Vienarūšės sakinio dalys – skyrybos taisyklės

 

Vienarūšėmis laikomos sakinio dalys, tarpusavy susijusios sujungiamuoju ryšiu ir kartu turinčios vienodą sintaksinį ryšį su ta pačia sakinio dalimi. Vienarūšiškumą dažnai paryškina jungtukai ar jungiamieji žodžiai, padedantys tas vienarūšes sakinio dalis surikiuoti taip, kad būtų kuo tiksliau parodytas jų vidinis ryšys ir detaliau išryškintas jų santykis su ta bendra sakinio dalimi, iš kurios joms visoms keliame klausimą. Be to, į pagalbą pasitelktos dalelytės išvardijamus dėmenis ne tik labiau iškelia, akcentuoja, bet ir stipriau sieja vieną su kitu, o kai kurie jungtukai, pavyzdžiui, ir, gali atlikti ne vien jungiamąją (jungtuko), bet ir pabrėžiamąją (dalelytės) funkciją:

Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu, visa aplinkui sustingdydama. Į kokios komedijos ar dramos personažą ji persikūnijo, kam metė iššūkį? Gal kare žuvo mano tėvas ir brolis, iš sielvarto mirė motina. Perėjimus iš eilutės į eilutę tvarko ne racionalistinė lyrika, o emociniai šūksniai ir asociacijos. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė sugestyvų, bet griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį, kuris pirmiausia turėjo paklusti pojūčio tonui. Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jaučia ir mąsto. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir palaima čia pajungti tam pačiam būties vienovės ir beribiškumo principui, kuris tiek regimai tikrovei, tiek subjektui pripažįsta laikino savarankiškumo teisę.

Vienarūšėmis laikomos tos sakinio dalys, kurios priklauso ne tik tai pačiai sakinio daliai, bet ir tam pačiam sakinio dalies porūšiui. Pavyzdžiui, šiame sakinyje vienarūšėmis nebus laikomos trys vietos aplinkybės, nes jos atsako ne į tą patį klausimą:

Skubėdamas patamsy pasukau takučiu per sodą į senelių sodybą, iš kitos pusės supamą jauno pušynėlio.

Vienarūšiškumo ribos nėra griežtos. Daugiausia problemų kelia tarinių ir pažyminių vienarūšiškumas. Paprastai vienarūšiais laikomi keli tariniai, priklausantys nuo to paties veiksnio. Tačiau kai kiekvienas iš tų tarinių turi atskiras antrininkes sakinio dalis (a) arba tų tarinių rūšys skiriasi (b) ir jie reiškiami skirtingomis morfologinėmis formomis (laikais, nuosakomis) (c), tai jau priartėjama prie sudėtinio sakinio. Šios pagrindinės sakinio dalies vienarūšiškumas sintaksės teoretikams visada atrodė problemiškas labiausiai dėl to, kad tarinys signalizuoja apie naujo gramatinio centro užuomazgą, o vienarūšės sakinio darys negali peržengti vientisinio sakinio ar vieno sudėtinio sakinio dėmens ribų:

Žvilgtelėjęs į tą gražumą, numetė kepurę šalia grėblio, dar pažengė kelis žingsnius, tada įprastiniu judesiu pasikišo dalgiakotį po pažasčia, tuo pačiu metu tvirčiau atsistodamas ant abiejų kojų. Bružas išsiėmė vieną popierėlį, įsikišo kišenėn tyliai uždarydamas spintos duris, tada sugrįžo prie to lango, prie tų buteliukų, išsitraukė cigarečių pakelį, vartė tarp pirštų net nežvilgtelėjęs į jį, po to pasižiūrėjo pro užuolaidėlę į kiemą, į šulinį, į arklius. Negaliu, pavargau, eime, pasėdėsim ant sofos. Visą savaitę skubi ir skubi, o tą vieną sekmadienio vakarą galėtum ir neskubėti, sėsk ant suolo ir pasidairyk į vakarėjančius laukus.

Nustatant pažyminių vienarūšiškumą svarbu nepamiršti subjektyvaus faktoriaus: skirtingi autoriai tuos pačius pažyminius gali suvokti ir traktuoti nevienodai, nes tai, ar jie vienarūšiai, ar ne, lemia semantikos dalykai. Tokiu atveju kablelio rašymas ar nerašymas nelaikytinas klaida. Vienarūšiais laikomi pažyminiai, apibūdinantys daiktą tuo pačiu atžvilgiu. Be to, jų vienarūšiškumo nustatymui svarbi morfologinė raiška (pavyzdžiui, ar abu būdvardžiai kokybiniai, ar vienas kokybinis, o kitas santykinis, ar tomis pačiomis kalbos dalimis pažyminiai reiškiami ir pan.). Vienarūšiškumą patikrinti gali padėti ir praktinė procedūra – jungtuko ir įterpimas tarp pažyminių: jei jungtukas čia tinka, vadinasi, pažyminiai yra gana artimi savo semantika ir juos galima laikyti vienarūšiais. Dažniausiai nevienarūšiai pažyminiai būna tuo atveju, kai pažyminys, esantis arčiau pažymimojo žodžio, kartu su pastaruoju sudaro terminą (pvz., turistinis dviratis; pieninis šokoladas). Tolimesnis pažyminys tada apibūdina ne pažymimąjį žodį, o terminu einantį dvižodį junginį (naujas turistinis dviratis; šviežias pieninis šokoladas):

Skirmonis, nelaukdamas, kol šeimininkas atsisės į savo kėdę už masyvaus rašomojo stalo, patogiai įsitaisė viename iš dviejų fotelių. Skirmonis kilsteli iš vietos, ištiesia ilgą raumeningą ranką į Telkšą, tartum norėtų jį čiupti už gerklės. Esu jau vien dėl to laimingas, kad leidžiuosi tamsiais, niūriais laiptais žemyn. Lengviau atsikvėpė, kai automobilis, įsukęs į ramią nuošalią gatvelę, sustojo prie keturaukščio mūrinio namo, kur buvo Telkšų butas. Išėjau pro tuos girgždančius vartelius, paskui save užkabindamas surūdijusį kablį ir galvodamas, kad prieš kelias dienas jį lietė grakštūs, švelnūs Agnės pirštukai.

