Tarptautinis valiutos fondas ir jo atsiradimo prielaidos

1. Tarptautinis valiutos fondas ( TVF ) ir jo atsiradimo prielaidos

Tarptautinis valiutos fondas ( angl. International Monetary Fund ) yra universali tarptautinė finansų organizacija, turinti plačius įgaliojimus tarptautinėje monetarinės politikos srityje. Pagrindinis šios tarptautinės organizacijos tikslas yra tarptautinio prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, garantuojančio valstybėms subalansuotą ekonominį augimą, sukūrimas. Tarptautinis valiutos fondas ( TVF ) įkurtas skatinti tarptautinį bendradarbiavimą pinigų valiutų politikoje, stiprinti ekonomikos augimą, didinti užimtumą bei suteikti laikiną finansinę pagalbą šalių mokėjimų balanso problemas spręsti.
TVF poreikis atsirado didžiosios depresijos ( 1929 – 1933 metų pasaulinės ekonomikos krizės ) metais. Finansiniai valstybių santykiai tuomet priklausė nuo aukso standarto sistemos. Valstybė atitiko aukso standarto sistemos keliamus reikalavimus, jei nustatydavo nacionalinės valiutos ir aukso santykį, laikydavosi nustatytos apyvartoje esančių pinigų ir aukso atsargų proporcijos, neribodavo aukso eksporto ir importo. Valstybė, kurioje dominuodavo prekių importas, siekdama nepažeisti aukso standarto sistemos, patirdavo nacionalinės ekonomikos sukrėtimus. Dėl aukso rezervų mažėjimo tokioje valstybėje kildavo pinigų pasiūlos sumažėjimas. Valstybė devalvuodavo savo nacionalinę valiutą. Žlugus aukso standarto sistemai, reikėjo rasti naujų būdų tarpvalstybiniams finansiniams santykiams palaikyti. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prasidėjo derybos dėl TVF įsteigimo. Derybos buvo baigtos Breton Vudo
( Bretton Woods ) konferencijoje, įsteigus TVF. Savo veiklą TVF pradėjo 1946 m.
TVF tikslas finansų srityje yra formuluojamas Sutarties tarp dalyvaujančių valstybių 4 straipsnyje: “laikinai teikti fondo lėšas valstybėms – fondo narėms, esant pakankamiems šių valstybių garantams, siekiant sudaryti valstybėms galimybę pataisyti savo mokėjimų balansą, nenaudojant destruktyvių stabilizavimo priemonių nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu.”
Valstybė – TVF narė, turinti mokėjimo balanso sutrikimų, gali gauti 25 procentus sumos, kurią ji sumokėjo kaip savo kvotą fondui. Jei šios sumos nepakanka, valstybė gali gauti paskolą iš TVF, tačiau ne daugiau nei trijų kvotų dydžio. Paprastai paskolos suteikiamos trejiems – penkeriems metams. Valstybė kartu su prašymu gauti paskolą privalo pateikti reformų planą, t.y. numatyti veiksmų, kurie leistų pataisyti mokėjimo balansą, programą. Skolindamasi valstybė privalo sumokėti mokestį už paskolos aptarnavimą ( maždaug 0,5 procento paskolos sumos ), taip pat metines palūkanas ( maždaug 4 procentus paskolos sumos ). Už savo sumokėtą kvotą fondui valstybė gauna metines palūkanas, jei jos valiuta yra panaudojama paskolai ar paskoloms išduoti ( palūkanų dydis yra maždaug 4 procentai paskolos sumos ). Didelė dalis TVF lėšų nėra panaudojama, nes daugelio valstybių narių valiutos nėra patrauklios.
TVF savo nariams skiria tam tikrą kiekį specialiųjų skolinimosi teisių ( Special Drawing Rights, toliau tekste – specialiosios skolinimosi teisės, arba sutrumpintai – SST ), kurios , kaip vienas iš pagrindinių šiuolaikinės pasaulio monetarinės sistemos rezervų, palaiko tarptautinį finansų likvidumą. SST buvo sukurtos, atsisakius palaikyti rezervus tik auksu arba JAV doleriais. SST yra dirbtinė valiuta , kurios pagrindas yra JAV doleris ( 39 proc. vertės ), Vokietijos markė ( 21 proc. vertės ), Japonijos jena ( 18 proc. ), Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ( 11 proc. ), Prancūzijos frankas ( 11 proc. ). SST vertė nustatoma sumuojant minėtų valiutų krepšelio vertes JAV doleriais rinkos keitimo kursu. Specialiosios skolinimosi teisės naudojamos kaip rezervai valstybių centriniuose bankuose, papildant aukso ir konvertuojamos valiutos atsargas.
TVF taip pat teikia technines žinias valstybėms narėms. 1964 m. buvo įsteigtas TVF institutas, kurio pagrindinis tikslas – teikti žinias apie TVF veiklą, finansų statistiką, mokėjimų balanso koregavimo metodus ir pan.
TVF teikia periodines konsultacijas valstybėms narėms. Kiekvienais metais TVF komanda vyksta į valstybę narę ir renka informaciją apie atitinkamos valstybės makroekonominius rodiklius, įskaitant importą ir eksportą, gyventojų užimtumą, mokesčius, kredito institucijų veiklą. Papildomai organizuojami susitikimai su valstybės tarnautojais. TVF komanda rezultatus apibendrina pranešime TVF Valdybai.
Valstybių – fondo narių kvotos sudaro TVF nuosavas lėšas. Taip pat TVF skolinasi lėšų iš valstybių, turinčių gerą mokėjimų balansą, ir teikia jas valstybėms, turinčioms blogą mokėjimų balansą. Tokiu atveju TVF įgyja banko funkcijų.
Valstybė, stodama į TVF, privalo sumokėti įnašą ( kvotą ). Kvotos valstybėms nustatomos pagal įvairius kriterijus, įskaitant bendrojo nacionalinio produkto dydį ir gyventojų skaičių. Minėta, kad kvotos sudaro TVF nuosavas lėšas ir nuo jų dydžio priklauso suteikiamos valstybei paskolos dydis. Taip pat nuo kvotos dydžio priklauso ir valstybės balsavimo galia (turimų balsų skaičius ). Kiekvienos valstybės kvota yra peržiūrima kas penkeri metai. Dabar JAV kvota sudaro didžiausią TVF nuosavų lėšų dalį, o Maršalo saloms tenka mažiausia kvota.
TVF organizacinė struktūra susideda iš :
 Valdytojų tarybos
 Direktorių valdybos
 Administracijos vadovo
Valdytojų tarybą sudaro po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės. Valdytojų taryba turi konsultacinius komitetus, įskaitant Tarpinį komitetą ( šis konsultuoja Valdytojų tarybą monetarinės politikos klausimais ) ir Plėtros komitetą ( šis konsultuoja tarybą besivystančių šalių paramos klausimais ). Valdytojų taryba susirenka vieną kartą per metus.
Vykdomoji TVF institucija yra Direktorių valdyba, kurią sudaro 24 vykdomieji direktoriai. Valdybos posėdžiai šaukiami ne rėčiau kaip tris kartus per savaitę. Valdybos sprendimai yra priimami konsensusu.
TVF tarnautojams vadovauja administracijos vadovas, kurį skiria Direktorių valdyba.
TVF faktinė įtaka valstybėms narėms yra gana didelė. Paprastai valstybės, siekdamos fondo finansavimo, įsipareigoja vykdyti tokią ekonominę ir monetarinę politiką, kuri didintų tos valstybės ir pasaulio ekonomikos pajėgumą. Papildomai valstybės įsipareigoja netaikyti ribojimų keičiant nacionalinę valiutą į užsienio valiutą bei palaikyti nustatytą nacionalinės ir užsienio valiutos santykį.
Tarptautiniai finansų santykiai yra labai dinamiški. Todėl dažnai TVF teko prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Bretton Woods sistema, pakeitusi aukso standarto sistemą, funkcionavo iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios. Sistema buvo priklausoma nuo JAV dolerio stiprumo. Tačiau JAV doleriui imant prarasti savo vertę, 1971 metais buvo atšauktas laisvas šios valiutos konvertavimas į auksą. Tarptautinė finansų sistema perėjo prie kontroliuojamo valiutų kurso, svyruojančio tam tikrose ribose, režimo. Kiekviena valstybė iš esmės gali pasirinkti savo valiutų sistemą. Valstybės, turinčios stiprią valiutą, paprastai renkasi laisvą valiutų sistemą, kitos valstybės stengiasi susieti savo valiutą su stipria valiuta ar kelių stiprių valiutų krepšeliu.
Dabar TVF priklauso 184 valstybės. Lietuvos Respublika TVF nare tapo 1992 metų balandžio 29 dieną. Jai buvo suteikta pradinė 69 mln. specialiųjų skolinimosi teisių kvota ( apie 95 mln. JAV dolerių ). Tais pačiais metais Lietuva pradėjo gauti TVF paskolas skirtingoms programoms vykdyti, būtent rezervinio kredito programoms ( 1992-1993 metais ir 1993-1994 metais ), sisteminės pertvarkos paskolos programai ( 1993-1994 metais ir 1994-1997 metais ) bei išplėstinės fondo paskolos programai ( 1994-1997 metais).

Tarptautinės finansų institucijos.Tarptautinis valiutos fondas

ĮVADAS

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas „globalizacija“ arba valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.

Tarptautinės finansų institucijos-tai valstybių arba bankų susivienijimai, susikūrę
tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu
socialiniam-ekonominiam valstybių vystymuisi paremti,
teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą
profesinio mokymosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų
vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:
1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF);
2. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB);
3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB);
4. Azijos plėtros bankas (APB);
5. Afrikos plėtros bankas (AfPB);
6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB);
7. Islamo plėtros bankas (IDB);
8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB);
9. Europos investicijų bankas (EJB);
10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB);
11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB);
12. Europos monetarinis institutas (EMI);
13. Arabų valiutos fondas (AVF);
14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF);
15. Tarptautinis atsiskaitymų bankas (TAB);

Tarptautines finansų institucijas galima skirstyti į:
• Globalines. (Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė);
• Regionines. (visos kitos institucijos);

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:
• Kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu;
• Ekonomikos stabilizavimas;
• Šalių narių integracija;
• Keitimasis informacija ir patyrimu;
• Informacijos, apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą, skleidimas;
• Techninė parama ir kadrų mokymas;

Šiame darbe išnagrinėsiu vieną tarptautinę finansų instituciją-Tarptautinį Valiutos Fondą.

Apie šią temą rašo: Epping, R.C., Jakutis, A., Petraškevičius, V., Stepanovas, A., Šečkutė, L.,
Zaicev, S., Grižas, R.A., Martinkus, B., Žilinskas, V., Mayer, T., Wonnacott, P., Wonnacott, R.

Referato tikslas: supažindinti su Tarptautiniu Valiutos Fondu bei jo veikla;

Referato uždaviniai:
• Supažindinti su Breton Vudso sistema bei Tarptautiniu Valiutos Fondu;
• Apžvelgti Tarptautinio Valiutos Fondo valdymo struktūrą;
• Įsigilinti į Tarptautinio Valiutos Fondo tikslus bei funkcijas;
• Supažindinti su Tarptautinio Valiutos Fondo veikla, t.y. jo atliekamomis finansinėmis bei kreditinėmis operacijomis;
• Išsiaiškinti Tarptautinio Valiutos Fondo įtaką Lietuvos finansų sistemai;
• Apžvelgti šios institucijos trūkumus;

BRETONO VUDSO SISTEMA

II Pasaulinio karo pradžioje Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija ėmėsi iniciatyvos kurti ekonomikos institucijų tinklą, kad būtų galima spręsti pokario problemas ir kad nesikartotų 20 metų trukę pinigų politikos ir prekybos nesklandumai. Buvo įkurta Tarptautinė prekybos organizacija (TPO), kuri turėjo parengti tarifų mažinimo, prekybos sutarčių sudarymo principus, kad būtų ribojamas svarbiausių žaliavų kainų svyravimas ir koordinuojama šalių antimonopolinė politika. Nors TPO niekada neįsigaliojo, tačiau pirmasis jos statuto straipsnis paspartino Visuotinio susitarimo dėl prekybos ir tarifų (VSPT) susikūrimą. Ši organizacija tapo pagrindine institucija, skatinančia tarifų ir kitų prekybos barjerų mažinimą [3; 265].
Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko (TRPB) paskirtis buvo finansuoti pokario Vakarų Europos ūkio atkūrimą. Penkto dešimtmečio pabaigoje, kai ši užduotis buvo įvykdyta, bankas daugiausia dėmesio pradėjo kreipti į silpnos ekonomikos šalis-teikti joms įvairias paskolas bei techninę pagalbą.
Trečioji institucija-Tarptautinis valiutos fondas (TVF)-buvo įkurtas tam, kad stiprintų tarptautinių atsiskaitimų stabilumą, t.y. rengtų taisykles, pagal kurias turėtų būti keičiami valiutų paritetai ir tarptautinių mokėjimų valiutų kursai, be to, valdytų bendrą nacionalinių valiutų fondą, iš kurio šalys galėtų skolintis ir finansuoti savo mokėjimų deficitą.
Šias organizacijas įkuriančios sutartys buvo pasirašytos Bretono Vudso mieste Niū Hampšyre, todėl Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas kartais vadinami Bretono Vudso institucijomis.

TARPTAUTINIS VALIUTOS FONDAS (TVF)

Tarptautinis valiutos fondas (TVF)- tai institucija, įkūnijanti Bretono Vudso sistemą. Ši sistema juridiniu atžvilgiu labai skiriasi nuo aukso ir aukso devizų standartų, nes ankstesnės sistemos neturėjo tarptautinio juridinio pagrindo [3; 266].
Be to, Brestono Vudso sistemą valdė valstybių pareigūnai (paprastai iždo sekretoriai ar finansų ministrai), pavaldūs šalių fondo narių išrinktai Valdytojų tarybai, ir nuolat veikianti Vykdomųjų direktorių taryba [4; 547].
Tarptautinis valiutos fondas (TVF)- tai tarpvalstybinė valiutos-kredito organizacija, skirta
reguliuoti valiutinius santykius tarp valstybių ir
trumpalaikių kreditinių resursų suteikimus esant
valiutiniams sunkumams, susijusiems su mokėjimo
balansų netolygumu [3; 266 ].

Tarptautinis valiutos fondas (TVF)-tai specializuota Jungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1945 metais Jungtinių Tautų Breton-Vudo konferencijos nutarimu, pasirašytu 1941m. [2; 11].
TVF pradėjo savo operacijas 1947m. kaip specializuotas SNO organas. 44 pasaulio šalys tarptautinėje valiutinėje-finansinėje konferencijoje 1941m. Breton Vudse pasirašė susitarimą valiutinių operacijų klausimais. Iki 1971m. visos Tarptautinio valiutos fondo operacijos buvo vykdomos JAV doleriais, o vėliau buvo išreiškiami SDR [3; 266]. Šiuo metu 1 SDR lygus 1,46861 USD.

FONDO VALDYMO STRUKTŪRA

Šiuo metu Tarptautinio valiutos fondo narėmis yra 184 pasaulio šalys. Aukščiausias Tarptautinio valiutos fondo valdymo organas-Valdytojų taryba. Jai priklauso po 1 valdytoją iš kiekvienos šalies narės Centrinio banko. Valdytojų taryba renkasi kartą per metus.
Kasdienius reikalus tvarko vykdomasis organas-direkcija, kurią sudaro 22 vykdomieji Tarptautinio valiutos fondo skyrių direktoriai (6 iš jų yra paskirti šalių, turinčių didžiausias kvotas, o likę 16 išrinkti pagal geografinį požymį). Pastarasis organas yra Tarptautinio valiutos fondo Valdytojų Tarybos laikinasis komitetas, į kurio sudėtį įeina 22 šalių finansų ministrai. Tarptautinio valiutos fondo vieta-Vašingtonas, kas atspindi JAV vadovaujantį vaidmenį jo veikloje.

SDR

Iki 1971m. visos Tarptautinio valiutos fondo operacijos buvo vykdomos JAV doleriais, o vėliau buvo išreiškiami SDR.
SDR-svarbiausia 7 dešimtmečio naujovė-specialiosios skolinimosi teisės (Special Drawing Rights), t.y. naujas tarptautinių rezervų aktyvas. Tai buvo padaryta todėl, kad manyta, jog pritrūks aukso ir kitų tarptautinių rezervų aktyvų, ir todėl, kad dauguma šalių negalėjo patenkinti savo rezervų poreikių nesukeldamos JAV mokėjimo deficito. Bendra prielaida buvo ta, kad tarptautinių rezervų aktyvų paklausa didės maždaug proporcingai pasaulio prekybos ar pasaulio pajamų augimui-tai panašu į kiekybinės pinigų teorijos tarptautinį variantą. Toks požiūris leido apskaičiuoti, kad tarptautinių rezervų aktyvų paklausa galėjo didėti 2-3mlrd. JAV dolerių per metus. Piniginio aukso atsargos didėjo 1mlrd. JAV dolerių per metus.
1968-1971m. tarptautinėmis atvirosios rinkos operacijomis buvo sukurtas dešimties milijardų dolerių vertės SDR aktyvas; kiekviena šalis narė gavo naujai sudaryto SDR aktyvo dalį pagal savo TVF kvotą. Kiekviena šalis narė galėjo naudoti SDR užsienio valiutoms pirkti iš kitų narių arba iš Fondo. Pavyzdžiui, jei Didžioji Britanija turėjo mokėjimų deficitą, ji galėjo parduoti dalį SDR Fondui, įsigyti JAV dolerių ar kokios kitos nacionalinės valiutos ir panaudoti ją valiutų rinkoje Didžiosios Britanijos svarui paremti [3; 270 ].
Be to, SDR įgijo apskaitos vieneto savybių, ir kai kurios šalys pradėjo nustatinėti savo valiutų paritetus pagal SDR, kaip anksčiau nustatydavo pagal auksą arba JAV dolerius [4; 549].
SDR tapo pagrindiniu Tarptautinio valiutos fondo atsiskaitymo vienetu, nors realaus padengimo neturi. SDR sudėtis keičiasi reguliariai kas penkeri metai ir apskaičiuojama remiantis penkiomis stipriausiomis valiutomis. Šiuo metu tai JAV doleris (39%), Vokietijos markė (21%), Japonijos jena (18%), Prancūzijos frankas (11%), Britanijos svaras sterlingų (11%).
1 SDR lygus 1,28658 dol.

TVF TIKSLAI IR FUNKCIJOS

Oficialus Tarptautinio valiutos fondo uždavinys-skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutinių-prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus mokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą [2; 12].

Tarptautinio valiutos fondo funkcijos:
• Teikti plačią paramą centriniams bankams mokėjimo balanso, finansų, apskaitos ir kt (mokesčių) klausimais;
• Tarptautinis valiutos fondas prie savo būstinės turi tarptautinį institutą, rengiantį aukštos kvalifikacijos specialistus-finansininkus šalims-TVF narėms. Mokymą finansuoja Tarptautinis valiutos fondas;
• Padeda sudaryti sutartis, kuriose numatoma pagalba valstybėms dalyvėms, bendradarbiaujant joms su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu atsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku, taip pat su privačiais komerciniais bankais.
• Teikia ekonomines-finansines konsultacijas įvairiais klausimais, padeda formuoti Tarptautinio valiutos fondo šalių monetarines sistemas;
• Teikia kreditus Tarptautinio valiutos fondo šalių ekonomikai vystyti ir mokėjimo balanso deficitui padengti;
• Stengiasi padėti subalansuoti tarptautinę prekybą, garantuojant gyventojų užimtumą, jų pajamas;
• Organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemų tyrimus, skelbia jų rezultatus.

VALIUTŲ RINKOS SUTRIKIMAI

Sutrikimus užsienio valiutų rinkose šalys gali įveikti pagrindiniais keturiais būdais [6; 372]:
• Palaikant stabilų valiutos kursą, perkant ar parduodant savo valiutą mainais į užsienio valiutą;
• Keičiant muitus ar įvedant kitus importo apribojimus;
• Keičiant visuminės paklausos reguliavimo vidaus politikas, norint išlaikyti užsienio valiutų paklausos ir pasiūlos kreivių poslinkių tvarką;
• Pereinant prie naujo valiutų kurso;

Tarptautinio valiutos fondo sistema reiškė kompromisą, kuriame kiekvienam iš paminėtų keturių būdų tenka tam tikras vaidmuo. Muitų ir kitų importo ribojimų įvedimai buvo laikomi nepageidautinais, kadangi tai slopina tarptautinę prekybą ir daro pasaulinę ekonominką mažiau efektyvią. Tik esant reikalui, šis būdas laikomas priimtinu. Labiausiai buvo pasikliaujama kitais trimis būdais.
Valiutų rinkos sutrikimai gali būti laikini, sąlygojami streikų, blogų orų, paveikiančių derlius, ir kitų trumpalaikių reiškinių. Esant tokioms aplinkybėms buvo laikoma, jog valiutų kurso pokyčiai yra nepageidautini. Valiutos kurso pokytis turėtų būti pašalintas ateityje, kai trumpalaikiai reiškiniai nebeveiks. Laikini valiutos kurso pokyčiai neduotų jokios naudos. Užuot leidus valiutos kursui svyruoti, šalys turi reaguoti į laikinus verslo sąlygų pokyčius, pirkdamos ar parduodamos užsienio valiutas. Kadangi laikini svyravimai gali būti gana dideli, Tarptautinis valiutos fondas buvo įgaliotas skolinti užsienio valiutas toms šalims, kuriose reiškiasi deficitas. Tuo buvo norima joms padėti stabilizuoti savo valiutos kursą valiutų rinkose. Tokiu būdu „fondas“ yra svarbus Tarptautinio valiutos fondo pavadinimo akcentas. Jo nariai-šalys-aprūpina jį fondais, iš kurių skolinama deficitą turinčioms šalims.

