Socialinio draudimo fondo biudžetas: problemos ir perspektyvos

ĮVADAS

Temos aktualumas. Be socialinės apsaugos sistemos negali gyvuoti jokia šiuolaikinė valstybė. Socialinis draudimas – bene svarbiausia šios sistemos dalis. Jis apima visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais. Socialinis draudimas kaip lemtis lydi žmogų visą gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką.
Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.

Temos problematika. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra organizuoti socialinį draudimą, vykdyti operatyvų fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą užtikrinant valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie draudėjus ir apdraustuosius tvarkymą bei socialinio draudimo išmokų skyrimą ir mokėjimą gavėjams.

Temos išskirtinumas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos Fondo įstaigos savo darbu sieks užtikrinti Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą Lietuvos gyventojų socialinį draudimą, efektyviai valdydama piniginius išteklius ir kokybiškai aptarnaudama klientus.

Darbo tikslas: Siekiant atskleisti šio diplominio darbo temą ir išsamiau ją išanalizuoti, tyriamas socialinio draudimo fondo biudžetas, jo perspektyvos ir problemos.

Darbo uždaviniai:
• aptarti Valstybinio socialinio draudimo rūsys.
• nurodyti socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminus.
Darbo struktūra. Pirmajame skyriuje pateikta istorinė socialinio draudimo apžvalga nuo 1926 metų iki mūsų dienų. Tai yra Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 – 1940 metais, Socialinis draudimas Sovietiniu laikotarpiu ir Socialinis draudimas po Nepriklausomybės atkūrimo.
Antrajame skyriuje temos dėstymas. Pagrindinės temos – socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas, valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas, užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas ir delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė. Čia daugiausiai buvo naudojama laikraščių Mokesčių Žinios bei Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos medžiagą.
Trečiame skyriuje atliktas Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžeto tyrimas. Tyrimo objektas: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas. Tyrimo tikslas: pateikti ir išnagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetą. Tyrimo uždaviniai:
• nustatyti VSDF biudžeto dinamiką lemenčiaus išorinių veiksnius.
• išvardyti svarbiausias įvertinamas (VSDF) biudžeto įmokas ir išmokas.
• nustatyti VSDF biudžeto išmokų pagrindinę dalį.
• apibūdinti kaip turi būti sprendžiama biudžeto deficito problemą.

1 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO ISTORINĖS IŠTAKOS

1.1. Draudimo globalizacija ir jį itakojantys veiksniai

Manoma, kad draudimo veikla, kaip ją suprantame šiandien, ėmė formuotis ankstyvaisiai viduramžiais. Tačiau pavienių draudimo veiklos pavyzdžių buvo sutinkama ir kur kas senesniais laikais. Kelionės, prekių gabenimas jūra ir sausumos keliais buvo susiję su nemažais pavojais. Tai buvo prielaidos lėmusios saugumo poreikį ir paieškas būdų šiam saugumui užtikrinti. Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų. Rizika sena kaip ir pati žmonija. Jokia žmonijos pažanga be jos nebūtų įmanoma. Čia galime pasiremti J. W. Goethe žodžiais, „kol sieks ko nors žmogus, tol klyst jis nepaliaus“. Tačiau kartu su pažangos siekimu žmogui būdingas saugumo užsitikrinimas. Labiausiai, žmonija siekė sumažinti dviejų galingų ir rūsčių gamtos stichijų – vandens ir ugnies – rizikas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, draudimo gimtine reikėtų laikyti senovės Kiniją. Apie 4500 metų prieš Kristų pirkliai gabeno laivais krovinius vandeningomis upėmis, ne visi iš jų pasiekdavo tikslą. Tokios situacijos neretai kartodavosi, todėl vertė ieškoti išeities. Pirkliai būrėsi į laikinas sąjungas. Nuskendus kroviniui nuostoliai nebūdavo tokie dideli, nes laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai. Šie pirkliai savo išmintingais sprendimais pradėjo svarbią veiklos sritį. Tad jau nuo senovės draudimo veiklos steigimą lėmė šios priežastys: bendra rizika, kolektyvinis dėl jos patirtų nuostolių padengimas, tarpusavio pagalba, tai buvo pagrindinė draudimo idėja.
Nors draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui. Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės “prekeivių – skolintojų”, kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems “leistis į tolimą kelionę” (būtent taip tais laikais vadinosi importo –eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo. Iki šių dienų yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, nes pirkliai suvokė, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo karavano užpuolikų. Todėl buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Principas „Visi už vieną ir vienas už visus“ įgyvendinamas ekonominėje sferoje. Karavano vilkstinių pirklių įnašas nebūdavo reguliarus. Įvykus nelaimei, iš visų pasirašiusiųjų susitarimą būdavo surenkama nuostoliams atlyginti reikalinga pinigų suma.
Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius). Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo – visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui. Prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.
Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.
Taigi, pirmieji draudimai buvo padiktuoti būtinybės sumažinti verslo riziką, todėl drąsiai galima teigti, kad iš pradžių atsirado verslo ir tik vėliau asmens draudimas, apie kurį byloja Senovės Romos laikų šaltiniai. Senovės Romoje ėmė formuotis draudimo fondai, į kuriuos susivieniję tam tikrų profesijų ar vienodų likimų žmonės reguliariai įnešdavo reikiamas pinigų sumas. Senovės Romos laikais veikusiame įstatyme „Lex Rhodia“ buvo numatyta, kad tolimos kelionės jūra metu patirti nuostoliai turi būti dengiami iš specialaus laivų ir prekių savininkų sudaryto fondo. Jei laivas žūdavo audrose ar būdavo pagrobiamas jūros piratų ir nepasiekdavo kranto, jo savininkai iš minėto fondo gaudavo laivo ir krovinio vertę atitinkantį atlyginimą. Laivui sėkmingai pasiekus reikalingą uostą, dalis iš šio pervežimo gauto pelno buvo pervedama į draudimo fondą. Pastebima, kad draudimo idėją iškėlė vandens transportas.
Bet jeigu už jūros audrose paskendusį ar piratų užgrobtą laivą buvo atlyginama, o iš laivo sėkmingai pasiekusio reikalingą uostą reikalaujama dalies pelno, tai ar nebuvo tuo piktnaudžiaujama. Juk laivui išplaukus į jūra, jį kontroliuoti tikrai būtų buvę sunku, o ką jau kalbėti apie tai, kas jam galėjo ištikrųjų nutikti. Juk savininkas galėjo gauti ne tik visą pelną už parduotas prekes, bet ir kompensaciją už „prarastą“ laivą ir „prarastas“ prekes. Tuomet suprantama, kodėl buvo skatinamas vandens transportas ir iškėlęs draudimo idėją. Dar viena priežastis būtų ir tai, kad dauguma civilizacijų senaisiais laikais buvo įsikūrusios prie didžiulių vandens telkinių ir tai buvo patogiausias susisiekimo būdas. Tačiau ar galėdavo toks draudimo fondas ilgai išsilaikyti?
Plačiai žinomos senovės Romoje buvo ir „Collegia tenuiorum“, į kurias jungėsi žemesnių sluoksnių Romos gyventojai. Iš šio fondo jos nario mirties atveju velionio šeimai buvo suteikiama materialinė pagalba. Čia buvo sukurtos ir legionierių kasos, kurios išmokėdavo legionieriui tam tikro dydžio pinigines kompensacijas jam susižeidus ar išėjus į atsargą. Kadangi tais laikais turtinguosius saugojo jų pačių turtas, tai atrodytų, kad draudimo labiausiai reikėjo vargingajai tuometinės visuomenės daliai. Romos imperijos laikais valdžios atstovai tapdavo garantijomis nuo įvairių rizikų, pasirašydami ypatingus protokolus su tiekėjais ir prekeiviais, kurie įsipareigodavo rūpintis legionieriais Ispanijoje; padengdavo nuostolius, kai karo ar audros metu buvo prarandami laivai, pervežantys ginklus ar būtiniausius pragyvenimui daiktus. Ilgoms kelionėms po Viduržemio jūrą buvo taikoma pristatymo paskola: nuo 50% ir daugiau priklausomai nuo krovinio ir laivo vertės. Savidraudos pagalba ilgainiui įgijo pastovų universalų pobūdį ir buvo taikoma ne tik turtui, bet ir sveikatai, gyvybei drausti. Senovės draudimui buvo būdingi tokie bruožai: draudėjai ir draudikai buvo tie patys asmenys, draudimas nebuvo pelno siekiantis verslas. Senovės Romos imperijos žlugimas buvo ir antikinių draudimo formų pabaiga. Draudimo istorija, perėjo į mirties periodą.
Anksčiau minėtos draudimo veiklos užuomazgos, neatitinka šiuolaikinės draudimo sampratos, nors pagrindinė draudimo idėja ir pakankamai ryški. Žymus draudimo specialistas A. Munes nurodė, kad „kuo mažesnė žmogaus kultūra, tuo mažiau jis supranta ir vertina tuos pavojus, kurie dažnai jo kelyje yra neišvengiami“. Senųjų laikų istorija liudija, kad didėjant žmogaus sąmoningumui, stipresnis tampa ir poreikis būti saugesniam. Tais laikais žmogus buvo apsuptas, kur kas didesnės rizikos, mat tuometinė medicina, transporto priemonės, statiniai neprilygsta šiuolaikiniams. Nors jau tais laikas žmonės buvo pabandę įvertinti rizikos laipsnį. jei normaliomis sąlygomis metinė palūkanų norma už išduotas paskolas sudarė 5 %, tai jos gavėjui išsirengus į ilgoką kelionę sausuma, kredito gavėjas reikalaudavo 10 %, o išsiruošus plaukti jūromis – 20 % palūkanų. Šios nuostatos buvo įtvirtintos atitinkamomis teisinėmis normomis ir visi privalėjo jų laikytis, nes to reikalavo patirtis ir teisingumas.
Draudimo veikla ypač suaktyvėjo viduramžiais. Feodalizmo epochoje ėmė formuotis ir sparčiai vystytis tarpusavio pagalbos principas, ypač miestuose. Labai svarbūs viduramžių miestų struktūros elementai buvo gildijos, cechai. Tarpusavio pagalba nelaimės atveju buvo įtvirtinta daugumos gildijų statutuose. 779 metais datuotame Karolio Didžiojo įstatyme skelbiama, kad gildijos nariai privalo vienas kitą paremti ir nelaimės atveju suteikti vienas kitam reikiamą pagalbą. Parama gaisro, laivo žuvimo ar kitų nelaimių atveju šiame įžymaus monarcho įstatyme buvo paremta tiek politinio, tiek ir religinio pobūdžio argumentais. Išlikę istoriniai dokumentai nurodo, kad XII amžiuje Rodza mieste, Prancūzijoje, vykdant popiežiaus Aleksandro II dekretą, buvo organizuotas privalomas miestelėnų turto draudimas nuo vagysčių. Įmokos į mieste sudarytą draudimo fondą buvo mokamos reguliariai. Jų dydis priklausė nuo draudžiamo turto vertės ir, suprantama, kad už to turto saugumą ne vienodai mokėjo pirkliai, riteriai ir paprasti amatininkai.
Viduramžių gyventojai puikiai suvokė, kad svarbu yra sukaupti santaupų senatvei. Kitaip sakant, jau tada atsirado išmintis, bylojanti, kad jaunystė žmogui reikalinga tam, kad jis galėtų aprūpinti senatvę. Yra išlikęs tikriausiai vienas pirmųjų žmogaus istorijoje dokumentų, savo turiniu ir esme artimas gyvybės draudimo polisui. 1308 metais tokia sutartis buvo sudaryta Bremene. Miesto valdžia ir vienuolynas, įnešus atitinkamą pinigų sumą ar užstačius žemės sklypą, garantuodavo išlaikymą iki gyvos galvos.
Pasaulyje garsi savo senovinėmis politinio ir ekonominio gyvenimo tradicijomis, gyventojais negausi Islandija įrašė į draudimo istoriją ir savo ankstyvąją išmintį. Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Taip XIII amžiaus viduryje šioje šalyje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro gildijos. Kaip skelbė šios institucijos statutas, gaisro nuostoliai nukentėjusiems buvo atlyginami natūra: mediena, šiaudais, namų apyvokos reikmenimis. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas.
Ankstyvuoju XII amžiaus laikotarpiu Vokietijoje gildijos ėmė plėsti draudžiamų objektų skaičių. Apdraudus nuo stichinių nelaimių, draudimo kasos apmokėdavo gaisro ir gyvulių kritimo nuostolius. Gildijos drausdavo ir nuo socialinių bėdų. Įvykus vagystei ar apiplėšimui, nukentėjusysis iš šių draudimo kasų gaudavo reikiamo dydžio išmokas. Vokietijoje, vienoje iš pirmųjų šalių, buvo pradėtos organizuoti ir našlių bei našlaičių paramos kasos, kurių veikla vėliau tapo labai svarbia pagalbos forma šiems maitintojų netekusiems asmenims. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą.

1.2. Draudimo formavimasi etapai

XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje. 1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu. Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti “protingų palūkanų” teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo. Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje “Auksas ir prieskoniai” Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto Zacharijos pasakojimą. 1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad draudimo veikla gali būti ir neblogą pelną duodantis verslas. XIV amžiaus pradžioje ima formuotis komercinio pobūdžio draudimas. Tolimesniame jo vystymesi išryškėje 2 etapai: XIV – XVII amžius, XVIII – XIX amžius. Šie etapai buvo išskirti pagal keturis svarbius principus:
• Pagal organizacinę – teisinę formą;
• Pagal draudimo ir perdraudimo operacijų rūšis ir apimtis;
• Pagal valstybės kišimosi į draudimo veiklą lygį;
• Pagal draudimo veiklos internacionalizavimo laipsnį.