Kontekste gali suartėti ir tapti vienarūšiais derinamieji ir nederinamieji pažyminiai:

Jos plaukai vešlūs, vario spalvos, supinti į vieną kasą, kuri susukta į kuodą ant pakaušio. Pilkas, be gabumų žmogelis viso to nepasieks.

Likusių sakinio dalių vienarūšiškumas sudėtingesnių teorinių problemų nekelia. Vienarūšiškumą paryškina vienoda vienarūšių sakinio dalių morfologinė raiška, taip pat jų susigrupavimas toje pačioje sakinio dalies, su kuria jos susijusios, pusėje – arba kairėje, arba dešinėje, plg.:

Tai proto produktas, o ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų. B. Sruoga neparodo viso daikto, o tik jo kraštelį, tik sumirgėjusį akyse jo šešėlį.

Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomos tų pačių arba artimos reikšmės žodžių samplaikos. Jos sudaro vieną samplaikinę sakinio dalį:

Tačiau kita diena giliai giliai įstrigo į sąmonę. Prieš kelias dienas šiame name buvo labai linksma: šoko trypė susirinkę draugai, skambėjo muzika.

Tiesa, kai kartojami tie patys žodžiai, jų skyrimas ar neskyrimas gali būti ir subjektyvus arba priklausyti nuo viso sakinio intonacijos:

Aš vis ėjau, ėjau per tą miestą tylutėliai, slapstydamasis.

Skyrybos ženklų parinkimas vienarūšėms sakinio dalims skirti ir tų ženklų vartojimas labiausiai priklauso nuo to, kokiais būdais šios sakinio dalys įkomponuojamos į sakinį.

Be jungtukų išvardijamas vienarūšes sakinio dalis sieja tik intonacija ir viso pasakymo prasmė. Jos viena nuo kitos atskiriamos kableliais:

Jo savimonė žvaigždžių papėdėje liko nesudrumsta, pastovi, šaltai rami.

Tarp nekartojamais sudedamaisiais (ir, bei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais sujungtų vienarūšių sakinio dalių joks skyrybos ženklas nerašomas:

Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams. Šiurpią neviltį ir netikrumą jis pajuto anksčiau nei sužinojo, kuo ji gyvena. Savo nelauktais šuoliais ar smogiančiais atsivertimais vaizdas darosi artimas kalambūrui.

Kai minėti ir kiti jungtukai (pvz., nei… nei; tai… tai; čia… čia; tiek… tiek) kartojami, tai kablelis rašomas prieš kiekvieną iš jų pradedant antruoju:

Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš viršaus, tai iš apačios. Sensualinių įspūdžių seka neturėjo nei gilesnės dvasinės problematikos, nei dramatiško konflikto, nei raiškos tradicijos. Tačiau lietuvių lyrikos, įaugusios tiek į savo krašto politinius, tiek į socialinius rūpesčius, jie nepajėgė išskirstyti pagal Vakarų modelį į visiškai atskirų ir uždarų mokyklų kvadratus.

Svarbu žinoti tai, kad pasikartojantys jungtukai ne visada jungia vienarūšes sakinio dalis:

Ilgai neraginamas tuoj stryktelėjo iš vietos ir nulėkė paimti ir atnešti prašomo daikto.

Pasitelkus sudedamuosius ir skiriamuosius jungtukus, vienarūšės sakinio dalys gali būti sugrupuotos poromis. Tuomet kablelis vieną porą skiria nuo kitos:

Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa, žvaigždės ir žemė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai – pagrindinės antitezės, kuriomis remiasi visas Putino įvaizdžių karkasas.

Prieš priešpriešinius (o, bet, tačiau) ir tarp porinių jungtukų (kaip… taip; ne tik… bet; ne tiek… kiek ir kt.), jungiančių vienarūšes sakinio dalis, kablelis rašomas visada:

Žilvinas vilkėjo išeiginį kostiumą, tačiau avėjo sportiniais batais. Romanse žodis tarsi ne ištariamas, o garsiai išdainuojamas. Simbolinio eilėraščio gimimą turėjo nulemti ne tiek didesnis simbolių skaičius, kiek nauja jų interpretacija, grindžiama intuityvia nuovoka. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė ne tik sugestyvų, bet ir griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį.

Išvardijamos vienarūšes sakinio dalys gali būti charakterizuojamos apibendrintai, vienu žodžiu. Tokiais apibendrinamaisiais žodžiais, pasakomais prieš arba po vienarūšių sakinio dalių grandinės, eina specifinę reikšmę turintys įvardžiai (pvz., visi, viskas, niekas ir kt.), prieveiksmiai (pvz., visada, visur, niekada, niekur ir kt.) ir apibendrintai daiktų ar reiškinių klases įvardijantys daiktavardžiai (augalai, naminiai gyvūnai, daržovės, vaismedžiai, baldai, profesijos ir t. t). Kai apibendrinamasis žodis pasakomas prieš vienarūšes sakinio dalis, tai prieš pradedant išvardijimą rašomas dvitaškis, o jei apibendrinama jau po vienarūšių sakinio dalių grandinės, tada baigus išvardijimą prieš apibendrinamąjį žodį rašomas brūkšnys. Kai po dvitaškio einančiomis vienarūšėmis sakinio dalimis sakinys nebaigiamas, tai išvardijimo gale rašomas kablelis, brūkšnys arba kablelis su brūkšniu. Skyrybos ženklo pasirinkimas šioje vietoje priklauso nuo daugelio dalykų: vienarūšių sakinio dalių grandinės apimties ir sudėtingumo, nuo sakinio, į kurį ta grandinė įkomponuojama, struktūros ir santykio su kitais tame sakinyje vartojamais skyrybos ženklais, ekspresijos, pvz.:

Mano tėvas – visą galų meistras: ir šoferis, ir kombainininkas, ir mechanikas, o jei prireikia, pakeičia ir melžėją. Tačiau tikra meilė atlaiko sunkiausius išbandymus, jei vyras ir žmona pasitiki vienas kitu, be pasitikėjimo viskas eina velniop: meilė, draugystė, karjera. Viskas sukosi ratu: dienos, naktys, darbai, mintys, valgymai, sekmadieniai, naktys, valgymai, darbai, dienos. Ant kėdžių, po stalu, ant palangių ir sofos – visur mėtėsi šiukšlės, tušti buteliai, buvo pridėliota nešvarių indų. Kiekvienas daiktas: akmenys ir medžiai, upeliukai ir kalneliai, sietuvos ir balos, raisteliai ir miško keliukai – turėjo pavadinimą mūsų senolių atmintyje.

