Maironio kūrybos ypatumai

 

Maironis yra ne vien mūsų literatūros klasikas, bet ir mūsų naujosios poezijos pradininkas. Jo kūryba žymi ankstesnės lietuvių literatūros raidos epochos pabaigą ir naujosios pradžią. Maironis niekada nebuvo vien literatūros, meno ar kultūros reiškinys. Jo meninės individualybės ir estetinės saviraiškos laukas buvo nepalyginti platesnis ir gilesnis. maironis buvo šauklys nacionalinės sąmonės ir patriotizmo žadintojas. Maironio gyventa istorinė epocha, suformavusi jį kaip asmenybę ir menininką, seniai nuėjo į praeitį, omes ir šiandien gyvai jaučiame jo kūrybos idėjinę ir estetinę prasmę, jo poetinio žodžio žavesį. Skaidrus Maironio poezijos kristalas ir šiandien spinduoliuoja galinga prasmingo grožio šviesa. Patriotinė Maironio kūryba labiausiai veikė lietuvių tautinę sąvimonę XIX a. pab. ir XX a. pr. istorinėje situacijoje. Maironis iš tiesų išreiškė tautos laisvės siekimus, gyvybinius liaudies interesus, skyrė savo poetinį žodį pirmaujančioms epochos idėjoms. Skaitydami pirmuosius „Pavasario balsus“ (18950, poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895) ir „Jaunąją Lietuvą“(1907), daugelis pajuto, kad atėjo didelis poetas, kuris kaip carizmo pavergtos ir vėl atgyjančios tautos dainius, o aukšta ir jausminga jo poetinio žodžio galia sujudino širdis, ištroškusias ir laukiančias. Maironis niekada nebuvo abstraktus rašytojas. Jis aktyviai formavo savo asmenybę pagal aukštą romantizmo epochos moralinį imperatyvą, to mokė, to reikalavo iš kitų. Su Maironio poezija į lietuvių literatūrą „įžengė gilios, turtingos praeities žmogus su emocinio gyvenimo pilnatve ir plačiu intelektualiniu akiračiu, sąminingai įsitraukęs į savo išsivadavimo judėjimą. Tai vienas iš pagrindinių Maironio įnašų į lietuvių literatūrą“(V.Zaborskaitė).
•Maironis – sudėtingo likimo žmogus ir poetas. Yra jo kūryboje ir tokių puslapių, kuriuose atsispindi konservatyvios pažiūros, ribota klasinė idealogija. Maironis juk buvo Kauno dvasinės seminarijos ir Peterburgo imperatoriškosios katalikų akademijos auklėtinis, o paskui tos pačios akademijos profesorius, teologijos magistras, Kauno dvasinės seminarijos rektorius. Jis buvo aukštas katalikų dvasininkas – kelių kapitulų garbės kanauninkas, prelatas, protonotaras, kurį tik žingsnis skyrė nuo vyskupo mitros, kurios užsidėti jam taip ir neteko. Suderinti savyje ir poetą, ir kunigą Maironiui nebuvo lengva. Maionis pajuto konfliktą tarp poetinių savo sielos polėkių-išgyvenimų ir dvasiškojo luomo idealų bei normų. Maironį įkvėpė ir palaikė, mobilizavo jo dvasines ir fizines jėgas vardan šviesių tautos ir žmogaus idealų pirmiausia kūryba. Visa tai reikalavo iš jo tiesiog neįmanomo – dvasininko luomui uždraustos asmens laisvės, savos nuomonės ir įsitikinimų. Iš šio vidinio konflikto kilo ir skaudžios meditacijos, ir idealoginis konservatyvumas, o neretai ir kūrybos meniniai netolygumai. Patriotinis jausmas Maironio iki pat gyvenimo pabaigos. Jis nenusmilko, neužtroško po ankštais konfesinių pareigų ir konservatyvios klerikalinės ideologijos varžtais: kurstė, revoliucionizavo rašytojo meninę vaizduotę ir ideologinę mintį, išsiliedamas (visų pirma poezijoje) karšto, progresyvaus patoso žodžiais, ne vienu atveju peraugdamas kasdieniškąjį, realųjį poeto aš. Didelio ryžto ir geležinės savikontrolės pareikalavo iš Jono Mačiulio poetas, lietuvių tautos garsusis dainius Maironis. Dviejų vienos asmenybės projekcijų sandūroje mezgėsi arši kolizija. Abu to paties žmogaus poliai turėjo savą nepajudinamą logiką, reikalavo savo teisių, diktavo net priešingą individo subordinaciją.
Kūrybinio darbo apyaušriu, pasirinkdamas vienu metu Lietuvos dainiaus ir dvasininko kelią, Maironis nenumatė būsimų sunkumų. Jam iš tolo viliojamai švietė iškilnūs rašytojų ir vyskupų – A.Baranausko ir M.Valančiaus – pavyzdžiai. Širdies gilumoje tikėjo be didesnių dvasios svyravimų ir išorinių kliūčių nueisiąs jų takais. Maironis dvasininkas rūsčiai smerkė ir tardė Maironį poetą, vertė abejoti, atgailauti. Tuo atžvilgiu visa Maironio kūryba negailestingai nuskriausta. Ir vis dėlto imponuoja poeto atkaklumas, asmenybės reiklumas sau, vidinė savitvarda ir tai, kas visų nuostabiausia – po rūsčių draudimų skliautais išsiskleidęs tyras kūrėjo širdies žiedas. Skausmingoji, giliai žmogiškoji Maironio kūrybos dramatizmo versmė… Kiek joje savitų vingių, subtilių akordų, kiek į aukštą būties skrydį besiveržiančio žmogaus sielos aimanos…
Kūrybinio darbo pradžioje Maironis dar taip aštriai nejautė vidiniu prieštaravimų, konflikto tarp poeto siekimų ir dvasininko pareigos. ypač vaisingi Maironiui, kaip poetui, buvo ketveri metai, praleisti Peterburgo dvasinėje akademijoje. Tada buvo sukurti beveik visi pirmojo „Pavasario balsų“ eilėraščiai. Jie tvirtai įėjo į lietuvių poezijos lobyną.
•Kuo Maironis pelnė nemarią poeto šlovę? Kur jo poezijos jėga ir gyvybė? Visuotinumas, liaudiškumas, demokratizmas – trys pagrindiniai Maironio kūrybos bruožai. Maironis neatsiejamas nuo savo tautos, nuo jos istorinio likimo. Jis tiesiog prigludęs prie savo tėvynės krūtinės. Visa Maironio kūryba buvo be galo autentiška, net autobiografiška. Ją suvokiame kaip tautos istorinį metraštį, ir kaip poeto-didelio menininko ir didelio žmogaus-sielos, jos slapčiausių ir esmingiausių puslapių istoriją. Maironio kūryba praauga rašytoją kaip žmogų. Ji yra jo ryškiausioji, brangiausioji dalis. Visa, kas lieka už jos, tėra tiesiog gyvenimo lukštas, kuris niekada nepatenkino romantiškos poeto širdies polėkių. Sieloje Maironis visą gyvenimą buvo romantikas. O romantizmas reiškia pastangas išsiveržti iš dabarties, iš ankštos realybės į platų ir laisvą romantiško idealo, svajonės lauką. Suvienyti svajonę ir realybę, suglausti jų kontrastingus-baltą ir juodą-sparnus į vieningą žmogaus būties skrydį-toks buvo galingas tvirtos ir valingos Maironio asmenybės troškimas. Ir visos šio kūrėjo pastangos susilieja į jį.
•Kūrybos ypatumai. Maironio kūrybos centre stovi kenčiantis žmogus: individas, žmonija, tauta. Skvarbios poeto romantiko, poeto ideologo, politiko akys aštriai matė ir jautė painiausius tikrovės disonansus. Ne,-nėra pasaulyje darnos,-sakė romantiko siela. Ir kartu tvirtino: tad siek jos, veržkis į ją. Ir svajonėse (jų taku nukrypsta ir meditacinė refleksinė Maironio lyrika ir drama), ir realybėje (joje išaugo patriotinis poeto eilėraštis ir poema). Disonansai ir žudo žmogų, verčia jį kentėti,-ir gelbsti jį-per skausmą gimsta žmogus, atsiskleidžia jo esmė: „Ir nelaimingas tas žmogus, kurs veido ašara neplovė:/ Jam uždarytas bus dangus“. Ji-pagrindinis visos humanistinės literatūros ir paties Maironio kūrybos vidinis akstinas. Maironio kūryba ekstravertiška. Ji tarsi veržiasi iš poeto širdies, liedamasi į plačią žmonijos, tautos erdvę. Ji ieško žmogaus, kreipiasi į jį. Joje lyrinio aš poziciją dažnai pakeičia lemtingos kolektyvinis mes. Kūrybos vidinį impulsą sudaro išeities ieškojimas, noras išgelbėti, padėti, bent jau suprasti. Toks humaniškas polėkis į savo centrą iškėlė protingą valią-veiksmą, ryžtą-ir gilų, nuoširdų jausmą-meilę, užuojautą, troškimą. Maironio kūryba trokšta pati prisiglausti prie kitų ir drauge glaudžia prie savęs, prie savo kenčiančios krūtinės. Toks geras, meilės pasauliui kupinas poeto dvasinis judesys atsiskleidžia įvairiausių tipų ir žanrų kūryboje. Apibūdindama romantiškuosius Maironio lyrikos bruožus, V.Zaborskaitė yra pažymėjusi: „Audringas maištavimas, karštas entuziazmas, atviras jausmingumas-visas tas nevaržomas pasidavimas emocinio gyvenimo impulsams yra būdingas romantiniam menui, kuris jausmų sferoje randa esmingiausias žmogaus prigimties ypatybes. Išraiškos srityje šioms būsenoms atitinka įvaizdžių sistema, pagrįsta vaizdinių intensyvumu, kur vyrauja ne imitavimo, o ekspresijos menas“. Audringą maištą skelbė Maironio eilėraščių posmai, metę iššūkį sustingimui ir nuoboduliui, bevaisėms svajoms („Nenoriu sapnų“). Energingais