Kultūra ir biokultūra – kas tai?

 

Kultūra – tai informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą, pavyzdžiui, per mėgdžiojimą ar mokymą. Kultūros raida vadinama egzosomatinė evoliucija (evoliucija už kūno ribų).
Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą.
Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų – noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines – empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas.
Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį.
Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai.
Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais.
Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija).
Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes – magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų.
Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus:
a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”;
b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis;
c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos;
d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus;
e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.
Kultūra pasiekia naują lygį.

Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį

Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi.
Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės – keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių.
Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda.
Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus.
Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną.
Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys – kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės – užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai.
Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai.

Aukštesniųjų centrų atjungimas

Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum – smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius – gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros.
Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu – naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex – žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę.

Įgimtas elgesys virsta išmoktu

Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.
Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis.
Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė.

Mokymasis ir mėgdžiojimas

Ankstyvas būdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų – senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga.
Mokėti mėgdžioti – sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.
Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui – vienoks maistas joms yra košeris, kitoks – nekošeris (hebr. kašer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi.

Aukštesni kultūros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus:
1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą;
2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra – įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų.
Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti.
Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti.
Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos.
Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra – tai sistema.
Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip.
1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai.
2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės.
Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename.
Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis.
Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis.
Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas – žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija.
Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė – ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė – karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.

Naudota literatūra: Martynas Yčas “Apie biologiją”

Mindaugas Vilkas

Besimokančios organizacijos samprata

 

