Žmogus Krėvės kūryboje. Žmogaus ir valdovo tragedija dramoje “Skirgaila”

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net kerðyti.
Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila. Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats. Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui.
Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.
Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypað didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.
Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”.
Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis – švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiðka siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
“Skirgailos konfliktas”
V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.
Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas. Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.
Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.
Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį. Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios.
Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje

 

Ištrauka
Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausiais raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus darbo…
Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis bei širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti… Ta upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantys miškai ir pievomis krantai, – tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.

Analizė

Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas pastebėti smulkiausias gamtos grožio detales. Šitie novelių žmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinėjamoje ištraukoje iš apsakymo “Nemune”.
Ištrauką galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – upės vagos, plaukiant garlaiviui, aprašymas, antrojoje dalyje – pasakotojo būsena ir nuotaika gamtoje.
Kūrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu išryškėja jau pirmose ištraukos pastraipose. Pasakotojas romantiškai žvelgia į didžiausią Lietuvos upę. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo vandenų kryptį, tėkmę: “ramiai”, “iškilmingai”. Jis stebi kiekvieną smulkmeną: kaip laivo pirmagalis varo upės paviršiumi gilią vagą, kaip užpakalyje tos vagos vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm… Peizažo detalė labai dinamiška, nes autorius vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių: “susiverčia”, “susidaužia”, “pavirsta”, “juda”, “plečiasi”… Dinamiškumą taip pat teikia ir epitetai: “krutančios bangos”, palyginimas “kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidaužia, susiverčia. Pasakotojas, kurdamas tokį vaizdą, geba išryškinti regimąjį grožį: “blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis”. Iš palyginimo – “kaip puikiausiais raštais” – išryškėja lietuvių tautai būdingas požiūris į gamtą.
Autorius vartoja kontrastą. Pradėdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas…” tai monotonijai prieš pastato vandens judrumą. Tas kontrastas tarsi verčia skaitytoją ieškoti gilesnių prasmių: vienodumas ir nuobodumas asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiškai pilka, be didesnių pakitimų. Bet taip gali atrodyti iš šalies, nes kasdienybė pilna įvairiausių nuotykingų smulkmenų.
Pirmąją dalį autorius pradeda nuo minčių apie vienodumą. Toliau piešia judrų, dinamišką Nemuno vandenų vaizdą ir vėl mintimis apie ramybė šią pastraipą užbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo…”.
Pasakotojas, stebintis plaukiantį garlaivį, labai pastabus, jautriai reaguojantis į kiekvieną pakilimą gamtoje, lakios vaizduotės. Ilgi sakiniai rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmąstomas, tačiau mintys neišsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis daugtaškis.
Antroji pastraipa konkrečiau nusako patį pasakotoją, t.y. keleivį. Jis prisipažįsta esąs nuvargęs , nuo nemiegojimo apsiblausęs. Paaiškėja, kad keleivis ir dvasiškai pailsęs. Galbūt kitas ir snūduriuotų kelionėje, bet šios novelės pasakotojas moka džiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai jį nuteikia vasaros rytų vėjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusią dvasią. Dvasių pusiausvyrą padeda atgauti stebimi peizažo vaizdai. Jautrus pasakotojas sugeba įprastoje aplinkoje pastebėti grožį: “… platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį”. Jis ne tik pastebi tą grožį, bet ir išgyvena jį. Taip mąstyti leidžia užuomina apie širdį. Pasakotojas – keleivis – atviras savo džiaugsmui, neslepia savo žavesio gamta. “Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti…”. Susižavėjimas neišsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaškiu. Pasakotoją žavi paprastučiai, elementarūs dalykai: plati upė, kuri vingiuoja kiekviename žingsnyje, aukšti, žaliuojantys miškai bei pievos. Išryškėja meilė ne tik gamtai, bet ir pačiai Tėvynei: būtent natūrali gamta kur kas gražiau už meistriškų rankų sukonstruotą kaleidoskopą.
J. Biliūno ištraukoje ne įvykis, ne išorinis konfliktas, o veikėjo mintys ir išgyvenimai. Išgyvenimų tėkmė – siužeto pamatas. Pasakojama pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviškumo įspūdį. Autorius tiesiogiai ir emociškai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dėmesys sukoncentruotas į veikėjo vidinį pasaulį. J.Biliūno kūryboje maža peizažo detalių, tačiau šiuo atveju – atvirkščiai. Ištraukoje gausu meninių priemonių, daug epitetų, kurie vartojami prieš pažymimąjį žodį.

Asmenybė. Asmenybės pasireiškimas konfliktų kontekste

 

ĮVADAS

Norint gerai atskleist nagrinėjamą tema, reikia pabrėžti pagrindines sąvokas, kuriomis remsimės visame darbe. Tokios sąvokos kaip: „Konfliktas“, „asmenybės esmė“ ir „Asmenybė konflikte“.

Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.
Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai. Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius. Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų.

asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.
Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:
1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių įpatumų.
2. Toks pat kaip ir kai kurie žmonės – t.y. jis turi ir grupinių ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiem labiausiai rūpi atsakyti i klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?
3. Kitoks negu visis kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais. Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks žmogus kaip aš ir niekada negyvens.

asmenybės psichologija stengiasi tirti visais šiais aspektais. asmenybės tyrėjai dažnai šį darbą pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Predėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieško universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

“Asmenybė konflikte”, šią sąvoką galima skirstyti į daugybę aspektų būdingų mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šiame darbe pasirinkau nagrinėti kelis aspektus kuriuose vienaip ar kitaip asmenybė patenka į konfliktines situacijas. “Konfliktai visuomenėje”, “Grupių konfliktai”, “Konfliktai šeimoje”, “Konfliktų sprendimo būdai” yra elementerios situacijos kylančios kasdieniniame gyvenime.

Konfliktai visuomenėje

Kažkas yra pajuokavęs, kad pasaulyje konfliktų daugiau nei smilčių pajūryje. Kita vertus, nors konfliktų iš tikrųjų gausu, jų šaltinių stebėtinai mažai. Dauguma mūsų konfliktų kyla dėl šių pamatinių priežasčių : gyvybinių poreikių, skirtingų vertybių, skirtingo suvokimo, skirtingų interesų ir psichologinių poreikių, taip pat dėl ribotų išteklių.
Kodėl konfliktų tiek daug ir tokių įvairių, o dingstys vos kelios? Pažvelkime į du konfliktus ir paieškokime jų priežasčių panašumo. Vienas konfliktas: brolis ir sesuo pešasi dėl to, kad abudu nori paimti paskutinę duonos riekę, užuot ją pasidalinę. Kitas konfliktas: dvi šalys kariauja dėl to, kad abi nori to paties žemės ploto. Kaip matome, abiejų konfliktų šaltinis labai panašus: riboti ištekliai. Šitaip galima paanalizuoti ir kitus konfliktus bei paieškoti jų pamatinių priežasčių. Žmonės analizuodami ir suvokdami konflikto priežastį, randa būdų kaip jį įveikti. Konfliktui kilus dėl skirtingų vertybių turime gerbti ir suprasti kito žmogaus pažiūras.
Aš norėčiau panagrinėti vieną sritį, kurioje žmonės bendrauja kaip verslo partneriai. Tai rinka ir jos aplinka. Rinkos konfliktai skiriasi nuo kitų konfliktų tuo, kad čia paprastai turime reikalą su svetimais žmonėmis, kurių praeitis ir gyvenimas mums nežinomi. Todėl žmonėms sąveikaujant rinkoje atsiranda “beasmeniškumo” elementas, nors iš tikrųjų toks dalykas kaip grynai beasmenis kontaktas neegzistuoja. Šį faktą aš norėčiau ir aptarti.
Tai mes paprastai bendraujame su žmonėmis, kurių nepažįstame ir kurie turi mums reikalingos informacijos, prekių arba teikia mums reikalingų paslaugų. Sąveikaujant rinkoje dauguma konfliktų kyla dėl to, kad arba kompanijos, ar bendrovės produkcija bei paslaugos yra nepatenkinamos kokybės arba klientas galutinai neatsiskaito.

Tam, kad konfliktas būtų išspręstas abi puses tenkinančiu būdu, paprastai siūlomas septynių žingsnių planas:
— išsiaškinkite patys sau, ko jūs norite. Kartais tai pakankamai paprasta, o kartais tenka gerai pagalvoti, nes norai gali būti migloti ir neapibrėžti.Kai patys gerai nežinome, ko norime, tai sunku tikėtis, kad mūsų norus supras antroji konfliktuojančioji pusė;
— išsakykite savo norus kitai pusei. Tam labai svarbu parinkti tinkamą vietą ir laiką. Jeigu žmogus pavargęs, blogos nuotaikos arba užsiėmęs, geriau luktelėti. Jeigu jūs pats suirzęs, piktas ar įsižeidęs, geriau pirma nusiraminti. Jūsų norai neturi nuskambėti kaip kaltinimai antrai pusei. Pavyzdžiui, užuot sakius: “tu niekad neleidi man naudotis savo kompiuteriu”, geriau sakyti “aš norėčiau pasinaudoti tavo kompiuteriu”;
— išklausykite kitos pusės norus. Geiausia išklausyti nepertraukiant, nekritikuojant ir nesileidžiant į per ankstyvas diskusijas;
— ieškokite galimų sprendimų. Svarbu kad sprendimus siūlytų abi pusės ir kad jų būtų kuo daugiau. Nes tuomet yra galimybė surasti geriausią sprendimo variantą. Neskubėkite vertinti galimų sprendimų – pirma įsitikinkite ar visi variantai išsakyti;
— įvertinkite galimus sprendimus ir išrinkite geriausius. Šitai taip pat padarykite drauge. Nereikia skubėti pernelyg gretai atmesti galimų variantų: galbūt atidžiau panagrinėjus kaip tik jie pasirodys esą tinkamiausi;
— įgyvendinkite pasirinktą sprendimą. Dabar pats laikas įsitikinti, ar iš tiesų jūsų pasirinktas sprendimas buvo geriausias, ir ar jis tikrai tenkina abi puses;
— toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą. Nereikia manyti, kad sprendimai, tegu ir tinkamai parinkti, yra amžini. Bėga laikas, keičiasi žmonės, kinta aplinkinės sąlygos, todėl priimtus sprendimus kartkartėmis tenka peržiūrėti. Vieni sprendmai ilgainiui tik dar labiau išryškina savo privalumus, kiti, priešingai, pasirodo neefektyvūs. Todėl nuolatos išlieka tikimybė koreguoti sprendimus.

