Vertybiniai popieriai ir ilgalaikės investicijos

ĮVADAS

Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje yra vertybinių popierių rinka, kurioje galima prisitraukti investuotojų, pasiskolinti pajamų ir valdyti finansines ūkinės rizikas. Vertybinis popierius (VP) yra dokumentas, patvirtinantis privačią asmens teisę ir kito subjekto turtinį ar neturtinį įsipareigojimą.
Šiame darbe aptarsiu kiekvieną vertybinių popierių rūšį – akcijas, čekius, obligacijas, taip pat kitų vertybinių popierių rengimo, įsigijomo, registravimo ir skelbimo, oficialių siūlymų teikimo tvarką. Taip pat apžvelgsiu vertybinių popierių rinkos atsiradimo istoriją Lietuvoje.
Žinant visą išleidžiamų vertybinių popierių tvarką, pareigas, įstatymus ir atsokomybę, mano nuomone, būtina susipažinti su atsakingos institucijos, t.y. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos, teisėmis ir pareigomis, kurias aptarsiu 4 skyriuje.
Darbo tikslas: Išanalizuoti vertybinių popierių veikimą Lietuvoje. Siekiant šio tikslo iškilo tokie uždaviniai:
1. Aptarti vertybinių popierių rūšis.
2. Išnagrinėti vertybinių popierių objektus.
3. Išanalizuoti vertybinių popierių išleidimo, registravimo tvarką.
Darbo objektas: vertybiniai popieriai Lietuvos rinkoje.
Darbo struktūra: įvadas, keturi skyriai, išvados, literatūros sąrašas. Visi skyriai skirti mokslinės literatūros, susijusios su vertybiniais popieriais, analizei. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados.

I. VERTYBINIAI POPIERIAI

Vertybiniai popieriai yra nuosavybės, skolos, keitimo ir dvišalių sutarčių dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuje. Vertybiniai popieriai priskiriami prie civilinės teisės objektų, kuriuos reglamentuoja 1.97 straipsnio 1 dalis.
Vertybiniai popieriai skirstomi pagal įsipareigojimus (pirminiai, išvestiniai), pagal disponavimo būdus (vardiniai, orderiniai, pareikštiniai), teises ir pareigas (piniginiai – suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą – čekis, vekselis, obligacija; nuosavybės vertybinis popierius – suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno t.y. akcijos, akcijos sertifikatai ir kt.; prekiniai vertybiniai popieriai – suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių – konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.)
Vertybiniai popieriai gali būti:
1. investiciniai (akcijos, obligacijos ir kt.),
2. neinvesticiniai (kreditiniai, čekiai, vekseliai ir kt.),
Pagrindinės vertybinių popierių rūšys:
1. akcija (investicinis – nuosavybės vertybinis popierius),
2. obligacija (investicinis – piniginis vertybinis popierius),
3. čekis (neinvesticinis – piniginis vertybinis popierius),
4. vekselis (neinvesticinis – piniginis vertybinis popierius),
5. konosamentas (neinvesticinis – prekinis vertybinis popierius),
6. indėlių liudijimai,
7. valstybės skolinis įsipareigojimas.
Vertybinius popierius leidžiančios akcinės bendrovės, yra vadinamos vertybinių popierių emitentais. Pagal vertybinių popierių įstatymą, emitentai turi atitikti visus Lietuvos akcinių bendrovių įstatymus. Reglamentavimo ypatumus nustato vertybinių popierių įstatymas.Vertybiniai popieriai gali būti išleidžiami rengiant emisiją. Vertybiniai popieriai suteikia jų savininkams vienodas turtines ir neturtines teises. Emisijos metu emitentas (juridinis asmuo) pateikia rinkai tam tikrą kiekį vertybinių popierių. Stambias emisijas organizuoja investicinės bankininkystės įmonės, bankai ir kitos finansinės organizacijos.
Vertybinio popieriaus patvirtintą teisę galima perleisti kitam asmeniui, tik tada kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, tačiau įstatymas gali numatyti ir priešingą variantą – teisė perleidžiama, neperleidžiant paties vertybinio popieriaus. Bet kuris vertybinių popierių perdavimas neturi pažeisti teisės normų. Vertybiniai popieriai turi turėti įstatymo numatytus rekvizitus.

1.1. AKCIJOS

Akcija – vertybinis popierius, patvirtinantis turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę (jei įstatymas nenustato kitaip), teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų numatytas teises, patvirtina turtines ir neturtines akcininko teises. Akcijas gali įsigyti tiek juridinis tiek fizinis asmuo. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas.
Akcijų priedai (nominalios vertės perviršis) − bendrovės nuosavo kapitalo dalis, lygi akcijų emisijos, kainos ir nominalios vertės skirtumui. Akcijų priedai gali būti naudojami bendrovės įstatiniam kapitalui didinti ir nuostoliams dengti (Akcinių bendrovių įstatymas, 39 straipsnis).

Akcijos būna vardinės ir pareikštinės, kurios turi teisinių suvaržymų. Vardinės akcijos negali būti laisvai parduodamos, nei perparduodomos, jomis gali naudotis tik tokių akcijų savininkai. Pareikštinę akciją galima laisvai parduoti ar perparduoti. Pagal teises akcijos dar skirstomos į priviligijuotas ir paprastąsias akcijas.

1.1.1. PRIVILEGIJUOTOS AKCIJOS

Privilegijuotos akcijos dažnai būna vadinamos hibridiniais vertybiniais popieriais, nes turi įvairių savybių būdingų obligacijoms ir panašumų su paprastosiomis akcijomis.
Privilegijuotųjų akcijų dividendai skaičiuojami fiksuota suma arba procentais nuo akcijos nominalios vertės. Kadangi privilegijuotų akcijų dividendai fiksuoti, akcijų savininkai nesidalina likutinio pelno dalimi.
Kiekviena įmonė turinti teisę prekiauti vertybiniais popieriais gali išleisti daugiau nei vieną privilegijuotų akcijų emisiją ar jų tipą. Privilegijuotų akcijų turėtojai turi pirmumo teisę prieš paprastųjų akcijų turėtojus tiek pajamų paskirstime, tiek bankroto procese. Tačiau tokių akcijų turėtojai neturi balsavimo teisės.

1.1.2. PAPRASTOSIOS AKCIJOS

Paprastosios akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys turtines ir neturtines teises. Akcijų bendrovių turtinės ir neturtinės teisės apibrėžiamos konkrečios akcinės bendrovės įstatuose. Vadovaujantis akcinių bendrovių istatymo 40 straipsniu, akcinių bendrovių akcijos gali būti tik nematerialios, o uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti nematerialios arba materialios.
Paprastųjų akcijų savinnkai išrenka direktorių, taip pat turi teisę patvirtinti bendrevės įstatus, leidimą išleisti naują akcijų emisją, sujungti įmones ar panašiai. Tokios akcijos egzistuoja tol kol egzistuoja įmonė, jos neturi išpirkimo termino. Paprastosios akcijos klasifikuojamos pagal įvairius požymius.
Taigi materiali turtinė teisė susijusi su įgyta teisę į bendrovės turtą proporcingai turimų akcijų skaičiui. Suteikia teisę į pelną, likutinį pelną, turtą. nemateriali neturtinės teisės susijusios akcininko teise dalyvauti akcinės bendrovės valdyme.

1.2. OBLIGACIJOS

Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis, liudijantis, kad jos savininkas suteikia kreditą šio vertybinio popieriaus eminentui. Obligacija užtikrina jos savininkui reguliarų fiksuotų pajamų gavimą ir išpirkimo kainą termino pabaigoje.
Obligacijos yra geras kreditavimo šaltinis. Obligacijos savininkai nepretenduoja į akcinės bendrovės turtą. Obligacijos tipai:
1. Konvertuojamos obligacijos. Šios obligacijos akcinės bendrovės valdymo sprendimu gali būti keičiamos į bendrovės akcijas.
2. Vardinės obligacijos. Jų cirkuliacija yra ribojama bei jos panašios į vardines akcijas. Vardinės obligacijos gali turėti papildomų teisių palyginti su pareikštinėmis obligacijomis.
3. Hibridiniai biržos vertybiniai popieriai. Šios rūšies obligacijos panašiausios į nekumuliatyvines privilegijuotas akcijas, kadangi palūkanų dydis joms nėra iš anksto nustatomas ir priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.
4. Obligacijos, kurioms nustatomas užstatas. Šių obligacijų užstatas yra ne tik visi AB aktyvai obligacijų išleidimo momentu, bet ir tie, kuriuos bendrovė numato sukaupti ateityje.
5. Obligacijos, kurios išleidžiamos neesant jokių specialių garantijų. Paprastai jas išleidžia didelės kompanijos.
1.2. VEKSELIAI

Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ir netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmenui.
Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju vekseliu (trata) įsakoma, pavedama sumokėti tam tikrą pinigų suma, vekselyje nurodytam asmenui. Paprastuoju vekseliu (solo) davėjas pats isipareigoja sumokėti jame nurodyta pinigų sumą.

