Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (III dalis)

3 dalis. I skyrius. Praėjus 10 metų po nuo karo pradžios, kai Liuda Vasaris išvažiavo iš Lietuvos, štai jis ir vėl grįžta, tačiau visai supasaulėjęs, apsirengęs poniškai.. Nors kraštas buvo tuščias ir girdima svetimkalbių, Liudas pažino gimtinę. Išvykęs ir baigęs dvasinę akademiją, kurioje dar labiau nutolo nuo dvasinio gyvenimo, Liudas aplankė daugelį šalių, kas ir davė akstiną supasaulėti. Todėl jam grįžus jis nenorėjo būti atpažintas esant kunigas. Pirmas pažįstamas sutiktas pirmoje už sienos stotelėje buvo studijų draugas geras apžįstamas kun Antanas Meškėnas, kuris po studijų grįžęs į Lietuvą ir profesoriaująs. Meškėnas trumpai nupasakojo pokarinę nepriklausomos Lietuvos padėtį ir kunigų padėtį valstybės valdyme… Klausydamas Vasaris suprato, kad jis vis dar tebėra kunigas, nors Meškėno kalba iš buvo jam juoką kelenti. Prašneko apie Stripaitį, Varnėną, advokatą Indrulį, Liudo gimnazijos bedraklasį. Kaunas Liudui atrodė labai skurdus po Paryžiaus, ir nuliūdo, nes tokiam “paryžiečiui” čia nelabai tinkama vieta. Liudas žino, kad čia atsivežė dvasios negalavimą ir pirmoji naktis, kai jis sapnavo laikomas mišias ir per jas save kaltindamas, dar labiau kankino save. II skyrius. Apsilanko pas prof. Meškėną, kur sutinka ir Stripaitį, kuris papasakojo apie sunkų visuomeninį darbą agituojant ir sėdint Seime. Dar ginčyjosi ten buvęs Indrulis, kuriam Liudas simpatijos nejautė, bet abu buvo draugiški. Po vidurkančio kun. Meškėnas parašė Liudą už jį atlaikyti mišias, nes šis po vidurnakčio išgėręs, o Liudas ne, bet Vasaris visomis išgalėmis stengėsi atsiginti pareigos, nes jau seniai buvo belaikęs jas ir tuo nuliūdino profesorių. Kartu išėjo ir Indrulis ir pokalbio metu pasiūlė Liudui apsistoti pas save ir pasigyrė, kad tu susižadėjęs su turtinga, gražia, meniška, protinga, išsilavinusia, inteligentiška, nepasipūtusia amerikiete, o Liudas pašiepęs jo susižavėjimą ne tiek ja pačia, bet jos namu, pasakė, kad rašąs ir gan rizikingai. III skyrius. Pabudo džiaudgamąsis, kad nereikia laikyti mišių ir klausė savęs kodėl jam tai būtų buvę sunku.. Prisiminė akademiją kur jau niekas taip nesaugojo kaip seminarijoj, todėl neretai laužydavo taisykles eidamas į teatrą… Kaip mokėsi akademijoj ir dar labiau konfliktavo tarp poetoir kunigo… Ir pagaliau pavyko ištrūkti į užsienį, išsivaduoti, bet jam nebuvo aišku nuo ko… Po kelių valstybių apsistojęs Prancūzijoj ir gavęs apmokamą darbą atsovybėj, jis mišių nebelaikė. Nors darydavo tai, kas kunigams buvo draudžiama, jis save išnagrinėjęs atrėsi sunkių nuodėmių nedarąs. Ten jis jau atsikratė išviršinio panašumo į kunigą ir tuo džiaugėsi, kol pažįstami nepasakydavo jam juo esant, bet jis dar nebuvo apsisprendęs visiškai mesti kunigystę, nors kartais atšaudavo, jog kai įtikės savo talentu mes kunigavęs. Todėl grįžo Lietuvon dar neapsispredęs ir džiaugėsi kiekviena akimirka, kad niekas nežino, jog jis kunigas, bet tėvynės vaizdas pažadino jo kunigo kerteles. Po sapno jis nenorėjo savęs liūdinti, todėl nusiramino, kad galėtų pasidžiaugti paskutinėmis atostogų dienomis, kadangi jis čia atvyko direktoriauti katalikiškai gimnazijai, bet staiga atėjo pranciškonų vienuolis tėvas Severinas su prašymu, kad sergąs vienas brolis ir reikalaująs ne vietinio konfesarijaus išpažinčiai, bet Vasaris vėl atsisakė nuliūdinęs, bet anaiptol į beviltišką padėtį nepastatęs, vienuolį. IV skyrius. Išvažiavo Liudas į gimtinę, bet stotį atvažiavęs pasitikti tėvas jo nepažino. Pakeliui namo pasakojo kas ką žinojo: Liudas apie svetimas vietas, tėvas – apie karo nelaimes ir naujienas Lietuvoj, taip pat paklaustas papasakojo ir apie Liuce, kuri jau trejetas metų ištekėjusi už kito, nes daktaras Brazgys kare miręs. Ta naujiena, kad Liucė vėl ištekėjo, Liudui buvo labai skaudi ir jam reiškianti, kad nutrūko jų draugystės saitai. Taip galvodamas jis negirdėjo tėvo pasakojimų, kol po tylos tėvas neklausė, kad dabar jam tinkamiausia klebonaut. Ir kai tėvas išgirdo, jog Liudas eis direktoriaut, susikrimto iš apmaudo, nes sudužo jo puoselėtos svajonės matyti sūnų klebonu ir sakė, jog direktoriaus vieta ne kunigui, nes jau buvo matęs, kokie tie kunigai gavę valdžią, bet atvirai to sakyti neišdrįso. Skundėsi tėvas dabartiniais vargais ir norėjo pasakyti ši savo kalbos, jog jis nesupranta jaunimo ir yra nusivylęs valdžia bie kunigais, kurie tarnauja ne Bažnyčiai, o Lietuvai. Ir Liudas tai suprasdamas jautėsi kaltas, bet paguosti tėvui jam būtų reikėję visiškai pasinerti į kunigavimą. Bet jis kunigu būti jau negalėjo, nes tai buvo su juo nebesuderinama. Pirmas Aušrakalnio vaizdas ir tiesa, jog ten apkasai Liudą labai liūdino, be to, vokiečių buvo nupjauti visi gražiausi medžiai, kurie puošė jų vienkiemį. Dabar jau niekas jo napasitiko šuksniais, kaip anksčiau, ir Vasaris giliai susimąstė, kas jis toks esąs. V skyrius. Motina, pamačiusi, jog Liudas neparsivežė nė vienos sutanos, nusprendė išvalyti jo kadaise paliktą seną. Motina galvojo, jog Liudas pamiršo, bet jam prisipažinus, jog iki šventadienio neliks ir jam jos nereiks, motina persigando, nes jau buvo sukvietę svečius į egzekvijas, kurias jis turės laikyti, ir po motinos ašarų jis atsisakyti negalėjo. Bet Liudas jau treju metus net nebuvo išpažinties, o tai yra sunki nuodėmė, bet pradėjęs nagrinėti teologiją, jis nusprendė, kad sunkių nuodėmių visgi nebuvo jo gyvenime ir jis mišias laikyti gali… Kai po tokių pamąstymų apsivilko sutaną, pastebėjo, kad jo įžūdžiai vaikščioti su ja dar neišnyko, o pamatę kunigą džiaugėsi tėvai ir dar persimetė pora žodžių apie kunigus be sutanos… Net po nokturnų, besiruošiant mišioms Liudas nesugebėjo pažadinti savy gailesčio už nuodėmes ir tik sakant žodžius mea maxima culpa, jis persigando, kad šios mišios ir yra jo didžiausia kaltė, bet toliau viskas ėjo sklandžiai. Po mišių seniai Liudui pasakojo apie dabartinę valdžią, kuri neva juos apgaudinėja, o esant vokiečiant buvo viesai kitaip… Vasaris pajautė, kad jis ne kaimui skirtas, kad jis niekada nesuprato ir nesupras kaimo žmonių… Jis dar labiau jautė savo dvilypiškumą ir giliai sąžinėj jautėsi neteisus, bet save visaip teisino ir nusprendė, kad tegu žmonės jį laiko tokį, koks jis yra, nors ir kokia būtų bloga ta nuomonė (bijojo, kad kaimiečiai niekada nesupras, kodėl jis taip egliasi). VI skyrius. Atsikrausto pas Indrulį, eina klausyti sumos, bet ne jos laikyti ir jam buvo keista, kad jis tik klauso ir džiaugėsi, kad jis vis dar tikįs žmogus. Po sumos susitko Petrą Varnėną, kurį jau seniai norėjo susirasti ir Liudas paprašė, kad geriau jo kunigu nevadintų… Varnėnas taip pat jam prikišo, jog reikėtų jau apsispręsti, kuriuo keliu jis ketina eiti; ir dar ilgai jie apie tai kalbėjo, kad Vasariui reikia apsispręsti, o šis, kad daug kliūčių tam yra… po to prakalbo apie Indrulį ir tą neva jo sužadėtinę amerikietę Gražulytę ir namaža jis iš Varnėno apie ją ištraukė… Užėję pas Vasarį, Varėnas iškart pamatė ant stalo Liudo rankraščius ir šis pasiūlė surengti poezijos ir muzikos, kadangi Gražulytė grojo ir Vasaris norėjo su ja susipažinti, vakarą. Liudas turėjo darbo paredaguoti, patasisyti savo kūrinius ir tuo pačiu metu vaizduotėje piešė amerikietės paveikslą. Iš Meškėno gavo žinią, kad su juo nori pasikalbėti vyskupas, kad padėtų Liudui grįžti į senas vėžias. Vasaris bijojo, kad jam neprikišinėtų jo padaryti dalykų ir ruošėsi gintis. Iš pradžių Liudas primelavo apie savo kelionėse laikomas mišias, bet paskui vyskupas įspėjo viską, dėl ko Liudas buvo sumanęs gintis ir nusiramino, neva jį supranta ir net neduodamas jam kalbėti, bet kartu Liudas nurimo, nes nejautė dėl nieko baimės, kadangi vyskupas jau viską žinojo… VII skyrius. Šeštadienio vakaras pas doc. Varnėną, kur susirinko apie 15 žmonių, ir Liudas tą dieną nerimavo, kaip pasirodys tarp tų žmonių. Susirinkę ginčijosi apie poezijos reikšmę ir ką reikia rašyti (Liudas tylėjo). Ir štai pasirodė Indrulis su ponia Genuliene ir nepažįstamąją (amerikiete). Ji buvo kitokia nei Liudas įsivaizdavo, ji buvo tobula Aurelija Auksė Gražulytė. Iš pradžių labai gražiai pagrojo Auksė, o po to Liudas pradėjo pasakoti apie savo dramą, kurios jis dar nebaigė, apie karalių vedusį vaidilutę, taip užsitraukę nemalonę ir įmesti į kalėjimą laukė, nes juos teisti galėjo tik sosto įpėdinis, jų sūnus. Liudas pasakojo turinį, kartais paskaitydamas kelias scenas. Po kiekvieno veiksmo įsiterbdavo klausytojai pasakyti savo nuomonę ir pabaigus skaityti prasidėjo ginčas apie pabaigą ir ilgai tylėjusi prabilo Auksė. Ji pasakė, ką mananti apie kūrinį ir kokia jo prasmė, bet ginčai nesiliovė, kalbėjo apie rašymo būdą.. Auksė tą dramą net susiejo su šiuo pasauliu, kas daugumai buvo keista, bet įtikinama… Liudas džiaugėsi, kad šitaip visi diskutuoja dėl jo kūrinio, o labiausiai jam patiko Auksės žodžiai. Vasaris džiaugėsi, kad Auksė priėmė jį kaip kunigą ir susiejo jo dramą su tuo ir norėjo apie tai su ja pasikalbėti. Prie stalo Liudas su Aukse buvo kaimynai, bet kalbos suregzti nepavyko, varžėsi,o Auksė pasirodė labai šiurkšti Liudui ir jis palaikė ją pasipūtėle. Abu jautė, kad negerai išėjo, o ypač Auksė liūdo, nes ji niekada su niekuo dar nėra taip pasielgusi, o ypač su tuo, kuriam jau tė nemaža simpatijos. “Taip kartais neprietelingumas suriša žmones stipriau negu meilus žodis.” VIII skyrius. Vasarį paskiria į gimnazijos direktorius ir viešai pristato, kad jis kunigas. Tebegalvojo apie pokalbį su Aukse.. Pasiįvairinti kasdieninį gyvenimą Liudas nusprendė apsilankyti operoje, sezono atidarymo proga. Šalia jo atsisėda puošni pora, kuri kaip paskui pasirodė buvo Liucija ir Povilas Glaudžiai. Liucija buvo kitokia nei Liudas paskutinį kartą ją matė..ne tokia stora, elegantiška ir apie ją daug mąstė Liudas… Kai turėdavo laisvo laiko savaitgaliais Liudas ilgai mąstydavo apie savo pasirinkimą ir kodėl jis grįžo neapsisprendęs, nes vis giliau klimpo į kunigavimą ir savo dvilypumą. Apsilankė pas jį Stripaitis, pajuokavo apie mergas, bet Liudui nepatiko, taip pat apie jų ryšį su kunigyste ir abu pasirodė neiną išpažinties ir Stripaitis drąsino mėgautis gyvenimu… Buvo susipykę su Indruliu apie kunigų darbą valdžioje, jų patikimumą, taip pat prakalbo apie tariamą Indrulio sužadėtinę, ir jiems susipykus, Liudas pajuto, kad kuo greičiau jam reikia išsikraustyti. Prof. Meškėnas nuo pat pirmos Liudo praleistos dienos Lietuvoj susirūpino jo likimu, tas atsisakymas laikyti mišias, atsakymas tėvui Severinui, su