Muziejuose kaupiami praeities kultūros turtai. Kodėl jaunimui naudinga juos pažinti?

Muziejuose kaupiami praeities kultūros turtai. Kodėl jaunimui naudinga juos pažinti? Argumentuokite.

Kiekvienas pilietis turi žinoti savo tėvynės istoriją: domėtis praeitimi, krašto tradicijomis. Mums padeda tai suprasti muziejus.

Pagal 2009 metų duomenis Lietuvoje veikia nacionaliniai, respublikiniai, žinybiniai ir privatūs – viso 106 muziejai. Pagal muziejuose esančių eksponatų rūšį Lietuvoje veikia archeologijos, etnografijos, gamtos, istorijos, literatūros, meno, mokslo, kraštotyros bei memorialiniai muziejai. Jaunimas – auganti karta, kuriai reikėtų suprasti, žinoti ir pritaikyti žinias, susijusias su savo tauta. Praeities kultūros turtus mums padeda suprasti ir pamatyti muziejai.


Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune jaunas žmogus gali sužinoti, kad jis gyvuoja ne pirmą šimtmetį. Tai – pats seniausias Lietuvoje muziejus. Jis pradėjo veikti 1921m. Jame eksponuojama daugiau kaip 230 000 eksponatų, tarp jų šaltieji ir šaunamieji ginklai, archeologoniai radiniai, dokumentai, vaizduojamojo meno ir portretų rinkiniai.


Vienas įžymiausiųjų eksponatų yra garsusis Lituanica – lietuvių Dariaus ir Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas, 1933m. sėkmingai perskridęs Atlanto vandenyną ir neaiškiomis aplinkybėmis sudužęs, iki galutinio tikslo belikus mažiau kaip dešimtadaliui kelio. Tai vienas svarbiausių 20 amžiaus įvykių Lietuvos istorijoje. Jaunimas turi išskirtinę galimybę pamatyti lėktuvo nuolaužas muziejuje.


Apsilankius muziejuje galima sužinoti daug vertingos bei įdomios informacijos, o gautą informaciją pritaikyti dėstomoms pamokoms. Manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi apsilankyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje bent kartą, pamatyti ten eksponuojamus pačius svarbiausius Lietuvos istorinių įvykių liekanas.


Daug įspudžių ir žinių apie Lietuvos praeitį galima sužinoti Lietuvos liaudies ir buities muziejuje Rumšiškėse – tai didžiausias ir žymiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Muziejus mena XVIII – XX a. laikotarpį Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Jame eksponuojami Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros bei buities eksponatai. Jie liudija, kaip žmonės gyveno, kaip mokėjo statyti ir įrengti būstą įvairiais laikotarpiais. 140 pastatų sugrupuoti į sodybas, kaimelius, o miestelių pastatai surikiuoti apie aikštę. Sodybose – tvoros, šuliniai, sodai ir gėlių darželiai. Daugelyje pastatų atkurta vidaus įranga su vieno ar kito laikotarpio baldais, audiniais, virtuvės rakandais, darbo įrankiais. Kai kuriuose pastatuose įrengtos veikiančios ekspozicijos – ten audžiama, drožinėjama ar žiedžiami puodai. 
 Bene daugiausia dėmėsio muziejus susilaukia dėl edukacinių programų. Muziejinė edukacija – galimybė mokytis muziejaus aplinkoje, betarpiškai susipažįstant su muziejuje saugomais daiktais. Jaunimą skatina domėtis krašto istorija, patrauklia forma susipažinti su juos supančia aplinka, kurioje gyveno jų seneliai ir proseneliai, ugdo aktyvumą, kūrybiškumą, atskleidžia praeities ir šiuolaikinio gyvenimo sąsajas.

Dailės gerbėjai gali apsilankyti Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje – tai seniausias Lietuvos dailės muziejus. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje dvylikoje ekspozicijų pristatomi meno kūriniai nuo senovės civilizacijų iki Europos XX a. vaizduojamosios ir taikomosios dailės, taip pat Lietuvos dailės raida nuo XV a. iki XX .a Memorialiniuose muziejuose veikia garbių Lietuvos meno ir kultūros veikėjų memorialinės ekspozicijos.


