VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos pensijų sistemą sudaro valstybinės socialinio draudimo pensijos, finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, ir valstybinės pensijos, finansuojamos iš valstybės biudžeto. Didžiausią ir svarbiausią sistemos dalį sudaro valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos. Be to pensijos sudaro pagrindinę dalį (apie 73 proc.) socialinio draudimo fondo biudžeto. Dėl to pensijų sistemos nepriekaištinga veikla yra ypač reikšminga.

PENSIJŲ SISTEMOS KŪRIMO APLINKYBĖS IR TEISINĖ BAZĖ

Kuriant valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pajamų dėl senatvės, invalidumo prie jų socialinio draudimo įmokomis įgyjamų teisių į įstatymų numatytas išmokas. Pensijų sistema yra neatskiriama socialinio draudimo sistemos dalis, vadinasi, naujos socialinio draudimo sistemos kūrimas įtakojo ir pensijos sistemos reformavimą.

Žlugus SSSR, Lietuva susidūrė su būtinybe sukurti naują valstybinę pensijų sistemą.

Valstybinė socialinio draudimo sistema buvo nuosekliai kuriama 1990-1995 metais.

1990 m. kovo 7d. Lietuvos TSR Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Vyriausiąją valstybinio draudimo valdybą ir pavesti jai vykdyti socialinio draudimo funkcijas šalyje.

1990 m. spalio 23d. buvo priimtas LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, reguliuojantis šalies gyventojų socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Pagal šį įstatymą valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą sudaro valstybinis privalomasis socialinis draudimas bei socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa. Be to, šalia šių sistemų gali egzistuoti įvairios privačios socialinio aprūpinimo sistemos. Šis įstatymas svarbus ir tuo, kad įteisino valstybinio socialinio draudimo biudžeto savarankiškumą ir jo atskyrimą nuo valstybės biudžeto.

1990 m. buvo patvirtintas pagrindinis valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokų tarifas – 30+1 proc. (30 proc. socialinio draudimo įmokų nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio fondo mokėjo darbdavys, o 1 proc. nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą mokėjo samdomas darbuotojas).

Nuo 2000 m. sausio 1d. pagrindinis privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo padidintas iki 34 proc. Patvirtintas draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų 31 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 22,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 3 proc., draudimui nuo nedarbo – 1,5 proc., nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 1 proc., sveikatos draudimui – 3 proc. Patvirtintas apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 2,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 proc.

1991 m. gegužės 21d. buvo priimtas LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris įteisino naują valstybinio socialinio draudimo sistemos organizacinę struktūrą. Šios struktūros pagrindinis uždavinys – vykdyti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą.

Taip buvo sukurta įstatyminė Valstybinio socialinio draudimo bazė.

1995 m. sausio 1d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Nuo 1995 m. pradžios Lietuva perėjo prie naujos pensijų sistemos – pensijos tapo diferencijuotos , priklausančios nuo asmens socialinio draudimo stažo ir uždarbio. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų principu, kada dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos skiriamos esamų pensininkų pensijoms išmokėti. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995–1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pasirinkta perskirstomoji (įmokų – išmokų) pensijų sistema, tačiau jau tada buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau ją teks reformuoti, įteisinus kaupiamąjį pensijų draudimą.

Pirmasis reikšmingas žingsnis ta kryptimi buvo 1999 m. priimtas ir nuo 2000 m. sausio 1d. įsigaliojęs Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas šalia valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos įteisino galimybę draustis papildomu pensiniu draudimu, tačiau savanoriškas dalyvavimas pensijų fonduose nėra alternatyva valstybiniam socialiniam draudimu. Tai buvo tik teorinė reformos pradžia: Lietuvoje per iki šiol neįsikūrė nė vienas Pensijų fondas.

Išnagrinėjus Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos kūrimosi aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ji yra kintanti ir besivystanti sistema, kuri turi būti nuolat plėtojama ir modifikuojama taip, kad kuo geriau atitiktų besikeičiančias socialines ir ekonomines sąlygas bei leistų patenkinti augančius visuomenės poreikius socialinei apsaugai senatvės, invalidumo ir kt. atvejais.

PAGRINDINIAI PENSIJŲ SISTEMOS BRUOŽAI

Kuriant valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje buvo siekiama dviejų tikslų:

1. užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje;

2. kompensuoti dėl senatvės, invalidumo , maitintojo netekties prarastas pajamas.

Jau dešimtmetį funkcionuojanti Lietuvos pensijų sistema turėjo tik vieną pensinio draudimo pakopą – valstybinį pensinį draudimą, kuris apima privalomąjį ir savanoriškąjį pensinį draudimą. Privačios pensinio draudimo sistemos iki 2000 m. pradžios nebuvo, kol neįsigaliojo 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas.

Lietuvoje valstybinis socialinis pensijų draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo atveju, netekus maitintojo gauna pensijas. Teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas turi visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu.

2001 m. Lietuvos senatvės pensijų gavėjų buvo 637 tūkst., 89 proc. jų nedirbantys pensininkai. Vidutinė nedirbančiojo pensininko senatvės pensija – 317,61 Lt.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo mokėtų socialinio draudimo įmokų ir asmens socialinio draudimo stažo.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.

VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.

VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Šiuo metu veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas ir skirtumas nuo buvusios pensijų sistemos yra tas, kad pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų. Pastebėtina, kad Lietuvos pensijų sistema labai suasmeninta, nes pensijų prieinamumas ir jų lygis priklauso nuo buvusio darbo rezultatų, t. y. faktiškai nuo kiekvieno žmogaus sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos.

PENSIJŲ SISTEMOS PRINCIPAI

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, kaip ir socialinio draudimo sistema, remiasi einamojo finansavimo, universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principais.

Universalumo principas pasireiškia tuo, kad visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams sudaroma galimybė gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas.

Kartų solidarumo principas, kuriuo grindžiamos daugelio pasaulio šalių valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, reiškia, kad dirbančios kartos įmokomis išlaikomi nedirbančios kartos pensininkai.

Valstybinės pensijų sistemos grindimas tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principu suteikia tvirtas socialines garantijas socialinio draudimo įmokas mokantiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, mokėti pensijas iš tuo metu surenkamų socialinio draudimo įmokų.

Einamojo finansavimo principas (angliškai Pay-As-You-Go) reiškia, kad žmonių mokamos socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos ateičiai jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo išmokoms padengti.

Lietuvoje einamųjų įmokų – išmokų pensijų schemos sudaro pensijų sistemos pagrindą. Vienas iš šio tipo sistemų privalumų yra tas, kad pensijų išmokos gali būti pradėtos mokėti tuoj pat po sistemos įkūrimo, nelaukiant kol bus sukauptos tam tikros lėšos pensijai. Ši savybė buvo vienas iš svarbiausių kriterijų steigiant einamųjų įmokų – išmokų Valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje. Tuo metu dėl didelės infliacijos daugelio žmonių santaupos nuvertėjo, o toks pensijų finansavimo principas suteikė adekvačių pajamų garantiją. Tik įkūrus valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, paremtą šiuo principu, pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms buvo pradėtos mokėti pensijos.

Šios pensijų sistemos finansavimui saugumo prasme labai svarbus privalomo dalyvavimo joje principas (valstybinis privalomas pensinis draudimas). Pensijų teisių išsaugojimas ilgu laikotarpiu priklauso nuo nenutrūkstamo įmokų srauto. Pensininkų pajamos gali didėti kartu su šalies vidutinėmis pajamomis. Solidarumo tarp kartų principo pagalba pensininkai kartu su dirbančiais gyventojais gali patirti pagerėjusias gyvenimo sąlygas. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, einamųjų išmokų sistema gali surinkti daugiau įmokų. O turėdama daugiau pajamų sistema gali mokėti didesnes pensijas. Taigi einamųjų išmokų principo pagalba išryškinamas solidarumo tarp kartų principas.

Galima išskirti tam tikrus šios pensijų sistemos ypatumus.

Pensijų sistemos pagrįstos einamojo finansavimo principu ypatumai.

1. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) būklė ir pensijų finansavimo galimybės priklauso nuo to, kokioje ciklo fazėje yra ekonomika:

• nuosmukio fazėje, kai įmonės bankrutuoja, auga nedarbas, mažėja darbo užmokestis, tada ir socialinio draudimo įmokų suma biudžete mažėja;

• pakilimo fazėje atvirkščiai: VSDF biudžetas prisipildo.

Lietuvoje, ekonomikos nuosmukio metu (Lietuva šiuo metu yra nuosmukio fazėje) išryškėjo einamojo finansavimo principu paremtos pensijų sistemos neigiamoji pusė.

2. Surinktos į VSDF biudžetą lėšos neturi galimybės būti „padidintos“, nes jos iš karto išdalijamos pensijų gavėjams (tai pajamų perskirstymo principas).

Idealioje socialinio draudimo pensijų sistemoje, veikiančioje einamųjų įmokų-išmokų principu, socialinio draudimo biudžetas turėtų būti visą laiką subalansuotas: padidėjus surenkamų įmokų sumai, išmokos turėtų būti didinamos, o jeigu surenkama mažiau, atitinkamai turėtų būti mažinamos ir išmokos. Tačiau Lietuvoje pensijų dydis paprastai nemažinamas, o socialinio draudimo įmokų tarifas retai keičiamas. Todėl socialinio draudimo fondo biudžetas dažniausiai būna nesubalansuotas: arba deficitinis, arba perteklinis.

Trumpalaikio (5-10 m.) disbalanso problema išsprendžiama nesunkiai: socialinio draudimo fondo deficitas kompensuojamas valstybės biudžeto dotacijomis arba bankų paskolomis, kurios grąžinamos biudžeto pertekliaus laikotarpiu.

Sudėtingesnė ilgalaikio (10-50 m.) disbalanso problema: valstybės biudžeto dotacijos gali tapti sunkiai pakeliama našta valstybės iždui, o ilgalaikės bankų paskolos būtų pernelyg brangios ir dar labiau pablogintų socialinio draudimo fondo biudžeto būklę.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys ilgalaikius socialinio draudimo fondo biudžeto svyravimus, yra šalies demografiniai ir ekonominiai pokyčiai bei valstybės socialinė politika.

