Vertybiniai popieriai ir ilgalaikės investicijos

ĮVADAS

Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje yra vertybinių popierių rinka, kurioje galima prisitraukti investuotojų, pasiskolinti pajamų ir valdyti finansines ūkinės rizikas. Vertybinis popierius (VP) yra dokumentas, patvirtinantis privačią asmens teisę ir kito subjekto turtinį ar neturtinį įsipareigojimą.
Šiame darbe aptarsiu kiekvieną vertybinių popierių rūšį – akcijas, čekius, obligacijas, taip pat kitų vertybinių popierių rengimo, įsigijomo, registravimo ir skelbimo, oficialių siūlymų teikimo tvarką. Taip pat apžvelgsiu vertybinių popierių rinkos atsiradimo istoriją Lietuvoje.
Žinant visą išleidžiamų vertybinių popierių tvarką, pareigas, įstatymus ir atsokomybę, mano nuomone, būtina susipažinti su atsakingos institucijos, t.y. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos, teisėmis ir pareigomis, kurias aptarsiu 4 skyriuje.
Darbo tikslas: Išanalizuoti vertybinių popierių veikimą Lietuvoje. Siekiant šio tikslo iškilo tokie uždaviniai:
1. Aptarti vertybinių popierių rūšis.
2. Išnagrinėti vertybinių popierių objektus.
3. Išanalizuoti vertybinių popierių išleidimo, registravimo tvarką.
Darbo objektas: vertybiniai popieriai Lietuvos rinkoje.
Darbo struktūra: įvadas, keturi skyriai, išvados, literatūros sąrašas. Visi skyriai skirti mokslinės literatūros, susijusios su vertybiniais popieriais, analizei. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados.

I. VERTYBINIAI POPIERIAI

Vertybiniai popieriai yra nuosavybės, skolos, keitimo ir dvišalių sutarčių dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuje. Vertybiniai popieriai priskiriami prie civilinės teisės objektų, kuriuos reglamentuoja 1.97 straipsnio 1 dalis.
Vertybiniai popieriai skirstomi pagal įsipareigojimus (pirminiai, išvestiniai), pagal disponavimo būdus (vardiniai, orderiniai, pareikštiniai), teises ir pareigas (piniginiai – suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą – čekis, vekselis, obligacija; nuosavybės vertybinis popierius – suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno t.y. akcijos, akcijos sertifikatai ir kt.; prekiniai vertybiniai popieriai – suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių – konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.)
Vertybiniai popieriai gali būti:
1. investiciniai (akcijos, obligacijos ir kt.),
2. neinvesticiniai (kreditiniai, čekiai, vekseliai ir kt.),
Pagrindinės vertybinių popierių rūšys:
1. akcija (investicinis – nuosavybės vertybinis popierius),
2. obligacija (investicinis – piniginis vertybinis popierius),
3. čekis (neinvesticinis – piniginis vertybinis popierius),
4. vekselis (neinvesticinis – piniginis vertybinis popierius),
5. konosamentas (neinvesticinis – prekinis vertybinis popierius),
6. indėlių liudijimai,
7. valstybės skolinis įsipareigojimas.
Vertybinius popierius leidžiančios akcinės bendrovės, yra vadinamos vertybinių popierių emitentais. Pagal vertybinių popierių įstatymą, emitentai turi atitikti visus Lietuvos akcinių bendrovių įstatymus. Reglamentavimo ypatumus nustato vertybinių popierių įstatymas.Vertybiniai popieriai gali būti išleidžiami rengiant emisiją. Vertybiniai popieriai suteikia jų savininkams vienodas turtines ir neturtines teises. Emisijos metu emitentas (juridinis asmuo) pateikia rinkai tam tikrą kiekį vertybinių popierių. Stambias emisijas organizuoja investicinės bankininkystės įmonės, bankai ir kitos finansinės organizacijos.
Vertybinio popieriaus patvirtintą teisę galima perleisti kitam asmeniui, tik tada kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, tačiau įstatymas gali numatyti ir priešingą variantą – teisė perleidžiama, neperleidžiant paties vertybinio popieriaus. Bet kuris vertybinių popierių perdavimas neturi pažeisti teisės normų. Vertybiniai popieriai turi turėti įstatymo numatytus rekvizitus.

1.1. AKCIJOS

Akcija – vertybinis popierius, patvirtinantis turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę (jei įstatymas nenustato kitaip), teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų numatytas teises, patvirtina turtines ir neturtines akcininko teises. Akcijas gali įsigyti tiek juridinis tiek fizinis asmuo. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas.
Akcijų priedai (nominalios vertės perviršis) − bendrovės nuosavo kapitalo dalis, lygi akcijų emisijos, kainos ir nominalios vertės skirtumui. Akcijų priedai gali būti naudojami bendrovės įstatiniam kapitalui didinti ir nuostoliams dengti (Akcinių bendrovių įstatymas, 39 straipsnis).

Akcijos būna vardinės ir pareikštinės, kurios turi teisinių suvaržymų. Vardinės akcijos negali būti laisvai parduodamos, nei perparduodomos, jomis gali naudotis tik tokių akcijų savininkai. Pareikštinę akciją galima laisvai parduoti ar perparduoti. Pagal teises akcijos dar skirstomos į priviligijuotas ir paprastąsias akcijas.

