Gatvės vaikų elgesys. Socialinės integracijos ir reabilitacijos modelis

 

Individualūs – asmenybiniai faktoriai

Psichologai tyrinėjo gatvės vaikų motyvaciją ir padarė išvadą, kad šie vaikai ne atstumtieji, o viską neigiantieji. Kai kurie vaikai patys savo iniciatyva pasirenka gatvę, skelbdami apie savo nepriklausomybę. Po pabandyto savarankiškumo vaikai vis labiau atsisikiria nuo namų. Juos taip elgtis verčia savarankiškumo ir aktyvaus įsijungimo į socialinę aplinką siekimas. Tos nuomonės šalininkai įžiūri ir teigiamą išėjimo iš namų pusę, mat kartais sveika, normali adaptacija neapsieina be pabėgimo iš namų.
A. Adlerio nuomone, jau ankstyvojoje vaikystėje kiekvienas vaikas jaučia ir skausmingai išgyvena savo pavaldžią padėtį, savo priklausomybę nuo jį supančių suaugusių, savo silpnumą. Siekimas įtvirtinti savo pranašumą prieš kitus, noras kuo greičiau tapti suaugusiu ir nusikratyti vyresniųjų globos – štai pagrindinės paauglio veiklos varomosios jėgos (40, p. 18).
Kyla klausimas, kodėl tas vaikas, o ne kitas atsiduria gatvėje? Psichologai nurodo, kad būtent dėl vaikų tam tikrų individualių savybių, kurios, sąveikoje su negatyviais vaiko formavimosi faktoriais, sukelia tokius reiškinius, kaip pabėgimas iš namų, valkatavimai, elgetavimai, įvairūs nusikaltimai. Kokios tai savybės?
Rizikos grupės vaikai dažnai pasižymi tokiomis asmenybės savybėmis kaip impulsyvumas ir nesugebėjimas atidėti pasitenkinimo, naujų įspūdžių siekimas ir t.t. Tačiau visų savybių pastovumo laipsnis nėra vienodas. Vienos asmenybės savybės ontogenezės* gali stipriai keistis, o kitos savybės išlieka santykinai pastovios. Būtent šioms santykinai pastovioms bus skiriamas dėmesys.
1. Tyrinėtojai jau seniai domėjosi ryšiais tarp asmenybės intelekto ir asocialaus elgesio. Pavyzdžiui, jeigu žemesnis vaiko IQ pasireiškia kartu su netinkamomis auklėjimo sąlygomis šeimoje, motoriniu hiperaktyvumu bei silpnu impulsų slopinimu, tai nepageidautino elgesio tikimybė labai padidėja. Kai toks vaikas pradeda lankyti mokyklą, jo padėtis yra nepalanki dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, dėl žemesnio intelekto jam sunkiau negu kitiems susidoroti su mokymosi užduotimis. Antra, dėl įvairių elgesio problemų jis nuolat konfliktuoja tiek su bendraamžiais, tiek su mokytojais. Nuolatinės nesėkmės ir neigiami išgyvenimai trukdo susiformuoti stipriems ryšiams su mokykla, dėl to vaikai gali greičiau patekti į asocialių grupių poveikio zoną.
2. Dėmesio trūkumo sutrikimas. Dėmesio trūkumo sutrikimas pasireiškia neatidumu, išsiblaškymu, impulsyvumu, kantrybės neturėjimu, padidintu jautrumu ir agresyvumu. Mokytojai tokius vaikus apibūdina kaip nesugebančius išsėdėti pamokoje, negalinčius sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesio, susidoroti su iškeltais reikalavimais ir pan. Dėmesio trūkumo sutrikimai yra siejami su minimaliais smegenų pažeidimais arba minimaliomis smegenų disfunkcijomis, tačiau neretai minėtų sutrikimų genezėje svarbų vaidmenį atlieka ir psichogeninės kilmės faktoriai.
Asocialų elgesį skatina dėmesio trūkumo sutrikimas kartu su kitais negatyviais formavimosi faktoriais, pvz., nepalankios sąlygos šeimoje, mokykloje.
3. Charakterio akcentuacijos. Charakterio akcentuacijos – tai kraštutinis normos variantas, kai atskiri charakterio bruožai yra pernelyg sustiprėję, dėl to atsiranda selektyvus* pažeidžiamumas tam tikrų poreikių atžvilgiu.
Charakterio akcentuacijos gali lemti asocialų elgesį tiesiogiai arba netiesiogiai (16). 1. Pirmuoju atveju atsiskleidžia tipiškos tam tikram charakterio akcentuacijos tipui ypatybės (pvz., agresyvumas, silpnavališkumas, demonstratyvumas ir pan.), kurios galiausiai ir paskatina asocialų elgesį. 2. Antruoju atveju charaterio akcentuacijos gali skatinti nepageidaujamą asmenybės kryptingumą, mažesnį atsparumą neigiamiems aplinkos poveikiams, konfliktą su prosocialia aplinka ir pan., dėl to padidėja asocialaus elgesio tikimybė. Kadangi charakterio akcentuacijos ryškiausios paauglystėje, todėl galima tikėtis, jog paaugliai, turintys vienas ar kitas charakterio akcentuacijas, dažnai pažeis egzistuojančias elgesio normas.
Atskiros asmenybės savybės, kokios jos bebūtų, pačios savaime negali nulemti asmenybės raidos pobūdžio, nes jos veikiamos tiek tarpusavyje, tiek įvairių socialinės aplinkos faktorių. Šeimos turėjo adaptuotis prie sparčiai kintančios socialinės ekonominės aplinkos. Tai keitė šeimų elgseną, vaikų gyvenimo sąlygas.
Visiems šiems pokyčiams jautriausi vaikai, jie dažnai nukenčia pirmi ir tam, kas jų laukia jie pasiruošę mažiau nei suaugę. Dėl nepakankamai pragyvenimui uždirbamų lėšų, tėvai negali skirti vaikams pinigų jų poreikiams tenkinti – vaikai ieško patys sprendimo kelių, išeitis gali būti ir gatvė.
Šeimų materialinis skurdas, mažos bedarbių pašalpos verčia ieškoti išeities, todėl vaikai tampa šeimos išlaikytojais – darbininkais, nes jie elgetaudami surenka per dieną 35-50 Lt.
Kaip bebūtų keista, 60 % tiriamųjų gatvėje jaučiasi saugūs, jei skriaudžiami, tai ik vyresnių vaikų ir policijos. Didžiausias autoritetas gatvės vaikams – draugai. Vaikai pasižymi uždaru būdu, nepatikimumu, tačiau jeigu suaugusiam pavyks įgyti vaiko paitikėjimą, tai jau ilgam. Daugelis vaikų nepatiklūs, daug meluoja, prikuria nebūtų legendų apie save, šeimą (savisaugos instinktas). Elgesys yra nenuspėjamas.
Kiekvienas iš mūsų vertybių sistemą perėmė iš tėvų, tačiau daugelis gatvės vaikų šeimų yra amoralios, todėl visiškai normalu, kad vaikai gali perimti tokias vertybes ir elgesio normas, kurios gali prieštarauti vyraujančiai vertybių sistemai. Todėl neretai gatvės vaikų agresyvus elgesys, žiaurumas tampa priemonėmis, kuriomis vaikai siekia įtvirtinti save. Vaikai žino, kad gatvėje išlieka stipriausi, todėl vertybinėjė sistemoje gan aukštai yra noras būti stipriems. Kasdien matydami turtingus žmones, kurie, vaikų nuomone, sau gali leisti, vaikai iškelia materialines vertybes, tačiau jiems nesvetimos ir humanistinės vertybės.
Gatvės vaikai sunkiai gali įvertinti savo protą, grožį, lengviau stiprumą ir gerumą. Įdomu tai, kad kalbant apie grožį, protą didelis procentas vaikų atsako „nežinau“ arba kad jie „protingi“, kalbant apie stiprumą, didelį procentą atsakymų sudaro „nelabai stiprūs“. Gatvėje vaikai turi išbandyti savo jėgą, juo labiau su kitais, todėl ir gali save adekvačiau įvertinti.

