Fizinis smurtas prieš moteris šeimoje

 

Įvadas

Lietuvos Respublikai tapus nepriklausomai valstybei iškilo daugelis socialinių, psicologinių ir ekonominių problemų, kurios palietė iš esmės kiekvieną visuomenės narį. Viešumon iškilo moterų prievartos atvejų šeimoje.
Bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgai buvo be atsako – valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvoje moterys patiria prievartą šeimoje.
Siekdami būti teisinga visuomenė, mes turėtume gerbti skirtingas šeimos formas ir suvokti, kad tradicinė šeima nėra panacėja nuo visų problemų, su kuriomis mūsų visuomenė susiduria. Šeima jau nebegali būti savaime suprantama institucija politikos formavime, bet privalo būti sąmoningai apmąstoma ir nuolat perkuriama konfigūracija, atspindinti egzistuojančią realybę ir kolektyvinę atsakomybę. Smurtas – tai bet kokie veiksmai vykstantys prieš individo valią. Tai gali būti tiek emocinio, tiek fizinio, tiek seksualinio pobūdžio veiksmai. Taip pat tai veiksmai kylantys tiek iš išorinės aplinkos, tiek iš paties individo. Smurtas yra neišvengiamas kasdieninio gyvenimo dals. Šia tema reikia kalbėti, tačiau panaikinti jos nepavyks.
Smurtas šeimoje prieš moteris yra labai paplitęs Lietuvoje, ir didžioji dauguma tokių atvejų įvyksta namuose.

Smurto apibrėžimas

Trumpai apžvelgus smurto problemą istoriniu aspektu istorijos eigoje vertėtų apibrėžti pačią smurto sąvoką ir jos sudedamasias dalis, nusakyti pirmines priežastis sukeliančias smurtą prieš moteris šeimoje, bei pačias pasekmes. Plačiąja prasme smurtas reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, žmogaus nepriežiūrą. Smurtu ir prievarta laikoma visa, kas atneša asmeniui psichologinę, fizinę, dvasinę ar seksualinę žalą ir kentėjimą, tai pat grasinimai, bandymai apriboti asmens laisvę”. Smurtas vyksta įvairiose vietose. Dažniausiai nurodomos yra visuomenė ir šeima, kur aukomis dažniausiai tampa moterys.

Smurto rūšių klasifikacija:
1) psichologinis – emocinis smurtas – tai įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gasdinimais siekimas moterį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo; 2) fizinio smurto sąvoka apima platų veiksmų diapozoną – nuo apstumdymo iki nužudymo. Stumdymas, mušimas, sužeidimas palieka matomas, realias prievartos pasekmes ir tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatai; 3) seksualinis (lytinis) smurtas – jį apibūdinti yra sunkiausia, kadangi šis smurtas suprantamas kaip priverstinis lytinio akto stebėjimas, pačios aukos glamonėjimas, ir kraštutinė seksualinio smurto išraiška yra išprievartavimas. Kalbant apie moterų smurtą šeimoje, kaip viena iš jo formų yra išskiriamas fizinis smurtas.

Fizinis smurtas

Labiausiai paplitusi smurto rūšis yra fizinis smurtas. Fizinis smurtas prieš moteris šeimoje plačiausiai ištirtas, nes jis lengviausiai atpažįstamas. Fizinio smurto sąvoka apima gana platų veiksmų diapozoną – nuo stumdymo, mušimo, sužeidimo iki nužudymo. Jis palieka matomas realias prievartos pasėkmes ir tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatas. Nors dauguma fizinio smurto atvejų yra lengva nustatyti, kai kuriuos iš jų ne taip lengva pastebėti. Tuo labiau, kad fizinio smurto apibrėžimą įtakoja skirtingų šalių kultūra ir tradicijos. Tačiau, nežiūrint skirtumų, visiems aišku, kad fizinis smurtas yra svarbi medicininė, teisinė ir psichologinė problema. Fizinio smurto formas galima suskirstyti į sekančias dalis:

1) tampymą už plaukų;
2) stumdymą;
3) smaugimą;
4) spardymą;
5) rankų sukimą;
6) kandžiojimą;
7) trypimą;
8) mušimą kokiu nors daiktu;
9) badymą;
10) deginimą;

Jei naudojant psichologinį smurtą, moteriai padaroma moralinė, psichologinė žala, tai fizinis smurtas sužaloja ne ti jų dvasinį pasaulį, bet palieka ir skausmą sukeliančią fizinę žalą moters kūnui. Galima išskirti tokias pagrindinias priežastis, dėl kurių dažniausiai mušamos moterys:
1) namuose dažniausiai auga judrūs, nepaklusnūs vaikai;
2) moterys dažnai mušamos, kai prieštarauja paliepus”daryk taip, o ne kitaip”;
3) vyrai pasižymi tam tikromis asmenybės savybėmis ( impulsyvūs, sunkiai kontroliuojantys agresyvumą );
4) įtakoja tam tikra psichinė vyro būsena (depresija, alkoholio ar kitų mežiagų poveikis);
5) ekonominės, religinės ar kultūrinės priežastys

Smurto prieš moteris samprata

Pradedant nagrinėti smurto prieš moteris sampratą, reikia paminėti, kad jis gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme. Teisinėje literatūroje nėra labai tikslaus apibrėžimo. Smurtas plačiąja prasme suprantamas kaip fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, žmogaus nepriežiūra. Fizinis smurtas – tai gali būti prievarta prieš asmenį, pasireiškianti mušimu, stumdymu, smaugimu, sužeidimu – kūno sužalojimais, nužudymais. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Grasinimai, kaip psichologinis smurtas, naudojami tam, kad nuslopinti galimą aukos pasipriešinimą.
Tyrimai rodo, kad smurto baimė riboja moterų veiksmus, laisvę, daro įtaką jų išvaizdai, apsirengimui. Šią smurto rūšį patiria daugiausiai moterų. Kita smurto rūšimi gali būti lytinis (seksualinis) smurtas, kuris gali pasireikšti labai įvairiomis formomis.
Bet koks smurtas turi būti teisiškai įvertintas – kvalifikuotas. Konstitucijoje įtvirtina visuotinai pripažinta žmogaus teisė į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Kartu Konstitucijoje numatyta, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę bei orumą. Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl juo galime remtis, gindami pažeistas teises. Todėl smurtas šeimoje nėra taip pastebimas kaip visuomeninis smurtas ir yra daug sunkiau tiriamas.
Žiaurus elgesys, grasinimas panaudoti jėgą ir jos naudojimas neturi likti nenubaustas. Ne visada būtina taikyti griežtas bausmes, gal būt kartais pakaktų visuomeninio poveikio priemonės. Svarbiausias tikslas turėtų būti ne vien nubausti kaltininką, o stengtis šalinti problemos priežastis ir atlyginti padarytą skriaudą. Smurtas buityje yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas. Kartu negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto. Tačiau nėra specialiųjų normų, kurios numatytų atsakomybę tik už smurtą prieš moteris, nors buitinio smurto aukomis dažniausia yra moterys.
Smurto prieš moteris priežastys
Analizuojant smurto prieš moteris priežastis reiktų skirti dvi priežasčių grupes: pirmoji būtų susijusi su pačia moterimi, jos fiziniais ir psichiniais ypatumais; antroji – su visuomene, joje vyraujančiais stereotipais. Detaliau pirmosios grupės priežastis būtų galima išdėstyti taip: Moters emocinis silpnumas, Moters fizinis silpnumas, Silpnesnė moters ekonominė situacija, Moters provokuojantis elgiasys (žodžiais ir veiksmais), Moters pasiaukojimas dėl vaikų, Išsilavinimo trūkumas, Informacijos trūkumas, Moters susitaikymas su visuomenėje egzistuojančiais stereotipais. Antrosios grupės priežastys: Vyraujantys stereotopai, kad moterys- silpnoji lytis (fiziškai, emociškai, ekonomiškai silpnesnės būtybės), Stereotipai, kad vyras užima aukštesnę padėtį visuomenėje, Stereotipai, kad moteris atsakinga už vaikus. Nagrinėdami seksualinę prievartą galime išskirti trečiąją priežasčių grupę: tai neteisinga priešingos lyties elgesio interpretacija. Moters apranga, kūno kalba tarsi išprovokuoja prievartinį elgiasį, tačiau tai yra neadekvataus moters veiksmų supratimo pasekmė.
Smurto problemos viešumas
Apie smurtą kalbėti viešai yra būtina. Kalbama turėtų būti ne policijos suvestinių lygmenyje, kur pateikiama faktinė medžiaga apie plėšimus, išprievartavimus ir nužudymus, tačiau tai turėtų būti iškelta, kaip problema, ir informacija turėtų būti orientuota į švietimą – stereotipų laužymą, pasitikėjimo ugdymą, savigyną, ir pan. Informuojama apie pagalbos centrus, organizuojamos diskusijos, seminarai. Tai turėtų apimti platų institucijų diapazoną (“nuo darželio iki Seimo”). Didelis dėmesys turėtų būti skiriama vaikams ir jaunimui. Mergaitė nuo mažens turėtų būti mokoma apginti save ir savo teises. Žiniasklaidos pranešimų, politikų pasisakymų apie prievartą prieš moteris žinomumas. Informuotumas apie tarptautinius ir nacionalinius dokumentus skirtus kovai su prievarta prieš moteris. Informacija žiniasklaidoje apie smurto prieš moteris aktus gali veikti netgi priešingai – stiprinti moters baimę ir palaikyti stereotipus, kad ji tikrai yra silpnoji lytis. Politikų pasisakymų apie prievartą prieš moteris respondentai yra girdėję. Buvo replikuojama, jog tai neturėtų likti tik kalbų lygmenyje, reiktų imtis konkrečių veiklos priemonių.
Smurto prieš moteris problema

Smurtas šeimoje prieš moteris yra labai paplitęs Lietuvoje, ir didžioji dauguma tokių atvejų įvyksta namuose. Pagal „Nacionalinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2002–2004 metų programą“, apytiksliai 63% suaugusių moterų Lietuvoje yra bent po vieną kartą nukentėjusios nuo psichologinio ar seksualinio vyrų smurto arba patyrusios grasinimų tokiais veiksmais, nesulaukusios net 16 metų. Apie 42% ištekėjusių moterų ir moterų, kurios gyvena oficialiai neįregistravusios santuokos, bent kartą yra patyrusios psichologinį arba seksualinį smurtą, grasinimų imtis tokių veiksmų iš savo sutuoktinio ar partnerio. Tyrimo, kuris buvo atliktas 2001–2002 metais kaip šviečiamosios kampanijos „Gyvenimas be smurto“ dalis, duomenys parodė, kad psichologinį smurtą arba prievartą patyrė 82% kalbintų vyresnių nei 16 metų amžiaus moterų, o fizinę prievartą – 35% moterų. 87% visų respondenčių patvirtino, kad egzistuoja prievarta prieš moteris šeimose. Kaip ir daugelyje kitų šalių, tokie atvejai, apie kuriuos pranešama, sudaro labai mažą procentą. Iš dalies tokia problema kyla dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, toks smurtas dar vis laikomas privačiu ir buitiniu reikalu, o ne nusikalstama prievarta – pagrindinių teisių pažeidimu. Kad problema būtų efektyviai išspręsta, šiuo atžvilgiu būtina imtis radikalių reformų.
Bendrais atvejais, teisėjai ir policija (paprastai – miesto policija) kišasi labai retai, išskyrus ekstremalius atvejus. Be to, policija neteikia nuolatinės informacijos teisėjams ir prokurorams, išskyrus pačius didžiausius smurtavimo atvejus. Ir dar – sankcijos, kurias policija gali taikyti siekdama paveikti smurtaujančius asmenis, yra ribotos. Dėl tokios situacijos atsiranda nebaudžiamumo įspūdis, ir policininkai, kurie bando įsikišti, dažnai patys tampa agresijos aukomis. Paprastai baudžiamųjų veiksmų privalo imtis būtent auka. Siekdama išspręsti šią problemą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo programą, nukreiptą prieš smurtą prieš moteris šeimoje, įskaitant fizinę prievartą. Dar vienas teigiamas žingsnis buvo žengtas įsteigiant Krizių valdymo informacijos centrą Vilniuje vyrams, kurie smurtauja namuose. Be to, Vidaus reikalų ministerijos sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė rengė pataisas, susijusias su centralizuota kriminalinės statistikos sistema. Tai leistų kaupti patikimą ir kokybišką statistikos informaciją apie nusikalstamas veikas, aukas ir įtariamuosius, taip pat ir informaciją apie asmenų lytį ir šeiminę padėtį. Specialiųjų teismų steigimas bei teisėjų specializacijos, kuri leistų efektyviai spręsti su smurtavimu šeimoje susijusias bylas, poreikis vis labiau atrodo neatidėliotinas ir būtinas.

Fizinio smurto ir prievartos patirtis

Smurtą dažniau patiria tylesnės, ramesnės, uždaros, nuolankios moterys. Jos linkę smurto neviešinti ir jį tyliai kęsti. Tačiau tai daugiau ankstesnių laikų moteris. Šiuolaikinė moteris pasirengusi save apginti. “Pabandyk, ką nors padaryti XXI amžiaus moteriai… ne tą pasakyti, ar ne ten pažiūrėti…” Mažiau prievartą patiria aktyvi, energinga, savimi pasitikinti moteris. Ji sukuria stiprios asmenybės įvaizdį, tuo sumažindama priespaudos galimybę. Iš kitos pusės ji lengviau ir dažniau atsikerta į prievartą. Nuo seksualinės prievartos dažniau nukenčia aktyvesnės, drąsesnės moterys. Analizuojant socialinį – demografinį patiriančios prievartą moters paveikslą, matoma, jog tai žemesnio išsimokslinimo, žemesnio statuso moteris, dažniau gyvenanti rajone, kaime. Moteris su aukštuoju išsimokslinimu, turinti gerai apmokamą darbą, gyvenanti didmiestyje labiau yra veikiama šiuolaikinių emancipacijos idėjų. Ji kitaip priima ir interpretuoja prievartą. (pvz. pripažįsta emocinį spaudimą ir pan.) Tai kas žemesnio išsilavinimo, statuso moteriai atrodo natūrali ir neišvengiama gyvenimo dalis, išsilavinusiai moteriai atrodys prievarta.
Smurtas ir įstatymai