1.1.1. PRIVILEGIJUOTOS AKCIJOS

Privilegijuotos akcijos dažnai būna vadinamos hibridiniais vertybiniais popieriais, nes turi įvairių savybių būdingų obligacijoms ir panašumų su paprastosiomis akcijomis.
Privilegijuotųjų akcijų dividendai skaičiuojami fiksuota suma arba procentais nuo akcijos nominalios vertės. Kadangi privilegijuotų akcijų dividendai fiksuoti, akcijų savininkai nesidalina likutinio pelno dalimi.
Kiekviena įmonė turinti teisę prekiauti vertybiniais popieriais gali išleisti daugiau nei vieną privilegijuotų akcijų emisiją ar jų tipą. Privilegijuotų akcijų turėtojai turi pirmumo teisę prieš paprastųjų akcijų turėtojus tiek pajamų paskirstime, tiek bankroto procese. Tačiau tokių akcijų turėtojai neturi balsavimo teisės.

1.1.2. PAPRASTOSIOS AKCIJOS

Paprastosios akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys turtines ir neturtines teises. Akcijų bendrovių turtinės ir neturtinės teisės apibrėžiamos konkrečios akcinės bendrovės įstatuose. Vadovaujantis akcinių bendrovių istatymo 40 straipsniu, akcinių bendrovių akcijos gali būti tik nematerialios, o uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti nematerialios arba materialios.
Paprastųjų akcijų savinnkai išrenka direktorių, taip pat turi teisę patvirtinti bendrevės įstatus, leidimą išleisti naują akcijų emisją, sujungti įmones ar panašiai. Tokios akcijos egzistuoja tol kol egzistuoja įmonė, jos neturi išpirkimo termino. Paprastosios akcijos klasifikuojamos pagal įvairius požymius.
Taigi materiali turtinė teisė susijusi su įgyta teisę į bendrovės turtą proporcingai turimų akcijų skaičiui. Suteikia teisę į pelną, likutinį pelną, turtą. nemateriali neturtinės teisės susijusios akcininko teise dalyvauti akcinės bendrovės valdyme.

1.2. OBLIGACIJOS

Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis, liudijantis, kad jos savininkas suteikia kreditą šio vertybinio popieriaus eminentui. Obligacija užtikrina jos savininkui reguliarų fiksuotų pajamų gavimą ir išpirkimo kainą termino pabaigoje.
Obligacijos yra geras kreditavimo šaltinis. Obligacijos savininkai nepretenduoja į akcinės bendrovės turtą. Obligacijos tipai:
1. Konvertuojamos obligacijos. Šios obligacijos akcinės bendrovės valdymo sprendimu gali būti keičiamos į bendrovės akcijas.
2. Vardinės obligacijos. Jų cirkuliacija yra ribojama bei jos panašios į vardines akcijas. Vardinės obligacijos gali turėti papildomų teisių palyginti su pareikštinėmis obligacijomis.
3. Hibridiniai biržos vertybiniai popieriai. Šios rūšies obligacijos panašiausios į nekumuliatyvines privilegijuotas akcijas, kadangi palūkanų dydis joms nėra iš anksto nustatomas ir priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.
4. Obligacijos, kurioms nustatomas užstatas. Šių obligacijų užstatas yra ne tik visi AB aktyvai obligacijų išleidimo momentu, bet ir tie, kuriuos bendrovė numato sukaupti ateityje.
5. Obligacijos, kurios išleidžiamos neesant jokių specialių garantijų. Paprastai jas išleidžia didelės kompanijos.
1.2. VEKSELIAI

Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ir netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmenui.
Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju vekseliu (trata) įsakoma, pavedama sumokėti tam tikrą pinigų suma, vekselyje nurodytam asmenui. Paprastuoju vekseliu (solo) davėjas pats isipareigoja sumokėti jame nurodyta pinigų sumą.

1.4. ČEKIS

Čekis – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą pinigų sumą čekio turėtojui. Tai dokumentas patvirtinantis čekio davėjo įsipareigojimus čekio turėtojui. Čekio forma priklauso nuo jo rūšies (būtini rekvizitai: „čekis“, besąlyginis įsakymas sumokėti tą sumą, mokėtojo pavadinimas, mokėjimo vieta, čekio išrašymo data (vieta), čekio davėjo parašas). Čekis gali būti perduodamas indosamentu (perduodamuoju įrašu kitoje čekio pusėje ar jo pratąsoje, patvirtinantį teisių pagal čekį perdavimą kitam asmeniui) arba teisių perleidimo tvarka.

1.5. KONOSAMENTAS

Konosamentas – tai dokumentas įrodantis sutarties sudarymo faktą, ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) ir jais disponuoti. Jis patvirtina jame nurodyto arba jį pateikusio asmens reikalavimo teisę į konosamente nurodytus daiktus. Asmens nuosavybę į nurodytus daiktus dokumentas patvirtina, jei iš kitų dokumentų nuosavybės teisės negalima nustatyti.
Konosamentas gali būti:
1. Orderinis (perduodamas vardiniais ar blankiniais perdavimo Kroviniai išduodami siuntėjui, gavėjui, paskutiniam nurodytam asmeniui perdavimo sąraše).

2. Pareikštinis (perduodamas įteikiant; kroviniai išduodami konosamento pateikėjui).
3. Vardinis (perduodamas vardiniais perdavimo įrašais ar kitokia forma. Kroviniai išduodami krovinių gavėjui, asmeniui kuriam konosamentas buvo perduotas, laikantis tam tikrų taisyklių).

