Anot poeto Sigito Gedos, „tie, kurie siekia „absoliučios laisvės“, bėga iš žmonijos istorijos ir kultūros“

Anot poeto Sigito Gedos, „tie, kurie siekia „absoliučios laisvės“, bėga iš žmonijos istorijos ir kultūros“. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį, ir savo požiūrį pagrįskite literatūros, kultūros bei istorijos pavyzdžiais.

Daugiau informacijos šia tema mokslas.net administracija pateiks 2010 04 11-12 dienomis. Prašome apsilankyti.

Lietuvos Seimo rinkimų pagrindiniai aspektai

 

Įvadas

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Seimas – institucija dėl kurios veiklos kalbama kasdien. Seimo rinkimai tuo pačiu labai aktuali ir problematika sfera, nes būtent nuo seimo rinkimų priklauso valstybės valdymo sistema, jos pakraipos ir t.t. Seimo veikla ir visuomenės interesai – tai labai sunkiai kontroliuojanti sąveika. Visuomenės pozicija seimo veiklos atžvilgiu atsiskleidžia per šios institucijos rinkimus. Todėl, kalbėti apie seimo rinkimus ir jų organizavimo aspektus kalbėti aktualu ir reikšminga.
Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija. Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirti¬numas.
Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkinių tei¬se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad¬ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai¬čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo na¬rys, o proporcinės – likusieji 70 parlamento nariu.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko¬misijos. Ir tai tik keli seimo rinkimų epizodai, kuriuos darbo autorius analizuos plačiau šiame darbe.
Prieš kalbant apie Seimo rinkimų organizacinius aspektus, darbo autorius šio darbo pradžioje kaip įžanginę dalį pristatys trumpą Lietuvos Seimo istorinę raidą ir aptars Seimo instituciją kaip atstovaujamąją valstybės valdžios instituciją. Tuomet darbo autorius išanalizuos pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimo organizavimo elementus.

Darbo objektas – Lietuvos Seimo rinkimų pagrindiniai rinkimų aspektai.

Darbo tikslas – išanalizuoti pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimų aspektus.

Remiantis išsikeltu darbo tikslu, darbo autorius šiame darbe užsibrėžė šiuos uždavinius:
1. Pateikti trumpą Lietuvos Seimo istorinę raidą;
2. Aptarti Seimą kaip atstovaujamąją valstybės valdžios instituciją;
3. Išanalizuoti pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimų organizavimo aspektus.

Darbo metodas – literatūros šaltinių analizė.

Šaltinių apžvalga. Darbo autorius, analizuodamas pasirinktą temą, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, nes kaip jau buvo minėta pasirinktai temai Lietuvos Respublikos Konstitucija numato visą V skyrių. Analizuojant Lietuvos Seimo istorinę raidą bei aptariant Seimą kaip atstovaujamąją valstybės valdžios institucija darbo autorius remiasi T. Birmontienės ir kitų autorių vadovėliu „Lietuvos konstitucinė teisė“. Analizuojant Seimo rinkimų organizavimo momentus remiamasi pastaruoju šaltiniu ir pagrindiniu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus reglamentuojančiu norminiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymu ir kitais šaltiniai, kurie vienaip ar kitaip pateikia informacijos apie pasirinktą temą.

Darbo struktūra:
Įvadas – 2 psl.;
Teorinė darbo dalis, sudaryta iš trijų dalių – 14 psl.;
Išvados – 1 psl.;
Naudota ir cituota literatūra – 1 psl.;
Viso darbo apimtis – 20 psl.

1. Lietuvos Seimo istorinė raida
Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš¬tystės epochos. Tai buvo valstybės valdžios institucija. Lietuvos Didžio¬joje Kunigaikštystėje Seimas rinkosi į suvažiavimus (sesijas), kurias šaukė Didysis Kunigaikštis, o per tarpuvaldį – Ponų Taryba. Lietuvos Statutas (1566 m.) išplėtė Seimo kompetenciją. Seimas tapo aukščiausiąja įstaty¬mų leidybos ir valstybės valdžios institucija, kurią sudarė Didysis Kuni¬gaikštis, Ponų Tarybos nariai bei kunigaikščiai ir apskrityse išrinkti bajo¬rų atstovai. Po Liublino unijos (1569 m.) atsiradus jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei, atskiri valstybių seimai buvo panaikinti ir sukurtas bendras Seimas. Tokia padėtis išliko iki jungtinės Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo (1795 m.).
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nepriklausomybės paskelbimo akte buvo skelbiama, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau su¬šauktas Steigiamasis Seimas. 1920 m. balandžio mėnesį Lietuvoje buvo išrinkta atstovaujamoji institucija (Steigiamasis Seimas), kuri po ilgo isto¬rinio laikotarpio turėjo visos Lietuvos tautos mandatą. Vienas svarbiau¬sių Steigiamojo Seimo priimtų teisės aktų buvo 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal šią Konstituciją Seimas buvo vienerių rūmų, ir buvo renkamas trejų metų laikotarpiui. Parlamentinė respublika – tai Lietuvos valdymo forma, kuri buvo įtvirtinta 1922 m. Konstitucijoje. Todėl Seimas to meto seimas turėjo daugiau įgaliojimų.

Pirmasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1922 m. spalio mėnesį, antrasis 1923 m. gegužės mėnesį.1926 m. gegužės mėnesį išrink¬tas trečiasis Seimas buvo paskutinysis, išrinktas vadovaujantis 1922 m. Konstitucija. 1927 m. gruodžio 17 d. prasidėję politiniai ir teisiniai pasikeitimai siaurino Seimo kaip atstovaujamosios institucijos reikšmę. Ket¬virtasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1936 m., galiojant naujai 1928 m. Konstitucijai. 1938 m. Konstitucija iš esmės nepakeitė Seimo įgaliojimų (lyginant su 1928 m. Konstitucija), paversdama jį labiau reprezentaciniu, patariamuoju.
1991 kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – atsta¬čiusi Lietuvos nepriklausomybe priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Konstitucija), pagal kurio 78 str. l d. aukščiausiuoju Lietuvos Respubli¬kos valstybės valdžios organu (sąvoka „organas” buvo vartojama Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme) buvo Lietuvos Respublikos Aukščiau¬sioji Taryba. Ši atstovaujamoji institucija turėjo plačius įgaliojimus ski¬riant ir kontroliuojant vykdomąja valdžią. Aukščiausiosios Tarybos – At¬kuriamojo Seimo – įgaliojimų apimtys, veiklos praktika suteikia galimybę tuo metu egzistavusią valdymo formą vertinti kaip artimą „susirinkimo valdymo sistemai”. Joje valstybės valdžios centras yra atstovaujamoji ins¬titucija, iš esmės nukreipianti tam tikra linkme visą valstybės struktūrų veiklą. To meto Lietuvos valdymo sistemą vadinti parlamentine respubli¬ka, kai šalies Konstitucijoje – Laikinajame Pagrindiniame įstatyme – ne¬buvo įtvirtinta visų valdžios padalijimo elementų, būtų netikslu. Pastebė¬tina, kad Lietuvos Respublikos „Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas” atsirado jau pasibaigus įgaliojimams. 1990 -1992 m. atstovauja¬moji institucija vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ta¬čiau Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs Aukščiausiosios Tarybos veiklos turinį., nusprendė, kad pavadinimas „Aukščiausioji Taryba – At¬kuriamasis Seimas” tiksliau išreiškia šios institucijos veiklos kryptis.
1992 m. spalio m. 25 d. Lietuvos Respublikos piliečiai referendume pritarė naujai valstybės Konstitucijai. Šios Konstitucijos nuostatomis remiamasi, kai renkami šių dienų Seimo atstovai.

2. Seimas kaip atstovaujamoji valstybės valdžios institucija
Kaip jau buvo minėta įvadinėje šio darbo dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucija5 numato, jog Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu  institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija.
Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirtinumas.
Tačiau Seimui priskirti įstatymų leidybos įgaliojimai nėra absoliutūs. Pirmiausia Seimas yra saistomas Konstitucijos7. Be to, šie įgaliojimai yra ribojami tokio instituto kaip referendumas. Dalį Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų galima keisti tik referendumu. Anot prof. A. Vaišvilos Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kt.. Priimdama šį teisės aktą per savo atstovus arba tiesiogiai balsuodama už pagrindines jos nuostatas, tauta siekia riboti valdžios galias pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Pažeisti Konstituciją – tai pažeisti pagrindines žmogaus teise.
Taip pat Konstituci¬nis Teismas turi galimybę pripažinti Seimo priimtą įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Respublikos Prezidentas naudojasi veto teise bei turi įgaliojimus, esant Konstitucijoje numatytoms aplinkybėms, paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Šie apribojimai pasireiškia kaip valdžių padalijimą garantuojančio „stabdžių ir atsvarų” mechanizmo dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog „Seimą sudaro Tautos atstovai…”9. Tad parlamentas, vykdydamas Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, vykdo ir Tautos atstovaujamąją funkciją. Kaip atstovaujamoji institucija Seimas tampa Tautos (visų piliečių – valios ir interesų reiškėju. Tautos atstovavimas garantuojamas demokratinės rinkimų sistemos ir principų. Tautos atstovavimo nereikėtų suprasti tiesiogiai, jog nuo išrin¬kimo momento Seimo nariai nustoja būti savo rinkėjų atstovai, o tampa Tautos atstovais. Tačiau esant prieštaravimui tarp rinkėjų ir Tautos (nacionalinių) interesų, parlamento narys prioritetu turėtu suprasti pasta¬ruosius10. Todėl tokia doktrina griežtai nereikalauja iš parlamento nario vykdyti priešrinkiminius pažadus ir nenumato deputatų atšaukimo mechanizmo.
Išrinktas Seimo narys yra laisvas balsuodamas bet kuriuo klausimu. Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam su¬teiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai, taigi visi parlamento nariai yra Tautos atstovybė. Seimo narių teisių negalima diferencijuoti, negalima jiems nustatyti nevienodų galimybių dalyvauti Seimo darbe11. Ne tuo yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institu¬cijos principas – parlamento narių lygybė – vadinasi, tokiu atveju nebūtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti jos interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies 5 skirsnio 25 str. atiti¬kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”).
3. Seimo rinkimų organizavimas