mostais veržiasi, kovodama su apatija, jo posmų poetinė mintis. ji tiesiog sprogdina posmo erdvę drąsiomis tezėmis, iššūkiais, antitezėmis. Dar Vaižgantas yra pastebėjęs, kad Maironis buvęs garsus tezių ir aforizmų meistras, sukūręs neužmirštamus, plačiai vartojamus jų pavyzdžius. Ne vienas Maironio eilėraštis parašytas kaip kovos manifestas, kaip direktyva pačiam sau. Tokių kūrinių stilistika kategoriška, tekstas sudarytas iš trumpų, energingų frazių („Pasitikėjimas savimi“). Poetizuodamas pozityvų veiksmą, kovodamas su dvasią apninkančiomis abejonėmis, Maironis intensyvino meninio vaizdo spalvas. Jis mėgo hiperbolę, imlią ir taiklią metonimiją. Dviem amfibrachiais išskanduojami raginantys šūkiai, į tekstą įvedamos perifrazės. Viskas išsakoma poetiškai ir pakiliai. Kartais Maironio lyrinio subjekto jausmai įsisiūbuoja iki maksimumo-romantiškai poeto sielai norisi apimti visą pasaulį, pasiekti amžinąjį gėrį („Kas tas paslaptis suprastų“; „Ko siekiu ir alkstu“). Maironio lyrikos pasaulis nerimastingas. Jis iš tikro labai primena jūrą, jo nežabotą stichiją ir įnoringą būdą. Ji tai rami-vos juntamai vilnija ir švelniai glaudžiasi prie žemės, tai staiga įsisiūbuoja su tokia nežabota jėga, kad niekas jos negali numaldyti. Paralelė šiuo atveju gali būti ir kitokia. Ir jūra, ir Maironio lyrika išgyvena dėsningą ciklą: po didelio nerimo ateina ramybė, po ramybės vėl prasideda jausmų šėlsmas-audra. Toks psichologinių būsenų derinimas atitinka dar antikos laikais pagrįstą universalųjį kūrybos proceso ciklą. Galutinis Maironio eilėraščio tikslas-skleisti dvasios harmoniją ir nuskaidrėjimą-katarsį. Su antikos laikų poezija Maironį sieja daugelis jo kūrybos postulatų. Maironio poezija, kaip ir antikos, buvo kuriama pagal gėrio ir grožio idealą. Poetas tikėjo, kad grožis neatsiejamas nuo moralinio gėrio, kad poezija kaip grožio įsikūnijimas, gydo žmonių sielas („Poeta“, „Pavasaris“). „Pavasaris“-idealios dvasinės pusiausvyros eilėraštis, Maironio estetikos ir poetikos etalonas. Viskas jame aišku, gražu, prasminga. Į šitokią didžiosios visatos pilnatvę, į šitokią klasikinę poetinės šviesos normą atsigręžęs visas Maironio sielos ir kūrybos pasaulis. Maironis niekada nebuvo vien abstraktus svajotojas. Jis pats aktyviai formavo savo asmenybės modelį pagal aukštą romantinės poezijos imperatyvą, to mokė, to reikalavo iš kitų. Su gyvenimu, su realybe Maironį poetą labiausiai susiejo jo istorinė epocha. Tėvynė ir jos likimas buvo Maironio gyvenimo ir kūrybos kelrodė žvaigždė. Klasikinė rimtis, santūrumas, ori ir tauri asmenybės laikysena ir ją atitinkanti poetinė sistema. Šia linkme formavosi Maironio lyrika. Už klasikinę pusiausvyrą ir poetiškumą Maironis šlovino F.Šilerį, J.V.Gėtę, A.Mickevičių, J.Slovackį, M.Lermontovą, A. Puškiną. Pastarojo poemą „Poltava“ jis vertino ne tik už turinį, bet ir už poetiką: „kalba ir eilės labai lengvos, vaizdai ryškūs ir realiai petingi“. J. Slovackio lyriką mėgo ir dėl to, kad jo kūryba kalbos turtingumu ir nuoširdumu pralenkia net patį A.Mickevičių. M.Lermontovą gyrė už „individualų lyrizmą“, nepaprastai lengvas ir skambias eiles, „rimtai vyrišką“ stilių.
•Gimtinės patirtis suteikė Maironiui jėgų išsaugoti tautinį atsparumą ir demokratizmą. Visą gyvenimą poeto akys krypo ne į didikų salonus, ne į prabangą, kurią jis pats, išėjęs aukštus dvasiškus ir pasaulietiškus mokslus, užimdamas aukštą padėtį bažnyčioje ir visuomenėje, galėjo turėti, o iš dalies ir buvo pasiekęs, bet į savo vargstančią tautą. Skvarbios rašytojo-tautos tribūno, jos ideologo ir politiko-akys matė aštrius socialinius kontrastus. Tauta, už kurios interesus jis visą gyvenimą kovojo, nebuvo jam tik sentimentalios užuojautos, abstrakčių simpatijų objektas. Poetas stebėjo kylantį darbo masių judėjimą, savo kūryboje piešė sukrečiančio socialinio taiklumo XIXa. pab. skurstančio proletariato vaizdus, gailėjosi, kad nepakeliama vargdienių dalia išgena tūkstančius lietuvių už Atlanto, priverčia palikti tėvynę („Kame išganymas“). Lemtingą įtaką Maironio likimui yra turėjęs ukrainiečių tautos kovų už laisvę tribūnas T. Ševčenka, su kurio eilėraščiais poetas susipažino sprendžiamuoju, kad ir trumpalaikių, bet gyvenimo ir kūrybos linkmę nulėmusių studijų Kijevo universitetuose metu. Tada Maironis išgirdo ukrainiečių studentų deklamuojamus T.Ševčenkos poezijos posmus. Tiesioginis šio impulso priminimas-garsusis, revoliucingasis Maironio poemų „Tarp skausmų į garbę“ ir „Jaunoji Lietuva“ himnas. Įkvėptas laisvės keliu išeinančių slavų tautų vizijos, Maironis užmiršta savo gyvenimiškąjį konservatyvizmą ir, kaip pastebėta V.Mykolaičio-Putino, „išdrįsta atvirai pulti carizmą…“. Kovingai, maištingai skamba ir garsioji Maironio „Jaunimo giesmė“, vėliau poeto pavadinta „Užtrauksime naują giesmę“ ir dedikuota jaunimui-pačiai entuziastiškiausiai lietuvių tautos daliai. Visų Maironio poemų pagrindiniai herojai-jauni, ryžtingi, plačių visuomeninių siekimų, griežtos idėjinės subordinacijos, pastovių siekių ir veiksmo žmonės. Maironis visada sugebėjęs blaiviai įvertinti susidariusią politinę situaciją, nebuvo toks naivus, kad žadėtų savo tautai greitą ir lengvą pergalę prieš carizmo jungą. Priešingai-poetas, grūdindamas lietuvio nacionalinį charakterį, vaduodamas jį iš susidariusioje to meto istorinėje situacijoje itin nepageidautinos apatijos, ypač pabrėžė kovos už nacionalinę laisvę sunkumą ir galimo išsivadavimo kainą. Daugelis jo kūrinių veikėjų, nors ir vedami šviesios idėjos, yra nelaimingi. Dėl visuomeninių idealų jie išsižada asmeninės laimės-meilės, šeimos, jų kelias į tautinę savivoką nelengvas, jame pasitaiko įvairių kliūčių, nuolat verčiančių atplėšti dalį asmeninio gyvenimo ir atiduoti jį kitiems. Bet tik tokia kaina žmogus ir visuomenė tobulėja, tik taip ateina į pasaulį daina. Atskiras individas privalo aukotis kitų labui, privalo savo laimės ir net gyvybės sąskaita nešti kitiems šviesą: „Juk šviečia tik deganti žvakė“. Ši tezė iš Maironio poemos „Tarp skausmų į garbę“, suformuluota ir įsisąmoninta dar jaunystės metais.
•Ypač svarbią vietą Maironio kūryboje užima kovos su amžinuoju lietuvių tautos priešu-kryžiuočių ordinu: „Eina garsas Prūsų žemės:/ žirgą reiks balnoti;/ Daug kryžiuočių nuo Malburgo/ rengias mus terioti.“ Plačiai, iš kažkur toli atsklinda šio eilėraščio melodija (kūrinys sukurtas remiantis A.Baranausko patriotinio eilėraščio „Tu Lietuva, tu Dauguva, pasilikit sveikos“ muzikiniu leitmotyvu). Atrodo, kad eilėraštis dainuojamas kažkur senovėje, Lietuvos laukų platybėje, po atviru dangumi. Regis, kad dar gyvi tebėra už savo laisvę kovojantys Prūsai. Tas platus, Maironiui būdingas istorinės erdvės pojūtis, plati poetinio vaizdo panorama…kokios gilios jų idėjinės ir estetinės šaknys Jos siekia ir poeto tėviškę prie Raseinių, už Dubysos, jos aukštą, jausmus užbūrusią dangaus mėlynę, ir karštą jo širdies troškimą matyti tautą laimingą, taikiai žengiančią savo keliu. Maironio patriotinis eilėraštis tarsi išauga iš tos slaptos minties, iš svajonės, iš gilaus susimąstymo, ir, apglėbdamas didžiulę dvasinę erdvę, išsilieja joje.