1.6. INDĖLIŲ LIUDIJIMAI

Indėlių liudijimai (sertifikatai) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlius, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui gauti indėlį ir palūkanas. Jie patvirtina indėlio sumą ir indėlininko teises į indėlį ar palūkanas, pasibaigus nustatytam indėlio terminui.
Liudijimai gali būti:
1. Vardiniai.
2. Perleidžiamieji.
3. Neperleidžiamieji.

1.7. VALSTYBĖS SKOLINIS ĮSIPAREIGOJIMAS

Valstybės skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis valstybės popierius, patvirtinantis, kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei tam tikrą pinigų sumą, ir suteikiantis teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio vertybinio popieriaus turėjimo laiką (LR iždo vekseliai, taupymo lakštai, naudojami kaip valstybės skolinimosi būdas finansuoti įstatymuose numatytas reikmes ir galintys būti antrinės vertybinių popierių apyvartos objektais. Išleidžiami nematerialia forma. Šie vertybiniai popieriai išleidžiami Lietuvos Respublikos vardu. Tokie vertybiniai popieriai prieinami visiems Lietuvos gyventojams, visoms įmonėms, organizacijoms, komerciniams bankams. Taigi Lietuvos vertybinių popierių rinkoje cirkuliuoja Vyriausybės ir verslo subjektų vertybiniai popieriai.

II. ILGALAIKĖS INVESTICIJOS

Dažniausiai bendrovės norėdomos padidinti įmonės kapitalą ar pilnai padengti ilgalaikės investicijos sumą išleidžia akciją prieš tai apskaičiuodamos įvairius finansinius rodiklius: pinigų srautus, investicijos atsipirkimo laiką ir t.t. Kaip įmonei atsipirks investicija priklauso nuo to, kokia ta investicija yra, pagal kokius kriterijus klasifikuojama.
Investicijos – tai pinigų panaudojimas tam tikram turtui įsigyti, siekiant ateityje gauti pajamas, naudos. Investicijos skirstomos į ilgalaikes ir trumpalaikes investicijas. Ilgalaikėmis investicijomis vadinamos tokios investicijos, kai pinigai panaudojami ilgesniam nei vienerių metų laikotarpui.
Investicijos klasifikuojamos pagal turto rūšį, į kurią investuojami pinigai, tai gali būti materialios, nematerialios, mišrios. Verslo investicijos dažniausiai būna mišrios, apimančios ir materialiąsias, ir nematerialiąsias investicijas.
Taip pat investicijos klasifikuojamos pagal finansavimo šaltinius. Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymai leidžia investicijas padengti skolintu, nuosavu arba mišriu (nuosavas, skolintas) kapitalu. Imonės dažniausiai renkasi mišrų būda, kad sumažintų riziką ir galimus nuostolius.

III. LIETUVOS VERTYBINIŲPOPIERIŲ INFRASTRUKTŪRA IR DALYVIAI

Lietuvoje vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudaro:
1. Vilniaus vertybinių popierių birža (VVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta vertybinių popierių pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios vertybinių popierių rinkos konjunktūrą.
2. Viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio įmonės ( FMĮ) arba banko specializuoti finansų maklerio padaliniai, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Priklausomai nuo įmonės rūšies ir kategorijos jie:
a. Savo ir klientų vardu bei lėšomis atlieka vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijas;
b. Konsultuoja investuotojus vertybinių popierių kainų ir investavimo į juos klausimais;
c. Valdo savo klientų vertybinių popierių portfelius.
d. Atidaro klientams vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas ir yra atsakingi už klientų nuosavybės teisės įrodymą į vertybinius popierius.
1. Kliringo bankas – Lietuvos banko mokėjimo sistema Litas, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų įvykdymą už sandorius su vertybiniais popieriais tarp FMĮ ir bankų pagal gautus iš Centrinio depozitoriumo atsiskaitymo nurodymus. Centrinė depozitoriumo vertybinių popierių atsiskaitymų sistema ir Kliringo bankas užtikrina vertybinių popierių ir lėšų pervedimo vienalaikiškumo principą. Jei viešosios apyvartos tarpininkas nesukaupia pakankamo pinigų kiekio Kliringo banke centrinės rinkos sandoriams apmokėti, birža sandorius apmoka Garantinio fondo lėšomis, o nuosavybės teisė už tokiu būdu apmokėtus vertybinius popierius pereina Garantiniam fondui.
2. Emitentai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys (tarp jų ir Finansų ministerija ir Lietuvos bankas), savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybinius popierius, siekiant pritraukti laisvas investuotojų lėšas.
3. Investuotojai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, savo vardu nuosavybės teise turintys bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierį.
4. Klientai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie naudojasi FMĮ teikiamomis paslaugomis perkant ar parduodant vertybinius popierius biržoje ar už biržos ribų, gauna konsultacijas investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP portfelį, turi finansų maklerio įmonėse atsidarę vertybinių popierių sąskaitas.

5. Vertybinių popierių komisija (VPK) – valstybinė institucija. Atliekanti vertybinių popierių rinkos priežiūros ir reguliavimo, investuotojų apsaugos bei kitas Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkos įstatyme numatytas funkcijas.
6. Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD arba Centrinis depozitoriumas) -Viešosios apyvartos tarpininkas, apskaitantis (saugantis) sandorio objektu esančius vertybinių popierių ir pinigines lėšas, bet nevykdantis kliento pirkimo – pardavimo pavedimo. LCVPD vadinamas vertybinių popierių ar piniginių lėšų saugotoju.