Bene daugiausiai lankytojų dėmesio susilaukia M. K. Čiurlionio dailės galerija. Jaunimas sužino jog Čiurlionis kreipiasi į žmones simboliais ir metaforomis, asociacijų kalba. Mėgstamiausi jo įvaizdžiai – gamtos pasaulio ženklai, lietuvių liaudies dainų, pasakų ir legendų motyvai. Tai – paukštis, saulė, kalnas, medis, pasikartojantys daugelyje paveikslų, įvairiame kontekste, tiek ankstyvojoje, tiek vėlyvojoje kūryboje. Intriguojantis ir įdomus jo kūrybos bruožas yra tas, kad skirtinguose paveiksluose pasikartojantis simbolis prieš žiūrovo akis atveriamas vis kitomis prasmės briaunomis, pavyzdžiui žymiausiame paveiksle triptikas Rex simbolizuoja lemties, grėsmės pranašą, ir įkūnija išminties, globos, prieraišumo idėjas. Šis paveikslas atspindi atspindi pagrindinę Čiurlionio kūrybos temą.


Jaunimui ne tik naudinga, bet ir būtina apsilankyti šiame muziejuje, praplėsti savo kultūrinį akiratį, pasidomėti Lietuvos kultūros laimėjimais.  

Muziejuose kaupiami kultūros turtai, juos būtina žinoti kiekvienam. Jaunimas šiais laikais turi puikią galimybę pažinti ir suprasti savo krašto tradicijas, kultūros laimėjimus bei istorijos pagrindus. Pamatyti tam tikrus eksponatus gyvai, o ne tik vadovėlių iliustracijose. Sakoma, kad „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“. Jaunas žmogus muziejuose gali ugdyti pilietiškumą, sužinoti daug vertingos informacijos, kurią galima panaudoti ne tik pamokų metu. Muziejai plečia jaunimo pasaulėžiūrą. Ir tikrai galime sutikti, kad muziejus būtina lankyti.

Ar teisus poetas Donatas Petrošius sakydamas, kad ,,geriau 10 kartų žiūrėti gerą filmą negu 10 vidutiniškų“

Modernėjant technologijoms, filmų kūrimas sparčiai išaugo. Kasdien pasaulyje sukuriamas bent vienas iš jų. Žiūrėdami daug įvairiausių filmų žmonės dažniausiai išvysta juos menkaverčius ir gana banalius. Todėl neretai pamirštama, kas yra tikrai geras filmas. Tačiau, tyčia ar netyčia, atradus ir pažiūrėjus dėmesio vertą kino šedevrą, iškart suprantama, kad geriau pamatyti gerą filmą dešimt kartų negu dešimt vidutiniškų. Taigi, kodėl taip yra? Kartu kyla dar vienas klausimas, kas gi yra geras filmas?
Visų pirma, gerame filme visada galima pamatyti kažką naujo, grožėtis stulbinančiu vaizdu, puikia vaidyba ir nepabostančiu siužetu. Visa tai puikiai atskleidžiama lietuvių režisieriaus Audriaus Juzėno istorinėje dramoje „Vilniaus getas“. Meniniame filme parodomas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo, nacių okupacijos metais. Šioje dramoje pasakojama apie Vilniaus gete gyvenusių žydų bandymus išlikti gyviems. Tam neretai reikėdavo tartis su vokiečių karininkais. Jų viršininkas – buvęs aktorius ir džiazo muzikantas Kitelis, kuris tyrinėdamas apleistą teatro pastatą pastebi buvusią Europos muzikos žvaigždę Chają. Jam patiko jos balsas ir neapsakomas jaunos žydaitės grožis jį viliojo, todėl taip gimė unikalus geto teatras. Paties filmo pabaiga buvo tiesiog kerinti, kuri tobulai sukūrė paslaptingumo ir mistiškumo įspūdį. Šioje dramoje vaidina gausybė lietuvių aktorių. Mane sužavėjo teatrališka Andriaus Žebrausko vaidyba, charizmatiškas Vytauto Šapranausko vaidmuo bei pagrindinių veikėjų emocijos. „Vilniaus getas“ yra svarbus įvykis ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūriniam gyvenimui.
