Asmenybė, kuria žaviuosi

 

ĮŽANGA

Pats žodis „interviu“ kilęs iš anglų kalbos (interview – angl. pokalbis). „Žurnalistikos enciklopedija“ pateikia dvi šio žodžio reikšmes. Pirmoji – tai vienas pagrindinių informacijos rinkimo būdų. Informacija gaunama kalbantis su kompetentingu specialistu arba pateikiant jam klausimus raštu. Antroji – žurnalistikos žanras, kuriame dialogo, pasakojimo pirmuoju asmeniu arba perpasakojimo forma pateikiamas žurnalisto pokalbis su kuo nors pasižymėjusiu asmeniu (1, p.1).
Oratorius (lot. orator – kalbėtojas, sakytojas) kaip ir charizmatinė asmenybė gali būti apibrėžiama ir kitomis sinoniminėmis sąvokomis: retorius (gr. rhetor – kalbėtojas, iškalbos mokytojas), kalbėtojas, kalbantysis, adresantas (vok. adressant – siuntėjas), informacijos siuntėjas, retorinis subjektas, retorinio diskurso autorius, viešosios kalbos autorius, kalbos kūrėjas (4, p.20).
Asmenybė… Žmogus… Kas tai? Tai sunku suvokti. O tuo labiau išskirti iš žmonių asmenybę, kuria aš žaviuosi. Charizmatinė asmenybė neprivalo būti labai įžymi ar gavusi medalį už nuopelnus. Šiame pasaulyje ne visi gauna įvertinimą. Charizmatine asmenybe gali būti kiekvienas, kuris išdrįs parodyti, atskleisti save kitiems.
Mano interviu žmogus yra vienas iš tų, kuris panoro atskleisti ir parodyti save kitiems. Tai – Nijolė Navickienė. Šiandien ji man – asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jos sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė… Ji, Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorė, sužavėjo mane kaip kukli ir kilniaširdė moteris. Žaviuosi jos užsispyrimu, proto lankstumu, įžvalgumu, žingeidumu, nuolatinio tobulėjimo siekimu, komunikabilumu, noru padėti kitiems. Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kaip mano pašnekovė, kurie neabejingi kitų nelaimėms ir galintys teigiamai išspręsti klientų problemas.
Šio interviu tikslas – pristatyti ir atskleisti Nijolę Navickienę, kaip charizmatinę asmenybę.
Uždaviniai:
1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Pasirinkti Tauragės apskrityje asmenybę, kuri man labiausiai patraukli.
3. Susitarti dėl susitikimo.
4. Sudaryti man aktualiausių klausymų sąrašą.
5. Naudojant interviu metodą atskleisti asmenybės bruožus.
6. Aprašyti tą medžiagą.
Metodai:
1. Straipsnių, tekstų skaitymas apie interviu.
2. Informacijos ieškojimas apie asmenybę spaudoje, Internete.
1. Interviu su Nijole Navickiene

Pokalbį su Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktore Nijole Navickiene, pradėjome ramioje, neblaškančioje dėmesio aplinkoje, susikūrusios malonų psichologinį klimatą. Po nedidelės įžangos, atskleidusi savo būseną ir mintis pasakiau, kas mane šiuo metu iš tikrųjų domina ir kas labiausiai jaudina. Informavau savo respondentę apie šio pokalbio tikslą, jo apimtį ir lūkesčius.
Direktorė maloniai sutiko su manimi pakalbėti ir papasakoti apie save, savo gyvenimą.

