Pasaulio gyventojai

 

Gyventojų skaičiaus kaita

Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. žmonių. Kasdien pasaulyje gimsta maždaug 263 tūkst. vaiku, o per metus sis skaičius šokteli net iki 97 mln. Toks gyventoju skaičiaus didėjimas tapo globaline problema.
Beveik iki XIX a. pasaulyje gimdavo ir mirdavo apylygiai, todėl gyventoju gausėjo labai lėtai.
XVIII ir XIX a. sandūroje prasidėjęs pramones perversmas, mokslo ir technikos atradimai, medicinos laimėjimai, higienos sąlygų pagerinimas labai paveikė žmonijos gyvenimą. Sumažėjo gyventoju, ypač vaiku, mirtingumas, pailgėjo amoniu vidutine gyvenimo trukme. Tai buvo lūžis, lėmęs spartu gyventoju gausėjima Žemėje.
Gyventoju gausėjima laikinai sutrikdo karai, gaivalines nelaimes, tačiau šie veiksniai nelemia gyventoju skaičiaus esminiu pokyčių.
Šiais laikais gyventoju skaičiaus kaita labai veikia dabarties problemos. Nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų aukomis per metus pasaulyje tampa maždaug teik žmonių, kiek gyventojų yra Lietuvoje.

Gyventojų gausėjimo prognozės
XXI a. pradžioje pasaulyje gyvens per 6 mlrd. žmonių. Mokslininkai prognozuoja, kad gyventoju turėtų daugėti ir XXI a. tačiau prognozės dažnai skiriasi, nes įvairiose šalyse naudojami skirtingi skaičiavimo metodai.
Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2015 m. pasaulyje turėtų gyventi 7,10-7,83 mlrd. žmonių, o 2050 m. – 7,9-11,9 mlrd. žmonių.
Dabar gyventoju sparčiausiai gausėja ekonomiškai silpnose šalyse, kuriose yra 80% visu pasaulio gyventoju. Nors daugelyje siu saliu vykdoma šeimos planavimo (demografine) politika, tačiau jai dideles įtakos turo per amžius nusistovėjusios kultūros ir religijos tradicijos. Todėl iki 2025 m. gyventoju šiose šalyse ir toliau turėtų sparčiai daugeli. Didžiausi gyventoju prieaugio tempai šiuo metu yra Afrikoje ir lotynu Amerikoje. Daugeliu Azijos saliu gyventoju prieaugis yra gerokai sumažėjęs. Nors, pavyzdžiui, Kinijoje (daugiai kaip 1 mlrd. amoniu)yra vykdoma šeimos planavimo politika, tačiau per 35 metus (1990-2025) gyventojų pagausės 371 mln. Tai lygu beveik pusei Afrikos gyventoju. Indijoje per ta pati laikotarpį amoniu pagausės 541 mln. Prognozuojama, jog 2050 m. Indijoje gyvens daugiau nei Kinijoje. Tuo metu abiejose šalyse gali gyventi 3 mlrd. 245 mln. Amoniu-siek tiek daugiau nei puse dabartinio gyventoju skaičiaus.
Toks spartus gyventoju gausėjimas kartais vaizdžiai vadinamas <>, <>, <<žmonijos bomba>>. Kadangi ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei dabar, todėl nesunku suvokti, jog žmonijos laukia nelengva ateitis. Tačiau kiekgi amoniu gali gyventi Žemėje, kiek gali jų išmaitinti ir koks bus amoniu bendradarbiavimas ateityje? Juk jau dabar daugelyje saliu spartus gyventoju gausėjimas kelia nemažai socialiniu problemų. Tai didėjantis nedarbas, busto ir maisto trukumas, daugėjantys nusikaltimai, plintančios ligos ir kt.

Gyventoju reprodukcijos ‹‹žirklės››

Dėl gyventojų reprodukcijos vyksta natūrali žmonių kartų kaita. Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis gyventoju prieauglis yra biologiniai procesai. Jiems labai didelės įtakos turi socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos bei šeimos ir visuomenės santykiai.
Gimstamumas yra vienas reprodukcijų rodiklis. Jis skaičiuojamas 1000 gyventoju ir išreiškiamas promilėmis( ‰). Įvairiuose kraštuose gimimu skaičius labai skiriasi. Didžiausias gimstamumas kai kuriose Afrikos šalyse- 40 ‰ ir augiau. Tai beveik biologines galimybes riba. Mažiausias gimstamumas Japonijoje bei Europos šalyse, čia jis retai siekia 15 ‰ .
Gimstamumą ypač veikia socialinės ir ekonomines žmonių gyvenimo sąlygos. Ji mažina kylanti seimu, o kartu ir visuomenes gerove, moterų aktyvus dalyvavimas socialinėje bei ekonominėje veikloje ir ‹‹brangstantis›› vaiko išlaikymas. Todėl daugelyje Europos saliu mažėja vaikų ir daugėja pagyvenusių žmonių.
Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, skaičiuojamas tūkstančiui gyventoju ir išreiškiamas¬ ‰. Jis parodo, kiek amoniu iš 1000 gyventoju miršta per metus. Iki pramones perversmo mirtingumas visame pasaulyje sieke maždaug 40-50 ‰ , po II pasaulinio karo – apie 20‰ , o šiuo metu jis nesiekia ir 10‰ . Didžiausias mirimu skaičius šiuo metu yra labiausiai ekonomiškose atsiliekančiose Afrikos ir Azijos šalyse.
Svarbus demografinis rodiklis yra kūdikių mirtingumas. Jis parodo, kiek iš tūkstančio kūdikių miršta iki vienu metu. Prieš 200 metu nesistebėdavo, kad iš 1000 gimusiu 200-300 mirdavo nesulaukę metu. Šiais laikais kūdikių mirtingumas pasaulyje gerokai sumažėjęs. Europos, skares Amerikos šalyse, Japonijoje kūdikių mirtingumas yra 6-10 ‰ , tačiau kai kuriose Afrikos šalyse ( Burundis, Somalis ir kt.) jis labai didelis – 200 ‰ . Mirtingumui dideles įtakos turi šalies gyvenimo lygis, materialines žmonių gyvenimo sąlygos ( mityba, darbo ir buities sanitarijos bei higienos sąlygos, sveikatos apsauga).
XX a. pabaigoje svarbiausios mirtingumo priežastys buvo širdies ir kraujagyslių bei virškinimo organu ligos, piktybiniai augliai, įvairios epidemijos. Nemažai žmonių žūsta nelaiminguose atsitikimuose. Gerokai skiriasi moterų ir vyru mirtingumas. Vyru žūsta dešimtis kartu daugiau nei moterų nelaimingu atsitikimu metu, nuo įvairių traumų. Daug daugiau vyru nusižudo. Todėl bendra moterų vidutine gyvenimo trukme yra ilgesne nei vyru. Netolimoje praeityje milijonus žmonių gyvybių nusinešdavo epidemijos. XX a. pabaigoje mirčių dėl epidemijų gerokai sumažėjo, tačiau žmonija susidūrė su AIDS (silpnina imunine sistema) problema. Pasaulyje apie 40 mln. Žmonių yra užsikrėtę AIDS, o kai kuriose Afrikos šalyse – beveik 30% gyventoju. Nepaprastai dideliais tempais AIDS epidemija plinta pietryčiu Azijos šalyse.

Vidutinė gyvenimo trukmė
Įprasta skaičiuoti vidutine gyvenimo trukme. Ji gali būti skaičiuojama iš karto abiems lytims arba atskirai – vyrams ir moterims. Mokslininkai nustatė, kad senovėje ( pavyzdžiui, senovės Graikijoje ir senovės Romoje) žmonės vidutiniškai gyveno 25 metus, nors būta atveju, kai sulaukdavo ir gilios senatvės. Po II pasaulinio karo, t.y. 1950-1954m., vyru vidutine gyvenimo trukme buvo 45 metai, o moterų – 47. šiuo metu ir vyru, ir moterų vidutine gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Ilgiausiai gyvena europiečiai ir Šiaures Amerikos gyventojai, o trumpiausiai – Afrikos ir Pietų Azijos.
Natūralusis prieaugis. Skirtumas tarp gimusiu ir mirusiu skaičiaus parodo natūralųjį gyventojų prieaugi. Jis labai netolygus daugelyje pasaulio saliu. Didžiausias natūralusis gyventoju prieaugis yra ekonomiškai atsilikusiose Afrikos, Pietų ir Pietvakariu Azijos, kai kuriose lotynu Amerikos valstybėse. Mažiausias natūralusis gyventoju prieaugis yra šiaures Amerikos ir Europos šalyse, Japonijoje, Australijoje bei naujojoje Zelandijoje.

Gyventojų sudėtis

Visos šalys kasmet kaupia informacija apie gyventojus pagal nustatytus kriterijus. Vienas iš jų – biologinis. Tai amoniu skirstymas pagal amžių ir lyti. Svarbus yra socialinis ir ekonominis kriterijus, pagal kuri nustatomas vaikų skaičius, išsilavinimo lygis, tam tikros srities specialistų poreikis, įvertinama šeimų socialinė padėtis ir kt.

Gyventojų sudėtis pagal lytį
Visame pasaulyje berniukų yra daugiau nei mergaičių, nes berniukų kasmet pasaulyje gimsta maždaug 4 mln. daugiau (100 mergaičių – 104-107 berniukai).Lytinė vaikų sudėtis gerokai skiriasi nuo suaugusiųjų lytinės sudėties.
Darbingo amžiaus vyrų ir moterų skaičius susilygina. Yra regionu, kur moterų daugiau, bet yra regionu, kur daugiau vyre. Apskritai pasaulyje vyresnio amžiaus moterų daugiau negu to amžiaus vyrų.

Vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas įvairiuose regionuose
1990 m. vyrų pasaulyje buvo 40 mln. Daugiau nei moterų. Prognozuojama, kad pirmaisiais XXI a. metais šis skaičius šoktels iki 50 mln. Ekonomiškai stipriose valstybėse paprastai daugiau yra moterų, o atsiliekančiose vyrų.
Vyriškiausi pasaulio regionai yra Afrika ir Azija. Didžiausias vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas yra Kinijoje, kur 31 mln. Daugiau vyrų nei moterų, ir Indijoje – 24 mln. Vyrų persvara būdinga beveik visoms islamo šalims. Tai lėmė šimtmečiais susiformavusi moters padėtis šeimoje ir visuomenėje- ankstyva santuoka, dažni gimdymai, nepakankama mityba ir sunkus darbas.
Afrikos šalyse dideliu svyravimu taro vyrų ir moterų skaičiaus nėra. Arabu apgyventoje Afrikos šiaurėje vyrų šiek tiek daugiau nei moterų, o Afrikos rytuose – nedidele moterų persvara, nes iš šio regiono išvažiuoja darbingi žmonės, daugiausia vyrai, į PAR ir Zambiją.
Šiaurės Amerikos šalyse (JAV, Kanadoje) ir Australijoje dėl dideles racijos vyrų kuri laika buvo daugiau nei moterų. Nuo 6-7 dešimtmečio brandaus amžiaus moterų skaičius pranoko vyrų.
Lotynu Amerikos šalyse vyrų ir moterų apylygiai. Siek teik daugiau moterų.
Visose Europos šalyse, išskyrus Airija, Islandija, Albanija ir Makedonija, moterų daugiau nei vyrų, nes beveik visos Europos šalys dalyvavo I ir II pasauliniuose karuose, nusinešusiuose milijonus žmonių gyvybes. Ryški moterų persvara Japonijoje ir JAV.

Gyventojų amžiaus piramidė
Turint bet kurios šalies įvairių amžiaus tarpsniu gyventoju statistikos duomenis, galima sudaryti gyventoju amžiaus piramide ( 1. pav.) . Piramide dažnai vadinamos gyvybės ‹‹medžiais››.
Amžiaus piramidėje iš apačios i viršų vaizduojamas įvairaus amžiaus tarpsnių gyventoju skaičius, ašies kairėje pusėje – vyrų, dešinėje – moterų.
Iš tokios piramides galima gauti svarbios informacijos apie bendrą šalies gyventojų raidą, nustatyti vyrų ir moterų santykį, vaikų skaičių, įvertinti darbingų žmonių dalį, nustatyti esamą pensininkų skaičių arba prognozuoti būsimą. Kai kurių Europos salių piramidėse galima net įžvelgti, kada vyko I ar II pasauliniai karai, ekonomikos krizės, didelės gyventojų emigracijos ir kt. Žinant piramidėje užkoduotą informaciją, nesunku įvertinti gyventoju socialinius ir ekonominius poreikius. Pavyzdžiui, kai šalyje mažėja gimstamumas, galima prognozuoti, jog greitu laiku mokyklas lankys mažiau vaiku, tuštės mokyklos, reikės mažiau mokymo priemonių ir kt. jeigu darbingo amžiaus amoniu dalis piramidėje didele, vadinasi, tokioje šalyje lengviau sprendžiamos pensininku problemos, nes daugelyje saliu juos išlaiko mokesčius mokantys darbingi žmonės. Jeigu pensininku dalis piramidėje didele, o gimstamumas mažėja, vadinasi, po kurio laiko valstybes pečius užguls papildomu socialiniu ir ekonominiu problemų.
Gyventojų pasiskirstymas

Gyventojų tankumas parodo, kiek žmonių gyvena 1 km2. Šiuo metu pasaulyje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. gyventoju. Jeigu visi pasaulio gyventojai tolygiai pasiskirstytų Žemes sausumos paviršiuje, vidutinis gyventoju tankumas butu 41 žm./km2. Tačiau dėl įvairių priežasčių gyventojai planetoje pasiskirstę netolygiai. Tankiausiai gyvenama pasaulio valstybe- Monako kunigaikštyste (17,5 tūkst. žm./km2), o tankiausiai gyvenama pasaulio vieta- Koulunas Kinijoje (75 700 žm./km2; 5 pav.).