Įvairiose diskusijose pasigirsta nuomonių dėl Lietuvos įstatymų netobulumo, sprendžiant šeiminio ir, apskritai, smurto prieš moteris šeimoje problemas. Tikslaus šeiminio smurto apibrėžimo nerasime teisės aktuose. Skirtingai nuo šeiminio smurto sampratos, smurtas vykstantis visuomenėje, turbūt daugeliui aiškiau suprantamas. Smurtas visuomenėje – tai fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, kurią nukentėjusysis patiria ne šeimoje, o visuomeniniame gyvenime.Kaip mes žinome, nors LR įstatymai ir draudžia smurtą, tačiau nėra specialių teisinių normų, numatančių atsakomybę už šeiminį smurtą. Kalbėdami apie smurtą šeimoje, kurį moteris patiria įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose, turėtume prisiminti mums gerai žinomus nusikaltimus, t.y. nužudymus, kūno sužalojimus, fizinį smurtą, išžaginimus. Vis tik, manau, jog šiuo atveju kalti ne netobuli įstatymai.
Svarbus teisėsaugos ir kitų institucijų, privalančių spręsti šią problemą, pareigūnų nekvalifikuotumas ir neretai nenoras kištis į privataus gyvenimo sferą. Galima drąsiai teigti, jog šiuo metu Lietuvoje yra pakankama įstatyminė bazė, leidžianti užkirsti kelią tiek šeiminiam, tiek, apskritai, smurtui prieš moteris. Manau, kad didžioji dalis teisininkų sutiktų, jog šiuo metu galiojantis LR BK, kuriame yra straipsniai, numatantys atsakomybę už tyčinius nužudymus, tyčinius įvairaus sunkumo kūno sužalojimus, fizinį smurtą ir kankinimus, lytinius nusikaltimus yra pakankami tiksliai suformuluoti ir, kaip rodo praktika, sėkmingai gali būti taikomi ir smurtautojams prieš moteris. Aktualu akcentuoti, kad moterų patirtas smurtas šeimoje paprastas susijęs ir su pačių moterų nenoru kelti privataus kaltinimo bylas. Moterims, patyrusioms įvairių smurtautojų fizinį smurtą, dažniausiai konstatuojami lengvi kūno sužalojimai, nesukėlę arba sukėlę trumpalaikius sveikatos sutrikimus. Kaip žinia, LR įstatymai numato, jog baudžiamosios bylos pagal šiuos straipsnius keliamos tik tokiais atvejais, kai yra nukentėjusiojo (o šiuo atveju, nukentėjusiosios) skundas/pareiškimas. Praktikoje tokios bylos vadinamos privataus kaltinimo bylomis. Iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti, jog viskas labai aišku ir paprasta. Deja, šeiminio smurto atveju, susiduriame su labai rimta problema. Moterys neretai bijo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, nes šiuo atveju reikia lyg ir pačioms rodyti iniciatyvą, kad smurtautojas būtų nubaustas. Jos pačios turi nuspręsti, kaip pasielgti. Jei nukentėjusiosios kreipiasi į teisėsaugos institucijas, tai neretai po kurio laiko nusprendžia iš baimės ar kitų priežasčių atleisti smurtautojui, tikėdamos, kad tai nepasikartos. Dėl tokių atvejų daugėjimo, visuomenė ir įvairios institucijos susidarė neigiamą požiūrį į šią problemą. Įvairiose seminaruose, skirtuose nagrinėti šeiminio smurto paplitimą Lietuvoje, gan dažnai pasigirsta pačių teisėsaugos darbuotojų nuomonių, jog dabar egzistuojanti kreipimosi į teismą su privačiu kaltinimu dėl tyčinio lengvo kūno sužalojimo bei smūgių sudavimo ir žiauraus kankinimo tvarka, nėra priimtina, kai kalba eina apie šeiminį smurtą. Dažnai moteris yra smurtautojo grasinimais, šantažu ir kt. veiksmais priverčiama atsisakyti savo kaltinimų. Manoma, kad daug efektyviau būtų galima kovoti su šia problema, jei baudžiamoji byla galėtų būti keliama, paaiškėjus šeiminio smurto faktui, kaip ir yra, nustačius, kad aukai, pvz., padarytas tyčinis sunkus kūno sužalojimas. Tai leistų moterims jaustis saugesnėms, o tuo pačiu ir nors truputį tramdytų pačius smurtautojus, nes šiuo metu, jie neretai, sistemingai skriaudžia šeimos narius, nepadarydami šiems sunkesnių kūno sužalojimų.Tokiu būdu auka pati bijodama kreiptis pagalbos, nesulaukia ir jokios paramos iš teisėsaugos institucijų, nes lyg ir pats įstatymas įpareigoja auką pačią spręsti savas problemas.
Beveik visais atvejais šeiminio smurto aukomis tampa moterys ir/ arba vaikai. Nagrinėti šeiminio smurto problemas ypač svarbu ir dėl to, jog aukomis tapusios moterys dažniausiai yra nepajėgios apsaugoti nuo jo ir savo vaikus. Kaip rodo praktika, neretai nuo šeiminio smurto kartu su motina kenčia ir vaikai. Be abejo, negalima teigti, jog vyrai netampa šeiminio smurto aukomis; tačiau tai yra gan reti atvejai ir ne vien todėl, kad jie paprastai fiziškai stipresni, bet ir dėl įvairių socialinių priežasčių.
Baustinas yra smūgių sudavimas ir žiaurus kankinimas. Tyčinis smūgio sudavimas ar kitoks smūgio veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą, baudžiamas pataisos darbais iki 1 metų arba bauda, arba skiriama visuomeninio poveikio priemonė. Tyčinis smūgio sudavimas – tai mušimas, siekiant sukelti fizinį skausmą, vienkartinis ar pasikartojantis, pvz., smogiant ranka, spiriant ar suduodant kitu buku daiktu, arba spaudžiant, stumiant, tempiant, laužiant ir pan. Sistemingas (kai kaltininkas tam pačiam asmeniui suduoda ne mažiau kaip 3 smūgius per neilgą laikotarpį) arba kitokie žiaurūs smurto veiksmai baudžiami laisvės atėmimu iki 1 metų. Žiaurus kankinimas – tai ilgai trunkantis mušimas ir kiti smurto veiksmai, kuriais nukentėjusiajam sukeliamos didelės fizinės kančios. Kaltininkas (asmuo nuo 16 metų) supranta savo veiklą, numato pasekmes ir jų nori ar nenori, bet leidžia sąmoningai joms kilti. Smūgių sudavimas kvalifikuojamas tik tais atvejais, kai nesutrikdo nukentėjusiojo normalaus organų funkcionavimo ir nepalieka matomų žymių. Todėl juos nustato ne medikai, o teisėsaugos institucijos. Šios bylos keliamos tik dėl nukentėjusiojo skundo.

Pagalba smurtą patyrusioms moterims
Tradiciškai mąstančioje patriarchalinėje visuomenėje namų ūkis tvarkymas yra laikomas moters veiklos sritimi. Tačiau vyras kontroliuoja šeimos išlaidas. Pagal Statistikos departamento duomenis moterų vidutinis darbo užmokestis sudaro 82,2 proc. vidutinio vyrų darbo užmokesčio. Moterys, kai vyras nesuteikia šeimai reikiamos finansinės paramos, tampa ekonomiškai nuo vyro priklausomomis. Taip gali būti ribojama moters laisvė; ji negali palikti smurtaujančio vyro, nes viena nepajėgia ekonomiškai išlaikyti savęs ir vaikų. Lietuvoje nėra pakankamai valstybės remiamų socialinių programų, kurios padėtų išnaudojamai namuose moteriai būti ekonomiškai nepriklausoma, susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą. Vilniuje veikia Motinos ir vaiko pensionas, kuris yra išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Moterų krizių centrai, teikiantys smurtą patyrusioms moterims laikiną prieglobstį ir pagalbą, veikia Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Tai neretai yra nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos. Pagalba prievartos aukoms. Geriausiai gyventojams yra žinomi pagalbos telefonai. Žinios apie krizių centrus. Labiausiai reikalingos pagalbos moterims, patyrusioms smurtą, formos yra psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijos ir pagalbos telefonai.

Išvados

Moteris patiria smurtą šeimoje ir visuomenėje. Šeimoje moters patiriamo smurto priežastys yra alkoholis, neretai ir šeimos tradicijos, auklėjimo papročiai. Nemažą įtaką turi visuomenės stereotipinis suvokimas, kad moteris yra silpnoji visuomenės pusė. Neretai moterys tampa užpuolimų objektu, neapšviestose gatvėse yra palankios sąlygos smurtui ir pan. Prievarta prieš moteris yra socialinė problema. Tačiau negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto, nors nėra specialiųjų normų, kurios numatytų vien atsakomybę už smurtą prieš moteris.
Periodinėje spaudoje apie prievartą prieš moteris, rašoma dažnai. Daugiau šią temą spaudoje pastebi vyrai, Radijo laidose prievartos prieš moteris problematika dažnai nagrinėjama. Per radiją šią temą dažniau pastebi vidutinio/ vyresnio amžiaus, vidutinio išsimokslinimo žmonės, kaimų gyventojai. Analogiškai vertinama ir prievartos problemos dažnumas televizijos laidose. Politikų ir visuomenės veikėjų viešose kalbose žymiai mažiau girdėjusių prievartos prieš moteris problemos analizę.

Naudota literatūra:

1. LR pagrindiniai įstatymai. BK Vilnius, 1999
2. smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – Vilnius: moterų studijų centras1997
3. Moterys ir vaikai Lietuvoje 2000m. A303. statistikos departamentas. V., 2001
4. Nusikalstamumas ir teisėsaugosinstitucijų veikla. 2000m. A363. statistikos departamentas. V., 2001
5. Vilniaus 7-asis policijos komisariatas Tyrimo (focus grupės) rezultatai 2002m
6. Žmogaus teisių komisaro Alvaro Gil-Robleso ataskaita. Strasbūras, 2004 m. vasario 12 d. Vertimas iš anglų kalbos
7. Savaitraštis Šiaurės Atėnai. 2004-09-18 nr. 717

Audito samprata, tikslai ir reikšmė

 

Įvadas

Be vidaus audito neįmanoma efektyvi įmonės veikla, geri jos finansiniai rezultatai. Ne veltui vidaus auditas vadinamas įmonės valdymo sistemos širdimi. Vidaus audito tarnyba savo tyrimų medžiagą pateikia aukščiausiam valdymo lygiui – direktorių tarybai, valdybai, ar kitam valdymo elementui, kuris jais remdamasis priima sprendimus. Vidaus auditas – tai tarptautinis kokybės simbolis, nes būtent jis užtikrina įmonių veiklos efektyvumą, jų darbo kokybę.
Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti UAB „LAKAJA“ vidaus audito reikšmę, tikslus, būtinumą bei aplinką.
Referate keliami tokie uždaviniai:
1. Išnagrinėti vidaus audito rūšis.
2. Išanalizuoti vidaus audito veiklos sritis.
3. Aptarti vidaus audito etapus:
a) etapų klasifikaciją;
b) planavimą ir strategiją;
c) informacijos rinkimą ir apdorojimą;
d) informacijos vertinimą;
e) ataskaitos rengimą ir pateikimą.
Darbas suskirstytas į keturis teorinius skyrius, kuriuose išsamiai analizuojami vidaus audito klausimai, glaustai apibendrinama pateikta informacija. Visose darbo dalyse aptartos pagrindinės vidaus audito temos: rūšys, veiklos sritys, etapai.
Ruošiant šį referatą, buvo remiamasi šiais informacijos šaltiniais: knygomis bei internetu.. Literatūros sąraše nurodyti tik tie šaltiniai, kurie buvo panaudoti darbe.

I. Vidaus audito apibūdinimas, reikšmė ir tikslai

Ekonominėje literatūroje vidaus auditas apibrėžiamas įvairiai. Dažniausiai cituojamas JAV vidaus auditorių instituto pateiktas apibrėžimas, t.y. „vidaus auditas yra nepriklausoma kontrolės forma, veikianti įmonės viduje ir apimanti įmonės veiklos tikrinimą ir įvertinimą“. Šis apibrėžimas nurodo, kad vidaus auditas yra:
1) kontrolės forma;
2) jis įkurtas įmonės viduje kaip savarankiškas padalinys;
3) jo pagrindinis tikslas padėti gerinti įmonės veiklą;
4) tai nepriklausoma kontrolės forma ( čia būtina pažymėti, kad vidaus auditas nėra visiškai priklausomas, bet kur kas labiau priklausomas negu kitos tarnybos).
Vienas pagrindinių UAB „LAKAJA“ vidaus audito tikslų – nagrinėti ir vertinti įmonės veiklą, jos vidaus kontrolės sistemą, teikti paramą įmonės vadovybei ir kitų valdymo lygių darbuotojams, kad jie geriau atliktų savo funkcijas. Šia prasme vidaus auditas teikia jiems informaciją (įvairias apžvalgas, rekomendacijas, patarimus ir pan.) nagrinėjamos veiklos aspektais. Ši informacija skiriasi savo turiniu, forma ir detalizavimo laipsniu, ji priklauso nuo įmonių vadovybės ar direktorių tarybos reikalavimų ir pageidavimų.
Gerai tvarkomas vidaus auditas gali užkirsti kelią nuostolingoms ir neteisėtoms operacijoms ir šitaip užtikrinti, kad įmonė dirbtų pelningai. Vidaus auditoriai, atlikę kruopščius patikrinimus ir sukaupę daug informacijos apie įmonės finansinę veiklą, gali padėti įmonės vadovybei priimti racionalesnius sprendimus, geriau prognozuoti ateities perspektyvas.
Vidaus audito darbo apimtis priklauso nuo vidaus kontrolės sistemos. Vidaus auditas nagrinėja vidaus kontrolės sistemos tinkamumą ir efektyvumą, tiksliau tariant, tiria, ar ši sistema garantuoja, kad būtų pasiekti įmonės tikslai. Todėl vidaus audito tarnyba pirmiausia turi žinoti, kokie numatyti veiklos tikslai, ir po to nagrinėti, kaip juos pasiekti padeda vidaus kontrolės sistema. Žinoma, įmonės vadovybė neretai nurodo papildomas veiklos sritis, kurias vidaus auditas turi patikrinti, ir taip padidina vidaus audito darbų apimtį.
610 tarptautiniame audito standarte „Vidaus audito reikšmė“ nurodyti trys pagrindiniai vidaus audito tikslai:
1) apskaitos ir vidaus kontrolės sistemos priežiūra. Už apskaitos ir kontrolės sistemų sukūrimą yra atsakinga įmonės vadovybė, kuriai nuolat reikia informacijos valdymo sprendimams priimti ir veiklai tvarkyti. Vidaus audito tarnyba, stebėdama apskaitos ir vidaus kontrolės sistemų veiklą, rekomenduoja priemones joms tobulinti;
2) finansinės ir kitokios informacijos tikrinimas valdymo tikslams. Vidaus auditas siekia nustatyti šios informacijos patikimumą. Tam naudoja įvairius testus ir procedūras, klasifikuoja, sistemina, apibendrina ir analizuoja informaciją;
3) ūkinių finansinių operacijų ekonominės prasmės, reikšmingumo ir efektyvumo tyrimas.
Išsamiau šiuos tikslus galima paaiškinti taip: vidaus auditas tikrina ir įvertina apskaitos sistemą, finansinių ataskaitų sudarymą, kitų operacijų tvarkymą, nustato jų logiškumą, nustato, ar viskas įmonėje daroma pagal nustatyta politiką, planus ir procedūras, ieško būdų sumažinti įmonės nuostolius ir išplėsti jos veiklą, tikrina turimų duomenų patikimumą ir numato jų panaudojimo galimybę, įvertina atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų kokybę, pateikia įmonės veiklos tobulinimo rekomendacijas ir kt.
Taigi vertinant šiuos vidaus audito tikslus galima teigti, kad vidaus auditas skirtingai negu išorės yra skirtas patikrinti visos įmonės veiklai, ne vien finansinei atskaitomybei.
Vidaus auditas UAB „LAKAJA“ apima organizacinės struktūros, atsakomybės, įgaliojimų perdavimo ir stebėjimo procedūrų tikrinimą, planavimo ir koordinavimo, valdymo informacinių sistemų efektyvumo, žmogiškųjų išteklių tikrinimą, taip pat kontroliuoja, kaip laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų. Vidaus auditas turi patvirtinti, kad kontrolės aplinkos svarba suprantama visuose įmonių valdymo lygiuose ir kad kontrolė nėra ignoruojama aukštesniuose valdymo lygiuose. Įmonėje neturi būti „tamsių vietų“ kurios būtų neprieinamos patikrinimams. Kiekvienas, kuris mano galįs nepaisyti kontrolės, turi pakeisti savo nuomonę.
Vidaus audito tikslams įgyvendinti ir vidaus audito svarbai patvirtinti steigiamos nacionalinės vidaus auditorių asociacijos. Pagrindinis vidaus auditorių asociacijos tikslas – teikti metodinę ir praktinę paramą asociacijos nariams, atstovauti jų interesams valstybiniuose organuose ir tarptautinėse auditorių organizacijose. Kiti jos tikslai: ginti vidaus auditorių profesinius interesus, formuoti vidaus auditorių profesinę etiką, dalyvauti rengiant nacionalinius vidaus audito standartus, kelti profesinį vidaus auditorių lygį, kvalifikaciją, organizuoti jų mokymą bei kvalifikacijos kėlimą, propaguoti vidaus audito darbą, organizuoti konferencijas, seminarus bei kitus profesinius renginius, bendradarbiauti su kitų valstybių analogiškomis organizacijomis, jungtis, įstoti į kitas visuomenines organizacijas šalyje bei užsienyje, sudaryti sutartis su kitų valstybių visuomeninėmis organizacijomis ir kt. [2; 596 – 598]

