V.Krėvė “Perkūnas,Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?

V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų – vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj”.
Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyje atsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų. Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama į mišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miško aprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškai buvę didingi: “…tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu kaip vakarą”. Kita senųjų laikų gamtos detalė – tai pasakotojo prisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didinga gamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiau jautė gamtos grožį, spalvas, įvertino miškų turtingumą. Jausmu suvokė girių didybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik eina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais: monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai, “kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis, padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojo pamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogų kūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis, nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai, romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojui labai įtikinamai.
Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiai erzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus, nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų. Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija. Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių į siūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę. Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir tos jau padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės. Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senų žmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartu su žeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimą kelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvų padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūros veda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savo gimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai. Todėl piktindamasis senasis skerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamas moralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviai pripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”.
Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai nekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą. Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės”. Ne sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities ir dabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”. Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių.
Prisiminimai slegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis, gyvenimiškoji išmintis, gebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas. O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš seno žmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimas požiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes.
Šiame kūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveiką moralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principas atskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka, ir pats žmogus.

Patriotizmas ir jo pasireiškimo būdai

 

Įvadas

Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo.
Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai. Nereikia pamiršti ir interneto, kuris jungia viso pasaulio piliečius, jiems net neišeinant iš namų. Visa tai menkina tautinio identiteto išlaikymo ir patriotizmo svarbą pasaulyje, kartu, žinoma, ir Lietuvoje.
Svarbią įtaką tam turi karų ir kitokių jėgos konfliktų tarp tautų nykimas. Žmonijai svarbesnės tampa globalinės problemos, pvz.: kaip sustabdyti klimato atšilimą ar nuspręsti, ką daryti su nykstančiais gamtiniais ištekliais.
Gi tarpukariu, situacija buvo kardinaliai priešinga. Europoje daigus leido aršusis nacionalizmas (Vokietija, Italija), į rytus nuo Lietuvos žmonės šlovino komunizmą. Ką tik buvo sužymėtos naujos linijos žemėlapiuose. Kosmopolitai buvo laikomi juokingais svajotojais. Pasaulis buvo karštligiškas ir niūrus.
Tik save gerbianti, dvasinės ir materialinės gerovės siekianti tauta galėjo išsilaikyti. Todėl būtent trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiais patriotizmo idėjos buvo nepaprastai svarbios, todėl natūralu, kad vieni iš žymiausių to meto Lietuvos pedagogų S. Šalkauskis ir A. Maceina patriotizmo ugdymui skyrė daug dėmesio. Tai buvo svarbios idėjos. Ir dabar jos svarbios. Gal būt mūsų pasaulio istorija vėl pasisuks nenumatyta linkme. Gal tik vieninga tauta su jos sąmoningais piliečiais galės išlikti. Į šiuos klausimus atsakys tik laikas.
Tai tokia būtų įžanga į kursinį darbą.

Kas yra patriotizmas?

Susipažinus su A. Maceinos ir S. Šalkauskio darbais, krinta į akis keletas dalykų. S. Šalkauskis (remiuosi jo viešąja paskaita apie patriotizmą, perskaityta Lietuvos Universitete), bando daugiau atskleisti daugiau idėjinę patriotizmo pusę, gi A. Maceina, būdamas daugiau praktikas, tuo neapsiriboja, o kartu bando nurodyti konkrečius būdus, kaip tėvynės meilės išmokyti ir jaunąją tuometinės Lietuvos kartą.
Kalbant apie patriotizmą, pirmiausiai reiktų apibrėžti objektą, kuriam patriotizmas ir pasireiškia, t. y. tautą. S. Šalkauskui “tauta formaliai sprendžiant yra žmonių, sujungta bendros kolektyvios arba sutelktinės, individualybės lytimi” (1, 123 psl.). Šis apibrėžimas yra nevisiškai tikslus. Geriau tautą bandyti nusakyti pagal jos požymius, t. y. tautinės individualybės žymes. Tai ir kalba, papročiai, visuomeninė santvarka, pagaliau valstybė su savo teritorija. Kai vieno ar kito požymio pritrūksta, kinta ir tautinė individualybė, bet pati tauta kaip vienetas išlieka.
Patį patriotizmą S. Šalkauskis apibūdina taikliai ir gan paradoksaliai: “patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė. Tai, kas žmogaus individui yra savimyla, tautai yra patriotizmas; <….> dar trumpiau , – patriotizmas yra tautinė savimyla.” (1, 124 psl. ). Mintis šokiruojanti, bet pamasčius, teisinga. Tautos meilė išreiškiama per asmens meilę sau. Vis dėlto, neveltui kažkas yra pasakęs, kad vargu ar nemylint savęs, galima mylėti kitus. Remiantis šia mintimi, patriotizmas apibrėžiamas ne asmeniui, o tautai., t. y. patriotizmas yra daugiau ne asmens, o tautos savybe.
A. Maceinos požiūris labai panašus. “patriotizmas šiuo atžvilgiu yra tautinė savimeilė. Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava” (2, 229-230 psl.).
Na, o egoizmas? Juk tarp savimeilės ir egoizmo tik vienas žingsnis. A. Maceina supranta tautinio egoizmo grėsmę. Juk tai būtų meilė tautos kokia ji yra. Gal ir paprasta Lietuvą mylėti, nesigilinant kokia ji galėtų būti. Būtent tikras patriotas, turi siekti savo tautos idealo, bet ne ją idealizuoti. Kas iš to, kad mes žiūrėsime į savo tautą pro rožinius akinius.

Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas

Lygindami tautinę savimylą ir egoizmą, mes atrandame kas yra tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. S. Šalkauskis kalba apie kiekvienos meilės rūšyje esantį elementą, kurį jis vadina didybės pageidavimu. Čia esmė yra, kad objekte pirmiausiai mylima tai, kas sudaro idealinį jo tipą. Taigi objektas mylimas ne toks, koks jis yra, o toks koks jis turėtų būti. Tokią meilę jau galima laikyti tobulinimo veiksniu.
Visiškai taip pat yra ir su tautybės meile, kitaip tariant patriotizmu. Anot A. Maceinos, “Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilė ir pastangos įkūnyti jį tautinėje tikrovėje” (2, 230 psl.).
Jeigu patriotizmas susijęs su didybės pageidavimu tautai, jis tautą kelia ir aukština. Gali atsitikti taip, kad didybės pageidavimas suprantamas klaidingai. Tada tautai iškyla didelė grėsmė. Taip gali atsitikti, jeigu būtų tautai siekiama tik materialinės ir fizinės galybės. Tauta būtų plečiama kaimynų sąskaita.
Tikrasis patriotizmas būtų siekti, kad tautos materialinė galybė proporcingai augtų su tautos dvasine didybe. Tuo tarpu istorija rodo priešingai. Beveik visi karai kilo ir kyla dėlto, kad taip vadinami “patriotai” pageidavo savo tautai kuo didesnės materialinės galybės ir ją stengėsi plėsti visais teisėtais ir neteisėtais būdais. Tai jau nebe patriotizmas, o nieko nepripažįstantis nacionalizmas, galintis greit virsti į imperializmą. Pavyzdžių tam ilgai ieškoti netenka. Ypač didelį vaidmenį nacionalizmas suvaidino Antrajame Pasauliniame kare. Būtent Adolfo Hitlerio siekta išgryninti vokiečių nacija, kurios daugelis individų aklai priėmė nacionalizmo dogmas ir paskandino Europą kraujyje. Tai neturėjo nieko bendro su patriotizmu, tai buvo tik šlykšti parodija. Tokiam “patriotizmui” kategoriškas ir prof. S. Šalkauskis: “visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų laikyti savo monopolija tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra netik žmonijos, bet ir savo tautos budeliai ir netgi daug anksčiau, negu suskumba ateiti priešai iš šalies ir įsmeigti į tautos širdį materialinį kardą“ (1, 127 psl.). A. Maceina jam antrina sakydamas, kad “tautos, kurios stengiasi siekti nuo “jūrų iki jūrų”, nesupranta istorinio vyksmo prasmės ir kartu rengia sau pražūtį” (2, 232 psl.).
Taigi matome, kad patriotizmas turi būti proporcingas visai ne materialinei tautos didybei, kuri savyje galis lėpti daug blogio kitiems, o moraliniai jos dedamajai, kuri nors ir gali būti apribota kokios nors prievartos, bet visuomet suteikia tos tautos individams galimybę dvasiškai tobulėti.
Dabar jau galima suformuluoti keletą minčių, kad patriotizmas susijęs ir su tautybės forma ir su jos turiniu. Jeigu mes kalbame apie patriotizmą kaip apie savo tautinės individualybės meilę, apibrėžiame formaliąją patriotizmo pusę; gi sakydami kad patriotizmas sietinas su tinkamai suprastos didybės savo tautai siekimu, mes iškeliame patriotizmo turinį.
Vykstant kultūrinei tautos pažangai, tautybės turinys tampa visuotinesnis, kai tautybės lytis darosi vis individualesnė. Tai labai pastebima įžymių tautos žmonių atžvilgiu. Visi žmonijos genijai reiškiasi tam tikra kalba, tam tikrais įpročiais, tautiniu temperamentu bei kitais požymiais, žodžiu tautine lytimi, kuri sudaro konkretų jų egzistavimo pagrindą. Ko gero, genijai be tautinės individualybės pristigtų gyvybės pulso; na, o be visuotinio turinio jie nustotų savo kaip žmogaus dvasios platumo.
Apibendrinant galima sakyti, kad didžia dalimi dvasinė tautos didybė priklauso nuo dvasinės jos žmonių didybės.
Trečia pagrindinė tikro patriotizmo savybė yra individualinės tautinės lyties jungimas su visuotiniu turiniu. Ši savybė savaime išplaukia iš pageidavimo savo tautai tikros didybės. Ta didybė kyla ne iš materialinės lyties , kuri dažniausiai yra apribota , o iš praktiškai neribojimo dvasinio turinio. Reikia atkreipti dėmesį , kad kai sudaroma tautinio veikimo programa kuri iš tautybės padaro vien tik tikslą, bet neriša jos su pozityviu gyvenimu, tada yra gera dirva vešėti nacionalizmui , kuris greitai gali nuvesti žmones prie to dvasinio bukumo , kuris yra toks artimas nacionalistų prigimčiai. Tuo tarpu plati tautinio veikimo programa , kuri yra pagrįsta tikru patriotizmu, privalo jungti tautybę su visuotinio žmogaus dvasios turiniu.
Taigi galima išvardyti tris tikro patriotizmo savybes:
1. tautinė savo individualybės meilė;
2. pageidavimas tautai moralinės didybės;
3. jungimas individualiosios tautinės lyties su tautiniu turiniu.
Apibendrindamas profesorius S. Šalkauskis pasiūlo tokį tikro patriotizmo apirėžimą: “tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautybės lytimis” ( 1, 130 psl.).

