Jaunimo savimonė. Problemos, su kuriomis susiduria jaunimas

Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, kuri jautriai reaguoja į įvairius aplinkos pokyčius, aplinkinių nuomones, dėl kurių ir kyla jaunimo problemų bei ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus vystymasis, vykstantis šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį, jo mąstymą apie gyvenimą ir jo prasmę, bei aplinkinius, o taip pat ir nusikalstomą elgesį. Galime sakyti, kad jaunimas yra labiausiai pažeidžiamas, todėl daugiausia dėmesio reiktų skirti į jų šeimos, draugų, ugdymo reikalus. Kodėl dažnai galima išgirsti, perskaityti apie jaunimo nusikaltimus, smurtą savižudybes, vartojamus narkotikus, tabaką bei alkoholį? Ir vis dažniau yra sakoma apie jaunimo per ankstų lytinį gyvenimą.. Ir visa tai vyksta mūsų visuomenėje, kurią mes patys tokią ir kuriame.
Visų didžiausia problema, kurios dar nepaminėjau, tai būtų nesutarimai šeimoje bei prastos reputacijos draugai. Visos kitos problemos ir prasideda nuo šių dviejų, kurios yra neatsiejamos viena nuo kitos. Jaunimo požiūris į gyvenimą prasideda nuo šeimos, kurioje jis gyvena. Vidiniai santykiai šeimoje turėtų būti pavyzdys augančio vaiko gyvenime. Tėvai geriausias ramstis, kuris gali ir turėtų padėti savo vaikams bet kokioje situacijoje. Tik retas vaikas, kuris kreipiasi i savo tėvus iškilus rimtai bėdai. Dauguma jas bando spręsti savo jėgomis, dažniau pasitelkus ir draugų pagalbą, kuri neretai būna tokia, kokios tikrai nereikėtų.
Perskaičiusi keletą straipsnių apie jaunimo, nepilnamečių nusikaltimus, susidariau tokią nuomonę, kad dauguma jų, pavadinkim juos jaunais nusikaltėliais, gyvena socialiai remtinose šeimose. Lietuvoje dažna tokia šeima turi rimtą problemą – alkoholizmą. Būtent iš tokių šeimų jaunimas patraukia kitu keliu, negu derėtų. Jie tokį pavyzdį gauna iš šeimos narių. Todėl galiu teigti,kad tokie tėvai tokius vaikus ir užaugina. Kaip sakoma obuolys nuo obels netoli rieda.
O jaunimo nusikalstomumas kaip matome žymiai auga. Sunkių kriminalinių nusikaltimų, padarytų nepilnamečių, skaičius septynių metų laikotarpyje išaugo 3 kartus. Dažniausiai vyraujantys yra turtiniai nusikaltimai (vagystės), jie bendrame išaiškintų nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiuje sudaro 67%, chuliganizmas apie 8%. Vis dažniau nepilnamečiai padaro smurtinius nusikaltimus. Taip pat yra labai svarbu pažymėti kitą veiksnį, įtakojantį nepilnamečių nusikaltimus – tai vaikų ir jaunimo neužimtumas. Nepilnamečių neužimtumo problemą šiuo metu yra bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, naktinio krepšinio turnyrus, savaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficiali statistika teigia, jog apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų. Dažnas jaunas nusikaltėlis laisvės atėmimo įstaigoje: bedarbis – bemokslis ar turintis pradinį išsimokslinimą – nesukūręs šeimos – praradęs socialinius ryšius arba net nespėjęs jų įgyti – žmogus, padaręs du, tris, keturis … nusikaltimus.
Smurtas – baisus žodis. Dar baisiau smurtą patirti.Dažniausiai manoma, kad smurtas – tai mušimas, stumdymas, seksualinė, fizinė prievarta. Tačiau smurtas gali būti ir psichologinis. Tuomet žmogus gąsdinamas, įžeidinėjamas, iš jo tyčiojamasi ir reikalaujama besąligiškai paklusti. Yra tokia smurtautojų taisyklė, kad dažniausiai smurtas nukreipiamas į silpnesnį. Tada kai jis negali ir nesugeba apsiginti, padėties šeimininkas grubiai diktuoja savo sąlygas.
