Žmogus Krėvės kūryboje. Žmogaus ir valdovo tragedija dramoje “Skirgaila”

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net kerðyti.
Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila. Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats. Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui.
Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.
Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypað didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.
Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”.
Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis – švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiðka siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
“Skirgailos konfliktas”
V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.
Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas. Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.
Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.
Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį. Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios.
Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Antano Baranausko kūryba, kūrybos bruožai ir ypatumai

 

A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ – vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.
• Baranausko žodžiais, rašyti poemą jį paskatino vienas įvykis Varnių seminarijoje 1857-1858m. Retorikos dėstytojas ėmė aukštinti lenkų kalbos skambumą ir turtingumą, priešpastatė lietuvių kalbą, kuri, jo manymu, esanti piemenų ir tamsuolių kalba, netinkanti nei gilesnei minčiai, nei poezijai išreikšti. Savaime aišku minėtas įvykis nebuvo pagrindinė priežastis, paskatinusi parašyti „Anykščių šilelį“ Vienų iš literatūrinių akstinų, paskatinusių Baranauską parašyti kūrinį apie Lietuvos senovę, galėjo būti J.Kraševskio istoriniai raštai, kuriuose gausiai naudojama ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuviškoji mitologija bei tautosaka. Mintis parašyti kūrinį, kuriame atgytų senovės Lietuvos legendos ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudos, kuris įrodytų ne tik lietuvių kalbos turtingumą, bet ir Lietuvos krašto gamtos grožį Baranauskui buvo kilusi daug anksčiau.„Anykščių šileliui“ gimti padėjo ir gyvenimiškoji medžiaga. Baranauskas nuo pat mažens girdėjo namiškių ir kaimynų pasakojimus apie čia senovėje stūksojusias šventąsias girias ir jų likimą. Ypač mėgstama vieta buvo vadinamasis Anykščių šilelis. Tai didelis miškas, juosiamas Šventosios ir nedidelio Šlavės upelio.
• Užsimojęs parašyti stambesnį poezijos kūrinį, Baranauskas atliko didelį paruošiamąjį darbą, rinkdamas tautosaką, leksiką bei frazeologiją. Baranauskas 1858 m. vasarą parašė „Anykščių šilelio“ I dalį (176 eil.). Kitą dalį, prasidedančią žodžiais „Ai būdavo, būdavo“, poetas sukūrė 1859 m. vasarą, grįžęs atostogų iš Peterburgo.
• „Anykščių šilelis“ iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos išsiskyrė romantinio pobūdžio kūrybiniu sumanymu, temos savitumu, keliamų problemų gilumu, meninės išraiškos priemonių liaudiškumu. Užsimojęs sukurti kūrinį, kuris išaukštintų lietuvių kalbą, kuriame atsispindėtų lietuvių liaudies gyvenimo vargai ir skriaudos, liaudies poetinės kūrybos grožis, poetas pasirinko senovės Lietuvos girių temą, siužetu imdamas gimtųjų Anykščių šilelio istoriją.
• Žmogus „Anykščių šilelyje“. Tačiau „Anykščių šilelis“ – tai kūrinys, vaizduojąs ne išimtinai gamtą, o turįs plačios apibendrinančios prasmės. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema analogijomis ir asociacijomis persipina su viso krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Poetiškuose miško ir jo likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys – didelis ir rūstus liaudies žmogaus protestas prieš nežmonišką viso krašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų teisių, jos gimtosios kalbos, papročių paniekinimą, nacionalinio savarankiškumo mindžiojimą. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes. Jis praskleidė lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių kultūros pradus, slypinčius glaudžiame žmogaus sąlytyje su gamta, ir nušvietė juos istorinių, politinių, socialinių įvykių bei reiškinių šviesa. „Anykščių šilelyje“ atsispindėjo 1863 m. sukilimo išvakarėse susikaupę ekonominio išnaudojimo ir politinės priespaudos Lietuvoje reiškiniai. Nepaisant poeto subjektyvių nusiteikimų, jo idėjinio nenuoseklumo bei ribotumų, gilių vidinių prieštaravimų, poemoje iškyla liaudies gyvenimas, šviesiausių jos žmonių nerimas ir susirūpinimas krašto ateitimi.
• Carinės cenzūros sąlygomis reikšti protestą, aiškinti liaudies vargo ir skurdo priežastis poezijos kalba buvo nelengva. Todėl visai natūralu, kad nepasitenkinimas tikrove Baranauską, kaip ir daugelį romantikų, vertė nusigręžti į praeitį. Praeities tema teikė poetui pakankamai laisvės kelti aktualius socialinio gyvenimo reiškinius, žadinti liaudies nacionalinį sąmoningumą, uždegti ją šviesesnio, laisvo gyvenimo ilgesio ir kovos dvasia. Dabarties peizažams – kalnams kelmuotiems, pakalnėms nuplikusioms – poetas priešpastatė neaprėpiamus senovės girių plotus, kurie, vaizdingu S.Daukanto pasakymu, kadaise „apžėlę, apgriūti, aptemę“ traukėsi per Lietuvos žemę. Romantiškai poetizuodamas senovės Lietuvą, jos politinę galybę, tariamąjį ekonominės gerovės suklestėjimą ikifeodaliniais laikais, poetas miško išnaikinimo ir kučmeistrio epizodais kontrastingai atspindėjo gyvenamosios tikrovės vaizdus: baudžiavos nuniokoto krašto skurdą, bado išvargintų žmonių bejėgiškumą, politinio smurto tramdomą žmonių kovą dėl savo teisių. Praeities ir dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas. Taigi senovės idealizavimas „Anykščių šilelyje“ buvo ne sąmoningas poeto bėgimas nuo gyvenimo, apsiribojant praeities temomis, bet aktyvus jo protestas prieš socialines ir politines tuolaikines tikrovės formas. Cenzūros varžomas, Baranauskas praeities vaizdais reiškė kitokio gyvenimo troškimą – teisingo ir laisvo.