Patriotizmo pasireiškimo keliai

Nustačius kas yra tikrasis patriotizmas, derėtų nusakyti kaip jis privalo reikštis. Iškyla keletas svarbių klausimų:
1. kaip reiškiasi tikras patriotizmas per tautos narį jo paties atžvilgiu;
2. kaip patriotizmas pasireiškia patrioto veiksmais savo tautos atžvilgiu;
3. kaip patriotizmas veikia santykius tarp atskirų tautų;
4. kokie patriotizmo pasireiškimai žmogaus santykiuose su žmonija
Kadangi patriotizmas dažniausiai grindžiamas moralinės didybės savo tautai noru, tai reiškia , kad pats patriotas turi būti pasiryžęs tobulėti dėl savo tautos. Tai daryti reiktų pradėti nuo savo paties meilės. Tik mylėdamas save ( tiksliau savo idealą )tas patriotas galės realizuoti meilę tėvynei.Kaip sako A. Maceina “ jei tikras patriotizmas pageidauja savo tautai moralinės didybės, tai šitas pageidavimas pačiam patriotui yra visų pirma prievolė stengtis realizuoti pageidaujamą didybę savo gyvenime ir veikime <…> “ ( 2, 233 psl. ). Tai natūralu , nes neįmanomas tikras patriotizmas žmogui negerbiant ir nemylint savęs. Nemylėdamas savęs, žmogus negalės suprasti kitų žmonių bei įvertinti savo tautos poreikius. Juk tauta nėra belytis socialinis vienetas.Ji yra sudaryta iš žmonių.
Kaipgi pasireiškia patriotizmas savo tautos atžvilgiu? Jeigu patriotiškai brandus pilietis stos už savo tautos vairo, tai galės turėti lemiamos reikšmės tautos aukštesnei kultūrai, o ji kurs visuotinį tautybės turinį. Būtina paminėti, kad tautinės civilizacijos kūrimasis yra demokratinis vyksmas. Neįmanoma sukurti tautos be visos liaudies bendradarbiavimo. Būtent liaudis ir jos kūryba susijungia su šviesuomenės kūryba sudarydamos tautinę civilizaciją.
Čia S. Šalkauskis pastebi, kad labai ryškiai demokratinis patriotizmo pobūdis atsiskleidė Lietuvos atgimimo laikotarpiu ( turima galvoje pirmi du dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai). Profesorius pastebi, kad tautybes nykimas buvo aristokratijos “nuopelnas”, o demokratija prisikėlė su liaudimi. Taigi demokratija labai susijusi su patriotizmu.
Iš kitos pusės patriotas neturėtų būti aklas mylėdamas savo tautą. Demokratija būtent leidžia parinkti tinkamas priemones tautiškumui vystyti. Taigi tautos nariai turi matyti netik tautos privalumus, bet neužmerkti akių prieš jos trūkumus. A. Maceina pastebi, kad patriotizmas neturėtų vengti tautinės kritikos. Tai neturėtų būti romantinis šydas, greičiau jau aštrus žvilgsnis. Čia vėl iškyla nacionalizmo ir kosmopolitiškumo “pavojai” . Anot S.Šalkauskio, mylėti vien tautinę lytį grynas nacionalizmas gi vertinti tik turinį – kosmopolitizmas. Geriausias kelias būtų žengti viduriu. Abu kraštutinumus autorius kaltina vienpusiškumu.
Taigi tikras patriotas negali nurimti matydamas tautos blogybes . Jis yra verčiamas kovoti su savo tautos silpnybėmis. Tai neturi virsti tautos viešu plakimu pasaulio akyse, ką kartais mėgsta daryti kai kurie politikos veikėjai. Tuo patrioto pareigos savo tautai nesibaigia.Jis turi rūpintis savo tautos pašaukimo įvykdymu. Kiekviena tauta gali neribotai dvasiškai tobulėti. Bet kiekvienai tautai egzistuoja sava geografinė padėtis, etninis pobūdis ir pan.. Visa tai palengvina atitinkamų galimybių realizavimą. Taigi patriotas turi stengtis išnaudoti visa tai, mat tautos pašaukimo įvykdymas ir sudaro pagrindinį kultūrinės pažangos uždavinį. Štai lietuvių tauta yra labai savita dėl jos etninio rytietiško temperamento bei unikalios geografinės padėties: mes esame vartai tarp Rytų ir Vakarų. Taigi svarbiausiai yra šių dviejų civilizacijų geriausių požymių sinteze.
Galime pereiti prie trečio klausimo: kokius santykius turi nustatyti tikrasis patriotizmas tarp atskirų tautų. Prof. S.Šalkauskio keliamos idėjos buvo labai revoliucingos jo laikotarpiui. Tais didelės nesantaikos tarp tautų laikais, kalbėti apie patriotizmo prievoles šioje srityje, buvo drąsu. Jeigu kiekvienam asmeniui yra moralinė prievolė mylėti savo artimą kaip save patį , tai tauta, kuri yra asmenų visuma, turi tokią pat pareigą mylėti ir kitas tautas. Iš to kyla idėja , kad mylėti kitas tautas turi ir kiekvienas patriotas. Aišku, jis neprivalo būti kiekvienos tautos patriotu. Galima būti tik savo tautos patriotu.
A.Maceina netgi išplečia patrioto meilės kitoms tautoms sąvoką. Jis sako, kad “ kiek žmonija yra draugija , kiek ji išsireiškia regima pavidalu tiek ji organizuojasi per konkrečius individo sambūrius, kurie žmonijos atveju yra ne kas kita kaip tautos ”(2, 241 psl.). Taigi žmonija kaip draugija , gali egzistuoti tik tautų sąjungos pavidalu. Šiose mintyse jaučiamas komunizmo dvelksmas. Na, bet tiek to. A.Maceina pastebi , kad dvidešimto amžiaus pradžioje netgi mažiausios Afrikos tautelės stengiasi išsivaduoti iš kitų globos bei susikurti sau kitokį gyvenimą. Taigi matome, kad amžiaus pradžioje iš vienos pusės jungėsi į sambūrius iš kitos – išsiskirti iš visuotinės vienybės.A.Maceina kaltina kosmopolitizmą, kad jis pastebi antrąjį virsmą , bet ignoruoja pirmąjį.
S.Šalkauskiui atrodo , kad savaime suprantamas dalykas yra prievolė mylėti kitas tautas kaip savąją ir yra visiškai suderinama su prigimtine teise ginti savo tautos individualumą . Kai patriotizmas egzistuoja be kitų tautų meilės, jis virsta imperializmu. Netgi ginantis nuo kitos tautos agresijos , reikia ją mylėti. Tai labai gražiai sutampa su Kristaus mokymu.
Labai naudinga būtų pereiti prie tautinių mažumų klausimų. Anot S. Šalkauskio “tautines mažumas sudaro tie asmenys , kurie , būdami nuolatiniai krašto gyventojai ir valstybės piliečiai, nepriklauso tautybei , kurios yra dauguma valstybės piliečių “(1,138 psl.).
Tikras patriotas tokiu atveju turėtų remtis tuo , kad asmens tautybė yra neliečiamoji jo individualybės teisė ir vesti asimiliacinę politiką šiuo atžvilgiu , yra nusižengimas šiai teisiai. Aišku, kartais tautinių mažumų nusistatymas būna kenksmingas valstybei , tiek pagrindinei tautybei. Tokiu atveju S.Šalkauskas siūlo naudotis teisėsauga, bet nesiimti jokių represijų.
Niekas nepasikeitė ir šiais laikais. Aišku, Lietuva gali džiaugtis , kad lietuviu jos valstybėje yra daugiau kaip 90 %. Iš kitos pusės šiuolaikinėje Lietuvoje gan daug nacionalistų. Tokios valstybės, kuriose nėra vyraujančios pagrindinės tautybės , iš vis sunkiai gali kalbėti apie taip vadinamąjį tikrąjį patriotizmą.
Taigi patriotui privalu rūpintis tautinių mažumų apgynimu, vengti jas įžeisti, nes tai jau būtų stipresniojo valios demonstravimas silpnesniam.
Dar keletą žodžių reiktų pasakyti apie tikrąjį patriotizmą kaip asmens derinimą su žmonija per tautos tarpininkavimą. Iš principo, tauta, ne asmuo, turi lemiamą įtaką civilizacijos raidoje. Svarbu ir tai, kad žmonija pati neturi reiškimosi būdo, koks tautai yra tautybė. Išplaukia mintis, kad patriotas tik per tautos meilę, gali prieiti prie visos civilizacijos vertybių. Viskas vyksta pagal tokią schemą:

Taigi tauta yra tarsi žmogaus ir civilizacijos jungiamasis vienetas. Jau XX a. pirmoje pusėje matėsi, kad izoliuotų tautų gyvenimas negalimas. Kaip jau sakiau įvade, tai juo labiau neįmanoma stovint ant XXI a. slenksčio. Kalbėdamas apie žmogaus bendravimą su civilizacija S. Šalkauskis kaip ir A. Maceina pabrėžia dvipusį virsmą: iš vienos pusės tautos susipina įvairias ryšiais (kultūriniais, ekonominiais, politiniais), taigi, lyg ir vystosi kosmopolitizmas. Jis sako, kad nedera pamiršti ir to, kad lygiagrečiai turėtų stiprėti ir tautinės individualybės jausmas ir kad jį reikėtų ginti nuo netikėtų pasikėsinimų. Kaip sako autorius, “tautų universalizacija eina vienu žingsniu su jųjų individualizacija” (1, 146 psl.).