1.4. ČEKIS

Čekis – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą pinigų sumą čekio turėtojui. Tai dokumentas patvirtinantis čekio davėjo įsipareigojimus čekio turėtojui. Čekio forma priklauso nuo jo rūšies (būtini rekvizitai: „čekis“, besąlyginis įsakymas sumokėti tą sumą, mokėtojo pavadinimas, mokėjimo vieta, čekio išrašymo data (vieta), čekio davėjo parašas). Čekis gali būti perduodamas indosamentu (perduodamuoju įrašu kitoje čekio pusėje ar jo pratąsoje, patvirtinantį teisių pagal čekį perdavimą kitam asmeniui) arba teisių perleidimo tvarka.

1.5. KONOSAMENTAS

Konosamentas – tai dokumentas įrodantis sutarties sudarymo faktą, ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) ir jais disponuoti. Jis patvirtina jame nurodyto arba jį pateikusio asmens reikalavimo teisę į konosamente nurodytus daiktus. Asmens nuosavybę į nurodytus daiktus dokumentas patvirtina, jei iš kitų dokumentų nuosavybės teisės negalima nustatyti.
Konosamentas gali būti:
1. Orderinis (perduodamas vardiniais ar blankiniais perdavimo Kroviniai išduodami siuntėjui, gavėjui, paskutiniam nurodytam asmeniui perdavimo sąraše).

2. Pareikštinis (perduodamas įteikiant; kroviniai išduodami konosamento pateikėjui).
3. Vardinis (perduodamas vardiniais perdavimo įrašais ar kitokia forma. Kroviniai išduodami krovinių gavėjui, asmeniui kuriam konosamentas buvo perduotas, laikantis tam tikrų taisyklių).

1.6. INDĖLIŲ LIUDIJIMAI

Indėlių liudijimai (sertifikatai) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlius, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui gauti indėlį ir palūkanas. Jie patvirtina indėlio sumą ir indėlininko teises į indėlį ar palūkanas, pasibaigus nustatytam indėlio terminui.
Liudijimai gali būti:
1. Vardiniai.
2. Perleidžiamieji.
3. Neperleidžiamieji.

1.7. VALSTYBĖS SKOLINIS ĮSIPAREIGOJIMAS

Valstybės skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis valstybės popierius, patvirtinantis, kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei tam tikrą pinigų sumą, ir suteikiantis teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio vertybinio popieriaus turėjimo laiką (LR iždo vekseliai, taupymo lakštai, naudojami kaip valstybės skolinimosi būdas finansuoti įstatymuose numatytas reikmes ir galintys būti antrinės vertybinių popierių apyvartos objektais. Išleidžiami nematerialia forma. Šie vertybiniai popieriai išleidžiami Lietuvos Respublikos vardu. Tokie vertybiniai popieriai prieinami visiems Lietuvos gyventojams, visoms įmonėms, organizacijoms, komerciniams bankams. Taigi Lietuvos vertybinių popierių rinkoje cirkuliuoja Vyriausybės ir verslo subjektų vertybiniai popieriai.

II. ILGALAIKĖS INVESTICIJOS

Dažniausiai bendrovės norėdomos padidinti įmonės kapitalą ar pilnai padengti ilgalaikės investicijos sumą išleidžia akciją prieš tai apskaičiuodamos įvairius finansinius rodiklius: pinigų srautus, investicijos atsipirkimo laiką ir t.t. Kaip įmonei atsipirks investicija priklauso nuo to, kokia ta investicija yra, pagal kokius kriterijus klasifikuojama.
Investicijos – tai pinigų panaudojimas tam tikram turtui įsigyti, siekiant ateityje gauti pajamas, naudos. Investicijos skirstomos į ilgalaikes ir trumpalaikes investicijas. Ilgalaikėmis investicijomis vadinamos tokios investicijos, kai pinigai panaudojami ilgesniam nei vienerių metų laikotarpui.
Investicijos klasifikuojamos pagal turto rūšį, į kurią investuojami pinigai, tai gali būti materialios, nematerialios, mišrios. Verslo investicijos dažniausiai būna mišrios, apimančios ir materialiąsias, ir nematerialiąsias investicijas.
Taip pat investicijos klasifikuojamos pagal finansavimo šaltinius. Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymai leidžia investicijas padengti skolintu, nuosavu arba mišriu (nuosavas, skolintas) kapitalu. Imonės dažniausiai renkasi mišrų būda, kad sumažintų riziką ir galimus nuostolius.

III. LIETUVOS VERTYBINIŲPOPIERIŲ INFRASTRUKTŪRA IR DALYVIAI

Lietuvoje vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudaro:
1. Vilniaus vertybinių popierių birža (VVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta vertybinių popierių pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios vertybinių popierių rinkos konjunktūrą.
2. Viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio įmonės ( FMĮ) arba banko specializuoti finansų maklerio padaliniai, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Priklausomai nuo įmonės rūšies ir kategorijos jie:
a. Savo ir klientų vardu bei lėšomis atlieka vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijas;
b. Konsultuoja investuotojus vertybinių popierių kainų ir investavimo į juos klausimais;
c. Valdo savo klientų vertybinių popierių portfelius.
d. Atidaro klientams vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas ir yra atsakingi už klientų nuosavybės teisės įrodymą į vertybinius popierius.
1. Kliringo bankas – Lietuvos banko mokėjimo sistema Litas, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų įvykdymą už sandorius su vertybiniais popieriais tarp FMĮ ir bankų pagal gautus iš Centrinio depozitoriumo atsiskaitymo nurodymus. Centrinė depozitoriumo vertybinių popierių atsiskaitymų sistema ir Kliringo bankas užtikrina vertybinių popierių ir lėšų pervedimo vienalaikiškumo principą. Jei viešosios apyvartos tarpininkas nesukaupia pakankamo pinigų kiekio Kliringo banke centrinės rinkos sandoriams apmokėti, birža sandorius apmoka Garantinio fondo lėšomis, o nuosavybės teisė už tokiu būdu apmokėtus vertybinius popierius pereina Garantiniam fondui.
2. Emitentai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys (tarp jų ir Finansų ministerija ir Lietuvos bankas), savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybinius popierius, siekiant pritraukti laisvas investuotojų lėšas.
3. Investuotojai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, savo vardu nuosavybės teise turintys bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierį.
4. Klientai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie naudojasi FMĮ teikiamomis paslaugomis perkant ar parduodant vertybinius popierius biržoje ar už biržos ribų, gauna konsultacijas investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP portfelį, turi finansų maklerio įmonėse atsidarę vertybinių popierių sąskaitas.

5. Vertybinių popierių komisija (VPK) – valstybinė institucija. Atliekanti vertybinių popierių rinkos priežiūros ir reguliavimo, investuotojų apsaugos bei kitas Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkos įstatyme numatytas funkcijas.
6. Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD arba Centrinis depozitoriumas) -Viešosios apyvartos tarpininkas, apskaitantis (saugantis) sandorio objektu esančius vertybinių popierių ir pinigines lėšas, bet nevykdantis kliento pirkimo – pardavimo pavedimo. LCVPD vadinamas vertybinių popierių ar piniginių lėšų saugotoju.

