Kalbos kultūra, rašyba, skyryba – Testas Nr. 1 (lietuvių kalbos testas)

 

1. Palikite tinkamą žodį.

l. Vaidutė nusipirko (dangavą, melsvą, dangaus spalvos) palaidinę.

2. (Praskambėjo, nuskambėjo, skambėjo) nauja žinomo kompozitoriaus simfonija.

3. Pjesė buvo nebloga, tik prastas režisieriaus (užmanymas, sumanymas).

4. Gydytoja man išrašė (raminančiųjų, raminamųjų) vaistų.

5. Diskotekos (vedėjas, vedantysis) buvo gerai pasirengęs.

6. Į duris pasibeldė (kažkoks tai, kažkoks) nepažįstamas vyras.

7. Tėvas (paskaičiavo, apskaičiavo), kad šiemet grūdų gyvuliams užteks.

8. Praėjus (keturiems, ketveriems) metams, visi (ketvertas, keturi) broliai tuo pačiu laiku susiėjo prie tos kryžkelės. (J. Blč.)

2. Įrašykite praleistas raides.

Šen bei ten g_lėjo išsimėt_ žmonių ir arklių k_nai. It priekaišt_ngi pagailos pirštai, k_šojo į dangų vieno keistai ant nugaros prie k_psto pargri_vusio arklio kojos. Išsities_ ir susiriet_ k_nai g_lėjo vieni kni_bsti, sustingusi_s pirštais nusitvėrę už ap_kaklių. (F. Neveravičius)

3. Įrašykite praleistas raides, padėkite skyrybos ženklus.

Nėriau pag_žomis neužgaudamas nė sausos šakelės o širdis daužėsi tar_tum genys kalt_ drevėje. Aš buvau už tr_jų žin_snių prisiplak_s prie žemės ir žvil_terėjau pro žoles ir šakas. Tamsios kaip šaltekšnių uogos akys pasis_ko į saulę ir aš paj_tau šaltų neg_vų kaulėtų pirštų gni_žį savo gerklėje. Bičiuli mano jaunas Kalikstai! Jos veidas buvo _patingai tamsus beveik raudonas ir taip šiurp_i rečiuotas jog pasirodė man kad tai kinivarpų išėstas medis. (M. Katiliškis)

4. Parašykite veiksmažodžių būsimojo l. III a., liepiamosios nuosakos II a., tariamosios nuosakos III a.

grįžti –

ošti –

šalti –

regzti –

vežti –

džiaugtis –

augti –

rūpintis –

zirzti –

5. Atskliauskite.

(Ne)taip, (ne)aš, (ne)kasdien, (ne)geriau, (ne)smagiai, (ne)aukščiausiai, ar(gi), (vis)vien, (be)abejo, (iš)tiesų, (šį)ryt, {per)giliai, (per)dien, ir(gi), kam(gi), ne(dviese), ne(visur), kažin(kur).

 

 

 

Testo Nr. 1 atsakymai

1. 1. melsvą; 2. skambėjo; 3. sumanymas; 4. raminamųjų; 5. vedėjas; 6. kažkoks; 7. apskaičiavo; 8. ketveriems, keturi.

2. gulėjo / išsimėtę / kūnai / priekaištingi / kyšojo / kupsto / pargriuvusiu / išsitiesę / susirietę / kūnai / gulėjo / kniūbsti / sustingusiais / apykaklių.

3. Nėriau pagūžomis neužgaudamas nė sausos šakelės, o širdis daužėsi, tarytum genys kaltų drevėje. Aš buvau už trijų žingsnių, prisiplakęs prie žemės, ir žvilgterėjau pro žoles ir šakas. Tamsios kaip šaltekšnių uogos akys pasisuko į saulę, ir aš pajutau šaltų, negyvų, kaulėtų pirštų gniūžį savo gerklėje. Bičiuli mano jaunas, Kalikstai! Jos veidas buvo ypatingai tamsus, beveik raudonas ir taip šiurpiai rečiuotas, jog pasirodė man, kad tai kinivarpų išėstas medis. (M. Katiliškis)

4. grįžti – grįš – grįžk – grįžtų;

ošti – oš – ošk – oštų;

šalti – šals – šalk – šaltų;

regzti – regs – regzk – regztų;

vežti – veš – vežk – vežtų;

džiaugtis – džiaugsis – džiaukis – džiaugtųsi;

augti – augs – auk – augtų;

rūpintis – rūpinsis – rūpinkis – rūpintųsi;

zirzti – zirs – zirzk – zirztų.

5. Ne taip, ne aš, ne kasdien, ne geriau, nesmagiai (ne smagiai – kai prieštaravimas), ne aukščiausiai, argi, vis vien, be abejo, iš tiesų, šįryt, per giliai, perdien, irgi, kam gi, ne dviese, ne visur, kažin kur.

Šalutinių sakinių skyryba – skyrybos taisyklės

 

1. Šalutinis veiksnio sakinys prie pagrindinio jungiamas jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, ką…; pagrindinių sakinių atliepiamieji žodžiai kartais esti tas, tai. Šalutinis sakinys atsako į klausimą kas?, keliamą iš pagrindinio sakinio. Šalutinis sakinys nuo pagrindinio visada skiriamas kableliu (jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas).

Kas nedirba, tas nevalgo.

Tas, kas tingi, kenkia sau ir kitiems.

2. Šalutiniai tarinio sakiniai atsako į pagrindinio sakinio sudurtinio tarinio vardinės dalies klausimą koks? kokia? (yra, buvo…). Prasideda jungtukais jog, lyg, kad, koks. Pagrindiniame sakinyje prieš tarinio vardinę dalį yra atliepiamasis žodis – įvardis toks, tokia, tokie, tokios. Kartais šis įvardis eina pagrindinio sakinio tarinio vardine dalimi. Šalutinis tarinio sakinys eina po pagrindinio ir atskiriamas kableliu.

Upelio vanduo buvo toks skaidrus, kad jo žvyruotame dugne galėjai skaičiuoti akmenėlius.

Svetainė buvo tokia didelė, jog negalėjai matyti nei jos krašto, nei galo.

Derlius buvo toks, jog ir sudoroti jį nebuvo lengva.

3. Šalutinis pažyminio sakinys atsako į klausimus koks? kokia?, prie pagrindinio jungiamas žodžiais kuris, kuri, iš kur, kada, su kuriuo, nuo kurių, iš kurių…, sakinyje paaiškina bet kurią sakinio dalį, išreikštą daiktavardžiu, ir eina tuojau po to žodžio, kurį aiškina. Visuomet šalutinis pažyminio sakinys nuo pagrindinio atskiriamas kableliu; jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas kableliais.

Pamačiau draugą, kurį seniai norėjau sutikti.

Berniukai, kurių mes laukėme, vis nesirodė.

4. Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo?, jungiami jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, kaip, koks, iš kur… Nuo pagrindinio sakinio visuomet atskiriami kableliu.

Papasakok, ką veikei vasarą.

Tik tu žinai, kaip nušvinta rugio žiedas.

Nežinau, iš kur jis atvyko.

5. Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kur? kame? iš kur?, jungiami jungiamaisiais žodžiais kur, kiek; atliepiamasis žodis dažnai esti ten. Atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Ir paliko jie ten, kur sraunus Merkys teka.

Ten, kur jūra siekia dangų, vartos grumias žalsvos bangos.

6. Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kada? nuo kada? nuo kurio laiko? kaip ilgai?, jungiami jungtukais kai, kol bei jungiamaisiais žodžiais kada, kad, lig, vos, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Dar gaideliai negiedojo, kai mamužė kėlė.

Vos tik avižos sudygo, kiškis įjunko lankytis ir želmenis skabyti.

7. Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu?, jungiami jungtukais jog, kad bei jungiamaisiais žodžiais kaip, kiek, tarytum, tarsi, lyg, it, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Vėjas taip smarkiai pūtė, jog net stiebas linko.

Katrė verkė, kaip lietus lijo.

Rokas nedrąsiai suspaudė durų rankeną, tarsi eitų į svetimus namus.

8. Kableliu skiriami tarinį turintys ir šalutiniu būdo aplinkybės sakiniu einantys lyginamieji posakiai.

Visi kaimai audė rietimus ilgiems metams, kaip ausdavo kiekvieną pavasarį.

Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti.

Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje.

9. Šalutiniai kiekybės aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kiek?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, jog, juo… juo, juo… tuo ir prieveiksmiu kiek.

Jo kalbos man tiek įkyrėjo, kad laukiau greitesnės jų pabaigos.

Juo katę glostai, juo ji pučiasi.

10. Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai atsako į klausinius kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais kadangi, nes, kad. Atskiriami kableliu.

Morta anksčiau išėjo pėsčia, nes į vežimą nebūtų tilpusi.

Kadangi tu teisus, sunku ir kalbėti.

11. Šalutiniai sąlygos sakiniai atsako į klausimus kuria sąlyga? kada? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais jei, jeigu, kad. Šalutinį sakinį nuo pagrindinio atskiriame kableliu.

Jei tik galėjo paeiti, vaikas kėlėsi ir ėjo.

Kad rūpesčių nebūtų, nusibostų žmogui gyventi.

12. Šalutiniai nuolaidos sakiniai rodo priežastį, kurią pagrindinio sakinio veiksmas niekais nuleidžia ir vyksta, jos nepaisydamas. Jie atsako į klausimus nepaisydamas ko? nepaisant ko? kada? kuria sąlyga?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais nors, kad ir, atskiriami nuo jo kableliu.

Nors visa galėjo senelis, bet niekam bloga nedarė.

Kad ir žmogus numiršta, darbai gyvena.

13. Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kam? kuriam tikslui?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, idant ir atskiriami nuo jo kableliu.

Senelis perkirto suolą, kad pupa galėtų augti.

Jis taip daro, idant visi juo stebėtųsi.

Bendrosios skyrybos taisyklės

Skiriame

1. Keli greta einantys vienos rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo kito skiriami kableliu, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešinamasis jungtukas.

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva.

Reikėjo dirbti, o ne svarstyti, su kuo eiti, kuriuo keliu žengti.

O kas gi tu esi, Tėvyne, jei ne mes, jei ne mūsą rankos, jei ne mūsą širdys?

Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.

2. Keli tos pačios rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai gali būti sutrumpėję iki jungtukų, tarp kurių rašome kablelius (jeigu jie nesujungti jungtuku ir).

Skerdžius Lapinas gerai žinojo, kada, kur ir kaip ganyti.

3. Kablelį rašome prieš šalutinio sakinio jungtuką po dalelytės ar ištiktuko, kuris atstoja visą pagrindinį sakinį.

Še, kad nori.

Tič, jei nenori rykštės.

Škac, kad sakau.

4. Kai prieš prijungiamąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį eina dar pabrėžiamosios ar aiškinamosios reikšmės žodeliai bei jų junginiai ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra ir kt., kablelis rašomas prieš tuos žodelius ar jų junginius.

Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad šalinosi visada manęs.

Spėjama, kad jie to visai nežinojo, t. y. kad jiems iš viso nebuvo kilęs toks klausimas.

5. Brūkšniu atskiriame šalutinį sakinį nuo pagrindinio tada, kai šalutinis eina prieš pagrindinį ir tarp jų jaučiama ryški pauzė, netikėtumas, staigumas.

Jei dukrelė jūsų – vežkitės!

Kur pavojinga ir baisu – jie ten pirmieji.

Kaip persodinti suaugusį kadagį – klausimas nelengvas.

Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po metų.

6. Šauktukas rašomas po sudėtinio prijungiamojo sakinio, jei nors vienas jo dėmuo yra šaukiamasis ar pasakomas pakiliu balsu.

Kaip būtų gera, kad nereikėtų dalyvauti šiame triukšme tarp svetimų žmonių!

Neskiriame

1. Du vieno laipsnio (priklausantys tam pačiam pagrindinio sakinio dėmeniui) šalutiniai sakiniai, sujungti jungtukais ir, ar, arba, nei, vienas nuo kito kableliu neskiriami.

Eidami į mokyklą, mudu su Simuku pamatėme (ką?), kad už dvaro vėl laukai _ ir (ką?) kad pasaulis daug didesnis pasidarė.

Jis nebežinodavo (ko?), ką daryti su rankomis _ ir (dar ko?) kaip statyti kojas.

Aš nežinau, kas manęs laukia _ nei kas po viso to bus.

2. Po jungtukų ir, ar, arba, nei prieš antrąjį to paties laipsnio ir tos pačios rūšies šalutinio sakinio jungtuką kablelio nerašome.

Pasakė, kad viskas gerai ir kad jis gali jau grįžti.

Jis džiaugėsi, kai buvo dukterims lengviau ir _ kai Rastinjakas prisipažino jam, kad myli Delfiną.

3. Kai du vienos rūšies ir vieno laipsnio šalutiniai sakiniai sujungti jungtukais ir, ar, arba, nei ir turi vienodus prijungiamuosius jungtukus (jungiamuosius žodžius), antrajame sakinyje prijungiamasis jungtukas praleidžiamas ir prieš jungtuką ir, ar, arba, nei kablelis nerašomas.

Gerai, kad lyti pradėjo _ ir lijo visą savaitę.

Einu, kur kojos neša _ ir akys mato.

Maniau, kad karvė išsimetė _ ar su arkliu kas atsitiko.

4. Sustabarėję posakiai su jungiamaisiais žodžiais šalutinio sakinio nesudaro ir nuo viso sakinio kableliu neskiriami.

Nebuvo _ kas perspėja (perspėjančio žmogaus).

Pagaliau ėmė belstis _ kiek tik gali (iš visų jėgų).

Galėsi _ kiek nori _ (daug, užtektinai) prisiraškyti vaisių.

5. Jei po pagrindinio sakinio eina įvairių laipsnių šalutiniai sakiniai, kurių jungiamieji žodžiai ar jungtukai atsiduria greta vienas kito, tai tarp jungtukų ar jungiamųjų žodžių kablelis nerašomas.

Buvo pasakyta visiems, jog _ kas daugiausia išplatinsiąs laikraščių, gausiąs dovanų.

6. Kai prieš šalutinio sakinio jungtuką yra žodeliai ypač, nebent, kad ir, juoba, būtent, vis tiek, tai yra, taigi, tuo labiau, juo labiau kad ir kiti, kablelio po jų prieš šalutinio sakinio jungtuką nerašome.

Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent _ kad visada šalinosi mane kur nors pamatęs.

Vaižgantui rūpėjo iškelti žmoguje kūrybinį pradą, kad ir _ kur jis reikštųsi.

7. Kai prieš šalutinio sakinio jungtuką yra dalelytės ne, nė, nei, ir, tik, kablelio prieš jas nerašome.

Nežinojau_ nei ką besakyti.

Turėjau išmokti _ ir kaip kalbėti.

Suprasi _ tik kai bus vėlu.

8. Jei prijungiamasis jungtukas ar jungiamasis žodis yra artimai susijęs su prieš jį einančiu priešinamuoju jungtuku, kablelio tarp tų jungtukų nerašome.

O _ kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave paganysiu.

Sudėtinio sakinio skyryba – skyrybos taisyklės

 

Sudėtinio sakinio struktūros ypatumai

Sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi savo sandara – tai jau sudėtingesnė sintaksinė struktūra, užimanti tarpinę padėtį tarp vientisinio sakinio ir teksto. Jame, kaip ir vientisiniame sakinyje, galima rasti tuos pačius sintaksinės struktūros vienetus: tas pačias sakinio dalis, tuos pačius sakinio dalimis nelaikomus pasakymus. Tačiau sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi tuo, kad turi ne vieną, o du ar kelis gramatinius centrus. Sudėtinį sakinį gali sudaryti įvairius vientisinius sakinius (asmeninius, beasmenius, nominatyvinius, nepilnuosius, benarius) atitinkantys dėmenys. Tie dėmenys įvairiai komponuojami pasitelkus jungtukus, jungiamuosius žodžius arba siejami tarpusavyje tik prasmės ir intonacijos:

Taip juodu šnekučiuojasi, kol paduoda pietus. Aha, mėgstu ankštas patalpas. Gražus vakaras, ir oras nešaltas. Visgirdos namus gaubia vėsa – ten visuomet būdavo vėsu ir tylu. O jei aš… aš kremtuosi, man labai labai sunku, kai išeina ir mane palieka… Švelnus ir tylus spalio vakaras, pro platų langą matyti: vakaruose virš gelstelėjusių priemiesčio kalvų kyla didžiulis blyškus mėnuo, ir prietemose driekiasi balta kelio juosta, vedanti į namus, ten, kur rankomis išpurenti bulvienų lopeliai, kur per žemėtus slenksčius su pilnais gėrybių krepšiais žengia ruduo. Grįždami prie bankroto taikymo logikos, turime pripažinti tai, kad jeigu įstaigos skolos susidarė dėl to, kad jai priklausančių pinigų negalėjo sumokėti teritorinė ligonių kasa, tai kodėl ši įstaiga turi bankrutuoti. Keista, tačiau prieš tūkstančius metų žmonės, būdami fantastiškai toli nuo šiandieninių technikos stebuklų, labiau vertino meną negu dabar.

Kai dėmenys jungiami jungtukais, tai jų santykis labiau apibrėžtas, vienareikšmiškesnis, tikslesnis. Sudėtinių jungtukinių sakinių dėmenis vieną su kitu glaudžiau susieja prijungiamieji arba sujungiamieji jungtukai. Pagal tai šie sakiniai skirstomi į sudėtinius prijungiamuosius ir sudėtinius sujungiamuosius sakinius.

Labiausiai tarpusavy susiję sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys, jų artimą ryšį vienas su kitu parodo ne tik jungtukai, bet ir atraminiai bei atliepiamieji žodžiai, be to, iš pagrindinio dėmens visada galima iškelti klausimą šalutiniam dėmeniui. Pastarasis atitinka kokią nors vieną iš sakinio dalių, tik jau tapusią aukštesnio sintaksinio lygmens elementu, dėmeniu, dažnai turinčiu savarankiško sakinio struktūrą:

Jeigu jie ir nesužinotų, kad buvo apgaudinėjami, vis tiek viskas būtų kitaip, nes žmogui niekur neįmanoma pabėgti nuo savęs, kad ir kaip jis trokštų. Kas mus gerai pažįsta, niekada neįstengs suprasti, kodėl aš taip klastingai ją dabar apgaudinėju, nes buvo laikas, kai aš ją iš tikrųjų mylėjau.

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys gerokai savarankiškesni už prijungiamųjų, jungtukai jų dėmenų santykio taip griežtai neapibrėžia, jis daug formalesnis, laisvesnis, iš vieno dėmens negalima iškelti klausimo kitam. Tokius dėmenis nesunku paversti vientisiniais sakiniais:

Bet štai pasirodydavo ji, ir erdvumo, laisvės pojūtis išsisklaidydavo, o jam žūtbūtinai reikėdavo būti kažkuo pranašesniam už kitus. Retkarčiais išskrudę peizažai kilsteli, pasišiaušdami kalvų keteromis, tačiau kalvos dabar jau ne tokios gražios ir slėpiningos. Šitie namai jo, bet nieko jam čia nereikia.

Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenų santykis pats formaliausias, kaip jau minėta, juos sieja tik prasmė ir intonacija. Dėmenys būna susiję įvairiais prasminiais ryšiais, o tam ryšiui detalizuoti rašomojoje kalboje labai svarbus skyrybos ženklų pasirinkimas:

Ji lipo molėtu stačiu šlaitu, viršūnėje sustojo: nebuvo pievų ir gluosnių, tiktai traktorių suarta žemė, geltonas vanduo, telkšantis gyvulių ir žmonių pėdose. Ugnės balsas užlūžta – tuojau pravirks. Mylinčiai moteriai nepakanka vien vyro meilės, duok jai dar savo garbę, brangusis.