kurio Meškėnas kalbėjo ir giliai buvo susipūpinęs ir galvojo kaip Vasariui padėti… IX skyrius. Kadangi Auksė buvo perpratusi Indrulio ketinimus ją vesti tik iš ambicijos, į jį nekreipė dėmesio, o šis tai matydamas buvo labai pavydus ir įtarinėjantis. Jis įtarinėjo Vasarį, nes Auksei labai patiko jo drama ir ji neva gali persimesti į autorių, todėl aiškiai norėjo išsiaiškinti jos ketinimus tiesiai to paklausęs, ir nors Indrulis sakė , kad jis kunigas ir jo mylėti nedera, ji iš pyktumo atšovė, kad ir juos galima mylėti. Indrulis dar labiau pyko ant savo draugo, o Auksei tas pokalbis davė susimąstyti ir ji dar labiau pyko ant savęs dėl to šiurkštaus savo elgiasio. Pasakoja apie Auksės gyvenimą, jos praeitį, polinkius, kilmę… Ji nuo pat mažens mylėjo Lietuvą kaip savo gimtinę, nors jos ir nemačiusi ligi 23 metų, bet nusivylus Kaunu po paryžiaus ji patriotizmo neprarado. Auksė vis labiau domėjosi Lido kūriniais ir galiausiai paklausė Indrulio, kodėl jis niekada neatsiveda su savim Vasario. Advokatas kaip įmanydamas melavo ir šmeižė Liudą, bet Auksės entuziazmas neišnyko. Jis krimtosi dėl kai kurių savo žodžių, kai vos neprivertė jos pasakyti, ką ji mano apie jį, bet pabėgęs jis visai nekentė Vasario. Auksė susimąstė, kad čia kažkas keista ir ji jautė, jog kažkas artinasi ir ji laukė. X skyrius. Pagaliau sulaukęs Kalędų Liudas nusprendė aplankyti Liucija Glaudžiuvienę, bet dar prieš tai visgi buvo pakviestas kartu su Indruliu aplankyti Auksę. Pakalbėjo apie save, savo keliones, dabartį ir Glaudžius pasirodė be galo didelis idiotas. Po to atėjo Vytukas, su kuriuo patėvis kalbėjo labai šiukščiai, taip pat gavo pasiūlymą rytoj palydėti ponią į operą, nes vėras negalės ir jis sutiko. Atėjęs prieš operą, pavakarieniavo, pakalbėjo su Vytuku apie jo žuvusį tėvą ir kodėl jis patėvio nevadina tėvo tik ponu, o tai buvo dėl to, kad jis nelaikė jo savo tėvu ir nemylėjo kaip ir Glaudžius jo. Bet Liucė paklausta dėl tėvo vadinimo, atsakė, kad tėvo vardo neverta teršti, nes jųsantykių negalima vadinti tėviškais… Pakeliui kalbėjo apie pažįstamus, praeitį ir kad Liucija pagarsėjus išgalvotais romanais gali nekaip atsiliepti Liudui, bet jam buvo nė motais. Grįžę kalbėjo apie Glaudžių, jos nelaimingą santuoką su juo ir Vasario nesupratimą, kodėl ji ištekėjusi dar kartą, kas jam buvo net skaudu… Prakalbo ir apie Vytuką ir kad Glaudžius jo nemėgsta, nes nori savo sūnaus. Liudas džiaugėsi atnaujinęs seną draugystę. XI skyrius. Praėjus metams po sutuoktuvių Glaudžius pasirodė toks beviltiškas ir nemylįs, nors Liucei nieko nešykštėjo ir nebuvo pavydus, kas leido Liucei flirtuoti su daugeliu vyrų, ko pavydėjo kitos ponios ir skleidė paskalas… Truputį apie Liucijos gyvenimą, jos džiaugsmą susitikus Vasarį… Liudas spėliodavo kaip būtų jei jis nebūtų buvęs kunigas ir vedęs Liucę, bet dabar jis nejautė nieko savo širdį. Dabar jo širdį žadino tik Auksė Gražulytė… Kartą užsuko pas jį Varnėnas, su kuriuo kalbėjo apie poeziją ir gyvenimą, kuri labai liečia Vasario gyvenimą, prisimindami tą vakarą, kai Liudas skaitė savo dramą, o Auksė taip įmantriai ją interpretavo… Pabaigoj Liudas paprašė, kad dar kartą jį suvestų su Aukse ir nusprendė Varnėnas suorganizuoti dar vieną poezijos ir muzikos vakarą. XII skyrius. Paskambinęs pakviesti Auksę į jo rengiamą Naujųjų metų pobūvį ir taip išėjo, kad tą vakarą surengti pasisiūlė Auksė savo namuose, nes pas labai erdvu. Tą vakarą buvo irgi apie 15 žmonių, o Auksės senyvas tėvas pasikvietęs kelis draugus į jaunimo tarpą nesimaišė. Atsisėdęs prie salo, kur jam buvo paskirta vieta, Liudas nudžiudo, kad jis vėl sėdi greta Auksės, kuri atsiprašė dėl savo storžieviškumo aną kartą. Jiedu buvo labai draugiški vienas kitam. Prasidėjus šokiam Liudas pasisakė, kad jam nelinksma, nes nėra artimo žmogaus, su kuriuo galėtų tą džiaugsmą dalintis, o Auksė jį interpretavo iš kalbos ir raštų… Vasaris nenoriai atsakinėjo į Auksės klausimus išsisukinėdamas net eilėmis, kurias sugalvojo ekspromtu. Visą vakarą jie buvo drauge ir laimingi. Prieš pat vidurnaktį netikėtai įsiveržė nekviestas Indrulis su draugu. Indrulis visą laiką kreivai žiūrėjo į Liudą ir norėjo jį pašiepti, nes matė jo susidraugavimą su Aukse bei keistai žiūrėjo į jos tostą, kuris jam apsirodė perfrazuoti Vasario žodžiai. Naujųjų Metų rytą Liudas aplankė Liuciją, pakalbėjo apie Naujųjų išvakares, Auksę… Pasikalbėjo su Vytuku ir Liucės paprašytas sutiko padėti jam padėti moksle. Pavakare netikėtai Liudą aplankė prof. Meškėnas su tėvu Severinu. Severinas klausinėjo apie Liudo gyvenimą ir pasirinktą kelią ir šiam atšovus gana griežtai prieš kunigystę, Meškėnas stegdavosi tai sušvelninti, kad neįsižeistų Severinas, bet Liudas laikėsi savo nuomonės ir buvo gana šaltas. Atsisveikinę su Liudu jie dar kalbėjo, ar tik nebus per vėlu jau Liudą gelbėt, nes Meškėnas norėjo dar palaukti, kad Vasaris dar apsiprastų. Jiedu buvo labai susirūpinę. XIII skyrius. Pirmas Liudo pasirodymas visuomenėje su moterimi – Aukse. Eidami namo jiedu kalbėjo apie Liudo patirį su moterimis, jis viską prisipažino, net nežinodamas kodėl yra toks atviras su ja ir abu suprato, kad jųdviejų keliai gali susilieti… Vasariui mokyti Vytuką labai patiko ir iš jo naiviškumo daug sužinodavo apie Liuciją. Kartą netikėtai atėjęs, nes buvo mamos paprašytas išeit, pasakė, kad atėjo kapitonas Raibys, su kuriuo ji turėjo romaną, bet Liudas neišdrįso daugiau paklausinėti ir išpešti žinių. Vasaris vis dar galvojo apie praeitus laikus, jo nepatirtą bučinį, kurio jis dabar labai užsigeidė, nes Liucę mtydavo labai dažnai. Dabar jis daug galvodavo, lygindavo savo sutiktas moteris, svajodavo, nagrinėdavo savo pasikeitimus… Pamilo Auksę, bet Liucei ir jai apie vieną kitą nieko Liudas nesakė. Kalbėdami Liudas su Aukse jie dar nedrįsdavo savo santykių vadinti meile, nes ir ji jautė kažką, kadagi Liudo visai nebesivaržė. Prakalbo ir apie Liudo poeziją, kuri Auksei pasirodė labai nenetūrali, per daug perkeltinių reikšmių, bet Vasaris nesiginydavo, nors ir manydavo kitaip… ir kaip jis jai paskaitė paprastais žodžiais parašytą eilėraštį, ji labai nudžiugo, nes kaip ji manė, šį eilėraštį galės suprasti ir visai nieko nenusimanantis apie poeziją. Liudas džiaugės, kad dabar jis nebėra vienas, kad yra žmogus, kuris bando jį įspėti, suprasti, kad nėra atsiskyrėlis ir jam gyvenimas palinko į kitą kryptį. XIV skyrius. Sekmines Liucija Liudui pasiūlė praleisti su ja ir keletu kitų jos pažįstamų plaukiant valtimi Nemunu ir Liudas sutiko, o kai tą dieną praleisti kartu pasiūlė Auksė, jis jai pamelavo, kad važiuos pas tėvus. Vienintelis pažįstamaskateryje buvo Indrulis, kuris vis dar nekentė Liudo ir jį įžeidinėjo ir Vasaris niekur negalėjo pritapti. Vasaris manė, kad dabar Liucė tikrai viską sužinos. Sustoję miške, Liudas su Liucija kalbėjo apie praeitį ir Liudas ja pradėjo žavėtis dar labiau, bet sau pasakė, kad senosios Liucės nebėr ir kas buvo nebegrįš… Grįžtant Vasaris gėrėjosi gamta ir primygtinai jam teko lydėti Liucę namo galvojant apie Auksę. Pas Liucę kalbėjo apie tai kas būtų, jei jis nebūtų buvęs kunigas ir po kiek laik jis ją karštai pabučiavo. Grįžęs namo dar ilgai mąstė apie tą pokalbį, Liucės žodžius, jo keistą potraukį… XV skyrius. Liudas laukė žinios iš Auksės, kai sužinos visą tiesą iš Indrulio ar iš kitų lūpų. Bet baigiantis savaitei, pas jį įsiveržė Auksė su alyvom ir jie prisipažino mylį viens kitą, bet dar turi palaukti, ar kas pribręs… ir šiuo palankiausiu momentu Liudas neišdrįso prisipažinti melavęs ir dar labiau melavo… Nuėjęs pas Vytuką patikrinti uždavinių, jis neįstengė būti tvirtas tik darbui, nes pati Liucija jį pabučiavo ir sakė lauksianti jo baigus jam darbą. Trumpai šnektelėjo, paprašė Liudas jo nebevadinti Pavasarėliu, ir netikėtai pasirodė pora svečių: Indrulis ir dabita iš katerio, kurio pavardės Liudas nežinojo. Indrulis buvo labai įtarus ir įžvalgus… pastebėjo, kad Liudo peties moters plauką ir pudros, bet per vėlai apsižiūrėjęs Liudas buvo pajuoktas ne tik Indrulio, bet ir dabitos Aleksandro. Dabar Liudas jau neabejojo, kad paskalos pasieks Auksę. Pirmas pas Liudą atbėgo Stripaitis ir kalbėjo apie moteris ir paskalas, kurios ėjo iš Meškėno. Tokį patį įspėjimą gavo ir iš Varnėno, kad neverta teptis dėl tos Glaudžiuvienės, prastos reputacijos ir pan. Dėl tų preikaištų Liudas supyko ir prieštaravo, jog visotinės normos jo nedomina… Po poros dienų Liudui paskambino Auksė ir paprašė neatidėliotinai ateiti pasikalbėti, ir jis suprato, kad ji jau viską žino. Vasaris išvadavo Auskę nuo kančios pasakyti viską ką žino ir jis prisipažino. Liudas nesigynė, bet bandė paaiškinti kodėl taip pasielgė, melavo, buvo su kita, bet svarbiausias klausimas buvo ar jis bučiavo Liuciją ir jam tai prisipažinus Auksė labai nuliūdo, ir nors Liudas sakė, jog santykius su Liuce nutrauks, ji tuo netikėjo ir nusprendė vasarai išvažiuoti atostogų ir grįžus pažiūrėti kaip viskas bus, nes dėl visko kaltas buvo tik Liudas ir jis pasižadėjo atlaikyti jos išbandymą ir jų išsiskyrimas buvo toks, tarsi jie daugiau niekada nebesusitiks. XVI skyrius. Liudas pasiryžęs savo tikslą pasiekti – išsiskirti su Liucija, bet kaskart nuėjęs pas ją Vytuko darbų tikrinti jis negalėdavo su ja nepabūti. Pamąstymai ką reiškia meilė… Prisimina Auksę ir išsiąiškina, kad ryšys tarp jo ir Liucijos anksčiau ar vėliau vistiek būtų nutrūkęs, nes ji nublanko prieš jo akis. Sklandžiai pasibaigus Vytuko egzaminams, ko Liudas labai laukė, pagaliau nusprendė jų ryšius galutinai nutraukti ir nuėjęs pas ją viską išdėstė, vienas kitam kai ką prisipažino, padiskutavo ir abu supratę, jog kitos išeities nėra kaip suaugę ir geri draugai atsisveikino. Išėjo Liudas neatsigręždamas iš Liucijos namų, bet pasuko ne namo, o link Aleksoto… ėjo pakrante, po to užlipo į šlaitą, apžvelgė Kauną, Nemuną, kažką sugalvojo apie didmiestiškos civilizacijos demoą, kuris jau aprėpė Kauną, Liuciją ir kėsinasi į jį, ir nužingsniavo namo. XVII skyrius. Visą vasarą Liudas svarstė apie savo pasirinkimą, nagrinėjo savo vidų, santykius su Aukse, suprato, kad jei norėtų tai dabar būtų pats metas grįžti prie kunigystės, nes jau įprato tai daryti, ir atostogas nusprendė praleisti Nidoje, kur joks pažįstamas netrukdys svarstyti svarbių klausimų. Liudas nors ir labai norėdamas, žinių apie Auksę neišgirdo. Prieš išvyką į Nidą nusprendė Liudas aplankyti savo tėvus ir šįkart jau įsidėjo savo sutana, nes žinojo, kad reiks laikyti egzekvijas, kurios ir vėl buvo išgirtos, ir