Civilizacijų istorija – Egiptas

 

Gamta: civilizacija susikūrė Nilo pakrantėse, nes Nilas kiekvienų metų liepos – spalio mėnesiais patvindavo, o kai nuslūgdavo vanduo, likdavo pakrantėse derlingo dumblo ruožas; egiptiečiai sukūrė milžinišką irigacinę sistemą (užtvankų, kanalų, dambų tinklą), kuri paėdavo išlaikyti vandenį ilgesniam laikui ir praplėsti vandens užliejamus plotus.

Egipto politinė raida:
IV tūkst. pr. Kr. Egipte pradėjo kyrtis nomai (primityvūs vaistybiniai junginiai); manoma, kad jų buvo apie 42; palaipsniui jie vienijosi ir tūkst. pab. susidarė 2 didelės teritorijos – Žemutinis ir Aukštutinis Egiptas; pastarojo valdovas Menas baigė vienyti šalį ir tapo I dinastijos pradininku;

Senoji Karalystė (3000 m. pr. Kr.- 2250 m. pr. Kr.):

Galinga centralizuota valstybė su centru Memfyje; šiuo metu buvo sukurta Egipto valdžios sistema;buvopastatytos piramidės, susiformavo religija; buvo pasiekti didžiuliai kultūros laimėjimai. Po šio laikotarpio apie 200 m. truko Pirmoji suirutė;

Vidurinioji Karalystė (2050 – 1750 m. pr. Kr.):sostinė buvo Tebai;sustiprėjo nomarchų (tai nomų valdovai) sepraitistinės nuotaikos,centrinė valdžia nebebuvo tokia stpri (teko kurti profesoinalią kariuomenęč valdovai įtraukė į valstybės valdymą vidutinius Egipto sluoksnius), Egiptą pradėjo puldinėti karingos hiksų gentys iš Rytų.Vidinės ir išorinės priežastys atvedė Eprie Antrosios suirutės laikotarpio;

Naujoji karalystė (1580-1070 m. pr. Kr.) : XVIII-XX dinastijos valdovai smarkiai sustiprino Egipto valstybęč išplėtė užkariaujamusious žygius (Egipto teritorija išsiplė iki Nilo IV slenksčio bei Viduržemio jūros šiaurės rytų paskrantės), tačiau nuossmūkis buvo neišvengianas (atsirado daug prieštaravimų šalie viduje; disharmoniją sustiprino vergų skaičiaus padidėjimas, šventikų įtakos sustiprėjimas). Echnatono religinė reforma (XV a. pr.Kr. pab.) pagreitino civilizacijos dezinteraciją. Egiptas palaipsniui silpo, o VII a. pr. Kr. Jį naukariavo asirai.

Egipto visuomeninė-politinė sistema:

valdžios sistemos viršuje buvo faraonas (jis buvo ne žmogiška būtybė, bet Dievo, Amono Ra, sūnus, todėl atiko daugybę funkcijų: tarpininkas tarp tautos ir dieviškųjų jėgų, kūrejas, gyvenimo aprūpintojas, atpirkėjas, gydytojas, mokkytojas, arhitektas ir t.t.);

faraonas turėjo savo administracinį aparatą: viziris (vyriausias faraono valstybės tarnautojas) skirdavo patarėjus, kurie viztuodavo vietinius valdytojus-nomarchus (žiūrėdavo kaip renkami mokesčiai, tvarkoma irigacinė sistema ir pan,); nomuose, be vietinoi valdytojo, administracines funkcijos atliko faraono skiriami inspektoriai,jie kontroliavo nomarcho skiriamų valdininkų veiklą);

Egipto kariuomenę sudarė pašauktiniai (visi egiptečių vyrai vadovaujami vietinio kariuomenės viršininko tam tikrą laiką tarnaudavo faraono Karalystės laikotariais buvo kuriama profesionali kariuomenė, samdyti netgi svetimšliai; Naujosios karalystės laikais kariuomėnės pargrindą sudarė kovos veržimai.

Religija:

Egiptiečiai garbino gamtos stichijas (dangų-deivė Muta, Saulę-dievas Ra, Mėnulį-dievas Tonas ir t.t.);

Susikūrus valstybei atsirado bendri visiems nomas dievai (Ozyris, Amonas Ra, Izidė ir kt.), susiformavo jų hierarchija.

Amenchotepas IV (Echnatonas) bandė įvesti monoteizmą (vieninteliu dievu paskelbė Sulės dievo Atoną), tačiau nesėkmingai.

Amenchotepas IV (Echnatonas) bandė įvesti monoteizmą (vieninteliu dievu paselbė Saulės dievą Atoną), tačiau nesėkmongai.

Architektūra ir menas:

Egipto valstybės galybę, aukštą civilizacijostechninį lygį apibūdina monumentalioji architektūra (Senosios Karalystės piramidės, iš kurių didžiausia-Cheopso; taip pat Naujosios Karalistės Luksoro ir Karnako šventyklos; sfinksai; obeliskai);

Menas buvo susijęs su religija ir faraonų kultu; dominavo apvalioji ir relijefinė skulptūra, tapyba; spalvos-mėlyna, geltona, ruda ir žalia; menui būdingas statiškumas, griežti vaidavimo kanonai (jie nepasikeitė per visą civilizacijos laikotarpį-veidas iš profilio arba tiesiai, figūros-stovinčios arba stovinčios, galva iškelta, o žvilgsnis nukreiptas tiesiai ir t.t.).

Raštas:

Egiptiečiai sukūrė hieroglifų raštą sudarytą iš piktogramų ir skiemeninių rašmenų;

Egiptiečiai turėjo 3 rašto variantus: hierolifinį (pats seniausias ir primityviausias), hieratinį (jį naudojo žyniai, supaprastintas, palikti tik vaizduojamo daikto kontūrai) ir demotinį (labai supaprastintas, suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir t.t., lrngvai parašomas);

Rašto plėtotę paskaitino rašomosois medžiagos-papiruso-išradimas (ji buvo gaminama iš meldų, augančių Nilo pakrantėse).

Mokslas:

egiptiečiai smarkiai išvystė arimetiką, geometriją bei astronomiją (tai rodo ir pirmidžių statyba);
egiptiečiai idealiai išmanė anotomiją (tai pasatino ir balzamavimo bei mumifikavimo paprotys), o tai pasakaitino medicinos raidą (Egipto gytojai gydė galvos ir staburo traumas, atikdavo kaukolės trepanaciją); Egipte būta ir kvalifikuotų stomatologų, okulistų bei terapeutų.