IV. VERTYBINIŲ POPIERIŲ REGISTRAVIMAS

Bet koks Emitentas (taip pat ir užsienio) pirmiausiai privalo gauti Vertybinių popierių komisijos leidimą viešam pirminiam vertybinių popierių platinimui. VPK jis turi pateikti vertybinio popieriaus emisijos prospektą, memorandumą ar programą. Gavęs leidimą, emitentas ar jo įgaliotinis – viešosios emisijos tarpininkas kreipiasi į Centrinį depozitoriumą dėl ISIN kodo priskyrimo vertybinių popierių emisijai (jei naujai platinama emisija nebus prijungiama prie anksčiau išleistos VP emisijos). Įregistravus įstatinio kapitalo didinimą Juridinių asmenų registre, sąskaitų tvarkytojas turi pateikti reikiamus dokumentus vertybinio popieriaus bendrosios sąskaitos atidarymui Centriniame depozitoriume. Tam tikrais atvejais emisijas, skirtas neviešam platinimui, emitentai gali iš karto registruoti Centriniame depozitoriume, kuris apie tokių emisijų registravimą per 10 dienų privalo informuoti Vertybinių popierių komisiją. Šiuo atveju pateikiami dokumentai ir emisiją įregistravus Centriniame depozitoriume, t.y. atidarius (ar papildžius) emisijos registracijos bei vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojų bendrąsias sąskaitas, vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojai privalo tuos popierius įskaityti į klientų asmenines vertybinių popierių sąskaitas. Pažymėtina tai, kad Lietuvoje visi vertybiniai popieriai yra nematerialūs, t.y. fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, atidaromose vertybinių popierių savininkų vardu. Įrašas vertybinių popierių sąskaitoje yra tiesioginis nuosavybės teisės į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymas. Vertybinių popierių sąskaitos gali būti tvarkomos popieriuje arba kompiuteriniu būdu.
Visi Vertybinių popierių komisijoje įregistruoti vertybiniai popieriai, skirti viešajai apyvartai, gali būti įtraukti į AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“ (Biržos) prekybos sąrašus. Tai reiškia, kad juos galima pirkti ir parduoti Biržoje. Biržoje yra sudaromi du prekybos sąrašai: oficialusis ir einamasis. Akcinių bendrovių vertybinių popierių įtraukimas į šiuos du prekybos sąrašus dar vadinamas listingavimu, o įtrauktos bendrovės vadinamos sąrašinėmis arba listinguojamomis bendrovėmis. Oficialiajame ir einamajame prekybos sąrašuose esančiais vertybiniais popieriais prekiaujama Biržos centrinėje rinkoje, taip pat gali būti sudaromi tiesioginiai sandoriai.
4.1.VERTYBINIŲ POPIEIŲ BIRŽA

Birža – brokerių ir investicinių bankų organizacija, kurios tikslas – suteikti priemones prekiauti įmonių akcijomis bei kitais vertybiniais popieriais. Biržoje prekiauti gali tik nariai. Įmonės, norinčios kad jų akcijomis būtų prekiaujama biržoje, turi įvykdyti tam tikrus reikalavimus, kurie skiriasi kiekvienoje biržoje. Pagrindinės biržos pareigos:
1. Koncentruoti vertybinių popierių paklausą ir pasiūlą.
2. Organizuoti pirminę viešąją vertybinių popierių apyvartą ir prekybą jais, vertybinių popierių įtraukimą į prekybos sąrašus, jų kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus.
3. Vykdyti apibendrintus vertybinių popierių rinkos tyrimus, skelbti rezultatus ir kt.
Nacionalinės vertybinių popierių biržos misija – sudaryti palankiausias sąlygas Lietuvos įmonėms didinti kapitalą ir finansuoti plėtrą, o vietiniams ir užsienio investuotojams saugiai investuoti Lietuvos vertybinių popierių rinkoje. Birža siekis būti aktyviu akcijų, obligacijų ir kitų finansinių instrumentų prekybos centru ir tuo būdu išlaikyti ir pritraukti į Biržą Lietuvoje išleistus vertybinius popierius.
Birža turi ne tik sukūrusi misiją, bet ir strateginius tikslus :
1. Sukurti skaidrią, saugią, likvidžią, efektyvią, tarptautinius standartus atitinkančią vertybinių popierių rinką investuotojams ir emitentams.
2. Modernizuoti technologijas, mažinti prekybos Biržoje kaštus, siūlyti naujas paslaugas emitentams, investuotojams ir Biržos nariams.
3. Šviesti Lietuvos visuomenę vertybinių popierių rinkos klausimais.
4. Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) rinkos tarpininkams sudaro galimybes saugiai prekiauti vertybiniais popieriais. NVPB prekybos sistema yra centralizuota ir dematerializuota. Prekybos sesijos pradžioje nustatoma akcijų kaina, paskui vykdoma nepertraukiama prekyba. Sandoriai NVPB sudaromi remiantis pavedimais gautais iš rinkos tarpininkų.

4.2. BIRŽOS ATSIRADIMAS LIETUVOJE

Pirmoji birža Lietuvoje veikė Klaipėdoje nuo 1775 m. iki 1945 m. Joje buvo prekiaujama eksportui skirtomis prekėmis: mediena, linais, grūdais. 1923-1940 m. Kaune veikusi birža prekiavo valiuta bei vyriausybės vertybiniais popieriais. Vilniuje vertybinių popierių birža veikė 1926-1936 m. Pokario metais Lietuvos vertybinių popierių rinka nebuvo plėtojama.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., pradėjus vykdyti ekonomikos reformą, paremtą masine privatizacija, labai svarbu buvo paruošti bazę efektyviai struktūrai, kuri suteiktų akcininkams galimybes atlikti sandorius su savo akcijomis. Taigi Vertybinių popierių rinkos atkūrimą Lietuvoje lėmė ekonominės reformos, ypač masinė privatizacija.
1991 m. vasario mėn. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Pirminio privatizavimo įstatymą, ir antroje 1991 m. pusėje prasidėjo masinė privatizacija. Šio proceso metu buvo išleistas didelis kiekis vertybinių popierių – daugiausia paprastųjų vardinių akcijų, kurių savininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos gyventojų.
Dėl itin didelės infliacijos buvo labai svarbu sukurti centralizuotą vertybinių popierių rinką, kuri leistų nustatyti realią išleistų vertybinių popierių rinkos kainą ir apsaugotų smulkius investuotojus. Atsižvelgdama į egzistuojančią vertybinių popierių rinką, kurioje nebuvo popierinių vertybinių popierių ir sertifikatų, o vieninteliam akcininko nuosavybės teisių patvirtinimui buvo naudojami laikinieji akcininko pažymėjimai, Lietuvos Vyriausybė nusprendė įdiegti nematerialios vertybinių popierių rinkos modelį.
1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Vyriausybės sprendimu Nr. 646 buvo įsteigta Nacionalinė vertybinių popierių birža. Steigiamasis akcininkų susirinkimas įvyko 1993 m. balandžio 20 d., kurio metu buvo išrinkta 15 asmenų Biržos Taryba. Birža įregistruota Vertybinių popierių komisijoje 1993 m. gegužės 11 d. Pirmoji Biržos prekybos sesija įvyko 1993 metų rugsėjo 14 d. Jos metu prekybos sąraše buvo pateikti 19 emitentų 22 vertybiniai popieriai, įregistruota 19 finansų maklerio įmonių, parduotos 368 akcijos, o prekybos apyvarta sudarė 1630,5 Lt. Buvo įdiegtas NVPB modelis kuris atitinka tarptautinius standartus ir rekomendacijas. Šis modelis yra laikomas vienu progresyviausia ekonominė sistema.

Kodėl lietuviai pasirinko dematerilizuotus vertibinius popierius?
1. Todėl, kad Lietuvoje jau sukurtas mechanizmas ir paruošti specialistai, kurie užtikrina nematerialaus vertybinių popierių rinkos modelio funkcionavimą.
2. Todėl, kad nemateriali vertybinių popierių rinka nereikalauja milžiniškų fizinių vertybinių popierių spausdinimo išlaidų.
3. Todėl, kad nematerialūs VP visiškai apsaugoti nuo suklastojimo, padirbinėjimo, jų egzistavimo laikas neribotas.
4. Nematerialių vertybinių popierių negalima pavogti ir parduoti.

Išvados

Šiame darbe stengiausi trumpai aptarti vertybinių popierių rūšis, bendruosius bruožus ir ypatumus. Vertybinių popierių tema yra labai plati ir turtinga savo informacija. Vertybinių popierių teisės sistema leidžia didinti verslo kapitalą ir modernizuoti įmones su skolinta investicija, išleidžiant vertybinius popierius. Tai puiki ekonominė sistema, veikianti šiuo metu Lietuvoje. Vertybinių popierių birža yra kontroliuoja įstatymų. Mano nuomone, tai padeda versliu gyvuoti ir pagerina Lietuvos ekonomiką.