Pirmojo etapo metu dominavo transporto draudimas. XIV – XVII amžiuje sparčiai vystėsi laivininkystė. Prekių pervežimas iš gana tolimų, dideliais vandenų plotais atskirtų šalių nebebuvo problema. Suprantama, kad jūrų prekybos verslas buvo neišvengiamai susijęs su nemaža rizika dėl stichinių nelaimių ar piratų užuominų. Draudusieji laivus ir krovinius įsitikino, kad draudimas gali duoti ir labai gerą pelną. Stambiuose to meto Europos uostuose pradėjo savo veiklą komercinės draudimo firmos.
Iš tų laikų iki mūsų dienų atėjo ir draudimą patvirtinančio dokumento – poliso pavadinimas. Jis kilo iš lotynų kalbos žodžio “policeri”, pažodžiui išvertus – pažadas. Pirmieji draudimo polisai buvo išrašyti 1347 metais Barselonoje. Sparčiai jūrų prekybos draudimo verslas ėmė klestėti Genujos mieste. Čia pradėta taikyti ir perdraudimo operacijos, nes draudimo firmos įvertino, kad labai didelę reikšmę jų sėkmingai ir stabiliai veiklai tui rizikos padalinimas.
Pervežėjai mokėjo prekeiviams ar bankininkams “rizikos kainą” – papildomą sumą pinigų priklausomai nuo to, kokio tipo buvo laivas, krovinys ir pervežimo trukmė. „Rizikos kaina“ buvo pavadinta draudimo premija. Tokiu būdu ir atsirado draudiko profesija.
XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui.
1559 m. seras Nicholas Bacon, pradėdamas pirmąjį Anglijos Parlamento, valdant karalienei Elžbietai, posėdį pasakė: “Tegul kiekvienas protingas pirklys, kuris iškeliauja į tolimą kelionę pilną pavojų, atsisako dalies pinigų, kad būtų apsaugota kita dalis”. 1601 metais prie Anglijos Parlamento buvo įkurta komisija, kuri sprendė ginčytinus jūrinio draudimo sutarčių klausimus. Noras užtikrinti dabarties ir ateities saugumą skatino žmones tobulinti draudimo formas ir jų įvairovę nuo sąjungų iki šiuolaikiškų draudimo kompanijų.
O nuo XVII amžiaus pabaigos atsiranda akcinės kompanijos. Pirmoji tokia kompanija “Olandijos – Ostindijos draugija” buvo įkurta 1602 metais. Bet vis dėlto, atsižvelgianti į tai, kad nebuvo tikslių statistinių duomenų apie nelaimingus atsitikimus, jų dydžius, mirtingumą ir kt., draudimas liko, kad ir pelningu, bet rizikingu verslu. Tik dabar, kai draudimas gali naudotis tiksliais statistiniais ir ekonominiais duomenimis, yra sukurtas detalus draudimo įstatymas, draudimo taisyklės, Jūs galite drąsiai pasitikėti draudimo kompanija.
XVI amžiaus pabaigoje jūrų prekybos draudimo centras persikelia į Londoną. Čia 1601 metais pradeda darbą specialūs teismai, nagrinėjantys ginčytinus ir draudikų, ir draudėjų klausimus. Su Londono vardu susijusi ir šiandien sėkmingai veikianti “London Lloyd” draudimo kompanija, savo veiklą pradėjusi XVIII amžiuje. Visais laikais didžiausias žmogaus priešas buvo ugnis, kuri, sukelta tyčia ar gamtinių jėgų, padarydavo didelius materialinius nuostolius. Beveik visi didieji pasaulio miestai yra patyrę šios stichijos galią, kurios padariniai dėl materialinių praradimų ilgam sutrikdydavo normalų gyvenimo ritmą. 1666 – aisiais metais kilo didžiulis gaisras Londone, kuris per penkias dienas sunaikino beveik visą miestą. Šis įvykis paskatino vystyti draudimą nuo ugnies. 1680 metais Anglijoje atsidarė pirmoji istorijoje draudimo kompanija, draudžianti nuo ugnies. Draudimo verslas tapo populiarus ir naudingas. Anglijoje buvo įkurtos pirmos draudimo nuo ugnies draugijos bei iki šių dienų sėkmingai veikianti “London Lloyd” draudimo kompanija. „London Lloyd“ draudimo kompanija pradėjo savo veiklą XVIII a. Vėliau Anglijoje buvo įkurtos kitos draudimo nuo ugnies draugijos, dar kiek vėliau Vokietijoje, Hamburge buvo organizuota “Generalinė draudimo nuo ugnies kasa”.
Kai kurie autoriai nurodo, kad draudimo nuo ugnies vystymąsis buvo antras toks pat svarbus žingsnis draudimo istorijoje, kaip ir draudimas nuo rizikos, slypinčios vandenyje. Draudikai ima grieščiau vertinti riziką, didėja premijos. Neblogai apie tų laikų draudikų atsargumą pasako ir mus pasiekęs pašmaikštavimas – esą draudikai labiausiai mėgsta drausti nuo ugnies po vandeniu esančius vandens malūno akmenis. Pradėti aktyviai drausti pasėliai nuo krušos, gyvuliai nuo kritimo, sausumos transportas. Tad šiuo, pirmuoju, viduramžių draudimo veiklos periodu atsirado naujos draudimo formos, visuomenė ėmė suprasti draudimo svarbą ir reikšmę. Žmogus negali būti abejingas ir savo gyvybei. Šio periodo draudimo rinkoje atsiranda ir gyvybės draudimo paslaugos. Vystantis tikimybių teorijai, sudaromos mirtingumo lentelės, kurias galima vertinti, kaip mokslinį gyvybės draudimo įmokų apskaičiavimo pagrindą.
XVII amžiuje Londonas buvo svarbiausias profesijų, amatų, o svarbiausia prekybos centras, tai lėmė vis didėjančią laivų ir krovinių draudimo paklausą.
Edward`as Lloyd`as 1688 atidarė Kavos Namus, paskatindamas klientus, suteikdamas jiems vilčių, klientais buvo laivų kapitonai, pirkliai ar prekiautojai, laivų savininkai, tai atnešė jam patikimų naujienų iš laivininkystės verslo. Šitai suteikė Lloydo Kavos Namams pripažinimą kaip vietai, kurioje galima įsigyti laivo draudimą. Ši draudimo kompanija veikia iki šiol, nors savininkai keitėsi, kompanija plėtėsi. Tai galime matyti iš kompanijos istorijos. 1688 metais pirmas žinomas Edward’o Lloyd’o kavos namų, įsikūrusios Tower gatvėje, paminėjimas. Kavos namai paminėti “London Gazette” 1688 m. vasario 18 – 21 d. Paveikslėlyje matome komercinius sandėrius neformalioje Edward’o Loid’o Kavos Namų aplinkoje.
Pradžioje, 1688 metais Loidas atidarė kavinę Towerio gatvėje, Londone. Pirmasis Loido paminėjimas pasirodė 1680, kai viename londono laikraščių pasirodė skelbimas, siūlantis atpildą gvinejomis (viena gvineja apie 1,05 svaro sterlingų) už informaciją apie pavogtus laikrodžius. Ieškovas buvo Lloid`o kavinė Towerio gatvėje.
Kaip bebūtų, tai sutapo su netikėtu populiarumu gerti kavą Anglijoje ir padidėjusiu poreikiu drausti laivus. Pirmoji Londono kavinė buvo atidaryta 1652. 1660 metais karalius Charlsas atidarė restoraną rūmuose, o amžiaus pabaigoje kavinių skaičius Londone siekė šimtus. Dauguma kavinių buvo malonios susitikimų vietos. Todėl netrukus Londone jos išpopuliarėjo kaip vietos, kuriose buvo sudaromi verslo sandoriai. Po Anglijos civilinio karo, auganti Londono kaip prekybos centro svarba, padidino poreikį drausti laivus ir krovinius. Verslas tuo metu buvo valdomas neformaliai.
Laivo savininkas, norėdamas apdrausti laivą turėjo kreiptis į brokerį, kad šis paimtų polisą iš keleto turtingų komersantų, kol rizika būdavo pilnai padengta. Brokeriai pateikdavo polisus draudimui, kuriuos pasirašydavo finansiškai stipri integruota žmonių grupė.
Prireikus, žmonės galėjo kreiptis į draudėjus, kad šie atlygintų žalą už prarastą individualų turtą. Šioje kavinėje iki jos gyvavimo pabaigos 1713 metais, Loidas padrąsino savo klientus – laivų kapitonus, pirklius, laivų savininkus ir kitus – prekiauti su užjūrio valstybėmis. Taigi, tuo metu, kai komunikacijos buvo nepatikimos, Loidas įgijo pavydėtiną reputaciją, dėl patikimumo draudžiant laivus. Ši veikla lėmė sėkmę, Lloyd`s kavinė tapo žinoma, kaip patikima vieta drausti laivus. 1691 m. Edward’as Lloyd’as perkelia savo verslą į Lombard gatvę. 1713 m. Edward’as Lloyd’as miršta, o 1769 m. atsiskyrusi profesionalių draudikų grupė įsteigia naujus Lloydo Kavos Namus Popes Head alėjoje.
Aštuonioliktame amžiuje, neoficialūs komersantų susirinkimai Loido kavinėjė pamažu įgavo tam tikrų formų. Suprantama, tuo metu dar mažai buvo ar visai nebuvo veiklos apribojimų, o ir profesionalizacija buvo samaišyta.
Taigi 1769 metais, keletas patikimų Lloyd klientų nusprendė įkurti konkurencinę organizaciją. Tai buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad visuomenė domisi turto nuosavybės draudimu. Taip vadinami naujieji Lloyd`s namai, pasirodė esanti smulki organizacija.
1771 m. 79 draudikai ir brokeriai sumoka apie 100 dolerių vertės įnašus. Lloyd kompanija liaujasi būti Kavos Namais ir tampa nuosavybe tų, kurie įnešė įnašus. Išrenkamas pirmas Lloyd komitetas, sudarytas iš 9 dalininkų. 1774 metais, Lloyd`o namai baigė kavinės veiklą, ir nors ir toliau Lloyd`o namai buvo vadinami kavine, tačiau tai buvo verslininkų vieta. 1774 m. savininkai nuomoja patalpas Royal Exchange. Šiais metais Lloyd`o pasekėjai pamažu evoliucionavo į formalesnę organizaciją. Taigi ši organizacija persikėlė į naujas patalpas “Royal Exchange”. 1796 m. komitetas apsisprendžia, kad būtų daromi du kasmetiniai visuotiniai susirinkimai kiekvienais metais ir pristatomas protokolas bei sąskaita. 1811 m. visuotinis dalininkų susirinkimas priima nuosavybės įgaliojamąjį aktą, pateikiamą Lloyd`s konstitucijoje. Jis įstojimą į Lloyd kompaniją reglamentuoja daug grieščiau. 1824 m. ima egzistuoti kiti draudimo kompanijos padaliniai, tokie kaip Royal Exchange ir London Assurance. 1838 m. Royal Exchange, ankščiau užsiregistravusi kaip Lloyd kompanija, sunaikinama ugnies sausio 10 d., o organizacija persikelia į “South sea” namus, kol buvo atstatytas naujas “Royal Exchange” pastatas 1844 metais. 1857 m. pirmą garantinį indėlį komitetas patvirtina raštiškai. Per artimiausią šimtmetį draudėjų (Loido pasekėjų) žymiai padaugėjo. Išsiplėtusi draudėjų narystė buvo reguliuojama, o išrinktas komitetas įgavo autoritetą. 1871 metais pasiekta kulminacija, kuomet Loido pasekėjai įkūrė savo parlamentą. Šie veiksmai suteikė visuomenei formalią, legalią bazę, kuri leido įsigyti turtinę nuosavybę, tarpininkaujant su vietine valdžia, kuri atstovavo parlamentą. Ši įstaiga buvo patvirtinta kaip verslo institucija, kuri sėkmingai veikia ir šiandien. 1871 m. Lloyd’s įregistruotas parlamente privačiu aktu kaip juridinis asmuo. Nuo 1873 m. Lloyd’s antspaudu patvirtinamas kiekvienas Lloyd’s draudimo polisas. 1870 viduryje šios kompanijos draudimo verslas išsivysto iki konsorciumo. 1880 – aisiais Cuthbert Heath, garsus Lloyd’s draudikas, išrašo pirmą Lloyd’s perdraudimo polisą, apdrausdamas amerikiečių rizika Britanijos kompaniją, užsiimančią komercine veikla JAV. Cuthbert Heath laikomas perdraudimo pradininku. 1887 m. išrašomas pirmas ne laivų draudimo polisas, jį išrašo Cuthbert’o Heath’o Lloyd’s kompanijoje. 1903 m. komitetas priima pirmą ne laivų įmoką, šalia laivų draudimo verslo nusistovi ne laivų draudimo pardavimas. 1904 m. pirmas Lloyd’s automobilių polisas išleidžiamas į apyvartą.
1906 m. San Francisco žemės drebėjimo ieškiniai leidžia susipažinti su Lloyd’s draudikais, nusistovi Lloyd’s reputacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1906 – 7 m. Cuthbert’o Heath’o sumanymo nesaikingumas sumažino perdraudimo pasekėjus dėl pateiktų San Francisco ieškinių. 1908 m. kasmetinis auditas ir draudimo įmokos įvedė pasitikėjimo, atsakomybės fondus. Sukurtas privalomas įstatymas pagal draudimo kompanijos aktus 1909-1946. 1911 metais išleidžiamas į apyvartą pirmas Lloyd’s aviacijos polisas. 1925 m. sudaromas centrinis garantinis fondas. 1928 metais Jo Didenybė karalius George V ir Jos Didenybė karalienė Mary atidaro naują Lloyd’s pastatą Leadenhall gatvėje. 1939 m. Lloyd’s Amerikos atsakomybės fondas nustatomas JAV dolerio draudimo įmokomis. 1958 m. Lloyd’s persikelia į naują pastatą Lime gatvėje. Oficialiai atidaromas Jo Didenybės karalienės Elizabeth Karalienės Motinos 1957 Lapkričio 14 d. Tuo metu pastačius šį pastatą, tai buvo aštrių bruožų architektūrinis kūrinys. 1968 m. komitetas priima narių, kurie yra ne iš Jungtinės Karalystės ar Britanijos tautų sandraugos. 1978 m. visuotinis narių susirinkimas sutinka sukurti darbo grupę, kuri prižiūrėtų savireguliaciją Lloyd’s kompanijoje. 1979 m. Seras Henry Fisher paskirtas darbo grupės pirmininku. Jos Didenybė karalienė Elizabeth Karalienės Motina atidarė Lloyd’s Chatham pastatą.
1980 m. sudaromos Lloyd’s projektų sąskaitos paremtos Fisher’io pasiūlymu pritarti EGM. 1982 m. vekseliai gavus karalienės sankciją tampa Lloyd’s dokumentu 1982. Išrenkama pirma Lloyd’s taryba. 1983 m. pirmame Lloyd’s tarybos susitikime paskiriamas pirmas generalinis direktorius. 1878 metais Loido darbuotojams pasidarė ankšta. Komitetas patvirtino nutarimą, kad reikėtų gauti patalpas Leadenhall gatvėje. Tačiau 1986 metais buvo atidarytas naujas pastatas One Lime gatvėje, kuriame Lloyd`s veikia ir dabar. Šį pastatą projektavo Richard’as Rogers, o oficialiai atidarė Jo Didenybės Karalienės Motina. 1988 m. Lloyd’s švenčia trijų šimtų metų jubiliejų. 1993 m. David Rowland paskiriamas pirmu visą etatą dirbančiu Lloyd’s kompensavimo pirmininku. 1994 m. prasideda pirmas bendras narių susitikimas, kurio talpa siekia £1,595 milijonų. 1997 metai – tai reorganizacijos pabaiga. Renovacijos susitarimo pasiūlymas priimtas 95 procentais visų Lloyd’s narių.
Ypatingas šios kompanijos simbolis yra varpas. Didžiulis varpas, sveriantis 106 paundus ir 18 coliu diametro yra tarsi sinonimas Loidui. Varpas būdavo skambinamas norint pranešti informaciją. Vienas dūžis blogos naujienos, du – geros. Šį varpą nuliejo vienas prancūzas 1793 metais Tulone. Lydinyje buvo panaudotas auksas bei sidabras. Po šešių metų, kunigaikštienė gabeno krovinį, kurį sudarė aukso ir sidabro luitai. Krovinio vertė buvo apie vieną milijoną paundų, Lloyd organizacija apdraudė šį krovinį, prisiimdama visišką atsakomybę. Buvo imamasi visų priemonių apsaugoti turtą.
Lloyd organizacijos apartamentuose kabėjo laivo varpas, kuris skambėdavo, kai ateidavo naujienos iš vėluojančių laivų. Kai tik laivas vėluodavo, draudėjai kreipdavosi specialiai į brokerį, kad šis dar kartą įvertintų jų atsakomybę, tuo atveju jei laivas būtų prarastas. Kai jau būdavo gaunama patikima informacija, varpas imdavo skambėti. Visi, kurie buvo suinteresuoti, naujienomis, gaudavo informaciją vienu metu.
Varpas kabėjo jau net keturiuose kompanijai priklausančiuose pastatuose. Royal Exchange 1890 – 1928 metais. Leadeenfall gatvėje 1928 – 1958 metais, Lime Gatvėje 1958 – 1986 metais ir dabartiniame Lloyd`s pastate nuo 1986 metų.
Šiuo metu varpas jau nebeskamba, pranešdamas apie negrįžusius laivus. Jo skambėjimą galima išgirsti nebent ceremonijų metu, nors kartais padaromos išimtys. Pavyzdžiui, varpas skambėjo rugsėjo vienuoliktą dieną, kai buvo įvykdytas teroristų išpuolis 2001 metais.
Lloyd`s kompanijos ištakos siekia 17 amžiaus įstaigą, kurioje galėjai nusipirkti kavos. Tačiau šiuo metu tai namai, kuriuose gali rasti kvalifikuotus ir patyrusius draudimo specialistus, kurie vykdo industrinę veiklą ir plėtoja naujas draudimo sritis, tokias, kaip žmonių grobimas ir išpirkų reikalavimas, aviaciją bei skrydžius į kosmosą, kompiuterinę atsakomybę. Suprantama draudžia ir nuo standartinių atsitikimų.
Lloyd`s kompanija naudoja modernias informacines technologijas apskaičiuojant milijonus rizikingų atvejų kiekvienais metais. Kai kurias draudimo proceso operacijas galima atlikti internetu. Apsilankius internete galima gauti reikiamos informacijos iš viso pasaulio.
Paveiksle matome kaip Lloyd’s atrodo šiandien, pastatą projektavo garsus architektas lordas Rogers.
1998 m. Sausio 21 d. vyriausybė paskelbia savarankiškumą reguliuojant Lloyd’s financiniams tarybos valdžios organams, nutarimas įsigaliojo nuo 2001 Lapkričio 30 d. vidurnakčio. 2002 m. Lloyd’s nariai pritarė strategijos grupės pirmininko pasiūlymui. Šie bendri svarbesni keitimai priimti norint modernizuoti Lloyd’s, nes dinamiška rinkos vieta patraukli kapitalo tiekėjams ir polisų savininkams. 2003 m. įvedama frančizės komisija ir paskiriamas pirmas nuolatinis frančizės vykdymo direktorius – dvi lemiamos plėtotės modernizacijos programos Lloyd’s kompanijoje. Šiais metais Lloyd’s apsilanko Jungtinės Karalystės valstybės iždo kancleris Gordon Brown ir JAV valstybės iždo sekretorius, pripažįstama Lloyd`s draudimo kompanijos svarbi rolė Jungtinės Karalystės ir JAV ekonomikos rinkoje.
Antrasis draudimo veiklos raidos periodas, XVIII – XIX amžius, yra susijęs su sparčiu pramonės vystymusi. Naujų energijos rūšių panaudojimas, perėjimas nuo manufaktūros prie fabriko, nuo rankinio darbo prie mašininio kartu reiškė ir naujų rizikos rūšių atsiradimą. Didėjantis samdomųjų darbininkų skaičius sąlygojo draudimą mirties ir invalidumo atveju. Jei pirmoji pasaulyje draudimo kompanija buvo įkurta Londone 1681 metais, pirmojo periodo pabaigoje, tai antrajame periode ryškus draudimo kompanijų skaičiaus augimas, jų jungimasis į sąjungas. XIX amžiaus viduryje, plečiantis geležinkelių tinklui, atsiranda draudimo kompanijos, pasiruošusios drausti keleivius nuo galimų nelaimių keliaujant traukiniais.
Šiuo metu ryškėja ir valstybės įtaka draudimo rinkai. Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje buvo priimti įstatymai, įpareigojantys darbdavius atsakyti už savo darbininkų sužeidimus ar mirtį. Draudimo rinkoje atsirado naujos paslaugos, padedančios dirbančiajam ar jo artimiesiems nelaimės atveju. Darbdaviai ėmė jausti savo atsakomybę už dirbančiųjų sveikatą ir gyvybę. Socialinis draudimas ėmė greitai plėtotis ir Vokietijoje, kur XIX amžiaus pabaigoje buvo įvestos trys socialinio draudimo rūšys: draudimas ligos atveju, senatvės draudimas ir invalidumo draudimas.
Plečiantis draudimo įmonių tinklui, didėjant draudimo apimtims, draudimo įmonės vis geriau ėmė suprasti perdraudimo svarbą. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad pirmieji perdraudimai buvo atlikti 1820 metais Vokietijoje. Didžiulis 1842 metais kilęs gaisras buvo ryškus postūmis plėtojant draudimo idėją. Būtinumas padengti didžiulius nuostolius sukūrė rizikos padalinimo principą, kuri buvo greitai realizuotas draudimo veikloje. Šioje šalyje buvo įkurta pirmoji perdraudimo paslaugas teikusi įmonė. Ir šiandien garsėja kita, XIX amžiaus viduryje Šveicarijoje įkurta perdraudimo kompanija – “Schweizer Ruck” (1863). Didėjant perdraudimo poreikiams, kūrėsi naujos tuo užsiimančios kompanijos.
Antrasis draudimo veiklos periodas pasižymėjo naujų draudimo formų ir rūšių atsiradimu, draudimo atsakomybės formavimusi. Sparčiai progresuojant technikai, plėtėsi gamybos apimtys, didėjo transporto reikšmė, ir tuo pačiu, pažvelgus iš rizikos pozicijų, didėjo draudimo svarba bei reikšmė. Įstatymai įpareigojo, kad būtų sudarytos lygios sąlygos civilinės atsakomybės klausimams išspręsti. XIX amžiaus pabaiga žmonijos istorijoje žymi ir pirmųjų automobilių atsiradimą. Būtina pažymėti, kad iš pirmųjų automobilių savininkų buvo griežtai reikalaujama turėti civilinės atsakomybės draudimo polisus. Tarp gana gausių draudimo kompanijų prasidėjo konkurencijos procesai, kurie vertė konkurentus gerinti savo paslaugų kokybę. Šiuo metu buvo sudaryta draudžiamų rizikų kvalifikacinė sistema. Labai didelę įtaką draudimo vystymuisi turėjo atskirų mokslo sričių, kurių rezultatus buvo galima taikyti draudimo srityje, pasiekimai. Tiksliau įvertinus rizikos galimybes, buvo galima teisingiau nustatyti draudėjų draudikams parduodamos “baimės rinkos” kainą.

1.3. Socialinio draudimo samprata XX amžiuje ir jo svarbiausi bruožai

Besibaigiantį XX amžių laikyti griežta riba draudimo istorijoje būtų nelabai tikslu. Daugelyje literatūros šaltinių laikomasi jau minėtų trijų draudimo veiklos periodizacijos etapų. Trečiasis iš jų prasidėjo apie XX amžiaus vidurį. Suprantama, kad bet kuri istorinė periodizacija neabejotinai turi nemažai subjektyvumo.
Trečias draudimo veiklos etapas prasideda apie XIX a. vidurį. Tais laikais draudimas jau užima reikšmingą vietą Europos, Amerikos šalių ekonominėse sistemose. Steigiami stambūs draudimo koncernai, kurie stengiasi diferencijuoti atskiras draudimo rūšis ir nukreipti jas į besispecializuojančias vienoje ar kitoje draudimo rūšyje kompanijas. Spartėjant mokslo ir technikos pažangai, didėjant draudžiamų objektų kainai, prasideda aktyvus draudimo veiklos internacionalizavimas. Kuriama draudimo apsaugos diversifikacijos sistema, jungianti draudimu ir perdraudimu užsiimančias kompanijas. Ypač sparčiai šiuo periodu auga perdraudimo kompanijų skaičius.
Prieš pradedant aptarti XX amžiaus draudimo veiklos istorijos svarbiausius bruožus, būtina pacituoti žymaus draudimo teoretiko, vokiečių profesoriaus A.Manes žodžius, parašytus vadovėlyje, iš kurio studijavo tarpukario Lietuvos studentai: “Visuotinė draudimo veiklos istorija dar neparašyta. Nesama ir detalių atskiros šalies draudimo veiklos tyrinėjimų, taip pat neturime ir atskirų draudimo rūšių istorinės raidos aprašymų. Mes turime tik paskiras žinias ir sunku numatyti draudimo veiklos kryptis”.
Tačiau galima drąsiai tvirtinti, kad XX a. draudimas labai įtakojo žmonijos vystymąsi. Kartu nepaprastai išaugo draudimo veiklos apimtys, ištobulėjo jos technika, atsirado naujos draudimo rūšys. Bandantys sukčiauti šiandien egzistuojančias draudimo rūšis pripažįsta, kad jų ko gero esama virš dviejų šimtų. Labai vaizdžiai draudimo reikšmę ir svarbą šio amžiaus pradžioje apibūdino įžymusis Henris Fordas, aiškindamas, kodėl taip sparčiai statėsi ir plėtėsi Niujorkas: ”tai tapo galima tik esant draudimo sistemai. Būtent draudimas pastatė šį miestą. Joks investitorius nebūtų pradėjęs finansuoti statybų, jei nebūtų užtikrintas, kad čia perkeltas jo turtas bus saugus”.
Formuojant tarptautinius perdraudimo kanalus buvo susidurta su kai kuriais sunkumais, dažnai iškylančiais ir mūsų dienomis. Pirmiausia tai skirtingi draudimą ir perdraudimą vykdančių šalių įstatymai. Dažnai ginčai kildavo bandant įstatymais normuoti draudimo veiklą. XX amžiaus pirmoje pusėje ima ryškėti valstybės kišimasis į draudimo veiklą. Steigdama savo draudimo kompanijas valstybė bandė reglamentuoti draudimo rinką.
Labai svarbiu XX amžiaus draudimo veiklos momentu yra pagrįstai laikomas draudimo rinkos infrastruktūros formavimas. Šioje infrastruktūroje yra išskiriamas paviršinis intuicinis “apvalkalas” ir vidinis branduolys. Paviršinio “apvalkalo” formavimuisi didelę įtaką turi draudimo mokslinių problemų sprendimas. Plačiai žinoma Anglijos instituto, Prancūzijos nacionalinio draudimo instituto, Roterdamo universiteto draudimo centro veikla. Draudimo įstatymo tobulinimas, valstybinio reguliavimo draudimo rinkoje didėjimas padeda tobulinti draudimo kompanijų veiklą, sąlygoja jų stabilumą. Vidinio “branduolio” vystymąsis – tai draudimo kompanijos specializacija. Vienos draudimo rinkoje veikiančios kompanijos pardavinėja draudimo produktus, kitos kompanijos tiria draudimo rinką ir kuria naujus produktus. Trečios užsiima patirtų nuostolių vertinimu.
Vis glaudžiau XX amžiuje draudimo veikla kooperuojasi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti norėdami suteikti savo klientams finansinių institucijų paslaugas ir tuo pačiu gerai pasipelnyti. Kuriami ir diegiami bendri bankų ir draudimo kompanijų produktai. Stengiamąsi pašalinti galimas jų konkurencijos priežastis. Šiandien bankai ir draudimo kompanijos yra gyvybiškai suinteresuoti savo potencialo efektyvumo išnaudojimu bendroje veikloje. Praktiškai tiek JAV, tiek Japonijoje ar Vakarų Europoje stambieji bankai ir draudimo kompanijos efektyviai ir sėkmingai bendradarbiauja. Bankai, kuriuos garsus lietuvių finansininkas, profesorius V. Jurgutis tiksliai pavadino ekonomikos širdimi ir protu, puikiai suprato draudimo rinkos pelningumą ir naudodamiesi filialų tinklu skuba joje įsitvirtinti.
Spartus draudimo vystymasis reikalavo ir griežto teisinio šios veiklos apibrėžtumo ir normavimo. Draudimo teisė, nemažai perėmusi iš ankstesniųjų amžių, ypač didelių pokyčių sulaukė dvidešimtajame amžiuje. Daug esminių teisinių sprendimų buvo padaryta JAV, kur draudimas XX pasiekė išties neregėtų apimčių.
Vertinant dabartinę Europos draudimo situaciją nurodoma, kad pastaruoju metu įvyko svarbūs pokyčiai tiek draudimo rinkos struktūroje, tiek jos veikloje, tiek ir draudimo rezultatuose. Trumpai aptarsime šias dvi pokyčių grupes, pradėdami draudimo rinkos struktūrą. Pabrėžiama, kad draudimo rinka dar greičiau specializuojasi pagal atskiras draudimo rūšis, aštrėja konkurencija. Pradžioje gana atsargiai pradėję veiklą, vis aktyvesni darosi užsienio draudimo kompanijų padaliniai, neretai panaudodami ir dempingo politiką. Didėjant įvairių draudimo kompanijų skaičiui, natūraliai yra reikalaujama jų veiklos skaidrumo, kas toli gražu ne visada realizuojama.
Svarbūs pastarojo dešimtmečio įvykiai Vidurio ir Rytų Europos dalyje, turėjo įtakos ir draudimui. Šiuo metu vykstantys Europos vienijimosi procesai taip pat neaplenkia ir draudimo sferos.
Kita draudimo veiklos pokyčių grupė – rinkos pokyčiai. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus draudimo produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms draudimo kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje. Jos bando ieškoti naujų draudimo paslaugų vartotojų, mažina kainas, siūlo kitas nuolaidas, tačiau tai ne visada pavyksta.
XX a. draudimas labai įtakojo žmonijos vystymąsi. Tuo metu nepaprastai išaugo draudimo veiklos apimtys, ištobulėjo jos technika, atsirado naujos draudimo rūšys. Šio amžiaus pradžioje ima ryškėti valstybės kišimasis į draudimo veiklą. Steigdama savo draudimo kompanijas valstybė bandė reglamentuoti draudimo rinką. Svarbus ir to meto veiklos momentas – infrastruktūros formavimas. Didelę įtaką turi draudimo mokslinių problemų sprendimas, draudimo įstatymų tobulinimas, valstybinio reguliavimo draudimo rinkoje didėjimas padeda tobulinti draudimo kompanijų veiklą, sąlygoja jų stabilumą. Vienos draudimo rinkoje veikiančios kompanijos pardavinėja draudimo produktus, kitos – tiria draudimo rinką ir kuria naujus produktus, trečios – užsiima patirtų nuostolių vertinimu. XX a. draudimo veikla kooperuojasi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti, norėdami suteikti savo klientams finansinių institucijų paslaugas ir tuo pačiu pasipelnyti. Kuriami ir diegiami bendri bankų ir draudimo kompanijų produktai. JAV draudimo kompanijos valdo beveik pusę pasaulinės draudimo rinkos. Vis aktyvesni darosi užsienio kompanijų padaliniai, kurie neretai panaudoja ir dempingo politiką. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje.