IV–III tūkstantmetį pr. Kr. žmonės sukūrė pirmąsias civilizacijas prie Tigro ir Eufrato, Nilo, Indo Geltonosios upių. Seniausia iš jų Mesopotamijos, arba Tarpupio, civilizacija atsirado maždaug prieš 3500 m. pr. Kr. dabartinėje Irako teritorijoje. Mesopotamijos civilizacija apima Šumero, Akado, Babilono ir Asirijos tautų istoriją. Ankstyvą civilizacijos atsiradimą lėmė gamtinės sąlygos, žemdirbystės plėtojimas, irigacijos sistemos sukūrimas.
Šumerai pietų Mesopotamijoje tarp Tigro ir Eufrato apsigyveno apie 4000 m. pr. Kr. Jie save dar vadino „juodagalviais“. Žemė ten buvo nepaprastai derlinga, vadinama žydinčiu sodu. Tigras ir Eufratas išsiliedavo pavasarį nuo balandžio iki birželio mėnesio. Upių vanduo atslūgdavo rudenį – rugpjūtį ar rugsėjį. Irigacinė sistema visą laiką drėkindavo žemę, kad nusėdęs dumblas neišdžiūtų. Perėjimas prie nuolatinio drėkinimo ir buvo prielaida civilizacijai atsirasti. Istorija rodo, kad valstybės pirmiausia susikuria ten, kur atsiranda žemdirbystė. Šumerai dirbo žemę ne tik rankomis, kauptukais, bet ir jaučių, arklių, asilų traukiamais arklais. Darbas buvo gerai organizuotas. Šumerai augindavo javus, svogūnus, pupas, ropes, agurkus, kmynus, soduose derėjo datulės, vynuogės, figos. Dėl atsargų gausos – pertekliaus – atsirado prekyba. Apie 3500 m. pr. Kr. Šumere atsiranda miestai–valstybės: Ūras, Urukas, Lagašas, Nipūras. Urukas – pirmasis šumerų politinis centras, pirmoji sostinė. Tas miestas sujungė ir kitus Pietų Mesopotamijos miestus–valstybes. Visi gyventojai pagal turtinę padėtį ir santykius su valdžia buvo suskilę į atskiras visuomenės klases: didikus (karaliai, žyniai), turtinguosius (pirkliai), vidurinįjį sluoksnį (amatininkai, žemdirbiai, raštininkai) ir vergus (beteisiai priklausomi žmonės). Šumerai – seniausio pasaulyje rašto – piktografinio rašto autoriai. Vėliau šis raštas ištobulėjo. Jis vadinosi dantiraščiu. Šumerai rašė ant molinių lentelių. 1802 m. dantiraščio 10 ženklų iššifravo G. F. Grotefendas, o 1836 m. baigė iššifruoti prancūzas E. Biurnufas ir norvegas K. Lasenas. Ninevijoje, Asirijos karaliaus Ašurbanipalo bibliotekos griuvėsiuose, archeologas H. Rasamas atrado molines lenteles su Epu apie Gilgamešą. Tai poema apie Uruko karalių. Aprašomos karaliaus kovos su pusiau žvėrimi Enkidu, rašoma apie pasaulinį tvaną, apie Gilgamešo kelionę ieškant nemirtingumo paslapties, pasakojama apie apsilankymą pas protėvį Utnapištį. Apie 2065–2045 m. pr. Kr. buvo sukurta ir rašytinė teisė – Ūro valdovas Urnamu skelbė:
„Žynys negali ateiti į neturtingos moters sodą ir paimti medį ar vaisių“. Valdovas rašytiniais įsakais reglamentavo kasdieninio gyvenimo normas.
Kiekviename mieste šumerai statydavo šventyklą – zikuratą. Jis simbolizavo laiptus, jungiančius žemę ir dangų. Į pastato viršūnę galėdavo patekti tik žyniai. Zikuratuose būdavo garbinami dievai. Aukščiausiasis dievas – Anus, žemesnieji – jo vaikai: Enlilis – žemės valdovas, Enkis – vandens, giminaitis Mardukas – perkūno dievas. Šventyklos buvo ne vien maldos namai. Jose laikydavo grūdus, kitus maisto produktus, žemdirbystės padargus, statybines medžiagos. Čia įsikurdavo ir amatininkų dirbtuvės, gyvulių skerdykla. Kiekviename mieste būdavo mokykla, vadinama lentelių namais. Mokyklai vadovavo lentelių namų tėvas – direktorius, didysis brolis – mokytojas, lentelės sūnūs – mokiniai.
III tūkstantmečio viduryje į Šumero šiaurinę dalį, Akado kraštą, įsiveržė semitai. Akado miesto valdovas Sargonas apie 2400 m. pr. Kr. užkariavo šumerus. Sargonas sukūrė pirmąją žmonijos istorijoje imperiją. Jis ginklu privertė paklusti Ūrą, Uruką, Larsą – visą Mesopotamiją. Akado ribos nusidriekė nuo Persijos įlankos iki Viduržemio jūros. Sargono imperija gyvavo ilgiau nei šimtą metų. Vidinės kovos ir klajokliai nualino Akadą.
Apie 2100 m. pr. Kr. iškilo Akado miestas Babilonas („Dievo vartai“). Babilonas du kartus pasiekė galybės viršūnę, du kartus suvienijo Mesopotamiją. Didžiausią galybę jis pasiekė valdant Hamurabiui 1792–1750 m. pr. Kr. Žadėdamas, grasindamas ir užkariaudamas Hamurabis sujungė teritoriją nuo Persų įlankos iki Asirijos kalnų. Hamurabis pirmasis 282 įstatymus sujungė į vieną sąvadą. Hamurabio įstatymai – pirmasis rašytinis kodeksas. Jis susideda iš:
• įvado (tikslas įvesti teisingumą šalyje);
• įstatymų rinkinio (baudžiamoji teisė, teismo procesas, nuosavybės teisių pažeidimų straipsniai);
• pabaigos (vardija savo nuopelnus tautai).
Hamurabio įstatymų tekstas padeda pažinti šalies ūkį: mes sužinome apie žemdirbystę, irigacinę sistemą, gyvulininkystę, sodininkystę, amatininkystę, prekybos santykius, apie metalų, bronzos ir geležies naudojimą. Įstatymai gynė žmones ir jų nuosavybę, bet lygybės negarantavo. To paties socialinio sluoksnio žmonėms taikytas principas: „Akis už akį, dantis už dantį“ (taliono principas). Vergams taikytinos kitos teisinės normos: vergai – daiktai, o ne asmenys. Jie vadinami „nepakeliantys akių“. Bet vergai galėjo tuoktis su laisvaisiais, galėjo būti išlaisvinami, išperkami. Hamurabis gynė nuosavybę (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą).
Hamurabio įpėdiniai neišsaugojo Babilono galybės. Apie 1550 m. pr. Kr. jį užkariavo hetitai. Vėliau į kraštą veržėsi kitų gretimų tautų valdovai.
Asirai – semitų tauta, gyvenusi Šiaurės Mesopotamijoje. Jie nuo XVI a. pr. Kr. iki VII a. pr. Kr. sujungė šalis nuo Persijos įlankos rytuose iki Egipto vakaruose. IX a. pr. Kr. buvo užkariautas Babilonas. Asirai tvirtoves ir gynybines sienas įveikdavo taranais, tačiau jų žiaurumas tvarkos negarantavo: 612 m. pr. Kr. babiloniečiai ir medai sutriuškino asirus. Babilono valdovas Nabopalasaras užėmė Asirijos sostinę Nineviją ir sulygino ją su žeme. Asirija daugiau nebeatsigavo ir buvo užmiršta. Jos indėlis į kultūrą nebuvo svarus. Daugelį kultūros elementų (raštą, tikėjimą, literatūrą) asirai perėmė iš Babilono. Tai įrodo Asirijos valdovo Ašurbanipalo bibliotekos radiniai.
VII a. pr. Kr. žlugus Asirijai, antrąkart suklestėjo Babilonija. Nabuchodonosaras II užkariavo Palestiną, iš gimtųjų vietų į Mesopotaniją išvarė žydus, grobė Finikiją, Egiptą. Per keturiasdešimt trejus valdymo metus šis valdovas rūpinosi statybomis: atstatė Babelio bokštą, baigė statyti dievo Marduko šventyklą, Ištarės vartus. Babiloniečiai didžiavosi savo miestu, net praminė jį pasaulio centru.
539 m. pr. Kr. sustiprėję persai, vadovaujami valdovo Kyro, užėmė Babiloną, ir jis tapo Persijos
provincijos dalis.
Mesopotamijos civilizacijoje pirmą kartą buvo sudaryta teisės sistema, išrastas raštas, šešiasdešimtainė skaičiavimo sistema, irigacinė sistema, ratas, burlaivis.