LITERATŪRA

1. Aleknevičienė V. Įmonės finansų valdymas – Kaunas: vadovėlis, 2009.
2. Aleknevičienė V. Finansai ir kreditas – Vilnius: vadovėlis, 2005.
3. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas – Vilnius, 2000.
4. Lietuvos respublikos valstybinių popierių komisija. [žiūrėta 2010-04-22] Prieiga per Internetą: http://www.vpk.lt/new/documents/Gaires%20del%20ispekamojo%20pirkimo.pdf
5. Lietuvos respublikos vertybinių popierių komisija komisijos darbo ataskaita ir vertybinių popierių rinkos plėtros tendencijos – 2000. [žiūrėta 2010-04-22] Pieiga per internetą:
http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0105418.pdf
6. Bizga M. Esminės vertybinių popierių rinkos reguliavimo naujovės Vertybinių popierių rinkos įstatyme – VersloBanga, straipsnis, 2002. [žiūrėta 2010-04-22] Pieiga per internetą: http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.printer/3cf00ed19a58b
7. Lietuvos laisvos rinkos institutas analitinė medžiaga dėl vertybinių popierių rinkos plėtros – Vilnius, 2002. [žiūrėta 2010-04-22] Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=1884

BANKŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS IR ISTORIJA

Bankų kilmė ir rūšys

Bankai – kredito įstaigos, grąžintinai telkiančios laikinai laisvas lėšas, teikiančios kreditą, atliekančios piniginius atsiskaitymus, leidžiančios apyvarton pinigus, ir atliekančios operacijas su vertybiniais popieriais.
Bankininkystė atsirado jau gilioje senovėje. Pinigus skolinančių ir užsienio valiutą keičiančių būta jau Babilone, Graikijoje, Romoje. Dažniausiai tuo užsiimdavo šventyklos, valstybinės žinybos, stambūs pirkliai, kurie priimdavo saugoti tauriuosius metalus, pinigus, grangenybes, už lupikiškas palūkanas duodavo paskolas. Anglijoje bankininkystė paplito tarp auksakalių. Tie priimdavo saugoti brangenybes. Tačiau tikroji bankininkystės pradžia yra Renesanso laikai.
Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, nuo tada vartojama lombardo sąvoka. [1,p. 8-9].
Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami.
Mainų plitimas, o kartu, su tuo ir pinigines apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas, persiuntimas.
Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta.
Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigų mainymu, reikalavo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą.
Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius.
Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai; šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje. [2, p.177 – 178].
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė, komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas, įkurtas 1694 m. su teise leisti banknotus.
Tolesnės bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veiklą ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a. Būdingas naujausios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstūmimas. Tai ryškiausiai pasireiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pavyzdžiui, 1890 m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927 m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji.
Bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos evoliucijos bruožų. Privatus bankų tinklas, vadinamoji korespondentinė bankininkystė, sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių, kai yra daug mažų, vienas nuo kito neprikausomų bankų. Bankai turi plačius korespondentinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis bankų paslaugomis.
Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo bendrovės.
Holdingo bendrovė – akcinė korporacija, superkanti vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.
Holdingo bendrovių aktyvus sudaro vienos arba kelių kitų korporacijų kontroliniai akcijų paketai. Holdingo bendrove bankininkystėje galima pasinaudoti, norint aplenkti įstatymus, draudžiančius bankams skverbtis į kitas pramonės šakas, ir taip padidinti kapitalą, nes kitais būdais bankas šito sudaryti negalėtų. Bankų holdingo bendrovės gali gauti leidimus turėti filialus tokiose pramonės šakose, kurios yra “glaudžiai susijusios” su bankininkyste, pavyzdžiui tokiose kaip finansų firmos, bendrovės, teikiančios kompiuterių paslaugas; kredito kortelių bendrovės.
Holdingo bendrovė naudinga dar ir tuo požiūriu, kad ji gali kaupti lėšas tokiu būdu, kokiu bankui kaupti neleidžiama. Pavyzdžiui, bankui neleidžiama pačiam leisti komercinius popierius ir taip skolintis lėšų, o banko holdingo bendrovė gali tai daryti savo vardu ir vėliau perduoti lėšas savo bankui. Nors holdingo bendrovė teisiškai valdo banką, iš tikrųjų ji pati yra banko įsteigta ir jo valdoma.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, Vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai yra įvairiose šalyse įsteigė beveik tūkstantį skyrių.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta.
Nagrinėjant daugelio išsivysčiusių šalių bankinio sektoriaus statistinius duomenis, darosi sudėtinga atskirti vieną banko tipą nuo kito. Net ir tose šalyse, kur statistiškai dominuoja specializuoti bankai, daugeliu atveju šie bankai faktiškai jau seniai virto universaliais bankai. Skirtingose šalyse nevienodai suprantamas ir pats “komercinių bankų” terminas. Pagrindinis skirtumas tarp centrinių bankų ir komercinių bankų yra tas, kad pastarieji neturi banknotų emisijos teisės.
Nepriklausomai nuo šalies specifikos, komercinius bankus galima suskirstyti į universalius ir specializuotus bankus. O specializuotus bankus į:
 investicinius bankus;
 hipotekinius bankus;
 taupomuosius bankus;
 šakinius bankus;
 vartojmo kredito bankus ir kt.

Universalūs bankai atlieka visas arba beveik visas bankines operacijas, t.y. suteikia trumpalaikius ir ilgalaikius kreditus, priima visų rūšių indėlius, atlieka operacijas su vertybiniais popieriais, konsultuoja savo klientus ir t.t. Šiandien universalūs komerciniai bankai yra didžiausi iš visų bankų tipų. Jų daugiausiai yra tarp geriausių pasaulio bankų.
Specializuoti bankai, priešingai universaliems bankams, specializuojasi vienoje ar keliose bankinės veiklos srityse. Kai kuriose šalyse bankų veiklos sritį reguliuojantys įstatymai draudžia kai kuriems bankams atlikti visas bankines operacijas.
Investiciniai bankai, skirtingai nei universalūs komerciniai bankai, specializuojasi tik keletoje bankinių operacijų. Investicinių bankų prioritetinės veiklos sritys yra vertybinių popierių rinkos, privačių asmenų turto bei konsultacinių paslaugų teikimas susijungimų ir įsigijimų srityse.
Investicinių bankų veiklos sritis galima suskirstyti į tris tipus pagal jų atliekamų operacijų pobūdį: pirmas – tai bankų operacijos, susijusios su vertybiniais popieriais ir jų rinkomis, antras – tai komercinių bankų operacijos ir trečias – finansinis inžineringas.
Investicinių bankų specializacija vykdyti operacijas su vertybiniais popieriais. Šio tipo bankai organizuoja kitų bankų, verslo įmonių ir organizacijų vertybinių popierių emisijas. Investiciniai bankai klientų prašymu prižiūri šių vertybinių popierių apyvartą vertybinių popierių biržoje ir paliko jų kursą reikalingame lygyje.
Šie investiciniai bankai vykdo operacijas ir su obligacijomis, ir su iždo vekseliais. Investiciniai bankai, norėdami kuo geriau valdyti savo vertybinius popierius, turi turėti didelį finansinės analizės potencialą. Kad galėtų išlaikyti aukštą kompetencijos lygį, jiems nuolat reikalingi nauji ekonominiai bei finansiniai duomenys. Dėl to kartais investiciniai bankai gali “praryti” firmas, besispecialzuojančias ekonominės ir finansinės informacijos srityje.
Taupomieji bankai skiriasi nuo kitų bankų dviem apektais: banko kapitalas suformuojamas ne iš privačių asmenų ar vyriausybinių organizacijų įnašų, bet iš rezervų, renkamų darant nedidelius atskaitymus iš pagrindinės veiklos per ilgą laiko tarpą, ir valdymo organų, į kuriuos deleguojami ne banko akcinio kapitalo atstovai, o savivaldybių, banko klientų ir kiti atstovai. Dažniausiai taupomieji bankai sudaro vieną ar kelias nacionalines asociacijas, kurios jiems atstovauja valstybinėse institucijose, o kai kuriose šalyse šios asociacijos atlieka kontrolės funkciją, vykdo taupomųjų produktų marketingą ar prižiūri centralizuotų padalinių veiklą. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija, taupomosios kasos sujungtos į piramidinę trijų pakopų struktūrą, kurios pagrindą sudaro taupomosios kasos, sujungtos į regionines kasas, centralizuojančias pinigines lėšas ir centralizuotai atliekančias piniginius pervedimus. Daugelyje šalių taupomosiose kasose ar bankuose sukaupiama nemažai šalies terminuotų ir indėlių iki pareikalavimo. Dėl to taupomųjų kasų ar bankų vaidmuo ( kaip dielių finansinių resursų šaltinių) yra didžiulis.
Kai kurie dabartiniai taupomieji bankai peraugo savo rinkos ribas. Pastarųjų taupomųjų bankų veikla yra labai artima universalių komercinių bankų veiklai [4 p.143 – 145].
Finansų rinkoje be komercinių bankų veikia ir nebankinės finansinės institucijos, kurių pagrindinės veiklos kryptys yra ne kreditavimo, o bet kokios kitos operacijos. Nebankines finansines institucijas galima suskirstyti į:
 investicines kompanijas;
 investicinius fondus;
 draudimo kompanijas;
 pensijų fondus;
 pasitikėjimo kompanijas ir kt.
Komerciniai bankai, siekdami išlaikyti tas pačias pajamas ir, jeigu galima, jas padidinti, priversti skverbtis į kitas veiklos rinkas, kartais ir visai nebūdingas bankinei veiklai, taip įtvirtina universalizacijos praktiką bankininkystės veikloje. Šiuo metu komercinių bankų speciallizacija vyksta jiems steigiant ar įsigyjant jau veikiančias specializuotas kompanijas, kurios atlieka vieną ar dvi bankinių operacijų rūšis (lizingą, faktoringą ir kt.). Pirmosios multinacionalinės lizingo kompanijos buvo įsteigtos 60 – 70 – aisiais metais. [4, p.141-142]

