Lietuvos kultūra XX a. – spauda, švietimas, menas ir teatras

 

Įvadas

XIX amžiuje aiškiai įvardinta, kas mes esame ir ko norime, suprasta, kad lietuviškumas yra vertybė. XX amžius audringas politinių įvykių sūkurys: Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvos valstybės atstatymas, šalies okupacija (rusų vokiečių ir vėl rusų). Šiame laikotarpyje stabilizavosi lietuviškumas, lietuvių kultūros objektas priartėjo prie lietuvos kultūros sampratos, suvokta, kad lietuviai – tai žmonės, kalbantys savąja kalba, suvokiantys savo tapatumą, jaučiantys skirtinumą, tačiau ne išskirtinumą, kitų tautų atžvilgiu, pareiškę teisę turėti savo valstybę, kultūrą – būti savimi.
XX amžius – Lietuvos dvasinio ir politinio gyvenimo lūžio metas.

Politinė situacija

Šiuo laikotarpiu politiniai įvykiai: 1904, m. rusų – japonų karas ir 1905 metų revoliucija sudrebino Rusiją. Vyriausybė buvo priversta daryti liberalias reformas – Lietuvoje panaikinamas spaudos ir lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime draudimas, suteiktos tam tikros politinės teisės. Visa tai sukūrė Nepriklausomos Lietuvos kultūros plėtotei, lietuvybės idėjai atsiskleisti. XX a pradžią galima apibūdinti kaip lietuviškumo tapsmo vertybe. Jame susiformavo savarankiškos valstybės atkūrimo etnografinėje Lietuvoje idėja.
XX amžiuje Lietuvoje nebuvo legalios spaudos, mokslo ir mokymo įstaigų. Visas lietuvių kultūrinis gyvenimas Rusijos okupuotos Lietuvos dalyje buvo nelegalus.
Rusijos valdžia nepajėgė kontroliuoti visos į Lietuvą patenkančios literatūros, kita vertus, ji tokiais veiksmais diskreditavo save pasaulio viešosios nuomonės akivaizdoje. Rusijos padėtį stipriai komplikavo ir nesėkmingai pradėtas rusų – japonų karas, dėl kurio imperijoje subrendo revoliucinė situacija. Rusijos vyriausybė buvo priversta daryti tam tikras nuolaidas. 1904 metų gegužės mėn. visoje imperijoje buvo atšauktas lietuvių spaudos ir lietuviškų organizacijų veiklos draudimas.
Po spaudos draudimo panaikinimo pradėta mokyklose mokyti ir lietuvių kalbą. Pradėjo veikti lietuviškos laikraščių ir žurnalų redakcijos.

Spauda ir literatūra

Po spaudos draudimo panaikinimo ir kultūrinės veiklos liberalizavimo Lietuvoje spontaniškai steigėsi įvairios draugijos, laikraščiai ir žurnalai, buvo legalizuoti anksčiau veikę įvairūs nelegalūs sambūriai. Vilnius vėl tapo Lietuvos kultūrinio ir politinio gyvenimo centru. Čia pradėjo eiti įvairių politinių pakraipų ir kultūriniai laikraščiai bei žurnalai.
1904 m. pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, o nuo 1909 m. – „Lietuvos žinios“ su priedu „Aušrinė“. 1905 – 1915 metais leistas „Lietuvos Ūkininkas“. Be to dar ėjo „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Viltis“, „Žarija“, „Šviesa“ ir kiti periodiniai leidiniai. Kuriuose buvo rašomos ne tik dienos aktualijos, bet ir straipsniai filosofijos, literatūrologijos, menotyros klausimais. Gausėjo religinė raštija.
Legalizavus lietuvišką spaudą, atsirado inteligentijos bei jų rengimo poreikis
(mokytojų, žurnalistų). Formuojasi kultūros židiniai, institucijos, visų pirma saviveiklinės, bet juos savo ruožtu stiprina tautinį jausmą. Lietuvių kalba tampa viešojo gyvenimo kalba.
Lietuvių literatūra brandino tautos sąmoningumą. Lietuvių rašytojų ir poetų kiekis augo geometrine progresija. Lietuviškumo ugdymas tapo svarbiausiu jų veiklos motyvu, tobulėjo meninis lygis. Tam be abejo, turėjo įtakos bendrinės literatūrinės kalbos susiformavimas. Į lietuvių kalbą verčiami ne tik lenkiškai rašiusių romantikų kūriniai apie Lietuvą, bet ir pasaulinės literatūros šedevrai.
1922 metais įsikūrė Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Vėliau ji reorganizavosi. 1932 – 1940 metais veikė Lietuvių rašytojų draugija. Jos pirmininkai: I. Šeinius, L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius. Jie leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas.
Šiame laikotarpyje susiformavo savita lietuvių literatūra, poezija, dramaturgija, tuo pat metu tapo žinomos ir įvairios Vakarų Europoje paplitusios literatūrinės srovės. Įsidėmėtinos K. Borutos, B. Brazdžionio, P. Cvirkos,, L. Dovydėno, J. Grušo, S. Giros, K. Inčiūros, K. Jakubėno, V. Krėvės-Mickevičiaus, Salomėjos Neries, J. Paukštelio, I. Simonaitytės, T, Tilvyčio, P. Vaičiūno pavardes.

Menas

Iki XX a Lietuvoje teatras buvo svetimkalbis. Jį lankydavo bajorai ir turtingi miestiečiai. Tik XIX ir XX amžių sandūroje susiformavęs saviveiklinis teatras asociavosi su tautiškumu.
Fenomenaliu Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu buvo klojimo teatras, išsirutuliojęs iš kaimo vakarėlių, gegužinių, kurių metu, neturint išankstinės režisūros, būdavo dainuojama, sekamos pasakos, minamos mįslės, pašiepiamos įvairios ydos. Juose reiškėsi kolektyvinė išmintis. Vėliau iš tokių kaimo vakarėlių šsivystęs Klojimų teatras, XX pirmaisiais dešimtmečiais išsiplėtė visose lietuvių gyvenamose vietovėse.
Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse įsikūrė lietuviškos teatrinės studijos Peterburge ir Rygoje, kurios vasaros atostogų metu gastroliuodavo Lietuvoje (jos tęsė Klojimų teatrų tradicijas). Šių studijų steigėjai buvo teatralų duonos paragavęs jaunimas, jie ir organizuodavo Lietuvos profesionalųjį teatrą. Tačiau šis teatras privalėjo tenkinti Lietuvos žiūrovo skonį. Daugelis teatro lankytojų buvo klojimo teatro žiūrovai, kurie anksčiau jokiouse teatruose nebuvo lankęsi. Prie tokių žiūrovo poreikių ir turėjo taikytis lietuvių scenos menas. Šioje terpėje ir iškilo Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vaičkus įkūrė trupę ir su ja aplankydavo įvairiausias Lietuvos vietoves. Statydavo spektaklius. Rengdavo koncertus. Daugiausia statė lietuvių autorių veikalus, tuo parodydami, kad ir lietuviai turi savo dramaturgų.
Kaune buvo atidarytas „Tautos teatras“, kuris 1919 metų pavasario sezoną pradėjo drama „Litvomalai“. Taip buvo padėti lietuviško profesionalaus teatro pamatai.
1920 m. gruodžio 31 d. Operos vaidykla pradėjo savo veiklą, pastatydama Dž. Verdžio „Traviatą“. Nuo 1923 m. Operos vaidykla gastroliavo ir kituose Lietuvos miestuose, statyti savų kompozitorių kūriniai, nuo 1926 m. operos transliuotos per radiją. 1921 m. atnaujintas M. Peprausko operos „Birutė“ pastatymas. Be to, muzikos mėgėjai išgirdo lietuviškas operas: Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (pagal A. Mickevičiaus poemą, 1932) ir „Radvilą Perkūną“ (1937), Antano Račiūno „Trys talismanai“ (1936), M. Petrausko „Eglė“ (1939). Kaune pradėti rengti ir baleto pastatymai. Iš pradžių baletmeisteriai buvo kviečiami iš užsienio. Pirmasis lietuvis baletmeisteris Bronius Kelbauskas 1936 – 1937 metais pastatė J. Štrauso „Vienos džiaugsmą“, T. Prestono „Boltąsias rožes“.
1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė sujungiami į vieną Valstybės teatrą. Tačiau visos išvardintos trupės veikė savarankiškai: jos turėjo savus repertuarus, režisierius, baletmeisterius. Teatrinė veikla ir toliau plėtėsi – 1931 metais grupė Valstybės teatro aktorių perkeliama į Šiaulius ir ten įkuriamas naujas teatras, kuriam pavedama statyti spektaklius ir Klaipėdoje. Atgavus Vilnių, 1940 metais kita Valstybės teatro grupė išvyko į
Vilnių, kur formavo lietuviškąjį teatrą.
Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Be to, mokyklose, prie daugelio Šaulių sąjungos vietos skyrių veikė chorai, tautinių šokių rateliai, pučiamieji orkestrai ir kitokie saviveikliniai kolektyvai.
Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika – tęsta aušrininkų herojinė tematika. Žavimasi didinga tautos praeitimi. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės komedijos „Pinigėliai“ (1920) ir „Vilos puošmena“ (1932),.
Nors lietuvių dailė pirmuosius žingsnius žengė dar iki Nepriklausomybės, tačiau tik po 1918 metų atsirado platesnis jos poreikis. Žymiausi Lietuvos dailininkai susibūrė Kaune.
Vilniuje buvo organizuojamos kilnojamos ir vietos dailininkų parodos. Taip 1903 m. Vilniuje įvyko „Ars“ grupės paroda, kurioje dalyvavo ir garsūs sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ dailininkai. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose.
XX amžiaus pradžioje formavosi lietuvių profesionalusis menas. Išryškėjo mūsų tapytojų M. K. Čiurlionio, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Vienožinskio, I. Šlapelio, V. Didžioko, V. Kairiūkščio skulptorių P. Rimšos, J. Zikaro, K. Sklėriaus, A. Vivulskio, grafikų A. Jaroševičiaus, A. Brako, P. Gfalaunės, ir daugelio kitų mūsų meninikų talentas. Lietuvos meninkai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Jie dalyvavo įvairiose parodose už Lietuvos ribų. užsienio šalyse pripažinimo susilaikė M. K. Čiurlionis. Jis tapo lietuvių meninikų simboliu.
1907 metais sausio 9 d. Petro Vileišio namuose Vilniuje buvo surengta pirmoji XX amžiaus lietuvių dailės paroda. Parodai buva atrinkti geriausi lietuvių meninikų darbai, išleisti katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.
1907 m. buvo įsteigta Lietuvių dailininkų draugija, kuri rūpinosi lietuvių meno reprezentavimu, meninikų buitimi, parodų rengimu. Šios draugijos tikslas buvo:
1. Plėtoti ir lavinti lietuvių dailę.
2. Vienyti ir artinti visų šakų artistus.
3. Teikti medžiagiškąją ir dorovoškąją pagalbą artistams ir dailininkams, ypač tiems, kurie nori lavintis savo speciališkumuose.
4. Lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių
5. Rinktis dailės darbus įvairiose žmonių tvėrimo apsireiškimuose (1.24P)
Įvairių krypčių meninikai nutarė įsteigti įvairių srovių menininkus jungiančią organizaciją. 1920 metų sausio mėn 29 d. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.
XX a. formuojasi nauja meno šaka – kinematografija. Nors Lietuva savo materialiniais ištekliais ir teoriniu pasiruošimu negalėjo lygiuotis prie vakarų šalių, bet pirmieji žingsniai ta kryptimi buvo žengti. 1931 m. buvo sukurtas pirmasis lietuviškas pilno metražo meninis filmas „Onytė ir Jonelis“.