Tačiau jokia šalis neturi neribotų užsienio valiutos kiekių. Be to, yra nustatytos paskolų ribos. Taigi šalis gali įsikišti į valiutos rinką, kad paremtų savo valiutos kursą, tik laikinai valdant trumpalaikius sutrikimus. Prekyba užsienio valiuta negali būti nuolatinė išeitis iš besitęsiančio deficito.
Kai kurie valiutų rinkos sukrėtimai nėra laikini. Kartais užsienio valiutų paklausos ir pasiūlos kreivių ankstesni poslinkiai neatsistato. Tokiais atvejais privaloma imtis ryžtingesnių veiksmų, negu įsikišimas į valiutų rinką. Tokiu ryžtingu veiksmu galėtų būti vidaus visuminės paklausos pokyčiai. Pavyzdžiui, jeigu šalis vadovaujasi pernelyg ekspansyvia visminės paklausos valdymo politika, tai infliacijos dėka padidėję kainos gali išstumti tą šalį iš pasaulinių rinkų ir sukelti mokėjimų balanso deficitus. Tokiais atvejais nėra konflikto tarp nacionalinio vystymosi tikslų ir tarptautinių siekių. Griežtesnė visuminės paklausos politika tinka riboti infliaciją šalies viduje ir kartu pagerinti tarptautinių mokėjimų būklę. Tarptautinis valiutos fondas gali pareikalauti, kad šalis, siekianti paskolos, įvestų tokius ribojimus savo monetarine ir fiskaline politikomis.
Tačiau vidinės paklausos reguliavimas ne visada yra pageidaujamas būdas spręsti mokėjimų balanso problemą. Šalyje, turinčioje mokėjimų balanso deficitą, jau gali reikštis ekonominis nuosmukis. Jei, sprendžiant mokėjimo balanso problemą, bus vadovaujamasi ribojančia visuminės paklausos politika, tai nuosmukis pagilės.
Esant tokioms aplinkybėms, kai pirmieji trys būdai yra atmetami ar laikomi netinkamais, šalis iš esmės prarasdavo fundamentinę pusiausvyrą. Breton Vudo sistema numatė tik vieną būdą-pakeisti valiutos kursą. Valiutų kursai buvo reguliuojami, dirbtinai palaikant jų pastovumą.

TVF FINANSINĖS, KREDITINĖS OPERACIJOS

Norint tapti Tarptautinio valiutos fondo nare, šaliai reikia sumokėti nario mokestį-kvotą. Iš jų ir yra formuojamos Tarptautinio valiutos fondo lėšos. TVF skyrė auksui labai svarbų vaidmenį jo likvidiniuose ištekliuose šalis, įstodama į Fondą, turėjo mokėti auksu 25% įnašo kvotos arba 10% jos oficialių aukso-dolerio rezervų, atsižvelgiant į tai, kuri suma buvo mažesnė. Likusi kvotos dalis (75%) buvo apmokama nacionaline valiuta, kuri kartu su auksu sudarė Tarptautinio valiutos fondo likvidinius išteklius [3; 269]. Kiekvienos valstybės kvota Tarptautinio valiutos fondo kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į tos valstybės BNP vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių.

Kvota turi trigubą reikšmę, nustatant:
• Įnašų dydį į įstatinį kapitalą;
• Šalies balsų kiekį sprendžiant klausimus valdymo aparate;
• Tarptautinio valiutos fondo resursų panaudojimo limitą;

Per TVF egzistavimą kvotos keitėsi daugiau kaip 8 kartus. Anksčiau kvotos buvo peržiūrimos kas penkeri metai, o dabar šis kvotų keitimo laikotarpis sutrumpintas iki trejų metų. Kvotų nustatymo kriterijai yra šalies ekonominis potencialas ir vieta pasaulinėje ekonomikoje.
Nuo kvotos dydžio priklauso ir balsų kiekis, kuriuos turi šalis-narė sprendžiant Fondo klausimus. Kiekviena valstybė turi 250 balsų ir papildomai po vieną balsą už kiekvieną kvotą. Taigi lemiamas balsas priklauso šalims, kurios įdėjusios daugiausia lėšų. Daugiausia balsų turi JAV-19,3%, Didžioji Britanija-6,7%, Vokietija-5,8%, Prancūzija-4,8%, Japonija-4,6% [3; 267 ].

Svarbiausią vaidmenį TVF vaidina “Dešimties grupė” (kuri valdo 55% visų kvotų bendro dydžio ir turi beveik 54% balsų Fondo valdymo organuose) ir pirmiausia JAV, kurios kvota yra didžiausia ir ji turi veto teisę sprendžiant svarbiausius klausimus. “Dešimties grupė” arba “Paryžiaus klubas”, įkurtas 1961 metais. Jai priklauso JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Japonija, VFR, Italija, Beneliuksas, Švedija, Kanada, Šveicarija. 1997 metais į “Paryžiaus klubą” buvo priimta ir Rusija.

Svarbiausios Tarptautinio valiutos fondo finansinės operacijos- padėti savo nariams padengti mokėjimų balanso deficitą [2; 12].
Kai šalis narė turėdavo mokėjimų deficitą, ji galėjo iš TVF valdomo bendro nacionalinių valiutų fondo skolintis sumą pagal savo kvotos dydį. Apie ketvirtadalį kvotos ji galėjo gauti automatiškai, o kita dalis buvo suteikiama TVF nuožiūra. Pavyzdžiui, 1956m. Sueco krizės Artimuosiuose Rytuose metu Didžioji Britanija pasiskolino iš Fondo apie 2mlrd. JAV dolerių. Fondo terminais tariant, Didžioji Britanija ”išėmė”, arba nupirko, iš Fondo JAV dolerius už Britanijos svarus, dėl to Fondo JAV dolerių atsargos sumažėjo, o Britanijos svarų atsargos padidėjo. Fondas įsigijo dolerių, pavertęs grynaisiais dalį neterminuoto įsipareigojimo JAV doleriais, kuris buvo gautas kaip JAV įnašo dalis. Didžioji Britanija mokėjo Fondui palūkanas, kurios priklausė nuo pasiskolintos sumos ir nuo skolinimosi terminų. Paskolos grąžinimui Didžioji Britanija turėjo pirkti Britanijos svarus už JAV dolerius arba kurią kitą Fondui priimtiną valiutą.
Stojimo į Tarptautinį valiutos fondą sutartyje nurodoma, kad šalys narės gali skolintis nepaisant jų vykdomos ekonominės ir socialinės politikos. Tačiau ilgainiui Fondo vadovybė nusprendė, kad kreditas turėtų būti suteiktas tuo atveju, jei pagrindžiama perspektyva, kad šalis narė galės sureguliuoti savo mokėjimų balansą [3; 269].
Šalis, kuriai reikia užsienio valiutos einamosioms operacijoms apmokėti, turi pateikti fondui patvirtinimą, kad valiuta yra reikalinga ryšium su mokėjimų balanso būkle, tarptautiniu likvidiniu rezervu arba šių rezervų lygio pokyčių tendencija.
Atitinkama valstybė gauna (perka) reikalingą valiutą arba keičia SDR į savo nacionalinę valiutą. Atlikęs šią operaciją, TVF padidina kredituojamos šalies valiutos atsargas, o kitų narių valiutos atsargos arba SDR sumažėja lygiai tiek, kiek gauna jos skolininkas.
Didžiausią užsienio valiutos sumą, kurią gali įsigyti TVF valstybė narė, sudaro 125% jos kvotos. Pirmoji suma-25% kvotos-vadinama rezervine dalimi. Kadangi aukso įnašų dydis sudarė 25% pagrindinio kapitalo, TVF visuomet galėjo užtikrinti šios sumos ribose valiutų keitimą savo kreditinėse operacijose, parduodant aukso įnašą. Todėl įnašo aukso dalies dydžiu kreditas visuomet buvo suteikiamas automatiškai, kai tik to pareikalaudavo šalis narė. Valiutos gavimas 25% rėmuose yra traktuojamas ne kaip kredito operacija, o kaip užsienio valiutos, kurią įmokėjo šalis į Fondą, paėmimas. Užsienio valiutos lėšos (100% kvotos dydžio), viršijančios rezervinę dalį, atitinkamai skirstomos į keturias kredito dalis.
Pirmoji kredito dalis gali būti realizuota tiek tiesioginio valiutos pirkimo forma, tiek ir sudarant su TVF sutartį apie rezervinį kreditą. Pirmuoju atveju šalis gauna visą reikalaujamą sumą tuojau po to, kai Fondas su tuo sutinka. Antruoju atveju šalis gali naudoti lėšas bet kuriuo metu sutartyje numatytų terminų ribose.
Lėšų skyrimas šalims dalyvėms “viršutinių kredito dalių” sąskaita visais atvejais vyksta rezervinių kreditų pavidalu. Sutarta suma skirstoma į tam tikras dalis, kurias galima paimti tiktai per nustatytus laiko tarpus sutarties galiojimo metu. Iš pradžių tokios sutartys buvo sudaromos metams, vėliau-trejiems metams [2; 12].

TVF, duodamas kreditą, įpareigoja šalį laikytis tam tikrų politinių-ekonominių sąlygų. Ir juo didesnis kreditas, tuo šios sąlygos yra griežtesnės. Gavęs prašymą suteikti pagalbą užsienio valiuta, TVF ištiria šalies prašytojos ekonominę būklę ir įpareigoja valstybę skolininkę realizuoti “prisitaikymo” programą, pertvarkyti ūkio mechanizmą. Tai, Fondo nuomone, turėtų užtikrinti mokėjimų balanso sureguliavimą ir garantuoti skolos grąžinimą laiku. Tose programose yra numatytos priemonės, susijusios su biudžeto ir mokesčių, kredito ir pinigų politika, kainų mechanizmu, užsienio prekyba, tarptautiniais kreditiniais ir valiutiniais santykiais. Jeigu TVF nustato, kad šalis nesugebėjo realizuoti “prisitaikymo” programos, valiutinių išteklių tiekimas nutraukiamas.
Pasibaigus numatytam laikui, valstybė Fondo narė turi išpirkti savo nacionalinę valiutą, grąžinti lėšas SDR arba jo nurodytomis valiutomis. Paprastai skola turi būti grąžinta per 3-5 metus nuo valiutos pirkimo dienos [2; 13].

Rekomenduojamos valstybėms skolininkėms priemonės, skirtos mokėjimų balansui sutvarkyti, kuriomis TVF paprastai sąlygoja savo kreditų išdavimą, yra šios [2; 14]:
• Vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams, sveikatos apsaugai, pensijoms ir kitoms socialinėms reikmėms;
• Mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms;
• Valstybių subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir vartojamosioms prekėms, kas sąlygoja šių prekių kainų kilimą;
• Nacionalinės valiutos devalvacija. Atsižvelgiant į konkrečią padėtį, šias priemones galima taikyti įvairiai jas derinant. TVF leidžia valstybėms pačioms spręsti, kokiu būdu reikia paskirstyti skolų naštą tarp socialinių sluoksnių.

Šalys narės gali gauti kreditą ir pagal kitus šaltinius, kuriems priklauso:
• Kreditai „stand by“, kurie suteikiami tikslams, suderintiems su TVF;
• Kompensacinis finansavimas, skirtas mokėjimo balanso deficitui dengti, kuris susijęs su kainų kritimu žaliavinėms prekėms, su ekonomikos struktūriniais pokyčiais;
• Žaliavinių išteklių finansavimo sistema, t.y. specialūs kreditai siekiant stabilizuoti kainas žaliavinėms prekėms;
• Išplėstinio kreditavimo sistema, t.y. specialūs kreditai šalims, kurių mokėjimo balansai smarkiai pažeisti;
• Kreditai iš įvairių specialių fondų;

TVF gali bet kuriuo metu pareikalauti iš šalių narių žinių apie ekonomikos, pinigų apyvartos, mokėjimų balanso būklę, apie oficialius aukso valiutinius rezervus, investicijas užsienyje ir t.t. Todėl rekomendacijos, kaip pašalinti mokėjimo balanso deficitą, susijusios su 2 pagrindinėmis kryptimis:
• Numatoma sumažinti visuminę paklausą pinigų-kredito ir biudžeto restrukcijos politikos dėka, t.y. didinti mokesčius, racionalizuoti kreditą; riboti biudžetines išlaidas socialinėms reikmėms, vyriausybinėms subsidijoms ir valstybinių įmonių bei įstaigų, darbininkų bei tarnautojų darbo užmokesčiui; didinti oficialius minimalius rezervų reikalavimus;
• Valiutos devalvacija arba jos perkėlimas į plaukiantį režimą; [3;271].

TVF SISTEMOS MINUSAI

Keletą dešimtmečių Tarptautinis valiutos fondas veikė palyginti veiksmingai, skatindamas ekonomikos atstatymą po Antrojo pasaulinio karo bei sukurdamas tinkamą tarptautinės prekybos ir finansų sistemą. TVF veikloje aštuntojo dešimtmečio pradžioje išryškėjo kai kurie kriziniai reiškiniai.
• Valiutos keitimo pagal nominalią vertę politikai, sukurtai įveikti fundumentaliosios pusiausvyros nebuvimą, būdingi trūkumai. Kai šalyje atsiranda valiutos deficitas ar perteklius, nebeaišku, ar jis laikinas, kuriais atvejais susidariusį deficitą ar perteklių galima pašalinti, parduodant ar perkant užsienio valiutą, o ne keičiant jos kursą, kada tiktų pakeisti valiutos nominalią vertę. Šios situacijos reiškia fundumentalios pusiausvyros nebuvimą. Pati Tarptautinio valiutos fondo sutartis čia negelbsti. Ji neapibrėžia, kada nėra fundumentalios pusiausvyros [6; 374].
• Kadangi mokėjimų balansui reguliuoti nebebuvo naudojamos “žaidimo taisyklės”, susidarė ir nesubalansuotų mokėjimų. Šalys buvo užsiėmusios savo vidaus visiško užimtumo politika, kuri dažnai neatitiko sistemos reikalavimų. Be to, nebuvo susitarta, kas vykdo TVF numatytas priemones-valstybės, turinčios mokėjimų deficitą, ar-mokėjimų perviršį. Nenoras keisti paritetus rodė, jog mokėjimų deficitą turinčios šalys manė, kad nuvertėjimai traktuotini kaip jų ekonominės politikos nesėkmės požymis, o perteklinio balanso šalys buvo įsitikinusios, kad nuolatinis nesubalansuotumas atspindi mokėjimų deficitą turinčių valstybių infliacinę politiką [4; 549].
• TVF politika buvo kritikuojama ir dėl to, kad finansuoja karines programas, taip pat kad teikia kreditus, kartu kredituojamą šalį darydama priklausomą.

TVF ĮTAKA LIETUVOS FINANSŲ SISTEMAI

1992 m. balandžio mėn. Lietuva tapo TVF nare. Narystė suteikė galimybę pradėti bendradarbiavimą ir su kitomis tarptautinėmis organizacijomis bei vykdyti būtiną transformacijos procesą iš administracinės į rinkos ekonomiką.
Pirmojoje devintojo dešimtmečio pusėje TVF vaidmuo buvo ypač svarbus, formuojant užsienio valiutos atsargas, finansuojant mokėjimų balanso poreikius bei įgyjant galimybę pasinaudoti kitų organizacijų narystės privalumais ir ištekliais. Vėliau TVF patarimai ir formalus pritarimas šalies ekonominei politikai tapo svarbiausiu bendradarbiavimo elementu.
Lietuvos ir TVF sudarytos penkios programos buvo ypač reikšmingos vykdant ekonominės transformacijos procesą, įveikiant problemų bankų sistemoje 1995-1996m. pasekmes, neutralizuojant išorės šokų poveikį ekonomikai bei konsoliduojant vyriausybės stojimo į ES ir NATO pastangas. Dėl specifinės Lietuvos ekonominės politikos sandaros, kuriai būdingas didelis einamosios sąskaitos deficitas, fiksuotas valiutos kursas, laisvas kapitalo judėjimas ir finansinio sektoriaus liberalizavimas be TVF programų Lietuvos ekonomika būtų buvusi žymiai jautresnė įvairiems šokams.
2003 m. kovo mėn., pasibaigus pastarajai programai, Vyriausybė nėra linkusi sudaryti naujų susitarimų. Tačiau, ir ateityje Lietuvai bus naudinga bendradarbiauti su Fondu, įgyvendinant tarptautinius standartus ir kodeksus, kurie yra etaloninės politikos ir valdymo pavyzdžiai, bei atliktos Finansų sektoriaus įvertinimo programos siūlymus. Konsultacijos pagal TVF susitarimų IV-jo straipsnio procedūras kartu su globalios ekonomikos priežiūros rezultatais turėtų būti naudingi koreguojant Lietuvos ekonominę politiką su tarptautine.

TVF misija įvertino Lietuvos ekonomiką:
2005 metų liepos 7-12 dienomis Lietuvoje dirbo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) Europos departamento misija, vadovaujama Ašokos Modžio (Ashoka Mody), kurios tikslas buvo pusmetinis Lietuvos ekonominės raidos įvertinimas.
Ekonominės politikos klausimus TVF misijos nariai Vilniuje aptarė su Lietuvos Respublikos ministru pirmininku, finansų ministru, Lietuvos banko valdybos pirmininku, vyko darbiniai susitikimai su Finansų ministerijos ir Lietuvos banko pagrindinių sričių specialistais bei privataus sektoriaus ekspertais.
TVF misija paruošė ataskaitą, kurioje pažymėjo, jog norint Lietuvai išlaikyti augimo tempą ir, kas dar svarbiau, užtikrinti, kad ilgalaikis augimo potencialas nelėtėtų, būtina imtis labiau į ateitį orientuotų veiksmų.
TVF prognozuoja, kad 2005 metais Lietuvos realus BVP augimas sieks 6,5 proc. TVF sumažino Lietuvos šių metų ekonominio augimo prognozę. Pavasarį TVF prognozavo 7 proc. Lietuvos ekonomikos augimą. Remiantis preliminaria TVF ataskaita, Lietuvos ekonominis augimas turės smukti iki 5,5–6 proc. per metus.
”Lietuva turi įspūdingą ekonominę istoriją. Tačiau kur ji yra dabar? Mes sakome, kad ji yra situacijoje, kai nebėra taip lengva,“ – susitikime su žurnalistais sakė Lietuvoje besilankančios TVF misijos vadovas Ašoka Modis (Ashoka Mody). Pasak jo, ekonomikai sudėtingėjant, labai didelių augimo svyravimų ir krizių nebebus, tačiau ilgainiui tai, augimas siekė 6–6,5 ar 4,5–5 proc., turės didžiulės įtakos.
A. Modis teigė esąs nusivylęs, kad Lietuvos Vyriausybė, vykdydama mokesčių reformą gyventojų pajamų mokesčio mažinimui kompensuoti, pasirinko laikinąjį socialinį mokestį, nes nėra aišku, kokį poveikį tai turės ekonomikai.
TVF ataskaitoje Lietuva perspėjama dėl fiskalinės politikos ir dėl konkurencingumo. Ekspertai, kaip ir po ilgesnės misijos pernai gruodį, akcentavo valdžios sektoriaus išlaidų mažinimo būtinybę, švietimo ir sveikatos sektorių efektyvinimo didinimą.
TVF misijos nuomone, kad tvarumas būtų ilgalaikis, reikalinga disciplina išlaidų srityje, kurią sustiprintų Fiskalinės atsakomybės akto priėmimas.
Siekiant išlaikyti spartų eksporto augimą ir pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, TVF atstovų vertinimu, reikalingas strateginis požiūris į plataus masto priemones, kurios gerina konkurencingumą.

IŠVADOS

Norėdamas pašalinti skurdo priežastis daugelyje besivystančių šalių, Pasaulio bankas dažnai pasikliauja Tarptautiniu Valiutos Fondu, kad pastarasis padrąsintų šalis skolininkes vykdyti sunkias ekonomines reformas. TVF, įsikūręs toje pačioje gatvėje priešais Pasaulio banką Vašingtone, pinigus paskoloms taip pat gauna iš turtingų savo organizacijos narių-Japonijos, Prancūzijos, JAV. Šio fondo pareigos-prižiūrėti tarptautinę piniginę sistemą ir būti savotiška apsauga bėdon patekusiai ekonomikai.
Kaip daktarą kviečiame paskutinę minutę, taip ir TVF dažnai prašomas “atgaivinti sergančią ekonomiką”. Toks struktūrinio pakoregavimo procesas-tai pirmasis lemiamas žingsnis gaunant pagalbą vystymui iš kitų šaltinių. Jeigu priimamas TVF planas, tai jau ženklas, kad valstybė pasirengusi rimtai gydyti savo ekonomikos ligas ir yra nutiesusi kelią, kuriuo bus teikiamos paskolos iš Pasaulio banko ir kitų šaltinių.
TVF paskirtas ekonomikos „gydymas“ neretai esti skausmingas. Pavyzdžiui, skolininkų vyriausybėms jis dažnai nurodo sumažinti subsidijas žlungančiai valstybinei pramonei ir reikalauja griežtai laikytis antiinfliacinių priemonių, kaip antai: pagrindinių vartojimo prekių ir paslaugų kainų kilimo. Sunkiu pertvarkos proceso metu TVF dažnai suteikia trumpalaikes „paremiančias“ paskolas, kad valstybė, kol bus susitarta dėl didesnių ilgalaikių skolų, „išsilaikytų vandens paviršiuje“ [1; 104].
Lietuva nebuvo išimtis-“daktaro” pagalbos prireikė ir jai.
Lietuva TVF nare tapo 1992 metų balandžio 29 dieną. Jos kvotos dydis sudarė 99mln. JAV dolerių. Būdama Fondo nare Lietuva iš TVF jau gavo 97mln. Dolerių ir seniai išeikvojo 25%, todėl 25-erių metų laikotarpiui buvo parengtas Ekonomikos vystymo memorandumas.
Lietuvos skola-tai visų Lietuvos piliečių skola, o kai kurie iš jų net nežino, kas tai yra TVF.