Apibendrinamieji žodžiai paprastai laikomi ta pačia sakinio dalimi kaip ir prieš juos ar po jų einančios vienarūšės sakinio dalys, tačiau iš tikro santykiai tarp minėtų žodžių čia gerokai sudėtingesni, panašūs į priedėlio ir jo pažymimojo žodžio.

Tais atvejais, kai vienarūšės sakinio dalys (jos dažniausiai būna sujungtos priešpriešiniais jungtukais) viena nuo kitos atribojamos brūkšniu arba kabliataškiu, vienarūšiškumo riba peržengiama. Ryški pauzė tokias vienarūšes sakinio dalis pernelyg nutolina vieną nuo kitos, todėl vientisinis sakinys įgyja sudėtinio sakinio požymių ir gali būti lengvai juo pakeistas, ypač tuomet, kai brūkšniu ar kabliataškiu atskirti du tariniai:

Kaip tai atsitiktų, jis nenumanė; jautė tačiau jog būtų katastrofa. Neduosi – tai žinokis.

Sudėtinių sakinių skyrybos sunkumai – skyrybos taisyklės

Šiek tiek įvairesnė ir laisvesnė dabar yra skyryba sudėtinių sujungiamųjų sakinių, sujungtų pavieniais jungtukais ir, ar, arba, nei. Griežtų ribų nebelikę: kablelį galima dėti arba nedėti.

Norint pabrėžti tokių sakinių prasminį savarankiškumą, kablelis paprastai rašomas, pvz.: Nudundėjo nugrumėjo debesys, ir žemė sušvito lietaus išprausta. Dviratininkas pasuko į mišką, ar gal man tik taip pasirodė. Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų. Neturėjo jis sveikatos, turto, nei kas jam skubėjo padėti. Tačiau kai tokių sakinių prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, ypač kai jie turi kokį bendrą dėmenį, prieš išvardytuosius pavienius jungtukus kablelis paprastai nededamas, kaip nededamas, kai šie jungtukai jungia vienarūšes sakinio dalis, pvz.: Man diegė visą kūną, skaudėjo šonus ir sukos galva. Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino motina. Vėjas šėlo ir jūra šniokštė. Gal karvė išsimetė ar su arkliu kas atsitiko? Man bus bėdos arba tu nukentėsi. Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių skyrybos taisyklės kur kas griežtesnės.

Kai sudėtinio sakinio šalutinis dėmuo (kitaip – šalutinis sakinys) eina arba po pagrindinio dėmens (kitaip – pagrindinio sakinio), arba kartais prieš jį, šalutinis dėmuo atskiriamas kableliu – nesvarbu, ar būtų prijungtas jungtukais kad, jog, kai, kadangi, nes, jei(gu), nors… (a.), ar santykiniais įvardžiais kas, koks, -ia, kuris, -i, kelintas, -a… (b.), ar jungimo funkcijas atliekančiais prieveiksmiais, dalelytėmis kur, kada, kaip, kiek, kodėl, ar… (c), pvz.:

a. Šiandien taip šalta, kad kailinių reikia. Kad turėtų pinigų, paskolintų. Supratau, jog nieko nepešiu. Blogai, kai mokykloje paaugliui neįdomu. Kadangi prižadėjai, turėsi eiti. Apsivilk šilčiau, nes sušalsi. Jei nori, važiuok. Nors lyti nustojo, debesys nesisklaidė. (Šiuo atveju klystama retai; ypač prieš jungtukus kad, jog, nes kableliai padedami beveik visada. Dažniau negerai parašoma, kai šalutinis dėmuo eina priekyje arba kuris nors dėmuo yra trumpas. Taisytina: Kad turėtų pinigų paskolintų. Jei nori važiuok. Nors lyti nustojo debesys nesisklaidė. Blogai kai mokykloje paaugliui neįdomu – ir t. t.);

b. Pažiūrėsime, kas tu per paukštis. Ko aš noriu, niekur niekada nebus. Prašom pasakyti, kokie dabar muitų tarifai. Svarstau, kurią suknelę man vilktis. Paklausk, kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo, taip ir nepaaiškėjo. (Šiuo atveju apsirinkama gana dažnai, ypač jei pagrindinis arba šalutinis dėmuo yra trumpas arba šalutinis dėmuo eina priekyje: Pažiūrėsime kas tu per paukštis. Ko aš noriu niekur niekada nebus. Paklausk kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo taip ir nepaaiškėjo – ir t. t.);

c. Nebeatsimenu, kur jį esu matęs. Kada atostogausime, dar nežinau. Vaikas pajuto, kaip ašaros tvindo akis. Kiek jūs uždirbsite, dar neaišku. Pasakyk, kodėl sulaužei žodį. Ji abejoja, ar sugebės mokytis toliau. Ar kiekvienas jaučia tą patį, ką ir aš? (Šiuo atveju apsirinkama dažniausiai ir parašoma klaidingai: Nebeatsimenu kur jį esu matęs. Kada atostogausime dar nežinau. Kiek jūs uždirbsite dar neaišku. Ji abejoja ar sugebės mokytis toliau – ir pan.)

Kai kuriuose iš čia pateiktų sudėtinių prijungiamųjų sakinių gali būti ir brūkšnys, ypač jei dėmenys trumpi, o minties šuolis staigus, pauzė ilga: Kad turėtų pinigų – paskolintų. Jei reikia – važiuok. Ko aš noriu – niekur niekada nebus. Kada atostogausime – dar nežinau.