Socialinės integracijos ir reabilitacijos modelis


Remiantis gatvės vaikų tyrimu, užsienio patirtimi darbe su gatvės vaikais, Vilniaus miesto nevyriausybinių ir vyriausybinių organizacijų darbuotojų, dirbančių su gatvės vaikais, nuomonėmis, galima būtų pasiūlyti pagalbos gatvės vaikams sistemą. (Juo labiau, kad tokios (ar kitokios) sistemos trūksta).
Vilniaus mieste yra nemažai valstybinių ir visuomeninių iniciatyvų, kurios rūpinasi socialiai apleistais vaikais, bando atitraukti juos nuo neigiamai veikiančios aplinkos (šiuo atveju – gatvės). Dažnai vaikai keičia savo buvimo vietą ir pasirenka naujas vaikų institucijas, kurios tam tikru metu gali patenkinti jų poreikius. O tiek valstybinės, tiek nevyriausybinės organizacijos užuot daugiau bendradarbiavusios, dalinusiosi patirtimi, stengusiosi sukurti bendrą pagalbos sistemą šiems vaikams, konkuruoja tarpusavyje. Todėl Vilniaus mieste trūksta tokios institucijos, kuri stebėtų bendrą situaciją, koordinuotų įvairių iniciatyvų veiklą, kad būtų galima aiškintis, kokia „padėtis“ gatvėje, kokia vaikų dinamika, kokios realiausios pagalbos reikia vaikams, kur nukreipti vieną ar kitą vaiką ir t.t.
I. Vadinasi, Vilniaus mieste reikia koordinacinio centro.
Agentūros Visos Lietuvos vaikai prezidentė E.Kubilienė siūlo tokį koordinacinio centro modelį (remiantis dabartine situacija). Siūloma įsteigti vieną koordinacinę vietą Savivaldybėje. Čia visą darbo dieną turėtų dirbti vienas žmogus, turintis telefakso aparatą, asmeninį kompiuterį.
Šis asmuo turėtų:
– sutikti dirbti gatvėje tiesiogiai su gatvės vaiku,
– dirbti kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis,
– būti sekretoriumi,
– išreikalauti visa tai, kas svarbiausia vaikui,
– sugebėti organizuoti,
– mylėti vaikus bei juos mėgti,
– žinoti visą GV veiklos procesą nuo pradžių.
Koordinacinės vietos specifiniai darbai:
– koordinuoti savanorių veiklą,
– koordinuoti nevyriausybines ir valstybines institucijas,
– personaliai domėtis gatvės vaikų ir jų šeimų gyvenimu,
– vesti projekto dokumentaciją ir tvarkyti bylas,
– lankytis valstybinėse institucijose: policija, VTAT, mokykla, Sodra, bankas, ligoninė ir t.t.
– organizuoti seminarus,
– vykdyti visas valstybės pavestas užduotis.
Reikia surasti nuolatinių savanorių, kurie galėtų dirbti gatvėje: pažinti gatvės vaikų gyvenimą, sugebėtų motyvuoti gatvės vaikus ateiti į projekto vykdymo vietas.
Viena dalis iš šių pagalbininkų galėtų būti patys vaikai, jiems galima ir užmokėti už darbą.
Padėdami vaikams automatiškai turime padėti šeimai. Savanoriai turėtų aplankyti šeimas ir žiūrėti kaip galima padėti jiems.
Valdybos sudėtyje turėtų būti NVO ir savivaldybės atstovai. Valdyba privalo sekti, kad projektas būtų vykdomas teisinga kryptimi (19).
Kaip pagalbos sistemos pirmasis etapas šis koordinacinio centro modelis gali būti efektyvus, tačiau reikia pažymėti, kad vieno etatinio darbuotojo, kuris ir bendrautų, ir kauptų informaciją, ir lankytųsi šeimose, ir dar apmokytų savanorius – maža. Efektyviausias rezultatus galima pasiekti, jei socialiniai gatvės pedagogai dirbtų gatvėse: stengtųsi užmegzti kontaktą su vaikais, padėtų rasti jiems išeitis iš keblių situacijų, padėtų organizuoti laisvalaikį, žodžiu, būtų lyg ir vyresni draugai. Jiems galėtų padėti ir gatvės, su kuriais jau rastas kontaktas. Vaikui sutinkant, pasiūloma lankytis pagalbos centruose (II etapas). Būtent šie gatvės pedagogai (gali būti ir savanoriai) turėtų lankytis sutiktų vaikų šeimose, ieškoti realiausių vaiko integracijos kelių. Medžiaga apdorojama koordinaciniame centre.
Reikia paminėti, kad Vilniaus mieste nuo 1997 10 12 iki 1997 12 31 buvo trys etatiniai gatvės pedagogai ir 22 studentai tose vietose, kur dažniausiai sutinkami gatvės vaikai. Buvo vykdomos Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos projektas – socialiai apleistų vaikų problemos sprendimas dienos centre „Užupis“. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti ir atlikti analizę, kuriose Vilniaus miesto vietovėse lankosi elgetaujantys, valkataujantys vaikai, kontakto užmezgimas, siekiant išsiaiškinti jų padėtį, dinamiką.
Viena iš iškilusių problemų – kur galima pasikviesti vaikus, jeigu jie tenori išgerti arbatos, užsiimti jų mėgstama veikla. Šios programos gatvės pedagogai prieglobstį rado „Dūkštos“ klube, tačiau tokių vietų, jei nėra atskiro pagalbos centro, turėtų būti keletas, nes retai vaikas, uždarbiaujantis stotyje, keliaus į kitą miesto galą.
Kokie žmonės turėtų dirbti gatvėje su vaikais?
– gerbiantys šių vaikų asmenybę,
– pasižymintys kantrumu,
– komunikabilūs,
– greitai besiorientuojantys įvairiose situacijose,
– nebijantys šių vaikų nešvaros,
– empatiški
– atsparūs,
– nelaukiantys greitų rezultatų,
– gerai susipažinę su visomis įstaigomis, galinčiomis padėti vaikams.
II. Kadangi daugelis dienos centrų jau turi savo vaikų kontingentą, todėl reikia įsteigti atskirą Dienos centrą gatvės vaikams. Į šį centrą vaikai atvedami soc. pedagogų, vėliau patys ateina. Čia jie valgydami, tam tikromis valandomis gauna medicinos darbuotojo psichologo pagalbą. Yra įvairios užsiėmimų sritys, stengiamasi vaikus įtraukti į darbus ir t.t.
III. Kitas etapas – integracijos. Vaikams siūloma bandomąjį laikotarpį apsigyventi integracijos centre. Čia jau egzistuoja savos taisyklės, kurių dera laikytis. Kadangi integracija neįmanoma be mokyklos, vaikas turi lankyti mokyklą, tačiau ji turi būti sava, kadangi į paprastą mokyklą tie vaikai negrįš, daugeliui per sunku ten mokytis. Pasak E.Kubilienės, integracijos centras turi būti ypatingai patraukli vieta, kur būtų visko, ko reikia vaikui, ir net daugiau: kompiuteris, kelionės, muzika ir t.t. Visa tai gaus, jei lankys mokyklą ir mokysis.
Jeigu nepaklūsta taisyklėms, laikinai iš šio centro pašalinamas. Vaiko negalima integruoti, kol jis pats to nepanori.
Beje, centre turi būti vaikams sudarytos galimybės centrų. Neužtenka dirbti su šiais vaikais, reikia rūpintis ir vaikų šeimomis. Padėti susirasti šeimos nariams, jei neturi darbo, organizuoti kursus, paskaitas. Padėti šeimos nariams pakilti – vienas iš pagrindinių uždavinių.
Iš integracijos centro, jei vaikui nėra sąlygų grįžti į šeimą, jis nukreipiamas į kitą šeimą, globėją.
Šiuose centruose turi dirbti paruošti tam žmonės.
Vaikais domimasi ir kai jie grįžta į savo šeimas ar pas globėjus, jie gali būti centro savanoriais, įvairių renginių sumanytojais, žodžiu, centre jie ir toliau gali lankytis.
Kol nėra lėšų, vaikus susitarus galima vesti į kitus dienos centrus.
Jeigu vaikas sutinka apsigyventi uždaroje institucijoje su savomis taisyklėmis ir reikalavimais, jam pasiūloma pagal galimybes kuri nors globos institucija, jei nėra integracijos centro.
Remiantis socialnio gatvės pedagogo praktika darbe su gatvės vaikais, VLGN „Atsigręžk į vaikus“ auklėtojos patirtimi, galima būtų pateikti kelias bendravimo su vaikais gatvėse rekomendacijas.
• Gatvės vaikus lengviausia atpažinti pagal jų elgesį gatvėje.
• Jeigu vaikas nenori su jumis užmegzti kontakto, palikite jį ramybėje.
• Pradedame bendrauti paprastais klausimais: ką čia veiki? Ar dažnai čia būni, koks tavo
vardas ir t.t. gal gali mane palydėti ir t.t.
• Pasakykite jūs savo vardą.
• Paskirkite pasimatymą kitą dieną.
• Parodykite vaikui, kad jūs norite su juo bendrauti.
• Pasidomėkite, ar jis šiandien valgė, turi kur nakvoti ir t.t.
• Pasakykite, ką kitą dieną, jei susitiksite, veiksite kartu.
• Paklauskite, kokiuose dienos centruose dažniausiai lankosi.
• Pasakykite porą pavardžių žmonių, kurie rūpinasi tokiais vaikais, ir paklauskite, ar juos
žino. Tai vaikams suteikia pasitikėjimą, kad jūs ne policininkė.