II. Vidaus audito rūšys

Ekonominėje literatūroje aprašomos įvairios vidaus audito rūšys, pateikiami skirtingi jų klasifikavimo požymiai. Dažniausiai vidaus auditas skirstomas pagal veiklos sritis:
1) finansinis auditas;
2) veiklos auditas;
3) duomenų sistemos auditas;
4) projektų auditas.
Finansinio audito paskirtis – tikrinti, ar teisingai rengiama finansinė atskaitomybė, tvarkoma buhalterinė apskaita, ar ji atitinka galiojančius teisės aktus.
Veiklos auditas atliekamas siekiant patikrinti, kaip vykdomi įmonės vadovybės planai ir procedūros, įvertinti įmonės veiklos veiksmingumą, turto apsaugą ir išteklių panaudojimą.
Duomenų sistemos auditas atliekamas siekiant patikrinti įmonės informacijos saugumą, programinės įrangos panaudojimą, bei naujų informacijos sistemų kūrimo tikslingumą.
Projektų audito paskirtis – nustatyti, ar vykdomos projektų lėšų panaudojimo ir kitos specialių projektų sąlygos, ar pasiektas numatytas rezultatas.
Mūsų nagrinėjamoje įmonėje UAB „LAKAJA“ atliekamas visų šių rūšių auditas, išskyrus projektų auditą.
Vidaus auditas pagal atlikimo dažnumą skirstomas į:
1) nuolatinį auditą;
2) periodišką auditą;
3) netikėtą auditą.
Nuolatinis auditas dažniausiai atliekamas didesnėse įmonėse ar tose srityse, kurioms būdingi didelės rizikos elementai, sudėtingi sandoriai ar didelė sandorių apimtis. Nors tokiu atveju reikia, kad audito darbuotojų būtų paskirta nuolat dirbti tam tikroje srityje, bet nuolatinio audito privalumas tas, kad ši sritis nuolat tikrinama ir taip sumažinama tam tikra rizika. Nuolatinis auditas užtikrina nuolatinę kontrolę ir leidžia auditoriams specializuotis.
Periodiškas auditas gali būti atliekamas, kai manoma, kad jis būtinas. Šios rūšies auditas atliekamas dažniausiai. Jo dažnumą lemia daugelis veiksnių, pvz., praėjusio laikotarpio audito rezultatai, rizikos įvertinimas, valdymo sistemos, ekonominės aplinkos pasikeitimai ir kt. Dėl ribotų audito išteklių kiekvienos įmonės srities auditas gali būti kasmet neatliekamas. Jeigu tam tikram įmonės padaliniui ar veiklos sričiai nebuvo numatytas dažnesnis auditas, tai vidaus audito tarnyba turėtų periodiškai stebėti tą padalinį ar sritį, kad galėtų nustatyti, ar pagal esamas sąlygas reikia paankstinti kito audito datą.
Netikėtas auditas dažniausiai atliekamas tose srityse, kurioms būdingos didelės grynųjų pinigų apimtys, kai kyla įtarimų dėl nelegalios veiklos, įstatymų reikalavimų, įmonės veiklos politikos nepaisymo.
Netikėtas auditas gali būti atliktas kaip visaapimantis patikrinimas arba kaip audito dalis. Pvz., vidaus audito tarnyba gali netikėtai atlikti vertybinių popierių skaičiavimą arba netikėtai audituoti sritį, kurioje ankstesnis auditas nustatė esant silpną vidaus kontrolės sistemą. Netikėtam auditui tam tikrais atvejais reikia daugiau auditorių, kad butų kontroliuojamas dokumentų tikrinimas ir būtų galima auditą atlikti greičiau. Pagrindinis šio audito privalumas – netikėtumas. Vidaus auditoriai turi galimybę atlikti auditą ir kontroliuoti dokumentus tokius, kokie jie yra. Netikėtas auditas reikalauja nuodugnaus pasirengimo ir tikslaus veiksmų plano.
Laiko požiūriu vidaus auditas gali būti skirstomas į:
1) planinį;
2) pareikalaujamąjį.
Planinis auditas atliekamas pagal planą, sudarytą ataskaitiniams metams.
Pareikalaujamasis auditas atliekamas įmonės vadovų sprendimu.
Pagal apimtį vidaus auditas skirstomas į:
1) kompleksinį;
2) dalinį;
3) specializuotą.
Kompleksinio audito pagrindinis tikslas – atlikti visapusišką įmonės veiklos patikrinimą.
Dalinio audito tikslas – tikrinti ne visą įmonės veiklą, o tam tikras veiklos sritis, funkcijas ar padalinius.
Specializuotas auditas toks, kai keliuose padaliniuose tikrinamos tos pačios veiklos sritys, pvz., pirkimų ar pardavimų operacijos. [2; 599 – 601]

III. Vidaus audito veiklos sritys

UAB „LAKAJA“ vidaus auditas stebi visas vidaus sritis. Tam tikrais įmonės veiklos periodais būna sunku pasakyti, kuriai veiklos sričiai vidaus auditas turi skirti daugiausia dėmesio. Vidaus audito sistema turi būti aktyvi ir lanksti, kad galėtų greitai prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų, sutelkti dėmesį į tam tikras veiklos sritis tuo metu, kai reikalinga. Labiausiai išskirtinos šios vidaus audito veiklos sritys arba funkcijos:
1. Turto apsauga.
Vidaus auditas turi nustatyti:
a) ar yra įmonėje turto apsaugos sistema, kuri apsaugotų turtą nuo vagysčių ir išeikvojimų;
b) ar įmonės darbuotojai garantuoja turto apsaugą, ar jie pasirašę įsipareigojimus būti už tą ar kitą turtą atsakingi;
c) ar turtas apdraustas;
d) ar racionaliai naudojamos medžiagos ir kiti materialiniai ištekliai;
e) kokiomis sąlygomis laikomi gryni pinigai ir įvairūs vertybiniai popieriai ir t.t.
2. Apskaitos ir finansinių ataskaitų būklės tikrinimas.
Vidaus auditas turi įvertinti:
a) buhalterijos tarnybos darbuotojų kvalifikaciją ir profesinį pasirengimą;
b) ar buhalterijos darbuotojai teisingai pasidaliję darbą, ar laikosi pareiginių instrukcijų;
c) ar naudojamos racionalios ir pažangios apskaitos formos ir metodai;
d) apskaitos kompiuterizavimo lygį;
e) ar vyriausiasis finansininkas imasi priemonių apskaitos darbuotojų darbui palengvinti, klaidoms sumažinti, apskaitos informacijos kokybei, analitiškumui ir operatyvumui padidinti;
f) ar buhalterija turi reikiamą praktinę metodinę bazę apskaitai tvarkyti;
g) sintetinės ir analitinės apskaitos bei finansinių ataskaitų bendrą lygį nustatant, ar apskaitos sistema parodo tikrą ir teisingą finansinę būklę.
3. Darbo ir atsakomybės paskirstymo kontrolė.
Vidaus auditas turi patikrinti, ar patvirtintos visų darbuotojų pareiginės instrukcijos, ar jie atlieka numatytas užduotis. Manoma, kad nereikėtų darbuotojams ilgai atlikti tas pačias operacijas, reikia sekti, kad jie gautų daugiau įvairių darbų. Auditoriai turi įvertinti, ar darbas paskirstomas objektyviai, t.y. pagal darbuotojų profesinį pasirengimą, ar pagal kitus subjektyvius požymius (giminystę, simpatijas, tarpininkavimą ir pan.), ar toks paskirstymas padeda įmonei vykdyti pagrindinius tikslus. Vienas svarbiausių vidaus audito uždavinių – rūpintis, kad būtų numatyta kiekvieno darbuotojo atsakomybė už tam tikrą darbą arba veiklos sritį. Manoma, kad atsakomybė už turtą ar labai svarbias veiklos sritis turi būti paskirstyta keletui asmenų. Darbą ir atsakomybę reikia taip organizuoti, kad visiems darbuotojams rūpėtų dirbti kuo geriau ir pasiekti geresnių rezultatų.
4. Visų rūšių pažeidimų ir piktnaudžiavimų atskleidimas.
Vidaus auditas turi ištirti:
a) sąlygas, aplinkybes ir priežastis, palankias pažeidimams ir piktnaudžiavimams daryti;
b) darbuotojų veiksmus, kenksmingus įmonei;
c) išorinius asmenų veiksmus, kenksmingus įmonei;
d) darbuotojų darbo drausmę;
e) ar visi finansiniai sandoriai tiksliai sudaryti, ar jie atitinka įmonės politiką.
5. Informacijos, kurios reikia įmonės vadovybei, teikimas.
Vidaus auditoriai turi teikti įmonės vadovybei tam tikrą informaciją, kurios reikia įvairiems valdymo ir strateginiams sprendimams priimti. Jie turi užtikrinti, kad ši informacija būtų objektyvi ir patikima. Svarbi vidaus auditorių teikiamos informacijos rūšis – jų rekomendacijos. Vidaus auditoriai turi ieškoti būdų įmonės išlaidoms ir nuostoliams mažinti, pelningumui didinti, paslaugoms plėtoti ir kt.
Bet kuri veikla, kurios imasi įmonė, turi tam tikrą rizikos laipsnį. Vienas pagrindinių vidaus audito uždavinių – nustatyti visas galimas rizikos sritis ir užtikrinti, kad rizika būtų tinkamai kontroliuojama. Žinoma, vidaus auditas negali pakeisti valdymo kontrolės funkcijų – tai įmonės vadovybės užduotis, tačiau jo uždavinys – įspėti įmonės vadovybę apie galimus pavojus. Vidaus auditas turi nuolat stebėti pagrindines rizikos rūšis. [2; 602 – 603]

IV. Vidaus audito etapai
1. Vidaus audito etapų klasifikacija

Vidaus auditas gali būti atliekamas įvairiai. Pirmiausia tai priklauso nuo įmonės dydžio, jos padalinių skaičiaus, valdymo struktūros. Tačiau visais atvejais jis turi būti atliekamas nuosekliai. UAB „LAKAJA“ vidaus audito etapai yra šie:
1) faktų rinkimas;
2) analizė;
3) rekomendacijos.
Renkant faktus svarbu žinoti, kokie įmonės tikslai ir kokią politiką, strategiją ir priemones šiems tikslams pasiekti naudoja vadovybė.
Analizuojant svarbu nustatyti, ar surinktų faktų pakanka, norint išaiškinti esmines veiklos problemas ir parengti rekomendacijas.
Rekomendacijos neturi būti bendro ar teorinio pobūdžio, jos turi padėti vadovybei pasiekti įmonės veiklos tikslus.
Tačiau tokia vidaus audito etapų klasifikacija pernelyg abstrakti. Tikslinga išskirti šiuos tarpusavyje susietus vidaus audito etapus:
1) audito planavimas ir strategija;
2) informacijos rinkimas ir apdorojimas;
3) informacijos vertinimas;
4) audito ataskaitos rengimas ir pateikimas;
5) poauditinė veikla.
Žinoma, gali būti išskirta ir daugiau etapų, svarbu, kad kiekviename būtų numatyti konkretūs darbai, jų apimtys, įvykdymo terminai, atlikėjai, jų atsakomybė.
Visi audito etapai turi sudaryti audito proceso visumą. Visų auditų etapų tikslų įvykdymas turi garantuoti bendros audito strategijos sėkmę. Vidaus audito strategija turi atitikti įmonės tikslus, jos kontrolės aplinką ir išorinę aplinką – įstatymus, teisės aktus ir priežiūros institucijų sprendimus.
Kiekvienu audito etapu turi būti numatomi konkretūs audito testai ir procedūros, parengti tinkami audito darbo dokumentai.