Grupių konfliktai

Bendriausiai grupę galima apibudinti taip: tai yra bendrai veikiančių žmonių visuma. Grupę sudaro du ar daugiau individų, kurie:
1. Pažįsta vienas kitą.
2. Tiesiogiai vienas kitą veikia.
3. Žino apie priklausymą šiai grupei.
4. Supranta priklausomybės pranašumus, siekiant bendrų tikslų.
5. Yra susitarę siekti bendrų tikslų.
Grupės būna ssąlyginės bei realios. Sąlyginėmis vadinamos grupės, sudarytos loginio mastymo keliu, pagal tam tikras ypatybes (pvz.Vyrai ir moterys, amerikiečiai, anglai, lietuviai ir t.t) Į sąlyginę grupę žmonės sujungiami teoriškai, o praktine veikla jie gali būti nesusiję. Realiomis grupėmis laikomos tokios grupės, kurių nariai veikia tuo pačiu metu bendroje erdvėje ir turi vienokių ar kitokių tarpusavio santykių. Realių grupių pavyzdžiai – šeima, vienos įstaigos darbuotojai, studentai lankantys paskaitas ir t.t.
Kiekvienas individas grupėje turi atskirą elgsenos sistemą, dar vadinamą role. Yra žmonės tam tikroje grupėje visada užimantys kritiko, idėjų generatoriaus ar kitas roles. Tinkamai jas nustačius, tai galima panaudoti grupės efektyvumui didinti. Kiekviena efektyvi grupė turi tris pagrindinius veiklos bruožus:
1. Išsilaiko, nesuyra.
2. Realizuoja tikslus.
3. Tobulina ir keičia veiklos būdus, leidžiančius pasiekti didesnio veiklos efektyvumo

Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikštas kova tarp dviejų ar daugiau šalių, kurios turi prieštaraujančias nuostatas, veikimo tikslus ar priešinasi agresijai į jų vertybes. Konfliktų esmė lengviau suprantama aprašant jų pagrindines savybes:
1. Kiekvienas konfliktas susideda iš serijos epizodinių dalinių
konfliktų, kurių kiekvienam būdinga tam tikra seka ir raida. Kartu
konfliktas turi ir savo bendrą stabilumą.
2. Konfliktas gali būti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas.
3. Konfliktai yra susiję su grupės (organizacijos) stabilumu ir
pasikeitimais. Grupės viduje atsiradę konfliktai gali grėsti jos
stabilumui, o konfliktai tarp grupių stiprina grupės konsolidaciją.

Konfliktai gali būti:
1. Asmeniniai – atsiranda asmenybės viduje susiduriant su įvairiais išorės poveikiais.
2. Tarpasmeniniai – tarp dviejų ar daugiau grupės narių (pvz. konfliktas tarp vadovo ir pavaldinio).
3. asmenybės ir grupės konfliktai – atsiranda dėl grupės sprendimo individui arba individo prieš grupinės veiklos.
4. Tarpgrupiniai konfliktai – dėl daugybės prieštaravimų tarp skirtingų grupių.
5. Socialiniai konfliktai – iškyla dėl ekonominių krizių, religinės prievartos ir t.t.

Konfliktų priežastys. Konfliktai tarp grupių kyla dėl daugelio priežasčių, tarp jų galima paminėti darbo vertinimo būdus, uždavinius, sukryžminančius skirtingų grupių interesus, grupių tikslus, kurių pasiekimui viena grupė turi dirbti prieš kitą, skirtingas kolektyvo grupių požiūris į bendrų tikslų siekimą, asmeniniai skirtingų grupių narių konfliktai. Beveik bet kokia šių įvairialypių priežasčių kombinacija gali sukelti konfliktą tarp grupių Tipiškas pavyzdys – konfliktas tarp naujos produkcijos pardavimo būtinybės ir pardavimo skyriaus nenoro mokėti baudas už neplanuotą asortimento keitimą arba konfliktai tarp gamybinių brigadų, ypač jei viena iš jų naudoja produkciją ar komponentus, pagamintus kitos.
Sąlyginai konfliktų priežastys gali būti suskirstytos į 3 pagrindines grupes:
1. Priežastys sukeltos darbo proceso.
2. Priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis.
3. Priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.

Be to, dar yra konfliktų , kylančių dėl ekonominės šalies padėties. Šias priežasčių grupes dabar panagrinėsime išsamiau.
Daugeliui kolektyvų pagrindinės konfliktų priežastys yra sukeltos darbo proceso. Tokie konfliktai prasideda, visų pirma, dėl faktorių, trukdančių žmones pasiekti pagrindinių jų darbinės veiklos rezultatus – įvykdyti gamybinę užduotį, pagaminti tam tikrą produktą. Tokiais faktoriais gali būti:
a) tiesioginis technologinis darbininkų ryšys, kai vieno veiksmai neigiamai veikia kito veiksmų efektyvumą (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio);
b) problemų, kurių sprendimas turėtų eiti vertikalia valdymo struktūra, perkėlimas į horizontalų lygmenį (taip įrankių trūkumas gali sukelti ginčus tarp darbuotojų, tuo tarpu kai šią problemą turi spręsti jų vadovai);
c) funkcinių pareigų nevykdymas sistemoje “vadovas – pavaldinys” (pavyzdžiui, vadovas neužtikrina pakankamų sąlygų sėkmingam pavaldinių darbui, arba pavaldiniai nevykdo viršininko nurodymų).