• „Anykščių šilelyje“ palyginti miglotai atsispindėjo poeto išsvajotas socialinis ir politinis valstybinės santvarkos idealas. Santvarkos atžvilgiu Baranausko idealizuojamoji senovės Lietuva – neapibrėžta istorinė kategorija. Tai, galbūt, dar pirmykštės beklasės bendruomenės arba ankstyvojo feodalizmo Lietuva. Baranauskas poetizavo ją kaip tariamų didelių demokratinių laisvių kraštą. Toks romantiškas idealizuotas Lietuvos paveikslas prasilenkė su istorijos tiesa.
• Žmogaus ir gamtos santykis. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta materialinėje-buitinėje plotmėje, kaip šios sąsajos veikia jo dvasinį pasaulį. Šios aplinkybės lemia žmogaus fizinę ir psichinę struktūrą, etninius nacionalinio charakterio bruožus, taip pat ir nacionalinės kultūros specifiką, istorinių bei geografinių sąlygų izoliuotą nuo pašalinių, dažnai ir labai teigiamų įtakų. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose, kur knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejautęs nei alkio, nei šalčio. Baranauskas poetizuoja žmogaus ir miško santykiuose iškylančias senovės lietuvių charakterio savybes – darbštumą, tvarkingumą, kūrybinio darbo ir laisvės meilę. Ne vien buitinė, bet ir herojinė miško ir žmogaus santykių pusė iškyla krašto pergyventų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais. Miškas žmogų gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metu. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos, kurios jį dažnai baugino ir į kurias jis žiūrėjo kaip į dvasių pasireiškimą. Istorinės-socialinės sąlygos, baudžiavinė tamsa padėjo išsilaikyti liaudies žmogaus primityviam gamtos jėgų supratimui, jo bejėgiškumui kovoje su gamtas. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino. Šventųjų girių, lieknų, medžių kultas buvo vienas iš animistinės pasaulėjautos reiškinių, gana ilgai laikęsis liaudyje. Baranauskas pirmasis atskleidė dvasinį žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Žmogus su savo jausmais iškyla ne tik tose Baranausko poemos vietose, kur poetas kalba apie žmogaus pergyvenimus gamtoje, apie akį veriančias miško spalvas, paukščių ir paukštyčių balsus. Paprastas žmogus, jo pasaulėvaizdis dar labiau ryškėja poemos potekstėje. JO paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį mišką, pavasariais žiedų varške pražystančias obelis, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime, žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime, kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojaus ir poetinio išradingumo kupinomis onomatopėjomis. Visa tai poetas išreiškė liaudies šnekamosios kalbos posakiais, vaizdais ir įvaizdžiais. Toks subtilus ir poetiškas gamtos grožio suvokimas rodo liaudies gelmėse glūdėjusius tvirtus meninės jos prigimties pradus, žmogaus asmenybės turtingumą, dvasinės jo kultūros gilumą.
• Žanras, metodas, kompozicija. Baranauskas „Anykščių šilelį“ pavadino giesme. Vėliau „Anykščių šilelis“ buvo mėginamas priskirti dainos žanrui. Ilgainiui šis kūrinys į lietuvių literatūros istoriją įėjo kaip poema. Poema-tai didesnės apimties eiliuotas pasakojamasis kūrinys, kuriam būdinga plačią gyvenimo medžiagą apimanti tematika, ypatingai stiprūs ir gilūs jausmai, pakilus pasakojimo tonas. „Anykščių šilelyje“ darniai susiliejo epo ir lyrikos pradai. Kūrinio idėjinio ir tematinio turinio ir stiliaus analizė rodo, kad jame yra daug romantinei poemai būdingų bruožų. Bendra koncepcija romantinė. Poemoje pasireiškia teigiamiausi romantizmo bruožai-liaudies ir gimtojo krašto meilė, karštas protestas prieš feodalinę santvarką, prieš bet kokius varžtus, kaustančius žmogaus asmenybę. Lyrizmas persunkia „Anykščių šilelio“ siužetą, kompoziciją, stilių ir teikia visam kūriniui nepakartojamo savitumo. „Anykščių šilelyje“ nėra įprasto siužeto. Čia tarsi siužetinės linijos pinasi gimtojo krašto gamtos, miško grožio ir likimo, taip pat su mišku susijusios ir žmogaus bei viso krašto likimo lyrinės temos. Antra poemos dalis-tai epinis pasakojimas, kurio siužetas pagrįstas chronologiniu principu. „Anykščių šilelio“ kompozicija gana savita, būdinga lyriniams kūriniams. Poemą sudaro dvi dalys skirtingos savo tema ir jos traktavimu. Pirmoji dalis-ištisai lyrinė, sklidina pakilios džiaugsmo ir žavėjimosi nuotaikos. Tai atsiminimų ir refleksijų sukeltas šilelio spalvų, kvapų ir garsų atkūrimas poeto vaizduotėje. Tačiau poemos vaizdai nėra palaidi, jie dėstomi, laikantis tam tikros simetrijos, pusiausvyros, vengiant ištęstų įspūdžių ir fragmentiškumo. Antrojoje dalyje, tapydamas šilelio paveikslą jo istorinėje raidoje, poetas komponuoja medžiagą chronologiškai. Ši dalis nebe fantazijos ir emocijų rezultatas, bet epinis, nuoseklus legendų ir padavimų, istorinių faktų, šaltinių medžiagos išdėstymas. Šilelio istorija atkuriama nuo pat žilos senovės, prisimenant žymesnius istorinius įvykius ir baigiant carinės priespaudos tikrove. „Anykščių šilelis“ kupinas jaudinančio dramatizmo, kylančio iš lyrinių poeto pergyvenimų bei nuotaikų kaitos, šviesių