2. Vidaus audito planavimas ir strategija

Vidaus audito planavimo ir strategijos bendrosios nuostatos.
Vidaus auditas UAB „LAKAJA“ atliekamas metodiškai ir sistemiškai, siekiant, kad būtų objektyviai įvertinta įmonės vidaus kontrolės sistema ar teisingai pagrįsta įmonės vadovybė pasirinkta veiklos politika. Todėl svarbu tinkamai planuoti vidaus auditą. Vidaus audito planavimas turi nuosekliai pagrįsti audituojamų objektų pasirinkimą, apimti pagrindinius įmonės veiklos ir vidaus kontrolės sistemos pokyčius, galimybes, plėtoti verslą ir audito tarnybos įgūdžius. Reikia atsižvelgti ir į išorės veiksnius: tai ekonominės politikos, finansų rinkos pokyčiai ir kt.
Audito planavimas – tai audito strategijos numatymas. Numatoma strategija pritaikoma skirtingoms, dažnai pakankamai specializuotoms vidaus audito sritims, užmezgant ryšius su įmonės vadovybe. Dėl audito strategijos įgyvendinimo reikia pabrėžti, kad vidaus audito darbas prasideda nuo aukščiausio lygio – įmonės vadovo ir valdybos veiklos. Svarbu, kaip jie perduoda atsakomybę ir įgaliojimus bei stebi kiekvieną įmonės veiklos aspektą.
Audito planavimas – vienas iš labiausiai apleistų vidaus audito veiklos barų. Daugelyje įmonių vidaus audito planai nesudaromi arba sudaromi skubotai, todėl yra paviršutiniški ir nepraktiški. Neretai sudarytieji planai nepanaudojami, jie dažnai koreguojami ar apskritai jų nepaisoma. Manoma, kad plano sudarymas – tarybinės kontrolės sistemos atgyvena, todėl daugelio įmonių vidaus audito tarnybos dirba neplaningai, vykdydamos tik vadovybės nurodymus. Tai labai apsunkina vidaus audito tarnybos darbą, riboja vidaus auditorių nepriklausomybę.
Penkerių metų vidaus audito plane nurodomi padaliniai kurie bus audituojami du kartus per metus, kasmet, kartą per dvejus metus ir pan.
Vienerių metų audito planas sudaromas atskiriems padaliniams arba veiklos sritims. Jame nurodoma, kokios tam tikro padalinio veiklos sritys, ar operacijos bus audituojamos, kiek dienų reikės auditui atlikti.
Konkrečių veiklos sričių ar operacijų audito plane nurodoma, kokie uždaviniai keliami atliekant auditą, kokia audito trukmė, kas iš darbuotojų atsakingas už informacijos pateikimą.
Sudarant audito planą pirmiausia turi būti keliamas klausimas, ar šis planas padės sėkmingai atlikti auditą ir išspręsti jo metu iškilusias problemas. Plane taip pat reikia numatyti, kaip bus panaudojami kompiuteriai, t.y., kad pagreitėtų auditas ir būtų operatyviau sprendžiami tam tikri klausimai.
Auditas – viena iš rizikingiausių veiklos sričių, todėl jo atlikimo planuose būtina įrašyti skirsnį dėl galimos rizikos. Jame reikėtų nurodyti, kokiose įmonės veiklos srityse ir padaliniuose galima didelė audito rizika ir kodėl.
Audito darbai savo sudėtingumu bei laiko reikme skirtingi. Todėl sudarant planus tikslinga visus audito darbus suskirstyti pagal jų sudėtingumą į tris grupes: didelio, vidutinio ir mažo. Kiekvienai darbų grupei reikia numatyti, kiek tam darbui atlikti reikės sunaudoti žmogaus darbo valandų.
Teisingas vidaus audito plano sudarymas turi tiesioginės įtakos tolesniam vidaus audito darbo organizavimui. Vidaus audito planai turi būti derinami su įmonės vadovybe. Tačiau sudarant vidaus audito planą tikslinga įvertinti ir padalinių vadovų sąžiningumą bei jų vadovavimo sugebėjimus. Įrodyta, kad kuo sąžiningesni vadovai – tuo mažesnė apgaulės tikimybė.
Į vidaus audito planų kūrimo procesą rekomenduotina įtraukti vidaus auditorius, turinčius reikiamą profesinę kvalifikaciją. Jų planavimo procesą suteikia jiems papildomą motyvaciją įgyvendinant planus. Parengti gerus vidaus audito planus gana sudėtingas uždavinys, nes reikia ne tik gerai žinoti įmonės tikslus, jos veiklos ypatybes ir problemas, bet ir orientuotis kartais į gana ribotus vidaus audito išteklius.
Vidaus audito planų rūšys. Siekiant vidaus auditą atlikti nuosekliai ir planingai, UAB „LAKAJA“ sudaromi trijų lygių vidaus audito planai:
1) strateginiai;
2) metiniai;
3) operatyviniai.
Strateginis vidaus audito planas sudaromas tam pačiam laikotarpiui kaip ir įmonės verslo strateginis planas. Paprastai jis apima 2-5 m. laikotarpį. Strateginiame plane ypač turi būti atsižvelgta į vidaus audito tarnybos vaidmenį įmonės valdymo struktūroje, jos pagrindinę misiją. Jame turi būti nurodomi ir padaliniai, kurie bus audituojami du kartus per metus, kasmet, karta per dvejus metus ir pan., identifikuojama pagrindinė rizika. Tai vidaus ir išorės rizika, su kuria gali susidurti įmonė, siekdama savo tikslų konkurencinėje rinkoje. Čia reikėtų parodyti , kokią pagalbą gali suteikti vidaus audito tarnyba įmonės vadovybei, kad sumažintų riziką arba jos išvengtų. Strateginiame vidaus audito plane svarbu išskirti prioritetus, kuriems būtų skiriamas nuolatinis dėmesys. Jų išskyrimas turi būti motyvuotas, pagrįstas tinkamais skaičiavimais. Prioritetų išskyrimas paprastai siejamas su rizikingiausiomis veiklos sritimis, vidaus audito bei kitų išteklių apskaičiavimu. Vidaus audito strateginis planas turi įvertinti įmonės plėtojimo tendencijas ir numatyti ateities perspektyvas, konkrečiai kalbant – naujas veiklos sritis, naujus produktus ir technologijas ir kt. Į strateginį planą būtina įtraukti vidaus audito tarnybos darbuotojų profesinės kvalifikacijos kėlimą.
Vidaus audito strateginis planas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pernelyg bendro pobūdžio, jo informacija – apibendrinta. Tačiau jame toji informacija turi būti pateikta taip, kad parodytų įmonės veiklos tendencijas, galimus pokyčius ir juos sąlygojančius veiksnius, verslo rizikos lygį, veiklos pranašumus ir trūkumus, tęstinumo galimybes.
Strateginio plano tikslams ir uždaviniams įgyvendinti sudaromas metinis planas. Jis detalizuoja strateginio plano nuostatas. Vidaus audito metinio plano struktūra tokia:
1) audito objektas ir tikslai;
2) audito testai ir procedūros;
3) audito terminai;
4) pagrindinės informacijos apie audituojamas sritis kaupimas;
5) reikalingi ištekliai auditui atlikti;
6) audito rizikos įvertinimas;
7) ryšiai su įmonės personalu;
8) audito ataskaitos rašymas;
9) audito rezultatų pateikimas.
Operatyvinis vidaus audito planas – tai ketvirčio ar mėnesio darbo planas įmonės ar padalinių tam tikroms veiklos sritims patikrinti. Operatyviniai vidaus audito planai gali labai skirtis. Tai priklauso nuo audituojamo objekto ypatybių. Tačiau galioja bendrosios nuostatos, kurių derėtų laikytis sudarant operatyvinius planus. Operatyviniam vidaus audito planui sudaryti turi būti surenkama tokia informacija:
1) audituojamos įmonės veiklos srities ar padalinio tikslai, uždaviniai, instrukcijos;
2) teisinė, įstatymų ir normatyvinė bazė;
3) organizacinė ir valdymo struktūra bei naujausi jos pokyčiai;
4) finansiniai rodikliai ir jų analizė;
5) personalas ir jo kvalifikacija;
6) ankstesnio audito darbo dokumentai;
7) audito rizikos laipsnis;
8) kita informacija.
Sudarant operatyvinius vidaus audito planus tikslinga įvertinti ir atsižvelgti į tokius dalykus: kokias naujoves įmonėje ar padalinyje numatoma įdiegti, kokiose ataskaitose ir apskaitos registruose dažniausiai buvo randama klaidų, kokie veiklos rodikliai blogėja, kurie įmonės padaliniai turi daugiausia sunkumų siekiant įmonės numatytų tikslų, kokios numatomos ūkinių operacijų apimtys ir kt.
Operatyviniame vidaus audito plane turi būti nurodytos audito apimtys, išvardyti audituojami klausimai, auditoriai, kurie atliks auditą, audito atlikimo tvarkaraštis, audito testai ir procedūros, ryšiai su audituojamo padalinio darbuotojais ir kt. Audito planas turi būti pateikiamas audituojamam padaliniui nurodant auditorių bei jo atsakomybę. Svarbu užsitikrinti audituojamo padalinio vadovybės pritarimą, nes tai padės išvengti nesusipratimų ir problemų audito metu.
Strateginius ir metinius vidaus audito planus turi patvirtinti įmonės vadovybė, operatyvinius – vidaus audito tarnybos vadovas. Jei audito planai buvo audito metu pakeisti, juos tai pat būtina patvirtinti.

3. Informacijos rinkimas ir apdorojimas

Vidaus auditorius, dirbantis UAB „LAKAJA“ renka informaciją remdamasis audito tikslais ir apimtimi. Audito tikslai reikalauja rinkti tik tokią informaciją, kuri padėtų pasiekti konkrečios veiklos srities audito tikslus. Audito apimtis reikalauja rinkti informaciją, būdingą tik konkrečiai veiklos sričiai. Netikslinga rinkti šalutinę ar perteklinę informaciją, kuri nebus panaudota apibendrinant ir vertinant veiklos rezultatus.
Renkama informacija turi tenkinti bent tris kriterijus:
1) pakankamumo;
2) patikimumo;
3) naudingumo.
Pakankama yra ta informacija, kurios pakanka padaryti objektyvias išvadas apie tam tikrą veiklos sritį.
Patikima yra ta informacija, kuri paremta konkrečiais faktais, įtikinanti, turi įrodomąją galią.
Naudinga yra ta informacija, kuri padeda įmonei pasiekti tikslus, priimti vertingus sprendimus.
Informacija renkama panašiomis procedūromis, kurias naudoja išorės auditoriai. Tai tikrinimas, apklausa, stebėjimas, patvirtinimas, analitinės procedūros ir kt.
Mūsų nagrinėjamoje įmonėje rinkdamas informaciją vidaus auditorius apsvarsto klausimą, ar tikslinga naudoti papildomus audito testus ir procedūras, kad galėtų pasiekti numatytus audito tikslus.

4. Informacijos vertinimas

Svarbu sugebėti teisingai ir objektyviai įvertinti surinktą informaciją. Pirmiausia auditorius surinktą informaciją turėtų palyginti su ta, kurią tikėjosi ar planavo gauti. Jis turi išsiaiškinti netikėtus neatitikimus bei įsitikinti, kad neatitikimų nėra, kai jų buvo tikimasi. Vertindamas informaciją auditorius turi atkreipti dėmesį į neįprastus arba periodiškai nesikartojančius sandorius ar įvykius. Audito teorijos ir praktikos specialistai visada rekomenduoja faktinę informaciją lyginti su analogiška praėjusių laikotarpių informacija, taip pat – su sąmata ir prognozėmis.
Vienas svarbiausių informacijos vertinimo aspektų – ryšio tarp finansinės ir atitinkamos nefinansinės informacijos nagrinėjimas, pvz., buhalteriniuose dokumentuose parodytų darbo apmokėjimo išlaidų palyginimas su vidutiniu darbuotojų skaičiumi.
Kaip teigia UAB „LAKAJA“ vidaus auditoriai, kartais jie gauna netikėtus rezultatus. Juos reikia ypač kruopščiai vertinti. Tikslinga pateikti užklausimus įmonės vadovybei, taikyti naujus testus ir procedūras, kad gautų tokių netikėtų rezultatų paaiškinimą, arba jų nepatvirtintų.

5. Vidaus audito ataskaitos rengimas ir pateikimas

Baigus auditą surašoma ataskaita, kurioje apibendrinami audito rezultatai. Audito teorijoje ir praktikoje skiriamos dvi vidaus audito ataskaitų rūšys:
1) tarpinės;
2) baigiamosios.
Tarpinės ataskaitos surašomos tada kai auditas trunka ilgai. Jose pateikiama operatyvinė informacija, kurios reikia įmonės vadovybei tam tikriems valdymo sprendimams priimti. Tarpinės ataskaitos surašomos taip pat tada, kai daromi vidaus audito darbo apimties pakeitimai, atskleidžiami darbo drausmės pažeidimai, klaidos, apgaulės, įvairūs neūkiškumo faktai, kuriuos būtina greitai likviduoti. Tarpinės ataskaitos naudojamos ne tik per duoti informaciją vadovybei, bet ir baigiamajai ataskaitai surašyti.
Baigiamosios ataskaitos surašomos užbaigus auditą. Jų forma ir turinys labiausiai priklauso nuo įmonės valdymo struktūros ir audito pobūdžio.
Gali būti parengtos specialios ir valdymo ataskaitos.
Specialios ataskaitos – ataskaitos apie specialius projektus, apgavysčių tyrimą, neetišką elgesį ar įmonės veiklos politikos bei įstatymų neatitikimą. Tokio tipo ataskaitos platinimas gali būti ribojamas.
Valdymo ataskaitos gali būti parengtos atskirai, jeigu, pvz., jos pirmiausia susijusios ne su audito ar apskaitos problemomis, bet su organizacinėmis problemomis. [2; 604 – 611]
Prieš pateikdamas galutinę ataskaitą, vidaus auditorius parengia ataskaitos projektą. Vidaus auditorius turi siekti, kad jo parengtoje ataskaitoje rasti faktai ir išvados sudomintų vadovybę ir būtų jai naudingi plėtojant įmonės veiklą. Vidaus audito ataskaita turi būti pasirašyta auditoriaus, patvirtinta vidaus audito tarnybos vadovo ir įteikti įmonės vadovybei bei direktorių tarybai.
Atlikęs auditą, vidaus auditorius turėtų išsiaiškinti, ar įmonės vadovybė sureagavo į audito rezultatus, ar ėmėsi konkrečių veiksmų trūkumams šalinti ir kt. Jei įmonė tokių veiksmų nesiėmė, auditorius turėtų išsiaiškinti ar vadovybė prisiėmė riziką, susijusią su reagavimu. [1; 50 – 57]

Išvados

1. Vidaus auditas užtikrina įmonės veiklos efektyvumą, jos darbo kokybę.
2. Norint sėkmingai atlikti vidaus auditą, būtina tinkamai jį suplanuoti, t.y. numatyti jo strategiją.
3. Vidaus audito kokybei didelę įtaką turi surinktos informacijos kiekis ir jos objektyvumas.
4. Informacijos įvertinimas ir išvadų pateikimas nulemia įmonės veiklos perspektyvas.

Literatūra

1. Jukonienė B., Auditas, Vilniaus kolegija, Vilnius, 2003 (50 – 57 psl.)
2. Mackevičius J., Audito teorija ir praktika, Vilnius, 1999 (596 – 611 psl.)
3. Internetinis puslapis www.lar.lt

Atsargų rūšys ir klasifikacija bei jų apskaitos būdai

 

ĮVADAS

Jau tūkstančius metų pasaulyje vyksta ekonominė veikla. Šią veiklą vykdyti ir kontroliuoti reikalinga apskaita. Apskaita turi užtikrinti geros kokybės informaciją, kuri atitinka rinkos reikalavimus, kuria būtų patenkinti ir išoriniai, ir vidiniai įmonės vartotojai. Valdymo apskaita – tai išsamios informacijos, reikalingos įmonės viduje, rinkimas, klasifikavimas, įvertinimas ir pateikimas vartotojams.
Kiekviena įmonė nusistato savo apskaitos politiką. Apskaitos politika – bendrieji principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Įmonės apskaitos politika suprantama plačiai – tai savininko teisė parengti ir taikyti apskaitos politiką atsižvelgiant į konkrečias verslo sąlygas ir įmonės ypatybes. Įmonės apskaitos politika glaudžiai susijusi su bendraisiais apskaitos principais, TAS, VAS bei apskaitos tvarkymo reglamentuojančiais įstatymais. (VAS – verslo apskaitos standartai, TAS – tarptautiniai apskaitos standartai) .
Kiekviena įmonė vykdanti ekonominę politiką turi turto.Turtas – tai ne tik pastatai, žemė, automobilis, bet turtui taip pat priskiriamos įmonės sandėlyje laikomos prekės, žaliavos, pagaminta produkcija, pinigai ir kt.
Turtui priskiriamos ir atsargos, kurias įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.
Šiame kursiniame darbe mes ir nagrinėsime įmonės apskaitoje esančias atsargas :
§ atsargų rūšis
§ atsargų įkainojimo metodus
§ atsargų apskaitos būdus
§ atsargų inventorizaciją
Kursinio darbo tikslas – pateikti informaciją , kas tai yra atsargos, kaip jos skirstomos, kaip įsigyjamos, kokį vaidmenį atsargos atlieka įmonės veikloje,kokia jų apskaita ir atskaitomybė įmonėje.
Kursinį darbą „Atsargų apskaitos būdai” sudaro trys pagrindiniai skyriai ,kuriuose siekiama kuo aiškiau aprašyti kursinio darbo temą, suprantamai išanalizuoti įvairius atsargų apskaitos būdus. Pirmame skyriuje išdėstyta medžiaga padeda suprasti kas tai yra atsargos, kokie metodai taikomi joms įkainoti. Kituose skyriuose didžiausias dėmesys skiriamas tiems klausimams nagrinėti, dėl kurių atsargos priskiriamos trumpalaikiui turtui, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti.
Kursinio darbo prieduose pateikiamos praktinės atsargų apskaitos situacijos, kurios padeda aiškiau suvokti kaip įmonėje apskaitomos atsargos.