Netolygus gyventojų pasiskirstymas Žemėje
Gamtos sąlygų įvairove – viena svarbiausiu netolygaus gyventoju pasiskirstymo Žemėje priežastis. Iš istorijos kurso žinome, jog pirmosios civilizacijos kūrėsi ten, kur buvo palankiausios gyvenimo sąlygos. Prie Nilo, Tigro, Eufrato, Indo, Gango žmonės traukė ne tik palankus klimatas, bet ir derlingas dirvožemis, tinkantis to meto žmonių pagrindinei veiklai – žemdirbystei.
Šiais laikais žmonės prisitaiko gyventi net ir nepalankiausiomis sąlygomis: už poliarinio rato – Aliaskos šiaurėje, kur ilgiau nei pusę metų trunka poliarinė naktis, vyrauja atšiaurios žiemos, arba Sacharos dykumoje, kur ištisus metus spigina karšta saulė, beveik neiškrinta kritulių. Tačiau šiuose kraštuose gausu naftos. Ekonominė nauda nugali visus sunkumus. Žmonės ten gyvena ir dirba naftos verslovėse, akmens anglių, aukso ir kt. kasyklose.
Kita netolygaus gyventojų pasiskirstymo Žemėje priežastis – istorinės ypatybės. Manoma, kad dabartinio žmogaus formavimosi procesas, prasidėjęs prieš 30-40 tūkst. metų, vyko pietvakariu Azijoje, Šiaures rytu Afrikoje, Pietų Europoje. Iš čia žmonės vėliau paplito po visa senąjį pasauli. Manoma, kad maždaug prieš 10-30 tūkst. m. iki Kr. Žmonės apgyvendino Šiaures ir Pietų Amerika, o prieš 10-15 tūkst. m. iki Kr. – ir Australiją.
Svarbi netolygaus gyventoju pasiskirstymo Žemėje priežastis yra dabartinė demografine padėtis. Gyventoju skaičius ir tankumas greičiausiai didėja tose šalyse ir regionuose, kur yra didžiausias natūralusis gyventojų prieaugis. Pavyzdžiu gali būti Bangladešas. Ten labai didelis natūralusis gyventojų prieaugis, bet nedidelis šalies plotas, todėl gyventoju tankumas daugiau nei 800 žm./km2. mokslininkai prognozuoja, kad jei dabartinis gyventojų tankumas daugiau nei gyventojų prieaugis Bangladeše išliks, tai 2025 m. gyventojų tankumas šalyje gali priartėti prie 2000žm./km2.
Ne ką mažesnę įtaką gyventojų pasiskirstymui daro socialines ir ekonomines sąlygos. Tai jūrų ir vandenynų artumas, naudingųjų iškasenų gausa, pramones centrų išdėstymas ir kt. pavyzdžiui, 200 km pločio jurų ir vandenynų pakrančių juostoje, užimančioje tik 15% sausumos, gyvena puse žmonijos. Šiaures Amerikoje gyventojai telkiasi Didžiųjų ežerų rajone, kur gausu gamtos ištekliu, o gerai išplėtota pramonei reikia daug darbo jėgos. Europoje tokios yra Rūro (Ruhr) sritis Vokietijoje, aukštutine Silezija Lenkijoje, po žemuma Italijoje.

Tankiausiai gyvenamos sritys


Pasaulyje galima išskirti kelias dideles ir mažesnes tankiai gyvenamas sritis. Tankiausiai gyvenama Rytų Azija (Kinijos rytinės ir pietinės provincijos, Japonija, Korėja ir kt.), Pietų Azija (Gango ir Bramaputros slėnis, beveik visas Indostano pusiasalis), Vakarų Europa, Šiaurės Amerika (prie Didžiųjų ežerų, JAV šiaurės rytai, Kanados pietryčiai). Mažesnio ploto, bet labai tankiai gyvenamas regionas yra Javos sala (Indonezija), Nilo slėnis (Egiptas). Labai sparčiai gyventoju tankumas didėja Gvinėjos įlankos pakrantėje (Afrika) ir pietų Amerikos rytuose (Brazilijos pietryčiai). Čia intensyvi gyventoju migracija iš kaimo į miestą.
Mažiausiose valstybėse – Monake, Vatikane, Singapūre ir maltoje – gyventoju tankumas yra didesnis nei 1000 žm./km2. tankiai gyvenamos pasaulio valstybes yra Belgija, Olandija, didžioji Britanija, Pietų Korėja, Indija, Japonija ir kt. jose gyventoju tankumas yra didesnis nei 200 žm./km2. Rečiausiai gyvenama Islandija, Mongolija, Mauritanija, Namibija, Australija ir kt. šiose šalyse gyventoju tankumas nesiekia 5 žm./km2.

Gyventojų migracija

Nuo senų senovės dalis žmonių keisdavo gyvenamąją vieta ir sklaidėsi po pasaulį. Jie ieškojo naujų žemių, gamtos turtų, geresnių gyvenimo sąlygų. Ir šiais laikais dėl įvairių priežasčių žmonės keičia gyvenamąją vietą.
Gyventojų pasiskirstymui, jų skaičiui bei sudėčiai, be natūraliojo gyventojų prieauglio, turi įtakos gyventojų judėjimas – migracija. Skiriamos dvi svarbiausios migracijos rūšys: tarpvalstybinė (gyventojų persikėlimas iš vienos valstybes į kitą) ir vidinė (gyventoju kėlimasis į kitą vietą šalies teritorijoje).

Tarpvalstybinė migracija
Tarpvalstybinė migracija skirstoma pagal pobūdį, priežastis, teritoriją, kryptis, trukmę ir kitus rodiklius. Svarbiausia migracijos priežastis yra ekonominė (geresnis darbas, didesnės pajamos, socialinės garantijos). Ekonominės priežastys tam tikru istorijos laikotarpiu daugelį europiečių paskatino emigruoti i kitus pasaulio kraštus. Migruojama ir dėl politiniu priežasčių bei karu. Migracijos motyvas gali būti religija, kultūra, ekologines sąlygos, nusikalstama praeitis ir kt.

Vidinė migracija
Vidinė migracija vyksta valstybės viduje. Šis procesas vyksta visose šalyse. Migracijos priežastys yra tos pačios, kaip ir tarpvalstybinės migracijos. Skiriama nuolatinė, laikinoji ir sezoninė migracija. Intensyviausia vidinė migracija – tarp kaimo ir miesto.
Vidinės migracijos pavyzdys yra iki šiol Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstanti gyventojų migracija iš rytinių Paatlantės sričių į naujas pramonės sritis vakaruose – prie Ramiojo vandenyno. Toje pačioje šalyje vyksta intensyvi migracija iš pietų į šiaurę – Didžiųjų ežerų pramonės sritį. Šia kryptimi daugiausia migruoja juodaodžiai gyventojai. Kitas pavyzdys – Rusija, kurioje vidaus migracija į Sibirą ir tolimuosius rytus prasidėjo XVII a. per kelis šimtmečius migravo keliasdešimt milijonų gyventojų. Šiuo metu migracijos kryptis Rusijoje pasikeitė – vis daugiau gyventojų iš tolimųjų platybių keliasi gyventi į Rusijos europinę dalį.
Svarbiausios vidines migracijos kryptys: kaimas – miestas, kaimas – kaimas, miestas –miestas ir miestas – kaimas.

Pabėgėliai – pasaulio problema
XX a. pabaigoje pagausėjo pabėgėlių. Pabėgėliais per metus tampa beveik 20 mln. Žmonių dėl karų ir ginkluotų konfliktų, didelių gaivalinių nelaimių, bado, skuro ir kt. didžiausi pabėgėlių srautai XX a. pabaigoje buvo iš Afganistano, Ruandos, Indijos, Šri Lankos, Birmos, Somalio, Etiopijos, buvusios Jugoslavijos kraštų, Albanijos ir kt. daugiausia pabėgėlių paprastai traukia i kaimynines šalis arba turtingus Europos kraštus, JAV. Pabėgėliai kelia daug socialinių ir ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomene stengiasi reguliuoti pabėgėlių srautus – šalinti nevaldomo gyventojų persikraustymo priežastis, sugrąžinti pabėgėlius į jų gyventas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten jiems gresia susidorojimas.

Europa – migracijos židinys
Migracija labai paveikė šiandieninę pasaulio demografinę situacija. Svarbus vaidmuo teko europiečiams. Gyventojų migracija iš Europos prasidėjo XVI a. Per kelis šimtmečius europiečiai paplito po visą pasaulį, kituose žemynuose sukūrė valstybių.
Didžiausia emigracijos banga iš Europos prasidėjo XIX a. pabaigoje, pradėjus sparčiai augti JAV ekonomiškai. Nuo 1880 iki 1930 m. iš Europos emigravo apie 40 mln. Žmonių, iš kurių net 12 mln. – iš Airijos ir didžiosios Britanijos. Už Atlanto europiečius viliojo aukštesnis gyvenimo lygis, darbo vietų gausa (darbo pasiūla), kitos socialinės garantijos. Daug europiečiu apsigyveno Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje, PAR ir kt.
Gyventojų emigracija iš Europos į kitus žemynus daugeliui valstybių padėjo išspręsti didelio natūraliojo gyventojų prieaugio problemas.
Pastaruoju metu pasaulyje suintensyvėjo migracija žemynų viduje. Svarbiausiu tokios migracijos rajonu tapo Europa. Iš buvusių socialinių valstybių migracijos srautai nukrypo į ekonomiškai stiprias valstybes. Intensyvi migracija vyksta tarp ES salių.

‹‹Protų nutekėjimas››
XX a. antroje pusėje pasaulyje atsirado nauja migracijos rūšis – ‹‹protų nutekėjimas››. Tai procesas, kai aukštos kvalifikacijos specialistas iš ekonomiškai atsilikusios šalies vyksta dirbti į aukštesnio gyvenimo lygio šalį. Be to, prie tokių emigrantų priskiriami jauni ir gabūs studentai. ‹‹Protų nutekėjimas›› ypač kenkia atsilikusiu saliu ekonomikai. Aukštos kvalifikacijos specialistu parengimas brangus, todėl šalys jų turi nedaug. Pastaruoju metu nemažai aukštos kvalifikacijos specialistu iš Europos valstybių emigruoja į JAV, Japonija ir kitus. Ir iš Lietuvos nemažai gabių žmonių išvyko į kitas šalis (Vokietiją, JAV, Didžiąją Britaniją ir kt.).

Urbanizacija – dabarties fenomenas

Pasaulyje yra du gyvenviečių tipai: kaimas ir miestas. Kaimas suprantamas kaip žemės ūkiu besiverčiančių žmonių gyvenamoji vieta. Visai neseniai kaimuose gyveno didžioji pasaulio gyventojų dalis. Tačiau šiuo metu vis labiau ryškėja miestų vaidmuo. Dabarties pasaulio neįmanoma įsivaizduoti be miestų.
Urbanizacija tai ne tik miestų augimas ir gyventojų skaičiaus juose didėjimas. Nemažai pasaulyje salių, kur urbanizacijos procesas vyksta ir kaime (ypač Vakarų Europoje) – kuriamos tokios pat gyvenimo ir darbo sąlygos kaip ir mieste.

Bendri dabartinio urbanizacijos proceso bruožai:
 spartus miesto gyventoju skabiaus didėjimas;
 ūkio koncentracija dideliuose miestuose;
 miestų plėtimasis ir jų teritorijos didėjimas.

Urbanizacijos raida
Pasauliui procese skiriami trys svarbiausi etapai.
I etape pasaulyje atsirado miestai, kurie aiškiai išsiskyrė iš kaimiškos aplinkos. Mistai buvo nedideli, dažniausiai aptverti muro siena. Juose buvo plėtojami amatai, prekyba, klestėjo mokslas ir menai. Miestai augo ir didėjo labai lėtai, todėl šis etapas tesėsi tūkstančius metų.
II etapui būdinga aktyvi gyventojų migracija iš kaimo ir spartus miestų didėjimas. Šis etapas prasidėjo XIX a. pradžioje ir tesėsi iki II pasaulinio karo pabaigos. Sparčiausiai urbanizacija tuo metu vyko Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse, kur intensyviai buvo plėtojama pramonė ir miestuose atsirado daug nauju darbo vietų. Per visa XIX a. miesto gyventojų skaičius padidėjo apie 190 mln. žmonių.
Ekonomiškai atsilikusiose valstybėse šis etapas prasidėjo tik XX a. viduryje, kai jose ėmė sparčiai daugėti gyventojų.
Spartus miestu didėjimas pasaulyje sukėlė nemažai problemų.
III etapas prasidėjo XX a. viduryje ir tęsiasi iki šiol. Miestuose gyvena didesnė pasaulio gyventojų dalis. Miestai sparčiai plečiasi. Vis daugiau gyventojų iš miesto centro keliasi gyventi į priemiesčius. Šis reiškinys vadinamas suburbanizacija. Miestai pradeda susilieti su priemiesčiais. Nyksta maži miestai – jie arba didėja, arba sumenksta. Šis etapas vyksta daugelyje tankiai gyvenamųjų pasaulio regionų.

Urbanizacijos lygis regionuose
Urbanizacijos lygis labai skiriasi įvairiuose pasaulio regionuose. Labiausia urbanizuota yra Vakaru Europa, Šiaures ir Lotynu Amerika, Australija, o mažiausiai – Afrika ir Pietų Azija.
Lyginant urbanizacijos procesus įvairiose šalyse, būtina atsižvelgti ir į jos tempus. Nors aukščiausi urbanizacijos lygis šiuo metu yra ekonomiškai stipriose šalyse, tačiau sparčiausi jos tempai būdingi visai kitiems pasaulio regionams. Ten urbanizacijos tempai priklauso nuo vidutinio gyventoju prieaugio per metus. Sparčiausia urbanizacija šiuo metu Afrikoje ir Azijoje. Ten miestuose gyvena jau 34% visu gyventojų.

Didmiesčiai
Gyventojai ir ūkis daugiausia koncentruojasi dideliuose miestuose. Juose yra didesnės vidutinės gyventojų pajamos, geriau tenkinami žmonių dvasiniai bei darbo poreikiai. Miestuose yra daugiau ir įvairesnių prekių ir paslaugų, daugiau galimybių naudotis įvairiais informacijos šaltiniais. Miestai auga, nes jų teikiama nauda didesnė už žmonių patiriamus nepatogumus, iš kurių minėtini didesnis nusikalstamumas, aplinkos tarša, psichologinė įtampa.
XX a. pradžioje pasaulyje buvo 360 didelių miestų, turinčių daugiau kaip po 100 tūkst. žmonių. Tuomet juose gyveno tik 5% pasaulio gyventojų. Dabar tokių miestų pasaulyje yra per 3 tūkst.
Tarp didelių miestų verta išskirti milijoninius miestus. Amžiaus pradžioje jų buvo tik 10, o dabar jų skaičius artėja prie 400.
Milijoniniai miestai įvairiuose pasaulio regionuose auga nevienodais tempais. Tai priklauso nuo socialinių, ekonominių regiono ypatumų. Ekonomiškai atsiliekančiose, didelio natūraliojo gyventojų prieaugio šalyse nuo 1940 iki 1990 m. gyventojų skaičius išaugo 2,2 karto, tuo tarpu miesto gyventojų skaičius per tą patį laikotarpį išaugo net 15 kartu. XXI a. pradžioje šiose šalyse turėtų būti 300 milijoninių miestų. Vien Afrikoje, kuri yra mažiausiai urbanizuotas žemynas, šiuo metu yra apie 40 milijoninių miestų, nors 1950 m. tokių buvo tik du.
XX a. pabaigos fenomenas – miestų milžinų daugėjimas ir gyventojų juose gausėjimas. Tokiuose miestuose dažnai gyvena du, tris ar ir daugiau kartų gyventojų daugiau nei Lietuvoje. Šiuo metu pasaulyje yra apie trisdešimt miestų milžinų, kuriuose gyvena daugiau nei po 10 mln. amoniu.
Sparčiai didėjant miesto gyventojų skaičiui, plečiasi ir miestu plotas. Ekonomiškai silpnų salių miestus supa lūšnynų kvartalai, kuriuose dažnai net nėra kelių, elektros, vandentiekio, kanalizacijos ir kt. Normalių gyvenimo sąlygų stoka tampa ligų, bado, neraštingumo ir nusikalstamumo priežastimi.

