. Žmonių bandymas surasti „geną“, kuris lemia žmogaus elgesį, iš esmės yra tik prietarų forma . Tai panašėja į pasakas apie „demonų apsėstus žmonės“, kuriuos tie demonai valdo.

Faktas, kad nors neurochemikalai ir psichologiniai bruožai sudaro mums sąlygas vienaip ar kitaip reaguoti ir elgtis , socialinė aplinka yra tas faktorius, kuris ištiesų kuria mūsų vertybės bei elgesį. Nėra jokios „fiksuotos“ ir iš anksto nulemtos „žmogiškosios prigimties“. Mūsų vertybės, metodai, bei veiksmai yra mūsų patirties padarinys.

1990 m. Jutos Universitete Marva Flows atliko tyrimą, kurio metu aptiko labai stiprų ryšį tarp bedarbystės ir nusikalstamumo. Buvo tirtos 30 didžiausių metropolitenų srytys bei daugiau nei 80 milijonų žmonių.

Tyrimo metu paiškėjo, jog 1% pakilęs nedarbas nulemia:

-6.7% padidijusį žmogžudyščių skaičių.

-3.4% padidėjusį smurtinių nusikaltimų skaičių.

-2.4% padidėjusį turtinių nusikaltimų skaičių.

Tarp 1990 ir 1992 m. šie procentai išauga į:

-1459 Papildomas žmogžudystes.

-62.607 Papildomus smurtinius nusikaltimus.

-223.500 Papildomus turtinius nusikaltimus.

Be to, tyrimo metu nustatya, kad netekusieji darbo žmonės daug dažniau sirgdavo ir negaluodavo. Tyrimo duomenys taip pat atskleidė, kad 1% pakilęs bedarbystės lygis :

-5.6% padidino mirčių nuo infarktų skaičių.

-3.1% mirčių nuo insultų.

Remiantis statistika 1990-1992 aukštas nedarbo lygis, infarktus patyrūsių aukų skaičių padidino 35.307 ir 2771 padidino insultų aukų skaičių. Taip pat buvo nustatyta, jog darbo netekusieji turėjo daug didesnę tikimybę įnikti į alchoholizmą, rūkymą, išgyventi didelį stresą, bei kentėti nuo nesveikos mitybos.

Šis tyrimas atskleidė, kokias žiaurias pasėkmes neša netinkama aplinka, ir kokį svarbų vaidmenį ji vaidina formuojant mūsų vertybes ir elgseną. Jeigu žmogus turi išgyventi, jis darys tą, darys viską, kad tai pasiektų. Ar tai daro jį „nusikaltėliu“ ? Nebūtinai.

Jeigu iš turtingo, etiško, gero žmogaus, atimtume visą turtą, pajamas, ir išmestumėm vienmarškinį kokiame nors varganame miestelyje, atsirastų labai didelė tikimybė, kad tas žmogus pradės meluoti, sukčiauti ir vogti tam, kad išgyventų. Ne nuostabu, kad vargingiausiuose rajonuose JAV, yra aukščiausias nusikalstamumo lygis.

Žmogus gimęs skurde, neturintis priėjimo prie svarbiausių išteklių, gavęs prastą išsilavinimą ir mažai šansų įsidarbinti, darys bet ką, kad tik išgyventų. Esmė yra tame, kad būtent ekoniminis nepriteklius, o ne taip vadinamieji genetiniai „nusikalstami polinkiai“ , sukuria šitokį elgesį.

Esmė yra ta, kad musų elgseną lemia tai, ką mes išmokstame per gyvenimą, kartu su bio-socialiniu spaudimu, su kuriuo mes susiduriame norėdami išgyventi. Mūsų genetinė struktūra ištiesų nenurodo kaip mums veikti. Tą mes išmokstam iš mums įprastos aplinkos. Įžeistas žmogus, keršydamas kažką nušauna, tam tikru savo gyvenimo metu turėjo išmokti, kaip spausti gaiduką, kaip užtaisyti ginklą, kaip ir tai, kas apskritai yra „įžeidimas“, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Kiekvienas šio puslapio žodis, jo autoriaus, buvo vienaip ar kitaip išmoktas. Kiekviena sąvoka yra kolektyvinės patirties išraiška. Iš tiesų viskas, ką mes galvojame, yra pateikta mums, kokia nors aplinkos forma. Asmuo, gimęs tam tikroje kultūroje, perims vertybes, tradicijas ir elgseną būtent tos konkrečios kultūros. Kinų kūdikis užaugintas Britų šeimoje, Anglijoje, turės tokią pat kalbą, dialektą, manieras, tradicijas ir akcentą kaip likę žmonės Britų kultūroje.

