Ar lietuviai myli savo Tėvynę?

 

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Patriotizmas. Patriotiniai ir etiniai būriškojo gyvenimo aspektai K. Donelaičio poemoje “Metai”

 

Įvadas
Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė XVII amžiuje Mažojoje Lietuvoje. Susilaukė savo kūryba daug dėmesio literatūros moksle ir kritikoje. Pirmasis mokslinį straipsnį, leisdamas „ Metus “ 1818 metais , įdėjo L. Rėza. Vėliau Donelaičio kūrybą tyrinėjo J. Mapelis, M. Biržiska, P. Gailiūnas ir kiti XX amžiaus pirmos pusės literatūrologai. Ypač išaugo K. Donelaičio asmens ir kūrybos populiarumas, kai 1964 metais buvo minimos 250-osios jo gimimo metinės. K. Donelaičio kūrybai savo darbus skyrė J. Lebedys, J. Jurginis , A. Jovaiša ir kiti. Domimasi K. Donelaičio palikimu ir šiandien, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir nusikratė ideologizuoto požiūrio į klasiko palikimą. Poeto kūrybos tyrėjai pateikė įvairiapusę jo kūrinių analizę , siekė aptarti ano meto literatūros vystymosi sąlygas , epochos ypatumus, K. Donelaičio asmenybę , taip pat mūsų klasiko poezijos meniškumą , jos reikšmę lietuvių literatūrai ir sąsajas kitų kūrėjų su K. Donelaičio kūryba. Donelaičio gyvenimas ir kūryba susiją su mums sunkiai įsivaizduojamu XVIII amžiaus kultūros kontekstu , todėl norėdami paaiškinti kūrinio atsiradimo sąlygas , pasirinktą temą , vaizdavimo būdą ar kitką turime išmanyti , kaip anuomet buvo suprantama literatūra. K. Donelaičio „Metus“ skaitome , kai ieškome duomenų , kaip gyveno XVIII amžiaus valstietis Rytų Prūsijoje, kokia buvo jo savimonė. Tauta „Metuose“ vertinama ne pagal istorinius nuopelnus, o pagal gebėjimą dorai gyventi, šio darbo tikslas – aptarti patriotinius ir etinius būriškojo gyvenimo aspektus, remiantis etinėmis idėjomis , gyvavusiomis Lietuvoje XVIII amžiaus antroje pusėje.

Įžanga
Referato tema „ Patriotiniai ir etiniai būriškojo gyvenimo aspektai Kristijono Donelaičio poemoje Metai“. Darbo tikslas, remiantis B. Gezelio straipsniu „Etinės Idėjos Lietuvoje XVIII amžiaus antroje puseje, pažvelgti į būriškąjį gyvenimą Kristijono Donelaičio poemoje „ Metai“ patriotiniais etiniais aspektais. Kaip gyveno lietuviai Mažojoje Lietuvoje, kokiais patriotiniais ir etiniais principais vadovavosi Kristijonas Donelaitis kurdamas epinį būrų gyvenimo ir jų pačių būrų paveikslus. B. Gazelis savo straipsnio skyriuje „Kantizmo idėjų atgarsiai lietuvoje“ rašo : „Lietuvoje siautė suirutė. Viešpataujantieji sluoksniai savivaliavo. Jautėsi atotrūkis tarp to kas yra, ir to kas turi būti pagal krikščionišką mokymą. Mažojoje Lietuvoje buvo paminamas lietuvių nacionalinis jausmas. Šioje situacijoje reikėjo apmąstyti , kaip elgtis, kokiais principais vadovautis. Vokietijoje plito pietizmas, tuo metu skiepijąs asketizmą ir ugdęs racionalųjį mąstymą. Ši koncepcija turėjo įtakos Rytų Prūsijos lietuvių kultūros veikėjams. Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovą F. Šulsą veikė pietizmas ir Ch. Volfo racionalizmas. K. Donelaitis iš šviečiamosios filosofijos periima prigimtinės lygybės principus: „Prigimtinės lygybės koncepcija persisunkusi visa K. Donelaičio kūryba“. Taigi referate į poemą „Metai“ bus žvelgiama remiantis lygybės koncepcija ir pabandyta atsakyti į klausimą, kaip ši koncepcija veikė būrus, jų etiką, tautiškumą.

Dėstymas

XVIII amžiaus pietvakarinė lietuvių apgyvendinta teritorija priklausė Vokietijos imperijai – tai vadinamoji Rytų Prūsija, arba Mažoji Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai buvo daugiausia evangelikai liuteronai ir priklausė protestantiškajai vokiečių kultūrai. Tuo metu šio krašto lietuvių kultūra išgyveno tam tikrą pakilimą. Baigęs Karaliaučiaus universitetą ir gavęs puikų išsilavinimą Tolminkiemio parapijoje pastoriaus pareigas 1748 metais pavasarį pradeda eiti Kristijonas Donelaitis (1714 – 1780). Ir ėjo šias pareigas iki mirties. Pastoriaus pareigos padėjo gerai pažinti valstiečių buitį, moralinę ir racionalinę kaimo padėtį. Tuo pasinaudojo rašydamas poemą „Metai“. XVIII a. Pradžioje į Mažają Lietuvą skverbiasi švietimo idėjos, imta domėtis krašto praeitimi, senųjų prūsų likimu ir istorija, jų kalba. Lietuviai, artimiausi senųjų prūsų giminės, tuo metu tankiai gyveno šiaurės rytinėje karalystes dalyje, bet 1707 ir 1710 metų maras jų skaičių gerokai praretino. Tuščiose lietuvių rodybose karalius apgyvendino kolonistus, kurių ilgainiui vis daugėjo, tarp senųjų krašto gyventojų ir atkeliavusiųjų brendo nesantaika, vos karaliaus valdžia rėmė atvykėlius – vokiečius, šveicarus,prancūzus. Jie tapdavo laisvaisiais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, pasisamdydavo dvaruose, o lietuviai dažniausiai likdavo baudžiauninkai. Reiškėsi ir tautinė diskriminacija : lietuviškos pamaldos būdavo po pietų , nepatogiu laiku, o rytą vokiečių kalba. Be to, lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta, patarnaujančia vokiečiams, prieštaringai vertinama ponų skleidžiama mokslo įtaka būrų ir apskritai lietuviškumo moralei.
Kristijono Donelaičio vaizduojamas valstietis yra konkretus Rytų Prūsijoje gyvenęs lietuvis būras, atsidūręs nutautėjimo pavojuje. K. Donelaitis į jį prabyla jo gimtąją kalba su aiškia tautine nuostata. Visame kūrinyje nuolatos susiduria dvi tikrovės sritys – „lietuviškoji“ ir „vokietiškoji“. Poemos veikėjai kalba apie tai, jog „vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko“, kad kitataučiai „lašinių lietuviškų prisiėdę; <…> veržlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi“.
K. Donelaičio kūrinyje bandoma priešintis bendrajai germanizacijos tendencijai. „Metuose“ teigiama, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Norint išsaugoti tautiškumą, būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų, saugoti savąsias tradicijas, neišeiti iš savo kaimo ir nepasiduoti kitokio gyvenimo gundymams. Tautinė konfrontacija reikalavo paaiškinti, kodėl lietuvis atsidūrė žemesnio žmogaus padėtyje, taip pat reikalavo pagrįsti lietuvių lygiateisiškumą. Šios temos nesvarsto būrai, savo nuomonę reiškia Priekus – būrų ir ponų tarpininkas – bei anoniminis pasakotojas.
Pagal krikščionišką mokymą – Dievo sukurtas pasaulis yra tobulas. Tokį tobulą matome „Metuose“ gamtos pasaulį. Ir skirtingų luomų žmonių harmoningi santykiai taip pat nulemti Dievo. Už tokį tobulą pasaulį dėkojama Dievui, kuris meiliai ne kartą vadinamas „Tėtučiu“. Žmonių pasaulio luominė tvarka pagrįsta tarpusavio sutarties principu – būrai turi eiti baudžiavą, bet ponai taip pat turi įsipareigojimų būrams. Tai lemia prigimtinės lygybės
koncepcija. Donelaitis pastebi, kad žmonės nėra lygūs savo padėtimi. Kelia klausimą nuo ko visa tai priklauso „vienų prievarta ir kitų atsakomybės stoka už savo veiksmus, nesugebėjimas apginti savo teisių padarė vienus ponais, kitus – būrais“ . Tad žmogui belieka gerai atlikti savo pareigas, tačiau ne visada taip elgiamasi „žmonės turi laisvą valią. Jie pasirenka savo veikimą: kuria gėrį ar blogį. Žmogaus elgesį koreguoja intelektas ir išsilavinimas. Todėl K. Donelaitis siūlo savo klausytojams rūpintis savimi, visada apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesus“. Kaip patriotiniai ir etiniai būriškojo gyvenimo aspektai atsispindi atskirose „Metų“ dalyse?
„Pavasario linksmybės“ dalis pardedama atbundančios gamtos vaizdais, kurie pateikiami kaip sektini žmogui, mat natūralus gamtos gyvenimas yra arčiausiai dieviškojo idealo. Pavasarį parlėkęs gandras vaizduojamas kaip tikras būras, kuris „su savo gaspadine“, „naujus namus, užpernai tik budavotus“, rado „ant visų kampų permier pagadintus“, tuoj viską vėl taisyt ir poryt sukosi greitai“. Pasakojimas apie gandrus baigiasi pamokymu: „Tu, žmogau niekings! Mokykis čia pasikakyt/ Ir pasisotindamas gardžiaus n‘ užmiršk savo Dievą“. Žmogus nesekantis tobulai sutvarkytu Dievo pasauliu ar nedėkojantis Dievui, pavadinamas „niekingu“. Ypač lyrinius jausmus poetui sukelia lakštingala. Jos čiulbėjimas apibūdinamas gražiausiais žodžiais. Ši paukštė savo išvaizda paprasta kaip būrė, ir nors jos valgis ne poniškas, bet dėl puikaus balso yra „tarp kitų paukštelių nei karalienė“. Taigi lakštingala laikoma liaudies dvasinio grožio simboliu. Su lakštingala lyginimas ir dosningasis Krizas, kuris „savo skrandą būrišką užsimovęs“, „po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška“, kai „savo Dievą pradeda garbint“. Dievo sukurtasisi gamtos pasaulis – sektinas pavyzdys būrams. O žmogui duota daug daugiau, tad, nors ir alkano pavasario sulaukęs, neturėtų jis skūstis ir niurnėti.
„Pavasario linksmybėse“ prabylama ir apie prigimtinę ponų ir būrų lygybę. Būrų susirinkime ( krivūlej) prireikus samprotaujama apie tai,kad ponai ir būrai gimsta lygūs. Zanras pasistebi Mekum, Kasparo tarnu, kuris užsigeidęs poniškai pasirodyti „būrus prastus per kiaulių jovalę laiko“. Ir gėdina jį: „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt/ Ir savo pono suteptus ropagus nušluostyt“. Šiais žodžiais teigiama, kad kiekvienas turi žinoti savo vietą ir dorai atlikti skirtąsias pareigas.
Pareigos neatlikimas – blogio šaltinis. Būrai ją pažeidžia, kai tingi, nesirūpina savo ūkiu, nes ne visi rūpestingi ir darbštūs. „pavasario linksmybėse“ leidžiama kalbėti Slunkiui, kuris yra tingėjimo įasmeninimas. Prireikus griežtai subara Slunkių: „Eik, – tarė, – šudvabali, kur šudvabaliai pasilinksmink/Juk tu jau su savo namais, kasmet šudinėdams/Sau ir mums, lietuviams , padarei daug gėdos“/ „Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmyt,/Tai pirma tur visas kūns gardžiai pasipurtyt.“ Lietuviai turi būti darbštūs. Šioje poemos vietoje (kaip ir nuolatos poemoje) apie lietuvius kalbama kitataučių fone. Lietuviams netinka nepadoriai elgtis, nes tik doru gyvenimu galima pelnyti kitataučių pagarbą. Girdamas darbščias, daug priverpusias, priaudusias lietuvias moteris „Metų“ pasakotojas su pasididžiavimu kalba. „Ak išties! Mūsų būrai nė rėdyti ponaičiai/Dar su durniais vokiškais susisėst užsigeistų/Ir prancūzai juos toliau išpeikt negalėtų“. Taip išreiškiama galimybė lietuviams susėst su kitataučiais prie vieno stalo kaip su sau lygiais.
„Vasaros darbai“ pirmosiomis eilutėmis Priekus pasveikina svietelį margą: „Sveiks, Dieve duok! Sulauk dar daug pavasario švenčių/Irgi sulaukęs jas, vis sveikas ir drūts pasilinksmink/Taip Dieve duok kažkam kurs mūsų Lietuvą garbin ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka“. Šiomis eilutėmis Priekaus lūpomis išvardijami svarbiausi K. Donelaičio idealai Lietuva ir lietuvis baudžiauninkas.