Apie socialinius pedagogus/darbuotojus

Mokyklos socialinis darbuotojas yra svarbus pedagogų narys, kuris dirba kartu su mokyklos administracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais, auklėtojais, logopedais, kitais mokyklos darbuotojais. Jis supranta ir paaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė. Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato veiksnius, stiprinančius teigiamą mokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirba keturiais lygiais: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietine bendruomene.
Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko gerovės siekis, ansktyvoji prevencija, socialnių įgūdžių ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai.
Socialinio pedagogo paskirtis – būti vaiko advokatu visose vaikui svarbiose situacijose. Remiantis šia pagrindine teze galime pažymėti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų specialistų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti specialistus (institucijas), kurie gali padėti spręsti, jei socialinis pedagogas vienas negali išspręsti konkrečios problemos.
Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiami septyniose Lietuvos universitetinėse mokyklose.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete socialiniai darbuotojai pradėti rengti 1995 metais. Šiame universitete studijuoja studentai pagal bakalauro stacionaro, neakivaizdines, specializuotas profesines bei magistro programas.
Vilniaus pedagoginiame universitete Pedagogikos ir psichologijos fakultete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1990 metais. Nuo to laiko specialistai rengiami pagal stacionaro, vakarines, neakivaizdines bakalauro bakalauro programas, vakarines ir neakivaizdines magistro programas. Nuo 2001 metų pradėti rengti laisvalaikio pedagogai (animatoriai) pagal neakivaizdinę bakalauro studijų programą.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centre socialinio darbo kvalifikacijos specialistai pradėti rengti 1992 metais. Šiuo metu specialistai rengiami pagal bakalauro ir magistro programas.
Kauno technologijos universitete rengiami socialiniai edukatoriai pagal bakalauro ir magistro programas.
Kauno kūno kultūros institute rengiami socialiniai pedagogai pagal bakalauro programą.
Klaipėdos universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1995 metais pagal bakalauro ir magistro programas. Šiuo metu skirtingose katedrose čia rengiami socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai.
Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultete specialieji ir socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993-94 mokslo metais. 1994 metais įkurta Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra. Šiuo metu socialiniai pedagogai čia rengiami pagal stacionaro, neakivaizdines bakalauro programas.
Remdamiesi pagrindiniais socialinio pedagogo profesiniais reikalavimais, bandysime apibrėžti socialinio pedagogo veiklos bendruosius ir profesinius principus. Šie principai detalizuojami socialinio pedagogo kvalifikacijos reikalavimuose, profesijos standarte ir pareiginėse instrukcijose.
Irena Lukoševičienė (Kanada), remdamasi Jungtinių Valstijų ir Kanados mokyklos socialinio darbuotojo apibūdinimu, daug kartų apsilankiusi Lietuvos ugdymo institucijose 1990-1998 metais, pirmoji Lietuvoje apibendrino šių šalių patirtis lyginamuoju aspektu savo straisnyje „Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos mokykloje“. Šiame straipsnyje autorė įtvirtina septynis pagrindinius socialinės pagalbos principus:
• Individualumas. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus bei išgyvena sunkumus, ieško įvairiausių būdų išeiti iš susidarusios situacijos.
• Empatija. Kiekvienas žmogus, išgyvendamas sunkumus, savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasisekimus. Reikia ne tik racionaliai suprasti asmens išgyvenimus, bet pajusti realybę bei jam tai parodyti.
• Pasitikėjimas asmeniu. Išsiaiškinus ar išklausius asmenį, reikia padėti jam pasirinkti galimą išeitį iš susidarusios padėties. Aptariant jo pasirinktą kryptį, būtina ieškoti realių būdų bei galimybių situaciją pagerinti, nes žmogus sunkiai susigyvena su prieš jo valią primesta nuomone.
• Neteisimas ir nesmerkimas. Socialiniam darbuotojui svarbu kuo geriau suprasti sunkumus išgyvenantį žmogų, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinomis problemomis. Socialinio darbuotojo tikslas – suprasti ir pajusti žmogaus išgyvenimų sunkumus bei kartu su juo ieškoti galimų išeičių.
• Žmogaus tokio, koks jis yra, priėmimas. Mes nuolat susiduriame su tuo, kas mums patinka ir nepatinka, gražu ar negražu ir t.t. Socialinės pagalbos procese svarbu naudoti metodiką, padedančią pažinti ir suprasti žmogų, jo išgyvenimus, jo santykius su supančia aplinka. Tuomet galima žmogų, kuriam reikia pagalbos, priimti tokį, koks jis yra. Ir tik pritaikę šį principą, mes galime tikėtis atrasti jam tinkamą pagalbos būdą.
• Žmogaus apsiprendimo pripažinimas. Kaip jau minėta, svarbu padėti žmogui išsiaiškinti, kokie jo sunkiausi išgyvenimai ir ko jis siektų, kaip norėtų atrasti sau priimtiną išeitį.
• Profesinės paslapties išlaikymas. Tai vienas iš esminių principų, kuris padeda žmogui pasitikėti sutiktu specialistu. Šį principą reikia paaiškinti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kad jis atvirai atskleistų, kokie sunkumai, išgyvenimai jį kankina, kokios pagalbos jis tikisi. Šio principo taikymas svarbus dar dėl to, kad mūsų aplinkoje retai išlaikoma paslaptis.
Socialinis pedagogas turi būti labai geras veiklos vadybininkas. Ne paslaptis, kad socializacijos ugdymo institucijose proceso valdymas, socialinės pagalbos proceso organizavimas ir koordinavimas – ypač sunkus ir alinantis darbas, todėl nereglamentuojant ir griežtai neplanuojant savo veiklos socialiniam pedagogui labai lengva „perdegti“. Iš dalies sutikdami su I. Lukoševičiene siūlomais pagrindiniais socialinės pagalbos principais, apibendrindami išskiriame penkis pagrindinius socialinio pedagogio principus:
• individualaus priėmimo (siekti išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);
• lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienas vaikas turi turėti vienodas galimybes į įstatymuose ir JT konvencijoje garantuojamas teises);
• konfidencialumo (vienas iš svarbiausių principų, garantuojantis informacijos apsaugą, vaiko probleminių situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsaugą; pažeidusių šį principą socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima);
• vaiko apsisprendimo pripažinimo (socialiniai pedagogai turėtų užtikrinti, kad į vaiko nuomonę būtų atsižvelgiama sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas; pažindamas savo ugdytinius ir žinodamas vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus socialinis pedagogas priima kvalifikuotus sprendimus);
• Atsakomybės ir kompetencijos (socialiniai pedagogai atsako už intervenciją prevenciniais ir krizės atvejais, todėl supranta, kad būtinas nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas ir praktinių situacijų analizė);
• vaiko gerovės įtvirtinimo (bendradarbiavimas ir pasitikėjimas; vaiko palaikymas ir nesmerkimas; vaiko apsisprendimo palaikymas; tiesioginė intervencija siekiant vaiko interesų).
Kaip jau minėjome, socialinis pedagogas vaidina daugelį vaidmenų, todėl jam reikalingos įvairios kompetencijos, įtvirtintos specialybės profesiniame standarte. Socialinis pedagogas, nesvarbu, kokioje institucijoje jis dirbtų, privalo nuolatos vykdyti penkis pagrindinius profesinės veiklos uždavinius:
• sudaryti optimalias sąlygas pozityviai vaikų socializacijai (ankstyvoji prevencija, pozityviosios socializacijos programos, altruistinė ir kt. veikla bendruomenėje ir neformalus, papildomasis ugdymas);
• planuoti ir organizuoti socialinę pedagoginę pagalbą ugdytiniui, multidimencinis aspektas, krizės, socialinio atvejo analizės veiksmų plano-sutarties prevencinės programos parengimas, rizikos grupės vaikų šeimų lankymas, bendradarbiavimas su institucijose ir už jos ribų dirbančiais specialistais, taip pat tėvais, mokytojais ir kitais specialistais;
• inicijuoti ir koordinuoti socialinius projektus institucijos viduje ir bendruomenėje (siekti atviros mokyklos (kitos ugdymo institucijos), taip pat sutelkti bendruomenę ir individualias socialines iniciatyvas);
• organizuoti darbą mikrosociume ir makrosociume (aktyvus dalyvavimas visuomenės socialinėse iniciatyvose ir projektuose, sutarčių pasirašymas, institutų bendradarbiavimas, nacionaliniai, tarptautiniai projektai);
• tobulinti profesinę veiklą.
Tiek Vakarų Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje įvairūs universitetai ir tolesnės profesinės studijos profesionalams padeda specializuotis keliose profesinėse srityse. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu įtvirtintos šios socialinių pedagogų profesinės specializacijos sritys:
• socialiniai pedagogai ugdymo ir globos institucijoms (visų tipų bendrojo lavinimo, profesinėms mokykloms, kolegijoms, aukštosioms mokykloms, vaiko globos, internatinėms, jaunimo, ikimokyklinėms įstaigoms, laisvalaikio centrams, nevyriausybinėms organizacijoms);
• socialiniai pedagogai specialiosios paskirties švietimo ir globos institucijoms (darbui su vaikais, turinčiais psichinę ir fizinę negalią, elgesio sutrikimų, su asmenimis, kuriems laikinai atimta arba apribota laisvė perauklėjimo arba bausmės atlikimo vietose);
• socialiniai pedagogai, dirbantys socialinių ligų (narkotikų, psichotropinių medžiagų, alkoholio, smurto ir prievartos, prostitucijos, AIDS ir kt.) prevencijos ir reabilitacijos srityje izoliacijos institucijose, izoliuotose arba iš dalies izoliuotose auklėjimo institucijose, kalėjimuose (pedagogikos ir psichologijos centrai, narkomanijos ir kt. reabilitacijos centrai, socialinių ligų specializuotieji centrai);
• socialinės veiklos organizavimo ir vadybos socialiniai pedagogai ( darbas bendruomenėje, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savivaldybių ar regioniniuose socialinės paramos centruose ir kt.).
Socialiniai pedagogai, siekdami ugdyti vaikų socialinius ir pilietinius įgūdžius bei gebėjimus, socialinę atsakomybę ir atsparumą, socialinę savikontrolę, skatina juos aktyviai dalyvauti vaikų ir jaunimo organizacijų veikloje, inicijuoja moksleivių savivaldą, įtraukia į aktyvią pilietinę veiklą, projektų kūrimą bei realizavimą. Socialiniai pedagogai Lietuvos ugdymo institucijose darbą pradeda etapais – atsižvelgiant į socialinių problemų mastą. Pirmiausia šie specialistai pradėjo dirbti rizikingiausiose narkotikų naudojimo požiūriu bendruomenėse ir ugdymo institucijose, skurdžiausiuose rajonuose ir bendruomenėse, taip pat specialiosiose, internatinėse, jaunimo mokyklose, vaikų globos namuose, bendrojo lavinimo mokyklose, ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, vėliau socialinius pedagogus planuojama įvesti į laisvalaikio centrus, kolegijas, pedagogines ir psichologines, vaikų teisių apsaugos tarnybas, šeimos paramos, reabilitacijos ir kitus specializuotus bendruomenių dienos centrus, nevyriausybines organizacijas bei kitas ugdymo institucijas, mikrorajonus, seniūnijas. Daugelis švietimo ir ugdymo institucijų vadovų, pradėjus dirbti socialiniams pedagogams, pastebi, kad pagerėjo mokyklos ryšys su kitomis socialinėmis institucijomis regione, mokykloje atsiranda žmogus, teikiantis prioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai gerėja mokyklos ar kitų ugdymo institucijų ryšys su tėvais, vaikais, nevyriausybinėmis organizacijomis, gerėja prevencinis darbas, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudoja aktyvius projektinio darbo metodus, todėl ženklai gerėja institucijų dalyvavimas socialiniuose projektuose, socialinių problemų sprendimui pritraukiamos papildomos lėšos, siekiama telkti visos teritorinės bendruomenės žmonių išteklius nepilnamečių nusikalstamumo ir kvaišalų naudojimo prevencijai. Pagyvėja kultūrinis gyvenimas ugdymo institucijose ar teritorinėje bendruomenėje, o tai yra svarbi prevencinė strategija, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.
Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinio psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.

Didaktiniai žaidimai – struktūra, rūšys ir reikšmė

 

1. ŽAIDIMŲ KILMĖ IR RAIDA

 Žaidimas – tai yra veikla arba aktyvumo forma. Tai nėra pagrindinė, dominuojanti forma ir matyt dėl tos priežasties yra mažiau pažinta negu kitos veiklos rūšys. Žaidimas buvo žinomas ir pripažintas , bet mažai tyrinėjamas, nes turi svarbią išskirtį – žaidžiant nesukuriamas joks produktas.
Pirmieji dėmesį į žaidimus atkreipė antropologai. Ypač tyrinėdami žmonių kūrybiškumą. Vien tik žaidimui paskirtų darbų iki 19 amžiaus nebuvo. Pirmieji 19 amžiuje pradeda kalbėti Šileris ir Spenseris. Jie analizuodami meną susiduria su žaidimu. Nurodo skirtumus, panašumus. Tiek žaidiminė, tiek meninė veikla duoda tam tikro pasitenkinimo. Spenserio manymu, žaidime yra patenkinami paprastesni, ne biologinės kilmės poreikiai, be to žaidime reiškiasi tam tikri specifiniai, nesudėtingi sugebėjimai, o meninėje veikloje patenkinami aukštesni poreikiai.
Rusų mokslininkas Elkononas sukūrė savo žaidimo kilmės teoriją . Jis sukauptais duomenimis nurodo, kad ankstyvuose žmonijos vystymosi perioduose tokios veiklos, kaip žaidimas , nebuvo. Jis pritaria ir prieštarauja Šilerio idėjoms. Menas atsirado anksčiau už žaidimą. Kita vertus parodo sąsajas tarp meno ir žaidimo.
Pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje žaidimo dar nebuvo. Elkoninas sako, kad žmogaus vaikai pilnai sugebėjo dalyvauti suaugusiųjų veikloje, nes darbas buvo labai primityvus. Žmogus jau buvo kūrėjas, tačiau įrankiai buvo labai paprasti. Tobulėjant įrankiams ir darbui apskritai, vaikai išstumiami iš suaugusiųjų veiklos.
Jiems nebelieka kuom užsiimti. Tada ir atsiranda žaidimas. Poreikis grynai socialinis. Žmonių vaikai žaidžia specifinius žaidimus, kurie savo turiniu skiriasi nuo gyvūnų jauniklių žaidimų. Šie žaidimai išnyksta kartu su vaikyste.
Paties žaidimo kilmę bene įdomiausiai dvidešimtame amžiuje apibrėžė antropologas olandas Haizinga. Jis žaidimo kilmę tapatina su kultūros kilme. Jis sako, kad žmogus pradėjo kurti kultūrą žaisdamas. Žaidimas ir kultūra turi bendrą prigimtį. Jo pastebėjimai patys naujausi, populiariausi, bet tai nėra galutinis atsakymas į žaidimų prigimtIstorijoje buvo daug bandymų apibrėžti žaidimo sąvoką ir biologinę žaidimo funkciją. Sąvoka žaidimas kiekvienoje kultūroje buvo suprantamas ne vienodai. Indoeuropiečių žodž. ghem – džiaugsmingai šokinėti, šokti. Senovės graikams žaidimas paizen elgesys būdingas vaikams. Pėdija- vaikiškas žaidimas, atiro – žaidimas, pramoga. Agon- varžybos lenktyniavimas. Romėniškai ludus- žaidimas, mokykla. Lotynų k. žaidimas-padid(auklėjimas). „Tarybiniame enciklopedijos žodyne“ žodis igra reiškia neproduktyvios veiklos rūšis, kurios motyvas pats procesas.