Trečia, darbo veiklos metu kylantys konfliktai neretai atsiranda dėl to, kad žmogaus poelgiai neatitinka grupės kolektyve priimtų normų ir gyvenimiškų vertybių. Tarkime, žmogaus siekis daugiau uždirbti, o tam, aišku, daugiau ir intensyviau dirbti, gali būti nesuprastas tinginčių grupės narių daugumos.
Darbo proceso metu konfliktai gali kilti ir dėl tikslių pareigybių aprašymų nebuvimo. Tada neaišku kas ką turi daryti ir už ką yra atsakingas.
Dabar apie kitą konfliktų priežasčių grupę – priežastis, iššauktas psichologinių žmonių santykių ypatumų.
Atrodytų, kad palyginti nekaltas faktorius “simpatija – antipatija” gali turėti gilesnių pasekmių grupei. Juk neretai paaukštinimai tarnyboje kaip tik ir remiasi šiuo principu, aišku šiek tiek transformuotu į “savas – nesavas”. “Savam žmogui” atsiveria visos karjeros galimybės, o “svetimam” jos yra blokuojamos. Šitoks neteisingumas paaštrina tarpusavio santykius ir gali sukelti konfliktus. Giminingos šiai priežasčiai dar yra šios:
a) nepalanki psichologinė atmosfera kolektyve (ji gali būti sukelta kultūrinių skirtumų, vadovo veiksmais ir t.t.);
b) bloga psichologinė komunikacija (t.y. žmonės nesupranta, neįvertina vienas kito ketinimų, nesiskaito su kiekvieno reikmėmis ir t.t.);

Konfliktai šeimoje

Žmogus – būtybė, kurios viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnuma ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas ar jam taip tik atrodo? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojučiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.
Netrūksta priežasčių, dėl kurių gali kilti sunkumų šeimyniniame gyvenime. Viena jų- skirtingas vyro ir moters socialinių vaidmenų supratimas ir šių vaidmenų atlikimo konfliktas. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tuo labiau unikali yra dviejų žmonių sąjunga, todėl tipiškų konfliktų išskyrimas yra gana sąlygiškas. Statistika rodo, kad jaunoje šeimoje konfliktai kyla ypač dažnai ir yra sunkiai sprendžiami. Daug skyrybų įvyksta pirmaisiais šeimyninio gyvenimo metais. Galima sakyti, kad šeima kaip ir bet kuris kitas organizmas yra silpniausia gimimo metu.

Nesėkmingų vedybų motyvai būna įvairiausi : tėvų prašymas, materialiniai išskaičiavimai, noras nustebinti pažįstamus, vienišumo baimė, bandymas vieną neišsipildžiusi ketinima kompensuoti kitu ir t.t. Nerasime tik tvirto pasiryžimo susieti savo likimą su pasirinktu zogumi visam gyvenimui, noro įveikti visus šeimyninius sunkumus. Tokios šeimos kuriamos lengvabūdiškai, todėl ir skirybas galime traktuoti, kaip išsivadavimą nuo blogio, kaip gyvenimo klaidos “ištaisymą”, kuri vis vien palieka pėdsakus žmonių sielose.
Kad šeima būtų stabili, nepakanka, kad vyrą ir moterį sietų tik bendra pavardė. Stbiliai šeimai būtinos šios dvasinės sąjungos rūšys tarp vyro ir žmonos.

1.Buitinė- ekonominė sąjunga, sudaryta patenkinti vartojimo ir buitinio
aptarnavimo poreikiams;
2.Seksualinė sąjunga, garantuojanti lytinio poreikio patenkinimą;
3.Šeiminė sąjunga, sudaryta gimdyti, prižiūrėti ir auklėti vaikus;
4.Psichologinė sąjunga- moralinė ir emocinė parama vieno kitam,..
asmenybių pagarba, atidumas, laisvalaikio organizavimas ir pan…