Švietimas

Į XX- jį amžių Lietuva įžengė su labai mažu bendru pradinių mokyklų tinklu. Dėl didelių atstumų valstiečių vaikams buvo labai sudėtinga lankyti mokyklas. Nors 1904 metais ir buvo žengti pirmieji žingsniai legalizuojant pradines lietuviškas mokyklas, tačiau vietos pareigūnai visaip trukdė jų veiklai. Tėvų prašymai steigti lietuviškas mokyklas buvo atmetami be jokių argumentų.
Carinėje Rusijoje veikė sudėtinga pradinių mokyklų sistema. Vienos mokyklos buvo gubernijų mokyklų direkcijų žinioje ir jų administruojamos, kitos priklausė stačiatikių bažnyčios vyskupijų mokyklų žinybai. Lietuvoje valdžia buvo linkusi labiau palaikyti pastarąsias, o ne valstybines, administruojamas gubernijų mokyklų direkcijų.
Po 1905 metų įvykių buvo leistos steigti aukštesnio tipo bei privačias mokyklas. 1906 metais buvo galutinai panaikintas ir lietuviškų mokyklų draudimas. Jos galėjo būti pačių lietuvių finansuojamos ir administruojamos. Lietuviškas mokyklas iš esmės steigė lietuvių kultūrinės organizacijos. Jos ieškojo lėšų mokyklų išlaikymui bei neturtingų moksleivių šelpimui. Čia pagrindinis krūvis teko inteligentų būreliui. Jie rūpinosi mokymo programų sudarymu, vadovėlių parengimu ir išleidimu. Lygiagrečiai buvo steigiamos ir įvairios profesinės mokyklos (žemės ūkio, technikos) bei kursai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė Veiverių ir Panevėžio mokytojų seminarijos, Vilniaus mokytojų ir Vilniaus žydų mokytojų institutai. Tik į Veiverių mokytojų seminariją buvo priimami lietuvių valstiečių vaikai (kitur lietuvių, jei jie buvo ne stačiatikiai, nepriėmė). Nuo 1906 metų lietuviai galėjo mokytis ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, prieš tai gavę Švietimo ministerijos leidimą, bet jų negalėjo būti daugiau kaip 1/3 visų moksleivių. Tačiau ir šio santykio nesilaikyta: 1907 metais iš 132 moksleivių buvo tik 8.
XX amžiaus civilizuota valstybė negalėjo gerai funkcionuoti be kvalifikuotų ir išsilavinisių žmonių. Jų reikėjo krašto administracijai, pramonei, žemės ūkiui. Be jų neįmanoma kultūrinių institucijų plėtra. Vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės žingsnių buvo privalomo pradinio išsilavinimo įvedimas ir vieningos švietimo sistemos sukūrimas (nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų). Visoms mokykloms stigo mokytojų, profesorių. Atsidurta uždaram rate: reikėjo plėsti vidurinių mokyklų tinklą, kurios maitintų aukštąsias mokyklas; mokykloms reikėjo mokytojų, o jų nebuvo. Kita problema – nebuvo mokykloms tinkamų pastatatų. Iš pradžių jos buvo įkurdintos nepritaikytose mokymo poreikiams valstiečių sodybose, tuo pat metu rengiant tipiškų pradinių mokyklų statybos projektus. Per du nepriklausomos valstybės egzistavimo dešimtmečius daugelyje kaimų jos buvo pastatytos.
Lietuvoje kuriama švietimo sistema atrodė taip:
1. Privalomas – keturklasė pradinė mokykla, kurios buvo steigiamos beveik visuose kaimuose, gyvenvietėse.
2. Vidurinės mokyklos – 8 – ių metų gimnazijos. Jos buvo dviejų pakopų: pirmosios 4-ios klasės buvo vadinamos progimnazija, jas siekta turėti visuose valsčių centruose (progimnazijas baigusieji galėjo stoti į mokytojų ir kunigų seminarijas, technikos bei meno mokyklas), ir pilnos gimnazijos, kurios buvo išdėstytos visuose apskričių centruose, didesniuose miestuose (jas baigusieji įgydavo teises stoti į aukštąsias mokyklas). Gimnazijų mokslo lygis buvo orientuotas į Vakarų Europos standartus, kad baigusieji galėtų studijuoti ir užsienio aukštosiose mokyklose.
Pradinių mokyklų mokytojai privalėjo būti baigę mokytojų seminarijas. Kadangi tokių trūko, nemažai buvo žemesnės kvalifikacijos negu reikalavo mokyklos statusas. Gimnazijų mokytojai privalėjo turėti aukštąjį išsilavinimą.
Kadangi daugelyje mokyklų veikė lietuvių kalba, mokytojai tarpusavyje ir su vaikais bendravo lietuviškai. Žinoma, Lietuvoje veikė ir kitakalbės valstybės remiamos mokyklos (vokiečių, lenkų, žydų), bet ir jos neiškrito iš bendro mokyklų konteksto. Jose kaip atskira disciplina buvo dėstoma ir lietuvių kalba.
Visuomenė negali normaliai vystytis, nesukurdama mokslo ir mokymo įstaigų tinklo. Lietuva ir po 1905 metų revoliucijos reformų savo teritorijoje neturėjo nei vienos aukštosios mokykos. Paskelbus nepriklausomybę, vienas iš pirmųjų Lietuvos Tarybos žingsnių buvo atgaivinti Vilniaus universitetą. 1918 m. Lietuvos Taryba sudarė universiteto atkūrimo organizacinę komisiją, patvirtino jo statutą. Nors lenkų okupacija sutrukdė šį sumanymą realizuoti , tačiau pačios idėjos nebuvo atsisakyta.
1919 m buvo patvirtintas Kaune steigiamų Aukštųjų kursų statutas. Aukštieji kursai 1922 m. buvo pertvarkyti į univesitetą. Iš pradžių čia veikė Teologijos, Socialinių mokslų, Medicinos, Gamtos – matematikos ir Technikos fakultetai bei įvairūs kiti struktūriniai mokslo padaliniai. Vėliau fakultetų kiekis ir pavadinimai keitėsi Teologijos fakultetas buvo pertavarkytas į Teologijos – filosofijos, įsteigtas Humanitarinių mokslų fakultetas ir pan. 1930 m. universitetui suteikiamas Vytauto Didžiojo vardas.
Kuriama gera mokymo bazė t.y. labaratorijos, klinikos. Universitetas siekė pritraukti geriausius specialistus. Jo mokslo personalas buvo skirtomas į vyresnįjį (ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai) ir junesnįjį (lektoriai, asistentai, laborantai, prolektoriai) iš vyresniųjų buvo reikalauta, kad pretendentai turėtų mokslinius laipsnius ir būtų paskelbę mokslinių darbų. Universitetas leido įvairių sričių mokslo darbus, organizavo mokslines konferencijas, palaikė dalykinius kontaktus su įvairiomis užsienio šalių mokslinėmis institucijomis.
Ugdant darnią švietimo sistemą, reikėjo aukštos kvalifikacijos specialistų. Kadangi visų negalima buvo parengti savajame krašte, gabiems jaunuoliams siekta sudaryti sąlygas studijuoti geriausiuose užsienio šalių universitetuose. Vakarų Europos universitetuose buvo ginamos disertacijos, stažuojamasi.
Šalies ūkis kėlė vis naujus ir naujus mokslo uždavinius. Intensyvus žemės ūkis reikalavo išsamių agrotechninių ir zootechninių žinių. Dėl to Kauno universiteto padalinių bazėje susikūrė Žemės ūkio akademija (1924), Veterinarijos akademija (1936). Jos įsteigė eksperimentinius ūkius, kuriuose naujų ūkininkavimo metodų galėjo pasisemti Lietuvos ūkininkai. Taip visapusiškai plėtėsi ir įvairiausių mokymo ir mokslo įstaigų tinklas.
1933 metais Kauno muzikos mokykla buvo pertvarkyta į Kauno konservatoriją, 1934 Klaipėdoje įsteigtas Prekybos institutas, o 1935 metais – Mokytojų institutas (vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas persikėlė į Šiaulius, o Pedagoginis institutas – į Panevėžį, o vėliau iš ten į Vilnių). Taip Lietuvoje buvo sukurtas šalies poreikius atitinkantis aukštųjų mokyklų tinklas, kuriuose buvo sukoncentruotas ir mokslo tiriamasis darbas.

Globalizacija Lietuvoje ir aš

Per pasaulį ritasi globalizacijos bangos, kurios byloja apie besivienijančią mūsų modernią visuomenę. Tai nesustabdoma jėga, kuri pamažu pasiglemš kiekvieną žemės lopinėlį. Pasaulis tampa lyg didelis ir galingas mechanizmas, kuris sudarytas iš daugybės dalių. Viena jų- Lietuva. Nors ji tiktai mažytis elementas, tačiau vistiek labai svarbus, padedantis veikti visai sistemai. Manau, kad globalizacija- tai naujas simbolis, naujas laikmečio ženklas, mūsų valstybės ėjimo kryptis. Lietuva turi žengti drauge su visu pasauliu, kurti demokratišką ir saugią visuomenę.

Išsilavinęs jaunimas- šviesios Lietuvos ateities garantas. Švietimas yra viena aktualiausių temų man, moksleivei. Patys svarbiausi prioritetai- tai modernus, kokybiškas ir visiems prieinamas išsilavinimas, lygios galimybės, sąlygos tobulėti. Norint visa tai pasiekti, reikalingos veiksmingos permainos. Švietimo raidai ir pokyčiams Lietuvoje didelę įtaką turi globalizacija. Šis procesas sudaro palankias sąlygas sparčiai perimti informaciją, pasaulinę patirtį ir pritaikyti ją savo šalies reikmėms. Aš bei daygybė žmonių aplinkui mane naudojasi globalizacijos suteikiamomis galimybėmis. Esu ištiesų patenkinta, nes interneto dėka galiu mokytis, skaityti periodinius leidinius, įvairius dabus ir literatūrą iš užsienio bibliotekų ir žiniasklaidos, sužinoti visas naujienas. Išsilavinęs ir kompetentingas jaunimas yra brangiausias šalies turtas, svarbiausia jos sėkmingos plėtotės ir konkurencingumo sąlyga. Būtina rūpintis visuotiniu švietimo prieinamumu, jo tobulėjimu, suteikiamo išsilavinimo kokybe. Būtina pasinaudoti visais globalizacijos suteikiamais privalumais.