Tai patriotiškiausia „Metų“ vieta, kurioje jaučiamas ir pasidžiavimas, ir užuojauta. Būro gyvenimas, nors ir kuklus, bet sveikas,nes kuklus valgis ir darbas – pranašesnis gyvenimo būdas už ponų, kurie „su griekais kasdien tingėdami penis“.
Toliau prabyla Lauras kuriam gamtos pasikeitimas sukelia minčių, kurios leidžia pereiti prie būrų gyvenimo apmąstymo. Jis prisimena biblinį žolelės ir žmogaus palyginimą iš žydų karaliaus Dovydo psalmių. Gyvenimas, kaip nukirsta žolelė, kuri tuoj pat nuvysta ir sudžiūsta. Lauras mąsto panašiai, bet mato ir žmogaus gyvenimo prasmę – žmogus ir žiedelis užaugina vaisius. Vėl prisimenama būrų ir ponų lygybė : „taip pons, kaip būrs,/lopšyj verkšlendami bėdžiai,/Amžio būsimo tikt blogą pumpurą rodom“. Bet giltinės dalgis visus kerta vienodai.
Pasirodęs besikeikiantis sakmistras pažadina Selmo mintis apie bedievius, kurių „daug yr sviete“, „ant kurių liežuvio velniai šokinėja“. Apgailestauja, kad ir būrpalaikis koks „su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną“. Paprastam būrui taip elgtis nepritinka. Žinoma, žmogus gali įvairiai elgtis, bet jam suteikta moralinio tobulėjimo galimybė. Net ir Biblijoje labiausiai vargstančiam ir paniekintam žmogui paliekama daugiau vilčių. „Metuose“ žmogaus likimas yra jo paties rankose, „veržlybas“ gyvenimas būrą gali moraliniu požiūriu iškelti aukščiau ir už poną.
„Vasaros darbuose“ yra epizodas apie mėšlavežį ikr gerąjį poną. Širdingojo pono prisiminimas – tai logiškas tvarkos, ilgesio įsikūnijimas. Tobulai sutvarkytame pasaulyje būro nereikėtų ilgai į darbą raginti, o ponas jam būtų mielagingas. Tačiau apie gerąjį poną kalbama būtuoju laiku: „Daug yr ponpalaikių, kurie pamatydami Būrą,/spjaudo nei ant šuns ir per drimelį laiko,/Lygiai,kad žmogutis toks nevertas pažiūrėti./Ale nabašninks amstrots, taip nedarydavo būrui,/Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo bėdžių. Taigi vėl kalbama apie blogio šaltinį – [areigos neatlikimą. Ponai valdininkai, pažeisdami teisėtumą, gimdo blogį. Gerasis ponas prisimenamas tada, kai vaizduojamas būrų mušimas. Apie gailestingumą, humaniškumą, artimo meilę, ką įasmenina gerasis ponas, galima kalbėti tik kaip apie neįgyvendinamą svajonę.
Toliau „Vasaros darbų“ dalyje kalbama apie darbus, Krizas samprotauja apie šeimininkų ir samdinių santykius. Jis pasigenda senųjų kuklių lietuviškų tradicijų, kai lietuviai buvo kuklūs savo apsirengimu ir valgiu. Bet samdiniai – tos pačios bendruomenės nariai, tokie pat baudžiauninkai ir Krizas užtarimo nesulaukia.
Vaizduodamas svarbiausią vasaros darbą – šienapjūtę – autorius supažindina su „nenaudėliu“ Plaučiūnu. Apie jį galime spręsti iš poelgių ir nutikimų. Tai dar vienas neigiamas personažas, nevykdąs savo priedermių. Jis, kaip ir Slunkius, nesirūpina savo ūkiu, apsileidęs, nerūpestingas ir girtuoklis. Girtavimu labiausiai ir piktinasi autorius. „Vasaros darbų“ pabaigoje bevardis, dvaro prievaizdas, ragina atlikti po rugiapjūtės dirbamus darbus, autorius vis ragina būrus neapsileisti prieš kitataučius.
„Rudenio gėrybės“ – pati epiškiausia „Metų“ dalis. Pagrindiniai akcentai moralinio pobūdžio : smerkiamas būrų girtavimas, sekimas svetimomis madomis ir kitkuo. Sotus ruduo ir šventės padeda sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą.Po balkano pavasario ir sunkių vasaros darbų būras gali atsikvėpti, sočiau pavalgyti, pasilinksminti. Tačiau, vaizduodamas besilinksminantį būrą, autorius neužmiršta kalbėti apie tai, kas jam labiausiai rūpi – žmogaus dorovė, jo lietuviškumas. Aprašydamas Krizo dukters Ilzbutės vestuves, vaizdžiai piešia, kaip būrai rengiasi eiti pas Krizą, kaip puošiasi vyrai ir moterys, kurios pasidabino ne vokiškai, „kaip kelios jau prasimanė“, bet lietuviškais. Pačių vaišių metu autorius turi daug pastebėjimų dėl būrų etiketo, prie stalo dainavimas, kuris anot pasakotojo, primena žviegimą, nes visi jau buvo „dosniai prisisiurbę“, minimi šokiai, kai būrai „lietuviškai ant aslos šokdami spardės“. Senųjų būrų pasakojimai perkelia klausytoją į pokylį dvare, prisimenamos Plaučiūno keltos krikštynos, apie savo gyvenimą graudenasi Priekus. Būrai barami dėl girtavimo ir bedievystės. Apmąstomas būrų gyvenimas, ginamas ir ugdomas jų žmogiškasis ir tautinis orumas. Skaudžiai kliūva ponams: „O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius/Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,/Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt“. Ir vėl matome, kad ponai nėra būrams autoritetas ir sektinas pavyzdys. Moralinio tobulėjimo viltys siejamos tik su paprastais būrais.
Bružo lūpomis dar kartą prabylama apie vienodą žmonių prigimtį : „žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam,/ Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai.“ „Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete,/O tarp būrų vėl nei viens sau n‘atnešė žagrę,/Bet jau taip kožnam Dievs vietą mandagiai taikė,/Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauturę rodo,/O kits per purvus klampodamas mėžinį rauso. Tad ponai ir būrai gimsta lygūs ir nors būrams lemta būti pažemintiems, bet poetas juos iškėlė.“ Legalioji dorovė yra paremta pareigos vykdymu, o nelegalioji – egoistiniais polinkiais. Todėl žmonės ne visada paiso savo pareigos“. Priekus puikiai atlieka savo pareigas būdamas jaunas, bet senatvėj ponai jį niekina, o kartais net ir būrai. Enskys, gudrus ir energingas būras, guodžia jį rodydamas išdilusiais ašmenimis peilį, kuris primena kumpą giltinės dalgį, taip tarsi primindamas, kad nereikia graudotis dėl dorai atliktų pareigų. Savo vagystes Enskys pateisina lyg savaime suprantamas – juk vagia, kad valdžiai mokesčius susimokėtų. Smerkia Enskys ir apsileidėlius Slunkių bei Pelėdą.
Didžiausia yda, kuri pražudo moralę, – girtuoklystė, o didžiausias „Metų“ girtuoklis – Dočys. Blogiausia tai, kad į karčiamą jis vedasi žmoną ir vaikus. Kyla klausimas, kodėl žmonės taip blogai elgiasi. Selmas samprotauja, kad dėl to kalti svetimieji: „Ale kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,/Kai dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo/ Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino/Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės“. Užmiršę lietuvišką kalbą, perima lietuviai ir svetimųjų manieras – girtuoklystę ir bedievystę. Nusiminusiam Selmui vaidenasi net pasaulio pabaiga. Tačiau „Rudens Gėrybių“ dalis baigiama viltingu nedaryti gėdos Lietuvai ir lietuvninkams: „Ak lietuvninkai, širdingi mano broliai!/Ben nesilyginkim akliems šio svieto b edieviams/Ir neatbodami, kad į mus žiūrėdami bloznai/Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias“. Padorus lietuviškas, protėvių paveldėtas elgesys – tai būdas išlikti gerbiamiems ir pelnyti palankumą savo tautos papročiams, kalbai, apsirengimui.
„Žiemos rūpesčiuose“, paskutinėje poemos dalyje, plačiausiai parodytas viešasis būrų gyvenimas: jų santykiai su valstiečiais, valdžia bei kitataučiais kolonistais. „Metuose“ pasakotojas ir kalbantysis teigiami poemos veikėjai neabejoja idealaus, Dievo sutvarkyto pasaulio galimybe: „Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakint“. Tačiau ponai nepaiso jiems suteiktos teisės dorai valdyti būrus, juos engia, niekina „Tu savalninke didpilvi, vis pasišiaušęs/ Ir nei žaibas koks žaibuodamas gaudini būrą/Dievs ant rasto tau prakilnaus paliepė sėstis/Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę,/Bet teisiuosius kirst ir durt nedavė valią“. Už tai, kad nederamai edlgiasi su būrais, ponai turės atsakyti Paskutinio teismo dieną: „Ale matau,kad tu, tyčioms akis užsimerkęs/Vieryt jau bijais,kad Dievs visur tave mato/ Ir,kad kartą jis atidengs tavo visą raspustą/ Tič tikt ,ik sūdžiai šio svieto tau pasirodys/Ir ponus taip,kaip mus, sūdop suvadinęs,/Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys“. Paskutinio teismo baimė – vienas iš žmogiško ponų elgesio, savo pareigų vykdymo garantas. Be to, dorai su būrais elgtis reikalauja ir prigimtinės lygybės principas :“Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs/Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,/Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks prasidėjai/Ir moma taip tau, kaip jam pasturgalį šluostė?/Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt?“.
„Pasak I. Kanto, žmogus savo veikloje susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais tarp to, „kas yra, ir to, kas turi būti“. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis žmogus?“. Tai pamatinis „Metų“ konfliktas. Donelaitis ir būrus ir ponus tarsi ragina apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesų.

Išvados
Patriotiniai ir Etiniai būriškojo gyvenimo aspektai aptarti remiantis šviečiamosios filosdofijos idėjomis, kurias Kristijonas Donelaitis „Metuose“ perėmė iš savo mokytojo F. Šulco. Svarbiausias prigimtinės lygybės principas. Nors žmonės nėra lygūs savo padėtimi, vieni ponai,kiti būrai, taip jau nulemta Dievo, bet ir vieni ir, kiti turi gerai atlikti savo pareigas.
Žmonės turi laisvą valią ir pasirenka savo veikimą: kuria gėrį ar blogį. Todėl privalu rūpintis savimi, visada apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesų.
Blogio šaltinis – pareigos neatlikimas. Būrai neatlieka pareigos nesirūpindami savo ūkiu, valdininkai – pažeisdami teisėtumą.
Dorovingas gali būti tik tas, kas prisirišęs prie savųjų papročių. Donelaičio kūrinyje bandoma priešintis bendrajai germanizacijos tendencijai. „Metuose“ teigiama, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Žeminamo žmogaus pasiryžimas kovoti dėl savo teisių – vienas svarbiausių poemos motyvų.
Tik laikantis krikščioniško gyvenimo normų, galima išsaugoti tautiškumą. Be to, Donelaičio poemos veikėjai, būrai, neišeina iš savo kaimo, lieka būrais ir taip saugoja savąsias tradicijas. Uždaro gyvenimo būdas daro juos tvirtais krašto patriotais.

Naudota literatūra
1. Kristijonas Donelaitis “Metai ir pasakėčios”2002m.
2. Etikos Etiudai 8 “Dorovė ir tradicijos“

Patriotizmas – tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai (Nr.2)

AR LIETUVIAI MYLI SAVO TĖVYNĘ?

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Patriotizmas – tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai (Nr.1)

 

Patriotizmas kaip ir daugelis kitų vertybių šiais laikais nyksta dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, globalizacijos proceso, kitoje aplinkoje augusio jaunimo bei jo požiūrio į tokį dalyką.
Vienas pasaulis, vienas kaimas – globalizacija – dabar nesvarbu, kur tu gyveni, kur mokaisi: per kelias valandas gali nuskristi į kitą pasaulio kraštą, todėl gimtinės vertinimas bei meilė jai slopsta. Šiais laikais tu jau gyveni ne Lietuvoje, o visame pasaulyje. Žmonės nebejaučia skirtumo, kur būna, tuolabiau, kad dabar sienos atviros -gali keliauti, mokytis, dirbti bet kurioje šalyje. O ir žmonėms dažniausiai svarbūs materialiniai dalykai – kur geriau, gauni daugiau pinigų ten ir apsistoji. Neretai dvasiniai dalykai su materialiniais tarpusavyje nesusiejami – emgraintų meilė tėvynei, jeigu iš vis ji tokia dar buvo, galų gale pammirštama gerai ir patogiai įsitaisius kitoje visuomenėje, valstybėje. Kitos kultūros dėl tos pačios globalizacijos taip pat stipriai supanašėjusios, net sunku suprasti kuriai tu jauti tą meilę. Juk ir dabar praktiškai visame pasaulyje kalbame viena anglų kalba, mūsų virtuvė ne tokia populiari kaip kitų, pavyzdžiui, kinų, italų, ispanų ir t.t., viešai kalbama apie savo senų papročių, tautos savitumo praradimą. Būtent dėl šių problemų žmogus, gyvenantis viename dideliama kaime, nuvertina šalį, kurioje gimė ir nebejaučia tokio didelio prieraušumo, kaip dar visai neseniai gyvenę priespaudos ir okupacijos metais.
Dabartinis jaunimas užaugo ir auga laisvoje Lietuvoje, kurioje nejaučiama priespauda, nėra cenzūros ir Ezopinės kalbos – dalykų, kurie vienijo tautą, kėlė meilę jai. Daugelis tokių jaunuolių tikriausiai net nesupranta patriotizmo sąvokos, ką visa tai reiškia iš tikrųjų. Šiuo atveju nepadeda kalbos ar pasakojimai apie senus laikus, kai buvo knygnešiai, uždraustas lietuviškas raštas, o sovietinė armija naikino viso to likučius bei pačią visuomenę. Kodėl būtent tais laikais buvo keliamos didžiausios „Dainų dainelės“ šventės, kodėl tuomet žmonės džiaugėsi savo šalimi, gyventojais, tautiniais rūbais? Galbūt dėl to, kad viso to nepatyręs ir nepajutęs negali suvokti patriotizmo prasmės, o jaunimui pasakojimai, istorijos neturi realios prasmės, nes jie jau užaugo laisvoje Lietuvoje.
Šiuo metu dėl vyraujančios „pop“ kultūros ir kitokio jaunimo požiūrio būti patriotu nemadinga, jei toks būsi, tave visi laikys keistuoliu bukagalviu ar dar kuo. Dabartiniam žmogui labiau naudinga domėtis apgailėtinomis laidomis televizoriaus ekranuose, turėti gerą automobilį ir namą, kurio bokštai matosi už kelių kilometrų. Patriotizmas laikomas atgyvenusiu dalyku, nes dabar tokių grėsmių nebėra, taip pat saugumo jausmą suteikia narystė įvairiose sąjungose, organizacijose, pavyzdžiui, NATO, Europos Sąjunga, kurie kaip Džordžas Bushas teigė atskubės mums į pagalbą. Domėjimasis ir buvimas patriotu laikomas keistu dalyku šiuolaikinėje visuomenėje ypač tarp jaunimo.

Tarybinis patriotizmas ir jo poveikis Žmogaus psichologijai

 