dirbo kitus kunigiškus darbus, o tėvas apgailestavo, kad Liudas nežada nė šįmet grįžti į parapiją. Nors ir visi Liudo darbai buvo tikros šventvagystės, veidmainiavimas, bet jis buvo vienintelė tėvų atspirtis, be kurios jie netektų prasmės gyventi. Ir kartais jis jau norėdavo būti paskirtas į kurią nors parapiją, nes kaip peilis rėžė jam širdį tėvų kalbos, kas būtų jam nesant kunigu ir jis pyko, kad tarp jo ir tėvų atsirado kažkokia nesusipratimo skraistė. Nuvažiavęs į Nidą jis džiaugėsi ramybe, laisve, visa aplinka… bet galvoti jam nepavykdavo, nes atsigulęs ant smėlio jis tiesiog žiūrėdavo į debesis ir nieko negalvojo. Kai būdavo apsiniaukę, jis rašinėdavo, turėdamas naujų minčių ir paskatų. Vieną naktį jis ėjo pasivaikščioti žinodamas, kad pasivaikščiojimas bus ilgas ir netikėtai prie vienos kalvos jis netikėtai susitiko Auksę, kuri būtų pro praėjsu kaip nepažįstamoji, bet buvo atpažinta Vasario. Būdami Nidoj jie kartu vaikštinėjo, kalbėjosi kas abiem glūdi ant širdies, Liudas išpasakojo viską ką jaučia, kas jam neramu, o Auksė jį visiškai suprato ir padėjo dar geriau susivokti ir net liepė baigti save analizuoti, nes iš to tik nelaimės, graužatis ir kančia… Liudas po to įgavo naujų jėgų, vilties, pasiryžimo. XVIII skyrius. Prasidedant naujiems mokslo metams, Liudas buvo griežtai užsispyręs mišių nelaikyti ir jokie kapeliono ir primininko įkalbinėjimai ir nepasitenkinimai nepadėjo, nes Vasaris norėjo, kad visi suprastų, kad jo kunigystė yra klaida. Jis prisiminė Auksės žodžius apie meilę, pats žiūrėjo į savo vidų, norus ir į šeimą, kurios jis nenorėjo, nes jam užteko tik meilės, nes prisiminė, kaip kartą girdėjo iškoneveikiant ekskunigą. Ir kartą Auksė tiesiogiai iškėlė vedybų klausimą, kuris sukėlė didelį nesusipratimą, nes abu buvo rimtai užsiėmę pozicijas… bet literatūriniai laimėjimai Liudui kėlė daug vilčių ir stiprino jo apsiryžimą eiti keliu į išsivadavimą, grįžęs iš atostogų jie atidavė teatrui savo dramą, kurią suvaidino prie Kalėdų šventes. Visi buvo sužavėti premjera, per antrą pertrauką jį atėjo pasveikinti net pats Indrulis, kuris vėl ėmė kibti prie Auksės savo meilikavimu.. po trečio veiksmo Liudas buvo išprašytas užlipti ant scenos, kur gavo daug gėlių ir aplodismentų. Kritikai dramą įvertino palankiai, net katalikų kritikai palankiau į ją žiūrėjo, nes autorius savas žmogus, tačiau buvo ir nepalankių minčių iš katalikų, apie kurias jam ir papasakojo Meškėnas, apsilankęs po poros savaičių, kada susidomėjimas drama dar nebuvo atslūgęs. Profesorius pasakė, kad “budėjimo taryba” rado erezijų, nepadorumo, ir kad nepadorūs šokiai, kurių jis nerašė, priskaičiuojami jam, bet Liudas net supyko ir prašė tai tarybai perduoti, kad kaip jie prašė, savo veikalų į cenzūrą neduos, neklausys jų draudimų eiti į teatrą ir tausodamas savo ir vyskupo nervus, pas jį aiškintis neis. Išėjo Meškėnas susirūpinęs ir išsigandęs, kad Liudas taip nukrypo nuo padoraus kunigom ir nuėjo apsisųsti tevui Severinui, kuris laikė savo pareiga padėti Liudui, bet profesoriaus nuomone, dabar dar nepalankus tam metas. Netrukus Liudas davė išspausdinti visus savo raštus, dramą, poezijos rinkinį ir viskas buvo greitai išspausdinta ir neužilgo pasirodė knygynų vitrinose. Knygos buvo skaitomos, kaip savas širdies kelias, aprašytas kažkieno kito. XIX skyrius. Liudas jau nesigėdino rodytis su Auske kartu, nes jų santykiai sustiprėjo, ir tuo piktinosi davatkėlės bei kitos moterys kurdamos nebūtus dalykus ir skleidamos pletkus. Apie tai kartą jiedu ir šnekėjo, kad jau įgriso visos tos kalbos, bet kvailių skaičius begalinis… Liudas atitolo nuo savo draugų, nes jų net nematė ir kartą netikėtai pas jį pasirodė Severinas su savo pareiga, bet nieko nepašė, nes Liudas, kuo toliau, tuo labiau, laikėsi savo nuomonės mesti kunigystę ir tėvas niekaip, net per poeziją, nusegebėjo palaužti Liudo įsitikinimų… XX skyrius. Vasaris nusprendė nelaukdamas kol jį išmes, pats atsistatydinti iš direktoriaus pareigų, nes tos vietos nebrangino dėl per daug sunkaus darbo, nors iš to gaudavo tie lėšų, kad net nereikėjo apie pragyvenimą galvoti, bet užtikrino save, kad išsivers ir be to. atsistatydinimo valdyba nepriėmė, prašydama likti savo pareigose iki mokslo metų pabaigos. Laikai buvo neramūs dėl artėjančių rinkimų, todėl liudas atsikvėpė sulaukęs Velykų atostogų ir iškart Vytuko buvo pakviestas į svečius. Ir pas Gražulius jis netikėtai susitiko Stripaitį, kuris pasiūlė kartu aplankyti Kalnynus ir paagituoti už krikščionis demokratus, bet Vasaris atsiskė agituoti, bet sutiko aplankyti parapiją. Po vaišių Striapaitis su Liudu ėjo pažiūrėti kaip ten jų agitaciniai plakatai, pas jauną dailininką Degutį, kuris kurdamas plakatus uždarbiavo pragyvenimui ir dėl savo talento gaudavo daug užsakymų iš visų partijų. Nuėję apžiūrėjo jiem skritus plakatus, užsakė atspausdinti kelias dešimtis, bet prieš išeinant Stripaičiui užkliuvo kiti plakatai ir nusprendė pažiūrėti, o ten buvo opozicijai piešti plakatai ir dėl to Stripaitis įsiuto, nors Degutis ir teisinosi, kad atsisakyti užsakymų negalįs ir piešiąs ne jokios politikos, o prijaučiąs krikdemams, bet Stripaitis prigrasė, kad daugiau užsąkymų jis nebegaus. Dar prieš išvykimą, Vasaris bandė Stripaitį įspėt apie galima katastrofa, bet jo neklausė. Kalnynų parapijai vadovavo naujas klebonas, nes Platūnas baigiantis karui mirė. Mitingas prasidėjo anksčiau negu Stripaitis tikėjosi, nes jį pradėjo opozicininkas, visaip koneveikdamas krikdemus, bet atėjęs Stripaitis buvo aštresniu liežuviu ir po poros frazių, užlipo ant vežimo, tuo pačiu metu nuo jo nuversdamas kitą agitatorių, bet per minią persirito minia, jog tai buvęs vikaras ir nemaža jo ir jo partijos priešininkų pradėjo triukšmauti ir po kiek laiko parvertė vežimą su Stripaičiu, kurį išgelbėjo kun. vikaras, zakristijonas ir keletas ištikimesnių ūkininkų, o visą šitą įvykį nuo akmenų stebėjo Vasaris su klebonu, nes į minią eiti nedrįso. Vasaris nedaug tesužinojo apie baronus, o dvaro ir sodo vaizdas tiesiog buvo kraupus: viskas išdarkyta, iškasinėta, medžiai iškirsti. Prisiminė jis baronienę ir galvojo kaip ji dabar elgtųsi, ar vis dar rastų savyje stiprybės gyventi sugriautuose namuose. Palypėjęs į kalvą jis pamatė, kokie Kalnynai dabar pasikeitę, jog dabar bažnytkaimis laikosi tik dėl naujakūrių mažų namelių, kurie tarsi atstatinėja, kas buvo sugriauta. Stripaitis buvo nusivylęs nepasisekimu, bet guodėsi, kad kažkiek padės išdalinta literatūra ir kar galėjo būti ir blogiau, nes kartą teko net revolveriu atsišaudyti. XXI skyrius. Liudas jau krypsta prie galutinio savo apsisprendimo, dar kelia klausimus kaikuriose gyevnimo srityse, bet vistiek laiko save krikščioniu, tačiau su kitokiais nuostatais, tarsi kuria naują religiją. Vakare atsigulus Liudui prieš akis prabėgo nemaža senų atsiminimų iš vikariavimo Kalnynuose… Visi apmąstymai galėjo jį vėl palaužti, bet jausdamas šalia savęs moterį jis išliko stiprus… Auksė jau gerai pažinojo Liudą ir jo charakterį ir suprato jį, bet dar niekaip negalėjo jiedu susitarti dėl bendros ateities, nes pradėjus kalbėti ta tema, susiginčydavo ir nieko nenusręsdavo. Atėjus Sekminėm, per kurias pernai Liudas Auksei pamelavo, jis nusprendė ją pakviesti pasivaikščioti ir užlipę ant Napoleono kalno, jie ir vėl prašneko apie šeimą, moteris, ar Liudui nepakenks vedybos kaip poetui…ir pagaliau Liudas sutiko, jog vestuvės reikalingos, bet ne dabar. Grįžus namo Auksė vis dar galvojo apie pokalbį ir tai, jog ištekėjusi ji užsitrauks didelę neapykantą, nors ir vestuvės bus teisėtos, nes jos motina ne katalikė (kas tokia?). Be to suprato, kad kažkuris iš jųdviejų turi būti stiprus ir nepalaužiamas jų įsitikinimuose ir tą pareigą apsiėmė Auksė. Pagaliau ji ryžosi pasakyti tėvui, kad myli Liudą, tvritai nežinodama, kaip tėvas reaguos, bet jis buvo supratingas ir linkintis dukrai ko geriausio… Netrukus po to pas Auksę atėjo Indrulis sužinoti ar dar turi vilties, kad ji jį pamils, ir nors meilikavosi teisinosi, Auksė, kaip ir turėjo, nepaliko jam nė mažiausio šanso. Bet Indrulis nepyko, o jautė palengvėjimą, kad viskas baigta, nes jau buvo nusižiūrėjęs kitą turtingą paną. XXII skyrius. Tais metais Liudas be galo laukė atostogų, nes turėjo baigti direktoriauti ir galutinai pradėti gyventi iš literatūros, nes drama buvo pasisekusi, knygos perkamos ir Vasaris buvo ramus dėl savo ateities, bet kartą netikėtai paskambino Liucija ir pranešė, kad Vytukas labai serga ir jį kviečia. Vaikas buvo apsigavęs plaučių uždegimą nuo peršalimo. Liuciaj buvo labai pasikeitus, nerimo perkreiptu veidu, bet Liudas ją ramino, kad čia nieko baisaus, kas vaikas jaunas ir greit pagis, bet rytojaus dieną vaiaks toliau klajojo ir kliedėjo ir Liudui motiną nuraminti buvo dar sunkiau, nes dabar dievagojosi, kad visk mestų ir būtų tik jo motina. Dar kitą dieną Liudas jau negalėjo ateiti, bet telefonu sužinojo, kad Vytukui jau geriau ir Liucija jam labai dėkojo už pagalbą. Ketvirtą dieną pažadinęs Liudą skambutis buvo Glaudžiaus žinia, kad vaikas mirė. Glaudžius visas tas dienas buvo tam reikalui šaltas, o Liudui skambino, kad tas pasišnekėtų su Liucija, nes ji nieko neprisileidžia. Liucija nenorėjo pripažinti, kad jis mirė tik dėl ligos, ji ieškojo gilesnių priežasčių, kad ji dėl to kalta, ir Liudo įtikinėjimai nepadėjo, ji sakėsi nekenčianti vyro, nes jis džiaugiasi dėl jo mirties. Po to Glaudžiui padėjo parašyti pranešimą apie Vytuko mirtį į laikraštį. Kitą dieną vyko laidotuvės, mišias laikė pats kanauninkas Kimša, bet Liucė nenubraukė nė vienos ašaros ir bobos ją laikė baširde, bet buvo anaiptol. Kitą dieną Liucė buvo užsidariusi kambaryje ir neprisileido nei vieno iš pažįstamų ir Kimša paprašė ją pasaugoti, nes yra įsikalusi kažkokių nesamonių… XXIII skyrius. Po laidotuvių Liucija puolė į apatiją viskam, sėdėjo, valgė tik savo kambaryje ir su niekuo nekalbėjo. Liudas prieš išvažiuojant atostogauti dar bandė ją prakalbinti, prajudinti, bet ji buvo apatiška, tik klausė ką apie ką kalbėjo Kimša (*matyt jau žinojo, kad jis jos tėvas*). Auksė Liudui pasakė, kad Liucija gali ir nusižudyti ir ne tik dėl vaiko, o dėl daugelio priežasčių. Prieš išvykstant į Palangą jis nuvažiavo pas tėvus, kurie buvo nepatenkinti, kad jis nelaikys egzekvijų, o Kimša buvo pernelyg susidomėjęs Auksę (*nes buvo pasakęs, esąs tėvas ir nerimavo kaip ji reaguos*), jis buvo dabar palūžęsir ne toks tvirtas kaip per laidotuves. Grįžęs į Kauną dar kartą aplankė Liuciją, kuri jau buvo ne tokia skausmo