K. Donelaičio poemos “Metai” interpretacija

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.
Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Planuojate kelionę į užsienį, domitės kur geriausiu kursu išsikeisite valiutą? Jums bus įdomu:

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.
Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.
Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas. Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t
ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Išminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?
Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems” būrams.
“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti “viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.
Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:
Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. “Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba “ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo.
Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras. “Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” – bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.
Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”
Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu – galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.
Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:
Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:
Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.

K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”
K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.
Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias” apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.
Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą.
K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.
Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas.
Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.
Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat.
Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Ką vaizdavo K Donelaitis?
“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.
Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.
“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.
Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:
“ šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”
Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.
Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės. Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai pasismagindavo.
Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius? Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus gerbdavo.
Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.
Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi. Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.
K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.
“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato.
K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.
Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava – didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.
“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹ prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams.
K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.
Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, išskyrus ”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.
“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija.
Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikšmingas žmogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.
“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių: nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.
Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs.
Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.
“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.
K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.
Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio „Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.
Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia ðmėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti pievas” ir taip surinkti metų derlių.
K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai […] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę. K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko darbų.
K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie šiųmetinę ðienapjūtę.
K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”, dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”.
Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.
Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio „Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

K. Donelaičio “Metai” analizė

 

Maždaug dešimtmetį (1765-1775 m.) K.Donelaitis rašė savo pagrindinį kūrinį “Metai”, susidedantį iš keturių giesmių, atitinkančių metų laikus. “Metams” įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai “Metus” sieja su literatūros tradicija.
Pradėjus skaityti poemą, pirmiausia į akis krinta tikroviškas gamtos ir su ja susijusios buities traktavimas. Gamtinė tematika nepaprastai plati ir įvairi, rodanti, kad autorius rėmėsi savo patirtimi. K.Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. Antai “Pavasario linksmybės” pradedamos ryškiu gamtos atbudimo paveikslu: “Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir šaltos žiemos triūsus pargriaudama juokės…”. “Vasaros darbuose” poetas neduoda gamtinės įžangos, tačiau ir čia nestinga vasaros gamtos bruožų. Su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime. Vaizdinga ir “Žiemos rūpesčių” gamtinė preliudija. Ypač svarbų vaidmenį atlieka saulė. Ji – gyvybės žemėje palaikyloja, pavasarį pažadina ir atgaivina gamtą, vasarą vargina būrus, bet brandina javus, džiovina pašalius. Poemoje saulė galinga gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija.
Gamtos kaita kartu simbolizuoja žmogaus amžių, greitai praslenkančius gyvenimo tarpsnius. Gamtos ir žmogaus paralelė atskleidžia poeto gilų susimąstymą dėl gyvenimo trapumo. Tačiau “Metuose” poetas teigia gyvybę, augimą, atkaklumą. Poeto talento galia skatina žmogų įsiklausyti į gamtą, atsiduoti jos ritmui. Gamta yra būrų darbo ir veiklos fonas, glaudžiai sulydoma su būrų gyvenimu. Ji vaizduojama objektyviai. per ilgaamžę būrų patirtį. Poemoje vaizduojami būrai iš Vyžlaukio valsčiaus. Jų yra apie 40 vyrų ir 15 moterų. Būrai skirstomi į teigiamus (“viežlybus”) ir neigiamus (“nenaudėlius”), teigiamų grupei priklauso Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas; neigiamų – Dočys, Slunkius, Pelėda, Enskys, Plaučiūnas. “Viežlybieji” būrai – švaros, tvarkingumo, drausmingumo pavyzdys, jų gyvenimu, jų lūpomis autorius moko, kaip reikia dirbti, gyventi. “Nenaudėliai” yra girtuokliai ir triukšmadariai, jie tinginiai ir dėl to nuskurdėliai. Moterys veikia kaip kolektyvas darbo, papročių aprašymuose. Ryškesnių jų paveikslų autorius nerodo. Visi būrai vaizduojami sudėtingomis baudžiavinių darbų ir santykių sąlygomis. Būrų gyvenimas parodomas tarsi katorga, jų vaikai nepatiria vaikystės nerūpestingumo. Alkani, nuskurdę būrai per dienas triūsia dvaro laukuose, kenčia žiaurią prievartą ir smurtą. Matome, kaip per visus keturis metų laikus būrai sunkiai dirba pono laukuose ar dvare. Būrų būtis pasibaisėtinai skurdi: skurdūs trobesiai, prastas aprėdas ir valgis. Ypač nuskurdę “nenaudėliai” būrai. Nusigyvenę būrai mėgina pateisinti save, savo tingėjimą (Slunkiaus monologas).
Daugiausia poemoje vaizduojamas ponų ir būrų tarpininkas šaltyšius Pričkus. Tai personažas, veikiąs visose keturiose poemos dalyse. Pričkus – paklusnus dvaro tarnas, bet, bendraudamas su būrais, jis nuoširdus, paprastas. Pričkus rūpinasi būrų buitimi, jų gyvenimu, pamoko naudingų dalykų. lš “Viežlybųjų” veikėjų išsiskiria Krizas. Tai linksmas, optimistiškas būras, nagingas, darbštus žmogus.
Daugelis “Metų” būrų turi moralinių jėgų pakelti gyvenima sunkumus, vaizduojamas poemoje ir būrų sąmonėjimas. Jie pradeda suvokti, kas kaltas dėl jų nelaimių, pradeda ieškoti išeities. Poemoje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos santykius, vaizdai alsuoja meile gamtai, žmagui, darbui.