Etika tiria visas moralės reiškimosi formas. Didelį vaidmenį tiriant etiką vaidina jos sąveika su kitais mokslais, pirmiausia su asmenybės psichologija, socialine psichologija, sociologija. TSRS etikos tyrimų centrų suformuoti etikos principai darė nemenką poveikį paprasto žmogaus psichologijai, tų principų įtaka jaučiama ir šiomis dienomis.
Moralės principai apibendrintai išreiškia pagrindinius vienos ar kitos moralės sistemos reikalavimus. Jie yra pagrindas, kriterijus sudaryti konkrečias, specialias normas ir nurodo žmogui bendrą veikimo kryptį. Kaip tik moralės principai sudaro vieno ar kito moralinio kodekso branduolį, reikšdami tai, kas yra esmingiausia toje moralės sistemoje.
Komunistinė moralė, būdama aukščiausio dorovinio žmonijos vystymosi pakopa, savo pagrindinį turinį taip pat reiškia per moralės principų sistemą. Pagrindiniai moralės principai savo turiniu apima visas žmogaus veiklos sritis ir jais remiantis formuojami konkretūs reikalavimai, kaip žmogus turi elgtis įvairiomis situacijomis, savo reguliuojamuoju poveikiu jie nukreipia žmogaus poelgius įtvirtinti visuomeninėje praktikoje socialistinės ir komunistinės visuomenės dorovines vertybes.
Taigi komunizmo kūrėjo moralinio kodekso pagrindiniai principai yra šie: meilė socialistinei Tėvynei, ištikimybė komunizmui, kolektyvizmas, socialistinės nuosavybės gynimas nuo pasikėsinimų, humaniški žmonių santykiai.
Tarybinis patriotizmas ir socialistinis internacionalizmas – tai ne vien sąmoningumas ir jausmas, bet ir pirmiausiai atitinkantys juos veiksmai ir poelgiai, tam tikros viso žmogaus gyvenimo stiliaus, jo elgsenos pusės.
Susikūrus pasaulinei socializmo sistemai, patriotizmo jausmas praturtėja nauju bruožu – meile kitoms socialistinėms šalims. Šis naujas socialistinio patriotizmo bruožas atsirado dėl socialinio vystymosi poreikio stiprinti laisvų, suverenių tautų, kuriančių socializmą ir komunizmą, socialinę, ekonominę ir politinę sandraugą. Prie to prisideda valstybinės santvarkos vienodo tipo ekonominiai pagrindai, socialistinių šalių tautų vienoda ideologija, bendras galutinis tikslas – komunizmo sukūrimas. Patriotizmą praturtina internacionalizmas.
Socialistinis internacionalizmas – tai pagarbos kitoms tautoms suvokimas ir jutimas, solidarumas su visų šalių darbo žmonėmis kovojant dėl socialinės pažangos, ryžtas padėti kovoti dėl revoliucinio visuomenės pertvarkymo. Kaip dorovės principas socialistinis internacionalizmas apima keletą žmogaus elgesio reikalavimų. Jo pradinis teiginys yra visų tautų lygybės ir laisvės nepriklausomai nuo jų socialinio ir kultūrinio išsivystymo principas. Remdamasis šiuo principu ir apimdamas bendrosios žmogiškosios moralės reikalavimus, internacionalizmo principas reikalauja gerbti kitų tautų atstovus, stiprinti tautų draugystę ir tarpusavio supratimą.
Tarybinis patriotizmas ir liaudies masių socialistinis internacionalizmas yra veiklaus pobūdžio. Kasdieniniu darbu Tėvynės labui, dideliu domėjimusi visų šalių ir tautų humanistine kultūra, praktiniu įvairių tautybių žmonių bendravimu taikos ir karo dienomis įsikūnija dorovinis socialistinio patriotizmo ir internacionalizmo principas.
Tarybiniam patriotui internacionalistui keliami tokie reikalavimai: jis turi aktyviai ir sąmoningai darbuotis savo daugiatautės Tėvynės labui, didžiuotis savo šalies laimėjimais visose materialinio ir dvasinio gyvenimo srityse, didžiai branginti savo Tėvynės galią, stiprinti TSRS tautų draugystę, socialistinę sandraugos šalių tautų susitelkimą ir visos žemės darbo žmonių solidarumą, aktyviai kovoti su visomis nacionalizmo, šovinizmo, kosmopolitizmo apraiškomis. Tarybiniam socialistiniam patriotizmui būdinga tai, kad meilė Tėvynei organiškai susiliejusi su ištikimybe komunizmo idėjoms.
Tarybinis patriotizmas, didžiavimasis Tarybų šalimi, savo Tėvyne, pasiryžimas ginti socializmo iškovojimus yra svarbiausias komunistinės moralės bruožas – ištikimybė komunizmo idėjoms. Visus principus asmenybės dorovinė sąmonė turi suvokti kaip besąlygiškus dorovinius reikalavimus, kurių laikytis būtina visose gyvenimo situacijose. “Komunizmas – socialinis dorovinis idealas, aukščiausiasis kriterijus, kuriuo dera matuoti realius žygius ir žmonių santykius, todėl kova už komunistinių pradų įtvirtinimą gyvenime, siekimas pačiam tobulėti kaip komunistinei asmenybei turi tapti visuomenės moralinio vystymosi, kiekvieno individo dorovinių siekių centru ir branduoliu”. Ištikimybė komunizmo idėjoms – principas, išreiškiantis ir komunistinės moralės revoliucinį turinį, ir pagrindinį turinį dorovinių reikalavimų, keliamų sąmoningam kovotojui už komunizmą.
Ištikimybė komunizmui reiškiasi įvairiomis formomis. Tai ir gilus vidinis įsitikinimas komunizmo pergalės būtinumu, šios santvarkos tobulumu bei teisingumu, ir vidinis dorovinis poreikis aktyviai, kūrybiškai dalyvauti, kuriant komunistinę visuomenę, ir principingas nesitaikstymas su komunizmo priešais, dorovinė pareiga kovoti prieš jų užmačias. Komunizmo priešais buvo laikomi veltėdžiai ir spekuliantai, apgavikai ir liaudies turto grobstytojai, karjeristai ir biurokratai, kyšininkai ir kritikos užgniaužėjai. Vieni šių priešų daro žalą komunizmui, kėsindamiesi į visuomeninę nuosavybę, kiti demoralizuoja aplinkinius savo veltėdžiavimu, treti savo biurokratizmu pakerta tarybinių visuomeninių organizacijų autoritetą, slopina darbo žmonių kūrybinį entuziazmą.
Ištikimybė komunizmo idėjoms yra pagrindinis, esmingiausias moralės principas. Tas principas numato, pirma, formuoti aktyvią asmenybės gyvenimo poziciją ir, antra, konkrečias, praktines jos elgesio formas, kurias lemia vertybinių orientacijų sistema ir visa žmogaus pasaulėžiūra.
Ištikimybė komunizmo idėjoms kaip svarbiausias marksistinės –lenininės etikos principas buvo pagrįstas ne viename marksizmo-leninizmo klasikų kūrinyje. Ištikimybė komunizmo idėjoms – aukščiausias komunistinės dorovės principas.
Idėjiškumas socialistinėje visuomenėje buvo matuojamas kovos už komunizmo pergalę intensyvumu, nuoseklumu ir ryžtingumu. Ištikimybė komunizmui buvo pradinis, pats plačiausias ir pats imliausias principas. Galima sakyti, kad kiti komunistinės etikos principai – komunistinis humanizmas ir kolektyvizmas, komunistinė pažiūra į darbą ir visuomenės turtą, socialinis patriotizmas ir internacionalizmas – atitinkamais aspektais konkretizuoja ištikimybės komunizmui principą.

Kolektyvizmas – savitas socialistinės visuomenės bruožas, būdinga tarybinės gyvensenos ypatybė. Kolektyvisto moralę – mokėjimą derinti savo poelgius su visuomenės interesais – tarybiniam žmogui ugdė išsivysčiusio socializmo praktika. Socialinis kolektyvizmas – tai žmogaus supratimas, ir įsitikinimas, kad jo pagrindiniai interesai bendri su kolektyvo interesais, ir moralinis poreikis tarnauti savo kolektyvo interesams.
Taigi kolektyvizmas, kaip komunistinės moralės principas, – “ne abstrakti užuojauta, paguodos ir kitų žmogiškosios prigimties visuomeninių pradų apraiška, o visiškai konkretus bendrasis proletarinis, bendrasis socialistinis, bendrasis komunistinis milijonų, šimtų milijonų valių susiliejimas į vieningą valią”. Tai reiškia, jog žmogus supranta, kad jo interesai bendri su kolektyvo interesais ir kad jis atsakingas kolektyvui, tarnauja jo interesams ir yra jam atsidavęs.
Kolektyvistas – ne vien visuomenei parankus žmogus, kurio poelgiai teisingi, reikalingi visuomenei. Marksistinė-lenininė etika moko, kad jei žmogus nori būti laimingas, jis būtinai turi turėti tvirtą kolektyvizmo jausmą. Kolektyvizmas yra svarbus komunistinės moralės principas. Didžiausia vertybe jis laiko bendro žygio interesus – sukurti beklasę komunistinę visuomenę. Tačiau tik tas kolektyvas turės didžiausias mūsų visuomenės vertybes, kuris bus tinkamai orientuotas ir susitelkęs.
Socialistinis kolektyvizmas – individualybės vystymosi forma ir sąlyga. Kolektyviškumas ir individualumas – reiškiniai, nuo kurių sąveikos priklauso realus socialistinio kolektyvizmo turinys, jo poveikis asmenybei. Savo ruožtu asmenybės suklestėjimas padeda gilinti socialistinį kolektyvizmą – tarybinio gyvenimo būdo normą.
Taigi kolektyvizmo visuomeninis principas – veiksmingai plėtoti ir gilinti darbo žmonių draugystę, savitarpio pagalbą, abipusį reiklumą, ugdyti jų principingumą, sąžiningumą, nuoširdumą, pasitikėjimą žmonėmis.
Žvelgiant į beveik penkiasdešimties metų sovietinės sistemos laikotarpį Lietuvoje, galima pastebėti, kad sovietinė valstybė buvo persmelkta specifinės ir slaptos neviešo partinio valdymo sistemos, kuri veikė kaip pastovi aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo ir kontrolės organizacinė struktūra ir buvo vadinama nomenklatūra. Toji sistema iš esmės nepakitusi egzistavo kelis dešimtmečius ir sukūrė nuolat jai priklausiusių bei jai vadovavusių aukštų totalitarinės valstybės biurokratų grupuotę. Šis sistemos suformuotas visuomenės sluoksnis netruko tapti valdančiuoju valstybės elitu.
Priešingai nei teigė oficialioji ideologija, sovietinė visuomenė nebuvo nei beklasė, nei lygias galimybes visiems suteikianti bendrija. Visuomenės ir valstybės priešakyje atsidūrė gana siauras, socialiai nemobilus žmonių sluoksnis, kuris su niekuo nesidalijo valdžia, o santykius su kitomis visuomenės klasėmis grindė visuotine kontrole ir teroru. Tačiau skirtingais istoriniais laikotarpiais jų mastai bei pobūdis skyrėsi. Lietuvoje nomenklatūrinė sistema įdiegta po 1940 metų okupacijos ir išliko iki Lietuvos Respublikos atkūrimo 1990 m. Nomenklatūros sistema buvo tiesiogiai susijusi su politine bei visuomenine LTSR raida.
Pirmasis nomenklatūros sistemos veikimo teoretikas buvo jos kūrėjas J.Stalinas, kuris pabrėžė, kad būtina kadrus vertinti, juos gerai pažinti, iš anksto rengti ir kelti į naujas pareigas, kol bus surastas idealiai žmogaus galimybes atitinkantis postas. Lietuvoje skiriant darbuotojus buvo laikomasi “stalininio kadrų parinkimo principo”- svarbiausia buvo neleisti, kad į postus patektų priešiškų klasių ir politiškai nepatikimų asmenų. Vėliau pagrindiniai deklaruoti kriterijai atrenkant nomenklatūriniam darbui tinkantį asmenį buvo “ištikimybė” sovietinės šalies interesams, aukštas idėjinis-politinis ir dorovinis lygis, potencialios profesinio vystymosi galimybės, išsilavinimas ir “tinkantys organizaciniai sugebėjimai”
Nomenklatūrinės sistemos veikimo principų niekas labai ir neslėpė. Buvo atvirai teigiama, kad KP (Komunistų partija) “per savo narius politiškai vadovauja visoms įstaigoms”, taip pat “parenka tarybinius ir ūkinius kadrus, juos auklėja ir kontroliuoja jų veiklą”.
Bet kokia biurokratinė sistema, būdama natūrali racionalizmo sąjungininkė, yra linkusi iš anksto tobulinti savo veiklos technines galias, moderniais laikais įgyjamas aukštojo arba specialiojo mokslo įstaigose. Ne išimtis ir sovietinei valdininkijai, tačiau okupacijos pradžioje nebuvo tam labai palankių sąlygų. Žemutinės grandies valdininkų padėtis buvo prasta – 1945 metai tik 14,4proc. kaimo vietovių atsakingų darbuotojų turėjo vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą. Išsilavinimo lygiui nomenklatūroje pakelti buvo skubiai organizuojami specialūs kvalifikacijos kėlimo kursai. Tačiau net ir taip smarkiai stokodama išsilavinusių žmonių, partinė kontrolė rengė tikrus “valymus” aukštosiose mokyklose, kad tik aukštojo išsilavinimo negautų nepatikimi asmenys. Ir 1964 metais tik 61proc. LTSR vadovaujančių asmenų turėjo aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Padėtis pasikeitė 8-ajame dešimtmetyje: 1987m. 85proc. įmonių direktorių ir 80proc. kolūkių pirmininkų turėjo jų pareigoms būtiną išsilavinimą.
Laikui bėgant išsilavinimo būtinybė tapo ne vien deklaruojamu pageidavimu. LKP CK priėmus atitinkamus nutarimus, 1967 metais rajonų administracijoje neturintys atitinkamo išsilavinimo darbuotojai buvo tiesiogiai atleidžiami net iš vidurinės grandies pareigų. Norėdami to išvengti, aukšti pareigūnai bent jau formaliai pasirūpino savo išsilavinimu. Geras tokio “švietimosi” pavyzdys buvo neakivaizdžiai teisę studijavęs LTSR teisingumo ministras A.Randakevičius, įskaitas pasirašyti kvietęs dėstytojus į savo darbo kabinetą.
Aukštojo mokslo diplomas tapo sėkmingos karjeros sąlyga, todėl kyšininkavimas virto kone oficialiai įformintu.
Pagal M.Weberio teoriją, visuomenėje ir valstybėje veikia ne vien tik klasės ir socialinės grupės, susikūrusios tam tikrais ekonominiais ar socialiniais pagrindais. Lygiai taip pat svarbi yra ir kultūros įtaka.
Net ir sovietinė sociologija pripažino, kad socialinis asmens statusas per ilgą laiką suformuoja tam tikrą asmenybės tipą, mažai priklausantį nuo asmens socialinės kilmės ir ankstesnės kultūrinės aplinkos. Sovietinės valstybės suformuotas nomenklatūrininko asmenybės tipas buvo fenomenalus vakarietiškų ir patriarchališkai rusiškų dvasinių savybių mišinys. Paprastai komunizmas apibūdinamas kaip racionalus ir itin pozityvistinis mokymas. Vis dėlto partinių funkcionierių psichologinis tipas buvo savotiškai unikalus formalaus asketizmo ir naujųjų laikų buržujaus verslininko mišinys, simboliškai įkūnijantis prievartinės modernizacijos siekimą. Greta to hierarchizuota totalitarinė sistema ir griežta socialinės piramidės vietų užėmimo tvarka sukūrė susvetimėjusią, vienišą ir priešišką sovietinę asmenybę. Formavosi agresyvumu ir įtarumu pagrįstas autoritarinis mentalitetas. Todėl sovietinio tipo vadovams, visomis valstybės aparato galiomis veikusiems savo padalinius, tikras ir įsivaizduojamas pavojus, reikalaujanti nuolatinės kovos su išgalvotu ar tikru priešu, niekada neišnyko, o tai kėlė prevencinės agresijos poreikį ir skatino valstybinės jėgos kulto vystymąsi, glaudžiai susijusį su elgsenos modelių autoritariškumu.
Viena iš ryškiausiai sovietinių vadovų asmenybės dvasinių požymių buvo visuotinai paplitęs autoritariškumas, turėjęs gilias tradicinės kultūros šaknis. Rusijoje visais moderniaisiais laikais dominavo autoritarinio valdymo tipas ir ilgainiui tapo visuomenės kultūros ir visuomenės mentaliteto dalimi. Tradiciškai Rytų Europoje stiprų autoritarizmą skatino nomenklatūrinė sistema, nes, formuojant pareigūnų organizacinę struktūrą, aukščiau esantis nomenklatūros postų skirstytojas greitai iš savo pavaldinių suburdavo sau paklusnių ir už viską tik jam dėkingų asmenų grupę.
Galima sakyti, kad perdėtas nomenklatūrininkų pasitikėjimas savo žiniomis ir sugebėjimais artėjo prie savotiškos didybės ir egoizmo manijos mišinio. Dėl perdėto savęs sureikšminimo savotišku nomenklatūros kultūros požymiu tapo stiliaus vulgarumas ir blyškumas. Tai galima paaiškinti ir išskirtiniu nomenklatūros kultūros materializmu, nomenklatūros lyderių kilme iš skirtingų, bet mažiau nei vidutiniškai kultūringų visuomenės sluoksnių.
Kasdieninėje elgsenoje reikia pabrėžti, kad kokių nors ypatingų savybių totalitarinėje valstybėje nebuvo, tačiau vieną bruožą galima paminėti: alkoholis TSRS buvo beveik vienintelė pigi ir visiems socialiniams sluoksniams prieinama psichologinio atsipalaidavimo priemonė. J.Stalino laikais valdančiojo elito girtavimas buvo virtęs kasdienybe ir net, N.Chruščiovo liudijimu, oficialiu valdymo viršūnių bendravimo būdu. Greta girtavimo klestėjo ir dovanų, savotiškos duoklės, gabenimas vadovams. Partinio aparato darbuotojams girtavimas virto kultūriniu reiškiniu ir gyvenimo būdu.
Vienintelė etikos teorija, leista TSRS, buvo visuomeninės bazės ir antstato principais pagrįsta marksistinė-lenininė teorija, kuri moralę vertina kaip išvestinį ekonominių santykių fenomeną. Todėl bet kokio veiksmo moralinė vertė prilyginta pasekmėms, o pati moralė tapo įrankiu visuomenei paveikti.
Moralės taisyklės aktyviai neformuluotos, kiekvienu atskiru atveju paliekant apie jas spręsti partinei vadovybei, kuri dažniausiai rėmėsi kažkokių degradavusių religinių elgsenos normų rinkiniu. Tik 7-ajame dešimtmetyje kai kurios moralinės maksimos buvo surašytos “Moraliniame komunizmo kūrėjo kodekse”. “Kodekse” keliama valdančiųjų autoritetų visažinybė, reikalaujama individo ištikimybės, ekonominio vertingumo visuomenei, nuolatinio priešinimosi priešams, beveik puritoniško darbo etikos laikymosi ir buitinio asketizmo bei patriarchališkos tradicijos saugojimo asmeniniame gyvenime. Šie fiksuoti moraliniai principai sietini su nomenklatūra ne vien todėl, kad buvo jos atstovų sukurti ir aprobuoti, bet ir todėl, kad išoriškai griežtai šių taisyklių pirmiausia privalėjo laikytis nomenklatūrininkai.
Praėjus keturiolikai nepriklausomybės metų, 53,5% Lietuvos gyventojų vis dar įsitikinę, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau.Tokius duomenis paskelbė visuomenės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus”, vasario pabaigoje atlikęs gyventojų apklausą.
Po Rusijos sparneliu gyventi buvo saugu. Ir ne tik dėl to, kad Tarybų Sąjunga turėjo daugiau nei kelis tankus. Nereikėjo rūpintis dėl darbo, firmos pelno, vaikų išsilavinimo, net stogas virš galvos – ir tas buvo garantuotas.
Buvome bendruomenė, o staiga tapome individualistais. Buvome tikri dėl savo ateities (nes viskuo – nuo mokslo iki įsidarbinimo – pasirūpindavo didžioji valstybė), o staiga tapome palikti likimo valiai (“išlieka stipriausieji”). Buvome pasyvūs, nes viską nuspręsdavo valdžia, ir staiga valstybės iždo raktai atsidūrė mūsų pačių rankose (politikoje tai vadinama demokratijos principo įgyvendinimu, psichologijoje – atsakomybe). Staiga tapome laisvi.
Žinoma, persiorientuoti nėra lengva. Vertybės, nuostatos, požiūriai, gyvenimo būdas augte įauga į kelių kartų kraują.