Visas pasaulis susijęs tampriais ryšiais, jame vyksta įvairių tautų integravimasis, o kiekvienas reikšmingesnis įvykis viename Žemės rutulio gale kaip mat atsiliepia likusioms dalims. Jokia šalis šiandien negali normaliai funkcionuoti skyrium, o turi veikti drauge su visu pasauliu. Esu įsitikinusi, kad Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą yra neišvengiamas ir netgi būtinas. Tam tikro Europos istorijos tarpsnio neįmanoma įsivaizduoti be Lietuvos, tačiau šiandieninė Lietuva nesuvokiama be Europos konteksto. ES užtikrintų saugumą ir demokratiją, mūsų tautos tęstinumą, stabilumą ekonomikoje ir atvertų daug galimybių. Tačiau svarbiausia tai, kad didžiosios mūsų laikų probelmos bei klausimai savo apimtimi yra visuotiniai, peržengiantys atskirų šalių, žemynų ribas ir nekontroliuojami veikiant pavieniui. Privalome vienytis su Europa tam, kad galėtumėme spręsti globalias problemas: skurdą, imigraciją, aplinkosaugą, kovą prieš terorizmą, narkomaniją, ligas. Mano nuomone, Lietuvai ypatingai svarbu nepražūti moderniame ir besivienijančiame pasaulyje, priimti pagalbą ir tapti Europos centru, o ne varganu užkampiu.

globalizacija- tai galimybė matyti ir girdėti visą pasaulį, nuvykti į bet kurį žemės kampelį, tai pat ir prieinamumas prie visų tautų kultūros lobių. Kyla klausimas, ar šis visuotinis procesas nekelia grėsmės Lietuvos kultūrai ir kalbai. Esu linkusi vadovautis filosofo Džordžo Sanayanos idėja- „Žmogaus kojos turi remti savo krašto žemes, bet jo akys turi apžvelgti pasaulį“. Mums suteikiama galimybė išvysti pasaulį, mokytis kalbų, susipažinti su kitokiu gyvenimu, įvairių kultūrų papročiais, bendrauti su užsienio šalių gyventojais ir turime šią galimybę išnaudoti. Pažinę pasaulį, mes tobulėsime ir Lietuvai galėsime duoti daug daugiau. Manau neverta nerimauti, verta su dideliu ryžtu žengti pirmyn, pažinti aplink supantį pasaulį ir su didele meile pristatyti Lietuvą kitiems.
Aš esu tik vienas žmogutis didelioje minioje, o Lietuva- tai tik maža dalelė viso pasaulio. Bet visgi aš esu asmenybė, turinti savo požiūrį, tikslus ir norus, o Lietuva- tai kraštas, kuriuo verta didžiuotis, kraštas, į kurį kreipiamas vis didesnis dėmesys. Moderniame pasaulyje vis labiau įsibėgėjanti globalizacija neaplenkia Lietuvos, ji skatina pokyčius švietimo sistemoje, senojo žemyno jungimąsi į vieną stiprią jėgą, galinčią nugalėti kylančias problemas. Globalizija taip pat suteikia galimybę patirti pažinimo jausmą, sužinoti naujų paslapčių, didinti Lietuvos gerovę. Šis istorinis pasaulinis procesas yra galingas ir labai svarbus- tai lyg srauni upė, kuri energingai trykšta į priekį, lyg saulė, kuri šviečia visiems, lyg vėjas, kurio tu nematai, bet visuomet pajunti.

Neformalus vaikų bei suaugusiųjų ugdymas Lietuvoje

 

ĮVADAS

“Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą.” [1., 1 sk.].
Sparčiai formuojantis žinių ir informacinei visuomenei, išryškėja naujos ugdymo charakteristikos, kurias galima apibūdinti kaip greitėjančius pasikeitimus ir intensyvėjantį problemų sudėtingumą. Žmogui, siekiančiam tapti įdarbintinam ir konkurentabiliam darbo rinkoje, prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, reikšmingas tampa nuolatinis ne mokymasis visam gyvenimui, o mokymasis visą gyvenimą – visa mokymosi veikla, vykstanti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, siekiant tobulinti asmeninės, pilietinės, socialinės ir profesinės srities žinias, įgūdžius ir kompetencijas. Kadangi pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse reikalauja atitinkamų išsilavinimo pokyčių, švietimo sistema ir jos institucijos turi siekti naujos kokybės, kad sugebėtų paruošti asmenis gyventi, veiksmingai dirbti ir kurti besikeičiančioje visuomenėje.
Dabartiniu metu, Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas formaliam švietimui ir ugdymui, tačiau norint paruošti žmones gyventi ir veiksmingai dirbti XXI amžiuje, turi funkcionuoti neformalus ugdymas, kaip neatsiejama nenutrūkstamo ugdymo dalis, nes formalus privalomasis ugdymas vienas negali išspręsti tų uždavinių, kurie jam keliami ugdymo įstaigų koncepcijoje. Būtent: laiduoti kuo visapusiškesnę fizinių, psichinių ir dvasinių jėgų plėtotę, sudaryti sąlygas atsiskleisti žmogaus individualybei ir t.t. Asmuo turi turėti galimybę papildomai plėtoti savo gabumus ir tenkinti saviraiškos poreikius.
Kuriant šiuolaikišką ir tuo pačiu savitą švietimo sistemą, siekiant jos struktūrinių elementų dermės, turi keistis ir neformalaus ugdymo sistema, įgalinanti, įvairaus amžiaus asmenis, gyventi ir dirbti besikeičiančioje visuomenėje.
Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, kurios paskirtis yra skatinti asmenybės tobulėjimą ir aktyvų pilietiškumą bei padėti spręsti žmonių integravimosi į darbo rinką problemą. Panašūs tikslai yra keliami ir Lietuvoje – per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, gebanti tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius. Tačiau Lietuvoje neformaliam ugdymui sunku įsitvirtinti švietimo platformoje, kaip atskirai sričiai, nes iki šiol nėra sukurta įstatiminė bazė, kuri reglamentuotu neformaliojo ugdymo rezultatų įvertinimo gaires, neformalaus ugdymo pedagogų rengimą ir pan.
Kursinio darbo tikslas – aptarti esamą neformalus ugdymo administravimo situaciją Lietuvoje.

Uždaviniai:
1) Pristatyti neformalaus ugdymo reglamentavimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje;
2) Apžvelgti Lietuvos organizacijas ir institucijas, kurios teikia neformalųjį ugdymą;
3) Apibūdinti Europos Sąjungos remiamas neformalaus ugdymo programas.

1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA

Norint suprasti, kokią vietą Lietuvos švietimo sistemoje užima neformalus ugdymas, reikia susipažinti su Lietuvos švietimo sistemos sandara.
Remiantis Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo, 2 skirsniu, švietimo sistema skirstoma į:
1) Formalųjį švietimą – apribojamas mokymo laikas, mokomieji dalykai, vieta. Akcentuojamas konkretus rezultatas, žinios. Baigus formaliojo ugdymo įstaigą yra suteikiamas oficialiai pripažįstamas išsilavinimą patvirtinantis dokumentas (atestatas, diplomas ir pan.).
Šiai ugdymo formai priskiriamos tokios ugdymo pakopos:
– pradinis ugdymas, kurio paskirtis suteikti asmeniui dorinės ir socialinės brandos pradmenis, kultūros, taip pat ir etninės, pagrindus, elementarų raštingumą, padėti jam pasirengti mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą;
– pagrindinis ugdymas, kurio paskirtis suteikti asmeniui dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos pagrindus, bendrąjį raštingumą, technologinio raštingumo pradmenis, ugdyti tautinį sąmoningumą, išugdyti siekimą ir gebėjimą apsispręsti, pasirinkti ir mokytis toliau;
– vidurinis ugdymas, kurio paskirtis padėti asmeniui įgyti bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, profesinės kompetencijos pradmenis ir (ar) kvalifikaciją;
– profesinis mokymas, kurio paskirtis padėti asmeniui įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti kintančioje darbo rinkoje;
– aukštesniosios studijos, kurių paskirtis padėti asmeniui įgyti aukštesnįjį išsilavinimą bei tam tikrą kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti darbo rinkoje ir visuomeniniame šalies gyvenime;
– aukštosios studijos, kurių paskirtis padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai.
2) Neformalųjį švietimą – paprastai nevykdo formalios mokymo įstaigos. Jo tikslas nėra oficialaus dokumento ar konkrečių mokslinių žinių suteikimas. Neformalus ugdymas orientuojamas į praktinių įgūdžių lavinimą bei asmenybės tobulinimą.
Šiai ugdymo formai priskiriamos tokios ugdymo pakopos:
– ikimokyklinis ugdymas, kurio paskirtis padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius;
– priešmokyklinis ugdymas, kurio paskirtis padėti vaikui pasirengti sėkmingai mokytis pagal pradinio ugdymo programą;
– neformalusis vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais;
– neformalusis suaugusiųjų švietimas, kurio paskirtis sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kvalifikacijų.
3) Informalųjį švietimą (savišvietą) – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekos, žiniasklaida, internetas, muziejai ir kt.) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi. Tai kiekvieno asmens individualus, natūralus ugdymasis vykstantis kasdienių patyrimų metu. Jis nėra struktūruotas ir vyksta savaime.
Nors aukščiau minėtas įstatymas apibrėžia neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų švietimą, tačiau nėra išskirta, apibrėžta dar viena sąvoka – “Neformalus jaunimo ugdymas” . Neformalus jaunimo ugdymas – kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Jaunimo neformalaus ugdymo praktikoje yra svarbu ne tai, kaip pavadinami tam tikri dalykai, bet tai kas iš tikrųjų yra daroma.