Kristijono Donelaičio poema “Metai” – kūrinys, kurį reikėtų išversti, kad jis patraukliai pristatytų Lietuvą

Kristijonas Donelaitis – vienas įžymiausių lietuvių rašytojų pasaulietinio turinio literatūros pradininkas, padėjęs pagrindus realistinei krypčiai. Jis gimė 1714 m. Lazdynėlių kaime, Gumbinės apskrityje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Nors ir sunkios buvo gyvenimo sąlygos, Donelaičių vaikai veržėsi į mokslą, į amatus. Kristijonas Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus katedros mokykloje, vėliau įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame tuo metu buvo daugiausia ruošiami protestantų dvasininkai – pastoriai. Čia buvo mokomas tikybinių dalykų – teologijos ir senųjų bei naujųjų kalbų. K. Donelaitis išmoko lotynų, graikų, vokiečių kalbas. Kai baigė studijas, buvo paskirtas Stalupėnų kantoriumi. 1743 m. jis buvo paskirtas pastoriumi į Tolminkiemį. Ten gyveno iki mirties, pažindamas valstiečių baudžiauninkų vargus ir rūpesčius. Mirė 1780 m., sulaukęs 67 metų. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Donelaitis Tolminkiemyje atstatė sudegusią mokyklą, savo lėšomis pastatė pastorių našlių prieglaudos namus. Buvo darbštus, rūpestingas, turėjo gabumų mechanikos ir optikos srityje: darė barometrus, termometrus, tekino stiklą, gamino fortepijonus.

K. Donelaičio kūrybos bruožai atsikleidžia jo iškiliausiame kūrinyje “Metai”. “Metai” – tai epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos aprašymams, XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, poemoje vadinamų būrais, darbų, papročių pavaizdavimu, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.

Poema “Metai” – kūrinys, kurį reikėtų išversti į kitas užsienio kalbas, kad jis galėtų patraukliai pristatyti Lietuvą. Šis kurinys vertas vertimo dėl daugelio priežaščių, kurių keletas pateikta  žemiau:

1. Epinė poema “Metai” yra svarbi ne tik lietuvių, bet ir Europos literatūrai, nes šioje poemoje iškeltas naujas požiūris į paprastą žmogų – valstietį. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba;
2. Keturių metų laikų vaizdavimas XVIII amžiaus Europos literatūroje bei mene buvo labai populiarus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį – gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t. Tokia galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda autoriui sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą;
3. poema parašyta antikine eilėdara – hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir grubesnius posakius.Visa tai kuria savitą ir neįprastą poemos stilių, kuris būtų įdomus užsienio skaitytojui;
4. Poemoje “Metai” persipina labai daug literatūrinių epochų bei stilių. Baroko pėdsakų galima aptikti “Metų” stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau giežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su Švietimo epocha galima sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą Metuose.