Taigi, ši pensijų sistema sėkmingai veikia, kai ekonomika funkcionuoja stabiliai, kai pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiųjų asmenų skaičiumi, yra nedidelis, gimstamumo rodiklis yra toks, kad gyventojų skaičius nuolat atsistato, o gyventojų gyvenimo trukmė ženkliai nesikeičia. Indeksavimo būdu ši sistema gali būti gana gerai apsaugota nuo infliacijos.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo pensijų sistema, per pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas. Tačiau prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, gyvenimo trukmės didėjimas pradėjo VSDF biudžetą stumti prie nuolatinio deficito. Esant prastai ekonominei bei demografinei situacijai galiojanti pensijų sistema netenkina nei draudėjų, nei apdraustųjų, nei pensininkų. Taigi, būtinos esminės pensijų sistemos reformos. Reikia išlaisvinti žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Jei valstybinės pensijos liktų finansuojamos minėtais socialinio draudimo principais, tai požiūris į jas, kaip priklausančias pagal nuopelnus, turėtų būti keičiamas. Šios pensijos neturėtų būti vieninteliu pajamų šaltiniu senatvėje, todėl ir nereikėtų joms kelti uždavinio užtikrinti buvusias asmens darbo pajamas.

Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialiniame aprūpinime. Šias funkcijas turi perimti privačios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.

PENSIJŲ RŪŠYS

Pagal šiuo metu galiojantį LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (4 str.) skiriamos keturios pensijų rūšys:

1. senatvės pensijos;

2. invalidumo pensijos;

3. našlių ir našlaičių pensijos

2001 metais buvo mokama 1 mln. 61 tūkst. valstybinio socialinio draudimo pensijų. Iš jų, kaip matyti iš 2 grafiko, 60 proc. sudarė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, 17 proc. – valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos bei 20 proc. – valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos.

Be valstybinių socialinio draudimo senatvės, invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijų iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų mokamos maitintojo netekimo (2,8 proc. visų valstybinių socialinio draudimo pensijų) ir ištarnauto laiko (atitinkamai 0,2 proc.) pensijos. Nuo 1995 m. sausio 1d. įsigaliojusiame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nenumatytas maitintojo netekimo bei ištarnauto laiko pensijos, tačiau jos ir toliau mokamos tiems asmenims, kuriems jos buvo paskirtos iki 1995 m. sausio 1 dienos. Kaip matome iš 2 paveikslo maitintojo ir ištarnauto laiko pensijos sudaro tik 3 proc. visų pensijų.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių ir turintiems minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą. Senatvės pensija susideda iš dviejų dalių: pagrindinės pensijos dalies ir papildomos pensijos dalies. Pagrindinė pensijos dalis yra lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama kiekvienam pensininkui individualiai, atsižvelgiant į jo socialinio draudimo stažą ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą. Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas ir draudimo stažas atspindi individualų to asmens indėlį į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir lemia būsimos pensijos dydį. Plačiau apie tai 1.5. dalyje.
Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2001 m. buvo 306 litų ir, lyginant su 1995 m., ji padidėjo 2,1 karto. Vidutinė dirbančiojo pensininko pensija 2001 m. buvo 213 litai, nedirbančiojo pensininko – 318 litų. Daugiau nei pusė senatvės pensijų gavėjų (apie 60 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją.
Esant palyginti mažoms pensijoms, ne visi asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, nutraukia darbo santykius. 2001 metais dirbo kas devintas senatvės pensininkas (11 proc. visų senatvės pensijų gavėjų).
Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos
Invalidumo pensijos skiriamos ir mokamos I, II ar III grupės invalidams, turintiems bent minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti (minimalus draudimo stažas – 5 metai). Invalidumo pensiją kaip ir senatvės pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys. Asmenų, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos. Pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama kaip ir II grupės invalidumo pensija, vėliau ją mažinant 50 procentų. Papildoma invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama kaip ir papildoma senatvės pensijos dalis.
Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2001 m. buvo 278 litų. Lyginant su 1995 m., vertine išraiška padidėjo 2 kartus. Vidutinė dirbančio invalido pensija 2001 m. buvo 216 litai, nedirbančio – 289 litai. Daugiau nei pusė invalidumo pensijų gavėjų (apie 59 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją. Kas šeštas pensininkas, arba 15,8 proc. visų invalidumo pensijų gavėjų dirbo.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų mokėjimo tvarka dirbantiesiems pensininkams. Nuo šios datos dirbantiems senatvės pensininkams, taip pat jau sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus invalidams, kurių draudžiamosios pajamos neviršija 1 MMA, mokamos viso dydžio pensijos. Jeigu šių asmenų draudžiamosios pajamos viršija 1 MMA , bet neviršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis ir paskirtos senatvės pensijos papildomos dalies dalis, apskaičiuota nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusia tvarka (t.y. 50 proc. papildomos dalies, neviršijančios 100 Lt., 20 proc. papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki 200 Lt. ir t. t.). Jeigu dirbančių senatvės pensininkų, taip pat invalidų, jau sulaukusių senatvės pensijos amžiaus, draudžiamosios pajamos viršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis.
Invalidams, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus, invalidumo pensijų mokėjimo tvarka nesikeitė.
2002 m. gruodžio mėnesį Vyriausybė pritarė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisoms, pagal kurias pensijos bus mokamos visiems senatvės bei negalės pensininkams nepriklausomai nuo gaunamų pajamų. Tokį sprendimą teko priimti kai Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pensijų apribojimai dirbantiems pensinio amžiaus žmonėms prieštarauja šalies Konstitucijai.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje pirmą kartą buvo nuspręsta mokėti viso dydžio pensijas dirbantiems pensininkams. Pensijų mokėjimas buvo ribojamas tiek pagal 1956 metų, tiek pagal naująjį 1995 metų pensijų įstatymą.

Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos
Našlių ir našlaičių pensijos skirtos užtikrinti sutuoktinio prievolės tęstinumą išlaikyti kitą – nedarbingą santuokinį ar jo įpėdinį.
Valstybinio socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos dydis priklauso nuo mirusiojo sutuoktinio apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos. Kadangi valstybinio socialinio draudimo pensijos nėra paveldimos, o asmuo mokėjo įmokas, tam tikra jo indėlio dalis iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto po jo mirties yra skiriama jo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Nuo 1997 metų vidurio atsirado trys kategorijos našlių pensijų. Našlių pensijos priklauso nuo sutuoktinio mirties datos: asmenys, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų sausio 1d. gauna 25 proc. valstybinės socialinio draudimo pensijos; asmenys, kurių sutuoktiniai mirė nuo 1995 m. sausio 1d. iki 1997 m. liepos 1d., gauna 50 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos; o, kurios tapo našliais po 1997 metų liepos 1 dienos, gauna 20 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos.
Dabartine našlių pensijų skyrimo tvarka nepatenkinti asmenys, tapę našliais iki 1995 metų, nes šiai našlių grupei skiriamos pačios mažiausios pensijos (34,52 Lt.) – ketvirtadalis socialinio draudimo bazinės pensijos. Kaip reglamentuoja 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisa, našlių pensijos nebus indeksuojamos – jos nepadidės net ir padidinus bazinę pensiją.
Kiek didesnę (vidutiniškai 66 Lt.) pensiją gauna našliai, kurių sutuoktiniai mirė po 1997 metų liepos 1 dienos, o pati didžiausia (vidutiniškai 154 Lt.) pensija skiriama tiems, kurie tapo našliais 1995 01 01-1997 06 30 laikotarpiu. Iš tiesų galima teigti, kad yra nelogiška diferencijuoti našlių pensijų dydį pagal sutuoktinio mirties datą. Niekur kitur pasaulyje to nėra.
Taigi reikia tobulinti našlių pensijų sistemą: peržiūrėti ir suvienodinti jau mokamų valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų dydžius, atsisakyti valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų, išskyrus našlių pensijas šių pensijų gavėjams, auginantiems mirusio asmens vaikus našlaičius, bei našlių pensijas šių pensijų gavėjams, slaugantiems namuose I grupės invalidus nuo vaikystės.
Kaip matome iš 1 lentelės našlių ir našlaičių pensijų skaičius nuo 1995 metų sparčiai augo. Jei 1995 m. vidutinis našlių ir našlaičių pensijų gavėjų skaičius buvo 5,6 tūkst., tai 2001 m. – 211,8 tūkst., t.y. išaugo 38 kartus. Ypač per tą laikotarpį išaugo našlių, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų, pensijų gavėjų skaičius. Vidutiniškai 2001 m. šių pensijų gavėjų buvo 97,3 tūkst. arba 46 proc. visų našlių ir našlaičių pensijų gavėjų.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bendras valstybinių socialinio draudimo pensijų skaičius kasmet didėja. Ryškėja tendencija, kad didėjant socialinio draudimo pensininkų skaičiui, mažėja bendras apdraustųjų valstybiniu draudimu asmenų skaičius.

PENSIJOS NUSTATYMO PRINCIPAI

Senatvės pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias dvi sąlygas:
1. sukanka įstatymu nustatytas senatvės pensijos amžius;
2. turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.
Senatvės pensijos amžius
Senatvės pensijos amžius yra skirtingas vyrams ir moterims. Iki 1995 m. sausio 1d. moterų senatvės pensijos amžius buvo 55 metai, vyrų – 60 metų. Nuo 1995 m. pensinis amžius kasmet palaipsniui didinamas: moterims – 4 mėnesiais, o vyrams – 2 mėnesiais. Nuo 2001 sausio 1d. buvo paspartintas pensinio amžiaus didinimas. Jis didinamas 6 mėnesiais per metus kol bus pasiektas įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius: moterų – 60 m., vyrų 62,5 m. 1 priede matyti, kokiais metais gimę vyrai ir moterys sukanka tą amžių vienais ar kitais kalendoriniais metais. Kaip matome iš šių lentelių, vyrai nustatytą pensinį amžių pasieks 2003 m., o moterys pasieks 2006 m.
Pensinį amžių didina, galima sakyti, visas pasaulis. Pagrindinė priežastis – vis gilėjanti disproporcija: dirbančių gyventojų mažėja, o pensininkų – daugėja. 2 priede pateikiami kai kurių pasaulio šalių, kur vyksta pensinio amžiaus reforma, atitinkami rodikliai. Kaip matome, daugumos šalių naujasis senatvės pensijos amžius bus vienodas tiek vyrams, tiek moterims. Autorės nuomone, reikėtų suvienodinti Lietuvoje vyrų ir moterų senatvės pensinį amžių.
Ilginant amžių iki pensijos tikimasi šiek tiek pagerinti dirbančiųjų ir mokančių socialinio draudimo įmokas asmenų bei gaunančių pensijas asmenų santykį ir taip palengvinti socialinio draudimo biudžeto padėtį. Tačiau, autorės nuomone, pensinio amžiaus atidėjimas nėra pakankama priemonė socialinio draudimo biudžetui subalansuoti, nes iš to paties fondo mokamos išmokos vos ne priešingoms rizikoms padengti: mažinant pensijų skaičių, daugėja asmenų, siekiančių bedarbio pašalpų ir invalidumo pensijų. Taigi, VSDF išlaidos sumažėja ne tiek, kiek tikėtasi. Ši priemonė taip pat neužtikrina ilgalaikio sistemos finansinio stabilumo, jos poveikis gali būti tik trumpalaikis.
Minimalus ir būtinasis socialinio draudimo stažas
Socialinis draudimo stažas yra tas laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos pensijų draudimo įmokos.
Kaip jau minėjau, minimalus draudimo stažas, suteikiantis asmeniui teisę gauti senatvės pensiją, ir vyrams ir moterims vienodas – 15 metų. Būtinasis draudimo stažas moterims ir vyrams yra skirtingas (žr. 2 lentelę). 1995 m. vyrams buvo nustatytas 26 metai, o moterims – 21 metai. Toliau šis stažas kasmet didinamas ir vyrams, ir moterims vieneriais metais kol pasieks 30 metų. Kaip matome iš lentelės, vyrams 30 metų būtinasis stažas jau pasiektas 1999 metais, taigi jau nuo 1999 metų jiems šis stažas nebedidėja. Moterys 30 metų stažą pasieks 2004 metais, o šiuo metu būtinasis socialinio draudimo stažas joms yra 29 metai.