Kokios keturios vertybės svarbiausios Jūsų gyvenime?
Turbūt man svarbiausias yra užsispyrimas, po to įžvalgumas, nuolatinis tobulėjimo siekimas ir nuoširdumas.
Jei galite, trumpai papasakokite apie save.
Gimiau 1958 metų vasario 22 dieną Trakininkuose, Šilutės rajone, daugiavaikėje darbininkų šeimoje. 1976 metais baigiau Pagėgių vidurinę mokyklą ir išvykau į Vilnių.
Ką veikėte Vilniuje?
1977 metais įstojau į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko universitetą, ekonomikos fakultetą.
Kodėl nusprendėte apsigyventi Tauragėje?
1982 metais baigiau universitetą ir gavau paskyrimą dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, ekonomiste. 1987 metais susipažinau su būsimu vyru, sukūrėme šeimą. Tačiau išdirbus 12 metų „skaičiukuose“ (aut. pat. taip jie vadino skaičiavimo mašinų elementų gamyklą) jie užsidarė, nes gamyklai pritrūko žaliavų.
Ką veikėte vėliau?
1994 metais pradėjau dirbti savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus socialinės pagalbos tarnybos vadove. 2001 m. liepos mėn. 16 d. buvau paskirta į Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorės pareigas (aut. pat. laimėjo konkursą). 2003 m. balandžio mėn. 30 d. Tauragės apskrities socialinių darbuotojų atestavimo komisija suteikė vyriausios socialinė darbuotojos kvalifikacinę kategoriją.
Gal esate dalyvavusi kokiame seminare?
Kadangi keitėsi darbo pobūdis, teko daug mokytis ir įgyti žinių, reikalingų tolimesniam socialiniam darbui. Dalyvavau seminare Vengrijoje, Vokietijoje, kurį organizavo „Žmogaus studijų centras“, tarptautiniame seminare Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Zelenogradsko mieste, taip pat išklausiau daug ir įvairių kursų. 1999 – 2000 m.m. lankiau Klaipėdos universiteto Kvalifikacijos kėlimo instituto Socialinių darbuotojų – praktikų mokymo kursus.
Kokios patirties įgijote lankydamasi seminaruose?
Įgijau daugiau žinių, kaip spręsti iškilusias problemas. Dalinomės bendravimo meno su žmonėmis, gebėjimo jų išklausyti ir padėti išspręsti jiems iškilusias problemas. Be to, kiekvienas seminaras ar konferencija suteikia naujų žinių, bei tobulina jau turimas.
Ar dalyvaujate kokioje nors kitoje veikloje?
Dalyvauju įvairiuose Tauragės rajono savivaldybės komisijų darbuose dėl: vienkartinių pašalpų skirstymo gyventojams, patalpinimo į stacionarias globos įstaigas, suaugusiųjų nemokamo maitinimo. 2003 metais kandidatavau į Tauragės rajono savivaldybės tarybos narius.
Ar turite kokių ypatingų laimėjimų ar pasiekimų?
Taip. 1998 – 1999 metais dalyvavau Lietuvos savivaldybių asociacijos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos komisijos darbe, kuris vyko Vilniuje. Už kūrybingą ir prasmingą darbą, už neblėstančią iniciatyvą, už ryžtą dirbti žmogui sveikatos bei socialinės apsaugos srityje, buvo įteikta padėka.
Dėkoju už pokalbį
Interviu analizė

Pirmasis motyvas paskatinęs mane pasirinkti šį žmogų yra jos pasiaukojimas ir meilė darbui. Ji sugeba atsiduoti visa širdimi, protu ir jausmais. Dirbti savo mėgstamą darbą yra didžiulė palaima. Jos darbas – vadovavimas kolektyvui – tai pagrindas sprendimų priėmimui kompetencijos ribose, darbuotojų vykdomų funkcijų kontrolė, reikalaujanti iš žmogaus tvirtos valios. Tačiau tai sunkus, reikalaujantis didelės stiprybės ir gebėjimo bendrauti, darbas. Tai dar keletas šio žmogaus bruožų, kuriais aš žaviuosi. Stiprybė! Ne kiekvienas žmogus turi tokią tvirtą valią kaip mano pasirinktoji asmenybė. Ji tarsi skleidžia ją aplink save. Šis žmogus savo gyvenime pasiekė tai, ko norėjo, nes jos valios tvirtumas yra begalinis.
Dar vienas pagirtinas jos bruožas – mokėjimas bendrauti. Ji supranta visus: jaunus ir senus. Šis žmogus niekada neatsisakys pakalbėti, paguosti, nuraminti, visuomet išklausys ir patars, kiekvienam ir bet kurioje situacijoje, atsakys į gyvenimo iškeltus klausimus, o ištikus nelaimei, noriai padės. Jos bendravime atsispindi supratingumas ir įžvalgumas, nuoširdumas, jos pastabos tikslios ir teisingos.
Baigiant pokalbį ji man pasakė G. Hėgelio aforizmą: „Veiklai labiausiai reikia tvirto charakterio; žmogus su charakteriu – tai apdairus žmogus, kuris turi konkretų tikslą ir atkakliai jo siekia“(3, p. 60).
2.1 Biografija