Lietuvos kultūra XX a. – spauda, švietimas, menas ir teatras

 

Įvadas

XIX amžiuje aiškiai įvardinta, kas mes esame ir ko norime, suprasta, kad lietuviškumas yra vertybė. XX amžius audringas politinių įvykių sūkurys: Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvos valstybės atstatymas, šalies okupacija (rusų vokiečių ir vėl rusų). Šiame laikotarpyje stabilizavosi lietuviškumas, lietuvių kultūros objektas priartėjo prie lietuvos kultūros sampratos, suvokta, kad lietuviai – tai žmonės, kalbantys savąja kalba, suvokiantys savo tapatumą, jaučiantys skirtinumą, tačiau ne išskirtinumą, kitų tautų atžvilgiu, pareiškę teisę turėti savo valstybę, kultūrą – būti savimi.
XX amžius – Lietuvos dvasinio ir politinio gyvenimo lūžio metas.

Politinė situacija

Šiuo laikotarpiu politiniai įvykiai: 1904, m. rusų – japonų karas ir 1905 metų revoliucija sudrebino Rusiją. Vyriausybė buvo priversta daryti liberalias reformas – Lietuvoje panaikinamas spaudos ir lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime draudimas, suteiktos tam tikros politinės teisės. Visa tai sukūrė Nepriklausomos Lietuvos kultūros plėtotei, lietuvybės idėjai atsiskleisti. XX a pradžią galima apibūdinti kaip lietuviškumo tapsmo vertybe. Jame susiformavo savarankiškos valstybės atkūrimo etnografinėje Lietuvoje idėja.
XX amžiuje Lietuvoje nebuvo legalios spaudos, mokslo ir mokymo įstaigų. Visas lietuvių kultūrinis gyvenimas Rusijos okupuotos Lietuvos dalyje buvo nelegalus.
Rusijos valdžia nepajėgė kontroliuoti visos į Lietuvą patenkančios literatūros, kita vertus, ji tokiais veiksmais diskreditavo save pasaulio viešosios nuomonės akivaizdoje. Rusijos padėtį stipriai komplikavo ir nesėkmingai pradėtas rusų – japonų karas, dėl kurio imperijoje subrendo revoliucinė situacija. Rusijos vyriausybė buvo priversta daryti tam tikras nuolaidas. 1904 metų gegužės mėn. visoje imperijoje buvo atšauktas lietuvių spaudos ir lietuviškų organizacijų veiklos draudimas.
Po spaudos draudimo panaikinimo pradėta mokyklose mokyti ir lietuvių kalbą. Pradėjo veikti lietuviškos laikraščių ir žurnalų redakcijos.

Spauda ir literatūra

Po spaudos draudimo panaikinimo ir kultūrinės veiklos liberalizavimo Lietuvoje spontaniškai steigėsi įvairios draugijos, laikraščiai ir žurnalai, buvo legalizuoti anksčiau veikę įvairūs nelegalūs sambūriai. Vilnius vėl tapo Lietuvos kultūrinio ir politinio gyvenimo centru. Čia pradėjo eiti įvairių politinių pakraipų ir kultūriniai laikraščiai bei žurnalai.
1904 m. pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, o nuo 1909 m. – „Lietuvos žinios“ su priedu „Aušrinė“. 1905 – 1915 metais leistas „Lietuvos Ūkininkas“. Be to dar ėjo „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Viltis“, „Žarija“, „Šviesa“ ir kiti periodiniai leidiniai. Kuriuose buvo rašomos ne tik dienos aktualijos, bet ir straipsniai filosofijos, literatūrologijos, menotyros klausimais. Gausėjo religinė raštija.
Legalizavus lietuvišką spaudą, atsirado inteligentijos bei jų rengimo poreikis
(mokytojų, žurnalistų). Formuojasi kultūros židiniai, institucijos, visų pirma saviveiklinės, bet juos savo ruožtu stiprina tautinį jausmą. Lietuvių kalba tampa viešojo gyvenimo kalba.
Lietuvių literatūra brandino tautos sąmoningumą. Lietuvių rašytojų ir poetų kiekis augo geometrine progresija. Lietuviškumo ugdymas tapo svarbiausiu jų veiklos motyvu, tobulėjo meninis lygis. Tam be abejo, turėjo įtakos bendrinės literatūrinės kalbos susiformavimas. Į lietuvių kalbą verčiami ne tik lenkiškai rašiusių romantikų kūriniai apie Lietuvą, bet ir pasaulinės literatūros šedevrai.
1922 metais įsikūrė Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Vėliau ji reorganizavosi. 1932 – 1940 metais veikė Lietuvių rašytojų draugija. Jos pirmininkai: I. Šeinius, L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius. Jie leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas.
Šiame laikotarpyje susiformavo savita lietuvių literatūra, poezija, dramaturgija, tuo pat metu tapo žinomos ir įvairios Vakarų Europoje paplitusios literatūrinės srovės. Įsidėmėtinos K. Borutos, B. Brazdžionio, P. Cvirkos,, L. Dovydėno, J. Grušo, S. Giros, K. Inčiūros, K. Jakubėno, V. Krėvės-Mickevičiaus, Salomėjos Neries, J. Paukštelio, I. Simonaitytės, T, Tilvyčio, P. Vaičiūno pavardes.