Kai sudėtinis sakinys sudarytas iš trijų ar daugiau dėmenų, tai šie gali būti susieti ne vienu, o dviem ar trim skirtingais jungimo būdais. Sakiniai, kurių dėmenims sieti vartojami du ar trys skirtingi jungimo būdai, laikomi mišriaisiais sakiniais. Tokių sakinių skyrybai labai svarbi skyrybos ženklų hierarchija: stipresnis skyrybos ženklas (dvitaškis, brūkšnys, kablelis su brūkšniu, kabliataškis) turi atsirasti ten, kur ryškiausia pauzė ar kur sakinys intonacijos atžvilgiu aiškiai pasidalija į dvi dalis – kylančiąją ir krintančiąją. Be abejo, čia turimi galvoje mišrieji klasikinės struktūros sakiniai:

Viktoras pasijuto apgautas, atstumtas, nereikalingas, ir visa, ką jis paliesdavo, ką darydavo, tapo nebereikalinga: atsirado įprotis vaikščioti skubiu žingsniu, tiesiausia kryptimi, nenatūraliai užlaužta galva, stumtelint, paspiriant kokį daiktą. Šit šlapi krūmokšniai prie versmelės, kur jo tėvas merkdavo pieno butelius – šioje kemsynėje jie ganydavo karves. Tas klyksmas virto žvarbia, it iš spirito gamyklėlės kiemo regima žara, besiplečiančia po visą dangų, išdrikusia ant seno apleisto parko su juodų pabaidytų paukščių krankimu; paskui ta žara ėmė gesti, blėsti, virto peleninėse prietemose šviečiančiu dangaus ruoželiu, ant kurio tūpė plėnys.

Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai

Jau buvo minėta, kad sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys glaudžiausiai tarpusavy susiję iš visų sudėtinių sakinių. Šių sakinių rūšių tiek pat, kiek ir sakinio dalių: veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir įvairių aplinkybių.

Šalutiniai dėmenys jungiami prie pagrindinių įvairiais prijungiamaisiais jungtukais bei jungtukų funkciją atliekančiomis dalelytėmis (pvz., ar, kad, jog, kai, kol, nes, jei, nors, lyg, tarytum, it, nei ir kt.) ir jungiamaisiais žodžiais: įvardžiais (pvz., koks, kuris, katras, keli; įvairiais jų linksniais!) bei prieveiksmiais (kada, kuomet, kaip, kiek, kur, kodėl). Jungiamieji žodžiai nuo jungtukų labiausiai skiriasi tuo, kad gana dažnai eina sakinio dalimis. Nereti ir įvairūs poriniai jungtukai (pvz., nors ir… bet; kuo… tuo; juo… tuo).

Jei prijungiamajame sakinyje šalutinių dėmenų du ar dar daugiau, tai jų hierarchiniai tarpusavio ryšiai ir ryšys su pagrindiniu dėmeniu dažnai būna nevienodi: vieni jų gali priklausyti nuo pagrindinio dėmens, o kiti būti siejami jau tik su kuriuo nors šalutiniu dėmeniu. Atsižvelgiant į tai, nustatomi šalutinių sakinių laipsniai. Šalutiniai dėmenys, priklausantys nuo pagrindinio, yra to paties, pirmojo, laipsnio. Kitų laipsnį lemia tai, kuris šalutinis dėmuo prisijungia nuo jo priklausantį dar vieną šalutinį dėmenį:

Kad lova būtų lengviau pastumiama (1), kojose buvo įtaisyti platūs žalvariniai ratukai, kurie galėjo sukiotis į visas puses (1). Iš balso Vaida pažino, jog čia tas pats vyrukas (1), kurį buvo sutikusi praeitą savaitę (2), kai važiavo pas ją pakvietusią motinos giminaitę (3), nes toji norėjo (4), kad jos draugės dukteriai nereikėtų kaisti mieste per visą vasarą (5).

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos pagrindinio dėmens atžvilgiu: šis gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po jo arba būti į pastarąjį įsiterpęs. Dažniausiai vartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims atriboti – kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo įsiterpęs į pagrindinį, tai jis išskiriamas iš abiejų pusių. Kitų skyrybos ženklų – brūkšnio, kabliataškio, kablelio su brūkšniu – vartojimui reikalinga papildoma motyvacija: ilgesnė pauzė dėl sudėtingesnės sakinio struktūros ar ekspresijos, inversija ir pan. Dažniausiai skyrybos ženklą pamirštama parašyti prieš šiuos jungtukus ir jungiamuosius žodžius: ar, kol, kaip, kur, lyg, iki, kiek, vos, negu, kas (įvairius šio įvardžio linksnius!), neretai klystama ir tais atvejais, kai dėmenys būna gana trumpi ir įvairiais būdais įterpti vienas į kitą: tuomet pažymima šalutinio sakinio pradžia, bet pamirštama pažymėti jo pabaiga.

Būdavo rytų, kai tekdavo gerokai pavaikščioti po studiją surūkant begalę cigarečių, kol pavykdavo išsivaduoti iš katastrofiškos būsenos. Jei supranti, tai pasakyk, ar tau nenusibosta kasdien tą pačią valandą ir minutę sėdėti toje pačioje vietoje, kur tu siurbčioji arbatą ir matai vis tą patį snukį? Iš to, kaip laiko jis plunksnakotį, kaip spaudžia lūpas, matyti, kad susidoros su darbu. Mintis, kad jie turi bendrą vaikystę, juos suartindavo, kaip brolius suartina mintis apie tėvą ir motiną, tačiau visa, ką jie darė, ko siekė, juos tik skyrė.

Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles. Svarbiausia nepamiršti to, kad tarp sujungiamaisiais (ir, bei, nei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais susietų šalutinių dėmenų joks skyrybos ženklas nereikalingas:

Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti. Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą dieną parvažiuoti. Kodėl nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį mesti. Visai nestebina tai, koks bejėgis buvo šis autorius nei kokia pikta lemtimi jis buvo apdovanotas likimo.

Pasitaiko tokių prijungiamųjų sakinių, kurių vieną iš dėmenų sudaro įvardis kas arba prieveiksmiai kada, kaip, kiek. Skyrybos ženklų vartojimas šiuo atveju priklauso nuo to, kokiu dėmeniu – šalutiniu ar pagrindiniu – minėti žodžiai eina. Kai jie funkcionuoja kaip pagrindinis dėmuo, tai nuo šalutinio atskiriami kableliu, priešingu atveju skyrybos ženklas nereikalingas. Tokia šių sakinių skyryba susijusi su jų intonacija – prieš šalutiniais dėmenimis einančius anksčiau išvardytus žodžius pauzė nedaroma, plg.:

Kada, tu sakai? Kas, kad tu pusę pasaulio išmaišei, o aš ne… Kodėl nedalyvavo? Jis tik dabar pradėjo suvokti kodėl. Kiek, paklausiau. Tik paklausiau kiek.

Kai vienas šalutinis dėmuo įsiterpia į kitą arba atsiduria tarp vienarūšių sakinio dalių ar sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenų, šalia gali atsirasti du jungtukai, pvz., bet kai, o kai, jog kas, kad nors, tačiau kodėl ir kt. Kablelio rašymas ar nerašymas tarp šių jungtukų nėra klaida, tačiau skyrybos praktikoje įsigalėjusi tendencija kablelio čia nerašyti – linkstama labiau remtis intonaciniu, o ne gramatiniu skyrybos principu:

Man jis pasigyrė, kad kai anksčiau mokėsi Maskvoj, meno saviveiklos režisierių mokykloj, turėjo teisę nemokamai lankytis teatre. Vakare Danutė pasiguodė, jog kas tik ją pamatydavo, nė venas nesugebėdavo paslėpti nustebimo ir užuojautos, net artimesni draugai sunkiai ją atpažindavo gatvėje ir nustebdavo jai pasisveikinus. Man ir šį kartą tenka būti asilu, bet kadangi irkluodamas galiu grožėtis jos dailiai nutekintais pečiais ir šiaudinės spalvos plaukais, surištais į du kuodelius, aš užspaudžiu giliai savyje sukilusį norą maištauti.

Tačiau tuo atveju, kai jungtukas pavartojamas kartu su įvairiomis aiškinamosiomis ir pabrėžiamosiomis dalelytėmis (pvz., būtent, ypač, juoba, nebent, tai yra, vis tiek), kablelio tarp jų ir jungtuko nereikia, taisyklėse nenumatyta jokių išimčių ar galimybės rašančiajam rinktis pačiam. Dalelytės ir jungtuko samplaika labai primena dviejų jungtukų samplaiką, bet kableliui šioje vietoje nėra gramatinio pagrindo, nes dalelytės (priešingai negu abu jungtukai) jungtuko funkcijos sakinyje neatlieka:

Iš visko sprendžiant, ta jo dukrelė gerokai išlepinta, juoba kad nuo mažens senelės buvo auginta – senelis iki šiol lėkštės išsiplauti nemoka. Dažnai ir aš nesusivaldau, ypač kai pajaučiu, kad man akis dumia.

Kablelio nereikia ir po samplaikų kažin ar, vargu ar.

Daugelis mano, kad vargu ar pavyks išsiaiškinti, kur slypi visų tų finansinių aferų šaknys. Konradas tylėdamas ilgai klausėsi, o po to pridūrė, kad kažin ar labai norėtų šią kompaktinę plokštelę pasiskolinti.

Šalutinio dėmens formą gali turėti įvairūs apstabarėję vieno žodžio reikšmę turintys ar ją bepradedantys įgauti pasakymai. Jie būna glaudžiai susiję su pagrindiniu dėmeniu ne tik prasme, bet ir intonacija, todėl kablelis tarp jų nerašomas. Tiesa, to sustabarėjimo ar apstabarėjmo laipsnis nėra lengvai nustatomas, akivaizdus, todėl visada atsiras tarpinių atvejų, kai skyrybos ženklo vartojimą arba atsisakymą jį vartoti konkrečiame sakinyje lems autoriaus apsisprendimas:

Būdavo tokių valandų, kai užeidavo pasiutęs noras sumalti viską į smulkius miltus ir bėgti kur kojos neša. Po tos Černobylio katastrofos nusiminiau lyg kas būtų vėžiu susirgęs. Arvydas mano, kad žiūrovą reikia kiek tik galima apmulkinti, o aš, sakysim, norėčiau, kad su manim būtų kalbama nuoširdžiai, kaip su tolygiu pašnekovu. O tu stovėk kur stovėjęs ir nebandyk artintis prie manęs, nes imsiu šaukti.

Nereikia skirti ir dabartinės kalbos požiūriu kiek senstelėjusių apstabarėjusių konstrukcijų, prasidedančių įvairiais įvardžio kas linksniais:

Gerai žinai – nėra kas duoną uždirba. Neturiu tau ką pasakyti. Ateikit visi kas gali. Nėra kam nė pasiguost – likau viena kaip pirštas.

Brūkšnys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje – ekspresijos ženklas. Daugelyje pasaulio kalbų pasakymas pradedamas nuo jau žinomos informacijos, o baigiamas nauja, aktualia klausytojui. Ta žinoma informacija dažniausiai pateikiama sudėtinio prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, o nauja – šalutiniame. Tačiau dėmenų tvarka gali priklausyti ir nuo prijungiamojo sakinio tipo – kai kurioms šių sakinių rūšims būdinga šalutinio dėmens prepozicija (pvz., sąlygos, tam tikriems laiko sakinių porūšiams):

Kai po pietų pasiuto lyti, tai lijo mažne be pertrūkio kelias dienas. Jei nori, tai penktadienį aš tave nuvešiu pas savo bičiulį Benediktą.

Kai aktualią informaciją norime pasakyti pirmiausia, dėmenis sukeičiame vietomis. Tuomet brūkšnys labai tinka ir yra motyvuotas skyrybos ženklas:

Kas mane čia atviliojo – suprasti negalėjau. Kaip aš ten atsidūriau – iki šiol man mįslė. Koks būsiu po keleto metų – nežinau. Ar aš tikėjau tuo – norit paklausti?

Kablelis su brūkšniu prijungiamuosiuose sakiniuose nedažnas. Labiausiai jis tinka sudėtingesnės struktūros sakiniuose, ypač ten, kur kelis išvardytus vienarūšius šalutinius dėmenis ar šalutinį dėmenį, turintį vienarūšių sakinio dalių, tarsi apibendrina pagrindinis dėmuo:

Nors Agnija ir niekad nelankė mokyklos, nors nemokėjo skaityti ir rašyti, nors buvo apsirengusi senais paprastais drabužėliais, – man ji buvo pati gražiausia mergaitė visame sodžiuje.

Šalutinis dėmuo, nuo pagrindinio atskirtas kabliataškiu, įgyja pridūrimo požymių. Šis skyrybos ženklas prijungiamuosiuose sakiniuose gana retas ir pasitelkiamas sugrupuoti kelis šalutinius dėmenis, atitolusius vienas nuo kito:

Vis tupi ant keliuko, kur su tėvu gali susitikti, kur visus žmones, kurie čia praeina, mato; nes jam tik penkeri metukai ir nėra kam juo pasirūpinti, kol temstant sulauks grįžtančios motinos.

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai

Svarbiausias sudėtinio sujungiamojo sakinio požymis – du ar keli atskirus gramatinius centrus turintys dėmenys, susieti sujungiamaisiais jungtukais. Tie sujungiamieji jungtukai esti tie patys, kaip ir jungiant vienarūšes sakinio dalis: sudedamieji (ir, nei), priešpriešiniai (o, bet, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek), skiriamieji (ar, arba) ir paremiamieji (tai, taigi, tad, todėl, dėl to). Be to, šiems sakiniams, kaip ir vienarūšėms sakinio dalims, būdingi kartojamieji jungtukai ir… ir; ar… ar; arba… arba; nei… nei; tai… tai; čia… čia. Sakiniai, kurie turi vieną jungtuką prieš paskutinį dėmenį ir kurių negalima tęsti, vadinami uždaros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, o tokie sakiniai, kurie jungiami kartojamaisiais jungtukais, kuriuos galima tęsti pridedant jiems naujų dėmenų, laikomi atviros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, plg.:

Ant nešvaraus stalo visuomet stovėjo nebaigta srėbti lėkštė, o duonos plutelės džiūdavo ant palangės. Ketino jiems aprodyti šiuos laukus, tačiau ant jų jau leidžiasi sparčiai tirštėjančios sutemos. Argi tai ne tiesa, argi jums taip nebuvo, argi nebuvo piktosios pamotės, neleidžiančios nė lūpų praverti, argi nebuvo Didžiosios pedagogės, draudžiančios sukrutėti, pasakyti savo mintį, visa žinančios, aiškinančios… Tai jie nori likti vieni, tai tris savaites draugai iš jų namų neišeina, tai jiems prireikia naujų įspūdžių ar katės ir šuns.

Sujungiamųjų sakinių dėmenis glaudžiau susieja kokia nors jiems bendra sakinio dalis, dažniausiai vietos ar laiko aplinkybė, arba bendras sakinio dėmuo:

Tada atsiveria durelės į šaligatvio pusę ir išlenda plaukų garbanose paskendusi galva su smulkiu veiduku ir ilga Buratino nosimi. Gatvėje be galo šviesu, o saulė akinamai tvieskia virš stogų sąvartyno. Kol susikrovėm daiktus, visai sutemo ir siauras keliukas, apsuptas medžių, pasidarė sunkiai įžvelgiamas.

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys dažniausiai skiriami kableliais. Jų skyrybos taisyklės labai panašios į vienarūšių sakinio dalių. Kablelis visuomet reikalingas atskirti priešpriešiniais ir paremiamaisiais jungtukais jungiamiems dėmenims:

Vaikas gailiai žiūri į motiną, nori kažką sakyti, tačiau toji surenka nuo žemės išmėtytus žurnalus, susikrauna juos į glėbį ir išeina pro duris. Niekada savęs nelaikiau kokiu genijum, užtat kiekvienas kūrinys man gimdavo be jokio išskaičiavimo, ne lankstantis ar pataikaujant kam nors, o padiktuotas vidaus balso.

Kablelis taip pat rašomas prieš kartojamuosius jungtukus pradedant antruoju:

Nei ji tą straipsnį skaitė, nei kas nors iš artimųjų būtų išdrįsęs jai parodyti. Kitą dieną ir drąsos jiems pristigo, ir blaivus protas patarė tokio rizikingo sumanymo atsisakyti, ir jie patys apsisprendė nerizikuoti.

Šiek tiek kitaip žiūrima į sujungiamuosius sakinius, kurių dėmenys jungiami sudedamaisiais ir skiriamaisiais jungtukais. Jiems, kaip ir sakinio dalims, galima taikyti vienarūšiškumo kategoriją: kablelio tarp jų nerašysime norėdami parodyti tai, kad dėmenis laikome gana artimais vienas kitam, vienarūšiais; o šio ženklo griebsimės tik siekdami iškelti tų dėmenų savarankiškumą, nepriklausymą vienas nuo kito – tiek prasminį, tiek intonacinį. Ar konkrečiu atveju dėmenys turi tą prasminį ir intonacinį savarankiškumą, lemia autoriaus požiūris:

Akiniuotas vokietis sušuko skardžiu balsu, ir visi kibo į darbą. Geriau išmok atmintinai tuos žodžius arba aš tau juos ant lapelio surašysiu. Aplink niekas negyveno nei koks svetimas žmogus čia užklysdavo.

Kaip jau minėta, sujungiamųjų sakinių dėmenys artimiausiai susiję tuomet, kai turi bendrą sakinio dalį arba bendrą sakinio dėmenį. Tokiu atveju taisyklėse rekomenduojama kablelio nerašyti.

Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai

Svarbiausias šių sudėtinių sakinių ypatumas tas, kad jų dėmenų ryšys neparodomas jokiomis formaliomis priemonėmis, juos sieja tiktai prasmė ir intonacija. Tiesa, rašomojoje kalboje tam tikra formalia priemone galima būtų laikyti skyrybos ženklą, pasitelkiamą tarp dėmenų susidarančiai pauzei žymėti ir bent iš dalies rodantį bejungtukio sakinio tipą ir dėmenų prasminius santykius. Šie sakiniai atsižvelgiant į dėmenų prasminius ryšius skirstomi į išskaičiuojamuosius, gretinamuosius, sąlygojamuosius ir paremiamuosius. Nuo bejungtukio sakinio tipo dažnai priklauso ir skyrybos ženklo vartojimas. Bejungtukių sakinių skyryba įvairesnė, palyginti su sudėtinių prijungiamųjų ir sudėtinių sujungiamųjų. Pastaruosius skiriant dažniausiai užtenka kablelio, o bejungtukiuose sakiniuose be kablelio gana dažnai vartojamas brūkšnys ir dvitaškis, taip pat galimi kabliataškis ir kablelis su brūkšniu.

Kablelis – dažniausias bejungtukių sakinių skyrybos ženklas. Juo atskiriami dėmenys, susiję išskaičiuojamąja ir gretinamąja intonacija. Kitų reikšmių bejungtukiams sakiniams skirti kablelis vartojamas rečiau, o tos reikšmės būna priblėsusios:

Ilgi žili plaukai netvarkingai drimba ant apykaklės, vystančiame veide paslėptas nuovargis, raukšlelės matyti apie lūpas, akis, abipus nosies, kaklo oda darosi panaši į nupešioto žąsino. Nuvytusios rožės nepražydės, neišdainuotos dainos taip ir liks neišdainuotos. Brolis greit šoko į vandenį, jo įdegęs kūnas išsitempė ir paniro gilyn.