Didžiausios aglomeracijos ir megalopoliai
Būdingas dabartinės urbanizacijos bruožas – miestu suaugimas į sankaupas. Miestu sankaupa vadinama aglomeracija. Jos branduolys dažniausiai yra arba sostines, arba svarbus pramones centras, arba uostas. Itin didele aglomeracija vadinama megalopoliu.
Pasaulyje daugiausia megalopolių yra Europos, Šiaurės Amerikos valstybėse ir Japonijoje. Garsiausi Rūro (Vokietija), Bosvašo (JAV), Tokaido (Japonija) megalopoliai.
Mokslininkai prognozuoja, jog artimiausiu metu ir atsiliekančiose šalyse atsiras panašių megalopoliu. Netolimoje ateityje megalopoliu taps rytine Brazilijos pakrante (540 km nuo Rio de Zaneiro iki San Paulo). Azijoje panašiu megalopoliu taps Gango-Bramaputros sritis, kurioje jau dabar gyvena apie 400-450 mln. žmonių. Megalopolių sparčiai daugėja ir kitose pasaulio vietose.

Pasaulio religijos

Pagal reikšmę religijos skirstomos į pasaulines ir etnines. Svarbiausios šiuolaikines pasaulines religijos yra krikščionybė, budizmas ir islamas. Etnines religijos yra induizmas (daugelio Indijos gyventoju), šintoizmas (dalies japonų), judaizmas (žydų), konfucianizmas (kai kuriu Kinijos gyventojų), sikizmas(kai kurių Pakistano ir Indijos gyventojų) ir kt.

Religijų atsiradimas ir paplitimas
Krikščionybė atsirado prieš du tūkstančius metu buvusios Romos imperijos rytinėje provincijoje – judėjoje (dabartiniame Izraelyje). Krikščionybė viena gausiausiu religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Daugiausia krikščionių gyvena Europoje, Amerikoje ir Australijoje. Yra šios religijos išpažinėjų Azijoje, Afrikoje.
Krikščionys garbina Jėzų Kristų, Dievo sūnų, kuris vykdė savo Tėvo valią žemėje. Kristaus buvimą patvirtina šventasis Raštas (Biblija), kuri sudaro dvi dalys: Senasis ir Naujasis testamentai. Krikščionys Šventajam rašte randa Jėzaus Kristaus skelbtus dorovės principus ir pripažįsta kaip Dievo žodį, tiki teisingojo Dievo šventumu ir teismu.
Krikščionybę sudaro trys pagrindinės šakos (bendruomenės): katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė. Katalikų pasaulyje yra daugiausia-apie 20% visų gyventojų. Yra šalių, kuriose katalikai sudaro absoliuti tikinčiųjų dauguma: Ispanija (97% tikinčiųjų), Paragvajus (96%), Lenkija (95%), Venesuela (94%), Airija (93%), Lietuva (90%). Kiekvienas katalikas privalo laikytis 10 Dievo įsakymų. Kataliku bažnyčios vyriausiasis vadovas – popiežius. Jo būstinė yra Vatikane (Romoje) – mažiausioje pasaulio mieste valstybėje.
Vokietijoje XVI a. susiformavo kita krikščionybės šaka – protestantizmas. Pradininku laikomas Martynas Liuteris (Martin Luther). Jis ir jo pasekėjai kritikavo katalikų bažnyčią, kuri slopina žmogaus polinkius ir troškimus, kaltino ją per didele valdžia, turtais ir aukščiausiųjų dvasininkų savanaudiškumu. Protestantizmas, jo šalininkų nuomone, turėjo tapti artimesne žmonėms religija, suteikiančia daugiau laisvės veikti ir kurti. Iš Vokietijos protestantizmas paplito Šiaurės Europos šalyse, didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, JAV, Australijoje ir kt. Esama įvairių protestantizmo formų: kalvinizmas, liuteronybe, baptizmas, anglikonybe ir kt. evangeliku liuteronų ir evangelikų reformatų bendruomenių yra ir Lietuvoje. Didžiausios jų telkiasi Biržų, Tauragės ir Šilutės rajonuose.
Stačiatikybe Europoje įsitvirtino tose šalyse, kurios priklausė Bizantijos imperijai arba buvo jos įtakoje. Labiausiai stačiatikybe paplitusi Rusijoje, Graikijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir kt.
Islamas. Šios religijos išpažinėjai vadinami musulmonais. Pasaulyje yra apie milijardas musulmonų ir jų vis daugėja, nes kūdikis pagal Koraną – aukščiausia Alacho dovana. Musulmonai itin vyrauja Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie kai kuriose šalyse sudaro tikinčiųjų daugumą, pavyzdžiui, Jemene ir Somalyje (100%), Afganistane, Alžyre, Maroke, Saudo Arabijoje, Tunise, Turkijoje ir kitose šalyse – 99%. Islamo lopšys yra Meka ir Medina (Saudo Arabija). Iš čia VII a. pradžioje kilęs Dievo pranašas Mahometas pradėjo skleisti tikėjimą žmonėms. Po jo mirties islamas ėmė sparčiai plisti pasaulyje. Tam pasitarnavo arabų pirklių kelionės bei karai, kurių metu užkariautas tautas arabai jėga vertė priimti islamo tikėjimą.
Islamas kaip ir kitos pasaulio religijos, nėra vieningos. Skiriamos dvi islamo kryptys: sunizmas ir šiizmas. Šiuolaikiniame musulmonų pasaulyje vyrauja sunitai, kurių daugiausia gyvena pietvakariu ir pietryčiu Azijos (ypač Indonezijoje), siaurės Afrikos ir kt. Šiitai sudaro maždaug dešimtadali visu musulmonu. Jų daugiausia Irane ir Irake. Islamo susiskaldymas į atskiras kryptis ir sektas dažnai tampa nesantaikos tarp saliu priežastimi, dėl kuriu neretai isiplieska karai.
Musulmonų esama ir Europoje – Bosnijoje, Albanijoje, Rusijoje. Nedidelių musulmonų bendruomenių yra ir Lietuvoje.
Budizmas. Ši religija paplitusi Kinijoje, Japonijoje, Mongolijoje, Pietryčių Azijos šalyse. Pasaulyje gyvena per 300 mln. budistų. Budizmo tėvynė – Indija, o jos pradininkas Sidarta Gautama (pavadintas Budos garbės vardu), gyvenęs VI a. iki. Kr. Atsiradęs Indijoje budizmas išplito daugelyje Azijos šalių, tačiau pačioje Indijoje neprigijo. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad budizmas įsiliejo į kitą religiją – induizmą. Dėl Budos pasekėjų tarpusavio nesutarimų budizmas susiskaldė į šiaurės ir pietų sakas. Pietų budizmas paplitęs Šri lankoje, Birmoje, Laose, Kambodžoje, Tailande, o sieros – Nepale, Vietname, Kinijoje, pietų Korėjoje ir Japonijoje, Mongolijoje, Rusijoje (Buriatijoje, Kalmukijoje, Tuvoje).

Religijų architektūra
Religija parodo net tik žmonių dvasinį gyvenimą, bet ir socialinę aplinką. Beveik visų religijų tikintieji garbina Dievą (dievus) šventyklose (maldos namuose). Religinės bendruomenės rūpinasi šiais pastatais ir tam skiria nemažai laiko bei pinigų.
Kai kurios iki šių laikų išlikusios šventyklos atrodo taip, kaip ir prieš šimtmečius. Žinant praeities gamybos iš statybos technologijos lygi, daugelio šių statinių didybė ir jose sukaupti lobiai tiesiog stulbina. Šventyklų statybai paprastai naudodavo vietines medžiagas. Todėl pasaulyje yra šventyklų iš granito, marmuro, klinčių, smiltainio, molio, vulkaninio tufo, medienos ir kitų medžiagų. Dievo garbinimo vieta dažnai yra miesto ar kaimo centras ir svarbiausias statinys. Ir šiais laikais šventyklos nenustojo savo reikšmės. Jose renkasi tikintieji, lankosi turistai.
Krikščionių šventykla yra bažnyčia, kartais koplyčia (koplyčia gali būti ir didelės bažnyčios dalis). Bažnyčios skiriasi dydžiu, architektūra, puošyba, puošnumu ir kt. Tačiau beveik visos krikščionių bažnyčios yra kryžiaus formos.
Mečetė – musulmonų maldos namai. Skiriamasis daugelio mečečių bruožas – aukštas bokštas, vadinamas minaretu. Nustatytu maldos laiku, penkis kartus per diena, muedzinas (dvasininkas) kviečia iš minareto musulmonus melstis. Pastaruoju metu ji dažnai pakeičia minarete įrengta garso aparatūra.
Kiekvienoje mečetėje yra pagrindine maldų salė, apsiplovimo kambarys, kuriame musulmonai priės malda apsiplauna. Be to, yra mokymosi ir vaiku mokymo kambariu. Greta mečetės dažnai būna fontanų.
Budizmą išpažįstančiose šalyse šventyklos vadinamos labai įvairiai. Indijoje stupa, Tailande – vatu, Japonijoje, Korėjoje, Nepale, Tibete, Kinijoje – pagoda. Pagodos paprastai yra šlaitiniais įgaubtais stogais. Budistai įsitikinę, kad pagodos aukštis simbolizuoja išminti, iškilusią virs fizinio pasaulio. Stupos panašios į varpa, vientisos kaip paminklai. Jose laikomos Budos relikvijos ir jo mokymo rankraščiai. Į jas gali įeiti tik dvasininkai.
Puošni induistu šventykla vadinama mandira. Ją paprastai puošia dievų gyvenimą vaizduojančios statulos.

Kultūrų geografija

Žiniasklaida vos ne kasdien praneša apie ekonomikos krizes, tautų nesantaika, pilietinius ir tarpvalstybinius karus. Šių konfliktų priežastys dažniausiai yra skirtingi ekonominiai, politiniai ir visuomeniniai interesai bei žmonių pažiūros. Svarbus vaidmuo tenka religijai, formuojantis kultūrai ir tradicijoms, vertybių sampratai. Kai pasaulyje dominavo europiečiai, jų kalba, menas, mokslo ir technikos laimėjimai veikė ir kitas pasaulio kultūras. Todėl europiečius dažnai stebina kitų žemynų valstybių įstatymai, draudžiantys tai, kas europiečiui kasdieniška ir įprasta. Panašiai ir europiečiai daugeliui yra svetimi ir pazystami, o kai kurie papročiai – nesuprantami.

Kultūros sritys
Žemė mums – tai žemynai, valstybės, klimato juostos, geografinės zonos. Tačiau galime sumodeliuoti ir kitą Žemės vaizdą – pagal kultūros sritis. Tuomet turėtume nubraižyti naują pasaulio žemėlapį. Jame būtų 9 sritys, kurių vietovę ir ribas lemtų kultūra.
Panašios kultūros bruožų erdvės plyti labai didelėse teritorijose – kartais tai ištisi žemynai, kartais jos driekiasi per įvairias geografines zonas. Valstybių sienos dažnai yra kultūros sričių riba. Joms susikirtus kinta ir pačios kultūros. Pavyzdžiui, Afrika yra vienas žemynas, tačiau jis dalomas į dvi kultūros sritis – Juodosios Afrikos ir Islamo. Juodosios Afrikos kultūros sritį apibudina rasės ir ūkininkavimo būdas, o Islamo kultūros sritį – religija.

Europos kultūros sritis
Europos Viduržemyje glūdi šios kultūros šaknys. Tai graikų mokslas, romėnų teisė, krikščionių religija. Čia kūrėsi mokslas bei menai, čia buvo padėti geografinių Žemės tyrinėjimų pagrindai. Ilgainiui tai susipynė į savitą Europos kultūrą.
Nuo seno Europa buvo nuolatinė idėjų, partijų, valstybių kovų arena. Todėl Europoje anksčiau nei kur kitur atsirado pramonė, sparčiai augo miestai, plito miestietiškas gyvenimo būdas. Palankiame klimate plėtojosi žemdirbyste. Šimtmečius trukusi sparti Europos valstybių raida suformavo nepakartojamą Europos kultūros mozaiką.
Nedidelėje Europoje yra per keturiasdešimt valstybių, vartojama dešimtys skirtingu kalbu, išpažįstamos įvairios religijos. Įvairių kultūrų įvairove kai kada tampa kariniu konfliktu priežastimi įvairiuose žemyno kampeliuose.
Europės – vienas stipriausios ekonomikos regionų pasaulyje. Daugelyje jos saliu labai aukstas gyvenimo lygis yra pavyzdys kitoms valstybėms. Stiprina valstybingumo pagrindus ir siekia sumažinti ekonomini atsilikimas ir iš socializmo išsilaisvinusios šalys. Europos valstybes vienijasi – kuria bendrus Europos namus ir sprendžia iškylančias socialines bei ekonomines problemas.

Šiaurės Amerikos kultūros sritis
Šiai kultūros sričiai priskiriamos dvi valstybes – JAV ir Kanada. Nuo seno čia gyvenusias indėnų gentis per kelis šimtus metų išstūmė europiečiai. Jie atvežė krikščionišką kultūrą ir tęsė europines tradicijas. Per kelis šimtus metų išeiviai iš Europos įsitvirtino šiose žemėse.
Šiaurės Amerikos gamtos sąlygos panašios į Europos. Šiaurėje gausu miškų, atšiauresnis klimatas, viduryje yra dideli žemdirbystei tinkami plotai. Naujajame pasaulyje, priešingai negu Europoje, gausu naudingųjų iškasenų.
JAV ir Kanada sudaro vieną ekonominę erdvę. Aukštas šių šalių gyvenimo lygis, išplėtota paslaugų sfera ir verslai. Nuo XX a. pradžios JAV pagamintos produkcijos ir teikiamų paslaugų visuminė vertė yra didžiausia pasaulyje.

Lotynų Amerikos kultūros sritis
Ji yra atogrąžų, subtropikų ir vidutinėje klimato juostose. Dideles teritorijos dalies klimatas karstas ir drėgnas, todėl sąlygos žemdirbystei puikios. Žemės gelmėse daug naudingų iškasenų.
Iki XV a. čia klestėjo aukštos kultūros indėnų civilizacijos. XV a. pabaigoje šią sritį pradėję užkariauti išeiviai iš Europos Viduržemio šalių – ispanai ir portugalai – ne tik atsivežė savo kultūra, bet ir savo krašto tradicijas.
Europiečiu tvarkai labai priešinosi indėnai, todėl jų nemažai europiečiai išnaikino. Likusieji per kuri laika sumišo su atėjūnais. Dauguma Lotynų Amerikos gyventoju yra krikščionys, tačiau vietos krikščionybė skiriasi nuo europietiškosios. Vietos gyventoju ir atvykėliu nesantaika, kultūrų nesutapimas, gamtos skirtumai ir kitos priežastys trukdė Lotynų amerikos visuomenes raidai. Dabar regione sparčiai plinta miestiškas gyvenimo būdas, nes vis daugiau amoniu iš kaimu keliasi gyventi į miestus. Todėl aplink didmiesčius per kelias dešimtis metu atsirado pusnynu, keliančiu daug socialiniu problemų.