Menas

Iki XX a Lietuvoje teatras buvo svetimkalbis. Jį lankydavo bajorai ir turtingi miestiečiai. Tik XIX ir XX amžių sandūroje susiformavęs saviveiklinis teatras asociavosi su tautiškumu.
Fenomenaliu Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu buvo klojimo teatras, išsirutuliojęs iš kaimo vakarėlių, gegužinių, kurių metu, neturint išankstinės režisūros, būdavo dainuojama, sekamos pasakos, minamos mįslės, pašiepiamos įvairios ydos. Juose reiškėsi kolektyvinė išmintis. Vėliau iš tokių kaimo vakarėlių šsivystęs Klojimų teatras, XX pirmaisiais dešimtmečiais išsiplėtė visose lietuvių gyvenamose vietovėse.
Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse įsikūrė lietuviškos teatrinės studijos Peterburge ir Rygoje, kurios vasaros atostogų metu gastroliuodavo Lietuvoje (jos tęsė Klojimų teatrų tradicijas). Šių studijų steigėjai buvo teatralų duonos paragavęs jaunimas, jie ir organizuodavo Lietuvos profesionalųjį teatrą. Tačiau šis teatras privalėjo tenkinti Lietuvos žiūrovo skonį. Daugelis teatro lankytojų buvo klojimo teatro žiūrovai, kurie anksčiau jokiouse teatruose nebuvo lankęsi. Prie tokių žiūrovo poreikių ir turėjo taikytis lietuvių scenos menas. Šioje terpėje ir iškilo Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vaičkus įkūrė trupę ir su ja aplankydavo įvairiausias Lietuvos vietoves. Statydavo spektaklius. Rengdavo koncertus. Daugiausia statė lietuvių autorių veikalus, tuo parodydami, kad ir lietuviai turi savo dramaturgų.
Kaune buvo atidarytas „Tautos teatras“, kuris 1919 metų pavasario sezoną pradėjo drama „Litvomalai“. Taip buvo padėti lietuviško profesionalaus teatro pamatai.
1920 m. gruodžio 31 d. Operos vaidykla pradėjo savo veiklą, pastatydama Dž. Verdžio „Traviatą“. Nuo 1923 m. Operos vaidykla gastroliavo ir kituose Lietuvos miestuose, statyti savų kompozitorių kūriniai, nuo 1926 m. operos transliuotos per radiją. 1921 m. atnaujintas M. Peprausko operos „Birutė“ pastatymas. Be to, muzikos mėgėjai išgirdo lietuviškas operas: Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (pagal A. Mickevičiaus poemą, 1932) ir „Radvilą Perkūną“ (1937), Antano Račiūno „Trys talismanai“ (1936), M. Petrausko „Eglė“ (1939). Kaune pradėti rengti ir baleto pastatymai. Iš pradžių baletmeisteriai buvo kviečiami iš užsienio. Pirmasis lietuvis baletmeisteris Bronius Kelbauskas 1936 – 1937 metais pastatė J. Štrauso „Vienos džiaugsmą“, T. Prestono „Boltąsias rožes“.
1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė sujungiami į vieną Valstybės teatrą. Tačiau visos išvardintos trupės veikė savarankiškai: jos turėjo savus repertuarus, režisierius, baletmeisterius. Teatrinė veikla ir toliau plėtėsi – 1931 metais grupė Valstybės teatro aktorių perkeliama į Šiaulius ir ten įkuriamas naujas teatras, kuriam pavedama statyti spektaklius ir Klaipėdoje. Atgavus Vilnių, 1940 metais kita Valstybės teatro grupė išvyko į
Vilnių, kur formavo lietuviškąjį teatrą.
Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Be to, mokyklose, prie daugelio Šaulių sąjungos vietos skyrių veikė chorai, tautinių šokių rateliai, pučiamieji orkestrai ir kitokie saviveikliniai kolektyvai.
Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika – tęsta aušrininkų herojinė tematika. Žavimasi didinga tautos praeitimi. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės komedijos „Pinigėliai“ (1920) ir „Vilos puošmena“ (1932),.
Nors lietuvių dailė pirmuosius žingsnius žengė dar iki Nepriklausomybės, tačiau tik po 1918 metų atsirado platesnis jos poreikis. Žymiausi Lietuvos dailininkai susibūrė Kaune.
Vilniuje buvo organizuojamos kilnojamos ir vietos dailininkų parodos. Taip 1903 m. Vilniuje įvyko „Ars“ grupės paroda, kurioje dalyvavo ir garsūs sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ dailininkai. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose.
XX amžiaus pradžioje formavosi lietuvių profesionalusis menas. Išryškėjo mūsų tapytojų M. K. Čiurlionio, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Vienožinskio, I. Šlapelio, V. Didžioko, V. Kairiūkščio skulptorių P. Rimšos, J. Zikaro, K. Sklėriaus, A. Vivulskio, grafikų A. Jaroševičiaus, A. Brako, P. Gfalaunės, ir daugelio kitų mūsų meninikų talentas. Lietuvos meninkai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Jie dalyvavo įvairiose parodose už Lietuvos ribų. užsienio šalyse pripažinimo susilaikė M. K. Čiurlionis. Jis tapo lietuvių meninikų simboliu.
1907 metais sausio 9 d. Petro Vileišio namuose Vilniuje buvo surengta pirmoji XX amžiaus lietuvių dailės paroda. Parodai buva atrinkti geriausi lietuvių meninikų darbai, išleisti katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.
1907 m. buvo įsteigta Lietuvių dailininkų draugija, kuri rūpinosi lietuvių meno reprezentavimu, meninikų buitimi, parodų rengimu. Šios draugijos tikslas buvo:
1. Plėtoti ir lavinti lietuvių dailę.
2. Vienyti ir artinti visų šakų artistus.
3. Teikti medžiagiškąją ir dorovoškąją pagalbą artistams ir dailininkams, ypač tiems, kurie nori lavintis savo speciališkumuose.
4. Lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių
5. Rinktis dailės darbus įvairiose žmonių tvėrimo apsireiškimuose (1.24P)
Įvairių krypčių meninikai nutarė įsteigti įvairių srovių menininkus jungiančią organizaciją. 1920 metų sausio mėn 29 d. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.
XX a. formuojasi nauja meno šaka – kinematografija. Nors Lietuva savo materialiniais ištekliais ir teoriniu pasiruošimu negalėjo lygiuotis prie vakarų šalių, bet pirmieji žingsniai ta kryptimi buvo žengti. 1931 m. buvo sukurtas pirmasis lietuviškas pilno metražo meninis filmas „Onytė ir Jonelis“.