Nijolė Navickienė gimė 1958 metų vasario 22 dieną Trakininkuose, Šilutės rajone, darbininkų šeimoje. Ji daugiavaikėje, aštuonių vaikų, šeimoje buvo paskutinė, viena augo su septyniais broliais. Tėvams su vaikų pulku buvo gana sunku verstis, todėl mažųjų be darbo niekas nė nemanė laikyti. Vaikai dirbo visus vaiko pečiams pakeliamus darbus. Mama visuomet ragindama sakydavo: „Kas iš vaikystės žino, kad darbas yra gyvenimo dėsnis, kas iš jaunystės supranta, kad duona pelnoma tik sunkiai prakaituojant, tas pasirengęs žygdarbiui, nes reikiamą dieną ir valandą, jis ras valios ir jėgų jį įvykdyti“. Augant formavosi jos charakterio bruožai: sąžiningumas, pareigingumas, etikos taisyklių suvokimas. Mokytis ji visada norėjo. Lankė Trakininkų pradinę mokyklą, vėliau aštuonmetę Lumpėnuose, o 1976 metais baigė Pagėgių vidurinę mokyklą. Po metų įstojo į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko universitetą, ekonomikos fakultetą. Jį baigė 1982 metais ir, gavusi paskyrimą į Tauragę, pradėjo dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, ekonomiste. Dėl žaliavų trūkumo, gamykla užsidarė. Joje ji išdirbo 12 metų.

2.2 Šeima
Dirbdama Tauragėje, susipažino su būsimu vyru ir, 1987 metais sukūrė šeimą, augina dvi nuostabias dukras: Justę ir Gintarę. Abi mergaitės – moksleivės. Justė mokosi Tauragės „Versmės“ gimnazijos antroje klasėje, o Gintarė yra „Šaltinio“ vidurinės mokyklos devintos klasės mokinė. Mano pašnekovė šeimoje jaučiasi esanti labai laiminga ir mylima. Aš nepaminėjau dar vienos, bet labai svarbios jos pareigos. Ji – didžiausia atsakomybės nešėja. Ši pareiga gal net pati svarbiausia, nes būti gera mama yra sunku. Ne kiekviena mama geba auginti vaikus: dorais, sąžiningais ir atkakliai tikslą siekiančiais.
2.3 Darbinė veikla
1991 metais pradėjo dirbti savivaldybės Globos ir rūpybos skyriuje socialinės pagalbos tarnybos vadove. Kadangi keitėsi darbo pobūdis, daug teko mokytis, tobulinti įgytas žinias, reikalingas tolimesniam socialiniam darbui. 1996 metais dalyvavo 10 dienų trukmės seminare Vokietijoje, kurį organizavo „Žmogaus studijų centras“. 1998 metais Vilniuje išklausė 5 savaičių kursą „Paslaugų į namus plėtra ir tarnybų steigimas“, kurį organizavo „Socialinių darbuotojų rengimo centras“ kartu su Danijos nevyriausybine organizacija „The European House“. 1998 – 1999 metais dalyvavo Lietuvos savivaldybių asociacijos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos komisijos darbe. Už kūrybingą ir prasmingą darbą sveikatos bei socialinės apsaugos srityje buvo įteikta padėka. Nuo 2001 metų liepos 16 dienos (laimėjo konkursą) paskirta į Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorės pareigas. 2003 metų balandžio mėn. 30 dieną Tauragės apskrities socialinių darbuotojų atestavimo komisija suteikė vyriausios socialinės darbuotojos kvalifikacinę kategoriją. Taip pat daug dalyvavo įvairiuose debatuose ir seminaruose, kurie aktualūs biudžetinių įstaigų darbui tobulinti. Aktyviai ir dabar dalyvauja įvairių Tauragės rajono savivaldybės komitetų darbe dėl:
– vienkartinių pašalpų skirstymo Tauragės miesto ir rajono gyventojams;
– patalpinimo į stacionarias globos įstaigas;
– suaugusiųjų nemokamo maitinimo.
Seminaruose įgijo teorinių ir praktinių žinių įvairių susidariusių situacijų sprendimams, gebėjimo bendrauti su žmonėmis, mokėjimo išklausyti ir padėti išspręsti jiems aktualias problemas. Bet kuri teigiamai išspręsta kliento problema visuomet džiugina.