Patriotinis auklėjimas

Pakalbėjus apie kaip patriotizmas privalo reikštis, galime pereiti prie patriotinio auklėjimo ir jo esmės. Nuo šiol daugiau remsiuos A. Maceinos mintimis iš jo knygos “Tautinis auklėjimas”.
Savaime suprantama, kad patriotizmas, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus polinkis, turi būti kryptingai auklėjamas. Jam reikia skirti tam tikrą laiką ir tinkamus objektus. Aišku, tokios pratybos patriotizmą gali tik lavinti, bet ne jį sukurti. A. Maceina patriotizmą laiko instinktu, kurį tinkamai auklėjant, galima tik paaštrinti. Būtent auklėjimas gali tarsi užpildyti žmogų tinkamu patriotizmu. Kaip sako autorius, “patriotinis auklėjimas todėl ir yra pašauktas išvystyti patriotinę emociją ir patriotinį veiklumą ligi žmogiškumo ir kūrybiškumo laipsnio“ (2, 236 psl.). Kita vertus patriotizmas yra meilė. Jos išmokyti negalima. Anot Devaud “esama meilės, kuri išgano ir kuri žudo”. patriotizmas transformuojasi iš vienos rūšies meilės į kitą. Cituojant A. Maceiną “patriotizmo vardu didžiojo karo metu buvo tarnaujama ligoniams ir sužeistiesiem ir kartu buvo mėtoma bombos su maro bacilomis” (2, 236 psl.).
Taigi tautiniu patriotizmo ugdymo reikšmė labai svarbi. Be jo patriotizmas arba išnyktų arba išsigimtų į tautinį egoizmą, sukeldamas tautai pražudymo grėsmę.
Kokie gi pagrindiniai auklėjimo tikslai ir uždaviniai. Pagrindinis tikslas yra patriotinio auklėjimo pilnatvė, kuri padeda ugdytiniui atrasti sąmoningą nusistatymą tautos ir tėvynės atžvilgiu. Tai yra ne tautos meilės mokymas, o supratimo “kas ji yra” atradimas. Apie patriotizmą neužtenka tik mąstyti, anot autoriaus, jis turėtų sruventi visu žmogaus kūnu, keldamas jam meilę, pasididžiavimą ir entuziazmą .
Priklausomai nuo tikslų skiriasi ir patriotinio auklėjimo uždaviniai. Bendriausiu atveju uždavinys yra patriotizmo išvystymas bei jo apšlifavimas. Tiesa, dažniau, anot. A. Maceinos, naudojamas uždavinių išskaidymas į smulkesnius vienetus, t. y. patriotinio sąmoningumo siekia patriotinis įsisąmoninimas, patriotinio veiklumo – patriotinis veikdinimas, na o patriotinio šventumo – patriotinis pašventimas. Visi šie trys uždaviniai A. Maceinos suliejami į vieną pilnatvę: “įsisąmoninimas atskleidžia žmogiškąjį patriotizmo pobūdį ir parodo jo vertę. Veikdinimas paverčia jį kultūros principu ir tautos bei savęs tobulinimo akstinu. Pašventimas jį įprasmina, suriša su amžinais gyvenimo dėsniais ir tuo būdu jį atbaigia” (2, 238 psl.).
Kalbant apie patriotinį įsisavinimą, kuris yra ne kas kita, kaip patriotizmo ir jo objektų pagrindų išaiškinimas jaunajai kartai, A. Maceina pateikia kelias sritis:
1. patriotizmas ir kosmopolitizmas;
2. Tautinės praeities pažinimas;
3. Tautinės praeities atgaminimas;
4. Tautinės dabarties pažinimas;
Lyginant kosmopolitizmą ir patriotizmą iškyla klausimas ar pastarasis yra suderinamas su žmonių bei tautų nuoširdžiu ir atviru bendravimu? Anot A. Maceinos, kosmopolitai atsako į šį klausimą neigiamai. Galgi tikrai tautoms bendraujant nyksta patriotinis jausmas? Autorius teigia priešingai. Toliau sutinkame įdomią mintį, kad antipatriotiškumą skatina šviesuomenės sluoksnai, gi tuo tarpu teigiama, kad antipatriotiškumas liaudžiai nebūdingas. Tai buvo teisinga aniems laikams, taip yra ir dabar.
Na, bet pereikime prie glaudesnio patriotizmo ir kosmopolitiškumo palyginimo. Kosmopolitiškumas laiko žmoniją bendruomene. Tai A. Maceinos nuomone teisinga. Jis sutinka, kad žmoniją sieja glaudūs ryšiai, kuriuos pabrėžia ir katalikų bažnyčia, bet neigia, kad individas tiesiogiai kontaktuoja su žmonija. Autorius palaiko S. Šalkauskio schemą, kurią pateikiau aukščiau. Jis dar papildo, kad kiekviena bendruomenė (tauta) išsivysto į draugiją (žmoniją), bet vis dėlto nenustoja būti bendruomene. Teigdamas, kad kosmopolitai tai supranta tik labai vienpusiškai, A. Maceina randa svarių argumentų pasitelkdamas daugiausiai krikščioniškąjį mokymą. Visgi, į mintį , kad jau nuo seniausių laikų žmonės būrėsi į tautas, kad lengviau išgyventų, negalima numoti ranka. Tiesa, kad žmogaus gyvenimas ankstesniais laikais, nors ir atrodė vieningas, savyje slėpė daug reikalavimų. Gilindamasis toliau supratau, kaip autorių gąsdina kosmopolitizmas. Jis, neva, grąžintų pasaulį į “senovinį chaosą”, iš kurio nebūtų galima pakilti. Vienintele išeitimi laikoma Bažnyčia, kuri yra ir vienytojas ir skyrėjas. Profesorius yra visiškai tikslus sakydamas, kad nors tautos artės viena prie kitos, jas labiausiai skirs nevienodas nusiteikimas Dievo atžvilgiu. Su tuo sutinku ir aš. Religijos yra vieni iš pagrindinių konfliktų šaltinių. Kol pasaulio piliečiai išpažins skirtingas religijas, pasaulis neapsijungs. Kadangi tai dar greit neįvyks, A. Maceina galėtų būti ramus. Jis tikslus, cituodamas N. Berdiajavą, kad “ateities karai bus ne tiek politiniai, kiek religiniai ir dvasinai”. Tai su kaupu pasitvirtino. Visi karai vyksta dėl religijų.
Dar kosmopolitizmas bandomas atmušti panaudojant psichologų požiūrį, neva žmonėms tauta artimesnė negu žmonija (kitaip visas pasaulis). Tokiu atveju griauti savo tautos meilę, reikštų ir atsisakyti ir žmonijos meilės.
A. Maceina nepeikia patriotizmo už skatinimą gerbti ir mylėti vieniems kitus visame pasaulyje ir sako, “kad patriotizmas ir kosmopolitizmas stovi vienas prieš kitą ne kaip egoizmas ir altruizmas, o kaip vaisingas veikimas ir neaiškios svajonės” (2, 244 psl.).
Kitas svarbus klausimas auklėjant patriotiškai yra tautinės praeities pažinimas. Kažkodėl A. Maceinai labai patinka mintis, kad tautinė dabartis iš esmės nekinta laikui bėgant ir tik taip galima išsaugoti tautos tęstinumą. “tauta gyvena tol, kol ji gyvena individuose kaip jų valios siekimas; individuose pati tauta gyvena tol, kol jie jaučia ryšį tarp savo valios ir praeities. Kai šitas valios ryšys su istorija nutrūksta, tada tauta miršta kaip tauta, nors atskiri individai dauginasi it toliau” (2, 245 psl.). Ši mintis aiškiai parodo, kad tautos istorija, kaip ir religija, yra vienas iš patriotizmo varomųjų jėgų.
Remdamasis E. Lavisse mintimi, kad “tauta yra tautos istorija”, A. Maceina apibendrina keletą sąvokų susijusių su istorija kaip auklėjimo priemone. Būtent atmintis yra istorijos pagrindas. Tik atgaivinus jaunosios kartos atmintį, galima ją padaryti patriote. Istorija, drauge su gimtąja kalba, laikomos pagrindiniais veiksniais, neleidžiančiais asmeniui nukrypti nuo tautos.
Kaip mokyti tautinės istorijos. Autorius primygtinai siūlo ją susieti su kultūros istorija, o ne akcentuoti politikos istoriją, kuri “dažnai būna pilna klaidų, žiaurumo ir kraujo” (2, 248 psl.). Būtent šalia politikos besivystantis mokslas, dorovė ir menas yra daug svarbesni patriotizmui nei kruvini pasiekimai, kuriuos labai mėgsta prisiminti nacionalistai.
Antras dalykas, kad tautos istorija neturi būti atskirta nuo žmonijos istorijos. Juk tauta yra lyg sumažinta žmonijos kopija. Taigi tautos išsivystymas, jos esmė gali būti suprasta tiktai esant santykiams su žmonija. “Tik žmonijos vyksmo šviesoje galima suvokti tautos vyksmo prasmę ir pasiryžti sąmoningai dalyvauti jojo užduočių vykdyme” (2, 248 psl.).
Kaip svarbų tikslą, mokant pažinti tautinę praeitį, A. Maceina pabrėžia tiesos sakymą. Suklastotą tautos istoriją jis teisingai laiko nieko verta. Bėgdami nuo tautos paklydimų ir juos slėpdami nuo ugdytinių, mes tik galime iškreipti jų patriotizmo sampratą. Tai pabrėždamas A. Maceina parodo, kokia didelė yra istorijos mokytojo atsakomybė. Jis teisus teigdamas, kad jeigu istorijoje buvo klaidų, ugdytinis turi stengtis jų nekartoti. Tiesos sakymo pabrėžimas yra pagirtinas dalykas.Apie pusę amžiaus mums buvo brukamas istorinis melas, taigi mokykla buvo visai išjungta iš patriotinio ugdymo. Tik kai kur šeimose išliko tas tiesos sakymo pradas, kuris vėliau turėjo lemiamos įtakos išsikovojant Lietuvai nepriklausomybę.
Kaip pastebima vėliau, tautinės praeities neužtenka tik atpažinti, reikia ją pajusti. Tam jausmui ir skiriama keletas žodžių apie tautinės praeities atgaminimą. Būtent pagrindiniai tautos požymiai, kurie yra aštriai užakcentuojami turi didelės, jeigu ne lemiamos įtakos ugdant patriotizmą. Tautinės tradicijos turi didelės įtakos kuriant atramą tautos kultūriniam pamatui. Tai yra ryšys su mūsų protėviais, jų dorumo kriterijų perėmimas. Mokyti tautinės istorijos reiškia supažindinti naująją kartą su tautos išsivystymo išorine puse, o perteikti tautines tradicijas jau būtų priartinimas prie tautos dvasios.
Tautinės tradicijos puikiai atsiskleidžia per tautines šventes. Tai yra tarsi simbolinis istorijos įvykių atgaminimas. Šventės yra geras pastiprinimas istorijai, kuri moko daugiau teorijos. Šventės turi būti ir patrauklios estetiškai, nes jos tarsi apgaubia žmogaus sielą. Aišku, tai ypač tinka lietuviškoms tautinėms šventėms, kurios visos be išimties yra rimtos, turinčios netgi gedulingą pobūdį. Suprantu, kad lietuvių tautai, tekant istorijos tėkmei, nebuvo saldu, bet su tomis šventėmis reikia kažką daryti. Gal džiaugsmingesnės šventės galėtų suteikti patriotizmui truputį spalvingesnį atspalvį. Samprotaujant toliau, visas patriotinis auklėjimas, turėtų sukti didesnio estetizmo ir populiarinimo linkme. Jeigu jau pagrindiniai patriotai yra liaudis, tai šios tiesos turėtų būti pateikiamos suprantamai ir patraukliai. Situacija tarpukaryje buvo kiek kitokia. Neramiu laikotarpiu (kaimynų spaudimas) žmonės norėjo būti patriotai. Dabar gi to nėra.
Svarbūs tautinėse tradicijose yra tautos vėliava ir tautos ženklas. Vytis, Gedimino Stulpai, kita heraldika turi stiprų ryšį su istorine Lietuvos praeitimi. Tautos vėliava ir tautos ženklas yra tarsi pati tauta. Aišku, juos garbinant galima nuklysti nuo tikrojo patriotizmo, kita vertus lengviau įsisąmoninti, kad kovojant už juos, kovojama už pačią tautą. Neveltui karų nugalėtojai pirmiausiai stengiasi pakeisti tautos herbą ir vėliavą. Jie supranta, kad tai yra svarbi tautiškumo dalis. Taigi, jeigu nebus skiepijama pagarba tautos ženklams, patriotizmas tikrai nyks. Apskritai patriotizmui daugiau verta remtis estetiškais simboliais, o ne abstrakčiais svaičiojimais apie tėvynės meilę.
Nereikia pamiršti ir istorinių tautos paminklų.. Tai irgi geras simbolistinio patriotizmo pavyzdys. Stebint tuos paminklus galima sukelti ugdytiniui didžiavimąsi savo tauta bei jos istorija. Kaip labai svarbius, A. Maceina pabrėžia paminklus tautos šviesuoliams. Jie tarsi turėtų padėti sekti didžiųjų žmonių kilnių darbų keliu. Mano manymu, reiktų žavėtis ne tiek tokiais paminklais, kiek stengtis išsaugoti senas bažnyčias, pilis, žodžiu, istorinį palikimą.
Siekiant pažinti tautinę dabartį, A. Maceina pabrėži, kad tai yra pažinimas tautos kokia ji dabar yra. Čia, anot jo, lemiamą vaidmenį turėtų vaidinti kraštotyra, kuri “yra pirmoji ir svarbiausioji priemonė pažinti tautiniai dabarčiai” (2, 257 psl.).Būtent ji gali padėti ugdytiniams tvirtai susisiet su savo tėviške, pagaliau ir su tėvyne.
Dėstant kraštotyrą, reikia stengtis laimyti jaunosios kartos širdį, bet tai reikia daryti nepastebimai ir jaunimo nespaudžiant. Svarbu jį supažindinti su tėviškės gamta. Nes nuo gamtos pažinimo ir meilės prasigės ir tautos meilė. A. Maceina netgi siūlo įvesti tautinės geografijos pamokas, kurios stiprintų ryšius su gamta. Geografija turėtų ne apskritai nagrinėti klimatą, vandenis, gamtines zonas ar gyventojus, bet ir akcentuoti, kad į visą tą visumą reikia žiūrėti kaip į tautos gyvenamąją vietą.
Svarbus, jei ne lemiamas vaidmuo kraštotyroje tenka ekskursijoms ir kelionėms. Jas reiktų sutvarkyti taip, kad jaunuolis pažintų kraštą nuo pat savo kiemo iki visos valstybės. Būtent taip dėstoma istorija bei kraštotyra leis jaunajai kartai teisingai pažinti savo šalį ir turės lemiamos įtakos jam tampant patriotu.
Laikas prabilti apie kitą patriotinio auklėjimo priemonę – patriotinį veikdinimą. Pagrindiniu jo uždaviniu A. Maceina laiko karinį jaunimo ruošimą. Tai svarbu jeigu jau ne tautai, tai bent valstybei ir jos išlikimui.
Tiesa, jau tarpukaryje buvo išvystytas pacifistinis judėjimas, kuris norėjo pasaulio be karo. Na, bet politinė situacija neleido jam užimti deramos vietos. Mūsų laikais pacifizmo idėjos irgi nelabai populiarios.
A. Maceina pabrėžia, kad iš esmės karinis auklėjimas yra auklėjimas ginti tėvynę. Reikia atsiriboti nuo militaristinių kai kurių šalių siekimų. Esmė ta, kad militaristinis auklėjimas yra tiesioginis rengimasis karui. Na, o patriotinis auklėjimas ne kas kita, “kaip jaunimo nuteikimas ir išmokymas drąsiai bei veikliai gelbėti tėvynę pavojaus metu” (2, 264 psl.). Jeigu kovos tikrai tėvynei pasišventę žmonės, jie galės sulaikyti ir daug didesnę priešo armiją. Puikus pavyzdys iš šių laikų – Čečėnija. Tai patriotų tauta, verta mūsų pagarbos. Iš kitos pusės patriotizmo netrūko ir pas lietuvius 1991 m. sausį.
Autorius vartoja ir žodį “veikliai gelbėti”. Taigi jis pripažįsta ir gero techninio pasiruošimo svarbą, nes nors ir būdamas patriotas plikomis rankomis prieš priešą vargiai atsilaikysi.
Karinį jaunimo ruošimą reiktų pradėti jau mokykloje. Turi būti lavinimas ir nusiteikimas ginti tėvynę, ir mokėjimas kariauti. Svarbu įdiegti jaunuoliui, kad verta tėvynę ginti, kartais ir dėl jos mirti. Dera pažymėti, kad jaunimas nesupranta karo žiaurumo, kol jame nedalyvauja. Kaip sako prof. A. Maceina, “reikia techninį mokymą žudyti pagrįsti tvirtu doroviniu nusiteikimu garbingai kovoti ir šventai žūti” (2, 265 psl.). Taigi pabrėžiama tamsiųjų žmogaus dvasios gaivalų, kurie išsiskleidžia karo metu, neatpalaidavimo svarba. Taigi mokyklai keliamas uždavinys sudaryti sveikas pažiūras į karybą ir padaryti jaunuomenę dorais tėvynės gynėjais.
Šis sunkus darbas pradėtas mokykloje, turi būti tęsiamas ir armijoje. Būtent ten gauti pradmenys yra užtvirtinami. Aišku, kario poelgiai nebūtinai yra patriotizmas. Jeigu patriotizmas yra kūryba, tai kario darbas yra ardymas. Įdomi M. de Munnyck’o mintis, kad kova prieš blogį visuomet yra negatyvi, nes ji apsirėžia griovimu gėrio, kuriame laikosi blogis. Todėl kareivio pareigos patriotizmui yra tik priemonė <…> ir jis ardo dėl to, kad tauta galėtų kurti” (2, 267 psl.) .
Apibendrinti karinį mokymą per patriotizmo prizmę, būtų galima taip: “karo metu kariaujantieji negali būti tik kareiviai. Jie turi būti ir žmonės – ir dar labiau žmonės negu taikos metu” (2, 265 psl.).
Beliko aptarti patriotinį pašventimą. Būdamas, katalikiškų idėjų puoselėtojas jis atranda ir kaip jas susieti su patriotizmu. Anot jo, krikščioniška tautos meilė nėra koks nors rainis instinktas ar psichologinė būsena, “tai yra meilė sutelktiniam Kristaus Kūno nariui” (2, 286 psl.). Kadangi, apskritai paėmus, Kristus mirė už visas tautas, meilės santykis su sava tauta darosi atremtas į Kristų. Mylėti savo tautą, reiškia įsijungti į Kristaus meilę.
Vis dėlto tautos meilė kartais prieštarauja Dievo meilei. Tokiu atveju, A. Maceina siūlo remtis Žanos d’ Ark (Joanos Arkietės) pavyzdžiu. Būtent Orleano Mergelėje, autorius atranda tautos meilės ir krikščionybės visišką suderinimą. Taip Žana d’ Ark buvo tikra patriotė ir jos gyvenimas parodo, kad krikščioniška yra didingai veikti ir kentėti.
Toliau samprotaujama apie krikščionybės ryšį su patriotizmu. Ji nėra nei nacionališka (kaip kalba kosmopolitai), nei kosmopolitiška (nacionalistų požiūris). Ji patriotiška, nes reikalauja mylėti kiekvieną tautos narį ir pačią tautą, kaip myli save patį. Remiantis profesoriumi, krikščionybėje vyksta tobula žmonijos ir tautos meilės sintezė, atremta į šventųjų bendruomenę.
Su visais šiais teiginiais galima ginčytis. Kristus, mano manymu, buvo pirmasis pasaulio kosmopolitas. Jo mokymas akcentuoja ne žmogaus meilę tautai, bet jo meilę kitam žmogui. Kristui, kaip S. Šalkauskiui, nereikia tautos, kad žmogus galėtų kontaktuoti su žmonija. Tai žmogus gali pasiekti per Kristaus mokymą.
Tada tuo labiau krikščionybė nėra suderinama su nacionalizmu, kuris garbina tik tautą siaurąja prasme ir nemyli kitų.
Visus Kristaus pasekėjus galima laikyti viena tauta. Tai būtų jau lyg ir patriotizmo užuomazgos; bet juk Kristus nurodė vienodai mylėti visus žmones, ypač kreipiant dėmesį į tuos, kurie dar nėra jo avelės.