2 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA

Įžanga. VSD Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2004 m. lapkričio 24 d. (Nr. IX – 2535), VSD fondo biudžeto sandaros įstatymas, VSD fondo sudarymo ir vykdymo taisykles, patvirtintos 2005 m. birželio 14 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 647 (taisyklės įsigaliojo 2005 m. birželio 17 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, priimtas 1994 m. liepos 18 d. (Nr. I – 549), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2000 m. gruodžio 21 d. (Nr. IX – 110) bei kiti įstatymai ir juos reglamentuojantys norminiai aktai.
VSD – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojama apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.
VSD sistemą sudaro SADM, VSDF taryba, VSDF valdyba prie SADM (vadinama „Sodra“), teritoriniai skyriai ir kitos valdybai pavaldžios įstaigos, VMI, Lietuvos darbo birža prie SADM, Valstybinė ligonių kasa prie SAM, pensijų kaupimo bendrovės bei „Sodros“ klientai – draudėjai, apdraustieji ir išmokų gavėjai.
Lietuvos Respublikos SADM formuoja socialinės apsaugos politiką. Ji kartu su pavaldžiomis institucijomis, socialiniais partneriais bei kitomis suinteresuotomis organizacijomis įgyvendina kiekvieno žmogaus darbo ir socialinę apsaugą, rūpinasi jo socialine gerove. SADM atsako už socialinės apsaugos ir darbo srities įstatymų leidybą, remia ir koordinuoja šalyje atliekamus šios srities mokslo tyrimus, rūpinasi pačios įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų veikla. SADM nustato ir perspektyvinius VSDF uždavinius.
VSD vykdo VSD fondas (toliau VSDF), kuriam vadovauja VSDF taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms, darbdavių organizacijoms bei valstybės valdymo institucijoms. Taryba stebi, kaip įgyvendinami socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, svarsto ir teikia išvadą dėl VSDF biudžeto projekto bei prižiūri jo vykdymą.VSD funkcijas vykdo VSDF valdyba arba „Sodra“.
„Sodra“ – socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kuri koordinuoja, metodiškai vadovauja ir užtikrina jai pavaldžių teritorinių skyrių (47) ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoja. Valdybą sudaro 16 skyrių, kurie savo veiklą organizuoja ir planuoja pagal patvirtintą strateginį veiklos planą.

VSD Įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja VSD rūšys:
• Pensijų draudimas (pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims).
• Ligos ir motinystės draudimas.
• Draudimas nuo nedarbo.
• Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.
• Privalomasis sveikatos draudimas.

Asmenys, privalomai draudžiami visomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis (31 + 3 proc. tarifas). Asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatus į notarus (asesoriai), taip pat darbo užmokestį gaunančius asmenis ir einančius narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, skiriamus į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas ir gaunančius darbo užmokestį asmenis, Valstybės politikus, teisėjus ir valstybės pareigūnus darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodytus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus 2 dalyje), taip pat gaunančius darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriamus į pareigas asmenis valstybiniu socialiniu draudimu draudžia jų darbdavys. Pagal LR VSD pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6295), VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6323) ir LRR VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (Žin., 2005, Nr. 75-2725) nustatytą tvarką darbdavys privalo mokėti už dirbančiuosius 31 proc. dydžio VSD įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 3 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 31 + 3 proc. VSD įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą.
Privalomojo VSD 31 + 3 proc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę gauti VSD ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą, draudimą nuo nedarbo, o taip pat senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas.

Asmenys, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (24,9 + 2,5 proc. tarifas). Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai tarnautojai yra draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 24,9 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 24,9 + 2,5 proc. įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą.
Valstybės institucija, siunčianti valstybės tarnautoją ir profesinės karo tarnybos karį dirbti ar atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos moka 27,4 proc. įmokų sumą nuo 0,5 valstybės tarnautojo pareiginės algos už nesukakusius senatvės pensijos amžiaus nedirbančius valstybės tarnautojus ar profesinės karo tarnybos karių sutuoktinius – tuo laikotarpiu, kurį pastarieji praleidžia užsienyje dėl to, kad ten gyvena kartu su valstybės tarnautoju ar profesinės karo tarnybos kariu.
Minėti asmenys turi teisę į VSD senatvės, invalidumo arba našlių ir našlaičių pensiją, taip pat turi teisę gauti išmoką, numatytą Nedarbo socialinio draudimo įstatyme.

Asmenys draudžiami valstybės lėšomis. Valstybės lėšomis privalomai draudžiami VSD bazinei pensijai (50 proc. bazinės pensijos dydžio įmokos tarifas):
• motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas;
• motina (tėvas), neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, tuo laikotarpiu, kai augina vaiką iki trejų metų;
• tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai;
• vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą.

Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, valstybės saugumo pareigūnai bei prokuratūros pareigūnai yra draudžiami VSD pensijų draudimu pagal VSDPĮ. 2004 m. jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 23,4 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo.
Nuo 1999 m. lapkričio 1 d. Užsienio reikalų ministerija moka už diplomatų sutuoktinius, kurie gyvena kartu su diplomatu dirbančiu užsienyje, pensijų draudimo įmokas nuo pusės diplomato pareiginės algos. Nuo 2003 m. pradžios valstybės institucijos tokia pat tvarka draudžia valstybės tarnautojų sutuoktinius, tuo laikotarpiu kai pastarieji gyvena su valstybės tarnautoju dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje.
Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai ir nedarbo socialiniu draudimu valstybės lėšomis.

VSD įmokų sumokėjimo terminai. Draudėjai VSD įmokas apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. Įmokos skaičiuojamos už kiekvieną mėnesį turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Įstaigos ir organizacijos, visiškai išlaikomos iš LR valstybės ir savivaldybės biudžetų, apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas turi sumokėti tą dieną, kurią iš LR kredito įstaigų gauna lėšas praėjusio mėnesio užmokesčiui išmokėti, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
Įmokos į Fondo biudžetą mokamos mokėjimo pavedimais per banką, pašto perlaidomis. Įmokas galima sumokėti grynaisiais pinigais visuose VĮ “Lietuvos paštas” paštuose, AB banko „Hansabankas“ ir AB banko „Snoras“ skyriuose. Mokėjimo dokumentuose turi būti nurodomi valstybinio socialinio draudimo įmokų kodai.
Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, išduotus trumpesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, VSD įmokas privalo sumokėti už visą verslo liudijimo galiojimo laikotarpį per 5 darbo dienas nuo verslo liudijimo įsigaliojimo ar jo galiojimo laiko pratęsimo. Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, įgytus ketvirčiui ar ilgesniam laikotarpiui, įmokas moka kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.

2.1. Socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimą draudiminiais įvykiais ir dėl to mokamų socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo pakeitimo įstatymas (Žin, 2003, Nr.114-5114), kuris įsigaliojo nuo 2004 m, sausio 1 d, ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (Žin, 2004, Nr.44-1448).
Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu privalomai draudžiami (jei jiems už darbą ar tarnybą mokamas darbo užmokestis):
• asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatai į notarus ir einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamuose organizacijose.
• Valstybės politikų, teisėjų ir pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės tarnautojai (išskyrus krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karius)
• profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu bei asmenys, teritorinių darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešųjų darbų, jų persikvalifikavimo ar viešųjų darbų laiku;
• asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, – jų darbo laiku;
• nuteistieji laisvės atėmimu – jų darbo laiku.

Įmokų dydis 2005 metais – 0,3 proc. nuo kiekvienam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos. Apskaičiuotos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
SVARBUS REIKALAVIMAS: Draudėjas privalo teikti „Sodros“ teritoriniam skyriui atskyrą formų 3-SD, 4-SD ir formos Nr. 4 paketą:
• informacija apie kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas;
• VSD ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos forma Nr. 4.

Šis paketas turi būti pateikiamas kiekvieną kalendorinį ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio paskutinės darbo dienos prieš 15 dieną.
Apdraustajam, nelaimingo atsitikimo metu netekusiam dalies ar viso darbingumo, mokama:
• ligos pašalpa (dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos)
• netekto darbingumo vienkartinė kompensacija
• netekto darbingumo periodinė kompensacija

Apdraustajam, mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, jo šeimos nariams gali būti skiriama:
• vienkartinė draudimo išmoka
• periodinė draudimo išmoka

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas numato, kad jei nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nukentėjo darydamas tyčinį nusikaltimą arba be draudėjo žinios, t. y. atlikdamas darbą ne draudėjo naudai, sąmoningai siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas, ar nukentėjo dėl bendro susirgimo, įvykis nepripažįstamas draudiminiu.
Nedarbingumo kontrolės skyriaus apskrities tarnyba, nagrinėdama nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, privalo gauti iš VSDF valdybos teritorinio skyriaus patvirtinimą raštu, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje dirba nukentėjusysis, yra registruota draudėju, kad draudėjas moka socialinio draudimo įmokas, o nukentėjęs asmuo įrašytas apdraustųjų asmenų įskaitoje. Jei ne, įvykis nelaikomas draudiminiu.

2.2. Savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas

Vadovaudamasis naujomis Valstybinio socialinio draudimo sudarymo ir taisyklėmis Valstybinio socialinio fondo valdybos direktorius 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-261 (Žin. 2005, Nr. 85-3200) patvirtino naujas Duomenų apie savarankiškai dirbančių VSD įmokas pateikimo taisykles, kurios įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 dienos.
Naujomis duomenų pateikimo taisyklėmis turi vadovautis:
• individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme;
• individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Pajamų metinė suma gali būti apskaičiuota tokiais būdais:
• iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą.
• iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą.

Apdraustųjų kategorijos

Draudimo rūšys

Įmokų dydis

Savarankiškai dirbantys asmenys yra

(išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis):

·         individualių įmonių savininkai;

·         tikrųjų ūkinių bendrijų nariai;

·         komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai;

·         asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Draudimas bazinei pensijai

50 procentų bazinės pensijos

Draudimas papildomai pensijos daliai (mokamas tais atvejais, kai pajamų metinė suma lygi 12 MMA arba didesnė)

 

15 procentų socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų

Savarankiškai dirbantys verslo liudijimus turintys asmenys

Draudimas bazinei pensijai

50 procentų bazinės pensijos

1 lentelė. Savaramkiškos dirbančiųjų asmenų socialinio draudimo išmokos.

Taisyklėse nustatyti duomenų pateikimo terminai. Formas 3b-SD „Sodros“ teritoriniam skyriui, kuriame vykdoma draudėjo apskaita, reikia pateikti:
• pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui – už savarankiškai dirbančius asmenys kurie moka socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai ir avansu moka socialinio draudimo įmokas papildomai pensijos daliai nuo jų pačių pasirinktos ir socialiniam draudimui deklaruojamos pajamų sumos;
• pasibaigus mokestiniams metams (išskiriant ketvirčiais) – už savarankiškai dirbančius asmenys kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti iki metinės pajamų (pelno)mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos;
• draudėjo pertvarkymo, likvidavimo, reorganizavimo ar individualios veiklos pabaigos atveju.

Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi tik pagrindinei pensijos daliai. (žr. 2 lentelę).
Nuo 2005 m. sausio 1 d., remiantis VSDĮ 4 ir 5 str. atitinkamais punktais (Žin.,1991, Nr.17-4470), savarankiškais dirbantys asmenys, tarp jų ir tie, kurie verčiasi individualia veikla, laikotarpiu, kai augina vaiką iki 3 metų, valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis nėra draudžiami.

2.3. Valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas

Pagal LR Vyriausybės 2000 m. kovo 23 d. Nr.339 patvirtintas Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisykles valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimu (toliau VSSPD) gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai:
• kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti – papildomai pensijos daliai gauti(asmenys dirbantys pagal verslo liudijimus);
• kurie savanoriškuoju pensijų draudimu draudžiasi individualiai.

Įmokų dydis. Asmenys, apsidraudę VSSPD, įmokas moka VSDF valdybos prie SADM teritoriniam skyriui individualiai savanoriškojo pensijų draudimo sutartyje (toliau – draudimo sutartis) nustatytu laiku ir tvarka. Jie moka įmokas, apskaičiuotas pagal LR VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus, t.y. 50 proc. bazinės pensijos (iki 2005 m. birželio 30 d. – 86 Lt, nuo 2005 m. liepos 1 d. – 100 Lt). Įmokų papildomai pensijos daliai gauti tarifas 15 proc. nuo pateis asmens nuožiūra pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, apskaičiuojamos nuo ne mažesnės kaip LR Vyriausybės patvirtinta MMA, taikoma apskaičiuojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą.
Apsidraudęs asmuo, pats apskaičiuoja socialinio draudimo įmokas ir kartą per ketvirtį, bet ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 d, perveda jas teritorinio „Sodros“ skyriaus nurodytą banko sąskaitą. Jei eilinio ketvirčio įmokos nesumokamos per 3 mėnesius nuo einamojo ketvirčio pabaigos, skyriaus iniciatyva draudimo sutartis nutraukiama. Įmokos, laiku nesumokėtos dėl pateisinamų priežasčių, gali būti sumokėtos už praėjusį laiką (šiuo atveju skaičiuojami LR valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyti delspinigiai).

Draudimo sutartis. Draudimo sutartis asmenys sudaro su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi. Ji įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos, jeigu joje nenurodytas kitas laikas. Draudimo sutartis sudaroma ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Jeigu apdraustasis prieš mėnesį iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia ją nutraukiąs, sutarties galiojimo laikas pratęsiamas neapibrėžtam laikui. Apsidraudusio pageidavimu draudimo sutartis gali būti nutraukta, apie tai raštu prieš mėnesį įspėjus Fondo valdybos teritorinį skyrių. Draudimo sutartis gali būti sudaryta trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmeniui iki teisės gauti senatvės ar invalidumo pensiją įgijimo dienos liko mažiau kaip 12 mėnesių.
Pagal 2005 m. balandžio 18 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr.419 (Žin, Nr.51-1705) nuo 2005 m. balandžio 21 d, asmuo, sudaręs su savanoriškojo socialinio pensijų draudimu sutartį, įsidarbina ir yra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu, sutartis automatiškai nutraukiama, nuo įsidarbinimo ar veiklos vykdymo pradžios, juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre pirmosios dienos.

Draudimas ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms. 1997 m. spalio 28 d. Nr.1191 LR Vyriausybė patvirtino VSSD ligos, nėštumo ir gimdymo (motinystės) pašalpoms. (Žin, 1997, Nr.98-2497). VSSD ligos ir motinystės pašalpoms gali draustis LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai, ne jaunesni kaip 16 metų, kurie:
• nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu;
• nesukakę senatvės pensijos amžiaus;
• nepripažinti netekto darbingumo žmonėmis.

Asmenys savanoriškuoju pašalpų draudimu draudžiami individualiai, sudarant sutartys su VSDF valdybos teritoriniais skyriais pagal apdraustojo nuolatinę gyvenamąją vietą. Sutartis sudaromos vieneriems kalendoriniams metams. Jos gali būti pratęsiamos arba nutrauktos.

Įmokų dydis. Įmokos mokamos ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Jos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę einamojo ketvirčio darbo dieną. Apsidraudęs asmuo įmokas gali mokėti pašte ar banko įstaigoje. Įmokos turi būti mokamos už visą kalendorinį mėnesį. Tais pačiais kalendoriniais metais mėnesinių įmokų dydis nekeičiamas. Sumokėtos įmokos negražinamos, jei neįvyko draudimo įvykis. Įmoka negali būti mažesnė kaip 10 Lt ir didesnė kaip 200 Lt per mėnesį.(žr. 5 priedą 3 lentelę).
Ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms pašalpų mokėjimo trukmė. Pašalpų mokėjimo trukmė susijusi su įmokų mokėjimo trukme. Ilgiau mokėjęs įmokas asmuo turi teisę gauti pašalpą ilgesnį laikotarpį. Minimali įmokų mokėjimo trukmė – 6 mėnesiai (žr. 5 priedą 4 lentelę). Pašalpa mokama už kalendorines dienas, nurodytas nedarbingumo pažymėjime, tačiau ne ilgiau, negu priklauso pagal draudimo įmokų mokėjimo laiką.

2.4. Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas

Lietuvos Respublikai tapus ES nare, suintensyvėjo darbo jėgos migracija. Socialinį draudimą darbo užsienyje metu reguliuoja šalių susitarimai. Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas.
Lietuva yra pasirašiusi dvišales socialinio draudimo sutartys su Baltarusija, Ukraina, Rusija, JAV. Jeigu šalys nėra pasirašiusios šio susitarimo, abejose šalyse yra taikomi nacionaliniai įstatymai. Tokiu atveju niekas neapsaugo nuo dvigubo apmokėjimo.
Dėl asmenų, kurie vyksta į ES valstybės, socialinio draudimo problemų nekyla. Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. tapus ES nare, įsigaliojo visi ES norminiai dokumentai, reglamentuojantys asmenų socialinę apsaugą. Svarbiausias koordinacinis dokumentas yra Europos Tarybos reglamentas 1408/71/EEB, priimtas 1971 m. liepos 5 d., o reglamentas 574/72/EEB nustato pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Minėti reglamentai taikomi tradicinėms socialinės apsaugos išmokoms, susijusioms su senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinio susirgimo, ligos, nedarbo bei šeimos pagausėjimo atvejais.
Šių reglamentų nuostatos taikomos visose ES (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje) taip pat EEE valstybėse (Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje) ir iš dalies Šveicarijoje.
Šiuo metu reglamentai gina tik šių asmenų socialinės apsaugos teises:
• samdomų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų, apdraustų pagal vienos ES ar EEE valstybių įstatymus;
• valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų;
• studentų;
• pensininkų, net jei jie sulaukė pensinio amžiaus prieš jų šaliai įstojant į ES ar EEE ;
• aukščiau minėtų asmenų šeimos narių, neatsižvelgiant į jų pilietybę;
• aukščiau nurodytų asmenų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę.

Siunčiamas dirbti darbuotojas – tai darbuotojas, paprastai dirbantis vienoje šalyje, kurį darbdavys laikinai išsiunčia dirbti jo įmonės naudai į kitą šalį. Siuntimo laikotarpis negali viršyti 12 mėnesių. Jei dėl nenumatytų aplinkybių darbas trunka ilgiau, siuntimo laikotarpis gali būti pratęstas dar 12 mėnesių. Paprastai atsakymas iš kitos valstybės gaunamas po 6-8 savaičių. Išskirtiniais atvejais valstybės bendru sutarimu gali nustatyti ilgesnį laikotarpį. Paprastai valstybės narės laikosi taisyklės, kad didžiausias laikotarpis – 5 metai.
Kai siunčiamo darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens darbo kitoje ES valstybėje narėje laikas neviršija 12 mėnesių, ir jis nėra išsiųstas pakeisti kito darbuotojo, kurio siuntimo laikas pasibaigė, jam yra taikomi Lietuvos socialinės apsaugos įstatymai. Kitaip tariant siunčiamas darbuotojas lieka apdraustas savo šalyje. Siunčiamas darbuotojas turi teisę į medicinos pagalbą gydymo įstaigose priimančioje šalyje, tarsi jis būtų ten apdraustas sveikatos draudimu. Šios išmokos bus teikiamos pagal užsienio valstybės įstatymus. Ar tai bus palanku siunčiamam darbuotojui, priklausys nuo priimančios šalies ir siunčiančios šalies įstatymų, reglamentuojančių ligos pašalpas natūra, skirtumų. Siunčiamam darbuotojui susirgus, ligos pašalpą mokės “Sodra” pagal Lietuvos įstatymus. Panašios taisyklės taikomos ir motinystės išmokoms.

Europos sveikatos draudimo kortelė. Nuo 2005 m. liepos 1 d. E111 formos pažymas, suteikiančias teisę privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiesiems ES bei Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine ir Šveicarijoje gauti sveikatos priežiūros paslaugų, pakeis Europos sveikatos draudimo kortelė. Taip yra nusprendusi Europos Taryba, siekdama supaprastinti procedūras nepakeičiant keliaujančiųjų po šias užsienio šalis teisių ir pareigų. Kortelė patvirtina apdraustųjų asmenų teisę į tokią medicinos pagalbą, kuri yra jiems būtina buvojant užsienyje. Medicinos pagalba teikiama pagal tos šalies teisės aktus, atsižvelgiant į tai, kokių sveikatos apsaugos paslaugų asmeniui reikia ir kiek jis toje šalyje bus.
“Europinėje” kortelės pusėje bus pavardė, vardas, gimimo data, asmens ir kortelę išdavusios institucijos bei kortelės tapatybės numeriai, galiojimo data. Antroji kortelės pusė -lietuviška, joje bus tokie pat duomenys kaip ir “europinėje” pusėje, jie užšifruoti brūkšniniu kodu.
Besirengiantiems vykti užsienin kortelės išduodamos TLK (Plačioji g. 10, Vilnius) pateikus prašymą ir pasižadėjimą, kurių blankus galima gauti TLK, arba rasti VLK (adresas – www.vlk.lt) interneto svetainėje. Prašymą galima pateikti pačiam ar per įgaliotąjį asmenį, paštu, faksu bei elektroniniu paštu. Kortelė išduodama nemokamai ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo, pasirašius pasižadėjimą nedelsiant pranešti ją išdavusiai TLK apie draudiminio statuso pasikeitimą ar kortelės praradimą. Kortelė išduodama ne trumpesniam kaip 3 mėnesių ir ne ilgesniam kaip 6 metų laikotarpiui. Pasibaigus jos galiojimo laikui draudžiamojo asmens prašymu kortelė keičiama nauja. Jei pasikeičia į šį dokumentą įrašyti asmens duomenys, nauja kortelė išduodama tik grąžinus TLK senąją. Jei apdraustasis praranda galiojančią kortelę arba ją sugadina, tokiu atveju už išduodamą vietoje prarastosios ar sugadintosios jis sumoka į VLK sąskaitą 50 Lt.
Savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems užsienyje, taikomi tie patys principai kaip ir samdomiems darbuotojams. Tik yra numatytos kelios papildomos sąlygos: (1) siuntimo metu savarankiškai dirbantys asmuo turi išlaikyti Lietuvoje savo įmonę, dirbtuvę ar studiją; (2) prieš vykstant dirbti į užsienį savarankiškai dirbantis asmuo tam tikrą laiką turi užsiimti ekonomine/profesine veikla Lietuvoje.
Reglamente 1408/71/EEB taip pat pateikiamos išsamios taisyklės ir atvejams, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau ES šalių. Pagrindinis principas – taikyti gyvenamosios šalies teisės aktus, jei darbas atliekamas toje šalyje. Jei gyvenamojoje šalyje darbas neatliekamas, darbuotojas turi būti apdraustas pagal darbdavio registracijos vietos teisės aktus. Jei asmuo dirba keliose bendrovėse, kurios registruotos keliose ES šalyse, taikomi darbuotojo gyvenamosios šalies teisės aktai.