Bet kodėl jaunimas smurtauja? Iš dalies į šį klausimą atsakyti labai sunku, jei nesi atsidūręs smurtautojo vietoje. Kiekvienas žmogaus poelgis (geras ar net ir blogas) turi savas priežastis. Dažniausiai jaunimas smurtauja prieš tuos, kurie patiria nepriteklių, yra ramesnio, lėtesnio būdo. Ir vis dažniau smurtas yra patiriamas mokyklose. Juk mokyklose susirenka labai įvairių vaikų, kurie taip pat labai skirtingai išauklėti. Be to, dažniausiai smurtauja tie, kurie vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Patyrę mažai meilės ir šilumos, žiaurų elgesį jie priima kaip savaime suprantamą bendravimo būdą, tad kitaip nemoka išreikšti savo jausmų.
Bene populiariausias tarp jaunimo ir paauglių – tai tabakas. Labiausiai gąsdina tai,kad priklausomybe nuo tabako suserga vis daugiau jaunų žmogų. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad net 49% 15-16 metų berniukų ir net 27% to paties amžiaus mergaičių jau rūko. Kaip manai kodėl mūsų bendraamžiai griebiasi cigaretės? Dauguma nori patirti tai, ką jau daro kiti draugai arba tiesiog pasiduoda jų įtakai. Pradedantieji rūkyti dažniausiai mano, kad jie atrodys daug „kietesni“ ir bus labiau suaugę, bet jie visiškai nepagalvoja, kad rūkymas kenkia sveikatai. Žinoma, kad dar niekas nemirė surūkęs vieną cigarėtę, tačiau viskas prasideda nuo pirmosios. Organizmas pripranta prie nikotino ir reikalauja vis didesnės dozės. Rūkydamas tu padidini riziką susirgti mirtinomis ligomis, tavo oda sensta greičiau, be to rūkaliai gyvena žymiai trumpiau.. Todėl ar verta pradėti rūkyti? Į šį klausimą kiekvienas atsakytų skirtingai, bet mano nuomone turėtume atsisakyti. Juk mes galime atsakyti NE. Mums niekas negali įsakynėti. Mes patys esam padėties šeimininkai.
Pripratęs prie tabako organizmas vis reikalauja stipresnių dozių, todėl dažniausiai yra pradedama vartoti alkoholį ar net narkotikus. Tarp moksleivių plinta labai pavojingo narkotiko heroino rūkymas. Šis narkotikas sukelia greitą priklausomybę pereinant prie intraveninio heroino vartojimo.. Tai, ar jaunimas taps priklausomais nuo narkotikų ir kada tai įvyks, priklauso nuo įvairių pačių asmenybių savybių. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad alkoholį ir tabaką vartojantys vaikai labiau linkę pradėti rūkyti marihuaną; o marihuaną vartojantys paaugliai labiau linkę pradėti vartoti kitus priklausomybę sukeliančius narkotikus, taip pat jiems lengviau perimti ir atitinkamą gyvenimo stilių, susijusį su sunkumais mokykloje, ankstyvu seksualiniu gyvenimu, neplanuotu nėštumu, problemomis su teisėsauga ir t. t.
Bet pasitaiko ir tokia jaunimo grupė, kuri savo problemas nori išpręsti pasitraukimu iš gyvenimo ar bandymu nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių. Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Besižudantis vaikas – labai nelaimingas, kenčiantis, bet nebūtinai psichiškai nesveikas, kaip daugelis mano. Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
Savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų – vaikas susiduria su problemų kalnu. Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje. Pagrindinės nepilnamečių nusižudimo priežastys: patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas, egzaminų baimė, artimo žmogaus mirtis, draugo ar kito artimo žmogaus savižudybės, tėvų skyrybos, nelaiminga meilė.. Nepalikite vaiko vieno, ypač, jei matote, kad savižudybės galimybė labai konkrečiai apsvarstyta. Kuo skubiau kreipkitės į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Nelaukite, kol viskas savaime susitvarkys. Delsimas gali per daug brangiai kainuoti.
Apibendrinus viską, suaugusiems reikėtų daugiau dėmesio skirti į nepilnamečių ir jaunimo problemas. jaunimas – juk jūsų ateitis. Ir tik jūs dabar galite kurti ateitį tokią, kokios jums tikrai reikėtų ar kokia jums tikrai patiktų. Nereikėtų gėdytis ir jaunimui savo problemų. Yra daug įvairių sričių specialistų, kurie tikrai gali suteikti gerą pagalbą ir jūs jausitės laimingi, kad gyvenate čia ir dabar. Gyvename vieną kartą.