ir tamsių spalvų kontrastų. Jie sudaro dramatinę kūrinio įtampą, išryškina pagrindinį, gyvenimo tikrovės prieštaravimų padiktuotą konfliktą. Pagrindinės poemos kontrastų linijos-tai praeities ir dabarties antitezė. Dabarties vaizdai ir jų emocinės spalvos sudaro poemos ekspoziciją ir epilogą. Dėstyme pasakojama Anykščių šilelio istorija. Tai-praeities atkūrimas. Praeities ir dabarties kontrastas suskamba pačioje poemos pradžioje, sudarydamas emocinį ekspozicijos pagrindą. Šis praeities ir dabarties konfliktas kompozicinio paralelizmo keliu išauga į poemos turinio branduolį. Panašiai išdėstomos ir pagrindinės poemoje vyraujančios emocijos: praeities idealizavimas ir dabarties smerkimas. Praeitis poemoje atkuriama taip pat dviem kontrastingomis emocinėmis linijomis. Tai šviesūs ir tamsūs – džiaugsmo ir skausmo – emocijų tonai, psichologiškai motyvuoti poeto pergyvenimų ir simetriškai išdėstyta atskirose poemos dalyse. Kontrastingai pasiskirstę epo ir lyrizmo elementai išlaiko pusiausvyrą. Pirmoji dalis – lyrinė, antroji – epinė. Pati Baranausko asmenybė, kurioje derinosi didelės kraštutinybės – stiprios emocijos ir didžiulis intelektas – suponavo ir savo kūrinyje. loginė epiškumo jėga prasiveržia ir antrosios dalies pradžios eilutėse, kuriomis lyriškai, emocingai apibūdinama pirmoji dalis, kaip autoriaus vaizduotės ir refleksijų dalis. Poemoje vyrauja ir emocinis pradas, nudažantis poemą lyrine spalva.
• Stilius. „Anykščių šilelio“ stilius šakotas ir sudėtingas: šalia vyraujančių romantizmo požymių sutinkame ir klasicizmo liekanų bei realistinių tendencijų. Emocijos prisotinti poemos vaizdai pasiekia patetinio skambėjimo. Kūrinyje išsiliejęs patosas buvo naujas lietuvių poezijos bruožas. Jame skambėjo teigimo ir neigimo gaidos. Romantinės laisvės patosas, teigęs laisvą, šviesų, kūrybišką gyvenimą, liaudies žmogaus humanizmą, jo herojišką kovą ir pasipriešinimą engėjams ir priespaudai. Tai kartu buvo ir priespaudą bei engėjus neigiantis patosas, smerkęs griaunančias jėgas. Čia šis patosas reiškiasi pakilia vilnijančia intonacija, didžiulėmis periodų bangomis. Kūriniui būdingi 4,6,8,10 eilučių ilgumo periodai. Konstruodamas periodus, poetas pasiekia didelio intonacinio išraiškingumo. Poemos intonacinių atspalvių, lyrinės intonacijos skalės turtingumas yra tiesiog neišsenkantis, keliąs nuostabą poeto kūrybiniu išradingumu: šalia galingai skambančio patoso aidi ramus epinis pasakojimas, šalia subtilių lyrinės intonacijos eilučių žybteli šmaikštus gyvosios liaudies kalbos humoras. Šalia romantinio patoso ,lyrinės gaidos „Anykščių šilelio“ stiliui būdinga gyva realistinė, net buitinė detalė. Realistiniai vaizdo elementai, darniai jungdamiesi su pakilia romantine intonacija sodrina vaizdo nuotaikingumą, jo lyrizmą, įneša gaivumo, originalumo.
• Meninės priemonės. smulkiosios tautosakos. Poetas sumaniai naudoja tautosakines onomatopėjas, liaudies dainas, priežodžius ir patarles, kurie įneša daug dinamikos miško budimo, rytui auštant, epizode. Liaudiškomis personifikacijomis atkurtas miško gyvūnijos gyvenimas yra labai artimas liaudies gyvenimui, jos buičiai. Gamtos ir žmogaus reiškiniuose Baranauskas įžiūri daug gyvenimo analogijų bei paralelių. Suprozopopėjintuose poemos vaizduose gyte atgyja miško gyvenimo ritmas ir dinamika, kaip ir gyvų žmonių, išorinės ir vidinės savybės. Skaitant kūrinį iš pirmo žvilgsnio net nekrinta į akis įprastiniai poetinės kalbos puošmenys-epitetai, metaforos. Kūrinio žodynas, poetinės išraiškos priemones atskleidžia gilų poemos liaudiškumą. Kaimo buities kolorito kupinos, labai poetiškos ir originalios „Anykščių šilelio“ metaforos. Būdingiausia stiliaus priemonė-palyginimai. Jie nepaprastai įvairūs darybiniu, stilistiniu bei kompoziciniu požiūriais. Poema pasižymi dideliu sinonimų veiksmažodžių įvairumu. Baranausko poetinei kalbai ypač būdingi paralelėse, gradacijose, išvardijimuose sutelkiami veiksmažodžiai padeda patikslinti vaizduojamojo objekto savybes. Emocingumą stiprina ir gausūs deminutyvai. Jie nesuteikia poemai sentimentalumo, o nudažo ją tautosakinio lyrizmo atspalviu. Poemos kalbos liaudiškumas ypač iškyla jos frazeologijoje-išraiškinguose liaudies šnekamosios kalbos posakiuose. Juose atsiskleidžia liaudies šnekamosios kalbos turtingumas, emocinės skalės platumas.
• Eilėdara. Baranauskas savo poemai parinko monumentalų plačiai įsisiūbavusį intonacinių dūžių ritmą, darniai atitinkantį poemos turinį. Tai trylikaskiemenė silabinė eilutė, kuria didelis poetinis talentas išgavo „Anykščių šilelio“ spalvas ir tonus. Baranauskas poemoje griežtai išlaiko esminį silabinės eilėdaros principą-pastovų skiemenų skaičių eilutėje ir pagrindinių kirčių-prieš cezūrą ir klauzulėje-išsidėstymą. „Anykščių šilelis“ rimuojamas gretutiniais moteriškais rimais. Poemoje apstu skambių ir kūrybiškų rimų, kurie harmoningai užbaigia eilučių saskambius, bet pasitaiko ir gana blankių, vienodų, nuobodžių savo gramatinių formų kartojimusi. Tikslūs ir skambūs, kūrybiškai išieškoti ir nudailinti rimai-poeto įkvėpto ir atidaus darbo rezultatas.
• „Anykščių šilelis“ , pasirašytas Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išspausdintas 1860 m. ir 1861 m. L.Ivinskio kalendoriuose. Kūrinys tuomet turėjo 322 eilutes.
• „Anykščių šilelis“ per beveik šimtą penkiasdešimt metų neprarado savo poetinės galios. Tai ir yra didžiausias kūrinio vertės įrodymas. Poema ir šiandien alsuoja didele ir gilia poezija. A.Baranauskas su „Anykščių šileliu“ atsistoja greta Donelaičio, kaip