Švietimas

Į XX- jį amžių Lietuva įžengė su labai mažu bendru pradinių mokyklų tinklu. Dėl didelių atstumų valstiečių vaikams buvo labai sudėtinga lankyti mokyklas. Nors 1904 metais ir buvo žengti pirmieji žingsniai legalizuojant pradines lietuviškas mokyklas, tačiau vietos pareigūnai visaip trukdė jų veiklai. Tėvų prašymai steigti lietuviškas mokyklas buvo atmetami be jokių argumentų.
Carinėje Rusijoje veikė sudėtinga pradinių mokyklų sistema. Vienos mokyklos buvo gubernijų mokyklų direkcijų žinioje ir jų administruojamos, kitos priklausė stačiatikių bažnyčios vyskupijų mokyklų žinybai. Lietuvoje valdžia buvo linkusi labiau palaikyti pastarąsias, o ne valstybines, administruojamas gubernijų mokyklų direkcijų.
Po 1905 metų įvykių buvo leistos steigti aukštesnio tipo bei privačias mokyklas. 1906 metais buvo galutinai panaikintas ir lietuviškų mokyklų draudimas. Jos galėjo būti pačių lietuvių finansuojamos ir administruojamos. Lietuviškas mokyklas iš esmės steigė lietuvių kultūrinės organizacijos. Jos ieškojo lėšų mokyklų išlaikymui bei neturtingų moksleivių šelpimui. Čia pagrindinis krūvis teko inteligentų būreliui. Jie rūpinosi mokymo programų sudarymu, vadovėlių parengimu ir išleidimu. Lygiagrečiai buvo steigiamos ir įvairios profesinės mokyklos (žemės ūkio, technikos) bei kursai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė Veiverių ir Panevėžio mokytojų seminarijos, Vilniaus mokytojų ir Vilniaus žydų mokytojų institutai. Tik į Veiverių mokytojų seminariją buvo priimami lietuvių valstiečių vaikai (kitur lietuvių, jei jie buvo ne stačiatikiai, nepriėmė). Nuo 1906 metų lietuviai galėjo mokytis ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, prieš tai gavę Švietimo ministerijos leidimą, bet jų negalėjo būti daugiau kaip 1/3 visų moksleivių. Tačiau ir šio santykio nesilaikyta: 1907 metais iš 132 moksleivių buvo tik 8.
XX amžiaus civilizuota valstybė negalėjo gerai funkcionuoti be kvalifikuotų ir išsilavinisių žmonių. Jų reikėjo krašto administracijai, pramonei, žemės ūkiui. Be jų neįmanoma kultūrinių institucijų plėtra. Vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės žingsnių buvo privalomo pradinio išsilavinimo įvedimas ir vieningos švietimo sistemos sukūrimas (nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų). Visoms mokykloms stigo mokytojų, profesorių. Atsidurta uždaram rate: reikėjo plėsti vidurinių mokyklų tinklą, kurios maitintų aukštąsias mokyklas; mokykloms reikėjo mokytojų, o jų nebuvo. Kita problema – nebuvo mokykloms tinkamų pastatatų. Iš pradžių jos buvo įkurdintos nepritaikytose mokymo poreikiams valstiečių sodybose, tuo pat metu rengiant tipiškų pradinių mokyklų statybos projektus. Per du nepriklausomos valstybės egzistavimo dešimtmečius daugelyje kaimų jos buvo pastatytos.
Lietuvoje kuriama švietimo sistema atrodė taip:
1. Privalomas – keturklasė pradinė mokykla, kurios buvo steigiamos beveik visuose kaimuose, gyvenvietėse.
2. Vidurinės mokyklos – 8 – ių metų gimnazijos. Jos buvo dviejų pakopų: pirmosios 4-ios klasės buvo vadinamos progimnazija, jas siekta turėti visuose valsčių centruose (progimnazijas baigusieji galėjo stoti į mokytojų ir kunigų seminarijas, technikos bei meno mokyklas), ir pilnos gimnazijos, kurios buvo išdėstytos visuose apskričių centruose, didesniuose miestuose (jas baigusieji įgydavo teises stoti į aukštąsias mokyklas). Gimnazijų mokslo lygis buvo orientuotas į Vakarų Europos standartus, kad baigusieji galėtų studijuoti ir užsienio aukštosiose mokyklose.
Pradinių mokyklų mokytojai privalėjo būti baigę mokytojų seminarijas. Kadangi tokių trūko, nemažai buvo žemesnės kvalifikacijos negu reikalavo mokyklos statusas. Gimnazijų mokytojai privalėjo turėti aukštąjį išsilavinimą.
Kadangi daugelyje mokyklų veikė lietuvių kalba, mokytojai tarpusavyje ir su vaikais bendravo lietuviškai. Žinoma, Lietuvoje veikė ir kitakalbės valstybės remiamos mokyklos (vokiečių, lenkų, žydų), bet ir jos neiškrito iš bendro mokyklų konteksto. Jose kaip atskira disciplina buvo dėstoma ir lietuvių kalba.
Visuomenė negali normaliai vystytis, nesukurdama mokslo ir mokymo įstaigų tinklo. Lietuva ir po 1905 metų revoliucijos reformų savo teritorijoje neturėjo nei vienos aukštosios mokykos. Paskelbus nepriklausomybę, vienas iš pirmųjų Lietuvos Tarybos žingsnių buvo atgaivinti Vilniaus universitetą. 1918 m. Lietuvos Taryba sudarė universiteto atkūrimo organizacinę komisiją, patvirtino jo statutą. Nors lenkų okupacija sutrukdė šį sumanymą realizuoti , tačiau pačios idėjos nebuvo atsisakyta.
1919 m buvo patvirtintas Kaune steigiamų Aukštųjų kursų statutas. Aukštieji kursai 1922 m. buvo pertvarkyti į univesitetą. Iš pradžių čia veikė Teologijos, Socialinių mokslų, Medicinos, Gamtos – matematikos ir Technikos fakultetai bei įvairūs kiti struktūriniai mokslo padaliniai. Vėliau fakultetų kiekis ir pavadinimai keitėsi Teologijos fakultetas buvo pertavarkytas į Teologijos – filosofijos, įsteigtas Humanitarinių mokslų fakultetas ir pan. 1930 m. universitetui suteikiamas Vytauto Didžiojo vardas.
Kuriama gera mokymo bazė t.y. labaratorijos, klinikos. Universitetas siekė pritraukti geriausius specialistus. Jo mokslo personalas buvo skirtomas į vyresnįjį (ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai) ir junesnįjį (lektoriai, asistentai, laborantai, prolektoriai) iš vyresniųjų buvo reikalauta, kad pretendentai turėtų mokslinius laipsnius ir būtų paskelbę mokslinių darbų. Universitetas leido įvairių sričių mokslo darbus, organizavo mokslines konferencijas, palaikė dalykinius kontaktus su įvairiomis užsienio šalių mokslinėmis institucijomis.
Ugdant darnią švietimo sistemą, reikėjo aukštos kvalifikacijos specialistų. Kadangi visų negalima buvo parengti savajame krašte, gabiems jaunuoliams siekta sudaryti sąlygas studijuoti geriausiuose užsienio šalių universitetuose. Vakarų Europos universitetuose buvo ginamos disertacijos, stažuojamasi.
Šalies ūkis kėlė vis naujus ir naujus mokslo uždavinius. Intensyvus žemės ūkis reikalavo išsamių agrotechninių ir zootechninių žinių. Dėl to Kauno universiteto padalinių bazėje susikūrė Žemės ūkio akademija (1924), Veterinarijos akademija (1936). Jos įsteigė eksperimentinius ūkius, kuriuose naujų ūkininkavimo metodų galėjo pasisemti Lietuvos ūkininkai. Taip visapusiškai plėtėsi ir įvairiausių mokymo ir mokslo įstaigų tinklas.
1933 metais Kauno muzikos mokykla buvo pertvarkyta į Kauno konservatoriją, 1934 Klaipėdoje įsteigtas Prekybos institutas, o 1935 metais – Mokytojų institutas (vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas persikėlė į Šiaulius, o Pedagoginis institutas – į Panevėžį, o vėliau iš ten į Vilnių). Taip Lietuvoje buvo sukurtas šalies poreikius atitinkantis aukštųjų mokyklų tinklas, kuriuose buvo sukoncentruotas ir mokslo tiriamasis darbas.