Kaimo turizmo įtaka Lietuvos vietinei bendruomenei

 

Ilgainiui iš daugelio atokesnių, labiau nutolusių kaimo regionų išvyko ne maža dalis gyventojų. Šis procesas tęsiasi ir dabar. Tokių vietovių ekonominė padėtis yra silpna, sąstingio būsenoje. Didžiausia problema šiose teritorijose – kaip išlaikyti jaunus gyventojus. Sudėtinga patenkinti visuomenės poreikius: jauni žmonės linkę išvykti iš šių vietovių. Priešinga situacija yra tose kaimo vietovėse, kurios yra arti miestų. Šios vietovės greitai keičia savo senąjį įvaizdį: miesto darbuotojai šiuose regionuose ieško sau naujų gyvenamųjų namų, miesto kompanijos išsikelia į žaliuojančių laukų vietoves.
Pagal Lietuvos regioninių tyrimų institutą dėl šių ir kitų priežasčių, kaimo politikos tikslas pasikeitė iš “daugiau maisto žemomis kainomis” į tikslą, apimantį žmonių gerovės, ekonomikos bei aplinkos aspektus kaimo regionuose.Ypatingas dėmesys skiriamas ekonomikos stiprinimui ir diversifikavimui kaimo regionuose. Ūkininkavimas nebėra vienintelis ar net dominuojantis sektorius šioje ekonomikos šakoje. Ūkininkų vaidmuo daugelyje regionų keičiasi. Tačiau jie vis dar gali būti svarbūs kaip maisto produktų gamintojai: vis dėlto ūkininkų vizija keičiasi – ateities ūkininkai – tai erdvės skirtos rekreacijai kūrėjai, kultūrinio paveldo sergėtojai.
Dėl šių priežasčių kaimo turizmo vaidmuo išauga – kaip vienas iš reikšmingiausių sektorių diversifikuotoje vietinėje ekonomikoje, bei kaip naujos veiklos bei naujų pajamų šaltinis ūkininkams.
Visa kaimo turizmo plėtra yra kaip tarp dviejų ugnių: lokalios ir globalios plėtros – ką vietiniai gyventojai ir verslininkai norėtų veikti, remdamiesi esamais ištekliais, ir tarp diktuojamų rinkos sąlygų, politikų ir taisyklių bei paramos siūlomos iš išorės (t.y. Europos Sąjungos, Europos turizmo organizacijų). Būtent dėl šių priežasčių reikia suprasti politikos sistemą, kuri įtakoja kaimo plėtrą – apimančią ir kaimo turizmą. Subalansuotumas siejamas su visomis keturiomis kaimo plėtros “atramomis”– žmonėmis, ekonomika, aplinka bei institucijos Kaimo turizmo paslaugos teikėjas suinteresuotas vietinių kaimo žmonių pagalba paslaugų, produktų, informacijos pavidalu. Organizuojant kaimo turizmą, būtinas efektyviai veikiantis maitinimo, apgyvendinimo, pramogų, reklamos paslaugų tinklas, kuris kuriamas ir aptarnaujamas kaimo turizmo ūkininko ir kaimo bendruomenės pastangomis.
Tuo pačiu, kaimo turizmo paslaugos teikėjai yra suinteresuoti saugoti gamtą, kultūros paveldo objektus, pritraukti lėšas saugomų objektų priežiūrai, renovacijai.
Kaip ir kiekviena veikla, kaimo turizmas turi ir neigiamą poveikį kaimo bendruomenės ekonominiam, kultūriniam, ekologiniam ir socialiniam gyvenimui:
–  jis tiek teigiamai, tiek neigiamai veikia vietinę kultūrą, socialinius kaimo gyventojų santykius,
–  gali padidėti nusikalstamumas,
–  pakilti maitinimo, kitų paslaugų, pastatų bei žemės kainos,
–  reikalauja gana daug papildomų investicijų, todėl šis verslas pradžioje dažnai yra tik pagalbinis, mažai pelningas.
Kaimo turizmo vadovėlyje siūloma perspektyvi idėja – tausojančio turizmo idėja – kuri padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp teigiamos ir neigiamos įtakos kaimo gyvenimui ir aplinkai, o laikui bėgant, šį poveikį “sušvelninti” tiek, kad jis taptų puoselėjančiu, ekologiškai stabilizuojančiu, tausojančiu kaimo kultūrinį-gamtinį potencialą, palengvintų ekonominį-socialinį gyvenimą.
Darbo jėga – viena pagrindinių kaimo turizmo verslo dalių, kurios plėtrai iki šiol nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys. Problematiška tai, kad iki šiol nebuvo kaimo turizmo specialistų profesinio rengimo standartų, bendros mokymo sistemos ir priemonių, esamų kaimo turizmo paslaugos teikėjų papildomo ugdymo strategijos.
Galima teigti, kad esamų kaimo turizmo paslaugos teikėjų profesinė kvalifikacija bei psichologinis pasirengimas darbui neatitinka keliamų reikalavimų, o dauguma jaunųjų kaimo turizmo specialistų neturi realios galimybės užsiimti kaimo turizmo verslu.
Akivaizdu, kad kaimo turizmo plėtrai ir įvaizdžiui formuoti reikia nemažai investicijų, profesinio, psichologinio specialistų parengimo. Be to, norinčiųjų teikti kaimo turizmo paslaugas turimos apgyvendinimo sąlygos dažnai neatitinka poilsiautojams priimti keliamų reikalavimų, trūksta verslo įgūdžių, aptarnavimo praktikos. Kaimo turizmo vystymą Lietuvoje įtakoja daugelis veiksnių, kuriuos būtina įvertinti kiekvienam šios paslaugos teikėjui. Be galo svarbu ir akivaizdžiai trūksta Lietuvos kaimo turizmo rinkos vartotojų, paslaugų pasiūlos ir paklausos, turizmo išteklių, investicijų, rėmimo galimybių analizės, tyrimų.
Kaimo turizmas veikia ne tik vietinę kaimo bendruomenę, bet ir regioną bei visą šalį.
Kaimo turizmas šalyje paspartintų ir gamybos bei prekybinių paslaugų plėtrą, sudarytų galimybes verslams kaime, pagerėtų kaimo techninė infrastruktūra, pagyvėtų bendras kaimo socialinis gyvenimas.
Naujos darbo vietos, padidėjusios kaimo gyventojų pajamos ar kultūros palaikymo ir išsaugojimo problemos vienodai aktualios bet kuriam kaimui ir visai šaliai.
Kaimo turizmo plėtra Lietuvoje ir populiarinimas užsienyje rodo mūsų – kaip turistinės šalies – galimybes, kuria teigiamą įvaizdį.

Kaimo turizmo vystymasis Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje

 