Vargu, ar rastumėm, kitą lietuvių rašytojo kūrinį, kuris būtų toks vertingas moraliniu bei didaktiniu požiūriu skaitytojui, todėl šis kūrinys yra vienas svarbiausių Lietuvos literatūros istorijoje, padėjęs pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.

Patriotizmas. Patriotiniai ir etiniai būriškojo gyvenimo aspektai K. Donelaičio poemoje “Metai”

 

Įvadas
Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė XVII amžiuje Mažojoje Lietuvoje. Susilaukė savo kūryba daug dėmesio literatūros moksle ir kritikoje. Pirmasis mokslinį straipsnį, leisdamas „ Metus “ 1818 metais , įdėjo L. Rėza. Vėliau Donelaičio kūrybą tyrinėjo J. Mapelis, M. Biržiska, P. Gailiūnas ir kiti XX amžiaus pirmos pusės literatūrologai. Ypač išaugo K. Donelaičio asmens ir kūrybos populiarumas, kai 1964 metais buvo minimos 250-osios jo gimimo metinės. K. Donelaičio kūrybai savo darbus skyrė J. Lebedys, J. Jurginis , A. Jovaiša ir kiti. Domimasi K. Donelaičio palikimu ir šiandien, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir nusikratė ideologizuoto požiūrio į klasiko palikimą. Poeto kūrybos tyrėjai pateikė įvairiapusę jo kūrinių analizę , siekė aptarti ano meto literatūros vystymosi sąlygas , epochos ypatumus, K. Donelaičio asmenybę , taip pat mūsų klasiko poezijos meniškumą , jos reikšmę lietuvių literatūrai ir sąsajas kitų kūrėjų su K. Donelaičio kūryba. Donelaičio gyvenimas ir kūryba susiją su mums sunkiai įsivaizduojamu XVIII amžiaus kultūros kontekstu , todėl norėdami paaiškinti kūrinio atsiradimo sąlygas , pasirinktą temą , vaizdavimo būdą ar kitką turime išmanyti , kaip anuomet buvo suprantama literatūra. K. Donelaičio „Metus“ skaitome , kai ieškome duomenų , kaip gyveno XVIII amžiaus valstietis Rytų Prūsijoje, kokia buvo jo savimonė. Tauta „Metuose“ vertinama ne pagal istorinius nuopelnus, o pagal gebėjimą dorai gyventi, šio darbo tikslas – aptarti patriotinius ir etinius būriškojo gyvenimo aspektus, remiantis etinėmis idėjomis , gyvavusiomis Lietuvoje XVIII amžiaus antroje pusėje.

Įžanga
Referato tema „ Patriotiniai ir etiniai būriškojo gyvenimo aspektai Kristijono Donelaičio poemoje Metai“. Darbo tikslas, remiantis B. Gezelio straipsniu „Etinės Idėjos Lietuvoje XVIII amžiaus antroje puseje, pažvelgti į būriškąjį gyvenimą Kristijono Donelaičio poemoje „ Metai“ patriotiniais etiniais aspektais. Kaip gyveno lietuviai Mažojoje Lietuvoje, kokiais patriotiniais ir etiniais principais vadovavosi Kristijonas Donelaitis kurdamas epinį būrų gyvenimo ir jų pačių būrų paveikslus. B. Gazelis savo straipsnio skyriuje „Kantizmo idėjų atgarsiai lietuvoje“ rašo : „Lietuvoje siautė suirutė. Viešpataujantieji sluoksniai savivaliavo. Jautėsi atotrūkis tarp to kas yra, ir to kas turi būti pagal krikščionišką mokymą. Mažojoje Lietuvoje buvo paminamas lietuvių nacionalinis jausmas. Šioje situacijoje reikėjo apmąstyti , kaip elgtis, kokiais principais vadovautis. Vokietijoje plito pietizmas, tuo metu skiepijąs asketizmą ir ugdęs racionalųjį mąstymą. Ši koncepcija turėjo įtakos Rytų Prūsijos lietuvių kultūros veikėjams. Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovą F. Šulsą veikė pietizmas ir Ch. Volfo racionalizmas. K. Donelaitis iš šviečiamosios filosofijos periima prigimtinės lygybės principus: „Prigimtinės lygybės koncepcija persisunkusi visa K. Donelaičio kūryba“. Taigi referate į poemą „Metai“ bus žvelgiama remiantis lygybės koncepcija ir pabandyta atsakyti į klausimą, kaip ši koncepcija veikė būrus, jų etiką, tautiškumą.