Meilės prasmė žmogaus gyvenime

 

Įžanga

Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje.

“Meilės prasmė”

Meilė yra bene labiausiai nuvertinta, supurvinta ir paniekinta gyvenimo vertybė. Galima sakyti, kad beveik praradome meilės prasmės ir paskirties suvokimą, kai tuo tarpu meilė yra pasaulį valdanti – kurianti arba griaunanti – galia. Nuo jos apraiškų priklauso ne tik pasaulio, žmonijos veidas, bet ir mūsų ateitis. Meilė – gyvybės pagrindas, pasak T.Šardeno – pagrindinė dvasinės energijos rūšis. Bet meilė, tikriau tai, kas šiandien vadinama meile, ir žudo. Sugrąžinti pagarbą meilei jau nepakanka, būtina giliau į ją pažvelgti, galbūt kitu aspektu, atskleidžiant joje glūdinčią galią. Aukštesnė pažiūra į meilę nebus vaisinga, nes ji ir vėl leis pasireikšti toms pačioms mumyse slypinčioms griaunančioms galioms. Meilė, kaip kuriančioji galia turi tapti viso mūsų gyvenimo pagrindu.
Meilės jausmo prasmė ir vertė yra ta, kad ji priverčia mus realiai, visa savo esybe pripažinti kitam tą besąlygišką reikšmę ir vertę, kurią dėl savo egoizmo mes priskiriame tik sau patiems. Meilė svarbi ne kaip vienas iš mūsų jausmų, o kaip viso mūsų dėmesio nukreipimas nuo savęs į kitą. Tai būdinga kiekvienai meilei, bet skirtingų lyčių meilei – ypač, ji nuo kitų meilės rūšių skiriasi ir didesniu intensyvumu, ir labiau pagauna, suteikia galimybę kuo visapusiškesniam ir tobulesniam bendrumui, abipusiškumui, tik šita meilė gali du gyvenimus ištikrųjų ir neatskiriamai sulieti į vieną, tik apie ją ir Dievo žodis sako: ir du bus viena lytis, t.y. taps viena realia būtybe. Jausmai reikalauja vidinės ir galutinės pilnatvės,bet toliau kaip iki šio subjektyvaus reikalavimo ar siekio paprastai dalykas nepasistūmėja, o jei ir pasirodo esą tik laikini. Vietoj esminio ir amžino susivienijimo poezijos įvyksta tik ilgiau ar trumpiau trunkantis, bet iš tiesų laikinas, daugiau ar mažiau glaudus,bet vis dėlto išorinis ir paviršutiniškas dviejų ribotų būtybių suartėjimas, virstąs gyvenimo proza. Meilės objektas neišsaugo po teisybei tos besąlygiškos vertės,kurią jau suteikė įsimylėjėlio svajonė. Meilės galia praranda visą savo prasmę, kai jos objektas iš besąlyginių įamžintos individualybės aukštumų smunka ir tampa atsitiktine ir lengvai pakeičiama priemone naujai. Tačiau, faktų akivaizdumo įtikinti, kad idealioji meilės prasmė tikrovėje neįgyvendinta, ar mes turime teigti, kad ji neįgyvendinta apskritai? Pati žmogaus prigimtis, su protinga sąmone, dorovine laisve ir sugebėjimu tobulinti save, apdovanota neapsakomomis galimybėmis, neleidžia mums iš anksto laikyti kokios nors užduoties žmogui neįmanoma, jei nėra vidinio loginio prieštaravimo arba nedermės tarp tos užduoties ir bendro visatos tikslo, tikslingos kosminio ir istorinio vystymosi eigos. Būtų visiškai neteisinga neigti meilės realizaciją vien todėl, kad ligi šiol to visiškai dar niekada nebuvo, juk tokioj pat padėtyje kažkada buvo ir daugelis kitų dalykų, pvz:. visi mokslai, menai,piliečių visuomenė, gamtos jėgų valdymas. Meilė žmogui kol kas yra tas pats, kas protas buvo gyvūnams; jos tėra tik pradmenys, užuomazgos, čia dar ne ji pati. Meilės užduotis ir yra gyvenimui įrodyti tą meilės prasmę, kuri iš pradžių tik nujaučiama; reikalinga tokia dviejų ribotų būtybių dermė, kuri sukurtų iš jų vieną absoliučiai idealų asmenį.Ši užduotis ne tik kad neslepia savyje jokio vidinio prieštaravimo ir yra nesuderinta su pasaulio prasme, bet ją tiesiog diktuoja mūsų dvasinė prigimtis, kurio ypatumas tas, kad žmogus, likdamas pačiu savimi, savo forma, gali apimti absoliutų turinį, tapti absoliučiu asmeniu. Tačiau tikrasis žmogus su visa savo idealaus asmens pilnatve negali būti tik vyras arba tik moteris, o turi būti aukščiausia dviejų vienybė. Įgyvendinti šią vienybę arba sukurti pilnutinį žmogų kaip laisvą vyriškojo ir moteriškojo pradų vienovę, kurioje abu pradai išsaugotų savo ypatingumą, savitumą ir kartu įveiktų savo esminį skirtingumą, suskilimą, ir yra artimiausias meillės uždavinys. Apžvelgę sąlygas, reikalingas to uždavinio sprendimui, mes įsitikinsime, kad tik jų nesilaikymas žlugdo meilę ir verčia pripažinti ją esant iliuzija.