iškankinta, bet šalta ir kalbėjo apie jos bevertį gyvenimą, kad niekas pasaulyje nepasikeitė mirus Vytukui ir Liudas jautė ir bijojo, kad ji pasiryžus yra viskam. Susitikęs Stripaitį sužinojo, kad jis ketinąs važiuoti į Ameriką., nes pralaimėjo rinkimus ir pinigų bus stoka… O susitikęs su Aukse jie vėl šnekėjo, kad Liucija Liudo širdį užima dar didelę vietą, bet Auksė nepyko ir Lliudas džiaugėsi bei abu komentavo saulėlydžio vaizdus. XXIV skyrius. Beigiantis rugpjūčiui Vasaris grįžo Kaunan, o jo atsistatydinimo prašymas buvo priimtas ir Liudas dėl džiaugėsi, nes jam nebereikės rūpintis tuo, kas jam nepatinka ir galės gyenti iš to, kas jam įdomu, nes neabejojo antros dramos pasisekimu ir net juokaudamas užjautė prof. Varnėną dėl profesūros. Aplankęs Liuciją sužinojo, kad ji jau savaitė kaip išvažiavus po ginčo su Glaudžium. Po mėnesio Liucija Liudą pavietė į pobūvį, kaip jo pagalbą jai, nes buvo tai pasižadėjęs. Susirinko nemažai svečių ir dauguma buvo visai nepažįstami net Liucijai, nes juos sukvietė kapitonas Raibys, kaip patikimus ir padorius asmenis. Liucija buvo kaip nesava, negyva ir net tostą pakėlė už beprotybę, kas dar labiau įaudrino svečius. Po to Lliudas su ja kalbėjo lyg tai darytų paskutinį kartą, ji klausė ar tikrai jis myli Aukse, paprašė pameluoti Kimšai apie šį vakarą, neva jis buvo kitoks ir net prasitarė, o jei ji nusižudytų ir kaip šmėkla stotų tarp jo ir Auksės, apie ką Liudas jau seniai galvojo. Liudas buvo įkalbėtas išeiti paskutinis ir laukė tarsi kokio skandalo ar išsišokimo, bet visi išsiskirstė ramiai, o atsisveikinant pabučiavo Liudą, dabar jau šaltom savo lūpom. XXV skyrius. Kitą rytą tik Vasariui pramerkus akis, pasibeldė tarnaitė Adelė ir pranšė apie Liucijos mirtį. Daktaras sakė, kad tai širdis, neva per didelis krūvis, nuovargis, išgyvenimai… bet Liudas abojojo, kad tai natūrali mirtis, net daktaras dievagojosi, esant ne kitaip. Išklausęs nuodugnaus Adels pasakojimo, Liudas jau beveik neabejojo, kad tai savižudybė – nusinuodijimas ir po telegrafavimo Kimšai, jis suprato vakarykščio vakaro prasmę. Dabar net Auksei jis buvo šaltas ir ji nežinojo ką daryti ir stipriai nusigando, kad Liudas visai nepalūžtų, po jį mylėjusios moters mirties. Vakare laiškanešys Liudui atnešė pačios Liucijos laišką, kuriame ji prisipažįsta nusižudžiusi, pasko priežastis, nusižudymo planą ir tai, kad Kimša jos tikras tėvas(*tai turbūt yra ta kanauninko vaikystės nuodėmė, apie kurią lyg ir buvo užsiminęs*) ir kad mylėjusi Liudą. Dabar Kimša jau nelaikė mišių ir tik vienas Liudas suprato, kodėl senelis neapsivilkęs kamžos. Po laidotuvių pasivijęs Kimšą Liudas pareiškė gailestį ir kad nelaiminga Brazgių šeima, bet Kimša kaltino save dėl Liucijos mirties, kad taip jį teisia. XXVI skyrius. Liudas dabar daug ką suprato po Liucijos mirties ir jos laiško, ko nesuprato jai esant gyvai ir bijojo, kad mirusi neišardytų jo santykių su Aukse. Liudas neprisileido Auksės, neleido jai suprasti jo skausmą ir laukė, kaip pakryps Vasario mintys. Praėjus keliems mėnesiams ir prasidėjus sukilimui, Vasaris laukė, kada prasidės naujas jo gyvenimo etapas, kai rašys iš realaus gyvenimo. Ir Liudas vėl atgijo, pradžiugo ir Auksė, kad nebėra jau to šalčio, kuris sklido iš Liudo. Ir pagaliau Liuda sulaukė dekreto, jam liepiančio apsigyventi prie bažnyčios, daryti kas pridera kunigui, neiti į teatrą, duoti raštus redaguoti cenzoriams. Liudas kalbėjo, kad kunigais tegu pasilieka, kuriems nereikia iš gyvenimo nieko, kad kurie nori, tie galėtų pasitraukti iš kunigų luomo, kad jo kančios nebuvo beprasmės, kad jis pasiryžęs dėl savo apsisprendimo net pasekti Liucijos pėdom. Bet Auksė buvo pasiryžus ir džiaugsme, ir varge viskuo dalintis su Liudu ir jam tai užtikrino, nes ji turinti pakankamai lėšų jį išlaikyti. Aplankęs Liucijos kapą, Liudas gryžo namo ir nuo pat pirmų atsiminimų iš vaikystės pradėjo prisiminti visą savo gyvenimą ir, pasiteisęs prieš save lotynišką dekretą, stambiom raidėm ima rašyti: “NN vyskupystės kurijai Liudo Vasario (*ENTER*) P A R E I Š K I M A S”.

Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (II dalis)

2 dalis. I skyrius. Intenyviai remontuojamas vikariatas, į kurį turės atsikraustyti Liudas Vasaris – jaunasis kunigas. Remontą prižiūrėjo klebonijos tarnaitė Julė – apie 35 metų dar nebjauri merga, tačiau Kalnynų parapijos klebonas Liudo paskyrimu į jo parapiją buvo labai nepatenkintas, nes, kaip jam atrodė, kartu su savo pirmuoju vikaru kunigu Jonu Stripaičiu čia tvarkėsi gerai. Klebonas kunigas Platūnas prižiūrėjo savo ūkį, laukus, o vikaras užsiiminėjo visuomeniniais darbais, prižiūrėjo parduotuvę…ir jiedu ramiai tvarkėsi vienas į kito reikalus nesikišdami ir sutarė gerai, todėl trečias asmuo jiems atrodė nereikalingas ir dėl to piktinosi. Kai gavo nuo Liudo laišką, kun. Stripaitis jau žinojo, kad jis poetas, bet klebonas dėl to tik dar labiau siuto, nors vikaras ir sakė, jog parapija išgarsės. Jų kasdieniai darbai…kunigavimas tebuvo antraeilis darbas po savų reikalų, nes sukdavosi kiek galėdami greičiau bažnyčioje… Be to, Vasario jiems nereikėjo, nes bijojo, jog jam viskas, ką jie daro gali pasirodyti neriimtina ir gali papiktinti, nors jiems tai visai atrodo natūralu. II skyrius. Atvyksta Liudas su savo tėvu ir broliu dviem vežimais. Ir iškart juos pasitinka klebonas su žinia, jog Liudui čia darbo nėra ir jis čia nereikalingas, kas Liudą labai nuliūdino. Išsikrauna daiktus, pasišneka su tėvu ir Liudą pakviečia pietų, bet nors ir jo tėvas turėjo neabejotiną teisę sėstis kartu prie stalo, bet dar tik atvažiavus klebonas įsakė pietų ruošti trim, o kun. Stripaitis buvo namie. Bet tėvas atsakė nepykstąs, nes dar patys su Liudo broliu turi ką užkąsti. Prie pietų stalo aptarę savo dienos reikalus, prispirti bėdos ir laiko neturėjimo Liudui iškart priskyrė rytoj pamokslauti ir laikyti laidotuves. Išlydėjęs namo tėvą su broliu ruošėsi mokytis laidotuvių ceremonijos, reikėjo sugalvoti pamokslą ir tam reikėjo žvakių ir su reiklau nuėjo į kun. Stripaičio parduotuvę, kur buvo pristatytas prie pagalbos ir užtikrintas, kad jam bus surastas trumpas pamoksliukas. Tuo metu atėjo Žodelis, su kuriuo kun. Stripaitis visąlaik tik ir pykosi, kalbėjo apie reikalus, kuriuos prižiūrėjo vikaras. Liudas buvo apšviestas barnio prigimtimi. O vakare dar mokėsi ceremonijų ir pamokslo rytdienai, o apie pamokslus buvo pamokytas, kad iš metų jis juos išmoks perskaitęs porą kartų, nes taip daro jie su klebonu. III skyrius. Prisimenamos jo primosios mišios, jo klaidos ir jam pasakyti per jas pamokslai. Trumpai patirtis su pirmomis išpažintimis. Jis pirmą kartą pamato savo parapijos apdulkėjusią, paleistą bažnyčia, kuri dar labiau sustiprina jo baimę eiti laikyti laidotuves. Zakristijoj vaizdas buvo dar baisesnis, nes rakandai jau seniai buvo nevalomi prigleivėję, spintoj pamatė apdulkėjusius ir susidėvėjusius iškilmių rūbus, kuriems jau savas pavadinimas netiko ir rengiantis juos neįmanoma buvo sakyti tam skirtų maldelių. Tokią apleistą bažnyčią ir zakristiją jis mato pirmą kartą, nors jų jau matė nemažai. Paklausta zakristijonas apie nevalyvumą atsakė, kad tvarkytis visai nėra laiko, nes klebonas varo prie ūkio ir jiedu su Jule tik kelias akimirkas turi dulkes perbraukti. Kol dar nabašninko nebuvo Liudas nusprendė išklausyti išpažinčių ir po kelių iš jų atėjo eilė vienam bernui, kuris buvo priverstas motinos ateiti išpažinties, todėl nieko doro nesakė, kas Liudą varė į keblią padėtį, nes nabašninką jau atnešė, todėl jis dėl kai kurių taisyklių nusprendė išrišimo jam neduoti ir nors prisakė Komunijos neiti, jis atėjo ir Liudas privalėjo ją duoti, nes kitaip būtų atsakleistas išpažinties konfidencialumas. Pamokslas Vasariui išėjo nekaip, jis varžėsi ir baigė jį šabloniška formule, bet norėjo gražiai bent sugiedoti, tačiau vargonininkas matyt buvo įpratęs skubėti ir nutraukinėdamas Vasarį bei suveblendamas savo žodžius jis baigė bažnytines apeigas, o po to Liudas atlydėjo, užbėrė žemių ir džiaugėsi baigtu darbu. Po nejaukių pietų su klebonu, iš jo gavo pirmąjį užmokestį už mišias 3 rublius, iš kurių turėjo sumokėti vargonininkui ir zakristijonui. Jis vėl daug mąstė apie nevykusį savo darbą ir pamatytus vaizdus. IV skyrius. Iš Naujapolio grįžta ten su reikalais vykęs Stripaitis ir nuramina kleboną dėl kviečių kainų ir pasako, jog pralotas yra Liudo pusėj. Jule papletkino apie Liudo laidotuves ir Piktupio Andriaus – rudžio išpažintį. Per pietus Stripaitis Liudui kaip lauktuves parnešė žinią, jog buvo susitikęs su Brazgiene. Taip pat sužinojo, kad reiks kažkam miestan važiuoti į šventą Pranciškų ir tam reikalui paskyrė Liudą. Po pietų Stripaitis pakvietė pas save pasišnekėti. Išgėrė truputį, pamokė Liudą pamokslus sakyti, ir pasiūlė prisidėti prie krautuvės reikalų ir “Žagrės”, bet Liudas atsisakė, nes buvo primokytas ekonominus reikalus nesikišti. V skyrius. Išeina Liudas ant kalnelio į apylinkes apsižvalgyt. Pasakojama šalia bažnyčios esančio dvaro savininko bajoro fon Reinekei nekataliko, lietuvių pramintam Rainakiu, istorija, taip pat apie jo jauną žmoną katalikę. Liudui labai knietėjo baronus pamatyti… Vėl kunigavimo pašaukimo nagrinėjimas. Užlipęs ir apžvelgęs teritorijas pamatė raitelius, kurių vienas peršoko gan diddelį griovį. Kai prasilenkė persimetė keliais žodžiais ir nors dėl vyriškų rūbų iš toli nesimatė, bet tas prešokęs griovį reitelis buvo baronienė, o kiti du tai baronas ir jų tarnaitė Sokolina. Ir ta pažintis Liudui buvo tarsi vaikiškos pasakos išsipildymas. Paėėjęs toliau pasirinko vietą iš kur gerai matyti kaimas ir pasinėrė į fantazijas, nes tokiose vietose jis nebesijaučia kunigas ir niekas jo neįtikintų, kad jis įšventintas. Ir vėl seminarijos prisiminimai ir mokymai, savęs nagrinėjimas, atsiminimų peržiūrėjimas. VI skyrius. Sumanė Vasaris apvalyti bažnyčia, ir nors stačiai piktindamasis tuo jis sutiko, kad Liudui tvarką padaryti padėtų keletas davatkų. Pamatęs švarą ir nepritapimą prie jos klebonas dar labiau siuto. Visi pamatė permainas ir mišios buvo kilmingesnės bei linksmesnės… Po mišių Liudą pasivijo Žodelis su Borvikiu ir ėmė jį kamantinėti ir patys pasakoti apie parduotuvės reikalus, kad šis pakalbėtų su Stripaičiu. Bjaurios mintys apie Julę ir Stripaitį… Po to pastarasis atėjo pas Liudą išklausti ko iš jo norėjo tiedu ir taip įsikarščiavo vikaras išpasakojęs ką apie tai mano ir kaip viskas yra, kad nusprendė užklupti aludėj esančius vyrus, dalininkus prieš jį agituojančius. Didelės