LITERATŪRA

1. K.Antanaitis. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra – Kaunas: VDU leidykla, 1998 m.
2. Ramunė Žaržojutė. Sovietmečio nostalgija.-Psichologija TAU, 2004 nr.5 (rugsėjis/spalis)

The very first thing that you should do before you write

For that reason, top writing service it’s imperative that you simply outline the specific arrangement of your paper beforehand.

is find a copy of the whole thing.

Ekologija ir patriotizmas

 

1.Laikinai nemadinga (nenaudinga)?

Infliacija sumažėjo, gerėja pramonės ir BVP rodikliai. Be padažnėjusių sprogdinimų ir nuolatinių vagysčių neįvyko jokie ne kartą pranašauti perversmai, jokios “teisingos” ar “neteisingos” politinės ar “sukarintos” revoliucijos. Regis, gyvenimas gerėja, turėtų gerėti. Bet į gyvenimo gerėjimo rodiklių gretą visiškai neįvedama ekologija. Sovietmečio pabaigoje kiekvienas save gerbiantis mokslininkas ar pilietiškesnės laikysenos rašytojas, didesnis ar mažesnis visuomenės veikėjas laikė garbe ką nors pasakyti apie ekologiją, gamtos apsaugą, taršą. Dabar, pasak Žaliųjų judėjimo pirmininko Rimanto Braziulio, tyli ir rašytojai, ir akademikai, kadaise taip kilę į kovą už krašto gamtos ateitį, kad, regis, jie turėjo toje kovoje ir žūti, nes, kaip rodo pasaulio patirtis, tikros ir galutinės pergalės šiuose frontuose niekada nepasiekiamos. Ar iš tiesų mūsų gyvenimas gerėja, verta susimąstyti būtent ekologijos aspektu. Štai, pavyzdžiui, jau visų apkalbėti prezidento rinkimai. Jų katile – žinomas JAV gamtosaugos veikėjas, dabar jau mūsų prezidentas Valdas Adamkus. Kaip greitai jis rinkimų metu pajuto, kad niekam Lietuvoje

dabar nerūpi beveik jokios gamtosaugos problemos – nei stambios, nei labai asmeninės. Ringuose, linijose ir susitikimuose buvo kalbama ir klausinėjama tik apie politiką ir ekonomiką, skurdą ir neteisybes, biurokratų armijas ir pan. Ekologija ir gamtosauga kaip kiekvienos normalios visuomenės politinio ir kultūrinio gyvenimo dalis mūsuose stovėjo kažkur toli, matyt, už kito tūkstantmečio durų. Nes per daug dar šalyje skurdo ir nevilties, baimės prieš mafijas ir biurokratus. Gamtosauga gali rūpėti tik laisvam žmogui. Vadinasi, mes dar ne laisvi – ir materialine, ir dvasine prasme?
Vargu ar galima tvirtinti, kad ekologija vos prieš dešimtmetį šalyje buvo lyg kažkokia mada. Bet pasaulyje gamta ir jos apsauga nėra dalykai, kuriuos galima prilyginti drabužių ar politikos madoms, kurias nuneša šalin laiko vėjai. Jau abėcėlinis dalykas, kad kiekvienos šalies, o kartu ir visos planetos gamtosauginės problemos ir jų sprendimo keliai yra vienintelis žmonijos išlikimo šansas. Regis, tai supranta ne tik “Greenpeace” ar eilinis gamtosaugininkas, bet ir rašytojai, politikai, akademikai ar net vaikai. Tačiau šiandien mūsų akademikai, mūsų inteligentai ir intelektualai tyli – galbūt dirba tik savo darbą, t.y. specializuojasi. Galbūt prabils tik tada, kai sprogs koks AE arba nafta užlies gintarinį pajūrį. Kadangi visuomenė net nelinkusi diskutuoti apie ekologines problemas, matyt, tas mūsų gyvenimas gerėja tik politikų vaizduotėje.
Šiandien ekologiškai sąmoningiausi atrodo šalies sąvartynų nelegalūs darbininkai, rūšiuojantys tai, ką išmeta politikai, inteligentai ir verslininkai. Rūšiuoja ir atneša tiesioginę naudą, kuri kartais neįkandama net nemažoms gamtosaugos organizacijoms.
Nemadinga dabar ekologija, gamtosauga. Gal dėl to, kad nenaudinga – pradėk domėtis žemių kompensacijomis ar nelegaliu miško kirtimu – iškart gausi per galvą. Ir – jokio politinio, jokio materialinio kapitalo.

2. Ekologija ir patriotizmas
Kai siekėme laisvo žodžio ir nepriklausomybės, patriotizmo sąvoka buvo aiški ir nedviprasmiška. Vėliau patriotizmo sąvoką ypač naikino, skaidė politikai, ją devalvavo. Šiandien net sunku išsiaiškinti, kas dabar iš tiesų naudinga Lietuvai, kas iš tiesų patriotiška? Ypač kai darosi aišku: kai žmogus mąsto kritiškai ir nestandartiškai ir tas mintis išsako viešai, visada atsiras daug tokių, kurie įžvelgs kenkėjišką veiklą ar nežinia kieno užsakymą. Tačiau mes pamirštam, kad tikrieji kenkėjai dirba tyliai ir gudriai, o geriausias jų veiklos palaikymas – visuomenės tyla.
Net keista pastebėti, kad lietuvio patriotizmas yra daugiau apibrėžtas praeities, kurios nesugrąžinsi (ar LDK, ar sovietmečio ar gal rojaus laikų), o ne dabarties ar ateities. Toks istorinis mūsų vergystės palikimas, vos ne “amžina” nuskriaustųjų pozicija, ilgai neturėjusi nei savo rašto, nei savo valstybės.
Ir tautos, ir valstybės egzistuoja ne kažkur abstrakčioje erdvėje, o tik savo žemėje, t.y. gamtoje. Tik gamta, jos gyvybinės galios ir resursai yra vienintelis kiekvienos tautos, kiekvienos valstybės gyvavimo šaltinis. Tačiau kažkodėl mūsuose gamtosauga, ekologinių problemų sprendimas niekada nebuvo laikoma patriotizmu. Tik kažkokia prievole, trukdančia kuo greičiau gyventi geriau. Lyg niekas nežinotų, kad žmonių civilizacijos paskelbtas karas prieš gamtą tęsiasi jau labai ilgai, ir šiame kare taip pat kariauja saujelė lietuvių, t.y. mano tauta.
Pasaulis jau regėjo (deja, ir regės) fašistų, komunistų, fundamentalistų “patriotizmus”. Ne vienoje tautoje patriotizmas dar tebesiejamas su kova prieš kitaip mąstantį, kitaip atrodantį. Tačiau patriotizmas labai retai siejamas su pagarba žemei ir jos gamtos formoms, ant kurios užauga visi patriotai ir nepatriotai. Tikrasis kito tūkstantmečio žmogaus patriotizmas galėtų būti ne duoklė kokiam nors politiniam ar religiniam fundamentalizmui ar tik savo tautelės stabui, o žemei kaip gyvai ir iš tiesų žūstančiai vertybei. Pagarba kiekvienai šios žemės pėdai, kur gyvena, dirba ir teršia žmogus. Nes iš milijardų tų mažų pėdų susideda ir vienintelė žmogaus tėvynė – planeta.
Kartais gal geriau pasodinti medį, negu iškelti tautinę vėliavą dažnų švenčių proga.

3. Ekologija kaip metafora
Sąvoka ekologija, anksčiau reišusi mokslo sritį, per pastaruosius dešimtmečius nepaprastai išsiplėtė, tapo visuotine, iš esmės reiškia daug daugiau negu pats žodis. Priešingai – dar Kolumbo laikais Žemė atrodė didžiulė ir begalinė, o šiandien, apraizgyta įvairiausių komunikacijų voratinkliu, ji mums susitraukė į mažą, dar gyvą žirnelį beribėje kosmoso platybėje. Žodis ekologija tapo ne tik mokslo srities, bet ir gamtosaugos, kovos už gyvybės įvairovę ir kokybę, daugybės ekologinių organizacijų simboliu. Jis tapo metafora, kuri aprėpia visą mums žinomą pasaulį, ne tik gamtą ir kultūrą, kūną ir dvasią.
Ekologija prie naujojo tūkstantmečio slenksčio tapo ir vilties metafora, padedanti suvokti pasaulio sudėtingumą ir kartu jo trapumą, kartu padėjo nusviesti žmogų nuo nerealaus, išsigalvoto pseudodieviško “gamtos pertvarkytojo” pjedestalo, bandydama jį pastatyti į savo vietą biosferoje – tarp žolės ir žvaigždės, tarp skruzdėlės ir mėlynojo banginio, tarp nuodingųjų atliekų sąvartyno ir paskutiniojo pirmykštės girios lapelio.
Sąvokos “ekologija” tapsmas gyva, viską aprėpiančia metafora teikia jei ne iliuziją, tai bent viltį. Nes įvairiausių sąvokų prasmės plėtimasis ar siaurėjimas gali būti lygiai taip pat viltingas, lygiai taip pat keliantis nerimą. Lietuvoje jau nebėra Gamtos apsaugos, o tik Aplinkos apsaugos ministerija. Jau dažniau vartojama aplinkosauga negu gamtosauga. Peršasi labai simptomiška išvada: gal gamtos šalyje nebėra ar greit nebebus, o liks tik aplinka, kurioje dar auga keli medžiai, driekiasi link horizonto melioruoto upelio styga, o šalia – legalūs ir nelegalūs sąvartynai, priglaudžiantys ir laisvosios rinkos, ir praėjusio sovietmečio atmatas.
Jau beveik prieš dešimt metų tuometinio Žaliųjų judėjimo lyderis Saulius Gricius rašė: “Vartoji, vadinasi, esi kaltas”. Man regis, tą amžinąją žmogaus kaltę, kurią mums užkrovė civilizacija, vėlei pamirštame. Tikėkimės, kad ekologija kaip vilties metafora stovi jau netoli, už tuoj pat ateisiančio naujojo tūkstantmečio durų.

Meilės prasmė žmogaus gyvenime

 

Įžanga

Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje.

“Meilės prasmė”

Meilė yra bene labiausiai nuvertinta, supurvinta ir paniekinta gyvenimo vertybė. Galima sakyti, kad beveik praradome meilės prasmės ir paskirties suvokimą, kai tuo tarpu meilė yra pasaulį valdanti – kurianti arba griaunanti – galia. Nuo jos apraiškų priklauso ne tik pasaulio, žmonijos veidas, bet ir mūsų ateitis. Meilė – gyvybės pagrindas, pasak T.Šardeno – pagrindinė dvasinės energijos rūšis. Bet meilė, tikriau tai, kas šiandien vadinama meile, ir žudo. Sugrąžinti pagarbą meilei jau nepakanka, būtina giliau į ją pažvelgti, galbūt kitu aspektu, atskleidžiant joje glūdinčią galią. Aukštesnė pažiūra į meilę nebus vaisinga, nes ji ir vėl leis pasireikšti toms pačioms mumyse slypinčioms griaunančioms galioms. Meilė, kaip kuriančioji galia turi tapti viso mūsų gyvenimo pagrindu.
Meilės jausmo prasmė ir vertė yra ta, kad ji priverčia mus realiai, visa savo esybe pripažinti kitam tą besąlygišką reikšmę ir vertę, kurią dėl savo egoizmo mes priskiriame tik sau patiems. Meilė svarbi ne kaip vienas iš mūsų jausmų, o kaip viso mūsų dėmesio nukreipimas nuo savęs į kitą. Tai būdinga kiekvienai meilei, bet skirtingų lyčių meilei – ypač, ji nuo kitų meilės rūšių skiriasi ir didesniu intensyvumu, ir labiau pagauna, suteikia galimybę kuo visapusiškesniam ir tobulesniam bendrumui, abipusiškumui, tik šita meilė gali du gyvenimus ištikrųjų ir neatskiriamai sulieti į vieną, tik apie ją ir Dievo žodis sako: ir du bus viena lytis, t.y. taps viena realia būtybe. Jausmai reikalauja vidinės ir galutinės pilnatvės,bet toliau kaip iki šio subjektyvaus reikalavimo ar siekio paprastai dalykas nepasistūmėja, o jei ir pasirodo esą tik laikini. Vietoj esminio ir amžino susivienijimo poezijos įvyksta tik ilgiau ar trumpiau trunkantis, bet iš tiesų laikinas, daugiau ar mažiau glaudus,bet vis dėlto išorinis ir paviršutiniškas dviejų ribotų būtybių suartėjimas, virstąs gyvenimo proza. Meilės objektas neišsaugo po teisybei tos besąlygiškos vertės,kurią jau suteikė įsimylėjėlio svajonė. Meilės galia praranda visą savo prasmę, kai jos objektas iš besąlyginių įamžintos individualybės aukštumų smunka ir tampa atsitiktine ir lengvai pakeičiama priemone naujai. Tačiau, faktų akivaizdumo įtikinti, kad idealioji meilės prasmė tikrovėje neįgyvendinta, ar mes turime teigti, kad ji neįgyvendinta apskritai? Pati žmogaus prigimtis, su protinga sąmone, dorovine laisve ir sugebėjimu tobulinti save, apdovanota neapsakomomis galimybėmis, neleidžia mums iš anksto laikyti kokios nors užduoties žmogui neįmanoma, jei nėra vidinio loginio prieštaravimo arba nedermės tarp tos užduoties ir bendro visatos tikslo, tikslingos kosminio ir istorinio vystymosi eigos. Būtų visiškai neteisinga neigti meilės realizaciją vien todėl, kad ligi šiol to visiškai dar niekada nebuvo, juk tokioj pat padėtyje kažkada buvo ir daugelis kitų dalykų, pvz:. visi mokslai, menai,piliečių visuomenė, gamtos jėgų valdymas. Meilė žmogui kol kas yra tas pats, kas protas buvo gyvūnams; jos tėra tik pradmenys, užuomazgos, čia dar ne ji pati. Meilės užduotis ir yra gyvenimui įrodyti tą meilės prasmę, kuri iš pradžių tik nujaučiama; reikalinga tokia dviejų ribotų būtybių dermė, kuri sukurtų iš jų vieną absoliučiai idealų asmenį.Ši užduotis ne tik kad neslepia savyje jokio vidinio prieštaravimo ir yra nesuderinta su pasaulio prasme, bet ją tiesiog diktuoja mūsų dvasinė prigimtis, kurio ypatumas tas, kad žmogus, likdamas pačiu savimi, savo forma, gali apimti absoliutų turinį, tapti absoliučiu asmeniu. Tačiau tikrasis žmogus su visa savo idealaus asmens pilnatve negali būti tik vyras arba tik moteris, o turi būti aukščiausia dviejų vienybė. Įgyvendinti šią vienybę arba sukurti pilnutinį žmogų kaip laisvą vyriškojo ir moteriškojo pradų vienovę, kurioje abu pradai išsaugotų savo ypatingumą, savitumą ir kartu įveiktų savo esminį skirtingumą, suskilimą, ir yra artimiausias meillės uždavinys. Apžvelgę sąlygas, reikalingas to uždavinio sprendimui, mes įsitikinsime, kad tik jų nesilaikymas žlugdo meilę ir verčia pripažinti ją esant iliuzija.