•„Jaunoji Lietuva„. Šioje poemoje poetas apėmė plačią lietuvių nacionalinio judėjimo panoramą, rašė šį kūrinį su didele meile ir atsakomybe. Nors „Jaunoji Lietuva“ išaugo iš to paties, kaip ir „Tarp skausmų į garbę“, siužeto ir problematikos, ji žymi naują Maironio kūrybos pakopą. Nuo šiol Maironis nepuls taip stipriai į vaizduojamųjų įvykių sūkurį. Jis išliks autobiografiškas, subjektyvus, bet sykiu užims ir ramesnę-stebėtojo, liudytojo poziciją. Į kūrinio srautą įsiliejo gausi istorinė medžiaga : „Aušros“ steigimas, įvairių kultūrinių draugijų bei grupuočių veikla, kova dėl spaudos atgavimo, ideologiniai luomų ir sluoksnių ginčai. 1905 revoliucija ir porevoliucinė nacionalinio sąjūdžio situacija. pati istorijos raida pateikė naujų faktų ir prašyte prašėsi meniškai apibendrinama. Kaip ir ankstesniu atveju, į kūrinio centrą Maironis iškelia Lietuvos idėją ir visuomeniškai naudingos patriotinės veiklos problemą. Poema dar ryškiau išreiškė Maironio ideologines pažiūras, jo simpatijas ir antipatijas. Kūrinys poetizavo. apgaubdamas romantikos aureole, patriotinio sąjūdžio iniciatorius, tą grupelę ištikimų savo tėvynei širdžių, kurios atlaikė visas carinės valdžios represijas, atkakliai skynėsi kelią į šviesą. Kaip tikras tautos kankinys žūsta nuo džiovos, gautos caro kalėjime, pagrindinis poemos veikėjas Juozas Rainys, kurio apoteozė sudaro vieną svarbiausių kūrinio idėjinių momentų. Šio romantiško paveikslo fone dar labiau sutirštėja tamsios rūsties gaidos, nukreiptos į lengvu gyvenimo keliu nuėjusį lietuvių jaunimą. Šie akordai aštriai suskambėjo ir pirmose Maironio satyrose.. Poema reikšminga ir tuo, kad rašytojas pirmą kartą savo kūryboje palietė anuomet aktualią moters visuomeninės patriotinės veiklos problemą. Vaizduodamas jaunos aristokratės Jadvygos Goštautaitės likimą, jos pasišventimą tėvynei, asmeninę dramą, Maironis pradėjo reikšmingą temą, kurią pratęsė kitais savo kūriniais. ne tik Juozo Rainio, bet ir Jadvygos paveikslu autorius išreiškia mintį, kad didžios idėjos visada reikalauja pasiaukojimo ir kad jos yra to vertos, nors ir kokia didelė už jas būtų sumokėta kaina. Meilė ir pareiga visuomenei. Šios temos yra įkvėpusios lietuvių rašytojus sukurti nemaža reikšmingų kūrinių. Tolimus Maironio poemų problematikos atgarsius galime įžvelgti ir Just. Marcinkevičiaus draminiuose kūriniuose („Mindaugas“, ypač „Mažvydas“), jų sudėtingoje meilės ir pareigos sinonimikoje, ištisame psichologiniame spektre. Maironis pirmasis lietuvių literatūroje ėmėsi vaizduoti meilę visuomeniniu aspektu, palietė jos prasmingumo asmenybės formavimuisi ir lemčiai klausimą, pagrindė gilią, skausmingą meilės sampratą, vaizdavo meilę kaip nenugalimai traukiančią jėgą, kaip šviesų pradą, bet iškėlė ir jos dramatizmą. „Jaunoji Lietuva“, kaip ir kitos Maironio poemos, svarbios savo lyrizmu: išgyvenimų meditacijomis, prasmingomis sentencijomis ir turbūt labiausiai-nuostabiais gamtos vaizdais. Jie tokie poetiški ir meniški, kad atsistoja greta pačių gražiausių poeto peizažinių eilėraščių. Čia ta pati meistro akis ir ranka, bet tarsi daugiau erdvės lėtam išsipasakojimui, pasigrožėjimui, konkrečioms detalėms. Pavasario, atbundančio ryto, malonių ir puikių pakalnių Dubysos vaizdai, nuostabus lyrinis akordas sudaro Maironio žavesį, magiškai veikia ir ugdo mūsų estetinius jausmus, palenkia į save mūsų širdis, nuteikia skaidriai ir šviesiai. Atrodo, išmokytum žmogų vaikystėje tokių posmų ir neliktų vietos blogiui. „Jaunoji Lietuva“ atspindi Maironio kūrybos ir ideologinių pažiūrų pakitimus, savotišką takoskyrą, kuri išryškėjo rašytojo kūryboje maždaug po 1905m. revoliucinių įvykių, kai prasidėjo smarki tautinio sąjūdžio diferenciacija, kai buržuazija, iki tol stovėjusi prie nacionalinio judėjimo vairo, pabūgusi vargingų masių, ėmė laviruoti, taikydamasi prie valdžios politikos. Aklavietėje atsidūrė ir Maironis, taip atkakliai ir ugningai tikėjęs tautos vienybės iliuzija. Stipriai šiuo atžvilgiu poetą veikė klerikalinės pažiūros, jų konservatyvumas ir atvirai priešiška pažiūra į revoliucinį liaudies masių judėjimą. Maironis nusivylė tolesne, jo jau nepatenkinančia lietuvių visuomenės socialine raida ir, nors niekada neišdavė savo tautos, visada liko jos ištikimu dainiumi, išgyveno sunkią dvasinę krizę, užsidarė savy, pasidavė rezignacijai ir liūdesiui. Kaip pastebėjo V.Mykolaitis-Putinas, Maironis, atsidūręs dešiniausioje visuomenės grupėje, greitai atsilieka nuo lietuvių visuomenės raidos. Nuo šiol poetas nebus dvasiškai aktyvus, jėgų semsis praeityje-iš tų pačių temų ir motyvų, visuomeninį jo kūrinių patosą lydės pesimistiškos gaidos.
•Lydimas nusivylimo, Maironis gana sunkiai atgavo kūrybinę pusiausvyrą, bet nesiliovė rašęs. 1909m. išėjo nauja rašytojo knyga-„Raseinių Magdė (poematas ir smulkmenos)“. Smulkmenomis poetas pavadino eilėraščius. Nė vienas iš jų jau nebuvo atvirai patriotinis. Iš poezijos padvelkė liūdesys, susimąstymas, pasigirdo skundo balsas. Pesimistiškai skambėjo ir pačios kūrinių antraštės: „Senuko daina“, „Liūdesys“, „Rudens dienos“, „Senatvė“, „Džiovininkė“. Eilėraščio vidinis išgyvenimas iš visuomeninės tematikos erdvės paniro į skaudžiai išgyvenamą būtį, vieną po kito iškėlė kupinus melancholijos, elegiškus paveikslus. Nuo šiol rašytojo meniniame pasaulėvaizdyje vis tvirčiau įsišaknijo dvasios graužaties, kaltės ir atgailos motyvai, pradėjo pamažu sekti lyriškosios eilėraščių versmės (pradėti rašyti siužetiniai baladės pobūdžio kūriniai). Dvasinę to meto Maironio būseną adekvačiausiai išreiškė eilėraštis „Rudens dienos“. Suprantama, kad su poetą apimančiu liūdesiu ir dramatiškais išgyvenimais poezija ne tik kai ką praranda, bet ir įgyja. Taip ir Maironio lyrika, nutolusi nuo vieno poezijos kranto, atrado kitą-meditacinį eilėraštį, eilėraštį susimąstymą, išpažintį, psichologinę dramą. Visa, ko stokojo vos tik pradėjusi drąsiau, pilniau reikštis lietuvių lyrika. Maironis stovi ne tik prie visuomeninės, bet ir prie išpažintinės lietuvių poezijos ištakų, yra jos ryškiausias pradininkas, dvasios tėvas, pramynęs kelius V.Mykolaičiui-Putinui, B.Sruogai, S.Nėriai ir visai mūsų pomaironinei literatūrai. Ir apskritai, kalbėdami apie liūdnas Maironio kūrybos gaidas, turėtume konstatuoti, kad jos buvo tik sąlyginės. Poetas buvo pernelyg tvirtos prigimties žmogus, kad taip staigiai paleistų gyvenimo vairą. Maironis ir toliau negalėjo gyventi be visuomeninės ir patriotinės veiklos. Lietuva tėvynė iki pat gyvenimo pabaigos liko ryškiausia jo kūrybos kelrodė žvaigždė.
•Poema nebuvo Maironiui parankus žanras. Ji reikalavo glaudesnio sąlyčio su tikrove, detalizacijos. Tai, kas tiko eilėraščiui, čia buvo svetima. Maironio lyrinio talento užteko tik atskiriems kūrinių fragmentams, daug kuo primenantiems savarankiškus eilėraščius. Tarp Maironio poemų ir eilėraščių nusidriekė glaudžios gijos. Bet eilėraščio primatas rašytojo kūryboje akivaizdus: ne poema lyrikai, o eilėraštis poemai diktavo savo kanoną. Maironis mėgo „pasakoti“, regzti ilgą ir sudėtingą siužetą, bet jo tinklas daugeliu atveju laikosi ant lyrinės impresijos ir meditacijos ir yra įelektrintas lyrizmo. Šiandien skaitytojo kontaktas su Maironio poemomis gali būti dvejopas: jos turi (ypač jaunesnei kartai) didelę pažintinę ir auklėjamąją reikšmę ir sykiu (bent jau savo lyriniais fragmentais) yra neišsenkamo poetinio žavesio šaltinis. Literatūrologui Maironio poemos yra reikšminga rašytojo literatūrinio palikimo dalis, atskleidžianti ne vieną įdomų jo meninio pasaulėvaizdžio ir kontaktų su savo epochos visuomenine mintimi bruožą.
•Dramos. „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Vytautas Didysis-karalius“. Dramomis nutapė plačią Lietuvos istorijos drobę, nuklysdamas į XIV ir XV amžius, lietuvių kovų su kryžiuočiais ir didikų tarpusavio intrigų laikus. Sutelkdamas dėmesį į valdovus ir diduomenę, rašytojas juos vaizdavo kaip tautai įpareigotą luomą, plačiai atspindėdamas liaudies poziciją, jos neklystantį teisingumą. Ir čia rašytojas demonstravo pačius tauriausius lietuvių tautos bruožus, iš jų pirmiausia patriotizmą, pasiaukojimą tėvynei, fizinį ir moralinį grožį.
•J. V. Gėtė yra pastebėjęs, kad menininkai miršta tada, kai atlieka savo misiją. kaip tikrai didelis menininkas atliko savo misiją poetas Maironis. lemtingai sutapęs su epocha ir tauta. Jis taip ir liko niekieno neužtemdytas šviesulys. Ir šiandien rašytojo kūryboje mus žavi stipriausias, optimistiškiausias jos pradas-patriotinis turinys, veiklusis meilės aspektas, bendražmogiška humanistinė esmė. Visada brangus išliks Maironis ir savo etinėmis vertybėmis, ir aukšta poetinio žodžio kultūra. Jo pėdomis ėjo ir eina žymiausi lietuvių poetai. Jo kūrybos aidas sugrįžta, kad išgyventume magišką poezijos grožį.