rietynės… sudaužyti stiklai ir į akmenį atsitrenkęs Piktupio Andrius nuo Stripaičio pastumimo, o taip pat buvo pagrasinta parašyti skundą ant Stripaičio. Vasaris nežinojo ko imtis, nes bijojo, bet Stripaitis eidamas namo buvo visai ramus. VII skryius. Iki šv. Prancikaus atlaidų likus nemaža laiko Liudas visgi nuprendė važiuoti Naujpolin ir aplankyti pažįstamą pralotą Girvydą, kuris labai norėjo sužinoti apie Kalnynų kleboniją, bet Vasaris laikėsi nebūti atviram su vyresnybe. Kalbama apie kunigo nusidėjimus ir svarbiausias dalykas, kuris pralotą piktino, tai ekskunigai, bet jam prieštaravo kunigas Laibys, Naujapolio gimnazijos kapelionas. Gauna karčios apie apie kunigų daugelio dalykų nežiūrėjimą… Paskui Liudą išėjo ir Laibys, kuris kartu su juo nuėjo pas Brazgienę, kuri papasakojo apie jų “keistą” draugystę, o kapelionas Laibys į tai nusišypsojo ir po dar kelių sakinių pamokė vasarį nuo moterų nebėgti, nes kadangi jis esąs poetas turi prisileisti moteris, nes kitaip pražus. Išėjus kapelionui jiedu vienas kitam atvėrė anksčiau jaustus jausmus ir ką Liudas jaučia būdamas vienas, ką jis galvoja apie savo pašaukimą… VIII skyrius. Grįžęs iš miesto Liudas panoro vėl imtis plunksnos, bet niekas man nesigavo, nei viena tema netilpo į eilėraštį. Postringavimai apie jo kūrybos gelmes, kodėl jis negalys rašyti ir kas jis per poetas bei žmogus… Ir kai vistiek nesigavo jam rašyti, jis naktį išėjo pasivaikščioti, bet tik po kiek laiko suprato, jog einąs ten kur buvo sutikęs baronienę; prieš tai aplankė klebono pastačiusio šią bažnyčią kapą ir praėjo pro barono rūmus, kur dar nemiegojo baronienė. Grįžęs jis nematė savo kambarių nejaukumo, nes buvo tik stalas, lova ir pora kėdžių, bet buvo nuramintas Stripaičio, kad ilgainiui apsistatys, be to jis grįžęs nebūtų matęs nė ištaigingų rūmų, kadangi buvo be galo užsisvajojęs. XIX skyrius. Netrukus visus tris kunigus pakvietė apsilankyti pas baronienę. Vasarį įžeidinėjo ir supykęs išėjo laukti sutartos valandos eiti pas baronus. Nors ir kaip vieni pykosi, bet Stripaitis pakvietė Liudą eiti kartu, nes žmonės neturi pamatyti, kai tarp kunigų yra nesutarimų. Pirmas kunigus prakalbino baronas visomis kalbomis kurias mokėjo. Ir jam pasirodė, kad pavardė Vasaris yra itališka. Kai Vasaris pasakė, jog supranta tik lietuviškai, baronas ėmė girtis, kaip ir visada, jog moka kalbėti lietuviškai. Dabar baronienė buvo visiškai kitokia nei pirmo susitikimo akimirką, ir dabar Liudas sunkiai ją pažino. Baronas su klebonu apie reikalus, Stripaitis su Sokolina apie celibatą, o Vasaris su baronienę apie šį bei prašneko prie arbatos puodelio. Taip pat ji įsiūlė Liudui pirmą kartą papiroso ir kalbėjo apie kunigus ir moteris…apėmus juos tyla pasiūlė pasiklausyti vikaro ir Sokolinos ginčo. Pobūvis baigėsi barono kabinete, kur Liudo akis patraukė knygos ir baronienė pasiūlė atėjus kokią popietę jų pasiskolinti, nors ir negražinti. Stripaitis prikaištavo, kad Liudas būdamas tylus tik tarp moterų ima burkuoti. X skyrius. Vėl už ir prieš Stripaičio elgesį aludėje… Sunerimo ir klebonas, nes žinia jau pasklido po visą Lietuvą. Sunerimęs vikaras vėl pasiūlė Liudui eiti į krautuvės valdybą, bet Vasaris nesutiko, tik prižadėjo ateiti į susirinkimą. Stripaičiui vėl prireikė Liudo pagalbos, kai atvažiavo Piktupys prašyti savo sūnui paskutinio patepimo, o kadangi buvo Stripaičio eilė jis neturėjo kur dingti. Vasarį pasitiko daugybė žmonių ir rado Piktupių Andrių leisgivį ir miegantį. Pažadintas jis vistiek nieko nesakė ir kamantinėjamas išpažinti nuodėmes kartojo nemirsiąs. Liudas pasimetė ir visi jo išmokti šablonai jam čia atrodė beverčiai. Vaikis vableno nedovanosiąs ir Liudui puolus raminti vėl pasirodė, kad jo kalbos bergždžios. Po to bernas atsisėdo ir stėrė Liudą, nes apsirodė jam Stripaitis. Vasaris persigando ir šaukėsi pagalbos. Motina maldavo duoti sakramentą ir po ilgų dvejonių Liudas sutiko duoti išrišimą lygitnai. Važiuodamas namo buvo liūdnas dėl savo darbo, galvojo apie duotą išrišimą… o grįžęs vėl pasinėrė į apmastymus apie savo kunigystės ateitį, kaip jojo pašaukimas?.. Jis jautėsi toks nevykėlis ir niekuo nesiskiriantis nuo kitų į žemės gėrybes puolusių kunigų. XI skyrius. Pažadėjęs baronienei ateiti pžiūrėti jos bibliotekos Liudas persigal vojo, bet gavęs asmenišką jos pakvietimą visgi apsilankė. Baronienė buvo apsirengusi rytmetine negliže, kuri buvo labai plona, po ja buvo tik raudona palaidinė ir tai Vasarį sunepatogino. Pokalbis susijęs su kunigyste…paklausė meilės eilių, jos patarimų, kad gyventi reikia linksmai, pasiėmė keletą romanų ir išėjo. O ponia tarnaitei prasitarė, kad ji bene žaidžia su juo. XII skyrius. Pagaliau Stripaitis sušaukė susirinkimą ir visiems parodęs skaičius, kad jis nemelavo ir nevogė iš jų, jis atsistatydino ir išėjo, ko pasekoje teko išformuoti kooperatyvą. Po kelių dienų buvo gautas raštas, kad vietoj kun. Stripaičio atkeliamas kun. Ramutis ir klebonas kaip ir atkeliant Vasarį buvo nepatenkintas antro vikaro paskyrimu. Prie išvykstant Stripaičiui, jo atsiprašyti ir pasisiūlyti pavežėti atėjo Žodelis su Borvikiu ir norom nenorom kunigo širdis atlyžo… Vakare dar pšvietė Vasarį ir net pasiūlė bėgti iš parapijos, nes jam čia greit nusibos, kaip kad jam nusibodo, todėl ir ėmėsi visuomeninio darbo. Liudui pasitaikė proga palankyti Šlavantų tėvelį, kuris savo parapijukėj sukosi vienas, buvo pastatęs bažnyčią, kuri jo prižiūrima spinduliavo šviesa… IšŠlavantų klebono išgirsta kitą nuomonę apie visuomeninius reikalus, nes jis manė, kad svarbiausia žmones šviesti, o jau tada viskas priklausys nuo jų pačių… Važiuodamas namo vėl mąstė kaip jam elgtis ir kas bus su jo poeto dvasia, bet viršų ėmė kunigystė. XIII skyrius. Susiformavo Liudas savo kunigo idealą, kurio ketina siekti ir perskaitytos baronienės knygos jį neramino, nes spinduliavo nuodėmėmis. Jei jis būtų ėmęs viską ką jam davė pasaulis jis gal būtų tapęs kanauninku ar pralotu, bet jo idelas jį tarsi smaugė… Dar vienas susitikimas su baroniene, jų pasivaikščiojimas po sodą bei Liudo baimė nebūti pagautam firtuojant su ja, bet buvo nuramintas…kalbėjo apie grožį, kitą dieną apie rašytojus kunigus. Ir panagrinėjęs lietuvių kunigų rašybą nusprendė, kad bus labai geras kunigas, bet kaip poetas jis bus tik žmogus, ką jame įrodinėjo matanti baronienė, bet, kaip ji sakė, kad jo eisena grynai kunigiška ir bijant, kad veidas toks nepasidarytų… XIV skyrius. Nusprendė baronienė su Liudu žaisti tiek kiek leis jo atsparumas. Vienas bandymas buvo, kai Liudui nežinant į dvarą atvyko iš Lenkijos tolima giminaitė Kozinskienė su dukra ir sūnum, kuris kibo prie baronienės visais įmanomais būdais, visur padėdamas, greičiau už Liudą ką paduodamas baronienei ir tai Vasarį labai erzino. Jis supyko ant Rainakienės, nes ją palaikė ištvirkėle, kadangi leidosi flirtuoti su bet kuo atvykusiu…Liudas pasijautė vėl vienišas ir nereikalingas. Artimiausią sekmadienį Liudas vėl pamatė juodu kartu vaikštinėjančius ir nebuvo kitos išeities kaip susitikti, nes ėjo tuo pačiu keliu, nors ir nežiūrėjo ton pusėn, bet baronienė iš tolo jį pašaukė ir po pasisveikinimo pasiūlė ateiti į išleistuvių balių, nes kitą savaitę baronai išvykstą iš Kalnynų. Liudas įtikintas sutiko ateiti, tačiau klebonas pasakė, kad neverta taip jau meilintis su baronais, nes užtenka atlankyti vieni kitus po kokį kartą ir gana. Atvyksta kun. Petras Ramutis, jau pagyvenęs ir beveik kandidatas į klebonus, su patirtim atitaisyti Stripaičio padarytas blogybes. Ramutis buvo tipiškas kunigas ir visas kunigiškas pareigas atlikinėdavo su ugnele, kurios Vasaris jau seniai buvo netekęs, bet Liudui Ramutis pasirodė naptikimas, nors ir artimesnis už kitus kunigus. Jis pamatė, kad visoje jo atsiveštoje bibliotekoje nebuvo nė vienos su kunigo darbu nesusijusios knygos, kas Liudui kėlė nerimą ir Ramučio ėmė šalintis, bet jis ir neatrodė toks jau rūstus kaip jo knygos. Užsiminė apie balių ir Ramutis atšovė, kad jo vieta ne ten. XV skyrius. Į balių atvažiavo ir kapelionas kun. Laibys, su kuriuo Vasaris mielai šnekučiavosi pas Brazgienę. Liudą dabar ne tik neramino išsišokėlis Kozinskis su savo patarnavimais, bet ir tai, kad jis niekur negalė pritapti. Prasidėjus šokiams Liudui pavyko pašnekėti su Laibiuu, kuris Liudą apšvietė apie moteris ir patarėbūti atsargesniam, kadangi dauguma iš jų tik žaidžia su vyrais, ypač jaunais kunigais. Pamačiusi Vasario abejigumą jai esant su Kozinskiu, suprato, kas nėra jau toks bejausmis ir jai patiko jį kankinti. Išgėrę vyno kartu vėl prišoko Kozinskis, kuriam kaip ir prieš tai Liudui ji nusišypsojo taip pat ir vėl atgaivinusi jam širdį vėl pervėrė. Baroniene žavėjosi ir inžinierius Gruberis, kuris atsiradus progai, suradęs sagtelę nuo baronienės bato ir visi pasijuokę iš Kozinskio nesėkmės, po kurios jis dingo, Gruberis tapo baronienės vakaro riteris. Vėl Laibys Vasarį apšvietė, kad ir jis gali būti tuo riteriu, tik reikia… Atėjus su Gruberiu atsigerti, savo žvilgsniu baronienė Liudui davė suprasti, kad eitų paskui ją į biblioteką ir pasivaržęs nusprendė, kad tai bus atsisveikinimas ir nieko blogo tame nebus. Biblioteloj prisipažino, kad jam čia buvo labai nemalonu, bet to nesigaili ir buvo ištrauktas netiesioginis prisipažinimas pavydėjus Kozinskiui… Išbėgdama ji du kartus pabučiavp Liuda ir pasakė ateiti ketvirtadienį atsisiveikinti. XVI skyrius. Ginčas tarp baronienės ir Sokolinos apie vyrus, o ypač Vasario vedžiojimo. Kai atėjo Liudas, jie kalbėjo apie praeitą kartą ir ateitį, kai jos nebus. Kai Liudas pasakė, kad jam lemta pasiimti savo laimės dalį, ji nusprendė, kad jis suras savo talentą ir savo kelią. Vėl ji pamokė, jog kūryba gimsta iš pasaulio pažinimo, ko Vasariui ir trūko. Ir vėl prieš atsisveikinant ji pabučiavo Liudą. Ir vyrui po to pasakojo, koks Liudas svajoklis… Per vakarienę klebonas vėl užgauliojo Liudą, kad per daug susibičiuliavo su baronais, o moterys žada tik bėdos ir kai pasakė, kad kunigai turi laikytis išvien, Liudas visai pasiuto ir išdėstė, kaip klebonas su juo elgiasi. Vasaris pergalvojo savo elgiasį per pastarąsias dienas ir nuprendė, kad bučiniai tėra tik lengvos nuodėmės ir jų saviems nepasakos, nes išduos baronienę. Per mišias paskutinį kartą Liudas pamatė baronienę, kuri buvo rimta ir susikaupusi, kas ramino Liudo širdį, nes tokioj vietoj neturi būti jokių pažinčių ir atsiminimų. Vasaris pamatė tik provėžas, kurios buvo baronienės išvykimo ženkas, bet dėl prasto kelio jis eiti tuo keliu negalėvo, todėl grįžo