Tų pačių reikšmių sakiniai gali būti skiriami ir kabliataškiu, tačiau tam reikalinga papildoma motyvacija: jų dėmenys turi būti sudėtingesnės sandaros, labiau nutolę vienas nuo kito, o pauzė tarp jų ryškesnė nei skiriant kableliu. Toks skyrimo būdas dažniausiai pasirenkamas tuomet, kai sakinys sudarytas ne iš dviejų, o iš daugiau dėmenų, kai dėmenys išplėsti vienarūšėmis sakinio dalimis, kai tie dėmenys įvairiau grupuojami:

Jis stovėjo prie ligoninės lango, apačioje ant grindinio krito dideli šlapi sniego dribsniai; staiga privažiavo greitoji, vyrai ištraukė neštuvus iš mašinos ir nustūmė durų link. Žemai krosnyse pleškėjo ugnis, kunkuliavo puodai sriubos, čirškė kepsniai; prie siuvamosios mašinos pasilenkęs sėdėjo žmogus ir siuvo batą.

Brūkšnys rašomas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, susijusių sąlygos, nuolaidos, išvados, padarinio ir kitais santykiais:

Mes nesame puritonai ir toli gražu ne dogmatikai, į meną šiandien žiūrime kitaip negu, sakysim, prieš penkiolika metų – prieš penkiolika metų už tokią knygą būtų pasodinę. Sodininkas jis buvo ir mokykloje – geresnį palyginimą sunku rasti. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas – bemat patiestų. Jis ne toks žmogus – niekas jam neįsakinės.

Be to, brūkšniu vienas nuo kito dėmenys atribojami tada, kai vienu jų pasakoma priežastis, o kitu pasekmė:

Tegu jie visi eina po velnių su savo sekmadieniniais užsakymais – aš neturiu laiko, reikia baigti, ką esu sumanęs. Būdamas pedantiškai punktualus, Skirmantas ėmė nervintis – gal kas sutrukdė, gal persigalvojo. Prie šiliuko kasėm bulves – buvo talka. Prašnekdavo pakiliai, valdingai, kartais įžūliai – jam patikdavo toks tonas.

Priešpriešos santykiu susijusiems dėmenims skirti taip pat geriausiai tinka brūkšnys. Šie sakiniai panašūs į priešpriešiniais jungtukais siejamus sudėtinius sujungiamuosius sakinius:

Nieko man iš jūsų nereikia – norėčiau tik į akis jums pažiūrėti Lietus sočiai pripylė vandens į visas ištroškusias burnas – kas netilpo, liejasi per kraštus ir žvilga saulėje.

Pasitaiko atvejų, kai šiuo skyrybos ženklu atskiriami ir aiškinamaisiais santykiais susiję dėmenys, tačiau tokiuose sakiniuose dvitaškis – tikslesnis skyrybos ženklas. Šiuo santykiu susijusius bejungtukius sakinius atskirti padeda tai, kad jų dėmenų ryšys panašus į kai kurių rūšių sudėtinių prijungiamųjų sakinių:

Buvo aišku – žingsnio jis tikrai nepaspartins, kad ir kiek lupamas. Tik viena žinok – tokie iš paskos sekioja. Bet keista – mokytojai juos kartais suprasdavo… Po minutės pamatau – mažas juodas nakties vabaliukas išnyra iš lapuočių miško ir slenka saulės nutviekstu pylimu.

Brūkšnys dėl ekspresijos gali atsirasti ir ten, kur įprasčiau vartoti kitą skyrybos ženklą.

Rašančiajam nelengva greit nustatyti ryšio tarp dėmenų tipą ir tuo vadovaujantis pasirinkti labiausiai tinkantį skyrybos ženklą. Tačiau kai kuriais atvejais greičiau apsispręsti galėtų padėti ir formalus kriterijus – po brūkšnio einantis dėmuo turėtų būti neilgas, o jo sandara paprastesnė negu dėmens, esančio prieš brūkšnį.

Kableliu ir brūkšniu skiriami tų pačių reikšmių bejungtukiai sakiniai kaip ir brūkšniu:

Bernardas ėjo tuo keliu smagiai švilpiniuodamas, kiek krypčiodamas pečiais, – jo laukė platesnio masto darbai.

Tačiau šio skyrybos ženklo vartojimas motyvuotas tada, kai bejungtukio sakinio sandara ir jo dėmenų ryšiai sudėtingesni arba kai brūkšnys jau pavartotas viename iš dėmenų ir reikia paisyti skyrybos ženklų hierarchijos. Po kablelio su brūkšniu einantis dėmuo paprastai būna ilgesnis, sudėtingesnės sandaros nei po brūkšnio:

Taigi švarkelis dar trenkia kreida, kalkėmis, medžiagos svilėsiais bei garais, kurie virsdavo iš po lygintuvo, – vaikas mėgdavo sėdėti prie siuvėjo stalo ir stebėti, kaip šis karpo, žymi kreida medžiagą, dygsniuoja, lygina. Neatsistebi, kaip greitai lekia laikas, – dar tik vakar, rodos, buvo vasara, o jau, žiūrėk, žiema baigiasi. Kristupas netrukus sužinojo – ji savo vaiką atidavė seseriai, – to jis niekaip neįstengė suprasti, dar keisčiau jam buvo, kad ji nejautė jokios savo kaltės.

Dvitaškis bejungtukiame sakinyje vartojamas panašiais atvejais kaip ir brūkšnys. „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ sakoma: „Dvitaškiu skiriamų dėmenų santykiai yra tie patys kaip ir brūkšniu skiriamų dėmenų, išskyrus priklausomuosius santykius (sąlygos, nuolaidos ir kt.), kuriais sujungti dėmenys dvitaškiu neskiriami. Tačiau dvitaškiu paprastai skiriami dėmenys, kai tarp jų dominuoja aiškinamasis santykis net ir esant kitiems santykiams. Be to, pastebimas (nors ir ne visai ryškus) polinkis: skirti dėmenis brūkšniu, kai po jo einantis dėmuo yra nesudėtingos sandaros, ir skirti dvitaškiu, kai po jo einantis dėmuo yra sudėtingesnės sandaros: turi vienarūšių ar kitų jį išplečiančių sakinio dalių, arba po dvitaškio eina ne vienas, o du ar keli dėmenys.“

Dažniausiai dvitaškis vartojamas aiškinamaisiais santykiais susijusiems dėmenims skirti:

Bet aš jų nekaltinau: visais laikais buvo ir bus griovėjų. Žmona stebisi: atsisės ant sofos, įbes atsainų smakrą į apykaklę ir klausosi Bethoveno, Mocarto ar Šuberto (ypač jam patinka Nebaigtoji simfonija). Bet meilei nėra nieko neįmanoma: neteisingai išsprendęs penkis veiksmus, paskutinį atlikdamas, Rimantas visuomet gaudavo teisingą atsakymą ir kartais net sugebėdavo paaiškinti, kaip čia atsitiko. Juozą persmelkdavo vienatvės nuojauta: jeigu net artimiausiais draugas Albinas taip jo nesupranta, kas jį supras, kas žinos, kodėl jis elgiasi vienaip, o ne kitaip.

Šis ženklas padeda išvengti skyrybos ženklų monotonijos. Jį dažnai rašome tokiame sakinyje, kuriame jau yra pavartotas brūkšnys:

Nei iš šio, nei iš to pasisuko į veidrodį: fone – savo sielos skausme neišsitenkanti moteris, už jos – lentynų fragmentai su senų eskizų sausakimša. Suprato: geriausia tokiu atveju nieko negalvoti – užsimerkti ir nugrimzti į juodą tuštumą.

Dvitaškis labai tinka bejungtukiuose sakiniuose, turinčiuose pirmajame dėmenyje atliepiamąjį žodį:

Viskas čia buvo natūralu ir tikra: šviežias ožkos pienas kvepėjo ožka, dūmai – gryno medžio anglimi, oras – visais gyvosios gamtos aromatais…

Tad brūkšnys ir dvitaškis bejungtukiame sakinyje dažnokai gali pakeisti vienas kitą. Tačiau nereikėtų pamiršti to, kad nuo vieno iš ženklų pasirinkimo priklauso pasakymo prasmė, jos niuansai. Ženklas iš dalies keičia pasakymo turinį: dvitaškis beveik visada turi aiškinimo atspalvį, o brūkšnys – išvados, apibendrinimo arba žymi netikėtą veiksmo posūkį ir pan. Dvitaškis šiuolaikinės kalbos tekstuose, ypač publicistikoje, – nykstantis skyrybos ženklas. Jį vartoti mokame prasčiausiai, be to, esame įsitikinę, kad brūkšnys jį vos ne visur sėkmingai pakeis. Dažniausiai, žinoma, pakeičia, bet mes, ignoruodami ne tik šį, bet kartkartėmis ir kitus skyrybos ženklus, nemažai prarandame pasakymo prasmės atžvilgiu: sumažėja pasakymo tikslumas, jo detalizacijos galimybė, skyrybos ženklai neišnaudojami kai kuriems reikšmių niuansams perteikti. Žodžiu, žymime tik pauzę, ir ne visada norim gilintis į pasakymo turinį.

Įterpinių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Įterptiniai žodžiai

I. Įterptiniai žodžiai išskiriami kableliais, jeigu jie nėra labai nutolę nuo sakinio minties.

Įterpiniais reiškiama keliolika dalykų.

1. Tvirtas kalbančiojo įsitikinimas sakomo dalyko tikrumu: aišku, aiškus dalykas, aiškus daiktas, be abejo, be abejojimo, be abejonės, savaime suprantama, tiesa, teisybė, žinoma…

2. Netikrumas, abejojimas, spėjimas, netvirtas įsitikinimas: atrodo, girdėti, ko gero, matyt, regis, rodos, rodosi…

3. Vertinimas ir apgailestavimas dėl kalbamo dalyko: bėda, bijau, deja, laimė, nelaimė; mano laimei, nelaimei; svarbiausia…

4. Sprendimo autoriau ir žinių šaltinio nurodymas: anot jos, iš to sprendžiant, jo žodžiais tariant, jų žodžiais, mano galva, pagal senelę, pagal metus, pasak brolio…

5. Teiginių išskirtis, išskyrimas, išimtis: be manęs, be tėvo, be to, be visa ko, be visa to, išskyrus mane, maža to, negana to…

6. Daiktų bei reiškinių lyginimas, palyginimas: palyginti su, palyginus su…

7. Priešprieša (priešybė, priešingybė) arba gretinimas: antra vertus, atvirkščiai, kita vertus, priešingai negu aš…

8. Siejimas su tuo, kas prieš tai pasakyta, arba teiginio pagrindimas, iliustravimas pavyzdžiu: beje, o dėl, sakykim, sakykime, sakytum, sakytume, tarkim, tarkime…

9. Minčių, teiginių apibendrinimas: bendrais bruožais, vadinas, vadinasi, vienu žodžiu, žodžiu, žodžiu sakant…

10. Teiginių, minčių tikslinimas: geriau, geriau pažiūrėjus, tiksliau, tiksliau sakant…

11. Teiginių, argumentų ir kitokia išskaičiavimo eilė: pirma, antra, trečia… viena, kita…

12. Santykio su tikrove tapatumas, atitikima: kaip ir, lygiai kaip ir, kaip ir pirma…

13. Pašnekovo dėmesio aktyvinimas, sakytojo požiūris į kalbamą dalyką: girdi, girdite, įsivaizduok, įsivaizduokite, manai, matai, matote, matysi, matysite, matytum, nebijok, nebijokite, sakai, sakyk, sakykite, sakytum, supranti, tikėk, žinai, žinote; atsimenu, atsiprašau, matau, sakau, sakiau, tikiu, tikiuos, tikiuosi, tikimės, žinau, žinome, žinote; būdavo, matos, matosi, matės, pasakojo, pasakodavo, regėjos, regėdavos, rodydavos, rodės, sako, sakė, sakydavo; atsiprašant, taip, kitaip, tiesiog, teisybę sakant, tiesą pasakius, atvirai kalbant, tikrai neperdedant; galima sakyti, kaip minėta, kaip sakoma, kaip šnekama, kiek man žinoma, manoma, sakyta, sakoma, tarp kitko; ar šiaip, ar taip; šiaip ar taip, kaip matyti, kaip matyt…

14. Pašalines pastabas reiškiantys jaustukai ačiū, dėkui.

II. Brūkšniais išskiriami klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai, kai po jų yra klaustukas.

Dar pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum, o dabar – ar ne bėda? – varo važiuoti į malūną.

III. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) reikšmės įterptiniai žodžiai, kai po jų yra šauktukas.

Ore – sunku patikėti! – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ir štai aš, pabučiuotas motinos ir – stebuklingas dalykas! – tėvo, jau sėdžiu rogėse.

IV. Skliausteliais išskiriame įterptinius žodžius, kurie reiškia pašalines, tarsi prabėgomis pasakytas pastabas.

Kur nėra širšių, ten dobilai (raudonieji – bet ne olandiški) neduoda vaisiaus.

Skirtingai nuo aukščiau išvardytų įterpinių, įterpiniais nelaikomi ir kableliais neskiriami modalinę reikšmę turintys žodžiai bei konstrukcijos, kurie neturi išskiriamosios intonacijos ir glaudžiai prisišlieja prie viso sakinio.

Įterptiniai sakiniai

I. Kai įterptinis sakinys savo reikšme, mintimi nėra labai nutolęs nuo viso sakinio, jis skiriamas kableliais.

Reikia tiesą pripažinti, Petrienė pirmutinė atsipeikėjo.

Šį sodą, man rodos, sodino jo senelis.

Ne, kaip sau nori, tai buvo netikėta ir labai laiminga žinia.

II. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio minties labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai.

Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas neklausė – visiškai pritariau savo tėveliui.

Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.

III. Brūkšniais išskiriami klausiamosios reikšmės įterptiniai sakiniai, kai po jų yra klaustukas.

Įsitikinimas sparčiu mano prietaringos baimės augimu – kodėl negaliu jos pavadinti šiuo vardu? – be abejo, tik pagreitino patį šios baimės augimą.

IV. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) reikšmės įterptiniai sakiniai, kai po jų yra šauktukas.

Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!

V. Kableliais ir brūkšniais išskiriami įterptiniai sakiniai, įsiterpę tarp sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenų.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus, – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo, – tuoj šaukia žmoną.

VI. Skliausteliais išskiriame įterptinius sakinius, kurie reiškia pašalines, tarsi prabėgomis pasakytas pastabas.

Ji kniūbso prie menkos šviesos (seniai visi sumigo).

Privalome save nuimt nuo pjedestalų (ne pjedestalais ji, poezija, gyva) ir Donelaitį pasodint prie darbo stalo.

Skyrybos taisyklės – VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS NUTARIMAS DĖL PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLIŲ

VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS
NUTARIMAS
DĖL PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLIŲ
2006 m. rugsėjo 28 d. Nr. N-2 (103)
Vilnius
PATVIRTINTA
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-2 (103)
PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS
I. Bendroji dalis
1. Privalomosios skyrybos taisyklės nustato privalomą sakinio dalių arba sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimą ar išskyrimą, teksto skyrybą, taip pat svarbiausius neskyrimo atvejus (jie teikiami pastabomis).
Skyrimo taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais.
Jei galima skirti keliais ženklais, jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba rečiau vartojamas skyrybos ženklas nurodomas skliaustuose. Bet kuris iš ženklų vartojimo variantų laikomas taisyklingu.
Šiose taisyklėse nenurodytais atvejais skyrybos ženklai neprivalomi.
2. Lietuvių kalboje vartojami skyrybos ženklai: taškas ( . ), kablelis ( , ), kabliataškis ( ; ), dvitaškis ( : ), brūkšnys ( – ), klaustukas ( ? ), šauktukas ( ! ), daugtaškis ( … ), skliaustai: atidaromasis ( ( ), uždaromasis ( ) ); kabutės: atidaromosios ( „ ), uždaromosios ( “ ).
II. Sakinio skyryba
3. Vienarūšės sakinio dalys
3.1. Vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų yra atskiriamos kableliais, pvz.:
Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu. Pievoje žydėjo raudonos, geltonos, žydros gėlės. Diena išaušo nešalta, apsiniaukusi, darganota. Stalčiuje, ant lango, ant žemės ieškojo užrašų knygelės, bet niekur nerado. Juk jau niekada nebestovės klasės akivaizdoje, nebežiūrės į šituos dėkingus vaikus, nebeskęsjų alkanose akyse.
Pastabos:
1. Nevienarūšės sakinio dalys neskiriamos, pvz.:
Teta atvažiavo vėlų vakarą traukiniu. Ryte prie pat miško aptikome briedžių kautynių aikštelę.
2. Vientisas momento ar laiko, erdvės, svorio ir pan. kiekio nusakymas atitinkamais matų vienetais rašomas neskiriant, pvz.:
Pirmas požeminis smūgis buvo užfiksuotas dešimtą valandą 25 minutės 35 sekundės. Jie lede išbuvo šešiasdešimt tris valandas trisdešimt vieną minutę dvidešimt vieną sekundę. Ant rankų jis nuėjo keturis kilometrus aštuonis šimtus dvidešimt penkis metrus septyniasdešimt penkis centimetrus. Per savaitę mokiniai sunešė toną tris šimtus kilogramų penkis šimtus gramų perdirbamų atliekų.
3. Kilmininkais nusakyta vieta ar laikas rašomi neskiriant, pvz.:
Jis gimė Lazdijų rajono Kapčiamiesčio valsčiaus Bebrų kaime. Susitikimas įvyko 1947 metų balandžio 15 dienos pavakarę.
3.2. Vienarūšės sakinio dalys be jungtukų, susijusios priešinimo santykiais, atskiriamos brūkšniais arba kableliais, pvz.:
Jis bus ne kunigas – daktaras ar inžinierius. Ne šiandien – rytoj dabartiniai septyniolikmečiai ims tvarkyti valstybės reikalus. Jis bus daktaras ar inžinierius, ne kunigas.
3.3. Vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ar kitais jungiamaisiais žodžiais: a) pavieniais o, bet, tačiau, tik(tai), b) poriniais nors (ir) … bet, kad ir … bet, jei(gu) ne … tai, ne tiek … kiek, ne tik … bet ir, kaip … taip (ir) ir kt., c) kartojamaisiais ir … ir, ar … ar, arba … arba, nei … nei, čia … čia, tai … tai, tiek … tiek ir kt., yra atskiriamos kableliais, pvz.:
a) Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Slopinanti tyla apgaubė Šilėnų kaimą po tos giedros, bet neramios pavasario dienos. Duobienė krūptelėjo, tačiau neatsisuko kalbančiųjų pusėn. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko suprasti. Mergaitė nekalbėjo, tiktai šniurkščiojo ir trynė akis.
b) Krosnis nors dar nauja, bet jau suskilusi. Raitelių būrys prijojo nors ir miškingus, bet tankiai gyvenamus plotus. Iš paliegusio bernioko jis pasidarė kad ir laibas, bet tiesus ir aukštas vaikinas. Jei ne kunigas, tai daktaras ar inžinierius iš jo išeisiąs. Tačiau ne tiek man rūpėdavo arkliai, kiek vasaros nakties burtai. Ne tik rytais, bet ir vakarais užbėgdavo, šviežio pieno užnešdavo. Kaip vakar, taip ir šiandien lijo visą dieną. Šmukštaras buvo ne tik astronomas, bet ir biologas ir labai mėgo gamtą.
c) Bėgo vasara gėlėta ir laukais, ir šilu. Kitą savaitę dirbsime ar pas jį, ar pas jo brolį. Paprastai jie žvejodavo arba ramiose upėse, arba ežeruose. Juk nei veido šviesa, nei plaukų vešlumu, nei ūgiu nė viena man neprilygo. Čia šunį paglostys, čia arklį delnu patapšnos, čia peniukšliui meitėliui paausį pakasys. Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš apačios, tai iš viršaus. Darbo būdavo daug tiek vienų metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje.
Pastaba. Nekartojamaisiais sujungiamaisiais jungtukais ir, bei, ar, arba, nei sujungtos vienarūšės sakinio dalys neatskiriamos, pvz.:
Dieną jis sėdėdavo prie gatvės kampo ir taisydavo kurpes. Uždrausta į šalį įvežti visų rūšių gyvulius ir paukščius bei jų mėsos gaminius. Stovėdavo it įbestas netikėčiausiose vietose, iki išspręsdavo klausimą ar apmąstydavo dalyką iki galo. Kontrolės darbų išlaidas sumoka inspektuojama įmonė arba fiziniai asmenys. Ypatingos laimės nei didelių turtų jis neturėjo.
4. Aiškinamosios sakinio dalys
4.1. Aiškinamoji sakinio dalis su jungiamaisiais žodžiais ypač, kaip ir, būtent, tai yra ir pan. yra išskiriama kableliais, pvz.:
Kieme, ypač palei tvorą, nuo vėjo šiureno nukritę lapai. Galutinis žmogaus pašaukimas yra tiktai vienas, būtent dieviškasis. Tupinėti po namus, tai yra palesinti vištas, apsitvarkyti kieme, paruošti pietus, jai dar užteko sveikatos. Po vidų, kaip ir po lauką, bėgiojo vaikai.
Kablelis rašomas ir po jungiamąją paskirtį turinčio įterpinio, pvz.: Kai kuriose miško vietose, pavyzdžiui, eglynuose, buvo pažliugę.
4.2. Kelios aiškinamosios sakinio dalys, neturinčios jungiamojo žodžio ir einančios po apibendrinamojo žodžio, yra išskiriamos dvitaškiu ir kableliu (ar brūkšniu) arba brūkšniais, pvz.:
Žmonių: vyrų, moterų ir paauglių, prigužėjo pilna Blažio gryčia. Pasakyk tą patį visiems: mokytojui, kaimynams, mano draugams, ir sužinosi, ką jie apie tave galvoja. Dieną naktį tie arkliai jam iš galvos neišėjo: lakstė jo mintyse, žvengė jo ausyse, dieną ir naktį prisisapnuodavo. Viena tokių bėglių šeima:vyras, žmona ir dvi mažametės dukros – jau dvi savaites gyvena Telksnio sodyboje.
Iš tolimųjų kraštų grįžta šalčio tremtiniai – laukinės žąsys, antys, gulbės – ir suka lizdus. Pakalbėti apie šį bei tą – šiek tiek apie rezultatus, apie perspektyvas, apie kolektyvo narių santykius ar panašiai – jis galėtų ir be jokio pasirengimo.
4.3. Po vienarūšių sakinio dalių prieš apibendrinamąjį žodį (visi, viskas, visa (tai), visur, visada ir pan.) rašomas brūkšnys, pvz.:
Gimines, kaimynus, draugus, šiaip pažįstamus – visus suvadino paminėti gražios sukakties. Rūgštu ir saldu, gera ir bloga, maža ir daug – viskas šiame pirmavaizdyje yra tas pat. Jo pasėlius, gyvulius, padargus ar pastatus – visa tai bet kada galėjo sunaikinti nelaimės. Tuos pačius žodžius ji šiandien rašė ant sienų, tvoros, ant turėklų, sąsiuvinių aplankalų, palangių – visur, kur tik įmanoma rašyti.
5. Pažyminiai
5.1. Išplėstinis derinamasis pažyminys po pažymimojo žodžio išskiriamas kableliais, pvz.:
Stalų, išrikiuotų palei sieną, turėjo pakakti visiems. Jis turėjo skrynelę, pilną prekių. Nelegalius reklaminius įrenginius, pastatytus be leidimo, išmontavo bendrovės darbininkai.
Pastabos:
1. Prieš pažymimąjį žodį einantis derinamasis pažyminys neskiriamas (išskyrus 5.5 punkte nurodytus atvejus), pvz.:
Išrikiuotų palei sieną stalų turėjo pakakti visiems. Prieš akis plytėjo storu sniego sluoksniu apkloti laukai. Blyškiai geltona saulė iš lėto slėpėsi už horizonto linijos.
2. Neskiriamas po pažymimojo žodžio einantis nederinamasis pažyminys, išreikštas prielinksnine konstrukcija, įnagininku, padalyvine žodžių grupe arba prasidedantis žodžiais tema, antrašte, pavadinimu, pvz.:
Jis žiūrėjo į medžius be lapų ir galvojo apie vasaros žalumą. Pasirodė kareiviai žaliomis beretėmis. Gerai buvo įvertinti mokytojų nuopelnai auklėjant jaunąją kartą. Klasėje vyko diskusija tema „Kaip būti savarankiškam“. Straipsnis antrašte „Miesto jubiliejų pasitinkant“ buvo išspausdintas pirmame puslapyje. Yra dešimt kaimų pavadinimu Paberžė.
5.2. Du ar daugiau neišplėstų ir (ar) išplėstų derinamųjų ar nederinamųjų pažyminių, einančių kartu su derinamaisiais, po pažymimojo žodžio yra išskiriami kableliais (arba brūkšniais), pvz.:
Suolai, pajuodę, nešvarūs, ėjo pagal sienas, o viduryje stovėjo didelis stalas. Ir Ona, didelė, stambi, kaulėta, išėjo glėbiu malkų nešina. Praslinko kovas – šaltas, snieguotas. Baigia sudilti birželis, kontrastingas, kartais karštas ir gerokai drėgnas. Ankstyvo rudens vakarais, giedrais, be vėjo, pasigirsdavo vasarą primenantis žiogų čirpesys. Į vidų įėjo nepažįstamas vyras, nedidelio ūgio, gunktelėjęs, ir tyliai pasisveikino. Atėjo liepa – šilta, be didesnių vėjų, su retais lietumis – ir atnešė visiems ramybę.
5.3. Po pažymimojo žodžio einantis išplėstas priedėlis be jungiamojo žodžio yra išskiriamas kableliais, pvz.:
Pirmas atėjo Jonas Augutis, Povilo sūnus. Bet mano tėvas, karštas žmogus, paliepė užpykęs išmesti jį pro duris. Niekas nesitikėjo, kad Arūnas, tas visų pajuokiamas ir stumdomas Arūnas, pasielgs taip garbingai.
Pastaba. Prieš pažymimąjį žodį einantis priedėlis neskiriamas (išskyrus 5.5 punkte nurodytus atvejus), pvz.:
Mūsų kaimynas Stanislovas kruopščiai prižiūrėjo visus aplink namą augančius medelius.
5.4. Priedėliai su jungiamąją paskirtį turinčiais žodžiais ypač, arba, vadinamasis, labiausiai, daugiausia, dažniausiai, greičiausiai, kaip antai (kaip ta pačia reikšme), tai yra, būtent, pavyzdžiui, bent ir kt. išskiriami kableliais, pvz.:
Toliau bus plėtojama socialinės priežiūros, ypač globos ir rūpybos, sistema. Bet prieš tai jų vaidila, arba burtininkas, kiekvieno valgio gabaliuką meta po stalu. Senoji oda, vadinamoji žalčio išnara, pasilieka prie medžio. Kažkas, greičiausiai Didžkuvienė, įėjo iš gretimo kambarėlio. Kai kurie gyvuliai, kaip antai šuo, tiesiog stebina savo prieraišumu. Didesni vaikai, kaip Valius iš antros laiptinės, lipdavo net ant stogo. Kita vertus, subjektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti pažeistos. Tik vienas klausytojas, būtent Vincas, pasiliko salėje.
Kablelis rašomas ir po jungiamąją paskirtį turinčio įterpinio, pvz.: Kurie ne kurie paukščiai, pavyzdžiui, balandžiai, žmogui iš dalies naudingi. Kai kurie paukščiai, sakykime, juodvarniai, perėti pradeda dar sniegui nenutirpus.
5.5. Išplėstas pažyminys ar priedėlis arba du ar daugiau neišplėstų pažyminių ar priedėlių, einančių prieš įvardžiu išreikštą pažymimąjį žodį, yra išskiriami kableliais, pvz.:
Atlaidus kitų silpnybėms, jis buvo griežtas ir reiklus sau. Juodais garbanotais plaukais, švitriomis rudomis akimis, ji atrodė kaip čigonė. Nagingas kalvis, jis niekada nelikdavo be uždarbio. Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį. Stipruolis, vikruolis, jis per fizinio lavinimo pamokas mokytojo buvo tik giriamas.
6. Įterpiniai ir įspraudai
6.1. Įterpinys išskiriamas kableliais, rečiau – brūkšniais, pvz.:
Laimė, nė vieno žmogaus tarpdury nebuvo, nes visus, matyt, sutraukė į vidų kalbėtojas, kurio kiekvienas žodis buvo girdėti net lauke. Kol jaunas esi, rodos, lyg ir nesvarbu tėviškė. Aš, deja, į konferenciją negalėsiu atvykti. O mūsų daktaras dabar Seimo narys, beje. Krikštatėvis, tik pamanyk, kumeliuką dovanojo. Per gerai, sakau gi, manai apie kaimynus.
Kaip jau minėta, Milkus naudojosi Brodovskio žodynu. Aš, nelaimės draugai, žemiau už vištas netūpiau, nors su ereliais, tiesą pasakius, niekuomet nebuvau iškilęs. Galima surasti aibę priežasčių, tačiau, mano pastebėjimu, viena iš tokių priežasčių yra paviršutiniškas požiūris į buvusią santvarką.
Be kelių smalsautojų, įvykio vietoje greitai nieko nebeliko. Išskyrus į parodą išvykusį ūkio ministrą, kiti Vyriausybės nariai posėdyje dalyvavo.
Vienur žodžio iš burnos negalėjai ištraukti, o kitur – atvirkščiai – žmonės mus sutikdavo išskėstomis rankomis. Tai – deja – buvo tiesa. Iš mūsų nėra – tikėkite – nė vieno, kuris linkėtų jums nesėkmės.
6.2. Įspraudas išskiriamas skliaustais, brūkšniais arba kableliais, pvz.:
Jam gražus tas paltas, lyg žydintys (na, kaip jie ten vadinasi, kur miške auga), lyg žydintys viržiai. Kaip sakoma (būdavo sakoma), kaime tarp savų žmonių neprapulsi. Pareigūnas per 15 darbo dienų surenka būtiną informaciją ir nustato, ar tikslinga prašymą tenkinti (jo netenkinti). Laboratorijos steigėjas yra Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas). Tariamoji nuosaka turi vientisines ir sudėtines formas (žr. §940, 951–955). Užpildykite anketą (žr. 3 pav.). Jėzus ilgai ragina savo mokinius į neapykantą atsakyti meile (Lk 6, 27–35; plg. Mt 5, 43–48).
Ore – sunku patikėti – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės. Atsistojusi prieš mažą veidroduką – didysis jau vakar su kraičiu išvežtas į Šalteikius – Grėtė dar kartą susišukuoja plaukus.
Štai ir rytoj, atsiprašome skaitytojų, dienraštis vėl neišeis. Vaivorykštė visą valandą, kiti sako net dvi, švietė virš ežero.
7. Kreipiniai
7.1. Kreipinys, vienas ar su priklausomais žodžiais, išskiriamas kableliais, pvz.:
– Dėde, ar namie esi? – išgirdo Gugis. Bus, mama, kitoks gyvenimas – šviesesnis, lengvesnis. Šit tavo bėroji, Juozapai! Ėsk, karvute, ėsk, margoji, žalią žolę. Gerbiamasis pirmininke, 12 straipsnio siūlyčiau nesvarstyti. Atleiskite, ponia Liucija, kad taip netikėtai pas jus įsibraunu. Oškit, žalios pušys, oškit, aukštos pušys, tiems, kurie ilsisi prie jūsų kojų. Labai sielojuosi, mano mieloji, geroji sesute, dėl tave ištikusios nesėkmės.
7.2. Kreipinys išskiriamas kartu su antrojo asmens įvardžiais tu, jūs, jei jie sakinyje negali eiti veiksniu, pvz.:
Tai kur, beširdi tu, eiti man?! O kas, tingine tu, leido tau! Jau kito tokio, tu mano katinėli, niekur nerasčiau. Jūs skrynelės, jūs margosios, daugiau jūsų nedangstysiu.
8. Prijungiamieji sakiniai
8.1. Šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo išskiriamas kableliais, pvz.:
Jam be galo rūpėjo, kad viskas būtų padaryta laiku ir gerai. Atiduok, kas mano. Būk toks, koks nori kitiems rodytis. Lauke vis tiek vėsiau, ypač tada, kai vėjas užgauna. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldu. Jis žinojo, apie ką kalbėti susirinkusiesiems, ir triukšmas tuoj pat nurimo. Vyras, kuris sėdėjo su kunigu pirmoje eilėje, pradėjo ploti. Kaimynas visuomet kalbėdamas lankstydavosi, lyg norėtų įtikti pašnekovui. Pamatęs, kad aš sausas kaip šakalys, milžinas tėškė piktai atgal. Laimė, kad pabėgote. Jau trys dienos, kai nieko nevalgėme. Vienas per kitą ėmė mokyti, kaip rašyti. Nedidelis miškelis, per kurį vingiavo siauras keliukas, glaudėsi prie plačios upės. Pagalvok, prieš keletą metų ar būtumei sutikęs važiuoti kartu? Iš kur pasirodė šie pusnuogiai žmonės, niekaip negalėjo suprasti.
8.2. Iš vieno prijungiamojo žodžio sudarytas šalutinis dėmuo skiriamas kableliu (arba brūkšniu), jei eina sakinio ar jo dėmens pradžioje, pvz.:
Draugas bandė paaiškinti, kad šis sapnas kitoks. Koks, jis negalėjo pasakyti.
Visiems buvo aišku, kad darbus reikia tučtuojau sustabdyti. Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo.
Kada, klausiate? O ar jums nebuvo pranešta?
Misionierius iš kaimelio išvyko jau prieš gerą savaitę, o kur – vieni dievai žino.
8.3. Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais arba žodžių junginiais ypač, nebent, juoba, juolab, juo labiau, tuo labiau, būtent, vis tiek, tai yra, pvz.:
Bematant sukilo piktžolės, ypač kur rugiai buvo iššutę. Neturiu nieko paguodžiamo ponui, nebent kad visi volyniečiai prisiekė karaliui ir karalystei. Remontas netrukus atsipirks, juolab kad salę nuomosime. Žiūrovai nenuobodžiavo, juo labiau kad rezultatas ne kartą buvo lygus. Teismo išvados yra nebeaktualios, tuo labiau kad jos negalioja atgaline tvarka. Tokie žmonės bando įsitvirtinti silpnose bendrijose, būtent kur nėra iniciatyvių žmonių ir darnios narių veiklos. Išeik, vis tiek kas tu būsi, ir pasirodyk. Jis banke pasirodydavo prieš pat darbo pabaigą, tai yra kai darbuotojai būdavo labiausiai užsiėmę.
8.4. Vienarūšiai šalutiniai prijungiamojo sakinio dėmenys, sujungti kartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir … ir, ar … ar, arba … arba, nei … nei, atskiriami pradedant antruoju, kartojamuoju, jungtuku, pvz.:
Tiesiog gera, kad sėdi prie laužo ir kad kvepia žuviene, ir kad gali pamatyti mešką kitame upės krante, ir kad visi tave laiko draugu. Specialiųjų priemonių imamasi, kai numatoma lijundra ar kai ima šalti po atlydžio, ar kai keliai smarkiai užpustyti. Pranešti reikia, kai padaryta avarija arba kai padaryta žala dėl stichinės nelaimės, arba kai žalą padaro tretieji asmenys. Tokiose šeimose tėvai nesirūpina, ką vaikai valgys nei kuo apsirengs, nei kaip mokyklą lankys, nei kaip gyvens mokyklą baigę.
Pastaba. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir, ar, arba, nei, neatskiriami, pvz.:
Reikia išsiaiškinti, koks turto mokestis ir kokia jo dalis yra neapmokestinama. Komisija turės nustatyti, kam buvo išmokėtos lėšos arba kur jos dingo, jei nebuvo niekam mokėta. Niekam nerūpėjo, kur jos išvažiavo nei kada grįš.
9. Sujungiamieji sakiniai
9.1. Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti: a) priešinamaisiais ir paremiamaisiais jungtukais ar jų paskirtį turinčiais žodžiais o, bet, tačiau, tik(tai), vis dėlto, (per) tai, užtai, užtat(ai), tad, todėl ir kt., b) jungtukų ir jungiamųjų žodžių samplaikomis o vis dėlto, bet vis dėlto, bet užtat ir kt., yra atskiriami kableliu (rečiau kabliataškiu), pvz.:
a) Sietynas jau aukštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti. Antanukas dar nesiliauja prašyti, bet senelė medaus vis duoti nenori. Ir trečias brolis sakė eisiąs grumtis, tačiau visi jį išjuokė. Visa apylinkė tarsi susmukusi žemyn, susigūžusi, tik Aušrakalnis toks pat ramus, rimtas ir net išdidus savo pakilimu lygiuose kelių kaimų laukuose. Visi žvėrys išėjo darbo dirbti, tiktai kurmis atsiliko. Pūdyti nesupūdys, vis dėlto šienas gyvuliams bus nebe toks. Gerų žmonių ne daugiausia, tai vieną kur aptikęs negali juo atsidžiaugti. Stakta išsiviepusi įkypai, per tai durys vis praviros stovėjo. Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo aplipęs. Vakarais dėdė Jokūbas bijojo nakvoti troboj, tad pasiėmęs reikalingiausią mantą traukdavo bulvių duobių link. Jis visą rytą tysojo, nėjo į darbą, todėl man ir pikta buvo. Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plotas, kur jis plaukiojo, ėjo vis mažyn ir mažyn.
b) Jam, regis, reikėtų tylėti kaip žemei, o vis dėlto nesugniūžta, kelia galvą. Nelengva apsispręsti, bet vis dėlto yra puiku turėti galimybę šiek tiek pristabdyti laiko tėkmę. Darbai buvo sunkūs, bet užtat pavalgyti dėdienė duodavo gerai.
9.2. Sujungiamųjų sakinių dėmenys, sujungti: a) kartojamais sudedamaisiais jungtukais ir jų paskirtį turinčiais žodžiais ir … ir, nei … nei, čia … čia ir kt., b) kartojamais skiriamaisiais jungtukais arba … arba, ar … ar, yra atskiriami kableliais, pvz.:
a) Ir eina kupinos darbų dienos, ir slenka naktys, pilnos ilgesio ir svajonių. Nei upė pakilusi jo nenuplovė, nei žemė neprasivėrė ir jo nepasiėmė. Čia iš lauko pareina darbininkai, čia vakaras tuoj, čia bulvių dar neprikasta, čia žolė kiaulėms dar nesukapota. Girtam žmogui ir ožka kaustyta, ir kraitelė groja. Šįryt ir saulė šviesesnė, ir paukšteliai kitaip čiulba. Tavo ir galva sukta, ir širdis kieta.
b) Arba jis iš proto kraustosi, arba jis iš tikro šventasis. Arba kiemą tegu pasausina, arba tegu batus gerus duoda.
10. Bejungtukiai sakiniai
10.1. Bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu. Reiškiant išvardijimą, gretinimą, priešpriešą paprastai vartojami kablelis ar kabliataškis (a), reiškiant apibendrinimą, sąlygą, laiką, nuolaidą, neatitikimą dažniau vartojamas brūkšnys (b), reiškiant aiškinimą, priežastį ir pasekmę – dvitaškis ar brūkšnys (c), pvz.:
a) Veltui meldi aušros, miršta balsas maldos, vien gailios tau ašaros krinta. Dienos trumpos, vakarai ilgi, darbo jokio nėra, valgyti nėra ko. Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų neužčiaupsi. Vilijai bėgti, mergaitei mylėti. Sakyti daug, klausyti nėra ko. Ankstyvasis dantis rakinėja, vėlyvasis akis krapštinėja.
Staugė prie būdų pririšti šunys, tvartuose klaikiai maurojo galvijai; virš trobų ir parko medžių skraidė gaisro apšviestos varnos, blaškėsi karveliai. Daiktų pavadinimai keliauja iš kalbos į kalbą kartu tuo būdu dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą į lietuvių kalbą yra atėjusios slavybės šilkas, stiklas, katilas ir kt.
b) Kelias išklampotas, gėlynai nesukasti ir neapsodinti, gyvatvorės neapkarpytos – visur apsileidimas, netvarka, nešvara. Padidins Vyriausybė pelno mokestį – gamintojai ims slėpti pelną. Atsipūs arkliai – vėl važiuosime. Tepk mėšlą medum – vis tiek mėšlu dvokia. Šaukiu – niekas neatsako. Rytą anksti ponas nori važiuoti į svečius – jo gerųjų arklių nėra.
c) Kumeliukas buvo tikrai gražus gyvulėlis: balta vilnelė klojo visą kūną, uodegos plaukas vijosi šilko mazgeliais. Tu kalbi teisingai: į mano kalną gali įkopti tiktai skaidrūs kaip krištolas žmonės. Tu nueik ir šeimininkui pasakyk: darbininkai nevalgo šitokio jovalo. Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis viename kalne gyvena. Jų bijota be reikalo: Jonas neatėjo nei tą, nei kitą naktį.
Jo rankos lyg titnagas – neima jų nei šaltis, nei karštis, nei drėgmė. Pagailo jam senutės – toks susirūpinęs buvo jos veidas. Elena grįžo ramesnė – tėvas tebemiegojo. Sapnavau naktį gaidį – nelaimė bus. Aš bijau šitų tavo kurtų – leisk man su rykštuke jiems užkirsti.
10.2. Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmens atitikmeniu einantys teigimo, neigimo, sutikimo ir kitų panašių reikšmių žodžiai (taip, ne, gerai, nieko, kaip, ką ir pan.) atskiriami kableliu, pvz.:
Ne, aš neateisiu. Taip, aš sutinku. Gerai, sutinku su tavo pasiūlymu. Gerai, bet iš kur aš gausiu karietą? Nieko, paverks ir apsipras. Ką, negi tu nežinojai?!
III. Teksto skyryba
11. Ženklai sakinio gale
11.1. Sakinio gale rašomas taškas, klaustukas, šauktukas arba daugtaškis (tai priklauso nuo sakinio prasmės ir intonacijos), pvz.:
Miškas gūdžiai švokščia, pušelės siūbuoja lyg marčios, anytos nubartos. Paukščio niekur jokio ne tik neišgirsi, bet ir nepamatysi. Šlapia, drėgna, liūdna girioje.
Kas greičiau lekia: varna ar dviratis? O gal teiktumeis pasakyti, kada žmogus darė tai, ką norėjo? Pone Antanai, tamsta važiuosi su manim? Paskolinsi man pinigų, a?
Būry, lygiuok! Nešk, ko stovi kaip prausiamas! Vaikine, žiūrėk, prieš mane neagituok! Laimingai jums naujoje vietoje!
Dėl žmogučio liemens bėdos nebuvo: sutaisė Barbora tešlos keturkampį, į vidų įdėjo obuolių, razinų, pabarstė cinamonu ir… Nežinau… Man širdin toptelėjo, kad nebegrįš…
Pastaba. Po antraštinių sakinių taškas nerašomas, pvz.:
Prašymas
Laukiniai paukščiai jau grįžta
Paveldo tvarkybos reglamentų rengimo taisyklės
Kiauro maišo nepripilsi
Priegaidės ir tono sąvoka. Lietuvių kalbos priegaidžių sistema
11.2. Sakinio galo ženklai kabutėmis skiriamõs tiesioginės kalbos ir citatos sakinio pabaigoje rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.:
Į ją pažiūrėję žmonės sakydavo: „Kokia graži ir maloni mergaitė.“
Ciceronas sakė: „Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo mažiau spindesio.“
Šiandien klausia manęs: „Kur buvai?“
Lengva pasakyti: „Kirsk sau…“
Jis dar mažas, būdavo, vaikščioja paskui mane ir vis prašo: „Terese, uogų! Teresyte, uogų!“
12. Tiesioginė kalba
12.1. Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis. Jei prieš tiesioginę kalbą yra įvadinių žodžių, po jų prieš tiesioginę kalbą rašomas dvitaškis. Tiesioginė kalba pradedama didžiąja raide.
12.2. Brūkšniu skiriama tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, pvz.:
Vaikai ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:
– Štai kita gulbė!
Antanukas labai norėtų tą gerąjį kiškutį pamatyti, bet nežino, kur jis gyvena.
– Bobule, o kur dabar kiškutis gyvena?
12.3. Brūkšniais skiriamos dialogo kalbos kiekvieno veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute, pvz.:
– Ką čia jūs užrašėte?
– Ar kas negerai?
– Esu Milašius, o jūs sąskaitą išrašėte Milakniui…
– Atsiprašau!.. Pataisysim.
12.4. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po įvadinių žodžių rašoma toje pačioje eilutėje, pvz.:
Jonelis verkdamas pasakė: „Daugiau aš neisiu į darželį.“
Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėti, pasiimk mane. Aš tikrai klausysiu tavęs ir vienas niekur neisiu.“
12.5. Jei perpasakojamas dialogas, tarp kabutėmis skiriamos dviejų veikėjų kalbos rašomi brūkšniai, pvz.:
Žiūriu, ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėle?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereikia… Pasilik sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – motušėle, aš knygą nupirksiu.“ – „Nereikia, vaikeli… mažai bematau.“ – „Motušėle, aš tau akinius nupirksiu.“
12.6. Po tiesioginės kalbos esantys arba į tiesioginę kalbą įsiterpę autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Tiesioginė kalba nuo jų skiriama brūkšniais, kurie rašomi po kitų sakiniui reikalingų ženklų: po kablelio, šauktuko, klaustuko, daugtaškio – prieš autoriaus žodžius; po taško, kablelio, dvitaškio – po autoriaus žodžių, pvz.:
– Na, tik sakyk greičiau, – ragino Antanas.
– Martynai, kinkykite! – pasigirsta Viliaus balsas iš kambario.
– Kaipgi aš tau akis dūmiau? – nesuprato Baltaragis.
– Mykoliuk, aš išteku… – pagaliau tarė Severija.
– Bet, – kalbėjo jis, – dar lieka plati dirva privačiai iniciatyvai.
– Nusiramink, – ramino vyrai. – Mes tau nieko bloga nepadarysime.
– Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas?
„Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais“, – pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė.
„Kas čia dabar per žmogus?“ – spoksojo Šešelga į Girdvainį.
„Kad žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt.“
„Kad taip mums tokia avelė! – pagalvojo senis. – Jai užtektų žolės, augančios prie griovio krašto.“
12.7. Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius ir yra skiriama kabutėmis, jos galo ženklai (šauktukas, klaustukas, daugtaškis) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po kabučių, pvz.:
„Kur jis galėjo išeiti? Tokią naktį!“ – lyg ir stebisi motina, bet širdies gilumoje ji žino.
„Ar neims lyti?“ – pagalvojo Zenonas.
„Ką aš jai dabar sakysiu?..“ – kvaršino Vasarį įkyri mintis.
„Kaip ir mano uošvienė“, – pagalvojo Grėtė, bet ji saugojosi tai pasakyti.
13. Citatos
13.1. Citatos išskiriamos kabutėmis. (Kai citatos išskiriamos šriftu ar kitokiu grafiniu būdu, kabutės gali būti nerašomos.)
13.1.1. Kai citatą sudaro atskiras sakinys ar keli sakiniai, po įvadinių žodžių dedamas dvitaškis, o citata paprastai rašoma toje pačioje eilutėje; ilgesnė citata gali būti pradedama nauja pastraipa, pvz.:
Dar Aristotelis rašė: „Retorika apima visas žmogaus gyvenimo sritis.“
Apie perdėtą kuklumą pasakyta taip: „Jei esi nekompetentingas ar nepasiruošęs, kaip sakaisi, kam eini kalbėti? O jei tas netiesa, kam pradėti savo kalbą melu?“
Štai koks gyvas kvieslio paveikslas:
„Savaitės viduryje į namus atjojo kvieslys kviesti į vestuves. Arklio galva ir jo paties skrybėlė buvo išpuošta margais kaspinais. <…> Jis sustojo vidury aslos įsitempęs, kaip kareivis rikiuotėje, pakėlė ranką ir pakratė lazdą, ant kurios suplevėsavo kaspinai ir rūtos ir sutilindžiavo varpelis.“
13.1.2. Po citatų esantys ir į jas įsiterpę autoriaus žodžiai rašomi taip kaip autoriaus žodžiai prie tiesioginės kalbos (žr. 12.6), pvz.:
„Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų?“ – svarstydamas žodžių vartosenos tikslingumą klausia J. Pikčilingis.
„Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę“, – sakė Rygiškių Jonas.
„Pareina namo, – toliau rašo skaitytoja, – ir prasėdi visą laiką prie televizoriaus.“
13.2. Cituojamas eiliuotos kalbos posmas rašomas nauja pastraipa ir be kabučių arba su kabutėmis toje pačioje eilutėje (eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais brūkšniais), pvz.:
Miškinio kūryboje plazda gyva žodžių dvasia, atklydusi iš liaudies dainų:
Kur miškeliai, pakvipę sakais,
Kur takeliai takai,
Skersai išilgai išminti…
Eilėraštyje kontrasto principu gretinami vaizdai subtiliai perteikia kontekstą: „Ar tai tu, ar maža kregždutė, / Ant pavasario delno nutūpus, / Sučiauškėjai linksma, lengvutė – / Nuskridai, pamojus sparnais. // Mūsų upės gilios ir ramios, / Medžių šakos žalios ir žemos – / Prisiglausk prie motinos žemės, / Pasipuošusios sodais jaunais.“
13.3. Citata, sudaranti autoriaus sakinio dalį, rašoma toje pačioje eilutėje ir pradedama mažąja raide, pvz.:
Pasakymas „patraukti kaltinamuoju“, vartojamas Baudžiamojo proceso kodekse, vertinamas kaip specifinis teisės kalbos pasakymas. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“. Šitą pažadą pakartojo apaštalas Paulius, sakydamas, kad „visi esame viena duona ir vienas kūnas“.
IV. Baigiamosios nuostatos
14. Taikant šias taisykles būtina atsižvelgti į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintas Pasirenkamosios skyrybos taisykles.