A.Baranausko poema “Anykščių šilelis” – kūrinys, kurį reikėtų išversti, kad jis patraukliai pristatytų Lietuvą

Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Antano Baranausko kūrybos viršūnė – tai Anykščių šilelis”, kuris visiems laikams įėjo į lietuvių grožinę literatūrą kaip idėjiškai reikšmingas ir giliai poetiškas kūrinys. “Anykščių šilelis” lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų.A.Baranausko poema “Anykščių šilelis”, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. Lietuvių literatūrai “Anykščių šilelis” – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora.

A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė. A.baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu. Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais. Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių – pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu. Poema “Anykščių šilelis” yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys.

“Anykščių šilelis” – įkvėpta jausminga giesmė apie senosios Lietuvos grožį. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Didžia poeto meile apgaubtas jo apdainuojamas Anykščių šilelis. Taip gražiai išreikštos meilės gamtai, tikriausiai nerasime ne tik kad nei viename Lietuvių autoriūų kūrinyje, bet ir pasaulio autorių kūryboje. Lietuvos gamta, yra viena iš gražiausių ir unikaliausių pasalio kampelių, kurią stipriai jautė poetas, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Taigi, A.Baranausko poema “Anykščių šilelis” yra tas kūrinys, kuris turėtų būti išverstas į kuo daugiau pasalio kalbų, kad bet kuris pasaulio skaitytojas, skaitydamas šį kūrinį, suvoktų mus supančios gamtos svarbą ir grožį, bei Lietuvą matytų, kaip šalį, kurią tikrai verta aplankyti ne tik dėl Vilniaus senamiesčio ar bažnyčių grožio, bet ir dėl nepaprastos gamtos.

Sigitas Geda, Romualdas Granauskas – interpretacijų įžangos

Sigitas Geda –XX a lietuvių poetas, dramaturgas, kritikas ir vertėjas,išvertęs „Giesmių giesmę“. Jo poetika savita, stilizuotai liaudiška, šiurkštoka, kupina drąsių asociacijų.Gedos eilėraščio konstrukcija kintanti – kartais loginė, kartais dinamiškai ekspresyvi. Poezijos rinkinys „Pėdos“, poema „Strazdas“.

Romualdas Granauskas – XXa. antros pusės lietuvių rašytojas, realistas, moderniosios prozos atstovas, eseistas ir dramaturgas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai , kas amžinai šalia žmogaus. Novelės: „Gyvenimas po klevu“, „Duonos valgytojai“, „Su peteliške ant lūpų“.

Juozas Aputis – XXa. antros pusės lietuvių rašytojas, sovietinio laikotarpio moderniosios novelės ir apysakos autorius, tęsęs J. Biliūno prozos tradiciją. Tikroviškai vaizdavo gyvenamiojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį. Bendra kūrybos tema – žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimas istorijoje. Rašytojo proza, atspindinti okupuotos tautos būseną, persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio.Novelių rinkiniai:“Horizonte bėga šernai“, „Keleivio novelės“, „Gegužė ant nulūžusio beržo“, apysakų knyga: „Skruzdėlynas Prūsijoje“

Saulius Šaltenis – XXa. antros pusės jaunatviškos dvasios rašytojas, moderniosios prozos atstovas ir dramaturgas, to meto lietuvių literatūros kontekste išsiskiriantis platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Į literatūrą ateina ne iš tradicinio kaimo, o iš provincijos miestelio, kuriame susikryžiuoja miesto ir valstietiškoji kultūra. S. Šalteniui būdinga stipri tautinė savimonė, gyvas ryšys su gamta. Apysaka: „Riesšutų duona“, „Duokiškis“, apsakymų rinkiniai: „Atminimo cukrus“, Amžinai Žaliuojantis klevas“, „Duokiškis“.