2.5. Delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnis leidžia „Sodros“ vaidybai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka atidėti delspinigių, apskaičiuotų draudėjams už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jei buvo aplinkybės, kurios nepriklauso nuo draudėjo draudėjų valios ir kurių jie negalėjo numatyti.
Delspinigiai pradedami skaičiuoti jau kitą dieną po nustatyto įmokų sumokėjimo termino iki įmokų sumokėjimo dienos įskaitytinai. Už pavėluotai į Fondą pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą. Šiuo metu delspinigiai už vieną dieną yra 0,03 proc. nuo apskaičiuotos socialinio draudimo įmokų sumos. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų.
Asmenys, įsigijusiems nuo laiku nesumokėtų įmokų sumos delspinigiai skaičiuojami priklausomai nuo to, kuriam laikui yra įsigytas verslo liudijimas. Jei jis įsigytas laikotarpiui, trumpesniam nei 3 mėnesiai, socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos per 5 darbo dienas. Jei ilgesniam kaip 3 mėnesiai, įmokos turi būti mokamos kartą per ketvirtį, bet ne kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.
Siekiant išsaugoti verslą, Vyriausybė numatė, kad VSDF vadyba gali atleisti arba atidėti delspinigių išieškojimo laiką. Draudėjai turi kreiptis į „Sodros“ teritorinius skyrius, pateikdami tam tikrus dokumentus. Nuo dokumentų pateikimo valdybai dienos delspinigių išieškojimas ir sankcijų taikymas sustabdomas. „Sodros“ teritoriniai skyriai ne vėliau kaip per 20 dienų nuo dokumentų gavimo juos išnagrinėja, surašo pažymą, apsvarsto priežastys ir parengia išvadas. Galima kreiptis ir dėl delspinigių skolos atidėjimo. „Sodros“ teritoriniai skyriai per 10 dienų nuo VSDF vadybos pranešimo apie priimtą sprendimą leisti atidėti delspinigius įsiskolinimą gavimo sudaro su draudėjais delspinigių išieškojimo laiko atidėjimo sutartis. Pagal sutartį atidėtas delspinigių mokėjimas atnaujinamas ne vėliau kaip kitą mėnesį po delspinigių išieškojimo atidėjimo termino, sutartyje numatytu laiku ir sumomis.
Atleidžiama nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo tik ypatingais atvejais, kai socialinio draudimo įmokų draudėjas negalėjo sumokėti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, įrodytų dokumentais.
„Sodros“ valdyba, vadovaudamasi valdybos nustatytomis taisyklėmis, gali pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškas ir jas nurašyti, jeigu juos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių. Tai būtų atvejai, kai:
• nerasta socialinio draudimo įmokų mokėjimo turto;
• rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus);
• priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką;
• netikslinga privertinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) būklė.

Savarankiškai dirbantys asmenys atleidžiami nuo delspinigių mokėjimo arba jiems atidėdamas delspinigių išieškojimas laikas tokia pat tvarka.
Sankcija už neteisėtą sumažinimą – bauda. VSDĮ, kartu taisyklės, numato, kad neteisėtai sumažinus, socialinio draudimo įmokas, į socialinio draudimo fondą išieškoma visa suma, kurie sumažintos socialinio draudimo įmokos, taip pat dvigubai didesnė už šią sumą bauda.
Vienintelė leistina draudėjams taikyti lengvata – teisė atidėti baudų išieškojimą iki vienerių metų. Pagal Naująsias Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles, draudėjai dėl atleidimo nuo baudų turėtų kreiptis tiesiog į Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybą. (Konstitucijos pr.12, Vilnius)

3 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO ANALIZĖ

3.1. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto esmė, fondo pajamos ir išlaidos

„Valstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Šiam tiksliam tikslui Lietuvoje veikia VSD fondas, kuris yra valstybės juridinis asmuo. VSD fondo veiklai vadovauja fondo valdyba, o valstybinį socialinį draudimą vykdo fondo valdybos teritoriniai skyriai.
LR VSD fondo finansų pagrindą sudaro atskiras biudžetas, neįtraukiamas į valstybės ir savivaldybių biudžetus.

Fondo biudžeto pajamos numatomos Kiekvienai VSD mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus tam tikroms draudimo rūšims, paskutinių dviejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas, sudarytas sutartis ir įmokų tarifus. Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį. Fondo veiklos pajamas sudaro pajamos už ilgalaikio turto pardavimą, pajamos už teikiamas paslaugas, palūkanos, dividendai.
Planuojant VSD įmokų tarifai tam tikroms draudimo rūšims kiekvienais metais šiek tiek koreguojami atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį. Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimintų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. VSD išmokos nėra vienintelės socialinės išmokos šalies gyventojams. Dalį socialinių išmokų jie gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai valstybinės pensijos, socialinės pašalpos, šeimos pašalpos, pašalpos, gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms ir panašiai.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat draudžiamųjų pajamų bazės, apdraustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, jų VSD, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu ir jų išmokų, finansuojamu iš valstybės biudžeto, išmokėjimu.
VSD fonde sudaromas rezervas iš fondo biudžeto išlaidas viršijančių pajamų dalies ir skiriamas jam stabilizuoti. Fondo rezervo lėšos gali būti naudojamos fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti, tvirtinant fondo biudžetą, apmokėti ir laikinam pajamų trūkumui tam tikroms draudimo rūšims padengti.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.“ (žr. šalitinį)

 

tūkst. Lt

1. Pajamos

5 884 159

  1.1. Draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

5 140 808

  1.2. Apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

492 936

  1.3. Savarankiškai dirbančių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

55 202

  1.4. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos

918

  1.5. Baudos, delspinigiai ir kitos pajamos

11 048

  1.6. Asignavimai iš valstybės Rezervinio (stabilizavimo) fondo

149 900

  1.7. Atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos

26 547

  1.8. Veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos

6 800

2. Išlaidos

5 861 159

  2.1. Pensijų socialiniam draudimui

4 188 303

  2.2. Ligos ir motinystės socialiniam draudimui

439 890

  2.3. Draudimui nuo nedarbo

229 080

  2.4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui

30 377

  2.5. Lėšos, pervedamos į Privalomojo sveikatos draudimo fondą

467 766

  2.6. Lėšos, pervedamos į pensijų fondus

299 800

  2.7. Neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos

13 500

  2.8. Veiklos sąnaudos

192 443

3. Grynasis einamųjų metų rezultatas

23 000

4. Kasos apyvartos lėšos

114 000

Šaltinis: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas.

3.2. VSD fondo pajamų bei išlaidų sudėtis, struktūra bei klasifikacija

Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų biudžetinių metų plane ir Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje įrašomos biudžetiniams metams priskirtinos pajamos, neatsižvelgiant į jų gavimo laiką. Pinigų srautų plane ir ataskaitoje parodomos faktinės pinigų įplaukos.
Fondo biudžeto pajamas sudaro apskaičiuotos draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių (personalinių) įmonių savininkų ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų bei ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.
Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus atskiroms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei valstybinio socialinio draudimo apdraustųjų skaičiaus kitimą.
Nuo 2004 m. pradžios dalis socialinio draudimo įmokų bus nukreipiama į pensijų kaupiamąjį fondą. Iš pradžių tam bus skirta 2,5 proc. dydžio tarifas. Šis skaičius kasmet bus didinamas, kol 2007 metais pasieks 5,5 proc.
Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius, kitas pajamas, gautas taikant sankcijas, bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį.
Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas per paskutinius dvejus metus, sudarytas valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo sutartis, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokų dydžius.
Atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos Fondo biudžeto projekte numatomos atsižvelgiant į praėjusių dvejų metų atgautas sumas ir jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje atgautoms į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltoms abejotinai atgautinoms sumoms priskiriamos palyginti su praėjusių metų atidėjimais sumažėjusios sumos.
Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos – tai Fondo biudžeto pajamos iš tiesioginės su valstybiniu socialiniu draudimu susijusios Fondo biudžeto veiklos, pajamos iš Fondo kapitalo bei Fondo įstaigų pajamos, nesusijusios su valstybiniu socialiniu draudimu (išieškotinos praėjusiais metais neteisėtai padarytos išlaidos, palūkanos, dividendai, pajamų, gautinų pardavus ilgalaikį materialųjį turtą, dalis, viršijanti jo likutinę vertę, pajamos už teikiamas paslaugas ir kitos pajamos). Jų dydis numatomas atsižvelgiant į Fondo biudžeto veiklos pajamų kitimą per paskutinius dvejus metus.
Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų biudžetinių metų plane ir Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje parodomos biudžetiniams metams priskirtinos Fondo biudžeto išlaidos, neatsižvelgiant į mokėjimo laiką. Pinigų srautų plane ir ataskaitoje parodomos faktinės pinigų išlaidos.[2]
Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos, į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos ne-atgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos.
Pensijų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) ir ištarnauto laiko pensijos, kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, numatytos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme.
Ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, numatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme.
Draudimo nuo nedarbo išlaidoms priskiriamos pagal Bedarbių rėmimo įstatymą pervedamos lėšos. [4]
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos išlaidos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą.
Į privalomojo sveikatos draudimo fondą pervedamas lėšas sudaro gau¬tos sveikatos draudimo įmokos, baudos ir delspinigiai, numatyti Sveikatos draudimo įstatyme.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal Fondo biudžeto išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės, apdraustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto projekte neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos numatomos atsižvelgiant į per paskutinius dvejus metus atidėtas neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas bei jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas sudaro draudėjų skolos, kurių neįmanoma atgauti, bei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įvertinti atidėjimai abejotinai atgautinoms sumoms.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro Fondo įstaigų valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, valstybės tarnautojų valstybinio socialinio draudimo, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, ilgalaikio turto likutinės vertės dalis, viršijanti pajamas, gautinas pardavus ilgalaikį turtą, kitos sąnaudos (sumokėtos palūkanos, delspinigiai už laiku nepervestas lėšas draudėjams pašalpoms mokėti, nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčiai), taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu bei su išmokų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, mokėjimu.
Fonde iš jo biudžeto išlaidas viršijančios pajamų dalies, neįskaitant lėšų, pervedamų į privalomojo sveikatos draudimo fondą, sudaromas Fondo rezervas, skiriamas Fondui stabilizuoti. { Fondo rezervą įskaitomas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įvertintas ilgalaikis materialusis, nematerialusis ir finansinis sukauptas turtas.
Fondo rezervo lėšos Fondo tarybos nustatyta tvarka gali būti naudojamos Fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant Fondo biudžetą, apmokėti, laikinam pajamų trūkumui atskiroms draudimo rūšims padengti.
Jeigu per paskutinius dvejus metus nesudaromas einamųjų metų vieno mėnesio pajamų dydžio Fondo rezervas arba susikaupia daugiau kaip einamųjų metų 2 mėnesių pajamų dydžio metinės pajamų sumos Fondo rezervas, Fondo taryba teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų ar išmokų dydžių pakeitimo. Vyriausybė, apsvarsčiusi Fondo tarybos pasiūlymus ir jiems pritarusi, pateikia Seimui teisės aktų projektus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų ar išmokų dydžių pakeitimo.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant Fondo biudžetą.
Biudžeto pajamų klasifikacija:
• Draudėjų išmokos pagal visas draudimo rūšis. Nurodomos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą mokamos už apdraustuosius įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų įmokos, kurios pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą.
• Draudėjų įmokos bazinei ir papildomos pensijos daliai. Nurodomos Valstybės saugumo departamento, Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos mokamos už Valstybės saugumo departamento pareigūnus, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos sistemų karininkus, liktinės tarnybos puskarininkiu ir kareivius socialinio draudimo įmokos, kurios pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinei ir papildomai pensijos daliai skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą.
• Draudėjų įmokos bazinei pensijai. Nurodomos krašto apsaugos ministerijos mokamos už tikrosios krašto apsaugos tarnybos prievolininkus (būtinosios tarnybos karius) valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinės pensijos draudimui.
• Apdraustųjų įmokos. Nurodomos įmokos, kurias į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka apdraustieji darbuotojai, Valstybės saugumo departamento pareigūnai, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos sistemų karininkai, liktinės tarnybos puskarininkai bei kareiviai pagal Lietuvos Respublikos Seimo nustatytus įmokų tarifus nuo atlyginimo už darbą.
• Invalidų (personalinių) įmonių savininkų (bendrasavininkių), kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems jiems prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų ir ūkininkų įmokos. Nurodomos įmokos, kurias į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka individualių (personalinių) įmonių savininkai (bendrasavininkiai), kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys bei ūkininkai už save ir už nepilnamečius šeimos narius, dirbančius ūkyje, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinės pensijos draudimui.

Biudžeto išlaidų klasifikacija:
• Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų išlaikymo išlaidos. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų etatinių ir neetatinių darbuotojų darbo apmokėjimo išlaidos, išlaidos socialinio draudimo įmokoms ir kitos šio fondo įstaigų išlaikymo išlaidos, kurias sudaro: raštinės; ryšių; patalpų šildymo ir apšvietimo; patalpų eilinio remonto; inventoriaus ir įrengimų eilinio ir kapitalinio remonto; patalpų nuomos; transporto priemonių išlaikymo, jų eilinio ir kapitalinio remonto; komandiruočių; kadrų rengimo ir tobulinimo; įrengimų ir inventoriaus, priskiriamų pagrindinėms priemonės įsigijimo; mažaverčio ir greitai susidėvinčio inventoriaus įsigijimo; ūkinių medžiagų įsigijimo; užsienio delegacijų priėmimo bei kitos išlaidos, susijusios su tarptautiniu bendradarbiavimu; nenumatytos išlaidos.
• Dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų ir apskaitos mechanizavimo išlaidos. Nurodomas išlaidas sudaro: su Valstybinio socialinio draudimo klausimais susijusių pažymėjimų gamybos, pensijų skyrimo ir mokėjimo, apskaitos ir atskaitomybės dokumentų blankų gamybos; mechanizuoto ir kompiuterizuoto duomenų apdorojimo bei programinių užduočių rengimo ir diegimo, metodinės medžiagos leidimo, mokslo tiriamųjų darbų; užsienio šalių patirties analizės, demografinių tendencijų, susijusių su socialinio draudimo išlaidų projektavimu, analizės, įvairioms sveikatos ir socialinės apsaugos programoms finansuoti skirtos išlaidos.
• Kapitaliniai įdėjimai. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų patalpų bei kitų objektų projektavimo, statybos ir rekonstravimo išlaidos.
• Kapitalinis remontas. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pastatų ir statinių kapitalinio remonto išlaidos.

Biudžeto pajamų sudėtis parodo iš kokių šaltinių – įmokų, pajamų, įplaukų ir pan. – yra gaunamos (sudaromos, formuojamos) visos jo pajamos. Biudžeto išlaidų sudėtis parodo, kokios išlaidos ar išmokos padengiamos, t.y. finansuojamos iš jame sukauptų lėšų.
VSDF biudžeto išlaidas sudaro šios išmokos: pensijoms, senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo), ištarnauto laiko ir maitin¬tojo netekimo (paskirtos iki 1994 12 31 d.; pašalpoms – ligos, motinystės (tėvystės) ir laidojimo. Taip pat apmokamos VSDF vykdymo išlaidos, kurioms priklauso: fondo įstaigų išlaikymo išlaidos; pensijų, pašalpų ir kompensacijų mokėjimo išlaidos; dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų ir apskaitos mechanizavimo išlaidos; kapitaliniai įdėjimai bei kapitalinis remontas.
VSDF biudžeto pajamų ir išlaidų struktūra apibūdina jų straipsnių bei paragrafų lyginamąją dalį, išreikštą procentais, visų pajamų ar išlaidų bendroje sumoje. [3]

3.3. Rodykliai, sąlygojantys valsybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas

Biudžeto kiekvieno pajamų ir išlaidų straipsnio suma priklauso nuo atitinkamų rodiklių. Pavyzdžiui, draudėjų Įmokos priklauso nuo 4 rodiklių:
• dirbančiųjų pagal darbo sutartis asmenų skaičiaus, vnt.,
• vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, Lt,
• draudimo įmokų tarifo procentais,
• draudėjų įsiskolinimų šiam biudžetui metų pabaigai ir pradžiai, tūkst. Lt.
Draudėjų įmokų suma, įskaitant įmokas sveikatos draudimui bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui, gaunama pirmiausia apskaičiuojant darbo užmokesčio sumą: dirbančiųjų asmenų skai¬čius dauginamas iš uždarbio vidurkio ir 12, o darbo užmokesčio sumą padauginus iš įmokų tarifo (31 proc), gaunama šių įmokų metams planuojama (numatoma) suma. Ją reikia padidinti (pridėti) praėjusių metų normatyvinio įsiskolinimo suma ir sumažinti (atimti iš jos) įsiskolinimus metų pabaigoje. Draudėjų įmokos visam pensijų draudimui priklauso nuo dviejų rodiklių: draudžiamųjų šios kategorijos žmonių atlyginimo už darbą fondo ir įmokų tarifo (22,5 proc). Šių rodiklių sandauga sudaro šio straipsnio numatomų įmokų sumą biudžete.
Draudėjų įmokos bazinės pensijos draudimui priklauso nuo tokių asmenų, t.y. karių ir motinų, auginančių vaikus nuo I iki 2 metų, viso skai¬čiaus ir jų įmokų tarifo (Lt) (0,5 bazinės pensijos). Šio straipsnio pajamų numatoma suma gaunama padauginus apdraustųjų asmenų skaičių iš įmokų tarifo (Lt) ir 12.
Apdraustųjų įmokos priklauso nuo: apdraustųjų darbuotojų viso skaičiaus (vnt.), jų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (Lt) ir įmokų tarifo (1 proc). Apdraustųjų skaičių sudaro dirbantieji pagal darbo sutartis ir kari¬ninkai bei pareigūnai. Padauginus apdraustųjų skaičių iš vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir 12, gaunama visa darbo užmokesčio suma. Ją padauginus iš įmokų tarifo (3 proc.) gaunama visa šio straipsnio įmokų suma.
Individualių įmonių savininkų ir ūkininkų įmokos priklauso nuo apdraustųjų skaičiaus ir įmokų tarifo. įmokų suma gaunama šių rodiklių sandaugą padauginus iš 12.
Savanoriškai apdraustųjų asmenų įmokos gaunamos numatomą tokių asmenų skaičių padauginus iš jų įmokų metinio vidurkio.
VSDF valdybos veiklos pajamos gaunamos bazinių metų tokias pajamas dauginant iš koregavimo koeficiento.
Bendra biudžeto numatoma (planuojama) pajamų suma gaunama sudėjus kiekvieno pajamų straipsnio sumas.
Biudžeto išlaidas sudaro pensijų bei ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ir VSDF vykdymo išlaidos. Šios išlaidų grupės susideda iš konkrečių išmokų ar išlaidų, todėl jas reikia atskirai ap¬skaičiuoti, remiantis numatomais (planuojamais) konkrečiais rodikliais, nuo kurių priklauso kiekvienas biudžeto išlaidų straipsnis.
Antai senatvės pensijų suma priklauso nuo pensijas gaunančių asmenų skaičiaus, atskirai nedirbančių ir dirbančių skaičiaus (vnt.) ir jų vidutinės mė¬nesinės pensijos (Lt.). Nedirbančiųjų pensininkų pensijos suma apskaičiuojama padauginant jų skaičių iš jų mėnesinės pensijos ir iš 12. Analogiškai skaičiuojama ir dirbančių pensininkų pensijos suma. Abi šias sumas sudėję gauname senatvės pensijų bendrą išmokų sumą.
Invalidumo pensijoms mokėti reikalinga visa suma skaičiuojama taip: paskaičiuojama nedirbančiųjų invalidų pensija – padauginus jų skaičių iš pensijos vidurkio ir iš 12. Analogiškai skaičiuojama ir dirbančių pensininkų pensijų išmokų numatoma suma. Abi sumas sudėjus gaunama bendra invalidumo pensijų išmokų suma.
Našlių ir našlaičių pensijų sumą sudaro išmokos našliams ir našlaičiams. Atskirai skaičiuojama našliams priklausanti pensijų suma -jų skaičius padauginamas iš vidutinės mėnesinės pensijos ir iš 12. Tokia pačia tvarka skaičiuojama ir našlaičiams priklausanti pensijų suma. Minėtas sumas sudėjus gaunama bendra šio išlaidų straipsnio suma.
Maitintojo netekimo (paskirta iki 1994 12 31) ir ištarnauto laiko pensijoms mokėti reikalinga biudžete numatoma suma yra skaičiuojama analogiškai, kaip ir senatvės pensijų, tai yra, reikia dauginti atitinkamos rūšies pensijas gaunančių asmenų skaičių iš jų vidutinės mėnesinės pensijos ir iš 12. Sudėjus taip apskaičiuotas atskirų pensijų rūšių sumas, gaunama bendra pensijų draudimo suma.
Ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo bendra suma gaunama sudėjus atskirų pašalpų numatomas (planuojamas) sumas. Taigi reikia skaičiuoti kiekvienai tų pašalpų išmokai numatomas sumas. Ligos pašalpų suma priklauso nuo šių rodiklių: apdraustųjų skaičiaus (vnt.), apmokėtų nedarbingu¬mo dienų vienam apdraustajam skaičiaus (vnt.), vidutinio vieno darbuotojo vienos dienos darbo užmokesčio ir pašalpos dydžio koeficiento. Apdraustųjų skaičių padauginus iš nedarbingumo dienų vienam darbuotojui skaičiaus bus žinomas bendras numatomas apmokėti nedarbingumo dienų skaičius. Jį padauginus iš darbo užmokesčio vidurkio ir pašalpos dydžio koeficiento gaunama bendra ligos pašalpų suma. [3]

3.4. Valstybinių nebiudžetinių fondų esmė ir vaidmuo šalies ekonomikoje

„Plačiąja prasme valstybiniai nebiudžetiniai fondai yra ekonominių piniginių santykių visuma, kurių dėka sudaromi ir naudojami valstybės pinigų fondai, turintys tikslinę paskirtį. Siaurąja reikšme fondai suprantami kaip valstybės įstaigos, administruojančios tikslinės paskirties finansinius išteklius, arba pinigų fondai, kuriuos administruoja vyriausybės įgaliota institucija.
Visuomenės narių socialinei apsaugai visose šalyse yra sudaromi visuomeniniai vartojimo fondai, pritraukiant gyventojų, įmonių ir nacionalinio biudžeto lėšas. Visuomeniniai vartojimo fondai naudojami nedarbingo amžiaus žmonių išlaikymui, pašalpų mokėjimui ligos ir motinystės atvejais, bedarbių rėmimui gyventojų sveikatos apsaugai ir kitoms socialinėms reikmėms finansuoti. Lėšų, skiriamų socialinei gyventojų apsaugai, suma priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio, nes šių fondų finansavimo šaltinis yra nacionalinės pajamos, uždirbtos gyventojų ir įmonių, bei pajamos, perskirstytos per valstybės biudžetą ir nebiudžetinius fondus.
Be socialinių fondų yra ir kitos paskirties valstybinių nebiudžetinių fondų, kurių skaičius ir paskirtis priklauso nuo valstybės vykdomos ekonominės ir finansinės politikos.
Valstybiniai nebiudžetiniai fondai atlieka dvi pagrindines funkcijas:
• paskirstomąją (pinigų fondų sudarymo ir panaudojimo);
• kontrolinę.