Kreipinio skyryba – skyrybos taisyklės

 

Kreipiniai sakinyje dažniausiai skiriami kableliais.

Nešk, žirgeli, raganėlę per laukelį rudenėlio.

1. Kreipinys sakinio viduryje išskiriamas iš abiejų pusių kableliais, o sakinio pradžioje ar pabaigoje atskiriamas kableliu.

Dukrele, paskubėkim šieną grėbti.

Kur skubi, Žygimantai?

Kas tu esi, žmogau, pakėlęs šautuvą prieš niekuo nekaltą žvėrį?

2. Kreipinys gali turėti sau priklausomų žodžių, dažniausiai pažyminių, su kuriais drauge ir išskiriamas, arba priedėlį, kuris išskiriamas, jei eina po kreipinio – savo pažymimojo žodžio.

Kas gi tu, Nemuno šalie, kurios gerumu aš alsuoju?

Ačiū tau, bevardi šaltini, už numalšintą troškulį.

Lenkiuosi tau, nuostabioji Šatrija!

Mildute, seserėle, padiktuok man diktantą.

O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, šitoj didžiulėj žemėj vietos nerandi?

3. Kai sakinio pradžioje ar pabaigoje esantis kreipinys tariamas pabrėžiamai, po jo rašomas šauktukas, retkarčiais (reiškiant susijaudinimą) – daugtaškis. Šauktuką rašome ir po pabrėžiamai tariamo kreipinio priedėlio.

Eikim pas motulę, Petriuk!

Žmogau! Gal kartais tu manai, kad su šituo švarkeliu iškęsi žiemą?

Sesut… kaip tu gali šitaip?!

Vaike! Skrajūne! Kur leki?

4. Kreipinio reikšmę turintys būdvardžiai ir dalyviai skiriami kaip ir kiti kreipiniai.

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Kilk, saulute, kilk, meilioji!

5. Kai prieš kreipinį eina jaustukas, jis paprastai atskiriamas kableliu, tačiau, kai jaustukas yra glaudžiai sutapęs su kreipiniu, jis skiriamas kartu su kreipiniu.

Ei, Morta, atnešk mums iš šulinio vandenėlio.

Ai meistružėli, kam vėją tokiems niekams varginti.

6. Kartais įvardis tu prisiplaka prie kreipinio ir su juo kartu išskiriamas, tačiau jis tokiu atveju negali būti sakinio veiksniu. Jeigu jis eina sakinio veiksniu, tai su kreipiniu neišskiriamas.

Kodėl tu, žolele, esi man iš visų žaliausia?

Oi tu seserėle, kol viena buvai, vargelio nematei.

7. Su kreipiniu nesutapę antrojo asmens įvardžiai atskiriami nuo kreipinio.

Kas apverks jus, brolužėliai, kas nupirks vainiką?

Tikslinamosios aplinkybės – skyrybos taisyklės

 

Tikslinamosios yra tokios aplinkybės, kurios aiškiau, konkrečiau, tiksliau nusako prieš jas einančias tos pačios rūšies aplinkybes. Pirmoji aplinkybė yra bendra, abstrakti, nekonkreti, todėl tenka ją aiškinti, konkretinti, tikslinti arba kitais žodžiais paaiškinti, nusakyti pirmąją. Skirtingų rūšių aplinkybės (vietos ir laiko, būdo ir vietos) negali būti tikslinamosios. Jų nelaikome ir vienarūšėmis, nes jų gramatiniai ryšiai kitokie:
tikslinamoji aplinkybė atsako į klausimus: kur tiksliau? kada tiksliau? kaip tiksliau?, keliamus iš pirmosios aplinkybės, taigi nėra susietos su ta pačia sakinio dalimi (tariniu).
Tikslinamosios būna vietos, laiko ir būdo aplinkybės.

Skiriame

1. Kai sakinyje yra dvi vietos aplinkybės, iš kurių antroji tikslina pirmąją ir tariama pabrėžiamai, tai antroji išskiriama kableliais.

Aukštai medyje, pačioje viršūnėje, tupėjo šarka.

Ten, anapus Nemuno, kažkas trimituoja polką.

2. Jeigu antroji vietos aplinkybė turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač, ir tikslina arba kitais žodžiais paaiškina pirmąją, tai ji išskiriama drauge su tais žodžiais.

Ten, t. y. už mokyklos, kelias suka į rytus.

Upelio pakrantėse, ypač saulės pusėje, pilna žibučių.

3. Aiškinamąją reikšmę turinti pabrėžtinai sakoma vietos aplinkybė atskiriama brūkšniu, kai eina sakinio gale.

Murzinas, nesulaikomas prakaitas srovėmis bėgo visur – paausiais ir per kaklą, per pečius ir nugarą, per krūtinę ir už juosmens.

4. Kai sakinyje yra dvi laiko aplinkybės, iš kurių antroji patikslina pirmąją ir tariama pabrėžiamai, tai antroji išskiriama kableliais.

Kadaise, seniai, seniai, jūros dugno čia būta.

Anksti, dar su tamsa, išėjome grybauti.

5. Jeigu antroji laiko aplinkybė turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač ir tikslina arba kitais žodžiais paaiškina pirmąją, tai ji išskiriama drauge su tais žodžiais.

Šiandien, tai yra vasario 19 d., įvyks klasės tėvų susirinkimas.

Savaitės pradžioje, pavyzdžiui antradienį, laukiu tavęs.

6. Kableliais nuo pirmosios skiriama tikslinamoji būdo aplinkybė.

Jis su mažuoju skaitytoju kalbasi kaip lygus su lygiu, paprastai ir draugingai.

Atsikeliam ir atsargiai, koja už kojos, sėlinam prie kelmo.

7. Tikslinamoji būdo aplinkybė drauge su palyginamaisiais žodeliais kaip, lyg, tartum, tarsi išskiriama kableliais.

Sėdėjau tyliai, lyg pelė po šluota.

Pamatysite, kaip viskas eis sklandžiai, kaip sviestu patepta.

Tyliai, tarsi šešėlis, įėjo motina.

Neskiriame

Kableliais neskiriama antroji aplinkybė, kuri artimai susijusi su pirmąja tokia pat aplinkybe, bet jos netikslina.

Mes vaikštinėjame palei didelį namą _prie pat vieškelio…

Priedėlio skyryba – skyrybos taisyklės

 

Priedėliu vadiname pažyminį, išreikštą daiktavardžiu ir suderintą su pažymimuoju žodžiu bent linksniu. Priedėlis gali eiti prieš pažymimąjį žodį ar po jo.

Skiriame

1. Vientisinis arba išplėstinis priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, paprastai išskiriamas kableliais.

Patikriname pagal 4 sąlygas: 1) žodžių grupė ar žodis turi atsakyti į pažyminio klausimą; 2) turi būti išreikšta daiktavardžiu; 3) žodžių grupė arba žodis turi būti suderinti su pažymimuoju žodžiu bent linksniu; 4) privalo eiti po pažymimojo žodžio.

Mes, moksleiviai, turime atkakliai mokytis.

Vilija, mūsų upelių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų.

Petras Gylys, Juozo sūnus, gerai baigė aštuonias klases.

2. Kableliais atskiriame ar išskiriame priedėlius, kurie eina po pažymimojo žodžio ir su juo jungiami jungtukais bei jungiamaisiais žodžiais arba, atseit, bent, būtent, daugiausia, dažniausiai, destis, ypač, o ypač, kaip, labiausiai, pavarde, pravarde, tai yra (t. y,), vardu.

Fonetiką, arba garsų mokslą, reikia gerai mokėti.

Mūsų mokiniai, ypač aštuntokai, yra geri slidininkai.

Abu Keduliai, o ypač senis, su įtaringu nepasitenkinimu žiūri į Balsius.

Aplink jį, kaip žymiausią kaimo ūkininką, susėdę kaimynai.

Ten gyvena žmogus, pavarde Gražulis.

3. Po jungiamojo žodžio prieš priedėlį kablelis rašomas, kai jungiamasis žodis yra pavyzdžiui, einantis kaip įterpinys.

Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, šuo, stebina savo prieraišumu.

4. Kai priedėlis su pažymimuoju žodžiu jungiamas žodžiais pavyzdžiui, būtent, kaip antai ir po jų eina vienarūšiai priedėliai, tai prieš jungiantį žodį rašome kablelį, o po jo – dvitaškį (priedėlis išskiriamas kableliais kartu su jungiamuoju žodžiu).

Kai kurie paukščiai, būtent: šarkos, varnos, žvirbliai, pelėdos ir kiti, lieka žiemoti mūsų krašte.

Vasarą turistai aplankė daug gražių Lietuvos vietų, kaip antai: Palangą, Nidą, Rusnę, Ventės Ragą.