Globalizacija Lietuvoje ir aš

Per pasaulį ritasi globalizacijos bangos, kurios byloja apie besivienijančią mūsų modernią visuomenę. Tai nesustabdoma jėga, kuri pamažu pasiglemš kiekvieną žemės lopinėlį. Pasaulis tampa lyg didelis ir galingas mechanizmas, kuris sudarytas iš daugybės dalių. Viena jų- Lietuva. Nors ji tiktai mažytis elementas, tačiau vistiek labai svarbus, padedantis veikti visai sistemai. Manau, kad globalizacija- tai naujas simbolis, naujas laikmečio ženklas, mūsų valstybės ėjimo kryptis. Lietuva turi žengti drauge su visu pasauliu, kurti demokratišką ir saugią visuomenę.

Išsilavinęs jaunimas- šviesios Lietuvos ateities garantas. Švietimas yra viena aktualiausių temų man, moksleivei. Patys svarbiausi prioritetai- tai modernus, kokybiškas ir visiems prieinamas išsilavinimas, lygios galimybės, sąlygos tobulėti. Norint visa tai pasiekti, reikalingos veiksmingos permainos. Švietimo raidai ir pokyčiams Lietuvoje didelę įtaką turi globalizacija. Šis procesas sudaro palankias sąlygas sparčiai perimti informaciją, pasaulinę patirtį ir pritaikyti ją savo šalies reikmėms. Aš bei daygybė žmonių aplinkui mane naudojasi globalizacijos suteikiamomis galimybėmis. Esu ištiesų patenkinta, nes interneto dėka galiu mokytis, skaityti periodinius leidinius, įvairius dabus ir literatūrą iš užsienio bibliotekų ir žiniasklaidos, sužinoti visas naujienas. Išsilavinęs ir kompetentingas jaunimas yra brangiausias šalies turtas, svarbiausia jos sėkmingos plėtotės ir konkurencingumo sąlyga. Būtina rūpintis visuotiniu švietimo prieinamumu, jo tobulėjimu, suteikiamo išsilavinimo kokybe. Būtina pasinaudoti visais globalizacijos suteikiamais privalumais.

Visas pasaulis susijęs tampriais ryšiais, jame vyksta įvairių tautų integravimasis, o kiekvienas reikšmingesnis įvykis viename Žemės rutulio gale kaip mat atsiliepia likusioms dalims. Jokia šalis šiandien negali normaliai funkcionuoti skyrium, o turi veikti drauge su visu pasauliu. Esu įsitikinusi, kad Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą yra neišvengiamas ir netgi būtinas. Tam tikro Europos istorijos tarpsnio neįmanoma įsivaizduoti be Lietuvos, tačiau šiandieninė Lietuva nesuvokiama be Europos konteksto. ES užtikrintų saugumą ir demokratiją, mūsų tautos tęstinumą, stabilumą ekonomikoje ir atvertų daug galimybių. Tačiau svarbiausia tai, kad didžiosios mūsų laikų probelmos bei klausimai savo apimtimi yra visuotiniai, peržengiantys atskirų šalių, žemynų ribas ir nekontroliuojami veikiant pavieniui. Privalome vienytis su Europa tam, kad galėtumėme spręsti globalias problemas: skurdą, imigraciją, aplinkosaugą, kovą prieš terorizmą, narkomaniją, ligas. Mano nuomone, Lietuvai ypatingai svarbu nepražūti moderniame ir besivienijančiame pasaulyje, priimti pagalbą ir tapti Europos centru, o ne varganu užkampiu.