Tarptautinis Valiutos Fondas

Įvadas

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.
Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija, verčianti vykdyti fiskalinį teisingumą ir įstatanti šalis į griežtas ekonomikos ribas. Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita. Tad šio darbo tikslas ir bus – apibūdinti Tarptautinį valiutos Fondą, jo tikslus, funkcijas, veiklą bei kaip jis susietas su Lietuva.
Darbo objektas: Tarptautinis Valiutos Fondas.
Darbo uždaviniai:
1) kas ir kokios yra tarptautinės finansinės institucijos,
2) supažindinti su TVF įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra,
3) naryste, kapitalu bei finansine struktūra;
4) apibūdinti TVF kreditinę veiklą bei pateikti jo finansinę ir ekonominę
5) analizź;
6) apibūdinti Lietuvos dalyvavimą šiame Fonde; iš Fondo gautas paskolas bei jų paskirstymą.
Taigi ypatingas vaidmuo tenka Tarptautiniam valiutos fondui, kuris atlieka ir tarptautinio arbitro vaidmenį sprendžiant prekybos, finansinių atsiskaitymų, tarptautinės finansų rinkos likvidumo klausimus.

1. Tarptautinės finansų institucijos

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.
Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:
1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF)
tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB)
2. Pasaulio banko grupė
• Tarptautinė finansų korporacija (TFK)
• Tarptautinė vystymo asociacija (TVA)
• Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA)
• Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC)
3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)
4. Azijos plėtros bankas (APB)
5. Afrikos plėtros bankas (Af PB)
6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB)
7. Islamo plėtros bankas (IDB)
8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB)
9. Europos investicijų bankas (EJB)
10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB)
11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB)
12. Europos monetarinis institutas (EMI)
13. Arabų valiutos fondas (AVF)
14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF)
15. tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB)
Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.
Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.
Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:
 kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,
 ekonomikos stabilizavimas,
 šalių narių integracija,
 keitimasis informacija ir patyrimu,
 informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas,
 techninė parama bei kadrų mokymas.

2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?

2.1. Įkūrimo istorija

Poreikis sukurti tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4 – ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniai pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4 – ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44 – rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiotos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.
Dabar TVF jungia 156 dalis. Jo nariu gali tapti kiekviena dalis, savarankai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva 1994 m. metais tapo 157 – ąja TVF šalimi. Išstoti iš TVF galima laisvai.

2.2. Organizacinė struktūra
Aukščiausias valdymo organas yra valdytojų taryba (Governors Board), į kurią šalys narės deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas , teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius (žr. 1 pav.). kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.
Vykdomoji taryba yra darbinis Fondo organas. Šią tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų tarybą, įgyvendinimui. Šiuo metu Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Rusija, Šveicarija, Saudo Arabija, Did˛ioji Britanija ir JAV Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Tuo tarpu likusios 170 šalių yra pasiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių.
Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent ne amerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse.

2.3. Narystė

Pagal TVF sutarties 2 str. Jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip depozitarijus.
Tiriamas šalies pareiškėjos ekonominis potencialas. Gautų duomenų pagrindu nustatoma kvotos apimtis.
Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą.
Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį.
Kiekviena šalis, įstojusi į TVF, sumoka tam tikrą pinigų sumą – kvotą. Kvotų įmokų pagrindu formuojamas Fondo kapitalas. Pirma, kvotos suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Antra, remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis . Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti. Trečia, kvotos nulemia šalių narių balsų skaičių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV doleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo nariai įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 nariai – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.). JAV turi didžiausią kvotą – apie 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldivai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol.
Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldivai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.
Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.
Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. Visų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės dikriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir kt. Nariai turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente.

2.4. Veikla

Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. Pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus:
1) 1)padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines
2) problemas,
3) padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai,
4) remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų,
5) padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi,
6) padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais,
7) pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą.
TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumą, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.

2.4. Kapitalas ir finansinė struktūra

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai, ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių.
Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų:

1 lentelė

Nuosavi TVF ištekliai

Eilinės peržiūros numeris

Sprendimo dėl kvotų peržiūros

Realizavimo metai

Kvotų suma metų pabaigoje

(mlrd. SDR)

I

1952

8,7

II

1956

8,9

II

1959

14,0

IV

1966

14,0

V

1970

28,4

VI

1978

39,0

VII

1981

60,7

VIII

1983

90,1

IX

1990

135,2

Kadangi kiekviena narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas “Bendros skolinimosi sutartys”, yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.
Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis. Išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t. y. instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis daugiau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.
Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.
Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.
Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į centrinį departamentą taip pat įeina pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį.
Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per pagrindinių resursų sąskaitas. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.
Specialios išmokėjimų sąskaitos ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PMF) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. Specialių išmokėjimų sąskaitų pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) neturtingų šalių mokėjimo balansams paremti. Specialių išmokėjimo sąskaitų lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.
Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos buvo įsteigtos laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į pagrindinių resursų sąskaitas vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmokant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.

Specialių skolinimosi teisių departamentas.

Šis departamentas fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio.

Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo pagrindinių resursų sąskaita ir skiriai tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais ( 16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd. SDR.
Administravimo sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvarkymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, Papildomo finansavimo mechanizmo Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. Teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma[Tarptautinės finansinės organizacijos, 1993, p. 6].

3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla

Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:
1) sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;
2) operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant
3) skolintas lėšas.
TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais,
stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui.
Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės.
Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:
1) šalies – narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinį
2) kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;
3) tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti
200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą).
Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%).
Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui.
TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde [Snowden, 1981, p.104]. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui.

“Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų.

Rezervinio kredito susitarimai arba susitarimai “ stand – by” suteikia šaliai – narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. 1950 – ųjų metų pradžioje ir iki 1970 – ųjų metų vidurio susitarimai dėl rezervinių kreditų buvo 1 metai, nuo 1977 m. – nuo 18 mėn. iki 3 metų, dėl mokėjimų balansų deficito didėjimo.
Pagrindinė “ stand – by” kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių – narių makro ekonominių – stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims – skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims – narėms, kurios nori valiutines lėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. Nuo 1992 m. lapkričio mėn. yra nustatyti sekantys, šalių narių priėjimo prie TVF lėšų rezervų išplėstiniuose kreditiniuose susitarimuose, limitai:
1. kreditų suteikimas per metus – iki 68% šalies – narės kvotos;
2. kaupimasis, apimantis anksčiau šalies gauto kredito įsiskolinimą, kur ribinis dydis – 300% kvotos ( gryname išskaičiavime).

3.1. Specialūs fondai

Savo kreditinių galimybių išplėtimo tiksluose TVF praktikuoja specialių fondų sukūrimą . Skiriasi jų tikslai, sąlygos bei kreditų kaina.
1. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondas skirtas šalių – narių kreditavimui, kurių mokėjimo balanso deficitas sąlygojamas išorinių, nuo jų nepriklausančių, veiksnių. Tame tarpe: stichinės nelaimės, nenumatytas pasaulinių kainų kritimas, pramonės smukimas, prekių pakaitalų atsiradimas ir t.t. Šis fondas apima 3 komponentus:
1) nuo 1963 metų šalių (šiuo metu iki 30% kvotos), ypatingai žaliavų eksportuotojų bei valiutinių įplaukų, kurios mažėja krentant žaliavų pasaulinėms kainoms kreditavimas;
2) nuo 1981 m. šalių, importuojančių grūdus bei patiriančių sunkumus kylant grūdų
pasaulinėms kainoms , kreditavimas;
3) nuo 1988 m. nenumatytų praradimų kompensacinis finansavimas, padedant toms šalims, kurios patirią nenusakomų išorinių veiksnių įtaką (30% kvotos).
Be to, šalis gali kreiptis į TVF su prašymu išskirti lėšų ypatingos kreditinės dalies sąskaita (iki 20% kvotos), kuri gali būti panaudojama, papildant bet kurį iš trijų kreditavimo tipų. Jeigu mokėjimo balanso sunkumai pasireiškia eksportinių įplaukų sumažėjimu arba išlaidų grūdų importui padidėjimu, tai kompensacinių kreditų limitas apsiriboja 65% šalies kvotos. Fondo kreditus naudojant šalių nuostolių padengimui, susijusiam su eksportinių įplaukų mažėjimu bei išlaidų grūdų importui didėjimu, o taip pat naudojant du kompensacinio kreditavimo komponentus, nustatomas kombinuotas limitas – 80% kvotos. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondo priėjimo prie kreditų bendras limitas, įskaitant visus jo komponentus, sudaro 95% šalies kvotos.
2. 1969 m. birželio mėn. įkurtas rezervinių atsargų kreditavimo Fondas, teikiantis pagalbą šalims, dalyvaujančioms kuriant žaliavinių prekių atsargas, kurios atitinka tarptautinius susitarimus, ir jeigu tai blogina jų mokėjimo balansą.
3. Nuo 1989 m. funkcionuoja operacijų finansinio palaikymo, mažinant bei aptarnaujant užsienio skolą, Fondas. Tai paaiškinama aktyviu TVF vaidmeniu reguliuojant 1980 m. besivystančių šalių skolinę krizę. Šalims – skolininkėms, suteikiant rezervinius arba išplėstinius kreditus, dalis šių kreditų sumos (iki 25%) gali būti rezervuota tikslu – sumažinti pagrindinę skolą. Be to, dalinės kompensacijos procentinių įmokų sumetimais arba pagrindinės skolos papildomo aprūpinimo, keičiant skolinius įsipareigojimus paritetine verte į obligacijas su mažesne procentine norma, TVF gali išskirti papildomas viršutinių rezervinių arba išsiplėtimo kreditų, lėšas. Kreditų limitas nuo 1992 metų lapkričio mėn. sudaro 30% šalies kvotos. Faktiniai papildomo kredito dydžiai nustatomi Fondui išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį, apskaičiavus tam tikros šalies makroekonominės stabilizacijos ir struktūrinio persitvarkymo ”radikalumo laipsnį”.
4. 1993 metų balandžio mėn. TVF įsteigė struktūrinių pertvarkymų palaikymo Fondą. šis fondas orientuotas į šalis, pereinančias į rinkos ekonomiką radikalinių ekonominių ir politinių reformų keliu. Šio fondo naudojimosi priežastimi gali būti: pirma, smarkus eksporto įplaukų sumažėjimas dėl šalies perėjimo prie daugiašalės, pagrįstos rinkos kainomis, prekybos; antra, reikšmingas ir stabilus importo vertės padidėjimas, dėl pasaulinių kainų kitimo; ir trečia, abiejų reiškinių derinys. Šiuo atveju kredito suteikimą šaliai – skolininkei, sąlygoja “minkštesnių” makroekonominių įsipareigojimų įvykdymas. Šalys – narės gali gauti lėšas iki 50% jų kvotos, esant “tarpininkavimo” ar “pereinamumo” kreditui. Kreditai suteikiami 2 lygiomis dalimis po 50% jų kvotos, pusės metų intervalu.
Lėšų iš TVF specialių fondų gavimas – tai jų kreditinių dalių papildymas. Šalis, panaudodama specialių fondų resursus, gali padidinti TVF žinioje esančius nacionalinės valiutos išteklius, kai neegzistuoja tam tikros kaupimosi ribos kreditinių dalių gavimui.
Be šių funkcionuojančių 4 specialiųjų fondų, esant aštrioms tarptautinių valiutinių santykių sprendimo problemoms, TVF periodiškai kuria laikinuosius kreditinius fondus. Jų formavimuisi panaudojamos skirtingų užsienio oficialių šaltinių skolintos lėšos. Laikiniesiems specialiesiems fondams priklauso:
1) Naftos fondas, kurio apimtis 6,9 mlrd. SDR arba 8 mlrd. JAV dol. (1974 – 1976 m.); suteikė kreditus TVF šalims – narėms papildomų išlaidų, kilusių dėl naftos ir naftos produktų importo kainos padidėjimo, padengimui. Šiam padengimui būtina lėšas svarstė išskirtinės šalys – naftos eksportuotojos. Tarp kreditų gavėjų kiekybiškai pirmavo besivystančios šalys, bet jų dalis(1/3), palyginus su išsivysčiusių valstybių, nebuvo didelė. Naftos fondo kredito suteikimo sąlygos buvo gana griežtos: palyginti aukštos procentinės įmokos (ne mažiau 7,2% metinių palūkanų); būtinas TVF rekomendacijų vykdymas, pravedant nacionalinę energetinę ir valiutinę politikas. Esant tokiems griežtiems reikalavimams, besivystančių šalių priėjimas prie naftos fondo lėšų buvo apribotas; jo kreditų sąskaita šalys padengė tik 1/3 papildomų išlaidų dalį pabrangusiam naftos importui .
2) Pasitikėjimo fondas – apimtis 4 mlrd. SDR arba 4,9 mlrd. dol. (1976 – 1981 m.); įkurtas panaudojus pelną, gautą aukcionuose pardavus TVF aukso atsargos dalis. Šio fondo kredito gavėjais buvo mažiausiai išsivystę šalys. Kredito gavimo sąlygos buvo lengvatinės: šalys – narės neįnešė į TVF gaunamų lėšų ekvivalento nacionaline valiuta, procentinė norma neaukšta – 0,5%, kredito laikas – 10 metų. Šios sąlygos labiausiai atitiko besivystančių šalių reikalavimus. 55 šalys gavo iš šio fondo 3 mlrd. SDR. Likusi dalis lėšų buvo perduota besivystančioms šalims, pagal atitinkamą jų kvotos proporciją.
3) Papildomo kreditavimo fondas arba Viteveno fondas – pagal TVF direktoriaus vardą; veikimo laikas 1979 – 1984 m. šio fondo tikslas – suteikti papildančius kreditus šalims, patiriančioms ypač sunkias mokėjimo balansų krizes bei išnaudojusioms įprastų kreditų limitus. Vitveno fondo resursai (7,8 mlrd.SDR, daugiau kaip 10 mlrd.dol.) suformuoti panaudojus 13 TVF šalių – narių kreditus, o taip pat ir Šveicarijos banko. Šio fondo kreditus gavo 26 šalys.
4) Išplėstinio priėjimo prie TVF išteklių fondas; tai papildomo kreditavimo tęsėjas, kuris funkcionavo 1981 – 1992 m. Fondo tikslas – suteikti šalims narėms papildomus kreditus, kurių mokėjimo balanso pusiausvyros nebuvimas pernelyg didelis, lyginant su jų kvotos dydžiais. Šis fondas buvo naudingas tada, kai šaliai reikėjo daug didesnių lėšų, negu, kad ji galėjo gauti iš TVF kreditinių dalių bei išplėstinės kreditavimo sistemos. Fondo išteklių šaltiniais buvo nuosavos TVF lėšos, pritrauktos raštiško pasižadėjimo forma, bei kitų šalių skolos. Ryšium su TVF šalių – narių kvotos padidinimu, fondas baigė savo veiklą 1992 m. lapkričio mėn.
5) Struktūrinio persitvarkymo fondas (nuo 1986 m. kovo mėn) suteikė lengvatinius kreditus neturtingiausioms besivystančioms šalims, patiriančioms mokėjimo balanso chronišką krizę dėl vidutinio skubumo makroekonominio ir struktūrinio persitvarkymo programos įgyvendinimo. 1993 m. rugsėjo mėn. 36 šalys ( iš 61 šalies turėjusios teisę į kreditą) gavo šiuos lengvatinius kreditus 1,5 mlrd. SDR arba apie 2,1 mlrd. dol. Kreditų gavimo sąlygos: 0,5 % metinių palūkanų; skolos padengimo terminas – 10 metų, kreditų limitas – iki 50% kvotos. Išteklių šaltinis ( 2,7 mlrd. SDR) – pasitikėjimo fondo suteiktų kreditų grąžinimas.
6) Struktūrinio persitvarkymo išsiplėtimo fondas, veikiantis nuo 1987 m. gruodžio mėn., suteikia kreditus panaudojant neišnaudotus struktūrinio persitvarkymo fondo išteklius ( 6 mlrd. SDR). Savo tikslais ir mechanizmo funkcionavimu šis fondas yra struktūrinio persitvarkymo fondo tęsėjas. Be 61 šalies, turėjusios teisę gauti šio fondo kreditą, 1992 m. balandžio mėn. buvo kreditai buvo skirti dar 11 šalių, įskaitant Mongoliją bei Albaniją. Šalis – narė gali gauti šį kreditą 3 metams iki 190% kvotos, išimtiniais atvejais 255% kvotos.
1993 metų pabaigoje sudarytas naujas išplėstas struktūrinio persitvarkymo fondas, perėmęs teises iš jau anksčiau buvusio. Naujojo fondo apimtis – 5 mlrd. SDR (apie 7 mlrd.dol.) lengvatinių skolų suteikimui 2 metų laikotarpyje ir 2 mlrd.SDR (apie 3 mlrd.) šių skolų procentinių normų subsidijavimui. 1994 m. gegužės mėn. 43 šalys sutiko dalyvauti šio fondo formavime. Struktūrinio persitvarkymo ekonomikos programose, kurios bus įgyvendintos padedant šiam naujam fondui, skiriama daugiau dėmesio gyventojų socialinei apsaugai bei vyriausybės išlaidų struktūros tobulinimui. Šio fondo veikimo laikas iki 1996 m. pabaigos, o lėšos šalims skolininkėms,pagal sudarytas sutartis, bus skiriamos iki 1999 m. pabaigos.
Papildomų specialių fondų TVF įkūrimas , skolinantis lėšas iš kitų šalių – narių – tai vienas iš adaptacinės sistemos procesų, pasireiškiančių keičiantis tarpvalstybinio kreditavimo ir valiutinio reguliavimo pasaulinės ekonomikos sąlygoms.TVF atlieka tarpininko vaidmenį paskirstant sėkmingai dirbančių šalių – kreditorių skolintą kapitalą šalims, turinčioms didesnį jo poreikį. Be to stipriai veikdamas šalių – skolininkių ekonominę politiką jis tampa šių lėšų, grąžinimo užtikrinimo, garantu.

Kreditų sąlygotumas

TVF paskolų teikimas buvo susietas su išankstinių politinių ir ekonominių sąlygų vykdymu. Šitokia tvarka yra gavusi “sąlygotumo” (conditionality) pavadinimą. Tokia TVF paskolų teikimo tvarka privalo garantuoti, kad pasiskolinusi šalis išspręs savo ekonomines problemas ir grąžins skolą.
Šios tvarkos esmź sudaro trys vienas kitą papildantys elementai:
• šalys skolininkės privalo į ekonominę plėtrą orientuotas
makroekonomikos ir struktūros reformas;
• plėsti daugiašalių finansinių institutų teikiamus kreditus siekiant remti
tose šalyse vykdomas struktūrines reformas;
• užtikrinti papildomus finansinių išteklių srautus iš privačių komercinių
bankų.
TVF kelia reikalavimą vykdyti ekonominę politiką, kuri būtų nukreipta į mokėjimų balanso pusiausvyros atstatymą bei nuolatinio ekonomikos augimo užtikrinimą.
Keldamas tokias išankstines kreditų teikimo sąlygas, TVF siekia užtikrinti, kad šalyje bus siekiama panaikinti arba sumažinti gilumines mokėjimų deficito priežastis, kurios dažniausiai yra siejamos su rinkos reguliavimo mechanizmo sutrikimais.
TVF vykdomasis komitetas maždaug kas 10 metų peržiūri šalims skolininkėms keliamus reikalavimus ir, jei reikia, įveda pataisas, priklausomai nuo besikeičiančios padėties pasaulinėje ekonomikoje.
Dabartiniu metu keliamos s¹lygos buvo priimtos 1988 m., kai vyko trečiasis TVF politikos peržiūrėjimo ratas. Tai nepakeistos 1979 metais nustatytos sąlygos. Jos ir lemia dabartinius TVF veiklos metodus.
TVF išankstinių sąlygų kėlimo mechanizmo principai yra šie:
1. Su šalimis skolininkėmis konsultuojamasi iš anksto
2. Kreditai suteikiami šalims etapais, o ne iškart, priklausomai nuo to, kaip
tos šalys vykdo savo įsipareigojimus.
3. Apibrėžiamas konkretus ratas objektyvių kriterijų, kurie bus naudojami
monitoringo procese. Turi būti vertinami tik tokie pokyčiai, kurie bus
būtini vykdant ekonomikos pertvarkymo programas.
4. Skatinti šalis skolininkes imtis koreguojančių priemonių, jei pradinėse pertvarkymų stadijose kyla sunkumų, susijusių su mokėjimo balansu.
5. Kreipti vienoda dėmesį ir į šalių vidinius socialinius bei politinius tikslus, ir į jų ekonominius prioritetus.
6. Lankstus požiūris į susitarime apibrėžiamus parametrus, apibūdinančius ekonominę padėtį, įvertinant, kad tie parametrai gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir ypač dėl šalių institucinės struktūros specifikos.
7. Reikalauti suderintos politikos tam, kad būtų užtikrinti vienodi šalių vertinimo kriterijai.
8. TVF personalas turi kas 3 mėnesiai vertinti programas, kurioms paremti buvo suteikti kreditai.
9. Kreditiniai susitarimai su šalimis narėmis negali būti vertinami kaip tarptautinės teisės sutartys. Tai – TVF sprendimai, nustatantys finansinės pagalbos suteikimo sąlygas.
TVF vykdomasis komitetas paprastai kas 12 – 18 mėnesių analizuoja pasirašytų sutarčių vykdymą ir sąlygų laikymąsi rezervinių ir išplėstinių kreditų srityje, kad įsitikintų, jog jų nustatytos sąlygos lieka pagrįstos ir skolos Fondui grąžinamos laiku.
Išankstinių sąlygų nustatymo principais vadovaujamasi konkrečioje šalies skolininkės ekonominės politikos programoje (pastaroji įteisinama šalies ir RVF memorandume), kuriai realizuoti skiriami pinigai.