Kaip jau buvo užsiminta šio darbo įvadinėje dalyje, Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkinių tei¬se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas12 numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad¬ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai¬čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo narys, o proporcinės – likusieji 70 parlamento narių.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko¬misijos. Dvi pastarosios komisijos skiriamos tik rinkimų laikotarpiui. Įsta¬tyme yra numatytas demokratinis rinkimų komisijų sudarymo principas13.
Rinkimų apygardų sudarymas. Rinkimams organizuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, atsižvelgiant į rinkėjų skaičių rinkimų apygardoje, Lietuvos Respublikos teritorijos suskirstymą į vienmandates rinkimų apygardas per ankstesnius Seimo rinkimus ir administracinį teritorinį padalijimą. Rinkimų apygarda sudaroma iš bendrą ribą turinčių rinkimų apylinkių. Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus14. Vyriausioji rinkimų komisija, likus ne mažiau kaip 95 dienoms iki rinkimų, nustato ir, likus ne mažiau kaip 90 dienų iki rinkimų, „Valstybės žiniose“ skelbia rinkimų apygardas sudarančių rinkimų apylinkių sąrašą, jų balsavimo būstinių adresus ir telefonus, apygardos rinkėjų skaičių, apygardų rinkimų komisijų adresus ir telefonus.
Taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi turintys rinkimų teisę Lietuvos Respublikos piliečiai. Šioje apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių.
Rinkimų apylinkių sudarymas. Atsižvelgiant į patogumą rinkėjui atvykti į balsavimo patalpas ir rinkėjų skaičių, miestų, rajonų teritorijos dalijamos į rinkimų apylinkes15.
Miesto, rajono teritorijos suskirstymą, kuris yra pastovus organizuojant ir vykdant rinkimus ir referendumus, prireikus į rinkimų apylinkes mero teikimu keičia Vyriausioji rinkimų komisija. Patvirtintų rinkimų apylinkių sąrašą, jo pakeitimus Vyriausioji rinkimų komisija skelbia „Valstybės žiniose“. Rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5000 rinkėjų.
Rinkimų apylinkės ribos, balsavimo patalpos adresas keičiami prireikus, bet ne vėliau kaip likus 100 dienų iki rinkimų. Meras teikime tvirtinti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodo siūlomą apylinkės pavadinimą, rinkimų apylinkę sudarančius adresus, rinkėjų skaičių sudaromoje apylinkėje, balsavimo patalpų adresą ir telefoną. Teikime keisti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodomi siūlomi pakeitimai. Šie pakeitimai turi būti pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip likus 110 dienų iki rinkimų. Jeigu anksčiau nustatytose balsavimo patalpose negalima surengti balsavimo, Vyriausioji rinkimų komisija apygardos rinkimų komisijos teikimu gali pakeisti apylinkės rinkimų komisijos balsavimo patalpos adresą likus iki rinkimų ir trumpesniam, negu šiame straipsnyje nustatyta, terminui.
Rinkimų komisijų sudarymas. Rinkimus į Seimą organizuoja ir vykdo 3 pagrindinės institucijos. Į rinkimų komisiją gali būti siūlomas Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis turi teisę būti renkamas Seimo nariu (neatsižvelgiant į kandidatui į Seimo narius nustatytą jauniausią amžių, bet rinkimų dieną ne jaunesnis kaip 18 metų) ir nebuvo per paskutinius trejus Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimus arba referendumą atleistas iš rinkimų arba referendumo komisijos už Seimo, Respublikos Prezidento, Savivaldybių tarybų rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimą.
Vienu metu tas pats asmuo negali būti:
 rinkimų komisijos nariu ir kandidatu į Seimo narius;
 kandidatu į Seimo narius ir atstovu rinkimams;
 atstovu rinkimams ir rinkimų komisijos nariu;
 kandidatu į Seimo narius ir rinkimų stebėtoju;
 rinkimų komisijos nariu ir rinkimų stebėtoju.
Rinkimų komisijos narys, jeigu jis pageidauja būti kandidatu į Seimo narius, prieš duodamas sutikimą tapti kandidatu ar pradėdamas rinkti piliečių parašus, privalo ne vėliau kaip prieš 10 dienų raštu atsisakyti rinkimų komisijos nario pareigų. Jeigu rinkimų komisijos narys to nepadaro, jis šalinamas iš rinkimų komisijos už šio rinkimų įstatymo pažeidimą ir neregistruojamas kandidatu į Seimo narius ar iš jų išbraukiamas.
Apygardų rinkimų komisijų sudarymas
Apygardų rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 74 dienoms iki rinkimų17.
Apygardų rinkimų komisijos sudaromos iš:
 teisingumo ministro pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje;
 Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje;
 mero pasiūlyto kiekvienos savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, administracijoje dirbančio karjeros valstybės tarnautojo;
 partijų, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų.
Teisingumo ministras, Lietuvos teisininkų draugija ir meras gali siūlyti ir daugiau kandidatūrų. Jeigu rinkimų apygardos teritorija sudaryta iš kelių savivaldybių teritorijų, komisijoje turi būti visų šių savivaldybių administracijose dirbančių karjeros valstybės tarnautojų, pasiūlytų į komisiją šių savivaldybių merų.
Partijos, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal iškeltų kandidatų sąrašą (jungtinį sąrašą), nuo vieno šio daugiamandatėje rinkimų apygardoje iškeltų kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) turi teisę pasiūlyti į apygardų rinkimų komisijas po du savo atstovus. Jeigu partijų pasiūlyti atstovai atitinka šio įstatymo reikalavimus, Vyriausioji rinkimų komisija jų kandidatūrų atmesti negali. Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta, Vyriausioji rinkimų komisija vietoj jų gali papildomai skirti komisijos nariais asmenis, pasiūlytus teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos arba mero.
Visais atvejais ne mažiau kaip trys komisijos nariai turi būti asmenys, paskirti į apygardos rinkimų komisiją iš teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos ir mero pasiūlytųjų. Jeigu šių asmenų yra mažiau, komisija padidinama iš teisingumo ministro arba Lietuvos teisininkų draugijos, arba mero pasiūlytų asmenų.
Jeigu tą pačią dieną kartu vyksta arba Seimo, arba Respublikos Prezidento rinkimai, arba referendumas, sudaromos tos pačios apylinkių rinkimų ar referendumo komisijos. Vyriausioji rinkimų komisija atskiroje rinkimų, referendumo teritorijoje sudaro vieną – miesto, rajono, apygardos rinkimų arba referendumo – komisiją ir nustato jos funkcijas organizuojant ir vykdant kitus rinkimus ar referendumą.
Apygardos rinkimų komisijos pirmininką iš komisijos narių skiria Vyriausioji rinkimų komisija.
Apygardos rinkimų komisija pirmajame posėdyje išsirenka komisijos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.
Apylinkių rinkimų komisijų sudarymas
Ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų apygardos rinkimų komisija nustato kiekvienos rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių, kuris turi būti kartotinis partijų (jų koalicijų), turinčių teisę siūlyti kandidatūras į rinkimų komisijas, skaičiui. Jeigu nebuvo pasiūlyta pakankamai kandidatūrų arba komisijoje liko laisva vieta, trūkstamas kandidatūras gali pasiūlyti savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, meras.