Taip pat yra žinoma, jog geras filmas paveiks ne tik protą, tačiau ir sielą. Vienas iš nuostabiausių kino šedevrų – amerikiečių kriminalinė drama „Krikštatėvis“, kurią režisavo Francis Fordas Coppola, apie italų mafijos gimimą. Filmas pelnė net tris „Oskarus“ ir keturis „Auksinius gaublius“. Puikus Marlono Brando vaidmuo buvo įvertintas „Oskaru“, tačiau aktorius jo atsisakė. Filme „Krikštatėvis“ vaizduojama žiauri, nesibaigianti kova tarp dviejų mafijos klanų – Tataljų ir Korleonių šeimos. Dramoje tobulai atkurtas Sicilijos mafijos požiūris į visuomenę, draugus bei šeimą. Korleonės šeimos galva – Donas Vitas Korleonė buvo krikštatėvis tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Donas vaizduojamas, kaip teisingas žmogus, pasakantis daug tikslių pamokymų, tokių kaip: „Niekada nejausk priešams neapykantos. Neapykanta tik aptemdo tavo protą.“ Buvau sužavėta itin taikliais Krikštatėvio žodžiais: „Laikyk draugus arti, o priešus dar arčiau.“ Beje, filme perteikta daug vertybių, kurios šiomis dienomis yra neretai užmirštamos. Aš manau, kad „Krikštatėvis“ – tai ne vienas iš tų filmų, kur pamiršti po pusdienio. Jo išliekamoji vertė tiesiog įspūdinga. Tai filmas, kurį žiūrėjo tėvai, žiūrės vaikai ir vaikaičiai.
Deja, daugelis filmų šiais laikais yra tik vidutiniški. Jų scenarijus dažniausiai būna lengvai nuspėjamas, banalus ir lėkštas. Puikus vidutiniškų filmų pavyzdys yra Maiklo Patriko Kingo režisuotas „Seksas ir miestas 2“. Tai dar vienas nuobodus, pirmos dalies tęsinys, kuris praeitais metais buvo apdovanotas net dviem „Auksinėm avietėm“. Siužetas pasirodė šiek tiek tuščias ir nenatūralus. Visur tviskėjo perdėta prabanga, žiūrovus buvo bandoma pralinksminti keliais lėkštais, nevykusiais juokeliais. Šis filmas skirtas žiūrėti tik moterims, kurios nori atitrūkti nuo varginančios realybės. Viskas, ką aš mačiau buvo tik keturios stilingai apsirengusios damos, apžavėtos kerinčiais Abu Dabio vaizdais. Todėl tik ir laukiau, kada filmas pasibaigs.
Šiais laikais yra kuriama daugybė nevertingų, neturinčios jokios prasmės filmų. Tačiau būdami kino teatre ar tiesiog sėdėdami namuose retkarčiais atrandame kažką tokio, ką pažiūrėjus atrodo, kad diena praėjo ne veltui, jog patyrei kažką įspūdingo. Puikaus siužeto ir tiesiog kerintys filmai „Vilniaus getas“ ir „Krikštatėvis“ sužavėjo mane. Tiesa yra tokia, kad ieškodami gero filmo, tenka pamatyti daug vidutiniškų, tokių kaip „Seksas ir miestas 2“, nes tik pažiūrėjus jį galima nuspręsti ar buvo verta gaišti laiką, ar ne.