globalizacija- tai galimybė matyti ir girdėti visą pasaulį, nuvykti į bet kurį žemės kampelį, tai pat ir prieinamumas prie visų tautų kultūros lobių. Kyla klausimas, ar šis visuotinis procesas nekelia grėsmės Lietuvos kultūrai ir kalbai. Esu linkusi vadovautis filosofo Džordžo Sanayanos idėja- „Žmogaus kojos turi remti savo krašto žemes, bet jo akys turi apžvelgti pasaulį“. Mums suteikiama galimybė išvysti pasaulį, mokytis kalbų, susipažinti su kitokiu gyvenimu, įvairių kultūrų papročiais, bendrauti su užsienio šalių gyventojais ir turime šią galimybę išnaudoti. Pažinę pasaulį, mes tobulėsime ir Lietuvai galėsime duoti daug daugiau. Manau neverta nerimauti, verta su dideliu ryžtu žengti pirmyn, pažinti aplink supantį pasaulį ir su didele meile pristatyti Lietuvą kitiems.
Aš esu tik vienas žmogutis didelioje minioje, o Lietuva- tai tik maža dalelė viso pasaulio. Bet visgi aš esu asmenybė, turinti savo požiūrį, tikslus ir norus, o Lietuva- tai kraštas, kuriuo verta didžiuotis, kraštas, į kurį kreipiamas vis didesnis dėmesys. Moderniame pasaulyje vis labiau įsibėgėjanti globalizacija neaplenkia Lietuvos, ji skatina pokyčius švietimo sistemoje, senojo žemyno jungimąsi į vieną stiprią jėgą, galinčią nugalėti kylančias problemas. Globalizija taip pat suteikia galimybę patirti pažinimo jausmą, sužinoti naujų paslapčių, didinti Lietuvos gerovę. Šis istorinis pasaulinis procesas yra galingas ir labai svarbus- tai lyg srauni upė, kuri energingai trykšta į priekį, lyg saulė, kuri šviečia visiems, lyg vėjas, kurio tu nematai, bet visuomet pajunti.

Lietuva NATO kontekste

 