Po vienodą skaičių kandidatūrų į apylinkės rinkimų komisiją turi teisę siūlyti:
 kiekviena partija ar jų koalicija, paskutinius Seimo rinkimus gavusi Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu partija Seimo narių mandatų gavo būdama koalicijoje, tai kandidatūras ji gali siūlyti kartu su koalicijoje dalyvavusiomis partijomis;
 partija ar jų koalicija, per paskutinius savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, tarybos rinkimus gavusi šios tarybos narių mandatų pagal iškeltų kandidatų sąrašą (jungtinį sąrašą). Jeigu partija tarybos narių mandatų gavo būdama koalicijoje, kandidatūras ji gali siūlyti kartu su koalicijoje dalyvavusiomis partijomis.
Jeigu partija gali siūlyti kandidatūras ir pagal Seimo, ir pagal savivaldybių rinkimų rezultatus, tai ji kandidatūras siūlo tik pagal vienų iš šių rinkimų rezultatus pasirinktinai. Jeigu viena iš partijų, dalyvavusių rinkimų koalicijoje, kandidatūrų nepasiūlo arba atsisako jas siūlyti, arba pasirenka siūlyti pagal kitų, kai buvo sudaryta koalicija, rinkimų rezultatus, kitos šioje koalicijoje dalyvavusios partijos kandidatūras turi teisę siūlyti jai nedalyvaujant.
Partija kandidatūrų į apylinkių rinkimų komisijų narius sąrašą apygardos rinkimų komisijai pateikia ne vėliau kaip likus 48 dienoms iki rinkimų.
Apylinkių rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro apygardų rinkimų komisijos ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų. Jeigu partijos siūloma kandidatūra atitinka šio įstatymo reikalavimus, apygardos rinkimų komisija negali jos atmesti.
Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta arba pasiūlytos kandidatūros neatitinka šio įstatymo reikalavimų, arba jos buvo pasiūlytos po nustatyto termino, apygardų rinkimų komisijos gali sumažinti anksčiau nustatytą rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių arba kreiptis į merą, kad šis pasiūlytų į apylinkių rinkimų komisiją trūkstamas kandidatūras. Mero siūlomos kandidatūros negali būti partijų nariais ar jais tapti iki rinkimų komisijos nario įgaliojimų pabaigos. Jeigu ne mažiau kaip trys apygardos rinkimų komisijos nariai apygardos rinkimų komisijos posėdyje, kuriame skiriamas mero pasiūlytas apylinkės rinkimų komisijos narys, prieštarauja mero siūlomos kandidatūros paskyrimui apylinkės rinkimų komisijos nariu, ši kandidatūra negali būti skiriama komisijos nariu. Apylinkės rinkimų komisijoje turi būti mažiausiai 5 nariai.
Apylinkių rinkimų komisijų pirmininkus iš komisijos narių skiria apygardų rinkimų komisijos. Apylinkės rinkimų komisija savo pirmajame posėdyje išsirenka komisijos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

Apylinkės rinkimų komisijos įgaliojimai
Apylinkės rinkimų komisija:
 iš apygardos rinkimų komisijos gauna apylinkės rinkėjų sąrašus, sudaro sąlygas su jais susipažinti rinkėjams, partijų atstovams rinkimams, įteikia ar kitaip perduoda rinkėjams rinkėjo pažymėjimus, praneša apygardos rinkimų komisijai apie apylinkės rinkėjų sąraše aptiktus netikslumus;
 nagrinėja skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų;
 Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka prižiūri, kaip rinkimų apylinkės teritorijoje vyksta balsavimas paštu, kad būtų sudarytos sąlygos balsuoti paštu visose rinkimų apylinkės teritorijoje esančiose sveikatos priežiūros įstaigose (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ir globos įstaigose, kariniuose vienetuose ir vidaus tarnybos daliniuose, areštinėse, tardymo izoliatoriuose (sulaikymo namuose) ir bausmių vykdymo įstaigose, taip pat organizuoja rinkėjų balsavimą namuose;
 kartu su savivaldybės administracijos atstovu pasirūpina, kad pagal šio įstatymo reikalavimus laiku būtų parengtos balsavimo patalpos, slapto balsavimo kabinos ir balsadėžės;
 rinkimų dieną organizuoja balsavimą rinkimų apylinkėje;
 suskaičiuoja balsus, surašo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą;
 svarsto savo apylinkės rinkėjų ir stebėtojų skundus dėl rinkimų rengimo, balsavimo organizavimo, balsų skaičiavimo, balsų skaičiavimo protokolų surašymo ir priima sprendimus;
 vykdo kitus LR Seimo rinkimų įstatymo nustatytus įgaliojimus.
Rinkimų komisijų darbo organizavimas. Rinkimų komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip 3/5 komisijos narių. Komisijų sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasidalijus po lygiai, lemia komisijos pirmininko balsas. Komisijos nariai, nesutinkantys su sprendimu, turi teisę raštu pareikšti atskirąją nuomonę, o ši pridedama prie protokolo ir yra neatsiejama jo dalis.
Pasibaigus rinkimams, apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų narių, pirmininkų įgaliojimai nutraukiami. Sprendimą nutraukti įgaliojimus priima rinkimų komisija, paskyrusi komisijos narius, kai ši komisija, jos pirmininkas yra atlikę visus pagal įstatymą jam pavestus darbus.

Rinkimų komisijos nariui ar pirmininkui, davusiam rašytinį pasižadėjimą, draudžiama bet kokia rinkimų agitacija ar kiti bandymai paveikti rinkėjų valią. Asmuo, pažeidęs šį reikalavimą, rinkimų komisijos nario rašytinį pasižadėjimą, turi būti atleistas iš komisijos ir gali būti patrauktas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.
Kiti Seimo rinkimo etapai.
Rinkėjų sąrašų sudarymas reikalingas tam, kad būtų galima kontroliuoti balsavusią rinkėjų skaičių bei išvengti apgaulių, kad tas pats asmuo negalėtų bal¬suoti keliose apygardose ar apylinkėse.
Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Įvairiose valstybėse kandidatai ke¬liami pagal nustatytas taisykles25. Paprastai kandidatus iškelia ir remia politinės par¬tijos ar kitokios politinės organizacijos, bet dažnai įstatymai leidžia ir pačiam pa¬siūlyti savo kandidatūrą. Įvairių kandidatų iškėlimo galimybės yra labai svarbi de¬mokratijos sąlyga. Jeigu kokias nors kandidatūras pasiūlyti yra trukdoma, tai tuo apribojama ir piliečių pasirinkimo galimybė.
Kita vertus, pernelyg didelis kandidatų skaičius irgi gali sunkinti pasirinkimą. Kad būtų galima reguliuoti kandidatūrų iškėlimo procesą, naudojama kandidatų registracija rinkiminėje komisijoje. Registruojami tik tie kandidatai ir lik tiems lei¬džiama dalyvauti rinkimuose (t. y. balotiruotis), kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles. Labiausiai paplitusi taisyklė – tai reikalavimas, kad kandidatas surinktų tam tikrą kiekį jį remiančių piliečių parašų. Jeigu kandidatą remia didelė partija, judėjimas ar dar kokia nors organizacija, tai ši sąlyga nėra sunki. Tas kan¬didatas, kuris nesurenka reikiamo kiekio parašų, nėra registruojamas ir jam nelei¬džiama balotiruotis, nes neįtikėtina, kad jam pavyktą laimėti26.
Visos politinės partijos ir visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujan¬tys rinkiniuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visų pakopų rinkimų komisijose. Vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose kandidatus į Seimo narius turi teisę kelti visos politinės partijos, įregist¬ruotos įstatymų numatyta tvarka. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje politinėms partijoms, visuomeniniams politiniams judėjimams bei koali¬cijoms reikia pateikti sąrašus, kuriuose turi būti įrašyta ne mažiau kaip 20 kandidatų. Tuo pačiu metu šie asmenys gali kelti savo kandidatūras vienmandatėse rinkimu apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 dienu iki rinkimų, Vyriausioji rinkimu komisija paskelbia vienmandatėse apygardose iškeltu kandidatu pavardes, taip pat rinkimuose dalyvaujančių par¬tijų, visuomeniniu politinių judėjimų bei koalicijų sąrašus.
Įstatymas numato griežtus elgesio reikalavimus partijoms ir kitoms institucijoms rin¬kimu kampanijos metu. Kadangi Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimu sistemą, tai kiekvienas rinkėjas gauna du biuletenius; vienman¬datės ir daugiamandatės. Siekiant sudaryti galimybes didesniam piliečių skaičiui realizuoti pilietine teise, Seimo rinkimų įstatymas numato galimybę balsuoti paštu28.
Priešrinkiminė kampanija – tai laiko tarpas nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtos rinkimų dienos29. Tuo metu kandidatai, juos remiantys patikėtiniai ir politinės partijos organizuoja daugybę susitikimų su rinkėjais, aiškina savo programines nuostatas, agituoja ir įtikinėja rin¬kėjus. Paprastai priešrinkiminėms kampanijoms politinės organizacijos suvartoja daug lėšų. Daugybė pinigų sumokama už patalpų nuomą, televizijos laiką, plakatų ir agitacinių lapelių spausdinimą ir platinimą. Pagaliau priešrinkimi¬nės kampanijos metu vyksta viešos kandidatų ir politinių partijų disku¬sijos ir disputai. Visos tos kampa¬nijos tikslas yra paveikti rinkėją, įtikinti j į balsuoti už reklamuojamą kandidatą30.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigė atlikti bausmės pagal teismo pa¬skirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais31.
Balsavimas vyksta iš anksto nustatytą dieną. Jo metu kiekvienas rinkėjas asmeniškai atvyksta į rinkiminę apylinkę, kur jam turi būti sudarytos sąlygos slaptai užpildyti rinkiminį biuletenį. Paprastai balsavimo dieną yra draudžiama bet kokia priešrinkiminė agitacija, kad jau apsisprendė piliečiai nebūtų trikdomi ir galėtų ramiai balsuoti už pasirinktą kandidatą.
Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas – tai baigiamoji ilgo rin¬kiminio proceso stadija. Apygardose balsavimo rezultatai yra susumuojami pagal iš anksto nustatytą balsų skaičiavimo ir laimėjusio kandidato nustatymo sistemą. Pagaliau pasiekęs pergale rinkimuose kandidatas patvirtinamas išrinktu ir gauna mandatą, t. y. įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi, pavyzdžiui: vietą miesto taryboje, parlamente ar prezidento postą.
Tačiau reikia pažymėti, kad rinkimų rezultatai gali būti sumuojami pagal skirtingas balsų skaičiavimo ir rezultatų įvertinimo sistemas. Naudojama rinkimų sistema yra labai svarbi ne tik balsavimo rezultatų susumavimui, bet iš esmės veikia visą rinkiminį procesą, politinių partijų veiklą ir net valstybės vyriausybės funkcionavimą.
Nustatant Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse apygardose, rin¬kimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 40 proc. rin¬kėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandida¬tas, gavęs daugiau nei pusę dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu vienmanda¬tėje apygardoje nė vienas iš kandidatų negavo visų rinkėjų daugumos balsų, ne vėliau kaip per dvi savaites turi būti rengiamas pakartotinis; jame dalyvauja du daugiausia balsų gavę kandidatai. Daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 25 proc. visų rinkėjų. Seimo rinkimų įstatymas numato užtveriamąjį barjerą. Tik partijos, surinkusios daugiau nei 5 proc., o koalicijos – 7 proc. rinkėjų balsų, gali dalyvauti mandatu dalybose. Užtveriamuoju barjeru siekiama darbingo parlamento eliminuojant smulkias partijas. Kvota (balsų skaičius vienam mandatui gauti) apskaičiuojama: daugiamandatėje apygardoje surinktus rinkėju balsus (už mandatų paskirstyme dalyvaujančius sąrašus) padalijus iš 70 (viso deputatu skaičiaus, renkamo daugiamandatėje apygardoje). Taikant kvotų metodą, mandatai paskirs¬tomi proporcingai partijų ar koalicijų gautų balsų skaičiui.
Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti skelbiami Seimo nutarimu, pri¬imtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Taip pat pir¬malaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir Respublikos Prezidentas Konsti¬tucijos numatytais atvejais.
Dar šis tas apie Seimo rinkimus.
Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas numato, kad kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. Kiekvienas rinkėjas turi lygią teisę pareikšti savo nuomonę dėl kandidatų, įrašytų į tą kandidatų sąrašą, už kurį jis balsuoja daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o ši nuomonė yra lygiavertė kiekvieno kito balsavusio už šį sąrašą rinkėjo nuomonei36.
Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save. Rinkėjas, kuris dėl fizinių trūkumų negali pats balsuoti, gali balsuoti padedamas kito asmens, kuriuo jis pasitiki, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 66 straipsnio 6 dalyje. Jeigu kam nors tapo žinoma kito asmens balsavimo paslaptis, draudžiama ją atskleisti.
Kontroliuoti rinkėjų valią rinkimuose draudžiama. Balsavimo metu draudžiama paveikti rinkėjo valią balsuoti arba nebalsuoti už kurį nors kandidatą ar kandidatų sąrašą. Rinkėjui turi būti sudarytos sąlygos slaptai ir netrukdomam užpildyti biuletenį. Su biuleteniu draudžiama atlikti tokius veiksmus, kurie galėtų atskleisti balsavimo paslaptį37.
Su kiekvienais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais iškyla vis naujų skandalingų faktų apie balsų pardavinėjimą. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas numato, kad Seimo rinkimų agitacijos kampanijos metu ir rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų.
Rinkėjų papirkimu nelaikomas spausdintos medžiagos (politinės partijos ar kandidato programos, biografijos ar kitokių informacinio turinio lankstinukų, kalendorių, atvirukų, lipdukų) bei ženkliukų, specialiai pagamintų rinkimų kampanijai ir skirtų politinei partijai ar kandidatui propaguoti, gaminimas arba neatlygintinas platinimas rinkėjams38.
Nustatytus rinkėjų papirkimo faktus Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, ir remiantis norminiais teisės aktais galima pritaikyti atitinkamas sankcijas