atgal. XVII skyrius. Svajojo apie praeitą laiką… pradėjo rašyti apžvelgęs ankstesnių kunigų kūrybą ir nusprendė rašyti tai kas jam šauna į galvą ir nesirūpinti ką apie jį pamanys kiti. Paskaitęs Vasario poeziją sunerimo Ramutis, o apie jo tokias mintis, pastatyti Vasarį į gerą kelią, buvo jau galima spręsti iš anksčiau. Ramutis Liudą mokė, tengėsi atvesti į gerą kelią, bet Liudas to nenorėjo ir darė net priešingai nei jam patarė daryti Ramutis, nors iš pradžių sutiko pasistengti. XVIII skyrius. Išvykus baronienei, Vasaris vėl rpisiminė Brazgienė ir artimaisiu laiku pas apsilankė, bet prieš tai užsuko pas pralotą Girvydą, kuris vėl Liudui priešingai įrodinėjo nei Ramutis. Liudas iš pirmo įspūdžio nusivylė Liucija, nes ji buvo kitokia, papilnėjus, bet to priežastimi buvo nėštumas ir Vasarį įsiūlė į krikštatėvius bei pasakė, jog kūma busianti graži ir jį įsimylėjusi iš jo eilių. Po to aplankė kun. Laibį, kuris jam vėl prišnekėjo, jog kunigai turi pasaulėti, nes konkuruoja su valstybe… Po šio vizito Naujapolį, Liudas tirinėjo buvusią ir dabartinę Liuce ir parašė ciklą eilėraščių, nebodamas, ką apie juos pagalvos klebonas ar Ramutis. XIX skyrius. Vėl užsimenama kaip sunku Vasariui dirbti kunigo darbus, nes jie jam nedavė jokios atgaivos ir kai prireikė pavaduoti Ramutis pakoslui sakyti, šiam sunegalavus, per valandą laiko Liudas pasirašęs planelį, bet jam iškritus ant žmonių galvų, jis nieko nesugebėjo pasakyti… ir tai jam priekaištavo klebonas, vietoj kurio Vasariui neu-ilgo teko vykti kalėdoti į Paliepių kaimą, kuriame gyveno Žodelis. Pirmieji pasitaikė nepasiturintys, bet Liudui pasakė, jog jie tiesiog šykštuoliai, po to ėjosi sklandžiau. Išgirdęs, kad atvažiavo kalėdoti ne klebonas, o Vasaris, turtingiausias kaimo žmogus Žodelis nusprendė pietumis pavaišinti pas save, nors jie buvo numatyti pas kaimyną, o pas kuriuos kalėdautojai pietaudavo buvo žinomi ir gerbiami… Įkalbintas Liudas pasiliko pas Žodelį pietų, kurių metu nekviestas atėjo mokytojas, kurio nekentė klebonas ir pasigyrė skaitęs Vasario eilėraščius, bet dėl pietų supyko Žodelio kaimynas Brostvininkas ir jų neguodė nė vakarienė pas juos. Važiuodamas namo Liudas džiaugėsi, jog pagaliau viskas baigta ir gėrėjosi vaizdais. XX skyrius. Apsvarstė kalėdojimą ir jo nereikšmingą esmę bei suprato, jog visur jo peotas konfliktuos su kunigu, įsigijo priešų ir už tai buvo sudraustas klebono. Julė pavydėjo, kad Liudas visada būdavo su baroniene ir kad jis į ją nekreipia jokio dėmesio ir ji pradėjo sekti Liudą, o jis dėl to jos dar labiau neapkęsti, nes ji net per išpažintį prisigalvodavo niekų. Vienintelis malonus dalykas Liudui buvo – giesmės, kuris giedodavo iš visos širdies ir prašė vargoninko jas giedant neskubėti, kaip kad šis buvo įpratęs. Išpažintys ir per jas girdimas vaitojimas bažnyčioje, Liudui pasidarė nebepakeliamas ir baigęs darbą bėgdavo lauk iš jos, kad nebegirdėtų tų vaitojančių balsų. Po Velykų, kurių metu ir buvo visa šita, jis perkratė save ir sunerimo, kodėl prieš atvykstant Ramučiui jis mielai viską darydavo ir manė, jog tada buvo jis prieš kleboną su Stripaičiu, o dabar jis priešinasi Ramučiui. XXI skyrius. Visi trys kunigai pavasarį laikėsi atskirai…Ramučio darbas – katekizacija – jam atrodė labai svarbus ir tą darydavo su užsidegimu, bet Vasariui tas nepavykdavo, nes nemokėjo kalbėti sklandžiai ir įgauti vaikų pasitikėjimo. Pamados, kurias mėgo ir Vasaris ir kartu su Ramučiu jas laikė. Laisvu metu Vasaris gėrėjosi gamta, rašinėjo gamtos motyvais.pamatė subruzdimą dvare, bet neiryžo klausti, kada grįš baronai, nes taip bus paslaptingiau ir maloniau laukti. Liudas gavo pakvietimą į krikštynas. Brazgienė vėl atrodė grakšti. Kūma pasirodė ne graži, o stora, kas nuliūdino Vasarį. Krikštas buvo namuose ir pasirodė daug iškilmingesnė nei bažnyčioj. Viskas vyko sklandžiai, kol neparagavęs “išminties druskos” mažylis Vytautas Kazimieras nesuklyko dėl kitokio skonio. Prie pietų visi kalbėjo ir pralotas Girvydas pranešė, jog Europoi pakvipo paraku (pirmas pasaulinis), į tai vieni prieštaravo, o kiti iš vis dėmsio nekreipė, kadangi jiem tai buvo visai nesuprantama, ypač Vasariui, nes jam nesuvokiama kaip čia Lietuvoj gali kilti karas, kur vieni laukai ir žmogus prie žmogaus. XXII skyrius. Parvyko baronienė ir Julė pranešė klebonui, šiam sudraudus nekišti nosies verkšlendama dingo. Nedrįsdamas eiti pas Rainakiekę, Liudas laukė pirmo žingsnio iš jos, nes manė, kad jau bus užmirštas. Laiškas atėjo, bet Julė jį paslėpė. Dėl to nerimo baronienė ir Liudas; ji, nes gavęs kavietimą neateina,o jis, kad nieko negirdi iš jos. Iš štai vėl pro šalį joja baronienė su Sokolina ir Vasaris iš tolo nusiėmęs laukė susitikimo, bet buvo tiesiog ignoruotas. Jis kamavo save kodėl ji taip pasielgė, ką jis padarė?.. Ir štai atėjo išpažinties pas Liuda pati baronienė, prisipažino vyro nemylinti ir turėjus romaną, pasisakė apie bučinius su kunigu ir kad ji jį mylinti, Liudas išpažinties metu prakaitavo, bet elgėsi formaliai. Baronienė pasigyrė išsigandusiai Sokolinai dėl jos dingimo apie išpažintį. Vėl galvojo Liudas apie baronienę, kai atsirado papildomų faktų jos gyvenime… Pagaliau nusprendė aplankyti baronienę ir tai darė atsargiai, nes žinojo busiąs sekamas. Susitikę išsiaiškino nesusitikimo problemas, ji pasakojo apie aplankytas vietas, pasiklausinėjo ar vienas kito nepamiršę ir Liudas vėl patyrė begalę jausmų… XXIII skyrius. Ištardė Julę dėl jam adresuoto laiško ir pasirodė, kad jis jau pas kleboną, kuris uošė skundą pas jį ir tas laiškas bus kaip įrodymas. Liudas vis galvojo kokią jam skirs bausmę, nagrinėjo savo kaltę, nebedrįso eiti į dvarą, bet baronienė pati apsilankė. Papasakojo apie būsimus neramumus ir Rainakienė pasiūlė pamiršti būsimą bausmę, kurios gali nė nebūti ir džiaugtis tuo ką turi dabar, jų pokalbio klausėsi Julė ir papasakojo klebonui, kuris vėl prikaišiojo Liudui ir tai buvo dar vienas jo kaltės įrodymas. Pasinaudojęs baronienės pasiūlymu paimtui viską iš Kalnynų kitą dieną išėjo žaisti kriketo į dvaro sodą. Liudo veiksmus is dar sekė Ramutis ir buvo susirūpinęs juo. Kalbėjo Liudas su baronienę apie jo keistą supratimą ir savęs graužimą ir pasiūlė neišsižadėti pasaulio. Jiedu jau “mylėjo” vienas kitą ir buvo labai geri draugai vienas be ktio negalį. Ir Liudas nagrinėjo tą savo meilę, kurioje erotika nebuvo reikalinga. XXIV skyrius. Liudas gavo nuo praloto Girvydo laišką, kad kuo greičiau jis apsilankytų. Vasaris suprato vizito prasmę, kad tai dėl jo “nusikaltimų”, bet ramino save, jog pralotas plačių pažiūrų žmogus ir jam prijaučiąs. Liudas papasakojo kaip viskas iš tiesų, jog ten nieko baisaus nebuvo tik parasta draugystė su baroniene ir pralotas pralinksmėjo, kad klebonas Platūnas iš adatos vežimą priskaldė. Bet Girvydas vėl sunerimo ir pasakė, kad Europoj kvepia švinu, nes jau visi Balkanai neramūs ir į tai įsitrauks Rusija su Vokietija ir pasiūlė Liudui pagalbą šiam vykti į Peterburgo akademiją. Po to nuvyko pas Brazgius, kur daktaras rimtai buvo sunerimęs gresiama mobilizacija, bet Liucijai nieko nesakė. Pamatęs linksmą Vasarį, klebonas buvo nepatenkintas, o išgirdusios naujienas apie gresiantį karą dvaro gyventojos tik juokėsi. “Atėjo Panelės Švenčiausios Škaplierinės atlaidai – didžiausi Kalnynų parapijoj.” Į juos atvyko net seni Liudo draugai Petryla ir Kasaitis. Petryla buvo aptukęs ir tikras vikaras bei labai patenkintas, o Kasatis priešingai – prislėgtas. Po pietų visi trys susirinko pas Vasarį kambarį, bet bendros kalbos nerado. Buvo atvykęs ir Šlavantų tėvelis, kurį, matyt, painformavo Ramutis, kad šis pasišnekėtų su Liudu apie jo nuklydimą. Per atlaidus Liudas visai paniuro, kad kunigystė jį stūmė ir erzino bei kad neturėjo jis nė vieno draugo kunigo, su kuriuo sietų dvasiški reikalai. Per apsilankymą pas baronienę, ji gavo telegramą, kad grįžtąs jos vyras, kuris jau pasveikęs buvo pasveikęs ndėl skrandžio po atostogų, nors jis dar neplanavo to daryti. Ir dabar iš priminto karo niekas nesijuokė. Taip ir buvo, karas paskelbtas ir klebonas pasirodė nuoširdus su Liudu šiam pasakojam kaip, kas ir kur dedasi, buvo paskelbta mobilizacija ir baronienė Liudui siūlė kuo greičiau vykti dokumentų pas pralotą. XXV skyrius. Baronienė bandė juokauti apie karą, baronas nagrinėjo žemėlapius. Atsisveikino baronienė su Liudu. Į dvarą atsikėlė kariškiai, išvagojo klebono lauką nepalaukę kol nuims derlių, buvo pasakyta, jog teks nugriauti bažnyčios bokštą, nes Kalnynai gali būti frontas ir vokiečiai iš jo gerai šaudys iš jo. Ramiausiai elgėsi Ramutis, kurio dvasiniems reikalams tas nekenkė, o klebonas su Vasariu jau primiršo savo darbą. XXVI skyrius. Apsilankė pas pralotą dėl dokumentų, susitiko Stripaitį. Brazgys jau buvo paimtasį frontą, o liucė su vaiku buvo pas kanauninką Kimšą. Laibys jį padrasino važiuoti į Paterburgą, nors mokytis ten jam atrodė nėra ką. Po kelių dienų iš kurijos gavo sunkų voką su visais reikiamais dokumentais irprieš išvykstant nutarė aplankyti tėvus, kurie nuliūdo, kad jis nepasilieka, palankė iš Kleviškį, kur buvo Brazgienė. Surengė išleistuves, bet visi jautė karo šmėklą, o užlipę į Aušrakalnį Liucija su Liudu jau nebepaistė apie praeitį, nes jie jau kitoki, ji turi vaiką, jis jau seniai kunigas. Iš Kalnynų Liudą išlydėjo kaip draugą, giminę. Išvažiavęs iš kaimo, panoro paskutinį kartą pažvelgti į jį ir su liūdesiu palydėjo bažnyčios bokšto griūtį. “Ilgai jis negalėjo atitraukti akių nuo dūmais ir dulkėmis pasruvusio Kalnynų bažnytkaimio. (*ENTER*) Pagaliau įsisuko į apsiaustą ir nuvažiavo tolyn.”

Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (I dalis)

Tai trijų dalių romanas: “Bandymų dienos; Introibo ad altare Dei – mišių pradžios žodžiai”, Eina gyvenimas; Quia peccavi nimis”, “Išsivadavimas; Mea maxima culpa – mano didžiausia kaltė”.

“Romano tema – vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto. Kritikuodamas katalikų dvasininkijos ir buržuazinės visuomenės ydas, atskleisdamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kelią į išsivadavimą, rašytojas pasmerkė klerikalizmą, jo romanas tarnavo pažangos interesams, padėjo ir padeda ugdyti harmoningą žmogaus asmenybę.”

Po egzaminų galvojate važiuoti į užsienį pailsėti, o gal dirbti? Reikės užsienio valiutos? Jums tai bus naudinga

Pagrindinis herojus klierikas Liudas Vasaris, kuris tik įšventintas į kunigas pagaliau suvokia, kad pašaukimas ne jam ir visaip stengiasi atsikratyti tos naštos… Visos trys dalys yra iš 26 skyrių.