Bankininkystės raida Lietuvoje

Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai siekė atsikratyti lupikautojų paslaugų ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių.
Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės, kredito bendrovės ir gminų (lenkiškai gmina – prieš Pirmąjį pasaulinį karą žemutinis administracinis teritorinis savivaldybės vienetas suvalkų krašte, apėmęs visus luomus ir kartu skyręsis nuo valsčiaus, kur jam priklausė tik valstiečių luomas) bei bendruomenių taupmenų (santaupų) skolinamosios kasos. Taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės Lietuvoje pradėjo kurtis 1871m.
Išleidus 1895 m. Rusijoje tam tikrą įstatymą, buvo sudarytas naujas kredito kooperatyvų tipas, vadinamas kredito bendrove be pajaus įnašų – tai piniginis ar kitoks turtinis bendrovės kooperatyvo nario dalies įnašas, kurį įmoka asmuo, stodamas į kooperatinę organizaciją.
Pagrindinį kapitalą tokia bendrovė sudarydavo iš specialiai tam tikslui gautos paskolos, kurią galėjo suteikti valstybės iždas, savivaldybė ar atskiri asmenys. Suteikusieji paskolas turėjo globos teisę. Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo Pabiržės bendrovė, įkurta 1871 m. Taigi tada kredito
taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės sudarė savotišką kredito kooperatyvų tipą. Be šių, bent juridine forma kooperatinių smulkaus kredito organizacijų, prieškarinėje Lietuvoje, Suvalkų krašte, dar veikė gminų taupmenų skolinamosios kasos, o Vilniaus bei Kauno gubernijose – bendruomenių taupmenų skolinamosios kasos. Pagal kasos statutą kreditu galėjo naudotis asmenys, kurie dirbo žemės ūkyje ir turėjo gminos (valsčiaus) ribose ne daugiau kaip 30 dešimtinių žemės, taip pat ir bežemiai, dirbę žemės ūkio bei kitus darbus, susijusius su žemės ūkiu ir amatais. Kasos valdybą sudarydavo pirmininkas ir du nariai, renkami gminos susirinkimo. 1904 m. priimtu įstatymu buvo steigiamos bendruomeninių taupmenų skolinamosios kasos.
Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kai 1915 m. rudenį rusai apleido Lietuvos teritoriją, jos žemės užplūsta nauji okupantai – vokiečiai – ir atneša savo pinigus – markes. Karo laikotarpiu kredito reikalus Lietuvoje tvarkė 1916 m. balandžio 17d. prie Poznanės įsteigta Rytų skolinamoji (paskolų) kasa, kuri leido popierinius pinigus ir kartu Lietuvoje atliko ir emisijos banko funkcijas.
1918m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti neprikausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę. Tuo metu atstatomos valstybės teritorijoje vienintele, teisėta ir privaloma mokėjimo priemone buvo Rytų paskolos kasos leidžiami popieriniai pinigai, kurie turėjo pakeisti rusų rublius ir vokiečių markes. [2,p. 185 – 187]
1919 – 1920m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai. Dar prieš tai 1918 metais, Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje. 1926 m. šis bankas bankrutavo, nes kaip pažymėjo prof. V.Jurgutis, be kitų priežasčių, buvo per platūs banko užmojai.
Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas. Banko stegėjais buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Audrius Dubinskas, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Bizauskas ir Pijus Grajauskas. Ūkio banko akcinį kapitalą sudarė 2 mln. auksinų, o 1921 m. kapitalas buvo padidintas iki 30 mln. auksinų. Tai pirmasis lietuviškas bankas, kuris veikė pagal akcinių bendrovių, akcinių bankų įstatymus. Taip pat Ūkio bankas daug prisidėjo įvedant litą į krašto rinką.
1920 metais buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves, taip pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjais buvo dr. H.Rabinas, dr. S.Goldbergas, dr. Rachmilevičius, T.Šapiro. Pagal 1920 m. įstatus pagrindinis kapitalas turėjo būti 3.01 mln. auksinų. Įvedus savo piniginį vienetą – litą, banko pagrindinis kapitalas 1926 m. sudarė 3 mln. litų.
1920 m. rugpjūčio 3 d. pradėjo veikti Komercijos bankas su 1 mln. auksinų kapitalu. Banką įsteigė Richardas Tilmansas, Leontijus ir Mykolas Soloveičikai, Ozeras Finkelšteinas, Povilas Olšauskas ir Povilas Medemas. Bankas daugiausia vertėsi vekselių diskonto ir paskolų teikimo už vekselius operacijomis.
Lietuvos kooperatyvai 1920 m. kooperatiniais pagrindais įsteigė Kooperacijos banką. Jis organizavo trumpalaikį kreditą žemės ūkiui, organizavo kooperatyvų steigimą, juos instruktavo ir realizavo jų veikimą bei rėmė kapitalu. Kooperfacijos banko akcijų turėjo valstybė.
Tais pačiais metais 1920 m. buvo įsteigti M.Brauno bankiniai namai. Pagrindinį kapitalą nuo 1926 m. sudarė 0.5 mln. litų. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, M. Brauno bankiniai namai sugebėjo pritraukti nemažai užsienio bankų kreditų, kuriuos teikdavo prekybai ir pramonei.
1921 m. balandžio 15 d. pradėjo veikti Lietuvos kredito bankas. Iniciatyva steigti šį banką kilo iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Steigimo metu akcinis kapitalas sudarė 3 mln. auksinų, vėliau buvo padidintas iki 10 mln. auksinų. Šis bankas kreditavo metalo ir mašinų pramonę, medžio, tekstilės, spirito bei kitas ūkio šakas.
Praėjus mėnesiui po Kredito banko įkūrimo, bendromis Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių pastangomis 1921 m. gegužės 15 d. buvo įkurtas Tarptautinis bankas. Pagrindinis banko kapitalas – 2 mln. litų, kurį sudarė 20 tūkst. nevardinių po 100 Lt vertės akcijų. Daugiausia šis bankas kreditavo Amerikos lietuvių įkurtas įmones ir vykdė visas komercinių bankų operacijas.
Taigi iš septynių įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši.
Pralaimėjus karą, pagal 1918m. lapkričio 11d. preliminarias kapituliacijos sąlygas visos okupacijos metu Lietuvoje veikusios vokiečių įstaigos 1919 m. liepos mėn. turėjo palikti mūsų žemes.
1920 m. liepos 12d. pasirašius sutartį su Rusija, karo nuostoliams atlyginti buvo gauta 3 mln. aukso rublių fondas (t.y. 2256 kg aukso), kuris vėliau sudarė Lietuvos banko finansinę bazę. [2,p. 189 – 190]
Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2d. Steigiamasis Seimas priima piniginio vieneto įstatymą, kurio pirmas paragrafas skamba taip: “Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu. Piniginis vienetas yra litas. Litas turi 0.150462 gramų gryno aukso. Litą sudaro 100 centų.”
Rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas jau galutinai priima Lietuvos banko įstatymą, kurio uždavinys – reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią ir patvarią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje. Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 Lt kiekviena.
Lietuvos bankui duodama išimtinė teisė leisti apyvarton banknotus, kurių trečdalis turi būti padengtas auksu.
Nepraėjus nė mėnesiui, ir Lietuvos bankui nepradėjus veikti, jau atiduodami spausdinti vadinami laikinieji banknotai litai (laikinieji banknotai buvo išleisti su 1922 m. rugsėjo 10d. pažymėjimu).
1922 m. rugsėjo 27 d. įvyksta pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame jau išrenkama banko valdyba ir kiti organai.
Rugsėjo 28 d. Respublikos Prezidentas paskiria Lietuvos banko valdytoju prof. V.Jurgutį, buvusį užsienio reikalų ministru. 1922 m. spalio 2 d. Lietuvos bankas, turėdamas 5 tarnautojus pradeda savo operacijas.
Po prof. V.Jurgučio atsistatydinimo 1929 m. spalio 31 d. iki naujo valdytojo paskyrimo valdytojo pareigas ėjo Prezidento skiriamas vienas iš direktorių – banko valdytojo pavaduotojas J.Paknys. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo skiriami V.Stašinskas (1930 – 1938), J.Tūbelis (1938 – 1939), J.Paknys (1939 – 1940).