Dėstymas

XVIII amžiaus pietvakarinė lietuvių apgyvendinta teritorija priklausė Vokietijos imperijai – tai vadinamoji Rytų Prūsija, arba Mažoji Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai buvo daugiausia evangelikai liuteronai ir priklausė protestantiškajai vokiečių kultūrai. Tuo metu šio krašto lietuvių kultūra išgyveno tam tikrą pakilimą. Baigęs Karaliaučiaus universitetą ir gavęs puikų išsilavinimą Tolminkiemio parapijoje pastoriaus pareigas 1748 metais pavasarį pradeda eiti Kristijonas Donelaitis (1714 – 1780). Ir ėjo šias pareigas iki mirties. Pastoriaus pareigos padėjo gerai pažinti valstiečių buitį, moralinę ir racionalinę kaimo padėtį. Tuo pasinaudojo rašydamas poemą „Metai“. XVIII a. Pradžioje į Mažają Lietuvą skverbiasi švietimo idėjos, imta domėtis krašto praeitimi, senųjų prūsų likimu ir istorija, jų kalba. Lietuviai, artimiausi senųjų prūsų giminės, tuo metu tankiai gyveno šiaurės rytinėje karalystes dalyje, bet 1707 ir 1710 metų maras jų skaičių gerokai praretino. Tuščiose lietuvių rodybose karalius apgyvendino kolonistus, kurių ilgainiui vis daugėjo, tarp senųjų krašto gyventojų ir atkeliavusiųjų brendo nesantaika, vos karaliaus valdžia rėmė atvykėlius – vokiečius, šveicarus,prancūzus. Jie tapdavo laisvaisiais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, pasisamdydavo dvaruose, o lietuviai dažniausiai likdavo baudžiauninkai. Reiškėsi ir tautinė diskriminacija : lietuviškos pamaldos būdavo po pietų , nepatogiu laiku, o rytą vokiečių kalba. Be to, lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta, patarnaujančia vokiečiams, prieštaringai vertinama ponų skleidžiama mokslo įtaka būrų ir apskritai lietuviškumo moralei.
Kristijono Donelaičio vaizduojamas valstietis yra konkretus Rytų Prūsijoje gyvenęs lietuvis būras, atsidūręs nutautėjimo pavojuje. K. Donelaitis į jį prabyla jo gimtąją kalba su aiškia tautine nuostata. Visame kūrinyje nuolatos susiduria dvi tikrovės sritys – „lietuviškoji“ ir „vokietiškoji“. Poemos veikėjai kalba apie tai, jog „vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko“, kad kitataučiai „lašinių lietuviškų prisiėdę; <…> veržlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi“.
K. Donelaičio kūrinyje bandoma priešintis bendrajai germanizacijos tendencijai. „Metuose“ teigiama, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Norint išsaugoti tautiškumą, būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų, saugoti savąsias tradicijas, neišeiti iš savo kaimo ir nepasiduoti kitokio gyvenimo gundymams. Tautinė konfrontacija reikalavo paaiškinti, kodėl lietuvis atsidūrė žemesnio žmogaus padėtyje, taip pat reikalavo pagrįsti lietuvių lygiateisiškumą. Šios temos nesvarsto būrai, savo nuomonę reiškia Priekus – būrų ir ponų tarpininkas – bei anoniminis pasakotojas.
Pagal krikščionišką mokymą – Dievo sukurtas pasaulis yra tobulas. Tokį tobulą matome „Metuose“ gamtos pasaulį. Ir skirtingų luomų žmonių harmoningi santykiai taip pat nulemti Dievo. Už tokį tobulą pasaulį dėkojama Dievui, kuris meiliai ne kartą vadinamas „Tėtučiu“. Žmonių pasaulio luominė tvarka pagrįsta tarpusavio sutarties principu – būrai turi eiti baudžiavą, bet ponai taip pat turi įsipareigojimų būrams. Tai lemia prigimtinės lygybės
koncepcija. Donelaitis pastebi, kad žmonės nėra lygūs savo padėtimi. Kelia klausimą nuo ko visa tai priklauso „vienų prievarta ir kitų atsakomybės stoka už savo veiksmus, nesugebėjimas apginti savo teisių padarė vienus ponais, kitus – būrais“ . Tad žmogui belieka gerai atlikti savo pareigas, tačiau ne visada taip elgiamasi „žmonės turi laisvą valią. Jie pasirenka savo veikimą: kuria gėrį ar blogį. Žmogaus elgesį koreguoja intelektas ir išsilavinimas. Todėl K. Donelaitis siūlo savo klausytojams rūpintis savimi, visada apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesus“. Kaip patriotiniai ir etiniai būriškojo gyvenimo aspektai atsispindi atskirose „Metų“ dalyse?