Išvados

Ką gi. Apžvelgiau dviejų žymių Lietuvos pedagogų samprotavimus patriotizmo tema. Tai nebuvo lengva. Kokios galima daryti apibendrinimus? S. Šalkauskis savo paskaitoje daugiau nagrinėjo teorines patriotizmo tezes, gi A. Maceina siūlo konkrečius metodus kaip patriotizmą diegti jaunuomenės auklėjime ir pats remiasi S. Šalkauskiu. Abu autoriai nepakantūs nacionalizmui ir, kas mane liūdina, kosmopolitizmui.
S. Šalkauskis labai kategoriškas: jis vainoja ir fašistus, ir ypač komunistus. Tuo tarpu A. Maceina liberalesnis. Jam patriotizmas galų gale atsigręžia į Dievą.
Kaip ten bebūtų, šiuolaikinis gyvenimas diktuoja savo nuostatas. Mes galime perimti iš autorių dalį jų minčių ir sėkmingai jas transformuoti savo ir tautos reikmėms. Jie nieko blogo nemoko, netgi priešingai – jie siekia išaukštinti tautą kaip žmonijos nedalomą vienetą. Tai puiki atsvara šiuolaikiniam nihilizmui ir abejingumui dėl daugelio dalykų.
Įvade mano paminėti kosmopolitizmo vėjai dar nedvelkia labai stipriai. Kol kas žmogui sunku išgyventi be savo tautos ir valstybės., todėl svarbu ją puoselėti. Vargu ar tai įmanoma be patriotizmo. Tauta tai ne vien žmonių draugija, tai ir kažkas virš mūsų, atsinešto dar iš protėvių. Manau, tolios auros gaubiamas, žmogus kaip tautos ląstelė, galės pasiekti aukštumas, kurios dabar dar atrodo neįtikėtinos. Dėl to verta padaryti tiek nedaug. Tapkime tiesiog geresni. Kokie išmintingi Antano Maceinos žodžiai: “Tikras patriotas visų pirma yra doras žmogus” (2, 234 psl.).

Literatūros sąrašas

1. Stasys Šalkauskis. “Pedagoginiai raštai”, II tom. Kaunas, Šviesa 1991 m.
2. Antanas Maceina “Tautinis auklėjimas”. Kaunas, Šviesa 1991 m.

Etika. Išankstinis moralinių dalykų supratimas

 

Yra daugybė žodžių, kuriais išreiškiame moralinius dalykus: gėris, sąžinė, atsakomybė, kaltė, dorybė. Kiekvienas turi išankstinį moralinių dalykų supratimą; turi jau atėjęs į šį pasaulį ir sustiprinama auklėjimo dėka. Moralinių dalykų supratimo elementai yra šeši:

I Moralinis vertinimas
Bendraudami su kitais, mes juos vertiname (pačius asmenis: Jonas geras) vertiname žmonių poelgius (Petras negrąžino skolos), taip pat socialinius darinius (valdžia bloga). Vertiname ne pačią instituciją, o joje dirbančius žmones. Asmenis vertiname dėl jų poelgių, o socialinius darinius dėl to, kad jie yra juose dirbančių asmenų poelgių rezultatas. Visada vertiname žmogiškuosius santykius, žmonių veiklą, žmonių veiklos rezultatą. Moraliniu požiūriu gali būti vertinamas visos veiklos (politinė, muzikinė) Žmogus yra problema.

II Sąžinė
Vertindami kitų žmonių poelgius ir veiksmus, turime iliuziją, kad kiekvienas žmogus skiria gėrį ir blogį. Mes galvojame, kad kiekvienas žmogus turėtų stengtis elgtis gerai. Jei taip nemanytume, nieko neskolintume, niekuo nepasitikėtume. Sąžinė yra visuotinis žinojimas apie gėrį ir blogį. Kasdienėj kalboj vartojamas žodis „sąžinė“ yra labai neapibrėžta sąvoka, nes kiekvienas turi skirtingą sąžinės versiją. Visi turime nuojautą, kad reikia pasielgti gerai – sąžinės graužatis.

III Savarankiškumas
Moraliniu požiūriu vertindami žmonių elgesį, darome prielaidą, kad asmuo veiksmą atliko laisva valia, reiškia, jis yra atsakingas už šį poelgį. Jei asmuo neatsako už savo poelgius, tai negalima ir jo poelgių vertinti moraline prasme. Kyla klausimas, kokiu mastu žmogus yra laisvas ir kokiu mastu visuomenė priverčia taip pasielgti: žmogui savanoriškai priimti sprendimus nėra taip paprasta.

IV Atsakomybė
Sietina su atsakymu už poelgį ar veiksmą. Kada aš galiu būti atsakingas? Esu atsakingas, jei:
1) suprantu, ką darau ir moku paaiškinti ką darau;
2) argumentai, kuriais bandau paaiškinti savo poelgį, atlaiko sveiko proto kritiką;
Pvz: terorizmas: teroristai – kilnus tikslai, kovoja už savo tautos laisvę, aukojasi dėl visų, bet teroristinio akto metu žūna nekalti žmonės, kurie nieko bendro neturi. Sveiko proto argumentais to paaiškinti negalima, nes žmogaus gyvybė – aukščiausia vertybė. Moraliniu atžvilgiu teroristai smerktini.

V Socialinis ryšys
Asmenų veiksmus, poelgius vertiname tam tikrame socialiniame kontekste. Negalima žmogaus laikyti blogu ar sąžiningu jei jis nepriklauso visuomenei. Iškyla klausimas – kaip elgtis su žmonėmis? Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi., tada neturėsi problemų. Kodėl žmonės turi elgtis gerai:
• nes žmonės iš prigimties yra lygūs kaip žmonės;
• nes kiekvienas žmogus privalo atminti, kad kitas turi interesus, poelgius ir norus ir reikia juos gerbti, pripažinti kito teisę.

Moralinis vertinimas keičia santykius su kitais žmonėmis, bet žmogus turi moralinius įsipareigojimus:
1) prieš patį save;
2) gyvosios ir negyvosios gamtos atžvilgiu.

Mes privalome nealinti savo kūno (narkotikai, alkoholis) neprarasti sveikatos, turim įsipareigojimą išlikti kaip žmonės, mylėti save, nes tik tada galėsime mylėti ir kitą. Mes kaip žmonės turim išsaugoti savo orumą, apginti teisę būti homo sapiens. Įsipareigojimai aplinkosaugai: neturi teisės be reikalo naikinti gyvosios gamtos, nes juos patys sukūrėm: gali pakisti klimatas, aplinka.

VI Savęs vertė
Kiekvienas nori, kad kiti jį gerbtų, mylėtų, atkreiptų dėmesį, niekas nenori būti įžeidžiamas, kiekvienas turi savo orumą, savos vertės pajutimą ir tai labai svarbus dalykas. Praradus vertės pajautimą, prarandamas stūmoklis gyventi, nieko nenorima: žmogus tampa nereikalingas nei valstybei, nei visuomenei.

Etos – aptvaras gyvuliams laikyti
Etosas – elgesio taisyklės
Mos – dievų valia žmonėms, skirta vykdymui ir tas ilgainiui virsta papročiu.
Mores – papročiai, įprotis, charakteris
Moralė – etninių taisyklių laikymasis praktiškai
Moralė – principų konkretus laikymasis, įgyvendinimas
Etika – elgesio normų žinojimas
Moralės normų laikymasis priklauso nuo kultūros, tradicijų.

Moralės esmė

1. Moralės supratimas. Moralės dvasingumas.
2. Pagrindinės moralės kilmės teorijos
3. Moralės struktūra.
4. Moralės funkcijos

Mores – paprotys, įprotis, charakteris.

Kasdieninėje kalboje moralė – taisyklių visuma, reguliuojanti elgesį, tačiau tai labai abstraktu (pvz. Teisė irgi reguliuoja santykius). Moralės įstatymų, normų specifika glūdi tame, kad:

1) moralės normos yra universalios t.y. taikomos įvairiose gyvenimo situacijose ir srityse. Teisės įstatymai susiję su konkrečia teisės sritimi.;
2) moralės normos remiasi visuomenės nuomonės autoritetu, individų įsitikinimu.

Moralės normų yra daugybė: nuo paprastų iki labai sudėtingų, kurios yra surašytos.
Moralės normų ribotumas suvedant į tinklų visumą, yra todėl, kad:
a) pačios normos reikalauja atitinkamo pagrindimo;
b) konkrečiose situacijose įv. Normų reikalavimai susikerta, prieštarauja vienas kitam;
c) gyvenimiškos situacijos būna labai prieštaringos, todėl kiekvienai situacijai pritaikyti moralės normą atskirai yra neįmanoma. Žmonės gyvenime vadovaujasi sau svarbiom vertybėm. Aukščiausia:
– gyvenimas
– laisvė
– orumas
– pagarba žmogui

Galima šias vertybes žinoti, tačiau jomis nesivadovauti. Tokio žmogaus negalima pavadinti dvasingu. Kai žmogus gyvena šiomis vertybėmis, tuomet jis yra dvasingas. Ryškiausiai dvasingumą suformulavo ir aiškino krikščionybė (žm. Turi kūną – materialą išraišką; sielą – padeda kūnui bendrauti su visuomene, suteikia formą bendravimui, vidinis veiksmų reguliuotojas; dvasią – nukreipia akis į bendravimą su Dievu – absoliutu) Dvasingumas – lyg žmonių pastangos savo baigtinumą laike palyginti su amžinybe. Galimybė reflektuoti save suteikia gyvenimui tikslą ir moralę išlaisvina iš apibrėžtumo. Žmonių pastanga žiūrėti į gyvenimą iš šalies suteikia galią skirti gėrį nuo blogio, įvertinti kitų poelgius, savo gyvenimą

Iš kur kilusi moralė? Yra keletas versijų. Moralė formavosi per tūkstantmečius, o ne iškart. Svarbiausia problema – žmonių kilmė (iš kur?) Nuo šio atsakymo priklauso ir kiti dalykai (tokie kaip: iš kur atsirado noras skirti gėrį nuo blogio?) Žmogus yra paslaptis kilmės ir buvimo prasmėmis. Skirtingai žmogaus kilmės supratimai priklauso nuo:
– pasaulėžiūros pozicijų
– mokslo sričių pasiekimų

Todėl egzistuoja ir įvairūs moralės kilmės aiškinimai. Yra 3 moralės kilmės teorijos:
1) religinė
2) natūralistinė (gamtinė)
3) sociologinė

Religinė moralės kilmės teorija: žm. tarpusavio elgesio taisyklės duotos dievų, todėl privalu jų laikytis – Platonas. Demokritas dievai suteikia žm. gėrį, todėl žm. privalo jo laikytis, idant nerūstinti dievų. (Augustinas, Akvinietis bandė suteikti konseptionalų pavidalą šiai minčiai). Pirm gauname moralę kaip dievo dovaną (genetiškai užkoduojant); moralė pateikiama rašytiniu (dekalogo) pavidalu ( 10 Dievo įsakymų) – tai išorinis įsakymas. Toks aiškinimas galimas tuomet, kai pripažįstame Dievo buvimą. Ši teorija gali būti ginama ir racionaliais (proto) argumentais.:

1) aukšč. Moralės principai kalba ne apie tai, kas yra, o apie tai, kas turėtų būti, todėl jų negali sugalvoti mirtingas, nuodėmingas žmogus.
2) Moralės įst. Nėra patirties, auklėjimo rezultatas t.y. žmogaus negalima padaryti moraliu, jei jis neturi moralumo pradmenų. Pradmenys yra kažkieno duoti.

Yra savi privalumai ir trūkumai šios teorijos. Privalumai:
– teorija pabrėžia universalų bendra žmogišką moralės pobūdį, t.y. moraliniai įpareigojimai. Normos liečia visus, nes Dievas myli visus.
– Religinis požiūris į moralės kilmę apsaugo normas ir mus visus nuo nepaprastinto ir utilitarinio požiūrio. Kiekvienas laikmetis bando tai padaryti. Yra normos, būdingos tik tam tikram laikmečiui.
– Šios normos apeliuoja į žmogiškus jausmus, jos kupinos jausmingumo elemento. Normų vykdymas susijęs su religingais pergyvenimais.