IV. VERTYBINIŲ POPIERIŲ REGISTRAVIMAS

Bet koks Emitentas (taip pat ir užsienio) pirmiausiai privalo gauti Vertybinių popierių komisijos leidimą viešam pirminiam vertybinių popierių platinimui. VPK jis turi pateikti vertybinio popieriaus emisijos prospektą, memorandumą ar programą. Gavęs leidimą, emitentas ar jo įgaliotinis – viešosios emisijos tarpininkas kreipiasi į Centrinį depozitoriumą dėl ISIN kodo priskyrimo vertybinių popierių emisijai (jei naujai platinama emisija nebus prijungiama prie anksčiau išleistos VP emisijos). Įregistravus įstatinio kapitalo didinimą Juridinių asmenų registre, sąskaitų tvarkytojas turi pateikti reikiamus dokumentus vertybinio popieriaus bendrosios sąskaitos atidarymui Centriniame depozitoriume. Tam tikrais atvejais emisijas, skirtas neviešam platinimui, emitentai gali iš karto registruoti Centriniame depozitoriume, kuris apie tokių emisijų registravimą per 10 dienų privalo informuoti Vertybinių popierių komisiją. Šiuo atveju pateikiami dokumentai ir emisiją įregistravus Centriniame depozitoriume, t.y. atidarius (ar papildžius) emisijos registracijos bei vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojų bendrąsias sąskaitas, vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojai privalo tuos popierius įskaityti į klientų asmenines vertybinių popierių sąskaitas. Pažymėtina tai, kad Lietuvoje visi vertybiniai popieriai yra nematerialūs, t.y. fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, atidaromose vertybinių popierių savininkų vardu. Įrašas vertybinių popierių sąskaitoje yra tiesioginis nuosavybės teisės į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymas. Vertybinių popierių sąskaitos gali būti tvarkomos popieriuje arba kompiuteriniu būdu.
Visi Vertybinių popierių komisijoje įregistruoti vertybiniai popieriai, skirti viešajai apyvartai, gali būti įtraukti į AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“ (Biržos) prekybos sąrašus. Tai reiškia, kad juos galima pirkti ir parduoti Biržoje. Biržoje yra sudaromi du prekybos sąrašai: oficialusis ir einamasis. Akcinių bendrovių vertybinių popierių įtraukimas į šiuos du prekybos sąrašus dar vadinamas listingavimu, o įtrauktos bendrovės vadinamos sąrašinėmis arba listinguojamomis bendrovėmis. Oficialiajame ir einamajame prekybos sąrašuose esančiais vertybiniais popieriais prekiaujama Biržos centrinėje rinkoje, taip pat gali būti sudaromi tiesioginiai sandoriai.
4.1.VERTYBINIŲ POPIEIŲ BIRŽA

Birža – brokerių ir investicinių bankų organizacija, kurios tikslas – suteikti priemones prekiauti įmonių akcijomis bei kitais vertybiniais popieriais. Biržoje prekiauti gali tik nariai. Įmonės, norinčios kad jų akcijomis būtų prekiaujama biržoje, turi įvykdyti tam tikrus reikalavimus, kurie skiriasi kiekvienoje biržoje. Pagrindinės biržos pareigos:
1. Koncentruoti vertybinių popierių paklausą ir pasiūlą.
2. Organizuoti pirminę viešąją vertybinių popierių apyvartą ir prekybą jais, vertybinių popierių įtraukimą į prekybos sąrašus, jų kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus.
3. Vykdyti apibendrintus vertybinių popierių rinkos tyrimus, skelbti rezultatus ir kt.
Nacionalinės vertybinių popierių biržos misija – sudaryti palankiausias sąlygas Lietuvos įmonėms didinti kapitalą ir finansuoti plėtrą, o vietiniams ir užsienio investuotojams saugiai investuoti Lietuvos vertybinių popierių rinkoje. Birža siekis būti aktyviu akcijų, obligacijų ir kitų finansinių instrumentų prekybos centru ir tuo būdu išlaikyti ir pritraukti į Biržą Lietuvoje išleistus vertybinius popierius.
Birža turi ne tik sukūrusi misiją, bet ir strateginius tikslus :
1. Sukurti skaidrią, saugią, likvidžią, efektyvią, tarptautinius standartus atitinkančią vertybinių popierių rinką investuotojams ir emitentams.
2. Modernizuoti technologijas, mažinti prekybos Biržoje kaštus, siūlyti naujas paslaugas emitentams, investuotojams ir Biržos nariams.
3. Šviesti Lietuvos visuomenę vertybinių popierių rinkos klausimais.
4. Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) rinkos tarpininkams sudaro galimybes saugiai prekiauti vertybiniais popieriais. NVPB prekybos sistema yra centralizuota ir dematerializuota. Prekybos sesijos pradžioje nustatoma akcijų kaina, paskui vykdoma nepertraukiama prekyba. Sandoriai NVPB sudaromi remiantis pavedimais gautais iš rinkos tarpininkų.