Taigi, apibendrinus galima sakyti, kad seimo rinkimai ir jų organizavimas yra ganėtinai ilgas procesas ir tinkamam jo įgyvendinimui reikia užtikrinti kiekvienos rinkimų organizavimo stadijos teisėtumą ir tikslingą įgyvendinimą, tik tuomet Seimo rinkimai bus tinkamai suorganizuoti ir bus išvengta vienokių ar kitokių nesklandumų.

Išvados

1. Seimo rinkimai – tai labai senas procesas ir tai parodo Seimo rinkimų istorinė genezė. Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš¬tystės epochos ir tęsiasi iki šių dienų. Animuojant šią sritį paaiškėjo kas ši sritis, t.y. Seimo rinkimai buvo gana permaininga sfera, nes kiekvienu laiku, jis būdavo reglamentuojamas labai skirtingai, tik jau nuo 1922 metų Seimo rinkimai įgauna pastovumo ir tik retkarčiais yra nežymių permainų.

2. Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija.
Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirti¬numas.

3. Išanalizavus teorinę medžiagą, galima pasakyti, kad Seimo rinkimai gana ilgas procesas, kuris susideda iš daugelio etapų, kuriuos galima suskirstyti tai:
 Valstybės teritorijos padalijimas į rinkimines apygardas;
 Rinkėjų sąrašų sudarymas;
 Kandidatų iškėlimas ir registravimas;
 Priešrinkiminė kampanija;
 Balsavimas;
 Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas.

Naudota ir cituota literatūra

Norminė literatūra
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992, Nr. 33 – 1014.
2. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 59-1760

Specialioji literatūra
3. A. Vaišvila, Teisės teorija“, – Vilnius: Justitia, 2004 m.
4. F. Žigaras, Politologija, – Vilnius: UAB „Gimtinė“, 2001 m.
5. G. Vitkus, Politologija, – Vilnius: Danielius, 2001 m.
6. R. Jakucevičius, Politologija, – Vilnius, 2003 m.
7. T. Birmontienė ir kt. „Lietuvos konstitucinė teisė“, – Vilnius, 2002 m.

Kiti šaltiniai
8. www.litlex.lt [prisijungimo laikas 2007 05 07]
9. www.lrs.lt [prisijungimo laikas

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ištakos, susiformavimas ir veiklos raida

 

ĮVADAS
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tai Lietuvos politinis-visuomeninis judėjimas, kuris siekė pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, reiškė Lietuvos valstybingumo siekius. Sąjudžio tema mūsų laikų visuomenėje dažnai užmirštama ir deramai neįvertinta, praradusi aktualumą, nors labia smulkios ir padrikos informacijos informacijos gana daug. Todėl šiame darbe bandysiu apibendrintai ir sistemingai apžvelgti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimosi raidą nuo pačių pirmųjų jo užuomazgų iki plačiai išaugusios organizacijos, kuri turėjo didžiulę, turbūt lemiamą, įtaką Lietuvos valstybės atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos ir visiškai nepriklausomos valstybės susikūrimui, pagrindinų dabartinių politikų susiformavimui. Paminėsiu pagrindines šio sąjūdžio susikūrimo aplinkybes, ideologines politines nuostatas, bei organizacinę politinę raidą, kuri apima daugiausia 1988−1989 m. Taip pat bandysiu išskirti pagrindinius sąjūdžio bruožus, kurie leidžia šią organizaciją priskirti megapoliniai t.y. viską apimančiai organizacijai, kuri Lietuvoje tuo metu turėjo pagrindinę reikšmę ir apjungė t.y. konglomeravo daugelį skirtingų organizacijų ir draugijų, kurių siekis buvo vienas – Lietuvos valstybės suverenitetas. Rašydama šį darbą rėmiausi įvairiais šaltiniais, dalis informacijos paimta iš periodinių leidinių straipsnių,dalis– remiantis knygomis, enciklopedijomis, žodynais, internetine medžiaga ir svarbiausia šio proceso liūdininkų citatomis, prisiminimais.

I. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO IŠTAKOS
Didžiulę ir turbūt pagrindinę įtaka Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui padarė labai svarbus, tiksliau svarbiausias, įvykis. Žinoma, anksčiau ar vėliau Lietuva būtų pribrendusi šiems persitvarkymo pokyčiams, nes ir anksčiau buvo puoselėjamos šios idėjos, tačiau aplinkybės susiklostė labia palankiai kuomet 1985 m. Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinio biuro generaliniu sekretoriumi ir realiuoju valstybės vadovu tapo M.Gorbačiovas. Siekdamas išjudinti sustabarėjusią, neefektyvią TSRS ekonomiką, jis pradėjo garsiąją „perestroiką“ – persitvarkymą. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl ideologijos, kuri neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės, pradėjo plisti nuomonių įvairovė. Rusijoje organizavosi neformalūs judėjimai, suaktyvėjo disidentų veikla įvairiuose klubuose, o vėliau ir viešuose renginiuose bei gatvėse, girdėjosi arši stalininio teroro ir komunistinio totalitarizmo kritika, tačiau šių judėjimų organizatorių ir dalyvių jau niekas nesuiminėjo, visagalė KGB tylėjo,niekaip negalėjo riboti šių judėjimų. Baimė pamažu traukėsi iš žmonių sąmonės. Tačiau Lietuvoje tuo metu tebebuvo brežnevinis „sąstingis“ . Lietuvos komunistų partijai, o per ją ir visam kraštui vadovavo P.Griškevičius, gero gyvenimo mėgėjas, „tipiškas lietuviškas L.Brežnevo atitikmuo“ , nuolat laukiantis, ką pasakys Maskva. Tačiau „perestroikos“ vėjai jau pasiekė ir Lietuvą. Apie nepriklausomybės atkūrimą dar niekas garsiai nekalbėjo, bet ir Lietuvoje pradėjo organizuotis neformalūs sambūriai, savotiški diskusijų klubai.
1987 m. ypač išryškėjo rūpestis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija, kurios pirmininku išrinktas filosofas R.Ozolas. Vilniuje akademinis jaunimas, paminklosaugos entuziastai 1987 m. kovo mėnesį įkūrė klubą „Talka“, gegužės mėnesį – ekohumanistinė draugija, besirūpinanti gamtos apsauga – „Santarvė“, vėliau pasivadinusi „Žemynos“ klubu. Aktyviai reiškėsi anksčiau Lietuvoje negirdėtas žaliųjų judėjimas. Teoriškai tai nebuvo politinė organizacija. Žalieji reikalavo gamtos išsaugojimo, nors tarp „eilučių“ buvo suprantama, kad tai galima pasiekti tik nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos gamtos apsaugą ypač suaktualino rašytojo V.Petkevičiaus, akademiko V.Statulevičiaus viešai reikšti protestai prieš naftos gręžimo platformos statybą Baltijos jūroje netoli Kuršių Nerijos. „Žinijos“ draugijoje įsikūrė Vilniaus universiteto prof. B.Genzelio vadovaujamas klubas „Istorija ir kultūra“. Prie žurnalo „Kultūros barai“ veikė filosofo K.Stoškaus vadovaujamas klubas, rinkdavęsis Menininkų rūmuose. Susirinkusieji gvildeno bendrosios kultūros, kūrėjo atsakomybės problemas, čia pasigirsdavo ir labai aštrios kritikos esamam režimui, bei minčių apie būtinumą šį režimą keisti. Prie Mokslų Akademijos žinomi ekonomistai K.Antanavičius, A.Buračas, K.Prunskienė ir E.Vilkas įsteigė ratelį, kuriame diskutuojant apie krašto ekonominę padėtį buvo svarstomos Lietuvos ekonomikos savarankiškumo galimybės ir pasekmės . Panašūs procesai vystėsi ir kituose miestuose. Taip ryškėjo neformalūs lyderiai, vėliau tapę Sąjūdžio kūrėjais ir veikėjais. Vilniuje ėmė veikti ir daugelis intelektualų diskusijų klubų. Lietuvių inteligentijos siekis kurti platesnio pobūdžio organizaciją išryškėjo taip pat 1987 m.
1987 m. gegužės mėnesį Česlovo Kudabos ir kitų pastangomis buvo įkurta organizacija, pavadinta Lietuvos kultūros fondu. Jo tiesioginis uždavinys buvo kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Neoficialūs organizacijos tikslai buvo daug platesni, bet šiai organizacijai nebuvo lemta tapti plačia visuomenine organizacija dėl valdžios suvaržymų. Neleista steigti fondo teritorinių skyrių provincijoje, fondo veikla buvo atidžiai sekama ir kontroliuojama. Šios draugijos, rateliai, bei organizacijos viešai nedeklaravo nepriklausomybės siekio todėl jas vertinti rimtai gana sunku.
Tačiau didžiausias lūžis įvyko 1988 m. gegužės mėnesį po A.Juozaičio lankymosi pas Estijos liaudies fronto vadovus, kuris jau sėkmingai veikė kurį laiką ir siekė Estijos nepriklausomybės. Filosofo R.Ozolo bute susitikę A.Juozaitis ir B.Genzelis nusprendė, „kad panašiam judėjimui jau subrendo sąlygos ir Lietuvoje ir kad negalima palikti estų vienišų“ . Jie tarėsi su įvairių judėjimų ir klubų lyderiais apie bendrą, visus judėjimus jungsiančią organizaciją – konglomeratą. Taigi netrukus Vilniuje, prof. K.Prunskienės tuo metu vadovaujamame Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute, svečiavosi Estijos mokslininkai. Profesorė organizavo visuomenės susitikimą su šiais mokslininkais. Susitikime estai papasakojo apie jų šalyje įsikūrusį Liaudies frontą, jo įsikūrimo aplinkybes ir tikslus. Pradėta kalbėti, ar nereikėtų ką nors tokio kurti ir mūsuose. Po diskusijos buvo pasiūlyta pasilikti salėje tiems, kurie šiam siūlymui pritaria. Pasilikusieji pavedė jauniems mokslininkams S.Lapieniui, A.Medalinskui ir Z.Vaišvilai susitarti dėl salės susirinkimui, kuriame būtų galima įkurti į Estijos liaudies frontą panašią organizaciją. Jaunieji mokslininkai kreipėsi į Mokslų Akademijos prezidiumo vyriausiąjį mokslinį sekretorių akad. E.Vilką. Jam nepavykus įtikinti akademiką pasekti estų pavyzdžiu, buvo pasiūlyta Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje birželio 3 d. surengti diskusiją dėl rengiamų LTSR Konstitucijos pataisų. Akademikas, nors ir nenoriai, jaunųjų mokslininkų prašymui neprieštaravo. Jie ėmėsi organizuoti, kad į tokį renginį ateitų daugiau progresyviai mąstančių ir veikiančių žmonių.
Prie kuriamo judėjimo ištakų buvęs prof. B.Genzelis rašė, kad įvairiuose pasitarimuose „buvo numatyta sudaryti naujojo judėjimo Iniciatyvinę grupę iš 25 asmenų. Pasiskirstyta, kas ką siūlys (bet koks iš anksto pateikiamas rinktinų asmenų sąrašas salės galėjo būti sutiktas nepalankiai), prieš tai susitarus su siūlomaisiais, kad šie būtų susirinkime ir neatsisakytų dalyvauti naujos visuomeninės politinės organizacijos vadovybėje. Man buvo pavesta susitarti su Just. Marcinkevičium ir J.Juzeliūnu, nes jų, kaip autoritetingų menininkų, dalyvavimas suteiktų svorio judėjimui. Nė vieno nereikėjo įkalbinėti“ .
II. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO SUFORMAVIMAS
Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Mokslų Akademijos prezidiume birželio 3-ąją, penktadienį, iki pietų vyko akademiko E.Vilko vadovaujamos komisijos posėdis, rengęs LTSR Konstitucijos pataisas, turėsiančias atspindėti gorbačiovinės „perestroikos“ dvasią. Vakare Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje buvo numatyta diskusija apie LTSR socialinę bei ekonominę plėtotę. Į ją susirinko apie 500 žmonių –pilnutėlė salė. Diskusijai vėl pirmininkavo E.Vilkas. Greta jo sėdėjo mokslininkai kiti mokslininkai.
Vos prasidėjusi diskusija apie ekonomiką pradėjo krypti politine linkme. Pirmininkaujantis E.Vilkas “nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine ”,– prisimena susirinkime dalyvavusi prof. K.Prunskienė. “Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa” . Kalbėtojų netrūko, vieni jų bandė nagrinėti 1941 m. Lietuvos padėtį, kiti teikė pasiūlymus Respublikos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.
Nuo didžiulio skaičiaus žmonių pasisakyti, pirminkaujantis pradėjo nebesuvaldyti auditorijos ir pasiūlė visiems skirstytis, tačiau susirinkusieji akademiko siūlymo nepaklausė. Tada iniciatyvą į savo rankas perėmė jaunimas, jie susirinkusius kvietė atsikratyti baimės. Jaunas mokslininkas fizikas Z.Vaišvila pasiūlė susirinkusiems įsteigti visuomeninį organą konstitucinėms teisėms ginti. „Reikia sukurti iniciatyvinę grupę, kuri vienytų jėgas, nes nebėra ko laukti (…) Todėl prašau siūlyti kandidatūras“ . A.Medalinskas pradėjo registruoti siūlomus kandidatus. „Auditorija siūlė žmones, kuriuos pažįsta kaip tikrus persitvarkymo šalininkus“ . Per salę buvo pasiūstas lapas popieriaus, kuriame dalyviai buvo kviečiami užsirašyti norinčius būti steigiamos organizacijos nariais. Į iniciatyvinę grupę susirinkusieji siūlė žinomus mokslininkus, rašytojus ir menininkus, kūrybinių organizacijų atstovus ir vadovus, jau veikiančių judėjimų lyderius, kitus aktyvius, jau pasižymėjusius savo veikla ir pažiūromis žmones.
Po diskusijų buvo išrinkti šie 35 Iniciatyvinės grupės nariai: R.Adomaitis, J. Bulavas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, V.Daunoras, S.Geda, B.Genzelis, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, B.Leonavičius, M.Lukšienė, A.Maldonis, Just. Marcinkevičius, A.Medalinskas, J.Minkevičius, A.Nasvytis, R.Ozolas, R.Pakalnis, S.Pečiulis, V.Petkevičius, K.Prunskienė, V.Radžvilas, R.Rajeckas, A.Skučas, G.Songaila, A.Šaltenis, V.Tomkus, Z.Vaišvila ir A.Žebriūnas.
Naujai sudarytos Iniciatyvinės grupės nariai iš karto susirinko pasitarti į mažesnę salę. Nutarta bent kartą per savaitę rengti pasitarimus. Siekiant maksimalios demokratijos, kad atsakomybė už Sąjūdžio veiklą nebūtų užkrauta ant kieno nors vieno pečių ir apsisaugoti poveikio per vieną, nutarta jokio grupės pirmininko nerinkti.
Taip 1988 m. birželio 3-ąją buvo realizuotos daugelio žmonių, bendraminčių grupių pastangos.
III. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO INICIATYVINĖS GRUPĖS NARIAI
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje nebuvo nė vieno buvusio politinio kalinio ar disidento. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 priklausė komunistų partijai.
Regimantas Adomaitis – vienas iš “kultinių” Lietuvos teatro bei kino aktorių. Teatruose suvaidino nemažai svarbių ir įsimintinų vaidmenų. Kino žiūrovams žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Aktorius, gavęs ne vieną apdovanojimą, patvirtinantį jo talentą.
Vytautas Bubnys – prozininkas, baigė Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojavo, redagavo “Moksleivį”, dirbo Rašytojų sąjungoje, buvo LR Seimo narys.
Juozas Bulavas – seimo narys, baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto teisės skyrių ir ekonomikos skyrių. Valstybės ir teisės istorijos mokslų daktaras.
Antanas Buračas – politekonomijos, tarptautinių finansų ir investicijų specialistas. Habilituotas daktaras (ekonomikos mokslų daktaras 1971 m.), LMA akademikas (1976 m.), Pasaulio inovacijų fondo narys (išrinktas 2001 m.).
Algimantas Čekuolis – žurnalistas, keliautojas. Aktyviai dalyvavo Sajūdžio veikloje, išrinktas Seimo nariu.
Virgilijus Čepaitis – vertėjas, redaktorius, scenaristas.
Vaclovas Daunoras – dainininkas, visuomenės veikėjas.
Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas. 1966 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Bronius Genzelis – filosofas, profesorius, politinis veikėjas.
Arvydas Juozaitis – prozininkas, dramaturgas.
Julius Juzeliūnas – kompozitorius, vargonininkas, chorvedys, pedagogas, mokslininkas – humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras.)
Algirdas Kaušpėdas – architektas, grupės “Antis” lyderis ir dainininkas. Lietuvos atgimimo laikotarpiu – vienas Sąjūdžio lyderių.
Česlovas Kudaba –Lietuvos gamtos mokslų tyrinėtojas, profesorius.
Bronius Kuzmickas – filosofas ir politikas. Mykolo Römerio universiteto profesorius, filosofijos katedros vedėjas. 1988-1990 m. – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1990-1992 metais – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas. Buvo TSKP narys. Nuo 1994 m. liepos 4 d. – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys. Kovo 11-osios akto signataras.
Vytautas Landsbergis – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas. 1988 m. birželio 3 d. profesorius buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, vykusiame spalio 22-23 d., – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. Vytautas Lansbergis buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas
Bronius Leonavičius – dainininkas, visuomenės veikėjas.
Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos
Alfonsas Maldonis – poetas, vertėjas. Baigė VU istorijos – filologijos fakultetą.
Justinas Marcinkevičius – poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys. Nusipelnęs meno veikėjas. 1954 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybę).
Alvydas Medalinskas – politologas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.
Jokūbas Minkevičius – habilituotas humanitarinų mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos akademikas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras.
Algimantas Nasvytis – statybos ir urbanistikos specialistas.
Romualdas Ozolas – studijavo Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultete, įgijo filologo kvalifikaciją. „Atgimimo“ laikraščio steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.
Romas Pakalnis – VPU profesorius, gamtos mokslų daktaras.
Saulius Pečiulis – žurnalo “Gyvoji Etika” vyr. redaktorius, socialinių mokslų daktaras
Vytautas Petkevičius – Lietuvos ir Trakų rajono ūkio, politinis bei visuomenės veikėjas.
Kazimiera Prunskienė – politikė, pirmoji ministrė pirmininkė po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d.), Lietuvos moterų asociacijos bei Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė.
Vytautas Radžvilas – filosofas, politologas, vertėjas. Vienas Lietuvos Liberalų partijos steigėjų. Humanitarinių mokslų daktaras.
Raimundas Rajeckas – habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, vadovavo Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos katedrai, buvo Mokslų akademijos sekretorius.
Artūras Skučas – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvo pagrindinis Sąjūdžio Žinių redaktorius, organizatorius.
Gintaras Songaila – psichiatrijos ir narkologijos specialistas.
Arvydas Šaltenis – dailininkas,Vilniaus dailės akademijos rektorius.
Vitas Tomkus – lietuvių žurnalistas, leidėjas, verslininkas.
Zigmas Vaišvila – fizikas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
Arūnas Žebriūnas – režisierius ir kino kritikas.
IV. LPS ORGANIZACINĖS VEIKLOS RAIDA
Nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę rinko beveik tik vilniečiai, jos autoritetą pripažino visa Lietuva. Sąjūdžio rėmimo grupės pradėjo kurtis ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų darbo kolektyvuose, švietimo, mokslo ir kultūros įstaigose. Miestuose ir miesteliuose prasidėjo mitingai, į kuriuos buvo kviečiami respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Informacija apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimą pasirodė spaudoje.
Vilniuje birželio 7 d. „Talkos“ klube (niekas daugiau nedrįso įsileisti) įvyko pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis. Jame suformuluoti bendrieji veiklos principai, numatyta artimiausia veikla, sudaryta komisija LPS laikinajai programai parengti. Grupės nariai pasiskirstė veiklos sritimis, buvo tariamasi apie Sąjūdžio rėmimo grupių konferencijos sušaukimą. Birželio 13 d. pasirodė dauginimo aparatu platintas nelegalus leidinys „Sąjūdžio žinios“. Leidinys, platintas per Sąjūdžio struktūras, buvo labai populiarus. Jame buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio idėjos ir siekiai, kurie tapo prieinami eiliniam žmogui.
Prasidėjo nesustabdomi procesai laisvės atgavimo link. Tuometinė LKP vadovybė „nesuprato, kas vyksta. O kai kas ėmėsi „spręsti“ problemas draudimu manydami, kad taip galima viską grąžinti į ankstesnę padėtį. Tačiau laisvės džinas iš butelio jau buvo paleistas“. Birželio 21 d. įsikūrė Latvijos tautos frontas, kurio tikslai buvo tokie patys kaip ir lietuviškojo. Tą pačią dieną prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos įvyko pirmoji Sąjūdžio organizuota, nesankcionuota demonstracija, protestavusi dėl informacijos apie Sąjūdį blokavimo žiniasklaidoje, paskelbusi apie organizuojamą mitingą Gedimino aikštėje. Sunerimusi LKP vadovybė nusprendė asmeniškai susitikti su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Susitikime R.Ozolas išdėstė Sąjūdžio susikūrimo aplinkybes ir jo tikslus LKP atstovams. Buvo reikalaujama Sąjūdžio pripažinimo ir įteisinimo.
Mitingas Gedimino aikštėje, kurioje prisirinko pilna aikštė, apie 20 tūkstančių žmonių. Tai buvo pirmas masinis Sąjūdžio organizuotas renginys. Virš minios matėsi V.Lenino, M.Gorbačiovo portretai, Sąjūdžio simbolis – Gediminaičių stulpai, o netrukus suplazdeno ir Lietuvos tautinės vėliavos… Mitinge dalyvavo tik šeši delegatai, dauguma jų dalyvauti tokiame renginyje neišdrįso. Šiame mitinge kalbėjo iniciatyvinės grupės narys prof. V.Landsbergis. Jis piktinosi tuom, jog į valstybės valdymo aparatą LKP atstovai patys išsirinko narius nedemokratiniu būdu. “Esame čia susirinkę labai svarbią dieną labai svarbiu reikalu. Išlydime delegatus ir visi žinome problemą, kurią sudarė pernelyg lėtas persitvarkymas Lietuvoje. Šiandien yra klausimas, jis kyla, natūraliai kyla spaudoje, susirinkimuose, jis ir šiandien čia, be abejo, yra iškilęs: delegatai, tie, kurie čia yra, ir tie, kurių čia, deja, nėra, kam jie atstovauja? Kokie buvo tie rinkimai? Manau, kad ir Respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi, ir tam tikrą gėdą, ir galbūt tai yra garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje” . Jis pabrėžė, kad konferencijos delegatai nėra “čia esančių ir visų kitų mus remiančių delegatai. Bet jie gali tapti mūsų delegatais” . V.Landsbergis aiškino Sąjūdžio tikslus. Mitinge pasisakė ir kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Prof. K.Prunskienė kalbėjo apie ekonominio suvereniteto klausimus, rašytojas V.Petkevičius pasisakė prieš LKP CK, reikalavo paleisti iš tremties žurnalistą G.Iešmantą. Iš konferencijos delegatų kalbėjo LKP CK sekretorius A.Brazauskas ir Lietuvos komunistinio sąjungos CK pirmasis sekretorius A.Macaitis.