Lietuvos bankui vadovavo banko valdyba, kurią sudarė banko valdytojas ir direktoriai. Banko valdybos darbą kontroliavo taryba ir revizijos komisija. Skirti ir atleisti Lietuvos banko valdytoją galėjo Respublikos Prezidentas Ministrų Kabineto teikimu. Banko direktorius, tarybos ir revizijos komisijos narius rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Banko direktorių skaičiaus įstatymas nenumatė, tačiau steigiamajame banko akcininkų susirinkime buvo išrinkti 4 direktoriai, ir šis direktorių skaičius vėliau buvo užfiksuotas banko statute. Tačiau bankas veikti galėjo ir su mažesniu direktorių skaičiumi. Pagal Lietuvos banko įstatymą valdybos narių darbą prižiūrėjo banko taryba, kurios 6 narius ir 3 kandidatus, kaip ir direktorius, trejiems metams iš akcininkų rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Tarybos pirmininką ir sekretorių rinko patys tarybos nariai iš savo tarpo.
Lietuvos banko tarybos pirmininkais 1922 – 1940 m. buvo renkami M.Yčas, A.Vosylius, J.Tūbelis. generalinę tarybą sudarė banko valdybos ir tarybos nariai, kurie buvo renkami bendrame posėdyje. Lietuvos banko revizijos komisija iš 3 asmenų buvo renkama vieneriems metams visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriam ir atsiskaitydavo.
Nors Vyriausybė ir buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas, sugebėdavo palenkti Vyriausybės finansų politiką lito stabilumui. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti aktyvų užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei, laikydamasis nuostatos: negaivinti tų, kuriems jau aiškiai skirta mirti.
Tvirta pinigų politika lėmė pastovų litą net pasaulio ekonomikos krizės metu.
Iš ilgalaikių kredito įstaigų Lietuvoje veikė ir Žemės bankas, įsteigtas Vyriausybės iniciatyva 1924 m., kurio tikslas buvo kredituoti žemės ūkį ir žemės ūkio organizacijas. Šis bankas nuo 1931 metų pradėjo leisti ir įkaito lakštus, ir šitaip pavirto mišraus tipo hipotekiniu banku. Jo pagrindinis kapitalas sudarė 50 milijonų litų, kurį beveik visą išpirko vyriausybė.
Iš smulkaus kredito įstaigų pirmaujančią vietą užėmė smulkaus kredito draugijos, kurių tikslas buvo kredituoti ūkininkus ir amatininkus. Šių kredito ir kooperatyvų narių atsakomybė buvo ribota, būtent: narys atsakė už bendrovės skolą dukart tiek, kiek jam buvo skirta kredito. Kooperatyvų nariai yra smulkūs gamintojai, bet jų bendras turtas vis dėl to susidaro pakankamai didelis, kad teiktų garantiją už kooperatyvo pasižadėjimus. Jų lėšas pirmiausiai sudarė savo kapitalas, pačių savo narių ir pašaliečių indėliai, taip pat kituose bankuose paimtos paskolos. Pinigus bankas skolindavo tik savo nariams.
Prie smulkaus kredito įstaigų reikia priskirti ir lombardus, kurie teikė kreditą užstatant kilnojamąjį turtą [2, p. 191 – 193].
1940m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir, praėjus tik vienam mėnesiui nuo okupacijos pradžios, t.y. 1940 m. liepos 23 d. vadinamas Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Bankai baigti nacionalizuoti 1940 m. rugpjūčio 6d. Nacionalizuotas Lietuvos bankas buvo perduotas SSSR valstybiniam bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu. [4, p.98-99]
Lietuvoje taip pat veikė ir Valstybės taupomoji kasa. Taupomosios kasos yra kredito įstaigos, kurios turi saugoti žmonių santaupas ir teikti už jas palūkanas. Pirmosios tokios kredito įstaigos atsirado Anglijoje XVII a. Tokių taupomųjų kasų nauda dvejopa: padeda mažiau pasiturintiems asmenims sutaupyti ateičiai ir įgalina mažas atliekamas sumas sujungti į didesnes, ir tuo pačiu palengvinti jų didesnį ekonominį naudojimą.
Skirtingai nuo kitų kredito įstaigų, taupomosios kasos nesiekė pramoninio kreditavimo, rūpinosi tik savo indėlininkų interesais – teikė palūkanas už smulkius indėlius. Jos priimdavo atliekamą kapitalą, kurį klientai lengvai išleistų ir jis neduotų pelno.
1895 m. įstatymu taupomosios kasos buvo oficialiai pavadintos Valstybinėmis taupomosiomis kasomis. Greta valstybinių taupomųjų kasų Rusijos imperijoje veikė pašto – telegrafo taupomosios kasos. 1889 m. išleistos Pašto – telegrafo taupomųjų kasų laikinosios taisyklės. Indėliai turėjo būti ne mažesni kaip 25 kapeikos ir neviršyti 1000 rublių vienam asmeniui.
Pašto – telegrafo taupomosios kasos leido indėlių srautą ne tik mieste, bet ir kaime. 1914 m. sausio 1d. Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose veikė 247 pašto – telegrafo taupomosios kasos, kuriose buvo išduota 117 143 knygelės. Iš viso Lietuvos gubernijose 1914 m.veikė 309 valstybinės taupomosios kasos. Carinės valstybinės taupomosios kasos Lietuvoje nustojo veikti 1915 m., kai į Rusiją evakavosi visa carinė administracija.
Greta valstybinių kasų laisvus kapitalus traukė stambiojo arba ilgamečio kredito (Vilniaus akcinis žemės bankas – nuo 1872 m., Vilniaus privatinis komercijos bankas – nuo 1873 m., Vilniaus miesto kredito draugija – nuo 1908 m., Suvalkų žemės kredito draugija – nuo 1900 m.) ir smulkiojo kredito įstaigos.
Tarp smulkiojo kredito įstaigų vyravo kooperacijos įstaigos, iš kurių populiariausios buvo taupomosios – skolinamosios bendrovės. Pirmoji kasa dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įkurta 1830 m. Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Pirmasis kredito kooperatyvas įsteigtas 1865 m. tuo metu Vokietijos imperijai priklausiusioje Šilutėje.
XIX a. 7 dešimtmetyje paplitusios įstaigos (skolinamosios – taupomosios draugijos) kai kada peraugdavo į valstiečių bankus. 1883 m. buvo patvirtinti Valstiečių bankų, kurių pagrindinis tikslas – pritraukti santaupas, gauti procentus, naudotis kreditu, įstatai. Seniausios Lietuvos taupmenų skolinamosios bendrovės įkurtos 1873 m. Kauno gubernijoje. Taupomosiose – skolinamosiose bendrovėse 1914 m. buvo susibūrę 65 tūkst. narių ir pasidėję 6 mln. rublių indėlių, be to, šios bendrovės sugebėjo išduoti 10 mln. rublių paskolų. Iš viso Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apie 800 įvairių kredito įstaigų, kuriose žmonės laikė apie 300 000 rublių kapitalo.
Taupymo idėją Lietuvoje taip pat skatino kredito kooperatyvai, kurių finansinis centras buvo Lietuvos kooperacijos bankas. Kooperacijos bankas įkurtas 1920 m. , jis tapo svarbiausiu kaimo kredito kooperacijos kreditoriumi Lietuvoje. Kredito kooperatyvus valdė narių išrinkta valdyba ir taryba. Pagrindinis kooperatyvų uždavinys buvo saugoti, didinti indėlininkų įdėtus pinigus ir teikti nariams paskolas.
Savitarpio kredito draugijos užėmė tarpinę vietą tarp kooperatinių bankų, tarnavusių ūkiškai silpniems, ir komercinių bankų, kreditavusių stambų verslą. Gyventojų indėlius priiminėjo Lietuvos kredito bankas, Tarptautinis bankas (abu įkurti 1921 m.), Žemės bankas (įkurtas 1924 m.), kiti akciniai komerciniai bankai.
Beveik kiekviename Lietuvos miestelyje veikė Žydų liaudies bankas. 1923 m. jų buvo 85, 1940 m. – 87. Finansinis centras – privatus akcinis Centralinis žydų bankas kooperacijai Lietuvoje remti buvo įsikūręs Kaune. [3, p.9 – 10]
Taigi, galime teigti, kad iki Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe bankininkystė joje nebuvo stipri, nes buvo pašlijusi ir šalies ekonomika. Bankai ir kitos finansines operacijas atliekančios institucijos daugiausia orientavosi į paskolų bei kreditų teikimą žemės ūkiui – pagrindinei Lietuvos ekonomikos šakai. Bankininkystė nebuvo vieninga, įstatyminį pagrindą turinti sistema. Svetimos valstybės Rytų skolinamoji kasa atliko centrinės pinigų emisijos bei kredito įstaigos vaidmenį. Tačiau įkūrus Lietuvos banką (1922 m.) ir ėmus daugiau rūpintis šalies pramone, prekyba bei bankų taprusavio veiksmų ir ryšių plėtimu, pastebimai pakilo šalies ūkis bei pati bankininkystė sistema.
Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai, jų steigimo metai ir balanso suma yra nurodyta 2.2.1. lentelėje.