4.2. BIRŽOS ATSIRADIMAS LIETUVOJE

Pirmoji birža Lietuvoje veikė Klaipėdoje nuo 1775 m. iki 1945 m. Joje buvo prekiaujama eksportui skirtomis prekėmis: mediena, linais, grūdais. 1923-1940 m. Kaune veikusi birža prekiavo valiuta bei vyriausybės vertybiniais popieriais. Vilniuje vertybinių popierių birža veikė 1926-1936 m. Pokario metais Lietuvos vertybinių popierių rinka nebuvo plėtojama.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., pradėjus vykdyti ekonomikos reformą, paremtą masine privatizacija, labai svarbu buvo paruošti bazę efektyviai struktūrai, kuri suteiktų akcininkams galimybes atlikti sandorius su savo akcijomis. Taigi Vertybinių popierių rinkos atkūrimą Lietuvoje lėmė ekonominės reformos, ypač masinė privatizacija.
1991 m. vasario mėn. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Pirminio privatizavimo įstatymą, ir antroje 1991 m. pusėje prasidėjo masinė privatizacija. Šio proceso metu buvo išleistas didelis kiekis vertybinių popierių – daugiausia paprastųjų vardinių akcijų, kurių savininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos gyventojų.
Dėl itin didelės infliacijos buvo labai svarbu sukurti centralizuotą vertybinių popierių rinką, kuri leistų nustatyti realią išleistų vertybinių popierių rinkos kainą ir apsaugotų smulkius investuotojus. Atsižvelgdama į egzistuojančią vertybinių popierių rinką, kurioje nebuvo popierinių vertybinių popierių ir sertifikatų, o vieninteliam akcininko nuosavybės teisių patvirtinimui buvo naudojami laikinieji akcininko pažymėjimai, Lietuvos Vyriausybė nusprendė įdiegti nematerialios vertybinių popierių rinkos modelį.
1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Vyriausybės sprendimu Nr. 646 buvo įsteigta Nacionalinė vertybinių popierių birža. Steigiamasis akcininkų susirinkimas įvyko 1993 m. balandžio 20 d., kurio metu buvo išrinkta 15 asmenų Biržos Taryba. Birža įregistruota Vertybinių popierių komisijoje 1993 m. gegužės 11 d. Pirmoji Biržos prekybos sesija įvyko 1993 metų rugsėjo 14 d. Jos metu prekybos sąraše buvo pateikti 19 emitentų 22 vertybiniai popieriai, įregistruota 19 finansų maklerio įmonių, parduotos 368 akcijos, o prekybos apyvarta sudarė 1630,5 Lt. Buvo įdiegtas NVPB modelis kuris atitinka tarptautinius standartus ir rekomendacijas. Šis modelis yra laikomas vienu progresyviausia ekonominė sistema.

Kodėl lietuviai pasirinko dematerilizuotus vertibinius popierius?
1. Todėl, kad Lietuvoje jau sukurtas mechanizmas ir paruošti specialistai, kurie užtikrina nematerialaus vertybinių popierių rinkos modelio funkcionavimą.
2. Todėl, kad nemateriali vertybinių popierių rinka nereikalauja milžiniškų fizinių vertybinių popierių spausdinimo išlaidų.
3. Todėl, kad nematerialūs VP visiškai apsaugoti nuo suklastojimo, padirbinėjimo, jų egzistavimo laikas neribotas.
4. Nematerialių vertybinių popierių negalima pavogti ir parduoti.

Išvados

Šiame darbe stengiausi trumpai aptarti vertybinių popierių rūšis, bendruosius bruožus ir ypatumus. Vertybinių popierių tema yra labai plati ir turtinga savo informacija. Vertybinių popierių teisės sistema leidžia didinti verslo kapitalą ir modernizuoti įmones su skolinta investicija, išleidžiant vertybinius popierius. Tai puiki ekonominė sistema, veikianti šiuo metu Lietuvoje. Vertybinių popierių birža yra kontroliuoja įstatymų. Mano nuomone, tai padeda versliu gyvuoti ir pagerina Lietuvos ekonomiką.

LITERATŪRA

1. Aleknevičienė V. Įmonės finansų valdymas – Kaunas: vadovėlis, 2009.
2. Aleknevičienė V. Finansai ir kreditas – Vilnius: vadovėlis, 2005.
3. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas – Vilnius, 2000.
4. Lietuvos respublikos valstybinių popierių komisija. [žiūrėta 2010-04-22] Prieiga per Internetą: http://www.vpk.lt/new/documents/Gaires%20del%20ispekamojo%20pirkimo.pdf
5. Lietuvos respublikos vertybinių popierių komisija komisijos darbo ataskaita ir vertybinių popierių rinkos plėtros tendencijos – 2000. [žiūrėta 2010-04-22] Pieiga per internetą:
http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0105418.pdf
6. Bizga M. Esminės vertybinių popierių rinkos reguliavimo naujovės Vertybinių popierių rinkos įstatyme – VersloBanga, straipsnis, 2002. [žiūrėta 2010-04-22] Pieiga per internetą: http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.printer/3cf00ed19a58b
7. Lietuvos laisvos rinkos institutas analitinė medžiaga dėl vertybinių popierių rinkos plėtros – Vilnius, 2002. [žiūrėta 2010-04-22] Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=1884