Trūkumai:
• ši teorija labai sumenkina žm. savarankiškumą apsispręsti, nes pateikia žm. elgesio modelį. Žm. tampa lyg bevaliu.
• Teorija nerekomenduoja individui kelti įtartinų klausimų, liečiančių pačią daiktų esmę

Natūralistinė moralės kilmės teorija:
Natūralistai mano, kad žmogus gamtos dalis/produktas. Moralės kilmės ištakų ieško pirmykštėje visuomenėje. Kraujas susidaro su jų garbinamu gyvūnu. Darvinas kad atmintis dėmesys ir pan. Galima sutikti ir pas gyvūnus (ir pas šunį galima rasti pagarbą žmogui) Pagal jį – moralės pradas – bendravimo instinkto išvystymas. Moralė – kaip bendradarbiavimo instinktas. Čaringtonas teigia, kad gyvūnų gyvenime didelį vaidmenį atlieka altruizmas.
Gyvūnai neturi kalbos, jie bendrauja ženklais. Gamtiniu pagrindu aiškinama sąsaja tarp žmogaus ir gyvūno. Čaringotonas mano, kad altruizmas „gėris – blogis“ – užduoti žmogaus prigimtyje.
Kontrargumentai (natūralistinės moralės kilmės):
– kritikai mano, kad šios kilmės šalininkai bando aukštesnio lygio dalykus nuvesti į žemesnį lygį.
– Gyvūnų pasaulyje yra tokių dalykų, kurie žmonėms nepriimtini pvz. Vilkas – miško sanitaras

XXa. Autoritetai Jungas ir Froidas mano, kad moralinis instinktas kaip reguliatorius. Moralė instinkto lygyje. Mokslininkai moralės šaknų ieško ne žmoguje, o su žmogaus buvimu visuomenėje.

Socialinė moralės kilmės teorija: jei moralinės vertybės padeda pasiekti tikslus, tai yra gerai. Pvz: susitarsim, kad dabar naktis
Visos moralės yra reliatyvios. Vertybė yra keičiama, todėl žmonės nesupranta kas ji yra.

Moralinio elgesio pagrindai

Žmonės lgiasi daugiau ar mažiau vienodai. Pas juos yra vienodi veiksmai
Moraliniai papročiai
Moralinės normos
Moraliniai principai

Moraliniai principai – tai, kas beveik nekinta. Savo ištakomis jie siekia pirmykštę visuomenę. Žmogus suprato, kad neturi teisės skriausti toje pačioje gentyje gyvenusio „Nežudyk – gyvybė yra aukščiausia vertybė“ – tai lietė tik tuos , kas gyveno vienoje gentyje. Gyvybės išsaugojimas tapo labai svarbiu. Į tai įsiliejo visos religijos.
Moralinės normos: atsiranda norma „nevok“, nes tais laikais vogimas vesdavo į mirtį.
Moraliniai papročiai: „Būk darbštus“ „Gerbk tėvus“ vertinami įvairiose šalyse skirtingai. Juos skirtingai realizuoja.

Moralės struktūra

Norint analizuoti bet kokį reiškinį, reiškia skirti struktūros dalis
Skirtingos dvi sferos :

I Moralės sąmonė: tai savotiška jausmų įsivaizdavimo samprata apie gėrį, kurioje išreiškiame savo santykį su kitais žmonėmis.
Pagal sąmonės kūrėją skiriama:
1.1 Individo moralinė sąmonė
Žmogaus sieloje buvo skiriama: protingoji, jausminė, valios. Pagal tai galima sakyti, kad individo sielą sudaro trys komponentai:
– į protą įeina visos sąvokos, supratimai. Tai racionalioji sąmonės dalis. Kartais protas yra bejėgis, kartais sprendimus priimame nuojauta.
– Jausmuose akumuliuota visa mūsų patirtis jausmais. Šeresberis manė, kad žmogus, kuris turi išlavintus jausmus, negali būti blogas. Tačiau jis gali būti labai jausmingas, bet gyvenime jokių veiksmų negali padaryti.
– Proto ir jausmų neužtenka – reikalinga valia. Pastangos
1.2 Visuomenės moralinė sąmonė:
Visuomenė reikalinga kaip poligonas, kurioje savo moralumą aš galiu išreikšti. Visuomenės moralinė sąmonė – tai nėra aritmetinė suma. Ne visus individo moralinius įsitikinimus visuomenė priima, yra tokių, už kuriuos gali nubausti.
Mes negalim vykdyti visų veiksmų, kuriuos nori visuomenė. Yra konfliktas tarp individo ir visuomenės moralės veiksmų. Visuomenės keliami standartai visada įtartini.
Visuomenės moralės sąmonės rūšys:
– paprastoji (atspindi paprastus įsivaizdavimai apie gėrį ir blogį; pasižymi neapibrėžtumu, orientuota į kasdieninius dalykus)
– teorinė (labiau apibrėžta; pvz: įvairūs moksliniai traktatai. Dviprasmiškų traktavimų negali būti).

II Moralės praktika: moraliniai įsivaizdavimai realizuojami moralės praktika. Veiksmai ir poelgiai siejami su asmens puse. Moralinių santykių procese įkūnytos vertybės. Moralinių santykių bruožai:
• moralės elgesys neatsiranda stichiškai;
• moraliniai santykiai neatsiranda grynu pavidalu;
• bendraujant išreiškiamos vertybės: gėris, sąžiningumas.
Moraliniai santykiai priklauso nuo:
– žmogaus
– kultūros ir religijos

Moralės funkcijos
• vertinamoji
• pažintinė
• pasaulėžiūrinė
• auklėjamoji
• reguliatyvinė

Vertinamoji funkcija būdinga ir kt. sritims: meno, teisės… Ji suvokiama:
1) moralinis vertinimas vykdomas per ypatingų moralinių sąvokų (gėris, blogis, teisingumas) prizmę
2) moralinis vertinimas yra universalus (visas sritis galima įvertinti) Tokiu universalumu nepasižymi teise.
3) Remiasi individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės nuomonės autoritetu. Visuomenės nuomonė vykdo priežiūrą, kaip aš elgiuosi (tačiau galima į tai nekreipti dėmesio, nes ji neturi prievartos aparato)

Pažintinė funkcija: kiek žmogus, vertindamas kt. žm bando įsijausti, suprasti, perimti patirtį. Elgesio supratimas padeda vėliau priimti kitą sprendimą. Moralė praplečia pažinimo lauką galimybes.

Pasaulėžiūrinė funkcija: moralės taisyklių negalima suvesti į visumą, bet jas reikia pagrįsti, o norint tai padaryti, reikia turėti supratimą apie supantį pasaulį bei žmogaus egzistavimą jame. Supratimą apie pasaulį kaip visumą pateikia tikslieji mokslai(fizikos, gamtos, chemijos, astronomijos), nes mokslai gali atsakyti į visus klausimus. Žmogui to neužtenka, nes turime savo nepriklausomą gyvenimą nuo visatos.

Auklėjamoji funkcija – jaunoji karta visur yra dorinama, auklėjama – reikia tobulinti asmenybę. Moralė auklėja, švelnindama žmogaus tarpusavio santykius (pvz. seniau – nugalėjau –nužudžiau; vėliau: nugalėjau – paėmiau vergu; dabar gyvybė laikoma vertybe.)

Reguliatyvinė funkcija – moralė liečia giliausius asmenybės pagrindus, ji orientuoja žmogų į tokius dalykus, kurių absoliučiai visų pasiekti neįmanoma. Yra 3 aspektai:
– moralė reguliuoja visas žmonių veiklos sritis;
– moralė kelia žmogui maksimalius reikalavimus, kurie žmogui nėra paprastai pasiekiami (būk doras ir kt.)..
– ji egzistuoja besiremdama žm. Sąžine, apsisprendimu.

Moralė nėra visagalė. Gyvenimas pats slopina moralinius pasireiškimus. Tai ką mes veikiame (mūsų pastangos) gali būti nukreiptos dviem kryptimis:
– malonumo
– naudos
Jei veiksmai suteikia mums malonumą,tai veikla – etiška – taip mano hedonistai, jei veikla atneša naudos >>>utilitaristai, ji yra morali .
Empirija – patirtis. Žmogaus veikla – pagrindas galvojant apie motyvus. Žym. Empirizmo atstovai – anglai. F. Beikonas (XVI) Hobsas (XVII) Lokas (XVII) D.Jumas (XVIII) Jie sukūrė empiristinę teoriją.

Empiristai skelbia:

– pažinimo teorijoje: patyrimas yra vienintelis pažinimo šaltinis. Tokių dalykų kaip sąžinė, pareiga, dievas nėra. Jie neigė visą dvasinį patyrimą. Kyla klausimas – kas yra tie dvasinės patirties dalykai? Tai pergyvenimų kombinacija. Kiekvienas žm. Yra unikalus, todėl negalima kalbėti apie vieningus pergyvenimus.
– Antropologijoje (antropas – žmogus) skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno nėra principinis – jie panašūs ir skiriasi tik reakcijos į aplinką jautrumu (uoslė, greitis) Nepažįstama žmogaus dvasinė tikrovė – to nėra.
– Ontologija (būties teorija) krypstama į materializmą – tai, kas patiriama jutimiškai, yra materija (tai yra tikra); priešingo atvejo nėra. Dvasia tėra mistika.
Empiristus palaimino įv. Mokslininkai ir tuo metu labai sustiprėjo mokslų raida. R.Dekartas bandė aprašyti žmogų kaip mašiną . Vėliau bandoma nusakyti žmogaus veikimą ir buvo sukurtos empirinės individo veikimo elgesio teorijos, kurios iliustruojamos Praiso pateikiamu pvz apie akmenį, metamą į žemę (skylė priklauso nuo akmens dydžio, svorio, žemės purumo) šis mastymas pernešamas į žm. Elgesį (jei žinau, kaip žmonės elgiasi, kokia visuomenės aplinka, tai galime prognozuoti ir rezultatą – kaip žmogus pasielgs). Tačiau juk kiekv. Žmogus yra unikalus. Bandymai atspėti, kaip žmogus elgsis, tebesitęsia. XXa Froidas bandė atskleisti instinktų struktūrą.
Empirizmo silpnosios vietos:
1. vietoj gėrio ir blogio supratimo, atsiranda funkcionalumas (sveikas – ligotas, normalus – nenormalus)
2. Išnyksta žmogaus laisvo apsisprendimo ir atsakomybės motyvas. Hedonizmas ir utilitarizmas remiasi empirizmu.

Hedonizmas (hedone – malonumas, džiaugsmas) – požiūris, kad žmogaus veiklą veikti skatina malonumo siekimas ir nemalonumo vengimas. Malonumas laikomas super vertybe. Tai visuotinė vertybė. Jei meilė yra malonumas, tai jos turi siekti visi. Kyla klausimas – koks vaidmuo yra proto? Jis tarnauja malonumo ir nemalonumo skaičiavimui. Etikos pagr. Užd. – teikti taisykles žmogui, kaip nugyventi malonumų pilną gyvenimą. Kantas pastebėjo, jog protui tenka 2 pagrindinės funkcijos:
– techninė (kokiomis priemonėmis galima pasiekti malonumą)
– pragmatinė (kokioje gyvenimo veiklos srityje malonumo daugiau)
Protas nėra savarankiškas, jis patarnaujantis.
Hedonistinėje etikoje ryškios dvi kryptys:

Aristipas Kerenietis(Sokrato mokinys) laikomas pačiu nuosekliausiu hedonistu, kuris mokė, kad malonumas apčiuopiamas juslėmis yra aukščiausia vertybė, kurios turi siekti. Malonumas – juslinis gėris. Kuo daugiau jo gaus – tuo laimingesnis. Etika – gyvenimo menas, kuris privalo išmokyti, kaip malonumus patirti.

Nuosaikusis. Atstovas – Epikūras (IIIa): malonumas – svarbus žmogaus veiklos motyvas. Jis mano, jog reikia siekti ne konkretaus, ne dabar aktualaus, o ilgalaikio malonumo. Malonumas nėra amžinas. Atrakcija – gyvenimas be sukritimų, tai fizinės ir dvasinės ramybės būklė. Turi būti saikas. Skiria 2 malonumų rūšis:
– aukštesni malonumai (būdingi sielai; jie yra ilgesni)
– žemesni malonumai (kūnui skirti : valgymas, virimas) Aistrų perteklius kenkia sveikatai.
Malonumo poreikiai:
• būtini poreikiai kaip malonumai (valgymas gėrimas)
• nebūtini poreikiai, bet pageidautini (cepelinai )

Kaip malonumą padaryti visuotiniu, nes graikų malonumas – egoistinis hedonizmas. D. Jumas „Traktatas apie žmogaus prigimtį“, „Moralės principų tyrinėjimas“. Jis sukuria nugeistinę etikos teoriją. Už ką žmonės vertina kitus? Jis taiko metodą: išskaidykime kompleksą dvasinių ypatybių. Išvados:
– moraliniu požiūriu žmonės vertiname tada, kai jiems yra būdingas palankumas mūsų atžvilgiu;
– kai žmonės savo veikla pasitarnauja mums.
Žmonės kaip tik ir jungia tai, ką jis įvardija simpatijos jausmu, kurį turi visi žmonės. Žmonės vertina kitų poelgius pagal palankumą, emocinį nusiteikimą jiems. Poelgis bus moralus , jei iš jo sklis palankumas.
Kiekvienas simpatijos jausmo laipsnį turi skirtingą.
Dar Jungas mano, kad priimami įstatymai turi būti pagrįsti žmogaus prigimtimi; kiti neveiksnūs.
Kyla klausimas: koks vaidmuo tenka protui, jei jo viskas matuojama jausmais? Protas – instrumentas, teikiantis patarimus jausmui. Bet renkasi intuicija.

