K. Donelaičio “Metai” analizė

 

Maždaug dešimtmetį (1765-1775 m.) K.Donelaitis rašė savo pagrindinį kūrinį “Metai”, susidedantį iš keturių giesmių, atitinkančių metų laikus. “Metams” įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai “Metus” sieja su literatūros tradicija.
Pradėjus skaityti poemą, pirmiausia į akis krinta tikroviškas gamtos ir su ja susijusios buities traktavimas. Gamtinė tematika nepaprastai plati ir įvairi, rodanti, kad autorius rėmėsi savo patirtimi. K.Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. Antai “Pavasario linksmybės” pradedamos ryškiu gamtos atbudimo paveikslu: “Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir šaltos žiemos triūsus pargriaudama juokės…”. “Vasaros darbuose” poetas neduoda gamtinės įžangos, tačiau ir čia nestinga vasaros gamtos bruožų. Su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime. Vaizdinga ir “Žiemos rūpesčių” gamtinė preliudija. Ypač svarbų vaidmenį atlieka saulė. Ji – gyvybės žemėje palaikyloja, pavasarį pažadina ir atgaivina gamtą, vasarą vargina būrus, bet brandina javus, džiovina pašalius. Poemoje saulė galinga gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija.
Gamtos kaita kartu simbolizuoja žmogaus amžių, greitai praslenkančius gyvenimo tarpsnius. Gamtos ir žmogaus paralelė atskleidžia poeto gilų susimąstymą dėl gyvenimo trapumo. Tačiau “Metuose” poetas teigia gyvybę, augimą, atkaklumą. Poeto talento galia skatina žmogų įsiklausyti į gamtą, atsiduoti jos ritmui. Gamta yra būrų darbo ir veiklos fonas, glaudžiai sulydoma su būrų gyvenimu. Ji vaizduojama objektyviai. per ilgaamžę būrų patirtį. Poemoje vaizduojami būrai iš Vyžlaukio valsčiaus. Jų yra apie 40 vyrų ir 15 moterų. Būrai skirstomi į teigiamus (“viežlybus”) ir neigiamus (“nenaudėlius”), teigiamų grupei priklauso Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas; neigiamų – Dočys, Slunkius, Pelėda, Enskys, Plaučiūnas. “Viežlybieji” būrai – švaros, tvarkingumo, drausmingumo pavyzdys, jų gyvenimu, jų lūpomis autorius moko, kaip reikia dirbti, gyventi. “Nenaudėliai” yra girtuokliai ir triukšmadariai, jie tinginiai ir dėl to nuskurdėliai. Moterys veikia kaip kolektyvas darbo, papročių aprašymuose. Ryškesnių jų paveikslų autorius nerodo. Visi būrai vaizduojami sudėtingomis baudžiavinių darbų ir santykių sąlygomis. Būrų gyvenimas parodomas tarsi katorga, jų vaikai nepatiria vaikystės nerūpestingumo. Alkani, nuskurdę būrai per dienas triūsia dvaro laukuose, kenčia žiaurią prievartą ir smurtą. Matome, kaip per visus keturis metų laikus būrai sunkiai dirba pono laukuose ar dvare. Būrų būtis pasibaisėtinai skurdi: skurdūs trobesiai, prastas aprėdas ir valgis. Ypač nuskurdę “nenaudėliai” būrai. Nusigyvenę būrai mėgina pateisinti save, savo tingėjimą (Slunkiaus monologas).
Daugiausia poemoje vaizduojamas ponų ir būrų tarpininkas šaltyšius Pričkus. Tai personažas, veikiąs visose keturiose poemos dalyse. Pričkus – paklusnus dvaro tarnas, bet, bendraudamas su būrais, jis nuoširdus, paprastas. Pričkus rūpinasi būrų buitimi, jų gyvenimu, pamoko naudingų dalykų. lš “Viežlybųjų” veikėjų išsiskiria Krizas. Tai linksmas, optimistiškas būras, nagingas, darbštus žmogus.
Daugelis “Metų” būrų turi moralinių jėgų pakelti gyvenima sunkumus, vaizduojamas poemoje ir būrų sąmonėjimas. Jie pradeda suvokti, kas kaltas dėl jų nelaimių, pradeda ieškoti išeities. Poemoje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos santykius, vaizdai alsuoja meile gamtai, žmagui, darbui.