IŠVADOS

1. Išstudijavau įvairią literatūrą apie interviu, kas yra asmenybė ir kokie bruožai jai būdingi, bandžiau susieti oratoriaus asmenybę su charizmatine asmenybe.
2. Savo patraukliausią asmenybę pasirinkau Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorę. Man ji – asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jos sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė…
3. Su savo pašnekove susitariau susitikti jos darbo vietoje po svarbaus, bet labai įdomaus susirinkimo.
4. Prieš eidama į pokalbį sudariau 15 klausimų paketą. Deja, ne į visus mano klausimus pašnekovė atsakė.
5. Turbūt labiausiai asmenybės bruožus atspindi jos pasiaukojimas ir meilė darbui, užsispyrimas siekiant karjeros, proto lankstumas, įžvalgumas, paprastumas, imlumas, nuolatinio tobulėjimo siekimas, komunikabilumas, nuoširdumas, noras padėti kitiems. Taip pat respondentė mane labai sužavėjo savo atsakingumu, mandagumu.
6. Imdama interviu iš savo pašnekovės, stengiausi išgirsti ir suprasti sau įdomią ir naudingą informaciją. Kalbėdama pašnekovė jautėsi labai laisvai, veido išraiška, gestai bylojo, kad jai malonu su manimi bendrauti, jai nesunku atsakinėti į užduodamus klausimus. Dirbdama savo mėgstamą darbą, pašnekovė lyg įsilieja į žmonių, kurie kreipiasi pagalbos, gyvenimą. Jai rūpi kiekvieno žmogaus gyvenimo smulkmena ir, kaip įmanydama, stengiasi padėti. Juk kiekvienas ateina su savo rūpesčiais galvodamas, jog jo bėdos – didžiausios ir mano pašnekovė stengiasi jiems padėti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Janulevičiūtė B. (2000) Interviu. Kaunas: Technologija.
2. Vitkauskas V. (1985). Juozas Balčikonis. Kaunas: Šviesa.
3. Voroncovo V. kompozicija (1996). Išminties simfonija. Kaunas: Šviesa. 60 p.
4. Padalomoji medžiaga
5. [Žiūrėta 2004-03-28]. Prieiga per Internetą: .

Paauglio psichosocialinė raida

 

Įžanga

Paauglystė- tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis paauglystė yra pereinamasis amžius. Anksčiau Vakarų šalių visuomenė paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus.
Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė. Pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį. Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigrąžinti paauglystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias. L. Tolstojus apibūdina paauglystę taip: paauglystė- tai gyvybingas laikas tarp dar be suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas.