Mitingas Katedros aikšėje
Vėliau įvyko TSKP XIX sąjunginė konferencija, kuri svarstė “perestroikos”, viešumo, ūkio, tarpnacionalines problemas, tačiau ji, “nieko Lietuvai nedavė – nei permainų, nei ko nors kito. Neįvyko jokių pokyčių nei partijos veikloje, nei ūkiniame gyvenime, nei santykiuose tarp respublikų ir Maskvos” .
Taigi po keletos dienų Vilniaus Vingio parke įvyko mitingas. Jį pradėjo A. Juozaitis, pakvietęs pirmininkauti V.Petkevičių. Iniciatyvinės grupės nariai kalbėjo apie Sąjūdžio tikslus ir veiklos būdus, apie valdžios biurokratizmą, žmonių beteisiškumą, apie tai, kas labiausiai rūpėjo čia susirinkusiai šimtatūkstantinei miniai ir visai Lietuvai. “Įvyko tai, ko daugelis nebesitikėjo išvysti. Įvyko STEBUKLAS. Prieš porą savaičių Gedimino aikštėje susirinko 20 000. Čia, Vingio parke, – 100 000. Kur kitąkart rinksimės? Lietuvoj! Nes nebėra tokios aikštės, kuri daugiau sutalpintų. Mitingas parodė, kad niekaip negalima ignoruoti Sąjūdžio, už kurio nugaros jau buvo tūkstantinės minios. Tačiau visi suprato, jog įvyko lūžis ir Lietuvos nepriklausomybė – tik laiko klausimas.“
Viešai skelbiamos Lietuvos tautiškumo ir savarankiškumo idėjos, tautiniai simboliai vilniečiams jau tapo įprastu dalyku. Tuo tarpu provincijos partinius funkcionierius kalbos apie stalinines represijas, viešai keliama tautinė trispalvė dar vis šiurpino. “Žemynos” ekologijos klubas liepos 20 d. pradėjo masinį dviratininkų žygį per Lietuvą, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į ekologijos problemas, propaguoti Sąjūdį ir jo idėjas. Dviratininkai važiavo iškėlę lietuviškas trispalves, pasipuošę tautiniais simboliais. Miestuose ir miesteliuose, per kuriuos jie keliavo, organizavo mitingus, juose dalyvavo ir Sąjūdžio respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Čia skambėjo aistringos kalbos, plevėsavo vėliavos, už kurias dar taip neseniai, prieš kelis mėnesius – vasario 16-ąją buvo galima žmogų suimti ir teisti. Vietinė valdžia buvo sutrikusi, nežinojo kaip elgtis. Beveik visur, kur vyko mitingai, kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės. Kaune iniciatyvinė grupė susikūrė greitai po vilniškės – birželio 10 d. Liepos 19 d. Sąjūdžio grupė įsikūrė Šiauliuose, liepos 22 – Alytuje, liepos 25 – Jonavoje ir t.t. Liepos 30 d. Kaune įsikūrė “Tremtinio” klubas, pirmininku išrinkęs gydytoją A.Butkevičių. Liepos pabaigoje prasidėjo Sąjūdį propaguojantis A.Kaušpėdo vadovaujamas Roko maršas per Lietuvą.
Vilniuje rugsėjo 17 d. pasirodė savaitraštis “Atgimimas” (redaktorius R.Ozolas) – pirmas valdžios necenzūruojamas spaudos leidinys, greitai pasiekęs 100 000 egz. tiražą. Rugsėjo 19 d. įvyko pirmoji televizijos laida su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Ypač populiaria tapo Sąjūdžio aktyvistų vedama tiesioginė televizijos laida “Atgimimo banga”.
Spalio 7 d., skambant V.Kudirkos “Tautiškai giesmei”, tautinė vėliava iškilmingai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Spalio 10 d. vėliava iškelta Karo muziejaus varpinės bokšte Kaune. Taip į Lietuvą vienas po kito grįžo jos valstybingumo simboliai. Spalio 8 d. spaudoje paskelbta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programa.
Spalio 20d. pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas. Po šių permainų padidėjo visuomenės pasitikėjimas Lietuvos komunistų partija, pradėta nebijoti žmogaus, turinčio šios organizacijos nario bilietą. Dalis komunistų partijos narių tam tikra prasme privilegijuotą savo padėtį neretai panaudojo Lietuvos labui.
V. TOLIMESNIS LPS FORMAVIMASIS IR POLITINIAI SIEKIAI
Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d. Į LPS steigiamąjį suvažiavimą buvo išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų LTSR rajonų. Suvažiavime užsiregistravo 1021 delegatas, 167 kandidatai į Sąjūdžio seimo narius ir apie 4 tūkstančiai svečių. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių.
“Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui” , – tokiais žodžiais suvažiavimą pradėjo poetas Just. Marcinkevičius. Po architekto V.Landsbergio– Žemkalnio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų sveikinimų, komunistų partijos ir vyriausybės vardu suvažiavimą pasveikino LKP CK pirmasis sekretorius A.Brazauskas. Jis pastebėjo: “Vertindamas Sąjūdį, padarė klaidų ir Lietuvos komunistų partijos CK” . Pasak kalbėtojo, tautos vėliava Gedimino pilies bokšte ženklina naują visuomeninės raidos etapą. Štai tuomet A.Brazauskas paskelbė, kad Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems.
Tai buvo masinė Laisvės Pamoka. Daugelio žmonių sąmonėje įvyko ESMINIS LŪŽIS. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja užvaldė daugumą Lietuvos žmonių. Vakare suvažiavimo dalyviai su degančiomis žvakėmis ir deglais nuo Sporto rūmų patraukė į Gedimino aikštę, kur prasidėjo mitingas ir Tautinis vakaras.
Antroji suvažiavimo diena prasidėjo šv. Mišiomis prie tikintiesiems sugrąžintos Katedros. Kardinolas V.Sladkevičius pamoksle tikintiesiems sakė: “Mes džiaugiamės permainomis, bet kartu ir primename: mokėkime laukti, nebūkime skubūs. Jos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė” .
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, sukurti valdymo organai. Vakare, suvažiavimui išrinkus 220 asmenų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimą, Iniciatyvinė grupė paskelbė nutraukianti savo veiklą. Naktį Sąjūdžio seimas išrinko 35 asmenų Tarybą, į kurią įėjo dauguma buvusios Iniciatyvinės grupės narių. Į Tarybą išrinkti kun. V.Aliulis, V.Antanaitis, K.Antanavičius, O.Balakauskas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, S.Geda, B.Genzelis, R.Gudaitis, G.Jefremovas, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, M.Laurinkus, Just. Marcinkevičius, M.Martinaitis, A.Medalinskas, J.Minkevičius, K.Motieka, A.Nasvytis, R.Ozolas, V.Petkevičius, K.Prunskienė,V.Radžvilas, R.Rajeckas, V.Tomkus, K.Uoka, Z.Vaišvila, E.Zingeris ir A.Žebriūnas. Apie pusė Tarybos narių priklausė komunistų partijai, tačiau visi jie, visi Tarybos nariai buvo Lietuvos patriotai, nors kelią į nepriklausomybės atkūrimą matė nevienodai. Rinkimuose į LPS Seimo tarybą daugiausia balsų gavo Romualdas Ozolas (193 iš 212).
Apie pusę penkių ryto suvažiavimas „Tautine giesme“ užbaigė savo darbą. Suvažiavimo reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje neįkainojama. Nuo jo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo estafetę tvirtai savo rankose laikė Sąjūdis. Lapkričio 1 d. iš kalėjimų ir tremties paleisti žinomi politiniai kaliniai G.Iešmantas, V.Petkus ir kun. S.Tamkevičius, kiek vėliau – B.Gajauskas. Lapkričio 1-ąją Lietuvoje pirmą kartą po karo legaliai buvo švenčiama Visų Šventųjų diena. Tačiau Lietuvos demokratėjimas vis daugiau rūpesčių kėlė Maskvai. Lapkričio 11 d. į Lietuvą susipažinti su padėtimi vietoje atvyko net trys N.Sliunkovo vadovaujami TSKP CK politinio biuro nariai.
Kaip organizacija oficialiai įregistruotas 1989 kovo 16 d. Leido „Samizdat“ laikraštį „Sąjūdžio žinios“, bei legalų savaitraštį „Atgimimas“. Sąjūdžio laikraščiu pradžioje skelbėsi ir „Respublika“. Iš pradžių LPS deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su Lietuvos Komunistų partija (LKP).