1. ATSARGŲ APIBŪDINIMAS. KLASIFIKACIJA. ĮKAINOJIMAS

1.1 Atsargų apibūdinimas

Įmonei siekiant užtikrinti nenutrūkstamą ir netrikdmomą veiklą, būtinas tam tikros atsargos.
Atsargos – trumpalaikis turtas ( žaliavos ir kompleksuojami gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, bei pirktos prekės, skirtos perparduoti ), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius arba per vieną įmonės veiklos ciklą.
Taigi atsargos yra trumpalaikis turtas, nes skirtingai nei ilgalaikis , šis turtas įmonėje sunaudojamas per vienerius finansinius metus aba per vieną įmonės veiklos ciklą. Įmonė naudą gali gauti greičiau nei per vienerius metus, pvz .: esant sezoniniam veiklos procesui, todėl nustatomas veiklos ciklas. Veiklos ciklas – tai laikotarpis nuo veiklos naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai pinigais paverčiamą priemonę.
Ūkinės veiklos pradžiai reikalingi pinigai. Už pinigus įsigijami ekonominiai ištekliai – atsargos. Jas įsigijus įmonėje plėtojama gamyba. Sukurtas prekias reikia parduoti. Įmonės veiklos ciklą galima pavaizduoti schema, kur įmonės veiklos ciklas prasideda ir baigiasi pinigais.

1.2. Atsargų rūšys ir klasifikacija

Atsargos įmonėje gali būti įvairios :
§ žaliavos ir komplektavimo gaminiai, medžiagos;
§ nebaigta gamyba;
§ gatava produkcija;
§ perparduoti skirtos prekes
Žaliavos ir komplektavimo gaminiai priskiriamos prie atsargų tose įmonėse kurias užsiima produkcijos gamyba. Perdirbimo įmonės, apdorodamos įvairias žaliavas, pačios gamina parduodamas prekes.
Žaliavos – tai perdirbimo gamybos elementai, kurie gamybos procese nėra buvę, neperėję nė vienos technologinio proceso stadijos, pavyzdžiui, rąstai – baldų fabrike, pienas – sviesto gamyboje.
Medžiagos – tai perdirbimo gamybos elementai, kurie gamybos procese dalyvauja vieną kartą ir į gaminimą, produkciją įeina visa savo verte. Medžiagos yra perėjusios nors vieną technologinio proceso stadiją, pavyzdžiui, fanera, lentos – baldų gamyboje, grietinėlė – sviesto gamyboje.
Nebaigta gamyba – tai tokie gaminiai, kurie dar nepraėję visų technologinių gamybos procesų stadijų, pavyzdžiui, nebaigti siūti paltai.
Gatava produkcija – tai gaminiai praėję visas technologines gamybas, proceso stadijas. Paruošta perduoti prekybininems įmonėms ar tiesiogvartotojams.
Perparduoti skirtos prekes – tai atsargos kurias įsigijo įmonė, turėdama tikslą, parduoti ir gauti ekonominės naudos. Kiekvienos įmonės atsargų sudėtis yra skirtinga.

1.3. Atsargų įkainojimo būdai

Vykdant ekonominę veiklą vyksta atsargų judėjimas įmonėje. Įmonių savininkams labai svarbu žinoti, ko vertos jų turimos atsargos apyskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, kokią įtaką jų judėjimas arba nejudėjimas turėjo laikotarpio veiklos rezultatams, ar jų judėjimas atitiko kainų judėjimą ir ar ta įtaka teisingai atspindėta apskaitoje. Todėl, atsižvelgiant į atsargų judėjimo specifiką, savininkams suteikiama teisė finansinėje atskaitomybėje įkainoti atsargas vienu iš būdų teisingiausiai atspindinčiu atsargų judėjimo ir kitimo ypatumus.
Buhakterinėje apskaitoje žinoma keletas atsargų įvertinimo būdų, iš kurių labiausiai paplitę: FIFO (angl. firs in, first out). Tai būdas, kai pirmiausia nurašomas ankščiausiai įsigytos atsargos. Nurašomos atskiros prekių partijos. Nurašius pirmąją partiją, vėliau nurašoma antroji, trečioji ir t.t., kol bus parduotos sunaudotos visos atsargos. Atsargų likutis įkainojamos paskutinių pirkinių kainomis.
FIFO įkainojimo metodą būtina taikyti kur pagrindinės žaliavos, medžiagos naudojamos greitai gendančių produktų gamyboje ar pardavime, nes taikant FIFO būdą pirmiausia nurašomos anksčiau įsigytos ir pagamintos atsargos. FIFO metodas gana tiksliai išreiškia rinkos kainas ir atspindi atsargų judėjimą.
Jeigu atsargos ar tam tikra jų rūšis įmonėje juda kitaip, jos gali būti apskaičiuojamos ir atspindimos finansinėje atskaitomybėje įkainotos LIFO būdu. Šis būdas taikomas darant prielaidą, kad pirmiausia sunaudojamos vėliausiai įsigytos atsargos. LIFO metodas labiausiai tinka pelno (nuostolių) atsakaitai, tačiau nėra tinkamiausias atsargų likučiui ataskaitinio laikotarpio pabaigoje vertinti.
LIFO metodas taikomas, kai reikia įkainoti tokias atsargas kaip anglis, cementas, durpės, ir t.t., kur vėliau nupirktos verčiamos ant anksčiau nupirktų. Vėliausiai įsigytos atsargos bus parduodamos anksčiausiai. Todėl naudojant šį atsargų apskaitos metodą, netikslu vertinti atsargų likučius, ilgais kainų kilimo ar kritimo laikotarpiais.

Trečias nagrinėjamos atsargų įvertinimo būdas – tai konkrečių kainų metodas. Konkrečių kainų metodas taikomas tada, kai konkretūs atsargų vienetai gali būti įvertinami jų savikaina t.y., kai kiekviena atsargų pozicija apskaitoma pirkimo kainomis. Šis būdas neišreiškia rinkos kainų pokyčių, galima aiškiai lemti veiklos rezultatus.

Šis būdas rodo faktišką parduotų prekių savikainą ir realų pelną. Konkrečių kainų metodas taikomas tose įmonėse, kurios prekiauja retomis ir brangiomis prekėmis, pavyzdžiui, nekilnojamu turtu automobiliais, brangiais juvelyriniais dirbiniais, baldais. Taikant šį metodą, reikia tiksliai žinoti už kokią sumą pirkta kiekviena, esanti sandėlyje prekė. Šis metodas reikalauja didelių darbo sąnaudų. Jį sunkiau taikyti, kai atsargose lieka daugybė nebrangių prekių, pirktų įvairiausiu laiku ir įvairiomis kainomis. Vieną kartą pasirinkus šį metodą reikia taikyti nuolat, kad būtų įmanoma palyginti pajamas ir sąnaudas.
Svertinio vidurkio arba vidutinių kainų metodas taikomas tais atvejais, kai įmonė turi vienodo asortimento prekes. Šiuo metodu visos prekės (tiek parduotos, tiek neparduotos) pagal kiekvieną rūšį priskiriama vidutiniai tos rūšies įsigijimo ataskaitinį laikotarpį savikaina. Vidutinė kaina nustatoma pagal formulę:

Sp + Σ S
Kp + Σ Kg

Čia: K – vidutinė kaina;
Sp – likučio vertė laikotarpio pradžioje
Sg – per laikotarpį gautų vertybių suma;
Kp – kiekio likutis laikotarpio pradžioje;
Kg – per laikotarpį gautas kiekis.
Taikant šį metodą vidutinė kaina nustatoma po kiekvieno naujo pirkimo. Šis metodas yra imlus darbui ir todėl dažniau naudojamas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis. Šis metodas neatspindi rinkos kainų dinamikos, veiklos rezultatų. Šiuo būdu įkainojant atsargas išvedamas pelnas yra didesnis nei įkainojant atsargas LIFO būdu ir mažesnis nei įkainojant FIFO būdu. Analogiškai išvedamair pelno mokesčio suma.
Įmonių savininkai gali savarankiškai paisrinkti atsargų įvertinimo būdą apskaitoje. Apskaičiuojant sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą, atsargų įvertinimo metodai pasirenkami, atsižvelgiant į atsargų judėjimą įmonėje. Apskaitos būdo pasirinkimas – tai vienos iš įmonės apskaitos politikos klausimų.
Skirtingų atsargų įkainojimo metodai daro reikšmingą įtaką bendrojo pelno dydžiui ir mokesčiams, skaičiuojant bendrąjį pelną konkrečių kainų metodas yra tiksliausias. Kaip ir anksčiau
minėjom taikant svertinį metodą laikotarpio kainų svyravimai turi mažesnė įtakos bendrojo pelno susidarymui, nei LIFO ar FIFO metodai. Kylant kainoms taikydami FIFO įkainojimo metodą turėsime mažiausią parduotų prekių savikainą ir didžiausią pelną, kuris mažai atitinka realybę. Taikydami LIFO matodą, gausime didelę parduotų prekių savikainą ir gerokai sumažinsime pelną.

2.ATSARGŲ APSKAITOS YPATUMAI

2.1.Atsargų įsigijimo savikaina

Kiekviena įmonė, užsiimanti ekonomine veikla, kad galėtų tą veiklą vystyti, turi įsigyti atsargas. Įsigyjant atsargas būtinai reikalingi dokumentai, pagal kuriuos atsargos registruojamos apskaitoje. Dokumentai pagal kuriuos įsigyjamos atsargos yra sąskaitos – faktūros arba PVM sąskaitos-faktūros, jei įmonė yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja. Registruojant apskaitoje atsargas, reikalaujama jas įvertinti faktine įsigijimo savikaina.
Atsargų įsigijimo savikaina- pagrindinis įvertinimo būdas.Ją sudaro:
1.Pirkimo kaina, nurodyta įsigijimo dokumentuose, atskaičius pirkimo metu gautas nuolaidas;
2.Atsigabenimo ir paruošimo naudoti išlaidos;
3.Visi su pirkiniu susiję mokesčiai ( importo muitai, kiti negražintiniai mokesčiai)
Suteikus nuolaidas ar pirktų prekių nukainojimas po atsargų įsigijimo momento, mažina atsargų savikainą. Nuolaidos gali būti įvairios:
§ įrašytos į sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą nuolaidos, įsigyjant prekes.Jos apskaitoje neregistruojamos;
§ apyvartos nuolaidos, kurios suteikiamos pirkėjams, per tam tikrą laikotarpį nupirkusiems daug prekių;
§ nuolaidos, suteikiamos kaip kompensacijos už nelaiku įvykdytus įsipareigojimus;
§ nuolaidos, suteikiamos skatinant pirkėją greičiau atsiskaityti.
Prekės gali būti nukainojamos jei brokuotos, nekokybiškos ar nesukomplektuotos. Jei įmonė nusipirko prekes, o jas atsivežus paaiškėjo, kad dalis jų brokuotos, pareiškus pretenzijas, pardavėjas brokuotas medžiagas gali nuokainoti t.y., sumažinti jų savikainą.
Pirkėjas, gavęs nuolaidas, turi patikslinti atsargų įsigijimo arba parduotų prekių savikainą. Atsargų įsisgijimo arba parduotų prekių savikaina turi būti patikslinta dėl gautų nuolaidų. Tikslinimas atliekamas atsižvelgiant į tai, ar įsigytos atsargos jau parduotos, ar dar neparduotos:
1. Jei atsargos parduotos – mažinama parduotų prekių savikaina nuolaidų ir nukainojimo suma tą laikotarpį, kai nuolaida gauta.
2. Jei atsargos dar neparduotos – mažinama atsargų įsigijimo savikaina, tenkanti neparduotoms atsargoms. Tačiau, jei to padaryti neįmanoma ar netikslinga ir kad sumos reikšmingai neiškraipytų finansinės atskaitomybės – mažinama parduotų prekių savikaina. `
Tiekėjui suteikus nuolaidą , bet prekės jau parduotos, pirkėjas atlieka buhalterinius įrašus:
a) įsigytos prekės už 5000 Lt:
D201 Atsargos 5000Lt
K443 Skolos tiekėjams 5000Lt
b) suteikta nuolaida 10 proc.:
D443 Skolos tiekėjams 500Lt
K60 Parduotų prekių savikaina 500Lt
Jei atsargos dar neparduotos, suteikus nuolaidą atliekami buhalteriniai įrašai:
c) Įsigytos prekės už 4000Lt :
D201 Atsargos 4000Lt
K443 Skolos tiekėjams 4000Lt

d) Suteikta nuolaida 10 proc. 400Lt:
D443 Skolos tiekėjams 400Lt
K201 Atsargos 400Lt
Jei nuolaida suteikiama tuomet , kai dalis prekių yra parduota, gautų nuolaidų suma turi būti paskirstoma tarp parduotų ir neparduotų prekių proporcingai.
Nustatant atsargų įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedamos ir visos su atsigabenimu ir paruošimu susijusias išlaidas. (Pavyzdžiu, krovimas, vežimas, išpakavimas, svėrimas, rūšiavimas ir kiti darbai).Prekių gabenimo sąnaudos turi būti įskaičiuotos į pardavimo savikainą ir būtinai turi būti kaupiamos atskiroje sąskaitoje.Jei pagal sutartį numatyta , kad pirkėjas padengia pardavėjui prekių pervežimo išlaidas,tuomet pardavėjas sąskaitoje faktūroje atskirai nurodo prekių pervežimo išlaidas.Prekių pirkimas tuomet sąskaitoje fiksuojamas tokiu įrašu:
D2014 Prekės skirtos perparduoti
D Prekių atsivežimo sąnaudos
K443 Skola tiekėjams
Taigi per ataskaitinį laikotarpį įsigytų prekių savikainą sudaro grynieji pirkimai plius prekių atsivežimo išlaidos. Atsargų įsigijimo savikaina t.y. pirkimo kaina, atsargų gabenimo ir kitos išlaidos tampa parduotų prekių savikaina(sąnaudomis) tik tada, kai prekės parduodamos t.y.iš jų uždirbamos pajamos.Nurašant atsargas pagal jų panaudojimo pobūdį, atitinkamai nurašoma ir ir dalis joms tenkančių atsargų gabenimo, paruošimo išlaidų.
Jei prekių gabenimo išlaidų sumos nėra reikšmingos, jos gali būti pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) neskaitant ar tos prekės parduotos, ar ne, tą patį laikotarpį kai buvo patirtos.
Prie įsigytų prekių savikainos pridedami ir visi su pirkiniu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus tuos, kurie vėliau bus atgauti). Pavyzdžiui į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas PVM (pridėtinės vertės mokestis), nes šis mokestis yra grąžintinas ir į prekės savikainą neįeina.
Įmonės apskaitos politikoje turi būti nustatyti kriterijai, kuriais ji vadovaujasi, nustatydama minėtų išlaidų reikšmingumą.
Įmonės, kurios prekes perka iš užsienio partnerių už užsienio valiutą, valiutų kursų pasikeitimai daro įtaką pirkimams ir atsargų registravimui buhalterinėje apskaitoje. Valiutų kursų svyravimo įtaka svarbi įmonėms,perkančioms prekes skolon iš užsienio partnerių. Atsargos įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registrujamos pirkimo dieną galiojančiu oficialiu Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos ir užsienio valiutos keitimo kursu ar santykiu.
Pavyzdžiui, jei vasario 5d. įmonė nusipirko skolon atsargų už 3000 JAV dolerių. Pirkimo dieną oficialus lito ir dolerio kursas buvo 2.80 Lt už 1 JAV dolerį. Įmonė atsiskaitė kovo 5d. , kai oficialus kursas 2.90 Lt už 1 JAV dolerį. Apskaitoje registruojamos 8400Lt vertės atsargos t.y. pagal pirkimo dieną oficialų kursą. Registruojama apskaitoje darant įrašą:
D201 Atsasrgos 8400 Lt
K443 Skolos tiekėjams 8400 Lt
Tačiau, mokant pinigus už prekes,t.y sumokėjus skolą už atsargas, pasikeičia oficialus lito ir dolerio kursas. Daromas toks buhalterinis įrašas:
D443 skola tiekėjams 8400Lt
D636 Neigiama valiutų pasikeitimo įtaka 300 Lt
K271 Sąskaita banke 8700 Lt
Jei valiutos ir lito kursas pinigų mokėjimo dieną keičiasi teigiama pirkėjui linkme, taipirkėjo sudaryta pirkimo- pardavimo sutartis,ne litais ,bet doleriais,naudinga,nes sumažėja pirkimų išlaidos.