5. Prieš pažymimąjį žodį einantis priedėlis atskiriamas kableliu, kai jis pažymi įvardį arba daiktavardį, ryški pauzė.

Petras, jis nieko žmogus.

Net stambūs pelynai, ir tie glemba nuo karščio.

Kaip žmogus, jis buvo labai įdomus.

Kaip profesorių, K. Būgą studentai gerbė ir mylėjo.

6. Kai tapatumą reiškiantis vientisinis ar išplėstinis priedėlis savo reikšme glaudžiai susijęs su pažymimuoju žodžiu ir pabrėžiamas išskirtine intonacija, tarp jų rašomas brūkšnys.

Tame ežerėlyje – linmarkoje gyvenęs smakas.

Kartą levas – žvėrių karalius susirgo slogomis.

Ir aitvaras – padangių žirgas atneš mane prie tavo kojų.

7. Ypač pabrėžti pavieniai priedėliai išskiriami brūkšneliais iš abiejų pusių.

Tardamas žodį Nemunas, pajunti mūsų – Lietuvos – Nemuną, platų, vandeningą, rūstų.

8. Apibendrinamasis priedėlis, pažymintis kelis pažymimuosius žodžius ir einantis po jų, išskiriamas brūkšniais.

Algis, Petras ir Vytas – trys energingi jaunuoliai – suorganizavo dramos būrelį.

9. Jeigu išplėstas priedėlis yra sakinio gale ir tariamas pabrėžiamai, jis atskiriamas brūkšniu.

Į kiemą įjojo Šalteikių Šmitas – kaimo seniūnas.

Ir guodė motiną draugai – berželiai tylūs.

10. Brūkšniais išskiriame daugianarius priedėlius, einančius po pažymimojo žodžio, kai jie tariami pabrėžiamai.

Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia.

Ir čia pagrindinis veikėjas – didelių jausmų ir stiprių aistrų žmogus – žūva, savo paties vidinių galių sunaikintas.

11. Skliausteliais išskiriamas po pažymimojo žodžio einąs priedėlis tada, kai jo pažymimasis žodis yra išreikštas įvardžiu.

Ji (panelė Banytė) šiais metais tapo konkurso nugalėtoja.

Neskiriame

1. Daiktavardinis pažyminys, arba priedėlis, einantis prieš pažymimąjį žodį, kableliais neskiriamas.

Rašytoja _ Žemaitė yra visiems žinoma.

2. Kableliais neskiriame tokio vienu žodžiu išreikšto meninio ar rūšį nusakančio priedėlio, kuris eina po pažymimojo žodžio, bet savo reikšme bei intonacija glaudžiai su juo susijęs.

Saulė _ močiutė _ kraitelį krovė, mėnuo _ tėvelis _ dalelę skyrė.

Ir ąžuolas _ milžinas _ ošdamas pritaria lietuvių dainai.

Sodams daug žalos pridaro vabzdžiai _ kenkėjai.

Nervų ligas gydo gydytojai _ neuropatologai.

Išplėstinių pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Skiriame

1. Pažyminys, išreikštas būdvardžiu arba dalyviu su bent vienu savarankišku žodžiu ir einantis po pažymimojo žodžio, išskiriamas kableliais. Patikriname pagal 5 sąlygas: 1) žodžių grupė turi atsakyti į pažyminio klausimą; 2) pagrindinis žodis grupėje – būdvardis arba dalyvis; 3) jis turi būti išplėstas (valdyti bent vieną priklausomą žodį); 4) priklausomasis žodis – savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi); 5) žodžių grupė išskiriama kableliais tik tada, kai ji eina po pažymimojo žodžio.

Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių.

Ir šią rūsčią valandą regėjau šviesą, lydėjusią juos.

2. Išplėstinį pažyminį gali sudaryti ir toks būdvardis ar dalyvis, kuris išplėstas šalutiniu sakiniu.

Mužikas yra pavaizduotas kaip skruzdėlė, nežinanti, kas tai yra tingėti.

Jis buvo panašus į žmogų, žinantį, kas jo laukia.

3. Išplėstas būdvardinis ar dalyvinis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį, atskiriamas kableliu, kai turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Ir geriausiai laikomos, jos nebetinka valgyti trečiaisiais metais.

Paprastai santūrus ir tylus, jis tačiau nevengdavo pasilinksminimų.

Neskiriame

1. Išplėstinis būdvardinis ar dalyvinis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį ir neturintis aplinkybės reikšmės, kableliais neskiriamas.

O aplink jį marguliavo _ javais apsėti _ laukai.

Ilgai stotyje stovėjęs _ traukinys pagaliau pajudėjo.

2. Padalyvinė žodžių grupė, einanti sakinyje pažyminiu, po pažymimojo žodžio kableliais neskiriama.

Čia jaunasis Survila ėmė ryškiomis spalvomis vaizduoti… Černyševskio bei jo draugų veiklą _ ruošiant perversmą visoje imperijoje.

Gyvenimas reikalavo iš rašytojų tokią kūrinių, kurie atspindėtų tautos lūkesčius _ kuriant šviesesnį rytojų.

Nederinamųjų pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Skiriame

1. Vienas ar daugiau nederinamųjų pažyminių, einančių po pažymimojo žodžio ir išsiskiriančių savo intonacija, skiriami kableliais.

Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego.

Apynių likusios tik nuogos kartys, be lapų, be auksinių spurgų.

Žiema, nors ir be sniego, jam suteikė daug malonumų.

Tie namai, dideliais langais, baltai dažytomis langinėmis, papuošė ne tik kaimą, bet ir visą apylinkę.

2. Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriami vienas ar keli po jo einantys nederinamieji pažyminiai, kurie turi pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę.

Liko viena viltis – gelbėtis per kūgio viršūnę, išgręžus skylę.

O kai prijojo arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę – dailaus būdo, skaistaus veido.

3. Nederinamieji pažyminiai prieš pažymimąjį žodį – įvardį nuo jo atskiriami kableliu, kai turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.

Neskiriame

1. Vientisinio ar išplėstinio nederinamojo pažyminio, einančio prieš pažymimąjį žodį, nuo pastarojo kableliu neskiriame.

Miške auštančio ryto _ paveikslas.

Ryškus senojo Vingio _ bruožas yra apsileidimas.

Labai ryškiai parodytas Lydijos Šimonytės _ gailestingumas.

2. Įnagininko linksnio konstrukcija išreikšto ir po pažymimojo žodžio einančio nederinamojo pažyminio nuo pažymimojo žodžio kableliu neskiriame.

Prie autobusų stotelės stovėjo geltonas medinis namas _ atviromis durimis.

Tai buvo erdvi salė _ šviesiai žaliomis sienomis.

3. Linksnio su prielinksniais apie, iš, su… konstrukcija išreikšto nederinamojo pažyminio po pažymimojo žodžio nuo pastarojo neskiriame.

Senelis gavo literatūros _ apie įvairias mašinas.

Pučia vėjas _ iš jūros.

Dovanojo peiliuką _ iš gryno plieno.

Padangę užtemdė lėktuvai _ su kryžiais ant sparnų.

Vaizduojamas Dzūkijos kaimas _ su jam būdinga buitimi, kalba, papročiais.

4. Bendratimi, žodžių junginiu ar padalyvine konstrukcija išreikšto nederinamojo pažyminio, einančio po pažymimojo žodžio, nuo pastarojo kableliu neskiriame.

Atsirado viltis _ laimėti.

Ir tėvas papasakojo apie savo jaunystės audrą ir ledus _ didumo sulig laukinio obuoliuko.

Grėtės svajonė _ ištekėti ir išvažiuoti iš Pamario išsipildė.

Iškilo nenumatytos kliūtys _ siekiant tikslo.

Pareigos jausmas _palaidoti brolį paskatino Antigonę nepaklusti.

5. Nederinamojo pažyminio, išreikšto lyginamuoju žodžių junginiu, ir po pažymimojo žodžio kableliais neskiriame, jeigu jis nėra priedėlis.

Dūmai _ kaip melsvas debesėlis _ slinko pro medžius ir nyko toli už ežero.

Derinamamųjų pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Skiriame

1. Kableliais išskiriame du ar kelis derinamuosius pažyminius, einančius po pažymimojo žodžio.

Vasaros naktys, ramios, malonios, užmigdė laukus.

Negreit atsiliepė perkūnija, dusli, tolima.

Buvo rytas, giedras, ramus.

Atsigręžę žiūri – ogi atbėga atlapatuoja katinas rainius, visas sušilęs ir suplukęs.

2. Brūkšnys rašomas tarp pažymimojo žodžio ir kelių derinamųjų pažyminių, kai jie yra sakinio gale ir tariami pabrėžiamai.

Iš vakarų skubėjo debesys – tamsūs, paniurę, grėsmingi.

Įsiveržė kryžiuočiai – žiaurūs ir negailestingi.

Kyla poetui mintys – kilnios ir didžios.

3. Jungiamąjį žodį turintis antrasis derinamasis pažyminys nuo prieš ji einančio pirmojo pažyminio atskiriamas kableliu.

Išmokau kirčiuoti paprasčiausius, t. y. pirmosios kirčiuotės žodžius.

4. Po pažymimojo žodžio pažyminys, išreikštas vienu būdvardžiu ar dalyviu, išskiriamas kableliais, kai tariamas pabrėžiamai ir turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

O sesutė, jauna, tavim tiki.

Bet Jonui, pamokytam, ten rodytis netiko.

Kitam kampe, šviesiajame, stovėjo skobnys.

Už raisto gražus šilas, ištekinis.

5. Pažyminys, išreikštas būdvardžiu ar dalyviu su jungtukams artimomis dalelytėmis irgi, nors, nors ir, kad ir, net, net ir, netgi, dargi, išsiskiriantis savo intonacija, skiriamas kableliais, kai eina po pažymimojo žodžio.

Rapolas, irgi alkanas, neturėjo ko atsakyti.

Pastogė, nors ir maža, jau buvo užleista pabėgėlių vaikams.

O liūtui, kad ir stipriam, per kvailumą teko bastytis iš vietos į vietą.

Vaikai, net ir mažieji, stengėsi iš paskutiniųjų.

6. Po pažymimojo žodžio kableliais skiriamas vientisinis būdvardinis ar dalyvinis derinamasis pažyminys, jei pažymimasis žodis yra įvardis, o pažyminys turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Mes, jauni, ir tai ne kartą pagalvodavome, kad netversime.

Mums, mažiesiems, jis buvo tėtulis, kada meiliai – tėtulytis.

Tai ji, nelauktoji, pro šalį mums prašliaužė.

Jam, užsimiegojusiam, staiga pasidarė pikta.

7. Vieną ar kelis derinamuosius pažyminius, einančius prieš pažymimąjį žodį – įvardį, išskiriame kableliais, kai pažyminys turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Jauni, mes daug ką galim.

Lengva kaip plunksna, ėjo ji kartu su princu…

Paprastai santūrus ir tylus, jis tačiau nevengdavo jaunimo pasilinksminimų su dainomis, šokiais ir žaidimais.

Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį.

Išvirtę iš lovų, basi, vienmarškiniai, jie prišoko prie senelės ir vienas per kitą prašė parodyti.

8. Nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, iš kurių pirmasis yra derinamasis, o po jo vienas ar keli nederinamieji.

Ir ėmė mane krimsti abejojimas, baisus, be pasigailėjimo.

Įėjo jaunikaitis, aukštas, plačių pečių, su lazda rankoje.

9. Brūkšnys rašomas prieš pažyminius, kurie iš įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip pabrėžtos pridurtinės pastabos.

Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų – ir net labai laimingų.

Neskiriame

Vienas ar keli vientisiniai ar išplėstiniai derinamieji pažyminiai, einantys prieš pažymimąjį žodį, nuo jo kableliu neskiriami.

Dėl lengvabūdiškumo jam tenka porą dienų gulėti tvarte, kol užgis žaizdos ir gaji, nutrinta _ oda vėl užžels širmu plauku.

Pažyminiai.Pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

Skiriant pažyminius svarbiausi du dalykai: (1) pažyminių pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu ir (2) pažyminių sudėtingumo, jų išplėtimo laipsnis. Šių sakinio dalių rūšis skyrybai nėra tokia svarbi.

Vientisinis derinamasis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį, neskiriamas:

Subolavo ilgas drabužis, gal naktiniai marškiniai, o ant pečių buvo užsimetusi kažką tamsesnio. Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje.

Šios rūšies pažyminio nereikia skirti ir tuomet, kai jis dėl inversijos ar ritmo sumetimais nukeliamas po pažymimojo žodžio:

Skamba muzika ir dainos sūkury nerūpestingam. Kiekvienas ryto augalas rasotas tau savo žiedą pabučiuot išties.

Tačiau jei tik po pažymimojo žodžio atsiranda ne vienas, o du ar keli pažyminiai, juos skirti būtina kableliais arba brūkšniais. Brūkšnys labiau tinka sakinio gale arba kai pažyminių daugiau kaip du, kai jie pasakomi sudėtingesnės struktūros sakinyje ar jiems siekiama suteikti ypatingesnės svarbos, tačiau griežčiau skyrybos ženklų pasirinkimas nereglamentuojamas:

Kai aplankau tėviškę, bandau ieškoti tų vaikystės upeliūkščių – švarių, skaidrių, nenusekusių. Paniurusiu dangum plaukė debesys, sunkūs, švininiai, o vėjas siautėjo tuščiuose laukuose. Tokią meilę – nesavanaudišką, pasiaukojančią – iš tiesų didžiulė laimė sutikti savo gyvenime, deja, tai retai pasiekiama svajonė.

Dvitaškis tokiuose sakiniuose nei brūkšnio, nei kablelio pakeisti negali.

Nederinamieji pažyminiai, priklausomai nuo jų raiškos, gali būti pasakomi tiek prieš pažymimąjį žodį, tiek po jo:

Mergaitė pasuka galvą su kuodu į dručkės pusę.

Mokslinio ir kanceliarinio stiliaus tekstuose prieš pažymimąjį žodį dažnai sutelkiamos ilgos daiktavardžių ir įvardžių kilmininkais išreikštų pažyminių grandinės pramaišiui su derinamaisiais pažyminiais. Neretai jos būna dviprasmės, bet pasinaudojus skyrybos ženklais dviprasmiškumo problemos išspręsti neįmanoma – padėti galėtų tik kai kurių pažyminių keitimas kitomis formomis ar viso sakinio struktūros pertvarkymas:

Masinės informacijos priemonių paskelbtos informacijos saugojimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą nuo trijų iki penkių šimtų litų. Specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymų ir jų gamybos tvarkos teisės aktų pažeidimų prevencija – svarbi ekonominės policijos veiklos sfera.

Nukelti po pažymimojo žodžio ar atsidūrę sakinio gale, šie pažyminiai gali būti laikomi pridūrimu ir dėl to, kaip ir derinamieji, atskiriami brūkšniu:

Jis niekad gyvenime nedrįs prisipažinti, kad vis dėlto paauglystėje vogė pinigus – tėvo, motinos, draugų.

Išplėstiniais pažyminiais gali būti palaikyti ir klaidingai skiriami po pažymimojo žodžio pasakyti nederinamieji pažyminiai, išreikšti kokiu nors daiktavardžio linksniu (dažniausiai įnagininko) ar linksniu su prielinksniu (pvz., moteris šviesia gėlėta suknele; vaikas išgąstingomis išbadėjusiomis akimis). Visada tokio pažyminio centras (svarbiausias žodis) – daiktavardis, tačiau šis daiktavardis gali turėti prisijungęs būdvardinį ar dalyvinį pažyminį, o tai dažniausiai ir suklaidina, nes daugeliui ima atrodyti, kad toks pažyminys išplėstinis:

Matai seną keltininką išpurtusiu girtuoklio veidu, kursuojantį valtimi skersai upės – pažįstamas vaizdas iš senų graviūrų.

Išplėstinis pažyminys savo struktūra labai panašus į išplėstinę aplinkybę. Jį sudaro dalyvis arba būdvardis, turintis savarankiškų priklausomų žodžių. Svarbiausias šių dviejų sakinio dalių skirtumas – aplinkybė priklauso nuo tarinio, o pažyminys nuo daiktavardžiu ar daiktavardį pavaduojančiu žodžiu išreikštos sakinio dalies. Abiejų sakinio dalių centriniu žodžiu gali eiti dalyvis, tačiau išplėstinio pažyminio centru dar gali būti ir būdvardis, o aplinkybės, kaip jau buvo minėta, taip pat reiškiamos pusdalyviais bei padalyviais.

Išplėstinis pažyminys, pasakytas prieš pažymimąjį žodį, neskiriamas, jeigu neįgyja papildomų reikšmės atspalvių:

Smulkiais prakaito lašeliais išrasojusiame veide skausminga įtampa. Šaltas mėnesienos sidabras liejasi tiesiai pro langą į kambarį, ir tu, net neatsikeldamas iš guolio, gali gėrėtis eksponuojamais ant sienų kūriniais.

Nukelti po pažymimojo žodžio tokie pažyminiai, kitaip negu išplėstinės aplinkybės, skiriami visada:

Žemaičių rašytoja žiūri kažkur į tolį kietai sučiaupusi lūpas, galbūt mažai bučiuotas mylinčio vyriškio. Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota, nuo sutemų melo per naktį ieškota, aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą.

Išplėstinį pažyminį atskirti nuo išplėstinės aplinkybės nėra paprasta: pasitaiko atvejų, kai sakinyje dalyvinė konstrukcija gali būti logiškai siejama tiek su tariniu, tiek su daiktavardžiu išreikšta sakinio dalimi. Tuomet vertėtų pasitelkti skyrybą – juk aplinkybė gali būti ir neskiriama:

Džiaugiasi kaip merga, piršlių sulaukusi. Berniūkštis, pastebėtas ties gatvės kampu, puolė bėgti.

Įgiję aplinkybinės reikšmės atspalvį, išplėstiniai pažyminiai gali būti skiriami ir prieš pažymimąjį žodį, bet skyrybos taisyklėse niekur griežtai nepasakyta, kad šitokius pažyminius skirti būtina, vis dėlto pastebėta dominuojanti tendencija skyrybos ženklą po tokio pažyminio rašyti. Šie pažyminiai neįprasti tuo, kad labai dažnai jų pažymimasis žodis – įvardis arba įvardžiu tą žodį lengva pakeisti:

Įmirkusios, šliupsinčios kaip žvejo batai, kelnės vis dar stengėsi siurbtelėti iš kiekvienos mūsų senamiesčio balutės. Susigūžę, apsiblausę lyg šmėklos, mes perplaukėme poeto apdainuotą ežerą ir nieko gražaus neišvydę vėl sulindom kaip antys į nendryną.

Tam tikru nenuoseklumu reikėtų laikyti teiginį „Lietuvių kalbos komisijos nutarimuose“ (1998, 64), kur sakoma, kad skiriami įvairūs (išplėsti ir neišplėsti, derinamieji ir nederinamieji) prieš įvardį einantys ir jam priklausantys pažyminiai, jeigu jie turi aplinkybės reikšmės atspalvį:

Maža ką pamokytas, jis gražiai skaitė kiekvieną knygą. Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.

Pirmajame pavyzdyje kablelio galima atsisakyti, o antrajame jis jau būtinas, nors abu pavyzdžiai, bent jau intonaciškai, iš esmės nesiskiria. Tad remiantis minėtomis taisyklėmis kablelį turėtume rašyti ir šiame sakinyje, kuriame pats autorius jo parašęs nebuvo, pvz.:

Laisvas ir išdidus, tu vaikščiodavai kaip viešpats dievas septintą dieną po savo sukurtą pasaulį, pamiršęs, kad kažkur už tos iliuzinės visatos ribų egzistuoja kiti.