Dabar, grįžtant prie mūsų pradinio taško, žmonių kurie tiki, kad resursais grįsta ekonomika (Resource-Based Economy) niekada „neveiks“ dėl „despotiškų žmogaus sąvybių“; tebūnie aišku, kad kiekvienas asmuo kada nors apgavęs kitą asmenį, tam buvo motyvuotas. Ta motyvacija yra išmokstama. Taigi, musų kaip visuomenės tikslas yra eliminuoti tokias motyvacijas, tas sąlygas, kurios sukuria socialiai priešišką elgesį.

Šiandieninėje visuomenėje sąlygos priešiškam elgesiui kyla iš pačios piniginės sistemos (Monetary System). Kaip jau žinoma, piniginė sistema skatina korupciją, nepriteklių ir nepakankamumą. Taip vadinamasis „padorumas“ negali egzistuoti pasaulyje, kur dėl visko yra varžomasi, pasaulyje, kuriame yra turtinė nelygybė, skurdas bei pastovus nepriteklius. Despotiškas elgesys, kurį mes kasdien matome pasaulyje, nėra kažkokių „įsišaknijusių genetinių jėgų“ padarinys. Iš esmės tai yra ilgų metų, nugyventų nepritekliuje ir pastovioje konkurencijoje, rezultatas.

Hierarchija, godumas, konkurencija ir dominavimas yra socialiniai reiškiniai. Jei pažvelgsim į gyvūnų pasaulį, dažniausiai pamatysim ten socialinę hierarchiją su žiauriu dominavimu. Daugelis sako, kad gyvūnus taip elgtis verčia instinktai, ir kad žmonėms būdinga ta pati instinktyvi prigimtis. Nors iš stebėtojo pozicijos tai ir atrodo logiška, neatsižvelgiama į nepriteklių, kuris egzistuoja gyvūnų pasaulyje. Jeigu nėra pakankamai resursų patenkinti poreikius, iškils agresyviausias gyvūnas, taip suformuodamas hierarchiją.

Neurologijos mokslų profesorius iš Stenfordo Universiteto, Robertas Sapolskis (Robert Sabolsky), rytų Afrikoje 30 metų tyrė babuinų grupę. Šioje grupėje buvo tokia pati hierarchija, konkurencija ir dominavimas, kokius mes matome ir šiuolaikinėje žmonių visuomenėje.

Praėjus dešimt metų nuo tyrimo pradžios atsitiko kai kas įdomaus. Atsitiktinai grupę paveikė liga, dėl kurios žuvo visi dominuojantys alfa patinai. Liko tik antraeiliai patinėliai ir patelės. Šis įvykis dramatiškai paveikė grupės socialinį gyvenimą. Nei vienas iš likusių babūnų neužpildė šios naujai atsidariusios dominavimo pozicijos. Hierarchija faktiškai dingo, o agresyvus elgesys smarkiai sumažėjo. Šiandien, praėjus 20 metų po šio įvykio padėtis grupėje vis dar tokia pat. Netgi kai nauji, paaugę patinai prisijungdavo prie grupės, užtekdavo apie 6 mėnesių, kad naujoko babūno elgesys pasikeistų iš tipiškai konkurencingo modelio į naująjį, grupės subalansuotą, neagresyvų elgesį.

Epidemiologas profesorius Seras Maiklas Marmotas (Sir Micheal Marmot) komentuodamas šį babuinų tyrimą teigė: “Aš manau, jog tirdami šuos primatus mes atskleidėme faktą, kad sąlygos kuriose žmonės gyvena yra be galo svarbios jų sveikatai. Aš manau, jog mes bandome sukurti geresnę visuomėnę… reikia sukurti visuomėnę, kurioje būtų sąlygos leidžiančios žmonėms klestėti, visa tai juda link geresnės visuomenės, kuri skatina žmonių rūšies klestėjimą.”

Daktaras Sapolskis antrina teigdamas:

“ Tirdami babuinus mes supratome, kad jeigu jie, vienos kartos bėgyje, pakeitė tai, kas buvo laikyta teorine, nekintančia,socialine sistema, “šventa tiesa” … tai mes neturime jokio pasiteisinimo teigti, kad yra tam tikros neišvengiamybės ir žmonių socialinėje sistemoje.”