Islamo kultūros sritis
Ji aprėpia Šiaurės Afrikos ir Pietvakariu Azijos atogrąžų ir subtropikų dykumu klimato juosta. Iš čia kilo dvi svarbiausios pasaulinės religijos : krikščionybė ir islamas. Dėl nepalankiu gamtos sąlygų žmonių čia gyvenama retai. Paplitęs tradicinis klajokliais gyvenimo būdas. Sėsliai ir tankiai gyvenama tik oazėse, kur prateka upe, yra ežeras arba gruntinio vandens. Čia plėtojama žemdirbyste. Oazės yra pirmųjų civilizacijų lopšys. Jose kūrėsi pirmieji Afrikos ir Azijos miestai, formavosi miestu kultūra. Šiuo metu visas Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos šalis jungia islamas, lemiantis gyvenimo būda, papročius, savitą supratimą.
Tūkstančius metų oazių gyventojai kovojo su klajokliais dėl vandens, derlingos žemes, naudingųjų iškasenų. Tarpusavio vaidai trukdė pažangai, todėl šio regiono Šalys kurį laika buvo ekonomiškai atsilikusios. Permainos prasidėjo atradus naftos ir pradėjus ją išgauti bei eksploatuoti. Todėl kai kuriu islamo saliu vaidmuo pasaulio ūkyje vis laibiau didėja.

Indijos kultūros sritis
Si kultūra plyti atogražų klimato juostoje ir apima visa Indostano pusiasalį bei Šri lankos sala. Tai sausojo ir lietingojo sezonu kaitos klimato juosta. Čia per metus nuimami du, o kartais net ir trys derliai. Dauguma žmonių gyvena kaimuose. Pastaruoju metu sparčiai daugėja miestiečiu.
Indijos kultūros sritis yra senu civilizacijų sritis. Pirmieji miestai čia susikūrė prieš 4000 metu. Iš čia kilo induizmas ir budizmas. Šios religijos persipynė, kai XII a. į šį regioną įsiveržė islamas. Senąją civilizaciją paveikė ir krikščionybė. Todėl susiformavo savita, labai atsiliepianti kasdieniam gyvenimui kultūra.
Šios kultūros regione gyvena šimtai tautų ir tautelių, yra gaji kastų sistema, lemianti žmonių socialinę padėtį ir galimybes. Ypatingas religingumas bei didelis gimstamumas stabdo ūkio plėtrą. Žemiškojo gyvenimo niekinimas ir pasyvumas leido ilgą laiką europiečiams valdyti šią sritį ir naudotis jos gamtos turtais.

Rytų Azijos kultūros sritis
Ši kultūra paplitusi didžiulėje, net kelių klimato juostų, teritorijoje. Gamta labai kontrastinga – miškai, stepės, dykumos, kalnai ir kt. Žiema toliau nuo jūros dažni speigai, o vasara – sausros, dažni žemės drebėjimai, dideli potvyniai, taifūnai ir kt. Tokios gamtos sąlygos grūdino žmones ir vertė nenuilstamai dirbti bei kurti. Kinijoje buvo išrastas kompasas, pradėtas gaminti popierius, šilkas, sukurtas hieroglifų rastas ir kt.
Iš pietų ir pietryčiu Azijos į šią sritį plito įvairios religijos. Rytų Azijai būdinga savotiška kultūra ir gyvenimo būdas. Gyventojų darbštumas, dalykiškumas ir taupumas yra tie bruožai, kurie itin reikalingi dabarties ekonomikos plėtrai.
Japonija buvo pirmoji Rytų Azijos valstybė, kuri XIX a. viduryje ‹‹atvėrė duris›› pasauliui ir ėmę plėtoti pramonę. Mokslo ir technikos laimėjimai padėjo Japonijai tapti viena iš ekonomikai stipriausių valstybių.
Kinija ir Korėja permainų neskatino, todėl iki pat XX a. vidurio buvo tipiški atsilikę žemės ūkio kraštai. Dabar šių šalių ekonomika kyla labai sparčiai, buvęs atsilikimas mažėja. Teigiama, kad XXI a. Rytų Azijai teks svarbiausias vaidmuo pasaulio ekonomikoje.

Pietryčių Azijos kultūros sritis
Šiai sričiai priklauso Indokinijos pusiasalio bei piečiau esančių šalių valstybes. Dideli yra savanų ir drėgnųjų miškų plotai. Vyraujančios žemdirbystės pagrindas – drėkinamieji kanalai ir plūgas žemei dirbti, svarbiausias žemas ūkio augalas – ryžiai.
Europiečiai nuo Didžiųjų geografinių atradimų epochos pažino Pietryčiu Azijos šalis, kurios prieskoniai bei kitos gerybės lyg magnetas traukė pirklius iš viso pasaulio. Pietryčių Azijoje gyvenama įvairiausių tautų. Čia jaučiama stipri Indijos įtaka. Iš Indijos atėjusį budizmą išpažįsta daugelis šalių, yra musulmonų ir krikščionių. Tautų ir religijų, tradicijų ir papročiu samplaika suformavo savita šio regiono kultūra.
Pietryčių Azijos tautos visais laikais stengėsi perimti kitų kraštu patirtį bei mokytis. Tai padeda ir dabar šioms šalims plėtoti ūki, vytis laibiau ekonomiškai pažengusias valstybes.

Juodosios Afrikos kultūros sritis
Jai priskirtina beveik visa Afrika į pietus nuo Sacharos. Gamtos sąlygos nėra palankios, nors ištisus metus šilta, bet drėgmės vienur per daug, kitur – per mažai.
Ilga laika apie Juodąją Afriką europiečiai žinojo mažai. Tai lėmė jos geografinė padėtis: iš šiaures – milžiniška dykuma, o iš vakaru ir rytu – vandenynai. Tačiau net ir tuomet, kai ši žemės dalis tapo atvira visam pasauliui, atėjūnų tikslas veikia buvo prisiskas nei draugiškas. Tai rodo net tris šimtus metu Juodąją Afrika buvus žmonių medžioklės vieta ir dar šimtą metų Europos šalių kolonija. Kitų kultūrų brovimasis ir su tuo susiję dideli praradimai trukdė Juodosios Afrikos tautoms perimti išorinio pasaulio laimėjimus.
XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo Afrikos dekolonizavimas – kūrėsi nepriklausomos valstybes. Tačiau iki šiol dauguma Afrikos šalių tebėra ekonomiškai atsilikusios. Jose vyrauja primityvioji žemdirbystė. Šioms šalims daug socialinių problemų kelia didelis gyventojų prieauglis ir sparti urbanizacija.

Australijos ir Ramiojo vandenyno kultūros sritis
Tai Australija, naujoji Zelandija ir kitos Ramiojo vandenyno salos. Čia vyrauja atogrąžų, subtropikų bei vidutinis klimatas: šiltas, bet nepakankamai drėgnas. Šios srities gamtos sąlygos garbokai skiriasi nuo Europos, Australijoje ir naujojoje Zelandijoje gausu gamtos išteklių, plėtojamas prekinis žemės ūkis. Abi šalys labai urbanizuotos – gyventojai susitelkę miestuose.
|Ši kultūros sritis formavosi vėliau nei europine Amerikos kultūra. Daugelyje šių kraštų, išstūmę senbuvius, apsigyveno europiečiai, kurie čia viešpatauja apie 200 metu. Okeanija mažiau paveikta europiečių, tačiau jie pastaruoju metu vis dažniau savo interesus sieja su šiuo regionu.
XX a. pabaigoje atokiau esančiose Ramiojo vandenyno salose buvo bandoma branduolinis ginklas. Egzotiški Okeanijos kampeliai kasmet sutraukia nemažai turtingų turistų. Dėl didelio nuotolio nuo Europos, kitų turtingų kraštų Australijos ir Ramiojo vandenyno sritys lieka pasaulio užkampiu.

Azija. Geografinė padėtis, istorija ir kiti svarbūs faktai

 

 Azija — didžiausia pasaulio dalis. Jos plotas 43,9 mln. km2, t. y. nedaug mažesnis už 1/3 visos sausumos. Azija keturis kartus didesnė už Europą.
Iš įvairių pusių Azijos krantus skalauja keturių vandenynų vandenys. Vakaruose ir pietvakariuose Azija susisiekia su kitomis pasaulio dalimis — Europa ir Afrika. Tarp Azijos ir šių pasaulio dalių pravedamos sąlyginės ribos. Kaip jau buvo sakyta, Europą nuo Azijos skiria Uralo kalnų rytinė papėdė, Uralo upė, Kaspijos jūra ir Kūmos—Manyčo loma.
Riba tarp Azijos ir Afrikos vedama Sueco kanalu, kuris iškastas per Sueco sąsmauką, jungiančią šias pasaulio dalis.
Šiaurės rytuose Azija arti prieina prie Amerikos krantų; nuo Amerikos ją teskiria seklus Beringo sąsiauris (jo plotis 85 km).
Azija artimai siejasi su kitomis pasaulio dalimis arba yra netoli jų; tai padėjo Azijos augalams ir gyvūnams išplisti po visą pasaulį, o taip pat iš Azijos kilusioms tautoms apsigyventi kitose pasaulio dalyse.
Vandenynai, skalaujantys iš įvairių pusių Azijos krantus, sudaro ties ja daug jūrų, tačiau į sausumą jos neįsiterpia čia taip giliai, kaip Europoje.
Arkties vandenyno jūros. Šiaurinę Azijos pakrantę skalauja šalti Arkties vandenyno vandenys. Jo centrinę dali aplink Šiaurės ašigalį nuolatos dengia storas ledo sluoksnis. Ledai, vandenyno srovių ir vėjų genami, nuolatos juda tai viena, tai kita kryptimi.
Ant vandenyno ledų, o taip pat salose ir žemyno pakrantėse įkurtos mokslinės stotys, kurių darbuotojai tyrinėja Arkties vandenyno gamtą.
Palei Azijos krantus tęsiasi plati seklių jūrų juosta. Tai jūros apsemtas povandeninis žemyno tęsinys. Čia iš vandenyno iškilę salos, tarp kurių yra Arkties vandenyno jūros.
Prie Azijos krantų, į rytus nuo Naujosios Žemės salų, yra Karos jūra. Į ją šiaurės linkui įsiterpęs J a m a 1 o pusiasalis. Į rytus nuo Karos jūros išsikišęs didelis Taimyro pusiasalis. Taimyro pusiasalyje yra labiausiai į šiaurę nutolusi Eurazijos žemyno dalis — Če1iuskino ragas. Jis pavadintas Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyvio šturmano Čeliuskino vardu.
Ši rusų ekspedicija XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapyje iki to laiko nežinomą mūsų šalies šiaurinę pakrantę. Čeliuskinui pirmajam pavyko nustatyti paties šiauriausio rago padėtį.
Taimyro pusiasalis ir į šiaurę nuo jo esančios Šiaurinės Žemės salos skiria Karos jūrą nuo Laptevų jūros.
Broliai Laptevai — taip pat Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyviai. Jie ištyrinėjo Azijos pakrantę šios jūros rajone.
Grupė Naujojo Sibiro salų nuo Laptevų jūros skiria Rytų Sibiro jūrą. Dar toliau į rytus, palei šiaurinę Čiukčių pusiasalio pakrantę, yra Čiukčių jūra.
Visos šios jūros yra į šiaurę nuo poliarinio rato, šaltojoje juostoje. Didesniąją metų dalį jos būna užšalusios, bet vasarą ledai ima tirpti. Įtekančios upės atneša iš pietų daug, palyginti, šilto vandens, ir tuomet prie šiaurinio Azijos kranto pasidaro kelias laivams praplaukti. Tačiau šiaurės vėjas ir vasarą gali atvaryti arčiau kranto iš Arkties vandenyno didelių lyčių, trukdančių laivybai. Nežiūrint šių sunkumų, Šiaurės jūrų kelias išilgai Azijos krantų yra įsisavintas, ir didelis skaičius laivų, ledlaužių padedami, kasmet vasaros pabaigoje plaukia iš Barenco ir Baltosios jūrų į Beringo sąsiaurį ir toliau į Didžiojo vandenyno jūras. Palyginti su šiaurės juromis, Didžiojo vandenyno jūros yra labai gilios.
Azijos šiaurės rytuose, tarp Arkties vandenyno ir Didžiojo vandenyno jūrų, įsiterpęs Čiukčių pusiasalis. Į pietus nuo jo yra Beringo jūra. Su Arkties vandenynu ji jungiasi Beringo sąsiauriu.
Beringo vadovaujamos rusų ekspedicijos XVIII amžiaus pirmojoje pusėje du kartus perplaukė šią jūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Pirmosios ekspedicijos metu Beringas praplaukė sąsiauriu į Arkties vandenyną ir tuo būdu nustatė, kad Azija nesusisiekia su Amerika. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad prieš 80 metų šiuo sąsiauriu iš Arkties vandenyno praplaukė kazoko Dežniovo vadovaujama ekspedicija. Jo vardu vėliau buvo pavadintas tolimiausias Azijos šiaurės rytų ragas.
Antrosios ekspedicijos metu Beringas ir jo padėjėjas Čirikovas pasiekė Amerikos šiaurės vakarų pakrantę ir atrado eilę salų. Plaukdamas atgal, Beringas susirgo skorbutu ir mirė, žiemodamas vienoje Beringo jūros saloje netoli Kamčiatkos.
Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salų virtinė skiria nuo Didžiojo vandenyno Ochotsko jūrą. Vandenyno potvynių bangos (1—2 m aukščio) į Ochotsko jūrą patenka pro sąsiaurius, esančius tarp Kurilų salų. Judėdamos į šiaurinę, siauresnę jūros dalį, potvynio bangos greitai kyla ir pasiekia didelį aukštį. Jos prasiskverbia į upių žiotis ir sulaiko tėkmę. Susidaro aukštas vandens kalnas, triukšmingai slenkantis upe aukštyn.