Nesutarimai dažnai kyla, kai vienas iš sutuoktinių nori panašaus į tradicinėje šeimoje buvusį buitinių pareigų pasidalijimą, o kitas supranta šeimą kaip lygių partnerių sąjungą. Tačiau galima įžvelgti ir psichologinį pagrindą- nei vienas nenori nusileisti ir atiduoti viršų kitam.
Konfliktai, kylantys šeimoje dėl vaikų gimimo, dažniausiai priklauso nuo nemokėjimo reguliuoti nėštumus, t.y. nuo nesugebėjimo teisingai pasirinkti tėvo ir motinos vaidmenį. Be to, dalis moterų iš yrančių šeimų, priimdamos svarbų abiems sutuoktiniams sprendimą,- gimdyti ar ne,- dažnai neatsižvelgdavo į vyro nuomonę, arba net visai su juo nesitardavo. O juk daugelyje šeimų laimės “laidas” ir yra vaikas. Jeigu vaikas bus abiejų pusių trokštamas ir mylimas, tai ir atsiradus problemoms daugiau padės sutuoktiniams likti kartu.
Kita šeimyninių santykių sritis, kurioje vilčių ir realios padėties neatitikimas sukelia ypač skaudžius išgyvenimus, yra šeimos, kaip seksualinės sąjungos, pažeidimas. Nagrinėjant konfliktus dėl nepasitekinimo seksualiniais santykiais, reikia pasakyti, kad ši tarpusavio santykių sritis yra labai intymi, savita, tačiau sutuoktiniams kylančios problemos yra panašios. Dažnai skiriamasi dėl seksualinio neatitikimo. Būna lūkesčiai, siejami su intymiais santykiais šeimoje, kurie realybėje ne visada išsipildo. Nesuprantu tų, kurie vadovaujasi fraze- “tik po vestuvių”. Kam to reikia, jei po vestuvių partneriai vienas kitu nusivilia ir net griūna šeimos? Šiais laikais daugelis toleruoja ikivedybinį lytinį gyvenimą. Žinoma, proto ribose, kad paskui vien “dėl to”nereikėtų kelti vestuvių.
Išsiskyrimų istorijos beveik visada liūdnos, čia mažai kas keičiasi, nors būna ir kitokių pavyzdžių, kai buvę sutuoktiniai kartu tariasi dėl vaikų ateities, esant reikalui vienas kitam padeda. Atrodo neimanoma, bet pakviečia vienas kitą net kartu pavakarieniauti. Tokie žmonės neturi keršto ir neapykantos jausmo. Jie pabandė- jiems paprasčiausiai nepasisekė, juk neverta viens kitam nuodyti likusį gyvenimą.

Konfliktų sprendimo būdai

Konfliktai, įtampos, problemos yra neišvengiami kiekvienoje organizacijoje. Žmonės yra skirtingi: jie turi skirtingus požiūrius įvairiais klausimais, savus problemų sprendimo būdus. Tarpasmeniniai konfliktai kyla iš nesutarimų tam tikrais klausimais. Žmonės gali ir toliau nemėgti vienas kito net ir po vieningo sprendimo vien dėl neteisingo derybų būdo. Tada kyla klausimas, ar jie darys tai, ką nusprendė? Jeigu ne, tai gali sąlygoti tolesnius konfliktus.
Teoretikai susitaria, jog konstruktyvus konfliktų sprendimas priklauso mažiausiai nuo 4 faktorių:
1) konflikto suvokimo adekvatumas;
2) atvirumo ir efektyvaus bendravimo;
3) abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos sukūrimo;
konflikte esmės nustatymas.

Kas liečia konflikto suvokimo adekvatumą, tai čia turimas omenyje pakankamai tikslus, neiškreiptas asmeninių polinkių, tiek savo, tiek oponento veiksmų, ketinumų, pozicijos vertinimas. Tiesa pasakius, tokį įverinimą gauti nelengva. Reikia išvengti neigiamos nuostatos oponento atžvilgiu, o tai padaryti siaučiant emocijoms labai sunku. Čia tinka tik patarimas neskubėti vertinti oponentą.
Kadangi atvirumas – tai ne tik jausmų rodymas, tai kiekvienas iš oponentų galėtų nors dalinai pranešti kitam štai ką: ką aš norėčiau padaryti, kad išspręsti konfliktą? Kokių reakcijų laukiu iš priešininko pusės? Ką aš darysiu, jei oponentas elgsis ne taip? Kokių pasekmių aš tikiuosi, jei bus pasiektas susitarimas?
Jeigu žmonės pasiruošę dialogui, jei jie atviri vienas kitam, aišku, sukuriama tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera. Bendradarbiavimas skamba šiek tiek keistai, bet kadangi problemą (konfliktą) sprendžia mažiausiai du, tai jis yra būtinas. Ir paskutinis paminėtas anksčiau konstruktyvaus konfliktų sprendimo faktorius – konflikto esmės nustatymas. Kad tai padaryti, konflikto dalyviai turi suderinti savo pažiūras į situaciją ir rasti atitinkamą elgesio strategiją. Manoma, kad šiuos veiksmus reikia daryti žingsnis po žingsnio.
1. Nustatyti pagrindinę problemą. Šitam etape reikia aiškiai išsiaiškinti, kur problemos pagrindinė priežastis.
2. Nustatyti antrines konflikto priežastis. Šios priežastys dažnai apsunkina analizę ir iškreipia tikrąją priežastį.
3. Ieškoti galimų konflikto sprendimo kelių. Tam reikia atsakyti į klausimus: ką aš galiu padaryti išspręsti konfliktui? Ką tam gali padaryti mano partneris?
4. Bendras sprendimas apie konflikto baigimą. Šitame etape reikia išsirinkti abi puses labiausiai patenkinantį sprendimą, t.y. rasti konsensusą.
5. Numatyto konflikto sprendimo būdo realizacija. Čia labai svarbu laikytis numatytos strategijos ir jos nežlugdyti neapgalvotais veiksmais.
6. Įvertinti pastangų, skirtų konflikto sprendimui, efektyvumą. Šitame etape problema arba laikoma išspręsta, arba daroma išvada apie tolesnio darbo su ja reikalingumą, kartais kartojant visus šiuos žingsnius iš naujo.