“ Meilės objektai “

Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi su meilės objektu. Jei žmogus myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egojizmas.
Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirtinį žmogų, nereiškia žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.

“ Broliška meilė ”

Fundamentaliausioji meilės rūšis, gridžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia galima įžvelgti atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime.
Broliškoji meilė – meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliškoji meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliškoji meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms.
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių, bet aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs” ; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eit savomis kojomis yra pastovus ir visiems bendras.Tai yra beveik tik valios klausimas.
Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam – broliškos meilės pradžia.

“ Motiniška meilė “

Pripažindami pakankamai didelę svarbą ir vertę kitų meilės tipų, kuriais klaidingas spiritualizmas ir moralizmas norėtų pakeisti skirtingų lyčių tarpusavio meilę,mes vis dėlto matome, kad ši pastaroji atitinka du pagrindinius reikalavimus, be kurių neįmanoma ryžtingai išsivaduoti iš egocentriškumo, visapusiškai bendraujant su kitais. Visi kiti meilės tipai stokoja arba mylinčiojo ir mylimojo asmenų giminingumo, lygybės ir tarpusavio poveikio, arba visapusiško, viena kitą papildančių savybių skirtingumo.
Tėvų meilė – ypač motiniška – ir dėl savo jausmo stiprumo, ir dėl objekto konkretumo labiausiai priartėja prie skirtingų lyčių tarpusavio meilės, bet negali turėti tokios pat reikšmės žmogaus individualybei dėl kitų priežaščių. Ji sąlygojama dauginimos, kartų kaitos dėsnio pasaulyje. Motiniška meilė žmonių gyvenime, pasiekiant kartais nepaprastą pasiaukojimo lygį, yra be abejonės būtinas gamtos dėsnių paveldas. Vis dėlto motiniškoje meilėje nerasime tokio pat abipusiškumo (atsakomojo jausmo) ir gyvenimiško bendrumo jau vien todėl, kad mylinčioji ir mylimieji priklauso skirtingoms kartoms, kad pastarųjų gyvenimas – ateityje, su naujomis savarankiškomis užduotimis ir interesais. Pakanka vien to, kad tėvai negali būti vaikų gyvenimo tikslas, kaip vaikai tėvų.
Motina visą savo sielą atiduodanti vaikams, aišku, aukojasavo egojizmą, bet kartu ji praranda savo individualybę, o vaikų individualybę motiniška meilė jei ir palaiko, tai kartu išsaugo ir net sustiprina savo vaikų egojizmą. Be to čia mylimasis įgauna besąlygišką vertę ne dėl savo tikrosios individualybės; nors gerai motinai jos vaikas brangesnis už viską, bet tik todėl, kad jis yra jos vaikas, kaip ir gyvūnų pasaulyje, t.y čia tariamasis besąlygiškas kito vertės pripažinimas iš tikrųjų apspręstas biologinio ryšio.
Dar mažiau skirtingų lyčių tarpusavio meilę gali atstoti kiti simpatiją keliantys jausmai. Tos pačios lyties asmenų draugystei trūksta visapusiško viena kitą papildančių savybių skirtingumo, ir jeigu ši draugystė pasiekia ypatingą intensyvumą, tai ji virsta priešingu prigimčiai (nenatūraliu) skirtingų lyčių tarpusavio meilės surogatu.
Motinos meilė yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Jis turi du bruožus : pirmas – rūpestis ir atsakomybė, o antrasis siekia daugiau nei globa. Ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Ir iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama negu imdama, kuri tvirtesnė savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti.Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina; jei ji gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažystamuosius, visus žmones.

“ Patriotizmas ir meilė žmonijai “

Kalbant apie patriotizmą ir meilę žmonijai, reikia pasakyti, kad šie jausmai, nors ir kokie svarbūs, patys savaime gyvenimiškai ir konkrečiai egoizmo pašalinti negali, kadangi mylintysis ir mylimasis nesugretinami, nesulyginami – nei žmonija, nei tauta negali pavieniam žmogui būti toks konkretus objektas kaip ir jis pats. Paaukoti savo gyvenimą tautai ar žmonijai, aišku, galima, bet sukurti iš savęs naują žmogų,išskleisti ir realizuoti tikrąją žmogišką individualybę šios ekstensyvios meilės pagrindu neįmanoma. Čia realus centras vis dėlto yra senasis egoistinis “aš”, o tauta ir žmonija lieka sąmonės periferijoje kaip idealūs dalykai. Tą patį galime pasakyti apie meilę menui, mokslui ir t.t..