Lietuvos taikdariai – šalies sėkmė stojant į NATO

Vienas iš reikalavimų siekiant narystės NATO yra dalyvavimas tarptautinėse operacijose. Lietuvos taikdarių tarnyba karštuose pasaulio taškuose yra svarbus kriterijus, pagal kurį, kaip ir daugelį kitų, yra vertinamas šalies pasirengimas narystei. Šiais kriterijais remiantis, šalis, kaip laukiama, bus pakviesta tapti tikrąja NATO nare šį lapkritį vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Prahoje.
Lietuvos karių darbas taikos misijose yra neabejotinas šalies laimėjimas kelyje į NATO: sėkmingas dalyvavimas tarptautinėse operacijose suformavo Lietuvos kaip patikimos partnerės įvaizdį. Tokia diplomatinė pergalė yra ne mažiau svarbi nei šalies politikų bei biurokratų laimėjimai užsienio politikos arenoje. Apie šį visiškai kitokios specifikos, bet ne mažiau reikšmingą darbą, šalies visuomenė žino palyginti nedaug, nes žiniasklaidos dėmesį labiau traukia aukštų šalies pareigūnų žygiai, politinio lygmens peripetijos ir aštrūs, diskutuotini integracijos aspektai.
Nepaisant paplitusių visuomenėje diskusijų apie NATO reikalingumą, jos teikiamą žalą ar naudą, konsensuso, atsakant į iškilusius klausimus, nerandama, nes nuomonių įvairovė formuoja nesutaikomus argumentus. Tačiau tik Lietuvos kariai, dalyvavę taikos misijose, iš tikrųjų patyrė, ką praktiškai reiškia NATO. Tiesioginė jų patirtis Bosnijoje bei Kosove, galimybė iš arti pamatyti NATO veiksmų efektyvumą, lemia tai, kad jų nuomonė tik sutvirtina remiančių narystę pozicijas, o NATO skeptikus verčia dar kartą susimąstyti.
Lietuva – daugelio taikdariškų misijų dalyvė
1994 m. sausio mėnesį pareiškusi norą tapti NATO nare, Lietuva dar tais pačiais metais prisijungė prie Partnerystės taikos labui iniciatyvos (toliau PTL). PTL – tai ilgalaikė programa, kurią sudaro daugiau kaip 2000 renginių, nuo didelių karinių pratybų iki seminarų keletui žmonių. Daugiašalio bendradarbiavimo pagrindu Lietuva nuo 1994 m. dalyvavo 27 pratybose („Amber Hope ‘01″, „Baltico ‘01″ ir kt.), įvairiuose projektuose, pavyzdžiui: BALTBAT – Baltijos taikos pajėgų batalionas, dalyvavęs taikos palaikymo operacijose Balkanuose, BALTRON – Baltijos karinė jūrų eskadra, kurios tikslas – vykdyti nesprogusios amunicijos nukenksminimo operacijas Baltijos jūroje, LITPOLBAT (Lithuanian-Polish Batalion), sukurtas 1996 m. tarptautinei taikai ir saugumui atkurti bei palaikyti.
Didžiausio masto NATO vadovaujama misija Bosnijoje ir Hercegovinoje – SFOR (Stabilizavimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje). Lietuva į ją įsijungė nuo pat SFOR organizavimo pradžios 1996 m. ir dalyvauja iki šiol. SFOR yra tęsinys savo užduotį sėkmingai įvykdžiusios IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijos, kuri buvo likviduota sąjungininkų pajėgoms pavykus nutraukti kovos veiksmus ir atskirti bosnių-kroatų ir Bosnijos serbų ginkluotąsias pajėgas. Tuomet 1996 m. NATO šalių užsienio ir gynybos ministrams nusprendus, kad stabilizuoti taiką regione neįmanoma be sumažintų pajėgų dislokavimo, buvo nutarta, kad NATO turi organizuoti Stabilizavimo pajėgas.
Iš viso tarptautinėse taikos palaikymo operacijose dalyvavo beveik 1000 Lietuvos karių. Kai kurie jų – ne po vieną kartą. Lietuvos būriai misijoje dalyvauja Lenkijos arba Danijos batalionų sudėtyje. Neseniai kartu su kitų valstybių kariais į antiteroristinę operaciją Afganistane „Enduring Freedom“ („Tvirta taika”) išvyko 37 lietuvių kariai.
Lietuva – lyderės pozicijose
Likus visiškai nedaug laiko iki laukiamo pakvietimo tapti NATO nare, visuomenė bei politikai svarsto ir vertina, ar pasiruošusi ir kaip pasiruošusi Lietuva narystei NATO. Reikia pripažinti, kad per pasirengimo NATO laikotarpį buvo pasiekta nemažai didesnių ar mažesnių pergalių, itin reikšmingų Lietuvai siekiant integracijos. Viena iš jų – sėkmingas Lietuvos karių dalyvavimas taikos misijose. Patikimumas ir nepriekaištingas užduočių atlikimas, tapęs Lietuvos taikdarių vizitine kortele, įgyja didelę reikšmę politiniu lygmeniu, – Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos vadovų bei ekspertų vertinimu, Lietuva yra lyderė tarp šalių kandidačių. Lietuviai pagrįstai gali didžiuotis kelyje į NATO pasiviję ir aplenkę savo kaimynus, siekiančius to paties tikslo – narystės Aljanse.
Tokie ir panašūs teiginiai nėra laužti iš piršto. Juos galima išgirsti iš pačių aukščiausių NATO pareigūnų. Neseniai Vilniuje lankėsi Elton Gallegly, JAV Kongreso narys, Tarptautinių ryšių komiteto Europos pakomitečio pirmininkas. Jis išskyrė tris kriterijus, pagal kuriuos vertinamos šalys kandidatės: pasiryžimas vykdyti įsipareigojimus, indėlis į saugumo užtikrinimą ir vyriausybių veiklos skaidrumas. „Vertindamas Lietuvą pagal šiuos kriterijus, nematau jokių problemų ir, jei jau šiandien reiktų balsuoti dėl naujų narių priėmimo, tai, mano manymu, Lietuva būtų šio sąrašo pradžioje”, – teigė kongresmenas.