Žaisdami vaikai sujungia tai ką žino su savo gebėjimais esančiais ir neatrastais, mokosi bendrauti, reikšti savo mintis, norus, emocijas. Žaidžiant greičiau lavėja kalba, pasitikėjimas savimi.

2. ŽAIDIMŲ KLASIFIKAVIMAS

Kūdikystės ir ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimai

1)sensoriniai tiriamieji;

2)funkciniai

3)judesių lavinamieji;

4)judrieji

5)siužetiniai vaidmeniniai;

6)ugdomieji

Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų žaidimai

1) kūrybiniai

vaidmeniniai; draminiai; režisieriniai; konstrukciniai

2) didaktiniai

judrieji; tradiciniai; imitaciniai, modeliuojantys; kompiuteriniai; intelektualiniai.

3. PAGRINDINĖS VAIKYSTĖS ŽAIDIMŲ RŪŠYS

Sensoriniai tiriamieji žaid. Tai žaislų tyrinėjimas. Kūdikis stebi, tyrinėja akimis, ausimis, stumdo žaislus rankomis.

Funkciniai žaidimai. Tai kūdikio mokymas atlikti įvairius veiksmus su daiktais, žaislais (sviedinuką sukti, barškutį tuksenti).su kai kuriomis žaislo ar daikto savybėmis vaikas susipažįsta atsitiktinai, kai kurias savybes parodo suaugusysis, rodydamas veiksmą kelis kartus. Tik išmokęs specifinių veiksmų vaikas galės savarankiškai žaisti funkcinius žaidimus.

Judesius lavinamieji žaidimai tai įvairūs judesių mokymo ir lavinimo pratimai (bėgimas, ėjimas, pusiausviros išlaikymas, šliaužimas). Galima imituoti gyvūnų judesius, arba naudoti atributiką (karūną, lazdą, kepures).

Judrieji žaidimai Tai judrūs siužetiniai, be siužeto ir imitaciniai žaidimai, Judrieji žaidimai judesių koordinacijai teikia mažyliams daug džiaugsmo. (bėga pelytė, sleptis nuo vilko)

Siužetiniai žaidimai tai veiksmų sujungimas, siužeto vaizdavimas. Vaiko veiklos objektas – daikto paskirtis ir jo funkcija. siužetinius žaidimus vaikai labiau žaidžia jei suaugusysis sugrupuoja žaislus, padeda. Siužetinio žaidimo turinį lemia vaiko patirtis.

Siužetiniai vaidmeniniai žaidimai kai vaikas prisiėmęs kokį nors vaidmenį, atlieka tam vaidmeniui būdingus veiksmus. Žaidimo objektas -santykis tarp žmonių. Tikslas atsiranda pradėus žaisti.

Ugdomieji žaidimai tai suaugusiųjų specialiai organizuoti didaktiniai, judrieji, tradiciniai, muzikiniai, konstrukciniai žaidimai. Suaugusysis rodo pvz., išplėstus žaidimo epizodus. Taip vaikas tiksliau ir daugiau sužino apie aplinką, iš gaunamos informacijos išskiria taikas svarbiausia. Ugdomuose žaidimuose vaikas turi būti ne stebėtoju, o aktyviu dalyviu.

Kūrybiniai žaidimai Vaikas parodo savo išmonę, savarankiškumą, aktyvumą, iniciatyvą. Sugalvoti žaidimo būdą, kad vaikas galėtų pasireikšti

4. POPULIARIAUSI JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ŽAIDIMAI.

Tokiame amžiuje vaikas darosi savarnkiškesnis, smalsesnis, sumanesnis, nereikalauja suaugusiojo dėmesio ir nuolatinės priežiūros, todėl vaikai dažniausiai žaidžia buitinės ir artimiausios visuomeninės, socialinės tematikos žaidimus(šeima, statybininkai, vairuotojai, gelbetojai, gydytojai).Žaidimo temą dažniausiai lemia turimi žaislai, daiktai.Tai pakartojamas suaugusio žmogaus(daktaro, tėčio, policininko) veiksmus.Taip vaikai mokosi socialinių naujovių. Dažniai vaikai žaidžia individuoaliai šiuos žaidimus.

5. KŪRYBINIAI VAIDMENINIAI ŽAIDIMAI

Vyresnio amžiaus vaikų žaidimo trukmė ima ilgėti. Jie žaidžia vienos tematikos žaidimą ilgesnį laiką. Atlikdami žaidimo veiksmus darosi savarankiškesni, stiprėja išgyvenimai ir emocijos žaidžiant. Lavėja vaikų vaizduotė(gali susikurti situaciją, sceną, įvykį žaidimui), todėl vaikas pats gali sugalvoti įvairiausius žaidimus, pasijungti loginį mąstymą ir pritaikyti daiktus žaidimui. Šiame amžiuje atsiranda tvirtesni savo vertės pajutimo jausmas, pasitikėjimas, laimės jausmas. Tinkamiausias amžius ugdyti draugiškumo, kolektyviškumo jausmus, o geriausia priemonė kųrybinis žaidimas. Kūrybiniame žaidime bendravimas būna : žaidybinis ir organizacinis).Tai vaidmeniniai, draminiai, režisūriniai, konstrukciniai. Žaisdami vaikai atkuria pažįstamas situacijas, imituoja šeimos narių elgesį, renkasi įvairių savo bendruomenės narių vaidmenis. Vaidmeniniuose žaidimuose vaikai vaizduoja jų sąmonėje atsispindintį pasaulį, kuris juos domina, o kartais gąsdina ar trikdo.

Įsivaizduojamame pasaulyje jie bando spręsti gyvenimiškas problemas. Vaikai kartoja, pervaidina, sugyvena savo potyrius. Taigi, vaidmeniniai žaidimai padeda vaikui iš savanaudiškos būtybės tapti visuomenišku žmogumi.

6. ILGALAIKIS IR INDIVIDUALUS KŪRYBINIS VAIDMENINIS ŽAIDIMAS

Individualius žaidimus mėgsta jautrūs, nuo draugų pavargstantys vaikai. Individualiems žaidimams vaikai pasirenka ramesnę, atokesnę vietą. Jie nepavyksta apriboti savo individualumą vaikams pratrūksta pyktis. Kadangi kiti nenori tokio vaiko priimti į bendrus žaidimus, vienišius savo agresiją išlieja individualiuose žaidimuose(Statybininkas, vairuotojas, elektrikas)

7. KŪRYBINIAI ŽAIDIMAI

Vaiko kūrybingumas žaidime pasireiškia įsirengiant aplinka konkrečiam žaidimui,pasirenkant žaidimo priemones,sugalvojant žaidimo siužetą,ieškant būdų žaidimo sumanymui įgyvendinti,pasiskirstant vaidmenimis,įsijaučiant į literatūrinių kūrinių ,personažų vaidmenis ir tt.Vaidmeniniai žaidimai -juose vaikai prisiima sau tam tikrą vaidmenį ir įsijaučia į vaizduotės sukurtą situaciją ,šiuose žaidimuose jie vaizduoja žmones,jų santykius,gyvūnus,darbą,transportą Labai svarbi pedagoginė sąlyga žaidimams – vaikų žinių ir socialinės patirties turtinimas įvairioje veikloje (stebėjimas, ekskursijos, grožinės literatūros kūriniai. Kino ir animacijos filmai, iliustracijos, paveikslėliai, konstravimas, rankų darbai, didaktiniai žaidimai).
Žaidimų sumanymų įvairumas ir jų įdomaus realizavimo galimybė priklauso nuo ryškių vaikų įspūdžių apie aplinkinę tikrovę. Todėl reikia praplėsti mažylių akiratį, pavyzdžiui, organizuojant ekskursijas. Stebėdamas aplinką, žmonių darbą, jų santykius vaikas patiria neišdildomą įspūdį. Juo vyresnis vaikas, juo įvairesni įvykiai, reiškiniai jį domina. Deja, ne visus juos galima betarpiškai stebėti. Tada vaikai informacijos gauna iš suaugusiųjų pasakojimų, žiūrėdami televizorių, skaitydami grožinę literatūrą. Tai, ką sužinojo, vaikas netiesiogiai perkelia į žaidimą, t. y. nekopijuoja to, ką matė, sužinojo, bet derina, savaip perdaro, pritaiko įvairiuose žaidimuose.

8. ŽAISLAI

Žaislas – vaikų veiklos realizavimo priemonė. Jis padeda vaikams pradėti veiklą, įsijausti į vaidmenį, įgyvendinti sumanymą. Žaislas vaiko veiksmus padaro realius. Mergaitė su lėle jaučiasi esanti tikra mama, berniukas su mašinėle – vairuotojas. Žaisliniai gyvūnėliai leidžia vaikui pasijusti cirko artistu, zoologijos sodo darbuotoju. Žaidime vaikas jaučiasi ir veikia kaip suaugusysis, bet ne su tikrais daiktais ar darbo įrankiais, o su jų prototipais – žaislais. Taigi žaislas padeda susipažinti su aplinkos daiktais, ugdo domėjimąsi darbu, technika, skatina smalsumą, norą eksperimentuoti. Vertingiausi yra tie žaislai, kurie atlieka daug funkcijų: juos galima išardyti, keisti ir panaudoti įvairiuose žaidimuose. Kai kurie žaislai, pavyzdžiui, statybinė medžiaga, įvairūs “konstruktoriai” suvienija vaikus bendriems veiksmams, skatina norą bendrauti. Žaislai žaidimui suteikia tam tikrą formą, vaizdą, nulemia jo pobūdį, turinį, paskatina prisiimti sau atitinkamą vaidmenį, atlikti savitus veiksmus, sukelia įvairus išgyvenimus, skatina vienokius ar kitokius interesus, kurie aktyvina vaiką, plečia jo akiratį, lavina kūrybinę vaizduotę. Taigi žaislas daro poveikį ne tik žaidimui, bet ir vaiko asmenybės raidai.Motorikos lav:pieštukai,kreideles,piešimo popier.dažai,žirklės,klijai,karoliukai vėrimui.Medžiaginiai žaislai skirti inscenizacijoms,dramos leles,įv.gyvūnai.Mašineles kaladėlės skirtos kūrybiniam darbui.Konstravimo priemonės;įv. Konstruktoriai skirti statybai,įv. Varžtai,metalinės dalys.Dėliones;mozaikos,geometrines dėlionės,medž.skirtos įv. Dizaino kūrimui.Stalo žaidimai;spėliojimo ir atminties stiprinimo žaid.žodžių ir raidžių skaitymo,skaičių žaid(loto,domino.