Didžiojo vandenyno jūros


Rytuose Azijos krantus skalauja Didžiojo vandenyno vandenys. Rytinę Azijos pakrantę juosia didelių ir mažų salų virtinės, kurios tęsiasi išilgai žemyno krantų. Kurilų salos — tai povandeninio kalnagūbrio, kylančio iš jūros dugno, vulkaninės viršūnės. Palei Kamčatką ir Kurilų salas Didžiajame vandenyne tęsiasi siaura ir gili įdauba, kurią ištyrinėjo mokslininkai (daugiau kaip 10 km gylio).
Nors Beringo jūra yra viename geografiniame plotyje su Baltijos jura, o Ochotsko jūros pietinė dalis —su Juodąja, tačiau Beringo jūros šiaurinėje dalyje susidaro storas ledų sluoksnis, kaip ir Arkties vandenyno jūrose, o Ochotsko jūroje beveik visur plaukioja ledai. Vasarą šiose jūrose ledai ištirpsta.
Sachalino sala yra tarp Ochotsko ir Japonų jūrų. Nuo vandenyno Japonų jūrą skiria Japonų salos. Iš šiaurės į ją patenka šalti Ochotsko jūros vandenys, ir todėl šiaurinė Japonų jūros dalis ties žemyno pakrantėmis žiemą užšąla. Kitą Japonų jūros dalį šildo iš pietų atplūstanti šiltoji srovė, todėl ji neužšąla.
Korėjos pusiasalis yra tarp Japonų ir seklios Geltonosios jūros. Vanduo šioje jūroje yra geltonos spalvos, nes upės suneša daug geltono dumblo. Pietuose Geltonoji jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra, kurią nuo vandenyno skiria mažų salelių grandinė. Labiau į pietus nutįsusi didelė grupė Filipinų salų, kurios iš rytų riboja Pietų Kinijos jūrą.
Į pietus nuo šios jūros, tarp Didžiojo ir Indijos vandenynų, yra daugybė salų. Keturios didžiausios iš jų vadinamos Didžiosiomis Zondo salomis. Visos šios didelės ir mažos salos — tai liekana sausumos, kuri seniau tarsi tiltas jungė Aziją ir Australiją. Šis tiltas buvo suardytas, veikiant vidinėms žemės jėgoms. Vieni sausumos luistai nusileido po vandeniu, kiti išliko kaip salos.
Nuo rytinės Azijos pakrantės per Didįjį vandenyną eina jūrų keliai į Ameriką ir Australiją. Didžiajame vandenyne išvystyta žvejyba ir jūriniai verslai: sugaunama daug lašišinių žuvų, silkių, menkių, sardinių, o taip pat krabų, Beringo jūroje medžiojami banginiai.

Indijos ir Atlanto vandenyno jūros

Indijos vandenyno jūros. Pietų Kinijos jūra Malakos sąsiauriu jungiasi su Indijos vandenynu, kuris skalauja Azijos krantus pietuose.
Pietinėje Azijos dalyje yra trys dideli pusiasaliai: pietryčiuose—Indokinija, į vakarus nuo jo trikampiu išsikiša Indostanas ir pietvakariuose yra didžiausias Azijos pusiasalis — Arabija (jis pusketvirto karto didesnis už didžiausią Europoje Skandinavijos pusiasalį).
Tarp Indokinijos ir Indostano tyvuliuoja labai atvira į pietus Bengalijos įlanka. Ties Indostano pietine dalimi yra Cei1ono sala.
Tarp Indostano ir Arabijos yra Arabijos jūra, savo forma panaši į Bengalijos įlanką. Šiaurės vakaruose į sausumą įsiterpusi sekli Persų įlanka, kuri skalauja rytinį Arabijos krantą. Iš kitos pusės Arabiją nuo Afrikos skiria ilga ir siaura Raudonoji jūra. Šios jūros vanduo, kai jame gausiai prisiveisia raudonos spalvos mažų dumblių, prie kranto įgauna rausvą atspalvį.
Raudonąja jūra eina vienas reikšmingiausių jūrų kelių. Jis eina iš Europos per Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Raudonąją jūrą į Indijos vandenyną, į Australiją ir pietines bei rytines Azijos pakrantes.

Atlanto vandenyno jūros prie Azijos krantų. Į šiaurės vakarus nuo Arabijos yra Mažosios Azijos pusiasalis. Jo pietinius ir vakarinius krantus skalauja Viduržemio ir Egėjo jūros, šiaurinę pakrantę — Juodoji jūra. Prie Mažosios Azijos krantų taip pat prieina Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ir tarp jų tyvuliuojanti Marmuro jūra. Jie jungia Juodąją ir Egėjo jūras. Kadaise šių sąsiaurių vietoje buvo sausuma, kuria tekėjo upės. Nugrimzdus sausumai, jūros vanduo užliejo upių slėnius. Siauri, vingiuoti sąsiauriai ir dabar panašūs į upes.

Šiaurės ir Pietvakarių Azija

Azijos paviršiaus ypatybės. Azija yra aukščiausia pasaulio dalis. Tris ketvirtadalius jos teritorijos užima dideli plokščiakalniai, kalnynai ir aukščiausi kalnagūbriai. Ypač aukšta vidurinė Azijos dalis. Žemos lygumos užima mažesnį plotą ir išsidėstę žemyno pakraščiuose. Kai kuriose Azijos vietose yra įdaubų, esančių žemiau vandenyno lygio.
Per visą Aziją iš vakarų į rytus eina jaunųjų kalnų gūbriai; jie yra Europos jaunųjų kalnų tęsinys. Jaunieji kalnai nuo Mažosios Azijos pusiasalio nusitęsia iki Indokinijos pusiasalio ir toliau pereina į Zondo salas.
Labiau į šiaurę, už šios jaunųjų kalnų juostos, tęsiasi senieji Azijos kalnai. Jie smarkiai apardyti ir pažemėje, tačiau kai kurie iš jų vėliau vėl labai aukštai iškilo. Rytiniu žemyno pakraščiu ir per salas eina, palyginti, neaukšti jaunųjų kalnų gūbriai.

Šiaurės Azijos (Sibiro) paviršius. Iš rytų prie Uralo kalnų prieina didelė Vakarų Sibiro žemuma — plokščia, labai pelkėta lyguma. Kitados jos vietoje buvo jūra.
Vakarų Sibiro žemuma yra šiek tiek nuolaidi į šiaurę. Šia kryptimi į Karos jūrą teka ir žemumą drėkinančios upės. Pietryčiuose jos riba yra A1t a j a u s kalnai.
Į rytus nuo Vakarų Sibiro žemumos, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, yra Vidurinio Sibiro plokščiakalnis. Plyšiai ir gilūs upių slėniai skaido jį į atskiras neaukštų kalnų arba plokščiakalnių sritis. Labai seniai čia iš žemės plutos plyšių liejosi lava. Dideli sustingusios lavos srautai vietomis dengia plokščiakalnį.
Į rytus nuo Lenos upės vyrauja kalnuotas paviršius. Kalnai stūkso ir Čiukčių pusiasalyje, ir Kamčiatkoje.
Pietvakarių Azijos paviršius. Į pietus nuo Vakarų Sibiro žemumos plyti Turano žemuma. Vietomis ji nusileidusi žemiau vandenyno lygio. Žemumą, kaip ir Vakarų Sibire, dengia kadaise čia buvusių jurų nuosėdos ir upių sąnašos. Iš pietų ir rytų Turano žemumą juosia kalnai.
Toliau į pietus yra didelis Irano kalnynas. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris.
Didelis Arabijos pusiasalis — tai iškilus masyvas, sudarantis Arabijos plokščiakalnį, aukštą vakaruose ir tolydžiai žemėjantį į rytus.
Tarp Irano kalnyno ir Arabijos plokščiakalnio yra plokščia Mesopotamijos žemuma — upių sąnašų užpildyta anksčiau buvusios didesnės Persų įlankos dalis.
Išsikišusio į Viduržemio jūrą Mažosios Azijos pusiasalio paviršių sudaro plokščiakalnis, kurį palei Juodosios ir Viduržemio jūrų krantus juosia kalnai.
Plotas tarp Kaspijos jūros vakarinio kranto ir Juodosios bei Azovo jūrų rytinių krantų vadinamas Kaukazu. Čia iš šiaurės vakarų į pietryčius eina aukšti Kaukazo kalnai. Jų aukščiausia viršūnė — amžinu sniegu apdengtas dvigalvis Elbrusas—iškilęs daugiau kaip 5,5 tūkst. m. Į šiaurę nuo Kaukazo kalnų, iki Kumos — Manyčo lomos, tęsiasi Prieškaukazės lygumos, o į pietus — kalnuota Užkaukazė.

Centrinė Azija


Centrinę Aziją užima eilė plačiai nusidriekusių plokščiakalnių ir kalnynų, kuriuos pakraščiuose juosia kalnai.
Centrinės Azijos vakaruose yra P am i ras. Tai aukštas ir sunkiai prieinamas kalnynas (Pamiras reiškia „Pasaulio stogas”). Rytinėje Pamiro dalyje platūs, lėkšti slėniai yra 4 tūkst. m aukštyje, o virš jų dar 1000—1500 m kyla į padangę kalnai. Vakarine Pamiro dalimi tęsiasi gilių tarpeklių išvagoti aukšti kalnagūbriai su smailiomis keteromis, viršukalnėmis, stačiais šlaitais, su didžiausiais ledynais. Viename Pamiro gūbryje iškilusi aukščiausia viršukalnė (apie 7,5 km).
Nuo Pamiro, kaip nuo didžiulio kalnų mazgo, įvairiomis kryptimis driekiasi kalnagūbriai. Į šiaurę nuo Pamiro iš vakarų į rytus tęsiasi Tian Šanio kalnagūbriai su Pergalės viršukalne (kiek žemesnė kaip 7,5 km). „Tian-Šanio” pavadinimas reiškia „Dangaus kalnus”. Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas, į slėnius leidžiasi didžiuliai ledynai, daug didesni už Alpių ledynus.
Į rytus nuo Pamiro kaip didžiulė siena stūkso Kunlunio kalnagūbriai, kurių daugelis viršūnių iškilę aukščiau kaip 7 km. Beveik visame plote šiuos kalnus dengia amžinas sniegas.
Kunlunio kalnagūbriai Centrinę Aziją dalija į dvi dalis: pietinę, aukštesniąją — Tibetą ir šiaurinę, žemesniąją dalį, kurios rytuose dunkso Gobio plokščiakalnis.
Tai didelis, iki 1,5 km iškilęs viršum vandenyno lygio plokščiakalnis, kurį vietomis kerta kalnagūbriai. Plokščiakalnyje upių beveik nėra, bet žemesnėse dalyse tyvuliuoja nenutekami sūrūs ežerai. Daugelyje vietų paviršių dengia smėlis ir skalda arba gargždas—uolienų irimo produktai.
Tibetas — didžiausias pagal plotą ir aukščiausias pasaulyje kalnynas. Jo vidutinis aukštis 4,5 km. Oro slėgimas čia maždaug du kartus mažesnis, negu vandenyno lygyje. Žmonėms, nepripratusiems prie tokio reto oro, čia labai sunku gyventi.
Šie kalnynas atsirado senovinio labai aukšto kalnuoto krašto vietoje. Per milijonus metų kalnai iro ir žemėjo, o jų tarpuose daugėjo irimo produktų — akmenų, skaldos.
Vakaruose Tibeto kalnyno paviršius, palyginti, plokščias, o rytuose jį kerta eilė kalnagūbrių.
Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2500 km. Viena po kitos virš debesų stiepiasi stačios dantytos viršūnės žėrinčios saulėje akinančiai baltais sniegynais. Kalnų šlaitais leidžiasi didžiuliai ledynai, teka sraunios upės. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas — Džomolungma (Everestas): jis yra apie 9 km aukščio. Daug kartų įvairių šalių ekspedicijos mėgino įkopti į Džomolungma, tačiau mėginimai baigdavosi nesėkmingai, o kartais žūdavo ir patys keliautojai. Tik nelabai seniai kelioms ekspedicijoms pasisekė pasiekti šio aukščiausio Žemės rutulio kalno viršūnę.

Rytų ir Pietų Azija

Rytų Azijos paviršius. Didžiojo vandenyno jurų pakrantėmis kai kur žemynu ir salomis driekiasi jaunieji kalnai. Jie eina Kamčiatkos pusiasaliu ir, nusidriekdami į pietus kalnuotų Kurilų salų virtine, toliau tęsiasi Japonų, Filipinų ir Didžiosiomis Zondo salomis.
Prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų krantų yra Didžioji Kinijos lyguma. Anksčiau čia buvo jūrų įlankos, kurios pamažu prisipildė upių sąnašų, ir jūros vietoje susidarė sausuma. Šia lyguma tekančios upės ir dabar neša į jūrą daug dumblo, toliau seklindamos pakrantės vietas.
Į pietus nuo Didžiosios Kinijos lygumos prie Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų krantų prieina neaukšti, smarkiai apardyti Pietų Kinijos kalnai.

Pietų Azijos paviršius. Didžiąją Indokinijos ir Indostano pusiasalių dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio.
Didelis Dekano plokščiakalnis tęsiasi per visą Indostano pusiasalį. Dekanas, kaip ir Arabijos plokščiakalnis,— tai aukštas luistas, susidaręs iš senųjų akmens uolienų.
Tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo-Gango žemuma. Ji susidarė vietoj jūrinio sąsiaurio, kuris kadaise skyrė Dekaną nuo žemyno. Šį sąsiaurį užnešė tekančios iš gretimų kalnų bei aukštumų upės.

Dūlėjimas

Sausumos paviršiaus kitimai. Žemės paviršius ne visada buvo toks, koks yra šiuo metu; jis nuolat kito ir tebekinta.
Per tūkstantmečius pakinta žemės paviršiaus aukštis, ir ten kur anksčiau šniokštė jūra, dabar yra sausuma. Jūrų įlankas upės pamažu užneša sąnašomis, ir jų vietose susidaro žemumos.
Kalnai irgi nelieka nepakitę. Jauni kalnai turi aukštas dantytas keteras, stačius šlaitus, smailias viršūnes. Jie tolydžiai irsta ir įgauna senųjų kalnų formas: pažemėj a, viršūnės pasidaro apvalios, šlaitai — nuolaidūs. Kalnams toliau irstant, jų vietoje atsiranda kiek kalvota lyguma. Pavyzdžiui, tik kalvota aukštuma su neaukštais apvaliais kalnais, skirianti Vakarų Sibiro ir Turano žemumas, dabar yra toje vietoje, kur kadaise buvo aukšti kalnagūbriai.