Vanda Juknaitė – XXa. pabaigos – XXIa. pradžios lietuvių rašytoja, eseistė ir dramaturgė, 2003 m. Vasario 16 dienos proga už nuopelnus Lietuvos valstybei apdovanota Gedimino ordino karininko kryžiumi. Juknaitės kūrybai būdingas skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos, šeimos santykius. Rašytoja yra realistė, atsižadėjusi idealistinių iliuzijų. Romanas „Šermenys“. „apysaka „Stiklo šalis“, eseistikos knyga „Išsiduosi. Balsu“ , drama „Formulė“.

Bitė Vilimaitė – XX a. lietuvių rašytoja modernistė, egzistencializmo atstovė, subtilios, lakoniškos minimalistinės psichologinės novelės autorė, 2003 m . apdovanota Nacionaline literatūros premija. Psichologiškumu, lakonišku stiliumi Vilimaitė primena J. Biliūną. Rašytojos kūrybai būdingasminimalizmas, kasdienybės situacijos, kūriniuose daug dėmesio skiriama labiausiai pažeidžiamiems asmenims – seniems žmonėms ir vaikams. Novelių rinkinys: „Obelų sunki našta“, „Tėvo vardas“, „Užpustytas traukinys“.

Jurgis Savickis –XX a. moderniosios lietuvių literatūros atstovas, ekspresionistas. Rašytojas gyvenimą vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Vaizduojamas pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Jo vaizdas surenkamas tarsi iš trupinių, fragmentų. Savickio novelės trumpos, bet labai koncentruotos. Rašytojo kalba moderni. Novelių rinkiniai: „Šventadienio sonetai“, „Raudoni batukai“, „Ties aukštu sostu“.

Antanas Vaičiulaitis – ketvirtojo dešimtmečio rašytojas, spėjęs „perlipti“ XX a. vidurio slenkstį. Aukštumų jis pasiekė savo meistriškumo dėka, sugebėdamas viskam, kas įprasta, sutekti nuo realybės pakylėtą įvaizdį. Vaičiulaitis yra žinomas kaip modernios, bet kartu dvasiškai paprasatos, elegantiškos prozos kūrėjasėjas, įžvalgus kritikas ir talentingas vertėjas. Romanas „ Valentina“, apsakymų rinkinys :“Vakaras sargo namelyje“, „Vidudienis kaimo smuklėj“, „vidurnaktis prie Šeimenos“, kur bakūžė samanota“. Vienas jo kūrinys, atskleidžiantis savitą rašytojo požiūrį, yra „Pelkių takas“ , kurois pirmą kartą pasirodė to paties pavadinimo rinkinyje.

Jonas Biliūnas – itin ryški lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Jis yra pirmasis jauniausias lietuvių prozininkas ir rašytojas, ištobulijnęs apsakymą, išdėstęs pagrindinius kritinio realizmo metodo principus. Jo stiliui būdingas lakoniškumas ir skaidrumas. Su Biliūno kūryba lietuvių literatūra išsiveržė iš buitinio realizmo į modernią prozą. Novelės : „Kliudžiau“, „Nemunu“, „Vagis“, „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“

Balys Sruoga – XX a. vidurio moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas, plataus, šakoto talento rašytojas: poetas, dramaturgas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Eilėraščių rinkiniai: „Saulė ir smiltys“, „Dievų takais“, „Giesmės viešnelei žydriajai“, dramos „Milžino pauknsmė“, „Apyaušrio dalia“, „Kazimieras Sapiega“, „Pavasario giesmė“. Viena oiginaiausių atsiminimo knygų apie XX a. Europos koncentracijos lagerius „Dievų miškas“ .

Marija Pečkauskaitė, pasivadinusi slapyvardžiu Šatrijos Ragana, yra XX a. lietuvių rašytoja. Ji atstovauja psichologiniam realizmui. Savo kūryboje dažnai įpina meilės, nerimo, liūdesio ir ilgesio motyvus. Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapozoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Apysaka „Sename dvare“.

Justinas Marcinkevičius – XX a. antros pusės – XXI a. pradžios rašytojas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų ir Akademijos tikrasis narys, daugelio knygų autorius. J. Marcinkevičiaus kųryba atskiromis dalimis išleista daugybe kalbų. Poeto kūriniuose išlieka kelios svarbiausios temos: Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika.marcinkevičiaus kūryba du kartus buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija. Poemos: Kraujas ir pelenai“, „ Siena“, eilėraščių knygos „Duoną laikančios rankos“, „Mediniai tiltai“, draminė trilogija: „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

V. Krėvė – XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės įvairiažanris ir įvairiaspalvis lietuvių rašytojas, tautinio stiliaus kūrėjas, suteikės lietuvių literatūrai dramatišką mastą ir klasikinį išbaigtumą. Prozininkas ir dramaturgas sujungė dvi didžiąsias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūros sroves – romantizmą ir realizmą. Žanriniu požiūriu v. Krėvės kūryba apima beveik visos literatūros sritis. Istorinė drama „Šarūnas“, romantinė legenda „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, pirmąją tikrą istorinę lietuvišką tragediją – „Skirgailą“, keturių dalių dramą iš senovės lietuvių gyvenimo.

Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XX a. vidurio poetų, nuoseklus estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje.savo kūryboje Radauskas atsisako pagrindinių neoromantikų lyrikos pricipų – asmeniškumo, artimo ryšio su tautos istorija ir peizažu. Jis kuria tekstus, kuriuose svarbiausias dalykas yra pati kalba, vaizdų, garsų žaismas. Radauskas yra vienas būdingiausių modernizmo rašytojų lietuvių literatūroje. Eilėraščių rinkinys „Fontanas“ , knyga „strėlė danguje“ , i šleista 2 pasaulinio karo metu.

Salomėja Nėris – XX a. pirmos pusės lietuvių poetė, neoromantikė, ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ (apdovanota Valstybine literatūros premija), „Prie didelio kelio“.

Nijolė Miliauskaitė – XX a. pabaigos lietuvių poetė,liįtuanistė. Jos kūryba gana negausi, tačiau persmelkta ilgesio, skausmo, pastangų suprasti kitą žmogų ar tiesiog būties esmę. Iš savo kartos poetų rinkiniu „Uršulės S. portretas“ debiutavusi vėliausiai. Eilėraščių rinkinys „Namai, kuriuose negyvensim“.

Judita Vaičiūnaitė – XX a. antros pusės lietuvių poetė, užimanti iškilią vietą. Į literatūrą atėjusi ne iš kaimo ir poetizavusi miesto gyvenimą ir kultūrą. Ji turėjo stiprų gyvenimo jausmą – meilės, kūrybos, taip pat kasdienio gyvenimo. Buvo aristokratiškos prigimties ir kartu socialinio jautrumo. Jos kūryba vientisa. Eilėraščiai, nors ir parašyti verlibru, yra itin muzikalūs, ritmiški. Atsiminimų knyga „ Vaikystės veidrody“, poezijos knyga „Debesų arka“.

Marcelijus Martinaitis – XIX a. II pusės-XX a. pradžios lietuvių poetas, kurio literatūrinė veikla labai šakota: eseistas, kritikas, tekstų interpretatorius, tautosakos tyrėjas. Jo kūryboje juntama individualiai patirta ir suvokta žemdirbių kultūros prasmė. Knygos „Balandžio sniegas“, „Debesų lieptai“.

Tomas Venclova – XX a. pab. Poetas, trečiosios kartos filologas, rašytojas, Vaičiūnaitės ir martinaičio bendrakartis.Venclova – atskirų kūrinių poetas, kurio poezija intelektuali. Eilėraščio sandaroje dažnai slypi dialogas, būdingi pasakojamojo eilėraščio elementai.Knyga „Pašnekesys žiemą“.

Vincas Mykolaitis Putinas – intensyvaus dvasinio gyvenimo, aukštos etinės kultūros asmenybė, viena iškiliausių figūrų XX a. lietuvių literatūroje. Jo poezija siejama su neoromantizmu ir simbolizmu. Putinas gali būti gretinamas su M.K.Čiurlioniu, kadangi ne su mažesne aiškiaregyste žvelgė į paslaptingas sielos gelmes ir žvaigždėtas tolumas. Romanas „Altorių šešėly“, eilių rinkiniai „Tarp dviejų aušrų“, „Keliai ir kryžkeliai“.