Sudarykite knygų paaugliams penketuką ir pagrįskite savo pasirinkimą.

Knyga – tai veikalas ar stambaus veikalo dalis. Šiuo metu knygos yra pamirštos. Jos nebėra skaitomos taip, kaip ankščiau. Ypač knygų neskaito paaugliai. Jie mieliau savo laisvą laiką praleidžia prie kompiuterių, būdami su draugais ar tiesiog žiūrėdami televizorių. Tai yra labai blogai, nes knygos lavina paauglių mastymą, raštingumą. Mano nuomone penkios geriausios knygos skirtos paaugliams būtų:
Pirmoji: Amerikos rašytojos Jodi Picoult knyga „Mano sesers globėjas“. Ši knyga man paliko didelį įspūdį. Tai istorija apie šeimą blaškomą prieštaringų poreikių bei žmonių silpnumą. Jodi Picoult pasakoja apie realaus gyvenimo iškilusias problemas, visą tekstą pateikia išmintingai, taktiškai bei jautriai. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Ko klausyti savo širdies balso ar kitų patarimo? Į visus šiuos klausimus galima atsakyti tik pabaigus skaityti paskutiniuosius šios knygos puslapius. Pagal šia istoriją yra sukurtas filmas, bet knygą yra šimtą kartų geriau skaityti negu žiūrėti filmą. Nes į filmą sunkiau įsijausti negu į knygą.
Antroji: Lietuvos rašytojo Edmundo Malūko knyga „Juodieji želmenys“. Šis autorius knygoje pateikė tokią kasdienybę, kokia ji yra iš tikrųjų. Knygų herojai meta gyvenimui iššūkius, tad galima teigti, jog jie yra drąsus. Tačiau gyvenimas jų dėl to nemyli. Viena po kitos, ant herojų pečių krinta įvairios negandos. „Juodieji želmenys“ mane labai sužavėjo, nes tai istorija apie narkotikų bei prostitucijos pasaulį. Perskaičius šią knygą gali daug ko pasimokyti: nepasitikėti pirmu sutiktu žmogumi, kuris vadinasi tavo draugais. Visos Malūko knygos atspindi žmonių gyvenimą. Galbūt dėl to jos ir yra taip mėgstamos. Skaitydami jo knygas galime stebėti Lietuvos gyvavimo raidą. Nuo pat nepriklausybės laikų iki šių dienų. Tarsi netyčiom autorius į kūrinius įvelia įvykius, sukėlusius daug sujudimo Lietuvoje. Tokius, kaip Sekundės banko machinacijos ar prekyba merginomis. Ir visi tie įvykiai atskleidžiami iš kitos pusės. Iš tos, kurios niekas neafišuodavo. Iš nusikaltėlių pusės.
Trečioji: Colleen McCullough knyga „ Erškėčių paukščiai“ nukelia skaitytoją į tolimąją Australiją, kurioje pateikiamas kelių šeimos kartų paveikslas.Knygoje atskleidžiamas šeimos gyvenimas, kurį pasakoja mergaitė, vėliau jau užaugusi, savo šeimą turinti moteris, kuri visą savo gyvenimą puoselėja meilę kunigui ir netgi susilaukia jo vaiko.Skaitytojui subtiliai pateikiama 19a būdinga gyvenimo samprata bei ideologija. Skaitydamas šią knygą nesusimastai kas tokio ypatingo gali nutikti, kai jau atrodo, jog viskas baigėsi. Tada visa istorija netikėtai apsiverčia aukštyn kojomis. Perskaičius „Erškėčių paukščius“ supranti koks nenuspėjamas yra gyvenimas ir, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių.
Ketvirtoji: Vytauto Račisko knyga „Nebaigtas dienoraštis“. Šios knygos herojė pati pasakoja savo paauglės gyvenimo istoriją, pasibaigus tragiška penkiolikmetės žūtimi. Šis kūrinys – tai lyg savotiškas bandymas aiškintis, kodėl jauni žmonės savanoriškai pasitraukia iš gyvenimo. Kas dėl to dažniausiai būna kaltas? Šeima? Draugai? Nelaiminga meilė? Patyčios mokykloje? Ar tiesiog beprotiškas mūsų pačių gyvenimas? Šios knygos problema yra labai aktuali realiame mūsų pačių gyvenime. Bet deja, paaugliai bijo pasakotis tėvams ar kitiems žmonėms, ir jie pasitraukia iš gyvenimo. Vis dėl to ši knyga skatina jaunus žmones nesirinkti lengviausio kelio, o ieškoti problemos sprendimo.
Penktoji, bet neprastenė nei pirmos keturios, tai Kazio Sajos knyga „Čia kažkas yra“. Šioje knygoje paaugliams vaizduojama gana kasdieniška situacija – šiurpioje avarijoje žūsta motina ir patėvis. Pagrindinis šios knygos herojus – Bartas, jaučiasi dėl to kaltas, nes pyktis automobilyje įsiplieskia išaiškėjus jo paaugliškam maištui. Vos tik jis atsigavo ligoninėje prasidėjo niekinga bei žiauri suaugusiųjų kova dėl jo globos, tiksliau dėl jo turimų turtų. Kazys Saja šioje knygoje meistriškai parodo vidinius, vienišo bei jautraus vaiko išgyvenimus, kol jis suranda savo tikrąjį tėvą. Šios knygos pagrindinė mintis yra ta, kad nereikia pasiduoti, kai atrodo, jog viskas nesiseka, visada reikia kovoti už savo laimę bei gerą gyvenimą. Kazys Saja visa tai įrodė.
Daugelis jaunų žmonių yra įsitikinę, kad Lietuvos autorių knygos yra nuobodžios, bet jie klysta. Lietuvos autoriai taip pat sugeba perteikti jausmus bei visus išgyvenimus ir kartais net labiau nei užsienio knygų autoriai. Nenuvertinkime knygų, juk jos yra labai svarbios mūsų gyvenime. Iš jų mes galime suprasti koks iš tiesų gali būti nemalonus gyvenimas, kaip išspręsti iškilusias problemas paauglystėje. Juk vis dar yra žmonių, kurie skaito knygas savo malonumui, imkime pavyzdį iš jų ir tikrai nenusivilsime. Juk galime savo laisvalaikį leisti turiningai, ne vien tik užsiimdami tuo kas dabar yra populiaru.

Patriotizmas – tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai (Nr.2)

AR LIETUVIAI MYLI SAVO TĖVYNĘ?

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Anot poeto Sigito Gedos, „tie, kurie siekia „absoliučios laisvės“, bėga iš žmonijos istorijos ir kultūros“

Anot poeto Sigito Gedos, „tie, kurie siekia „absoliučios laisvės“, bėga iš žmonijos istorijos ir kultūros“. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį, ir savo požiūrį pagrįskite literatūros, kultūros bei istorijos pavyzdžiais.

Daugiau informacijos šia tema mokslas.net administracija pateiks 2010 04 11-12 dienomis. Prašome apsilankyti.