2.2.1. lentelė
Didžiausi Lietuvos bankai

 

Banko pavadinimas

 

Įsteigimo metai

Balanso suma

1940 m. kovo 31 d., mln.Lt

Lietuvos bankas

1922

291,4

Žemės bankas

1924

168,2

Ūkio bankas

1919

46,8

Komercijos bankas

1920

29,2

Kooperacijos bankas

1920

23,6

Centrinis žydų bankas

1920

20,2

Tarptautinis bankas

1921

17,7

Kredito bankas

1921

6,8

Pirmąsias savo operacijas Lietuvos bankas, kaip jau minėjome anksčiau, pradėjo 1922 m. spalio 2 d., iš viso turėdamas tik 5 sekretoriato ir buhalterijos tarnautojus. Organizacija ypač išsiplėtė 1923 m., kai buvo pradėta atidarinėti savarankiškus skyrius apskrityse, atlikti visas valstybės iždinių ir valstybės taupomųjų kasų operacijas visame krašte. 1939 m. pabaigoje veikė skyriai ir Vilniaus krašte. Klaipėdos krašte veikę du banko skyriai savo operacijas sustabdė 1939 m. kovo 22 d., kai Vokietija okupavo šį kraštą. Lietuvos bankas kiekvienais metais plėtė savo veiklą: leido banknotus, tvarkė jų padengimą, apyvartą, nemokamai tvarkė valstybės iždo ir taupomųjų kasų operacijas, vykdė įvairias valiutines ir komercines operacijas. Lietuvos bankas pirmiausia kreditavo eksporto pramonę.
Tačiau Lietuvos banko veikloje buvo ir sunkių laikotarpių, ypač 1931 m. metais prasidėjus visuotinei finansinės santvarkos ir kredito krizei, kai daugelis valstybių ir emisijos bankų buvo priversti sustabdyti mokėjimus.
Tarybų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, sėkminga mūsų valstybės bankų veikla buvo nutraukta. Buvo visiškai sugriauta ankstesnė bankininkystės sistema. Pagal 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimo deklarciją “Dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo” visa pramonė ir visi bankai buvo nacionalizuoti, iš žmonių atimtos jų santaupos [2, p.196-198].
Beveik visose valstybėse bankų veiklą bei pinigų ir kredito sistemos politiką lemia daugelis specialiųjų įstatymų, tarp kurių svarbią vietą užima centrinio banko įstatymas, nustatantis jo funkcijas ir įgaliojimus. Centrinio banko įstatymas dažniausiai priimamas anksčiau už kitus, bankininkystės sferą reguliuojančius įstatymus, ir turi principinę reikšmę, kadangi juo sukuriama valstybės pinigų ir kredito sistemos teisinė bazė.
Lietuvos banko įstatymo 3 straipsnis pabrėžia, kad jis “yra nepavaldus Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos”.
Įstatymas patvirtina Lietuvos banko monopoliją tik leidžiant banknotus ir monetas (grynuosius pinigus).
Grynieji pinigai sudaro nedidelę visų pinigų dalį. Planuoti grynųjų pinigų apyvartą yra labai sunku, kadangi automatiškai “parduodami” komerciniams bankams pagal jų reikalavimams ir, jie negali būti panaudoti biudžeto deficitui padengti.
Banknotų emisija iš principo skiriasi nuo kitų valstybės išleidžiamų skolinių įsipareigojimų tuo, kad banknotai – tai vekseliai iki pareikalavimo, kurie gali būti panaudojami kaip mokėjimo priemonė, ir už juos nemokami jokie procentai.
Lietuvos bankas “nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą, transportavimą bei jų saugojimą (…)” (6 straipsnis).
Lietuvos bankas komerciniams bankams parduoda banknotus už nominalą, neimdamas už tai jokių komisinių mokesčių. Banknotai centriniam bankui yra ir prekė, nes jis gauna už jų pardavimą pelną, kuris yra skirtumas tarp banknoto nominalo ir gamybos išlaidų. [4, p.101 – 102]
Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra:
 parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;
 reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
 vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
 nustatyti ir reguliuoti piniginio vieneto kursą.
Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:
 leidžia į apyvartą Respublikos pinigus;
 perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;
 teikia ir ima paskolas;
 leidžia visoms kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;
 negali būti šalies pajininku arba akcininku;
Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą. Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko statutas.
Lietuvos banko pagrindines pajamas sudaro:
 palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje;
 palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas;
 pajamos, gautos už pinigų leidimą;
 pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas.
Lietuvos banko pelnas skaičiuojamas iš banko pajamų atėmus išlaidas, o jis paskirstomas tokia tvarka: “20 procentų – Lietuvos banko įstatiniam kapitalui suformuoti; 50 procentų – Lietuvos banko atsargos kapitalui suformuoti, o likęs pelnas sumokamas į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (…)” (24 straipsnis).
Nuo 1990 metų Lietuvos banko struktūra kito labai dinamiškai. Tai lėmė banko stiprėjimas, besikeičiantys uždaviniai ir funkcijos. Pagrindinis banko struktūrinis padalinys – departamentas. Šiuo metu Lietuvos bankas turi 10 funkcinių departamentų bei 5 savrankiškus skyrius ir 2 banko įstaigas Kauno bei Klaipėdos miestuose. Lietuvos banko valdymo struktūra pateikta 1 priede.
Be Lietuvos banko, yra dar keli bankai, pagal veiklos pobūdį ir funkcijas taip pat priklausantys valstybei. Dabar yra likę trys komerciniai bankai: Lietuvos taupomasis bankas, Lietuvos žemės ūkio bankas ir Lietuvos valstybinis komercinis bankas. Šie bankai pagal savo aktyvus tebėra patys didžiausi Lietuvoje, turi platų savo filialų tinklą šalyje. Trumpai apžvelgsime pagrindines jų teikiamas paslaugas.
Lietuvos taupomasis bankas (LTB) aptarnauja organizacijas ir gyventojus. 1993 m. gruodžio mėnesį LTB buvo įregistruotas Lietuvos banke ir jam buvo išduota generalinė licencija, suteikianti teisę dirbti tiesiogiai su užsienio bankais – korespondentais.
Lietuvos taupomojo banko pagrindinė veiklos sritis – saugoti Respublikos gyventojų indėlius, priimti iš jų įvairius mokesčius. Bankas taip pat išmoka pensijas, superka ir parduoda valiutą, teikia kreditus, priima saugoti vertybes ir vertybinius poperius. Be to, Taupomasis bankas konsultuoja įvairių sąskaitų atidarymo dokumentų forminimo ir atsiskaitymų klausimais, tvarko tiesioginius tarptautinius atsiskaitymus, perveda indėlius ar grynuosius pinigus į daugelio šalių arba kitus Lietuvos miestus. Taupomojo banko specializuotas finansų maklerio skyrius perka ir parduoda vertybinius popierius, rengia jų emisiją, konsultuoja.
Lietuvos žemės ūkio bankas (LŽŪB). Šis bankas yra specializuotas teikti paskolas žemės ūkiui vystyti, melioracijos darbams ir pan. LŽŪB taip pat atlieka faktorijos operacijas (tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas dažniausiai už mažesnę kainą negu jų balansinė vertė); teikia ūkininkams ilagalaikes paskolas žaliavoms bei įrangai įsigyti.
Finansų įstaiga, atlikdama faktorijos operacijas, gauna pelną iš skirtumo tarp pinigų, gaunamų iš supirktųjų skolų, ir tikrosios tų skolų vertės. Firma turi naudos iš tos bendrovės gaudama grynųjų pinigų, ir jai nereikia laukti, kol prekybos skolininkai sumokės savo skolas.
Lietuvos vystymo bankas (LVB). Tai pirmasis bankas Lietuvoje, kuriamas dalyvaujant užsienio kapitalui. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas buvo įkurtas 1990 metais Londone po to, kai Rytų Europos šalys nusprendė kurti laisvos rinkos ekonomiką. Šio Europos banko tikslas – teikti dideles paskolas tokių šalių, kaip Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Estija, Latvija ir Lietuva, plėtrai. Taigi šio banko pagrindinis tikslas yra remti pereinemojo laikotarpio reformas Lietuvoje ir pirmiausia kredituoti vidutinio bei smulkaus verslo privačias įmones. Įkurtas Lietuvos vystymo bankas turėtų tapti Lietuvos bankų sistemos centru. Šis bankas finansuoja ilgalaikes smulkaus ir vidutinio verslo programas. LVB disponuoja daugiausiai iš Vakarų gautais valiutiniais kreditais, jis nepriima indėlių ir neatidaro savo klientams atsiskaitomųjų sąskaitų. Taigi LVB labai skiriasi nuo visų kitų Lietuvos bankų ir turėtų tapti patikimu tarpininku, per kurį pasaulio šalys ir organizacijos galėtų teikti kreditus Lietuvai.