Kita empirizmo kryptis – utilitarizmas Poelgis moralus, jei:
• iš veiksmo gaunama nauda
• tos naudos tenka visiems
“utile” – nauda
Pradininkas – Bentamas XIX a vid. Britas; Dž. S. Milas – 1863 m „Utilitarizmas“ Tai iš esmės verslo,rinkos etika. Po II pas karo susilaukė daug šalininkų, taip pat ir kritikų. Ir dabar yra „už“ ir „prieš“
Charakteristika: yra pagrindiniai 4 jo principai, atskleidžiantys jo esmę:
1) pasekmių: laikomasi pažiūros, kad moralinis poelgių vertinimas grindžiamas vien laukiamomis poelgių pasekmėmis. Pvz nėra gero žmogaus. Viskas atsiskleidžia per veiksmus.
2) Naudos/naudingumo: kokiais kriterijais vertinamo poelgio pasekmės – poelgio pasekmių naudingumas. Poelgis bus tuo moralesnis, kuo daugiau žmonių turės iš jo naudos.
3) Hedonizmo: kokius poreikius ar interesus atliepia mūsų produktas? Kiekvienas turi individualų supratimą. Kiekvienas turi justi malonumą, komfortą. Pvz. Saugumo poreikis. Verslininko požiūriu – suteikti malonumą, nesikišant, iš kur pirkėjas gavo pinigus ar kam tai panaudos.
4) Socialinis: svarbu, kad kuo didesnis žm. skaičius gautų naudą. Tada bendras sumarinis malonumas (soc. Nauda) didės.

Moralinis vertinimas:

Klausimas

Kriterijus

Principas

Kaip vertinami poelgiai

Pasekmės, padariniai

Pasekmių

Kaip vertinami poelgių padariniai

Pagal naudą, gėrybės atžvilgiu

Naudingumo

Kas yra gėrybė

Malonumo įgyvendinimas

Hedonizmo

Kaip teisingai apibrėžti naudą

Naudos suma, naudos, vidurkio augimas

Socialinis

„Prieš“
• kas yra ta nauda? Kas tuos kriterijus nustato? Kiekvienas vis kitokią
• nesuderinamas su teise ir teisingumu: laikosi nuostatos, kad veiksmas bus teisingas, jei atneš kuo didesnę naudą – vardan mažesnio blogio reikia padaryti.

Kanto etika

Kanto požiūriu, poelgio moralumo kriterijus yra protas, o ne empirika (malonumas, nauda). Protą turi žmogus, priešingai nuo gyvūno, nors pastarųjų, kai kurių sveria daugiau, bet žmogus protingesnis.
Kanto veikalai: „Dorovės metafizika“, „Dorovės metafizikos pagrindai“… Jo filosofija vadinama transcendentine – iš kažko į kažką perkopinėjimas, peržengimas. Tai vadinamas transcendentaline perskyra.

Schemele:

Mes matome objektą – išorinis patyrimas, kai užsisukame. Objektas niekur neišnyksta, nes jį matome savo mintyse – vidinis patyrimas. Tokią perskyrą gali padaryti tik žmogus. Vidinį patyrimą galima perduoti kalba. Kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus. Kalba – tai gebėjimas. Gebėjimas siejamas su žmogaus protu.
Kantas akcentuoja protą, o su dvasia elgiasi atsargiau. Jį domina, ką reiškia tas transcendentiškumas, kokia iš jos nauda. Jis įtarė, kad transcendentiškumas gali būti kriterijus, vertinant žmonių elgesį proto lygmenyje. Bet ar yra kokių savikontrolės vidinių kriterijų? Jis sako, kad protas, bet kartu suvokia, jog žmogus – būtybė, kilusi iš gyvūnų. Kantui kyla mintis aiškinti, kas motyvuoja žmogaus elgesį/ poelgį.
Yra dvejopa poelgio motyvacija pagal Kantą:

Schemele:

Žmogus turi protą ir jis verčia jo laikytis. Žmogaus pareiga – būti protingam, lavinti savo protą ir tobulėti.
Maksimos – taisyklės, kriterijai, kurių privalai laikytis. Tačiau tas taisykles kiekvienas pritaiko sau. Pvz. Gyvenk sveikai – šią maksimą individualus žmogus suvokia individualiai.
Maksimos – tai orientyrai, kuriais žmonės vadovaujasi praktinėj veikloj. Kantas ir sako, kad yra maksimos, kurių privalu laikytis. Bet Kantas suvokė, kad yra žmonių, kuriems jos netinka arba žmogus nenori jų laikytis. Pvz., privalai mokytis, o jeigu nenori? Pasak Kanto, tu privalai, bet tai jau prievarta. Kantas buvo įsitikinęs, kad žmogus yra gabus mokslams, jis turi įgimtus genus tam tikriems mokslams, ir jam privalu tą sritį atrasti.
Kategorinis imperatyvumas

Poelgiai

Maksimos

Patikrinti

Visuotinių įstatymų leidimo idėja
(universalizavimas)
Elkis taip, kad tavo veiklos maksima visada galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas.

Kanto pagrindinis principas – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Tada visuomenė bus teisinga, bus pasitikėjimas. Tačiau žmogus nuo pat gimimo yra apgaudinėjimas. Nepaisant to, žmogus vis tiek tiki, nors nuolat nusivilia. Jeigu laikysies šio principo, tavo poelgiai tikrai bus moralūs ir tu būsi pavyzdžiu kitiems. Kyla klausimas – kieno atžvilgiu gali būti taikomas šis Kanto kategorinis imperatyvas? Jis teigia, kad juo reikia vadovautis bendraujant su žmonėmis, nes jie taip pat vertina kaip ir tu. Čia Kantas įveda lygybės principą. Suprask, kad kitas žmogus visgi turi tikslus, interesus, kuriuos tu turi gerbti.
Asmuo kaip tikslas pats savaime. Daiktas, pasak Kanto, neturi jokio tikslo, tą tikslą turi jam suteikti ir suteikia žmogus. Bet su žmonėm taip negalima elgtis, nes asmuo pats yra tikslas, o ne priemonė jūsų akyse. Bet dažnai pvz. Samdomas darbuotojas yra kaip priemonė, bet jei yra toks požiūris, darbas nebus našus. Į samdinį reikia žiūrėti kaip į tikslą. Kodėl Kantas tai akcentuoja? Nes kiekvienas žmogus turi tam tikras pareigas. Pirmoji – rūpintis savo kūno sveikata, antroji – mylėti save. Žmogus negali mylėti kitų, jei nemyli savęs. Kantas, pabrėždamas asmens savarankiškumą, nuvertina socialinių valdžios institucijų svarbą. Jeigu nėra protinga autonomiško individo, tai ir jokia vyriausybė nebus gerai valdoma.

Kategorinio impresinio principo realizavimas
Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi. Kantas sako, kad šis principas yra sąlygojamas maksimų, veiklos taisyklių, situacijų. Maksimos yra dideliu bendrumo laipsniu pasižyminčios taisyklės, taikomos įvairiose srityse.
Veiklos taisyklės, taikomos įvairiose srityse.
Veiklos taisyklės sukonkretina maksimos pritaikydamos jas konkrečiai veiklos situacijai.
Situacijos – konkreti veikla, kurioje žmogus priima vieną ar kitą sprendimą. Veiklos taisyklės gali turėti skirtingą pritaikomumą. Pvz. Padėti žmogui nelaimėje, bet nelaimė gali būti įvairi (žmogus neteko darbo ar tapo narkomanu)

Schemele:

Maksimos, kurias mes visi priimame, vadovaujamės, yra labai abstrakčios ir taikomos įvairiose gyvenimo srityse. Maksimos turi savus moralės principus. Jos turi būti sukonkretintos, pasitelkiant praktines taisykles. Dėsniai dažniausiai siejami su profesine etika (soc. Darbuotojo pagalba bedarbiui, gydytojo pagalba narkomanui) Ši schema galia būti taikoma tiek individo, tiek socialiniame lygmenyje (vertinant įvairius soc. Reiškinius – priimamus įstatymus, kiek juose yra bendrumo, kiek atsižvelgiama į įvairias sritis)

Gėrio ir blogio supratimas pagal Kantą

Jis akcentavo proto vaidmenį. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tas kai jo motyvas yra proto, pareigos motyvas. Egzamino laikymas – geras poelgis, jei į jį ateiname iš pareigos, o ne iš malonumo. Moraliniu požiūriu blogas poelgis yra tada, kai jį apsprendžiantis motyvas yra polinkio motyvas. Kyla klausimas – kas nustato ar veiksmas yra geras ar blogas? Kantas sako, kad tai valia. Ji yra gera ir pikta. Gerą valią motyvuoja pareiga (pagal Kantą) – tai be išankstinio nusistatymo ar išskaičiavimo vykdymas tam tikrų paslaugų, veiksnių. Pikta valia – kuri ne iš pareigos, bet iš polinkio. Kantas manė, kad žmogus yra laisvas ir jo visa veikla sietina su laisve. Valios laisvė (kodėl ji reikšminga moraliniu požiūriu?) Kantas mano, kad žmogus turi trejopą laisvę:
I Veikimo laisvė (tai žmogaus išorinio veikimo erdvė, kurioje žmogus gali kelti sau tikslus ir jų siekti)
II Apsisprendimo laisvė (tai vidinė laisvė, apsisprendimo laisvė ) Ji yra sąlygota:
• fizinės būklės
• psichinės būklės
• išsilavinimo
• sugebėjimo (fantazuoti, kelti tikslus)

Narkomanas negali būti laisvas rinktis, nes jis priklausomas;Gyvūnai turi laisvę
III Transcendentinė laisvė. Ją turi tik žmogus (gyvūnas ne) Tai daro žmogų nepriklausomą nuo gamtos ir nuo proto, tai sugebėjimas pasižiūrėti į save ir į aplinką iš šalies ir rinktis tai, ką diktuoja ne aplinka ir protas, o aukštesnės instancijos. Pakildamas virs gamtiškumo ir protingumo žmogus gali priimti sprendimus, kurie prieštarauja jo protui (kas yra teisingumas) Tai yra laisvė sakyti ne, kai visi sako taip. Žmogus yra neprognozuojamas, nes net savęs nepažįstam. Kantas atvėrė galimybės kitiems autoriams, kurie susifokusavo į laisvės fenomeną. Žmogaus susiejimas su laisve

Transcendentinė laisvė kaip pasirinkimo laisvė
Dviguba laisvės motyvacija

Schemele

Mūsų laisvę motyvuoja mūsų gamtiškumas (esam gamtinė būtybė, pasižyminti jusliškumu.) ir motyvuoja polinkis. Jei veikla prieštarauja polinkiui, yra blogis: jei prieštarauja pareigai, yra gėris. Ne kiekvienas gali pasiekti tą transcendentalinę laisvę ir ne visi nori suvokti; tai yra auklėjimo, mokymosi dalykai. Kantas pabrėžė, jog lavinimasis yra svarbios pareigos apsišvietusio žmogaus.

Kanto kritika (silpnos vietos);
Oponentai teigia:
• kategorinis imperatyvas yra labai formalus, nes neturi apibrėžto turinio, o tik nusako moralinių principų ir pareigų esminį principą ir kriterijų
• kritikuojama tai, jog moralinis įsipareigojimas turi būti įvykdytas dėl jo paties, o ne dėl vilties būti laimingam, gauti atpildą;
• pagal Kantą kiekvienas žmogus yra sau normų, įstatymų kūrėjas, tuomet kyla pavojus, jog sukurta norma gali prieštarauti kitų asmenų interesams. Per daug sureikšmina individo galimybę kurti normas, kurios visuomenę supriešina, kame garantija, kad tas imperatyvas bus moraliai teisingas (imperatyvas uždrausti universitetus ir t.t.)

Žmogus nori už savo veiklą atpildo ir Kanto etika šito atpildo nesiūlo, žmogus iš esmės neturi virš savęs kontrolieriaus, kuris jį priverstų elgtis tinkamai, jis nebijo dievo, kūrėjo, nes pats yra aukščiausia institucija. Jis – kaip dievas, o tai yra (ar gali būti) pavojinga. Kantas labai iškelia žmogų, pastato jį ant pjedestalo, žmogus yra netobulas ir negali užimti dievo pozicijos. Kantas klysta, atmesdamas laimės viltį, pagal jį – pareiga stumia atlikti gerus darbus, Klausiama, kuo žmogus rizikuoja, jei nesilaiko kategorinio imperatyvo. Pagal Kantą nieko nerizikuojame, nes dievo nėra – aš pats kaip dievas.