Būtinasis socialinio draudimo stažas

Metai

Būtinasis stažas

 

moterims

vyrams

1995

21 m.

26 m.

1996

22 m.

27 m.

1997

23 m.

28 m.

1998

24 m.

29 m.

1999

25 m.

30 m.

2000

26 m.

30 m.

2001

27 m.

30 m.

2002

28 m.

30 m.

2003

29 m.

30 m.

2004

30 m.

30 m.

Griežtos draudimo stažo pripažinimo tvarkos tikslas buvo paskatinti įmokų mokėjimą ir įgyvendinti principą – išmokos siejamos su įmokėtomis įmokomis. Tačiau jis nebuvo pasiektas. Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui, o ne darbuotojui, tai iš tiesų pats darbuotojas labai mažai gali įtakoti įmokų mokėjimą.
Reikėtų svarstyti galimybę švelninti draudimo stažo reikalavimus ar net jų atsisakyti, lemiamą įtaką, apibrėžiant teisę į pensiją bei jos dydį, skiriant draudimo įmokų dydžiui.
Pensijos sandara
Senatvės pensiją sudaro dvi dalys:
– pagrindinė – lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Jei asmuo neturi būtinojo senatvės pensijai pensijų draudimo stažo, bet minimalų pensijų draudimo stažą, pagrindinė senatvės pensijos dalis apskaičiuojama proporcingai turimam stažui, dauginant bazinę pensiją iš asmens turimo stažo ir dalijant iš būtinojo. Ši pensijos dalis atlieka pajamų perskirstymo ar pensijų dydžių išlyginimo funkciją. Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis negali būti mažesnis už 110 proc. minimalaus gyvenimo lygio (MGL). Šiuo metu bazinė pensija – 152 litų.
– papildoma pensijos dalis apskaičiuojama iš dviejų laikotarpių asmens draudžiamųjų pajamų: iš 1984-1994 dešimtmečio parenkant 5 paeiliui einančius metus, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas yra pats didžiausias, ir iš laikotarpio nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Nuo 2004 iki 2007 metų vietoj 5 metų iš dešimties bus įskaitomos 4, 3, 2, 1 metų asmens draudžiamosios pajamos, o nuo 2008 metų pensininkų draudžiamųjų pajamų koeficientui nustatyti bus imamas vienas laikotarpis – nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Šios pensijos dalies pagrindinė funkcija – pajamų išlaikymas, ji tarsi pakeičia buvusį pensininko uždarbį.
Vadinasi, pensijos dydis priklauso nuo to, kokią ją mes uždirbame būdami jauni. „ Kiek įpilsime – tiek ir semsime sulaukę saulėlydžio“.
Pensijos dydis apskaičiuojamas sudedant pagrindinę ir papildomą dalis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:
B + 0,005 * s * k * D + 0,005 * S * K * D,
B – pagrindinė (bazinė) pensija;
s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994m. sausio 1d.;
k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu;
S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994m. sausio 1d.
K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1d.
D – vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duomenis. Jas tvirtina Vyriausybė.
Skirtingi pensijų sistemos tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną. Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje, pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija. Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka daugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.
Taigi didesnes pajamas gaunantiems žmonėms valstybinių pensijų sistema gali pasirodyti nelabai „viliojanti“, nes būsimos senatvės pensijos neatspindės gaunamų pajamų. Asmenys, uždirbantys daugiau, net ir norėdami pasididinti būsimas senatvės pensines pajamas valstybinės pensijos pagalba, to atlikti nelabai gali. Todėl žmonės, turintys didesnes pajamas, gali būti suinteresuoti privačiais pensijų fondais.

SAVANORIŠKAS PENSINIS DRAUDIMAS

Valstybinio socialinio draudimo sistemoje šalia privalomojo pensijų draudimo veikia ir savanoriškasis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 23d. nutarimu Nr. 339 patvirtinto Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisyklę Valstybiniu savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų nuolatiniai LR gyventojai tais atvejais, kai jie:
• nėra draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti, – papildomai pensijos daliai gauti.
Norintys apsidrausti šiuo pensijų draudimu, turi pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje individualią savanoriškojo pensijų draudimo sutartį.
Asmenys, apsidraudę savanoriškuoju pensijų draudimu, moka nustatyto dydžio įmokas: bazinei pensijai – 50 proc. bazinės pensijos dydžio mėnesio įmokas, papildomai pensijos daliai gauti – 12 proc. nuo paties asmens pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, bet ne mažesnės už minimalią mėnesio algą. Asmenys, kurie yra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu nuo 1 MMA sumos, papildomai savanoriškuoju socialiniu draudimu nedraudžiami, net jei patys ir norėtų draustis.
Skiriant pensiją, savanoriškojo pensijų draudimo įmokų mokėjimo laikas yra įskaitomas į stažą pagrindinei pensijos daliai gauti, jei asmuo draudėsi tik pagrindinei pensijos daliai, ir į stažą papildomai pensijos daliai gauti, jeigu jis draudėsi visai valstybinio socialinio draudimo pensijai.
Lietuvoje apsidraudusiųjų savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu nėra palyginti daug, bet jų skaičius vis didėja. Lyginant 2001 metus 1995 metais , apdraustųjų savanoriškuoju draudimu padaugėjo 1,17 karto. Vadinasi, žmonės vis labiau susirūpina savo ateitimi.
2002 m. liepos mėnesį buvo pakoreguotas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir nustatyta, kad visi be išlygų savarankiškai dirbantys asmenys drausis socialinio draudimo bazinei ir papildomai pensijos dalims tik tuo atveju, kai jų metinės pajamos didesnės nei 12 minimalių mėnesinių algų (5160 Lt, kai MMA-430 Lt.) per metus. Šie asmenys galės pasirinkti pajamų sumą, nuo kurios drausis papildomai pensijos daliai, tačiau ji negalės būti mažesnė už 12 MMA per metus.
Šiuo metu, kada sunki Lietuvos ekonominė padėtis, vis sunkiau susirasti darbo priešpensinio amžiaus žmonėms. Dažnai pasitaiko, kad sulaukę pensinio amžiaus negauna pensijos, nes trūksta kelerių mėnesių iki reikiamo socialinio draudimo stažo. Šiuo atveju, jei turi pinigų, jie gali draustis savanoriškuoju pensijų draudimu.

Pensijų sistema

Įvadas

Europoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą. Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Per penkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimti Valstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinė informacinė duomenų bazė. Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių dominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumo principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Visi dirbantieji moka socialinio draudimo įmokas, kurios yra perskirstomos pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Šiuo metu 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDros fondus – 25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. – kitoms socialinėms išmokoms.

Lietuvos pensijų sistema

Pensijų sistema veikia įmokų pagrindu: darbdavys moka 23,5 % bruto darbo užmokesčio, o darbuotojas- 2,5% (2005m. duomenimis). Lietuvos pensijų sistema yra neutrali įvairių užimtumo formų, mobilumo bei individualaus pasirinkimo atžvilgiu. Nelygybė vis dar egzistuoja pensinio amžiaus atžvilgiu.
Pensijų sistemą sudaro trys pakopos:
Pirmoji pakopa, kai 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDrą (25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. – kitoms socialinėms išmokoms).

Antroji pakopa, kai dalis SoDrai mokamų įmokų kaupiama pasirinktame pensijų fonde. 2004 m. į pensijų fondus galima bus pervesti 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc. ir nuo 2007 m. 5,5 proc.

Trečioji pakopa, pensija kaupiama savanoriškai pensijų kaupimo bendrovių valdomuose pensijų fonduose.
2004m. Lietuvoje pradėjo veikti naujas pensijų kaupimas, pagal jį Lietuvos pensijų sistemą sudaro trys dalys:
• Valstybinės socialinio draudimo pensijos;
• Valstybinės pensijos;
• Valstybinės šalpos išmokos;
• Pensijų kaupimas pensijų fonduose.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos

Nuo kiekvieno apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu atlyginimo priskaičiuojama 34 proc. įmoka (31 proc. darbdavys ir 3 proc. darbuotojas) socialiniam draudimui. 26 proc. iš 34 skiriami pensijų išmokėjimui. Statistikos departamento duomenimis visai socialinio draudimo senatvės pensijai 2004 m. buvo apdrausta beveik 1,2 mln. Arba 83 proc. užimtų žmonių, t.y. jie mokėjo įmokas. Tie 26 proc. surinktų pinigų yra išmokami dabartiniams socialinio draudimo pensininkams, kurių yra apie 900 tūkstančių bei dar virš 100 tūkstančių yra valstybinių pensijų gavėjų. Vidutinė senatvės pensija sudaro apie 455 lt. Mėnesinis lėšų poreikis visoms pensijoms šiandiena siekia įspūdingą sumą – apie 450 – 460 mln. Lt.
2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondas gavo apie 4487,3 mln. Litu įplaukų, iš jų apie 4460,6 mln. Litu sudaro socialinio draudimo įmokos. 2002 metais gauta 28,3 mln. Litu daugiau, negu planuota, arba 179,5 mln. Litu daugiau negu 2001 metais. 2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondo pinigines išlaidos sieke 4370,1 mln. Litu ir buvo 123,2 mln. Litu mažesnes, negu buvo planuota, arba 72,8 mln. Litų didesnes nei per 2001 metu ta pati laikotarpi. Per kalendorinius 2002 metus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įplaukos buvo 117,2 mln. Litu didesnes negu išlaidos. Per 2001 metu ta pati laikotarpi. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įplaukos buvo 10,6 mln. Litu didesnes nei išlaidos. 2002 metu biudžeto pajamas sąlygojo tai, kad gausėjo apdraustųjų visomis draudimo rūšimis asmenų ir mažėjo neapmokamu atostogų.