Paskirstomoji funkcija pasireiškia dalies nacionalinių pajamų paskirstymu visuomenės narių socialinėms reikmėms tenkinti arba atskirų ekonomikos šakų vystymui finansuoti.
Kontrolinė funkcija pasireiškia informuojant visuomenę apie gamybinių ir socialinių procesų pokyčius.
Be minėtų funkcijų valstybiniai nebiudžetiniai fondai, kaip ir nacionalinis biudžetas, atlieka ekonomikos reguliavimo funkciją, ypač perskirstant nacionalines pajamas tarp skirtingų gyventojų socialinių sluoksnių.
Priklausomai nuo finansavimo šaltinių, paskirties ir naudojimo mastų valstybiniai nebiudžetiniai fondai gali būti centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuoti fondai sudaromi ir naudojami šalies mastu ir skirti visos valstybės konkretiems uždaviniams spręsti, decentralizuoti fondai dažniausiai skirti vietos valdžios uždaviniams įgyvendinti.
Lietuvoje veikia šie valstybiniai nebiudžetiniai fondai:
• Valstybinio socialinio draudimo fondas,
• Privalomojo sveikatos draudimo fondas,
• Privatizavimo fondas,
• Rezervinis (stabilizavimo) fondas,
• Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas,
• Garantinis fondas,
• Savivaldybių privatizavimo fondai.

Dalis šių fondų, išnykus privatizavimo ir kitiems nefundamentaliems ekonomikos procesams, bus uždaryti.“ [1]
Toliau plačiau panagrinėsime Valstybinį socialinį draudimo fondą.
APIBENDRINANČIOS IŠVADOS

1. „Valstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Šiam tiksliam tikslui Lietuvoje veikia VSD fondas, kuris yra valstybės juridinis asmuo.

2. VSD fondo veiklai vadovauja fondo valdyba, o valstybinį socialinį draudimą vykdo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

3. Fondo biudžeto pajamas sudaro apskaičiuotos draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių (personalinių) įmonių savininkų ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų bei ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgau-tinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.

4. Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos, į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos ne-atgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos.

5. VSDF valdybos veiklos pajamos gaunamos bazinių metų tokias pajamas dauginant iš koregavimo koeficiento.

6. Bendra biudžeto numatoma (planuojama) pajamų suma gaunama sudėjus kiekvieno pajamų straipsnio sumas.

7. Biudžeto išlaidas sudaro pensijų bei ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ir VSDF vykdymo išlaidos. Šios išlaidų grupės susideda iš konkrečių išmokų ar išlaidų, todėl jas reikia atskirai ap¬skaičiuoti, remiantis numatomais (planuojamais) konkrečiais rodikliais, nuo kurių priklauso kiekvienas biudžeto išlaidų straipsnis.

8. Įmokos socialiniam draudimui yra sunki našta įmonėms bei dirbantiesiems, nes gerokai pakelia darbo jėgos kainą, mažina įmonių konkurencingumą tarptautinėse rinkose bei dirbančiųjų pajamas.

9. Dėl didelių darbo kaštų stabdomas ir naujų darbo vietų kūrimas. Didelės socialinio draudimo įmokos yra viena iš priežasčių verslui laikytis šešėlyje, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus.

10. Mažiau uždirbę ir mažesnes įmokas mokėję žmonės iš “Sodros” išmokų negali pragyventi, o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina turėto gyvenimo lygio nebedirbant.

11. Iš kitos pusės, socialinis draudimas padeda suformuoti savitarpio pagalbos visuomenėje sistemą, kurioje lėšos paskirstomos tarp darbingų ir nedarbingų visuomenės narių.

12. Dirbantys žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria senatvės pensijoms, pagalbai ligoniams, invalidams, netekusiems darbo. Racionaliai organizuotas socialinis draudimas mažina valstybės išlaidas socialinei paramai.

13. Socialinis draudimas, socialinės pagalbos reikalingiems, žmonėms suteikia reikalingas, priemones ir paslaugas. Prisidėti prie valstybinio socialinio draudimo sistemos privalo kiekvienas dirbantis žmogus.

14. Socialinis draudimas, kaip ir lemtis, lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką. Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dir-bantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius.

15. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.

SANTRAUKA

LR Valstybinio socialinio draudimo (VSD) fondo finansų pagrindą sudaro atskiras biudžtas, neįtraukiamas į valstybės ir savivaldybių biudžetus. VSD fondo biudžeto struktūra pateikta 3 paveiksle. Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai VSD įmokų mokėtojų grupei, atsižvel-giant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus tam tik-roms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą. Valstybinio socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas, sudarytas sutartis ir įmokų tarifus. Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numa-tomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dy-dį. Fondo veiklos pajamas sudaro pajamos už ilgalaikio turto pardavimą, pajamos už teikiamas pas-laugas, palūkanos, dividendai.
Planuojami VSD įmokų tarifai tam tikroms draudimo rūšims kiekvienais metais šiek tiek ko-reguojami atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį. Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. VSD išmokos nėra vienintelės socialinės išmokos šalies gyventojams. Dalį socialinių išmokų jie gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai valstybinės pensijos, socialinės pašalpos, šeimos pašalpos, pašalpos, gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms ir pan.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat draudžiamųjų pajamų bazės, ap-draustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, jų VSD, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu ir su išmokų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, mokėjimu.
VSD fonde sudaromas rezervas iš fondo biudžeto išlaidas viršijančios pajamų dalies ir ski-riamas jam stabilizuoti. Fondo rezervo lėšos gali būti naudojamos fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti, tvirtinant fondo biudžetą, apmokėti ir laikinam pajamų trūkumui tam tik-roms draudimo rūšims padengti.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Aleknavičienė V. Finansai ir kreditas. – Vilnius: “Enciklopedija”, 2005;

2. Ališauskaitė-Paulavičienė J. Socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai per 2 savaitės. Vilnius, 2004, 184 psl. ISBN 9955-04-111-0;

3. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. spalio 10 d. Nr. 38 (374). Baudų sumokėjimo (išieškojimo) laiko atidėjimas (psl. 7);

4. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. birželio 27 d. Nr. 24 (360). Naujosios Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminai (psl. 9);

5. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. lapkričio28 d. Nr. 45 (381). Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas (psl. 22);

6. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 32 (368). Savarankiškai dirbančių asmenų duomenų apie Įmokas teikimas „Sodrai“ (psl. 22);

7. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m.Nr. 36 (372). Atleidimas nuo baudų sumokėjimo (psl. 15);

8. Buckūnienė O. Finansai. – Vilnius: Vilniaus kolegija, 2002;

9. Buckūnienė O., Meiliūnas V., Puzinauskas P. Lietuvos finansų sistema. – Vilniaus teisinės informacijos institutas, 2003;

10. Makštutienė A., Naraškevičiūtė V. Valstybės finansai. Kaunas: Vilniaus Didžiojo universiteto leidykla, 2003;

11. Mokesčių žinios Nr. 37 (447) 2005-09-12 – 18. Nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (psl 16-17);

12. Mokesčių žinios Nr. 26 (436) 2005-06-27 – 07 03. Valstybinis savanoriškasis socialinis draudimas (psl. 12-13);

13. Mokesčių žinios Nr. 33 (443) 2005-08-16 – 21. Delspinigių atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė (psl. 11);

14. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos„Sodra“,http://www.sodra.lt/lt.php/statistiniai_duomenys/vsdf_biudzeto_rodikliai/valstybinio_socialinio_draudimo_fondo_2005_m_biudzetas/1378 [prieiga per internetą 2006-04-12]

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos pensijų sistemą sudaro valstybinės socialinio draudimo pensijos, finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, ir valstybinės pensijos, finansuojamos iš valstybės biudžeto. Didžiausią ir svarbiausią sistemos dalį sudaro valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos. Be to pensijos sudaro pagrindinę dalį (apie 73 proc.) socialinio draudimo fondo biudžeto. Dėl to pensijų sistemos nepriekaištinga veikla yra ypač reikšminga.

PENSIJŲ SISTEMOS KŪRIMO APLINKYBĖS IR TEISINĖ BAZĖ

Kuriant valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pajamų dėl senatvės, invalidumo prie jų socialinio draudimo įmokomis įgyjamų teisių į įstatymų numatytas išmokas. Pensijų sistema yra neatskiriama socialinio draudimo sistemos dalis, vadinasi, naujos socialinio draudimo sistemos kūrimas įtakojo ir pensijos sistemos reformavimą.

Žlugus SSSR, Lietuva susidūrė su būtinybe sukurti naują valstybinę pensijų sistemą.

Valstybinė socialinio draudimo sistema buvo nuosekliai kuriama 1990-1995 metais.

1990 m. kovo 7d. Lietuvos TSR Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Vyriausiąją valstybinio draudimo valdybą ir pavesti jai vykdyti socialinio draudimo funkcijas šalyje.

1990 m. spalio 23d. buvo priimtas LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, reguliuojantis šalies gyventojų socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Pagal šį įstatymą valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą sudaro valstybinis privalomasis socialinis draudimas bei socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa. Be to, šalia šių sistemų gali egzistuoti įvairios privačios socialinio aprūpinimo sistemos. Šis įstatymas svarbus ir tuo, kad įteisino valstybinio socialinio draudimo biudžeto savarankiškumą ir jo atskyrimą nuo valstybės biudžeto.

1990 m. buvo patvirtintas pagrindinis valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokų tarifas – 30+1 proc. (30 proc. socialinio draudimo įmokų nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio fondo mokėjo darbdavys, o 1 proc. nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą mokėjo samdomas darbuotojas).

Nuo 2000 m. sausio 1d. pagrindinis privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo padidintas iki 34 proc. Patvirtintas draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų 31 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 22,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 3 proc., draudimui nuo nedarbo – 1,5 proc., nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 1 proc., sveikatos draudimui – 3 proc. Patvirtintas apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 2,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 proc.

1991 m. gegužės 21d. buvo priimtas LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris įteisino naują valstybinio socialinio draudimo sistemos organizacinę struktūrą. Šios struktūros pagrindinis uždavinys – vykdyti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą.

Taip buvo sukurta įstatyminė Valstybinio socialinio draudimo bazė.

1995 m. sausio 1d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Nuo 1995 m. pradžios Lietuva perėjo prie naujos pensijų sistemos – pensijos tapo diferencijuotos , priklausančios nuo asmens socialinio draudimo stažo ir uždarbio. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų principu, kada dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos skiriamos esamų pensininkų pensijoms išmokėti. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995–1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pasirinkta perskirstomoji (įmokų – išmokų) pensijų sistema, tačiau jau tada buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau ją teks reformuoti, įteisinus kaupiamąjį pensijų draudimą.

Pirmasis reikšmingas žingsnis ta kryptimi buvo 1999 m. priimtas ir nuo 2000 m. sausio 1d. įsigaliojęs Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas šalia valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos įteisino galimybę draustis papildomu pensiniu draudimu, tačiau savanoriškas dalyvavimas pensijų fonduose nėra alternatyva valstybiniam socialiniam draudimu. Tai buvo tik teorinė reformos pradžia: Lietuvoje per iki šiol neįsikūrė nė vienas Pensijų fondas.

Išnagrinėjus Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos kūrimosi aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ji yra kintanti ir besivystanti sistema, kuri turi būti nuolat plėtojama ir modifikuojama taip, kad kuo geriau atitiktų besikeičiančias socialines ir ekonomines sąlygas bei leistų patenkinti augančius visuomenės poreikius socialinei apsaugai senatvės, invalidumo ir kt. atvejais.

PAGRINDINIAI PENSIJŲ SISTEMOS BRUOŽAI

Kuriant valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje buvo siekiama dviejų tikslų:

1. užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje;

2. kompensuoti dėl senatvės, invalidumo , maitintojo netekties prarastas pajamas.

Jau dešimtmetį funkcionuojanti Lietuvos pensijų sistema turėjo tik vieną pensinio draudimo pakopą – valstybinį pensinį draudimą, kuris apima privalomąjį ir savanoriškąjį pensinį draudimą. Privačios pensinio draudimo sistemos iki 2000 m. pradžios nebuvo, kol neįsigaliojo 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas.

Lietuvoje valstybinis socialinis pensijų draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo atveju, netekus maitintojo gauna pensijas. Teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas turi visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu.

2001 m. Lietuvos senatvės pensijų gavėjų buvo 637 tūkst., 89 proc. jų nedirbantys pensininkai. Vidutinė nedirbančiojo pensininko senatvės pensija – 317,61 Lt.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo mokėtų socialinio draudimo įmokų ir asmens socialinio draudimo stažo.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.

VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.

VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Šiuo metu veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas ir skirtumas nuo buvusios pensijų sistemos yra tas, kad pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų. Pastebėtina, kad Lietuvos pensijų sistema labai suasmeninta, nes pensijų prieinamumas ir jų lygis priklauso nuo buvusio darbo rezultatų, t. y. faktiškai nuo kiekvieno žmogaus sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos.

PENSIJŲ SISTEMOS PRINCIPAI

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, kaip ir socialinio draudimo sistema, remiasi einamojo finansavimo, universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principais.

Universalumo principas pasireiškia tuo, kad visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams sudaroma galimybė gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas.

Kartų solidarumo principas, kuriuo grindžiamos daugelio pasaulio šalių valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, reiškia, kad dirbančios kartos įmokomis išlaikomi nedirbančios kartos pensininkai.

Valstybinės pensijų sistemos grindimas tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principu suteikia tvirtas socialines garantijas socialinio draudimo įmokas mokantiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, mokėti pensijas iš tuo metu surenkamų socialinio draudimo įmokų.

Einamojo finansavimo principas (angliškai Pay-As-You-Go) reiškia, kad žmonių mokamos socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos ateičiai jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo išmokoms padengti.

Lietuvoje einamųjų įmokų – išmokų pensijų schemos sudaro pensijų sistemos pagrindą. Vienas iš šio tipo sistemų privalumų yra tas, kad pensijų išmokos gali būti pradėtos mokėti tuoj pat po sistemos įkūrimo, nelaukiant kol bus sukauptos tam tikros lėšos pensijai. Ši savybė buvo vienas iš svarbiausių kriterijų steigiant einamųjų įmokų – išmokų Valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje. Tuo metu dėl didelės infliacijos daugelio žmonių santaupos nuvertėjo, o toks pensijų finansavimo principas suteikė adekvačių pajamų garantiją. Tik įkūrus valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, paremtą šiuo principu, pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms buvo pradėtos mokėti pensijos.

Šios pensijų sistemos finansavimui saugumo prasme labai svarbus privalomo dalyvavimo joje principas (valstybinis privalomas pensinis draudimas). Pensijų teisių išsaugojimas ilgu laikotarpiu priklauso nuo nenutrūkstamo įmokų srauto. Pensininkų pajamos gali didėti kartu su šalies vidutinėmis pajamomis. Solidarumo tarp kartų principo pagalba pensininkai kartu su dirbančiais gyventojais gali patirti pagerėjusias gyvenimo sąlygas. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, einamųjų išmokų sistema gali surinkti daugiau įmokų. O turėdama daugiau pajamų sistema gali mokėti didesnes pensijas. Taigi einamųjų išmokų principo pagalba išryškinamas solidarumo tarp kartų principas.

Galima išskirti tam tikrus šios pensijų sistemos ypatumus.

Pensijų sistemos pagrįstos einamojo finansavimo principu ypatumai.

1. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) būklė ir pensijų finansavimo galimybės priklauso nuo to, kokioje ciklo fazėje yra ekonomika:

• nuosmukio fazėje, kai įmonės bankrutuoja, auga nedarbas, mažėja darbo užmokestis, tada ir socialinio draudimo įmokų suma biudžete mažėja;

• pakilimo fazėje atvirkščiai: VSDF biudžetas prisipildo.

Lietuvoje, ekonomikos nuosmukio metu (Lietuva šiuo metu yra nuosmukio fazėje) išryškėjo einamojo finansavimo principu paremtos pensijų sistemos neigiamoji pusė.

2. Surinktos į VSDF biudžetą lėšos neturi galimybės būti „padidintos“, nes jos iš karto išdalijamos pensijų gavėjams (tai pajamų perskirstymo principas).

Idealioje socialinio draudimo pensijų sistemoje, veikiančioje einamųjų įmokų-išmokų principu, socialinio draudimo biudžetas turėtų būti visą laiką subalansuotas: padidėjus surenkamų įmokų sumai, išmokos turėtų būti didinamos, o jeigu surenkama mažiau, atitinkamai turėtų būti mažinamos ir išmokos. Tačiau Lietuvoje pensijų dydis paprastai nemažinamas, o socialinio draudimo įmokų tarifas retai keičiamas. Todėl socialinio draudimo fondo biudžetas dažniausiai būna nesubalansuotas: arba deficitinis, arba perteklinis.

Trumpalaikio (5-10 m.) disbalanso problema išsprendžiama nesunkiai: socialinio draudimo fondo deficitas kompensuojamas valstybės biudžeto dotacijomis arba bankų paskolomis, kurios grąžinamos biudžeto pertekliaus laikotarpiu.

Sudėtingesnė ilgalaikio (10-50 m.) disbalanso problema: valstybės biudžeto dotacijos gali tapti sunkiai pakeliama našta valstybės iždui, o ilgalaikės bankų paskolos būtų pernelyg brangios ir dar labiau pablogintų socialinio draudimo fondo biudžeto būklę.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys ilgalaikius socialinio draudimo fondo biudžeto svyravimus, yra šalies demografiniai ir ekonominiai pokyčiai bei valstybės socialinė politika.

Taigi, ši pensijų sistema sėkmingai veikia, kai ekonomika funkcionuoja stabiliai, kai pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiųjų asmenų skaičiumi, yra nedidelis, gimstamumo rodiklis yra toks, kad gyventojų skaičius nuolat atsistato, o gyventojų gyvenimo trukmė ženkliai nesikeičia. Indeksavimo būdu ši sistema gali būti gana gerai apsaugota nuo infliacijos.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo pensijų sistema, per pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas. Tačiau prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, gyvenimo trukmės didėjimas pradėjo VSDF biudžetą stumti prie nuolatinio deficito. Esant prastai ekonominei bei demografinei situacijai galiojanti pensijų sistema netenkina nei draudėjų, nei apdraustųjų, nei pensininkų. Taigi, būtinos esminės pensijų sistemos reformos. Reikia išlaisvinti žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Jei valstybinės pensijos liktų finansuojamos minėtais socialinio draudimo principais, tai požiūris į jas, kaip priklausančias pagal nuopelnus, turėtų būti keičiamas. Šios pensijos neturėtų būti vieninteliu pajamų šaltiniu senatvėje, todėl ir nereikėtų joms kelti uždavinio užtikrinti buvusias asmens darbo pajamas.

Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialiniame aprūpinime. Šias funkcijas turi perimti privačios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.

PENSIJŲ RŪŠYS

Pagal šiuo metu galiojantį LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (4 str.) skiriamos keturios pensijų rūšys:

1. senatvės pensijos;

2. invalidumo pensijos;

3. našlių ir našlaičių pensijos

2001 metais buvo mokama 1 mln. 61 tūkst. valstybinio socialinio draudimo pensijų. Iš jų, kaip matyti iš 2 grafiko, 60 proc. sudarė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, 17 proc. – valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos bei 20 proc. – valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos.

Be valstybinių socialinio draudimo senatvės, invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijų iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų mokamos maitintojo netekimo (2,8 proc. visų valstybinių socialinio draudimo pensijų) ir ištarnauto laiko (atitinkamai 0,2 proc.) pensijos. Nuo 1995 m. sausio 1d. įsigaliojusiame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nenumatytas maitintojo netekimo bei ištarnauto laiko pensijos, tačiau jos ir toliau mokamos tiems asmenims, kuriems jos buvo paskirtos iki 1995 m. sausio 1 dienos. Kaip matome iš 2 paveikslo maitintojo ir ištarnauto laiko pensijos sudaro tik 3 proc. visų pensijų.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių ir turintiems minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą. Senatvės pensija susideda iš dviejų dalių: pagrindinės pensijos dalies ir papildomos pensijos dalies. Pagrindinė pensijos dalis yra lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama kiekvienam pensininkui individualiai, atsižvelgiant į jo socialinio draudimo stažą ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą. Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas ir draudimo stažas atspindi individualų to asmens indėlį į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir lemia būsimos pensijos dydį. Plačiau apie tai 1.5. dalyje.
Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2001 m. buvo 306 litų ir, lyginant su 1995 m., ji padidėjo 2,1 karto. Vidutinė dirbančiojo pensininko pensija 2001 m. buvo 213 litai, nedirbančiojo pensininko – 318 litų. Daugiau nei pusė senatvės pensijų gavėjų (apie 60 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją.
Esant palyginti mažoms pensijoms, ne visi asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, nutraukia darbo santykius. 2001 metais dirbo kas devintas senatvės pensininkas (11 proc. visų senatvės pensijų gavėjų).
Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos
Invalidumo pensijos skiriamos ir mokamos I, II ar III grupės invalidams, turintiems bent minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti (minimalus draudimo stažas – 5 metai). Invalidumo pensiją kaip ir senatvės pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys. Asmenų, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos. Pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama kaip ir II grupės invalidumo pensija, vėliau ją mažinant 50 procentų. Papildoma invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama kaip ir papildoma senatvės pensijos dalis.
Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2001 m. buvo 278 litų. Lyginant su 1995 m., vertine išraiška padidėjo 2 kartus. Vidutinė dirbančio invalido pensija 2001 m. buvo 216 litai, nedirbančio – 289 litai. Daugiau nei pusė invalidumo pensijų gavėjų (apie 59 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją. Kas šeštas pensininkas, arba 15,8 proc. visų invalidumo pensijų gavėjų dirbo.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų mokėjimo tvarka dirbantiesiems pensininkams. Nuo šios datos dirbantiems senatvės pensininkams, taip pat jau sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus invalidams, kurių draudžiamosios pajamos neviršija 1 MMA, mokamos viso dydžio pensijos. Jeigu šių asmenų draudžiamosios pajamos viršija 1 MMA , bet neviršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis ir paskirtos senatvės pensijos papildomos dalies dalis, apskaičiuota nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusia tvarka (t.y. 50 proc. papildomos dalies, neviršijančios 100 Lt., 20 proc. papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki 200 Lt. ir t. t.). Jeigu dirbančių senatvės pensininkų, taip pat invalidų, jau sulaukusių senatvės pensijos amžiaus, draudžiamosios pajamos viršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis.
Invalidams, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus, invalidumo pensijų mokėjimo tvarka nesikeitė.
2002 m. gruodžio mėnesį Vyriausybė pritarė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisoms, pagal kurias pensijos bus mokamos visiems senatvės bei negalės pensininkams nepriklausomai nuo gaunamų pajamų. Tokį sprendimą teko priimti kai Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pensijų apribojimai dirbantiems pensinio amžiaus žmonėms prieštarauja šalies Konstitucijai.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje pirmą kartą buvo nuspręsta mokėti viso dydžio pensijas dirbantiems pensininkams. Pensijų mokėjimas buvo ribojamas tiek pagal 1956 metų, tiek pagal naująjį 1995 metų pensijų įstatymą.

Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos
Našlių ir našlaičių pensijos skirtos užtikrinti sutuoktinio prievolės tęstinumą išlaikyti kitą – nedarbingą santuokinį ar jo įpėdinį.
Valstybinio socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos dydis priklauso nuo mirusiojo sutuoktinio apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos. Kadangi valstybinio socialinio draudimo pensijos nėra paveldimos, o asmuo mokėjo įmokas, tam tikra jo indėlio dalis iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto po jo mirties yra skiriama jo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Nuo 1997 metų vidurio atsirado trys kategorijos našlių pensijų. Našlių pensijos priklauso nuo sutuoktinio mirties datos: asmenys, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų sausio 1d. gauna 25 proc. valstybinės socialinio draudimo pensijos; asmenys, kurių sutuoktiniai mirė nuo 1995 m. sausio 1d. iki 1997 m. liepos 1d., gauna 50 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos; o, kurios tapo našliais po 1997 metų liepos 1 dienos, gauna 20 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos.
Dabartine našlių pensijų skyrimo tvarka nepatenkinti asmenys, tapę našliais iki 1995 metų, nes šiai našlių grupei skiriamos pačios mažiausios pensijos (34,52 Lt.) – ketvirtadalis socialinio draudimo bazinės pensijos. Kaip reglamentuoja 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisa, našlių pensijos nebus indeksuojamos – jos nepadidės net ir padidinus bazinę pensiją.
Kiek didesnę (vidutiniškai 66 Lt.) pensiją gauna našliai, kurių sutuoktiniai mirė po 1997 metų liepos 1 dienos, o pati didžiausia (vidutiniškai 154 Lt.) pensija skiriama tiems, kurie tapo našliais 1995 01 01-1997 06 30 laikotarpiu. Iš tiesų galima teigti, kad yra nelogiška diferencijuoti našlių pensijų dydį pagal sutuoktinio mirties datą. Niekur kitur pasaulyje to nėra.
Taigi reikia tobulinti našlių pensijų sistemą: peržiūrėti ir suvienodinti jau mokamų valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų dydžius, atsisakyti valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų, išskyrus našlių pensijas šių pensijų gavėjams, auginantiems mirusio asmens vaikus našlaičius, bei našlių pensijas šių pensijų gavėjams, slaugantiems namuose I grupės invalidus nuo vaikystės.
Kaip matome iš 1 lentelės našlių ir našlaičių pensijų skaičius nuo 1995 metų sparčiai augo. Jei 1995 m. vidutinis našlių ir našlaičių pensijų gavėjų skaičius buvo 5,6 tūkst., tai 2001 m. – 211,8 tūkst., t.y. išaugo 38 kartus. Ypač per tą laikotarpį išaugo našlių, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų, pensijų gavėjų skaičius. Vidutiniškai 2001 m. šių pensijų gavėjų buvo 97,3 tūkst. arba 46 proc. visų našlių ir našlaičių pensijų gavėjų.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bendras valstybinių socialinio draudimo pensijų skaičius kasmet didėja. Ryškėja tendencija, kad didėjant socialinio draudimo pensininkų skaičiui, mažėja bendras apdraustųjų valstybiniu draudimu asmenų skaičius.

PENSIJOS NUSTATYMO PRINCIPAI

Senatvės pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias dvi sąlygas:
1. sukanka įstatymu nustatytas senatvės pensijos amžius;
2. turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.
Senatvės pensijos amžius
Senatvės pensijos amžius yra skirtingas vyrams ir moterims. Iki 1995 m. sausio 1d. moterų senatvės pensijos amžius buvo 55 metai, vyrų – 60 metų. Nuo 1995 m. pensinis amžius kasmet palaipsniui didinamas: moterims – 4 mėnesiais, o vyrams – 2 mėnesiais. Nuo 2001 sausio 1d. buvo paspartintas pensinio amžiaus didinimas. Jis didinamas 6 mėnesiais per metus kol bus pasiektas įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius: moterų – 60 m., vyrų 62,5 m. 1 priede matyti, kokiais metais gimę vyrai ir moterys sukanka tą amžių vienais ar kitais kalendoriniais metais. Kaip matome iš šių lentelių, vyrai nustatytą pensinį amžių pasieks 2003 m., o moterys pasieks 2006 m.
Pensinį amžių didina, galima sakyti, visas pasaulis. Pagrindinė priežastis – vis gilėjanti disproporcija: dirbančių gyventojų mažėja, o pensininkų – daugėja. 2 priede pateikiami kai kurių pasaulio šalių, kur vyksta pensinio amžiaus reforma, atitinkami rodikliai. Kaip matome, daugumos šalių naujasis senatvės pensijos amžius bus vienodas tiek vyrams, tiek moterims. Autorės nuomone, reikėtų suvienodinti Lietuvoje vyrų ir moterų senatvės pensinį amžių.
Ilginant amžių iki pensijos tikimasi šiek tiek pagerinti dirbančiųjų ir mokančių socialinio draudimo įmokas asmenų bei gaunančių pensijas asmenų santykį ir taip palengvinti socialinio draudimo biudžeto padėtį. Tačiau, autorės nuomone, pensinio amžiaus atidėjimas nėra pakankama priemonė socialinio draudimo biudžetui subalansuoti, nes iš to paties fondo mokamos išmokos vos ne priešingoms rizikoms padengti: mažinant pensijų skaičių, daugėja asmenų, siekiančių bedarbio pašalpų ir invalidumo pensijų. Taigi, VSDF išlaidos sumažėja ne tiek, kiek tikėtasi. Ši priemonė taip pat neužtikrina ilgalaikio sistemos finansinio stabilumo, jos poveikis gali būti tik trumpalaikis.
Minimalus ir būtinasis socialinio draudimo stažas
Socialinis draudimo stažas yra tas laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos pensijų draudimo įmokos.
Kaip jau minėjau, minimalus draudimo stažas, suteikiantis asmeniui teisę gauti senatvės pensiją, ir vyrams ir moterims vienodas – 15 metų. Būtinasis draudimo stažas moterims ir vyrams yra skirtingas (žr. 2 lentelę). 1995 m. vyrams buvo nustatytas 26 metai, o moterims – 21 metai. Toliau šis stažas kasmet didinamas ir vyrams, ir moterims vieneriais metais kol pasieks 30 metų. Kaip matome iš lentelės, vyrams 30 metų būtinasis stažas jau pasiektas 1999 metais, taigi jau nuo 1999 metų jiems šis stažas nebedidėja. Moterys 30 metų stažą pasieks 2004 metais, o šiuo metu būtinasis socialinio draudimo stažas joms yra 29 metai.

Būtinasis socialinio draudimo stažas

Metai

Būtinasis stažas

 

moterims

vyrams

1995

21 m.

26 m.

1996

22 m.

27 m.

1997

23 m.

28 m.

1998

24 m.

29 m.

1999

25 m.

30 m.

2000

26 m.

30 m.

2001

27 m.

30 m.

2002

28 m.

30 m.

2003

29 m.

30 m.

2004

30 m.

30 m.

Griežtos draudimo stažo pripažinimo tvarkos tikslas buvo paskatinti įmokų mokėjimą ir įgyvendinti principą – išmokos siejamos su įmokėtomis įmokomis. Tačiau jis nebuvo pasiektas. Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui, o ne darbuotojui, tai iš tiesų pats darbuotojas labai mažai gali įtakoti įmokų mokėjimą.
Reikėtų svarstyti galimybę švelninti draudimo stažo reikalavimus ar net jų atsisakyti, lemiamą įtaką, apibrėžiant teisę į pensiją bei jos dydį, skiriant draudimo įmokų dydžiui.
Pensijos sandara
Senatvės pensiją sudaro dvi dalys:
– pagrindinė – lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Jei asmuo neturi būtinojo senatvės pensijai pensijų draudimo stažo, bet minimalų pensijų draudimo stažą, pagrindinė senatvės pensijos dalis apskaičiuojama proporcingai turimam stažui, dauginant bazinę pensiją iš asmens turimo stažo ir dalijant iš būtinojo. Ši pensijos dalis atlieka pajamų perskirstymo ar pensijų dydžių išlyginimo funkciją. Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis negali būti mažesnis už 110 proc. minimalaus gyvenimo lygio (MGL). Šiuo metu bazinė pensija – 152 litų.
– papildoma pensijos dalis apskaičiuojama iš dviejų laikotarpių asmens draudžiamųjų pajamų: iš 1984-1994 dešimtmečio parenkant 5 paeiliui einančius metus, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas yra pats didžiausias, ir iš laikotarpio nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Nuo 2004 iki 2007 metų vietoj 5 metų iš dešimties bus įskaitomos 4, 3, 2, 1 metų asmens draudžiamosios pajamos, o nuo 2008 metų pensininkų draudžiamųjų pajamų koeficientui nustatyti bus imamas vienas laikotarpis – nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Šios pensijos dalies pagrindinė funkcija – pajamų išlaikymas, ji tarsi pakeičia buvusį pensininko uždarbį.
Vadinasi, pensijos dydis priklauso nuo to, kokią ją mes uždirbame būdami jauni. „ Kiek įpilsime – tiek ir semsime sulaukę saulėlydžio“.
Pensijos dydis apskaičiuojamas sudedant pagrindinę ir papildomą dalis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:
B + 0,005 * s * k * D + 0,005 * S * K * D,
B – pagrindinė (bazinė) pensija;
s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994m. sausio 1d.;
k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu;
S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994m. sausio 1d.
K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1d.
D – vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duomenis. Jas tvirtina Vyriausybė.
Skirtingi pensijų sistemos tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną. Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje, pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija. Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka daugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.
Taigi didesnes pajamas gaunantiems žmonėms valstybinių pensijų sistema gali pasirodyti nelabai „viliojanti“, nes būsimos senatvės pensijos neatspindės gaunamų pajamų. Asmenys, uždirbantys daugiau, net ir norėdami pasididinti būsimas senatvės pensines pajamas valstybinės pensijos pagalba, to atlikti nelabai gali. Todėl žmonės, turintys didesnes pajamas, gali būti suinteresuoti privačiais pensijų fondais.

SAVANORIŠKAS PENSINIS DRAUDIMAS

Valstybinio socialinio draudimo sistemoje šalia privalomojo pensijų draudimo veikia ir savanoriškasis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 23d. nutarimu Nr. 339 patvirtinto Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisyklę Valstybiniu savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų nuolatiniai LR gyventojai tais atvejais, kai jie:
• nėra draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti, – papildomai pensijos daliai gauti.
Norintys apsidrausti šiuo pensijų draudimu, turi pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje individualią savanoriškojo pensijų draudimo sutartį.
Asmenys, apsidraudę savanoriškuoju pensijų draudimu, moka nustatyto dydžio įmokas: bazinei pensijai – 50 proc. bazinės pensijos dydžio mėnesio įmokas, papildomai pensijos daliai gauti – 12 proc. nuo paties asmens pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, bet ne mažesnės už minimalią mėnesio algą. Asmenys, kurie yra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu nuo 1 MMA sumos, papildomai savanoriškuoju socialiniu draudimu nedraudžiami, net jei patys ir norėtų draustis.
Skiriant pensiją, savanoriškojo pensijų draudimo įmokų mokėjimo laikas yra įskaitomas į stažą pagrindinei pensijos daliai gauti, jei asmuo draudėsi tik pagrindinei pensijos daliai, ir į stažą papildomai pensijos daliai gauti, jeigu jis draudėsi visai valstybinio socialinio draudimo pensijai.
Lietuvoje apsidraudusiųjų savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu nėra palyginti daug, bet jų skaičius vis didėja. Lyginant 2001 metus 1995 metais , apdraustųjų savanoriškuoju draudimu padaugėjo 1,17 karto. Vadinasi, žmonės vis labiau susirūpina savo ateitimi.
2002 m. liepos mėnesį buvo pakoreguotas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir nustatyta, kad visi be išlygų savarankiškai dirbantys asmenys drausis socialinio draudimo bazinei ir papildomai pensijos dalims tik tuo atveju, kai jų metinės pajamos didesnės nei 12 minimalių mėnesinių algų (5160 Lt, kai MMA-430 Lt.) per metus. Šie asmenys galės pasirinkti pajamų sumą, nuo kurios drausis papildomai pensijos daliai, tačiau ji negalės būti mažesnė už 12 MMA per metus.
Šiuo metu, kada sunki Lietuvos ekonominė padėtis, vis sunkiau susirasti darbo priešpensinio amžiaus žmonėms. Dažnai pasitaiko, kad sulaukę pensinio amžiaus negauna pensijos, nes trūksta kelerių mėnesių iki reikiamo socialinio draudimo stažo. Šiuo atveju, jei turi pinigų, jie gali draustis savanoriškuoju pensijų draudimu.

Pensijų sistema

Įvadas

Europoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą. Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Per penkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimti Valstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinė informacinė duomenų bazė. Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių dominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumo principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Visi dirbantieji moka socialinio draudimo įmokas, kurios yra perskirstomos pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Šiuo metu 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDros fondus – 25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. – kitoms socialinėms išmokoms.

Lietuvos pensijų sistema

Pensijų sistema veikia įmokų pagrindu: darbdavys moka 23,5 % bruto darbo užmokesčio, o darbuotojas- 2,5% (2005m. duomenimis). Lietuvos pensijų sistema yra neutrali įvairių užimtumo formų, mobilumo bei individualaus pasirinkimo atžvilgiu. Nelygybė vis dar egzistuoja pensinio amžiaus atžvilgiu.
Pensijų sistemą sudaro trys pakopos:
Pirmoji pakopa, kai 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDrą (25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. – kitoms socialinėms išmokoms).

Antroji pakopa, kai dalis SoDrai mokamų įmokų kaupiama pasirinktame pensijų fonde. 2004 m. į pensijų fondus galima bus pervesti 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc. ir nuo 2007 m. 5,5 proc.

Trečioji pakopa, pensija kaupiama savanoriškai pensijų kaupimo bendrovių valdomuose pensijų fonduose.
2004m. Lietuvoje pradėjo veikti naujas pensijų kaupimas, pagal jį Lietuvos pensijų sistemą sudaro trys dalys:
• Valstybinės socialinio draudimo pensijos;
• Valstybinės pensijos;
• Valstybinės šalpos išmokos;
• Pensijų kaupimas pensijų fonduose.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos

Nuo kiekvieno apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu atlyginimo priskaičiuojama 34 proc. įmoka (31 proc. darbdavys ir 3 proc. darbuotojas) socialiniam draudimui. 26 proc. iš 34 skiriami pensijų išmokėjimui. Statistikos departamento duomenimis visai socialinio draudimo senatvės pensijai 2004 m. buvo apdrausta beveik 1,2 mln. Arba 83 proc. užimtų žmonių, t.y. jie mokėjo įmokas. Tie 26 proc. surinktų pinigų yra išmokami dabartiniams socialinio draudimo pensininkams, kurių yra apie 900 tūkstančių bei dar virš 100 tūkstančių yra valstybinių pensijų gavėjų. Vidutinė senatvės pensija sudaro apie 455 lt. Mėnesinis lėšų poreikis visoms pensijoms šiandiena siekia įspūdingą sumą – apie 450 – 460 mln. Lt.
2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondas gavo apie 4487,3 mln. Litu įplaukų, iš jų apie 4460,6 mln. Litu sudaro socialinio draudimo įmokos. 2002 metais gauta 28,3 mln. Litu daugiau, negu planuota, arba 179,5 mln. Litu daugiau negu 2001 metais. 2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondo pinigines išlaidos sieke 4370,1 mln. Litu ir buvo 123,2 mln. Litu mažesnes, negu buvo planuota, arba 72,8 mln. Litų didesnes nei per 2001 metu ta pati laikotarpi. Per kalendorinius 2002 metus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įplaukos buvo 117,2 mln. Litu didesnes negu išlaidos. Per 2001 metu ta pati laikotarpi. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įplaukos buvo 10,6 mln. Litu didesnes nei išlaidos. 2002 metu biudžeto pajamas sąlygojo tai, kad gausėjo apdraustųjų visomis draudimo rūšimis asmenų ir mažėjo neapmokamu atostogų.

2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondas gavo apie 4487,3 mln. Litų įplaukų, iš jų 4460,6 mln. Litų yra socialinio draudimo įmokos. 2002 metais gauta 28,3 litų daugiau negu planuota arba 179,5 mln. Litų daugiau nei 2001 metais.
2002 metais Valstybinio socialinio draudimo išlaidos siekė 4370,1 mln. Litų ir buvo 123,2 mln. Litų mažesnės negu buvo planuota, arba 72,8 mln. Litų mažesnės negu 2001 metais tuo pačiu laikotarpiu.
Senatvės pensija
Senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Šie teisės aktai įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.
Teisę į senatvės pensiją turi asmenys, kurie:
• yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai;
• LR piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją;
• užsienyje nuolat gyvenantys kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, kurie Lietuvoje buvo draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu arba patys draudėsi, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jei tai numatyta LR tarptautinėse sutartyse.
• sukanka įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių.
• turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Senatvės pensijos mokėjimo tvarka: pensija mokama pagal nuolatinę arba faktinę gyvenamąją vietą; pensija gali būti pervedama į asmeninę sąskaitą Lietuvoje esančiame banke, mokama pašte arba pristatoma į namus. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į valstybę, su kuria Lietuva nėra sudariusi tarptautinės sutarties, Lietuvoje paskirta senatvės pensija mokama, jei:
• pensininkas ne mažesnį nei 15 metų socialinio pensijų draudimo stažą yra įgijęs dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose;
• pensininkas yra reabilituotas politinis kalinys ar tremtinys, įgijęs dalį stažo kalinimo metu ar tremtyje.
Jei pensininkas neatitinka nė vienos iš šių dviejų sąlygų, senatvės pensija jam išmokama už 6 mėnesius į priekį (išvykimo mėnesio dydžio) ir toliau nebemokama. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į Europos Sąjungos valstybę narę arba Europos ekonominės erdvės valstybę, Lietuvoje paskirtosios senatvės mokėjimas jam bus tęsiamas. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į valstybę, su kuria Lietuva yra sudariusi dvišalę tarptautinę sutartį dėl pensijų mokėjimo, senatvės pensija jam mokama taip, kaip nustatyta toje sutartyje.
Vyrų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius – 62 metus ir 6 mėnesius, o moterų 60 metų. Valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro 2 dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinės pensijos dydį nustato Vyriausybė. Ji indeksuojama priklausomai nuo infliacijos. Papildoma pensijos dalis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo, uždarbio, iš kurio apskaičiuojama pensija, ir einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. Šiuo metu socialinio draudimo bazinė pensija – 266 Lt.

Bazinės pensijos kitimas

Iš visų pensijų didžiausia dalis pernai skirta senatvės pensijoms (pernai buvo išmokėta 79 mln. 742 tūkst. Lt) ir invalidumo pensijoms – 28,6 mln. Lt. Kasmet auga vidutinių senatvės pensijų, turint būtinąjį darbo stažą, dydis. 2003 m. vidutinė senatvės pensija rajone buvo 329,17 Lt, pernai sausio 1 d. – 503,79 Lt, šiemet sausio 1 d. – 729,32 Lt. Anksčiau šios pensijos vidutiniškai didėdavo 13-14 proc., o pastaruoju laiku 44 proc. Tai lėmė priedo už stažo metus mokėjimas bei draudžiamųjų pajamų didinimas.
Senatvės pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė dalis lygi socialinio draudimo bazinei pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi išmoka, kuri atspindi individualaus teisingumo principą, tai yra pensijų išmokos susijusios su asmens mokėtomis socialinio pensijų draudimo įmokomis.
Reali vidutinė senatvės pensija.

Netekto darbingumo (invalidumo) pensija

Netekto darbingumo pensijos mokamos ir skiriamos pagal 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.
Netekto darbingumo pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias sąlygas:
• yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas;
• yra Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – NDNT) pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu;
• turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo (darbo) stažą netekto darbingumo pensijai.
Nedarbingu laikomas asmuo, kurį pripažįsta netekusiu 75 – 100 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 0 – 25 procentų darbingumo). Iš dalies darbingu laikomas asmuo, kurį pripažįsta netekusiu 45 – 70 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 30 – 55 procentų darbingumo). Jei asmenį pripažįsta netekusiu 0 – 40 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 60 – 100 procentų darbingumo), asmuo laikomas darbingu ir teisės gauti netekto darbingumo pensiją jis neturi.
Yra trys invalidumo grupės: I, II ir III invalidumo grupės. I grupės invalidai (sunkiausia grupė) – tai nedarbingi asmenys, daugeliui iš jų reikalinga nuolatinė slauga. II grupės (vidutinio sunkumo grupė) invalidai – tai dalinai darbingi asmenys arba asmenys, galintys dirbti specialiomis sąlygomis. III grupės invalidai laikomi dalinai darbingais.

Amžius Minimalus stažas Būtinasis stažas
Iki 22 2 mėn. 1 m.
22 4 mėn. 1 m.
23 6 mėn. 1 m.
24 8 mėn. 1 m. 4 mėn.
25 10 mėn. 1 m. 8 mėn.
26 1 m. 2 m.
27 1 m. 2 mėn. 2 m. 4 mėn.
28 1 m. 4 mėn. 2 m. 8 mėn.
29 1 m. 6 mėn. 3 m.
30 1 m. 8 mėn. 3 m. 4 mėn.
31 1 m. 10 mėn. 3 m. 8 mėn.
32 2 m. 4 m.
33 2 m. 2 mėn. 4 m. 4 mėn.
34 2 m. 4 mėn. 4 m. 8 mėn.
35 2 m. 6 mėn. 5 m.
36 2 m. 8 mėn. 5 m. 4 mėn.

Pagrindinė netekto darbingumo pensijos dalis. Asmenų, turinčių būtinąjį pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 258 Lt), pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 172 Lt). Jei asmuo turi mažesnį nei būtinąjį pensijų draudimo stažą, pagrindinė jo invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama dauginant 1,5 bazinės pensijos dydį I grupės invalidams bei bazinės pensijos dydį II grupės invalidams iš turimo ir dalijant iš būtinojo pensijų draudimo stažo. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama tik tiems, kurių pensijų draudimo stažo dalį sudaro stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama taip kaip II grupės invalidams, o po to mažinama 50 procentų.