Kas yra dūlėjimas. Dūlėjimo jėgos priklauso nuo saulės energijos ir todėl vadinamos išorinėmis jėgomis skirtingai nuo vidinių jėgų, susidarančių Žemės rutulio gelmėse ir pasireiškiančių šimtmetiniais žemės plutos svyravimais, žemės drebėjimais ir vulkanų išsiveržimais.
Dieną saulės spinduliai įšildo žemę, o naktį žemės paviršius atvėsta. Šildami visi kūnai plečiasi, o vesdami traukiasi. Nuolatinis plėtimosi ir traukimosi kaitaliojimasis suardo akmenines uolienas: jose atsiranda plyšiai, iš pradžių mažyčiai, vėliau vis platesni ir gilesni. Ypač smarkiai suardomos tokios uolienos, kurios susideda,’ kaip granitas, iš keleto sudėtinių dalių, nes šios dalys plečiasi ir traukiasi skirtingai. Kai į plyšius patenka vanduo ir, ten užšalęs, plečiasi, jis skečia plyšių sieneles ir atlaužia uolienos gabalus; be to, jis tirpdo uolienas. Ypač smarkiai tirpsta akmens druskos, o taip pat gipso ir klinčių klodai. Veikiant vandeniui, klinčių paviršiuje atsiranda daugybė mažų griovelių ir gilių skrodžių, o klinčių sluoksnio storymėje vanduo išplauna didelius urvus. Prie uolienų irimo daug prisideda ir augalai bei gyvūnai. Ant tvirto akmens atsiranda glaudžiai prie jo priaugusių kerpių lopeliai, po to ant jo ima dygti samanos ir žolės. Augalų šaknys išskiria rūgštį, kuri graužia ir ardo akmenį.
Į uolienos plyšį gali patekti medžio sėkla. Ji išdygsta, ir šaknis, tolydžiai storėdama, jėga išplečia plyšį.
Žemėje gyvenantys kirminai, o taip pat kurmiai, starai, rausdami urvus, purena žemę.
Uolienų irimas dėl šilumos ir šalčio kaitaliojimosi, dėl vandens, augalų ir gyvūnų veiklos vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimas vyksta labai lėtai, tačiau per tūkstantmečius ir tvirčiausios uolienos suyra, subyra į gabalėlius. Atplyšusios nuo uolų, šios nuolaužos krinta žemyn, sudarydamos kalnų šlaituose bei papėdėse dideles krūvas — nuobirynus. Nuolaužų masė pamažu užpildo slėnius tarp kalnagūbrių; taip vienu metu žemėja irstantys kalnai ir kyla slėnių dugnas. Paviršius pamažu išsilygina. Toks išlygintas paviršius vietomis yra aukštuose Pamiro ir Tibeto kalnynuose.
Nevienodo tvirtuma uolienos ir suyra nevienodai. Tvirtesnės uolienos dažnai lieka kyšoti kaip atskiros keistų formų uolos — kaip stulpai, bokštai, grybai ir pan.
Dūlėjimas vyksta visame Žemės paviršiuje, bet ypač stipriai jis pasireiškia aukštuose kalnuose, kur dieną šildo saulės spinduliai, o naktį smarkiai atšąla. Dėl dūlėjimo susidariusios nuolaužos krinta nuo kalnų žemyn, ir plikų uolų dūlėjimas vyksta su ankstesne jėga. Smarkus dūlėjimas vyksta ir dykumose. Kadangi dangus čia giedras, nedebesuotas, tai taip pat susidaro didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas; dėl dūlėjimo dykumą apdengia akmenys, skalda ir smėlis.

Žemės drebėjimai ir vulkanai. Naudingosios iškasenos

Žemės drebėjimo sritys Azijoje. Ypač dažni ir stiprūs žemės drebėjimai Azijoje būna visu rytiniu Didžiojo vandenyno pakraščiu — Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Silpni požeminiai smūgiai čia yra labai dažnas reiškinys, o kartais būna ir labai stiprūs žemės drebėjimai. 1923 metais Japonų salose žemės drebėjimas sugriovė keletą Japonijos miestų, žuvo daug žmonių.
Kitas dažnų, bet ne tokių stiprių žemės drebėjimų ruožas eina iš vakarų į rytus palei jaunus kalnagūbrius per Mažąją Aziją, Kaukazą, Irano kalnyną ir Centrinę Aziją.

Azijos vulkaninės sritys. Pro žemės plutos plyšius ir lūžius vyksta vulkanų išsiveržimai. Azijoje yra daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio veikiančių ir užgesusių vulkanų.
Vulkanai išsidėstę Didžiojo vandenyno pakrantėje ir salose, juosiančiose Aziją iš rytų ir pietryčių. Veikiančių vulkanų yra Kamčiatkoje, Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Ypač daug vulkanų yra Zondo salų grupėje. Čia buvo nepaprastai smarkių išsiveržimų.
Kamčiatkoje yra vienas didžiųjų Žemės rutulio vulkanų — Kliučio sopka (4750 m). Išsiveržimų metu išsiliejanti lava ištirpdo šlaituose sniegą, ir tuomet sraunūs vandens srautai smarkiai veržiasi žemyn, į kalno papėdę.
Dideli akmens anglies telkiniai yra į šiaurę nuo Altajaus kalnų Kuznecko baiseine, Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje, o taip pat Rytų Azijoje ir Indostano pusiasalyje. Daugelyje vietų surasta geležies ir kitų metalų rūdos. Anglies ir geležies rūdos telkiniai dažnai būna netoli vieni kitų.
Aukso gaunama Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje ir kitose Šiaurės Azijos vietose. Pietinėje Indokinijos dalyje ir gretimose salose yra dideli alavo rūdos telkiniai. Pastaraisiais metais Sibire atrasti brangakmenių — deimantų — telkiniai. Vienas iš vulkanų veiklos pasireiškimų — geizeriai. Kamčiatkos vulkanų papėdėje yra slėnys, kuriame trykšta daugybė geizerių ir karštų šaltinių. Didžiausias iš šių geizerių maždaug kas dvi valandos išmeta 40—50 m aukščio karšto vandens stulpą, o garai viršum jo iškyla iki 300 m.

Azijos naudingosios iškasenos. Azijos žemės gelmės dar toli gražu ne visur pakankamai ištirtos, bet daugelyje vietų jau surasti dideli įvairių naudingųjų iškasenų telkiniai.
Dideli naftos ištekliai yra Kaukaze (Baku rajone ir kitose vietose), šiaurinėje ir rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje.

KLIMATAS

Šiaurės Azija

Azijos klimato įvairumas. Azija labai toli nusitęsia iš pietų į šiaurę, nuo pusiaujinių sričių iki aukštųjų Arkties platumų. Dėl to ji įeina į visas šiaurės pusrutulio šilumines juostas. Jos šiaurinė dalis yra šaltojoje juostoje, didžioji dalis — vidutinėje, o pietiniai pusiasaliai ir salos — karštojoje juostoje.
Kadangi žemynas yra labai didelis, tai klimatas skiriasi ir kiekvienos juostos ribose. Pavyzdžiui, vidinėse Azijos dalyse, kurios yra toli nuo vandenynų arba kurias nuo jų užstoja kalnai, vyrauja žemyninis klimatas, o nuo jūrų įtakos neapsaugotose srityse — jūrinis klimatas.
Vandenynai ir jūros Azijos klimatą veikia nevienodai. Iš ledinuoto Arkties vandenyno giliai į žemyną prasiskverbia šaltas oras. Iš Didžiojo ir Indijos vandenynų pučia vėjai, kurie atneša daug kritulių. Per Didįjį vandenyną teka šiltoji srovė, kuri šildo Azijos krantus. Klimato įvairumas priklauso dar ir nuo to, kaip aukštai viršum vandenyno lygio yra iškilusios atskiros Azijos dalys, nes aukštų kalnų, plokščiakalnių bei žemumų klimatas ir tame pačiame geografiniame plotyje yra nevienodas.
Kalnagūbriai, ar jie tęsiasi lygiagrečių, ar dienovidinių kryptimi, yra tarsi klimatinės ribos. Abiejose kalnagūbrių pusėse yra skirtingų klimato sąlygų sritys: šiltesnės ir šaltesnės arba drėgnesnės ir sausringesnės.

Šiaurės Azijos klimatas. Šiaurės Azijos, arba Sibiro, klimatas yra atšiaurus. Platus šiaurinės pakrantės ruožas ir Arkties vandenyno salos yra už poliarinio rato šaltojoje juostoje. Ilgos poliarinės nakties metu saulė čia visiškai nepasirodo virš horizonto, o vasarą įstriži nenusileidžiančios saulės spinduliai menkai teįšildo žemę. Kita Sibiro dalis yra šiaurinėje vidutinės juostos dalyje.
Šaltas oras nuo Arkties vandenyno lengvai sklinda į pietus po visą Sibirą. Nuo kitų vandenynų Sibirą skiria arba labai didelis atstumas, sakysime, nuo Atlanto vandenyno, arba užstoja kalnai, pavyzdžiui, nuo Didžiojo ir Indijos vandenynų. Esant giedram, be debesų dangui, žemės paviršius žiemą čia labai atšąla. Todėl žiemą Sibire esti didesni šalčiai, negu tose pačiose platumose Europoje.
Europoje tik šalčiausioje, šiaurės rytų dalyje, pro Šiaurinį Uralą, praeina sausio —20° izoterma. Tuo tarpu Azijoje ši izoterma kerta Vakarų Sibiro žemumą, o paskui nueina į pietus, į Centrinę Aziją. Toliau į rytus, už Jenisiejaus, eina sausio —30° izoterma, o dar labiau į rytus —40° izoterma.
Per smarkiausius Sibiro šalčius paprastai nebūna vėjo, dėl to žmogus lengviau pakelia speigą.
Sibiro šiaurės rytuose, daubose tarp kalnų, ilgai laikosi labai šaltas oras ir vidutinė sausio mėn. temperatūra nukrinta iki —50°. Tai šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, vadinamasis „šalčio polius ” (Verchojanskas—Oimiakonas).
Stipriausias čia užregistruotas šaltis buvo pasiekęs daugiau kaip —70°. Toks šaltis „svilina”, ir jokie drabužiai negali nuo jo visiškai apsaugoti.
Tuo tarpu vasara Sibire šilta: liepos mėnesio temperatūra ne žemesnė, o netgi aukštesnė, negu tose pačiose platumose Europoje. Vadinasi, skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų čia dar didesnis, negu žemyniniame Rytų Europos klimate. Kritulių Šiaurės Azijoje esti nedaug. Arkties vandenyne, į kurį atkreipta ši Azijos dalis, esti mažas garavimas, o kitų vandenynų garai čia beveik nepatenka.
Taigi ir didelė metinė temperatūrų amplitudė, ir nedidelis kritulių kiekis rodo, jog Šiaurės Azijos klimatas yra griežtai žemyninis.

Pietvakarių ir Centrinė Azija

Pietvakarių Azijos klimatas. Pietvakarių Azijos klimatas yra nevienodas. Jis priklauso nuo vietos geografinio pločio, vėjo krypties, o taip pat nuo vietovės aukščio viršum vandenyno lygio.
Sausio 0° izoterma čia eina Turano žemumos pietiniu pakraščiu, nusileidžia į pietus, į Irano kalnyną, ir praeina išilgai Mažosios Azijos krantų. Tai rodo, jog daugelyje Pietvakarių Azijos vietų žiemą būna šalčių. Vasarą šiose srityse būna labai karšta. Turano žemumoje, Irano kalnyne ir vidurinėje Mažosios Azijos dalyje iškrinta labai mažai kritulių; čia yra dykumų klimatas.
Mažosios Azijos pakrančių, atkreiptų į Viduržemio ir Egėjo jūras, klimatas yra toks pat, kaip ir Pietų Europos pusiasalių,— t. y. Viduržemio pajūrio klimatas, kur esti sausa bei karšta vasara ir lietinga šilta žiema.
Subtropinis klimatas yra ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Bet skirtingai nuo Viduržemio pajūrio sričių, čia visais metų laikais būna daug kritulių. Vyraujantieji vakarų vėjai neša iš jūros drėgmę, tačiau šiems vėjams kelią pastoja aukšti Kaukazo kalnai, ir todėl į Juodąją jūrą atkreiptuose kalnų šlaituose daug lyja.

Centrinės Azijos klimatas. Centrinėje Azijoje žiemos temperatūra beveik tokia pat žema, kaip ir kai kuriose Sibiro dalyse. Vasarą žemesnėse daubose temperatūra būna aukšta, o didelėse aukštumose paros temperatūra labai svyruoja: dieną būna karšta, o naktį vėsu.
Šiose vidinėse žemyno srityse, kurias nuo jūrų užstoja kalnai, per metus neiškrinta nė 200 mm kritulių; tik kalnų šlaituose jų esti daugiau. Žiemą šiek tiek pasninga, tačiau sausame šaltame ore sniegas išgaruoja neištirpęs.
Taigi Centrinėje Azijoje yra griežtai žemyninis sausas vidutines juostos dykumų klimatas.
.Kadangi Tibeto kalnynas yra nepaprastai aukštas, o Himalajų kalnai tarsi siena užstoja drėgnus vėjus iš Indijos vandenyno, tai čia, į šiaurę nuo Himalajų, klimatas atšiaurus ir sausas. Nors Tibetas yra tame pačiame geografiniame plotyje, kaip ir Viduržemio jūra bei toliausia į pietus esančios Europos dalys, kur yra šiltas subtropinis klimatas, bet šalčiai žiemą kai kuriomis dienomis čia pasiekia 30—35°.
Vasarą smarkiai kepina saulė, bet tuo pačiu metu pavėsyje esti šalta. Nakties šalnos — įprastas reiškinys net ir liepos mėnesį, vasarą būna sniego pūgos.

Dažnai būna didelių audrų, kurios sukelia ore dulkių ir smėlio debesis, kartais pakelia net smulkius akmenis.

Rytų ir Pietų Azija

Rytų Azijos klimatas. Rytų Azija atkreipta į Didįjį vandenyną ir jos klimatas priklauso nuo vėjų — musonų — pasikeitimo.
Musonais vadinami tokie vėjai, kurie periodiškai keičia savo kryptį. Vasarą saulės spinduliai sausumos paviršių įkaitina labiau, negu vandenyno. Įkaitęs oras kyla į viršų, ir virš sausumos susidaro žemas oro slėgimas. Iš vandenyno, kur slėgimas aukštesnis, musonas pučia į sausumą. Jis atneša daug drėgmės.
Žiemą sausuma labai atvėsta, o jūrų ir vandenynų vanduo tame pačiame geografiniame plotyje esti šiltesnis už sausumą. Viršum sausumos oro slėgimas būna aukštesnis, negu virš vandens paviršiaus. Žiemą musonas pučia iš sausumos į vandenyną. Tai sausas ir šaltas vėjas.
Taip susidaro priešingų krypčių vėjai — vasaros ir žiemos musonai. Musonai įsiskverbia giliai į žemyną. Dėl to Rytų Azijoje vasarą gausiai lyja, o žiema esti šalta ir negili. Sausio 0° izoterma čia eina gerokai toliau į pietus už 40° š. pl. lygiagretę.
Šiaurinėje Rytų Azijos dalyje yra musoninis vidutinės juostos klimatas su šaltomis žiemomis. Arčiau atogrąžos, Rytų Azijos pietuose, kur šiltesnės žiemos ir beveik nebūna šalčių, yra musoninis subtropinis klimatas su gausiais krituliais, iškrintančiais daugiausia vasaros mėnesiais.
Didžiajame vandenyne dažnai kyla smarkios audros — taifūnai; iš vandenyno jie slenka į žemyną. Taifūnai pavojingi laivams ir dažnai nuniokoja salas bei žemyno pakrantes.

Pietų Azijos klimatas. Azijos pietuose nebūna žiemos; ištisus metus saulė kasdien pakyla aukštai viršum horizonto ir labai kaitina. Žiemos mėnesiais temperatūra čia aukštesnė, negu vasarą Maskvoje.
Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose, kaip ir Rytų Azijoje pučia musoniniai vėjai. Žiemą musonas pučia iš žemyno, todėl oras būna sausas. O vasarą pučia pietvakarių musonas iš Indijos vandenyno. Jis atneša daug drėgmės, todėl vasara labai lietinga. Čia yra musoninis karštosios juostos klimatas.
Himalajų kalnai sulaiko drėgmę, kurią neša pietvakarių musonas. Netoli jų pietinės papėdės yra viena drėgniausių Žemės rutulio vietų: per metus čia iškrinta daugiau kaip 12 000 mm kritulių.
Prie pusiaujo esančiose ir jūrų skalaujamose Zondo salose yra pusiaujo klimatas — karštas ir drėgnas: čia amžina vasara, įvairių mėnesių temperatūra beveik nesiskiria, ištisus metus gausiai lyja.