2. NEFORMALAUS UGDYMO APIBRĖŽIMAS

Iki šiol neformalus ugdymas buvo tapatinamas su laisvalaikiu, papildomu ugdymu. Tačiau šiuolaikiniam žmogui vien žinių neužtenka, reikia ir tam tikrų kompetencijų. Įsivedus naują terminą „neformalus ugdymas”, apibrėžus naujus tikslus ir metodus, keičiama ir jo vieta švietimo sistemoje. Kalbėdami apie tokias kompetencijas kaip savarankiškumas, baimių nugalėjimas, darbas komandoje, bendravimas, bendradarbiavimas ir pan., pirmiausia galvojame apie jų svarbą mokykloje, darbe, papildomojo ugdymo įstaigose, pagaliau gyvenime. Dabar aiškiai suvokiama, kad žinios neišsprendžia visų problemų. Iki šiol buvo siekiama, švietimo įstaigoje, suteikti kuo daugiau žinių, bet niekas negali pasakyti, kokių ir kam jų reikia.
Neformalus ugdymas aiibrėžiamas, kaip sudėtinė švietimo sistemos dalis, egzistuojanti lygiagrečiai formaliojo švietimo, skirta tikslingam ir tęstiniam bei įvairaus amžiaus vaikams, suaugusiems prigimtinių galių, įvairių gebėjimų, polinkių atskleidimui, saviraiškos poreikių, pažintinių interesų tenkinimui, kūrybiškumo plėtojimui, kultūrinių vertybių puoselėjimui, turiningo laisvalaikio praleidimui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai skirtingose ugdymo institucijose ir jų koncentruose.
Pagrindiniai neformalaus ugdymo metodiniai principai yra:
1) Specifinės aplinkos. Neformalus ugdymas vyksta tam tikroje specifinėje aplinkoje. Jai turi būti būdinga tam tikra atskirumas, kad asmenys galėtų pakankamai saugiai eksperimentuoti be didesnės rizikos pakenkti sau ir/ar aplinkiniams. Kartu, tai turi būti aplinka, kurioje asmenys galėtų imtis pilnos atsakomybės už savo veiksmus ir net nesėkmė ar neteisingas sprendimas neturėtų neigiamų pasekmių, darančių įtaką asmens gyvenimui. Tai yra, asmenys turi turėti galimybę išbandyti save. Savęs išbandymas leidžia daugiau sukaupti autentiškos patirties, kuri įpatingai reikalinga.
2) Aktyvaus dalyvavimo ugdymo procese. Ugdymo procese dalyvaujantys asmenys ugdymo rezultatų pasiekia, visų pirma, savo aktyvumo dėka. Jų aktyvumo pasireiškimui galimybės sudaromos šiais būdais:
• skiriamas laikas savo patyrimo įvardinimui ir suvokimui; t.y. kiekvienas žmogus turi daugiau ar mažiau patirties, kuri jau yra pagrindas savęs ir aplinkos pažinimui;
• skiriamos dirbtinės situacijos; dalyvavimas užtikrinamas tuo, kad patys dalyviai daro išvadas iš dirbtinai sukurto patyrimo;
• kartais lengviau perteikti žinią ne per patyrimą, o žinią tiesiog pasakant; tokiu atveju dalyvavimas užtikrinant galimybę aktyviai padirbėti su medžiaga: aptarti ją, analizuoti, pagalvoti apie pritaikymo galimybes.
3) Visumos. Šis principas reiškia visuminį požiūrį į asmenį, ugdymo tikslus ir darbo metodus. Visumos principas išreiškia požiūrį, kad ugdymo procese neignoruojami nei jausmai, nei protas, nei fiziologija ir pan. Taip pat parodoma, kad kreipiamas dėmesys tiek į asmenį su jo norais, tikslais, savijauta, nuomone bei požiūriais, tiek į grupę – dalyvių tarpusavio santykius, bendradarbiavimo stilių, tiek į ugdymo procese įgyjamas žinias ar svarstomą temą. Atitinkamai siekiama taikyti kuo įvairiasnius metodus, kurie leistų atskleisti įvairiapusišką žmogaus prigimtį. Ugdymo procesas vyksta realiame gyvenime todėl siekiama ugdymo metu įgytą patirtį ir žinias susieti su kasdienybe.
4) Atviro ir neformalaus bendravimo. Tai autentiškas savęs pateikimas, dalinamasi savo asmeninio gyvenimo patirtimi, atveriant savo silpnąsias puses, neatsakytus klausimus.
5) Nekonkurencinės aplinkos kūrimas. Jei formaliajame ugdyme vertinami mokymosi rezultatai, neatsižvelgiant kiek pastangų įdėta, nesigilinant į detales ir aplinkybes, tai neformaliajame ugdyme būtina sukurti tokią erdvę, kurioje nebūtų lyginami vieni su kitais, o lyginti save anksčiau ir dabar. Tai naikina nesveiką konkurencingumą ir skatina aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis, savivertę.
6) Į grupės procesą orientuotas ugdymas(is). Grupė – tai priemonė, kurios dėka suintensyvėja individualus ugdymas (is) ir jį būtina išnaudoti. Grupės proceso metu nebūtinai įsisąmoninamos žinios. Tačiau žmonėms jų pačių problemos tampa aiškesnės, labiau suvokiami asmenys ir jų tarpusavio ryšiai. Refleksavimas – galimybė pažvelgti į save iš šalies, lyg į veidrodį. Ypač svarbu refleksuoti patį procesą, kai žmonės nepasiekia jiems patiems norimo rezultato.
Neformalaus ugdymo yra ne siauras specializacijos ugdymas, bet kompetencijų ir įgūdžių lavinimas. Didžiausias dėmesys skiriamos šioms kompetencijoms:
Asmeninė kompetencija. Gilesnis savęs pažinimas ir suvokimas, gebėjimas save pristatyti, savęs vertinimas, savianalizės įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, atsakomybė už savo veiksmus.
Edukacinė kompetencija. Saviraiškos mokymosi bei informacijos valdymo įgūdžiai, požiūris į mokymąsi visą gyvenimą.
Socialinė kompetencija. Bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, darbo komandoje ir dalijimosi atsakomybe įgūdžiai, verslumo įgūdžiai, konfliktų sprendimo įgūdžiai, lygių galimybių įsisąmonijimas, ekonominė savimonė, saviraiškos galimybių įsisąmonijimas ir panaudojimas.
Profesinė kompetencija. Specifinių sričių žinios bei įgūdžiai, supratimas apie šiuolaikinę darbo rinką, požiūris į verslo kokybę.
Nors neformalus ugdymas skirtingoms amžiaus grupėms (vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų) yra reglamentuojamas skirtingais valstybinio lygio dokumentais, tačiau neformalaus ugdymo principai išlieka visiems vienodi: neformalus ugdymas yra planuojamas ir savanoriškas; mokymasis vyksta įvairioje aplinkoje ir esant įvairioms situacijoms, kai mokymas ar dėstymas nėra vienintelė ar pagrindinė veikla; veiklą gali vykdyti tiek profesionalūs mokymo vadovai, tiek savanoriai; veikla nebūtinai grindžiama tradiciniais mokomaisiais dalykais ar tarpsniais; paprastai skiriama konkrečioms tikslinėms grupėms ir priklauso nuo konkrečios temos.

3. NEFORMALUS VAIKŲ ŠVIETIMAS

Socialiniai įgūdžiai dažniausiai siejami su asmens santykiais su savimi, kitais žmonėmis, veikla. Per veiklą atsiranda vis sudėtingesnių ryšių su socialine aplinka, galimybių ją pažinti, plėsti individualų gyvenimišką patyrimą, taip pat keistis pačiam ir keisti aplinką. Socialiniams įgūdžiams ugdyti galimybių teikia tiek formalusis švietimas, tiek neformalusis.
Jauniausieji Lietuvos piliečiai, iki 6 metų vaikai, pirmą kartą su neformaliu ugdymu susiduria ikimokyklinėse įstaigose. Šių įstaigų tikslas padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2007 m. ikimokyklines įstaigas lankė 54,8 procentai visų ikimokyklinio amžiaus vaikų visoje Lietuvoje [5., 31 psl.].
6-7 metų vaikai prieš pradėdami lankyti pradinę mokyklą, 1 metus mokosi priešmokyklinėse klasėse, kurios gali būti tiek ikimokyklinėse įstaigose, tiek bendrojo lavinimo mokyklose. Priešmokyklinis ugdymas yra antra pakopa vaikų neformalaus ugdymo sistemoje, kurio tikslas padėti vaikams pasiruošti pradinio ugdymo programai. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2007 m. priešmokyklinėse įstaigose mokėsi 88 procentas atitinkamo amžiaus vaikų [5., 32 psl.].
Taip pat svarbi jauno žmogaus gyvenimo sritis – popamokinė veikla (papildomas ugdymas), kuri šiuo metu įvardinama kaip neformalus vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Įvairi popamokinė veikla padeda mokinį priartinti prie gyvenimo. Ji sudaro sąlygas įsitraukti į socialinių santykių sistemas, ugdyti socialinius įgūdžius. Ši veikla tampa reikšminga paauglystės metais, nes paauglys stengiasi įsitraukti į platesnį socialinių santykių sistemą, įtvirtinti savo, kaip sistemos dalies, statusą.
3.1. Neformalaus vaikų švietimo reglamentavimas

Iki 2002 m. vaikų neformalus švietimas nebuvo aiškiai apibrėžtas. Dažniausiai jis buvo įvardijamas, kaip viena iš naujų, darbo su jaunimo, sričių (pvz.: nevyriausybinių organizacijų veikla). Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, priimtame 2003 m. iki tol buvusi “papildomo ugdymo” sąvoka buvo papildyta ir apibrėžta, kaip neformalusis vaikų švietimas.
Vaikų neformalaus ugdymo sąvokos atsiradimui Lietuvoje įtakos turėjo ir Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 25 d. rezoliucija (OL C 295, 2003 12 05), kurioje teigiama, kad neformaliojo ugdymo būdu įgyta patirtis yra didelis indėlis į asmenybės tobulėjimą ir aktyvaus pilietiškumo skatinimas. Taip pat nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa, kurią patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1270, (Žin., 2005, 139-5019). Joje numatyta plėtoti vaikų ir jaunimo neformalųjį ugdymą, skatinant švietimo institucijų bei jaunimo nevyriausybinių organizacijų partnerystę ir bendradarbiavimą.
Vienas iš Lietuvos valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų iškeltų tikslų yra sukurti lankščią ir atvirą švietimo struktūrą, kuri sujungtų formalų, neformalų mokymasi ir savišvietos formas į bendrą erdvę. Taip pat minėtame dokumente, numatyta siekti, kad neformalus ugdymas būtų prieinamas visiems vaikams, finansuojant šią veiklą mokinio krepšelio principu bei sukuriant neformalio ugdymo programų plačią pasiūlą.
Vienas iš pagrindinių, šiuo metu vaikų neformalųjį ugdymą reglamentuojančių dokumentų yra “Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija” patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-12-30 įsakymu Nr. ISAK-2695. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje apibrėžiami neformaliojo vaikų švietimo tikslai, uždaviniai, principai, ugdymo objektas, ugdomos kompetencijos, rezultatas, ugdymo proceso organizavimas, sistema, finansavimas.
Neformalųjį vaikų švietimą gali teikti neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, formaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai bei kitos organizacijos turinčios teisę užsiimti neformaliuoju vaikų švietimu. Neformaliojo švietimo mokyklos tipui priskiriamos muzikos, dailės, meno, sporto mokyklos, ugdymo centrai, moksleivių rūmai, kūrybos centrai, klubai, šeštadieninės ir sekmadieninės tautinių mažumų mokyklos ir kitos švietimo institucijos. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje neformaliojo vaikų švietimo mokyklų tinklą sudaro per 300 mokyklų, kurių nuostatuose neformalusis vaikų švietimas įteisintas kaip pagrindinė įstaigos veikla. Dauguma iš šių mokyklų atlieka vaikų meninių ir sportinių gebėjimo atskleidimo bei ugdymo funkcijas. Jų programose kasmet dalyvauja daugiau nei 122 tūkst. mokinių, tai sudaro 23 procentai visų mokinių. Tačiau egzistuoja dideli vaikų dalyvavimo neformalaus švietimo sistemoje skirtumai: skirtingose savivaldybėse neformaliojo vaikų mokyklų ugdytinių dalis svyruoja.