Vertybiniai popieriai. Prekyba. Instrumantai

Lietuvos vertybinių popierių rinka pradėjo formuotis tik 1992 m. priėmus pirmuosius jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, įsteigus Nacionalinę vertybinių popierių biržą bei kitas vertybinių popierių rinkos funkcionavimui būtinas institucijas.
Nors jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinką Lietuvoje, teisiniu požiūriu vertybiniai popieriai, prekyba jais, o svarbiausiai investuotojų interesai vertybinių popierių rinkoje iki šiol detaliai nenagrinėjami.
Tradicinis požiūris teigia, kad investuotojai investuoja savo kapitalą į vertybinių popierių rinką tikėdami, jog rinka yra teisinga bei žinodami, jog vertybinių popierių teisė reikalauja laisvos ir sąžiningos prekybos. Efektyvi ir sąžininga prekyba vertybiniais popieriais vyksta tuomet, kai rinkos dalyviai vienodai disponuoja reikšminga vertybinių popierių kainai informacija. Prekiavimas vertybiniais popieriais žinant viešai neatskleistą, esminę informaciją, susijusią su vertybinius popierius išleidusiu emitentu, yra bene labiausiai investuotojų į tokius vertybinius popierius, neturinčių galimybių susipažinti su vidine informacija, interesus pažeidžiantis reiškinys.
Vertybinio popieriaus samprata
LR Civiliniame kodekse vertybiniai popieriai pripažįstami kaip atskira civilinių teisių objektų rūšis:
Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.
Kaip teigia LR Civilinio kodekso komentaro autoriai, “vertybiniai popieriai gali būti materialūs, t.y. nustatytos formos ir turinio dokumentai (pvz., čekis) ir nematerialūs, t.y. neturintys materialios formos (pvz., nematerialios akcijos)”. Taigi Civilinis kodeksas vertybinius popierius (tame tarpe ir nematerialius) pripažįsta savarankišku civilinių teisių objektu.
LR Civiliniame kodekse vertybinis popierius apibūdinamas kaip “dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui“. Pagal Kodekso 1.101 straipsnį, “vertybiniai popieriai yra dviejų rūšių: investiciniai (akcijos, obligacijos ir kt.) ir neinvesticiniai (čekiai, vekseliai ir kt.)“. Vertybiniai popieriai taip pat skirstomi į materialius, t.y. nustatytos formos ir turinio dokumentus, ir nematerialius, t.y. neturinčius materialios formos.
LR Civiliniame kodekse pateikto “vertybinių popierių, kaip civilinių teisių objektų, sąrašo negalima laikyti baigtiniu, nes įstatymai gali numatyti ir kitokių vertybinių popierių … taip pat įstatymai gali pateikti kitą investicinių vertybinių popierių apibrėžimą”, kuris naudojamas šiuos santykius reguliuojančiuose įstatymuose.
Vertybinių popierių rinkos įstatyme vertybiniais popieriais yra laikomi tokie vertybiniai popieriai, kuriais galima prekiauti vertybinių popierių rinkose:
• akcinių bendrovių akcijos bei depozitoriumo pakvitavimai dėl akcijų;
• skolos vertybiniai popieriai;
• vertybiniai popieriai, kurie suteikia teisę įsigyti 1 ir 2 punkte nurodytus vertybinius popierius pasirašymo ar keitimo būdu, įskaitant ir tuos, kurie suteikia teisę tik gauti pinigus.
Vertybiniais popieriais pagal LR Vertybinių popierių rinkos įstatymą taip pat laikomi būsimieji sandoriai dėl vertybinių popierių, opcionai bei vertybinių popierių indeksų sandoriai.
LR Civilinis kodeksas akciją apibrėžia kaip vertybinį popierių, kuris patvirtina jo turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti įmonės valdyme, jei įstatymai nenumato ko kita, teisę į įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po įmonės likvidavimo ir kitas įstatymų numatytas teises.
Vertybinių popierių apibrėžimai įvairių šalių teisėje skiriasi, priklausomai nuo to, kaip jie apibrėžiami tos šalies vertybinių popierių rinką reglamentuojančiuose įstatymuose.
Sąvokos
Akcija – vertybinis popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę gauti tam tikrą akcinės bendrovės pelno dalį (dividendą).
Obligacija – (lot. įsipareigojimas, pasižadėjimas), vertybinis popierius, suteikiantis jo turėtojui teisę gauti popieriuje pažymėtą sumą, o iki jos gavimo – reguliarias palūkanas.
Investuotojas – asmuo, nuosavybės teise turintis vertybinių popierių arba ketinantis jų įsigyti.
Vertybinių popierių rinka apibūdinama, kaip vieta, kurioje vyksta organizuota prekyba vertybiniais popieriais.