“ Meilės objektai “

Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi su meilės objektu. Jei žmogus myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egojizmas.
Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirtinį žmogų, nereiškia žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.

“ Broliška meilė ”

Fundamentaliausioji meilės rūšis, gridžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia galima įžvelgti atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime.
Broliškoji meilė – meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliškoji meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliškoji meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms.
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių, bet aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs” ; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eit savomis kojomis yra pastovus ir visiems bendras.Tai yra beveik tik valios klausimas.
Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam – broliškos meilės pradžia.

“ Motiniška meilė “

Pripažindami pakankamai didelę svarbą ir vertę kitų meilės tipų, kuriais klaidingas spiritualizmas ir moralizmas norėtų pakeisti skirtingų lyčių tarpusavio meilę,mes vis dėlto matome, kad ši pastaroji atitinka du pagrindinius reikalavimus, be kurių neįmanoma ryžtingai išsivaduoti iš egocentriškumo, visapusiškai bendraujant su kitais. Visi kiti meilės tipai stokoja arba mylinčiojo ir mylimojo asmenų giminingumo, lygybės ir tarpusavio poveikio, arba visapusiško, viena kitą papildančių savybių skirtingumo.
Tėvų meilė – ypač motiniška – ir dėl savo jausmo stiprumo, ir dėl objekto konkretumo labiausiai priartėja prie skirtingų lyčių tarpusavio meilės, bet negali turėti tokios pat reikšmės žmogaus individualybei dėl kitų priežaščių. Ji sąlygojama dauginimos, kartų kaitos dėsnio pasaulyje. Motiniška meilė žmonių gyvenime, pasiekiant kartais nepaprastą pasiaukojimo lygį, yra be abejonės būtinas gamtos dėsnių paveldas. Vis dėlto motiniškoje meilėje nerasime tokio pat abipusiškumo (atsakomojo jausmo) ir gyvenimiško bendrumo jau vien todėl, kad mylinčioji ir mylimieji priklauso skirtingoms kartoms, kad pastarųjų gyvenimas – ateityje, su naujomis savarankiškomis užduotimis ir interesais. Pakanka vien to, kad tėvai negali būti vaikų gyvenimo tikslas, kaip vaikai tėvų.
Motina visą savo sielą atiduodanti vaikams, aišku, aukojasavo egojizmą, bet kartu ji praranda savo individualybę, o vaikų individualybę motiniška meilė jei ir palaiko, tai kartu išsaugo ir net sustiprina savo vaikų egojizmą. Be to čia mylimasis įgauna besąlygišką vertę ne dėl savo tikrosios individualybės; nors gerai motinai jos vaikas brangesnis už viską, bet tik todėl, kad jis yra jos vaikas, kaip ir gyvūnų pasaulyje, t.y čia tariamasis besąlygiškas kito vertės pripažinimas iš tikrųjų apspręstas biologinio ryšio.
Dar mažiau skirtingų lyčių tarpusavio meilę gali atstoti kiti simpatiją keliantys jausmai. Tos pačios lyties asmenų draugystei trūksta visapusiško viena kitą papildančių savybių skirtingumo, ir jeigu ši draugystė pasiekia ypatingą intensyvumą, tai ji virsta priešingu prigimčiai (nenatūraliu) skirtingų lyčių tarpusavio meilės surogatu.
Motinos meilė yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Jis turi du bruožus : pirmas – rūpestis ir atsakomybė, o antrasis siekia daugiau nei globa. Ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Ir iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama negu imdama, kuri tvirtesnė savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti.Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina; jei ji gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažystamuosius, visus žmones.

“ Patriotizmas ir meilė žmonijai “

Kalbant apie patriotizmą ir meilę žmonijai, reikia pasakyti, kad šie jausmai, nors ir kokie svarbūs, patys savaime gyvenimiškai ir konkrečiai egoizmo pašalinti negali, kadangi mylintysis ir mylimasis nesugretinami, nesulyginami – nei žmonija, nei tauta negali pavieniam žmogui būti toks konkretus objektas kaip ir jis pats. Paaukoti savo gyvenimą tautai ar žmonijai, aišku, galima, bet sukurti iš savęs naują žmogų,išskleisti ir realizuoti tikrąją žmogišką individualybę šios ekstensyvios meilės pagrindu neįmanoma. Čia realus centras vis dėlto yra senasis egoistinis “aš”, o tauta ir žmonija lieka sąmonės periferijoje kaip idealūs dalykai. Tą patį galime pasakyti apie meilę menui, mokslui ir t.t..

“ Erotinė meilė “

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; Motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Tai nėra staigus “įsimylėjimas“, staigus visų barjerų, egzistavusių iki tol egzistavusių tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimas. Šis intymumo išgyvenimas savo prigimtimi yra trumpalaikis.
Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši “ vienybė “ palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą.
Erotinė meilė kyla iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo būties esmėje. O savo esme žmonės yra vienodi.
Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas visą savo gyvenimą skirti vienam žmogui.

“ Meilė sau “

Manoma, jei aš myliu save, vadinasi, nemyliu kitų , taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei. Meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau yra būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save, jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.
Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Tokie žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nėra pajėgūs mylėti ir savęs paties.

“ Meilė kaip tikėjimas “

Tikroji meilė visų pirma remiasi tikėjimu. Pagrindinę meilės prasmę sudaro tai, kad kitai būtybei pripažystama besąlygiška vertė. Vadinasi, mes galime teigti jo besąlygišką vertę vien tikėjimu, kuris žino tai, ko viliamės, atskleidžia tai, kas neregima. Tikėjimą mes turime suprasti kaip teigimą, kad jis egzistuoja Dievuje ir šia prasme yra begalinės vertės. Pripažinti kitam asmeniui besąlygišką vertę ar tikėti juo (be ko neįmanoma tikra meilė) galima tik teigiant jį esant Dievuje.
Skirtingų lyčių tarpusavio meilė, teisingai suprasta ir įgyvendinama, šiai dieviškajai esmei suteikia būdą galutinai įsikūnyti individualiame žmogaus gyvenime, patį giliausią ir kartu patį išoriškiausią būdą realiai apčiuopiamai susijungti su ja. Iš čia tos nežemiškos palaimos, nežemiško džiaugsmo akimirkos,blyksniai, kurie lydi net ir netobulą meilę ir daro ją, net netobulą, saldžiausia žmonių ir dievų palaima – HOMINOM DIVOMQUE VOLUPTAS. Iš čia didžiausios meilės kančios, nes ji bejėgė išlaikyti savo tikrąjį objektą ir vis labiau tolsta nuo jo.
Čia tampa suprantamas ir tas dievinimas, begalinis atsidavimas, kuris toks būdingas meilei, bet taip mažai prasmingas, jeigu jis susijęs tik su žemiškąja puse, atskirai nuo dangiškosios.
Meilės dvilypumo arba, tikriau pasakius, dvipusiškumo mistinis pagrindas paaiškina, kaip meilė gali pasikartoti. Dangiškasis mūsų meilės objektas yra tik vienas, visada ir visiems vienas ir tas pats – amžinasis dieviškasis Moteriškumas; bet kadangi tikrosios meilės paskirtis – ne garbinti šį aukštesnį objektą, o įkūnyti jį kitoje, žemesnėje tos pačios moteriškos formos, nežemiškos prigimties, esybėje, kuri juk tėra viena iš daugelio, tai jos reikšmingumas, išskirtinumas mylinčiąjam, žinoma, gali būti ir praeinantis, laikinas.

“ Požiūris į meilę “

Į meilę buvo ir dabar yra žiūrima tik kaip į duotybę, kaip į būseną (normalią vieniems ir liguistą kitiems), kurią žmogus išgyvena, bet kuri niekam neįpareigoja; tiesa čia prisiplaka dar dvi mintys : fiziologinis mylimo asmens užvaldymas ir paprasta gyvenimiška sąjunga su juo – pastaroji uždeda tam tikras pareigas, bet čia jau įsijungia, viena vertus, gyvūnijos pasaulio dėsniai, kita vertus, žmonių bendruomenės sugyvenimo dėsniai,o meilė nuo pradžios iki galo palikta pati sau išnyksta kaip miražas. Aišku, meilė visų pirma yra gamtos duotybė nepriklausomai nuo nuo mūsų kylantis procesas, bet tai nereiškia, kad mes negalime ar neturime sąmoningai jos priimti ir patys kreipti šio natūralaus proceso į aukštesnį tikslą.
Visems žinoma, kad mylint mylimasis ypatingai idealizuojamas, mylintysis jį regi visai kitoje šviesoje negu ta, kurioje jį mato pašaliniai žmonės. Mylintysis iš tikrųjų regi, pastebimai suvokia ne tai, ką kiti. Ir jam, beje ši meilės šviesa greitai išnyksta, bet ar tai reiškia, kad ji buvo melaginga, kad tai – tik subjektyvi iliuzija?
Meilės idealizacija, nustojusi žadinti beprotiškiems žygdarbiams, nebeįkvepia, ji tampa tik masalu, vikione, verčiančia mus trokšti fizinio ir gyvenimiško turėjimo, užvaldymo, ir išnyksta, kai kai tik šis visai neidealus tikslas būna pasiektas. Meilės šviesa niekam nebetampa spinduliu, nušviečiančiu kelią į prarastąjį rojų. Į ją žiūrima kaip į fantastišką trumpo “meilės prologo danguje” suspindėjimą, kurį gamta atėjus laikui gesina kaip nebereikalingą tolesniam žemiškam gyvenimui. Iš tikrųjų šią šviesą gesina mūsų meilės silpnumas ir nesąmoningumas, iškreipiantis tikrąją dalykų tvarką.

“ Ar meilė yra menas? “

Ar meilė – tai menas? Jei tap, tai meilei reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, “apimtas meilės”. Daugelis meilę suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema kaip būti mylimu. Šis tikslas siekiamas keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t.. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų : išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja, siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys. Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys.

Pabaiga :

Gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks , kaip tai sunku. Jis tap pat pastebės, kad visos jo mintys sukasi apie jį patį. Kai mes kaupiame žinias, užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško vystymosi pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia.
Meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui.
Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, tai bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes.
Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šis troškimas ignoruojamas, tai dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.

NAUDOTA LITERATŪRA

Solovjovas, Vladimiras.
Meilės prasmė / Iš rusų kalbos vertė N.Norkūnienė. – V.:Pozicija,
1991.-94.

Fromas, Ėrichas.
Menas mylėti. – V.:Valst. leidybos centras, 1992

Patriotizmas. Samprata ir apibrėžimas

 

Patriotizmas -tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai.

Patriotizmas (iš lot. patria ‘tėvynė’) – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais – aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, – tuomet tai laikytina šovinizmu. Patriotizmo apraiškos išryškėja kylant tautiniams, teritoriniams konfliktams, ginant savo kraštą ir valstybę. Tokiose situacijose puolančio priešo sutapatinimas su visa jo tauta virsta nacionalizmu.

Patriotizmas kaip ir daugelis kitų vertybių šiais laikais nyksta dėl įvairiausių priežasčių,pavizdžiui, globalizacijos proceso,kitoje aplinkoje augusio jaunimo bei jo požiūrio į tokį dalyką.
Vienas pasaulis, vienas kaimas-globalizacija –dabar nesvarbu, kur tu gyveni,kur mokaisi: per kelias valandas gali nuskristi į kitą kraštą, todėl gimtinės vertinimas bei meilė jai slopsta. Šiais laikais tu jau gyveni ne Lietuvoje , o visame pasaulyje. Žmonės nebejaučia skirtumo, kur būna tuolabiau ,kad dabar sienos atviros- gali keliauti,mokytis dirbti bet kurioje šalyje . O ir žmonėms dažniausiai svarbūs materialiniai dalykai- kur geriau, gauni daugiau pinigų ten ir apsistoji. Neretai dvasiniai dalykai su materialiniais tarpusavyje nesusiejami –emigrantų meilė tėvynei, jeigu iš vis ji tokia dar buvo,galų gale pamirštama gerai ir patogiai įsitaisiusius kitoje visuomenėje , valstybėje. Kitos kultūros dėl tos pačios globalizacijos taip pat stipriai supanašėjusios , net sunku suprasti kuriai tu jauti meilę. Juk ir dabar praktiškai visame pasaulyje kalbame viena anglų kalba, mūsų virtuvė ne tokia populiari kaip kitų , pavizdžiui, kinų, italų,ispanų ir t.t., viešai kalbama apie savo senų paparočių, tautos savitumo praradimą.Būtent dėl šių problemų žmogus ,gyvenantis viename dideliame kaime ,nuvertina šalį, kurioje gimė ir nabejaučia tokio didelio prieraišumo , kaip dar visai neseniai gyvavę priespaudos ir okupacijos metais.
Dabartinis jaunumas užaugo ir auga laisvoje Lietuvoje ,kurioje nejaučiama priespauda, nėra cenzūros ir Ezopinės kalbos- dalykų,kurie vienijo tautą,kėlė meilę jai. Daugelis tokių jaunuolių tkriausiai net nesupranta patriotizmo sąvokos, ką visa tai reiškia iš tikrųjų. Šiuo atveju nepadeda kalbos ar pasakojimai apie senus laikus , kai buvo knygnešiai , uždraustas lietuviškas raštas , o sovietinė armija naikino viso to likučius bei pačią visuomenę.Kodėl būtent tais laikais buvo keliamos didžiausios „Dainų dainelės“šventės.,kodėl tuomet žmonės džiaugėsi savo šalimi , gyventojais , tautiniais rūbais? Galbūt dėl to, kad viso to nepatyręs ir nepajutęs negali suvokti patriotizmo prasmės ,o jaunimui pasakojimai, istorijos neturi realios prasmės , nes jie jau užaugo laisvoje Lietuvoje.
Šiuo metu dėl vyraujančios „pop“ kultūros ir kitokio jaunimo požiūrio būti patriotu nemdinga, jei toks būsi, tave visi laikys keistuoliu bukagalviu ar dar kuo. Dabartiniam žmogui labiau naudinga domėtis apgailėtomis laidomis televizoriaus ekranuose, turėti gerą automobilį ir namą, kurio bokštai matosi už kelių kilometrų. Patriotizmas laikomas atgyvenusiu dalyku, nes dabar tokių grėsmių nebėra, taip pat saugumo jausmą suteikia narystė įvairiose sąjungose, organizacijose, pavizdžiui, NATO, Europos sąjunga, kurie kaip Džordžas Bushas teigė atskubės mums į pagalbą. Domėjimasis ir buvimas patriotu laikomas keistu dalyku šiuolaikinėje ypač tarp jaunimo.
miestuose. O tai užtikrina pastovumą ir išliekamumą.

