Lietuvos kultūrinis gyvenimas

 

Kultūra –apima žinias , tikėjimus , menus , moralę , papročius ir kitus gebėjimus, kurios žmogus įgyja , kaip visuomenes narys . Lietuviams kultūra buvo svarbi jau nuo seniausių laikų, tai matome iš sukauptų rašytojų turtų – knygų(J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ , „Viršvalandžiai“ ir kt; A.Mickevičius, K.Donelaitis ir t.t) bei režisierių sukurtų vertingų filmų ( G. Dauguvietytė ). Reiktų pasidžiaugti, kad nėra visiškai išnykusios taip lietuviams svarbios tradicijos. Dainų ir šokių šventė jau nuo seniausių laikų tebetęsiama vertybė, kuri kiekvienam žmogui palieka neišblėstančius prisiminimus, ši šventė sulaukia ypatingo dėmėsio. Tai aukštas kultūrinis renginys , kur parodomi nuostabią cheorografiją tūrintis šokiai bei galima išgirsti gražų skambesį dainose.
Taip pat 2009 metaisVilnius gavo Europos kultūros sostinės vardą, tuometu vyko didelę meninę vertę tūrintys renginiai. 2009m. Vykę „ Sidabrinės gervės „ apdovanojimai parodė,kad jaunimas visgi nėra nusivylęs lietuvių kultūra ir geriausiu studentų darbu tapo filmas „Savižudis“ (rež. Mindaugas Sruogius).
Lietuviams kultūrinis gyvenimas tampa vis svarbesnis, tai galima pastebėti iš skiriamų lėšų šiai sričiai.
Gaila , kad klasikinė kultūra lieka užmarštyje, o popkultūra domisi vis daugiau žmonių, ji vis labiau skverbiasi į žmonių sąmonę, domina juos kuriamais naujais projektais : chorų karais, šok su manimi , bevertėmis humoro laidomis ir kt. Lietuvoje ypač šiuo metu yra labai populiaru parašyti autobiografinę knygą, tariamos žvaigždės tuo pelnosi ir mano, kad tai yra prestižas, pvz ( Džordana Butkutė, Valinskas) bet tai taip pat popkultūros požymis. Bulvarinė spauda siūlo žmonėms tai, kas lengvai suprantama straipsnius apie žvaigždžių gyvenimus. Dar vienas aspektas „Muilo operos“, jos taip pat neduoda jokių dvasinių vertybių, prikiša į žmonių galvas dar didesnio šlamšto.Jų vis daugėja, nes žmonės gėrisi jomis ir tai režisieriams yra gana geras pasipelnimo šaltinis. Prisižiūrėję „muilo operų“ žmonės gyvena jomis. Pvz: „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“ ir t.t. Išėjęs į viešumą vien girdi diskusijas apie šias kultūros šiukšles pvz: Ar matei kaip Donatą nušovė? Ar matei, kad Asta prarado savo dukterį . Ach kaip norėčiau tūrėti tokią šukuoseną kaip Gretės ir t.t.
Popkultūra labiausiai apeliuoja jauno žmogaus mąstymą .ypač greit Lietuvos jaunimas susižavi blizgančiais popierėliais . Jaunimas priima tai , kas lengva ir labai greit suprantama .Gaila , kad daugelis jaunų žmonių nesidomi nei spektakliais , nei filmais, nei parodomis , nei knygomis, kurios praturtina žmogaus dvasią. Jaunimas skaitydamas knygas galėtų praplėsti savo akiratį, daugiau sužinoti Lietuvoje įsigalėjusi popkultūra neplečia akiračio, jį vis labiau skurdina. Mano nuomone žinantis žmogus, mąstantis žmogus yra daug įdomesnis ir protingesnis už tą, kuris visiškai niekuo nesidomi.
Popkultūra yra tapusi mažai savarankiškai mąstančios jaunuomenės dalies pagrindiniu vertybių šaltiniu. Vejami popkultūros jauni žmonės negalvodami stveriasi vakarų subkultūros šiaudo, pametėto iš už Atlanto. Toks hiperbolizuotas bandymas pasivyti ir perimti Vakarų popkultūrą gali neigiamai atsiliepti mūsų visuomenės pasaulėžiūrai.
Taigi kultūra – socialinis paveldas, perduotas iš kartos į kartą. Kokią kultūra mes patys tūrėsime tokią ir perduosime savo vaikams. Reikia, kad kultūra ne smuktų žemyn, o kiltų. Ji turi būti tokia, kokią sukūrė mūsų protėviai ir tik jaunimas gali ją išsaugoti ir daryti geresnę.

Sigitas Geda ir jo kūrybos bruožai

 

Sigitas Geda – savitas dabarties poetas. Jau pirmasis eilėraščių rinkinys „Pėdos“ (1966m.) buvo didelis įvykis lietuvių literatūroje ir parodė, kad poetas žengs savitu, nauju kūrybos keliu. Jo kūryboje susipina tradicijos ir modernumas. Itin stipriai jaučiamas būties pirmapradiškumas. Jo kūrinių gamtovaizdžiai siejami su mitu, su Baltų mitologija, kitų civilizacijų mitais. Sigitos Centre pasaulėvaizdžio centre – žemė, žmogus, visata. Jie nėra atskirti vienas nuo kito, o susimaišę tarpusavy. Nėra ir vienos laiko linijos, nukreiptos iš praeities į ateitį. Laiko klodai tarsi „užslenka“ vienas ant kito, iš dabarties grįžtama į praeitį, į pirmapradę būtį ir pan.
Sigito Gedos poetinį pasaulį kuria labai stipri vaizduotė, leidžianti sugrįžti į ledynmetį, į Lietuvos senovę, ar vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis žmogum, kartu gyvūnu, žole. Apibrėžtos minties atsisakoma. Dažnai eilėraštyje jungiasi 2 realybės: įprasta, kasdieniška ir sudvasinta, pridengta paslapties.
Sigitui Gedai labai artimas liaudiškasis pasaulėvaizdis, fantastiškos primityvistų meno formos. Tai ryškiausiai atsispindi poemoje „Strazdas“ (1967m.). Tai kūrinys apie poetą Antaną Strazdą. Poemoje remiamasi paukštiška pavarde ir sukuriama žmogaus – paukščio jungtis, artima seniems miestams. Žmogui – paukščiui reikia laisvės. Jos reikia ir Lietuvai.
Sigitai Gedai reikšmingas ir istorinis pasaulio matmuo. Sudėtingos vaizdų ir įvykių jungtys, metaforos leidžia sukurti panoraminį Lietuvos vaizdą. Ryškiausias pavyzdys „Eilėraštis apie Dionizą Pošką“. Be minėtųjų kūrinių yra išleidęs ne vieną eilėraščių rinkinį. „Žalio gintaro vėriniai“ itin laisvos ir modernios poezijos rinkinys. Sigito Gedos poezija yra besikeičianti.