1. Ankstyvoji jaunystė arba vėlyvoji paauglystė

Fizinis vystymasis Ankstyvoji jaunystė- tai žmogaus fizinio brendimo pabaiga, kuomet susiformuoja jaunuolio kūnas, baigiama augti, kūno svoris taip pat nebe taip sparčiai kinta. Palyginti su ankstyvąja paauglyste, šiuo laikotarpiu kūno augimas sulėtėja. Visą savo ūgį jaunuolės pasiekia vidutiniškai tarp 16 ir 17 metų (nukrypimai plius minus 13 mėnesių), jaunuoliai – tarp 17 ir 18 metų(plius minus 10 mėnesių). Būtina pastebėti, jog vėlyvosios paauglystės laikotarpiu, peržengę 13-14 gyvenimo metus, berniukai savo ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Šiuo gyvenimo periodu kinta ne tik ūgis, bet ir svoris bei kūno proporcijos. Kai paaugliui sueina 14-16 metų, po truputį išnyksta figūros neproporcingumas ir negrabumas. Berniukų raumenys sutvirtėja, o kampuoti bei nekoordinuoti judesiai tampa grakštūs. Labai greitai didėja raumenų jėga: 16 metų jaunuolis tampa beveik dvigubai stipresniu už dvylikametį. Lyginant su merginomis, vaikinai, iki tol atsilikę svoriu, dabar jas pasiveja ir pralenkia. Be to, dabar pastebima akceleracija – tai šiuolaikinių vaikų spartesnis fizinis brendimas. Daugmaž 15-aisiais metais berniukai ypač pralenkia judrumu mergaites. Jie mėgsta įvairius judriuosius žaidimus (važinėja dviračiu, riedlente ir t.t.), daugiau sportuoja. Žinoma, technikos laimėjimai dabartinius paauglius prikausto prie televizoriaus ekrano, kompiuterio ir tai mažina paauglių judrumą. Nors šiais laikais daug kalbama apie lytinį brendimą, vis dėlto lytinis vystymasis labai svarbus paauglio gyvenime. Dėl kūno pakitimų jaudinasi visi paaugliai, kadangi patiria nemalonių išgyvenimų (mergaitės sirgdamos mėnesinėmis, berniukai kalbėdami balso mutacijos metu). Lytinio brendimo požymiai prasideda dar vėlyvosios vaikystės laikotarpiu. Intensyviausias brendimas esti 13-14 metais. Vėlyvojoje paauglystėje brendimas vyksta toliau ir trunka maždaug iki 17 metų. Maždaug 14 metų 9 mėnesių berniukams atsiranda poliucijos, o 13-15 metų mergaitėms – mėnesinės. Iki 16 metų pilnėja krūtys ir klubai. 16-17 metų vaikinams ima želti barzda. Nereikia pamiršti, jog vieni paaugliai bręsta anksčiau, kiti – vėliau, todėl anksčiau bręsti pradėjusios mergaitės gali blogai jaustis dėl didesnio berniukų dėmesio, o vėliau bręstantys berniukai gali sulaukti patyčių iš savo bendraamžių. Socialinė vystymosi situacija Jaunuolis užima tarpinę patirtį tarp vaiko ir suaugusiojo. Kartais paauglys dar laikomas vaiku, o kartais – suaugusiuoju. Ankstyvosios jaunystės laikotarpiu paauglys tampa savarankiškesnis, iš jo reikalaujama daugiau atsakomybės. Praktiškai nuo 14 metų paauglys pats turi atsakyti už savo poelgius, 16 metų jis gauna pasą, o nuo aštuoniolikos turi galimybę tuoktis bei aktyvią rinkimų teisę, gali vairuoti automobilį, pirkti alkoholinius gėrimus, cigaretes. Taigi peržengęs 18 metus paauglys pereina į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau suaugusiuoju netampama per vieną dieną. Neretai tėvai, mokytojai, ar kiti vyresnieji paaugliui primena, jog jis turi atsakyti už savo poelgius. Daugelis paauglių vyresnėse klasėse pradeda dirbti, galvoja apie profesijos pasirinkimą ir pan. Tačiau su suaugusiojo statusu, paauglys vis dar neatsikrato priklausomybės nuo tėvų ar mokytojų, todėl jo padėtis panaši į vaiko. Dažnas vyresniųjų klasių moksleivis yra išlaikomas tėvų. Nors jaunuoliui nuolat primenama, jog jis suaugęs, tačiau nuolat reikalaujama paklusnumo. Šis padėties neapibrėžtumas (kartais jis laikomas suaugusiuoju, o kartais – ne) ir keliami reikalavimai atsispindi jaunuolio psichikoje. Protinės veiklos ypatybės Protiniai sugebėjimai paprastai susiformuoja 15-16 metų. Toliau šie sugebėjimai nebeauga taip sparčiai, kaip vaikystėje, o tobulėja. Paauglių protinė veikla tampa veiksmingesnė ir pastovesnė, panaši į suaugusiųjų. 16-18-aisiais gyvenimo metais jaunas žmogus susidaro savo vertybių sistemą, gali užmegzti draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas, pradeda kontroliuoti sprendimus ir elgesį, jaučia atsakomybę už savo veiksmus. Paauglystei būdingas nervingumas, jautrumas, nuotaikų kaita, neramumas. Ryškesnes formas įgyja seksualiniai potraukiai. Paaugliui svarbu, kad kiti matytų, koks jis suaugęs. Šiuo laikotarpiu jaunuolis nori išlaikyti savo individualybę. Tam padeda savarankiškas dorovinių, politinių, estetinių pažiūrų vertinimas, gyvenimo prasmės ieškojimas. Jauna asmenybė būtinai turi išsiaiškinti esamas vertybes ir susidaryti savo vertybių sistemą. Laikas, per kurį identiškumas susiformuoja, priklauso nuo kultūros, ekonominių sąlygų, ankstesniųjų paauglio išgyvenimų. Daugelis suaugusiųjų pamiršta buvusias problemas paauglystėje. Dažnas nesusimąsto, jog penkiolikmečio vidinis pasaulis, nepaisant atrodančio nerūpestingumo, gana sudėtingas ir trapus. O psichinės sveikatos normos kitokios negu suaugusiųjų. Jaunuoliai daug nerimastingesni nei jaunesniame amžiuje. Kartais išsiskyrimas su vaikyste išgyvenamas kaip kažko netekimas, vienatvės jausmas. Tačiau visi jaunuolio amžiaus sunkumai sėkmingai įveikiami, o kiti to iš viso nepatiria.