KULTŪRINIŲ IR EKONOMINIŲ VERTYBIŲ SANTYKIS GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS

ĮVADAS

Ištarus sąvoką ,,vertybės“, mūsų racionalusis nuolat logikos ieškantis protas iš karto brėžia dvi reikšmės alternatyvas: neapčiuopiamos, metafizinės moralinės vertybės ir materialiosios vertybės – fizinio turto išraiška. Bendrai priimta įvardinti jas kaip kultūrines ir ekonomines, nors įdomesnis reiškinys sociologijos ir filosofijjos požiūriu yra būtent jų sąveika. Vertybės savaime nepriklauso nuo to, ar žmogus užsiima ekonomine, menine, dvasine veikla, ar apskritai, neužsiima jokia. Kultūrinių vertybių ,,stovykloje“ aptinkame brangiai fizine išraiška įvertintų dalykų – dailės, literatūros kūriniai, kino filmai, pripažinti visos žmonijos. O štai ekonominių vertybių teritorijoje atsiduria tokie metafiziniai dalykai, kaip moralė: verslininkas ieško darbščių ir sąžiningų darbuotojų, kasdienė patirtis ir sveikas protas mums sako, kad melaginga reklama ar apgavystės pagrindu sukurta pardavimų kampanija pasmerkta greitai žlugti.
XX amžiuje, o ypač po II pasaulinio karo dėl naujų iki tol negirdėtų technologinių išradimų ir jų pritaikymo kasdieniniame eilinio žmogaus gyvenime, dėl neregėtų galimybių atsivėrimo verslo vystymui ir vadybai, pasaulis pasikeitė iš esmės. Įvardinčiau tai kaip esminį civilizacinį lūžį. Įvyko šiuolaikinis globalizacijos proveržis. Pasaulis ,,susitraukė“, sumažėjo iki tiek, kad rūškaną rudens rytą įlipę į lėktuvą Vilniuje, po 4 valandų nusileidžiame karščiu alsuojančioje Hurgadoje, o televizijos dėka žinome apie keisčiausias mažų genčių kultūras ir mūsų jau niekas nebestebina, tolerancijos ribas mes priversti išplėsti. O kas gi atsitinka su vertybių sistemomis šiame pasikeitusiame pasaulyje šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis? Ar svarbios kultūrinės, moralinės vertybės galingoms tarptautinėms verslo korporacijoms? Ar vertingi materialine prasme šiuolaikiniai neatpažįstamai nutolę nuo originalo Oskaro Koršunovo Šekspyro, ar Eimunto Nekrošiaus Čechovo pjesių pastatymai Italijos, Rusijos teatruose?
Atsakymų į šiuos klausimus, ieškota D.Held; A. McGrew ir kt veikale ,,Globaliniai pokyčiai“ 2002m, kur įvairiais aspektais nagrinėjamas šiuolaikinės globalizacijos fenomenas. Pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo V. Pruskaus monografija ,,Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas“ 2005m, moralės klausimai versle originaliai analizuojami Guodos Auzgirudienės straipsnyje ,, Ekonominė veikla ir vertybės“ žurnale ,,Naujasis Židinys – Aidai“ 2007m.
Pradedant nagrinėti bet kurią temą tenka visų pirma aptarti sąvokas. Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo neoklasikinės ekonomikos pagrindas – racionalaus pasirinkimo teorija ( Ray, 1998; Rokeach, 1977). Jos esmė – socialiniai reiškiniai aiškinami racionaliu elgesiu, maksimalizuoti naudą individui, t.y.analizuojama kaip jam pasirinkti ir vykdyti tokius veiksmus, kurie duotų kuo daugiau naudos kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pagal šią teoriją vertybė yra gėris ( ir kutūrinis, ir ekonominis), kuris turi individą visapusiškai patenkinti. Formaliai žvelgiant atrodytų, kad pagrindinis kriterijus graduojant vertybes turėtų būti rinka, tačiau pasaulis daug įvairesnis, ne toks vienpusiškas. Visuomenėje ekonominės ir kultūrinės vertybės atlieka skirtingą vaidmenį, tačiau yra glaudžiai susipynusios. Abiejų kūrėjas ir vartotojas yra žmogus, kartu jis yra ir jų įrankis. Abi vertybių rūšys daro įtaką subjektyviems žmogaus sprendimams, kai reikia pasirinkti vertybinius prioritetus įvairiose veikimo srityse. Todėl čia bus plačiau nagrinėjamos abi šios sąvokos.
Šiuolaikinė globalizacija- tai istorinė forma, kuri yra savaime unikalus socialinių, politinių, ekonominių ir technologinių jėgų darinys ( D. Held 2002m) Kadangi šiuolaikinis pasaulis yra esmingai pakeistas globalizacijos, 2 darbo skyriuje bus plačiau aptarta, kaip ji palietė būtent šias dvi mus šiuo atveju dominančias sritis – kultūrą ir ekonomiką.
XX – XXIa sandūroje vistik buvo ,,nuvainikuota“ racionalaus pasirinkimo teorija, nes pasaulio mokslininkai pastebėjo, kad kultūriniai impulsai turi įtakos ne tik ekonomikos raidos spartai, bet ir gali daryti jai stiprią įtaką. Atsisakyta vulgaraus požiūrio, kad kultūra yra tik išlaikytinė, o jos produktai nėra tokie jau vertingi. Artėjame prie… ,,aukso vidurio“ – pradėta domėtis ekonomikos ir kultūros sąveika. Šiai sąveikai aptarti ir skiriamas 3 šio darbo skyrius. Be kita ko tik kultūrinės vertybės sudaro kultūrinį kapitalą, be kurio neįmanoma sukurti ir gausinti ekonominių verybių. Kultūrinio kapitalo sudedamosios yra kūrybiškumas, naujos idėjos, sukuriančios individo naujus poreikius, maitinančios vidinį vartojimą, vadinasi sudarančios prielaidas ekonomikos produktyvumui.

1. VERTYBĖS SAMPRATA

Žmogaus realiame gyvenime vertybės visada pirmiausia siejamos su individualiu lygmeniu, t.y. asmeniniu pasirinkimu. Bendriausia prasme vertybės yra susijusios su žmogaus fizinėmis ir ūkinėmis reikmėmis, jos nulemia kam ir kaip vartojamos gėrybės, kokią vietą jos užima žmogaus gyvenime. Taigi, vertybės nusako esminius, svarbiausius vidiniu požiūriu dalykus, jų pagalba galime išreikšti savo ypatingą santykį su kitais žmonėmis, jos gali būti lyginimo matas, kriterijus, gali būti priemonė tikslui pasiekti. Individo elgesys rodo jo vertybinę orientaciją. Visi žmonės sugeba atskirti tiesą nuo melo, taurumą ir kilnumą nuo niekšybės. Taip kiekviena sįvertina savo ir kitų poelgius ir veiksmus. Žmonių visuomenėje tas, kas nemoka įvertinti savo ir kitų elgesio, tas neturi nuovokos apie dorovės normas ir vertybes. Vadinasi galima teigti, kad vertybės tarsi programuoja visą žmogaus veiklą, lemia veiksmų ir elgesio kryptį, savaip atskleidžia visuomenės, kuriai individas priklauso ideologiją ir kultūrą, o svarbiausia, jos tampa savotišku instrumentu, kurio pagalba pats žmogus vertina savo elgesį.Šis vertybių raiškos savitumas ir sudaro prielaidas įvairiems svarstymams ir interpretacijoms.
Ontologinė vertybės problema tikrinama atsižvelgiant į kilmės šaltinį: ar daiktai bei reiškininiai vertingi todėl, kad vertinami kitų, ar todėl, kad vertingi patys savaime?
Realizmo teorijos šalininkai taigia, kad vertingas reiškinių savybes galima nustatyti tik empiriniais metodais.
Nominalistinių teorijų šalininkai pripažįsta subjektyviąją vertybės būklę – tai reiškia, kad reiškiniai vertingi todėl, kad yra vertinami.
Skeptikai sako, kad vertybės – tai tik subjektyvios reakcijos. Pačios vertybės nėra objektyvios, o jų pažinimas tėra iliuzija.
Emotyvizmo srovės požiūriu vertybės – vidinių jausmų išraiškos, nes jų pagrindas emocijos, todėl vertinimui negali būti taikomi tiesos ar netiesos kriterijai… Esama dar daug vertybių teorijų, ir vistik tenka akcentuoti, kad bendriausia prasme tai idėjos įsitikinimai ir nuostatos.

Rokeach, atsižvelgdamas į vertybių normatyvinę prigimtį skirsto jas į dvi šakas:
1. sociocentrines bei egocentrines ( visuotines, atspindinčias visos žmonijos istorinę patirtį, arba, jei teiks pirmumą individualioms – egocentrines)
2. moralines bei kompetencines ( paženklintos univrsalumu ir padeda nustatyti moralinių principų pažeidimus, ir kas teikia daugiausiai asmeninio gėrio – kompetencines )
Galima dar kalbėti apie vertybių realumą ir potencialumą ( Kraujutaitytė 1998), pirminės ir antrinės socializacijos įtakas ( Lucmanas 1999 ), proto programavimo mąstą ( Hofstedas 2001) ir t.t.
Taigi darytina išvada, kad vertybė visada yra daugiaplanė, daugiaaspektė ir skirtingame kultūros kontekste turi nevienodą reikšmę ir svarbą. Skirtingose visuomeninio gyvenimo srityse vertybės turi skirtingą normatyvinį pobūdį ir savitas raiškos formas, todėl jos atlieka nevienodą vaidmenį.

1.1 EKONOMINĖS VERTYBĖS

Dar XVIII a Smithas veikale ,,Tautų turtas“ pirmasis nusakė kas tai yra ekonominė vertybė. Jis ir kiti politinės ekonomikos šalininkai plėtojo požiūrį, kad daikto vertybę nulemia išlaidos, reikalingos jam pagaminti. Atsirado ,,darbo teorija“, kuri vertę apibūdino kaip darbo jėgos sukurtų gėrybių sumą. Ir šiandien turime pripažinti, kad kai kurios prekių kainos nusistovi tik po ilgo svyravimo rinkoje, kai aukštesnės kainos jau nereikalaujama.
XIX a pabaigoje produkcijos vertė imta sieti su individo, siekiančio naudos ekonominiu elgesiu. Neoklasikiniai ekonomistai ( Jevonsas, Mengeris) pastebėjo, kad individai ir jų atskirų prekių poreikis rinkoje gali turėti lemiamą įtaką ne tik ekonomikos procesams, bet ir vartotojų elgesiui rinkoje. Šiuolaikinės naudos teorijos grindžiamos vartotojo elgsena. Tokiu atveju iškyla esminis klausimas: kas mus verčia rinktis vienas ar kitas prekes? Kurie mūsų siekiai svarbiausi? Svarbiausia, kad žmogus gali rinktis ir daro tai savarankiškai. ,,Laisvoji rinka skatina moralę, prašosi moralės. Ji neveikia, jei nėra moralės. Be moralės veikia tik totalitarizmas“ – teigia kunigas Kęstutis Kėvalas. Ir vistik reikia turėti galvoje, kad vertinant verslą moralės požiūriu, svarbu suvokti jog galutinį sprendimą – moralų ar ne ( sumeluoti produkto sudėtį, apgauti užsakovą) priima konkretus žmogus.
Kita vertus akivaizdu, kad vertybė gali būti ir socialiai sukonstruotas fenomenas. Tokios nuostatos laikosi socialinės vertybės teorijos šalininkai – J.R.Comons, J.B Clark. Jų teigimu įvairios institucijos daro tiesioginę įtaką formuodamos vartotojų pasirinkimus. Jos dar ir orientuoja vartotojus į tai, kas laikytina vertybe, ir taip jiems ją primeta.
Bendrai darytina išvada, jog ekonominės vertybės turi siekinius, kurių tikslas – gauti naudos, dėl kurios vertingumo, kokybės ir savybių nekyla abejonių.