Yra keli atvejai, kai kablelis prieš šalutinio dėmens jungiamąjį žodį nededamas:

a. kai prieš jungiamąjį žodį yra prielinksnis, kablelis rašomas prieš tą prielinksnį, pvz.: Skaitai šį eilėraštį ir prieš akis iškyla viskas, apie ką poetas rašo. Kur tas žaislas, dėl kurio susipešėte? Taip ir nepasiteiravome, iš kokio jis krašto. (Negerai, jei tokie sakiniai parašomi visai be kablelio: Taip ir nepasiteiravome iš kokio jis krašto – ir pan.);

b. kai prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra pabrėžiamieji arba tikslinamieji žodžiai ypač, nebent, juoba ar juo labiau, t. y. (tai yra) ar panašūs, kablelis dedamas prieš juos, pvz.: Upelis patvindavo, ypač jeigu užeidavo liūtys. Sutikti tai jį tikrai sutiksime, nebent jei traukinys vėluos. Darbo nevengiau, juo labiau kad buvau stiprus. Mama rūpinosi mane mokyti mandagumo, t. y. kad pavalgęs bent padėkočiau. (Nereta klaida – kablelis padėtas ne tik prieš tuos tikslinamuosius ar pabrėžiamuosius žodžius, bet ir prieš jungtuką, pvz.: Upelis patvindavo, ypač, jeigu užeidavo liūtys. Darbo nevengiau, juo labiau, kad buvau stiprus – ir pan.);

c. kai yra du vieno laipsnio šalutiniai dėmenys, sujungti sudedamuoju ir skiriamuoju jungtuku, prieš antrąjį dėmenį kablelio nereikia, pvz.: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba kurie čia gyvena nuo vaikystės. (Dažna klaida – kablelis padėtas: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir, kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba, kurie (dar blogiau: …ir augę, arba, kurie) čia gyvena nuo vaikystės);

d. neskirtini kableliais jungiamieji žodžiai kas, koks, -ia, kur, kaip, kodėl ir pan., kai jie vieni sudaro šalutinį dėmenį ir eina po pagrindinio, pvz.: Kažkas langą išdaužė, bet niekas nežinojo kas. Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti koks. Dėjau, tik neatsimenu kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok kaip. Pyksta ant manęs ir nepaaiškina kodėl. (Netinka: Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti, koks. Dėjau, tik neatsimenu, kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok, kaip – ir t. t.)

Prieš kelis dešimtmečius jungiamieji žodžiai kas, koks, kur, kaip, kodėl ir pan. paprastai buvo skiriami net ir kai ėjo po pagrindinio dėmens. Kas paiso logikos, tam toks skyrimas buvo priimtinas: juk tai vis dėlto atskiras dėmuo ar bent atstojantis nebūtiną sakyti išplėtotą dėmenį. Tačiau čia nugalėjo ne sintaksinio ir prasminio, o intonacinio principo šalininkai. Eidami po pagrindinio dėmens, minėtieji jungiamieji žodžiai su pagrindiniu dėmeniu yra labai susiję, neatskirti pauzės.

Kai šie šalutinį dėmenį sudarantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai atsiduria prieš pagrindinį dėmenį, kablelis būtinas, nes ryškus intonacinis akcentas, aiški pauzė; pabrėžiant staigumą, tam tikrą praleidimą, minties šuolį, nebūtų klaida ir brūkšnys, pvz.: Kas, niekas nežinojo arba Kas – niekas nežinojo. Kur, neatsimenu arba Kur – neatsimenu. Kodėl, nepaaiškina arba Kodėl – nepaaiškina. (Skyrybos ženklo čia nepadėjus, sakinys arba būtų nesuprantamas, pvz.: Kas nieko nežinojo, arba reikštų ką kita, pvz.: Kodėl nepaaiškina?)

Šalutiniai dėmenys, įsiterpę į pagrindinį, kableliais išskiriami iš abiejų pusių, pvz.: Tikėjau tavimi, kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Trobelė buvo tokia sena, jog pati nežinojo, į kurį šoną virsti. Dabar, kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj, jeigu nelis, vešime šieną. Aš, nors dar mažas, daug ką supratau. Žinodami, kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė. Tiek, kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai. Patikrinti, už kokius darbus pervestos lėšos, nebeįmanoma. Supratęs, apie ką bus šnekama, ruošiausi tarti žodį. Kiek pasvarsčius, ar verta to darbo imtis, buvo nuspręsta: verta! (Čia labai dažnos skyrybos klaidos: arba kableliai iš viso nepadedami, arba dažniausiai dedami tik iš vienos, paprastai iš antrosios pusės, kur ryški pauzė: Tikėjau tavimi kad esi nekaltas ir tave gyniau arba Tikėjau tavimi kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Dabar kai šalis demokratiška niekas nebėra varžomas arba Dabar kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj jeigu nelis vešime šieną arba Rytoj jeigu nelis, vešime šieną (šiame pavyzdyje vieną kablelį galima ir pateisinti, jeigu manysime, kad jungtukas jeigu nukeltas po prieveiksmio rytoj ir šis prieveiksmis priskirtinas šalutiniam dėmeniui). Žinodami kas jis per paukštis visi to žmogaus vengė arba Žinodami kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė – ir t. t.)

Kai įterpto šalutinio dėmens jungtukas eina po kito jungtuko, kablelis prieš antrąjį jungtuką gali būti ir rašomas (taip logiškiau), ir nerašomas (nes tarp tų jungtukų nėra pauzės), pvz.: Mus įspėjo, kad, jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (tokia skyryba patinka sintaksinio ir prasminio principo šalininkams) arba Mus įspėjo, kad jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (taip linkę skirti intonacinio principo šalininkai). Berniukas pasilenkė, bet, nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė arba Berniukas pasilenkė, bet nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė. Jeigu priekyje yra jungtukas o, kablelis prieš antrąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį nerašomas, pvz.: Ilgai tarėsi šeimininkai, o ką nutarė – nežinia.