Kiti bankai yra komerciniai. Tai gausiausia bankų rūšis Lietuvoje. Lietuvos komerciniai bankai turi savo filialus įvairiuose šalies miestuose. Komercinis bankas yra finansinis tarpininkas tarp subjektų, laikančių indėlius banke, ir subjektų, gaunančių iš banko kreditus. Pagrindinis komercinio banko tikslas yra pelnas. Komerciniai bankai, be kreditų išdavimo, gali vykdyti ir kitas bankams būdingas operacijas. Šie bankai turi teisę:
 priimti terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas
 teikti ir imti kreditus;
 atlikti operacijas su mokamaisiais dokumentais ir vertybiniais popieriais;
 išduoti piniginius laidavimus, garantijas;
 teikti paslaugas, konsultacijas bankų veiklos klausimais;
 Lietuvos bankui leidus, vykdyti operacijas užsienio valiuta, pirkti ir parduoti brangiuosius metalus;
Komercinis bankas įregistruojamas Lietuvos banke ir turi gauti leidimą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo banko statuto įregistravimo dienos. Komerciniai bankai turi pagrindinį ir atsarginį kapitalą. Atsargos kapitalas naudojamas galimiems veiklos nuostoliams atlyginti.
Komercinio banko valdymo struktūrą sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba ir valdyba.
Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausia komercinio banko valdymo institucija. Taryba stebi ir kontroliuoja banko valdybos veiklą. Valdyba vadovauja bankui, tvarko įvairius reikalus, už banko operacijų vykdymą ji atsako pagal įstatymus. Bankų veiklą kontroliuoja revizijos taryba, kurią renka akcininkų visuotinis susirinkimas.
Visi bankai yra pavaldūs Lietuvos bankui, t.y. šis turi reguliuoti jų veiklą. Būtent per Lietuvos banką – centrinį banką – visi bankai susiję į bankininkystės visumos sistemą.
Lietuvos bankininkystės raidą paspartino ir 1993 m. gruodžio 6 d. įvykęs aštuonių Lietuvos bankų įsijungimas į tarptautinę tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos sistemą SWIFT (Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunications). Ši atsiskaitymų sistema sudaro sąlygas aptarnauti klientus, vykdyti tarptautinius atsiskaitymus. Stambesni klientai aptarnaujami elektroniniu paštu. Būdami darbo vietose, jie kompiuteryje gali gauti visas žinias apie tai, kas dedasi jų sąskaitoje, gali daryti pinigų pervedimus.
Didele dalimi prie Lietuvos bankininkystės raidos prisideda vis modernizuojama bankų atsiskaitymų tvarka. 1994 m. gegužės viduryje Lietuvos bankas patvirtino naują tarpbankinių atsiskaitymų technologiją, parengtą pagal kitų valstybių sukauptą tarptautinių atsiskaitymų patirtį, dabartinį bankų sistemos automatizavimo lygį ir naudojamą technologiją. Pagal šią technologiją griežtai atribotos bankų pagrindinių įstaigų korespondentinės sąskaitos, tvarkomos Lietuvos banko atsiskaitymų ir apskaitos centre, ir kliringo, t.y. klientų tarpusavio atsiskaitymų, sąskaitos, kurios tvarkomos Kliringo namuose. Taigi šiuo atsiskaitymu bus galima griežčiau kontroliuoti bankų likvidumą (jų balansai negalės būti neigiami).
Banko įsipareigojimai (pasyvai )
Pasyvai parodo, iš kur bankas gauna finansinius resursus, reikalingus banko veiklai vykdyti. Visų pirma, pradines lėšas suteikia banko savininkai – akcininkai. Jie investuoja savo kapitalą į banką visai be jokių garantijų, manydami, kad ateityje jų investicijos atsipirks, t.y. gaus pelną.
Akcininkų turtą sudaro šios pagrindinės dalys:
 kapitalas;
 emisinis skirtumas;
 praėjusių metų nepaskirstytas pelnas (nuostolis);
 bendrosios paskirties rezervai paskolų nuostoliams dengti;
 subordinuotos paskolos.
Banko kapitalas suformuojamas iš akcininkų pradinių įmokų. Jis parodo banko akcinio kapitalo ir akcijų nominalią vertę. Kartais banko kapitalą sudaro skirtingų rūšių akcijos (privilegijuotos ir paprastosios), kurios akcininkams suteikia nevienodas teises (skirtingus dividendų dydžius ir kt.).
Šalia pradinio investuoto kapitalo yra ir kiti piniginiai fondai, kurie laikomi banke, bet priklauso jo savininkams. Šie fondai įskaičiuojami į banko kapitalą.
Jeigu bankas dirbo pelningai, tai finansinių metų pabaigoje jis gali išmokėti akcininkams dividendus. Tačiau bankas gali nuspręsti, kad dalį pelno reikia palikti banke.
Banko trumpalaikis turtas yra laikomas įvairiomis paskolų formomis: paskolos fiziniams asmenims, verslo įmonėms bei vyriausybėms. Tokias investicijas bankas atlieka pagal patvirtintą banko strategijos planą. Tačiau kartais bankas turi nenumatytų trumpalaikių finansinių išteklių perteklių. Šiuos pertekliaus pinigus bankas investuoja į tarpbankinę rinką, t.y. šiuos pinigus bankas paskolina vienai nakčiai, kelioms dienoms, kelioms savaitėms kitiems bankams.
Vertybiniai popieriai sudaro atskirą aktyvų dalį. Iš esmės vertybiniai popieriai yra speciali paskolų forma. Įvairūs vertybiniai popieriai sudaro taip vadinamą vertybinių popierių portfelį, o įvairios paskolos – paskolų portfelį.
Vertybinius popierius galima klasifikuoti pagal jų emitentus, valiutas, terminus ir kitus požymius.
Nuosavybės vertybiniai popieriai sudaro vertybinių popierių porfelyje specialią grupę. Jų dalis bankų aktyvuose yra apibrėžiama centrinių bankų taisyklėmis: nuosavybės vertybiniai popieriai negali sudaryti daugiau nei tam tikra akcinio kapitalo dalis. Lietuvos komerciniai bankai daugiausiai investuoja į Lietuvos Vyriausybės iždo vekselius ir labai nedidelę dalį į užsienio trumpalaikius vertybinius popierius. Lietuvos komerciniai bankai beveik neinvestuoja į verslo įmonių akcijas.
Bankas gauna nemažą pajamų dalį iš veiklos vertybinių popierių rinkoje. Banko investicijos į vertybinius popierius yra alternatyva banko depozitams kituose bankuose.
Iš esmės, vertybinių popierių sandorį sudaro pirkėjo pinigų pervedimas pardavėjui arba emitentui, kuris vertybinių popierių pirkėjui suteikia tam tikras įstatymines teises, o emitentui – atitinkamus įsipareigojimus. Visus vertybinius popierius, pagal su jais susijusiomis teisėmis ir įsipareigojimus, galima suskirstyti į keturias dideles grupes:
 akcijas;
 obligacijas;
 kolektyvinio investavimo instrumentus;
 mišriuosius vertybinius popierius.
Akcijos – tai serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, liudijantys apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta dalimis.
Akcininkas yra fizinis ir juridinis asmuo. Akcijų savininkams suteikia turtines ir neturtines teises, išvardintas Akcinių bendrovių įstatyme. Pagrindinės teisės:
 teisė dalyvauti akcinės bendrovės valdyme balsuojant akcininkų susirinkimuose proporcingai turimoms akcijoms;
 teisė gauti dividendus – akcininkams išdalinamo pelno dalį;
 likviduojant akcinę bendrovę gauti turimoms akcijoms proporcingą bendrovės turto dalį.
Obligacijos – tai serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, teikiantys jų savininkui pajamas dažniausiai obligacijos galiojimo metu periodiškai mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises, nurodomas obligacijose.
Obligacijos yra terminuoti vertybiniai popieriai, ir pasibaigus terminui skolininkas privalo grąžinti kreditą, išpirkdamas obligacijas už joje nurodytą nominaliąją vertę. Obligacijos savininkas, esant reikalui, gali jas parduoti antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Obligacijų kaina prikausys nuo situacijos rinkoje.
Investuotojai turimus vertybinius popierius gali deponuoti banke ir įpareigoti jį juos tvarkyti: vesti jų apslaitą, gauti kuponines pajamas ir kt. Klientui, nusprendusiam parduoti savo vertybinius popierius, bus lengva tai padaryti, kadangi jie yra saugomi banke. Bankai už vertybinių popierių tvarkymą gauna tam tikrą mokestį, kuris priklauso nuo deponuotų vertybinių popierių rūšies, vertės bei atliekamų su jomis operacijų pobūdžio ir skaičiaus[4, p.202 – 205].