2. Visuomenės įtaka paaugliui

Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia du būdus: pateikdama vertybes, kurios ilgą laiką išlaikė išbandymus ir vis dar atlieka savo funkcijas, taip pat socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina pereiti nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių. Ar tie veiksniai padeda, ar, priešingai, sunkina perėjimą, pirmiausiai priklauso nuo to, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu ir kokių socialinių pasikeitimų liudininkas yra tas individas. Ten, kur beveik visuomenės nariai laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ir seksualinių pažiūrų ir socialiniai pasikeitimai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengvai. Jaunas žmogus tiesiog turi perimti tuos vienintelius vaidmenis, kuriuos jis žino. Tačiau tokios sąlygos retos, nes šiuolaikinės komunikacijos ir transporto priemonės teikia jaunam žmogui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių, ir dėl šiuolaikinės technologijos bei mokslo įtakos kiekvienai kartai tenka susidurti su vis didesniais socialiniais pasikeitimais.
Bendruomenėje iš vaikystės į suaugusio žmogaus amžių pereinama taikiai ir laipsniškai: paauglė mergaitė nuo savo dar nepasiekusios paauglystės amžiaus sesers skiriasi tik fiziškai, o nuo vyresnių mergaičių nesiskiria visiškai. Nesiskiria visų šių trijų amžiaus grupių mergaičių atliekami vaidmenys. Paauglystė lengva todėl, kad ryšiai tarp šeimos narių nėra stiprūs, todėl tarp paauglių ir jų tėvų nėra stiprių saitų, kuriuos reikėtų nutraukti. Be to šioje bendruomenėje dažnai sutariama pagrindinių vertybių atžvilgiu, taip pat ir sekso klausimais (seksas tiek santuokoje, tiek nesantuokoje yra natūralus, malonus dalykas).
Mūsų visuomenėje yra daug nuosaikių papročių, kurie pažymi naują vaiko padėtį ir padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Kai kurie papročiai yra susiformavę religiniu pagrindu (pavyzdžiui, katalikų konfirmacija), kiti daugiau socialinio pobūdžio arba pagrįsti teisiniais aktais (balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir kt.); kiti ritualai būdingi gatvių gaujoms ir kt. Kitas būdas, kuriuo mūsų visuomenė padeda paaugliui pasiekti tapatumą, yra įvairių institucijų sukuriamas moratoriumas galutiniam apsisprendimui priimti. Ryškiausias to pavyzdys – kai kurios aukštosios mokyklos, kuriose studentas gali laisvai pasirinkti daugelį dėstomų dalykų, kol galutinai nusprendžia, kokią konkrečią specialybę įsigis. Panašias funkcijas atlieka ir tarnyba armijoje.
Lietuvoje paauglių tapatumo raidos tyrimų atlikta labai nedaug ir nėra apibendrintų duomenų. Tačiau, atsižvelgiant į tuos didžiulius pastarųjų metų socialinius pasikeitimus, galima prognozuoti, jog paaugliams įveikti tapatumo krizę bus nelengva, nes labai keitėsi visuomenėje priimtinos vertybės, pažiūros, nuostatos. Šis klausimas reikalauja papildomų tyrimų.