2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondas gavo apie 4487,3 mln. Litų įplaukų, iš jų 4460,6 mln. Litų yra socialinio draudimo įmokos. 2002 metais gauta 28,3 litų daugiau negu planuota arba 179,5 mln. Litų daugiau nei 2001 metais.
2002 metais Valstybinio socialinio draudimo išlaidos siekė 4370,1 mln. Litų ir buvo 123,2 mln. Litų mažesnės negu buvo planuota, arba 72,8 mln. Litų mažesnės negu 2001 metais tuo pačiu laikotarpiu.
Senatvės pensija
Senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Šie teisės aktai įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.
Teisę į senatvės pensiją turi asmenys, kurie:
• yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai;
• LR piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją;
• užsienyje nuolat gyvenantys kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, kurie Lietuvoje buvo draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu arba patys draudėsi, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jei tai numatyta LR tarptautinėse sutartyse.
• sukanka įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių.
• turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Senatvės pensijos mokėjimo tvarka: pensija mokama pagal nuolatinę arba faktinę gyvenamąją vietą; pensija gali būti pervedama į asmeninę sąskaitą Lietuvoje esančiame banke, mokama pašte arba pristatoma į namus. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į valstybę, su kuria Lietuva nėra sudariusi tarptautinės sutarties, Lietuvoje paskirta senatvės pensija mokama, jei:
• pensininkas ne mažesnį nei 15 metų socialinio pensijų draudimo stažą yra įgijęs dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose;
• pensininkas yra reabilituotas politinis kalinys ar tremtinys, įgijęs dalį stažo kalinimo metu ar tremtyje.
Jei pensininkas neatitinka nė vienos iš šių dviejų sąlygų, senatvės pensija jam išmokama už 6 mėnesius į priekį (išvykimo mėnesio dydžio) ir toliau nebemokama. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į Europos Sąjungos valstybę narę arba Europos ekonominės erdvės valstybę, Lietuvoje paskirtosios senatvės mokėjimas jam bus tęsiamas. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į valstybę, su kuria Lietuva yra sudariusi dvišalę tarptautinę sutartį dėl pensijų mokėjimo, senatvės pensija jam mokama taip, kaip nustatyta toje sutartyje.
Vyrų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius – 62 metus ir 6 mėnesius, o moterų 60 metų. Valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro 2 dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinės pensijos dydį nustato Vyriausybė. Ji indeksuojama priklausomai nuo infliacijos. Papildoma pensijos dalis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo, uždarbio, iš kurio apskaičiuojama pensija, ir einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. Šiuo metu socialinio draudimo bazinė pensija – 266 Lt.

Bazinės pensijos kitimas

Iš visų pensijų didžiausia dalis pernai skirta senatvės pensijoms (pernai buvo išmokėta 79 mln. 742 tūkst. Lt) ir invalidumo pensijoms – 28,6 mln. Lt. Kasmet auga vidutinių senatvės pensijų, turint būtinąjį darbo stažą, dydis. 2003 m. vidutinė senatvės pensija rajone buvo 329,17 Lt, pernai sausio 1 d. – 503,79 Lt, šiemet sausio 1 d. – 729,32 Lt. Anksčiau šios pensijos vidutiniškai didėdavo 13-14 proc., o pastaruoju laiku 44 proc. Tai lėmė priedo už stažo metus mokėjimas bei draudžiamųjų pajamų didinimas.
Senatvės pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė dalis lygi socialinio draudimo bazinei pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi išmoka, kuri atspindi individualaus teisingumo principą, tai yra pensijų išmokos susijusios su asmens mokėtomis socialinio pensijų draudimo įmokomis.
Reali vidutinė senatvės pensija.

Netekto darbingumo (invalidumo) pensija

Netekto darbingumo pensijos mokamos ir skiriamos pagal 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.
Netekto darbingumo pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias sąlygas:
• yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas;
• yra Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – NDNT) pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu;
• turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo (darbo) stažą netekto darbingumo pensijai.
Nedarbingu laikomas asmuo, kurį pripažįsta netekusiu 75 – 100 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 0 – 25 procentų darbingumo). Iš dalies darbingu laikomas asmuo, kurį pripažįsta netekusiu 45 – 70 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 30 – 55 procentų darbingumo). Jei asmenį pripažįsta netekusiu 0 – 40 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 60 – 100 procentų darbingumo), asmuo laikomas darbingu ir teisės gauti netekto darbingumo pensiją jis neturi.
Yra trys invalidumo grupės: I, II ir III invalidumo grupės. I grupės invalidai (sunkiausia grupė) – tai nedarbingi asmenys, daugeliui iš jų reikalinga nuolatinė slauga. II grupės (vidutinio sunkumo grupė) invalidai – tai dalinai darbingi asmenys arba asmenys, galintys dirbti specialiomis sąlygomis. III grupės invalidai laikomi dalinai darbingais.

Amžius Minimalus stažas Būtinasis stažas
Iki 22 2 mėn. 1 m.
22 4 mėn. 1 m.
23 6 mėn. 1 m.
24 8 mėn. 1 m. 4 mėn.
25 10 mėn. 1 m. 8 mėn.
26 1 m. 2 m.
27 1 m. 2 mėn. 2 m. 4 mėn.
28 1 m. 4 mėn. 2 m. 8 mėn.
29 1 m. 6 mėn. 3 m.
30 1 m. 8 mėn. 3 m. 4 mėn.
31 1 m. 10 mėn. 3 m. 8 mėn.
32 2 m. 4 m.
33 2 m. 2 mėn. 4 m. 4 mėn.
34 2 m. 4 mėn. 4 m. 8 mėn.
35 2 m. 6 mėn. 5 m.
36 2 m. 8 mėn. 5 m. 4 mėn.

Pagrindinė netekto darbingumo pensijos dalis. Asmenų, turinčių būtinąjį pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 258 Lt), pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 172 Lt). Jei asmuo turi mažesnį nei būtinąjį pensijų draudimo stažą, pagrindinė jo invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama dauginant 1,5 bazinės pensijos dydį I grupės invalidams bei bazinės pensijos dydį II grupės invalidams iš turimo ir dalijant iš būtinojo pensijų draudimo stažo. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama tik tiems, kurių pensijų draudimo stažo dalį sudaro stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama taip kaip II grupės invalidams, o po to mažinama 50 procentų.

Išankstinės pensijos

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą asmenys, kuriems iki Valstybinio socialinio draudimo pensijų nustatyto senatvės amžiaus yra likę ne daugiau kaip 5 metai ir kurie turi ne mažesnį kaip 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, turi teisę i išankstinę senatvės pensiją. Būtina, kad tas asmuo per pastaruosius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl išankstinės pensijos skyrimo būtų registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje, negautų kitų valstybinio socialinio draudimo, valstybinių pensijų ar valstybinių šalpos išmokų. Šis asmuo turi atitikti visas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo numatytas sąlygas senatvės pensijai gauti, išskyrus senatvės pensijos amžiaus reikalavimą.
Motinoms, kurios pagimdė ir išaugino iki 8 metų penkis ir daugiau vaikų, taip pat asmenims, kurie daugiau kaip penkiolika metų slaugė namuose savo vaikus (įvaikius) invalidus arba vaikus (įvaikius), pripažintus I arba II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I arba II grupės invalidais iki 18 metų, arba visiškos negalios invalidus, išankstinė senatvės pensija, jeigu jie atitinka išvardytas sąlygas , gali būti paskirta ir tuo atveju, jeigu kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos dieną jos turi ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Taip pat išankstinė pensija yra skiriama asmeniui, kuris iki kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo buvo pripažintas nedarbo ir buvo įstatymo numatyta tvarka nepertraukiamai registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje pastaruosius 12 mėnesių, iki buvo pripažintas nedarbingu, ir jeigu jis tapęs darbingu vėl įsiregistravo ir yra registruotas bedarbiu iki pat kreipimosi dės išankstinės senatvės pensijos dienos, įgyja teisę į ankstesnę pensiją.
Kai asmuo, kuris yra gavęs išankstinę senatvės pensiją, sukanka senatvės pensijos amžių, jam skiriama senatvės pensija, kuri yra mažinama po 0,4 procento už kiekvieną mėnesį, kurį asmuo gavo išankstinę senatvės pensiją.

Našlių ir našlaičių pensijos

Našlių ir našlaičių pensijos skiriamos ir mokamos remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Šios pensijos mokamos įstatyme numatytiems mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto Valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktiniui bei vaikams, taip pat jiems prilygstantiems asmenims, jeigu miręs asmuo buvo įgijęs įstatymo nustatytą teisę gauti Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo. Našlių pensijos dydis- 20 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, apskaičiuoto pagal 2002 metų kovo mėnesį buvusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir 2002 metų kovo mėnesį galiojusias vidutines draudžiamąsias pajamas. Našlaičių pensijos dydis- 25 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, jeigu teisę gauti našlaičių pensiją turi vienas vaikas. Jeigu tokią teisę turi daugiau vaikų, kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 25 proc. ir ne daugiau kaip 80 proc. viso apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos dydžio. Tuo atveju, kai nėra asmenų, turinčių teisę gauti našlių pensiją, kiekvienam našlaičiui skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 30 procentų apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos ir ne daugiau kaip 100 procentų šios pensijos dydžio.
Našlių ir našlaičių pensijos mokamos nepriklausomai nuo asmens gaunamų pajamų, taip neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, gaunantis našlių ar našlaičių pensiją, gauna ar negauna senatvės ar invalidumo pensijos. Našlių pensijos mokėjimas nutraukiamas, naujai susituokus.
Teisę gauti našlių pensiją turi:
• našlė arba našlys, auginantys mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų;
• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų;
• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) per 5 metus po sutuoktinio mirties;
• faktinis sutuoktinis, jei turėjo su mirusiuoju vaikų, kuriuos augina iki 18 metų;
Našlei ar našliui, taip pat faktiniam sutuoktiniui, gaunančiam našlių pensiją, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus.