1 dalis. I skyrius. Bando prisitaikyti prie seminarijos rutinos. II skyrius. Smulkiai aprašomos kasdieninės apeigos, Liudo pamąstymai, pasakotojo nuomonė. III skyrius. Vasaris nagrinėja save, pasakoja gyvenimo gimnazijoje ypatybes, patirtus spūdžius. IV skyrius. Variokas pasikviečia Liudą pasivaikščioti ir išdėsto savo nuomonę apie visas seminarijos apeigas, kokios jos “komedijos”, taip Vasariui papasakojo, jog tokių kaip jis yra daug ir tik retas tikrai turi tą įkvėpimą; Variokas nusprendė išstoti, nes vienintelis noras buvo – užaugti kunigu tik egoistiniams tikslams; parodė Liudui laikraščių seriją, kuriose jis pamatė uždraustą vaisių – moteris, kurias gimnazijos vadovybė iš tų laikraščių iškarpydavo arba išskusdavo. V skyrius. Pirmą kartą į seminariją atvažiavo Liudo tėvai ir pirmą kartą jį pamatė su sutana ir iškart pradėjo vadinti jį kunigėliu; kai jis parodė tėvams į Varioką ir apie jį papasakojo, tėvai piktai pažiūrėjo ir iškart moralą atskaitė; Vasario pokalbis su knygininku Jonelaičiu apie gyvenimą seminarijoje, kuris pakėlė puolusią Liudo dvasią; kartu su Juozu Petryla, Kaziu Balseliu ir Petru Kasaičiu Liudui teko pasidalinti jam tėvų paliktą lauktuvių dėžę, jie sėdėjo “žiurkininke” palėpėje, kurioje buvo galima pasislėpti nuo prižiūrėtojo Mazurkovskio; išgirdęs prižiūrėtojo žingsnius ir kosėjimus apie tai puotaujančius įspėjo vienas klierikas (“visgi yra tokių geradarių…”); draugams pranykus “žiurkininke” Vasaris vis dar stovėjo sustingęs prie savo atvertos dėžės, kol pagaliau durų neatvėrė prižiūrėtojas, kuris po to atskaitė moralą. VI skyrius. Baigėsi pirmieji mokslo metai. Prieš išvykstant dvasios tėvas pamokė kaip reikia elgtis. Važiuodamas namo Liudas negalėjo atsigėrėti gamta, kurios jau seniai nematė. Laukė nesulaukė gimtojo kaimo. Žmonės nusiimdavo kepures prieš jį. Džiaugėsi, kad niekas jo nebežadins. Susitiko savo parapijos klebonas, kuris, ne kaip tikėjosi, buvo mielas ir geras. Su klebonu nuvažiavo į kitą parapiją, kurioje gyveno Petryla. Ten klebonas, su turtingu stalu, turėjo augintinę Liucę, ištvirkusią mergą, kuriai baisiai patiko kunigai. Liudas pamatė, kad klebonai ne tokie šventi ir kad Variokas buvo sakęs tiesą. Vasaris pamatė, kaip klebonas susiginčijo su abstinentu Šilučių vikaru, dėl grafino alkoholio. Susitiko Liucę ir iškart apdegino jai ranką, dėl ko jis ilgai save graužė ir tuo metu nieko negalėjo jai pasakyti. VII skyrius. Ilgai galvojo apie scena su Liuce ir kūrė, kaip pasitaisyti. Paskutinę atostogų dieną Liudas nusprendė praleisti pas Petryla, kad tik pasimatytų su Liuce. Vasaris karščiai diskutuoja su studentu apie kunigijos naudą ir esmę. Liucė prieina prie Liudo ir uždengusi jam akis prašo spėti, bet ne spėja, o “prašo leisti”, atsakymas Liucei nepatiko “Fi”, nes buvo per daug jau nuolanku, bet Liudas toks jau buvo. Jis vėl milijoną kartų įsivaizdavo šią sceną ir vėl save graužė, kad galėjo prieš ją pasirodyti ir geriau. VIII skyrius. Nauji mokslo metai. Gyvenimas jau nebe “labirinte” po keliolika žmonių, o kambariuose po keturis. Į kambarį Liudas grįždavo tik nakvoti, o taip eidavo į aulę ir ten skaitydavo bei daug galvodavo. Galvojo jis apie nuotykius su Liuce iš išvis apie moteris, kokios jos iš kelio vedančios ir ar turi jos ką gero. Per dvi savaites Vasaris vėl apsiprato, bet jam buvo liepta grįžti į “labirintą” ir jo menki bandymai ką pakeisti buvo nieko verti. Jis buvo per daug nuolaidus ir nuolankus. IX skyrius. “artinosi dideli Panos Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai”, labai iškilminga šventė.. daug ruoštis. Vėl apgalvoja savo veiksmus jei susitiktų Liucę. Nupasakoja visą ceremoniją, kurios metu giedodamas pamatė moterį su baltu gaubtuvu ir ji jam įstrigo giliai atminty. Ta Nepažįstamoji buvo jo įsivaizduojamas idealas. Toji moteris Liudui uždegė širdį ir jis visą vakarą buvo kaip ne savas. Petryla praneša, jog žada atvažiuoti Liucė prieš Kalėdas ir paerzina, kad dėl Liudo ji čia ruošiasi. Nors ir suintrigavo ši naujiena Vasarį, bet daug stipresnis buvo Nepažįstamosios paveikslas. Giedoti Liudas pasirinko tą pačią vietą, kad pamatytų JĄ. Ji stovėjo ten pat kaip ir dieną prieš tai. Po to Liudas galvojo ir svajojo, kaip praeidamas jis pamatys jos veidą, kurio niekad nepamirš, ar bent prisilies prie jos. X skyrius. Poilsio diena – Liudui apgalvoti savo įspūdžius. Parašo pirmą savo eilėraštį, kurį skaito daug kartų ir bando analizuoti, lyg tai būtų ne jo. Prasidėjo nauji mokslai: filosofija, logika. Liudas bibliotekoje bandė susirasti įdomių knygų, bet tokios buvo uždraustos, bet Jonelaitis jam pasiūlė pavartyti slaptą lietuvišką laikraštį, kurį gražindamas atnešė, kaip buvo prašomas, savo parašyas eiles, kurias visgi išspausdino. Vėl Liudas bandė įsigilinti į savo eiles. Kitą dieną Jonelaitis Vasarį supažindino su kitais rašančiais į laikraštį gimnazistais Petru Varnėnu ir Matu Sereika ir jie visi priėmė Liudą į savo slaptą draugiją. Varnėnas pamokė, jog reikia rašyti iš sielos, o ne iš reikalo. Xi skyrius. Atvažiavo Petrylos klebonas su Liuce, kuri Liudą praminė Pavasarėliu, kas jo širdį dar labiau pradžiugino. Petrylos, Liucės ir Liudo pokalbis. Liudas bando nagrinėti ir įspėti Liucės praeitį. Ji padovanoja jam pirštines, kurios kaskart jas užsimovus primins jam ją. Petryla toliau prikaišioja Liudui apie Liucę. Bet vėl išvydus Nepažįstamąją, jį vėl pagavo nesuprantamas jausmas. XII skyrius. Artėja Kalėdų karnavalas ir “Šviesos” nariai, su Liudu, svarstė jo programą. Varnėnas sumanė padeklamuoti Maironio “Skausmo balsą”, visi tam priešinosi, bet veltui. Deklamuojant jį, visa salė suščiuvo, o po koncerto Varnėnas gavo daug pylos, ir tai aptarinėjo su draugais. Visi bijojo, nes buvo pasakyta: “Turi puikybės”, o šie žodžiai beveik liepia eiti iš gimnazijos. Šie įvykiai dar padrąsino Liudą, jis sekė visą lietuvišką spaudą ir iš jos mokėsi, nes net lenkiškos literatūros paragavo labai nedaug. Liudas daugiau skaitė nei mokėsi. Mokslo metų pabaigoje, Varnėnui buvo patarta nebegrįžti į gimnaziją ir tai aptemdė skaidrią Liudo nuotaiką. Bet išgirdęs perpasakotą moralą, jame rado daug tiesos, apie klieriko pažeidžiamumą…ir kad kunigas nesuderinamas su literatu. XIII skyrius. Po paskutinio metų įvykio pusę atostogų Liudas neatsigavo ir prieglobsčio ieškojo savo Aušrakalnyje, nuo kurio atsiskleisdavo dideli ir gražūs plotai ir toliai, įkvėpdavę Liudą rašyti. Vėl nusprendė aplankyti Petrylą, o labiau Liucę, bet nusivylė, nes tiek apgalvojęs susitikimo variantu buvo tiesiog ignoruojamas, nes ji užsiėmė su studentu, kuriam, kaip Liudui rodės, Liucė buvo papasakojus apie jį ir jo nesėkmes su ja. Grįžęs vėl liko į savo kalną apmąstyti naujus įspūdžius, nors ir nekokius. Po kelių dienų atvažiavo pas jį Liucė, bet tik dėl kriaušių, kurias augino jo tėvas, kuris buvo pamalonintas, kad jo kriaušės kam nors rūpi ir kad Liucė tiek daug apie jas nusimano. Kai senis Vasaris panoro pakalbėti apie bites, Liucė pašiurpo, nes jų nekentė, bet apie bites daug žinojo ją atlydėjęs vargonininkas, todėl primygtinai įsisiuliusi ji su Liudu užlipo į jo Aušrakalnį, kur ji pasiteisino dėl savo elgesio, kur jie prisiminė ir pasijuokė iš Liudo nuolankumo su ja. Liucei patiko Liudo kalnelis ir prisiskynusi gėlių, kurias vešis namo, paprašė ją dažniau lankyti ir neužmiršti, kas Liudą vėl išmušė iš vėžių. XIV skyrius. Aprašo nesutarimus su lenkais gyvenančiais tame pačiame kambaryje. Mokosi duoti išrišimus, suprasti nuodėmės sunkumą, pasakoja apie naują mokslą. XV skyrius. Vasario dienynas, kurio neskaičiau. XVI skyrius. Išmetamas penkto-paskutinio kurso studentas Radastinas prieš pat įšventinimą už netinkamą elgesį ir po kiek laiko perskaito jo laišką adresuotą vienam iš gimnazistų, nežinia kuriam, o rašo kaip gerai būti laisvam… gauna laišką nuo jau anksčiau išmesto Varnėno, kuris rašo savo nuomonę apie Liudo eiles, truputį moko. Vasaris ryžtasi užmiršti Liucę, bet nieku gyvu nepamirš Nepažįstamosios, kurią mato bažnyčioje per apeigas. XVII skyrius. Prieš pat trečiųjų mokslo metų pabaigą, bibliotekininkas Jonelaitis pasiūlo Liudui vasarą aplankyti Kauną, Vilnių, Trakus, kad pasisemti naujų minčių kūrybai. Kartu važiuoja Kasaitis ir jie trise šnekasi apie lietuvių nutautinimą. Liudas džiaugiasi šią vasarą nesusitikęs Liucės, nes taip geriau jo kunigo karjerai, tačiau tik tris savaites tebuvo namie. XVIII skyrius. Prasidėjus kevirtiesiems jo klerikavimo metams jis susimąstė apie savo pašaukimą, kadangi visuose dvasiškuose pašaukimuose jis nerado jokios atgaivos, jam tai buvo tik darbas. Tų metų pirmą pusmetį jis kas vakarą prie š miego metą sėdėdavo tuščioje, tamsioje koplyčioje ir laukė naujų jėgų antplūdžio, bet tas koplyčios jaukumas ir ramybė atbuko ir jam vėl buvo negera. Jis labai uoliai studijavo visus mokslus ir tikėjosi juose kažką rasti, bet veltui. Atbuko net jausmai Nepažįstamajai, jo pasikeitimą pastebėjo ir draugai ir sakė, kad jis ilgai taip neištvers. Bet atėjus pavasariui jis atgijo, nes išgirdęs pirmą vyturio giesmę jis prisiminė vaikystę, mamą…ir nuo to laiko ji jau nebegalėjo tūnoti tamsioje koplyčioje, nes jis pradėjo atgyti, atgijo jo jausmai pamačius Nepažįstamąją. Ir iš to uolaus kažko ieškojimo ir laukimo jis vyresnybės akyse tapo patikimas ir jo jau nebesaugojo akyla jų akis. Vasaris dar labiau užsidarė savyje ir nepametė ryžto tapti geru kunigu, pasitikėdamas tik savo jėgomis. XIX skyrius. Į seminariją atėjo naujas profesorius Vingelevičius, kuris piktindavo visus savo anekdotais, juokeliais… Vėl intensyviai Liudas save nagrinėja. Skaitydamas savo mėgstamiausią eilėraštį “Silentium” jame rašomus žodžius priskiria sau ir rašo dienoraštį. Be to pradėjo intensyviai mokytis. XX skyrius. Liudas pakviečiamas į Kleviškio klebono Kimšos 50 metų ir 25 metų kunigavimo sukaktuves, nuo dabar klebonas kanauninkas. Tą kartą jis Liucę sutiko visai kitokia nei visada, ji buvo nuliūdusi, kenčianti, baikšti, kokios Vasaris atstumti negalėjo, o taip norėjo. Vėliau vėl pokalbis su Liuce apie jį patį. Liucė stengiasi jam įskiepyti truputį jausmo, bet jis nesileidžia, bet iškelti išleistuves Liudas pasižada, nes kitais metais jis jau gal būt bus subdiakonas, o ji jau ištekėjusi, ko Liudas labai norėjo, nors kai kas kitas jam tai pasakydavo jam suspausdavo širdį. XXI skyrius. Liudas save graužė, kad po tokio užsispyrimo pamiršti ir numarinti draugystę su Liuce jis ne tik ją atgaivino, bet ir nužengė toliau nei buvo. Jis vėl pervaizduodavo to vizito vaizdus, kalbas… Jis pradėjo nebe taip uoliai atlikinėti klieriko pareigas, nes nebegalęjo susikaupti. Per atostogas kai Vasaris važinėjo po Vilnių, Liucė kiekvieną šventadienį jo laukė su nerimu, bet veltui, o daktaras Brazgys kaip įmanydamas siekė jos rankos, tačiau ji nesileido, nors ir klebono buvo įkalbinėjama. Liudas atvyko pakviesti Liucės į išleistuves. Jiedviem vėl teko jausmingai pasišnekėti ir prisiminti visas kartu praleistas akimirkas, kas Liudo širdį plėšė neapsakomai. Taip pat jam atsivėrė akys ir jis kleboną Kimšą pamatė kitose spalvose… Važiuodamas namo jis galvojo apie ateitį, kokia ji bus jam esant kunigui, o jai ištekėjus. Jis prisiminė kaip sunku būti kunigu ir likti padoriu. Bet jis save apgaudinėjo, nes kuo pavojingesni vingiai su Liuce jam pasitaikydavo, tuo jam atrodė tai taip nekalta. XXII skyrius. Atėjo išleistuvių metas. Liudas buvo be galo laimingas, nes su Jonelaičiu kartu atvyko ir seniai matytas Varnėnas, kuris mokėsi užsienyje. Iš pradžių visi buvo nedrąsūs, nes vieni kitų nepažinojo, bet reikalai po truputį taisėsi ir Liucei prasižiojus visi nuskubėjo į Liudo Aušrakalnį, pakeliui dainavo giesmes; lipimas į kalnelį visiems buvo be galo smagus, o užlipę niekas nenuobodžiavo: kalbėjo, dainavo, o galiausiai šoko ir niekam nebuvo svarbu, kad žaidimuose dalyvavo ir klierikai lygiomis teisėmis, nes tai buvo teisėta kaip kunigams. Vakarienė, visi prie stalo, kanauninkas moko, pasakoja. Kai visi pradėjo skirstytis, Liucė su Liudu susitiko tarpduryje ir ji paprašė ją lapydėti iki pakalnės, nes paliko ten savo skarą. Ten nuėję jie jautėsi labai drovūs, bet Liucė buvo ryžtingesnė ir visaip bandė vilioti Liudą, kuris iš visų jėgų tam priešinosi, ir kai buvo momentas pasibučiuoti jis nusisuko ir pasiūlė eiti namo. Dėl to, kad nepabučiavo jis ilgai gailėjosi, nes tai būtų