 KAIMO TURIZMO SAMPRATA, VYSTYMOSI RAIDA IR RINKA PASAULYJE BEI LIETUVOJE

1. Kaimo turizmo vystymasis Europoje ir pasaulyje

Norint suprasti Lietuvos kaimo turizmo privalumus ir trūkumus, reikia šią turizmo sritį palyginti su kitų šalių kaimo turizmo ypatybėmis. Tai aš ir padariau. Nenorėdama rašyti daug informacijos, o jos buvo tikrai nemažai, išskyriau kai kurių šalių pagrindinius kaimo turizmo ypatumus: kaimo turizmo, kaip tokios veiklos atsiradimas, termino “kaimo turizmas” aiškinimas, svečių poilsio pasirinkimas, poilsiautojų amžius ir pan.
Tyrimo metu susidurta su pagrindinių terminų kaimo turizmo srityje neapibrėžtumo problema. Poilsis kaime įvairioje lietuviškoje literatūroje vadinamas skirtingai: kaimo turizmu, kraštovaizdžio turizmu, agroturizmu, poilsiu agrarinėje aplinkoje, atostogomis kaime ir t.t. Paskutiniu metu situacija keičiasi. Vis plačiau vartojamas “kaimo turizmo” terminas, bet atsirado tendencija šią turizmo formą vadinti “kaimiškuoju turizmu”. Iškilus šiai problemai, buvo kreiptasi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl šo termino vartojimo . Komisija į šį kreipimąsi atsakė: “Kalbos požiūriu priimtiniausias terminas kaimo turizmas. Gali būti vartojamas ir tarptautinis žodis agroturizmas. Jei manoma, kad šie terminai žymi skirtingas sąvokas, jas turėtų apibrėžti atitinkamos srities specialistai”. Užsienio šalių literatūroje taip pat sutinkami įvairūs terminai: kaimo turizmas, agroturizmas, agro-ekoturizmas, atostogos ūkyje, ūkių turizmas, kaimo bendruomenės turizmas, žaliasis turizmas, atostogos rančoje ir pan.
Įvairioje mokslinėje literatūroje dažniausiai vartojamas kaimo turizmo terminas, nors šalia jo dažnai galima aptikti agroturizmo, ekoturizmo, tausojančio turizmo terminus. Šie terminai paprastai reiškia to paties kaimo turizmo tam tikrą dalį, specifinį jo tikslą ar bruožą.
Agroturizmas pabrėžia kaimo turizmo glaudesnius ryšius su žemės ūkiu ir ūkininkavimu, ekoturizmas – ekologišką požiūrį į aplinką ir jos vartojimą poilsio tikslams, tausojantis turizmas apibūdina komerciškai pelningą ir kartu ekologiškai draugišką kaimo turizmą. Kiti terminai (atostogos ūkyje, ūkių turizmas, žaliasis turizmas, kaimo bendruomenės turizmas ir t.t.) paprastai vartojami kaip literatūriniai sinonimai kaimo turizmo terminui.
Ankščiau literatūroje ir praktikoje įvairių sąvokų samprata nebuvo aiškiai išskirta, bet atsirado poreikis ir dabar pradeda aiškėti, kokia turizmo sritis priskiriama vienai ar kitai formai. Daugumoje šaltinių kaimo turizmas suprantamas kaip poilsis kaimo teritorijose, apimantis pačias įvairiausias apgyvendinimo, maitinimo, pramogų, sporto, relaksacijos, aplinkos pažinimo formas.
Kaimo turizmas Japonijoje vadinamas žaliuoju turizmu ir suprantamas, kaip miestiečių lankymasis ramiose žemės ūkio teritorijose, mėgavimasis žaluma, kraštovaizdžiu, natūralia aplinka ir tradicine tų teritorijų kultūra, bendravimas su vietiniais žmonėmis šio proceso metu. Tokio turizmo dėka miesto žmonės turi galimybę pažinti gyvenimą ūkyje.
Kokios teritorijos įeina į kaimo turizmo sąvoką? Profesorius C. Cavaco iš Lisabonos universiteto į kaimo turizmo teritorijų sąvoką įtraukia ne tik žemės ūkio teritorijas ir miškus, bet ir kitokius kraštovaizdžius, atitolusius nuo urbanizuotų teritorijų: gamtinius parkus, saugomas teritorijas ir kt.
Daugelyje šaltinių jau galima pastebėti, kad išsiskyrė kaimo turizmo ir agroturizmo sąvokos, kurios ankščiau buvo tapatinamos. Agroturizmas suprantamas kaip pagalbinis verslas ūkininkų ūkiuose, kur pagrindinė veikla yra žemės ūkis. Agroturizmas – viena iš pagrindinių kaimo turizmo formų. Pagal Scoullos (1992) agroturizmo apibrėžimą, tai yra ūkininkavimo produktas. Jis traukia turistus dėl aplinkos, būdingos tradicinei sistemai, gyvulininkystei, darbo ir gyvenimo sąlygoms ir kaimo bendruomenės funkcijoms. Kitaip tariant, agroturizmas yra tiek papildomas, tiek priklausantis nuo ūkininkavimo verslas. Daugelyje šalių ypač pabrėžiamas jo vystymas.
kultūrinis turizmas taip pat siejasi su kaimo turizmu, nes daugumoje kaimo teritorijų yra didžioji kultūros paveldo dalis. Svarbiausius kultūrinio turizmo kaime rekreacinius išteklius sudaro pavieniai ir grupiniai kultūros paveldo objektai, išlikę istorinio kaimo kraštovaizdžio elementai, dabartinis kaimo gyvenviečių ir jas supančios aplinkos patrauklumas ir estetiškumas, kaimo gyventojų gyvenimo būdas, amatai ir t.t. Gamtos turizmas taip pat labai svarbus kaimo turizmui, nes didžioji dalis kaimo turizmo vartotojų tuo pačiu metu naudojasi ir gamtos turizmo paslaugomis: vaikščioja miškuose, maudosi, plaukioja upėmis ir t.t.. Tačiau nepakanka vien gražiai šnekėti apie poilsį kaime, reikia sugebėti įsiūlyti visas anksčiau minėtas paslaugas potencialiems klientams. Dėl to labai svarbu yra ištirti paklausą, nes ji yra vienas iš varomųjų veiksnių, nulemiančių verslo plėtrą ir sėkmę. Europos šalys jau nuo 9-to dešimtmečio pradžios skiria kaimo turizmo paklausos tyrimui didelį dėmesį. 1980-ųjų metų viduryje Europos Sąjungos šalyse buvo atlikti turistų elgesio tyrimai, kurie padėjo atskleisti kur jie nori atostogauti.

Terminas “kaimo teritorijos” turi skirtingas reikšmes skirtingose šalyse, tai iš dalies paaiškina nedidelius skaičius Italijoje ir Graikijoje. Čia neįtraukiami ežerų regionai.
Nors pirmenybė teikiama pajūriui, visgi kaimo teritorijos ne paskutinėje vietoje.