Užsienio pensijos

Socialinės apsaugos susitarimu nustatoma, ar pensija yra kaupiama iš darbo užsienyje, taip pat šalis, kurioje pensija yra kaupiama. Pagrindinis socialinės apsaugos susitarimų principas – darbuotojas yra apdraustas valstybėje, kurioje dirba. Draudimas valstybėje, kur asmuo yra įdarbintas, reiškia, kad visos darbuotojo socialinės apsaugos įmokos yra mokamos tai valstybei ir kad jis gauna socialinės apsaugos išmokas pagal tos šalies įstatymus. Jei asmuo buvo apdraustas kitoje susitarimą pasirašiusioje valstybėje, asmeniui pensija bus mokama per Lietuvą. ES ir Europos ekonominės erdvės (EEE) šalys bei šalys, su kuriomis Lietuva sudarė dvišales socialinės apsaugos sutartis, paprastai yra vadinamos susitarimus pasirašiusiomis šalimis. Reikalauti pensijos iš susitarimą pasirašiusios šalies yra labai paprasta. Jei pareiškėjas gyvena Lietuvoje, „Sodros” Užsienio išmokų tarnyba atlieka visus veiksmus, susijusius su pareiškimu tarp Lietuvos ir susitarimą pasirašiusios šalies.
Kiekvienoje valstybėje pensija yra mokama pagal jos įstatymus. Pensijos dydis taip pat yra apskaičiuojamas pagal kiekvienos šalies reglamentuojamą darbą, už kurį asmuo yra draudžiamas.
Jei Lietuva nėra pasirašiusi socialinės apsaugos susitarimo su tam tikra valstybe, iš jos pensijos nebūtinai bus mokamos į Lietuvą. Lietuvio, grįžtančio į tėvynę, sukaupta pensija nėra automatiškai paskiriama

Pensininkai ir pensijos

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Pensininkų skaičius (metų pabaigoje), eįgal. 1 895,1 902,7 907,5 917,2 927,6 941,1 933,7 942,4 945,8 942,4 928,5 917,6
Išlaidos pensijoms,
mln. Lt 1 1555,4 2177,3 2671,7 3231,3 3538,5 3586,1 3553,4 3650,6 3873,8 4213,9 4729,7 5277,02
Išlaidos pensijoms, palyginti su BVP, % 1 6,0 6,7 6,7 7,2 8,1 7,9 7,3 7,0 6,8 6,7 6,6 6,42
Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo senatvės pensininkų skaičius, eįgal. 656,8 655,3 651,0 648,0 644,6 644,5 636,9 625,4 610,8 602,5 595,6 591,0
Vidutinė senatvės pensija, Lt 3 151,0 192,4 242,6 287,8 310,2 312,5 317,6 323,1 340,5 371,6 420,3 476,9
Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensininkų skaičius, eįgal. 139,2 147,0 152,2 158,8 165,9 173,6 181,1 188,0 196,3 202,3 206,4 149,3
Vidutinė invalidumo pensija, Lt 139,3 176,8 221,9 260,9 278,9 279,6 277,7 282,2 296,8 325,6 369,0 431,8

Valstybinio socialinio draudimo pensijų finansavimas

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.
VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.
VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.
Kadangi pensijos sudaro didžiausią dalį VSDF išlaidų, tai jų didėjimas sąlygoja bendrą VSDF išlaidų augimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos ėmė viršyti pajamas jau 1995 m., ir tokia situacija tęsėsi iki 2000 metų.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto balansas.

Taigi iš grafiko yra matyti, kad 1995 m VSDF biudžeto deficitas siekė 2,7 mln. litų, 1996 m. šis deficitas padidėjo iki 35,7 mln. litų, o 1997 m. šiek tiek sumažėjo ir siekė 29,8 mln. litų. Ypač VSDF biudžeto deficitas padidėjo 1998 m. ir siekė 135,1 mln. litų, 1999 m. – 334 mln. litų., o 2000 metais sumažėjo iki 176 mln. litų.
Spartų VSDF biudžeto deficito didėjimą 1999 m. dalinai nulėmė Lietuvos ekonominės padėties pablogėjimas, išaugęs nedarbo lygis, padidėjęs bankrutuojančių įmonių skaičius, kas savo ruožtu sumažino apdraustųjų skaičių. Taip pat nemažai įtakos deficito padidėjimui turėjo išaugęs nemokių įmonių įsiskolinimas VSDF biudžetui.
Suprantama, didėjantis VSDF biudžeto deficitas negalėjo tenkinti nei šalies valdžios, nei VSD, nei jos išmokų gavėjų. Todėl 2000 metų pabaigoje imtasi papildomų priemonių išlaidoms mažinti. Seimas priėmė įstatymo pataisas, kuriomis numatyta sparčiau didinti pensinį amžių ir pakeisti pensijų mokėjimo tvarką dirbantiems pensininkams, labiau diferencijuojant jų dydį priklausomai nuo gaunamo darbo užmokesčio. Taip pat buvo priimtas naujas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, nustatęs pašalpoms gauti būtiną socialinio draudimo stažą bei pakeitęs kitas jų mokėjimo nuostatas. Šie įstatymai padėjo gerokai sumažinti einamųjų metų biudžeto deficitą. 2000 m. VSDF biudžeto deficitas sumažėjo iki 176 mln. litų.
2001 metais buvo sugriežtinta ligos pašalpų teisėtumo kontrolė, sumažintos paties VSDF veiklos sąnaudos. Visa tai lėmė, kad 2001 metais jo pajamos jau viršijo išlaidas 10,6 mln. Lt., nors buvo planuojamas 212 mln. litų deficitas. Deja, pensijos ir toliau lieka palyginti gana mažos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto disbalanso susidarymo priežastys

VSDF biudžeto disbalansas pasireiškia nepakankamomis įplaukomis socialinio draudimo išmokų (šiuo atveju pensijų) finansavimui. Remiantis specialistų išvadomis, galime išskirti šias VSDF biudžeto disbalanso susidarymą sąlygojusias priežastis:
1. planuojamų socialinio draudimo įmokų nesurinkimas;
2. augantis pensininkų skaičius;
3. įsipareigojimai tiems Lietuvos piliečiams, kurie dirbo sovietiniais metais;
4. neapgalvoti politikų sprendimai socialinio pensijų draudimo srityje.
Analizuojant aukščiau įvardintas nepakankamo pensijų sistemos finansavimo priežastis, paaiškėjo, kad VSDF biudžeto subalansuotumui didžiausią įtaką turi socialinio draudimo įmokų surinkimas.
Iki 2001 metų išliko sunkumai surenkant valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pagrindinė to priežastis – nepakankamas ekonomikos augimas. Be to, buvo ir kitos priežastys, įtakojančios nepakankamą socialinio draudimo įmokų surinkimą:
• mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius;
• vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas;
• neigiamas VSDF įvaizdis visuomenėje.
Viena svarbiausių priežasčių, sąlygojančių įmokų surinkimo mažėjimą, yra nuo 1991 m. mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius. Tai lemia demografiniai pokyčiai, kadangi Lietuvos visuomenė pastaraisiais metais vis senėja, t.y. daugėja pagyvenusių žmonių. Mažėjančio gimstamumo problema, jau anksčiau tapusi aktuali daugeliui Europos ir pasaulio šalių, neaplenkė ir Lietuvos. Lietuvoje dėl nepalankios demografinės situacijos pensinio amžiaus gyventojų dalis nuolat auga, visuomenė sensta. Šiuo metu pensinio amžiaus žmonės Lietuvoje. sudaro apie 20 proc. gyventojų.
Prognozuojama, kad 2020 metais gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnių, padaugės iki 21 proc. visų gyventojų. Dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės taip pat padaugės žmonių, sulaukusių 70 ir daugiau metų. Prognozuojama, kad 2020 m. bus 10,4 proc. tokio amžiaus gyventojų. Tai reiškia, kad mažėjanti darbingo amžiaus visuomenės dalis turės išlaikyti vis daugiau pagyvenusių gyventojų.
Vienas iš finansinių problemų sprendimo būdų yra socialinio draudimo įmokų bazės plėtimas. Dabar jau socialinio draudimo įmokas papildomai pensijai gauti moka notarai, advokatai, individualių įmonių savininkai.

Darbo jėgos ir valstybiniu socialiniu draudimu apdraustųjų asmenų skaičius.

Taigi Iš šio paveikslo matyti, kad nuo 1995 iki 2001 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo 60,5 tūkst. Iki 1998 m. pastebima nežymus apdraustųjų skaičiaus didėjimas, tačiau šis didėjimas, kurį sąlygojo į darbo rinką grįžtantys darbingo amžiaus asmenys, buvo sustabdytas 1998 m. kilusios Rusijos krizės. Ši krizė iš dalies ir sumažino sekančių metų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičių. Šiuo metu apdraustieji VSD sudaro dar vis mažą dalį (1,66) darbingo amžiaus gyventojų.
Dar vienas nepakankamas įplaukas į VSDF biudžetą sąlygojantis veiksnys yra ūkio subjektų vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas. Ypatingai, dėl nedidelių pajamų, vengia mokėti socialinio draudimo įmokas smulkaus ir vidutinio verslo subjektų bei savarankiškai dirbantiems prilygintos asmenų grupės.
Vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas pasireiškia įvairiais būdais. Vienas jų – tikrųjų pajamų slėpimas. Vis dar didelė dalis visuomenės nuslepia savo tikras pajamas, nuo kurių turėtų būti sumokamos socialinio draudimo įmokos. Dalis įmonių ar kompanijų už savo darbuotojus įmokas Fondui moka tik nuo įstatymu nustatyto darbo užmokesčio minimumo, nors iš tiesų darbuotojai gauna gerokai didesnius atlyginimus. Tai reiškia, kad tokių kompanijų darbuotojai senatvėje gaus tik su tomis pajamomis, nuo kurių buvo mokėtos įmokos, susijusią senatvės pensiją. Net jei patys darbuotojai sutinka gauti palyginti nedideles senatvės pensijas ateityje, toks darbo pajamų nuslėpimas neigiamai atsiliepia socialinio draudimo fondo pajėgumui mokėti dabar reikiamas išmokas.

Ar pensijos didės?