Teigiamai Lietuvos kariuomenę vertina ir šalies visuomenė, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos ar pajamų. Apklausos bei tyrimai rodo, kad nuo 1996-ųjų pasitikėjimas kariuomene nuolat didėjo. Per aštuonerius metus pasitikinčiųjų ja padaugėjo 30 nuošimčių – nuo 35 iki 65. Paskutiniai tyrimų duomenys teigia, jog Lietuvos kariuomenę teigiamai vertina 58 proc. apklaustųjų, o 6 proc. netgi labai teigiamai. Neigiamai vertinančių yra 20 proc. – taigi tris kartus mažiau nei pozityviai atsiliepusiųjų. Visuomenės pripažinimas ir pakitęs jos požiūris į Lietuvos karines pajėgas yra reikšmingas šalies valstybingumui, nes didžiavimasis sava kariuomene yra vienas iš stiprios valstybės bruožų.
Kodėl kariai sutinka vykti į pavojingas misijas?
Apie kasdieninį karių gyvenimą Bosnijoje ir jų tarnybą prisiminimais ir mintimis pasidalino pirmajam Lietuvos taikdarių būriui IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijoje vadovavęs kapitonas Darius Vaicekauskas. Pirmiausia pasidomėjome, kodėl kariai visgi ryžtasi dalyvauti tiek psichologiškai, tiek fiziškai nelengvose misijose. Kapitono manymu, pusei metų palikus Lietuvą, vykti į neramius Balkanų regionus karius skatina trys motyvai, iš kurių pats svarbiausia – noras pritaikyti įgytas teorines žinias praktikoje ir „paragauti” tikro kariško gyvenimo. Ir nors taikos misijos toli gražu nėra karas, tačiau karius vilioja galimybė išbandyti savo jėgas ekstremaliose situacijose, patirti tikrų pavojų skonį. Kita priežastis yra kur kas materialesnė: ne paslaptis, kad taikdariams yra mokamas didesnis atlyginimas, nei tarnaujant Lietuvoje, todėl yra suprantamas karių noras užsidirbti daugiau pinigų. Trečiasis kapitono nurodytas motyvas – žingeidumas. Tarnaudami užsienyje, lietuviai bendrauja su kitų tautybių žmonėmis, taip lavindami anglų kalbą ir plėsdami žinias apie kitas valstybes bei kultūras.
Atrenkant karius į misijas, naudojami įvairūs testai, skirti patikrinti karių fiziniams ir psichologiniams sugebėjimams. Vis dėl to pusę metų išbūti neįprastomis sąlygomis yra sunku net stipriausiam profesionalui. Paklaustas apie riziką, atliekant užduotis, D. Vaicekauskas atsakė: „Ten vykstama savanoriškumo principu, todėl dėl visų pasekmių galima kaltinti tik save”. Tarnaudamas taikos misijoje Bosnijoje, 1996 m. žuvo Lietuvos karys vyriausiasis leitenantas Normundas Valteris. Nelaimingai susiklosčiusias aplinkybes detaliai atpasakojęs kapitonas D. Vaicekauskas, tik paskutinę akimirką apsikeitęs užduotimis su draugu, apgailestauja dėl kai kurių lietuvių karininkų nepagarbaus ir skaudinančio nelaimingo atsitikimo interpretavimo. Kabantis plakatas kapitono kabinete įspėja saugotis minų, kurių taikdarių patruliuojamose teritorijose yra nesuskaičiuojama daugybė.
Po misijų – brandesnis požiūris į gyvenimą
Slogūs prisiminimai ir patirti išgyvenimai karius lydės visą gyvenimą. Tai yra tos pasekmės, kurios pasireiškia ne staiga ir nebūtinai akivaizdžia forma, tačiau pasąmonėje užsifiksavusi patirtis nedingsta ir atsiliepia kiekvienam skirtingai, bet neišvengiamai. Kita vertus, grižę iš taikos misijų, kariai jau kitaip vertina daugelį dalykų. D. Vaicekausko teigimu, atsiranda suvokimas, kad tai, ką dažnai nesusimąstydami sureikšminame kasdieniniame gyvenime, dažnai neturi prasmės. Smulkių rūpesčių įtraukti į užburtą rutinos ratą, žmonės pamiršta apie vertybes, kurios išryškėja tik susidūrus su realiu pavojum; jo akivaizdoje tikrosiomis vertybėmis išlieka tik gyvybė ir saugumas. Galbūt iš dalies ir dėl šio misijų ypatumo, kariai vėl grįžta į Bosniją. Tokią sunkiai apibrėžiamą trauką galima palyginti nebent su kalnų liga, kai žmonės nori kopti, net gerai žinodami apie laukiančius pavojus.
Lietuviai populiarūs
Lietuvos kariai yra tarp populiariausių taikdarių Bosnijoje. Taikos misijoje yra svarbios net, atrodytų, nereikšmingos detalės. Dažnai, pamatę lietuvius, Bosnijos serbai arba kroatai sveikinasi sakydami „Žalgiris, Sabonis!”. Ypač gelbsti tai, kad lietuviai, mokėdami kalbėti rusiškai, gali nesunkiai suprasti iš tos pačios slavų šakos kilusią serbų kalbą. Konfliktinėse situacijose, esant įtampai, reikalingos ne tik kalbos žinios, bet ir kitos, dažnai diplomatams būdingos savybės: lankstumas, nešališkumas, greita reakcija ir kt. Kapitono D.Vaicekausko papasakoti pavyzdžiai iš tiesų įrodo, kad taikos misijos yra visiškai specifinis veikimo būdas. Pagrindinis skirtumas nuo karo – tai, kad nėra tikslo pulti, sunaikinti. Taikdariams privalu įsisavinti, jog, esant tarp dviejų priešiškų pusių, nėra nei gerų, nei blogų. Tam, kad nesuardytum trapios taikos, turi apgalvotai veikti net ekstremaliausiose situacijose. Ne visada protingiausia aklai laikytis instrukcijų, nes tokia klaida gali pareikalauti net žmonių aukų.
Prieš vykdami į taikos misijas, kariai yra specialiai apmokomi Danijoje ar kurioje kitoje NATO valstybėje. Gavę atitinkamą paruošimą, lietuviai kaip ir kiti taikdariai atlieka pačias įvairiausias karinio ir nekarinio pobūdžio užduotis, pvz.: žvalgyti teritoriją, lydėti konvojų, rinkti informaciją, teikti humanitarinę pagalbą, užtikrinti saugumo zonos kontrolę ir daugelį kitų. D. Vaicekauskas tikino, kad lietuviai yra labai vertinami, nes visas patikėtas užduotis atlieka nepriekaištingai. Kapitonas tai aiškina kaip gero pasirengimo rezultatą, bet taip pat pabrėžia, kad Lietuvos kariai kaip ir kitų postsovietinių valstybių taikdariai skiriasi nuo JAV ir V. Europos karių tuo, kad yra žymiai ištvermingesni, todėl geriau prisitaiko prie sudėtingų gyvenimo taikos misijoje sąlygų.