Maironis – XX a pab. XX a pirmos pusės lietuvių poetas, romantikas, universalaus talento ir stiprių visuomeniškų jausmų menininkas, iškėlęs lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Savo poezijoje didelį dėmesį skyrė kalbai.Eilėraščiuose vaizduojami tėvynės žmonės, kuriuos jungia bendra istorinė patirtis saugant tautą, kovojant už jos laisvę caro valdžios laikotarpiu. Poema „Jaunoji Lietuva“, eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“

Kristijonas Donelaitis – 18 a vidurio lietuvių poetas. Jam šlovę atnešė jo lietuviškieji kūriniai – šešios pasakėčios ir epinė poema „Metai“. Visus kūrinius Donelaitis rašė hegzametru, surimuotų ir šešiapėdžių nerimuotų eilučių, kurių kūrinyje apie tris tūkstančius, „Metai“, galima sakyti yra viso poeto gyvenimo kūrinys, priskirtas prie Europos literatūros šedevrų. Į vieną visumą poetas sulydė visą savo intelektualinį gyvenimišką patyrimą: lietuvių raštijos, antikinės ir vokiečių literatūros pažinimą, meilę tautiečiams baudžiauninkams. Ne mažiau svarbus yra L. Rėza, atidavęs poemai pavadinimą ir suskirstęs ją į 4 dalis: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros Darbus“, „Rudenio gėrybes“ ir „Žiemos rūpesčius“.

Sigitas Geda – eilėraščio “Baltojo šermukšnio rauda” interpretacija

Baltojo šermukšnio rauda (Geda S. Varnėnas po mėnuliu. v., 1984. P. 198)

begalinės
žemės
rododendras, –
aš kalbėsiu
vasaros nakty:

viešpatie,
nuimk man šitą kaukę,
per šviesi man
tavo valanda.

mano kaulai
vėjy išpustyti,
per aukšta man
jūra ir naktis,

kai išmuš
bebalsės žemės laikas,
leisk užmigt man
vasaros snieguos…

Eilėraštyje imituojamas prasmingos kalbos srautas, suskirstytas skyrybos ženklais. Bet šitame gramatiškai lyg ir taisyklingame kalbos sraute žodis jungiamas su tokiais žodžiais, kurių įprastinėje kalboje jis prisijungti negali („per aukšta man / jūra…“) – ir sukuriama tik poezijos pasaulyje įmanoma prasme.
Eilėraštį sudaro du aiškūs sakiniai. Abiejuose kalbama „aš“ vardu, yra nusakyti kalbančiojo veiksmai, objektų apibūdinimai. Gramatiškai tie sakiniai yra taisyklingi, tačiau „aš“ savybės I ir II sakinyje skiriasi: pirmame „aš“ turi lyg ir augalo pavidalą („rododendras – aš“), o antrame – lyg ir gyvos esybės („mano kaulai“)
Išskiriame du ateities laikus: tą, kada „aš“ kalbės Viešpačiu, ir tą, kuris ateis po šito kreipimosi („kai išmuš…“). Matome ir du dabarties laikus: šios akimirkos dabartį (lyrinis subjektas kalba tai, ką kada nors pasakys Viešpačiui) ir to sakymo būsimą dabartį,- čia ji yra ateities vizija, pateikiama kaip dabartyje. Nuoseklios laiko slinkties iš dabarties į ateitį neparodyta – kalbantysis laikus sujungia į visumą ir savaip išdėsto.

Vaikystės “išdidinimas”, arba pirmoji knyga. 1966 metais, arba
23-aisiais gyvenimo metais S. Geda išleido pirmąją eilėraščių knygą “Pėdos”,
kuri buvo įvykis. Ir giriama, ir barama. Nenumatyta knyga, pilna pašėlusio džiaugsmo, gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos laisvės, nesilaikančios jokių ribų ar sutarčių:

Buvau i Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo
Didžiulis – rudas – vieversys,

Ilgi sparnai ir upės plakės,
Ir visos moterys – plaštakės.
Žole apaugo mano akys,

Ir iš pačios gelmės žolėj
Raudoni vertės gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,
Ar molio sapną sapnavau

Pavasario ritmas, atgijimo stichija valdo šį eilėraštį. Vėjas, kuriame plakasi
paukščių sparnai, upės, plaštakės. Žolės spartus augimas, gyvulių pasirodymas. Spalvos žaismas: rudas, žalias, raudonas. Suabejojimas visagale realybe – “buvau ar nebuvau”. Sapno suvedimas su moliu – gličia, laikančia realybe. Veiksmažodžio “vėjiška” ekspresija: ėjo, plazdėjo, plakės, vertės… Šitokią žodžio laisvę turi tautosaka, ypač pasaka, ir vaikas…
“Čia, gimtuosiuos laukuos, prie ežerų ir miškų, esu pergyvenęs ir kitas žmogaus ir gamtos metamorfozes: kartais man pasirodydavo, kad yra kažkas bendra tarp vieversio sparnų, motinos ir upių vandens siūbavimo, kad karvės mūkimas siejasi su atgimstančiu dangumi ir permatomu pavasario vandeniu…”
Poezija iš tikrųjų yra ryšių ieškojimas ir ryšių matymas ar jautimas. Tas, kuris yra poetas iš prigimties, įžvelgia daug sąsajų, atitikmenų, lyginimo galimybių. Ir čia atsiranda metaforos. “Žole apaugo mano akys” – metafora, suglaudžianti į vieną nepaprastai greitą žolės augimą pavasarį ii įtemptą žiūrėjimą į visa, kas vyksta.?
Jau pirmuoju rinkiniu S. Geda atvėrė naują poetinį pasaulėvaizdį. Žemė, žmogus, visata nėra vienas nuo kito atskirti, viskas tarsi “sumaišyta”: “Vartosi prie žemės lygūs – / žmonės – paukščiai – gyvuliai”. Nebėra ir vienos laiko linijos, tiesiamos iš praeities į dabartį, o iš jos į ateitį. Laikai tarsi “užslenka” vienas ant kito. Savitas pasaulio supratimas reikalauja ir savitos poetikos. “Geda susikūrė savitą poetiką, paremtą šiurkštoku žodžio stačiokiškumu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita” (V. Kubilius). S. Gedos poetinio talento lemiamoji jėga – vaizduotė. Tai labai stipri vaizduotė, sugrąžinanti į ledynmečius, į neįspėjamą Lietuvos senovę ar į Žalgirio mūšį, leidžianti vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis kartu ir žmogumi, ir gyvūnu, ir žole. Viską sieja ypatinga vienybė, lyg koks visatiškasis ritmas. Štai eilėraščio “Lietuvos atsiradimas” pradžia:

Ištiško geltona Raudonas ir žalias,
Šviesa danguje, Kuprotas kaip krabas
Ir plaukia giedodamos Pašoka i viršų
Žuvys i ją. Lietuviškas kraštas.

Sukluskime prie savitos metaforos: “giedodamos žuvys”, prie lietuviško krašto palyginimo su krabu. Vaizdas ekspresyvus, jis turi vidinės energijos, kurią gerai išreiškia 3 veiksmažodžiai: ištiško, pašoka į viršų… Jaučiame didžiulį to atsirandančio pasaulio vieningumą.
Pirmąja knyga S. Geda atsiskleidė ir kaip poetas, jaučiantis savo tautos žaizdas. Įsižiūrėkime, koks talpus eilėraščio “Neužmiršiu erdvių, plotų…” pabaigos vaizdas: “Kaip ilgi balti laiškai / Švietė – Sibiro miškai”. Perkeltine prasme čia kalbama apie į Sibirą išvežtuosius lietuvius.
Įsiklausykime į eilėraštį „Jotvingių žemė“:

Parvažiavau namo gegužės mėnesį,
Ir aiškiai buvo galima matyti
Boružės, gulinčios po akmenėliais,
0 prie upelių landžiojo karvytės.

Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės
Sodino bulves. Lyg kokia dvasia
Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai
Pleveno prie pat žemės, vagose.

Ten buvo vandenys, Mėnulio pusė.
Koplytstulpiai ir peršviestas genys.
Žalių šakų erdvėj paskleidę pušys.
Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

Ir visos šito krašto dienos –
Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.
Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,
Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

Subėgę mano, seserys ir broliai
Dar pasakyt norėjo man kažką.
Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.
Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.