Kai šalutinis dėmuo eina po pagrindinio ir prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra dar koks jungtukas ar dalelytė, kablelio niekur nereikia, pvz.: Jie nežinojo nei ko jų klausinės. Mums paaiškino ir kaip tą namą rasti. Gal tėtė nepyks net jeigu mes kiek patriukšmausime? (Kad ir menka klaida, bet nepageidaujama: Jie nežinojo, nei ko jų klausinės arba Jie nežinojo nei, ko jų klausinės. Mums paaiškino, ir kaip (arba ir, kaip) tą namą rasti. Gal tėtė nesupyks, net jeigu (arba net, jeigu) mes kiek patriukšmausime.)

Nemaža klaidų daroma skiriant bejungtukių sudėtinių sakinių dėmenis. Daug kas čia verčiasi vien kableliais – pamiršta dvitaškį, brūkšnį, kablelį ir brūkšnį, kabliataškį, kurie savo vietoje būtini.

Tarp bejungtukio sakinio dėmenų derinas dvitaškis, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose: pagrindiniai keliai valomi, tačiau dauguma slidūs. Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga. Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje. Ne veltui sakoma: darbas gėdos nedaro. (Net spaudoje kartais vietoj tokių dvitaškių dedami kableliai – skurdinama skyryba, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose, pagrindiniai valomi, tačiau dauguma slidūs. Ne veltui sakoma, darbas gėdos nedaro – ir t. t.)

Brūkšnio tarp bejungtukio sakinio dėmenų reikia, kai antrasis dėmuo reiškia staigų minties šuolį (a.), ypač kai jungiamos kelios panašios dėmenų poros (b.):

a. Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė. Žiūriu – lapė bėga. Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti;

b. Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus. Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

(Abiem atvejais suprastinantis skyrybą ir nepabrėžiantis kalbos ekspresyvumo kablelis vietoj brūkšnio čia nepageidaujamas. Netinka: Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasė. Žiūriu, lapė bėga ar net Žiūriu lapė bėga. Nebūk saldus, nuris, nebūk kartus, išspjaus ar net Nebūk saldus nuris, nebūk kartus išspjaus ir t. t.)

Dvitaškio ir brūkšnio vartojimo ribos bejungtukiuose sakiniuose ne visada aiškios ar griežtos, bet galima naudotis tokiu patarimu: jei pirmas dėmuo pasako faktą, išvadą, o antras dėmuo tai paaiškina, paremia, nurodo to priežastį, geriau tinka dvitaškis, pvz.: Uždaryk duris: skersvėjis. Šeima skurdo: gaisras sunaikino visą turtą, o jeigu atvirkščiai: pirmas dėmuo pasako priežastį, antras – išvadą ar padarinį, geriau tinka brūkšnys: Skersvėjis – uždaryk duris. Gaisras sunaikino visą turtą – šeima skurdo.

Stiliaus sumetimais vengtini viename sakinyje du kiek skirtingas funkcijas atliekantys dvitaškiai arba brūkšniai, kai vieną jų lengva pakeisti kitu ženklu, pvz.: Šeimininkas išsibarė ir dar pridėjo: tik parodyk man jį: (= –) gaus jis nuo manęs. Supratau – (= 🙂 nelaikysiu liežuvio – baigsis blogai.

Retkarčiais bejungtukio sakinio dėmenys atskiriami kableliu ir brūkšniu: arba jie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis (a.), arba dėmenys labai atsiję (b.), arba tiesiog paliekamas po pirmos atkarpos būtinas kablelis (c):

a. Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti (S. Nėris);

b. Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – jam veja ir takai obelų apsnigti (J. Aistis);

c. Aš supratau, kad bus blogai, – turiu kuo greičiau slėptis.

Kabliataškis paprastai dedamas tarp tokių bejungtukio sakinio dėmenų, kurie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kuriais pasakomos labai nutolusios mintys, dėmenys yra atsiję, pvz.: Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja (Maironis). Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo (A. Vienuolis). Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai (Maironis). Miestai augo, plėtėsi, gražėjo; malonu buvo vakarais pavaikščioti po tokių miestų puošnias, ryškiai apšviestas gatves. Čia tik autoriaus valia, ar jis pasirinks kabliataškį, ar iš vieno sakinio darys du ir dės tašką.

Savotiški sudėtiniai bejungtukiai sakiniai yra tiesioginė kalba su į ją įterptais autoriaus žodžiais.

Tiesioginė, arba veikėjo, kalba skiriama nuo autoriaus kalbos dvejopai – dažniausiai brūkšniais, rečiau kabutėmis.

Skiriant brūkšniais, nors ta sistema ir nėra labai paprasta, klaidų padaroma nedaug, todėl taisyklių čia nepriminsime.

Dažniau klystama tiesioginę kalbą skiriant kabutėmis, nes dabartinis jaunimas daug ką ima iš anglų kalbos: ir pačių kabučių formą, ir jų vartojimo polinkius.

Atidaromosios ir uždaromosios anglų kabutės yra pakeltos į viršų, jų forma tokia: “…”, o lietuvių kalbos atidaromosios kabutės turi būti apačioje, uždaromosios – viršuje, ir jų forma tokia: „…“ (nors dėl šrifto gali būti ir kitokia).

Anglai net dialoguose vartoja tik kabučių sistemą. Jie uždaro kabutes prieš autoriaus žodžius ir vėl atidaro jas po jų, o autoriaus žodžių brūkšniais neišskiria.

Štai angliško dialogo pavyzdys iš William’o Golding’o “Lord of the Flies” („Musių valdovas“):

“Come on,” said Jack presently, “we’re explorers.”

“We’ll go to the end of the island,” said Ralph, “and look round the corner.”

“If it is an island –”

Lietuviai dialoguose vartoja brūkšnių sistemą, ir lietuviškai dialogo sakiniai atrodo šitaip:

– Eikim, – pagaliau tarė Džekas. – Juk mes žvalgai.

– Nueisim iki salos galo, – pasakė Ralfas, – ir už kyšulio apsidairysim.

– Jeigu čia sala…

Kabutes lietuviai vartoja ribotai – dažniausiai tada, kai veikėjo kalba įterpta į kito veikėjo kalbą (a.) arba įtraukta į autoriaus pasakojimą (b.), arba kai pati mintis veikėjo neištariama, tik turima galvoje (c):

a. – O tu, melagėle! Sakei: „Nemylėjau nė vieno ir nemylėsiu!..“ (Žemaitė);

b. – Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs, klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėl?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereik… Laikykis sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – matušėle, aš knygą nupirksiu“. – „Nereik, vaikeli, man senoji paprasta… maža bematau“. – „Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių“. Ir nusivedė motiną <...> (Žemaitė);

c. „Kad jūs žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt“. (I. Simonaitytė).