“Gamybos” kertinis akmuo – tai žmogus. Rezervai, kuriuos jis slepia savyje, ne mažiau vertingi už tas brangenybes, kurias iškasame iš žemės – geležį, spalvotus metalus, akmens anglį ar naftą, auksą ar brangakmenius” (V. Kumpikaitė, 2000, p.307).
Sėkmingos investicijos į ūkį – tai ne tik investicijos į modernius įrengimus ir statybas – tai pirmiausia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Žmonės turi sugebėti aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Kita vertus, tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga. Tai paliečia ir Vakarų šalis, ir pokomunistines Rytų bei Vidurio Europos šalis, ir Lietuvą.. Tačiau pokomunistinėms šalims ši problema yra kur kas sudėtingesnė, nes iš esmės ūkio sferos perstruktūrizuojamos (pvz.,iš gamybos į aptarnavimo); vyksta denacionalizavimo procesai – kapitalo perskirstymas, o dėl to keičiasi socialiniai santykiai; reikia susipažinti su visiškai nauju rinkos mechanizmu ir jį perprasti; reikia susipažinti su praktiškai nežinomomis Vakarų šalimis, jų įstatymais, tradicijomis; šie procesai vyksta remiantis sena (socialistinio) išsimokslinimo ir išsiauklėjimo, labai tolimo rinkai, baze. Daugelyje įmonių vyksta didelės permainos, įgyvendinamas ne vienas projektas, pakinta struktūra, užduotys, veiklos kryptys, įsisavinamos naujos sritys.( Personalo vertė ir vadyba, 2002, gruodis /1)
Pertvarkymo procese, traktuojant įmonę pertvarkymo procese kaip gyvą organizmą, galima išskirti:
• Nuostatos keitimas, kur išskiriamas mentalinės energijos sukaupimas, vizijos, tikslo bei jo įvertinimo sistemos formavimas.
• Restruktūrizavimas, kai suformuojamas veiklos modelis, infrastruktūra, procesai.
• Gyvybingumo užtikrinimas, kuris pasiekiamas nukreipus visą veiklą į klientą, suradus naujus veiklos laukus, pasiekus esminį technologijų persilaužimą.
• Atnaujinimas, sukūrus motyvų sistemą, akcentuojant mokymosi vaidmenį organizacijos pertvarkymo procese.
Restruktūrizavimas, perėjimas į naujas veiklos sritis veikia visos dirbančios visuomenės struktūrą: kinta kvalifikaciniai reikalavimai ir profesinė struktūra.
Sėkmingas įmonių pertvarkymas įmanomas tik turint deramai motyvuotus, žinančius naujausius laimėjimus, smalsius darbuotojus. Lietuvos sąlygomis reikalavimus dar veikia:
• Nepakankamas (dažnai nėra jokio) naujų įmonių steigėjų pasirengimas, jie kuria įmones impulso pagauti, orientuodamiesi į trumpalaikę situaciją;
• Prastas užsienio kalbų mokėjimas (net užsienyje, kur žinios kur kas geresnės, keliami didesni reikalavimai);
• Nepasirengimas dirbti rinkos sąlygomis Lietuvoje, o tuo labiau užsienyje;
• Bazinio pasirengimo ir Vakaruose priimtų standartų skirtumai (dėl to kyla nesusipratimų, nagrinėjant abiem pusėms “aiškius” klausimus). (A. Sakalas, 2003, p. 172).
Asmenybės formavimo srityje reikia ugdyti daug asmenybės bruožų: savo asmenybės suvokimą, mentalitetą, saviugdą, nuostatas, vertybių sistemą, idealus. Siejant su dalykine sritimi, formuojamas vadovo įvaizdis ir savybės reikalingos vadovavimui. Pokomunistinėms šalims ši sritis yra labai svarbi, nes čia išryškėja dideli mūsų ir vakarų specialistų skirtumai, o taip pat ir mokymosi srityje. Pavyzdžiui, svarbiausia norėti mokytis, tada šį siekį galima visada įgyvendinti.
Profesinio tobulėjimo srityje, atsižvelgiant į veiklos sritį reikia žinoti naujas veiklos sistemas, jų galimybes ir trūkumus, išteklių valdymo modelius, infrastruktūros formavimo mechanizmą, naujas rinkotyros tendencijas, technologijas.
Diegiant mokymą ir kvalifikacijos kėlimą skiriami du aspektai: dalykinis ir auklėjamasis. Tačiau riba tarp jų labai neryški. Tam tikri asmenybės bruožai, būtini profesiniame darbe, tampa profesinio mokymo dalimi.
Organizacijos – tai sudėtingi tinklai, sumegzti iš žmonių tarpusavio santykių. Jų veiklos galutinį rezultatą visada nulemia žmonės. Jei jie noriai bendradarbiauja, siekdami bendrų tikslų, sistema visada tobulėja, prisitaikydama prie aplinkos, ir visada būna gyvybinga bei klestinti, jei žmogus to nedaro – sistema nyksta. (T. Sudnickas, 2002, Nr.7/8)
Norėdama sukurti sėkmingai dirbančią ir perspektyvią įmonę jos vadovybė turi suvokti, kad spartėjant aplinkos pokyčių tempams ir technikos naujovėms, įmonė turės tobulėti. Pertvarkydama savo struktūrą ir siekdama aukštesnės darbo kokybės, įmonė ragina savo narius nuolat mokytis ir kelti kvalifikaciją. Šio tipo įmonės vadinamos nuolat besimokančiomis. Sėkmingai dirba tos įmonės, kurios greičiausiai mokosi ir sparčiai diegia naujoves. Besimokanti įmonė skatina savo narius nuolat mokytis, kelti kvalifikaciją, pertvarko savo struktūrą ir siekia aukštesnės darbo kokybės. Daugelis įmonių skiria daug dėmesio personalui ugdyti, nes naujos organizavimo formos ir nauja technika reikalauja aukštesnės darbuotojų kvalifikacijos, savi kvalifikuoti darbuotojai dirba geriau negu nauji, kurie dar turi įsitraukti į darbą, galimybė tobulintis įmonėje atveria darbuotojams perspektyvą kilti, skatina juos dirbti ir mažina kadrų kaitą.(Steiner W., 1997, p.110)
Šių įmonių vadovai puikiai supranta galimybių ir poreikių mokytis svarbą. Birutė Leonienė pateikė besimokančios organizacijos charakteristiką. (1 lentelė).

Besimokančios organizacijos charakteristika (B. Leonienė, 2001, p.91)

 

Organizacijos tipas

Organizacijos bruožai

 

 

BESIMOKANTI

                                     ORGANIZACIJA

Stebi aplinką

Supranta naujovių svarbą

Kiekvieną naują užduotį vertina kaip galimybę mokytis

Nuolat atsinaujina

Įdarbina asmenis, nusiteikusius išmokti naujų darbo metodų, įgyti naujų įgūdžių

Sudaro galimybę darbuotojams adaptuotis ir keistis

Skatina žinių troškimą, smalsumą

Kiekvienam padeda rasti ir išnaudoti mokymosi galimybes

Kuria mokymosi rėmimo sistemas

Organizacijos vadovus traktuoja kaip pavaldinių tobulėjimo skatintojus

Pripažįsta ir vertina tuos vadovus, kurie rūpinasi savo pavaldinių tobulėjimu

Mokosi iš sėkmių ir nesėkmių

Bendram mokymuisi vienija tiekėjus ir vartotojus

Šalina mokymosi kliūtis

Užtikrina mokymąsi visose organizacijos grandyse

 