„Pavasario linksmybės“ dalis pardedama atbundančios gamtos vaizdais, kurie pateikiami kaip sektini žmogui, mat natūralus gamtos gyvenimas yra arčiausiai dieviškojo idealo. Pavasarį parlėkęs gandras vaizduojamas kaip tikras būras, kuris „su savo gaspadine“, „naujus namus, užpernai tik budavotus“, rado „ant visų kampų permier pagadintus“, tuoj viską vėl taisyt ir poryt sukosi greitai“. Pasakojimas apie gandrus baigiasi pamokymu: „Tu, žmogau niekings! Mokykis čia pasikakyt/ Ir pasisotindamas gardžiaus n‘ užmiršk savo Dievą“. Žmogus nesekantis tobulai sutvarkytu Dievo pasauliu ar nedėkojantis Dievui, pavadinamas „niekingu“. Ypač lyrinius jausmus poetui sukelia lakštingala. Jos čiulbėjimas apibūdinamas gražiausiais žodžiais. Ši paukštė savo išvaizda paprasta kaip būrė, ir nors jos valgis ne poniškas, bet dėl puikaus balso yra „tarp kitų paukštelių nei karalienė“. Taigi lakštingala laikoma liaudies dvasinio grožio simboliu. Su lakštingala lyginimas ir dosningasis Krizas, kuris „savo skrandą būrišką užsimovęs“, „po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška“, kai „savo Dievą pradeda garbint“. Dievo sukurtasisi gamtos pasaulis – sektinas pavyzdys būrams. O žmogui duota daug daugiau, tad, nors ir alkano pavasario sulaukęs, neturėtų jis skūstis ir niurnėti.
„Pavasario linksmybėse“ prabylama ir apie prigimtinę ponų ir būrų lygybę. Būrų susirinkime ( krivūlej) prireikus samprotaujama apie tai,kad ponai ir būrai gimsta lygūs. Zanras pasistebi Mekum, Kasparo tarnu, kuris užsigeidęs poniškai pasirodyti „būrus prastus per kiaulių jovalę laiko“. Ir gėdina jį: „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt/ Ir savo pono suteptus ropagus nušluostyt“. Šiais žodžiais teigiama, kad kiekvienas turi žinoti savo vietą ir dorai atlikti skirtąsias pareigas.
Pareigos neatlikimas – blogio šaltinis. Būrai ją pažeidžia, kai tingi, nesirūpina savo ūkiu, nes ne visi rūpestingi ir darbštūs. „pavasario linksmybėse“ leidžiama kalbėti Slunkiui, kuris yra tingėjimo įasmeninimas. Prireikus griežtai subara Slunkių: „Eik, – tarė, – šudvabali, kur šudvabaliai pasilinksmink/Juk tu jau su savo namais, kasmet šudinėdams/Sau ir mums, lietuviams , padarei daug gėdos“/ „Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmyt,/Tai pirma tur visas kūns gardžiai pasipurtyt.“ Lietuviai turi būti darbštūs. Šioje poemos vietoje (kaip ir nuolatos poemoje) apie lietuvius kalbama kitataučių fone. Lietuviams netinka nepadoriai elgtis, nes tik doru gyvenimu galima pelnyti kitataučių pagarbą. Girdamas darbščias, daug priverpusias, priaudusias lietuvias moteris „Metų“ pasakotojas su pasididžiavimu kalba. „Ak išties! Mūsų būrai nė rėdyti ponaičiai/Dar su durniais vokiškais susisėst užsigeistų/Ir prancūzai juos toliau išpeikt negalėtų“. Taip išreiškiama galimybė lietuviams susėst su kitataučiais prie vieno stalo kaip su sau lygiais.
„Vasaros darbai“ pirmosiomis eilutėmis Priekus pasveikina svietelį margą: „Sveiks, Dieve duok! Sulauk dar daug pavasario švenčių/Irgi sulaukęs jas, vis sveikas ir drūts pasilinksmink/Taip Dieve duok kažkam kurs mūsų Lietuvą garbin ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka“. Šiomis eilutėmis Priekaus lūpomis išvardijami svarbiausi K. Donelaičio idealai Lietuva ir lietuvis baudžiauninkas.