Čia reiktų pastebėti, kad šis laipsniškas konflikto sprendimo būdas neįmanomas be tokių faktorių kaip vykstančio proceso suvokimo adekvatumas, jų santykių atvirumas ir tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos buvimas.

Išvados

Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti

1. Konfliktai, esant didelei grupių, atskirų individų tikslų įvairovei, yra neišvengiami.
2. Skiriamos 3 pagrindinės konfliktų priežasčių grupės:
a) priežastys, sukeltos darbo proceso;
b) priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis;
c) priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.
3. Konfliktai turi būti sprendžiami.
4. Pasiūlyti vieną, efektyviausią būdą įveikti konfliktus neįmanoma. Konfliktinės situacijos tokios skirtingos, jog kiekvienam sprendimo bandymui reikalinga kruopšti padėties analizė.
5. Pagrindinė konflikto sprendimo prielaida – atvirumas, tarpusavio pasitikėjimas ir pasirengimas bendradarbiauti.
6. Daug, sprendžiant konfliktus, priklauso nuo tarpininko, kuriuo dažnai būna vadovas, asmeninių savybių, vadovavimo stiliaus, patirties.
7. Kiekvienai subrendusiai grupei konfliktai gali būti naudingi ir net reikalingi. Tam, be abejo, būtina aukšta grupės narių bendravimo kultūra, kokybė.

Literatūra

1. KTU „Psichologija studentui“;
2. D. Gaigalienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „asmenybės ir bendravimo psichologija”
3. A. Jacikevičius. “Žmonių grupių (socialinė) psichologija”.

4. Shapiro ( vertė A. Sabonis ) “ Konfliktai ir bendravimas“

5. R. Želvys “ Bendravimo psichologija“
6. Intrenetas

Konfliktinės situacijos analizė

 

ĮVADAS

Žmogus gyvena visuomenėje ir visą savo gyvenimą dalyvauja įvairiausiuose tarpasmeniniuose santykiuose (šeimyniniuose, asmeniniuose, darbiniuose, dalykiniuose ir t. t.). Atitinkamai organizuota ir specialisto vedama grupė tampa mažu visuomenės modeliu, kuriame atsikartoja žmogaus kasdieniniai santykiai. Grupėje yra galimybė akivaizdžiau juos analizuoti, aptarti, sužinoti kitų grupės dalyvių jausmus, mintis apie savo elgesį (atgalinio ryšio galimybė).
Konfliktas – tai yra vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, t.y. nesuderinamų motyvų, interesų, nuominių susidūrimas. Tai priešprieša tarp bent dviejų priklausomų pusių (žmonių,organizacijų,valstybių), skirtingai suvokiančių tikslus ir jų sprendimo būdus. Tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. Konfliktas neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo. Kiekvienas žmogus ne kartą yra patekęs į konfliktišką situaciją , tapęs konfliktiškos situacijos ir dalyviu, ir iniciatorium. Į konfliktus dažniausiai įsivelia užsispyrę žmonės, turintys tik savo nuomonę ir neleidžiantys jos pakeisti.
Pagal formą konfliktai skirstomi:
 Asmenybės konfliktai. Konfliktai vykstantys konkretaus žmogaus viduje, atsidūrusio pasirinkimo situacijoje, ar susidūrus su informacija apie save, prieštaraujančia pačio nuomonei. Dažnai žmogus šitą informaciją sprendžia nesąmoningame lygmenyje – gynybiniai mechanizmai (Froidas). Žmogus gali jausti depresiją, kuri veda į savižudybę.
 Tarpasmeniniai konfliktai. Nesutarimai tarp dviejų asmenų. Tarpasmeniniai konfliktai dažniausiai kyla dėl nesugebėjimo į situaciją pažvelgti lanksčiai.
Kaip jau minėjau anksčiau, konfliktai yra neišvengiamas dalykas. Konfliktiška situacija yra savotiškas intelegentiškumo testas. Iš to kaip žmogus elgiais, galima spręsti apie žmogaus vidinę kultūrą. Pavyzdžiui, anglai savo sugebėjimo valdyti emocijas dėka visada garbingai išsisuka iš konfliktinės situacijos. O ar mes galime sutramdyti apėmusį pyktį, tegu ir turintį pagrindo?
Labiausiai paplitę – tarpasmeniniai konfliktai. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Jų pagrindinis tikslas – bet kokia kaina išsikovoti aplinkinių pripažinimą. Visų rūšių konfliktų pagrindinės priežastys yra riboti ištekliai ir jų paskirstymas, tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kt. Konfliktų daugėja, didėjant specializacijai. Konfliktai kyla dėl skirtingai suvokiamų vertybių. Visur yra žmonių, kurie sukuria aplinką konfliktams, mėgsta ginčytis, elgiasi agresyviai, priešinasi dėl menkniekio ir pan. Dažniausiai tokia situacija susidaro aptarnavimo sferose, tarp pardavėjų ir pirkėjų. Pirkėjai visada įrodinėja savo tiesas, bando įteigti savo nuomonę ir norus, viskas turi būti padaryta pagal juos nors jie nesupranta, kad tai yra paprasčiausiai neįmanoma. Konfliktus sukelia neteisinga informacija, nelaiku pateikta informacija ir kt. Funkcinio konflikto padariniai gali būti įvairūs:
1. problemą galima išspręsti visiems priimtinu būdu.
2. suaktyvėja bendradarbiavimas tarp pusių.
3. konflikto metu gali būti aptartos ir išspręstos problemos.
Konfliktas taip pat turi savitą dinamiką, kurią svarbu žinoti. Nuo to, kurioje fazėje yra konfliktas, priklauso galimybė jį sėkmingai išspręsti. Daugelis mano , jog tinkamiausias būdas išspręsti konfliktus – kompromisas, kai kiekviena pusė paaukoja dalį savo interesų, tačiau dažniausiai kompromiso siekiama iki galo neišsiaiškinus situacijos.
Geriausias konflikto sprendimo būdas – išvengti konflikto, pakeisti savo požiūrį į situaciją ir savo elegsį situacijoje.