Sportas skatina patriotizmą
Krepšinis – antroji Lietuvos religija. Sportininkų pergalės kelia pasididžiavimą mūsų tėvyne. Dažniausiai skanduojant žodį „LIETUVA“ galima išgirsti, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Sportas – dar viena sritis, kurioje patriotizmas trykšte trykšta.
Sovietmečiu „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos klubą CSKA sukeldavo masinę euforiją. Kai kurie lietuviškos tapatybės saugotojai nerimauja, kad tautiškumas tampa nebeįdomus ir nemadingas, kad jaunimas žiūri į Vakarus, o ne į Rumšiškes, kad net keikiamasi ne rupiais miltais ir perkūnais, bet angliškais keiksmažodžiais. Tokia realybė – kuo toliau, tuo mažiau įdomus Vytautas Didysis, S. Daukantas su Valančiumi ir nacionalinis valgis – cepelinai su spirgais, kalbėta „Tapatybės labirintuose“.
Tačiau mažėjantis suvalgomų cepelinų skaičius dar nerodo, kad lietuviškumas neįdomus. Reikia padaryti tai, ką padarė XIX amžiaus mūsų tautiniai veikėjai – jie surado tokius herojus, tokius simbolius, kurie tapo įtikinami šimtui metų, kurie padėjo išlaikyti lietuvybę. O sportas gali duoti naujų didvyrių, naujų simbolių.
Juk ką reiškia, kad lietuvių varžybos vis daugiau ir daugiau stebimos ne namuose prie televizorių ekranų, bet baruose, kur susirenka bendraminčiai? Ogi tai, kad pergalės akimirkas norima išgyventi kartu su kitais, norima kartu pajusti tą jausmą, kuris verčia odą pašiurpti – tu priklausai tautai, kurios atstovai ką tik laimėjo.
Sociologinės apklausos rodo, kad sportininkų pergalės net 88,9 proc. Lietuvos gyventojų skatina didžiuotis Lietuva. Jie tapo šalies pasididžiavimu, patriotizmo šaltiniu. Tai patvirtina ir sociologai.
„Tai tikriausiai pagrindinis dalykas, kuriuo didžiuojasi lietuviai. Prieš porą metų buvo tokia apklausa apie Lietuvos įvaizdį. Tai, deja, lietuviai daug kuo nesididžiuoja, netgi ekonominiais pasiekimais (tuo metu ekonomika kaip tik labai gerai vystėsi, bet lietuviai nepripažino, kad tai yra sparčiai besivystanti šalis, kad tai moderni šalis). O dėl sporto absoliuti dauguma gyventojų sakė, kad pas mus sportas yra gerai išvystytas. Iš užsienio žiūrint, Lietuvoje sportas gal pervertinamas, bet iš vidaus tai vienas svarbiausių pasiekimų ir turtų“, – teigė sociologas V. Gaidys.

Patriotizmas ir jo pasireiškimo būdai

 

Įvadas

Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo.
Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai. Nereikia pamiršti ir interneto, kuris jungia viso pasaulio piliečius, jiems net neišeinant iš namų. Visa tai menkina tautinio identiteto išlaikymo ir patriotizmo svarbą pasaulyje, kartu, žinoma, ir Lietuvoje.
Svarbią įtaką tam turi karų ir kitokių jėgos konfliktų tarp tautų nykimas. Žmonijai svarbesnės tampa globalinės problemos, pvz.: kaip sustabdyti klimato atšilimą ar nuspręsti, ką daryti su nykstančiais gamtiniais ištekliais.
Gi tarpukariu, situacija buvo kardinaliai priešinga. Europoje daigus leido aršusis nacionalizmas (Vokietija, Italija), į rytus nuo Lietuvos žmonės šlovino komunizmą. Ką tik buvo sužymėtos naujos linijos žemėlapiuose. Kosmopolitai buvo laikomi juokingais svajotojais. Pasaulis buvo karštligiškas ir niūrus.
Tik save gerbianti, dvasinės ir materialinės gerovės siekianti tauta galėjo išsilaikyti. Todėl būtent trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiais patriotizmo idėjos buvo nepaprastai svarbios, todėl natūralu, kad vieni iš žymiausių to meto Lietuvos pedagogų S. Šalkauskis ir A. Maceina patriotizmo ugdymui skyrė daug dėmesio. Tai buvo svarbios idėjos. Ir dabar jos svarbios. Gal būt mūsų pasaulio istorija vėl pasisuks nenumatyta linkme. Gal tik vieninga tauta su jos sąmoningais piliečiais galės išlikti. Į šiuos klausimus atsakys tik laikas.
Tai tokia būtų įžanga į kursinį darbą.

Kas yra patriotizmas?

Susipažinus su A. Maceinos ir S. Šalkauskio darbais, krinta į akis keletas dalykų. S. Šalkauskis (remiuosi jo viešąja paskaita apie patriotizmą, perskaityta Lietuvos Universitete), bando daugiau atskleisti daugiau idėjinę patriotizmo pusę, gi A. Maceina, būdamas daugiau praktikas, tuo neapsiriboja, o kartu bando nurodyti konkrečius būdus, kaip tėvynės meilės išmokyti ir jaunąją tuometinės Lietuvos kartą.
Kalbant apie patriotizmą, pirmiausiai reiktų apibrėžti objektą, kuriam patriotizmas ir pasireiškia, t. y. tautą. S. Šalkauskui “tauta formaliai sprendžiant yra žmonių, sujungta bendros kolektyvios arba sutelktinės, individualybės lytimi” (1, 123 psl.). Šis apibrėžimas yra nevisiškai tikslus. Geriau tautą bandyti nusakyti pagal jos požymius, t. y. tautinės individualybės žymes. Tai ir kalba, papročiai, visuomeninė santvarka, pagaliau valstybė su savo teritorija. Kai vieno ar kito požymio pritrūksta, kinta ir tautinė individualybė, bet pati tauta kaip vienetas išlieka.
Patį patriotizmą S. Šalkauskis apibūdina taikliai ir gan paradoksaliai: “patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė. Tai, kas žmogaus individui yra savimyla, tautai yra patriotizmas; <….> dar trumpiau , – patriotizmas yra tautinė savimyla.” (1, 124 psl. ). Mintis šokiruojanti, bet pamasčius, teisinga. Tautos meilė išreiškiama per asmens meilę sau. Vis dėlto, neveltui kažkas yra pasakęs, kad vargu ar nemylint savęs, galima mylėti kitus. Remiantis šia mintimi, patriotizmas apibrėžiamas ne asmeniui, o tautai., t. y. patriotizmas yra daugiau ne asmens, o tautos savybe.
A. Maceinos požiūris labai panašus. “patriotizmas šiuo atžvilgiu yra tautinė savimeilė. Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava” (2, 229-230 psl.).
Na, o egoizmas? Juk tarp savimeilės ir egoizmo tik vienas žingsnis. A. Maceina supranta tautinio egoizmo grėsmę. Juk tai būtų meilė tautos kokia ji yra. Gal ir paprasta Lietuvą mylėti, nesigilinant kokia ji galėtų būti. Būtent tikras patriotas, turi siekti savo tautos idealo, bet ne ją idealizuoti. Kas iš to, kad mes žiūrėsime į savo tautą pro rožinius akinius.

Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas

Lygindami tautinę savimylą ir egoizmą, mes atrandame kas yra tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. S. Šalkauskis kalba apie kiekvienos meilės rūšyje esantį elementą, kurį jis vadina didybės pageidavimu. Čia esmė yra, kad objekte pirmiausiai mylima tai, kas sudaro idealinį jo tipą. Taigi objektas mylimas ne toks, koks jis yra, o toks koks jis turėtų būti. Tokią meilę jau galima laikyti tobulinimo veiksniu.
Visiškai taip pat yra ir su tautybės meile, kitaip tariant patriotizmu. Anot A. Maceinos, “Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilė ir pastangos įkūnyti jį tautinėje tikrovėje” (2, 230 psl.).
Jeigu patriotizmas susijęs su didybės pageidavimu tautai, jis tautą kelia ir aukština. Gali atsitikti taip, kad didybės pageidavimas suprantamas klaidingai. Tada tautai iškyla didelė grėsmė. Taip gali atsitikti, jeigu būtų tautai siekiama tik materialinės ir fizinės galybės. Tauta būtų plečiama kaimynų sąskaita.
Tikrasis patriotizmas būtų siekti, kad tautos materialinė galybė proporcingai augtų su tautos dvasine didybe. Tuo tarpu istorija rodo priešingai. Beveik visi karai kilo ir kyla dėlto, kad taip vadinami “patriotai” pageidavo savo tautai kuo didesnės materialinės galybės ir ją stengėsi plėsti visais teisėtais ir neteisėtais būdais. Tai jau nebe patriotizmas, o nieko nepripažįstantis nacionalizmas, galintis greit virsti į imperializmą. Pavyzdžių tam ilgai ieškoti netenka. Ypač didelį vaidmenį nacionalizmas suvaidino Antrajame Pasauliniame kare. Būtent Adolfo Hitlerio siekta išgryninti vokiečių nacija, kurios daugelis individų aklai priėmė nacionalizmo dogmas ir paskandino Europą kraujyje. Tai neturėjo nieko bendro su patriotizmu, tai buvo tik šlykšti parodija. Tokiam “patriotizmui” kategoriškas ir prof. S. Šalkauskis: “visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų laikyti savo monopolija tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra netik žmonijos, bet ir savo tautos budeliai ir netgi daug anksčiau, negu suskumba ateiti priešai iš šalies ir įsmeigti į tautos širdį materialinį kardą“ (1, 127 psl.). A. Maceina jam antrina sakydamas, kad “tautos, kurios stengiasi siekti nuo “jūrų iki jūrų”, nesupranta istorinio vyksmo prasmės ir kartu rengia sau pražūtį” (2, 232 psl.).
Taigi matome, kad patriotizmas turi būti proporcingas visai ne materialinei tautos didybei, kuri savyje galis lėpti daug blogio kitiems, o moraliniai jos dedamajai, kuri nors ir gali būti apribota kokios nors prievartos, bet visuomet suteikia tos tautos individams galimybę dvasiškai tobulėti.
Dabar jau galima suformuluoti keletą minčių, kad patriotizmas susijęs ir su tautybės forma ir su jos turiniu. Jeigu mes kalbame apie patriotizmą kaip apie savo tautinės individualybės meilę, apibrėžiame formaliąją patriotizmo pusę; gi sakydami kad patriotizmas sietinas su tinkamai suprastos didybės savo tautai siekimu, mes iškeliame patriotizmo turinį.
Vykstant kultūrinei tautos pažangai, tautybės turinys tampa visuotinesnis, kai tautybės lytis darosi vis individualesnė. Tai labai pastebima įžymių tautos žmonių atžvilgiu. Visi žmonijos genijai reiškiasi tam tikra kalba, tam tikrais įpročiais, tautiniu temperamentu bei kitais požymiais, žodžiu tautine lytimi, kuri sudaro konkretų jų egzistavimo pagrindą. Ko gero, genijai be tautinės individualybės pristigtų gyvybės pulso; na, o be visuotinio turinio jie nustotų savo kaip žmogaus dvasios platumo.
Apibendrinant galima sakyti, kad didžia dalimi dvasinė tautos didybė priklauso nuo dvasinės jos žmonių didybės.
Trečia pagrindinė tikro patriotizmo savybė yra individualinės tautinės lyties jungimas su visuotiniu turiniu. Ši savybė savaime išplaukia iš pageidavimo savo tautai tikros didybės. Ta didybė kyla ne iš materialinės lyties , kuri dažniausiai yra apribota , o iš praktiškai neribojimo dvasinio turinio. Reikia atkreipti dėmesį , kad kai sudaroma tautinio veikimo programa kuri iš tautybės padaro vien tik tikslą, bet neriša jos su pozityviu gyvenimu, tada yra gera dirva vešėti nacionalizmui , kuris greitai gali nuvesti žmones prie to dvasinio bukumo , kuris yra toks artimas nacionalistų prigimčiai. Tuo tarpu plati tautinio veikimo programa , kuri yra pagrįsta tikru patriotizmu, privalo jungti tautybę su visuotinio žmogaus dvasios turiniu.
Taigi galima išvardyti tris tikro patriotizmo savybes:
1. tautinė savo individualybės meilė;
2. pageidavimas tautai moralinės didybės;
3. jungimas individualiosios tautinės lyties su tautiniu turiniu.
Apibendrindamas profesorius S. Šalkauskis pasiūlo tokį tikro patriotizmo apirėžimą: “tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautybės lytimis” ( 1, 130 psl.).