Tai patriotiškiausia „Metų“ vieta, kurioje jaučiamas ir pasidžiavimas, ir užuojauta. Būro gyvenimas, nors ir kuklus, bet sveikas,nes kuklus valgis ir darbas – pranašesnis gyvenimo būdas už ponų, kurie „su griekais kasdien tingėdami penis“.
Toliau prabyla Lauras kuriam gamtos pasikeitimas sukelia minčių, kurios leidžia pereiti prie būrų gyvenimo apmąstymo. Jis prisimena biblinį žolelės ir žmogaus palyginimą iš žydų karaliaus Dovydo psalmių. Gyvenimas, kaip nukirsta žolelė, kuri tuoj pat nuvysta ir sudžiūsta. Lauras mąsto panašiai, bet mato ir žmogaus gyvenimo prasmę – žmogus ir žiedelis užaugina vaisius. Vėl prisimenama būrų ir ponų lygybė : „taip pons, kaip būrs,/lopšyj verkšlendami bėdžiai,/Amžio būsimo tikt blogą pumpurą rodom“. Bet giltinės dalgis visus kerta vienodai.
Pasirodęs besikeikiantis sakmistras pažadina Selmo mintis apie bedievius, kurių „daug yr sviete“, „ant kurių liežuvio velniai šokinėja“. Apgailestauja, kad ir būrpalaikis koks „su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną“. Paprastam būrui taip elgtis nepritinka. Žinoma, žmogus gali įvairiai elgtis, bet jam suteikta moralinio tobulėjimo galimybė. Net ir Biblijoje labiausiai vargstančiam ir paniekintam žmogui paliekama daugiau vilčių. „Metuose“ žmogaus likimas yra jo paties rankose, „veržlybas“ gyvenimas būrą gali moraliniu požiūriu iškelti aukščiau ir už poną.
„Vasaros darbuose“ yra epizodas apie mėšlavežį ikr gerąjį poną. Širdingojo pono prisiminimas – tai logiškas tvarkos, ilgesio įsikūnijimas. Tobulai sutvarkytame pasaulyje būro nereikėtų ilgai į darbą raginti, o ponas jam būtų mielagingas. Tačiau apie gerąjį poną kalbama būtuoju laiku: „Daug yr ponpalaikių, kurie pamatydami Būrą,/spjaudo nei ant šuns ir per drimelį laiko,/Lygiai,kad žmogutis toks nevertas pažiūrėti./Ale nabašninks amstrots, taip nedarydavo būrui,/Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo bėdžių. Taigi vėl kalbama apie blogio šaltinį – [areigos neatlikimą. Ponai valdininkai, pažeisdami teisėtumą, gimdo blogį. Gerasis ponas prisimenamas tada, kai vaizduojamas būrų mušimas. Apie gailestingumą, humaniškumą, artimo meilę, ką įasmenina gerasis ponas, galima kalbėti tik kaip apie neįgyvendinamą svajonę.
Toliau „Vasaros darbų“ dalyje kalbama apie darbus, Krizas samprotauja apie šeimininkų ir samdinių santykius. Jis pasigenda senųjų kuklių lietuviškų tradicijų, kai lietuviai buvo kuklūs savo apsirengimu ir valgiu. Bet samdiniai – tos pačios bendruomenės nariai, tokie pat baudžiauninkai ir Krizas užtarimo nesulaukia.
Vaizduodamas svarbiausią vasaros darbą – šienapjūtę – autorius supažindina su „nenaudėliu“ Plaučiūnu. Apie jį galime spręsti iš poelgių ir nutikimų. Tai dar vienas neigiamas personažas, nevykdąs savo priedermių. Jis, kaip ir Slunkius, nesirūpina savo ūkiu, apsileidęs, nerūpestingas ir girtuoklis. Girtavimu labiausiai ir piktinasi autorius. „Vasaros darbų“ pabaigoje bevardis, dvaro prievaizdas, ragina atlikti po rugiapjūtės dirbamus darbus, autorius vis ragina būrus neapsileisti prieš kitataučius.
„Rudenio gėrybės“ – pati epiškiausia „Metų“ dalis. Pagrindiniai akcentai moralinio pobūdžio : smerkiamas būrų girtavimas, sekimas svetimomis madomis ir kitkuo. Sotus ruduo ir šventės padeda sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą.Po balkano pavasario ir sunkių vasaros darbų būras gali atsikvėpti, sočiau pavalgyti, pasilinksminti. Tačiau, vaizduodamas besilinksminantį būrą, autorius neužmiršta kalbėti apie tai, kas jam labiausiai rūpi – žmogaus dorovė, jo lietuviškumas. Aprašydamas Krizo dukters Ilzbutės vestuves, vaizdžiai piešia, kaip būrai rengiasi eiti pas Krizą, kaip puošiasi vyrai ir moterys, kurios pasidabino ne vokiškai, „kaip kelios jau prasimanė“, bet lietuviškais. Pačių vaišių metu autorius turi daug pastebėjimų dėl būrų etiketo, prie stalo dainavimas, kuris anot pasakotojo, primena žviegimą, nes visi jau buvo „dosniai prisisiurbę“, minimi šokiai, kai būrai „lietuviškai ant aslos šokdami spardės“. Senųjų būrų pasakojimai perkelia klausytoją į pokylį dvare, prisimenamos Plaučiūno keltos krikštynos, apie savo gyvenimą graudenasi Priekus. Būrai barami dėl girtavimo ir bedievystės. Apmąstomas būrų gyvenimas, ginamas ir ugdomas jų žmogiškasis ir tautinis orumas. Skaudžiai kliūva ponams: „O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius/Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,/Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt“. Ir vėl matome, kad ponai nėra būrams autoritetas ir sektinas pavyzdys. Moralinio tobulėjimo viltys siejamos tik su paprastais būrais.