Būdinga dalies spaudos darbuotojų klaida tokiais atvejais: vartoti angliškas kabutes, anglų kalbos pavyzdžiu be reikalo dėti jas prieš brūkšniais išskirtus autoriaus žodžius ir po jų. Kartais pagal anglų kalbos pavyzdį ne tose vietose, kaip įprasta lietuvių kalboje, sudedami ir kableliai, taškai. Pavyzdžiui, lietuviškai turėtų būti parašyta: Apžvalgininkai pabrėžia prezidento žodžius: „Taip darome ne tyčia, – sakė jis, – bet kad nėra kitos išeities“, o dažnai, daug ką imant iš anglų kalbos, negerai parašoma: “Taip daroma ne tyčia,” – sakė jis, – “bet kad nėra kitos išeities.” Kur į pasakojimą įterptas dialogas (žr. b. pavyzdį), dažnai tarp veikėjų frazių pamirštama padėti brūkšnį.

Vientisinių sakinių skyrybos pavojai – skyrybos taisyklės

Veiksnys nuo tarinio ir visa veiksnio grupė nuo tarinio grupės kableliais niekada neskiriama, nes veiksnys ir tarinys yra pagrindinės sakinio dalys, sudarančios sakinio gramatinį centrą, taigi labai susijusios, pvz.: Sužaliavusios lankos neilgai trukus pasidabino įvairiausiais žiedais. Šią mokyklą kartu baigė keli vėliau išgarsėję inžinieriai. (Didelės klaidos: Sužaliavusios lankos, neilgai trukus pasidabino įvairiausiais žiedais. Šią mokyklą kartu baigė, keli vėliau išgarsėję inžinieriai.)

Tačiau veiksnys nuo tarinio skiriamas (tik ne kableliu, o brūkšniu!), jeigu sudurtinio tarinio jungtis (paprastai yra) praleista arba yra ryški pauzė netikėtai veiksnį ir tarinį gretinant, o tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi, pvz.: Man darbas – tai įkvėpimo šaltinis. Tėvų kantrybė – štai kas jam buvo pavyzdys. Triskart šeši – aštuoniolika. Gyventi – tai ko nors siekti. Didelė klaida, kaip dabar neretai pasitaiko spaudoje, tokiais atvejais veiksnį nuo tarinio atskirti kableliu, ypač prieš dalelytes tai, štai (netinka Man darbas, tai įkvėpimo šaltinis. Tėvų kantrybė, štai kas jam buvo pavyzdys. Gyventi, tai ko nors siekti). Taip pat negerai, kai nededamas joks skyrybos ženklas Man darbas tai įkvėpimo šaltinis. Triskart šeši aštuoniolika. Gyventi tai ko nors siekti).

Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai prieš kiekvieną kartojamas tas pats jungtukas ir, ar, arba, nei…, pvz.: Mokėkime ir dirbti, ir linksmintis. Ar pavyks, ar nepavyks – nelabai jam buvo svarbu. Arba tu dirbk, arba kitam netrukdyk. Nei mačiau, nei girdėjau (blogai, jei tokiu atveju kablelių nėra: Mokėkime ir dirbti ir linksmintis. Ar pavyks ar nepavyks – nelabai jam buvo svarbu. Arba tu dirbk arba kitam netrukdyk. Nei mačiau nei girdėjau).

Prieš nesikartojančius ir, ar, arba, nei… kablelis nededamas, pvz.: Neįžengiamuose šabakštynuose ir apie suverstus kelmus buvo žvėrelių olų. Ar gali treneris ar kas nors kitas tai žinoti (šiame sakinyje du ar yra visiškai skirtingi). Prisėsk arba kiek prigulk. Neturiu tam noro nei laiko (klaidinga skyryba: Neįžengiamuose šabakštynuose, ir apie suverstus kelmus buvo žvėrelių olų. Ar gali treneris, ar kas nors kitas tai žinoti. Prisėsk, arba kiek prigulk. Neturiu tam noro, nei laiko). Prieš arba dedamas kablelis, kai jis ne jungia, o aiškina, nurodo tapatumą: Opšrų, arba barsuką, ne visi yra matę.

Vienarūšės sakinio dalys prieš priešpriešinį jungtuką bet (kaip ir prieš o, tačiau) yra visada skiriamos, pvz.: Žinau, bet nesakysiu, o prieš sudedamąjį jungtuką bei (jis nesikartoja) niekada neskiriamos: Atėjo ir praėjo pavasaris bei vasara ir ruduo bei žiema. Mėgau skaityti romanus bei apsakymus. (Daug kas prieš bei kablelį be reikalo deda: Atėjo ir praėjo pavasaris, bei vasara ir ruduo, bei žiema. Mėgau skaityti romanus, bei apsakymus.)

Kableliais išskiriami kreipiniai, taip pat jų priklausomi žodžiai ir su kreipiniais sutapę įvardžiai, jaustukai, pvz.: Oi, kad, mamyt, viską žinotum! (Būtų klaida: Oi, kad mamyt, viską žinotum! arba Oi, kad mamyt viską žinotum!) Tu mano bėrasis žirgeli, ar nepailsi? Ai sesut, nė neklausk. O tu išdykėli, bus tau!

Kableliais išskiriami įterptiniai žodžiai ir posakiai: Jis, matyt, nebeateis. Laimei, lietus greit baigėsi. Mes, aišku, geriau padarysime. Jie, be abejo, išsigando ir, žinoma, paspruko. Matai, jis šiek tiek keistas. Tiesa, ar girdėjai naujieną? Aš, beje, buvau kviestas, deja, negalėjau nueiti. Jie geri draugai, be to, kartu baigė mokyklą – žodžiu, artimi bičiuliai. Viena, jūs turite darbą, antra, neblogai uždirbate. Atrodo, susitarėme. Aš, pavyzdžiui, taip nesielgčiau. Jos, būdavo, šoka ir šoka. Vadinasi, jie, atvirai šnekant, primelavo. Būtų klaida – o tokių klaidų pasitaiko – jų neišskirti arba skirti tik iš vienos pusės (negerai: Jis matyt nebeateis arba Jis matyt, nebeateis. Laimei lietus greit baigėsi. Mes aišku geriau padarysime. Jie be abejo išsigando ir žinoma paspruko. Aš beje buvau kviestas, deja negalėjau nueiti. Jie geri draugai, be to kartu baigė mokyklą – žodžiu artimi bičiuliai – ir t. t.)