Lietuvoje formavosi dvi pagrindinės politinės srovės – realią valdžią turėjusi Lietuvos komunistų partija ir didelį žmonių pasitikėjimą, bet be realios valdžios –Sąjūdis. Palaipsniui tarp šių politinių jėgų formavosi takoskyra, nors apie trečdalis Sąjūdžio seimo ir apie pusė Tarybos narių buvo komunistų partijos nariai. Komunistų partijoje tuomet irgi buvo daug „reformatorių“, siekusių demokratinių permainų. Bet buvo ir „fundamentalistų“, ypač tarp kitataučių, kurie piktinosi demokratijos apraiškomis visuomenėje ir partijoje, rėmėsi totalitarine TSKP politika, jos parama. LKP CK pirmajam sekretoriui A.Brazauskui, siekusiam išvengti Maskvos represijų prieš Lietuvos nepriklausomybininkus, teko laviruoti tarp šių jėgų. Nebuvo vieningos nuomonės dėl kelio į nepriklausomybę ir Sąjūdyje. Iš vienos pusės radikaliųjų disidentų (ypač LLL) jis buvo kritikuojamas dėl nepakankamo ryžtingumo siekiant nepriklausomybės atkūrimo, iš kitos pusės komunistų partijos – už per didelį skubėjimą. Karštuose ginčuose Sąjūdis sugebėjo rasti aukso vidurį ir nusipelnė visuotinį tautos pritarimą. Be šių politinių jėgų, paminėtini radikaliai nusiteikę disidentai, reikalavę greito, besąlygiško okupacinės armijos išvedimo bei nepriklausomybės atkūrimo deklaravimo, ir nepriklausomybės priešininkai, TSRS vienybės šalininkai, atmetantys bet kokias mintis apie Lietuvos nepriklausomybę. Nuo 1988 m. lapkričio mėnesio LPS užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau diferencijavosi nuo LKP.
Lapkričio 18 d. Vilniuje vyko LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija. Jos metu priimtos LTSR įstatymų pataisos, suteikusios lietuvių kalbai, tautinei trispalvei ir V.Kudirkos „Tautiškai giesmei“ – Lietuvos himnui valstybinį statusą. Šie Tarybos nutarimai palankiai sutikti visoje Lietuvoje. Tačiau šioje sesijoje Sąjūdžio seimo nariai reikalavo pateikti ir priimti LTSR Konstitucijos pataisas, estų pavyzdžiu užtikrinančias LTSR priimamų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkusi žmonių minia laukė realaus, teisinio žingsnio į Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau Aukščiausioji Taryba šio įstatymo netikėtai nepriėmė. Toks jos elgesys sukėlė prie rūmų buvusių žmonių ir Sąjūdžio pasipiktinimą, nepasitenkinimo banga nuvilnijo per visą Lietuvą.
1989 m. sausio mėnesį vyko rinkimai į laisvas LTSR Aukščiausiosios Tarybos vietas. Rinkimus laimėjo ir Aukščiausiosios Tarybos deputatais tapo Sąjūdžio seimo tarybos nariai – K.Motieka ir Z.Vaišvila, vėliau – R.Ozolas. Tai buvo pirmoji demokratijos pergalė, nes rinkimuose dalyvavo po kelis kandidatus. Pradėta ruoštis TSRS liaudies deputatų rinkimams. Kandidatus į TSRS liaudies deputatus visose apygardose kėlė ir Sąjūdis.
1989 m. vasario 16 d. LPS viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas. Tai pirmą kartą po karštų diskusijų viešai išreikštas Sąjūdžio tikslas – siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Vasario 16-ąją Kaune, dalyvaujant tūkstančiams žmonių, atidengtas pokario metais nuverstas Laisvės paminklas. Prie jo Sąjūdžio seimo nariai pasižadėjo siekti Lietuvos nepriklausomybės: „Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva! Mūsų likimas – Lietuva!“ . Nepriklausomybės dienos minėjimas vyko ir kitose Lietuvos vietose. Vilniuje prie namo, kur buvo pasirašytas 1918 m. Nepriklausomybės aktas, atidengta memorialinė lenta.
Vasario 28 d. spaudoje buvo paskelbtas grupės Aukščiausiosios Tarybos deputatų parengtas LTSR konstitucijos pataisų projektas.
TSRS valdžios šalininkai susibūrė į Sąjūdžiui alternatyvią organizaciją „Vienybė-Jedinstvo-Jednosc“, kurios šalininkų didžioji dalis buvo ne lietuvių tautybės žmonės. „Jedinstvo“ pradėjo organizuoti mitingus, nukreiptus prieš Sąjūdį ir pažangųjį LKP sparną. Netrukus pranešta apie nežinomos sudėties „Tarybų valdžios gelbėjimo Lietuvoje komitetą“. Tai buvo politinė jėga, pasisakanti prieš Lietuvos nepriklausomybę, siekianti su TSRS pagalba išlaikyti ją sąjungos sudėtyje.
Artėjo Ribentropo-Molotovo pakto 50-osios metinės. Lietuvos Sąjūdis, Estijos Liaudies ir Latvijos Tautos frontai nutarė šią datą paminėti bendru renginiu, pavadintu „Baltijos keliu“. Daugelyje Lietuvos miestų įvyko šiai datai skirti mitingai, o rugpjūčio 23 d. 18 val. nuo Vilniaus Katedros iki Talino Tompea pilies bokšto, vien Lietuvoje apie milijonas žmonių, susikibę rankomis, sustojo kelyje, parodydami savo ryžtą siekti nepriklausomybės atkūrimo. „Baltijos kelias – tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias“ .
1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 metų vasario 24 d. (pakartotiniai balsavimai kovo 4 –10 d.) rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sajūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą
VI. ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA
LPS steigiamajame suvažiavime buvo sukurti centriniai LPS koordinaciniai organai: LPS Seimas (220 narių) ir LPS Seimo taryba (35 nariai). Atsiribojimas nuo LKP vertė stiprinti LPS organizacinę struktūrą. Iki tol tiek Iniciatyvinė grupė, tiek LPS Seimo taryba buvo kolegialus organas, kur visi nariai turėjo vienodas teises. 1989 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje buvo išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, buvo įkurtas profesionaliai dirbantis Sąjūdžio sekretoriatas. Didžioji dalis vietinių LPS rėmimo grupių susikūrė iki LPS steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio vietos organizacija aiškiai dubliavo LKP (vadinamosios pirminės partinės LKP organizacijos) modelį. Todėl rėmimo grupės buvo tiek teritorinės, tiek institucinės. Ten, kur egzistavo LKP pirminė organizacija, kūrėsi ir Sąjūdžio rėmimo grupė, taip tapdama opozicine jėga iki tol monopolistinei LKP. Šalia LPS Seimo tarybos gana įtakingos buvo LPS Vilniaus koordinacinė taryba ir LPS Kauno taryba. Beje, LPS politinės programos evoliucijai visąlaik darė įtaką varžybos tarp dviejų Sąjūdžio grupuočių, vadintų tiesiog vilniečiais ir kauniečiais. Kauniečių grupė buvo politiškai radikalesnė ir nuolat spaudė užimti bekompromisinę išėjimo iš TSRS, nepriklausomybinę poziciją. Taigi tokia struktūra vyravo ilgainiui ir nesikeitė.