Bružo lūpomis dar kartą prabylama apie vienodą žmonių prigimtį : „žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam,/ Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai.“ „Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete,/O tarp būrų vėl nei viens sau n‘atnešė žagrę,/Bet jau taip kožnam Dievs vietą mandagiai taikė,/Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauturę rodo,/O kits per purvus klampodamas mėžinį rauso. Tad ponai ir būrai gimsta lygūs ir nors būrams lemta būti pažemintiems, bet poetas juos iškėlė.“ Legalioji dorovė yra paremta pareigos vykdymu, o nelegalioji – egoistiniais polinkiais. Todėl žmonės ne visada paiso savo pareigos“. Priekus puikiai atlieka savo pareigas būdamas jaunas, bet senatvėj ponai jį niekina, o kartais net ir būrai. Enskys, gudrus ir energingas būras, guodžia jį rodydamas išdilusiais ašmenimis peilį, kuris primena kumpą giltinės dalgį, taip tarsi primindamas, kad nereikia graudotis dėl dorai atliktų pareigų. Savo vagystes Enskys pateisina lyg savaime suprantamas – juk vagia, kad valdžiai mokesčius susimokėtų. Smerkia Enskys ir apsileidėlius Slunkių bei Pelėdą.
Didžiausia yda, kuri pražudo moralę, – girtuoklystė, o didžiausias „Metų“ girtuoklis – Dočys. Blogiausia tai, kad į karčiamą jis vedasi žmoną ir vaikus. Kyla klausimas, kodėl žmonės taip blogai elgiasi. Selmas samprotauja, kad dėl to kalti svetimieji: „Ale kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,/Kai dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo/ Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino/Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės“. Užmiršę lietuvišką kalbą, perima lietuviai ir svetimųjų manieras – girtuoklystę ir bedievystę. Nusiminusiam Selmui vaidenasi net pasaulio pabaiga. Tačiau „Rudens Gėrybių“ dalis baigiama viltingu nedaryti gėdos Lietuvai ir lietuvninkams: „Ak lietuvninkai, širdingi mano broliai!/Ben nesilyginkim akliems šio svieto b edieviams/Ir neatbodami, kad į mus žiūrėdami bloznai/Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias“. Padorus lietuviškas, protėvių paveldėtas elgesys – tai būdas išlikti gerbiamiems ir pelnyti palankumą savo tautos papročiams, kalbai, apsirengimui.
„Žiemos rūpesčiuose“, paskutinėje poemos dalyje, plačiausiai parodytas viešasis būrų gyvenimas: jų santykiai su valstiečiais, valdžia bei kitataučiais kolonistais. „Metuose“ pasakotojas ir kalbantysis teigiami poemos veikėjai neabejoja idealaus, Dievo sutvarkyto pasaulio galimybe: „Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakint“. Tačiau ponai nepaiso jiems suteiktos teisės dorai valdyti būrus, juos engia, niekina „Tu savalninke didpilvi, vis pasišiaušęs/ Ir nei žaibas koks žaibuodamas gaudini būrą/Dievs ant rasto tau prakilnaus paliepė sėstis/Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę,/Bet teisiuosius kirst ir durt nedavė valią“. Už tai, kad nederamai edlgiasi su būrais, ponai turės atsakyti Paskutinio teismo dieną: „Ale matau,kad tu, tyčioms akis užsimerkęs/Vieryt jau bijais,kad Dievs visur tave mato/ Ir,kad kartą jis atidengs tavo visą raspustą/ Tič tikt ,ik sūdžiai šio svieto tau pasirodys/Ir ponus taip,kaip mus, sūdop suvadinęs,/Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys“. Paskutinio teismo baimė – vienas iš žmogiško ponų elgesio, savo pareigų vykdymo garantas. Be to, dorai su būrais elgtis reikalauja ir prigimtinės lygybės principas :“Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs/Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,/Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks prasidėjai/Ir moma taip tau, kaip jam pasturgalį šluostė?/Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt?“.
„Pasak I. Kanto, žmogus savo veikloje susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais tarp to, „kas yra, ir to, kas turi būti“. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis žmogus?“. Tai pamatinis „Metų“ konfliktas. Donelaitis ir būrus ir ponus tarsi ragina apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesų.