4. TVF ir jo ekonominės – finansinė analizės

TVF lengvai milijonais nesišvaisto. Jis kontaktuoja tik su savo narių vyriausybėmis ir atidžiai stebi jų ekonominės veiklos žingsnius. Tuo tikslu Fondas reguliariai daro pasaulio šalių ir jų grupių ekonomikos analizes, kurių apžvalgas skelbia dukart per metus išleidžiamame žurnale “World Economic Outlook”. TVF ir Lietuvoje turi atstovą, kuris tiesiogine tų žodžių prasme diena po dienos stebi, kaip funkcionuoja ekonomika.
Atsižvelgiant į 1991 m pasaulio regionų kasmetinių ekonomikos pokyčių duomenis, buvo prognozuojama, kad 1992 m. pasaulio ekonomikos augimas sudarys apie 1,5 proc., o sekančiais metais dar labiau padidės. Tokias prielaidas leido daryti tai, kad pramonės šakose, kurioms buvo būdingas didelis nuosmukis, buvo pradėjusios ryškėti kilimo tendencijos. Tuo pat metu kai kuriose valstybėse vyko tolesnis ekonomikos smukimas. Nors kreivė, žyminti padėtį ekonomikoje, aukštyn kyla gana vangiai, tačiau dabartinėje situacijoje galima įžvelgti ir teigiamų momentų:
1.Daugelyje išsivysčiusių šalių infliacija darosi saikinga ir bendru mastu
mažėja palyginti su 1974 – 1975 ir 1980 – 1982 m.
Tokia padėtis leido ženkliai sumažinti trumpalaikių paskolų palūkanų normą. Ypač tai pasakytina apie Šiaurės Ameriką, taip pat Japoniją ir D. Britaniją.
2. Priešingai minėtiems aštuntojo ir devintojo dešimtmečio metams nebuvo didelių trukdymų vartojimo prekių rinkoje, nors augimo tempai ir buvo sulėtėję. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl ko 1991 m. nuosmukis buvo gana saikingas, palyginti su dviem ankstesniais.
3. kai kurie pagrindiniai veiksniai, kurie turėjo įtakos ekonominės veiklos aktyvumo sumažėjimui, 1991 m. prarado savo reikšmę arba visiškai išnyko. Tai pasakytina apie krizę Viduriniuosiuose Rytuose – išnykus nestabilumui, namų ūkio bei korporacinis sektoriai sumažino savo įsiskolinimus. Tvirtėjant finansiniams balansams, stiprėjo veiklos aktyvumo pagrindas.
4. Daugelio besivystanč ių šalių pastangos stiprinti savo ekonomiką
pastaraisiais metais pradėjo duoti vaisius. Nors išsivysčiusiose šalyse ekonominis aktyvumas ir mažėjo, besivystančiose, krintant palūkanų normai, ekonominis aktyvumas pradėjo didėti.
IŠSIVYSČIUSIOS ŠALYS. Po tam tikro suaktyvėjimo JAV ir Kanadoje 1991 m. pabaigoje vėl išryškėjo ekonomikos smukimas. Tuo pat metu D. Britanija jokio pakilimo nepatyrė. Ekonominės veiklos mažėjimas buvo būdingas Japonijai ir Europai. Šiaurės Amerikoje 1992 m. ekonominė veikla suaktyvės, tačiau tam tikri duomenys rodo, jog aktyvumo kilimas tebesvyruos. Pagrindinės to priežastys – namų ūkio ir įmonių pastangos sumažinti įsiskolinimus, taip pat kai kurių kainų nepastovumas. Europoje ekonominį augimą riboja gana aukštos palūkanų normos. Apskritai verslo ir vartojimo sferos pasitikėjimas vienas kitu 1991 m. pabaigoje smuko daugelyje šalių.
Silpnėjant ekonominei veiklai, trumpalaikių kreditų palūkanų norma žymiai sumažėjo JAV, Kanadoje, Japonijoje ir D. Britanijoje. Nors gamybos potencialo panaudojimo lygis buvo gana žemas (išskyrus Japoniją) ir sumažėjo galimybės realizuoti vertybinius popierius, palūkanų normos kritimas padėjo sušvelninti ekonomikos smukimą ir pagerinti aktyvumą be didelio infliacinio spaudimo. Tačiau tolesnis padėties nėra garantuotas, ir reikia iš anksto ruoštis tam atvejui, jeigu pradėtų augti infliacinis spaudimas. Šiuo atveju finansinė veikla turėtų būti nukreipta tam, kad neatsirastų palankių sąlygų pernelyg lengvai realizuoti vertybinius popierius – būtent to nesugebėta išvengti suaktyvėjimo laikotarpiais, buvusiais po dviejų smukimo periodų.
Europoje augimas žymiai sulėtėjo 1991 m., ir manoma, kad 1992 m. ekonomikos vystymasis taip pat išliks prislopintas. Vystymuisi ir toliau trukdo struktūrinės kliūtys. Kai kurios nedidelės valstybės šiuo metu bando prisitaikyti prie finansinių apribojimų, atsiradusių devintojo deš. Pabaigoje. Naujas ribojantis faktorius yra “kieta” Vokietijos finansinė pozicija, kurios laikytis verčia infliacinis spaudimas. Kai kurias Vokietijos partneres tokia pozicija patenkina, nes ir joms svarbu toliau mažinti infliaciją. Tačiau daugelyje Europos dalių infliacija sumažėjo. Kitoms Europos šalims, tarp jų ir potencialioms Europos bendrijoms šalims, būtina garantuoti valdžios stabilumą, užtikrinti, kad bus vykdomi įsipareigojimai, laikytis bendrų ekonomikos ir finansų sąjungos reikalavimų, mažinti infliaciją ir stiprinti nuosaikaus augimo procesą.
Apskritai labai svarbu, kad trumpalaikiai ekonominiai tikslai būtų suderinti su perspektyvine nuosaikaus augimo strategija, kurios laikomasi nuo devintojo deš. Pradžios. Pagrindiniai šios strategijos tikslai yra pasiekti kainų stabilumą, kuris garantuotų žemą ir stabilią infliacijos normą, neturinčią didelės įtakos ekonominiams sprendimams, skatinti taupymą siekiant sumažinti visuomeninio sektoriaus deficitą, pašalinti visas kliūtis efektyviam išteklių išdėstymui ir užtikrinti aukštą užimtumo lygį atitinkamu struktūrinės reformos laikotarpiu.
Didelis struktūrinis biudžeto deficitas yra pati didžiausia kliūtis siekiant pasitenkinamo neinfliacinio augimo nuosaikaus vystymosi laikotarpiu. Tai rodo JAV, Italijos, Kanados pavyzdys. Išsivysčiusioms šalims šiuo metu tenka didelė atsakomybė už tai, kad būtų stiprinamas pasitikėjimas biznio sluoksniuose, kuris šiuo metu yra labai trapus. Taip pat būtina įveikti įtampą prekybiniuose santykiuose. Šie uždaviniai, be abejo, yra susiję politine parama, kuri reikalinga siekiant išsklaidyti įtampą prekyboje ir pašalinti kliūtis, trukdančias ją plėtoti.
BESIVYSTANČIOS ŠALYS. Besivystančių šalių grupė (čia nepriskiriama Rytų Europa ir buvusi TSRS) tikisi sustiprinti ekonomiką ir pasiekti, kad 1992 – 1993 m. bendrasis nac. Produktas išaugtų vidutiniškai 6 proc. Per metus, palyginti su 3,5 proc. 1990 – 1991 m. Ekonominio stiprėjimo atspindys yra gamybos atnaujinimas, kuris šiuo metu pastebimas Viduriniųjų Rytų regione. Daugelyje šalių ekonominis augimas yra vykdomų reformų ir stabilizacijos rezultatas. Spartesniam ekonomikos plėtojimui besivystančiose šalyse teigiamos įtakos turės ir trumpalaikių paskolų palūkanų normos sumažėjimas Šiaurės Amerikoje bei Japonijoje. Poveikį joms, be abejo, darys ir ekonominis pagyvėjimas išsivysčiusiose šalyse.
Vakarų šalių vidaus politika, požiūris į besivystančias šalis pastarųjų ekonomikos perspektyvai taip pat labai svarbu. Ši reikšmė pasireiškia investicijų ir eksporto politika.
Struktūrinės , kurių tikslas – sustiprinti bei efektyviai išdėstyti išteklius, konsoliduoti finansus – yra būtinas sėkmingo ekonominio reguliavimo kursas. Nenormalaus finansinio deficito pašalinimas padidina šalies viduje esančias santaupas ir sumažina priklausomybę nuo užsienio kredito, o tai savo ruožtu didina pasitikėjimą ir skatina privačias investicijas. Patirtis rodo, kad finansų konsolidacija turi didelės įtakos sėkmingam ekonomikos vystymui, o jeigu tai daroma kartu mažinant neproduktyvias visuomenines išlaidas, atsiranda galimybė plėtoti tas sferas, kurios yra labai svarbios ekonomikos vystymui ir socialiniam teisingumui.
Vienas labiausiai pastebimų išsivysčiusių šalių ekonominės politikos rezultatų yra bendras skolos sumažėjimas ir skolų – paslaugų santykio sumažėjimas. Skolų sumažėjimas pirmiausia būdingas toms šalims, kurių pajamų lygis yra vidutiniškas. Šalyse, kurių ekonominis pajėgumas gana žemas, skolos mažėja lėtai. Komerciniai kreditoriai ir toliau turėtų įgyvendinti tam tikras programas tose šalyse, kurios žengia perspektyvaus ekonomikos sureguliavimo keliu.
RYTŲ EUROPA IR BUVUSI TSRS. Pasaulinės ekonomikos veiklos smukimui 1991 m. didelės įtakos turėjo dramatiškas gamybos sumažėjimas Rytų Europoje ir buvusioje TSRS. Pagrindinis ir pats didžiausias sumažėjimo faktorius buvo neišvengiamas (tiesa, daug didesnis negu tikėtasi) – išteklių kaštų ir išdėstymo netolygumai esant centralizuotam planavimui. Bendrą gamybos smukimą taip pat lėmė buvusios TSRS nesugebėjimas išlaikyti ir tiekti energijos išteklius bei žaliavas ESPT šalims, prekybinių sutarčių tarp Rytų Europos ir TSRS nevykdymas. Tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse yra požymių, kad bandoma išsikapstyti iš ekonominės krizės dugno. Tuo tarpu buvusios TSRS respublikose ekonomikos krizė toliau gilėja.
Rytų Europos reformų procesui būdingas ankstyvas ir sveikintinas kainų, prakybos bei valiutos rinkų liberalizavimas. Pastangos kontroliuoti infliaciją buvo mažiau sėkmingos. Iš dalies tai lėmė sunkumai konsoliduoti finansus staigaus gamybos smukimo sąlygomis. Norint stabilizuoti ekonominę padėtį, būtina greičiau kurti naujas institucijas ir vykdyti struktūrines reformas.
Labai svarbi yra finansinio sektoriaus reforma, biudžeto sugriežtinimas ir priemonės privatizuoti valstybės turtą. Pereinamuoju laikotarpiu labai svarbu, kad pasaulis atvertų savo rinkas reformas vykdančių šalių eksportui.[M. Sigeris, 1992, p.8].

5. Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde

Lietuvos respublika tapo Fondo nare 1992 m. balandžio 29 d. Jos pradinė kvota sudaro 69 mln. SDR (apie 95 mln. JAV dol.). pagal IX kvotų peržiūrą Lietuvos kvota padidės 50 proc. Ir sudarys apie 103,5 mln. SDR (apie 134,55 mln. JAV dol.). Lietuva iš buvusių TSRS respublikų pirmoji įstojo į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos įstojimas į TVF yra naudingas dėl dviejų priežasčių:
1. Dalyvavimas Fonde garantuoja techninę ir finansinę Fondo paramą, būtiną vykdant ekonomikos reformą ( taip pat ir įvedant bei stabilizuojant savo valiutą).
2. Įstojimas į šią organizaciją atvėrė duris ir į kitas tarptautines finansines institucijas, pirmiausia į Pasaulio banką, kurio nare Lietuva nebūtų galėjusi tapti, nebūdama Fondo nare. Be to narystė Fonde yra geras garantas, pritraukiant tarptautinį kapitalą iš kitų šaltinių, tarp jų ir komercinių.

IŠVADOS

1. TVF skatina mainų stabilumą ir reguliarius mainius tarp Fondo šalių bei siekia tolygaus prekybos augimo, aukšto užimtumo, gamybos našumo ir pajamų lygio.
2. TVF teikia patarimus savo nariams dėl ekonominės ir finansinės politikos, skatina veiksmų koordinavimą tarp didžiausių industrinių valstybių, teikia techninę pagalbą bankų, mokėjimų balanso, mokesčių ir kitais finansiniais klausimais.
3. TVF remia ilgalaikes ekonomines reformas, turi teisę sudaryti Specialias paskolines teises, tarptautinį fondo rezervą, teikia kreditus savo nariams, siūlo koncesinius kreditus valstybėms jų struktūrinio reguliavimo laikotarpiu, nustato skolinamuosius išteklius pagal kiekvienos narės kvotą arba turimą kapitalą, turi teisę pasiskolinti lėšų iš oficialių kreditorių finansų ištekliams papildyti.
4. Stengdamasis lanksčiau reaguoti į besikeičiančius vis daugėjančių narių poreikius, TVF išlieka efektyvia jėga tarptautiniuose valiutos reikaluose. Organizuoja masines pagalbos kampanijas Rytų Europos šalims, sunkiai pereinančioms iš planinės rinkos į rinkos ekonomiką. Ir toliau teikia pagalbą vargingiausioms šios organizacijos narėms, kuriančioms sąlygas ekonomikai plėtoti.
5. Dėka TVF, Lietuvos ekonomika atsigauna ir vis labiau pasitikima jos ekonominių reformų programa, o TVF nuomonė turi nemažą įtaką kitų finansinių organizacijų sprendimams. Šį augimą įrodo sumažėjusi infliacija, stabilus lito kursas dolerio atžvilgiu bei gerokai sumažėjusios kreditų palūkanų normos.
6. Padedant TVF, Lietuvos Vyriausybė įvykdė stambias struktūrines reformas ir ėmėsi priemonių, skirtų sureguliuoti mokesčių ir jų administravimo, visuomeninių išlaidų valdymo, biudžeto, socialinio saugumo tinklo kūrimo, privatizavimo, bankų sistemos kūrimo, kainų ir konkurencijos politikos, prekybos politikos, komercinės veiklos įstatymų kūrimo bei ekonominės statistikos sričių veiklai.

Literatūra

1. Camdessus M. Kokie uždaviniai iškyla TVF?//Lietuvos rytas. – 1994. Nr. 152. – p. 13.
2. Darulis R. TVF: ir draugas ,ir priešas// verslo žinios. – 1996. Kovo 28 d. – p. 21.
3. Driscoll D. kas yra TVF?// Savininkas. – 1993. Nr. 2. – p. 7.
4. Grižas. Tarptautinė valiutos ir kredito sistema. – Vilnius, 1992.
5. Sigeris M. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės//Aljansas. – 1992. Nr. 7. – p. 4.
6. Tarptautinės finansinės organizacijos. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993. – 60 p.
7. Terleckas V. Lietuva ir TVF – partneriai?// vakarinės naujienos. – 1994. Sausio 10 d. – p. 4

Tarptautinis Valiutos Fondas


ĮVADAS
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kuriant naują pasaulio tvarką bei formuojant tarptautinę pinigų sistemą buvo sukurta tarptautinė organizacija – Tarptautinis Valiutos Fondas (International Monetary Fund).
Tarptautinis Valiutos Fondas įkurtas 1945 m. gruodžio mėnesį, o savo veiklą pradėjo 1946 m. gegužės mėnesį Vašingtone. Tarptautinio Valiutos Fondo įkūrimą sąlygojo šios priežastys:
• Poreikis sukurti šį fondą atsirado Didžiosios depresijos metais ;
• Nuvertėjus popieriniams pinigams ir išaugus aukso vertei, komplikavosi pasaulinė pinigų apyvarta, ko pasekoje išaugo bedarbystė ir pragyvenimo lygio smukimas;
• Paplitus ,, konkurencinei devalvacijai ” ;
• Tarptautinės prekybos sąstingis ir kainų mažėjimas .
Iki šiol tai svarbi pasaulyje finansinė organizacija, apimanti daug veiklos sričių, turinti daug narių. Ji ženkliai įtakoja pasaulio valstybių ir regionų ekonominę padėtį. Todėl aktualu nagrinėti jos veiklą.
Šio darbo tikslas – išnagrinėti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) organizavimą, veiklą.
Darbe naudojamos mokslinės monografijos.

1. TARPTAUTINIO VALIUTOS FONDO KŪRIMO MOTYVAI, APLINKYBĖS IR TIKSLAI

Poreikis sukurti Tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomikų 4-ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus.
Pasitikėjimas popieriniais pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešaky¬je turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimo operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentes, ši praktika, vėliau įvardyta kaip „konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929-1932 melais prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4-ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms pro-blemoms spręsti, kurios tačiau naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas .
Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Brettono Woodso sistema bandė panaikinti atotrūkį tarp vidaus autonomijos ir tarptautinio stabilumo, bet pagrindinės šios sistemos ypatybės – savarankiška nacionalinė politika, fiksuotieji valiutų kursai ir konvertuojamoji valiuta . Sistemos esmė – nudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti „konkurencinio devalvavimo” praktiką. Pa¬skutinės derybos dėl Tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44-rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiutos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys. Šiuo metu TVF priklauso apie 80 šalių, turinčių įvairias ekonomines ir politines sistemas, pradedant nuo centralizuoto planavimo socializmo ir baigiant laisvosios konkurencijos epochos kapitalizmu.
Tarptautinio Valiutos Fondo tikslui apėmė:
• Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą sukuriant konsultavimosi ir bendradarbiavimo tarptautinius valiutų klausimais mechanizmą;
• Palengvinti subalansuotą tarptautinės prekybos augimą ir šitaip padidinti užimtumą ir realias pajamas ir plėtoti gamybos pajėgumą;
• Skatinti valiutų stabilumą ir susitarimų dėl jų laikymąsi, taip pat padėti išvengti valiutų nuvertinimo dėl konkurencijos;
• Stiprinti daugiašalę einamųjų sandėrių apmokėjimo ir transferų sistemą, taip pat siekti pašalinti užsienio valiutų suvaržymus, kurie trukdo plėstis pasauliniai prekybai;
• Leisti nariams laikinai naudotis, esant pakankamoms garantijoms, bendraisiais Fondo ištekliais, kad jie galėtų pašalinti savo mokėjimų balanso dispozicijas nesigriebdami priemonių, kurios žlugdytų nacionalinę arba tarptautinę gerovę;
• Mažinti mokėjimo disbalanso trukmę ir apimtį.
Robert G. mini dar ir šias Tarptautinio Valiutos Fondo įsteigimo funkcijas: ,,kad būtų sekama, kaip funkcionuoja pinigų sistema ir skiriamos paskolos šalims, turinčioms laikinų mokėjimo balanso sunkumų, sukurtas Tarptautinis Valiutos Fondas. Šalies, kuri visiškai prarado pusiausvyrą, vyriausybei ši sistema leido keisti valiutos kursą, jei tam gautas tarptautinis pritarimas.” Tačiau autorius pabrėžia, ,,kad pats apibrėžimas visiškai prarasti pusiausvyrą deja, liko miglotas.” Tarptautinio Valiutos Fondo paskirtis nurodoma sekančiai: ,,… buvo įkurtas tam, kad stiprintų tarptautinių atsiskaitymų stabilumą, t.y. rengtų taisykles, pagal kurias turėtų būti keičiami valiutų paritetai ir tarptautinių mokėjimų valiutų kursai, be to, valdyti bendrą nacionalinių valiutų fondą, iš kurio šalys galėtų skolintis ir finansuoti savo mokėjimo deficitą.” Iš to galima suformuluoti Tarptautinio Valiutos Fondo funkcijas, kurios buvo apibrėžtos Bretton Woodo konferencijoje, tuomet numatytos sekančios šio fondo funkcijos:
• fondas elgesio kodeksą susiejusį su valiutų kursų politika ir su einamųjų sąskaitinių sandėrių apmokėjimų suvaržymais.
• fondo nariams teikti finansinius išteklius, kad jie galėtų laikytis elgesio kodekso, kol stengiasi pašalinti mokėjimo balanso disproporcijas arba jų išvengti.
• fondas turi veikti kaip forumas, kuriame nariai gali konsultuotis ir bendradarbiauti tarptautiniais valiutos klausimais
Taigi Tarptautinis valiutos fondas buvo įkurtas kaip tarptautinė finansinė organizacija, reguliuojanti pasaulio šalių valiutų santykius, teikianti kreditavimo paslaugos valstybėms. Šios organizacijos subjektai – ne atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, organizacijos ar finansinės institucijos, o valstybės. Pagrindinis organizacijos tikslas – ekonominis stabilumas tarptautiniu mastu ir atskirose valstybėse.

2. TARPTAUTINIO ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

Tarptautinis Valiutos Fondas, kaip ir kiekviena organizacija turi savo struktūrą, palaikančią darnų organizacijos funkcionavimą.