1 pav.
Aukščiau minėti skirtumai atsiranda dėl kelių priežaščių:
 vaiko gyvenamoji vieta – renkamasi neformalaus ugdymo mokykla esanti arčiau namų;
 šeimos materialinė padėtis – ne visi tėvai išgali mokėti už neformalaus ugdymo mokyklos paslaugas, todėl pagal finansines išgales renakasi tinkamiausią ugdymo instituciją, programą;
 į neformalaus ugdymo mokyklas patenka ne visi norintys – tai sąlygoje mokyklų išsidėstymą savivaldybėse, pačių mokyklų galimybes (patalpų stoka, turimos laisvos vietos ir pan.);
 skirtingas veiklos finansavimas – skirtingose savivaldybėse neformalaus ugdymo programoms skiriamos skirtingos sumos, kas sudaro prielaidas nelygias prieinamumo sąlygas.
3.2. Neformalaus vaikų švietimo finansavimas

Remiantis šiuo metu galiojančiais teisiniais dokumentais, neformaliojo vaikų švietimo programų vykdymą finansuoja mokyklos steigėjai, mokiniai (jų atstovai) bei rėmėjai. Vaikų muzikos, dailės, meno ir sporto mokyklos, nevalstybinės mokyklos, neformaliojo vaikų švietimo programos yra remiamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
Savivaldybės skirtingai finansuoja neformalųjį vaikų švietimą, tačiau pagrindiniai kriterijai formuojant biudžetą dažniausiai laikomi vaikų skaičius lankantis neformalaus ugdymo mokyklą ar programą, pedagogų kvalifikacija ir etatų skaičius, ekonominės savaivaldybės galimybės ir susiformavusi švietimo politika, mokinių poreikiai ir parengtos ugdymo programos, ankstesnių metų biudžetas. Skiriamos išlaidos svyruoja, anot “Neformalio vaikų švietimo sąnaudos ir prieinamumas” nuo 1103 Lt iki 4027 Lt vienam neformaliojo vaikų švietimo mokyklos ugdytiniui ir nuo 96 Lt iki 1698 Lt lėšų vienam bendrojo lavinimo mokyklos mokiniui. O piniginiai tėvų įnašai sudaro vidutiniškai 8 procentus lyginant su savivaldybių skiriama pinigų suma. Tik meno krypties (dailės, muzikos ir kt.) mokyklas lankančių vaikų tėvų įnašai gerokai didesni [7. 31 psl.].

2 pav.
Nors didžiausias valdžios dėmesys yra skiriamas vaikų neformalaus švietimo klausimui, tačiau priimami sprendimai ir vykdomi žingsniai dar neišsprendė visų esančių problemų neformalaus vaikų ugdymo kontekste:
– neformaliojo vaikų švietimo ir formaliojo švietimo mokytojų atestacijos tvarka ir pedagogų kvalifikacijos vertinimo rodikliai yra bendri, nors veiklos formos ir tikslai skiriasi;
– Lietuvos aukštosios mokyklos rengia atskirų sričių arba dalykų mokytojus, turinčius teisę dirbti tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo mokyklose. Neformaliojo patirties mokytojai įgyja kursuose Lietuvoje ir užsienyje, tačiau šiuo metu jų praktiniai gebėjimai nėra formalizuojami;
– nėra neformaliojo švietimo būdu įgytų kompetencijų pripažinimo mechanizmo;
– nėra neformaliojo vaikų švietimo mokyklos veiklos įvertinimo (įsivertinimo) metodikos, todėl šiuo metu vertinimui naudojami daugiau kiekybiniai rodikliai;
– bendrojo lavinimo mokyklose iš mokinio krepšelio yra finansuojamos neformaliajam vaikų švietimui (papildomajam ugdymui) skirtos valandos, tačiau šiose mokyklose nesudaromos sąlygos arba neturima pakankamai galimybių užtikrinti neformaliojo švietimo veiklos pasirinkimo (pvz.: neturi papildomų patalpų ir pan.). Be to, lėšos dažnai naudojamos ne pagal paskirtį. Neformaliojo vaikų švietimo mokykloms, kitoms neformalųjį švietimą vykdančioms organizacijoms šių lėšų gauti nėra galimybių;
– statistinė informacija apie vaikus lankančius neformaliojo ugdymo užsiėmimus ir institucijas, neatitinka tikrovės.

4. NEFORMALUS JAUNIMO UGDYMAS

2006 m. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, duomenimis jaunimas sudarė 22,2 procento visų Lietuvos gyventojų. Ši dalis palaipsniui mažėja dėl mažėjančio gimstatumo ir didėjančios emigracijos. Todėl svarbu sudaryti palankias sąlygas Lietuvos jaunimui, pasiūlyti įvairiapusišką veiklą, įtraukti į aktualių jaunimui, sprendimų priėmimo procesą ir kt.
2007 m. Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlikto jaunimo situacijos sociologinį tyrimą, kurio duomenimis, apie 74 procentai jaunimo teigia, kad nėra dalyvavę ir nedalyvauja jokioje visuomeninėje veikloje. Šis atliktas tyrimas patvirtina, kad formalių ir neformalių jaunimo grupių veikloje dalyvauja 13,7 procentai jaunų žmonių, 12 procentų yra dalyvavę, o 31,6 procentų nedalyvauja, tačiau norėtų įsitraukti į tokią veiklą. Be to, 91,3 procento jaunimo nurodo, kad jiems dalyvavimas jaunimo veikloje buvo labai naudingas arba greičiau naudingas nei nenaudingas, nes susirado draugų, įgijo žinių ir profesinės patirties, naujų įspūdžių ir kt. tai iliustruoja diagrama [9.]:
Kuo šis dalyvavimas formalių ar neformalių grupių veikloje Jums būtų/ yra (ar buvo) naudingas? (Proc.)

Respondentai galėjo nurodyti kelis atsakymo variantus. Atsakymų suma viršija 100%

3 pav. Jaunimo situacijos sociologinio tyrimo diagrama
Visi minėti duomenys rodo, kad jaunimo organizacijų plėtros potencialas Lietuvoje yra didelis. Tačiau visuomenė nepakankamai žino apie šių organizacijų veiklą ir atliekamą neformalaus ugdymo funkciją.
Jaunimo neformalus ugdymas yra viena iš galimybių jaunimui pasireikšti, realizuoti savo poreikius ir pan. Yra daug jaunimo neformalaus ugdymo apibrėžimų, tačiau išskirti vieną teisingą nėra lengva. Nėra vieno absoliučiai teisingo ir neginčijamo apibrėžimo. Štai kaip jis apibūdinamas Lietuvos Respublikos jaunimo politikos įstatyme (Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas 2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871 (Žin., 2003, Nr. 119-5406)), 4 skirsnis:
1. Jaunimo neformaliojo ugdymo paskirtis – ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti jauno žmogaus socialines kompetencijas.
Jaunimo neformalus ugdymas padeda jaunam žmogui išlaisvėti:
u Iš nepagrįstų išorinių apribojimų. Jaunas asmuo jaučiasi galintis imtis atsakomybės, bet kai kuriose situacijose pervertina savo pasirengimą gyvenimui, o suaugusieji kartais linkę nepasitikėti ir nepagrįstai riboti jauno asmens galimybes. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų išorinių apribojimų reiškia pastangas sušvelninti šį galimą konfliktą. Jaunimo neformalaus ugdymo veikloje asmeniui suteikiama saugi erdvė pajusti ir išbandyti savo realias galimybes, o jį supančiai aplinkai atvirai priimti besikeičiantį, stiprėjantį jauną žmogų.
u Iš nepagrįstų vidinių apribojimų. Jaunas žmogus, stokodamas asmeninės patirties remiasi tėvų, autoritetų, tradicijų suformuotomis vertybėmis. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų vidinių apribojimų, (nesuvoktų vertybių, baimių, kompleksų) reiškia jauno žmogaus vertybių formavimąsi asmeninės patirties pagrindu.
u Link atsakomybės už savo gyvenimą. Tai reiškia jaunimo sąmoningą apsisprendimą dėl savo norų bei tikslų ir savarankiškas pastangas siekiant jų įgyvendinimo.
u Link prasmingo savęs realizavimo. Tai reiškia jauno asmens galimybių realizavimą derinant asmeninius ir bendruomeninius tikslus.
Kadangi jaunimo neformalus ugdymas yra dalis jaunimo politikos, todėl jo veikloje siekiama įgyvendinti bendruosius jaunimo politikai galiojančius principus:
Pariteto – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos yra atstovaujamos po lygiai;
Subsidiarumo – sprendimai, susiję su jaunimu, turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi;
Tarpžinybinio koordinavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, spręsdamos su jaunimu susijusius klausimus, bendrauja ir bendradarbiauja tarpusavyje;
Dalyvavimo – su jaunimu susiję klausimai sprendžiami jaunimui dalyvaujant ir derinant su jaunimu ar jaunimo organizacijų atstovais;
Informavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos informuoja jaunimą jam aktualiais klausimais priimtina ir prieinama forma;
Bendravimo ir bendradarbiavimo – Lietuvos jaunimo organizacijos bendrauja ir bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio jaunimo organizacijomis, valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis.
Jaunimo neformalus ugdymo veikla yra neatsiejama nuo jaunimo veiklos, todėl dirbant su jaunimu kiek įmanoma yra siekiam išpildyti ir jaunimo veiklos principus.
 Savarankiškumo – jaunimas pats renkasi veiklos sritį, formuoja jos tikslus, aktyviai joje dalyvauja ir atsako už tikslų įvykdymą;
 Savanoriškumo – jaunimas dalyvauja pasirinktoje jaunimo veiklos srityje savo noru ir nieko neverčiamas;
 Savivaldos – jaunimas savo veikloje nustato šios veiklos tikslų įgyvendinimo būdus, formą, atsakomybę ir įvertinimą.

4.1. Neformalaus jaunimo ugdymo reglamentavimas

Jaunimo politika Lietuvoje yra nauja ir lanksti veiklos sritis, pradėta plėtoti tik nuo 1990 metų, kai pradėjo aktyviai kurtis jaunimo organizacijos. Lietuvos Respublikos Seimas 1996 metais patvirtino Valstybinę jaunimo politikos koncepciją (Žin., 1996, Nr. 65-1537), kuri teisiškai įtvirtino jaunimo veiklą. Didelės įtakos jaunimo politikos vystymuisi Lietuvoje turėjo ir sėkmingas kitų šalių gerosios patirties perėmimas bei pritaikymas.
2003 metais Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Jaunimo politikos pagrindų įstatymą, kuriame yra įtvirtintos pagrindinės Lietuvos jaunimo politikos įgyvendinimo sritys, nustatomi šios politikos įgyvendinimo principai, atitinkantys Europos Sąjungos prioritetus.
Nors Lietuvoje sukurta pažangi jaunimo politikos informavimo ir įgyvendinimo sistema yra reglamentuota teisės aktuose, tačiau dar nepakankamos galimybės neformaliam jaunimo ugdymui, nepakankamos neformalaus ugdymo tradicijos, neformalus ugdymas nėra pripažįstamas visuomenės kaip viena iš efektyviausių ugdymosi priemonių, stokojama paslaugų jaunimui ir darbo su jaunimu vertinimo ir reglamentavimo. Teigiama yra tai, kad priimant sprendimus įtraukiamos jaunimo organizacijos. Gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje, sėkminga integracija į darbo rinką bei visų lygių visuomenės gyvenimą reikalauja naujų bendrųjų gebėjimų, kuriuos kiekvienas privalo turėti. Jie yra apibrėžti Lisabonos strategijoje – tai informacinės technologijos, užsienio kalbos, technologinė kultūra, verslininkystė ir socialiniai gebėjimai. Siekiant priimti naujus iššūkius, svarbūs ir nauji švietimo bei ugdymo metodai. Vienas tokių – neformalusis ugdymas.