“ Erotinė meilė “

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; Motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Tai nėra staigus “įsimylėjimas“, staigus visų barjerų, egzistavusių iki tol egzistavusių tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimas. Šis intymumo išgyvenimas savo prigimtimi yra trumpalaikis.
Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši “ vienybė “ palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą.
Erotinė meilė kyla iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo būties esmėje. O savo esme žmonės yra vienodi.
Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas visą savo gyvenimą skirti vienam žmogui.

“ Meilė sau “

Manoma, jei aš myliu save, vadinasi, nemyliu kitų , taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei. Meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau yra būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save, jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.
Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Tokie žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nėra pajėgūs mylėti ir savęs paties.

“ Meilė kaip tikėjimas “

Tikroji meilė visų pirma remiasi tikėjimu. Pagrindinę meilės prasmę sudaro tai, kad kitai būtybei pripažystama besąlygiška vertė. Vadinasi, mes galime teigti jo besąlygišką vertę vien tikėjimu, kuris žino tai, ko viliamės, atskleidžia tai, kas neregima. Tikėjimą mes turime suprasti kaip teigimą, kad jis egzistuoja Dievuje ir šia prasme yra begalinės vertės. Pripažinti kitam asmeniui besąlygišką vertę ar tikėti juo (be ko neįmanoma tikra meilė) galima tik teigiant jį esant Dievuje.
Skirtingų lyčių tarpusavio meilė, teisingai suprasta ir įgyvendinama, šiai dieviškajai esmei suteikia būdą galutinai įsikūnyti individualiame žmogaus gyvenime, patį giliausią ir kartu patį išoriškiausią būdą realiai apčiuopiamai susijungti su ja. Iš čia tos nežemiškos palaimos, nežemiško džiaugsmo akimirkos,blyksniai, kurie lydi net ir netobulą meilę ir daro ją, net netobulą, saldžiausia žmonių ir dievų palaima – HOMINOM DIVOMQUE VOLUPTAS. Iš čia didžiausios meilės kančios, nes ji bejėgė išlaikyti savo tikrąjį objektą ir vis labiau tolsta nuo jo.
Čia tampa suprantamas ir tas dievinimas, begalinis atsidavimas, kuris toks būdingas meilei, bet taip mažai prasmingas, jeigu jis susijęs tik su žemiškąja puse, atskirai nuo dangiškosios.
Meilės dvilypumo arba, tikriau pasakius, dvipusiškumo mistinis pagrindas paaiškina, kaip meilė gali pasikartoti. Dangiškasis mūsų meilės objektas yra tik vienas, visada ir visiems vienas ir tas pats – amžinasis dieviškasis Moteriškumas; bet kadangi tikrosios meilės paskirtis – ne garbinti šį aukštesnį objektą, o įkūnyti jį kitoje, žemesnėje tos pačios moteriškos formos, nežemiškos prigimties, esybėje, kuri juk tėra viena iš daugelio, tai jos reikšmingumas, išskirtinumas mylinčiąjam, žinoma, gali būti ir praeinantis, laikinas.

“ Požiūris į meilę “

Į meilę buvo ir dabar yra žiūrima tik kaip į duotybę, kaip į būseną (normalią vieniems ir liguistą kitiems), kurią žmogus išgyvena, bet kuri niekam neįpareigoja; tiesa čia prisiplaka dar dvi mintys : fiziologinis mylimo asmens užvaldymas ir paprasta gyvenimiška sąjunga su juo – pastaroji uždeda tam tikras pareigas, bet čia jau įsijungia, viena vertus, gyvūnijos pasaulio dėsniai, kita vertus, žmonių bendruomenės sugyvenimo dėsniai,o meilė nuo pradžios iki galo palikta pati sau išnyksta kaip miražas. Aišku, meilė visų pirma yra gamtos duotybė nepriklausomai nuo nuo mūsų kylantis procesas, bet tai nereiškia, kad mes negalime ar neturime sąmoningai jos priimti ir patys kreipti šio natūralaus proceso į aukštesnį tikslą.
Visems žinoma, kad mylint mylimasis ypatingai idealizuojamas, mylintysis jį regi visai kitoje šviesoje negu ta, kurioje jį mato pašaliniai žmonės. Mylintysis iš tikrųjų regi, pastebimai suvokia ne tai, ką kiti. Ir jam, beje ši meilės šviesa greitai išnyksta, bet ar tai reiškia, kad ji buvo melaginga, kad tai – tik subjektyvi iliuzija?
Meilės idealizacija, nustojusi žadinti beprotiškiems žygdarbiams, nebeįkvepia, ji tampa tik masalu, vikione, verčiančia mus trokšti fizinio ir gyvenimiško turėjimo, užvaldymo, ir išnyksta, kai kai tik šis visai neidealus tikslas būna pasiektas. Meilės šviesa niekam nebetampa spinduliu, nušviečiančiu kelią į prarastąjį rojų. Į ją žiūrima kaip į fantastišką trumpo “meilės prologo danguje” suspindėjimą, kurį gamta atėjus laikui gesina kaip nebereikalingą tolesniam žemiškam gyvenimui. Iš tikrųjų šią šviesą gesina mūsų meilės silpnumas ir nesąmoningumas, iškreipiantis tikrąją dalykų tvarką.

“ Ar meilė yra menas? “

Ar meilė – tai menas? Jei tap, tai meilei reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, “apimtas meilės”. Daugelis meilę suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema kaip būti mylimu. Šis tikslas siekiamas keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t.. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų : išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja, siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys. Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys.

Pabaiga :

Gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks , kaip tai sunku. Jis tap pat pastebės, kad visos jo mintys sukasi apie jį patį. Kai mes kaupiame žinias, užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško vystymosi pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia.
Meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui.
Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, tai bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes.
Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šis troškimas ignoruojamas, tai dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.

NAUDOTA LITERATŪRA

Solovjovas, Vladimiras.
Meilės prasmė / Iš rusų kalbos vertė N.Norkūnienė. – V.:Pozicija,
1991.-94.

Fromas, Ėrichas.
Menas mylėti. – V.:Valst. leidybos centras, 1992