Žmonės yra išsiilgę gamtos, todėl čia paminėtų šalių atstovai pirmenybę teikia gamtinėms atrakcijoms.
Kaimo turizmas iš tikrųjų nėra nauja turizmo forma. Bėgant šimtmečiams keletas migracijos bangų paliko žymę kaimo ir miesto santykiuose. Senos aristokratų šeimos, dar turinčios ryšių su kaimu, išvyko į miestus, o miesto buržuazija pradėjo įsigyti nuosavybę kaime. Daugeliui žmonių kaimo turizmas nereiškė atotrūkio nuo darbo ar kasdieninės veiklos pakeitimo, siekiant atstatyti fizinę ir dvasinę energiją. Tai reiškė daugiau atsipalaidavimą, laikinai paįvairinant įprastą aplinką ir kasdieninį ritmą. Šie sezoniniai ir periodiniai apsilankymai kaime buvo susiję su žemės ūkio gyvenimo ritmu ir darbais: derliaus (ypač vynuogių) nuėmimu, medžioklės sezonu.
Dvarai (su daugybe kambarių, sodais ir parku) būdavo šiek tiek atokiau nuo vietinių gyventojų, ūkinių pastatų, daržų, sodų ir arklidžių. Taip pat sparčiai pradėjo augti dvarų kaip antrųjų namų vaidmuo. Daug dvarų yra išlaikę šią rolę iki dabar.
Kaimo teritorijos taip pat buvo lankomos sergančių bei besigydančių miestiečių. Šio poreikio atsiradimas paskatino sveikatos turizmo ir kurortų suklestėjimą.
XIX a. pabaigoje, turistų masėms aktyviai veržiantis vasaros sezono metu į
paplūdimius, atsirado būtinybė išsklaidyti šį srautą, nukreipiant jį į kaimo teritorijas. Aiškus to pavyzdys – vykdoma valdiškų užeigos namų ir viešbučių kaime statybos politika. Ispanijoje jie buvo vadinami paradores, o Portugalijoje – pousadas. Šis pakankamai silpnas valdiškų užeigos namų tinklas paskatino atsirasti privatiems užeigos namams ir socialinėms apgyvendinimo įstaigoms (jaunimo namams, atostogų stovyklos vaikams) kaimo teritorijose.
Paskutiniųjų 50 metų demografiniai pokyčiai lėmė naujų turizmo formų paklausos (kaimo kraštovaizdžio, kalnų ir priemiesčio kaimų poilsio zonų) išaugimą. Pasikeitus keliavimo sąlygoms (išsiplėtus geležinkelių tinklui ir padaugėjus privačių automobilių), pastebimas periodiškai reguliarus grįžimas į kaimą susijęs su ilgomis mokyklinėmis atostogomis. Šį šeimų turizmą daugiausiai sudarė žmonės, gimę kaime ir turintys ribotus ekonominius resursus (priklausantys darbininkų ar žemesniajai – vidutinei klasei). Paprastai jie apsistodavo kaime pas savo giminių ar draugų arba išnuomotuose antruosiuose namuose. Kaimo žmonės, persikėlę į miestą, o taip pat dalis jų vaikų, jau gimusių mieste, turi polinkį savaitgaliais grįžti į kaimą, kur gyveno ar tebegyvena jų seneliai ar kiti giminaičiai.
Paskutiniaisiais dešimtmečiais paklausa kaimo turizmui vėl pasikeitė ir tapo įvairesnė, nes šias teritorijas atrado vidutinės, aukštesniosios ir aukščiausios klasės atstovai. Šių klasių atstovai jau prarado didžiąją dalį savo turto kaime, su lankomomis vietomis jų nesieja jokie šeimyniniai ryšiai. Jie ieško alternatyvos saulei ir paplūdimiui todėl renkasi privatumą, poilsį, taiką ir ramybę, asmenines paslaugas, šiltus žmogiškus ryšius ir t.t. Jie ieško gerai išsaugotos, nesugadintos gamtos, įvairių ir didingų kraštovaizdžių, archeologinio, istorinio ir kultūrinio paveldo, neištirtos architektūros, turinčios regiono folkloro bruožų, iškilmių religinių švenčių, tradicinės muzikos, Šokio ir folkloro, tradicinio maisto. Taip pat jie ieško aktyvesnių pasilinksminimo formų: pažintinių pasivaikščiojimų, kelionių dviračiais, vandens sporto ežeruose ir upėmis, jodinėjimo, medžioklės, žvejybos, mokymosi tradicinių menų ir amatų, laukinių vaisių rinkimo apleistuose laukuose ar darbo šeimininkų ūkiuose.
Šiuolaikinis kaimo turizmo vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo skirtingai: vienur jau 6-tame, o kitur tik 9-tame dešimtmečiuose. Kiekviena šalis pasirinko savo kaimo turizmo vystymo kelią, todėl labai sunku išskirti bendras tendencijas. Pagal surinktą medžiagą galima apibūdinti pagrindinius kaimo turizmo vystymosi bruožus įvairiose pasaulio šalyse. Mano darbe tai aktualu todėl, jog reikia susipažinti su kaimo turizmo raidos eiga užsienyje, kad būtų galima lyginti su Lietuvos kaimiškojo turizmo keliu.
Anglija
Kaimo turizmo paslaugų teikėjų susivienijimas davė pradžią organizuotam kaimo turizmo vystymuisi Anglijoje. Šis etapas prasidėjo 1983 metais, kai iš 23 ūkininkų kaimo turizmo susivienijimų susibūrė į Atostogų ūkiuose biurą (Farm Holiday Bureau), kurį globoja Anglijos Karališkosios Žemės Ūkio Organizacija, Valstybinės Žemės Ūkio Konsultavimo Tarnyba (prie Žemės Ūkio Ministerijos), Anglijos Turizmo Valdyba ir Ūkininkų savaitraštis.
Anglijos mokslininkai tyrinėja kaimo turizmą ir siekia, kad jo vystymas šioje šalyje būtų moksliškai pagrįstas. Vietinė valdžia įvairiuose Jungtinės Karalystės rajonuose rūpinasi kaimo turizmo tyrimu, vystymu savo regione, dalyvauja įvairiuose projektuose.
Ispanija
Kaimo turizmo paslaugų vartotojų paieška rūpinasi nemažai turizmo agentūrų “Aecan” biuras siūlo kaimo turizmo paslaugas Kanarų salose: didelę įvairovę namų kaimo aplinkoje, kuriuose gali svečiuotis nuo 2 iki 6 žmonių. “Altur” siūlo kaimo turizmą Andalūzijoje, Pietų Ispanijoje. “Vanatur” kaimo turizmas pateikia katalogą su apgyvendinimo paslaugų pasiūla visos Ispanijos kaimuose. Agroturizmo biuras Baskuose siūlo pasimėgauti ramiomis atostogomis šeimos aplinkoje ir tiesioginį kontaktą su kaimo gyvenimu ir gamta Šio biuro siūlomi ūkiai daugiausiai gali priimti 12 žmonių, jie dirba ištisus metus.
Analizuojant apgyvendinimą Ispanijoje, dominuoja šeimos ar draugų namai (32%), po to seka antrieji namai (20%), išnuomoti šveicariško tipo vasarnamiai ar butai (12%). Tik 27% Ispanijos atostogautojų apsistoja viešbučiuose, užeigos namuose, poilsio butuose ir vasarnamiuose, o 9% iškylauja palapinėmis ar furgonuose.