2.2. Gamybos įmonėse atsargų pasigaminimo savikaina

Perdirbimo įmonės veikla iš esmės skiriasi nuo prekybos įmonių.Prekybinės įmonės pačios prekių negamina ,jos atlieka kaip tarpininko vaidmenį tarp gamintojo ir pirkėjo, nes prekes perpardavimui perka tiesiogiai iš gamintojų ir parduoda vartotojams. Perdirbimo įmonės, apdorodamos įvairias žaliavas, pačios gamina parduodamas prekes ir parduoda prekybinėms įmonėms arba pačios tiesiogiai vartotojams.Lietuvoje šiuo metu yra nemažai įvairių perdirbimo įmonių, pavyzdžiui – statybinių medžiagų gamybos (lentpiūvės,plytinės), žemės ūkio produkcijos(grūdų,vaisių, daržovių) ir kt.
Gamybos įmonėse atsargas sudaro:
· Žaliavos ir komplektavimo gaminiai;
· Nebaigta gamyba;
· Pagaminta produkcija
Perdirbimo įmonė norėdama vystyti gamybinę veiklą, turi turėti žaliavų tai veiklai vystyti.
Žaliavos- tai perdirbimo gamybos elementai, kurie gamybos procese nėra buvę, neperėję nė vienos technologinio proceso stadijos, pavyzdžiui, grūdai – malūne, pienas – sviesto gamyboje
Žaliavas įsigijusi gamybos įmonė į apskaitą jas įtraukia naudodama sąskaitą 2011.
D2011 žaliavos ir komplektavimo gaminiai;
K271 sąskaita banke;
K443 skola tiekėjams.
Įmonės veiklai reikalingos ne tik žaliavos, bet ir medžiagos. Medžiagos – tai perdirbimo gamybos elementai,kurie procese dalyvauja vieną kartą ir į gaminamą produkcija įeina visa savo verte.Medžiagos jau būna gamyboje praėjusios bent vieną technologinio proceso stadiją, pavyzdžiui, miltai- duonos kepykloje, grietinė – sviesto gamyboje. Medžiagos gali būti pagrindinėmis kai jos sudaro gaminamos produkcijos pagrindą , pavyzdžiui , miltai-kepant duoną, o mielės dedamos į tešlą, jau bus pagalbinė medžiaga duonos gamyboje. Svarbūs gamyboje ir kita medžiagų rūšis- komplektuojami gaminiai (varžtai, detalės) be kurių negali būti užbaigta kai kurių gaminių gamyba.
Gamybos ciklo metu žaliavos pereina tris stadijas, finansinės apskaitos požiūriu:
· pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis;
· paskui nebaigtos gamybos atsargomis, kai jas perduoda gamybai ir pradeda gamybos procesą;
· nepardavus iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos tampa atsargų likučiais laikotarpio pabaigoje.
Tos įmonės, kurios iš žaliavų, medžiagų , komplektavimo detalių, produkciją pasigamina savo jėgomis, jos atsargas (pagamintą produkciją) įvertina pasigaminimo savikaina t.y. su visomis išlaidomis, kuių atsiranda produkciją pagaminus, o norint teisingai tvarkyti gamybos išlaidų apskaitą, reikia žinoti gamybos išlaidų sudėtį.
Kiekvienoje perdirbimo įmonėje išlaidos yra kitokios. Išlaidos pagal jų ryšį su technologiniu procesu skirstomos į pagrindines ir pridėtines. Pagrindinės išlaidos – tai tokios išlaidos, kurios svarbios visam technologiniam procesui. Tai žaliavų ir medžiagų vertė, darbo užmokestis gamybos darbininkams, mokesčiai, įrenginių nusidėvėjimas, elektros energija, kuras ir kitos. Pridėtinės išlaidos susijusios su gamybos valdymu ir aptarnavimu įmonėje.
Įmonės išlaidos daro didelę įtaką produkcijos savikainai. Atsižvelgiant į tai išlaidos siejamos su tiesioginėmis ir netiesioginėmis išlaidomis. Tiesioginės gamybos išlaidos – tai išlaidos, kurias be žymių sąnaudų galime tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Tiesioginėmis gamybos išlaidomis paprastai laikomos:
· pagrindinių žaliavų įsigijimo išlaidos;
· komplektuojamų gaminių išlaidos;
· tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos.
Žaliavų išlaidų vertė, įskaitoma į gaminamos produkcijos savikainą, nustatoma atsižvelgiant į pasirinktą atsargų apskaitos būdą (periodinį arba tiesioginį). Tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos apima darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių gamyboje, atlyginimų bei socialinio draudimo įmokų sumos, kurios priskiriamos konkretiems gaminiams.
Netiesioginės gamybos išlaidos – netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios išlaidos. Jų negalima priskirti konkretiems gaminiams ir jų grupėms. Netiesioginėms išlaidoms priskiriamos:
· pagalbinės medžiagos;
· netiesioginis darbo užmokestis;
· nusidėvėjimo išlaidos (gamybos įrengimų)
Netiesiogines gamybos išlaidoms priskiriamos medžiagos, kurios sunaudojamos gamyboje, bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba įeina nereikšmingai.
Netiesioginio darbo užmokesčio išlaidos apima tiesiogiai su gamyba nesusijusių, bet reikalingų, kad gamyba vyktų darbuotojų atlyginimų ir socialionio draudimo įmokų sumas. Tai dažniausiai gamybos įmonės administracijos darbuotojų darbo užmokesčio išlaidos. Kitos netiesioginės gamybos išlaidos, kurių tiesioginis ryšys su gaminamomis prekėmis negali būti tiesiogiai nustatytos, tai gamybos patalpų, gamybos įrenginių nusidėvėjimo, eksplotavimo ir panašios gamybos padaliniuose patiriamos išlaidos.
Visos netiesioginės gamybos išlaidos sąnaudomis pripažįstamos taikant pasirinktą ir apskaitos politikoje nustatytą paskirstymo būdą.
Kaip paskirtyti išlaidas įmonė pasirenka atsižvelgdama į gamybos specifiką. Kokias išlaidas įtraukti į gaminamos produkcijos savikainą, turi būti numatyta apskaitos politikoje ir turi būti atskleista aiškinamojo rašto bendrosiose pastabose.
Kai gaminama vienu metu daugiau gaminių negu vienas ir išlaidas kiekvienam gaminiui negalima nustatyti atskirai, jos turi būti tinkamai paskirstomos. Įmonės ,kuriose vyksta perdirbimo procesas, turi teisingai vesti gamybos išlaidų, pagamintos ir parduotos produkcijos savikainos apskaitą. Apskaičiuojan įmonės pagamintos per laikotarpį produkcijos savikainą, reikia atsižvelgti į gatavos produkcijos likutį laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, bei per tą laikotarpį patirtas išlaidas.

2.3. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte

Jau žinome, kad registruojant apskaitoje atsargas, reikalaujama jas įvertinti faktine įsigijimo savikaina. Tačiau ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atsargų įkainojimas apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje skiriasi. Sudarant finansinę atskaitomybę atsargos gali būti įvertintos grynąja galimo realizavimo verte.
Grynoji galimo realizavimo vertė – tai įvertinta pardavimo kaina, esant įprastoms verslo sąlygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas pardavimo išlaidas.
Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, gali būti taip kad atsargų savikaina gali būti didesnė už pardavimo savikainą, tai atsitinka jeigu atsargos buvo sugadintos, paseno, tapo nepaklausios ir jų kaina nukrito. Todėl atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės atliekamos tam, kad turto balansinė vertė neviršytų sumos, kurią gausim pardavę ar sunaudoję ta turtą įmonės veiklos ciklo metu. Grynosios galimo realizavimo vertės nustatymas ypač nepopuliarus smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse. 9-ajame verslo apskaitos standarte „Atsargos” yra reikalaujama grynąja galimo realizavimo verte įvertinti atsargas, kai galima jų pardavimo kaina pasidaro mažesnė už jų įsigijimo savikainą. Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės turi būti atliktas tam, kad turto balansinė vertė neviršytų jo tikrosios vertės. Grynąja galimo realizavimo verte gali būti įvertintos ir visos gautinos sumos, t.y. atėmus sumas, kurių nesitikima atgauti. Įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte yra viena iš svarbiausių naujovių, įdiegus Verslo apskaitos standartą. Tačiau praktikoje turto įkainojimas grynąja galimo realizavimo verte sunkiai prigyja todėl, kad nėra patikimo būdo, kaip tą vertę nustatyti. Be to, pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių atsargos ar kitas turtas buvo nukainoti daugiau negu įsigijimo savikaina, reikalaujama nukainojimo sumą atstatyti. Atstatytoji vertė negali būti didesnė už atsargų įsigijimo savikainą.
9 – ajame verslo apskaitos standarte „Atsargos” reikalaujama, kad ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonė turi pateikti kuo patikimesnius ir tikresnius duomenis apie turimų atsargų vertę. Grynoji galimo realizavimo vertė būtų nustatoma remiantis patikimais įrodymais, kuriuos galima gauti tuo metu, kai įvertinamos atsargos. Grynoji galimo realizavimo vertė gali būti mažesnė už atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikainą, kai:
§ atsargos sugedo ar yra sugadinamos;
§ pasensta morališkai;
§ jas parduoti nuostolinga, dėl pasirinktos įmonės pardavimo išlaidos;
§ sumažėjo šių atsargų rinkos kaina.
Paprastai grynoji galimo realizavimo certė gali būti nustatoma:
1. Pagal kiekvieną atsargų vienetą;
2. Pagal vienarūšes arba panašios paskirties atsargų grupes;
3. Negalima nukainoti visas įsigytas atsargas arba visą pagamintą produkciją bendrai.
Teisingiausia informacija gaunama nukaionojant kiekvieną atsargų vienetą. Jei tai padaryti netikslinga ar neįmanoma, atsargos gali būti nukainojamos vienarųšių atsargų grupėmis.
Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės atliekamos finansinės atskaitomybės sudarymo dieną. Kaip apskaičiuojama grynoji galimo realizavimo vertė kaip pavyzdį pateiksime lentelę su konkrečiais skaičiais 6 pav.

1 lentelė. Grynoji galimo realizavimo vertės apskaičiavimas

Atsargų rūšys Įsigijimo vertė Grynoji galimo realizavimo vertė Parinkto mažesnioji iš jų
ABCD 22175327 27243520 22173520
Iš viso atsargų: 119 106 94

Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad įsigijimo vertės sumažėjimas yra 25 lt (119 lt – 94 lt). Įsigijimo vertės sumažėjimasregistruojamas kontrerinėje atsargų sąskaitoje 201 “ Vertės sumažėjimas” (-). Pagal šio standarto nuostatas tokie nuostoliai priskiriami atsakaitinio laikotarpio, kuriuo jie susidarė, veiklos sąnaudomis.
Atliekami buhalteriniai įrašai:
D 6131 Veiklos sąnaudos( atsargų vertės sumažėjimo sąnaudos);
K201 Atsargų vertės sumažėjimas.
Pasikeitus pardavimo aplinkybėms, t.y. kai grynoji realizavimo vertė išauga, reikalingas atsargų nukainojimo atsatatymas. Ta suma turi būti didesnė už įsigijimo savikainą.
Pasirinkdami turto ar įsipareigojimų įvertinimo būdus , finansinės atskaitomybės rengėjai turi įsitikinti, kad turto ir įsipareigojimų vertė nėra nepagrįstai nei padidinta , nei sumažinta. Visais atvejais geriau aiškinamojo rašto pastabose sąžiningaio parašyti, kad, sudarant finansinę atskaitomybę ir įkainojant turtą, buvo taikomas įsigijimo savikainos būdas ir faktiškai nuvertėjusioms atsargoms nebuvo nustatyta grynoji galimo realizavimo vertė, nei melagingai teigti, kad įmonė taikė grynosios galimo realizavimo vertės būdą, nes taip reikalaujama pagal Verslo apskaitos standartus. Deklaravimas to, kas nedaroma, gali būti traktuojamas kaip sąmoningas informacijos vartotojų klaidinimas.

2.4. Atsargų sunaudojimo apskaitos būdai

Atsižvelgdamos į savo vidaus poreikius ir atsargų apimtį, įmonės gali pasirinkti atsargų sunaudojimo apskaitos būdą – atsargas apskaityti nuolat t.y. toks būdas kai buhalterinės apskaitos sąskaitose registruojama kiekviena su atsargų sunaudojimu arba pardavimui susijusi operacija, pavyzdžiui, parduotuvei kasos aparatas yra skirtas prekėms nurašyti ir atsargas apskaityti. Periodiškai apskaitomų atsargų būdas t.y. toks būdas, kai atsargų likučių savikaina ir parduotų prekių savikaina buhalterinės apskaitos sąskaitose užregistruojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atlikus atsargų likučių inventorizaciją.
Periodiškai registruojamų atsargų būdas taikomas tose įmonėse, kur nekaupiamas didžiulis atsragų kiekis. Jas įsigijant labai svarbu nustatyti parduotų prekių per ataskaitinį laikotarpį savikainą, ir ataskaitinio laikotarpio pabaigos ir pradžios atsargų (prekių) likutį. Šie rodikliai lemia parduotų prekių savikainą, o kartu ir pelno dydį. Tai galima užrašyti tokia lygybe:

+ – =

Taigi periodinių atsargų sunaudojimo apskaitos būdas nevykdamos kiekvienu momentu.
1. Atsargų sąskaitose (2014) – prekės skirtos perparduoti (debetuojami ) registruojami tik likučiai atsargų, neatsispindi nei pirkimas nei pardavimas.
2. Atsargų pirkimus atspindi tik 6 kl., sąskaita 6002 – kuri laikotarpio pabaigoje uždaroma:
D 6002 pirkimai;
K443 skola tiekejams;
K271 sąskaita banke;
K2021 išankstiniai apmokėjimas tiekėjams.
3. Parduotų ar sunaudotų atsargų savikaina kiekvieną kartą dokumentuose nefiksuojama ir apskaitoje neregistruojama.
4. Atsargų likučiai inventorizuojami kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje ir įregistruojami sąskaitoje D2014.
Inventorizaciją reikia atlikti labai kruopščiai ir tiksliai, kad gautume teisingus atsargų likučius natūriniais vienetais. Po to juos įkainojame ir apskaičiuojame parduotų prekių savikainą, kuri ir lemia pelno dydį.
Parduotų prekių savikainą ar žaliavų sąnaudas galime užrašyti formule:
PPS = Lpr + Pp – Lpab.
PPS – parduotų prekių savikaina;
Lpr – likutis pradžiai;
Pp – prekių (žaliavų) pirkimai;
Lpab. – likutis laikotarpio pabaigai.
Pagrindinis periodiškai registruojamų atsargų būdo privalumas mažesnės buhalterinės sąnaudos. Šis būdas tinkamas naudoti prekybos įmonėse, kur didelė atsargų nomenklatūra ir nedideli jų likučiai.
Pagrindiniai trūkumai tokie:
· neteikia operatyvios informacijos, nes kiekvieną dieną nežinomi atsargų likučiai;
· prekių sumažėjimas dėl nuostolių, vagysčių, netekčių automatiškai nurašomi į parduotų prekių savikainą nepagrįstai ją padidinant.
Labiau Lietuvos įmonėse populiarus ir naudojamos nuolat apskaitomų atsargų būdas. Atitinkamose atsargų sąskaitose įrašai daromi po kiekvienos operacijos, registruojant prekių pirkimo ir pardavimo atvejus. Nuolat atskaitomų atsargų metodas duoda kur kas tikslesnį atsargų judėjimovaizdą, tačiau jis pasižymi didelėmis darbo sąnaudomis. Nuolat registruojamų atsargų būdas taikomas įmonėse, prekiaujančiomis brangiomis mašinomis, juvelyriniais dirbiniais, antikvariniais daiktais, kur kiekvienas prekių padidėjimas ar sumažėjimas registruojamas tiesiogiai atsargų sąskaitoje. Tai galima užrašyti tokia lygybe:

+ =

Kiekviena prikimo operacija fiksuojama sąskaitojec 214 “Pirktos prekės skirtos perparduoti”. Kiekvienas pardavimo atvejis 6000 sąskaitoje “Parduotų prekių savikaina”. Įsigijus prekę atliekama tokia sąskaitos korespondencija.
D2014 pirktos prekės skirtos perparduoti
K271 sąskaitos bankuose
K443 skola tiekėjams
K2021 išankstiniai apmokėjimai tiekėjams.