Greitai besimokanti įmonė sparčiai perima naujienas iš kitų šalių ir jas diegia. Sėkmė lydi tuos, kurie sugeba greitai apmokyti savo darbuotojus, panaudoti jų aktyvumą ir taip greitai orientuotis į klientų poreikius.
Nuolat besimokančios įmonės pradinis taškas, yra supratimas, kad žinios leidžia pasiekti sinergijos efektą. Įmonė mokydama savo dirbančiuosius, mokosi pati. A. Sakalas (2003, p. 173) teigia, kad tai turi būti atliekama vadovaujantis šiais principais:
• Nuolat besimokanti įmonė – tai iniciatyvi, sparčiai besikečianti įmonė;
• Mokymo procesas neatsiejamas nuo nuolatinio įmonės veiklos tobulinimo;
• Nuolatinis mokymas neatsiejamas nuo dirbančiųjų elgsenos pokyčių. Svarbiausias veiksnys, siekiant pusiausvyros tarp aplinkos ir įmonės, yra bendradarbiai, kurie turi įvertinti, ar jų žinios atitinka besikeičiančias sąlygas, ir pasirinkti geriausią mokymo būdą;
• Įmonė yra tikslingo mokymosi rėmėjas ir motyvuotojas;
• Nuolat besimokanti įmonė mokosi labai sparčiai. Konkurencingumas pasiekiamas tik tada, kai mokymosi intensyvumas yra didesnis nei vykstantys pokyčiai;
• Mokytis iš geriausių – vienas iš svarbiausių besimokančios įmonės reikalavimų;
• Nuolat mokantis orientuojamasi į mokymąsi grupėse ir betarpiškai darbo vietoje;
• Savarankiškas mokymasis tampa viena iš pagrindinių mokymosi formų.
Besimokančios organizacijos kūrimas – tai ilgalaikis procesas. Ją kuriant reikia laikytis eiliškumo.Iš pradžių reikia suprasti, kad nuolat besimokanti įmonė negali atsirasti greitai. Pirmiausia būtina sukurti besimokančios įmonės bazę. Turi būti sukurta darbo vietų ir darbuotojų vertinimo, karjeros planavimo ir rezervo formavimo sistema. Tai leistų suvokti kiek ir ko reikia mokytis.
A.Sakalas (2003, p. 173) išskyrė šiuos besimokančios įmonės kūrimo etapus:
• Suformuluojami siekiami tikslai ir su jais supažindinami dirbantieji.
• Suformuluojami mokymo planai.
• Besimokantiems suteikiama įvairiapusė metodinė pagalba.
• Sukuriama reikalinga organizacija.
• Sukuriama darbuotojų motyvavimo sistema.
• Sukuriama kontrolės sistema
Suformuluojami siekiami tikslai ir su jais supažindinami dirbantieji. Įmonė siekia savo tikslų, todėl ji yra suinteresuota, kad darbuotojai ugdytų jos siekius atitinkančius tikslus. Įmonė turi atsižvelgti į darbuotojų pageidavimus, bet turi siekti įmonės ir darbuotojų tikslų suderinamumo.Todėl turi bendradarbiauti personalo skyriaus darbuotojai su dirbančiaisiais.
Mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas susijęs su finansiniais ištekliais.Priklausomai nuo jų gali būti pasirenkamas vienas iš dviejų variantų: mokymasis yra tik darbuotojo reikalas (įmonei reikalauja tik kompetencijos), arba mokymasis yra įmonės ir darbuotojo bendra problema (darbuotojas rodo iniciatyvą, o įmonė finansiškai remia).suformuluotus tikslus turėtų remti įmonės savininkai ir vadovybė, nes tada numatomas kūrimas bus fiktyvus. Suformavus tikslus, kūrimo koncepcija, su ja supažindinami įmonės darbuotojai.
Suformuluojami mokymo planai. Prioritetas suteikiamas kolektyviniam mokymui. Dirbama grupėse, kuriose egzistuoja darbo pasidalijimas ir kooperavimas. Kolektyvinis mokymasis leidžia išmokti žymiai daugiau nei individualus mokymas.