Galima teigti, kad ispanai yra labai draugiški ir šeimos žmonės arba yra labai taupūs, kadangi atostogoms daugiausiai renkasi pažįstamų namus
Prancūzija
Vyriausybės ir kaimo žmonių bendradarbiavimas sukūrė pavyzdinę kaimo turizmo sistemą Prancūzijoje. Prancūzijos kaimo turizmo sistema daugelyje šalių naudojama, kaip priimtinas vystymo pavyzdys. 1951 m. prasidėjo naujas judėjimas vadinamas “Gites de France”, kuris buvo palaikomas žemės ūkio ir turizmo departamentų. “Gite” yra senas prancūziškas žodis kuris reiškia “pastogė” arba “namas”. Dabar žodis “gite” suprantamas kaip svetingumas ir yra susijęs su šilto priėmimo idėja.
Prancūzija yra kaimo turizmo vystymo pavyzdys kitoms šalims, nes turi plačią pasiūlos įvairovę ir didelį apgyvendinimo paslaugų kiekį.

Danija
Vyriausybės vykdoma politika davė pradžią kaimo turizmo vystymuisi. Danijoje apie 1950 metus vyriausybė ėmė aktyviai rūpintis vaikų sveikatingumu. Ji skyrė užmokestį tiems fermeriams, kurie priimdavo vaikus pailsėti savo fermoje. 7-tame dešimtmetyje Danijoje patys fermeriai ėmė plėtoti šią veiklos kryptį. “Nakvynės ir pusryčių ” kryptimi tuo metu dirbo nedidelė dalis fermerių, o šiuo metu kaimo turizmo srityje dirba apie 300 šeimų. Kaimo turizmo paslaugų teikėjų susivienijimas yra varomoji kaimo turizmo vystymosi jėga Danijoje. Kaimo turizmu rūpinasi ir Danijos vyriausybė.
Suomija
Organizuotu ir planingu kaimo turizmo vystymu rūpinasi Suomijos valdžios organai. Suomijos vyriausybė 1995 m. įsteigė Kaimo politikos komitetą, kurio pagrindinis tikslas – remti naujoves Suomijos kaimo politikoje. Komiteto darbo grupės ruošia pasiūlymus, projektų planus, pareiškimus ir teikia dokumentus, susijusius su įstatymų leidyba, finansavimu ir organizuoja bei teikia pasiūlymus kooperacijos vystymui, inicijuoja tyrimus ir t.t. Nuo 1995 m. birželio mėn. iki 1998 m. balandžio mėn. komitete buvo įsteigta kaimo turizmo darbo grupė, siekiant remti visuotinį kaimo turizmo vystymą.