Išankstinės pensijos

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą asmenys, kuriems iki Valstybinio socialinio draudimo pensijų nustatyto senatvės amžiaus yra likę ne daugiau kaip 5 metai ir kurie turi ne mažesnį kaip 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, turi teisę i išankstinę senatvės pensiją. Būtina, kad tas asmuo per pastaruosius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl išankstinės pensijos skyrimo būtų registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje, negautų kitų valstybinio socialinio draudimo, valstybinių pensijų ar valstybinių šalpos išmokų. Šis asmuo turi atitikti visas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo numatytas sąlygas senatvės pensijai gauti, išskyrus senatvės pensijos amžiaus reikalavimą.
Motinoms, kurios pagimdė ir išaugino iki 8 metų penkis ir daugiau vaikų, taip pat asmenims, kurie daugiau kaip penkiolika metų slaugė namuose savo vaikus (įvaikius) invalidus arba vaikus (įvaikius), pripažintus I arba II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I arba II grupės invalidais iki 18 metų, arba visiškos negalios invalidus, išankstinė senatvės pensija, jeigu jie atitinka išvardytas sąlygas , gali būti paskirta ir tuo atveju, jeigu kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos dieną jos turi ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Taip pat išankstinė pensija yra skiriama asmeniui, kuris iki kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo buvo pripažintas nedarbo ir buvo įstatymo numatyta tvarka nepertraukiamai registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje pastaruosius 12 mėnesių, iki buvo pripažintas nedarbingu, ir jeigu jis tapęs darbingu vėl įsiregistravo ir yra registruotas bedarbiu iki pat kreipimosi dės išankstinės senatvės pensijos dienos, įgyja teisę į ankstesnę pensiją.
Kai asmuo, kuris yra gavęs išankstinę senatvės pensiją, sukanka senatvės pensijos amžių, jam skiriama senatvės pensija, kuri yra mažinama po 0,4 procento už kiekvieną mėnesį, kurį asmuo gavo išankstinę senatvės pensiją.

Našlių ir našlaičių pensijos

Našlių ir našlaičių pensijos skiriamos ir mokamos remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Šios pensijos mokamos įstatyme numatytiems mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto Valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktiniui bei vaikams, taip pat jiems prilygstantiems asmenims, jeigu miręs asmuo buvo įgijęs įstatymo nustatytą teisę gauti Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo. Našlių pensijos dydis- 20 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, apskaičiuoto pagal 2002 metų kovo mėnesį buvusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir 2002 metų kovo mėnesį galiojusias vidutines draudžiamąsias pajamas. Našlaičių pensijos dydis- 25 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, jeigu teisę gauti našlaičių pensiją turi vienas vaikas. Jeigu tokią teisę turi daugiau vaikų, kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 25 proc. ir ne daugiau kaip 80 proc. viso apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos dydžio. Tuo atveju, kai nėra asmenų, turinčių teisę gauti našlių pensiją, kiekvienam našlaičiui skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 30 procentų apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos ir ne daugiau kaip 100 procentų šios pensijos dydžio.
Našlių ir našlaičių pensijos mokamos nepriklausomai nuo asmens gaunamų pajamų, taip neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, gaunantis našlių ar našlaičių pensiją, gauna ar negauna senatvės ar invalidumo pensijos. Našlių pensijos mokėjimas nutraukiamas, naujai susituokus.
Teisę gauti našlių pensiją turi:
• našlė arba našlys, auginantys mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų;
• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų;
• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) per 5 metus po sutuoktinio mirties;
• faktinis sutuoktinis, jei turėjo su mirusiuoju vaikų, kuriuos augina iki 18 metų;
Našlei ar našliui, taip pat faktiniam sutuoktiniui, gaunančiam našlių pensiją, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus.

Užsienio pensijos

Socialinės apsaugos susitarimu nustatoma, ar pensija yra kaupiama iš darbo užsienyje, taip pat šalis, kurioje pensija yra kaupiama. Pagrindinis socialinės apsaugos susitarimų principas – darbuotojas yra apdraustas valstybėje, kurioje dirba. Draudimas valstybėje, kur asmuo yra įdarbintas, reiškia, kad visos darbuotojo socialinės apsaugos įmokos yra mokamos tai valstybei ir kad jis gauna socialinės apsaugos išmokas pagal tos šalies įstatymus. Jei asmuo buvo apdraustas kitoje susitarimą pasirašiusioje valstybėje, asmeniui pensija bus mokama per Lietuvą. ES ir Europos ekonominės erdvės (EEE) šalys bei šalys, su kuriomis Lietuva sudarė dvišales socialinės apsaugos sutartis, paprastai yra vadinamos susitarimus pasirašiusiomis šalimis. Reikalauti pensijos iš susitarimą pasirašiusios šalies yra labai paprasta. Jei pareiškėjas gyvena Lietuvoje, „Sodros” Užsienio išmokų tarnyba atlieka visus veiksmus, susijusius su pareiškimu tarp Lietuvos ir susitarimą pasirašiusios šalies.
Kiekvienoje valstybėje pensija yra mokama pagal jos įstatymus. Pensijos dydis taip pat yra apskaičiuojamas pagal kiekvienos šalies reglamentuojamą darbą, už kurį asmuo yra draudžiamas.
Jei Lietuva nėra pasirašiusi socialinės apsaugos susitarimo su tam tikra valstybe, iš jos pensijos nebūtinai bus mokamos į Lietuvą. Lietuvio, grįžtančio į tėvynę, sukaupta pensija nėra automatiškai paskiriama

Pensininkai ir pensijos

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Pensininkų skaičius (metų pabaigoje), eįgal. 1 895,1 902,7 907,5 917,2 927,6 941,1 933,7 942,4 945,8 942,4 928,5 917,6
Išlaidos pensijoms,
mln. Lt 1 1555,4 2177,3 2671,7 3231,3 3538,5 3586,1 3553,4 3650,6 3873,8 4213,9 4729,7 5277,02
Išlaidos pensijoms, palyginti su BVP, % 1 6,0 6,7 6,7 7,2 8,1 7,9 7,3 7,0 6,8 6,7 6,6 6,42
Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo senatvės pensininkų skaičius, eįgal. 656,8 655,3 651,0 648,0 644,6 644,5 636,9 625,4 610,8 602,5 595,6 591,0
Vidutinė senatvės pensija, Lt 3 151,0 192,4 242,6 287,8 310,2 312,5 317,6 323,1 340,5 371,6 420,3 476,9
Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensininkų skaičius, eįgal. 139,2 147,0 152,2 158,8 165,9 173,6 181,1 188,0 196,3 202,3 206,4 149,3
Vidutinė invalidumo pensija, Lt 139,3 176,8 221,9 260,9 278,9 279,6 277,7 282,2 296,8 325,6 369,0 431,8

Valstybinio socialinio draudimo pensijų finansavimas

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.
VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.
VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.
Kadangi pensijos sudaro didžiausią dalį VSDF išlaidų, tai jų didėjimas sąlygoja bendrą VSDF išlaidų augimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos ėmė viršyti pajamas jau 1995 m., ir tokia situacija tęsėsi iki 2000 metų.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto balansas.

Taigi iš grafiko yra matyti, kad 1995 m VSDF biudžeto deficitas siekė 2,7 mln. litų, 1996 m. šis deficitas padidėjo iki 35,7 mln. litų, o 1997 m. šiek tiek sumažėjo ir siekė 29,8 mln. litų. Ypač VSDF biudžeto deficitas padidėjo 1998 m. ir siekė 135,1 mln. litų, 1999 m. – 334 mln. litų., o 2000 metais sumažėjo iki 176 mln. litų.
Spartų VSDF biudžeto deficito didėjimą 1999 m. dalinai nulėmė Lietuvos ekonominės padėties pablogėjimas, išaugęs nedarbo lygis, padidėjęs bankrutuojančių įmonių skaičius, kas savo ruožtu sumažino apdraustųjų skaičių. Taip pat nemažai įtakos deficito padidėjimui turėjo išaugęs nemokių įmonių įsiskolinimas VSDF biudžetui.
Suprantama, didėjantis VSDF biudžeto deficitas negalėjo tenkinti nei šalies valdžios, nei VSD, nei jos išmokų gavėjų. Todėl 2000 metų pabaigoje imtasi papildomų priemonių išlaidoms mažinti. Seimas priėmė įstatymo pataisas, kuriomis numatyta sparčiau didinti pensinį amžių ir pakeisti pensijų mokėjimo tvarką dirbantiems pensininkams, labiau diferencijuojant jų dydį priklausomai nuo gaunamo darbo užmokesčio. Taip pat buvo priimtas naujas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, nustatęs pašalpoms gauti būtiną socialinio draudimo stažą bei pakeitęs kitas jų mokėjimo nuostatas. Šie įstatymai padėjo gerokai sumažinti einamųjų metų biudžeto deficitą. 2000 m. VSDF biudžeto deficitas sumažėjo iki 176 mln. litų.
2001 metais buvo sugriežtinta ligos pašalpų teisėtumo kontrolė, sumažintos paties VSDF veiklos sąnaudos. Visa tai lėmė, kad 2001 metais jo pajamos jau viršijo išlaidas 10,6 mln. Lt., nors buvo planuojamas 212 mln. litų deficitas. Deja, pensijos ir toliau lieka palyginti gana mažos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto disbalanso susidarymo priežastys

VSDF biudžeto disbalansas pasireiškia nepakankamomis įplaukomis socialinio draudimo išmokų (šiuo atveju pensijų) finansavimui. Remiantis specialistų išvadomis, galime išskirti šias VSDF biudžeto disbalanso susidarymą sąlygojusias priežastis:
1. planuojamų socialinio draudimo įmokų nesurinkimas;
2. augantis pensininkų skaičius;
3. įsipareigojimai tiems Lietuvos piliečiams, kurie dirbo sovietiniais metais;
4. neapgalvoti politikų sprendimai socialinio pensijų draudimo srityje.
Analizuojant aukščiau įvardintas nepakankamo pensijų sistemos finansavimo priežastis, paaiškėjo, kad VSDF biudžeto subalansuotumui didžiausią įtaką turi socialinio draudimo įmokų surinkimas.
Iki 2001 metų išliko sunkumai surenkant valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pagrindinė to priežastis – nepakankamas ekonomikos augimas. Be to, buvo ir kitos priežastys, įtakojančios nepakankamą socialinio draudimo įmokų surinkimą:
• mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius;
• vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas;
• neigiamas VSDF įvaizdis visuomenėje.
Viena svarbiausių priežasčių, sąlygojančių įmokų surinkimo mažėjimą, yra nuo 1991 m. mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius. Tai lemia demografiniai pokyčiai, kadangi Lietuvos visuomenė pastaraisiais metais vis senėja, t.y. daugėja pagyvenusių žmonių. Mažėjančio gimstamumo problema, jau anksčiau tapusi aktuali daugeliui Europos ir pasaulio šalių, neaplenkė ir Lietuvos. Lietuvoje dėl nepalankios demografinės situacijos pensinio amžiaus gyventojų dalis nuolat auga, visuomenė sensta. Šiuo metu pensinio amžiaus žmonės Lietuvoje. sudaro apie 20 proc. gyventojų.
Prognozuojama, kad 2020 metais gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnių, padaugės iki 21 proc. visų gyventojų. Dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės taip pat padaugės žmonių, sulaukusių 70 ir daugiau metų. Prognozuojama, kad 2020 m. bus 10,4 proc. tokio amžiaus gyventojų. Tai reiškia, kad mažėjanti darbingo amžiaus visuomenės dalis turės išlaikyti vis daugiau pagyvenusių gyventojų.
Vienas iš finansinių problemų sprendimo būdų yra socialinio draudimo įmokų bazės plėtimas. Dabar jau socialinio draudimo įmokas papildomai pensijai gauti moka notarai, advokatai, individualių įmonių savininkai.

Darbo jėgos ir valstybiniu socialiniu draudimu apdraustųjų asmenų skaičius.

Taigi Iš šio paveikslo matyti, kad nuo 1995 iki 2001 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo 60,5 tūkst. Iki 1998 m. pastebima nežymus apdraustųjų skaičiaus didėjimas, tačiau šis didėjimas, kurį sąlygojo į darbo rinką grįžtantys darbingo amžiaus asmenys, buvo sustabdytas 1998 m. kilusios Rusijos krizės. Ši krizė iš dalies ir sumažino sekančių metų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičių. Šiuo metu apdraustieji VSD sudaro dar vis mažą dalį (1,66) darbingo amžiaus gyventojų.
Dar vienas nepakankamas įplaukas į VSDF biudžetą sąlygojantis veiksnys yra ūkio subjektų vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas. Ypatingai, dėl nedidelių pajamų, vengia mokėti socialinio draudimo įmokas smulkaus ir vidutinio verslo subjektų bei savarankiškai dirbantiems prilygintos asmenų grupės.
Vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas pasireiškia įvairiais būdais. Vienas jų – tikrųjų pajamų slėpimas. Vis dar didelė dalis visuomenės nuslepia savo tikras pajamas, nuo kurių turėtų būti sumokamos socialinio draudimo įmokos. Dalis įmonių ar kompanijų už savo darbuotojus įmokas Fondui moka tik nuo įstatymu nustatyto darbo užmokesčio minimumo, nors iš tiesų darbuotojai gauna gerokai didesnius atlyginimus. Tai reiškia, kad tokių kompanijų darbuotojai senatvėje gaus tik su tomis pajamomis, nuo kurių buvo mokėtos įmokos, susijusią senatvės pensiją. Net jei patys darbuotojai sutinka gauti palyginti nedideles senatvės pensijas ateityje, toks darbo pajamų nuslėpimas neigiamai atsiliepia socialinio draudimo fondo pajėgumui mokėti dabar reikiamas išmokas.

Ar pensijos didės?

Akivaizdu, kad pensijų didinimo šaltinis yra dirbančiųjų bei darbdavių už juos mokami įnašai į socialinio draudimo fondą. Tokiu būdu atitinkamą pensiją gali garantuoti arba daug darbuotojų (kai 1 pensininkui tenka 2 ar 3 dirbantieji) arba kai pensininkų ir darbuotojų santykis daugmaž vienodas, bet jiems mokami pakankamai dideli atlyginimai. Deja, mes neturime nei pirmo, nei antro varianto. Todėl kiekvienas darbdavio nuo oficialaus atlyginimo nusuktas centas ar litas mažina bet kokią galimybę ne tik padidinti pensijas, bet tiesiogiai įtakoja sveikatos apsaugos teikiamų paslaugų kokybę, mažina nedarbingumo, motinystės ir kt. socialinio draudimo išmokas. Esant dabartinei padėčiai rezervai pensijai didinti būtų šie:
1. Šešėlinės ekonomikos arba vokelių sistemos panaikinimas arba bent žymus jos mąsto sumažinimas. Buvęs Vyriausybės vadovas sakė: „šešėlyje sukuriama apie 20 proc. BVP“. Tai leistų pensijas padidinti penktadaliu.
2. Paprastai, kai nepakanka pinigų, stengiesi juos leisti racionaliau. Jeigu įgyji teisę į dvi pensijas reikia pasirinkti, kurią imti arba parengti tvarką, numatančią jų apjungimą (pvz., našlystės atveju), dalį paliekant fonde.
3. Ekonomikos augimas. Normaliai tai turėtų lemti ir atlyginimų augimą. Deja, Lietuvoje ekonomikos ir atlyginimų augimas – tarpusavyje visiškai nesusieti.
4. Dar vienu pensijų padidinimo šaltiniu gali tapti patys pensininkai. Reikėtų siūlyti pensininkams užimti laisvas darbo vietas, siūlant jiems prisidurti prie pensijos. Čia darbo jėgos ir dar kvalifikuotos, potencialas yra pakankamai didelis apie 200 – 300 tūkstančių žmonių.
5. Kuo daugiau lietuvių emigruoja iš šalies, tuo daugiau atsiranda laisvų darbo vietų Lietuvoje. Darbingo amžiaus darbo jėgos daugiau neturime. Todėl reikia stengtis, kad išlaikyti savo šalies piliečius Lietuvoje, kad mūsų šalyje būtų daugiau kvalifikuotos darbo jėgos ir tuo atveju ir tuo atveju vienam pensinio amžiaus žmogui teks daugiau dirbančiųjų žmonių ir tuomet pensijos augs.

Valstybinės pensijos

Visos valstybinės pensijos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena kartu su viena iš valstybinių pensijų.

Respublikos Prezidento valstybinės pensijos

Respublikos Prezidentui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą. Jam iki gyvos galvos nustatoma 50 procentų Respublikos Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per mėnesį, t. y. jis gauna 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio Respublikos Prezidento valstybinę pensiją per metus.

Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės pensijos

Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, ypač nusipelniusiems Lietuvai kuriant bei plėtojant jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, ginant valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviams, taip pat motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) ir išauginusioms iki 8 metų bei gerai išauklėjusioms septynis ir daugiau vaikų (nuo 2005 m. sausio 1 d.). Taip pat asmenims, turintiems atitinkamą statusą, iš jų – aukščiausesiems valstybės pareigūnams, olimpinių žaidynių čempionams ir prizininkams, parolimpinių žaidynių čempionams, olimpinių sporto šakų pasaulio čempionams, olimpinių kurčiųjų žaidynių čempionams, garbės donorams, 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams.
Per vienerius kalendorinius metus negali būti paskirta daugiau kaip 15 pirmojo laipsnio valstybinių pensijų ir ne daugiau kaip 45 antrojo laipsnio valstybinės pensijos.
Pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui mirus skiriama valstybinė našlių ir našlaičių pensija, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pirmojo laipsnio valstybinė pensija yra keturių valstybinių pensijų bazių dydžio ir nuo 2008 m. sausio 1 d. sudaro 800 Lt. Antrojo laipsnio valstybinė pensija yra dviejų valstybinių pensijų bazių dydžio ir nuo 2008 m. sausio 1 d. sudaro 400 Lt.

Nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją turi teisę gauti nuolat Lietuvos gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, negaunantys iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) arba kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos.
Nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie:
• tapo invalidais dėl 1991 metų sausio 11 – 13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, o taip pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, sužaloti 1991 metų sausio 11-13 dienomis;
• politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai, pateikę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus;
• pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas;
• Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose;
• Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo antihitlerinės koalicijos valstybių veikiančiose armijose, partizanų būriuose ar junginiuose;
• dalyvavo likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius;
• tapo invalidais būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22 – 1991 12 31) metu arba vėliau buvo pripažinti invalidais dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;
• būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu atliko tarnybą Afganistane;
• asmenys, pagal Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos 1941 metų sausio 10 d. susitarimą dėl gyventojų mainų atkelti į Lietuvą, pateikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymėjimus.
Nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų dydžiai:
Nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė, kuri nuo 2008 m. sausio 1 d. lygi 200 Lt .
Asmenims, kurie buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl 1991 metų sausio 11-13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, nukentėjusiųjų asmenų
valstybinės pensijos yra: pripažintiems netekusiais 75-100 procentų darbingumo- 8 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 60-70 procentų darbingumo 6 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 45-55 procentų darbingumo- 4 valstybinių pensijų bazių dydžio.
Asmenims, kurie tapo nedarbingais ar iš dalies darbingais neteisėto kalinimo ir tremties, pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu, būdami išvežti priverstiniams darbams, būdami getuose ir koncentracijos stovyklose, būdami kitokio tipo prievartinėse stovyklose. Pripažintiems netekusiais 75-100 procentų darbingumo- 2 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 60-70 procentų- 1,5 valstybinių pensijų bazės dydžio; pripažintiems netekusiais 45-55 procentų darbingumo- 0,75 valstybinių pensijų bazės dydžio.

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos

Teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai:
• Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai;
• Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai;
• profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai valstybės tarnautojai;
• Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai;
• prokuratūros
pareigūnai;
• Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai;
• muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžiai:
Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį.
Už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 1% paskutinio mėnesio algos. Atleistiems dėl sveikatos pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems nuo 5 iki 10 metų, už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 2%, ištarnavusiems nuo 10 iki 20 metų -20% paskutinio mėnesio algos dydžio. Pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija skiriama pareigūnams ir kariams už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, po 1,2% asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo, 1% asmenims, netekusiems 60-70 procentų darbingumo, ir 0,5% asmenims, netekusiems 45-55 procentų darbingumo darbo užmokesčio. Pareigūnų ir karių valstybinė našlių ir našlaičių pensija apskaičiuojama taip pat kaip karių ir pareigūnų valstybinė netekto darbingumo pensija.

Mokslininkų valstybinės pensijos

Mokslininkų valstybinę pensiją turi teisę gauti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra suteiktas (arba nostrifikuotas) mokslo laipsnis arba pedagoginis mokslo vardas. Mokslininkų valstybinę pensiją turi teisę gauti asmenys, kurie: nedirba pagal darbo sutartį; yra sulaukę Lietuvos Respublikos įstatymų numatyto senatvės pensijos amžiaus arba yra pripažinti I arba II grupių invalidais; turi ne mažesnį kaip 10 metų daktaro arba habilituoto daktaro darbo stažą.
Mokslininkų valstybinių pensijų dydžiai:
Mokslininkų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė (nuo 2008 m. sausio 1 d. – 200 Lt).Už kiekvienus visus daktaro stažo metus kiekvieną mėnesį mokama 10 procentų to mėnesio valstybinių pensijų bazės. Už kiekvienus visus habilituoto daktaro stažo metus kiekvieną mėnesį papildomai mokama 5 procentai to mėnesio valstybinių pensijų bazės.

Teisėjų valstybinės pensijos

Teisėjų valstybines pensijas gauna teisėjai, dirbę Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais, taip pat nuo Lietuvos paskirtais arba išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jei jie turi ne mažesnį kaip 5 metų teisėjų darbo stažą, yra nustoję dirbti teisėjais, sulaukė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenę Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų valstybinių pensijų dydžiai:
Asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama: įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą – 45 procentų šio dydžio; įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 35 procentų šio dydžio; įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 20 procentų šio dydžio; įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 10 procentų šio dydžio.

Valstybinės šalpos išmokos

Lietuvos Respublikoje nustatomos šios šalpos išmokos: šalpos pensijos; šalpos našlaičių pensijos; tikslinės kompensacijos slaugos išlaidoms; slaugos pašalpos; šalpos kompensacijos; šalpos pensijos už invalidų slaugą namuose; socialinės pensijos. Įstatymų nustatytos šalpos išmokos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Šalpos pensijos yra mokamos: 1. neįgaliems vaikams: su sunkiu neįgalimu – 2 bazinės pensijos; su vidutiniu neįgalimu – 1,5 bazinės pensijos; su lengvu neįgalimu – 1 bazinė pensija.
2. asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais iki 24 metų (atskirais atvejais – iki 26 metų): netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 2 bazinės pensijos; netekusiems 60-70 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusiems 45-55 procentų darbingumo – 0,75 bazinės pensijos.
3. tėvams, globėjams ar rūpintojams, kurie ne mažiau kaip 15 metų slaugė namuose neįgaliuosius, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikis: netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusiems 60-70 procentų darbingumo arba sukakusiems senatvės pensijos amžių – 1 bazinė pensija.
4. motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms iki 8 metų penkis ar daugiau vaikų: netekusioms 75-100 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusioms 60-70 procentų darbingumo arba sukakusioms senatvės pensijos amžių – 1 bazinė pensija.
5. kitiems, aukščiau neišvardintiems asmenims: netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 1 bazinė pensija; netekusiems 60-70 procentų darbingumo – 0,9 bazinės pensijos; sukakusiems senatvės pensijos amžių – 0,9 bazinės pensijos ( nuo 2006-01-01).