Eilėraštyje jungiasi dvi realybės: įprasta, kasdieniška, perteikta neskubiu pasakojimo ritmu (“Parvažiavau namo <…>”, “Sodino bulves <…>”) ir kita, sudvasinta, pridengta paslapties – “Lyg kokia dvasia <…>”. Nėra tarp jų ribos, viena persišviečia per kitą (peršviestas genys, šviečianti ranka), tikrovė regima kaip fantazija: “Raudonas kaimas. Baltas gyvulys”. “Jau ūžė žalias ąžuolo altorius” – tai ne tik metafora, ji kalba apie gamtos ir žmogaus šventovę, apie pavasarinę atgijimo misteriją. S. Gedos poezijoje pilna įvairiausių gyvių: ir šiame eilėraštyje – boružės, karvytės, arkliai, kovarniai, ,genys, baltas gyvulys. Net technikos atributą – traktorių – vaizduotė bando sujungti su arkliais ir kovarniais. Poeto pasaulis apskritai kupinas gyvybės, dažnai siejamos su vandeniu, – ir čia jis svarbus akcentas: “Ten buvo vandenys”. Dažnos intensyvios, spalvos (geltona, raudona, žalia), kaip liaudies menininkų darbuose (tapyboje, audiniuose), kaip mūsų tautos simbolikoje.
Daug reikšmingesnis už saulę poeto pasaulėvaizdyje yra mėnulis (vienas eilėraščių rinkinys pavadintas “Mėnulio žiedai”), Ir lietuvių mitologijoje mėnuliui tenka svarbesnis vaidmuo. Ir cituotame eilėraštyje įvardytas mėnulis, į žemę atsisukusi mėnulio pusė. Ne tik tautosaka ar mitologija, S. Gedai svarbi ir istorija: ir reali, ir legendinė. “Jotvingių žemė”, taip pavadintas eilėraštis, ir kalbama čia apie išnykusią, pražuvusią baltų gentį, lietuvių brolius. Gyva tebėra jungtis tarp gyvųjų ir pražuvusiųjų – į senąją jotvingių žemę, kaip į savo namus, parvažiuoja šio eilėraščio veikėjas. .
S. Gedai itin artimas liaudiškas pasaulėvaizdis, stambios, ryškios ir kartu fantastiškos vaizduojamojo liaudies meno formos – koplytstulpiai, drožiniai, skulptūros.

Biografija

Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir…piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. Debiutavo eilėraščių knyga “Pėdos”. Šiuo metu dirba kultūros savaitraščio “Šiaurės Atėnai” redaktoriumi.

Kūrybos bruožai

1. Savo poezijoje poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską), Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją ir senųjų kultūrų (pagoniškąją lietuvių, Egipto, šumerų, babiloniečių, japonų ir kt.) mitologijas, – taigi tarsi ieško universalios mitinės atminties.

2. S. Geda daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis; poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius realybės dėsnius. Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: jis gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti paties autoriaus kaukę ir būti vadinamas jo pavarde, gali kalbėti koto žmogaus (pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Francua Vijono) vardu, gali būti poetinio pasakojimo veikėjas ar pasakotojas. Poetas mėgsta maišyti aukštąjį ir žemąjį stilių: su šventumu susiję teiginiai susipina su buitine kalba, net piktžodžiavimu.

3. viena svarbiausių S. gedos kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivalingumas, nuolatinis atsinaujinimas ir nuostaba tokio pasaulio akivaizdoje. Dažnai eilėraštis tampa pradžios, ištakų (viso pasaulio, tautos, kalbos ar kokio nors daikto), netikėtų tarpusavio ryšių ieškojimu. S. gedai apskritai svarbu etimologija, kilmė, jis mėgina rasti arba mistifikuoti (sukurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimo kelią. Neretai tarsi siekiama atkurti pirmykštį kalbos gausmą, žaidžiama kalbos garsais, derinamas žodis ir vaizdas.

4. Poetas išmėgina įvairias eilėraščio formas – ir griežtas (klasikiniu ketureiliu rašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai asociatyvinių ryšių jungiamas eiles; rašo ir eilėraščių ciklus, ir trumpučius rytietiško stiliaus eilėraščius.

Naudota literatūra:

1. “Lietuvių literatūros konspektas abiturientui 2004“
2. Viktorija Daujotytė ir Elena Bikelienė „ Lietuvių literatūra

Sigitas Geda – eilėraštis “Stačios akys mediniu dievuku”

 

Sigitas Geda yra garsus lietuvių dramaturgas, poetas, kritikas bei vertėjas. sigitas Geda yra pasakęs: ,,Mus užaugino senoji baltų mitologija. Tik per mitologiją poezija grįžo į savas tradicijas. Visi geriausi pasaulio poetai yra mitologiški. Jeigu jie nesiremia tautos mitologija, jie remiasi graikų, romėnų kultūra arba savo vaikystės įspūdžiais.” Šie poeto žodžiai atskleidžia jo kūrybos principus. Tai rodo, kad jis kurdamas remiasi tautos mitologija ir koduoja įvairias simbolines reikšmes. S. Gedos kūriniai kupini drąsių minčių, stilizuotų liaudiškų bruožų. Jo eilėraščių stilius gan šiurkštokas, galbūt net primena keturvėjininkų kūrybą, kuriai būdingas grotestiškumas. Daugumoji poeto eilėraščių užšifruota įvairių simbolių, o taip pat labai jaučiama laiko bei erdvės kaita.
Poeto S. Gedos eilėraštis ,,Stačios akys medinių dievukų” taip pat kupinas įvairių simbolių, jaučiamas laiko ,,šokinėjimas”, o stilius ironiškas ir šiek tiek šiurkštokas. Pagrindinė šio eilėraščio mintis yra ta, kad dabartis neatsiejama nuo praeities, kad protėviai yra labai arti mūsų. Ir visa tai, ką mes turime šiandien, tai – protėvių nuopelnai. Na, o problema, galbūt yra ta, kad šiuolaikinis žmogus privalo išsaugoti ir išlaikyti protėvių palikimą tam, kad ateities kartos nepamirštų tikrųjų vertybių.
Juk viskas, ką davė protėviai, tai: dirbo žemės ūkyje, statė trobas, užsiiminėjo gyvūlininkyste, nepasikeitė iki šių dienų. Ir dabar kaime gyvenantys žmonės dirba tuos pačius darbus bei gyvena protėvių namuose. O paskutiniai du sakiniai ,,Gerkit. Melskitės.”, tai tarsi įsakymas žmonėms, kad jie melstųsi ir dėkotų protėviams už viską, ką jie mums suteikė, kad melstųsi ir neprarastų savo tikrųjų vertybių. Tos vertybės – tai palikta pagoniškoji religija, įvairiausios pagoniškos apeigos bei visa mitologija.
,,Stačios akys medinių dievukų –
Ar ne mano
Ne tavo akys?”
Tas žvelgimas i dangų simbolizuoja mūsų bei medinių dievukų pakeltas akis į danguje esančius protėvius, bei pagoniškuosius dievus. Dangaus platybės – tai dabartiniai protėvių bei pagoniškųjų dievų namai. Stačios akys į dangų – tai savotiškas padėka protėviams, tai ženklas, kad jų nepamirštame. Šiais laikais žmogus žvelgdamas į dangų mato didžiulę beribę erdvę. Ir tikrai ne kiekvienas susimąsto, kad dangus, tai ne tik beribė žydrynė, bet ir dievų bei visų šventųjų buveinė.
,,Pėdos, pėdos, pėdos ir pėdos,- žmonės ir jų dievai sustojo?”.Mūsų manymu, tos pėdos reiškia ėjimą, gyvenimą, darbą žemėje. Jie ėjo, ėjo ir sustojo, o tas sustojimas, tai pastovumas – apsigyvenimas danguje. Tai savotiškas perėjimas į kitą erdvę.
Visas eilėraščio laikas tarsi perėjimas iš dabarties į praeitį ir iš praeities į dabartį. Visame eilėraštyje jaučiamas cikliškumas, kuris tarsi sugretina praeitį ir dabartį. Eilėraštis – tai tarsi savotiška kelionė laike. ,,Iš kelinto šimtmečio pėdus drasko vėjas nuo stogo?”, ,,Tokios varnos, varnėnai juk buvo ir penktam ir dvyliktam amžiuj”.
Taip pat S. Gedos poezijai būdingas minčių ,,šokinėjimas”. Penktame posmelyje paskutinės dvi eilutės visai nesusiję su praeitimi, protėviais ir jų dievais. Tačiau gal kalbėdamas apie senį ir jo šunį rudį, veikėjas norėjo pabrėžti du kontrastus:
Kokios vertybės buvo tada ir kokios dabar. Dabar žmogui svarbus yra šuo. Juk jis geriausias šiuolaikinio žmogaus draugas. O kas yra šuo? Tai tik padaras, saugantis savo šeimininką. Tai rodo šiuolaikinio žmogaus tikrųjų vertybių netekimą. Šiais laikais šuo tarsi prilygsta dievams. Juk praeityje žmonių saugotojai buvo dievai, o dabar žmogus praradęs vertybes tarsi ,,garbina” šunį, kuriam sukala budą, duoda valgyt ir myli kaip tikrą savo šeimos narį. O protėviai taip pat elgėsi su savo dievais.: aukojo jiems žemės suteiktas gėrybes, statė šventyklas, meldėsi jiems.
Eilėraščio žmogus – besiblaškantis, ironizuojantis visą situaciją veikėjas. Jis atviras, išsakantis savo nuomonę, taip pat objektyvus, protingas, tikintis, gerbiantis protėvius ir tradicijas.
Visas eilėraštis – tai monologas, ir tame monologe vyksta erdvės kaita. Čia kaip ir laikas. Erdvė kaskart kinta. Ji atvira. Šis eilėraštis tai savotiška pagarba mirusiesiems. O įvykių lėmėjas – pastovus laikas, pastovi erdvė, kitaip sakant, pastovumas.
,,Stačios akys medinių dievukų” – tai eilėraštis, kuriame yra nemažai meninių priemonių. Deminutyvai – dievukai, pasikartojimai – ,,Kaip arti jūs protėviai mano! Kaip arti jūs protėviai mano!”. Taip pat daugybė simbolių, kurie padeda analizuojant eilėraštį. Simboliai yra tokie: akys, pėdai, pėdos, varnos, karvės, arkliai, vaikai. Kiekvienas simbolis tai tarsi mįslė, kurią įminus galima suprasti, tai ką norėjo mums pasakyti autorius.
Taigi šis eilėraštis padeda mums suprasti S. Gedos mintis, jo pasaulėžiūrą į dabartinį ir protėvių gyvenimą. Tai eilėraštis, tarsi pamokslas, kad nereikia užmiršti savo tikrųjų protėvių bei jų gyvenimų. Tik jų dėka mes galime suprasti: kas yra gyvenimas, ko jame siekiame, ka atrasime, patirsime…Mūsų manymu, protėvių išgrįstas kelias nuves mus į tolimą ateitį, kurioje dar, dar ir dar karteli grįšime i praeitį, prisimindami juos taip, kaip sigitas Geda priminė mums.