4.2. Neformalaus jaunimo ugdymo finansavimas

Iki šiol Lietuvos Respublikoje nėra apskaičiuota kiek valstybės, savivaldybių biudžeto, nebiudžetinių fondų lėšų kasmet įsisavina Jaunimo nevyriausybinės organizacijos (toliau NVO). Nėra bendros jaunimo iniciatyvų, jaunimo politikos finansavimo sistemos. Savo iniciatyvas įgyvendinti jaunimo NVO gali gauti lėšų iš Valstybinės jaunimo reikalų tarybos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kultūros ministerijos, Narkotikų kontrolės ir prevencijos departamento ir t.t. Penkiasdešimt trys savivaldybės turi atskiras biudžeto „eilutes“ jaunimo projektams finansuoti.
2005 metų kovo 24 d. patvirtintame LR Vyriausybės 2004 – 2008 metų programos priemonių plane pirmą kartą atskira skiltimi išskirta Jaunimo politika (11. LR Vyriausybės programos dalis). Šioje LR Vyriausybės programos dalyje viename iš punktų įtvirtinta nuostata „11.4. Didinti jaunimo organizacijų teikiamų projektų finansavimą.“
Galimi du būdai finansuoti jaunimo nevyriausybinių organizacijų veiklą: projektinės veiklos finansavimas ir programinės veiklos finansavimas. Programa apibūdinama kaip ilgalaikis darbas, vienos ar kelių institucijų, organizacijų veiksmų visuma, jungianti nuo kelių iki keliolikos atskirų projektų. Projektas apibrėžiamas kaip tikslinė jaunų žmonių grupės ar jaunimo organizacijos veikla, kuri yra apibrėžta pasirengimo ir įgyvendinimo terminais, tikslais, finansavimo šaltiniais, vykdytojais ir dalyviais.
Lietuvoje vyrauja projektinis jaunimo organizacijų veiklos finansavimas tiek nacionaliniame, tiek savivaldybės lygmenyse. Savivaldybės lygmenyje daugiausia dėmesio skiriama organizacijų atstovų informavimui apie įvairių fondų skelbiamus projektų finansavimo konkursus, skatinama, juose dalyvauti. Savivaldybių biudžetuose numatyta suma jaunimo projektų finansavimui yra pernelyg maža, dažnai organizacijų projektus savivaldybė remia tik dalinai (papildomas finansavimas), ir dažniausiai yra kompensuojamos tik veiklos išlaidos. Atlyginimams ir patalpoms išlaikyti lėšos yra neskiriamos arba skiriama labai mažai. Pastebėtina, kad projektinio finansavimo tikslas yra finansuoti jaunimo projektus, kurie turi aiškią pradžią ir pabaigą; yra orientuoti į konkrečios problemos sprendimą ir vykdoma veikla turi užtikrinti greitą ir aiškų poveikį, kadangi tokios veiklos tęstinumas nebūtinai turi būti užtikrinamas.
Valstybinė jaunimo reikalų taryba įgyvendina tris paprogrames, kuriomis yra užtikrinamas programinis arba taip vadinamas institucinis jaunimo organizacijų finansavimas. Teikiant šią institucinę paramą siekiama, kad jaunimo organizacijos instituciškai taptų stipresnės, jų veikla būtų kokybiškesnė, skaidresnė, kad programų dalyviams būtų sudarytos sąlygos įgyti naudingos socialinės kompetencijos, siekiant aktyviai įgyvendinti Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme numatytas jaunimo organizacijų funkcijas. Taip pat yra siekiama, kad jos glaudžiai bendradarbiautų su kitais viešaisiais juridiniais asmenimis, dirbančiais su jaunimu. Institucinio finansavimo tikslas – finansuoti ilgalaikes organizacijų programas, kurios orientuotos į konkrečios problemos sprendimą, tačiau vienkartinis veiksmas aiškaus poveikio negali padaryti, todėl būtina užtikrinti vykdomos veiklos tęstinumą pagal patvirtintą programą.

4.3. Neformalaus jaunimo ugdymo vykdytojai

Jaunimo politikos pagrindų įstatyme įtvirtintos jaunimo politiką įgyvendinančios institucijos nacionaliniame ir savivaldybių lygmenyje. Jaunimo politiką pagal kompetenciją formuoja ir įgyvendina: Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – JRD) ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.
Svarbus vaidmuo formuojant ir įgyvendinant jaunimo politiką tenka Jaunimo reikalų tarybai, veikiančiai prie JRD. Minėta taryba veikia visuomeniniais pagrindais ir sudaroma iš valstybės institucijų, įstaigų ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos deleguotų atstovų bei veikia visuomeniniais pagrindais. Ji nagrinėja svarbiausius jaunimo politikos klausimus ir teikia pasiūlymus JRD dėl jaunimo ir jaunimo organizacijų reikmes atitinkančios jaunimo politikos įgyvendinimo.
JRD kasmet įgyvendina nemažai programų. Joms įgyvendinti iš valstybės lėšų finansuojama jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų veikla (arba iš šių organizacijų perkamos ugdymo paslaugos), atitinkanti nustatytus prioritetus (laisvalaikio užimtumo, ugdymo sportu, žinių visuomenės plėtros, jaunimo veiklos kokybės gerinimo, organizacijų potencialo plėtojimo ir kt.). JRD įgyvendinamos programos leidžia plėtoti jaunimo organizuotą veiklą, gerina jaunimo užimtumą, laisvalaikiu ir sportuojant remia bendruomenei naudingas jaunimo iniciatyvas, skatina tarptautinius mainus ir savanorystę užsienyje.
Jaunimo politika plėtojama ir savivaldybių lygmeniu. Jaunimo politikos pagrindų įstatyme nustatyta, kad savivaldybės institucijos formuoja ir įgyvendina savivaldybės jaunimo politiką, o joms atlikti šią funkciją padeda savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius. Daugelyje savivaldybių veikia sprendimų priėmimo ir patariamąją funkciją atliekančios regioninės jaunimo reikalų tarybos – “Apskritieji stalai”, į kurias pariteto principu įtraukiami valdžios ir jaunimo organizacijų atstovai.
Formuojant valstybinę jaunimo politiką labai svarbi jaunimo įtaka, kuri iš esmės priklauso nuo jaunimo organizacijų veiklos aktyvumo. Svarbiausią vaidmenį šioje srityje vaidina asociacija Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (toliau – LiJOT). Tai organizacija, vienijanti 55 jaunimo organizacijas ir atstovaujanti jaunimo interesams. Svarbus vaidmuo jaunimui aktyvinti, palankioms sąlygoms įvairiai jaunimo veiklai sudaryti tenka nacionalinei bei vietinei jaunimo organizacijai, regioninei jaunimo organizacijų tarybai, veikiančiai daugelyje savivaldybių. Lietuvoje nevyriausybinės jaunimo organizacijos veikia palyginus neseniai – tik šiek tiek daugiau kaip 15 metų, todėl nevyriausybinės veiklos tradicijos, jaunimo įgūdžiai dalyvauti visuomeninėje bei pilietinėje veikloje Lietuvoje nėra išplėtoti. Tačiau šios organizacijos atlieka jaunimo neformalaus ugdymo funkciją, taip pat daro įtaką jaunimo politiką, todėl labai prisideda prie jaunimo pilietiškumo ugdymo. Tačiau jaunimo organizacijų veikla, ypač regionuose, yra netolygi dėl žmogiškųjų, finansinių ir materialinių išteklių stokos, dėl finansavimo nepastovumo.
Svarbus šiuolaikinės visuomenės, ypač jaunimo, bruožas – susiskirstymas ir priklausymas įvairioms socialinėms grupėms. Aktyvėja įvairių grupių, kurias vienija tam tikros vertybės, veikla. Šios grupės pačios imasi spręsti problemas ir dalyvauti viešajame gyvenime, dėl to ypač didėja nevyriausybinių jaunimo organizacijų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje.

5. NEFORMALUS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS

“Pasiekti, kad Lietuvos gyventojai, turėtų realias galimybes mokytis visą gyvenimą, nuolat atnaujinti ir plėtoti savo sugebėjimus.” [14.]
Lietuvoje šiuo metu vyksta esminiai socialinės ir kultūrinės raidos procesai, o pasaulio pažangoje visuomenės dalis plėtoja nuolatinio mokymosi idėją. Nuolatinis žmonių mokymasis yra neišvengiamas šių laikų kasdienybėje. Žinių ir įgūdžių, kurios įgyjamos vaikystėje ir jaunystėje šeimoje, mokykloje, kolegijoje ar universitete neužtenka visam gyvenimui. Asmeniui šiandien nepakanka kartą įgytos profesinės kvalifikacijos. Dabarties žmogui būtini gebėjimai prisitaikyti prie sparčios kaitos, jam reikalingi imlumo ir žinių atnaujinimo įgūdžiai.
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, kintantys aplinkos reikalavimai, konkurencija, darbe kylančios problemos, kurias būtina spręsti darbo rinkoje – tai veiksniai, kurie skatina žmones nuolat mokytis. Neformalus suaugusiųjų švietimas apima asmens bendrosios kultūros ugdymą, profesiniai veiklai reikalingų žinių įgijimą ir gebėjimų lavinimą bei tobulinimą. Žmonės siekia kelti savo profesinę kvalifikaciją, įgyti daugiau žinių ir patirties. Tai sudaro palankesnes sąlygas individų socialinio statuso kitimui ir jo kilimui. Todėl ypač svarbu išryškinti nuolatinio mokymosi vaidmenį dinamiškoje šiandienos visuomenėje.
Nuolatinis mokymasis – visą gyvenimą trunkantis mokymasis, skatinamas atitinkamos aplinkos (kintančių darbo sąlygų ir pan.) ir vidinio individo poreikio mokytis. Nuolatinį mokymąsį sąlygoja keli pagrindiniai veiksniai: išorinė aplinka, technika ir technologija, vidinė organizacijos aplinka bei žmonių individualūs charakteriai. Nuoltatinio mokymosi uždavinys – kaupti profesinę patirtį, įgyti ir tobulinti savo kvalifikaciją, kad būtų galima greičiau prisitaikyti prie nuolatos kintančios veiklos pasaulyje. Galima išskirti kelias pagrindines nuolatinio mokymosi sistemas:
1) Profesinio rengimo sistema. Jos uždavinys – ugdyti asmenybę, formuojant supratimą apie pasaulį ir suteikiant profesiniam mokymui reikalingų bazinių žinių. Jo tikslas – padėti žmogui įgyti naują kvalifikaciją, atitinkančia europinį lygį, ir skatinti norą nuolat mokytis. Šioje sistemoje formuojama nuostata, kad būtina nuolat mokytis siekiant išlaikyti kompetenciją, kuri leidžia prisitaikyti prie kintančių visuomenės gyvenimo sąlygų (ekonominių, socialinių ir t.t.).
2) Praktinio mokymo sistema. Praktinis mokymas – žinių perteikimas, kaip reikėtų veikti, ką daryti norint išspręsti kilusias problemas. Ši mokymo sistema suteikia žinių apie tam tikrus principus, kuriuos galima pritaikyti praktikoje. Praktinio mokymosi forma vadinama seminaru, o jo pagrindinis objektas yra žmogus. Seminaruose taikomi metodai: elgsenos modeliavimas, žaidimas, vaidmenų atlikimas ir kt.
3) Konsultavimas ir projektų įgyvendinimas. Konsultavimas – įsigilinimas į konkrečią problemą (situaciją) ir tos problemos sprendimo būdas. Konsultavimas padeda suvokti konkrečios organizacijos problemas ir jas išspręsti.
Mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas naudingas ir individui, ir organizacijai. Individui naudingas dėl to, kad padeda rasti įvairių problemų sprendimas; padidina darbinės veiklos vertę ir darbo našųmą; sustiprina darbuotojo pasitikėjimo savo jėgomis; sukuria platesnes perspektyvas karjerai; formuoja geresnį organizacijos klimatą. Darbuotojų mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas organizacijai naudingas, nes skatina motyvacijos augimą ir didina lankstumą; garantuoja organizacijos narių kvalifikacijos lygio palaikymą.
Statistikos departamento duomenimis, 2006 metais neformaliojo mokymosi veikloje dalyvavo 500 tūkstančių 25–64 metų amžiaus asmenų. Mokymosi paslaugas jiems gali teikti apie 3 tūkstančiai skirtingos žinybinės priklausomybės institucijų, turinčių skirtingą nuosavybės formą, taip pat ir įstaigos, kurių tiesioginės funkcijos nėra švietimas.