Išmokų rūšys 2005 m. 2006 m. 2006 m. palyginus su 2005 m.
gavėjų
skaičius tūkst.Lt. gavėjų
skaičius tūkst.Lt. tūkst.Lt. %
Socialinė pašalpa 909 890,6 565 691,7 -198,9 77,7
Globos (rūpybos) išmoka 204 1067,9 226 1040,7 -27,2 97,4
Parama mirties atveju 769 576,8 825 618,0 41,2 107,1

Iš grafikų matome, kad nagrinėjamu laikotarpiu t.y. nuo 1998 iki 2002 metų šalpos išmokų gavėjų skaičius padidėjo apie 9000 žmonių. 1998 metai šalpos išmokų gavėjų buvo apie 40000 žmonių, o iki 2002 metų jų padaugėjo iki apie 49000 žmonių. Didėjant gavėjų skaičiui didėja ir lėšų poreikis reikalingas šalpos išmokoms išmokėti. Nagrinėjamu laikotarpiu lėšų poreikis padidėjo apie 19 mln. Lt. per metus. 1998 metais reikalingos lėšos šalpos išmokoms buvo apie 68 mln. Lt., tuo tarpu 2002 metais šios lėšos siekė apie 87 mln. Lt.
Dilema dėl valstybinių pensijų

Valstybinio socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų egzistavimas kartu yra nelogiškas, nes supriešina šių pensijų gavėjus, nors abiejų šių pensijų rūšių finansavimo šaltiniai ir skirtingi: pirmosios mokamos iš socialinio draudimo fondo, antrosios – iš valstybės biudžeto lėšų. Visi ekspertai sutinka, kad žmogaus nuopelnų vertinimo valstybei sistema negali ir neturi apimti nuolatinių arba periodinių išmokų valstybinių pensijų pavidalu. Tačiau nei viena Vyriausybė nedrįsta žengti pirmo žingsnio: vieni dėl buvusios nomenklatūros reakcijos, kiti dėl rezistentų ir tremtinių buvusios skriaudos kompensavimo priežasčių. Tačiau galima būtų ieškoti ir rasti kitokių valstybei nusipelniusių asmenų skatinimo formų.
apklausti žmonės, ką jie mano apie valstybines pensijas. Apklausos rezultatai rodė, kad net 36,4 proc. apklausos dalyvių pasisako už tai, kad valstybinės pensijos nebūtų skiriamos iš viso. Taip atsakė ir 19 proc. apklaustų Lietuvos elito atstovų. Labiausia neigiamas yra pareigūnų ir karių pensijų vertinimas (tik 2,3 proc. gyventojų mano, kad reikia jas skirti). Papildomos pensijos labiausia pateisinamos nusipelniusiems valstybei asmenims (valstybės, kultūros, meno veikėjams) – 30,9 proc. gyventojų pasisako už jas. Panašiai galvoja ir elitas (58 proc. skirtų nusipelniusiems asmenims). Antroje vietoje – pensijos tremtiniams, rezistentams (21 proc. gyventojų ir 48 proc. elito). Įdomu, kad mokslininkus gyventojai laiko labiau vertais papildomų pensijų nei aukščiausius valstybės pareigūnus (jiems valstybines pensijas skirtų 20 proc. apklaustųjų, tuo tarpu aukščiausiems valstybės pareigūnams – tik 6 proc.). Galima tarti, kad pastarieji laikomi ir taip gerai aprūpintais arba jie nepateisina gyventojų vilčių ir todėl yra “nenusipelnę”. Beje, 29 proc. elito jiems pensijas skirtų.

Pensijų kaupimas pensijų fonduose

Nuo 2003 m. visi valstybiniu socialiniu draudimu privalomai apsidraudę asmenys gali dalyvauti pensijų reformoje ir dalį pensijos kaupti privačiuose fonduose. Tai nauja galimybė kiekvienam, mokančiam socialinio draudimo įmokas, kaupti lėšas savo būsimajai pensijai, nemokant papildomų įmokų. Pradėjus veikti naujajai kaupimo sistemai, šalia socialinio draudimo pradeda veikti ir privatūs pensijų fondai, žmonės gaus pensijas iš abiejų šaltinių. Pensijų kaupimo sistemoje gali dalyvauti Visi, mokantys įmokas visai socialinio draudimo pensijai ir dar nesukakę senatvės pensijos amžiaus, gali pasirinkti nuo sekančių po sutarties su pensijų kaupimo bendrove pasirašymo metų dalį jų pervesti į pensijų fondus ir kaupti savo būsimajai pensijai. Nuo kiekvieno žmogaus atlyginimo kas mėnesį priskaičiuojama 34% įmoka socialiniam draudimui: 3% sumoka pats darbuotojas, dar 31% primoka jo darbdavys. Didžiausia dalis socialinio draudimo įmokų eina pensijoms finansuoti (26% nuo atlyginimo). Įmokų dalis, kurią galima kaupti pensijų fonde, didėja palaipsniui. Bendrasis socialinio draudimo įmokų tarifas žmogui, pasirinkusiam dalyvavimą pensijų kaupime (34%), nesikeis.
Metai Iki šiol 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. ir vėlesniais
Įmokos „SoDrai” 34% 31.5% 30.5% 29.5% 28.5%
Įmokos į Jūsų sąskaitą pensijų fonde – 2.5% 3.5% 4.5% 5.5%

Kaip pasikeis pensijos dydis jei dalyvautumėte papildomame pensijų kaupime pensijų fonduose:

Pensijos dydis susideda iš dviejų dalių: bazinės pensijos ir papildomos dalies. Dalyvaujant pensijų kaupimo pensijų fonde sistemoje bazinė pensijos dalis nekinta, tiktai papildoma dalis yra skaičiuojama nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų, tai papildoma pensijos dalis sumažės, tačiau tiktai nuo to laikotarpio kada sudarysite papildomos pensijos kaupimo sutartį. Tačiau prie viso pensijos dydžio prisidės ir kaupiamos pensijos dydis.

Lietuvos pensijų sistemos rūšių pranašumai

Pranašumus dėstyti pradėsiu nuo sistemos, kuri pagrįsta einamosiomis įmokomis ir einamosiomis išmokomis- tarptautinėje praktikoje vadinamos pay-as-you-go sistema. Šia sistema paremtas „Sodros“ darbas. Jos pranašumai yra:
• Ji yra paprasta. Surinktos socialinio draudimo lėšos iš karto paskirstomos pensininkams.
• Ji susijusi su labai maža rizika. Kadangi šioje sistemoje yra tik du etapai – įmokų surinkimas ir jų paskirstymas – lėšų netekimas yra susijęs tik su galimu „Sodros“ darbuotojų piktnaudžiavimu bei neracionaliu lėšų panaudojimu.
• Ši sistema yra pigi. Jos administravimo sąnaudos yra mažesnės
nei privačių pensijų fondų valdymo sąnaudos.
• Stabiliai augant ekonomikai, einamosiomis įmokomis paremta pensijų sistema užtikrina stabilų pensijų didėjimą.
• Ji skatina kartų solidarumą.
Kita pensijų sistemos rūšis yra privatūs privalomi pensijų kaupimo fondai. Šie fondai savo privalumus grindžia tuo kad:
• Dabartinės einamosiomis įmokomis ir einamosiomis išmokomis paremtos „Sodros“ sunkumai, nesėkmės bei neefektyvumas.
• Privalomi privatūs pensijų fondai padidintų visumines santaupas ir kartu investicijas. Pastarosios paspartintų ekonomikos augimą.
• Šalia „Sodros“ atsiradus kitam pensijų sistemos elementui – privatiems kaupiamiesiems fondams būtų galima tikėtis didesnių nei dabar pensijų.
• Privačiai valdomi pensijų fondai yra veiksmingesni nei valstybiniai.

Lietuvos pensijų sistemos problemos

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo šalyje vyksta diskusijos dėl pensijų sistemos. Pagrindiniai vyriausybių uždaviniai visą šį laikotarpį buvo užtikrinti pakankamą pensijų finansavimą, pagal esamas VSDF ir valstybės biudžetų finansines galimybes indeksuoti visų rūšių pensijas, kad būtų palaikoma ir didinama jų perkamoji galia. Vyriausybės sprendė sunkų uždavinį – užtikrinti pensijas visiems pagyvenusiems ir neįgaliems asmenims, taip pat likusiems be maitintojo vaikams našlaičiams, esant staigiems pokyčiams ūkyje, darbo rinkoje, politiniame gyvenime. Tačiau visuotinai pripažįstama, jog vidutinis pagrindinių – socialinio draudimo pensijų lygis kol kas yra per menkas, kad užtikrintų pakankamą pragyvenimo lygį. Vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, 2002 metais sudarė apie 43,6 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio šalies ūkyje arba 31,3 proc. šio užmokesčio bruto. Nors socialinio draudimo pensijų finansavimui skiriama apie 26 proc. įmokų nuo atlyginimų, iki 2003 metų socialinio draudimo pensijų finansinio stabilumo pasiekti nepavykdavo dėl nepakankamos ekonominės plėtros, didelio nedarbo, išplitusio neformalaus užimtumo. Tik 2003 – 2005 metais žymiai pagerėjus šalies ekonominei padėčiai, padidėjus atlyginimams ir sumažėjus nedarbui, patobulinus socialinio draudimo administravimą, socialinio draudimo pensijų sistemos finansinė padėtis pagerėjo.
Iššūkiai pensijų sistemai: demografiniai pokyčiai. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra iki šiol buvo palanki socialinio draudimo pensijų sistemos finansavimui. 1950 –1990 metais gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu daugumoje aplinkinių šalių. Tuo tarpu vyresnio amžiaus gyventojų gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu Vakarų šalyse. 15 – 59 metų amžiaus gyventojai sudaro daugiau nei 60 proc. visų šalies gyventojų, o likusi dalis beveik per pusę yra pasidalijusi į vaikus ir 60 metų ir vyresnio amžiaus asmenis. Taigi Lietuvos gyventojų senėjimas kol kas nėra pasiekęs tokį lygį kaip kai kuriose kitose ES valstybėse narėse. Tačiau demografinės prognozės rodo, kad pagyvenusių žmonių dalis visuomenėje sparčiai didės, o 15 – 59 metų amžiaus ir vaikų dalis – mažės.

Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra

Grafike yra parodyta Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra procentais 2004 metais ir yra prognozuojama kaip keisis šis gyventojų amžiaus struktūra per artimiausius keturiasdešimt dvejus metus t.y. 2010, 2030 ir 2050 metais. Taigi yra prognozuojama, kad šiuo laikotarpių Lietuvos gyventojų iki 15 metų pastoviai mažės, nors ir nedideliu procentu. Per šiuos metus šio amžiaus gyventojų sumažės 4 proc., tačiau didžiausias pokytis bus iki 2010 metų sumažės 2,8 procentais, o per likusį laikotarpį t.y. nuo 2010 iki 2050 metų sumažės 1,2 procentais.
Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 59 metų amžiaus, nagrinėjamu laikotarpiu iš pradžių didės, tačiau po 2010 metų pradės mažėti, didžiausias pokytis šios amžiaus grupės žmonių skaičiaus bus jaučiamas nuo 2010 iki 2030 metų. Iš viso per nagrinėjamą laikotarpį Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 59 metų amžiaus sumažės 12,3 procentais.
Lietuvos gyventojų, kurių amžius yra 60 metų ir daugiau t.y. žmonės, kuriems yra mokamos senatvės pensijos, nagrinėjamu laikotarpiu pastoviai didėja, iš pradžių nedideliu procentu, tačiau nuo 2010 metų prognozuojama, kad šios amžiaus grupės žmonių skaičius padidės žymiai didesniu procentu negu laikotarpyje nuo 2004 iki 2010 metų. Per visą nagrinėjamą laikotarpį vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių turėtų padaugėti 14,2 procentais.
Buvo atliktos apklausos, pasižiūrėti, kaip žmonės pasitiki Lietuvos pensijų sistema. Apklausos rezultatai rodė, kad daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų (26,3 proc.) abejoja, ar iš viso senatvėje gaus kokią nors pensiją. Tokių, kurie tikisi gauti tokią pensiją, kaip dabar įstatymais nustatyta, yra 23,6 proc. Tai daugiausia priešpensinio amžiaus respondentai. Didesnės pensijos nei dabartinė tikisi penktadalis apklaustųjų ir tai yra didesnes pajamas gaunantys žmonės. Šiai socialinei grupei priskirtini ir elito atstovai, todėl daugiau jų tikisi gauti didesnę pensiją (49 proc.) nei mažesnę (13 proc.) ar tokią pat kaip dabar (27 proc.). Pažymėtina, kad abejojančių, ar iš viso gaus pensiją, žiniasklaidos ir verslo atstovų yra šiek tiek mažiau nei Lietuvos gyventojų (17,6 proc. ir 11,6 atitinkamai), tačiau tarp apklaustų Seimo narių tokių nėra nei vieno.
Norint padidinti žmonių pensijas buvo pradėta kurti papildomi pensijų kaupimo fondai, kuriuose žmogus savanoriškai gali kaupti papildomą pensijos dalį. Šiai papildomai pensijos daliai įmokos yra mokamos iš socialinio draudimo įmokų, tikiu atvejų žmonių gaunama senatvės pensija bus didesnė nei vien socialinio draudimo senatvės pensija.

Lietuvos ir kitų šalių pensijų sistemos

Einamosiomis įmokomis bei išmokomis pagrįsta pensijų sistema yra paprasta, pigi ir mažai rizikinga. Tačiau, kita vertus, esama nepasitenkinimo šia sistema dėl to, jog ryšys tarp esamų darbininkų pajamų bei būsimųjų pensijų yra gana menkas. Nerimą kelia ir tai, jog blogėja santykis tarp mokančių įnašus dirbančiųjų bei gaunančių pensijas pensininkų, nors šis santykis blogėja ne tik dėl demografinių (gyventojų senėjimas), bet ir dėl socialinių ekonominių priežasčių.
Esamą pensijų sistemą iš tiesų galima būtų papildyti kitais elementais. Šiuo požiūriu yra nagrinėtina Vidurio Europos patirtis. Ją skirčiau į tų šalių, kurios pakluso Pasaulio banko bei kitų tarptautinių ekonominių organizacijų patarimams kuo greičiau steigti privačius privalomais įnašais grįstus fondus (tuo keliu ėjo Vengrija ir Lenkija), bei šalių, kurios pasirinko atsargesnę strategiją (pvz., Čekija),patirtį.
Pirmųjų šalių patirtis parodė, jog privatūs privalomieji pensijų fondai buvo steigiami gerai neįsigilinus į permainų veiksnius bei daliniams privatiems interesams vyraujant viešųjų interesų atžvilgiu.
Įsteigtus privačius pensijų fondus reikėjo paremti didesnėmis nei buvo tikėtasi biudžeto lėšomis. Planuota, kad jos sudarys 0,6–1,2 proc. BVP, tačiau Lenkijoje tam teko skirti apytikriai 2 proc. BVP.
Kitokia nei Lenkijos bei Vengrijos yra Čekijos patirtis. Šioje šalyje susiklostė kitoks santykis tarp suinteresuotų galios centrų – Socialinių reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, finansinių grupių ir Pasaulio banko. Pagrindinį vaidmenį čia vaidino Socialinių reikalų ministerija, kuri pagal savo paskirtį yra socialiai jautresnė ir labiau orientuota. Todėl šioje šalyje neoliberalizmas nebuvo pasirinkta kaip pensijų reformos paradigma. Taip atsitiko nepaisant to, jog valdžioje tuo metu buvo dešinioji vyriausybė.
Reformų kelias, kurį pasirinko Čekija, grįstas tradicine Europine gerovės valstybės paradigma. Dabar šioje šalyje pensijų sistema susideda iš dviejų dalių. Joje dera valstybinė PAYG sistema ir privati, bet savanoriška, individualaus kaupimo principu veikianti sistema.
Reformų kelias, kurį pasirinko Čekija, grįstas tradicine Europine gerovės valstybės paradigma. Dabar šioje šalyje pensijų sistema susideda iš dviejų dalių. Joje dera valstybinė PAYG sistema ir privati, bet savanoriška, individualaus kaupimo principu veikianti sistema. Taigi Čekija į Europą žengia be Lotynų Amerikai būdingų, rizikingų iš labai brangiai biudžetui kainuojančių pensinės sistemos elementų.
Lietuva turi gerą galimybę pasimokyti tiek iš teigiamos, tiek iš neigiamos pensijų reformų patirties Vidurio Europoje. Šiandien geriau negu praeityje funkcionuoja „Sodra“. Taip pat mūsų šalyje yra priimtas Privačių savanoriškų pensijų fondų įstatymas. Kol kas ekonominės sąlygos nėra palankios jiems kurtis. Todėl verta apsvarstyti galimybes tas sąlygas pagerinti. Čia vėl praverstų čekų patirtis. Tačiau ja naudojantis vertėtų vengti per didelių valstybės finansinių įsipareigojimų.
Palyginsime Lietuvos ir Kitų Europos šalių vidutinės senatvės pensijos ir vidutinio neto darbo užmokesčio santykį. Per 1997-2001 m. laikotarpį (žr. 8 pav.) vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio ir vidutinės nedirbančiojo senatvės pensijos santykis arba pajamų atkūrimo koeficientas siekė apie 42 proc.
Taigi šiuo metu kiekvienas senatvės pensiją Lietuvoje gaunantis žmogus gali tikėtis, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija sudarys iki 40 proc. Ar šiek tiek daugiau jo buvusių pajamų. Paprastai tvirtinama, kad išėjęs į pensiją žmogus nepajunta, kad jo gyvenimo lygis smuko, jeigu jo pajamos nebedirbant sudaro apie 75 proc. buvusių pajamų.

Vidutinės nedirbančiojo senatvės pensijos ir Statistikos departamento paskelbto vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio santykis.

Didesnius atlyginimus gaunantiems asmenims tenka dar mažesnė pajamų pakeitimo pensijomis dalis. Dabar minimalią algą gavęs asmuo išėjęs į pensiją gali tikėtis beveik 46 proc. buvusių pajamų kompensavimo, o gavęs vidutinį atlyginimą (apie 1000 Lt.) jau tik apie 30 proc. buvusių pajamų, o štai gana solidžiai (apie 3000 Lt.) uždirbusio asmens senatvės pensija kompensuos tik šiek tiek daugiau nei 18 proc. prarastų pajamų.

Palyginti su kitomis Europos šalimis, minėtas 42 proc. socialinio draudimo pensijos santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvoje yra labai žemas: Čekijoje jis siekia 58,3 proc., Slovakijoje – 60,8 proc., Lenkijoje – 70,3 proc., Slovėnijoje – 67,5 proc., o Italijoje net 89 proc.
Senatvės ir invalidumo pensijos Lietuvoje yra mažiausios iš visų ES šalių. Nors jau keletą kartų po truputį buvo didinamos, tačiau spartus gyvenimo brangimas pensijos prieaugį bematant suryja. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) ir Vyriausybė neturėtų apgaudinėti žmonių skelbdama, kad pensijos didinamos 11-12 proc., o infliacija esanti tik 3 proc. Esą pensininkai kasmet tampa vis turtingesni. Gal taip ir yra tiems, kurie gauna palyginti dideles pensijas. Deja, daugiausia pensininkų ir šiandien gauna mažiau nei 500 Lt per mėnesį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė pažadėjo nuo kitų metų padidinti našlių pensijas ir jas mokėti visiems našliams. Prieš pat savivaldybių rinkimus. Našliai ir našlės bus dėkingi. Bet nedėkos viengungiai pensininkai. O juk jiems sunku lygiai taip pat, kaip ir našliams.
SADM skelbia, kad vidutinės metinės senatvės pensijos ir vidutinio (neto – atskaičiavus mokesčius) darbo užmokesčio santykis 2005 metais buvo 51 proc. Kitose Europos Sąjungos šalyse mokamos pensijos sudaro 70-80 proc. nuo buvusio darbo užmokesčio. Vidutinės senatvės pensijos pernai Latvijoje ir Estijoje padidėjo 19 proc., o Lietuvoje – tik 12 proc.

Išvados

Taigi pensinis draudimas yra Lietuvos socialinio draudimo sistemos pagrindas. Jis apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys, darbdaviai moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo, našlystės atveju gauna pensijas.
Kuriant pensijų sistemą Lietuvoje, buvo siekiama dviejų tikslų – užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje ir kompensuoti dėl senatvės, invalidumo, našlystės prarastas pajamas. Lietuvoje veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas: pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų.
Lietuvos pensijų sistema remiasi universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, einamojo finansavimo principais. Pensijų sistemos veikimas pastaruoju principu, reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus iš karto panaudojamos pensijoms finansuoti.
Šiuo metu Lietuvos pensijų sistema apima valstybinį pensinį draudimą ir savanorišką kaupimą senatvei privačiuose pensijų fonduose. Tačiau pastarasis dar sunkiai įgyvendinamas. Valstybinės pensijos sistemos finansinį savarankiškumą užtikrina savarankiškas socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetus. Šis biudžetas formuojamas iš tikslinės paskirties socialinio draudimo įmokų.

Literatūros sąrašas

1. Juozas Tartilas „Socialinės saugos pagrindai“, Mykolo Riomerio universitetas, Vilnius 2005 metai.
2. http://www.ldb.lt/eures/index.aspx/lt/gyvenimo_darbo_salygos/lietuvoje/socialine_apsauga/?menu_id=264 2008-03-15
3. http://www.sodra.lt/index.php?cid=336 2008-03-15
4. Valdemaras Katkus, Eugenija Martinaitytė „Pensijų reforma: pensijų fondo kūrimo problemos“, Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, Vilnius 2002 metai.
5. http://www.kedainietis.lt/naujienos/kedainiu-krasto-naujienos/205/ 2008-03-21
6. http://www3.mruni.lt/padaliniai/leidyba/Socialinis%20darbas/soc5.doc 2008-03-28
7. http://www.socmin.lt/index.php?-1340105829 2008-03-28
8. http://www.pensijusistema.lt/index.php?-252119914 2008-03-28
9. http://www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma/1999.2.amorkuniene2.phtml 2008 m.gegužė 2 d.
10. http://www.lsds.lt/documents/Dar%20karta%20pensiju%20tema.doc 2008 m. gegužė 2 d.
11. http://www.mruni.lt/lt/padaliniai/centrai/leidybos_centras/leidiniai/mokslo_darbai/?AID=1144&ID=1395 2008 m. gegužė 16 d.
12. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999 / Ats. red. J. Rimkutė, I. Vološčiuk. Vilnius: Jungtinių tautų vystymo programa, 1999.
13. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/09/08/nuom_01.html 2008 m. gegužė 19 d.