KONFLIKTINĖS SITUACIJOS ANALIZĖ

Konfliktinės situacijos aprašymas

Konfliktai aptarnavimo sferoje ne naujiena, tai tampa kasdienybe. Tokie gyvenimo sferos bei poreikių konfliktai vyksta kiekvienoje parduotuvėje. Pagrindinės priežastys yra riboti ištekliai ir jų paskirstymas, tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kt.
Kartą teko būti tarpasmeninio konflikto stebėtoja. Konfliktas kilo tarp verslo prekių parduotuvės pardavėjos ir apie 40 metų solidžiai atrodančio vyro ( pirkėjo ) dėl jo poreikių. Konfliktas vyko apie 20 minučių, bet tokio trumpo laiko pakako pamatyti pirkėjo elgesį su pardavėja, laiko užteko ir vyrui išsakyti tai ką jis mano, kas jam netinka ir nepatinka. Konfliktas įsiliepsnojo tuomet, kai solidžiai atrodantis vyras užėjo į verslo prekių parduotuvę pirkti darbui reikalingos prekės. Apažiūrėjęs prekę vyras paklausė:
– Norėčiau sužinoti kokią nuolaidą taikote šiai darbo rankinei?
– Nuolaidų netaikome jokiai mūsų parduotuvėje parduodamai prekei.
– Kaip tai netaikote? Jūs privalote tai daryti!
– Ne, neprivalome, nes dabar nei švenčių metas, nei išpardavimas. Mums vadovybės
yra pasakyta, jog nuolaidų žmonėms suteikti negalime. Tačiau mes galime padovanoti jums dovaną iš dovanų sąrašo, – atsakė pardavėja.
– Nereikia man tos jūsų dovanos, man reikia piniginės nuolaidos, dovaną galite
pasiimti sau, – susinervinęsišrėkė vyras. Jo susierzinimo nebuvo galima nepastebėti.
– Atsiprašau, bet to tikrai negaliu padaryti, – ramiu tonu atsakė pardavėja, tikėdama
kad pirkėjas supras, ir tada pagalvos pirkt ar ne.
Bet taip neatsitiko. Vyro balso tonas dar labiau pasikeitė, jis tiesiog nesitvardydamas pradėjo rėkti:
– Kokia čia jūsų parduotuvė? Visose parduotuvėse suteikiama mažiausia 5% nuolaida visiems pirkėjams, tai daryti privaloma, o kuo jūs kitokie nei kiti?
Pardavėja neiškentusi vyro antpuolių pasiūlė jam pasiskambinti į jų firmos biurą ir pačiam įsitikinti jog ji jam sako tai, kas jai yra pasakyta.
Vyras paėmęs numerį išėjo už durų skambinti. Kadangi stovėjau visai netoliese teko girdėti vyriškio pokalbį, nes neišgirsti buvo tiesiog neįmanoma, jis rėkė kaip „ išprotėjęs “, atrodė kad nuo to ar bus jam suteikta nuolaida priklauso jo gyvenimas. Pakalbėjęs vyras sugrįžo į parduotuvę.
– Jau kur kitur nuvažiuosiu nusipirkti tai ko man reikia, kitur man suteiks nuolaidą, o pas jus daugiau niekada nebegrįšiu ir pasakysiu visiems pažįstamiems kad neitų pirkti pas jus. Ir jūs pamatysit aš būsiu toks ne pirmas ir ne paskutinis, kuris nebesugrįš pas jus. Aš jums prižadu. O jūs panele, jūs visą gyvenimą ir liksit tik paprasčiausia pardavėja, nepasieksite nieko ir jūsų vieta bus tik mažame parduotuvės skyrelyje. Jūs taip ir neišmoksit atsižvelgti į klientų pageidavimus ir norus.
Pardavėja netekusi kantrybės atšovė jam:
– Ne jums, pone, spręsti kur aš dirbsiu ir kuo aš būsiu. Savo nuomonę galite pasilaikyti sau, nes ji niekam neįdomi, nebent tik jums.
Po paskutiniųjų pardavėjos žodžių pirkėjas apsisuko ir išėjo. O pardavėja liko stovėti apstulbusi po to ką ji išgirdo iš vyriškio.