JAV
Atostogos ūkyje arba rančoje šiuo metu yra vienas mėgstamiausių turistų užsiėmimų Amerikoje. Atostogautojai nori pasidžiaugti kaimo taika ir ramybe, stebėti gamtą, aplankyti kultūrinę aplinką, pamatyti skirtingas kaimo teritorijas ar ištrūkti iš įtemptos urbanizuotos aplinkos. Kaimiečiai susiduria su galimybe kurti atostogų verslą savo namuose. Atostogų verslas gali pasiūlyti vieną ar daugiau veiklos formų savo svečiams, pvz:. bandos varymas, važinėjimas vagonuose, jodinėjimas, plaukimas kanojomis, ūkio ruoša, įžymybių apžiūrėjimas, plaukimas sieliais, važinėjimas dviračiais kalnuose, laipiojimas uolomis, istoriniai turai, paukščių stebėjimas, stovyklavimas, medžiojimas ar tik paprasčiausiai relaksacija.
Užsiimti kaimo turizmu Amerikoje yra labai palanku, kadangi kaimo informacijos centras siūlo virš 200 pavadinimų leidinių (knygų, straipsnių, bukletų, vaizdo kasečių ir kt), padedančių pradėti kaimo turizmo verslą. Juos galima užsisakyti tiesiog “Internet” tinklo pagalba.
Australija
Kaimo turizmo vystymąsi Australijoje skatina bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis. Atostogos Australijos ūkiuose (Australian Farmhost Holidays) 1970 m. pradėjo Australijos kaimo turizmo propagavimą tarptautiniame lygyje. Šiandien kaimo turizmas siūlo platų paslaugų ir veiklos formų pasirinkimą: atostogas ūkiuose, žygius žirgais, dienos vizitus į ūkį ir techninius turus tiek individualiems turistams, tiek grupėms. Visos šios paslaugos remiasi į susitikimus su Australijos žmonėmis ir į jų unikalaus kaimiško gyvenimo būdo patyrimą. Atostogos ūkiuose Australijoje – tai ne tik apgyvendinimo paslaugos, o pilnas paslaugų paketas. Australijoje yra apie 1300 atostogų ūkių, bet tik apie 210 teikia pilną paslaugų paketą nuo atvežimo į ūkį, apgyvendinimo ir maitinimo iki supažindinimo su apylinkėmis.
Australijos kaimo turizmo paslaugų kokybė pritraukia daug užsienio turistų. Atostogos kaime turi oficialą nacionalinę žvaigždučių kokybės kontrolės sistemą, kontroliuojamą Australijos automobilininkų asociacijos. Čia yra virš 40 ūkių, atitinkančių tarptautinius standartus, kurie gali priimti nuo 20 iki 200 svečių vienu metu.
Informacijos apie kaimo turizmą prieinamumas kiekvienam kaimo žmogui padeda sėkmingai vystyti šį verslą. Viena iš pirmaujančių Australijos televizijų nušviečia kaimo problemas. 1997 m. ši televizija paruošė ir parodė laidų ciklą apie kaimo turizmą. Taip pat yra ruošiami informaciniai paketai individams ar grupėms, kurie domisi kaimo turizmu. Yra planuojama išleisti vaizdo juostą su televizijos laidomis apie kaimo turizmą ir bukletus, pateikiančius nemažai kaimo turizmo idėjų, sėkmingo kaimo turizmo vystymo studijas ir informaciją pradedantiems verslą bendruomenės lygyje.
Japonija
Kaimo turizmas Japonijoje pripažįstamas, kaip viena iš sąlygų kaimo bendruomenėms išlikti. Kaimo turizmas, taip įsišaknijęs Europoje, dabar pilnu greičiu vystomas Japonijoje. Šiandien kaimo bendruomenės Japonijoje susiduria su nauja tarptautine aplinka. Augantis žemės ūkio ir gyvulininkystės produktų importas kartu su ryžių rinkos pasikeitimais nusmukdė žemės ūkį kalvotuose regionuose ir kitur. Buvo nuspręsta remti kultūrinius mainus tarp miesto ir kaimo, atgaivinti žemės ūkį ir kaimo bendruomenes. Viena iš galimybių šiam tikslui pasiekti – kaimo turizmo išvystymas.
Šalyse, kur kaimo turizmas yra pakankamai svarbus, daugiau nei trečdalis gyventojų pasirinko kaimą savo atostogų tikslu. Taip atsitiko Danijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. 39% danų teikia pirmenybę kaimo teritorijoms savo pagrindinių atostogų metu, 49% pasirinktų jas antrųjų atostogų metu, o vokiečiai atitinkamai 34% ir 39%. Anglijoje trys ketvirtadaliai gyventojų per 1991 m. bent vieną kartą lankėsi kaime.
Kaimo turizmo rinkos tyrimai įvairiose šalyse leidžia nustatyti jų pagrindines charakteristikas.
Oficiali Portugalijos statistika rodo, kad žemyniniai regionai traukia trečdalį gyventojų, praleidžiančių savo atostogas ne namie (35% 1986 m., 34% 1990 m.). Penktadalis renkasi Šiaurinę krašto gilumą, kai tik keletas vyksta į pietinius žemyninius regionus, bet paplūdimiai yra pagrindinis tikslas. 1990 m. 30% pasirinko kaimo kraštovaizdį. Atsiranda naujos turistų srovės, pasirenkančios naujas kaimo turizmo formas, besiremiančias vietine kultūra ir ekologija.[24] Portugalijoje šiuolaikinė kaimo turizmo pasiūla pradėjo egzistuoti 1970 m. Kaimo aplinkoje išliko daug kokybiško istorinio paveldo(rūmų ir didelių dvarų) jie buvo restauruoti ir pritaikyti kultūriniam turizmui (turismo de habitacao). Susiformavo dar dvi kryptys: kaimo turizmas (kaimiškuose pastatuose, Šveicariškuose vasarnamiuose kaime) ir agroturizmas (ūkiuose, turinčiuose nemažai dirbamos žemės).
Susipažinę su užsienio kaimo turizmo istorine raida, galime pereiti prie Lietuvos.