10. ŽAIDIMAI PAGAL TAISYKLES

Didaktiniai žaidimai.

Ugdo ikimokyklinukų gebėjimus, pojūčius, suvokimą, formuoja vaizdinius, teikia žinių.

Judrieji žaidimai.

Turi aiškų sumanymą, taisykles, veikėjus. Lavina vaikų judesius, ugdo valią, nuovoką, kelia teikgiamas emocijas, teikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Imitaciniai- modeliuojamieji žaidimai.

Tai realių ar hipotetinių situacijų, aplinkybių, santykių moduliacijos, kurią lydi tariami sunkumai, kliūtys. Šiems žaidimamas būdingas lenktyniavimas.

Kompiuteriniai

Reali ar hipotetinė žaidimų situacija sumodeliuota elektoninėje mašinoje. Žaidimai reikšmingi vaiko protinių gebėjimų ir asmeninių savybių raidai.

Intelektiniai žaidimai.

Skirti vaikų protiniam lavinimui. Tai galvosūkiai, kryžiažodžia, rebusai, šaškės, šachmatai.

11.DIDAKTINIAI ŽAIDIMAI

Didaktinių žaidimų paskirtis – lavinti vaiko protą, plėsti akiratį, mokyti bei įtvirtinti tai, kas buvo išmokta anksčiau. „didaktinis žaidimas – tai suaugusiųjų sukurti mokomieji, lavinamieji žaidimai; jais siekiama lavinti vaikų pažinimo gebėjimus (suvokimą, mąstymą, atmintį), ugdyti kalbą, valingą dėmesį, asmenybės savybes ir kt. Didaktiniai žaidimai priskiriami žaidimų pagal taisykles klasifikaciniai grupei.“
Didaktinio žaidimo struktūroje skiriami šie komponentai: mokomasis (lavinamasis, didaktinis) tikslas (jis vaikams neatskleidžiamas), žaidybinė užduotis, taisyklė, veiksmai.
„Didaktiniai žaidimai – savita ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymo, auklėjimo priemonė, atitinkanti šio amžiaus vaikų ypatybes. Tai patraukli vaikų veiklos forma, organiškai jungianti mokimo ir žaidimo elementus.

Pradžių pradžia – motinų sukurti žaidimai mažyliams. Tai vaizdingi, nedidelės apimtes kūrinėliai, tautosakokoje vadinami žaidinimais (kius kius i sakius). Žaidžiant mažyliai mokomi kreipti dmesį į aplinkos daiktus, reiškinius, įvardyti juos.

Šių žaid.taisyklėse nustatytos veiksmo normos, nurodyta, ką reikia daryti, kalbėti, kaip veikti kiekvienam ir visiems žaidžiantiems. Didaktinių žaidimų tikslas – suteikti vaikams tam tikrų žinių, sudaryti įgudžius, lavinti protnius gebėjimus ir teigiamus charakterio bruožus.

Did.žaid.turinys siejasi su kokio nors mąstymo užduoties sprendimu (surask daiktą -žaidimas, iš ko padarytas šis daiktas,kas kam priklauso-rusiuoti).

12.DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ REIKŠMĖ

Šie žaid.savita mažų vaikų mokymo ir auklėjimo priemonė. Didaktiniuose žaidimuose galima pritaikyti, ko vaikai išmoko, sužinojo, jie lavina mąstymą ir formuoja protinio darbo įgūdžius. Didaktiniaižaidimai gali tobulinti: klausą, kalbines f-jas, rasti ir nustatyti priežastnius ršius tarp daiktų, aktyvina ir turtina žodyną. Visi lavina vaizduotę, mąstymą, atmintį, ugdo valią. Didaktinė žaidimų panaudojimo vaikų ugdymui kryptis atspindinti pedagoginėse filantropų (J. Bazedovas, H. Zalomanas į kt.) sistemose. Žaidimai plačiai taikomi mokimo procese, stengiantis sudominti vaikus, pasiekti reikiamą žinių įsisavinimą.
Vokiečių pedagogas F. Fredelis, teoretikas ir praktikas, žaidimus plačiai taikė mokymo procese. Žinomi jo žaislai – dovanos, tinkamai vaikų sensoriniam lavinimui, savita žaidimų sistema. Tačiau jis per daug vertina žaislo reikšmę, teikdamas, kad vaikas pažįsta pasaulį ne aktyviai jį stebėdamas, o žaisdamas su „dovanomis“, t.y. žaislais: sviediniu, kubu ir kt.
Didaktinę medžiagą bei žaidimus kūrė ir M. Montesori, O. Dekroli. Italų gydytojos, pedagogės M. Montesori didaktiniai žaidimai – pratybos įjungiami į vaikų jutiminės patirties organizavimo sistemą. Šios medžiagos privalumą sudaro tai, kad, vydamas su ja, vaikas turi galimybę ir įpranta kontroliuoti savo veiksmus. M. Montesori iškelia:
1. didesnįjį vaikų jautrumą;
2. tikslesnįjį vaikų pastabumą, smulkmenų įsiminimą;
3. reakcijas į švelnius įspūdžius.
Jos metodą pasaulyje išgarsino atradimas, jog vaikas pats yra savos individualios asmenybės kūrėjas, tiesioginis jos ugdytojas. Šiame labai sudėtingame asmenybės kūrėjas, tiesioginis jos ugdytojas. Šiame labai sudėtingame asmenybės

13. DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ STRUKTŪRA

DIDAKTINĖ UŽDUOTIS Didaktinio žaidimo savitumą sudaro tai, kad jame glaudžiai siejasi du pradmenys: pažintinis, lavinamasis ir žaidiminis, įdomusis. Jie turi tam tikrą struktūrą, kurią sudaro didaktinė (mokomoji) užduotis, žaidimo veiksmai, taisyklės.
Didaktinė (mokomoji) užduotis – pedagogo tikslas, įgyvendinantis programos reikalavimus, skatinantis vaikų protinių gabumų lavėjimą. Didaktinių užduočių turinį sudaro: supažindinimas su aplinka, gamta, elementarių matematinių vaizdinių, kultūrinių – higieninių įgūdžių formavimas, kalbos, mąstymo, dėmesio ir kt. psichinių procesų ugdymas. Žaidimų rinkiniuose didaktinės užduotys paprastai nurodomos prie kiekvieno žaidimo aprašymo.
turi būti nustatyta užduotis, kuri lavintų vaiko protą, žadintų interesą, praturtintų naujomis žiniomis. Didaktinių žaidimų turinį sudaro supažindinimas su aplinka, gamta, žmonių darbu, socialinių įgūdžių sudarymas, kalbos, dėmesio, atminties procesų ugdymu).

ŽAIDYBINIAI VEIKSMAI Žaidimo veiksmai – aktyvi vaikų veikla žaidžiant: daiktų, žaislų slėpimas, atradimas, ridenimas ar kiti veiksmai su jais, vaidmenų, aktyvių judesių atlikimas, lenktyniavimas, fantų išpirkimas. Veiksmų gali būti keletas. Tokiu atveju vaikai ilgesnį laiką sukaupia dėmesį ir patys to nepastebėdami geriau įsisavina didaktines užduotis. Galima sakyti, kad veiksmas yra pagrindinis didaktinio žaidimo elementas.

veiksmas vienintelis užduoties atlikimo būdas žaidime. Tai vaiko aktyvumo išraiškos būdai. Vaikams rezultatas nesvarbus, jiems įdomu pats procesas- žaidimas)

ŽAIDIMO TAISYKLĖS
Taisyklės nusako, ką ir kaip turi veikti kiekvienas žaidimo dalyvis. Būna greito sprendimo, apribojančių žaidimo veiksmus, nurodančių laipsnišką žaidimo turinio vystymąsi, taisykles.
gali būti:1) greito sprendimo 2) apribojančios žaidimo veiksmus 3) nurodančios laipsnišką žaidimo turinio plėtotę.

REZULTATS ŽAIDIMO PABAIGA Kiekvienas didaktinis žaidimas turi tam tikrą pabaigą. Žaidimas baigtas, kai pasiekiamas laukiamas rezultatas – sėkmingai atliktos užduotys.

14. DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS 

Didaktiniai žaidimai sąlygiškai pagal didaktinės medžiagos specifiką, klasifikuojami taip:
1) žaidimai su žaislais, daiktais;
2) spausdintiniai stalo;
3) žodiniai;
4) muzikiniai.
Tiksliau žaidimus galime suskirstyti pagal turinį (supažindinimo su aplinka, su gamta, kalbos ugdymo ir kt.). pagal šį principą sudaryti daugelis didaktinių žaidimų rinkinių. Iki mokyklinio auklėjimo teorijoje ir praktikoje visi didaktiniai žaidimai pagal didaktinę užduotį ir jos sprendimo pobūdį klasifikuojami į žaidimus – pratybas ir tikruosius didaktinius žaidimus. Žaidimai – pratybos skiriami tam tikrų siaurų vaiko protinio lavinimo uždavinių sprendimui. Juos organizuoja suaugusieji vienam vaikui, pogrupiui ar grupei. Be suaugusiojo aktyvaus dalyvavimo vaikai patys nesugeba žaisti. Tikrieji didaktiniai žaidimai (autoriniai ar liaudies) yra skirti spręsti įvairiems lavinamiesiems – auklėjamiesiems uždaviniams, pasižymi žaidimo veiksmų įvairove, nesudėtinga organizacija, todėl juos gali savarankiškai žaisti vieni vaikai.

15. DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ ORGANIZAVIMAS
Parinkti žaidimus reikia pagal tam tikrą sistemą, atitinkančią programos reikalavimus. Žaidimai, organizuojami laisvalaikiu, privalo turėti glaudų ryšį su pamokėlių programa. Jie padeda patikslinti, įtvirtinti žinias, auklėja, formuoja kolektyvą. Kalendoriniuose planuose prie kiekvieno žaidimo būtinai reikia nurodyti didaktines užduotis, bendruosius ir individualiuosius vaikų auklėjimo tikslus.
Didaktiniai žaidimai atskiriems vaikams padeda įveikti protinės veiklos sunkumus. Todėl jie periodiškai organizuojami individualiai ir nedidelei vaikų grupelei. Tai irgi turėtų atsispindėti planuose. Pageidautina nurodyti ir kitus didaktinio žaidimo komponentus: žaidimo veiksmus, taisykles bei priemones.
Vadovavimo metodiką, didaktiniams žaidimams, sudaro keletas vienas su kitu susijusių etapų: parengiamieji darbai, įvadinė dalis, žaidimo eiga, baigiamoji dalis arba rezultatų aptarimas. Į juos taip pat atsižvelgiama rašant didaktinio žaidimo konspektą ar išplėstinį planą.
1. Parengiamieji darbai. Šiam žaidimo organizavimo momentui visada reikia skirti rimtą dėmesį, kad žaidimui lemtų sėkmę. Pasirinkus žaidimą, būtina:
1) gerai išanalizuoti jos struktūrą ir numatyti didaktines užduotis, žaidimo veiksmus, taisykles;
2) atkreipti dėmesį, kokius bendruosius bei individualiuosius vaikų auklėjimo tikslus realizuoja šis žaidimas;
3) apgalvoti, kur žaidimas bus organizuojamas: grupės kambaryje ar aikštelėje, kokios ir kaip bus išdėstomos priemonės;
4) numatyti jų trukmę.
Taip pat svarbu atsižvelgti į žaidimo vietą dienos rėžime. Ypač gerai turi būti apgalvotas dalyvių skaičius tada, kai:
1) parinktam žaidimui nėra pakankamai priemonių;
2) neįvairūs žaidimo veiksmai;
3) užduotis turės atlikti ne visi vaikai iškarto, o kiekvienas paeiliui ir teks ilgai laukti Įvadinė dalis. Ji gali trukti nuo 1 iki 3 min. Tai priklauso nuo amžiaus grupės. Įvadinės dalies tikslas:
1) Emocinis vaikų nuteikimas. Pradedant mokyti žaidimą, pirmiausia vaikai juo sudominami, sukeliamas noras žaisti. Labai svarbu pedagogo džiugi nuotaika, intonacija.
2) Pagrindinė mokomoji medžiaga aptariama labai trumpai ir retkarčiais žaidžiant pažintinio turinio žaidimus, nes žaidimo eigoje vaikai nori žaisti, o ne mokytis.
3) Žaidimo turinio aiškinimas turi būti glaustas. Vaikams būtina tiksliai nurodyti užduotį, kurią reikės atlikti. Reikia vengti plačių, smulkmeniškų aiškinimų, nes jie išblaško vaikų dėmesį, sumažėja noras žaisti.
4) Supažindinimas su taisyklėmis – labai svarbi žaidimo dalis. Jos ne tik reguliuoja vaikų santykius žaidime, bet ugdo drausmingumą, moko kontroliuoti savo elgesį ir kitoje veikloje. Kartais vaikai nusižengia taisyklėmis dėl netinkamai pasirinkto žaidimo (per sunkios ar per lengvos užduotys) arba nepakankamai tiksliai jos išaiškinimo. Kai kurie vaikai nesilaiko taisyklių, norėdami išreikšti save – užimti vadovaujantį vaidmenį, bet kuria kaina laimėti, „pasirodyti“ prieš kitus.

16. JUDRIEJI ŽAIDIMAI

Pagrindinės judriojo žaidimo žymės yra šios:
1. Laisvas, savarankiškas vaikų veikimas
2. Aktyvus, kūrybinis žaismingumas.
3. Žaisminio veikimo kilninantis smagumas.
4. Griežtas taisyklių laikymasis.
Šios žymės yra būtinos, kad žaidėjai eitų sveikyn, užsigrūdintų ir stprėtų, kad jie tobulintų išmoktų judesių koordinaciją kintamomis žaidimo sąlygomis, kad jie įsigytų įgūdžių – automatizuotų judesių, kurie savo atlikimo forma atitiktų uždavinį, kad jie pagaliau lavintų psichofizines ypatybes: stiprumą, vikrumą, greitumą, bei ugdytų moralines ypatybes.
Vadinasi judriuoju žaidimu būtų galima vadinti savarankišką, kūrybinį, smagų veikimą kintamomis lenktyniavimo sąlygomis pagal priimtas žaidėjų santykiavimo taisykles, kurių griežtai laikomasi, kai praturtinami įgūdžiai bei ypatybės ir pasireiškia asmenybės santykis su jį supančia aplinka.
Siužetiniam žaidimui pagal taisykles – būtinas įdomus veiksmas, susijęs su kliūčių nugalėjimu, su įdomaus uždavinio sprendimu. Žodžiai ir daina žaidime turi padėti vaikams įsijausti į kuriamą vaizdą. Rateliai ir suktinėliai priklauso siužetiniams žaidimams. ( „ Arkliukai“, „ Bobut, dangus griūva“).
Judrieji žaidimai, neturintys siužeto – paremti tam tikro uždavinio, kuris reikalauja vikrumo, sumanumo, , įvykdymu ( pvz. gaudynės).
17. JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ REIKŠMĖ
Judrieji žaidimai , kaip ir didaktiniai, priklauso žaidimų su taisyklėmis grupei. Jie yra kildinami iš liaudies žaidimų. Netgi klasifikuojami panašiai. Judrieji žaidimai labai vertingi bendram vaiko vystymuisi. Visų pirma jie tenkina vaiko biologinį poreikį judėti, skatina normalų fizinį vystymąsi: pagyvina fiziologines funkcijas organizme, vysto raumenis, fizines savybes ( vikrumą, greitumą ir t.t.), ugdo pagrindinių judesių ( bėgimo, šuolio, mėtymo ir kt.) įgūdžius, grūdina organizmą.
Judrieji žaidimai turi įtakos vaikų protiniam lavinimui ir kitoms pažinimo sritims. Suaugęs, supažindindamas vaikus su nauju judriu žaidimu , moko suprasti naujus žodžius, išsireiškimus, žaidimo turinį, taisykles. Eilėraštukai ir dainelės žaidimuose turtina vaikų kalbą, lavina vaizduotę. Žaidimais plečiamas vaikų akiratis apie supančią aplinką, gyvenimo tikrovę, lavinamas dėmesys, atmintis, kūrybiniai sugebėjimai.
Žaisdami judriuosius žaidimus, vaikai pratinami savarankiškai spręsti, rasti išeitį įvairiose žaidybinėse situacijose. Žaidžiant judriuosius žaidimus galima savarankiškai, konkrečiai taikyti savo žinias ir mokėjimus, kūrybiškai pritaikyti jau turimus vieno ar kito judesio įgūdžius.
Judriųjų žaidimų judesių ritmingumas, plastiškumas, pačių vaikų sugalvotų figūrų grožis, šmaikštūs, eiliuoti žaidimų tekstai, skaičiuotės, dainelės, muzikinis pritarimas teikia vaikams džiaugsmą, malonumą, estetinį pasitenkinimą.
Itin svarbus judriųjų žaidimų vaidmuo doroviniam auklėjimui. Dažnai vaikai dorovines normas supranta elementariai, nors žino kaip elgtis, bet tų normų ne visada laikosi žaisdami. Jiems sunku laikytis žaidimo taisyklių, deramai elgtis draugų tarpe , planuoti ir derinti savo bei bendraamžių veiksmus, nepajuokti, o geranoriškai padėti draugui nugalėti sunkumus. Daugumą judriųjų žaidimų žaidžia vaikų grupės, todėl neišvengiamai jiems tenka išmokti savo veiksmus derinti su draugo veiksmais, savo asmeninius interesus pajungti visų žaidžiančiųjų interesams. Taip ugdoma savitarpio pagalba, valia, drausmė, santūrumas, sąžiningumas ir kiti pagrindiniai charakterio bruožai. Geri tarpusavio santykiai kaip atrama ir parama vienas kitam, ypač reikalingi, atliekant įtampos reikalaujančias užduotis.
18. JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ STRUKTŪRA 

1.Žaidimo užduotis – organizuojant judriuosius žaidimus pagal taisykles reikia pasirinkti užduotis visai grupei ir atskirai kiekvienam vaikui. Užduotys pasirenkamos atsižvelgus į žaidimo tikslą, žaidėjų sudėtį, vaikų fizinį pasirengimą, metų laiką irkt. po įtempto protinio darbo parenkamos nesudėtingos žaidimo užduotys, kad vaikai atsipalaiduotų ir pailsėtų.

2.Žaidimo veiksmai – kuo įvairesni ir turtingesni veiksmai, tuo įdomesnis žaidimas ir lengviau susidorojama su užduotimi. Žaidimo veiksmų vaikus reikia mokyti. Tai geriau daryti per kūno kultūros valandėles, o ne per žaidimą, nes blaškomas vaiko dėmesys, o žaidimas netenka žaismingumo.

3 Žaidimo taisyklės – žaidimo taisyklės ne tik reguliuoja žaidimo veiksmus, bet ir vaikų veiklą, ugdo valią, drasmę. Taisyklės svarbios auklėjamuoju požiūriu, jos nusako kaip ir ką reikia daryti. Laikydamiesi taisyklių pamažu įpranta valdyti savo judesius bei norus, gerbti partnerius, padėti vienas kitam.

19. JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ  RŪŠYS

Galima skirstyti į dvi pagrindines rušis:

Elementarūs judrieji žaidimai,

Sportinia pratimai ir žaidimai.

Elementarūs judrieji žaidimai:

Žaidimai be grieštų taisyklių,

Žaidimai pagal taisykles: siužetiniai; nesiužetiniai; žaidimai, kuriuose yra lenktyninių elementų; nesudėtingi žaidimai – estafetės; pramoginiai.

Imitaciniai.

20. JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ  ORGANIZAVIMAS

Judriųjų žaidimų organizavimas apima šešis etapus:

Žaidimo parinkimas – atsižvelgiant į vaikų amžių, interesus, norus, nuotaikas, metų laiką, fizinį pasirengimą ir tt.

Žaidimo vietos parinkimas ir jos parengimas – žaidimo sėkmė priklauso nuo to kokia vieta parengta. Ji pasirenkama atsižvelgus į žaidimo pobūdį, metų laiką.

Vaikų nuteikimas žaidimui – vaikus sudominti judriuoju žaidimu nėra lengva, ypač jei jie yra kuom nors užsiėmę. Todėl suaugusiajam reikia būti sumaniam ir išradingam. Kartais vaikus patraukia įdomi istorija, siurprizas.

Žaidimo aiškinimas – žaidimo taisyklės ir eiga turi būti apaiškinami ir suprantamai, įdomiai. Ilgas aiškinimas vargina vaikus, slopina jų norą žaisti. Žaidimo paaiškinimas yra atsižvelgiamas į vaikų amžių.