Apie Lietuvos VP rinką
Nemateriali rinka
Vertybiniai popieriai yra nematerialūs ir fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Vertybinių popierių asmenines sąskaitas turi teisę atidaryti ir tvarkyti vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD). Vertybinių popierių perleidimas yra fiksuojamas, darant atitinkamus įrašus vertybinių popierių sąskaitose.
Reguliuojama rinka ir užbiržinė prekyba
Reguliuojamą antrinę vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje organizuoja Vilniaus vertybinių popierių birža. VVPB yra savireguliuojanti organizacija, kuri priima ir įgyvendina taisykles bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius listingavimo, prekybos ir kitų procedūrų tvarką VVPB. Už biržos ribų sudaromi sandoriai įvykdomi per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus, kurie apie sudarytus sandorius privalo pranešti VVPB.
Vertybinių popierių rūšys
Vertybinių popierių rinkos įstatymas nustato tokias vertybinių popierių rūšis:
• akcinių bendrovių akcijos;
• skolos vertybiniai popieriai;
• pasirašymo teisės;
• priemonės, patvirtinančios dalyvavimą investicinėje kintamojo kapitalo bendrovėje;
• derivatyvai (finansiniai būsimieji sandoriai, būsimieji palūkanų normos sandoriai ir kiti);
• depozitoriumo pakvitavimai dėk akcijų.
Rinkos priežiūra
Vertybinių popierių rinką reguliuoja ir prižiūri Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija.
Vertybinių popierių komisija yra valstybės institucija, kurios narius penkeriems metams skiria Seimas ir kuri veikia vadovaudamasi Vertybinių popierių rinkos įstatyme įtvirtintais principais bei taisyklėmis. Vertybinių popierių komisija, kaip valstybės įgaliota institucija, vykdo vertybinių popierių rinkos priežiūrą tam, kad sustiprintų viso finansų sektoriaus stabilumą ir patikimumą.
Vilniaus vertybinių popierių birža prižiūri rinkos dalyvių bei biržoje listinguojamų vertybinių popierių emitentų veiklą tiek, kiek tai susiję su biržoje prekiaujamų vertybinių popierių kainų formavimu, sandorių sudarymu ir vykdymu, bei biržos priimtų taisyklių ir kitų teisės aktų laikymusi. Vilniaus vertybinių popierių birža vykdo rinkos priežiūrą vadovaudamasi teisės aktais ir biržos priimtomis taisyklėmis bei teisės aktų nustatytos apimties. VVPB ir Vertybinių popierių komisija bendradarbiauja, vykdydamos rinkos priežiūros funkcijas.
Teisinė bazė
Teisinio reguliavimo tikslas yra sudaryti teisinį pagrindą sąžiningai, atvirai ir efektyviai veikti vertybinių popierių rinkai, kad būtų kuo geriau apsaugoti investuotojų interesai bei apribota sisteminė rizika.
Pagrindiniai teisės aktai, sukuriantys pagrindą siekti nurodytų tikslų, yra šie:
• Vertybinių popierių rinkos įstatymas;
• Akcinių bendrovių įstatymas;
• Finansų įstaigų įstatymas;
• Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas;
• Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas;
• Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas;
• Pensijų kaupimo įstatymas .
Vadovaudamasi teisės aktais, Vilniaus vertybinių popierių birža, kaip savireguliuojanti organizacija, priima ir įgyvendina taisykles ir kitus teisės aktus, kad užtikrintų nuolatinį ir teisėtą rinkos veikimą.
Investuotojų apsauga
Lietuvos įstatymai nustato aukšto lygio apsaugą užsienio investuotojams.
Investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka sumokėję mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų.

VP rinka. Finansinės institucijos Lietuvoje, jų poveikis ekonomikos augimui

Vertybiniai popieriai (VP) – tai serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. VP rūšys – akcijos, obligacijos, Vyriausybės vertybiniai popieriai, taupymo lakštai, teisės ir kt.
Vertybinių popierių rinka – tai finansinių paslaugų rinkos dalis, apimanti kapitalo ir pinigų rinkas bei sudaranti sąlygas perduoti nuosavybės teisę į vertybinius popierius. Čia vyksta VP pirminė emisija ir antrinė prekyba.
Vertybinių popierių rinkos funkcijos:
 Susieti ir apjungti taupančiuosius bei investuojančius;
 Atlikti pirminį ir antrinį vertybinių popierių paskirstymą ir viešai juos pateikti rinkai;
 Kainodaros f–ja (vertybiniai popieriai kaip ir kiekviena prekė turi savo išlaidas ir kainą);
 Komercinė f-ja (susieti paklausą su pasiūla, organizuoti pardavimus);
 Susieti ir suderinti investicines banko operacijas, biržinę ir nebiržinę vertybinių popierių prekybą ir hipotekos priemonių rinką;
 Perskirstyti investicinius išteklius (vertybinių popierių rinka perskirsto išteklius tarp ūkinių veiklos sričių bei paverčia santaupas investicijomis);
 Laikytis vertybinių popierių rinkos standartų, etinių normų, taisyklių, užtikrinti, kad jų būtų laikomasi.
Vertybinių popierių rinka gali būti suskaidyta:
 Pinigų rinką (apima trumpalaikes kreditines operacijas);
 Kapitalo rinką (apima vidutines ir ilgalaikes kreditines operacijas);
 Fondų rinką (apima kreditines operacijas, aptarnaujant vertybinius popierius pirminėje, antrinėje ir kitose rinkose);
 Hipotekos rinką (apima kreditines operacijas, aptarnaujant nekilnojamo turto rinką).
Vertybiniai popierių apyvarta gali būti:
 pirminė (pasiūlymas įsigyti VP jų išleidimo metu bei jų perleidimas investuotojų nuosavybėn);
 antrinė (pasiūlymas įsigyti jau išleistų į apyvartą VP, taip pat jų perleidimas kitiems investuotojams).
Pagal sandorio vietą yra išskiriama:
 biržinė VP apyvarta.
 užbiržinė VP apyvarta.
Lietuvoje vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudaro:
a) Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta VP pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios VP rinkos konjunktūrą.
b) Viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio įmonės arba banko specializuoti finansų maklerio padaliniai (toliau – FMĮ), investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Priklausomai nuo įmonės rūšies ir kategorijos jie:
• savo ir klientų vardu bei lėšomis atlieka VP pirkimo ir pardavimo operacijas,
• konsultuoja investuotojus VP kainų ir investavimo į juos klausimais,
• valdo savo klientų VP portfelius,
• atidaro klientams VP ir pinigų sąskaitas ir yra atsakinga už klientų nuosavybės teisės įrodymą į vertybinius popierius.
c) Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD arba Centrinis depozitoriumas)
d) Kliringo bankas – institucija, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų įvykdymą už sandorius su VP tarp FMĮ ir bankų pagal gautas iš Centrinio depozitoriumo atsiskaitymo instrukcijas. Centrinis depozitoriumas ir Kliringo bankas (šiuo metu – Lietuvos banko Atsiskaitymų centras) užtikrina VP ir pinigų pateikimo vienu metu principą.
e) Emitentai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys (tarp jų ir Finansų ministerija ir Lietuvos bankas), savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybinius popierius, siekiant pritraukti laisvas investuotojų lėšas.
f) Investuotojai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys savo vardu nuosavybės teise turintys bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierių.
g) Klientai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie naudojasi FMĮ teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant VP biržoje ar už biržos ribų, gauna konsultacijas investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP portfelį, turi finansų maklerio įmonėse atsidarę VP sąskaitas.
h) Vertybinių popierių komisija (VPK) – valstybinė institucija, atliekanti VP rinkos priežiūros ir reguliavimo, investuotojų apsaugos funkcijas.