Parduodant prekes skolon ar gaunant pinigus iš karto į banką registruojame:
D271 sąskaita banke
D241 pirkėjų skolos
K5001 pardavimo pajamos.

Kartu su pardavimu registruojamos ir parduotų prekių savikaina 6 kl.sąskaitoje:
D6000 parduotų prekių savikaina
K2014 pirktos prekės skirtos perparduoti.

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, sąskaita 6000 (parduotų prekių savikaina) uždaroma per sąskaitą 3901 (pajamų ir sąnaudų suvestinė). Sąskaita 5001 pardavimo pajamos taip pat uždaromos per sąskaitą 6000. Ir pajamos palyginamos su sąnaudomis apskaičiuojamos finansinis rezultatas – pelnas (nuostolis).
Taikant šį apskaitos būdą, ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nereikia atlikti koreguojančių įrašų.
Nuolatinė prekių apskaita neapsaugo nuo natūralios ar kitų netekimų, todėl retkarčiais būtina atliti prekų inventorizavimą. Inventorizacijos rezultatus t.y. trūkumą ar perteklių, būtina įrašyti vadovaujantis inventorizavimo tvarka.

2.5. Atsargų inventorizacija

Kiekvienas savininkas rūpinasi, kad jo turtas būtų saugus, efektyviai ir tikslingai naudojamas. Šiems tikslams įgyvendinti sukuriamas ištisas savininkų ir įmonės turto naudojimo kontrolės sistemos. Viena iš sudedamųjų tokių sistemų dalių yra turto buvimo įmonėje patikrinimas natūra. Šis patikrinimas yra pavadintas inventorizacija (iš lotynų kalbos žodžio inventorium – sąrašas, aprašas). Inventorizacijos būtinumą nustato apskaitą reglamentuojantys teisės aktai.
Inventorizacijos metu kaip ir kito įmonių turto nustatoma ir atsargų faktinis buvimas įmonėje. Patikrinti atsargas įmonėje natūra ir jo rezultatą palyginti su buhalterinės apskaitos duomenimis pravartu ir savininkams, ir jų interesams įmonėje atstovaujantiems įmonės vadovams. Atsargos, kaip ir visas įmonės turtas, natūra tikrinamas dėl kelių priežasčių: norint garantuoti turto saugumą, kad jis nebūtų naudojamas ne įmonės naudai, siekiant išsiaiškinti jo buvimą, naudojimo efektyvumą, tolesnio naudojimo galimybes. Patikrinimas natūra, padeda išsiaiškinti, koks turtas liko, kiek netekta, realizuota, apgadinta. Dar viena priežastis, dėl ko privaloma atlikti inventorizaciją, tai, kad dabar leidžiama atsargas apskaityti periodiškai, neregistruojant apskaitoje kiekvieno išlaidų dokumento nuosekliai pagal surašymo datą. Atsargų inventorizacija apskaitant jas periodiškai – pagrindinis būdas nustatyti sunaudotų atsargų kiekį.
Pagal dabartinius apskaitą reglamentuojančius norminius aktus įmonėse kaip atsargas yra apskaitomos gamyboje naudojamos žaliavos, medžiagos, komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, prekės, pirktos perparduoti, tarp jų ir ilgalaikio materialiojo turto objektai, skirti perparduoti. Kai kuriose įmonėse kaip atsargos apskaitomi ilgiau kaip metus naudojami daiktai, kurių vertė yra mažesnė už įmonės nustatytą ilgalaikio turto vertę. Visas šis įmonės turtas taip pat turi būti inventorizuojamas. Atsargų inventorizaciją reglamentuoja Inventorizacijos Tvarkos punktai. Pasiruošiant atsargų inventorizacijai atsargos turi būti surūšiuojamos pagal inventorizavimo būdą: skaičiuotinos, matuotinos, svertinos atsargos, kurių kiekis nustatytinas techniniais skaičiavimais.
Kadangi atsargų paprastai būna daug, prieš rašant į inventorizacijos aprašą, jos yra skaičiuojamos, sveriamas ar matuojamas. Kiekvienas skaičiavimas, svėrimas ar matavimas registruojamas skiačiavimo lape. Baigus tikrinti, visi gauti duomenys sudedami suma užrašoma skiačiais ir žodžiu, pasirašo skaičiavę ir registravę duomenis komisijos nariai ir tik tuomet nustatytas kiekis įrašomasį inventorizacijos aprašą.
Inventorizacijos metu leidžiama atsargas iš saugojimo vietų pagal vidaus apskaitos ar įrašytus pardavimo dokumentus priimti ir išduoti, tačiau jos turi būti įrašomos į atskirus aprašus. Prekybos įmonėse į atskirus aprašus surašomos prekės, kurių realizavimo terminas baigiasi ar jau praėjo.
Dalis atsargų įmonėse apskaitoma kaip nebaigta gamyba. Tai įvairūs ruošimai, iš sandėlio į cechus išduoti komplektavimo gaminiai, detalės, pagalbinės medžiagos ir panašiai. Prieš pradedant inventorizuoti nebaigtą gamybą, reikia visus gatavus gaminius užpajamuoti kaip gatavą produkciją. Pusgaminiai priskiriami nebaigtai gamybai, jeigu galima nustatyti, kiek ir kokių detalių ar ruošinių gamybos proceso metu keičia pavidalą, pavyzdžiui, iš miltų ruošiama tešla, iš mėsos daromi pusgaminiai. Tokiais atvejais vadovaujamasi patvirtintais standartais, technologijomis, skaičiavimais. Nustatyti trūkumus ar perteklių kai kuriais atvejais galima tik netiesiogiai.
Atliekant nebaigtos gamybos inventorizaciją, reikia nepamiršti technologinių procesų įtakos žaliavų ar atsargų kiekiams, įvertinti leistinas matavimo ar svėrimo paklaidas. Perdirbimo
įmonėse, kur vyksta nenutrūkstami gamybos procesai, dalis atsargų visuomet būna gamybos linijose. Jos paprastai jau būna įformintos išdavimo iš sandėlio į gamybos veiklą dokumentais ir turi būti priskiriamos nebaigtai gamybai. Atsargų kiekiai nustatomi techniniais skaičiavimais.
Vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, būtina inventorizuoti ir įmonėje nesančias, bet jai priklausančias atsargas, vadinamąsias atsargas kelyje. Išsiųstos perdirbti žaliavos ir medžiagas, prekės, už kurias jau sumokėta ir gauta sąskaita faktūra, bet jų tiekėjas dar nepristatė, pagaminta produkcija, dar neatsiimta iš gamintojo, į objektus išgabenti įrankiai turi būti apskaitomi sąskaitoje 205 Atsargos kelyje. Į inventorizacijos aprašus surašomi duomenys iš išsiuntimo dokumentų.
Prie atsargų kelyje priskiriamos ir importuojamos atsargos, už kurias įmonė jau sumokėjo ir turi įsigijimo dokumentus.
Atlikus įmonės atsargų inventorizaciją, aprašai perduodami į buhalteriją sutikrinti su apskaitos duomenimis. Jeigu atsargos apskaitomos nuolat, kokrečių kainų ar svertinio vidurkio būdu išvedamomis kainomis, atsargos įvertinamos pagal apskaitos duomenis ir išvedami konkrečių nerastų atsargų trūkumų dydžiai. (Atsargų pertekliaus įvertinimas atliekamos įmonės vadovo nustatyta tvarka). Kai atsargos įmonėje apskaitomos periodiškai, rasti faktiški likučiai (pagal inventorizacijos aprašus) turi būti įkainoti atitinkamos atsargų rūšies, įsigytos paskiausiai prieš inventorizacijos pradžią, kainomis. Inventorizacijos rezultatai turi būti nustatomi įsigijimo verte.
Po inventorizacijos nustačius perteklių arba trūkumą, vadovas turi priimti sprendimą dėl duomenų skirtumo panaikinimo, o apskaitos registruosebe be vadovo sprendimo įrašų daryti negalima, todėl naudojama 398 sąskaita (laukimo sąskaita). Pvz:, nustatytas 2000 lt trūkumas. Laukiant, kad vadovas priims sprendimą, daromas įrašas.

D 398 laukimo sąskaita 2000Lt
K 20 atsargos 2000Lt

Vadobas savo sprendimą apie inventorizacijos metu nustatytų faktinių turto likučių nesutapimo su apskaitos duomenimis pašalinimą turi įforminti įsakymu, kuriame nurodo už kokias vertybes reikia išieškoti iš kaltų asmenų, ką laikyti įmonės netekimais. Tam tikra dalis, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, gali būti nurašoma į sąnaudas kaip natūralioji netektis.
Buhalterijoje, gavus vadovo įsakymą, rašoma, buhalterinė pažyma ir daromi įrašai apskaitos registruose.
Jei atsargų perteklius – jos pajamuojamos
D20 prekės
K60 parduotų prekių savikaina
K61 sąnaudos
Jei nustatomas atsargų trūkumas (natūrali netektis)
D6109 veiklos sąnaudos
K20 atsargos
Jei dėl trūkumo kaltas atsakingas asmuo. Jis turi padengti trūkumą, tai:
D2435 atsakingas asmuo
K20 atsargos.
Norint įmonėje išvengti tokių bėdų , reikia skirti daug dėmesio analitinei įmonės turto apskaitai, operacijų dokumentavimui, nes trūkumai ir perteklius gali atsirasti ir dėl netikslaus prekės pavadinimo pirminiuose dokumentuose.

3. ATSARGŲ APSKAITOS PRAKTINĖ SITUACIJA

Kaip vyksta atsargų judėjimas įmonėje , kaip jos apskaitomos ,kokios atliekamos ūkinės operacijos , galime pavaizduoti konkrečiais pavyzdžiais.
Sakykime turime įmonę- UAB „Ąžuolas” , kurios veikla-didmenine prekyba baldais.Įmonė nėra PVM mokėtoja. Jos rekvizitai:
UAB „Ąžuolas”
Kalvarijų 32, Vilnius
Įmonės kodas 11122233
Įmonėje dirba keturi darbuotojai : direktorius Jonas Jonaitis, buhalterė Ona Onaitytė, vadybininkas Petras Petraitis, sandėlininkas Marius Vėsaitis.
UAB„Ąžuolas” atsargų apskaitą aprašė apskaitos politikoje, kurią patvirtino įmonės vadovas.
Įmonės apskaitos politikoje numatyta,kad:
1. Atsargos apskaitoje registruojamos įsigijimo savikaina.
2. Į įsigijimo savikainą įtraukiama: pirkimo kaina (ji gali būti mažinama suteiktomis nuolaidomis), mokesčiai, transporto ir kitos reikšmingos išlaidos.
3. Pastovios ir nereikšmingos išlaidos pripažįstamos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis.
4. Nuolaidos ,kurios buvo suteiktos po atsargų pirkimo, jų suma mažinama parduotų prekių savikaina,už tą laikotarpį kurį nuolaidos buvo suteiktos.
5. Sudarant finansinę atskaitomybę atsargos įvertinamos įsigijimo savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte.
6. Parduotos atsargos įkainojamos FIFO metodu, darant prielaidą , kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiau įsigytos atsargos.
7. Atsargos įmonėje apskaitomos taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą.
8. Atsargų likučių savikaina ir parduotų prekių savikaina apskaitoje registruojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, atlikus likučių inventorizaciją.

Įmonė UAB„Ąžuolas” 2006m gruodžio mėn. 3 d . iš UAB„Klevas” , gaminančios baldus,nusipirko skolon baldus, skirtus perparduoti. Gauta sąskaita faktūra (žiūr. 1 priedą), pagal kurią apskaitoje prekės registruojamos sąskaitose:
D6002 Pirkimai 35300 Lt
K443 Skola tiekėjams 35300 Lt

Prekės į įmonę atsivežtos samdomu transportu .Už suteiktas pervežimo paslaugas AB„Tarptautiniai pervežimai” išrašė sąskaitą (žiūr. 2 priedą).Transporto paslauga registruojama sąskaitoje pirkimai:
D6002 Pirkimai 900 Lt
K443 Skola tiekėjams 900Lt
Kadangi įmonės apskaitos politikoje numatyta , kad transporto išlaidos priskiriamos prie reikšmingų, jos įtraukiamos į prekių savikainą.Tam yra surašoma buhalterinė pažyma ,kurioje transporto paslaugos įtraukiamos į baldų savikainą (žiūr.3 priedą ). Matome , kad nustatant atsargų įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedamos su atsigabenimu susijusios išlaidos.
Toliau prekės skirtos perparduoti keliauja į sandėlį, čia prekės užpajamuojamos,surašomas materialinių vertybių užpajamavimo aktas, kurį pasirašo materialiai atsakingas asmuo – sandėlininkas (žiūr. 4 priedą ).
Atsargos ,šiuo atveju, baldai skirti perparduoti, įmonėje apskaitomos taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą. Kiekvienos rūšies atsargoms užvedamos atsargų apskaitos kortelės kuriose bus fiksuojami visi ataskaitinio laikotarpio pirkimai( žiūr.5 priedą ).Pardavimai nebus fiksuojami ,nes pagal įmonės pasirinktą apskaitos politiką, taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būdas.
Per ataskaitinį laikotarpį UAB„Ąžuolas” pardavė baldų pagal sąskaitą –faktūrą (žiūr. 6 priedą). Šis pardavimas atsargų apskaitos kortelėje nefiksuojamas.
Prekių likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičioujamas inventorizacijos būdu. Inventorizaciją reikia atlikti kruopsčiai ir tiksliai, kad gautume teisingus atsargų likučius natūriniais vienetais. Atlikus inventorizaciją, pagal visus Inventorizacijos tvarkoje keliamus reikalavimus, sudaromas atsargų inventorizacijos aprašas (žiūr. 7-8 priedą ), kuriame faktinis prekių likutis palyginamas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Likučiams sutapus, kadangi įmonėje naudojamas periodiškai registruojamų atsargų būdas, parduotų prekių savikaina apskaičiuojama nustačius atsargų likutį pagal inventorizacijos duomenis. Rašoma buhalterinė pažyma (žiūr. 9 priedą ). Sukaupta prekių įsigijimo išlaidų suma iš sąskaitos 6002 Pirkimai perkeliama į sąskaitą 6000 Parduotų prekių savikaina ir pripažįstamos sąnaudos. Sąskaita 6002 Pirkimai užsidaro, likučio nelieka. Šis įrašas vadinamas koreguojančiu.
D 6000 Parduotų prekių savikaina 36200Lt
K6002 Pirkimai 36200Lt
Neparduotų prekių prekių likutis įregistruojamas įrašu:
D2014 Pirktos prekės skirtos perparduoti 11666Lt
K6000 Parduotų prekių savikaina 11666Lt

Šis likutis bus ir pradinis naujo ataskaitinio laikotarpio likutis.Neparduotų prekių likutis iš sąskaitos2014 Pirktos prekės, skirtos perparduoti bus įrašomos į sąskaitą 6000 Parduotų prekių savikaina.