Valdytojų Taryba (Governors Board) – aukščiausias valdymo organas, kiekviena narė į ją deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas (Development Committee), teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius. Kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi- į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.
Laikinasis (Interim Committee) ir Vystymo komitetai (Development Committee) sudaro Valdytojų Tarybą. Laikinasis komitetas pataria valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais. Vystymo komitetas teikia informacija apie specifinius besivystančių šalių poreikius.
Svarbų vaidmenį Tarptautinio Valiutos Fondo organizacinėje struktūroje užima Vykdomoji Taryba (Executive Board) – tai darbinis Fondo organas. Vykdomąją Tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų Tarybą, įgyvendinimui. Kaip balsavime Fondo nariai susiskirstę į dvi pagrindines grupes. Pirmajai priklauso – Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Didžioji Britanija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir JAV – valstybės, kurios Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Likusios 170 šalių yra susiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių. Pagrindinė Fondo būstinė įsikūrusi Vašingtone, filialai – Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir kt.
Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent neamerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse

3. NARYSTĖ TARPTAUTINIAME VALIUTOS FONDE

Tarptautinio Valiutos Fondo įkūrimą inicijavo Didžioji Britanija ir JAV, šių valstybių pastangų rezultate 1946 m. gegužės mėnesį minėtasis fondas pradėjo savo veiklą. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys, dabar šis fondas vienija daugiau nei 80 šalių, turinčių įvairias ekonomines ir politines sistemas, pradedant nuo centralizuoto planavimo socializmo ir baigiant laisvosios konkurencijos epochos kapitalizmu.
Narystė Tarptautiniame Valiutos Fonde laisva. Pagal TVF sutarties 2 str. jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėms.
Įstojusi į Tarptautinį Valiutos Fondą valstybė privalo ir įsipareigoja:
• Atitikti ir sutikti su jai keliamais reikalavimais;
• Pateikti specialų aukščiausio valstybės valdymo organo pritarimą šalies įstojimui į šią organizaciją;
• Sumokėti tam tikrą pinigų sumą – kvotą;
• Prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo ir stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo;
• Įsipareigoja nenaudoti be fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės diskriminacijos;
• esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutų likučius iš kitų narių;
• teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir t.t.
Tarptautinio Valiutos Fondo veikla tiesiogiai susiejusi su jo narių piniginėmis įmokomis. Šių įmokų pagrindu formuojamas fondo kapitalas, įmokų pagrindu suformuojamas piniginis fondas, kurį Tarptautinis Valiutos Fondas skolina savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Nario kvotos įmoka atlieka ir kitą vaidmenį, remiantis kvotos dydžiu nustatomas šalies skolinimosi pajėgumas iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis (Special Drawing Rights).
Kvotos nustatymo kriterijai:
• nacionalinių pajamų dydis, tenkančių vienam gyventojui;
• ekonominė šalies padėtis.
Kuo turtingesnė šalis, tuo didesnė kvota. Kvota išmokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75% kvotos sumokama savo valiuta, 25 % – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojama valiuta.
Skolindamas savo nariams Tarptautinis Valiutos Fondas vadovaujasi šiais principais:
• Fondo ištekliais gali naudotis visi organizacijos nariai. Iš nario, kuris skolinasi iš Fondo tikimasi (reikalaujama), kad išsprendęs savo mokėjimo problemas, skolą jis nedelsdamas grąžins.
• Prieš Fondui skiriant pinigus narys turi parodyti, kad jis ketina išspręsti savo mokėjimo problemas, ir tvirtą ketinimą grąžinti paskolą nustatytu laikotarpiu, kuris paprastai būna nuo trijų iki penkerių metų ( išimtinais atvejais iki dešimties metų ).
Tarptautinio Valiutos Fondo nariai sprendimus priima balsavimo tvarka. Nario turimų balsų skaičius tiesiogiai susiejas su jo turimos kvotos dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamais šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje.<…> Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma. ”
Balsavimas vyksta dviem grupėm. Pirmajai grupei priklauso devynios didžiausios ar labiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės: JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija. Šios valstybės balsuoja atskirai. Taip vadinamai, antrajai grupei priklauso visos kitos Tarptautinio Valiutos Fondo valstybės – narės. Jos balsuoja bendrai susiskirsčiusios į 15 grupių.
Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui., JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldyvai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.
Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.
Taigi narystė Tarptautiniame valiutos fonde grindžiama finansinėmis valstybių – narių įmokomis – taip vadinamomis kvotomis. Ši sistema leidžia užtikrinti, kad pati organizacija gali vykdyti savo funkcijas, pavyzdžiui, teikti kreditavimą. Kvotų nevienodumas priklausomai nuo valstybės ekonominės būklės ir nacionalinių pajamų, lemia tai, jog valstybės turi nevienodą reikšmę balsuojant ir priimant sprendimus.

4. TARPTAUTINIO VALIUTOS FONDO KAPITALAS IR FINANSINĖ STRUKTŪRA

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos Fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių
Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 melų (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų.
1 lentelė
Nuosavi TVF ištekliai

Eilinės peržiūros numeris

Sprendimo dėl kvotų peržiūros realizavimo metai

Kvotų suma metų pabaigoje (mlrd. SDR)

1

1952

8,7

II

1956

8.9

III

1959

14,0

IV

1966

14,0

V

1970

28,4

VI

1978

39,0

VII

1981

60,7

VIII

1983

90,1

IX

1990

135,2

Kadangi kiekvienas narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas „Bendros skolinimosi sutartys” (General Arrangements to Borrow), yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.
Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šių šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.
2 lentelė

Sutartys

Sutarties metai

Suma, mlrd. SDR

Šalių kreditorių skaičius

Besivystančių šalių dalis, %

Sutartys dėl “Naftos fondų”

1974, 1975

6,9

18

72,5

Sutartys dėl ” Viteneno fondo” (resursai papildomo finansavimo sistemai)

1979

7,8

14

41,5

Sutartis su Saudo Arabijos valiutos valdyba

1981

8.0

1

100,0

Trumpalaikės sutartys su centri­niais bankais, dalyvaujant Tar­ptautinių atsiskaitymų bankui

1981

1,3

13

Sutartis, asocijuota su Generalinių paskolų sutartimis, su Saudo Arabija

1983

1,5

1

100,0

Trumpalaikės sutartys su Saudo Arabijos valiutos valdy­ba, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Japonijos vyriausybe ir Belgijos nacionaliniu banku

1984

6,0

3

33,0

Sutartis su Japonija dėl “Struktūrinės adaptacijos fondo” papildymo

1986

3,0

1

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis, išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t.y. į instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis dau¬giau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.
Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.
Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.
Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į Centrinį departamentą taip pat įeina Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį .
Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per PRS. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.
SIS ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PFM) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. SIS pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) netur¬tingų šalių mokėjimo balansams paremti SIS lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.
PRSS buvo įsteigta laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į PRS vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmo¬kant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.
Specialių skolinimosi teisių (Special Drawing Rights – SDR) departamentas. Jis fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai Šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio.
Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo Pagrindinių resursų sąskaita ir skiria tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais (16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd SDR.
Administruojamos sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvar¬kymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, PFM Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį Fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma.
Apibendrinant galima teigti, jog TVF kreditavimo funkcijų esmė – teikti paramą valstybėms – narėms kreditavimo srityje. Tačiau nepalankiai buvo sutikta tendencija, jog pats Fondas įsiskolina, tuo tarsi vykdydamas bankų funkcijas. Todėl šiuo metu vyrauja tendencija, jog Fondo kapitalo pagrindą sudaro valstybių narių kvotų lėšos.

5. TARPTAUTINIO VALIUTŲ FONDO VYKDOMAS KREDITAVIMAS

TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimų balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovau¬jasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumų, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.
TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygo¬jančių veiksnių masto.
Pirmasis kreditinis rezervas (First credit tranche). Šiuo atveju Fondas nekelia jokių ekonominės politikos efektyvumo standartų, konvertuojamos valiutos pirkimai iš Fondo netaikomi. Paskolą reikalaujama sugrąžinti per 3-5 metus.
Viršutiniai kreditiniai rezervai (Upper credit trandies). Šalis narė privalo turėti aiškią ir gyvybingą mokėjimų balanso sunkumų įveikimo programą. Ištekliai paprastai yra pateikiami remiantis Susitarimo programa (Stand-by Arrangement), kuri aprėpia ekonominio efektyvumo standartus ir konvertuo¬jamos valiutos pirkimus iš Fondo. Susitarimo programa naudojama paremti finansinę ekonominę stabilizaciją. Kreditai pagal ją suteikiami laikotarpiui iki trejų metų. Tokiu būdu šaliai suteikiamas pakankamai ilgas laikotarpis reorganizuoti savo finansus. Šio periodo metu šalis gali skolintis iš Fondo dalimis iki maksimalaus kredito dydžio su sąlyga, kad ji toliau tęs reformų politiką. Paskola turi būti grąžinta per 3-5 metus.
Išplėstinio fondo mechanizmas (Extended Fund Facility). Sudaroma vidu¬tinio ilgumo programa mokėjimų balanso sunkumams įveikti. Programos vykdymas paprastai tęsiasi 3-4 metus. Programoje detaliai pateikiamas veik¬smų planas pirmiesiems 12 mėnesių. Ištekliai pateikiami išplėstinių programų forma, kurios aprėpia ekonominės politikos efektyvumo kriterijus ir konvertuojamos valiutos pirkimus iš Fondo. Paskola grąžinama per 4,5-10 metų.
Fondas taip pat leidžia brošiūras, aiškinančias jo politiką ir programas, specialius leidinius (Occasional Papers) darbams, skirtiems ilgesnių laikotar¬pių finansų ir prekybos apžvalgoms, TVF apžvalgą (IMF Survey), kas dvi savaites išeinantį leidinį, kuriame spausdinami straipsniai apie nacionalinės ekonomikos ir tarptautinius finansus, kas ketvirtį išeinantį akademinį žurnalą (Staff Papers), kuriame pateikiami TVF darbuotojų makroekonominių tyrimų rezultatai, bei daugybę knygų apie teisinius, institucinius ir ekonominius tarptautinės valiutos sistemos aspektus.
Tarptautinio valiutos fondo veiklai įtaką daro bendros ekonominės pasaulio tendencijos.
Spartus ekonomini augimas šeštame ir septintame dešimtmetyje paskatino fondo narius sušvelninti savo kontrolę užsienio mokėjimams, ir siekiant asmeninės naudos vykdyti politiką prieštaraujančią Fondo sistemos reikalavimams. Taip tapo viena iš pagrindinių priežasčių susilpninusių Tarptautinio Valiutos Fondo veiklos efektyvumą ir sudariusi sąlygas atsirasti kriziniams reiškiniams išryškėjusiems aštuntajame dešimtmetyje.
Kitas ne mažiau svarbus veiksnys Tarptautinio Valiutos Fondo tiesioginis ryšys ir savotiška priklausomybė nuo JAV ekonominės politikos. Fondo sėkmės ir nesėkmės yra labai susiejusios su JAV ekonomine politika. Būtent tai turėjo lemiamos įtakos Tarptautinio Valiutos Fondo statuso pasikeitimui aštuntajame dešimtmetyje.
Įkuriant Tarptautinį Valiutos Fondą ( Bretton Woods sistemą ) JAV tarptautinė ekonominė padėtis buvo puiki, daugelis manė, kad tuomet esantis dolerio deficitas išliks dar ne vieną dešimtmetį. Tokia padėtis išliko iki 1950 m. Iki septinto dešimtmečio JAV mokėjimo dficitas išliko nedidelis, tačiau septinto dešimtmečio pabaigoje didėjantis JAV mokėjimo deficitas pasiekė viršijo ribą. Prasidėjęs JAV dolerio nuvertėjimas tiesiogiai atsispindėjo Bretton Wood sistemos efektyvume. Kol JAV infliacija nebuvo didelė, Tarptautinio Valiutos Fondo sistema buvo veiksminga. Tačiau vėliau JAV ekonominė politika pasidarė nebe tokia sėkminga, todėl padidėjo JAV mokėjimo deficito jau nebebuvo galima paaiškinti kitų šalių poreikiu turėti mokėjimų perviršį ir didinti tarptautinius rezervus. To pasekoje Tarptautinis Valiutos Fondas nepajėgė sureguliuoti pagrindinių šalių valiutų kursų . JAV galėjo finansuoti mokėjimų deficitą tol, kol teigiamą balansą turinčios šalys siekė papildyti savo dolerių atsargas. Iki tol buvę nedidelių šalių mokėjimų nesubalansuoti mokėjimai, Tarptautiniam Valiutos Fondui nesudarė didelių rūpesčių, jis buvo pajėgus padėti atkurti mokėjimų pusiausvyrą. Situacija pasikeitė pablogėjus JAV finansiniai padėčiai, ko pasekoje atsirado didžiųjų pramoninių šalių disbalansai, tuomet paaiškėjo, kad Tarptautinio Valiutos Fondo priemonės jau nėra efektyvios.
Aštuntame dešimtmetyje didėjant infliacijai, šalys nepajėgė sėkmingai palaikyti savo prioritetų, o atsisakymas nuo jų reiškė, kad jos turės atsirasti svyruojančių valiutų kursų sistema. Susidariusi situacija dar labiau išryškino tai, kad Tarptautinio Valiutos Fondo sistema jau neatitinka esamos situacijos keliamų reikalavimų, o Fondo taisyklės dėl valiutų paritetų paseno.
Aštuntame dešimtmetyje labai išaugus tarptautiniams rezervams, Tarptautinis Valiutos Fondas nepajėgė patenkinti šių rezervų poreikių. Aštunto dešimtmečio pradžioje buvo pereita prie svyruojančių valiutos kursų, nes nebuvo jokio kito tinkamo mechanizmo piniginiams tarptautiniams ekonomikos pokyčiams reguliuoti.
Taigi fondo veikla vystėsi priklausomai nuo pasaulio ekonomikos tendencijų. Ne visada sėkmingai sekėsi sureguliuoti valstybių mokėjimų balansą, kas sumažino Fondo efektyvumą. Kalbant apie Fondo teikiamas kreditavimo paslaugas, Fondas turi keletą programų, kurių tikslai ir apimtis skiriasi, atitinkamai skiriasi ir sąlygos paskoloms gauti.

IŠVADOS

Tarptautinis valiutos fondas buvo įkurtas kaip tarptautinė finansinė organizacija, reguliuojanti pasaulio šalių valiutų santykius, teikianti kreditavimo paslaugos valstybėms. Šios organizacijos subjektai – ne atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, organizacijos ar finansinės institucijos, o valstybės. Pagrindinis organizacijos tikslas – ekonominis stabilumas tarptautiniu mastu ir atskirose valstybėse.
Narystė Tarptautiniame valiutos fonde grindžiama finansinėmis valstybių – narių įmokomis – taip vadinamomis kvotomis. Ši sistema leidžia užtikrinti, kad pati organizacija gali vykdyti savo funkcijas, pavyzdžiui, teikti kreditavimą. Kvotų nevienodumas priklausomai nuo valstybės ekonominės būklės ir nacionalinių pajamų, lemia tai, jog valstybės turi nevienodą reikšmę balsuojant ir priimant sprendimus.
TVF kreditavimo funkcijų esmė – teikti paramą valstybėms – narėms kreditavimo srityje. Tačiau nepalankiai buvo sutikta tendencija, jog pats Fondas įsiskolina, tuo tarsi vykdydamas bankų funkcijas. Todėl šiuo metu vyrauja tendencija, jog Fondo kapitalo pagrindą sudaro valstybių narių kvotų lėšos.
Fondo veikla vystėsi priklausomai nuo pasaulio ekonomikos tendencijų. Ne visada sėkmingai sekėsi sureguliuoti valstybių mokėjimų balansą, kas sumažino Fondo efektyvumą. Kalbant apie Fondo teikiamas kreditavimo paslaugas, Fondas turi keletą programų, kurių tikslai ir apimtis skiriasi, atitinkamai skiriasi ir sąlygos paskoloms gauti.

LITERATŪRA

1. Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z., Pinigai, bankai ir ekonomika, Vilnius: Alma littera, 1995.
2. Robert G. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. Vilnius: Algarvė, 1998.
3. Tarptautinės finansinės organizacijos. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993.
4. Wannacott P., R., Makroekonomika. Kaunas: Liberae Universitatis, 1995
5. http://www.irinka.lt

Tarptautinės finansų institucijos, referatai

ĮVADAS

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių  valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas „globalizacija“ arba valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.

Tarptautinės finansų institucijos-tai valstybių arba bankų susivienijimai, susikūrę
tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu
socialiniam-ekonominiam valstybių vystymuisi paremti,
teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą
profesinio mokymosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų
vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:
1.    Tarptautinis valiutos fondas (TVF);
2.    Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB);
3.    Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB);
4.    Azijos plėtros bankas (APB);
5.    Afrikos plėtros bankas (AfPB);
6.    Tarptautinis plėtros bankas (TAPB);
7.    Islamo plėtros bankas (IDB);
8.    Tarptautinis investicijų bankas (TIB);
9.    Europos investicijų bankas (EJB);
10.    Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB);
11.    Šiaurės investicijų bankas (ŠIB);
12.    Europos monetarinis institutas (EMI);
13.    Arabų valiutos fondas (AVF);
14.    Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF);
15.    Tarptautinis atsiskaitymų bankas (TAB);

Tarptautines finansų institucijas galima skirstyti į:
•    Globalines. (Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė);
•    Regionines. (visos kitos institucijos);

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:
•    Kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu;
•    Ekonomikos stabilizavimas;
•    Šalių narių integracija;
•    Keitimasis informacija ir patyrimu;
•    Informacijos, apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą, skleidimas;
•    Techninė parama ir kadrų mokymas;

Šiame darbe išnagrinėsiu vieną tarptautinę finansų instituciją-Tarptautinį Valiutos Fondą.

Apie šią temą rašo: Epping, R.C., Jakutis, A., Petraškevičius, V., Stepanovas, A., Šečkutė, L.,
Zaicev, S., Grižas, R.A., Martinkus, B., Žilinskas, V., Mayer, T., Wonnacott, P., Wonnacott, R.

Referato tikslas: supažindinti su Tarptautiniu Valiutos Fondu bei jo veikla;

Referato uždaviniai:
•    Supažindinti su Breton Vudso sistema bei Tarptautiniu Valiutos Fondu;
•    Apžvelgti Tarptautinio Valiutos Fondo valdymo struktūrą;
•    Įsigilinti į Tarptautinio Valiutos Fondo tikslus bei funkcijas;
•    Supažindinti su Tarptautinio Valiutos Fondo veikla, t.y. jo atliekamomis finansinėmis bei kreditinėmis operacijomis;
•    Išsiaiškinti Tarptautinio Valiutos Fondo įtaką Lietuvos finansų sistemai;
•    Apžvelgti šios institucijos trūkumus;

BRETONO VUDSO SISTEMA

II Pasaulinio karo pradžioje Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija ėmėsi iniciatyvos kurti ekonomikos institucijų tinklą, kad būtų galima spręsti pokario problemas ir kad nesikartotų 20 metų trukę pinigų politikos ir prekybos nesklandumai. Buvo įkurta Tarptautinė prekybos organizacija (TPO), kuri turėjo parengti tarifų mažinimo, prekybos sutarčių sudarymo principus, kad būtų ribojamas svarbiausių žaliavų kainų svyravimas ir koordinuojama šalių antimonopolinė politika. Nors TPO niekada neįsigaliojo, tačiau pirmasis jos statuto straipsnis paspartino Visuotinio susitarimo dėl prekybos ir tarifų (VSPT) susikūrimą. Ši organizacija tapo pagrindine institucija, skatinančia tarifų ir kitų prekybos barjerų mažinimą [3; 265].
Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko (TRPB) paskirtis buvo finansuoti pokario Vakarų Europos ūkio atkūrimą. Penkto dešimtmečio pabaigoje, kai ši užduotis buvo įvykdyta, bankas daugiausia dėmesio pradėjo kreipti į silpnos ekonomikos šalis-teikti joms įvairias paskolas bei techninę pagalbą.
Trečioji institucija-Tarptautinis valiutos fondas (TVF)-buvo įkurtas tam, kad stiprintų tarptautinių atsiskaitimų stabilumą, t.y. rengtų taisykles, pagal kurias turėtų būti keičiami valiutų paritetai ir tarptautinių mokėjimų valiutų kursai, be to, valdytų bendrą nacionalinių valiutų fondą, iš kurio šalys galėtų skolintis ir finansuoti savo mokėjimų deficitą.
Šias organizacijas įkuriančios sutartys buvo pasirašytos Bretono Vudso mieste Niū Hampšyre, todėl Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas kartais vadinami Bretono Vudso institucijomis.

TARPTAUTINIS VALIUTOS FONDAS (TVF)

Tarptautinis valiutos fondas (TVF)- tai institucija, įkūnijanti Bretono Vudso sistemą. Ši sistema juridiniu atžvilgiu labai skiriasi nuo aukso ir aukso devizų standartų, nes ankstesnės sistemos neturėjo tarptautinio juridinio pagrindo [3; 266].
Be  to, Brestono Vudso sistemą valdė valstybių pareigūnai (paprastai iždo sekretoriai ar finansų ministrai), pavaldūs šalių fondo narių išrinktai Valdytojų tarybai,  ir nuolat veikianti Vykdomųjų direktorių taryba [4; 547].
Tarptautinis valiutos fondas (TVF)-    tai tarpvalstybinė valiutos-kredito organizacija, skirta
reguliuoti valiutinius santykius tarp valstybių ir
trumpalaikių kreditinių resursų suteikimus esant
valiutiniams sunkumams, susijusiems su mokėjimo
balansų netolygumu [3; 266 ].

Tarptautinis valiutos fondas (TVF)-tai specializuota Jungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1945 metais Jungtinių Tautų Breton-Vudo konferencijos nutarimu, pasirašytu 1941m. [2; 11].
TVF pradėjo savo operacijas 1947m. kaip specializuotas SNO organas. 44 pasaulio šalys tarptautinėje valiutinėje-finansinėje konferencijoje 1941m. Breton Vudse pasirašė susitarimą valiutinių operacijų klausimais. Iki 1971m. visos  Tarptautinio valiutos fondo operacijos buvo vykdomos JAV doleriais, o vėliau buvo išreiškiami SDR [3; 266]. Šiuo metu 1 SDR lygus 1,46861 USD.