5.1. Neformalaus suaugusiųjų švietimo reglamentavimas

Lietuvoje jau yra padėti modernios suaugusiųjų švietimo pamatai. Formalusis suaugusiųjų švietimas regamentuojamas Švietimo, Profesinio mokymo ir Aukštojo mokslo įstatymais. Sukurtos ir įteisintos modulinės suaugusiųjų bendrojo lavinimo programos, įteisintas neakivaizdinis suaugusiųjų bendrasis lavinimas. Aukštojo moksto įstatyme įteisintos neakivaisdinės studijos. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas atveria naujas paramos formas švietimui kelius, įteisina neakivaizdinį švietimą. 1998 ir 1999 m. priimti papildantys teisės aktai, įsteigiantys įstatymu numatytą Neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybą, nustatantys teisės į suaugusiųjų neformalųjį švietimą įgijimą, valstybės užsakomų neformaliojo suaugusiųjų programų ir tikslinių projektų finansavimo ir konkursų organizavimo tvarką. Rengiami teisės aktai, kuriantys neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemos įgytų žinių ir įgūdžių valstybinio pripažinimo mechanizmą ir nustatantys informavimo apie suaugusiesiems teikiamas neformaliojo švietimo programas tvarką.
Buvo išleisti 7 nacionalinio lygmesn dokumentai, reglamentuojantys neformalųjį suaugusiųjų švietimą.
1) Lietuvos švietimo koncepcija (1992 m.);
2) Lietuvos suaugusiųjų švietimo sistemos koncepcija (1993 m.);
3) LR Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (1998 m.);
4) Švietimo gairės (Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003-2012 metai. Projektas.);
5) LR švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m.);
6) Valstybės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatos;
7) Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija (2004 m.).

5.2. Neformalaus suaugusiųjų švietimo finansavimas

Neformaus suaugusiųjų švietimo įstatyme, 17 str. yra numatyta suaugusiųjų neformalus švietimo finansavimo principai ir formos. Finansinės paramos požiūriu daugiausia dėmesio skiriama į darbo rinkos poreikius orientuotą suaugusiųjų mokymą. Neformalus neprofesinis suaugusiųjų švietimas yra finansuojamas tiek valstybinių, tike kitų institucijų: šalies ir Europos Sąjungos programų (pvz.: Griundvig), fondų, nevyriausybinių organizacijų ir pan. Kaip vienas didžiausias mokymosi visą gyvenimą paslaugų finansavimo šaltinių išlieka ES struktūrinių fondų investicijos.
Valstybės paramos suaugusiųjų švietimui kryptys:
– tiesioginis švietimo įstaigų finansavimas, atskirų valstybinių ar savivaldybių, asmenų ar grupių teikiamų švietimo projektų, programų finansavimas;
– valstybinių patalpų nuomos ir mokesčių lengvatų teikimas, labdaros ir švietimo rėmimo skatinimas per mokesčių sistemą;
– dalinis arba visiškai socialiai remtinų asmenų švietimo finansavimas, suaugusiųjų švietimo dalyvių rėmimas stipendijomis;
– nemokamas besimokanąiųjų aprūpinimas informacija bei spaudiniais valstybinėse bibliotekose.
Valstybės institucijos neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas dažniausiai finansuoja arba tikslinių dotacijų forma arba projektų atrankos konkurso būdu. Tačiau šių tiesioginių neformaliojo švietimo finansavimų priemonių taikymas tik nežymiai skatina neformaliojo švietimo plėtrą šalyje.

5.3. Neformalaus suaugusiųjų švietimo vykdytojai

Lietuvoje mokymosi visą gyvenimą politikos formavimo, vykdymo, koordinavimo funkcijas atlieka Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) bei joms pavaldžios institucijos, taip pat kitos ministerijos, savivaldybių ir apskričių viršininkų administracijos.
ŠMM rengia neformalųjį suaugusiųjų švietimą reglamentuojančius teisės aktus; koordinuoja valstybinių ir savivaldybių neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigų veiklą, nustato jų prioritetines kryptis, derindama jas su regioninės plėtros programomis; rengia neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigų sistemos plėtojimo ir jų finansavimo tobulinimo projektus; užsako ir finansuoja neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, tikslinius projektus ir mokslinius tyrimus; organizuoja suaugusiųjų švietėjų kvalifikacijos tobulinimą, informuoja ir konsultuoja suaugusiųjų švietimu besidominčius juridinius ir fizinius asmenis.
Prie ŠMM veikia kitos institucijos:
 Lietuvos suaugusiųjų švietimo informacijos centras (LSŠIC) įgyvendina suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymo nacionalines programas ir projektus, kaupia duomenis apie suaugusiųjų švietimo galimybes, šias paslaugas teikiančias institucijas ir programas, informuoja visuomenę, vykdo suaugusiųjų švietimo būklės ir poreikių šalyje tyrimus, projektus, susijusius su suaugusiųjų švietimo galimybių plėtra.
 Pedagogų profesinės raidos centras (PPRC) rengia ir įgyvendina tikslines suaugusiųjų mokymo programas – pabėgėlių, tremtinių, socialinę atskirtį patiriančių asmenų mokymo, kitakalbių valstybinės kalbos mokymo ir kitas, apie tai informuoja visuomenę, rengia ir įgyvendina programas, skirtas suaugusiųjų mokytojų kvalifikacijos tobulinimui bei metodinės veiklos sklaidai.
 Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) tęstiniam suaugusiųjų mokymui reikšmingas savo vykdomais uždaviniais vertinti studijų programas įregistravimo arba akreditavimo tikslu bei skleisti informaciją apie mokslo ir studijų veiklos kokybę ir jos užtikrinimo patirtį. Šios įstaigos veikla padeda kurti laisvo asmenų judėjimo sąlygas – ketinantys studijuoti suaugusieji gali tinkamai pasirinkti studijų programas, o asmenys, įgiję kvalifikacijas užsienyje, – gauti jų pripažinimą Lietuvoje ir susirasti kvalifikacijai tinkamą darbo vietą.
 Mokytojų kompetencijos centras (MKC) prisideda prie pedagogų, švietimo institucijų vadovų kvalifikacijos tobulinimo, teikia pasiūlymus dėl švietimo darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programų kokybės, sudaro sąlygas švietimo darbuotojams įgyti kompetencijų, būtinų darbui su suaugusiaisiais.
 Švietimo mainų paramos fondas (ŠMPF) kurio tikslas – padėti institucijoms pasinaudoti tarptautinio bendradarbiavimo teikiamomis galimybėmis, administruoti programas ir skleisti jų veiklos rezultatus.
 Profesinio mokymo metodikos centras (PMMC) vykdo nacionalinius profesinio mokymo sistemos tobulinimo projektus, atlieka profesinio mokymo kokybės vertinimo organizavimą.
SADM plėtoja suaugusiųjų švietimo sistemos veiklą, susijusią su bedarbių ir įspėtų apie atleidimą darbuotojų, neformaliuoju profesiniu mokymu ir tobulinimusi; užsako ir remia padedančio prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, tikslinius projektus ir mokslinius tyrimus.
SADM pavaldžios institucijos:
 Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT) – organizacija, plėtojanti suaugusių žmonių profesinį rengimą, orientavimą ir konsultavimą kaip aktyvias darbo rinkos politikos priemones, kuriomis siekiama didinti bedarbių ir asmenų, priklausančių rizikos grupėms, užimtumą ir ugdyti dirbančių asmenų gebėjimus konkuruoti darbo rinkoje.
 Lietuvos darbo birža (LDB), turinti 46 teritorinius skyrius visoje Lietuvoje, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje padeda ieškantiems darbo žmonėms įsidarbinti, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, įtraukia registruotus darbo biržoje asmenis į gyventojų užimtumo programas, moka bedarbiams nedarbo draudimo išmokas.
Suaugusiųjų švietimo organizavimo kontekste svarbus nevyriausybinių organizacijų ir asociacijų vaidmuo. Siekdama įtraukti daugiau socialinių partnerių į mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo politikos įgyvendinimo procesą, ŠMM su Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija (LSŠA) ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacija (LSMCVA) yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis.
LSŠA siekia telkti suaugusiųjų švietėjus ir suaugusiųjų švietimo srityje dirbančias institucijas bendrai veiklai; ugdyti suaugusiųjų visuomenės narių gebėjimą aktyviai dalyvauti savo profesinėje veikloje ir bendruomenės gyvenime, ugdyti nuolatinio ugdymosi poreikį tarp suaugusiųjų.
LSMCVA dalyvauja formuojant šalies suaugusiųjų švietimo politiką, skatina bendradarbiavimą tarp formaliojo ir neformaliojo švietimo institucijų, organizuoja kvalifikacijos tobulinimo renginius suaugusiųjų mokymo centrų darbuotojams.
Siekiant koordinuoti suaugusiųjų švietimo srityje veikiančių institucijų veiklą, 2007 metais įkurta Suaugusiųjų švietimo ekspertų komisija, svarstanti suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymo strategijos ir taktikos, suaugusiųjų mokymo proceso organizavimo, ugdymo turinio ir kitus klausimus, susijusius su suaugusiųjų švietimu.

6. NEFORMALUS UGDYMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Europos Sąjunga (ES) yra 27 valstybių ekonominė ir politinė bendrija, kurioje gyvena 496 mln. gyventojų. Europos Bendrijų statistikos tarnybos (Eurostat) duomenimis 2007 m. visoje ES gyveno 15, 8 procentai 0-14 amžiaus vaikų, 12,6 procentai 15 – 24 amžiaus žmonių, 36,3 procentai 25 – 49 amžiaus, o 18, 3 procentai 50-64 amžiaus piliečių [16.]. Tačiau kiekvienoje ES valstybėje išsilavinimo lygis skiriasi, skiriasi ir priimti teisės aktai susiję tiek su formaliu, tiek su neformaliu ugdymu. Todėl siekiant maksimalių rezultatų kiekvienoje valstybėje ir kartu visoje ES yra kuriami bendri ES dokumentai, programos, finansavimo galimybės kuriais vadovaujantis, kiekviena valstybė individualiai arba bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis galėtų pasiekti kartu užbrėžtų tikslų.
Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, skatinanti aktyvų pilietiškumą ir asmenybės tobulėjimą, padedanti spręsti žmonių integravimosi į darbo rinką problemas, verslumą, skatina mokymosi motyvaciją, ieškoti alternatyvaus, kūrybinio ugdymosi galimybių.
Skirtingoms amžiaus grupėms ES yra priimti skirtingi teisės aktai, tačiau kiekviename iš jų pabrėžiama neformalaus ugdymo svarba šiuolaikiniame pasaulyje ir nauda ne tik individui, bet ir visuomenei.
Galima trumpai apžvelgti svarbiausius ES teisininius dokumentus susijusius su tiesioginiu ir netiesioginiu neformaliuoju ugdymu, kurie suteikė pagrindus atskirų valstybių nacionalinio lygio dokumentų įtvirtinimui.