Lietuvos kultūrinis gyvenimas

 

Kultūra –apima žinias , tikėjimus , menus , moralę , papročius ir kitus gebėjimus, kurios žmogus įgyja , kaip visuomenes narys . Lietuviams kultūra buvo svarbi jau nuo seniausių laikų, tai matome iš sukauptų rašytojų turtų – knygų(J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ , „Viršvalandžiai“ ir kt; A.Mickevičius, K.Donelaitis ir t.t) bei režisierių sukurtų vertingų filmų ( G. Dauguvietytė ). Reiktų pasidžiaugti, kad nėra visiškai išnykusios taip lietuviams svarbios tradicijos. Dainų ir šokių šventė jau nuo seniausių laikų tebetęsiama vertybė, kuri kiekvienam žmogui palieka neišblėstančius prisiminimus, ši šventė sulaukia ypatingo dėmėsio. Tai aukštas kultūrinis renginys , kur parodomi nuostabią cheorografiją tūrintis šokiai bei galima išgirsti gražų skambesį dainose.
Taip pat 2009 metaisVilnius gavo Europos kultūros sostinės vardą, tuometu vyko didelę meninę vertę tūrintys renginiai. 2009m. Vykę „ Sidabrinės gervės „ apdovanojimai parodė,kad jaunimas visgi nėra nusivylęs lietuvių kultūra ir geriausiu studentų darbu tapo filmas „Savižudis“ (rež. Mindaugas Sruogius).
Lietuviams kultūrinis gyvenimas tampa vis svarbesnis, tai galima pastebėti iš skiriamų lėšų šiai sričiai.
Gaila , kad klasikinė kultūra lieka užmarštyje, o popkultūra domisi vis daugiau žmonių, ji vis labiau skverbiasi į žmonių sąmonę, domina juos kuriamais naujais projektais : chorų karais, šok su manimi , bevertėmis humoro laidomis ir kt. Lietuvoje ypač šiuo metu yra labai populiaru parašyti autobiografinę knygą, tariamos žvaigždės tuo pelnosi ir mano, kad tai yra prestižas, pvz ( Džordana Butkutė, Valinskas) bet tai taip pat popkultūros požymis. Bulvarinė spauda siūlo žmonėms tai, kas lengvai suprantama straipsnius apie žvaigždžių gyvenimus. Dar vienas aspektas „Muilo operos“, jos taip pat neduoda jokių dvasinių vertybių, prikiša į žmonių galvas dar didesnio šlamšto.Jų vis daugėja, nes žmonės gėrisi jomis ir tai režisieriams yra gana geras pasipelnimo šaltinis. Prisižiūrėję „muilo operų“ žmonės gyvena jomis. Pvz: „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“ ir t.t. Išėjęs į viešumą vien girdi diskusijas apie šias kultūros šiukšles pvz: Ar matei kaip Donatą nušovė? Ar matei, kad Asta prarado savo dukterį . Ach kaip norėčiau tūrėti tokią šukuoseną kaip Gretės ir t.t.
Popkultūra labiausiai apeliuoja jauno žmogaus mąstymą .ypač greit Lietuvos jaunimas susižavi blizgančiais popierėliais . Jaunimas priima tai , kas lengva ir labai greit suprantama .Gaila , kad daugelis jaunų žmonių nesidomi nei spektakliais , nei filmais, nei parodomis , nei knygomis, kurios praturtina žmogaus dvasią. Jaunimas skaitydamas knygas galėtų praplėsti savo akiratį, daugiau sužinoti Lietuvoje įsigalėjusi popkultūra neplečia akiračio, jį vis labiau skurdina. Mano nuomone žinantis žmogus, mąstantis žmogus yra daug įdomesnis ir protingesnis už tą, kuris visiškai niekuo nesidomi.
Popkultūra yra tapusi mažai savarankiškai mąstančios jaunuomenės dalies pagrindiniu vertybių šaltiniu. Vejami popkultūros jauni žmonės negalvodami stveriasi vakarų subkultūros šiaudo, pametėto iš už Atlanto. Toks hiperbolizuotas bandymas pasivyti ir perimti Vakarų popkultūrą gali neigiamai atsiliepti mūsų visuomenės pasaulėžiūrai.
Taigi kultūra – socialinis paveldas, perduotas iš kartos į kartą. Kokią kultūra mes patys tūrėsime tokią ir perduosime savo vaikams. Reikia, kad kultūra ne smuktų žemyn, o kiltų. Ji turi būti tokia, kokią sukūrė mūsų protėviai ir tik jaunimas gali ją išsaugoti ir daryti geresnę.