FONDO VALDYMO STRUKTŪRA

Šiuo metu Tarptautinio valiutos fondo narėmis yra 184 pasaulio šalys. Aukščiausias Tarptautinio valiutos fondo valdymo organas-Valdytojų taryba. Jai priklauso po 1 valdytoją iš kiekvienos šalies narės Centrinio banko. Valdytojų taryba renkasi kartą per metus.
Kasdienius reikalus tvarko vykdomasis organas-direkcija, kurią sudaro 22 vykdomieji Tarptautinio valiutos fondo skyrių direktoriai (6 iš jų yra paskirti šalių, turinčių didžiausias kvotas, o likę 16 išrinkti pagal geografinį požymį). Pastarasis organas yra Tarptautinio valiutos fondo Valdytojų Tarybos laikinasis komitetas, į kurio sudėtį įeina 22 šalių finansų ministrai. Tarptautinio valiutos fondo vieta-Vašingtonas, kas atspindi JAV vadovaujantį vaidmenį jo veikloje.

SDR

Iki 1971m. visos Tarptautinio valiutos fondo operacijos buvo vykdomos JAV doleriais, o vėliau buvo išreiškiami SDR.
SDR-svarbiausia 7 dešimtmečio naujovė-specialiosios skolinimosi teisės (Special Drawing Rights), t.y. naujas tarptautinių rezervų aktyvas. Tai buvo padaryta todėl, kad manyta, jog pritrūks aukso ir kitų tarptautinių rezervų aktyvų, ir todėl, kad dauguma šalių negalėjo patenkinti savo rezervų poreikių nesukeldamos JAV mokėjimo deficito. Bendra prielaida buvo ta, kad tarptautinių rezervų aktyvų paklausa didės maždaug proporcingai pasaulio prekybos ar pasaulio pajamų augimui-tai panašu į kiekybinės pinigų teorijos tarptautinį variantą. Toks požiūris leido apskaičiuoti, kad tarptautinių rezervų aktyvų paklausa galėjo didėti 2-3mlrd. JAV dolerių per metus. Piniginio aukso atsargos didėjo 1mlrd. JAV dolerių per metus.
1968-1971m. tarptautinėmis atvirosios rinkos operacijomis buvo sukurtas dešimties milijardų dolerių vertės SDR aktyvas; kiekviena šalis narė gavo naujai sudaryto SDR aktyvo dalį pagal savo TVF kvotą. Kiekviena šalis narė galėjo naudoti SDR užsienio valiutoms pirkti iš kitų narių arba iš Fondo. Pavyzdžiui, jei Didžioji Britanija turėjo mokėjimų deficitą, ji galėjo parduoti dalį SDR Fondui, įsigyti JAV dolerių ar kokios kitos nacionalinės valiutos ir panaudoti ją valiutų rinkoje Didžiosios Britanijos svarui paremti [3; 270 ].
Be to, SDR įgijo apskaitos vieneto savybių, ir kai kurios šalys pradėjo nustatinėti savo valiutų paritetus pagal SDR, kaip anksčiau nustatydavo pagal auksą arba JAV dolerius [4; 549].
SDR tapo pagrindiniu Tarptautinio valiutos fondo atsiskaitymo vienetu, nors realaus padengimo neturi. SDR sudėtis keičiasi reguliariai kas penkeri metai ir apskaičiuojama remiantis penkiomis stipriausiomis valiutomis. Šiuo metu tai JAV doleris (39%), Vokietijos markė (21%), Japonijos jena (18%), Prancūzijos frankas (11%), Britanijos svaras sterlingų (11%).
1 SDR lygus 1,28658 dol.

TVF TIKSLAI IR FUNKCIJOS

Oficialus Tarptautinio valiutos fondo uždavinys-skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutinių-prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus mokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą [2; 12].

Tarptautinio valiutos fondo funkcijos:
•    Teikti plačią paramą centriniams bankams mokėjimo balanso, finansų, apskaitos ir kt (mokesčių) klausimais;
•    Tarptautinis valiutos fondas prie savo būstinės turi tarptautinį institutą, rengiantį aukštos kvalifikacijos specialistus-finansininkus šalims-TVF narėms. Mokymą finansuoja Tarptautinis valiutos fondas;
•    Padeda sudaryti sutartis, kuriose numatoma pagalba valstybėms dalyvėms, bendradarbiaujant joms su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu atsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku, taip pat su privačiais komerciniais bankais.
•    Teikia ekonomines-finansines konsultacijas įvairiais klausimais, padeda formuoti Tarptautinio valiutos fondo šalių monetarines sistemas;
•    Teikia kreditus Tarptautinio valiutos fondo šalių ekonomikai vystyti ir mokėjimo balanso deficitui padengti;
•    Stengiasi padėti subalansuoti tarptautinę prekybą, garantuojant gyventojų užimtumą, jų pajamas;
•    Organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemų tyrimus, skelbia jų rezultatus.

VALIUTŲ RINKOS SUTRIKIMAI

Sutrikimus užsienio valiutų rinkose šalys gali įveikti pagrindiniais keturiais būdais [6; 372]:
•    Palaikant stabilų valiutos kursą, perkant ar parduodant savo valiutą mainais į užsienio valiutą;
•    Keičiant muitus ar įvedant kitus importo apribojimus;
•    Keičiant visuminės paklausos reguliavimo vidaus politikas, norint išlaikyti užsienio valiutų paklausos ir pasiūlos kreivių poslinkių tvarką;
•    Pereinant prie naujo valiutų kurso;

Tarptautinio valiutos fondo sistema reiškė kompromisą, kuriame kiekvienam iš paminėtų keturių būdų tenka tam tikras vaidmuo. Muitų ir kitų importo ribojimų įvedimai buvo laikomi nepageidautinais, kadangi tai slopina tarptautinę prekybą ir daro pasaulinę ekonominką mažiau efektyvią. Tik esant reikalui, šis būdas laikomas priimtinu. Labiausiai buvo pasikliaujama kitais trimis būdais.
Valiutų rinkos sutrikimai gali būti laikini, sąlygojami streikų, blogų orų, paveikiančių derlius, ir kitų trumpalaikių reiškinių. Esant tokioms aplinkybėms buvo laikoma, jog valiutų kurso pokyčiai yra nepageidautini. Valiutos kurso pokytis turėtų būti pašalintas ateityje, kai trumpalaikiai reiškiniai nebeveiks. Laikini valiutos kurso pokyčiai neduotų jokios naudos. Užuot leidus valiutos kursui svyruoti, šalys turi reaguoti į laikinus verslo sąlygų pokyčius, pirkdamos ar parduodamos užsienio valiutas. Kadangi laikini svyravimai gali būti gana dideli, Tarptautinis valiutos fondas buvo įgaliotas skolinti užsienio valiutas toms šalims, kuriose reiškiasi deficitas. Tuo buvo norima joms padėti stabilizuoti savo valiutos kursą valiutų rinkose. Tokiu būdu „fondas“ yra svarbus Tarptautinio valiutos fondo pavadinimo akcentas. Jo nariai-šalys-aprūpina jį fondais, iš kurių skolinama deficitą turinčioms šalims.

Tačiau jokia šalis neturi neribotų užsienio valiutos kiekių. Be to, yra nustatytos paskolų ribos. Taigi šalis gali įsikišti į valiutos rinką, kad paremtų savo valiutos kursą, tik laikinai valdant trumpalaikius sutrikimus. Prekyba užsienio valiuta negali būti nuolatinė išeitis iš besitęsiančio deficito.
Kai kurie valiutų rinkos sukrėtimai nėra laikini. Kartais užsienio valiutų paklausos ir pasiūlos kreivių ankstesni poslinkiai neatsistato. Tokiais atvejais privaloma imtis ryžtingesnių veiksmų, negu įsikišimas į valiutų rinką. Tokiu ryžtingu veiksmu galėtų būti vidaus visuminės paklausos pokyčiai. Pavyzdžiui, jeigu šalis vadovaujasi pernelyg ekspansyvia visminės paklausos valdymo politika, tai infliacijos dėka padidėję kainos gali išstumti tą šalį iš pasaulinių rinkų ir sukelti mokėjimų balanso deficitus. Tokiais atvejais nėra konflikto tarp nacionalinio vystymosi tikslų ir tarptautinių siekių. Griežtesnė visuminės paklausos politika tinka riboti infliaciją šalies viduje ir kartu pagerinti tarptautinių mokėjimų būklę. Tarptautinis valiutos fondas gali pareikalauti, kad šalis, siekianti paskolos, įvestų tokius ribojimus savo monetarine ir fiskaline politikomis.
Tačiau vidinės paklausos reguliavimas ne visada yra pageidaujamas būdas spręsti mokėjimų balanso problemą. Šalyje, turinčioje mokėjimų balanso deficitą, jau gali reikštis ekonominis nuosmukis. Jei, sprendžiant mokėjimo balanso problemą, bus vadovaujamasi ribojančia visuminės paklausos politika, tai nuosmukis pagilės.
Esant tokioms aplinkybėms, kai pirmieji trys būdai yra atmetami ar laikomi netinkamais, šalis iš esmės prarasdavo fundamentinę pusiausvyrą. Breton Vudo sistema numatė tik vieną būdą-pakeisti valiutos kursą. Valiutų kursai buvo reguliuojami, dirbtinai palaikant jų pastovumą.

TVF FINANSINĖS, KREDITINĖS OPERACIJOS

Norint tapti Tarptautinio valiutos fondo nare, šaliai reikia sumokėti nario mokestį-kvotą. Iš jų ir yra formuojamos Tarptautinio valiutos fondo lėšos. TVF skyrė auksui labai svarbų vaidmenį jo likvidiniuose ištekliuose šalis, įstodama į Fondą, turėjo mokėti auksu 25% įnašo kvotos arba 10% jos oficialių aukso-dolerio rezervų, atsižvelgiant į tai, kuri suma buvo mažesnė. Likusi kvotos dalis (75%) buvo apmokama nacionaline valiuta, kuri kartu su auksu sudarė Tarptautinio valiutos fondo likvidinius išteklius [3; 269]. Kiekvienos valstybės kvota Tarptautinio valiutos fondo kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į tos valstybės BNP vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių.

Kvota turi trigubą reikšmę, nustatant:
•    Įnašų dydį į įstatinį kapitalą;
•    Šalies balsų kiekį sprendžiant klausimus valdymo aparate;
•    Tarptautinio valiutos fondo resursų panaudojimo limitą;

Per TVF egzistavimą kvotos keitėsi daugiau kaip 8 kartus. Anksčiau kvotos buvo peržiūrimos kas penkeri metai, o dabar šis kvotų keitimo laikotarpis sutrumpintas iki trejų metų. Kvotų nustatymo kriterijai yra šalies ekonominis potencialas ir vieta pasaulinėje ekonomikoje.
Nuo kvotos dydžio priklauso ir balsų kiekis, kuriuos turi šalis-narė sprendžiant Fondo klausimus. Kiekviena valstybė turi 250 balsų ir papildomai po vieną balsą už kiekvieną kvotą. Taigi lemiamas balsas priklauso šalims, kurios įdėjusios daugiausia lėšų. Daugiausia balsų turi JAV-19,3%, Didžioji Britanija-6,7%, Vokietija-5,8%, Prancūzija-4,8%, Japonija-4,6% [3; 267 ].

Svarbiausią vaidmenį TVF vaidina “Dešimties grupė” (kuri valdo 55% visų kvotų bendro dydžio ir turi beveik 54% balsų Fondo valdymo organuose)  ir pirmiausia JAV, kurios kvota yra didžiausia ir ji turi veto teisę sprendžiant svarbiausius klausimus. “Dešimties grupė” arba “Paryžiaus klubas”, įkurtas 1961 metais. Jai priklauso JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Japonija, VFR, Italija, Beneliuksas, Švedija, Kanada, Šveicarija. 1997 metais į “Paryžiaus klubą” buvo priimta ir Rusija.

Svarbiausios Tarptautinio valiutos fondo finansinės operacijos- padėti savo nariams padengti mokėjimų balanso deficitą [2; 12].
Kai šalis narė turėdavo mokėjimų deficitą, ji galėjo iš TVF valdomo bendro nacionalinių valiutų fondo skolintis sumą pagal savo kvotos dydį. Apie ketvirtadalį kvotos ji galėjo gauti automatiškai, o kita dalis buvo suteikiama TVF nuožiūra. Pavyzdžiui, 1956m. Sueco krizės Artimuosiuose Rytuose metu Didžioji Britanija pasiskolino iš Fondo apie 2mlrd. JAV dolerių. Fondo terminais tariant, Didžioji Britanija ”išėmė”, arba nupirko, iš Fondo JAV dolerius už Britanijos svarus, dėl to Fondo JAV dolerių atsargos sumažėjo, o Britanijos svarų atsargos padidėjo. Fondas įsigijo dolerių, pavertęs grynaisiais dalį neterminuoto įsipareigojimo JAV doleriais, kuris buvo gautas kaip JAV įnašo dalis. Didžioji Britanija mokėjo Fondui palūkanas, kurios priklausė nuo pasiskolintos sumos ir nuo skolinimosi terminų. Paskolos grąžinimui Didžioji Britanija turėjo pirkti Britanijos svarus už JAV dolerius arba kurią kitą Fondui priimtiną valiutą.
Stojimo į Tarptautinį valiutos fondą sutartyje nurodoma, kad šalys narės gali skolintis nepaisant jų vykdomos ekonominės ir socialinės politikos. Tačiau ilgainiui Fondo vadovybė nusprendė, kad kreditas turėtų būti suteiktas tuo atveju, jei pagrindžiama perspektyva, kad šalis narė galės sureguliuoti savo mokėjimų balansą [3; 269].
Šalis, kuriai reikia užsienio valiutos einamosioms operacijoms apmokėti, turi pateikti fondui patvirtinimą, kad valiuta yra reikalinga ryšium su mokėjimų balanso būkle, tarptautiniu likvidiniu rezervu arba šių rezervų lygio pokyčių tendencija.
Atitinkama valstybė gauna (perka) reikalingą valiutą arba keičia SDR į savo nacionalinę valiutą. Atlikęs šią operaciją, TVF padidina kredituojamos šalies valiutos atsargas, o kitų narių valiutos atsargos arba SDR sumažėja lygiai tiek, kiek gauna jos skolininkas.
Didžiausią užsienio valiutos sumą, kurią gali įsigyti TVF valstybė narė, sudaro 125% jos kvotos. Pirmoji suma-25% kvotos-vadinama rezervine dalimi. Kadangi aukso įnašų dydis sudarė 25% pagrindinio kapitalo, TVF visuomet galėjo užtikrinti šios sumos ribose valiutų keitimą savo kreditinėse operacijose, parduodant aukso įnašą. Todėl įnašo aukso dalies dydžiu kreditas visuomet buvo suteikiamas automatiškai, kai tik to pareikalaudavo šalis narė. Valiutos gavimas 25%  rėmuose yra traktuojamas ne kaip kredito operacija, o kaip užsienio valiutos, kurią įmokėjo šalis į Fondą, paėmimas. Užsienio valiutos lėšos (100% kvotos dydžio), viršijančios rezervinę dalį, atitinkamai skirstomos į keturias kredito dalis.
Pirmoji kredito dalis gali būti realizuota tiek tiesioginio valiutos pirkimo forma, tiek ir sudarant su TVF sutartį apie rezervinį kreditą. Pirmuoju atveju šalis gauna visą reikalaujamą sumą tuojau po to, kai Fondas su tuo sutinka. Antruoju atveju šalis gali naudoti lėšas bet kuriuo metu sutartyje numatytų terminų ribose.
Lėšų skyrimas šalims dalyvėms “viršutinių kredito dalių” sąskaita visais atvejais vyksta rezervinių kreditų pavidalu. Sutarta suma skirstoma į tam tikras dalis, kurias galima paimti tiktai per nustatytus laiko tarpus sutarties galiojimo metu. Iš pradžių tokios sutartys buvo sudaromos metams, vėliau-trejiems metams [2; 12].

TVF, duodamas kreditą, įpareigoja šalį laikytis tam tikrų politinių-ekonominių sąlygų. Ir juo didesnis kreditas, tuo šios sąlygos yra griežtesnės. Gavęs prašymą suteikti pagalbą užsienio valiuta, TVF ištiria šalies prašytojos ekonominę būklę ir įpareigoja valstybę skolininkę realizuoti “prisitaikymo” programą, pertvarkyti ūkio mechanizmą. Tai, Fondo nuomone, turėtų užtikrinti mokėjimų balanso sureguliavimą ir garantuoti skolos grąžinimą laiku. Tose programose yra numatytos priemonės, susijusios su biudžeto ir mokesčių, kredito ir pinigų politika, kainų mechanizmu, užsienio prekyba, tarptautiniais kreditiniais ir valiutiniais santykiais. Jeigu TVF nustato, kad šalis nesugebėjo realizuoti “prisitaikymo” programos, valiutinių išteklių tiekimas nutraukiamas.
Pasibaigus numatytam laikui, valstybė Fondo narė turi išpirkti savo nacionalinę valiutą, grąžinti lėšas SDR arba jo nurodytomis valiutomis. Paprastai skola turi būti grąžinta per 3-5 metus nuo valiutos pirkimo dienos [2; 13].

Rekomenduojamos valstybėms skolininkėms priemonės, skirtos mokėjimų balansui sutvarkyti, kuriomis TVF paprastai sąlygoja savo kreditų išdavimą, yra šios [2; 14]:
•    Vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams, sveikatos apsaugai, pensijoms ir kitoms socialinėms reikmėms;
•    Mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms;
•    Valstybių subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir vartojamosioms prekėms, kas sąlygoja šių prekių kainų kilimą;
•    Nacionalinės valiutos devalvacija. Atsižvelgiant į konkrečią padėtį, šias priemones galima taikyti įvairiai jas derinant. TVF leidžia valstybėms pačioms spręsti, kokiu būdu reikia paskirstyti skolų naštą tarp socialinių sluoksnių.

Šalys narės gali gauti kreditą ir pagal kitus šaltinius, kuriems priklauso:
•    Kreditai „stand by“, kurie suteikiami tikslams, suderintiems su TVF;
•    Kompensacinis finansavimas, skirtas mokėjimo balanso deficitui dengti, kuris susijęs su kainų kritimu žaliavinėms prekėms, su ekonomikos struktūriniais pokyčiais;
•    Žaliavinių išteklių finansavimo sistema, t.y. specialūs kreditai siekiant stabilizuoti kainas žaliavinėms prekėms;
•    Išplėstinio kreditavimo sistema, t.y. specialūs kreditai šalims, kurių mokėjimo balansai smarkiai pažeisti;
•    Kreditai iš įvairių specialių fondų;

TVF gali bet kuriuo metu pareikalauti iš šalių narių žinių apie ekonomikos, pinigų apyvartos, mokėjimų balanso būklę, apie oficialius aukso valiutinius rezervus, investicijas užsienyje ir t.t. Todėl rekomendacijos, kaip pašalinti mokėjimo balanso deficitą, susijusios su 2 pagrindinėmis kryptimis:
•    Numatoma sumažinti visuminę paklausą pinigų-kredito ir biudžeto restrukcijos politikos dėka, t.y. didinti mokesčius, racionalizuoti kreditą; riboti biudžetines išlaidas socialinėms reikmėms, vyriausybinėms subsidijoms ir valstybinių įmonių bei įstaigų, darbininkų bei tarnautojų darbo užmokesčiui; didinti oficialius minimalius rezervų reikalavimus;
•    Valiutos devalvacija arba jos perkėlimas į plaukiantį režimą; [3;271].

TVF SISTEMOS MINUSAI

Keletą dešimtmečių Tarptautinis valiutos fondas veikė palyginti veiksmingai, skatindamas ekonomikos atstatymą po Antrojo pasaulinio karo bei sukurdamas tinkamą tarptautinės prekybos ir finansų sistemą. TVF veikloje aštuntojo dešimtmečio pradžioje išryškėjo kai kurie kriziniai reiškiniai.
•    Valiutos keitimo pagal nominalią vertę politikai, sukurtai įveikti fundumentaliosios pusiausvyros nebuvimą, būdingi trūkumai. Kai šalyje atsiranda valiutos deficitas ar perteklius, nebeaišku, ar jis laikinas, kuriais atvejais susidariusį deficitą ar perteklių galima pašalinti, parduodant ar perkant užsienio valiutą, o ne keičiant jos kursą, kada tiktų pakeisti valiutos nominalią vertę. Šios situacijos reiškia fundumentalios pusiausvyros nebuvimą. Pati Tarptautinio valiutos fondo sutartis čia negelbsti. Ji neapibrėžia, kada nėra fundumentalios pusiausvyros [6; 374].
•    Kadangi mokėjimų balansui reguliuoti nebebuvo naudojamos “žaidimo taisyklės”, susidarė ir nesubalansuotų mokėjimų. Šalys buvo užsiėmusios savo vidaus visiško užimtumo politika, kuri dažnai neatitiko sistemos reikalavimų. Be to, nebuvo susitarta, kas vykdo TVF numatytas priemones-valstybės, turinčios mokėjimų deficitą, ar-mokėjimų perviršį. Nenoras keisti paritetus rodė, jog mokėjimų deficitą turinčios šalys manė, kad nuvertėjimai traktuotini kaip jų ekonominės politikos nesėkmės požymis, o perteklinio balanso šalys buvo įsitikinusios, kad nuolatinis nesubalansuotumas atspindi mokėjimų deficitą turinčių valstybių infliacinę politiką [4; 549].
•    TVF politika buvo kritikuojama ir dėl to, kad finansuoja karines programas, taip pat kad teikia kreditus, kartu kredituojamą šalį darydama priklausomą.