Tačiau dar dažnesnės klaidos – skirti žodžius, kurie įterpiniais nelaikomi. Tai žodžiai išties, iš tiesų, iš tikrųjų, iš viso, greičiausiai, tikriausiai, veikiausiai, apskritai, paprastai, anaiptol, pagaliau, galų gale, esą, atseit, būtent, maždaug, gal, galbūt, turbūt, rasi („gal“ reikšme), tarsi („lyg“ reikšme), tartum, tarytum, taigi, mat, antai, štai, va, juk, juoba kad (arba juo labiau kad), vis dėlto, vargu ar, savo ruožtu, toli gražu. Šie žodžiai neišskiriami, pvz.: Išties (arba Iš tiesų) nežinojome. Iš tikrųjų buvo kitaip. Pelno gauta iš viso 3480 litų. Tikriausiai (arba Greičiausiai, veikiausiai) jie nebeatvyks. Apskritai jų darbu esame patenkinti. Aš paprastai keliuosi septintą. Anaiptol su juo nesusidėk. Pagaliau (arba Galų gale) prašvito. Jos esą pavargusios. Atseit jie nieko nežinojo. Esi atsakingas būtent tu. Uždirbsiu maždaug tūkstantį. Gal ką girdėjai? Galbūt dar spėsime? Jie turbūt tam nepritars. Rasi dar apsigalvosite. Man tarsi (arba tartum, tarytum) akmuo nuo širdies nukrito. Taigi darykime išvadas. Tu mat jaunesnis. Antai kur nuskrido. Štai ir ji! Va koks vabalas! Aš juk nieko nepadariau. To nesiimsiu, juoba kad (arba juo labiau kad) ir kitų reikalų turiu. Vis dėlto apsigalvojai. Vargu ar jis patikėjo. Aš savo ruožtu taip pat prisidėsiu. Žmonės toli gražu ne angelai. (Negerai: Iš tikrųjų, buvo kitaip. Tikriausiai, jie nebeatvyks. Apskritai, jų darbu esame patenkinti. Aš, paprastai, keliuosi septintą. Jos, esą, pavargusios (esą pavargusios yra sudurtinė forma, todėl skirti negalima). Atseit, jie nieko nežinojo. Ir t. t.) Ypač dažnai be reikalo išskiriama galbūt, turbūt, nes prieš keletą dešimtmečių šiuos žodžius kurį laiką buvo reikalaujama išskirti.

Prieš atseit, būtent kablelis rašomas tada, kai jie vartojami kaip jungiamieji žodžiai, o po būtent prieš išskaičiuojamąsias sakinio dalis dar dėtinas dvitaškis, pvz.: Prie apsimetėlio, atseit ligonio, prisėdo slaugė. Vienas tų prijaukintųjų, būtent šuo (arba kaip antai šuo), tapo tikru namų sargu. Aplankėme vietas, kur buvo garsios Lietuvos pilys, būtent: (arba kaip antai:) Vilnių, Kauną, Medininkus.

Bendratis palyginti nėra įterpinys ir kableliais neskiriama, o įterpiniu tampa ir yra skiriama tik prisijungusi įnagininką su prielinksniu su, pvz.: Jis palyginti dar nesenas, bet Jis, palyginti su kitais, dar nesenas.

Nemaža keblumų skiriant sudaro įvairios išplėstos sakinio dalys, ypač pažyminiai ir aplinkybės.

Išplėstiniai derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, yra skiriami (a.), o einantys prieš pažymimąjį žodį ir neturintys kokios aplinkybės atspalvio, yra neskiriami (b.):

a. Mato ji sodą, pilną žydinčių medžių. „Metai“ yra grožinis lietuviškas kūrinys, pelnęs pasaulinį pripažinimą. Kiek daug pasaulyje žmonių, nusivylusių gyvenimu! Mano mama buvo našlaitė, žinanti, kas yra vargas. (Negerai: Mato ji sodą pilną žydinčių medžių. „Metai“ yra grožinis lietuviškas kūrinys pelnęs pasaulinį pripažinimą. Kiek daug pasaulyje žmonių nusivylusių gyvenimu! Mano mama buvo našlaitė žinanti, kas yra vargas.) Kablelių būtinumą čia rodo ir ryški pauzė tarp pažymimojo žodžio ir išplėstinio pažyminio;

b. Mato ji pilną žydinčių medžių sodą. „Metai“ yra pasaulinį pripažinimą pelnęs grožinis lietuviškas kūrinys. Kiek daug pasaulyje nusivylusių gyvenimu žmonių! Mano mama buvo žinanti, kas yra vargas, našlaitė. (Negerai: Mato ji, pilną žydinčių medžių, sodą. „Metai“ yra, pasaulinį pripažinimą pelnęs, grožinis lietuviškas kūrinys. Kiek daug pasaulyje, nusivylusių gyvenimu, žmonių! Mano mama buvo, žinanti, kas yra vargas, našlaitė. Šiais atvejais netinka kablelis ir iš vienos kurios pusės, pvz.: Mato ji, pilną žydinčių medžių sodą. „Metai“ yra pasaulinį pripažinimą pelnęs, grožinis lietuviškas kūrinys.) Kad čia nereikia kablelių, rodo ir pauzės nebuvimas tarp pažymimojo žodžio ir išplėstinio pažyminio.

Tokia pat taisyklė taikoma skiriant ar neskiriant priedėlius, pvz.: 1882 metais gimė Vincas Krėvė, žymus lietuvių rašytojas (priedėlis eina po pažymimojo žodžio ir yra atskirtas), bet – 1882 metais gimė žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė (priedėlis yra prieš pažymimąjį žodį, todėl neskiriamas).