Resursais grįstos ekonomikos tikslas yra lygybė, laisvė ir gausa. Jeigu šie aplikos faktoriai gali būti sukurti žmonijai, mūsų degeneratyvi, korumpuota ir savanaudiška socialinė sistema evoliucionuos

Teisinė sistema:

Daugelis žmonių mano, kad įstatymai reikalingi tam, kad padėtų mums eliminuoti problemas kylančias visuomenėje. Bet ar įstatymų mums ištiesų reikia? Męs jų turime daug, tūkstančius, ir visi jie- pastoviai laužomi.

Pavyzdžiui, yra tūkstančiaiįstatymų draudžiančių vogti. Bet jeigu į situaciją žiūrėsim analitiškai, tai pastebėsim, jog keliolika žmonių kontroliuoja daugumą pasaulio resursų. Daugelis žmonių neturi pakankamai pinigų, kad nusipirktų pačių reikalingiausių prekių. Ir kaip įmanoma tikėtis, jog nepašalinus šių sąlygų, įstatymai draudžiantys vogti bus veiksmingi? Visa tai tampa dar sudėtingiau, kai reklamos industrija tave įtikina, jog tu trokšti vis daugiau ir daugiau daiktų. Tipinis “western culture” pilietis, jam net nežinant, per dieną būna “užpuolamas” apytiksliai 2500 reklamų.

Jokios taikos sutartys neapsaugos mūsų nuo karo, jeigu mes nenagrinėsime tų priežaščių, kurios gali tą karą sukelti. Visi tarptautiniai įstatymai ir susitarimai yra laikini. Jie tik užšaldo esamą situaciją. Imperialistinės šalys ginklu liedamos kraują, prisigrobusios resursų ir teritorijų, po to ima ir sudaro taikos sutartis bei paktus. Tai tarsi gydomasis pleistriukas ant milžiniškos žiojėjančios žaizdos. Tai tik laikinai atidės karą.

Gal reikia kitokiųžmonių valdžioje? Etiškų ir kilnių, tokių kuriems rūpės kiti žmonės. Gal jie pašalins korupciją ir dirbs visuomenės labui, bei gerovei. Bet, kad ir kokius moralius ir etiškus valdžios organus beišrinktumėme, trūkstant resursų, vistiek matysime melavimą, sukčiavimą, vagystes ir korupciją. Ne įstatymų ir etiškų žmonių mums reikia, o protingo žemės išteklių paskirstymo kiekvieno asmens gerovei.

Jeigu į situaciją žiūrėsim iš mokslinės pusės, tai žemėje yra daugiau nei pakankamai maisto ir materealinių gėrybių, kad pasirūpinti visų žmonių poreikiais (su sąlyga, kad tos gėrybės būtų tvarkomos protingai). Yra pakankamai, kad kiekvieno žmogaus pragyvenimo lygis būtų aukštas. Protingai ir pažangiai naudodami technologijas, resursus ir techninį personalą, męs tą galime pasiekti.

Grįžtant prie įstatymų, nepaslaptis, jog didžioji dauguma įstatymų yra palankūs korporacijoms, kurios savo ruožtu ir taip užsiiminėja lobizmu, papirkinėjimais bei valdžios organų spaudimu, kad šie leistų jiems dar palankesnius įstatymus. Užburtas ratas.

Taigi, kas yra įstatymai? Tai yra žmonių kontroliavimo būdas. Bet tas būdas yra labai brangus, ir mažai efektyvus. Įstatymų leidžiamoji, vygdomoji, teisminė valdžios stovi greta kitų žmogaus elgesį kontroliuojančių metodų, tokių kaip patriotizmas, religija, propaganda, nacionalizmas. Visi žmogaus sukurti įstatymai yra sukurti tam, kad išsaugotų nustatytą tvarką, status quo. Įstatymai niekad nesigilino į problemos šaknis, jie yra pastoviai laužomi- netgi pačių įstatymų sergėtojų ir kūrėjų. Faktas- kai įstatymai neatitinka naturalios fizinės aplinkos- jie bus pažeidinėjami. Kai aplink tiek daug skurdo ir nesaugumo, net pačiose turtingiausiose tautose, nesvarbu kiek jos įstatymų beleistų, problemos išliks.

Realybė yra ta, kad pati visuomenės struktūra yra nusikalstama.

Įstatymai yra tarsi “lopai” (patches), jie nesigilina į žmogaus elgesio priežastis. Jeigu asmuo yra suimamas už vagystę, labai mažai domimasi, kodėl tas asmuo apskritai rinkosi vagystės kelią. Vietoj to, kad atidžiau pastudijuoti pačias nusikaltimo ištakas, visuomenė renkasi lengvesnį kelią siųsdama “nusikaltėlį” į kalėjimą.