Besimokantiems suteikiama įvairiapusė metodinė pagalba.Svarbus mokymosi organizatoriaus – kuratoriaus vaidmuo. Dažniausia jo uždavinys yra susiorientuoti sudėtingoje informacinėje bazėje, informacijos pateikimo metoduose. Daug informacijos galima rasti internete, bet dažnai reikia padėti susiorientuoti priėjimo prie jos metoduose, organizuoti darbą personaliniais kompiuteriais. Užsakoma reikalinga literatūra, metodinė medžiaga. Kuratoriaus uždavinys supažindinti su pažangiais mokymosi metodais.
Sukuriama reikalinga organizacija. Reikėtų skirti bendrąją ir specialiąją, pvz., mokymo kooperavimo srityje organizaciją. Bendrosios, nuolat veikiančios savarankiško mokymosi sistemos sukūrimas palaipsniui suformuoja nuolatinio mokymosi idėją, ji tampa priimtinu ir įprastu darbinės veiklos būdu.
Sukuriama darbuotojų motyvavimo sistema. Dažnai yra teigiama, kad kvalifikacijos kėlimas yra kiekvieno darbuotojo reikalas, bet tai nereiškia, kad įmonė neturi skatinti jį mokytis. Lietuvoje darbo užmokestis daugumai neužtikrina normalaus pragyvenimo lygio, todėl svarbu sukurti veiksmingas darbo apmokėjimo sistemas, kurios skatintų darbuotojus mokytis, tobulėti.Tai gali būti realizuojama.tiek užtikrinant karjerą, kurią dažniausiai lydi didesnis darbo užmokestis, tiek priedai už pasiekimus moksle (kalbų mokėjimas, darbas kompiuteriu). Įvertinamas darbo sudėtingumas ir šiuolaikinei rinkai reikalingos darbuotojų savybės: iniciatyva, noras ir sugebėjimas keistis, mokytis, imlumas naujovėms. Tai svarbios darbuotojų savybės, lemiančios įmonės konkurencingumą, sugebėjimą keistis. Todėl šie žmonės turi būti vertinami ir jiems turi būti mokama daugiau už tą, kuris atlieka analogišką darbą, bet neturi šių savybių.
Sukuriama kontrolės sistema. Nors mokymas savarankiškas, bet įmonė yra suinteresuota jo rezultatais, ji dažnai įdeda į jį ir nemažai lėšų, skatina jį.Todėl formuojamas ne tik noras mokytis, bet ir siekiama konkrečių rezultatų, kurie suformuluojami antrajame etape. Galutiniame etape kontroliuojami pasiekiami rezultatai. Kontrolės formos gali būti įvairios. Reikėtų vengti tokių kaip egzaminai, namų darbų atlikimas, kadangi jos sunkiai priimamos ypač patyrusių darbuotojų, psichologiškai.Labiausia pasiteisina neformalus mokymosi rezultatų patikrinimas darbe, sprendžiant konkrečias naujas užduotis. Kontrolė turi būti suvedama į nuolatinį, neįkyrų darbuotojo veiklos stebėjimą, su kurio rezultatais darbuotojas supažindinamas tarnybinio pokalbio metu.
Apibendrinat galima teigti, kad norėdama sukurti sėkmingai dirbančią ir perspektyvią įmonę, jos vadovybė turi suvokti, kad spartėjant aplinkos pokyčių tempams ir technikos naujovėms, įmonė turės tobulėti. Pertvarkydama savo struktūrą ir siekdama aukštesnės darbo kokybės, įmonė ragina savo narius nuolat mokytis ir kelti kvalifikaciją, nes nuolatinis žmonių mokymasis yra neišvengiama šių laikų kasdienybė. Jis padeda individams ir organizacijoms prisitaikyti prie kintančios aplinkos.Veiksniai skatinantys nuolatos mokytis:
• Lietuvos integracija į ES;
• kintantys aplinkos reikalavimai;
• konkurencija darbo rinkoje;
• darbe kylančios problemos, kurias būtina spręsti.