Pažyminiai, su įvairiais jungiamaisiais žodžiais (nors ir, kad ir, net ir, ypač) pasakomi po tarinio, taip pat gali turėti aplinkybės atspalvį. Be to, šiuo atveju būtų galima įžvelgti ir nepilnojo sakinio ar sakinio dėmens užuomazgų, pvz.:

Raimundas, nors ir įsižeidęs, ištiesė man suglamžytą dešimtinę. O ir aš pradėjau geriau suprasti jo kūrybą, ypač naująją, kai pamėginome daugiau laiko praleisti drauge ir sykiu dirbti, dalindamiesi visomis kūrybinėmis nesėkmėmis. Bronius perprato ir įspūdingai aprašė subtiliausius žmogaus jausmus, kad ir labai šokiruojančius, palietė jo vidinio pasaulio keistybes, painų emocijų žaismą, konfliktiškumą. Matai, nuo kiekvieno darbo, tegu ir maloniausio, žmogus vieną kartą pavargsta.

Po pažymimojo žodžio einantys neišplėsti pažyminiai skiriami, kai įgyja aplinkybės atspalvį. Dažniausiai jie pažymi įvardžiu išreikštą sakinio dalį:

Mes, jaunesni, sunkiai begalim įsivaizduoti, kad valstybės siena buvo tokia riba, kurią tik vienetai sugebėdavo peržengti. Tai ji, apsukruolė, man visą šitą bjaurastį užtaisė. Argi tu, beraštis, į tokį postą tinki?

Tokius pažyminius tiksliau būtų laikyti ne derinamaisiais pažyminiais, o priedėliais, nes jais einantys žodžiai būna sudaiktavardėję arba bent apdaiktavardėję: jaunesni žmonės, apsukruolė moteris, beraštis žmogus.

Pažyminio funkciją atliekančios padalyvinės konstrukcijos, einančios po pažymimųjų žodžių, kableliu neskiriamos:

Darbas formuojant geresnį bendrovės įvaizdį visada pasiteisina. Jo vaidmuo plėtojant profesinio perkvalifikavimo tinklą nėra toks svarbus kaip įvairių Europos Sąjungos paramos fondų.

Priedėlio, kaip ir kitų pažyminių, skyrybai pirmiausia svarbi pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu – skiriami priedėliai, einantys po pažymimojo žodžio. Pagrindiniai jų skyrybos ženklai – kablelis ir brūkšnys. Ši pažyminių rūšis reiškiama daiktavardžiais arba sudaiktavardėjusiais jų pakaitalais, kurie, be to, gali dar būti išplėsti įvairiais derinamaisiais ir nederinamaisiais pažyminiais:

Pastaruoju metu aš vis dažniau pagalvodavau apie užmestą darbą – skulptūrinę grupę, bet ne todėl, kad bandyčiau įteigti save grįžti prie jos. Legendinis paukštis Feniksas atgimsta iš pelenų tik fantazijoje. Mikas Kėbla – universalus meno kritikas, trisdešimt šešerių metų vyras – niekam nekrinta į akis.

Kokį skyrybos ženklą pasirenkame kiekvienu konkrečiu atveju, priklauso nuo priedėlio išplėtimo laipsnio ir vietos sakinyje. Skyryba visada, ne vien šiuo atveju, atrodys tikslesnė, raiškesnė, jei paisysime skyrybos ženklų hierarchijos ir juos rinksimės motyvuotai. Labiau išplėstiems, daugianariams priedėliams, turintiems savo viduje kableliais skiriamų vienetų, geriau tinka brūkšnys:

Plakasi einančiųjų drabužiai – paltų skvernai, paauglių plačkelnės, šerpės – nuo galvų lekia neprilaikomos skrybėlės ir kepurės. Daugybė mašinų – automobiliai, autobusai, troleibusai, įsikibę elektros laidų žalsvomis žiogų kojomis, – lėtai slenka gatve.

Brūkšnys gana dažnas ir tuomet, kai priedėlis pasakomas sakinio gale. Daugelyje taisyklių randame užuominų apie tai, kad sakinio pabaiga – mėgstama brūkšnio vieta ir jis tinkamesnis už kitus ženklus:

Kiek čia, šitame plaukiančiame žmonių iže, užslėpta aistrų – meilės ir neapykantos, ištikimybės ir išdavystės, veidmainiavimo, apgaulės.

Priedėlio pažymimą daiktavardį neretai pavaduoja įvardis:

O jai, Veronikai, mylimasis yra jo dvasinių ir materialinių vertybių suma. Kambaryje tik jiedu – pašaliniai, pailsėti ir užvalgyti užvažiavę žmonės – ir raštuota aštuonnyte dengta lova. Ar matai, brangusis drauge, kuo baigėsi mano, kaip prozininko, debiutas?

Priedėlis siejamas su pažymimuoju žodžiu ir per jungiamuosius žodžius kaip, kaip antai, būtent, tai yra, pavyzdžiui, ypač, arba, vardu, pavarde ir kt.:

Minties praktinių ritualų griežtumas ir tikslumas laikomas nesąmoningo determinizmo tiesos, kaip mokslinių reiškinių egzistavimo būdo, suvokimo išraiška. Išsirinkai kokią širdžiai brangią temą, tiksliau sakant vaizdą ar objektą, apžiūrėk jį iš visų pusių ir gėrėkis vis naujais atspalviais. Šis legitimacijos tipas suteikia mokslininkams, kaip praktiškiems žmonėms, autoritetą atsisakyti teikti mokslinę paramą politinei valdžiai. Žinote, studentai, ypač mergaitės, smalsūs.

Tokiu atveju vienas kablelis rašomas prieš jungiamąjį žodį, o kitas čia aptariamos konstrukcijos gale; iš abiejų pusių skiriamas tiktai vienintelis jungiamasis žodis pavyzdžiui:

Rūsyje esančioje virtuvėje būdavo vaišinami padėjėjai, pavyzdžiui, darbininkai, atlieję skulptūrą, arba vairuotojai, pristatę medžiagas.

Priedėliai su kaip skiriami ir tuomet, kai jie pasakomi prieš pažymimąjį žodį:

Kaip advokatas, Povilas Kelpša buvo nieko vertas.

Kai po jungiamojo žodžio išvardijama ne vienas, bet keli priedėliai, tai prieš tą žodį rašome kablelį, o po jo dvitaškį ir jei sakinys nesibaigia priedėliu, tai nuo likusio sakinio jį paprastai atribojame kableliu:

Visi arčiau mūsų gyvenantys kaimynai, pavyzdžiui: Jonkai, Petrylos, Zolubai, Viršilos, seniai atsisakė anglių – žiemą kūrena malkomis.

Tokios konstrukcijos turi vienarūšių sakinio dalių su apibendrinamaisiais žodžiais ir įterpinių požymių. Priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, iš tikrųjų labai primena įterpinį.

Daiktavardžiai dvižodėse samplaikose, intonacinių pauzių neatriboti vienas nuo kito, laikomi viena sakinio dalimi ir priedėlis tokio pobūdžio sintaksinėse struktūrose neišskiriamas:

O dar kalbama, kad lietuvis kaimietis konservatyvus. Trumpiau tariant, sukūriau reljefiškai ryškų moters dainininkės portretą, kad, rodos, imk ir tapyk.

Po pažymimojo žodžio einantis priedėlis atskiriamas brūkšniu tik iš vienos pusės, kai siekiama paryškinti gretinamų daiktų ar reiškinių tapatumą, o ne iškelti jų papildomą aiškinamąją reikšmę:

Ir tą naująją darbuotoją – dizainerę pakviesk į vakarėlį. Šios pievų gėlės – raktažolės pražysta vidurvasary.

Be to, kableliu arba brūkšniu iš vienos pusės skiriamas postpozicinis priedėlis, reiškiamas parodomuoju įvardžiu tas, ta ir dažniausiai dar pastiprintas dalelyte ir:

O mūsų jaunoji karta, ir toji aptingusi, be iniciatyvos, nesugebanti pati savimi pasirūpinti. Žmogaus gyvenimas – ir tas per tokius perversmus ir kataklizmus praranda savo tikrąją vertę.

Vienarūšės sakinio dalys – skyrybos taisyklės

 

Vienarūšėmis laikomos sakinio dalys, tarpusavy susijusios sujungiamuoju ryšiu ir kartu turinčios vienodą sintaksinį ryšį su ta pačia sakinio dalimi. Vienarūšiškumą dažnai paryškina jungtukai ar jungiamieji žodžiai, padedantys tas vienarūšes sakinio dalis surikiuoti taip, kad būtų kuo tiksliau parodytas jų vidinis ryšys ir detaliau išryškintas jų santykis su ta bendra sakinio dalimi, iš kurios joms visoms keliame klausimą. Be to, į pagalbą pasitelktos dalelytės išvardijamus dėmenis ne tik labiau iškelia, akcentuoja, bet ir stipriau sieja vieną su kitu, o kai kurie jungtukai, pavyzdžiui, ir, gali atlikti ne vien jungiamąją (jungtuko), bet ir pabrėžiamąją (dalelytės) funkciją:

Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu, visa aplinkui sustingdydama. Į kokios komedijos ar dramos personažą ji persikūnijo, kam metė iššūkį? Gal kare žuvo mano tėvas ir brolis, iš sielvarto mirė motina. Perėjimus iš eilutės į eilutę tvarko ne racionalistinė lyrika, o emociniai šūksniai ir asociacijos. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė sugestyvų, bet griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį, kuris pirmiausia turėjo paklusti pojūčio tonui. Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jaučia ir mąsto. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir palaima čia pajungti tam pačiam būties vienovės ir beribiškumo principui, kuris tiek regimai tikrovei, tiek subjektui pripažįsta laikino savarankiškumo teisę.

Vienarūšėmis laikomos tos sakinio dalys, kurios priklauso ne tik tai pačiai sakinio daliai, bet ir tam pačiam sakinio dalies porūšiui. Pavyzdžiui, šiame sakinyje vienarūšėmis nebus laikomos trys vietos aplinkybės, nes jos atsako ne į tą patį klausimą:

Skubėdamas patamsy pasukau takučiu per sodą į senelių sodybą, iš kitos pusės supamą jauno pušynėlio.

Vienarūšiškumo ribos nėra griežtos. Daugiausia problemų kelia tarinių ir pažyminių vienarūšiškumas. Paprastai vienarūšiais laikomi keli tariniai, priklausantys nuo to paties veiksnio. Tačiau kai kiekvienas iš tų tarinių turi atskiras antrininkes sakinio dalis (a) arba tų tarinių rūšys skiriasi (b) ir jie reiškiami skirtingomis morfologinėmis formomis (laikais, nuosakomis) (c), tai jau priartėjama prie sudėtinio sakinio. Šios pagrindinės sakinio dalies vienarūšiškumas sintaksės teoretikams visada atrodė problemiškas labiausiai dėl to, kad tarinys signalizuoja apie naujo gramatinio centro užuomazgą, o vienarūšės sakinio darys negali peržengti vientisinio sakinio ar vieno sudėtinio sakinio dėmens ribų:

Žvilgtelėjęs į tą gražumą, numetė kepurę šalia grėblio, dar pažengė kelis žingsnius, tada įprastiniu judesiu pasikišo dalgiakotį po pažasčia, tuo pačiu metu tvirčiau atsistodamas ant abiejų kojų. Bružas išsiėmė vieną popierėlį, įsikišo kišenėn tyliai uždarydamas spintos duris, tada sugrįžo prie to lango, prie tų buteliukų, išsitraukė cigarečių pakelį, vartė tarp pirštų net nežvilgtelėjęs į jį, po to pasižiūrėjo pro užuolaidėlę į kiemą, į šulinį, į arklius. Negaliu, pavargau, eime, pasėdėsim ant sofos. Visą savaitę skubi ir skubi, o tą vieną sekmadienio vakarą galėtum ir neskubėti, sėsk ant suolo ir pasidairyk į vakarėjančius laukus.

Nustatant pažyminių vienarūšiškumą svarbu nepamiršti subjektyvaus faktoriaus: skirtingi autoriai tuos pačius pažyminius gali suvokti ir traktuoti nevienodai, nes tai, ar jie vienarūšiai, ar ne, lemia semantikos dalykai. Tokiu atveju kablelio rašymas ar nerašymas nelaikytinas klaida. Vienarūšiais laikomi pažyminiai, apibūdinantys daiktą tuo pačiu atžvilgiu. Be to, jų vienarūšiškumo nustatymui svarbi morfologinė raiška (pavyzdžiui, ar abu būdvardžiai kokybiniai, ar vienas kokybinis, o kitas santykinis, ar tomis pačiomis kalbos dalimis pažyminiai reiškiami ir pan.). Vienarūšiškumą patikrinti gali padėti ir praktinė procedūra – jungtuko ir įterpimas tarp pažyminių: jei jungtukas čia tinka, vadinasi, pažyminiai yra gana artimi savo semantika ir juos galima laikyti vienarūšiais. Dažniausiai nevienarūšiai pažyminiai būna tuo atveju, kai pažyminys, esantis arčiau pažymimojo žodžio, kartu su pastaruoju sudaro terminą (pvz., turistinis dviratis; pieninis šokoladas). Tolimesnis pažyminys tada apibūdina ne pažymimąjį žodį, o terminu einantį dvižodį junginį (naujas turistinis dviratis; šviežias pieninis šokoladas):

Skirmonis, nelaukdamas, kol šeimininkas atsisės į savo kėdę už masyvaus rašomojo stalo, patogiai įsitaisė viename iš dviejų fotelių. Skirmonis kilsteli iš vietos, ištiesia ilgą raumeningą ranką į Telkšą, tartum norėtų jį čiupti už gerklės. Esu jau vien dėl to laimingas, kad leidžiuosi tamsiais, niūriais laiptais žemyn. Lengviau atsikvėpė, kai automobilis, įsukęs į ramią nuošalią gatvelę, sustojo prie keturaukščio mūrinio namo, kur buvo Telkšų butas. Išėjau pro tuos girgždančius vartelius, paskui save užkabindamas surūdijusį kablį ir galvodamas, kad prieš kelias dienas jį lietė grakštūs, švelnūs Agnės pirštukai.

Kontekste gali suartėti ir tapti vienarūšiais derinamieji ir nederinamieji pažyminiai:

Jos plaukai vešlūs, vario spalvos, supinti į vieną kasą, kuri susukta į kuodą ant pakaušio. Pilkas, be gabumų žmogelis viso to nepasieks.

Likusių sakinio dalių vienarūšiškumas sudėtingesnių teorinių problemų nekelia. Vienarūšiškumą paryškina vienoda vienarūšių sakinio dalių morfologinė raiška, taip pat jų susigrupavimas toje pačioje sakinio dalies, su kuria jos susijusios, pusėje – arba kairėje, arba dešinėje, plg.:

Tai proto produktas, o ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų. B. Sruoga neparodo viso daikto, o tik jo kraštelį, tik sumirgėjusį akyse jo šešėlį.

Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomos tų pačių arba artimos reikšmės žodžių samplaikos. Jos sudaro vieną samplaikinę sakinio dalį:

Tačiau kita diena giliai giliai įstrigo į sąmonę. Prieš kelias dienas šiame name buvo labai linksma: šoko trypė susirinkę draugai, skambėjo muzika.

Tiesa, kai kartojami tie patys žodžiai, jų skyrimas ar neskyrimas gali būti ir subjektyvus arba priklausyti nuo viso sakinio intonacijos:

Aš vis ėjau, ėjau per tą miestą tylutėliai, slapstydamasis.

Skyrybos ženklų parinkimas vienarūšėms sakinio dalims skirti ir tų ženklų vartojimas labiausiai priklauso nuo to, kokiais būdais šios sakinio dalys įkomponuojamos į sakinį.

Be jungtukų išvardijamas vienarūšes sakinio dalis sieja tik intonacija ir viso pasakymo prasmė. Jos viena nuo kitos atskiriamos kableliais:

Jo savimonė žvaigždžių papėdėje liko nesudrumsta, pastovi, šaltai rami.

Tarp nekartojamais sudedamaisiais (ir, bei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais sujungtų vienarūšių sakinio dalių joks skyrybos ženklas nerašomas:

Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams. Šiurpią neviltį ir netikrumą jis pajuto anksčiau nei sužinojo, kuo ji gyvena. Savo nelauktais šuoliais ar smogiančiais atsivertimais vaizdas darosi artimas kalambūrui.

Kai minėti ir kiti jungtukai (pvz., nei… nei; tai… tai; čia… čia; tiek… tiek) kartojami, tai kablelis rašomas prieš kiekvieną iš jų pradedant antruoju:

Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš viršaus, tai iš apačios. Sensualinių įspūdžių seka neturėjo nei gilesnės dvasinės problematikos, nei dramatiško konflikto, nei raiškos tradicijos. Tačiau lietuvių lyrikos, įaugusios tiek į savo krašto politinius, tiek į socialinius rūpesčius, jie nepajėgė išskirstyti pagal Vakarų modelį į visiškai atskirų ir uždarų mokyklų kvadratus.

Svarbu žinoti tai, kad pasikartojantys jungtukai ne visada jungia vienarūšes sakinio dalis:

Ilgai neraginamas tuoj stryktelėjo iš vietos ir nulėkė paimti ir atnešti prašomo daikto.

Pasitelkus sudedamuosius ir skiriamuosius jungtukus, vienarūšės sakinio dalys gali būti sugrupuotos poromis. Tuomet kablelis vieną porą skiria nuo kitos:

Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa, žvaigždės ir žemė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai – pagrindinės antitezės, kuriomis remiasi visas Putino įvaizdžių karkasas.

Prieš priešpriešinius (o, bet, tačiau) ir tarp porinių jungtukų (kaip… taip; ne tik… bet; ne tiek… kiek ir kt.), jungiančių vienarūšes sakinio dalis, kablelis rašomas visada:

Žilvinas vilkėjo išeiginį kostiumą, tačiau avėjo sportiniais batais. Romanse žodis tarsi ne ištariamas, o garsiai išdainuojamas. Simbolinio eilėraščio gimimą turėjo nulemti ne tiek didesnis simbolių skaičius, kiek nauja jų interpretacija, grindžiama intuityvia nuovoka. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė ne tik sugestyvų, bet ir griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį.

Išvardijamos vienarūšes sakinio dalys gali būti charakterizuojamos apibendrintai, vienu žodžiu. Tokiais apibendrinamaisiais žodžiais, pasakomais prieš arba po vienarūšių sakinio dalių grandinės, eina specifinę reikšmę turintys įvardžiai (pvz., visi, viskas, niekas ir kt.), prieveiksmiai (pvz., visada, visur, niekada, niekur ir kt.) ir apibendrintai daiktų ar reiškinių klases įvardijantys daiktavardžiai (augalai, naminiai gyvūnai, daržovės, vaismedžiai, baldai, profesijos ir t. t). Kai apibendrinamasis žodis pasakomas prieš vienarūšes sakinio dalis, tai prieš pradedant išvardijimą rašomas dvitaškis, o jei apibendrinama jau po vienarūšių sakinio dalių grandinės, tada baigus išvardijimą prieš apibendrinamąjį žodį rašomas brūkšnys. Kai po dvitaškio einančiomis vienarūšėmis sakinio dalimis sakinys nebaigiamas, tai išvardijimo gale rašomas kablelis, brūkšnys arba kablelis su brūkšniu. Skyrybos ženklo pasirinkimas šioje vietoje priklauso nuo daugelio dalykų: vienarūšių sakinio dalių grandinės apimties ir sudėtingumo, nuo sakinio, į kurį ta grandinė įkomponuojama, struktūros ir santykio su kitais tame sakinyje vartojamais skyrybos ženklais, ekspresijos, pvz.:

Mano tėvas – visą galų meistras: ir šoferis, ir kombainininkas, ir mechanikas, o jei prireikia, pakeičia ir melžėją. Tačiau tikra meilė atlaiko sunkiausius išbandymus, jei vyras ir žmona pasitiki vienas kitu, be pasitikėjimo viskas eina velniop: meilė, draugystė, karjera. Viskas sukosi ratu: dienos, naktys, darbai, mintys, valgymai, sekmadieniai, naktys, valgymai, darbai, dienos. Ant kėdžių, po stalu, ant palangių ir sofos – visur mėtėsi šiukšlės, tušti buteliai, buvo pridėliota nešvarių indų. Kiekvienas daiktas: akmenys ir medžiai, upeliukai ir kalneliai, sietuvos ir balos, raisteliai ir miško keliukai – turėjo pavadinimą mūsų senolių atmintyje.