Sigitas Geda ir jo kūrybos bruožai

 

Sigitas Geda – savitas dabarties poetas. Jau pirmasis eilėraščių rinkinys „Pėdos“ (1966m.) buvo didelis įvykis lietuvių literatūroje ir parodė, kad poetas žengs savitu, nauju kūrybos keliu. Jo kūryboje susipina tradicijos ir modernumas. Itin stipriai jaučiamas būties pirmapradiškumas. Jo kūrinių gamtovaizdžiai siejami su mitu, su Baltų mitologija, kitų civilizacijų mitais. Sigitos Centre pasaulėvaizdžio centre – žemė, žmogus, visata. Jie nėra atskirti vienas nuo kito, o susimaišę tarpusavy. Nėra ir vienos laiko linijos, nukreiptos iš praeities į ateitį. Laiko klodai tarsi „užslenka“ vienas ant kito, iš dabarties grįžtama į praeitį, į pirmapradę būtį ir pan.
Sigito Gedos poetinį pasaulį kuria labai stipri vaizduotė, leidžianti sugrįžti į ledynmetį, į Lietuvos senovę, ar vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis žmogum, kartu gyvūnu, žole. Apibrėžtos minties atsisakoma. Dažnai eilėraštyje jungiasi 2 realybės: įprasta, kasdieniška ir sudvasinta, pridengta paslapties.
Sigitui Gedai labai artimas liaudiškasis pasaulėvaizdis, fantastiškos primityvistų meno formos. Tai ryškiausiai atsispindi poemoje „Strazdas“ (1967m.). Tai kūrinys apie poetą Antaną Strazdą. Poemoje remiamasi paukštiška pavarde ir sukuriama žmogaus – paukščio jungtis, artima seniems miestams. Žmogui – paukščiui reikia laisvės. Jos reikia ir Lietuvai.
Sigitai Gedai reikšmingas ir istorinis pasaulio matmuo. Sudėtingos vaizdų ir įvykių jungtys, metaforos leidžia sukurti panoraminį Lietuvos vaizdą. Ryškiausias pavyzdys „Eilėraštis apie Dionizą Pošką“. Be minėtųjų kūrinių yra išleidęs ne vieną eilėraščių rinkinį. „Žalio gintaro vėriniai“ itin laisvos ir modernios poezijos rinkinys. Sigito Gedos poezija yra besikeičianti.

Vytauto Mačernio „Rudens sonetai“ interpretacija

Vytautas Mačernis – XX a. pirmosios pusės lietuvių poetas, priskiriamas žemininkų kartai. Nors žuvo jaunas, bet paliko nemažai savo kūrybos, kurios svarbiausią dalį sudaro vizijos ir sonetai. Jei eilėraščių cikle „Vizijos“ bandoma suvokti žmogaus buvimo žemėje prasmė, apmąstomas žmogaus ir gimtųjų namų ryšys, tai „Metų“ sonetų cikle kalbama apie būties vienatvę, stengiamasi atskleisti sielos paslaptis.

Analizuojamas „Rudens sonetas“ prasideda lyrinio „aš“ būsenos įvardijimu: „Mano siela šiandien sunkiai serga“. Tai parodo gilinimąsi į vidinį pasaulį. Antroje strofos eilutėje nurodoma ir ligos priežastis – siela serga, nes ją degina vienatvės liūdesio karštis. Taigi lyrinis subjektas suvokia, kas dedasi jo viduje, tačiau yra bejėgis ką nors pakeisti, nes negali suprasti, „ką ji kliedi“. Vadinasi, žmogaus galimybės yra ribotos.

Norėdamas padėti savo sielai išsivaduoti iš kančių lyrinis „aš“ bando su ja elgtis lyg su mažu vaiku („Aš sekiau jai pasakas gražiausias) ar paaugliu („Sugalvojau malonumų daug naujų“). Bet ir tai nepadeda, nes akys – sielos veidrodis – klausia to, ko lyrinis subjektas suprasti negali. Akyse esantis liūdesys toks didžiulis, kad net atrodo baugus. Lyrinis „aš“ ima bijoti tokio žvilgsnio, vadinasi, jis ima bijoti paties savęs, dar tiksliau, to, kas vyksta jo viduje.

Žinodamas, kad iš begalinės vienatvės galima pamišti, ir suvokdamas, jog žmogus sudarytas iš fizinio kūno ir sielos, lyrinis subjektas nenustoja ieškoti galimybių, kurios padėtų sielai nusiraminti, nes dabar ji gali jį patį suplėšyti į skutelius. Vienatvės karštis itin stiprus, todėl deginama jo siela prašo atsigerti. Lyrinis „aš“ iš nevilties, kad negali pažinti savo vidaus, negali suprasti, kas jame vyksta, ir iš baimės, jog vidinė kančia gali sunaikinti jį visą, pasiryžta savo sielą nužudyti. Gal tada bus paprasčiau gyventi? Gal nebeliks amžinų klausimų apie būtį, apie gyvenimo prasmę? Deja, ir nuodų taurė nepadeda. Siela lyrinio subjekto paduotą taurę išgeria iki dugno ir net išsiurbia paskutinį lašą, tačiau tai jos neįveikia. Vienatvės liūdesio karščiu degantis žmogaus vidus reikalauja stipresnių nuodų. Siela nemari. Ji atspari bet kokiems gyvenimo nuodams, bet kokiems sunkumams. Sielos nenužudysi, vienintelis kelias yra ją pažinti, su ja susitaikyti. Kūnas be sielos yra tik fiziologinis „padaras“- šaltas ir bejausmis.

Vytauto Mačernio „Rudens sonetas“ parodo žmogaus norą pažinti savo sielą, atskleidžia skaudžią vienatvės temą. Lyrinis „aš“ ieško galimybių, kurios padėtų suvokti save, nuraminti savo vidų, bet jos yra ribotos. Ir nors sonete nėra keliami klausimai, bet galima teigti, kad jis visas yra vienas klausimas apie žmogaus būtį.