IŠVADOS

1. Kursiniame darbe aptarėme pagrindinę informaciją kas yra atsargos ir kaip jos apskaitomos ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje.
2. Atsargų įkainojimo metodai turi būti parenkami atsižvelgiant į tų atsargų realų judėjimą įmonėje bei ekonominę tokią įkainojimo prasmę: FIFO metodas tiksliau atspindi atsargų sumą balanse, o LIFO leidžia teisingiau apskaičiuoti įmonės veiklos rezultatus. Apskaitant atsargas, galima taikyti svertinio vidurkio ar konkrečių kainų atsargų įkainojimo būdus. Tokiu būdu gaunama visapusiškesne ifnformacija, apibūdinanti atsargų judėjimą įmonėje.
3. Registruojant apskaitoje atsargas, jos įvertinamos faktine įsigijimo savikaina. Savikainai daro įtaką įvairūs veiksniai: prekių kainų nuolaidos, nukainojimas, prekių atsivežimo sąnaudos.
4. Gamybos įmonėse atsargos įvertinamos pasigaminimo savikaina, kuri siejama tiersioginėmis ir netiesioginėmis išlaidomis.
5. Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę atsargos gali būti įvertintos įsigijimo arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant įtai kuri yra mažesnė.
6. Atsargos įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos pirkimo dieną galiojančiu oficialiu Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos ir užsienio valiutos keitimokursu ar santykiu.
7. Atsargų sunaudojimas gali būti apskaitomas nuolat ir periodiškai, priklausomai nuo įmonės vidaus poreikių ir pagal atsargų apimtį.
8. Inventorizacija atliekama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, ne tik tam, kad apskaityti likučius, kai atsargos apskaitomos periodiškai, bet ir viso įmonės turto naudojimo kontrolei. Ji privaloma visoms įmonėms metų pabaigoje.
9. Mokesčių įstatymai nereglamentuoja ir neriboja atsargų įvertinimo metodų taikymo, todėl įmonės gali pasirinkti joms parankiausią.
10. Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turi būti atskleista atsargoms vertinti taikyta apskaitos politika ir savikainos nustatymobūdas.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. BŪDVYTIENĖ, Dalė. Kaip atlikti inventorizaciją ir dokumentuoti jos rezultatus. Vilnius: Pačiolio leidykla, 1999. – 64 p. – ISBN 9986-487-86-2.
2. IVANAUSKIENĖ, Aldona. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vadovėlis auštosioms mokykloms. Vilnius: Leidykla TEV. 2006. – 211- 260 p. – ISBN 9955-680-38-5.
3. GUDAITIENĖ, Ona. Apskaitos pradmenys. Mokomoji knyga. Antra papildyta ir pataisyta laida. Vilnius: Vilniaus kolegija. Leidykla UAB Ciklonas. 2004. – 104 p. ISBN 9955-519-27-
4. MAČERNIENĖ, Dalia. 2006 metų finansinės atskaitomybės praktiniai aspektai. Vilnius: Leidėjas UAB “ Apsakaitos ir audito žinios”. 2006. – 120- 130 p. ISBN 9955-9833-1-0.
5. DAUSKURDAS,V.; JAGMINAS, V.; BŪDVYTIENĖ, D.; JUŠKAUSKAS, G.; KALČINSKAS, G.; et a/ Kaip išvengti didelių mokesčių laiku ir visus juos sumokant: [ vadovėlis] Vilnius: Pačiolio leidykla. 1997. – 95 p. ISBN 9986-487-56-0.
6. [Žiūrėta 2007 spalio 31d.]. Prieiga per interneą:< http://www.apskaitosinstitutas.lt/docs/9-atsargos.doc)>,
7. Priega per internetą:< http://www.buhalteriams.lt/)>

Priedai:

1 priedas

Pardavėjas: Pirkėjas:
AB „Klevas” UAB „Ąžuolas”
Žalgirio g. 25, Vilnius Kalvarijų g.32
Įm. Kodas 123456789 Įm. Kodas111222333

Sąskaitos data: 2006 12 03
Mokėjimo terminas: 2007 01 02

SĄSKAITA FAKTŪRA
Serija KLM Nr. 0223

Eil.Nr. Prekės Mat.Vnt Kiekis Vieneto kaina Suma
1. Kėdė KDE vnt 500 25 12500 lt
2. Kėdė BOSO vnt 150 54 8100 lt
3. Rašomasis stalas vnt 100 147 14700 lt
Viso: 35300 lt

Bendra suma žodžiais: Trisdešimt penki tūkstančiai trys šimtai litų

Sąskaitą išrašė:

Sąskaitą gavo: vadybininkas Petras Petraitis

2 priedas

SĄSKAITA FAKTŪRA
Serija TG Nr.9541

AB „Tarptautiniai gabenimai” 2006 m. gruodžio mėn.03d.

Adresas: Kirtimų g. 32, Vilnius Įmonės kodas: 222456789
Tel. 278 01 24

AB „Bankas”
A.s. LT20 0702 0000 0101 0101

Pirkėjas: UAB „Ąžuolas”

Adresas: Kalvarijų g. 32, Vilnius

Įmonės kodas 111222333

Pavadinimas Suma
Transporto paslaugos 900.00

Suma

Suma žodžiais:Devyni šimtai litų____

Sąskaitą išrašė: _____________________________

Sąskaitą gavo: __vadybininkas Petras Petraitis_____

4 priedas

UAB „Ąžuolas”
Įm. Kodas 11122233 MATERIALINIŲ VERTYBIŲ UŽPAJAMAVIMO AKTAS Nr.1
Kalvarijų g. 32 ,Vilnius 2001-12-03____
(data )

Materialiai atsakingas asmuo: sandėlininkas _

MATERIALINIŲ VERTYBIŲ GAVIMO DOKUMENTAS
AB „Klevas”___________________
Sąskaita faktūra KLM Nr.0223 2007-12-03

Kodas Pavadinimas Mat.vnt. Kiekis Kaina Suma litais
1000 Kėdė KDE vnt 500 25,63 12815
1002 Kėdė BOSO vnt 150 55,50 8325
1003 Rašomasis stalas vnt 100 150,60 15060
Iš viso: 36200

Priėmė: sandėlininkas _Marius Vėsaitis
(pareigos, vardas, pavardė, parašas)

3 priedas

UAB „ĄŽUOLAS”
Įmonės kodas 111222333
Kalvarijų 32, Vilnius

2006 gruodžio 06 d

BUHALTERINĖ PAŽYMA Nr. 1

2006 metų gruodžio 03 dieną iš UAB„ KLEVAS” buvo įsigyta prekių. Prekės buvo atsivežtos samdytu transportu ,todėl nustatoma įsigytų prekių savikaina:
Prekės vnt kaina suma Transporto išlaidos Bendra suma Prekės savikaina
1 Kėdė KDE 500 25 12500 315 12845 25.63
2 Kėdė BOSO 150 54 8100 225 8325 55.50
3 Rašomasis stalas 100 147 14700 360 15060 150.6

Viso: 35300 lt 900 lt 36200 lt 231.73 lt

Nustatyta: kėdės KDE savikaina – 25.63 lt
Kėdės BOSO savikaina-55.50 lt
Rašomojo stalo savikaina-150.60 lt

Buhalterė ____Ona Onaitytė____
Vardas, pavardė, parašas

6 priedas

Pardavėjas Pirkėjas
UAB„ ĄŽUOLAS” UAB„CENTRAS”
Kalvarijų g 32 Mokyklos g 75
Įm. Kodas 111222333 Įm. Kodas453686211

Sąskaitos data: 2006 12 15
Mokėjimo terminas: 2007 01 15

SĄSKAITA FAKTŪRA
Serija MMM Nr. 0123

Eil.Nr. Prekės Mat.Vnt Kiekis Vieneto kaina Suma
1. Kėdė KDE vnt 300 38.40 11520 lt
2. Kėdė BOSO vnt 100 83.25 8325 lt
3. Rašomasis stalas vnt 75 225.90 16942.5 lt
Viso: 36787.5 lt

Bendra suma žodžiai: Trisdešimt šeši tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt septyni Lt 50 ct

Sąskaitą išrašė:__vadybininkas Petras Petraitis________
(pareigos, vardas, pavardė, parašas)
Sąskaitą gavo:__________________________________
(pareigos, vardas, pavardė, parašas)

UAB „ĄŽUOLAS “ 5 priedas

(įmonės pavadinimas)
111222333
(įmonės kodas)

ATSARGŲ APSKAITOS KORTELĖ Nr. 1
Pavadinimas Kėdės KDE Mat. atsakingas asmuo sandėlininkas P. Petraitis
Matavimo vnt.___vnt__

Eil.nr Data Dok.nr Operac.pavad. Sunaudota Likutis
kiekis Kaina Lt Suma Lt kiekis Kaina Lt Suma Lt kiekis Kaina Lt Suma Lt
1 20071203 s-f223 UAB”Klevas” 500 25.63 12815
2 20071215 s-f UAB “Centras” 300 38.40 11520 200 25.63 5126

ATSARGŲ APSKAITOS KORTELĖ Nr.2
Pavadinimas Kėdės BOSO Mat. atsakingas asmuo sandėlininkas P. Petraitis
Matavimo vnt. Vnt
Eil.nr Data 2007 Dok.nr Operac.pavad. Sunaudota Likutis
kiekis Kaina Lt Suma Lt kiekis Kaina Lt Suma Lt kiekis kain a Lt Suma Lt
1 12.03 s-f123 UAB”Klevas” 150 55.50 8325
2 12.15 s-f UAB “Centras” 100 83.25 8325 50 55.50 2775

ATSARGŲ APSKAITOS KORTELĖ Nr.3
Pavad: Rašomasis stalas Mat. atsakingas asmuo sandėlininkas P. Petraitis
Matavimo vnt. Vnt
Eil.nr Data Dok.nr Operac.pavad. Sunaudota Likutis
kiekis Kaina Lt Suma Lt kiekis Kaina Lt Suma Lt kiekis Kaina Lt sumaLt
1 12.03 s-f123 UAB”Klevas” 100 150.6 15060
2 12.15 s-f UAB “Centras” 75 225.9 16942.5 25 150.6 3765

9 priedas

UAB „ĄŽUOLAS”
Įm.kodas 111222333
Kalvarijų 32, Vilnius
2006-12-31

Buhalterinė pažyma

2006 m gruodžio 31 dienai rasti tokie prekių likučiai:
o iš viso pirkimų (6002 sąskaita) 36200Lt
o 2006-12-312 inventorizacijos metu nustatytas prekių likutis –11666 Lt
o tai parduotų prekių savikaina –24534 Lt

Daromi tokie sąskaitų įrašai:
D 6000 Parduotų prekių savikaina 36200Lt
K 6002 Prekių pirkimai 36200 Lt

D 2014 Prekės skirtos perparduoti 11666Lt
K 6000 Parduotų prekių savikaina 11666Lt

Buhalterė Ona Onaitytė (parašas)

7 priedas
UAB „Ąžuolas“
(Įmonės pavadinimas)

111222333
(Įmonės kodas)

INVENTORIZACIJOS APRAŠAS
2006 m.gruodžio mėn. 31d. Nr. 1
Vilnius
(sudarymo vieta)

_______Atsargos____________________
(Turto pavadinimas)
_____Sandėlis, Kalvarijų g. 32 Vilnius___
PAGRINDAS – 2006 m. gruodžio mėn. 28 d. įsakymas Nr. A11 Dėl metinės inventorizacijos atlikimo
(Įsakymo pavadinimas)

Komisijos sudėtis:

komisijos pirmininkas ___Vyr. buhalterė_ Ona Onaitytė
(Pareigos) (Vardas, pavardė)
nariai _vadybininkas Petras Petraitis
(Pareigos) (Vardas,pavardė)
______________ _____________
(Pareigos) (Vardas, pavardė)

Inventorizacija atlikta pagal __2006.12.31 apskaitos duomenis
(Data)
Materialiai atsakingas asmuo _______ sandėlininkas Marius Vėsaitis_____
( Pareigos, vardas, pavardė)

PATVIRTINIMAS
Iki inventorizacijos pradžios visi vetrybių užpajamavimo ir nurašymo dokumentai pateikti buhalterijai, visos materialinės vertybės perduotos mano (mūsų) materialinėn atsakomybėn, užpajamuotos, o išduotosios – nurašytos.
Paskutiniojo perduoto į buhalteriją pajamų dokumento Nr. _______________________________

Paskutiniojo perduoto į buhalteriją išlaidų dokumento Nr. _______________________________

Materialiai atsakingas asmuo ___________sandėlininkas Marius Vėsaitis_______
(Pareigos) (Vardas, pavardė)
Inventorizacija pradėta ________________2006 m. gruodžio 31 d., 9 val._____________

Inventorizacija baigta ________________2006 m. gruodžio 31 d., 11 val.____________

Inventorizacijos aprašas surašytas ____sandėlis, Kalvarijų g. 32, Vilnius____________

Šį inventorizacijos aprašą sudaro ________________2 (du)______________________
(Lapų kiekis skaičiais ir žodžiais)

8 priedas

Inventorizacijos aprašo Nr. . 1 intarpas

ATSARGŲ INVENTORIZACIJOS APRAŠAS 1 lapas

EIL.NR Prekinės materialinės vertybės Matavimo vnt Įsigijimo vertėLt Faktinis likutis Buhalterijos apskaitos duomenimis
Kiekis Suma Kiekis SumaLt
1 Kėdė KDE VNT 25.63 200 5126 200 5126
2 Kėdė BOSO VNT 55.50 50 2775 50 2775
3 Rašomasis stalas VNT 150.6 25 3765 25 3765

VISO: 275 11666 Lt 275 11666Lt

Visų lape įrašytų turto objektų kiekių suma 275 (Dušimtai serptyniasdešimt penki
(skaičiais ir žodžiais)

Paskutinis lape esančio įrašo eilės numeris 3 (trečias)____________________________
(skaičiais ir žodžiais)