3. Bendraamžių įtaka

Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais, turi su jais artimai draugauti. Didėjantį norą būti artimas su kitais paauglys išreiškia įvairiai: ilgai kalbėdamas telefonu, iškylaudamas su draugais ar tiesiog kurdamas detalius planus. Labai dažnai paauglių poros ar grupės nori ką nors veikti kartu, bet negali nuspręsti ką. Pavyzdžiui kasdien vykstama į stotį, palydimi traukiniai, vis svarstant, kad būtų labai gera kur nors visiems kartu išvažiuoti, nors dažniausiai tai taip ir lieka neišsipildžiusia svajone.
Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdingą atskirą visuomenę, savitą kultūrą, nors ne visi su tuo sutinka. Be to, kiti autoriai teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai.

4. Šeimos vaidmuo paauglio raidoje

Šeima taip pat yra svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Bandūra ir kiti socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji, gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. tačiau modeliavimas gali veikti ir priešinga kryptimi, t. y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis.

4.1 Tėvų elgesio stiliai

Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes.
Tėvų orientaciją į paauglius galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1) Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.
2) Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomone, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.
3) Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.
4) Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.
5) Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.
6) Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.
7) Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

5. Tolesnė paauglio moralės raida

Asmens tapatumą iš dalies sudaro moralinė filosofija, arba moralinis požiūris. Paauglio moralinis samprotavimas labai kinta. Kaip teigė Kohlbergas, yra trys moralinio samprotavimo lygmenys (prekonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis) ir kiekvienas jų turi po dvi stadijas. Nors yra aiškus ryšys tarp moralinio samprotavimo ir elgesio, svarbu pažymėti, kad jis tik vidutinio stiprumo.
Longitudiniai paauglių moralinės sampratos tyrimai rodo, kad kartais pasireiškia tam tikra agresija (judėjimas atgal) į ankstesnius moralinio samprotavimo lygius. Kaip nurodo Kohlbergas, maždaug 20 % taip tirtų paauglių būdingas toks grįžimas atgal.
Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Be to, nėra vienos nuomonės, nuo kada pradeda formuotis tapatumas.
Kai sugebama abstrakčiai mąstyti apie hipotetines situacijas, galima svarstyti apie naujas problemas ir įsitikinimų sistemas. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.

Išvados

Paauglystė – nelengvas vaiko gyvenimo laikotarpis. Tuo laikotarpiu vaikai bręsta tiek fiziškai, tiek psichiškai. Dėl šių pokyčių jie tampa nepatenkinti savimi, drovūs. Dažnai įsivelia į konfliktus namuose ir mokykloje. Protestuoja prieš tėvų įvestas taisykles, siekia įgyti kuo daugiau teisių, stengiasi visur ir visada pabrėžti savo asmenybę.

Naudota literatūra

1. R. Žukauskienė Raidos psichologija, 2001 Vilnius
2. Žurnalai „Psichologija tau“