Pasiskirstymas vaidmenimis – reikalingas žaidžiant siužetinius judriuosius žaidimus, todėl prieš žaidimo pradžią nustatome kas kokius vaidmenis atliks. Tai gali nustatyti pati auklėtoja arba tiesiog išskaičiuojant.

Žaidimo eiga – čia svarbu suaugusiojo vaidmuo, jis turi skatinti sėkmingai atlikti judesius, pasufleruoti geriausią veiksmų būdą, padėti asmeniniu pavyzdžių.

Žaidimo baigimas – baigus žaisti analizuojami ir apibendrinami žaidimo rezultatai..

21. TRADICINIAI ŽAIDIMAI

Tradiciniai žaidimai (kitaip tautiniai) – tai populiarūs lietuvių žaidimai, istorijos šimtmečių tėkmėje susiję su tautos tradicijomis, papročiais, apeigomis, kalendorinėmis šventėmis ir kt. žaidimas lydėjo vaiką nuo pat lopšio. Suaugusieji, norėdami palaikyti džiugą jo nuotaiką, žadinti emocijas, susipažinti su artimiausia aplinka, kųrė trumpus, vaizdingus, judesių lydimus kūrinėlius – vaiko žaidimus. Populiariausi žaidimai vaiko pirščiukais, delnukais, rankutėmis, mažylio supimas, šokdinimas ant kelių, pėdos ir pan.žaidindami vaiką suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: mažylį glaudžia, myluoja, sūpuoja, kutena, kilnoja, mėto ir pan. taip vaikas ne tik nuraminamas, prajuokinamas, praskaidrinama jo nuotaika, bet ir lavinamas jo dėmesys, jis grūdinamas fiziškai, supažindinamas su daiktais ir reiškiniais

22. TRADICINIŲ ŽAIDIMŲ RAIDA LIETUVOJE

Istoriografine medžiaga apie tradicinius žaidimus iki šiol tebėra išbarstyta įvairiuose etnografiniuose rinkiniuose bei pavienių autorių darbuose.

Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (maždaug 887-901 m.e.m) pirmasis paminėjo lietuvių žaidimus, šokius ir žirgų lenktynes per šermenis, kurios trukdavo net po keletą mėnesių. Per pavasario ir rudens puotas, keliamas dievų garbei, buvo aukojami gyvuliai, grojama, dainuojama ir žaidžiama.

Apie XIII- XV a. lietuvių žaidimus, ratelius šiek tiek žinių galima rasti Livonijos ir kitose kronikose. Jose minimas lietuvių karių fizinis pasirengimas, drąsa, ištvermė bei greitis. Iš to galima spręsti, kad nemaža dėmesio buvo skiriama jojimui, bėgimui, plaukimui ir kitokiems akrobatikos, sportiniams bei specialiems kovos žaidimams.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios žymus lietuvių etnografas, literatas, švietėjas Mikalojus Katkus (1852-1944), knygoje „Balanos gadynė“ aprašydamas lietuvių apeigas, tradicijas, pamini ir aprašo kai kuriuos savo vaikystės piemenavimo žaidimus, taip pat vestuvių pramogas ir žaidimus. Populiariausi to meto piemenukų žaidimai „Varyti kiaulę“, „Dalyti rakštį“, „Zuikeliu eiti“.

Rimčiausi, geriausiai žinomi XX a. pradžios darbai apie lietuvių žaidimus yra pedagogo, rašytojo Mato Grigonio veikalai. Tai didžiausią išliekamąją vertę turinti knygelė „200 žaidimų“, „Vaikų žaidimai

23. TRADICINIŲ ŽAIDIMŲ PEDAGOGIKOS REIKŠMĖ

Nuo seno smulkiosios tautosakos kūriniai, pasakos, dainos, žaidimai buvo svarbūs auklėjamuoju požiūriu: formavo vaikų dvasinį pasaulį, lavino psichinius, fizinius ir meninius sugebėjimus. Žaidindami vaiką suaugusieji per tam tikrus judesius – glaudžia, myluoja, sūpuoja, kutena, kilnoja, mėto, ploja jo delniukais, lanksto pirštukus – nuramina, praskaidrina vaiko nuotaiką, prajuokina. Kartu lavinamas vaiko dėmesys, grūdinamos fizinės galios, supažindinama su daiktais ir reiškiniais. Augant vaikui, keičiasi jo socialinė padėtis, ir žaidimuose atsispindi kiti gyvenimo reiškiniai. Tradiciniai žaidimai yra svarbūs vaiko protinių (mąstymo, teksto suvokimo, žinių, žodyno, judesių pobūdžio, eigos įsiminimo), fizinių (lavinami raumenys), dorovinių (veiksmų, poelgių), estetinių (muzikos, eiliuoto teksto), darbinių, socialinių savybių ugdymui. Žaidžiant pasireiškia organizaciniai sugebėjimai, mokomasi vadovauti, o kur reikia – paklusti, gerbti vyresnius. Anot A.Gučo, žaidimai lavina jusles, vaizduotę, jausmus, dėmesio koncentraciją, ugdo kalbą, skatina savarankiškumą. J.Laužikas publikacijoje “Žaislai kaip auklėjimo ir savišvietos priemonė” (1934) atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiausia išryškėjančios vaiko funkcijos yra motorinės, todėl žaislai skatina vaiką veikti, dėlioti, nešioti, mesti, bėgtiTradiciniai žaidimai geriausiai atskleidžia tautinę savimonę, įtvirtina humaniškus santykius ir bendravimą per emocijas ir veiklą, ypač lavina pastabumą, akylumą, moko išklausyti, skaityti veido išraiškas. Žaidžiant “Pušį gaudyti” lavinamas vikrumas, gebėjimas judėti tyliai, reagavimas į garsinį signalą. Žaidimas “Spalvos” lavina vikrumą, greitį, kalbą, sumanumą.

Žaisdami žodinius žaidimus vaikai išmoksta najų žodžių, jų mažybinių formų, pajunta gimtos kalbos skambumą, melodingumą, mokosi ją puoselėti

24. TRADICINIŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS

Tradiciniai žaidimai priskiriami žaidimų su taisyklėmis grupei. Pagal turinį ir priemonių savitumą jie skirstomi taip: Žaidinimai; Žaidimai su priemonėmis (patalpoje ir lauke); Žaidimai be priemonių (patalpoje ir lauke); Žaidimai užrištomis (užmerktomis) akimis Vaidybiniai (draminiai) žaidimai Žodiniai žaidimai Rateliai; Sportiniai.

Dar žaidimus galima skirstyti pagal turinį, priemones, judesius, metų laiką, amžių, užduotis .

Žaidinimai – tai trumpi, nesudėtingų judesių lydimi vaizdingi kūrinėliai, prasmingi ir beprasmiai ketureiliai. Čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų. Žaidinimas nuramina verkiantį vaiką, prajuokina, palaiko džiugią nuotaiką, suteikia elementarių žunių apie aplinką.

Žaidimai su priemonėmis (patalpoje ir lauke) – tai grupiniai judrūs žaidimai su sviediniais, virvutėmis, lazdomis, peiliais, rankšluosčiais, skarelėmis, vėliavėlėmis, akmenukais, pagaliukais ir kt. Žaidimų vieta pasirenkama priklausomai nuo turinio, priemonių ir dalyvių skaičiaus, bet dažniausiai žaidžiami lauke, nes jie yra judrūs.

Žaidimai be priemonių (patalpoje ir lauke) – tai judrūs ar ramūs žaidimai, su siužetu, kuriame vaikai atvaizduoja aplinką, žmonių santykius, gyvūnų elgseną. Šie žaidimai skatina draugystę, ugdo meilę gamtai, lavina motoriką, koordinaciją. Vaikai prisiima konkretų personažo vaidmenį, įsijaučia į jį, atlieka tam personažui būdingus veiksmus. Iš ramių žaidimų yra šie : “Tykos karalius”, “Atspėk iš balso”, “Kas pasikeitė”. Būna ir žaidimų be siužeto, su bėgimo, lipimo, šokinėjimo, pasislėpimo elementais, lenktynėmis.

Žaidimai užrištomis (užmerktomis) akimis – tai siužetinai žaidimai su gerai žinomais pasakų herojais, gyvųnais ir kt. Juos žaidžiant reikalinga greita orientacija, aktyvūs judesiai. Pvz., “aklai višai” reikia nustatyti garso šaltinį eerdvėje, “aklasis” turi sugauti kitus. Žaidimai “Bružę mušti”, “Tuk tuk tuk”, “Nunešk dovaną”, “Lazdelės mušimas”, “Asilas nešiotojas”, “Gandras” – be siužeto.

Šie žaidimai lavina klausos, lytėjimo analizatorius, erdvės suvokimą, ugdo dorovines ir valios savybes, lavina viazduotę, teikia gerų emocijų.

Vaidybiniai (draminiai) žaidimai – tai pažintinio tipo žaidimai su poetiniu ar improvizuotu tekstu, jiems būdingas siužetas, primenantis pasakas, paz., “Avelės”, “Ganau, ganau aveles” ir kt. Vyrauja veikėjų kalbinis bendravimas ir vaidmenų atlikimas (vilko, piemens, avelės). Žaidimai “Petrui raikia drabužių”, “Spalvos”, “Žuvelės gaudymas” nesudėtingi, bet neįprasti vaidmenys suteikia jiems vaizdumo. Per vaidybinius žaidimus vaikai geriau susipažįsta su aplinka, miestais, gamta, išmoksta pavadinti daiktus, juos klasifikuoti.

Žaidimai-dialogai – tai trumpi, vaizdingi dialogai tarp pagrindinių veikėjų (vilko ir žąsino, katės ir pelės, pirkėjo ir šeimininko, pardavėjo ir velnio), atvaizduojami epizodai iš gyvūnų gyvenimo (“Pelenė ir katinėlis”, “Vilkas ir žąsys”,”Žąsų tiltas”). Pirmoje dalyje vyksta dialogas, o antroje – veiksmai: lenktyniavimas, bėgimas. Šie žaidimai turtina vaiko žodyną, moko rišlios kalbos, taip pat moko susikaupti, greitai orientuotis.

Žodiniai žaidimai – tai dviejų dalių, su vaidmenimis ir judesiais, pažintinio pobūdžio varžybos. Pirmoje dalyje atliekami veiksmai, o antroje – “fantų išpirkimas”, padedantis atsipalaiduoti po įtemptos veiklos. Tai “Sugedęs telefonas”, “Valgoma – nevalgoma”, “Vaisius – daržovė”, “Mano tėvas pjovė kiaulę”, “Taip – ne”, “Gyvas – negyvas”, “Galima – negalima” ir kt. Svarbiausia žaidžiant – atidumas, susikaupimas, žaibiška reakcija į žodinį signalą. Žaidimai, primenantys pratybas: “Nosis – sviedinys”, “Javai”, “Rigu ragu”, “Rodyk tai, ką girdi”, “Galima – negalima”. Vaikai mokomi turimas žinias taikyti vardydami, klasifikuodami.