Akivaizdu, kad pensijų didinimo šaltinis yra dirbančiųjų bei darbdavių už juos mokami įnašai į socialinio draudimo fondą. Tokiu būdu atitinkamą pensiją gali garantuoti arba daug darbuotojų (kai 1 pensininkui tenka 2 ar 3 dirbantieji) arba kai pensininkų ir darbuotojų santykis daugmaž vienodas, bet jiems mokami pakankamai dideli atlyginimai. Deja, mes neturime nei pirmo, nei antro varianto. Todėl kiekvienas darbdavio nuo oficialaus atlyginimo nusuktas centas ar litas mažina bet kokią galimybę ne tik padidinti pensijas, bet tiesiogiai įtakoja sveikatos apsaugos teikiamų paslaugų kokybę, mažina nedarbingumo, motinystės ir kt. socialinio draudimo išmokas. Esant dabartinei padėčiai rezervai pensijai didinti būtų šie:
1. Šešėlinės ekonomikos arba vokelių sistemos panaikinimas arba bent žymus jos mąsto sumažinimas. Buvęs Vyriausybės vadovas sakė: „šešėlyje sukuriama apie 20 proc. BVP“. Tai leistų pensijas padidinti penktadaliu.
2. Paprastai, kai nepakanka pinigų, stengiesi juos leisti racionaliau. Jeigu įgyji teisę į dvi pensijas reikia pasirinkti, kurią imti arba parengti tvarką, numatančią jų apjungimą (pvz., našlystės atveju), dalį paliekant fonde.
3. Ekonomikos augimas. Normaliai tai turėtų lemti ir atlyginimų augimą. Deja, Lietuvoje ekonomikos ir atlyginimų augimas – tarpusavyje visiškai nesusieti.
4. Dar vienu pensijų padidinimo šaltiniu gali tapti patys pensininkai. Reikėtų siūlyti pensininkams užimti laisvas darbo vietas, siūlant jiems prisidurti prie pensijos. Čia darbo jėgos ir dar kvalifikuotos, potencialas yra pakankamai didelis apie 200 – 300 tūkstančių žmonių.
5. Kuo daugiau lietuvių emigruoja iš šalies, tuo daugiau atsiranda laisvų darbo vietų Lietuvoje. Darbingo amžiaus darbo jėgos daugiau neturime. Todėl reikia stengtis, kad išlaikyti savo šalies piliečius Lietuvoje, kad mūsų šalyje būtų daugiau kvalifikuotos darbo jėgos ir tuo atveju ir tuo atveju vienam pensinio amžiaus žmogui teks daugiau dirbančiųjų žmonių ir tuomet pensijos augs.

Valstybinės pensijos

Visos valstybinės pensijos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena kartu su viena iš valstybinių pensijų.

Respublikos Prezidento valstybinės pensijos

Respublikos Prezidentui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą. Jam iki gyvos galvos nustatoma 50 procentų Respublikos Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per mėnesį, t. y. jis gauna 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio Respublikos Prezidento valstybinę pensiją per metus.

Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės pensijos

Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, ypač nusipelniusiems Lietuvai kuriant bei plėtojant jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, ginant valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviams, taip pat motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) ir išauginusioms iki 8 metų bei gerai išauklėjusioms septynis ir daugiau vaikų (nuo 2005 m. sausio 1 d.). Taip pat asmenims, turintiems atitinkamą statusą, iš jų – aukščiausesiems valstybės pareigūnams, olimpinių žaidynių čempionams ir prizininkams, parolimpinių žaidynių čempionams, olimpinių sporto šakų pasaulio čempionams, olimpinių kurčiųjų žaidynių čempionams, garbės donorams, 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams.
Per vienerius kalendorinius metus negali būti paskirta daugiau kaip 15 pirmojo laipsnio valstybinių pensijų ir ne daugiau kaip 45 antrojo laipsnio valstybinės pensijos.
Pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui mirus skiriama valstybinė našlių ir našlaičių pensija, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pirmojo laipsnio valstybinė pensija yra keturių valstybinių pensijų bazių dydžio ir nuo 2008 m. sausio 1 d. sudaro 800 Lt. Antrojo laipsnio valstybinė pensija yra dviejų valstybinių pensijų bazių dydžio ir nuo 2008 m. sausio 1 d. sudaro 400 Lt.

Nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją turi teisę gauti nuolat Lietuvos gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, negaunantys iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) arba kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos.
Nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie:
• tapo invalidais dėl 1991 metų sausio 11 – 13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, o taip pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, sužaloti 1991 metų sausio 11-13 dienomis;
• politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai, pateikę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus;
• pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas;
• Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose;
• Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo antihitlerinės koalicijos valstybių veikiančiose armijose, partizanų būriuose ar junginiuose;
• dalyvavo likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius;
• tapo invalidais būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22 – 1991 12 31) metu arba vėliau buvo pripažinti invalidais dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;
• būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu atliko tarnybą Afganistane;
• asmenys, pagal Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos 1941 metų sausio 10 d. susitarimą dėl gyventojų mainų atkelti į Lietuvą, pateikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymėjimus.
Nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų dydžiai:
Nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė, kuri nuo 2008 m. sausio 1 d. lygi 200 Lt .
Asmenims, kurie buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl 1991 metų sausio 11-13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, nukentėjusiųjų asmenų
valstybinės pensijos yra: pripažintiems netekusiais 75-100 procentų darbingumo- 8 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 60-70 procentų darbingumo 6 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 45-55 procentų darbingumo- 4 valstybinių pensijų bazių dydžio.
Asmenims, kurie tapo nedarbingais ar iš dalies darbingais neteisėto kalinimo ir tremties, pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu, būdami išvežti priverstiniams darbams, būdami getuose ir koncentracijos stovyklose, būdami kitokio tipo prievartinėse stovyklose. Pripažintiems netekusiais 75-100 procentų darbingumo- 2 valstybinių pensijų bazių dydžio; pripažintiems netekusiais 60-70 procentų- 1,5 valstybinių pensijų bazės dydžio; pripažintiems netekusiais 45-55 procentų darbingumo- 0,75 valstybinių pensijų bazės dydžio.

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos

Teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai:
• Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai;
• Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai;
• profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai valstybės tarnautojai;
• Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai;
• prokuratūros
pareigūnai;
• Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai;
• muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžiai:
Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį.
Už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 1% paskutinio mėnesio algos. Atleistiems dėl sveikatos pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems nuo 5 iki 10 metų, už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 2%, ištarnavusiems nuo 10 iki 20 metų -20% paskutinio mėnesio algos dydžio. Pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija skiriama pareigūnams ir kariams už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, po 1,2% asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo, 1% asmenims, netekusiems 60-70 procentų darbingumo, ir 0,5% asmenims, netekusiems 45-55 procentų darbingumo darbo užmokesčio. Pareigūnų ir karių valstybinė našlių ir našlaičių pensija apskaičiuojama taip pat kaip karių ir pareigūnų valstybinė netekto darbingumo pensija.

Mokslininkų valstybinės pensijos

Mokslininkų valstybinę pensiją turi teisę gauti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra suteiktas (arba nostrifikuotas) mokslo laipsnis arba pedagoginis mokslo vardas. Mokslininkų valstybinę pensiją turi teisę gauti asmenys, kurie: nedirba pagal darbo sutartį; yra sulaukę Lietuvos Respublikos įstatymų numatyto senatvės pensijos amžiaus arba yra pripažinti I arba II grupių invalidais; turi ne mažesnį kaip 10 metų daktaro arba habilituoto daktaro darbo stažą.
Mokslininkų valstybinių pensijų dydžiai:
Mokslininkų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė (nuo 2008 m. sausio 1 d. – 200 Lt).Už kiekvienus visus daktaro stažo metus kiekvieną mėnesį mokama 10 procentų to mėnesio valstybinių pensijų bazės. Už kiekvienus visus habilituoto daktaro stažo metus kiekvieną mėnesį papildomai mokama 5 procentai to mėnesio valstybinių pensijų bazės.

Teisėjų valstybinės pensijos

Teisėjų valstybines pensijas gauna teisėjai, dirbę Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais, taip pat nuo Lietuvos paskirtais arba išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jei jie turi ne mažesnį kaip 5 metų teisėjų darbo stažą, yra nustoję dirbti teisėjais, sulaukė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenę Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų valstybinių pensijų dydžiai:
Asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama: įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą – 45 procentų šio dydžio; įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 35 procentų šio dydžio; įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 20 procentų šio dydžio; įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 10 procentų šio dydžio.

Valstybinės šalpos išmokos

Lietuvos Respublikoje nustatomos šios šalpos išmokos: šalpos pensijos; šalpos našlaičių pensijos; tikslinės kompensacijos slaugos išlaidoms; slaugos pašalpos; šalpos kompensacijos; šalpos pensijos už invalidų slaugą namuose; socialinės pensijos. Įstatymų nustatytos šalpos išmokos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Šalpos pensijos yra mokamos: 1. neįgaliems vaikams: su sunkiu neįgalimu – 2 bazinės pensijos; su vidutiniu neįgalimu – 1,5 bazinės pensijos; su lengvu neįgalimu – 1 bazinė pensija.
2. asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais iki 24 metų (atskirais atvejais – iki 26 metų): netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 2 bazinės pensijos; netekusiems 60-70 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusiems 45-55 procentų darbingumo – 0,75 bazinės pensijos.
3. tėvams, globėjams ar rūpintojams, kurie ne mažiau kaip 15 metų slaugė namuose neįgaliuosius, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikis: netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusiems 60-70 procentų darbingumo arba sukakusiems senatvės pensijos amžių – 1 bazinė pensija.
4. motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms iki 8 metų penkis ar daugiau vaikų: netekusioms 75-100 procentų darbingumo – 1,5 bazinės pensijos; netekusioms 60-70 procentų darbingumo arba sukakusioms senatvės pensijos amžių – 1 bazinė pensija.
5. kitiems, aukščiau neišvardintiems asmenims: netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 1 bazinė pensija; netekusiems 60-70 procentų darbingumo – 0,9 bazinės pensijos; sukakusiems senatvės pensijos amžių – 0,9 bazinės pensijos ( nuo 2006-01-01).