KONFLIKTINĖS SITUACIJOS ANALIZĖS PROTOKOLAS

Objektyvus turinys
Dalyviai A pusė B pusė
Pirkėjas (iniciatorius) Pardavėja
Objektas Konflikto objektu galima laikyti iniciatoriaus (pirkėjo) materialinę vertybę. Konfliktas kilo dėl nesuteiktos nuolaidos.
Aplinka Konfliktas vyko mikroaplinkoje
Psichologinis turinys
A pusė B pusė
Motyvai Pirkėjas siekė patenkinti savo poreikius, pasiekti tikslą – gauti nuolaidą. Įrodyti konflikto iniciatoriui (pirkėjui), jog tai ką ji sako – tiesa, nenusileisti jam. Nepasiduoti jo užgauliojimams.
Elgesys Iniciatoriaus elgesį galima apibūdinti rungtyniavimu, pasirenkant rungtyniavimo strategiją. Pardavėja konflikto metu stengėsi laikytis vengimo strategijos.
Konflikto tipas
Pagal gyvenimo sferą Darbo konfliktas
Pagal poreikius Principo konfliktas
Pagal pavaldumą Horizontalaus tipo konfliktas
Pagal trukmę Trumpalaikis konfliktas
Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį Destruktyvaus tipo konfliktas
Pagal intensyvumą Aukšto intensyvumo konfliktas
Pagal konflikto kontrolę Kontroliuojamas konfliktas
Fazės ir etapai
A pusės elgesys B pusės elgesys
Pradžia: konfliktinės situacijos atsiradimas ir suvokimas Iniciatoriaus (pirkėjo), konflikto metu, pasikeitė nuotaika, jis pasidarė agresyvus (žodžiais) . Pardavėjos nuotaika subjuro, ji pradėjo riboti kontaktus su pirkėju.
Kilimas: atviros konfliktinės sąveikos pradžia Konflikto iniciatorius imasi grasinimų, įspėjimų jos atžvilgiu. Oponentė imasi pareiškimų, įspėjimų. Ji paprašo viską išsiaiškinti su parduotuvės vadovybe.
Pikas: atviro konflikto plėtra Iniciatorius išreiškia savo kaip pirkėjo teises, jis vis tik nekeičia nuomonės dėl nuolaidų suteikimo ir toliau „puola“ pardavėją. Pardavėja jam išsako savo teises ir liepia kreiptis į vadovybę, dėl nuolaidų.
Kritimas Konfliktas išsprendžiamas iniciatoriui išėjus iš verslo prekių parduotuvės nieko „nepešus“ ir nepateisinus agresijos, nesusivaldymo priepuolių. Pardavėja „laimi“, ji įrodo jog ji buvo teisi, tačiau lieka labai įžeista.
Sprendimo strategijos
Naudojo A pusė Naudojo B pusė
Rungtyniavimas Iniciatorius stengėsi patenkinti savo interesus, jis siekė gauti nuolaidą nors tai buvo draudžiama. Nenaudojo
Prisitaikymas Nenaudojo Nenaudojo
Vengimas Nenaudojo Pardavėja vengė kontaktuoti su pirkėju tikėdamasi jog jis išeis iš parduotuvės.
Kompromisas Nenaudojo Nenaudojo
Bendradarbiavimas Nenaudojo Nenaudojo
Sprendimas tarpininkaujant
Į konflikto sprendimą nesikišau, nebrukau nei vienam nei kitam savo nuomonės, nes žinau jog negalima žmonėms patarinėti ką jiems daryt, negalėjau palaikyti nei konflikto iniciatoriaus (pirkėjo) nei pardavėjos. Tai buvo tik jų sprendimas, jie privalėjo viską išsiaiškinti tarpusavy.
Netiesioginiai sprendimo būdai
Šioje konfliktinėje situacijoje aiškiai matomas jausmų išliejimo principas, kai pirkėjas išlieja savo nepasitenkinimą ant niekuo nekaltos pardavėjos.

IŠVADOS

1. Konfliktinė situacija subręsta laipsniškai.
2. Jei oponentas yra iš tikrųjų neteisus, dažnai nereikia jam to įrodinėti.
3. Konflikto lygį veikia mūsų psichikos būsena.
4. Reikia išmokti įvertinti savo būseną ir laiku save sustabdyti.
5. Niekada nereikia reikalauti iš aplinkinių neįmanomo: to ko jie nesugeba, to ko jie
negali padaryti, to ko jie visiškai nenori.
6. Nereikia spręsti problemų, jei matome, jog mūsų bendravimo partneris sudirgęs,
pavargęs, agresyviai nusiteikęs.
7. Neigiamos emocijos greičiau išseks, jei leisime išsikalbėti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. www.jppc.lt/straipsniai/psichoterapija/pradines.php
2. www.manager.lt/karjera/index.php?st=11
3. www.takas.lt/moteru/straipsnis.php?msg_id=135&do=show
4. www.straipsniai.lt/print.php?id=2774
5. Bendravimo psichologija, KTU, Kaunas, 2005