TVF ĮTAKA LIETUVOS FINANSŲ SISTEMAI

1992 m. balandžio mėn. Lietuva tapo TVF nare. Narystė suteikė galimybę pradėti bendradarbiavimą ir su kitomis tarptautinėmis organizacijomis bei vykdyti būtiną transformacijos procesą iš administracinės į rinkos ekonomiką.
Pirmojoje devintojo dešimtmečio pusėje TVF vaidmuo buvo ypač svarbus, formuojant užsienio valiutos atsargas, finansuojant mokėjimų balanso poreikius bei įgyjant galimybę pasinaudoti kitų organizacijų narystės privalumais ir ištekliais. Vėliau TVF patarimai ir formalus pritarimas šalies  ekonominei politikai tapo svarbiausiu bendradarbiavimo elementu.
Lietuvos ir TVF sudarytos penkios programos buvo ypač reikšmingos vykdant ekonominės transformacijos procesą, įveikiant problemų bankų sistemoje 1995-1996m. pasekmes, neutralizuojant išorės šokų poveikį ekonomikai bei konsoliduojant vyriausybės stojimo į ES ir NATO pastangas. Dėl specifinės Lietuvos ekonominės politikos sandaros, kuriai būdingas didelis einamosios sąskaitos deficitas, fiksuotas valiutos kursas, laisvas kapitalo judėjimas ir finansinio sektoriaus liberalizavimas be TVF programų Lietuvos ekonomika būtų buvusi žymiai  jautresnė įvairiems šokams.
2003 m. kovo mėn., pasibaigus pastarajai programai, Vyriausybė nėra linkusi sudaryti naujų susitarimų. Tačiau, ir ateityje Lietuvai bus naudinga bendradarbiauti su Fondu, įgyvendinant tarptautinius standartus ir kodeksus, kurie yra etaloninės politikos ir valdymo pavyzdžiai, bei atliktos Finansų sektoriaus įvertinimo programos siūlymus. Konsultacijos pagal TVF susitarimų IV-jo straipsnio procedūras kartu su globalios ekonomikos priežiūros rezultatais turėtų būti naudingi koreguojant Lietuvos ekonominę politiką su tarptautine.

TVF misija įvertino Lietuvos ekonomiką:
2005 metų liepos 7-12 dienomis Lietuvoje dirbo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) Europos departamento misija, vadovaujama Ašokos Modžio (Ashoka Mody), kurios tikslas buvo pusmetinis Lietuvos ekonominės raidos įvertinimas.
Ekonominės politikos klausimus TVF misijos nariai Vilniuje aptarė su Lietuvos Respublikos ministru pirmininku, finansų ministru, Lietuvos banko valdybos pirmininku, vyko darbiniai susitikimai su Finansų ministerijos ir Lietuvos banko pagrindinių sričių specialistais bei privataus sektoriaus ekspertais.
TVF misija paruošė ataskaitą, kurioje pažymėjo, jog norint Lietuvai išlaikyti augimo tempą ir, kas dar svarbiau, užtikrinti, kad ilgalaikis augimo potencialas nelėtėtų, būtina imtis labiau į ateitį orientuotų veiksmų.
TVF prognozuoja, kad 2005 metais Lietuvos realus BVP augimas sieks 6,5 proc. TVF sumažino Lietuvos šių metų ekonominio augimo prognozę. Pavasarį TVF prognozavo 7 proc. Lietuvos ekonomikos augimą. Remiantis preliminaria TVF ataskaita, Lietuvos ekonominis augimas turės smukti iki 5,5–6 proc. per metus.
”Lietuva turi įspūdingą ekonominę istoriją. Tačiau kur ji yra dabar? Mes sakome, kad ji yra situacijoje, kai nebėra taip lengva,“ – susitikime su žurnalistais sakė Lietuvoje besilankančios TVF misijos vadovas Ašoka Modis (Ashoka Mody). Pasak jo, ekonomikai sudėtingėjant, labai didelių augimo svyravimų ir krizių nebebus, tačiau ilgainiui tai, augimas siekė 6–6,5 ar 4,5–5 proc., turės didžiulės įtakos.
A. Modis teigė esąs nusivylęs, kad Lietuvos Vyriausybė, vykdydama mokesčių reformą gyventojų pajamų mokesčio mažinimui kompensuoti, pasirinko laikinąjį socialinį mokestį, nes nėra aišku, kokį poveikį tai turės ekonomikai.
TVF ataskaitoje Lietuva perspėjama dėl fiskalinės politikos ir dėl konkurencingumo. Ekspertai, kaip ir po ilgesnės misijos pernai gruodį, akcentavo valdžios sektoriaus išlaidų mažinimo būtinybę, švietimo ir sveikatos sektorių efektyvinimo didinimą.
TVF misijos nuomone, kad tvarumas būtų ilgalaikis, reikalinga disciplina išlaidų srityje, kurią sustiprintų Fiskalinės atsakomybės akto priėmimas.
Siekiant išlaikyti spartų eksporto augimą ir pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, TVF atstovų vertinimu, reikalingas strateginis požiūris į plataus masto priemones, kurios gerina konkurencingumą.

IŠVADOS

Norėdamas pašalinti skurdo priežastis daugelyje besivystančių šalių, Pasaulio bankas dažnai pasikliauja Tarptautiniu Valiutos Fondu, kad pastarasis padrąsintų šalis skolininkes vykdyti sunkias ekonomines reformas. TVF, įsikūręs toje pačioje gatvėje priešais Pasaulio banką Vašingtone, pinigus paskoloms taip pat gauna iš turtingų savo organizacijos narių-Japonijos, Prancūzijos, JAV. Šio fondo pareigos-prižiūrėti tarptautinę piniginę sistemą ir būti savotiška apsauga bėdon patekusiai ekonomikai.
Kaip daktarą kviečiame paskutinę minutę, taip ir TVF dažnai prašomas “atgaivinti sergančią ekonomiką”. Toks struktūrinio pakoregavimo procesas-tai pirmasis lemiamas žingsnis gaunant pagalbą vystymui iš kitų šaltinių. Jeigu priimamas TVF planas, tai jau ženklas, kad valstybė pasirengusi rimtai gydyti savo ekonomikos ligas ir yra nutiesusi kelią, kuriuo bus teikiamos paskolos iš Pasaulio banko ir kitų šaltinių.
TVF paskirtas ekonomikos „gydymas“ neretai esti skausmingas. Pavyzdžiui, skolininkų vyriausybėms jis dažnai nurodo sumažinti subsidijas žlungančiai valstybinei pramonei ir reikalauja griežtai laikytis antiinfliacinių priemonių, kaip antai: pagrindinių vartojimo prekių ir paslaugų kainų kilimo. Sunkiu pertvarkos proceso metu TVF dažnai suteikia trumpalaikes „paremiančias“ paskolas, kad valstybė, kol bus susitarta dėl didesnių ilgalaikių skolų, „išsilaikytų vandens paviršiuje“ [1; 104].
Lietuva nebuvo išimtis-“daktaro” pagalbos prireikė ir jai.
Lietuva TVF nare  tapo 1992 metų balandžio 29 dieną. Jos kvotos dydis sudarė 99mln. JAV dolerių. Būdama Fondo nare Lietuva iš TVF jau gavo 97mln. Dolerių ir seniai išeikvojo 25%, todėl 25-erių metų laikotarpiui buvo parengtas Ekonomikos vystymo memorandumas.
Lietuvos skola-tai visų Lietuvos piliečių skola, o kai kurie iš jų net nežino, kas tai yra TVF.

Tarptautinis valiutos fondas (2)

Įvadas

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.

Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija, verčianti vykdyti fiskalinį teisingumą ir įstatanti šalis į griežtas ekonomikos ribas. Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita. Tad šio darbo tikslas ir bus – apibūdinti Tarptautinį valiutos Fondą, jo tikslus, funkcijas, veiklą bei kaip jis susietas su Lietuva.

Darbo objektas: Tarptautinis Valiutos Fondas.

Darbo uždaviniai:

  1. kas ir kokios yra tarptautinės finansinės institucijos,
  2. supažindinti su TVF įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra,
  3. naryste, kapitalu bei finansine struktūra;
  4. apibūdinti TVF kreditinę veiklą bei pateikti jo finansinę ir ekonominę
  5. analizź;
  6. apibūdinti Lietuvos dalyvavimą šiame Fonde; iš Fondo gautas paskolas bei jų paskirstymą.

Taigi ypatingas vaidmuo tenka Tarptautiniam valiutos fondui, kuris atlieka ir tarptautinio arbitro vaidmenį sprendžiant prekybos, finansinių atsiskaitymų, tarptautinės finansų rinkos likvidumo klausimus.

  1. Tarptautinės finansų institucijos

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

  1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF)

tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB)

  1. Pasaulio banko grupė
  1. Tarptautinė finansų korporacija (TFK)
  2. Tarptautinė vystymo asociacija (TVA)
  3. Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA)
  4. Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC)
  1. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)
  2. Azijos plėtros bankas (APB)
  3. Afrikos plėtros bankas (Af PB)
  4. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB)
  5. Islamo plėtros bankas (IDB)
  6. Tarptautinis investicijų bankas (TIB)
  7. Europos investicijų bankas (EJB)
  8. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB)
  9. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB)
  10. Europos monetarinis institutas (EMI)
  11. Arabų valiutos fondas (AVF)
  12. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF)
  13. tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB)

Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

  • kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,
  • ekonomikos stabilizavimas,
  • šalių narių integracija,
  • keitimasis informacija ir patyrimu,
  • informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas,
  • techninė parama bei kadrų mokymas.

2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?

2.1. Įkūrimo istorija

Poreikis sukurti tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4 – ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniai pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4 – ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44 – rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiotos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.

Dabar TVF jungia 156 dalis. Jo nariu gali tapti kiekviena dalis, savarankai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva 1994 m. metais tapo 157 – ąja TVF šalimi. Išstoti iš TVF galima laisvai.

2.2. Organizacinė struktūra

Aukščiausias valdymo organas yra valdytojų taryba (Governors Board), į kurią šalys narės deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas , teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius (žr. 1 pav.). kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.

Vykdomoji taryba yra darbinis Fondo organas. Šią tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų tarybą, įgyvendinimui. Šiuo metu Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Rusija, Šveicarija, Saudo Arabija, Did˛ioji Britanija ir JAV Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Tuo tarpu likusios 170 šalių yra pasiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių.

Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent ne amerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse.

2.3. Narystė

Pagal TVF sutarties 2 str. Jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip depozitarijus.

Tiriamas šalies pareiškėjos ekonominis potencialas. Gautų duomenų pagrindu nustatoma kvotos apimtis.

Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą.

Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį.

Kiekviena šalis, įstojusi į TVF, sumoka tam tikrą pinigų sumą – kvotą. Kvotų įmokų pagrindu formuojamas Fondo kapitalas. Pirma, kvotos suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Antra, remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis . Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti. Trečia, kvotos nulemia šalių narių balsų skaičių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV doleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo nariai įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 nariai – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.). JAV turi didžiausią kvotą – apie 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldivai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol.

Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldivai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.

Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.

Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. Visų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės dikriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir kt. Nariai turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente.

2.4. Veikla

Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. Pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus:

  1. 1)padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines
  2. problemas,
  3. padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai,
  4. remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų,
  5. padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi,
  6. padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais,
  7. pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą.

TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumą, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.

2.4. Kapitalas ir finansinė struktūra

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai, ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių.

Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų:

Nuosavi TVF ištekliai 1 lentelė

Eilinės peržiūros numeris

Sprendimo dėl kvotų peržiūros

Realizavimo metai

Kvotų suma metų pabaigoje

(mlrd. SDR)

I

1952

8,7

II

1956

8,9

II

1959

14,0

IV

1966

14,0

V

1970

28,4

VI

1978

39,0

VII

1981

60,7

VIII

1983

90,1

IX

1990

135,2

Kadangi kiekviena narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas “Bendros skolinimosi sutartys”, yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.

Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis. Išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t. y. instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis daugiau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.

Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.

Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.

Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į centrinį departamentą taip pat įeina pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį.

Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per pagrindinių resursų sąskaitas. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.

Specialios išmokėjimų sąskaitos ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PMF) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. Specialių išmokėjimų sąskaitų pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) neturtingų šalių mokėjimo balansams paremti. Specialių išmokėjimo sąskaitų lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.

Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos buvo įsteigtos laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į pagrindinių resursų sąskaitas vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmokant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.

Specialių skolinimosi teisių departamentas.

Šis departamentas fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio.

Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo pagrindinių resursų sąskaita ir skiriai tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais ( 16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd. SDR.

Administravimo sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvarkymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, Papildomo finansavimo mechanizmo Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. Teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma[Tarptautinės finansinės organizacijos, 1993, p. 6].

3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla

Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:

  1. sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;
  2. operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant
  3. skolintas lėšas.

TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais,

stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui.

Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės.

Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:

  1. šalies – narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinį
  2. kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;
  3. tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti

200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą).

Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%).

Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui.

TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde [Snowden, 1981, p.104]. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui.

“Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų.

Rezervinio kredito susitarimai arba susitarimai “ stand – by” suteikia šaliai – narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. 1950 – ųjų metų pradžioje ir iki 1970 – ųjų metų vidurio susitarimai dėl rezervinių kreditų buvo 1 metai, nuo 1977 m. – nuo 18 mėn. iki 3 metų, dėl mokėjimų balansų deficito didėjimo.

Pagrindinė “ stand – by” kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių – narių makro ekonominių – stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims – skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims – narėms, kurios nori valiutines lėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. Nuo 1992 m. lapkričio mėn. yra nustatyti sekantys, šalių narių priėjimo prie TVF lėšų rezervų išplėstiniuose kreditiniuose susitarimuose, limitai:

  1. kreditų suteikimas per metus – iki 68% šalies – narės kvotos;
  2. kaupimasis, apimantis anksčiau šalies gauto kredito įsiskolinimą, kur ribinis dydis – 300% kvotos ( gryname išskaičiavime).

3.1. Specialūs fondai

Savo kreditinių galimybių išplėtimo tiksluose TVF praktikuoja specialių fondų sukūrimą . Skiriasi jų tikslai, sąlygos bei kreditų kaina.

1. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondas skirtas šalių – narių kreditavimui, kurių mokėjimo balanso deficitas sąlygojamas išorinių, nuo jų nepriklausančių, veiksnių. Tame tarpe: stichinės nelaimės, nenumatytas pasaulinių kainų kritimas, pramonės smukimas, prekių pakaitalų atsiradimas ir t.t. Šis fondas apima 3 komponentus:

1) nuo 1963 metų šalių (šiuo metu iki 30% kvotos), ypatingai žaliavų eksportuotojų bei valiutinių įplaukų, kurios mažėja krentant žaliavų pasaulinėms kainoms kreditavimas;

2) nuo 1981 m. šalių, importuojančių grūdus bei patiriančių sunkumus kylant grūdų

pasaulinėms kainoms , kreditavimas;

3) nuo 1988 m. nenumatytų praradimų kompensacinis finansavimas, padedant toms šalims, kurios patirią nenusakomų išorinių veiksnių įtaką (30% kvotos).

Be to, šalis gali kreiptis į TVF su prašymu išskirti lėšų ypatingos kreditinės dalies sąskaita (iki 20% kvotos), kuri gali būti panaudojama, papildant bet kurį iš trijų kreditavimo tipų. Jeigu mokėjimo balanso sunkumai pasireiškia eksportinių įplaukų sumažėjimu arba išlaidų grūdų importui padidėjimu, tai kompensacinių kreditų limitas apsiriboja 65% šalies kvotos. Fondo kreditus naudojant šalių nuostolių padengimui, susijusiam su eksportinių įplaukų mažėjimu bei išlaidų grūdų importui didėjimu, o taip pat naudojant du kompensacinio kreditavimo komponentus, nustatomas kombinuotas limitas – 80% kvotos. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondo priėjimo prie kreditų bendras limitas, įskaitant visus jo komponentus, sudaro 95% šalies kvotos.

2. 1969 m. birželio mėn. įkurtas rezervinių atsargų kreditavimo Fondas, teikiantis pagalbą šalims, dalyvaujančioms kuriant žaliavinių prekių atsargas, kurios atitinka tarptautinius susitarimus, ir jeigu tai blogina jų mokėjimo balansą.

3. Nuo 1989 m. funkcionuoja operacijų finansinio palaikymo, mažinant bei aptarnaujant užsienio skolą, Fondas. Tai paaiškinama aktyviu TVF vaidmeniu reguliuojant 1980 m. besivystančių šalių skolinę krizę. Šalims – skolininkėms, suteikiant rezervinius arba išplėstinius kreditus, dalis šių kreditų sumos (iki 25%) gali būti rezervuota tikslu – sumažinti pagrindinę skolą. Be to, dalinės kompensacijos procentinių įmokų sumetimais arba pagrindinės skolos papildomo aprūpinimo, keičiant skolinius įsipareigojimus paritetine verte į obligacijas su mažesne procentine norma, TVF gali išskirti papildomas viršutinių rezervinių arba išsiplėtimo kreditų, lėšas. Kreditų limitas nuo 1992 metų lapkričio mėn. sudaro 30% šalies kvotos. Faktiniai papildomo kredito dydžiai nustatomi Fondui išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį, apskaičiavus tam tikros šalies makroekonominės stabilizacijos ir struktūrinio persitvarkymo ”radikalumo laipsnį”.

4. 1993 metų balandžio mėn. TVF įsteigė struktūrinių pertvarkymų palaikymo Fondą. šis fondas orientuotas į šalis, pereinančias į rinkos ekonomiką radikalinių ekonominių ir politinių reformų keliu. Šio fondo naudojimosi priežastimi gali būti: pirma, smarkus eksporto įplaukų sumažėjimas dėl šalies perėjimo prie daugiašalės, pagrįstos rinkos kainomis, prekybos; antra, reikšmingas ir stabilus importo vertės padidėjimas, dėl pasaulinių kainų kitimo; ir trečia, abiejų reiškinių derinys. Šiuo atveju kredito suteikimą šaliai – skolininkei, sąlygoja “minkštesnių” makroekonominių įsipareigojimų įvykdymas. Šalys – narės gali gauti lėšas iki 50% jų kvotos, esant “tarpininkavimo” ar “pereinamumo” kreditui. Kreditai suteikiami 2 lygiomis dalimis po 50% jų kvotos, pusės metų intervalu.

Lėšų iš TVF specialių fondų gavimas – tai jų kreditinių dalių papildymas. Šalis, panaudodama specialių fondų resursus, gali padidinti TVF žinioje esančius nacionalinės valiutos išteklius, kai neegzistuoja tam tikros kaupimosi ribos kreditinių dalių gavimui.

Be šių funkcionuojančių 4 specialiųjų fondų, esant aštrioms tarptautinių valiutinių santykių sprendimo problemoms, TVF periodiškai kuria laikinuosius kreditinius fondus. Jų formavimuisi panaudojamos skirtingų užsienio oficialių šaltinių skolintos lėšos. Laikiniesiems specialiesiems fondams priklauso:

1) Naftos fondas, kurio apimtis 6,9 mlrd. SDR arba 8 mlrd. JAV dol. (1974 – 1976 m.); suteikė kreditus TVF šalims – narėms papildomų išlaidų, kilusių dėl naftos ir naftos produktų importo kainos padidėjimo, padengimui. Šiam padengimui būtina lėšas svarstė išskirtinės šalys – naftos eksportuotojos. Tarp kreditų gavėjų kiekybiškai pirmavo besivystančios šalys, bet jų dalis(1/3), palyginus su išsivysčiusių valstybių, nebuvo didelė. Naftos fondo kredito suteikimo sąlygos buvo gana griežtos: palyginti aukštos procentinės įmokos (ne mažiau 7,2% metinių palūkanų); būtinas TVF rekomendacijų vykdymas, pravedant nacionalinę energetinę ir valiutinę politikas. Esant tokiems griežtiems reikalavimams, besivystančių šalių priėjimas prie naftos fondo lėšų buvo apribotas; jo kreditų sąskaita šalys padengė tik 1/3 papildomų išlaidų dalį pabrangusiam naftos importui .

2) Pasitikėjimo fondas – apimtis 4 mlrd. SDR arba 4,9 mlrd. dol. (1976 – 1981 m.); įkurtas panaudojus pelną, gautą aukcionuose pardavus TVF aukso atsargos dalis. Šio fondo kredito gavėjais buvo mažiausiai išsivystę šalys. Kredito gavimo sąlygos buvo lengvatinės: šalys – narės neįnešė į TVF gaunamų lėšų ekvivalento nacionaline valiuta, procentinė norma neaukšta – 0,5%, kredito laikas – 10 metų. Šios sąlygos labiausiai atitiko besivystančių šalių reikalavimus. 55 šalys gavo iš šio fondo 3 mlrd. SDR. Likusi dalis lėšų buvo perduota besivystančioms šalims, pagal atitinkamą jų kvotos proporciją.

3) Papildomo kreditavimo fondas arba Viteveno fondas – pagal TVF direktoriaus vardą; veikimo laikas 1979 – 1984 m. šio fondo tikslas – suteikti papildančius kreditus šalims, patiriančioms ypač sunkias mokėjimo balansų krizes bei išnaudojusioms įprastų kreditų limitus. Vitveno fondo resursai (7,8 mlrd.SDR, daugiau kaip 10 mlrd.dol.) suformuoti panaudojus 13 TVF šalių – narių kreditus, o taip pat ir Šveicarijos banko. Šio fondo kreditus gavo 26 šalys.

4) Išplėstinio priėjimo prie TVF išteklių fondas; tai papildomo kreditavimo tęsėjas, kuris funkcionavo 1981 – 1992 m. Fondo tikslas – suteikti šalims narėms papildomus kreditus, kurių mokėjimo balanso pusiausvyros nebuvimas pernelyg didelis, lyginant su jų kvotos dydžiais. Šis fondas buvo naudingas tada, kai šaliai reikėjo daug didesnių lėšų, negu, kad ji galėjo gauti iš TVF kreditinių dalių bei išplėstinės kreditavimo sistemos. Fondo išteklių šaltiniais buvo nuosavos TVF lėšos, pritrauktos raštiško pasižadėjimo forma, bei kitų šalių skolos. Ryšium su TVF šalių – narių kvotos padidinimu, fondas baigė savo veiklą 1992 m. lapkričio mėn.