Išmokų rūšys 2005 m. 2006 m. 2006 m. palyginus su 2005 m.
gavėjų
skaičius tūkst.Lt. gavėjų
skaičius tūkst.Lt. tūkst.Lt. %
Socialinė pašalpa 909 890,6 565 691,7 -198,9 77,7
Globos (rūpybos) išmoka 204 1067,9 226 1040,7 -27,2 97,4
Parama mirties atveju 769 576,8 825 618,0 41,2 107,1

Iš grafikų matome, kad nagrinėjamu laikotarpiu t.y. nuo 1998 iki 2002 metų šalpos išmokų gavėjų skaičius padidėjo apie 9000 žmonių. 1998 metai šalpos išmokų gavėjų buvo apie 40000 žmonių, o iki 2002 metų jų padaugėjo iki apie 49000 žmonių. Didėjant gavėjų skaičiui didėja ir lėšų poreikis reikalingas šalpos išmokoms išmokėti. Nagrinėjamu laikotarpiu lėšų poreikis padidėjo apie 19 mln. Lt. per metus. 1998 metais reikalingos lėšos šalpos išmokoms buvo apie 68 mln. Lt., tuo tarpu 2002 metais šios lėšos siekė apie 87 mln. Lt.
Dilema dėl valstybinių pensijų

Valstybinio socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų egzistavimas kartu yra nelogiškas, nes supriešina šių pensijų gavėjus, nors abiejų šių pensijų rūšių finansavimo šaltiniai ir skirtingi: pirmosios mokamos iš socialinio draudimo fondo, antrosios – iš valstybės biudžeto lėšų. Visi ekspertai sutinka, kad žmogaus nuopelnų vertinimo valstybei sistema negali ir neturi apimti nuolatinių arba periodinių išmokų valstybinių pensijų pavidalu. Tačiau nei viena Vyriausybė nedrįsta žengti pirmo žingsnio: vieni dėl buvusios nomenklatūros reakcijos, kiti dėl rezistentų ir tremtinių buvusios skriaudos kompensavimo priežasčių. Tačiau galima būtų ieškoti ir rasti kitokių valstybei nusipelniusių asmenų skatinimo formų.
apklausti žmonės, ką jie mano apie valstybines pensijas. Apklausos rezultatai rodė, kad net 36,4 proc. apklausos dalyvių pasisako už tai, kad valstybinės pensijos nebūtų skiriamos iš viso. Taip atsakė ir 19 proc. apklaustų Lietuvos elito atstovų. Labiausia neigiamas yra pareigūnų ir karių pensijų vertinimas (tik 2,3 proc. gyventojų mano, kad reikia jas skirti). Papildomos pensijos labiausia pateisinamos nusipelniusiems valstybei asmenims (valstybės, kultūros, meno veikėjams) – 30,9 proc. gyventojų pasisako už jas. Panašiai galvoja ir elitas (58 proc. skirtų nusipelniusiems asmenims). Antroje vietoje – pensijos tremtiniams, rezistentams (21 proc. gyventojų ir 48 proc. elito). Įdomu, kad mokslininkus gyventojai laiko labiau vertais papildomų pensijų nei aukščiausius valstybės pareigūnus (jiems valstybines pensijas skirtų 20 proc. apklaustųjų, tuo tarpu aukščiausiems valstybės pareigūnams – tik 6 proc.). Galima tarti, kad pastarieji laikomi ir taip gerai aprūpintais arba jie nepateisina gyventojų vilčių ir todėl yra “nenusipelnę”. Beje, 29 proc. elito jiems pensijas skirtų.

Pensijų kaupimas pensijų fonduose

Nuo 2003 m. visi valstybiniu socialiniu draudimu privalomai apsidraudę asmenys gali dalyvauti pensijų reformoje ir dalį pensijos kaupti privačiuose fonduose. Tai nauja galimybė kiekvienam, mokančiam socialinio draudimo įmokas, kaupti lėšas savo būsimajai pensijai, nemokant papildomų įmokų. Pradėjus veikti naujajai kaupimo sistemai, šalia socialinio draudimo pradeda veikti ir privatūs pensijų fondai, žmonės gaus pensijas iš abiejų šaltinių. Pensijų kaupimo sistemoje gali dalyvauti Visi, mokantys įmokas visai socialinio draudimo pensijai ir dar nesukakę senatvės pensijos amžiaus, gali pasirinkti nuo sekančių po sutarties su pensijų kaupimo bendrove pasirašymo metų dalį jų pervesti į pensijų fondus ir kaupti savo būsimajai pensijai. Nuo kiekvieno žmogaus atlyginimo kas mėnesį priskaičiuojama 34% įmoka socialiniam draudimui: 3% sumoka pats darbuotojas, dar 31% primoka jo darbdavys. Didžiausia dalis socialinio draudimo įmokų eina pensijoms finansuoti (26% nuo atlyginimo). Įmokų dalis, kurią galima kaupti pensijų fonde, didėja palaipsniui. Bendrasis socialinio draudimo įmokų tarifas žmogui, pasirinkusiam dalyvavimą pensijų kaupime (34%), nesikeis.
Metai Iki šiol 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. ir vėlesniais
Įmokos „SoDrai” 34% 31.5% 30.5% 29.5% 28.5%
Įmokos į Jūsų sąskaitą pensijų fonde – 2.5% 3.5% 4.5% 5.5%

Kaip pasikeis pensijos dydis jei dalyvautumėte papildomame pensijų kaupime pensijų fonduose:

Pensijos dydis susideda iš dviejų dalių: bazinės pensijos ir papildomos dalies. Dalyvaujant pensijų kaupimo pensijų fonde sistemoje bazinė pensijos dalis nekinta, tiktai papildoma dalis yra skaičiuojama nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų, tai papildoma pensijos dalis sumažės, tačiau tiktai nuo to laikotarpio kada sudarysite papildomos pensijos kaupimo sutartį. Tačiau prie viso pensijos dydžio prisidės ir kaupiamos pensijos dydis.

Lietuvos pensijų sistemos rūšių pranašumai

Pranašumus dėstyti pradėsiu nuo sistemos, kuri pagrįsta einamosiomis įmokomis ir einamosiomis išmokomis- tarptautinėje praktikoje vadinamos pay-as-you-go sistema. Šia sistema paremtas „Sodros“ darbas. Jos pranašumai yra:
• Ji yra paprasta. Surinktos socialinio draudimo lėšos iš karto paskirstomos pensininkams.
• Ji susijusi su labai maža rizika. Kadangi šioje sistemoje yra tik du etapai – įmokų surinkimas ir jų paskirstymas – lėšų netekimas yra susijęs tik su galimu „Sodros“ darbuotojų piktnaudžiavimu bei neracionaliu lėšų panaudojimu.
• Ši sistema yra pigi. Jos administravimo sąnaudos yra mažesnės
nei privačių pensijų fondų valdymo sąnaudos.
• Stabiliai augant ekonomikai, einamosiomis įmokomis paremta pensijų sistema užtikrina stabilų pensijų didėjimą.
• Ji skatina kartų solidarumą.
Kita pensijų sistemos rūšis yra privatūs privalomi pensijų kaupimo fondai. Šie fondai savo privalumus grindžia tuo kad:
• Dabartinės einamosiomis įmokomis ir einamosiomis išmokomis paremtos „Sodros“ sunkumai, nesėkmės bei neefektyvumas.
• Privalomi privatūs pensijų fondai padidintų visumines santaupas ir kartu investicijas. Pastarosios paspartintų ekonomikos augimą.
• Šalia „Sodros“ atsiradus kitam pensijų sistemos elementui – privatiems kaupiamiesiems fondams būtų galima tikėtis didesnių nei dabar pensijų.
• Privačiai valdomi pensijų fondai yra veiksmingesni nei valstybiniai.

Lietuvos pensijų sistemos problemos

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo šalyje vyksta diskusijos dėl pensijų sistemos. Pagrindiniai vyriausybių uždaviniai visą šį laikotarpį buvo užtikrinti pakankamą pensijų finansavimą, pagal esamas VSDF ir valstybės biudžetų finansines galimybes indeksuoti visų rūšių pensijas, kad būtų palaikoma ir didinama jų perkamoji galia. Vyriausybės sprendė sunkų uždavinį – užtikrinti pensijas visiems pagyvenusiems ir neįgaliems asmenims, taip pat likusiems be maitintojo vaikams našlaičiams, esant staigiems pokyčiams ūkyje, darbo rinkoje, politiniame gyvenime. Tačiau visuotinai pripažįstama, jog vidutinis pagrindinių – socialinio draudimo pensijų lygis kol kas yra per menkas, kad užtikrintų pakankamą pragyvenimo lygį. Vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, 2002 metais sudarė apie 43,6 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio šalies ūkyje arba 31,3 proc. šio užmokesčio bruto. Nors socialinio draudimo pensijų finansavimui skiriama apie 26 proc. įmokų nuo atlyginimų, iki 2003 metų socialinio draudimo pensijų finansinio stabilumo pasiekti nepavykdavo dėl nepakankamos ekonominės plėtros, didelio nedarbo, išplitusio neformalaus užimtumo. Tik 2003 – 2005 metais žymiai pagerėjus šalies ekonominei padėčiai, padidėjus atlyginimams ir sumažėjus nedarbui, patobulinus socialinio draudimo administravimą, socialinio draudimo pensijų sistemos finansinė padėtis pagerėjo.
Iššūkiai pensijų sistemai: demografiniai pokyčiai. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra iki šiol buvo palanki socialinio draudimo pensijų sistemos finansavimui. 1950 –1990 metais gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu daugumoje aplinkinių šalių. Tuo tarpu vyresnio amžiaus gyventojų gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu Vakarų šalyse. 15 – 59 metų amžiaus gyventojai sudaro daugiau nei 60 proc. visų šalies gyventojų, o likusi dalis beveik per pusę yra pasidalijusi į vaikus ir 60 metų ir vyresnio amžiaus asmenis. Taigi Lietuvos gyventojų senėjimas kol kas nėra pasiekęs tokį lygį kaip kai kuriose kitose ES valstybėse narėse. Tačiau demografinės prognozės rodo, kad pagyvenusių žmonių dalis visuomenėje sparčiai didės, o 15 – 59 metų amžiaus ir vaikų dalis – mažės.

Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra

Grafike yra parodyta Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra procentais 2004 metais ir yra prognozuojama kaip keisis šis gyventojų amžiaus struktūra per artimiausius keturiasdešimt dvejus metus t.y. 2010, 2030 ir 2050 metais. Taigi yra prognozuojama, kad šiuo laikotarpių Lietuvos gyventojų iki 15 metų pastoviai mažės, nors ir nedideliu procentu. Per šiuos metus šio amžiaus gyventojų sumažės 4 proc., tačiau didžiausias pokytis bus iki 2010 metų sumažės 2,8 procentais, o per likusį laikotarpį t.y. nuo 2010 iki 2050 metų sumažės 1,2 procentais.
Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 59 metų amžiaus, nagrinėjamu laikotarpiu iš pradžių didės, tačiau po 2010 metų pradės mažėti, didžiausias pokytis šios amžiaus grupės žmonių skaičiaus bus jaučiamas nuo 2010 iki 2030 metų. Iš viso per nagrinėjamą laikotarpį Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 59 metų amžiaus sumažės 12,3 procentais.
Lietuvos gyventojų, kurių amžius yra 60 metų ir daugiau t.y. žmonės, kuriems yra mokamos senatvės pensijos, nagrinėjamu laikotarpiu pastoviai didėja, iš pradžių nedideliu procentu, tačiau nuo 2010 metų prognozuojama, kad šios amžiaus grupės žmonių skaičius padidės žymiai didesniu procentu negu laikotarpyje nuo 2004 iki 2010 metų. Per visą nagrinėjamą laikotarpį vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių turėtų padaugėti 14,2 procentais.
Buvo atliktos apklausos, pasižiūrėti, kaip žmonės pasitiki Lietuvos pensijų sistema. Apklausos rezultatai rodė, kad daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų (26,3 proc.) abejoja, ar iš viso senatvėje gaus kokią nors pensiją. Tokių, kurie tikisi gauti tokią pensiją, kaip dabar įstatymais nustatyta, yra 23,6 proc. Tai daugiausia priešpensinio amžiaus respondentai. Didesnės pensijos nei dabartinė tikisi penktadalis apklaustųjų ir tai yra didesnes pajamas gaunantys žmonės. Šiai socialinei grupei priskirtini ir elito atstovai, todėl daugiau jų tikisi gauti didesnę pensiją (49 proc.) nei mažesnę (13 proc.) ar tokią pat kaip dabar (27 proc.). Pažymėtina, kad abejojančių, ar iš viso gaus pensiją, žiniasklaidos ir verslo atstovų yra šiek tiek mažiau nei Lietuvos gyventojų (17,6 proc. ir 11,6 atitinkamai), tačiau tarp apklaustų Seimo narių tokių nėra nei vieno.
Norint padidinti žmonių pensijas buvo pradėta kurti papildomi pensijų kaupimo fondai, kuriuose žmogus savanoriškai gali kaupti papildomą pensijos dalį. Šiai papildomai pensijos daliai įmokos yra mokamos iš socialinio draudimo įmokų, tikiu atvejų žmonių gaunama senatvės pensija bus didesnė nei vien socialinio draudimo senatvės pensija.