VIDAUS VANDENYS

Šiaurės Azijos upės ir ežerai

Nenuotakios sritys
Upių tinklas Azijos teritorijoje nevienodo tankumo. Drėgnose srityse teka didžiulės, vandeningos upės, o sausose Centrinės ir Pietvakarių Azijos srityse upių nedaug ir tos pačios nevandeningos. Didesnė dalis didžiųjų upių išteka iš aukštų kalnų ir teka įvairiomis kryptimis į jūras, skalaujančias Azijos krantus. Azijos viduryje yra didelių nenuotakių sričių, kur upės nepasiekia jūrų, o įteka į sūriuosius ežerus arba išnyksta smėlynuose.

Šiaurės Azijos upės ir ežerai. Daug didelių upių teka Šiaurės Azijoje. Didžiausios jų — Obė, Jenisiejus ir Lena. Kiekviena šių upių yra ilgesnė už didžiausią Europos upę — Volgą.
Sibiro upės žiemą ilgam užšąla. Pavasaris anksčiau ateina pietuose, upių aukštupiuose prasideda ledonešis ir pavasario potvynis, o šiaurėje tuo metu dar esti žiema. Iš aukštupių atplaukusias lytis sulaiko tvirtas žemupių ledas. Susidaro ledų sangrūdos, dėl kurių “smarkiai pakyla vanduo, ir upės plačiai ištvinsta.
Obės ištaka yra Altajaus kalnuose; nusileidusi žemyn, didingoji upė lėtai teka plokščia Vakarų Sibiro žemuma, čia išsišakodama, čia plačiai išsiliedama. Obė įteka į platų Karos jūros užutekį (įlanką). Didžiausias Obės intakas — Irtyšius.
Jenisiejus taip pat išteka iš kalnų, esančių pietiniame Sibiro pakraštyje, ir aukštupyje yra panašus į slenkstėtą kalnų upę. Paskui jis teka rytiniu Vakarų Sibiro žemumos pakraščiu ir virsta lygumų upe. Į Jenisiejų suteka daug didelių intakų, ir jis, platus bei vandeningas, įteka Karos jūron į rytus nuo Obės. Pats pavadinimas „Jenisiejus” reiškia „didelis vanduo”.
Svarbiausias Jenisiejaus intakas — vandeningoji Angara — išteka iš Baikalo ežero.
Baikalas tyvuliuoja tarp aukštų kalnuotų krantų. Šis didžiulis ežeras susidarė, įdubus žemės plutai. Savo plotu Baikalas beveik du kartus didesnis už Ladogos ežerą. Tai pats giliausias Žemės rutulio ežeras; jo gylis siekia 1620 m. Po Kaspijos jūros Baikalas yra vandeningiausias iš visų kitų ežerų. Į Baikalą įteka daugiau kaip 300 upių ir nedidelių upelių, o išteka iš jo tik viena Angara.
Baikalas labai gražus. Tykią saulėtą dieną jis esti ryškiai žalsvai melsvas. Skaidriame vandenyje atsispindi krantų uolos. O pučiant smarkiam vėjui, Baikalas tamsus ir grėsmingas: jis siaučia, ir aukštos bangos triukšmingai daužo krantų uolas.
Lena išteka iš kalnų, kurie eina pagal vakarinį Baikalo krantą; ji teka Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pakraščiu ir įteka į Laptevų jūrą, sudarydama plačią deltą.
Didžiulėse Šiaurės Sibiro teritorijose, kur nėra geležinkelių, upės yra svarbiausi ir patogiausi susisiekimo keliai. Ypač padidėjo Sibiro upių reikšmė, įsisavinus Šiaurės jūrų kelią. Prie upių žiočių jūromis atgabenami kroviniai, iš kur jie upėmis vežami į Sibiro gilumą. Jenisiejus žemupyje yra toks gilus, kad juo gali toli plaukioti dideli jūrų laivai.
Sibiro upės yra didžiuliai vandens energijos šaltiniai, ypač Angara. Prie Jenisiejaus ir Angaros statomos didžiausios pasaulyje elektrinės.

Nenuotakiųjų Azijos sričių upės ir ežerai. Nė vienoje pasaulio dalyje nėra tokių didelių sričių, neturinčių nuotakumo į vandenynus, kaip Azijoje. Jos užima beveik 1/3 visos Azijos. Tai vidinės Irano kalnyno dalys, Turano žemuma ir didžioji dalis Centrinės Azijos. Čia yra sūrių, nenutekamų ežerų, o upės arba įteka į šiuos ežerus, arba pranyksta dykumų smėlynuose.
Turano žemuma teka Syr-Darja ir vandeningoji Amu-Darja. Abi šios upės išteka iš kalnų: Syr-Darja — iš Tian-Šanio, Amu-Darja— iš Pamiro ir Hindukušo. Šių upių vanduo aukštupiuose audringai veržiasi kalnų tarpekliais. Lyguma jos teka ramiau.
Abi upės įteka į didelį, bet negilų sūrųjį ežerą, vadinamą Aralo jūra.
Turano žemuma vakaruose prieina prie Kaspijos jūros. Kaip ir Aralo jūra, ji nesusisiekia su kitomis jūromis. Tai didžiausias Žemės rutulio ežeras. Kadaise jis Kumos—Manyčo loma susisiekė su Azovo jūra. Dėl didumo ir gilumo (apie 1000 m), dėl vandens sūrumo (nors ir tris kartus mažesnio kaip vandenyne) šis ežeras vadinamas jūra.
Kaspijos jūroje sugaunama daug žuvies; joje veisiasi ir ruoniai. Ne tik Kaspijos pakrantėse, bet ir iš jūros dugno siurbiama nafta. Į šiaurę nuo Tian-Šanio yra didelis, bet seklus Balchašo ežeras. Jis yra nenutekamas, ir jo vanduo, ypač rytinėje dalyje, sūrus ir gerti netinkamas.
Tarp aukštų Tian-Šanio kalnagūbrių tyvuliuoja didelis ir gilus (daugiau kaip 700 m) Isyk-Kulio ežeras. Iš kalnų į ežerą teka nedidelės upės, o iš ežero neišteka nė viena.
Sausose dykumų srityse ne tik didelės, bet ir mažos upės turi didelę reikšmę žemdirbystei: palei jas per dykumas driekiasi plotai su gausia ir vešlia augalija, dirbamais laukais, tankiai gyvenami. Vanduo iš upių kanalais nuleidžiamas į laukus ir naudojamas pasėliams laistyti. Be dirbtinio drėkinimo žemdirbystė šiose sausose srityse beveik neįmanoma.
Turano žemumos dykumose vykdomi dirbtinio drėkinimo darbai. Rengiami dideli vandens baseinai ir kasami drėkinamieji kanalai, kuriais Syr-Darjos, Amu-Darjos ir kitų upių vanduo leidžiamas į laukus. Šitaip didėja drėkinamųjų žemių plotas.

Rytų ir Pietų Azijos upės

Rytų Azijos upės. Rytų Azijos upės neša savo vandenis į Didžiojo vandenyno jūras.
Vandeningasis Amūras pradeda tekėti į rytus nuo Baikalo ir įteka j sąsiaurį, kuris skiria Sachalino salą nuo žemyno. Nuo liūčių, kurias atneša vasaros musonas, Amūras vasarą patvinsta. Kai kuriais metais vanduo taip pakyla, jog upė išsilieja iš krantų ir apsemia didelius plotus.
Chuanchė („Geltonoji upė”) išteka iš Tibeto kalnų rytinio pakraščio; paskui ji teka lyguma, susidariusia iš lioso — purios dulkių pavidalo geltonos uolienos. Liosas lengvai išplaunamas, todėl upės vanduo drumzlinas nuo daugybės geltono dumblo. Žemės rutulyje nėra kitos tokios upės, kurios vanduo būtų toks sudrumstas. Daug dumblo upė nuneša ir į jūrą, kurios vanduo taip pat pagelsta. Upės delta kasmet įsiterpia į jūrą po keletą šimtų metrų. Daug dumblo nusėda ir upės vagoje, kur vandens lygis tolydžiai kyla, iškyla aukščiau aplinkinės lygumos, ir tada upė išsilieja iš krantų. Niokojantys potvyniai būdingi ir kitoms Didžiosios Kinijos lygumos upėms.
J a n c z ė išteka iš Tibeto kalnyno, šiek tiek toliau į pietvakarius nuo Chuanchės. Janczė — viena didžiausių pasaulio upių. Ji daug ilgesnė ir vandeningesnė už Volgą. Aukštupyje ji teka per kalnus, siaurais tarpekliais prasiskverbdama pro kalnagūbrius arba apjuosdama juos vingiais. Upė čia teka srauniai ir veržliai, turi daug slenksčių. Žemupyje Janczė ramiai teka lyguma ir įteka į Rytų Kinijos jūrą. Upės sąnašos, nusėsdamos žiotyse, sudaro seklumas ir salas. Kadangi dalį jūros prie kranto užpildė upės nuosėdos, tai kai kurie miestai, kadaise buvę prie pat jūros, dabar yra nuo jos per dešimtis kilometrų.
Dideli jūrų laivai gali plaukti aukštyn vandeningąja Janczė šimtus kilometrų.

Pietų Azijos upės

Didelės Pietų Azijos upės — Indas ir Gangas— ir didžioji dalis jų gausių intakų išteka iš Himalajų vietose išmargintas didelių šviesių kerpių dėmių. Tundroje nematyti jokio medžio, tik kur ne kur tarp samanų ir kerpių pasitaiko žemaūgių beržų ir poliarinių gluosnių krūmynų.
Sibiro tundroje gyvena tokie pat gyvūnai, kaip ir europinėje tundroje. Visur veisiasi pelės margutės; galima aptikti laukinių šiaurės elnių kaimenes; dažniau, negu europinėje tundroje, medžiotojui pasitaiko šiaurinė lapė, kurios sniego baltumo žiemos kailiukas labai vertinamas. Pavasarį į tundrą atskrenda dideli žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių pulkai; jie suka lizdus pelkėse ir ežerėliuose.
Sibiro tundroje, kaip ir Europos, gyventojų nedaug. Išsivysčiusi elnininkystė ir medžioklė. Tačiau ir čia atsirado naujų gyvenviečių ir miestų, atrasti ir pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkiniai, ir gyventojų tolydžiai daugėja.
Pietiniame tundros pakraštyje pasirodo medžiai. Iš pradžių tik pavieniai tundroje išsimėtę žemi medeliai; toliausia į šiaurę Sibire auga maumedis. Medžių tolydžiai, vis daugėja; miškų salelės kaitaliojasi su tundros plotais. Prasideda miškatundrės juosta. Dar toliau į pietus ji pamažu pereina į taigą.
Miškų zona. Taiga Šiaurės Azijoje užima didžiulius plotus: niekur pasaulyje nėra kito tokio didelio miškais apaugusio ploto. Lėktuvas daug valandų skrenda iš Uralo per Sibirą, ir visą laiką apačioje driekiasi žalia miško jūra, kuri prasiskiria tik upių slėniuose ir pelkėtose vietose.
Sibiro taiga skiriasi nuo europinės, taigos medžių rūšimis: greta Europoje įprastų eglių ir pušų Sibiro taigoje auga kėniai, kedrai, maumedžiai. Šalia spygliuočių pasitaiko ir lapuočių — beržų, drebulių. Didelius plotus Vakarų Sibiro žemumoje užima pelkės.
Kedras — stambiausias Sibiro taigos medis. Kedrų kankorėžiuose yra skanių smulkių riešutėlių, kuriuos renka taigos gyventojai.
Rytų Sibire labiausiai paplitęs maumedis. Jo spygliai minkšti, ryškiai žalios spalvos, žiemai nukrinta. Maumedis teikia vertinga medieną, kuri beveik nepūva.
Sibiro taigoje yra daug gyvūnų, kurių Europoje retai bepasitaiko. Čia veisiasi lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių — jerubės, kurtiniai. Sibiro medžiotojai išvyksta žiemai į taigą ir sumedžioja daug vertingų kailinių žvėrelių — voverių, lapių, sabalų. Carinėje Rusijoje dėl grobuoniško medžiojimo buvo bebaigia išnykti vertingesnieji žvėrys: buvo beveik išnaikinti bebrai, retai pasitaikydavo sabalų.
Sibire vystomas miškų ūkis. Dar ne taip seniai Sibiro miškai buvo visai nenaudojami: seni medžiai beaugdami pradėdavo pūti ir išvirsdavo, užteršdami mišką ir trukdydami jauniems medžiams augti. Dabar taigoje medžiai kertami; rąstai upėmis plukdomi į lentpjūves; pjautinė miško medžiaga iš čia vežama į įvairias statybas, o Šiaurės jūrų keliu ir į užsienį.
Įvairių plačialapių medžių miškai anksčiau augo ir šiaurinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje. Dabar miškų vietoje čia driekiasi laukai.
Stepės. Pietinėje Vakarų Sibiro žemumos dalyje taiga palaipsniui pereina į miškastepę ir stepę. Derlingos juodžemio dirvos dosniai atlygina žemdirbiui už jo darbą; plačiose stepių ganyklose ganosi galvijų ir avių kaimenės. Didelius plotus čia užėmė dirvonuojančios, niekada neartos žemės. Į šias žemes, partijai ir vyriausybei paraginus, atvyko daug žmonių. Suorganizuoti nauji ūkiai.
Rytų Sibire stepės nesudaro ištisinės juostos. Atskiri stepių plotai kaip salos įsiterpę į pietines taigos dalis.
Stepių augalija išplitusi didžiulėse upių slėnių žemumose ir apatinėse kalnų šlaitų dalyse. Aukščiau šlaituose stepę pakeičia miškas.
Dideli sausųjų stepių plotai yra Centrinėje Azijoje. Tokiose stepėse auga skurdi sausrai atspari augalija (kiečiai, druskės, dygios žolės ir krūmai).
Iškirstuose miškų plotuose gyventojai verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Labai savotiški yra mišrieji ir plačialapių miškai Amuro vidurupyje ir prie Japonų jūros. Čia taigos spygliuočiai auga greta pietų lapuočių.