Kableliais išskiriama vietos, laiko ar būdo aplinkybė, tikslinanti prieš ją einančią kitą vietos, laiko ar būdo aplinkybę, pvz.: Paupyje, prie žydinčių ievų, netoli brastos, būriavosi muzikantai. Ketvirtadienį, kovo 5 d., 16 val., įvyks susirinkimas. Jis šnekėjo garsiai, pakeltu balsu. (Negerai: Paupyje prie žydinčių ievų netoli brastos būriavosi muzikantai. Ketvirtadienį kovo 5 d. 16 val. įvyks susirinkimas. Jis šnekėjo garsiai pakeltu balsu).

Tačiau jeigu dvi šalia esančios aplinkybės nėra vienarūšės, kablelio nereikia, pvz.: Suomijoje po varžybų bendravome su jaunimu. Kitą dieną nuošalioje mūsų sodyboje visiškai netikėtai pasirodė girininkas (netiktų čia kablelis iš abiejų ar iš vienos kurios šalia esančios aplinkybės pusės: Suomijoje, po varžybų, bendravome su jaunimu. Kitą dieną, nuošalioje mūsų sodyboje, visiškai netikėtai, pasirodė girininkas). Dar didesnė klaida skirti aplinkybes, kurios nėra greta kitų aplinkybių ir nėra dalyvinės, padalyvinės ar pusdalyvinės, pvz.: Apsakyme rašytojas atskleidė geruosius lietuvio bruožus. Miškas po kiek laiko atauga. Kartu su visais džiūgavau aš. (Negerai: Apsakyme, rašytojas atskleidė geruosius lietuvio bruožus. Miškas, po kiek laiko, atauga. Kartu su visais, džiūgavau aš).

Skirtingai skirtina Dailininkė gimė Panevėžio rajone, Namiškių kaime ir stilistiškai gražesnis pasakymas su nesuderintais vietovių pavadinimais Dailininkė gimė Panevėžio rajono Nainiškių kaime.

Dabar duodama daugiau laisvės skirti ar neskirti išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes. Jeigu pabrėžiamas jų intonacinis bei prasminis savarankiškumas ir jos ryškiau pauzėmis, intonacija atribotos nuo kitų sakinio dalių, dažniausiai tikslinga skirti, pvz.: Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į aukštąją. Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo. Skleisdamas salsvą kvapą, žydėjo jazminas. Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Varškė, pagaminta su šiuo raugu, yra aromatingiausia.

Gali būti ir nelaikomas klaida parašymas Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į aukštąją. Išėjusi iš miško Veronika net stabtelėjo. Tačiau didelė klaida įterptas į sakinio vidurį išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes skirti tik iš vienos pusės – paprastai iš antrosios, nes ten didesnė pauzė (negerai: Žaltys atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Varškė pagaminta su šiuo raugu, yra aromatingiausia. Visiems aišku, kad neplečiant gamybos, nedarbas tik didės. Paskutinį sakinį taisyklingai galima užrašyti dvejaip: Visiems aišku, kad, neplečiant gamybos, nedarbas tik didės arba, kaip dabar po jungtuko įprasčiau, Visiems aišku, kad neplečiant gamybos nedarbas tik didės.)

Vis dėlto kai be kablelių sakinys skaitytojui būtų neaiškus, išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes skirti būtina, pvz.: Šį atsitikimą aprašiau nedelsdamas apsilankęs tėviškėje. (Ar nedelsdamas aprašė, ar nedelsdamas apsilankė? Tik autorius žino, kaip ten buvo. Taigi reikėjo rašyti arba Šį atsitikimą aprašiau nedelsdamas, apsilankęs tėviškėje arba Šį atsitikimą aprašiau, nedelsdamas apsilankęs tėviškėje.) Komentuodamas savo šalies veiksmus Irake prezidentas štai ką pasakė. (Ar Irake buvo atlikti veiksmai, ar Irake pasakė? Greičiau buvo pirmas variantas, todėl reikėjo rašyti: Komentuodamas savo šalies veiksmus Irake, prezidentas štai ką pasakė.) Pardavę savo ir mamos butus sostinėje sutuoktiniai nusipirko sodybą. (Ar butai sostinėje, ar sodyba? Būtų aiškiau: Pardavę savo ir mamos butus sostinėje, sutuoktiniai nusipirko sodybą. Dar geriau: Pardavę sostinėje savo butus, …)

Aplinkybe einantis vienas dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis kableliu neskiriamas, pvz.: Išėjusi ji stabtelėjo. Sutemus įsižiebė žvaigždės. Rusų kalboje tokiais atvejais skiriama, todėl kai kas ir lietuviškai rašydamas čia be reikalo padeda kablelį (negerai: Išėjusi, ji stabtelėjo. Sutemus, įsižiebė žvaigždės).

Daug kas sunkiai suvokia, kada skirti ar neskirti lyginamuosius posakius.

Lyginamieji posakiai, neturintys tarinio, kableliais neskiriami, pvz.: Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą. Mantas kaip ant sparnų išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu lyg baltais patalais apklojo ežerą. Jausmai tarsi bangos virpino širdį. Ko dejuoji it dantį geliamas? (Rusų kalboje tokie posakiai skiriami; prieš keletą dešimtmečių mokyklinis lietuvių kalbos vadovėlis juos irgi reikalavo skirti, todėl ir dabar daug kas be reikalo skiria – rašo: Taisyk žodžiui vietą, kaip svečiui patalą. Mantas, kaip ant sparnų, išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu, lyg baltais patalais, apklojo ežerą. Jausmai, tarsi bangos, virpino širdį. Ko dejuoji, it dantį geliamas?)

Tačiau lyginamieji posakiai, turintys tarinį (kitaip sakant, einantys sudėtinio sakinio šalutiniu dėmeniu), yra skiriami, pvz.: Mes kovojom, kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip, kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama, lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. (Negerai: Mes kovojom kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje tartum oro ėmė trūkti; paskutiniuose dviejuose sakiniuose prieš lyg ir tartum būtų įmanomas ir brūkšnys.)