5) Struktūrinio persitvarkymo fondas (nuo 1986 m. kovo mėn) suteikė lengvatinius kreditus neturtingiausioms besivystančioms šalims, patiriančioms mokėjimo balanso chronišką krizę dėl vidutinio skubumo makroekonominio ir struktūrinio persitvarkymo programos įgyvendinimo. 1993 m. rugsėjo mėn. 36 šalys ( iš 61 šalies turėjusios teisę į kreditą) gavo šiuos lengvatinius kreditus 1,5 mlrd. SDR arba apie 2,1 mlrd. dol. Kreditų gavimo sąlygos: 0,5 % metinių palūkanų; skolos padengimo terminas – 10 metų, kreditų limitas – iki 50% kvotos. Išteklių šaltinis ( 2,7 mlrd. SDR) – pasitikėjimo fondo suteiktų kreditų grąžinimas.

6) Struktūrinio persitvarkymo išsiplėtimo fondas, veikiantis nuo 1987 m. gruodžio mėn., suteikia kreditus panaudojant neišnaudotus struktūrinio persitvarkymo fondo išteklius ( 6 mlrd. SDR). Savo tikslais ir mechanizmo funkcionavimu šis fondas yra struktūrinio persitvarkymo fondo tęsėjas. Be 61 šalies, turėjusios teisę gauti šio fondo kreditą, 1992 m. balandžio mėn. buvo kreditai buvo skirti dar 11 šalių, įskaitant Mongoliją bei Albaniją. Šalis – narė gali gauti šį kreditą 3 metams iki 190% kvotos, išimtiniais atvejais 255% kvotos.

1993 metų pabaigoje sudarytas naujas išplėstas struktūrinio persitvarkymo fondas, perėmęs teises iš jau anksčiau buvusio. Naujojo fondo apimtis – 5 mlrd. SDR (apie 7 mlrd.dol.) lengvatinių skolų suteikimui 2 metų laikotarpyje ir 2 mlrd.SDR (apie 3 mlrd.) šių skolų procentinių normų subsidijavimui. 1994 m. gegužės mėn. 43 šalys sutiko dalyvauti šio fondo formavime. Struktūrinio persitvarkymo ekonomikos programose, kurios bus įgyvendintos padedant šiam naujam fondui, skiriama daugiau dėmesio gyventojų socialinei apsaugai bei vyriausybės išlaidų struktūros tobulinimui. Šio fondo veikimo laikas iki 1996 m. pabaigos, o lėšos šalims skolininkėms,pagal sudarytas sutartis, bus skiriamos iki 1999 m. pabaigos.

Papildomų specialių fondų TVF įkūrimas , skolinantis lėšas iš kitų šalių – narių – tai vienas iš adaptacinės sistemos procesų, pasireiškiančių keičiantis tarpvalstybinio kreditavimo ir valiutinio reguliavimo pasaulinės ekonomikos sąlygoms.TVF atlieka tarpininko vaidmenį paskirstant sėkmingai dirbančių šalių – kreditorių skolintą kapitalą šalims, turinčioms didesnį jo poreikį. Be to stipriai veikdamas šalių – skolininkių ekonominę politiką jis tampa šių lėšų, grąžinimo užtikrinimo, garantu.

Kreditų sąlygotumas

TVF paskolų teikimas buvo susietas su išankstinių politinių ir ekonominių sąlygų vykdymu. Šitokia tvarka yra gavusi “sąlygotumo” (conditionality) pavadinimą. Tokia TVF paskolų teikimo tvarka privalo garantuoti, kad pasiskolinusi šalis išspręs savo ekonomines problemas ir grąžins skolą.

Šios tvarkos esmź sudaro trys vienas kitą papildantys elementai:

  1. šalys skolininkės privalo į ekonominę plėtrą orientuotas

makroekonomikos ir struktūros reformas;

  1. plėsti daugiašalių finansinių institutų teikiamus kreditus siekiant remti

tose šalyse vykdomas struktūrines reformas;

  1. užtikrinti papildomus finansinių išteklių srautus iš privačių komercinių

bankų.

TVF kelia reikalavimą vykdyti ekonominę politiką, kuri būtų nukreipta į mokėjimų balanso pusiausvyros atstatymą bei nuolatinio ekonomikos augimo užtikrinimą.

Keldamas tokias išankstines kreditų teikimo sąlygas, TVF siekia užtikrinti, kad šalyje bus siekiama panaikinti arba sumažinti gilumines mokėjimų deficito priežastis, kurios dažniausiai yra siejamos su rinkos reguliavimo mechanizmo sutrikimais.

TVF vykdomasis komitetas maždaug kas 10 metų peržiūri šalims skolininkėms keliamus reikalavimus ir, jei reikia, įveda pataisas, priklausomai nuo besikeičiančios padėties pasaulinėje ekonomikoje.

Dabartiniu metu keliamos s¹lygos buvo priimtos 1988 m., kai vyko trečiasis TVF politikos peržiūrėjimo ratas. Tai nepakeistos 1979 metais nustatytos sąlygos. Jos ir lemia dabartinius TVF veiklos metodus.

TVF išankstinių sąlygų kėlimo mechanizmo principai yra šie:

1. Su šalimis skolininkėmis konsultuojamasi iš anksto

2. Kreditai suteikiami šalims etapais, o ne iškart, priklausomai nuo to, kaip

tos šalys vykdo savo įsipareigojimus.

3. Apibrėžiamas konkretus ratas objektyvių kriterijų, kurie bus naudojami

monitoringo procese. Turi būti vertinami tik tokie pokyčiai, kurie bus

būtini vykdant ekonomikos pertvarkymo programas.

4. Skatinti šalis skolininkes imtis koreguojančių priemonių, jei pradinėse pertvarkymų stadijose kyla sunkumų, susijusių su mokėjimo balansu.

5. Kreipti vienoda dėmesį ir į šalių vidinius socialinius bei politinius tikslus, ir į jų ekonominius prioritetus.

6. Lankstus požiūris į susitarime apibrėžiamus parametrus, apibūdinančius ekonominę padėtį, įvertinant, kad tie parametrai gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir ypač dėl šalių institucinės struktūros specifikos.

7. Reikalauti suderintos politikos tam, kad būtų užtikrinti vienodi šalių vertinimo kriterijai.

8. TVF personalas turi kas 3 mėnesiai vertinti programas, kurioms paremti buvo suteikti kreditai.

9. Kreditiniai susitarimai su šalimis narėmis negali būti vertinami kaip tarptautinės teisės sutartys. Tai – TVF sprendimai, nustatantys finansinės pagalbos suteikimo sąlygas.

TVF vykdomasis komitetas paprastai kas 12 – 18 mėnesių analizuoja pasirašytų sutarčių vykdymą ir sąlygų laikymąsi rezervinių ir išplėstinių kreditų srityje, kad įsitikintų, jog jų nustatytos sąlygos lieka pagrįstos ir skolos Fondui grąžinamos laiku.

Išankstinių sąlygų nustatymo principais vadovaujamasi konkrečioje šalies skolininkės ekonominės politikos programoje (pastaroji įteisinama šalies ir RVF memorandume), kuriai realizuoti skiriami pinigai.

4. TVF ir jo ekonominės – finansinė analizės

TVF lengvai milijonais nesišvaisto. Jis kontaktuoja tik su savo narių vyriausybėmis ir atidžiai stebi jų ekonominės veiklos žingsnius. Tuo tikslu Fondas reguliariai daro pasaulio šalių ir jų grupių ekonomikos analizes, kurių apžvalgas skelbia dukart per metus išleidžiamame žurnale “World Economic Outlook”. TVF ir Lietuvoje turi atstovą, kuris tiesiogine tų žodžių prasme diena po dienos stebi, kaip funkcionuoja ekonomika.

Atsižvelgiant į 1991 m pasaulio regionų kasmetinių ekonomikos pokyčių duomenis, buvo prognozuojama, kad 1992 m. pasaulio ekonomikos augimas sudarys apie 1,5 proc., o sekančiais metais dar labiau padidės. Tokias prielaidas leido daryti tai, kad pramonės šakose, kurioms buvo būdingas didelis nuosmukis, buvo pradėjusios ryškėti kilimo tendencijos. Tuo pat metu kai kuriose valstybėse vyko tolesnis ekonomikos smukimas. Nors kreivė, žyminti padėtį ekonomikoje, aukštyn kyla gana vangiai, tačiau dabartinėje situacijoje galima įžvelgti ir teigiamų momentų:

1.Daugelyje išsivysčiusių šalių infliacija darosi saikinga ir bendru mastu

mažėja palyginti su 1974 – 1975 ir 1980 – 1982 m.

Tokia padėtis leido ženkliai sumažinti trumpalaikių paskolų palūkanų normą. Ypač tai pasakytina apie Šiaurės Ameriką, taip pat Japoniją ir D. Britaniją.

2. Priešingai minėtiems aštuntojo ir devintojo dešimtmečio metams nebuvo didelių trukdymų vartojimo prekių rinkoje, nors augimo tempai ir buvo sulėtėję. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl ko 1991 m. nuosmukis buvo gana saikingas, palyginti su dviem ankstesniais.

3. kai kurie pagrindiniai veiksniai, kurie turėjo įtakos ekonominės veiklos aktyvumo sumažėjimui, 1991 m. prarado savo reikšmę arba visiškai išnyko. Tai pasakytina apie krizę Viduriniuosiuose Rytuose – išnykus nestabilumui, namų ūkio bei korporacinis sektoriai sumažino savo įsiskolinimus. Tvirtėjant finansiniams balansams, stiprėjo veiklos aktyvumo pagrindas.

4. Daugelio besivystanč ių šalių pastangos stiprinti savo ekonomiką

pastaraisiais metais pradėjo duoti vaisius. Nors išsivysčiusiose šalyse ekonominis aktyvumas ir mažėjo, besivystančiose, krintant palūkanų normai, ekonominis aktyvumas pradėjo didėti.

IŠSIVYSČIUSIOS ŠALYS. Po tam tikro suaktyvėjimo JAV ir Kanadoje 1991 m. pabaigoje vėl išryškėjo ekonomikos smukimas. Tuo pat metu D. Britanija jokio pakilimo nepatyrė. Ekonominės veiklos mažėjimas buvo būdingas Japonijai ir Europai. Šiaurės Amerikoje 1992 m. ekonominė veikla suaktyvės, tačiau tam tikri duomenys rodo, jog aktyvumo kilimas tebesvyruos. Pagrindinės to priežastys – namų ūkio ir įmonių pastangos sumažinti įsiskolinimus, taip pat kai kurių kainų nepastovumas. Europoje ekonominį augimą riboja gana aukštos palūkanų normos. Apskritai verslo ir vartojimo sferos pasitikėjimas vienas kitu 1991 m. pabaigoje smuko daugelyje šalių.

Silpnėjant ekonominei veiklai, trumpalaikių kreditų palūkanų norma žymiai sumažėjo JAV, Kanadoje, Japonijoje ir D. Britanijoje. Nors gamybos potencialo panaudojimo lygis buvo gana žemas (išskyrus Japoniją) ir sumažėjo galimybės realizuoti vertybinius popierius, palūkanų normos kritimas padėjo sušvelninti ekonomikos smukimą ir pagerinti aktyvumą be didelio infliacinio spaudimo. Tačiau tolesnis padėties nėra garantuotas, ir reikia iš anksto ruoštis tam atvejui, jeigu pradėtų augti infliacinis spaudimas. Šiuo atveju finansinė veikla turėtų būti nukreipta tam, kad neatsirastų palankių sąlygų pernelyg lengvai realizuoti vertybinius popierius – būtent to nesugebėta išvengti suaktyvėjimo laikotarpiais, buvusiais po dviejų smukimo periodų.

Europoje augimas žymiai sulėtėjo 1991 m., ir manoma, kad 1992 m. ekonomikos vystymasis taip pat išliks prislopintas. Vystymuisi ir toliau trukdo struktūrinės kliūtys. Kai kurios nedidelės valstybės šiuo metu bando prisitaikyti prie finansinių apribojimų, atsiradusių devintojo deš. Pabaigoje. Naujas ribojantis faktorius yra “kieta” Vokietijos finansinė pozicija, kurios laikytis verčia infliacinis spaudimas. Kai kurias Vokietijos partneres tokia pozicija patenkina, nes ir joms svarbu toliau mažinti infliaciją. Tačiau daugelyje Europos dalių infliacija sumažėjo. Kitoms Europos šalims, tarp jų ir potencialioms Europos bendrijoms šalims, būtina garantuoti valdžios stabilumą, užtikrinti, kad bus vykdomi įsipareigojimai, laikytis bendrų ekonomikos ir finansų sąjungos reikalavimų, mažinti infliaciją ir stiprinti nuosaikaus augimo procesą.

Apskritai labai svarbu, kad trumpalaikiai ekonominiai tikslai būtų suderinti su perspektyvine nuosaikaus augimo strategija, kurios laikomasi nuo devintojo deš. Pradžios. Pagrindiniai šios strategijos tikslai yra pasiekti kainų stabilumą, kuris garantuotų žemą ir stabilią infliacijos normą, neturinčią didelės įtakos ekonominiams sprendimams, skatinti taupymą siekiant sumažinti visuomeninio sektoriaus deficitą, pašalinti visas kliūtis efektyviam išteklių išdėstymui ir užtikrinti aukštą užimtumo lygį atitinkamu struktūrinės reformos laikotarpiu.

Didelis struktūrinis biudžeto deficitas yra pati didžiausia kliūtis siekiant pasitenkinamo neinfliacinio augimo nuosaikaus vystymosi laikotarpiu. Tai rodo JAV, Italijos, Kanados pavyzdys. Išsivysčiusioms šalims šiuo metu tenka didelė atsakomybė už tai, kad būtų stiprinamas pasitikėjimas biznio sluoksniuose, kuris šiuo metu yra labai trapus. Taip pat būtina įveikti įtampą prekybiniuose santykiuose. Šie uždaviniai, be abejo, yra susiję politine parama, kuri reikalinga siekiant išsklaidyti įtampą prekyboje ir pašalinti kliūtis, trukdančias ją plėtoti.

BESIVYSTANČIOS ŠALYS. Besivystančių šalių grupė (čia nepriskiriama Rytų Europa ir buvusi TSRS) tikisi sustiprinti ekonomiką ir pasiekti, kad 1992 – 1993 m. bendrasis nac. Produktas išaugtų vidutiniškai 6 proc. Per metus, palyginti su 3,5 proc. 1990 – 1991 m. Ekonominio stiprėjimo atspindys yra gamybos atnaujinimas, kuris šiuo metu pastebimas Viduriniųjų Rytų regione. Daugelyje šalių ekonominis augimas yra vykdomų reformų ir stabilizacijos rezultatas. Spartesniam ekonomikos plėtojimui besivystančiose šalyse teigiamos įtakos turės ir trumpalaikių paskolų palūkanų normos sumažėjimas Šiaurės Amerikoje bei Japonijoje. Poveikį joms, be abejo, darys ir ekonominis pagyvėjimas išsivysčiusiose šalyse.

Vakarų šalių vidaus politika, požiūris į besivystančias šalis pastarųjų ekonomikos perspektyvai taip pat labai svarbu. Ši reikšmė pasireiškia investicijų ir eksporto politika.

Struktūrinės , kurių tikslas – sustiprinti bei efektyviai išdėstyti išteklius, konsoliduoti finansus – yra būtinas sėkmingo ekonominio reguliavimo kursas. Nenormalaus finansinio deficito pašalinimas padidina šalies viduje esančias santaupas ir sumažina priklausomybę nuo užsienio kredito, o tai savo ruožtu didina pasitikėjimą ir skatina privačias investicijas. Patirtis rodo, kad finansų konsolidacija turi didelės įtakos sėkmingam ekonomikos vystymui, o jeigu tai daroma kartu mažinant neproduktyvias visuomenines išlaidas, atsiranda galimybė plėtoti tas sferas, kurios yra labai svarbios ekonomikos vystymui ir socialiniam teisingumui.

Vienas labiausiai pastebimų išsivysčiusių šalių ekonominės politikos rezultatų yra bendras skolos sumažėjimas ir skolų – paslaugų santykio sumažėjimas. Skolų sumažėjimas pirmiausia būdingas toms šalims, kurių pajamų lygis yra vidutiniškas. Šalyse, kurių ekonominis pajėgumas gana žemas, skolos mažėja lėtai. Komerciniai kreditoriai ir toliau turėtų įgyvendinti tam tikras programas tose šalyse, kurios žengia perspektyvaus ekonomikos sureguliavimo keliu.

RYTŲ EUROPA IR BUVUSI TSRS. Pasaulinės ekonomikos veiklos smukimui 1991 m. didelės įtakos turėjo dramatiškas gamybos sumažėjimas Rytų Europoje ir buvusioje TSRS. Pagrindinis ir pats didžiausias sumažėjimo faktorius buvo neišvengiamas (tiesa, daug didesnis negu tikėtasi) – išteklių kaštų ir išdėstymo netolygumai esant centralizuotam planavimui. Bendrą gamybos smukimą taip pat lėmė buvusios TSRS nesugebėjimas išlaikyti ir tiekti energijos išteklius bei žaliavas ESPT šalims, prekybinių sutarčių tarp Rytų Europos ir TSRS nevykdymas. Tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse yra požymių, kad bandoma išsikapstyti iš ekonominės krizės dugno. Tuo tarpu buvusios TSRS respublikose ekonomikos krizė toliau gilėja.

Rytų Europos reformų procesui būdingas ankstyvas ir sveikintinas kainų, prakybos bei valiutos rinkų liberalizavimas. Pastangos kontroliuoti infliaciją buvo mažiau sėkmingos. Iš dalies tai lėmė sunkumai konsoliduoti finansus staigaus gamybos smukimo sąlygomis. Norint stabilizuoti ekonominę padėtį, būtina greičiau kurti naujas institucijas ir vykdyti struktūrines reformas.

Labai svarbi yra finansinio sektoriaus reforma, biudžeto sugriežtinimas ir priemonės privatizuoti valstybės turtą. Pereinamuoju laikotarpiu labai svarbu, kad pasaulis atvertų savo rinkas reformas vykdančių šalių eksportui.[M. Sigeris, 1992, p.8].

5. Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde

Lietuvos respublika tapo Fondo nare 1992 m. balandžio 29 d. Jos pradinė kvota sudaro 69 mln. SDR (apie 95 mln. JAV dol.). pagal IX kvotų peržiūrą Lietuvos kvota padidės 50 proc. Ir sudarys apie 103,5 mln. SDR (apie 134,55 mln. JAV dol.). Lietuva iš buvusių TSRS respublikų pirmoji įstojo į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos įstojimas į TVF yra naudingas dėl dviejų priežasčių:

1. Dalyvavimas Fonde garantuoja techninę ir finansinę Fondo paramą, būtiną vykdant ekonomikos reformą ( taip pat ir įvedant bei stabilizuojant savo valiutą).

2. Įstojimas į šią organizaciją atvėrė duris ir į kitas tarptautines finansines institucijas, pirmiausia į Pasaulio banką, kurio nare Lietuva nebūtų galėjusi tapti, nebūdama Fondo nare. Be to narystė Fonde yra geras garantas, pritraukiant tarptautinį kapitalą iš kitų šaltinių, tarp jų ir komercinių.

IŠVADOS

  1. TVF skatina mainų stabilumą ir reguliarius mainius tarp Fondo šalių bei siekia tolygaus prekybos augimo, aukšto užimtumo, gamybos našumo ir pajamų lygio.
  1. TVF teikia patarimus savo nariams dėl ekonominės ir finansinės politikos, skatina veiksmų koordinavimą tarp didžiausių industrinių valstybių, teikia techninę pagalbą bankų, mokėjimų balanso, mokesčių ir kitais finansiniais klausimais.
  1. TVF remia ilgalaikes ekonomines reformas, turi teisę sudaryti Specialias paskolines teises, tarptautinį fondo rezervą, teikia kreditus savo nariams, siūlo koncesinius kreditus valstybėms jų struktūrinio reguliavimo laikotarpiu, nustato skolinamuosius išteklius pagal kiekvienos narės kvotą arba turimą kapitalą, turi teisę pasiskolinti lėšų iš oficialių kreditorių finansų ištekliams papildyti.
  1. Stengdamasis lanksčiau reaguoti į besikeičiančius vis daugėjančių narių poreikius, TVF išlieka efektyvia jėga tarptautiniuose valiutos reikaluose. Organizuoja masines pagalbos kampanijas Rytų Europos šalims, sunkiai pereinančioms iš planinės rinkos į rinkos ekonomiką. Ir toliau teikia pagalbą vargingiausioms šios organizacijos narėms, kuriančioms sąlygas ekonomikai plėtoti.
  1. Dėka TVF, Lietuvos ekonomika atsigauna ir vis labiau pasitikima jos ekonominių reformų programa, o TVF nuomonė turi nemažą įtaką kitų finansinių organizacijų sprendimams. Šį augimą įrodo sumažėjusi infliacija, stabilus lito kursas dolerio atžvilgiu bei gerokai sumažėjusios kreditų palūkanų normos.
  1. Padedant TVF, Lietuvos Vyriausybė įvykdė stambias struktūrines reformas ir ėmėsi priemonių, skirtų sureguliuoti mokesčių ir jų administravimo, visuomeninių išlaidų valdymo, biudžeto, socialinio saugumo tinklo kūrimo, privatizavimo, bankų sistemos kūrimo, kainų ir konkurencijos politikos, prekybos politikos, komercinės veiklos įstatymų kūrimo bei ekonominės statistikos sričių veiklai.

Literatūra

1. Camdessus M. Kokie uždaviniai iškyla TVF?//Lietuvos rytas. – 1994. Nr. 152. – p. 13.

2. Darulis R. TVF: ir draugas ,ir priešas// verslo žinios. – 1996. Kovo 28 d. – p. 21.

3. Driscoll D. kas yra TVF?// Savininkas. – 1993. Nr. 2. – p. 7.

4. Grižas. Tarptautinė valiutos ir kredito sistema. – Vilnius, 1992.

5. Sigeris M. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės//Aljansas. – 1992. Nr. 7. – p. 4.

6. Tarptautinės finansinės organizacijos. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993. – 60 p.

7. Terleckas V. Lietuva ir TVF – partneriai?// vakarinės naujienos. – 1994. Sausio 10 d. – p. 4