Dykumos ir pusdykumės


Dykumos ir pusdykumės užima Centrinę Aziją, Turano žemumą, Irano kalnyno vidurinę dalį, o taip pat Arabijos pusiasalį ir žemumą palei Indo upę. Didesnė Azijos dykumų dalis yra vidutinio klimato juostoje, tik pietinė Arabijos dykumos dalis yra į pietus nuo šiaurės atogrąžos, karštojoje juostoje.
Dėl sauso klimato augalija ir gyvūnija čia menka. Augalai dykumoje auga ne visur: jų krūmeliai auga atskirai, tolokai vienas nuo kito. Tai daugiausia šiurkščios žolės ir nedideli krūmai. Jie labai savotiški. Jų lapai labai smulkūs ir mažai teišgarina drėgmės. Kai kurių augalų lapai yra pavirtę dygliais, o kiti visai neturi lapų. Augalų šaknys yra labai ilgos: jos arba plačiai keroja ir naudoja viršutinio žemės sluoksnio drėgmę, arba skverbiasi labai giliai į žemę iki drėgnojo sluoksnio, iš kurio siurbia reikalingą vandenį.
Savotiškas Centrinės Azijos ir Turano žemumos dykuminis medis saksaulas vietomis sudaro brūzgynus, kurie net vadinami „saksaulų mišku”, nors jie niekada nesti tokie tankūs, kaip tikras miškas. Ant saksaulo šakų auga labai smulkūs lapai arba jų visai nėra, todėl šis medis beveik nesudaro pavėsio; jo mediena tokia sunki,, jog skęsta vandenyje, ir tokia kieta, kad jos negalima peiliu įpjauti.
Smėlio dykumos gamta skurdi, bet vis dėlto smėlynuose pasitaiko smulkių sausrai atsparių augalų, kurie savo šaknimis sutvirtina smėlį. Bet jeigu gyvuliai sunaikina šiuos augalus ir kanopomis išjudina susigulėjusį smėlį, jis pasidaro lakus, ir vėjas lengvai jį nešioja. Vėjas pakelia smiltis ir neša jas tol, kol sutinka kokią nors smėlį sulaikančią kliūtį.
Drėkinamose vidutinės juostos dykumų žemėse auga tuopos, vaismedžiai, vynuogės, medvilnė. Arabijos karštųjų dykumų oazėse auginamos datulių palmės.
Skurdi dykumų augalija vis dėlto teikia pakankamai maisto stambiesiems žolėdžiams gyvuliams. Čia pasitaiko įvairių antilopių rūšių, laukinių asilų.
Centrinėje Azijoje gyvena laukiniai kupranugariai ir laukiniai arkliai, kurių daugiau niekur nepasitaiko. Ieškodami pašaro ir vandens, laukiniai arkliai nubėga labai toli. Kupranugariai gerai prisitaikę prie dykumos gyvenimo: jie ėda šiurkščius dygius augalus, po kelias dienas išbūna negėrę.
Ypač daug dykumose graužikų ir roplių — driežų, gyvačių. Kai kurie smulkieji gyvūnai visai negeria vandens, pasitenkindami ta drėgme, kurią jie gauna su maistu. Gyvūnai yra gelsvai pilko atspalvio, kaip ir dykuma.
Karštą vasaros dieną dykuma atrodo apmirusi: visa, kas gyva, slepiasi nuo svilinančių saulės spindulių kokio nors krūmelio pavėsyje arba įsirausią į smėlį. Daugelis gyvūnų tik naktį išlenda iš savo urvų maisto ieškoti. Kai kurie miega per visus vasaros mėnesius.
Didžiųjų smėlio dykumų yra Turano žemumoje (Karakumai ir Kyzylkūmas), o taip pat į rytus nuo Pamiro — tarp Kunlunio ir TianŠanio kalnagūbrių.
Gobio plokščiakalnyje vyrauja pusdykumės ir molingosios arba akmeningosios dykumos: didžiulius plotus dengia skalda — sudūlėjusių uolienų nuolaužos. Daugelyje vietų žemė visai nederlinga ir dešimtis kilometrų nėra jokių augalų.
Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Dykumos mažai apgyventos. Gyventojai verčiasi gyvulininkyste: augina avis, kupranugarius. Tik oazėse tankiai gyvena žemdirbiai. Dykumose kasami didžiuliai kanalai ir drėkinamose žemėse veisiami sodai, auginama medvilnė, ryžiai ir kiti vertingi žemės ūkio augalai.
Labai savotiška yra aukštojo Tibeto kalnyno gamta. Atšiaurus klimatas, akmeningas ir daugelyje vietų labai sūrus dirvožemis nepalankus augalams augti.
Šiaurinėje Tibeto dalyje auga nedideli, kelių centimetrų dydžio žolių kupsteliai. Medžių visai nėra, tik upių pakrantėse pasitaiko krūmokšnių.
Pietinėje Tibeto dalyje klimatas švelnesnis ir augalija gausesnė. Čia yra sausosios stepės su žolės danga, kur randa sau maisto daugybė žolėdžių. Rytinėje dalyje upių slėniuose auga medžiai.
Tibeto stepėse veisiasi laukinis jautis — jakas. Tai. stambus, stiprus ir ištvermingas gyvulys. Jis apaugęs tankia ir šiurkščia juoda vilna, kuri nukarusi žemyn lyg platūs kutai. Ilga vilna gyvuliui atstoja kraiką, gulant ant šaltos žemės.
Tibeto gyventojai verčiasi gyvulininkyste, kai kur yra ir dirbamų laukų. Čia, 4500 m aukštyje, gyventojai sėja miežius. Jokioje kitoje vietoje tokiame aukštyje žemdirbyste nesiverčiama.

Subtropikai. Drėgnieji karštosios juostos miškai. Savanos

Subtropikų sritys. Į jūrą atkreiptose Mažosios Azijos pakraščių dalyse yra Viduržemio pajūrio klimatas. Čia auga subtropinė augalija, panaši į Pietų Europos augaliją: tai amžinai žaliuojantieji krūmai ir medžiai — mirtos, oleandrai, laurai, amžinai žaliuojantieji ąžuolai.
Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje, kur klimatas drėgnas ir kritulių esti visais metų laikais, keroja vešlesnė drėgnųjų subtropikų augalija. Čia auga tankūs klevų, bukų, kaštonų, graikinių riešutmedžių miškai. Jų tarpe pasitaiko amžinai žaliuojančių medžių ir krūmų: laurų, lauralapių kryklių, buksmedžių su kieta kaip kaulas mediena. Medžių kamienai apsiviję gebenėmis, laukiniais vynuogienojais ir kitokiais vijokliais. Čia auginami arbatkrūmiai, mandarinų, apelsinų ir citrinų medžiai. Gražiausiose vietose įrengti kurortai, kuriuose poilsiauja darbo žmonės.
Dar įvairesnė drėgnųjų subtropikų augalija pietinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje (Janczės baseine) ir iš pietų prie jos prieinančiuose kalnuose, o taip pat Japonų salų pietinėje dalyje. Čia greta amžinai žaliuojančių ąžuolų ir laurų auga kamparo ir lako medžiai, bambukai, magnolijos su dideliais baltais žiedais, kamelijų krūmai, yra palmių.
Tačiau natūrali augalija retai kur beišliko. Gausus gyventojai smarkiai pakeitė vietovės vaizdą: visur aplinkui driekiasi ryžių ir medvilnės laukai. Auginami arbatkrūmiai (jų tėvynė — Pietryčių Azija), šilkmedis. Didelę ūkinę reikšmę turi bambukai. Jų tuščiaviduriai, stori, lengvi, bet labai stiprūs stiebai naudojami statyboje, baldų gamyboje, vandentiekio vamzdžiams ir kt.

Drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai bei savanos. Indostano, Indokinijos pusiasaliuose ir Zondo salose auga vešli karštosios’ juostos augalija. Aukšta oro temperatūra per visus metus ir didelis kritulių kiekis sudaro palankias sąlygas augalams augti. Tačiau kritulių čia ne visur vienodai iškrinta. Tose vietose, kur jų labai daug (daugiau kaip 1000 mm per metus), auga drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai. Jie išplitę Zondo ir Filipinų salose, apima dalį Ceilono salos ir Indokinijos bei Indostano pusiasalių. Pietinėse Himalajų papėdėse auga tankūs, neįžengiami atogrąžinių augalų miškai, vadinamosios „džiunglės”.
Pusiaujo miškas — tai įvairiausių amžinai žaliuojančių medžių tankmė. Jame retai tegalima pamatyti greta du vienodus medžius. Čia auga įvairios palmės, paparčio medžiai, bambukai, duonmedžiai. Paplitę augalai, iš kurių gaunami prieskoniai: gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Daugelio medžių vertinga mediena (geležinmedžio, juodmedžio, raudonmedžio) naudojama baldams gaminti.
Pusiaujo miškas auga keliais ardais (aukštais). Kai kurie medžiai siekia 60—80 m aukščio; jų kamienai iškyla kaip kolonos, ir tik viršuje išsiskleidžia tankus šakų ir lapų vainikas. Po šiais milžinais keliais ardais auga mažesni medžiai. Miške viešpatauja prieblanda, saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią lapiją.
Mišką tankina ir daugybė vijoklinių augalų — lijanų, kurios tarsi lynai apsiveja apie medžių kamienus, persimeta nuo vieno medžio ant kito, padarydamos miško tankmę kai kur visai neįžengiamą (žr. spalvotą atogrąžų miško paveikslėlį). Ant medžių kamienų, šakų bei lapų auga smulkūs augalai. Kai kurie iš jų neturi žalių lapų ir minta sultimis to augalo, ant kurio auga. Tokie augalai vadinami parazitais.
Ypač vešli, gausi ir įvairi pusiaujo srities miškų augalija Didžiosiose Zondo salose.
Indokinijos ir Indostano pakrantėse, kur pučia musonai, miškai ne tokie įvairūs — ne tiek daug medžių veislių juose auga daugelio medžių lapai sausuoju metų laiku nukrinta.
Tose vietose, kur iškrinta mažiau kritulių — Dekano plokščiakalnyje, Indokinijos slėniuose, kuriuos kalnai užstoja nuo jūros vėjų,— drėgnų atogrąžų miškų nėra; čia yra savanos, arba atogrąžų miškastepė. Jos apaugusios aukšta šiurkščia žole, kurioje nedidelėmis grupėmis arba pavieniui auga neaukšti medžiai— akacijos, mimozos.
Kalnuose augalija keičiasi, kylant šlaitais aukštyn. Pietinėse Himalajų kalnų papėdėse auga atogrąžų džiunglės; jos kyla kalnų šlaitais iki 1000 m aukščio. Aukščiau auga subtropiniai miškai, kuriuos pakeičia vidutinių platumų lapuočių ir spygliuočių miškai. Už miškų auga žemaūgių medžių bei krūmokšnių brūzgynai ir driekiasi aukštųjų kalnų, arba alpinių, pievų juosta. O dar aukščiau prasideda amžinojo sniego ir ledynų sritis.
Pietų Azijos miškuose ir savanose veisiasi daug gyvūnų. Medžiuose gyvena įvairių veislių. beždžionės, Didžiosiose Zondo salose yra ir stambių žmogbeždžionių — orangutangų bei gibonų. Miškų tankmių pakraščiuose gyvena stambiausias šių laikų sausumos gyvūnas — dramblys. Iš plėšriųjų žvėrių čia pasitaiko tigrų, leopardų; veisiasi raganosiai, laukiniai jaučiai (buivolai), elniai, šernai. Daug driežų ir gyvačių (smauglių iki 7 m ilgio, nuodingųjų gyvačių akiniuočių, kurių įkandimas yra mirtinas). Pietų Azijos gamtą žmogus smarkiai pakeitė. Pietų Azija tankiai gyvenama, todėl dideli plotai, kuriuose anksčiau augo atogrąžų miškai arba savanos, dabar paversti dirbamais laukais, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės. Oras čia visą laiką vienodai karštas, ir todėl galima nuo vieno lauko nuimti per metus kelis derlius. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didėlę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos (sustingusios kaučiukmedžio sultys — kaučiukas — naudojamas gumai gaminti).

Azijos gyventojai
Gyventojų skaičius ir tankumas. Azijoje — didžiausioje pasaulio dalyje — yra daugiausia gyventojų. Čia gyvena daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio gyventojų. Azijoje yra pustrečio su viršum karto daugiau gyventojų, negu Europoje.
Vidutinis Azijos gyventojų tankumas — 40 žmonių 1 km2, t. y. beveik dvigubai mažesnis, negu Europoje. Azijoje yra didelių labai retai apgyventų sričių, bet yra ir didelių plotų, kurie gyventojų tankumu neatsilieka nuo tankiai gyvenamų Vakarų Europos šalių. Retai gyvenama Sibiro tundra ir taiga, o taip pat Arabijos, Turano žemumos ir Centrinės Azijos dykumų plotai. Sibiro šiaurėje pradėta plėsti žemdirbystę, eksploatuoti didžiulius Sibiro miškų turtus ir naudingąsias iškasenas. Turano žemumoje žmonės kasa didžiulius drėkinamuosius kanalus ir rengia vandens baseinus, didina drėkinamųjų žemių plotus.
Tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma ir Kinijos jūrų pakrantės, Japonų salos, Indostano pusiasalis su IndoGango žemuma, Javos sala (Didžiųjų Zondo salų grupėje).

Azijos tautos. Azijos gyventojų sudėtis labai įvairi. Įvairios tautos gyvenančios Azijoje, skiriasi viena nuo kitos savo kalba, ūkine veikla, papročiais ir kultūriniu išsivystymu.
Centrinėje ir rytų Azijoje vyrauja žmonės su išoriniais geltonosios rasės bruožais. Ryškius šios rasės bruožus turi mongolai, kurie gyvena Gobio plokščiakalnyje. Dėl to ši rasė ir vadinama mongoloidų rase.
Mongolų tautų grupei priklauso ar.timi mongolams savo kalba buriatai, kurie gyvena prie Baikalo ežero.
Rytų Azijoje gyvena kinai — didžiausia Azijos tauta. Jiems giminingi Tibeto kalnyno tibetiečiai ir Indokinijos tautos (birmiečiai, tajai, vietnamiečiai).
Pietinėje Indokinijos dalyje gyvena malajiečiai, o Indonezijos salose — jiems giminingi indoneziečiai.
Labai išplito Azijoje tiurkų grupės tautos; prie jų priklauso turkai (Mažojoje Azijoje), turkmėnai, uzbekai, kirgizai ir kazachai (Turano žemumoje ir gretimose srityse), o taip pat jakutai (Sibiro šiaurės rytuose).
Sibire gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, atsikėlę iš Europos ir apsigyvenę Sibiro pietuose.
Indostane ir IndoGango žemumoje gyvena įvairios tautos, vadinamos bendru indų vardu. Jos kalba įvairiomis, bet daugiausia artimomis kalbomis. Indostano pietinėje dalyje gyvena dravidai, kurie savo kalba gerokai skiriasi nuo pagrindinių Indijos gyventojų. Daugelis dravidų pasižymi taip pat tamsia odos spalva ir kitais išoriniais juodosios rasės bruožais.
Indams giminingi persai ir afganai, gyvenantys Irano kalnyne, tadžikai (prie Pamiro) ir kai kurios Kaukazo tautos.
Senieji Arabijos gyventojai yra arabai, kurie iš čia paplito Šiaurės Afrikoje. www.moku.lt