2007 metais, viso pasaulio kalėjimuose buvo daugiau nei 9 milijonai žmonių. Pagal gyventojų skaičių esančių kalėjime Jungtinės Valstijos yra viena iš lyderiaujančių šalių pasaulyje. Tai papraščiausiai liūdna.

Nėra tokio dalyko kaip “nusikaltėlis”. Kaip jau minėta, korupcija yra piniginės sitemos pamatas. Minėtasis Marva Flows tyrimas pademonstravo, kad socialiai priešiškas elgesys yra tiesiogiai sietinas su socio-ekonominėmis aplinkybėmis. Didžioji dauguma žmonių kalėjimuose yra iš skurdžios socialinės ir ekonominės aplinkos. Vietoj to, kad koncentruotis į neveikiančią bausmių sistemą, ar įkalinimus, mums reikia kreipti dėmesį į nepilnavertišką visuomėnę, į skurdą, prastą mitybą, benamystę, ydingumą, socialinį iškrypimą, netinkamą švietimą, finansinį stresą, aplaidų vaikų auginimą ir pn., nes tai ištiesų veda prie socialiai priešiško elgesio.

Jeigu mes ištiesų norime pakeisti žmonių elgesį, mes privalome pakeisti socialines sąlygas. Reikia „išprojektuoti“ trūkumus. Eliminuoti tokius poreikius kaip įstatymai ir proklamacijos. Mums nereikia ženklo su užrašu „Greičio limitas 55 mylios/h“. Sistemą reikia projektuoti tokią, kad sauga joje jau butų techniškai instaliuota, kad žmogiškosios klaidos nebūtų įmanomos. Jeigu nori, kad žmogus nevogtų, tai, ko jam reikia, padarai laisvai prieinama,be jokio keliaklupščiavimo ar konkurencijos.

Šiandien, technologinio progreso dėka, mes turime galimybę sukurti tokią socialinę sistemą, kuri visiems žmonėms duotų priėjimą prie būtiniausių gyvenimo gėrybių, neklijuodama prie jų etiketės su kaina, be paskolų ar kitokių vergovės formų. Tai turės milžiniškos įtakos tam, kaip žmonės vieni su kitais elgiasi, ir kaip sąveikauja visuomenė. Kadangi dauguma nusikaltimų yra kildinama iš monetarizmo, viso to rezultatas būtų stulbinantis nusikalstamumo mažėjimas. Tai nereiškia, kad per vieną naktį išnyks visos socialiai priešiško elgesio formos. Tokios problemos kaip pavydas, kuris savo ruožtu tėra pasitikėjimo savimi trūkumas, ir toliau kels problemas. Tie žmonės kurie vygdys socialiai priešiškus aktus ateityje bus humaniškai ir veiksmingai gydomi. Jeigu atsirastų serijinis žudikas, su juo ar ja nebūtų elgiamasi kaip su nusikaltėliu, greičiau kaip su sergančiu pacientu. Visuomenė supras, kad žmonės yra savo aplinkos produktas, ir vietoj to, kad nuteisti asmenį kalėti šaltoje vienutėje, socialiniai mokslininkai bandys ištirti, kokios kultūrinės priežastys sugeneravo serijinio žudiko elgesį ir laikys tas sąlygas taisytinomis.

Reziumė:

Žmogaus elgesys yra aplinkos produktas. Genetiniai komponentai, kurie pasireiškia fiziologinėmis savybėmis, tarnauja tik kaip polinkis į tam tikrą reakciją. Todėl, turint omenyje, kad mūsų elgseną įtakoja aplinka, jei mes susidurtume su socialiai priešišku ir užgauliu elgesiu, mes žvelgtumėm į tą aplinką, su tikslu išsiaiškinti, kodėl toks elgesys visų pirma buvo iššauktas. Teisėtvarkos sistema šiandien yra ne kas kita kaip masinis socialinis iškrypimas, kuris neatsižvelgia nei į aplinką, nei į jos įtaką tariamiems „nusikaltėliams“. Resursais grįstoje ekonomikoje, kur skurdas ir nepriteklius yra sąmoningai mažinamas moderniais, technologiniais metodais, visuomenės elgesys dramatiškai pasikeis į gerąją pusę.

The Zeitgeist Movement – Observations and responses Activist Orientation Guide

http://www.thezeitgeistmovement.com/The%20Zeitgeist%20Movement.pdf

Desiging The Future by Jacque Fresco

http://www.thevenusproject.com/images/stories/a-designingthefuturee-book.pdf