2. Kaimo turizmo vystymasis Lietuvoje

Lietuvoje iki XX a. vidurio kaimo turizmas vystėsi panašiai kaip kitose Europos šalyse. Tarpukario laikotarpiu į kaimo vietoves plūstelėjo lipinėtojai kalvomis, vaikščiotojai, gamtos mylėtojai, poetai, skautai, gimnazistai. Tai buvo raiškiausias laikotarpis, išskiriantis kaimo turizmą kaip atskirą turizmo formą Lietuvoje.
II pasaulinis karas nutraukė kaimo turizmo vystymosi procesą. Tačiau tai ne vienintelė priežastis. Lietuvai tapus TSRS nare, žemės ūkis buvo pertvarkomas iš pagrindų. Kuriami kolūkiai ir tarybiniai ūkiai sugriovė privačių ūkių struktūrą, tuo sunaikindami ir kaimo turizmo pagrindus Lietuvoje. Tai dar kartą įrodo, kad kaimo turizmo pagrindas yra privatus ūkis. Tačiau miesto žmonėms poreikis poilsiui kaime išliko. Jie važiuodavo pas gimines į kaimą dirbti ir ilsėtis. Sėja, šienapjūtė, bulviakasis tapo ne tik darbu, bet ir poilsiu. Nuo 7-tojo dešimtmečio kaimo turizmas vėl pradėjo atsigauti. Kaimo žmonės, gyvenantys pačiuose gražiausiuose Lietuvos kampeliuose priimdavo poilsiautojus iš Lietuvos ir kitų buvusios TSRS respublikų. Tuomet Lietuvos kaimuose ėmė kurtis įvairūs poilsio kompleksai (pvz. Palūšėje, Plateliuose ir kt).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo atstatyta ir žemės nuosavybė ūkininkams. Daugelis ėmė privačiai verstis žemės ūkiu. Bet perėjimas nuo planinės į rinkos ekonomiką sukėlė stiprią ekonominę krizę. Ji paveikė kiekvieną ūkio šaką, ypač žemės ūkį. Europos pavyzdys rodo, kad kaimo turizmas galėtų būti viena iš priemonių, kuri gali padėti ekonomiškai stabilizuoti smulkųjį žemės ūkio subjektą. Tačiau, norint atgaivinti kaimo turizmą Lietuvoje reikia suteikti nemažai pagalbos kaimo žmonėms, sukuriant ar. atstatant sugriautą kaimo turizmo infrastruktūrą.
Aktyvesnis kaimo turizmo vystymasis prasidėjo 1994 m. Užsienio specialistai 1994 -1996 m. atliko keletą tyrimų dėl kaimo turizmo vystymo Lietuvoje ir pastebėjo,kad kaimo žmonės ėmė daugiau domėtis šiuo verslu, kai kurie iš jų nusprendė ir patys išmėginti jėgas kaimo turizmo sferoje..
Pastaruoju metu apie kaimo turizmą kalbama vis daugiau. 1994 metais Lietuvoje atlikti tyrimai dėl kaimo turizmo vystymo, kuriuos organizavo Lietuvos žemės ūkio įmonių asociacija kartu su Kanados Vykdomąja Serviso organizacija ištyrė eilę objektų Lietuvos kaimuose ir pateikė rekomendacijas šių objektų vystymui kaimo turizmo kryptimi. Per du mėnesius jie aplankė 54 objektus, susitiko su regioniniais patarėjais, su vietinės valdžios ir vyriausybės atstovais, suorganizavo seminarą ir disputą apie kaimo turizmą ir paruošė ataskaitą, kurioje pateikė siūlymus dėl kaimo turizmo vystymo Lietuvoje[15].
1995 m. birželio mėnesį LZŪKT kvietimu į Lietuvą buvo atvykusi Danijos Žemės Ūkio Konsultavimo Centro delegacija, vadovaujama tarptautinio konsultanto J.B.Krog. Ji visą savaitę važinėjo po Lietuvos kaimus, susitikinėjo su ūkininkais ir specialistais. Šio vizito rezultatas yra ataskaita, kurioje teigiama, kad: Lietuva tinkama kaimo turizmo vystymui; Lietuvoje reikia sukurti struktūrą, kuri rūpintųsi kaimo turizmo vystymu ir ūkininkų mokymu. Svarbu, kad ūkininkai gerai susipažintų su reikalavimais kaimo turizmo ūkiams ir jų laikytųsi.
Paskutiniais dešimtmečiais turizmas, t.y. kelionės iš namų savo malonumui, labai išaugo. Ateityje taip pat prognozuojamas jo augimas, bent jau išsivysčiusiose šalyse. Neseniai pastebėta, kad atostogų praleidimo būdai turi tendenciją keistis. Populiarėja metines atostogas dalinti į trumpesnes kelis kartus per metus. Dėl to plečiasi lankomų vietų ratas. Kaimo turizmas traukia pasiturinčius miestiečius, neturinčius arba turinčius tik labai silpnus ryšius su kaimu. Šie kaimo turistai laisvai keliauja savo individualiais automobiliais, yra išsilavinę, daug keliavę ir yra reiklūs bei kritiški vartotojai.
Skirtinga turizmo paklausa kaimo teritorijose susiduria su kontrastinga specifinių formų apgyvendinimo pasiūla. Tradicinis turizmas kaimo teritorijose niekada negalėjo pasigirti išvystyta viešbučių industrija. Vienintelė pasiūla buvo teikiama nedidelių šeimyninių-vienetų kaimo gyvenvietėse. Jie pasikliauja šeimyniniu darbu ir teikia minimalias sąlygas bei paslaugas pas juos apsistojusiems ar užklydusiems klientams. Pradžioje šeimos pateikdavo laisvus kambarius, kurie nebūtinai buvo jų ūkiuose. Sezoninis pinigų įplaukimas sąlygojo investicijas į turizmą ir “nakvynės ir pusryčių” paslaugų atsiradimą. Vėliau nenaudojami seni namai ar pagalbiniai pastatai buvo pertvarkyti į nepriklausomus savitarnos poilsio butus su mažomis virtuvėmis ir vonios kambariais šalia pagrindinio namo, ar pastatyti atskiri namai ar butai. Kai kur susikūrė tradiciniai vidutiniai ar maži kaimo viešbučiai. Siekiant patenkinti specifinių rinkos segmentų poreikius, buvo statomos palapinių ar furgonų buveinės. Kaimo turizmo pasiūla Lietuvoje, taip pat kaip ir paklausa, nėra nuodugniai ištirta. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie kaimo turizmo objektų skaičių Lietuvoje. Lietuvoje nėra vieningos sistemos, kuri leistų suskirstyti kaimo turizmo objektus pagal tipus ir kategorijas, todėl labai sunku analizuoti pateikiamus skaičius.