Išvados
Patriotiniai ir Etiniai būriškojo gyvenimo aspektai aptarti remiantis šviečiamosios filosdofijos idėjomis, kurias Kristijonas Donelaitis „Metuose“ perėmė iš savo mokytojo F. Šulco. Svarbiausias prigimtinės lygybės principas. Nors žmonės nėra lygūs savo padėtimi, vieni ponai,kiti būrai, taip jau nulemta Dievo, bet ir vieni ir, kiti turi gerai atlikti savo pareigas.
Žmonės turi laisvą valią ir pasirenka savo veikimą: kuria gėrį ar blogį. Todėl privalu rūpintis savimi, visada apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesų.
Blogio šaltinis – pareigos neatlikimas. Būrai neatlieka pareigos nesirūpindami savo ūkiu, valdininkai – pažeisdami teisėtumą.
Dorovingas gali būti tik tas, kas prisirišęs prie savųjų papročių. Donelaičio kūrinyje bandoma priešintis bendrajai germanizacijos tendencijai. „Metuose“ teigiama, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Žeminamo žmogaus pasiryžimas kovoti dėl savo teisių – vienas svarbiausių poemos motyvų.
Tik laikantis krikščioniško gyvenimo normų, galima išsaugoti tautiškumą. Be to, Donelaičio poemos veikėjai, būrai, neišeina iš savo kaimo, lieka būrais ir taip saugoja savąsias tradicijas. Uždaro gyvenimo būdas daro juos tvirtais krašto patriotais.

Naudota literatūra
1. Kristijonas Donelaitis “Metai ir pasakėčios”2002m.
2. Etikos Etiudai 8 “Dorovė ir tradicijos“