IŠVADOS
Istorija lėmė, jog laimėjo žodis, dvasinis, kultūrinis, švietėjiškas pasipriešinimas lydėjo Lietuvos kelią į nepriklausomybę. Laisvė – taai didžiulis Sąjūdžio nuopelnas. Nors LPS formavimąsis buvo gana ilgas ir sudėtingas, pradedant nuo, atrodytų, ne kažin kiek reikšmingų gamtosaugos, bei paminklosaugos organizacijų – pirmųjų laisvės skleidėjų užuomazgų, ir baigiant jau pakankamai organizuota ir realias galias turinčia LPS organizacija, kuri galų gale 1990 metais kovo 11 d. paskelbia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Per šiuos, beveik trejus metus, susiformavo Sąjūdžio programos, struktūra, siekiai, bei gausus šalininkų būrys, todėl LPS ilgainiui tapo megapoline organizacija Lietuvoje. Nors šiame kelyje į nepriklausomybę susidurta ir su įvairiomis kliūtimis, t.y. Tarybų Sąjungos nepritarimu, LKP atstovais, maištais ir k.t., tačiau tikslas vis tiek buvo pasiektas. Sąjūdis ne tik buvo puikus organizuotumo pavyzdys, bet ir lėmė naujos žiniasklaidos atsiradimą, kuri tapo nepaprastai stipria jėga (tokia jėga liko ir iki šiol), lėmė daugumos politinių partijų susiformavimą ir įtakingų politikų ats, kurių dauiradimą, kurių dauguma ir šiandien laikosi politiniame gyvenime. Šiandien sunku būtų pervertinti Sąjūdžio nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei. Ir ne vien nepriklausomybei.

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Brazauskas A. Lietuviškos skyrybos. Vilnius: Vaga, 1992.
2. Genzelis B. Sąjūdis.Vilnius.1999
3. A. E. Senn. Bundanti Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
4. Petkevičius V. Durnių laivas. Vilnius: Politika, 2003.
5. Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005
6. http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_Persitvarkymo_Sajudis
7. http://www.lrt.lt/sites/static.php?strid=215510&
8. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4411&p_d=25394&p_k=1
9. http://www.patriotas.lt/2003gruodis1-5.htm
10. Nuotraukos iš Utenos miesto ELTOS archyvo.