Patriotizmo pasireiškimo keliai

Nustačius kas yra tikrasis patriotizmas, derėtų nusakyti kaip jis privalo reikštis. Iškyla keletas svarbių klausimų:
1. kaip reiškiasi tikras patriotizmas per tautos narį jo paties atžvilgiu;
2. kaip patriotizmas pasireiškia patrioto veiksmais savo tautos atžvilgiu;
3. kaip patriotizmas veikia santykius tarp atskirų tautų;
4. kokie patriotizmo pasireiškimai žmogaus santykiuose su žmonija
Kadangi patriotizmas dažniausiai grindžiamas moralinės didybės savo tautai noru, tai reiškia , kad pats patriotas turi būti pasiryžęs tobulėti dėl savo tautos. Tai daryti reiktų pradėti nuo savo paties meilės. Tik mylėdamas save ( tiksliau savo idealą )tas patriotas galės realizuoti meilę tėvynei.Kaip sako A. Maceina “ jei tikras patriotizmas pageidauja savo tautai moralinės didybės, tai šitas pageidavimas pačiam patriotui yra visų pirma prievolė stengtis realizuoti pageidaujamą didybę savo gyvenime ir veikime <…> “ ( 2, 233 psl. ). Tai natūralu , nes neįmanomas tikras patriotizmas žmogui negerbiant ir nemylint savęs. Nemylėdamas savęs, žmogus negalės suprasti kitų žmonių bei įvertinti savo tautos poreikius. Juk tauta nėra belytis socialinis vienetas.Ji yra sudaryta iš žmonių.
Kaipgi pasireiškia patriotizmas savo tautos atžvilgiu? Jeigu patriotiškai brandus pilietis stos už savo tautos vairo, tai galės turėti lemiamos reikšmės tautos aukštesnei kultūrai, o ji kurs visuotinį tautybės turinį. Būtina paminėti, kad tautinės civilizacijos kūrimasis yra demokratinis vyksmas. Neįmanoma sukurti tautos be visos liaudies bendradarbiavimo. Būtent liaudis ir jos kūryba susijungia su šviesuomenės kūryba sudarydamos tautinę civilizaciją.
Čia S. Šalkauskis pastebi, kad labai ryškiai demokratinis patriotizmo pobūdis atsiskleidė Lietuvos atgimimo laikotarpiu ( turima galvoje pirmi du dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai). Profesorius pastebi, kad tautybes nykimas buvo aristokratijos “nuopelnas”, o demokratija prisikėlė su liaudimi. Taigi demokratija labai susijusi su patriotizmu.
Iš kitos pusės patriotas neturėtų būti aklas mylėdamas savo tautą. Demokratija būtent leidžia parinkti tinkamas priemones tautiškumui vystyti. Taigi tautos nariai turi matyti netik tautos privalumus, bet neužmerkti akių prieš jos trūkumus. A. Maceina pastebi, kad patriotizmas neturėtų vengti tautinės kritikos. Tai neturėtų būti romantinis šydas, greičiau jau aštrus žvilgsnis. Čia vėl iškyla nacionalizmo ir kosmopolitiškumo “pavojai” . Anot S.Šalkauskio, mylėti vien tautinę lytį grynas nacionalizmas gi vertinti tik turinį – kosmopolitizmas. Geriausias kelias būtų žengti viduriu. Abu kraštutinumus autorius kaltina vienpusiškumu.
Taigi tikras patriotas negali nurimti matydamas tautos blogybes . Jis yra verčiamas kovoti su savo tautos silpnybėmis. Tai neturi virsti tautos viešu plakimu pasaulio akyse, ką kartais mėgsta daryti kai kurie politikos veikėjai. Tuo patrioto pareigos savo tautai nesibaigia.Jis turi rūpintis savo tautos pašaukimo įvykdymu. Kiekviena tauta gali neribotai dvasiškai tobulėti. Bet kiekvienai tautai egzistuoja sava geografinė padėtis, etninis pobūdis ir pan.. Visa tai palengvina atitinkamų galimybių realizavimą. Taigi patriotas turi stengtis išnaudoti visa tai, mat tautos pašaukimo įvykdymas ir sudaro pagrindinį kultūrinės pažangos uždavinį. Štai lietuvių tauta yra labai savita dėl jos etninio rytietiško temperamento bei unikalios geografinės padėties: mes esame vartai tarp Rytų ir Vakarų. Taigi svarbiausiai yra šių dviejų civilizacijų geriausių požymių sinteze.
Galime pereiti prie trečio klausimo: kokius santykius turi nustatyti tikrasis patriotizmas tarp atskirų tautų. Prof. S.Šalkauskio keliamos idėjos buvo labai revoliucingos jo laikotarpiui. Tais didelės nesantaikos tarp tautų laikais, kalbėti apie patriotizmo prievoles šioje srityje, buvo drąsu. Jeigu kiekvienam asmeniui yra moralinė prievolė mylėti savo artimą kaip save patį , tai tauta, kuri yra asmenų visuma, turi tokią pat pareigą mylėti ir kitas tautas. Iš to kyla idėja , kad mylėti kitas tautas turi ir kiekvienas patriotas. Aišku, jis neprivalo būti kiekvienos tautos patriotu. Galima būti tik savo tautos patriotu.
A.Maceina netgi išplečia patrioto meilės kitoms tautoms sąvoką. Jis sako, kad “ kiek žmonija yra draugija , kiek ji išsireiškia regima pavidalu tiek ji organizuojasi per konkrečius individo sambūrius, kurie žmonijos atveju yra ne kas kita kaip tautos ”(2, 241 psl.). Taigi žmonija kaip draugija , gali egzistuoti tik tautų sąjungos pavidalu. Šiose mintyse jaučiamas komunizmo dvelksmas. Na, bet tiek to. A.Maceina pastebi , kad dvidešimto amžiaus pradžioje netgi mažiausios Afrikos tautelės stengiasi išsivaduoti iš kitų globos bei susikurti sau kitokį gyvenimą. Taigi matome, kad amžiaus pradžioje iš vienos pusės jungėsi į sambūrius iš kitos – išsiskirti iš visuotinės vienybės.A.Maceina kaltina kosmopolitizmą, kad jis pastebi antrąjį virsmą , bet ignoruoja pirmąjį.
S.Šalkauskiui atrodo , kad savaime suprantamas dalykas yra prievolė mylėti kitas tautas kaip savąją ir yra visiškai suderinama su prigimtine teise ginti savo tautos individualumą . Kai patriotizmas egzistuoja be kitų tautų meilės, jis virsta imperializmu. Netgi ginantis nuo kitos tautos agresijos , reikia ją mylėti. Tai labai gražiai sutampa su Kristaus mokymu.
Labai naudinga būtų pereiti prie tautinių mažumų klausimų. Anot S. Šalkauskio “tautines mažumas sudaro tie asmenys , kurie , būdami nuolatiniai krašto gyventojai ir valstybės piliečiai, nepriklauso tautybei , kurios yra dauguma valstybės piliečių “(1,138 psl.).
Tikras patriotas tokiu atveju turėtų remtis tuo , kad asmens tautybė yra neliečiamoji jo individualybės teisė ir vesti asimiliacinę politiką šiuo atžvilgiu , yra nusižengimas šiai teisiai. Aišku, kartais tautinių mažumų nusistatymas būna kenksmingas valstybei , tiek pagrindinei tautybei. Tokiu atveju S.Šalkauskas siūlo naudotis teisėsauga, bet nesiimti jokių represijų.
Niekas nepasikeitė ir šiais laikais. Aišku, Lietuva gali džiaugtis , kad lietuviu jos valstybėje yra daugiau kaip 90 %. Iš kitos pusės šiuolaikinėje Lietuvoje gan daug nacionalistų. Tokios valstybės, kuriose nėra vyraujančios pagrindinės tautybės , iš vis sunkiai gali kalbėti apie taip vadinamąjį tikrąjį patriotizmą.
Taigi patriotui privalu rūpintis tautinių mažumų apgynimu, vengti jas įžeisti, nes tai jau būtų stipresniojo valios demonstravimas silpnesniam.
Dar keletą žodžių reiktų pasakyti apie tikrąjį patriotizmą kaip asmens derinimą su žmonija per tautos tarpininkavimą. Iš principo, tauta, ne asmuo, turi lemiamą įtaką civilizacijos raidoje. Svarbu ir tai, kad žmonija pati neturi reiškimosi būdo, koks tautai yra tautybė. Išplaukia mintis, kad patriotas tik per tautos meilę, gali prieiti prie visos civilizacijos vertybių. Viskas vyksta pagal tokią schemą:

Taigi tauta yra tarsi žmogaus ir civilizacijos jungiamasis vienetas. Jau XX a. pirmoje pusėje matėsi, kad izoliuotų tautų gyvenimas negalimas. Kaip jau sakiau įvade, tai juo labiau neįmanoma stovint ant XXI a. slenksčio. Kalbėdamas apie žmogaus bendravimą su civilizacija S. Šalkauskis kaip ir A. Maceina pabrėžia dvipusį virsmą: iš vienos pusės tautos susipina įvairias ryšiais (kultūriniais, ekonominiais, politiniais), taigi, lyg ir vystosi kosmopolitizmas. Jis sako, kad nedera pamiršti ir to, kad lygiagrečiai turėtų stiprėti ir tautinės individualybės jausmas ir kad jį reikėtų ginti nuo netikėtų pasikėsinimų. Kaip sako autorius, “tautų universalizacija eina vienu žingsniu su jųjų individualizacija” (1, 146 psl.).