1.2 KULTŪRINĖS VERTYBĖS

Kultūros vertybių vartojimas pasižymi tam tikru ypatingumu, kurį nulemia jų paskirtis ir atliekamos funkcijos, nes kultūros prekės egzistuoja kaip asmeniniai daiktai. Kultūros produktai atlieka panašiai tas pačias funkcijas kaip ir kiekviena kita prekė. Jų kainą nustato rinka. Tai padaryti nėra paprasta,nes lemia kelios aplinkybės: viena vertus lemia paklausumas, kita vertus kultūros prekę įvertinti pinigais galima tik sąlygiškai. Pasinaudojant statistika, rodančia kaip kūriniai yra įkainoti įvairiose šalyse, galima ekonomiškai įvertinti tarptautiniu lygmeniu tokius kultūros produktus kaip filmai, televizijos programos ir pan. Tačiau išlaidos ne visada nusako pagaminto kūrinio vertingumą. Juk nutapyti paveikslą realiai kainuoja tik tiek, kiek kainavo drobė, dažai ir teptukai. Dar galima pridėti valandos darbo vidutinę kainą padaugainus iš skaičiaus valandų, kurias dailininkas sugaišo kol nutapė paveikslą. O štai to paveikslo rinkos kaina gali būti pati įvairiausia – labiausiai matyt tai priklausys nuo dailininkožinomumo meno kūrinių rinkoje.
Taigi, kas tai yra toji kultūros vertybė? Problema ta, kad vertybę ir jos vertinimą kultūros teoretikai supranta kitaip, negu ekonomistai. Kultūros vertybės negalima aprašyti ir sumodeliuoti pagal ekonomikos modelį dėl to, kad skirtingose kultūros kontekstuose ji gali turėti skirtingas savybes, ir dėl to, kad kultūros vertybės negalima
sieti su malonumu – kažkam ji gali visai nepatikti, netgi sukelti pasibjaurėjimą. Visdėlto noras ir pastangos apibūdinti svarbiausius kultūros vertybę nusakančius elementus nemažėja…
Pvz. D. Throsby skiria net šešis vertingumo lygmenis: estetinis, dvasinis, socialinis, istorinis, simbolinis, autentiškumas. Be kita ko yra ir toks požiūris, kad kultūros vertybės yra priviegijuotos, ir esą gali būti suprantamos tik labai išsilavinusių žmonių, kiti gali meno kūrinio tiesiog nesuprasti…
Bendrai darytina išvada, kad kultūrinės vertybės nėra vienodai pagal standartus apibrėžiamos ir nusakomos, nėra susijusios su materialinės naudos gavimu, dėl jų kokybės ir vertingumo nuolat kyla ginčai.

2 ŠIUOLAIKINĖS GLOBALIZACIJOS BRUOŽAI

Šiuolaikinė globalizacija – tai istorinė forma, kuri savaime yra unikalus socialinių, politinių, ekonominių, ir technologinių jėgų darinys. D. Held‘as 2002 įvardina fundamentalias šiuolaikinės globalizacijos savybes. Visų pirma tai erdvė ir laikas – niekada anksčiau procesas nebuvo apėmęs visą pasaulį. Daugiašakiškumas reikštų, kad globalizacija – daugiašakis reguliavimo ir valdymo objektas. Konjunktūriškumo savybė apie globalizaciją liudija faktą, kad ji apima visus gyvenimo aspektus – verslą, kultūrą, žmonių santykius, papročius, mediciną, technologija, žiniasklaidą. Skirtingo modalumo savybė reiškia, kad nepaprastai išaugo migracijos mastai pasaulyje. Migruojama ne tik ieškant darbo vietų, bet ir poilsiaujant, domintis kultūra keičiant gyvenamąją vietą dėl sveikatos problemų, ar vien dėl to, kad nepatinka klimatas. Žmonės nustojo vienareikšmiškai identifikuoti savo būvį su kuria nors konkrečia vieta žemėje. Globalizacijos lankstumą apibūdina faktas, kad ne tik karo būdu valstybės sprendžia tarpusavio konfliktus. Įgyvendinami įvairūs socialiniai projektai. Vienas iš tokių projektų – Europos sąjunga. Įdomus šiuolaikinės globalizacijos bruožas – konkurencija. Drįsčiau teigti, kad jis yra vienas iš lemiančių pačią šiuolaikinę globalizaciją. XX a pradžioje pasaulyje t.p. galima buvo įžvelgti globalizmo bruožų – imperijos primesdavo savo valdymo, švietimo, kultūros stilių kolonijoms, tarp kolonijų ir imperijų centrų vyko gana intensyvi prekyba ir migracija. Tačiau šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis kapitalo išvežimo, prekybos sandėrių pagrindinis variklis yra ekonominė konkurencija, praktinė nauda ir pelnas.
Be kita ko šiuolaikinei civilizacijai būdinga regionalizmas, vakarietinimas, teritoriškumas, pakitusios valstybių formos nukreiptos į žmonių gerovės ugdymą, išplėstą valdymo aparatą.
Ypač svarbi ir daug lemianti globalizacijos savybė – demokratinis valdymas. Žmonijai kyla visai nauji uždaviniai: kaip suderinti teritoriškai įsišaknijusį valdymą su transnacionaliniu ir globaliniu socialinio gyvenimo organizavimu.

2.1 EKONOMINĖS GLOBALIZACIJOS SAVYBĖS

Svarbiausios šiuolaikinės civilizacijos ekonominės savybės pasireiškia prekyboje finansuose versle ir gamyboje. D. Held išnagrinėję pasaulinės prekybos pokarinius rodiklius teigia, kad būtent pokaryje atsirado kokybinis prekybos intensyvumo pokytis, kai nacionalinės rinkos susipynė viena su kita. Prekyba tapo neatsiejama nuo nacionalinio ekonomikos klestėjimo. Susiklosčius palankioms aplinkybėms ( mažėja transporto išlaidos, techninė pažanga, pigus kuras ) globalinės prekybos rinkos plečiasi kol jų neriboja nacionalinės rinkos. Regioninę prekybą pakeitė globali. Plečiasi prekybos asortimentas: ne tik prekės, bet ir paslaugos. Neprekiaujamų gėrybių gamybai prireikia prekiaujamų gamybos veiksnių ir atvirkščiai. Taip atsiranda prekiaujamų ir neprekiaujamų sektorių ryšys, kuris dar didina globalios rinkos jėgas. Visa tai lemia precedento neturintis tarptautinis prekybos santykių liberalizavimas šiuolaikinėje epochoje.
Finansų srityje Pasaulio Prekybos Organizacijos susitarimas atverti nacionalines finansų paslaugas globalinei konkurencijai, leidžia vis labiau susipinti tarpusavyje nacionalinėms finansų rinkoms. O pagrindinis šiuolaikinės tarptautinės pinigų sistemos bruožas – poslinkis nuo fiksuotų valiutos kursų link link slankių kursų sistemos.
Gamybos ir verslo srityje šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis ima kurtis korporacijos, kurios į savo transnacionalinius verslo tinklus įtraukia dukterines įmones, subrangovus, pirkėjus ir kitų šalių firmas. Ruigroh‘as ir Tulder‘is (1995 ) pateikia globalios gamybos ir paskirstymo tinklų organizacinių formų tipologiją. Tai gali būti:
a) geografiškai išplitusi ir silpnai iš centro kontroliuojama gamyba
b) geografiškai išsklaidyta, bet griežtai iš centro kontroliuojama gamyba ir koordinuojama strategija.
Praktiškai visi pasaulio globalūs gamybos tinklai pakliūna tarp šių kraštutinumų. Taigi, susiformavus pasauliniams gamybos ir paskirstymo tinklams, verslo globalizacija pasiekė ir svarbias daugelio šalių ekonomikos industrinės bazės sritis, nes gamybos tinklai yra linkę veikti pažangiausiuose ūkio sektoriuose, kurie yra gyvybiškai svarbūs nacionalinių ekonomikų turtingumui ir saugumui. Taigi atrodytų, jog verslo srityje globalizuotas pasaulis darosi saugesnis.

2.2 KULTŪRINĖS GLOBALIZACIJOS SAVYBĖS

Pačiomis pirmosiomis kultūros globalizacijos apraiškomis autoriai D. Held (2002) laiko imperijas, nes joms valdyti ir išlaikyti reikėjo specialiai paruoštų žmonių, kalbančių ta pačia kalba, mokytų pagal tą pačią švietimo sistemą. Šiuolaikinės kultūros globalizacija susijusi su:
a) naujomis infrastruktūros galimybėmis,
b) įvairiarūšių kultūrinių mainų ir kultūrinių ryšių intensyvumu,
c) populiarios Vakarų kultūros ryšių tarp verslo žmonių ir organizacijų plėtra,
d) multinacionalinių darinių dominavimu, kuriant ir valdant nuosavybės teise kultūros prekių gamybos ir paskirstymo infrastruktūras ir organizacijas.
Kultūrinė globalizacija visiškai ignoruoja nacionalinių valstybių ribas, nes atsirado naujos technologijos ir internetas, išaugo informacijos reikšmė, komunikacines technologines sistemas naudoja ir elitas, kultūra tapo terpe, per kurią individai ir kolektyvai išreiškia savo tapatybę laike ir erdvėje, pasikeitė kultūrinių srautų kryptys (ne tik iš dominijų į periferijas, o ir apskritai visomis kryptimis, nes jie gimsta spaudos agentūrose, transliavimo organizacijose, universitetuose…), pasikeitė kultūros globalizacijos būdai-anksčiau tai buvo technokratų ir intelektualų sluoksniai, dabar žiniasklaida ir organizuotos žmonių grupės. Dasmann (1998) teigia, ir tai laikytina svarbia išvada, kad nuo kultūrinės, kaip ir nuo ekonominės globalizacijos šiuolaikiniame pasaulyje atsiriboti neįmanoma.

3 VERTYBIŲ SĄVEIKOS YPATUMAI

Jeigu žmonėms rūpėtų vien tik didesnis atlyginimas, tai niekas nedirbtų švietimo, ar kultūros srityse. (G. Azguridienė 2009 ) Tačiau žmogui reikia daug daugiau, Kasdienė veikla turi teikti emocinį malonumą. Tai daro ją pakeliamą ir priimtiną. O štai kad verslas galėtų funkcionuoti moraliai, tam tikras funkcijas turi atlikti valstybė (nustatyti taisykles ir prižiūrėti kaip jų laikomasi)
Ekonomika globalizacijos sąlygomis mažiau pažeidžiama, nes individo ekonominio elgesio motyvas aiškus – didesnės naudos siekimas. O štai kultūros arenoje tokio visuotinio tikslo nėra. Kaip nėra ir vienodo požiūrio kokie yra pagrindiniai kultūrinės veiklos motyvai, kas skatina kurti kultūrines vertybes. . O globalizacija yra tai, kas neišvengiamai turės ir jau turi lemiamą įtaką tenkinant individo saviraiškos ir saugos poreikius. Globalizacijos peršamos universalios taisyklės, esančios prielaida ne tik visuotinės rinkos plėtrai, bet ir atitinkamo politinio bei kultūrinio elgesio standartams, tinkamiems visų kultūrų atstovams, tampa iššūkiu nacionalinių valstybių ekonomikai ir kultūrai. Viena vertus globalizacija skatina vertybių plitimą, kita vertus reikalauja jas priimti, sugerti, paversti veikiančiomis. Tikėtina, jog jas perėmus, bus sukurta nauja socialinio bei kultūrinio gyvenimo kokybė. Tai nulems, kad atsiras kultūrinių ir ekonominių siekių tenkinimo pusiausvyra, teisingumo paisymas, įvairovės ir ekonomikos ir kultūros veiklos srityse rėmimas, apsauga nuo neapdairių ir neatsakingų valdžios ir ekonominių struktūrų sprendimų, ekologinių sistemų svarbos ekonominei plėtrai pripažinimo. Taigi darytina išvada, jog globalizacija ne tik suaktualina ekonomikos ir kultūros sąveikos būtinumą siekiant visuotinės gerovės ir saugumo, bet ir skatina vertinti jų puoselėjamas vertybes kaip neatsiejamus tos gerovės sukūrimo garantus.

I Š V A D O S

1. Vertybė visada yra daugiaplanė, daugiaaspektė ir skirtingame kultūros kontekste turi nevienodą reikšmę ir svarbą. Skirtingose visuomeninio gyvenimo srityse vertybės turi skirtingą normatyvinį pobūdį ir savitas raiškos formas, todėl jos atlieka nevienodą vaidmenį.

2. Ekonominės vertybės turi siekinius, kurių tikslas – gauti naudos, dėl kurios vertingumo, kokybės ir savybių neabejojama, o kultūrinės vertybės nėra vienodai pagal standartus apibrėžiamos ir nusakomos, nėra susijusios su materialinės naudos gavimu, dėl jų kokybės ir vertingumo nuolat kyla ginčai.

3. Šiuolaikinė globalizacija – tai istorinė forma, savaime esanti unikaliu socialinių, politinių, ekonominių, ir technologinių jėgų dariniu, kuris susiformavus pasauliniams gamybos ir paskirstymo tinklams, pasiekė ir svarbias daugelio šalių ekonomikos industrinės bazės sritis, nes gamybos tinklai yra linkę veikti pažangiausiuose ūkio sektoriuose, kurie yra gyvybiškai svarbūs nacionalinių ekonomikų turtingumui ir saugumui, o nuo kultūrinės, kaip ir nuo ekonominės globalizacijos šiuolaikiniame pasaulyje atsiriboti neįmanoma.

4. Globalizacija ne tik suaktualina ekonomikos ir kultūros sąveikos būtinumą siekiant visuotinės gerovės ir saugumo, bet ir skatina vertinti jų puoselėjamas vertybes kaip neatsiejamus tos gerovės sukūrimo garantus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Auzguridienė G. ,,Ekonominė veikla ir vertybės“ Naujasis Židinys – Aidai, 2009.
2. Held D., McGrew A; Goldblat D; ir kt. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius; margi raštai, 2002.
3. Pruskus V. Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas. Vilnius; 2005.
4. Pruskus V. Gyvenimo vertė rinkos sąlygomis. \\ Tarptautinės konferencijos ,, Tradicijų ir inovacijų darna, kuriant atvirą visuomenę“ pranešimų medžiaga. Kaunas, LŽŪU, 1999.