Apibendrinamieji žodžiai paprastai laikomi ta pačia sakinio dalimi kaip ir prieš juos ar po jų einančios vienarūšės sakinio dalys, tačiau iš tikro santykiai tarp minėtų žodžių čia gerokai sudėtingesni, panašūs į priedėlio ir jo pažymimojo žodžio.

Tais atvejais, kai vienarūšės sakinio dalys (jos dažniausiai būna sujungtos priešpriešiniais jungtukais) viena nuo kitos atribojamos brūkšniu arba kabliataškiu, vienarūšiškumo riba peržengiama. Ryški pauzė tokias vienarūšes sakinio dalis pernelyg nutolina vieną nuo kitos, todėl vientisinis sakinys įgyja sudėtinio sakinio požymių ir gali būti lengvai juo pakeistas, ypač tuomet, kai brūkšniu ar kabliataškiu atskirti du tariniai:

Kaip tai atsitiktų, jis nenumanė; jautė tačiau jog būtų katastrofa. Neduosi – tai žinokis.

Sudėtinių sakinių skyrybos sunkumai – skyrybos taisyklės

Šiek tiek įvairesnė ir laisvesnė dabar yra skyryba sudėtinių sujungiamųjų sakinių, sujungtų pavieniais jungtukais ir, ar, arba, nei. Griežtų ribų nebelikę: kablelį galima dėti arba nedėti.

Norint pabrėžti tokių sakinių prasminį savarankiškumą, kablelis paprastai rašomas, pvz.: Nudundėjo nugrumėjo debesys, ir žemė sušvito lietaus išprausta. Dviratininkas pasuko į mišką, ar gal man tik taip pasirodė. Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų. Neturėjo jis sveikatos, turto, nei kas jam skubėjo padėti. Tačiau kai tokių sakinių prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, ypač kai jie turi kokį bendrą dėmenį, prieš išvardytuosius pavienius jungtukus kablelis paprastai nededamas, kaip nededamas, kai šie jungtukai jungia vienarūšes sakinio dalis, pvz.: Man diegė visą kūną, skaudėjo šonus ir sukos galva. Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino motina. Vėjas šėlo ir jūra šniokštė. Gal karvė išsimetė ar su arkliu kas atsitiko? Man bus bėdos arba tu nukentėsi. Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių skyrybos taisyklės kur kas griežtesnės.

Kai sudėtinio sakinio šalutinis dėmuo (kitaip – šalutinis sakinys) eina arba po pagrindinio dėmens (kitaip – pagrindinio sakinio), arba kartais prieš jį, šalutinis dėmuo atskiriamas kableliu – nesvarbu, ar būtų prijungtas jungtukais kad, jog, kai, kadangi, nes, jei(gu), nors… (a.), ar santykiniais įvardžiais kas, koks, -ia, kuris, -i, kelintas, -a… (b.), ar jungimo funkcijas atliekančiais prieveiksmiais, dalelytėmis kur, kada, kaip, kiek, kodėl, ar… (c), pvz.:

a. Šiandien taip šalta, kad kailinių reikia. Kad turėtų pinigų, paskolintų. Supratau, jog nieko nepešiu. Blogai, kai mokykloje paaugliui neįdomu. Kadangi prižadėjai, turėsi eiti. Apsivilk šilčiau, nes sušalsi. Jei nori, važiuok. Nors lyti nustojo, debesys nesisklaidė. (Šiuo atveju klystama retai; ypač prieš jungtukus kad, jog, nes kableliai padedami beveik visada. Dažniau negerai parašoma, kai šalutinis dėmuo eina priekyje arba kuris nors dėmuo yra trumpas. Taisytina: Kad turėtų pinigų paskolintų. Jei nori važiuok. Nors lyti nustojo debesys nesisklaidė. Blogai kai mokykloje paaugliui neįdomu – ir t. t.);

b. Pažiūrėsime, kas tu per paukštis. Ko aš noriu, niekur niekada nebus. Prašom pasakyti, kokie dabar muitų tarifai. Svarstau, kurią suknelę man vilktis. Paklausk, kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo, taip ir nepaaiškėjo. (Šiuo atveju apsirinkama gana dažnai, ypač jei pagrindinis arba šalutinis dėmuo yra trumpas arba šalutinis dėmuo eina priekyje: Pažiūrėsime kas tu per paukštis. Ko aš noriu niekur niekada nebus. Paklausk kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo taip ir nepaaiškėjo – ir t. t.);

c. Nebeatsimenu, kur jį esu matęs. Kada atostogausime, dar nežinau. Vaikas pajuto, kaip ašaros tvindo akis. Kiek jūs uždirbsite, dar neaišku. Pasakyk, kodėl sulaužei žodį. Ji abejoja, ar sugebės mokytis toliau. Ar kiekvienas jaučia tą patį, ką ir aš? (Šiuo atveju apsirinkama dažniausiai ir parašoma klaidingai: Nebeatsimenu kur jį esu matęs. Kada atostogausime dar nežinau. Kiek jūs uždirbsite dar neaišku. Ji abejoja ar sugebės mokytis toliau – ir pan.)

Kai kuriuose iš čia pateiktų sudėtinių prijungiamųjų sakinių gali būti ir brūkšnys, ypač jei dėmenys trumpi, o minties šuolis staigus, pauzė ilga: Kad turėtų pinigų – paskolintų. Jei reikia – važiuok. Ko aš noriu – niekur niekada nebus. Kada atostogausime – dar nežinau.

Yra keli atvejai, kai kablelis prieš šalutinio dėmens jungiamąjį žodį nededamas:

a. kai prieš jungiamąjį žodį yra prielinksnis, kablelis rašomas prieš tą prielinksnį, pvz.: Skaitai šį eilėraštį ir prieš akis iškyla viskas, apie ką poetas rašo. Kur tas žaislas, dėl kurio susipešėte? Taip ir nepasiteiravome, iš kokio jis krašto. (Negerai, jei tokie sakiniai parašomi visai be kablelio: Taip ir nepasiteiravome iš kokio jis krašto – ir pan.);

b. kai prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra pabrėžiamieji arba tikslinamieji žodžiai ypač, nebent, juoba ar juo labiau, t. y. (tai yra) ar panašūs, kablelis dedamas prieš juos, pvz.: Upelis patvindavo, ypač jeigu užeidavo liūtys. Sutikti tai jį tikrai sutiksime, nebent jei traukinys vėluos. Darbo nevengiau, juo labiau kad buvau stiprus. Mama rūpinosi mane mokyti mandagumo, t. y. kad pavalgęs bent padėkočiau. (Nereta klaida – kablelis padėtas ne tik prieš tuos tikslinamuosius ar pabrėžiamuosius žodžius, bet ir prieš jungtuką, pvz.: Upelis patvindavo, ypač, jeigu užeidavo liūtys. Darbo nevengiau, juo labiau, kad buvau stiprus – ir pan.);

c. kai yra du vieno laipsnio šalutiniai dėmenys, sujungti sudedamuoju ir skiriamuoju jungtuku, prieš antrąjį dėmenį kablelio nereikia, pvz.: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba kurie čia gyvena nuo vaikystės. (Dažna klaida – kablelis padėtas: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir, kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba, kurie (dar blogiau: …ir augę, arba, kurie) čia gyvena nuo vaikystės);

d. neskirtini kableliais jungiamieji žodžiai kas, koks, -ia, kur, kaip, kodėl ir pan., kai jie vieni sudaro šalutinį dėmenį ir eina po pagrindinio, pvz.: Kažkas langą išdaužė, bet niekas nežinojo kas. Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti koks. Dėjau, tik neatsimenu kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok kaip. Pyksta ant manęs ir nepaaiškina kodėl. (Netinka: Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti, koks. Dėjau, tik neatsimenu, kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok, kaip – ir t. t.)

Prieš kelis dešimtmečius jungiamieji žodžiai kas, koks, kur, kaip, kodėl ir pan. paprastai buvo skiriami net ir kai ėjo po pagrindinio dėmens. Kas paiso logikos, tam toks skyrimas buvo priimtinas: juk tai vis dėlto atskiras dėmuo ar bent atstojantis nebūtiną sakyti išplėtotą dėmenį. Tačiau čia nugalėjo ne sintaksinio ir prasminio, o intonacinio principo šalininkai. Eidami po pagrindinio dėmens, minėtieji jungiamieji žodžiai su pagrindiniu dėmeniu yra labai susiję, neatskirti pauzės.

Kai šie šalutinį dėmenį sudarantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai atsiduria prieš pagrindinį dėmenį, kablelis būtinas, nes ryškus intonacinis akcentas, aiški pauzė; pabrėžiant staigumą, tam tikrą praleidimą, minties šuolį, nebūtų klaida ir brūkšnys, pvz.: Kas, niekas nežinojo arba Kas – niekas nežinojo. Kur, neatsimenu arba Kur – neatsimenu. Kodėl, nepaaiškina arba Kodėl – nepaaiškina. (Skyrybos ženklo čia nepadėjus, sakinys arba būtų nesuprantamas, pvz.: Kas nieko nežinojo, arba reikštų ką kita, pvz.: Kodėl nepaaiškina?)

Šalutiniai dėmenys, įsiterpę į pagrindinį, kableliais išskiriami iš abiejų pusių, pvz.: Tikėjau tavimi, kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Trobelė buvo tokia sena, jog pati nežinojo, į kurį šoną virsti. Dabar, kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj, jeigu nelis, vešime šieną. Aš, nors dar mažas, daug ką supratau. Žinodami, kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė. Tiek, kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai. Patikrinti, už kokius darbus pervestos lėšos, nebeįmanoma. Supratęs, apie ką bus šnekama, ruošiausi tarti žodį. Kiek pasvarsčius, ar verta to darbo imtis, buvo nuspręsta: verta! (Čia labai dažnos skyrybos klaidos: arba kableliai iš viso nepadedami, arba dažniausiai dedami tik iš vienos, paprastai iš antrosios pusės, kur ryški pauzė: Tikėjau tavimi kad esi nekaltas ir tave gyniau arba Tikėjau tavimi kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Dabar kai šalis demokratiška niekas nebėra varžomas arba Dabar kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj jeigu nelis vešime šieną arba Rytoj jeigu nelis, vešime šieną (šiame pavyzdyje vieną kablelį galima ir pateisinti, jeigu manysime, kad jungtukas jeigu nukeltas po prieveiksmio rytoj ir šis prieveiksmis priskirtinas šalutiniam dėmeniui). Žinodami kas jis per paukštis visi to žmogaus vengė arba Žinodami kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė – ir t. t.)

Kai įterpto šalutinio dėmens jungtukas eina po kito jungtuko, kablelis prieš antrąjį jungtuką gali būti ir rašomas (taip logiškiau), ir nerašomas (nes tarp tų jungtukų nėra pauzės), pvz.: Mus įspėjo, kad, jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (tokia skyryba patinka sintaksinio ir prasminio principo šalininkams) arba Mus įspėjo, kad jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (taip linkę skirti intonacinio principo šalininkai). Berniukas pasilenkė, bet, nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė arba Berniukas pasilenkė, bet nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė. Jeigu priekyje yra jungtukas o, kablelis prieš antrąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį nerašomas, pvz.: Ilgai tarėsi šeimininkai, o ką nutarė – nežinia.

Kai šalutinis dėmuo eina po pagrindinio ir prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra dar koks jungtukas ar dalelytė, kablelio niekur nereikia, pvz.: Jie nežinojo nei ko jų klausinės. Mums paaiškino ir kaip tą namą rasti. Gal tėtė nepyks net jeigu mes kiek patriukšmausime? (Kad ir menka klaida, bet nepageidaujama: Jie nežinojo, nei ko jų klausinės arba Jie nežinojo nei, ko jų klausinės. Mums paaiškino, ir kaip (arba ir, kaip) tą namą rasti. Gal tėtė nesupyks, net jeigu (arba net, jeigu) mes kiek patriukšmausime.)

Nemaža klaidų daroma skiriant bejungtukių sudėtinių sakinių dėmenis. Daug kas čia verčiasi vien kableliais – pamiršta dvitaškį, brūkšnį, kablelį ir brūkšnį, kabliataškį, kurie savo vietoje būtini.

Tarp bejungtukio sakinio dėmenų derinas dvitaškis, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose: pagrindiniai keliai valomi, tačiau dauguma slidūs. Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga. Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje. Ne veltui sakoma: darbas gėdos nedaro. (Net spaudoje kartais vietoj tokių dvitaškių dedami kableliai – skurdinama skyryba, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose, pagrindiniai valomi, tačiau dauguma slidūs. Ne veltui sakoma, darbas gėdos nedaro – ir t. t.)

Brūkšnio tarp bejungtukio sakinio dėmenų reikia, kai antrasis dėmuo reiškia staigų minties šuolį (a.), ypač kai jungiamos kelios panašios dėmenų poros (b.):

a. Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė. Žiūriu – lapė bėga. Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti;

b. Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus. Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

(Abiem atvejais suprastinantis skyrybą ir nepabrėžiantis kalbos ekspresyvumo kablelis vietoj brūkšnio čia nepageidaujamas. Netinka: Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasė. Žiūriu, lapė bėga ar net Žiūriu lapė bėga. Nebūk saldus, nuris, nebūk kartus, išspjaus ar net Nebūk saldus nuris, nebūk kartus išspjaus ir t. t.)

Dvitaškio ir brūkšnio vartojimo ribos bejungtukiuose sakiniuose ne visada aiškios ar griežtos, bet galima naudotis tokiu patarimu: jei pirmas dėmuo pasako faktą, išvadą, o antras dėmuo tai paaiškina, paremia, nurodo to priežastį, geriau tinka dvitaškis, pvz.: Uždaryk duris: skersvėjis. Šeima skurdo: gaisras sunaikino visą turtą, o jeigu atvirkščiai: pirmas dėmuo pasako priežastį, antras – išvadą ar padarinį, geriau tinka brūkšnys: Skersvėjis – uždaryk duris. Gaisras sunaikino visą turtą – šeima skurdo.

Stiliaus sumetimais vengtini viename sakinyje du kiek skirtingas funkcijas atliekantys dvitaškiai arba brūkšniai, kai vieną jų lengva pakeisti kitu ženklu, pvz.: Šeimininkas išsibarė ir dar pridėjo: tik parodyk man jį: (= –) gaus jis nuo manęs. Supratau – (= 🙂 nelaikysiu liežuvio – baigsis blogai.

Retkarčiais bejungtukio sakinio dėmenys atskiriami kableliu ir brūkšniu: arba jie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis (a.), arba dėmenys labai atsiję (b.), arba tiesiog paliekamas po pirmos atkarpos būtinas kablelis (c):

a. Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti (S. Nėris);

b. Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – jam veja ir takai obelų apsnigti (J. Aistis);

c. Aš supratau, kad bus blogai, – turiu kuo greičiau slėptis.

Kabliataškis paprastai dedamas tarp tokių bejungtukio sakinio dėmenų, kurie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kuriais pasakomos labai nutolusios mintys, dėmenys yra atsiję, pvz.: Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja (Maironis). Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo (A. Vienuolis). Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai (Maironis). Miestai augo, plėtėsi, gražėjo; malonu buvo vakarais pavaikščioti po tokių miestų puošnias, ryškiai apšviestas gatves. Čia tik autoriaus valia, ar jis pasirinks kabliataškį, ar iš vieno sakinio darys du ir dės tašką.

Savotiški sudėtiniai bejungtukiai sakiniai yra tiesioginė kalba su į ją įterptais autoriaus žodžiais.

Tiesioginė, arba veikėjo, kalba skiriama nuo autoriaus kalbos dvejopai – dažniausiai brūkšniais, rečiau kabutėmis.

Skiriant brūkšniais, nors ta sistema ir nėra labai paprasta, klaidų padaroma nedaug, todėl taisyklių čia nepriminsime.

Dažniau klystama tiesioginę kalbą skiriant kabutėmis, nes dabartinis jaunimas daug ką ima iš anglų kalbos: ir pačių kabučių formą, ir jų vartojimo polinkius.

Atidaromosios ir uždaromosios anglų kabutės yra pakeltos į viršų, jų forma tokia: “…”, o lietuvių kalbos atidaromosios kabutės turi būti apačioje, uždaromosios – viršuje, ir jų forma tokia: „…“ (nors dėl šrifto gali būti ir kitokia).

Anglai net dialoguose vartoja tik kabučių sistemą. Jie uždaro kabutes prieš autoriaus žodžius ir vėl atidaro jas po jų, o autoriaus žodžių brūkšniais neišskiria.

Štai angliško dialogo pavyzdys iš William’o Golding’o “Lord of the Flies” („Musių valdovas“):

“Come on,” said Jack presently, “we’re explorers.”

“We’ll go to the end of the island,” said Ralph, “and look round the corner.”

“If it is an island –”

Lietuviai dialoguose vartoja brūkšnių sistemą, ir lietuviškai dialogo sakiniai atrodo šitaip:

– Eikim, – pagaliau tarė Džekas. – Juk mes žvalgai.

– Nueisim iki salos galo, – pasakė Ralfas, – ir už kyšulio apsidairysim.

– Jeigu čia sala…

Kabutes lietuviai vartoja ribotai – dažniausiai tada, kai veikėjo kalba įterpta į kito veikėjo kalbą (a.) arba įtraukta į autoriaus pasakojimą (b.), arba kai pati mintis veikėjo neištariama, tik turima galvoje (c):

a. – O tu, melagėle! Sakei: „Nemylėjau nė vieno ir nemylėsiu!..“ (Žemaitė);

b. – Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs, klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėl?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereik… Laikykis sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – matušėle, aš knygą nupirksiu“. – „Nereik, vaikeli, man senoji paprasta… maža bematau“. – „Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių“. Ir nusivedė motiną <...> (Žemaitė);

c. „Kad jūs žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt“. (I. Simonaitytė).

Būdinga dalies spaudos darbuotojų klaida tokiais atvejais: vartoti angliškas kabutes, anglų kalbos pavyzdžiu be reikalo dėti jas prieš brūkšniais išskirtus autoriaus žodžius ir po jų. Kartais pagal anglų kalbos pavyzdį ne tose vietose, kaip įprasta lietuvių kalboje, sudedami ir kableliai, taškai. Pavyzdžiui, lietuviškai turėtų būti parašyta: Apžvalgininkai pabrėžia prezidento žodžius: „Taip darome ne tyčia, – sakė jis, – bet kad nėra kitos išeities“, o dažnai, daug ką imant iš anglų kalbos, negerai parašoma: “Taip daroma ne tyčia,” – sakė jis, – “bet kad nėra kitos išeities.” Kur į pasakojimą įterptas dialogas (žr. b. pavyzdį), dažnai tarp veikėjų frazių pamirštama padėti brūkšnį.