Patriotinis auklėjimas

Pakalbėjus apie kaip patriotizmas privalo reikštis, galime pereiti prie patriotinio auklėjimo ir jo esmės. Nuo šiol daugiau remsiuos A. Maceinos mintimis iš jo knygos “Tautinis auklėjimas”.
Savaime suprantama, kad patriotizmas, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus polinkis, turi būti kryptingai auklėjamas. Jam reikia skirti tam tikrą laiką ir tinkamus objektus. Aišku, tokios pratybos patriotizmą gali tik lavinti, bet ne jį sukurti. A. Maceina patriotizmą laiko instinktu, kurį tinkamai auklėjant, galima tik paaštrinti. Būtent auklėjimas gali tarsi užpildyti žmogų tinkamu patriotizmu. Kaip sako autorius, “patriotinis auklėjimas todėl ir yra pašauktas išvystyti patriotinę emociją ir patriotinį veiklumą ligi žmogiškumo ir kūrybiškumo laipsnio“ (2, 236 psl.). Kita vertus patriotizmas yra meilė. Jos išmokyti negalima. Anot Devaud “esama meilės, kuri išgano ir kuri žudo”. patriotizmas transformuojasi iš vienos rūšies meilės į kitą. Cituojant A. Maceiną “patriotizmo vardu didžiojo karo metu buvo tarnaujama ligoniams ir sužeistiesiem ir kartu buvo mėtoma bombos su maro bacilomis” (2, 236 psl.).
Taigi tautiniu patriotizmo ugdymo reikšmė labai svarbi. Be jo patriotizmas arba išnyktų arba išsigimtų į tautinį egoizmą, sukeldamas tautai pražudymo grėsmę.
Kokie gi pagrindiniai auklėjimo tikslai ir uždaviniai. Pagrindinis tikslas yra patriotinio auklėjimo pilnatvė, kuri padeda ugdytiniui atrasti sąmoningą nusistatymą tautos ir tėvynės atžvilgiu. Tai yra ne tautos meilės mokymas, o supratimo “kas ji yra” atradimas. Apie patriotizmą neužtenka tik mąstyti, anot autoriaus, jis turėtų sruventi visu žmogaus kūnu, keldamas jam meilę, pasididžiavimą ir entuziazmą .
Priklausomai nuo tikslų skiriasi ir patriotinio auklėjimo uždaviniai. Bendriausiu atveju uždavinys yra patriotizmo išvystymas bei jo apšlifavimas. Tiesa, dažniau, anot. A. Maceinos, naudojamas uždavinių išskaidymas į smulkesnius vienetus, t. y. patriotinio sąmoningumo siekia patriotinis įsisąmoninimas, patriotinio veiklumo – patriotinis veikdinimas, na o patriotinio šventumo – patriotinis pašventimas. Visi šie trys uždaviniai A. Maceinos suliejami į vieną pilnatvę: “įsisąmoninimas atskleidžia žmogiškąjį patriotizmo pobūdį ir parodo jo vertę. Veikdinimas paverčia jį kultūros principu ir tautos bei savęs tobulinimo akstinu. Pašventimas jį įprasmina, suriša su amžinais gyvenimo dėsniais ir tuo būdu jį atbaigia” (2, 238 psl.).
Kalbant apie patriotinį įsisavinimą, kuris yra ne kas kita, kaip patriotizmo ir jo objektų pagrindų išaiškinimas jaunajai kartai, A. Maceina pateikia kelias sritis:
1. patriotizmas ir kosmopolitizmas;
2. Tautinės praeities pažinimas;
3. Tautinės praeities atgaminimas;
4. Tautinės dabarties pažinimas;
Lyginant kosmopolitizmą ir patriotizmą iškyla klausimas ar pastarasis yra suderinamas su žmonių bei tautų nuoširdžiu ir atviru bendravimu? Anot A. Maceinos, kosmopolitai atsako į šį klausimą neigiamai. Galgi tikrai tautoms bendraujant nyksta patriotinis jausmas? Autorius teigia priešingai. Toliau sutinkame įdomią mintį, kad antipatriotiškumą skatina šviesuomenės sluoksnai, gi tuo tarpu teigiama, kad antipatriotiškumas liaudžiai nebūdingas. Tai buvo teisinga aniems laikams, taip yra ir dabar.
Na, bet pereikime prie glaudesnio patriotizmo ir kosmopolitiškumo palyginimo. Kosmopolitiškumas laiko žmoniją bendruomene. Tai A. Maceinos nuomone teisinga. Jis sutinka, kad žmoniją sieja glaudūs ryšiai, kuriuos pabrėžia ir katalikų bažnyčia, bet neigia, kad individas tiesiogiai kontaktuoja su žmonija. Autorius palaiko S. Šalkauskio schemą, kurią pateikiau aukščiau. Jis dar papildo, kad kiekviena bendruomenė (tauta) išsivysto į draugiją (žmoniją), bet vis dėlto nenustoja būti bendruomene. Teigdamas, kad kosmopolitai tai supranta tik labai vienpusiškai, A. Maceina randa svarių argumentų pasitelkdamas daugiausiai krikščioniškąjį mokymą. Visgi, į mintį , kad jau nuo seniausių laikų žmonės būrėsi į tautas, kad lengviau išgyventų, negalima numoti ranka. Tiesa, kad žmogaus gyvenimas ankstesniais laikais, nors ir atrodė vieningas, savyje slėpė daug reikalavimų. Gilindamasis toliau supratau, kaip autorių gąsdina kosmopolitizmas. Jis, neva, grąžintų pasaulį į “senovinį chaosą”, iš kurio nebūtų galima pakilti. Vienintele išeitimi laikoma Bažnyčia, kuri yra ir vienytojas ir skyrėjas. Profesorius yra visiškai tikslus sakydamas, kad nors tautos artės viena prie kitos, jas labiausiai skirs nevienodas nusiteikimas Dievo atžvilgiu. Su tuo sutinku ir aš. Religijos yra vieni iš pagrindinių konfliktų šaltinių. Kol pasaulio piliečiai išpažins skirtingas religijas, pasaulis neapsijungs. Kadangi tai dar greit neįvyks, A. Maceina galėtų būti ramus. Jis tikslus, cituodamas N. Berdiajavą, kad “ateities karai bus ne tiek politiniai, kiek religiniai ir dvasinai”. Tai su kaupu pasitvirtino. Visi karai vyksta dėl religijų.
Dar kosmopolitizmas bandomas atmušti panaudojant psichologų požiūrį, neva žmonėms tauta artimesnė negu žmonija (kitaip visas pasaulis). Tokiu atveju griauti savo tautos meilę, reikštų ir atsisakyti ir žmonijos meilės.
A. Maceina nepeikia patriotizmo už skatinimą gerbti ir mylėti vieniems kitus visame pasaulyje ir sako, “kad patriotizmas ir kosmopolitizmas stovi vienas prieš kitą ne kaip egoizmas ir altruizmas, o kaip vaisingas veikimas ir neaiškios svajonės” (2, 244 psl.).
Kitas svarbus klausimas auklėjant patriotiškai yra tautinės praeities pažinimas. Kažkodėl A. Maceinai labai patinka mintis, kad tautinė dabartis iš esmės nekinta laikui bėgant ir tik taip galima išsaugoti tautos tęstinumą. “tauta gyvena tol, kol ji gyvena individuose kaip jų valios siekimas; individuose pati tauta gyvena tol, kol jie jaučia ryšį tarp savo valios ir praeities. Kai šitas valios ryšys su istorija nutrūksta, tada tauta miršta kaip tauta, nors atskiri individai dauginasi it toliau” (2, 245 psl.). Ši mintis aiškiai parodo, kad tautos istorija, kaip ir religija, yra vienas iš patriotizmo varomųjų jėgų.
Remdamasis E. Lavisse mintimi, kad “tauta yra tautos istorija”, A. Maceina apibendrina keletą sąvokų susijusių su istorija kaip auklėjimo priemone. Būtent atmintis yra istorijos pagrindas. Tik atgaivinus jaunosios kartos atmintį, galima ją padaryti patriote. Istorija, drauge su gimtąja kalba, laikomos pagrindiniais veiksniais, neleidžiančiais asmeniui nukrypti nuo tautos.
Kaip mokyti tautinės istorijos. Autorius primygtinai siūlo ją susieti su kultūros istorija, o ne akcentuoti politikos istoriją, kuri “dažnai būna pilna klaidų, žiaurumo ir kraujo” (2, 248 psl.). Būtent šalia politikos besivystantis mokslas, dorovė ir menas yra daug svarbesni patriotizmui nei kruvini pasiekimai, kuriuos labai mėgsta prisiminti nacionalistai.
Antras dalykas, kad tautos istorija neturi būti atskirta nuo žmonijos istorijos. Juk tauta yra lyg sumažinta žmonijos kopija. Taigi tautos išsivystymas, jos esmė gali būti suprasta tiktai esant santykiams su žmonija. “Tik žmonijos vyksmo šviesoje galima suvokti tautos vyksmo prasmę ir pasiryžti sąmoningai dalyvauti jojo užduočių vykdyme” (2, 248 psl.).
Kaip svarbų tikslą, mokant pažinti tautinę praeitį, A. Maceina pabrėžia tiesos sakymą. Suklastotą tautos istoriją jis teisingai laiko nieko verta. Bėgdami nuo tautos paklydimų ir juos slėpdami nuo ugdytinių, mes tik galime iškreipti jų patriotizmo sampratą. Tai pabrėždamas A. Maceina parodo, kokia didelė yra istorijos mokytojo atsakomybė. Jis teisus teigdamas, kad jeigu istorijoje buvo klaidų, ugdytinis turi stengtis jų nekartoti. Tiesos sakymo pabrėžimas yra pagirtinas dalykas.Apie pusę amžiaus mums buvo brukamas istorinis melas, taigi mokykla buvo visai išjungta iš patriotinio ugdymo. Tik kai kur šeimose išliko tas tiesos sakymo pradas, kuris vėliau turėjo lemiamos įtakos išsikovojant Lietuvai nepriklausomybę.
Kaip pastebima vėliau, tautinės praeities neužtenka tik atpažinti, reikia ją pajusti. Tam jausmui ir skiriama keletas žodžių apie tautinės praeities atgaminimą. Būtent pagrindiniai tautos požymiai, kurie yra aštriai užakcentuojami turi didelės, jeigu ne lemiamos įtakos ugdant patriotizmą. Tautinės tradicijos turi didelės įtakos kuriant atramą tautos kultūriniam pamatui. Tai yra ryšys su mūsų protėviais, jų dorumo kriterijų perėmimas. Mokyti tautinės istorijos reiškia supažindinti naująją kartą su tautos išsivystymo išorine puse, o perteikti tautines tradicijas jau būtų priartinimas prie tautos dvasios.
Tautinės tradicijos puikiai atsiskleidžia per tautines šventes. Tai yra tarsi simbolinis istorijos įvykių atgaminimas. Šventės yra geras pastiprinimas istorijai, kuri moko daugiau teorijos. Šventės turi būti ir patrauklios estetiškai, nes jos tarsi apgaubia žmogaus sielą. Aišku, tai ypač tinka lietuviškoms tautinėms šventėms, kurios visos be išimties yra rimtos, turinčios netgi gedulingą pobūdį. Suprantu, kad lietuvių tautai, tekant istorijos tėkmei, nebuvo saldu, bet su tomis šventėmis reikia kažką daryti. Gal džiaugsmingesnės šventės galėtų suteikti patriotizmui truputį spalvingesnį atspalvį. Samprotaujant toliau, visas patriotinis auklėjimas, turėtų sukti didesnio estetizmo ir populiarinimo linkme. Jeigu jau pagrindiniai patriotai yra liaudis, tai šios tiesos turėtų būti pateikiamos suprantamai ir patraukliai. Situacija tarpukaryje buvo kiek kitokia. Neramiu laikotarpiu (kaimynų spaudimas) žmonės norėjo būti patriotai. Dabar gi to nėra.
Svarbūs tautinėse tradicijose yra tautos vėliava ir tautos ženklas. Vytis, Gedimino Stulpai, kita heraldika turi stiprų ryšį su istorine Lietuvos praeitimi. Tautos vėliava ir tautos ženklas yra tarsi pati tauta. Aišku, juos garbinant galima nuklysti nuo tikrojo patriotizmo, kita vertus lengviau įsisąmoninti, kad kovojant už juos, kovojama už pačią tautą. Neveltui karų nugalėtojai pirmiausiai stengiasi pakeisti tautos herbą ir vėliavą. Jie supranta, kad tai yra svarbi tautiškumo dalis. Taigi, jeigu nebus skiepijama pagarba tautos ženklams, patriotizmas tikrai nyks. Apskritai patriotizmui daugiau verta remtis estetiškais simboliais, o ne abstrakčiais svaičiojimais apie tėvynės meilę.
Nereikia pamiršti ir istorinių tautos paminklų.. Tai irgi geras simbolistinio patriotizmo pavyzdys. Stebint tuos paminklus galima sukelti ugdytiniui didžiavimąsi savo tauta bei jos istorija. Kaip labai svarbius, A. Maceina pabrėžia paminklus tautos šviesuoliams. Jie tarsi turėtų padėti sekti didžiųjų žmonių kilnių darbų keliu. Mano manymu, reiktų žavėtis ne tiek tokiais paminklais, kiek stengtis išsaugoti senas bažnyčias, pilis, žodžiu, istorinį palikimą.
Siekiant pažinti tautinę dabartį, A. Maceina pabrėži, kad tai yra pažinimas tautos kokia ji dabar yra. Čia, anot jo, lemiamą vaidmenį turėtų vaidinti kraštotyra, kuri “yra pirmoji ir svarbiausioji priemonė pažinti tautiniai dabarčiai” (2, 257 psl.).Būtent ji gali padėti ugdytiniams tvirtai susisiet su savo tėviške, pagaliau ir su tėvyne.
Dėstant kraštotyrą, reikia stengtis laimyti jaunosios kartos širdį, bet tai reikia daryti nepastebimai ir jaunimo nespaudžiant. Svarbu jį supažindinti su tėviškės gamta. Nes nuo gamtos pažinimo ir meilės prasigės ir tautos meilė. A. Maceina netgi siūlo įvesti tautinės geografijos pamokas, kurios stiprintų ryšius su gamta. Geografija turėtų ne apskritai nagrinėti klimatą, vandenis, gamtines zonas ar gyventojus, bet ir akcentuoti, kad į visą tą visumą reikia žiūrėti kaip į tautos gyvenamąją vietą.
Svarbus, jei ne lemiamas vaidmuo kraštotyroje tenka ekskursijoms ir kelionėms. Jas reiktų sutvarkyti taip, kad jaunuolis pažintų kraštą nuo pat savo kiemo iki visos valstybės. Būtent taip dėstoma istorija bei kraštotyra leis jaunajai kartai teisingai pažinti savo šalį ir turės lemiamos įtakos jam tampant patriotu.
Laikas prabilti apie kitą patriotinio auklėjimo priemonę – patriotinį veikdinimą. Pagrindiniu jo uždaviniu A. Maceina laiko karinį jaunimo ruošimą. Tai svarbu jeigu jau ne tautai, tai bent valstybei ir jos išlikimui.
Tiesa, jau tarpukaryje buvo išvystytas pacifistinis judėjimas, kuris norėjo pasaulio be karo. Na, bet politinė situacija neleido jam užimti deramos vietos. Mūsų laikais pacifizmo idėjos irgi nelabai populiarios.
A. Maceina pabrėžia, kad iš esmės karinis auklėjimas yra auklėjimas ginti tėvynę. Reikia atsiriboti nuo militaristinių kai kurių šalių siekimų. Esmė ta, kad militaristinis auklėjimas yra tiesioginis rengimasis karui. Na, o patriotinis auklėjimas ne kas kita, “kaip jaunimo nuteikimas ir išmokymas drąsiai bei veikliai gelbėti tėvynę pavojaus metu” (2, 264 psl.). Jeigu kovos tikrai tėvynei pasišventę žmonės, jie galės sulaikyti ir daug didesnę priešo armiją. Puikus pavyzdys iš šių laikų – Čečėnija. Tai patriotų tauta, verta mūsų pagarbos. Iš kitos pusės patriotizmo netrūko ir pas lietuvius 1991 m. sausį.
Autorius vartoja ir žodį “veikliai gelbėti”. Taigi jis pripažįsta ir gero techninio pasiruošimo svarbą, nes nors ir būdamas patriotas plikomis rankomis prieš priešą vargiai atsilaikysi.
Karinį jaunimo ruošimą reiktų pradėti jau mokykloje. Turi būti lavinimas ir nusiteikimas ginti tėvynę, ir mokėjimas kariauti. Svarbu įdiegti jaunuoliui, kad verta tėvynę ginti, kartais ir dėl jos mirti. Dera pažymėti, kad jaunimas nesupranta karo žiaurumo, kol jame nedalyvauja. Kaip sako prof. A. Maceina, “reikia techninį mokymą žudyti pagrįsti tvirtu doroviniu nusiteikimu garbingai kovoti ir šventai žūti” (2, 265 psl.). Taigi pabrėžiama tamsiųjų žmogaus dvasios gaivalų, kurie išsiskleidžia karo metu, neatpalaidavimo svarba. Taigi mokyklai keliamas uždavinys sudaryti sveikas pažiūras į karybą ir padaryti jaunuomenę dorais tėvynės gynėjais.
Šis sunkus darbas pradėtas mokykloje, turi būti tęsiamas ir armijoje. Būtent ten gauti pradmenys yra užtvirtinami. Aišku, kario poelgiai nebūtinai yra patriotizmas. Jeigu patriotizmas yra kūryba, tai kario darbas yra ardymas. Įdomi M. de Munnyck’o mintis, kad kova prieš blogį visuomet yra negatyvi, nes ji apsirėžia griovimu gėrio, kuriame laikosi blogis. Todėl kareivio pareigos patriotizmui yra tik priemonė <…> ir jis ardo dėl to, kad tauta galėtų kurti” (2, 267 psl.) .
Apibendrinti karinį mokymą per patriotizmo prizmę, būtų galima taip: “karo metu kariaujantieji negali būti tik kareiviai. Jie turi būti ir žmonės – ir dar labiau žmonės negu taikos metu” (2, 265 psl.).
Beliko aptarti patriotinį pašventimą. Būdamas, katalikiškų idėjų puoselėtojas jis atranda ir kaip jas susieti su patriotizmu. Anot jo, krikščioniška tautos meilė nėra koks nors rainis instinktas ar psichologinė būsena, “tai yra meilė sutelktiniam Kristaus Kūno nariui” (2, 286 psl.). Kadangi, apskritai paėmus, Kristus mirė už visas tautas, meilės santykis su sava tauta darosi atremtas į Kristų. Mylėti savo tautą, reiškia įsijungti į Kristaus meilę.
Vis dėlto tautos meilė kartais prieštarauja Dievo meilei. Tokiu atveju, A. Maceina siūlo remtis Žanos d’ Ark (Joanos Arkietės) pavyzdžiu. Būtent Orleano Mergelėje, autorius atranda tautos meilės ir krikščionybės visišką suderinimą. Taip Žana d’ Ark buvo tikra patriotė ir jos gyvenimas parodo, kad krikščioniška yra didingai veikti ir kentėti.
Toliau samprotaujama apie krikščionybės ryšį su patriotizmu. Ji nėra nei nacionališka (kaip kalba kosmopolitai), nei kosmopolitiška (nacionalistų požiūris). Ji patriotiška, nes reikalauja mylėti kiekvieną tautos narį ir pačią tautą, kaip myli save patį. Remiantis profesoriumi, krikščionybėje vyksta tobula žmonijos ir tautos meilės sintezė, atremta į šventųjų bendruomenę.
Su visais šiais teiginiais galima ginčytis. Kristus, mano manymu, buvo pirmasis pasaulio kosmopolitas. Jo mokymas akcentuoja ne žmogaus meilę tautai, bet jo meilę kitam žmogui. Kristui, kaip S. Šalkauskiui, nereikia tautos, kad žmogus galėtų kontaktuoti su žmonija. Tai žmogus gali pasiekti per Kristaus mokymą.
Tada tuo labiau krikščionybė nėra suderinama su nacionalizmu, kuris garbina tik tautą siaurąja prasme ir nemyli kitų.
Visus Kristaus pasekėjus galima laikyti viena tauta. Tai būtų jau lyg ir patriotizmo užuomazgos; bet juk Kristus nurodė vienodai mylėti visus žmones, ypač kreipiant dėmesį į tuos, kurie dar nėra jo avelės.

Išvados

Ką gi. Apžvelgiau dviejų žymių Lietuvos pedagogų samprotavimus patriotizmo tema. Tai nebuvo lengva. Kokios galima daryti apibendrinimus? S. Šalkauskis savo paskaitoje daugiau nagrinėjo teorines patriotizmo tezes, gi A. Maceina siūlo konkrečius metodus kaip patriotizmą diegti jaunuomenės auklėjime ir pats remiasi S. Šalkauskiu. Abu autoriai nepakantūs nacionalizmui ir, kas mane liūdina, kosmopolitizmui.
S. Šalkauskis labai kategoriškas: jis vainoja ir fašistus, ir ypač komunistus. Tuo tarpu A. Maceina liberalesnis. Jam patriotizmas galų gale atsigręžia į Dievą.
Kaip ten bebūtų, šiuolaikinis gyvenimas diktuoja savo nuostatas. Mes galime perimti iš autorių dalį jų minčių ir sėkmingai jas transformuoti savo ir tautos reikmėms. Jie nieko blogo nemoko, netgi priešingai – jie siekia išaukštinti tautą kaip žmonijos nedalomą vienetą. Tai puiki atsvara šiuolaikiniam nihilizmui ir abejingumui dėl daugelio dalykų.
Įvade mano paminėti kosmopolitizmo vėjai dar nedvelkia labai stipriai. Kol kas žmogui sunku išgyventi be savo tautos ir valstybės., todėl svarbu ją puoselėti. Vargu ar tai įmanoma be patriotizmo. Tauta tai ne vien žmonių draugija, tai ir kažkas virš mūsų, atsinešto dar iš protėvių. Manau, tolios auros gaubiamas, žmogus kaip tautos ląstelė, galės pasiekti aukštumas, kurios dabar dar atrodo neįtikėtinos. Dėl to verta padaryti tiek nedaug. Tapkime tiesiog geresni. Kokie išmintingi Antano Maceinos žodžiai: “Tikras patriotas visų pirma yra doras žmogus” (2, 234 psl.).

Literatūros sąrašas

1. Stasys Šalkauskis. “Pedagoginiai raštai”, II tom. Kaunas, Šviesa 1991 m.
2. Antanas Maceina “Tautinis auklėjimas”. Kaunas, Šviesa 1991 m.