 Europos Tarybos 2000 m. kovo mėn. patvirtinta Lisabonos strategija.
Pagrindinis dokumento strateginis tikslas, paversti ES ekonomiką dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje, kurioje būtų suderinta darni ekonominė plėtra su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu bei tvirtesne socialine sanglauda.

 Europos Komisijos 2000 m. spalio 30 d. paskelbė “Mokymosi visą gyvenimą memorandumą”.
Jame suformulavo mokymosi visą gyvenimą sistemos plėtros strategiją ir pareikė diskusijai 6 svarbiausias tezes, apibūdinančias mokymosi visą gyvenimą sistemos plėtros gaires.
 Europos Komisijos 2001 m. lapkričio 21 d. Baltoji knyga “Naujas impulsas Europos jaunimui”.
Joje pripažįstama, kad nustatomi nauji tikslai susije su glaudžiu jaunimo susijusių įvairių politikos sričių, kaip švietimas, užimtumas, socialinė integracija, informavimas ir pilietinė visuomenė.
 Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 25d. rezoliucija (OL C 295, 2003 12 05).
Šioje rezoliucijoje apibrėžta neformalaus ugdymo svarba asmens tobulėjimui ir valstybės narių pilietiškumo skatinimo pagrindai.
 Europos Komisijos 2006 m. spalio 23 d. pavirtintas komunikatas „Suaugusiųjų švietimas: mokytis niekada nevėlu“ (Briuselis, 23.10.2006 KOM (2006)614).
Dokumente pagrindinis dėmesys skiriamas suaugusiųjų švietimo poltikos pletotei. Siūloma šiai sričiai skirti daugiau lėšų, didinti joje dirbančių skaičių ir t.t. Suaugusiųjų mokymasis apibrėžiamas kaip visi mokymosi būdai, kuriuos naudoja suaugusieji, įgyje pirminį išsilavinimą.
Nors reglamentuojančių neformalų ugdymą dokumentų yra daug daugiau, tačiau svarbiausia yra siekti minėtuose dokumentuose užbrėžtų tikslų,pasiekti rezultatų, o ne tik deklaruoti esą problema yra sprendžiama.

6.1. Europos Sąjungos programos skatinančios neformalų ugdymą

Europos Sąjunga administruoja nemažai programų, kurios yra orientuotos į skirtingas tikslines grupes, formuluojamos skirtingos priemonės, tačiau visoms jos būdingi keli pagrindiniai tikslai: skatinti neformalų ugdymą visose amžiaus grupėse; padėti surasti partnerių tolimesniems bendradarbiavimams, dalinantis patirtimis, kuriant naujas idėjas; skatinti įtraukti mažiau socialinių galimybių turinčius žmones; finansiškai paremti projektus/programas, kurios atitinka programai keliamus tikslus.
Pagrindinės ES administruojamos neformalaus ugdymo programos:
 Comenius programa skirta mokykliniam ugdymui. Jos tikslas yra pagerinti mokyklinio ugdymo kokybę ir sustiprinti europinę dimensiją, remiant tarptautinį mokyklų bendradarbiavimą ir mobilumą.
 Erasmus programa skirta aukštojo mokslo kokybės užtikrinimui studentų, dėstytojų ir kito personalo mobilumo skatinimui, daugiašaliam aukštojo mokslo institucijų bendradarbiavimui tarpusavyje ir su verslo įmonėmis bei laipsnių tarp aukštojo mokslo ir profesinio mokymo užtikrinimui. Programoje gali dalyvauti tik institucijos, turinčios Erasmus Universiteto Chartiją (EUC). Šiuo metu Europoje yra ~2500 EUC turėtojų. Paraiškas Europos Komisijai gali teikti nacionaliniu lygmeniu pripažintos aukštojo mokslo institucijos ir mokslinių tyrimų įstaigos, turinčios teisę kartu su universitetais organizuoti doktorantūros studijas.
 Grundtvig programa skirta suaugusiųjų švietimui ir tęstiniam mokymuisi. Programos tikslas – gerinti suaugusiųjų švietimo kokybę bei prieinamumą, remiant tarptautinį suaugusiųjų švietimo institucijų bendradarbiavimą bei mobilumą.
 Leonardo da Vinci programa skirta ES šalių bendradarbiavimui remti ir skatinti tobulinant profesinį rengimą. Pagrindinis programos tikslas – suvienyti įvairių Europos šalių institucijas, įskaitant visų lygių profesinio mokymo įstaigas, vietos valdymo institucijas, darbdavių organizacijas, kitas visuomenines organizacijas kuriant ateities profesinio rengimo politiką.
 Veiklus jaunimas programa – teikia jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Tai mokymosi ir švietimo programa, skirta bendrai Europos šalių jaunimo veiklai, pagrįstai neformalaus mokymosi ir ugdymo principais, bei jaunimo tarpkultūriniam pažinimui ir bendradarbiavimui. Minėta programa siekiama skatinti jaunimą dalyvauti Europos integracijoje, plėtoti įvairių kultūrų tarpusavio supratimą, stiprinti toleranciją, ugdyti solidarumo jausmą, skatinti jaunimo iniciatyvą ir kūrybiškumą. Programa remia savarankišką darbą užsienyje, jaunimo tarptautinius mainus ir vietos jaunimo grupių iniciatyvas, veiklą, prisidedančią prie pačios programos plėtros.

IŠVADOS:

1) Globalizacija, žinių visuomenė, ekonomika ir socialinių procesų raidos tendencijos remiasi svarbiausiu ekonomikos ištekliu – žmogiskuoju kapitalu. Todėl svarbiausiomis tampa žmogaus įgytos laisvės vertę, turinčių doros pagrindus, gebančių konstruktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės kūrime. Formalus ugdymas suteikia žmonėms akredituotą kompetencijų paketą, kuris reikalingas tolimesnei karjerai, o neformalus ugdymas dėl savo socialinio ir patyriminio pobūdžio suteikia kompetencijas, kurios leidžia žmonėms įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, padeda suprasti darnaus bendro gyvenimo principus ir taisykles, plėtoti asmeninius gebėjimus atsakingai apsispręsti ir veikti sudėtingame šiandienos pasaulyje, ugdyti pagarbą tradicinėms gimtojo krašto ir pasaulio kultūros vertybėms. Neformalaus ugdymo įgytos kompetencijos padeda sėkmingiau įsitvirtinti darbo rinkoje.
2) Įgyvendinant Lietuvos ir Europos Sąjungos neformalųjį ugdymą reglamentuojančių dokumentu nuostatas, kurios numato kurti lankščią ir atvirą švietimo struktūrą, apimančią formalias, neformalias ir savišvietos formas, svarbu moksliškai pagrįsti neformaliojo ugdymo sistemos kaitos būtinybę ir parengti optimalų neformaliojo ugdymo sistemos modeliavimo planą, kurį įgyvendinus ši sistema būtų ne tik prieinama kiekvienam žmogui, bet atlieptų ir kitus strateginius švietimo tikslus.
3) Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, skatinanti aktyvų pilietiškumą ir asmenybės tobulėjimą, mokymosi motivaciją ir kt. Šiai sričiai skiriamas nemažas dėmesys, yra kuriamos finansavimo programos, rengiamos bendradarbiavimo, mokymosi programos ir t.t. Lietuvoje neformalus ugdymas yra kol kas tik “antrinė” sritis, kurios tiesioginis finansavimas yra skurdus, esminias egzistuojančias neformalaus ugdymo problemas stengiamasi spręsti trumpalaikėmis strategijomis, programomis, trūksta sisteminio požiūrio į neformalųjį ugdymą.

SUMMARY

Non-formal education is a education according to a variety of programs geared to satisfy individual education needs, to provide in-service education and to provide for acquisition of an additional competence.
The purpose of non-formal children’s education is to satisfy the learners’ cognition, development and self-expression needs, and to help them become active members of society. The purpose of non-formal adult education is to provide an individual with conditions for life-long learning, meeting the needs of cognition, upgrading qualification and acquiring additional qualifications. The non-formal youth education is a part of the youth policy which means purposeful activity intended to resolve youth problems and to seek to create favourable conditions for the formation of the personality of a young person and his integration into public life, as well as activity which has the purpose of achieving understanding and tolerance towards young people.
This work main aim is to describe the non-formal education situation in Lithuania. To take a look to the children’s, youth and adults non-formal education regulation in national, local and European Union levels.

LITERATŪRA:

1) Lietuvos Respublikos Seimas. Švietimo įstatymas. 2007-06-26, Nr. I-1489 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=296030 >

2) Laisvoji enciklopedija Vikipedija. Sąvokos apibrėžimas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://lt.wikipedia.org/wiki/Jaunimo_neformalus_ugdymas >

3) VAITKEVIČIUS, Paulius. Kvalifikacijos kėlimo programa neformaliojo ugdymo specialistams programos anotacija (aktualumas, reikalingumas) ir metodologiniai principai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.naujosjungtys.lt/projektas/dokumentai/anotacijos/NU%20anotacija.doc >

4) Lietuvos Jaunimo Neformalaus Ugdymo Asociacija [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.jnu.lt/?id=14 >

5) Lietuvos vaikai 2006 (2007 m. katalogas) [interaktyvus].Vilnius: Statistikos Departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2007. Tekstas liet., angl. ISSN 1648-5203. Prieiga per internetą:
< http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/pages_list/?id=1878 >

6) Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Neformalaus vaikų švietimo koncepcija. 2005-12-30, Ministro įsakymas Nr. ISAK-2695 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/isakymai/2005-12-30-ISAK-2695(1).doc >

7) Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Neformaliojo vaikų švietimo sąnaudos ir prieinamumas. Tyrimo ataskaita [interaktyvus]. Vilnius 2006 09. Prieiga per internetą:

8) Lietuvos Respublikos Seimas. Jaunimo politikos pagrindų įstatymas. 2003-12-04, Nr. IX-1871[interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=223790 >

9) Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jaunimo situacijos sociologinis tyrimas [interaktyvus]. 2007 03. Prieiga per internetą:
< http://www.jrd.lt/index.php?1608143337>

10) Lietuvos jaunimo organizacijų taryba [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< www.lijot.lt >

11) Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūra [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< www.jtba.lt >

12) Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 m. nuostatų. Nutarimas. 2003-07-04, Nr. IX-1700 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

13) Lietuvos Respublikos Seimas. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. 1998-06-30. Nr. VIII-822 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

14) Švietimo ir mokslo ministerija. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. 2004-03-26 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

15) Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.lssa.smm.lt/lang-1/page-4.asp >

16) Statistical Office of the European Communities (Eurostat). People by age classes [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

17) European Union. Summaries of legislation [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://europa.eu/scadplus/leg/en/s19004.htm >

18) Švietimo mainų paramos fondas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.smpf.lt/index.php?id=20 >

19) Mokymosi visą gyvenima memorandumas [interaktyvus]. Prieiga per interneta:
< http://www.lssa.smm.lt/docs/Memorandumas_2001.doc >