Ar reikalinga NATO?
Paklaustas apie NATO reikalingumą, jos teikiamą naudą ir žalą, kaip ir į kitus politinio lygmens klausimus, kapitonas atsako diplomatiškai – taip, kaip ir reikalauja jo statusas. Vis dėlto jis, kaip ir kiekvienas, turi savo nuomonę, kurią nemažai nulėmė asmeninė patirtis Bosnijoje. D. Vaicekauskas, savo akimis matęs, kaip serbai, atvažiavę į nedidelį bosnių kaimelį, iššaudo visus jo gyventojus pabūklais, skirtais lėktuvams numušti, mano, kad visiškai nesvarbu, kokia tai jėga ir kaip ji vadinasi – jei ji gali sustabdyti tokio masto beprasmišką kraujo liejimą ar išgelbėti nors vieno vaiko gyvybę, tai reiškia, jog jos buvimas yra prasmingas. Galbūt ši kapitono mintis, grįsta jo paties patirtimi, kam nors palengvins apsisprendimą dėl narystės NATO, o galbūt tik sutvirtins jau turimą įsitikinimą taip, kaip tai atsitiko šio straipsnio autorei.

Lietuvos istorija – Tarptautinis pripažinimas

1990m. kovo 11d. parlamentas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau vien akto neužtenka tam, kad valstybė taptų suvereni. Ją turi pripažinti kitos valstybės. Teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas – tai pirmiausia valstybių – tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios tiek tvarkydama vidaus, tiek ir užsienio reikalus.
Lietuvos padėtis Sovietinės imperijos žlugimo išvakarėse buvo nepaprastai komplikuota. Pasiskelbusi savo nepriklkausomybę prieš Kremliaus valią, Lietuva netapo nei suverenia, nei nepriklausoma. Tačiau Lietuvos vyriausybė iš pat pradžių siekė perimti visišką šalies valdymą. Vakarų valstybės, nors ir tvirtai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, tačiau kartu jos skaitėsi ir su ta realija, kad nuo 1940m. Lietuvą valdė SSRS valdžia. Pastaroji iki paskutinių SSRS dienų siekė išlaikyti respublikas savo pavaldume. Nors Lietuva aktyviai siekė visiško atsiskyrimo nuo SSRS ir pripažinimo jos nepriklausoma valstybe, tačiau beveik visos užsienio valstybės, nenorėdamos konfliktuoti su SSRS, aiškiai vengė tai daryti. Vienintelės mažos Islandijos drąsus žingsnis šia linkme didelės politinės reikšmės neturėjo. Jos pasekėjų Lietuva ilgai nesulaukė. Nestokojo tik iš užsienio gaunamų pranešimų apie įvairių šalių vyriausybių ketinimus, linkėjimų sėkmės nepriklausomybės siekiuose. Būta ir pranešimų, kad toms valstybėms, kurios nepripažįsta Baltijos šalių aneksijos, tebegalioja ankstesni Lietuvos pripažinimo aktai. Tačiau šios valstybės neparėmė savo žodinių pripažinimų konkrečiais veiksmais: nesteigė Vilniuje savo diplomatinių atstovybių, neakreditavo Lietuvoje ambasadorių. O kai kurių valstybių atstovai atvirai reiškė savo nenorą oficialiai pripažinti Baltijos šalis tol, kol nebus diplomatiniams ryšiams užmegzti reikiamų sąlygų. Pavyzdžiui, Danijos UR ministras pareiškė: “Galėtume su Baltijos valstybėmis pasikeisti ambasadoriais, bet šiuo metu SSRS vis dar dislokavusi savo karines pajėgas, ir tai būtų tik tuščiaviduris demonstratyvus aktas: tarkime, Maskva neleidžia atvykti ambasadoriui…” JAV sakė: “Mes negalime pripažinti Lietuvos, nes jos teritoriją vis dar kontroliuoja SSRS armija ir milicija.”
Kardinolas V.Sladkevičius kreipėsi į Šventąjį Tėvą, prašydamas Vatikano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo. Bet, deja, šis prašymas liko tik šauksmu tyruose.
Taigi Lietuvos padėtis vis labiau komplikavosi. Užsienio valstybės aiškiai rodė savo nenorą spręsti Lietuvos pripažinimo tol, kol nebus Maskvos pritarimo. Tuo tarpu SSRS valdžia ir toliau demonstravo savo galią – terorizavo bei žudė Lietuvos gyventojus, neteisėtai užiminėjo įvairios paskirties pastatus, grobstė turtą, gaudė ir prievarta siuntė kareivius tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Iki Rugpjūčio pučo Lietuvą buvo pripažinę 4 valstybės:
1) Islandija 91-02-11
2) Moldova 91-05-31 (pati dar nebuvo pripažinta)
3) Rusijos federacija 91-07-29 (bet ne visa SSRS!)
4) Kroatija 91-08-03 (pati dar nebuvo pripažinta)
Rugpjūčio 19-21d. pučo Maskvoje žlugimas iš esmės pakeitė politinę padėtį Sovietų Sąjungoje, Europoje ir net visame pasaulyje. Pučistų kėslai ir susidariusios naujos aplinkybės privertė pernelyg atsargius ir pragmatiškus Vakarų politikus skubiai keisti ankstesnias nuostatas.
Demokratinių jėgų pergalė atvėrė visoms trims Baltijos šalims naujas perspektyvas kelyje į nepriklausomybę. SSRS valdžia neteko savo galios. Ji perėjo į B.Jelcino vadovaujamos vyriausybės rankas. O šis savo sutartimis, sudarytomis dar iki pučo, pripažino ir įsipareigojo gerbti Baltijos šalių suverenitetą. Taigi palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka visos trys Baltijos šalys tapo realiai suvereniomis valstybėmis. Šio fakto tarptautinio konstatavimo eiga jau priklausė ne nuo kieno nors gerų norų, o nuo gyvenimo tikrovės. Taigi pasaulio valstybių bendrijai neliko nieko kito, kaip pripažinti Lietuvą. Moralinė priedermė vertė jas padaryti tai neatidėliojant. Todėl pasipylė pripažinimo aktai su pageidavimais greičiau užmegzti diplomatinius santykius. Per dieną kartais ateidavo iki 10 pripažinimų. Faktiškai per mėnesį Lietuvą pripažino 88 valstybės, tame tarpe Latvija, Danija, Norvegija, Vengrija, Prancūzija, Argentina, Kanada, Austrija, Bulgarija, Lenkija, JAV, SSRS ir daug kitų.
Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija buvo pripažinta kelių tarptautinių organizacijų: Europos Ekonominės bendrijos, Šiaurės Tarybos, JTO, UNESCO ir kitų.
1991m. rugsėjo 17d. Lietuva buvo priimta į JTO.
Su Lietuva buvo užmegzti diplomatiniai satykiai, pradėtos steigti ambasados. Pirmosios diplomatinius santykius užmezgė šios valstybės: Islandija, VFR, Norvegija, Švedija, Suomija, Italija, Airija, Vengrija, Jungtinė Karalystė.