buvęs pirmas ir paskutinis jo bučinys. XXIII skyrius. Prasidėjus penktiesiems seminarijos mokslo metams jis vėl kratė savo galvoje išleistuves ir tą įvykį pakalnėje. Kaip ir visi klierikai susirūpino mokslais, nes svarbiausias buvo rusų kalbos egzaminas, bet prieš juos visą valdžią nugirdydavo ir nusirašydavo, nes vargu ar kitaip išlaikytų. Stengėsi atlikinėti visas klierikiškas pareigas, kad užmirštų prieštaravimus savyje ir todėl apie jį valdžia buvo geros nuomonės, ko pasekoje jam pranešė, kad bus šventinamas į subdiakonus. Dėl to Petryla labai pavydėjo. Keletas pamokslų iš dvasios tėvo per pasirengimo išventinimui dienas, per kurias Vasaris dar labiau plėšėsi. Jis vėl prisiminė Varioko žodžius, jog visos apeigos tėra komedijos bei prieš akis atsistojo nuogos vergės kūnas, kurį matė Varioko rodytuose žurnaluose ir tas vaizdas nuo jo nesitraukė ir pabėgti nuo jo negalėjo. Ir kai papasakojo apie tai dvasios tėvui, jam pasakė, kad jis yra pervargęs ir dažnam taip pasitaiko. Jis tikėjosi per išpažintį gauti didelę bausmę, bet dvasios tėvas visai ant jo nepyko už nuodėmes. XXIV skyrius. Nekantriai laukiama įšventinimo apeigų. Visi klausinėja, kabinėjasi prie Liudo ir neiškentęs Petrylai atsako, jog mielai pasikeistų vietomis, bet tai ne jo valia. Įšventinimo apeigos. Po savaitės dingo jo Nepažįstamoji. Vasaris visur eidavo vienas ir nieko prie savęs neprisileisdavo, nes turėjo argumentą – brevijorių, kurį nešiodavosi ir nagrinėdavo, o tuo tarpu Balselis dėl jo kamavosi, nes niekaip negalėdavo gerai kalbėti brevijorių kaip reikalaujama. Vėl savęs nagrinėjimas ir taisyklių nusistatymas dėl rašymo ir Liucės. XXV skyrius. Liucė nusprendžia ištekėti, bet iš širdies Vasario neišmeta, nes Brazgio paklausus kada vestuvės ir šiam labai nustebus ir neįsitikinus ji pasako, kad nemyli, bet tekės. Liucė atvažiuoja pakviesti Liudą į jos vestuves per Žolines ir jie vėl kalbasi akis į akį ir ji vėl nori, kad Liudas adidarytų savo širdį jausmams, bet jis priešinasi. Ji patarė jam būti jausmingesniam, bet tai, kaip Liudui atrodė, buvo jau per vėlu. Liucės vestuvės, kurių norėjo kuklių, bet klebonas sukvietė nemaža žmonių ir padarė iškilmes, bet Liucė nepyko. Per vestuves ji buvo apsirengusi juodai ir neišrideno nė vienos ašaros, kas visus labai stebino ir piktino. Vasaris po vestuvių savęs nebesuprato ir nenorėjo suprasti, todėl laukė paskutinių atostogų pabaigos. XXVI skyrius. Šeštame kurse prieš Velykas buvo įšventintas į diakonus ir gyveno ramų, užsidariusio savyje kunigo gyvenimą. Jis jau nebesigilino į save, nes bijojo ir nenorėjo; kaip pats sakė, jis laukia galo, kad kuo greičiau prisiirtų prie kunigo ir išplauktų į pasaulį. Jis visą laiką mokėsi, nes jau reikėjo mokytis laikyti mišias, o jis dar daug kur klysdavo. “Sekminių oktavoj” Vasarį ir jo draugus turėjo įšvęsti į kunigus, bet Liudui buvo sunku suvokti, kad jis jau visateisis kunigas, kad jis klausys išpažinčių, laikys mišias ir darys visus kunigui pavestus darbus. Pirmas savo mišias paskyrė “per šventą Mariją Magdaleną”, nes buvo tinkamiausias visiems metas – po šieno nuėmimo ir prieš rugiapjūtę. Daugumai rašė raštu pakvietimus, bet pas ponią Brazgienę Liuciją nuvažiavo pats ją žodžiu pakviesti. Susitikus vėl apėmė prisiminimai ir vėl jis su reikalais, o ji iš jo nori jausmų (bet jau ne meilės). Mišioms buvo intensyviai ruoštąsi, nes iškilmės turėjo būto didelės ir dar savimi nebuvo užtikrintas kun. Vasaris. Atėjo mišių metui liudas labai jaudinosi, bet turėjo užnugarį, nes archidiakonu rengėsi pats kanauninkas Kimša. Šį kartą atvykus Liucė vietoj skrybėlės, kaip jai buvo įprasta, buvo su šaliu ir ji visa priminė Vasariui jo Nepažįstamąką. Rengdamasis Liudas neuskalbėjo tam reikalui skritų maldelių, nes buvo susijaudinęs ir bijojo per mišias suklysti. “Nuleidęs aksi, jis priėjo prie altoriaus laiptų, giliai nusilenkė ir pradėjo savo pirmąsias mišias: – INTROIBO AD ALTARE DEI.”

J.Aputis “Horizonte bėga šernai”

 

Ištrauka
Rūta žalioj,
Leiskie Mani namopi,
Rūta žalioj.
Tą vakarą jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista, nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra šalia jo. Truputį svirduliuodamas, jis užkopė į kalnelį, ant kurio pernai iš žėglių buvo pastatytas baltas bokštas, bet nereikėjo ir jo – nuo kalno matyti toliausiai, o saulė vis tiek jau leidosi, nelaukė nieko, negailestingai skubėjo sukišti į tamsą ir miškus, ir durpyną, kur paliko traktorių Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksančią Šatriją, laukus su žydinčiais dobilais. ˇiūrėdamas tenai, už horizonto, Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime, – tokį liūdesį, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji šviesas ir spalvas, girdai upėse gyvulius ir žmones, krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: viešpatie! Viešpatie! – pajunti, kad vienąkart tavęs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs dievas, kuris žino, jog turės numirti.
Gvildys atsisėdo ant didelio kerpėto akmens svaigo galva į namus dar netraukė eiti, dar norėjo žmogus pabūti viešpačiu, sugrįžti į vaikystę. Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti. Vieną dieną mes pradedame suprasti, kad ritiname akmenį į kalną ir kad niekada jo neužritinsime. Bet mes nenorime, nenorime paleisti jo atgal.

Analizė
Tai ištrauka iš J.Apučio novelės “Horizonte bėga šernai”, kurios vardu pavadintas trečiasis autoriaus kūrinių rinkinys.
J.Aputis – kaimiškos tematikos rašytojas, nes daugiausia gerų novelių skirta kaimo žmonių gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bėga šernai” – taip pat “kaimiškas” kūrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildžio dvasinė tragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vieną vidurvasario dieną. Žydinčių dobilų detalė pabrėžia nuostabų gamtos grožį, kuris veikia regimuosius, uodžiamuosius žmogaus pojūčius. Gamtos grožis – tai kontrastas vaizduojamiems įvykiams. Tą dieną per pietus Gvildys truputį išgėrė, saulei leidžiantis, užkopė į kalnelį, įsižiūrėjo į horizontą ir pajuto neapsakomą liūdesį. Po to grįžo namo, kur supykusi žmona užsimojo kelis sykius šluotražiu ir sužalojo vyro akis. Įvykiai prasideda vakarėjant, arti saulės laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras įsiklausyti į save stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiškesnės.
J.Aputis – įžvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kūrimo meistras. Tai atsispindi duotoje ištraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo žvilgsnį į pagrindinio personažo vidinę būseną: “Tą vakarą jis pats sau buvo keistas”. Tos būsenos priežastis – visa, “kas yra šalia jo”: besileidžianti saulė, artėjanti tamsa, miškas durpynas, žydį dobilai. Tai ką mato horizonte Gvildys, lyg kokia būsiančios nelaimės nuojauta. Juk užges jo akių “saulė”, viską ateitį užguls tamsa, o mišką, durpyną ir dobilus galbūt gerai mato paskutinį kartą. Gal todėl Gvildys aplinką stebi nuo kalnelio, kad toliau įsižiūrėtų, daugiau pamatytų ir visam gyvenimui įsidėmėtų… Tiesa, tie besileidžiančios saulės ir akių šviesos ryškiai paaiškėja iš viso teksto, o novelės pradžioje gamtos detalės nužymi bendrą kūrinio nuotaiką. Besileidžianti saulė ir artėjanti tamsa visada žmogaus širdy žadina liūdesį ir ilgesį. J.Aputis – liūdnos nuotaikos meistras, o tai akivaizdu nagrinėjamos novelės ištraukoje. Autorius pirmiausia vardina gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytoją, o po to apibendrina personažo būseną: “Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime…”.
Pagrindinis kūrinio veikėjas toks graudus dėl viduje vykstančių konfliktų. (Vidinių žmogaus konfliktų vaizdavimas – irgi vienas iš J. Apučio kūrybos bruožų). Gvildį slegia kasdienybės inercija. Darbas kolūkio laukuose ir buitiniai namų rūpesčiai – štai ir visas gyvenimo turinys. Tačiau pagrindinis personažas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu ir sočiu kąsniu. Gvildžio užkopimas į kalnelį gali simbolizuoti ir jo norą pakilti virš kasdienybės, pilkos ir slegiančios sielą. Kilnesnio tikslo, gilesnės gyvenimo prasmės troškimas ištraukoje suvokiamas iš poetiškai nusakytų traktorininko apmąstymų Kaimo žmogaus buitiniai rūpesčiai vardijami metaforiškai: ”…krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius”, “spinduliuoji šviesas ir spalvas”… Poetiškai apibūdintas ir tėvo vaidmuo šeimos gyvenime: “…jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių…”. Vadinasi, pabėgti nuo slegiančios kasdienybės nėra jokios vilties. Konfliktas neišsprendžiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu, alksti kažko, kas pačiam visiškai neaišku, daugiau, bet neturi teisės elgtis kitaip, negali pabėgti nuo savęs ir gyvenimo.
Taigi tą vakarą Gvildys, kur kas jautresnis pasidarźs dėl per pietus išgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos grožio, vakaro ramybės, skaudžiai ilgisi kitokio, gražesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tą vakarą jis susimąsto, pasižiūri į save iš šalies, ypač iš to taško, kai” vienąkart tavźs nebebus”. Ir tada Gvildį, kaip ir daugelį J. Apučio novelėse vaizduojamų kaimiečių, ima draskyti dvi jėgos: gyvenimo būdas ir savo veiklos aukštesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su sąžine. Ypač stipriai žmogų veikia sąlytis su gamta ir įsiklausymas į save, savo gyvenimo, vidinės būsenos analizė. Sumaterialėjimas, susmulkėjimas nuaidi kaimiškos prigimties personažų sieloje graudžiu liūdesiu, skaudžia aimana. Tą liūdesį dar labiau stiprina grįžimas mintimis į kasdien tolstančią vaikystź, kuri “persekioja kiekvieną liūdesio ar ilgesio valandą”. Galbūt Gvildžio kopimas į kalnelį irgi gali būti siejamas su vaikystės prisiminimais: atsigręži nuo pasiektos gyvenimo aukštumos į praeitį ir pamatai ten save. Apie vaikystę J. Aputis kalba metaforiškai kaip apie šaltinį, kuriame netrūksta tyro vandens ištroškusiai širdžiai pagirdyti. Žmogus, prisiminimų veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”, nekasdieniškas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiškas.
Ištrauka baigiama užuomina apie Sizifo akmenį. Iš legendos žinome, kad Sizifui sunku ritinti akmenį į kalną, nėra jokios vilties pasiekti kalno viršūnę ir baigti kančias, kasdien vėl būtina pradėti viską iš naujo. Taip prakeiktas Sizifas. Panaši ir Gvildžio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad ir jo vargų kalnelis ne pats aukščiausias (Šatrija dunkso tolumoj). Sakinys “bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo žmogaus pareigas, atsakomybės supratimą, jo kantrybę, ištvermę ir didžiulę viltį, kad gal bus kitaip.
Novelės epigrafu paimta ištrauka iš liaudies dainos. Pirmiausia – tai ženklas, paryškinantis kaimiškąją novelės tematiką. Ilgųjų balsių dominavimas leidžia manyti, jog dainuojama tęsiamai, o toks dainavimo būdas atspindi ilgesingą dvasinę būseną. Tą ilgesį, kažkokį nerimą, gal ir liūdesį nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) žodžiai. Pati to trijų žodžių junginio prasmė byloja apie nepasitenkinimą esama padėtimi, norą sugrįžti ten (pas artimuosius ar į vaikystę), kur ramu, jauku, kur tikimasi rasti paguodą, užuovėją nuo gyvenimo negandų. Tačiau tokia liaudies dainoje pabrėžta liaudies viltis yra visiškai priešinga tam, kas Gvildžio laukia jo namuose. Vadinasi, nebėra senojo kaimo, senų bendravimo tradicijų, senos sampratos apie šeimą. Senojo kaimo griovimas, jo gražiųjų tradicijų nykimas – viena iš J.Apučio kūrybos problemų, kuri novelėse vaizduojama tiesiogiai arba išryškėja iš potekstės, iš atskirų užuominų. Vadinasi, epigrafu paimta liaudies dainos citata atspindi J.Apučio kūrybos tematiką, susietą su kūrinio problematika ir nuotaika.
Taigi nagrinėtoje novelės “Horizonte bėga šernai” ištraukoje atsispindi daugybė J.Apučio kūrybos bruožų: polinkis rašyti kaimo tema ir vaizduoti netradicinio žmogaus vidinį konfliktą, meistriškai analizuoti psichologinę pagrindinių personažų būseną ir kurti elegišką novelės nuotaiką, pabrėžti žmogaus ryšį su gamta, išryškinti išsilaisvinimo iš kasdienybės idėją. J.Aputis meistriškai kuria iškalbingos tylos, laukimo, nežinios, artėjančios grėsmės nuotaiką. Ištrauka pilna simbolinių detalių, užuominų, kurių prasmė išryškėja iš konteksto arba paliekama pačiam skaitytojui spręsti.