Rateliai – ramūs žaidimai, einant rateliu, dainuojant ir atliekant imitacinius judesius šokant. “Jurgeli, meistreli”, “Lėkė žvirblis per ulyčią”, “Pasėjau žilvitį”, “Aguonėlė”, “Noriu miego”, “Skrido uodas”, Katinėlis”, “Kiškelis”. Tokie žaidimai skatina įgimą gracingumą, plastiškumą, pratina vaikus pajusti bendrą veiklą ir darnų ritmą pagal melodiją.

Stalo žaidimai – ramūs žaidimai su priemonėmis ir be jų (“Atsakyk į klausimus”, “Nežiopsok”, “Akmenukai”, “Laivų šaudymas”, “Pono kūdra”). Stalo žaidimai lavina vaikų pastabumą, greitą orientaciją, pažintinius interesus, moko draugiškumo, gero elgesio.

Sportinai – tai varžytinė kelių komandų veikla, kai žaidėjai stengiasi parodyti savo pranašumą tomis pačiomis priemonėmis: rogutėmis, pačiūžomis, sviediniais, ritmušomis, lazdomis. Tai veiksminga fizinių pratimų su sporto elementais rūšis ir aktyvaus poilsio priemonė. Kiekvienas dalyvis gali kūrybiškai save išreikšti, parodyti ir ugdyti fizinius gebėjimus: vikrumą, greitį, orientaciją, laiko ir erdvės suvokimą. Žaidžiant tokius žaidimus būtinas žaidėjų tarpusavio supratimas, “susižaidimas” komandos viduje, kai individualūs veiksmai lemia komandos sėkmę.. Kiekvienas dalyvis turi būti objektyvus ir geranoriškas varžovui

25. TRADICINIŲ ŽAIDIMŲ ORGANIZAVIMAS

Tai yra iš kartos įkartą einantis paprotys linksminti, sudominti, žadinti vaiką, suprasti jo reikmes, ugdyti fizines ir dvasines galias. Nesudėtingas, įvairus ir žaismingas žaidimų turinys, nusistovėjusi tvarka, stabilios elgsenos schemos patraukia vaikus, gerai nuteikia. Žodžių pakartojimai, skaičiuotės, veiksmų išskaičiavimai, klausimai-atsakymai, pozos, grimasos – visos šios paprastos meninės išraiškos priemonės vaikų lengvai įsimenamos ir pakartojamos, pritaikomos aplinkybėms. Galimybė savitai pasirodyti, pagudrauti, kitus prajuokinti ir pačiam pralinksmėti, save išmėginti pažadina vaiką kūrybai ir gyvenimo džiaugsmui.

Vaikams reikia leisti žaisti didesniais ar mažesniais būreliais, po vieną arba po du.

Žaisdami vadovus, specialistus ar mokinius vaikai pradeda bendrai spręsti problemas ir pamato, kad tai naudinga . Suaugusieji, norėdami palaikyti džiugią jo nuotaiką, žadinti emocijas, supažindinti su artimiausia aplinka, kūrė trumpus, vaizdingus, judesių lydimus kūrinėlius – vaiko žaidimus Populiariausi žaidinimai vaiko pirščiukais, delnukais, rankutėmis, mažylio supimas, šokdinimas ant kelių, pėdos ir pan. Žaidindami vaiką suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: mažylį glaudžia, myluoja, sūpuoja, kutena, kilnoja, mėto ir pan. Taip vaikas ne tik nuraminamas, prajuokinamas, praskaidrinama jo nuotaika, bet ir lavinamas jo dėmesys, jis grūdinamas fiziškai, supažindinamas su daiktais ir reiškiniais.

Augančio vaiko padėtis šeimoje keičiasi, plečiasi jo gyvenimo patirtis, interesai, todėl keičiasi ir tradiciniai žaidimai. Tai rateliai, ramieji ir judrieji, vaidybiniai, vaizduojamieji, dialoginiai, imitaciniai ir kitokie žaidimai. Šie žaidimai formuoja vaiko asmenybę, yra svarbūs jo protinių (mąstymo, teksto suvokimo, žinių, žodyno, judesių pobūdžio, eigos įsiminimo), fizinių (lavinamos visos raumenų grupės, judesiai).Žaidimu organizavimas; Improvizuokite, leiskite vaikui vadovauti jūsų bendravimui ir žaidimui;

Derinti motorikos, sensorikos, jutiminės integracijos, vizualumo-erdvės ir suvokimo motorikos pratimus – žaidimų laiką daryti kuo įvairesnį;

Prisitaikykite prie vaiko išsivystymo lygmens ir domėkitės jo natūraliais interesais. Savo jausmais ir veiksmais paskatinkite vaiką draugauti su jumis.

Atverkite bendravimo ciklus ir juos užverkite (t.y. domėkitės vaiką dominčiais dalykais, o paskui įkvėpkite jį domėtis tuo, ką jūs veikiate ar darote).

Sukurkite palankią aplinką žaidimams su žaislais ir interjeru.

Plėskite bendravimo ciklų ratą: bendrauti draugiškai, bet, jei reikia, sudarykite ir kliūčių.

Plėskite vaiko bendravimo patirtį, didindami bendravimo temų ir klausimų įvairovę.

Žaidimų organizavimui labai svarbi yra pati žaidimų aplinka. Jos tinkamas pritaikymas yra vienas iš svarbiausių žaidimo efektyvumo veiksnių. Mokyklose ir vaikų darželiuose turi būti specialiai pritaikytos patalpos arba lauko aikštelės vaikų žaidimams. Žaidimų aikštelėse turi būti daug natūralių ir dirbtinių priemonių: smėlio ar žvyro, įvairių konstrukcijų laipioti ar pasikarstyti, statybos priemonių, papildomų, įvairios paskirties detalių vaidmeniniams žaidimams, kamuolių grupiniams žaidimams. Daržo augalai ir naminiai gyvūnai skatina vaikus mokytis prižiūrėti aplinką ir kuo nors rūpintis. Gerai suplanuotoje ir įrengtoje žaidimų aikštelėje vaikai gali saugiai nuotykiauti, net šiek tiek rizikuoti ir jaustis laisvi. Darželyje vaikai taip pat daugiausia laiko žaidžia. Auklėtojos, kurios pačios planuoja žaidimus, labiau vertina aplinkos, tenkinančios daugiau ir įvairesnių galimybių, svarbą. Vaiko žaidimo zona ir priemonės turi atitikti jo ūgį, būti mobilios ir lanksčios pagal reikmę įvairiems vaikams, teikti plačias galimybes kūrybinei veiklai, eksperimentavimui su medžiaga, lavinti vaiką fiziškai.

26.Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų žaidimai pradines mokyklos pamokoje veikloje

Augantis vaikas keičiasi, plečiasi jo gyvenimo patirtis, interesai, todėl keičiasi ir tradiciniai žaidimai. Tai rateliai, ramieji ir judrieji, vaidybiniai, vaizduojamieji, dialoginiai, imitaciniai ir kitokie žaidimai. Šie žaidimai formuoja vaiko asmenybę, yra svarbūs jo protinių (mąstymo, teksto suvokimo, žinių, žodyno, judesių pobūdžio, eigos įsiminimo), fizinių (lavinamos visos raumenų grupės, judesiai), dorovinių (veiksmų, poelgių), estetinių. Labiausiai taikytini žaidimai mokant skaitymo yra inscenizacijos, žodžių kortelės, dėlionės, loto, kūrybiniai žaidimai, paslėptos raidės spėjimas, žaidimai su smulkiosios tautosakos elementais. Mokant skaitymo, daug dėmesio teikiama žaidimams su smulkiosios tautosakos elementais. Mokytojai teigia, kad vaikai noriai žaidžia šiuos žaidimus, jų metu atsiskleidžia kūrybiškumas, tam tikri charakterio bruožai. žaidimų dėka vaikai patiria daugiau emocijų, jie ima labiau pasitikėti savimi, gali atskleisti savo mokėjimus ir įgūdžius, išreikšti save ir, žinoma, jų dėka mokytojai gali patikrinti turimas mokinių žinias. Žaidimai užkerta kelią nuoboduliui ir nuovargiui, skatina bendravimą ir bendradarbiavimą, žaizdami vaikai mokosi atsakomybės už savo veiksmus, yra skatinami pasitikėti savo jėgomis formuojasi savarankiškas mąstymas.1. Naudojant žaidimų metodą pamoka tampa įdomesnė patrauklesnė, lengviau įsisavinama mokomoji medž 2. Žaidimas turi ypatingą reikšmę vaikui ir jo vystymuisi, todėl žaidimas – labai svarbi veikla pamokoje 3. Žaidimas – svarbi didaktinė priemonė pamokoje 4. Žaidimų panaudojimas pamokoje priklauso nuo pedagogo pasirengimo, kūrybiškumo.

27. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų laisvalaikio žaidimai

Žaisdamas vaikas patenkina svarbiausiu savo poreikius.(bendravimo, pažinimo, judėjimo,

Žaidimas laisvai pasirenkanti veikla teikianti malonumą. Vaikų žaidimai įvairūs (dėliojamieji,

konstruojamieji,statybiniai,sportiniai(bėginėjimo,šokinėjimo,mėtimo,kamuolio žaidimai,

Kompiuteriniai žaidimai,mokomieji žaidimai ir t.t. žaidimai yra žaidžiami tam kad vaikai

Atsipalaiduotų,nuo protines veiklos .Mokiniai žaidimo metu pailsi ir po jo geriau mąsto,atlieka

Užduotys.

28. KOMPIUTERINIAI ŽAIDIMAI

Kompiuterinis žaidimas -žaidimas žaidžiamas naudojant kompiuteri. Šiuo metu kompiuteriniu žaidimu laikomas tas žaidimas, kuris žaidžiamas asmeniniu kompiuteriu Taip pat kompiuteriniais žaidimais vadinami ir video žaidimai. Skirtumas tarp jų tas, kad video žaidimai žaidžiami kompiuteriu, kurio pagrindinė paskirtis – žaidimai. Šis kompiuteris vadinamas žaidimų konsole.

Kompiuteriniu zaidimu klasifikacija: imitaciniai zaidimai, koviniai skraidančios technikos imitatoriai, koviniai antžeminiai technikos imitatoriai, koviniai vandens technikos imitatoriai, auto ir moto technikos imitatoriai, kitos technikos imitatoriai įvairios veiklos, sportiniai zaidimai.