1. Pagrindiniai VP rinkos dalyviaiVertybinių popierių rinkos dalyviai – tai fiziniai ar juridiniai asmenys, parduodantys ar perkantys vertybinius popierius, tarpininkaujantys bei aptarnaujantys jų apyvartą.
Vertybinių popierių rinkos dalyvius galima suskirstyti į grupes:
 Emitentai
 Tarpininkai
 Investuotojai
 Akcininkai
 Klientai
 Finansų maklerio įmonė

2. Kokie pagrindiniai VP komisijos uždaviniai?• prižiūrėti, kaip laikomasi sąžiningos prekybos taisyklių vertybinių popierių apyvartoje;
• imtis priemonių, užtikrinančių veiksmingą vertybinių popierių rinkos veikimą ir investuotojų apsaugą;
• teikti pasiūlymus dėl valstybės ekonominės politikos, skatinančios vertybinių popierių rinkos plėtrą, formavimo;
• skleisti informaciją apie vertybinių popierių rinkos veikimo principus;
• imtis kitų priemonių Vertybinių popierių rinkos įstatymui ir kitiems teisės aktams, susijusiems su vertybinių popierių rinka, įgyvendinti.

3. Kas yra pirminė ir antrinė VP rinka?

Pirminė rinka – tai santaupų pavertimas investicijomis, nes pinigai už vertybinių popierių emisiją tiesiogiai atitenka emitentams.
Antrinė rinka – tai rinka, kurioje vyksta pirminėje rinkoje išleistų VP apyvarta.

4. Kokios pagrindines VP biržos funkcijos?
Vertybinių popierių birža (VVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta VP pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios VP rinkos konjunktūrą.
Funkcijos:
• koncentruoti VP paklausą bei pasiūlą;
• organizuoti pirminę viešąją apyvartą bei prekybą VP, jų įtraukimą į prekybos sąrašus, kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus;
• skatinti sąžiningą prekybą VP ir užkirsti kelią manipuliavimui kaina bei kitiems nesąžiningiems veiksmams;
• skleisti unifikuotą informaciją, leidžiančią įvertinti biržoje kotiruojamus vertybinius popierius, bei leisti oficialų biuletenį, kuriame kartu su biržos kainomis pateikiama informacija apie emitentus, kurių VP yra prekybos sąrašuose;
• vykdyti apibendrintus VP rinkos tyrimus ir skelbti jų rezultatus.

5. Kaip organizuota VP birža?

Biržos organai yra šie:
1. visuotinis biržos akcininkų susirinkimas;
2. biržos stebėtojų taryba (šiuose įstatuose bei biržos vidaus teisės aktuose stebėtojų taryba vadinama biržos taryba);
3. biržos valdyba;
4. biržos vadovas (prezidentas).
Biržos valdyba ir biržos vadovas yra biržos valdymo organai. Biržos taryba yra biržos priežiūros organas.
Biržos valdymo organai privalo veikti biržos ir jos akcininkų naudai, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis biržos įstatais.

VP biržoje privalo būti sudarytos stebėtojų taryba ir valdyba. Stebėtojų tarybos funkcijas VP biržoje atlieka biržos taryba. Biržos taryba sudaroma laikantis šių proporcijų:
• 1/3 – emitentų, investitorių, jų susivienijimų (asociacijų, konfederacijų ir pan.) pasiūlyti asmenys, neturintys nuosavybės ar darbo santykių su VP biržos nariais;
• ne mažiau kaip 1/3 – biržos narių pasiūlyti asmenys.

6. Kokios pagrindinės problemos būdingos VP rinkai?

 Rinkos sudėtingumo problema – ją lemia tai, kad investiciniams sprendimams priimti reikia turėti pakankamai aukštą kvalifikaciją, būtina šios rinkos priežiūra ir reguliavimas.
 Investuotojų problema – gana smulkūs investuotojai, nedidelės užsienio investicijų apimtys.
 Psichologinės problemos –psichologinės investuotojų nuostatos ir lėtas reagavimas į pokyčius;
 Apgaulės problemos – šioje rinkoje egzistuoja padidėjusi galimybė apgauti investuotoją, kadangi yra prekiaujama finansiniais instrumentais.
 Likvidumo problema – per mažas likvidumas, kadangi nesubalansuota kapitalo ir vertybinių popierių pasiūla.