Lietuvos ir kitų šalių pensijų sistemos

Einamosiomis įmokomis bei išmokomis pagrįsta pensijų sistema yra paprasta, pigi ir mažai rizikinga. Tačiau, kita vertus, esama nepasitenkinimo šia sistema dėl to, jog ryšys tarp esamų darbininkų pajamų bei būsimųjų pensijų yra gana menkas. Nerimą kelia ir tai, jog blogėja santykis tarp mokančių įnašus dirbančiųjų bei gaunančių pensijas pensininkų, nors šis santykis blogėja ne tik dėl demografinių (gyventojų senėjimas), bet ir dėl socialinių ekonominių priežasčių.
Esamą pensijų sistemą iš tiesų galima būtų papildyti kitais elementais. Šiuo požiūriu yra nagrinėtina Vidurio Europos patirtis. Ją skirčiau į tų šalių, kurios pakluso Pasaulio banko bei kitų tarptautinių ekonominių organizacijų patarimams kuo greičiau steigti privačius privalomais įnašais grįstus fondus (tuo keliu ėjo Vengrija ir Lenkija), bei šalių, kurios pasirinko atsargesnę strategiją (pvz., Čekija),patirtį.
Pirmųjų šalių patirtis parodė, jog privatūs privalomieji pensijų fondai buvo steigiami gerai neįsigilinus į permainų veiksnius bei daliniams privatiems interesams vyraujant viešųjų interesų atžvilgiu.
Įsteigtus privačius pensijų fondus reikėjo paremti didesnėmis nei buvo tikėtasi biudžeto lėšomis. Planuota, kad jos sudarys 0,6–1,2 proc. BVP, tačiau Lenkijoje tam teko skirti apytikriai 2 proc. BVP.
Kitokia nei Lenkijos bei Vengrijos yra Čekijos patirtis. Šioje šalyje susiklostė kitoks santykis tarp suinteresuotų galios centrų – Socialinių reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, finansinių grupių ir Pasaulio banko. Pagrindinį vaidmenį čia vaidino Socialinių reikalų ministerija, kuri pagal savo paskirtį yra socialiai jautresnė ir labiau orientuota. Todėl šioje šalyje neoliberalizmas nebuvo pasirinkta kaip pensijų reformos paradigma. Taip atsitiko nepaisant to, jog valdžioje tuo metu buvo dešinioji vyriausybė.
Reformų kelias, kurį pasirinko Čekija, grįstas tradicine Europine gerovės valstybės paradigma. Dabar šioje šalyje pensijų sistema susideda iš dviejų dalių. Joje dera valstybinė PAYG sistema ir privati, bet savanoriška, individualaus kaupimo principu veikianti sistema.
Reformų kelias, kurį pasirinko Čekija, grįstas tradicine Europine gerovės valstybės paradigma. Dabar šioje šalyje pensijų sistema susideda iš dviejų dalių. Joje dera valstybinė PAYG sistema ir privati, bet savanoriška, individualaus kaupimo principu veikianti sistema. Taigi Čekija į Europą žengia be Lotynų Amerikai būdingų, rizikingų iš labai brangiai biudžetui kainuojančių pensinės sistemos elementų.
Lietuva turi gerą galimybę pasimokyti tiek iš teigiamos, tiek iš neigiamos pensijų reformų patirties Vidurio Europoje. Šiandien geriau negu praeityje funkcionuoja „Sodra“. Taip pat mūsų šalyje yra priimtas Privačių savanoriškų pensijų fondų įstatymas. Kol kas ekonominės sąlygos nėra palankios jiems kurtis. Todėl verta apsvarstyti galimybes tas sąlygas pagerinti. Čia vėl praverstų čekų patirtis. Tačiau ja naudojantis vertėtų vengti per didelių valstybės finansinių įsipareigojimų.
Palyginsime Lietuvos ir Kitų Europos šalių vidutinės senatvės pensijos ir vidutinio neto darbo užmokesčio santykį. Per 1997-2001 m. laikotarpį (žr. 8 pav.) vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio ir vidutinės nedirbančiojo senatvės pensijos santykis arba pajamų atkūrimo koeficientas siekė apie 42 proc.
Taigi šiuo metu kiekvienas senatvės pensiją Lietuvoje gaunantis žmogus gali tikėtis, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija sudarys iki 40 proc. Ar šiek tiek daugiau jo buvusių pajamų. Paprastai tvirtinama, kad išėjęs į pensiją žmogus nepajunta, kad jo gyvenimo lygis smuko, jeigu jo pajamos nebedirbant sudaro apie 75 proc. buvusių pajamų.

Vidutinės nedirbančiojo senatvės pensijos ir Statistikos departamento paskelbto vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio santykis.

Didesnius atlyginimus gaunantiems asmenims tenka dar mažesnė pajamų pakeitimo pensijomis dalis. Dabar minimalią algą gavęs asmuo išėjęs į pensiją gali tikėtis beveik 46 proc. buvusių pajamų kompensavimo, o gavęs vidutinį atlyginimą (apie 1000 Lt.) jau tik apie 30 proc. buvusių pajamų, o štai gana solidžiai (apie 3000 Lt.) uždirbusio asmens senatvės pensija kompensuos tik šiek tiek daugiau nei 18 proc. prarastų pajamų.

Palyginti su kitomis Europos šalimis, minėtas 42 proc. socialinio draudimo pensijos santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvoje yra labai žemas: Čekijoje jis siekia 58,3 proc., Slovakijoje – 60,8 proc., Lenkijoje – 70,3 proc., Slovėnijoje – 67,5 proc., o Italijoje net 89 proc.
Senatvės ir invalidumo pensijos Lietuvoje yra mažiausios iš visų ES šalių. Nors jau keletą kartų po truputį buvo didinamos, tačiau spartus gyvenimo brangimas pensijos prieaugį bematant suryja. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) ir Vyriausybė neturėtų apgaudinėti žmonių skelbdama, kad pensijos didinamos 11-12 proc., o infliacija esanti tik 3 proc. Esą pensininkai kasmet tampa vis turtingesni. Gal taip ir yra tiems, kurie gauna palyginti dideles pensijas. Deja, daugiausia pensininkų ir šiandien gauna mažiau nei 500 Lt per mėnesį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė pažadėjo nuo kitų metų padidinti našlių pensijas ir jas mokėti visiems našliams. Prieš pat savivaldybių rinkimus. Našliai ir našlės bus dėkingi. Bet nedėkos viengungiai pensininkai. O juk jiems sunku lygiai taip pat, kaip ir našliams.
SADM skelbia, kad vidutinės metinės senatvės pensijos ir vidutinio (neto – atskaičiavus mokesčius) darbo užmokesčio santykis 2005 metais buvo 51 proc. Kitose Europos Sąjungos šalyse mokamos pensijos sudaro 70-80 proc. nuo buvusio darbo užmokesčio. Vidutinės senatvės pensijos pernai Latvijoje ir Estijoje padidėjo 19 proc., o Lietuvoje – tik 12 proc.

Išvados

Taigi pensinis draudimas yra Lietuvos socialinio draudimo sistemos pagrindas. Jis apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys, darbdaviai moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo, našlystės atveju gauna pensijas.
Kuriant pensijų sistemą Lietuvoje, buvo siekiama dviejų tikslų – užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje ir kompensuoti dėl senatvės, invalidumo, našlystės prarastas pajamas. Lietuvoje veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas: pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų.
Lietuvos pensijų sistema remiasi universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, einamojo finansavimo principais. Pensijų sistemos veikimas pastaruoju principu, reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus iš karto panaudojamos pensijoms finansuoti.
Šiuo metu Lietuvos pensijų sistema apima valstybinį pensinį draudimą ir savanorišką kaupimą senatvei privačiuose pensijų fonduose. Tačiau pastarasis dar sunkiai įgyvendinamas. Valstybinės pensijos sistemos finansinį savarankiškumą užtikrina savarankiškas socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetus. Šis biudžetas formuojamas iš tikslinės paskirties socialinio draudimo įmokų.

Literatūros sąrašas

1. Juozas Tartilas „Socialinės saugos pagrindai“, Mykolo Riomerio universitetas, Vilnius 2005 metai.
2. http://www.ldb.lt/eures/index.aspx/lt/gyvenimo_darbo_salygos/lietuvoje/socialine_apsauga/?menu_id=264 2008-03-15
3. http://www.sodra.lt/index.php?cid=336 2008-03-15
4. Valdemaras Katkus, Eugenija Martinaitytė „Pensijų reforma: pensijų fondo kūrimo problemos“, Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, Vilnius 2002 metai.
5. http://www.kedainietis.lt/naujienos/kedainiu-krasto-naujienos/205/ 2008-03-21
6. http://www3.mruni.lt/padaliniai/leidyba/Socialinis%20darbas/soc5.doc 2008-03-28
7. http://www.socmin.lt/index.php?-1340105829 2008-03-28
8. http://www.pensijusistema.lt/index.php?-252119914 2008-03-28
9. http://www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma/1999.2.amorkuniene2.phtml 2008 m.gegužė 2 d.
10. http://www.lsds.lt/documents/Dar%20karta%20pensiju%20tema.doc 2008 m. gegužė 2 d.
11. http://www.mruni.lt/lt/padaliniai/centrai/leidybos_centras/leidiniai/mokslo_darbai/?AID=1144&ID=1395 2008 m. gegužė 16 d.
12. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999 / Ats. red. J. Rimkutė, I. Vološčiuk. Vilnius: Jungtinių tautų vystymo programa, 1999.
13. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/09/08/nuom_01.html 2008 m. gegužė 19 d.